2011-10-01 370

2011 spalis #18

Kokie šiuolaikinio auksinio jaunimo prioritetai?

Aistė Smilgevičiūtė:

stebuklo laukimo režimu

Vaikščioti su pižama Bjaurusis teatro ančiukas Agnius Jankevičius

370_018.indd 1

2011.09.27 19:16:52

370_018.indd 2

2011.09.27 19:16:58

37o

#18 Nu­me­rio bend­ra­dar­biai: Šiau­di­nė Ka­liau­sė Ži­no, kur, kas ir ka­da

Alek­sand­ra Fo­mi­na Kny­gų ir plunks­nų grau­ži­kė

Vis­val­das Mor­ke­vi­čius Jau­na­sis fo­to­ge­ni­jus

DOMANTAS RAZAUSKAS Poetiškas muzikantas arba muzikalus poetas

Lamuslenis.LT Ne tik lietuviškos mados ekspertai

(Ne)tei­sin­ga pro­fe­si­ja Ra­šė: Jurgita Kviliūnaitė Iliustracija: Linos Kasparaitytės

P

ers­kai­čiu­si nu­me­rio bend­ra­dar­bės Ag­ nės Tus­ke­vi­čiū­tės straips­nį, ku­ria­me ji la­bai taik­liai iš­dė­lio­jo, kaip, su kuo ir dėl ko gy­ve­na nau­ja­sis auk­si­nis Lie­tu­vos jau­ni­mas, su­pra­tau, kad pa­si­rin­kau (ne)tei­ sin­gą pro­fe­si­ją.

Aš esu tie­siog žur­na­lis­tė, o ne vie­šų­jų ry­šių ar rin­ko­da­ros spe­cia­lis­tė, taip pat ne rek­la­mos ar ak­to­rių agen­tū­ros at­sto­vė, ir ne pa­puo­ša­lų, in­ter­je­ro ar dar ko­kio vel­nio di­zai­ne­rė. Tai­gi, jau pa­gal pir­mą­jį po­stu­la­tą (jų Ag­nė pa­tei­kė net 8) ne­ga­liu pre­ten­duo­ti į auk­si­nio jau­ni­mo gre­tas. Nors ma­no pro­fe­si­ja taip pat ga­na kū­ry­biš­ka, ki­ti to auk­si­nio jau­ni­mo at­sto­vai to­ kia gi­mi­nys­te neap­si­džiaug­tų, juk žur­na­lis­tai – ne žmo­nės. Jie rei­ka­lin­gi tik tam, kad: a) į at­sto­vau­ja­mą žur­na­lą ar po­rta­lą įdė­tų pa­ ruoš­tą pra­ne­ši­mą spau­dai; b) su­vi­lio­ti gar­sių pa­var­džių atei­tų į dar vie­nos nau­jos vy­ni­nės ati­da­ry­mą, mu­zi­kos al­bu­mo ar nau­jos dra­ bu­žių ko­lek­ci­jos pri­sta­ty­mą; c) sa­vo straips­ ny­je lyg ne­ty­čia pa­rek­la­muo­tų ko­kį nors pro­ duk­tą ir t. t.

Ta­čiau tap­si mir­ti­nu prie­šu, jei tie­siai švie­ siai pa­ra­šy­si, kad mu­zi­kos al­bu­mas, spek­tak­ lis ar ma­dos ko­lek­ci­ja iš tie­sų yra š , o bū­si drau­gas, jei nie­ko ne­pa­ra­šy­si apie ren­gi­ nio / kū­ri­nio es­mę, ta­čiau chro­no­lo­gi­ne tvar­ ka (nuo di­džiau­sios iki ma­žiau­sios) iš­var­dy­si vy­no pa­gurkš­no­ti su­si­rin­ku­sias žvaigž­des. Ta­ čiau jei su­ma­ny­si sa­vo ini­cia­ty­va pa­si­ro­dy­ti ten, kur gar­se­ny­bės ne­dir­ba (po­zuo­ti žur­na­ lams su tau­re ran­ko­je – la­bai sun­kus ir var­gi­

370_018.indd 3

nan­tis už­siė­mi­mas!), o tie­siog links­mi­na­si, tai vi­sų pir­ma iš­gir­si bur­ta­žo­dį „už­da­ras va­ka­ras“, o jei pa­mė­gin­si pa­ prieš­ta­rau­ti, bū­si ap­stum­dy­tas ir ap­rėk­tas čia die­vu be­si­ jau­čian­čio ap­sau­gi­nin­ko, ku­ris ir­gi ma­no, kad žur­na­lis­ tas – ne žmo­gus, to­dėl ir šeš­tą ry­to grei­čiau­siai atė­jo ne pra­ban­gaus kok­tei­lio su bi­čiu­liais iš­ger­ti, o plet­kų apie gar­se­ny­bės pa­si­rink­ti.

Ne­pa­gei­dau­ja­mi mes ir bi­čiu­lių, ku­rie tu­ri di­des­nę ar ma­žes­nę tei­sę va­din­tis žvaigž­de, pri­va­čiuo­se va­ka­rė­liuo­ se. Ne­bent krau­ju pa­si­ra­šo­me prie­sai­ką, kad šiukš­tu, gink die­ve, nie­ko ne­ra­šy­siu.

Ga­lų ga­le, mes net ne­mo­ka­me ra­šy­ti, nes sa­vo tink­la­ raš­čių, ku­riuo­se ga­lė­tu­me ver­tin­ti ki­tų tink­la­raš­čius, ne­tu­ ri­me. Na, bent jau dau­gu­ma ma­no ko­le­gų tink­la­raš­čių tik­rai ne­ra­šo. Ta­čiau ne to­dėl, kad ne­su­ge­ba. Tie­siog vi­ są die­ną kur­pus ar re­da­ga­vus teks­tus lais­va­lai­kiu apie ra­ šy­mą ne­be­ga­li net pa­gal­vo­ti.

Ta­čiau vis tiek ma­nau, kad žur­na­lis­to pro­fe­si­ja įdo­mi ir rei­ka­lin­ga. Juk ne­no­rė­tu­mė­te skai­ty­ti tik to, ką jums pa­ siū­lys vie­šų­jų ry­šių spe­cia­lis­tai? Šį kar­tą pa­plu­šė­jo­me, kad to­kių teks­tų jums ne­rei­kė­tų skai­ty­ti. Alek­sand­ra ap­lan­kė dau­gy­bę pa­ro­dų ir su­ra­šė sa­vo įspū­džius, Do­vy­das pa­si­do­mė­jo spa­lį sos­ti­nė­je vyk­ sian­čių ki­no fes­ti­va­lių pro­gra­mo­mis, Tau­tė su­ži­no­jo, kas ge­ro vyks­ta teat­ruo­se ir kuo nu­ste­bins „Si­re­nos“. Au­ri­mas pa­si­kal­bė­jo su kaž­ka­da bjau­riuo­ju an­čiu­ku teat­ro kri­ti­kų pra­min­tu Ag­niu­mi Jan­ke­vi­čiu­mi, o aš pra­lei­dau ma­lo­nią po­pie­tę su kū­di­kė­lio be­si­lau­kian­čia dai­ni­nin­ke Ais­te Smil­ ge­vi­čiū­te. Dar li­ko vie­tos ir poe­zi­jai, ku­rios ne­trūks fes­ti­va­ ly­je TARP, taip pat ma­din­giems pal­tu­kams, ku­rių au­to­rė, ženk­lo „D.Efect“ sa­vi­nin­kė Eg­lė Žie­my­tė tu­ri tei­sę va­din­ tis bri­tų ka­ra­liš­ko­sios šei­mos di­zai­ne­re.

Mes, „37O“ re­dak­ci­ja, lin­ki­me, kad šil­tų pal­tų dar greit ne­pri­reik­tų. Šil­to ru­dens, ska­nios ar­ba­tos ir ge­rų va­ka­rų su „37O“.

Tau­tė Ber­no­tai­tė Bardo ir kitų mistinių dalykėlių žinovė

Lina Kasparaitytė Senutės, kuri anksčiau priklausė auksiniam jaunimui, portreto autorė

Au­ri­mas Min­se­vi­čius Lie­tu­viš­ko teat­ro ži­no­vas

Agnė Tuskevičiūtė Auksinio ir paprasto jaunimo reikalų žinovė

Dovydas Kiauleikis Filmų mylėtojas

37o su

37O 37O.diena.lt Re­dak­to­rė Jurgita Kviliūnaitė 37O@dienamedia.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Rek­la­ma reklama@vilniausdiena.lt Dir­ba­me Lab­da­rių g. 8, Vil­niu­je Lei­dė­jas UAB „Die­na Me­dia News“ Spau­dė „Lie­tu­vos ry­to“ spaus­tu­vė Ti­ra­žas 15 000 egz.

Už rek­la­mos tu­ri­nį „37O“ neat­sa­ko #18, spalis, 2011

2011.09.27 19:17:04

>> žirklės

Ra­šė: Jur­gi­ta Kvi­liū­nai­tė Fo­tog­ra­fa­vo: Rū­ta Jan­kaus­kai­tė, Mo­des­tas Ežers­kis

„Sky­lės“ ger­bė­jams, ku­rie se­no­kai bu­vo gru­pės kon­cer­tuo­se ar­ ba yra ne­la­bai pa­sta­būs, tu­ri­me ir ge­rą, ir blo­gą ži­nią vie­na­ me: Ais­tė (vi­siems la­biau ži­no­ma kaip Smil­ge­vi­čiū­tė, nors ji taip pat ir Ra­dze­vi­čie­nė) lau­kia­si kū­di­kė­lio, tad ga­na in­ten­sy­viai kon­ cer­ta­vu­si gru­pė pri­vers­ta da­ry­ti šio­kią to­kią per­trau­ką. Vis dėl­ to gruo­dį „sky­lė­nai“ tu­rės itin rim­tą pro­gą vėl su­si­bėg­ti, nes bus mi­ni­mas gru­pės 20-me­čio ju­bi­lie­jus. „Ka­dan­gi vie­šai pa­sa­kiau, kad išei­nu mo­ti­nys­tės ato­sto­gų, tai ta­me kon­cer­te teks pa­si­ro­dy­ti vieš­nios tei­sė­mis“, – juo­kia­si Ais­tė. ....... . ... .

Ne­bo­he­miš­ki me­ni­nin­kai Su vy­ru, „Sky­lės“ dai­nų au­to­riu­mi ir gi­ta­ris­tu Ro­ku Ra­ dze­vi­čiu­mi, du sū­nus Ra­po­lą (10 me­tų) ir Ug­nių (7 me­ tų) au­gi­nan­ti Ais­tė – ne iš tų at­li­kė­jų, ku­rios kiek­vie­nam žur­na­lis­tui su ma­lo­nu­mu at­ve­ria as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo pa­slap­tis. Tad fak­tą, kad lau­kia­si tre­čio vai­ke­lio, ir­gi mie­lai bū­tų nu­slė­pu­si, jei tai bū­tų bu­vę įma­no­ma. Jau ge­ro­kai suap­va­lė­ju­sio pil­vu­ko sa­vi­nin­kei te­ko lip­ti į sce­ ną, nes bu­vo nu­spręs­ta rug­sė­jo pa­bai­go­je su­reng­ti ke­ le­tą kon­cer­tų prieš ne­ži­nia kiek lai­ko truk­sian­čias mo­ti­ nys­tės ato­sto­gas. „Nie­ka­da ne­bu­vau iš tų mo­te­rų, ku­rios vai­kus pla­nuo­ja, ir tik­rai ne­ma­niau, kad tu­rė­siu net tris.

Bet gy­ve­ni­mas te­ka, ir ku­riuo nors mo­men­tu tie­siog pa­ jun­ti, kad jau „pa­ts me­tas“. Ir tas jaus­mas atei­na iš vi­ daus“, – mo­ti­nys­tės te­ma ne­daug­žo­džiau­ja Ais­tė.

Mo­te­riš­ka, šil­ta, pa­pras­ta (ko ge­ro, gat­vė­je ją ne vi­ sa­da at­pa­žįs­ta ir di­džiau­si ger­bė­jai) dai­ni­nin­kė tik nu­ si­juo­kia, kai pa­sa­kau, kad juo­du su Ro­ku yra per­ne­lyg rim­ti, šei­my­niš­ki ir to­dėl vi­siš­kai ne­de­ra prie to, kas sle­ pia­si po žo­džiu „bo­he­ma“: „Na, aš, ko ge­ro, su­pran­ tu, ką tu tu­ri ome­ny­je sa­ky­da­ma „bo­he­ma“. Ta­da taip, tai ne mū­sų gy­ve­ni­mo ke­lias. Bet ir ne­sa­me ko­kie nors niū­ruo­liai ir rim­tuo­liai – mes pa­si­tū­si­na­me, bet tik sa­va­ me drau­gų bū­ry. Yra lai­kas, kai griež­tai ir at­sa­kin­gai el­gie­si, bet yra ir lai­kas, kai at­si­pa­lai­duo­ji.“ Vis dėl­to abu su Ro­ku jie dau­giau­sia lai­ko ski­ria mu­ zi­kai ir sa­vo at­ža­loms, ku­rios taip pat lin­ku­sios į me­nus. „Nuo ge­nų ne­pa­bėg­si... Vy­res­nė­lis lan­ko mu­zi­kos mo­ kyk­lą, jau­nė­lis lin­kęs į dai­lę“, – at­sklei­džia me­ni­nin­kė.

4 // © 370 370_018.indd 4

Tarp fi­lo­lo­gi­jos ir mu­zi­kos Ger­bė­jai tik­rai ži­no, o ki­tiems gal­būt bus nau­jie­na tai, kad pa­ti Ais­tė yra dip­lo­muo­ ta fi­lo­lo­gė, o ne mu­zi­kan­tė. „Sto­jau, nes fi­ lo­lo­gi­ja ma­ne iš tie­sų ve­žė. O taip, stu­di­ juo­da­ma at­ro­džiau, kaip ti­piš­ka fi­lo­lo­gė: il­gi si­jo­nai, nu­tam­py­ti megz­ti­niai... Pa­me­ nu, la­bai įdo­mias kel­nes tu­rė­jau – to­kias megz­tas, klio­ši­nes“, – ne­su­si­lai­ko ne­nu­si­ juo­ku­si.

Tie­sa, Ais­tė nė va­lan­dos pa­gal šią spe­ cia­ly­bę ne­dir­bo. Tiks­liau, anot pa­čios, iš vi­so ne­dir­bo „nor­ma­laus“ dar­bo. Nors dip­ lo­mas dul­ka stal­čiu­je, vis dėl­to fi­lo­lo­gi­nis iš­ si­la­vi­ni­mas ne­re­tai pra­ver­čia, ypač ra­šant tuos „pa­go­niš­kus“ (ge­rą­ja pra­sme) dai­nų teks­tus. Ais­tė pri­si­pa­žįs­ta, kad stu­di­juo­da­ma ypač gi­li­ no­si į sa­vo bal­tiš­ką­ją pri­gim­tį: dip­lo­mi­niam (taip pat ir kur­si­niam) dar­bui rin­ko­si te­mas, su­si­ju­sias su bal­tų pa­ pro­čiais ir apei­go­mis lo­ty­niš­kuo­se is­to­ri­jos šal­ti­niuo­se.

