2008 06 25 durys

DURYS

REMIA

kl.lt durys.daily.lt

MENO LEIDINYS (157)

REDAKTORĖ RITA BOČIULYTĖ

Siurrealizmas: Rytis Martinionis. Pasąmonės safaris II, 2008 m. Akrilas, aliejus, kartonas, drobė, 80x120 cm.

Langas

Iškeliavo į „Sarijos salono” parodą Ispanijoje Šešių Lietuvos tapytojų darbus, tarp jų – ir klaipėdiečio Dano Andriulionio paveikslą „Sergėtojas II” (2004), Lietuvos institutas išsiuntė į didžiulę tarptautinę parodą, kuri šiąvasar veiks Ispanijoje, Galicijoje.

Paroda vyks Sarijos mieste, o ją organizuoja „Paryžiaus rudens salonas”. Taigi „Sarijos saloną” galima pavadinti „Paryžiaus rudens salono” filialu. Šiais metais „Sarijos salonas” organizuojamas jau ketvirtąsyk, jame dalyvaujančių šalių geografija platesnė, atitinkamai daugiau ir dalyvių. Dominuos Prancūzijos menininkai, bet pristatomas ir Rytų Europos, Tolimųjų Rytų, Pietų Amerikos menas. „Salono organizatoriai siekia įvairovės plačiąja šio žodžio prasme – ji ne tik regioninė ar tautinė, bet ir teminė bei žanrinė. Salone bus eksponuojama skulptūra, tapyba, fotografija, grafika, kiti vaizduojamieji menai”, – pasakojo „Durims” Lietuvos ambasados Prancūzijoje kultūros atašė Ina Kniurienė.

Ketvirtajame „Sarijos salone” bus pristatyti 170 menininkų darbai. Taip pat ir lietuvių – vilniečių Audriaus Gražio, Lino Liandzbergio ir Aleksandro Vozbino, kauniečių Egidijaus Šimatonio ir Vytauto Kauno bei klaipėdiečio D.Andriulionio. Salono organizatorių atsirinkti šių tapytojų kūriniai birželio viduryje iškeliavo į Prancūziją, o iš ten pasieks ir Ispaniją.

I.Kniurienės teigimu, „Sarijos salone” Lietuvai taip gausiai atstovaujama pirmą kartą. Pirmąsyk savo atstovę ten turėjome pernai – tai Prancūzijoje gyvenanti Aistė Jurgilaitė, kuri šiemet ir vėl dalyvaus.

Pasak I.Kniurienės, šių metų salonas siekia ypač pabrėžti geografinę savo vertę, primindamas, kad Sarijos miestas yra Jokūbo kelyje. Daugiau dalyvių ir ekspozicijų salių. Be

Sarijos, Salonas bus surengtas penkiuose kituose miesteliuose, kurie išsidėstę Jokūbo kelyje, – Cebreire, Triakasteloje, Paradeloje, Portomarine ir Samos vienuolyne.

Salono atidarymas – liepos 10-ąją, parodos truks iki rugpjūčio pabaigos. Kai kurie iš „Sarijos salone” pristatytų darbų rudenį gali būti eksponuojami „Paryžiaus rudens salone”.

Klaipėdiečio darbas – grafinio dizaino aukštumose Čekijos Brno mieste birželio 17-ąją atidaryta 23-ioji Grafinio dizaino bienalė. Joje eksponuojami 162 dizainerių iš 27 šalių kūriniai. Šiemet tarptautinė komisija, sudaryta iš Čekijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, JAV ir Japonijos grafinio dizaino specialistų, pagrindinei parodai atrinko ir dviejų Lietuvos autorių darbus. Brno pristatomas klaipėdiečio fotografo ir dizainerio Gyčio Skudžinsko sukurtas projekto „Erozija – 2006” katalogas ir vilniečio grafiko Kęstučio Vasiliūno Vilniaus menininko knygos parodos katalogas.

1963 metais startavusi Brno bienalė yra pats seniausias ir vienas prestižiškiausių grafinio dizaino renginių pasaulyje. Šiemetinėje bienalėje pristatomos per pastaruosius ketverius metus sukurtos knygos, katalogai, žurnalai, iliustracijos, o po dvejų metų pagrindinė tema bus reklaminė grafika. Šiemet, be pagrindinės bienalės parodos, taip pat vyksta specialių istorinių kolekcijų pristatymai ir grafinio dizaino simpoziumai, lankytojų akį traukia nacionalinės ekspozicijos, praėjusios bienalės laureato Fumio Tachibana’os personalinė paroda. Kaip ir kas dveji metai, Brno vėl keturiems mėnesiams tapo šiuolaikinio grafinio dizaino centru Europoje, pranešė Tarptautinis grafinio dizaino asociacijų centras (ICOGRADA).

Išleido dvikalbį kaliningradiečio poezijos rinkinį Klaipėdoje „Eglės“ leidykla išleido Kaliningrade gyvenančio fizikos mokslų daktaro Boriso Bartfeldo eilėraščių knygą rusų kalba su greta spausdinamais vertimais į lietuvių kalbą. Knygos prakalboje teigiama, kad „rinkinio pavadinimu „Prūsa. Rusiškai lietuviškas motyvas“ autorius nusako ir savo eilėraščių turinį, ir intencijas. Nepaprastai domėdamasis Rusijos, Prūsijos ir Lietuvos istorija bei šiandiena, autorius, keliaudamas po Kaliningrado sritį, mato joje ir mitinę Prūsą, ir Mažąją Lietuvą, ir Karaliaučių. Tas domėjimasis tarsi koduotas gimimo vietos – autoriaus vaikystė bei jaunystė prabėgo gimtuosiuose Trempuose (Novostrojevo) šalia bažnyčios, kurioje tarnystę andai ėjo legendinės Taravos Anikės vyras kunigas, vienas lietuvių raštijos pradininkų Jonas Partacijus (1610 – 1646)”.

Apsilankymai Klaipėdoje, Vilniuje, Kaune, Tauragėje, Panevėžyje, Priekulėje, Šilutėje B.Bartfeldui paliko turtingų įspūdžių, pasitarnavusių dingstimi emocingai erudicijos puotai. Autorius eilėraščiams parašė komentarus, kurie skaitytojams atveria asociacijas bei metaforas.

Didžiulę reikšmę B.Bartfeldas teikia gerai kaimynystei tarp Rusijos ir Lietuvos. Jo manymu, šalia politikos svarbų vaidmenį plėtojant tarpusavio santykius atlieka ir draugiškas paprastų žmonių – lietuvių ir rusų – bendravimas.

Eilėraščius į lietuvių kalbą išvertė klaipėdietis rašytojas Rimantas Černiauskas. „Ši poezijos knyga – tai dvasinė didelio Lietuvos draugo ir istorijos vertintojo dovana abiem kaimyninėms tautoms, kurių žmonėms tokie svarbūs šilti žmogiškieji ryšiai, kultūros mainai, pagarba istorijai bei ateičiai“, – teigiama knygos pratarmėje.

Parengė Rita Bočiulytė

2

DURYS

Trečiadienis, birželio 25, 2008

kl.lt

Debiutas, pranokęs visus lūkesčius D.Kužmarskytės ir G.Zeicaitės dueto koncertas tapo viena didžiausių sezono staigmenų Laima Sugintienė

K

oncertinis sezonas – įvairialypis, intensyvus – artėja į pabaigą. Prasideda vasaros festivalių metas. Ir, atrodo, kai akademinis muzikinis gyvenimas eina diminuendo, kai vis dažniau šaltuoju metų laiku įprastą maršrutą „darbas–koncertų salė” keiti į gamtos viliones, įvyko didžioji staigmena. Ją net laikyčiau viena iš didžiausių viso koncertinio sezono staigmenų. Gal net pačia didžiausia.

Retas reiškinys Staigmeną pateikė dvi jaunos ir žavios, balsingos ir artistiškos, subtilios ir temperamentingos, patyrusios ir perspektyvios dainininkės Giedrė Zeicaitė (sopranas) ir Dalia Kužmarskytė (mecosopranas).

Staigmena pavyko. Vienareikšmiškai ir be išlygų. Be dažno „gerai, puiku, bet...“. Įvykio vieta – Klaipėdos universitetas (KU), Menų fakultetas (MF), koncertų salė. Data – gegužės 28oji. Būtent ten ir tada įvyko dviejų menininkių dueto premjera.

Jei mišrus – moters ir vyro – duetas yra gana įprastas reiškinys, tai lygių balsų – iš tiesų retas. Na, dar dviejų vyrų kartais tenka išgirsti, bet niekaip nepamenu programos, kurią būtų atlikęs moterų duetas.

Tai po koncerto pabrėžė ir KU MF Dainavimo katedros vedėja prof. Valentina Vadoklienė. Ir prisipažino esanti šiek tiek „kalta“ dėl šio naujo ansamblio gimimo. Mat abi dai-

Bendra: D.Kužmarskytė ir G.Zeicaitė koncerte klausytojus pakerėjo meistriškumu ir stulbinamu tembrų bei muzikos suvokimo panašumu.

Studijavo Lietuvoje ir Austrijoje G.Zeicaitė solinio dainavimo studijas pradėjo 1987-aisiais Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje (R.Agafonovienės klasėje). 1991– 1996 metais ji studijavo Lietuvos muzikos akademijoje (dabar LMTA, prof. I.Milkevičiūtės klasėje), kurią baigė bakalauro diplomu. Nuo 1996ųjų studijas tęsė Zalcburgo universitete „Mozarteum” (prof. L.Šukytės operos klasėje ir prof. B.Zakotniko kamerinio dainavimo klasėje). Ten

Muzikos stiliaus pojūtis, idealus intonavimas bei lankstus frazavimas, atlikėjų artistiškumas, įtaiga ir nuoširdumas, laisva sceninė laikysena koncerto klausytojams padovanojo tikro muzikavimo sukeliamą katarsį. nininkės, kaip papasakojo koncertą vedusi prof. dr. Daiva Kšanienė, neseniai pradėjo dirbti katedroje, todėl privalo pildyti įvairius planus, tarp jų – numatyti ir kūrybinę veiklą. Kaip prisipažino solistės, jos įrašė tokį koncertą, beliko jį įgyvendinti. Ir ačiū Dievui, kad įrašė...

Nors abi dainininkės klaipėdietės, abi mokėsi Stasio Šimkaus konservatorijoje, tačiau plačiajai visuomenei jos mažiau žinomos.

Jei D.Kužmarskytės pavardę įsiminė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro lankytojai – ji nuolat šmėžuoja afišose, nes dainininkė dažnai atlieka pagrindinius vaidmenis, tai G.Zeicaitės atliekamas kamerines programas yra girdėjęs tikrai nedaugelis. Tad užpildykime šią spragą. Cituoju koncerto vedėją...

jai įteiktas menų magistrės diplomas ir Lotte Lehammann garbės medalis už pavyzdingą mokslą.

Dainininkė yra pelniusi ne vieną tarptautinį apdovanojimą: 1988aisiais Jaunųjų atlikėjų konkurse Klaipėdoje – antrąją vietą; 1997aisiais Deutschlandsbergo „Ferruccio Tagliavini” konkurse – prizinę vietą; 1999-aisiais Prancūzijoje – Sir.Georgo Solti apdovanojimą; 2000-aisiais Austrijoje – Agnes-Jacobi prizą. „Aix en provence” festivalyje (Prancūzija) solistė dainavo V.A.Mocarto operų pastatymuose, diriguojamuose dirigentų R.Jacobso ir M.Minkowski’o. Ji aktyviai dalyvauja įvairiuose Lietuvos muzikiniuose projektuose ir festivaliuose.

Nuo 2007-ųjų G.Zeicaitė dėsto dainavimą KU MF.

G.Zeicaitė pagrindines soprano partijas atliko K.Monteverdžio, V.A. Mocarto, D.Čimarozos, E.Kavalieri, Dž.Pučinio, K.M.Vėberio, P. Čaikovskio operų pastatymuose. Solo partijas dainavo J.S.Bacho „Pasijose pagal Joną“, G.F.Hendelio „Mesijuje“, V.A.Mocarto „Magnificat“, „Karūnavimo mišiose“, J.Bramso „Vokiškajame Requem“. Dainų ir arijų koncertus surengė Lietuvoje, Rusijoje, Latvijoje, Vengrijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Danijoje, Ispanijoje, JAV, Japonijoje.

Dainuoja Muzikiniame teatre D.Kužmarskytė 1987 m. solinio dainavimo studijas pradėjo Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje (dėst.

N.Mameniškienės klasėje). 1995aisiais baigė Lietuvos muzikos akademiją (dabar LMTA). Jai suteikta operos dainininkės kvalifikacija. KU MF Dainavimo katedroje dirba nuo 2006-ųjų, dėsto solinį dainavimą.

Nuo 1995-ųjų D.Kužmarskytė – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė. Sukūrė apie 30 vaidmenų, tarp jų ir daug pirmaeilių: V.A.Mocarto operoje „Don Žuanas” (Dona Elvyra), Z.Liepinšo roko operoje „Paryžiaus katedra“ (Flerdelisė), Dž.Boko miuzikle „Smuikininkas ant stogo” (duktė Ceitelė), Ž.Bizė operoje „Karmen“ (Karmen), K.Monteverdžio operoje „Orfėjas“ (Silvija, Viltis), Dž.Verdžio „Traviatoje” (Flora), J.Štrauso operetėje „Šikšnosparnis“ (Rozalinda), I.Kalmano operetėje „Čardašo karalienė“ (Silva), P.Abrahamo operetėje „Balius Savojoje” (Tangolita).

D.Kužmarskytė – 2000-ųjų tarptautinio konkurso „Gintarinė lakštingala“ laureatė. 2003-iaisiais apdovanota Kultūros ministerijos premija kaip geriausia metų atlikėja (už

Maricos vaidmenį I.Kalmano operetėje „Grafaitė Marica”).

Dainininkė surengė rečitalius Lietuvoje, dalyvavo koncertuose, šalies bei tarptautiniuose festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje.

Pasirodymas – aukščiausios prabos Dabar – apie koncertą. Jame viskas buvo aukščiausios prabos, aukščiausio profesionalumo lygio – ir programos sudarymas, ir jos atlikimas.

Koncerte skambėjo įvairių epochų, kraštų (visi kūriniai buvo atliekami originalo kalba, ypač puiki buvo vokiška tartis) bei žanrų muzika.

Startinį jaudulį nugalėjusios ir subtiliai, preciziškai, skoningai atlikusios baroko kūrėjo H.Perselio „Mes oro dvasios“ ir „Laumių duetą“ iš operos „Didonė ir Enėjas“, atlikėjos nuo pat koncerto pradžios prikaustė klausytojų dėmesį. Stulbinamas tembrų bei muzikos suvokimo panašumas, stiliaus pajautimas, idealus intonavimas bei lankstus frazavimas, artistiškumas, įtaiga ir nuoširdumas, laisva sceninė laikysena bei puiki išvaizda – visos šios savybės neleido klausytojui nė akimirkai atsipalaiduoti ir kartu su atlikėjomis vertė išgyventi tikro muzikavimo sukeliamą katarsį.

Nepriekaištingai atlikusios klasikinę programos dalį – Dž.Rosinio „Regata Veneciana“ bei V.A.Mocarto Grafienės ir Siuzanos duetą iš operos „Figaro vedybos“, dainininkės perėjo prie romantiko F.B.Mendelsono muzikos (skambėjo „Norėčiau savo meilę išlieti vienu žodžiu“ ir „Barkarolė“).

Egzotiškas koloritas skleidėsi L.Delibo „Rytiečių šokėjos dainoje“, išraiškingai polifoniškai pynėsi balsai Varlamovo romanse „Aušroje tu jos nežadink“.

Šis kūrinys koncerto dramaturgijoje buvo savotiška takoskyra prieš pradedant kopti į kulminaciją.

Po jo skambėję kūriniai vis labiau kaitino atmosferą, ar tai būtų ypač „aukšta temperatūra” išsiskyrusios A.Spiro „Beprotiškos naktys“, ar nostalgiškas populiarusis P.Čaikovskio Lizos ir Polinos duetas iš operos „Pikų dama“, ar Eglės ir Mirtos duetas iš lietuvių operos klasiko V.Klovos operos „Pilėnai“.

Po moterų duetų „aukso fondo“ – Ž.Ofenbachao „Barkarolės“ iš operos „Hofmano pasakos“ – atlikėjos pateikė didžiąją staigmeną: K.Sen Sansao „Bolero“. Įspūdingai atskleistas ispa-niškas koloritas išprovokavo aplodismentų audrą ir bisui atlikėjos ypač artistiškai padainavo garsiąsias Dž.Rosinio „Kates“.

Atskirai derėtų išskirti ap-mąstytą kiekvienos programos dalies sceninį įvaizdį, judesį – viskas buvo interpretuojama tarsi mini spektakliukai.

Ką pradėjo – privalo tęsti Prie debiuto sėkmės prisidėjo šaunios koncertmeisterės Olga Vasiljeva ir Vaiva Purlytė. Ypač džiugino profesionalus, skoningas ir stilingas pastarosios muzikavimas.

Koncertą vedusi prof. dr.

D.Kšanienė papildė renginį profesionaliais ir išsamiais komentarais.

