2008 09 24 durys

DURYS

REMIA

kl.lt durys.daily.lt

MENO LEIDINYS (160)

REDAKTORĖ RITA BOČIULYTĖ

Tapyba: Lidija Skačkauskaitė – Kuklienė. Gimtinės šulinys. 2008 m. Popierius, akrilas, 20x60 cm.

Langas

Kūrybinis marginalas keliauja po festivalius Pastaruoju metu Klaipėdoje jausdamasis esąs nereikalingas, pats sau aktorius ir režisierius Benas Šarka vis dažniau pageidaujamas Vilniuje ir užsienio teatrų festivaliuose.

Rugsėjo 5-ąją V.Šekspyro festivalyje Jerevane (Armėnija) B.Šarka vaidino spektaklį „Kiaurai”, sukurtą pagal „Karalių Lyrą”. Baltijos šalių teatrų festivalyje Rygoje (Latvija) rugsėjo 12-ąją jis atstovavo Lietuvai su spektakliu „Kas lieka, kai nieko nelieka”, pastatytu Vilniaus menų spaustuvėje.

Spalio pradžioje šis Lietuvos uostamiesčio kūrybinis marginalas ruošiasi į Serbiją. Viename iš valstybinių teatrų netoli Belgrado vyksiantis Mažųjų teatro formų festivalis norėtų pamatyti jo spektaklius „A gu gu” ir „Kiaurai”. „Bet abiejų lėktuvu aš niekaip nenuvešiu. Nebent vieną šiemet, o kitą – kitąmet. Taip jiems ir pasiūliau”, – sakė B.Šarka, laukiantis atsakymo iš serbų. Spalį su kultūrine misija jis ir perkusininkas Arkadijus Gotesmanas turėtų vykti į Gruziją. Visą savaitę įvairiose erdvėse vaidins „Kiaurai” su gyva muzika – B.Šarkai akompanuos A.Gotesmanas.

Lapkričio 2–7 dienomis to paties Klaipėdos Gliukų teatro spektaklio laukia Potsdamo (Vokietija) teatrų festivalis „Unidram”. Jame B.Šarka lankysis jau ketvirtąkart. Prieš dešimtmetį rengėjus ir publiką sužavėjęs savo „Keafri” („Smėldėžė“), jis tapo laukiamu šio ne tik Vokietijoje garsaus festivalio svečiu.

Grįžęs iš Vokietijos B.Šarka lapkričio pabaigoje vėl važiuos į Rygą, kur vyks butho festivalis. Ten irgi parodys „Kiaurai”. „Tik šiuosyk spektaklyje bus mažiau teatro ir daugiau šokio”, anot jo. Be to, lietuviškojo butho atlikėjas Rygoje ves „vorkšopus”.

Pastarąją savaitę B.Šarka praleido Vilniuje – pasirodė 4-ajame gatvės teatro festivalyje „Mozaika“, rugsėjo 19–20 dienomis vykusiame Sereikiškių parke. Ten akmenų instaliacijos fone jis pristatė judesio spektaklį „Skylės ir Dulkės”. Pajūrio gyventojai jį galėjo pamatyti Palangoje Antano Mončio dienose rugpjūčio 30-ąją. Įdomu, kad šis teatrinio autsaiderio, išsaugojusio nepriklausomą, aistringą teatro dvasią, kūrinys turi „išliekamąją vertę” – po „Skylių ir Dulkių” lieka anglimi ir moliu ant popieriaus ištapyta paroda... „B.Šarkos teatre nėra nė lašelio apgaulės. Tai – tikras teatras, atskira teatro sistema, iš kurios galėtų mo-

kytis daugelis jaunųjų teatralų. B.Šarka demonstruoja, kaip tekstas generuoja plastines idėjas, o idėjos realizuojamos kūniškajame daiktų gyvenime. Kaip daiktas keičia prasmes, kokia gali būti jų gausa ir kaip visos prasmės sugrąžina teatrui tikrąjį jo pavidalą be jokios cheminės spekuliacijos, – B.Šarkos teatre daiktai virsta poetiniais simboliais, o gyvenimo stebėjimas ir autentiškai išgyventos situacijos reaguoja su šamaniškai valdoma scenine energija”, – yra pastebėjusi teatrologė Daiva Šabasevičienė.

Klaipėdiečio fotografijos pasiekė Argentiną Vasarai baigiantis surengęs jubiliejinę fotografijų parodą „Būties miražai” Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto galerijoje” Vilniuje, klaipėdietis fotomenininkas Vytas Karaciejus praėjusią savaitę savo naujausią „Ūkų krantinės” seriją pristatė Žemaitijos dailininkų sąjungos galerijoje Klaipėdoje. Be to, kelios V.Karaciejaus šios serijos fotografijos šiuo metu eksponuojamos lietuvių fotografijos parodoje Argentinoje.

Rugsėjo 18-ąją Argentinoje, Eskuelo miesto naujame Melipal kultūros centre, atidaryta ir iki spalio 1-osios veiks Lietuvos fotomenininkų darbų paroda „Su meile – Lietuva“. Joje – dvi dešimtys žymaus Lietuvos fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus parinktų žinomų mūsų šalies fotografų Eugenijaus Drobelio, Vytauto Daraškevičiaus, Mariaus Jovaišos, Raimondo Paknio, Kęstučio Stoškaus, V.Karaciejaus ir paties parodos kuratoriaus darbų.

Paroda, kurią Lietuvos ambasada surengė bendradarbiaudama su Eskuelo miesto savivaldybe ir vienintelio Pietų Amerikoje lietuvių muziejaus „Olgbrun“ įkūrėjais Olga ir Bruno Lukoševičiais, įtraukta į Eskuelo miesto imigranto dienos minėjimo renginių programą.

Gausiai turistų lankomo Eskuelo miesto, įsikūrusio Andų kalnų papėdėje Patagonijoje, nemažą gyventojų dalį sudaro emigrantai. Be lietuvių muziejaus, mieste puikuojasi ir Lietuvos vardo aikštė.

Parodos „Su meile – Lietuva“ autorių darbai Argentinoje eksponuojami jau antrą kartą. Liepos mėnesį ši Lietuvos instituto parengta paroda buvo pristatyta Buenos Airėse.

G.Grajausko kūriniai – vengriškai ir prancūziškai Klaipėdietis rašytojas Gintaras Grajauskas rugpjūtį lankėsi Škotijoje, kur kartu su škotų, islandų bei suomių menininkais sukūrė didelio pasisekimo sulaukusį tarptautinį muzikos ir poezijos performansą, o dabar ką tik grįžo iš Vengrijos tarptautinio poezijos festivalio, į kurį buvo pakviestas kaip literatūros vertimų projekto dalyvis.

Rugsėjo 17–21 dienomis G.Grajauskas buvo nuvykęs į Budapeštą, 3-iąjį tarptautinį literatūros festivalį „Budapest Transfer“, ir įsijungė į jo projektą „Poem Smuggler – Poetry Transfer” (pažodžiui – „Eilėraštis kontrabandininkas – poezijos perkėlimas“). Jis į lietuvių kalbą vertė vengrų poeto Andraso Petoczo eilėraščius, o A.Petoczas į vengrų – G.Grajausko poeziją.

Projekte dalyvauja trys vengrų ir trys užsienio poetai – iš Belgijos, Slovakijos ir Lietuvos.

Iki šiol G.Grajausko eilėraščiai jau versti į anglų, vokiečių, švedų, lenkų, italų, danų ir kitas kalbas. Jų esama šiemet JAV pasirodžiusioje „Naujųjų Europos poetų” antologijoje bei „Šešių Lietuvos poetų” antologijoje, rugpjūtį išleistoje Škotijoje ir pristatytoje Edinburgo knygų mugėje.

Prancūzų leidykla „Editions Espaces 34” ką tik išleido G.Grajausko pjesę „Rezervatas” („La Réserve”).

Rugsėjo pradžioje autorius paštu gavo keletą knygos egzempliorių. Ji pasirodė šios leidyklos serijoje „Šiuolaikinės dramaturgijos kolekcija”. Pjesę į prancūzų kalbą išvertė Akvilė Melkūnaitė, knygos leidybą parėmė Nacionalinis Prancūzijos knygų centras. „Rezervato” inscenizacija su Kanų teatro mokyklos absolventais, režisuota Oskaro Koršunovo, 2004-aisiais įvyko tarptautiniame Avinjono (Prancūzija) teatro festivalyje. „Durų” inf.

2

DURYS

Trečiadienis, rugsėjo 24, 2008

kl.lt

„Permainų muzika“ – ketvirtasis žingsnis Festivalyje „Permainų muzika – 2008” Rugsėjo 24 d. 18 val. – „Kvėpuojanti muzika“. Styginių kvartetas „Chordos” ir D.Klimavičius (oro skulptūros). Programoje – J.Janulytės, H.Dutilleux, G.Ligeti’o, J.Zorno kūriniai.

Rugsėjo 25 d. 19 val. – videoklubas „AlvaNoto (Carsten Nicolai) audiovizualinė kūryba“. Svečiuose – kompozitorius V.V.Jurgutis.

Rugsėjo 26 d. 18 val. – „Concerto in CD”. „Diissc Orchestra” programoje – A.Kučinsko, A.Jasenkos, V.V.Jurgučio, M.Bialobžeskio, J.Jurkūno, L.Rimšos, K.Stockhauseno kūriniai.

Spalio 8 d. 18 val. – „Dangaus ir žemės dainos”. Koncertas O.Messiaeno 100-mečiui.

S.Jančaitė (sopranas), B.Vainiūnaitė (fortepijonas) ir ansamblis „Musica Humana“. Programoje – O.Messiaeno, L.Berio, J. M.Scearce’o, A.Martinaičio kūriniai.

Spalio 10 d. 19 val. – „Nakties muzika”. „Duo Strimaitis“: A.Strimaitis (smuikas), E.Strimaitienė (fortepijonas) ir A.Bukauskas (vaizdo instaliacijos). Programoje – O.Messiaeno, A.Pärto, G.Pauliukevičiūtės-Dabulskienės, J.Cage’o, G.Crumbo kūriniai.

Spalio 15 d. 19 val. – videoklubas „Onutės Narbutaitės muzikos tekstai ir kontekstai“.

Viešnia – kompozitorė O.Narbutaitė.

Spalio 17 d. 18 val. – „Išėjau, kad nematyčiau...” Klaipėdos kamerinis orkestras, V.Lukočius (dirigentas, fortepijonas, klavesinas), A.Statkus (altas), R.Malinauskas (bosinė gitara). Programoje – F.Bajoro, A.Martinaičio, G.Kanchelio, G.Bacewicz, Lsumera’os kūriniai.

Lapkričio 7 d. 18 val. – „Permainų muzika post scriptum”: „Garso kelionė”. „Ensemble für Intuitive Musik Weimar” (Vokietija) koncertas K.Stockhauseno 80-mečiui. 17 val.

– prieškoncertinis susitikimas su atlikėjais.

Duetas: grakštumas, paprastumas ir prancūziška elegancija žavėjo M.Schwietzke’ės ir M.Bismuto „Oro putose“.

Danguolė Vilidaitė

R

udens pradžia Klaipėdoje paženklinta stipriomis šiuolaikinio meno injekcijomis. Tik ką baigėsi paribio zonoje prasmių beieškanti „Plartforma“, jos minčių estafetę, nepraėjus nė savaitei, perėmė 4-asis šiuolaikinės muzikos festivalis „Permainų muzika“, o šiek tiek vėliau – ir mažosioms kino formoms duoklę atiduodantys „Tinklai“, 10-ąjį festivalį Klaipėdoje pradėję muzikiniu projektu – grupės „Bell Oschestre“ koncertu.

Uostamiesčio šiuolaikinio meno erdvėse ypač svarus „Permainų muzikos“ indėlis. Jau ketvirti metai, tarsi tikintis po kruopelytę surinkti savo „I CZING”, šis festivalis supažindina su ryškiausiomis XX amžiaus akademinio muzikinio pasaulio asmenybėmis, vienaip ar kitaip paveikusiomis muzikinės minties raidą, garsinių erdvių ir formų atradimais, įdomesniais Lietuvos projektais.

Rugsėjo – lapkričio mėnesiais suskambės net dešimt tokių intriguojančių ir galbūt netikėtų „Permainų muzikos“ renginių tradicinėje Klaipėdos koncertų salės erdvėje. Juos vainikuos koncertai, skirti Oliviero Messiaeno ir Karlheinzo Stockhauseno kūrybai.

Apie pirmuosius du, jau įvykusius, – dabar.

Etiudai kamuoliukams Kaip jungtis, gražus perėjimas ar „Plartformos“ tęsinys atrodė pirmasis „Permainų muzikos“ projektas „Oro putos“ („L’Ecume de le l’air“) su naujojo cirko atstovais iš Prancūzijos „Cie Les Apostrophés“ (Martinas Schwietzke’ė – koncepcija, žongliravimas ir Michelis Bismutas – kompozitorius, kontrabosas).

M.Schwietzke’ės improvizacija įvairiais daiktais – kamoliukais, lanku, lazdele ar balionu, minima-

liai juos jungiant su pantomimos, šiuolaikinio šokio judesiu ar garsu, – kūrė nepaprastai estetišką vaizdinį. Kontraboso partija įvairiais štrichais, flažoletiniu skambėjimu, stuksenimu į deką, J.S.Bacho ar džiazo muzikos fragmentėliais šiuose etiuduose daiktams suteikdavo ar paryškindavo skirtingas nuotaikas. To dar negana – kontrabosas ir pats tapo vieno iš etiudų svarbiausiu personažu.

Grakštumas, paprastumas ir prancūziška elegancija – tai tos savybės, kuriomis buvo galima vaidinime žavėtis. Stebėtinas menininkų laisvumas ir mokėjimas žaisti elementariais garso ir judesio elementais kėlė pagarbią nuostabą. Tik, manyčiau, labai nusivylė tie klausytojai, kurie tikėjosi išgirsti virtuoziškesnį kontrabosą, sudėtingesnę M.Bismuto kompoziciją, taikliau pritaikytą garsą judesiui.

Kvapnusis „Pas de deux“ Antrame festivalio vakare išgirdome Vidmanto Bartulio kamerinę, bet toli gražu neatitinkančią šio žanro standartų operą „Pas de deux“ („Paskutinė vakarienė“), skirtą atlikti dviem aktoriams (Audronė Paškonytė ir Evaldas Jaras), dvylikai muzikantų, dirigentui (Donatas Katkus) ir virėjui, kurį vaidina pats kompozitorius. Operos režisierius ir dailininkas – Jonas Arčikauskas.

Librete, kurį kompozitorius parašė panaudodamas A.Duma tekstus, veiksmas vyksta 1793-iųjų metų sausį (Prancūzijos revoliucijos laikais) Tamplio rūmų virtuvėje. Ši diena yra paskutinė monarchui Liudvikui XVI prieš nukirsdinimą (vėliau toks pat likimas laukia ir Marijos Antuanetės). Karališkoji šeima kalba apie daug ką, bet svarbiausia jų pokalbio tema yra karaliaus skrandžio reikalai – „aš turėjau vienintelį patarėją, savo skrandį“, receptai, kažkiek politika ar trivialūs dalykai, tik ne mirtis. Liudvikas XVI, tiesa, pabaigoje prisimena šiek tiek patobulinęs giljotiną...

Festivalis vyksta Klaipėdos koncertų salėje (Šaulių g. 36).

Bilietai – 10, 15, 20, 30 Lt, studentams, moksleiviams, pensininkams – 40 proc. nuolaida.

Fatališka: lengvo ir rafinuoto farso-žaidimo baigtį V.Bartulio operoje galima tik nujausti.

Toks jau tas V.Bartulis – kraštutinumų ir muzikinių parodijų meistras, sugebantis ir „iš kirvio“ sriubą išvirti.

Kiek sausam, labiau rečitatyviniam karalienės solo kontrastuoja jo didenybės manieringos frazės, dviprasmiški glisanduojantys atodūsiai, beveik katiniškas murkimas.

Fatališką šio lengvo ir rafinuoto farso-žaidimo baigtį galima tik nujausti: virėjas, o gal Dievas (su karūna, papuošta šaukštais), griežtai pjausto daržoves, kopūsto galvą (simboliška), tranko indus, prie jo padėta kaladė su kirviu, galvos formos balvonas su į jį įsmaigstytais peiliais. Intensyvėjant instru-

Aromatai: intensyvėjant instrumentinės grupės garsui, stiprėja ir verdamos sriubos kvapas. Ją kartu su paskutiniaisiais operos akordais išverda pats „Pas de deux“ autorius V.Bartulis.

Darijos Vasiliauskienės nuotr. mentinės grupės garsui, stiprėja ir verdamos sriubos kvapas, kuri kartu su paskutiniaisiais operos akordais kaip tik ir išverda. Toks jau tas V.Bartulis – kraštutinumų ir muzikinių parodijų meistras, sugebantis

ir „iš kirvio“ sriubą išvirti. Pabaigoje – visuotinės sriubos valgymas, toks labai jau rituališkas ir daugiaprasmis. O prasmių, kaip nujaučiu, šių metų „Permainų muzikos“ festivalyje tikrai nepritrūks.

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, rugsėjo 24, 2008

3

Staigmena: gyvi balandžiai scenoje padeda kurti vitališką atmosferą ir pel Žvaigždutė: R.Ulteravičiūtė (centre) sužavėjo ne tik puikiu balsu ir nuoširdumu, bet ir šokėjos plastika.

nyti publikos plojimus.

„Vienos kraujas“: rafinuota, stilinga, šmaikštu Rita Bočiulytė

J

ohanno Strausso operete „Vienos kraujas” rugsėjo 26-ąją Klaipėdos muzikinis teatras pradės naują szoną. Spektaklis rampų šviesą išvydo pavasarį, nuo tol rodytas tik kelis kartus, bet dar neišblėso premjeros įspūdis, kuris buvo toks stiprus, kad norisi ir vėl jį pamatyti.

Harmoninga visuma Retas sceninis kūrinys taip pateisina lūkesčius. Ir kūrėjų, ir publikos, ir kritikų. Juolab operetė. Ypatingas žanras, iš kurio laukiama sceninės žaismės, aktorinės raiškos, muzikos gyvumo, įsimintino melodingumo, savitų vizualinių sprendimų, šiuolaikinio požiūrio. Šiai nerūpestingai scenos viliokei žiūrovai daug mažiau atlaidesni nei donai operai. Operetėje ypač glaudžiai susiję muzika ir vaidyba, žodis ir sceninis veiksmas, vaizdas ir jausmas.

Harmoninga viso to visuma plius geras skonis, šiuolaikiškumas ir profesionalumas turbūt geriausiai charakterizuoja klaipėdietišką „Vienos kraujo” pastatymą.

Sužibo naujomis žvaigždėmis Vieną iš pasaulio operetės šedevrų diriguoja šio žanro ir J.Strausso

kūrybos žinovas Stasys Domarkas.

Iki šiol Kauno valstybiniame muzikiniame teatre sėkmingai rodomas dar 1968-aisiais jo pastatytas „Vienos kraujas” – pirmasis maestro savarankiškas darbas teatre, jam tik baigus tuometinę Leningrado konservatoriją. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras prieš kelerius metus taip pat yra pastatęs šią operetę. Šiame kontekste naujasis pastatymas Klaipėdoje pirmiausia išsiskiria scenovaizdžiu ir artistais.

Operetėje pasirodo net trys pagrindinių personažų poros, yra kur atlikėjams parodyti savo vokalinius ir vaidybinius sugebėjimus. Ši situacija buvo ypač palanki jauniesiems teatro solistams Rasai Ulteravičiūtei, Mindaugui Rojui ir Dmitrijui Afanasjevui, šiame spektaklyje sukūrusiems visokeriopai įspūdingus, spalvingus vaidmenis. Jie atsiskleidė ne tik kaip puikūs solistai, bet ir kaip įdomūs, lankstūs aktoriai. Žodžiu, įtikino ir tuo labai pradžiugino.

Su kokybės garantija Klaipėdos scenoje „Vienos kraujas” sužibo ryškiu ir drąsiu sprendimu, atsivėrė netikėta šiam pastatymui scenografine-kinetine erdve.

