2008 05 28 durys by Diena Media News

DURYS

REMIA

kl.lt durys.daily.lt

MENO LEIDINYS (156)

REDAKTORĖ RITA BOČIULYTĖ

Peizažas: Algirdas Vadoklis. Kurėnai, 2008 m. Aaliejus, kartonas, 72x90 cm.

Langas

Dalyvaus „Nord Art” parodoje Vokietijoje

mis 1, 2“ ir „Mergaitė raudoname“) bei R.Klimavičiaus metalo plastikos objektą „Kelias“ ir šešių objektų ciklą „Laukimas”, jau spėjusį pabuvoti ne vienoje parodoje Lietuvoje ir užsienyje.

,,Nuodėmės užkalbėjimas“ keliauja po festivalius

Klaipėdiečių dailininkų Virginijaus Viningo ir Romo Klimavičiaus darbai iškeliavo į tarptautinę parodą „Nord Art” Vokietijoje. Didžiulė vaizduojamojo meno paroda „Nord Art” birželio 7 – rugsėjo 28 dienomis veiks Biudelsdorfe ir Rendsburge – parodų salėse, senoje Karlstuto liejykloje įsikūrusiame meno fabrike, miestų aikštėse ir parkuose. Ji kasmet rengiama šių miestų iniciatyva, joje laukiamos visos vaizduojamojo meno medijos. Šiemet parodą papildys išvakarėse prasidėjusio tarptautinio skulptorių simpoziumo dalyvių darbai. Pernai vasarą „Nord Art” parodoje savo darbus eksponavo 200 menininkų iš 37 valstybių. Šiemet parodos organizatoriai gavo 1158 paraiškas iš 58 pasaulio šalių. Rengėjai konkurso būdu atrinko 200 menininkų iš 35 šalių. Tarp pakviestųjų dalyvauti parodoje – trys lietuvių dailininkai: Jūratė Weis, gyvenanti Vokietijoje, ir du klaipėdiečiai – tapytojas V.Viningas ir graﬁkas, tapytojas bei skulptūrinių objektų kūrėjas R.Klimavičius. Juos pristatė Klaipėdos Baroti galerija. Parodos rengėjai „Nord Art” ekspozicijai atsirinko tris V.Viningo paveikslus („Atsisveikinimas su kėdė-

Leipcige apžvelgta lietuvių muzika

Režisieriaus Algimanto Puipos filmas „Nuodėmės užkalbėjimas“ tęsia keliones po tarptautines kino šventes, reprezentuodamas Lietuvos kiną. Filmas pagal Jurgos Ivanauskaitės kūrybą, kuriame vaidina ir klaipėdietė aktorė Nelė Savičenko, apdovanotas Ruane (Prancūzija) vykusiame 21-ajame tarptautiniame Šiaurės šalių filmų festivalyje. Gegužės 2-ąją „Nuodėmės užkalbėjimas“ pristatytas Ukrainoje, tarptautiniame filmų festivalyje “Zolotoj brig”. Festivalis vyko įvairiuose Ukrainos miestuose. A.Puipos filmas parodytas Dnepropetrovske. Festivalyje viešėjo filmo režisierius ir aktorė N.Savičenko. Šiame festivalyje lietuviškas filmas dalyvavo pirmą kartą. Po festivalio Ukrainoje, gegužės 9-ąją, filmas „Nuodėmės užkalbėjimas“ parodytas renginyje „Europos mėnuo“ Nancy mieste (Prancūzija), Madrido (Ispanija) šventėje „9 mai 2008“ ir „Eurocine 27“ Briuselyje (Belgija). O gegužės 19–20 dienomis A.Puipos filmas jau svečiavosi Maince (Reinlando-Pfalzo federalinė žemė) vykusioje lietuviškų filmų savaitėje. Tai vienas iš Baltijos kultūros metų renginių Vokietijoje.

Leipcigo universiteto Muzikos institutas gegužės 18-20 dienomis pakvietė į Lietuvai skirtą renginį „Lietuvos muzika. Nacionalinės muzikos istorija Europos kontekste“, kuris vyko Mendelssohno namuose. Teorinė renginio dalis buvo skirta konferencijai, kurioje dalyvavo Lietuvos muzikos specialistai J.Trilupaitienė, J.Burokaitė, V.Markeliūnienė, J.Vyliūtė, J.Bruveris, A.Žiūraitytė, G.Daunoravičienė, J.Landsbergytė, D.Palionytė-Banevičienė, Ž.Ramoškaitė-Sverdiolienė, R.Gaidamavičiūtė, R.Stanevičiūtė ir klaipėdietė muzikologė prof. Danutė Petrauskaitė, skaičiusi pranešimą „Vokiečių ir lietuvių pedagogų, dirbusių Klaipėdos konservatorijoje, muzikiniai ryšiai“. Po pranešimų vakarais vyko koncertai – skambėjo lietuvių kompozitorių R.Šerkšnytės, A.Malcio, V.Bartulio, O.Balakausko kūriniai, pranešimą apie M.K.Čiurlionį skaitė ir jo kūrinius atliko prof. Vytautas Landsbergis.

Parengė Rita Bočiulytė

DURYS

Trečiadienis, gegužės 28, 2008

kl.lt

Festivalis atlydėjo pavasarį (2) XXXIII „Klaipėdos muzikos pavasaryje“ triumfavo orkestrai

Įrodymas: gerą L.Isakadze’ės koncertinę formą paliudijo preciziškai bei nepaprastai valingai atliktas D.Šostakovičiaus kūrinys su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru diriguojant G.Rinkevičiui.

Danguolė Vilidaitė

alandžio 2 – gegužės 10 dienomis Klaipėdoje vyko XXXIII „Klaipėdos muzikos pavasario“ renginiai. Šiais metais festivalis vėlgi buvo stilistiškai margas, kupinas muzikinių netikėtumų ir intrigų, triumfavo orkestrinės muzikos garsais. Apie pirmuosius festivalio koncertus jau rašyta balandžio „Duryse“. Apžvelkime antrąją festivalio dalį.

Orkestrinės muzikos ﬁesta Prasidėjęs romantiška Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoninio orkestro (dirigentas Martynas Staškus) gaida, vėliau savo didžiąją kelionę „Muzikos pavasaris“ tęsė trumpiau ar ilgiau sustodamas pasižvalgyti kitose epochose kartu su Lietuvos kameriniu orkestru (dirigentas Robertas Šervenikas), Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (meno vadovas ir vyriausia-

sis dirigentas Gintaras Rinkevičius), Klaipėdos kameriniu orkestru (dirigavo svečias iš Belgijos Danielis Gazonas, orkestro meno vadovė Liuda Kuraitienė), kol pergalingai suskambo ﬁnaliniame „Camerata Klaipėda“ (meno vadovas Vilhelmas Čepinskis) koncerte – retas Lietuvos festivalis gali pasigirti tokia atlikėjų gausa.

spalvingų tarptautinių pergalių ir pasiekimų. Sakoma, kad kurti pradėjo vos trejų, o dešimties jai didžią ateitį išpranašavęs pats Davidas Oistrachas (jis ir pakvietė ją mokytis smuikuoti pas save – pavydėtina sėkmė). Šiuo metu Vokietijoje gyvenanti menininkė, nors ir pasiekusi garbų amžių, ir toliau ak-

rius, tuometinės politinės valdžios kaltinamas formalizmu, buržuaziniu dekadentizmu, neprofesionalumu ir dar bala žino kuo, paprasčiausiai išsigando represijų (iš Maskvos konservatorijos vis dėlto buvo pašalintas). Įsiminė šio opuso maštabiškumas ir ypatingi vaizdų kontrastai:

Šventiškai ir pakiliai, tikromis virtuozų varžybomis baigėsi XXXIII „Klaipėdos muzikos pavasaris“ – tikra pavasarinė atgaiva klasikinės muzikos gerbėjams Iš paskutiniųjų penkių festivalio renginių, kuriuose pasirodė net keturi orkestrai, labiausiai įsimintinas, tikra kulminacija tapo Rusijos kompozitorių S.Rachmaninovo ir D.Šostakovičiaus kūrybos vakaras dalyvaujant Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui ir smuikininkei iš Vokietijos Lianai Isakadze’i.

Nepakartojami momentai Gruzinų kilmės smuikininkės L.Isakadze’ės biografijoje daug

tyviai dalyvauja įvairiuose festivaliuose bei koncertuose visame pasaulyje – kaip žiuri narė, solistė, dirigentė, griežia kameriniuose ansambliuose. Gerą solistės koncertinę formą įrodė ir preciziškai bei nepaprastai valingai atliktas D.Šostakovičiaus koncertas smuikui ir simfoniniam orkestrui Nr.1 a-moll. Įdomi šio kūrinio istorija: parašytas 1948-aisiais jis pirmą kartą buvo atliktas tik po Stalino mirties, nes kompozito-

Įsiminė: tiksliai, nepriekaištingai marimba grojo jaunas muzikas iš Portugalijos P.Carneiro.

nuo lyrinių-filosofinių gelmių noktiurne iki grėsmingos ir kiek ironiškos fantasmagorijos antroje scherzo dalyje, nuo gedulingos pasakalijos su lemtingais timpanų dūžiais, trapiu smuiko solo iki virtuoziškos burleskos finale.

Vienu įkvėpimu Antroje koncerto dalyje skambėjęs S.Rachmaninovas laikomas gana demokratišku kūrėju, jo muziką vienodai gerai vertina ir pripa-

žįsta tiek mėgėjas, tiek profesionalus klausytojas. Simfonija Nr.2 e-moll, op.27 parašyta 1907–aisiais Drezdene. Šiuo periodu muzikas išgyveno kūrybinio pakilimo laiką, daug koncertavo Europoje, jau buvo praėjęs dešimtmetis po nesėkmingos pirmosios simfonijos premjeros, įveikta po to sekusi kelerių metų depresija (tik gydytojo psichiatro dėka). Joje gal dar atsispindi ir neramios nuotaikos po 1905-ųjų revoliucijos, stiprių permainų nuojauta. Stebina šio kūrinio medžiagos turtingumas, nuostabių melodijų gausa, jausmingas atvirumas. Nepaprastą muzikos poveikį koncerte dar labiau padidino atlikėjų profesionalumas ir gilus įsijautimas, dirigento G.Rinkevičiaus labai jautrus ir emocionalus dirigavimas, jo sugebėjimas orkestrą išlaikyti iki pačios paskutinės minutės vienu įkvėpimu, o juk kompozicijos trukmė siekia beveik valandą.

15>>

Puikiai: kontratenoras iš Izraelio Y. d’Oras žavėjo tikslia intonacija, puošniomis ﬁoritūromis ir nedažna balso spalva. Labiau nei virtuoziškai griežė Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas R.Šerveniko.

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, gegužės 28, 2008

„Eilėraščiai savo kailiu” – nauja G.Grajausko knyga

Drąsu: savo „Prisipažinimuose fortepijonui“ P.Geniušas atvirai demonstravo savo simpatijas, skonį ir net silpnybes, visa širdimi atsiverdamas muzikai ir publikai. Darijos Vasiliauskienės nuotr.

P.Geniušo „prisipažinimai“ publikos nenuvylė Rūta Vildžiūnienė

etro Geniušo rečitaliu Klaipėdos koncertų salėje gegužės 16ąją prasidėjo naujas tarptautinis muzikos festivalis „Jūros suvienyti“. Šio festivalio rengėjai – Lietuvos nacionalinė ﬁlharmonija, Klaipėdos koncertų salė ir koncertinė agentūra „Klasikos projektai“. Klaipėdiečiai kviečiami apsilankyti net septyniuose šio projekto renginiuose.

Rizikavo sėkmingai Festivalį pradėti teko pianistui P.Geniušui su programa „Prisipažinimai fortepijonui“. Jau pusmetį šią programą atlikėjas pristato tėvynėje, kurioje ji skambinta daugiau nei dešimtį kartų, ir užsienyje – net šešiose valstybėse: Anglijoje, Švedijoje, Belgijoje, Latvijoje, Rusijoje ir Ukrainoje. Tai yra dvidešimties miniatiūrų kolekcija, kurią sudaro mėgstamiausi P.Geniušo bisai. Kaip žinome, bisams atlikėjai dažniausiai pasirenka labai „skanius“ kūrinius, kurie po sunkios programos tampa maloniu desertu tiek artistui, tiek ir publikai, džiaugsmingai siekiančiai dar pabūti su simpatijas pelniusiu solistu. Iš pirmo žvilgsnio P.Geniušo sumanymas visą programą sudaryti iš tokių muzikinių perliukų gali atrodyti gal kiek ir rizikingas. Kaip prisipažino pats atlikėjas, jis norėjęs parengti tokią programą, kuri patiktų ir jam, ir klausytojams. Truputėlį jaudinosi, kad kritikai jo nebartų ir nepriekaištautų dėl eklektikos ir autorių gausos. Tačiau atrodo, kad kritika šį pianisto sumanymą priėmė labai gerai.

Palietė asmeniškai Ši programa turi ir kitą, intymesnę paantraštę – „Nuo Petro“. Tad koncerte skambėjusi muzika daugelį klausytojų palietė asmeniškai, primindama įvairias emocines patirtis, klausantis tokių žinomų kūrinių kaip

L.Bethoveno „Elizai“, F.Šopeno Etiudo c-moll, ar R.Šumano „Polėkio“. Prašymas kūrinių nepertraukti aplodismentais privertė klausytojus nesiblaškyti ir ramiai suverti kontrasto būdu sukomponuotą programos vėrinį. Šis prašymas labai svarbus subtilesniam klausymuisi. Todėl publikai teko išgirsti ir „pasiduoti“ aistringų ar lyriškų opusų naujoms traktuotėms, nes P.Geniušas visada pateikia savas versijas, kuriose kitaip sudėti dramaturginiai, loginiai ir emociniai akcentai. Jis savotišku būdu „ištraukia“, „sukabina“, „susluoksniuoja“ muzikos kūrinių audinį, pasitelkdamas ne tiek melodinį (nors melodiją esame įpratę laikyti muzikos karaliene), kiek harmoninį pagrindą ir plėtojimo būdą. Savaip P.Geniušas siekia išryškinti tematinį muzikinės minties vystymą. Dažnai jo interpretacijose homofoninės faktūros kūriniai yra „polifonizuojami“, iškeliant ir išryškinant pobalsius, harmonines sekas, imitacines replikas, „aidu“ pakartojamas ir „įstrigusias“ skirtinguose instrumento registruose, viduriniuose ar apatiniuose balsuose. Preciziška artikuliacija, dinaminiai efektai, tarsi „išskaidyta“ ir vėl „surinkta“ partitūra, atskleidžia naujus dramaturginius akcentus, išryškina netikėtas potekstes, todėl tokia interpretacija klausytojui tampa ypač įdomi.

Kontrasto principu Šešiolikos skirtingų kompozitorių ir dvidešimties pjesių ši P.Geniušo programa sukomponuota kontrasto būdu. Gretinami ne tik lyriniai ir veržlūs kūriniai, bet ir stilistiškai skirtingoms epochoms bei muzikinei kalbai priklausantys opusai. Toks kontrasto principas ypač padėjo išryškinti skirtingas nuotaikas, kaip nedideles emocines oazes, padedančias klausytojui atsidurti skirtingose pasaulio vietose: Japonijoje – T.Yoshimatsu „Šokis į rytus“, Ispanijoje – E.Granados „Rytiečių šokis“ ir F.Mompou „Daina ir šokis“,

Brazilijoje – H.Villa-Lobos „Braziliška siela“, Norvegijoje – E.Griego „Holbergo siuita“ ir pan. Net ir moderniai kai kurių pjesių kalbai naudojami saviti minėtų tautų intonaciniai ir ritminiai žodynai. Nacionalinio kolorito miniatiūros derėjo su romantine dvasia persmelktais S.Rachmaninovo Preliudais ir F.Schuberto „Muzikiniu momentu“. Įsiterpusios Baroko epochos salelės – J.S.Bacho preliudas ir fuga Gdur iš „Gerai temperuoto klavyro“ II t. ir D.Scarlatti‘o Sonata d-moll – kontrastavo su T.Yoshimatsu subtilių japoniškų spalvų ir užuominų šokiu bei A.Piarto pjese „Alinai“, kurioje, sekant estetinėmis šio kompozitoriaus nuostatomis, klausėmės minimalistinio, švaraus, „grynojo“ fortepijono skambėjimo. Taupių, lakoniškų išraiškos priemonių, obertonais pagrįstas, skaidrių akustinių efektų kupinas kūrinys kėlė mąslias, su brangiais prisiminimais ir praradimais susijusias mintis. Ši pjesė tapo „tyliąja“ antros koncerto dalies kulminacija.