Salė, deja, nebuvo sausakimša.

Tačiau joje galėjai išvysti visą Klaipėdos muzikinį elitą. Įspūdžiai po koncerto buvo kaip reta vieningi – tokio lygio atlikėjos tiesiog privalo tęsti sėkmingai pradėtą veiklą, o Muzikinio teatro vadovybė – nepražiopsoti galimybės savo repertuarą papildyti veikalu, kurio neabejotinu traukos centru taptų šios dvi nuostabios artistės.

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, birželio 25, 2008

3

Klaipėdiečio muzika – per Ukrainos radiją Rita Bočiulytė

akordeonų kvintetui, Sonata fortepijonui, vokalinis ciklas „Ką saugo nepragydęs paukščio balsas“– buvo pristatyti ilgesniais ar trumpesniais fragmentais. Laidą užbaigė „Rudens prānā“ klarnetui ir fonogramai, – šį kūrinį įrašė prof. Pranas Narušis.

K

ompozitoriaus, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto profesoriaus Remigijaus Šileikos kūriniai skambėjo per Ukrainos radiją. Šios šalies radijo trečioji programa „Kultūra“ 2008 metų birželio 1-ąją transliavo valandos trukmės laidą, kurioje buvo pristatyta prof. R.Šileikos kamerinė muzika, vokalinė ir chorinė kūryba.

Laida buvo parengta iš įrašų, kuriuos įgrojo lietuvių ir švedų atlikėjai, laidos autorė – muzikologė N.Radkevič.

R.Šileika yra sukomponavęs daugiau nei 100 įvairių žanrų kūrinių, jie skamba, atliekami bei įrašinėjami Lietuvoje ir užsienyje.

– O kaip jūsų muzika rado kelią į Ukrainą ir jos radiją?

– Ukraina viso pasaulio dėmesio centre atsidūrė prieš kelerius metus, drąsiai prabilusi apie posūkį į europines vertybes, demokratiją. Galvodamas, kuo galiu prisidėti prie šios šalies kultūros propagavimo, pirmiausia prisiminiau draugus iš studijų laikų, su kuriais Lvovo apylinkėse kažkada kartu slidinėjome. Po trisdešimties metų susiradau Jurijų Laniuką – dabartinį Lvovo muzikos akademijos profesorių, plačiai žinomą kompozitorių ir violončelininką. Atgaivinti kontaktai buvo vaisingi – mes 2006 metais surengėme platų šiuolaikinės ukrainiečių muzikos pristatymą Klaipėdos festivalyje „Marių klavyrai“, ukrainiečiai pakvietė penkis lietuvių kompozitorius į Lvovo festivalį „Aksomitnaja kurtyna“ („Aksominė uždanga“). Lietuvių muzika visus sužavėjo, bu-

– Kiek atsimenu, šiame jūsų kūrinyje skamba ir prof. P.Narušio eilės?..

– Na, taip, bet niekas jų į ukrainiečių kalbą nevertė – to, suprantama, ir nereikia. Beje, dabar nemažai kalbama apie buvusios bendros valstybės atgaivinimą, – ar ne laikas mums pradėti rūpintis, kad lietuvių kalba skambėtų kuo dažniau ir kuo plačiau? Lankydamasis Ukrainoje, pastebėjau, kad jų inteligentija – bent jau kompozitoriai, muzikologai, atlikėjai, su kuriais teko bendrauti, – visi laisvai kalba lenkiškai. Tai labai padeda geresnei ukrainiečių muzikos sklaidai Europoje.

Kompozitorius: R.Šileika daugiau nei pusę savo amžiaus kuria muziką.

vome pakviesti į Kijevą, kur 2007 metų festivalyje „Sezono muzikinės premjeros“ buvo atlikti septynių lietuvių autorių, taip pat ir

riais. Kijeve man buvo pasiūlyta parengti platesnę laidą apie mano kūrybą – pagalvojau, kodėl turėčiau atsisakyti?

Vytauto Liaudanskio nuotr. mas po festivalio sulaukė ypač gerų atsiliepimų. Taip pat ištisai buvo transliuoti dar du kūriniai – Trio fleitai, mušamiesiems ir fortepijo-

„Kijeve man buvo pasiūlyta parengti platesnę laidą apie mano kūrybą – pagalvojau, kodėl turėčiau atsisakyti?” mano kūriniai. Ukrainoje rengiamus muzikos festivalius noriai įrašinėja jų radijas, į Lvovo festivalį, pavyzdžiui, buvo pakviestas ir Lenkijos radijas. Muzikos redaktoriai rengia operatyvius reportažus iš koncertų, trumpus interviu su atlikėjais, kūrinių auto-

– Kokie jūsų kūriniai skambėjo Ukrainos radijo laidoje?

– Pirmiausia tai „Šaulys“ anglų ragui solo, kurio premjera ir įvyko Kijevo festivalyje pernai. Šį kūrinį įgrojo obojininkas Robertas Beinaris – jo atliekami lietuvių autorių kūriniai, šio muzikanto meistrišku-

nui (skambėjo švedų trio „The Tribukait, Pettersson, Berg Trio“ įrašas) bei „Prisikėlimas“ mišriam chorui ir vargonams (įrašas su „Aukuro“ choru ir vargonininke J.Pazauc). Kiti kūriniai – „Musica ricordanza“ smuikui, violončelei ir fortepijonui, „Tokata-koliažas“

– Ar seniai kuriate muziką?

– Daugiau nei tris dešimtmečius. Kažką kurti pradėjau dar besimokydamas vaikų muzikos mokykloje, rimtai šio dalyko ėmiausi būdamas jau dvidešimt penkerių.

– Kokiose dar šalyse yra skambėję jūsų kūriniai?

– Kažkas po truputį nuolat atliekama vienoje ar kitoje Europos valstybėje, visko ir aš pats nesuseku. Mano choriniai kūriniai gana dažnai skamba įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose, konkursuose, instrumentiniai kūriniai taip pat bent po kartą kitą skambėjo užsienyje. Rūpintis savo kūrinių propagavimu – atskiras darbas, viskam nebeužtenka laiko.

Festivalį užbaigs Valstybinis Ermitažo orkestras

B

irželio 29-ąją numatyta Klaipėdos koncertų salės (KKS) ketvirtojo koncertinio sezono ir kartu su Lietuvos nacionaline filharmonija bei „Klasikos projektais” rengiamo festivalio „Jūros suvienyti” pabaiga. Ji žada būti išties įspūdinga – sekmadienio vakarą 19 val. KKS scenoje grieš Valstybinis Ermitažo orkestras (Sankt Peterburgas, Rusija).

Jį beveik prieš 20 metų įkūrė ir iki šiol jam vadovauja žymus lietuvių dirigentas Saulius Sondeckis.

Kolektyvui diriguos Matsas Liljeforsas, kuris yra Švedijos karališkojo muzikos festivalio meno vadovas, Karališkojo Baltijos festivalio meno vadovas, Švedijos karališkojo kamerinio orkestro meno vadovas bei dirigentas. Su orkestru dainuos žavūs jaunosios kartos solistai – Paulina Pfeiffer (sopranas, Švedija) bei Joa Helgessonas (baritonas, Švedija).

1989 metais S.Sondeckio įkurtai ir pripažinimą Rusijoje pelniu-

siai „Sankt Peterburgo Cameratai“ po penkerių metų buvo suteiktas vieno didžiausių pasaulio muziejų – Valstybinio Ermitažo orkestro vardas. Kolektyvas paveldėjo išskirtinį muzikinį skonį, geriausias orkestrinio muzikavimo tradicijas bei gebėjimą eksperimentuoti, taip pat ir aukščiausią profesionalumą.

Pasak kritikų, orkestro interpretacijose puikiai dera grakšti atlikimo technika ir muzikos jėga.

Daugelyje Europos šalių, JAV, Japonijoje ir Pietų Korėjoje koncertavusio Valstybinio Ermitažo orkestro repertuare sutinkama įvairiausių epochų ir žanrų muzika: klasikiniai instrumentiniai koncertai bei simfonijos, romantinė muzika, rusų ir šiuolaikinių kompozitorių kūriniai.

Orkestro koncertas Klaipėdoje bus tikra dovana vasarojantiems klausytojams, nes jame skambės gražiausių operų fragmentai: arijos iš Wolfgango Amadeuso Mozarto „Figaro vedybų“ ir „Užburtosios fleitos“, „Dainų opera“ vadi-

Finalas: Valstybinio Ermitažo orkestro koncertas, kurį diriguos žymus švedų dirigentas M.Liljeforsas, sekmadienį užbaigs

Klaipėdos koncertų salės ketvirtąjį sezoną ir festivalį „Jūros suvienyti“. namos George’o Gershwino „Porgio ir Besės“. Taip pat populiarusis Michailo Glinkos „Valsas - Fantazija”, Richardo Strauso ir Jeano Sibeliaus orkestriniai kūriniai.

Užverdama šio sezono duris Klaipėdos koncertų salė atsisveikina su klausytojais, linkėdama saulėtos, šiltos ir muzikalios vasaros.

Ir lauks sugrįžtant rugsėjo 18-ąją,

kai naują koncertinį sezoną pradėsianti „Permainų muzika“ vėl kvies atsiverti pokyčiams. „Durų“ inf.

4

DURYS

Trečiadienis, birželio 25, 2008

Kartu: uostamiestyje gyvenantys ir dirbantys 1978-ųjų Lietuvos konservatorijos absolventai susirinko pažymėti studijų baigimo jubiliejų.

kl.lt

Vytauto Zelenio nuotr.

Mes – klaipėdiškiai, arba Kam skambino kariliono varpai Danutė Petrauskaitė

B

irželį sukanka 30 metų, kai Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) baigė 1978-ųjų absolventų laida – gana didelis būrys įvairių specialybių atlikėjų, muzikologų ir kompozitorių, gavusių diplomus iš tuometinio rektoriaus Jurgio Karnavičiaus rankų. Jaunieji muzikai, kupini viltingų ateities planų, išsiskirstė po visą Lietuvą. Nemaža jų dalis – buvusių vilniečių, kauniečių ar žemaičių – rado prieglobstį Klaipėdoje.

edros prof. Danutė Petrauskaitė, vadovaujanti Muzikologijos institutui, Dainavimo katedros vedėja prof. Valentina Vadoklienė, Algis Ulteravičius, grojantis valtorna Muzikiniame teatre ir Brass kvintete, Stasio Šimkaus konservatorijos dėstytoja metodininkė, puiki kanklininkė ir kanklių ansamblių vadovė Vida Zelenienė. Jos paruoštos kanklininkės yra vienos geriausių Lietuvoje.

Jei prieš 30 metų šiuos jaunus muzikus jungė tik studentiški rūpesčiai ar džiaugsmai, tai šiandien – stiprus klaipėdietiškas solidarumas. Visi buvę absolventai įsiliejo į Klaipėdos muzikinį

Jei prieš 30 metų šiuos jaunus muzikus jungė tik studentiški rūpesčiai ar džiaugsmai, tai šiandien – stiprus klaipėdietiškas solidarumas.

Daug pasiekę Tiesa, vieni ilgai čia neužsibuvo, tačiau jų vietą užėmė kiti, su anksčiau atvykusiais suformavę stabilią grupę.

Ją šiuo metu sudaro įvairiose Klaipėdos įstaigose besidarbuojantys asmenys, daug pasiekę savo srityje kaip atlikėjai, pedagogai ar vadovai. Tai Klaipėdos muzikinio teatro valtornininkė ir Eduardo Balsio gimnazijos Pučiamųjų skyriaus vedėja Elena Čekelienė, fleitininkas Rimantas Giedraitis, einantis docento pareigas Klaipėdos universitete (KU) ir taip pat grojantis Muzikiniame teatre, KU Menų fakulteto (MF) Chorvedybos katedros vedėjas ir karilionininkas Kęstutis Kačinskas, Merginų choro studijos vadovė doc. Judita Kiaulakytė, pianistė doc. Irena Pečiūrienė, einanti MF prodekanės pareigas, Muzikos teorijos ir istorijos kat-

gyvenimą ir tapo tikrais savo miesto patriotais. Jie ar jų mokiniai atstovauja Klaipėdai įvairiuose šalies ir tarptautiniuose renginiuose – dainų šventėse, konferencijose, konkursuose – ir pelno garbingus apdovanojimus.

Veiklūs ir kūrybingi Jie skambina, groja, dainuoja, diriguoja, leidžia mokslo bei mokymo knygas ir dirba pedagoginį darbą.

Kai kuriuos jų auklėtinius jau galima sutikti įvairiuose Lietuvos ar užsienio teatruose, orkestruose, choruose bei mokyklose.

Vienas E.Čekelienės mokinys šiandien dėsto LMTA, kitas studijuoja Švedijoje.

J.Kiaulakytė – buvusi aktyvi chorinės bendrijos „Aukuras“ tarybos narė. 2002-aisiais ji, vadovaudama tautinio šokio ir dainų ansamblio „Žilvinas“ voka-

Karilionininkas: K.Kačinskas varpais skambina du dešimtmečius. linei grupei bei didžiausią dėmesį skirdama Klaipėdos krašto dainoms, „parskraidino“ į uostamiestį „Aukso paukštę“. Su šia grupe ji išleido dvi kompaktines plokšteles – „Klaipėdietiškos metamorfozės“ (2004) ir „Mes – klaipėdiškiai“ (2007).

V.Vadoklienės, išsiskiriančios iš kitų stipriu ir sodriu operinio tipo dainininkės balsu, repertuare – daug arijų, romantizmo epochos dainų, lietuvių kompozitorių kūrinių. Ji mėgsta atlikti ir bažnytinę muziką. Ši solistė yra surengusi daugiau nei tūkstantį koncertų Lietuvoje ir užsienyje. Nuo 2000-ųjų ji yra kasmet rengiamo dainininkų konkurso Lietuvos valstybės operos solistės Elzbietos Kardelienės fondo stipendijai gauti organizacinio komiteto pirmininkė.

R.Giedraičiui yra skiriamos svarbiausios fleitos partijos sudėtinguose simfoniniuose kūriniuose, jis taip pat koncertuoja su Klaipėdos kameriniu orkestru, profesionaliai aranžuoja kūrinius.

I.Pečiūrienė žinoma kaip puiki koncertmeisterė, turinti ilgametę patirtį šioje darbo srityje, pritaikiusi

Draugės: I.Pečiūrienė ir E.Čekelienė nuo studijų laikų išsaugojo bičiulystę.

Danutės Petrauskaitės nuotr.

šešis J.S.Bacho choralinius preliudus fortepijonui keturioms rankoms.

K.Kačinską visi pažįsta kaip karilionininką. Jis mokėsi skambinti varpais Vokietijoje, Danijoje, Olandijoje, nuo 1987-ųjų surengė daugiau nei tūkstantį koncertų, koncertavo užsienyje. K.Kačinskas yra išleidęs aranžuotų dainų rinkinį moksleivių mišriems chorams „Taravos Anikė“ (1992), „Muziką karilionui“ (1995). 1993 metais karalienės Fabiolos (Belgija) varpų muzikos konkurse už variacijas karilionui lietuvių liaudies dainos tema „Ant kalno malūnėlis“ (kartu su V.Lopu) jis laimėjo antrąją premiją.

Surengė koncertą Visi šie buvę Lietuvos konservatorijos absolventai, pažymėdami savo aukštojo mokslo studijų baigimo jubiliejų, KU MF koncertų salėje surengė koncertą. Jame Merginų choro studija, diriguojama J.Kiaulakytės ir akompanuojama I.Pečiūrienės, atliko G.Faure ir W.A.Mozarto kūrinius. Pastarojo autoriaus Sanctus ir Agnui Dei iš „Missa Brevis in D“ buvo skirti jau Anapilin išėjusio absolvento Pet-

ro Mateikos, daug pasidarbavusio Klaipėdos liaudies muzikos baruose, atminimui. V.Vadoklienė padainavo G.Puccini’o, A.Kačanausko, V.Chiaros, C.Francko kompozicijas. R.Giedraitis savo instrumentinį virtuoziškumą pademonstravo pagrodamas F.Bornė „Briliantinę fantaziją“ G.Bizet operos „Karmen“ temomis.

Koncertą užbaigė K.Kačinskas kariliono bokšte, į kurį susirinko koncerto dalyviai bei svečiai. Jie turėjo galimybę iš arčiau susipažinti su šiuo instrumentu ir sudėtinga grojimo technika. Bokšte buvo pakeltos vyno taurės už prabėgusius metus, buvo prisiminti studentiško gyvenimo epizodai Vilniuje ir prof.

V.Jakelaičio globa Klaipėdoje.

Juk jo dėka daugeliui atvykusiųjų dirbti į KU MF šis miestas tapo tikraisiais namais. Tą gegužės 14-osios vakarą miestelėnams, išgirdusiems neįprastu laiku kariliono muziką, gal ir kilo klausimas, kam skamba šie varpai. O jie skambėjo gausios 1978-ųjų laidos absolventams, susiejusiems savo gyvenimą su Klaipėda, jų atliktiems ir būsimiems darbams.