Spektaklį sukūrė režisierius Ramūnas Kaubrys ir jo suburta klaipėdiečiams jau gerai pažįstama te-

atro menininkų komanda – kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė, scenografas Artūras Šimonis ir choreografas Aurelijus Liškauskas. Šis ketvertas po Viktoro Lebedevo „O, mielas drauge“ (2004), Zigmaro Liepinio „Paryžiaus katedros” (2005) ir „Adatos” (Latvijos nacionaliniame teatre, 2007), J.Strausso „Šikšnosparnio” (2006) ir Paulo Abrahamo „Baliaus Savojoje“ (2007) jau tapo savotiška meninės kokybės garantija. Kiekvienas turi savitą braižą, o kartu yra ideali kūrybinė bendraminčių neoromantikų komanda.

Džiaugiasi gyvenimu „Vienos kraujo“ siužeto vingiai veda į Vienos kongreso ir kongresmenų gyvenimo užkulisius, labai primindami smagią situacijų komediją. „Mylėti, o ne kariauti!” – tokį šūkį buvo pasirinkę 1814-ųjų rudenį vykusio Vienos kongreso dalyviai.

Spręsdami, kaip suvienyti Europą, Vienos kongresmenai svarbius valstybinius reikalus operetėje sugeba suderinti su ne mažiau svarbiais asmeniniais širdies reikalais – flirtu, klasta, meile ir malonumais.

Akcentuodami aistrą gyventi, mylintiems būti kartu ir džiaugtis gyvenimu, dinamiško spektaklio kūrėjai visam operetinių aistrų bei jausmų fonui suteikė skai-

Amplua: M.Rojus ir S.Konstantinova spektaklyje atsiskleidė kaip puikūs solistai ir charizmatiški artistai. Gyvumo ir žais-

mės į „Vienos kraują“ įliejo baleto merginų šokio pamokos.

Nerijaus Jankausko nuotr.

draus vizualumo, žavaus stilingumo ir šmaikštaus originalumo.

Skriskit, balti balandžiai!..

Kūrybinio polėkio sklidina žaisminga spektaklio choreografija, primenanti laikus, kai J.Straussas rašė valsus, bet dar ne visi juos mokėjo šokti...

Konceptualus romantiškai siurrealistinis scenovaizdis, eksperimentai su šviesa ir spalvomis nedidelę teatro sceną pavertė, atrodo, beribe, šviesia, lengvai plazdenančia erdve, kurioje pakanka vietos net sūpynėms. Iliuzoriškumo įspūdį dar labiau sustiprina finale joje netikėtai atsiradę gyvi dresuoti balandžiai, pagal komandą skrendantys ir tupiantys karuselininkui (Stasys Rezgevičius) ant rankų. Iš nuostabos ir susižavėjimo užima žadą – sunku net įsivaizduoti, ką dar gali padaryti teatras, kad užsitarnautų publikos meilę.

Veikėjų apranga atliepia istorinio kostiumo estetiką, bet vėlgi laisvai kvėpuoja pastelinių ir ryškių spalvų deriniais, šlama atlasu, šilku ir aksomu, plazdena kaspinais, raukiniais, vėduoklėmis ir auksinėmis moterų garbanomis... Šiek tiek utriruota, bet linksma ir prašmatnu, padeda kurti nerūpestingą, siautulingą, kiek ironišką spektaklio atmosferą.

Net tie, kurie nesimpatizuoja operetei, laiko ją nerimta, kokete, paika publikos linksmintoja, karštam „Vienos kraujui“ atsispirti negali. Tiesa, kita spektaklio artistų sudėtis (jų yra dvi) gali šiek tiek pakooreguoti situaciją.

Bet gyvenimas vis tiek suksis svaigiu J.Strausso valsų ritmu, nors dviem su puse valandos nusinešdamas tolyn visus rūpesčius, darganas ir nemalonumus... Verta surizikuoti.

Muzikologės komentaras Prof. Daiva Kšanienė: Nors J.Strausso muzika paprasta, daugeliui žinoma, lengvai atpažįstama, tačiau meniškam jos atlikimui reikia ypatingo tikslumo, lengvumo bei stilingumo.

S.Domarkui, dirigavusiam premjerinį spektaklį, šis uždavinys pavyko. Pasitaikęs vienas kitas smulkus tempų nesuderinimas ar orkestro bei dainininkų „nesutapimas“, nesugadino gero bendro meninio rezultato. Spektaklis gyvas ir stilingas, juntama dramaturginė dinamika ir orkestro atlikime, ir scenoje.

Visi pirmajame premjeriniame spektaklyje dalyvavę solistai sklandžiai atliko savo vokalines partijas, nors kai kuriems reikėtų palinkėti aiškesnės dikcijos (žodis operetėje labai svarbu). Raiškia tartimi išsiskyrė D.Norvilas (grafas), M.Rojus (kunigaikštis), R.Ulteravičiūtė (Pepė, siuvėjos parankinė). Pastaroji solistė sukūrė labai įtikinamą personažą, vieną sėkmingiausių šiame veikale, ir vokaliniu, ir sceniniu požiūriu – išbaigtą charakterį.

Vieno pagrindinių (grafo) vaidmens atlikėjas D.Norvilas įtikino kaip artistas, sceninio vaidmens kūrėjas, tačiau vokaliniu požiūriu jam dar reikėtų tobulintis ir ryžtingiau rinktis savąjį dainininko kelią.

Gražaus tembro M.Rojaus balsas visiškai atsiskleidė. Tik gal vertėtų pagalvoti dėl sceninės kunigaikščio vaidmens traktuotės. Nejaugi jis turi nuolat lėkštai juokinti?

Kaip jau įprasta, nepriekaištingai, kultūringai ir muzikaliai savo vokalines partijas atliko D.Kužmarskytė (grafienė), S.Konstantinova (madmuazelė Fransiska), A.Dovydaitienė (Ana, kambarinė).

Choras parengtas labai profesionaliai (chormeisteris V.Konstantinovas). Imponuoja aktyvus choro artistų dalyvavimas spektaklyje – mizanscenos, šokis, judesys.

Maloniai ir XIX amžiaus Vienos tradicijų požiūriu taikliai nuteikia į spektaklį įvesti scenos muzikantai (R.Tamošiūnaitė, P.Ščeponavičius, A.Daukantas, A.Šermokaitė).

4

DURYS

Trečiadienis, rugsėjo 24, 2008

kl.lt

Scenoje – ateities vardai

Akcentas: festivalio atidarymo koncertą papuošė violončelininko B.Andrianovo (dešinėje) pasirodymas su V.Čepinskiu ir „Camerata Klaipėda“.

Darijos Vasiliauskienės nuotr.

Laima Sugintienė

P

irmasis tarptautinis klasikinės muzikos festivalis „Klasikinės muzikos ateities vardai“ rugsėjo 5–9 dienomis nuskambėjo Klaipėdos koncertų salėje.

Keturių koncertų ciklą pradėjo ir baigė, taigi savotiškai „įrėmino“ kartu su kviestiniais solistais griežę patys organizatoriai – „Camerata Klaipėda“. Dviejuose viduriniuose koncertuose klausėmės aštuonių jaunųjų atlikėjų iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Rusijos.

Kaip pristatydamas festivalį sakė jo sumanytojas „Camerata Klaipėda“ vadovas smuikininkas Vilhelmas Čepinskis, labai svarbu remti jaunuosius talentus; jis prisipažino iki šiol prisimenąs pirmuosius pasirodymus su simfoniniu orkestru. Festivalio rengėjai sau iškėlė ir daugiau tikslų – suartinti skirtingų šalių atlikėjus bei populiarinti klasikinę muziką.

Du orkestro veidai „Camerata Klaipėda“ orkestras pirmajame koncerte pasirodė blankokai. Jau ne pirmą kartą kilo minčių, kad scenoje reikia dirigento. Juolab kad orkestre ir vėl matyti naujokų (ypač pasigedau sodraus, gražaus Tomo Ramančiūno violončelės tembro). Nors aktyvi, puikiai muzikuojanti naujoji koncertmeisterė Aliona Rachitchi darė ką galėjo...

Bet finaliniame koncerte viskas skambėjo tiesiog pasigėrėtinai puikiai, kolektyvas griežė darniai ir su įkvėpimu. Matyt, ne patį geriausią pasirodymą festivalio pradžioje lėmė kitos priežastys. Nedrįstu net manyti, kad mažokai repetuota: tik tarp mūsų – buvo griežta net skirtingais štrichais...

Antra vertus, apmąstymų vertas ir ankstyvo F.Mendelsono opuso – Simfonijos styginių orkestrui Nr.7 dmoll – pasirinkimas festivalio atidarymui. Nebent kaip kūrybinė laboratorija naujiesiems orkestrantams...

Atidarymo koncerto puošmena – klaipėdiečiams jau pažįstamo Rusijos violončelininko Boriso Andrianovo pasirodymas. Turėjome puikią galimybę išgirsti jį atliekant ne „Brėmeno muzikantų“ lygio kūrinius: subtiliai interpretuotą L.Boccherini’o Koncertą violončelei D–dur, tiesiog stulbinamai virtuoziškai prašvilpusį N.Paganinį.

Apskritai orkestre juntamas pagyvėjimas, kai kartu su juo muzikuoja V.Čepinskis. Taip buvo ir šįsyk.

labai kuo ir nustebinsi. O nustebino. Kiekvienas iš aštuonių solistų savaip. Štai jauniausia festivalio dalyvė pianistė Olga Chepovetsy (g. 1997) skoningai atliko W.A.Mozarto Koncertą fortepijonui Nr. 8 C – dur, Guoda Indriūnaitė (fortepijonas) žavėjo romantišku polėkiu, dar vienas pianistas Dmitrijus Mayboroda brandžiai skambino R.Šumano „Karnavalą“. Ypatingo publikos pritarimo sulaukė

Remti jaunuosius talentus – vienas iš svarbiausių naujo tarptautinio festivalio tikslų, teigė jo sumanytojas V.Čepinskis.

O štai uždarymo koncerte girdėjome tą senąją, pamėgtąją, stilingąją „Camerata Klaipėda“. Įdomi, originali programa: G.Holsto Šv.Pauliaus op.29 nr.2, O.Respigi Siuita Nr.3 „Antikinės arijos ir šokiai“, A.Vivaldi’o koncertas smuikui, styginiams ir basso continuo g–moll, J.Brahmso kvintetas, E.Izaji „Harmonines du Soir“, P.Čaikovskio Antante Cantabile (nuostabus alto solo), F.Listo Vengriška rapsodija Nr.2.

Ir puikūs solistai: V.Čepinskis, Michailas Bereznickis (altas, Rusija), Mindaugas Bačkus (violončelė) ir Darius Dikšaitis (smuikas). Visa tai laidavo festivalio baigiamojo koncerto sėkmę. Pasak vakaro vedėjo, charizmatiškojo Viktoro Gerulaičio, orkestras „trinktelėjo durimis“.

Jauni ir talentingi Jaunieji festivalio dalyviai – visi tituluoti, prestižinių konkursų laureatai – atliko po dvi programas: vieną solinę, kitą – su orkestru.

Jie tiesiog pribloškė savo talentais.

Atrodo, kad Klaipėdoje, kur įvairių projektų vaikams ir su vaikais jau net tam tikra perprodukcija – groti su orkestru jau nebėra įvykis, ne-

nuostabaus tembro klarnetininkas Žilvinas Brazauskas, įkvėptu, nuoširdžiu muzikavimu žavėjo gitaristas Jonas Kublickas. Temperamentingai, virtuoziškai ir laisvai, idealiai švariai griežė legendinio smuikininko L.Kogano anūkas Danielis Milkis. Tačiau didžiausių simpatijų susilaukė, publiką tiesiog pavergė ksilofonu ir vibrofonu grojęs Danijilas Belikovas.

Repertuaras – sėkmės laidas Artisto, ypač jauno, individualybei atsiskleisti itin svarbu tinkamai parinktas repertuaras. Šioje srityje jaunųjų talentų mokytojai nestokojo išmonės. Ypač įdomią, muziko įvairiapusiškumą patirti leidusią programą atliko Ž.Brazauskas.

To negalėčiau pasakyti apie kiek vienpusišką, bravūra pagrįstą D.Milkio programą. O subtilusis gitaristas J.Kublickas, grodamas su orkestru A.Vivaldi’o koncertą liutnei D–dur tiesiog neturėjo galimybės pademonstruoti visų savo įvairialypio talento, kurį jis paliudijo soliniame pasirodyme, briaunų. O ir orkestras jį gožė... Vargu, ar derėjo tokio pobūdžio renginyje D.Mayborodai skambinti ir R.Šumano „Karnavalą“.

Palinkėjimai rengėjams Besidžiaugdama šia puikia festivalio idėja, sveikindama jo sumanytojus ir vykdytojus (komanda galėtų būti didesnė, profesionalesnė), vis dėlto turiu ir keletą pastabų.

Apmaudu ir gėda buvo sėdėti pustuštėje salėje (moksleiviai koncertus lankyti galėjo nemokamai!), gaila didžiulio atlikėjų triūso. Ko gero, panašiai jautėsi ir festivalio globėjas Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius. Esu įsitikinusi, kad renginiui pasirinktas laikas yra visiškai netinkamas – pirmoji rugsėjo savaitė daugeliui susijusi su įvairiais rūpesčiais, o ir muzikos mokyklų pedagogai tikriausiai dar sunkiai suburtų savo klasę išvykai į koncertų salę. Kita vertus, kuris vaikas sėdėtų daugiau nei trijų valandų koncerte?!. Taip, taip – tiek truko soliniai jaunųjų pasirodymai.

Per vėlai pasirodė reklama, o ir ji neinformatyvi – turėjai gerokai pavargti, norėdamas sužinoti koncerto laiką.

Daug netikslumų renginio buklete (rėmėjas – Lietuvos Respublika?), jokios informacijos apie dirigentą (taip, taip, vienas koncertų vyko su dirigentu) ir kt.

Vedėjas, vedėjas, vedėjas... Gerai, kad paskutinį koncertą išgelbėjo V.Gerulaitis, nes prieš tai mėginusiai tai daryti merginai akivaizdžiai geriau sekėsi šokti. Nors ir čia režisieriaus ranka nesutrukdytų. Sklandžia kalba, gražia scenine laikysena pasižymėjęs anoniminis pirmųjų koncertų vedėjas nesuteikė ypač svarbios informacijos apie kūrinių struktūrą, todėl vėl nesmagu buvo girdėti ir sutrikusių muzikų reakciją, ir ne vietoje aidinčius plojimus.

Koncertuojant vaikams didesnio dėmesio nusipelno ir jų mokytojai. Paskubomis festivalio pabaigoje įbrukti padėkos raštai nekompensuoja jų pavardžių įslaptinimo – juk apytamsėje salėje tikrai ne kiekvienas ją perskaito...

Apie visa tai rašau tik linkėdama sklandumo kitiems festivaliams. Ačiū už entuziazmą.

Nustebino: jaunieji festivalio dalyviai D.Mayboroda, J.Kublickas, Ž.Brazauskas, G.Indriūnaitė, D.Milkis, D.Belikovas tiesiog pribloškė savo talentais.

GINTARO LAŠAI kl.lt durys.daily.lt

REDAKTORĖ RITA BOČIULYTĖ

LITERATŪRA ŠIANDIEN

Individualisto monologas apie kartų dialogą Pranešimas, skaitytas Lietuvos studentų sąjungos asamblėjoje Gintaras Grajauskas

V

isada turėjau šiokių tokių abejonių dėl savosios priklausomybės kartai ir net dėl pačios kartos sąvokos: mano skeptiškoji pusė atsisako pripažinti tokį mechaninį bendrumą, paremtą vien chronologiniu požymiu. Nors, žinoma, panašios egzistencinės patirtys gal ir suteikia vilčių tokią galimybę bent jau svarstyti.

Kai galvoju apie kartas, kažkodėl pirmoji mintis, iš pasąmonės atklystanti į galvą, yra tokio dainininko, aktoriaus, dainų kūrėjo ir, sakyčiau, puikaus poeto Tomo Waitso frazė: „visi, kurie man patinka, yra arba mirę, arba blogai jaučiasi“. Tiesiogiai lyg ir nieko bendra su kartomis – tačiau tas veitsiškas bendrumo pojūtis man priimtinas ir gerai atpažįstamas: dažnai jaučiuosi daug artimesnis kokiam seniai ar neseniai mirusiam rašytojui nei daugumai savo bendraamžių. Ką gi, matyt, savosios kartos simboliu man tapti nelemta.

Kartais mano bendraamžius pavadina „prarastąja karta“. Labai abejotinas terminas – taip ir neaišku, kas čia ką vis dėlto prarado, o kas atrado. Nors, regis, suprantu, kas turima omenyje. Mano bendraamžiai, regėję ne tik Nepriklausomybės priešaušrį, bet ir pompastišką Sovietų imperijos agoniją, labai įtariai žiūri į bet kokias ideologijas. Jie nepatiklūs ir kupini skepsio. Nieko nuostabaus – jie iš arti matė, kaip nuostabiai nekomplikuotai marksizmas – leninizmas transformavosi į rinkos ekonomiką. Iš esmės nieko net keisti nereikėjo – tiesiog buvę komunistų partijos lyderiai tapo klestinčiais kapitalistais, o esmė liko ta pati: visada valdžioje bus apsukrūs sukčiai. Tik jei anksčiau mes žodį „karjeristas“ tarėme su pašaipa ir ironija, tai dabar šis žodis ištariamas su pagarba ir susižavėjimu. Štai šiuo požiūriu mūsų kartą iš tiesų galima vadinti „prarastąja“.

Ar gal tiksliau – sėkmingai pasprukusia. Anuomet patylom šaipęsi iš gelžbetoninės komunizmo ideologijos, jie lygiai taip pat nepatikėjo ir nerašytu ankstyvojo kapitalizmo šūkiu – kad kiekvienas, nepriklausomai nuo lyties, amžiaus ir sugebėjimų būtinai privalo tapti verslininku. Kai vyresnieji „prichvatizavo“ įmones, o kiek jaunesni būriais plūdo į Gariūnus ugdyti savyje verslininką, manoji karta vis dar tebežaidė savo maištingus žaidimus ir kreivai šypsojosi. Kasdien, tiesa, vis kreiviau – nes darėsi vis aiškiau, kad šito „sėkmingo

Lentyna.

pasprukimo“ kaina bus milžiniška, gal net dramatiška.

Labai aiškiai atsimenu tokį epizodą, nutikusį prieš gerą dešimtį metų. Varčiau kažkurį ano meto dienraštį. Akis kažkodėl užkliuvo už skelbimų „siūlo darbą“. Ėmiausi studijuoti atidžiau, smalsu tiesiog pasidarė, kokie gi tie naujosios visuomenės poreikiai. Ir išsiaiškinau labai iškalbingą faktą: pasirodo, mūsų šalyje didžiausią paklausą turi dvi specialybės. Beveik be konkurencijos: du trečdaliai visų skelbimų siūlė darbą vadybininkams ir, mandagiai tariant, laisvo elgesio merginoms. Ką gi. Beliko pripažinti realybę: jei nejauti savyje pašaukimo bet kuriai iš minėtų profesijų, esi kaip ir nereikalingas. Marksistai pasakytų – tarpsluoksnis, jei ne liaudies priešas. Gali drąsiai vadinti save prarastosios kartos atstovu. O jei dar ir gyveni šiek tiek kitaip, nei priimta daugumos – kitaip linksminiesi, klausaisi kitokios muzikos, skaitai kitokią lektūrą - verčiau jau iškart pačiam apsisiausti drobule ir pamažėle žingsniuoti į kapines.

Ir ta maištinga kartos dvasia, atsiradusi dar sovietmečiu, iškerojo dar labiau – tiesiog pasidarė aišku, kad kito kelio nėra. Žinoma, nebūtinai triukšmingas maištas, nebūti-

Ričardo Šileikos nuotr. nai barikados – veikiau jau tyli, asmeninė rezistencija. Mažytės domestifikuotos revoliucijos, vykstančios daugiaaukščių virtuvėse, ironija ir skepsis. Atsisakymas dalyvauti šitose džiugiose ir spalvingose lenktynėse. Ir šiek tiek komiškas, tačiau šlovingas buvimas pogrindyje – ne egzotiškame undergrounde, bet būtent pogrindyje, ta senąja, klasikine, vagių ir revoliucionierių priimtąja prasme. Ir, žinoma, neišvengiamas atributas – liūdnai nukarusi nevykėlio vėliava ant peties.