Ais­tė ne­sle­pia, kad kar­tą bu­vo su­ma­niu­si ir mu­zi­ką pa­stu­di­juo­ti. Tie­sa, sto­ja­mie­siems rim­tai ne­si­ruo­šė, to­ dėl neįs­to­jo. Ta­čiau dėl to da­bar nė kiek ne­si­gai­li – sa­ ko iš ne vie­no pa­žįs­ta­mo vė­liau iš­gir­du­si, kad stu­di­juo­ti džia­zi­nį dai­na­vi­mą LMTA ver­ta ne­bent dėl po­pie­riu­ko... „Ne­bu­vo vi­są lai­ką aiš­ku, kad štai esu dai­ni­nin­kė ir dai­ nuo­siu am­ži­ny­bę. Tik­rai ne­ma­žai me­tų per­se­kio­jo to­kia neaiš­ki ir ne­leng­va bū­se­na. Ma­nau, kiek­vie­nam žmo­ gui, sa­vęs ieš­kan­čiam ir ne iki ga­lo įsi­tvir­ti­nu­siam, tai yra te­kę pa­tir­ti... O pa­skui suė­jo tris­de­šimt. Tuo­met su­ pra­tau, kad jau ne man, o vai­kams lai­kas mo­ky­tis ir kad jiems rei­kia pa­dė­ti“, – kal­ba ži­no­ma mu­zi­kan­tė.

Ste­buk­lo lau­ki­mo re­ži­mu Dai­nuo­ti ne­mo­ki­na O ar sve­ti­mi ne­pra­šė pa­mo­ky­ti dai­nuo­ti, klau­siu. La­bai nu­ stem­bu iš­gir­du­si nei­gia­mą at­sa­ky­mą. Ais­tė pa­ti­ki­na, kad ir neap­siim­tų to da­ry­ti, nes ne­tu­ri nei tin­ka­mo iš­si­la­vi­ni­mo, nei „pe­da­go­gi­nės vi­zi­jos“, to­dėl ga­lė­tų ne­ty­čia dar ir pa­ kenk­ti jau­nam ta­len­tui. Ir pri­du­ria, kad čia rim­ti da­ly­kai, o ne juo­kai. „Be­je, ka­da tu džia­zą dai­na­vai, anot „Vi­ki­pe­di­jos“? – klau­siu. „Na, kas taip pa­ra­šė, tai, ma­tyt, ne­la­bai sti­lių iš­ma­ no... Čia, ma­tyt, tas at­ve­jis: vis­kas, ko ne­sup­ran­tu, yra džia­ zas... O gal­būt tu­rė­tas ome­ny tas lai­kas, kai su Li­nu Rim­ša ir Da­nie­liu­mi Pras­pa­liaus­ku mu­zi­ka­vo­me. Tai, ką da­rė­me, gal­ būt bū­tų ga­li­ma pa­va­din­ti folk­džia­zu, bet grei­čiau tai bū­tų „world mu­sic“, – svars­to at­li­kė­ja.

O ko­kia tuo­met yra „Sky­lės“ mu­zi­ka? „Vie­na mo­te­riš­kė per

fes­ti­va­lį „Mė­nuo Juo­da­ra­gis“ mė­gi­no man įteig­ti, kad gro­ ja­me folk­ro­ką. Ne­ži­nau, mes esa­me nea­ka­de­miš­ki, to­ dėl ne­si­no­ri į jo­kius rė­mus spraus­tis. Su­tin­ku ne­bent dėl teks­tų – jie iš tie­sų ga­na folk­lo­ri­niai. Ypač jei kal­bė­si­me apie nau­jau­sią mū­sų al­bu­mą „Bro­liai“, ku­rį įkvė­pė par­ti­ za­nų kū­ry­ba. Ki­ta ver­tus, ki­taip ir ne­ga­lė­jo­me – spe­cia­ liai sten­gė­mės kur­ti tų lai­kų dva­sią ati­tin­kan­čius teks­tus“, – pri­pa­žįs­ta dai­ni­nin­kė.

Kri­zės ne­gąs­di­no „Jei­gu jau pra­kal­bo­me apie „Bro­lius“, ko­dėl nuė­jo­te sun­ kes­niu ke­liu: užuo­t per­dai­na­vę, kas jau su­kur­ta, ėmė­ te pa­tys ra­šy­ti teks­tus ir mu­zi­ką...“ – klau­siu sa­vo pa­ šne­ko­vės. „Pa­čios gra­žiau­sios dai­nos jau bu­vo se­niai iš­ran­kio­

2011.09.27 19:17:13

tos. Be to, no­rė­jo­me žmo­nėms pa­siū­ly­ti vi­sai ki­tą po­žiū­rį – iš sa­vo lai­ ko per­spek­ty­vos. Ma­ nau, pe­rė­ju­si per mus, ši te­ma ta­po pa­trauk­les­ nė jau­na­jai kar­tai, o ir vy­res­nių neat­bai­dė“, – paaiš­ki­na Ais­tė. To įro­ dy­mas – dau­gy­bė kon­ cer­tų vi­so­je Lie­tu­vo­je, pa­čių „sky­lė­nų“ su­ma­ ny­to kul­tū­ri­nio pro­jek­to „Bro­liai par­ti­za­nų apy­ gar­do­se“ sėk­mė. Be­ je, su­ma­ny­to­jai pro­gra­ mą „Bro­liai“ ir ma­žuo­se mies­te­liuo­se pa­ro­dė to­ kią, ko­kią ją ma­tė did­ mies­čių gy­ven­to­jai – su ko­ky­biš­ku gar­su, me­niš­ ku ap­švie­ti­mu ir spe­cia­ lio­mis vaiz­do pro­jek­ci­ jo­mis.

Bet tai yra ir „Po­van­ de­ni­nių kro­ni­kų“ sėk­mės tę­si­nys – prieš pat kri­zę iš­leis­tas al­bu­mas ta­po per­ka­miau­sias gru­pės is­to­ri­jo­je.

Ais­tė su­tin­ka, kad „Sky­lė“ bū­tent per eko­ no­mi­nį sunk­me­tį iš po­ grin­di­nės gru­pės ta­po be­veik meinst­ry­mu: dėl to al­bu­mo ir kon­cer­tų ge­ro­kai pa­dau­gė­jo, ir ger­bė­jų juo­se. „Ga­li bū­ ti ir ki­tų prie­žas­čių. Ma­ to­te, tos vi­sos ne­la­bai gy­v ai dai­n uo­jan­č ios gru­pės daž­niau­siai pa­ si­ro­dy­da­vo va­di­na­muo­ siuo­se kor­po­ra­ty­vuo­se (pri­va­čiuo­se ren­gi­niuo­ se), ku­rių per kri­zę ge­ ro­kai su­ma­žė­jo. O kai rei­kia pa­čiam nu­si­pirk­ ti bi­lie­tus, žmo­gus su­ si­mąs­to, už ką jis no­ri mo­kė­ti: ar už gy­vą mu­ zi­ką, ar tik už pa­si­žiū­rė­ ji­mą į gra­žias su­kne­les ir il­gas ko­jas“, – ma­no at­li­kė­ja.

Kon­ku­ren­ci­jos nė­ra Pap­ra­šy­ta įvar­dy­ti, ką iš Lie­tu­vos mu­zi­kan­tų pa­ti ver­ti­na ir lai­ko sa­ vo kon­ku­ren­tais, Ais­tė ne­sku­ba at­sa­ky­ti: „Aš tik­rai do­miuo­si, kas ką da­ro. Bet kad į­si­dė­čiau ko­kį kom­pak­ti­nį dis­ką ir klau­sy­čiau­si... O dėl tos kon­ku­ren­ci­jos... Ir taip ne­daug mū­sų Lie­tu­ vo­je yra, ge­riau vi­siems steng­tis dirb­ti ir va­ry­ti į vie­nus var­tus. Ki­ta ver­ tus, svei­ka kon­ku­ren­ci­ja yra ge­rai. Se­ki, kas ką pa­da­rė, ką nau­jo su­gal­ vo­jo, ir sten­gie­si pa­ts neat­si­lik­ti.“ O ar su pa­čiu Ro­ku ne­te­ko kon­ku­ruo­ti – juk jis jai tik il­gai­niui už­lei­ do pa­grin­di­nio dai­ni­nin­ ko vie­tą? „Jam ir da­bar kar­tais at­ro­do, kad aš su juo kon­ku­ruo­ju, – juo­

370_018.indd 5

Nie­ka­da ne­bu­ vau iš tų mo­te­ rų, ku­rios vai­ kus pla­nuo­ja, ir tik­rai ne­ma­niau, kad tu­rė­siu net tris. Bet gy­ve­ni­ mas te­ka, ir ku­ riuo nors mo­ men­tu tie­siog pa­jun­ti, kad jau „pa­ts me­tas

kia­si Ais­tė. – Ne, iš tie­sų Ro­kas ne­ la­bai ir no­rė­jo bū­ti front­me­nu, to­ dėl man mie­lai už­lei­do po­zi­ci­jas.

Jis ne iš tų žmo­nių, ku­riems sce­ nos žūt­būt rei­kia. Tie­siog pri­si­kur­ da­vo vis­ko, o tuo­met jau rei­kė­da­ vo iš­srėb­ti.“ Ar Ais­tei sa­vo kū­ri­nį sun­ku įsiū­ly­ti Ro­kui ir ki­tiems ko­lek­ty­vo na­riams? „Ne, Ro­kas mie­lai prii­ma ma­no dai­nas. Daž­niau pa­ti už­si­sla­pu­kau­ ju – bi­jau pa­ro­dy­ti, nes vis pri­trūks­ ta va­lios už­baig­ti dai­ną iki ga­lo.

Na, bet pa­ža­du, kad ki­ta­me al­ bu­me ir vėl bus ma­no dai­nų. Šiek tiek“, – šyp­te­li mu­zi­kan­tė.

Po­pu­lia­ru­mo ne­su­vi­lio­ta Kaip gims­ta „Sky­lės“ dai­nos? Ar tam rei­kia ypa­tin­gų są­ly­gų, ar tai ga­li nu­tik­ti, pa­vyz­džiui au­to­mo­bi­ lių spūs­ty­je? „Ko­kia me­lo­di­nė fra­ zė ga­li gim­ti ir ten. O ta­da ją svar­biau­sia pri­si­min­ti. Bū­na, kad pri­niū­niuo­ji vi­so­kių gro­žy­bių, bet nie­kur neuž­si­ra­šai, ta­da pa­mirš­ti, ir tuo vis­kas bai­gia­si. Ar­ba dik­to­fo­ ną rei­kia ne­šio­tis, ar­ba tu­rė­ti ge­rą at­min­tį“, – kva­to­ja dai­ni­nin­kė.

Ar tie­sa, kad kaž­ka­da Ais­tę ver­ ba­vo pro­diu­se­riai bro­liai Min­dau­ gas ir Gin­ta­ras Ben­džiai? „Taip, tie­sa. Tik vis­kas bu­vo kiek ki­taip.

Aš esu plun­giš­kė, kaip ir jie. Esa­ me se­ni pa­žįs­ta­mi – Min­dau­gas ne­tgi bu­vo „Erd­vės“ (pir­ma Ais­tės gru­pė – red. pa­st.) va­dy­bi­nin­kas.

Kai pa­siū­lė dirb­ti kar­tu, aš jau bu­ vau pri­si­pum­pa­vu­si „Sky­lės“ idė­jų, tad jų pa­siū­ly­mas dai­nuo­ti kaip „ta ir ta už­sie­nio dai­ni­nin­kė“ ma­ nęs ne­vi­lio­jo. Tai­gi, at­si­sa­kiau“, – pri­si­me­na Ais­tė.

Ar kar­tais Ais­tė ne­si­gai­li, kad pa­si­rin­ko „Sky­lę“ ir ne­da­rė so­li­nės kar­je­ros – gal­būt da­bar bū­tų to­ kia pat po­pu­lia­ri ir ži­no­ma kaip Vio­le­ta Ta­ra­so­vie­nė ar Rū­ta Ščio­ go­le­vai­tė? „Kiek te­ko pa­bū­ti tuo­ se te­li­kuo­se, su­pra­tau, kad aš ten ne­si­jau­čiu ge­rai. Ma­tyt, ne­si­jaus­ čiau ge­rai ir bū­da­ma po­pžvaigž­ dė – tie vi­si žur­na­lai, vi­suo­ti­nis dė­ me­sys... Gal ir ne­tei­sin­gai mąs­tau, bet man ne­si­no­ri net ša­lia vi­so to bū­ti... Dėl tų prie­žas­čių ir te­li­ke re­tai bū­nam, ir žur­na­lis­tams apie as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą ne­pa­sa­ko­ja­ me. Bent jau ge­rai jau­čiuo­si sa­ vęs ne­prie­var­tau­da­ma. Ta­čiau tik­ rai ne­su nu­si­tei­ku­si prieš žmo­nes, ku­riems pa­tin­ka ta­me šou vers­le su­ ktis. Jie, ma­tyt, ži­no, ką da­ro, ir tas ma­lo­nu­mo ir ne­ma­lo­nu­mo san­ty­kis jiems tin­ka...“

2011.09.27 19:17:30

>> žirklės

Su re­ži­sie­riu­mi Ag­niu­mi Jan­ke­vi­čiu­mi, šiuo me­tu Jau­ni­mo teat­re in­ten­sy­viai re­pe­tuo­jan­čiu „Ka­ tę ant įkai­tu­sio skar­di­nio sto­go“ (pa­gal Ten­nes­see Wil­liam­so pje­sę), su­si­ti­ko­me Me­nų spaus­ tu­vė­je – vie­to­je, ku­rio­je die­nos švie­są iš­vy­do ne­ma­ža da­lis Ag­niaus re­ži­suo­tų spek­tak­lių. Kal­ bė­jo­me apie vai­kys­tę, jau­nys­tę, re­ži­sū­rą, idea­lus, teat­ri­nio kla­jok­lio da­lią, kri­ti­ką, ku­ri jam ke­lia nuo­tai­ką, ir te­le­vi­zi­ją, dėl ku­rios Ag­niui la­bai liūd­na. Liūd­na ne jam vie­nam, bet tiek to, šį kar­tą ne apie tai. ...................................................... ........... .

Ra­šė: Au­ri­mas Min­se­vi­čius ......................

Fo­tog­ra­fa­vo: Ge­di­mi­nas Bar­tuš­ka Spektaklių nuotraukos: D. Matvejevo, M.Macevičiaus, R. Ščerbakausko, K.Žickytės .

