2008 07 30 durys

DURYS

REMIA

kl.lt durys.daily.lt

MENO LEIDINYS (158)

REDAKTORĖ RITA BOČIULYTĖ

Langas

„Aukuro” choras dainavo festivalyje Meksikoje Liepos 1-16 dienomis uostamiesčio mišrus choras „Aukuras” buvo išvykęs į Meksiką, kur dalyvavo VIII tarptautiniame Pueblos chorų festivalyje.

Per aštuonias dienas Meksikoje „Aukuras” surengė aštuonis koncertus – kasdien vis kitame mieste, du iš jų – Puebloje. Festivalio, kuriame dalyvavo Meksikos, JAV, Venesuelos, Urugvajaus, Lenkijos, Serbijos ir Lietuvos chorai, dauguma koncertų vyko bažnyčiose ir Pueblos teatre. Šiam festivaliui „Aukuras” parengė specialią ispaniškų kūrinių programą. Jos pagrindą sudarė Jono Tamulionio sukurtos dainos ispanų poetų eilėms. Choras jas atliko taip pat ispaniškai. Pats kompozitorius puikiai kalba šia kalba ir kartu vyko į festivalį, kad pristatytų savo kūrinius. Jis kartu su „Aukuro” vadovu Alfonsu Vildžiūnu buvo pakviesti į tenykščio radijo laidą, kurioje nuolat buvo minima Klaipėda ir Lietuva.

Koncertuodamas Meksikoje „Aukuras” atli-

ko ir užsienio chorinės muzikos klasiką, bet didžioji programos dalis buvo skirta lietuvių muzikai – jis dainavo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Aleksandro Kačenausko, Giedriaus Svilainio, Nijolės Sinkevičiūtės kūrinius. „Turėjome daugiau repertuaro nei vienam koncertui, todėl vieni koncertai skyrėsi nuo kitų. Meksikoje auditorija – labai dėmesinga. Tokios jautrios niekur nesu sutikęs.

Labai miela šalis, malonūs žmonės”, – tvirtino A.Vildžiūnas, dalindamasis įspūdžiais.

Jis su „Aukuru”, kuris šį rudenį švęs 15metį, Klaipėdą garsino ne viename festivalyje ir tarptautiniame konkurse. Europoje buvo kone visur, išskyrus Suomiją ir Daniją.

Dar teko lankytis Kanadoje ir dusyk JAV. Didžiuosius prizus choras parsivežė iš festivalių-konkursų Švedijoje ir Baltarusijoje.

Po jubiliejinių koncertų rudenį Klaipėdoje „Aukuras” ruošis naujai kelionei – gruodį choras gastroliuos Izraelyje.

„Akademijoje” – klaipėdiečių poros kūriniai Vilniaus dailės akademijos galerijoje liepos 10-26 dienomis veikė klaipėdiečių dailininkų poros – grafikės Danutės Žalnieriūtės ir tapytojo Juozo Vosyliaus kūrybos paroda.

D.Žalnieriūtė „Akademijoje” eksponavo 26 darbų rinkinį iš „Vėduoklių” ciklo – anksčiau sukurtus ir pačius naujausius, dar nerodytus parodose kūrinius. Per pastaruosius trejus grafikės kūrybos metus jos „Vėduoklių” kolekcijoje susikaupė jau maždaug 100 darbų. Šiemet pavasarį autorės parengta jų ekspozicija jau spėjo pabuvoti ir Šiaulių „Laiptų” galerijoje.

J.Vosylius į Vilnių nuvežė „Vasaros tapybos” diptikus – 14 drobių. „Tai grynai plenerinė tapyba – ant drobės sugulę mano įspūdžiai iš Klaipėdos universiteto Botanikos sodo. Daug saulės, daug žalumos, gaivalinga gamtos jėga ir šiek tiek poezijos”, – sakė dailininkas, pridurdamas, kad tai paprasta, tikra tapyba. Paveikslai nutapyti per dvi vasaras – pernai ir užpernai.

Abu dailininkai džiaugėsi, kad „Akademija” surengė solidų parodos atidarymą, puikiai pristatė jų darbus Vilniaus publikai.

Kintuose veikia emalio ir muzikos laboratorija Į Kintus 14 menininkų sukvietė liepos 23 – rugpjūčio 1 dienomis vykstanti šeštoji tarptautinė emalio ir muzikos laboratorija „Pamario ženklai“. 2008-ųjų sambūrio tema – „Žalia gyvenimo spalva“, renginys skirtas Vydūno 140-osioms gimimo metinėms. Menininkai improvizuoja gilindamiesi į Vydūno filosofines idėjas, mintis, kūrybinį palikimą.

Kintų Vydūno kultūros centras dešimties dienų tarptautinį emalio miniatiūros simpoziumą „Pamario ženklai“ organizuoja kasmet liepos pabaigoje nuo 2003-iųjų.

2006-aisiais projektas pasipildė muzikinėmis improvizacijomis, tapdamas emalio ir muzikos laboratorija „Pamario ženklai“.

Buvo įgyvendinta jos idėja – sujungti skirtingų žanrų menininkus: metalo specialistus ir muzikos kūrėjus bendrai kūrybinei temai. Laboratorijų metu skirtingų sričių menininkai kūrybiškai bendraudami ieško simbolinių ženklų pamario krašto legendose, istorijoje, paveldo objektuose ir gamtoje, kartu studijuoja ir populiarina metalo emalio technikos galimybes ir įvairovę, viešai pristato kūrybos procesą.

Dailininkai po vieną emalio miniatiūrą kasmet palieka Vydūno kultūros centro muziejui. Iš sukaupto fondo rengiama parodų turnė po Lietuvą, 2006-aisiais kolekcija eksponuota Ispanijoje, Solo emalio muziejuje. Šeštojoje muzikos ir emalio laboratorijoje dalyvauja septyni dailininkai iš Lietuvos, du

– iš Rusijos, vienas – iš Gruzijos, o muziką kuria keturi mūsų šalies muzikantai.

2008-ųjų laboratorijoje daugiausia dėmesio skiriama jaunimo kūrybai, suteikiama erdvė saviraiškai ir bendravimui su vyresnės kartos menininkais, patirties perėmimui.

Emalio miniatiūras kuria penki jaunieji menininkai, o trys jaunieji atlikėjai įsijungė į muzikos laboratoriją. Jai trečius metus vadovauja Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos dėstytojas gitaristas Eugenijus Jonavičius.

Emalio laboratorijoje, kuriai vadovauja projekto idėjos autorius dailininkas Romas Tarvydas, trys vyresniosios kartos meistrai kuria skirtinga emalio technika ir kartu demonstruoja technologinius procesus. Menininkė iš Rusijos Svetlana Tetskaja, savo darbuose naudojanti nuo XVII amžiaus gyvuojančią Rusijoje tapybinio emalio technologiją, veda tapybinio emalio pamokas. Stebėdami svečio iš Gruzijos Josifo Zangaladzės kūrybos procesą, laboratorijos dalyviai turi galimybę susipažinti su dar iš Bizantijos meno išlikusia pertvarinio emalio technologija.

Kūrybinės laboratorijos metu Kintų Vydūno kultūros centro lankytojai gali apžiūrėti dalyvių emalio parodą ir klausytis muzikinės programos repeticijų. Iškilmingas laboratorijos uždarymas ir naujų kūrybinių darbų pristatymas – rugpjūčio 1-ąją 18 val.

Grafika: Emilija Poškutė-Pumputienė. Jūros akmenys. 2008 m. Popierius, tušas, „Durų” inf.

plunksnelė, markeris, akvarelė, 150x50 cm.

2

DURYS

Trečiadienis, liepos 30, 2008

kl.lt

Lemtinga 15-oji Klaipėdos Pi Kelioms dienoms šiąvasar Klaipėda tapo ne tik Lietuvos, bet ir Europos džiazo sostine

Pažiba: „Tower of Power” vokalistas L.Braggsas visus sužavėjo balsu ir energija.

Nenuvylė: projekto „The Earth Wind and Fire Experience Featuring the Al McKay Allstars” dalyviai ypač moka save pateikti,

bet rezultatas buvo vertas reklamos.

Rita Bočiulytė

U

ostamiestyje birželio 20 –29 dienomis praūžęs 15-asis Klaipėdos Pilies džiazo festivalis buvo ne tik ilgiausias, didžiausias ir brangiausias jo istorijoje. Džiazo gerbėjai jį prisimins kaip ambicingiausią ir įspūdingiausią iš visų buvusiųjų. Užkopusį į tokias aukštumas, kad sunku net įsivaizduoti, ką dar geresnio jis begali pasiūlyti, kuo nustebinti, priblokšti ir papirkti publiką. Kartu festivalio ateitis atsidūrė didelių permainų kryžkelėje. Jo organizatoriai žada kardinalius pokyčius.

Geresnio gyvenimo bliuzas Metras: Stephenas („Doc”) Kupka, grojantis baritoniniu saksofonu, yra

vienas iš „Tower of Power” įkūrėjų.

Autentika: iš L.Bello lūpų ir gitaros stygomis skambėjo tikras Čikagos bliuzas.

Klaipėdą užliejusi džiazo banga neatslūgo net dešimt dienų vietoj įprastų trijų. Festivalio scenose pasirodė beveik 300 atlikėjų, o finalinį „didįjį savaitgalį” Teatro aikštėje nušvito tokios džiazo žvaigždės kaip „Tower of Power”, legendinę „Earth Wind & Fire” priminę „A.McKay All-Stars”, Jojo Mayeris ir Lurrie’s Bellas iš JAV, Cecile’ės Verny kvartetas iš Prancūzijos, „Jazz Orchestra of the Concertgebouw” bigbendas iš Olandijos ir kitos.

Europoje yra gal tik trys džiazo festivaliai, kuriuose pasirodo tokie džiazo grandai. Juos išgirsti gyvai Klaipėdoje veržėsi tūkstančiai žmonių, specialiai atvyko džiazo gerbėjai iš Danijos, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Lenkijos, Estijos, Latvijos ir visos Lietuvos. Festivalyje fotografavo vienas žymiausių pasaulio fotografų Martinas Schreiberis.

Jo fotografijomis žinia apie Klaipėdos Pilies džiazo festivalį pasiekė pasaulio spaudą.

Rengėjai liko ištikimi festivalio devizui: „Gera muzika – geriems žmonėms!”. Šiemet programa buvo

itin gerai subalansuota. Ji atidavė duoklę ir istorijai, ir festivalio dvasiai, ir pačiam aukščiausiam džiazo atlikėjų kalibrui. Neliko pamirštas ir tradicinis diksilendas, nuo kurio prasidėjo Klaipėdos Pilies džiazo festivalis. Be gero bliuzo ir diksilendo jis tiesiog neįsivaizduojamas.

Jubiliejinis – ypatinga atsakomybė ir renginiui, ir miestui. Bet organizatorių įdirbis – solidus, Ingos Grubliauskienės vadovaujama Klaipėdos džiazo festivalio asociacijos komanda šauniai susidorojo.

Jubiliejinė džiazo fiesta buvo ne tik gerokai didesnė nei bet kada iki šiol, bet ir pati brangiausia. 15-ojo festivalio biudžetas perkopė per 800 tūkstančių litų. Bet publikai jo koncertai tradiciškai nieko nekainavo. Juk, anot festivalio iniciatoriaus, ilgamečio organizatoriaus, o pastaruosius ketverius metus – jo globėjo Vytauto Grubliausko (Kongo), mums visiems „jis kaip kelrodė žvaigždė, kaip geresnio gyvenimo bliuzas”. Tai viena iš vertingiausių Klaipėdos Pilies džiazo festivalio ypatybių. Jo išskirtinumas. Toks jis vienintelis Lietuvoje ir vienas iš nedaugelio Europoje – laisva laisvo miesto šventė, prieinama kiekvienam.

Į savo aukščiausią finalinį tašką 15-oji džiazo fiesta įkopė – birželio 27–29 dienomis Teatro aikštėje. Kiekvieną „didžiojo savaitgalio” vakarą joje vyko pasaulinių megažvaigždžių pasirodymai, kuriems nesutrukdė vienąvakar stipriai nulijęs lietus. „Tower of Power” spindesys vis dėlto neužgožė viso kito. Nors tai aukščiausio lygio profesionalų grupė, kuri 40 metų išliko pasaulio soul, jazz, rock ir funk muzikos zenite. Ne be reikalo grupės pavadinimas lietuviškai reiškia „Galybės bokštą“. Išties festivalis įkopė į savo galybės bokštas – „Tower of Power” atima žadą, šios grupės muzikantai tikri virtuozai, jų muzika skamba dieviškai.

Ir muzikos kokybe, ir publikos nostalgija, ir šou, kokį gali sukurti turbūt tik amerikiečiai, jiems kone prilygo „The Earth Wind and Fire Experience Featuring the Al McKay

Galybės bokštas Pirmoji festivalio savaitė buvo savotiškas įsibėgėjimas prieš „didįjį savaitgalį”, apšilimas daugiausiai su Klaipėdos atlikėjais. Koncertai vyko Laikrodžių muziejaus, Dailės parodų rūmų ir Meno kiemeliuose, Klaipėdos universiteto ir miesto koncertų salėse. Festivalis atsigręžė į savo istoriją: koncertavo jo pirmųjų metų dalyviai – Klaipėdos ir Vakarų Lietuvos muzikantai. Renginiui prasidedant buvo pristatytas džiazo fotoalbumas – pirmasis Klaipėdos Pilies džiazo festivalio metraštis, kurį išleido „Drukos” leidybos grupė.

Sklaida: festivalyje fotografavo vienas

žymiausių pasaulio fotografų M.Schreiberis.

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, liepos 30, 2008

3

lies džiazo festivalio banga Muzikos įvykis

Klasė: C.Verny panardino į gero, itin profesionalaus ir šilto vokali- Vardas: pripažintas antruoju būgnininku pasau-

nio džiazo gelmes.

Allstars”. A.McKay’s suburti muzikantai labai meistriškai grojo kiek stilizuotą, demokratiškesnį džiazą.

Koks tempas! Ne grupė, o vulkanas.

Bet „Tower of Power” vokalistas Larry’s Braggsas charizmatiška energija ir meistriškumu vienas atstojo tris artistiškus ir balsingus A.McKay’s grupės dainininkus.

Būgnininko J.Mayerio su „Depart” triuškinančio pasirodymo ypač laukė šio muzikanto gerbėjai,

lyje J.Mayeris titulą įrodė fantastišku grojimu. tivalis. Ir olandų džiazo orkestras – geras, tikras, koncertinis, profesionalus bigbendas suteikė be galo didelį malonumą mėgaujantis tradicijomis. Aukščiausio lygio džiazo orkestras, kuriame groja geriausi Olandijos džiazo muzikantai, gali brangintis – tokių Europoje nedaug. Taip pat mažai, kaip olandų, nors truputį kalbančių lietuviškai.

Bet ne tik tuo papirko orkestro dirigentas Henkas Meutgeertas. Atro-

žymėjo. Betgi jis – specifinis, čikagietiškas. Stiprus balsas, stiprus, pasakyčiau, kietokas bliuzas jau kaip reikiant pilant lietui buvo pats tas.

O po gana skirtingų C.Verny kvarteto ir „Depart“ trio pasirodymų šmėkštelėjo mintis, kad koncertai labai gerai įgarsinti – techninių sąlygų sąvadas idealus – žemai lenkiuosi „Combo“. Ir visiems, kurie gali muzikos stebu-

Toks jis vienintelis Lietuvoje ir vienas iš nedaugelio Europoje – laisva laisvo miesto šventė, prieinama kiekvienam. kurių jis daug įgijo prieš dvejus metus pirmąsyk grojęs Klaipėdos festivalyje. Nuo tol muzikantas ūgtelėjo kaip atlikėjas, dabar yra pripažintas antruoju būgnininku pasaulyje, ir savo titulą įrodė fantastišku grojimu, po kurio beliko sviesti publikai būgnų lazdeles, – atidavė viską.

Mėgaujantis tradicijomis Vokiečių „Jazz Pistols“ plūdo pulsuojančiu optimizmu. Grupė atlieka savo kompozicijas, ir žinovai tai įvertino. Vėlgi vokiečių „Charivari – Jazzband“ grojo visai kitokią muziką – tradicinį diksilendą – štai nuo kokios muzikos prasidėjo Klaipėdos Pilies džiazo fes-

dė, kad į sceną jis išėjo pasivaikščioti, pašmaikštauti, o ne diriguoti orkestrui. O tas tarsi savaime grojo – meistriškai, plastiškai į taktą klasikai krapnojant klasikiniam lietučiui.