GINTARO LAŠAI kl.lt

LITERATŪRA ŠIANDIEN

REDAKTORIUS GINTARAS GRAJAUSKAS

Grįžti prie klasikos. Grįžti prie Bložės „braškių žemuogių laikotarpis ateina, atsigaunu ir net bėgioti pradedu...“ (Vytautas P.Bložė) Sondra Simanaitienė

B

irželio 17 d. Kultūrų komunikacijų centre buvo pristatyta nauja Vytauto P.Bložės poezijos knyga „Tu palikai mane užmigusį“. Knygą išleido leidykla „Kitos knygos“, apipavidalino dizaineris G.Skudžinskas, palydėjo į kelionę literatūrologo M.Šidlausko trumpi žodžiai, finansiškai parėmė Klaipėdos savivaldybė. Skaistė Kazarauskaitė surinko poeto tekstus kompiuteriu, netikėtai tapdama knygos pavadinimo bendraautore. Knyga turėjo vadintis „2002ųjų m. eilėraščiai“. Ši trumpa data tarsi mirties sparno brūkštelėjimas žymi V.P.Bložės žmonos poetės Nijolės Miliauskaitės (eilėraščiuose vadinamos Barbutės vardu) mirties metus. Knygos pirmo viršelio apipavidalinimas: viena pusė vertikaliai balta, kita – juoda (man priminė N.Kliukaitės pirmos knygutės dizainą), būtų tiksliai atitikę statistišką, siekiant atsiriboti nuo vidinio turinio, knygos pavadinimą. Skaistės moteriškas prisilietimas sušildė ir perkeitė pirmuosius knygos žodžius, atvėrė dviejų žmonių bendrystės lauką. Tad knygos pavadinimas patyrė paslaptingą transformaciją – iš hermetiško, veik ezoteriško (V.P.Bložė įžvelgė skaičiuje 2002 tam tikrus dėsningumus) užkoduoto tikslumo į meilės lyrikos atvertis.

Poetas jau metus gyvena Kaune. Prieš tai penkerius metus gyveno pajūryje. Dar prieš tai – dvidešimt penkerius su puse metų išgyveno Druskininkuose drauge su Nijole, kur jiedu leisdavo ilgiausias valandas uogaudami. Tiesa, jis saugodavo, o Nijolė rinkdavo uogas, paskui ilgai jas virdavo, rikiuodama tvarkingas uogienių eiles. Kažkada poetas yra sakęs, jog

Kūrėjas: rašytojas Vytautas P. Bložė.

tada dar nežinojęs, kad gyvena rojuje kartu su Barbute (nuo posakio: Barbė devyndarbė, nes Nijolė nuolat triūsdavo).

Taip gera buvo žiūrėti ir klausytis, kaip V.P.Bložė guviai postringavo apie M.Lermontovą, O.Milašių, A.Rimbaudą, Prancūzijoje virtusį A.Rembo, geriausių

Sondros Simanaitienės nuotr. poetų penkioliktukus ir penkiasdešimtukus, Mykolaitį Putiną, nepamiršdamas prieš plauką, o ir paplaukiui pašukuoti savo artimiausią brolį S.Gedą.

Gera matyti sutvirtėjusį, atsigavusį poetą. Niekas nežinome savo išvykimo Anapilin laiko. Tik artėjame prie šauktinių linijos, kartais

supurtomi netikėtų, dar, atrodytų, pernelyg ankstyvų šalia stovinčiųjų kaimynų mirčių. „Braškių žemuogių laikotarpis ateina, atsigaunu ir net bėgioti pradedu“, - draugiškai, be jokio oficialumo, kalbėjo poetas, prisimindamas kaip tarybiniais laikais už bėgiojimą milicija jį buvo netgi

Kuklio „Kazbekija“: žmogus totalitarizme Aleksandras Žalys *** Kiekvienas kalbėjimas apie bet kurį meno kūrinį, kiekvienas kūrybos fakto komentaras yra savotiškas bandymas jį pratęsti, jeigu ne kūrinį, tai tą įspūdį, kurį jis sukelia, palieka – tikrai. Dabartinis meną tyrinėjantis mokslas šią situaciją ypač akcentuoja, pabrėždamas suvokėjo vaidmenį kaip kūrinio bendraautorys-

tę. Šitas momentas man pasirodė itin svarbus naujos Algio Kuklio knygos „Kazbekija - jo kapas nežinomas“ atveju, nes kūrinys yra ir fragmentiškas, ir protokoliškas (tarytum dokumentuotas), ir pagrįstas vaizduote bei nesunkiai nuspėjamais simboliais, ženklais – žodžiu, skaitytojas turi nuspėti ir pasiduoti tegu ir nesudėtingoms kūrinio „žaidimo taisyklėms“, pagal kurias reikia „užpildyti“ tekstą, mums duotą rašytojo.

*** A.Kuklys yra žinomas kretingiškis prozininkas, romanų ir novelių autorius, turįs rimtų dailės ir poezijos kūrėjo ambicijų bei rezultatų, žurnalistas ir bibliotekininkas. Visus šiuos dalykus išvardinau ne tik todėl, kad iš naujo pakartočiau literatūra besidominčiam žmogui šiaip žinomus dalykus. A.Kuklio gyvenimo ir asmenybiniai dalykai, patirtys ryškiai ir giliai atsispindi jo kūryboje, kitaip tariant, A.Kukliui aiškiai būdingas kūrybos autobio-

grafiškumas, tiktai dažniausiai tai atsiskleidžia minčių ir jausmų plotmėje, psichologinės prozos vaizduose bei vaizdiniuose. Tai pasakytina tiek apie gana gausią A. Kuklio novelistiką, tiek apie jo romaną „Žiūrėjimas į tamsą“, išleistą dar 1993 metais. Iškalbingas yra romano pavadinimas, kuris savotiškai apibūdina ne tik paminėtos knygos , bet ir visos A. Kuklio kūrybos turinio pobūdį – žiūrėjimas.

>>12

sulaikiusi, - tarybiniai žmonės bėgiodavo tik stadionuose. Apie uogas, o ypač žemuoges, poeto gyvenimo ir knygų tekstuose būtų galima ir literatūrologinę studiją parašyti. „...tik mano akys geso: sirpo raudonos žemuogės, bet aš jų / nebeįžiūrėdavau, tai buvo man baisiausia...“ (ištrauka iš Nijolei skirtos poemos „Tu palikai mane užmigusį“, kuri buvo išversta į daugelį kalbų ir pridėta kaip palydos žodis prie N.Miliauskaitės eilėraščių). Jėgų sugrįžimo laikotarpis, atokaitoje sirpstant žemuogėms, nors belikęs tik žinojimas – jos jau svarina savo nuraudusias kuklias galvutes ties ištiestu uogautojo delnu. „... kūrybą peni ne viltys, o praradimai“, - paskutiniai knygos žoždiai, įtranscendentinantys, perkeičiantys skaudžiausias netektis – aplanko neregystė, išeina artimieji ir patys artimiausieji.

M.Šidlauskas pasiūlė atkreipti dėmesį į tai, jog XX a. antros pusės lietuvių poezijos novatorius, įstabaus autentiško verlibro poetas, atsiremia į mūsų klasikus, į šaknis – Maironį, V.Kudirką, P.Vaičaitį.

Taip leisdamas suprasti - kiek bebūtų moderni šiuolaikinė literatūra, ji turi semtis potencijos iš klasikos, iš pirminio šaltinio.

Kolektyvinė pasąmonė vienija mus, siunčia vibracijas tarsi užkoduotos kalbos atrakinimo instrumentus. Gal tam ir reikia skaityti V.Kudirką, Maironį, grįžti prie K.Donelaičio, A.Baranausko, J.Tumo-Vaižganto. Grįžti prie V.P.Bložės. Pagauti pasąmonės vibracijas.

Daug gaivalo viduje susitvelkė (V.P.B.). Poeto kalbos srautas tą vakarą liejosi laisvai, vis paskatinamas Skaistės provokuojančių klausimų ir režisieriaus Karolio jausmingai skaitomų, puikiai atsirinktų V.P.Bložės tekstų.

6

GINTARO LAŠAI

Trečiadienis, birželio 25, 2008

kl.lt

Bobų vasara Algis Kuklys

V

isiems patinka bobų vasara, patinka ir man, nes tuomet širdį smelkia švelnus skausmas, tarsi nematomas peilis pamažu pjautų venas, o šį kartą subtilus ruduo atrodė ypatingas, lyg jausčiau, jog daugiau tokio nematysiu, ir ką ten žinosi, nes šiandien gydytojas į mane pažvelgė taip, lyg būčiau pasmerktas, o paskui pridūrė, kad šiuolaikinė medicina dar nemoka atlikti tokių sudėtingų operacijų, ir aš, nuleidęs galvą, išslinkau iš kabineto nesuvokdamas, kur turėčiau eiti, nes didmiestyje neturėjau pažįstamų, o pinigų – ne marios, bet jeigu ir būčiau jų turėjęs visą lagaminą, tai ką būčiau daręs? * Dabar esu kaip surūdijęs automobilis, kurį jo sąvininkas paliko sąvartyne, bet jame būna dešimtys ir daugiau tokių automobilių, o aš buvau vienišius, neišmanantis ką daryti, nes viskam reikėjo ryžto, ir sesuo, pamačiusi mano veidą, susigraudinusi į rankas įspraudė Bibliją, tačiau žydų tautos istorijoms likau abejingas, gal ją reikėjo skaityti nuo pirmos klasės, kai buvau naivus ir patiklus, o šiuokart atrodžiau lyg medinis, tarsi mano gyslose tekėtų vanduo, o ne kraujas, tuomet dievobaiminga ir dūsaujanti sesuo išsivežė mane į kaimą pas tetą Antaniną, auksinės širdies moterį, anot jos, o tuomet būčiau važiavęs bet kur, nors į Šiaurės ašigalį ar Amazonės džiungles. * Teta Antanina taip apkabino mano rankas, lyg norėtų ištraukti iš liūno, o jos akyse išvydau ašaras, todėl vos ne vos susilaikiau, nes nervai išklibo kaip skėčio stipinai, kurių jau niekas nesutaisys, amen, bet atmintiną rugsėjo pabaigos vakarą neskubėdami gėrėme arbatą: sesuo ir teta Atanina kalbėjosi apie gimines, o aš nuobodžiavau, mechaniškai varčiau senus albumus su nuotraukomis, atpažinau tik savo pusseseres, kurios seniai ištekėjo ir galbūt jau sulaukė anūkų, bet nieko nesakiau Antaninai, paklausiu jos kitą dieną, tegu abi atsišneka, nes pagyvenusių žmonių didžiausias turtas – jų prisiminimai, o ką daryti tiems, kurie praranda atmintį arba nenori kažko prisiminti? * Kitą dieną, paėmęs kastuvą, kasiau duobę slyvai, kurią norėjau pasodinti arčiau tetos Antaninos namo, kad pavasarį žydinčią slyvą ji matytų pro langą, nes aš daugiau jos neregėsiu, ir jau susitaikiau su šia mintimi niekam nesiskųsdamas, todėl nesuprantu žmonių, kurie dėl ko nors skundžiasi, jie nesusimąsto, jog atrodo pasigailėtini, o užuojautos prašymas toks pat bjaurus, kaip ir vagystė, o kas buvo nors kartą

apvogtas, žino tą jausmą, bet aš stengsiuosi vengti jausmų, geriau būti narkozės būsenos, nes tuomet mažiau skaudės, bet ypač nenoriu jokios užuojautos ir nuo tokio žmogaus demonstratyviai nusisuku, lyg norėčiau jo nematyti. * Sesuo, palikusi mane, išvažiavo į savo namus, o aš ištisas valandas žiūrėdavau į pageltusias smilgas, kurios taip lėtai siūbavo ir prieš tūkstantį metų, kai žmonės neišmanė, kas yra onkologinės ligos ir I.Kanto filosofija, jie slampinėjo su ietimis, medžiojo žvėris ir vienas kitą, dabar taip pat medžioja vieni kitus, tiktai pasikeitė ginklai ir medžioklė, o visus persekioja ligos, įvairiausios bakterijos, ir kas bus toliau – niekam nesvarbu, vyrai ir moterys mėgaujasi kurortuose bobų vasaros akimirkomis, o aš viską užbraukiau, nes man nieko nebereiks, kaip sakė vienas išminčius, „nežinau, iš kur atėjau, nežinau, kur nueisiu“, taigi jis nemelavo nei sau, nei kitiems, ir tokių žmonių nedaug, todėl nežiūriu televizoriaus, nesiklausau radijo, išskyrus muziką, dažniausiai klausausi tylos, nes atradau tylos pasaulį. * Jeigu ne morfijus, turbūt neišgyvenčiau nė dienos, nes vakare arba naktį sugriebia tokie klaikūs skausmai, jog akyse žaliuoja, nes vyrai fiziniam skausmui neatsparūs, tai ir aš esu ne kitoks, ir laimingi tie, kurie miršta be skausmo, bet gal ir man taip atsitiks, o šį vakarą išspūdinau į lauką ir gandrinėju po laukus stebindamas kaimiečius, kurie kiekvieną atvykėlį smalsiai nužvelgia arba spokso į gyvenvietės kelią pro savo langus, o prie vienintelės parduotuvės nuo labo ryto stoviniuoja „slyvukai“- jauni, apšepę alkoholikai, kurių nebaido net blogiausias oras, jie mane pasveikino, lyg būčiau iš jų ir paslaugiai atidarė parduotuvės duris, jie turbūt tikėjosi, kad aš, nusipirkęs butelį, juos pavaišinsiu, tačiau nesu toks geras, o nupirkęs tai, ko prašė teta Antanina, pavėjui spūdinau jos nušiurusios sodybėlės link, svarstydamas apie tai, kad ji visą gyvenimėlį praleido šiame kaime, čia ją visi pažįsta ir ji pažįsta visus, tai į jos laidotuves ateis visi sodiečiai: moterys bus susigraudinusios, o vyrai susimąstę, nes ir juos kada nors palydės į kalnelį, nusėtą senais ir naujais kryžiais, o kas palydės mane, bet pagaliau tai nesvarbu, dabar tapo reikšminga kiekviena akimirka, kiekvienas žingsnis ir kiekvienas sapnas.

Ričardo Šileikos nuotr. kydamas ramentą ir lėtai žengiau per sodą, kiemą, kol pasiekiau duris, prie kurių jau tupėjo šuo vyzgindamas uodegą, nes jis visuomet buvo alkanas, tačiau, keldamas koją per slenkstį, vos neišsitiesiau, gerai, kad spėjau laisva ranka atsiremti į sieną. * Nesitikėjau, kad gana greit į rankas teks paimti abu ramentus, tačiau sesuo, lyg nujausdama, tuosyk juos atvežė į kaimą, vakar telefonu pasveikino su gimimo diena, nuo jos neatsiliko ir teta Antanina, kuri iškepė obuolių pyragą ir įteikė savo darželio gėlių, aš padėkojau, bet pyrago suvalgiau gabaliuką, ir tuomet Antanina atsinešė savo antpiliuko, kurio išgėrė pati ir man pasiūlė, aš jo neatsisakiau, tad paprašiau dar vieno, po to krūtinėje tapo šilčiau, stengiausi dėmesingai klausyti jos pasakojimų, paskui, apsivilkęs striukę, su ramentais išlapnojau į lauką, nes mėgau gęstančią saulę, tirštas vakaro prieblandas, o kai įsitaisiau ant suoliuko, atremto į namo sieną, išgirdau, kaip teta kalbėjo su mano seserimi, ir tos kalbos buvo prastos, todėl atsistojau ir nucimpinau prie obelų, kur stovėjo kitas suoliukas. * Pasaulis atrodo išprotėjęs dėl daiktų ir visokios tuštybės, tai nejaugi turi susirgti pusė žmonijos, kad pagaliau suvoktų, ko jam reikia ir ko nereikia; ar vyras gyvena tik dėl brangios mašinos, o moteris – dėl madingų rūbų, ir kodėl tiek daug baisių ligų turi žmogus, bet ne beždžionė, ar čia nėra kokio loginio ryšio tarp godaus, beprotiško noro turėti ir nepagydomų ligų, kurios šienauja visus lyg žolę ir šienaus tol, kol pabaigs savo darbą?.. *

* Tetos sode jau plaikstėsi blizgantys voratinkliai, diena atrodė šilta, o dangus – be debesėlio, todėl iki pietų sėdėjau ant suoliuko, paskui prie manęs priėjo teta Antanina ir paprašė eiti į kambarį, nors visiškai nenorėjau valgyti, bet pamažu atsistojau rankoje lai-

Labai keista: mane pasiekė žmonos laiškas, kurį perplėšiau ir suglamžęs įkišau į striukės kišenę, ir ką ten skaitysi, nes jau metai, kaip ji gyvena su kažkokiu išsiskyrusiu vyru, o aš su ja nesusitinku, bet dėl to nesikreipiau į teismą, tiesiog prieš tą ligą buvau labai užimtas, pervargęs į namus sugrįž-

davau tik savaitgaliais, kad pailsėčiau, išsimiegočiau, perskaityčiau krūvą laikraščių ir atsiųstų laiškų iš įvairių firmų, o paskui – vėl į darbą iki ausų; galbūt žmonai įkyrėjo toks maratonas ir ji susirado tokį, kuris gėrisi josios veideliu ir dėmesingai klausosi pasakėlių, nes ji draugavo su kažkokiais sektantais, tad norėjo, kad ir aš su ja eičiau į tuos mistinius vakarėlius, ir tik tuomet pastebėjau, kad ji turi polinkį į fanatizmą, bet, kaip sakoma, kiekvienam savo, fanatizmas taip pat liga, jis buvo ir bus, tik šimpanzė nebus fanatikė, nes ji yra šimpanzė. * Niekas nenori tokio ligonio kaip aš, ir sesuo nusiramino atsikračiusi manimi, nes jai reikia lėkti į darbą, žiūrėti namų, o čia aš, reikalaujantis specialios priežiūros, todėl tetai Antaninai jaučiau dėkingumą, tik neišmaniau, kaip jį išreikšti, kokiais žodžiais ir gestais, kai esu į save nepanašus, lyg būčiau šimtametis senis, bet netrukus bus atomazga, pasibaigs vieno žmogaus biografija, kuri absoliučiai nereikšminga, nes pasaulyje miršta milijonai. * Šiąnakt sapnavau pabaisišką būtybę, tokį vabzdžio ir žmogaus hibridą; gal tai Mirties pasiuntinys, o gal pati Valdovė, ir nors niekada sapnais netikėjau, dabar galvoju kitaip, todėl reikia atskirti realų pasaulį nuo metapasaulio, kuris visada egzistavo, ir kai pabudau, vėl išgėriau morfijaus, įjungiau radijo aparatą ir tuoj pat išjungiau, nes erzino politikų plepalai, tačiau kiti jų atidžiai klausosi ir eina balsuoti už tuos...