O prasidėjo manieji pogrindžio žaidimai tada, kada ir turėjo prasidėti – vaikystėje. Brandžiame socializme. Visa ta, dabartine akimi žiūrint, kiek makabriška žaidimų aikštelė buvo gausiai išpuošta agitacine atributika, keistai rezonuojančia su nuolat pro tinką prasimušančiais senais vokiškais užrašais: didžiuliais plakatais, vaizduojančiais geruosius milžinus – darbininkus ir kolūkietes, optimistiniais šūkiais, išrašytais ant raudono audeklo, ir pabrėžtinai kukliais nespalvotais politbiuro narių portretais. Artėjant XXV komunistų partijos suvažiavimui, kažkuris sąjunginės reikšmės agitpropo menininkas suprojektavo tūrinę figūrą, dabar

sakytumėm – objektą ar gal instaliaciją, akimirksniu pasidauginusią visų bent kiek svarbesnių Sovietų šalies miesteliokų gatvėse bei aikštėse. Objektas buvo sumontuotas iš didžiulio medinio karkaso, apkalto fanera – žinoma, nudažyta maloniai įprasta raudona spalva. Objektas vaizdavo milžinišką romėnišką skaičių – XXV. Be abejo, smalsūs jaunieji sovietų šalies piliečiai kaipmat aptiko, jog pirmojo „ikso“ dugne pagal projektą nežinomais sumetimais palikta anga – gal remontininkams, gal paprasčiausiai ventiliacijai, o skaičių viduje driekiasi tamsus ir paslaptingas kabalistinis labirintas. Pirmeiviai keliavo juo sulaikę kvapą, pasišviesdami degtukais ir žibintuvėliais; tačiau gan greitai labirinto paslaptys buvo perkąstos ir netrukus visas „XXV suvažiavimas“ prisipildė mažų kojų bildesio ir susižavėjimo kupino spiegimo – garsų, paprastai lydinčių bet kurias vaikiškas gaudynes ar slėpynes. Kadangi reiškinys tapo grėsmingai masiškas – įprastinės vaikų susibūrimo vietos, kiemai ir stadionai staiga pradėjo akivaizdžiai tuštėti, nelyg mieste būtų apsilankęs legendinis žiurkiagaudys – vietinė valdžia, veikiausiai paakinta ko-

kio paprasto ir uolaus šventų simbolių garbintojo, ėmėsi priemonių: pasiuntė į kovą milicijos patrulius. Įdomu, kaip skambėjo tas rašytinis įsakymas: išvyti vaikus iš XXV komunistų partijos suvažiavimo? Įsiminiau šią agitpropo instaliaciją, milicininkų dėka anuomet tapusią performansu, nes lindėjau labirinto viduriuose kaip tik tuo metu, kai į veiksmą įsitraukė uniformuoti pareigūnai. Buvau itin nepatogioje strateginėje pozicijoje – kažkur apatinėje „ikso“ dalyje, kai iš šūksnių supratau, kad į žaidimą įsijungė papildomos pajėgos. Dauguma sėkmingai išsigelbėjo, iššokę pro viršutinį „suvažiavimo“ kraštą ir išsilakstę kas sau; kelis bliaunančius ir besispardančius rezistentus milicininkams pavyko išlupti per „ikso“ dugną. O aš likau labirinte – sulaikęs kvapą, besiklausydamas, kaip kažkuris pareigūnų, tyčia pastorinęs balsą, šaukia pro angą: „Žinau, kad ten esat; greitai išlįskit, nes paleisiu tarnybinį šunį!“ pratūnojau nejudėdamas gal porą valandų, kol ėmė temti; tik tuomet išdrįsau išsmukti ir, prisidengdamas prietema, parbėgti namo.

>>6

6

GINTARO LAŠAI

Trečiadienis, rugsėjo 24, 2008

Rimantas Kmita

Individualisto monologas apie kartų dialogą

*** aš atsidūriau muziejuje iš pat ryto, lyjant virpantis viskas manyje dega po vakarykštės nakties neturiu nei mineralinio, nei nieko, kas padėtų kas jau čia bepadės apsauga tarsi oro uoste iškračiau monetas iš kišenių ištraukiau mobiliuosius telefonus savo namų ir viešbučių raktus, į kuriuos tikrai nebegrįšiu atidaviau viską, kas kaukia esu nuginkluotas

kl.lt

>>5

Spalis.

ir užgriūva mane medžiokliai per sniegu užverstą mišką ant pečių tįsiantys lokį medėja kruvinu peiliu vaikų balsai iš kavinės perkrauti natiurmortai alfonso muchos moterų nuovargis iš atskiros, daug vėsesnės salės o kur dar vytautas viduryje mūšio, kraujo, smūgių, gaisrų jo žirgui nėra kur pastatyti kanopos nes vis gi drobė ir rėmai o kur dar miniatiūriniai medalikėliai ir japonų turistai su fotoaparatais tik be kuprinių ant pečių ir dirbtinė šviesa nes šičia nėra dangaus, tik lubos kur iš gipsinio debesies kyšo tavo pėdos, mieloji kažkur suboluoja husarai socrealistinė žuvų darinėtoja šypsosi tiesiai tau į akis ir draugai statybininkai pilnais karučiais raudonų degtų plytų lyg plunksnų tarsi nebūtų ten, už sienos nukryžiuotojo be rankų balandžio be sparno dievo motinos be plaštakų švento jurgio be ieties drakono be ausies ir liežuvio jie tiesiog stovi vienas prieš kitą penkis šimtus metų jau trunka šis žvilgsnis, mieloji, nors vargu ar šia esama laiko ir vargu ar jiems ko nors trūksta šventųjų veidai spinduliuoja ramybe ir liūdesiu ir, bijau pasakyti, abejingumu šiam pasauliui tarsi aktoriai, vaidmenį gavę, kurio nei rinkosi, nei galėjo atsisakyti ir visa tai atsimuša salės darbuotojų veiduose jos stovi taip, tarsi jų čia nebūtų tarsi neturėtų būti, bet visada galėtų tau padėti

Gyčio Skudžinsko nuotr. arba perspėti, kad čia negali fotografuoti su blykste aš nežinau, ar reikia, ar galima su jomis sveikintis ir aš jaučiuosi nejaukiai man beveik gėda dėl tokių bilietų kainų ir kas čia per kainos – dešimt zlotų kažkokia disharmonija ir beskonybė, nieko, tiesą sakant, netrikdanti aš apsidairau, ar niekas į mane per daug nekreipia dėmesio apsidairau ir suklūstu – kur dabar ryte prieš mane išdygęs jaunuolis balta lazdele (vos spėjau atšokti į šoną) kur dabar tie darbininkai kybantys ties trečiu namo aukštu ir laukiantys kur tas vyras vėjo išverstu skėčiu ir kur ta žema stora moteris ryte lietui lyjant beveik mano balsu šaukianti na pomoc mi, kurva kur? klausiu aš, mylimoji, žiūrėdamas į blausų saugos kamerų transliuojamą kiemo vaizdą – tuščia ir apsiniaukę aš apsidairau ir iš kitos altoriaus durelių pusės veidrodyje atsispindi angelo žvilgsnis ir man dingteli, kad šiandien nepasitikrinau elektroninio pašto ir kad jau seniai jis netikrintas neprisimenu slaptažodžio gali sakyti, esu atkirstas nuo pasaulio apsidairau ir sakau – gana jau, eisiu jau aš bet tik nusileidžiu kavinėn man įsiūlo pagrindinį patiekalą o norėjau vien tik sriubos laukiu iš kitos kavinės pusės man mirkteli moteris sutrinku, bandau prisiminti ar esam pažįstami ir iš kur čia svetimam mieste svetimoj šaly pažįstama moteris bet momentas praleistas ir man topteli esu muziejuje

Tuomet ir pradėjau miglotai nujausti, jog pasaulyje egzistuoja tik dvi nuolat konfrontuojančios stovyklos – tie, kurie dėvi uniformines kepures, ir antrieji, turintys greitas kojas, – aš, neturintis nei viena, nei kita, esu pasmerktas pogrindžiui.

Bent jau kol sutems ir pagaliau galėsiu pareiti namo.

Tą pačią pogrindžio simboliką dabar nesunkiai aptinku ir kitame, daug pavojingesniame, žaidime: nusileisti po geležinkelio tilto per Danę atramomis ir laukti – ilgai, kartais beveik pusdienį, kol virš galvos bėgiais pravažiuos tikras garvežys, demoniškai juodas ir švirkščiantis garų kamuolius. Pamatyti pro pabėgius sušmėžuojančią Leviatano papilvę.

Dabar mus primygtinai moko kitokio gyvenimo. Demonstratyvaus. Be apsimestinio drovumo skelbiančio laimėtojų ideologijos triumfą. Gyvenimo su pigiu prašmatnumu tvaskančiais prekybos centrais, tokiais jaukiai nedidukais dangoraižiais – karikatūriškai sumažintomis amerikietiškųjų kopijomis – ir stebuklingu būdu atsivertusiais valdančiųjų klasės primityvais, kaip ir anksčiau, visą pasaulį tebeaiškinančiais dviem žodžiais; tik anksčiau jie tardavo „marksizmas-leninizmas“, o dabar – „rinkos ekonomika“. Tas pats „Sezamai, atsiverk“ – ir ola su pasakiškais lobiais atsiveria, jei tik žinai teisingą slaptažodį. Ir jie teisūs: pagrindinis dėsnis išliko – jis permanentinis, pergyvenantis visas santvarkas, režimus ir okupacijas. Tas pats, ne per seniausiai minėtas: jei neturi nei greitų kojų, nei uniforminės kepurės, tavo žaidimas pralaimėtas. Nebent įsigudrintum žaisti pogrindyje. Savo vienišus žaidimus, nereikalingus niekam, išskyrus tokius pat pogrindininkus.

Apskritai – jei norite būti laimėtojai, ugdykite save. Ruoškite save sėkmei. Formuokite savyje nugalėtojo pasaulėžiūrą. Kokia ji? Manyčiau, viskas buvo pasakyta tuose anų laikų skelbimuose: vadybininko ir laisvo elgesio merginos. Nepriklausomai nuo lyties.

Ar iš tiesų manoji karta taip beviltiškai pralaimėjo? Viskas priklauso nuo požiūrio taško.

Kadaise teko stebėti tokią keistą žvilgančių puodų pardavėjų sektą. Sakau – sektą, nes tų jų kasdienių ritualų, tų sustojimų magiškais ratais ir pamaldžiai kartojamų užkeikimų, turinčių pakrauti psichologinį prekijo fundamentalisto užtaisą, kitaip ir nepavadinsi. Vienas svarbiausiųjų šventų ritualų ten – „mėnesio geriausiojo“ rinkimai. Neabejotinai religinė šventė. „Tai kas gi išrinktas

šio mėnesio geriausiu pardavėju? Šio mėnesio geriausias pardavėjas yra... Taip, tai Petras Petraitis, pardavęs tiesiog nesuskaičiuojamą galybę žvilgančių puodų! Paplokime jam visi ir sušukime „bravo“ – jis pasiekė karjeros viršūnę!

Jo gyvenimas išsipildė! Lygiuokimės į jį ir mokykimės iš jo! Jis didis žmogus – tas žvilgančių puodų pardavimo genijus Petras Petraitis!“ Tad paplokime jam – kad kitą mėnesį plotumėm ir šauktumėm jau kitam mėnesio geriausiajam – Jonui Jonaičiui, šiandien stovinčiam bendrame rate ir susižavėjimo žvilgsniu lydinčiam Petrą Petraitį. Juk ir jis svajoja susilaukti visuotinio puodų pardavėjų pripažinimo, savųjų penkių minučių šlovės ir plojimų. Štai taip ir vyksta šita žavinga idiotų rotacija – greitai ir smagiai, niekam net ir nespėjant susimąstyti: o kur vis dėlto pradingo, sakykim, praėjusių metų vasario mėnesio geriausiasis? O jo, pasirodo, visai ir nebėr jau – senų seniausiai išsunktas kaip citrina ir išmestas laukan. Jo vietoje jau dirba kitas idiotas, šviežias ir entuziastingas.

Kodėl tai prisiminiau, kalbėdamas apie pralaimėtojus? Nagi kaip tik tie, kurie švenčia savo pergales, tapę „mėnesio geriausiais“, iš tiesų juk ir yra tikrieji pralaimėtojai. Būtent tuo metu, kai triumfuodami šypsosi ir linkčioja, klausydami plojimų ir liaupsių, jie ir pralaimi – galutinai ir neapskundžiamai: juos mulkina, o jie dar ir džiūgauja dėl to. Liūdniau ir nesugalvosi.

Niekas net neužsimena, jog viso šito žaidimo, trunkančio lygiai tiek, kiek žmogus gyvena, neįmanoma laimėti. Laimėti galima vien keletą trumpučių epizodų, mažyčių etapų. Ir tai – ne laimėti, o tik pasijusti nugalėtoju, trumpam apsigauti. Didžiajame žaidime vienintelis galimas laimėjimas – kuo ilgiau išvengti nokauto, kuris būtinai nutiks. Išmokti klaidinamų judesių, išsisukinėjimo meno ir teatrališkų apgavysčių – gal kartais ims ir padės mėginant sugraudinti nepermaldaujamą teisėją.

Baigdamas tik pridursiu: ratas sukasi, ir tie jauni žmonės, kurie ateina dabar, bene labiausiai panašūs į mūsų kartą. Bent jau man asmeniškai labai lengva su jais susikalbėti, o užmetęs žvilgsnį kartais tariuosi išvydęs jų akyse ironišką maišto dvasią. Tik jiems, reikia pripažinti, bus dar sunkiau: mūsų gundymai anuomet buvo daug mažesni nei dabar, kai į kovą metamos ištisos žvilgančių puodų armijos. Linkiu jiems stiprybės – kuo rimčiausiai.

Klaipėda 2008 m. rugpjūčio 29 d.

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, rugsėjo 24, 2008

7

Kūrybos keliu – su knygos ženklu Kristina Jokubavičienė

U

ostamiesčio grafikės Onos Šimaitytės-Račkauskienės jubiliejinė paroda „Noriu pasakyti…”, veikianti „Klaipėdos galerijoje”, atskleidžia autorės kūrybą jai artimiausiame ekslibriso, dar vadinamo knygos ženklu, žanre.

Dėsninga, kad jubiliejinei dailininkės 65-mečio parodai buvo pasirinktas ekslibrisų pristatymas – tai svariausia dailininkės kūrybos sritis, kurioje pasiekta ryškių kūrybinių sėkmių, pažymėtų daugiau nei pusšimčio įvairių konkursų, prestižinių ekslibrisų parodų diplomais. Šiandien O.Šimaitytė-Račkauskienė yra viena iš nuosekliausiai plėtojančių ekslibriso žanrą ne tik Klaipėdos, bet ir Lietuvos mastu.

Per atidarymą svečiams buvo pristatytas ir naujas, jubiliejaus proga grafikės parengtas informatyvus, gausiai iliustruotas leidinys apie ekslibrisus „Ona. Noriu pasakyti…”

Lemtingi susitikimai O.Šimaitytė-Račkauskienė gimė 1943-iaisiais Panevėžio rajone, Vanagiškių kaime, gausioje septynių vaikų šeimoje. Gretimame Paliukų kaime buvo garsaus skulptoriaus Juozo Zikaro gimtinė, tad jame tuomet dažnai lankydavosi J.Zikaro duktė Alytė Zikaraitė, prižiūrėjusi jau mirusio tėvo namus. Ši kaimynystė buvo lemtinga. Pastebėjusi mergaitės pomėgį dailei, A.Zikaraitė paskatino Oną važiuoti mokytis į Kauno meno mokyklą, svetingai priėmė gyventi savo namuose Kaune. Vėliau, jau tapusi grafike, O.Šimaitytė-Račkauskienė surengė savo kūrybos parodą J.Zikaro memorialiniame muziejuje Paliukų kaime, o 1991-aisiais, minint skulptoriaus 110-ąsias gimimo metines, sukūrė jam skirtą ekslibrisą.

1965–1972 metais O.ŠimaitytėRačkauskienė studijavo grafiką Valstybiniame Vilniaus dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija). Ten ji sutiko puikius mokytojus, garsius Lietuvos grafikus – Vytautą Jurkūną, Vytautą Valių, Stasį Krasauską, Juozą Galkų. Apie jų dėstymo metodus liko patys geriausi prisiminimai.

Gražiausias daiktas Baigusi studijas, O.Šimaitytė-Račkauskienė gavo paskyrimą į Klaipėdą, tačiau miestas prie jūros neviliojo, atrodė pernelyg toli nuo gimtinės Aukštaitijoje. Likusi Vilniuje, kurį laiką dirbo dailininke kino teatre, bendradarbiavo su dienraščių ir žurnalų redakcijomis, iliustravo knygas. Tačiau likimas lėmė, kad sostinėje sukūrusi šeimą ir paauginusi du sūnus, ji vis dėlto persikėlė į Klaipėdą.

Uostamiestyje grafikė gyvena jau per 20 metų, čia sukūrė brandžiausius savo grafikos darbus.

Pastaruoju metu O.Šimaitytė-

Račkauskienė nemažai laiko praleidžia vyro gimtinėje Agluonėnuose (Klaipėdos raj.), kur tėvų namuose įsirengtoje dirbtuvėje stovi, pasak grafikės, „gražiausias daiktas pasaulyje” – spausdinimo presas.

O.Šimaitytė-Račkauskienė dirba įvairiose grafikos srityse: kuria estampus, taikomąją grafiką, ekslibrisus. Jos kūrybos kelyje būta ir žaislų siuvimo, ir fotografijos, ir eilėraščių – tokia kūrybinių interesų įvairovė atskleidžia nerimstančią, vis naujų potyrių ir įkvėpimo ieškančią asmenybę.

Kopė į kalnus O.Šimaitytė-Račkauskienė yra ir kandidatė į sporto meistrus, Lietuvos ir Baltijos šalių uolų laipiojimo pirmenybių dalyvė ir prizinių vietų laimėtoja. Kaukazo kalnus pamačiusi dar studijų metais,

Grafikė: 65-metį švenčianti O.Šimaitytė-Račkauskienė uostamiestyje gyvena jau per 20 metų, čia sukūrė brandžiausius savo grafikos darbus.

Dvasingumas ir nuoširdumas, paremti aiškia valstietiškos pasaulėžiūros vertybių skale, yra savybės, išskiriančios autorės kūrybą šiuolaikinio, dažnai agresyvaus meno kontekste. kalnų „liga“ susirgo visam gyvenimui. Baigusi sportinę karjerą, kalnų temą dailininkė plėtoja grafikoje, yra paskyrusi jai spalvotų monotipijų seriją.

Nors dailininkė kuria monotipijas, pasteles, daugiausia estampų yra sukūrusi oforto technika. Kaip ir apie daugelį dalykų, apie ofortą ji kalba trumpai ir vaizdžiai: „Ofortas yra ofortas. Aš iki šiol jo mokausi kiekvieną dieną“. Oforto technika atlikta didžioji dalis O.ŠimaitytėsRačkauskienės ekslibrisų.

Pirmąjį ekslibrisą sukūrusi dar besimokydama Kauno meno mokykloje, šiandien autorė priskaičiuoja arti 300 šių miniatiūrinių grafikos kūrinių, o parodoje „Klaipėdos galerijoje” pristato per 50 ekslibrisų.

Rimtas išbandymas Ekslibrisas – tai nedidelis (kraštinė gali būti tik iki 12 cm) ir meniškas tiražinės grafikos kūrinys, tradiciškai naudotas kaip knygos ženklas, nurodantis jos savininką.

Ypatingas lietuvių ekslibriso pakilimas prasidėjo 7-ąjį XX amžiaus dešimtmetį, kai Lietuvoje pradėtos rengti ekslibriso parodos, lietuvių grafikai pradėjo dalyvauti ekslibriso parodose užsienyje. 7-ąjį dešimtmetį prasidėjo ir O.Šimaitytės-Račkauskienės ekslibrisų epopėja.

Ekslibrisai: O.Šimaitytės-Račkauskienės sukurti knygos ženklai – emocionalūs, poetiški, kartu visada pažymėti santūraus orumo ženklu.

Nerijaus Jankausko nuotr.