Koks gi džiazas be lietaus?!

C.Verny kvartetas panardino į gero vokalinio džiazo gelmes. Svajingos džiazo baladės, šiltas dainininkės balsas, nuostabus jo valdymas, žaisminga improvizacija ir dainavimas iš pačios širdies stebuklingai ramino sielą. Puikus ansamblis, tiesiog kerinti muzikos garso ir balso dermė, žavėjo atlikėjų susiklausymas ir profesionalumas.

Tuomet prisiminiau, kad L.Bello bliuzas tokiu subtilumu nepasi-

klu paversti kelias uostamiesčio vasaros dienas. Juk ne dievai, o gali. Betgi visos galimybės, anot rengėjų, turi ribas.

Iki šiol organizatoriai atkakliai gynė savo nuostatą, kad visi Klaipėdos Pilies džiazo festivalio koncertai turi būti nemokami. Kiekvieną rengdami kaip paskutinį, nuolat balansuodami ant galimybių ribos, patirdami vis didesnį ekonominį spaudimą, vis sunkiau surinkdami renginiui lėšas, artimiausioje ateityje jie žada ieškoti kardinalių sprendimų ar kompromisų. Dar neaišku kokių, bet, anot jų, pokyčių tikrai bus.

Labai būtų gaila, jei 15-asis festivalis taptų paskutiniu.

Aivaras Dočkus, „Balticum TV“ kino anonsų redaktorius: – Na, džiazai šiemet buvo ypatingi, pakylėti. Įsivaizduoju, kaip „kaifavo“ muzikantai, išvydę tokią gausią, išsilavinusią ir ištroškusią supermuzikos publiką. Tai, ką girdėjome ir matėme, tikrai buvo MUZIKOS ĮVYKIS. Be abejo, stipriausią įspūdį paliko legendiniai „Tower of Power“. O jėėėėėėėėė... Tai buvo kažkas tokio. Ypač pagrindinio vokalisto balsas, su niekuo nepalyginamas.

Vis dėlto išsakysiu ir pastabas ateičiai. Taip, patikrinti džiazo gigantai yra užtikrinta festivalio sėkmė. Taip, be senojo dėdulės džiazo – bliuzo festivalis neapsieitų.

Bet man visuomet norisi naujesnių formų, kuriomis alsuoja muzikos pasaulis. Nu Jazz, Electronic Jazz, Jazz House – labai įdomūs ir malonūs ausiai stiliai, ne veltui vadinami ateities džiazu. „Salt sound“ festivalyje stebėjau lietuvaičių „Magic Mushrooms“ pasirodymą – vaje, kaip fantastiškai naujai skamba!..

Ir kaip šaunu būtų tokius pakviesti į kitą džiazo festivalį.

Atgijo miestas Gytis Skudžinskas, plėtojantis fotografijos, instaliacijos ir garso meno praktikas: – Nesu labai didelis džiazo muzikos žinovas, tiksliau sakant, klausausi daug radikalesnės džiazo muzikos atmainos, nei atliekama Klaipėdos festivalyje. Todėl mano pastebėjimai labai subjektyvūs. Šiemet man geriausią įspūdį padarė „Walk Away“ ir „Depart”. Lenkai jau ne pirmąkart grojo Klaipėdoje, ir nesuprantu, kaip anksčiau juos praleisdavau. Tikrai įdomus šios grupės saksofonininkas.

J.Meyerį įsidėmėjau, kai jis grojo Klaipėdoje su „Nerve”, tad šiemet tai buvo mano laukiamiausia grupė. Be abejo, stilistiškai „Depart” ir „Nerve” – visiškai skirtingos grupės, bet ritmas vėl buvo intensyvus ir išradingas.

Dar vienas festivalio akcentas, džiuginantis mane, tai atgyjančios senamiesčio gatvės. Būtent festivalio metu Klaipėda tampa panaši į miestą – gyvą, pulsuojantį ir išradingą. Po džiazo šventės užtenka vienos dienos, kad uostamiestis vėl panirtų į tingų snaudulį.

Brangintina galimybė

Anšlagas: Europoje yra gal tik trys džiazo festivaliai, kuriuose pasirodo tokio lygio žvaigždės. Jas išgirsti gyvai Klaipė-

doje veržėsi tūkstančiai žmonių.

Nerijaus Jankausko nuotr.

Klaipėdos džiazo festivalyje.

Klaipėdos džiazo festivalis yra bene vienintelis nemokamas tokio lygio renginys ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Tai neįtikėtina galimybė – jaunam žmogui, negalinčiam sau leisti pirkti brangius bilietus, gyvai pamatyti Billy Cobhamo, Maynardo Fergusono ar šiųmetinių „Tower of Power“ pasirodymus. Kartu tai ir didžiulis indėlis į miesto įvaizdį – neseniai viename interneto portale teko persimesti keletu žinučių su Tootsu Thielemansu, grojusiu 9-ajame Klaipėdos Pilies džiazo festivalyje – gyva lūpinės armonikėlės legenda, vienu iš džiazo grandų. Užklausęs, iš kur aš, T.Thielemansas prabilo susižavėjimo liaupsėmis Klaipėdai ir festivalio publikai: įspūdžiai, pasirodo, tebegyvi iki šiol.

Manau, jei tokie muzikantai nepamiršta Klaipėdos ir po šešerių metų, tai jau šis tas. Festivalio organizatoriai – o ir visi miestelėnai – pagrįstai gali didžiuotis. Ir visais įmanomais bei neįmanomais būdais stengtis išsaugoti nemokamo festivalio statusą: tai bene rimčiausia atsvara vis aktyviau Lietuvoje propaguojamai idiotų muzikai.

Gintaras Grajauskas, rašytojas, bliuzroko grupės „Kontrabanda“ narys: – Apie Klaipėdos Pilies džiazo festivalį nerasčiau blogo žodžio, net ir labai besistengdamas. Prisimenu jį nuo pat pradžios – iš tų laikų ypač įsiminė šilta ir jauki kamerinė Laikrodžių muziejaus kiemelio atmosfera, kurios pasiilgstu iki šiol. Vėliau festivalis persikėlė į platesnes erdves, populiarindamas džiazą – ir, reikia pripažinti, pasielgta buvo teisingai.

Galima susitaikyti su minios šurmuliu, šiandien regint jaunatvišką publiką, užsikrėtusią džiazu būtent čia,

Dovanoja šventę Leonidas Donskis, filosofas, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, humanitarinių ir socialinių mokslų daktaras: – Įspūdžiai – puikūs. „Tower of Power“ net sunku komentuoti. Tai yra nuostabi grupė, ją labai gerai žinau, todėl nebuvo didelio atradimo.

Bet gyvai juos girdėjau pirmąsyk.

Labai patiko S.Verny. Vienareikšmiškai – fantastiška dainininkė, esanti kažkur per vidurį tarp šansono ir puikaus džiazo.

J.Meyeris – vėlgi labai gerai. Aš jį jau buvau girdėjęs prieš dvejus metus. Nepasakyčiau, kad tai yra toji muzika, kurios galėčiau meditatyviai klausytis. Bet kad tai yra be galo gera, intelektualaus klubo muzika – be jokios abejonės.

Man labiau patinka vadinamasis cool džiazas. Toks inteligentiškas, refleksyvus, dar vadinamas baltuoju džiazu. Tokio būna ir Klaipėdos festivalyje. Čia būna visko. Klaipėda neįsivaizduojama be savojo orleaniško džiazo, be diksilendo. Yra daug bebop. Pastaruoju metu įsileisti įvairūs stiliai, įskaitant regie.

Man patinka Klaipėdos Pilies džiazo festivalio atmosfera. Kad galima šitokio lygio muziką, tokio aukšto lygio džiazo festivalį padovanoti žmonėms. Skirtingai nei kiti Lietuvos festivaliai Klaipėdos Pilies džiazo festivalis netapo snobiškas, brangus, jis dovanojamas visiems.

Linkiu, kad festivalis išliktų, kad išlaikytų gyvenimą teigiančią nuotaiką. Kad jis dovanotų šventę žmonėms. Man, kaip senam klaipėdiečiui, ypač malonu, kad atsiranda dienų, kai visa Lietuva patraukia į Klaipėdą. Man patinka, kad Klaipėda ne tik pramogomis, ne tik Jūros švente, bet ir kultūros renginiais gali tapti Lietuvos sostine.

4

DURYS

Trečiadienis, liepos 30, 2008

kl.lt

Laimėti nesutrukdė net alkis

N

edažnai teatras gali pasipuikuoti, kad jo dainininkai tampa prestižinių konkursų laureatais ar diplomantais. Dar smagiau, kad teatro vardą garsina jauni, tik pradedantys savo kūrybinį kelią atlikėjai. Šią liepą net du Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai – Mindaugas Rojus ir Igoris Bakanas – dalyvavo garsiausiuose konkursuose ir grįžo, kaip sakoma, ne tuščiomis.

Tarptautiniame Imrės Kalmano vardo operetės konkurse Maskvoje (Rusija) dalyvavęs M.Rojus tapo jo diplomantu. Žinant, kad šiame konkurse dalyvauja garsiausi Maskvos ir Sankt Peterburgo solistai, tai išties nemenkas pasiekimas.

Taip pat M.Rojus buvo apdovanotas specialiuoju prizu už geriausią Johano Strausso kūrinio interpretaciją. Solistas atliko populiariąją kunigaikščio Ipshaimo Gindelbacho ariją iš „Vienos kraujo“.

I.Bakanas (bass-baritonas) Klaipėdos muzikiniam teatrui atstovavo prestižiniame Belvederio Hanso Gaboro dainavimo konkurse (Viena, Austrija). Jaunąjį dainininką, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedros profesorės Onos Glinskaitės studentą, aplankė ypatinga sėkmė – operos solistų kategorijoje jis užėmė antrąją vietą, taip pat laimėjo žiūrovų prizą ir pelnė kelis specialiuosius pasaulio muzikinių teatrų įsteigtus prizus.

Ovidijus Petkevičius Belvederio H.Gaboro dainavimo konkurso kvalifikaciniai atrankos turai vyksta net 50-yje šalių.

Juose šiais metais dalyvavo daugiau nei trys tūkstančiai jaunųjų solistų. Į konkursą Vienoje pateko 159 atlikėjai, į pusfinalį – 60 vokalistų, 13 iš jų dainavo operos solistų kategorijos finale. Jame pavergti Vienos publikai kiekvienam atlikėjui tebuvo duodamos dvi minutės, ne ką daugiau laiko – tik dvi repeticijos po dešimt minučių – buvo skirta prasidainavimui su Vienos simfoniniu orkestru.

Pasak maestro Ilmaro Harijso Lapinio, vadovavusio kvalifikacinės atrankos turams trijose Baltijos šalyse, laimėti antrąją vietą, tai yra sidabro medalį Belvederio konkurse, – vienas ir tas pats, kas laimėti analogišką apdovanojimą sporto olimpiadoje. Palyginimui galima tik pasakyti, kad pirmoji vieta atiteko labai savito balso sopranui Guangun Yu iš Kinijos, o trečioji – sopranui iš JAV Heidi Melton.

Antrąją vietą laimėjęs I.Bakanas iš Vienos į gimtąją Klaipėdą grįžo pakiliai nusiteikęs.

– Ar jau nudžiūvo džiaugsmo ašaros po lemtingo žiuri ir publikos verdikto?

– Kiek liūdna ir gėda prisipažinti, kad tų džiaugsmo ašarų nebuvo. Taip, buvo didžiulė staigmena, malonus šokas. Iš laimės aš verkiau kur kas anksčiau. Kai po antrojo turo sužinojau, kad finale

Pašaukimas: I.Bakanas mano, kad laimėti antrąją vietą konkurse Vienoje jam daugiausiai padėjo Dievo dovana – balsas.

man teks dainuoti Aleko kavatiną iš Sergejaus Rachmaninovo operos „Aleko“. Tai yra mano mėgstamas kompozitorius, tai yra mano muzika. Žinoma, kaip ir P.Čaikovskis, R.Vagneris, G.Verdi’s. Tiesa, Vienoje dar pamilau V.A.Mocartą – tai labai techniškas kompozitorius.

Taigi tą konkurso akimirką supratau, kad man suteiktas „bilietas“ laimėti vieną iš prizinių vietų. Štai tada džiaugsmo ašaros nenudžiūvo ilgokai.

– Daugelis tapę laureatais tvirtina, kad to ir tikėjosi, kad tam labai ilgai ir nuosekliai ruošėsi. O kaip jūs?

– Iš tiesų važiavau nesistengdamas ir nesitikėdamas laimėti. Šis konkursas turi visai kitą tikslą. Čia siekiama save pristatyti, parodyti, be abejo, turint viltį, kad būsi pastebėtas. Kita svarbi aplinkybė yra noras įsitikinti, kad esi ne vienas, – tai yra ir galimybė susirasti naujų

jų buvo garsiosios Milano „La Skalos“ vadybininkas Lukas Targedi’s.

Su juo kalbėjomės pakankamai dalykiškai. Man buvo pasiūlyta atvykti pas juos ir išmėginti save konkrečiame projekte. Tačiau kol kas, manau, kad tai gali būti tik laiko praradimas.

– O, vadinasi, esate labai racionalus žmogus? Nes daugelis sulaukę panašaus pasiūlymo nertų į jį stačia galva...

– Negalėčiau sakyti, kad esu labai racionalus, tačiau daugelis aplinkybių, taip pat ir finansinės, verčia tokiam būti. Šį kartą, pavyzdžiui, į Vieną išvykau tik privačių žmonių man surinktų lėšų dėka. Aš suprantu, kad tai yra mano interesas, ir nieko nekaltinu.

Tačiau truputėlį liūdnoka būdavo, kai konkurse (o jis truko dvi savaites) galėdavau pavalgyti tik vieną kartą per dieną. Bet aš niekam nepriekaištauju, tai buvo ma-

vena Ciuriche ir dirba su žymiąja Violeta Urmana.

– Kas padėjo laimėti konkurse: talentas, nuolatinis darbas ar viena ir kita?

– Manau, kad dainuoti man tiesiog duota dovana iš aukščiau, iš Dievo. Jei galima tai išreikšti skaičiais, maždaug 70-80 procentų.

Juk į Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedrą įstojau baigęs vidurinę mokyklą. Aš neturėjau jokio specialaus muzikinio pasiruošimo. Suprantama, dėl to kildavo sunkumų, bet kažkaip jie liko praeityje. Vieną procentą sėkmės skirčiau savo darbui, o likusius – mano dainavimo klasės dėstytojai prof. O.Glinskaitei ir savo koncertmeisteriui.

– Bass-baritonui dažniausiai atitenka stiprūs dramatiniai vaidmenys. Ar galima būtų teigti, kad esate labai rūs-

Darijos Vasiliauskienės nuotr.

– Daugelis atlikėjų publikos simpatijų prizo trokšta labiau nei tapti žiuri pripažintais laureatais. Kaip priėmėte Austrijos publikos įvertinimą?

– Neslėpsiu, man šis įvertinimas tikrai reikšmingesnis už žiuri skirtą antrąją vietą. Jaučiau, kad Aleko partiją atlikau tikrai gerai. Man pavyko perteikti pagrindinę S.Rachmaninovo užkoduotą emociją. Išgyvenimai buvo matyti ir mano akyse, kūrinio pabaigoje neištvėriau ir negalėjau paslėpti ašarų. Mano perteikiama S.Rachmaninovo muzikos jėga ir emocija, nes publika teksto juk nesuprato, privertė verkti ir salę. Galbūt aš žiaurus žmogus, bet smagu matyti ašaras, kadangi jos yra džiaugsmo ašaros, ir tai liudija žmonių nuoširdumą. Aš pasisakau už jį, nes nuoširdžių žmonių vis mažiau. Ir, kaip sakiau, tas publikos įvertinimas (žiūrovai balsavo jiems išdalintomis kortelėmis)

Po konkurso Vienoje I.Bakanui buvo pasiūlyta išbandyti jėgas „La Skalos“ teatro projekte. Tačiau jaunasis solistas mano, kad tai gali būti tik laiko praradimas. draugų, su kuriais galbūt kada nors teks dainuoti. Tai yra ir savotiškas noras pabūti aplinkoje, kurioje išties vertinama profesionali klasikinė muzika, operos menas, o Viena yra viso to lopšys. Pas mus juk šiuo metu klesti ir dominuoja popkultūra, popmenas. Pažiūrėkime, ką propaguoja televizija, žurnalai.