Nei pridėsi, nei atimsi Visa programos „Prisipažinimai fortepijonui“ kontrastais grindžiama architektonika kūrė bendrą abiejų dalių nuotaiką. Kiekvienam klausytojui ji galėjo kelti skirtingus įspūdžius ir mintis. Tačiau apibendrintai galima tarti, kad antroje dalyje dominavo neskubrus, lyriškas tonas, kuris kontrastavo su pirmoje dalyje vyravusia nenumaldomos skubos, gyvybingos tėkmės idėja. Įsiminė A.Karamanovo „Fantastinis maršas“, F.Chopino etiudas cmoll, S.Prokofjevo „Šėtono pašnibždos“ („Navaždenije“). Pastarasis nevaržomo temperamento kūrinys tapo pirmos dalies kulminacija. Ši P.Geniušo labai graži, bet nepataikaujanti programa buvo logiškai apmąstyta, subtili ir intymi. Gal todėl, koncertui pasibaigus, o publikai nuoširdžiai plojant, solistas, iškalbingai užverdamas klaviatūrą, leido suprasti, kad prie jos daugiau nei pridėsi, nei atimsi.

„Poezijos pavasariui – 2008” suskubo nauja klaipėdiečio poeto Gintaro Grajausko eilėraščių knyga „Eilėraščiai savo kailiu”. „... Nors pati knyga labiau panaši į bekailį katiną – sﬁnksą”, – šmaikštavo autorius. Į 1993-iaisiais debiutavusio poeto šeštąjį poezijos rinkinį sudėti naujausi pastarųjų metų eilėraščiai. G.Grajausko „Eilėraščius savo kailiu” išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Anot leidėjų, tai poezija, linkusi šiek tiek pasakoti – apie žmones, atsitikimus, būsenas, patirtis. Ne pasakojimas čia svarbiausia, o nuotaikos, mintys, psichologinės įžvalgos, pati kalbos maniera, suliejanti rimtį ir sąmojį. Pasak autoriaus, naujoji jo knyga, kaip ir visos, pasirodžiusios anksčiau, – konceptuali, savitos struktūros, charakterio, atmosferos. „Eilėraščių savo kailiu” tiražas – 800 egzempliorių. Kaip poezijai – labai daug. Dažniausiai eilėraščių knygos spausdinamos 300– 500 egzempliorių. Autorius labai patenkintas Rašytojų sąjungos leidyklos darbu, dailininko Romo Oranto sukurtu knygos viršeliu ir visu jos apipavidalinimu. „Atitiko visus lūkesčius – atrodo taip, kaip aš ir įsivaizdavau. Norėjau asketiškos, visiškos askezės”, – sakė G.Grajauskas.

Lūkesčiai: naujausia knyga atrodo taip, kaip autorius įsivaizdavo ir norėjo, – asketiškai. Lietuviškai jis yra išleidęs devynias knygas – be poezijos, romaną, esė knygą ir pjesių rinkinį. Klaipėdiečio kūryba populiari ne tik Lietuvoje. Jos paskelbta anglų, vokiečių, italų, lenkų, švedų, suomių ir kitomis kalbomis. Jo knygos išleistos Lenkijoje, Vokietijoje, Švedijoje. Šiemet birželį G.Grajausko pjesė „Rezervatas” bus išleista Prancūzijoje, o kitąmet – eilėraščių rinkinys Italijoje. „Durų” inf.

„Poezijos pavasario” premija – vertėjui V.Dumčiui Per Lietuvą keliauja 44-asis tarptautinis „Poezijos pavasaris”. Poetų balsai skamba bibliotekose, kultūros centruose, muziejuose. Tradiciškai paskelbti šių metų festivalio prizininkai, tarp kurių – ir klaipėdietis. Lietuvos rašytojų sąjungos rengiamo „Poezijos pavasario – 2008” premijas už vertimus į pasaulio kalbas pelnė klaipėdietis pedagogas ir vertėjas Vytautas Dumčius už japonų haiku vertimus į lietuvių kalbą bei Claudia Sinnig už Tomo Venclovos ir Sigito Parulskio poezijos vertimus į vokiečių kalbą. V.Dumčius įvertintas už knygą „Paparčio šventi ženklai: japonų trieiliai”, kurią 2007-aisiais išleido Klaipėdos universiteto leidykla. Knyga skirta plačiam skaitytojų ratui, besidominčiam japonų poezija, jos istorija ir žanro raida. Ji supažindina su japonų poezijos haiku žanru, apžvelgia šio žanro raidą nuo jo atsiradimo iki dabarties. Poetiniai tekstai joje pateikti originalo kalba hieroglifais, hieroglifų transkripcija romėniškais rašmenimis ir išversti į lietuvių kalbą. Knyga iliustruota klaipėdiečio dailininko Algio Kliševičiaus graﬁkos kūriniais. „Poezijos pavasaris” priminė, kad ir Klaipėdoje išleidžiama įdomių ir vertingų knygų; kad turime ne tik gerų rašytojų, bet ir ver-

Haiku: „Poezijos pavasario” prizą V.Dumčiui pelnė išversti ir į knygą sudėti japonų trieiliai. tėjų; kad uostamiestyje, kaip ir visoje Lietuvoje, auga susidomėjimas poetiniu žodžiu. Šiemet per 15 dienų, iki birželio 1-osios vyks 100 festivalio renginių visoje šalyje. Be to, „Poezijos pavasario” paukštė nuskris į Airiją ir Kaliningrado sritį, aplankys Lenkijos lietuvių žemes, lietuvių poetų balsai skambės ir Vokietijoje. Rytoj tarptautinis „Poezijos pavasaris” pasieks Lietuvos pajūrį. Keturis vakarus jo renginiai vyks Klaipėdoje, Nidoje, Palangoje. „Durų” inf.

DURYS

Trečiadienis, gegužės 28, 2008

kl.lt

P.Domšaičio kūryba žavi ir stebina Kristina Jokubavičienė

rano Domšaičio galerijoje veikia naujausios Lietuvių fondo (JAV) dovanos Lietuvai – 2007 metais gautų dar 135 tapytojo ekspresionisto P.Domšaičio kūrinių paroda „Amžinieji keleiviai“. Iš JAV atsiųstų darbų parodas surengus Vilniuje ir Kaune, jie pagaliau atkeliavo į Klaipėdą. Paroda „Amžinieji keleiviai“ veiks iki rugsėjo 1-osios, po to aliejiniai paveikslai, pastelės, akvarelės ir piešiniai papildys nuolatinę dailininko kūrybos ekspoziciją, kurioje eksponuojami Lietuvių fondo iš dailininko našlės įsigyti ir Lietuvai prieš kelerius metus padovanoti 530 dailininko kūrinių.

Dailininko „aukso fondas“ Dabar P.Domšaičio kolekcija gerokai pasipildė darbais, sudarančiais jo kūrybos „aukso fondą“. Pasak tyrinėtojų, P. Domšaitis sukūrė per devynis šimtus kūrinių; jų yra muziejuose, galerijose, privačiose kolekcijose Europos, Afrikos, Australijos ir Amerikos žemynuose. Šiandien LDM Prano Domšaičio galerijoje saugomi 665 kūriniai – dailės istorijoje labai retas atvejis, kai vienoje vietoje sukaupiama didžioji menininko kūrybos palikimo dalis. Ji buvo

Autoportretas: taip P.Domšaitis nupiešė save maždaug 1930-aisiais. technikos dailininkui buvo vienodai patrauklios. Pasteles jis tradiciškai kurdavo nuolatinių kelionių metu, ﬁksuodamas Turkijos, Rumunijos, Pietų Prancūzijos, Maroko ir kitų kraštų miestų ir kaimų gyvenimo scenas, žmones ir jų buitį. Gyvendamas Pietų Afrikoje, dailininkas taip pat daug keliavo po šalį, studijavo gamtą, vietinių gyventojų papročius, kasdienius jų darbus ir ritualus.

Nors Lietuvoje jau turime nemažai puikių P.Domšaičio vėlyvojo, Pietų Afrikos periodo, aliejinės tapybos paveikslų, tarp naujai gautųjų esama tikrų jo kūrybos šedevrų. išsaugota JAV lietuvių bendruomenės pastangomis. P.Domšaitis kūrė aliejinius paveikslus, pasteles, akvareles, ofortus ir litografijas. Jis mėgo portreto, natiurmorto žanrus, tačiau svarbiausia vieta jo kūryboje tenka peizažui ir religinėms kompozicijoms. Ne veltui dailininkas kritikų buvo nuolat vadinamas „šiuolaikinio religinio meno viltimi“. Tarp naujai gautų P.Domšaičio kūrinių išsiskiria piešiniai, ofortai ir litografijos. Pačioje XX a. pradžioje, dar iki studijų Karaliaučiaus meno akademijoje sukurti savamokslio jaunuolio piešiniai stebina rankos tvirtumu, patraukia nuoširdžiu kaimo aplinkos atkūrimu. Tai pieštuku atlikti artimųjų portretai, eskizai, gimtojo Kropynų kaimo vaizdai, nuotaikingos naminių gyvūnų ir paukščių studijos. Ypač brandūs ir vertingi 2-ajame ir 3-iajame XX a. dešimtmečiais oforto ir litografijos technikomis sukurti nedidelio formato estampai, kurių dramatiškos temos įkvėptos ir biblinių temų, ir ką tik praūžusio Pirmojo pasaulinio karo vaizdų.

Nors Lietuvoje jau turime nemažai puikių P.Domšaičio vėlyvojo, Pietų Afrikos periodo, aliejinės tapybos paveikslų, tarp naujai gautųjų esama tikrų jo kūrybos šedevrų. Ypač prasmingi, jaudinantys paveikslai bibliniais motyvais. Paslaptis, būties apmąstymas dominuoja ne tik „Apreiškimo“, „Pagarbinimo“, „Nukryžiavimo“, „Bėgimo į Egiptą“ siužetuose, bet ir Pietų Afrikos peizažuose.

Keleivis: „Figūra peizažo fone“ (1918) primena P.Domšaičio prisipažinimą: „Aš visada kelyje“, kuris antrina parodos pavadinimui.

Juose užburia ritmiška planų kaita, amžinybėje sustingusios kalvos, medžiai ir būstai, vieniši siluetai, judantys bekraštėse platybėse, šviesos pluoštai, perveriantys dangaus tamsą. Dailininkas kūrė magiškas vizijas, išreikštas meistriškos tapybos formomis, kviečiančias susikaupti ir svajoti.

Laukia netikėtumas Lankytojų parodoje laukia ir tikras netikėtumas – pagaliau galime pamatyti garsiuosius P. Domšaičio siuvinėjimus. Jie neturėjo taikomosios paskirties, yra įrėminti puošniuose rėmeliuose kaip tikri paveikslai. Miniatiūriniai siuvinėti vaizdeliai meniškumu nenusileidžia dailininko tapybai. Įvairių krypčių dygsniais lyg teptuko potėpiais dailininkas tobulai perteikė formą, o persiliejančios spalvingų siūlų dermės kuria nepakartojamą kompozicijų nuotaiką. P.Domšaitis savo gyvenimo prasmę matė nuolatiniame kūrybos procese. Jis jautėsi tik tarpininku, kuriam teko išskirtinė Apvaizdos malonė giluminius, slaptingus jausmus ir reiškinius išreikšti ir atskleisti vaizdais. Matyt, šiame nuoširdžiame paprastume ir slypi dailininko tapybos magija, užvaldanti kiekvieną žiūrovą.

Etapinis: „Nukryžiavimas“ (1962) iš P.Domšaičio ciklo bibliniais motyvais.

Kūrė magiškas vizijas Didžiąją siuntos dalį sudaro aliejiniai paveikslai ir pastelės. Abi tapybos

Siuvinėjimai: P.Domšaičio „Kaimo peizažas“ (1927) ant drobės „nutapytas“ šilko siūlais.

Pramoga: per parodos atidarymą vaikai ir net tėveliai entuziastingai ėmėsi P.Domšaičio paveikslų dėlionių. Darijos Vasiliauskienės nuotr.

GINTARO LAŠAI kl.lt

LITERATŪRA ŠIANDIEN

REDAKTORIUS GINTARAS GRAJAUSKAS

Sekti paskui ,,Berlynalijas“ Kaip daugiavaikė motina Menininkė I.Simonaitytės bibliotekoje išgėrė jaudinančio (nepasakyčiau – seksualiai) energetinio gėralo, pagaminto iš poeto Griuvėsio (pataikėt į dešimtuką – R.Rastausko), tikrovės karstadirbio (pagal R.R.) fotografo R.Treigio ir šamano A.Gotesmano, pasakyčiau, žmogaus, žvelgiančio į pasaulį per perkusijos garso nuotolį, meninių energetinių žaliavų.

Sondra Simanaitienė

ada nežinau, bet kada nors tikrai paseksiu fotografo ir poetos pėdomis Berlyne, tarp delnų laikydama ,,Berlynalijas“ (ačiū leidyklai ,,Druka“, nes pasitraukus R.Bošo fondui iš Lietuvos, knyga būtų egzistavusi tik skaitymųperformansų ir nuotraukų katalogo ,,21 diena Berlyne“ pavidalu). Gal net ir savo ūgtelėjusią chebrytę pratempsiu pro gebenių gyvybinga lapija nuklotus žydų kapų plotus (gerai, kad poetas Griuvėsis nepamiršo parašyti kapinių darbo graﬁko, - vis dėlto smulkmeniškumas ne pati blogiausia žmogiška savybė), paieškosiu Kristaus galvos iš molingo juodžemio Beno Šarkos žvilgsnyje. Į Berlyną važiuosiu būtinai pavasarį, kai dar šalta. Pamiršiu, jog ir pavasarį, žydint charakiriškiems žiedams (R.R.), gali susirgti mano jau užaugę vaikai. Todėl teks išdrįsti kišti rankas, juk ko nepadarysi dėl vaikų, į Humanos ar Raudonojo kryžiaus konteinerius, ieškant šiltesnio apsiausto, o netikėtai atrandant Remigijaus įkritusį mechaninį juostinį ,,Pentax“. Grybų radybų. Patykosiu kumpanosio Rytų Pražuvėlio kavinėje ,,Makon“ prie Siono bažnyčios. Norėsiu tik pasižiūrėti į tą seną lovelasą, gurkšnodama kriaušių degtinę su savo jau užaugusiais vaikais iš vieno stikliuko, o dabar jau mano vilkiškos ausys, ne poeto Griuvėsio, bus pastatytos ir klusniai suglaustos išgirsti rėžtuko trumpą šūktelėjimą R.Treigio rankose, kai

jis mediciniškai tiksliai rėžė beketiškos tuštumos kontūrą savo išnešiotame vidaus peizaže (R.R.). Urologinėje pasakoje pas dr. Anderseną irgi neatsisakysiu apsilankyti. Iš pradžių teks eiti pas kosmetologę, - juk Lietuvoje neturiu tam laiko. Bet prieš tai pilvą pazulinsiu Joschkos Fischerio laiptinėje Tucholskio gatvėje Nr.13. Tikiuosi, laiptinė pakankamai siaura. Gerai pasirausus lagamine atrasiu gėlėtą suknelę, gal net šilkines kojines. Apsirengsiu. Vaikus paliksiu istorijos muziejuje, o gal gatvėje prie ledų vežimėlio. Susirasiu ką tik po karo atsidariusią ir dar tebeveikiančią aludę Berlyno priemiestyje. Atsisėsiu tiesi kaip violončelė prie lango, užsimerkdama rūkysiu (kad tik nepradėčiau kosėti, - paskutinį kartą rūkiau mokykloje) ir lauksiu, kol mano gėlėtą nugarą užkalbins koks nors netyčia užklydęs rusas, nešamas prisiminimų apie šlovingą pergalę. Jau rusiškai tai aš moku, tačiau tylėsiu, neišsiduosiu. O ir kur aš jam paskirčiau pasimatymą? Nebent Klaipėdoje, prie obelisko su milžinišku kardu žuvusiems per Antrąjį pasaulinį. Todėl tylėsiu. O ir ,,štrasė“, kurioje prieš karą stūksojo barono von Kruppo plieno liejyklos, turbūt jau bus atstatyta. Tik kulkų paliktos angos dar žiojėja, kaip sakė fotografas Remigijus, pastatų kūnuose, tarsi galimybė priminti dar neseną, tačiau neverbalizuojamą tikrovę. Dar pasėdėsiu kelias minutes ir apsukusi savo gėlėtą torsą, nutursensiu suolelio su vaikais link, lyžtelėti ledų. Būtinai norėčiau užsukti į Daimler-Chrysler galeriją, apžiūrėti, o gal

