2009 05 27 durys

Durys

REMIA

MENO LEIDINYS Nr. 167 www.kl.lt; www.durys.daily.lt Redaktorė Rita Bočiulytė r.bociulyte@kl.lt

Langas

Į „Nord Art” parodą Vokietijoje Klaipėdiečių tapytojo Virginijaus Viningo ir fotomenininko Vyto Karaciejaus darbai iškeliavo į tarptautinę parodą „Nord Art” Vokietijoje.

Didžiulė vaizduojamojo meno paroda „Nord Art” birželio 13 – rugsėjo 27 dienomis veiks Biudelsdorfe ir Rendsburge – parodų salėse, senoje Karlstuto liejykloje įsikūrusiame meno fabrike, miestų aikštėse ir parkuose. Ji kasmet rengiama šių miestų iniciatyva, joje laukiamos visos vaizduojamojo meno medijos. Šiemet parodos organizatoriai konkurso būdu atrinko 218 menininkų iš 34 šalių. Tarp pakviestųjų prisijungti prie parodos – penki lietuvių menininkai: vilnietis Algis Griškevičius, kaunietė Indrė Šataitė-Baronė, druskininkietė tekstilininkė Jūratė Kazakevičiūtė ir du klaipėdiečiai – fotografas V.Karaciejus bei tapytojas V.Viningas, „Nord Art” dalyvavęs ir pernai.

Parodos rengėjai „Nord Art” ekspozicijai atsirinko tris V.Viningo paveikslus iš ciklo „Improviza“ (2008) bei penkias V.Karaciejaus fotografijas iš serijos „Būties miražai“ (2007). Į Vokietiją fotomenininkas V.Karaciejus netrukus nuveš ir autorinę parodą, reprezentuojančią Lietuvos pajūrį ir uostamiestį. Birželio 17-ąją Kylio prekybos ir kultūros centre bus atidaryta jo fotografijų paroda „Lietuvos perlai: Klaipėda ir Neringa“. Kaip pasakojo autorius, joje bus per 70 fotografijų ant drobės, tarp jų – ir įspūdingo formato panoramos iki trijų metrų ilgio. Šiai parodai menininkas ruošia po kelis darbus iš ciklų „Ūkų krantinės“, „Smėlio legenda“, „Jūros paslaptys“, dar pridės naujausių Klaipėdos miesto ir pajūrio peizažų.

Aštuntoji instaliacijos versija Balandžio 25-ąją Arenshopo (Vokietija) galerijoje „Neues Kunsthaus“ atidaryta paroda „3+3. Jaunas menas”, kurioje iki birželio 22-osios demonstruojami klaipėdiečio Gyčio Skudžinsko, švedės Aleksandros Kucharska’os ir vokietės Andrea’os Hildebrandt darbai.

G.Skudžinskas parodoje pristato fotoinstaliaciją „Traces 008“. Specialiai „Neues Kunsthaus“ galerijai sukurtoje instaliacijoje plėtojama miesto žymėjimo ir perkūrimo strategija.

Instaliacija „Neues Kunsthaus“ galerijoje – jau aštuntoji G.Skudžinsko kūrinio versija. „Vokietijoje itin aiškus skirtumas nuo mūsiškės situacijos. Ten galerijos dirba ne dėl „baltų sienų”, o dėl meno kūrinių. Todėl ma-

no instaliacija išsiplėtė daugiau nei bet kada anksčiau, – pasakojo G.Skudžinskas. – Instaliacijoje naudojama grafika eksponuojama ne tik ant sienų, bet ir ant lubų, grindų, o diskutuojant su galerijos direktore Susana keletas ekspozicijos elementų atsirado ir išorinėje galerijos erdveje – lauke.”

Lankytojai, patekę į G.Skudžinsko ekspozicijos plotą, dažniausiai kūrinį vertino žodžiu „total”, o autorius džiaugėsi, kad pavyko totaliai užvaldyti erdvę.

Rezidentūrinę G.Skudžinsko kelionę į Vokietiją organizavo Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC), parėmė Tarptautinių kultūros programų centras.

Pagal tarptautinę kultūros mainų programą su Arenshopo menininkų namais „Lukas“ juose šiemet balandį kūrusios trijulės paroda „3+3. Jaunas menas” vasaros pabaigoje atkeliaus ir į Klaipėdą – rugpjūčio 7–28 dienomis bus eksponuojama Kultūrų komunikacijų centre. O spalio 17 – lapkričio 22 dienomis ji jau viešės Švedijoje, Istado meno muziejuje.

P.Domšaičio paveikslai keliauja Šiauliuose iki birželio 19-osios svečiuojasi paroda „Pranas Domšaitis (1880–1965). Tapyba“ iš Lietuvos dailės muziejaus (LDM) Prano Domšaičio galerijos Klaipėdoje rinkinių. Šiauliuose eksponuojami 27 dailininko aliejiniai paveikslai, pristatantys jo kūrybą iki Antrojo pasaulinio karo, kai dailininkas gyveno Vokietijoje ir Austrijoje, bei vėlyvieji kūriniai, sukurti pokariu, jam persikėlus į Pietų Afrikos Respubliką.

P.Domšaičio paveikslai jaukiai įkurdinti ką tik restauruotoje, prabangioje „Aušros“ muziejaus Ch.Frenkelio viloje greta vertingų meno kūrinių, puošiančių jos ekspozicijas. Vilos interjerai, ypatinga čia tvyranti kultūrinė atmosfera kuria puikų foną vertingai P.Domšaičio tapybai. Parodos atidaryme dalyvavo gausus Šiaulių inteligentų, meno ir kultūros žmonių būrys.

Pastaruoju metu P.Domšaičio kūriniai nuolat keliauja. LDM turima P.Domšaičio 665 darbų kolekcija, be nuolatinėje Prano Domšaičio galerijos ekspozicijoje pristatomų 280 aliejinių paveikslų, pastelių, akvarelių ir grafikos kūrinių, leidžia suformuoti bent kelias kilnojamas parodas. P.Domšaičio darbų paroda jau buvo surengta Šilutės muziejuje, praėjusių metų pabaigoje 15 paveikslų religiniais motyvais eksponuoti parodoje Lince, kur sulaukė ypatingo Austrijos visuomenės ir spaudos dėmesio. Keturi peizažai buvo rodomi Vilniuje ką tik pasibaigusioje unikalioje tarptautinėje dailės parodoje „Gamtos ilgesys. Europos peizažai“, parengtoje Vilniaus ir Linco muziejų. Tikėkimės, kad dailininko kūryba bus pristatyta ir naujojoje Nacionalinėje dailės galerijoje.

Tapyba: Algirdas Taurinskas. Pavasaris. 2009 m. Aliejus, drobė, 100x80 cm.

Londono mugėje – ir klaipėdietis Klaipėdietis tapytojas Algimantas Ramanauskas su savo kūriniais dalyvaus didžiausioje Didžiojoje Britanijoje menų mugėje „Untitled Artists Fair”.

Gegužės 29–30 dienomis vienintelio Lietuvos atstovo darbus bus galima įsigyti ar bent pamatyti su kitų 130 dailininkų iš viso pasaulio kūriniais tarptautinėje menų mugėje Londone.

54-erių tapytojas A.Ramanauskas parodose dalyvauja nuo 1985-ųjų, Lietuvos dailininkų sąjungos narys (2000). Nemažai jo parodų surengta ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, Danijoje. Autorius turi net dvi profesijas – dailininko dizainerio ir architekto, taip pat yra studijavęs dramos režisūrą.

Bet A.Ramanausko kūrybos sritis – tapyba. Jo tapybos darbai – labai skirtingi. Vieni kupini tragizmo, kiti – ramūs ar dvelkiantys paslaptimi.

Tapytojo fantastinės simbolinės kompozicijos tiesiog spinduliuoja erdvės ir begalybės pojūčiu. Šio menininko paveikslų spalvinės formos kuria žaismingą ritmą, teikia vaizdui neapčiuopiamo lengvumo ir romantikos.

Jo darbai ir jis pats nuolat keliauja. 1996–1998 m. A.Ramanauskas gyveno ir kūrė JAV, 2004 – 2005 m.

– Anglijoje, ten dalyvavo parodose ir meno festivaliuose. 1997-aisiais laimėjo pirmąją vietą tapybos kategorijoje Žaliojo meno festivalyje Floridoje.

Nuo 2006-ųjų dailininkas vėl gyvena ir tapo Lietuvoje, Klaipėdoje, aktyviai dalyvauja parodose Tėvynėje ir užsienyje.

D.Meškauskui – publikos laurai 31-ajame „Lietuvos teatrų pavasaryje“ Kaune parodyta 15 sezono premjerų, tarp jų – ir dvi klaipėdietiškos. Bet su laurais iš festivalio į Klaipėdą grįžo tik aktorius Darius Meškauskas, apdovanotas už Hamleto vaidmenį Vilniuje gimusiame Oskaro Koršunovo teatro spektaklyje.

Balandžio 15 – gegužės 9 dienomis vykusiame festivalyje savo naujienas pristatė valstybiniai ir komerciniai Lietuvos teatrai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio, deja, žiūrovams nepasiūlę nė vieno lietuviškos dramos veikalo. Bet šiemet teatrai atvežė ir kamerinių bei monospektaklių, kurių laukė papildomi prizai.

Balandžio 28-ąją Kauno dramos teatre Klaipėdos dramos teatras pristatė „Mano Hamletą“ (rež.

Beso Kupreišvili’s), kuriame vaidinantis aktorius Vytautas Paukštė už Hamleto vaidmenį šiemet apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“.

Prieš tai balandžio 24-ąją festivalyje parodytas ir Povilo Gaidžio naujausias spektaklis – E.E.Schmito „Oskaras ir ponia Rožė“.

Vis dėlto geriausiu didžiosios scenos režisieriumi festivalio žiuri pripažino O.Koršunovą – už „Hamletą“, o žiūrovai – Dainiaus Kazlausko režisuotus „Duetus“.

Geriausiu mažosios scenos režisieriumi tapo Rolandas Kazlas („Geležis ir sidabras“). Publika savo simpatijas atidavė aktorėms Viktorijai Kuodytei („Duetai“), Eglei Gabrėnaitei ir Nijolei Narmontaitei („Kapinių klubas“), o geriausiu vyro vaidmens atlikėju išrinko klaipėdietį D.Meškauską („Hamletas“). Specialūs prizai įteikti Aidui Giniočiui – už profesinį meistriškumą kameriniame žanre („Mašininkai“) ir Andriui Kaniavai – už originalius režisūrinius sprendimus („Pinokio kronikos“). Kauno savivaldybės prizas atiteko aktorei Nijolei Lepeškaitei („Liūdnas Dievas“).

Parengė Rita Bočiulytė

kl.lt Trečiadienis, gegužės 27, 2009

2 durys

Trio: J.Pauliko „Variacijas 2006-ųjų vasaros tema“ fleitai, altui ir klavesinui koncerte interpretavo trys talentingos klaipėdietės – A.Kuraitė, A.Kaziukaitienė ir V.Purlytė, kartu muzikavusios pirmąkart.

Gaiviai ir pavasariškai Danutė Petrauskaitė Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Muzikos istorijos ir teorijos katedros bendrame dėstytojų ir magistrantų koncerte skambėjo uostamiesčio kompozitorių kūriniai – premjeros ir naujos interpretacijos, kitos anksčiau parašytų opusų versijos.

Priminė gražią tradiciją Tai buvo puiki proga išgirsti, kaip kuria studijuojantis jaunimas, kaip skamba jų dėstytojų muzika.

Anksčiau muzikinė miesto visuomenė buvo įpratusi beveik kiekvienais metais klausytis naujausių Klaipėdos kompozitorių kūrinių. Jie dažnai skambėdavo šiuolaikinės muzikos festivaliuose „Marių klavyrai“ ar muzikologų rengiamų konferencijų „Muzikos meno idėjos ir keliai“ metu. Deja, „Marių klavyrų“ laikas jau praėjo, o konferencijos, pradėtos organizuoti 1994-aisiais, kelerius metus buvo nutrūkusios.

Tačiau prisiminus gražią, bet šiek tiek primirštą tradiciją, Klaipėdos universiteto Muzikos teorijos ir istorijos katedra bei Muzikologijos institutas šiemet balandžio 29-ąją vėl pakvietė visus, besidominčius ir muzikos praeitimi, ir jos ateities perspektyvomis į mokslinę-metodinę konferenciją, kurią ir užbaigė kompozitorių koncertas.

Jame skambėjo ne tik klaipėdiečių kompozitorių-profesionalų Jono Pauliko ir Remigijaus Šileikos kūriniai, bet ir Muzikos teorijos ir istorijos katedros antrojo kurso magistrančių Ernestos Skerstonaitės ir Natalijos Kuzmenko, bandančių savo jėgas kūrybos srityje, pirmieji opusai. Nors pastarosios studijuoja muzikologiją, tačiau turi puikią galimybę gilintis ir į muzikos kūrimo paslaptis, padedamos daug patirties šiame veiklos bare turintiems pedagogams. Kaip joms pavyko atlikti šiuos darbelius, galėjo spręsti ir pačios autorės, pirmą kartą išgirdusios savo kūrinius, ir smalsi publika.

Adaptavo saksofonui Koncertas prasidėjo E.Skerstonaitės „Pjese-preliudu“, kurį atliko doc.

Įžanga: E.Skerstonaitės „Pjese-preliudu” V.Smilgytė tarsi įvedė klausytojus į

sudėtingesnės muzikos pasaulį.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Variacija: koncerte pirmąkart nuskambėjo adaptuota R.Šileikos „Šaulio“

versija sopraniniam saksofonui solo, kurią pagrojo A.Dereviančenka.

Kvintetas: N.Kuzmenko „Tris pjeses“ atliko prof. V.Bružo vadovaujamas dėstytojų ir studentų pučiamųjų ansamblis.

Ingos Maknavičienės fortepijono klasės studentė Virginija Smilgytė. Ši pjesė savo nuotaika labai tiko koncerto pradžiai, lyg įvesdama klausytojus į sudėtingesnės muzikos pasaulį.

Po šio kūrinėlio sekė prof.

R.Šileikos, ugdančio jaunuosius kompozitorius, kompozicija „Šaulys“, skirta anglų ragui solo. Kūrinys, įkvėptas to paties pavadinimo M.K.Čiurlionio paveikslo, parašytas 2007-aisiais ir įtrauktas į Kijevo naujosios muzikos festivalio „Sezono muzikinės premjeros“ programą. Ten jį sėkmingai atliko obojininkas Robertas Beinaris, susilaukęs, kaip ir kompozitorius R.Šileika, daug gražių atsiliepimų.

Deja, obojininkų Klaipėdoje nėra daug, mažai studentų renkasi šį instrumentą ir Menų fakultete, tad nuolat iškyla ribotos kūrinio atlikimo galimybės. O kiekvienam kompozitoriui norisi, kad jo muzika skambėtų. Todėl R.Šileika nutarė „Šaulį“ adaptuoti sopraniniam saksofonui, iki šiol nepraradusiam populiarumo tarp klaipėdiečių. Koncerto metu kūrinį atliko prof. Pranciškaus Narušio saksofono klasės studentas Andrius Deveriančenka, pademonstravęs ne tik puikius techninius įgūdžius, bet ir atskleidęs kūrinio dramaturginį vyksmą bei laipsniškai privedęs jį iki efektingos kulminacijos.

„Variacijos“ – nepriekaištingai J.Paulikas gerai žinomas kaip kamerinės muzikos meistras.

Ir šį kartą jis pateikė klausytojams „Variacijas 2006-ųjų vasaros tema“. Tačiau kūrinys nėra parašytas tradicine variacijų forma. Žodis „variacijos“ labiau apibūdina paties autoriaus variantišką minties eigą prisimenant prabėgusią vasarą. O pats kūrinys yra ne kas kita kaip trijų dalių ciklas (Pastorale, Scherzo, Cancona Orientale), skirtas fleitai, altui ir klavesinui. Jį neprikaištingai atliko Aušra Kuraitė, Auksė Kaziukaitienė ir Vaiva Purlytė.

Reikia pripažinti, kad J.Pauliko muziką atlikti nėra lengva. Joje daug polifonijos elementų, komplikuotų

kontrapunktinių junginių, ritminės asimetrijos, serijiniam mąstymui būdingos logikos, slopinančios emocinę išraišką, tačiau kartu bylojančios apie meistriškai valdomą kūrinio formą bei muzikos išraiškos priemonių balansą.

N.Kuzmenko „Tris pjeses“ varinių pučiamųjų kvintetui (Prisiminimas, Rytietišku stiliumi, Išdaiga) galima būtų įvardyti kaip muzikinius momentus, perteikiančius akimirkos nuotaikas. Juose yra ir lyrikos, ir valiūkiško žaismo, išryškėja ir slavų muzikai būdingos intonacijos. Šias pjeses atliko dėstytojai ir studentai: prof. Vilmantas Bružas bei jo trimito klasės auklėtinis Linas Senkus, Monika Rakauskai-

Pirmadienis, gegužės 27, 2009 kl.lt

durys 3

Krašto kultūroje – ryškus S.Dacho pėdsakas Daiva Kšanienė Šiemet balandžio 15-ąją sukako 350 m. nuo žymaus Mažosios Lietuvos poeto ir muziko, kilusio iš Klaipėdos, Karaliaučiaus universiteto absolvento, vėliau – profesoriaus Simono Dacho mirties (1605–1659).

džiugiai Solistė: įkvėptai dainavo G.Zeicaitė.

tė (Algirdo Ulteravičiaus valtornos klasė), Arvydas Stakvilevičius (doc.