Nors šiandien ekslibrisai prarado savo tradicinį ryšį su knyga ir dažniausiai pristatomi parodose, jie išlieka susieti su konkrečiu asmeniu, institucija, istorijos faktu. Nedidelis ekslibriso formatas, grafiniai ir verbaliniai elementai yra rimtas išbandymas kūrėjui ne tik menine, bet ir technine prasme. O.Šimaitytė-Račkauskienė prisimena, kaip po ilgų bandymų pavyko techniškai gerai atspausti mažiausią ekslibrisą „Ona“ (1x0,9 cm), kuriame tilpo ir vaizdas, ir užrašai.

Ateina tarsi savaime Lietuvos istorija, kultūros paveldas, lietuvių liaudies kūrybos – tautosakos, mitologijos, meno klodai sudaro O.Šimaitytės-Račkauskienės grafikos kūrinių idėjinį ir vaizdinį pagrindą. Nuolat ieškodama tiksliausios ekslibriso temos raiškos vaizdais, grafikė eina minties koncentravimo keliu – atrankos, nereikalingų detalių, smulkmenų atmetimo keliu, kuris tikrai nėra lengvas. Pasak gra-

fikės, iš pradžių pradėjus dirbti prie konkretaus ekslibriso, viskas atrodo svarbu, ji išbando įvairius motyvus. Tada palieka idėją bręsti, imasi kito darbo, ir po kiek laiko sprendimas ateina tarsi savaime.

Dailininkės ekslibrisų motyvai paprasti ir lengvai atpažįstami: medis, paukštis, kelias, vieniša figūra, pamario krikšto siluetas, varpas, knyga, angelas, žvakė, vainikas, kaimo troba, globiančios rankos... Tai būdingi XX amžiaus antros pusės lietuvių grafikos motyvai. Tačiau bet kuris tradicinis įvaizdis O.Šimaitytės-Račkauskienės grafikoje visada kūrybiškai interpretuojamas, atsižvelgiant į ekslibriso temą, o jų paprastume regime gilias kaimo tradicijų pajautas, perimtas iš tėvų ir prosenelių, atsineštas į miesto civilizacijos pasaulį iš tėviškės laukų.

Virsta simboliais Būtent dvasingumas ir nuoširdumas, paremti aiškia valstietiškos pasaulėžiūros vertybių skale, yra

savybės, išskiriančios autorės kūrybą šiuolaikinio, dažnai agresyvaus meno kontekste. Šie universalūs vaizdiniai ir jų jungtys kiekviename ekslibrise įgauna naujus prasminius ir emocinius atspalvius. Medis primena žmogaus figūrą, tranformuojamas į kryžių, liaudišką skulptūrėlę, išsiskleidžia angelo sparnais; kelias virsta laiptais, kopėčiomis, nuvingiuoja per kalvas, veda į žvakės šviesą. Motyvai, kupini metaforiškų prasmių, tampa ženklais, simboliais, komponuojami, atrodo, beribėje mažo ekslibriso erdvėje. Objektų formų raišką ir mintį atskleisti padeda subtili tonų gradacija, minkšta linija, smulkus štrichas, netikėti rakursai, sugretinimas ar supriešinimas.

O.Šimaitytės-Račkauskienės ekslibrisai emocionalūs, poetiški, kartu visada pažymėti santūraus orumo ženklu. Siekdama visų sudėtinių ekslibriso dalių harmoningos visumos, grafikė išreiškia ir savo asmenybę, ir savo kartos meninius siekius.

8

DURYS

Trečiadienis, rugpjūčio 24, 2008

kl.lt

„Plartforma“ pristigo meno iššūkių Rita Bočiulytė

K

etvirtąsyk vykusi tarptautinė šiuolaikinių menų „Plartforma“grįžo prie savo tradicinio vietos ir trukmės formato. Tris dienas Klaipėdos laivų remonto įmonės angaruose vykęs festivalis savo negausiai publikai pateikė bene 15 performatyvių naujojo šokio, teatro, cirko, videomeno ir muzikos projektų. Šįsyk nebuvo tik šiuolaikinės dailės. Bet neatrodo, kad kažkas jos labai pasigedo. Visas sąlygas publikai komfortabiliai jaustis sudarė pats ponas Dievas – rugsėjo pradžia palepino keliomis vasariškomis dienomis. Tuo metu kaip tyčia išpuolęs renginys visai nepriminė pernykščio, kai visą festivalį pliaupė rudeniškas lietus, o žiūrovai turėjo stypsoti aplink festivalio platformas po atviru dangumi.

Grūdus – iš pelų Bet šiemet publikos buvo ne ką daugiau (50-150 žmonių). Galima pagalvoti, kad alternatyvos ir šiuolaikinio meno iššūkiai jai nerūpi. Arba netiki ji jais. „Plartforma“ irgi neįtikino, kad eskizai geriau už išbaigtą kūrinį, mėgėjiški studentų pasirodymai – už profesionalius, jachtų elingo suolai ir dulkės – už patogią teatro ar koncertų salę. Betgi ne apie patogumus kalbame. Apie meną. Čia jis – svarbiausias.

Turėtų būti ir galėtų būti svarbiausias, jei tris aukso vertės savaitgalio vakarus iki išnakčių nebūtumei priverstas rankioti „grūdus iš pelų“. Niekur nedingsi, nes bijai pražiopsoti ką nors tikrai gero ir įdomaus. Vis viliesi, kad kitas projektas bus vertesnis už šitą. Suskaičiavau, pusės jų apskritai galėjo nebūti, menas dėl to nė kiek nebūtų nukentėjęs. Festivalio autoritetas – taip pat. Jei būtų buvusi rimta atranka, renginys galėjo išsitekti jei ne viename, tai pakankamai erdviai dviejuose vakaruose. Visi būtume sutaupę ir laiko, ir pinigų.

Beje, apie pinigus. „Plartformos“ organizatoriai atkakliai laikosi nuostatos, kad už meną irgi reikia mokėti. Bet ar skambiai – performansais, menų sintezės projektais – pavadintas mėgėjiško lygio improvizacijas galima vadinti menu? Graudu buvo žiūrėti, kaip kanadietė trimitininkė (Amy Horvey), pristatyta kaip Nacionalinio operos teatro orkestro muzikantė, išėjusi į sceną reikšmingu veidu pusvalandį kankino instrumentą (toks buvo įspūdis), prie kurio garsų desperatiškai bandė prisitaikyti šokėja (Inga Kuznecova). Muzikos teatro monospektaklis „VIER“ („Keturi“) su soliste Cora Schmeiser iš Olandijos tiesiog reikalaute reikalavo vertimo, o ne trumpo paaiškinimo (Nerijus Gedminas padarė, ką galėjo). Kitaip neįmanoma buvo suvokti, kam atlikėja į sceną atsitempė kažkokio gyvulio širdį, kepenis ir kitus organus, – nejaugi tik norėdama pailiustruoti teoriją apie keturių skysčių dominavimą žmogaus organizme ir nuo to priklausančius žmogaus charakterio tipus?..

Performansas: smagu buvo per R. ir A. Uogintų „Archeologus“ – tarsi dalyvavome savotiškoje politinėje akcijoje už kultūros paveldą.

Videožaidimas: A.Petrulienės Psilikono teatre vaidina jos sukurtos miniatiūrinės silikono lėlytės.

Sau ar publikai?

Kaliningradiečių šokio teatro „Inkliuzai“ premjera „Potsdamo aikštė“ buvo šiek tiek panašesnė į spektaklį. Bet lietuviškas prieskonis (pagal Arvydo Juozaičio pjesę) kaimynų pasirodymui nesuteikė daugiau žavesio. Blanku, matyta, nebeaktualu.

Panašios mintys sukosi galvoje po Rolando Rastausko ir Co multimedijinio projekto pagal I.Vyrypajevo „Deguonį“. Postsovietinės pjesės teatralizuoti skaitymai greitakalbe repo ritmu labai priminė „Berlynalijas“, betgi jos buvo daug įdomesnės ir artimesnės. Jose tekstas nebuvo „suvalgytas“, „prarytas“. O „Deguonis“, taip greitai jį vartojant, tiesiog išsibaigė, taip ir nepasiekęs publikos plaučių bei smegenų.

Gabrielės Labanauskaitės ir Co audiovizualinės poezijos projektas „Avaspo: atvirukas į Aliaską“ akivaidžiai skirtas klausyti, o ne žiūrėti. Nes žiūrėti nebuvo į ką – jokios vizualikos. Bet Gabrielės tekstai geri ir balsas įtaigus – mielai nusipirkčiau kompaktinę plokštelę.

Naujas mini operos formatas – festivalyje parodytos Jono Sakalaus-

ko ir Žilvino Andriušio mini operos „Gervė ir gandras” bei „Dainuoja degeneratas“, anot teatrologo Vaido Jauniškio, „be jokios sceninės ir prasmių linijos“. Galėtų būti smagus žaidimas, betgi žaisti reikia smagiai, kad ne tik patiems, bet ir publikai būtų smagu.

Abipusiai smagu Taip abipusiai smagu buvo per Redos ir Arūno Uogintų performansą – visi tarsi dalyvavome savotiškoje politinėje-ritualinėje procesijoje „Archeologai“, agituojančioje už kultūros paveldo išsaugojimą.

Vis dar prisimenu Auksės Petrulienės Psilikono teatro, kuriame vaidina jos sukurtos miniatiūrinės silikono lėlytės, spektaklį „Stumbras ant taburetės“. Citatomis iš spaudos „kalbančios“ lėlės A.Petrulienės pirštuose ima pasakoti savo neįtikėtinas, bet realias, iki ašarų juokingas ir graudžias istorijas, o jų vaizdai projektuojami į didelį ekraną. Čia pat kuriamas nuostabus spektaklis primena atraktyvų videožaidimą, tik kartais užsitęsusios pauzės mažumėlę kenkia jo ritmui.

Viskas kuo puikiausiai sustyguota VšĮ „Menų spaustuvės“ prodiusuo-

Kitoks: „Kelionė į kambario vidų“ – išties naujas teatras.

tame debiutuojančio režiseriaus Artūro Areimos sukurtame spektaklyje „Kelionė į kambario vidų“ pagal lenkų dramaturgo M.Walczako pjesę.

Tai išties naujos teatro kūrėjų kartos naujas teatras, nepraradęs scenos pojūčio, bet atsikratęs klišių ir nenatūralumo. Paveikus, įtraukiantis, „gyvo nervo“ teatras.

Pagaliau „Plartformoje“ išvydome ir tokį šokio spektaklį, į kurį kitiems šiuolaikinio šokio kūrėjams Lietuvoje dar stiebtis ir stiebtis... „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatės Loretos Juodkaitės „Salamandros sapnas.

Paveikslas“ buvo laukiamas festivalyje dar pernai, bet sulaukėme tik šiemet. Buvo verta laukti. Net tiems, kurie jau spėjo jį pamatyti Vilniuje.

Vėlgi dėkui Menų spaustuvei.

Unikalu ir tikra Išties unikalų muzikos projektą festivalyje pristatė kompozitorius, perkusininkas, multiinstrumentalistas Tomas Dobrovolskis, galintis groti net keliais popieriaus lapais, ne tik kompiuteriu ar paties išrastu variniu gaubliu. Jis muziką, kaip koks stebukladarys, kuria iš vandens ir oro, primaišydamas įvai-

riausių daiktų garsų, tiesiog užburdamas jais klausytoją. Kas negirdėjo, nematė jo pasirodymo „Plartformoje“, lai dabar graužia nagus – T.Dobrovolskis Klaipėdoje dažnai nekoncertuoja.

Nežinia, kada čia vėl atvažiuos ir naujasis prancūzų/suomių cirkas. „Circo Aereo“ vaidinime senovinėje vos 100 žiūrovų talpinančioje cirko palapinėje buvo nemažai tuščių vietų. Klaipėdoje žonglierius Janis Nuutinenas dusyk rodė savo „Teisingesnio cirko“ programą. Jungdamas cirko ir teatro elementus, meistriškas artistas mažytėje cirko palapinės erdvėje tarsi pasuko laiko ratą atgal, nostalgiškai primindamas senąjį cirką, intymią, stebuklo laukimu sušildytą jo atmosferą. Tai buvo bene vienintelis „Plartformos“ svečias iš svetur, vertas pilnos salės ir ovacijų.

Apskritai susidarė įspūdis, kad lietuvių projektai tarptautiniu pavadintame festivalyje buvo patys stipriausi. Gal ateityje „Plartformai“ reikėtų atidžiau pasidairyti čia pat aplinkui, o ne vežtis iš užsienio tokį (matyt, nebrangų) meną, kurio tik vardas skambus, visa kita – tuštybė.

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, rugsėjo 24, 2008

kantės solo buvo panašus į keistą, įmantrią improvizaciją. Žiūrovų salėje pasirodžius šokėjai, trimito pūtimas įvairiais, taip pat ir netradiciniais, būdais tapo kiek prasmingesnis, nors dažniausiai nesutapdavo su šokio plastikos niuansais.

Reikėtų pažymėti – „minkštai dirba“ šokėjos Ingos Kuznecovos viršutinė kūno dalis (ypač galva, pečiai, rankos). Jai pakilus ant scenos, išryškėjo nuoširdesnis ryšys tarp abiejų atlikėjų. Tik gaila, jog duetinė jungtis buvo momentinė ir baigėsi vos prasidėjusi. O gal atvirkščiai – čia svarbus paskutinės akimirkos, būtent tokios pabaigos momento netikėtumas?

Svečių pasirodymas neįtikino

Įspūdingiausias: L.Juodkaitės „Salamandros sapnas. Paveikslas“ išsiskyrė savo menine verte – profesionaliausia tech-

nika, sėkmingais režisūriniais sprendimais, koncepcijos įprasminimu.

Šokis: kiekybė ir kokybė Violeta Milvydienė

Š

iemet tarptautiniame šiuolaikinio meno festivalyje „Plartforma“ buvo pristatyti net penki choreografiniai darbai. Projektais vadinamos šiuolaikinio šokio kompozicijos toli gražu nevienodo meninio lygio – jos labai skirtingos tiek savo kūrybos idėjomis, išraiškos būdais bei metodais, tiek dalyvių skaičiumi ir trukme.

Išradingasis „Salamandros sapnas“ „Salamandra – sprindžio ilgio naktinis uodeguotas varliagyvis, odoje turintis nuodų liaukų“ (iš tarptautinių žodžių žodyno).

Viename žibinto apšviestame scenos kampe susigūžusi, vizualiai išdidinta figūra atrodė lyg paslaptinga fantastinė būtybė, kurios kiekvienas vos pajudėjęs raumuo pulsuoja kažkokia ypatinga energetika. Dar grėsmingiau nuteikia pamažu pasirodančios šokėjos, įkūnijančios nuodingąją amfibiją, galūnės – pėdos bei plaštakos. „Salamandros sapnas. Paveikslas“ – tai „Auksinio scenos kryžiaus“ lai-

mėtojos (2006) jaunosios choreografės bei atlikėjos Loretos Juodkaitės ir brandaus aktoriaus, teatro režisieriaus Valentino Masalskio bendradarbiavimo vaisius. Beje, plačiai išreklamuotas, recenzuotas, giriamas ar kritikuotas kūrinys buvo skelbtas pernykštėje festivalio programoje, tačiau neįvyko. Šiemetinės „Plartformos” šokio projektų kontekste šis 45 minučių trukmės diptikas išsiskyrė savo menine verte – profesionaliausia technika, sėkmingais režisūriniais sprendimais, koncepcijos įprasminimu.

Imponuojantis ir kompozicijos išdėstymas – ji sukonstruota tarsi iš keturių dalių, lyg ir viena su kita nesusijusių choreografiškai ar raiškos priemonėmis, bet kartu stilingai papildančių pagrindinę mintį „augančia“ trajektorija. Žavi didžiulis atlikėjos potencialas, savotiškai hipnotizuoja gerai apgalvota estetiškų judesių sintezė, pritraukia dėmesį ir nepaleidžia beribių žmogaus kūno galimybių vaizdiniai, užburianti fantazija.

Sukimosi technika – stulbinanti ir akumuliuojanti pozityvią energiją.

Tiesiog neįtikėtina, kaip ilgai ir kokį greitį išvystant, be to, sukantis vien

į kairę, gali susidaryti įspūdis, kad staiga pakeičiama kryptis, ir tours chaînnés atliekami į dešinę, paskui ir vėl į kairę – tai užgniaužia kvapą ir peržengia visas vaizduotės ribas.

Išvydus šį organišką monospektaklį, galvoje gimė vertinimas, prilygstantis aukščiausiam kokybės kriterijui, – tai kūrinys, galintis kardinaliai pakeisti skeptišką

Tačiau visuma – kiek „išbarstyta“ ir, drįsčiau manyti, neaktuali dabartiniam mūsų jaunimui.

Sveikintina orientacija Dovilės Binkauskaitės kompozicija „Bitė lingo“ – lietuviškiausias festivalio choreografinis „perliukas“. Pretenzija į tautiškumą jaučiama ne tik muzikoje (kompozitorius – Donatas Bielkauskas), bet ir pačios minties traktavime bei kai kuriuose charakteringuose judesiuose.

Ypač žaismingai perteikia emocijas baltai persirengusios šešios merginos (Choreografijos katedros studentės), judėdamos iš vieno scenos krašto į kitą ir gyvai bendraudamos tarpusavyje. Kūniška jėga alsuoja vaikino (Režisūros katedros studento) solo, išdidžia ramybe dvelkia motinos – sesers – mylimosios (A.Šeiko) amplua.

Bet labiausiai sveikintina minėta orientacija, bent vertybiškai ji artimesnė mūsų tautinei sąmonei, lietuviškam mentalitetui.

Reikia nutiesti „tiltą“ Moderniajai kūrybai pristatyti reikalinga ne tik specifinė, bet ir labai savita erdvė, todėl, natūralu, ne itin gausi žiūrovų auditorija.

Paradoksalu – menas skirtas žmonėms, be publikos jis negyvuotų, tačiau, atrodo, šiuolaikiniai kūrėjai patys labiau įtiki tuo, ką daro, nei bando „pasiųsti informaciją“ (ne vien dalinamus padaugintus tekstus lapeliuose) susirinkusiems „fanams“. Pastarųjų reakcija į nereikšmingai užsitęsusias pauzes, kitaip tariant, spektaklio spragas, – adekvati, bet kol kas geranoriška ir subtili – tik pavieniai plojimai, skatinantys veiksmą tęsti...

Galbūt kas brandžiam atrodo paviršutiniška, jaunam – giluminiai da-

L.Juodkaitės „Salamandros sapnas. Paveikslas“ – tai kūrinys, galintis kardinaliai pakeisti skeptišką nuomonę apie šiuolaikinę choreografiją, neretai dirbtinai „pritemptą“ arba nuobodžią, nepriimtiną ar nesuprantamą. nuomonę apie šiuolaikinę choreografiją, neretai dirbtinai „pritemptą“ arba nuobodžią, nepriimtiną ar nesuprantamą.

Duetas truko akimirką Bendras trimitininkės Amy’s Horvey (Kanada) ir choreografės Agnijos Šeiko-Sarulienės darbas priskirtinas meno žanrų sintezės projektų rūšiai.

Tiesa, kompozicija nedidelės apimties bei trukmės, ir pradžioje muzi-

Lietuviška: D.Binkauskaitės ir uostamiesčio jaunųjų šokėjų kompozicija „Bitė lingo“ pradžiugino pretenzija į tautiš-

kumą.

Premjerinis spektaklis „Potsdamo aikštė“ – užsienietiškas šokio projektas, atvežtas iš Kaliningrado (Rusija) teatro „Inkliuzai“. Tačiau jis ne visai „svetimas“ – mat sukurtas pagal Arvydo Juozaičio to paties pavadinimo pjesę (rašytojas, filosofas bei buvęs politikas šiuo metu dirba Lietuvos kultūros atašė Kaliningrado srityje).

Performanse, kurį inicijavo, interpretavo, choreografiją bei kostiumus ir scenografiją kūrė Natalija Agulnik, vaizduojami XX amžiaus paskutinio dešimtmečio įvykiai Rytų Europos šalyje, griuvus Berlyno sienai. Centre – trijų jaunuolių bandymas susitvarkyti savus gyvenimus, vykstant radikalioms visuomenės permainoms.

Tikslas išreikšti tokios pjesės siužetiškumą judesiu – intriguojantis, tačiau užduotis – sudėtinga ir gana rizikinga.