Berlynalijos: prieš žiūrovus Rolandas Rastauskas ir Arkadijus Gotesmanas. net ir pavaikščioti plonomis neprikaltomis lentjuostėmis, žyminčiomis neįžengiamą teritoriją tarp kūrinio ir vartotojo, nepasakyčiau apibendrintai, japonuotojo su mechaniškai užtaisytu rodomuoju pirštu spragsėjimui. Kad tik trumpaplaukė gyvenimo šiek tiek perdaug mačiusiu veidu (R.R.) prižiūrėtoja būtų nusisukusi. Kitaip negalėsiu pakartoti poeto Griuvėsio pėdų pastangos įžengti į neįžengiama. O gal pasielgti kaip kokiai rumunei? – paleisti savo visus vaikus laisvai bėgioti po meno galerijas ir nusivalyti prie batų prilipusį pavasarinio Berlyno purvo gabalą į neprikaltos muitinės briauną. Už paskutinius vokiškus grašius nusipirksiu bilietus į kosminės angos skylę raudono pliušo apmušalais. Sakė, legendinį Franko Castorfo teatrą. Tikiuosi, toje milžiniškoje pustuštėje salėje yra ausinės su vertimu į lietuvių kalbą. Mėgstu lietuvių kalbą. Ypač užsienyje. Jeigu vėl praneš

apie techninius gedimus spektaklio metu, o aš nieko nesuprasiu, sėdėsiu – lauksiu. Lauksiu tęsinio prie ,,budinčios“ šviesos. Kol mane išprašys į vakaro šviesų apsemtą Berlyną. Tipensiu fotografo Remigijaus ir poeto Griuvėsio pėdomis kunkuliuojančiu vakariniu Berlynu, vis užkliūdama už savo pasikeitusio veido parduotuvių vitrinose. Skambinsiu vyrui į Lietuvą, kad jis įdėmiai pažvelgtų į mūsų bendrą nuotrauką miegamajame, darytą prieš dešimt metų. Ar aš nepasikeičiau toje nuotraukoje? – paklausiu. Ne. Tai gerai. Nes kelias akimirkas buvau pagalvojus, jog miriau ir vaikštau su savo vaikais po nepažįstamą miestą, kur antikinės aptrupėjusios kolonos vis dygsta prieš veidą. Suku į kairę, o čia naujos. Ir viskas taip neryšku, lyg pro rūką, lyg pro nenuplėšiamus tamsiai rusvos spalvos suraižytus akinius. Tamsios kiaurymės už kolonų, balti taškeliai-skylutės tamsoje. Gal už jų ir prasideda visų

Darijos Vasiliauskienės nuotr. pažįstamo miesto spalvos?... Kai atsimerksiu, nueisiu į barelį ,,Senoji Hansa“. Jau čia, namuose, Klaipėdoje. Irgi tik pasižiūrėti į du mūsų platumų personažus – fotografą, tylintį apie viską ir save, ir poetą, kalbantį savaip . Kas gi pakvies išgerti taurelę daugiavaikę motiną Menininkę, nors ir sekusią ,,Berlynalijų“ pėdomis, tačiau neįkritusią į jokio fondo kišenę. Nors vilties yra - R.Rastauskas viešai pasisiūlė įteikti prizą tam, kas sugebės atskirti Remigijaus fotografuotą Berlyną nuo Venecijos, kuri pačia savo genetika yra prabangos, solidumo ir koketiško žavesio simbolis, kitaip nei Berlynas, velkantis ant savo kupros Trečiojo reicho griuvėsius su išlikusiomis kulkų skylėmis ir gebantis efektingai regeneruoti idėjas konceptualumą garbinančioje šiandieninėje. Dalyvauti, laimėti ir skristi. Ne taip toli – tik į Berlyną.

Moteriškumo pavidalai L.S.Černiauskaitės kūryboje Laima Norkutė

aura Sintija Černiauskaitė – viena perspektyviausių dabartinės lietuvių literatūros kūrėjų. Jauna prozininkė ir dramaturgė savo kūriniuose vaizduoja painius skirtingų prigimčių, į įvairias socialines ir kitokias aplinkybes patekusių žmonių tarpusavio santykius, atskleisdama jų sudėtingumą originaliu juslingumo kupinu stiliumi. Jos pjesių, novelių, apysakų rinkiniai Liučė čiuožia (2003), Artumo jausmas (2005) bei romanas Kvėpavimas į marmurą (2006) skatina skai-

tytoją pažvelgti giliau į pasaulį, kuriame egzistuoja lyg ir lengvai atpažįstami, bet nekasdieniški veikėjai. Pagrindiniai jos kūrinių personažai, iš kurių požiūrio taško dažniausiai (nors nebūtinai) konstruojamas įtaigus pasakojimas, yra moterys – Liučė (Liučė čiuožia), Lidija (Vidurdienį, Lidijos laiku), Izabelė (Kvėpavimas į marmurą)... Išskirtinis dėmesys moteriškumo temai nestebina – juk tik moteriai suteikta ypatinga galimybė išgyventi gimdymo ir maitinimo ciklą, t.y. esminį kūniškąjį ryšį su Kitu. Moteriškasis identitetas formuojamas mergaitės - moters – motinos patirčių, kūno ir sielos virs-

mų, lemiančių naują gyvybę, ir toks gamtos dėsnių pakartojimas neišvengiamai tampa daugelio intelektualinių diskusijų tema. Čia dominuoja feministinės idėjos ir šiuo aspektu viena iš ryškiausių - prancūzų feministės Julijos Kristevos teorija, teigianti, kad moteriškumas neturi tiesioginio ryšio su moterimi, o motinystė nėra susieta su moterimi ar moters kūnu, nes tiek, kiek moteris yra motina, ji negali išsakyti nei savo moteriškumo, nei motinystės. Šis problemiškas moteriškumo aspektas – painus moters, kaip motinos, santykis su savimi ir su šalia esančiais, sutinkamas ir L.S.Černiauskaitės kū-

ryboje. Tačiau jos kūryba nėra feministinė ideologine prasme, abiejų lyčių žmonės vertinami tais pačiais kriterijais, teigiant, kad tiek vyrui, tiek moteriai vienatvė nepakeliama, o ir vaiko atsiradimas svarbus ne tik motinai, kartais gal net labiau tėvui. Visuose L.S.Černiauskaitės kūriniuose naujos gyvybės linija brėžiama kaip svarbiausioji, kur įmanomas moters esaties išgryninimas per kitą, kaip dalį savęs,- per atėjusįjį iš įsčių. Dažnai modeliuodama moterystės ir motinystės priešpriešą, L.S. Černiauskaitė efektingai atveria moters, kaip motinos, prigimtį, teigdama ją esant giluminę ir tikrąją. Šalia

svarbiausiojo – motinystės – fenomeno paprastai sutinkami ir kiti to paties intymiojo plano konstruktai – meilė, namai, vyro ir moters tarpusavio santykiai. Moters vaizdinys varijuoja apimdamas platų socialinį ir jausminį diapazoną: nuo aiškiaregiškos mergaitės Bazilės (Blyksnys po vasaros vandeniu) iki besiblaškančios Liučės (Liučė čiuožia) ar benamės Liubkos (Artumo jausmas), atskleisdamas jų vidines metamorfozes, juslinių galių stiprėjimą, nei š ve n g i a mą artumo troškimą.

6>>

GINTARO LAŠAI

Trečiadienis, gegužės 28, 2008

kl.lt

Moteriškumo pavidalai L.S.Černiauskaitės kūryboje

>>5

Bundantis seksualumas, maištavimas prieš kūno ir lyties pastovumo reikalavimą, egzistencinis nerimas liejasi jausminga, gyvybinga, tačiau ne šokiruojančiai gaivališka kalba, kuri Elijos Šaltytės buvo įvardyta kaip kartais skambanti it senas pagoniškas burtažodis. Kiekviename kūrinyje įgaudamas vis naujų spalvų, moters atvaizdas ima panašėti į sudėtingą mozaiką, kurioje kaskart ryškėja naujos, tačiau vis dėlto atpažįstamos moteriškumo detalės. Pasak literatūrologės Audingos Peluritytės – Tikuišienės, L.S. Černiauskaitės kūryboje galima išskirti du ypatingus moteriškumo pavidalus, padedančius suvokti sudėtingą moters ryšį su vyru ir su vaiku. Moters santykis su vyru formuojamas kaip gundytojai Ievai pavaldi plotmė, o vaiko pozicijai apibrėžti pasitelkiamas Elektros personažas. Tokių skirtingų moteriškumo modelių pasirinkimą literatūrologė motyvuoja tuo, kad tiek Ievai, tiek Elektrai būdingas nuolatinis troškimas pažinti nepažintą, patirti nuopuolį, kurio jos nelaiko nuopuoliu. Patenkindama savo smalsumą per pažinimo medžio vaisių, Ieva praranda Rojų ir amžinąjį gyvenimą, tapdama tikrąja pirmapradės nuodėmės kaltininke, tačiau atveria vyrui žmogiškąjį pasaulį. Ši moteriškoji įtakos sfera, dažnai suvokiama kaip grėsmė vyrui, L.S.Černiauskaitės kūryboje įgauna savitas, subtiliai reiškiamas formas: visos jos kuriamos moterys nepamiršta savo prigimtinės gundymo galios, gebančios ne tik aitrinti, trikdyti vyrą, bet ir priversti jį suvokti moteriškumą kaip tai, kas slėpininga ir niekam nepavaldu. Toks moters vaizdinys iškyla knygos Artumo jausmas apysakoje Vidurdienį, Lidijos laiku. Pagrindinė veikėja Lidija čia nėra vien daug skausmo patyrusi jauna moteris, paprasta banko operatorė, bet sykiu nežemiška būtybė, kurios paveikslas tapomas išmoningai parenkant spalvas: jos mirga, liejasi, sumišdamos su kvapais, virpesiais, akį traukiančiu plazdėjimu, atliepiančiu išskirtinį veikėjos gebėjimą egzistuoti smilkstančiu pavidalu (liepsnelė virš žvakės, pasiruošusi bet kada nutrūkti). Tokia plevenanti būsena nėra vienintelis Lidiją iš kitų išskiriantis bruožas - mistiškoji Lidijos tapatybė žaismingai perteikiama jos ryšiu su mirusiaisiais, kuris išskiria ją iš kasdieniškojo pasaulio erdvės, bet nekuria šokiruojančios perspektyvos. Tačiau Konstantinas, įsimylintis Lidiją, nedrįsta moters užkalbinti abejodamas jos realumu, pabūgęs šio neįprasto, jam nepavaldaus moteriškumo, gebančio keisti savo pavidalus virpančioje erdvėje. Lidija pakimba jo pasąmonėje lyg svajinga impresija ir vyro vilčių išsipildymas paliekamas moters iniciatyvai, kai Lidija suvokia trokštanti žemiškojo stabilumo bei atsiduria biblinės Ievos pozicijoje,

Rašytoja: L.S.Černiauskaitė. tardama paskutinę apysakos frazę: Nagi nagi, gal jau užteks apsimetinėti, kad vienas kito nepažinome?.. Trapus, kristalizuotas Lidijos kūniškumas išryškėja per nuomininkės ir bendradarbės Natašos personažą. Pabėgusi nuo ją skriaudžiančio vyro ir besiilginti kaime palikto sūnaus, Nataša smilksta iš nevilties dėl staiga atsiradusios dviejų-lėkščių-kriauklėje vienatvės ir meilės bei šilumos trūkumą bando kompensuoti išlaisvindama savo erotiškumą. Moters paveiksle ima ryškėti žaismingos ironijos ir subtilios poetikos potėpiai, kurių dėka apsieinama be vulgaraus, tiesmuko kūniškumo ir fizinės jungties vaizdavimo, priešingai – kūno žavesys reiškiamas minimalistinėmis priemonėmis, o patiriamos aistros sutelkiamos į sielų artumo paieškas. Natašos erotiškumas sklinda dosnios, aitriai kvepiančios žemės aromatais, iš jos plaukų kasos garuoja ilgesys, kito, savojo ir kūniškojo, primenant tai, kad Natašos jaunoje kaktoje ryškėjo pažįstamos naštos ženklai – taip lengvai įskaitomi ir jaukūs, kad norėjosi ištiesti delnus ir pasišildyti prie jų kaip prie ugnelės. Šiluma, kuria siekiama pasidalinti, sugrąžina skaitytoją į jaukias moteriškumo interpretacijas – moteris savo esme išlieka kuriančioji, sotinančioji, tarsi sodraus skonio, rupi duona. Natašai priešingas Lidijos efemeriškumas, pastarąją tik vizijomis lankantis vaikas pirmiausia realią materiją įgauna Natašos kūne, suvienydamas dvi herojes savo laukimu ir tapdamas dar vienu įrodymu, kad Nataša visu kuo yra žemiškoji, nuodėmingoji moteris Ieva. Jos kūnui suteikta nepaprasta galia įtikinti kitą kūną, jog gyvy-

bė – ne trumpalaikiai kerai, kad ji gurma kaip upė, plaka kaip vėjas, garuoja kaip debesys. Daug klampesnės moteriškumo metamorfozės atskleidžiamos pjesėje, kurios pavadinimas suteiktas knygai Artumo jausmas. Įvesdama skaitytoją į aštrią realybės situaciją, negludinamą artimo, globojančio kito pasaulio dvelksmo, rašytoja įtempia draminę žmonių santykių giją. Vienas nuo kito tolstančių sutuoktinių, silpnaprotės benamės, ūmaus policininko, būrėjos personažais kuriamas eižėjančio šiuolaikinio pasaulio fragmentas, kuriame įbrėžiama paradoksali gyvybės linija: supriešinamas sąmoningas gyvybės atsisakymas (abortas, savižudybė) ir gimties, kaip stebuklo, motyvas. Šiame kūrinyje veriasi painus, skausmingas moteriškumo klodas, kuris ryškėja intriguojančia moters mitinės Elektros pozicija. Turinti niuansuotą gyvenimo patirtį, Elektra įkūnija keršytoją, beatodairiškai meilės siekiančią, aistrų ir pykčio valdomą moterį. Tačiau L.S. Černiauskaitė išvengia natūralistiško aštrių emocijų ar veiksmų vaizdavimo, tad ir šios pjesės veikėjų drama perteikiama natūralia, tačiau ne natūralistiška kalba, komplikuotomis, bet įtaigiomis situacijomis. Junona, pratrūkstanti sielų artumo išsiilgusiu balsu (Kodėl kiekvieną sykį, kai laukiu iš tavęs švelnumo, tu mane užsipuoli kaip patinas?), atsisako savo įsčiose užsimezgusios gyvybės, tarsi kerštaudama vyrui už jo nesugebėjimą suteikti jai dvasinės šilumos, o kūrinio pabaigoje tiesia rankas į svetimąjį, niekieno nelauktą benamės kūdikį. Toks daugiaprasmis moters santykis su vyru ir vaiku akcentuoja slėpiningus moters pasąmonės, kūno ir sielos prieštaravimus, kai mote-