Stepono Suginto trombono klasė) ir Jurgis Dargis.

Apdovanojo aplodismentais Didžiausią įspūdį paliko paskutinieji koncerto kūriniai. Vienas jų – J.Pauliko „Liepsnojantis krūmas“ šešiolikai styginių.

Jo sukūrimą paveikė Senasis Testamentas, kuriame yra aprašomas Mozė, išvydęs degantį krūmą.

J.Paulikas siekė perteikti Mozės emocinę būseną, išvydus liepsną ir išgirdus Viešpaties balsą. Ir tai jam nuostabiai pavyko.

Muzika hipnotizuoja, priverčia klausytis labai įdėmiai, nes garsų tėkmė yra nepertraukiama ir vis kylančia dramaturgine linija veda prie atomazgos. Tai lyg Mozės nustebimo, pasiryžimo suvokti protu nesuvokiamą reiškinį įprasminimas.

Prieš metus kūrinį atliko Klaipėdos kamerinis orchestras (meno vadovė Liuda Kuraitienė), diriguojamas Roberto Šerveniko, o šiame koncerte orkestrui dirigavo Tomas Ambrozaitis, sėkmingai perteikęs kompozitoriaus idėją. Klausytojai negailėjo aplodismentų ir net kelis kartus šūktelėjo „bravo!“.

Proga pasireikšti Koncertą užbaigė prieš dvejus metus ansamblio „Vilniaus arsenalas“ užsakymu sukurtos R.Šileikos „Snieguoto pasaulio melodijos“, parašytos pagal Sigito Gedos eiles kameriniam orkestrui. Jei pirminė kūrinio versija skirta sopranui

ir kameriniam orkestrui, tai antroji papildyta fleitos, alto ir klavesino partijomis. Jas atliko A.Kuraitė, A.Kaziukaitienė ir V.Purlytė kartu su dainininke Giedre Zeicaite, jau turinčia turtingą koncertinę patirtį. „Snieguotos melodijos“ išryškina naujus stilistinius bruožus R.Šileikos muzikos kalboje – minimalizmo elementus, repetityviškumą, konsonansinius sąskambius.

Publika tokią lengvai suprantamą muziką priėmė entuziastingai.

Manyčiau, kad šis kūrinys dar geriau ir įtikinamiau skambėtų, jei būtų pakankamai vietos scenoje akustiškai tikslingai išdėstant atlikėjus. Šį kartą skambų G.Zeicaitės balsą ir jos puikią vokalinę artikuliaciją slopino iš visų pusių ją supę instrumentalistai, todėl atliekamas poetinis tekstas buvo sunkiai suvokiamas.

Koncertą komentavo muzikos magistrė Auksė Valauskienė, kurios žodis scenoje skambėjo pirmą kartą. Tačiau ji puikiai atliko vedėjos pareigas, pristatydama ir kompozitorius, ir atlikėjus.

O pats koncertas, nuskambėjęs labai gaiviai ir pavasariškai džiugiai, parodė, kad tokių renginių muzikinei visuomenei reikia.

Juk jie praturtina miesto muzikinę kultūrą, suteikia progą pasireikšti klaipėdiečiams įvairiais aspektais – pedagoginiu, kūrybiniu, atlikėjišku.

Todėl tokie koncertai turėtų būti rengiami periodiškai nors kas pora metų.

Poetas ir muzikas Jis buvo viena ryškiausių meninių asmenybių to meto (XVII a. pirmoji pusė) Karaliaučiaus ir jo universiteto kultūriniame gyvenime, palikęs ryškų pėdsaką miesto ir visos Mažosios Lietuvos mene – poezijoje ir muzikoje.

Jis artimai ir vaisingai bendravo su daugeliu Karaliaučiaus mokslininkų, menininkų, akademinės bendruomenės veikėjų.

Tarp geriausių S.Dacho bičiulių buvo talentingas muzikas, kompozitorius Heinrichas Albertas (1604–1659). Jis Kutkiemyje (miestelyje netoli Karaliaučiaus) 1631 m. įsteigė menininkų draugiją, vadintą „Moliūgo trobele“ („Kürbs-Hütte“). (Namas, kuriame buvo įsikūrusi draugija, stovėjo nedideliame sklype, kuriame augo moliūgai.) Čia susirinkę poetai skaitė savo naujas eiles, muzikai giedodavo sukurtas giesmes, dainas, arijas, aptardavo, įvertindavo naujus kūrinius, kritikuodavo ar žavėdavosi jais.

S.Dachas, kaip ir visi Karaliaučiaus universiteto auklėtiniai, įgijęs gerą muzikinį pasirengimą, puikiai grojęs viola da gamba, mokėjęs daug giesmių, dažnai džiugindavo savo bičiulius muzikiniais pasirodymais.

Pagarsėjo kaip „mirties dainius“ Vis dėlto S.Dachas pirmiausia garsėjo kaip poetas. Jis kūrė įvairios tematikos eiles, tačiau trūkstant lėšų pragyvenimui pirmiausia rašė geriau apmokamą proginę poeziją (religinę ir pasaulietinę), vestuvėms, krikštynoms, gimtadieniams bei laidotuvėms skirtus eilėraščius.

Plačiai buvo pagarsėjęs kaip „mirties dainius“.

Mokytojaudamas Karaliaučiaus katedros mokykloje S.Dachas aktyviai dalyvavo jos choro veikloje, vadovavo giesmių mokymui.

Jis privalėjo su mokiniais, dėl jų neturto vadinamais „skurdžiaisiais berniukais“ („elenden Knaben“), giesmėmis į amžinąją poilsio vietą palydėti daugumą Karaliaučiaus mirusiųjų. S.Dachas kūrė mirusiųjų atminimui eiles, pats arba bičiuliai pritaikydavo joms gedulingas melodijas. Šie mirusiojo palydėjimui skirti kūriniai būdavo atspausdinami ir išsiuntinėjami artimiesiems kaip užuojautos ženklas.

Sukūręs įvairia tematika apie pustrečio šimto eilių lotynų kalba, daugiau kaip tūkstantį – vokiečių kalba, S.Dachas netrukus buvo plačiai pripažintas Poeta Prusus, poetu „iš Dievo malonės“.

Kai kurie S.Dacho eilėraščiai vir-

to mėgstamomis giesmėmis ir išversti į lietuvių kalbą pateko į lietuviškus giesmynus. S.Dacho eiles į lietuvių kalbą vertė Danielius Kleinas, Friedrichas Praetorius, Johannas Richovius, Melchioras Švoba, Ernestas Dycelius ir kiti.

Taip mus pasiekė „Bėdoj aš stoviu jau, kur dėtis nežinau“, „O kaip gera Jums yra, Jūs gerieji“, „Niekystės dėl didžios gyvatos šios trumpos jau dūšiai rūp labai“, „Aš, Viešpatie, Tavo rankoj“, „Jau išgąstis baisingas prašokusios nakties“, „O, Kristau, kurs Tu mus apgini, po darbo duodąs atilsį“, „Kam tu žmogau vargingas išsikeli niekingas“, „Dievas mielas, vis menu, kaip su smertim susitiksiu“ ir kiti S.Dacho tekstai.

Kai kurios jo sukurtos liuteroniškos giesmės giedamos iki pastarųjų laikų (XXI a. pr.): „O, gražus dangau“ (melodija liaudies, užrašyta Lauksargiuose), „Amžinybe, tu – alga išrinktųjų“ (melodija liaudies, užrašyta Piktupėnuose), „Jau visai aš pavargau“ (melodija liaudies), „Amže, ak saldus“ ir kitos.

Paskyrė gimtajai Klaipėdai S.Dacho eilėse – giesmėse amžininkai įžvelgė „nuoširdų ir gilų tikėjimą“ (A.Holas), „daug meilės ir švelnaus skambesio“, „natūralios ir deginančios kaip židinio ugnis meilės“ (K.Volskelis), kaip pastebėjo J.Saulėnienė („Ir vis dėlto mano tėvų miestas yra Miumelis buvęs...“, „Klaipėda”, 1999 balandžio 17 d.).

Keletą eilėraščių S.Dachas paskyrė gimtajai Klaipėdai. Juose ryškūs Klaipėdos motyvai: pilis, Danės upė, Danės tiltas, Memelis. Įsidėmėtinas 25 posmų poeto eilėraštis – dedikacija Johannui Christophui Rehefeldui ir Annai Cörber vestuvių proga (1655).

Dažnai jis vadinamas „Atsisveikinimu su gimtuoju Klaipėdos (Memelio) miestu“ („Abschied von der Heimatstadt Klaipėda (Memel)“). Štai du šio eilėraščio posmeliai: …Dar kartą leisk pasiklausyt Kalbos tavosios, Dange, Bučiuoju paskutinįsyk Tėvynę savo brangią.

Kai mano rimai laimę skelbs – Juos širdys tekartoja... – Taip amžiai atmintį prikels Tau, Klaipėda gimtoji…

(397-asis Simono Dacho gimtadienis, „Vokiečių žinios”, Klaipėda, 2002 m. liepa, Jono Kantauto vertimas.)

Meilės eilėraštis pelnė šlovę Didžiausią šlovę S.Dachui pelnė meilės eilėraštis „Toravos Anikė“ („Ännchen von Tharau“), parašytas 1637 m. našlaitės Annos Neander iš Toravos vestuvių su Trempų kunigu J.Partacijumi (1610–1646) proga.

Jis sukurtas Karaliaučiaus apylinkių vokiečių valstiečių tarme.

Eilėraščio (dainos) „Toravos Anikė” kelias ir likimas labai įdomus.

Johannas Gottfriedas Herderis 1779 metais S.Dacho „Toravos Anikę“ išvertė į norminę vokiečių kalbą (iš tarmiškos) ir, šiek tiek paredagavęs, išspausdino savo leidinyje „Tautų balsai dainose“ („Stimmen der Völker in Liedern“). 1806 m. Clemensas Brentanas ir Joachimas (Achimas) Arnimas eilėraštį išspausdino vokiečių liaudies dainų rinkinyje „Stebuklingas berniuko ragas“ („Des Knaben Wunderhorn“). 1827 m. Friedrichas Schilleris jį dar kartą redagavo. Pastarasis variantas paplito plačiausiai. „Ankė iš Tarau – tai toji, kuri man patinka, Ji mano gyvybė, turtas ir pinigai. (...)

Anke iš Tarau, mano lobi, mano turte Tu - mano siela, mano kūnas ir kraujas.

Nors ir visos audros užgriūtų mudu plakti, Mudu pasiryžę šalia kits kito stovėti.

Liga, persekiojimas, sielvartas ir kančia Tik smarkiau suriš mudviejų meilę.(...)

Eičiau paskui tave per girias, per jūras, Per ledą, per geležį, per priešų kariuomenę.

Anke iš Tarau, mano šviesybe, mano saule, Savuoju gyvenimu aš tavo gyvenimą apsiaučiu“

(Albrechto D. „Keliai į Sarmatiją.

Dešimt dienų Prūsijoje”, V., 1998, p.

55–56, Osvaldo Aleksos vertimas.)

1642 m. kompozitorius H.Albertas savo penktajame „Arijų“ leidinyje šias eiles išspausdino bei sukūrė melodiją. Ši melodija vėliau buvo harmonizuota chorui keturiems balsams ir iki šių dienų žinoma bei tinkamomis progomis dainuojama.

Pirmasis rinkinys – po 200 metų Didesnė S.Dacho eilėraščių ir giesmių (dainų) dalis buvo sukurta draugijos „Moliūgo trobelė“ laikais. Deja, šis poezijos ir muzikos prieglobstis, poeto vadintas „geros ramybės buveine, tikrų džiaugsmų vieta“, gyvavo neilgai, tik maždaug dešimtmetį.

S.Dachas, sunykus draugijai, liūdėjo ir guodėsi eilėraščiu „Rauda dėl muzikinės moliūgo trobelės ir sodelio pragaišties bei sugriuvimo“ (1641). Šio Karaliaučiaus poetų bei muzikų sambūrio nariai ir vėliau retkarčiais susirinkdavo įvairiose vietovėse, bendraudavo, prisimindavo buvusius laimingus metus.

Vieno ryškiausių baroko poetų S.Dacho eiles žmonės persirašydavo ranka, spausdindavo nedideliuose leidinėliuose bei ant atskirų lapų.

Tačiau pirmasis didelis S.Dacho eilėraščių rinkinys pasirodė tik praėjus ištisiems 200 m. nuo poeto mirties, 1876-aisiais.

kl.lt Trečiadienis, gegužės 27, 2009

4 Durys

Drobėse ir koliažuose – begalinės istorijos Birutė Skaisgirienė

Klaipėdietis tapytojas Arūnas Urniežis šių metų pavasarį pasitiko parodų maratonu. Iki birželio vidurio Klaipėdos bibliotekos Meno skyriuje jis pristato savo „Begalines istorijas“.

Naršo senose palėpėse „Begalines istorijos“ – toks yra parodos pavadinimas, ir ją tarytum sudaro dvi skirtingos dalys.

Viena parodos dalis – fototapybiniai koliažai, kuriuos pats autorius vadina „palėpinės archeologijos“ darbo vaisiais, kita – šaržuotų mielų žmogeliukų šeimyninio gyvenimo fragmentai ir dar keletas drobių su auksinėmis saulės vizijomis. Prieš daugelį metų iš Tolimųjų Rytų „parsivežta” geltona spalva ir saulės pojūtis nusėdo autoriaus kūryboje ilgam. „Palėpiniai koliažai” Arūno kūryboje nėra naujas reiškinys. Šiam pomėgiui paskirta nemaža gyvenimo dalis.

Būdamas puikus savo krašto žinovas ir tyrinėtojas, Arūnas niekada nepraleidžia progos pasižvalgyti senų Klaipėdos krašto namų palėpėse ir paieškoti ten gyvenusių žmonių pėdsakų: senų sepija nuotraukų, pageltusių laikraščių ar rūbų skiaučių, buities rakandų liekanų, šukių, dienoraščių, meilės laiškų vokiečių ar prancūzų kalbomis.

Pratęsia pats Niekada nežinai, kokį lobį rasi ir kas patrauks akį. Seniausias Arūno radinys – 1896 m. vaistų buteliukas.

Per šias „ekspedicijas” tų daiktų ir daiktelių susikaupia begalė, ir gal jie kažkur vėl nusimestų, jei išradingas menininkas nesuguldytų jų koliažuose. Laiškų, dienoraščių fragmentai, nuotraukos – tai ir yra istorija, kažkokia jos atkarpa, o jos tęsinį Arūnas sugalvoja pats.

Tai dar vienas menininko pomėgis, kuris gali sudominti knygų leidėjus, mat visas sugalvotas istorijas jis užrašo ir kaupia.

Gal kada nors iš jų gims knyga „Begalinės Klaipėdos krašto istorijos“?..

Aistra: labiausiai A.Urniežis mėgsta kurti šaržuotas figūrines kompozicijas, kurias pats vadina „begalinėmis istorijomis“.

Nerijaus Jankausko nuotr.

Arūnas Urniežis: 1961 m. gimė Klaipėdoje.

Iš pradžių lankė plaukimo sporto

mokyklą, vėliau – miesto dailės mokyklą.

1983 m. įstojo į Kauno S.Žuko tai-

komosios dailės technikumą.

2004 m. baigė J.Vienožinskio me-

nų kolegiją ir įgijo reklamos dizainerio specialybę.

Parodose dalyvauja nuo 1986 m.

Savo kūryboje mėgsta naudo-

ti simboliką, įvairius dailės žanrus ir technikas, kuria koliažus, tapo spalvines abstrakcijas ir figūrines kompozicijas.

Laimingo gyvenimo scenos Kita parodos dalis – laimingų žmonių laimingas gyvenimas. Visi šypsosi, bendrauja ir skleidžia keistą ramybę. Kai žinai, kad pačiam autoriui šeima yra vertybių vertybė, toks idiliškas gyvenimo perteikimas nestebina. Štai sėdi pora – vyras ir graži skrybėlėta moteris – besileidžiančios

saulės nuauksintame pajūryje ir elegantiškai gurkšnoja arbatą...

Arba trys moterys, matyt, tetulės, jaukiai įsitaisiusios ant suolelio, dalijasi mažyčiais gyvenimo džiaugsmais, o ant melsvo debesėlio jaukiai įsitaisęs ne kas kitas, o pats Arūnas su žmona Rasa, po kojomis – gimtasis miestas... Ir dar mėlynas katinas, tipenantis iš vieno paveik-

slo į kitą, tarytum rišamoji viso linksmų žmogeliukų gyvenimo ciklo dalis.

Nepaklausiau autoriaus, ką katinukas veikia kiekviename paveiksle, bet gal ir klausti nereikia, – katinas yra nepriklausomybės simbolis, dalelę neužimtos erdvės kiekvienas dailininkas vis tiek pasilieka tik sau, kitaip vargu ar galėtų kurti.

Koliažai: fototapybiniai A.Urniežio Idilė: A.Urniežio tapyboje žmonės – laimingi, visi šypsosi, bendrauja ir skleidžia palaimingą ramybę.

darbai – „palėpinės archeologijos“ darbo vaisiai.

