2008 04 30 durys

DURYS

REMIA

kl.lt durys.daily.lt

MENO LEIDINYS (153)

REDAKTORĖ RITA BOČIULYTĖ

Tapyba: Dalia Kirkutienė. Pokalbis. 2008 m. Drobė, akrilas, 100x120 cm.

Langas Pajūrio poetės keliaus į Varšuvą Dvi pajūrio poetės – klaipėdietė Daiva Molytė-Lukauskienė ir palangiškė Elena Karnauskaitė gegužės 19–21 dienomis ruošiasi į Lenkiją.

Jos dalyvaus Lietuvos centro prie Lietuvos Respublikos ambasados Lenkijoje rengiamame tarptautiniame projekte „Poems on the Underground“, kurio renginiai vyks Varšuvoje šiemet gegužę ir birželį.

Mūsų poetės pakviestos dalyvauti poezijos skaitymuose ir Lietuvos centro organizuojamame susitikime su jomis Lietuvos ambasadoje Lenkijoje. Į tarptautinį projektą „Poems on the Undeground“ lenkai pakvietė po du poetus iš skirtingų šalių. Jie dalyvaus tradiciniuose poezijos skaitymuose ir taip vadinamuose „performing poetry“.

Ta proga Varšuvoje planuojama išleisti projekto dalyvių almanachą su poezijos vertimais į lenkų kalbą.

Šiaurės ir Baltijos šokio grandinė Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis ’08“: Lietuvos šokio informacijos centras kartu su Vilniaus festivaliais gegužės 3-12 dienomis Vilniuje rengia tarptautinį šiuolaikinio šokio festivalį „Naujasis Baltijos šokis 2008“. Šiemet jis neužsuks į Klaipėdą, bet klaipėdiečiai šoks jo scenoje Vilniuje. Menų spaustuvės ir abiejose Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenose naujausius spektaklius pri-

statys 16 trupių ir nepriklausomų choreografų iš Švedijos, Danijos, Suomijos, Islandijos, Norvegijos, Ispanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Serbijos, Rusijos, Latvijos, Estijos ir Lietuvos. Dvyliktus metus rengiamo festivalio žiūrovų laukia net dvi pasaulinės premjeros.

Pagrindinis šių metų festivalio akcentas – Šiaurės ir Baltijos šalių šokio susitikimas „keðja“ (islandiškas žodis, reiškiantis „grandinę“). Todėl ir meninė festivalio programa pirmiausia pristatys būtent šio regiono šokį. Festivalį pradės legendinė švedų šokio trupė „Cullberg Ballet“ su Johano Ingerio spektakliais „Tarytum“ ir „Negro con Flores“. Jame bus parodyta Tero Saarineno trupės iš Suomijos šokio spektaklio „Next of Kin“ pasaulinė premjera. Lietuviai pirmieji pamatys ir jauno švedų choreografo Martino Forsbergo spektaklį „Redo“, kuris bus rodomas kartu su ankstesniu jo darbu „In Style with Pleasure“.

Lietuvos šiuolaikinio šokio panoramoje bus galima išvysti naujausius Kauno šokio teatro „Aura“, Anželikos Cholinos šokio teatro, Gyčio Ivanausko teatro, choreografių Airos Naginevičiūtės, Loretos Juodkaitės, Aistės Kriukelytės ir Agnijos Šeiko darbus. Gegužės 11-osios vakarą Menų spaustuvėje bus parodytas naujausias klaipėdietės choreografės A.Šeiko šokio spektaklis „La Mariée”.

Lietuvos fotomenininkai – Ukrainoje Balandžio 16-ąją Kijeve atidaryta šiuolaikinės Lietuvos fotografijos paroda „Sava svetima“, kuri tapo ne tik pirmąja lietuvių fo-

tografijos paroda Ukrainos sostinėje šiemet, bet ir pradėjo bendrą Lietuvos ir Ukrainos menininkų projektą „4 + 4“ ir įsiliejo į šiemet vykstančias Lietuvos kultūros dienas Ukrainoje.

Fotografijų paroda „Sava svetima“ – tai keturių Lietuvos menininkų – klaipėdiečių Gyčio Skudžinsko, Joanos Deltuvaitės, vilniečių Ramunės Pigagaitės ir Arturo Valiaugos – projektai, kuriuose jie kvestionuoja savą ir svetimą erdvę. „Kijeve nustebino labai vakarietiškas požiūris į parodų pristatymus ir informacijos sklaidą. Atidarymo metu susirinkusi publika net tris valandas gyvai domėjosi kiekvienu fotografu, individualiai užduodami klausimus, o kitą dieną vyko vadinamoji meistriškumo klasė, kurioje buvo tęsiamos diskusijos apie fotografijos tendencijas ir autorių pozicijas“, - pasakojo vernisaže Kijeve dalyvavęs G.Skudžinskas.

Anot jo, šioje parodoje įdomiai padirbėjo jos kuratorė Eglė Deltuvaitė: „Sujungus anksčiau kartu nerodytus autorius ir pateikus „Savo / svetimo” metaforą, tapo akivaizdu, kad visų mūsų darbuose svarbios aplinkos įsavinimo ir adaptavimo aktualijos, visuose juose vienaip ar kitaip nagrinėjamos urbanizmo, humanizmo ar identiteto problemos“.

Liepos mėnesį „Prospekto galerijoje“ Vilniuje projektas „4 + 4“ bus pratęstas keturių Ukrainos fotografų Anos Boitenko, Oleksandro Ljapino, Genadijaus Minčenkos ir Oleksandro Čekmenjovo paroda.

Parengė Rita Bočiulytė

2

DURYS

Trečiadienis, balandžio 30, 2008

kl.lt

Festivalis atlydėjo pavasarį (1)

Didinga ir efektinga XXXIII „Klaipėdos muzikos pavasario“ pradžia nuteikė pakiliai

Pradžia: demonstruodami didingą operos galią, festivalį įspūdingai pradėjo LNOBT orkestras ir puikūs solistai I.Linaburgytė, S.Stonytė, A.Rubežius ir J.Gedminaitė.

Rūta Vildžiūnienė

B

alandžio 2-ąją prasidėjęs XXXIII „Klaipėdos muzikos pavasaris“ tęsiasi ir finišuos tik gegužės 10-ąją. Tai seniausias muzikos festivalis Lietuvoje, iškentęs įvairius laikmečio ir valdžių pasikeitimus ir išlikęs, laukiamas ir lankomas. Gero žodžio verti visi, kurie prieš tris dešimtmečius sugalvojo, o vėliau sugebėjo tęsti šį muzikos šventės projektą – vienu iš emocionaliausių menų parlydėti pavasarį į mūsų kraštą.

Su romantišku polėkiu Šiemet garbė pirmiesiems pradėti festivalį teko Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) simfoniniam orkestrui, diriguojamam Martyno Staškaus. Kartu atvyko puikių solistų būrys: sopranai Joana Gedmintaitė, Inesa Linaburgytė, Sigutė Stonytė ir tenoras Audrius Rubežius. Nuostabiausia, kad visi dainininkai yra susiję su Klaipėda – trys iš jų yra baigę S.Šimkaus konservatoriją, iš-

XXXIII „Klaipėdos muzikos pavasaris“ Balandžio 30 d. 18 val. – „Garsų prasmė ir grožis įstabus“: Lietuvos kamerinis orkestras (dirigentas – Robertas Šervenikas), solistai Yanivas d’Oras (kontratenoras, Izraelis) ir Pedro’as Carneiro’a (marimba, Portugalija).

Gegužės 3 d. 18 val. – „Orkestras, kurio skambesys niekada nepaliauja žavėti“: Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas – Gintaras Rinkevičius), solistė Liana Isakadze (smuikas, Vokietija).

Gegužės 7 d. 18 val. – „Klaipėdos kamerinis orkestras sveikina pavasarį“: Klaipėdos kamerinis orkestras (dirigentas – Danielis Gazonas (Belgija)) ir solistė Liora Grodnikaitė (mecosopranas, Lietuva ir Didžioji Britanija).

Gegužės 10 d. 18 val. – festivalio uždarymo koncertas „330 metų Vivaldi“: „Camerata Klaipėda“ ir solistai – Vilhelmas Čepinskis (smuikas), Philippas Nodelis (obojus, Rusija).

FESTIVALIO LAIKRAŠTIS „KLAIPĖDA“ KVIEČIA KLAIPĖDIEČIUS PAVASARĮ SUTIKTI SU GERA MUZIKA MIESTO KONCERTŲ SALĖJE! skyrus I.Linaburgytę, kuri yra gimusi ir mokėsi uostamiestyje, bet dainavimo studijas, kaip ir visi trys S.Šimkaus konservatorijos auklėtiniai, baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Malonu žinoti, kad kiekvienas iš šių artistų padarė puikią karjerą, pelnė įvairių apdovanojimų, daug koncertuoja ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. S.Stonytei 2005-aisiais įteikta Lietuvos nacionalinė premija, I.Linaburgytė 2004-aisiais ap-

dovanota Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžiumi, J.Gedmintaitė 2002-aisiais pelnė „Metų operos vilties“ nominaciją, o A.Rubežius 1997-aisiais – prestižinį „Kristoforo“ apdovanojimą. Tai byloja apie aukštą Klaipėdos pedagogų kvalifikaciją ir gebėjimą mūsų šaliai parengti puikių atlikėjų.

Atidarymo koncerte skambėjusi programa „Operos galia“ pasižymėjo ypač romantišku polėkiu.

Buvo pasirinkti efektingiausi pa-

Vedlys: LNOBT orkestrui dirigavo charizmatiškasis M.Staškus. saulinės operinės muzikos šedevrai: arijos ir duetai iš tokių operų kaip G.Verdi’o „Aida“, „Kaukių balius“, „Rigoletas“, „Don Karlas“ ir „Sicilijos mišparai“, G Puccini‘o „Bohema“, „Toska“, „Turandot“ ir „Džanis Skikis“, G.Bizet „Karmen“ ir L.Delibeso „Lakmė“. Orkestras atliko G.Bizet, G.Puccini’o, R.Wagnerio operų įžangas.

Jei solistams turėjome vieną kitą pastabą dėl jų intonacijos tikslumo ar tolygaus santykio su orkestru, tai pastarajam – jokių priekaištų. „Išlipę iš duobės“ tiesiogine ir perkeltine prasme orkestrantai vienijančio įkvėpimo pagauti muzikavo jautriai ir aistringai. Išraiškingų ir teatrališkų dirigento M.Staškaus mostų vedami atlikėjai demonstravo plačią romantinės ir operinės stilistikos dinaminę skalę.

Komplimentai – publikai

Iššūkis: Klaipėdos kameriniam orkestrui koncertas su A.Palei’umi, kuris kartu grojo ir dirigavo visus šešis J.S.Bacho klavyrinius koncertus, tapo rimtu išbandymu, apvainikuotu neabejotina sėkme.

Romantišką polėkį ir vos tramdomas aistras pratęsė kiti du „Muzikos pavasario“ koncertai, kurių pagrindinė žvaigždė buvo Alexanderis Palei‘us. Šį pianistą Klaipėdos publika pažįsta pakankamai gerai, nes atlikėjas mūsų mieste koncertavo jau ketvirtąjį kartą. Ko gero, galima teigti, kad atlikėjas turi savo klausytoją, kuris pritraukia vis daugiau publikos.

Antrasis festivalio koncertas vyko pilnoje salėje, kuri kėlė audringas ovacijas. Pats virtuozas prisipažino, kad jam koncertuoti Klaipėdoje yra didelė garbė ir kad mūsų publika (o jam yra su kuo palyginti, nes koncertuoja garsiausiose Amerikos ir Europos salėse) esanti labai išprususi. Tai buvo pasakyta ne pataikaujant ar iš mandagumo.

Klaipėdiečių geranoriškumą atlikėjų atžvilgiu tikrai tenka pripažinti. Palyginti su kitų miestų publika, o dažniausiai pasitaiko būti koncertuose Vilniuje, mūsų klausytojai yra greiti ne tik nuoširdžiai ploti, bet ir pagerbti artistus atsistojimu. Be abejo, tokia rodoma pagarba sustiprina koncerto metu kilusias emocijas bei užsimezgusį abipusį ryšį tarp atlikėjo ir klausytojo.

Klaipėdos publiką giria ir Lietuvos artistai, pripažindami, kad čia muzikuoti yra malonu. Būtų puiku, kad pilnos klausytojų salės susirinktų į visus rengiamus koncertus.

Ovacijos – pianistui O A.Palei‘us – įspūdinga, temperamentinga, uždeganti, įkvėpianti asmenybė, paskui save vedanti ir atskleidžianti netikėtus muzikinio teksto bei minties niuansus.

15>>

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, balandžio 30, 2008

3

Orkestrui linkėjo augti ir stiprėti Rita Bočiulytė

B

alandžio 6-ąją Klaipėdos muzikiniame teatre šventinį koncertą surengė jau senokai girdėtas Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras (MLSO).

Puoselėja viltis Prieš 15 metų iš Klaipėdos muzikinio teatro orkestrinės į sceną įžengęs Mažosios Lietuvos vardu pasivadinęs simfoninis orkestras, pastiprintas kviestiniais muzikantais, pradėjo kone kas mėnesį rengti vis naujas simfonines programas ir reguliariai koncertuoti. Grojo giliausią klasiką ir šiuolaikinę simfoninę muziką uostamiestyje ir apskrityje, gastroliavo Šveicarijoje, Olandijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Italijoje, Rusijoje, Švedijoje.

Pasikeitus teatro vadovui, pastaruosius dvejus metus MLSO veikla buvo nusilpusi, net imta svarstyti, ar tęsti ją, ar nutraukti. Bet orkestras sugrįžo į sceną ir, pasak dabartinio teatro vadovo Ramūno Kaubrio ir meno vadovo dirigento Stasio Domarko, puoselėja viltis augti ir stiprėti kartu su teatru ir jo prestižu.

Proga: švęsdamas 15-metį MLSO publiką pamalonino jos itin mėgiamais kūriniais.

Džiazo stiliumi Savo gyvavimo 15-metį pažymėdamas orkestras po ilgokos pertraukos vėl pasirodė jo pasiilgusiai Klaipėdos publikai. Tiesa, su ne pačia naujausia programa, bet su vilniečiu džiazo pianistu Daumantu Slipkumi.

Dviejų dalių koncertas buvo sudarytas iš populiarių nedidelės apimties kūrinių, kuriuos dirigavo S.Domarkas. Šventiniam vakarui pasirinkta George’o Gershwino muzika – „Kubietiška uvertiūra“, popuri operos „Porgis ir Besė“ temomis ir „Žydroji rapsodija“, atlikta kartu su pianistu D.Slipkumi. Antroje dalyje skambėjo Georgeso Bizet „Arlietė“, siuita Nr.2, ir Dmitrijaus Šostakovičiaus miniatiūros – penki fragmentai iš muzikos kino filmui „Gylys“. Čia ryškūs instrumentiniai solo epizodai – savo meistriškumą demonstravo fleitininkas Rimantas Giedraitis, arfininkas Petras Evchenka, smuikininkas Zigmantas Brazauskas, violončelininkas Jurgis Karbauskas ir kiti orkestro muzikantai.

Verti paminklo Šventiškai nusiteikusi plačioji publika MLSO pasirodymą įvertino ilgais plojimais. Muzikos profesionalai buvo santūresni. Nors ne mažiau geranoriški. „Daug kartų su šiuo orkestru esu grojęs – Jono Domarko ir Alvido Remesos kūrinius. Mielai tai darau. Man tai didelė šventė ir didelė garbė, - tvirtino birbynininkas prof. Vytautas Tetenskas. – Už triūsą rengiant simfonines programas šiems žmonėms reikėtų paminklą pastatyti. Tai ne vienos repeticijos darbas. Bet jie tai daro entuziastingai, už simbolinį atly-

Svečias: G.Gershwino „Žydrąją rapsodiją“ su MLSO atliko pianistas D.Slipkus. gį, S.Domarkas sugeba uždegti kolektyvą.”

Po koncerto muzikas pastebėjo, kad šventinio vakaro programa – tai, kas patinka žmonėms, iš žinomų, mėgstamų ir visiems suprantamų kūrinių.

Maestro: šventiniam koncertui dirigavo MLSO įkūrėjas S.Domarkas.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

iaisiais jai teko klausytis MLSO pirmojo koncerto ir net parašyti jo recenziją. „Ir vėliau stebėjau šio orkestro veiklą. Tad yra galimybė palyginti skirtingų periodų meninius rezultatus”, - sakė ji.

Anot muzikologės, klaipėdie-

Vardas ne tik išskiria kolektyvą iš kitų, bet ir įpareigoja. „Vis dėlto orkestrui linkėčiau geresnio susigrojimo, - kalbėjo prof. V.Tetenskas. - Nesupratau, kodėl teko kviestis pianistą iš sostinės. Klaipėda turi ir savų atlikėjų, nebūtinai vilnietis bus geresnis.

Manau, kad, tarkim, Saulius Šiaučiulis kuo puikiausiai būtų susidorojęs su „Žydrosios rapsodijos“ fortepijono partija. O MLSO linkiu ištvermės ir kūrybinės sėkmės.”