– Sulaukėte nemažai pasiūlymų. Įdomu, ar yra žmogus, kuris šiuo metu konkrečiai domisi jūsų kaip solisto karjera, ar tuo užsiimate pats?

– Po konkurso man teko bendrauti su ne vieno teatro vadybininku ar prodiuseriu. Vienas žinomiausių iš

no pasirinkimas. Taigi kažką rinkdamasis turiu išlikti pakankamai racionalus. Neskubėti su „La Skala“ patarė ir mano vadybininkas.

Ir aš manau, kad reikia dar pastudijuoti, pasimokyti kalbų, o po to važiuoti ten, kur daug moka. Kol kas mano kūrybinę veiklą kuruojantis žmogus rekomenduoja man pastudijuoti Miuncheno operos teatro studijoje, į kurią ir planuoju vykti rudeniop.

– Vis dėlto be galo įdomu, kas jūsų vadybininkas, gal galite išduoti paslaptį?

– Esu įsipareigojęs to neatskleisti.

Galiu pasakyti tik tiek, kad jis gy-

ti, keršto ir kraujo ištroškusi natūra?

– Priešingai, esu labai, net vaikiškai nuoširdus žmogus. Dažnai dėl to nukenčiu. Išties bass-baritono partijos – ypač dramatinės, dažniausiai apie nelaimingą meilę, apie nužudymą. O aš esu tiesiog perdėtai jautrus. Viską išgyvenu ir viską labai giliai imu į širdį. Nors, manau, kiekvienas žmogus, kai jam pasako blogus žodžius, užšąla kaip neigiamą užtaisą gavęs vanduo (Igoris prisiminė kultiniu tapusį dokumentinį filmą „Didžioji vandens paslaptis“ – aut. past.). O komplimentų klausytis žymiai maloniau.

Juk ne tik man.

man – dviguba dovana ir laimė.

Po koncerto daugelis jų dovanojo ne tik gėles. Ypač maloni staigmena buvo saldainių dėžutė ir kompaktinė plokštelė, gautos iš buvusios Vienos Štac operos primadonos, kuriai dirigavo dar pats Herbertas von Karajanas.

P.S. Grįžęs iš Austrijos Igoris šventė savo gimtadienį. Ko gero, geresnės dovanos už laimėjimą prestižiniame konkurse ir būti negali. Džiugu, kad planuodamas savo ateitį – stažuotes ir galbūt projektus Vakarų Europos teatruose, I.Bakanas nesiruošia pamiršti ir Klaipėdos muzikinio teatro. Visur dalyvauti jis ketina kaip jo solistas.

GINTARO LAŠAI kl.lt

LITERATŪRA ŠIANDIEN

REDAKTORIUS GINTARAS GRAJAUSKAS

Trys miniatiūros Dedukcija

Štai kas buvo tokio Jaroslavo B. žarnyne - suvirškintas maistas.

Dar ten buvo dujos, prasmirdusios suvirškintu maistu.

O štai ką tame žarnyne vylėsi rasti ponas, patykojęs Jaroslavo B. tamsoje, prarėžęs jam pilvą ir įmurkdęs ranką į vidurius, ogi briliantų.

Bet jokių briliantų, suprantama, jis ten nerado: kaip konstatuota, Jaroslavo B. žarnyne tebuvo suvirškintas maistas ir dujos, prasmirdusios suvirškintu maistu.

- Vadinasi, - tarė guvusis ponas, keldamasis nuo šąlančio lavono, - tai ne tas žmogus, kurio man reikia. Nes to, kurio ieškau, viduriuose galima rasti ne tik briliantų, bet ir smaragdų, ir rubinų. Vadinasi, reikia ieškoti toliau.

Implikacija

Alio Balbieriaus nuotr.

Kodėl senį ant stulpo kabino Dima Boris History. Apie vidurnaktį į senio trobą įsiveržė margaspalvė minia, iš kurios pats senis ničnieko nepažinojo – na, nebent savo nesantuokinį sūnų Jemeljaną Pugačiovą. Pagriebę namų šeimininką, šitie triukšmingi žmonės traukė stepės vidurin, kur iš žemės tarytum rodomasis styrojo aukštas ir tvirtas stulpas. Seniui ant kaklo buvo užmesta kilpa, kažkas trūktelėjo virvę, ir, aidint plojimams bei švilpesiui, senis pakibo ant to keisto laukų stiebo. Pamataravo kojomis ir nurimo. Minia skubiai išsiskirstė ir, reikia pasakyti, nebesusivienijo jokiems žygdarbiams.

Theories. Nūnai pasaulyje egzistuoja keturios svarbios teorijos, skirtingai tyrinėjančios ir aiškinančios šį įvykį.

Funkcionalizmas. Šios srovės šalininkai teigia, kad žmonės, regėdami stulpą, intuityviai suvokė jo

funkciją. O jinai akivaizdžiai skelbė: „Štai šičia galima ką nors pakabinti!“ Kadangi nė vienas iš tų mąstytojų ant virvės pasisupti nesišovė, reikėjo pasirinkti vadinamąjį išorinį objektą, kuris su stulpu neturėtų nieko bendra: nei jis jo matė, nei apie jį girdėjo. Objektu, kaip žinia, tapo senis. Tiesa, funkcionalistai nesutaria, ar senis buvo parinktas atsitiktinai, imant domėn tik jo santykio su stulpu nebuvimą, ar vis dėlto atsižvelgta ir į kitas – tai yra charakterio, kūno, elgsenos – savybes. Šis amžinas ginčas – nuolatinio teorijos atsinaujinimo garantas, pasaulinių konferencijų šaltinis ir dirva disertacijoms.

Postfunkcionalizmas. Paradigma išpopuliarėjo XIX amžiaus pabaigoje Centrinėje Amerikoje ir Archangelske. Grindėjai – Žanas Maljanas ir Bradislavas Stasys.

Postfunkcionalistai giriasi įvykdę kopernikiškąjį perversmą: priežastimi jie laiko ne stulpą, o senį.

Iš žemės styrantis rąstas savaime

jokiems veiksmams skatinti negali; tad tenka pripažinti, jog, matyt, pati senio fizionomija prašyte prašėsi kilpos. Peršasi įdomi išvada: minia į trobą laužėsi dėl nežinomų priežasčių ir, tik išvydusi, koks sutvėrimas čia gyvena, pakeitė savo intencijas. Kokios buvo pradinės liaudies užmačios? Apie tai ligi šiol diskutuojama, atliekami tyrimai, rašomi traktatai.

Kolektyvizmas. Doktrina, kurios šalininkai paišo pilvotus burbulus ir jais aiškina okaziją su seniu ir stulpu. Pasak kolektyvistų, į kiekvieno homo sapiens galvą šauna daugybė idėjų – jos čionai atsiduria savo laisvu apsisprendimu, nors makaulės savininkas ir naiviai tiki valdąs mintis. Podažniai keliems individams kvošteli vienoda idėja; tada teoretikai popieriuje jungia burbulus, dažo jų sankirtas ir tvirtina, kad susiformavo kolektyvas. Taigi kažkada būriui visiškai tarpusavyje nesusijusių piliečių kilo gundantis sumanymas nelyginant skelbimą iškabinti vieną senį. Atlikę reikalą jie iškriko, nes idėja, ją įvyk-

džius, patiria kažką panašaus į orgazmą, paskui praranda susidomėjimą protu ir netrukus jį pameta.

Chaosizmas. Jauniausia paradigma.

Ilgą laiką chaosizmo atstovus persekiojo, jiems buvo kapojami pirštai ir talžomi snukiai. Spėjama, kad Ernesto Čilimandras ir Virginijus Žemaitis-Strakalas jaunystėje priklausė slaptoms chaosistų brolijoms. Pagrindinis šio judėjimo argumentas skamba maždaug taip: nei senis, nei stulpas, nei juo labiau minia ar kilpa nebėra pažinūs ir mąstomi, todėl negali būti analizuojami sveiko proto srityje. Visus kitus požiūrius chaosistai atvirai niekina, todėl jų veikaluose gausu tokių pasisakymų kaip „nesąmonė“, „tauškalai“ ir „bullcrap“. 19x9- aisiais profesorius Alfonsas Majekas išleido brošiūrą „Spardant metodą“, kurioje šešis šimtus aštuoniasdešimt sykių pakartota frazė „Nieko nėra!“ Šis mokslinis darbas pagrįstai laikomas chaosizmo Talmudu.

Žmogus užlipa ant pakylos ir kalba.

Minia, susispietusi apačioje, pritardama linkčioja galvomis, kai kurie žiūrovai iš susižavėjimo klykia.

Tada ant pakylos ropščiasi kitas vyriškis, irgi kažin ką šneka. Žmonės ir šįsyk pritaria, kalbai pasibaigus visi atrodo patenkinti, girdisi švilpesys.

Tada prabyla trečias oratorius. Pasakoja apie dešrą, kukulius, pabaigoje - ir apie šiupinį. Žiūrovai nelinkčioja. Jie stypso išsižioję, dažnam tįsta seilė ir laša ant grindinio.

Oratorius smilium beda į anksčiau šnekėjusius ir suloja kelis trumpus žodžius.

Minia akimirksniu pliūpteli ant pakylos, du pirmuosius kalbėtojus sudrasko į gabalus. Trečiąjį, porinusį apie dešrą ir kukulius, ir dar šiek tiek apie šiupinį, džiūgaudama išsineša ant rankų.

Girininkas Izaokas

Girininkas Izaokas nedidele valtele plaukė per upę, kai staiga pastebėjo link jo greitai artėjantį plaustą.

Ant plausto buvo įsitaisę trys žmonės: du raumeningi, irklais apsiginklavę barzdočiai ir dar kostiumuotas pilietis - basakojis, bet užtat karališkai išsidrėbęs ir su cigaru dantyse. Girininkas Izaokas, išvydęs šią kompaniją, kažkodėl nubalo ir puolė kaip pašėlęs irtis tolyn.

- Mikliau darbuokitės, galvijai, - bendrams sukomandavo basakojis pilietis. - Nes paspruks!

Ir iš tiesų - paspruko!

6

GINTARO LAŠAI

Trečiadienis, liepos 30, 2008

kl.lt

Bembis suranda savo kelią Alma Riebždaitė

B

embis niekaip negalėjo rasti savojo kelio. Todėl daug blaškėsi ir ieškojo. Jis eidavo tai vienu keliu, tai kitu, keliavo autostradomis ir plentais, žvyrkeliais, pasukdavo pramintais ir nepramintais takais, visokiais šunkeliais, bet visąlaik gaudavo skaudžiai nusivilti: tai būdavo ne jo kelias. O kai tai supranti, yra labai sunku: nebežinai nei kur eiti, nei kur dėtis, ir viskas atrodo taip beprasmiška. Žinoma, tada Bembis pasukdavo į pirmą pasitaikiusį, nes jam regėjos, jog tuo momentu, kai supranti, jog eini ne savo keliu, svarbu kuo skubiau išsukti iš to kelio... Tačiau ir kitas kelias pasirodydavo ne tas.

Bembis išvaikščiojo daug kelių. Ir, tiesą sakant, nebežinojo, ką daryti. Gerokai prisistriksėjęs ant vienos kojos, prisiverkęs ir tūkstantį kartų apsisukęs vietoje, jis vis dažniau atsiguldavo kur pakelėje ir ilgai žiūrėdavo į debesis, kramsnodamas smilgą, susikėlęs vieną koją ant kitos. Arba nubėgdavo kur toli į pievas ir ilgai klaidžiodavo po nepažįstamas vietoves. Ir kuo toliau, tuo labiau Bembis su siaubu suprato, jog keliai jo visiškai nebevilioja, jog jokiu keliu jis nebenori eiti.

Net savo. O, be to, vis stiprėjo įsitikinimas, kad jokio kelio nėra, tik akių dūmimas. Ir Bembis didžiausiu lanku apeidavo bet kokį kelią. „Vis keliai klaidina. Netikėkite jokiu keliu, jis būtinai jus nuves ne ten“ – sakydavo Bembis.

Taip Bembis ištisas dienas praleisdavo klajodamas po apylinkes, jis vis geriau ir geriau pažino vietinius keliukus, medžius, uogynus, žinodavo, kur ir kada galima sutikti kokį žvėrelį. Sutikęs kokį žvėrelį, o dažniausiai tai būdavo pilkasis kiškis ar kokia stirna, jis net pašokdavo iš džiaugsmo, o jo maža širdis ilgai negalėdavo liautis spurdėjusi krūtinėje kaip kokia išdykusi gyvatukė. O ir šiaip ji mėgo spurdėti, dažnai be priežasties. Bembis visada norėjo turėti ramesnę širdį ir su malonu būtų savąją į tokią išmainęs. Ar nusipirkęs. Bet atliekamos širdies niekas neturėjo.

Tuo metu, kai lyg pamišęs ėmė klajoti apylinkėmis, jis ir vėl buvo tapęs vienišas ir laimingas. Vaikai buvo užaugę, o vyras laimingai vedęs trečią kartą. Bet jis vis tiek niekaip negalėjo apčiuopti savęs. Tačiau klajonės ramino. Be to, didžiulį džiaugsmą teikė gamtos pažinimas.

Po kurio laiko su savimi į keliones jis pasiimdavo knygų; taip pažino įvairius augalus, medžius, grybus, paukščius; žvėriss ir taip pažinojo, ne tiek jau daug tų žvėrių Lietuvoj: jo brolis briedis,, vilkas, lūšis, kiškiai, lapės, stirnos, šernai... Įvardijimas jam teikė didžiulį žiulį su nieko nepalyginamą malonumą, umą, štai žiūri į nuo vaikystės žiūrėtas ūrėtas gėleles ir žinai, jog čia krūminis nis kūpolis, o štai čia pievinis kūpolis, is, o čia pražiangalapė blužnutė.... Purienas ir burbulius Bembis žinojo nojo jau nuo seno. Vaikystėje Bembis embis burbulius ir vadino burbuliais, nors pavadinimo imo ir nežinojo, nes tos gėlės ėlės iš tiesų panašios į geltotonus burbulus. Vaikystėje tėje jis labai mėgdavo tų bururbulių prisiskinti, nes tada ada dar nežinojo, kad tos gėlės įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą. Ir iš tiesų niekur ekur kitur jis tų burbulių nebematė,, tik vaikystės pievose. Matyt, tikrai retos.

Bjauru, kai vaikštai ai šia Žeme, ir net nežinai, kokie augalai ir vabalėliai žūsta tau po kojomis, kokį grybą nuspiri ar kokios uogos sirpsta miškuose. e. Šita situacija Bembiui buvo nepakenčiama. pakenčiama.

Jis, bjaurybė, norėjo viską iską įvardinti. Arba kaip gražu, kaii žmogus gali pasakyti: „Miškų aukštapelkėse ukštapelkėse baltuoja švyliai“. Reikia kia žinoti ne tik, kad tokie augalaii baltais pūkais apsipylę yra vadinami nami švyliais, bet kad yra aukštapelkės kės ir kas jos yra. Apie aukštapelkess Bembis žino ne ką. Senajam briedžiui žiui priklauso koks hektaras aukštapelkės ir Bembis planuoja tą vietovę detaliai patyrinėti su į knygą įbesta nosimi.

Taip įvardindamas augalus ir gyvūnus, grybus, atskirdamas samanas nuo kiminų, jis po truputį pradėjo pažinti ir augalų gydomąsias savybes. Jau ankstyvą pavasarį Bembis prisirinkdavo pirmųjų valgomų grybų briedžiukų. Iš pradžių jis bijojo valgyti tuos grybus, bet paskui

surizikavo. Ir žinote, nieko, liko gyvas. Dar svajojo išmokti daryti gilių kavą ir visokių kitokių dalykėlių. Giliai už viso to slypėjo Bembio troškimas tapti nepaprasta moterimi. Bembiui tai buvo tarsi moteriškumo mokykla. Žinoma, iki buvimo tikra moterimi jam dar labai trūko, bet negi kas nors gali uždrausti žmogui svajoti? Svajoti net tada, kai artėji prie penkiasdešimties kaip Bembio atveju. Tačiau ir sulaukęs tiek metų Bembis niekaip negalėjo pasiekti reikiamo koncentracijos lygio.