– Au­gai ma­ža­me mies­te­ly­je. Sup­ ran­tu – did­mies­čio vai­kas tu­ri ga­li­my­bę pa­ma­ty­ti di­džių­jų re­ ži­sie­rių dar­bus, pa­čią teat­ro ap­ lin­ką, ta­čiau kas pa­ska­ti­no pro­ vin­ci­jos mies­te­lio jau­nuo­lį rink­ tis re­ži­sū­rą?

Man sun­ku net įsi­vaiz­duo­ti sa­vo vai­k ys­tę ir paaug­lys­tę did­m ies­ ty­je. Da­bar, be­si­lan­k y­da­mas pas drau­g us, gy­ve­nan­čius  va­ di­na­mo­jo­je chruš­čiov­k ė­je, tar­k im, Laz­dy­nuo­se, pro­t u ne­s u­vo­k iu, kaip to­k io­je ap­lin­ko­je ga­li pra­bėg­ ti vai­k ys­tė.

Ke­l ias į re­ži­sū­rą bu­vo ga­na pa­ pras­tas. Į ma­no kai­mą, at­ro­do, de­ vy­nias­de­šim­tai­siais, at­va­žia­vo po­ ra bai­g u­sių stu­di­jas Klai­pė­dos uni­ ver­si­te­te. Vy­ras pra­dė­jo dirb­ti kul­ tū­ros na­mų di­rek­to­riu­mi, o mo­te­ ris, Vi­ta Va­dok­ly­tė, su­r in­ko mė­ gė­jų teat­ro tru­pę. Tie­sa, pra­džio­je tai net ne­bu­vo pa­na­šu į teat­rą – tie­ siog hu­mo­res­kos. Ji no­rė­jo ap­siuos­

kur­se vis dar va­žiuo­da­vau. Vė­liau te­ko at­si­sa­k y­ti, nes pa­pras­čiau­siai ne­beuž­te­ko lai­ko.

Iki tol ne­bu­vau už­siė­męs jo­k ia veik­la, ne­lan­k iau jo­k ių bū­re­l ių.

Vai­di­ni­mas bu­vo vie­nin­te­lis už­siė­ mi­mas tuo me­t u ir jis ma­ne ve­ž ė, nors vi­są lai­k ą kompleksuodavau dėl švep­lu­mo. Tie­sa, da­bar man tai jau dzin. Taip nu­spren­džiau sto­ ti į ak­to­ri­n į. Aiš­ku, neįs­to­jau. Ta­ da sto­jau dar kar­tą. Aiš­ku, vėl neįs­ to­jau. Ta­da, pa­ma­niau, ei­na jis ant tri­jų rai­džių .. Bu­vau su­mąs­ tęs sto­ti į ar­chy­v is­t i­k ą, ta­čiau bū­ tent ta­da leidinyje „Kur sto­ti“ per­ skai­čiau, kad ren­ka re­ži­sie­rių kur­ są. Sup­ra­tau, jog tai yra kaž­koks vi­ du­r ys tarp fi­lo­so­fi­jos ir ak­to­r ys­tės.

Ka­dan­gi bu­vau mo­kę­sis Jau­no­jo fi­ lo­so­fo mo­kyk­lo­je, fi­lo­so­fi­ja taip pat bu­vo man ar­ti­ma sri­tis.

Sto­da­mas net ne­ži­no­jau, kas tas Jo­nas Vait­kus yra. Ri­mą Tu­m i­ną ži­no­jau. Os­ka­rą Kor­šu­no­vą ži­no­

ty­ti, kas čia per žmo­nės gy­ve­na, ar įma­no­ma su jais ką nors nu­veik­ti.

Tik vė­liau at­si­ra­do lie­tu­v iš­ka Sme­ to­nos lai­k ų dra­ma­tur­g i­ja.

Gat­vės drau­gai ban­dė ma­ne nu­si­temp­ti į tą teat­rą dar ta­da, kai man bu­vo try­l i­k a ar ke­t u­r io­l i­k a me­t ų. Pa­ma­tęs daug su­si­rin­ku­sių žmo­n ių, tie­siog iš­šo­k au iš ant­ro aukš­to į snie­go pus­n į ir pa­bė­gau.

Di­de­lės žmo­nių ma­sės man vi­sa­da kė­lė di­de­l į įta­ri­mą ir siau­bą.

Kai man bu­vo, ro­dos, še­šio­li­ka, mo­k yk­lo­je vy­ko ren­g i­nys, ku­r ia­ me iš pub­li­kos rin­ko žmo­nes, tu­rė­ sian­čius da­ly­vau­ti teat­ro veik­lo­je.

Pa­te­kau į ren­g i­n į ve­dan­čių moks­ lei­v ių aki­ra­tį ir ta­da ne­be­li­ko nie­ko ki­ta, tik kaž­kaip su­ktis. Na, pra­dė­ jau su­ktis ir su­pra­tau, kad ga­liu bū­ ti įdo­mus, nes kai ką nors pa­sa­k y­ da­vau, vi­si pra­dė­da­vo juok­tis. Pa­ ju­tau, jog ga­liu val­dy­ti žiū­ro­v ų dė­ me­sį. Ta­da jau mi­nė­to teat­ro, da­ bar be­si­va­di­nan­čio Ska­piš­k io mė­ gė­jų teat­r u „Ste­bu­lė“, va­do­vė pa­ kvie­tė ma­ne į hu­mo­ro pro­gra­mą – vei­ka­lą, pa­na­šų į da­bar­ti­nius „Juo­ kis“. Pas­kui pra­dė­jau vai­d in­ti vie­ na­me se­na­me spek­tak­ly­je. O ta­ da – jau pa­šlo pa­jie­cha­li. Ten vai­di­ nau, ro­dos, ket­ve­rius me­t us. Net­ gi jau be­si­mo­k y­da­mas pir­ma­me

jau. Iš te­le­v i­zi­jos, nes vis pa­ro­dy­ da­vo ko­k į in­ter­v iu ar re­pe­t i­ci­jos iš­trau­k ą. O apie J.Vait­k ų kaž­kaip nie­ko ne­ži­no­jau. Sto­da­mas atė­jau į pa­sku­ti­nę kon­sul­ta­ci­ją, o ji, pa­si­ ro­do, bu­vo kaip pir­mas sto­ja­mų­jų tu­ras, po ku­rio J.Vait­kus pen­k io­li­ kai sto­jan­čių da­vė re­ko­men­da­ci­jas.

Tarp jų pa­ma­čiau ir sa­vo pa­var­dę.

Tai­g i, ke­l ias į re­ži­sū­rą bu­vo ga­na tie­sus.  

Esu ap­lin­ky­ bių ir są­ly­ gų įkai­tas.

Ki­taip ne­bu­ vo nuo pat stu­di­jų lai­ kais pa­sta­ ty­tų spek­ tak­lių.

De­ja, „Ma­dos in­jek­ci­jos“ ne­lai­mė­jo, ta­čiau ne­nu­lei­ dau ran­kų ir da­lį mo­de­lių

jo spek­tak­l iuo­se. Nuo to lai­ ko pra­dė­jau sek­ti K.Lu­pos kū­ ry­bą. Ne­tie­sio­g i­ne pra­sme jis man taip pat yra kel­ro­d is au­ to­r i­te­tas teat­ro ter­pė­je. Nors daug dau­g iau au­to­ri­te­t ų tu­riu ne teat­ro ter­pė­je.

– O ko­kio­je?

– La­bai įvai­r io­je. Ir fil­mai, ir ani­ma­ci­ja, ir re­l i­g i­ja. Apsk­r i­ tai do­mė­ji­ma­sis re­li­g i­ja ma­no gy­ve­n i­me užė­mė la­bai daug lai­ko. Da­bar, aiš­ku, uži­ma vis ma­ž iau, nes tu­r iu daug ki­t ų dar­bų. Bu­da yra di­de­l is au­to­ ri­te­tas. (Pau­zė.) Taip pat la­bai ger­biu Steve’ą Job­są. Nuos­ta­ bus vy­ras. Ta­len­t u, kū­r y­bos ir va­lios ga­lia. Ir ne­bi­jan­tis da­ ly­tis. Tai jau yra di­de­lė ver­t y­ bė, kai žmo­g us da­li­ja­si, ne­bū­ ti­nai lauk­da­mas at­sa­ky­mo. Tai yra hu­ma­niz­mas iš di­džio­sios rai­dės.

bjaurusis teatro an

6 // © 370 370_018.indd 6

– J.Vait­kus bu­vo ta­vo kaip re­ži­sie­ riaus, kaip kū­rė­jo mo­ky­to­jas? Ar tie­siog tik vie­nas iš dės­ty­to­jų?

- J.Vait­kus yra mo­k y­to­jas, dės­tan­ tis rem­da­ma­sis ne ko­k iais nors teo­ri­niais pais­ta­lais, bet em­pi­ri­ne pa­tir­ti­m i, tar­k im, kas yra gy­ve­ni­ mas, ko ga­li iš jo lauk­ti, o ko – ne.

Jis yra mo­k y­to­jas iš di­džio­sios rai­ dės. Jo­k iu bū­du ne tik dės­t y­to­jas.

Ki­to to­k io mo­k y­to­jo ne­tu­rė­jau.

Nors į įvai­rius se­mi­na­r us žiū­riu ga­na skep­tiš­kai (gal dėl to, kad esu ne­ma­žai jų da­ly­va­vęs, ta­čiau ma­žai ką iš jų iš­si­ne­šęs), ta­čiau vie­nas se­ mi­na­ras man bu­vo la­bai nau­d in­ gas ir tu­r i­n in­gas. Tai bu­vo len­k ų re­ž i­sie­r iaus Krys­t ia­no Lu­pos se­ mi­na­ras. Ten ga­vau to­k į di­de­l į šo­ ką ge­rą­ja pra­sme, nes vis­kas, ką jis kal­ba, kuo ti­k i, ką dek­la­r uo­ja, yra

– Ku­ri vis ki­ta­me teat­re, su vis ki­ta ak­to­rių tru­pe. Tai yra pri­vers­ti­nė si­tua­ci­ja ar taip tie­siog pa­to­giau, ne­gu tu­rė­ ti nuo­la­ti­nę vie­tą ir nuo­la­ti­ nę tru­pę?

– Esu ap­lin­ky­bių ir są­ly­g ų įkai­ tas. Ki­taip ne­bu­vo nuo pat stu­ di­jų lai­kais pa­sta­t y­t ų spek­tak­ lių. Nie­k a­da ne­t u­rė­jau ga­l i­ my­bės il­ges­n į lai­k ą eks­p e­r i­ men­tuo­ti su tais pa­čiais žmo­ nė­mis. Iš kar­to po stu­di­jų bu­ vau įmes­tas į ly­g iai to­k ią pa­čią ter­pę, ko­k io­je tuo me­t u bu­vo J.Vait­kus ar bet ku­ris ki­tas lais­ vai ku­rian­tis re­ži­sie­rius. Są­ly­ gos ir rei­ka­la­v i­mai bu­vo ab­so­ liu­čiai iden­tiš­k i, nors pa­tir­ties ba­ga­ž as – ab­so­l iu­čiai nei­den­ tiš­k as. Tai yra iš­l i­k i­mo klau­ si­mas. Kai bai­g i stu­di­jas ir ne­ gau­ni eta­to ar pa­sto­gės, pra­si­ de­da ro­bin­zo­niš­ka ko­va už bū­ vį. Tur­būt dėl to tiek ne­daug re­ži­sie­rių po stu­di­jų lie­ka teat­ re. Po dip­lo­mų įtei­k i­mo ce­re­ mo­ni­jos vi­si pa­si­džiau­g ia, kad tu­rė­si­me pen­k io­l i­k a re­ž i­sie­ rių, ta­čiau jei­g u skai­čiuo­tume pen­ke­rius me­tus kaip ka­ran­ti­ no lai­ko­tar­pį, po jo be­lie­ka ge­ riau­siu at­ve­ju tik du re­ži­sie­riai.

Jei­gu kri­ti­kas kal­ba apie sa­ ve, apie kaž­ko­kią kny­gu­ tę ar­ba apie tai, ka­da Pet­ras I pa­krapš­tė barz­dą, tai kam man to rei­kia?

2011.09.27 19:17:38

Kadrai iš spektaklių

nuo­ro­das to­l iau ei­ti. Pats pir­mas spek­ tak­lis „Už­ri­bis“ svar­bus kaip sėk­min­gas star­tas, kai pa­ma­tė­me Eu­ro­pą, nes gast­ ro­lia­vo­me Če­k i­jo­je, Ru­si­jo­je, Olan­di­jo­ je. Taip pat iš­skir­čiau „Žiur­k ia­gal­v ius“ – svar­bus tiek man as­me­niš­kai, tiek kaip spek­tak­l is bu­vo vy­kęs. Jis tu­rė­jo te­mą, ku­ri man ar­ti­ma, ne­tie­sio­g iai su­si­ju­si su ma­no biog­ra­fi­ja. Po „Žiur­k ia­gal­v ių“ pa­ da­riau vie­ną klai­dą – pa­me­čiau tai, ką at­ ra­dau ta­me spek­tak­ly­je. Tai at­si­ti­ko dėl pa­tir­ties sto­kos. Jei­g u bū­čiau to­liau glu­ di­nęs tai, ką ten kar­tu su ak­to­riais at­ra­ dau, vi­sa to­les­nė ei­ga bū­t ų su­si­k los­čiu­si kiek ki­taip. Nors ne­sa­kau, kad ji yra blo­ ga ar ge­ra. Tie­siog ga­lė­jo bū­ti ki­taip. „Po­ lik­li­ni­ka“ taip pat yra mie­las spek­tak­lis.

My­liu aš jį. „Po­lik­li­ni­ka“ man da­vė aks­ti­ ną ne­bi­jo­ti. Pa­ju­tau, kad po šio spek­tak­ lio jau ne­bi­jau ar­tis­t ų, ne­bi­jau bū­ti ne­tei­ sus, ne­bi­jau bū­ti juo­k in­gas. Nu­sik­ra­čiau komp­lek­sų, ko­k ių dar bu­vo li­kę. „Po­lik­ li­ni­ka“ yra at­skai­tos taš­kas į tai, koks aš da­bar esu sa­vo spek­tak­liuo­se. „Ak­me­nų pe­le­nai“ taip pat yra mie­las ir man ar­ti­ mas spek­tak­lis. „Pra­keik­ta mei­lė“ – ir­g i.

Apie nau­jau­sius spek­tak­l ius dar sun­ku kal­bė­ti. Pa­sa­k y­ti ką nors api­bend­r in­ta apie spek­tak­l į ga­l iu maž­daug po pu­sės me­t ų, nes vi­są tą lai­k ą kas nors kei­čia­si.

ančiukas Ir tai jau yra la­bai ge­rai. Iš es­mės to­k ia si­tua­ci­ja yra vi­sur, ne tik pas mus.