rystė, motinystė iškyla baugiais, gąsdinančiais pavidalais (taip pat ir kūrinyje Pjesė trims moterims ir Liudviko lavonui). Tačiau į šias geliančias motinystės apraiškas nepamirštama įlieti viltingo tikėjimo svarbiausiuoju – vaiko ir motinos ryšiu. Artumo jausme, kaip ir pirmojoje L.S. Černiauskaitės pjesėje Išlaisvinkit auksinį kumeliuką, kuri taip pat pasibaigia gimties stebuklu, primenama, kad gyvybė, visada yra pačią gyvenimo esmę gelbstintis aktas, lyg naujos žvaigždės pasirodymas, atstatantis suirusią kosminę tvarką. Elektriškoji, nepaaiškinamos traukos kito link plotmė dar ryškesnė naujausioje L.S.Černiauskaitės knygoje – romane „Kvėpavimas į marmurą“. Svarbiausioji knygos moteris Izabelė, kartu su vyru besirūpinanti sergančiu sūnumi, užsispiria į savo namus priimti berniuką iš vaikų namų, gąsdinantį savo dygiu, grėsmingu žvilgsniu ir marmuro šaltumo siela. Pradedama savita, skaitytojų abejingų nepaliekanti istorija, o autorės kūrybos įtaigumą kuria stebinantis herojų dvilypumas: vienu aspektu jie lyg ir atpažįstami kasdienybėje, tačiau kitu – šiame pasaulyje pasiklydusios neįprasto pavidalo, slėpiningos prigimties būtybės. Netikėti Izabelės sprendimai, intuityvumas, pulsuojantys jausmai tarsi praplečia šio pasaulio sienas ir įleidžia į kito valdas: tarp Izabelės ir jos augintinio Iljos užsimezga ypatingas ryšys, kuris neleidžia jai išduoti Iljos, tampančio tikrojo sūnaus žudiku. Motinystė tampa paradoksu - Izabelė nesugeba ir nesiekia atskirti savojo ir svetimojo vaiko kategorijų, jos moteriškumas taip giliai priešinasi simbolinei tvarkai, kad negali būti suprastas. Izabelės poelgis tampa sunkiai apibrėžiamas

tiek psichologiniu, tiek etiniu požiūriu, o ties gyvybine linija laviruojanti veikėja, anot literatūrologo Mindaugo Kvietkausko, tampa mitine Persefone, požemio karaliene – mirties ir gimties ciklo lėmėja. Atveriama slėpininga archetipiška moters – motinos plotmė, kurioje nėra Elektros keršto, nes visas dėmesys čia sutelkiamas į motinystę kaip į nieko nesigviešiantį, daug gilesnį nei vien kūniškąjį procesą. Taip mitinė L.S.Černiauskaitės moters pozicija įgyja dar vieną interpretavimo galimybę, kurią tiktų įvardyti Antigonės pozicija. Žvelgiant į Izabelę pro Antigonės charakterio prizmę, Izabelės prieštaringumą galima suvokti kaip jos vidinį konfliktą, būdingą gėrio troškimui ar nesąmoningam mirties potraukiui. Kai Antigonė gręžiasi į nerašytus įstatymus, kurie bendruomenėje neveikia, ji save priskiria tai zonai, kuri žymi sociumo ir simbolinės plotmės ribą, - gyvenimo ribą. Tokioje ribinėje erdvėje atsiduria ir Izabelė – jos veiksmo (Iljos paleidimo) nepajudinama stiprybė yra tiesiogiai susijusi su akimirkos susitapatinimu su vaiku - svetimu savo prigimtimi, tačiau nepaaiškinamai artimu, dvasiškai pagimdytu. Dar ne vienoje autorės apysakoje, novelėje ir pjesėje sutinkamos herojės (Bazilė, Liučė, Fabijona...) paklūsta tik joms suprantamoms gyvenimo tiesoms, kur, kaip teigia A. Peluritytė – Tikuišienė, siekiama pripažinti ir išpažinti savo meilės ir aistros poziciją Afroditės akivaizdoje, nepaisant Dzeuso valdomo sociumo įstatymų. Gebėjimas drąsiai reikšti prigimtines moterystės galias, tikėjimas savo jutimų svarba ir yra būtent tai, kas vienija Ievą, Elektrą, Antigonę su L.S.Černiauskaitės veikėjomis. Krikščioniškosios Ievos pozicija pasirenkama kaip žmonijos pramotės, gundytojos sfera, tačiau mitinių sąsajų ir interpretacijų laukas yra platesnis. Antikos modelio dominavimas atskleidžia kūrybos problematikos daugiasluoksniškumą ir moteriškųjų pavidalų įvairavimą, pačios autorės žodžiais primenant, kad šiuolaikinis žmogus iš esmės mažai kuo skiriasi nuo antikinio, nes kiekvienas iš mūsų, kad ir kokiomis postmoderniomis formomis varijuotų, esybės gelmėse yra užkoduotas siekti harmonijos. L.S.Černiauskaitės moteriai suteikiamas gebėjimas valdyti šalia esančius, tapti gyvybės lėmėjomis per gimdymą, simbolizuoti nesuardomą atsakomybę už kitą, nustatant tam tikras pasaulio – Antikos ar šiuolaikinio - tvarkos ir darnos gaires. Vienas kitą keičiantys, stebinantys (Elektra – Persefonė –Antigonė) L.S.Černiauskaitės kuriami moteriškumo ir motinystės pavidalai grąžina mus prie moters slėpinio, kurio apibrėžti, apriboti nepajėgios jokios feministinės ar filosofinės teorijos, nes čia daug stipresnė moters galia kurti savitą, įtaigią moteriškumo paslaptį.

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, gegužės 28, 2008

Šiandienių pasaulių portretai

2-osios garﬁkos bienalės „Now Art Now Future. Esamasis laikas“ pėdsakais Klaipėdoje

Instaliacija: suomės S.Ketola’os projektas „Nuspalvinti” KKKC galeriją pavertė optinio meno objektu, primenančiu šiaurės pašvaistę.

Atraktyvi: S.Ketola’os parodoje savo jausmus galėjo nuspalvinti kiekvienas. Nerijaus Jankausko nuotr.

Gytis Skudžinskas

abar pavasaris ir jau nebebūtų pavasaris toks, koks jis yra, jei Lietuvos miestuose neįsisiūbuotų vizualinio meno forumas „Now Art Now Future”. Uostamiestyje šio renginio sumanytojai ir organizatoriai šį pavasarį pristatė tris parodas, kurias vienijo bendra įžvalga – „Esamasis laikas”.

Apie bendruomenės būvį Gyvename dabar akistatoje su vizualios informacijos pertekliumi, o užsispyrę tyrinėtojai tvirtina, kad apskritai mes net 75 procentus informacijos įsisaviname padedami regos. Atvaizdas, įvaizdis, vaizduotė tapo ne tik viena raiškos ir jutimo formų, bet ir dominuojančiu susikalbėjimo kodu. Vaizdiniais neretai paremti ne tik asmeniniai tapatybės ir savojo „aš“ pranešimai, bet ir kolektyvinės patirties, atminties ar savivokos deklaracijos. Klaipėdoje pristatytos autorinės Hiroaki’o Miyayama’os, Davida’os Kidd, Sirkku Ketola‘os parodos taip pat aiškiai formulavo uždavinį – kalbėtis apie bendruomenės būvį šiandieniame pasaulyje. Skirtingose geograﬁnėse vietovėse gyvenantys ir kuriantys menininkai vis dėlto turi vieną bendrą vardiklį. Tai – bendruomenė, jos studijos, sisteminimas ir analizė.

Kaip kodų sistema Stebėdami japono H.Miyayama’os parodą „Pasakojimai apie Gendžį” P.Domšaičio galerijoje susiduriame su vaizdu išreikšta labai lokalios ir

Skirtingose geograﬁnėse vietovėse gyvenantys ir kuriantys menininkai vis dėlto turi vieną bendrą vardiklį. Tai – bendruomenė, jos studijos, sisteminimas ir analizė. Problemiški: kanadietės D.Kidd kūriniai – tarsi įspėjimai apie pasaulį, pilną pažeidimų, užgniaužto žiaurumo, žaismingumo ir seksualinės dviprasmybės. griežtai hierarchizuotos bendruomenės projekcija. 55 graviūros, inspiruotos fundamentalaus literatūros veikalo, kuris, galima sakyti, atitinka Bibliją ar graikų mitus, seka griežtai suformuluotomis plastikos taisyklėmis. Prieš bemaž 1000 metų parašyta knyga formavo tautos estetinių ir etinių pranešimų turinį bei formuluotę. Estetinė kategorija Aware siejama ne tik su vidiniu jausmu, bet ir su tuo, kas atsispindi išorinio pasaulio daiktuose. Ši nuostata byloja, kad pagrindinis Japonijos aris-

tokratijos gyvenimo principas atsiveria širdies (minties) ir išorinio objekto tarpusavio harmonijoje. Iki XVI amžiaus nusistovėjęs griežtas kanonas tapo Edo (senasis Tokijo pavadinimas) laikotarpio didybės simboliu ir vietos tradicijos kertiniu pamatu. Menininkas, einantis šiuo keliu, išsako bendras nuostatas ir puoselėja tradiciją. Kitaip tariant, palaiko bendruomenės savivokos ir kolektyvinės atminties įtvirtintą raiškos hierarchiją. Mes, europiečiai, šioje parodo-

je galime grožėtis plastikos turtingumu, technine meistryste, bandyti interpretuoti, bet nemeluokime sau ir pripažinkime, kad nuostabios graviūros lieka šios unikalios ir be galo savitos tautos uždarų kodų sistema. Suvokti H.Miyayama’os kūrinius tik kaip dekoratyvius estetikos objektus yra nedovanotinas japoniškosios kultūros skurdinimas.

Sukuria nerimo atmosferą Panašiai elgiasi ir fotografė D.Kidd iš Kanados, kurios darbai eksponuo-

ti Klaipėdos dailės parodų rūmuose. Ji savo didelio formato archyviniuose sidabro lakštuose projektuoja Vakarų pasaulio bendruomenės savijautą. Šiandienės vizualios kultūros artefaktai autorės atvaizduose griūte užgriūva suvokėją. Pranešimai dubliuojami, antrina vienas kitam, prieštarauja ir sukuria nerimo atmosferą. Čia nebeaptiksime nugludintos pranešimo formos, bet aiškiai atpažįstame savieigoje susiformavusias perteklines vizualias manifestacijas.

>>8

DURYS

Trečiadienis, gegužės 28, 2008

kl.lt

Kur plyti li

Šiuolaikiškas graﬁko iš Japonijos H.M

Paralelės: H.Miyayama sakė, kad Lietuva jam panaši į jo šalį – labai šurmulinga, bet tikras menas ir Japonijoje, ir čia gimsta tyloje. Nerijaus Jankausko nuotr.

Šiandienių pasaulių portretai >>7

Pagrindinės autorę dominančios temos – tai šiuolaikinio pasaulio įtampos, atsirandančios dėl neatslūgstančio vizualios informacijos srauto. Paradoksalią situaciją sukuria neatitikimai tarp rodyti, atrodyti ir parodyti, o tai sąlygoja ir vizualumo dominavimą. Nors ir naudoja daug tekstinės informacijos, menininkė ją vis tiek dažniau paverčia neverbaliniu elementu kitų objektų apsuptyje. Fotograﬁjų problematika skleidžiasi tarp trijų pagrindinių polių: vaikystės, moteriškumo ir vizualiosios kultūros istorijos. Didelė dalis vaizdinių, atkeliavusių iš vaikystės prisiminimų, susipina su suaugusios moters fantazijomis ir baimėmis, o pasąmonės srautas padiktuoja sprendimų logiką. Be reklaminės industrijos diktuojamos dominuojančios formos, autorę domina ir meno istorija. Antai viename atspaude ji preparuoja postfotograﬁjos guru Jeffo Wallo inscenizacijas. D.Kidd panaudo-

ja tą patį spontanišką ir teatrališką dokumento sukūrimo metodą, kuris tampa prisodrintu dabartinės visuomenės portretu.

Paverčia atrakcija Trečioji paroda, pristatyta Klaipėdos žiūrovams Kultūrų komunikacijų centro galerijoje, – suomių menininkės S.Ketola instaliacija „Nuspalvinti”. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad būtent šioje parodoje mažiausia bendrabūvio nuostatų. Čia, atrodo, dominuoja automatiškas veiksmas, kuris dažniausiai pasireiškia instinktyviai, kai stengiamės atsiriboti nuo supančios aplinkos. Mechaniškas popieriaus lapo spalvinimas, pasireiškiantis, kai stengiamės atsiriboti nuo nemalonių jausmų, nepatogių situacijų, bandome išsivaduoti nuo dominuojančios objekto įtakos. Psichoanalitikai tokių veiksmų rezultatą laiko lobiu tiriamajam darbui, o menininkė paverčia vienijančiu ir bendruomeniškumą skatinančiu veiksmu.

S.Ketola hiperbolizuoja nevalingą veiklą, paversdama ją žaisminga ir atraktyvia aplinka. Užuot bandžiusi deklaruoti vienokį ar kitokį pranešimą, autorė išlaisvina suvokėjo sustabarėjusį požiūrį į meninę praktiką. Šiandien itin propaguojama kolektyvinė kūryba suomės instaliacijoje išsiskledžia kaip bendrinė meninė saviterapija.

Hana-chiru-sato: ji švelniai myli Gendžį visą savo gyvenimą. Jos vardas reiškia vietovę, kurioje sninga vyšnių žiedais.

Kristina Jokubavičienė

irmąsyk į Lietuvą ir Klaipėdą, į 2-ąją graﬁkos bienalę „Now Art Now Future. Esamasis laikas“ žymus japonų graﬁkas Hiroaki’s Miyayama atvažiavo pats – pristatyti savo estampų parodą „Pasakojimai apie Gendžį“ P.Domšaičio galerijoje ir su Lietuvos menininkais pasidalyti meistriškumo paslaptimis per „vorkšopus” Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) dirbtuvėse.

Post scriptum Trys skirtingos, bet apie šiandieną ir bendruomenes bylojančios parodos yra nuostabi dovana uostamiesčio gyventojams. Bet taip pat susiduriame ir su bienalės „Now Art Now Future” koncepcijos neišbaigtumu. Kuratoriai vis dar siūlo tai vadinti graﬁkos bienale, bet iš trijų parodų tik viena atitinka žanro nuostatas. Bepigu anglakalbiams, jie turi terminą „graphic” ir turi – „print”, kurie atskiria graﬁką kaip žanrą ir atspaudo meninę praktiką. Galbūt kitoje bienalėje sulauksime ir lietuviško „print” atitikmens.

Aktualijos: D.Kidd darbuose plėtojamos agresijos ir bailumo, nerimo ir energingumo, pasipriešinimo ir kontrolės, tarpkultūrinės įtampos temos, nestokojančios ir ironiško humoro. Nerijaus Jankausko nuotr.

Žiūrovas net nejaučia, mas įsitraukti į žaidimą vieną iš galimų istorijos Gendžis yra viso labo ti ti ritinėliai ilgokai buvo tik aristokratų privilegija. XVII a. Ede (dabartinis Tokijas) išplitusios pigios, spalvotų medžio raižinių technika atliktos iliustracijos pasiekė ir paprastus žmones.

Pasakoja gėlių kalba Iš lūpų į lūpas Apie legendinį princą Gendžį ir spalvingus jo paties, jo vaikų bei vaikaičių meilės nuotykius, kartais dramatiškus, kartais lengvai komiškus ir intriguojančius pirmoji papasakojo senojo Kioto (tai viena iš senųjų Japonijos sostinių) rūmų dama Murasaki Šikibu. Prieš beveik tūkstantį metų, XI a. jos parašytas „Pasakojimas apie Gendžį“ tapo ir pirmuoju romanu pasaulinėje literatūroje, ir pirmuoju psichologiniu literatūros kūriniu. Romaną sudaro 54 skyriai, kurių kiekvienas skaitomas kaip savarankiškas pasakojimas. Princas Gendžis, arba spindulingasis Gendžis niekada negyveno, tai pramanytas personažas. Tačiau pasakojimas apie jį buvo toks patrauklus, kad jo siužetai paprastų žmonių buvo perduodami iš lūpų į lūpas kaip pasakos ar mitai. Po „Pasakojimo apie Gendžį“ pasirodymo plito ir originalas, ir plačiajai publikai pritaikyta versija. M.Šikibu kūrinys įkvėpė vėlesnių laikų japonų rašytojus, o Gendžio žygius bei pergales nuolat iliustravo vis naujos dailininkų kartos. Jau XII a. buvo sukurtas pirmasis tapytas ritinėlis su Gendžio istorijos vaizdais. Tokie tapy-

Yu lio.