Literatūra šiandien www.kl.lt; www. durys.daily.lt Sudarytojas Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

GINTARO LAŠAI

Poezija be atlygio

Rimantas Černiauskas Ar Lietuvai reikia kultūros? Klausimas, kurį kėlė kultūros kongresas Vilniuje. Daugelis kultūros namų, organizacijų provincijoje paliktos bado dietai arba uždarytos visai iki geresnių laikų.

O kada jie ateis? Jau nebe pirmas mėnuo be atlyginimų dirba kūrybinės organizacijos, tarkim, Lietuvos rašytojų sąjunga. Jos skolos lipa per 100 tūkstančių litų, bet dar daugiau jai pačiai skolingos valstybinės institucijos. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto savivaldybė su Lietuvos rašytojų sąjunga neatsiskaitė dar už praėjusių metų Poezijos pavasarį. Gal ne be reikalo literatūros kritikas Valentinas Sventickas ragina menininkus boikotuoti valstybines šventes ir svarbesnių datų minėjimus. Įsivaizduokite vieną dieną, kai net per radiją, televiziją ar koncertų salėse neskamba muzika ar eilių posmai. Bet menininkai, kaip tos lakštingalos „negali nečiulbėti“.

Vos atėjo pavasaris, ir poetai be jokio atlygio vėl patraukė į koncertų ar mokyklų sales susitikti su savo skaitytojais. Tokiomis dienomis, paskutiniąją gegužės savaitę, poetais knibžda visa Lietuva nuo Vilniaus iki Nidos ar Seinų vaivadijos Lenkijoje. Kaip visada Poezijos pavasaris neaplenkia ir uostamiesčio. Čia jis nutiks 42-ąjį kartą, o sostinėje šis festivalis bus jau 45-asis.

Keisčiausia, kad būtent krizės metais įvyks daugiau vakarų ir susitikimų nei būdavo sotesniais laikais.

Krizinis Poezijos pavasaris Klaipėdoje užsibus net keturias dienas, neskaičiuojant smulkių vietinių susitikimų ar poezijos skaitymų mokyklose.

Klaipėdos Poezijos pavasaris prasidės šiandien Ievos Simonaitytės biblio-tekoje pokalbiu-diskusija apie šiuolaikinės poezijos tendencijas Lietuvoje. Pokalbyje, be vietinių poetų ir literatūros kritikų, dalyvaus visas būrys poezijos gerbėjų iš Vokietijos, o pagrindinį pranešimą skaitys poetas ir kritikas Rimantas Kmita.

O rytoj I.Simonaitytės bibliotekos kiemelyje bus atlikta savotiška uostamiesčio poezijos ateities inventorizacija. Savo eilėraščius skaitys ir dainuos jaunieji Klaipėdos krašto poetai – moksleiviai ir studentai. Kai kurie jų, kaip Jurgis Viningas, jau pasižymėjo šalies moksleivių literatūrinės kūrybos konkurse, kai kurie galbūt tik debiutuos savo gimtojo miesto padangėje. Kas žino, gal po dešimtmečio šiandieniniai jaunieji diktuos poetines madas Lietuvoje.

Kaip ir kiekvienais metais, Poezijos pavasaris sulauks ir svečių iš užsienio.

Klaipėdoje lankysis poetai iš Karaliaučiaus, Liepojos ir Austrijos Linco miesto. Su Liepojos ir Karaliaučiaus rašytojais jau seniai draugauja Klaipėdos ra-

šytojų skyrius – verčia ir publikuoja vieni kitų kūrinius, kviečia į literatūrinius renginius. Su Karaliaučiaus literatais Klaipėdos rašytojai leidžia net bendrą žurnalą „Paralelės”, o neseniai Klaipėdos universiteto docentė Dalia Kiseliūnaitė surengė literatūros vertimų iš latvių kalbos konkursą studentams.

Svečių poezijos vakare, kuris įvyks penktadienį I.Simonaitytės bibliotekos kiemelyje, bus galima paklausyti Liepojos poetų Sandros Alksnės-Vensko ir Janio Chvoinskio eilėraščių latviškai ir lietuviškai ( į lietuvių kalbą juos išvertė Klaipėdos universiteto studentai). Kartu su latviais savo naujus kūrinius skaitys ir rusų poetai Borisas Bartfeldas ir Semas Simkinas.

Baigiamąją Poezijos pavasario dieną – šeštadienį – Klaipėdoje rengiami net du poetų susitikimai su skaitytojais.

Vidurdienį poezijos gerbėjai kviečiami į Klaipėdos skulptūrų parką, buvusias miesto kapines. Čia įvyks teminis vakaras, skirtas išėjusiems bičiuliams, garsiems ar nežinomiems žmonėms, laikams, įvykiams ar kultūros paveldui atminti. Renginys, kurį sugalvojo rašytoja Sondra Simanaitienė, taip ir vadinasi – „Išėjusiems“. Monumentalių skulptūrų rimtis, seni parko medžiai sudarys tinkamą aplinką nuoširdžiam poetiniam vyksmui.

Baigiamasis klaipėdiečių Poezijos pavasario vakaras vyks tradicinėje erdvėje, kur prieš keturis dešimtmečius surengti pirmieji poetiniai uostamiesčio kūrėjų skaitymai – Prano Domšaičio paveikslų galerijos kiemelyje. Čia, kartu su jau minėtais Poezijos pavasario svečiais, dalyvaus ir lietuvių poetai A.A.Jonynas, G.Aleksa, M.Burokas, V.Šoblinskaitė, S.Paliulytė, taip pat klaipėdiečiai, kurie jau gerai pažįstami uostamiesčio skaitytojams iš publikacijų „Gintaro lašuose“, „Baltijos“ almanache ir naujausių poezijos knygų pristatymų. Vakaro metu bus atidaryta žymios dailininkės, irgi poetės Giedrės Bulotaitės–Jurkūnienės ir dar dviejų jos kolegų dailininkų tapybos darbų paroda, poezijos žodį muzikos garsais papildys Klaipėdos universiteto Džiazo katedros studentai.

Poezijos pavasaris Klaipėdoje Gegužės 27 d.

17 val. – diskusija „Šiuolaikinės poezi-

jos tendencijos“ I.Simonaitytės bibliotekoje (Herkaus Manto g. 25). Pranešėjas – Rimantas Kmita.

Gegužės 28 d.

17 val. – jaunųjų poetų vakaras

I.Simonaitytės bibliotekos kiemelyje.

Gegužės 29 d.

17 val. – svečių vakaras su latvių ir rusų po-

etais I. Simonaitytės bibliotekos kiemelyje.

Gegužės 30 d.

12 val. – poetiniai skaitymai „Įšėjusiems“

Klaipėdos skulptūrų parke.

17 val. – baigiamasis festivalio vaka-

ras su austrų, latvių, rusų ir lietuvių poetais P.Domšaičio paveikslų galerijoje ( Liepų g. 33).

Šypsena

Iš ciklo „Būsenos“

Radiniai. Alio Balbieriaus nuotr.

Juozas Šikšnelis - Kodėl tau nenusišypsojus?

Bandau ir jaučiu, kaip veidas virsta vilkolakio kauke. Aplinkiniai nemato. Dažnai pasitaiko matyti tai, ko nemato kiti. Visiems vienodų akinių neuždėsi. Grįžtu į ramybės būseną. Veido raumenys neišvystyti, todėl nuolatos puoštis „budinčia“ šypsena yra nepakeliamai sunkus darbas. Žmonės mokosi, treniruojasi prieš veidrodį, tampydami pirštais lūpas ir skruostus, o tu, visą gyvenimą vaikščiodamas lyg būtum žemę pralošęs, nori pasipuošti kino žvaigždės šypsena su akinamai baltais ir įtartinai lygiais dantukais. Neišdegs. Bet galėtum ir toliau gyventi be šypsenos, tik aplinkai norisi matyti lyg kaimo kvailelį, kuris šypsosi gyviems padarams ir negyviems daiktams. Visiems vienodai šiltai. Jis turi tam priežasčių.

Negaliu sakyti neturįs dėl ko šypsotis; geriau iš karto nerti į savigailos garus, verkti ir griežti dantimis. Teatras be pinigų. Pasekėjų nesulauksi, tik žioplių minios. Juk skauda ne jiems. Svetimas skausmas saldus.

Klausimai paprasti: ar galima toliau gyventi be šypsenos? Kodėl turiu šypsotis, kad kažkam būtų patogiau gyventi?

Japonai be šypsenos negali, nors jų veidai siauručiai, lūpos plonytės, šypsena lyg švendre įpjauta. Gal pakliuvus į besišypsančių japonų minią išnyktų įtampa, atsipalaiduotum. Kol kas nors neapvogtų ar neįspirtų. Gauti į kaulus nuo susiraukusio ir besišypsančio yra didelis skirtumas. Nuo susiraukusio gavus ne taip skauda, nes nepatiri moralinės skriaudos. Pamatęs prieš save sušmėžuojant pykčio surakintą veidą, spėji pagalvoti: sunki buvo dienelė, vargšeli, užjaučiu, atsipalaiduok, bet smogdamas saugok krumplius, kad nepataikytum į dantis, nes nusibrozdinsi, krumpliai ilgai gyja. Besišypsantis užpuoliko snukis protą sujaukia la-

biau nei slystantis smūgis į skruostą, nes tada užvaldo mintis: neužtenka, kad talžo, tai dar ir tyčiojasi.

Pyktis aitrina skausmą. Sunku atrasti gyvenime pusiausvyrą. Sunku gauti į dūdą tau palankiomis sąlygomis. Ne tu renkiesi atsitiktinumus, bet jie tave. Nesirinkdami atranda. Šypsena – džiaugsmo, palaimos išraiška, tad turėtų egzistuoti vienuolių ordinai, kurių nariai susilaiko nuo visko ir nuo šypsenos. Panašiai kaip kartūzai nuo kalbėjimo. Pasilieka vienintelį džiaugsmą – tarnauti viešpačiui. Menkas pasirinkimas, todėl tarnauk nerodydamas dantų. Viešpačiui tas pats, kokia mina jam tarnauji. Jeigu pavyktų aptikti tokį ordiną, stočiau nesvarstęs, gal net tapčiau pavyzdžiu kitiems, nes būna dienų, savaičių, gal net mėnesių, kai nė karto nenusišypsau, nebent netyčia prisiminęs, jog dar esu gyvas, neplikas, be ubago terbos ir lazdos, dar laisvas, nors ir sąlyginai, dar stoviu ant nuosavų dviejų. Tada veidas pasidabina kažkuo panašiu į šypseną.

Nežiūriu į veidrodį, nebandau nutaisyti gražesnę, kokia yra, tokia tebūna. Ne svetimiems sau šypsausi.

Ir iš savęs. Šypsantis galima juoktis iš kitų, bet tai nebūna piktas juokas, dažniausiai piktai juokiamasi be šypsenos. Paskui teisinamasi: kad nejuokinga, čia verkti reikia. Retas kuris dabar juokiasi iš artimo savo geranoriškai. Švelniavilnių giminei parėjo galas, dabar juokiamasi atkišus iltinius dantis arba aštrius priekinius, plėšiant kruvinais kąsniais aukos kūną ir kanibališkai užkandžiaujant. Po ranka neatremiamas argumentas: jis dar ne to nusipelnė. Bet nesileiskime į smulkmenas, nes, pasiėmęs patogiai po ranka gulintį argumentą, bandžiau lyg Susaninas suklaidinti. Grįžkime į pasakojimo vagą: kas trukdo šypsotis? Šypsena – tai atviri vartai, tavo

siela atsiveria pasauliui. Ir gauna grąžą. Kumščiu ar akmeniu į dantis. Pasitaiko, tik spjūviu. Nereikia perdėti, bet nereikia ir idealizuoti, nes tik retais atvejais pasiseka sulaukti adekvataus atsako: šypsena į šypseną, siela į sielą. Bet tai nereiškia, kad reikia sučiaupus lūpas, sukandus dantis atsiriboti atskirties siena, tikintis blogiausio atsako. Ar veltui sakoma: kaip šauksi, taip atsišauks. Vieną, antrą, trečią, penktą kartą sulauksi deramo atsakymo.

Pragyvenęs žemėje ne vieną dešimtmetį, sunkiai pasiduodi bandymams pakeisti nusistovėjusius įpročius. Lengviausia pataisyti (pagadinti) išvaizdą. Tam užtenka pasiryžimo, pinigų prigrūsto kapšo ir gero daktaro. Pagadinti išvaizdai užtenka užsirauti ant gaujos nesubrendėlių perkaitusiomis smegenimis. Nebūtinai tamsioje tarpuvartėje, galima miesto centrinėje gatvėje šviesios dienos akyje.

Kol metodiškai bus gadinama jūsų išvaizda, niekas nesikiš. Prisiekiu.

Nepriklausomai, kiek tai užtruks.

Charakterį pakeisti kebliausia, nes tam neužtenka sudėtingų plastinių ar organų transplantacijos operacijų bei talentingų chirurgų. Net grupinė psichoterapija ne ką padės. Nors dabar ji taikoma visiems tikriems ir menamiems negalavimams gydyti.

Taip norisi pastarąjį žodį imti į kabutes. Piliulės ir placebas irgi nepadės. Tad kaip išgydyti nuo nesišypsojimo?

Nesišypsojau daugelį metų pats to nepastebėdamas, kiti lyg susitarę irgi nieko nesakė. Kitaip sakant, vaikščiojau su nediagnozuota liga.

Beje, užkrečiama, nes aplinka, taikydamasi prie paniurusios minos, irgi niursta, ypač, jei su ja esi susijęs pavaldumo saitais. Ilgainiui įsivelki į niūrumo kokoną. Lyg toje pasakoje, kur karalius uždraudė šypsotis. Tam buvo priežasčių. Ilgainiui pasimiršta pirmi6p. nė priežastis.

kl.lt Trečiadienis, gegužės 27, 2009

6 GINTARO LAŠAI Lenkų poetas ir vertėjas Piotras Sommeris gimė 1948 m. Studijavo anglų filologiją Varšuvos universitete.

Devynių poezijos rinkinių autorius. 2007 m. apdovanotas tarptautine „Vilenicos kristalo“ literatūros premija. 2008 metų „Poetinio Druskininkų rudens“ svečias.

Sudarė britų, šiaurės airių, amerikiečių poezijos antologijas lenkų kalba, F.O’Hara, Ch. Reznikoffo, J.Ashbery, A.Ginsbergo, S.Heaney, D.Mahono poezijos rinktines.

Verstinės literatūros mėnraščio „Literatura na swiecie” vyriausiasis redaktorius.

Domino taškų vietoje gyvūnai ant pigios plastmasės negrabiai išraižyti gyvūnai.

Pasaulis be abstraktumo.

Kainavo šešiasdešimt aštuonis zlotus.

Visa kas vis brangiau ir primityviau.

Nejaugi gyvenimas dieną ne toks sudėtingas?

Taip. Tačiau domino mėlynas, mėlyna plastmasė su auksuotais gyvūnais, o gyvenimas nespalvotas.

Prielaidos

Piotras Sommeris

Lyrinis veiksnys

Iš ciklo „Archeologija“.

Nesdiskretiškumai Kur esame mes? Ironijoje, kurios niekas nesupras, trumpaamžėje ir nepabrėžtinoje, banaliuose sąmojuose išbaigiančiuose metafiziką detalėmis ne vietoje, penktadienyje, kuris mums tenka lapkričio penktą, dienų mnemotechnikoje.

Galime pateikti pavyzdį arba galime tuo tiesiog patikėti, tikėjimu, lyg katino letenėle per gerklę.

Dar mėgstame tam tikrus žodžius ir tas atsiprašant sakinių sandaras, apsimetančias, jog kai kas jas sieja. Šiose tarpprasmėse glūdi visas žmogus, sulenda ten, kur randa nors kiek vietos.

Žvakelė Seni draugai, visad mylimi, su kuriais šnekėdavais, šnekėdavais iki netekdamas jėgų – ėmė, veikiausiai, ir pražiopsojo kokią bendrą temą o gal tik tokią, kuri galėtų būti bendra?

O naujieji? Naujieji tyli, tarsi nenorėtų pasakyti nė žodžio daugiau, negu reikia.

Amnezija Pamiršau esant kitą pasaulį.

Pabundu sučiaupęs lūpas, plaunu vaisius sučiaupęs lūpas, šypsodamasis nešu juos į kambarį.

Nežinia kodėl prisiminiau žuvų taukus, išvargtus metų metus, rūsio sklendę ant grindų, savaime pakankamą senelės balsą.

Juk tai visai ne koks kitas pasaulis.

Vėl sėdžiu prie stalo sučiaupęs lūpas

o tu man atneši puikiausių sutrūkinėjusių slyvų ir kartoju paskui ką nors, ką irgi esu pamiršęs: kito pasaulio nėra.

kas nors iš tiesų buvo mūsų, bet mes jau nebepriklausome daiktams.

Stoties šviesos

Klišė

Stoties šviesos ir šviesos virš jų susilieja, susilieja savaitės dienos, su kvėpavimu vėjas – nėra nieko, kas nesusilietų.

Pagedusi Žeranės katilinė ir mano vaikas ir moteris kurią pasirinkau prieš daugelį metų per jos baltas kojines iki kelių su melsvu kaspinėliu. Įdomu, kaip pasaulis siesis rytoj ir dar kitą dieną.

Jei ne čia glūdi esmė, gal pasakysi man, kur.