Karūnuota.

Bet Bembiui vis tiek niekas neaišku. Ką jis turi šitoje Žemėje veikti ir užsiimti. Ir kuo būti.

Negi jam, Bembiui, lemta niekuo nebūti? Skausmo valandėlę dažnai susimąstydavo Bembis. Gamtininku jis būti negali, nes jam visiškai nepatinka tiriamasis darbas, jam patinka tik klaidžioti ir pažinti. O tokio darbo juk nėra. Už tai juk niekas pinigų nemoka.

Po ilgų apmąstymų ir klajonių vieną gražią dieną jo silpnas protelis ėmė ir nušvito: jis viską suprato.

Jis sužinojo, kuo nori būti, kur gyventi, ką veikti – dar nelabai, bet tai tik smulkmena. Jis suprato, kaip turi įvardinti tai, kas vyksta su juo dabar ir kas dar turi įvykti. Bembis dar nebuvo tai, bet jis žinojo, kuo turi tapti, koks yra jo tikrasis kelias ir pašaukimas. Tas įvardijimas skambėjo gana keistai - „ra-

Ričardo Šileikos nuotr. gana“. Bembis turėjo tapti ragana. Pačia nuostabiausia, pačia geriausia visų laikų ragana. Be karpos ant nosies ir jokių juodosios magijos triukų. Netgi ir be baltosios magijos triukų. Bembis kaip ragana iš viso nepripažino jokios magijos.

Jam atrodė, kad magija teršia gerą raganų vardą ir sugadina jų reputaciją.

Jo klajonėms ir gamtos pažinimui kūną turėjo suteikti žodis „ra-

gana“. Bembis žinojo, kokia ragana jis nenori būti, tačiau kokia nori būti – dar nelabai. Jo trobelė niekada nesmirdės senų bobų raugalais. Tą jis žinojo. Ji visada bus švari ir kvepės raminančiomis levandomis. Jis laikys ožkų ir jo namuose visada bus gardaus sūrio su kmynais arba džiovintomis miško uogomis. Kambariai bus erdvūs, juose bus mažai baldų ir daug daug saulės. Būtinai stovės didelis apvalus stalas. Bus dienų, kai Bembis klausysis muzikos ar skaitys knygą. To jis negalės atsisakyti. Tačiau interneto jo mažoje trobelėje nebus. Tai jis tikrai žino. Su pasauliu jis bendraus tik paprastuoju paštu. Kartais nuvažiuos į miestą ir

vaikščios lyg po visai nepažįstamą, svetimą pasaulį.

Dar Bembis prisijaukins žaltį, vadins jį Kačiuku ir lakins pienu. Mokės virti žoleles ir antpilus. Pats išsigydys savo amžiną slogą. Mokės sutaisyti skanių arbatėlių ir daryti nuotabias veido kaukes bei vonias, kurios padaro moterų odą lygią, glotnią ir švytinčią. Bembis bus graži ir amžinai jauna moteris degančiomis akimis, rengsis ilgu gėlėtu sijonu ir mokės paslaptingai dingti už medžių.

Bembis apsigyveno trobelėje šalia miško. O kaip viskas buvo iš tiesų – negi kaip nors įdomu? Žinoma tik tiek, kad Bembis visiems laikams sugrįžo į gamtą ir daugiau niekada niekada nepaliko savo namų. Ir tai, jog jis paskendo nuostabiausioje iš nuostabiausių nebūčių.

Bembis sukuria naują raganiškumo koncepciją

B

embis ilgai negalėjo atsitokėti nuo naujojo savo atradimo– „ragana“. Še tau, kad nori. Atrastoji tapatybė, sulaukus penkiasdešimties. Taip tai taip, bet ką daryti toliau, kaip gyventi su tokia atrastąja tapatybe? „Ragana“, - Bembis ilgai gromuliavo savo naujuosios tapatybės branduolį, savo savastį. Jis negalėjo pati-

kėti. Jis buvo lyg ir toks pat, ir vis dėl to kitoks. Visiškai kitoks. Savo nueitą gyvenimo kelią jis ėmė matyti visiškai kitoje šviesoje, dabar jam daug kas tapo aišku. Ir jis ėmėsi gilesnių raganiškosios prigimties studijų.

Mes apie raganas lyg ir daug girdėję, bet visa ta tautosaka Bembiui regėjos kažkokia nepatikima, raganos suvokimas kažkoks stačiokiškas ir netgi brutalus. Dar nepradė-

jęs savo studijų, jis manėsi nerasiąs nieko gero, kad kažkas patikimesnio gali būti tik grožiniuose kūriniuose, kur vadovaujamasi vidine intuicija. Bet Bembis žinojo, jog tokią informaciją rasti galima tik visiškai atsitiktinai, kad vadinamųjų vidinių intuicijų niekas nesistemina. Bet kokiu atveju Bembis buvo ryžtingai nusiteikęs atskleisti tikruosius prigimtinius raganos bruožus. Suvokti, koks padaras tai

ir yra, ir apskritai, koks raganiškumo ryšys su žmogiškumu?

Kuo daugiau Bembis skaitė apie raganas, tuo labiau baisėjosi. Visokie sukubai ir inkubai jam kėlė šiurpą, nes iš prigimties jis buvo baili žmogelė. Kiek geriau raganas pažinojo tik toks ponas, amžiną jam atilsį, Gintaras Beresnevičius. Tos žinios Bembiui atrodė kiek patikimesnės. Bet iš esmės, ką Bembis suprato, niekas nieko tikro

apie raganas nežino ir kad tai apskritai gana įtartini padarai, net tokiam mitinių būtybių žinovui kaip Gintaras, todėl Bembis raganiškumą bandė nusakyti remdamasis savo vidine intuicija ir asmenine patirtimi bei pasitelkęs visas savo silpno protelio analitines pajėgas.

Išvaizda ar amžius nėra joks raganiškumo kriterijus.

11>>

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, liepos 30, 2008

7

Nuo emocijos – logikos link ir atgal Gytis Skudžinskas

V

idurvasaryje Klaipėdos dailės parodų rūmai tapo Kauno menininkų dislokacijos baze. Čia pristatytas kolektyvinis projektas „Struktūriškumas, konstruktyvumas, konkretumas: nuo – iki (2)” ir atidaryta autorinė Gintauto Vaičio paroda „Juodkrantės etiudai”.

Viena kauniečių paroda siūlo kelionę tolyn nuo emocionalios dailės, kita vėl bloškia į personalinių emocijų ir estetinių išgyvenimų sūkurį.

Dar viena tapybos pusė Parodoje „Struktūriškumas, konstruktyvumas, konkretumas: nuo – iki (2)” dominuojanti tapyba yra geras pretekstas dar kartą preparuoti lietuviškosios tapybos sampratą.

Dažnai, kai kalbama apie lietuvių tapybą, beveik neklystant galima pritaikyti abstrakčiojo ekspresionizmo terminą. ARS grupė paliko tokį ryškų pėdsaką vaizduojamosios dailės istorijoje, kad būtent abstraktusis ekspresionizmas tapo „geros” tapybos sinonimu. Vitališkas potėpis, koloristiniai sąskambiai, turtinga faktūra nulemia, ar tapybos kūrinys yra vertas dėmesio. Ir tokia prielaida gaji iki šiol daugelyje lietuviškų tapybos parodų.

Taip dabar įsitvirtina ir kol kas aiškiai neartikuliuota „naujosios tapybos” prielaida. Tokią klaipėdiečiai galėjo regėti pastaruosius kelerius metus rengiamoje parodoje „Nostalgie”.

Viena vertus, jaunieji menininkai tolsta nuo abstrakčiojo ekspresionizmo, prisijaukindami popkultūros ženklus. Kita vertus, neretai vaizdavimo forma labai aiškiai susijusi su dar pokaryje susiformavusiais kanonais.

Paroda „Struktūriškumas, konstruktyvumas, konkretumas: nuo – iki (2)” siekia atskleisti dar vieną, kol kas bene mažiausiai dėmesio sulaukusią, lietuviškos tapybos pusę. Kauniečių parodoje esi priverstas prisiminti tapybos manierą, kurią nuosekliai plėtojo lietuvių išeivijos menininkai Kazys Varnelis ar Kazimieras Žeromskis. Klaipėdoje ką tik veikusioje parodoje, o ir minėtų išeivių kūryba pasuka visiškai priešinga linkme nei dominuojanti abstrakčiojo ekspresionizmo srovė. Čia ekspresiją pakeičia geometrija ir logika.

Provokacija: A.Andriuškevičius sa-

vo kūrinyje „Rėmas“ siužetą susikurti bei minties gilumą atrasti siūlo pačiam žiūrovui.

Konceptas: kauniečių parodos idėja remiasi teiginiu, kad „architektai, tapytojai, skulptoriai turi įsisavinti naują pasta-

to, kaip vienijančios visumos, sampratą“.

Akvilės Eglinskaitės nuotr.

Neatsisako įpročių Geometrinė abstrakcija atsisako spontaniškų mostų, formų ir koloritų susipynimo, asmeninės pasaulėjautos įvaizdinimo. Tapyba tampa išgryninta ir logiškai apgalvota, vengiama nereikalingų detalių ir emocionalių nelogiškų sprendimų.

Parodoje dominuoja ritminiai ir konstruktyvūs sprendimai, tačiau daugelyje kūrinių aiškiai matai, kad tai nėra vienintelė ir nuosekliai plėtojama autoriaus darbo maniera.

Geriausi geometrinės abstrakcijos kūriniai pasižymi nepaprastu aiškumu, švaria linija, vientisu tonu ir logiška struktūra. Toks radikalus kūrinio išgryninimas akivaizdus minėtų K.Varnelio ir K.Žeromskio kūryboje, o šiandienėje kauniečių interpretacijoje dažnai susiduri su asmeniška emocija, įvilkta į konstruktyvų rūbą.

Galbūt ir galima sukurti kūrinius specialiai projektui, bet ar nereikėtų tuomet atsisakyti įpročių? Nuasmeninimas buvo ir yra vienas svarbiausių konstruktyvių meno formų (minimalusis menas, op-menas, geometrinė abstrakcija, konstruktyvizmas) veiksmų.

Pakeičia idėjos grožis Pastarojoje parodoje aiškiai išsiskyrė du autoriai, atitariantys parodos pavadinimui, pateikę konstruktyvius ir struktūriškus kūrinius. R.Karaliaus

Konservai: nuo drobės atpleišėjusius dažus G.Vaičys

užkonservavo „Atvirlaiškyje“. ritminės konstrukcijos neleidžia abejoti, o preciziškas tikslumas palieka išbaigtų struktūrų įspūdį. Tiesiog ikonišku parodos kūriniu galėtų būti A.Jonkutės ciklas. Autorė taisyklingus vienodo formato kvadratus konstruktyviai vienoda struktūra padengia konkrečiu tonu – nuo šviesaus iki tamsaus. Aiškiai ir logiškai apibrėžtuose kūriniuose emocinį ir estetinį grožį pakeičia idėjos ir technologiškumo grožis. A.Jonkutė nenaudoja jokių pašalinių priemonių, kad perteiktų sumanymą. Ji tiesiog eksploatuoja grafito galimybes.

Kiekvienas kvadratas lygiais štrichais padengtas tam tikro kietumo pieštuku, nuoseklus ir kantrus darbas be jokių nereikalingų emocijų kūrinį priartina prie geriausių tokios stilistikos darbų.

Paviršiai: menininkas tarsi archeologas tyrinėja valčių is-

torijas.

Estetiniai pastebėjimai Taip pat kauniečio G.Vaičio autorinėje parodoje „Juodkrantės etiudai” jau neaptikome tapybos tiesiogine šio termino prasme. Fotografijos lakštuose – tik kasdienoje pastebėti tapybiški fragmentai. Ši paroda radikaliai skiriasi nuo prieš tai aptartosios. Metaforomis kibirkščiuoja senos valties borto aptrintos lentos su atsidengiančiais spalviniais, kartu ir laiko sluoksniais. Laikas ir žmogaus prisilietimas šiuose G.Vaičio kūriniuose galėtų būti pagrindinės sąvokos, leidžiančios konceptualizuoti ar „perskaityti” atspaudus. Metonomiškumas, kai dalis pasakoja apie visumą, kartais būna daug iškalbesnis už atvirą deklaraciją. Tačiau ar to siekia autorius?

Žvelgiant į visą parodą atrodė, kad šiuo atveju svarbesnis tiesiog estetinis pastebėjimas.

Neaišku, ar G.Vaičys fotolakštuose bandė tematizuoti Juodkrantės specifiką, bet jei parodos pavadinime nebūtų žodžio, įvardinančio vietovę, nerastume aiškesnės nuorodos į kokį nors sociokultūrinį kontekstą.

Gerai, galbūt paroda skirta estetiniams gurmanams, bet tokiu atveju mane erzintų atspaudų nekokybiškumas. Ant drobės atspausti lakštai niveliuoja nedidelį brokelį ir paverčia fotografiją skoningais ir spalvine pulsacija spindinčiais kūriniais. Bet popieriniuose lakštuose matomas rezultatas verčia pagalvoti: „Tam deadpan adeptai vis dar naudoja juostą”.

Šeši lietuvių poetai atstovauja naujajai Europos poezijai

Lietuvos rašytojų kūrybos rinkinys išleistas Slovėnijoje

Šešetuko antologija ir G.Grajausko performansas – Škotijoje

JAV leidykla „Greywolf Press“ šiais metais išleido antologiją „New European Poets“ (Naujieji Europos poetai), kurioje pristatomi poetai iš visų Eurpos šalių.

Leidinyje pateikiama išversta į anglų kalbą 290 poetų kūryba. Atrenkant eilėraščius naujajai antologijai buvo siekiama pristatyti geriausiai savo šalies kultūrinio gyvenimo realijas atspindinčius kūrėjus.

Antologijai eilėraščiai buvo verčiami daugiau nei iš 30 kalbų.

Tarp beveik trijų šimtų naujajai Europos poezijai atstovaujančių autorių įtraukti ir šeši poetai iš Lietuvos: Eugenijus Ališanka, Gintaras Grajauskas, Daiva Čepauskaitė, Neringa Abrutytė, Laurynas Katkus ir Marius Burokas.

Slovėnijos rašytojų sąjunga išleido Lietuvos rašytojų kūrybos antologiją „Artuma“. Knygoje publikuojami 18 poetų ir prozininkų kūriniai. Į antologiją pateko Antanas Škėma, Vytautas P.Bložė, Tomas Venclova, Alfonsas Andriuškevičius, Sigitas Geda, Ričardas Gavelis, Nijolė Miliauskaitė, Juozas Šikšnelis, Kornelijus Platelis, Antanas A.Jonynas, Birutė Jonuškaitė, Eugenijus Ališanka, Jurga Ivanauskaitė, Sigitas Parulskis, Herkus Kunčius, Alvydas Šlepikas, Sonata Paliulytė, Marius Ivaškevičius.

Tarp jų vienintelis klaipėdietis – J.Šikšnelis, kurio dvi noveles – „Tvartų broliai“ ir „Laukimas“ – iš knygos „Angelas mėšlyne“ išvertė antologijos sudarytoja Bernarda Pavlovec Žumer.

Kita antologija, vien lietuvių poetų, vadinasi „Six Lithuanian Poets“ ir bus išleista Škotijoje, leidykloje „Arc Publications“ šių metų rugpjūtį. Joje – Eugenijus Ališanka, Daiva Čepauskaitė, Gintaras Grajauskas, Aidas Marčėnas, Kęstutis Navakas ir Sigitas Parulskis.

Antologijos pristatymas vyks rugpjūčio pradžioje Edinburgo knygų mugėje. Prieš ją G.Grajauskas kartu su škotų, islandų bei suomių poetais ir muzikantais dar dalyvaus kuriant tarptautinį muzikos ir poezijos performansą Kryre, Glazgove ir Edinburge (Škotija). „Durų” inf.

8

DURYS

Trečiadienis, liepos 30, 2008

kl.lt

Iš meilės tapybai minkė molį

Rezidentai: kauniečiai keramikai Ž.Labanauskas, V.Steponavičius ir E.Labanauskaitė-Steponavičė į „Kultūr-

polio” meno kiemo dirbtuves atvyko įgyvendinti bendrą idėją.