370_018.indd 7

– Ką su­reikš­mi­ni ak­to­riu­je? Koks jis tu­ri bū­ti Ta­vo kaip re­ži­sie­riaus aki­ mis?

– Ak­to­rius tu­ri bū­ti at­v i­ras. Aš atei­nu į re­pe­ti­ci­ją su juo kal­bė­tis at­v i­rai, nes ne­ ma­tau pra­smės ką nors slėp­ti kū­r y­bi­nia­ me ak­te. Ką nors slėp­ti yra an­ti­k ū­r y­biš­ ka. Ant­ra – ak­to­riaus drą­sa. Na, aiš­ku, rei­ka­lin­gas ir ak­to­riaus kū­no kaip inst­ ru­men­to pa­ren­g i­mas.   Ak­to­rius tu­rė­t ų bū­ti tru­pu­t į spor­ti­nin­ kas, nes kū­nas yra ant­ras lie­žu­v is.

– To­kio­je si­tua­ci­jo­je ne­ky­la no­ras bur­ti sa­vo tru­pę, steig­ti vie­šą­ją įstai­gą, ieš­ko­ti pa­tal­pų, fi­nan­sa­vi­mo?

– Toks reiš­k i­nys kaip tru­pių kū­ri­ma­sis ga­jus tik pa­sta­r uo­ju me­tu. Kai bai­g iau stu­di­jas, 2003 m., bu­vo sun­k iai su­vo­k ia­ma, kad bet kas ga­li įkur­ ti tru­pę. Aiš­ku, O.Kor­šu­no­vas, dar 1999-ai­siais įkū­ręs sa­vo teat­rą, yra vi­siš­kai ki­tas at­ve­jis, nes jis jau tuo­met bu­vo ži­no­mas Eu­ro­pos mas­t u, tu­ rė­jo už­nu­ga­r į, ku­ris pa­ts kal­bė­jo už sa­ve.

Ki­ta ver­tus, tar­k im, jei­g u aš su­bur­čiau žmo­ nes, nie­ko ki­to, iš­sky­r us kū­r y­bi­n ius eks­p e­r i­ men­tus, ne­ga­lė­čiau jiems pa­siū­ly­ti. Ne­ga­lė­čiau pa­siū­ly­ti nei pa­tal­pų, nei ga­ran­tuo­to at­ly­gi­ni­mo, nei pil­nos sa­lės ir par­duo­t ų vi­sų bi­lie­t ų. Ma­ny­je su­vei­k ia kaž­koks at­sa­ko­my­bės mo­men­tas. O gal aš tie­siog per daug apie vis­k ą gal­vo­ju.

Nie­ka­da ne­tu­rė­jau net to­k ios min­ties, kad rei­ kia žūt­būt kur­ti tru­pę. Tie­siog tu­riu to­k ią nuo­ jau­tą, jog to­k ia sta­bi­l i vie­ta, ku­r io­je su­si­r inks vi­si žmo­nės, norintys bū­ti su ma­ni­mi, dar bus.

Ne­rei­k ia sku­bin­ti įvy­k ių. Ir ne­rei­k ia da­r y­ti taip, kaip da­ro ki­ti. Vi­sa tai tu­ri at­si­ras­t i or­ga­niš­kai.

– Spė­ju, kad ste­bi ki­tų re­ži­sie­rių dar­ bus. Žvel­giant iš žiū­ro­vo po­zi­ci­jos, kas iš jų pa­sta­ruo­ju me­tu la­biau­siai im­po­ nuo­ja?

– Man įdo­mi Ce­za­rio Grau­ži­nio gru­pė – vi­są lai­k ą su di­de­l iu ma­lo­nu­mu ei­nu žiū­rė­ti jų spek­tak­lių. O.Kor­šu­no­vas taip pat įdo­mus. Ar­t ū­ras Arei­ma – be­veik ma­no bend­raam­žis, jį ste­biu ir iš pro­fe­ si­nio in­te­re­so. Do­mi­na ir šiuo­lai­k i­nis šo­ kis. Iš tie­sų man daug kas įdo­mu. Ne­su lin­kęs rū­šiuo­ti ar at­stum­ti. Tie­siog yra vy­kę spek­tak­liai ir ne­la­bai vy­kę.

– Pas­ta­tei daug spek­tak­lių, skir­tin­gų tiek žan­ ro, tiek teat­rų, tiek ak­to­rių at­žvil­giu. Ku­ris iš jų pa­čiam pa­ts as­me­niš­kiau­sias ir reikš­min­ giau­sias?

– Ne­ga­lė­čiau iš­skir­ti vie­no spek­tak­lio. Yra ke­le­ tas, ku­rie kaž­ką kei­tė pa­čiam ma­ny­je ir duo­da­vo

– Koks ta­vo po­žiū­ris į šian­die­nę te­le­ vi­zi­ją ir ten be­si­su­kan­čius teat­ro žmo­ nes?

– Nei pik­ta, nei links­ma, o tie­siog liūd­ na. Yra la­bai pa­pras­ta, bet žmo­g iš­ka tie­ sa: kai pil­vas tuš­čias, tai ir mo­ra­lė ne­g y­

va. Dėl to man liūd­na. Ta­čiau kar­tais nė­ ra ki­to pa­si­rin­k i­mo. Ne­bent žmo­g us tu­ri be ga­lo di­de­lę va­lią ir pa­si­ti­kė­ji­mą. Nie­ko ne­tu­riu as­me­niš­ka prieš da­bar ro­do­muo­ se „de­šim­t u­kuo­se“ be­si­su­kan­čius ar­tis­ tus, ta­čiau bū­tent ten, ma­no aki­m is, jie yra ap­gai­lė­ti­ni.  – Ar tau svar­būs teat­ro ap­do­va­no­ji­mai?

No­rė­tų­si ko­kį vie­ną ki­tą gau­ti?

– Ne­ži­nau, ką reiš­k ia su­reikš­min­ti to­k į da­ly­k ą. Į tai žvel­g iu la­bai pra­g ma­tiš­kai – yra ap­do­va­no­ji­mas, yra ir pi­n i­gai, o pi­ ni­gai nie­kam ne­pa­mai­šys. O pa­ts ap­do­ va­no­ji­mas rea­liai nie­ko ne­reiš­k ia. Ga­v us ap­do­va­no­ji­mą dar­bų ne­pa­dau­gė­ja, žiū­ ro­v ų ne­pa­dau­gė­ja, nes nie­kas apie tai ne­ ži­no ir nie­kam tai neį­do­mu. O kai nė­ra prieš ką, tai ne­gi prieš veid­ro­d į stai­py­sie­ si su kry­že­liu kaip de­bi­las?

– Juk ga­li­ma pa­si­dė­ti len­ty­no­je...

– Ne. Jei ir tu­riu ko­k ių ap­do­va­no­ji­mų, tai jie sto­v i stal­čiu­je ir nie­ka­da neišt­rau­k ia­ mi. Len­t y­no­se ga­l i­ma pa­si­dė­ti įdo­mes­ nių da­ly­k ų. Pa­v yz­d žiui, prieš „Pra­keik­ tos mei­lės“ prem­je­rą gri­muo­to­jos man pa­do­va­no­jo do­va­ną – bu­te­l iu­k ą „Troj­ noj“ ode­ko­lo­no. Vat jis yra ma­no len­t y­ no­je, nes tai bu­vo da­ro­ma iš šir­dies ir pa­ si­tel­kus la­bai šar­min­gą hu­mo­rą.

Len­t y­no­je dar sto­v i to­k ia Ma­ri­jos iko­ nė­lė, dar yra vi­so­k ių skap­tuo­t ų dramb­ lių. Trum­pai ta­riant, yra vis­ko, ta­čiau tai ne­su­si­ję su teat­ro ap­do­va­no­ji­mais. Šie­met ga­vau „For­t ū­nos“ ap­do­va­no­ji­ mą, ta­čiau tuo me­tu re­pe­ta­vau, to­dėl ne­ va­žia­vau at­siim­ti. Vie­nas ar­tis­tas man pa­ skam­bi­no ir sa­ko: „Klau­syk, čia toks rei­ ka­las, ta­vo pa­var­dė su klai­da už­ra­šy­ta – Jun­ke­v i­čius. „For­t ū­nos“ žmo­nės klau­sia, ką da­r y­ti?“ At­sa­k iau, kad te­gul tie­siog už­ brau­k ia ir vir­šu­je pa­ra­šo „a“ rai­dę.

– Tau svar­bi kri­ti­ka? Se­ki 

  ją spau­do­je?

– Aiš­ku, pa­skai­tau, ką pa­ra­šo. Ant ran­ kos pirš­t ų ga­l iu su­skai­č iuo­t i žmo­nes, ku­rie pa­ra­šys apie spek­tak­l į. Ži­nau, ku­ rie ne­ra­šys. Ži­nau, ku­rie gal­būt pa­ra­šys.

Pa­sis­kai­tau ir jei­g u pa­ma­tau, kad kal­ba ką nors sva­raus, iš­g irs­t u tai. Jei­g u kri­ti­ kas kal­ba apie sa­ve, apie kaž­ko­k ią kny­ gu­tę ar­ba apie tai, ka­da Pet­ras I pa­k rapš­ tė barz­dą, tai kam man to rei­k ia?

Jei­g u iš­sa­k y­ta kri­t i­k a su­do­m i­na, ta­ da no­ri­si su­si­tik­ti su žmo­g u­mi, pa­kal­bė­ ti apie tai, pa­dis­ku­tuo­ti. Bet jei­g u ma­tau, kad gau­do vė­ją lau­kuo­se... (Pau­zė.)

– Tai te­gul gau­do?..

– Te­g ul gau­do... Laikui bėgant jaut­ ru­mas kri­t i­k ai at­bun­k a. Tai tie­siog ei­ na pro au­sį, kaip mu­sės zy­zi­mas. Ge­rai bent tai, kad kar­tais tarp ši­t ų mu­sių pa­ ma­tai „auk­siu­ką“, ku­ris už­mez­gė kon­tak­ tą ir ne­me­luo­ja. Juk ma­ne va­di­no ir gra­ fo­ma­nu, ir bjau­riuo­ju an­čiu­ku, ir jau­ną­ ja teat­ro vil­ti­mi, ir jau ne­be jau­ną­ja teat­ro vil­ti­mi... Aš pa­ts sau tiek epi­te­t ų per gy­ ve­ni­mą ne­su­gal­vo­čiau.     Bet man sma­g u, kad yra kri­ti­ka.

Man nuo jos pa­k y­la nuo­tai­ka...

2011.09.27 19:17:45

>> mada

Vaikš­čio­ti su pi­ža­ma

Ra­šė: la­mus­le­nis.lt Fo­tog­ra­fa­vo: Agnė Gintalaitė

Dizainerės, mados ženklo D.EFECT (www.defectonline. com) kūrėjos Eglės Žiemytės siūtą paltuką vilki Didžiosios Britanijos princesė Zara Philips, o jai pačiai būtų galima pritaikyti liaudies išminties perlą apie batsiuvį be batų – menininkė prisipažįsta sau išskirtinių drabužių nebeieškanti, nes yra persisotinusi mada. „Mano drabužiai labai paprasti ir nuobodūs. Negaliu dirbti, jei jaučiu stiprią drabužio energiją“, – sako ji. ...................................................... ........... . ...................... . . ...

– Ta­vo ku­ria­ma ma­da, ar­ba D.EFECT, pa­sta­ruo­ju me­tu orien­tuo­ja­ma į už­sie­nio rin­ kas, ne į Lie­tu­vą. Ko­dėl?

– Nes už sie­nos gy­ve­na daug dau­g iau žmo­nių nei Lie­tu­vo­je.

Pa­sau­lis di­de­lis, o juk kiek­v ie­ nas sa­vo na­muo­se no­ri tu­ rė­ti lan­g us, per ku­riuos ką nors ga­lė­t ų ma­t y­ti. Taip ir mes ban­do­me šį tą įžiū­rė­ti.

– Ko­kio­se ša­ly­se ta­vo kū­ry­ ba įver­tin­ta ir mėgs­ta­ma?

– La­biau­siai, ma­nau, Ang­l i­ jo­je, Pran­c ū­zi­jo­je ir Skan­di­ na­v i­jo­je.

– Išs­kir­ti­nis ta­vo kū­r y­bos ob­jek­tas – pal­tas. Ko­dėl bū­ tent šis dra­bu­žis?

– To­dėl, kad pas mus šal­ta, daž­nai ly­ja ir ma­ž ai sau­lės...

Mėgs­t u šil­k ą, bet su­gau­dy­ti jį man sun­ku – slys­t a pro pirš­t us.

Vis­kas išė­jo na­t ū­ra­liai. Pa­gal­vo­jau, ką la­biau­siai no­rė­čiau es­k i­zuo­ti, ir ne­tru­kus ra­dau at­sa­k y­mą...

– Kur daž­niau­siai es­ki­zuo­ji bū­si­ mos ko­lek­ci­jos mo­de­lius?

– Vi­sus mo­de­lius es­k i­zuo­ju na­mie ant so­fos. Tai įpro­tis, toks keis­tas ir į nie­k ą neiš­kei­čia­mas. Ga­l iu kiau­ ras sa­vai­tes neiš­l įs­t i iš na­mų ir tie­ siog pieš­ti.

8 // © 370 370_018.indd 8

– Tau la­biau pa­tin­ka ty­la ar šur­ mu­lys?

– Pa­tin­ka ty­la. Man sun­ku il­gai bū­ti šur­mu­ly­je, šiuo klau­si­mu gal­būt esu šiek tiek as­ke­tiš­ka. Nors su ty­la il­gai gy­ven­ti taip pat ne­mo­ku. Ar­ba daug ty­los, ar­ba daug triukš­mo.

– Va­sa­ra ar žie­ma?

– Nors sa­kau „va­sa­ra“, ty­l iai jau­čiu, kad lau­k iu ru­dens, po ru­dens – žie­

...

mos. Džiau­g iuo­si, kad gi­m iau ten, kur ga­l iu jus­t i vi­sus ke­t u­ ris me­t ų lai­k us. Be­si­kei­č ian­ tys me­t ų lai­kai pui­k iai pa­de­da su­dė­lio­ti į len­t y­nė­les svar­bius įvy­k ius, min­tis, dar­bus.

– Ži­nau, kad jau pai­šai nau­ jos ko­lek­ci­jos es­ki­zus.

Kuo ji bus įdo­mi?

– Dar ne­ži­nau, ar bus įdo­ mi, bet kas nors juk bus?!

– Ar tie­sa, kad ta­vo pal­tu­ kų tu­ri įsi­gi­ju­si Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos prin­ce­sė Za­ra Phi­lips? O gal ne tik ji?!