Yra su kuo palyginti Muzikologė prof. Danutė Petrauskaitė tąvakar prisiminė, kad 1993-

čiams nelabai sekdavosi su simfoninias orkestrais – jie tai susiburdavo, tai vėl iširdavo. Tad pirmiausia ji džiaugėsi, kad per tuos metus MLSO nesubyrėjo, kad parengė daug puikių programų, gastroliavo įvairiose užsienio šalyse. „Bet atvirai prisipažinsiu, kad jubiliejinis koncertas nebuvo labai vykęs, prisimenant tai, kas skambėjo pieš penkiolika ar penkerius metus, ar lyginant jį su šiemetinio „Klaipėdos muzikos pavasario“ atidarymo koncertu, kuomet galėjome gėrėtis puikiai skambančiu Lietuvos

nacionalinio operos ir baleto teatro simfoniniu orkestru, - dalijosi įspūdžiais profesorė. - Pirmiausia priekaištų turiu pačiai klaipėdiečių jubiliejinio koncerto programai. Ji nebuvo labai įdomi. Reikia pripažinti, kad maestro S.Domarkas yra operečių, bet ne džiazo liūtas. Todėl, mano nuomone, jam ne itin gerai sekėsi perteikiant G.Gershwino muzikos dvasią. Gal todėl ši muzika buvo sukoncentruota pirmoje koncerto dalyje, antrajai paliekant labiau pavykusius kūrinius – dvi dalis iš G.Bizet siuitos „Arlietė“ ir D.Šostakovičiaus penkis fragmentus iš muzikos kino filmui „Gylys“.

Atliekant pastaruosius, orkestras suskambo darniau ir spalvingiau, atsiskleidė solistų techninis ir meninis pajėgumas.”

Jeigu Mažosios Lietuvos...

Muzikologė stebėjosi, kad šventinė programa neturėjo nieko bendra nei su Didžiąja, nei su Mažąja Lietuva. „O juk vardas ne tik išskiria

kolektyvą iš kitų, bet ir įpareigoja, - mano ji. - Gal galima buvo paieškoti gijų su Klaipėdos krašto istorija ar šiaip didesnį dėmesį skirti lietuviškai muzikai, kurios orkestro repertuare iš tiesų yra labai mažai. Įžanginis koncerto vedėjo Šarūno Juškevičiaus žodis lyg ir susiejo MLSO su tarpukario Klaipėdos muzikiniu gyvenimu. Tik gaila, kad scenarijaus autorius, įteikęs šį tekstą artistui, pridarė daug istorinių klaidų ir, šokdamas nuo J.Kačinsko prie... S.Domarko, visiškai ignoravo penkių sovietinių dešimtmečių Klaipėdos muzikinį gyvenimą, kuomet skambėjo operetės bei operos, gyvavo (nors ir menkesnis) simfoninis orkestras, o ant podiumo stovėjo ne vienas dirigentas.”

Jubiliejaus proga prof.

D.Petrauskaitė orkestrui linkėjo didesnio preciziškumo, aukščiau užkelti kartelę siekiant profesinio meistriškumo ir rodyti daugiau iniciatyvos populiarinant savojo krašto bei šalies muziką.

4

DURYS

Trečiadienis, balandžio 30, 2008

kl.lt

Mažosios Lietuvos dainius Daiva Kšanienė

M

ažoji Lietuva per šimtmečius išugdė daug žymių kultūros žmonių.

Vienas jų – kompozitorius, dainininkas, vargonininkas Albertas Storosta, iškiliojo Vydūno jaunesnysis brolis, kurio 130-ąsias gimimo metines minėsime gegužės 1-ąją. Gyvenęs nepilnus 27 metus (1878 05 01 – 1905 02 10) jis paliko ryškų pėdsaką savojo krašto muzikinėje kultūroje.

Vydūnui padėjo brolis Vaikystėje mėgęs skambinti fortepijonu, griežti smuiku, jis su muzika nesiskyrė visą savo neilgą gyvenimą. Mokęsis Ragainės mokytojų seminarijoje, lankęs privačias pamokas pas Tilžės karališkosios muzikos mokyklos direktorių Peterį Wilhelmą Wolffą, studijavęs Berlyno karališkajame akademinės bažnytinės muzikos institute, A.Storosta tapo profesionaliu kompozitoriumi, tuo metu (XIX a. pab. – XX a. pr.) vieninteliu tarp lietuvininkų.

Nors dėl ankstyvos mirties A.Storostos talentas visai neišsiskleidė, tačiau jis suspėjo sukurti nemaža originalių dainų, giesmių, lietuvių liaudies dainų harmonizuočių. Įgijęs muzikos ir dainavimo mokytojo, vargonininko kvalifikacijas, jis daugiausia dėmesio skyrė kūrybai, nes to tarsi reikalavo laikmetis.

Prasidėjus Mažosios Lietuvos lietuvių kultūriniam atgimimui, XIX a. pabaigoje įsisteigus „Birutės“ draugijai, Vydūnui įkūrus Tilžės lietuvių giedotojų draugiją, nepaprastai trūko chorinio repertuaro. Kaip daugelyje kultūrinio gyvenimo sričių, taip ir šioje Vydūnas pirmasis ėmėsi iniciatyvos bei veiklos. Primygtinai jo raginami Tilžėje gyvenę muzikai kitataučiai Karlas Janzas, P.W.Wolffas, Valte-

ris Voska ir kiti pradėjo komponuoti lietuviškas dainas. Daugiausia Vydūnui jo siekiuose padėjo brolis Albertas. Per kelerius metus jis sukūrė daugiau kaip 40 dainų ir giesmių.

Kūrė dainas chorams A.Storostos dainos, daugiausia skirtos keturių balsų mišriems chorams, buvo labai mėgstamos Tilžės giedotojų draugijos ir kitų XX a. pradžioje Mažojoje Lietuvoje besikuriančių chorų. Nei vienas koncertas, nei viena šventė neapsieidavo be jo komponuotų dainų „Lietuva, brangi šalele“, „Šilun namelis“ (arba „Kur aug putinai“), „Nelaisvėje“ (arba „Ūžia jūrės, ūž“), „Bernelio skausmas“ (arba „Už jūrun mareliun“), „Regėjimas“ (arba „Kaip jūrės ūžia klausiaus“), „Ištekėjusi“ (arba „Motuše sengalvėle“), „Laivininko ilgėjimas“ (arba „Vai kilau, kilau“), „Laivininko daina“ (arba „Vėjelis kyl, bangelės ūž“), „Tėvas senasis“, „Lietuva“, „Saulelei leidant“, „Vakar parėjus“, „Linksmas pavasaris“, „Beauštanti aušrelė“, „Prie Nemuno“ ir kitų. Daugumai šių dainų poetinius tekstus sukūrė Vydūnas.

Norėdamas, kad sukurtosios dainos kuo greičiau paplistų, Vydūnas sudarė ir, bičiulės bei bendramintės Mortos Raišukytės padedamas, išleido du chorinių dainų rinkinius ir vieną giesmių rinkinį. Specialiai Vydūno raštų leidimui M.Raišukytės įsteigtoje spaustuvėje „Rūta“ Tilžėje 1904aisiais išspausdintas pirmasis Vydūno sudarytas dainų rinkinys „Lietuvos Aidos“, kuriame įdėtos 53 Vydūno ir jo bendradarbių dainos. Tarp jų – net 40 A.Storostos subalsuotų lietuvių liaudies dainų ir viena originali – „Lietuvos kalba ir daina“.

1909 metais „Rūtos“ spaustuvė išleido antrąjį Vydūno dainų rinkinį „Lietuvos varpeliai“ su 30 dainų ir dviem giesmėmis. Didesnę šio rinkinio dalį sudaro Vydūno dainos (26), likusios – A.Storostos.

Gegužės 1-ąją minėsime kompozitoriaus, dainininko, vargonininko, iškiliojo Vydūno jaunesniojo brolio A.Storostos 130-ąsias gimimo metines.

Pažymėtina, kad Vydūno dainų rinkiniai pasirodė anksčiau nei Juozo Naujalio ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dainų leidiniai Didžiojoje Lietuvoje.

Išsaugojo autentišką melodiją A.Storostos dainos yra ne kas kita kaip klasikinės liaudies dainų harmonizuotės, išsaugojant nepakeistą autentišką liaudišką melodiją. Štai dainoje „Baranti senutė“ panaudota lietuvių liaudies dainos „Anksti rytą kėliau“ melodija, dainoje „Ištekėjusi“ – lietuvių liaudies dainos „Tetužėli, sengalvėli“ melodija, dainoje „Meilės skausmai“ – lietuvių liaudies dainos „O, kad išauštų aušružėlė“ melodija ir pan.

Didžioji dauguma A.Storostos dainų subalsuotos vadovaujantis klasikinės harmonijos taisyklėmis, mažai atsižvelgiant į lietuvių liaudies dainų melodijų intonacinį bei derminį savitumą. Formalus europinės tradicinės harmonijos taikymas šiek tiek niveliavo originalias lietuvių liaudies dainų ypatybes, nacionalinę raišką. Tačiau tuo metu, XIX a. pab.

– XX a. pr., profesionaliosios lietuvių muzikos aušroje, dar neturint kitokių lietuvių liaudies dainų harmonizuočių bei originalių dainų pavyzdžių, šių pirmųjų bandymų trūkumai yra suprantami ir paaiškinami.

Vydūnas ir jo bandradarbiai, ypač A.Storosta, atliko svarbią lietuvių muzikinės kultūros misiją – lietuvių liaudies dainų pagrindu sukūrė pirmąjį profesionalų Mažosios Lietuvos chorų repertuarą, tuo metu nepakei-

čiamą ir nuolat dainuojamą. Tilžėje išleisti Vydūno dainų ir giesmių rinkiniai, taip pat ir V.Kudirkos „Kanklės“ (du sąsiuviniai, išleisti 1895 ir 1899 metais) buvo pirmieji lietuviškos chorinės muzikos pavyzdžiai.

XX a. trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmečiais Klaipėdoje vykusiose Mažosios Lietuvos lietuvių dainų šventėse (1927, 1933, 1938 metais) visada skambėdavo A.Storostos dainos „Tai ženkime artyn“, „Tai gėrėjosi manim motinėlė mylima“, „Kad žengiau per kiemužį“ ir kitos. Daina „Tai ženkime artyn“ tapo Mažosios Lietuvos dainų ir kitų švenčių epigrafu, išreiškiančiu šio krašto dvasią.

Mažesnėse giedotojų draugijų šventėse A.Storosta, turėjęs gražų ir išlavintą balsą, dažnai padainuodavo solo. Ypač klausytojams patikdavo paties autoriaus daina „Nenori manęs mažoji Grytutė“.

Lietuviškos operos šaukliai A.Storostos asmenybė imponuoja dar vienu muzikiniu požiūriu. Ilgametis ir didžiausias Mažosios Lietuvos lietuviškosios visuomenės, kultūros žmonių troškimas buvo turėti savą operos teatrą ir sukurti lietuvišką operą. Šis kelias buvo ilgas ir sudėtingas. Ir čia Vydūnas su broliu buvo pirmieji. Jie dar pačioje XX a. pradžioje puoselėjo mintį apie lietuviškos operos kūrimą. Vydūnas yra prasitaręs, kad „atostogose abu broliu kartojo muzikos mokslą ir pasitarė apie dainavimą, apie choro miklinimą ir lietuviškos operos kūrimą“ (Vydūnas. Mažosios Lietuvos lietu-

vių šventė su giesmėmis, kalbomis ir dainomis. Klaipėda, 1927, p. 37). Šią idėją broliai svarstė ne vėliau kaip 1903 – 1904 metais, nes 1905aisiais A.Storostos jau nebuvo tarp gyvųjų. Įdomu, kad mintis kurti lietuvišką operą garsiesiems Mažosios Lietuvos žmonėms – Vydūnui ir A.Storostai gimė pora metų anksčiau, nei buvo parašyta ir pastatyta pirmoji lietuviška opera (Didžiojoje Lietuvoje) – M. Petrausko „Birutė“ (1906). Deja, ši idėja nebuvo realizuota. Reikšmingiausias Vydūno ir A.Storostos darbas operos žanro bandymuose yra išplėtotas chorinis numeris „Gilanda“, kurį galima laikyti pirmuoju lietuviškos operos (nors ir nesukurtos) fragmentu.

Tarsi lietuviškos operos šaukliai buvo A.Storostos sukurti muzikiniai intarpai Vydūno dramoms. Tai chorai: „Laumių daina” dramai „Pasiilgimas Veldėtojo“, „Viltis“ ir „Rauda“ dramai „Išvaduotojas“, „Kūrėjų ir kūrėjaičių giesmė ir malda“ dramai „Atbudimas“.

A.Storostos, kaip ir kitų pirmųjų Mažosios Lietuvos autorių, dainos turėjo didžiulės reikšmės XX a. pradžios muzikinei praktikai ir visai lietuvių muzikinei kultūrai. Šios dainos, dainuojamos visų Mažosios Lietuvos chorų, su nuo seno žmonėms pažįstamomis, iš amžių glūdumos spindinčiomis, bet primirštomis melodijomis ir iškiliais, tautiškumo idealus teigiančiais vydūniškais tekstais, skambėjusios kiekviename susibūrime, suartindavo lietuvininkus, stiprino lietuvybę.

Ir liks tik šauksmas iš gelmės...

Loreta Narvilaitė

Š

įvakar 18 val. Klaipėdos koncertų salėje skambėsiantis „Klaipėdos muzikos pavasario“ koncertas žada būti ypatingas dėl kelių priežasčių.

Viena jų – koncerte dalyvausiantys solistai – kontratenoras Yanivas d’Oras (Izraelis) ir marimbininkas Pedro’as Carneiro (Portugalija).

Unikalaus balso savininkas Y.d’Oras šiuo metu yra itin pageidaujamas operų ir koncertų atlikėjas, dainuojantis ir baroko, ir šiuolaikinį repertuarą. Jo užburiantis, skaidrus vokalas ir ekspresyvi vaidyba ypač aukštai vertinama kritikų. Juolab kad Lietuvoje kontratenoras yra neįprastas reiškinys.

P.Carneiro – vienas iš nedaugelio perkusininkų, padariusių pasaulinę solisto karjerą ir nuolat koncertuojančių Europoje, Tolimuosiuose Rytuose bei JAV. Jo repertuare – paties parengtos J.S.Bacho, R.Schumanno ir B.Bartóko kūrinių transkripcijos marimbai solo, XX– XXI amžiaus opusai. Marimbininkas atliko daugiau kaip 70 žymiausių šiuolaikinių kompozitorių kūrinių premjerų. Jis yra keleto konkursų laureatas, nuolat dalyvauja įvairiuose festivaliuose ir koncertuoja žymiausiose pasaulio salėse.

Antra priežastis – koncertui diriguosiantis Robertas Šervenikas, prieš porą mėnesių paskirtas LNOBT muzikos vadovu. Šios svarbios ir atsakingos pareigos, kaip ir prieš metus pelnyta Lietuvos nacionalinė premija, yra aukščiausias Roberto profesionalumo ir pasišventimo savo profesijai įvertinimas. Dažnai uostamiestyje pa-

sirodantis su Klaipėdos kameriniu orkestru šį kartą jis diriguos Lietuvos kameriniam orkestrui (festivalio partneris –Lietuvos nacionalinė filharmonija).

Ir trečia koncerto patrauklumo priežastis – pati programa, pavadinta „Garsų prasmė ir grožis įstabus“. Joje skambėsiančios praeities kūrėjų Ch.W.Glucko, G.F.Handelio, W.A.Mozarto operų ištraukos leis pasimėgauti neįprastu dainavimu, o J.S.Bacho ir N.Rosauro kūriniai stebins perkusininko išradingumu ir virtuoziškumu.

Dramatinės ekspresijos prisodrintame talentingos lietuvių autorės Ramintos Šerkšnytės opuse „De Profundis“ tyla taip pat bus svarbi, kaip ir garsas. Ši muzika skatins susimąstyti apie gyvenimo prasmę, apie nesibaigiantį lėkimą, kuris vieną dieną netikėtai baigsis... Ir liks tik de profundis – šauksmas iš gelmės...

Pirmąsyk: izraelietis kontratenoras Y.d’Oras ir portugalas marimbininkas P.Carneiro iki šiol Klaipėdoje nėra koncertavę.

GINTARO LAŠAI kl.lt

LITERATŪRA ŠIANDIEN

REDAKTORIUS GINTARAS GRAJAUSKAS

Garsiai aidintis žolės balsas...

Balandžio 11 dieną Skuodo kultūros namuose iškilmingai buvo paminėtas poeto Stasio Jonausko šešiasdešimties metų jubiliejus. Poeto pagerbti susirinko beveik visas miestelis: Stasį Jonauską šia proga sveikino savivaldybės atstovai, bibliotekos darbuotojai, didžiosios mokyklos, rajono laikraštis, net Darbo birža.

Poeto pagerbti vyko Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus atstovai. Lietuvos rašytojų sąjungos vardu Stasį Jonauską sveikino Klaipėdos skyriaus pirmininkas Rimantas Černiauskas, palangiškė poetė Elena Karnauskaitė proginėje kalboje aptarė svarbiausius S.Jonausko kūrybos aspektus.

Elena Karnauskaitė Garsiai aidintis žolės balsas... Tokia pirmoji mintis ateina į galvą bandant apibendrintai nusakyti Stasio Jonausko poeziją. Manau, kad būtent ši rinktinė „Žolės balsas“, išėjusi 2004 metais, skaitytoją paskatino iš naujo atsiversti S.Jonausko eilių knygas, o literatūros kritikus – parašyti įtaigias ir kvalifikuotas recenzijas. Būtent po „Žolės balso“ Stasiui Jonauskui įteikiamos bene pačios solidžiausios literatūrinės premijos – Jotvingių ir Lietuvos rašytojų sąjungos. Tačiau juk iki „Žolės balso“ nueitas netrumpas ir ne visai lygus kūrybinis kelias: nuo pirmosios knygos „Didelis laukas“, 1973, per „Darbų vardai“, 1977, „Lekia kaip metai“, 1981, „Spindulys po žeme“, 1984, „Spaliai“,1984, „Šiuolaikiniai rugiai“, 1990 iki „Širdis plaka delčią“, 1998.