H.Miyayama, žymus Japonijos grafikas, gimė 1955 metais Tokijuje, 1979-aisiais baigė Tokijo Tsukuba universitetą. Personalinės H.Miyayama’os kūrybos parodos buvo surengtos ne tik Japonijoje, bet ir Taivane, JAV, Belgijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, jis dalyvavo daugelyje grupinių grafikos meno parodų visame pasaulyje. Dailininkas yra pelnęs nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų, vadovauja grafikos studijai „Utsushi“, yra tarptautinės estampo mainų asociacijos „Printsaurus“ narys. H.Miyayama kuria spalvotus estampus originalia, beveik du dešimtmečius tobulinta autorine grafikos technika, kurioje naudojama aukso folija. Svarbiausia jo kūrybos tema yra gėlės ir augmenija. Tad nenuostabu, kad pačioje XX a. pabaigoje ėmęsis kurti dar vieną vaizdinį pasakojimą apie legendinį princą Gendžį, H.Miyayama pavadino jį „Pasakojimas apie Gendžį gėlių kalba“. Pirmiausia paklausykime, ką apie savo projektą sako autorius, atidavęs jam dešimtį metų ir paskyręs jį simboliniam M.Šikibu romano jubiliejui: „Beveik tūkstantį metų, iki Edo laikotarpio pabaigos XIX

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, gegužės 28, 2008

ūdesys ir vienatvė

Miyayama’os pasakojimas – apie spindulingąjį princą Gendžį

Minori: Murasaki-no-ue mirtis.

ume-no-ukihashi: moterys atsižada pasau. Ir jos yra išlaisvintos.

kad yra provokuojaą prasmėmis ir kurti s versijų, kuriai k pretekstas. amžiaus viduryje, šis romanas veikė visą Japonijos kultūrą. Mene susiformavo gendži-ė tradicija, jis tapo vienu svarbesnių tapybos žanrų. Vos tik parašius romaną, buvo nutapytas ilgas ritinėlis su iliustracijomis visoms romano dalims. Bėgant metams nusistovėjo būdingiausi kiekvieno skyriaus vaizdai. Jie puošdavo įvairius daiktus – širmas, vėduokles, nedidelius baldus, dėžutes, net smilkalus. Tačiau pasibaigus Edo laikotarpiui ši tradicija sunyko, nes žmonės galvojo, kad Vakarų kultūra yra vertingesnė, nei japonų. Pastaruoju metu daugelis japonų suvokia vietinių tradicijų svarbą, ypač Gendžio legendos reikšmę. Ne vienas dailininkas bandė kurti vis naujus Gendžio vaizdinius. Tačiau iki šiol tik keletas iš jų buvo sėkmingi. O ką jūs manote apie mano Gendžį?“

Aiškinosi atlikimo paslaptis Taigi autoriaus klausimas pirmiausia provokuoja pasižiūrėti parodą, vieną iš įspūdingų antrosios tarptautinės grafikos bienalės „Now Art Now Future. Esamasis laikas“ renginių. Ir tai reikia padaryti neatidėliojant, nes P.Domšaičio galerijoje ji veiks tik iki birželio 8 dienos. Dailininkai grafikai negali atsižiūrėti į H.Miyayama’os grafikos lakštus pirmiausia iš profesinės pozicijos, – aiškindamiesi jų atlikimo techniką ir žavėdamiesi kūrinių meistriškumu, tobulai „švariu“ atlikimu.

Asagao: vienintelė dama taip elegantiškai atmetė Gendžio viliones. Jos vardas reiškia „pelėvirkštis-sukutis“. Aoi: Rokujou-no-miyasudokoro, kuri yra didžiai save gerbianti ir pavydi dama, pasitelkia narsą ir sužavi Gendžio žmoną Aoi. Gėlė higanbana yra ypatinga japonams. Ji žydi tik kelias dienas rudenį, jau numetusi lapus. Higano diena – rudens ekvinokcijos diena ir mes tikime, kad tada sugrįžta protėvių dvasios. Gėlės žiedai yra keisti ir gražūs, o šaknys nuodingos. Manoma, kad ši gėlė pranašauja nelaimę. Kai kurias technikos paslaptis jie atrodo bus išsiaiškinę meistriškumo pamokose, kurias KKKC meno dirbtuvėse vedė japonų graﬁkas. Bet ar įmanoma nekantriems vakariečiams suvokti Rytų meno esmę? Laiką, skiriamą kūrinio idėjai brandinti, idėjos formulavimo eigą, darbo proceso pobūdį, ir galų gale formomis išreiškiamų minčių prasmę? Pats autorius prisipažino, kad jis yra artimesnis tradicinei japonų dailei, o iš tradicijų sunku pragyventi net ir Japonijoje. „Makdonaldinė” kultūra stipriai veikia ir šiuolaikinę japonų visuomenę, ji žymiai patrauklesnė. Tai jau ir mums suprantama.

Grybšteli už širdies Jei paroda įdomi dailininkams, ar ji įdomi paprastam žiūrovui? Be abejonės, ir net labiau jam, eiliniui, apie menus nepostringaujančiam, bet kartais norinčiam, kad tas menas imtų ir grybšteltų už širdies.

Matsukaze: Gendžio žmona Akachi-no-kimi yra Akashi vietovėje. Jos tėvas liepia jai kartu su dukra eiti i Kiotą ir palenkti savo pusėn Gendžį. Tačiau ji lieka priemiestyje, nes nenori varžytis su kilmingomis damomis.

Hatsune: Naujųjų metų proga Gendžis pakvietė damas į Rokujo rūmus. Hatsune – tai ankstyvoji japonų lakštingalos giesmė, taip pat laimingų Naujųjų metų simbolis.

Šiuolaikinį žiūrovą intriguoja ne tiek Gendžio istorija, labiau pats H.Miyayama, pateikdamas ją kaip grakščius įvairiausių gėlių vaizdus ir vyro bei moters ﬁgūrų fragmentus. Ir tuo visiškai sugriaudamas sąlygiškai realistinių, siužetinių vaizdinių tradiciją su rūmų gyvenimo, lepių gražuolių, konkuruojančių varžovų ir kitokiomis scenomis. Atrodo, kad šiame 55 estampų cikle nėra jokios sistemos: formatai patys įvairiausi, nuo mažyčio kvadratinio 5x5 cm lakštelio iki 60 cm ilgio labai siauro, vertikalaus ar horizontalaus atspaudo. Didžioji dalis ciklo darbų yra tiesiog gėlių atvaizdai. Kai kurios jų mums gerai pažįstamos, dailios,

bo linija, pirštai, laikantys fleitą, grakščios nueinančios moters kojos su aukštakulniais bateliais...

Agemaki: seserys yra pasipiktinusios nedorais dviejų vyrų pasiūlymais. bet koks nors pelėvirkštis-sukutis tai tikrai nelabai vertinamas, beveik piktžolė. Kituose kūriniuose vyrauja žmogaus figūros fragmentai: ranka, pečiai, alkūnės linkis, klu-

10>>

DURYS

Trečiadienis, gegužės 28, 2008

„Neužšąlanti kultūra” atsigręš į festivalius

ęsdami tarptautinių konferencijų, skirtų aktualiems kultūriniams klausimams spręsti, tradiciją ir siekdami atkreipti dėmesį į festivalį – kaip svarbų šiuolaikinės kultūros reiškinį, kultūros ekonomikos elementą ir miesto įvaizdžio formavimo strateginę priemonę, Tarptautinių kultūros programų centras ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras kartu su Klaipėdos miesto savivaldybe birželio 5-ąją miesto Etnokultūros centre organizuoja konferenciją „Neužšąlanti kultūra – 2008. Festivaliai: kūrybiškumo ir miestų plėtros sandūros“. Konferencija siekia pristatyti festivalį kaip kultūrų dialogo, kūrybinės ir socialinės raiškos platformą, atskleisti bendradarbiavimo tarptautiniu ir vietiniu mastu teikiamas galimybes festivalio kultūrinei ir socialinei kokybei, gerinti kultūrinę ir socialinę Lietuvoje vykstančių festivalių kokybę, didinti jų ekonominį efektyvumą. Konferencijos formatas – trys sesijos, kurių kiekvieną sudarys du pranešimai (užsienio ir Lietuvos ekspertų) ir apskrito stalo diskusija. Kiekviena iš sesijų skirta tam tikrai problematikai. Apie ekonominį ir socialinį festivalių poveikį konferencijoje pagrin-

dinį pranešimą skaitys De Montforto universiteto Leičesteryje atstovas Christpheris Maughanas (Jungtinė Karalystė). Kaip atrodo festivaliai iš miesto politikos perspektyvos, apie festivalius ir tinklaveiką kalbės viešnia iš Suomijos – Helsinkio miesto Kultūros biuro Kultūros politikos skyriaus vadovė Marianna Kajantie. Lietuvos festivalių situaciją šiuo klausimu konferencijoje ketina pristatyti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinio departamento direktorė, Lietuvos kultūros ir meno tarybos narė Nijolė Laužikienė. Temą „Festivalis – kaip tarpkultūriškumo erdvė” gvildens svečias iš Slovėnijos – Anos Desetnicos festivalio direktorius Gorazdas Osojnikas ir Europos festivalių asociacijos (EFA) generalinė sekretorė Kathrina Deventer. Festivalių organizatorius, nacionalinės, regioninės ir vietos valdžios lygio kultūros, kūrybinių industrijų, turizmo ir kitų susijusių sričių politikos formuotojus, menininkus, su festivalių infrastruktūra ir turizmu susijusias verslo organizacijas, festivalių rėmėjus bei visus, besidominčius festivaliais, konferencijos rengėjai kviečia įsijungti į apskrito stalo diskusiją.

Specialisto nuomonė

Draganas Klaicas Europos meno paveldo forumo prezidentas, festivalių konsultantas Festivaliai visoje Europoje yra kultūrinė forma, teigianti įvairovę ir silpninanti iš hegemoninės nacionalinės kultūros sampratos kylančias nuostatas. Kartu festivalių kryptys ir programos atspindi socioekonominę ir kultūrinę šiuolaikinių Europos visuomenių stratiﬁkaciją, skirtingus laisvalaikio įpročius, skonio pasirinkimus ir poreikį kultūrinio vartojimo rutinos tėkmę sudrumsti šventiškais, intensyviais, išskirtiniais įvykiais.

>>9

Žiūrėkite ir skaitykite komentarus Neįtikėtinas mūsų akimis prasmes vaizdams suteikia autoriaus komentarai, kiek atliepiantys kiekvienos senojo romano dalies įvykius, bet ne tas istoriškai susiklosčiusias vaizdų grupes. Vaizdo ir teksto sugretinimas yra visiškai netikėtas, paradoksalus. Pvz., prie lakšto „Hatsune“ autorius rašo: „Naujųjų metų proga Gendžis pakvietė damas į savo haremą Rokujo rūmuose. Hatsune – tai ankstyvoji japonų lakštingalos giesmė, taip pat laimingų Naujųjų metų simbolis“. Prie „Suetsumuhana“, kuriame vaizduojama mažas raudonas gėlės žiedelis ant liauno stiebo skaito-

„La Mariée“ – Kaune, Vilniuje ir Frankfurte Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreograﬁjos katedros dėstytoja Agnija Šeiko-Sarulienė jau gerai žinoma Lietuvos šokio padangėje. Jos kūryba išsiskiria brandžia plastika ir savitu stiliumi, kuriam būdingos kontaktinio šokio interpretacijos bei netradiciniai scenograﬁjos sprendimai. Viena iš naujausių choreografės darbų „La Mariée“ jau spėjo pakeliauti ne tik po Lietuvos, bet ir po tarptautines šokio scenas. Šokio spektaklio „La Mariée“ („Nuotaka“), įkvėpto Prevert’o poezijos („Aš nuėjau į senos geležies turgavietę ir pirkau grandines, sunkias grandines tau, mano meile....”), premjera triumfavo pernai rudenį uostamiestyje vykusiame šiuolaikinio meno festivalyje „Plartforma“. Kompozicija, sukurta kartu su talentingais ir perspektyviais šokėjais Dovile Binkauskaite ir Petru Lisausku, pasitelkiant simbolius, įvaizdžius ir asociacijas, pasakoja apie dviejų žmonių meilę, kupiną ilgesio, kančios, pažinimo džiaugsmo ir aistros (muzika – Tautvilo Gurevičiaus, kostiumai – Lilijos Larionovos). Šiemet balandį spektaklis su pasisekimu parodytas Kaune, šokio teatro „Aura“ šiuolaikinio meno renginių cikle „Aura“ ir kiti demonai (2)“, kuriame savo kūrybiniais ieškojimais ir atradimais da-

Duetas: „La Mariée“ šoka D.Binkauskaitė ir P.Lisauskas. Nerijaus Jankausko nuotr. lijosi menininkai iš Klaipėdos, Vilniaus ir Kauno. Gegužės 11-ąją „La Mariée“ pristatytas tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis – 2008” Vilniuje, o gegužės 22-ąją šis A.Šeiko spektaklis reprezentavo Lietuvos šiuolaikinį šokį Frankfurte (Vokietija) vykstančiose Europos kultūros dienose. „Durų” inf.

Nauja muzika skinasi kelią

„Durų” inf.

Kur plyti liūdesys ir vienatvė Tik keliuose lakštuose išplėtota sąlygiško, iš aukšto žiūrėjimo taško pamatyto peizažo tema: virš audringos jūros pakibęs paukščio sparno šešėlis, prie nurimusios – mėtosi nulaužta pušies šakelė. Bet tai perteikta dekoratyviai, ornamentiškai, stilizuojant formas. Kurgi pasakojimas, siužetas? Vietoj to tiesiog subtilūs, išraiškingi vaizdai, dvelkiantys Tolimaisiais Rytais. Tai pirmasis parodos įspūdis.

kl.lt

Sąlygiški: jūros vaizdai – dekoratyvūs, ornamentiški, stilizuotų formų – nukelia žiūrovą į naują, netikėtą H.Miyayama’os kūrybos plotmę. me: „Suetsumuhana – linksma mergina. Jos nosies galiukas raudonas, bet, tiesą sakant, ji yra elegantiška ir kiek senamadiška dama“. Ir taip prie kiekvieno kūrinio mūsų laukia „nuoroda“, primenanti, kad tai, ką matome (ir ne tik šiuo konkrečiu atveju), gali turėti visiškai kitokią reikšmę. Komentarų skaitymas suteikia vaizdams naują ir dažniausiai visai netikėtą prasmę, kartu paskatina iš naujo žiūrėti visus kūrinius ir ieškoti juose užslėptų metaforų. Žiūrovas net nejučia, kad yra provokuojamas įsitraukti į žaidimą prasmėmis ir, veikiamas spalvotų estampų nuotaikos, motyvų, linijų, spalvų bei savosios gyve-

nimiškosios patirties, kurti vieną iš galimų istorijos versijų, kuriai Gendžis yra viso labo tik pretekstas. Ir tada suvokiame, kad šie iš pirmo žvilgsnio net pernelyg „japoniški“ kūriniai byloja universalia kalba ir atveria svaiginančias kūrybiškumo erdves – ne tik autoriaus, bet ir mūsų pačių. Ramiai, be agresijos, drastiško rėksmingumo H.Miyayama’os graﬁkos lakštai pasakoja apie pasaulį, kuriame persipynusi tūkstantmečiais kaupta patirtis, daugybės kartų išgyventa meilė, įgyta išmintis, išmoktas pasiaukojimas, plyti šviesus liūdesys ir neišvengiama, bet ori vienatvė.

Vilniaus šiuolaikinio meno centras (ŠMC) išleido kompaktinių plokštelių rinkinį, skirtą elektroninei, eksperimentinei, elektroakustinei muzikai „UN/TIPICAL”. Jis tematizuoja tipinės ir netipinės garsodaros fenomeną ir naujosios muzikos reikšmę vystantis šiuolaikinei muzikai. Tarp kūrėjų iš viso pasaulio į „UN/TIPICAL” pateko ir klaipėdiečio Gyčio Skudžinsko kartu su kompozitorium Gintu Kraptavičiumi atliktas kūrinys „Kai būgnininkas rūko”. Rinkinį sudarė šiuo metu Varšuvoje (Lenkija) gyvenantis kompozitorius ir media menininkas Artūras Bumšteinas. Jis ir pakvietė G.Skudžinską dalyvauti projekte. „Atsiuntė trumpą dviejų sakinių koncepciją, o šio menesio pradžioje gavau informaciją, kad CD

rinkinys jau išleistas ir aš ten patekau”, – pasakojo klaipėdietis menininkas, savo kūryboje plėtojantis fotograﬁjos, instaliacijos ir garso meno praktikas. Naujasis kompaktinių plokštelių rinkinys bus platinamas su ŠMC zurnalu „Interviu”. Tai nuo 2005 metų ŠMC leidžiamas ketvirtinis žurnalas, skirtas pokalbiams su menininkais, kuratoriais, teoretikais ir kitais šiuolaikinės kultūros dalyviais. Žurnalo dėmesio centre – Lietuvos ir viso pasaulio, ypač kaimyninio regiono šalių, meno įvykiai ir aktualijos. Žurnalas leidžiamas lietuvių ir anglų kalbomis, platinamas paštu Lietuvoje ir užsienyje, o ŠMC parodų lankytojams siūlomas nemokamai. „Durų” inf.