* Ant kelių padėjau virpantį tetos Antaninos šunelį ir, glostydamas jo nugarą, žvelgiau į ištuštėjusius rudens laukus, kuriuos šildė paskutinės bobų vasaros dienos; palengva judėjo obelų šakos, lyg modamos išskrendantiems paukščiams, aiškiai suvokiau, kad kito rudens neregėsiu, nematysiu nei dangaus, nei šito seno sodo, kuris atsimena tetos Antaninos jaunystę ir klaikų, kruviną pokarį.

* Šiaip ne taip priverčiau save perskaityti žmonos laišką, kuris voliojosi striukės kišenėje, jame ji atsiprašinėjo, kvietė susitikti ir išsiaiškinti mano turto priklausomybę, bet ji negaus nieko, viską atiduosiu seseriai ir tetai Antaninai, todėl nedelsdamas parašysiu testamentą, kurį sesuo patvirtins notarinėje, tegu dėl turto ji bylinėjasi teismuose, o man užteks, man reikia tik morfijaus ir šiek tiek maisto, ramios muzikos ir tetos Antaninos rūpestingų rankų, nes ją suprantu be žodžių, užtenka jos akių žvilgsnio; ir tokį šviesų veidą turi giliai tikintis žmogus, jame nėra neapykantos ar padlaižiavimo, į jos sodybą nedrįsta užsukti nei „slyvukai“, nei vagys, ir tegu čia neina, nes aš dar sugebėčiau šauti iš dujinio šautuvo, nors nė karto jo nepanaudojau. * Lauke siautėjo vėjas, tai smaksojau visą dieną prie lango klausydamas, kaip kriaušės šakos baksnoja į skardinį stogą, bet vakare viskas nusčiuvo, pro debesų tarpą išlindo saulės auksinis kraštas ir vėl pasislėpė, o aš stovėjau atsirėmęs į namo sieną stebėdamas gyvenvietės kelią, kuris atrodė nepasiekiamas ir paslaptingas...

* Nesulaukusi giminaičio Jono, teta Antanina išėjo parsivesti jo į namus, kurie šį kartą jai regėjosi pernelyg tykūs, bet staiga ėmė kaukti šunelis, o tai nieko doro nežadėjo, ir kai prisiartino prie tamsios sėdinčios figūros, išvydo pablyškusią giminaičio galvą, atremtą į obels kamieną, ir jo pramerktas akis, kuriose atsispindėjo paskutinės vakaro žaros, ir tuoj pat viską suprato, tad greitai persižegnojo, pusbalsiu sau priekaištaudama, kodėl anksčiau į namus nepakvietė kunigo, kur tuomet buvo jos protas, o šunelis pratisai kaukė ir kaukė, lyg norėdamas sukviesti artimiausius kaimynus, nes teta Antanina trypčiojo vietoje kalbėdama poterius, neišmanydama ką daryti.

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, birželio 25, 2008

7

Kurdamas stacijas nuėjo kančių kelią Rita Bočiulytė

S

ekmadienį naujojoje Šventosios Švenčiausios Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės bažnyčioje pašventintos stacijos. 14 religinių paveikslų, vaizduojančių Kristaus kančių kelią į Golgotą, sukūrė klaipėdietis tapytojas monumentalistas Juozas Vosylius.

Kažkokia mistika Praėjusią savaitę „Kryžiaus kelio stotys” dar stovėjo surikiuotos dailininko dirbtuvėje, o autorius neslėpė džiaugsmo ir susirūpinimo, kaip jos atrodys ant bažnyčios sienų – ar neįprastos trikampės formos paveikslai ten pritiks, ar pritaps, ar žmonės juos supras, ar palankiai priims bendruomenė.

Pačiam dailininkui šios stacijos itin brangios. Pirmąsyk ėmėsi tokio darbo. Jas tapydamas išgyveno ir nepaprastą kūrybinį katarsį, ir skaudžias artimų žmonių netektis. „Kažkokia mistika – turėjau pats nueiti kryžiaus kelius, ne sykį parpulti ir vėl pakilti, kol šį darbą užbaigiau”, – stebėjosi J.Vosylius.

Anot jo, idėja atėjo nelauktai ir netikėtai. Pernai vasarą jis jau buvo pradėjęs tai pačiai bažnyčiai kurti centrinio altoriaus freską. „Ėjosi sunkiai, nesisekė, eskizų pripaišiau visą krūvą, bet vis ne tai – niekaip „nepramušė”. Paskui staiga – atsivėrimas: paėmiau pieštuką ir po valandos jau ant popieriaus turėjau visų keturiolikos stacijų sumanymus. Pradžia buvo lengva, ji tarsi pakylėjo, ir freskos projektą padariau. Bet ją teko atidėti. Su klebonu Vidmantu Griciumi sutarėme, kad pirmiausia reikia tas stacijas nutapyti”, – pasakojo dailininkas.

Apniko bėdos Pradžia atėjo savaime, o paskui dirbti buvo nelengva, prisipažino dailininkas, stacijas tapęs beveik keturis mėnesius. Prieš tai

Pora: J.Vosyliui kuriant stacijas Šventosios bažnyčiai prisidėjo ir žmona D.Žalnieriūtė-Vosylienė.

kūrė piešinius, darė kiekvieno paveikslo maketus, kartonus ir kalkes – nuėjo tokį pat kelią kaip iki freskos. Sunkiausia buvo nutapyti. „Kadangi atsivėrė taip lengvai, galvojau, kad taip pat lengvai ir greitai viską padarysiu. Bet staiga užpuolė ligos, problemos, visokie pašaliniai trukdžiai, galiausiai prislėgė dar ir draugų mirtys – viskas, kad tik tas darbas nebūtų padarytas”, – prisiminė J.Vosylius.

Vilniuje sutikęs kolegę tapytoją monumentalistę Nijolę Vilutytę pasiguodė ir pasiteiravo, kaip sekėsi jai, kai tapė stacijas Elektrėnų bažnyčiai. „Sako, vos nenumiriau – inkstai, kepenys ėmė streikuoti, visokie konfliktai, įtampa iškamavo, – gūžčiojo pečiais J.Vosylius. – Matyt, taip turi būti – kliūtys, o tu jas privalai įveikti nešdamas savo kryželį.”

Pozavo menininkas Tapytojas neįsivaizdavo, kad taip sunku bus rasti pozuotoją. Nenorėjo Kristaus atvaizdo tapyti iš knygų. Sėdėjo bibliotekoje, vartė jas, bet ne tas... Gyvas žmogus – visai kas kita. „Kristus buvo mažiausiai Dievas, daugiausiai – žmogus savo kančia nežinioje. Tai susišaukia su žmogaus keliu toje pačioje nežinioje ir Dievo apleidimo problema”, – įsitikinęs J.Vosylius.

Jis kalbino du pažįstamus klaipėdiečius, bet tie pozuoti nesutiko. Kategoriškai atsisakė ir jo studentas, kurio veidas tapytojui atrodė itin tinkamas. Bet tas išsigando, kad jį tai gali energetiškai blogai paveikti. „Taip ir pasakė. Man beliko tęsti paieškas. Tuomet ir toptelėjo mintis susirasti pažįstamą me-

Sprendimas: J.Vosyliaus „Kryžiaus kelio stotys” – ne daugiafigūrės kompozicijos, o Kristaus kančios kelio fragmentai.

nininką, buvusį klaipėdietį, kuris dabar gyvena Vilniuje. Tas sutiko, ir aš važinėjau pas jį į sostinę, kiek reikėjo”, – džiaugėsi radęs išeitį tapytojas.

Juk jo kūrinys – vis dėlto realistinis, būtinai jam reikėjo konkretaus pagrindo, kad neišeitų sausas, beasmenis. „Sprendimas turėjo būti toks, kad įtiktų ir profesoriui, ir paprastai kaimo moterėlei, – apie nelengvą užduotį kalbėjo Šventosios bažnyčios stacijų autorius. – Todėl negalėjau padaryti ultramoderniai. Bet stengiausi, kad šis darbas būtų ir realistinis, ir kartu šiuolaikiškas.”

Iš fragmentų Naujoji Šventosios bažnyčia, kurią projektavo Nacionalinės premijos laureatas architektas Ri-

Nerijaus Jankausko nuotr.

čardas Krištopavičius, dar tuščia – nei skulptūrų, nei daugiau paveikslų. Statinio forma primena žuvėdrą, kuri užvertusi galvą dairosi į dangų.

Bažnyčios viduje šviesu ir erdvu, visur dominuoja trikampės formos. Todėl ir J.Vosyliaus „Kryžiaus kelio stočių” sumanymas toks – ant abiejų šoninių sienų iškabino po septynis trikampius ant drobės akrilu nutapytus monochrominius paveikslus, smailiuoju kampu žvelgiančius altoriaus link. Po kiekvienu – užrašas. Juos tiesiog ant sienos plonyčiu teptuku užrašė dailininko žmona grafikė Danutė Žalnieriūtė-Vosylienė.

Stacijose tapytojas naudojo tik dvi spalvas ir jų atspalvius – rudą ir raudoną. Rusvai nutapė figūrų fragmentus, o raudonai – Kristaus apsiausto klostes. Raudonos spalvos akcentai – kaip kraujo lašeliai...

Ne vienas žinomas dailininkas yra tapęs stacijas, kurios puošia Lietuvos bažnyčias. „Šarūno Saukos – daugiafigūrės kompozicijos. Kaip daugelyje bažnyčių. Mums toks sprendimas netiko, – aiškino J.Vosylius. – Šventosios bažnyčios erdvėje stacijos turėjo būti asketiškos, monolitiškos. Todėl ėjau ne daugiafigūrės kompozicijos, o fragmentų keliu.

Pažiūrėkite, kai kur net pastebimas neišbaigtumas. Toks sumanymas. Specialiai taip padariau, kad tie paveikslai susilietų su aplinka ir taip tarsi prasitęstų, galiausiai ištirpdami, išnykdami šviesioje bažnyčios erdvėje.” Dailininkas nepraleido pro ausis ir bažnyčios interjero architektės Daliūtės Saveikienės patarimų.

Nuėjęs nepaprastą kelią kurdamas „Kryžiaus kelio stotis”, šiąvasar tapytojas grįš prie altorinės freskos. Ji atlieps nuostabų bažnyčios vardą ir pajūrio dvasią.

8

DURYS

Trečiadienis, birželio 25, 2008

kl.lt

„Tapau v tapau. isus iškart, k ai jau Varau kaip ta visas k s artu į laukus avis – ”.

Bendravardžiai: R.Martinionis savo parodą pavadino taip pat, kaip naujausią tapybos triptiką – „Pasąmonės safaris“.

Nerijaus Jankausko nuotr.

Tapytojo safaris – per patį žydėjimą Rita Bočiulytė

P

avasaris Ryčiui Martinioniui – vienintelis tinkamas laikas surengti autorinę parodą. Jis pats gimė pavasarį, todėl logiška, kad ir jo paveikslai „į žmones išeina” alyvoms žydint.

Jei pavėluoja, kaip pernai, laukia kito pavasario. Ilgiau laukti nereikėjo – 12 naujausių, šiemet nutapytų, R.Martinionio drobių palydėjo pavasarį ir pradėjo vasaros sezoną Baroti galerijoje.

Kaip pastebėjo dailininko bičiuliai, leisdamasis į „Pasąmonės safarį”, jis parodė tai, ką gerai moka.

Ir kad vėl mėgina tapyti abstrakcijas, sugrįžo prie ryškių spalvų. Nauja – išbandė trimatį formatą. Kaip ir anksčiau, R.Martinionis geba „kasti” labai giliai. Jei kas neaišku – paveikslų pavadimai daug ką pasako.

Per vernisažą ir autorius netylėjo.

– Kodėl palyginti retai suruošiate savo tapybos parodas? Šios laukėme dvejus metus... Esate neproduktyvus?

– Produktyvus. Tiesiog taip jau yra, kad parodas rengiu tik pavasarį. Jei nespėju gegužę, tai ir tiek to. Tuomet tenka laukti kitos gegužės. Jos pabaiga ir birželis yra mano parodinis laikas. Su alyvų ir hiacintų kvapais... Pats nuostabiausias metas, kai jie žydi.

– O kūrybai kuris laikas pačiam geriausias?

– Ruduo ir pavasaris. Žiemą tik eskizuoju, nieko rimto nedarau. Žiema man – išvis miręs sezonas. Geriau dažų negadinti. Bet paišau. O tapyti pradedu būtent pavasarį. Tuomet labai greitai viskas vyksta ir įvyksta.

Rudenį vėl kitaip. Vasarą uždarbiauju – duonai...

– Šioji paroda kada nutapyta?

– Šį pavasarį. Nuo kovo iki gegužės pabaigos.

ir Matiso principu. Jie mėgo ir mokėjo tapyti iš natūros.

– Kaip apibūdintumėte savo tapybą?

– Čia, kaip aš vadinu, yra „psichoneuro-realizmas” arba siurrealizmas. Lendu į sapnų ir būsenų pasaulį. Ne aš vienas ten nardau. Man tai įdomiausia – niekur nedingsiu, tai savotiškas dopingas. Tada jaučiu visą oro kvapą – miesto ir kaimo.

– Iš jos – ir plūgas, vagojantis „Pasąmonės safarį II”?

– Bet jis – mano dizaino. Kito tokio niekur pasaulyje nėra. Su motociklo rankenomis. Kaip galvojate, kas jį turėtų tempti, ką? Taip, tos trys balerinos. Bet tempia juodaodis vyrukas, labiau įpratęs prie tokių darbų. Prašau tik nepainiokite tų balerinų su trimis Baltijos valstybėmis. Su trimis mūzomis dar galima...

– Kiti papriekaištaus, kad paroda nepasižymi vientisumu...

– Nušlifuoti stilistiką nesistengiu, – kad visi iš tolo atpažintų. Einu nuo siurrealizmo, ekspresionizmo iki pataloginio realizmo. Jie – įvairūs. Tapau visus iškart, kai jau tapau. Varau kaip tas avis – visas kartu į laukus. Jos visos kartu ir bėga. Du mėnesius tas avis ganiau...

– Kas tas „didysis S”, kuris „turi problemų” kitame paveiksle?

– Ne stručio kiaušinis su dolerio ženklu. Atsiverskite tarptautinių žodžių žodyną, atraskite savo S ir pamėginkite įgyvendinti. Pasirinkimas – didelis: čia ir sifilitikas, ir supermenas...

-Todėl parodą pavadinote safariu?

-„Pasąmonės safariu”. Nes kai kur yra ir sąmonės, ir pasąmonės (juokiasi).

– Paveiksluose – ir pažįstami veidai. Štai Benas Šarka – kaip iš akies Benas, ne portretas, o gyvas nervas. Kaip jį tokį nutapėte?

– Prieš tris savaites pasigavau jį senamiestyje, nusifotografavau ir nutapiau per dvi savaites, likus savaitei iki parodos. Benas su savo Gliukų teatru man labai artimas. Mūsų abiejų menai – poetiniai. Mano siurrealizmas juk kvepia poezija, Bretonu...

– Sūnaus portretas – irgi sentimentai?

– Ne tik. Bet ir jie. Man patinka realybės atspindėjimas, taip vadinamas natūros eksploatavimas Sezano

– O kodėl į drobę atkeliavo raganosis?

– Man patinka egzotiški gyvūnai – žirafos, raganosiai, drambliai. Gaila, dinozaurų nebėra...

– Bet pilna tapytojų, kurie vis tiek jų nepieš, net jei ir nebūtų išmirę...

– Tapybos menas turi labai keistą kompoziciją – dėmių, struktūrų.