Po rinktinės išleidimo ir solidžių premijų į Stasio Jonausko

kūrybą kritikai įsižiūri itin atidžiu žvilgsniu ir bando apibendrinti jo nueitą kelią, sakydami, kad „„Žolės balso“ kraštovaizdis pažįstamas iki skausmo, tačiau ir modifikuotas, šiuolaikinis. Be abejo, S.Jonauskas yra vienas ryškiausių „vietovės“ poetų lietuvių literatūroje. O svarbiausia, kad ši vietovė jo eilėraščiuose turi istorinę gelmę. Istorija ne kaip tęsimasis iš praeities į dabartį, bet kaip lauko reiškinys. Dabar ir visada“, - taip teigia Justinas Kubilius straipsnyje „Daiktų gelmės poetas“ („Šiaurės Atėnai“, 2004). Valdemaras Kukulas, interpretuodamas Stasio Jonausko poeziją, žolės metaforą susieja su amžinybės sąvokos skaidymu, teigdamas, kad „S.Jonausko gamta turbūt pirmiausia kalbinė, lingvistinė“. Anot kritiko, „gamtos pasaulis, jo įvaizdžiai kuo toliau, tuo labiau poetui reikalingi spekuliatyvaus, racionalaus patyrimo, supratimo, žinojimo lytims

Jaunųjų konkursas

Žvejyba Dainius Vanagas

T

amsiai raudonas gniutulas, matyt, vasaros karščio išsekintas, paslikas tysojo majonezo kibirėlio dugne. Atsargiai, stengdamasis nepertraukti, „atrišu“ vieną slieką ir nevikriai maunu jį ant kabliuko. Bjauri, tamsi masė iš padarėlio vidurių ištrykšta man ant pirštų, bet dabar man tai vis tiek — kad tik greičiau laimikis; bet koks.

Trigramė plūdė ilgu Modiljanio kaklu bei geltona kepurėle pliumpteli tolokai nuo kranto. Jei banguotų, mesčiau artėliau, tačiau stiklinis ežero paviršius šaukte šaukia sviesti ten, kur galima pagauti net pačius pasakų vandenis.

Prasidėjus žvejybai, prasideda ir smagaus adrenalino laikas, mat tvenkinys, nors iš esmės yra valstybės nuosavybė, dokumentuo-

se antai yra ūkininkėlio Rikštuko nuosavybė. Šis kaimietukas, gal netgi labiau jo žmona, pašaipiai Rykšte pravardžiuojama, yra mūsiškio kaimelio ir juokas, ir keiksmas. Štai kai dėl kiekvieno jų nuosavos teritorijos peržengimo kviečia policiją — tai juokas, tačiau kai reikia mokėti baudą, ar — neduok dieve — neleidžia žvejoti bei maudytis minėtame tvenkinyje, tai jau grynut gryniausias keiksmas.

Tai štai, žvejoju aš, taip sakant, nelegaliai, ir stebiu, kada pamatysiu ateinančią Rikštienę, grėsmingai man mojančią grėbliu, suprask: „Tu, pienburni, ar aš tau nesakiau, kad daugiau nematyčiau tavęs čia. „Žinoma, tuomet nereplikuoti negaliu, tad moteriškė toliau rūstauja: „Žinau, žinau, kur tėvas tavo dirba, nueisiu, tai pamatysi, kaip duos bizūnų.“ Ir ką jūs manot? Nueina. Kiekvieną kartą, kai pagrasina, ir be jokių išimčių. Man

man visada patiko SJ poezijoj, šioj publikacijoj radau grakščios radauskiškos juvelyrikos: „Jis turėjo gyvenimą savo ir jame užsidaręs gyveno“. Arba visą „Medis rudenį“ galima būtų cituoti. Ką jums leidus ir padarysiu: Manydamas, jog tik nuo vėjo Tasai gyvenimas kraupus, Jis nežinojo, kas praėjo Ir tyliai purtino lapus.

O tie pleveno, tarsi žaidė, Kol neatėjo valanda, Ir jis pamatė, jog dažai tie Jau nebepuoš jo niekada.

Poetas Stasys Jonauskas.

Nuotrauka iš redakcijos archyvo ir formuluotėms skleisti, tirpdyti“. Tačiau kad ir kokie būtų solidūs kritikų įvertinimai, turbūt vis dėlto kūrėjui itin svarbu išgirsti skaitytojo balsą. Keletą tų balsų leisiu sau pacituoti:“...tylesnis už žolę poetas Lietuvos pakrašty seniai praaugo daugelį sostinės rašeivų, per anksti įsirašiusių į klasikus. Rašo sau ir nesiparina iškreiptais būdais, kaip koks geda“, arba: „Fantastiška poezija. Kokie du poetos, per anksti gavę nacionalines, turėtų nusišauti“; arba: „Iš tikro puiku: rami tėkmė, gražios jungtys, įsižiūrėjimai ir įsiklausymai“; „Šalia šiaurietiškų pustonių, kurie

patinka ryžtingos moterys, šiaip ar taip, jos, vargšės, ilgai kankintos, draskytos, naudotos, tad labai smagu matyti jas nuožmiai kimbančias pasauliui į skvernus. Na, tačiau sutikite — ryžtas žavi tik tada, kol jis neturi neigiamų ar erzinančių pasekmių mums patiems.

Taigi, savaime suprantama, šios ryžtingos moters aš pakęsti negalėjau, laimei, kol kas jos niekur ir nesimatė.

O diena buvo švelni it pasaka. Tokios dienos iš pat ankstaus ryto man pasisako, jog tikrai gražiai baigsis, kad ir kokių nuotykių tektų patirti.

Vėjas tingiai suposi šalia tvenkinio augančių lazdynų šakelėse, tačiau lipti į vandenį bijojo, matyt, šiek tiek nesveikavo, tad buvo aišku, jog bangelių tądien taip ir neišvysiu. Kažkur tolumoje plyšavo vedama „Belaruso“ širdis, o tūkstančiai žiogų giesmėmis kilo į dangų. Išties — diena buvo švelni it pasaka.

Krimtau saulės vaisius; nekibo.

Kitapus tvenkinio žirgliojo Stasiukas, mano senelės kaimynas bei sumanus pensininkas, kuris, susikvietęs visą tuntą vaikaičių, šieną kraunant į vežimą dalyvavo tik tiek, kiek reikia įsakymus bei patarimus žarstyti, mat pats tik vyriausiojo inžinieriaus ir darbų planuotojo vaidmenį atliko. Tuo pat metu

Supratęs: amžinai praėjo Kažkas pabalusia veja, Jisai stovėjo ir tylėjo, Uždaręs laiką rievėje.

pinas paprastos, nepaneigiamos ir gražios gyvenimo išminties: Sukos vėjas prieš lietų į vakarus, Jo viršūnės lingavo žeme.

Degė dar iš įpratimo ugniakuras, Bet jau laiko nebuvo jame.

Bėgo šiurpas per nendres į pelkes, Atsivėrė gelmė, ir joje Metų riksmas po sakinį telkės, Atspindėdamas danguje Žemės balsą ar tik jo kiautą: Po griaustinio tylėjo ne tai.

Ir kiekvienas galvoja: sakiau tai, Ką uždaro savin riešutai. („Ką uždaro savin riešutai“)

Atrodo, pildosi V.Kukulo įžvalga, kad su „Žolės balsu“ tarsi baigėsi vienas S.Jonausko poezijos etapas ir prasidėjo kitas. Man rodos, „Literatūroj ir mene“ išspausdintuose eilėraščiuose girdime rilkiškas intonacijas, išsakomas atkaklaus žemaičio, susitapatinusio su žole, balsu.

Aš pati, kaip skaitytoja, Stasio Jonausko poeziją atradau su knyga „Širdis plaka delčią“, atradau turbūt pačiu laiku, nes poeto žodis čia jau nuskaidrėjęs, išgrynintas, ku-

Kai gerbiamas Rimantas Černiauskas, Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas, paprašė pakalbėti Stasio Jonausko jubiliejaus proga, nuėjau į Palangos miesto biblioteką paieškoti poeto knygų. Ir radau jau dabar, ko gero, dvi bibliografines retenybes: pirmąją S.Jonausko knygą „Didelis laukas“ bei „Spaliai“.

Apie pastarąjį rinkinį kritikų daug prirašyta, bet pripažinkite, kad senokai vartėte šią knygą, o gal kas ir visai neskaitėte. Paskaitykite, tikrai rasite smagių, „užkabinančių“ tekstų.

jo žmona Kazytė už kelių dešimčių metrų dar nepjautame atole melžė karves. Primelžia šilto pieno, ir, matau, eina anūkų link, siūlo, giria kokybę, naudą sveikatai, įkalbinėja. Neįžiūriu vaikų bei jaunuolių veidų, bet, net neabejoju, jie muistosi, spyriojasi, raukosi ir galiausiai vis tiek neparagauja. Aš irgi taip darau: šiaip ar taip, maloniau įsivaizduoti, kad pienas pats savaime iš dangaus nukrenta į parduotuvių lentynas, nei matyti, kaip išteka iš karvės. Žvejoju. Miesto nesantuokinis vaikas; kaime. Ši reali, ranka ir akimis paliečiama vasaros idilė, vaiski popietės šiluma, nuoširdi, neburzgianti, neūžianti, neužsikemšanti, nevėluojanti, nesižudanti aplinka įtraukia mane pamažėl.

Bet, užuot idilę sukūrusi manyje, ji išryškina jos nebuvimą. Nekimba, net neniūksi, net net; dabar šūktelčiau: „Ei, seni, kaip tau, krutina bent truputį?“ Po minutėlės man atsakytų: „Ne, dar ne. Gal reikėtų ant kviečio pabandyti?“ Pauzė, ir vėl išgirstu: „Ei, o turi saulėgrąžų, aš namie ant salo palikau, kad jas kur“. Tačiau neturiu kam šūkauti: esu čia vienas, o juk neturėčiau. Ilgai svajotų atostogų planai, pašėlusių troškimų tenkinimas, bemiegių naktų vilionės, Rykščių erzinimai,

dviračių ir kitų transporto priemonių nuolatinės charakiri subliūško per akimirksnį — Sauliui, mano pusbroliui, sulaužė koją, ir ne bet kaip, o blauzdikaulį į tris dalis padalino, vadinasi, per prievartą mano bičiulį prie lovos keletui savaičių prirakino. O juk po to jau bus kiti planai, kiti tikslai, kitos kelionės, kiti norai. Kitas laikas netinkamų akimirkų dykynėse. „Sakyk, ar nebūtų geriau eiti į kitą tvenkinio pusę?“ — klausiu. „Ne, nestenėk, tik ką atėjom, palauk dar. Vakarop, pamatysi, tikrai ims kibti kuojos, kad nė traukti nespėsim.“ Ką gi — lieku ir toliau stebiu Stasiuką. Dievaži, koks turėtų būti keistas jausmas būti pensininku. Juk atmintis tada kelias dešimtis metų talpina, ir rytą, kartu su akimis, kone iš visų gyvenimo etapų atsimerkia ir visos patirtos smulkmenos, ir regi jas skruostuose, raukšlėse, lūpose stringančiuose žodžiuose, ausų nebepasiekiančiuose garsuose. Viskas jau prabėgę, nieko nelikę, ir ateis tinkama akimirka, kai per sodus, per paukščių pulkus danguje, per pravirus vartelius, stačiais laiptais, akimirkomis, kai būsime užsimerkę, atbėgs nekviesta viešnia mirtis.

>>6

>>6

6

GINTARO LAŠAI

Trečiadienis, balandžio 30, 2008

kl.lt

Garsiai aidintis žolės balsas... >>5

Tegu kai kurios ten minimos realijos ir nebeaktualu dabar, bet ironiškas kalbėjimo būdas, kitoks vertinimas tebeišlieka nepasenęs.

Apie Stasio Jonausko knygą „Spaliai“ būtų galima šiandien taip pasakyti- laiko patikrinta klasika. Kelios eilutės iš eilėraščio „Pelkės“: Pelkės veisiasi kaip kokie vabalai, Tarsi girtuokliai turi įvairias alkoholizmo stadijas.

Pelkės nepripažįsta žmonių įstatymų, Jose prieglobstį randa kiekvienas, bėgantis nuo sausros.

Arba: Pelėdos yra tokie paukščiai, paplitę beveik visame pasaulyje. Šimtas keturiasdešimt keturios rūšys. Lietuvoje – dvylika.

Akys jų būna priekyje. Didelės.

Kojų nagai ilgi, Geriau jos gyvena tenai, kur mūsų nėra.

Net pavyzdingos žolės kartais atpuola į pelkę,Ten gyvena tokie viską galintys augalai.

Jos mėgsta vienatvę kaip žmonės, kai verkia.

Pelėdos neverkia, tik ūbauja naktį eglynuose.

Rūdija jų sąmonė, dreba keružiai berželiai, Nuo išdžiūvusių kerpių ir samanų trupa sausas vanduo.

Žmonės jų nesupranta, nesupranta ir jos, Bet neverta dėl to žudytis ar gerti degtinę.

Pripažinkime, juk būtent šias intonacijas atpažįstame Erlicko „raštuose“ ar kauniečio poeto Gintaro Dabrišiaus eilėse.

Per praėjusį Poezijos rudenį vienas tikrai puikus šiuolaikinis lietuvių poetas teigė supratęs, jog eilėraščiai rašomi tik iki penkiasdešimties. Manau, kad Stasys Jonauskas, jo kūryba

tą mintį tikrai paneigia. Šiuo atveju tikriausiai galima pasakyti taip: eilėraščiai rašomi iki penkiasdešimties, po to rašomi labai geri eilėraščiai.

Post scriptum: Gal reikėtų nutylėti (arba paklausti), kodėl niekas iš Vilniaus neatvažiavo pagerbti Poeto. Bet gal ir ne. Juk geri eilėraščiai gyvena patys sau nepriklausomai nuo to, ar juos pastebi kokie nors funkcionieriai, ar ne. Labiausiai tiktų čia paties S.Jonausko eilutė: „Jis turėjo gyvenimą savo ir jame užsidaręs gyveno...“

Žvejyba >>5

O aš jaunas; dar netikiu, kad mirsiu. „Kaip manai, ar šiandien užtiks mus Rikštienė?“ — išgirstu klausimą. „Aš manau, kad jei iki vakaro žvejosim, tai tikrai užtiks. Ji juk į ganyklas pro šią tvenkinio pusę važiuoja“, — paaiškinu ir įsidedu smilgą tarp lūpų. Nai nai nai niūniuoju - važiuoja Rykštė ir plaka mūs kiekvieną, nai nai nai, ir plaka plaka mūs kiekvieną – kol mane suima juokas. „Ko juokiesi?“ — stebisi Saulius, nors jam priežastis nelabai svarbi; ir taip jau šiepiasi. „Ach... Tiesiog, žinai, gera man.“ Išties gera. Esu čia lyg saloje, saloje Miesto vandenyne. Nedrįstu teigti, kad ši sala, dievaži, kuo nors be galo ypatinga, turinti tai, ko neturi jokia kita vieta, ar primenanti prarastąjį Rojų, kurio turbūt tebesigaili Miltonas. Užtenka to, kad ši sala tebeturi savo kvapą, savo spalvas: čia į žmones tebesikreipia pavardėmis, o ne asmens kodais; namai atskiriami ne pagal numerius, o pagal savitą statybą bei spalvas; vanduo bėga ne iš čiaupo, o keliamas iš žemės gelmių, tuo pat metu girgždant besisukančiam šulinio voleliui; nuo vagių gelbsti ne mirksinčios signalizacijos, o karvės didumo šunys. Netgi ne pats eini į parduotuvę, o šioji, nusižeminusi ir gailesčio verta, pati atšliaužia.

Tuomet išgirsti kaimynų zekį bešūkaujantį: „Mama, ei, girdi, autolafka atvažiavo!“ Sala, kur neklesti kūryba, bet gimsta kūrėjas. „Ko dabar labiausiai norėtum?“ — klausiu aš svajingai, lyg tikėdamasis išgirsti kokią nors iškilią filosofiją. „Kad užkibtų, velniai griebtų“, — purkšteli Saulius ir įsideda saują saulėgrąžų į burną. Mano skruostai minutėlei parausta, ir aš šypteliu. „Na na, sakiau, kad reikia eiti į kitą pusę“, — priekaištingai tariu. „Ne, tereikia sulaukti tinkamos akimirkos“, — vėl užtikrina jis.

Mieste išnyksta tinkamos akimirkos. Ten, žinia, „visada galimybių metas.“ Negali išsirinkti, o galų gale — netgi negali nesirink-

ti: žuvys jau pagautos, į akvariumus sumestos, tereikia tinkliuku jas išgriebti. „Žinai, važiuodami čia vos vos nesusidūrėme su mikroautobusiuku. Viskas įvyko taip staiga: mes važiavome pagrindiniu keliu, o staiga iš šalutinio keliuko išlėkė tas asilas, čia, galima sakyti, iškart už Kauno. Dar sekundė ir nežinia, kuo būtų pasibaigę“, — niūriai prataria Saulius. „Baisu“, — kvailai lepteliu.

Tačiau aš žinau, kad jokios sekundės nebuvo. Ir žinau, kuo viskas pasibaigė: netinkama akimirka.

Kažkas neišlaukė, kažkas skubėjo, kažkas buvo neapdairus. Šis „kažkas“ kilęs iš miesto, ten — jo tėvynė, ten jo sodai vešliausi, šaknys tvirčiausios. Kažkas kažką kažkada kažkur kažkaip padarė. Miestas miestą miestada miestur miestaip padarė. „Per visus galus“, — burbtelėjo Saulius. „Mhm.“ Kažkokio mikroautobusiuko kažkoks vairuotojas pabėgo.