– Taip, tie­sa. Kiek ži­nau, ji tu­ri tris pal­tu­kus. D.EFECT dra­bu­ž iais pre­k iau­ja vie­na Di­d žio­sios Bri­ta­n i­jos par­ duo­tu­vė, ku­rio­je daž­nai ap­ si­per­ka ka­ra­liš­ko­sios šei­mos na­riai. Pa­me­nu, skam­bi­na par­ duo­t u­vės sa­v i­n in­kė ir aiš­k i­na, kad Za­ra no­ri dar vie­no pal­tu­ko, ta­čiau ma­žes­nio dy­džio, ko­k io jie ne­be­tu­ri. La­bai no­rė­t ų, kad jį at­ siųs­t u­me. Tuo me­tu Vil­niu­je ta­ pe­ta­vau sie­nas. Bai­sia­me na­me su bai­sio­mis laip­ti­nė­mis... Kont­ ras­tai ža­v i!

– Įsi­vaiz­duok, vie­ną die­ną su­ lau­ki la­bai gar­sios as­me­ny­bės skam­bu­čio ir pra­šy­mo su­kur­ti ką nors gra­žaus. Koks žmo­gus tai ga­lė­tų bū­ti?

– Hm... Nie­kas dau­g iau ne­šau­na į gal­vą, tik ak­to­r ius Vin­cent’as Cas­se­lis.

– Kiek vi­du­ti­niš­kai per me­tus ap­lan­kai tarp­tau­ti­nių mu­gių ir ma­dos sa­vai­čių? Ku­rios jų la­ biau­siai lau­ki?

– As­me­ni­nių kvie­ti­mų į gar­siau­ sių ma­dos na­mų pri­sta­t y­mus ne­

2011.09.27 19:17:54

Vi­sus mo­de­lius es­ki­zuo­ju na­mie ant so­fos.

Tai įpro­tis, toks keis­tas ir į nie­ką neiš­kei­čia­mas.

gau­nu, bet ten­ka lan­k y­tis Ko­pen­ha­ gos, Pa­r y­žiaus, Lon­do­no ma­dos sa­vai­ čių pa­ro­do­se, pri­sta­t y­muo­se, se­mi­na­ ruo­se. Šiaip la­biau­siai lau­k iu „Pre­mier Vi­sion“ – au­di­nių ir fur­ni­t ū­ros pa­ro­ dos Pa­r y­žiu­je. Ten su ko­le­gė­mis siau­ bia­me sten­dus. Man ten pa­ts ge­riau­ sias lai­kas nau­jos ko­lek­ci­jos pra­džiai, įkvė­pi­mui, tie­siog ge­ram lai­kui.

– Kur pa­ti daž­niau­siai ieš­kai ori­gi­ na­lių dra­bu­žių?

– Sau dra­bu­žių ne­beieš­kau, esu per­ si­so­ti­nu­si ma­da. Su ja bū­nu kiek­v ie­ ną die­ną. Bu­vo lai­kas, kai no­rė­jo­si sa­ vęs ieš­ko­ti, lan­k iau­si vi­sur, kur lan­ko­si „tei­sin­gas“ jau­ni­mas. Ta­čiau pa­ste­bė­ jau, kad kuo dau­giau dir­bu, tuo la­biau ven­g iu at­ro­dy­ti kaip nors įdo­m iai ir iš­skir­ti­nai. Ma­no dra­bu­žiai la­bai pa­ pras­t i ir nuo­bo­dūs. Ne­ga­liu dirb­ti, jei jau­čiu stip­rią dra­bu­žio ener­g iją. Pag­ rin­d i­nė ap­ran­ga – džin­sai ir pa­lai­d i­ nės. Be abe­jo, sten­g iuo­si bent jau vie­ šu­mo­je at­ro­dy­ti pa­do­riai, ta­čiau jei ga­ lė­čiau, tur­būt kiek­v ie­ną die­ną vaikš­ čio­čiau vil­kė­da­ma... pi­ž a­ma. Ma­dai ati­duo­du sa­ve, ne­var­to­ju jos.

– Ta­vo spal­vų spal­va šį ru­de­nį?

– Hm... Spal­v ų spal­va tur­būt kū­no ar­ ba smė­lio.

– Ša­lis, ku­ri įkve­pia kur­ti?

– Ne­ž i­nau... Nė­ra to­k ios ša­l ies. Pa­ vyz­džiui, man la­bai pa­tin­ka Bar­se­lo­ na, bet šis mies­tas ma­ne įkve­pia nuo ry­to iki va­k a­ro tū­sin­t is, ta­č iau kur­ ti ko­lek­ci­jų – nie­kaip. Kur­ti ko­lek­ci­ ją ma­ne la­biau įkve­pia tam tik­ri lai­ko­ tar­piai, žmo­nių ti­pa­žai, ypač mu­zi­ka, kul­t ū­ri­niai ypa­tu­mai.

– Au­di­nys at­ra­di­mas?

– Na­t ū­ra­lus li­nas, at­ro­dan­tis kaip la­ ku pa­deng­ta dirb­ti­nė oda.

– Ar ta­vo dra­bu­ži­nė­je yra dra­bu­žis, su ku­riuo jau daug me­tų nie­kaip ne­ ga­li iš­si­skir­ti?

– Ne, ne­bė­ra. Nuo­lat vis­k ą pa­me­ tu, tad gal­vo­da­ma, kaip at­sa­k y­ti į šį klau­si­mą, pri­si­m i­n iau ke­l is daik­t us: ba­tai, pa­k a­bu­t is ir megz­t i­n is. Jei jie grįž­t ų, steng­čiau­si, kad „din­gau“ ne­ pa­si­kar­to­t ų.

– Kas pa­sta­rą­jį kar­tą pri­ver­tė ta­ve su­šuk­ti iš nuo­sta­bos?

– Šuo su dre­dais. Pa­si­ro­do, yra to­k ia veis­lė.

– Kas tau yra to­bu­las gro­žis?

– Tai, kas nė­ra iki ga­lo „tei­sin­ga“, kas nors šiek tiek ne­pro­por­cin­ga, bet es­te­ tiš­kai pa­trauk­lu. Ne­mėgs­t u per daug „li­te­ra­t ū­ros“.

370_018.indd 9

2011.09.27 19:18:24

„Bix“ fe­no­me­nas: „Rat C In­ter­viu su Sau­liu­mi Ur­bo­na­vi­čiu­mi

Gru­pė „Bix“ – lie­tu­viš­ko­jo ro­ko fe­no­me­nas. Tai – ne tik gru­pė, tai jau reiš­ki­nys, ku­rio iš­ta­kos iki šiol sken­dė­jo pa­slap­ty­je. „Bix“ ly­de­ris Sau­lius Ur­bo­na­vi­čius-Sa­mas at­sklei­džia neo­fi­cia­lią­ją „Bix“ pra­džią, ku­ri tie­sio­giai su­si­ju­si su pank­ro­ku. .... .

– Ar ga­li­ma sa­ky­ti, kad „Bix“ al­bu­mas „Rats rė­t ų­si dau­giau lai­ko skir­ti kū­r y­bai, bet da­bar­ti­nis gy­ve­ni­ Teks­tas: iš­trau­ka iš Min­dau­go Pe­lec­kio Ci­ty“ yra lie­tu­viš­ko­jo pank­ro­ko pra­džia? mas dik­tuo­ja sa­vo. Bet ka­dan­gi „Bix“ nie­ko ne­da­rė iš rei­ka­ kny­gos „Lie­tu­vos ro­kas.

Iš­ta­kos ir rai­da“, ku­rią iš­lei­do „Min­tis“ – Nie­ka­da apie tai ne­gal­vo­jau ir net neuž­da­ lo, o tik iš šir­dies, tai vis­ko ga­li bū­ti, net ir nau­jas al­bu­mas. .. Nuot­ rau­kos: iš „Bix“ ar­chy­vo viau sau to­k io klau­si­mo. Ta­da man vis­kas vi­ . rė vi­du­je, tai bu­vo nuo­šir­du ir tik­ra. To­dėl ne­ – Grįž­tant prie „Rats Ci­ty“, ten­ka pa­ste­bė­ti, kad „Bix“ gal­vo­jau apie reikš­mę, tie­siog da­riau, tai yra kū­r y­bo­je – daug įdo­mių poe­ti­nių me­ta­fo­rų, ezo­pi­nės .

– No­rė­čiau jus kiek pa­ka­man­ti­nė­ti Gal dėl to, sa­v i­raiš­ka. Ga­lų ga­le, koks skir­tu­mas? kal­bos. Ką reiš­kia sim­bo­liai „žiur­kių mies­tas“ (Tai Šiau­ apie ne to­kius ži­no­mus gru­pės „Bix“ kad ten liai? Ki­tas mies­tas? Koks? Ko­dėl žiur­kių?), „ak­li ka­riai“? pus­la­pius. Vie­na­me tink­la­la­py­je ra­ – Kaip ver­ti­na­te se­ną­jį ir nau­ją­jį lie­tu­viš­ Ar jie ro­do vi­suo­me­nės, ci­vi­li­za­ci­jos kri­zę? ano­ma­li­nė dau pa­ra­šy­ta, kad al­bu­mas „Rats Ci­ ką ro­ką? Ar smar­kiai jis pa­si­kei­tė per ke­ – Aš pa­ts vi­sus teks­t us ra­šiau, tad man sun­ku apie sa­vo ty“ bu­vo įra­šy­tas dar 1981–1982 m. vie­ta, o gal lias­de­šimt me­tų? Tu­riu gal­vo­je ne sti­lis­ti­ kū­r y­bą kal­bė­ti ir ją ver­tin­ti. No­riu pa­sa­k y­ti, kad ten nė­ra Ar tai tie­sa? Jei taip, ka­da iš tik­rų­jų su­ Die­vas pa­si­ ką, bet ko­ky­bę. nie­ko ap­si­mes­t i­nio ir iš­gal­vo­to, tai yra tai, kuo aš gy­ve­nau, sio­jo, tai ir si­kū­rė „Bix“?

– Net ne­ži­nau, kaip tai ver­tin­ti, jei tie­siai, tai kas man ir ma­no bend­ra­min­čiams rū­pi. Aš daug do­mė­jau­ – Jo, tai tik­r ų tik­riau­sia tie­sa. Tais gū­ iš­dygs­ta vi­ ne ka­žin kiek mes pa­ju­dė­jo­me ko­ky­bės link. si tiek fi­lo­so­fi­ja, tiek re­li­g i­jo­mis, me­nais, poe­zi­ja ir tuo, kas džiais 1980 m. at­v y­kau į Šiau­lius stu­di­ so­kių keis­tų Silp­na mū­sų ro­ko kul­t ū­ra, la­bai silp­na. Dar svar­biau­sia že­miš­ka­me gy­ve­ni­me. Kai vi­du­je ver­da daug juo­ti Šiaulių pedagoginio instituto Dai­ me­ni­nin­kų. tuo me­tu, kai pra­dė­jo­me, bu­vo daug vil­čių, klau­si­mų, tai ir išei­na to­k ia poe­zi­ja su ke­liais sluoks­niais, lės fa­kul­te­te. Nors vi­si spe­cia­ly­bės eg­za­ bet pa­skui, apie 1995-uo­sius, vis­kas su­sto­jo, pra­smė­mis ir klau­si­mais. mi­nai bu­vo įver­tin­ti aukš­čiau­siais ba­lais, su­pop­sė­jo, iš­si­k vė­pė. Ma­nau, ma­te­ria­liz­mas lie­tu­v ių li­te­ra­t ū­ros ra­ši­nys pa­k i­šo ko­ją ir nu­ga­lė­jo. Da­bar li­ko tik di­no­zau­rai, nau­jų – Šiau­liai – ypa­tin­ga vie­ta. Juo­se gi­mė daug me­ni­nių ju­ te­ko ei­ti tar­nau­ti į so­v ie­ti­nę ar­mi­ją. Grį­ gru­pių vie­na ki­ta. Bet kar­tais, kai ma­tau gat­ve dė­ji­mų. Kaip ma­no­te, ko­dėl? Tai lyg sa­vo­tiš­ka lie­tu­viš­ žęs įsto­jau, bet čia jau ki­ta is­to­ri­jos da­lis. ei­nan­čius jau­nuo­lius su gi­ta­rom, vis su­švin­ta ko­jo ro­ko Me­ka?

O ta­da iš ne­v il­ties su drau­ge­liu pra­dė­ vil­tis, o gal jau kur nors rū­siuo­se gims­ta nau­ja – O tas klau­si­mas ne vie­nam iš­ky­la. Gal dėl to, kad ten ano­ jom mu­zi­kuo­ti va­ka­rais. Jis mu­šė pa­gal­ lie­tu­v iš­ko­jo ro­ko ban­ga? Rei­k ia ti­kė­ti. ma­li­nė vie­ta, o gal Die­vas pa­si­sio­jo, tai ir iš­dygs­ta vi­so­k ių ves, spau­dė žais­li­nį kla­vi­ši­nį inst­ru­men­tą, keis­t ų me­ni­nin­k ų. aš – akus­ti­nę gi­ta­rą. Pri­kū­rėm dai­nų, išė­ – Ką pa­va­din­tu­mė­te vi­sų lai­kų ko­ky­biš­ jo vi­sas al­bu­mas. Įra­ši­nė­jo­me į pa­pras­tą kiau­siu lie­tu­viš­kuo­ju ro­ku (be „Bix“, ži­ – Kas jus la­biau­siai įkvė­pė ir įkve­pia kur­ti? Ko­kios mu­ juos­ti­n į dvie­jų ta­ke­lių mag­ne­to­fo­ną. Aš no­ma)? zi­kos da­bar klau­so­te? nu­pie­šiau al­bu­mo vir­še­lį. O pa­va­di­ni­mas – Ne­ži­nau. Aš pa­ts sau ke­l iu la­bai aukš­t us – Įk­ve­pia gy­ve­ni­mo pul­sas. Kai jau­ti jį, tai ir tu­ri ką pa­sa­ „Bix“ ki­lo la­bai pa­pras­tai: ci­ga­re­čių nie­ka­ rei­k a­la­v i­mus ir ly­g iuo­juo­si į aukš­č iau­sius ky­ti, o jei už­si­da­rai siau­ra­me sa­vo nar­ve­ly­je, tai ir už­mie­ da neuž­tek­da­vo, tai te­ko „bi­kus“ rū­ky­ti – stan­dar­t us. To­dėl man at­ro­do, kad mums gi. Mu­zi­ka??? Net ne­ga­liu ap­sa­k y­ti, ko­k ios klau­sau, la­bai nuo­r ū­kas lie­tu­v iš­kai. Tais lai­kais tai bu­ vi­siems dar daug trūks­ta. įvai­rios: nuo ara­bų, Af­ri­kos liau­dies iki avan­gar­di­nės ir dar vo pan­k iš­ka, pro­tes­tas ir t. t. Dai­no­se su­ vel­niai ži­no ko­k ios. Man smal­su ir įdo­mu, o kar­tais no­ri­ dė­tas vi­sas gy­ve­ni­mas, nie­ko ten neiš­gal­ – Ar da­bar dar ku­ria­te ko­kius nors mu­zi­ si tik ra­maus fo­no. vo­ta. Šis al­bu­mas greit iš­si­vaikš­čio­jo per ki­nius kū­ri­nius? Ar dar yra šan­sų su­lauk­ ran­kas, te­ko net ka­gė­bis­tams jį pa­k lau­sy­ ti nau­jo „Bix“ al­bu­mo?