Savaitės dienos Rytoj ketvirtadienis.

Jei pasaulis susidoros su savo priedermėmis poryt bus penktadienis.

Jei ne, gali būti nors ir sekmadienis ir niekas niekada nebeatspės kur nudingo mūsų gyvenimas.

Kraštovaizdis su šakele Mus sieja vienus su kitais nežinomos gijos, raudonųjų kūnelių dygsniai, apsiuvę Žemės rutulį.

Kurią nors dieną Žemės rutulys atplyšta nuo mūsų susitraukia ir ima džiūti lyg dygiosios slyvos vaisius –

Šypsena Tikriausiai ir man taip buvo, nes saulei šviečiant, paukščiams čiulbant buvau niūrus lygiai kaip audrai siaučiant, lietui pliaupiant. Toks būdas, sakydavo įžvalgesni, bet visi, lyg vandens į burną paėmę, nesileisdavo į ilgesnius svarstymus, savo ruožtu nestypsojau prie veidrodžio ar nespoksojau į atvaizdus nuotraukose. Gyvenau savo niūriame pasaulyje lyg atsiskyrėlis, nesistebėdamas ir nekreipdamas dėmesio į akinančiai bal-

5p.

Ričardo Šileikos nuotr.

tas ar bedančių burnų šypsenas.

Kol vieną kartą...

Seniai ją pastebėjau. Valkatėlė, sėdinti prie pastato kampo ištiesus delną. Veidas sutinęs, nesveikai įraudęs, drabužiai netvarkingi, nešvarūs. Pats niekada neskubu gatvėje duoti išmaldos. Ne todėl, kad neturėčiau ar būtų gaila, man tarsi gėda: už prašantį ir gėda duoti. Kitas reikalas, jei koks Eitaras skersomis įslenka į kabinetą. Be svetimų akių, tarsi kokį negerą darbą darant. Taigi niekada jai neduodavau

Vaistai

Popietės saulė už miesto posūkio, ir kiekvienas odos segmentas ir kiekviena mintis persišviečia, ir nieko nenuslėpsi, nes viskas iškyla į paviršių: neatsakyti laiškai, nedėkingumas, trumpa atmintis.

Nežinojimas Kai susipažinome, buvome iš tiesų tokie jauni.

Nemaniau nieko blogo, rašydamas eilėraščius apie save.

Gal nežinojau, kad ir aš ko nors gėdysiuos?

Gal nežinojau, kas esi tu?

Gėda ir juokas pakaitomis užkemša man burną.

Gėda apie tai net galvoti, net ima juokas, kad taip gėda.

Esu tikras Iš tiesų nerasi toms kosmetikos priemonėms geresnės vietos, net jei susitaupysim pagaliau kokiai vonios spintelei ir nebenubraukinėsi jų rankšluosčiu – vis dar tebeturėsi tūkstančius dingsčių skųstis ir tūkstančius stiklo šukių ant grindų, ir tūkstančius naujų rūpesčių, ir vėl reikės anksti keltis.

Namas ir naktis Diena miego ir laiškų rašymo, plastilino ir žaidimų.

išmaldos ir niekada nemačiau, kad kas duotų, nes tokios ypatos nekelia gailesčio, tik pasibjaurėjimą. Dar pastebėjau, kad savo įprastoje vietoje prie pastato kampo ji sudribdavo gerokai po pietų, nes pirmoje dienos pusėje ten sėdėdavo vyras su armonika, liurlinantis ne melodiją, bet penkias natas. Tuo tarpu moteriškė sukiodavosi netoliese, vėliau jie keisdavosi vietomis ir rolėmis, o moteris būdavo gerokai „apšiltinta“, tai yra paėmus gramą. Ar jai kas berdavo į ištiestą delną monetas, negaliu atsakyti, eidamas niekada nesigręžioju, nedėbčioju į šalis, todėl drybsančia po siena moteriškę pagaudavau tik akių kampučiu. Kol vieną kartą neišgirdau:

Prisidengė akis, bet nejau nė negir̃di ką mąstau ir kodėl? To nežino niekas. Net tas sumąstytas užrašytas sakinys turi du tikrus galus, tarsi viela, vielos gabalas, tarpžemyninis tarpvalstybinis laidas, politikų ir ilgaskvernių kasdienių išdavysčių ir melų liudininkas, lyg nutraukta styga.

Ir kas čia prisidengė akis ir nebegirdi, painiodamas šviesą su tam tikrų sferų muzika?

Vėl mačiau tikrą citriną.

Man ją atvežė Ania iš Prancūzijos.

Ji svarstė: gal pasilikti, o gal sugrįžti?

Iš esmės kas gi ją čia laiko – keletas veidų, žodžių ir dar tas nerimas?

Citrina buvo geltona ir atrodė tarsi tikra.

Nebuvo reikalo laikyti ją ant palangės, kad prisirptų, kaip mūsų blyškūs pomidorai, arba kaip mes sirpstame, metų metus bręsdami ir gelsdami.

Ne, ji buvo jau visai savimi, kai ją atvežė, net ne gelsva, bet auksaspalvė, kiek gruoblėta, tad priėmiau ją dėkingai.

Norėčiau įsivilkti į šiurkščią pasaulio odą, norėčiau būti rūgštokas, bet iš tiesų skanus – nenoriai nurytų mane koks nors vaikas, o aš padėčiau nuo slogos.

Peizažas su vėju Metalų oksidai, žiedadulkės (kvėpuok negiliai) pasaulio dulkės, skrodžiamos prožektorių šviesõs; akis į akį mikrorajonai (nežiūrėk į tai) ir brėkštantys rytą keturi miego kartonai; pilnos aitraus rūko ir kaukėtų žmonių gatvės ir aikštės (neverk, nesirūpink);

- Kodėl tau nenusišypsojus?

Nereikėjo dairytis ieškant balso, pasakiusio šiuos keistus žodžius, nes tuo metu šaligatvyje ir gatvėje mažiausiai dešimt metrų aplink nebuvo nė gyvos dvasios.

Vakuumas. Tik aš ir ji. Stabtelėjau ir jėga prisiverčiau žvilgterėti į moterį. Ji šypsojosi! Gal ne tiek šypsojosi, kiek pražiojusi burną rodė kelis parudusius dantis ir švarplę tarp jų. Staiga pasidingojo, kad matau pačią gražiausią šypseną. Paprastai po tokių apreiškimų reikėtų įsižnybti, nes jie aplanko pervargus, persitempus ir kitaip dvasiškai nusilpus. Nespėjau įsižnybti, nespėjau nė atsakyti, nes ūmai mus apsupo mi-

Iš lenkų kalbos vertė Vytas Dekšnys

nia triukšmingų paauglių – prisirpusių lolitų ryškiai dažytomis akimis ir lūpomis, iššaukiančiais ir provokuojančiais rūbais, skiauterėtų vaikinukų. Jie ėjo kažko švęsti, todėl buvo įsiaudrinę, tikėdamiesi naujų nuotykių ir potyrių. Minia mane nusitempė su savimi, dar spėjau akies krašteliu pagauti, kaip viena iš paauglių į ypatos delną įdėjo monetą.

Tai buvo pirmas ir paskutinis susidūrimas su moterimi, kuri nugara ramstė pastato sieną. Daugiau jos nemačiau. Ir vyras, liurlinantis armonika penkias natas, nesirodė.

Tik gražiausios šypsenos ir klausimo nepajėgiu užmiršti iki šiol.

2009 m. kovas

Trečiadienis, gegužės 27 kl.lt

durys 7

A.Taurinskas: gėlių periodas Kristina Jokubavičienė Pastarąsias tris savaites „Klaipėdos galerijos” lankytojai galėjo grožėtis gyvu tapybos klasiku tituluojamo klaipėdiečio Algirdo Taurinsko naujausiais paveikslais. Šiuosyk ne portretais ar figūrinėmis kompozicijomis, o daugiausia natiurmortais – gėlėmis.

Tapė, tapo, tapys 2007-aisiais Klaipėdos dailės parodų rūmuose veikusioje jubiliejinėje A.Taurinsko kūrybos parodoje, labai lakoniškai pavadintoje „Tapyba“, galėjome įsitikinti, kad dailininko neįveikė pastaraisiais metais jam tekę gyvenimo išbandymai, jis nuolat tapo, o jo spontaniška tapyba, kaip visada, skleidžia ypatingą spalvų ir potėpių energiją.

Nedidelė 2009-ųjų paroda „Klaipėdos galerijoje“ patvirtina, kad kaip A.Taurinskas tapė, taip tapo ir, žinoma, tapys. Parodoje „Gėlės“ šį kartą atveriamas vienas jo kūrybos puslapis, kuriame klesti spalvos, formos, žiedai – vešli gėlių stichija, ekspozicijoje apraminama keliais peizažais. Pagal darbų, skirtų šiai temai, kiekį galima konstatuoti, kad šiuo metu A.Taurinskas rimtai išgyvena „gėlių periodą”.

Kai menininkas yra nuolatinio kūrybinio proceso būsenos, įtraukiančios, reikalaujančios atsiduoti be išlygų, to proceso išdava visų pirma tampa kūrinių skaičius.

Natūralu, kad darbų gausoje pasitaiko daugiau ar mažiau pasisekusių.

Bet gausumo reikalauja daugelio šventas noras „turėti Taurinską“ – ir gauna paveikslą dažnai dar nespėjusį išdžiūti, smagiai kvepiantį aliejiniais dažais.

Kasdien – po paveikslą Pirmosiomis parodos dienomis norintys įsigyti paveikslų nusivylė, nes iš 18-os eksponuojamų darbų tik keturi buvo „nepriklausomi“, dailininko nuosavybė. Per parodos atidarymą lengva ranka pasižadėjęs kasdien galerijai pateikti po vieną paveikslą, šį pažadą autorius, nors ir visokių aplinkybių valdomas, kiek įmanydamas sąžiningai pildė ir jau po kiek laiko pateikė šešis naujus gėlių natiurmortus, kurie, neabejotinai, naujų savininkų ilgai nelauks. Tokia parodos dinamika ne tik naudinga norintiems įsigyti – ji skatina žiūrovus neap-

Spontaniškai: A.Taurinskas greitais teptuko mostais užfiksavo trumpalaikį gėlių žydėjimą, tarsi bijodamas, kad nespės, kol jos nuvys.

siriboti vienkartiniu ekspozicijos aplankymu, bent iš smalsumo ateiti dar kartą ir pamatyti, o kas gi naujo A.Taurinsko gėlių pasaulyje...

Galbūt klystu, bet galiu numanyti, kad sunkiai judančiam

Valdo spalvų stichija Kai parodoje žvelgiame į natiurmortus, atrodo, kad autoriui visiškai nesvarbu gėlių rūšys – tiesiog kažkas vešliai žydinčio ir spalvingo virste virsta iš paveikslo

Parodoje „Gėlės“ šį kartą atveriamas vienas A.Taurinsko kūrybos puslapis, kuriame klesti spalvos, formos, žiedai, žiedlapiai – vešli gėlių stichija, ekspozicijoje apraminama keliais peizažais. dailininkui gėlių puokštė ant stalo šiuo metu yra pats artimiausias kontaktas su gamta, visada buvusia svarbiausia jo kūrybos tema.

O ir metas dabar toks – vešlių alyvų, tulpių ir kitų pavasarinių grožybių. Galime įsivaizduoti, kaip sėdintis prie molberto ir apsuptas įvairiausių gėlių tapytojas greitais teptuko mostais fiksuoja jų trumpalaikį žydėjimą, tarsi bijodamas, kad nespės, kol jos nuvys.

plokštumos, netelpa numanomoje vazoje, užpildo visą kūrinio erdvę. Čia valdo spalvų stichija ir potėpių sūkuriai. Išcentrinis komponavimas, judėjimas ratu ar tiesiog formų fontanai, spalvų kontrastai suteikia natiurmortams gaivios energijos, jėgos.

Iš pirmo žvilgsnio tai – optimistiški, šviesiai nuotaikingi vaizdai, nors kažkuriame tolimajame tapybos sluoksnyje pajun-

ti vos užčiuopiamą nervingos skubros šešėlį.

Gėlių natiurmortuose trumpi, vėduokliniai potėpiai klostosi į gerai „suaustą“, „daugianytį“ tapybinį audinį. Tai daugiau nei dekoratyvios ir dailios interjerų dekoracijos, kaip yra priimta manyti apie natiurmortą.

Paveiksluose egzistuoja sunkiai žodžiais nusakoma sąvoka „tapybos kultūra“, juose atsiskleidžia ekspresionistinių lietuvių tapybos tradicijų tęstinumas.

Vienas iš „pogrindininkų” Keli nedideli peizažai puiki atsvara natiurmortams, sustyguojanti parodos visumą, suteikianti pusiausvyros. Peizažuose, nutapytuose klasikine praėjusio amžiaus maniera, veriasi perspektyva, erdvė, per jaukų miško keliuką, kopos gūbrį kviečiama į tolį, į slėpiningą ir

Peizažai: A.Taurinsko paveikslai „Ruduo“, „Šulinys” ir „Miškas“ yra puiki atsvara natiurmortams, sustyguojanti parodos visumą, suteikianti pusiausvyros.

harmoningą gamtos prieglobstį.

Tas kvietimas turi ir nostalgijos, ir širdgėlos atspalvį.

Parodos anonse A.Taurinskas buvo originaliai įvardytas „pogrindiniu“ dailininku, turint galvoje, kad nerasime nei albumo, nei rimtesnio parodos katalogo, kurie pristatytų jo kūrybos raidą ar būtų užfiksavę plačiai pasklidusius paveikslus. Šiuo aspektu didžioji Klaipėdos dailininkų dalis galėtų būti vadinami „pogrindiniais“, nes tik ant vienos rankos pirštų suskaičiuotume jiems skirtus leidinius. Tai iš tikro problema. Kaip ir tai, kad tarpuose tarp pastaraisiais metais retų A.Taurinsko autorinių parodų jo kūryba nuolat reprezentuojama (keturiais paveikslais) tik vienoje vietoje – ilgalaikėje parodoje „Trys Klaipėdos dailės dešimtmečiai“ (LDM Prano Domšaičio galerijoje).

Ar to pakanka, spręskite patys.

kl.lt Trečiadienis, gegužės 27, 2009

8 durys

Lietuvos dailės vizija – revizija

Grafika: K.Grigaliūno „Jurgis Mačiūnas Vilniuje I–IV“.

Ignas Kazakevičius

Klaipėdos dailės parodų rūmuose (KDPR) vyksta lenkų ir lietuvių kuratorių bendras projektas „Lietuvos šiuolaikinis menas – naujai“. Uostamiestis turi retą galimybę pamatyti gerą Lietuvoje dabar kuriamo meno kolekciją.

Nors čia eksponuojami darbai sukurti nuo 2002 iki 2006 m., kolekcijos branduolys sudarytas 2005 m. vykusios Pirmosiosios Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalės pagrindu. Tuomet lenkas kuratorius Krzysztofas Stanislawski’s, Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) kvietimu, ėmėsi ją kuruoti. Dabartinė paroda – papildyta ir patobulinta kvadrienalės versija. Ji neatsirado tuščioje vietoje, yra Lietuvos dailės proceso pristatymo evoliucijos rezultatas. Jį paaiškinti galima trimis teiginiaisklausimais: kvadrienalė – Lietuvos dailės stuburas? Kaip išmatuoti parodos vertę? Kodėl parodoje beveik nėra klaipėdiečių?

Ekspozicija: vos įžengus pro KDPR duris, pasitinka natūralaus dydžio

J.Mačiūno ir J.Meko skulptūros ant kojūkų, kurias sukūrė K.Grigaliūnas, R.Diržys ir K.Venslovas.

Kvadrienalė – kaip kyšis Kvadrienalė diktuoja Lietuvos dailės proceso ideologiją, veiksmus ir lemia rezultatus. Situacija Lietuvos dailėje, kuriai diriguoja LDS, ilgainiui tapo tokia, kad sąjungos reikalingumą lemia ne veiklos strategija, bet orga-

Įvaizdis: R.Ridikaitės „Lietuva 2006-2007“.

nizacijos turimas turtas – galerijos, dirbtuvės ir kt., taip pat atstovai meno projektus remiančiose kultūros ministerijų programose ir taktiniai veiksniai – personalijų ir parodų katalogų leidyba bei galimybė dailininkams dalyvauti LDS organizuojamo-

se parodose. Sąjunga suteikia „stogą“ ir minimalų finansavimą savo proteguojamiems renginiams. Nusistovi tam tikra hierarchija, tam tikros žaidimo taisyklės, tam tikros teritorijos, kuriose lėtai ir pasyviai savo sultyse verda pristatomoji parodinė veikla. Čia reikėtų išskirti LDS Kauno skyriaus galeriją, kuri savo veikla dengia apie pusę visos LDS projektinės – parodinės veiklos (turiu omeny ne tik parodų kiekį, bet ir kryptingą ilgalaikę ryšių su užsieniu mezgimo strategiją, dalyvavimą ES projektuose, edukaciją, paskaitas).