O aš kažką myliu. Nėra nieko lengviau, kaip mylėti visą pasaulį, ir aš tai darau: aš gležnas, aš trapus. Mano delnai balti, siela neveiksni, slepiuosi mieste — bendruomenės gūžtoje; juk visais laikais žmonės būrėsi į grupes, kad apsigintų nuo priešų, ir visai natūralu, kad, didėjant saugumo jausmui ėmė bukėti gynybos instinktas. Štai tada svetimšaliai nesunkiai įsispraudžia pro akis, ausis, įsliuogia šnervių plaukeliais, lenda rykle į skrandį. Tuomet viskas sustingsta it automobilių spūstyje.

Mano šeima, o ir aš drauge, taip pat išėjom, kad būtų saugiau. Dabar, kad būtų saugiau, reikėtų iš ten išeiti. „O gal reikia pašerti“? — klausiu. „Bandyk.“ Sudrėkinu batoną, suspaudžiu į kamuoliuką ir švysteliu savo plūdės link; vanduo pirmą kartą nuo mano atėjimo subanguoja. Matau, kaip Stasiukas su anūkais pajuda iš lauko, visi lig vieno jaukiai, šeimyniškai susėdę ant vežimo. Žinau: dar grįš — lauke nemažai kupetų likę.

Kilpelė. „Galėčiau taip žvejoti valandų valandas“, — išsprūsta man kramtant likusius batono trupinius. „Aš irgi, nors, aišku, būtų smagu šį tą sugauti.“ „Sugausim, pats taip sakei.“ „Sakiau. Bet ką gali žinoti, Rikštienė galėjo prigrasinti ne tik žmones, bet ir žuvis.“ ---Mano kišenėje yra lyg kokių mažų voriukų dėžutė. Sakyčiau, tykūs padarėliai, nors uolūs ir ryžtingi it tokiais būti jiems gyvenimo paskirta. Jau kuris laikas jaučiu, kaip jie silpsta, oro plaučiuose jiems užtenka vis trumpiau, kojos, negaudamos stiprinančių vitaminų, ima šlubčioti, svyruoti. Jie verpia, audžia, siuva, taiso, lopo mano ryšius, saugo it museles tinkle mano prisiminimus. Deja, jie nebeturi medžiagos, su kuria galėtų dirbti; vis mažiau ir mažiau yra ką saugoti, ką taisyti. Ir netgi liūdna, kad neliūdna. Neberandu žmonių atbalsių savyje, jų esatys tėra mano esaties kontekstas. Turėčiau galvoti apie žmones, tačiau negalvoju, nesirūpinu jais. Žinoma, galėčiau pradėti, galėčiau stengtis, bet nežinia, ar, darydamas tai nenuoširdžiai, tik dar labiau neįskaudinčiau savęs bei kitų.

Tai lyg koks savisaugos šydas nuo savisaugai skirto miesto: Atstumti, atmesti, nepriimti — užsisklęsti.

Ričardo Šileikos nuotr.

Bėgti, slėptis, slėpti — užsisklęsti.

Bendraujant nebendrauti. Klausantis nesiklausyti. Šypsantis nesišypsoti. Rūpintis nesirūpinant--„Man atrodo, Rykštė atvažiuoja, štai ten, matai?“ — kumšteliu Saulių, tačiau jo žvilgsnis nukreiptas visai kita kryptimi. „Tau kimba!“ Išties. Staigiai pakylu ir čiumpu meškerę. Kitame valo gale kažin kas suspurda. „Yra, yra?“ „Jo!“ — džiugiai sušunku.

Netrukus ant kranto nuleidžiu neblogą ešerį; tokį jau ir kepti galima — pusantro sprindžio. Jo akys, neįtikėtinai išvirtusios, styro į priešingas puses. Netinkama akimirka žiūrėti dviem kryptimis, kada esi vienas. „Kaip manai, dabar jis jaučia tokį pat trūkumą, kaip aš? „Jis turbūt nesupranta, ką jaučia. Jūs abu turbūt nesuprantat“, — girdžiu savo mintį, Sauliaus balsu tariamą. „Šiaip ar taip, — teisinuosi sau, — bet koks savęs analizavimas turi savotiško teatrališkumo. „Galvoji, vadinasi, esi.“ Ir vis bandai, bandai ir bandai sau tai įrodyti. O juk turbūt kuo daugiau galvoji, tuo mažiau esi.“

„Tu ir vėl vaidini.“ „Tiesa“, — niūriai linkteliu galvą.

Tampu cirku. Mano paties beviltiškumas tampa populiariausiu mano triuku. Jei dabar paleisčiau šį ešerį, suprask — į laisvę, kurios aš neturiu, tai tik suvaidinčiau melancholišką, kilnią romantiką.

O juk viskas, viskas ne taip. Parsinešiu žuvį ir išsikepsiu, suvalgysiu, kad nieko neliktų, bet net tada vaidinsiu išblaškantį ir išderinantį miestą, kuris nieko nepalieka nepaliesta, nesudarkyta.

Aš net vaidinu, kad Saulius čia.

Lyg šaukčiausi mesijo, kuris pririštų mane prie žemės ir neleistų susvetimėti, neleistų išeiti, neatsiminti, pamiršti, nes dabar juk visa yra išgalvota, visa — tai mano cirkas, kur aš nebežinau, ką darau nuoširdžiai, o ką — teatrališko smalsumo vedamas.

Greitai išmuš mano netinkama akimirka, ir aš pats sau ištrykšiu ant rankų, maudamasis ant kabliuko, ir net pats save prarysiu žuvimi atplaukęs, kuri spoksos dviem kryptimis.

Tik, tapus viskuo, nutrūks visi ryšiai: taip reikia, taip geriau, jei vis dėlto joks mesijas taip ir nepasirodys--— Ei, pienburni, ar aš tau nesakiau, kad daugiau nematyčiau tavęs čia?

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, balandžio 30, 2008

7

„Laisva pora“ malšina kūrybos troškulį Jūratė Petruškevičiūtė

M

etus be savo namų besiblaškantys Klaipėdos dramos teatro aktoriai patys aktyviai ieško naujų erdvių, laisvų nišų, kuriose galėtų realizuoti savo kūrybinius sumanymus. Rimtų vaidmenų išsiilgę aktoriai Regina Arbačiauskaitė ir Kęstutis Macijauskas laikiną pastogę surado jaukiame vaikų ir jaunimo teatre „Aušra” ir balandžio 13-ąją pakvietė žiūrovus į Dario Fo ir Frankos Rame’ė „Laisvos poros“ premjerą.

Scenoje – atpažįstamas gyvenimas Klaipėdiečiai jau turėjo progą artimiau susipažinti su žymia Italijos dramaturgų pora, kuriančia drauge, stebėdami aktorės Jolantos Puodėnaitės vaidinamą monospektaklį „Aš laukiu tavęs, mielasis“ Pilies teatre (rež. Alvydas Vizgirda). Abu spek-

ze, su graudulio prieskoniu. Spektaklio pradžioje pusamžis vyras (akt.

K.Macijauskas) energingai diktuoja savo sugalvoto žaidimo „laisva pora“ taisykles žmonai, o pabaigoje lazda atsisuka kitu galu ir smogia „žemiau juostos“ pačiam šio žaidimo iniciatoriui.

Mezga intrigą Pagrindinė ir neginčijama šios intrigos taisyklė yra laisvas gyvenimas šeimoje be jokių vedybinių ištikimybės saitų ir moralės normų, nes esą tik taip įmanoma ilgai nepabosti vienas kitam ir išsaugoti meilės aukurą neužgesusį.

Prie savižudybės ribos atsidūrusi savanaudžio vyro neištikimybės iškamuota žmona (akt.

R.Arbačiauskaitė) ne tik tarsi feniksas pakyla iš pelenų, bet priverčia vyrą gerokai pasikankinus iš naujo ją pamilti. Žmonos mistinio „sužydėjimo“ paslaptis labai paprasta – laiku sutiktas, o gal tiesiog išsigal-

ti ir spalvinga – nuo vos vos girdimų subtilių pustonių, švelnios autoironijos iki kone moteriškos isterijos priepuolių.

Talentinga aktorė scenoje turi laiko įsibėgėti, į pasakojamų įvykių voratinklį pamažu įviliojusi žiūrovus, jau nė akimirkai nebepaleidžia jų iki spektaklio pabaigos. Aktorė savo temperamentą valdo tarsi laukinį žirgą – kai kur stipriai prilaiko vadeles, kai kur paleidžia laisvai lėkti per kuriamo vaidmens ir savo prigimties prerijas.

Aktorius ir šio spektaklio režisierius K.Macijauskas dar jaukina savo vaidmenį, tai visai panirdamas į personažo jausmų gelmes, tai vėl išnirdamas į paviršių giliai įkvėpti gryno oro. Neretai „iššoka“ iš vaidmens, norėdamas pažvelgti į sceną režisieriaus akimis, ir vėl sugrįžta į sceninę realybę.

Linksma ir graudu Pirmuoju smuiku griežia R.Arbačiauskaitė, analizuodama šei-

Spektaklis lengvas, neiškankintas, be didelių pretenzijų, bet pakrautas teigiama energija. taklius vienija panašios šiuolaikinės moters problemos, „virtuvinės“ ar „miegamojo“ aktualijos, šmaikštūs tekstai bei gerai atpažįstamos kasdienės situacijos.

Spektaklyje „Laisva pora“ du aktoriai kuria paradoksalią šeimyninę istoriją, pagardintą komiškomis situacijomis, sveika autoironijos do-

votas (virtualus?) meilužis, jaunas fizikos profesorius, privertęs tikrąjį vyrą praregėti ir pažvelgti į savo ilgametę gyvenimo draugę godžiomis pavydaus įsimylėjėlio akimis.

Nė akimirkai nepaleidžia Aktorės R.Arbačiauskaitės sukurto vaidmens jausmų paletė labai pla-

myninės krizės peripetijas. Jos vaidmuo tolygesnis, netrūkinėjantis, nuosekliai besivystantis nuo spektaklio pradžios iki pabaigos.

Abiejų aktorių vaidyboje daug improvizacijos, netikėtų atradimų, gyvų bendravimo perliukų, pulsuojančių žmogiška šiluma ir subtiliu humoro jausmu.

Dviese: spektaklyje „Laisva pora“ aktoriai K.Macijauskas ir R.Arbačiauskaitė kuria paradoksalią šeimyninę istoriją, pagardintą komiškomis situacijomis.

Graudaus komiškumo kibirkštėlės žaižaruoja viso spektaklio metu, nes kai kurios situacijos komiškai atpažįstamos beveik kiekvieno vyro ir žmonos tarpusavio santykių raidoje.

Žiūrovas – liudininkas Dailininkės Ilonos Stančikienės sukurtos scenografijos pagrindinis akcentas – scenos gale vertikaliai įsprausta balta vonia juodų ir baltų kvadratėlių fone. Vonioje už užtraukiamų užuolaidėlių įvyksta esminiai personažų lūžiai, atskleidžiantys intymaus šeimyninio gyvenimo vilkduobes. Minia-

tiūrinė „Aušros“ teatro scena sukuria kambario, virtuvės atmosferą, o žiūrovas jaučiasi ne stebėtojas, o šeimyninės istorijos liudininkas. Muzika (kompozitorius Gintaras Kizevičius) neįkyriai paryškina kulminacinius taškus, neužgoždama aktorių vaidybos.

Spektaklis „Laisva pora“– pirmiausia gurkšnis tyro šaltinio vandens patiems kūrybinio darbo ištroškusiems aktoriams. Gal todėl spektaklis lengvas, neiškankintas, be didelių pretenzijų, bet pakrautas teigiama nuoširdžiai vaidinančių aktorių energija.

Nuvilnijo 30-asis „Lietuvos teatrų pavasaris“

B

alandžio 3–27 dienomis Kaune vykęs 30-asis „Lietuvos teatrų pavasaris“ „Girstučio“ kultūros centre, Kauno valstybiniame ir Kauno kameriniame teatruose pristatė 19 naujausių šalies teatrų spektaklių, tarp kurių buvo ir du iš Klaipėdos. Iš festivalio klaipėdiečiai grįžo ne tuščiomis.

nevėžio teatrai. Festivalio repertuare buvo trys pagal lietuvių dramaturgiją sukurti spektakliai, daug klasikos ir komedijos žanro pastatymų.

Organizatoriai džiaugėsi, kad bilietai beveik į visus spektaklius šiemet buvo tiesiog išgraibstyti dar gerokai prieš prasidedant festivaliui.

Sulaukę tokio žiūrovų antplūdžio, festivalio rengėjų paprašyti kai kurie teatrai sutiko vaidinti papildomus spektaklius.

Nuo tradicijų iki tendencijų

Įvertinimas: aktorė V.Leonavičiūtė (centre) už močiutės Frachlon vaidmenį M.Carr „Mėjoje“ pelnė 30-ojo „Lietuvos teatrų pavasario“ žiūrovų simpatijas.

Nerijaus Jankausko nuotr.

Lietuvos teatrų pavasaris Kaune yra seniausias scenos meno festivalis Lietuvoje. Kasmet festivalyje dalyvauja profesionalūs teatrai iš visos Lietuvos, publikai parodydami visas įdomesnes valstybinių ir laisvųjų teatrų, jaunų trupių naujienas.

Tai – reikšmingas kultūrinis įvykis, puoselėjantis Lietuvos teatrų tradicijas bei pristatantis pagrindines šio meno tendencijas.

Anot festivalio žiuri pirmininkės Vitalijos Truskauskaitės, „Lietuvos teatrų pavasaris“ nuo kitų festivalių pirmiausia skiriasi labai plačiu kontekstu. Jubiliejinio festivalio programa buvo sudaryta taip, kad žiūrovai galėtų susipažinti su jaunų menininkų darbais, galėtų palyginti komercinio ir valstybinio teatro spektaklius ir atkreiptų dėmesį į naujausias sezono premjeras. Šiemet festivalyje dalyvavo Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Pa-

Naujausi ir įdomiausi 30-ojo „Lietuvos teatrų pavasario“ scenoje Šiaulių dramos teatras parodė Henriko Ibseno „Norą“, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktoriai suvaidino P.Bomaršė „Figaro vedybas“, Kauno kamerinis teatras – Aristofano „Lisistratę“. Ypač didžiulio žiūrovų susidomėjimo susilaukė Jono Vaitkaus pastatyti Petro Vaičiūno „Patriotai“, „Domino“ teatro naujausias spektaklis – Kosto Smorigino režisuota Sigito Parulskio pjesė „Vilnius–Dakaras“, Anželikos Cholinos teatro „Bolero“ ir „Fantazija penkioms stichijoms“, Oskaro Koršunovo/Vilniaus teatro „Liučė čiuožia“ (režisierė V.Ross iš JAV).

Klaipėdos dramos teatras į Kauną nuvežė kauniečio Gyčio Padegimo uostamiestyje pastatytą airių dramaturgės Marijos Carr, kurią režisierius vadina tiesiog airių Čechovu, dramą „Mėja“.

Kamerinėje festivalio scenoje šio režisieriaus vadovaujamo Klaipėdos universiteto Menų fakulteto aktorių kurso studentai pristatė unikalų jaunųjų kūrėjų tyrimą „Miestas“ (rež. G.Padegimas ir Darius Meškauskas).

Prizas – V.Leonavičiūtei Balandžio 27-ąją festivalis baigėsi teatralizuotu Vilniaus Keistuolių teatro tikro garso koncertu „Keistuoliai ir jų draugai“. Baigiamajame festivalio vakare buvo įteikti komisijos ir žiūrovų prizai. Visą balandžio mėnesį žiūrovai galėjo balsuoti už geriausius spektaklius ir jų vaidmenų kūrėjus.

Už geriausią moters vaidmenį 30-ojo „Lietuvos teatrų pavasario“ žiūrovų prizas atiteko uostamiesčio Dramos teatro aktorei Valentinai Leonavičiūtei (Močiutė Frachlon M.Carr „Mėjoje“) ir Nacionalinio dramos teatro aktorei Eglei Gabrėnaitei (Motina M.F.Marsot „Laukim skambučio”). Suskaičiavus žiūrovų balsus, paaiškėjo, kad abi aktorės surinko ne tik daugiausia, bet ir po tiek pat balsų. Jos apdovanotos festivalio rėmėjų premijomis. V.Leonavičiūtei šiemet tai jau antras apdovanojimas už tą patį vaidmenį. Prieš mėnesį už jį aktorė įvertinta aukščiausiu Lietuvos teatro apdovanojimu „Auksiniu scenos kryžiumi“. „Durų“ inf.

8

DURYS

Trečiadienis, balandžio 30, 2008

kl.lt

Europos kūrėjai ieško Jaunieji klaipėdiečiai rado nišą tarptautinės meno rinkos aplinkoje Goda Giedraitytė

V

isuose Klaipėdos dailės parodų rūmuose kovo 21 – balandžio 27 dienomis buvo įkurdintas tarptautinis meno projektas – „Jaunųjų Europos kūrėjų paroda“ („European Exhibition of Young Creators“), pristatanti dar tik pradedančių profesionalių dailininkų kelią Europos kūrėjų darbus.

Pasėjo pažinimo sėklą Kiek daugiau nei prieš metus pirmą kartą Klaipėdoje viešėjusi „Jaunųjų Europos kūrėjų paroda“ turbūt pasėjo gerą šiuolaikinio naujojo Europos meno pažinimo sėklą, nes ne tik parodos atidarymo vakarą Dailės parodų rūmai skendėjo jaunuomenės ir tiesiog meną mėgstančios visuomenės spūstyje. Be abejonės, projekto paklausą dar labiau sustiprino ir nuosekli bei gana plati reklaminė sklaida. Ne veltui 2007-aisiais Vilniaus universiteto Komunikacijų instituto surengtame konkurse „Jaunųjų Europos kūrėjų paroda“ buvo pripažinta kaip vienas geriausių valstybinio sektoriaus viešųjų ryšių projektų. Iš tolo atpažįstamas merginos siluetas ryškiai raudonos spalvos fone su fejerverkais paženklinta galva tapo unifikuotu parodos simboliu, reiškiančiu drąsų jaunųjų meno kūrėjų įsiveržimą į tarptautinę meno rinką.