Laisvai pasitaškyti gali ir bezdžionė, ir dramblys. Tik duok jiems gerų dažų, atimk blogus ir laiku sustabdyk.

Pašersi kokiais narkotikais – gali ir šedevrus padaryti.

– Žiūriu, pabandėte savo paveiksle materializuoti trimatę erdvę?

– Ai, toks greitai „sumestas” darbelis. Pavadinau jį gražiai – „Vasaros lietaus kvapo virtualizacija”. Pastebėjote, kaip kvepia dulkės, kai į jas krenta pirmieji vasaros lietaus lašai?

Pervesti tą kvapą į virtualią erdvę juk

neįmanoma, kažkoks absurdas. O pas mane įmanoma. Ėmiau ir materializavau tą kvapą.

– Ar tapytumėte daugiau, jei nereikėtų eiti į darbą?

– Aišku. Dvidešimt metų dirbu tapybos mokytoju Eduardo Balsio menų gimnazijoje. Pragyvenimui to neužtenka, dar tenka prisidurti papildomai uždarbiaujant.

– Girdėjau, kad jus mokiniai labai vertina. Pas jus pasimokę jie stoja ir įstoja į Dailės akademiją.

Negaila būtų išeiti iš gimnazijos, kaip išėjo jūsų bičiulis tapytojas Virginijus Viningas?

– Nežinau. Galvoju, kad padedu ruošti emigrantus. Jie į Klaipėdą nesugrįžta. Greitai uostamiestis visai ištuštės.

Bet aš nesu pedagogas, o esu mokytojas. Pedagogas yra vergas, kuris Romos laikais nešiojo grandinę ant kaklo ir turėjo rašyti, skaityti ir dailiai rankoje šakutę laikyti išmokytą vaiką perduoti mokytojui. O prie sovietų visus mokytojus ir aukštųjų mokyklų dėstytojus pavertė pedagogais. Todėl nesistebiu, kad su jais nesiskaitoma. Čia jau prasideda politika. Tiek to.

Dar kartą pabrėžiu, aš ne pedagogas, nors turiu pedagoginio cenzo pažymėjimą. Aš mokau vaikus amato, specialybės dalykų – išmokau piešti, tapyti. Bet aš jų neauklėju, negrasinu pirštu – tu, brolyti, tik negerk, nerūkyk. O mane nori padaryti pedagogu. Bet aš tos grandinės nenešioju, esu ne vergas, o mokytojas, laisvas.

Nesiskundžiu, bet mokytojų ir mūsų sistemai nelabai reikia.

– Betgi sakoma, kad meno neišmokysi, talento reikia?

– Laimė, dirbu tokioje mokykloje, kurioje mokosi ne bet kokie, o menui ga-

būs, rinktiniai vaikai. Mes darome didelę atranką. Pas mus pats blogiausias vis tiek yra blogiausias iš geriausių. Su tokiais dirbti smagu. Yra tokių talentų!.. Matai, kad iš jo kažkas tikrai išeis. Į paprastą vidurinę mokyklą manęs ir su kulkosvaidžiu nenuvarytų.

– Pats pagal profesiją juk esate dailininkas vitražistas?

– Esu meninio stiklo dailininkas.

Labai norėjau studijuoti tapybą.

Bet teko su broliu važiuoti į Estiją, nes ten lengviau buvo įstoti. 1985aisiais baigiau meninio stiklo studijas tuometiniame Estijos Talino dailės institute. Dabar vitražus irgi darau. Pagal užsakymus. O tapyba – tai, ko visada norėjau pats. Parodose ją pirmąsyk parodžiau 1989aisiais. Čia, Klaipėdoje, su Valdimaru Kalniniu surengėme bendrą parodą. Jis rodė savo grafiką, aš – tapybą. Jos mokiausi iš didžiųjų pasaulio menininkų, apie juos tikrai daug žinau.

– Kas jus įkvepia kūrybai?

– Gimnazijoje turiu kolegą – talentingą juvelyrą Aurimą Anusą, kuris man atvėrė naująją šiuolaikinę muziką. Ji man padeda tapant. Vienas iš kūrybos stimulų. Ir šioje parodoje yra paveikslų, kuriuos nutapiau vien klausydamasis tokios muzikos. Tai ne šiaip kokie „bumčikai”, o rimta moderni, eksperimentinė muzika.

Kartais gali įkvėpti geras eilėraštis ar kažkur netyčia perskaityta jo eilutė. Pavyzdžiui, man patinka Brodskis. Bet neskaitau poezijos nuolat, tik pripuolamai. Siužetus savo paveikslams medžioju visur. Dabar svarstau, kodėl gi nepaieškojus daugiau žmonių, kurie yra mūsų miesto veidas, ir nenutapius jų. Gal kita paroda bus portretų.

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, birželio 25, 2008

9

Įkalintas vaizde kaip kambaryje ant ratų Ignas Kazakevičius

labai gerai papildytų kokie nors skulptūriniai, asambliažo akcentai, instaliatyvūs elementai, pabrėžiantys ir pakartojantys tapomų figūrų – manekenų, keistų spalvinių dėmių amorfiją. Papildytų tą sunkaus minkštumo atmosferą, tolydžio skalaujančią batus. Tą sunkųjį safarį.

R.Martinionio paveikslai nesuteikia vidinio – esminio ir stebinčiajam suvokiamo paaiškinimo, koncepcijos, kodėl tapomas vienas ar kitas kūrinys. Nesuteikia ir autorius. Cikliškumas, eilė, seka netenka prasmės. Paveikslai nediskutuoja vienas su kitu, nei paneigia, nei pabrėžia šalia esančius.

Trumpai tariant, pageidaučiau, kad kūrinys ginčytųsi su manimi, nesutiktų, prieštarautų... Kad jis atkakliai teigtų savąja tikrovės versiją.

N

orinčius susipažinti su Ryčio Martinionio pasąmoniniais medžioklės plotais, inventorizuoti jo tapomų daiktų rinkinį gegužės 30 – birželio 20 dienomis pakvietė Baroti galerija. Čia buvo eksponuojama nauja, šiemet dailininko nutapytų paveikslų paroda „Pasąmonės safaris”. Kūriniai – ką tik iš dirbtuvių, atginti, anot autoriaus, tarsi avių banda. Glostyti – žaisti ar kirpti – skersti?

Kai interjeras išeina pasivaikščioti Atidarymo metu R.Martinionis savuosius tapybos safario vartus išvertė nelyg koks visureigio vairuotojas ar kaubojus, tačiau neabejotinai herojus. Ir pažėrė saikingą interviu.

Apie darbų savųjų spalvą, geometriją ir tūrį, ir keistą optinį jų dūrį, ir kaip keistoki deriniai daiktų, ir kaip siužetai atkeliauja, o publika stebėtis nepaliauja. Čia šypsos. Linkčioja rimtai, krizena… Kefyras, arbata jau nebeįkvepia, taip sako Rytis… Suprask, bohemiškai gyvena…

Kaip suprasti, Ryčio žodžiais tariant, jo „neuro-psicho-realizmą“?

Tą smegenų ląstelių pingpongą ir panašiai. Kas yra tas martinio-nizmas? Tai mūsų galva, autoriaus galva, jūsų galva. Galva kaip meno dirbtuvės, galva kaip kambarys, kuriame gyvenimas nugyventas. Kaip kambarys su daugybe daugybe kambarių kambarėlių, atskirtų užuolaidomis ir širmomis, nišomis, durelėmis, atskirtomis dienų potėpiais, naktų lesiruotėmis ir rytmečio faktūromis, prietemų šešėlių personažais, nuėstais ir laiko numindžiotais daiktais.

R.Martinionis gyveno bute su interjeru. Ir jis pats buvo interjeras, ir buvo jo daiktas, ir buvo jo šviesa, ir interjeras gyveno savo gyvenimą.

Ir išėjo interjeras pasivaikščioti. Ir tapo paveikslais, kuriuose visa kas telpa. Ir visa kas netelpa, ir virsta lauk iš atminties stalčiukų. Visi, visi įspūdžiai, fantazijos iš jų kilusios, sapno ir filmų likučiai...

Kiaušinienė ant stalo ir po stalu, kur drožiasi saulės zuikučiai ir šlitinėja girta dailininko studijos musė tarp inkunabulų senų.

Kažkur tolumoje, saulėje skrunda argonautų pamestas arklas, liejasi graffiti sienų užuolaidomis... Vakardienos skardinėje tuštumoje supasi vaikiškas arkliukas... Paveikslai apie kažkur. Paveikslai apie kažką.

Apie interjero promenadas. Į kitur ir į kažkur.

Portretas: „Benas Šarka & G”.

Draugija: „Laurynas, Nika, aš ir dvi būgnų lazdelės”.

Kupranugario taku su Camus

Rungtynės: dailininko paveiksluose rungiasi spalvos ir formos dariniai, sąmonė ir pasąmonė, tikrovė ir fantazija.

Kalbėti apie R.Martinionio tapybą – vadinasi aprašinėti jos paviršių.

Aprašinėti detales, pasakoti, kaip jos atrodo, ką mena, į ką panašios, kokias asociacijas įskelti gali. Aprašinėti kompoziciją, kuri lemia darbo įtampą – taigi įspūdį, nes patys daiktų deriniai neįspūdingi. Paveiksluose nėra

nieko tokio, kas priverstų priešais stovintį parklupti, suvirpintų orą ir užgniaužtų kvapą į mišias susirinkusiems.

Na, pagalvoti apie logikos ir laisvos mąstysenos santykį, apie absurdiškus „kas būtų, jeigu būtų” variantus, apie absurdo apraiškas

buityje, taip. Tarkime, jei atsipalaiduotume, jeigu mosteltume daugiau negu dvi taures nekefyro, tada galbūt, galbūt tada kūriniai mus pramuštų įvertinti tapybos misiją apskritai.

Nėra R.Martinionio tapyba kuo nors sukrečianti ar ypatinga. Ją

Atrodo, normali, klasikinė ekspozicija. Tačiau, regis, talentingas tapytojas, mechaniškai reprodukuodamas jau įvaldytas struktūras ir kompozicijas, formatus ir spalvinius derinius etc, patenka į savo paties sukurtą labirintą. Įkalinamas vaizde, kambaryje ant ratų... Jis veža, bet nepaleidžia į kitą erdvę, naują teritoriją...

O gal teisus A.Camus, pasakęs: „Ta metafizinę tapybą perprasminanti materija, vienintelis pastovus dalykas pasirodo besąs tas, kuris atrodė regimybė, – spalva. (…)

Kartais dekoracijos sugriūva. O tolesnė eiga – arba nesąmoningas grįžimas į tą pačią veiksmų grandinę, arba galutinis nubudimas“.

O gal R.Martinionis kovoja su Absurdu, gal psichotaktilika vedžioti mus po labirintus, užkaborius šimtą kartų, kad šimtą kartų atsitrenktume, yra viso šio safario sumanymas? Ir tapydamas vaizdinius, dekoracijas, save ir pasaulį skiriančias, R.Martinionis gelbėjasi nuo jo tiesos. Tik sustok, tik liaukis tapęs, tik palik vietą nepridengtą, tik palik erdvės pasaulio spindulių skvarbai ir pabusi... Ir visa atsivers tokiais pavidalais, kurių nesitikėjome?

Ar mums to reikia? Verčiau paieškokime kupranugario tako septintu numeriu pažymėtame paveiksle.

Paveikslai, ginčykitės su manimi!

R.Martinionio tapybą pavadinčiau siužetine, kai siužetas nevaizduojamas, o patys tapybos išraiškos elementai – potėpis, dažų storis, sluoksniai, trynimai, pratrynimai, „rolikai“, skirtingi teptukai, mentelės etc – neturi ypatingo vaidmens. Nė vienas išraiškos elementas R.Martinionio paveiksluose nėra dominuojantis, tiesiog rungiasi spalvos ir formos dariniai.

Interpretacija: pagal renesanso ir baroko laikais populiarų siužetą „Suza Analitinis: „Didysis S turi problemų”.

na ir senoliai”.

10

DURYS

Trečiadienis, birželio 25, 2008

kl.lt

Išviešintas R.Urbonas Gytis Skudžinskas

P

irmąjį vasaros mėnesį Klaipėdos fotografijos galerijoje neplanuotai ir be didelės pompastikos rodomi Raimundo Urbono (1963– 1999) anksčiau viešai nedemonstruoti fotoatspaudai.

Pirmiausiai užsukus į galeriją apima dviprasmiškas jausmas: parodos pavadinimas „Nematytas Urbonas” intriguoja ir žadina smalsulį, bet susiduriame su ta pačia aiškiai atpažįstama ir nugludinta fotografine estetika. Galima pateisinti parodos pavadinimą kaip nuorodą į naujai atrastą fotomenininko kolekciją, bet šabloniškas ir prozaiškas triukas šiek tiek erzina.

Na, gerai, užteks apie pavadinimą, geriau apie regėjimo ir minties nuotykius šioje išviešintoje paslaptyje.

Iš tylaus šnabždesio Parodoje – vėl tas pats meistriškas šviesos valdymas, šešėlių ir blikų dėsningas pasiskirstymas bei darni pusiausvyra. Lakoniškos nespalvotos puikiai įkadruotos kompozicijos tik kai kur saikingai paspalvintos anilininiais dažais.

Kasdienybės atributai, atrodo, nieko nelemiantys mažmožiai ir iš pirmo žvilgsnio rutiniški interjerai bei natiurmortai yra tapę neabejotinu R.Urbono „prekiniu ženklu”.

Artimos distancijos taktika, kai kūrinio medžiaga glūdi čia pat, tiesiog „po nosimi”, būdinga ne tik R.Urbono kūrybai, bet ir

Kasdienybės atributai, atrodo, nieko nelemiantys mažmožiai ir iš pirmo žvilgsnio rutiniški interjerai bei natiurmortai yra tapę neabejotinu R.Urbono „prekiniu ženklu”.

Diskusija: R.Urbono fotoatspauduose kaip tolerantiški pašnekovai rikiuojasi kasdienybės atributai – sovietinio periodo palikti daiktai ir iš naujos laukinio kapi-

talizmo aplinkos atkeliavę objektai. daugeliui panašiu metu Vakaruose kūrusių menininkų. Intymūs gyvenimai ir autentiškumo paieškos itin ėmė dominti fotografus praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje ir tas dėmesys kasdienybės fiksavimui, dienoraštinėms praktikoms neatslūgsta iki šiol.

Objekto atradimas kasdienybėje nulemia labai talpų, neakcentuotą pranešimą.

Kitaip nei egzotiškų kraštų, masinių švenčių ar gamtos stebuklų fotografijoje neatrasi tiesioginės nuorodos į žavesio objektą, čia pamažu iš tylaus šnabždesio gimsta istorija apie viską arba apie nieką (kaip kam patogiau).

Intymi, paprastai neviešinama aplinka, kuri dažniausiai slepiama nuo pašalinių akių, nebent tai būtų imituotas privatumas televizijos korporacijos sukurtame realybės šou, net šiek tiek trikdo suvokėją. Smalsulys grumiasi su baime pamatyti draudžiamą ir stebimasis su stebinčiuoju pamažu ima keistis vietomis.

Ne, tai ne ekshibicionisto, besislepiančio krūmuose, siekis šokiruoti ir pasitenkinti, tai daugiau noras kalbėti apie visiems artimą, pažįstamą, bet nutylimą akivaizdžią tiesą.

Pasitraukė... į virtuvę Prisiminus, kokiu laiku kūrė R.Urbonas, privatumo ir viešumo antipodai tampa dar aktualesni ir paveikesni.

Pradėjęs dirbti dar sovietiniu periodu, kai visas viešas gyvenimas buvo griežtai reglamentuotas ir paklūstantis nusistovėjusiems elgesio ritualams, vėliau fotografas išgyveno euforiškos nepriklausomybės retorikos bumą.

Manau, būtent suvokdamas, kad oficialų viešą diskursą tiek vienoje, tiek kitoje santvarkoje vis dėlto nulemia dominuojančios galios struktūros, R.Urbonas pasitraukė į dar „prie ruso” įvaldytą, laisvą, vitališką ir nesankcionuotą diskusijų areną – virtuvę. O intymios aplinkos išviešinimas tapo

manifestu, skelbiančiu viešumo monopolio baigtį.

Fotoatspauduose rikiuojasi sovietinio periodo palikti objektai, iš naujos laukinio kapitalizmo aplinkos atkeliavę rakandai, bet jie neužgožia vieni kitų, nepertraukinėja ir nenustato didaktiško tono.

Skirtingų charakterių ir prigimties pašnekovai čia sudaro naujas sąjungas, išplėstines reikšmių grupes.

Autoriaus valia neretai viename lakšte atsiduria du skirtingi reginiai ir tarp jų užsimezga dialogas. Diskutuojant privačioje erdvėje nėra galimybės pasislėpti už bendruomeninių normų, o bet kokia veidmainystė gali būti bematant demaskuota pašnekovo.

Viešos scenos kritikas Mažai plėtota, bet labai įdomi R.Urbono strategija tame pačiame atspaude patalpinti realaus vaizdo fotografiją ir fotografijos fotografija (dažniausiai vakarietiškos roko grupės albumo viršelio reproduk-

cija). O šią strategiją net galėtume įvardinti madingų junginių tarpkultūriniu dialogu. Ir argi tai mums nebyloja apie galimybę privačioje erdvėje būti kitu, kitokiu, o gal tiesiog būti nereglamentuotu savimi.