– Ko­kie jū­sų ar­ti­miau­si pla­nai? Kuo da­bar la­biau­siai ti, o man – pa­siaiš­k in­ti, ką tai reiš­k ia. Da­ – Šis klau­si­mas ma­ne jau er­zi­na, o kar­tu ir esa­te už­siė­męs? bar tai juo­k in­ga... Ne­ži­nau, ar ga­li­ma tą juo­k i­na, ir įpa­rei­go­ja. Ku­ria­me, bet ne­be taip – Šiuo me­t u pro­d iu­suo­ju di­de­l ius TV pro­jek­t us, to­k ius da­tą lai­k y­ti „Bix“ su­si­kū­ri­mo da­ta? Gal in­ten­sy­v iai. Al­bu­mas da­bar nė­ra tiks­las. No­ kaip „Lie­tu­vos ta­len­tai“, „Tu ga­li šok­ti“, ir dar dau­g y­bę ki­ grei­čiau tai at­si­ra­di­mas „Bix“ dva­sios, ku­ rė­t ų­si pa­da­r y­ti dar ke­le­tą ko­ky­biš­kų ir ga­lin­ tų. Šis dar­bas iš ma­nęs ati­ma vi­sas kū­r y­bi­nes jė­gas ir lai­ ri ma­te­ria­li­za­vo­si 1987 m. gruo­džio 30 d. gų kon­cer­t ų, to­k ių, koks bu­vo „Bix XX“. No­ ką, mu­zi­kai lie­ka ne tiek ir daug.

KNYGOS Her­ta Müller Šian­dien bū­čiau ge­riau sa­vęs ne­su­ti­kus Iš vo­kie­čių kal­bos ver­tė An­ta­nas Gai­lius. Vil­nius, „Ver­sus Au­reus“, 2011 m.

10 // © 370 370_018.indd 10

Ši No­be­lio pre­mi­jos lau­rea­tės kny­ga – pui­kus pa­ vyz­dys to, kad ge­rai pa­pa­sa­ko­ti is­to­ri­jai ne­rei­ka­ lin­gas įmant­rus siu­že­tas, pri­bloš­kia­mai gau­sus žo­ dy­nas ar kva­pą gniau­žian­čios sce­nos su fan­tas­ti­nė­mis bū­ty­bė­mis. Pa­sa­ko­ji­mo for­ma pri­me­na Vir­gi­nios Woolf „Po­ nią De­lo­vėj“ – tai mo­no­lo­gas, ku­rį min­ ty­se sau dė­lio­ja vie­ną va­sa­ros die­ną neį­var­dy­ta­me Ru­mu­ni­jos mies­te tram­ va­ju­mi va­žiuo­jan­ti mo­te­ris. Pa­var­gu­si, tu­rin­ti ne­ma­žai nei­gia­mos pa­tir­ties – neiš­ven­gia­mos, jei gy­ve­ni ko­mu­nis­ti­ nio blo­ko ša­ly­je, ku­rio­je tiek įvy­kių ste­ bė­ti­nai pri­me­na ati­tin­ka­mo lai­ko­tar­pio Lie­tu­vos is­to­ri­ją. Vi­si be­var­dės (jos vie­to­je ga­lė­tų at­ si­dur­ti bet kas) pa­sa­ko­to­jos pa­žįs­ta­mi ir my­li­mi žmo­ nės vie­naip ar ki­taip su­si­ję su tar­nys­te per prie­var­ tą pri­mes­tai san­tvar­kai.Tas ne­si­bai­gian­tis žai­di­mas, ku­ria­me vi­si iš bai­mės yra pri­vers­ti me­luo­ti, ste­bė­ti ir per­se­kio­ti vie­ni ki­tus, veid­mai­niau­ti, vai­din­ti mėgs­ tan­tys sa­vo dar­bą, ken­tė­ti dėl pi­ni­gų sty­giaus, mo­ te­riai va­žiuo­jant at­si­ve­ria per įvai­riau­sias ap­lin­kos de­ta­les: ji jaut­riai rea­guo­ja į gar­sus, kva­pus, spal­ vas, įdė­miai nag­ri­nė­ja pa­ke­lei­vių vei­dus ir el­ge­sį.

Vie­na ver­tus, tik taip ji jau­čia ar­tu­mą šiam spek­tak­liui, ku­ria­me jai te­ko my­li­mo tė­vo iš­da­vys­tė, vy­ro gir­tuok­ lys­tė ir ge­ros drau­gės žū­tis. Ki­ta ver­tus, šis ra­mus ap­ lin­kos fik­sa­vi­mas pra­mai­šiui su pri­si­mi­ni­mais ir sam­pro­ta­vi­mais – sa­vo­tiš­kas bū­das už­si­mirš­ti jai va­žiuo­jant į psi­cho­lo­giš­kai gniuž­dan­tį tar­dy­mą dėl da­ly­kų, ku­rių ne­pa­da­rė. Skur­džia­me pra­mo­ ni­nia­me mies­te, ku­pi­na­me šiurkš­tu­mo ir ne­vil­ties, vi­si dėl ko nors kal­ti­na­mi, gy­ve­na nuo­lat įsi­tem­ pę: „Po sky­ry­bų su vy­ru, ty­kio­sio­mis die­no­mis, kai nie­kas ant ma­nęs ne­be­rė­kė, pa­ste­bė­da­vau ki­tų žmo­nių bau­gu­mą. Kaip daž­nai žmo­nės ki­tų aki­vaiz­do­je šu­kuo­ja­si. Fab­ri­ke, mies­te, gat­vė­se ir tram­va­juo­se, au­to­bu­suo­se ir trau­ki­niuo­se, sto­ vė­da­mi ei­lė­se prie lan­ge­lių ar prie duo­nos ir pie­no. Žmo­nės šu­kuo­ja­si ki­ne, prieš švie­sai už­gęs­tant, ir net ka­pi­nė­se. Ta­sai sklas­ty­mo sky­ri­mas nuo vir­šu­gal­vio iki kak­tos – bau­gu­lį ga­li pa­ma­ty­ti iš ki­še­ni­nių šu­ku­čių. Iš­ šu­kuo­ja­mas duo­da­si tik ne­by­lus bau­gu­lys, ta­da šu­ku­ tės da­ro­si rie­ba­luo­tos. Tas, ku­rio šu­ku­tės šva­rios, kal­ ba apie tai ir neįs­ten­gia at­si­kra­ty­ti bau­gu­lio.“ Kaž­kas tu­ri nu­trauk­ti tą prie­var­tos ir bai­mės gran­di­nę. Gal­būt pir­mas žings­nis iš­si­va­da­vi­mo ke­ly­je bū­tų tie­siog neat­ vyk­ti į tuos ab­sur­diš­kus tar­dy­mus?

Fleur Jaeg­gy Pro­le­ter­ka

Iš ita­lų kal­bos ver­tė In­ga Tu­li­ševs­kai­tė. Vil­nius, „Bal­tos lan­kos“, 2011 m.

At­ro­do, kas ga­li bū­ti sma­giau už ke­lio­nę su tė­ve­liu ir jo drau­gais iš Ve­ne­ci­jos į Grai­ki­jos sa­las? Ypač kai tau tik nio­li­ka me­tų ir esi užau­gu­si to­li nuo jū­ros, o lai­vo pa­va­di­ni­ mas – „Pro­le­ter­ka“ („Pro­le­ta­rė“) ir esi vie­na iš dvie­jų jo ke­ lei­vių mo­te­rų tarp kres­nų jū­rei­vių sla­vų. Ta­čiau ši ne­di­de­lė kny­ga nė­ra gra­žus pa­sa­ko­ji­mas apie idi­liš­ką ke­lio­nę šil­ta jū­ra. Vi­siš­kai at­virkš­čiai: tai la­bai vie­ni­šos mer­gi­nos pri­si­ mi­ni­mas apie neiš­si­pil­džiu­sią sva­jo­nę kaip nors pri­si­bels­ti prie sa­vo pa­ke­lei­vio – tė­vo, ku­ris ją pa­li­ko dar vi­sai ma­ žą ir da­bar ne­ži­no, kaip elg­tis sa­vo do­va­no­to­je ke­lio­nė­je.

Kaip ir au­to­rė, kny­gos vei­kė­ja yra ki­lu­si iš miš­rios – ita­lės ir vo­kiš­kai kal­ban­čio Švei­ca­ri­jos pi­ lie­čio – šei­mos. Šei­mos, ku­ri bu­ vo „su­lip­dy­ta“ iš pa­rei­gos su­ras­ ti sū­nui žmo­ną ir ku­rios na­riai vis nie­kaip „ne­su­sik­li­juo­da­vo“; ga­ liau­siai vai­kas bu­vo pa­lik­tas gi­ mi­nai­tei ir užau­go taip ir ne­pa­žį­ nęs ši­lu­mos. Tarp tų skru­pu­lin­gų, ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to rei­ka­lais už­ siė­mu­sių suau­gu­sių­jų be­var­dė pa­ sa­ko­to­ja vi­siems am­ži­nai truk­dė, kliu­dė ir jau­tė, kad yra ne­pa­gei­ dau­ja­ma.

2011.09.27 19:18:30

dr ku mi ne pr „S „p įp mu ta do tik ra to sta Sk su gu iš tir­t ba ta ta

t Ci­ty“, 1980-ie­ji.

Apie kny­gą. En­cik­lo­pe­di­nia­me, ta­čiau gy­ vai pa­ra­šy­ta­me lei­di­ny­je ap­žval­gi­niai ir mu­ zi­ko­lo­gi­niai straips­niai, in­ter­viu su gar­siais mu­zi­kan­tais, esė, pa­mąs­ty­mai, pri­si­mi­ni­mai, dau­giau kaip 1200 gru­pių ir mu­zi­kos kū­rė­jų ap­ra­šy­mų ir pa­mi­nė­ji­mų, gau­sy­bė nuo­trau­kų ir ne­ti­kė­tų iliust­ra­ci­jų. Dė­me­sys ski­ria­mas vi­ soms ro­ko pla­čią­ja pra­sme at­mai­noms: kal­ bi­na­mi ir 1960-ai­siais, ir 2011-ai­siais su­ si­kū­ru­sių gru­pių at­sto­vai. Es­mi­nė kny­gos idė­ja – ro­ko mu­zi­kos ne­ga­li­ma at­skir­ti nuo jos iš­ta­kų (est­ra­di­nės mu­zi­kos, džia­zo, kla­si­ kos, klez­me­rių mu­zi­kos, „Flu­xus“) ir nau­jau­ sių eks­pe­ri­men­tų, pe­rau­gan­čių į au­dio­vi­zua­ li­nius per­for­man­sus. Kny­go­je žo­dis „ro­kas“ sim­bo­li­zuo­ja ne tik maiš­tą, bet ir jung­tį tarp, at­ro­dy­tų, skir­tin­gų ir nie­ka­da ne­su­si­tin­kan­čių epo­chų.

Apie au­to­rius. Lei­di­nio au­to­riai – me­lo­ ma­nai, su mu­zi­ka bend­rau­jan­tys kiek­vie­ną die­ną. Kny­gos su­da­ry­to­jas, dau­ge­lio teks­tų ir idė­jos au­to­rius – ra­šy­to­jas, žur­na­lis­tas Min­ dau­gas Pe­lec­kis, daug lai­ko ski­rian­tis nau­ jau­sių ro­ko kryp­čių, eks­pe­ri­men­ti­nės mu­zi­ kos ty­ri­nė­ji­mams. Mu­zi­kan­tas ir pub­li­cis­tas Lu­kas De­vi­ta – straips­nių apie se­ną­jį ro­ką, hi­ piz­mą, psi­cho­de­li­ką, nau­ją­ją ban­gą ir ro­ko ope­ras au­to­rius, taip pat pa­ra­šęs įva­di­nes pank­ro­ko ir dai­nuo­ja­mo­sios poe­zi­jos Lie­tu­ vo­je ap­žval­gas, plokš­te­lių ir dis­ko­te­kų kul­ tū­ros ty­ri­nė­to­jas. Žur­na­lis­tas, dai­nų au­to­rius ir at­li­kė­jas Ge­di­mi­nas Ka­jė­nas pa­tei­kia po­ kal­bių su mus jau pa­li­ku­siais sce­nos gran­ dais. Na­cio­na­li­nės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­ jos lau­rea­tai, kom­po­zi­to­riai Ša­rū­nas Na­kas ir Vac­lo­vas Au­gus­ti­nas įver­ti­na Lie­tu­vos kul­tū­ ros si­tua­ci­ją. Kny­go­je spaus­di­na­ma iš švie­ saus at­mi­ni­mo Šiau­rio Nar­bu­to pub­li­ka­ci­ja apie se­ną­jį ro­ką bei Vi­tuo­lio Jo­ne­liū­no in­ter­ viu su uni­ka­liuo­ju „Kar­dio­fo­nu“. Spe­cia­lų įva­ dą pa­ra­šė vie­nas eks­pe­ri­men­ti­nės mu­zi­kos tė­vų Z‘EV (Ste­fa­nas Weis­se­ris).

Knygas skaitė ir recenzavo: Aleksandra Fomina

Si­gi­tas Pa­ruls­kis Prieš mir­tį no­ri­si švel­naus

s“, 2011 m.

jo tik ­ni­ ke­ e­lė l­ta ­si­ s­ti ma­ ­e. ir

Vil­nius, „Al­ma lit­te­ra“, 2011 m.