Nors Lietuvoje yra pakankamai daug bienalių ir trienalių, kurios aprėpia beveik visas dailės sritis, išskyrus skulptūrą ir monumentaliuosius menus, reikėjo „kažko naujo“, bet kad būtų seniai pažįstama ir patikrinta. Taip atsirado kvadrienalė, kuri buvo kilstelėta laipteliu aukščiau nei visos vizualinių menų bienalės ir trienalės, kuriomis LDS ir jos įstaigos užsitikrina savo teisę į egzistenciją. Kvadrienalė yra tam tikras bendradarbiavimo su dailininkais ieškojimas, tam tikras kyšis, jei norite, sudarant sąlygas dalyvauti ne tik dar kartą, bet ir visiems kartu. LDS bandė rasti kompromisą,

Instaliacija: E.Markūno „Išeinantys / ateinantys“.

Skulptūra: V.Urbanavičiaus „Su-

jungti daiktai“. vartoti šiuolaikinę retoriką ir sykiu neišversti kailio.

Dailė ir Menas – ar skirtumas esminis? Užsienyje kvadrienalės tipo renginiai apibūdinami žodžiu ART. Priedai fine ar kiti tik žymi sritį, pabrėžia parodos kryptingumą. Gal nors kvadrienalės atveju LDS vertėjo pasirašyti po žodžiu – „šiuolaikinis menas“ ir pabandyti iš tiesų atstovauti visai Lietuvai, priimti, susitarti, suderinti veiklas su ŠMC klubu? Nes pirmoji kvadrienalė vėl pabrėžė dailės ir meno sąvokų, šiuolaikinės dailės ir šiuolaikinio meno sferų atskirtį, pratęsė apžvalginių parodų sistemą, na, šiek tiek patobulino, paramstė seną ideologiją, pasivadino Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienale (frazė „šiuolaikinis menas“ patentuota ŠMC?).

Bet ar LDS stengėsi padaryti dailę išties šiuolaikinę? Toks tad yra Lietuvos dailės stuburas.

Kuratorius ir koncepcija Sumanymas 2005 m. kvadrienalei pasamdyti užsienio kurato-

Nerijaus Jankausko nuotr.

Trečiadienis, gegužės 27 kl.lt

durys 9

Variacijos: L.Jonikės „Lie-tu-va“.

rių (K.Stanislawski’s, Lenkija) turėjo padėti perkirsti aibę gordijaus mazgų, kuriais būtų supančiotas vietinis. Kuratoriaus iš užsienio kvietimas primena Prezidento V.Adamkaus idėją. Pastarasis nepriklausė jokiai partijai, turėjo patenkinti visus, nebuvo susijęs su jokiais klanais ir pan. Žinoma, sunku surasti žmogų, kuris išmanytų visus menus, tačiau pirmosios kvadrienalės kuratorius į scenos šviesą iškėlė naujus veidus, kurie lietuvio kuratoriaus atrinktoje kolekcijoje vargu ar būtų pasirodę, nors naujo konteksto K.Stanislawski’s nesukūrė. Be abejo, šis žingsnis padidino objektyvumo procentą.

Parodoje Klaipėdoje matome dar labiau išgrynintą pradinį variantą. Tačiau reikia pripažinti, kad LDS tiesiog negalėjo pasirinkti labai šiuolaikiško kuratoriaus, nes toks nebūtų sutikęs terliotis su tokiu menu, kokį nori iš esmės prakišti LDS. Todėl pasirinko tarpinį variantą, išprususį, bet „mėgstanti tapybą“, kitaip tariant, neabejingą klasikai žmogų, tokį šiek tiek snobą, šiek tiek besilaikantį konceptualios dietos. Kultūringi lenkai mėgsta tapybą... Lietuviai taip pat. Todėl paroda turi tam tikrą tapybinį svorį, kuris tarsi aliejinio dažo marška užgula koncepcijos horizontą.

Koncepcijos parodoje nėra. Yra tik tema – Lietuvos dailė (vis dėlto siūlau vartoti „dailę”) . Tai apžvalginė – rinktinė paroda. Ji nepristato eksperimentinių autorių ir jų kūrybos, nepristato inovacijų, atskirų proceso fragmentų, tik bendrą sunkųjį „mainstremą”, su šiokiomis tokiomis paribio srovelėmis. Arba, kaip išsireiškė apie bendrą Lietuvos dailės veidą kalbėdama kolegė menotyrininkė A.P.Virbickaitė, – „eksponuojama tai, ką galima pamatyti galerijose, ir ką įgali suvokti lietuviškas žiūrovas“.

Parodos vertė Parodoje eksponuojami 33-jų šiuolaikinių Lietuvos menininkų kūriniai (tapyba, fotografija, instaliacija, videomenas, objektai). Kataloge kuratorius teigia, kad paroda turi byloti pati, o kuratorius – tik padėti pristatyti jos retoriką. Kuratoriaus atrankos principas buvęs – meno kokybė, nebanalus menas, „jeigu galima pasakyti žodžiu, – kam tapyti paveikslą“, teigia jis. Ir belieka pri-

Tekstilė: E.G.Bogdanienės „Saldžių sapnų, Judita“.

Tapyba: R.Bartkevičiaus „Tortas ir peilis“, „Tortas“ ir „Autoportretas su rėmu“ bei A.Vaitkūno „Upelio link“.

durti – jis teisus, tačiau koncepcija „geras“ gali tapti našta. Mat gerą meną kuria daugelis, ir jei kuratorius laikysis nuostatos – atitinka jis parodos koncepciją ar ne, gali susiklostyti situacija, kai nuolat bus pristatomi tie patys autoriai, tą patį darę 15–20 metų ir sėkmingai besiruošiantys savo darbą tęsti... Na, menas juk geras?

Paroda Klaipėdoje yra puikus pavyzdys, kaip daryti meninį „piarą”,

cijos apie Lietuvą trūksta“. Tai yra gerai, nes Lietuvos menininkai integruojami į užsienio rinką (na, bent jau pasižiūri į juos kiti). Konstatuoju faktą: „kontekstas yra toks, koks yra, ir menininkai dalyvauja, nes reikia dalyvauti, kad tave pastebėtų, kad lindėtum netgi pasąmonėje tų, kurie stebi procesą. Reitingai etc...

Na, o vis dėlto paskaičiuokime, kiek dar menininkų galėjo dalyvauti? Paskaičiuokime neakcentuoda-

Klaipėdietis – tik vienas Lenkų kuratorius menkai pažino mūsų meno kontekstą, rinkosi iš to, kas buvo pasiūlyta, t. y. geriau išreklamuotas prekes. Kitaip ir būti negalėjo – fiziškai buvo neįmanoma aplankyti visų menininkų dirbtuvių, taigi didžiuma kūrinių buvo atrinkti iš nuotraukų.

Kuratoriaus vizitų maršrutai buvo vingiuoti ir miglomis apėję. Pradžioje jo kelionė į Klai-

Paroda Klaipėdoje yra puikus pavyzdys, kaip daryti meninį „piarą”, nenaudojant daug energijos ir garantuotai neprašauti pro šali. Tereikia paimti gerų autorių gerus darbus. nenaudojant daug energijos ir garantuotai neprašauti pro šalį. Tereikia paimti gerų autorių gerus darbus. Ką gausite? Teisingai - „dream team“, kur kiekvienas darbas byloja pats, turi pakankamai aiškią formą ir idėjinį formatą, be ypatingų kodų ir gilių klodų. Ekspozicijai nereikia įmantrios įrangos, papildomos kūrinių aranžuotės kitai erdvei. Paroda gali keliauti non-stop. Sukeitus vietomis eksponatus, nieko ypatinga neįvyks. Variantas be pralaimėjimo. Čia mes matome frontalinę Lietuvos meno išklotinę, ji neturi koncepcinio smaigalio, kuris persmeigtų tave ir priverstų tikėti, o ne vien matyti. Nė vienas kūrinys nebyloja daugiau negu įdėta į jo turinį. Kūriniai paprasčiausia yra.

Aš gi manau, kad kuratorinės parodos principas turėtų būti priešingas elementariai apžvalgai, t. y., jeigu renki kolekciją, ji turi sukurti pridėtinę meninę vertę kiekvienam atskirai paimtam darbui, padauginti jų skleidžiamą energetiką, deklaruojamas idėjas ir pan.

Viską apžvelgus, vertinimas būtų toks – „tai yra gerai, nes informa-

mi tarpdisciplininių menų. Čia kad paprasčiau būtų. Žaiskime ta pačia kortų kalade. Štai jos: P.Mazūras, M.Navakas, R.Antinis, H.Čerapas, A.Janušonis,R.Treigys, G.P.Janonis, Š.Šauka, V.Marcinkevičius, R.Nemeikšis, J.Rekevičiūtė, D.Radavičiūtė, M.T.Rožanskaitė, E.Kuckaitė, S.Valius, Ž.Augustinas, A.Petrulienė, R.Rimkūnas, S.Vaitekūnas, E.Vertelkaitė, A.Andriuškevičius, Č.Lukenskas, G.Znamierowskis, Coolturistės, S.&A.Krivičiai, D.Jankauskas... Galima dar Stanikus su Urbonais pridėti, sąrašą galite pratęsti patys.

Kad ši paroda taptų patraukli įvairioms meno vartotojų kategorijoms, reikia bendro ir stipraus meno sričių, rūšių, žanrų koncepcinio supriešinimo, pabrėžtinos jų eksperimentinės sintezės, parodančios, kaip vieni menai papildo ir veikia kitus. Ateityje universalesniems menininkams reikia siūlyti pristatyti įvairių sričių kūrybą (pvz., ir tapybą, ir videomeną, objektus ir kt.). Šioje pa-rodoje geras pavyzdys – A.Jonkutės tapybos ir videokūrinio sintezė.

pėdą nebuvo planuota. Tuo metu buvau LDS tarybos narys, kaip tik dalyvavau posėdyje, kur buvo svarstomi šie dalykai, todėl pasiūliau Klaipėdos skyriaus pirmininkui A.Sakalauskui, kad „paspaustų“ centrą. Ir K.Stanislawski’s atvyko, ir netgi, netgi, netgi užėjo pas A.Klemencovą į dirbtuves. Deja, LDS Klaipėdos skyrius informaciją platino vangiai, tad teko skambinti asmeniškai ir prašyti V.Viningo staigiai (mano manymu, vieno iš nedaugelio tinkamiausių kandidatų) atnešti medžiagą... Ir t. t.

Daugiausiai laiko kuratorius, be abejo, praleido Vilniuje, kaip matyti iš rezultato. LDS Kauno skyriaus galerijos direktorius A.Žalpys, supratęs, kad pro atrankos sietą praslys pakankamai nedaug autorių, suorganizavo lydinčiąją nepatekusiųjų parodą „Žvilgsnis į Kauno meną” vadinamajame LDS „salone“ Vilniuje. Taip jie pateko į bendrą kontekstą. Na, lyg ir atstumtųjų salonas, tačiau gera reklama viską užgožia.

Papildomos parodos atsirado tam, kad nekiltų pasipiktinimas pačia organizacija. Jų buvo ne viena,

tad dalyvavo visi ir, svarbiausia, visi pateko į bendrą katalogą, ko daugumai ir reikėjo. Viena vertus, tokie reiškiniai menkina kuratoriaus darbą, konkursą bei LDS prestižą. Bet kita vertus, ką padarė LDS sąjungos Klaipėdos skyrius, kad išpopuliarintų amžinai pamirštus savo narius?

Manau, neverta diskutuoti, kuo G.P.Janonio (kurio čia nėra) tapyba blogesnė už R.Bartkevičiaus ar už A.Vaitkūno (kurio jau nebėra).

V.Viningas „primakaluotų“ taip pat ne prasčiau, tik gal ne ten „makaluojasi“, kur reikia? Keista, kad nėra R.Treigio, nors kataloge išgirtas TTL formatas (ir abu kolegos A.Lukys ir G.Trimakas eksponuojami). Parodoje tik vienas klaipėdietis V.Balsys – su videokūriniu. Kas dar galėtų dalyvauti? Nebent G.Skudžinskas.

O toliau? Negi guostis, kad iš Panevėžio ir Šiaulių nėra nė vieno?..

Vietoj epilogo Stebėdamas kiekvieną apžvalginę parodą keliu tą patį klausimą: ar LDS ir patiems menininkams reikia revoliucingų parodų? Parodų, kurių bijotų ir vieni, ir kiti. Organizatoriai bijotų užsiversti didelės apimties darbų naštą, kuri reikalautų reformuoti parodos struktūrą. O LDS nariai bijotų nepralįsti pro savo pačių nustatytus atrankos tinklus. Tai bendra neurozė. LDS dar nepasirengusi siūlyti į kvadrienalę įsitraukti visos Lietuvos menininkams, nepaisant jų statuso, atstovaujamos meno srities. Ką daryti, kad procesas tęstųsi tobulėdamas?

Kitą Lietuvos meno kolekciją žiūrovai išvys Antrojoje Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalėje. Deja, ji, kaip visada, pradėta organizuoti vos prieš pusmetį iki atidarymo (įvyks rugsėjo 17-ąją). O kodėl per buvusius ketverius metus nebuvo suburta kuratorių komanda, kuri galėjo stebėti ir fiksuoti įdomesnius menininkų pasirodymus, debiutus, kūrinius ir iš jų formuotų idėjų banką kitos kvadrienalės kolekcijai? Menininkai jaustų, kad jų kūryba yra stebima, jie būtų priversti atsakingiau žvelgti į savo prisistatymą parodose, atranka taptų objektyvesnė (būtų vertinamas realus ketverių metų įdirbis), palengvėtų kuratorių komandos darbas. Toks projektas turėtų būti skirtas ieškoti, vilioti, atrasti naujus autorius. Taip pat įžvelgiu stimulo, traukos akcentų stoką.

Ar kada nors pabandysime laimėti visi?

kl.lt Trečiadienis, gegužės 27, 2009

10 durys

Paradoksai: R.Vinskevičiūtė savo „7 dienų” rankšluosčius „pasiuvo“ iš švitrinio popieriaus, o K.Šaudytės „Siena” – iš kiaulės odos atraižų.

Nerijaus Jankausko ir Rūtos Jakštonienės nuotr.

Amatas + talentas + iššūkis Rūta Jakštonienė Projekto „Studijuok tekstilės meną“ parodose uostamiestyje, jo metu vykusiuose kūrybiniuose eksperimentuose, paskaitose buvo galima susipažinti su šiuolaikinės tekstilės meno įvairove, įvertinti būsimų menininkų ambicijas.

Improvizuoja medžiagomis Kas šiandien paneigtų, kad žvejybinis valas negali būti tekstilės kūrinio medžiaga, arba imtųsi įrodinėti, jog kasdieną parduotuvių lentynose matomi figūriniai makaronai netinkama žaliava audinio dekoravimui?

Elementaraus užtrauktuko detalės, fotografijoje išdidintos ir drobėje atspaustos, drąsiai pretenduoja vadintis tekstilės žanro kūriniu.

Minkštomis draperijomis krintantys, iš pirmo žvilgsnio primenantys kilpinius, rankšluosčiai vos palietus įtikina, kad veido jais valyti neverta – šiems „audiniams“ sukurti menininkė naudojo švitrinį popierių.

Improvizacija netikėčiausiais medžiagomis, įvairiausiais spalvų deriniais, šiuolaikinių technologijų naudojimas įrodo, kad tekstilė visiems laikams atsisakė būti tik švelniu, minkštu, jaukiu utilitarios paskirties gaminiu.

Atskleidžia raidą Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro galerijoje, Meno kiemo kūrybinėse dirbtuvėse ir Baroti galerijoje pristatomi Lietuvos tekstilininkų „kalvės“ – Vilniaus dailės

Portretas: Giedrės Velikytės „Indigo vaikai”.

Realistinis: prie įėjimo į Baroti galeriją įkurdintas R.Naujalytės „Darbų vykdy-

tojas Rapolas” sunarstytas iš karoliukų. gi technikomis kuriamus šviečiančius objektus.

KDF Taikomosios tekstilės katedros doc. Jūratė Petruškevičienė pirmoji Lietuvoje pradėjo naudoti šią tekstilinę techniką bei ją dėstyti studentams. V a. pr. Kristų atsiradusi audinių dekoravimo techno-

Projekte „Studijuok tekstilės meną“ susitinka ir susipina tradicija ir šiuolaikiškumas, konceptuali mintis ir preciziškas technikos išmanymas, tekstilės sampratos ribas žymėdami naujais skirtingos konfigūracijos ženklais. akademijos Kauno dailės fakulteto (VDA KDF) Tekstilės katedros studenčių darbai. „Studijuok tekstilės meną“ įvardinčiau ne tik kaip Kaune veikiančios Tekstilės katedros pristatymą, bet ir kaip projektą, leidžiantį tyrinėti šiuolaikinės tekstilės raidą ir pokyčius. Meno kiemo kūrybinėse dirbtuvėse eksponuojami I-III kursų tekstilės studenčių darbai.

Projekto metu norintieji turėjo galimybę stebėti shibori ir plan-

logija pasižymi neribotomis raiškos priemonių galimybėmis, o norimas rezultatas pasiekiamas, kuomet, apsišarvavus kantrybe, stiklo rutuliukai (gali būti kaštonai, žirniai etc.), sudėti vienas šalia kito, apsukami audiniu, tampriai aprišus siūlu „išverdami“ vandenyje, vėliau marginami. Proceso rezultatas – plokščias medžiagos paviršius transformavosi į trijų dimensijų skulptūrinius šviečiančius objektus.

Sąjunga: Vytautės Čeponytės „Didžiosios Rem fazė” sujungė sintetinį audinį,

šilkografiją, sublimaciją, autorinę techniką ir idėją.