Prologas, nuskambėjęs rusų kalba, bei muzikos kūrinių (J.S.Bacho, G.Braerzo, R.Šileikos, Balanesku kvarteto, lietuvių liaudies dainos)

9

Darijos Vasiliauskienės ir Nerijaus Jankausko nuotr.

eklektika neįtikina. Merginų grupelės įterpiami šiuolaikinio šokio deriniai primityvoki, sudaryti iš banalių „frazių“ su gana vienodomis intonacijomis, o kai kurios situacijos duetuose atrodo utriruotai. Kiek labiau „nuspalvinti“ du personažai – Virgis (Maksimas Buljenovas) ir Saulius (Antonas Dementjevas), be to, ryškus klasikinis vaikinų pasirengimas, tad ir jų soliniai pasirodymai – lengvi, elegantiški.

lykai, vieniems – kičas, kitiems – natūralumas? Aišku, kad gyvuoja subjektyvumas – skirtingi potyriai, patirtys ir pažiūros, be to, išaugę žiūrovų poreikiai.

Einant naujų ieškojimų keliu ir brandinant norimas išreikšti idėjas, manyčiau, būtina ne tik priartėjusi platforma, bet dar prasmingesnis, įtaigesnis „tilto“ nutiesimas į publiką. Priešingu atveju, gali iškilti žiūrovų – vertintojų praradimo grėsmė.

Svečiai: kaliningradiečių „Potsdamo aikštė“ suintrigavo siužetiškumu, bet ne

sceniniais sprendimais.

10

DURYS

Trečiadienis, rugsėjo 24, 2008

kl.lt

Menas pastebėti tebėti meną Ignas Kazakevičius

K

laipėdos kultūrų komunikacijų centre „Kultūrpolis“ rugpjūčio 27–29 dienomis vykusio projekto „Meno iškarpymas” metu akcija peraugo į iki rugsėjo pabaigos veikiančią parodą, o šioji – į interaktyvų akcionistinį katalogą.

Visi šie fragmentai, kurie dažniausiai meno projektuose būna tarpusavyje susiję tik tiek, kiek reikia pristatyti idėją, skleisti informaciją ar suaktyvinti žiūrovą, šiame projekte buvo susieti kaip vienas kitą papildančios proceso dalys. Meno akcija tiesiogiai maitino parodą žaliava, žiūrovų suneštais dėmėtais drabužiais, paroda užpatentuoti įvairūs metodai, kaip iškirpti dėmes iš jų aplinkos, o katalogas buvo sukurtas kaip dėmė, kurią taip pat galima iškarpyti, – ji keičiasi nuo kiekvieno prisilietimo. „Kultūrpolio“ naujojo projekto tikslas – pristatyti „artspotingą“ ir „markingą“ – dvi naujas meno formas, kurios labai palengvintų pačių menų, žiūrovo su menu ir žiūrovo su kūrėju bendravimą.

Ragina kurti „Artspotingas” (angl. spot – dėmė) vyksta tada, kai savo aplinkoje pastebite dėmę, nedelsdamas ją „išimate“ iš konteksto ir meniškai „apdorojate“.

Visos technikos visose meno sferose yra leistinos. Taigi „spotingas“ yra pastebėjimas ir improvizacija. „Markingas” (angl. to mark – pažymėti, žymė) vyksta tada, kai visuomeninėje aplinkoje pastebite dėl ne nuolatinės, bet ne atsitiktinai tam tikrose vietose vykdomos žmonių veiklos ir atmosferos poveikio atsiradusį fizinį materialios aplinkos pokytį, pažymite jį savo parašu ir paaiškinimu, kurie suteikia jam meninio kūrinio statusą. „Markingas“ yra pastebėjimas ir užfiksavimas (pavyzdžiui, plakatų nuoplaišų ant seno pastato sienos). „Kultūrpolio“ pasirinkta strategija – meno proceso demonstravimas – dažnai lydimas įvairios žiūrovų reakcijos. Taip, ne, kodėl, kas čia, o kas iš to, kokia prasmė?.. Tokius štai klausimus užduoda dalyviai. Vadinkime žiūrovus dalyviais, nes mūsų projektų esmė ne šiaip pristatyti juos, bet pristatyti aktyviai ir interaktyviai, kad publika galėtų ne tik pamatyti,

bet ir apčiuopti, užuosti... Skatiname bendrą menininko ir žiūrovo kūrybą, raginame kurti akcijų metu, leidžiame keisti ir kūrinį, ir aplinką, kurioje jis eksponuojamas. Tik taip galima pakeisti dvi išankstines nuostatas – „viskas jau sukurta“ bei „ir aš taip galiu“.

Penkios menininkės: projekto kuratorė Bronė Gideikaitė-Neverdauskienė, Audra Andrulevičienė, Gabija Trutnevytė, Ligita Marcinkevičiūtė ir Laura Keblytė pristatė „artspotingą“ arba „meną pastebėti meną“. „Pirmajam projekto etapui, jo aiškinamajai ir edukacinei praktikai pasirinkome dažniausiai žmogaus gyvenamojoje aplinkoje šmėžuojančius daiktus – drabužius. Jų daugiausia, jie įvairiausi, jie dažnai būna dėmėti. Štai čia galėtų prasidėti meno procesas – dėmės „išėmimas”, mąstymas, kaip estetinį minusą paversti pliusu, kaip pastebėti meniškumo akcentus buityje“, – sakė menininkės.

Replika šiandienai „Meno iškarpymo“ esmė – meno kiekvienam ir meno visur variantas. Šios dvi meno formos – „artspotingas“ ir „markingas“, šios dvi socialinės komunikacijos išraiškos yra legalios ir universalios. Lengvai vartojamos ir suprantamos. Tai menas fiksuoti ir fantazija įžvelgti. Fragmento galia ir improvizacijos triumfas. Replika šiandienai. Konceptualiai pagrįstas pastebėjimas, kad dabartinė meno panorama sudėliota iš fragmentų, pasklidusių į plotį, bet ne į gylį. „Artspotingas“ ir „markingas“ – tai aplinkos žymėjimo formos, kuriomis aplinkos fragmentams suteikiama nauja meninė forma ar reikšmė.

Tai tam tikra dzeno ir fluxus atmaina. Pastangos viename kūrybos akte iš detalės atkurti visumą ir visumą pajungti detalei. „Artspotingo“ metu sukuriama nauja meninė forma. „Markingo metu sukuriama nauja reikšmė. Šios meno formos nėra nei ready made, nei ready made added. Nes objektai, kuriais remiasi šios dvi rūšys, yra nuolatinės kaitos būsenoje.

Po metų tose pačiose vietose bus galima aptikti visai kitokius ir netikėtus tolesnės žmogaus veiklos rezultatus, kurie kitiems juos stebintiems kels naujas asociacijas. Šios formos nepavaldžios nė vienai meno sferai, jos pačios priklauso

visoms meno sferoms. Kuo daugiau meno sferų aprėpia kūrėjas, tuo geresni „artspotingo“ rezultatai.

Meno iškarpymas – pati demokratiškiausia meno forma. Meno iškarpymas – tai nesibaigiantis procesas, kurį įmanoma realizuoti neišeinant iš namų visose meno sferose kiekvienam iš mūsų. Meno iškarpymas yra aiškus, laisvas, efektingas, intriguojantis, naudingas, tarptautinis, objektyvus, konceptualus, dekoratyvus, socialus, heraldiškas, žaismingas... Meno iškarpymas – tai pilietinė akcija, siekianti ekonominės, socialinės ir meninės harmonijos. Meno iškarpymas skatina kultūros vartojimą ir mažina dvasinę infliaciją. Meno iškarpymas teigia laisvę kurti ir laisvę bendrauti.

Investicijos į dvasingumą Skatindami žmogų aplinkoje pastebėti kuo daugiau meno, mes skatiname jį galvoti, kad ne tokia jau ji bjauri, kad kiekviename estetiniame minuse galima įžvelgti pliusą, kad gal dėmėtos durys yra gražesnės nei buvo švarios, o dėmėtą drabužį galima aplikuoti etc. ir pabandyti pakeisti jame dar kažką. T.y. nebūtina mesti lauk ir pirkti naują. Taip mes skatiname atsisakyti besaikio vartojimo ir pirkti tik būtiniausiais atvejais. O juk dažnai perkame tada, kai norime, tada, kai madinga, tada, kai reikia... Pirmieji du atvejai yra nebūtini. „Spotindami“ mes apeliuojame į infliacijos mažinimą. Skatindami žmogų vartoti daugiau kultūros, skatiname jį vartoti mažiau materialių dalykų ir stabdome dvasinę infliaciją. „Spotingas” ir „markingas“ – kovos prieš infliaciją būdas, pagrįstas socialine savimone.

Ką menas gali duoti visuomenei ir ką visuomenė yra pasiruošusi padaryti, kad pažintų meną?..

„Kaip antikvarinės knygos mėgėjas galiu pasakyti, kad dėmė, įbrėžimas ar net kirmino pragraužta skylė yra jos gyvenimo dalis, žymė, kuri ne sumenkina, o padidina rinkos vertę.

Nekviečiu plėšyti ir tepti batų ar drabužių – noriu tik paakinti pažvelgti į mus supančius daiktus kitomis akimis. Atraskime meną ir idėją ten, kur anksčiau net neįtarėme juos esant.

Tenka tik apgailestauti, kad vartotojiška kultūra Lietuvoje įsigalėjo per tokį trumpą laiką, kad sveikos dvasios sergėtojai net nespėjo atsitokėti. Nemažai žmonių tapo priklausomi nuo daiktų, tiksliau, nuo dažno jų keitimo. Ypač liūdna matyti, kaip ištisas dienas beprasmiškomis akimis po prekybos centrus sliūkina jauni žmonės. Mes galime ir privalome tam pasipriešinti, todėl nuoširdžiai sveikinu kiekvieną tokio pobūdžio pilietinę iniciatyvą“ – sakė „Meno iškarpymo” katalogui įžangą parašęs ekonomistas Gitanas Nausėda.

Dėmių laboratorija Kas yra meno iškarpymas ir kas yra dėmė? Ar įmanoma iš vienos aplinkos dėmės sukurti naują formatą kitoje aplinkoje, neklonuojant, šiuo atveju, drabužio, iš kurio ji buvo iškirpta, dizaino, spalvos, tekstūros, faktūros?

Pradinė idėja buvo iškirpti dėmę ir toliau improvizuoti nevaržomiems. Tačiau bendraudami su žmonėmis dalį akcijos laikėmės jų taisyklių ir prašymų sugrąžinti dėmėtą drabužį su patobulinta, „sumeninta“ dėme. Taigi kūrėme senu formatu. Edukacija reikalauja aukų?..

L.Keblytė kalbėjosi su žmonėmis apie jų dėmių istorijas ir jas perkeldavo į drabužius. Jie tapdavo buities dokumentika, buitiniais priežasties ir pasekmės žemėlapiais.

G.Trutnevytę vienų daiktų energetika, įvaizdis ir išvaizda provokage vo elgtis šmaikščiai, chuliganiškai, o kitų priešingai – pasinerti į saldaus ki „popso” pasaulį. Taip drabužių dė„p mes pridengė vaisių, grybų ir šulinių m dangčių pavidalo frotažai. Kiekvienai d dėmei buvo skirti kiti aksesuarai. Jos d p padabintos ordinais, medaliais, pasižymėjimo juostomis, generolo antpečiais…

Tačiau dalį dėmių pavyko „išgelbėti“ chemijos sektoriuje.

B.Gideikaitė-Neverdauskienė ir A.Andrulevičienė dėmes konservavo aliejuje, piene, dažuose, želė, naftoje… Ant dėmių buvo auginami pelėsiai… Jos buvo išdidinamos skanuojant. Tikslas – paron d dyti prigimtinį dėmės grožį, jos su-

dedamąsias dalis. A.Andrulevičienės dėmės eksponuojamos sarkofaguose, kurie susiformavo sukepinant jas tarp stiklų, tarsi papuošalų inkliuzus. Dėmės išleisdavo paskutinį kvapą deformuodamos paviršių ir palikdamos paskutinius beveik nematerialius įspaudus.

B.Gideikaitė-Neverdauskienė sintetines dėmes ėsdino rūgštimi, lydė elementariausiu fenu. Iškirpdavo sagų eiles ir paversdavo jas šiuolaikinės kasdienybės rožančiais. Juk kiekvieną dieną segiodamiesi drabužius kartojame tą nuolatinę pradžios ir pabaigos maldą…

L.Marcinkevičiūtė dėmes prakaldavo kniedėmis, įsriegdavo sriegius, suverždavo drabužių skiautes varžtais, papildydavo tatuiruotėmis. Jos objektuose pabrėžtas dėmės konstruktyvumas, ji tapo trimate, fiziškai apčiuopiama, agresyvia ir grėsminga.

Visuma ir fragmentai „Artspotingas“ – žaidimas su asociacijas keliančiu, sąmoningai pasirinktu atskaitos tašku. Įprasčiausia atskaita būtyje yra taškas. Įprasčiausias atskaitos taškas buityje – dėmė. Ją lengviau, paprasčiau suvokti nei tašką.

Juk fragmentą lengviau pastebėti nei visumą?

Visi kūriniai po akcijų ir parodos bus išdalyti žmonėms, iš kurių dėmių jie buvo sukurti, – iš staiga sukurtos visumos vėl viskas grįš į fragmentus.

Išliekamoji vertė yra pats procesas ir jo fiksavimo priemonė – nuotraukos, katalogas. „Artspotingas“ ir „markingas“ – tai tik esamų ir galimų kultūros mainų pasekmės. Kurti yra svarbu, pastebėti meninę žaliavą taip pat yra svarbu. Tačiau pastebėti, papasakoti apie tai ir inspiruoti kitų kūrybą – svarbiausia. „Meno iškarpymas“ niekada nesibaigs, nes žmogus netrokšta globalios kaitos, žmogui pakanka lokalinių, jo aplinkos pokyčių. Šiuo projektu norėjome paklausti, ką menas gali duoti visuomenei ir ką visuomenė yra pasiruošusi padaryti, kad pažintų meną?..

kl.lt

GINTARO LAŠAI

Trečiadienis, rugsėjo 24, 2008

11

Jaunųjų kūrybos konkursas Viktorija Ivanova Jei nori prajuokinti Dievą – papasakok jam savo planus.

S

erge’as Gainsbourgas ir Jane’as Birkinas į atmosferą įneša prancūziškos dvasios, nors Jelizaveta Dmitrijevna ir suvokia lietuviškumo neatsikratysianti, net norėdama. O ir nenori. Ant stalo atšalusi stipri kava nebegaruoja, kairėje krūva rusiškų, prancūziškų ir amerikietiškų pjesių. Nusitrynusio rudo megztinio rankovės atraitotos, kad nesimatytų apkramtytų rankogalių. Kaklas aprištas trikampės formos nebetekusia, plonais oranžiniais siūlais megzta skarele su kutais ir mėlynu šilkiniu šaliu, kurio galai, apsiūti sidabriniais siūlais, surišti į lengvą mazgą, besimakaluojantį ties krūtine. Krūtinė tik tais šaliais ir dengiama. Juodos bliuzelės iškirptė labai gili. Megztinis neužsegtas. Krūtys baltuoja neliečiamos. O ir neliūdna. Dar palies. Tik nereikia planuoti, nes Dievas juoksis. Nors gal ir gerai – bent neverktų. Prajuokinti Dievą? Gerai.

Jelizaveta Dmitrijevna šįvakar planuoja su savo lyg ir mylimuoju rasti vienas kitą. Ji, aišku, nežino, ar ir jo tokie planai, bet pagal visus apskaičiavimus, taip turėtų būti.

Jelizavetos Dmitrijevnos prosenelė turėjo planą. Tik jos vyro tėvai turėjo kitokį, ir jiems nelabai patiko, kad mergiščia iš kaimo nuo kunigystės nuviliojo jų sūnų. Taigi kas aniems laikams būdinga, ėmė ir prakeikė visą jų artėjančių kartų moterų giminę. Jelizavetos Dmitrijevnos močiutė galvojo, kad visa tai šlamštas – Dievas myli atlaidžius ir dorus. Pasimeldė ir išėjo į laukus.

Vyrą partrenkė vežimas.

Jelizavetos Dmitrijevnos močiutė irgi turėjo planą. Tik jos sužadėtinį paėmė į kariuomenę. O ji ištekėjo už kito. Už kapitono. Ni pa planu, bet pavadino tai „B“ planu.

O kai grįžo „A“ plano sužadėtinis, nušovė „B“ kapitoną ir nusišovė pats. O Jelizavetos Dmitrijevnos močiutė išmainė hamaką į degtinės butelį, kurį paskui abu su kaimo girtuokliu Šapeliu ir išgėrė. Tik hamake ilsėjos Šapelis vienas.

Jelizavetos Dmitrijevnos mama taip pat turėjo planą. Tik ji nenorėjo juo su niekuo dalintis. Todėl planas buvo tik susikooperuoti mažą vaikeliuką, o toliau jau ir visai gerai viskas klostysis. Vaikeliukas susikooperavo nesunkiai. Tik va, vienas toks Dmitrij ir pasipiršo. Tekėt nė nežadėjo, juk ni pa planu, bet Viktorija rūpinosi Lidija Ivanovna, Viktorija galėjo gyventi mokykloj, o Jelizavetos Dmitrijevnos mama buto gauti negalėjo, neturėdama šeimos. O tam reikėjo vyro. Planas buvo pakoreguotas. O kai po dvidešimties metų gėrimo ir keturių širdies smūgių Dmitrij vis tiek nenumirė, Jelizavetos Dmitrijevnos mama pasiskandino vonioj.

Jelizaveta labai mėgsta gulėti vonioje su druskomis. Ji nemėgsta putų. Nei vonioje, nei kavoje, nei aluje. Vonia turi būti su daug daug

(Pa)Prasti Planai

Atspindžiai. druskų, geriausia – kokios nors spalvos. O kava turi būti labai stipri ir saldi. Ir gali būti šalta. O alus irgi gali būti šaltas. Tai netgi pageidautina. Tik be putos.

Jelizaveta Dmitrijevna labai mėgo skaityti pjeses. Bet į spektaklius eidavo abejodama. Nelabai daug matė spektaklių, kurie būtų bent lygiaverčiai pjesei. Bet tada Jelizaveta Dmitrijevna nuramindavo save sakydama, kad ką ji, pana iš blokinių namų rajono, išmano ir plodavo kartu su visais. Šiandien Jelizaveta Dmitrijevna irgi ketina eiti į teatrą. Pasirinko lengvą miuziklą, kad galėtų atsipalaiduoti prieš susitikimą su savo lyg ir mylimuoju. Jelizaveta niekad nesipuošia. Ji tiesiog kasdien atrodo puošniai.

Už lango labai lietuviškas oras – Vivaldžio nuotaikom. Per dieną pasikeičia visi metų laikai. Išskyrus vasarą. Ją primena tik klykiančios žuvėdros, asociatyviai primenančios jūrą, kuri Jelizavetos labai retai teaplankoma. Jelizaveta nesupranta, ko prie tos jūros veržtis. Pasimaudyti galima ir vonioje, smėlis irgi menkas malonumas, kai jo pribyra į akis ar batus, o visokie saulėlydžiai ir audros jos apskritai nedomina. Kelis kartus jau matė, bet labai sušalo, tai paskui teko ilgai gulėti lovoje ir valgyti visokius vaisius.

Tai visai ne prie širdies. Ne vaisiai, o gulėjimas lovoje. Lovoje jai patinka arba miegoti, arba mylėtis. Be to, mylėtis jai patinka ne tik lovoje.

O miegoti – tik lovoje. Net jei labai pavargusi gali užmigti ir eilėje prie kasos. Bet tai nepatinka.

Išėmė iš šaldytuvo degtinės puslitrį, papjaustė dešros ir agurkų.

Nunešė į tėčio kambarį, jis po tiek širdies smūgių jau nebepavaikšto, todėl ir iki šaldytuvo nebenueina.

Bet daiktus svaidė meistriškai.Gydytojai sakė Jelizavetai Dmitrijevnai, kad tokiais tempais geriant jis nė dviejų dienų neištemps – šir-

Ričardo Šileikos nuotr. dis neatlaikys. Po šių žodžių praėjo treji metai. „Tiesiog visų mūsų talentai pasireiškia skirtingose srityse“, – mąstė Jelizaveta, nešdama butelį.