Ta­čiau pa­sa­ko­ji­mas anaip­tol nė­ra tra­giš­kas ar dra­ma­tiš­kas: teks­tą ga­li­ma pa­va­din­ti aku­punk­tū­riš­ ku, nes la­ko­niš­ku, ma­te­ma­tiš­kai tiks­liu bū­du lie­čia­ mi skau­džiau­si as­me­ny­bės vi­di­nio gy­ve­ni­mo taš­kai, ne­sie­kiant pa­da­ry­ti žaiz­dos, nie­ko ne­kal­ti­nant, ne­ prie­kaiš­tau­jant, lei­džiant įvy­kiams te­kė­ti sa­va va­ga: „Smer­kiu tuos, ku­rie smer­kia.“ Mer­gi­nai ne­pa­vy­kus „pri­si­bels­ti“ prie šal­tak­rau­jiš­ko tė­vo, ku­rį tar­si hi­pių įpro­čiu va­di­na var­du, ji ieš­ko at­sa­ky­mų į sa­vo klau­si­ mus gi­mi­nės is­to­ri­jo­je ir jū­rei­vių glė­by­je, taip pat šal­ tai iro­ni­zuo­da­ma, at­si­ri­bo­da­ma nuo vi­sų, kas ban­ do ja ma­ni­pu­liuo­ti, pri­jau­kin­da­ma sa­vo vie­nat­vę. Iš tik­rų­jų kny­ga pa­lie­ka keis­tos vi­di­nės pu­siaus­vy­ros ir ra­my­bės įspū­dį – pa­si­ro­do, ne vi­sos pa­lik­tų vai­kų is­ to­ri­jos sie­kia iš­spaus­ti aša­rą ir mo­ra­li­zuo­ti, kaip pa­ sta­ruo­ju me­tu ma­din­ga Eu­ro­pos vie­šo­jo­je erd­vė­je.

Skai­tant at­ro­do, kad iš pus­la­pių dvel­kia sū­rus ir vė­ sus jū­ros vė­jas: neap­rė­pia­mo­se van­dens pla­ty­bė­se gud­ri mer­gi­na su­vo­kia, kad nie­kam pa­sau­ly­je nė­ra iš tik­rų­jų rei­ka­lin­ga ir kad tai su­tei­kia ga­li­my­bę pa­ tir­ti tik­rą lais­vę. Lais­vę, ku­rio­je ga­li­ma su­si­ras­ti ar­ ba su­si­kur­ti nau­jus ar­ti­muo­sius ir priim­ti sa­vo lem­tį taip, kad su­ge­bė­tum pa­ti už­pil­dy­ti jos dė­lio­nę trūks­ ta­mo­mis da­li­mis.

370_018.indd 11

Skai­čiau ir ste­bė­jau­si, ko­dėl kaž­ kam dar atei­na į gal­vą šio au­ to­riaus kny­gas vers­ti į už­sie­nio kal­bą. Už­sie­nie­čiai tik­rai neap­ si­džiaug­tų tuo, kaip yra ap­ra­šy­ ti teks­tuo­se apie au­to­riaus vieš­na­ ges Ber­ly­ne ir Aust­ri­jo­je. Tie­sa, ir apie lie­tu­vius jis ne­pa­sa­ko nie­ko ge­ro: vi­sur gir­di­mas tas pa­ts pik­ tas bam­bė­ji­mas, kei­kiant po­li­ti­ kus, te­le­vi­zi­ją, mo­te­ris, so­dy­bas, sek­są ir su­per­par­duo­tu­ves – žo­ džiu, vis­ką, ką tik teks­tų kū­rė­jas ma­to ap­lin­kui, ir tai, ką no­rė­tų ma­ty­ti, bet, de­ja, ne­ga­li, nes pa­sau­lis, anot S.Pa­ ruls­kio, šiuo­lai­ki­nio žmo­gaus yra ne­grįž­ta­mai su­ga­ din­tas. Ky­la klau­si­mas, ka­da jam pa­si­tai­kė ga­li­my­bė pa­bū­ti ki­to­kiu nei šiuo­lai­ki­niu žmo­gu­mi? Ir nuo ka­da au­to­riaus ne­vi­sa­ver­tiš­ku­mo komp­lek­sų de­monst­ra­vi­ mas, XXI a. sti­liaus mo­ra­li­za­vi­mai bei hu­mo­ras iš se­ ri­jos „sto­vi aust­rai, val­go štru­de­lį, už­kan­džiau­ja šni­ ce­liu“ lai­ko­mi ver­ty­be, už ku­rią kai ku­rie li­te­ra­tū­ros mė­gė­jai S.Pa­ruls­kį va­di­na Meist­ru? Ypač kai ne­pa­ si­sa­ko­ma as­me­niš­kai, bet vi­sur ki­ša­mi to­kie pa­to­gūs

api­bend­ri­ni­mai kaip „mes“, „lie­tu­viai“, „vi­si“, pri­si­ den­gia­ma vi­sa­ži­niš­ku­mu, ku­ris at­ro­do kaip ap­gai­ lė­ti­nas fi­gos la­pe­lis, ne­sle­pian­tis ne­ri­bo­to ci­niz­mo ir li­guis­to ego­cent­riš­ku­mo. Gal pa­sau­lis au­to­rių ir nu­ skriau­dė, bet vis­kam yra ri­bos: už ką žiur­kės va­di­na­ mos „kek­šė­mis“, o kau­bo­jiš­ki ba­tai vie­na­reikš­miš­kai „pe­de­ras­tiš­kais“? Išanks­ti­nis po­žiū­ris į vis­ką iš aukš­ to – iš vy­rų, ku­riems no­rė­tų­si stip­res­nio pa­triar­cha­to ir ne­ri­bo­to nar­ci­siz­mo, po­zi­ci­jos – ga­liau­siai pra­de­ da var­gin­ti, o dau­gu­ma teks­tų at­ro­do dirb­ti­nai su­ ręs­tas po­psas. S.Pa­ruls­kis ge­rai ži­no, apie ką tam tik­ro­je ap­lin­ko­je ma­din­ga gin­čy­tis, ant ko bur­no­ti, ką ir kuo įta­ri­nė­ti, o jau pa­sa­ky­ti ką nors bjau­raus apie mo­te­ris – tie­siog jo šven­ta pa­rei­ga. (S.Freu­ das džiaug­tų­si at­ra­dęs nau­ją, Pa­ruls­kio, komp­lek­są – pa­vy­ dą mo­te­rims dėl krū­tų.) Gal kas pa­prie­kaiš­taus, kad ne­ver­ tė­tų į vis­ką žiū­rė­ti taip rim­tai, tu­rė­jau su­si­ža­vė­ti sar­kaz­mo ir iro­ni­jos ly­giu bei tau­ria vi­suo­me­nės kri­ti­ka. Sku­ba­me pra­neš­ ti, kad jau se­niai ne­be­juo­kin­ga, o po­psas už­kni­so juo­dai.

Pers­kai­tęs šiuos teks­tus pa­si­jun­ti tar­si sru­to­mis api­pil­tas, ir tik­ rai gai­la, kad ta­me kriok­ly­je pa­si­me­ta į kny­gos ga­lą nu­grūs­ tos „Zalc­bur­go ele­gi­jos“ – tik­rai jaut­rūs, nuo­šir­dūs teks­tai, ku­ riuo­se nuo au­to­riaus pa­ga­liau nu­kren­ta vi­sos kau­kės, o nuo jo pa­sa­ko­ji­mų – ba­na­ly­bių vo­ra­tink­liai.

2011.09.27 19:18:47

Mies­to ša­ma­nų re­gė­ji­ma TARP hip­ho­po, tam­sios e ir poe­zi­jos >> scena

Ka­da įsi­my­lė­jau poe­zi­ją? Ka­da at­si­vė­rė su­vo­ki­mas, kad ei­lė­raš­tis – ne vien ri­muo­tos ei­lu­tės, kan­ki­na­mai už­gu­lan­čios mo­kyk­li­nius li­te­ra­tū­ros va­do­vė­lius? Ir kad skai­ty­ti ei­lė­raš­tį ga­li­ma ne tik kuk­liai įsi­kniau­bus į ver­tin­gus rank­raš­čius? Klau­si­mą „Ko­kia ga­li bū­ti poe­zi­ja, ku­rią aš įsi­my­ lė­čiau?“ jau šeš­tus me­tus iš ei­lės pro­vo­kuo­ja­mai ke­lia spa­lio mė­ne­sį per Lie­tu­vą nu­vil­ni­jan­tis au­dio­vi­zua­li­nės ir eks­pe­ri­men­ti­nės poe­zi­jos fes­ti­ va­lis TARP. Šie­met TARP skir­tas ša­ma­niz­mo te­mai, tiks­liau, as­fal­to ša­ma­nams, bu­rian­tiems per al­ter­na­ty­vio­sios kul­tū­ros ir žo­džių dū­mus.

1 re­gė­ji­mas:

HIP­HO­PO KA­RA­LIUS SKAI­TO POE­ZI­JĄ XX a. ant­ro­je pu­sė­je poe­zi­ją ga­li­me įskie­py­ti į bet ku­rią me­no ša­ką ir gro­žė­tis spal­vin­gais bei įdo­miais nau­jų for­mų žie­dais: ani­ma­ci­ja, ko­lia­žai, vaiz­do ins­ ta­lia­ci­jos, per­for­man­sai, eks­pe­ri­men­ti­niai mu­zi­kos pro­jek­tai. O kur dar Ame­ ri­ko­je pra­si­dė­ję ir kaip vi­ru­sas po pa­sau­lį pa­pli­tę sle­mo skai­ty­mai, jun­gian­tys sa­ky­ti­nio žo­džio (angl. – spo­ken word) ir hip­ho­po kul­tū­rą kil­nes­niems tiks­lams nei tuš­čias slan­kio­ji­mas gat­vė­mis?

Vie­nas to­kių pa­vyz­džių – Sau­las Wil­liam­sas, ame­ri­kie­ čių kil­mės poe­tas, ak­to­rius ir mu­zi­kos kū­rė­jas, iš­lei­dęs jau sep­ty­nis al­bu­mus, ta­čiau ryš­kiau­siai al­ter­na­ty­vaus hip­ho­ po pa­dan­gė­se su­ži­bęs 1998 m. pa­si­ro­džiu­sia­me fil­me „Slam Na­tion“ (rež. Mar­cas Le­vi­nas), kur at­li­ko pa­grin­ di­nį vaid­me­nį. At­ro­do, kad vai­dy­bos stu­di­jos Niu­jor­ko aka­de­mi­jo­je ta­po pa­grin­du, nuo ku­rio at­si­spy­rė Sau­lo cha­riz­ma bei įtai­gos ta­len­tas – sa­vo kvė­pa­vi­mo ir by­ tų, su­tam­pan­čių su ei­lė­raš­čio ei­lu­tės skie­me­nų skai­čiu­mi, ana­li­zė ne­nuė­jo per­niek. „Ra­šau poe­zi­ją, nes tai aiš­kiau­sia ir tie­sio­gi­nė iš­raiš­ ka to, ką gal­vo­ju. Aug­da­mas ne­ma­niau, jog esu poe­ tas, to­dėl man yra gar­bė, kad da­bar taip ma­no ki­ti“, – yra sakęs poetas. Į poe­zi­jos rė­mus ne­tel­pan­čias ke­tu­rias kny­gas pa­ra­šęs S.Wil­liam­sas tei­gia, kad tai – tar­si jo kaip me­ni­nin­ko, drau­go, my­li­mo­jo, tė­vo, sū­naus ir in­di­vi­do au­gi­mo bei bran­dos kro­ni­kos: „Nie­ka­da ne­tu­rė­jau tiks­lo bū­ti nuo­sta­ bus poe­tas, la­biau sten­giau­si tap­ti eksp­re­sy­ves­nis, mąs­ les­nis, har­mo­nin­ges­nis ir už­tek­ti­nai drą­sus iš­gy­ven­ti sa­ vo gy­ve­ni­mą kaip ei­lė­raš­tį. Ma­no ra­šy­mai fik­suo­ja šią as­me­ni­nę ke­lio­nę ir vi­zi­jas.“

2 re­gė­ji­mas:

12 // © 370 370_018.indd 12

ELEKT­RO­NI­KA SU TEAT­RA­LIŠ­KU­MO ELEMENTAIS Ta­čiau juk vis­kas pra­si­de­da nuo ati­da­ry­mo. Ir šį­syk fes­ti­ va­lio bur­tus pir­miau­sia pa­sklei­sian­čios „Plan­ning­to­rock“ gru­pės poe­zi­jos neap­čiuop­si skie­me­nų skai­čiu­mi. Keis­ti at­mos­fe­ri­niai vaiz­dai mus nu­ke­lia ar­ba į fan­tas­ti­kos pa­ sau­lį, ar­ba į mi­to­lo­gi­nes pa­sa­kas. Ta­čiau nei gra­žuo­lės, nei pa­bai­sos čia ne­su­tik­si­me. Ar­ba, at­virkš­čiai – pa­ma­ ty­si­me XXI a. pa­sa­kos gra­žuo­lę – pa­bai­są. „Plan­ning­ to­rock“ kū­rė­ja ir at­li­kė­ja Ja­ni­ne Rost­ron dai­nuo­ja že­mu ba­ro­ki­niu vy­ro bal­su, to­dėl ne vie­nas atė­jęs į kon­cer­tą nu­stem­ba – vis dėl­to ant sce­nos – mo­te­ris.

Kar­tu su šve­dų gru­pe „Kni­fe“ per­nai bend­ra­dar­bia­vu­si ope­ro­je „Tom­mo­row, In a year“ Ja­ni­ne žai­džia ly­ties ta­

pa­ty­bės ste­reo­ti­pais, pro­vo­kuo­ja­ma ma­nie­ra ir vie­ną iš sa­vo kū­ri­nių drą­siai pa­va­di­na „I Am Your Man“, o į sce­ną daž­nai išei­na su bet ko­kias ly­ties ta­pa­ty­bės ri­bas iš­tri­nan­čia kau­ke.

TARP fes­ti­va­ly­je bus pri­sta­to­mas ant­ra­sis „Plan­ning­to­rock“ al­bu­mas „W“, iš­leis­tas šių me­tų ge­gu­žę. Me­lan­cho­liš­ko ir eu­ fo­riš­ko, epi­nio, ta­čiau ir as­me­ni­nio pa­sa­ko­ji­mo ki­li­mas au­ džia­mas neį­ti­ki­mai temb­rą ir ti­pą kei­čian­čiu vo­ka­lu bei teat­ ra­liš­kos elekt­ro­ni­kos gar­sais. Ta­čiau gru­pės mu­zi­ka nie­ka­da ne­bus ly­riš­ka – sak­so­fo­nas ir sty­gi­niai ga­li bū­ti pa­si­tel­kia­mi sie­kiant ap­svai­gin­ti, bet neuž­liū­liuo­ti. Taip, mie­lie­ji, tuoj lei­si­ mės į sie­los odi­sė­ją.