Siekiant sintezės „Kultūrpolio“ galerijoje įkurdinti VDA KDF Tekstilės katedros bakalauro studijas baigusių menininkių darbai. Eksponuojamuose kūriniuose – temų, medžiagų ir technologijų, materialumo ir vizualumo sintezės siekis.

Mildos Urbanavičiūtės darbe „YKK“ – dvylikoje nedidelio formato juodai baltų šilkografijos atspaudų – išdidintos užtrauktuko detalės. Banalus objektas, kuriuo naudojamės itin dažnai ir nuo neatmenamų laikų, Mildos kūrinyje toli gražu nekuria buitiškų asociacijų. Atvirkščiai – įvairios užtrauktuko narelių konfigūracijos suformuoja abstraktų vaizdą, inspiruojantį tekstilės ir medijų meno, „aukštojo meno“ ir masinės gamybos paraleles.

Originaliai ir įdomiai mitologinę temą, netradicinę medžiagą, autorinę kūrinio atlikimo techniką sujungė Renata Vinckevičiūtė. Autorės darbe „7 dienos“ –

pakabinti, tvarkingai sulankstyti, atsainiai ant lentynų „numesti“ septyni juodos spalvos rankšluosčiai.

Mitologijos žinovai juose „išburtų“ ir septynias paslaptis, ir septynias nuodėmes, ir lemtį simbolizuojančius ženklus. Ne tokiam prietaringam lankytojui šis darbas turėtų būti įdomus kiek kitu aspektu, t. y. „netekstilinės“ medžiagos panaudojimu.

R.Vinckevičiūtė rankšluosčius „pasiuvo“ iš švitrinio popieriaus.

Netradicinėmis medžiagomis, neįprasta jų apdirbimo technologija, sukurdama vizualaus medžiagiškumo metaforą, menininkė kvestionuoja fundamentalią tekstilės kaip audinio sampratą.

Akcentuoja eksperimentą Baroti galerijoje eksponuojami Tekstilės katedros magistrančių darbai taip pat pristato naują, drąsų ir labai netikėtą požiūrį į tekstilės – kaip fizinės medžiagos bei šio

meno srityje įvairių medijų taikymo galimybes.

Didžiulio formato suvertas iš karoliukų realistinis darbų vykdytojo Rapolo atvaizdas (Rūtos Naujalytės „Darbų vykdytojas Rapolas“) ar klasikine technika austi fotografiškai tikslūs miniatiūriniai portretai (D.Ambraziejūtės „Fotojuosta“), projektoriaus šviesoje „atgyjantis” audinių raštais dekoruotas žmogaus siluetas (Sandros Bražiūnaitės „Intymumas“), iš kiaulių odelių sukurtas įspūdingo dydžio pano (K.Šaudytės „Siena“) – kūriniai, akcentuojantys šiuolaikinės tekstilės eksperimentinę prigimtį technologijų, naudojamų medžiagų, temų įvairovės prasme.

Projekte „Studijuok tekstilės meną“ susitinka ir susipina tradicija ir šiuolaikiškumas, konceptuali mintis ir preciziškas technikos išmanymas, tekstilės sampratos ribas žymėdami naujais skirtingos konfigūracijos ženklais.

Trečiadienis, gegužės 27, 2009 kl.lt

gintaro lašai 11

Jaunųjų kūrybos konkursas

Purvino dešiniojo šono istorija Rugilė Kazlauskaitė – Siaubas, koks aš murzius – sako jis, sėsdamas prie staliuko, – prieš kelias minutes slystelėjo ant rudeninio lapo ir griuvo tiesia trajektorija į balą. Visa jo dešinė pusė liko paženklinta tiršto purvo.

– Tau tikriausiai su manimi tokiu gėda, ar ne?

– Nė kiek, man tai be galo įdomu.

– Įdomu, kad žmogus įkrito į balą ?

– Aišku, ne. Įdomu tai, kas tu galėtum būti, kai įeini į kavinę, paženklintas paslaptingo purvo ornamento... Ką kiti žmonės pagalvoja.

Jis juokiasi.

– Įdomu, kas gi? Gal purvažmogis?

Nesuprantu, ar jis kalba rimtai. Šiaip ar taip pradedu aiškinti: – Aišku, kad ne purvažmogis.

Garantuoju, kad dauguma kavinėje sėdinčių netiki purvažmogiais.

Tiesą sakant, ir aš nežinau, ar tikiu. Niekad neteko jų matyti.

– Čia buvo pokštas, - jis nusišypso, – aišku, kad niekas šiais laikais netiki purvažmogiais. Ir aš netikiu, kai būnu su kitais, tada viskas paprasčiausiai būna pernelyg žmogiška... Na, sakyk, ką sėdintieji kavinėje gali pamanyti?

Man labai knieti paklausti, kaip ten yra su tais purvažmogiais: ar jis buvo bent vieną sutikęs ir ar tie padarai nešioja laikrodžius. Tačiau staiga mano galvoje kaip kūjis dunksteli nauja istorija.

– Žinai ką? Aplinkiniai žmonės tikriausiai galvoja, kad buvo karas. Tas purvas ant tavo šono – jie turbūt mano, kad tu buvai pašautas į dešinį plautį ir parkritai karo lauke. Gulėjai karo ligoninėje, kai sužinojai, kad karas baigėsi – jūs laimėjot. Tą pačią dieną paaiškėjo, kad tavo plautis jau sugijo – galėjai grįžti namo.

Jis nusijuokia.

– Tai kodėl tada aš sėdžiu čia su tais purvinais rūbais? Juk karas baigėsi.

– Tai vieninteliai rūbai, kuriuos turėjai – juk negrįši pas mane su ligoninės pižama. Taigi pavargęs ir purvinas, žudęs ir žudytas, sužeistu kūnu ir siela tu prieš kelias minutes stovėjai tarpdury ir tepasakei „grįžau“. Tik tiek. Ir žiūrėjai man tiesiai į akis. Bet jos tau atrodo pasikeitusios. Kaip ir aš pati.

Per visus tuos metus iš gyvos mergaitės pavirtau į laukiančią moterį – tvirtai sučiauptos į brūkšnelį lūpos, į kumščius sugniaužti paukščio pirštai, o svarbiausia – žvilgsnis. Žvilgsnis žmogaus, kuris apsimeta, kad yra stiprus ir nejautrus, nes kitaip gyventi jam nebeįmanoma. Aš nieko nepasakiau. Atsitraukiau, leidau tau įeiti į mūsų butą. Pastebėjai, kad čiaupas laša, dažai ant sienų apsilaupę, per kiaurus langų rėmus traukia

Pro langą. Ričardo Šileikos nuotr.

skersvėjis. Matei, kaip labai butas pasikeitė nuo to laiko, kai jis buvo mūsų – degančių ir nepakartojamų – namai. Aš nieko nepasakiau.

Nuėjau ir atsisėdau prie virtuvinio stalo. Tu priėjai artyn, jau tiesei ranką, kad galėtum uždėti man ant peties. Tik staiga aš užsikniaubiau ant stalo ir pradėjau kūkčioti.

Tiesiog raudoti. Kurį laiką tu stovėjai ir stebėjai mane. Paskui atsitiesei ir ryžtingai pasakei: „Liaukis. Gana. Eikim kavos“. Aš atsistojau, nusišluosčiau ašaras ir mes išėjome. Atsisėdom čia, prie šito staliuko, užsisakėm braziliškos kavos. Per visus tuos karo metus kavinė nė kiek nepasikeitė. Dabar mes sėdim, gurkšnojam kavą, kalbamės apie mūsų mėgstamus eilėraščius ir ginčijamės, kuris buvo teisus – Kantas ar Nyčė – puikiai žinodami, kad nė vienas nelaimės. Ir šią akimirką juntam, kad nebuvo jokio karo, kad mes tiesiog buvom praradę sąmonę kurį laiką, kad sėdėjom čia, šitoj kavinėj milijonus metų.

– Nuostabi istorija, - šypsodamasis taria jis – galėtų konkuruoti su „Kasablanka“. O kas vyksta toliau?

– Nieko. Mes tik sėdime čia.

Taip istorija pasibaigia. Toliau negaliu kurti, pasidarytų liūdna.

– Kodėl?

– Tiesiog kartais istorijos turi neįvykti, privalo baigtis tam tikroje vietoje.

– Ką čia šneki. Tiesiog pasakok toliau ir tiek. Juk istorija tavo.

– Bet žinok, kad pats paprašei.

Mums nebus gera.

– Kodėl nebus?

– Todėl, kad prieš tai buvo karas. Todėl, kad aš kasdien žvelgsiu į tave ir matysiu, kad tą Žiliberą, kurį aš mylėjau, karo laukas išvarė iš tavo kūno.

– Ei, kodėl mano vardas Žiliberas?

– Todėl, kad mes prancūzai.

Nepertrauk. O tu kasdien žvelgsi į mane ir jausi, kad ta Mirabelė, kuri taip karštai tave mylėjo, iškeitė meilę į vienišos moters vargą, kartėlį ir jau niekad jos nebesusigrąžins. Aš kasdien darysiuos vis įkyresnė mūsų skurdžių namų šeimininkė. Tu kasdien tapsi vis irzlesnis ir uždaresnis senas cinikas.

Mes bandysime apsimesti, kad viskas gerai, bet naktimis aš negalėsiu miegoti, nes tu kasnakt sapnuosi košmarus ir rėksi kažkokius vardus. Netrukus aš persikraustysiu miegoti virtuvėje ant sofos. Bet ir vėl negalėsiu užmigti, nes tu kasnakt trečią valandą ateisi į virtuvę ir pradėsi grandyti svilėsius iš seno prikaistuvio savo aliumininiu kareivišku šaukštu. Girdėsiu šiurpų metalo džeržgimą, jausiu su kokia jėga ir nirtuliu tu grandai tą prakeiktą anglį, lyg kęstum mirtiną badą – o juk aš kas vakarą virsiu sočią vakarienę. Visad apsimesiu, kad miegu, kai tu tai darysi. Žinosiu, kad galėčiau atsistoti ir tave apkabinti, nuraminti tą nirtulį.

Bet bijosiu tavęs. Bijosiu, kad tai ne mano Žiliberas. O tu dažnai norėsi paimti mane miegančią už rankos. Bet pažvelgsi į mano mažą suglebusią plaštaką ir bijosi, kad tavo didžiulis, žiaurus, kietas delnas sutraiškys ją. Mes labai dažnai beprasmiškai tylėsim. Tu pradėsi lan-

kytis viešnamyje. Ne tik dėl sekso.

Toms moterims tu galėsi pasakoti, kas tave slegia. Jos mačiusios karą, jos tave supras. Aš įsidarbinsiu siuvykloje. Ten sutiksiu Francą. Jis nė perpus ne toks protingas ir gražus kaip tu. Tačiau jis man siūlys tai, ko niekad negalėsi duoti – mane mylėti ir manimi rūpintis. Pradėsiu abejoti. Mums trūks pinigų.

Vis kartosiu tau, kad reikia parduoti senus prabangius daiktus iš anų laikų. Tu vis atsisakysi. Vieną rytą tu nieko man nesakęs nukabinsi vieną iš prašmatnių svetainės šviestuvų ir išeisi. Vakare pareisi ir padėsi ant mano naktinio staliuko penkiasdešimt frankų. Kitą dieną aš paimsiu tuos pinigus ir išeisiu pirkti maisto. Pareisiu jau pavakare. Namuose bus be galo tylu.

Svetainėje kabosi tu, pasikoręs ant parduotosios lempos laido – štai dėl ko taip abejingai parnešei tuos pinigus – ne dėl jų pardavei lempą – tau tiesiog reikėjo vietos. Tave palaidos po trijų dienų. Visi stebėsis, kodėl aš tokia rami. Nė karto nepravirksiu, neparodysiu jokio dėmesio tau. Rūpinsiuosi ūkiniais reikalais planuosiu laidotuves taip, lyg miręs būtų nepažįstamas žmogus, o ne mano gyvenimo meilė. Tik uždarant karstą pasilenksiu ir aistringai pabučiuosiu į mirusias lūpas. Jie ras mano kūną jau kitą rytą. Jį išplaus Senos vandenys. Mane palaidos šalia tavęs dar nespėjusioj susigulėti žemėj. Ir mūsų niekas daugiau neminės. Tik nuo to laiko niekas nebematys, kad kas sėdėtų prie šito staliuko. Senieji lankytojai susės po kelis prie vieno, bet niekad mūsiškio nelies. O

jei koks nors žioplys naujokas taikysis ten įsitaisyti, padavėja visad suras pretekstą jam to nedaryti – kartais ten per daug akins saulė, kartais atsiras vieta prie didesnio stalelio. O kai kurie, padauginę absento ar pervargę po dienos darbų, dievagosis matantys ten sėdintį vyrą su supurvintu dešiniu šonu ir moterį priešais jį – jie juoksis.

Nutylu.

– Gera istorija, - rimtai taria jis, - tik įdomu, kaip tau šovė į galvą ta mintis apie karą, liūdesį, mirtį. Perdaug skaitai knygų. Žinai, gal verčiau užmirškim tą tęsinį.

Baik ją ties ta vieta, kur mes sėdime kavinėje.

– Negaliu, - gūžteliu pečiais, istorija jau įvyko, pats to paprašei. Dabar jau negaliu jos atsukti atgal.

– Kaip tai negali? Ji tavo. Ką nori, tą gali. Gali sukurti kitokią pabaigą. Gal verčiau tegu jie parduoda butą, nusiperka automobilį ir važiuoja...

Pertraukiu tokiu rimtu tonu, lyg būčiau gydytojas, stabdantis jauną kolegą, kuris vis dar bando gaivinti mirusį pacientą, kai viskas baigta.

– Oi, tu maža išsigalvotoja, nusišypso jis ir atsistoja eiti.

Išėjęs iš kavinės jis vėl bando man aiškinti, kad visada gali išbraukti rašomą istoriją arba rašyti virš eilučių. Vis dėlto matau, kaip jis vis atsisuka į kavinės langą ir žvelgia su nerimu – mato ten sėdinčius vyrą ir moterį. Vyro dešinysis šonas purvinas. Gal ir galima nubraukti. Vis dėlto jam ir man ta istorija jau Yra.

kl.lt Trečiadienis, gegužės 27, 2009

12 gintaro lašai

Jaunųjų kūrybos konkursas Marija Kavtaradzė

Apie mano meilę (trumpos eilutės) ***

dviratis. šimtą kartų gali įsimylėti ką nors bet ne mane šimtą kartų galiu įsimylėti ką nors bet ne tave šimtą kartų galim išvažiuoti ne kartu šimtą kartų ir šimtą dienų nematyti viens kito šimtą kartų ir šimtą dienų negalvoti apie viens kitą bet vis tiek žinau, kad susitiksim ant tilto anksčiau ar vėliau

***

Aš vis galvoju ko galima būtų paprašyti, kad tu atvažiuotum Tu vis galvoji ką galima būtų sugalvot, kad atvežtum O gal tiesiog ateik?

***

Tikra istorija (tikrai).

negalima lyginti, sako Galima.

Gražiau

***

mažutėliai.

Niekada nieko didelio nebus Nes viskas tik taip mažai Visi tokie maži dalykai Tokie smulkūs Gal net nereikšmingi Smulkmenos.

Ir pats Dievas toks smulkus (nesupyk, Dievuli, čia ta gerąja prasme)

***

Matai, mes gyvename taip keistai Kartais taip arti O kartais taip toli Tik pas save Tik save O kartais Tais nuostabiais kartais, Valgome iš vienos lėkštės Ir geriame iš vieno puodelio Ir dalinamės teorijomis apie gyvenimą Prasmė!

Ir, kad viskas susiję, kalbam Kad tik lengviau būtų Kad tik būtų .

***

Bijau.

Taip, mano dviratį galima lengvai pavogti (nuimti grandinę per viršų arba išsinešti su visu rėmu) Bet jo niekas nevagia Ir aš manau, kad tai gražu iš jų pusės.

***

Tai ką manai, kad jis su barzda?

Manęs paklausė

***

Kai būna karšta naktį ir atidarai langą Arba kai atsigeri pieno(šalto), Bet ne iš stiklinės, iš butelio Kai maudaisi ežere Kai eini savo žeme Kai asfaltas šiltas ir pėdoms malonu Kai juokiesi, Bet ne garsiai, o viduj Kai verki

Dešimt kartų matau

Tai taip aš apie jį manau Atsakiau

Mano adresas kazliškių 7 – 38, Vilnius (kodas 38) II dalis Mano dviratį jau pavogė Nemanau, kad tai labai gražu

***

Pasimelst norėčiau gražiai Bet kai tik pradedu kalbėti Su tavimi, Visada užmiegu Taip nieko doro ir nepasakiusi.

***

Ir tada pasidaro taip smagu Pradedam juoktis O kartais Net čipsų nusiperkam

*** žodžiai.

meilė.

Mačiau: Labai ilgai kalbėjot apie politiką Ir karus Kurie jau buvo, kurie yra Ir tuos, kurie bus Kalbėjot, kalbėjot Ginčijotės .

Tada dar kalbėjot apie televizijos reklamas Ir apie aktorius.

Dar vėliau kalbėjote apie filmus Laidas .

Ir nuėjot namo Viens pas vieną Kits pas kitą .