Na, papa, ja uchažu.

Uchadi. Mnie nasrat. Slyšyš?

Mne teoritičeski pochuj.

A praktičeski?

Tože.

Charašo, papačka, davai.

Mintyse tebeskambėjo Serge’as Gainsbouras ir Jane‘as Birkinas, tai net vėjo nebuvo girdėti. Kartais Jelizaveta sunerimdavo, ar ne per garsiai jos mintyse skamba visokie dalykėliai, kažkaip ir drovu staiga gali pasidaryti. Prie teatro durų prisidegė cigaretę. Aplinkui visi spragsi žiebtuvėliais ir nesupranta degtukų žavesio. Na ir kas, kad iš pirmo karto – niekada. Bet vien medis širdžiai šilčiau. O ir loterija – ištrauksi apdegusį, ar ne? Jelizaveta visada panaudotus degtukus dėdavo atgal į degtukų dėžutę. Kad nešiukšlintų. O ir dėl loterijos. Pirma dienos cigaretė, būdavo, pasakys – seksis tądien, ar nelabai. Tiksliau, ne cigaretė, o jai pridegti ištrauktas degtukas. Panaudotas pranašaudavo nesėkmę, ir atvirkščiai. Su kiekviena nauja degtukų dėžute Jelizaveta stebėjo, kaip viskas eina be įkalnės nuo kalno.

Oi, Lizočka, šiandien, žinok, pilna salė, nelabai tau čia įsisprausti pavyks.

Aš į kokį kampą, juk žinot mane, nepreciziška aš. Žinau, žinau, mažut. Oi, ką man čia dabar su tavim daryti... Palauk dar iki spektaklio, gal neateis kas arba... Na, prasidėjus spektakliui ir žiūrėsim, gerai?

Linktelėjo galva ir atsitraukė atokiau nuo moters, tikrinusios bilietus. Čia Jelizaveta Dmitrijevna buvo sava. Anksčiau ir jos mama plėšė bilietus. Tik anksčiau žmonės atrodė didesni. Žinoma, ir Jelizaveta buvo mažesnė. Bet vien jų veidai

spindėjo. O dabar pro akis švelniai veržias bukumas. „Arba paprasčiausiai išaugai į cinikę, Jelizaveta Dmitrijevna“, išgirdo savo galvoje balsą. „Jei į žmones su didesne meile žiūrėtum, gal ir pamatytum, kad ne tokie jie jau blogi“. Ne tokie. „Tai pažiūrėk“. Ai, kad nesinori. „Ot užsispyrus merga! Na, o kaip tas vyrukas, kur nepuošniai apsirengęs ir nuo tavęs akių neatitraukia?“ Tas, kur su nubrizgusiais džinsais ir oranžiniu šaliku? Mhm. Jis ateina.

Aš, atsiprašau, nugirdau jūsų pokalbį. Visai netyčia, iš tikrųjų.

Matote, nelabai aš noriu į miuziklą, net nežinau, kam tą bilietą pirkau, gal jūs, panele, vietoj manęs?

Gerai. Ačiū.

Vyrukas švelniai nustebo, tada nuleidęs galvą sukrizeno.

Che, jūs matyt turėsit nelietuviško kraujo. Žinot, juk lietuviai su tuo savo kuklumu, o jūs čia – drąsiai, atvirai... Teisingai.

Jelizaveta Dmitrijevna Vasiljeva, - ištiesė ranką, - bet artimieji mane vadina Liza.

Malonu, Jelizaveta, aš Povilas, bet nelabai dar drįstu į artimuosius spraustis, - spaudžia ranką, tai buvau teisus, panelė bus rusė?

Bet lietuviškai kalbate puikiai!

Ne, mano tėvas rusas. Aš lietuvė.

Antram skambučiui, kviečiančiam į miuziklą, nuskambėjus, Jelizaveta Dmitrijevna linktelėjo vyriškiui ir drąsiai, neatsisukdama nuėjo moteriškių, plėšančių bilietus, link.

Miuziklas buvo neįdomus, net migdantis, bet Jelizaveta nusprendė išsėdėti visus tris veiksmus. Juk bilietas negali nueiti niekais. Kažkas už jį vis dėlto mokėjo. Net jei nenorėjo eiti. Kam pirkti bilietą iš anksto, Jelizaveta Dmitrijevna niekada nesuprato. Juk planai taip griūna, kad tiesiog absurdiška yra pirkti bilietus iš anksto. Dar gerai

ši istorija susiklostė – bent Jelizaveta į miuziklą norėjo nueiti. Pamatyti visą – čia jau kitas reikalas.

Jelizaveta Dmitrijevna visai džiaugėsi per abi pertraukas lauke matydama ant suoliuko sėdintį vyruką Povilą. Ji prie jo nėjo, rūkydavo cigaretę, pridegtą degtuku. Per abi pertraukas ištraukė nepanaudotus degtukus. Vsio pa planu.

Miuziklui pasibaigus Jelizaveta Dmitrijevna plojo kartu su visais. Vis dėlto, ką ji, pana iš blokinių namų rajono, išmano. Pasiėmusi paltuką, atsisveikinusi su mamos buvusiomis bendradarbėmis išėjo laukan ir bandė prisidegti cigaretę. Vyruko Povilo nebesimatė. Ir degtuką nepanaudotą ištraukė tik iš trečio karto. Lengvai susierzino, bet kažkas prie nosies pakišo degantį žiebtuvėlį.

Gal, Jelizaveta, jums pridegti?

Ačiū. Galite kreiptis į mane „tu“.

Gerai. Kaip miuziklas? – prisidegė cigaretę ir sau. Rūkė stiprias.

Jelizaveta Dmitrijevna visad manė, kad labai stiprias cigaretes rūko arba žmonės, neturintys ką prarasti, arba seniai.

Baigėsi.

Tai ne kas?

Ne man spręst. Bet išsėdėjau...

Aš irgi išsėdėjau.

Bet jūs nebuvote miuzikle.

Jelizaveta, ir tu į mane „jūs“ nesikreipk. Aš čia išsėdėjau, lauke.

Tavęs laukiau, tiesą sakant.

Tai aš supratau. Turiu omenyje tau buvo lengviau išsėdėti, nes tu laukei, kol aš ateisiu, o aš turėjau išsėdėti visą tą miuziklą.

Tai galėjai ir anksčiau ateiti.

O kas iš to? Vis tiek visa naktis dar priešaky.

Vyrukas Povilas šypsojos. Kreivoka šypsena ir kažkokios pomaniakiškos raukšlelės apie akis. Nieko, vsio pa planu.

Jelizaveta, gal galėčiau pasiūlyt vyno taurę?

Taip, galėtum. Tik aš mieliau alaus be putos. Eime?

Jelizaveta Dmitrijevna įkišo ranką į vyruko Povilo kišenę ir įsikibo į ten buvusią ranką.

Aš be pirštinių, o žvarboka.

Vyrukas tepesišypsojo, bet akys išduodavo silpnus nuostabos blyksnius. Jelizaveta Dmitrijevna visuomet girdėdavo aplinkinius kalbant, kad akys – tai sielos veidrodis. Tik ji absoliučiai nenorėjo su tuo sutikti. Kad ir jos akys, pavyzdžiui. Pusiau žalios, pusiau pilkos, o ir gerokai pagedusios nuo begalinio pjesių skaitymo. Tai ką – jos siela irgi pagedusi? Na jau ne, su tuo tai Lizočka nesutiko.

Tai tavo tėvas rusas?

Taip, ir alkoholikas. Tu, Povilai, taip nenustebk. Ir nereikia susinepatoginti. Aš, žinok, esu paprasta kaip taburetė, tai ir sakau, kaip kas yra.

Kiek netikėta, na, supranti...

Kas netikėta? Kad rusas alkoholikas? Aš manyčiau...

O mama?

Ne, mama ne alkoholikė. Gal todėl ir nusiskandino.

12>>

12

GINTARO LAŠAI

Trečiadienis, rugsėjo 24, 2008

Transformacija

Archeologija.

Dima Boris

K

lausimas, kas gi atsitiko prancūzams, yra žymiai beprasmiškesnis nei gali pasirodyti iš pirmų keturiasdešimties parų apmąstymų.

Dabar – meditacijoje pratūnojęs galybę bemiegių naktų, pakeitęs bent dešimt prancūzų okaziją aiškinančių mokyklų – pagaliau jaučiuosi ištrūkęs iš tų paikų svarstymų narvo ir į besikivirčijančių mąstytojų gaujas linkęs žvelgti vien su liūdna pašaipa.

Ričardo Šileikos nuotr.

Sakau jums: klausti, kodėl prancūzai virto grybais, yra taip pat kvaila, kaip bandyti gniaužti šviesos juostą. Kaip besistengtumėte, spinduliai neišvengiamai prasprūs pro jūsų pirštus ir išliks nejudrūs savo rimtyje.

Aišku, juos galima apglėbti, iki galo nesuspaudus pirštų kumštin, ir taip kvailinti regimybe, neva šviesos kelias paklūsta rankos mostui; bet išmintingam žiūrovui šita iliuzija atrodys dar bergždesnė, dar tragikomiškesnė nei ankstesnės pastangos.

Tad apmaudu, jog mes iki šiol viliamės ištirti, kaip prancūzai virto grybais.

*** Kita vertus, mane kartkartėmis apima kone išdidus džiugesys, kad esu tos istorinės, pasaulį aukštyn kojom apvertusios sumaišties amžininkas.

Galite įsivaizduoti: stebuklas blykstelėjo per akimirksnį! Toje vietoje, kur stypsojo žmogus, po sekundės dygo voveraitė, lepšis ar baravykas. Įvairiaspalvės kepurėlės nuklojo Paryžiaus gatves – grybai kyšojo suleidę šaknis tiesiai į asfaltą ir tašytus akmenis. Kazlėkai augo ant Eifelio bokšto apžvalginės aikštelės, trijų šimtų metrų aukš-

(Pa)Prasti Planai 11>>

Oi, aš čia kažkaip ne nuo to galo pradėjęs matyt būsiu.

Tikrai taip. Pradėti reikia ne nuo galo, o nuo pradžių.

Jelizaveta Dmitrijevna žinojo, kad viskas būtent taip ir bus.

Dar patį rytą, kai plovė indus, jai iš rankų iškrito peilis ir kad ir kiek ji jį begaudė, tas vis tiek nukrito ant žemės. Tik riešą įsipjovė. O gaudė tai iš inercijos – na kaip tu negaudysi krintančio daikto. Kad ir peilio. Taigi nuo pat ryto žinojo, kad namie svečiuosis vyras. Tėvo draugai nebeužeidavo po to, kai Jelizaveta atsikraustė, taigi ji žinojo, kad vyras ateis pas ją.

O kada eisim pas mane?

Vyrukas Povilas paspringo alumi. Jelizaveta Dmitrijevna sėdėjo ir bjaurėjosi tokiu banaliu scenarijumi. Na, juk viskas buvo aišku, tai ko čia stebėtis?

Tau, Povilai, gal per nugarą patrankyt?

Ne, ne, dėkui, man jau geriau.

Pas tave? Na, tai, aš nežinau, net negalvojau apie tai...

Na, tai pagalvok jau tada.

Alus jau buvo bepasibaigiąs, o ilgiau sėdėti kavinėje Jelizave-

ta Dmitrijevna nenorėjo. Ji norėjo, kad greičiau ateitų rytas ir galėtų pagaliau pabusti apkabinta vyro rankų. Dar vaikystėje ji prašydavosi pas tėtį į lovą, kad jis ją apkabintų.

Mama niekada neleisdavo, sakydavo, kad nėr ko mažoms mergaitėms su senais pijokais vienoj lovoj miegot. Bet Jelizaveta Dmitrijevna vis vien įsliūkindavo pas jau užmigusį tėtį, įsirangydavo šalia, uždėdavo jo pasiutusiai sunkią ranką ant savęs. Ir ilgai šalia netverdavo. Nuo tėčio visuomet dvokdavo. O vėliau, kiek vyrų begulėjo jos lovoje, rytq jų nelikdavo nė kvapo. Nors kvapas likdavo, tik pačių – ne. O šįkart vsio pa planu. Nuo pat peilio nukritimo. Ir dar tie abu degtukai. O paskutinis, žinoma, turėjo būti ištrauktas panaudotas, juk ne be reikalo šalia atsirado žiebtuvėlio liepsna. Žodžiu, vsio pa planu. Vsio pa planu.

Papa, ja s gastiami.

Mne vsio ravno.

Znaju, papačka, spakojnoj noči.

Pašla ty kčiortū.

Vyrukas Povilas buvo baisiai sutrikęs. Besiaudamas batus slystelėjo, vos nepargriuvo. Kol Jelizaveta nepriminė, nenusiėmė kepurės. Apie šaliką nė kalbos nėra.

Nuėjęs į Jelizavetos kambarį nežinojo, kur dėtis. Tai prie lango, tai prie komodos, artyn lovos nė nežengė. Jelizaveta Dmitrijevna siūlė ir arbatos, ir sumuštinių – nieko nenorėjo. Tik pasiūlius išgerti susilaukė nedrąsaus, bet teigiamo atsakymo.

Tu, Povilai, taip neišgyvenk, šnekėjo pildama degtinę, - juk viskas gerai, o tu kažkoks pasimetęs.

Lakstai iš kampo į kampą, tarsi pirmąkart būtum pas moterį.

Na, ne pirmą, bet kad taip, na, juk, aš tai, o tu ir kažkaip... – akys lakstė pasieniui, pirmyn atgal, kiek virpančiom rankom pakelta taurelė, - tai, nežinau, už pažintį?

Už pažintį mes jau gėrėm, dabar gal už artimesnę?

Linktelėjęs, kažkaip keistai šyptelėjęs, vienu mauku išgėrė taurelę.

Po jos nusipurtė ir regimai atsipalaidavo. Neapgirto, ne, gal morališkai palengvėjo? Liza visada vyrams savo kambaryje įpildavo degtinės.

Susipažinimų pradžioje visi tokie drąsūs, tačiau greitu tempu pasimesdavo. Štai kad ir šis vyrukas Povilas. Bet po lašo visi atkusdavo.

Kaip ir dabar. Visai maloniai šnekėjosi, tik va Lizočka niekaip nesuprato, ko jis tik šneka ir nė vienu

kl.lt

tyje. Vėjas kedeno kerpes primenančius kiniškus grybus Eliziejaus laukuose. O staiga nutykęs Mulen Ružas priminė pievagrybių fermą.

Transformaciją suvokusi žmonija išlenkė nuostabos ir panikos kokteilį. Kodėl prancūzai? Kodėl grybais? Sugaudė, sutvisko teleekranai, laikraščių antraštės ūgtelėjo dešimteriopai. Visos įžymybės buvo kaipmat nusviestos nuo pjedestalų, ketvirtosios valdžios dėmesys tapo grybų privilegija. Vyriausybės, trokšdamos užgniaužti sielose pasėtas audras, griebėsi karštligiškų, apgailėtinų priemonių: už prancūzų literatūros neišmanymą baudė kalėjimu, o pradinukų suolus užvertė mikologijos traktatais. Mokslininkai bei politikai, filosofai ir išradėjai išsižadėjo priprastų temų ir nuo to meto tegvildeno prancūzų sugrybėjimą. *** Kebliausia tai, kad transformacija palietė ne tik Paryžių ir ne tik Prancūziją – ji pasigriebė ir visus nelaimėlius, kurie, išvykę iš tėvynės, pagal kraujo teisę vis dėlto laikyti prancūzais. Todėl negali būti tikras, kad artimiausiam miške lyg niekur nieko pūpsanti ūmėdė kažkada neatsidūrė čia žmogaus pavidalu. *** Tenka pripažinti, jog laikui lekiant tiek visuotinis sambrūzdis, tiek apokalipsinės nuotaikos aprimo, o gal veikiau peraugo į tam tikrą nuspėjamą bei dėsningą rutiną.

Nepaisant to, kad laboratorijose bei bibliotekose trūnijantys mokslininkai kasdien vis dar išgalvoja po tuziną virtimą aiškinančių paradigmų, liaudis, regis, tuo ne itin domisi, ir jos požiūris į grybus bei

prancūzus vystosi nesunkiai juntamu – nepasakyčiau, kad pagirtinu – keliu.

Man nepatinka, kad gyvoji teisė draudžia valgyti grybus – marinuotus, keptus, virtus ar net žalius – nes netyčiom galiu sukamžloti prancūzą. Nepatinka, kad viešumoje apie grybus ir prancūzus mane moko kalbėti vien graudžiu veidu, dešiniu smilium rituališkai trinant kairįjį skruostą, tarytum braukiant nematomas ašaras. Orkestros Apolonai, Marsijai, netgi blizgesyje supleškantys Ikarai jaučia pareigą man tarti bent žodelį kitą apie tai, kaip jie niekina grybus teberyjančius slapūnus, – šnekant jų veidai tįsta nuo tariamo originalumo ir vos telpa į lubinį teleekraną.

Visa šitai mane ne tik erzina, bet ir trikdo. Tačiau būčiau kvailys, jei savo nuogąstavimus reikščiau garsiai: jau kitądien stypsočiau prie gėdos stulpo, ir budelis kaktoje išdegintų baravyko formos stigmą.

Tenka kalbėti prošnabždžiu ir nuolatos iki raudonumo trinti kairįjį skruostą, idant nieks neįtartų mano tikrojo nusiteikimo. *** Iš tikrųjų padėtis nepavydėtina: mikologijos ontologinės ambicijos man kelia šypsnį, o grybai kaip praktika atrodo nemaloni ir pavojinga. Vis dėlto nūdieną vertinčiau dar palyginti teigiamai. Pranašauju, jog ateities karta – laiko atkirsta nuo transformacijos ir stokojanti bet kokios atminties apie ją, tačiau pasičiupusi savo tėvų vėliavas – iškils taip apsėsta grybų, kad grybiškumas taps jos kertiniu, pasiglemžiančiu bruožu. Tačiau neverta stebėtis, jei būtent ši karta galutinai pamirš žodį „prancūzas“.

žodžiu neužsimena apie naktį. Nei gestu! Nei artyn prieina, nei netyčia ją paliečia...

Tai o kada mes eisim į lovą?

A, - vėl išgaravo visa drąsa ir šaunumas, - tu jau matyt pavargai.

Jelizaveta Dmitrijevna krestelėjo pečiais. Kiek patylėjus atsistojo, sutvarkė stalą, paklojo lovą. Išėjo iš kambario, nuėjo pas tėvą, jį apklostė, apvalė. Mykiantis ir knarkiantis jis nepabudo. Retai kada tokios stadijos dar pabunda. Ir gerai. Grįžusi į kambarį vyruką Povilą jau rado lovoje, o jo drabužius šalia tvarkingai sulankstytus. Šyptelėjo ir ėmė nusirenginėti pati. Be jokių subtilumų ar viliojimų. Jau minėjo – kaip taburetė. Likusi su apatinėm kelnaitėm palindo po užklotu. Atsigulė ant šono, atsisuko į Povilą, o jis gulėjo nejudėdamas. Atsisukęs, bet tarsi nematydamas. Žinai, man lovoje labiausiai patinka miegoti arba mylėtis. O ką mes veiksim?

Ne, klausyk, to jau per daug! Kas tau negerai?!

Jelizaveta Dmitrijevna sutriko. Kas jai negerai? Pamąsčius nusprendė, kad lyg ir viskas gerai. Tai pasakiusi, paklausė, gal vyrukui kas ne taip, gal nepatogu?

Aš visiškai tavęs nesuprantu.

Kam tau manęs reikia? Pasinaudoti? Tu gavai iš manęs bilietą, nupirkau išgerti, o dabar dar turiu dulkintis su tavim?!

Ne, tai aš tavęs nelabai tesuprantu. Aš juk neprašiau bilieto – pats nenorėjai į miuziklą. O ir išgerti pats pasiūlei – neprašiau. Ir dabar atsiklausiau – ar miegosim, ar mylėsimės... Tarsi ir nesinaudoju, kaip manai?

Tau atrodo, kad visa tai normalu?

O tau atrodo priešingai? Nurimk, gi neprievartauju. Tiesiog apkabink mane.