Kūrybingas: G.Skudžinskas plėtoja fotograﬁjos, instaliacijos ir garso meno praktikas. Nerijaus Jankausko nuotr.

kl.lt

GINTARO LAŠAI

Trečiadienis, gegužės 28, 2008

Jaunųjų kūrybos konkursas Rusnė Toleikytė

kurčias ketureilis viskas ką girdžiu kalbu ką šoku, Viešpatie, ošimas jūros užgula ausis

nuolaužos 1. tavo pirštų saulėlydis leidžiasi mano nugara esame ūmaus nuopuolio aukos

žingsniai, girdi – skamba žingsniai - -

baltas eskizas bąlančios žąsys viena paskui kitą -iš liūdesio neprašytas svečias gatve nepažįstamasis iš paskos tamsa ir žingsniai – daužosi širdis staiga už sprando čiupt [sveiki] šypso --

3. guliu ant grindų ir žlugdau prabangą milijonus mažmožių be kurių gyventi taip ir neišmokau

krentančios žvaigždės belaukiant stebiu dangų, mąstau – o gal koks kvailys žiūri dabar į mane ir galvoja: “kvailys koks” --

4. šiąnakt mane pasitiko gyvenimas vyriškis pasiūlė draugiją išsitraukiau iš kišenės gabalėlį dabarties (atrodė susiglamžęs) vyras buvo gražiai netobulas traukiojo nosimi margas kaklaraištis išsitraukė savo gabalėlį (susiglamžęs) tada pridėjo savąjį prie manojo ir aš negalėjau neįsimylėti 5. miegamojo lange mirė musė palikau kaip yra tiesiog nežinojau ką daryti su tokia šlykščia rudens nuoroda į žiemą

žiemos klausymas ar jauti, kaip susigeria žodžiai, lyg balta į juodą garsai susilieja, subėga ir šąla, ir virsta į ledą – net lūpos, atrodo, nuo žodžių užšąla, o rankos ir kojos palieka prie miško – mieste tu esi, gruodžio sniegas drabužiuose tviska,

apatija Rūkai ir krenta pelenai į niekur

rūkai ir krenta pelenai rūkai ir nieko

būna kartais ir sniego kartais būna nepažinsi – atsiguli daryti angelo -o tas staiga pakyla ir nueina sau

įsimylėjimai 1.

žmogau, kiek dar kartų kartoti reikės – žodis neskamba, žodis ausies vien lezgelį suvilgo, lyg balta į juodą garsai susilieja, bet neskamba – skamba tik

Rėksnys arbatinukas, ant palangės vos pastebimas katinas snukiu prie stiklo -rytiniai ilgesio paerzinimai

Dviese Plyštantis kuklumas ant tavo megztinio virvelėmis --

Ar šaukia kas vardu mus, Dievuli? - - Papasakok, kas chrizantemų puokštę įsega į kūną, kas rauna našlutes mums iš akių, Dievuli - - -

patamsių nuolaužos

3. Kuklumas 1. Įkaitusiu skruostu ant tavo peties ir nė žingsnio arčiau

Prisiminti 2002-ųjų penktadienį: šokančios cigaretės, besišypsantys alaus buteliai, cypiantys langų valytuvai

po kambarius slankioju it šmėkla rankelėse galvą laikydama nemokytą neskalbtą nelygintą - turėčiau namus tuojau pat su savimi išgerčiau rytinį puodelį kavos 2.

Mari su kišeniniu veidrodėliu, alkūne mojuojantis rūkalius Mo, tu įsitvėręs vairą labiau nei mane -Įsivaizduoti 2002-ųjų penktadienį: aš, tu ir lietus

nakties nerštas gražiai negraži danguje išsišiepusi vakaro kilpa-kasnakt pamiškėj kasnakt šuliny po mėnulį numiršta

ir vėl bijai savęs paklausti kodėl tamsa tau neberūpi

po žeme

2. Rytas virtuvėje

4. Atminties potvyniai

2. būtis ant kilimo o kartais norėčiau būti šuo bastyčiausi pakampėmis ir neskaudėtų kad esi

vienas prieš kitą ant grindų lietaus akivaizdoje

apie bites jos stato bažnyčią vasarą jaukią ir šiltą kiekvienam po aukso paplotėlį žiemą kai šalta stiklainyje žiba ne saulė bet šviečia ir šildo

po akių vokais žiūrėjau tarsi į nuotrauką - tarsi iš vaško kūnas ir akys. kvepėjo būtis chrizantemos -Viešpatie.. ką jie ten mato?

akimirka mačiau aną sekmadienį su tėveliu kai grįžom nuo bažnyčios ežeru mamutės veidą po ledu - šypsojosi

lyg nakties jauniklė ką tik išsiritusi stoviu prieš veidrodį šukuoju plaukus neiššukuojamus ant mano peties nutūpia mylimo žvilgsnis šviesos palytėtas 3. pirštais kailį lyginuosi sėdėdama ant palangės pasaulio akivaizdoje

t.y. Baimė yra Riešuto spalvos košmaras atverstas brandaus mėnulio akivaizdoje Duonos skonio kriauklelė – Beribis šniokštimas joje [Šimtas] ir dar vienas trupantis žingsnis – kito kambario link užrištomis akimis – pirštu baksnojant naktį Nuluptas medis – Gruoblėta žievė kraujo skonio. Baimė yra Tryliktas skaičius susapnuotas trylikto mėnesio tryliktą dieną - Ji užklumpa staiga šalčiui nespėjus sutekėti į galūnes - Baimė yra - Perduoki kitam - Tik ne man

virsmas jos veidas rankinėje taip pat knyga – Raitelis be galvos kol kas nepanašu į intensyvų vyksmą

GINTARO LAŠAI

Trečiadienis, gegužės 28, 2008

kl.lt

Spjaudymo pažas

Alio Balbieriaus nuotr.

Dima Boris

aklausykit! Žymios ir galingos valstybės karalius - dėl būtinybės bei rašalo stokos neįvardinsime, kurioje šalyje ir kada jis valdė – turėjo tiek puikybės, auksinių ir patvaldystei besilankstančios liaudies, jog sykį nusprendė įsitaisyti spjaudymo pažą. Aišku, dažnam neišmanėliui pasidingos, kad toks tarnas rasi tėra nereikšminga valdovo užgaida arba paprasta smulkmena, naujas ir dėmesio nevertas rėžis painioje dvaro etiketo graviūroje. Tačiau, kaip atskleidė istorija, šis noras, įkūnijęs žiaurią vienos sielos didybę, pasirodė ypatingos reikšmės sprendimas – sprendimas nuovokus ir klastingas. Kam reikalingas spjaudymo pažas? Pirma: karaliaus mėgstamiausia bei dažniausiai vartojama frazė buvo „O man į tave nusispjaut!“: jąja monarchas pasmerkdavo daugybę iš svečių kraštų atvykusių ambasadorių, įkyrėjusių mistrisių, ministrų, kurių pasiūlymai radosi netinkami ar tiesiog per nuobodūs klausytis. Antra: pažo trūko jau vien todėl, jog pats valdovas negalėjo veiksmu patvirtinti išsakytos valios, tai yra negalėjo nusispjaut: žinia, karališkos seilės šventos bei gerbtinos, ir nedera jų taškyti ant kiekvieno stuobrio kaktos. Trečia, jei ir teiktųsi paleisti skreplį, valdovas vargu bau pataikytų, mat spjovikas buvo nekoks. Taigi turint galioje visas šias aplinkybes, spjaudymo pažas, trokštant simboliniu aktu išreikšti suvereno nemalonę, pasirodė būtinas. Jau po savaitės postui buvo rastas įgudęs ir tinkamas jaunuolis, kuris už nemenką atlygį sukinėjosi šalia valdo-

vo, pasiruošęs griebtis savo pareigos. Anava kaip viskas vykdavo: karaliaus darbo kabinetan, kuris, tiesą pripažinus, buvo ir jojo miegamasis, pašauktas atskubėdavo koks nors valdinys – favoritė, patarėjas ar tiesiog menkas, iš nuolankios baimės drebantis tarnas. Karalius, jaukiai vartydamasis ištaigingame patale, imdavosi pokalbio. Ir štai – neimkime domėn, ar valdovo nuotaikos būta pašlijusios iš pat pradžių, ar ji bjuro diskusijos metu, ar, priešingai, pasitaikė pernelyg gera – nuskamba lemtingasis „O man į tave nusispjaut!“ Po sekundės švilpdamos atsilapoja durys ir kambarin didingai žengia uniformuotas spjaudymo pažas. Jis atsistoja per kelias pėdas nuo prasikaltėlio, prakilniai trissyk gurkteli – Adomo obuolys šokinėja etiketo reikalaujamu greičiu – ir paleidžia klampų skreplį į veidą arba ant pakaušio. Nesvarbu, kur vėliau keliauja apspjautasis: pensijon, kalėjiman arba ant ešafoto – jo karjera baigta, rūmuose jis nebepasirodys. Žinoma, kad pirmųjų pažo tarnystės metų pabaigoje buvo apspjautos 68 Didenybės meilužės, 14 ministrų, 70 žemo rango valdininkų, o vargšų tarnų: maisto ragautojų, liokajų, įvairių varpelių tilindžiuotojų ir kitokios smulkmės – niekas nė nesivargino skaičiuoti. Tokiu būdu šis keistos profesijos vienintelis atstovas tapo labiausiai bijomu žmogumi dvare; it siaubą keliančio priminimo apie karališkos malonės trapumą jo vengė markizai, freilinos, baronai, grafai. Netgi vyriausiasis budelis, netyčiomis koridoriuje susidūręs su žymiuoju spjoviku, išbaldavo ir likusią dieną taip tirtėdavo, kad per egzekucijas sunkiai besuvaldydavo kirvį. Pažas juto, kokį šiurpulį jis varo dvariškiams, todėl vaikščiojo pasipūtęs, į kiekvieną sutiktąjį laidydamas įžūlų, piktdžiugišką žvilgsnį.

Nežinia, kokia gausybė karaliaus valdinių dar susilauktų žlugdančio spjūvio, jei ne keista okazija, apvertusi visa aukštyn kojomis. Mat vieną liepą į rūmus atlėkė žinia, neva prie vakarinės karalystės sienos buvo pastebėta stora žmogysta raudonu švarku ir geltonais marškiniais. Be abejonės, apie šią būtybę jau tada buvo girdėjęs kiekvienas; tiesa, didžiuma ją laikė gnostikų ir mistikų pramanu. Iki anos vasaros. Pasienio daliniai, pastebėję tolumoje geltonuojančius marškinius ir kraujo spalvos švarką, kaipmat sviedė arbaletus, alebardas bei arkebuzas ir davė valią kojoms – žmogysta netrukdoma žingsniavo šalies gilumon. Kaimų, miestelių gyventojai, sužinoję, kad ateivio kelias, tikėtinas daiktas, vingiuos per jų gyvenvietes, skubėdami kraudavosi mantą ir sprukdavo kas kur. Tiesa, balažin kurio miestčiūkščio burmistras nusprendė pasimeilint geltonmarškiniui ir atsiuntė jam karietą. Vežikas, išvydęs pilvotąją žmogystą, apako, todėl atėjūnas toliau kulniavo pėsčias. Netrukus, jam grėsmingai artėjant prie sostinės, iš rūmų visiems netoliese patruliuojantiems pulkams atskriejo įsakymas pulti. Tačiau pulkų vadai atrėžė esą ne bepročiai. Storulis, bailingų žvilgsnių stebimas, ėjo lėtai ir oriai, ant piršto tingiai sukdamas raudoną skrybėlę, bet, kai niekas nematydavo, žingsnį, matyt, gerokai paspartindavo, nes jau birželio pradžioje atsidūrė sostinėje. Nesuzvimbė protestuojančios kulkos, nesugaudė patrankų orkestras – miesto būta tykaus, ištuštėjusio. - Taigi, - teištarė žmogus geltonais marškiniais ir raudonu švarku, tarytum galingos valstybės kinkų drebulys būtų savaime suprantamas. Tuomet niūniuodamas – už nugaros nuo sienos driekėsi tūkstantis nukeliau-

tų mylių – peržengė rūmų slenkstį. Nutilusios menės, koridorių vakuumas atsivėrė neskubriai eisenai, lediniam raudonų batų aidui. Liokajai, princesės ir ministrai jau seniai buvo padus pasipustę, dingo netgi ištikimieji karūnos sargybiniai šveicarai. Tik du žmonės, pagrįstai laikomi galingiausiais valstybėje, nepaliko krištolo, aukso bei aristokratiškos prabangos lizdo – valdovas ir spjaudymo pažas. Šitie nebijojo geltonmarškinio, kur tau: į pastarąjį, paslaugiems favoritams maldaujant ruošti gelbėjimosi karietą, buvo numota ranka. Kaipgi Jo Šviesiausiajai Didenybei gali pakenkti kažkoks pilvūzas? Bet štai pasigirsta artėjantis kaukšėjimas, storoji žmogysta susimąsčiusi stabteli ties prie karaliaus miegamuoju, kaip įprasta, lūkuriuojančiu spjaudymo pažu. - Šiandien sostinėje mažai žmonių, - lyg niekur nieko pastebi ateivis ir atsainiai kilsteli skrybėlės kraštą. - Ne per daugiausia, - šaltai atsako pažas. - Didenybė namie? - O kurgi jam būti? Storulis raudonu švarku ir geltonais marškiniais daugiau nieko neklausia, pėdina į miegamąjį ir klesteli ant liauno, lelijomis nuberto krėslo. - Ką čia veiki? Aš nekviečiau! – riaumoja valdovas iš antklodžių ir pagalvių jovalo: spėjo, kad „svečias“ trokš apsilankyti rūmuose, bet tikrai nemanė, jog šiam užteks įžūlumo lįsti paties Didenybės kabinetan. - O! Dėl šito nesijaudinkite, - guviai atsiliepia įsibrovėlis. – Aš visuomet ateinu nekviestas. - Gyvuly! Iš kur drąsa šitaip su manim šnekėti?! - Rodos, - žmogystos lūpų kampučiai riečia demonišką šypsnį, – kalbu gan mandagiai, rasi net per manda-

giai. Didenybė, esmi tikras, žino, kas aš per vienas, todėl, atsižvelgiant į hierarchinius skirtumus, čia tamstai vertėtų balnoti liežuvį. - Nejaugi! - Būtent. - O man į tave nusispjaut! Dusliai kosteli atvertos durys – spjaudymo pažas nedelsia! Iškilmingai žygiuoja prie sėdinčio raudonšvarkio, triskart deramai gurkteli ir spjauna taiklų skreplį. Tačiau atėjūnas pasirodo ne iš kelmo spirtas: jis akimirksniu pašoka ir seilės ištykšta ant krėslo ranktūrio. Spjaudymo pažas, nesėkmės užrūstintas, leidžia dar vieną spjūvį, tačiau ir šįsyk storulis stebėtinai vikriai pasitraukia: bjaurastis tenka užuolaidoms. Pažas, žmogus atkaklus, irgi nepasiduoda ir toliau vis spjaudo, spjaudo, spjaudo... Nepralekia nė minutė, ir jau visos Didenybės kabineto-miegamojo sienos išmargintos, o įžūlusis geltonmarškinis toliau sėkmingai išsisukinėja. Galiausiai įsiutintas pažas neištveria, ir, pamynęs šventąjį etiketą, pribėga prie pat varžovo – veidas atsiduria per kelis colius nuo veido - ir, tik vienąsyk gurktelėjęs, paleidžia spjaudalą. Dėmesio! Blyksteli įstabus, precedentų neturintis įvykis: storoji žmogysta žaibiškai pasilenkia, sakytumei galva per akimirką būtų tiesiog ištirpusi ore, ir pažo spjūvis lekia į karališkąją lovą, tiesiai į pateptojo monarcho veidą. Šit koks nuotykis: pažas spjovė į savo karalių, tarnas – į šeimininką, valdinys – į valdovą. Visa, kas nutiko vėliau, kaip pasikeitė pasaulis po to neįtikėtino, baisaus istorijos zigzago, paliekame spręsti skaitytojui – jis ganėtinai nuovokus.