O ką norėjot pasakyti, taip ir nepasakėt Bet manau, kad supratot Maždaug toj vietoj, kur apie keistą Medį Maximos kalbėjot(ar jis iš kartono?) ir juokėtės Akimis.

Ne visiems, ne visiems Ne viską Žodžiais paversti .

***

man 16 metų.

Man norisi kalbėti žodžiais jau girdėtais Žodžiais Martinaičio Žodžiais dainų Žodžiais filmų Žodžiais Meko Žodžiais the Velvet underground Žodžiais, kuriuos girdžiu.

Sakau, ateik mano žodi, ateik, nes dar nė karto tavęs negirdėjau O kaip aš galiu išvis žinoti, kas esu Kad esu Jei nemoku savų žodžių.

Negirdžiu savų žodžių.

Kur mano žodžiai?

***

Žmogus, kurį gerbiu sako: „Rašykit eiles“.

Rašau.

O man eilės pats keisčiausias dalykas Manosios nesirimuoja ir net negula labai švelniai Ant lapo O eilutes atskiriu tik tam, Kad per daug ilgų nebūtų Gal mano žodžiai eilėms per kampuoti Apgludinsiu juos, Mhm aha apgludinsiu.

***

stepas salėj pilkoj.

Kai atrodo, kad blogai Taip, kaip man, 16 16 16 16 16 16 blogai tada pagalvoju, kad bus dar blogiau ir kai man kas sako: „man labai, labai blogai“ tada aš pasakau: „taip, taip, o bus dar blogiau. Žinai, gyvenimas“

tu pasiseilini savo stepo batelius kaip gerai jie slysta! Kaip smagiai jie taukši!

Step step step ant mano širdies Aš šypsaus: kaip gražu!

Ir verkiu: kaip skauda!

filmas.

berniukas iš ekrano sako kad įsimylėjo tėtis: tai viskas? Maniau tau kažkas daug baisiau berniukas: kas gali būti baisiau?

Juokiuosi Ir tik vienuoliktą kartą suprantu

***

Pabandyk padainuoti mano eilėraštį Aš pabandysiu paliesti tavo kaklą Manęs nežavi kaklai Manęs tai nejaudina (kaip Austėjos) Bet man rodos, kad ten gyvena balsas O tai užvis gražiausia.

*** sms.

mūsų žinutės gražesnės už kai kurių eiles trys eilutės už penkis stulpelius

Grafitas. Alio Balbieriaus nuotr.

Trečiadienis, gegužės 27 kl.lt

durys 13

„Žizel“ – romantikos dozė Violeta Milvydienė Prasminga ir džiugu, kad balandžio 29-ąją, Tarptautinę šokio dieną, šventinė atmosfera tvyrojo sausakimšoje Žvejų rūmų salėje. Tą vakarą scenoje išties sklandė šokio mūza – buvo parodytas žymus romantinis baletas „Žizel”.

Pradžiai maga paspėlioti: ar gausiai susirinkusi margaspalvė publika ima perkainoti vertybes ir jau pajuto tikrojo elitinio meno ilgesį, ar atėjo tik dėl vykusios organizatorių reklamos, o gal daugelis tiesiog panoro gyvai pamatyti TV laidose ir projektuose išpopuliarėjusį Nerijų Jušką?..

Turbūt ir viena, ir kita, ir trečia – kaip bebūtų, tai nuteikia optimistiškai, nors neseniai į Muzikinį teatrą atvežtoje Jurijaus Smorigino teatro „Vilniaus baletas” premjeroje „Jausmai” salė buvo pustuštė.

Baleto gimimo faktai Naktį mėnulio šviesoje iš kapų pakyla vilisos – jaunos merginos, nekal-

operoje“ ir, nuostabu, jau du su puse amžiaus statomas įvairiuose pasaulio teatruose, sėkmingai gyvuoja iki šiol. Klaipėdoje parodytas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pastatymas (choreografas statytojas Olegas Vinogradovas, dailininkas Igoris Ivanovas (Rusija) scenoje laikosi nuo 1985-ųjų.

Pirmasis veiksmas neįtikino Veiksmas vyksta viduramžių Vokietijoje, kur ryškūs klasiniai skirtumai. Žizel myli Albertą, persirengusį valstiečiu didiką. Sužinojus apie jo kilmę, merginai plyšta širdis...

Gyvename XXI a., kuriame ne tik naujos technologijos, kompiuterizacija, bet ir įvykių tempas keičia žmogaus sąmonę, kartu ir elementarų suvokimą apie meną. Tačiau šiuo atveju nereikia būti šokio ekspertu, užtenka mėgėjo-diletanto žvilgsnio ar pajautos – čia nuobodoka „choreografija”. Pastarasis terminas parašytas kabutėse, kadangi tik taip – sąlyginai – galima pavadinti tuos pasivaikščiojimus, perbėgimus per sceną kaskart besidairant į

Dar į akis krito nesuderinti, netikslūs merginų šokio fragmentai, o ilgai lauktas kulminacinis pirmojo veiksmo momentas – Žizelės išprotėjimo ir staigios mirties epizodas – nepaveikė taip stipriai, tragiškai ir jaudinančiai, kaip, pvz., anksčiau matytuose žymios rusų artistės J.Maksimovos ar mūsiškės primabalerinos E.Špokaitės perteiktuose paveiksluose.

O kad žiūrovų dėmesys atšimpa, bylojo vos retkarčiais pasigirstantys ir prislopinti aplodismentai.

Tiesa, daugumos reakcija pagyvėjo scenoje pasirodžius N.Juškai.

Sušoko Alberto partiją Tie, kurie tikėjosi išvysti virtuozišką primarijaus techniką, gal kiek nusivylė, betgi... Alberto vaidmuo iš esmės ne toks reikšmingas kaip Žizelės, kartu nepasižymi sudėtingumu ir nereikalauja ypatingo meistriškumo. Čia reikia daugiau fizinės ištvermės ir pajėgumo duete, pakeliant, laikant ar nešiojant partnerę, t. y. labiau vertinamas asistavimas mylimajai. Šiame amplua N.Juška buvo puikus.

Maga paspėlioti: ar gausiai susirinkusi margaspalvė publika ima perkainoti vertybes ir jau pajuto tikrojo elitinio meno ilgesį, ar atėjo tik dėl vykusios organizatorių reklamos, o gal daugelis tiesiog panoro gyvai pamatyti TV laidose ir projektuose išpopuliarėjusį Nerijų Jušką?.. tos nuotakos, žuvusios prieš vestuves. Jos negali ramiai gulėti kapuose, – jų sielos veržiasi ne tik šokti, bet ir kerštauti... Vilisos būriuojasi miško pakraštyje ir, užkrėtusios pakeleivį savo juoku bei įsukusios į savo ratą, šokdina iki išsekimo.

Tokia H.Heinės knygoje „Iš Vokietijos“ aprašyta legenda pasinaudojęs prancūzų prozaikas T.Gautier išvystė baleto „Žizel“ („Giselle“) scenarijų. Muziką specialiai sukūrė bei jos partitūrą parengė kompozitorius A.Adamas, o pradinės choreografijos autoriai - irgi prancūzai: Jules Perrot ir Jeanas Coralli. Pirmą kartą baletas buvo parodytas 1841 m. „Paryžiaus

užkulisius, kažko beieškant. Tie netikroviški, neįtaigūs vaidybiniai eskizai, manau, ypač nutolę nuo mūsų jaunojo žiūrovo sampratos, kartais atrodė absurdiškai naivūs.

Būta įvairių šio spektaklio versijų, teko matyti ir keletą modernių jo interpretacijų, tad galiu drąsiai teigti – parodytas tradicinis klasikinio baleto variantas, tik, deja, pirmasis veiksmas buvo prastas jo šablonas. Kirba dvejonės grūdelis: ar statytojas, pasitelkęs bent kiek sumanumo ir išradingumo, galėjo atrasti įdomesnį būdą „prabilti“ į šiuolaikinį žmogų? (Beje, daugeliui siužetas galėjo likti nesuprastas, mat programėlių tiesiog nebuvo.)

Kulminacija: Žizelės mirties scena.

Atsižvelgiant į tai, kad atlikėjui ne kartą operuoti kelio sąnariai, įtrūkę raiščiai (beje, neseniai atlikta ir akių operacija), galima atleisti tuos kelis ne visai stabiliai susuktus „tours“, čia pat kompensuojamus gana lengvais šuoliais.

Kitas apmąstymo vertas aspektas – balerūno amžius. Nors vizualiai N.Juška vis dar atrodo lyg simpatiškas jaunuolis (pasak jo paties, „gimęs šokti princą“), fiziologinės galios pamažu senka.

Jam 32-eji – paskutinis jo aktyvios sceninės veiklos dešimtmetis (40-ies baleto artistas formaliai išleidžiamas į pensiją). Ne veltui sakoma: „baletas – išskirtinai

Solistė: pagrindinį – Žizelės vaidmenį atliekanti M.Hamanaka – trapi ir smul-

ki lyg statulėlė, lengva tarsi pūkelis. jaunų menas“. Aišku, eiliniam žiūrovui minėtoji informacija neturėtų rūpėti – jam svarbu pamatyti rezultatą, ir tai visiškai teisinga. Bet techniškai kokybiškesnį šokį bei ryškesnę įtaigą šiuosyk mūsų vertinimui pateikė jaunas artistas Romas Ceizaris, pirmajame veiksme atlikęs „Pas de deux“ (tiesa, jo partnerė negalėjo pasigirti tokiu įstabiu potencialu – ji atrodė sunkokai).

Antrasis suvirpino širdį Pagrindinį – Žizelės vaidmenį atliekanti Miki Hamanaka – mažaūgė primabalerina, trapi ir smulki lyg

Nerijaus Jankausko nuotr.

statulėlė, lengva tarsi pūkelis.

N.Juškos Alberto rankose jos Žizel – dvasia tiesiog skraidyte skraidė.

Organiškuose antrojo veiksmo pasažuose atsiskleidė ir dueto harmonija.

Subalansuotas čia ir dvylikos vilisų šokis, pasižymėjęs gana vientisais, sinchroniškais judesiais, dar imponavęs subtilia, santūriai dvasinga veidų išraiška. Gerai pavykęs merginų virsmas. Įspūdinga – aukšta, liekna, grakšti ir plastiška – Mirta (Olga Konošenko), atrodė, vien žvilgsniu valdanti vilisas ir apskritai situaciją kapinaitėse. Išraiškingais rankų mostais ji prikelia Žizelę iš kapo (tik gaila, ši išnyra ne iš po grindų, o pasirodo iš kairiojo užkulisio, bet tai – dėl techninių scenos galimybių stokos).

Tarytum vienu atokvėpiu prabėgo mylimųjų adagio – atsisveikinimo šokis, o paskutiniai skrydžiai tarsi simbolizavo meilės pergalę – Žizelės prašymu Albertas lieka gyvas. Aušta... Jis išgelbėtas.

Fantastiškas antrojo veiksmo pasaulis – vaizdo poetiškumas, svaiginanti muzika savaime nuteikia romantiškai, o kiek vėliau pasineri į itin pakylėtą būseną. Atkurtas kažkurios akimirkos įspūdis netikėtai suvirpina širdį, per kūną nubėga šiurpuliukai... Persmelkia nepakartojamas ir su niekuo nesulyginamas, gerai pažįstamas, tiesa, senokai patirtas jausmas.

Neįtikėtina – mistikos kupinas veiksmas ir choreografiškai, ir emociškai buvo stipresnis už vaizduojantį realųjį gyvenimą.

Matyt, tokia romantizmo galia.

kl.lt Trečiadienis, gegužės 27, 2009

14 DURYS

Kūrybinių oazių link Rūta Jakštonienė Lėlės, teatras, pasakos bei šiandienos gyvenimą iliustruojančios istorijos, susitikimai su naujais ir jau pažįstamais spektakliais, džiaugsmas akims ir pažinimo malonumas – visa tai galėjai patirti Klaipėdoje gegužės 1–3 d. vykusiame tarptautiniame lėlių teatrų festivalyje „Karakumų asilėlis“.

Per tris dienas – 18 spektaklių Pirmasis lėlių teatrų festivalis, inicijuotas Klaipėdos universiteto lėlių teatro „KU-KŪ“ ir Režisūros katedros, įvyko 1997-aisiais. Po ilgokos šešerių metų pertraukos, nuo 2003iųjų „Karakumų asilėlis“, kas antri metai į uostamiestį sukviesdamas Lietuvos ir užsienio lėlininkus, vaikams ir suaugusiesiems vėl dovanoja reginių ir įspūdžių kupiną savaitgalį.

Tai vienintelis profesionalių lėlių teatrų festivalis Klaipėdos krašte. Be tradicinių vaidinimų, jame pristatomi ir novatoriški teatro projektai, kuriuose stengiamasi atskleisti lėlių teatro galimybių, išraiškos priemonių įvairovę.

Pradžia: atidarymo šventėje visas teatro namelis tapo „gyvu laikrodžiu“.

Organizatoriai: festivalio komandoje plušo Aušra Daukantaitė, Rūta

Bunikytė, Renata Kutaitė, Gintarė Radvilavičiūtė, Sigita Bartulytė ir Salomėja Burneikaitė.

Lėlės sukviečia ir geba išlaikyti didelės auditorijos dėmesį ir palankumą, – tai įrodo neabejotiną šio festivalio reikalingumą. Šiųmečiame, jau penktajame festivalyje, dalyvavo aštuoni Lietuvos lėlių teatrai (Valstybinis Kauno lėlių teatras ir mažytis šeimos teatras „Nykštukas“ iš Kauno, Vilniaus teatras „Lėlė“, Panevėžio lėlių vežimo teatras, „Stalo teatras“, „Paršiuko Ikaro“ teatrai iš Vilniaus, kūrybinė grupė iš Jūratės Stauskaitės dailės mokyklos Vilniuje ir, žinoma, Klaipėdos lėlių teatras) bei Liepojos lėlių teatras, lėlininkų trupės „GraenseLoes“ iš Kopenhagos, „Laboratorija T“ iš Maskvos, Vladimiro Zacharovo „Vieno žmogaus teatras“ iš Tomsko, Liublianos miesto Mini teatras iš Slovėnijos. Per tris festivalio dienas jie parodė 18 spektaklių. Matytieji paliko prieštaringus įspūdžius.

Žiuri: vaikų komisija – Rūta Kvaščevičiūtė, Augustinas Markevičius, Kamilė

Macevičiūtė, Erikas Kaupas, Rokas Armonas – dirbo iš širdies.

Šešėliai: V.Mazūras po spektaklio bendravo su žiūrovais, pats karpė iš popie-

riaus ir dovanojo visiems siluetus. Po to norintieji galėjo prie ekrano išbandyti, kas yra šešėlių teatras.

Betarpiškai: A.Šašilovas iš Maskvos, parodęs spektaklį „Rachmaninovo

rankos“, bendravo su žiūrovais be kalbos barjero.

Parodė virtualų teatrą Man regis, pats festivalio pavadinimas „Karakumų asilėlis“ apibrėžia jo auditorijos amžiaus, vadinasi, ir repertuaro pasirinkimo ribas. Tačiau fes-

tivalio organizatoriai, nusprendę tas ribas peržengti, į programą įtraukė ir spektaklius jaunimui bei suaugusiesiems. Iniciatyva sveikintina, bet šiame lėlių teatrų festivalio kontek-

Kieme: Panevėžio lėlių vežimo teatras savo „Skruzdėlę atsiskyrėlę“ vaidino tiesiog vežime. Jame ne per ankšta, tvirtino panevėžietės lėlininkės ir džiaugėsi publikos dėmesiu.

Trečiadienis, gegužės 27, 2009 kl.lt

Monospektaklis: V.Zacharovas vaidino „Ežiuką rūke“.

Įvertino: kūrybinei dirbtuvei vadovaujant V.Zacharovui žiūrovai buvo

sužavėti, o tarp jų – ir V.Masalskis.

Susidomėjimas: V.Zacharovo lėle tiesiog teatro kiemelyje domėjosi ne tik

Klaipėdos lėlių teatro aktorius Linas Zubė, bet ir visas būrys vaikų. ste toks pasirinkimas kėlė šiokių tokių prieštaravimų.

Labiausiai jie išryškėjo žiūrint du spektaklius, kuriuose naudojamos virtualios priemonės, valdomos

artistų, – danų trupės „Graense– Loes“ audiovizualinį projektą „Fucking alone“ (lietuviškai verčiama „Po velnių, aš toks vienišas“, režisierės Katrine’a Karlsen ir Sisselė Romme

DURYS 15 Christensen) ir Liublianos Mini teatro spektaklį „Coliukė“ (režisierius Robertas Waltlas). Danų spektaklyje kalbama apie drastišką medijų intervenciją, keičiančią realų žmogaus gyvenimą į simuliuojamą tikrovę, bei su tuo susijusias susvetimėjimo, vienatvės, tarpusavio nesusikalbėjimo problemas. Virtuali erdvė, kurioje ir vyksta diskusija žmogaus ir jį supančio pasaulio temomis, šiuo atveju pateikta kaip tikrovę pasiglemžiančių, transformuojančių, unifikuojančių medijų kritika. O štai vaikams skirta „Coliukė“, atvirkščiai, pateikiama kaip novatoriškas, virtualiais efektais „praturtintas“ spektaklis, nors pastatytas prieš septynerius metus.