Tačiau palikime reklamą ramybėje ir, džiaugdamiesi pernykščio derliaus vaisiais, pasižvalgykime po šiųmetinę „Jaunųjų Europos kūrėjų parodą“, nuo šių metų dėl gausėjančio projekto partnerių tinklo tapusią bienale, vyksiančią kas antri metai.

Apdovanota: parodos didysis prizas atiteko prancūzei M.O.Hubert už fotografijų ciklą „Paris – Melun. Sugrįžimas“.

Ori

Tapyba: prancūzo Axelio Sansono „BM“.

Langas: ispano D.Oca’os Carrasco videoinstaliacija.

Dalyvauti – prestižas Tradiciškai paroda startavo Montružo (Montrouge) mieste, Prancūzijoje, kur svečių teisėmis savo darbus pristatė ir būsimų partnerių – Latvijos, Estijos, Vengrijos, Lenkijos bei Slovakijos – jaunieji menininkai.

Jų darbai su asocijuotų partnerių kolekcija nekeliauja, bet publikuojami kataloge, ir tai leidžia susidaryti įspūdį apie jaunųjų menininkų kūrybos tendencijas šiose šalyse. Tai ypač įdomu mūsų šaliai, kadangi visos būsimos projekto „naujokės“ – posovietinio bloko atstovai. Vadinasi, atsiranda galimybė save palyginti ne tik su senojo žemyno kūrėjais, bet ir su analogišką istoriją išgyvenusių kolegų braižu.

Bendras parodos lygis, sakyčiau, šiemet pagerėjęs: tai liudija ir apie meno komisarų, atrenkančių darbus parodai, kompetenciją bei siekį pristatyti tik pačius geriausius, ir apie pačių menininkų pastangas pateikti vertingiausius savo projektus ar idėjas. Akivaizdu, kad dalyvavimas „Jaunųjų Europos kūrėjų parodoje“ pačių autorių vertinamas kaip prestižinė debiuto galimybė.

Gim

Namas: austro D.Leidenfrosto videoinstaliacija.

Svarbu, kad šiųmetė paroda sudaro vienalytį įspūdį, t.y. skirtingų šalių ekspozicijų jungtinis darinys iš tiesų reprezentuoja šiuolaikinio meno tendencijas bei vieningą jaunųjų Europos šalių menininkų požiūrį, mąstymo lauką ir kūrybos perspektyvas. Galbūt lengva skiriamoji riba turinio (jokiu būdu ne plastikos) plotmėje dar perbėga tarp Rytų ir Vakarų flangų atstovų, tačiau tai parodai suteikia tik intriguojančio žavesio.

Lyginant tarpvalstybiniu lygmeniu Žanriniu požiūriu parodoje dominuoja videomenai, fotografija, meno objektai ir instaliacijos. Bet itin sil-

pna tapybos situacija – beveik nėra šios meno rūšies kūrinių, o esantys labiau ataidi plakatiniu realizmu nušlifuotu paviršiumi, nei sodria tapybos gyvastimi. Įdomu, kad dažnas jaunasis kūrėjas eksploatuoja piešinį (bet vėlgi pamirškite klasikinę manierą) – karikatūrinių paveikslėlių koliažai, greiti eskizai ant servetėlės krašto tampa svarbia priemone, leidžiančia sudėlioti kūrinio naratyvinę liniją.

Lyginant darbus tarpvalstybiniu lygmeniu (beje, be minėtų šalių – svečių, tikraisiais parodos dalyviais parodoje prisistatė Lietuva, Prancūzija, Portugalija, Ispanija, Italija, Austrija), šiemet išsisky-

Erotika: ispanės Neus Perez instaliacija. rė ispanų kolekcija, kurioje akivaizdžiai dominavo erotinė tematika ir lytiškumo klausimai.

Kaip jau minėjau, posovietinis menininkų blokas, ypač Baltijos šalių autoriai, nemažai dėmesio skiria tarybinės istorijos interpretacijai, savotiškam reminiscenciniam žvilgsniui į praeitį. Jis anaiptol ne nostalgiškas, greičiau leidžiantis įvertinti tai, ko siekėme ir ką pasiekėme. Vakarietiškos svajonės antipodas.

Portugalų kolekcijoje – simplifikuotos plastinės raiškos dominantė – piešinys, raktų ryšulėlis, vėliavų kolekcija... Nieko pernelyg konceptualaus ar formaliai atraktyvaus. Gal išskyrus Jose‘o Batista’os Marqueso

abstrahuotos tapybos iliuziškumą.

Italų darbuose daug dėmesio žmogaus vaizdiniui, tiek socialiniam jo laukui, tiek ir kūno estetikai.

Austrai vieni įvairialypiškiausių – ir kičo, ir gilios filosofinės prasmės darbai, ir jau minėtas eskizinis naratyvas.

O prancūzai atiduoda duoklę estetikai. Būtent už šios savybės atskleidimą fotografijoje šiųmetinis parodos Didysis prizas atiteko menininkei Marie-Odile’i Hubert.

Įnirtingai varžėsi dėl titulo Paminėtini ir dar keli darbai, įnirtingai varžęsi dėl titulo. Tai – Danielio Leidenfrosto iš Austrijos videoins-

Ats tie niu ji k nio zac kla

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, balandžio 30, 2008

9

„naujojo rojaus“

igami: prancūzo Benoit Billotte’o instaliacija.

Nerijaus Jankausko nuotr.

vientisumą, todėl didžioji dalis darbų – fotografijos bei videožanro reprezentantai. Įdomu ir tai, kad palyginti su praėjusių metų autoriais, šiemet parodoje dalyvauja jau kitos, subrendusios nepriklausomoje Lietuvoje, kartos atstovai. Todėl ir pati kolekcija tematiškai kitokia. Anaiptol ne žaidybiška, lengva ar kiek ironiška. Priešingai. Kolekcija suverta ant analitinio, giluminio pažintinio, konceptualiai atviro kūrybinio siūlo.

Tai būdinga postmodernistinei mąstysenai, ypač turint omeny istorijos „perrašymą“, bandymą iš naujo cituoti jau egzistuojančius dalykus ir reiškinius. Lietuvių ekspozicijoje ryškus sąlytis su gamta, žmogiškosiomis vertybėmis, praeitimi.

Juntama savotiška nostalgija (neretai romantizuota). Tačiau tai – ne socialiai angažuota nostalgijos rūšis.

Greičiau dvasinė reakcija į šiuolaikinio gyvenimo tempą ir greitį, siekis neprarasti sąlyčio su esminiais, vidujiniais žmogaus išgyvenimais ir vertybėmis.

Apie tai savo darbuose prabilo Kristina Zdanevičiūtė, Augustinas Našlėnas, Edmundas Lukminas, Jurga Sutkutė, Žaneta Jasaitytė, Nidas Arkušauskas. Pastarasis, analizuodamas pirmapradę ženklų būtį, lygiai kaip ir A.Mikulėnaitė, narstanti grafiškumo sampratą, pirminėms hipotezėms patvirtinti pasitelkė šiuolaikines – kompiuterinės grafikos bei video – vizualinę įtaigą.

Kuo paprasčiau ir paveikiau

Moralas: austrės Marianne’os Lang kūrinys „Neturi atiduoti savo širdies laukiniam dalykui“.

minė: portugalės Susanos Chiocca fotografijos fone.

sigręždami į praeis pėdsakus ar analitius konstruktus, jauniekūrėjai liudija dabartio pasaulio dehumaniciją, palikdami ateities ausimą atvirą. taliacija „Namas“ (vienas stipresnių darbų), ironiškai reflektuojanti taip mūsų visuomenėje pamėgtą reality show ir bulvarinės spaudos pasėtą norą žvilgtelėti į kito gyvenimą. Bet kartu – ir tą beviltišką susvetimėjimą, individualizaciją globalinio pasaulio (namo) karkase.

Ispanas Davidas Oca Carrasco buvo pastebėtas už itin paprastą,

Žydėjimas: K.Zdanevičiūtės fotografijų serija. bet genialią idėją – filmuoto vaizdo ir realaus objekto sugretinima, manipuliuojant mūsų matymo pojūčiais. Pasak meno komisaro M.Golebiewski’o iš Lenkijos, tai – ateities kūrinys, naujas menų sintezės pavyzdys, M.Duchampo objekto transformacija vizualinės kultūros aplinkoje. Ispanė Aleksandra Kopff bei austras Davidas

Eislas įvertinti už aktualią socialinę tematiką.

Džiugu, kad dėmesio susilaukė ir lietuvių ekspozicija, kurioje ypač išsiskyrė Alisos Mikulėnaitės darbas „Grafiškumas erdvėje“. Ispanijos meno komisaras M.Pasqualotto konstatavo šiuolaikinės dailės kontekste taip retą minties aiškumo primatą, žavėjosi, kaip paprasčiausios

geometrine forma – tašku menininkė sugeba konstruoti vizualiai atraktyvią videokompoziciją.

Ant analitinio siūlo Šiųmetės lietuvių ekspozicijos branduolį sudarė Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros auklėtiniai. Katedros specifika lėmė ir jaunųjų kūrėjų raiškos

Estetiškai išgryninti, kompoziciškai lengvai „skaitomi“ jaunųjų kūrėjų darbai pabrėžia jų siekį išreikšti idėją kiek galima paprastesnėmis, bet itin paveikiomis priemonėmis.

Kad ir minimalistinės J.Sutkutės fotografijos, dvelkiančios kriminalistinės medicinos realistiškumu, nors iš tiesų išorinio žmogaus kūno apdaro dėka narstančios daug gilesnes psichologines – jo būties ir susvetimėjimo – problemas. Asmens ir visuomenės susitapatinimo ar pasipriešinimo refleksijos ataidi ir Arvydo Žičkaus instaliacijoje. O Vytautas Balsys atiduoda duoklę aplinkos stebėjimo procesui. Jo kūrinys – tai savotiškas mokslinis eksperimentas, kur žiūrovas tampa paprastu statistu, savotišku menininko įkaitu, gebančiu arba ne priimti jo žaidimo taisykles, vadinasi, vartoti arba ne meno produktą.

Apibendrinant – šiųmetė autorių plejada ir darbai atsiveria „naujojo rojaus“ ieškotojų kontekste – atsigręždami į praeities pėdsakus ar analitinius konstruktus, jaunieji kūrėjai liudija dabartinio pasaulio dehumanizaciją, palikdami ateities klausimą atvirą.

10

DURYS

Trečiadienis, balandžio 30, 2008

kl.lt

Paliko neišdildomą žymę Prieš 25 metus pačiame kūrybinių jėgų pakilime tragiškai žuvusį skulptorių L.Garlą Klaipėdoje mena jo kūriniai ir kolegos

Pirmoji: L.Garlos skulptūra „Pradžia“ (1977, granitas) puošia Klaipėdos skulptūrų parką.

Kristinos Jokubavičienės nuotr.

Paralelės: jau ketvirtį amžiaus aktorei V.Kojelytei jos gimtadienis kone sutampa su vyro mirties diena.

Kristina Jokubavičienė

Š

iemet skulptorius Lionginas Garla būtų šventęs 60-ąjį gimtadienį.

Balandžio 18-ąją Lietuvos dailės muziejaus Klaipėdos Prano Domšaičio galerijoje rinkosi jo artimieji, draugai ir kolegos. Retrospektyvinės parodos „Trys Klaipėdos dailės dešimtmečiai” ekspozicijoje įvyko vakaras, skirtas L.Garlos (1948– 1983) atminimui.

Skulptorius Klaipėdoje paliko neišdildomą žymę – kūrinius, kurie iki šiol puošia viešąsias miesto erdves.

Jis buvo ne tik talentingas kūrėjas, bet ir puikus kolega, aktyvus uostamiesčio dailės gyvenimo dalyvis, aistringas keliautojas, tiesus ir spontaniškas žmogus, draugų dažniausiai vadintas – „Alfa”, „Alfūne”.

Įsiveržė kaip uraganas 1973-aisiais Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) įgijęs skulptoriaus specialybę, L.Garla pagal paskyrimą (savo noru pasirinkęs Klaipėdą) atvyko į uostamiestį. Dirbo kūrybinį darbą tuometiniame Dailės kombinate, vienerius mokslo metus (1974–1975) mokė skulptūros Klaipėdos vaikų dailės mokykloje (dabar Adomo Brako dailės mokykla).

Jis buvo ne tik talentingas kūrėjas, bet ir puikus bičiulis, aktyvus uostamiesčio dailės gyvenimo dalyvis, aistringas keliautojas, tiesus ir spontaniškas žmogus.

Vedlys: pasak tapytojo E.Malinausko, L.Garla sugebėdavo savo energija ir užsispyrimu uždegti kolegas.

Vaizdingai: P.Gaidžio pasakojimas apie tai, kaip jis pozavo L.Garlai jo dirbtuvėje, tapo tikru skeču.

Pasak tapytojo Edvardo Malinausko, jis kaip uraganas įsiveržė į Klaipėdos kultūrinį gyvenimą, savo energija ir užsispyrimu uždegdamas kolegas. Klaipėdoje prabėgo dešimt skulptoriaus gyvenimo metų. Per juos buvo spėta daug nuveikti. Beveik visi darbai kruopščiai suregistruoti L.Garlos kūrybos parodos, kurią Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyrius buvo surengęs minint pirmąsias skulptoriaus mirties metines 1984-aisiais, kataloge. Jis jau tapo bibliografine retenybe. Ar nevertėtų pagalvoti apie solidesnio leidinio parengimą?

Visi skulptūrų projektai buvo sumanyti jo pirmojoje dirbtuvėje, tuomet LDS Klaipėdos skyriui priklausiusiame pastate Simono Daukanto gatvėje.

Aštuntąjį dešimtmetį visi LDS Klaipėdos skyriaus senbuviai prisimena su nostalgija – tai buvo ypatingas laikotarpis dailininkų gyvenime, pažymėtas greitu jų gretų augimu, jų kūrybine branda, kolegiška tarpusavio bičiulyste, glaudžiais ryšiais su visų kitų sričių kūrėjais.

kūrė kultūros ir meno veikėjų portretų, tarp jų – pirmojo Lietuvos jūrų kapitono Liudviko Stulpino, Klaipėdos dramos teatro aktoriaus A.Žadeikio, režisieriaus Povilo Gaidžio ir kitų. Paskutinį, 1983-iaisiais sukurtą darbą – Vydūno portretą, iškaltą iš balto marmuro ir šiandien eksponuojamą parodoje „Trys Klaipėdos dailės dešimtmečiai“, – tuomet iš karto įsigijo Lietuvos dailės muziejus.

Skulptorius puikiai gebėjo pajusti portretuojamojo charakterį ir jo atskleidimui panaudoti įvairius plastinius sprendimus. L.Stulpino portrete (1974, poliruotas granitas, Lietuvos jūrų muziejus) pasitelkiant apibendrintą formą, sukurtas tvirto, ryžtingo žmogaus įvaizdis. L.Garla taip pat giliai pajuto Vydūno asmenybės įvairiapusiškumą. Portretas, sukurtas remiantis sena nuotrauka, patraukia ir subtilia, realistine veido bei rankų modeliuote, dekoratyviu, apibendrintu pusfigūrės siluetu. Tai Vydūno portretui suteikia monumentalaus išraiškingumo, priskirtino paminklinės skulptūros sričiai.

Skulptūrinio portreto meistras

Biustų ciklas neprarastas

Svarbiausios L.Garlos kūrybos sritys buvo skulptūrinis portretas, dekoratyvinė, antkapinė skulptūra ir mažoji plastika.

Visus jo kūrinius išskiria ypatinga, konstruktyvi formos pajauta, monumentali plastika. Šios meninio braižo savybės ypač atsispindi skulptūriniuose portretuose. Jis su-

1979-aisiais užbaigtas aštuonių kompozitorių (J.S.Bacho, L. van Bethoveno, D.Šostakovičiaus, P.Čaikovskio, M.Glinkos, M.K.Čiurlionio, S.Šimkaus, J.Gruodžio) portretinių biustų ciklas iš balto marmuro buvo didžiausias L.Garlos kūrinys, atskleidęs jo portretinės skulptūros brandą.

Skulptorius Algirdas Bosas, turėjęs dirbtuvę šalia L.Garlos dirbtuvės ir matęs kūrybos procesą bei „juodą“, kasdienį darbą, vakaro metu prisiminė ir kaip gimė sumanymas įkurdinti tuometinėje Klaipėdos filharmonijoje kompozitorių biustus. A.Bosas pasakojo: „Buvome koncerte filharmonijoje. Grįžtame vakare į dirbtuvę, o Alfa sako – tokio aukščio sienos filharmonijoje, tokios erdvės, labai tiktų tai salei portretai. Aš sakau, gal ir tiktų... O jis „užsivedė“, ir ką manote – pasiekė savo, šis sumanymas buvo įgyvendintas. Gaila tik, kad vėliau viskas buvo išardyta ir jo skulptūros kažkur laikomos“.

Skulptūroms „pasisekė“: jos neprarastos, šiandien kompozitorių biustai saugomi Klaipėdos universiteto Menų fakultete. Bet turint tokią vertybę fakulteto vadovybei būtų verta pagalvoti apie jų eksponavimą.

Skulptūra tapo simboliu L.Garla dalyvavo trijuose pirmuosiuose granito skulptūrų simpoziumuose Smiltynėje, jo dekoratyvinės kompozicijos ir šiandien puošia Klaipėdos skulptūrų parką, o pati pirmoji – „Pradžia“ (1977, granitas) tapo simpoziumų ir parko simboliu.