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, gegužės 28, 2008

„Mustufe“ jau nebegrįš Trejus metus muzikuoti, studijuoti ir džiaugtis kvietęs festivalis nutiesė draugystės tiltus ir atsisveikino su Klaipėda

Pūtikės: A. van den Hoogen ir I.Donker grojo pučiamaisiais instrumentais, kuriais pas mus dažniausiai muzikuoja vyrai.

Suartino: projekto „Mustufe“ dalyviai repetavo Europos himną.

Palangoje: studentė iš Austrijos M.Manavi koncertavo Gintaro muziejuje.

Kvartetas: stygininkai M.Pichlikova, I.Portopaitė, J.Vahermagi, M.Turekas muzikavo drauge.

Danutė Petrauskaitė

alandžio 14–25 dienomis Klaipėdos universiteto (KU) Menų fakultete vyko tarptautinių Erasmus studijų intensyvios programos (IP) projektas „Mustufe-2008“, sukvietęs 36 studentus ir 9 pedagogus iš 6 valstybių į kamerinės muzikos festivalį. Tai jau trečias tokio pobūdžio renginys Klaipėdoje, kurio tikslas – ugdyti jaunųjų muzikantų ansamblinio grojimo įgūdžius, suteikti jiems galimybę muzikuoti su naujais partneriais naujose koncertinėse erdvėse. Šis projektas taip pat siekė populiarinti Klaipėdos universitetą bei Lietuvą. Ir tai visai atžvilgiais pavyko.

Dominavo individualistinis požiūris Tokio tipo projekto didesnė ar mažesnė sėkmė priklauso nuo kelių pagrindinių faktorių – muzikinio repertuaro, ansamblių įvairovės, taip pat studentų ir pedagogų profesionalumo bei geranoriškumo. Pirmaisiais metais parinkti muzikinį repertuarą nebuvo lengva, nes paruošiamuosiuose projekto posėdžiuose, kuriuose dalyvaudavo visų šalių koordinatoriai, dominavo ne tinkamiausių mokymo procesui kūrinių paieškos, bet individualistinis požiūris – kuo labiau išsiskirti ir mažiausiai įdėti pastangų. Pro-

jekto organizatorės (doc. Jūratė Karosaitė ir šio straipsnio autorė), neturėjusios didelės tarptautinio vadybinio darbo patirties, nusileisdavo įnoringiems kai kurių koordinatorių reikalavimams. Todėl atsirasdavo nelabai tinkamos sudėties ansamblių, kuriems parinkti repertuarą būdavo itin keblu. Apmaudu būdavo, kad užvirę tokią „košę“, kai kurie koordinatoriai pasišalindavo nuo įpusėto darbo, palikę kitiems ją „išsrėbti“. Taip prieš metus atsitiko su Gento konservatorijos Belgijoje atstovu, nepanorusiu surasti tinkamų studentų ir pedagogą. Taip šiemet įvyko su Granados konservatorija Ispanijoje, atsisakiusia dalyvauti projekte. Ne į gera buvo ir menkas kai kurių muzikinių institucijų kontingentas. Pvz., suomiai iš Jakobstade įsikūrusio Švedų politechnikos instituto nuolat siųsdavo ten dirbančius lenkų tautybės pedagogus bei besimokančius studentus. Tad susidaryti tikrą šios šalies muzikinės kultūros įspūdį buvo gana sunku.

Atspirties tašku tapo muzika Šiais metais reikalai pagerėjo. Dėl sumažinto ﬁnansavimo atsisakius koordinatorių susitikimo, atsirado galimybė ansamblius ir repertuarą formuoti Klaipėdoje be spaudimo iš šalies. Tad atspirties tašku tapo muzika – nuo septeto iki dueto. Surasti tinka-

Skaičiai ir faktai

Erasmus intensyvių studijų projektas startavo 2006-aisiais, laimėjęs Europos Komisijos ﬁnansavimą trejiems metams. Festivalio pavadinimas yra akronimas, sudarytas iš trijų žodžių: muzikuok (mu), studijuok (stu) ir džiaukis (fe, nuo žodžio „festivalis“). Projekto dalyviai mokosi muzikuoti drauge su skirtingais partneriais, parengia iš anksto numatytą programą, išlaiko egzaminą ir koncertuoja drauge. Trejus metus – po 10 projekto dienų – 10 koncertų Klaipėdoje ir Lietuvos pajūryje. Per visą projekto laiką jame pabuvojo iš užsienio atvykę 20 tautybių muzikantai – 92 studentai ir 17 pedagogų – tai yra per 100 asmenų iš Europos, Azijos ir Afrikos kontinentų. 2008-aisiais dalyvavo 36 jaunieji atlikėjai ir 9 dėstytojai iš 6 užsienio aukštųjų mokyklų – Josepho Haydno konservatorijos (Austrija), Karlo universiteto Prahoje (Čekija), Estijos muzikos ir teatro akademijos, ArtEZ konservatorijos Zvolėje (Olandija), Čukurovo universiteto Adanoje (Turkija) ir Granados konservatorijos (Ispanija).

Kartu: projekto dalyviai ir organizatoriai – D.Petrauskaitė, G.Noyanas, J.Karosaitė ir S.Sugintas. mus atlikėjus nebuvo lengva, nes kai kurie projekto partneriai, kaip Karlo universiteto Pedagogikos fakultetas ir Čukurovo universiteto konservatorija, neturėjo didelio studentų pasirinkimo. Kaip ir Klaipėdos universiteto Menų fakultetas. Tačiau gelbėjo Artez instituto konservatorija Zvolėje ir J.Haydno konservatorija Eisenstadte, pasiūliusios trūkstamus instrumentalistus. Šių partnerių dėka pavyko pasiekti pusiausvyrą tarp styginių bei pučiamųjų ir gauti trūkstamų kūrinių partitūras. Suomius buvo nutarta pakeisti veržliais Estijos muzikos ir teatro akademijos atlikėjais. Tarp jų atsirado ir vienas Erasmus programos studentas iš Granados konservatorijos, itin džiaugęsis

proga atvykti į Klaipėdą ir nesupratęs, kodėl jo mokyklos vadovai šį kartą ignoravo „Mustufe“ projektą. Nepaisant to, dalyvių skaičius projekte nesumažėjo. Ispanų trūkumą kompensavo kitos aukštosios mokyklos, atsiuntusios daugiau studentų. Pačią gausiausią grupę, kaip ir pernai, sudarė olandai, niekada organizatoriams nekėlę jokių problemų ir sunkiausiomis minutėmis ištiesdavę pagalbos ranką.

Pedagogai irgi atsiuntė delegatus Balandžio 14-ąją į KU Menų fakultetą sugužėjo visi „Mustufe“ dalyviai.

14>>

Atokvėpis: trimitininkas iš Turkijos G.Noyanas demonstravo, kaip reikia ruošti turkišką kavą ir vaišino ja studentus. Danutės Petrauskaitės nuotr.

DURYS

Trečiadienis, gegužės 28, 2008

kl.lt

Finalas: paskutinė festivalio dienomis Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salėje „Mustufe“ dalyviai atliko visą projekte numatytą programą, laikė egzaminą ir surengė baigiamąjį koncertą, kuriame skambėjo geriausiai pavykę kūriniai ar jų dalys. Darijos Vasiliauskienės nuotr.

„Mustufe“ jau nebegrįš >>13

Estai delegavo talentingą pianistę bei pedagogę Nataliją Sakkos, austrai – J. Haydno konservatorijos direktorių bei smuikininką Walterį Burianą, čekai – Fortepijono katedros vedėją Vitą Gregą, turkai – šmaikštuolį trimitininką Gokmeną Noyaną, olandai – net tris dėstytojus: nuolatinį talkininką, trečią kartą padėjusį rengti šį kamerinės muzikos festivalį Gertą Janą van der Weerdą, ir du pūtikus – Ykę Toepoelą bei Peterį Gaasterlandą. Klaipėdiečiams trečią kartą atstovavo trombonininkas doc. Steponas Sugintas, kurio dėka projekte deramą vietą užėmė varinių pučiamųjų ansambliai, ir Pučiamųjų bei styginių katedros vedėjas prof. Vilmantas Bružas. Pedagogams teko kuruoti po vieną ar net kelis kamerinius ansamblius. Jų partijas studentai mokėsi namuose. Klaipėdoje jiems beliko jau tik derintis vienam prie kito ir ieškoti tinkamiausios kūrinio interpretacijos. Laisvo laiko niekam nelikdavo per daug. Tačiau turkų pedagogas vis dėlto sugebėjo atrasti valandėlę. Jos metu Menų fakulteto valgykloje jis pademonstravo, kaip reikia ruošti turkišką kavą ir pavaišino savo studentus, supilstęs ją į tam tikslui atsivežtus iš Turkijos miniatiūrinius puodelius.

Pirmą savaitę – prezentaciniai koncertai Kiekvieną projekto dieną vyko koncertai. 10 projekto dienų – 10 koncertų, toks buvo vienas iš festivalio devizų. Pirmą savaitę buvo rengiami prezentaciniai kiekvienos šalies koncertai, kurių metų skambėjo nacionalinė muzika. Ypač išsiskyrė estų pasirodymas su puikiai paruoštais studentais, ypač stygininkais, atlikusiais H.Ellerio, L.Sumeros, E.Magi bei J.Raatso kūrinius. Mažai jiems nusileido ir čekai, pagroję J.Paleničeko, J.Suko ir B.Martinu kamerinius ansamblius. Iš Čekijos atstovų išsiskyrė smuikininkas Pavelas Vojta ir jaunasis albanų pianistas Egli’s Prifti’s. Pastarasis sutelkė dėmesį į solinę muziką ir paskambino visas sudėtingos F.Chopino Sonatos b-moll dalis. Iš Austrijos atvyko tik keli austrų tautybės studentai, kiti – du kinai, iranietė ir vengras. Visi jie atliko internacionalinę programą. Mat šioje senomis muzikinėmis tradicijomis garsėjančioje šalyje studijuoja jaunimas iš viso pasaulio. Klausytojus sužavėjo išlavinta pianistės Mehrdokht Manavi, įgijusios pradinį muzikinį išsilavinimą Teherane, technika, jautrus jos muzikavimas skambinant R.Ščedrino Preliudą ir Fugą. Ta-

čiau ji neakompanavo savo draugams, kaip tai daroma tokių koncertų metu. Todėl austrams į talką turėjo ateiti Klaipėdos universiteto jaunosios pianistės – Anna Geifman, Anna Ivanova, Silvija Mockutė ir Julija Ščerbatova. Merginos joms patikėtą užduotį atliko kuo geriausiai. Olandai atsiuntė įspūdingą varinių instrumentų ansamblį. Stebino tai, kad valtorna ir dviem trimitais grojo merginos, niekuo nenusileidusios vaikinams. Turkų studentai pasirodė silpniausiai, tačiau jie, palyginti su kitais projekto dalyviais, studijų metu pasiekė didžiausią pažangą. Iš klaipėdiečių išsiskyrė puikus trombonininkas Arvydas Stakvilevičius (doc. V.Bružo klasė) ir klarnetininkas Nerijus Jasinskas (asist. A.Daukšio klasė), pademonstravę aukšto lygio lietuvišką pučiamųjų mokyklą. Vieną vakarą turėjo galimybę savo atlikėjiškus gebėjimus parodyti ir pedagogai. Aukščiausio įvertinimo sulaukė estė Natalia Sakkos, studentų koncerte pasirodžiusi kaip subtili ansamblistė, o pastarajame – ir kaip talentinga solistė.

Ekskursija: čekų studentai su savo pedagogu apsilankė Juodkrantėje. Pirmoje eilėje – M.Adamcova, M.Turekas, už jų – M.Pichlikova, V.Gregoras, E.Prifti ir P.Vojta.

„Mustufe“ tapo puikia kamerinio meistriškumo mokykla, praplėtė muzikinį akiratį ir suartino jaunuosius atlikėjus iš Europos, Azijos ir Afrikos.

Darijos Vasiliauskienės nuotr.

Scenoje – su čia paruošta programa Antrą savaitę studentai į sceną išėjo jau su Klaipėdoje paruošta programa. Jie koncertavo Gintaro muziejuje Palangoje, Paveikslų galerijoje Klaipėdoje, LCC Tarptautinio universiteto salėje. Pastarajame renginyje apsilankė šios mokymo įstaigos vadovai, dėstytojai bei studentai. Koncerto pradžioje prof. Dave’as Rhodesas pademonstravo unikalų varpelių orkestrą, kuriam pats ir dirigavo. Balandžio 24-oji buvo bene svarbiausia projekto dalyviams diena – vyko viešas egzaminas. Ansambliai turėjo atlikti visą numatytą programą, kuri buvo įrašinėjama į kompaktinę plokštelę. Po egzamino pedagogai savo auklėtiniams rašė pažymius. Mat už dalyvavimą šiame projekte studentai iš kamerinio ansamblio dalyko užsidirbo 4,5 tarptautinius kreditus. Kitądien vyko baigiamasis koncertas – pasirodė visi ansambliai su rinktiniais kūriniais ar jų dalimis. Didžiausio klausytojų palankumo sulaukė N.Sakkos vadovaujamas ansamblis, atlikęs R.Schumanno Fortepijoninį kvinetetą op. 44, W.Buriano prižiūrimas styginių kvartetas, pagriežęs J.Haydno Kvartetą op.64 Nr. 5, olandų pedagogų kuruojamas medinių pučiamųjų kvintetas, kurio repertuare buvo F.Danzi ir P.Hindemitho kūriniai, G.J. van der Weerdo vadovaujamas mišrus sekstetas, pagrojęs mažai Lietuvoje žinomą S.Prokofjevo Uvertiūrą žydiškomis temomis op. 34. Ryškesnio charakterio pritrūko B.Martinu „Rateliams“ („Les Rondes“), kuriuos atliko V.Grego globojamas septetas, trimitų kvartetui, vadovaujamam G.Noyano, klarneto ir fortepijono duetui, atlikusiam nelengvus W. Lutoslawskio „Šokinius preliudus“. Itin efektingas buvo baigiamojo koncerto ﬁnalas, kuomet salė gaudė nuo vario – skambėjo doc. S.Suginto paruošto trombonų kvarteto atlieka-

mi G.Rossini’o ir S. Konagaya’s kūriniai bei prof. V.Bružo diriguojama A.Remesos „Muzika 6 trimitams ir 6 trombonams“. Kai nuaidėjo paskutiniai asamblių garsai, projekto dalyviai neišsiskirstė. Jie visi sugužėjo į sceną ir sudarė improvizuotą simfoninį orkestrą. Specialiai šiai orkestro sudėčiai doc. Rimantas Giedraitis aranžavo Europos himną – L. van Beethoveno IX simfonijos ﬁnalinį epizodą, kurį atliko ir studentai, ir kai kurie pedagogai, diriguojant doc. S.Sugintui. Ši muzika itin suartino jaunuosius atlikėjus ir leido jiems patirti stiprų draugiškumo jausmą.