Vyrukas Povilas buvo akivaizdžiai pasimetęs. Tarsi įširdęs, tarsi įsižeidęs, tarsi susigėdęs. O Jelizavetai Dmitrijevnai kaip tik dabar jis buvo pats mieliausias. „Na, toks balandėlis, nors prie širdies glausk“, – mąstė gulėdama jo glėby. Po kiek laiko vyrukas jau ir atsipalaidavo. Ėmė švelniai bučiuoti kaklą, glostyti nugarą. Jelizaveta Dmitrijevna mintyse atsiduso. O jau buvo spėjusi pagalvot, kad šianakt tiesiog ramiai miegos. Ir rytą pabus vyro glėby. Apkabinta. Bet viskas turi savo kainą, o tai ji jau seniai žinojo. Žinai, tu tokia keista! Tave labai greitai būtų galima įsimylėti, - pasakė vyrukas Povilas po to, kai jie pasimylėjo.

Jelizaveta Dmitrijevna palaimingai šypsojosi ir tylėjo. Malonu girdėti. Ir, žinoma, absoliučiai nereikalinga tikėti. Užmigo.

Rytą pabudusi nerado vyruko nė kvapo. Na, gal tik kvapą.

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, rugsėjo 24, 2008

13

Vokietijoje tarnavo Lietuvai V.K.Banaitis (1918–1999) – iškilus Mažosios Lietuvos kultūros ir muzikos veikėjas Daiva Kšanienė

Ž

ymiam Mažosios Lietuvos kultūros veikėjui, muzikui, kompozitoriui, žurnalistui Valteriui Kristupui Banaičiui šiemet būtų sukakę 90 metų (gimė 1918 m. rugsėjo 26 d. Karaliaučiuje – mirė 1999 m. rugsėjo 9 d. Fiurstenberge, 1999 m. spalio 22 d. palaikai perlaidoti Bitėnų – Rambyno kapinėse).

Pasitraukė į Vakarus Ankstyvoje vaikystėje iš gimtojo Karaliaučiaus V.K.Banaitis su šeima persikėlė į Tilžę (abu miestai priklausė Vokietijai). Mokėsi Tilžės gimnazijoje, lankė vargonininkų kursus. Jau septyniolikmetis vargonininkavo Tilžės lietuvių ir vokiečių bažnyčiose. Augęs lietuviškoje aplinkoje, gaubiamas lietuviškumo idėjų, jis troško gyventi Lietuvoje, todėl būdamas devyniolikos, 1937-aisiais, atvyko į laikinąją Lietuvos sostinę Kauną. Įgijęs Lietuvos pilietybę, V.K.Banaitis baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją ir 1939-aisiais pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete. Kartu studijavo Kauno konservatorijoje vargonus bei muzikos teoriją ir kompoziciją.

Savarankiško gyvenimo kelią V.K.Banaitis pirmiausia siejo su muziko veikla. Antrojo pasaulinio karo pradžioje jis dirbo Kauno ir Vilniaus radiofonuose, prisidėjo steigiant Vilniaus valstybinę filharmoniją. 1943–1944 metais dirbo koncertmeisteriu Vilniaus operos teatre, lygiagrečiai tobulindamasis Vilniaus muzikos mokyklos dirigavimo klasėje pas įžymųjį muziką, buvusį klaipėdietį Jeronimą Kačinską.

Deja, Lietuvoje, kurią be galo mylėjo, V.K.Banaitis gyveno neilgai. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje jis pasitraukė į Vakarus. Dauguma lietuvių emigrantų po kelerių metų, praleistų Vokietijos pabėgėlių stovyklose, persikėlė į JAV, Kanadą, Australiją ir kitur. V.K.Banaitis liko Vokietijoje visam gyvenimui ir savąja veikla tarnavo lietuvių muzikai, kultūrai ir lietuvybei.

Rengė radijo laidas V.K.Banaičio veikla, trukusi daugiau kaip keturis dešimtmečius, išeivijoje skleidėsi keliomis kryptimis. Būdamas visapusiškai išsilavinęs muzikas, jis sėkmingai reiškėsi kaip atlikėjas-dirigentas, vargonininkas, pianistas, organizatorius, kaip žmogus, rūpinęsis lietuviškų muzikos laidų radijo transliacijomis, kaip publicistas, muzikos kritikas, rašęs straipsnius išeivijos spaudoje. Be šios intensyvios organizacinės bei atlikėjiškos veiklos, V.K.Banaitis, būdamas profesionalus kompozitorius, kūrė muziką.

Svetur: įvairių Vokietijos miestų radijui V.K.Banaitis parengė dešimtis lietuviškos muzikos programų.

Vienas didžiausių V.K.Banaičio nuopelnų yra lietuviškos muzikos plokštelių kolekcijos rinkimas, saugojimas bei jos naudojimas, paskleidžiant įrašus eteryje įvairiuose Vokietijos miestuose: Berlyne, Kiolne, Hanoveryje, Flensburge, Hamburge, Štutgarte, Miunchene ir kituose. Per dvejus metus (1947–1949) V.K.Banaitis vien Hamburgo radijuje parengė dešimt lietuviškų radijo programų (V.K.Banaičio fondas 1949.

LLMA f. 658, ap. 1, b. 43, l. 69).

Išeivijos lietuviai kompozitoriai J.Gaidelis, J.Kačinskas, V.Jakubėnas ir kiti dažnai kreipdavosi į V.K.Banaitį prašydami tarpininkauti įtraukiant jų kūrinius į radijo programas, o jis niekada neatsisakydavo, visada stengdavosi padėti. Visi išeivijos muzikai, bendravę su V.K.Banaičiu, negalėjo atsistebėti jo atsidavimu, nenuilstamu darbu, skleidžiant lietuvišką muziką.

V.K.Banaičio dėka Vokietijos radijo eteryje skambėjo ne tik išeivijos lietuvių kompozitorių kūriniai.

Kai kada buvo atliekami ir tuometinės sovietinės Lietuvos autorių veikalai: J.Karnavičiaus, J.Karoso, J.Tallat Kelpšos, A.Račiūno ir kitų, taip pat M.Petrausko, J.Dambrausko, S.Šimkaus dainos.

Nesitenkindamas pavienių lietuviškos muzikos kūrinių radijo transliacijomis, V.K.Banaitis vylėsi sukaupti visą esamą muzikos plokštelių fondą bei sudaryti išsamų lietuviškų plokštelių sąrašą. Šį darbą jau buvo įpusėjęs.

Kūrė dainas ir giesmes Kita svarbi V.K.Banaičio muzikinio darbo sritis Vokietijoje – atlikėjiška dirigento veikla. Jis vadovavo savo paties suburtiems lietuviškiems meniniams-muzikiniams kolektyvams.

1945–1946 metais V.K.Banaitis buvo Hafkrugo lietuvių dainų ir šokių ansamblio „Tėvynės garsai“ vadovas ir dirigentas. Su šiuo kolektyvu surengė daugiau nei 60 didelių koncertų, kurių klausėsi apie 8 tūkst. žmonių; ne tik lietuviai, bet ir vokiečių publika bei anglų karinės val-

Vadovas: Špakenberge V.K.Banaitis (sėdi pirmas iš kairės) subūrė ir vadovavo lietuvių kolonijos chorui „Vytis“, rengė bendrus koncertus su vietos simfoniniu orkestru (1949).

V.K.Banaitis buvo savitas, turintis originalų požiūrį muzikos ir bendrosios kultūros kritikas, vienas iš nedaugelio, kurie išeivijoje analizavo okupuotos Lietuvos kultūrinį gyvenimą. džios pareigūnai. Ansamblio programose dominavo paties V.K.Banaičio aranžuotos lietuvių liaudies dainos, taip pat šokiai, žaidimai.

Susirgęs ir gydamasis sanatorijoje (1946–1949) V.K.Banaitis muzikinę atlikėjišką veiklą tęsė Špakenbergo lietuvių stovykloje. Čia subūrė ir vadovavo lietuvių kolonijos chorui „Vytis“, rengė koncertus. Iš jų – keletą su vietos simfoniniu orkestru. Iš viso surengė per 100 koncertų. Emigracijoje išryškėjo V.K.Banaičio kūrybiniai kompoziciniai sugebėjimai. Iš dalies juos skatino meninis praktinis darbas, nes jo vadovaujamiems muzikiniams kolektyvams labai trūko repertuaro. Tad vadovas pats ėmėsi jį kurti. Iš atminties užrašinėjo ir harmonizavo lietuvių liaudies dainas, į vokiečių kalbą vertė lietuvių kompozitorių turimų dainų tekstus (S.Šimkaus, J.Tallat Kelpšos ir kitų). Iš viso harmonizavo 40 lietuvių liaudies dainų. Deja, užsiėmęs kitais darbais, V.K.Banaitis nepajėgė rimčiau atsidėti muzikos kūrybai, kuriai turėjo prigimtinį talentą.

Jausdamas muzikinio išsilavinimo stoką, 1950–1951 metais V.K.Banaitis studijavo kompoziciją Štutgarto aukštojoje muzikos mokykloje. Kiek vėliau sukūrė stambesnį veikalą – kantatą „Lietuva, Lietuva, tu kaip saulė gyva“ poeto B.Brazdžionio eilėms, chorinį sakralinį kūrinį „Libera“ chorui ir vargonams, kūrinį balsui ir fortepijonui „Dieve, Tėve gailestingas“.

V.K.Banaitis daug nusipelnė savo gimtajai lietuviškai evangeliškajai liuteroniškai giesmei. Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų kunigai emigracijoje nepaprastai stokojo giesmių harmonizacijų. Pažindami

V.K.Banaitį, žinodamia apie jo pasišventimą muzikai ir lietuvybei, kunigai dažnai kreipdavosi į kompozitorių, prašydami sukurti ar harmonizuoti giesmes. Todėl gydydamasis sanatorijoje jis ne tik vadovavo chorui, bet nuolat kūrė jam repertuarą.

1951-aisiais V.K.Banaitis parengė spaudai ir Liudvigsburge išleido evangelikų liuteronų giesmių rinkinį „Giesmės“ su 34 giesmėmis mišriam chorui. Giesmių harmonizacijos liudija puikų V.K.Banaičio choro pojūtį bei geras kompozicines žinias.

Rašė išeivijos spaudai Muzikos kritika bei publicistika buvo dar viena labai svarbi, nuolatinė V.K.Banaičio veiklos ir raiškos sritis. Šią veiklą jis pradėjo 1952-aisiais Miuncheno „Amerikos balso“ lietuviškoje redakcijoje, o po metų, 1953-aisiais, Laisvosios Europos radijo korespondentų skyriuje, taip pat Miunchene. Be to, V.K.Banaitis bendradarbiavo išeivijos lietuvių spaudoje.

Daugiausia rašė į pagrindinį išeivijos meninį žurnalą „Muzikos žinios“, ėjusį Čikagoje.

V.K.Banaitis buvo savitas, turintis originalų požiūrį muzikos ir bendrosios kultūros kritikas, vienas iš nedaugelio, kurie išeivijoje analizavo okupuotos Lietuvos kultūrinį gyvenimą, nuolat domėjosi sovietinės Lietuvos kompozitorių, atlikėjų kūryba. Jis yra profesionaliai įvertinęs B.Dvariono, J.Juzeliūno, J.Gruodžio, E.Balsio, J.Indros, S.Vainiūno, J.Švedo, K.Galkausko, A.Račiūno, A.Budriūno, A.Klenickio ir kitų kūrinius bei apibūdinęs kai kurių jų menines individualybes. Į periodinį leidinį „Santarvė“, leidžiamą Londone, V.K.Banaitis

rašė straipsnius labai įvairiomis kultūrinėmis temomis; aptarė klausimus, susijusius ir su išeivijos, ir su sovietinės Lietuvos problemomis. Jis nuolat stebėjo sovietų Lietuvos kultūrinį gyvenimą, jį analizavo, o savo samprotavimus ir išvadas pateikė spaudoje. Septintojo dešimtmečio pabaigoje leidinyje „Akiračiai“, leistame Čikagoje, jis išspausdino išsamų, analitinį straipsnį „Lietuvos kultūrinio lygio dabartinės rodyklės“, kurio tikslas, kaip nurodė autorius, buvo „kritiškai apžvelgti kultūrinio gyvenimo raidą pokario Lietuvoje bei paaiškinti, ar sovietiniai teigimai apie nematytą kultūrinį progresą ir lygį atitinka istorinės ir palyginamosios perspektyvos analizės standartus“ (V.K.Banaitis 1969 – Valteris Kristupas Banaitis. Lietuvos kultūrinio lygio dabartinės rodyklės. Akiračiai, spalis, Nr. 9 (13), Chicago, 5). Į kultūros padėtį Lietuvoje V.K.Banaitis žvelgė įdėmiu, savitu žvilgsniu, dažniausiai labai kritiškai, net negatyviai. Jis aptarė švietimo situaciją bendrojo lavinimo mokyklose, technikumuose bei aukštosiose mokyklose, knygų, natų, plokštelių leidybą, bibliotekų darbą, sporto, masinės kultūros reiškinius ir kita.

V.K.Banaičiui rūpėjo ne vien muzikos reikalai. Jis ragino visokiais būdais išeivijoje puoselėti lietuvybę, tautiškumą. Sielodamasis dėl lietuvybės likimo, neretai priekaištavo lietuvių išeivijos politikams dėl jų neveiklumo ir siauro požiūrio į lietuviškumo puoselėjimą ir išsaugojimą, ragino juos atsigręžti į kultūrą, kalbą. Žurnalistinė V.K.Banaičio veikla neapsiribojo kultūrinio gyvenimo aktualijomis. Dirbdamas JAV leidžiamo laikraščio „Draugas“ korespondentu Bonoje, jis rašė straipsnius politinėmis bei ekonominėmis, ūkinėmis temomis. Įvertinant V.K.Banaičio veiklą, jo darbus, akivaizdu, kad jis yra viena ryškiausių Lietuvos kultūrinio, muzikinio, visuomeninio gyvenimo asmenybė išeivijoje XX amžiaus viduryje.

14

DURYS

Trečiadienis, rugsėjo 24, 2008

kl.lt

Fotografija, įskėlusi 39-asis fotografijos festivalis Arlyje – pro įvairiaspalvę podiumo ir užkulisių prizmę Danguolė Ruškienė

M

ada paprastai įvardijama kaip trumpalaikis tam tikro reiškinio populiarumas. O populiarumas beveik visuomet užprogramuoja didesnę ar mažesnę komercinę sėkmę. Todėl idėja vieno seniausių ir garsiausių fotografijos festivalių, kasmet vykstančio Arlyje (Prancūzija), meninės programos direkciją patikėti mados ir stiliaus virtuozui Christianui Lacroix mažų mažiausiai buvo panašu į avantiūrą. Galbūt tokios avantiūros masinamas šiais metais į „Tarptautinius fotografijos susitikimus“ suplūdo įspūdingas būrys fotografijos žinovų ir gerbėjų, kuriuos domino ne tik meniniai, bet ir komerciniai fotografijos aspektai.

Arčiau lūkesčių Tie, kurie tikėjosi „fashionisto“ festivalio, ko gero, liko labiausiai nuvilti. Kaip trumpai parodų koncepciją pristatė jų komisaras Ch.Lacroix, jis norėjo parodyti nors ir spalvingą, bet tikrą mados gyvenimą, kuris atsiskleidžia ne rampos šviesoje, o užkulisiuose, kur nėra pompastikos, visuotinės šlovės ar garbės troškimo. Čia tiesą apnuogina žmonių trūkumai, lūžiai, incidentai. Čia apstu įspūdžių, tačiau nėra žinojimo. „Tai tam tikra prasme – atvira širdies chirurgija“, anot Ch.Lacroix.

Nuo pat fotografijos festivalio gyvavimo pradžios 1969-aisiais, kai žymus arlietis fotografas Lucienas Clergue’as surengė dvi fotografijos parodas ir jau kitąmet inicijavo fotografų iš viso pasaulio susitikimą, organizatoriai skelbė tyrinėjantys fotografinius pokyčius ir atrandantys naujus vardus fotografijos pasauliui.

Ne vienerius metus būtent šių dalykų Arlio fotografijos festivaliuose ir pristigdavo. Paprastai pagrin-

dines ekspozicines erdves užpildydavo jau gerai žinomų ar net klasika tapusių fotomenininkų darbai. Tačiau šiųmetinės parodos bent jau iš dalies galėjo patenkinti naujovių ištroškusiųjų lūkesčius. Šįkart dominavo ne reportažinių, socialinių ar politinių fotografijų ciklai, o spalva, įspūdis ir nuotaika. Ch.Lacroix iš įvairių pasaulio šalių sukvietė dvi dešimtis gana skirtingų savo raiška, stilistika ir kūrybiniu statusu autorių, kurie savo darbuose egzistencialistines problemas analizavo žvelgdami pro įvairiaspalvę mados pasaulio prizmę.

Po lašą cinizmo ir sarkazmo Vienas žymiausių svečių Richardas Avedonas, labiau žinomas kaip nespalvotų portretų meistras, festivalyje eksponavo 23-jų fotografijų seriją, kurioje sudėliojo šmaikščią spalvingą pasakėčią „Pono ir ponios Komfortų atminimui“. Ponios vaidmenį atliko manekenė Nadja Auermann, o poną Komfort įkūnijo ciniškai geidulingas skeletas. Ši originalumo nestokojanti pora pasakoja paskutinės valios ir testamento formas įgaunančias istorijas. „Net tada, kai mes esame garsūs, mes esame potencialūs skeletai. O mada yra tik iliuzija, tauriai juokingas būdas kovoti prieš laiką“, – mano R.Avedonas.

Cinizmo ir sarkazmo dozė akivaizdi ir Grégoire’o Alexandre’o darbuose. Jo herojės, tapusios aprangos ar konstrukcijų detalėmis, veikiau panašios į marionetes nei gyvas būtybes. Ne tokį dramatišką požiūrį į mados pasaulį „Paveiksluose iš stebuklų šalies“ formuoja britas Timas Walkeris. Jo paradoksalios siurrealistinės istorijos čia pat virsta anekdotais ar pasakų šalies fragmentais.

Subtilūs realybės montažai tampa įtikinamomis istorijomis ar bent sąmoningomis pastangomis jomis įtikėti. Rafinuotas angliškas humoras, prasiskverbęs į mados teritoriją, tampa ryškiu inkliuzu skaidrioje jos terpėje.

Erdvės: ant seniai nebeveikiančio geležinkelio dirbtuvių liekanų – festivalio meninės programos vadovo Ch.Lacroix portretai.

Klibina fetišą Visiškai kitokį požiūrį į mados pasaulį „Jungtinių ikonų serijoje“ formuoja viena iš Ch.Lacroix mados namų fotografių Katerina Jebb.

Naudodama specifinę techniką, autorė kuria savitą mados fotografijos estetiką. Ji manekenes paverčia sustingusiomis, negyvybingomis, iki kreidos baltumo išbalintais kūnais porcelianinėmis figūromis. Vos perregimų šydų pridengtos pravertos burnos ir apsiblaususios akys daro jas panašias į mumijas, įspraustas į prabanga žvilgančius futliarus.

Dar daugiau mados užkulisius praskleidžia vokiečių fotomenininkas Peteris Lindberghas, kadaise Arlį aplankęs kaip olandų tapytojo Vincento Van Gogho priebėgą. Būtent tas laikas, beieškant šiame mieste žymaus impresionisto pėdsakų, anot P.Lindbergho, įkvėpė jį kūrybai, kuri materialiu

Sąskambiai: J.Bartoloméo darbų erdvinė kompozicija sudarė organišką visumą su urbanistinėmis erdvėmis.

pagrindu išsiskleidė daug vėliau.

Autorius į savo modelius pirmiausia žvelgia kaip į asmenybes, kurių dailius veidus bjauroja riebus makiažo sluoksnis, o kūnus – dirbtinės pozos. Norėdamas savo herojes pažinti, jis prieina pernelyg arti, kad būtų galima nepastebėti jų trūkumų. Nespalvotos, stambiaplanės didžiulių formatų fotografijos puikiai įkomponuotos į šiandien jau nebeveikiančios gotikinės bažnyčios erdves, formuoja slogią akimirkos nuotaiką, gerokai klibinančią mados pasaulio fetišą.