Ir parke esanti kita L.Garlos skulptūra „Posūkis“ (1978, granitas), ir prie Biržos tilto įkurdinta kompozicija „Žiedas“ atskleidžia ypatingus autoriaus sugebėjimus kurti ne tik dekoratyvias, apibendrintas, plastiškas formas, bet

Bendražygiai: dailininkai V.Krutinis, V.Skirgailaitė, S.Bertulis ir A.Bosas L.Garlą prisimena kaip nuoširdų studijų laikų, kūrybos metų Klaipėdoje kolegą ir talentingą kūrėją.

Darijos Vasiliauskienės nuotr. per jas metaforiškai išreikšti gilesnes prasmes. Šilto ir emocionalaus, kupino ir juoko pro ašaras, ir gilių įžvalgų atminimo vakaro metu buvo kalbėta apie L.Garlą – brolį (skulptoriaus sesuo Deiva Garlaitė), vyrą (Vida Kojelytė), studijų laikų ir kūrybos metų Klaipėdoje kolegą, kūrėją (Vaclovas Krutinis, Saulius Bertulis, A.Bosas, Violeta Skirgailaitė, Povilas Araminas, Nijolė Navogreckienė), kelionių entuziastą ir „organizatorių“ (E.Malinauskas, Laima Gedvilaitė-Sakalauskienė, Cezaris Rimkus). P.Gaidžio pasakojimas apie tai, kaip jis pozavo L.Garlai jo dirbtuvėje, tapo tikru skeču.

Kiekvieno atsiminimuose L.Garla atsiskleidė kaip ryški, spalvinga asmenybė, žmogus su visomis savybėmis – geromis ir nelabai... Taigi tikras, be pagražinimų. Atrodė, kad nebuvo tų 25 metų, prabėgusių nuo jo žūties...

kl.lt

GINTARO LAŠAI

Trečiadienis, balandžio 30, 2008

11

Dalia Tamošauskaitė *** Ilgapirštė.

Vagilė.

Arba muzikantė.

Nedrįstanti vogti.

Nemokanti groti.

Jau geriau, sakiau, nusikirsčiau Tuos pirštus!..

Ar bent vieną pirštą.

Ir Dievas gan greit išklausė…

Suvokt, kas esi, Kainuoja brangiau Negu būti. *** Pravėrusi burną ištarti vardui – Paleisti esmo strėlei į tylą, Nuslydau į garso prarają.

Nusitempdama ir savo pasaulius. *** Alio Balbieriaus nuotr.

Geriau Kalbėti Ne žodžiais – Vien tik Garsais: Jie Bent jau teikia Vilties. *** Dieną Naktį Rausčiau ir Kasčiau Kad tik Upės Antraip apsisuktų!..

Bet esmė juk Kairiajam delne, O ne žemėj. *** Jeigu tik Galėčiau, dar Šįvakar Implantuočiau Katei Savo Sielą.

Ne iš meilės – Iš keršto. *** Pragmatiška Vaizduotė taip Išlavėja, kad ant Apdulkėjusio Autobuso Lango Pradedi Matyti Baltąsias Meškas.

Ar net Veidus Niekada neturėtų Artimųjų.

Taškas po taško, Brūkšnys po brūkšnio Kablelis po kablelio…

Paūmėjusioje Kelionėje Iš visur Į niekur Praverčia viskas: Netgi per menkos

Zoologijos ir anatomijos Žinios.

Likimas – Ne traukinys.

***

***

Du nuoperskai Vienatvės Pavasarį.

Pusė kieliko Vienatvės Rudenį. O Likusiu laiku, jei Gydytojas kitaip Nenurodė, – Šaukštais ir samčiais, Stiklinėm ir ąsočiais, Kibirais ir bidonais.

Kol galvojau, kad Niekas Nelaukia, Užmiršau, kur Einu…

Ir grįžau Ten, Kur laukė…

Ne manęs.

Homeopatija taip Greitai Tampa Nuodais, kaip ir Genijus Bepročiu.

*** Vis ankstėjančios Rudenės sutemos – Pati tobuliausia Kosmetika: Jautiesi taip pat, Kaip ir visad…

Bet to nors kitiems Nematyti. *** Kuo labiau Aš Prie tavęs Artėju, Tuo sparčiau Tu Nuo manęs Tolsti.

Ar bereikia Akivaizdesnio Įrodymo, kad Žemė Apvali?!. ***

„Tiesiai! – šaukiu.

– Tiesiai!“ Bet jis tik Giliai Kvėpteli: „Mano pareiga – Klausti, Tavo valia – Atsakyti“.

Ir vėl Virš galvos Veržliaraktis…

Lyg šeino kokia katarinka: „Tiesiai, Į kairę, Į dešinę…“

Po trisdešimt penkerių Metų laikai Labai intymu: Vasara praeina per Akimirksnį, Ruduo aplanko Kasdien po pietų, Žiema – Keliskart per dieną, O pavasaris…

Jam tiesiog Nebelieka Laiko.

***

*** Pobaisis toks Seniokas, Bebaigiąs nusilakti Iešmininkas, Virš galvos Sukdamas Veržliaraktį – Tarsi laikrodžio kokio švytuoklę, Lyg šeino kokią katarinką: „Tiesiai, Į kairę, Į dešinę... „Tiesiai? Į kairę?.. Į dešinę?..“

***

Žodžiai Susivijo ir Susimazgė į Satanistiškus Junginius - jau Neišpainiosim!.. Tik Įsipainiosim.

Aš Negalvoju apie Mirtį. Nes Mirtis Galvoja apie Mane.

Darbo Pasidalinimas – Aukštesnės Civilizacijos Požymis: gal po Mirties Mane Pasiims į Marsą?.. *** Kas rytą po Valandą Kantriai Piešiu ant Savęs Gražią Moterį: Žinau, kaip Ji Atrodo… Bet nė Nenutuokiu, kokia Ji Yra. ***

Gerai nebent Lakštingalai: Niekas Nesupranta, ką ji Gieda… Bet vis tiek Sako, kad Gražu.

Mano Širdis Metalinė. Tad Visi Įbrėžimai Matyti.

12

GINTARO LAŠAI

Trečiadienis, balandžio 30, 2008

kl.lt

Sugrįžimai Natalija Antonova

K

ą mes žinom apie kritimą?

Tik tai, kad laisvo kritimo nebūna.

Vadinasi, bet koks kritimas – nelaisvas, Tiksliau, nepriklauso nuo mūsų valios kristi gali kiekvienas.

Heksagrama Nr.5.

kuris visada man primindavo tave.

Jį vadino Fedru. Bet tu plauk indus, neužsiimk tuščiais plepalais.

Aš skrendu į praeitį pas Fedrą, palikusi tau vaikus, katiną, kušetę ir televizorių. Viso to mes su Fedru nebūtume įsigiję, jis nebuvo man toks geras kaip tu, jis paprasčiausiai mane mylėjo. Pamenu, sykį prieš Naujus metus mes nusipirkom eglutę miesto centre, nuvežėm ją į tamsų mišką ir palikom ten merdėti, nes pas mus namuose medžiai labai ilgai merdėja – žmonės tiek negyvena.

Būtinybė laukti Heksagrama Nr. 3.

Ar žinai, kuo aš gyvenu, viešpatie, koks apvalus mano gyvenimas: jame nėra pradžios taško, nėra tarpinių stotelių, darbo vietų, poilsio namų, nėra punkto, kur būtinai reikia atvykti, ir kodėl aš gyva iki šiolei, ar tu žinai? Tu gali tik spėlioti, kad mane čia sulaiko ne tikėjimas tavimi ir ne meilė tau, o menkutė viltis keistam, nepadoriam pašalinių akių atžvilgiu norui susilieti su tavimi, kai mes tapsim žeme, vandeniu arba vėju, susipynusiu tarp kreivų šakų ar spalvotų kaspinų gražių merginų kasose, dvejais gintaro karoliukais, nejučia atsidūrusiais greta rožančiuje ar karoliuose mylimos moters, rankoje žmogaus, kuris tiki Dievą, myli jį, žmogaus be religinių nukrypimų. Ir aš laukiu, kur mes susitiksim.

Kaip susiliesim, kuriuo laiku pažinsime vienas kitą, pagal kokius slaptus požymius: randas per visą amžinybę nuo manęs iki tavęs, paukščių takas pilnas kitų žvaigždžių.

Heksagrama Nr.14.

Daugumos valdymas Metu į jūrą žalią, saldų obuolį ir klausausi, kaip nieko neatsitiko: kaip man negaila to obuolio, kaip nieko nepajuto jūra, kaip obuoliui vis viena, kur buvoti. Kol kapstausi pajūryje kaip višta, bandydama rasti ką nors tikrai nepaprasto, tai, ko niekada dar nevaldžiau, sunkiai įsivaizduodama, kaip jis galėtų atrodyti pirmą sykį išvydus. Juodas, greičiausiai apvalus kaip akmuo, kurį aš sviedžiau paskui obuolį taip toli, kiek siekia žvilgsnis. Suvokimas atėjo staiga: manoji patirtis išsisėmusi.

Man nebūtina skubėti kaip anksčiau pirmam pasičiupti radinius ir neskubėti paleisti iš rankų to, kas netinka apyvokai, galiu liautis ieškojęs, patogiau panirti į vandenį iki galvos. Tegu dabar paieško manęs.

Heksagrama Nr.37.

Namiškiai Kaip keistai tu į mane žvelgi, mieloji.

Nieko baisaus, jei susivoksi. Tu man labai primeni vieną žmogų,

Pradinis sunkumas Veltui rašau tuos žodžius. Neišreikšiu liūdesio. Geriau būtum apgauta ar apvogta, nei bandytum žodžiais išreikšti tai, kaip mane plėšo dalimis mano pačios gyvenimas, po tam tikro tarpo – gyvenimas po mirties. Tokiomis minutėmis norisi rėkti: “Nuodų man! Nuodų!”, bet iš esmės neatsiras tokio žmogaus, kuris tą prašymą išpildys su meile.

O aš nenoriu vartoti nuodus kaip prieskonį neapykantai ar svetimam abuojumui – jie jau patys yra nuodai. Aš nebijau mirties, kaip, tarkim, bijau neišpildyti pažado. Štai jums logikos spąstai: kartą pažadėjusi laikinai nenumirti, susilaikyti bent jau iki kito penktadienio, aš pradedu bijoti mirties, kad nesulaužyčiau pažado. Sakau sau: “Būk atsargesnė, varge mano, o tai numirsi, neduok Dieve”, griežtai nesusigaudydama, kaip išvengti neišvengiamybės – ar daryti tik tai, ką pripratus daryti, ar užsiimti tuo, kuo niekada neužsiimdavai, ar visai nieko neveikti, tyliai sėdėti viduryje rugpjūčio ir klausytis, kaip nuo medžių krenta obuoliai. Viešpatie, kaip visa tai vienodai kvaila! Numoju ranka: vis vien pragyvensiu iki senatvės, pragyvensiu ir pasigailėsiu, kad nenumiriau šitą penktadienį. Būtinai pasigailėsiu. Aš save pažįstu.

Heksagrama Nr. 56.

Klajonės (Nemo) Iškentusi būtinus pasikeitimus, lieku savimi. Per šaltą sniego tunelį išeinu pasistumdama, tirpdydama savo kelią lyg sliekas. Kas taip išdrįs? Eiti vienatvėje: pats sau šarvuotis, pats sau bėgiai (medis – geležis), ( skaičius – numeris), ( erškėtis baltasis – driežas vikrusis), pats sau kontrolierius ir stotelė, jei to reikės. Be sustojimų, prašau. Įpinu dobilo kvapą vien tam, kad nesudžiūčiau akinančioje tobulybėje.

Toliau spalvos: suprantama, raudona – lai užverda galingasis kraujas. Girdžiu maurojant karališkąjį elnią: einu pas jį. Pojūtis beskonis. Jaučiuosi su tuščia smegenine,

kurioje šeimininkauta su svetimomis idėjomis, kurios niekaip nebeprigijo, nuvyto iki pat šaknų. Slenku šaltu tuneliu visiškai viena.

O balkšvoje tamsoje įsižiebia padaras, kuris nusineša mano atmintį.

Heksagrama Nr.22.

Padėtis Be neįžengiamos drėgnos girios dar yra laukas, kuriame kristi į tankią žolę būtina nors kartą gyvenime: ir tokiu būdu sugauti savo svajonę. Jokio vėjo, lietaus, vien tuščias, šviesus dangus, besikeičiantis tavo pamėgtais pavidalais – dramblių, namų, medžių, džiugesio, akmenų, skruzdėlių, bėgančių pašaliais, nepriversi galvoti, kaip sunku būti žmogum, o štai žmogus, jei to nori, gali save įsivaizduoti kuo tik nori (kai kas taip pinigus užsidirba). Ir nuo tokios galimybių gausos sukasi galva, bet, atvirai sakant, geriau būti vabalu, darbuotis iki prakaito ir nekimšti į savo ilgaausę galvą to, ko prikimšta kiekvieno žmogaus makaulė. Visi mes mirtingi ir visi mirštame su viena mintimi (ir drambliai, ir namai, ir žmonės, ir medžiai, ir akmenys nutrinti laiko ir smilčių). Noriu būti ilgiau.

Heksagrama Nr.54.

Nuotaka Taip, nors apsivynioki baltai, į mirusius nepaims. Atsitiktinai susitikti su tuo, kurį tik mintyse manei susitikti akmenimis grįstoje centrinėje aikštėje tarp nereikalingų vienodų žmonių su plastmasiniais žiebtuvėliais rankose ar dar su kuo nors.

Tiesa, gali praeiti metai, dešimtys metų. Gal ir jo jau nėra, ir manęs.

Plastmasė ilgaamžė ir pereis ne vienas rankas, kaip koks mūsų laikų artefaktas, mūsų meilės laikų…

Daiktai ir egzistencijos Apie Dievą Kartą Dievas sušuko: “Po šilingą iš kiekvieno, gyvenančio šioje žemėje ir, prisiekiu savimi, vienas iš jūsų bus laisvas.

Po šilingą iš kiekvieno šventeivos,- ėmė juoktis žmonės,- ir visi būsim laisvi per amžių amžius.

Amen.

Apie žmones Vargas, sakoma, blogiau už skurdą.

Vienatvė baisiau už vienatvę dvie-

Alio Balbieriaus nuotr. se. Todėl aš gyvenu vienas. Niekur nedirbu. Verčiuosi atsitiktiniais radiniais ir retais įspūdžiais. Įsivaizduokite, kartą aš radau raktą, įsidėjau jį į kišenę ir einu toliau. Raktas trankosi į monetą, surastą ankstėliau. Apsirengęs aš ne kažin kaip.

Ant kaklo pravoslavų kryželis, kuris dar vakar gulėjo dulkėse rudas – surūdijęs, aptrintas, bet vis dar išlaikęs nukryžiuotojo formas. Jis pakabintas ant ryškiai gelsvos vielutės, kurios ritinėlį (ir pintą žiedelį su rožele ) aš radau prie vaikų žaidimo aikštelės.

Aš netikiu Dievą, aš einu. Prarasti ar išmesti daiktai kalba man apie žmones, o aš įgyju patirties kalbėtis su daiktais. Man neįdomi jų pačių istorija: kokioje parduotuvėje, už kokius grašius, aš net nepastebiu jų vertės. Geriau lai papasakoja apie tuos, kurie juos pametė, apie jų ydas ir dorybes, paaiškina, kas jie per žmonės.

Pradžioje aš maniau, kad žmonių net nėra. Aš – vienintelis žmonių giminės atstovas. Bet kartą iš namo laiptinės, kur aš gyvenau, išėjo pagyvenusi moteris parsinešti pieno katei. Ji, pasirodo, turi anūkų: berniukus ir mergaitę penkerių metų.

Graži didžiaakė mažylė. Ir dukra su vyru, o vyras – tai aš, išėjo degtukų į parduotuvę ir negrįžo.

Svetingai šviečia lemputė vaikų kambaryje, ten mano vaikai. Jei jie paklaus, kur aš, jiems pameluos ką nors didvyriško. Tada jie tikės, kad aš esu, tikės už mane, kol aš vis dar ieškau.

II Tiktai purvas ir balos. Tiktai moteris ant kampo – terakotinis indas su nešvarumais, kažkieno dukra, kažkieno motina. Gal pakelti?

III Vaikystėje man drausdavo rankioti gatvėje, nes daiktai galėjo būti nešvarūs ar užkalbėti. Tarkim, smaugia žmogų neapykanta, pyktis, pavydas arba įsisuka liga. Jis užkalba daiktą ir numeta ten, kur jį būtinai

pakels kaip auksą, pinigą, blizgančią sagą.

Aš išmokau greitai atskirti. Ir, įsivaizduokite, suradau monetą, taip nulaižytą laiko (kaip tik jūra moka), kad ant jos vietoj profilio atsispaudė Li heksagrama. (Titnagas.)

Nuostabi, nieko neįpareigojanti sėkmė. Po to raktas. Nuo siuvimo mašinos, kurią uždaro, kad vaikai nekištų nagų prie aštrių ar duriančių daiktų. Mano vaikai.

IV Daiktai gali pranašauti ateitį. Bet ne kiekvienas gali skaityti pagal daiktus, juk tam reikia drąsos pažvelgti į ateitį. Nebijoti sukurti ateitį savomis prielaidomis – šitą daro visi, bet ne visi suvokia, ką daro. Susipainiojau?

Tiesiog, jei žmonės mąstytų apie esmę, jiems pasidarytų baisu.

O pasislėpti nėra kur – mama jau mirusi, o į Dievą netikime. Iš tikro mūsų nėra, to ir bijau labiau už purvą ir bereikšmę mūsų egzistenciją.