Keletas fotografijų parodoje – atvaizdai, sukurti išėjus iš privačios teritorijos. Bet šie atspaudai dar aiškiau patvirtina R.Urbono, kaip viešos scenos kritiko, prielaidą. Fotografijose neaptiksime centrinių miesto aikščių ar naujosios architektūros šedevrų.

Užfiksuoti nykstantys objektai, industrinių pastatų liekanos, o neretai į kadrą patenkančios bažnyčios įamžintos iš nefasadinės pusės, beveik gožiamos lūšnų ir natūros rezginio. Ir vėl prisiminę, kad fotomenininkas augo ir brendo sovietiniu periodu, galime suprasti, kad kulto pastatai tampa ir maišto, ir dominuojančių nuomonių kritikos simboliu.

Apibendrinant šį trumpą tekstą užtenka pasakyti: „Diskutuokime virtuvėse”.

kl.lt

GINTARO LAŠAI

Trečiadienis, birželio 25, 2008

Peteris Milčakas (Peter Milčák, Slovakija)

Daugiau Tik tai, kas neišsakoma, lieka paslaptimi.

O vis dėlto tie, kurie tyli ir lieka vieniši, vis viena yra patys įtariausi, nes galbūt žino daugiau, negu buvo išsiduota.

Nes už to, kas išsakyta, yra tik melagingi liudijimai, apsimestinė kančia ir veidmaininga atjauta, bet net tylėjimas ne visada yra tai, kuo dera pasitikėti.

Naktis Naktis rengia tylos akimirką.

Seilėmis lipdo paukščių snapus, nugula prarajose, kaišioja nagus į plyšius, pirštais kruopščiai čiupinėja šiltas gerkles ir mažuoju užkemša piemens švilpynę.

Paskui plačiai išsižioja, kad akimirkai prarytų vėją, o kai priartės aušra, pasisodins ant pečių luošį, nes labiau negu savimi pasitiki tik neviltim.

Žvėrims Sulaikau kvėpavimą ir užmerkiu akis prieš jūsų karštumą, kai priešinate savo nežinojimą ir mano žinojimą. Šiame buvime, kad ir koks būtų beginklis, nėra vietos likimui, kad ir kas būtų toliau, bet erdvė likimui, mano likimas patetiškai atsiveria, todėl užmerkiu akis.

Tyleniai Tą medį patvirtino žaibas o tas vanduo jau daugiau kaip trisdešimt kartų užšalo ir grįžo

11

pas save patį o šioje žemėje sutrupėję mūsų keliauninkų protėvių kaulai, ir kadaise jų kalba mūsų vardu buvo vyras, kuris tylėjo, daugiau nesakysiu nieko.

Labiau nei kada nors dabar laikas mylėti.

Sukutis Netikrumas tarsi sukutis ir kiekvienas įkvėpimas ir kiekvienas iškvėpimas yra tik dar vienas apsisukimas, tuo tarpu džiaugsmas tuo tarpu džiaugsmas tvyro štilyje, kurio nė nereikia užsitarnauti.

Pakanka mąstyti, plačiame krėsle, sekmadienio priešpiečiu.

Balandžio sniegas Paliktas bandos bejėgis žvėris, prieš kurį atsigręžė net jo paties kūnas. Daugiau nė šuolio. Žolės kuokštai paskutinį kartą kilsteli jį nuo žemės, kuri taip neišvengiamai traukia.

Pavasaris maloningai išplečia glėbį. Taip galėtų atrodyti sveikinanti motina. Paskutinė šiluma išsilaisvina iš gęstančios minties.

Pro langą Palekui Suržinui Jis išsižadėjo namų, žmonos ir vaikų, alkoholio ir cigarečių, mokytojo algos, vaizdo pro langą, poezijos lapų, ir pagaliau išsižadėjo savo kūno tikėdamasis prasmės

Keliautojo laiku mintys Jei iš tiesų dar įmanoma apsisaugoti ir išsivalyti nuo viso blogio pasninkaujant keturiasdešimt dienų dykumoje, išdalinant turtą, visą gyvenimą darant gera, gailestingumu ir dorybingumu, apsisprendžiant čia ir dabar, išsižadant net menkiausios abejonės,

Alio Balbieriaus nuotr. ar keliautum, silpnas, atgal laiku iki trisdešimt trečiųjų Viešpaties metų ir išbudėtum, netikėlis, dvi naktis prie Kristaus karsto, kad išvystum, kaip nuvirsta akmuo ir kūnas žengia į Karalystę?

O paskui, nepastebėtas, atsidavęs grįžtum į apsisprendimo akimirką ir nesusvyruotum, nes už gero darymą Žemėje priešingai, negu už blogį, pagal tavo tikėjimą turi būti atlyginta.

Savo vietose

Ilgas kelias į ten Ilgas kelias į ten, nėra kaip sugrįžti, todėl jis toks ilgas, todėl jis tik į ten.

Ten visada per žingsnį priekyje, tarsi kupranugaris prieš beduiną, tarsi namai prieš ilgesį.

Ten visada per žingsnį priekyje, ir uždarame lagaminėlyje esi nešamas atgal.

Iš slovakų kalbos vertė Vytas Dekšnys

Kokie esame gražūs laikinybės veidrodžiuose, kokie pakilūs ir tyri.

Juk veidrodžiai kabo savo vietose.

Tamsūs miškai, per tamsūs, kad galėtų pasirodyti vaizdu.

Dangus giedras, dangiškai giedras, net neįmanoma jo įžiūrėti.

Drugelis, drugelis, skrendąs taip greitai, kad palieka tik garso pėdsaką.

Taigi, tik mes, be galo laimingi leidžiame nusistovėti paviršiui o iš mūsų akių žiba amžinybė.

Dėmesio!

Dienraščio „Klaipėda“ literatūros leidinys „Gintaro lašai“ skelbia jaunųjų kūrybos konkursą.

Dalyvių amžius – nuo 16 iki 30 metų.

Laukiame Jūsų kūrybos – prozos, poezijos, eseistikos – iki 2008-ųjų lapkričio 15-osios. Geriausi kūriniai bus spausdinami „Gintaro lašuose“.

Metų pabaigoje bus renkami laureatai, kurių lauks simpatiški prizai.

Kūrybą galite siųsti elektroniniu paštu – grajauskas@gmail.com arba paprastuoju paštu.

Ant voko prašome užrašyti: Jaunųjų kūrybos konkursui „Gintaro lašai“ Dienraščio „Klaipėda“ redakcija „K centras“ Naujojo Sodo g. 1A LT 92118 Klaipėda Sėkmės kūryboje!

12

GINTARO LAŠAI

Akistata Dainius Vanagas „Svarbiausia turėti faktų, o paskui juos galite iškraipyti, kaip norite.“ Markas Tvenas amiai įsitaisau fotelyje, kojas pasodinu ant stalo. Susižvalgome — aš ir oranžinė lemputė. Smilkiniuose tvinksi vesterno melodija, akių kampučiuose įsivaizduojamo vėjo genami praskrieja šiaudų, žolių ir šiukšlių kamuoliai; pirštų galiukai it medūzos čiuptuvai prisisiurbia prie valdymo pultelio. Žvilgteliu į laikrodį — laikas, pagalvoju ir spusteliu raudoną įjungimo mygtuką. Taiklus šūvis elektriniu impulsu perskrodžia mano gyvenimo vesterną ir juodame panelyje regiu fatališkai gęstančią oranžinę lemputę. Ant jos kapo, 35 colių ekrane, gimsta spalvos ir ima trypti užrašas „Šiandien žiniose“. Mano kairysis antakis šokteli aukštyn ir, pritūpęs ant kaktos, susiduria su informacijos pliūpsniu– – – kur automobilių nuolaužose regiu negyvus žmones: senus, jaunus, dar tik gimsiančius — visus, kurie jau niekada nebus Indigo karta. Karta, kuriai nereikia miegoti, nes iš sulankstytų rėmų gaisrininkų pjūklai vaduoja jau užmigusius kūnus. Pinigų pluoštelis grakščiai lyg magiškas Aladino kilimas neria į nuslėptą nuo valstybės voką.

Skandalų ir kaukių šmėklos spjaudo man į veidą, kai tuo tarpu viešieji ir privatieji interesai it molotovai ir ribentropai nuolat rezga slaptas derybas. Tuntas orkų kasdieną neša naują Prometėją, kad

R

prikaltų jį ant uolos, kur jo protėvį kankino; ir tik dėl to, jog kažkas turi atsakyti už nusižengimus pasaulio viešpačiams — ne tik už ugnį.

Infliacijos fronte nieko nauja, nukirstų kainų vietoje šis slibinas atsiaugina dukart didesnes. „Ir nėra vilties išsigelbėti, — šnabžda bankininkai, ekonomistai, verslininkai, — visi tretieji broliai jau išžudyti.“ Tyro proto psichopatas prievartauja savo dukrą. Metus. Dvejus. Ekranu oriai dūlina Leo(poldas) lt, taip oriai, lyg atrodytų, kad jam spjauti ant visko. Lyg keliaujantys paukščiai lemtingai emigruoja žmonės; bet tik paukščiai sugrįžta. Platesnė nei Pragaro upė srūva alkoholio upokšnis. Per tokią srovę į kitą krantą joks irklininkas valtele neperkels, o mes tik keliaujame Dantės keliais, kur ant Pragaro vartų mus pasitinka užrašas: „Palikit visą viltį, jūs, kurie čionai įeinate“. Šie sapnai — lyg ketvirtoji agregatinė būsena: iš esmės dujinė, nes niekada sėdėdamas kitoje ekrano pusėje jų neapčiuopsi, tačiau ir skysta, kadangi viskas nuo tyrimo išvadų iki impulso joms rastis dingsta kaip į vandenį. Netgi kieta, nes retkarčiais taip tvoja per galvą, kad atsikelti negali– – – iki rubrikos „Sportas“. Tada krauju, nelaimėmis ir problemomis srūvančias mano akis nušluosto juostelė, ant kurios kybo auksinis, sidabrinis ar bronzinis medalis. Net jei tąkart tokios juostelės neaptinku, vis tiek pasiguodžiu: kažkas laimi, kažkas pralaimi — maloni pusiausvyra be moralinių kraštutinumų. Galiausiai „Rytdienos orai“ ima švelniai purtyti pečius, murmėti į ausį žodelyčius apie niekad neateinantį rytojų.

Trečiadienis, birželio 25, 2008

Taip aš pabundu iš sapnų ir nuo kaktos delnu nubraukiu susibūrusias raukšleles. Laimei, suvokiu, kad tai tik sapnas, galbūt net ištisas sapnų slėnis, kur jie, sapnai, lyg padūkę liūtukai kramto vienas kito ausį, stumdosi, bet kartu gerai sutaria: solidarioje aplinkoje visi liūtų dresuotojai gauna naudos.

Tačiau tai nykus, sausros, bado ir mirties nustekentas slėnis: ekrane telpa tik negyvi žmonės, gyvieji — per gilūs, o ir šiaip mažai kam įdomūs. Čia visada gali taškytis kraujo balose, tačiau nerasi skaidraus šaltinio vandens, kur galėtum nusiplauti dulkėtą veidą. Čia išgirsi tik rėkiančius garsiausiai, nes tų, kurie kalba ramiai ir tyliai, niekas nerodo. Visi skandalai ir pamazgos tol brukasi į galvą, kol imi galvoti, kad nieko daugiau ir nėra. Kad žmonės tik žudo ir žudosi. Kad egzistuoja tik kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas. Kad mokslo reforma stringa ir stringa, o gal net neegzistuoja. Kad mokytojai sužlugdys egzaminus. Brukasi tol, kol supranti, jog nėra baisesnės vietos nei Lietuva. Galų gale kaip mirties nuosprendį išgirsti: reikia keisti šalies pavadinimą, „tai mums padės“. Šie sapnai — tartum kasdieninė tikrovės kastracija: be vilties, be tikėjimo, be esmės, savo nuogumą pridengianti belyčiais faktais.

Ir vis dėlto šiuos sapnus kartu ir mylime: jie juk ramina. Žiūrim ir galvojam: laimė, jog visa tai nutiko ne man. Juk kaip puiku žinoti, kad yra žmonių, kurių gyvenime daugiau skausmo nei mūsiškiame, tiesa? O jei dar garsiai pasakai „Dieve, kaip baisu“, patiri moralinį pasitenkinimą savo tebekvėpuojančiomis vertybėmis, o kartu, be abejo, sudilgini ir gailesčio bei neabejingumo receptorius; tada gali uždėti varnelę savo minčių sąsiuvinyje: šiandien vis dar esu (Dieve, kaip baisu).

Tačiau šiuose sapnuose nėra Dievo. Sapnuose yra faktai, ir šie du amžini priešai artėja prie kovos pabaigos, kur Dievas galiausiai bus priverstas nulenkti galvą. Taip pat, kaip ir aš– – – tik ištiesiu ranką ir pačiumpu valdymo pultelį. Aklai susirandu nykščiu išjungimo mygtuką ir su pasimėgavimu grūdu sapnus atgal į jų dvokiančią skylę. Ekraną perskrodžia trumpas horizontalus žaibas ir visos vaivorykštės spalvos prašampa ore. Kineskopo smakre vėl įsižiebia oranžinė lemputė; ji visada budi. Ji visada tyko ir niekada nemiega, niekada nesapnuoja, tik pati sapnus kuria. Tai — Indigo, ir aš neturiu šansų laimėti; negaliu nesapnuoti, man sako — esi visuomenės narys, negali būti abejingas.

Spaudžiu rankas — visi kišam galvą po tomis pačiomis sapnų giljotinomis, tai juk — piliečio pareiga.

Tfu– – – pasikeliu iš fotelio. Prieinu prie lango, stipriai stumteldamas ir įveikdamas užbrinkimą jį atidarau. Mano veidu nuvilnija vėsaus oro banga, nugara pašiurpsta, tačiau aš iškišu galvą į lauką. Žibintai gatvėse vis dar neleidžia užmigti miesteliui, tačiau 23:00 šviečiančias akis lyg nematoma ranka užmerks. Tamsa išsilies iš pakampių, pargriaus ir apglėbs dar tebematomas detales, kol liks tik šešėliai, kvapas ir dangus. Žvelgiu į šaligatvį, kuriuo einu į mokyklą. Žvelgiu į šaligatvį, kuriuo grįžtu iš jos. Matau vis dar toje pačioje vietoje tebestypsančius medžius, vietoje, kur palikau juos, kai paskutinį kartą koriausi šakomis aukštyn.

Matau laukymę, kur anksčiau leisdavau aitvarus, smėlio dėžę, kurioje kartą pamečiau penkis litus, už kuriuos turėjau nupirkti duonos ir pieno.

Lyja. Retkarčiais gatvėmis pravažiuojantys automobiliai praski-

kl.lt

ria vandenis it mozės. Rytoj galbūt taip pat lis; keistos dabar pas mus žiemos.

Nemėgstu lietaus, bet jis — tikras, tikras nuo pradžios iki pabaigos, apimantis visą tikrovę, visą tiesą. Lyja. Lyja ne sapnuose, ne statistikoje, ne dienos iškarpose, telpančiose pusvalandyje ar ketvirtyje valandos, tačiau čia ir dabar — tiek dienos šviesoje, tiek nakties migloje tikrovė lyja kiekvieną akimirką. Tik toks neišsapnuotas gimtasis kraštas man yra artimas ir brangus.

Smalsu, ką vis dėlto reikėtų padaryti, kad šį lietų - tiesiog lietųparodytų per televiziją? Papjauti štai ten po medžiais žmogų? O gal išsikviesti TV gelbėtojus, prieš tai imitavus kokį baisingą nutikimą, kurio stebėti prie ekranų sulėktų visa Lietuva? O gal tie patys TV gelbėtojai galėtų išgelbėti nuo TV? Kai pavyksta išsivaduoti iš sapnų, aš žvelgiu tiesiai į pasaulį, į pasaulį, kuriam nereikia kineskopo stiklo, į atmosferą, saugančią mane nuo kosmoso akmenų, į žemę, gelbstinčią nuo smegimo žemyn, į savo tikrovę, tikrovę šalies, kurioje gyvenu.

Bet – – – jaučiu, kaip atsitrenkiu į sapnų sieną; pasprukti pavyksta tik trumpam, o vėl sučiuptas jaunatviškas idealizmas eilinį kartą supranta, kad neturi, kur eiti, neturi, į ką eiti. Juntu, kaip juodai baltas prancūziškas film noir bloškia mane atgal prie oranžinės lemputės.

Velniai griebtų — mielai surūkyčiau cigaretę, bet nerūkau, išgerčiau viskio, bet negeriu; nyki manoji bohema.

Aš tik supuosi kasdieninių košmarų verpetuose, kur šlykščių sapnų maurojimas išsprogdina mano šalies ausų būgnelius. Visomis savo jėgomis bandau apsaugoti tikrovę, kitaip — sprogsiu ir aš.