Norėtų dar kartą sugrįžti Per trejus „Mustufe“ veiklos Klaipėdos universitete metus jame pabuvojo iš užsienio atvykę 20 tautybių muzikantai – 92 studentai ir 17 pedagogų – tai yra per 100 asmenų iš Europos, Azijos ir Afrikos. Visi jie Klaipėdoje lankėsi pirmą kartą. Projekto metu jiems buvo sudarytos sąlygos susipažinti su skirtingomis dėstymo metodikomis ir interpretaciniais požiūriais, klausytis atvirų meistriškumo pamokų, daugiau sužinoti apie Lietuvos kultūrą lankantis Klaipėdos, Plungės bei Palangos muzikos mokyklose, koncertų salėse ir Muzikiniame teatre. Dalyviai turėjo galimybę išvysti Baltijos pajūrio grožį, džiaugtis geromis darbo sąlygomis Menų fakultete, kai buvo galima groti nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro, maitintis skaniu lietuvišku maistu. Ne vienas jų klausinėjo apie galimybę dar kartą sugrįžti į Klaipėdą ir dalyvauti „Mustufe“ projekte. Deja, šis projektas laimėjo Europos Komisijos ﬁnansavimą tik trejiems metams. Jo jau nebeįmanoma bus pakartoti. Tačiau daugelio atmintyje jis išliks kaip puiki kamerinio meistriškumo mokykla, praplėtusi muzikinį akiratį ir nutiesusi draugystės tiltus.

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, gegužės 28, 2008

Festivalis atlydėjo pavasarį (2) >>2

Ir virtuoziškiausi

Kalbant apie virtuoziškumą, reikėtų paminėti ne vieną solistą ar kolektyvą, dalyvavusį šių metų festivalyje. Nepamirštama pianisto iš JAV Alexanderio Palei’jaus programa, skirta R.Schumannui. Kontratenoras iš Izraelio Yanivas d’Oras žavėjo tikslia intonacija, puošniomis ﬁoritūromis ir reta balso spalva. Labiau nei virtuoziškai Lietuvos kamerinis orkestras pagrojo L.Boccherinio simfoniją d-moll, op.12, Nr.4, „La Cassa del Diavolo“ („Velnio būstinė“) ir taip toliau, – gerų įspūdžių netrūko. Įsiminė įdomus jauno muziko iš Portugalijos Pedro Carneiro (marimba) pasirodymas balandžio 30osios koncerte, – preciziškas, nepriekaištingas. Atlikti populiarūs kūriniai –J.S.Bacho Čakona d-moll (P.Carneiro transkripcija) ir Brazilijos kompozitoriaus N.Rosauro koncertas marimbai ir orkestrui Nr.1 – kiek priminė Evelyną Glennie, 2004-ųjų „Muzikos pavasario“ dalyvę, tik be šiai perkusininkei būdingos paslaptingos, užburiančios jėgos. Pagyrimų taip pat nusipelno ir Klaipėdos kamerinis orkestras šiam festivaliui paruošęs dvi programas (su pianistu A.Palei’jumi ir vokaliste Liora Grodnikaite). Efektingai ir veržliai jų interpretacijoje (vadovaujant D.Gazonui) suskambo A.Coplando siuita iš baleto „Apalačių pavasaris“, netrūko plastiškos pulsacijos ir jautrios dinamikos, impresionistinio spalvingumo C.Debussy simfoniniame preliude „Fauno popietė“ (ﬂeitos solo – Rimantas Giedraitis).

Lyrinės dramos Kiekvienas mecosoprano L.Grodnikaitės (Lietuva–Didžioji Britanija) pasirodymas mūsų mieste yra vis kitoks, išskirtinis, atskleidžiantis naujas galimybes. Šįsyk jaunoji menininkė, Klaipėdoje koncertavusi jau trečią kartą, nustebino rimtu ir giliu muzikos pajautimu. Kartu su Klaipėdos kameriniu orkestru dainininkė papasakojo nelaimingą meilę išgyvenančio jaunuolio istoriją G.Mahlerio „Ke-

Nustebino: L.Grodnikaitė pribloškė rimtu ir giliu muzikos pajautimu. liaujančio pameistrio dainose“, o G.Butterwortho cikle „Šropšyro bernelis“ apmąstė skaudžią mirties temą, netikėtą išėjimą anapus. Vokalas čia dažniausiai nesudėtingas, artimas vokiečių ar anglų (priklauso nuo autoriaus tautybės) liaudies dainai, nors kulminacinėse vietose pasigirsdavo labiau įtempto, rečitatyvinio, savotiško mistinio kalbėjimo fragmentų (pvz. šešta daina iš ciklo „Šropšyro bernelis“). Orkestro vaidmuo – labiau pritariantis, padedantis išreikšti žodžio prasmę ir nuotaiką – šis paprastumas, kaip jau kažkada esu rašiusi, gana apgaulingas ir talpina savyje daug paslėptų prasmių. L.Grodnikaitės ir dirigento iš Belgijos D.Gazono interpretacijoje G.Mahlerio ir G.Butterwortho opusai suskambo įtaigiai ir išraiškingai, labiau akcentuojat vidinę, o ne išorinę muzikos ekspresiją.

Įspūdis: efektingai ir veržliai suskambo A.Coplando ir C.Debussy kūriniai, juos atliekant Klaipėdos kameriniam orkestrui, kuriam dirigavo D.Gazonas.

nai žinojo visas sudėtingiausių operų partijas, jam lenkėsi ir jį pripažino išpaikintas Maskvos elitas – Jonas Aleksa (1939–2005) išties buvo nepakartojama muzikos pasaulio asmenybė. Gražiu reveransu, nedideliu pagarbos ženklu tapo festivalio videoklubo vakaras, skirtas šio žymaus Lietuvos dirigento atminimui. Savo prisiminimais pasidalijo vakaro viešnia muzikologė Živilė Ramoškaitė, jos pasakojimą iliustravo dokumentinio ﬁlmo (iš LRT archyvų) fragmentai, iš kurių ypač įsiminė J.Juzeliūno simfonijos „Žmogaus lyra“ repeticija, maestro pokalbiai su muzikologais Viktoru Gerulaičiu ir Justa Adomonyte. Taip pat buvo pristatyta neseniai pasirodžiusi muzikologo Edmundo Gedgaudo parengta knyga „Muzikos magas Jonas Aleksa“. Tik gaila, kad tos ﬁlmuotos medžiagos, kurioje parodomas dirigento darbas su orkestru, tiek nedaug.

Pagarbus reveransas Dirigavimo meno jis mokėsi pas legendinius H. von Karajaną ir E.Mravinskį ir išmanė, kaip „paimti salę į rankas“, bet kurią partitūrą galėjo paversti „auksu“ ir mokėjo padainuoti kiekvieną jos natą, kiekvieną jos melodijos vingį, atminti-

Gaivus A.Vivaldi’o gurkšnis Net du šių metų festivalio vakarai buvo pašvęsti baroko kūrėjams: Klaipėdos kamerinis orkestras kartu su pianistu A.Palei’jumi atlikti pasirinko šešis J.S.Bacho koncertus klavyrui ir orkestrui, o „Ca-

Videoklube: prisiminimais apie dirigentą J.Aleksą su festivalio publika pasidalijo muzikologė Ž.Ramoškaitė. Ją kalbino „Klaipėdos muzikos pavasario“ meno vadovė kompozitorė Loreta Narvilaitė. merata Klaipėda“ visus nustebino gausia A.Vivaldi’o kūrinių programa (trys simfonijos, šeši koncertai įvairiems instrumentams solo su orkestru) ir gražia solistų puokšte – savo meistriškumą demonstravo svečiai: Philippas Nodelis (obojus) iš Rusijos ir Sona Azaryan (smuikas) iš Armėnijos, lietuvaičiai Džeraldas Bidva (smuikas), Indrė Čepinskienė (smuikas), Vytautas Sriubikis (ﬂeita) ir kolekty-

Neprailgo: „Camerata Klaipėda“ visus nustebino gausia A.Vivaldi’o kūrinių programa ir gražia solistų puokšte. Grojo ir kolektyvo vadovas V.Čepinskis.

vo vadovas Vilhelmas Čepinskis (smuikas). Nors, kaip pajuokavo „Camerata Klaipėda“ lyderis, klausytojams gegužės 10-osios koncerte teko išklausyti net dviejų kompaktinių plokštelių turinį, laikas neprailgo. Štai taip, šventiškai ir pakiliai, tikromis virtuozų varžybomis užsibaigė šis XXXIII „Klaipėdos muzikos pavasaris“ – tikra pavasarinė atgaiva klasikinės muzikos gerbėjams.

Darijos Vasiliauskienės nuotr.

DURYS

Trečiadienis, gegužės 28, 2008

kl.lt

Klaipėda turi savąją „Ožkelę Melagėlę“

Lauke: lėlių ir kaukių vaidinimas visai šeimai „Ožkelė Melagėlė“ vyksta po atviru dangumi, teatro kieme – taip ir sumanytas.

Komanda: spektaklį sukūrė penkiese – K.Makauskas, G.Radvilavičiūtė, M.Drakšas, S.Bartulytė ir D.Savickis. Salomėjos Burneikaitės nuotr.

Laima Kaupienė

„Diedas, dukrelė, boba maitino ožkelę, o ta sakė, kad nemaitino. Melagėlė. Negalima meluoti! Aš nenoriu būti melagis“.

e vieno praeivio akį Sekminių dieną (gegužės 11-ąją) traukė atidari Klaipėdos lėlių teatro kiemo vartai, už kurių vyko neįprasti dalykai. Erdviame kieme, kurio viduryje išdidžiai auga nuostabiai žydinti obelis, buvo pilna žmonių. Ne bet kokių, o laukiančių šio teatro premjeros – režisierės ir dailininkės, lėlių meistrės Gintarės Radvilavičiūtės dviejų dalių lauko lėlių ir kaukių vaidinimo visai šeimai pagal lietuvių liaudies pasaką „Ožkelė Melagėlė“.

Po žydinčia obelimi Ir vėl klaipėdiškiai lėlininkai sužavėjo netradiciškumu, originalumu. Veiksmas vyko ne kaip įprasta viduje, scenoje, o lauke, kieme, po žydinčia obelimi, kuri pakeitė beveik visą scenograﬁją: po jos šakomis, savoje erdvėje, tarpo diedo ir jo namiškių gyvenimas, buvo sprendžiamos ganymo ir neganymo problemos, svetimoje – miško erdvėje, už atremtų į

obelį durų, savo „gudrumėlį“ išbandė ožkelė. Pasitelktos tik kelios detalės: virvė, įkūnijanti jūros bangas, stilizuotas vaikiškas žaisliukas – arklio galva – arklys, ratas – vežimas, kuriuo diedas važiavo į turgų, bei rąstas, su įbestu jame kirviu, žymintis kaimo – t.y. scenos ribas. O scenoje pasirodžiusios lėlės–kaukės žiūrovų dėmesį traukė ne tik spalvingumu, netradiciškomis formomis, bet ir neįprastu dydžiu. Lėlės įspūdingai didelės, tarsi ne teatrinės, o atėjusios iš gatvės parado, valdomos aktoriams įlindus į jų vidų. Spektaklio metu scenoje veikia keturi aktoriai: Sigita Bartulytė, nuolat būnanti scenoje ir valdanti Ožkelės Melagėlės kaukę, Karolis Makauskas, Marius Drakšas, Donatas Savickis, pakaitomis perimantys aktoriaus-pasakotojo, aktoriaus-personažo vaidmenis. Viso veiksmo metu kalba, t.y. seka pasaką aktorius-pasakotojas, kuris viską stebi čia ir dabar greta.

Didelė erdvė – fantazijai Aktoriai-personažai bendrauja plastikos kalba. Persikūnijimo

nėra, yra teatrinis žaidimas, judesys, paryškinantis tai, kas sukurta vizualiai. Kiekvienas personažas turi savo melodiją, plastinę charakteristiką – kalbėjimo stilių. Todėl judesį papildanti, išprovokuojanti kompozitoriaus Donato Bielkausko muzika ne iliustruoja veiksmą, bet tampa neatsiejama jo dalimi. Jei muzika neatgaivintų lėlėskaukės, ji neišreikštų, neatskleistų savęs kaip personažo, kaip nenutrūkstamo veiksmo dalies. Ir jauniesiems aktoriams, vedamiems ritmo, stilizuoto šokio, geriau sekėsi dirbti su lėlėmis – kaukėmis, o ne bendrauti su žiūrovu, tačiau tai – pataisomas, išmokstamas dalykas, ateinantis su patirtimi, kai aktoriaus ir žiūrovo dialogas užsimezga natūraliai, iš žaidimo. Minimalistinis pasakos siužeto nusakymas, „nenupigintas“ šiuolaikinių motyvų įterpimas (boba išvažiuoja atostogauti į Egiptą) į etnoterpę, muzikos ir judesio harmonija vyksme žiūrovui leidžia į seniai žinomą liaudies pasaką apie gudrią ožką, kuri meluodama manipuliuoja

diedu, priverčia išvaryti iš namų artimuosius, pažvelgti naujai, pačiam susikurti ožkelės, diedo, lapės ar kito veikėjo charakterio detales. Mažajam žiūrovui tai didelė erdvė fantazijai, pastabumui ugdytis.

Pavyko sudominti publiką Smagu buvo stebėti, kaip sudominti vyksmo patys mažiausi lėlių teatro gerbėjai reagavo į muziką, plojo neraginami, nejusdami kojele mušė ritmą, net per patį vaidinimą vorele patraukė žvilgtelėti, kas vyksta lapės oloje, kurioje tuo metu karaliavo Ožkelė Melagėlė. Vadinasi, režisierei, aktoriams pavyko sudominti publiką. Ir ne bet kokią, o tokią, kuri nenuoširdumo, netikrumo scenoje neatleidžia, paprasčiausiai pristinga kantrumo ir

dėmesio, nors spektaklis teoriškai ir būtų skirtas vaikams. Nuostabu, jei šešiametis žiūrovas, paprašytas pasidalyti įspūdžiais apie spektaklį, paporino: „Ten buvo labai gražu, gera, miela. Diedas, dukrelė, boba maitino ožkelę, o ta sakė, kad nemaitino (bet ožka nekalbėjo, vadinasi, vaikas suprato šokio, judesio kalbą). Melagėlė. Negalima meluoti! Aš nenoriu būti melagis.“ Tad sprendimas naudoti dideles ryškias lėles netradicinėje erdvėje – lauke, įvesti šiuolaikiškas detales, gyvai nuspalvinusias postringaujantį pasakotoją, žiūrovui kalbėti šokiu, plastika ir muzika – sėkmingas jaunųjų menininkų darbas, nuostabus Klaipėdos lėlių teatro dar vienas repertuarinis kūrinys.

Šypsojosi lėlės ir vaikai

egužės 21–25 dienomis Kaune vyko XVIII tarptautinis lėlių teatrų festivalis „Šypsos lėlės ir vaikai”. Jį surengė Lietuvos nacionalinis UNIMA centras ir Kauno valstybinis lėlių teatras. Festivalyje Klaipėdai atstovavo net trys kolektyvai. Į Kauną suvažiavo lėlių teatrai iš visos Lietuvos. Taip pat atvyko teatrai iš užsienio – Vokietijos, Danijos, Italijos, Lenkijos, Ukrainos, Ispanijos, Norvegijos, Baltarusijos, Rusijos. Per penkias dienas parodyta 19 lėlių vaidinimų renginio dalyviams

ir publikai – vaikams ir suaugusiesiems. Lėlių ﬁesta prasidėjo Moksleiviško lėlių teatro diena, kurioje pasirodė ir Klaipėdos jaunimo centro vaidybos studija „Trepsė”. Klaipėdiečiai moksleiviai parodė objektų spektaklį pagal R.Tagorės eiles „Jaunatis” (režisierė ir dailininkė Rimutė Svytytė). Kitomis dienomis festivalyje vaidino profesionalai. Ketvirtadienį Kauno valstybiniame lėlių teatre veikė meistriškumo mokykla „UNIMA – 2008”, – lėlininkams užsiėmimus vedė tarptautinės lėlių teatrų asociacijos UNIMA vykdomojo komi-

teto narys, Edukacinės komisijos prezidentas, Balstogės (Lenkija) lėlių teatro vadovas Marekas Waszkielis. Šeštadienį Laisvės alėja pražygiavo lėlių ir kaukių paradas, miesto sode surengtas koncertas, skirtas Kauno valstybinio lėlių teatro 50-mečiui, festivalio dalyviams savo improvizacijų spektaklį „Jūra” parodė Klaipėdos universiteto Menų fakulteto studentai. O paskutinę festivalio dieną jo scenoje Klaipėdos lėlių teatras žemaičių tarme vaidino Jūratės Januškevičiūtės „Kiškio pasakas”. „Durų” inf.

Folkloras: klaipėdiečių lėlininkų spektaklyje „Kiškio pasakos“ skamba autentiškos žemaičių liaudies dainos, jo personažai kalba tik žemaitiškai.