Pagrįsta asmenine patirtimi Dramatiškos nuojautos persmelkti ir Joëlo Bartoloméo įspūdingo dydžio darbai, ekspozicijoje sukuriantys organišką visumą su buvusio geležinkelio dirbtuvių erdvėmis, labiau panašūs į situacinius tyrimus nei portretus ar aktus. Šią statišką paveikslų kompoziciją

papildo trumpų videodarbų serija, pagrįsta asmeniniais menininko išgyvenimais, kuriuose smurtas persipina su gandais, o išgyventos akimirkos – su lūkesčiais.

Ne mažiau įspūdinga ekspozicija, surengta šiose urbanistinėse erdvėse, vėlgi pagrįsta kūrėjo asmenine patirtimi, yra socialinę problematiką analizuojančios prancūzų fotografės Françoise’os Huguier’ė „Komunalka“. Darbų eksponavimui parinktos erdvės nemažai prisideda prie šios parodos išskirtinumo bendrame kontekste. Autorės kadruose – kolektyviniai Sankt Peterburgo butai, žadinantys nostalgiją daugeliui iš mūsų, tačiau – visiška egzotika prancūzams. Fotografė kelerius metus fiksavo peterburgietės Natašos buitį, jos kūną, bandydama aptikti abipusio priklausomumo ryšį.

Savo pačios kūno efemeriškumą santykyje su erdve ir atmin-

Modelis: kūno efemeriškumo tyrinėjimus L.Crespi atlieka su savimi.

kl.lt

DURYS

Trečiadienis, rugsėjo 24, 2008

15

mados kiautą Šiemet Arlio fotografijos festivalyje dominavo ne reportažinių, socialinių ar politinių fotografijų ciklai, o spalva, įspūdis ir nuotaika.

Metamorfozės: K.Jebb savo modelius perkonstruoja į

mumifikuotas porcelianines lėles. timi tyrinėja fotomenininkė Léa Crespi, kurios darbus Arlyje pristatė prestižinė Paryžiaus meno galerija „VU“. Nuogas autorės kūnas balansuoja ant išnykimo ribos į pirmą planą išstumdamas erdvę, kuri kėsinasi jį pasiglemžti. Svarbiausia raiškos priemone autorės darbuose yra ryški šviesa, skaudžiai deginanti jos blunkantį atvaizdą ir niveliuojanti drastiškų erdvių spalvas.

Tyrinėja žmogų ir gamtą Kito unikalaus projekto metu sukurtą fotografinę medžiagą, tyrinėjančią jau svetimas skausmingas mergaičių ir moterų patirtis statiškomis fotografijų projekcijomis, lydimomis pačių herojų pasakojimų, pateikia dokumentalistas Achinto’as Bhadra. Temą pavadinęs „Kita aš. Transformacija iš skausmo į galią“, autorius nagrinėja žmogaus, patyrusio smurtą ar

prievartą gebėjimą aprangos ir neįprastos aplinkos dėka persikūnyti į kitą „aš“. Tuščioje studijoje ištarti žodžiai „Todėl, kad...“, nuskamba tarsi pasiteisinimas, tačiau veikiau prieš pačią save nei prieš visuomenę. Šiais metais „Atradimų“ premija, kuriai penki ekspertai pasiūlė po keturis autorius iš skirtingų šalių, buvo paskirta Pietų Afrikos fotografui Pieteriui Hugo, nominuotam Elisabethos Biondi. Fotografijų cikle „Hiena ir kiti vyrai“ autorius fotografavo Nigerijoje keliaujančius dresuotojus su menkai prijaukintomis hienomis, beždžionėmis ir gyvatėmis. Dresuotojų ir gyvūnų grupuočių portretai sukurti laukinių Nigerijos kraštovaizdžių fone, darbuose išryškėja gyvūno ir žmogaus kovos dėl valdžios ir meilės niuansai.

Be šio apdovanojimo Arlio fotografijos festivalyje jau treti me-

Šmaikštus: R.Avedonas į festivalį atvežė spalvingą pasakėčią „Pono ir ponios

Komfortų atminimui“. tai iš eilės išrenkamas geriausias šiuolaikinis fotografijos leidinys (Michael Abrams „Strange and Singular“, 2007) ir geriausia istorinė knyga („Nein Onkel“, 2007).

Lietuviai dėmesio nesulaukė Tradiciškai „Tarptautiniuose fotografijose susitikimuose“ pristatomi ir Prancūzijos nacionalinės fotografijos mokyklos Arlyje absolventai (šią mokyklą prieš kelerius metus yra baigę ir du fotomenininkai iš Lietuvos – kauniečiai Gintaras Česonis ir Mindaugas Kavaliauskas). Šiais metais mokyklos žiuri atrinko trijų jaunų arliečių darbus: Marikelę Lahana’ą, portretuose ir aktuose eksponavusią gana niūrias asmenines vizijas, Sungą Hee Lee, dėmesį koncentravusį prie apleistų Tailando ir Vietnamo reklaminių stendų, ir Christophe’ą Matterną, fiksavusį

Egzotika: F.Huguier’ė „Komunalkoje“ – Sank Peterburgo kolektyvinių butų vaizdai.

daugiau ar mažiau žymius Pietų Prancūzijos kraštovaizdžius.

Pirmosios festivalio savaitės metu tarp daugybės renginių buvo surengta ir „Europos naktis“, kurios metu geležinkelio dirbtuvių teritorijoje dideliuose ekranuose rodyti 81 autoriaus iš 27 Europos Sąjungos šalių darbai.

Tarp šios gausybės jaunų fotografų buvo eksponuojami ir lietuvių Ugniaus Gelgudos, Monikos Bielskytės ir Vido Biveinio darbai (kuratorė Margarita Matulytė). Didesnio dėmesio nesulaukusi lietuvaičių ekspozicija, kai kurių Lietuvos fotografijos ekspertų nuomone, atspindėjo labiau subjektyvią kuratorės poziciją, o ne šalies fotografijos tendencijas.

Į atviras erdves Apžvelgiant daugiau kaip 50 šiais metais Arlio festivalyje surengtų parodų, kaip ir kiekvienais metais

užtvindžiusių visą miestelio teritoriją: muziejus, galerijas, mokyklas, viešbučius ir milžiniškus seniai nebeveikiančio geležinkelio dirbtuvių angarus, dar kartą pasitvirtina šiandieninės fotografijos pastangos bet kokiomis priemonėmis nutraukti ryšį su pirmapradžiu vaizdu: abejonės realaus vaizdo tikrumu, jo skaidymas ir naujų prasmių (subjektyvių autorinių įžvalgų) dėliojimas tuščiame lauke, taip konstruojant logiškai nepagrįstus vizualius-prasminius ryšius; siekis paneigti fotografijos statiškumą, gebėjimą fiksuoti vienintelę akimirką, imituojant laiko slinktį ir ištęsiant ją iki begalybės.

Akivaizdu, kad technologinės naujovės veikia ne tik kūrybos procesą, bet ir parodų eksponavimo kultūrą. Ko gero, didelio formato lakštai privertė fotografijų parodas išsikelti iš tradicinių galerijų, taip „išvesdami“ fotografiją į ne kultūrinės paskirties statinius ar atviras erdves. Tokiu būdu kartu su fotografijomis ekspozicijos erdvės neretai tampa ne mažiau svarbiu parodos akcentu nei patys kūriniai. Kaip teko įsitikinti, apgalvotas jų parinkimas ir darbų išdėstymas Arlyje buvo ypač sėkmingas.

Taigi mada, būdama trumpalaikė nuolatinio atsinaujinimo siekianti užgaida, tarsi provansiškas lietus nuvarva nuo fotografijos monolito, taip ir neprasiskverbusi giliau, tačiau pati gerokai pasikeitusi.

Atradimas: P.Lindbergho ekspozicija gotikinėje Arlio bažnyčioje – viena įspūdingiausių.

16

DURYS

Trečiadienis, rugsėjo 24, 2008

kl.lt

Fotografai Nidoje ieškojo savo ištakų Rita Bočiulytė

S

avaitei rudenėjanti Nida tapo fotografų Meka.

Perkopęs per tris dešimtmečius tarptautinis fotografų seminaras, rengiamas Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS), nenusižengė ilgametei tradicijai – rugsėjį visus suburti Nidoje.

Išprovokavo diskusiją Aptarti lietuvių fotografijos mokyklos ištakų, raidos ir paveldo temos šiemet rugsėjo 14–20 dienomis į Rašytojų kūrybos ir poilsio namus „Urbo kalnas” vaizdingoje Nidoje suvažiavo 125 fotografijos praktikai ir teoretikai iš visų Lietuvos kampelių, atvyko svečių iš Lenkijos ir Baltarusijos. „Šiemet mūsų prisirinko kiek mažiau nei pernai į jubiliejinį 30-ąjį renginį. Praėjusį rudenį buvo suvažiavę net 167 fotografijos entuziastai. Šiemet nesulaukėme artimiausių kaimynų – kaliningradiečių, kuriuos kviečiame kasmet. Bet Lietuvai atstovaujančiųjų turime iš visų miestų, taip pat ir klaipėdiečių fotografų, kurie arčiausiai Nidos, mūsų seminare apsilanko kasmet”, – sakė ilgametis

Trauka: „Tiek kartų kaip Nida nė viena kita Lietuvos vieta nefotografuota”, –

tvirtino S.Žvirgždas. toju Skirmantu Valiuliu parengė vieną iš pagrindinių renginio pranešimų „Lietuvių fotografijos mokykla: ištakos ir raida”. Skaitė jį pailiustruodami fotografijomis.

Kitas Lietuvos fotografijos metras Aleksandras Macijauskas dviem savo

Nerijaus Jankausko nuotr.

Vertingos patirtys 31-ajame seminare buvo aptartos fotografijos sąsajos su kitais menais.

Svečias iš Lenkijos Roslawas Szaibo, kuris yra dailininkas, kuriantis plakatus, skaitė paskaitą apie fotografiją ir grafiką. Klaipėdietis menoty-

Į ketvirtą dešimtmetį įkopusio tarptautinio fotografų seminaro Nidoje problemų lauku tapo lietuvių fotografijos mokykla. renginio organizatorius LFS valdybos atsakingasis sekretorius Stanislovas Žvirgždas.

Jis ne tik organizavo paskaitas, sudarė intensyvią seminaro darbotvarkę, bet ir pats su fotografijos tyrinė-

pranešimais suabejojo, ar buvo ir yra lietuvių fotografijos mokykla, ko vertos „archyvų premjeros”. Tai išprovokavo diskusiją, kuria liko patenkinti ir lietuvių fotografijos mokyklos šalininkai, ir jos kritikai.

Šiaulietis menotyrininkas Virgilijus Kinčinaitis gilinosi į lietuvių fotografijos mokyklos įžvalgas. Eglė Jaškūnienė įvertino 7–8 dešimtmečių Lietuvos taikomąją fotografiją, o Ieva Meilutė-Svinkūnienė vėlgi seminaro dalyvius „vedė prie ištakų” – Vilniaus fotografijos mokyklos.

Seminaro dalyviai domėjosi ir aptarinėjo ne tik „savo kiemo” praeitį ir dabartį. Jie turėjo galimybę daugiau sužinoti, ką fotomene veikia ir nuveikė artimiausi kaimynai.

Minskietis Jurijus Vasiljevas savo pranešime apžvelgė pas mus menkai žinomą Baltarusijos XX amžiaus fotografiją. Lenkijos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Mariuszas Widerinsky’s pasidalijo šios organizacijos veiklos patirtimi, atkreipdamas ypatingą dėmesį į fotografijos rinką. Vytautas Michelkevičius pažėrė vertingų pastebėjimų iš kelionių po Europą apie šiandieninių fotografijos organizacijų modelius.

rininkas Ignas Kazakevičius analizavo fotografijos įtaką kitiems vaizduojamiesiems menams. Anot uostamiesčio fotomenininko Roberto Gabrio, seniai neteko girdėti tokios įdomios paskaitos.

Festivalių pėdomis Tradiciškai dalis pranešimų buvo skirti pasaulio fotografijos ir jos festivalių naujovėms. LFS pirmininkas Antanas Sutkus pasidalijo Nyderlandų fotografijos festivalio „Šiaurės šviesa” įspūdžiais, Sigitas Krivickas papasakojo apie 39-ąjį tarptautinį Arlio (Prancūzija) fotografijos festivalį, Romualdas Požerskis – apie festivalį „Degantis žmogus” Amerikoje.

Mindaugas Kavaliauskas kolegoms pristatė jo rengiamo „Kaunas foto” 2008-ųjų festivalio naujienas, o Eglė Deltuvaitė visus supažindino su rugsėjo 2 – spalio 1 dienomis Vilniuje vykstančio pirmojo tarptauti-

nio meninės fotografijos festivalio „In focus” idėja ir programa.

Vakarais seminaro dalyviai žiūrėjo lietuviškus dokumentinius ir videofilmus, kuriuos pristatė S.Valiulis. Tradiciškai buvo peržiūrimos ir aptariamos fotografų atsivežtos darbų kolekcijos bei naujausi fotografijos leidiniai. Su jais buvo galima susipažinti seminaro bibliotekoje.

Gyvybinga tradicija Praėjusį šeštadienį fotografai paliko Nidą iki kito rudens. Jei iki tol sugrįš į ją, tai pavienui. Šiemetinį seminarą rengėjai ir dalyviai vadina sėkmingu, nes jo dinamiška kaita ne tik kasmet išsaugo jau susiformavusias renginio tradicijas, bet ir papildo jas intriguojančiais rakursais bei netikėtais pokyčiais. Jame susitinka ir randa bendrą kalbą pripažinti meistrai ir pradedantieji fotografai. Jie iš pirmų lūpų gali išgirsti istoriją, kaip čia per kopas brendantį J.P.Sartre’ą įamžino A.Sutkus…

Pirmasis fotomenininkų seminaras Nidoje buvo surengtas giliu sovietmečiu – 1973-iaisiais ir su ketverių metų pertrauka vyksta iki šiol. Nidą kaip menininkų rojų atradę fotografai greitai šį kraštą išgarsino daugelyje tarptautinių parodų ir pelnė garsiausių apdovanojimų. Nacionalinės premijos laureato S.Žvirgždo teigimu, vien jo fotografijos iš Nidos apkeliavo bene 80 pasaulio šalių. „Tiek kartų kaip Nida nė viena kita Lietuvos vieta nefotografuota”, – tvirtino vilnietis.

„Kintančios erdvės” – Berlyne

R

ugsėjo 18-ąją Giedrės Bartelt galerijoje Berlyne (Vokietija) atidaryta klaipėdiečių fotomenininkų Remigijaus Treigio, Raimundo Urbono (1963– 1999) ir Gyčio Skudžinsko bendra paroda „Kintančios erdvės”, tęsianti uostamiestyje 2006-aisiais startavusią tarptautinę bienalę „Erozija”.

Pristatė Vokietijoje Per vernisažą Berlyne R.Treigys ir G.Skudžinskas pristatė parodą ir jų inicijuotą „Erozijos” projektą, paliečiantį kone visas fotografijos ir gretutinių vizualinių menų raiškos kryptis, atskleidžiantį fotografijos žanro lankstumą ir įvairialypiškumą.

Iki spalio 25-osios Vokietijoje veiksiančią parodą lydinti G.Bartelt ir G.Skudžinsko sudaryta, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus išleista ir Klaipėdos leidybos grupės „Druka” atspausdinta knyga „Kintančios erdvės” yra ekspozicijos dalis, o kartu – pirmasis 2-osios bienalės „Erozija” renginys. Knyga išleista lietuvių ir vokiečių kalbomis, gausiai iliustruota R.Treigio, R.Urbono ir G.Skudžinsko fotografijomis, kurias papildo tekstinės kultūrologinės įžvalgos.

Leidybos grupės „Druka” vadovė Renata Budvytienė G.Bartelt galeri-

joje taip pat pristatė šiemet išleistą R.Treigio ir Rolando Rastausko fotoeseistinę knygą „Berlynalijos”, kurioje sudėti abiejų menininkų įspūdžiai apie neoficiozinį Berlyną.

G.Bartelt galerija Berlyne jau nebe pirmi metai bendradarbiauja su Klaipėdos menininkais.

Skirtybės ir ryšiai Erdvės gali būti pačios įvairiausios: viešos ir privačios, fizinės ir virtualios, humanizuotos ar pirmapradės, poilsio ir pramogų, bauginančios ir mielos... Erdvės visuomet keičiasi, persilieja ir susipina, panaikindamos savo ribas. Nepaliesti peizažai pamažu prisipildo urbanistinių ženklų, ištirpdančių aiškias ribas tarp miestovaizdžio ir atviros, tyros tabula rasa.

Iš savo asmeninių apartamentų patekdami į viešą erdvę, mes keliaujame laiptinių, kiemų ar „savos gatvės” labirintais. Politinė erdvė taip pat keičiasi palaipsniui: sovietmečio atšilimą sekė „perestroika”, nepriklausomybę – narystė ES, kurioje galime laisvai keliauti, nes jau priklausome ir Šengeno erdvei.

Bet yra ir tokios vietos, kurios tarsi paženklintos erdvės lūžio. Tokiomis galėtume laikyti pajūrio zonas. Čia dėl natūralių geografinių sąlygų erdvė

aiškiai padalijama į dvi visai skirtingas teritorijas. Būtent čia žmogus be galo aiškiai tiek fiziškai, tiek mentališkai suvokia erdvės skirtybes.

Projektas „Kintančios erdvės” siekia apmąstyti erdvės, jos kitimo ir žmogaus savivokos, tarpusavio ryšius. Projektui atstovauja trys Lietuvos pajūrio regiono fotografai, kurių kūryboje dominuojančią poziciją užima erdvės fiksavimo, analizės ir perkūrimo strategijos.

Sąskambiai: parodoje ir knygoje „Kintančios erdvės” nemažai dėmesio skirta

R.Urbono fotografijai, šiemet vasaros pradžioje autorių priminusiai uostamiesčio Fotografijos galerijoje.

Nerijaus Jankausko nuotr.

Trys rakursai R.Urbonas (1963–1999) naudojosi dviem pagrindiniais principais: fiksavo uždarą intymią erdvę, pasakodamas šeimos būties ir buites patirtis, arba rinkosi apleistus fiziškai į užmarštį bepasitraukiančius statinius, sugėrusius aplinkinių įvykių kvapą. R.Urbono erdvėje nėra tiesioginių nuorodų į veikiančius personažus ar konkretų laiką, bet visuomet aiškiai apibrėžtas erdvės individualumas.

R.Treigio ciklo „Miestas iš atminties. Vilnius” atspauduose taip pat atidžiai ir per atstumą pasisavinti erdvėvaizdžiai, tik jo darbuose aiškiai dominuoja autorinė raiška. R.Treigio pasakojimas apie fizinę vietą perfrazuotas ir perkeliantis į kitą nepatirtą scenovaizdį. Dar daugiau

menininkas neretai kadro kairėje palieka juodą plyšį, kuris suvokėją veda tolyn į užkadrio zonas, į neužfiksuotą, bet šalia egzistuojančią erdvę.

G.Skudžinskas cikle „Traces” fotopriemonėmis perkonstruoja esamas erdves. Keliakryptis žvilgsnis į tas pačias, o neretai ir į skirtingas erdves sukuria visai naują ir simuliakrinį miestovaizdį. Atspauduose susipynę urbanistiniai landšaftai leidžia ieškoti bendro viešos erdvės vardiklio. Persiliejantys ir atsikartojantys vaizdai sunaikina lokalios erdvės apibrėžtumą, o sodrus atvaizdas tampa daugiaprasmėmis konstrukcijomis.

Aktualizuoja tekstais Projekte „Kintančios erdvės” kviestiniai menotyrininkai, ese-

istai, filosofai tekstais parodos kataloge aktualizuoja erdvės, kismo ir fotografinio atvaizdo suvokimo galimybių problematiką.

Teoretikai G.Bartelt, Jurijus Dobriakovas, Virginijus Kinčinaitis, Ruth Leiserowitz, Katharina Narbutovic, Rolandas Rastauskas ir G.Skudžinskas knygoje aptaria erdvės ir individo tarpusavio priklausomybės dilemą, skirtingų erdvių poveikį žmogaus savivokai, fotografinio atvaizdo ir realios erdvės suvokimo paradoksus.

Projektu „Kintančios erdvės” prasidėjusi Berlyne 2-oji „Erozijos” bienalė šį rudenį vėl sugrįš į Klaipėdą. „Durų” inf.