V Kartą aš radau pažymą apie Vanilos Vanilovičiaus Mandžušri gimimą. Kaip be jos jis gyvens? Ar ves žmoną? Ar numirs? Rusvas kūdikis be antakių, putlus bodhisatva. Neverk. Tetulė išrašys tau naują popierėlį.

VI Aš kybojau ant plauko Aš grimzdau pelkės žolėse Švento Elmo ugnys svilino mano akis Iki pelenų išdegino kūną Antonovo liepsnos Pradingo Pavydas Pasipūtimas Nemeilė Buvimo beprasmiškumas Pyktis Ir manęs nebeliko Iš rusų k. išvertė Rimantas Černiauskas

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, balandžio 30, 2008

13

Realybė, užauginta mėgintuvėlyje Fotografijų ir vitražų parodoje „In vitro“ V.Bizauskas pateikė reproduktyvų santykį su tikrove Danguolė Ruškienė

R

ealybė dažniausiai asocijuojasi su gamtiniu, be žmogaus įsikišimo užsimezgusiu, natūraliai besivystančiu reiškiniu, neveikiamu individo įgeidžių ar veiksmų. Tikra, atrodo, gali būti tik tai, kas egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus sąmonės, todėl paprastai neturi ryšio su ja. Tačiau toks realybės apibūdinimas tėra sąlyginis ir neabejotinai kritikuotinas.

Juolab kai kalbama apie mus supantį pasaulį, kuris neretai transformuojasi ir neatpažįstamai (pa) kinta, tapdamas tolygiu sąmonės vaizdiniams.

Reproduktyvų santykį su tikrove Baroti galerijoje balandį veikusioje jubiliejinėje fotografijų ir vitražų parodoje „In vitro“ pateikė Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos, Žemaičių dailininkų sąjungos, Lietuvos dailininkų sąjungos, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys ir Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros aplinkos dizaino dėstytojas Virgilijus Bizauskas.

Iš pirmo įspūdžio „In vitro“ (lot. in vitro – stikle, mėgintuvėlyje), autoriaus teigimu, reiškia tam tikra meno rūšimi išreikštą sintetinį autorinį produktą, impulsą kūrybai gavusį iš pirmo įspūdžio ar pažinimo. Menininko mėgintuvėlyje (už)auginta realybė – visiškai priklausoma nuo jo santykio su aplinka ir subjektyvių motyvų. Todėl, nors sąvokos „realus“ ir „subjektyvus“ paprastai sunkiai derinamos, čia jos neišvengiamai susilieja į vieną terminą. Naujai formuojamuose realybės fragmentuose emocija kuriama padedant spalvai, o mintis – ritmui.

Tokiu būdu fotografijos įgyja sąsajas su kitomis kūrybinės raiškos formomis.

Anot V.Bizausko, jo darbuose labai svarbu detalės, spalvų dėmės, faktūros, atspindžiai ir šešėliai. „Tapę fotografijomis tokie vaizdai gali priminti tapybos, gra-

fikos, kaligrafijos darbus. Tai – tam tikra intriga“, – mano autorius.

Intriga išlieka ne tik formos, bet ir turinio atžvilgiu. Pirminis objekto atpažįstamumas dažnai neįmanomas paliekant laisvą erdvę naujų asociatyvių ryšių užuomazgoms.

Tie ryšiai grindžiami veikiau jausmu, nei vaizdu. Formuojamas vizualinis piešinys trikdo, verčia spėlioti ir priimti vaizdus savaip.

Nepdraustas nuo dekoratyvumo Užfiksuotiems žmogaus kūriniams ir dariniams – architektūros objektams, tam tikrą funkcionalią paskirtį turintiems daiktams – būdingas fragmentiškumas ir konceptualios realybės interpretavimo pretekstas. Autorius ypač domisi įvairių faktūrų paviršiais – vandens, betono, stiklo, dažyto ir nuo atmosferos poveikio apsilaupiusio metalo. Jis tarsi spėlioja, kokia materija galėtų apsivilkti tokiu apvalkalu, koks objektas galėtų išsikristalizuoti iš tokios būsenos.

Fotomenininkas nesibodi urbanizuotu peizažu, drąsiai konstruoja naujo ir seno jungtis. Aptinka sintetinio (stiklo) ir natūralaus (vandens) paviršių giminystę: vandens ratilų ir minkštų debesų kontūruose, šviesos ir šešėlių žaismėje, vaizdų atspindėjimo galimybėje.

Visose fotografijose apstu civilizacijos požymių – išraižytos, konkretų žmogaus pėdsaką išsaugojusios grubios betoninės sienos, mus ir kuklius mūsų gyvenimus atspindinčios šaltos vitrinos.

V.Bizauskui svarbi emocija, kuriama padedant dinamikai, spalvų ir formų ritmui, išjudinanti statiškas materijas ir taip sukurianti ekspresyvios tikrovės įspūdį.

Tačiau autorius pernelyg nenutolsta nuo materialaus objekto prado, gal tik kartais simuliuoja šios jungties nutrūkimą. Toks vaizdų konstravimas, papildytas dekoratyviais akcentais, ne visuomet apdraudžia kūrinius nuo turistinių atvirukų įspūdžio.

Skirta interjerui?

Urbanizuotuose peizažuose fotomenininką labiau domina so-

Amplua: jubiliejinėje ekspozicijoje V.Bizauskas pristatė, anot jo, „savo tarnystę mūzai dviem pavidalais – fotografijai ir vitražui“.

Nerijaus Jankausko nuotr.

V.Bizauskui svarbi emocija, išjudinanti statiškas materijas ir taip sukurianti ekspresyvios tikrovės įspūdį.

Fragmentai: „Miške“ ir „Žiedas“. ciumo performuota aplinka. Pirmapradės natūros įspūdis dažnai panaikinamas, kadre išsaugant civilizuotos tikrovės požymius – objektus. Net ir ten, kur sunku patikėti individo esatimi, įdėmiau patyrinėjus, galima aptikti ne tik autoriaus, bet ir prašalaičio buvimo pėdsaką.

Menininko formuojama natūralaus ir sintetinio dermė, – ar tai būtų lietaus lašų vėsinama asfaltuota kelio danga, ar apkerpėjęs parko suolas, ar sunkiai identifikuotino objekto šešėlinis atspindys vandenyje, – praplečia mus supančio pasaulio suvokimo ribas, skatina detalesnei aplinkos analizei.

Todėl kiek netikėtai šalia šių darbų atrodo ryškiomis spalvomis

Intriga: V.Bizausko fotodarbuose akį traukia detalės, spalvų dėmės, faktūros, atspindžiai ir šešėliai.

Virgilijaus Bizausko nuotr. nusidažę rudeninės saulės iškankinti švendrės, romantiški saulėtekiai ir purpurinėmis uogomis apkibę krūmokšniai. Nemažai objektų taip išgryninami ir sterilizuojami, kad puikiausiai gali pretenduoti į iliustratyvią, komercinę fotografiją, dažniausiai siejamą su dizaino sąvoka.

Kaip samprotavo pats autorius, taip atsitinka todėl, kad jo fotografija yra labiau taikomojo pobūdžio. Pasak V.Bizausko, „tai – atskiri meno objektai, skirti vizualinei interjero erdvei praplėsti“.

Išvalytos, išgrynintos Suvokėjo ir autoriaus konstruojamos realybės santykis priklauso nuo žiūros taško, kurį žiūrovas

pasirenka. Vieni fotografijų lakštai kaupia savyje didesnę informacijos, kiti – konceptualumo dozę, treti pasižymi ryškesniu dekoratyviu piešiniu.

Manipuliavimas spalva ir forma, įmantrių rakursų formuojami piešiniai, kuriamas švaros ir tvarkos pojūtis neretai suvokėją išveda į konceptualumo seklumas.

V.Bizausko in vitro su subjektyviais reagentais sąveikaujantis pasaulis didžiausias nuosėdas palieka autoriaus mėgintuvėlyje, o į ekspozicines erdves patenka tik išgrynintos ir išvalytos nuo asociatyvių apnašų realybės atkarpos. Tokiu būdu modifikuota tikrovė patraukli. Tik ar jaudinanti?..

Pateikimas: ant stiklo priklijuotos V.Bizausko fotografijos įspūdį sustiprino apšvietimas.

14

DURYS

Trečiadienis, balandžio 30, 2008

kl.lt

„Tangodisea” pasėjo autentikos ilgesį Sceniškai nugludinta, akademiškai stilizuota Argentinos šokio teatro odisėja atitiko šou standartus, bet stokojo natūralumo ir savitumo

mirštama ir netgi erotiška…”. Prisipažinsiu – jos nepastebėjau ir iš kitų neišskyriau, kol pasirodymo pabaigoje pati neatkreipė į save žiūrovų dėmesio.

Violeta Milvydienė Vyrai – emocingi, merginos – santūrios

T

ango įdomus ne vien savo istorijos (atsiradimo, raidos) faktais, – jis iki šiol stebina populiarumu, naujų stilių įvairove. Teatras iš Argentinos balandžio 4-ąją klaipėdiečiams pristatė savitą šokių odisėją.

Išties keista, kad šokėjos (be išimties) nedemonstravo atviresnių emocijų (aistros, meilės, kančios), kaip esame įpratę matyti, manyti ar rodyti, demonstruojant svetimus lietuviškam mentalitetui charakterius. Galbūt toji santūri Argentinos merginų mimika, rimtis veiduose, kartais minimaliai, gana paviršutiniškai reiškiami jausmai, visur vienoda maniera – vidinės elegancijos požymis?

Beje, nors pradžioje vadintas „nevyrišku”, „dekadentišku”, „nebūdingu Argentinai”, dabar argentinietiškas tango laikomas itin vyrišku šokiu ir apibūdinamas kaip vyro, kovojančio už savo bei savo moters garbę, drąsos ir ryžto išraiška. Taigi šokėjams – jokių priekaištų, bet apie merginų „slepiamą” ekspresiją gali susidaryti nevienareikšmė nuomonė.

Susipažinkime – „priemiesčio kūdikis” Tango – vieno seniausių ir populiariausių pramoginių porinių šokių – istorija plėtojosi šimtmečiais. Tiesa, apie pačią šokio kilmę vieningos nuomonės nėra – žinoma, kad XV a. jį šoko Ispanijos maurai, XVI a. – Afrikos vergai Pietų Amerikoje, paskui perėmė čigonai. Šis šokis vadintas „priemiesčio kūdikiu”, mat buvo madingas tarp imigrantų – prekeivių, uostų darbininkų, sutenerių, prostitučių.

XVIII a. tango jau buvo masiškai šokamas Brazilijoje, Kuboje, Meksikoje, Urugvajuje, Andalūzijoje. Argentinietiškasis jo variantas XIX a. viduryje išpopuliarėjo kaip erotinis šokis tarp Buenos Airių žemesniųjų klasių atstovų ir greitai paplito Argentinos smuklėse.

XX a. pradžioje tango įvairiais pavidalais pasiekė ir Europą –pirmiausia įžengė į Paryžių (maždaug 1910 m.), kiek vėliau „užkariavo” Londoną, paskui tapo pokylių šokiu, madingu salonuose ir kavinėse. 1912aisiais šis šokis atkeliavo į Vokietiją ir Rusiją, o Lietuvoje paplito 1930aisiais (argentinietiškasis – tik 1999 metais, šio stiliaus propaguotojui Eduardui Gimenesui įkūrus Tango akademiją Vilniuje).

1922–1929 metais Londone vykusiose pramoginių šokių konferencijose bandyta kanonizuoti tango techniką ir teoriją, tuomet šokis buvo įtrauktas ir į europietiškų (standarto) sportinių šokių konkursų programą.

Vadinamoji tango ,,aukso era” truko iki penktojo XX a. dešimtmečio.

Populiarus ir savitas Su įvairiais šokio variantais mūsų publika galėjo susipažinti žiūrėdama TV laidas – šokio konkur-

Trūko „karšto” temperamento Argentiniečių trupės pasirodyme akivaizdžiai juntama klasikinio šokio mokyklos parengimo įtaka, tačiau modern jazz balet kompozicijos, manyčiau, „iškrito” iš konteksto – neatrodė įtaigiai ar prasmingai, – jos neišbaigtos ir tinkamai neatliktos.

Taip pat nepamatėme sambai būdingų itin raiškių klubų judesių, spyruokliavimo, judrumo. Ypač trūko šokio dinamikos, temperamento, tos nežabotos aistros ir energijos, kurią maniau karštųjų kraštų tautoje esant.

Berods dauguma žiūrovų „gavo” minėtą informaciją, deja, man ji pasirodė „užkoduota“.

Imponavo tango šokis ir muzika Gastrolės: argentiniečių šokėjų trupės pasirodymas „Tangodisea” Klaipėdos žvejų rūmuose atrodė šiuolaikiškai, lengvai, bet originalumu nenustebino.

Vytauto Liaudanskio nuotr. dailiojo čiuožimo ir net sinchroninio plaukimo pasirodymuose.

Neįtikėtinas populiarumas! Štai Buenos Airėse, Argentinos sostinėje, tango gerbėjų lėšomis pastatytas paminklas šiai muzikos ir šokio krypčiai (oficialiai atidengtas 2007ųjų lapkritį).

įvaldytą atlikimo techniką bei pateikimo formą.

Trumpesnės ar ilgesnės, tradicinės ar savitos istorijos pasakojimuose dominuoja bendras bruožas – vyrauja tango stilius.

Tiesa, antrojoje dalyje netikėtai išvydome modernaus, džiaz-bale-

skrybėlėtų vyrų („mačo”?) ir jaunų gatvės vaikinų „kūnų kalbos” kova, neperdėta energija pulsavo moters su keturiais partneriais šokis.

Poroje atliekami charakteringi vikrūs kojų judesiai, vinguriuojantys merginų spyriai, įvairūs pakėlimai ir permetimai – triukai, labiausiai ža-

Argentiniečių trupės poros tango šoko neįtikėtinai lengvai, atrodė, be ypatingų pastangų atlikdamos sudėtingus judesius, akimirksniu keisdamos figūras, kartais ir partnerius tarpusavyje. sų „dešimtukus”. Jo parodijomis, „tangais”, anot vieno komisijos nario, jau persisotinome, stebėdami „Jurijaus Smorigino šokio mokyklą. Aistringus šokius”. Šiuo metu gyvuoja gausybė tango stilių, plečiasi jų pritaikymo galimybės. Vienoks jis šokamas varžybose, kitoks – koncertinėse programose, dar įvairesnis atliekamas moderniuose baletuose, šiuolaikinio šokio spektakliuose. Tango elementai gausiai naudojami meninės gimnastikos,

Sujungė įvairius stilius Nors Argentinos trupės, besiskelbiančios skambiu teatro pavadinimu, koncertas įvardijamas kaip spektaklis „Tangodisea”, nei savo forma, nei turiniu jo neprimena.

Argentiniečių pasirodyme nėra vientisos siužetinės linijos, sujungiančios šokėjų ir muzikantų numerius. Tiesiog parodytos atskiros, nesusietos jokia dramaturgija kompozicijos. Visos jos skirtingos pagal pristatomą šokio stilių, sukurtą leksiką,

to fragmentus, stebėjome sambos, mambos, salsos ir net disko stilių samplaiką.

Choreografija – ne kartą matyta Kalbant apie argentinietiškąjį tango, kuriam tradiciškai būdingas glaudus kontaktas poroje (t.y. stiprus apsikabinimas ir viršutinių kūno dalių lietimasis), reikia pastebėti – jis čia neišlaikytas – susikabinama per tam tikrą atstumą.

Originalumu padvelkė kostiumuotų,

vintys publiką, – taip pat šiuolaikiška, tačiau ne kartą matyta choreografija. Tad buklete pateikta informacija, jog kolektyvo solistės, spektaklio „autorės” stilistika itin nauja, ne visai atitinka tikrovę.

Suglumino ir kiti pernelyg liaupsinantys teiginiai, pavyzdžiui: „... šiuo metu Mora Godoy yra geriausia argentinietiško tango choreografė ir šokėja pasaulyje” arba „pati tango karalienė – jausminga, egzotiška, netgi dieviška, nepalyginama, nepa-

Tenka pripažinti – penkios šios trupės poros tango šoko neįtikėtinai lengvai, atrodė, be ypatingų pastangų atlikdamos sudėtingus judesius, akimirksniu keisdamos figūras, kartais ir partnerius tarpusavyje.

Jei nebūtume matę mūsų puikiosios „Žuvėdros” programų, profesionaliai jos atliekamų Lotynų Amerikos ritmų, garsaus „Todes” džiazbaleto spektaklių, gal tuomet argentiniečių pasirodymo visuma labiau žavėtų, jaudintų? Šiuosyk labiausiai imponavo keturių muzikantų (smuikas, kontrabosas, bandonija ir fortepijonas) „gyvai“ grojama pačių sukurta muzika. Tiesa, kartais ji buvo derinama su fonograma skambančiais įrašais – ,,naujojo tango” stiliaus pradininko A.Piazzolla’os, Francisko Canaro, kitais populiariais, miuzikliniais kūriniais.

Ir vis dėlto norėjosi pamatyti autentiškesnį šokį – ne tokį sceniškai nugludintą, akademiškai stilizuotą, o svarbiausia, ne taip akivaizdžiai tarnaujantį šou programos dėsniams.

Kita vertus, juk plačiajai publikai kaip tik tokio (įvairaus, spalvingo, egzotiško) reginio ir reikia?..

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, balandžio 30, 2008

15

Festivalis atlydėjo pavasarį (1) >>2

Tai virtuozas, kuriam techniniai dalykai nebesvarbūs, todėl sulaikęs kvapą klausaisi, ką jis toje pažįstamoje muzikoje pasakys naujo, kaip sudėlios dramaturginius akcentus, kokias atskleis potekstes.