Ekrane judančios plokščios lėlės kompiuterinius žaidimus žaidžiantiems vaikams turėtų atrodyti primityvi archaika. Vis dėlto tai virtualus teatras, tikrai teatras, nes veiksmas vyksta čia, dabar ir su mumis.

Tačiau į akis krito ne tik bejausmė, anemiška, Barbės veido ir figūros Coliukė, ausį rėžė spektaklio tekstas – netaisyklinga lietuvių kalba. Kaip vėliau paaiškėjo, lietuviškai kalbėti bandė pats aktorius R.Waltlas, stengdamasis, kad mūsų publika geriau suprastų, kas vyksta spektaklio ekrane.

Galvojant apie tai, kad šio festivalio pagrindiniai žiūrovai vis dėlto yra vaikai, įtraukti į programą technologiškai pasenusį, morališkai atgyvenusį spektaklį, manyčiau, buvo neapdairu.

Paprastai ir įtaigiai Lėlių teatro spektakliuose labai svarbus pedagoginis kontekstas. Ir visai nebūtina lėlių teatro scenos „užkimšti“ moderniausiomis technologijomis, kad pagrindiniams jo žiūrovams – vaikams, parodytum, jog kovoti už gėrį vis dar prasminga, o tarpusavio draugystė šiandien kaip niekada svarbi. Apie svarbius dalykus galima kalbėti užsimovus ant rankos lėlę – pirštinę, kaip tai darė jokių teatro mokyklų nebaigęs garsusis lėlininkas iš Tomsko Vladimiras Zacharovas, arba tiesiog „iš vežimo“, kuriuo buvo atvykęs žymusis Panevėžio lėlių vežimo teatras, pasakoti apie tai, kad jokios materialinės vertybės nesuteiks trokštamos laimės ir meilės.

Festivalio programą vainikavo kūrybinės grupės iš Vilniaus spektaklis „Giesmių giesmė“ (režisierė

Lėlininkų šventė – visiems Salomėja Burneikaitė Virtuali: slovėnai parodė kitokią

„Coliukę”, primenančią kompiuterinį žaidimą.

Atmosfera: spektaklyje „Giesmių

giesmė“ tvyrojo ypatinga nuotaika.

Puikus: spektaklis „Eglė žalčių

karalienė” pakerėjo didelius ir mažus.

Nijolė Indriūnaitė). Biblinę karaliaus Saliamono ir jo mylimosios Sulamitos meilės istoriją perteikė ne tik įtaigiai skaitomas tekstas, bet ir šešėlių teatro ekrane pasakojimą siluetais iliustruojančios įvairiais ornamentais dekoruotos figūros, itin subtiliai vaidinime derantys muzikiniai intarpai.

Klaipėdos lėlių teatro salė buvo kiek per ankšta „Giesmių giesmei“, tačiau lengviau joje galėjai jausti spektaklio ypatingą intymumą.

Lėlės sukviečia ir geba išlaikyti didelės auditorijos dėmesį ir palankumą, – tai įrodo neabejotiną šio festivalio reikalingumą.

Nerijaus Jankausko ir festivalio archyvo nuotr.

Šiemečio festivalio programoje atsispindėjo jo šūkis: „Lėlių teatras – tarp kitų menų“. Pirmą kartą „Karakumų asilėlis“ vyko savuose namuose Klaipėdos senamiestyje, kur neseniai įsikūrė jo organizatorius – Klaipėdos lėlių teatras.

Jauki, bet nedidelė jo salė negalėjo sutalpinti visų norinčiųjų, todėl spektakliai buvo rodomi ir kieme, Klaipėdos koncertų salėje bei Klaipėdos universiteto Mokomajame teatre. Festivalio spektakliuose apsilankė per 1500 didelių ir mažų žiūrovų. Kartu jie pamatė Jūratės Januškevičiūtės lėlių fotoportretų parodą, kurią iki mėnesio pabaigos dar galima aplankyti Kultūrų komunikacijų centre.

Festivalio metu kūrybinę dirbtuvę surengė unikalus lėlių meistras V.Zacharovas iš Rusijos. Panaudojant į festivalį atvykusių menininkų galimybes vyko ir seminaras pedagogams; kvalifikacijos tobulinimo pažymėjimai, pasirašyti Klaipėdos pedagogų švietimo centro ir Klaipėdos lėlių teatro, įteikti 11 mokytojų.

Teatro kieme buvo įsikūręs Panevėžio lėlių vežimo teatras, tiesiog po žydinčia kriauše pristatyta Nijolės Indriūnaitės knyga „Baltos pasakos“. Tarp spektaklių ir renginių jaukiame teatro kiemelyje ir festivalio klube vyko profesiniai lėlininkų pokalbiai, diskusijos, konsultacijos.

Festivalio spektaklius stebėjo dvi komisijos. Vaikų komisiją sudarė Klaipėdos vaikų lėlių teatrų ir Balsio menų gimnazijos atstovai, kuriems talkino Vilniaus teatro „Lėlė“ aktorė, režisierė ir dramaturgė N.Indriūnaitė.

Pirmą kartą „Karakumų asilėlio“ spektaklius stebėjo jaunųjų teatro kritikų komisija, kurią sudarė Klaipėdos universiteto teatrologijos programos magistrantai, vadovaujami doc. dr. Petro Bielskio.

Vaikų komisija, žiūrėjusi tik spektaklius vaikams, išrinko tris labiausiai patikusius, tarp kurių – Vilniaus „Lėlės“ teatro „Eglė žalčių karalienė“ (rež. ir dail. V.Mazūras), V.Zacharovo „Vieno žmogaus teatro“ iš Tomsko „Ežiukas rūke“ ir maskviečio Aleksejaus Šašilovo teatro „Laboratorija T“ spektaklis „Rachmaninovo rankos“.

Jie apdovanoti „Karakumų asilėlio“ prizais − specialiai dekoruotais sieniniais laikrodžiais. Jaunieji kritikai savo įsteigtus prizus − šv. Simeono skulptūrėles – įteikė vaikiško spektaklio kūrėjui V.Zacharovui už „Ežiuką rūke“ ir Klaipėdos lėlių teatro spektaklio suaugusiesiems „Juoba“ sumanytojai dailininkei ir režisierei Gintarei Radvilavičiūtei.

Klaipėdos lėlių teatras iš tiesų yra jaunas, bet į jį mielai atvyksta vis daugiau svečių tiesiog pasižiūrėti, ne tik su spektakliais. Ne be reikalo garsusis Vitalijus Mazūras prasitarė atsisveikindams: „ Jei jau tokie rimti teatralai kaip Valentinas Masalskis visą festivalį stebėjo, vadinasi, lėlių teatras tikrai atsigauna“.

kl.lt Trečiadienis, gegužės 27, 2009

16 durys

Į Austriją – su lietuviškos muzikos misija Danutė Petrauskaitė

F.Schuberto, J.Brahmso, H.Wolfo, J.Srausso tėvo bei sūnaus kapų nuolat būriuojasi žmonės, lenkiantys galvą prieš šiuos muzikos korifėjus.

Kelionė į Austriją visada yra didžiulė šventė, ypač muzikams, nes šios šalies muzikinės kultūros istorija yra tokia turtinga ir įvairi, kad su ja susipažinti nepakanka vieno ar dviejų apsilankymų.

Tad Erasmus programos teikiama galimybe pakeliauti po šią šalį ir reprezentuoti Klaipėdos universitetą pasinaudojo Menų fakulteto pianistė, Fortepijono katedros vedėja doc. Jūratė Karosaitė ir šio straipsnio autorė. Kelionės tikslas – akademinis: skaityti paskaitas ir surengti koncertą Kremse prie Dunojaus.

Kaip J.Strausso valsas Austriją sudaro devyni regionai, vadinami žemėmis. Vienas jų, Žemutinė Austrija, pagal plotą šalyje yra pats didžiausias. Jo sostinė – Sankt Pioltenas. Šalia jo ant Dunojaus kranto ir yra įsikūręs Kremso miestelis, turintis apie 24000 gyventojų.

Jame veikia universitetas, aukštoji pedagoginė mokykla, ruošianti įvairių dalykų, tarp jų – ir muzikos mokytojus, technologijos kolegija, muzikos mokykla ir daugybė vidurinių mokyklų bei gimnazijų.

Nemažai Kremso ir jo apylinkėse gyvenančių žmonių augina vynuoges ir gamina iš jų vyną. Vieniems tai – pragyvenimo šaltinis, kitiems – laisvalaikio džiaugsmas. Todėl miestelis iš įvairių pusių yra apsuptas vynuogynų plantacijų. Uogas nuo šalčių apsaugo kalnai, tad didesnis ar mažesnis derlius yra visada garantuotas. Nuo seno šiose vietovėse vyksta vynuogių nuėmimo šventės, ypač populiarios ir iki šiol yra dainuojamos dainos apie vyną. Šis gėrimas yra neatskiriama austrų mitybos dalis, jis – taip pat labai svarbus gyvenimo būdo bruožas, susijęs su austrų pomėgiu dainuoti ir šokti. Tačiau niekur neteko sutikti girtų ar įkaušusių žmonių. Mat nors austrai ir gausiai vartoja vyną, ypač baltą, tačiau jį nuolat skiedžia vandeniu. Šalia vynuogių yra auginami ir abrikosai. Iš jų gaminamos uogienės, likerai, saldainiai.

Todėl susidaro įspūdis, kad gyvenimas Žemutinėje Austrijoje yra

Koncerte: pianistė J.Karosaitė austrus supažindino su lietuviškos fortepijo-

ninės muzikos raida. linksmas ir nerūpestingas, kokį mes galime įsivaizduoti, klausydamiesi Johanno Strausso valso „Žydrasis Dunojus“.

Melskis, dirbk, skaityk Austrijoje yra paplitusi katalikybė, todėl šis kraštas garsėja puošniomis barokinio stiliaus bažnyčiomis ir iki šiol tebeveikiančiais vienuolynais.

Vienas didžiausių yra Melko benediktinų vienuolynas, išsiskiriantis iš kitų įspūdinga architektūra bei turtingu interjeru. Tačiau labiausiai stulbino jo biblioteka, kurioje yra sukaupta apie 80000 knygų ir 2000 senovinių rankraščių, dauguma jų – su nuostabiais piešiniais, nes, kaip aiškino šv. Benediktas, „Dievą turime garbinti visuose kūriniuose“.

Benediktinų credo telpa trijuose žodžiuose – melskis, dirbk, skaityk, – todėl šalia vienuolyno yra įsikūrusi mokykla, garsėjanti visame krašte savo aukštu mokymo lygiu.

Ir bažnyčios, ir vienuolynai glaudžiai susiję su muzikine kultūra. Juose įrengti vargonai stebina savo didingumu ir puošnumu, jais groja iš įvairių šalių atvykstantys vargonininkai. Kunigai ir vienuoliai taip pat remia kamerinės, simfoninės bei sceninės muzikos atlikimą. Jie prisideda rengiant vasa-

Kraštovaizdis: Kremsas apsuptas kalnų ir vynuogynų plantacijų.

ros festivalius, operų bei oratorijų pastatymus.

Muzika – lyg vynas Austrams muzika yra lyg vynas. Jie be jos negali gyventi.

Atvykusius į Vieną keliautojus pasitinka gausios afišos, reklamuojančios įvairaus pobūdžio koncertus – pradedant kameriniais, rengiamais istorinės reikšmės salėse, susijusiose su J.Haydno, W.A.Mozarto, L. van Beethoveno vardais, ar imperatoriškuose rūmuose, ir baigiant žymiuoju Vienos operos teatru, į kurį bilietai išgraibstomi dar prieš gerą pusmetį.

Gegužės mėnesio sensacija – R.Wagnerio atnaujintas „Nibelungų žiedo“ pastatymas. Kad į šias operas patekti norinčiųjų yra išties daug, bylojo eilės prie kasų – žmonės laukė stovimų vietų.

Dauguma koncertų, ypač lengvo pobūdžio, yra skirti turistams, viliojamiems J.Strausso valsais ir operečių ištraukomis. Rimtesnius koncertus siūlo Vienos filharmonija ir Muzikos draugija (Wiener Musikverein).

Austrijos sostinė garsėja ir muziejų gausa, ir architektūriniais paminklais. Beveik visose pagrindinėse gatvėse galima aptikti muzikos klasikų pėdsakų, o centrinėse kapinėse prie L.van Beethoveno,

Danutės Petrauskaitės nuotr.

Batus palieka koridoriuje Muzikinis gyvenimas verda ir mažuose miesteliuose, kurie taip pat turi geras sales ir puikius instrumentus. Tuo teko įsitikinti apsilankius Sankt Piolteno bažnytinės muzikos konservatorijoje, vienoje iš keturių tokio tipo įstaigų visoje Austrijoje.

Mat austrai didžiulį dėmesį skiria liturginei muzikai – grojimui vargonais, giedojimui chore ir dirigavimui. Kadangi pragyventi vien iš bažnyčios vargonininko darbo nėra lengva, tai studentai šalia esančiame universitete studijuoja ir kitus dalykus, įgydami dar vieną kvalifikaciją.

Beje, visos mokyklos, kuriose teko lankytis, yra puikiai įrengtos, suremontuotos, klasėse stovi nauji muzikos instrumentai, nuo ryto iki vakaro vyksta muzikos pamokos, nes mokosi ne tik vaikai, bet ir garbaus amžiaus seneliai. Jose tvyro darbinė nuotaika, tvarka. Mokiniai, prieš įžengdami į klasę, savo batus palieka koridoriuje ir apsiauna šlepetes. Mokytojus irgi buvo galima išvysti vienomis kojinėmis. Visa tai suteikia jaukumo, lyg būtų muzikuojama namuose, o kartu tai pedada mokykloje palaikyti ir švarą.

Koncertavo J.Karosaitė Pagrindinis Erasmus dėstytojų mainų programos uždavinys yra keistis aukštųjų mokyklų pedagogais. Jie studentams turi skaityti paskaitas, per savaitę – ne mažiau kaip penkias akademines valandas.

Tačiau atlikėjai į šį skaičių įtraukia ir koncertus, kurių daug mieliau nei paskaitų klausosi ir studentai, ir pedagogai.

J.Karosaitė parengė 50 min. trukmės rečitalį ir jo metu atliko lietuvių kompozitorių fortepijoninius kūrinius – pradedant M.K.Čiurlionio preliudais ir baigiant A.Remesos „Stigmomis“.

Taigi austrams buvo suteikta galimybė istoriškai susipažinti su lietuviškos fortepijoninės muzikos raida. Jie turėjo progą išgirsti ir

B.Dvariono, S.Vainiūno, A.Račiūno bei V.Barkausko kūrinius.

Koncertas vyko jaukioje muzikos mokyklos salėje, į kurią susirinko nemažas būrys klausytojų – vaikų ir suaugusiųjų. Visi jie negailėjo dėmesio ir pianistei, ir koncerto komentatorei – šio straipsnio autorei. Iš karto buvo akivaizdu, kad labiausiai jiems patiko M.K.Čiurlionio ir V.Barkausko muzika. Pastarasis kompozitorius itin sudomino fortepijono pedagogus, tad grįžus į Lietuvą teko jiems išsiųsti „Penkis Vytuko paveikslėlius“, skirtus jauniesiems pianistams atlikti keturiomis rankomis.

J.Karosaitės pasirodymas buvo labai aukštai įvertintas. Jo organizatoriai jį pavadino fantastiniu ir pakvietė atlikėją dar kartą apsilankyti Kremse.

Padėjo kolegos austrai J.Karosaitei pasitaikė proga „pačiupinėti“ ir Sankt Piolteno bažnytinės muzikos konservatorijos salės fortepijono klaviatūrą bei direktoriaus akivaizdoje atlikti kelis lietuvių kompozitorių preliudus. Ten muzikos mokyklos klasių ir salių akustika yra labai gera, įrengiant šias auditorijas ja iš anksto buvo pasirūpinta. Todėl muzikos klausytis ir ją atlikti gerais instrumentais yra vienas malonumas.

J.Karosaitės grojimas pasižymėjo muzikalumu, emocionalumu, gera technika. Ji įrodė, kad gali puikiai atlikti ir romantinio stiliaus, ir modernius XX a. pabaigos kūrinius. Nepaisant pianistės didelio užimtumo ir administracinių darbų, norisi jai palinkėti dažniau koncertuoti Lietuvoje, o ne vien tik erasminėse kelionėse.

Pastaroji kelionė įvyko padedant dviem pedagogams – Reginai ir Manfredui Stummeriams, be kurių pagalbos būtų buvę sunku išsiversti. Šie muzikai, lankęsi prieš keletą metų Klaipėdoje, minutės tikslumu suplanavo visą penkių darbo dienų savaitę, derindami viešnių iš Lietuvos akademinį darbą su pažintinėmis kelionėmis.

Jie ne tik parodė savo kraštą, bet ir suteikė galimybę reprezentuoti Lietuvos muzikinę kultūrą, kurios sklaida ir yra vienas pagrindinių KU Menų fakulteto dėstytojų erasminių vizitų tikslų.

Veikiantis: Melko vienuolynas išsiskiria įspūdinga architektūra.

Leidėjas © 2009 UAB „Savas ratas“, Šaulių g. 19, 92233 Klaipėda, tel./faks.: (8 46) 219 724, el. paštas: savasratas@gmail.com. Maketavo UAB „Diena Media News“ leidybos centras. Spausdino „Poligrāfijas grupa Mūkusala“. Tiražas 12 566. Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami.