2011-02-25 370

2011 vasaris #10

Vilnius, kokio neskaitei, pagal Kristiną Sabaliauskaitę

Vyrų pasaulis: vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje

Sekso Lietuva

Natūralaus grožio nėra ir nebus 370_010.indd 1

2011.01.21 15:04:18

37o su:

#1O NU­ME­RIO BEND­RA­DAR­BIAI: EL­NĖ Fo­tog­ra­fė

RO­MAS ZA­BA­RAUS­KAS Ki­no ap­žval­gi­nin­kas

JUR­GI­TA KRU­KAUS­KAI­TĖ Žur­na­lis­tė

ANDR­ZEJ BONG Mu­zi­kos re­dak­to­rius

Ne­mėgs­ti skai­ty­ti kny­gų?

Skai­tyk to­liau Ra­šė: In­ga Nor­ke

PAU­LIUS GA­SIŪ­NAS Fo­tog­ra­fas

NAU­JI NU­ME­RIO BEND­RA­DAR­BIAI: EG­LĖ NA­VIC­KAI­TĖ Fo­tog­ra­fė

RO­KAS DA­RU­LIS Fo­tog­ra­fas

GIN­TA­RĖ PA­RU­LY­TĖ Auk­sa­ran­kė – fo­tog­ra­fuo­ja, mo­de­liuo­ja, fil­muo­ja ir ra­šo

OK­SA­NA TO­ČIC­KA­JA Fo­tog­ra­fė

37o su 37O 37O.diena.lt Re­dak­to­rė In­ga Nor­ke 37O@dienamedia.lt Di­zai­nas To­mas Mo­zū­ra Rek­la­ma reklama@vilniausdiena.lt Dir­ba­me Lab­da­rių g. 8, Vil­niu­je Lei­dė­jas UAB „Die­na Me­dia News“ Spau­dė „Lie­tu­vos ry­to“ spaus­tu­vė Ti­ra­žas 15 000 egz.

Už rek­la­mos tu­ri­nį „37O“ neat­sa­ko #10, vasaris, 2011

VIR­ŠE­LIO AU­TO­RIAI:

Fo­tog­ra­fa­vo: Pau­lius Ga­siū­nas Sti­lius: Vi­lius Venc­ke­vi­čius Mo­de­lis: Vi­lius Venc­ke­vi­čius Gė­lės: UAB „Sche­te­lig Lit“

370_010.indd 2

O, pa­vyz­džiui, vie­nas ma­no drau­gas nuo­lat kar­to­ja, kad vi­sa­da sten­gia­si skai­ty­ti tai, kas jam prieš ki­tus ne­pa­da­ ry­tų gė­dos, jei jis be­skai­ty­da­mas stai­ga nu­mir­tų. Kas­kart tai sa­ky­da­mas jis ver­čia ma­ne šyp­so­tis, bet vis dėl­to tai, ką tu skai­tai ir kiek tu tai da­rai, pa­sa­ko so­li­džią da­lį ta­vo as­me­ny­bės cha­rak­te­ris­ti­kos. Dar ge­riau ta­ve pa­žin­siu, jei pa­sa­ky­si, ką skai­tai dar kar­tą, t. y. iš nau­jo.

Taip, elekt­ro­ni­nis po­pie­rius yra bran­ges­nis, ta­ čiau žvel­giant į atei­tį jis ga­li at­si­pirk­ti ir tap­ti ne­tgi pi­ges­ne me­di­ja in­for­ma­ci­jos sklai­dai ne­gu po­pie­ rius. Taip pat jis leng­ves­nis, in­te­rak­ty­ves­nis ir uži­ ma ge­ro­kai ma­žiau vie­tos. Be to, trend­wat­ching. org pro­gno­zuo­ja, kad 2012 m. skai­ty­tu­vų kai­nos bus kur kas priei­na­mes­nės, t. y. kai­nuos po­rą šim­ tų li­tų.

Kai ne­bu­vo ek­ra­nų, kny­gos užė­mė pra­mo­goms skir­tą lai­ką. Ta­da at­si­ra­do jie, ir na­tū­ra­liai kny­gom te­ko ma­ žiau dė­me­sio. Be vi­sa to, bend­ras skai­ty­mo lai­kas su­ trum­pė­jo, nes, tar­ki­me, skai­tant ek­ra­ne mū­sų kon­cent­ruo­ ja­mo dė­me­sio mi­nu­čių skai­čius (ką jau čia, tik­rai ne­be va­lan­dų) bent tris kar­tus su­trum­pė­ja nei skai­tant tą pa­tį ant po­pie­riaus.

Taip, vis dėl­to bū­tent po­pie­riui mes vis dar jau­ čia­me sen­ti­men­tus. Ir tai, kas šiuo me­tu vyks­ta tech­ no­lo­gi­jų plot­mė­je šia te­ma, nei kom­piu­te­rių moks­lų ve­te­ra­nui Kon­ra­dui Zu­se, nei „World Wi­de Web“ iš­ra­dė­jui Ti­mot­hy Joh­nui Ber­ner­sui-Lee nė ne­si­sap­ na­vo. Juo­lab po­pie­riaus iš­ra­dė­jui ki­nui Cai Lu­nui ar spau­dos ma­ši­nos kū­rė­jui vo­kie­čiui Jo­han­nui Gu­ ten­ber­gui.

RAIT ty­ri­mų bend­ro­vės duo­me­ni­mis, Lie­tu­vo­je 16–25 me­tų am­žiaus gru­pė­je tik apie pu­sę res­pon­den­tų skai­to kny­gas sa­va­no­riš­kai. Nes­kai­tan­čių žmo­nių smar­kiai dau­ gė­ja sens­tant, o pa­grin­di­nė to prie­žas­tis yra lė­šų trū­ku­ mas. Lie­tu­vo­je gy­ve­na apie 1,125 mln. pen­si­nin­kų ir neį­ ga­lių­jų, ku­riems kny­ga tam­pa be­veik ne­priei­na­ma.

To­kie fak­tai tik­rai ne­džiu­gi­na, ta­čiau Lie­tu­va vi­sad bu­vo dau­giau fi­zi­nio dar­bo lau­kas nei švie­suo­lių na­mai. To­dėl skai­ty­mas pa­gal tuos pa­čius ty­ri­mus vis dar yra po­pu­lia­ riau­sias tarp in­te­lek­tua­lų, aukš­tes­nes pa­ja­mas gau­nan­čių žmo­nių. Bet kaip ki­tas ma­no drau­gas, kal­bė­da­mas apie pi­ni­gus, skir­tus as­me­ni­niams ma­lo­nu­mams ir to­bu­lė­ti, sa­ ko: ar­gi mes neuž­dir­bam?

Skai­ty­mas – tai sko­li­ni­ma­sis be grą­ži­ni­mo pa­lū­ka­nų.

Be to, kiek­vie­nas ga­li im­ti ir sko­lin­tis, o šiais lai­kais tai da­ry­ti dar ir leng­viau (tik kaip ro­do tų pa­čių ty­ri­mų re­zul­ ta­tai, lai­ko tam ski­ria­ma ma­žai ir ma­žiau).

Tai­gi re­tas iš mū­sų nė­ra pa­ty­ręs to jaus­mo, kai kny­gy­ ne ar bib­lio­te­ko­je ta­ve su­pa tūks­tan­čiai (kai kur net šim­ tai tūks­tan­čių) kny­gų, ta­čiau tos, ku­rios tau rei­kia tuo me­ tu, ten nė­ra.

O kaip tas am­ži­nas kny­gų sko­li­ni­ma­sis? Kai ta­vo kny­ gų len­ty­na tam­pa asi­met­riš­ka ir jo­je lie­ka dau­giau ta­vo pa­si­sko­lin­tų kny­gų nei tų, ku­rias pa­ts esi pa­sko­li­nęs?

Ke­lio­nės ba­ga­žas sve­ria dau­giau nei rei­kia, nes pa­ siė­mei kny­gų „ant pa­si­rin­ki­mo“. Gal jau su­pran­ti, kur link len­kiu? Tai elekt­ro­ni­nės kny­gos, kai ga­li par­si­siųs­ti bet ku­ rią, iš­vis ne­si­rū­pin­ti len­ty­nom ir pa­mirš­ti pe­čius spau­džian­ tį kny­gos svo­rį ran­ki­nė­je.

Elekt­ro­ni­nių kny­gų pra­na­šu­mų ga­li­ma pri­skai­čiuo­ti dau­ gy­bę. O jei kny­ga yra skai­to­ma nau­do­jan­tis ko­ky­biš­ku skai­ty­tu­vu – tai iš­vis ga­li­ma skai­čiuo­ti vien pra­na­šu­mus su ke­liais trū­ku­mais. Juk skai­ty­tu­vas, be sa­vo tal­pos pra­ na­šu­mų (apie 2000 kny­gų vie­na­me ma­ža­me tab­le­te), mums ne­pri­me­na dar­bo ir nu­tei­kia ma­lo­niai. Kaip kny­ ga ir tu­rė­tų.

Ta­čiau sen­ti­men­tai ne­be­jau­dins, kai žmo­nės bus pri­vers­ti su­spė­ti su spar­tė­jan­čiais in­for­ma­ci­jos srau­ tais ir dar be­ga­le ga­li­my­bių bei nau­jo­vių, ku­rias var­to­to­jui ren­gia­si pa­siū­ly­ti skait­me­ni­nė lei­dy­ba.

Vis­kas OK, ta­čiau man as­me­niš­kai di­džiau­sią ne­ri­mą ke­lia ge­rų ro­ma­nų skait­me­ni­za­ci­ja. Ge­ra kny­ga (ro­ma­nas) kaip daik­tas yra ver­ty­bė. Ar ji yra to­kia pa­ti ver­ty­bė, kai yra skait­me­ni­niu for­ma­ tu už tam tik­rą mo­kes­tį at­siun­čia­ma į ta­vo kom­piu­ te­rį? Kol kas tuo smar­kiai abe­jo­ju.

Taip, vis dėl­ to bū­tent po­pie­riui mes vis dar jau­čia­me sen­ti­men­tus.

To­dėl šis nu­me­ris yra skir­tas tik­ro­sioms kny­goms, ne „bi­tų bai­tų mi­ši­niams“ (ma­nau, atei­ty­je tu­rė­siu dar daug ga­li­my­bių nu­me­rius skir­ti pa­sta­rie­siems).

Tai­gi apie sa­vo nau­ją ro­ma­ną de­šim­ta­ja­me „37O“ kal­ba ma­no itin ger­bia­ma mo­te­ris Kris­ti­na Sa­ba­ liaus­kai­tė, taip pat jau­na su­si­ža­vė­ji­mo ver­ta kos­ mo­po­li­tė Ga­bi­ja Gru­šai­tė – apie sa­vo de­biu­ti­nę kny­gą „Neiš­si­pil­dy­mas“, Ar­tū­ras Te­reš­ki­nas – apie vy­riš­ku­mą ir ką tik apie tai iš­leis­tą kny­gą, Ka­ro­lis Klim­ka pa­ra­šė „Sex, Lit­hua­nian Sty­le: Pro­se and Poet­ry“ ir tai pri­sta­to šia­me nu­me­ry­je.

Taip pat apie ver­ty­bes, at­si­grę­ži­mą į sa­ve ir praei­tį šia­me nu­me­ry­je pa­sa­ko­ja nau­jas be­droom due­tas „The Ball&Chain“, su­si­de­dan­tis iš mums jau la­bai ge­rai pa­žįs­ta­mų per­so­nų, jau­nas ir itin perspek­ty­vus di­zai­ne­ris Vi­lius Venc­ke­vi­čius, ku­ris atei­ty­je tu­ri šan­sų pa­keis­ti pa­ry­žie­tiš­kus šou čia ren­gian­tį Lie­tu­vos ma­dos ka­ra­lių, ir trum­pas in­ter­ viu su De­ni­su Ko­lo­myc­kiu, ku­ris sa­vo šo­kiu ap­ža­vė­ jo Niu­jor­ką ir Jo­ną Me­ką. Uo­ga ant tor­to – in­ter­viu ir su pa­čiu Me­ku. Taip at­ro­do skai­ty­mo nu­me­ris. Įsi­ti­kink, ar tik­rai ne­mėgs­ti skai­ty­ti. O mėgs­tan­tys skai­ty­ti, kaip vi­sa­da, su ma­lo­nu­mu kvie­čia­mi vers­ ti ki­tą pus­la­pį.

Be­je, iki su­si­ti­ki­mo Vil­niaus kny­gų mu­gė­je 2011 m. va­sa­rio 17–20 d.

2011.01.21 15:05:39

kinas

>> išklotinė

„Kaž­kur tarp ten ir čia“ „So­mew­he­re“

Rež. So­fia Cop­po­la, 2010 m.

Žiū­rė­jo: En­fant Ter­rib­le Fi­lo­so­fi­nė tra apie tai, kad Ho­li­vu­do žvaigž­dės ir­gi žmo­nės. Jų gy­ve­ni­mas la­bai sun­kus: Fe­ra­ris, daug mo­te­rų, al­ko­ho­lis... Jie yra su­tri­kę vi­sa­me ta­me sa­vo eg­zis­ten­ciš­kai su­dė­tin­ga­me gy­ve­ni­me, kad net ne­ga­li per spau­dos kon­fe­ren­ci­ją pa­sa­ky­ti, kas jie yra. Kaip bai­su bū­ti mir­ti­nai nu­si­nuo­bo­džia­vu­siam, ak!

Ir­gi ver­kian­čių Ho­li­vu­do žvaigž­džių te­ma iš prin­ci­po yra vi­siš­kas bul­va­ri­nis idio­ tiz­mas. Nei to­bu­lai pre­ci­ziš­ka kad­ruo­tė, pu­sė­ti­na vai­dy­ba ir dirb­ti­nis fi­lo­so­fa­vi­mas bar­tiš­ka ma­nie­ra čia ne­pa­dės.

Va­žiuok, So­fia, į Af­ri­ką, Šiau­rės Ko­rė­ją, Pa­les­ti­ną, Ira­ką, Af­ga­nis­ta­ną (de­ja, ga­ lė­čiau var­dy­ti ir var­dy­ti) pa­si­žiū­rė­ti, kaip at­ro­do gy­ve­ni­mas, nes „Kaž­kur tarp ten ir čia“, apie po­rą aša­rė­lių ant fe­ra­rio sė­dy­nės, ak­tua­lus tik ke­le­tui pro­cen­tų Že­ mės gy­ven­to­jų. Ma­ri­ją An­tua­ne­tę ir mus ski­ria šim­tai me­tų. (Tur­būt rei­kė­tų dar pa­ ra­šy­ti, kad vi­sų ša­lių pro­le­ta­rai vie­ny­ki­tės, bet tiek to, ki­tą kar­tą.)

Lė­to ki­no en­tu­zias­tams

„Biu­ti­ful“ „Biu­ti­ful“

Rež. Ale­jand­ro Gonzá­le­zas Iñár­ri­tu, 2010 m.

Žiū­rė­jo: En­fant Ter­rib­le Re­ži­sie­riaus pa­si­rin­ki­mas pa­grin­di­nį vaid­me­nį ati­duo­ti Ja­vie­rui Bar­de­mui yra dau­ giau nei aki­vaiz­dus. Jei­gu rei­kia vai­din­ti il­gai ir sun­kiai mirš­tan­tį su­dė­tin­gą per­so­ na­žą – J.Bar­de­mas yra Tas ak­to­rius. „Biu­ti­ful“ – tam­sus fil­mas apie ke­le­tą mo­kes­čiais neap­mo­kes­tin­tų veik­lų (ne­le­ga­ liais imig­ran­tais ir ko­mu­ni­ka­vi­mu su nu­mi­rė­lių dva­sio­mis) be­si­ver­čian­tį dvie­jų vai­kų tė­vą, ku­ris mirš­ta nuo vė­žio ir ieš­ko ko nors, kas pa­si­rū­pin­tų jo vai­kais. A.Gonzá­le­ zas Iñár­ri­tu ban­do pra­kiš­ti mums min­tį, kad gy­ve­ni­mas vis tiek sa­vo­tiš­kai gra­žus.

Ir tie­są pa­sa­kius, jam tai be­veik pa­vyks­ta, bet tik to­dėl, kad J.Bar­de­mas yra vel­ niš­kai ge­ras ak­to­rius ir sa­vi­mi ap­kai­šo sce­na­ri­jaus sky­les.

Vis tiek pa­žiū­rė­si

370_010.indd 3

Fotografavo: Justina Cha

2011.01.21 15:05:57

>> žirklės Ra­šė: In­ga Nor­ke Fo­tog­ra­fa­vo: El­nė

Kai kartą su Kristina Sabaliauskaite ėmėme kalbėti, nejučia ne per vieną ir ne per dvi valandas palietėme turbūt didžiąją dalį temų – nuo Londono mados savaitės, kurioje atsitrenkėme kaktomuša, tik dar nepažinojome viena kitos, iki salotinio kultūros sostinės logotipo, kurį Kristina vadino „Šreko šliauka“, o aš ilgai kvatojausi, iki tų laikų, kai ji paauglė su Rimu Šapausku rūkydavo vienoje senamiesčio tarpuvartėje, ir net iki barokiškojo Vilniaus ir menotyros studijų Vilniaus dailės akademijoje. . ... .. . ... .

4 // © 370 370_010.indd 4

2011.01.21 15:06:22

– Pra­tę­siant mū­sų laiš­kų te­mas – ką Lon­do­ne vei­kia šam­pa­ni­niai so­cia­lis­ tai? Ir iš­vis – kas jie to­kie?

– Juo­kau­ju, ži­no­ma. Bet vis dėl­to dvi lei­ bo­ris­t ų me­ro Ke­no Li­v ings­to­no ka­den­ ci­jos pa­da­rė sa­vo – mu­n i­ci­pa­l i­te­tas iš­ mo­ko švais­t y­ti val­d iš­kus pi­n i­g us pa­gal ge­riau­sias so­v ie­ti­nes so­cia­lis­t i­nes tra­di­ ci­jas. O šam­pa­ni­niai so­cia­lis­tai – tai to­ kios juo­k in­gos rū­šies bri­t ų ti­pe­l iai, ku­ rie nie­ka­da nė­ra ra­ga­vę so­cia­l iz­mo, bet apie jį svaigs­ta kaip apie idea­lią san­t var­ ką, sei­lė­ja­si žiū­rė­da­mi į Ry­t ų Vo­k ie­ti­jo­ je pa­ga­min­tą lie­vą ka­vos ser­v i­zą „Šal­to­jo ka­ro mo­der­no“ pa­ro­do­je ir nė ne­pa­gal­ vo­ja, kad tai – ok­si­mo­ro­nas. Juk so­cia­lis­ ti­nia­me pa­sau­ly­je ka­va vi­sais lai­kais bu­ vo mir­ti­nas de­fi­ci­tas.

Ta­da jie grįž­ta į sa­vo su­perb­ran­g ų di­ zai­ne­rio ap­sta­t y­tą be­to­n i­n į bu­tą Bar­bi­ ca­ne, ant ku­rio vie­nos sie­nos ka­bo ban­ di­to Che Gue­va­ros fi­zio­no­m i­ja, ant ki­ tos – rie­bus Mao snu­k is, už­si­lei­džia ko­ kį cool jazz, at­si­kem­ša bu­te­l į šam­pa­no ir sė­da prie sa­vo mak­bu­ko, nė ne­su­si­mąs­t y­ da­mi, kad vi­sa tai, ką jie taip aist­rin­gai ir sno­biš­kai var­to­ja, ir yra ka­pi­ta­liz­mo vai­ siai. Ma­nau, kad vi­suo­me­ni­nės ly­g ia­vos są­ly­go­mis kū­r y­bi­nis pro­g re­sas var­g u ar įma­no­mas. Be­je, šam­pa­ni­niai so­cia­lis­tai ne­ver­ti­na ir to, kad tai jų as­me­ni­nis (o ne „spec. tar­ny­bų“) rei­ka­las, kie­no snu­k ius jie ka­bi­na sa­vo bu­te ant sie­nos.

Dar juo­k in­ga ir tai, kad šam­pa­ni­niai  so­cia­lis­tai yra tur­tin­gi, daž­niau­siai ki­ lę iš ab­so­liu­čiai ka­pi­ta­lis­ti­nių šei­mų. O už­ vis juo­kin­giau­sia, kad jie daž­nai pa­to­lo­giš­ kai ne­ken­čia vi­sų Ry­tų eu­ro­pie­čių ir lai­ko juos ap­gai­lė­ti­nais ne­v y­kė­liais – o juk nie­ ki­na­mai pa­šie­pia­mi jų trū­ku­mai ir yra jų iš­sva­jo­to­sios sis­te­mos pa­da­ri­nys.

– Pa­mi­nė­jo­te eli­tą. Eli­to te­ma man ypač įdo­mi pa­sta­ruo­ju me­tu, nes Lie­ tu­vo­je di­džiau­sią neišp­ru­si­mą ma­tau api­brė­žiant šį sluoks­nį. Man nuo­šir­ džiai dėl to gai­la tik­ro­jo eli­to. Ar žmo­ nės kon­ser­va­to­riš­ka­me Lon­do­ne ski­ ria bul­va­ri­nius vei­dus nuo tra­di­ci­nio eli­to?

– Pats žo­dis „eli­tas“ Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­ jo­je ne­po­pu­l ia­r us. Jį ga­l i­ma per­skai­t y­ti ne­bent pa­ly­do­v ių fir­mų pa­va­d i­n i­muo­ se. Ta­čiau eli­tas kaip reiš­k i­nys tik­rai ne­ tu­ri tos nei­gia­mos pa­šie­pian­čios stig­mos kaip Lie­tu­vo­je. Taip yra vi­sų pir­ma to­dėl, kad bri­t ų vi­suo­me­nė iš es­mės te­bė­ra kla­ si­nė: tai pa­ra­zi­tuo­jan­t ys  iš pa­šal­ pų, dar­bo kla­sė, vi­du­ri­nė ir aris­tok­ra­tai, bo­he­ma,  „krea­t y­vai“ (kū­r y­bi­nė in­ te­li­gen­ti­ja) ir aka­de­mi­kai. Ga­lų ga­le yra ka­ra­liš­ko­ji šei­ma.

Nie­kas ne­si­g in­či­ja, kad kiek­v ie­na vi­ suo­me­nės kla­sė tu­r i sa­vo vei­dą, ver­t y­ bes ir sie­k ius. Kaip yra ir skir­tin­gi eli­tai – me­no, vers­lo, moks­lo, po­li­ti­kos; jie ne­bū­ ti­nai vie­nas su ki­tu su­ta­ria, nors kar­tais „per­si­den­g ia“.

Tarp žmo­n ių, ku­r iuos man te­ko su­ tik­ti ar kal­bin­ti, taip pat bū­ta eli­to at­sto­ vų – tar­k im, ku­n i­gaikš­čiai Ga­l it­zi­ne‘ai ar di­dy­sis ku­n i­gaikš­tis Ro­ma­no­vas yra tas is­to­ri­nis, ge­ne­ti­nis aris­tok­ra­ti­nis Eu­

370_010.indd 5

ro­pos eli­tas. Nea­be­jo­ti­nas eli­to at­sto­vas yra is­to­ri­kas Si­mo­nas Se­ba­gas-Mon­te­fo­ re – ir ge­ne­tiš­kai (tar­k im, jo pro­se­ne­l io, gar­saus fi­lant­ro­po ba­ro­no Mo­ses Mon­ te­fio­re po­r tre­tas dar ne­se­n iai puo­šė Iz­ rae­l io bank­no­t us), ir vi­suo­me­niš­kai (tai jis su­ren­gęs sa­vo na­muo­se pie­t us su­pa­ žin­d i­no prin­cą Char­le­są su Da­v i­du Ca­ me­ro­nu), ir kū­r y­biš­k ai – kaip ver­t i­na­ mas biog­ra­fi ­n ių be­stse­le­r ių au­to­r ius.

Ak­to­r ius Ala­nas Rick­ma­nas yra gi­męs dar­bi­nin­k ų šei­mo­je, ta­čiau yra vi­sų ger­ bia­mas me­ni­nin­kas ir Ka­ra­liš­ko­sios dra­ mos aka­de­m i­jos vi­ce­pir­m i­nin­kas. Mi­l i­ jar­d ie­rius Phi­l i­pas Gree­nas (vers­lo gru­ pės „Ar­ca­d ia“, ku­r iai pri­k lau­so „Topshop“, „Miss Self­r id­ge“, „Do­rot­hy Per­ kins“, „Wal­l is“, sa­v i­n in­k as) kil­m in­g ų­jų aki­m is žiū­rint yra gana… kaip čia pasa­ kius… „pre­k y­bi­nin­kas“, ta­čiau jis – nea­ be­jo­ti­nas vers­lo eli­to at­sto­vas. Ir vis dėl­ to nie­kam Lon­do­ne į gal­vą ne­šau­na TV rea­ly­bės šou au­kų ar „X Fac­tor“ ne­lai­mė­ lių va­d in­ti „eli­t u“.

– Skir­tin­gai nei Lietuvoje… Kas Lie­tu­ vo­je ga­lė­tų bū­ti pa­va­din­ta eli­tu? Ar­ba ga­li­ma pa­klaus­ti prie­šin­gai – kas Lie­tu­ vo­je ne­tu­rė­tų bū­ti va­di­na­ma eli­tu?

– Eli­t u ne­t u­rė­t ų bū­ti va­d i­na­m i tie, ku­ rie nie­ko ne­su­k ū­rė ir ne­pa­sie­kė. Ne­su­sip­ra­ti­mas, kai eli­tu va­di­na­ma ko­k ia nors tur­tin­ga po­niu­tė, be­si­pui­kuo­jan­ti tri­mis „Louis Vuit­ton“ ran­k i­nė­mis, o jos vy­ras tu­ri nuo­la­ti­nių rei­ka­lų su tei­sė­sau­ga. Ar­ ba „vers­li­nin­kas“, ku­rio „dar­bo eti­ka“ pri­ me­na re­ke­tą, sė­d in­t is ant paauk­suo­to šik­puo­džio ir ko­lek­ci­n į kon­ja­k ą lai­kan­ tis sau­lė­je ant pa­lan­gės. Ta­čiau jei­g u ta   po­niu­tė su ran­k i­nė­mis vie­ ną gra­žią die­ną ims ir už sa­vo lė­šas pa­sta­ tys prie­sta­tą vai­kų li­go­ni­nei – su­ti­k i­te, tai jau bus žings­nis eli­to link.

– Eli­to sluoks­niuo­se ga­lio­ja itin daug bend­ra­vi­mo kli­šių. Ar Lie­tu­vo­je tu­rė­ tum ži­no­ti dau­giau nei bend­rą eti­ke­tą ženg­da­mas į eli­ti­nį va­ka­rą?

– Jei­g u jau esi pa­kvies­tas ir žen­gi į „eli­ti­nį va­ka­rą“, va­di­na­si, pu­sė ke­lio nuei­ta, ta­ve kaž­kas pa­ste­bė­jo, lai­ko įdo­m iu ir ver­t u pa­k vies­t i. Bend­ras eti­ke­to jaus­mas, nuo­ vo­ka, ka­da ga­li­ma at­si­pa­lai­duo­ti, ne­bū­ti įsi­tem­pu­siam, su­ge­bė­ti at­muš­ti są­mo­jaus te­ni­so ka­muo­liu­ką, jei rei­k ia, ir pa­ble­vyz­ go­ti, bet ne­per­ženg­ti pa­do­r u­mo ir tak­to ri­bų – tie­są sa­kant, tiek ir rei­k ia. Man­da­ gu­mas, svei­kas pro­tas, bu­v i­mas sa­v i­mi – to pa­kan­ka. Man as­me­n iš­kai leng­v iau­ sia bend­rau­ti ar­ba su aris­tok­ra­tais, ar­ba su de­ge­ne­ra­tais (juo­kia­si), o vi­sų ma­lo­ niau­sia – su kū­rė­jais. Sun­k iau­sia – su vi­ du­ti­ne, itin po­li­tiš­kai ko­rek­tiš­ka kla­se. Jie per daug įsi­tem­pę, per daug sais­to­mi kli­ šių, per daug rū­pi­na­si, kaip at­ro­dys. O tai ne­la­bai įdo­mu.  – Grįž­ki­me prie kny­gų – ar jū­sų nau­ ja­ja­me ro­ma­ne bus lie­tu­viš­ko­jo eli­ to ap­raiš­kų? Koks jis bu­vo tuo me­tu?

Kas jis?

– Neiš­ven­g ia­mai. Vi­sa Lie­tu­vos is­to­ri­ja iki pat XIX a. pa­bai­gos iš es­mės yra ba­jo­

taip įvy­ko, kad pir­ma­ sis ro­ma­ nas su­lau­ kė di­de­lio at­gar­sio tarp skai­ty­ to­jų, bu­vo iš­rink­tas Me­tų kny­ ga, pel­nė J.Iva­naus­ kai­tės pre­ mi­ją.

ri­jos is­to­ri­ja. Vals­tie­ ti­ja tam­pa ak­ty­via is­ to­ri­jos da­li­mi tik po bau­d žia­vos pa­nai­ ki­n i­mo, kai pra­k u­ tę vals­t ie­čiai pra­de­ da leis­t i sa­vo at­ž a­ las į moks­lus – jie vė­l iau taps lie­t u­v ių tau­t i­n io at­g i­m i­mo pra­d i­n in­k ais ir vi­ suo­met jaus tam tik­ rą mo­ra­li­n į dis­kom­ for­tą dėl LDK ba­jo­ riš­ko­sios praei­t ies, grįs­da­m i konst­r uo­ ja­mą tau­t i­nę sam­ pra­t ą kai­m ie­t iš­k ą­ ja ir ling­v is­t i­ne ta­ pa­t y­be bei at­k irs­ da­m i nuo šios sam­ pra­tos pa­t rio­t iš­k ai nu­si­tei­k u­sius se­no­ sios ba­jo­r i­jos pa­l i­ kuo­nis. Ma­nau, kad Nep­rik­lau­so­ma tar­ pu­ka­rio Lie­tu­va dėl šios prie­ž as­t ies ne­ pap­ras­tai daug pra­ ra­do. Bet tai at­ski­ra ir pla­ti te­ma.

Tad taip – abu ma­no ro­ma­nai pa­ sa­ko­ja apie ba­jo­r ų luo­mą, ta­č iau dau­ giau apie vi­du­ti­n io­ kus nei apie mag­ na­t us. Kil­m in­g ų­jų luo­mas XVII–XVI­ II a., nors ir trak­tuo­ tas kaip bro­lių-ba­jo­ rų li­be­r um ve­to de­ mok­ra­t i­ja, iš tie­s ų bu­vo ne­v ie­na­ly­t is: bū­ta mag­na­t ų, bū­ta vi­du­ti­n io­k ų, bū­ta ir plik­ba­jo­rių. Pir­mie­ ji daž­nai be­gė­diš­kai ma­ni­pu­liuo­da­vo sa­ vo tiks­lais tre­č iai­ siais. Na, o ant­r ie­ ji su­vo­kė sa­ve kaip tau­tos są­ži­nę, ta­čiau iš tik­r ų­jų pa­ma­ž u pra­ra­do sa­vo įta­k ą ir bu­vo pri­vers­ti šlie­ tis prie ku­rios nors iš mag­na­tiš­kų­jų po­li­ti­ nių frak­ci­jų. Abu ro­ ma­nai tam tik­ra pra­ sme yra ir apie tai, kas yra kil­mė, kil­ min­g u­mas, lais­va­sis luo­mas. Šias są­vo­kas so­v ie­ti­nė­je ideo­lo­gi­ jo­je bu­vo są­mo­n in­ gai sie­k ia­ma iš­rau­t i iš są­mo­nės, jos bet ko­k ia kai­na ka­r i­ka­ tū­r uo­tos ar de­mo­ni­ zuo­tos, į he­ro­jus pri­ myg­ti­nai iš­kel­ti vi­so­ kie ta­dai blin­dos.

2011.01.21 15:06:51

>> žirklės

– Ar ro­ma­no veiks­mas ir vėl vyks at­vaiz­duo­ta­me ba­ro­ ki­nia­me Vil­niu­je?

– Taip, ir Vil­niu­je, ir pro­v in­ci­jo­je. Ta­čiau tai bus ki­toks, ke­ tu­riais de­šimt­me­čiais vė­les­nis ba­ro­kas. Ro­ma­ne bus ap­ra­ šo­mi 1707–1710 m. įvy­k iai. Man as­me­niš­kai šis lai­kas la­bai ski­ria­si. Aki­mirks­niu ga­li­ma at­skir­ti 1667 ir 1707 m. kos­ tiu­mus, ta­py­bą ar bal­dus. Taip pat lai­ko dva­sia ga­na ski­ria­ si. Ti­k iuo­si, šiuos niuan­sus pa­ste­bės ir įver­tins spe­cia­lis­t ai.

Ne at­si­tik­ti­nai pir­mo­ji kny­ga tel­kė­si į tei­sę ir re­to­ri­ką, o ant­ ro­ji pa­sa­kos apie mu­zi­k ą ir me­di­ci­ną…

– O jei­gu ne spe­cia­lis­tai vertins… Ar tų niuan­sų ne­pa­ ma­ty­mas pa­pras­tam, bet iš­si­la­vi­nu­siam skai­ty­to­jui ne­ sut­ruk­dys pa­si­mė­gau­ti jū­sų kū­ri­niu? O gal­būt tam reik­ tų spe­cia­liai pa­si­ruoš­ti?

– Ne­ken­č iu žo­d žio „pa­pras­t as“: „pa­pras­t as žmo­g us“, „pa­ pras­t as skai­t y­to­jas“... Kas tai? Juk vi­si žmo­nės in­di­v i­dua­lūs, ne­pap­ras­t i, su sa­vo ypa­tin­go­m is ne­pa­kar­to­ja­mo­m is pa­tir­ ti­m is. O kai žmo­g us ima kny­gą į ran­kas – lie­ka tik kny­ga ir jis, tik in­t y­mus dia­lo­gas tarp pus­la­pių. Be to, sten­g iuo­ si ra­š y­ti taip, kad skai­t y­ti ga­lė­t ų ir vy­res­n ių kla­sių moks­ lei­v is, ir pro­fe­so­r ius. Ma­ne ža­v in­ti sie­k ia­my­bė – kai iš pa­ žiū­ros leng­va, ele­gan­t iš­k a for­ma by­lo­ja apie ga­na rim­t us ir su­dė­t in­g us da­ly­kus. At­si­vers­k i­te Pla­to­no „Puo­tą“ – po leng­va­bū­d iš­kai žais­m in­g u dia­lo­g u sly­pi dar ir ko­k ios gel­ mės... Tad sie­k iau ir siek­siu, kad teks­t as ga­lė­t ų bū­ti skai­to­ mas ke­l iais lyg­me­ni­m is. Sma­g u, jei tai su­vei­k ia, ir dar sma­ giau, kad dau­ge­lis ro­ma­no „Sil­va re­r um“ skai­t y­to­jų, pa­no­rę įsi­ti­k in­ti, ar tik­rai taip ga­lė­jo bū­ti, per­skai­tę ro­ma­ną paė­ mė į ran­kas is­t o­ri­n ius vei­ka­lus ar pa­trau­kė ap­žiū­rė­ti pa­m i­ nė­t ų me­no kū­r i­n ių.

Tai­g i, ne – jo­k io spe­cia­laus pa­si­r uo­ši­mo šiai kny­gai ne­ rei­k ia. Te­rei­k ia at­si­pa­lai­duo­ti, paim­ti kny­gą į ran­kas ir be išanks­t i­n ių nuo­sta­t ų, be jo­k ių di­de­l ių ypa­tin­g ų lū­kes­čių leis­t is ve­da­mam pa­sa­ko­ji­mo...

vie­nas „kri­ti­ kas“, dar nė ne­skai­tęs „Sil­ vos re­rum“, bet vien pa­ma­ tęs ma­no iš­ kirp­tę re­por­ ta­že iš pri­sta­ ty­mo, jau bu­ vo tvir­tai nu­ spren­dęs, kad kny­ga – to­ta­ lus  šū­das.

– Ne pa­slap­tis, kad ra­šė­te be­si­lauk­da­ ma, ta­čiau taip pat ne pa­slap­tis, kad tai ne pa­sa­ka vai­kams ar leng­vas mo­ti­niš­ ko švel­nu­mo per­pil­dy­tas ro­ma­nas – kny­ga bus apie ba­dą, ma­rą. Kaip su­ge­ bė­jo­te su­de­rin­ti sa­vo bū­se­nas?

– Leng­vai. Lauk­da­ma­si jau­č iau­si pui­ kiai. Tik­rai ne­sup­ran­tu, ko­dėl vi­suo­me­ nė­je vy­rau­ja nuo­mo­nė, kad vai­k ų su­si­ lau­k u­sioms mo­te­r ims bū­t i­nai tu­r i su­ minkš­tė­ti sme­ge­nys. Ne­ma­nau, kad fi­ zio­lo­g i­nė bū­se­na, ar­ba, kaip ma­d in­ga ai­ma­nuo­ti, „hor­mo­nai“ pa­da­ro įta­k ą in­ te­lek­tui – bent jau aš jį ge­bu at­skir­ti nuo sa­vo emo­ci­jų.

Man at­ro­do, tie „hor­mo­nai“ daž­nai tam­pa pa­si­tei­si­n i­mu nie­ko ne­veik­t i ir tin­gė­t i. Ir be­si­lau­k iant, ir pa­g im­d žius ma­no gal­va vei­kė kaip vi­sa­da. Tad ga­ lė­jau ra­š y­ti ir apie ma­rą, ir apie si­fi ­l į, ir apie ka­ni­ba­liz­mą. Apsk­ri­tai, žvelg­da­ma iš per­spek­t y­vos, ma­nau, kad be­si­lauk­da­ ma pa­ra­šiau vi­sai pro­duk­t y­v ių da­ly­k ų – tar­k i­me, in­ter­v iu su Ma­no­lo Blah­n i­ku da­riau praė­jus 15 mi­nu­čių po to, kai at­li­ kau nėš­tu­mo tes­t ą.

– Ar tai neuž­tem­dė sme­ge­nų veik­los dir­bant – tur­būt per vi­są po­kal­bį po kak­lu ši nau­jie­na ka­bė­jo?

– Ro­man­ti­nė M.Mit­chell ro­ma­no „Vė­ jo nu­blokš­ti“ he­ro­jė Scar­let O’Ha­ra pa­ ty­r u­si di­de­l ių su­k rė­ti­mų sau sa­k y­da­vo: „Pa­gal­vo­siu apie tai ry­toj.“ Kiek pa­me­nu, aš sau ta­da pa­sa­k iau „ok, pa­gal­vo­siu apie

tai po in­ter­v iu“ (juo­kia­si). O jei rim­tai, tai ne­bu­vo ne­pla­nuo­ ta, vei­k iau džiu­g us šo­kas, bet taip – su­dre­bi­nęs šo­kas...

– Sa­ko, kad ant­ra kny­ga – vie­nas sun­kiau­sių lū­žių ra­šan­ čio žmo­gaus gy­ve­ni­me, ypač po pir­mos sėk­mės. Ne­bi­ jo­te reak­ci­jų?

– O kas taip sa­ko? Tie, ku­rie ra­šo kny­gas, ar tie, ku­rie ra­šo apie kny­gas ra­šan­čius (juo­kia­si)?

Jei rim­tai, iš tie­sų pir­m iau­sia gi­mė šios, ant­ros, kny­gos idė­ja – di­dy­sis ma­ras ir ba­das, Šiau­rės ka­ro at­mos­fe­ra ma­ ne vi­lio­jo dar nuo me­no­t y­ros stu­di­jų lai­kų. Tai toks lū­ži­nis, dra­ma­tiš­kas pe­rio­das, po ku­rio bu­vo be ga­lo daug vis­ko su­ nai­k in­ta, nu­šluo­ta, Vil­nius li­ko tar­si ta­bu­la ra­sa – šve­dų nu­ siaub­tas, su­nai­k in­tais ar­chy­vais, nu­skur­din­tas. Įdo­mu, kad vi­sa tai vy­ko po anks­čiau bu­v u­sios di­de­lės pra­ban­gos ir de­ ka­dan­so, am­bi­cin­g ų sta­t y­bų, be­sai­k io var­to­ji­mo de­šimt­me­ čio, bet iš es­mės po ka­zo­k ų ant­plū­džio Vil­nius dar ban­dė ties­t is, o po Šiau­rės ka­ro ir di­džio­jo ma­ro pra­si­de­da lė­tas, ne­nu­mal­do­mas mies­t o nuo­smu­k is. Tad nau­jo­sios siu­že­ti­ nės li­ni­jos už­si­mez­gė anks­čiau nei „Sil­va re­r um“ – „Sil­va re­r um“ bu­vo vei­k iau „pre­quel“ da­bar pa­si­ro­dy­sian­čiam ro­ ma­nui. Ta­čiau – taip, nea­be­jo­ju, kad ži­nant lie­tu­v iš­ko li­te­ ra­t ū­ri­nio pa­sau­lio spe­ci­fi ­k ą ši nau­jo­ji kny­ga bus ver­ti­na­ma ypač prie­ka­biai ir tar­si po di­di­na­muo­ju stik­lu.

– Tai vis dėl­to tas di­di­na­ma­sis stik­las, ti­ki­tės, bus iš­trauk­ tas bū­tent dėl to, kad tai ant­ras Sa­ba­liaus­kai­tės ro­ma­nas?

Ar kad ap­skri­tai tai me­no­ty­ri­nin­kės dar­bas? O gal­būt yra tre­čia prie­žas­tis?

– Ne, tie­siog taip įvy­ko, kad pir­ma­sis ro­ma­nas su­lau­kė di­ de­l io at­gar­sio tarp skai­t y­to­jų, bu­vo iš­rink­tas Me­t ų kny­ga, pel­nė J.Iva­naus­kai­tės pre­mi­ją. O tai pa­ti­ko ne vi­siems. Gal­ būt suer­zi­no – juk kai ku­rie į to­k ius da­ly­kus žiū­ri itin as­me­ niš­kai: kaip čia, nau­jo­kei, ne­prik­lau­san­čiai li­te­ra­t ū­ri­niam ra­t ui, ir taip vis­kas iš kar­to? Na, o man at­ro­do, kad tas at­

„SIL­VA RE­RUM“ IR „SIL­VA RE­R 1

6 // © 370 370_010.indd 6

Er­nes­tas He­ming­way Pa­ry­žių yra pa­ va­di­nęs „šven­te, ku­ri vi­sa­da su ta­vi­ mi“ – „the mo­vab­le feast“. Na, o man Vil­nius yra „the mo­vab­le angst“, il­ge­ sys ir ne­ri­mas, ku­ris vi­sa­da su ma­ni­mi.

Tai jis ma­ne la­biau­siai ir įkve­pia. Iki kau­lų sme­ge­nų bū­da­ma vil­nie­tė, kar­tais gal­būt jį ma­tau ki­to­kio­mis aki­mis nei ki­ ti – kaip skaus­mo, tra­ge­di­jų, pa­mirš­ tų aist­rų ir su­lau­žy­tų li­ki­mų že­mė­la­pį. Šian­dien jis man – mies­tas ke­va­las, ku­ rio ar­chi­tek­tū­ro­je gy­ve­na ne­se­ni atė­jū­ nai, di­džią­ja dau­gu­ma jo taip ir ne­pri­ si­jau­ki­nę ir ne­sup­ra­tę. Val­do­vų rū­mai, iš­kirs­tos vit­ri­nos ir pa­keis­tos Auš­ros var­ tų grin­dų plokš­tės – ryš­kiau­si to­kio sve­ ti­mų­jų van­da­liz­mo pa­vyz­džiai. Tie­sa, kar­tais, kai kur – už se­no la­ta­ko, iš­li­ku­ siuo­se se­nuo­se var­tuo­se ar du­ry­se, nu­ ski­lu­sio­je sta­tu­los no­sy­je, jis te­bė­ra man tas pat, ku­rį pa­me­nu iš vai­kys­tės. Ga­liu at­pa­žin­ti šimt­me­čio se­nu­mo fo­tog­ra­fi­jo­ se – toks, ko­kio at­ski­ri frag­men­tai ga­ lė­jo at­min­ti ir me­na­mus ro­ma­no „Sil­va re­rum“ he­ro­jus.

2

Pa­gau­ti tęs­ti­nu­mą, pa­ jaus­ti mies­to esen­ci­ją, iš­li­ku­sią iki šių die­nų, bu­ vo vie­nas svar­biau­sių už­ da­vi­nių. Ta­čiau tuo pat me­ tu kiek­vie­ną aki­mir­ką ra­šant rei­kė­jo tu­rė­ti gal­vo­je, kaip smar­kiai an­dai­nykš­tis mies­ tas sky­rė­si nuo šian­die­nio – tai liu­di­ja XVII a. pra­džios To­mas­zo Ma­kows­kio Vil­ niaus pa­no­ra­ma. Kar­tais vis kas nors su ma­ni­mi su­si­ sie­kia, no­rė­da­mi gau­ti lei­di­ mą ves­ti eks­kur­si­jas „Sil­vos re­rum“ marš­ru­tais. Ta­čiau iš­ gir­dę, koks de­ta­lus, iš­sa­mus, rim­to pa­si­ruo­ši­mo rei­ka­lau­ jan­tis bū­tų to­kios eks­kur­si­jos pla­nas, idė­ją ati­de­da. Ne­ no­riu su­ba­na­lin­ti įdė­to dar­ bo ir pa­vers­ti tai ki­či­niu, su kny­ga nie­ko bend­ra ne­tu­rin­ čių ple­pa­lų pa­so­tin­tu pa­si­ vaikš­čio­ji­mu.

3

Na­c io­n a­li­n io mu­zie­jaus iš­ leis­ti to­mai „Sta­ nis­lo­vas Fi­li­ber­ tas   Fleu­ry“ ir „Vil­niaus fo­tog­ ra­fi­ja“, V.Drė­mos „Din­gęs Vil­nius“ – tik ke­lios iš šim­tų kny­gų, pa­de­dan­ čių ra­šant at­sek­ti ano me­to Vil­niaus vaiz­dą. Ar pa­ste­ bė­jo­te, kad se­no­ se fo­tog­ra­fi­jo­se vi­si Vil­niaus lan­ gai at­si­da­ro į išo­ rę, ža­vin­gai skai­ dy­d a­m i gat­v ės per­spek­ty­vą, su­ teik­da­mi jai di­na­ mi­kos? Šian­dien to ne­be­pa­ma­ty­ si, lan­gai pa­keis­ ti plas­ti­ki­niais.

4

Šv. Pet­ro ir Po­vi­ lo baž­ny­čia Vil­ niu­je – ir ne­tie­sio­ gi­nis, ir tie­sio­gi­nis įkvė­pi­mas.  Vir­še­ liams, pa­čiam kū­ry­ bos prin­ci­pui – vir­ tuo­ziš­ka pa­mo­ka, kaip iš­lai­ky­ti ba­lan­ są tarp per­tek­liaus ir as­ke­tiš­ku­mo: juk ta­me stiu­ko siau­tu­ ly­je nė­ra vie­no da­ ly­ko – spal­vos. Li­te­ ra­tū­ro­je, man re­gis, ne ma­žiau už žo­dį svar­bus ir nu­ty­lė­ji­ mas, su­ges­ti­ja, int­ ri­ga. To­dėl „Sil­vai re­rum“ pa­si­rin­ku­si ban­guo­jan­čius, pul­ suo­jan­čius, be­pro­ tiš­kai il­gus sa­ki­nius be­veik at­si­sa­kiau dia­lo­gų.

2011.01.21 15:07:16

gar­sis nuo au­to­riaus vi­siš­kai ne­prik­lau­ so (man pa­čiai jis bu­vo kiek ne­ti­kė­tas) – teks­tas pra­de­da gy­ven­ti sa­vo gy­ve­ni­mą, ir ar­ba jis ak­t ua­lus au­d i­to­r i­jai, ar­ba ne.

Vi­sos kal­bos apie „pia­r us“ yra tru­pu­tė­l į juo­k in­gos – vie­nin­te­l is ga­l io­jan­tis „pia­ ras“, ma­no gal­va, yra pa­čių skai­t y­to­jų re­ ko­men­da­ci­jos iš lū­pų į lū­pas – o to juk ne­ga­l i suor­ga­n i­zuo­t i nei au­to­r ius, nei lei­dyk­la.

– Ar pa­ti ga­vo­te ko­kių nors pra­stų at­si­ lie­pi­mų apie „Sil­vą Re­rum“?

– At­si­lie­pi­mų bu­vo vi­so­k ių. Ta­čiau to ir rei­kė­jo ti­kė­tis, nes ro­ma­no „Sil­va re­r um“ teks­tas ga­na smar­k iai ski­ria­si nuo šiuo me­tu Lie­tu­vo­je pro­pa­g uo­ja­mo li­te­ra­t ū­ ri­nio  ka­no­no. Bu­vo sma­g u, kad ro­ ma­ną adek­va­čiai per­skai­tė kai ku­rie rim­ ti ra­šy­to­jai, fi­lo­so­fai ir kul­t ū­ros is­to­ri­kai.

Ste­bi­no, kad kai ku­rių li­te­ra­t ū­ro­lo­g ų ži­ nios apie ba­ro­ko epo­chą bu­vo ste­bė­ti­nai skur­džios, ir ap­stul­bi­no, kad kai ku­rie sa­ vo re­cen­zi­jo­se ga­na tiks­liai tar­si mo­k yk­ li­nia­me ra­ši­nė­ly­je at­pa­sa­ko­jo siu­že­tą – va­ka­rie­tiš­ko­je kri­ti­ko­je tai lai­ko­ma bai­ siu faux-pas. Kaip ir iš­puo­l iai ad-ho­mi­ nem – pa­v yz­džiui, vie­nas „kri­ti­kas“, dar nė ne­skai­tęs „Sil­vos re­r um“, bet vien pa­ ma­tęs ma­no iš­k irp­tę re­por­ta­že iš pri­sta­ ty­mo, jau bu­vo tvir­tai nu­spren­dęs, kad kny­ga – to­ta­lus  šū­das (juo­kia­si).

– Iš­kirp­tė ir ba­ro­ko epo­chos ro­ma­no pri­sta­ty­mas – ma­nau, vien­ti­sa min­

tis (žvel­giant į ba­ro­ki­nę mo­te­rį). O koks vis dėl­to li­te­ra­tū­ri­nis ka­no­nas yra pro­pa­guo­ja­mas Lie­tu­vo­je, jū­sų nuo­mo­ne?

– Apie pro­pa­g uo­ja­mą lie­tu­v iš­k ą li­te­ra­ tū­ri­n į ka­no­ną, ma­nau, tiks­liau­siai ga­lė­ tų at­si­liep­ti koks ne­su­si­jęs ir ne­suin­te­ re­suo­tas už­sie­nio kri­ti­kas. Ta­čiau jei pa­ žvelg­tu­me į li­te­ra­tū­ro­lo­g ų „is­teb­liš­men­ to“ vien­bal­siai tei­g ia­mai šian­dien ver­ti­ na­mas kny­gas, dėl ku­rių jie ne­po­le­m i­ zuo­ja, pa­ma­t y­tu­me, jog ste­bė­ti­nai kar­ to­ja­si jų pro­ble­ma­ti­ka, sti­lis­ti­niai ypa­tu­ mai, ne­tgi pa­sa­ko­ji­mo tem­pas ir te­mų ra­tas; o ir pa­ts „ka­no­nas“ ga­na kon­ser­ va­t y­v us, ne­no­r iai įsi­lei­d žian­t is nau­jo­ ves. Bet jo­k iu bū­du ne­sa­kau, kad šian­ die­nė­je lie­tu­v ių li­te­ra­tū­ro­je nė­ra įdo­mių ar sa­v i­t ų au­to­rių.

tu­ri ir daug pra­na­šu­mų. Jos tu­ri po­ten­cia­lą per ke­lio­li­ka me­ tų įpras­tas kny­gas iš­stum­ti iš len­ty­nų.

– Ži­no­te, čia kaip su elekt­ro­ni­niais ka­lė­di­niais svei­k i­ni­mais – vi­si juos siun­ti­nė­ja, nes grei­ta, šmaikš­tu ir pa­to­g u. Ta­čiau kur kas di­des­n į ma­lo­nu­mą tei­k ia pro pa­što ply­šį šlep­te­lė­jęs tik­ras, ran­ka, par­ke­riu už­ra­šy­tas at­v i­ru­kas. Tai vi­sa­da ge­ras to­nas – as­ me­ni­nis pri­si­lie­ti­mas, lai­kas, pa­stan­ga, iš­reikš­tas es­te­ti­nis sko­ nis. Taip pat ir su elekt­ro­ni­nė­mis kny­go­mis – jas la­bai pa­to­g u skai­t y­ti ke­lio­nė­je ar lau­k iant gy­dy­to­jo prii­ma­ma­ja­me.

Ta­čiau jei esi tik­ras bib­lio­fi ­las ir mė­gau­jie­si pra­ban­ga skai­t y­ti ra­ miai ma­lo­nio­je ap­lin­ko­je – elekt­ro­ni­nė kny­ga, su­ti­k i­te, su tuo ne­la­bai de­ra. Tal­pu­mas, grei­tis, efek­t y­v u­mas tu­ri daug pra­na­ šu­mų, ta­čiau ma­lo­nu­mo po­t y­ris daž­nai su­si­jęs su prie­šin­gais da­ly­kais – ne­sku­bė­ji­mu, ly­tė­ji­mu, tva­r u­mu; bū­tent to­dėl tiek dė­me­sio sky­riau abie­jų „Sil­v ų“ lei­di­mams kie­tu vir­še­liu, su jų mar­mu­ro prieš­la­piais.

Be to, elekt­ro­n i­nės kny­gos sens­ta tech­no­lo­g iš­kai, o spaus­ din­ti po­pie­ri­niai to­mai tve­ria šimt­me­čius. Ma­nau, nuo­sta­bu, kad mes ga­li­me šian­dien rink­tis iš elekt­ro­ni­nės ir po­pie­ri­nės kny­gos, ir tik­rai neįž­vel­g iu jo­k io tra­g iš­ko jų dvie­jų konf­lik­to.

Ką rink­čiau­si pa­ti? Nau­jau­sio, „kie­čiau­sio“ mo­de­l io leng­v u­tę skai­t yk­lę ran­k i­nė­je ir di­džiu­lę se­no­v i­nę bib­lio­te­k ą su ži­di­niu na­muo­se. Vie­na ki­tam juk ne­prieš­ta­rau­ja.

– Ar­tė­ja Kny­gų mu­gė – ar ten ir pri­ sta­ty­si­te sa­vo nau­jie­ną? Kaip ji va­din­ sis?

– Ant­ra­sis ro­ma­nas va­din­sis pa­pras­tai – „Sil­va re­r um II“. Jis pa­sa­kos apie nau­ją tos pa­čios gi­m i­nės kar­tą, ku­r i pa­l ie­ka įra­šus to­je pa­čio­je Nor­vai­š ų sil­vo­je re­ rum – juk sil­vos bu­vo tę­sia­mos tol, kol gi­mi­nė iš­mir­da­vo. O į pri­sta­t y­mą bū­ti­ nai jus pa­k vie­siu.

At­si­lie­pi­mų bu­vo vi­so­kių. Ta­čiau to ir rei­kė­jo ti­kė­tis, nes ro­ma­no „Sil­va re­ rum“ teks­tas ga­na smar­kiai ski­ria­si nuo šiuo me­tu Lie­tu­vo­je pro­pa­guo­ja­ mo li­te­ra­tū­ri­nio ka­no­no.

– Pas­ku­ti­nis ir li­te­ra­tū­riš­kai apo­ka­ lip­ti­nis klau­si­mas – ką ma­no­te apie elekt­ro­ni­nes kny­gas? At­sit­rau­kiant nuo emo­ci­jų – elekt­ro­ni­nės kny­gos

E­RUM II“ ĮK­VĖ­PI­MŲ LEN­TA 5

Gio­van­ni Piet­ro Per­ti (Pe­ ret­ti) – Šv. Pet­ro ir Po­vi­lo baž­ny­čios skulp­tū­rų ir Ar­ki­ka­ ted­ros Šv. Ka­zi­mie­ro kop­ly­ čios al­to­riaus au­to­rius. Nors jis švei­ca­ras, jo skulp­tū­rų vei­ dai man itin vil­nie­tiš­ki. Ma­ no­ma, kad vaiz­da­vo to me­ to mies­tie­čių ti­pa­žus, o Švč.

Ma­ri­ja Mag­da­lie­tė Šv. Pet­ ro ir Po­vi­lo baž­ny­čio­je – jo žmo­nos at­vaiz­das. Na, o man kiek sar­kas­tiš­ka sa­vi­mi pa­ten­kin­ta Švč. Mer­ge­lė Šv.

Ka­zi­mie­ro al­to­riu­je „nu­ne­ša“ vi­sas sal­džias „Siks­to ma­do­ nas“… Kaip jums at­ro­do, ką vei­kia du an­ge­lai al­to­riaus apa­čio­je de­ši­nė­je –   ar mel­džia­si, ar pri­si­den­ gę plaš­ta­ko­mis „plet­ki­na“?

XVII a. per pa­mal­das bu­vo ne tik gar­bi­na­mas Vieš­pats, bet ir be­gė­diš­kai bu­vo ap­ kal­bi­nė­ja­mas ar­ti­mas…

370_010.indd 7

6

Pir­mo­jo­je kny­go­ je „Sil­va re­rum“ pa­g rin­d i­n is vaid­ muo ati­te­ko Sa­pie­ gų Ma­do­nai. Ro­ma­ ną „Sil­va re­rum II“ šiek tiek įkvė­pė Šv.

Pet­ro ir Po­vi­lo baž­ ny­čios Ma­lo­nin­go­ji Die­vo Mo­ti­na, lau­ žan­ti Vieš­pa­ties rūs­ ty­bės strė­les. O dar la­biau – kū­ri­nys, ku­ris bus tę­si­nio vir­še­ly­je.

7

Ma­ro is­to­ri­jas pa­m e­n u nuo vai­kys­tės. Se­ne­lis pa­sa­ko­jo apie Do­ mi­n i­k o­n ų baž­n y­ čios po­že­miuo­se iš­ li­ku­sias epi­de­mi­jos au­kų mu­mi­jas. Vys­ ku­pus su ar­no­tais, kū­di­kius žin­dan­čias mo­ti­nas su il­gais iš­ li­ku­siais plau­kais, mies­tie­čius, vie­nuo­ lius. Kai mo­kiau­ si vy­res­nė­se kla­sė­ se, mū­sų kla­sę ten nu­si­ve­dė is­to­ri­jos pra­kti­kan­tas – da­ bar gar­sus is­to­ri­kas dr. Al­bi­nas Kun­ ce­vi­čius. Vi­siems suė­jus, bu­vo ki­lu­ si pa­gun­da iš­jung­ti švie­są – ke­lioms se­ kun­dėms.

8

Pir­m o­jo­je kny­g o­ je ap­ra­šy­tas skulp­ to­riaus Gio­van­ni Fran­ ces­co Ros­si ir Gio­van­ni Ba­tis­tos Gis­le­ni su­kur­tas Kris­ti­nos Teo­do­ros Sa­ pie­gie­nės ant­ka­pis Šv.

My­ko­lo Ar­kan­ge­lo baž­ ny­čio­je – vie­nas gra­žiau­ sių ba­ro­ko kū­ri­nių, skir­tų gra­žiau­siai to me­to mo­ te­riai įam­žin­ti. Kai ji mi­ rė, Sa­pie­ga pri­ver­tė kar­ tu ge­dė­ti vi­są Vil­nių.

XVII a. per pa­mal­ das bu­vo ne tik gar­bi­na­mas Vieš­ pats, bet ir be­gė­diš­ kai bu­vo ap­kal­bi­ nė­ja­mas ar­ti­mas…

9

Ra­šant įkvėp­ ti ga­li bet kas. Ant­rą­ją „Sil­ vą re­rum“ ra­šiau Švei­ca­ri­jo­je, Pa­ ry­žiu­je, Vil­niu­je, vėl – trau­ki­niuo­ se ir lėktuvuo­ se… Gi­mus duk­ rai, Lon­d o­n e ei­da­vau ra­šy­ti į vie­ną kai­my­nys­ tė­je esan­tį pau­ pio pu­bą. Vie­ną die­ną, vos išė­jus iš na­mų, tvy­ro­jo vi­siš­kai apo­ka­lip­ ti­nis, ne­perž­vel­ gia­mas rū­kas – bu­vo ma­ty­ti tik pu­sė „ma­no­jo“ til­to.  Tas rū­ kas per­si­smel­kė ir į vie­ną kny­gos sce­nų.

10

Lon­do­no „The Well­ co­me Col­lec­tion“, Pa­ry­žiaus me­di­ci­nos mu­ zie­jus, Lie­tu­vos na­cio­na­ li­nis mu­zie­jus – nau­jo­jo­je kny­go­je me­di­ci­nai ir gy­ dy­mo bū­dams ski­riu ne­ ma­žai dė­me­sio. Pir­mie­ji du rin­ki­niai – pa­sau­li­nio gar­so ži­nių apie XVII a. me­di­ci­ną sau­gyk­los. Na, o Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me mu­zie­ju­je yra iš­li­kę ma­rą me­nan­čių daik­tų.

2011.01.21 15:08:04

>> žirklės

Ra­šan­tys Ra­ – ra­ šan­ šy­ttys o­jai – ra­ (ne­ šy­ pta­ o­jai (ne­pa bi­jo­kim tobi­žo­ jo­kdim žio)to–žo­ gy­ dvžio) ai – gy­va kal­ba, daž­ kal­ nb aia,vi­daž­ sai n ne aitaip, vi­sai ne taip, kaip tu įsi­ kaip vaiz­dtuuo­ įsi­ jivau­ aiz­ to­ druo­ ių ji au­to­rių skai­ty­da­mskai­ as jo ty­dkny­ a­mg asą.joVie­ kny­ nigą. Vie­n jų nuo­lat jų kal­ nuo­ ba lpik­ at kal­ tai birapau­ pik­tai ir pau zė­mis. Žiau­ zė­m rio­ is. mis Žiau­ pau­ rio­ zė­ mmisis.pau­zė­mis.

Ki­ti – sa­vo Ki­tpen­ i – ksa­ iaaukš­ vo pen­ tekiš­ iaaukš­te iš kal­ba prieš kal­ki­ batusprieš pa­jau­ ki­tčus ia pa­ ir jau­čia ir kū­niš­ką, irkū­pro­ niš­kti­ą, nį ir or­pro­ gaz­ tm i­ną, į or­gaz­mą, klau­sy­to­jai klau­ – iš­ sy­ ste­ o­kjai i­mą, – iš­ ener­ se­ki­mą, ener gi­jos vam­ gi­ py­ jos riz­vam­ mą irpy­ pan. riz­mąDar ir pan. Dar ki­ti, kaip ki­ kad, ti, kaip pa­vyz­ kad, džiui, pa­vyz­džiui, de­biu­tuo­jde­ an­b ti iu­ ra­ tuo­ šy­jto­ an­ jati Ga­ ra­šby­i­to­ja Ga­bi ja Gru­šai­ja tė,Gru­ yrašidea­ ai­tė,lūs yrapa­ idea­lūs pa šne­ko­vai,šne­ ku­rkie o­vvi­ ai,sa­ku­ darieži­n vi­ o, sa­da ži­no, apie ką kal­ apie bė­tką i, irkal­ dar bė­ge­ ti, ririau dar ge­riau ži­no, ka­dži­ a nsu­ o,sto­ ka­ ti.da su­sto­ti.

Vi­siems sno­bams, idio­tams, hi­piams, ju­piams – vi­siems Ra­šė: In­ga Nor­ke Fo­tog­ra­fa­vo: Ro­kas Da­ru­lis

8 // © 370 370_010.indd 8

2011.01.21 15:08:33

j­ai (ne­pa­ o) – gy­vai ai ne taip, o­ji au­to­rių y­gą. Vie­ni ­tai ir pau­ pau­zė­mis. aaukš­te iš­ a­jau­čia ir or­gaz­mą, i­mą, ener­ pan. Dar a­vyz­džiui, o­ja Ga­bi­ dea­lūs pa­ a­da ži­no, dar ge­riau d ­ a su­sto­ti.

Ž

o­džiu, su Ga­bi­ja kal­bė­tis pa­pras­ ta ir ma­lo­nu. Ar skai­ty­ti jos de­biu­ ti­nį ro­ma­ną „Neiš­si­pil­dy­mas“ ir­gi pa­pras­ta – taip teig­ti ne­drįs­čiau. Tai ne­ leng­vas kos­mo­po­li­tės mer­gai­tės skai­ta­las apie šių die­nų hips­te­riu­kus, kaip ga­lė­tų pa­si­ro­dy­ti iš pir­mo žvilgs­nio. Pers­kai­čius kny­gą jau­tie­si leng­vai iš­se­kęs – ma­no nuo­mo­ne, tai ge­ros kny­gos re­zul­ta­tas.

Tie­sa, skai­čiau pa­čią ža­liau­sią šio ro­ ma­no ver­si­ją. Prieš dau­giau nei pus­me­tį iš ne­ži­no­mo vy­riš­kio e. pa­što (sa­kau, vy­ riš­kio, nes e. pa­šte bu­vo nu­ro­dy­tas vy­riš­ kas var­das ir pa­var­dė) į ma­ną­jį pa­te­ko šios kny­gos juod­raš­tis. Ma­ne ir tą „vy­riš­ kį“ sie­jo vir­tua­lūs san­ty­kiai. Vė­liau, tiks­ liau be­veik po me­tų, pa­si­ro­dė, kad po tuo var­du sle­pia­si Ga­bi­ja. Apie sa­vo al­ ter ego ji kol kas ne­kal­ba, tad ir ne­kvo­ čiau per prie­var­tą, kas kaip ir ko­dėl. Ta­ čiau ži­no­ji­mas, jog ji gy­ve­na dvi­gu­bą gy­ve­ni­mą, dar la­biau su­stip­ri­na no­rą ją grei­čiau pa­žin­ti, bent pu­sę jos. Šį­kart Ga­bi­ja kal­ba apie sa­vo de­biu­ti­ nį ro­ma­ną pa­va­di­ni­mu „Neiš­si­pil­dy­mas“ ir sa­ve. „Ši­ta kny­ga pa­tiks vi­siems, ku­rie per­ka or­ga­niš­ką mais­tą, prie veid­ro­džio pra­lei­ džia bent tris va­lan­das per die­ną, mėgs­ ta fo­tog­ra­fuo­tis pus­nuo­giai, ne­žiū­ri te­le­ vi­zi­jos, bet yra feis­bu­ko ver­gai; dir­ba ką nors, su­si­ju­sio su me­nu, ar­ba yra bu­hal­te­ riai, sva­jo­jan­tys bū­ti me­ni­nin­kais. Žo­džiu, vi­siems sno­bams, idio­tams, hi­piams, ju­ piams, vi­siems, iš­by­rė­ju­siems po Mi­la­no, Lon­do­no, Hon­kon­go gat­ves ieš­ko­ti iš­si­pil­ dy­mo, klai­džio­jan­tiems po sve­ti­mas že­ mes ar­ba tiems, ku­rie yra sve­tim­ša­liai sa­ vo pa­čių na­muo­se.“ (Ga­bi­ja Gru­šai­tė)

– Ko­dėl iš­va­žia­vai iš Lie­tu­vos?

Kur ta­vo na­mai?

– Ne­su tik­ra, ar iš­v is tu­r iu na­ mus ir ar ga­liu bū­ti iš­ti­k i­ma vie­ nam mies­t ui. Vil­n ius yra ma­no mi­to­lo­g i­niai na­mai, ku­riuos my­ liu iš to­lo, vaikš­čio­da­ma Ha­no­ jaus gat­vė­m is pri­si­me­nu baž­ny­ čių var­pus Stik­l ių gat­vės bu­te.

Grį­ž u­si pir­m iau­sia nu­si­lei­d žiu že­myn Di­džią­ja, Pi­lies gat­vė­mis link Ka­ted­ros aikš­tės – iš­kart su­ ky­la be­ga­lė pri­si­mi­ni­mų: kas­die­ nis kry­žiaus ke­lias į „Čiur­lion­kę“, paaug­lys­tė ir su­vo­k i­mas, jog Vil­ nius man per ma­žas mies­tas.

No­rė­jau ke­l iau­t i, mo­k y­t is ir pa­si­k lys­t i. Taip at­si­dū­r iau Lon­ do­ne, Golds­miths ko­le­d že, ant­ ro­po­lo­g i­jos ir me­di­jos fa­kul­te­te.

Die­v i­nu Lon­do­ną. Jis toks di­de­ lis, ne­g ra­žus, monst­riš­kas mies­ tas, ku­ris yra nie­k ie­no na­mai.

Lon­do­ne nie­k as ne­g ims­t a, ne­mirš­ta, o tik at­va­žiuo­ja ieš­ko­ ti sėk­mės. Sho­re­ditch ra­jo­nas – la­bai ge­ra vie­ta ra­šy­to­jams. Kar­ tais jau­čiuo­si kaip mait­va­na­g is, be­si­kaps­tan­tis po neiš­si­pil­d žiu­ sias „wan­na­be“ is­to­ri­jas, sve­ti­mą skaus­mą ir nuo­bo­du­l į.

– Ko­dėl su­gal­vo­jai pa­ra­šy­ti kny­gą (bran­dus su­ma­ny­mas jau­nam pro­tui)?

– Po „Čiur­lion­kės“ me­čiau ta­py­ bą, nes pa­gal­vo­jau, kad pa­sau­liui

370_010.indd 9

jau pa­kaks vi­du­ti­ niš­k ų ta­py­to­jų. Juk yra tiek daug da­ly­k ų, apie ku­r iuos no­r i­si, rei­k ia, bū­ti­na ra­šy­ti, nes ki­taip lik­sim tik kar­ta, ap­ra­ šy­ta „so­v ie­ti­n ių se­n ių“, įvar­dy­t i kaip au­kos ir be­ver­čiai iPo­dų ver­gai.

si Ne­ta­nya­hu, Ber­lus­co­ni. Ža­v iuo­si „Wi­ ki­Leaks“. Klai­džio­ju po me­no ga­le­ri­jas, kon­cer­tus (šio mė­ne­sio ge­riau­si – „Ci­ne­ ma­tic Or­chest­ra“, Mar­ti­na Top­ley-Bird ir „Nin­ja Tu­nes Steel Christ­mas“).

– Ma­da ir tu – kaip mėgs­ti at­ro­dy­ti?

– Dra­bu­žiai nė­ra di­džiau­sia ma­no aist­ ra. Daž­niau­siai juos nu­kon­ku­r uo­ja ma­ no aist­ra ke­lio­nėms. Ta­čiau jei jau per­ku, tai ką nors ne­prak­tiš­ko. Pa­v yz­džiui, dar vie­ną va­sa­ri­nę su­k ne­lę vi­dur­žie­my.

Taip pat ban­dau re­cyc­le‘in­ti. Po ke­lio­ nių Ar­t i­muo­siuo­se Ry­t uo­se už­si­l i­ko daug bal­t ų vy­r iš­k ų marš­k i­n ių il­go­m is ran­ko­vė­mis, tad nu­spren­džiau, jog juos ga­l i­ma ne­šio­ti kaip su­k ne­les. Šiaip ma­ dos in­dust­ri­ja man ne­sup­ran­ta­ma. Ga­na ne­blo­gai ją pa­ž įs­t u, nes jo­je su­ka­si daug draugų… Ta­čiau ma­ne ste­bi­na vi­sas tas fe­ti­šiz­mas ir daik­t ų su­die­v i­ni­mas.

Kar­tais at­ro­do, jog nė­ra jo­k io skir­tu­mo tarp ma­dos šou ir Po­li­ne­zi­jos ri­tua­li­nių mai­nų – tai tas pa­ts ma­g iš­kas daik­t ų pa­ sau­lis.

– Koks ta­vo de­biu­ti­nis ro­ma­nas?

– Ru­g i­lės ir Ug­nės is­ to­r i­jos ne­na­cio­na­l i­nės, neap­r i­b o­t os  siau­r os Lie­t u­vos geog­ra­fi­jos ar pro­v in­cia­lu­mo. Jos ieš­ ko sa­vęs bet ko­k ia kai­ na ir ne­bi­jo pa­si­k lys­t i.

Jų ne­ri­bo­ja jo­k ie vy­rai.

Tai kny­ga apie mei­lę, šlo­vę, te­ro­riz­mą, mu­zi­ ką ir sek­są – apie vis­k ą, kas vyks­ta da­bar ir yra svar­bu.

– Koks jo skai­ty­to­jas – kaip tu jį įsi­vaiz­duo­ji?

– Tai nė­ra is­to­r i­ja apie ma­ne ar ma­no drau­ gus, bet skai­t y­to­jus įsi­ vaiz­duo­ju bū­tent to­ kius – nai­v ius vai­k us, ap­si­me­tan­čius  ci­ni­kais; va­lan­dų va­lan­ das pra­sto­v in­č ius prie veid­ro­d žio ir de­r i­nan­ čius ra­g i­nius  aki­ nius su si­dab­ri­niu švar­ ku­čiu, kad vė­l iau „iš­si­ taš­k y­t ų“ kur nors šo­ kių aikš­te­lė­je; žmo­nes, ku­riems blo­ga nuo mo­ kyk­li­nio bal­t ų iden­ti­te­ to, ku­rių po­li­ti­nė są­mo­ nė liks am­žiams iš­kast­r uo­ta Pak­so, Adam­kaus ir Ku­bi­liaus; ku­rie no­rė­tų, jog tau­ta nu­sto­t ų mė­t y­ti ak­me­nis į ki­to­k ius, nei jie, žmo­nes.

– Prieš tai, kai pra­dė­jai ra­šy­ti „Neiš­si­ pil­dy­mą“, daug ke­lia­vai. Ar daž­nai tek­ da­vo pri­si­min­ti, jog esi lie­tu­vė, o ne pa­ sau­lio pi­lie­tė.

– Praei­tą pa­va­sa­r į ke­l iau­jant po Ma­ro­ ką kas pen­k io­li­ka ki­lo­met­r ų stab­dė po­ li­ci­ja. Ma­t y­da­mi bal­tus vei­dus, ang­liš­kus nu­me­rius, jie užuo­sda­vo di­de­l į ky­šį, ta­ čiau pa­ma­tę lie­tu­v iš­kus pa­sus sa­k y­da­vo: „Aja­jai, poor peop­le, poor count­r y, no mo­ ney. Va­žiuo­k i­te tik iš čia grei­čiau.“ Taip Lie­tu­va ki­tiems at­ro­do iš ša­lies.

Kar­tais grį­žu­si ste­biu  gat­ves, jo­se – per­var­gę pen­si­nin­kai, kai­nų ir at­ ly­gi­ni­mų san­t y­k į, ir pra­de­da skau­dė­ti pa­ gal­vo­jus, jog nuo Tre­čio­jo pa­sau­lio ša­lies mus ski­ria tik pa­sas ir pri­v i­le­g i­ja lais­vai kirs­t i pa­sau­lio sie­nas.

Pa­v y­d žiu Lon­do­nui po­l i­t i­nės są­mo­ nės, ža­v iuo­si stu­den­t ų pro­tes­tais ir ak­t y­ vu­mu. Kar­tais sva­jo­ju, kad ka­da nors, kai jau bū­siu bai­g u­si ant­ro­po­lo­g i­jos dok­to­ ran­t ū­rą, grį­šiu į Lie­tu­vą dės­t y­ti VU. Tai bū­t ų ma­no duok­lė ša­l iai. Tie­sa, ti­k iuo­ si, jog iki to lai­ko jie jau ži­nos, kad ant­ ro­po­lo­g i­ja nė­ra tas pa­ts, kas bal­t ų et­nog­ ra­fi­ja, ir bus pa­si­r uo­šę ty­ri­nė­ti ki­tas vi­ suo­me­nes.

– Ką da­rai, kai ne­ra­šai?

– Kai ne­ra­šau – tin­g iu, ge­riu alų, skai­tau „BBC News“, „The Eco­no­mist“ ir bai­siuo­

Yra tiek daug da­ly­ kų, apie ku­ riuos bū­ti­na ra­šy­ti, nes ki­taip lik­sim tik kar­ta, ap­ ra­šy­ta „so­ vie­ti­nių se­ nių“, įvar­dy­ti kaip au­kos ir be­ver­čiai iPo­ dų ver­gai.

– O kal­bant apie ma­dą ir li­te­ra­tū­rą – juk ir­gi bū­tų ga­li­ma ras­ti ne­ma­žai pa­ ra­le­lių? Ką pa­gal ta­ve skai­ty­ti da­bar ma­din­ga?

– Teo­riš­kai ži­nau, jog eg­zis­t uo­ja ma­din­ gos kny­gos. Gir­dė­jau, jog praei­tais me­ tais bu­vo ma­d in­gas „Da Vin­čio ko­das“, o šiais – kaž­ko­k ia mer­gai­tė, ku­ri pa­spy­rė kaž­k ie­no liz­dą. Bet aš nie­ka­da ne­skai­tau ma­din­g ų kny­g ų. Esu vi­siš­kai se­na­ma­diš­ ka – skai­tau Prous­tą, Mil­le­r į, Márque­zą, Anaïs Nin, Pe­le­v i­ną ir Za­d ie Smith. Ir daug pro­fe­si­nės li­te­ra­t ū­ros – pra­de­dant Baud­r il­lar­du, bai­g iant Lévi-Straus­su.

Sno­biš­kai šnai­r uo­ju į žmo­nes, ku­riems pa­t in­k a Coel­ho. Ne­ken­č iu „Al­che­m i­ ko“ (per­skai­čiau, kad pa­žin­čiau prie­šą).

Man jis įkū­n i­ja vis­k ą, kas blo­g iau­sia li­ te­ra­t ū­ro­je.

ve­ni­mą po di­de­lių ne­tek­čių, sky­r y­bų, nu­si­v y­l i­mų, vi­du­ rio gy­ve­n i­mo kri­z ės, ar­ba vai­k ų, svars­tan­čių, kuo no­ ri tap­t i gy­ve­n i­me. Išk­lau­ siau vi­so­k ių is­to­ri­jų – jos to­ kios nuo­šir­džios, ste­reo­ti­pi­ nės, skaus­m in­gos ir gy­vos.

Nusp­ren­džiau, jog no­riu pa­ ra­š y­t i kny­gą apie ke­l iau­to­ jus – apie žmo­nes, ku­rie iš­ si­ža­da na­mų iliu­zi­jos ir ieš­ ko, ne­ži­no­da­mi ko, bet jaus­ da­mi, jog bū­ti­nai tu­ri ras­t i.

Ma­ne ža­v i, jog vi­si no­r i ne­bū­t i tu­r is­tai, bet va­ž iuo­ ja į tas pa­čias sa­las, ei­na tais pa­čiais kal­nų ta­kais, ne­šio­ja­ si „Lo­ne­ly Pla­net“ kaip Bib­ li­ją ir šlykš­t i­si ki­tais tu­r is­ tais. Juk sma­g u to­k ių žmo­ nių su­si­bū­r i­mų vie­to­se, va­ ka­rė­l iuo­se už­si­ra­ši­nė­ti mo­ der­n io­sios mi­to­lo­g i­jos tru­ pi­nius.

– Tai pa­si­ma­ty­si­me kny­gų mu­gė­je, nors palauk… jei bū­si Piet­ry­čiuo­se…

– Į kny­g ų mu­gę at­skri­siu po­ rai die­nų. Tie­siai iš Ban­ko­ ko. Tru­pu­t į bai­su pa­gal­vo­ jus, kad Ban­ko­ke bus la­bai karš­ta, o Lie­t u­vo­je va­sa­r į – la­bai šal­ta.

– Rea­lios idė­jos pa­čios atei­čiai.

– Išsk­ren­du į Piet­r y­čių Azi­ją. Bi­lie­tas – į vie­ną pu­sę. Ten pra­dė­siu ant­rą­ją sa­ vo kny­gą. Ti­k iuo­si ku­r į lai­k ą ne­si­ro­dy­ ti Eu­ro­po­je.

– Iš kur tas troš­ki­mas bū­ti be vie­tos ir nuo­lat ke­liau­ti?

– Troš­k i­mo ke­liau­ti, pa­bėg­ti, pa­si­slėp­ti užuo­maz­gos vi­sa­da pa­na­šios – ten, kur esi da­bar, nė­ra pa­kan­ka­mai ge­rai. Piet­ ry­čių Azi­ja yra per­pil­dy­ta pa­bė­gė­lių nuo ci­v i­li­za­ci­jos, ku­rie ti­k i­si Viet­na­me ar Tai­ lan­de ras­t i dva­si­n į iš­si­gel­bė­ji­mą ar pir­ map­ra­dę bū­tį. Šiaip jau ten nė­ra per daug eg­zo­ti­kos. Tie­sa, gy­ve­ni­mas šiek tiek ki­ toks, ki­toks kli­ma­tas ir tem­pas.

Man la­biau­siai pa­tin­ka, jog vie­ti­n iai nė­ra ap­sės­t i pro­tes­t an­t ų dar­bo eti­kos, ir lai­kas ga­li su­sto­ti die­nų die­nas gu­lint ha­ma­ke ir žiū­rint į pra­plau­k ian­čias val­ tis, be jo­k ios są­ži­nės grau­ža­ties, be jo­k io dar­bų są­ra­šė­l io, kan­d žio­jan­č io pa­dus.

Maž­daug taip ir įsi­vaiz­duo­ju ra­š y­to­jo bui­t į – ra­m ios die­nos mąs­tant ir karšt­ li­g iš­k i ra­šy­mo pe­rio­dai.

Ne­ken­čiu „Al­che­mi­ ko“. Man jis įkū­ni­ja vis­ ką, kas blo­ giau­sia li­te­ ra­tū­ro­je.

– Va­di­na­si, jau gal­vo­ji ir apie ant­rą kny­ gą?

– Ma­no ant­ro­sios kny­gos veiks­mas vyks Piet­r y­čių Azi­jo­je. Tai­g i va­žiuo­ju la­biau dirb­ti nei il­sė­tis. Vis dėl­to ga­liau­siai vie­ na nė­ra ki­to prie­šin­g y­bė. Kai pir­mą kar­ tą ke­lia­vau po Tai­lan­dą, bu­vau nu­ste­bin­ ta, kiek daug žmo­nių ten va­žiuo­ja ieš­ko­ da­mi sa­vęs ar ban­dy­da­mi su­k li­juo­ti gy­

2011.01.21 15:08:56

>> žirklės

Ra­šė: Ro­mas Za­ba­raus­kas Fo­tog­ra­fa­vo: Eg­lė Na­vic­kai­tė xia­pin

Vy­rų pa­sau­lis: vy­rai ir žaiz­dos vy­riš­ku­mas Lie­tu­vo­je In­ter­viu apie nau­jau­sią Ar­tū­ro Te­reš­ki­no kny­gą Kai liūd­na, imu Te­reš­ki­ną į ran­kas.

Liūd­na, nes Lie­tu­vo­je esant lie­tu­viu sun­ku vai­din­ti tik­rą vy­rą ar­ba tik­rą mo­te­rį. Tar­kim, vai­di­nant vy­rą rei­kia ne tik žais­ti ma­ši­ny­tė­mis, bet ir bū­ti jau­nam, rau­me­nin­gam, drą­siam, ne­jaut­riam, my­lė­ti mo­ te­ris. O jei­gu ne taip?

Jei­gu ne taip, kar­tais pa­de­da moks­las. So­cia­li­nių moks­lų dak­ta­ ras, Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius Ar­tū­ras Te­reš­ki­nas sa­ vo di­ser­ta­ci­ją ap­si­gy­nė pres­ti­ži­nia­me Har­var­do uni­ver­si­te­te. Jos te­ ma – aris­tok­ra­tų sek­sua­lu­mas, kū­nas ir bend­ruo­me­nės jaus­mas XVII a. Lie­tu­vos Di­džio­jo­je Ku­ni­gaiš­tys­tė­je. Nuo to lai­ko kny­ga po kny­gos, straips­nis po straips­nio au­to­rius ne­si­liau­ja griau­ti ly­čių vaid­me­nų Lie­tu­vo­je: „Kū­no žy­mės: sek­sua­lu­mas, iden­ti­te­tas, erd­vė Lie­tu­vos kul­tū­ro­je“ (2001), „Vie­ši gy­ve­ni­mai, in­ty­mios erd­vės: kū­ nas, vie­šu­mas, fan­ta­zi­ja šiuo­lai­ki­nė­je Lie­tu­vo­je“ (2002), „Esė apie skir­tin­gus kū­nus: kul­tū­ra, ly­tis, sek­sua­lu­mas“ (2007).

Va­ka­rie­tiš­ka­me, o ir tie­siog mies­tie­tiš­ka­me teo­ri­nia­me dis­kur­se A.Te­reš­ki­no min­tys skam­ba ak­tua­liai ir su­pran­ta­mai. O Lie­tu­vo­je – kar­tais ne­tgi drą­siai. Dar drą­ses­nė ką tik iš­leis­ta šio au­to­riaus mo­ nog­ra­fi­ja „Vy­rų pa­sau­lis: vy­rai ir žaiz­dos vy­riš­ku­mas Lie­tu­vo­je“, ku­ri ski­ria dė­me­sį Lie­tu­vos ly­čių stu­di­jų ma­žai ty­ri­nė­tam su­bjek­tui – vy­rams. .. . .

10 //

.

© 370 370_010.indd 10

2011.01.21 15:09:15

Ro­mas Za­ba­raus­kas: – Esi pir­mas mas­ku­li­niz­mo dės­ty­to­jas Lie­tu­vo­je, o da­bar iš­lei­dai ir kny­gą apie vy­rų žaiz­das Lie­tu­vo­ je. Kas yra mas­ku­li­niz­mas?

Ar­t ū­ras Te­reš­k i­nas: – Mas­ku­li­niz­mą ga­li­ma va­din­ti vy­riš­ku­mo stu­d i­jo­m is. Jos at­si­ra­do aš­t un­ta­ja­me XX a. de­šimt­me­t y­je kaip reak­ci­ja į ant­ro­sios ban­gos fe­mi­niz­mą ir mo­te­r ų stu­di­jas Va­ka­ ruo­se. Mas­ku­li­niz­mo stu­di­jos gi­li­na­si į tai, kaip skir­tin­gos ins­t i­tu­ ci­jos for­muo­ja ir pla­ti­na vy­riš­ku­mo nor­mas ir ko­k ių pa­da­ri­nių jie tu­ri vy­rams ir mo­te­rims. Stu­di­juo­ja­ma ir tai, kaip vy­rai bei mo­te­ rys su­vai­di­na vy­riš­ku­mą kas­die­ny­bė­je. Šiuo­lai­k i­nės mas­ku­li­niz­ mo stu­di­jos api­ma pla­t ų te­mų ra­tą, nuo vy­r ų dar­bo rin­ko­je, vy­r ų šei­mo­je, tė­v ys­t ės, vy­r ų smur­to ir nu­si­kal­ti­mų, vy­r ų ir po­rnog­ra­fi­ jos san­t y­k io iki mo­te­r ų vy­riš­ku­mo ir vy­r ų mo­te­riš­ku­mo.

R.Z.: – O kaip mas­ku­li­niz­mas vertina į fe­mi­niz­mą?

A.T.: – Di­des­nė da­lis mas­ku­li­niz­mo stu­di­jų yra pa­veik­tos fe­mi­ niz­mo ir tei­g ia­mai vertina į fe­mi­nis­t i­nės teo­ri­jos žai­di­mus. Ki­ta ver­tus, po­li­tiš­kai yra bu­vę ir te­bė­ra mas­ku­li­niz­mo ju­dė­ji­mų, ko­ vo­jan­čių už vy­r ų tei­ses. Jų yra įvai­riau­sių – nuo li­be­ra­lių ir drau­ giš­kai nu­si­tei­ku­sių fe­mi­niz­mo at­ž vil­g iu iki kon­ser­va­t y­v ių, to­k ių kaip Nau­jų­jų vy­r ų ju­dė­ji­mas JAV. Kai ku­rie šio ju­dė­ji­mo at­sto­ vai dėl vi­sų vy­r ų bė­dų kal­ti­na mo­te­ris ir fe­m i­n iz­mą bei tei­g ia, kad šiuo­lai­k i­nė­se Va­ka­r ų vi­suo­me­nė­se vy­rai yra au­kos. Kla­si­k i­ niai to­k io mas­ku­li­niz­mo pa­v yz­džiai ga­lė­t ų bū­ti į lie­tu­v ių kal­bą iš­vers­t a Ro­ber­to Bly kny­ga „Ge­le­ži­nis Džo­nas“ (1990) ir War­re­ no Far­rel­lo „Vy­riš­kos ga­lios mi­tas: ko­dėl vy­rai yra pa­kei­čia­ma ly­ tis?“ (1993). Ga­li at­ro­dy­ti juo­k in­ga, bet ma­ny­čiau, kad Lie­tu­vo­je to­k iam mas­ku­l i­niz­mui at­sto­vau­ja di­des­nė da­l is kon­ser­va­t y­v iai nu­si­tei­ku­sių val­džios vy­r ų ir mo­te­r ų.

R.Z.: – Kon­ser­va­ty­vūs vy­rai ir mo­te­rys la­biau­siai ne­pa­ten­kin­ti dėl to, kad po­ststruk­tū­ra­lis­ti­nis fe­mi­niz­mas ly­tį su­vo­kia kaip vai­di­ni­mą. Vis dėl­to, kaip at­sa­ky­tum į tie­sų klau­si­mą – ar bio­ lo­giš­kai mo­te­rys ir vy­rai tu­ri skir­tu­mų?

A.T.: – Be abe­jo, mo­te­r ys ir vy­rai tu­ri bio­lo­g i­nių skir­tu­mų, ypač jei kal­ba­me apie rep­ro­duk­ci­nę sri­tį. Bū­t ų sun­ku juos pa­neig­ti. Ta­ čiau ir aš, ir po­ststruk­tū­ra­lis­t i­nės fe­mi­niz­mo teo­ri­jos at­sto­vai ma­ no, kad šie skir­t u­mai pa­pras­t ai nau­do­ja­m i so­cia­l i­nei ne­ly­g y­bei pa­tei­sin­ti. Ne­va dėl to, kad mo­te­r ys ir vy­rai bio­lo­g iš­kai skir­tin­g i, jie ne­ga­li at­lik­ti tam tik­r ų so­cia­li­nių funk­ci­jų. Pa­v yz­džiui, mo­te­ rys nė­ra to­k ios ge­ros po­li­ti­kės ar ma­te­ma­ti­kės, o vy­rai ne­su­ge­ba pri­žiū­rė­ti vai­kų. Ki­tais žo­džiais ta­riant, mū­sų vi­suo­me­nė­je bio­lo­ gi­niai ar­g u­men­tai daž­nai nau­do­ja­mi ly­čių ga­lios san­t y­k iams už­ mas­kuo­ti ir pa­t vir­tin­ti, kad vie­na ly­tis yra pra­na­šes­nė už ki­tą.

Ver­ta pa­sa­ky­ti, kad vy­riš­ku­mą ir mo­te­riš­ku­mą lai­kau ne ko­k iu nors bruo­ž ų ar nor­mų rin­k i­niu, bet pra­kti­kos bū­du, ku­ris pa­t vir­ ti­na vy­r ų ir mo­te­r ų vie­tą ly­čių san­t y­k iuo­se. Tai nė­ra tai, kuo kas nors „yra“, ir nė­ra tai, ką kas nors „tu­ri“. Vy­riš­ku­mas ir mo­te­riš­ku­ mas yra apa­ra­tai ar me­cha­niz­mai, ku­rian­t ys vy­r us ir mo­te­ris.

R.Z.: – Ta­vo kny­go­je ma­ne la­biau­siai šo­ki­ruo­ja, jog net ir vi­ suo­me­nės at­stum­tie­ji – gė­jai, sen­jo­rai, sek­so dar­buo­to­jai – pa­ si­duo­da šiems la­bai stip­riai nor­ma­li­zuo­jan­tiems ly­čių me­cha­ niz­mams.

AT.: – Ne­ma­ža da­lis Lie­tu­vos gy­ven­to­jų jau­čia­si įva­r y­ti į kam­pą.

Tiek val­džios spren­di­mai, tiek pa­čių žmo­nių pa­sy­v u­mas, tiek gi­ liai įsi­šak­ni­ju­sios so­cia­li­nės nor­mos pa­ver­čia juos so­cia­liai mi­r u­ siais. Ši sis­t e­ma mus ma­ri­na: ji slo­pi­na ne tik pa­si­prie­ši­ni­mą, bet ir ge­bė­ji­mą mąs­t y­ti ki­taip, pa­ga­liau fan­ta­zuo­ti ir sva­jo­ti. Nie­kuo šiuo po­žiū­riu neiš­sis­k i­ria ir as­me­nys, esan­t ys vi­suo­me­nės pa­k raš­ čiuo­se ar net už­ri­by­je. Vi­si su­vo­k ia, kad šios ci­niš­kos lie­tu­v iš­kos de­mok­ra­ti­jos es­mė – iš­g y­ve­ni­mas: pri­va­lai už­gniauž­ti pyk­tį, pra­ ger­ti ne­v il­t į, o vi­są kū­r y­bi­nę ener­g i­ją nu­k reip­ti į sa­vo pri­va­taus ir in­t y­maus gy­ve­ni­mo pa­lai­k y­mą.

esu įsi­ti­ki­ nęs, kad esu tiek pat pa­žei­džia­ mas, kaip ir ma­no ti­ria­ ma­sis as­ muo, to­dėl jo skaus­ mas man yra reikš­ min­gas.

R.Z.: – Ta­vo teks­tuo­se ma­ne ža­vi užuo­ jau­ta, ku­rios ran­di vi­siems at­stum­tie­ siems.

A.T.: – Užuo­jau­tos ar­ba em­pa­ti­jos jaus­ mas – ma­no, kaip as­mens, ti­rian­čio kas­ die­n į žmo­n ių ken­tė­ji­mą, me­to­do­lo­g i­ja.

Esu įsi­ti­k i­nęs, kad esu tiek pat pa­žei­džia­ mas, kaip ir ma­no ti­ria­ma­sis as­muo, to­ dėl jo skaus­mas man yra reikš­m in­gas.

Kaip yra ra­šiu­si ame­ri­k ie­čių ty­ri­nė­to­ja Mart­ha Nuss­baum, užuo­jau­tos ir su­pra­ ti­mo jaus­mas rei­ka­lau­ja ty­rė­ją pri­pa­žin­ ti, kad „el­ge­tos li­k i­mas ga­li bū­ti ar­ba tap­ ti jo pa­ties li­k i­mu“. Ži­no­ma, užuo­jau­tos jaus­mas nė­ra toks pa­pras­t as ir vie­na­ly­tis. Vie­na ver­tus, kaip tei­gia ame­ri­k ie­tė ra­šy­to­ja ir kul­t ū­ros kri­ ti­kė Su­san Son­tag, užuo­jau­ta yra tai, ką pa­t i­r i ta­da, kai jau­t ie­si be­jė­g is, kai esi apim­tas skaus­min­go re­gi­nio vi­sa­ga­ly­bės.

Ki­ta ver­tus, kai tu kaip ty­rė­jas su­si­du­ri su ken­tė­ji­mu, ku­ris iš­šau­k ia ta­vo užuo­jau­tą, ga­li pa­jus­t i, kad užuo­jau­ta yra emo­ci­nio veiks­mo vir­šū­nė. Ta­čiau pran­cū­zų so­cio­ lo­gas, ku­r į la­bai mėgs­t u, Pier­re‘as Bour­ dieu apie užuo­jau­tą mąs­t ė ki­taip. Jo ma­ ny­mu, jaus­t i užuo­jau­tą žmo­nėms, ku­rių kas­die­nių var­g ų ir bė­dų liu­di­ji­mus už­ra­ šai, ga­li bū­ti pir­mas žings­nis ku­riant as­ me­ni­n į san­t y­k į su ly­g y­bės ir tei­sin­g u­mo po­li­ti­ka. Tai pa­de­da įsi­vaiz­duo­ti, ko­k ia ši tei­sin­g u­mo po­li­ti­ka ga­lė­t ų bū­ti. Aš ma­ nau bū­tent taip.

R.Z.: – Kny­gos pa­bai­go­je ra­šai, kad vi­ sų ap­ra­šy­tų ken­tė­ji­mų neį­ma­no­ma iš­ veng­ti ne­pa­kei­tus so­cia­li­nių struk­tū­rų.

Ar tai kvie­ti­mas į re­vo­liu­ci­ją?

A.T.: – Ne, ne­k vie­čiu į re­vo­liu­ci­jas. Daž­ niau­siai „re­vo­liu­ci­jos“ tė­ra tik gud­riai su­ pla­nuo­ti per­vers­mai. Po jų val­d žią uži­ ma dar di­des­ni ti­ro­nai. Ty­rė­jo vaid­muo šiek tiek ki­toks. Jis ga­li pa­dė­ti iš­lais­v in­ti ener­g i­ją, su­si­ju­sią su skaus­mu ir ken­tė­ ji­mu, nes as­me­nys, pa­ti­rian­t ys skriau­dų ir bė­dų, daž­nai sten­g ia­si sa­ve tvir­tai iš­ lai­k y­ti ty­lo­je ir už­ri­by­je. Užuot konst­ra­ vę vi­suo­ti­nius so­cia­li­nio ken­tė­ji­mo ma­ ži­ni­mo pla­nus. Daug pro­duk­t y­v iau yra kur­ti emo­ci­nes ty­rė­jo ir ti­ria­mo­jo są­sa­ jas, są­sa­jas tų, ku­rie iš­g y­ve­na kas­die­nius var­g us, ir tų, ku­rie da­ly­vau­ja jų iš­g y­ve­na­ muo­se var­g uo­se. So­cio­lo­gas ga­li mo­bi­li­ zuo­ti ir as­me­ni­nius skau­du­lius, ir ko­lek­ ty­v i­nes žaiz­das taip, kad ken­čian­t ys pa­ tys im­t ų prie­šin­tis kan­čias ku­rian­čiai ap­ lin­kai ir keis­t ų so­cia­li­nius san­t y­k ius, ku­ riuo­se sis­t e­mi­nė prie­spau­da ir iš­nau­do­ji­ mas yra kas­die­nė nor­ma.

R.Z.: – „Vy­rų pa­sau­lis“ man pa­si­ro­dė itin in­ty­mi kny­ga, nes as­me­niš­kai kal­bie­si (pa­de­da­mas stu­den­tų) su dau­gy­be vy­rų, ir tik ta­da teo­ri­zuo­ji.

A.T.: – Taip pa­si­ro­dė tik dėl to, kad „Vy­r ų pa­sau­ly­je“ daug pla­čiau nei anks­t es­nė­se ma­no kny­go­se lei­džia­ma kal­bė­ti pa­tiems kny­gos he­ro­jams. Kny­go­je daug ci­ta­t ų iš so­cio­lo­g i­nių in­ter­v iu su dar­bi­ nin­kais, kai­mo vy­rais, vai­k i­nu, dir­ban­čiu palydovo dar­bą, pa­g y­ ve­nu­siais ir gė­jais vy­rais. Ta­čiau vy­r ų bal­sus įrė­mi­na ma­no pa­ ties teo­ri­nė ref­lek­si­ja. Ki­ta ver­tus, vi­sas ma­no kny­gas ga­li­ma va­ din­ti in­t y­mio­mis. Ren­kuo­si te­mas, ku­rios la­bai svar­bios ir daž­ nai skau­džios man pa­čiam.

370_010.indd 11

2011.01.21 15:09:46

>> SCENA

Pie­šė: Da­nas Be­rez­nic­kas (Ri­čar­das Ga­ve­lis „Vil­niaus po­ke­ris“, Sau­lius To­mas Kond­ro­tas „Tau­tos gi­mi­mas“, Her­kus Kun­čius „Ne­pa­si­gai­lė­ti Du­šans­kio“)

Pa­kal­bė­ki­me apie atei­tį. Vil­niaus kny­gų mu­gė­je Tarp­tau­ti­nių kul­tū­ros pro­gra­mų cent­ras (TPKC, www.ko­pe­ra­ tor.lt) ir booksf­rom­lit­hua­nia.lt pri­sta­tys į ang­lų kal­bą iš­vers­tų lie­tu­vių au­to­rių teks­tų rink­ti­nę, pa­va­din­tą „Sex, Lit­hua­nian Sty­le: Pro­se and Poet­ry“ („Lie­tu­viš­kas sek­sas: pro­za ir poe­zi­ja“ – angl.). Kny­gos su­da­ry­to­jas, TPKC koor­di­na­to­rius Ka­ro­lis Klim­ka su­ti­ko šį tą paaiš­kin­ti.

Sek­so

Lie­tu­va – Koks yra šio lei­di­nio tiks­las? Ir ko­ kia jo tiks­li­nė au­di­to­ri­ja? Pa­va­di­ni­ mas skam­ba kiek fan­tas­tiš­kai – „lie­ tu­viš­kas sek­so sti­lius“?!

– Aiš­ku, kad jo­k io lie­tu­v iš­ko sek­so sti­ liaus, kaip ir „lie­tu­v iš­ko“ sek­so, nė­ra ir ne­ga­li bū­ti. Šios teks­t ų rink­ti­nės pa­va­ di­ni­mas reiš­k ia tie­siog „Sek­sas, ap­ra­šy­ tas lie­tu­v ių kal­ba“. Tik tiek: teks­t ai sek­ so ir ly­tiš­ku­mo te­mo­mis, pa­ra­šy­ti lie­tu­ viš­kai (vie­no­k iu ar ki­to­k iu sti­liu­mi), iš­ vers­t i į ang­lų kal­bą.

Pa­da­rė­me tai, ko ne­pa­g ir­t ų joks kri­ ti­kas ir jo­k ia li­te­ra­t ū­ros mo­k y­to­ja: iš­ ran­k io­jo­me „pi­kan­tiš­kas“ vie­tas iš li­te­ ra­t ū­ros kū­ri­nių. Į kny­gą su­dė­jo­me skir­ tin­g ų kar­t ų au­to­rių ir ne­v ie­no­dos li­te­ ra­t ū­ri­nės ver­tės teks­t us (dau­g iau­sia iš­ trau­k as iš stam­bes­n ių kū­r i­n ių), siek­ da­m i pa­ro­dy­t i ne tik skir­t u­mus, bet ir sek­so te­mų in­terp­re­ta­v i­mo pa­na­ šu­mus. Bū­tent pa­na­šu­mai, su­ta­pi­mai skir­tin­g ų au­to­rių teks­t uo­se yra tai, kas lei­d žia da­r y­t i iš­va­das apie da­bar­t i­nės Lie­t u­vos „sek­sua­l i­n į kraš­to­vaiz­d į“ (ir ne tik).

12 // © 370 370_010.indd 12

Lie­tu­vos ra­šy­ to­jams, pra­de­ dant, ži­no­ma, R.Ga­ve­liu, sek­ sas nie­kuo­met ne­bu­vo įpras­ tas, bui­ti­nis kas­die­ny­bės da­ly­kas, na­tū­ ra­lus už­siė­mi­ mas.

– Ir kas pir­miau­sia krin­ta į akis?

– Lie­t u­vos ra­š y­to­jams, pra­de­dant, ži­no­ ma, Ri­čar­du Ga­ve­l iu, sek­sas nie­kuo­met ne­bu­vo įpras­t as, bui­ti­nis kas­die­ny­bės da­ ly­kas, na­t ū­ra­lus už­siė­mi­mas.

Lie­t u­vos au­to­r ių raš­t uo­se sek­sas nuo­ lat pa­tei­k ia­mas dra­ma­tiš­ka­me kon­teks­t e, aso­ci­juo­ja­mas su des­pe­ra­ci­ja ar­ba nuo­sta­ ta „Tar­si ne­bū­t ų ry­to­jaus“, pie­šia­mas apo­ ka­lip­ti­nė­mis spal­vo­mis. Štai pa­v yz­dys (ty­ čia ne­sa­kau, kas au­to­rius): „Tik pa­žvel­gė į ma­ne: ne vien aki­mis – ir pe­čiais, ir krū­ti­mis, ir ke­liais, ir sa­vo ne­pri­ lygs­t a­ma va­gi­na, juo­dą­ja sky­le, ku­ri švie­tė pro vi­sus rū­bus, siur­bė ma­ne vi­dun, gal­būt no­rė­da­ma pra­žu­dy­ti. Nie­ko dau­giau ir ne­ troš­kau – tik pra­ž ū­ti jo­je.“ Ki­tas itin bū­din­gas bruo­žas – mū­sų au­ to­rių vaiz­duo­ja­m i ly­ti­n iai san­t y­k iai daž­ niau­siai yra tam tik­ra pra­sme „à trois“ (mei­lė tri­se), mat anks­čiau ar vė­liau į juos pra­de­da kiš­tis ne kas ki­tas kaip pa­ts Die­ vas. La­bai daž­nai vei­kė­jai aiš­k i­na­si (su sa­ vi­mi ir (ar­ba) par­te­riu(-e), ar jų sek­sua­li­ niai veiks­mai ver­ti baus­mės Vi­sa­ga­lio aky­ se, ar – prie­šin­gai – bus iš­tei­sin­ti.

– Bet gal tai – tik konk­re­čių au­to­rių kon­ser­va­ty­vu­mas, at­si­li­ki­mas nuo gy­ ve­ni­mo?

– Ma­no įsi­t i­k i­n i­mu, yra toks dės­n is: tam, kad li­te­ra­t ū­ra bū­t ų „at­si­l i­ku­si nuo gy­ve­n i­mo“, „gy­ve­n i­mas“ (šiuo at­ve­ju – Lie­tu­vo­je) tu­ri bū­ti pa­lan­kus to­k iam at­ si­li­k i­mui. Ki­taip ta­riant, ne­tu­rė­tu­me to­ kios li­te­ra­t ū­ros, jei­g u gy­ve­ni­mas ne­bū­ tų toks, koks yra.

Sa­vo min­t į paaiš­k in­siu to­k iu pa­v yz­ džiu: dar vie­nas ryš­kus lie­tu­v iš­k ų teks­ tų sek­so te­mo­m is ypa­t u­mas – kur sek­ sas, ten ir fi­zi­nė prie­var­ta be ken­čian­čios pu­sės su­ti­k i­mo. Ma­nau, šiuo po­žiū­riu li­ te­ra­t ū­ra vi­sai neat­si­lie­ka nuo gy­ve­ni­mo.

Dau­g y­bė fak­t ų liu­d i­ja, kad ly­čių san­t y­ kiai mū­sų ša­ly­je yra grin­džia­mi smur­tu ir ne­ly­g y­be, kaip an­tai mo­te­r ų ir vai­kų iš­ nau­do­ji­mu.

Be to, sek­są sie­da­mi su smur­tu, ra­šy­ to­jai ir ra­š y­to­jos ga­l i pa­ten­k in­ti kul­t ū­ ros ke­lia­mą rei­ka­la­v i­mą smerk­ti kū­niš­ kus ma­lo­nu­mus. Sek­sas + smur­tas – kar­ tu ir kū­niš­k i ma­lo­nu­mai, ir baus­mė, vis­ kas vie­na­me.

Apk­lau­sa apie Sek­so par­ti­ją T y­ri­mų ir kon­sul­ta­ci­jų įmo­nė „Sy­nop­ ti­com Ad Re­search“ 2010 m. bir­že­ lio 8–16 d. at­li­ko Lie­tu­vos 5 di­džių­jų mies­tų po­pu­lia­ci­jos (nuo 18 iki 55 me­tų) ap­klau­są in­ter­ne­tu. Apk­lau­sos im­tis – 340 res­pon­den­tų. Res­pon­den­tai iš duo­me­nų ba­zės at­rink­ti at­si­tik­ti­nės, kvo­ti­nės at­ran­ kos bū­du; im­tis for­muo­ta rep­re­zen­ta­ty­viai pa­gal šiuos so­cia­li­nius de­mog­ra­fin ­ ius duo­ me­nis: 1) am­žius; 2) ly­tis; 3) gy­ve­na­mo­ji vie­ta, gy­ve­na­mo­sios vie­tos ti­pas (dy­dis).

Ne­są­mo­nė, ab­sur­das 15,6 %

„Ko­kia pir­ma min­tis, aso­cia­ci­ja jums ky­ la, pa­ma­čius šį pa­va­di­ni­mą – Lie­tu­vos sek­ so par­ti­ja?“ (pro­c. vi­sų ap­klaus­tų­jų, N = 340)

Gra­žu­lis 1,5 %

Gė­jai, ho­mo­sek­sua­lai, dar vie­nas gė­jų ban­dy­mas afi­šuo­tis, pan. 12,1 % Ne­ži­nau, ne­ke­lia jo­kių min­čių 9,1 %

Juo­kas, po­kštas, cir­kas, stei­gė­jai tu­ri hu­mo­ro jaus­mą, pan. 5,9 % Idio­tai, kvai­liai, be­pro­čiai 4,4 % Va­lins­kas, Tau­tos pri­si­kė­li­mo par­ti­ja 3,5 % Sek­sas 2,6 % Amo­ra­lu, gaš­lu, iš­tvir­kė­liai, iš­tvir­ki­mas 1,8 % Klai­ku, bai­su, bjau­ru, siau­bas 1,5 % „Olia­lia“ pro­duk­tai, nuo­gos „Olia­lia“ pu­py­tės, „Olia­lia“ rek­la­ma, pan. 1,5 % Blo­ga idė­ja, ma­no nuo­mo­nė – nei­gia­ma 1,5 %

2011.01.21 15:10:13

– Koks ly­čių san­ty­kių pa­veiks­las iš­ky­la prieš akis pa­skai­čius rink­ti­nę?

– Vy­rai ir mo­te­r ys pa­si­ren­gę pa­teik­ti vie­ ni ki­tiems daug neap­mo­kė­t ų są­skai­t ų.

Per­so­na­žai vy­rai nuo­lat reiš­k ia nu­si­v y­li­ mą sa­vo mei­lės par­tne­rių ža­ve­sio sto­ka – o kar­tais per­tek­l iu­m i. Pa­v yz­d žiui, to pa­ties R.Ga­ve­l io per­so­na­ž as skun­d žia­ si: „Ji la­bai jau­na, neaiš­ku, ko ji no­r i iš ma­nęs, ši­ta Vil­niaus lau­mė. Ga­li bet ka­ da pa­ž velgt į ma­ne bur­t ų žvilgs­niu ir pa­ verst ak­me­niu ar klus­niu ver­g u. Jau­čiuo­ si esąs jos va­lioj.“ Pa­v yz­džiui, Da­lios Ja­zu­ke­v i­čiū­tės per­ so­na­žė sa­vo par­tne­rio veiks­muo­se ne­ma­ to jo­k ių ke­r ų: „du kar­tus per sa­vai­tę, ant­ ra­d ie­n iais ir šeš­ta­d ie­n iais“ ją po sa­v i­m i pa­si­g ul­dan­t į drau­gą ji ly­g i­na su krau­jo pri­si­siur­bu­sia iner­tiš­ka dė­le.

Tar­si nu­jaus­da­m i šį tą ne­ge­ro, au­to­r iai vy­rai sa­vo per­so­na­žes mo­te­ris lin­kę pa­ da­r y­ti ne­šne­k ias ar­ba iš­v is ne­by­lias. Ats­ pėk, ką ci­tuo­ju: „... o ji vis šyp­so­jo­si, neiš­ ta­rė nė vie­no žo­džio. Ji ne šne­koms bu­ vo su­t ver­ta.“ – Ar lie­tu­vių ra­šy­to­jai pa­tei­si­na Lie­tu­ vos kaip ho­mo­fo­biš­kos vi­suo­me­nės re­ pu­ta­ci­ją?

– Tik iš da­l ies. Vie­na ver­t us, ho­mo­sek­ sua­lūs ly­ti­niai san­t y­k iai vi­suo­met vaiz­ duo­ja­m i prie­var­tos ir smur­to kon­teks­ te – au­to­riai tar­si sku­ba jų baus­t i. Pa­v yz­ džiui, R.Ga­ve­lio per­so­na­žas, ora­li­niu bū­ du ten­k i­na­mas drau­go, mąs­t o: „Da­bar tu­rė­siu jį už­muš­ti, ki­taip ne­nup­lau­siu gė­ dos. <...> Ne­ju­čia pa­ma­nau, ką man pa­ da­r y­t ų se­ne­lis, ir ne­ten­ku ža­do.“ H.Kun­ čius vaiz­duo­ja „gė­jų ho­lo­kaus­t ą“.

Ki­ta ver­t us, aki­vaiz­du, kad au­to­r iai ir au­to­rės de­da daug vaiz­duo­tės ir re­to­ ri­n ių pa­st an­g ų ho­mo­sek­sua­laus sek­so vaiz­dams kur­ti, de­ta­lėms per­teik­ti, tai­ gi gun­do skai­t y­to­jų vaiz­duo­tę, pra­ti­na juos prie „al­ter­na­t y­v ios“ ero­ti­kos ir sek­ so, ple­čia pa­si­rin­k i­mą. O ho­mo­sek­sua­ lu­mo bai­mė vaiz­duo­ja­ma gro­tes­k iš­kai, ka­ri­ka­t ū­riš­kai. Tai­g i ir vėl: kar­tu ir bau­ džia, ir gun­do.

Sek­są sie­da­mi su smur­tu, ra­šy­to­jai ir ra­šy­to­jos pa­ ten­ki­na kul­tū­ros ke­lia­mą rei­ka­la­vi­mą smerk­ti kū­niš­ kus ma­lo­nu­mus.

Kny­gą „Sex, Lit­hua­nian Sty­le: Pro­se and Poet­ry“ bus ga­li­ma ras­ti Tarp­tau­ ti­nių kul­tū­ros pro­gra­mų cent­ro „K-ope­ ra­tor“ sten­de Vil­niaus kny­gų mu­gė­je, vyk­sian­čio­je va­sa­rio 17–20 d. Lie­tu­ vos pa­ro­dų cent­re „Li­tex­po“.

Lais­vi at­sa­ky­mai į klau­si­mą „Ko­kios aso­cia­ci­jos ky­la?“ (kal­ba ne­tai­sy­ta): Pir­ma min­tis: tai zmo­niu bend­ri­ja, ku­ria vie­ni­ja tiks­las spres­ti siu die­nu ak­tua­li­jas, su­si­ju­sias su sek­so klau­si­mais (ge­jai, baz­ny­cia ir ly­ti­niai san­tyiai ir t. t.) | Kaž­ko­kia ne­sa­mo­nė, net il­giau pa­mąs­čius nie­kas ne­su­si­gal­vo­ja. | Skir­man­tas Va­liu­lis | Ne­ky­la | Ir vėl sek­sas... Da­bar jau ir po­li­ti­ko­je. | To­kios dar ne­bu­vo, o rei­kė­tų, nes di­džio­ji da­lis suau­ gu­sių pi­lie­čių „var­to­ja“ sek­są. | per­ne­lyg is­si­so­kan­tis pa­va­di­ni­mas – ne­bal­suo­ciau | Švie­ti­mas apie sek­są vi­suo­ me­nė­je. | vis­kuo nu­si­vy­le zmo­nes | Zmo­nes li­be­ra­liai nu­si­tei­kia sek­so klau­si­mais | Prap­li­ku­sių se­nu­kų pa­si­stum­ dy­mas | Ir vėl nau­ji mo­kes­čiai | „Gė­jų ly­ga“ ei­na į sei­mą. | Aso­ci­juo­ja­si su lais­vu el­ge­siu. | Aš nie­ko prieš sek­są, bet Lie­tu­vo­je jo neį­si­vaiz­duo­ju

370_010.indd 13

2011.01.21 15:10:28

>> mada

NA­TŪ­RA­LAUS GRO­ŽI JĮ REI­KIA SU­KUR­TI Ra­šė: Jur­gi­ta Kru­kaus­kai­tė Fo­tog­ra­fa­vo: Sau­lė Jo­nu­šai­ty­tė Vi­za­žas: Vai­da Venc­ku­tė

Apie jį ki­ti at­si­lie­pia ar­ba la­bai ge­rai, ar­ba la­bai blo­gai. Jis ne­ bi­jo sa­vęs pa­va­din­ti kiek neu­ro­tiš­ku, ta­čiau vi­suo­met iš­lie­ka sa­vi­ mi. Jam ne­svar­bu, ar bu­vo su­pras­tas ir ar kam nors pa­tin­ka. Jis ne­žiū­ri te­le­vi­zi­jos ir ne­skai­to laik­raš­čių. Ir to vi­sai ne­si­gė­di­ja, nes bū­ti de­zin­for­ma­ci­jos ver­gu jam at­ro­do ne­pat­rauk­lu. .... .. ....... . . .. . . .... .. . . . .. .

.

14 // © 370 370_010.indd 14

P

o­kal­bį su jau­nuo­ju di­zai­ne­riu Vi­liu­ mi Venc­ke­vi­čiu­mi pra­de­da­me kiek ne­tra­di­ciš­kai: nuo ko­lek­ci­jos kū­ri­ mo pa­grin­dų – di­de­lės sto­ros už­ ra­šų kny­gos. Vi­lius tei­gia, kad to­kias kny­gas tu­ri be­veik kiek­vie­na pa­sau­ly­je ku­ria­ma ko­lek­ci­ja, to rei­ka­lau­ja ir Vil­ niaus dai­lės aka­de­mi­ja bei Ka­ra­liš­ka­ sis Ny­der­lan­dų me­no uni­ver­si­te­tas. Pas­ ta­ra­ja­me Vi­lius stu­di­ja­vo.

Var­tau di­de­lę, skru­pu­lin­gai jo pa­ties iš­pieš­tą ko­lek­ci­jos es­ki­zų ir už­ra­šų kny­ gą, o Vi­lius man de­ta­liai pa­sa­ko­ja apie jos kon­cep­ci­ją – ja­po­nų šo­kio teat­ro ka­ bu­ki ap­ran­gos kul­tū­rą, iš­reiš­kia­mą per sim­bo­lius, jaus­mus, spal­vos ga­lią ir es­ te­ti­ką. Įdo­mus fak­tas, kad ku­ria­mos ko­ lek­ci­jos pa­grin­du ga­li tap­ti vien sim­bo­ li­nę pra­smę tu­rin­tis ja­po­nų ma­kia­žas ar ypa­tin­gas maz­gų ri­ši­mo bū­das. Ta­čiau at­ro­do, jog mū­sų tau­to­dai­lė jo kū­ry­bos ins­pi­ra­ci­ja bū­ti ne­ga­lė­tų. Vi­lius drą­siai tei­gia: „Te­gul tau­to­ty­ri­nin­kai ma­ne už­ mė­tys ak­me­ni­mis, bet mū­sų tau­to­dai­lė ir tau­ti­nis kos­tiu­mas – man ne kul­tū­ra, pa­ly­gin­ti su ki­ta, kas mus pa­sau­ly­je su­ pa. Ir be abe­jo, nuo­lat guo­džia­mės, kad esa­me ma­ža ša­lis, ku­rios is­to­ri­ja praė­jo su trau­mo­mis ir per skaus­mus.

Ta­čiau gal­būt rei­kė­tų nu­sto­ti guos­tis ir ieš­ko­ti at­pir­ki­mo ožių, pa­žvelg­ti į sa­ve ir sa­vo ver­ty­bes kri­tiš­kai bei pa­ly­gin­ti su ki­tais.“ Anot jo: „Ren­gi­mo­si kul­tū­ros mes ne­tu­ri­me. O tos pa­čios mū­sų tra­ di­ci­jos – to­kios ne­vie­na­ly­tės. Tai bru­ta­ lus ir ne­nuo­sek­lus pa­go­niš­ko bei krikš­ čio­niš­ko pa­sau­lio kra­ti­nys.“

Ma­ne ža­vi uni­ka­li žmo­gaus kau­lų, rau­ me­nų struk­tū­ra, taip pat krau­ja­gys­lės, lim­fos, minkš­tie­ji au­di­niai. Įk­vė­pi­mo ne­ rei­kia ieš­ko­ti ap­lin­ko­je, tai yra mu­my­se.

– Tai tu no­ri pa­sa­ky­ti, kad mes ne­tu­ri­me kul­tū­ros?

– Mes bū­tu­me tu­rė­ję la­bai di­de­ lę kul­t ū­rą, jei­g u is­to­riš­kai ne­bū­ tu­me lei­dę įvy­k iams su­si­k los­t y­ ti taip, kaip jie su­si­k los­tė da­bar.

Jei pa­ž velg­t u­me į bal­t ų kul­t ū­ rą ir jos tur­tin­gą sim­bo­li­k ą, vi­ są ikik­r ikš­č io­n iš­k ą­jį mū­sų is­ to­r i­jos pe­r io­d ą, pa­ma­t y­t u­me, kad tu­rė­jo­me di­des­n į tur­tą, nei tą, ku­r į tur­būt tu­ri­me šian­dien.

Vien bal­t ų kur­ti pa­puo­ša­lai tu­ rė­jo di­d in­gą sim­bo­l i­k ą, iš­raiš­ ką ir ne­pap­ras­tai sa­v i­tą es­te­ti­ką.

Ten bu­vo daug ele­men­t ų, ku­rie kur­ti ne­pa­v ir­šu­ti­n iš­kai, t. y. ką ma­tau, tą per­ke­liu. O štai mū­sų kul­t ū­ra ta­po vi­siš­kai pa­v ir­šu­ti­ niš­ka, ne­v ie­na­ly­tė, pri­mi­t y­v i ir bū­din­ga mė­gė­jams.

– O gal­būt mū­sų ren­gi­mo­si kul­tū­ra for­muo­ja­si tik da­bar?

– Tą kul­t ū­rą daž­n iau­siai for­ muo­ja žur­na­l is­tai – kas ką no­ ri, tas tą šne­ka. Pas­ta­r uo­ju me­ tu vis dau­gė­ja neaiš­k u iš kur atė­ju­sių „ma­dos eks­per­t ų“. La­ bai gai­la, kad per pa­sta­r uo­sius ke­le­r ius me­t us pa­dau­gė­jo tų, ku­rie įsi­brau­na į kū­r y­bi­nę erd­ vę ne­t u­rė­da­m i jo­k io sva­res­n io iš­si­la­v i­n i­mo. Juk ži­n ios šio­je sri­t y­je yra be ga­lo svar­bu. Taip ma­da Lie­tu­vo­je tam­pa „pseu­do ma­da“. Kad ir kaip bū­t ų, ir čia yra kon­cep­tua­lių di­zai­ne­rių, iš­ ma­nan­čių sa­vo pro­fe­si­ją. Jų ku­ ria­mas dra­bu­žis pa­pras­tai tu­r i idė­ją. Tai yra me­nas, o ne šiaip koks sku­du­ras.

– Ką tau reiš­kia kū­ry­ba?

– Esu jau anks­čiau sa­kęs ir pa­si­ kar­to­siu da­bar: ma­nau, jog lai­ min­gi žmo­nės ne­ku­ria. Lai­min­ gi žmo­nės ir bū­na per daug už­ siė­mę bū­ti lai­min­gais ir jie daž­

2011.01.21 15:10:48

ŽIO NĖ­RA IR NE­BUS.

Ra­šė: Jur­gi­ta Kru­kaus­kai­tė Fo­tog­ra­fa­vo: Sau­lė Jo­nu­šai­ty­tė ir Paulius Gasiūnas Vi­za­žas: Vai­da Venc­ku­tė

niau­siai pa­m irš­ta kū­r y­bą. Iš tie­sų tuo me­tu, kai tau la­biau­ siai ko nors trūks­ta, tu pra­de­ di veik­ti ir duo­ti, kad ką nors gau­t um. Kei­t ie­si, au­g i, pro­ gre­suo­ji.

žmo­gaus kau­lų, rau­me­nų struk­t ū­ra, taip pat krau­ja­g ys­lės, lim­fos, minkš­tie­ji au­di­ niai. Įk­vė­pi­mo ne­rei­k ia ieš­ko­ti ap­l in­ko­ je, tai yra mu­my­se. Iš pra­džių ma­no pla­ nas bu­vo kur­ti dra­bu­žius ne­nau­do­jant nė vie­nos tie­sios siū­lės, kur­ti pa­gal tai, kaip ir ko­k iu bū­du su­si­dė­lio­ja rau­me­nys žmo­ gaus kū­ne. Ta­č iau vė­l iau ma­ne su­ž a­vė­ jo kū­n iš­ku­mo te­ma ir pa­ti kau­lų struk­ tū­ra – be ga­lo sim­bo­liš­kas ir kon­cep­tua­ lus ob­jek­tas. Ir kuo dau­g iau dir­bu, tuo la­ biau su­pran­tu, kad tam ga­liu skir­ti vi­są sa­ vo gy­ve­ni­mą.

– No­ri pa­sa­ky­ti, jog esi ne­ lai­min­gas?

– Ne, aš ne­no­riu taip įvar­dy­ ti... jog esu ne­lai­min­gas. Tie­ siog iš to žmo­g iš­ko pri­g im­ti­ nio ne­pa­si­ten­k i­n i­mo ieš­k ai ko nors, kas už­pil­dy­t ų tuš­ tu­mą. Man iš tik­r ų­jų pa­tin­ ka duo­t i žmo­nėms ir ma­t y­ ti jų džiaugs­mą, su­pras­t i, kad ga­liu šį tą pa­keis­t i. At­ro­dy­t ų, tik pa­v ir­šu­t i­n iš­k ai pa­keis­t i, ta­čiau iš tie­sų sa­vo dar­bu pa­ lie­ti ir daug gi­les­nių da­ly­k ų.

– Kaip gims­ta ta­vo idė­jos ir dar­bai?

– Pas­t a­r uo­ju me­t u su­si­ž a­ vė­jau kū­no te­ma. Šiuo me­t u apie tai ra­šau moks­l i­n į dar­ bą. Pats kū­nas, kū­no kul­tas yra di­d žiu­lė kul­t ū­ros da­l is.

Lie­tu­vo­je dar nie­ko ne­g ir­dė­ jau kal­ban­čio apie tai, ta­čiau šia te­ma jau kal­ba­ma už­sie­ ny­je. Kū­no trans­for­ma­ci­jos yra ski­r ia­mos į du ti­pus: ra­ di­ka­lio­sios (ar­ba ki­taip va­di­ na­mos fi­zi­nė­mis) ir iliu­zi­nės.

Pir­mo­sios – tai pier­cing‘as, ta­ tui­r uo­tės, ran­dų kū­ri­mo me­ nas, plas­t i­nė chi­r ur­g i­ja, kas anks­č iau bu­vo su­pran­ta­ma kaip kaž­kas amo­ra­laus, nuo­ dė­min­ga, ne­šva­r u, akip­lė­šiš­ ka ir pa­na­šiai. Po šeš­to­jo de­ šimt­me­čio jau­ni­mo kul­t ū­ros gi­mi­mo, o vė­liau hi­pių ju­dė­ ji­mo, at­si­ran­da pan­kai, go­tai, me­ta­l is­t ai – t. y. for­muo­ja­ si su­bkul­t ū­ros. Šian­dien vi­sa tai grįž­ta su trenks­mu. Mar­ ti­nas Mar­g ie­la, He­d i Sli­ma­ ne ir kai ku­rie ki­ti di­zai­ne­riai pir­m ie­ji į ma­dą at­ve­dė „ne­ gra­ž ius“ žmo­nes. Žmo­nes, ku­r ie vaikš­to šian­d ien tarp mū­sų. Jie yra sa­v i­to gro­ž io, ne­to­bu­l i, klys­t an­t ys, bet to­ dėl dar tik­res­n i. O iliu­zi­nės trans­for­ma­ci­jos api­ma kos­ tiu­mą ir jo de­ta­les: iliu­zi­n į kak­lo išil­g i­ni­mą, pe­čių pla­ti­ ni­mą, vaps­vos ta­l i­jos efek­tą, hi­pert­ro­fi ­n ių klu­bų ten­den­ ci­ją, ne­tgi aukš­ta­kul­niais fal­ si­fi ­kuo­ja­mą ūgį – vi­sa tai kū­ no kul­tas. Dar vi­du­ram­žiais su­si­for­ma­vo ba­zi­niai kos­t iu­ mo konst­r uk­ci­jos prin­ci­pai ir su­vo­k i­mas, kad kū­nas nė­ ra plokš­čias ob­jek­tas.

Grįž­tant prie kū­no trans­for­ ma­c i­jų, ma­ne ža­v i uni­k a­l i

370_010.indd 15

– Pap­ras­tai ku­ri tiek vy­rams, tiek mo­ te­rims.

– Daž­n iau­siai ku­r iu mo­te­r ims. Vy­rams tik tiek, kiek rei­k ia, esant spe­cia­liems už­ sa­k y­mams. Lie­tu­vo­je vy­rams dar trūks­ta ren­g i­mo­si pa­tir­ties. Ta­čiau Olan­di­jo­je jie vi­suo­met kve­pi­na­si ge­riau­siais kve­pa­lais, ne­šio­ja ge­riau­sius dra­bu­žius, dė­v i ge­riau­ sią ava­ly­nę, jų ran­kos ir plau­kai su­t var­k y­ ti. Kal­bant apie mo­te­ris, nors Lie­tu­va ne­ tur­tin­ga ša­lis, čia di­džio­ji da­lis jų ren­g ia­ si ele­gan­tiš­kai, pri­žiū­ri sa­ve ir daž­niau­siai už tas mi­ni­ma­lias lė­šas at­ro­do mak­si­ma­ liai ge­rai.

– Ga­lė­tum įvar­dy­ti žmo­nes, ku­riais tu ža­vie­si?

– Iš tik­r ų­jų ža­v iuo­si Vi­dos Si­ma­na­v i­čiū­ tės, Sand­ros Strau­kai­tės, Ag­nės Kuz­mic­ kai­tės dar­bais. Jos daug dir­ba su for­ma, konst­r uk­ci­ja, bend­r u si­lue­t u – tai ma­ no nuo­mo­ne, yra svar­biau­sia ma­do­je. Be to, jos pui­k iai įro­do, koks yra di­zai­ne­rio dar­bas: tai nė­ra ta­py­ba, tai nė­ra ma­k ia­žas, kur spal­va, o ne for­ma su­vai­di­na le­mia­mą vaid­me­n į. Tiek Vi­da, tiek Sand­ra – jos abi ma­žai kal­ba, bet daug pa­da­ro.

Na­tū­ra­laus gro­žio nė­ ra. Ir aš abe­jo­ju, ar tas „na­tū­ ra­lus“ gro­ žis ka­da bus tik­rai na­tū­ ra­lus.

– Už­si­mi­nei apie iš­kreip­tus gro­žio stan­ dar­tus...

– Kal­bant apie na­t ū­ra­lų gro­ž į, jo žmo­ni­ja ne­ma­to jau tūks­tan­čius me­t ų. Jau net iki Kris­taus ne­bu­vo tik­ro, na­t ū­ra­laus gro­žio.

Jau se­no­vės Egip­te bu­vo pa­pli­tę pe­r u­kai, pa­žen­g u­si kos­me­ti­ka, alie­jai... Tai­g i bu­vo fal­si­fi ­k uo­ja­mas net kū­no kva­pas. Vi­du­ ram­žiais, be sku­ta­mos kak­tos, dar ge­ria­ mi ir šun­v yš­nių la­šai, kad vyz­džiai bū­t ų iš­si­plė­tę ir akys at­ro­dy­t ų ak­li­nai juo­dos, di­de­lės. Žmo­g us nie­kuo­met ne­bu­vo pa­ ten­k in­tas tuo, ką jam da­vė gam­ta. Na­t ū­ ra­laus gro­žio nė­ra. Man tik gy­v ū­nai, aug­ me­ni­ja yra na­t ū­ra­liai gra­ži. Ir aš abe­jo­ju, ar tas „na­t ū­ra­lus“ gro­žis ka­da bus tik­rai na­t ū­ra­lus.

– Koks yra ta­vo ap­ran­gos sti­lius?

– Ma­no sti­l ius – eks­p e­r i­men­ti­n is. Dau­ giau­sia spin­to­je tu­riu juo­dos spal­vos dra­ bu­ž ių. Ži­n ia, pen­k ias skir­t in­gas juo­das yra daug sun­k iau su­de­r in­t i tar­pu­sa­v y­je nei pen­k ias ki­tas spal­vas. Čia tam­pa svar­ bi teks­t ū­ra, at­spin­džiai, švie­sos lai­du­mas, pa­v ir­šiai. Tam tik­ra pra­sme juo­da spal­ va įkve­pia kur­ti. O man ji yra ir sa­vo­tiš­ ka ne­sva­r u­mo, neap­čiuo­pia­mu­mo bū­se­ na, pa­slap­tis. Pa­ti vie­na juo­da kaip spal­va

2011.01.21 15:11:04

>> mada

yra aro­gan­tiš­ka ir kartu ji neut­ ra­li. Žmo­g ų, ap­si­ren­g u­sį juo­dai nuo gal­vos iki ko­jų, vi­suo­met pa­ma­t y­si ir vi­suo­met pri­si­min­ si – jis vi­suo­met bus ryš­kus. Jo vei­das, ran­kos bus įrė­min­ti. Ta­ čiau ta pa­t i juo­da tin­k a­ma ir pa­ke­l ia­ma ne kiek­v ie­nam. Ki­ tus ji tie­siog „nu­žu­do“. Šiaip vi­ sos ki­tos spal­vos man yra dau­ giau kaip triu­k as, skir­tas ma­ ni­pu­l iuo­ti. Aš jų ne­ven­g iu, bet pats ap­si­ren­gęs spal­v in­gai ne­si­ jau­čiu kom­for­tiš­kai. Man pa­tin­ ka šal­ti ob­jek­tai, for­mos ir kont­ ras­tai: ar­ba kie­ti au­di­niai – oda, me­ta­las, ar­ba minkš­ti, dra­pi­ruo­ ti, taip pat tri­ko­ta­ž as. Pri­pa­ž įs­ tu vien mi­ni­ma­liz­mą ar­ba vien mak­si­ma­l iz­mą. Be to, mėgs­t u ak­se­sua­r us.

– Va­sa­rio mė­ne­sį pla­nuo­ji ko­ lek­ci­jos pri­sta­ty­mą. Gal ga­li iš­ duo­ti jos kon­cep­ci­ją?

– Ko­lek­c i­ja glau­d žiai su­si­ju­ si su kū­no trans­for­ma­ci­jo­m is.

Pag­r in­d i­nės spal­vos – kū­no ir jai ar­ti­mi to­nai. Taip pat juo­da.

Ak­se­sua­rai – ma­sy­v ūs. Ma­nau, pa­puo­ša­lo pa­skir­t is yra puoš­ ti, dėl to jis tu­ri bū­ti ma­to­mas, stam­bus, ak­t y­v us.

– Sa­vo pa­šau­ki­mą me­nui jau­ tei jau nuo vai­kys­tės?

– Bū­da­mas tre­jų me­t ų jau pieš­ da­vau konk­re­č ius pie­ši­n ius, o ne šiaip ko­k ias nors abst­rak­ ci­jas. Nie­k a­da ne­pa­m irš­da­vau de­ta­lių: jei­g u pieš­da­vau ma­mą, tai bū­ti­nai bū­da­vo ir už­trauk­tu­ kai, ir aus­ka­rai, ir la­kuo­ti na­gai.

Iki šiol ma­nau, jog iš de­ta­lių su­ si­de­da vi­su­ma.

16 // © 370 370_010.indd 16

– Trum­pai – ma­dos kaip me­no svar­ba mū­sų gy­ve­ni­me.

– Kos­t iu­mas ir ar­chi­tek­t ū­ra yra vie­ni di­džiau­sių mū­sų is­to­ri­jos, so­cia­li­nių ir kul­t ū­ri­nių pro­ce­sų, pa­sau­lė­žiū­ros veid­ro­d žių. Kad ir kaip ten bū­t ų, me­nas skir­tas ne vi­siems ir tik­rai ne toks, „kad vi­siems bū­t ų aiš­kus ir su­pran­ta­ mas“. Me­ni­nin­kai už­sie­ny­je yra daug la­biau ver­t i­na­m i nei čia.

Ku­r iant Lie­t u­vo­je svy­ra ran­ kos. Vie­na ver­tus, čia yra di­de­lė erd­vė kur­ti, bet vis klau­si sa­vęs, ar kam nors čia to rei­k ia.

Taip pat ne­t i­k iu žmo­nė­m is, ku­r ie tei­g ia, kad jiems ab­so­l iu­ čiai neį­do­m i ma­da. Tai vi­siš­k i pliur­pa­lai. Vi­siems dau­g iau ar ma­žiau svar­bu, kaip jie at­ro­do, ko­k ius juos ma­to ki­ti. Gy­ve­n i­ me bū­na žmo­nės ir žmo­nės-as­ me­ny­bės. Iš pa­sta­r ų­jų ap­ran­gos sti­l iaus daug ga­l i pa­sa­k y­ti apie pa­t į žmo­g ų: ko­k ie jo po­mė­g iai, koks cha­rak­te­ris, kuo tas žmo­ gus gy­ve­na. Ta­čiau šiuo at­ve­ju es­mė – ką tu­ri ir ką ne­šio­ji, o ne už kiek nu­si­pir­kai. Duo­siu ba­ na­lų pa­v yz­d į: įmo­n ių dar­buo­ to­jai, ku­rie bend­rau­ja tik te­le­fo­ nu, vis vien pri­va­lo dė­vė­ti kos­ tiu­mą. Ko­dėl? To­dėl, kad to­k ia ap­ran­ga įpa­rei­go­ja, yra ofi­cia­ li, iš­ga­r uo­ja fa­m i­l ia­r u­mo jaus­ mas, ga­l i su­teik­ti dau­g iau pa­si­ ti­kė­ji­mo sa­v i­mi, o nuo to ge­rė­ ja dar­bo na­šu­mas.

Lai­min­gi žmo­nės ir bū­na per daug už­siė­ mę bū­ti lai­ min­gais ir jie daž­niau­ siai pa­mirš­ ta kū­ry­bą.

2011.01.21 15:47:23

370_010.indd 17

2011.01.21 17:15:44

>> LEGENDARIJA

Me­kas: J.Len­no­nas ir Y.Ono mė­go lie­tu­viš­ką duoną… ir val­gė ją ga­na daž­nai

Ra­šė: Gin­ta­rė Pa­ru­ly­tė Fo­tog­ra­fa­vo: Gin­ta­rė Pa­ru­ly­tė

Kaip­gi skai­ty­mo nu­me­ris apie kny­gas be Jo­no Me­ko is­to­ri­jų ir są­mo­jų, ku­rie pa­tys iš sa­vęs ver­ti kny­gų pus­la­pių?

Su J.Me­ku su­si­ti­kau prieš dve­jus me­tus, po to, kai su­ži­no­jau, kad jo dar­bai bus ro­do­mi vie­no­je Liuk­sem­bur­go ki­no­te­ko­ je. Po­kal­bio vie­tą nu­sta­tė Jo­nas – ka­vi­nė­je ant kam­po, prie ki­no, po pie­tų, už po­ros va­lan­dų. Są­siu­vi­ny­je už­si­ra­šiau ke­le­tą klau­si­mų ir nu­lė­kiau į su­tar­tą vie­tą.

370_010.indd 18

2011.01.21 15:47:46

>> menas

Int­ro Me­ką api­bū­din­ti tik­rai ne­leng­va. Jis vy­res­ nis už dau­ge­lio mū­sų se­ne­lius, jo pro­tas – op­ti­mis­tiš­ko gu­ru, gė­ri­mo ir šven­ti­mo do­ za­vi­mas – neap­sa­ko­mas. Kaip pa­ste­bė­jo vie­na pa­žįs­ta­ma su Me­ku dir­ban­ti me­ni­ nin­kė iš Niu­jor­ko: „He could drink any kid un­der the tab­le.“ Bend­ra­vi­mas su Me­ku ypa­tin­gas tuo, kad jis kaip mag­ne­tas pri­ trau­kia kiek­vie­no am­žiaus žmo­gų ir mo­ka mo­ky­ti to ne­ro­dy­da­mas, klau­sy­to­jui ne­jau­ čiant. Bend­ra­vi­mas su Me­ku pa­sa­kiš­kas, ta­čiau im­ti in­ter­viu iš jo – ne­ma­žas iš­šū­ kis. Mėgs­tan­tis į klau­si­mą at­sa­ky­ti klau­si­ mu, Jo­nas dar la­biau mėgs­ta pa­neig­ti pir­ mą sa­ki­nį ant­ruo­ju. Ta­čiau tai nė­ra taip jau svar­bu, nes pa­da­vė­ja jau bėg­da­ma at­ne­ša ki­tą stik­liu­ką. Ke­liam tau­res už mei­ lę, svei­ka­tą ir t. t.

Am­žius No­ri ne­no­ri, bend­ra­vi­mas su maest­ro ke­lia min­čių apie Jo­no am­žių. Re­ta ma­ty­ti žmo­ gų, ku­rio raukš­lių skai­čius pro­por­cin­gas juo­kui, dė­kin­gu­mui gy­ve­ni­mui ir aki­mir­kai, mei­lei žmo­nėms ir vis nau­joms pa­žin­tims: „Prieš at­vyk­da­mas į Niu­jor­ką gy­ve­nau Lie­ tu­vo­je ir man bu­vo 26-eri. Anks­čiau sen­ da­vau kas­met, ta­čiau Niu­jor­ke man suė­jo 27-eri ir aš taip ir li­kau 27-erių.“

at­ve­ju man mie­liau bū­ti ne­nor­ma­liam. Žmo­ni­ja ga­li bū­ti tik­rai siau­bin­ga, – aš tai tik­rai ži­nau, – bet la­bai se­niai nu­spren­džiau į tai ne­kreip­ti dė­ me­sio. Aš my­liu gy­ve­ni­mą, my­liu gro­žį ir vis­ką, ką ban­dau pa­da­ry­ti. Fil­ma­vi­mas man su­tei­kia tiek pat pra­smės ir džiaugs­mo, kiek obuo­lio su­val­gy­mas ar bo­ka­las alaus. Aš mė­gau­juo­ si vis­kuo.“ Teks­tai Pa­sau­liui Me­kas la­biau ži­no­mas dėl sa­vo fil­ muo­tų dar­bų, ta­čiau ra­šy­mui jis tei­kia iš­ties di­ de­lę svar­bą. „Esu iš­lei­dęs dvi sa­vo die­no­raš­čių ver­si­jas – vaiz­do ir ra­šy­ti­nę. Abi šios ver­si­jos tu­ ri skir­tin­gas ga­li­my­bes. Fil­muo­ja­ma tai, ko neį­ ma­no­ma pa­ra­šy­ti. Ra­šo­ma tai, ko neį­ma­no­ma nu­fil­muo­ti. Aš pa­ra­šiau dvi kny­gas: vie­na – ei­ lė­raš­čiai, ki­ta – ma­no die­no­raš­tis. Ma­no gy­ve­ ni­mo ap­ra­šy­mas Vo­kie­ti­jo­je ir Niu­jor­ke („Žmo­ gus be vie­tos“ red. pa­st.). Ra­šy­ti­niai ir vaiz­do die­no­raš­čiai yra vie­nas ki­tą pa­pil­dan­tys, ta­čiau ne­pa­ly­gi­na­mi.“

Mais­tas Nors Jo­nas jau se­niai ta­po pa­sau­lio pi­lie­čiu, jis su pa­si­di­džia­vi­mu de­monst­ruo­ja lie­tu­vy­bę.

Pa­vyz­džiui, į in­ter­viu at­vy­ko įsi­se­gęs ženk­liu­ką „Lie­tu­va – kul­tū­ros sos­ti­nė“ ir ne­slė­pė džiaugs­ mo pa­ple­pė­ti su bend­ra­pi­lie­te apie Tė­vy­nę ir mais­tą, ku­rių Jo­nas, kaip kiek­vie­nas už­sie­ny­je gy­ve­nan­tis lie­tu­vis, be ga­lo pa­siilgs­ta. Į klau­si­mą, ku­rios ku­li­na­ri­jos sri­ties spe­cia­lis­ tas jis ma­no esąs, Jo­nas at­rė­žia – lie­tu­viš­kai ku­li­na­riš­kas: „Aš ge­rai mo­ku ga­min­ti bul­vi­nius bly­nus. Imi į ran­kas bul­ves ir tar­ką. Pas­lap­tis – tar­kos sky­lu­čių dia­met­ras. Tu pa­ti pui­kiai ži­no­ si, kai su­ra­si bū­tent tą tar­ką. Rei­kia su­tar­kuo­ ti bul­ves ir at­si­kra­ty­ti tam tik­ro kie­kio jų sul­čių.

Ta­da be­lie­ka ma­sę su­mai­šy­ti su mil­tais, ir vis­ kas. Drau­gams ma­no bul­vi­niai bly­nai pa­sa­kiš­ ki.“ Net­gi kal­bė­da­mas apie sa­vo fil­mus, Me­kas grįž­ta prie lie­tu­viš­ko mais­to: „Lie­tu­viš­ka duo­na – ska­niau­sia pa­sau­ly­je. Jos sko­nis iš­lie­ka net po tri­jų sa­vai­čių. Pap­ras­tą duo­ną rei­kia iš­mes­ti po tri­jų die­nų. Geor­ge Ma­čiū­no ma­ma pa­si­rū­pin­ da­vo, kad jis ir jo drau­gai vi­sa­da tu­rė­tų tik­ros lie­tu­viš­kos duo­nos. Ar­ti­mi Ma­čiū­no drau­gai Joh­ nas Len­no­nas ir Yo­ko Ono taip pat mė­go ją val­ gyti… ir tai da­rė ga­na daž­nai.“

Ka­me­ra At­vy­kęs į Niu­jor­ką, Jo­nas ne tik „už­šal­dė“ sa­vo am­žių, bet ir ten at­ra­do jo gy­ve­ni­mą nu­lė­mu­sį ob­jek­tą – fil­ma­vi­mo ka­me­rą: „Ne iš šio, ne iš to pa­jau­čiau neap­sa­ko­mą trau­ ką fil­muo­ti. Tai pri­mi­ty­vus, bet ne­pap­ras­tai stip­rus jaus­mas. Pa­sis­ko­li­nau pi­ni­gų ir nu­ si­pir­kau „Bo­lex 16mm“.

Ma­no dar­bų pra­džia bu­vo lie­tu­vių bend­ ruo­me­nės fil­ma­vi­mas kas­dien. Man net ne­ ki­lo min­čių ieš­ko­ti ki­to dar­bo. Ži­no­jau, kad tai yra vie­nin­te­lis tei­sin­gas da­ly­kas ir ma­ no li­ki­mas. Ki­taip ne­gu Či­ka­go­je, lie­tu­vių bend­ruo­me­nė Wil­liams­bur­ge (Niu­jor­kas – red. pa­st.) ga­na grei­tai iš­si­bars­tė. La­bai ge­rai pri­si­me­nu, kaip lie­tu­viai Či­ka­go­je kri­ ti­ka­vo ma­no dar­bus. Jiems pa­si­ro­dė, kad Flu­xus – tai ko­mu­niz­mo ju­dė­ji­mas.“ Jo­nas gy­ve­na čia ir da­bar, t. y. gy­ve­ na ber­niu­ko gy­ve­ni­mą pa­gy­ve­nu­sio žmo­ gaus kū­ne. Jis vis dar kas­dien ieš­ko sa­vęs. „Fil­muo­ju, kad pa­ro­dy­čiau rea­ly­bę. Man neį­do­mu iš­reikš­ti sa­ve per sa­vo dar­bus.

Ko­dėl? Vis dar ne­ži­nau, kas esu. Dau­giau­ sia fil­muo­ju sa­vo drau­gus, žmo­nes, ku­riuos my­liu. Fil­muo­ju, ką jie da­ro.“ Lai­mė Di­džio­ji da­lis žmo­nių ma­to tik Jo­no lai­mė­ji­ mus, o ne tai, per kiek jis pe­rė­jo, kiek sa­ vy­je nu­ga­lė­jo, kad at­si­dur­tų ten, kur yra šian­dien. Be jo­kios abe­jo­nės, re­ta ma­ty­ti to­kio am­žiaus žmo­gų, ku­ris ne­dė­lio­ja nei­ gia­mų min­čių, ne­reiš­kia prie­kaiš­tų praei­ties kan­čioms. Taip pat ne­ran­kio­ja nos­tal­gi­jos aša­rų į del­ną kal­bė­da­mas apie jau­nys­tę. Į klau­si­mą, ar jo iš­skir­ti­nė lai­mė ir pa­vyz­ din­gas gy­ve­ni­mo džiaugs­mas yra pri­gim­ti­ nis ar tai vis dėl­to yra pa­tir­ties vai­sius, Jo­ nas at­sa­ko ne­gal­vo­da­mas: „Tai tik­rai ne iš pa­tir­ties. Džiaugs­mas man at­ro­do vi­siš­ kai nor­ma­li bū­se­na. Žmo­nės tu­rė­tų bū­ti ge­ ri ir da­ry­ti tai, kas jiems nuo­šir­džiai pa­tin­ ka. Žmo­nės tu­rė­tų ra­šy­ti – tai la­bai svar­bu, taip pat pa­dė­ti vie­nas ki­tam sun­kio­mis aki­ mir­ko­mis. Man keis­ta, ko­dėl žmo­nės stip­ riai ak­cen­tuo­ja mo­men­tus, kai kas nors yra ge­ras ar lai­min­gas. Aš užau­gau Lie­tu­vos kai­me su lai­min­gais žmo­nė­mis. Ma­no vai­ kys­tė bu­vo lai­min­ga, ir man tai at­ro­dė nor­ ma­lu. Taip, aš esu nor­ma­lus, ir žmo­nės, ku­rie ne­lai­min­gi, man at­ro­do ne­nor­ma­lūs.

Gal aš ne­nor­ma­lus, o ki­ti nor­ma­lūs? Šiuo

370_010.indd 19

Niu­jor­ke man suė­ jo 27-eri ir aš taip ir li­kau 27-erių.

Gie­do­ji­mas Mėgs­tu klaus­ti žmo­nių, ar jie mo­ka sa­vo ša­lies him­ną ir ka­da jiems pa­sta­rą­jį kar­tą te­ko jį su­ gie­do­ti. To pa­ties pa­klau­siau ir Me­ko. Jis ir vėl ne­sud­ve­jo­ja at­sa­ky­da­mas: „Ge­rai pri­si­me­nu tą aki­mir­ką – tai įvy­ko prieš dve­jus me­tus, Vil­niu­je.

Ta­da ga­vau nau­ją lie­tu­viš­ką pa­są – tad pa­sų po­sky­ry­je at­si­sto­jau ir pra­dė­jau gie­do­ti...“

Fil­muo­ja­ma tai, ko neį­ ma­no­ma pa­ ra­šy­ti. Ra­ šo­ma tai, ko neį­ma­ no­ma nu­fil­ muo­ti.

Šo­kė­jas ir maiš­ti­ nin­kas: De­ni­sas Ko­lo­ myc­kis Jau apie mėnesį pažįstami lietuvių hipsteriai iš Londono, Maskvos, Paryžiaus, Vilniaus ir kitų miestų sujudo: „O tu girdėjai apie Denisą?..“ Jaunu šokėju ir potencialiu choreografu žmonija susižavėjo pamatę Jono Meko vaizdo medžiagą iš Niujorko.

Jame Denisas savo šokiu stabdė didmiesčio judėjimą ir vertė šypsotis Meko kompaniją, o kai kuriuos ir balsu juoktis. .... .. . . ...

Ra­šė: Ro­mas Za­ba­raus­kas

. .

.

FIN Po­kal­biai tru­ko dar il­gai. Dau­giau­sia apie maest­ro ke­lio­nes po pa­sau­lį, ne­ma­žė­jan­tį troš­ ku­lį kuo dau­giau iš­mok­ti, pa­ma­ty­ti ir nu­fil­muo­ti.

Pa­si­ma­ty­mas bai­gė­si ki­ne, Me­kui gro­jant ar­mo­ ni­ka ir dė­ko­jant žiū­ro­vams už jų lai­ką ir mei­lę.

Po su­si­ti­ki­mo grį­žu­si na­mo, vie­ną po ki­to „ri­ jau“ jo fil­mu­kus „You­Tu­be“. Net ne­ži­nau kiek kar­tų žiū­rė­jau iš­trau­ką, ku­rio­je Me­kas kal­ba apie svar­bą ret­sy­kiais pa­tir­ti ner­vi­nį prie­puo­lį, nes tik taip iš­ven­gia­ma bū­ti nor­ma­liam. O jam bū­ti nor­ma­liam ne­ga­li­ma, ypač jam, nes for an ar­tist to be nor­mal is a di­sas­ter. Vė­liau jis svei­ ki­na Brit­ney Spears už drą­są nu­si­skus­ti plau­kus ir po griež­to lie­pi­mo žmo­nėms ir spau­dai pa­lik­ ti ją ra­my­bė­je, duo­da įsa­ky­mą kiek­vie­nam nors kar­tą nu­si­skus­ti gal­vą. Vien dėl to, kad pa­si­keis­ tu­me ir ką nors pra­dė­tu­me iš nau­jo.

2011.01.21 15:48:13

>> menas

Š

ir vi­sa Eu­ro­pa), Ri­mas Tu­mi­nas (Ru­si­jo­je dir­ba Mask­vos Vach­ tan­go­vo teat­ro di­rek­to­r iu­m i), šim­tai ki­t ų lie­tu­v ių įvai­rio­se sri­ ty­se: Bi­r u­tė Gal­d i­k as, Čes­lo­vas Mi­lo­šas, Vio­le­ta Ur­ma­na, Rai­ mun­das Ba­n io­n is, Jur­g i­ta Ado­ ma­ny­tė ir ki­ti. Tarp jų, ži­no­ma, ir gar­siau­si šiuo­lai­k i­nio, avan­gar­ di­nio me­no kū­rė­jai Jur­gis Ma­čiū­ nas ir Jo­nas Me­kas. Jo­nas yra neį­ ti­k i­mas, nuo­sta­bus, at­v i­ras ir ne­ pap­ras­t ai bran­dus žmo­g us. Ne­ lei­siu sau apie jį kal­bė­t i, ta­č iau ga­l iu at­v i­rai pa­sa­k y­t i: aš ra­dau sa­vo Me­k ą.

yp­so­tis yra ko – De­ni­sas Ko­lo­myc­ kis po stu­di­jų M.K.Čiur­lio­nio me­ nų gim­na­zi­jo­je ir Lon­do­no šo­kio ir dra­mos kon­ser­va­to­ri­jo­je sa­vo kū­ry­ ba jau trau­kė ger­bė­jus Lie­tu­vo­je, Len­ ki­jo­je, Es­ti­jo­je, Bel­gi­jo­je, Pran­cū­zi­jo­je, Ang­li­jo­je, Ame­ri­ko­je. JAV pa­dė­jęs sa­vo nau­jo spek­tak­lio „pa­MI­ŠĖ­LIS“ pa­ma­tus, šie­met De­ni­sas grįž­ta į Lie­tu­vą. Tiks­las – ga­lu­ti­nai pa­ruoš­ti šio spek­tak­lio prem­je­ rą, ku­rią va­di­na „bom­ba“ Lie­tu­vos šiuo­ lai­ki­nia­me šo­ky­je. Nuo sau­sio vi­du­rio jis taip pat kvie­čia mo­ky­tis šiuo­lai­ki­nio šo­kio „Flu­xus mi­nis­te­ri­jo­je“.

De­ni­sui ne­trūks­ta idė­jų, drą­sos ir aro­ gan­ci­jos. Šyp­so­mės kar­tu su Jo­nu Me­ku ir lau­kia­me, kas to­liau.

Ro­mas Za­ba­raus­kas: – Esi ekst­re­ma­ liai jau­nas ir ekst­re­ma­liai ta­len­tin­gas šo­kė­jas ir cho­reog­ra­fas. Kaip pra­dė­jai šok­ti ir kur­ti?

De­n i­sas Ko­lo­myc­k is: – Šok­ti pra­dė­jau anks­čiau ne­g u vaikš­čio­ti... O kur­ti pra­ dė­jau vi­sai ne­se­niai – jau iš­mo­kęs vaikš­ čio­ti. Mo­k iau­si Na­cio­na­li­nės M.K.Čiur­ lio­nio me­nų gim­na­zi­jos ba­le­to sky­riu­je, bet pa­var­gau nuo rė­mų, į ku­r iuos kas­ dien bu­vau sprau­d žia­mas (o gal la­biau nuo so­v ie­ti­nio ba­le­to ir šo­k io mo­k y­mo).

Nuo 2009 m. stu­di­ja­vau ak­to­riaus šo­kė­ jo spe­cia­ly­bę Lon­do­no šo­k io ir dra­mos kon­ser­va­to­r i­jo­je (dės­t y­to­jai Sa­ra Matt­ hews, Step­he­nas Wil­liam­sas, Pau­las Le­ wi­sas). Šiuo­lai­k i­nio šo­k io pa­g rin­dus ga­ vau iš šo­kė­jos Lo­re­tos Juod­kai­tės, ku­rią me­tus te­ko pa­va­duo­ti dės­t ant šiuo­lai­k i­ nį šo­k į Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jo­je. Šiuo me­tu dir­bu kaip ne­prik­lau­so­mas šo­kė­jas ir cho­reog­ra­fas įvai­riuo­se mo­der­naus ir šiuo­lai­k i­nio šo­k io bei teat­ro me­no spek­ tak­liuo­se, pro­jek­tuo­se, se­mi­na­r uo­se.

20 // © 370 370_010.indd 20

R.Z.: – Dau­ge­lis apie ta­ve iš­gir­do pa­ ma­tę J.Me­ko vaiz­do me­džia­gą iš Niu­ jor­ko. Kaip su­si­ti­kai su šiuo me­ni­nin­ ku? Ką apie jį ma­nai? Ar pa­si­kei­tė nuo­ mo­nė, gy­vai su juo su­si­pa­ži­nus?

D.K.: – Na, su tei­gi­niu, kad apie ma­ne iš­ gir­do pa­ma­tę J.Me­ko vaiz­do įra­še iš Niu­ jor­ko, ne­su­tik­čiau. Nes ma­no pra­džia ir di­d žiau­sias įdir­bis šo­k y­je vis dėl­to pra­ si­dė­jo Lie­tu­vo­je, kur jau ga­liu di­džiuo­tis tu­rė­da­mas sa­vo pub­li­k ą, se­kan­čią kiek­ vie­ną nau­jie­ną apie šiuo­lai­k i­n io šo­k io pa­skai­tas ar pa­si­ro­dy­mus, ku­riuo­se da­ ly­vau­ju.

Kal­bant apie Jo­ną, pir­m iau­sia no­r iu pri­pa­žin­ti svar­biau­sią fak­tą – mes, lie­tu­ viai, net ne­sup­ran­ta­me kas jis toks, ko­ kią vie­tą jis uži­ma pa­sau­li­nia­me, is­t o­ri­ nia­me avan­gar­di­nio ki­no kon­teks­t e. Tu­ ri­me mi­ni­ma­lių ži­nių apie vi­sus pa­sau­lio lie­tu­v ius, ku­rie yra vi­suo­ti­nai pri­pa­žin­ti, ta­čiau Lie­tu­vo­je jie iš­lie­ka tik pa­pras­t i lie­ tu­v iai, ku­rie „ge­rai, kad ką nors da­ro“ ir ku­rie, de­ja, Lie­tu­vo­je ne­rei­ka­lin­gi. Pyks­ tu la­biau ant sa­vęs tai su­pras­da­mas, ne­g u ant tų, ku­rie to ne­sup­ran­ta.

Lie­tu­vo­je, da­r y­da­mas tai, ką su­pran­ti ir mo­k i, vi­sa­da lik­si tik „kaž­koks“ me­ni­ nin­kas, „kaž­k ą“ ku­rian­tis. Lie­t u­v ių me­ ni­n in­k ų, ku­r ie vi­sa­da bu­vo Lie­t u­vo­je, ta­čiau ma­ž ai pa­ste­bi­m i, kol jų ne­pri­pa­ ži­no ki­tos ša­lys, yra dau­g y­bė: Os­ka­ras Kor­šu­no­vas (pri­pa­ži­no Pran­c ū­zi­ja, di­ de­liais tem­pais pra­de­da šlo­v in­ti Ru­si­ja), Ei­mun­tas Nek­ro­šius (Ita­li­ja, Pran­c ū­zi­ja

R.Z.: – Trum­pai pa­pa­sa­kok apie nau­jau­sią sa­vo pro­jek­tą „pa­MI­ŠĖ­LIS“?

D.K.: – „pa­M I­ŠĖ­LIS“ – tai ma­no mo­nos­p ek­tak­lis, ku­ris Lie­tu­vo­je pa­si­ro­dys šių me­t ų ba­lan­džio vi­ du­r y­je. Tai spek­tak­l is apie veid­ ro­d į, ska­rą ir vi­n į. Dau­g iau pa­ lie­ku pa­slap­t y­je, nes šis spek­tak­ lis bus bom­ba Lie­tu­vos šiuo­lai­k i­ nio šo­k io „vir­tu­vė­je“.

Die­vi­nu šo­ kį. Ko ne­ ga­liu pa­ sa­ky­ti žo­ džiais, vis­ ką per­tei­kiu kū­nu.

R.Z.: – Pra­si­bas­tęs po pa­sau­lį, spek­tak­lio kur­ti grįž­ti į Lie­tu­vą.

Kas tau čia pa­tin­ka, o ką no­rė­ tum pa­keis­ti?

D.K.: – At­v y­kęs į Lie­t u­vą, pir­ mą kar­tą po vi­sų sa­vo „su­si­pa­ži­ ni­mų“ su ki­to­mis ša­li­mis, jų kul­ tū­ra, pra­dė­jau gal­vo­ti apie tai, ko­ dėl tu­riu čia bū­ti. Bu­vo la­bai liūd­ na ma­t y­ti itin pik­tus ir už­si­gniau­ žu­sius žmo­nes, lai­kan­čius sa­v y­je daug skaus­mo ir nea­py­kan­tos po­ li­t i­k ai, žmo­nėms ir vis­k am, kas vyks­t a ap­l ink juos. Vaikš­č io­da­ mas gat­vė­m is mąs­t y­da­vau apie Vil­nių kaip Lie­tu­vos sos­t i­nę. Taip pat kaip jis at­spin­di mus ir ar iš­v is at­spin­di. Jau­ni žmo­nės pa­si­da­bi­ nę „fa­ke vin­ta­ge“ dra­bu­žiais ku­ria in­fan­ti­lų, nai­v ų ir „drau­giš­ką“ vil­ nie­čio pa­veiks­lą. Ta­čiau taip mąs­ ty­da­mas apie sa­vo mies­t ą su­pra­ tau, kad pa­ts toks esu.

Vis dėl­to bū­tis Vil­niu­je ir Lie­ tu­vo­je ma­ny­je ke­l ia di­de­l į no­rą švies­t i ir duo­ti vi­sas sa­vo ži­n ias, ku­rias ga­liu duo­ti, tas, ku­rios su­ si­k au­pė be­si­mo­k ant, ke­l iau­jant, tas, ku­rių ma­ne pri­pil­dė stu­den­ tai (gal tiks­liau drau­gai), dės­t y­to­ jai (gal tiks­liau, ko­le­gos), ži­nios, o gal tie­siog pa­t y­ri­mas. To­dėl pa­ ke­lia­vęs su spek­tak­liu po Ame­ri­ ką, grįž­t u į Lie­t u­vą ir ban­dy­siu nu­stelb­t i lie­t u­v ius mū­sų pa­č ių gink­lais.