Du koncertai buvo skirti skirtingoms epochoms ir estetikai. Vokiečių romantiko Roberto Schumanno gyvenimas ir kūryba dažnai taip susiejami kartu, kad, atrodo, jei nebūtų buvę jo nelaimingos meilės Klarai Wieck ir jos tėvo draudimų jiems tuoktis peripetijų, tai kažin ar šis kompozitorius būtų tapęs kompozitoriumi. Kažin ar būtų sukūręs ką nors vertingo. Tačiau romantizmui ir romantikui meilės, o ypač nepasiekiamos ir/ar uždraustos tema buvo pagrindinė kūrybinių minčių versmė. Todėl pats R.Schumannas bei jo muzikos tyrinėtojai pripažįsta, kad šio kūrėjo kompozicijos yra tarsi muzikiniai dienoraščiai, tiksliai fiksuojantys visus dvasinius krustelėjimus.

Koncerte skambėję fortepijoniniai kūriniai buvo parašyti per trejus metus, R.Schumannui išgyvenant didelius sielos sukrėtimus. Ir „Simfoniniai etiudai“, ir „Fantazija“ C – dur op. 17 buvo skirti meilės aistrai ir nusivylimams atskleisti. Techniniu požiūriu šie kūriniai beveik peržengia fortepijono galimybes, todėl iš atlikėjų reikalauja didžiulio meistriškumo.

Orkestrinio skambesio, kontrasto principu sukomponuoti, nelabai paisantys griežtos muzikinės formos rėmų kūriniai buvo atlikti su didžiuliu polėkiu ir įkvėpimu. Pirmoje koncerto dalyje skambėjęs ciklas „Vaikų kampelis“ jau ruošė artėjančią emocijų audrą.

Įgyvendino ambicingą užmojį A.Palei’aus pasirodymas su Klaipėdos kameriniu orkestru, vadovaujamu Liudos Kuraitienės, intrigavo ne vien tik dėl išskirtinės ambicijos – tą patį vakarą atlikti visus šešis J.S.Bacho koncertus klavyrui ir orkestrui, bet ir dėl atlikėjų gebėjimo susigroti bei rasti bendras meninės interpretacijos subtilybes. Kartu repetuota tik kelias dienas. O visų šešių koncertų ciklas – ir didingas, ir efektingas, ir sudėtingas, todėl vienu metu labai retai atliekamas.

Solistu, dirigentu ir aiškiu lyderiu tapęs A.Palei’us davė ryškų toną koncertų skirtingoms interpretacijoms. Žavėjo efektingos greitosios pirmosios ir trečiosios ciklų dalys. Mąsliai, filosofiškai giliai, tarsi nerandant atsakymo į trapios būties klausimus, skambėjo viduriniosios lyrinės dalys. Kerėjo žėrinčios, daugiabriaunės solisto puikiai artikuliuotos fortepijono tembrų spalvos. Polifoninis daugiasluoksnis muzikos audinys, preciziškas solisto ir orkestro dialogas, kuris kartais dėl tempų kaitos šiek tiek sutrikdavo, vis dėlto demonstravo didelę dėmesio koncentraciją ir susiklausymą.

Puikus klavyrinių koncertų atlikimas dar ir dar kartą priminė apie J.S.Bacho genialumą, neaprėpiamą jo muzikinių minčių ir emocijų pasaulį. Ne pro šalį būtų priminti, kad šis kūrėjas ilgai buvo užmirštas, o gyvas būdamas tesirūpino, kaip būti sąžiningu menininku, šviečiančiu savo tautiečius ir šlovinančiu Dievą.

Videoklube – apie baleto žvaigždę Į „Muzikos pavasario“ koncertų ciklą įsiterpė videoklubo vakaras, skirtas „Šokio deivei – Majai Pliseckajai“. Šio vakaro viešnia LNOBT baleto trupės vadovė Tatjana Sedunova plačiau papasakojo apie žymiausios ir ryškiausios rusų balerinos gyvenimo ir kūrybos peripetijas.

Videomedžiaga suteikė progą prisiminti įspūdingus šios iškilios menininkės vaidmenis.

T.Sedunovos asmeninė pažintis ir nuolat palaikomi ryšiai su M.Pliseckaja atskleidė primabalerinos charakterio, temperamento bruožus, vidinės kultūros žavesį, kuriems tinkamas epitetas būtų – aristokratiška, karališkos laikysenos dama. Ji tiesiog sklidina magnetizuojančios galios. Ne veltui jos pažįstamų ratas – iškiliausios pasaulio asmenybės, monarchai, meno pasaulio žvaigždės.

Kai kurie videofragmentai buvo palydėti pačios balerinos prisiminimų ir komentarų įrašais. Nuostabu, kad 82 metų artistė, nepaisant garbaus amžiaus, kiekvieną rytą atlieka valandos trenažą.

Kartu su savo vyru žymiu kompozitoriumi Rodionu Ščedrinu ji nuolat keliauja po pasaulį, veda baleto pamokas, konsultuoja (nors balerina yra sakiusi, kad pedagoginį darbą nelabai mėgsta ir jo niekada nedirbo), koncertuoja, pasirodo kaip garbės svečiai iškiliuose renginiuose. Abu šie menininkai yra Lietuvos piliečiai ir Trakuose turi savo sodybą, o Lietuvą laiko savo antrąja gimtine.

Susijungė du chorai Jau įpusėjusį „Muzikos pavasario“ festivalį įspūdingu koncertu – apeigomis pratęsė du, ko gero, geriausi Lietuvos chorai: Vilniaus savivaldybės „Jauna muzika“, vadovaujama Vaclovo Augustino, penkiolikoje tarptautinių konkursų laimėjęs pirmąsias vietas, ir trylikos tarptautinių konkursų laureatas Klaipėdos „Aukuras“, vadovaujamas Alfonso Vildžiūno. Koncertu – apeigomis vadinti balandžio 19osios vakarą gal šiek tiek ir rizikinga, tačiau muzikinio vyksmo prasme skambėję kūriniai atitiko tam tikro ritualo dvasią.

Pasirinkta XVI–XVII a. pirmos pusės Venecijos ir flamandų didžiųjų polifonijos meistrų kūrinių programa reiškė dideles ambicijas atlikti retai skambančią muziką. Tai sudėtingi daugiachoriai kūriniai, parašyti vėlyvuoju renesanso ir ankstyvuoju baroko laikotarpiu, pasižyminčiu prašmatniu, didingu, monumentaliu stiliumi, ku-

Chorai: „Aukuras“ ir „Jauna muzika“ festivalyje pristatė įspūdingą bendrą projektą – retai atliekamus didžiųjų polifonijos meistrų šedevrus.

Videoklube: LNOBT baleto trupės vadovė T.Sedunova festivalio publikai atskleidė žymiausios rusų balerinos M.Pliseckajos gyvenimo ir kūrybos peripetijas. riam būdingi imitacinės polifonijos komponavimo principai, moduliacijos, disonansais gausi harmonija, daugiasluoksnė, persipinanti kūrinių faktūra.

Didelį dėmesį tų laikų autoriai teikė atlikimo būdui. Šių kompozicijų skambėjimo erdvės – tai didingos Italijos, Prancūzijos ir kitų Europos miestų bažnyčios, katedros ir bazilikos. Tai bažnytiniai opusai, kuriems atlikti kartais buvo reikalingi ne vienas, o du, trys, keturi ar daugiau chorų, taip pat solistai, keletas orkestrų ir vargonų, kurie būdavo išsidėstę atitinkamose šventyklų vietose. Siekiant didesnio muzikos paveikumo, buvo naudojamasi akustiniais efektais.

Tokių daugiachorių kompozicijų tikslas buvo sužadinti tikinčiųjų religinius jausmus, pakylėti maldas arčiau Dievo, naudojantis antifoniniu dainavimo būdu, aido efektu ir kitokiais fizikiniais akustikos dėsniais.

Tokio pobūdžio kūriniai Lietuvoje yra atliekami retai ne tik dėl būtino aukšto ir profesionalaus atlikėjų lygio, bet ir dėl didelių pajėgų, kurių reikia šioms techniškai sudėtingoms partitūroms „perskaityti“.

Efektas: siekdami kuo autentiškesnio kompozicijų skambesio, chorai panaudojo salės balkoną.

Darijos Vasiliauskienės nuotr.

Klausytojai džiūgavo Festivaliniame koncerte skambėjo Orlando di Lasso (dviem chorams), Luca Marencio (dviem chorams), Vincenzo Ugolini’o (trims chorams), Giovani’o Gabrieli’o (keturiems chorams), Orazio Banevoli’o (šešiems moterų chorams), Nicholaso Gomberto ir kitų autorių religiniai kūriniai.

Siekdami kuo autentiškesnio kompozicijų skambesio, atlikėjai panaudojo salės balkoną, atkurdami antifoninį giedojimo būdą, išsidėstė šoninėse nišose, vaikščiojo aplink publiką, tiesiogine prasme panardindami klausytoją į garsų vandenyną. Jis norom nenorom veikė ne tik emociškai, bet ir fiziškai. Soliniai bei ansambliniai intarpai kontrasto būdu papildė puošnias daugiabalses – keturių, penkių, aštuonių, dvylikos balsų – partitūras. Dinaminiai kontrastai, įmantrus kontrapunktas savaip pynėsi, derėjo, akustiškai liejosi, palikdami didingos ir švarios muzikos įspūdį. Šią programą abu chorai balandžio 18-ąją atliko Vilniuje, Kotrynos bažnyčioje, kurioje užsimezgė netikėtas, bet labai organiškas santykis su išlaikiusia buvusį puošnumą supančia aplinka – visu šven-

tovės dekoru, tarsi atliepiančiu sudėtingą partitūrų polifoninį audinį. Suprantama, akustika atlikėjams taip pat buvo palankesnė bažnyčios erdvėse.

Koncerto pavadinimui buvo pasirinktas V.Ugolini’o giesmės pavadinimas „Exultate Omnes“ – „Džiūgaukime“. Pasibaigus koncertui Klaipėdos publika džiūgavo, pavergta užburiančios muzikos, atlikėjų interpretacijos ir akustikos stebuklų. Gaila, kad tąvakar salė nebuvo perpildyta. Gaila, kad tokie projektai yra vienkartiniai ir nežinia, ar greitai ką nors panašaus išgirsime. Gaila, kad tarp klausytojų mažai jaunimo, kuriam kažin ar pavyktų įsivaizduoti, kad tokią muziką kompozitoriai kūrė, partitūras perrašinėjo, o atlikėjai mokėsi ir repetavo prie žvakių šviesos. Kad šios muzikos skambėjimo vieta buvo gotikinės ir barokinės bažnyčios, pasižyminčios ypatingu puošnumu ir įmantrumu, kuris turėjo gimti architektų, skulptorių, dailininkų galvose ir brėžiniuose taip pat palinkus prie žvakių šviesos.

Festivalis tik įpusėjo ir tęsiasi.

Smalsių klausytojų, gerų įspūdžių ir naujų atradimų „Klaipėdos muzikos pavasario“ koncertuose!

16

DURYS

Trečiadienis, balandžio 30, 2008

kl.lt

Bienalė – mieste, miestas – bienalėje

Performansas: G.Loebellis pats įsikūrė galerijos vitrinoje ir leido praeiviams save stebėti.

Gytis Skudžinskas

A

r įmanoma pristatyti reikšmingą meninį renginį mieste, kuriame niekada nestinga kultūros įvykių?

Mieste, kuriame kasdien atidaroma bent po keletą parodų? Mieste, kuris it magnetas sutraukia aktualiausius kūrėjus, aktyviausios pasaulio galerijos atidaro savo filialus? Berlynas ištisus metus prisodrintas kultūrinių veiksmų, bet šį balandį atidaryta penktoji Berlyno bienalė žymi šio renginio dešimtmetį.

„Diena“ ir „Naktis“ Praėjusi ketvirtoji Berlyno bienalė renginio konkurencingumą pakėlė kuratoriumi būti pakviesdama ekscentriškąjį Maurizio Cattelaną ir daugybę šiuolaikinio meno žvaigždžių. Šiemet projektui vadovauja Bazelio meno centro direktorius, žinomas kaip naujų menininkų atradėjas Adamas Szymczykas ir nepriklausoma kuratorė Elena Filipovic. Šis tandemas automatiškai žada konceptualiai angažuotą ir netikėtą požiūrį. Šiųmetį renginį kuratoriai padalijo į dvi dalis – „Dieną” ir „Naktį”. Pirmoji dalis dedikuota įprastiniam parodų rengimo principui, kai paroda atidaroma ir tunka jai skirtą laiką. O programa „Naktis” – tai platforma netradicinėms praktikoms, laike kintančiam menui. Pasirinkę tokį principą kuratoriai išplečia ne tik nusistovėjusį parodų darbo laiką, bet ir pačios bienalės – kaip vieno pagrindinio renginio suvokimo ir pasiekiamumo žiūrovui – ribas. Pasak A.Szymczyko, pavadinimas pasiskolintas iš ironiškos 80-ųjų dainos „Mano naktys gražesnės nei jūsų dienos”.

Konceptualią renginio konstrukciją diktuoja pati Berlyno miesto istorija – jungtis tarp Rytų ir Vakarų bei nesibaigianti miesto urbanistikos kaita. Darbuose akivaizdžios istorijos, kaitos, globalizmo, kontrolės ir panašios dominantės.

Akcentuoja istorinę atmintį Ekspozicinių erdvių pasirinkimas bienalėje taip pat byloja apie istorijos akcentavimą šiemetėje parodoje. Pagrindinės ekspozicijos įrengtos KW institute ir Nacionalinėje galerijoje. Pastaroji, statyta

Instaliacija: A.Oguto „Pagrindo kontrolė“ – kilimas iš asfalto.

Konceptualią penktosios bienalės konstrukciją diktuoja pati Berlyno miesto istorija – jungtis tarp Rytų ir Vakarų bei nesibaigianti miesto urbanistikos kaita. iškilaus architekto Mieso van der Rohe’o, yra tapusi vakarietiškos kultūros triumfo simboliu – stiklinis monumentalus kubas pasitinka Šprė upę kirtusius rytiečius. O KW institutas įsikūręs buvusiame margarino fabrike rytiniame Berlyne – loftų ir demokratinės respublikos atminties ženklas.

Schinkel paviljone per visą bienalę pasikeisiančios keturios parodos analizuoja pačių menininkų personalinę atmintį (istoriją). Čia eksponuojamas autorius nepristato savo darbų, bet „kuruoja” ekspoziciją, joje surenka dizaino ar buities objektus, kurie buvo patrauklūs vaikystėje, turėjo įtakos požiūriui į meną ar buvo trokštami. Pavyzdžiui, pirmoji šiame cikle dalyvavusi Nairy Baghramian pristatė dizainerės Janette’os Laverriere veidrodžius.

Fasadas: D.Knorr instaliacija pasitinka žengiant į Nacionalinę galeriją.

Permąsto galios struktūrą

Radikalu: P.Barteiro miestų pakeitimo projektas „Nuogas miestas“ „išėjo“ tiesiog į gatvę – Kazachstano autobusų stotelę.

Gyčio Skudžinsko nuotr.

Kita aiški tendencija parodoje – miesto kaip galios struktūros permąstymas, kritika ar išaukštinimas.

Norvegas Pushvangeris pristato apie 150 ranka pieštų piešinių, kurie pasakoja istoriją apie įprastą, bet tikslia automatika tapusią šiuolaikiniame dehumanizuotame mieste gyvenančios šeimos dieną.

O Ahmetas Ogutas keleto šimtų kvadratinių metrų salę padengia asfaltu. Kūrinio pavadinimas „Pagrindo kontrolė” mums signalizuoja apie vis mažėjantį neurbanizuotos žemės plotą, o vienas parodos lankytojas tai įvardijo „globaliniu kilimu”.

Kiti autoriai, perkurdami miesto medžiagą, nagrinėja jo naudin-

gumą ir objektų mieste prasmingumą. Vizualiai viena patraukliausių – Trisos Vonna-Michell instaliacija. Naudodama fotografijos ir vaizdo priemones, interjero detales, autorė sukūrė fantasmagorinę aplinką, kurioje matai lyg ir atpažįstamus vaizdus, girdi pažįstamus garsus, bet negali atrasti aiškių orientyrų, leidžiančių pasirinkti „teisingą” judėjimo kryptį.

Radikaliau elgiasi Pedro‘as Barteiro’as, į švarią Berlyno gatvę perkeldamas Kazachstano autobusų stotelę. Šalia subtilios stiklinės vokiškos sesės sovietinių laikų

konstrukcija atrodo kaip modernistinė skulptūra, o ne žmonėms pritaikytas funkcionalus objektas.

Gvildena humanizmo temą Humanizmas mieste penktojoje Berlyno bienalėje buvo dar viena dominuojanti tema.

Kohei Yoshiyuki pristatė nespalvotų fotografijų ciklą, kuriame žmonės, bandantys atrasti intymią erdvę miesto parkuose, visuomet yra trikdomi pašalinių vojeristinių žvilgsnių.

O Gabrielis Loebellis pats įsikuria COMA galerijos vitrinoje ir ke-

turias dienas bei naktis neatlikdamas jokių ypatingų veiksmų leidžia praeiviams save stebėti. Gyvūno rutina, monotonija ir apatija persmelkia šį performansą.

Kaip ir visos ekspozicijos ar specialūs renginiai gatvėse, parkuose, parduotuvėse, ne mažiau svarbi bienalės dalis yra ir specialiai išleista knyga. 600 puslapių leidinio negali pavadinti katalogu, nes čia pateikiami visai kiti autorių kūriniai. Tekstai nagrinėja didžiųjų meno parodų tradiciją, tokių parodų dominavimą, miestų funkcionalumą ir raidos politiką.