Ignas Kazakevičius eveik dvi savaites – nuo liepos 2-osios iki 14-osios „Kultūrpolio” meno kiemo dirbtuvėse kūrė pirmieji šių metų menininkai rezidentai – kauniečiai keramikai Eglė Labanauskaitė-Steponavičė, Vytas Steponavičius ir Žilvinas Labanauskas. Vyras, žmona ir brolis. Skirtingi charakteriai, tačiau panašios idėjos ir puikus bendradarbiavimas leidžia rasti geriausią sprendimą ir parodo, kaip kurti be profesinio pavydo bei konkurencijos ir pateikti šaunią šiuolaikinių dailininkų P.Klee, J.Pollocko, E.Muncho interpretacijų parodą. Ją galima pamatyti dirbtuvių lange.

rai išminkytas meno erdves. Juolab kai kalbama apie keramiką. Kai atrodo, kad išbandyta ir interpretuota yra beveik viskas. Sugretintos įvairiausios meno sferos, iš jų skolintasi, jomis žaista...

Keramika šiandien – tai ir instaliacijos viešose bei privačiose erdvėse, ir objektai, pasmerkti laipsniškai erozijai, kurie patys susinaikina ir subyrėdami sukuria netikėtą vaizdą ir naują istoriją.

Keramika yra pakankamai konceptuali. Ja paprasčiausiai imituojami daiktai, peržaidžiamas pastarųjų medžiagiškumas.

Keramika gali „remtis“ ne tik daugeliu technikų ir efektų. Ji yra lanksti, universali ir nenuspėjama.

Juk niekada nežinai, ką ištrauksi iš krosnies...

Keramika – nenuspėjama

Specialiai deformavo

„Kultūrpolis“ ieško originalių menininkų, kurie plečia jau regis ge-

O minėta trijulė rezidentūros metu pasirinko tapybiškumą ir jo san-

B

Performansas: kad įtikintų, jog keramika gali būti gyva, V.Steponavičius išsitepė vei-

dą molio mase ir leido jai džiūti, trauktis, skilinėti...

Indas prikausto dėmesį funkcionalumu, poreikiu kažką ant jo padėti. Šį kartą keramikos kūriniai buvo specialiai deformuojami.

Salvadoriškas: V.Steponavičiaus „servizas“išraiškingai nutįso ir nuvarvėjo stalu.

tykį su stabilia forma. Indas, koks jis bebūtų, prikausto mūsų dėmesį funkcionalumu, na, tarsi poreikiu kažką ant jo padėti. Šį kartą keramikos kūriniai buvo specialiai deformuojami. Kam? Ogi tam, kad munchiškas šauksmas ir vidinė įtampa išsi-

veržtų už indo kraštų. Kas be ko, deformuota lėkštė leidžia išreikšti tik žymių paveikslų fragmentus, o tai jau savaime suteikia papildomos įtampos. Tada ir ekspresija, „serviruota“ lėkštėje, prasmę įgauna...

Keraminės rankutės – vietoje stalo įrankių.

Nerijaus Jankausko nuotr.

E.Steponavičė interpretavo P.Klee vaikiškų piešinių pasaulį. Ž.Labanauskas išraiškingai ir ekspresyviai atkūrė Ch.Soutine’o moters portretą bei dailininko paletę ne tepdamas glazūrą, o ją barstydamas. Sausą ir rupią faktūrą taip ir norisi palyginti su tapybos pastoziškumu.

V.Steponavičius liko ištikimas E.Muncho šauksmui. Jo indai vieninteliai nefunkcionalūs, tačiau toks „servizas“ nepaprastai išraiškingai nutįso ir nuvarvėjo stalu, įnešdamas salvadoriško siaubuko elementų. O dar keraminės rankos – vietoje stalo įrankių...

„Išsinėrė iš odos”

Variacijos: E.Steponavičė savo lėkštėse interpretavo P.Klee vaikiškų piešinių pasaulį, o Ž.Labanauskas lipdė indus, kuriuose ekspresyviai atkūrė Ch.Soutine’o mo-

ters portretą bei dailininko paletę ne tepdamas glazūrą, o ją barstydamas.

Interpretacijos: šiuolaikinių dailininkų trijulės darbus pagal P.Klee, J.Pollocką, E.Munchą, Ch.Soutine’ą, S.Dali galima pamatyti Meno kiemo dirbtuvių lange.

O kad patikėtume, jog keramika gali būti gyva, Vytas atliko performansą, išsitepdamas molio mase ir leisdamas jai džiūti. Tam tikras „išsinėrimas iš odos” ar stengimasis pabūti, tarkime, pirmykščio žmogaus kailyje priartina prie žiūrovo meno estetiką, kurią dažnai suvokiame tik kaip piešinį, formą ar spalvą. Šiuo atveju menininkai stengėsi gyvai priminti apie gyvą ir kitokią („nevazoninę“ ir „nežaisliukinę“) keramiką. Šių meno savaičių metu menininkai ne tik realizavo savo projektą, pristatė novatorišką parodą, bet ir bendravo su žiūrovais.

Kiekvienas norintis galėjo užsukti atvirų durų valandomis ir pabendrauti su jais, pabandyti kurti.

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, liepos 30, 2008

Atliepia: A.Jankausko „Povandeninis dviratis” su plaukmenimis vietoj pedalų – smagiai į temą, gal to-

dėl atsidūrė pačiame „Akvariumo IV” epicentre.

9

Ikonos: D.Vaičekauskas savo skaitmeniniuose koliažuose lietuvių liaudies pasakų herojus pavertė

popkultūros dievaičiais.

„Akvariume“ – idėjų sausra Rita Bočiulytė

S

umanytas kaip eksperimentų, naujų meninių idėjų raiškos laukas šiuolaikinio meno projektas „Akvariumas“ išsėmė savo galimybes, mano jo iniciatoriai. Šiemet ketvirtąsyk subūręs dailininkus bendrai parodai projektas po dvejų metų keis ne tik pavadinimą, bet ir konceptą.

Projektas išsikvėpė Kas antri metai Jūros šventės metu vykstantį „Akvariumo” projektą puoselėja jo organizatoriai – Klaipėdos apskrities dailininkų sąjunga, Baroti galerija ir uostamiesčio Dailės parodų rūmai.

Anot projekto kuratoriaus dailininko keramiko Isroildžono Baroti, dar metų pradžioje visais kanalais menininkams išsiuntinėti kvietimai ir raginimai dalyvauti „Akvariumo” parodoje. Jie pasiekė ir stu-

pas atrodo kaip reikiant atjaunėjęs. Parodoje dalyvauja tik keli žinomi vyresnio amžiaus dailininkai ir didelis būrys Vilniaus dailės akademijos (VDA) studentų iš sostinės ir uostamiesčio. „Pirmąkart tiek daug jaunimo. Įgyvendinu savo seną svajonę, – kad suartėtume. Projektas jungia krantus tarp jaunosios ir vyresniosios kartų menininkų, tarp Lietuvos ir užsienio”, – sakė per vernisažą I.Baroti’s.

Miesto Kultūros skyriaus vedėjos menotyrininkės Godos Giedraitytės teigimu, „Akvariumas IV” šiuolaikinio meno gerbėjams – pažintis su jo tendencijomis.

Verda savo sultyse „Menas čia gali būti ir nerimtas.

Svarbiausia idėja ir eksperimentas, intriguojantis žaidimas, – aiškino projekto kuratorius. – Manoji karta mene gal konservatyvi. Mes darom per daug rimtai, jau save atradome ir parodėme. Dabar lai jaunimas parodo, ko vertas...”

Parodai stinga „cinkelio” – jaunimo drąsos ir polėkio. Ne to, kas dešimtkart matyta ir kitų daryta. dijuojančius dailę, ir jau žinomus dailininkus. Susidomėjimas projektu gal ir neslūgsta, bet įdomių, netikėtų, naujų, parodos vertų idėjų ir autorių jis sulaukia vis mažiau. Stengdamiesi išlaikyti parodos meninį lygį, rengėjai susiduria su atrankos problema. Tiesiog nėra iš ko ir ką originalesnio pasirinkti, kad publika nežiovautų iš nuobodulio – matyta, būta, pakartota arba vis tie patys ir tas pats.

Apstu jauno meno Šiemet projekte dalyvauja 35 dailininkai – dauguma iš Lietuvos, po vieną iš Vokietijos, Suomijos ir Danijos. Klaipėdos dailės parodų rūmų pirmojo aukšto salėje, Baroti galerijoje ir Bohemos kiemelyje pristatomoje ekspozicijoje – tapyba, skulptūra, objektai, fotografija, keramika, tekstilė, instaliacijos, videomenas.

Su gamta ir vandens stichija siejamo projekto ketvirtasis eta-

„...Betgi parodai ir stinga to „cinkelio” – jaunimo drąsos ir polėkio, – tęsė kolegos mintį tapytojas Audrius Gražys. – Ne to, kas dešimtkart matyta, mūsų kartos ir kitų daryta. Norisi, kad nebijotų rizikos ir save parodyti. Bet jaunimas nedirba, visiškai nedirba mene. Studentai nebenori paišyti – net amato mokytis. Viskas – kaip mūsų politikoje. Mala š... Gal kad verdame savo sultyse. Todėl visiems sakau, kad verta išvažiuoti pastudijuoti kitur, pamatyti kitokį pasaulį, žmones ir meną.”

Vienas kitas blyksnis Vis dėlto vienas kitas žavus, nors ir nelabai jauno meno blyksnis parodoje yra. Kažkur per vidurį tarp studentų ir 50-mečių. Kad ir Audriaus Jankausko objektas „Povandeninis dviratis”, Dano Aleksos skulptūra „Novečentas”, Roberto Gabrio fotografijos „Pabaigos pradžia” arba Dariaus Vaičekaus-

„Užkaisk”: vilnietis Simonas Kuliešis surengė mini performansą, pade-

monstruodamas, kaip iš virdulio kylantys garai nusėda veidrodį, kuriame autorius palieka savo momentinį piešinį – tos akimirkos emociją. Vėliau, norint ją vėl pamatyti, tereikia darsyk užvirinti vandenį. ko skaitmeniniai koliažai dviejų garsiausių lietuvių liaudies pasakų motyvais.

Pastarasis autorius tikino, kad tai – totalus kičas. Išraiškos forma – kičinė, bet susijusi su tradicija (aliuzija į tapybą – drobė, lakas, porėmis, puošnus rėmas). Pasakas „Eglė žalčių karalienė” bei „Jūratė ir Kastytis” pasirinko ne todėl, kad jos jam labiausiai patinka, – abi susiję su jūra ir projekto tema. „Interpretuoju tas pasakas savaip, su komiksų kultūros štrichais, su šiuolaikinėmis ikonomis, kurias vartotojų visuomenė atpažįsta”, – teigė D.Vaičekauskas, kurio koliaže pasakiškoji Jūratė – popmuzikos žvaigždė, grupės „No Doubt” vokalistė Gwen Stefani, o Kastytis – amerikiečių kino aktorius ir gubernatorius Arnoldas Schwarzeneggeris.

Miela malonu ir vėl pamatyti tapytojų Lino Liandzbergio, Algio Griškevičiaus, Dano Andriulionio, skulptoriaus Jurgio Malinausko darbus, o išeinant užmesti akį į VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedros 12-os antrakursių videoprojektą „Vanduo”. Panėrus giliau gal pavyktų ir dar ką nors sužvejoti. Betgi tai – tik „Akvariumas”. Nors, kas žino, gal kitiems labiau pasiseks.

Liepos 25-ąją atidaryta tarptautinio meno projekto „Akvariumas IV” paroda veiks iki rugpjūčio 21-osios.

Išraiška: Akvilijos Sabakonytės ins-

taliacijoje „Čia Lietuva, čia lietūs lyja” prozos daugiau nei poezijos.

Interjere: I.Baroti’s pakliuvo į kadrą prie D.Aleksos „Novečento”, labai priti-

kusio Baroti galerijoje.

Jaukas: Viktorijos Žalytės ir Viktorijos Damulytės sukurta instaliacija „Daina-

vo jūra” plevena vėjyje ir skamba priešais įėjimą į Baroti galeriją.

Darijos Vasiliauskienės nuotr.

10

DURYS

Trečiadienis, liepos 30, 2008

kl.lt

Kaligrafija atkeliavo iš Moldovos Kristina Jokubavičienė

P

rano Domšaičio galerijoje iki rugpjūčio 4-osios veikia populiaraus Moldovos dailininko Alexandru’o Macovei’jaus tapybos ir kaligrafijos paroda.

Kuria keliose srityse 1954-aisiais gimęs dailininkas studijavo Chisinau, I.Repino dailės koledže ir Maskvos poligrafijos institute, nuo 1978-ųjų dalyvauja parodose. Jo darbų yra Moldovos, Rumunijos muziejuose, privačiose kolekcijose jo šalyje, Vokietijoje, Italijoje, Švedijoje, Izraelyje, Graikijoje, Kanadoje, JAV ir kitur. Dailininkas reiškiasi grafikos, kaligrafijos, tapybos srityse, yra iliustravęs per 50 knygų vaikams ir suaugusiems.

A.Macovei’jaus kūriniuose tapybos, grafikos elementai ir kaligrafija klostosi į įspūdingas, dinamiškas ir kartu efemeriškas kompozicijas. Jų efemeriškumą sustiprina realių, detalizuotų motyvų ir jų fragmentų – sraigės, medžio, paukščio, moters figūros perpynimas su spalvinėmis plokštumomis, dažniausiai įgaunančiomis griežtas geometrines formas. Šie motyvai A.Macovei’jaus kūryboje nuolat kartojasi, tačiau, atskiro kūrinio ar ištiso ciklo erdvėje įgiję naujų prasmių, traktuojami kaip svarbūs ženklai.

Svečias: žinomas Moldovos dailininkas A.Macovei’jus kuria grafikos, kaligrafijos, tapybos srityse, yra iliustravęs per 50 knygų. Klaipėdoje jis pristatė savo tapybą

ir kaligrafiją.

Nerijaus Jankausko nuotr.

Iš ciklo – į ciklą Visi autoriaus darbai klostosi į didesnius ar mažesnius ciklus. Istorijos peripetijos atsiskleidžia monumentaliame cikle „Mano karaliai“, amžinybės ir laiko tėkmės apmąstymai vyrauja „Sraigių parade“. Autoriui ypač artima poezijos tema, kuri plėtojama cikluose „Poezija“ ir „Skiriama Bodlerui“. Pastarasis ciklas – naujausias A.Macovei’jaus kūrinys, šiuolaikiškai interpretuojantis garsaus XIX a. prancūzų poeto kūrybos motyvus. Parodoje eksponuojami darbai akivaizdžiai liudija apie autoriaus polinkį į filosofinius grožio, būties esmės ir laiko tėkmės apmąstymus.

Spalvinių ir grafinių akcentų žaismas suteikia dailininko darbams išskirtinumo, atskleidžia pastaraisiais dešimtmečiais susiklosčiusį savitą meninį braižą, kuris ir lemia jo kūrybos populiarumą. Beveik visi dailininko kūrybos tyri-

Mąslus: ciklai „Vandenynas” ir „Belaikė erdvė” akivaizdžiai liudija apie dailininko polinkį į filosofinius grožio, būties esmės ir laiko tėkmės apmąstymus.

A.Macovei’jaus kūrybos tyrinėtojai pabrėžia šio dailininko vaizduotės turtingumą, gebėjimą derinti įvairias technikas, kurias jis meistriškai jungia kūriniuose. nėtojai pabrėžia jo vaizduotės turtingumą, gebėjimą derinti įvairias technikas. Akvarelė, pastelė, grafitas, tempera ir – piešinys, kaligrafija, koliažas – visos šios priemonės dažnai tiesiog meistriškai jungiamos kūriniuose.

Kaligrafijai – ypatinga vieta Ypatingą vietą dailininko kūryboje užima kaligrafija. Jos intarpų ran-

dame beveik kiekviename kūrinyje, o dažname ji tampa svarbiausia kompozicine ašimi, lemiančia kūrinio prames, nuotaikas ir raišką.

A.Macovei’jaus kaligrafija universali, o jos forma artima klasikinei tradicijai. Kaligrafijos intarpai yra integrali kompozicinio konstrukto dalis, savo lengvumu, grakštumu sujungianti vaizdinius ir abstrakčius motyvus.

Tema: autoriui ypač artima poezija, kurią jis interpretuoja cikluose „Skiriama Bodlerui” ir „Poezija”.

Sąskambiai: A.Macovei’jaus cikle „Mano karaliai” atsiskleidžia istorijos pe-

ripetijos.