Kuklio „Kazbekija“: žmogus totalitarizme >>5

Nors „Kazbekijoje“ autobiografiškumas neryškus, ar bent nėra lengvai atpažįstamas, tačiau A.Kuklys ne kartą yra pabrėžęs: „Retas rašytojas išvengia autobiografinių bruožų savo kūriniuose... ir kad dėl to kūrinys būna įtaigesnis, autentiškesnis“ (iš literatūrinės anketos). Šitokią nuostatą rašytojas yra patvirtinęs savo kūrybos visuma – „Kazbekija“ taip pat jos nenuneigia. *** „Kazbekija“ yra kitoniškas A.Kuklio kūrinys, nors jame ryškūs ir įprasti „Kretingos Kafkos“ (taip dėl psichologiškumo A.Kuklį yra apibūdinęs R.Černiauskas) bruožai. Tačiau naujoviški A.Kuklio stilistikos ir problematikos ypatumai daro A. Kuklį įdomesniu ir patrauklesniu šiuolaikinės lietuvių prozos kontekste.

A.Kuklys ryškiai ir intensyviai ieško meninės formos, tarytum paveikslui rėmų, vaizduojamam pasauliui atskleisti, parodyti, pristatyti. Anksčiau vyraudavo tiesioginis, kartais net tiesmukiškas,

minčių, jausmų, išgyvenimų išsakymas ir išsisakymas, suartinantis A.Kuklio prozą su lyrika. Lyriškumo, jausmų atskleidimo ir „Kazbekijoje“ yra nemažai, tačiau vyrauja „objektyvizuota“ forma, įvykiai, veikėjai – tai, kas prozai labai svarbu – siužetas, tegu ir glaustas, minimalizuotas, tačiau kondensuotas yra „Kazbekijos“ stuburas.

Viso A.Kuklio naujo kūrinio pastatas statomas ant savotiškų pamatų – ant neva iš saugumiečio už butelį degtinės nusipirktų kalinio Tomo Firso tardymo protokolų. Tai atrodo lengvai sufantazuota, bet labai „tikra“ desovietizuotos Lietuvos tikrovės aplinkybė, siejanti su praėjusiais sovietiniais laikais. Kazbekija ar kazbekų bei kazarų tautos irgi tėra literatūrinis pramanas, tačiau labai patogus, patrauklus ir įtikinantis protokoliškai kuriam pasaulėvaizdžiui bei herojams (pirmiausia, Tomui Firstui, pagrindiniam veikėjui) atskleisti.

Visas A.Kuklio romanas sukonstruotas iš atskirų nedidelių fragmentų, savotiškų etiudų (kaip žinoma, yra toks žanras – nove-

lių romanas, na, o A.Kuklio kūrinį galėtume pavadinti „etiudų romanu“), kuriuose nuosekliai ir įtaigiai derinama apmąstymai, filosofavimas apie žmogaus gyvenimo kasdienybę ir tai, kas yra amžina, apie žmogaus prasmę ir tikslus: meilę, laimę ir slapčiausias viltis – ir drauge glaustai perteikiami įvykiai: darbas, šventės, buitis, vyro ir moters ryšiai, kaimo, miestelio ir bendrabučio gyvenimo vaizdai, kuriuose įsipina ir žmogžudystės, ir mirtys... *** Mažo žmogaus likimas totalitarinėje visuomenėje, valstybėje – taip pats autorius nusako savo kūrinio temą. Iš tiesų A.Kuklys siekia užpildyti aiškią spragą mūsų kultūroje, nes dar daug kas nepasakyta apie žmogaus gyvenimą sovietijoje – čia Kazbekija galime priimti kaip savotišką Sovietų Sąjungos sinonimą. Iš esmės visa atskleidžiama per pagrindinį veikėją T.Firsą ir apie jį besisukančius žmones – jo draugus, moteris, kurių yra labai nedaug, ir visus kitus – viršininkus, saugumiečius ir etc.

T.Firsą galima pavadinti mažu žmogumi: jis dirba katilinės kūriku, gyvena bendrabutyje, iš ten išvarytas nuomojasi butą, yra viengungis, labai ilgisi moters, nors įsimylėjęs Sitą, susilaukia sūnaus ir iš pavydo bei nevilties, nors galima pasakyti ir taip: priešindamasis prievartai, smurtui ir nuolatiniam sekimui, nužudo Sitos vyrą; drauge daug dirba, nuoširdžiai su visais bendrauja, tačiau saugumo areštuotas ir nuteistas urano kasyklose nusižudo. 157 puslapių romanas baigiamas į knygos pavadinimą iškelta fraze: „Jo kapas nežinomas“.

Drauge T.Firsas pilnas žmogiškų gražių ir didelių jausmų, minčių, idealų, kurių dauguma lieka nerealizuoti. Pagrindinis herojus netikėtai priminė didįjį mūsų laikų disidentą ir poetą Josifą Brodskį, Nobelio premijos laureatą, kuris sovietijoje gyvendamas taip pat dirbo katilinės kūriku ir buvo nuteistas tremčiai kaip veltėdis, nes eilėraščių rašymas tuomet nepripažinta kaip darbas. Žinoma, Firsas – ne Brodskis, tačiau tipologinė bendrystė, gal-

vojant apie žmogaus likimą totalitarizme, galima. Juolab kad Firsas irgi kūrybiškos natūros žmogus. Be to, Firsas taip pat iš esmės nuteisiamas ne dėl žmogžudysčių, kurios Kazbekijos valdžiai visai nerūpi, bet dėl laiškų pabėgusiam Firso broliui į Vakarus, dėl pornografinio žurnalo skaitymo ir rodymo katilinės bendradarbiams, dėl kritiškų pasisakymų apie Kazbekijos tikrovę... *** Patrauklus A.Kuklio romano „Kazbekija“ bruožas – glaustumas, kondensuotumas, vaizdą ir mintį sutelkiantis pasakojimas, kuriame ir herojų paveikslai, ir veiksmas, mintys, jausmai nestokoja intrigos ir sugestijos. Šiuolaikinės daugiažodės literatūros kontekste tai atrodo kaip A.Kuklio prozos privalumas ir meninio brandumo paliudijimas. „Kazbekija – jo kapas nežinomas“ yra naujas prozininko A.Kuklio meninių ieškojimų žingsnis tiek problematikos, idėjų, tiek stilistinės raiškos požiūriu, tikrai vertas skaitytojų dėmesio.

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, birželio 25, 2008

13

Leipcige – diskusijos apie lietuvių muziką Danutė Petrauskaitė

L

eipcigo universiteto Muzikologijos instituto prof.

Helmuto Looso surengta konferencija „Lietuvos muzika. Nacionalinės muzikos idėjos ir istorija Europos kontekste“ subūrė lietuvių, vokiečių, latvių ir švedų muzikus. Joje dalyvavo dvylika muzikologų iš Lietuvos, trys iš Vokietijos ir po vieną iš Latvijos bei Švedijos.

Gegužės 18–20 dienomis vykusios konferencijos metu Leipcige buvo surengti keli koncertai bei seminarai. Tad mažiau žinantieji apie mūsų muziką galėjo įgyti ne tik istorinių žinių, bet ir patirti tiesioginį kontaktą su lietuviška muzika bei jos kūrėjais. Mat į Leipcigą iš Vilniaus taip pat buvo atvykę keli kompozitoriai ir atlikėjai. Šį renginį, įtrauktą į Baltijos kultūros metų Vokietijoje programą, finansavo Leipcigo universitetas ir Leipcigo muzikos ir teatro aukštoji mokykla kartu su Lietuvos muzikos ir teatro akademija bei Kompozitorių sąjunga, Vokietijos ambasada Lietuvoje, Lietuvos kultūros ministerija, Lietuvos institutu, Lietuvos ambasada Vokietijoje, aktyviai prisidėjo vilnietės muzikologės Audronė Žiūraitytė ir Rūta Stanevičiūtė.

Konferencija ,,Lietuvos muzika. Nacionalinės muzikos idėjos ir istorija Europos kontekste“ Vokietijoje subūrė lietuvių, vokiečių, latvių ir švedų muzikus.

Leipcigo universiteto Muzikologijos institutas įsikūręs F. Mendelsshono namuose, tik vienu aukštu aukščiau nei gyveno šis kompozitorius su šeima. Buvusiuose jo apartamentuose yra įrengta ne tik ekspozicija, bet ir nedidelė koncertų salė, aukštu žemiau – biblioteka.

Tad Leipcigo muzikologams darbo aplinka yra labai miela ir kūrybinga – kiemelyje stovi žolynais apsuptas F.Mendelsshono biustas su jo vardu pavadintu rožių krūmu.

Vis dėlto didžiausio į Leipcigą atvykusiųjų dėmesio susilaukia Šv. Tomo bažnyčia, kurioje beveik 30 metų vargonininko, kompozitoriaus ir mokytojo pareigas ėjo J.S.Bachas. Šioje bažnyčioje jis ir palaidotas. O šalia jos – įspūdingas monumentas didžiajam vokiečių tautos genijui. Beje,

Antrojo pasaulinio karo metais Leipcigas buvo stipriai apgriautas, tad kai kurių namų neišliko. Tarp pastarųjų – ir garsusis Gewanhausas – Filharmonijos draugijos, kurios orkestras buvo laikomas vienu geriausių simfoninių kolektyvų pasaulyje.

Jo vietoje pastatytas kitas – sovietinio stiliaus ir mažiau patrauklus namas, tačiau ir šiandien atliekantis praėjusių šimtmečių funkcijas.

Lyg per didinamąjį stiklą Muzikologų konferencija vyko intensyviai ir punktualiai. Per dvi dienas vokiečių ir anglų kalbomis buvo perskaityta 17 pranešimų.

Jūratė Trilupaitienė kalbėjo apie muziką Lietuvoje XVI–XVIII amžiais, Jūratė Burokaitė – apie nelengvą lietuvių muzikinį gyvenimą Vil-

jos vertimais į lietuvių bei latvių kalbas.Švedas Folke’ė Bohlinas samprotavo apie Baltijos šalių dainų šventes kaip kultūrinį paveldą, bandydamas nubrėžti liniją tarp pozityvaus ir negatyvaus nacionalizmo sąvokos traktavimo.

Suintrigavo vokiečiai Labiausiai suintrigavo vokiečių pranešimai. Stefanas Keymas, tyrinėjantis M.K.Čiurlionio kūrybą, lygino jo simfonines poemas su lenkų bei vokiečių simfonine muzika.

Lucianas Schiwietzas svarstė „Germanicos“ problemas lietuvių muzikos rinkiniuose ir nuolat pabrėžė, kad reikia teisingai rašyti istoriją, remiantis pirminiais šaltiniais. O H.Loosas, aptaręs lietuvių muzikų studijas Leipcigo konservatorijoje,

Įžymybių pėdsakais Leipcigas – didžiausias Saksonijos miestas, kuriame gyvena apie pusę milijono gyventojų. Jame veikia vienas seniausių Europoje universitetų, kitais metais švęsiantis savo 600 metų jubiliejų. Šiandien jame yra 14 fakultetų, kur studijuoja 31 tūkstantis studentų.

Tačiau bene labiausiai Leipcigą išgarsino jame gyvenę ir kūrę muzikai – Johannas Sebastianas Bachas, Felixas Mendelsshonas Bartholdy, Edvardas Griegas, Robertas ir Clara Schumannai bei jų namuose lankęsi Franzas Lisztas, Hectoras Berliozas ir šiame mieste gimęs Richardas Wagneris. Jų pėdsakus mena išlikę namai. Šiuo metu juose įkurtuose muziejuose eksponuojami garsių kompozitorių rankraščiai, nuotraukos bei instrumentai, kuriais jie grojo.

Orientyras: F.Mendelsshono bius-

tas – šalia namo, kuriame jis gyveno.

Organizatorius: prof. H.Loosas

surengė konferenciją ir joje skaitė vieną iš įdomiausių pranešimų. visai netoli esančiame skverelyje stovi dar vienas paminklas J.S.Bachui, pastatytas XIX a. F.Mendelsshono iniciatyva.

Didžiuojasi konservatorija Leipcigas taip pat garsėja seniausia Vokietijoje konservatorija, kurią 1843 metais įkūrė F.Mendelsshonas (dabar –Muzikos ir teatro aukštoji mokykla).

Joje galima aptikti ir lietuvių pėdsakų. Juk čia mokėsi kompozitoriai Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Stasys Šimkus, Juozas Gruodis, Balys Dvarionas, Jonas Bendorius, Kazimieras Viktoras Banaitis, Juozas Pakalnis, etnomuzikologė Jadvyga Čiurlionytė, dainininkai Antanas Dvarionas, Antanina Dambrauskaitė, pianistė Aleksandra Dirvianskaitė, smuikininkas Vladas Motiekaitis, violončelininkas Povilas Berkavičius ir kiti. Čia M.K.Čiurlionis sukūrė pirmą lietuvišką styginių kvartetą, kuris studentų buvo tuojau pat atliktas, J.Gruodis – pirmą lietuvišką sonatą smuikui ir fortepijonui bei daugelį kitų kūrinių.

Leipcigo konservatorijoje esančioje ekspozicijoje yra išrikiuotos žymiausių šios muzikos mokymo įstaigos absolventų nuotraukos. Tarp jų – ir M.K.Čiurlionio atvaizdas.

Susitikimas: J.Hustedtas, J.Landsbergytė ir prof. V.Landsbergis po koncerto

dalinosi įspūdžiais. niuje 1920–1940 metais, Vytautė Markeliūnienė išryškino šio gyvenimo bruožus Antrojo pasaulinio karo metais, o Jūratė Vyliūtė apžvelgė pokario lietuvių muzikinę veiklą Vokietijos pabėgėlių stovyklose, Jonas Bruveris papasakojo apie operos teatro raidą, Audronė Žiūraitytė – apie baleto žanrą Lietuvoje.

Visi šie pranešimai buvo iliustruojami vaizdine medžiaga ir muzikiniais pavyzdžiais. Gražina Daunoravičienė pateikė jos pačios sudarytą genealoginį lietuvių kompozicinės mokyklos medį, Jūratė Landsbergytė apibūdino praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio lietuviškojo modernizmo tendecijas, Dana Palionytė analizavo ateminę Jeronimo Kačinsko muziką, didžiausią dėmesį skirdama jo Nonetui. Živilė Ramoškaitė akcentavo sovietinės ideologijos įtaką lietuvių kompozitorių kūrybai. Į unikalų kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus fenomeną gilinosi Rūta Gaidamavičiūtė, o šio straipsnio autorė kalbėjo apie vokiečių ir lietuvių pedagogų, dirbusių S.Šimkaus įkurtoje konservatorijoje, muzikinius ryšius.

Latvis Valdis Muktupavelis pasakojo apie tradicinius muzikos instrumentus pasaulietiniu bei religiniu aspektu, remdamasis Jono Bretkūno ir Johanno Ernsto Glücko Bibli-

Danutės Petrauskaitės nuotr. tvirtino, jog tie, kurie mokėsi Vokietijoje trečiajame XIX a. dešimtmetyje, turėjo pajusti pražūtingas nacionalsocializmo apraiškas.

Keista, bet nei J.Gruodžio, nei J.Čiurlionytės, nei kitų buvusių Leipcigo konservatorijos studentų pasisakymuose neteko užtikti panašių teiginių. Priešingai, jie džiaugėsi darbinga atmosfera Leipcige ir galbūt kėlė Vokietiją kaip pavyzdį besikuriančios Lietuvos muzikiniam gyvenimui. Prisiminkime kad ir S.Šimkų, 1922-aisiais tiesiai iš Leipcigo atvykusį į Klaipėdą steigti konservatoriją. Neigiamos nacionalsocializmo tendencijos pradėjo reikštis šiek tiek vėliau.

Tačiau vokiečių istorikai yra itin pedandiški – jie šios politinės srovės ištakas sutapatina su 1920 metais, kai buvo įkurta Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partija.

Beje, jau ne kartą teko pastebėti, kad ne viena vokiečių karta yra traumuota karo padarinių, todėl vengia didžiuotis savo tautos genijais, lyg per didinamąjį stiklą žvelgia į šalies istoriją, bijodama, kad vėl nebūtų sudarytos sąlygos formuotis kokiai nors pražūtingai ideologijai.

Pažintys – koncertuose Muzikologų konferencija buvo suderinta su muzikiniais renginiais, kurių

Atminimas: paminklas prie Šv. To-

mo bažnyčios mena, kad joje dirbo J.S.Bachas. metu klausytojai galėjo susipažinti su lietuviška bei vokiška muzika.

Gegužės 18-ąją jų įvyko keletas. Dienos metu Sonata ir Rokas Zubovai pakvietė į koncertą, kuriame skambėjo F.Mendelsshono, M.K.Čiurlionio ir šiuolaikinio vokiečių kompozitoriaus Berndo Franke’s muzika, kompozitoriai Vytautas Barkauskas ir Raminta Šerkšnytė vedė kūrybos seminarus. O vakare Muzikos ir teatro aukštojoje mokykloje vargonininkės Jūratė Landsbergytės ir fleitininko Johannes Hustedto iniciatyva buvo atliktos M.K.Čiurlionio bei jo amžininkų – Carlo Reinecke’s, Salomono Jadassohno, Sigfrido Karg-Elerto bei Juozo Gruodžio, taip pat Heino Ellerio, Onutės Narbutaitės, Peterio Vasko kompozicijos.

Kitą dieną F.Mendelsshono namų salėje įvyko ypatingas koncertas – M. K. Čiurlionio preliudus, variacijas ir harmonizuotas liaudies dainas skambino prof. Vytautas Landsbergis. Prieš tai jis perskaitė paskaitą apie šio lietuvių kompozitoriaus kūrybą ir asmenybę.

Gaila, kad šiuose renginiuose dalyvavo labai mažai klausytojų, nes jokios reklamos apie juos nebuvo. Šiek tiek daugiau žmonių prisirinko gegužės 20-ąją į auksčiausiame Leipcigo pastate įsikūrusią koncertų salę, kur Vidurio Vokietijos radijo (MDR) kamerinis orkestras atliko Arvydo Malcio, Osvaldo Balakausko, Vidmanto Bartulio ir Ramintos Šerkšnytės kūrinius. Šiuos autorius pasirinko patys vokiečiai. Orkestrui dirigavo jaunas estų dirigentas Hendrikas Vestmannas. Geriausiai jiems pavyko atlikti O.Balakausko „Ludus modorum“, kur solinę violončelės partiją griežė studentiško amžiaus virtuozas Mischa Meyeris.

Koncerto metu buvo daromi garso įrašai ir kalbinami lietuvių delegacijos atstovai. J.Landsbergytė trumpai charakterizavo esminius šiuolaikinės lietuvių muzikos bruožus, o R.Šerkšnytė papasakojo, kas jai, kaip jaunai kompozitorei, šiandien teikia kūrybinių impulsų.

Užsimezgę lietuvių ir vokiečių muzikiniai ryšiai bus plėtojami ir ateityje. Kitas žingsnis – straipsnių rinkinio, parengto pagal šios konferencijos išplėtotą pranešimų medžiagą, publikavimas.

14

DURYS

Trečiadienis, birželio 25, 2008

kl.lt

Prisistatė pirmoji tapytojų laida Rūta Jakštonienė

V

asaros pradžia vieniems dovanoja atostogas, keliones ir pramogas, kitiems tai įtampos ir bemiegių naktų laikas, reiškiantis sesijos maratoną, galiausiai vainikuojamą ilgai lauktu diplomu. Šiais metais uostamiesčio aukštųjų mokymo įstaigų absolventų gretas papildė pirmasis dailininkių (kurse – tik merginos) – tapytojų aštuonetukas. Šios merginos – Klaipėdos universiteto (KU) Menų fakultete įkurtos Dailės katedros diplomantės.

Jaunųjų tapytojų darbai iki liepos 2-osios eksponuojami Kultūrų komunikacijų centre.

Ašis – tapyba Dailės katedros steigimo Menų fakultete projektas Klaipėdos universiteto senate buvo patvirtintas 2002 metais. Studijų kokybės vertinimo centrui šį projektą įvertinus teigiamai 2004 metais į dailės specialybę buvo priimti pirmieji studentai. Šios katedros steigimo iniciatorius – KU docentas tapytojas Linas Julijus Jankus. Pagal docento parengtą pradinę dailės specialybės studijų programą studentai Dailės katedroje įgyja ne tik profesionalios molbertinės tapybos įgūdžių.

Jie taip pat studijuoja dailės istoriją, vadybą, menotyrą, susipažįsta su moderniomis plastikos išraiškos formomis, įsisavina humanitarinių disciplinų – filosofijos, estetikos, baltų mitologijos – pagrindus.

Tačiau pagrindinė šių studijų ašis – tapyba. Todėl pirmosios Dailės katedros absolventų laidos baigiamieji darbai – tapybos.

Jaunųjų tapytojų darbuose gausu citatų, perfrazuotų į gimtąją, todėl didesnei daugumai artimą ir lengvai suvokiamą kalbą, o savitesnių, drąsesnių stiliaus paieškų pristigo. nutapytas baltas kvadratas su užrašu: „Vieta jūsų reklamai“. Ši „provokacija“, turėjusi tapti vartotojiškos visuomenės kritika, deja, nesuskamba nei įtaigiai, nei novatoriškai.

Jokių naujovių Diplomantės eksponavo ne tik abstrakcijas, kurios tikriausiai viliojo atsitiktinumo, neužbaigtumo momentu. Parodoje galima pamatyti

Fragmentas: V.Bovinos „Senamiesčio abstrakcija“ – iš ciklo, vainikuojančio ketverius metus trukusias tapybos studijas. nedrąsius bandymus peizažo, natiurmorto, figūrinės tapybos srityse.

Deja, esminių naujovių ar malonių netikėtumų, kurių visuomet tikiuosi eidama į jaunų menininkų pristatymus, diplomančių darbuose neįžvelgiau.

Juose gausu citatų, perfrazuotų į

gimtąją, todėl didesnei daugumai artimą ir lengvai suvokiamą kalbą, o savitesnių, drąsesnių stiliaus paieškų stinga.

Gal tik Valerijos Bovinos „Senamiesčio abstrakcijos“ (darbo vadovas doc. Juozas Vosylius) leido pajusti novatoriškesnį požiūrį (bendrame ekspozicijos kontek-

ste) į urbanistinę peizažo traktuotę, spalvinius sprendimus.

Vis dėlto norisi tikėti, kad jaunosios tapytojos, jei tik nepristigs ryžto ir atsidavimo kūrybai, įsilies į uostamiesčio menininkų gretas, kad anksčiau ar vėliau parodose pamatysime brandesnius jų darbus.

Mėgaujasi spalvomis Anot katedros dėstytojos tapytojos Irmos Leščinskaitės, pirmosios absolventų laidos darbuose svarbią vietą užima spalva ir forma, o kompozicijoms būdinga aktyvi spalvos ir tapymo ekspresijos jungtis.

Spalvos tikrai trykšte trykšta iš didesnio ir mažesnio formato drobių. Rūta Petniūnaitė, pristatanti darbų ciklą „Alegorija Nr. 120; 142“ (darbo vadovė lekt. I.Leščinskaitė), Laura Masiulytė, eksponuojanti seriją peizažų „Niutono spektras“ (darbo vadovė lekt. I.Leščinskaitė), atvirai ir drąsiai mėgaujasi spalvų ir atspalvių polichromija.

Pasižymėjo: iš diplomančių šiuolaikiškiausiu požiūriu, originalia kūrinių atlikimo technika išsiskyrė doc. J.Vosyliaus vadovaujama studentė V.Bovina.

Debatai: gyvai diskutuota prie Ž.Sabaliauskaitės darbų.

Pastebėjimas: diplominių darbų gynimuose dalyvavęs buvęs KU Dailės katedros dėstytojas Kęstutis Balčikonis atkreipė dėmesį, kad jaunųjų tapytojų darbuose vyrauja psichologinis kolorizmas.

Įvertino: Ingos Garjonytės bakalauro baigiamojo darbo „Seno miesto novelės” vadovas doc. L.J.Jankus ir per gynimus studentei negailėjo svarbių pastabų, nešykštėjo pagyrimų.

Rūtos Jakštonienės nuotr.

„Provokacija“ trikdo Absolventės Živilės Sabaliauskaitės (darbo vadovė lekt. I.Leščinskaitė) darbai bendru pavadinimu „Rouge.

Indian. Rose“ bando prabilti abstraktaus ekspresionizmo kalba.

Nepabūgusi didelio formato drobių, studentė laisvais teptuko mostais formuoja menamos tikrovės vaizdinius. Koloritą pasirinkdama kaip esminį paveikslo elementą, jaunoji tapytoja drąsiai eksperimentuoja plokščiomis lokalių spalvų dėmėmis.

Kiek neįprastai vienodoką darbų spalvinę gamą sutrikdo drobėje

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, birželio 25, 2008

15

Ar nevirs tabako fabrikas „Menų Maxima“?

Rimantė Švedaitė

D

augelyje Europos valstybių ištuštėjusiuose pramoniniuose pastatuose veikia kultūros industrijos. 1983-iaisiais įsteigtas tinklas „Trans Europe Halles“ (TEH) šiuo metu vienija 46 nepriklausomus kultūros centrus, įsikūrusius buvusiuose pramoniniuose arba kariniuose statiniuose. Vilniuje, buvusioje „Tiesos“ spaustuvėje, veikia „Menų spaustuvė“. O kokia linkme juda idėja buvusį tabako fabriką paversti Klaipėdos kultūros fabriku?

Pristatė konferencijoje Apie tai diskutuota konferencijoje birželio 19-ąją. Jos metu Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra pristatė projekto „Buvusio tabako fabriko pritaikymas smulkiojo ir vidutinio verslo reikmėms. I etapas: galimybių studijos ir techninio projekto parengimas“ rezultatus.

Anot organizatorių, pagrindinis projekto tikslas – renovuoti ir viešajai kultūros infrastruktūrai pritaikyti nebenaudojamą urbanistinį objektą, taip skatinant verslumą ir konkurencingumą kultūros bei kūrybos industrijų srityse.

Būsimasis kultūros fabrikas – tai erdvė, sudaranti sąlygas aukštos kokybės alternatyvaus, netradicinio ir tarpdisciplininio meno kūrimuisi ir demonstravimui. Tai atvira erdvė bendradarbiavimui, institucija, jungianti meną kuriančius (menininkus), meną parduodančius (vadybininkus) bei meną vartojančius (visuomenę), skatinanti kūrybinių subjektų verslumą ir vystymąsi.

Praeitis: buvęs tabako fabrikas skaičiuoja paskutiniuosius savo metus.

Algimanto Kalvaičio nuotr. paramos. Griūva Dramos ir Muzikinis teatrai, renovacijos prašosi Žvejų kultūros rūmai, miesto biblioteka.

Ne vienas kalbintas praeivis siūlė pinigus geriau skirti seniesiems kultūriniams pastatams ar net gatvių taisymui. Žinoma, galima eiti lengviausiu keliu – parduoti pagal paskirtį nebenaudojamus pramoninius statinius ir už tas lėšas lopyti seno ir ekonomiškai nebeefektyvaus modelio kultūrinių organizacijų skyles.

požiūrio bei įvairių kultūros sričių sujungimo yra efektyvesnė už tradicinių kultūros įstaigų veiklą. Tai pripažįsta daugelis. Tačiau čia iškyla kiti klausimai. Kas bus šio fabriko šeimininkai? Kas galės kurti šio pastato erdvėse? Ar iš tiesų kelias bus atviras visoms menininkų grupėms?

Konferencijos metu organizatoriai išdėstė pagrindinius šios įstaigos veiklos principus, kurie skamba būtent taip:

Idėja: tapytojas Algimantas Ramanauskas (dešinėje) pasiūlė duoti patalpas

laisviems menininkams, kol vyksta projektavimo darbai. rastruktūros, t.y. įstaigoje nebus formuojami menininkų kolektyvai ar išplėtota etatų struktūra.

Taigi planuojama, kad kultūros fabrike kursis menininkai, įmonės, dirbančios amatų, mados, dizaino, architektūros, kino, muzikos kūrimo, reklamos, vizualinių menų, leidybos ir kitose sferose.

Neturi „tėvų“ Pasibaigus konferencijai užvirė gana įdomi diskusija, kurios metu meni-

Planuojama, kad pirmieji Klaipėdos kultūros fabriko „gyventojai“ galės įsikurti 2010 metais. Ši idėja kainuos maždaug 32 milijonus litų.

Ateities vizija Dar šiais metais planuojama pateikti paraišką kultūros fabriko finansavimui iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Pagal parengtą techninį projektą preliminari viso objekto vertė – maždaug 32 mln. litų. Už šias lėšas būtų rekonstruojama daugiau negu 3000 kv. m pramonės paveldo ploto, pastatytas apie 8000 kv. m naujas priestatas, sumontuota žiūrovų salių įranga.

Pabaigus visus numatytus darbus, komplekse įsikurs 300 vietų salė spektakliams bei kitiems renginiams, 100 vietų kino salė, 194 kv. m konferencijų salė su biuro patalpomis, įrašų studija, spaustuvė, šokių studijos, kūrybinės dirbtuvės, nedidelė kino studija, baras-klubas, kuriame galėtų vykti įvairūs koncertai.

Planuojama, kad pirmieji Kultūros fabriko „gyventojai“ galės įsikurti 2010 metais. Visi šie planai skamba be galo gražiai, tačiau šis projektas neišvengė ir kritikos, kuri buvo išsakyta ne tik konferencijos metu, bet ir iš praeivių uostamiesčio gatvėse.

Bet tokiu atveju kyla pavojus, kad neišvengsime dar vieno prekybos ir pramogų centro iškilimo pačiame Klaipėdos senamiestyje. Tai galutinai numarintų ir taip merdintį Klaipėdos senamiestį bei kirstų į paširdžius uostamiesčio kultūriniam gyvenimui.

Kritika ir pavojai

Kultūros fabrikas

Iš paprastų piliečių ne kartą teko išgirsti nuomonę, kad tokio pobūdžio menų fabrikas Klaipėdai nereikalingas, nes mieste jau esantys kultūriniai pastatai nesulaukia deramos

Nepriklausomi kultūros centrai, tokie, kaip būsimasis kultūros fabrikas, – tai naujo pobūdžio kultūros organizacijos, kurių vykdoma veikla dėl savo novatoriško

Klausimas: įdomu, ar naujajame kultūros fabrike galės laisvai ir nevaržomai kurti jaunimas.

* Menininkų saviraiškos („iniciatyvos iš apačios“) ir planingos veiklos („iniciatyvos iš viršaus“) balansas; * Neatsiperkančios meninės veiklos ir atsiperkančios verslo veiklos balansas; * Inkubavimo veikla, kurios tikslas – sudaryti sąlygas bei suteikti pagalbą kūrybiniams subjektams vykdyti savo veiklas (taip pat apims lengvatines patalpų naudojimo sąlygas); * Pagrindinė „Tabako fabriko“ administravimo idėja – „nepririšti“ kūrybinio potencialo prie inf-

ninkai išsakė ir savo nuomonę apie šį projektą.

Benas Šarka pirmasis susirinkusiai auditorijai garsiai išklojo ne tik savo, bet ir daugelio pašnibždomis gvildentą poziciją. Menininkams pirmiausia įtarimą kelia projekto seka, kodėl viskas prasideda nuo „viršaus“.

Palyginti su kitų šalių patirtimi, kuriose tokio pobūdžio veikla skaičiuoja dešimtmečius ir turi gilias tradicijas, Klaipėdoje besikuriantis kultūros fabrikas nėra savaiminis dalykas. Užsienio šalyse šis judėjimas prasidėjo keičiantis tradici-

nei pramonei. Miestų centruose viena po kitos užsidarinėjo gamyklos, jos kėlėsi į modernesnius pastatus, esančius toliau nuo miesto. Apleistose patalpose vieni po kitų nelegaliai pradėjo kurtis menininkai. Ištuštėjusiuose pastatuose jie kūrė savo dirbtuves, vienijosi į grupeles. Taip po vienu stogu ir gimdavo skirtingų meno sričių atstovų dirbtuvės, vėliau susijungusios į įvairias organizacijas, nuo kurių prasidėjo kultūros ir menų fabrikai.

O Klaipėdoje užgimsiantis kultūros fabrikas neturi savo „tėvų“.

Todėl neramu, ar naujai pastatytame fabrike menininkai galės jaustis kaip savo virtuvėje.

Menas ir verslas – kartu Nepaisant kritikos, reikia pripažinti, kad menų fabrikas Klaipėdai išties reikalingas. Pirmiausia kuriančiam jaunimui. Tačiau kieno pinigais bus išlaikoma nauja kultūros erdvė ir kultūros fabrikantai?

Konferencijos metu ne kartą buvo pabrėžiama pozicija, kokia svarbi yra kūrybinės pramonės įmonių ir industrijų plėtra, smulkiojo ir vidutinio verslo organizavimas.

Kuomet į vieną sakinį patenka žodžiai „kultūra, „menas“, „verslas“, „pelnas“ ir „pinigai“, nieko gero nelauk. Ne vieną suinteresuotą šiuo projektu jaunuolį nuvylė organizatorių dėstoma politika, kad būsimasis kultūros fabrikas turės pats save išlaikyti ar net nešti pelną. Jaunimas savo idėjas galės realizuoti tik ruošdamas projektus skelbiamiems konkursams.

O kokia tikimybė, kad jų projektai bus patvirtinti? Maža. Maža, kadangi jaunas, vadinasi, nepatyręs biurokratas.

Maža, nes geros idėjos ne visuomet gali atnešti pelną. Maža, tai parodė ir į konferenciją susirinkusi auditorija, kuri kažin ar ruošiasi užleisti šią vietą jaunajai kartai.

Vienas pagrindinių kone kiekvieno TEH centro tikslų: sudaryti sąlygas nepriklausomiems, jauniems, pradedantiems ar norintiems išsiveržti iš esamos kultūros infrastruktūros menininkams kurti ir parodyti savo darbus.

Ar jaunoji karta turės galimybę parodyti save, savo darbus, kūrybą naujajame Klaipėdos kultūros fabrike, paaiškės tik šiam atvėrus duris.

16

DURYS

Trečiadienis, birželio 25, 2008

kl.lt