R.Z.: – Kas tau ap­skri­tai yra šo­ kis? Ar kur­da­mas mąs­tai apie šiuo­lai­ki­nio šo­kio kon­teks­tą, o gal tie­siog apie te­mą ar jaus­ mą, ku­rį no­ri per­teik­ti? Ar dar ki­taip?

D.K.: – Šo­k is man yra eksp­re­si­ ja, jaus­mai ir kū­nas. Die­v i­nu šo­ kį. Ko ne­ga­liu pa­sa­k y­ti žo­džiais, vis­k ą per­tei­k iu kū­nu. Šo­k is – tai ty­la ir di­džiau­sias triukš­mas, ra­ my­bė ir vi­siš­ka anar­chi­ja. Tai tik­ riau­sia vai­dy­bos su­kur­ta iš­raiš­ka. Šok­da­mas ne­šu ži­nią, ku­rią no­riu pa­sa­k y­t i. Ku­r iu ri­t ua­lą, ku­r iuo at­sklei­džiu min­tis. Au­ko­ju vis­k ą tam, kad skau­dė­t ų. Ne­pa­lei­d žiu nė vie­no tol, kol ne­pri­si­pa­ž įs­t a.

2011.01.21 15:49:16

370_010.indd 21

2011.01.21 16:44:24

>> muzika

MĖNESIO ALBUMAI. Rašė: Andrzej Bong

Nicolas Jaar Space Is Only Noise

GeraiGerai & Miss Sheep Own Religion

Maldur Atai Vermin

Circus Company 2011-02-14

GeraiGerai & Miss Sheep 2011-01-14

Autarkeia 2010-11-15

Nicolasui vos 20. Jaunuolis gimė Niujorke, menininkų šeimoje, gyveno Santjage (Čilėje), dabar mokosi Brauno universitete Rod Ailande (netoli Niujorko). Muziką pradėjo kurti dar būdamas 14-os. Jam nepatinka žinoti muzikos teoriją (ir tai, kad do gražiai skamba kartu su sol), nes šios žinios riboja kūrybą. Ir tai jam netrukdo minimalistinių pianino improvizacijų žemuoges smeigti ant lotyniškų ritmų smilgos (neapseita be Erik Satie ir Mulatu Astate įtakų). Trumpai tariant, ponaitis Jaaras nėra talentas. Jis genijus.

Liūdna, kai vienas geriausių metų albumų paaiškėja taip anksti.

Smagu, kad išlieka tikimybė sulaukti ko nors dar labesnio.

Kaip ir daugelis sąžiningų muzikantų, duetas albumo link nuėjo ilgą dainų tobulinimo kelią. Turėjome progą girdėti įvairius jų variantus, tad su rimtiems kritikams būdingu solidumu pareškiame, kad nesibaigiantis iteracijų procesas ne visuomet turi teigiamą poveikį kūriniams.

Finalinis variantas skamba taip, lyg paskutiniu momentu Vilius susižavėjo kažkokiu plastikiniu efektu (arba įsigijo naują joniką). Taip pat šlubuoja songwriting, kai daina negali peržengti to vieno laiptelio, kuris sugebėtų perkelti ją į kitą lygį.

Bet nusiminti neverta. Žinia, talentai dirba, genijai kuria. Tikime, kad išleidęs trečiąjį albumą duetas skambės puikiai.

75°

95°

Leon Somov & Jazzu Score

3du1

Leon Somov & Jazzu 2010-12-01

Minks – Junip

Smagu, kad Justė su Leonu netikėtai pateikė tamsesnį darbą. Nusispjaudami į „madingųjų“ statusą. Pirmi keturi iš 9-ių albumo kūrinių – tiesiog pribloškiantys. Tobulas subtilumo ir minimalizmo balansas. Leonas vis dar nemoka arba tiesiog nenori (jei taip, tik dar didesnė pagarba) kurti „tradicinės“ muzikos (orkestruotės, harmonijos...), bet ir besinaudodamas jam jau būdingomis priemonėmis sugeba pasiekti teigiamą rezultatą. Juolab kad jis smarkiai patobulėjo. Emociniu požiūriu įrašas kur kas gilesnis už ankstesnius. Tai yra albumas, kurio tikėjausi sulaukti iš karto po Offline EP [2007] (ne skystoko Updated [2009]).

89°

Tai yra antras iš pernai išleistų nuostabaus lietuviško projekto albumų. Trys jo kūrėjai garso semplais bando perteikti subtilias savo pažiūras į šiandienos pasaulį (ypač į religiją, visuomenę, muziką). Veremin atmosfera labai rami, taiki, panardinanti į meditacijas bei gyvenimo apmąstymus. Neįgudusi ausis greičiausiai apšauks plokštelę klaustrofobiška, slegiančia, bauginančia ir kitokiais melagingais epitetais. Iš tikrųjų taip nėra. Tai vienas nekalčiausių industrial / ambient kūdikių. Galbūt išgirdę šią muziką žmonės atsivers į tikrąjį tikėjimą.

Albume padainuoti leidžiama ir viršelyje pavaizduotam veikėjui.

MĖNESIO HITAI

Shidlas Saliami Postmodern

Rašė: Paulius Ilevičius

Metai vos prasidėjo, o vienas ryškiausių favoritų jau aiškus.

Minks albumas – pasiutusiai nuoširdus, tiesus ir išjaustas. O Junip – neabejotinas perlas, romantiška baladė, dvelkianti jaunatve, nerūpestingumu bei subtilumu.

Hercules and Love Affair – My House

Disko iš didžiosios „D“. Ekscentrikų trijulė privers prisiminti, koks yra tikrasis dešimtasis dešimtmetis. Trauk tamsius akinius, daug blizgučių, kičo, senas VHS kasetes ar plakatus.

PJ Harvey – The Last Living Rose

Oi, kokias dainas kuria ši moteris savo gimtajam kraštui (Anglijai). Kokia poetika! Epinis numeris, neskambantis banaliai ar patosiškai. Gražu.

M.I.A. – Bad Girls

M.I.A. maištauja toliau. Šiam kartui – dalis jos naujausio miksteipo ir kūrinukas pavadinimu Bad Girls. Ne taip karingai kaip paskutiniame albume, tačiau kad ši mergina rimta ir su ja juokauti geriau nereikia – labai aišku.

Lowvibe Records

2010-12-15

Kamerūno, Birmos ir, aišku, Lietuvos vėliavų spalvos muzika, kurios tikra tėvynė – Jamaika. Albume tilpo viskas: nuo reggae iki dubstep (su įvairiais elektronikos prieskoniais). O ir pats Lukas Šidlauskas intonuoja taip, lyg būtų tolimas Bobo M. palikuonis. Lakią fantaziją jis demonstruoja vardydamas profesijas (Vaikai) ir jam nereikalingus daiktus (Ko reikia). Revoliucijos šiame žanre dar ilgai nebus, nes žemų dub dažnių įskiepis išrastas jau seniai, socialines problemas gliaudo kiekvienas rastamanas, o nuo Lee Scratch Perry iki UB40 ir Manu Chao mažai kas tepasikeitė.

Smagu tik, kad turime kokybišką produktą su išlaikyta tinkama ironijos doze.

Mario Basanov & Vidis Changed

Commission 45 2010-09-20

AVaspo / Eureka 2010-12-11

22 // © 370

Nestebina faktas, kad preciziškumas išlieka pagrindinis Silence šeimos skiriamasis bruožas.

Viskas čia, kaip ir gyvuose pasirodymuose, sudėliota lentynose. Visi 4 vokalistai (ir kiekvienas puikus!) savo 10 šlovės minučių gauna paeiliui. Stebina faktas, kad Marka su Vidma išlieka ištikimi savo muzikiniams principams ir nepataikauja publikai: seniai patikrinti blokbasteriai išrengiami iki minimumo, paliekat tik esmę. Kaip savotiška valios ugdymo auklėjamoji priemonė, padėsianti išvengti nepageidaujamų „gerbėjų“.

O tuos, kurių neatbaidė pirma dalis, nužudys antra „nuobodžioji“ albumo dalis. Štai tokius albumus gimdo eruditai, kai nebendrauja su tais, kurie kaip žąsis.

Prieš pusantrų metų (Nėra Okeano) AVaspo skambėjo kaip „projektas“, kuriame pretenzingą Gabrielės Labanauskaitės poeziją lydėjo avangardinis kolegų muzikinis fonas. Šiandien AVaspo – tikra grupė, antras albumas dėsningai brandesnis, tarp muzikantų ir vokalistės daugiau chemijos. Ir vis dėlto dauguma naujų kūrinių susideda iš dviejų dalių: pirmoje reiškiasi dramaturgė, antroje – muzikiniai klimaksai. AVaspo nesunkiai galėtų tapti Portishead atmosferos tamsumo, Mogwai muzikinių sienų, Björk kitoniškumo ir dar velniai žino kieno hibridu. Tačiau jie nesidangsto kaukėmis, o plati auditorija jų nevilioja.

Taip mums ir reikia.

Iš Melburno į Paryžių gyventi ir kurti persikėlusio kolektyvo pop / post / shoegaze rokelis lengvai galėtų įsipaišyti tarp 4AD leiblo leidinių. Ir ne vien dėl to, kad trečią albumą prodiusavo Robinas Guthrie, dirbęs su Cocteau Twins ir Violet Indiana. Grupė, atrodytų, nėra ypatinga ar išskirianti iš daugelio panašių. Jų vertybės – paprastumas, nuoširdumas, kokybė. Todėl šiais laikais, kai daugelis esame apsiginklavę apsauginiais šarvais nuo žiauraus pasaulio, patenkame į keistą situaciją, kai kažkas atlieka tokią apnuogintą muziką. Tik po kelių perklausų, įsitikinę, kad jokios užslėptos apgaulės joje nėra, galime atsiduoti nunešami svajingo Karen Vogt vokalo. Taip ramu.

0°

kisielius kefyras

370_010.indd 22

70°

Heligoland All Your Ships Are White

AVaspo Niagara

Silence Music 2010-12-13

80°

78°

75°

75°

70°

absentas

100°

spiritas

2011.01.21 15:50:04

Mie­ga­ mo­jo mu­zi­ka:

&

„The Ball Chain“ Ra­šė: In­ga Nor­ke Fo­tog­ra­fa­vo: Ok­sa­na To­čic­ka­ja (ok­to.lt)

Juodu jau vedę, turi du vaikus ir vieną šunį. Jie mums gerai pažįstami – Erica ir Jurgis. Šou verslo žvaigždės. Tik abu dabar mažiau siautėja. Jurgis mums patvirtino: „Su „InCulto“ tikrai rišau.“ Jam norisi ko nors naujo. Toli neieškojo. Griebė savo virtuvėje besisukiojančią dainingąją žmoną ir drauge miegamajame pradėjo kurti vadinamąją bedroom music. Jei pameni tokius duetus kaip Sony ir Cher, Johnny Cashas ir June Carter, tikrai suprasi, apie ką aš kalbu.

D

a­bar jie iki ba­lan­džio žie­mą ir ap­snig­tą pa­va­sa­rio da­lį lei­džia Ko­lum­bi­jo­je. Ten tę­sia sa­vo bend­ rą kū­ry­bą, tik ki­ta­me be­droom. Į Lie­tu­ vą ža­dė­jo grįž­ti su me­džia­ga al­bu­mui, ku­ris pa­si­ro­dys apie va­sa­ros pra­džią.

O mes kal­ba­mės prieš pat ke­lio­nę į Bo­ go­tą.

– Jur­gi, Eri­ca, kuris iš jū­sų ta gran­di­ nė, o kuris svie­di­nys (ban­do­me in­terp­ re­tuo­ti bend­rą due­to pa­va­di­ni­mą)?

Eri­ca: – Ma­nau, kad esu gran­di­nė (Be­je, Eri­ca per vi­są in­ter­viu kal­bė­jo lie­tu­viš­kai).

Jur­g is: – O aš svie­d i­nys (juo­kia­si). Jei rim­tai, šis ter­m i­nas ki­lo iš ka­lė­ji­mo slen­go, ku­r is vė­l iau per­si­me­tė į kas­d ie­ nę žmo­n ių kal­bą. Tai kaž­ku­r ia pra­sme reiš­k ia įsi­pa­rei­go­ji­mą, kai jau ne­be­ga­l i at­si­bus­t i sve­ti­mo­je lo­vo­je su bet kuo, tu­ ri šei­mą ir vi­sa­da ži­nai, kur pri­va­lai grįž­ ti. Pa­va­di­ni­mas taip ir gi­mė – kar­tą Eri­ cą pa­va­di­nau ma­no ball&chain.

– Tai bus in­ty­mios mu­zi­kos pro­jek­tas, kaip su­pran­tu. Kuo jis dar ypa­tin­gas?

J.: – Įra­ši­nė­ja­me įvai­rius gy­v us bui­ties gar­sus – iš vai­k ų žais­lų pa­si­da­rė­me būg­ nus ir pan. Dar vaikš­tau po mies­t ą ir įra­ ši­nė­ju ne­tra­d i­ci­nius gar­sus. Pats nu­ste­ bau, kiek ne­ti­kė­t ų gar­sų jau pri­kau­piau.

Pa­v yz­džiui, vie­nas to­k ių – Eri­cos čiauk­ šian­čių kab­lų ai­das Ceau­şes­cu rū­muo­se Ru­mu­ni­jo­je.

370_010.indd 23

– Su „Ball&Chain“ įvaiz­džiu dir­ba eks­cent­ riš­ka­sis sce­nog­ra­fas Ro­ber­tas Ka­lin­ki­nas.

Ma­tau di­de­lių pa­si­kei­ti­mų ir vi­zua­liai.

E.: – Taip, mū­sų ge­n i­jus, sti­l is­tas, sce­nog­ ra­fas Ro­ber­tas pa­si­r ū­pins, kad at­ro­dy­t u­me gra­žiai, kaž­k iek kaip iš se­no­v i­nių fo­tog­ra­fi­ jų. Iki šiol aš nie­ka­da ne­tu­rė­jau aiš­kaus įvaiz­ džio.

J.: – Grį­šim į tuos lai­k us, kai sce­na bu­vo ger­bia­ma. Tik­rai ant jos ne­l ip­sim su džin­ sais. Skir­sim lai­ko at­ro­dy­mui. Net­g i sa­vai­tę prieš pa­si­ro­dy­mus ne­val­g y­siu (juo­kia­si). No­ ri­si grą­žin­ti pa­gar­bą sce­nai. Taip pat no­ri­si dau­g iau pa­sa­k y­ti.

– Bran­da?

J: – M... Na, taip, gal (juo­kia­si)... „The Ball&Chain“ dai­nos se­no­v i­nės, in­t y­m ios, ele­gan­tiš­kos.

– Ta­čiau lop­ši­nių, ti­kiuo­si, ne­bus.

E. ir J.: – (Juo­kia­si.) Ne ne, tik­rai ne­bus.

– Kaip vai­kai ver­ti­na jū­sų mu­zi­ki­nius eks­ pe­ri­men­tus?

E.: – Su „The Ball&Chain“ kū­r y­ba jie dar nė­ra su­si­pa­ži­nę. Ta­čiau „Skamp“ ir „In­Cul­ to“ dai­nas mo­ka at­min­ti­nai. Pra­nas at­si­sė­dęs į au­to­mo­bi­l į sa­ko: „Play pa­pa‘s mu­sic.“ – Vai­kai su­vo­kia, kad jų tė­vai yra mu­zi­kan­ tai ir ge­rai ži­no­mi?

J.: – Ne (pa­gal­vo­ja kiek il­giau), ši­to dar jie ne­ su­vo­k ia. Ma­t y­ti te­le­v i­zo­riu­je ką nors iš mū­ sų jiems yra nor­ma­lu.

– Lyg vi­sų tė­vus ro­dy­tų per TV...

J.: – Cha, taip. Mū­sų ma­ža­sis An­ta­nas per Ka­lė­das pa­ma­ tė Eri­cą per te­li­ką ir pra­dė­jo glos­t y­ti ek­ra­ną.

– Kas dar ku­ria šei­mo­mis, ku­rie jau tu­ri vai­kų, šu­ nį...?

J.: – Ta­ra­so­vai (juo­kia­si).

E.: – Yra to­k ių ne­ma­ž ai: John­ny Cas­has ir Ju­ne, So­ny ir Cher. O mū­sų įkvė­pi­mai yra ir „Simon&Garfunkel“, Leo­nar­das Co­he­nas, Fran­kas Si­nat­ra ir pan.

J.: – Ma­no vi­sų lai­kų mėgs­ta­miau­sias al­bu­mas Stan Getz ir Char­lie Byrd „Jazz Sam­ba“. Tik gai­la, kad tu­riu jį plokš­ te­lė­je – ne­spė­ji pa­si­my­lė­ti, nes rei­k ia pa­keis­t i plokš­te­lės pu­sę.

– Tai jū­sų mu­zi­ki­niai sko­niai, no­ri­te pa­sa­ky­ti, su­tam­pa?

E.:– Jie grei­čiau iš­si­ski­ria ties aš­tun­tuo­ju de­šimt­me­čiu.

Aš ta­da jau kryps­t u į hip­ho­pą, jis – la­biau į in­die. O iki aš­ tun­to­jo de­šimt­me­čio dau­g iau ma­žiau su­tam­pa.

J.: – Na, tie­są pa­sa­k ius, la­bai siau­ro­je vie­to­je su­tam­pa.

Tai, ką gro­ja­me su „The Ball&Chain“, tiek ir su­tam­pa. Ne dau­g iau (vėl juo­kas).

– Tai­gi su­ka­te gal­vas at­gal, į praei­tį. Iš kur tas, jū­sų nuo­mo­ne, ne tik jū­sų, bet ir dau­gu­mos no­ras grįž­ti at­gal?

E.: – Per to­l i nuė­jo­me su sa­vo var­to­to­jiš­ku­mu. Jei kas nors ne­pa­tin­ka, nei­šei­na, iš­me­ta­me, at­si­k ra­to­me ir ne­ kvar­ši­na­me sau gal­vos. Taip yra ir su dra­bu­žiais, ir su san­ ty­k iais, ir su bui­ties daik­tais, ir pan. Ta­čiau da­lis žmo­nių jau su­pra­to, kad taip ne­ga­li­ma. Dėl to se­nes­nės ver­t y­bės, kai vis­kas bu­vo la­biau puo­se­lė­ja­ma, ir grįž­ta.

J.: – Į prie­k į mes ne­bei­na­me, to­dėl ar­ba ga­li­me su­l įs­ti į tą var­to­to­jiš­ką mės­ma­lę, ar­ba su­sto­ti ir šiek tiek grįž­ti at­gal, prie lai­ko pa­tik­rin­t ų da­ly­k ų.

Ma­no vi­sų lai­ kų mėgs­ta­ miau­sias al­bu­ mas Stan Getz ir Char­lie Byrd „Jazz Sam­ba“.

Tik gai­la, kad tu­riu jį plokš­ te­lė­je – ne­spė­ ji pa­si­my­lė­ti, nes rei­kia pa­ keis­ti plokš­te­ lės pu­sę.

2011.01.21 15:50:32

ALI­SA STE­BUK­LŲ LEN­TY­NO­JE

Žo­džiai: In­ga Nor­ke

Nau­ji me­tai, nau­ji bal­dai, dra­bu­žiai, ak­se­sua­rai ir pan. Gal­va su­ka­si, kaip en­tu­zias­tin­gai lie­tu­viš­kas di­ zai­nas pra­dė­jo 2011 m. Me­tų de­biu­tu jau kė­si­na­si tap­ti due­tas „Fu­tu­re Sen­ti­ments“, ku­rian­tis neei­li­nių dra­bu­žių li­ni­ją. Kas iš kū­rė­jų mes sa­vo kor­tą į šio ti­tu­lo gar­bę? Ti­kiuo­si, jau ki­tas mė­nuo pa­ro­dys. O kol kas mė­gau­ki­mės va­sa­rio at­ra­di­mais. .. . .

„MOR­KA PRO­JECT“ SLA­PU­KAI LIE­TU­VA

25 LT

Eko­ma­ni­ja pa­si­da­rė kiek mo­no­to­niš­ka ir neį­do­mi. „Mor­kos Pro­ject“ iš­si­kel­tas už­ da­vi­nys – įpūs­ti į ją šiek tiek sek­so. Pir­ mas ban­dy­mas – iš per­dirb­tų me­džia­gų pa­ga­min­ti pre­zer­va­ty­vų sla­pu­kai – kad plas­ti­ki­nė pa­kuo­tė ne­pa­do­riai ne­ky­šo­tų pi­ni­gi­nė­je ša­lia bank­no­tų. mor­kap­ro­ject. blogs­pot.com

VIE­NAS­DU MAI­ŠE­LIS LIE­TU­VA

40 LT

Met­ro ne­tu­ri­me, bet tu­ri­me jo že­mė­ la­pį. Vi­sai pa­trauk­liai at­ro­do tas tie­ su­tė­lis at­stu­mas Pašilaičiai–Stotis. Ir ki­ti ge­ri. Gal vis dėl­to ne ne­są­mo­ nę siū­lė Zuo­kas?

VIE­NAS­DU VEID­RO­DIS-MOL­BER­TAS LIE­TU­VA

1000 LT

Kiek­vie­ną die­ną ku­ria­me sa­vo at­vaiz­dą veid­ro­dy­je: nu­že­ria­me sruo­gą, da­ žo­me lū­pas, nu­tai­so­me tam tik­rą mi­mi­ką. Tai pri­me­na ta­po­mą au­to­port­re­tą ant dro­bės. Tai­gi lie­tu­vių vie­nas­du.lt idė­ja – mol­ber­tas kas­kart su skir­tin­gu ta­vo pa­veiks­lu. Kas ga­li bū­ti gra­žiau už mei­lės sau iš­raiš­ką? vie­nas­du.lt

KNY­GA „PA­PERC­RAFT“ RA­SI DAIK­TŲ VIEŠ­BU­TY­JE

APIE 100 LT

Po­pie­ri­nės lė­lės – ar kas nors jas dar pa­me­na? Vis dėl­to ši kny­ga tik ma­ža aliu­zi­ja į tai. Iš po­pie­riaus yra ku­ria­mas me­nas – ir pats ma­ žiau­sias, ir gi­gan­tiš­kas. Dau­gy­ bę pa­vyz­džių ra­si šio­je kny­go­je.

Taip pat ra­si ir iš­kar­pų, pa­gal ku­ rias ga­lė­si su­si­kli­juo­ti įvai­rių ob­jek­ tų. Be kny­gos, yra ir DVD, iš jo bus ga­li­ma pa­si­mo­ky­ti dau­giau gud­ry­ bių, kaip links­mai leis­ti lais­va­lai­kį su... po­pie­riu­mi. La­bai ge­ras jaus­ mas, ypač da­bar, kai vis­kas ke­lia­ si į ek­ra­nus.

370_010.indd 24

„FU­TU­RE SEN­TI­MENTS“ LIE­TU­VA

222 LT

Šie il­gi marš­ki­nė­liai – ir ber­niu­kams, ir mer­gai­tėms. Ki­taip ta­riant, uni­sex. Marš­ ki­nė­lių prie­ky­je įsiū­ta švel­ni ap­li­ka­ci­ja, ku­ri nu­tei­kia nos­tal­giš­kai. Pag­rin­di­nis dra­ bu­žio au­di­nys – kos­mi­nis, bliz­gus ir švel­ nus. Na, tie­siog aukš­tos kla­sės lie­tu­viš­ka­ sis „Ame­ri­can Ap­pa­rel“ va­rian­tas ir, be to, ne­ti­ra­žuo­tas ne­svei­kais kie­kiais. fu­tu­ re­sen­ti­ments.com

2011.01.21 15:51:11