Būtent kaligrafinis A.Macovei’jaus kūrybos aspektas paskatino šviesios atminties grafiką Algį

Kliševičių pakviesti Moldovos dailininką surengti savo kūrybos parodą Klaipėdoje.

kl.lt

GINTARO LAŠAI

Trečiadienis, liepos 30, 2008

11

Bembis sukuria naują raganiškumo koncepciją 6>>

Bembio manymu, raganiškumo kriterijumi negali būti netgi lytis, nors ir vyrauja nuomonė, jog raganystė paplitusi tarp moterų. Vyrai irgi gali būti raganiai, ir kartais bjauresni už moteris. Gimimo vieta irgi didesnės reikšmės neturi. Bet, žinoma, palankesnė dirva gimti ar tapti raganomis formuojasi ten, kur yra pievų, ežerų, miškų, upių, atokių ir paslaptingų miško aikštelių.

Sunku pasakyti kodėl, bet taip yra.

Lemiamą reikšmę gali turėti sutikti žmonės. Jų žvilgsnis ar buvimas jautresnės psichikos žmonėms gali suteikti kitą kryptį.

Raganiškumas dažniausiai siejamas su burtais, kerais, juodąja ir baltąja magija. Bembis raganiškumą sieja tik su tam tikru pasaulėjautos tipu. Sakoma, jog raganos skraido. Mums iš karto iškyla senos bjaurios bobos ant šluotos vaizdas. Ir iš tikrųjų pamatinis raganos pasaulėjautos sandas yra jos vidinis gebėjimas skristi. Tikra ragana nuolat „skrenda“, tai yra pamatinė jos dvasios būsena. Šitas „skrenda“ – tai begalinis gyvenimo džiaugsmas ir vitališkumas, gebėjimas stebėtis įprastais dalykais. Kai ragana nustoja skristi, galima sakyti, jog šita ragana jau mirė. Žinoma, geriausiai raganoms sekasi skraidyti tada, kai jos yra įsimylėjusios. Raganos myli stipriai ir

Pranciškus Narušis

Linkėjimas Pūsk, vėjeli, pūsk, kad neprailgtų ruduo ir pavasario gaivą išlukštenki iš žiemos Kas bebūtų – blizgėk, skambėk, gyvenk, Juk teatro (...) laivas stiprybės laidas ...imtmečiuose Tavo.

karštai. Realybėje jų meilei niekaip nelemta išsipildyti. Raganos dažniausiai yra vienišos, o jei netyčia per apsirikimą ir išteka, tai už nemylimo, kad būtų laisvos. Raganoms kaip niekam kitam būdinga meilės baimė.

Joms regisi, kad meilė gali jas suparalyžiuoti, atimti gyvybines jėgas. Ir apskritai, apie jausmus jos nėra linkusios kalbėti ar kažkaip jų rodyti. Žinoma, įdomu, kas atsitinka, kai ragana ir raganius įsimyli vienas kitą? Ogi nieko ypatingo. Žinoma, jiems kokiai dešimčiai metelių pasimaišo protas, bet dėl išugdyto ypatingo racionalumo, kurį nulemia atsargus elgesys su aplinka, paprastai nieko ir neįvyksta. Jie tiesiog myli vienas kitą. Jie kaip katinai ar gyvatės mėgsta kaitintis meilės spindulių atokaitoje. Jiems paprasčiausiai gera. Ir viskas. Jie yra baisūs tinginiai. Po teisybei, susitikti iš tikrųjų jiems net pavojinga. Ir to susitikimo jie visaip vengia. Ir visiškai teisingai daro.

Tikra ragana visada palaikys kosminį individualumo principą. Tai – pamatinis jų gyvenimo principas. Tikra, individualumo principą teigianti ragana, niekada neafišuos savo mistinių patirčių. Ji laikys tai neišvengiamu, visiškai nepageidautu savo gyvenimo reiškiniu ir jokiu būdu nebandys iš to pasipelnyti. Priešingai, tikra ragana visaip slėps savo pa-

Sugrįžimų šviesa paslėptoji Surado kelią Tavyje Išbarstyti garsai saksofono Išblaškė abejones – Irklai sulūžę Įstrigo gelmėje.

Laikas mįslingas ir paslaptingas Laki vaizduotė su nuodais Laiptai trapūs bet tikri Lapai krenta ir žali.

Koncertas su remarkomis Variacijų nemėgsta paukščiai o tos moterys – spalvų papūgos kelia darban ankstyvą rytą.

*** Poetas mirtininkas nepagyvenęs palaidotas numirė po mirties neprisikėlęs, kai žmogui gerai jis nieko nemyli, kai blogai pradeda mylėti.

Ir nereikia persekioti – Tavoji praeitis pomidorų sultyse ...

– pabaiga – Tu gi nesi sterilus protingas žmogelis.

*** Saulėlydžio gėlė pražydo Sudužusių bangų krante

Verkti lyg ir nėra prasmės nes pats gyvenimas – ašara.

Peizažas Žiemos žolė keistai žalia baltos dangos belaukdama pavasario nelaukia Šiukšlių ir vandens bus daugiau ir daugiau, tad kapstysimės kaip išgalim vėliavų šlamesy Čaižiai skaidrus saksofonas apie nieką čiurlendamas trypia trapią žolę

tirtis, laikys tai gėdingu dalyku ir visokiausiais būdais bandys to atsisakyti, nes ji be galo ilgisi žmogiškumo. Pagrindinis tikros raganos tikslas ir yra – tapti žmogumi, kaip galima stipriau prisiliesti prie žmogiškumo. Suleisti šaknis į žmogiškąją prigimtį. Žinoma, kažkur giliai toks žmogus vis tiek bus ragana, bet jau ne tik. Tik įveikusi daugybę išbandymų, ragana gali laikyti save žmogumi, ir vis tiek ji bus ragana. Be to, norėdama tapti žmogumi ragana turi visiems laikams atsisakyti savo galių. Ką ji ir padaro.

Kaip minėta, tikra ragana neužsiima jokiais burtais, ji gali net nemokėti burti kortomis. Ką ten burti, kartais tikra ragana nemoka net žaisti kortomis. Žinodama savo prigimtį, ragana turi būti itin atsargi ir nepradėti kontaktuoti ne tik su NSO, bet su įtartinais žemiškais subjektais. Ką ji ir daro. Tvirtai apsibrėžia savo gyvenimo ribas, kad kokios bjaurios jėgos neišmuštų jos iš vėžių. Ir dar: tikra ragana niekada nelįs į televizoriaus dėžutę kaip šimtai tūkstančiai žvaigždučių ir žvaigždinų. Raganos apskritai mano, jog buvimas dėžutėje stipriai prieštarauja žmogaus prigimčiai. Tikra ragana į dėžutę paprasčiausiai netelpa.

Nors bjauru taip konkrečiai įvardyti, bet raganystė kaip tam tikras pasaulėjautos tipas yra perduodamas iš kartos į kartą mote-

ant praeities Tavo To pašėlusio tempo net metronomas nesulaikys, bet kam skubėti gyventi kai arkliai namo greitesni.

Žiedas Nė lašelio pavydo kai tos rankos melavo, melavo protai ir širdys abejingai uždarę duris.

Visas žoles neišdegins vėjai gi budi meilė žmoguje laisvais garsais pakilsim skambančio falšo sūkury.

riškąja ar vyriškąja linija. Būna, kad dukra yra normali moteris, o štai anūkė jau nebežino, kaip tvarkytis su jai duotomis keistenybėmis. Bet, laikui bėgant, žinoma, išmoksta. Nebūtų ragana, jei neišmoktų.

Yra ir toks dalykas: iš tikrųjų raganų negalima skriausti ar jų užgauti, nes taip jau sutvertas pasaulis, jog tokiems žmonėms paskui būna ne kas. Bet iš tikrųjų čia nieko baisaus ar ypatingo – juk žemės vabalėlių, vaikų, medelių irgi negalima skriausti. Raganos ne išimtis. Ant jų galima bartis ir netgi jas mušti (tik ne tiesiogine prasme, žinoma), bet tik meilės kupina širdimi. Tada galite ramiai miegoti. Jums ir plaukas nuo galvos nenuslinks.

Dar yra sakoma, kad raganos bičiuliaujasi su visokia velniena. Kad jos yra priėdusios visokių velnių, tai teisybė, to nepaneigsi, nes yra labai linksmos ir išdykusios ir nespjaunančios į kūniškus malonumus bei jų neniekinančios, bet ir negarbinančios, bet kad jos iš tiesų prasidėtų su velniukais... Ir šitą supratimą apie kūniškus malonumus jos išsaugo iki gilios senatvės, ir nešvankiai papokštauti gali net mirties patale. Bembiui teko skaityti apie raganų sanguliavimus su velniais, bet girdėti ar matyti – ne...

Vienas pagrindinių įrodymų, yra žmogus prigimtimi raganius

gyvenimą egzaminui aukoti – tai nublokštų dalia.

Gėlių puokštės ir margos afišos be galo reikšmingai muzikos fontaną puošia.

Sienos kalba nebyliai sienos džiūgauja intymiai, salės direktorius pabudęs grožio fontaną praryja.

Einant namo įvairios mintys bado – nejaugi ir vėl bravo apgavo.

Pasivaikščiojimas

Margas muziejus afišomis prakaito upokšniais gyvena, liejasi raudonas vynas, kai džiaugsmui vietos nėra:

Alyvos šakelę kaip mergelę nuskyniau jūros rūko pataluos

Kuluaruose kaip triukšmingoj stoty blaškosi užpakalinės mintys ir bundant po sapno aidi dūžtantis vargonų akordas.

Paplauti skardžiai ir nuogos šaknys, nugludintas jūros akmuo gulbių porelę suviliojo

Birželio septintoji Laužyti veržimąsi šventam kely,

Nuo jūros audrų be kovos kritę medžiai jautrioms širdelėms didvyriais palieka.

O žmonės zuja čia kaip skruzdės, vis labiau papildydami ne puvėsiais amžiną Baltijos krantų plovyklą.

ar ne, yra stipriai išvystytas regėjimas. Raganos ir raganiai niekada nebūna trumparegiai. Dažniausiai toliaregiai ar kiek žvairuojantys viena akimi. Bembis, nustatęs šį faktą, kiek nusiminė.

Nuo gimimo jis buvo trumparegis ir nešiojo didelius akinius storais stiklais. O, be to, švelniai tariant, buvo apkūnus. Raganos niekada nebūna storos ar trumparegės. Jos visada būna gražios arba bjaurios, o regėjimas jų aštrus kaip sakalo. O tų žvairuojančių Bembis labai nemėgo, jam tai atrodė primityvios būtybės be jokio vidinio konflikto, ir tas jų užtikrintumas savo raganiškumu jam atrodė mažų mažiausiai šlykštus.

Ne, Bembis nebuvo toks užtikrintas. Ir liūdnai atsiduso.

Bet ūmai Bembis nustėro: jeigu jis žinotų. Jeigu tik jis kažką žinotų. Kaip neįdomu tada pasidarytų gyventi. Fu. Fu. Fu. Ir juste nepajuto su kokia nostalgija ir su kokiu įniršiu nusigraužė abiejų rankų nagus. Tikros raganos niekada nenusigraužia savo nagų. Jų rankos paprastai būna baltos, putlios ir išpuoselėtos arba priešingai – didelės nuo darbo ir suskirdusios. Raganų nagai dažnai būna gana platūs ir ilgi, tokie ilgi ir gražūs, kad joms jų net auginti nereikia. Tų rankų, kur didelės nuo darbo ir suskirdusios, panagės kartais būna prilindusios žemių, bet tai nieko baisaus.

Grįžtant namo dulksnus rūkas, tarytum pasiutęs, tai kyla ir krenta kaip žmogus savam kely.

Saulenė Madingos laikmečio plotmės ir bevardės spalvos meditacinių aukštumų viršūnė žaidžia gyvenimo pagundą.

O mįslingai išdykusi moteris ieško meilės nerastos skendi Ravelio klavyruose kaip šalta žuvelė laisva.

Akivaizdu, kad kančiai pašaukta beprotiško pasaulio atsiduoda triolėms ir gyvenimą audžia aluje.

Kas pasakys, ar paklaus gal dar vejasi kažkas, deja smaugia taktai ir legato, bet bėga tyrai.

Arka Nerašyki eilių, meldžia brolis ir sesuo, o Saulenė pasiklydusi šaukia vėjais smegenų.

Dovana ne pleistras žaizda ne akmuo į moterį kaip mirtį leki laisvam garse.

12

GINTARO LAŠAI

Trečiadienis, liepos 30, 2008

Jaunųjų kūrybos konkursas Rosita Garškaitė

Mėlyniavimas

skaičiais sudėsiu atimsiu ir taip toliau iki - - -

krinta iš valties ir pasaulio pabaiga pasibaigia

kl.lt

kuriose dangaus pilna, erškėtrožėm kaklą apriš laumė, kur sapną į save įsileido, tavo akys dera prie manojo veido.

Naktį (Gretai)

Ta vasara buvo ypatinga: išmokau važiuoti dviračiu, pirmąkart įsliuogiau į medį greičiau nei tamsa apgaubia dangų; rinkau mėlynes ant rankų, ant kojų ir kartą miške.

Ten mudvi su pussesere, žinoma, karalaitės.

Sekėme viena kitai pasakas ir paskui varlytę, būsimą princą. Klampu, drėgna, mėlynuoja dangūs ir akys. Čepsėjom: uogos sultingos, rūgštokos. Iškilmingai, po vieną į burną ir ilgai ilgai po liežuviu. Mus matė mėlynė dangaus ir miško laumės, kuriomis tuomet žavėjomės.

Vakaras įsisiūbavo, tamsa užgrobė kelią namo: išsigandusios skubinomės, aplenkdamos medžių ir savo šešėlius.

Nei tą vasarą daugiau nebeuogavom, nei kitą. Pradėjom eiti į mokyklą, sužinojom, kad laumių nėra ir nebūna.

Pasidarė gėda, matyt, todėl nebesišnekam.

Nors kartais pagalvoju, uogaučiau: rinkčiau gervuoges su Sylvia Plath arba tiesiog mėlyniaučiau.

parduotuvėje žmonės skuba į bankus jau tūkstantį ir du šimtus metų Kristus prisikelia per kiekvienas velykas o aš išmokau užrašyti istoriją šeštoje klasėje funkcija didėja nuo minus begalybės iki plius begalybės paprasta įsiminti tavo telefono numerį kai būsiu sena ir sausa kai tavo veidas išbluks ir išsitrins žaisiu numerio

žmonės keliasi rytą žadina vaikus geria kavą eina į bažnyčią o Kristus lieka ant kryžiaus šypsosi man šviesiaplaukė pardavėja panele jūsų grąža

Baimės gėda prisipažinti dvyliktoj klasėj (per patį egzaminų maro įkarštį) labiausiai bijau:

iš vaikystės nieko naujo šį rytą ir varnos iš vaikystės, ir kareiviai, jau kokį trisdešimt kartų matyta prisiminimų ranka glosto meiliai kokį dvidešimt – valtis, ta kur plukdo žemyn, ne tik upe ne tik semtis rudens - kareivėliai - pirmyn prie lobių: lėlių, taburečių, gendančių vaisių, rodos, namo neparnešiu, bet eisiu vai eisiu tolyn dar toliau ir auginsiu savy sąvartyną - girdi? nieko naujo šį rytą ir vėl - - debesys pasirenka lyti.

pasaulio pabaiga kažkur pietų Azijoje siaučia audros lietūs pilasi keturiasdešimt dienų ir naktų vėjas iššaukia bangas jos apsemia kalnus žmonės išleidžia sparnuočius ir karo laivus ieško dingusių artimųjų bet labiausiai alyvmedžio lapų kažkur Pietų Azijoje potvyniai prasideda - baigiasi kyla – atslūgsta o girtas poetas bando pagriebti mėnulį Geltonojoje upėje

šalčio apokalipsės prosenelės vėlės (sapnuose dainuojančios romansus)

Itališkas sonetas Prisimeni stebėdavom vakarus sliuogiančius liesu paros kūnu sekundės minutės ten tūno naktis užima patalus prisimeni išlydėdavom gulbes o mus pasitikdavo tiltas per upę ir šiltas bučinys ir juokas parklupdęs tave ir mane užkariavo taika baigės mūšis palik kovos vietą šarvus tavo pergalės giesmę išsyk išgirdau o dabar mano raudos paklausyk

Angliškas sonetas erškėtrožių žiedlapius į tavo galvos vijoklius pinu, vejuos aplink kaklą, o mano rankos teka sula, priglundu dar arčiau, mėnesiena girdau tave, traukinių psalmę kiekvieną girdžiu vakare, mano delnas yra vilna kašmyro, glostanti veidą akis,

nemiegoti: sugerti savo oda gatvės košmarus įsiminti žodžius ataidinčius sesers sapno koridoriais eikš spręsti tamsos rebusus iki aušros žiopsoti į sienos horizontus išsižiojus ir prisimerkus eikš apsimesti avele tačiau po kailiu auginti bandą vilkų vidurnaktį staugti eilėraščiais eikš, naktie, pažaisim -

pranašystė šiandien lik namie nes popiet važiuojant namo nervinsies eismas bus intensyvus svilins saulė džiaugsies gavęs progą padidinti greitį kliudysi jauną briedį jis žinoma kris ant asfalto o tau širdis į kulnus išsigąsi o kaip gi gaila vargšo gyvulio bet jis atsistos ir su pamušta koja bėgs tolyn susitikt su mirtim po kito automobilio nasrais svilins saulė o tu prisiminsi visus kada nors kliudytus žmones gyvulius angelus Biliūną ir sąžinę kuri tave mirtinai mirtinai net ir sapnuos pasirodys keturkojo pavidalu ir šitaip amžių amžius todėl šiandien lik namie

Alio Balbieriaus nuotr.

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, liepos 30, 2008

13

Ėjimas karštomis (?) pėdomis Vilniaus fotografijos galerijoje liepos 9 – rugpjūčio 3 dienomis pristatoma pajūrio menininko G.Skudžinsko paroda „Traces 006“

Išklotinė: G.Skudžinsko „Traces 006“ fotografijos – autoriaus keliautų dienų nuotaikų ir nuojautų per tas dienas

kardiograma.

Ričardas Šileika Vizitacija 1.

Vidury baltos saulėtos dienos mano senutėlėje nokijoje girdimas savikritiško pesimisto Gintaro Zinkevičiaus neadekvatus balsas, primygtiniausiai kviečiantis į Gyčio Skudžinsko fotoparodą. Aš tuo metu stoviu su minolta x-300 s rankose Tilto ir Sirvydo gatvių sanliejoje.

Po riebios pusantros valandos per tą patį telefonėlį „Durų“ redaktorė Rita Bočiulytė (tuo metu ekranėlyje įsižiebia užrašas „privatus numeris“. Mano ar jos?) patvirtina būsimo fakto blaivumą.

Rita įsako geranoriškai dyrinti parodon, viską surašyti ir nufotografuoti. Aš tuo metu stoviu fotolaboratorijoje su šepečiu rankose. Mane dekoruoja žaliutėlis kombinezonas.

Internetas per myspace.com transliuoja simpatijų nekeliančią Natachą Atlas. Todėl gana greitai persijungiu į Aquabellą, žavių vokietaičių ketveriukę.

2.

Jau prie Vilniaus fotografijos galerijos (Stiklių g. 4) durų mane pasitinka šepetys ir „šiupeliukas”.

Tuojau pat pasirodžiusi galerijos tvarkdarė pasitaiso nuo pečių slenkančias liemenėlės petnešas, užsitempia geltonutėliausias gumines pirštines, merkia skudurą kibiro gerklėn. Arkos siena visiems siūlo

du verbalinius pranešimus: „TAI TU NUŽUDEI TĄ ŽMO?“ ir „VISA VALDŽIA VAIZDUOTEI!!!“. Abu kvepia krauju ir prievarta. Iš nugaros ir šlubčiojančios eisenos atpažįstu tapytoją Algimantą Kurą.

Many įsitempia nuostabos stygos: neįtikėtina, kad maestro eitų žiūrėti Skudžinsko! Žinoma, kad jokiu būdu. Jo figūra krypteli dešinėn ir įtirpsta nežinia ką slepiančiosna durysna. Mane, tik spėjusį patogiai pritūpti ekspromto užrašui, užklumpa žemėlapių, anot jo paties, pagarsėjęs specialistas Vytautas Michelkevičius ir sutrečiakursėjęs antrakursis Julius Kuršys iš Fotografijos ir medijos meno katedros. Julius žino, kad solidarumas puošia net ir menininkus (tiesa, tik kartais), todėl atėjo palaikyti kraštiečio palangiškio.

3.

Iš pradžių parodos lankytojų skaičių sudarė 15 interesantų. Po to prisijungė dar trys (tarp jų Jurgita Treigytė ir Artūras Valiauga), po to šoktelėjo iki dvidešimties (prie prisijungėlių, žiū, ir prof. Alvydas Lukys).

Ekspoziciją pristatęs Nacionalinės premijos laureatas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos valdybos atsakingas sekretorius, peizažo meistras, EFIAP garbės narys Stanislovas Žvirgždas patikino, kad „autorius tyrinėja aplinką“, „lyg braižo atmintyje“, „gal žemėje“, bet „tai visiškai netu-

ri reikšmės“ (autentiškos citatos – aut. past.). O visai publikai plūstelėjus kiemelin užtraukti dūmo, atvinguriavo vėlyviausi lankytojai – Vaida ir Julius Kelerai.

Asmeniškas žiūrovo gidas Šią parodą nebūtina žiūrėti iš kairės į dešinę. Tai nėra linijinio laiko naratyvo pavyzdys (variantas).

Nors (autoriaus) laikas suvokiamas ir eksproprijuojamas geografiškai.

Tačiau tai neabejotinai yra tekstas (lot. textum, textus). Ekspozicija nėra nuoseklus abėcėlės perskaitymas. Tai punktyriškų vaizdų asociatyvi išklotinė (žinoma, kad pažiūrėkite į lietuvių kalbos žodyną).

Kiekvieno kadro vaizdas kloja ir kerta kitą vaizdą, – šitaip susidėsto į mobilų, dinamišką vyksmą. Kas neįprasta įprastai suvokiamai fotografijos statikai. Todėl ir visa peržiūrai pateikta vaizdinija yra permanentiškai kintama. Fotografijos bendron ekspozicijon sujungtos aplankytų vietovių žemėlapių planais, kurie šakojasi ir nutįsta keliomis monochrominėmis kreivėmis. Aktyviausia laužtinė linija yra – kone liuminescencinė oranžinė.

Manytina, tai keliaujančiojo katalizuojančios energijos personalinė magistralė, kiekvieną naują sykį galinti egzistuoti kitomis konsteliacijomis. Tad ir sukurta pati parodos ekspozicija sugestionuoja tam tikros metateorinės schemos neprivalomą nenuoseklumą.

Dokumento intarpas Nr. 007

Aptartinos temos, kurias inicijavo „Traces 006“ Turizmas pačia plačiąja prasme (apimantis ir kelionę, ir knygos skaitymą, ir sapną). Įvairiarūšės identifikacijos paieškos ir pačios identifikacijos neigimas.

Bendras socialinis ir dvasinis kontekstas, savo ir svetimo krašto pažinimas kaip niveliacija ir unifikacija.

Savų autentiškų sprendinių vizualizacija ir bandymai juos struktūruoti.

Keliasluoksniškos tikrovės atidengimas ją uždangstant. Esamybės virtualizacija.

Savų asmeninių trafaretų kūrimas, griovimas ir keitimas naujais variantais.

Kultūrinio turizmo plėtrą skatina: • Lietuvos įsijungimas ir ekonominė bei kultūrinė integracija į Europos Bendriją.

• Turizmo verslo plėtra.

• Kultūros vertybių išsaugojimo interesai.

• Valstybės įvaizdžio formavimas ir tautos saviraiškos propagavimas.

• Lietuvos turistinio regiono savitumo formavimas.

Erdvės: autorius parodos atidarymo dieną braidė Vilniaus senamiesčiu.

Ričardo Šileikos nuotr.

Manding, pirmo žvilgsnio fragmentiški kelionių momentai, nutverti vaizdai galbūt labiau „įsiminti“ fotojuostos, negu įtatuiruoti paties keliaujančiojo sąmonėn. Juk paprastai keliaujama, kai nerandama vietos ir laiko savo esamoje vietoje ir esamame laike. Autoriaus kelionės trajektorijos brėžiamos ne malšinančios gamtos landšaftais. Pasikartojančios dislokacijos ir paieškų vietos – miestų molekulių gardelėse. Kelionė (kaip tam tikrų pajautų, atsakymų ar savęs paieška) yra nuolatinis barstymas(is) ir rankiojimas(is). Įsisąmoninamas (įsisąmonintas) patirtis ir būsenas, emocijas keliaujantysis (keliavusysis) transformuoja ir kuria asmenines būtas ar galėtas atsitikti istorijas.

Tačiau fotografijose visuotinų atpažinties – taip malonios keliaujančiam (keliavusiam) vartotojui – ženklų nėra, arba jie pernelyg neinformatyvūs. Tik aukštos įtampos geltonas trikampėlis su juodu žaibeliu, tik skalbiniai, geležinkelio bėgiai, sienų piešiniai, totaliai unifikuotos afišos ar kainų lentelės. Keliaujantysis – ne fotodiktorius ir ne turizmo vadovas. Todėl tose fotografijose – autoriaus keliautų (būtų) dienų ir nuotaikų, ir nuojautų per tas dienas kardiograma.

Dokumento intarpas Nr. 002 Europos Bendrijos ir Kinijos Liaudies Respublikos Nacionalinės tu-

rizmo administracijos susitarimo memorandumas dėl vizų ir kitų problemų, susijusių su turistinėmis grupėmis iš Kinijos Liaudies Respublikos (1), (KLR) numato konkrečią prašymų pateikimo tvarką, nukrypstančią nuo Bendruosiuose konsuliniuose nurodymuose (CCI) nustatytų bendrųjų taisyklių vizoms, kad būtų palengvintas trumpalaikių vizų išdavimas Kinijos piliečių, norinčių vykti į Bendriją, grupėms.

Susitarimo memorandumas (ADS MoU) įsigaliojo 2004 metų gegužės 1 dieną.

Ekspozicijoje pateikiami tam tikrų vietų – iš pradžių (arba vėliau) manykim, kad realių – žemėlapių brėžiniai užklojami ir keičiami naujų trasų kalkėmis, kitomis konfigūruotų perėjimų ar sugrįžimų kopijomis.

Todėl pirminė (bendroji) turistams siūloma (siūlyta) trasa (t.y. tiesa) nublanksta ir tampa nereikšminga. Aiškiau ir visai aiškiai regimi keliaujančiojo individualizuoti – pasiūlyti, numatyti, įgyvendinti ar neįgyvendinti – planai, absoliučiai be gatvių pavadinimų, be lankytinų vietų, be privalomų muziejų. Nes tikroji kelionė būtent taip ir tegali vykti. Taip ir vyksta. Linijos, iš žemėlapių nusitęsiančios, norėtina manyti, iki kitų keliaujančiojo (keliausiančiojo) būsimų vietų (ir kito laiko), yra tas Ariadnės siūlas.

14

DURYS

Trečiadienis, liepos 30, 2008

kl.lt

Mingės pylimai atlaikė Dalia Bielskytė

R

amų ir vaizdingą Klaipėdos krašto kaimą Mingę, įsikūrusį Minijos upės žemupyje, birželio 30 – liepos 7 dienomis užliejo šurmulys – čia virė kūrybinis gyvenimas. Pernai ant Minijos krantų išauginęs aštuonias skulptūras projektas „Mingė – Lietuvos Venecija“ vėl grįžo į pamarį, šį kartą su dar didesniu menininkų būriu: kūrybai organizatoriai subūrė 16 skulptorių ir šešis tapytojus.

Projektas išaugo „Labas rytas, mielieji!” – guviu Aidos Pečeliūnienės, Mingės bendruomenės narės ir projekto organizatorės, pasisveikinimu prasidėdavo kiekvienas menininkų rytas. „Kavos puodelis, pusryčiai, cigaretė, ir išsilaksto visi įspūdžių ieškoti ar jau rastų įgyvendinti“, – pasakojo kita projekto organizatorė ir kuratorė, „Klaipėdos galerijos“ direktorė Violeta Jusionienė. Šiemet pleneras iš A.Pečeliūnienės sodybos, kurioje idėja organizuoti unikaliame kaime menininkų kūrybines stovyklas ir įgavo sparnus, lyg potvynis išsiliejo į dar aštuonis Mingės kiemus. Jų šeimininkai apgyvendino ir maitino po du menininkus.

Skulptoriai Saulius Bertulis, Danius Drulys, Aida ir Darius Viliai, Virginija Giniotytė, Jurgita ir Rimantas Eidėjai, Linas Žulkus, Rūta Mieliauskaitė, Eugenijus Diglys, Kristina Samoškaitė, Kęstas Dovydaitis, Andrius Salys, Gintaris Česiūnas, tapytojai Algirdas Vadoklis, Arūnas Mėčius, Dalia Skridailaitė, Gintaras Pintukevičius, Simonas Žaltauskas bei kaliningradiečiai menininkai Jevgenijus Pečerskis, Piotras Toropovas, Jevgenijus Isajevas, Anatolijus Semenichinas, Sarkisas Gogorianas gyveno svetingų vietinės bendruomenės žmonių sodybose. Ir kūrė įkvėpti neįtikėtino grožio gamtos bei senųjų tradicijų, kuriomis Mingėje alsuoja kiekviena pėda.

Procesas: S.Bertulis skulptūrai panaudojo ąžuolą ir tikrus kurpalius.

Pradžia: S.Bertulis, Ž.Šarakauskas ir D.

Funkcionalumas: L.Žulkaus „Suolelį“ užsėdo stilingos panelės.

Grakštumas: ant pylimo „išdygo“

Artimiausi – klaipėdiečiai

Kaštonas: kurdama skulptūrą R.Mieliauskaitė netausojo savęs.

Pernykštis pleneras paženklino Minijos pylimą aštuoniais meniškais erdvėženkliais. Dar 15 skulptūrų Mingės kaime užgimė šiemet. Kauno, Vilniaus, Kaliningrado menininkai originaliai „prakalbino“ medį, akmenį, metalą, tačiau ypač smagu matyti klaipėdiečių skulptūras.

Antrąsyk plenere dalyvavęs S.Bertulis sukūrė medžio skulptūrą „Pokaitis“. Iš ąžuolo ir tikrų kurpalių sukonstruota plastinė kompozicija puošia Mingės šviesuolio, Kauno A.Martinaičio dailės mokyklos vadovo Žygimanto Šarakausko sodybos kiemą. „Pokaitis“ – tai akimirka, kai po gerų pietų norisi prigulti, pailsėti, – šypsojosi pro ūsą autorius. – Skulptūroje kojyčių daug, tai reiškia, kad prigulti nusprendė ne vienas, o keliese. Vadinasi – smagus pokaitis, o smagumą, šviesias mintis ar sapnus simbolizuoja spalvotos dekoratyvinės skulptūros detalės.“

Džiugu buvo projekte matyti retai viešuose renginiuose pasirodantį gabų skulptorių, Klaipėdos A.Brako dailės mokyklos mokytoją D.Drulį.

Menininko jautrumas, kūrybingumas ir talentas davė vaisių: jo įspūdingas medinis „Laivas“ labai organiškai „įsipiešė“ į aplinką – tarsi jau šimtmetį būtų ten stovėjęs.

Funkcionalumu, paprastumo genialumu ir išmone kaip ir pernai džiugino L.Žulkus, spėjęs ne tik atsiduoti mūzoms ir sukurti „Suolelį“ bei „Ungurį“, bet ir būti viso plenero dainuojančia, grojančia, užkrečiamai besikvatojančia siela.

Plenero „Mingė – Lietuvos Venecija II“ gretose – damų desantas.

Sudėtingas, įdomias plastines figūras jame sukūrė dailininkės V.Giniotytė ir R.Mieliauskaitė. Jos nesirinko lengvo kelio, netausojo savęs (vyrai kraipydami galvas fotografavo darbo metu supjaustytas, subadytas Rū-

V.Giniotytės „Dobilas“.

tos rankas), siekė tobulo rezultato ir joms pavyko – aštriaspyglis Rūtos „Kaštonas“, ir kažkaip švelniai gamtameldiškas, liaunas Virginijos „Dobilas“ liko ant Minijos pylimo – gyvuoti ir džiuginti.

Prisijungė tapytojai Šio plenero naujovė – būrys tapytojų. „To, ką čia išgyvenome, žodžiais nepapasakosi, – tvirtino kretingiškė tapytoja D.Skridailaitė, plenere nutapiusi net dešimt darbų. – Reikia pabūti, išjausti. Buvome sykiu, tapėme sykiu, ir tai labai įdomi, gera patirtis. Pirmą dieną išbėgome visi į laukus su drobėmis, pasisklaidėm lyg buriniai laivai ir sunešė mus visus pamario vėjas į elingą. Taip daugiau ir neišsiskirstėme. Bendrystė neblaškė, buvo įdomu matyti kolegų darbą – nuostabiausi žmonės. Aš už tai, kad pleneras vyktų ir vėl. Ir džiaugčiausi galimybe jame dalyvauti“.

Energija: tarp organizacinių darbų V.Jusionienė griebdavosi

teptuko ir niekada neprarado geros nuotaikos.

Organizatoriai taip pat labai džiaugėsi plenerą praturtinę dar vienu meno žanru. „Pro A.Pečeliūnienės elingo duris tapytojo akims atsiveria tokia gausybė vaizdinių, tiek impulsų kūrybai, kad jie, matyt, jautėsi pilni, kaip taurės, – kalbėdama apie tapytojus džiaugėsi V.Jusionienė. –

Aplinka: plenero

Tereikėjo dirbti. Būryje. Tai ne kiekvienam paprasta. Juk menininkai – egocentrikai. Plenero darbai nėra skuboti, žinoma, juose daug impresijos, įspūdžio, bet tapybai tai – pliusas.“ Plenero uždarymo dieną A.Pečeliūnienės sodyboje buvo ati-

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, liepos 30, 2008

15

meno potvynį Paskutinį vakarą A.Pečeliūnienė parengė staigmeną menininkams ir kaimo bendruomenei – pakvietė koncertuoti Eugenijų Jonavičių, Lietuvoje tituluojamą geriausiu gitaristu. Staigmena pavyko - atsisveikinimo vakaras, anot liudininkų, baigėsi... rytą.

Patenkinti visi

.Drulys svarstė, kas gražaus galėtų išeiti iš paprasto rąsto.

Projektas „Mingė – Lietuvos Venecija“, grįžo į pamarį su dar didesniu menininkų būriu – 16 skulptorių ir šešiais tapytojais.

Laivas: atrodo, kad D.Drulio skulptūra sto-

vi Mingėje daugelį metų.

bendruomenės nariams, juk drobėse nutūpę vaizdai ypač artimi jų širdžiai. Ypač daug gerbėjų susilaukė A.Vadoklio, D.Skridailaitės, S.Gogoriano, A.Mėčiaus darbai. „Tapytojus rinkau labai skirtingus, ir tai akivaizdu parodoje, – apie ekspoziciją kalbėjo V.Jusionienė. – Suvienyti natūros jie išliko savimi, ir ši paroda tikrai yra labai vertinga, susilaukusi gausybės lankytojų susižavėjimo ir pagyrų. Rudenį „Klaipėdos galerijoje“ ją išvys ir uostamiesčio gyventojai.“

Kas vakarą – renginiai

dalyvius supo įstabūs vaizdai. daryta tapybos paroda, patvirtinusi V.Jusionienės žodžius – žmonės, suvažiavę į Mingės kaimą, grožėjosi dar dažais kvepiančiomis drobėmis, bendravo su autoriais, daugelis įsigijo darbų. Pirmenybė išsirinkti trokštamus kūrinius buvo suteikta projekto globėjams – Mingės

Plenero dalyviai neapsiribojo vien tik kūryba. Veiklūs organizatoriai pasirūpino turininga kultūrine programa. Kiekvieną dieną karūnuodavo turiningi vakarai: filmo apie 1930-ųjų Karaliaučių, Arvydo Baryso kino retrospektyvos, Dalios Kanclerytės dokumentinės apybraižos „Pakūta – mano meilė“ peržiūros, susitikimas su broliais pranciškonais, aktorės Virginijos Kochanskytės kūrybos vakaras „Gyvenimas kaip graži kelionė“. Pažintinę paskaitą apie šio krašto kultūrą skaitė istorikai Marija ir Martynas Purvinai. Plenerininkus draugiškai aplankė Palangos folklorinis ansamblis „Kupolė“.

Mingėje susirinkusi kūrybinga publika ir pati nebuvo linkusi nuobodžiauti – saulei nusileidus kaime skambėjo dainos, muzika, liejosi pokštai, juokas.

Vos pasibaigus projektui „Mingė – Lietuvos Venecija II“, jo organizatoriai ėmė kurti kitų metų plenero planus. „Antrąjį plenerą organizuoti buvo žymiai paprasčiau, – tvirtino plenero iniciatorė A.Pečeliūnienė. – Vadinasi, ir dėl trečiojo neturėtų kilti problemų.“ Aktyvi ir filantropiška moteris sakė, kad iš pradžių į savo namus plenerininkus priėmė, o paskui ir kaimo bendruomenę į veiklą įtraukė, nes ir kiti trokšta bendravimo, buvimo su meno žmonėmis. „Atlapaširdžiai menininkai sukuria čia ne tik darbus, bet ir nuostabią aurą, kuri jiems išvykus lieka Mingėje. Todėl visi čia nors ir trumpam atvažiavę žmonės šypsosi. O man taip gera širdyje, kad visi laimingi, visiems gerai“, – šypsojosi ponia Aida.

Anot jos, patenkinti visi, kurių sodybose pastatytos skulptūros: „Juos taip pat, pažvelgus į Mingėje likusias skulptūras, užplūsta šviesių jausmų banga. Pleneras, galima sakyti, tam tikra prasme suvienijo bendruomenę – mes turime bendrą veiklą, bendrus prisiminimus, mes puoselėjame ne tik savo kaimą, bet ir vieni kitus – bendravimu, buvimu.

Patenkinti liko visi. Jei bendruomenėje buvo abejojančių ar bus gražu, ar bus gerai, tai dabar visų akys blizga – labai gerai.“

Įkvėpimas: per savaitę D.Skridailaitė nutapė net dešimt paveikslų.

Kartos: skirtingo amžiaus tapytojai S.Gogorianas ir S.Žaltauskas nesunkiai

rado bendrą kalbą.

Yra kur plėstis „Šis pleneras pavyko puikiai, tai faktas, – sakė mingiškis, Klaipėdos krašto patriotas Žygimantas Šarakauskas, kurio jaukioje sodyboje gyveno ir kūrė S.Bertulis bei D.Drulys.

– Tai neabejotinai ryškus kultūrinis reiškinys. Ne tik plastinių skulptūrų statymas, bet ir pats plenero veiksmas yra fantastinis. Tačiau tai, kad reikėtų labiau atsižvelgti į šito kaimo gamtines ir kultūrines išskirtinybes, – tai yra faktas“. Žygimantas mano, kad, ruošiant kitų metų plenerą, reikėtų visiems pasitarti, suteikti projektui svaresnį idėjinį pagrindą. Jo nuomone, kitąmet organizatoriai turėtų pasitelkti architektus, kurie surastų skulptūroms tinkamas vietas, nes skulptūra – ne tapybos darbas, kurį ėmei ir perkabinai panorėjęs. Ž.Šarakauskas mano, kad skulptūros galėtų ištrūkti iš pylimo, išsiveržti į vandenį, į užliejamas pievas, jam būtų smagu matyti ir įvairesnių meno sričių kūrėjus. „Nereikėtų sustoti, – sakė Žygimantas. – Pirmasis pleneras buvo tik Aidos troboje, šis pleneras vyko devyniose trobose, Mingė – 18 žvejų sodybų kaimas, tad renginiui dar yra kur plėstis. Nes kultūrinis gyvenimas Mingės kaimui tikrai reikalingas“.

Peizažas: A.Mėčiaus darbo stilistika – neįprasta.

Tapyba: prie molberto – A.Vadoklis.

Arūno Mėčiaus ir Violetos Jusionienės nuotr.

16

DURYS

Trečiadienis, liepos 30, 2008

kl.lt

Klaipėdiečio „Requiem Reborn” susidomėjo čekų festivalis Rita Bočiulytė

K

laipėdiečio kompozitoriaus Vladimiro Konstantinovo kūrinys „Requiem Reborn” ką tik išleistas kompaktine plokštele ir pristatytas Čekijos tarptautiniam operos festivaliui „Smetanova Litomyšl”.

Įrašė teatre Šiemet sausio pabaigoje Klaipėdos muzikiniame teatre „Requiem Reborn” buvo įrašytas, o vėliau Vilniuje ir Kaune parengtas profesinis studijinis įrašas. Kompaktinės plokštelės leidėjas – Klaipėdos muzikinis teatras, kuriame kūrinio autorius dirba chormeisteriu. Kompozitorius V.Konstantinovas žinomas ir kaip dirigentas, aranžuočių kūrėjas.

2006 metais pirmąsyk atliktas jo „Requiem Reborn” („Rekviem atgimęs”) – oratorija solistams, chorui, simfoniniam orkestrui ir roko grupei. Žanro požiūriu „Requiem Reborn” – mišios pagal tradicinį liturginį tekstą lotynų kalba, tačiau muzikos stilistikoje siekiama organiškos simfoninio vystymo principų, šiuolaikinės akademinės muzikos kalbos ir roko priemonių vienovės (pirmi-

sakojo kompozitorius. – Išsiunčiau DVD (koncerto įrašą), kurį jis parodė festivalio „Smetanova Litomyšl” direkcijai, o ji užsimanė kūrinį įtraukti į savo festivalį. Beje, šiemet šiam festivaliui sukanka 50 metų.”

nis kūrinio pavadinimas buvo „Sympho Rock Requiem”). Gerai pažindamas ir akademinę, ir roko muziką, šiuo kūriniu V.Konstantinovas siekė vienyti įvairių sluoksnių ir kartų žmones, norėdamas, kad kūrinys pasitarnautų šalyje pasireiškiančios socialinės ir kultūrinės atskirties įveikimui ir nuoširdžiai tikėdamas, kad muzika, menas gali pakeisti pasaulį.

Solidžios rekomendacijos

Padėjo internetas Kūrinio sukūrimo procesas buvo įdomus ypatinga aplinkybe: internete (http://members.sibeliusmu-

Sklaida: V.Konstantinovas tikisi, kad jo „Requiem Reborn”, ką tik išleistas kom-

paktine plokštele, po metų ar dvejų bus atliktas gyvai tarptautiniame operos festivalyje „Smetanova Litomyšl“.

Nerijaus Jankausko nuotr.

Kai kūrinys pasirodė internete, čekų dailininkas, Prahos Karlo universiteto docentas J.Altas autoriui parašė elektroninį laišką, pageidaudamas įsigyti kompaktinę plokštelę. sic.com/konstantinov.lt) jis buvo stebimas kompozitorių ir atlikėjų iš įvairiausių pasaulio kraštų – nuo Naujosios Zelandijos iki JAV. Kūrinio dalys sulaukė labai palankaus vertinimo. Partitūros buvo recenzuoja-

mos tiesiog tinklalapyje, be to, kompozitoriai bendravo tarpusavyje asmeniškai, elektroniniu paštu. „Sibelius Music” tinklalapio kompozitorių forume buvo diskutuojama ir pavadinimo klausimu.

„Kai internete buvo publikuotas šis kūrinys, Prahos Karlo universiteto docentas Jaroslavas Altas, tarp kitko, dailininkas (!), man parašė elektroninį laišką, pageidaudamas įsigyti kompaktinę plokštelę, – pa-

Tokia kompaktinės plokštelės atsiradimo priešistorė. Su žymaus italų dirigento Dante’s Anzolini’o ir festivalio „Smetanova Litomyšl” rekomendacijomis Klaipėdos muzikinis teatras dalyvavo šiuolaikinių nacionalinių kūrinių leidybos konkurse ir „Requiem Reborn” leidybai laimėjo finansinę Lietuvos kultūros ministerijos paramą. Ją panaudojo albumo įrašui. O Klaipėdos miesto savivaldybė parėmė jo leidybą 1000 egz. tiražu.

Plokštelės gamintojas – „Baltic Optical Disc”, jos viršelį ir pridedamą brošiūrą su lotynišku tekstu ir jo vertimais į lietuvių bei anglų kalbas atspausdino leidybos partnerė „Druka”. Plokštelės viršelio autorius – tas pats čekų dailininkas J.Altas. „Requiem Reborn” albumas – pirmoji kompozitoriaus V.Konstantinovo tokio pobūdžio publikacija.

Gruzinų sumanytame spektaklyje V.Paukštė vaidins Hamletą

K

etvirtasis Druskininkų teatro festivalis, prasidėjęs liepos 5-ąją, tęsiasi ir finišuos tik rugsėjo viduryje. Baigiamuoju festivalio akcentu turėtų tapti bendras festivalio, Gruzijos menininkų ir Klaipėdos dramos teatro projektas – spektaklio „Mano Hamletas“ premjera, kurioje pagrindinį vaidmenį atliks aktorius Vytautas Paukštė.

Teatro festivalį Druskininkuose organizuoja Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatras, viešoji įstaiga „Kultūros cechas“ ir Druskininkų miesto savivaldybė. Tradiciškai teatrinį renginio toną paįvairina muzikiniai renginiai, o šiemet jo programą puošia dar ir nekomercinis Europos bei Lietuvos kinas.

Pagrindinėje festivalio programoje vis dėlto puikuojasi teatras – nemažai kamerinių pastatymų, šokio spektaklių, debiutų ir teatrinio sezono „perliukų“. Tai daugumą metų teatrinių apdovanojimų nušlavę Jaunimo teatro „Patriotai“, ypatingo žiūrovų susidomėjimo susilaukęs „Domino” trupės „Vilnius – Dakaras”, į jausmų gelmes gramzdinantis Nacionalinio dramos teatro „Šilkas“, nostalgiškai komiškas Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Viskas apie vyrus“, kuris Druskininkuose bus parodytas rugpjūčio 29-ąją, ir kiti.

Lietuvos ir Gruzijos menininkų spektaklio „Mano Hamletas“ premjera rugsėjo 12 ir 13 dienomis turėtų tapti ketvirtojo Druskininkų festivalio „vinimi”. Ši „Hamleto“ interpretacija – tai bendras Lietuvos ir Gruzijos menininkų pro-

jektas, kuriame sujungiami dramos, lėlių ir pirštų teatro žanrai, o V.Šekspyro dramos tekstą scenai adaptuoja šiuolaikinis Gruzijos dramaturgas B.Janikašvili’s.

Gruzinų menininkai taip pat sukūrė spektakliui muziką, scenovaizdį bei choreografiją. Dramos, lėlių ir pirštų teatro žanrus jungsiantį spektaklį režisuoja Gruzijos Pirštų teatro vadovas Beso Kupreišvili’s.

Projekto idėja kilo pernai vasarą, gruzinų „Pirštų“ teatrui gastroliuojant Lietuvoje. Tai vieno aktoriaus spektaklis. Jame pagrindinį vaidmenį kuria klaipėdietis V.Paukštė, kuriam scenoje talkins Lietuvos lėlininkai ir pirštų teatro technikos apmokyti studentai. „Mano Hamletas“ – apie seną lėlių teatro aktorių, kuris sužino, jog dėl senyvo amžiaus yra atleidžiamas iš darbo. Grimo kambaryje jis pakuojasi susikaupusius savo daiktus bei rekvizitą. Atsisveikindamas su lėlėmis jis prabyla apie nesuvaidintą Hamletą, kuriam neatsirado vietos lėlių teatre.

Aktoriaus rankose sicilietiškos lėlės – įvairių pasakų personažai – netikėtai virsta V.Šekspyro dramos herojais: Raudonkepuraitė tampa Ofelija, jos mama – karaliene Gertrūda, medžiotojas – Polonijumi, pats senasis lėlininkas – Hamletu.

Prasideda visą gyvenimą širdyje nešiotos pjesės interpretacija. Paskutinį savo teatrinės karjeros vaidmenį aktorius suvaidina itin jautriai. Spektakliu išryškinamas egzistencinis klausimas „Būti ar nebūti?“, pasak režisieriaus, šiandieną itin aktualus.

Svajonė: V.Paukštės herojus – iš darbo atleistas senas lėlių teatro aktorius, kuris atsisveikindamas su lėlėmis prabyla „Durų” inf.

apie daugybę metų širdyje nešiotą, bet taip ir nesuvaidintą Hamletą.