3 re­gė­ji­mas:

POE­ZI­JA EK­RA­NUO­SE, EK­RA­NAI POE­ZI­JO­JE Štai ir priė­jo­me vie­ną es­min­giau­sių au­dio­vi­zua­li­nės poe­zi­jos ypa­ty­bių. Bent jau tra­di­ci­niu po­žiū­riu vie­nas ryš­kiau­sių bruo­ žų, ski­rian­čių au­dio­vi­zua­li­nę poe­zi­ją nuo dai­nuo­ja­mo­sios, yra jos sin­te­tiš­ku­mas. Daž­niau­siai tai to­kia poe­zi­ja, ku­ri ku­ria­ma ar­ba skait­ me­ni­niu bū­du, ar­ba bent jau taip at­ ga­mi­na­ma. Jei kal­bė­tu­me apie mu­zi­ ką, tai daž­niau­siai bū­tų elekt­ro­ni­niai (ne)eks­pe­ri­men­tai. Jei kal­bė­tu­me apie vaiz­dus, mi­nė­tu­me ek­ra­ną (ne­svar­bu, tai bū­tų fil­mai ar ins­ta­lia­ci­jos, ta­čiau kaž­ko­kiu bū­du vis tiek jie tu­rė­tų bū­ti pro­jek­tuo­ja­mi ir pri­sta­ty­ti). Ži­no­miau­si kū­rė­jai (To­mas Ko­ny­ve­sas, Ga­ry Hil­ las, Heat­her Ha­ley) dar ne­si­lan­kė Lie­ tu­vo­je, ta­čiau per­nai TARP fes­ti­va­lio lan­ky­to­jai tu­rė­jo iš­skir­ti­nę ga­li­my­bę su­ si­pa­žin­ti su pa­sau­li­niais vė­jais Na­cio­ na­li­nė­je dai­lės ga­le­ri­jo­je Vil­niu­je – ten bu­vo pri­sta­ty­ta di­džiau­sio (pa­sau­lio?) poe­zi­jos fil­mų fes­ti­va­lio „Zeb­ra“ kon­ kur­si­nė pro­gra­ma. Šie­met to­je pa­čio­je erd­vė­je vyks Lie­ tu­vo­je or­ga­ni­zuo­ja­mo poe­zi­jos fil­mų kon­kur­so dar­bų per­žiū­ra. Kon­kur­sas at­vi­ras vi­siems no­rin­tiems eks­pe­ri­men­ tuo­ti ir in­terp­re­tuo­ti per ka­rą Ame­ri­kon emig­ra­vu­sios poe­tės B.Pū­ke­le­vi­čiū­tės ei­lė­raš­čio frag­men­tą „Aš va­di­nu ta­ve sa­vą­ja Ne­ra­my­be, nes jo­kio ki­to var­ do tau ne­su­ran­du.“ Dėl tuo lai­ku ga­na drą­siais lai­ky­tų ero­ti­kos įvaiz­džių ei­lė­

raš­čiuo­se poe­tė bu­vo va­di­na­ma ra­ga­ na, o jos skan­da­lin­ga kū­ry­ba su­lau­kė ne­ma­žai kri­ti­kos kir­čių. Ke­rin­tys ei­lė­raš­ čių sim­bo­liai, ti­kė­ki­mės, įkvėps ne vie­ną ki­no, ani­ma­ci­jos ar kom­piu­te­ri­nės gra­ fi­kos kū­rė­ją at­ras­ti sa­vo ne­ra­my­bę ir ją įkū­ny­ti poe­ti­nia­me fil­me.

4 re­gė­ji­mas:

DĖ­ME­SIO! OR­BI­TO­JE – POE­ZI­JOS PER­FOR­MAN­SAI Poe­zi­jos per­for­man­sai ypa­tin­gi tuo, kad į juos įtrau­kia­mas kū­nas (ar­ba kū­ niš­ku­mas) ir bal­sas. Tuo ar­ti­mi da­dais­ ti­niams, fu­tu­ris­ti­niams poe­zi­jos eks­pe­ri­ men­tams ir gar­so poe­zi­jos skai­ty­mams es­tas Jaa­nas Ma­li­nas, keis­tai mar­ma­ liuo­jan­tis sa­vo su­si­gal­vo­ta kal­ba, ar­ba bri­tas Ro­bi­nas Ba­le‘as, ku­rio per­for­man­ se „Re­pe­ti­ci­ja ko­lo­ne“ pa­sa­ko­ji­mo ma­ nie­ra at­ve­ria­ma ak­lo vie­ni­šiaus is­to­ri­ja ke­liau­ja lai­ku ir erd­ve, vis su­grįž­da­ma į mies­tų ir žmo­nių li­ki­mų su­si­kir­ti­mo san­ kry­žas.

O aust­ra­lų kil­mės me­ni­nin­kės Kim­ ber­ley Bian­ca pa­si­ro­dy­mas „Balt­lan­tis“ žings­niuo­ja spo­ken word, in­te­rak­ty­vu­ mo, gy­vai at­lie­ka­mos mu­zi­kos ir ro­do­ mų vi­zua­lų ke­liu, api­man­čiu še­šis skir­ tin­gus ei­lė­raš­čius. Kim­ber­ley tei­gi­mu, per­for­man­se kal­ba­ma apie šir­dį, ku­ri, pa­si­ti­kė­da­ma moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų pa­ žan­ga, o ne as­me­ni­niais jaus­mais, nu­ skęs­ta abe­jo­nių jū­ro­je.

Be­je, kal­bant apie Bal­ti­jos pa­kran­ tes ir jų gy­ven­to­jus, „Or­bi­tos“ na­riai – vie­ni se­niau­sių au­dio­vi­zua­li­nės poe­zi­ jos mo­hi­ka­nų šio­je te­ri­to­ri­jo­je. Ka­dai­se „Or­bi­ta“ bu­vo su­da­ry­ta iš pen­kių ru­sa­

2011.09.27 19:18:55

­ji­mai: s elekt­ro­ni­kos Ra­šė: Gab­rie­lė La­ba­naus­kai­tė Nuot­rau­kos: iš or­ga­ni­za­to­rių ar­chy­vo

ga­ ­kė aš­ ­ną ra­ ją

kal­bių Ry­gos poe­tų, sa­vo pa­si­ro­dy­muo­se neap­sei­nan­čių be vaiz­do ins­ta­lia­ci­ jų ir teks­tų ver­ti­mų tit­rų (keis­ta, ta­čiau prieš de­šimt me­tų tai bu­vo nau­jas da­ly­kas pas mus, kal­bant apie poe­zi­jos ver­ti­mų pa­tei­ki­mą), taip pat DJ Se­to. Pir­mą­syk juos pa­ma­čiau Klai­pė­do­je, kar­tu su ža­vią­ja Ana iš „One ear ste­reo“. Net ir jū­ ros vė­jų nu­gai­rin­tai pro­vin­ci­jai tai bu­vo ge­ras gai­vaus oro šuo­ras, at­ro­do, vis dar tai­kant se­ną­jį poe­zi­jos klau­sy­mo­si ko­dą, bet jau po tru­pu­tį lin­guo­jant į ri­ mų ir rit­mų tak­tą. Šį­kart „Or­bi­ta“ at­vyks tri­se ir eks­pe­ri­men­tuo­da­mi su FM ban­go­mis trans­liuos nau­jas vib­ra­ci­jas. Nors „Or­bi­tos“ gre­tos su­ma­žė­jo, veik­los spekt­ras ne­su­sit­rau­kė nė per co­lį – bend­ruo­me­nė ir to­liau lei­džia šiuo­lai­ki­nės poe­zi­jos al­ma­na­chus, šie­met pra­dė­jo or­ga­ni­zuo­ti poe­zi­jos fil­mų fes­ti­va­lį „Word in Mo­tion“. At­ro­do, pa­ga­liau ir prie Bal­ti­jos jū­ros rei­ka­lai pa­ju­dė­jo ge­rą­ja link­me.

I­JOS

o, kū­ is­ e­ri­ ms ma­ ba an­ ma­ ­ja ma an­

5 re­gė­ji­mas:

EI­LĖ­RAŠ­ČIAI-DAIK­TAI VIL­NIAUS ŠA­MA­NĄ PRI­SI­ME­NANT Ei­lė­raš­čių pa­ro­dos puoš­da­vo kiek­vie­ną TARP fes­ti­va­lį. Links­miau­sia jų is­to­ri­ja – Li­no Kra­naus­ko ei­lė­raš­čių ir fo­tog­ra­fi­jos ak­tų pa­ro­da, eks­po­nuo­ta Vil­niaus kli­ni­ ki­nės Va­sa­ros li­go­ni­nės pa­tal­po­se, ku­rio­se ir vy­ko ant­ra­sis TARP. Gal­būt ir ne­rei­kė­tų ste­bė­tis, kad dai­liai nuau­gu­sio vai­ki­no fo­tog­ra­fi­jos kai ku­riuos su­do­mi­no la­biau nei pa­tys teks­tai. Ir ne to­dėl, kad jie bū­tų kuo nors pra­stes­ni.

Poe­to Be­ne­dik­to Ja­nu­še­vi­čiaus ei­lė­raš­čiai yra kū­niš­ki ki­ ta pra­sme – už­ra­šy­ti ant ta­lo­nė­lių ar vi­zi­ti­nių kor­te­lių jie ne iš kar­to bū­na at­pa­žįs­ta­mi. Žmo­gus gal­vo­ja ga­vęs kon­tak­ ti­nius duo­me­nis, o iš tie­sų – gra­fiš­kai ta­pa­čiai iš­dė­lio­tus ei­lė­raš­čio vie­ne­tus. Ener­ge­ti­kos mu­zie­ju­je pri­sta­ty­ti pa­ro­ dos „Ei­lė­raš­čiai / daik­tai“ eks­po­na­tai (kur­ti su me­ni­nin­ke Fiok­la), bus ne ką ma­žiau ap­čiuo­pia­mi. Drus­kos pa­ke­lis ir ant jo pa­ra­šy­tas ei­lė­raš­tis pa­ge­ri­na tiek drus­kos, tiek poe­zi­jos sko­nį. O ypač – jei to­kia drus­ka gar­di­ni skai­ty­ mus tam­so­je, to pa­ties mu­zie­jaus tur­bi­nų sa­lė­je, kur mė­ ne­sie­nos še­šė­liuo­se nar­do Dai­niaus Gin­ta­lo, Skaid­riaus Kand­ra­ta­vi­čiaus, Gy­čio Nor­vi­lo, Il­zės But­ku­tės, Ri­čar­do Ši­lei­kos ir ki­tų poe­zi­jos teks­tai.

Iš tie­sų poe­zi­jos pa­ro­dos idė­jos ga­li bū­ti pa­čios įvai­ riau­sios – kad ir fo­tog­ra­fi­nis ma­ni­fes­tas pa­gal Man­to Gim­žaus­ko (Ša­ma­no), tra­giš­kai su­de­gu­sio dau­giaaukš­ čio lieps­no­se poe­to ir sce­na­ris­to, ei­lė­raš­tį „Ypa­tin­gas pa­ siū­ly­mas...“. Skir­tin­gi fo­tog­ra­fai sa­vo kū­ri­niais in­terp­re­tuo­ ja siau­tu­lin­gai ša­ma­niš­ką „Di­rin­go“ sce­na­ris­to teks­tą, o į ga­le­ri­jos „Kai­rė-de­ši­nė“ rė­mus juos tal­pi­na fo­to­me­ni­nin­ kas ir poe­tas Da­rius Ju­re­vi­čius.

Taip pat me­nų fab­ri­ke „Lof­tas“, šį­kart virs­tan­čia­me mis­ tiš­kos S.V.Mit­chello pa­ro­dos la­bi­rin­tu, poe­zi­jos ken­tau­ro uo­de­gą ban­dys pa­gau­ti ne tik poe­tai, bet ir lan­ky­to­jai.

At­ro­do, vie­no­je vie­to­je ne­bus ka­da sė­dė­ti.

m­ s“ vu­ do­ kir­ u, ­ri, pa­ nu­

an­ – z­ i­ ­se sa­

370_018.indd 13

6 re­gė­ji­mas:

LIE­TU­VIŠ­KI ŠA­MA­NAI / MA­DE IN LT Per pa­sta­ruo­sius de­šimt me­tų ne tik pa­di­dė­jo gy­ve­ ni­mo rit­mas, bet ir at­si­ra­do pa­lan­ki ter­pė at­si­ra­du­ sias tech­no­lo­gi­jas pa­nau­do­ti vis di­dė­jan­čiai vi­suo­ti­ nei dep­re­si­jai iš­reikš­ti – kai vis­ko tu­ri, ne­be­lie­ka ko no­rė­ti. Ki­taip ta­riant, me­lan­cho­li­ja ga­li bū­ti sti­lin­ga.

Dar dau­giau – me­lan­cho­li­ja tin­ka­ma poe­zi­jos iš­raiš­ kai, ku­rio­je tel­pa mies­to skau­du­liai ir eže­ro pa­vir­ šiaus il­ge­sys.

Jei rim­tai, po pir­mų­jų Gin­ta­ro Še­pu­čio su­kur­tų šo­ kių kli­po pa­gal Al­fon­so And­riuš­ke­vi­čiaus ei­lė­raš­čius ir pir­mų­jų B.Ja­nu­še­vi­čiaus poe­ti­nių au­dioeks­pe­ri­men­ tų įvy­ko daug kas nau­jo. Šio straips­nio au­to­rė eks­pe­ ri­men­ta­vo su noi­se ir akus­ti­nės elekt­ro­ni­kos kū­rė­jais, at­si­ra­do poe­tų ir ki­tų me­nų at­sto­vų sam­bū­ris „Sin­te­ zi­ja“ su Ju­liu­mi Žė­ku prie­ša­ky­je, poe­tai vis drą­siau į ran­kas ėmė ka­me­ras, o ir be pa­sta­rų­jų vis re­čiau ta­ po įsi­vaiz­duo­ja­mas koks nors poe­ti­nis ren­gi­nys. „Ne­ kal­ta“ do­ku­men­ta­ci­ja ne­truk­do ir kon­ser­va­ty­viau­siai nu­si­tei­ku­sių li­te­ra­tų gil­di­jai ir taip pa­ma­žu pri­jau­ki­na drą­ses­niems eks­pe­ri­men­tams.

At­ro­do, lie­taus kraš­tas ne­tu­ri kuo skųs­tis – be tarp­ tau­ti­niu mas­tu pri­pa­žin­tų poe­zi­jos kū­rė­jų, tu­ri­me ir vis di­dė­jan­tį at­lie­ka­mo­sios poe­zi­jos en­tu­zias­tų bū­rį – „Be­to­niai triu­šiai“ skal­do ste­reo­ti­pus ra­mia, ta­čiau apo­ka­lip­ti­nių nuo­tai­kų tu­rin­čia poe­zi­ja. Žy­gi­man­to Ku­dir­kos įkū­ny­ti per­so­na­žai MC Mes­ siah ir Ku­dir­ka dre­bi­na hip­ho­po ir sle­mo sce­ną, „AVas­po“ gru­pės per­for­man­si­niai kon­cer­tai ir poe­ zi­jos kli­pai kei­čia odą bent kar­tą per me­tus ir iš­ny­ra skir­tin­guo­se už­sie­nio fes­ti­va­liuo­se. O kur dar vi­si ne­ pa­mi­nė­tie­ji! Jei bus ūpo, tu­rė­si­te pro­gą iš­vys­ti dau­ ge­lį čia ap­ra­šy­tų. Jei ne – iki ki­to kar­to tu­ri­me vi­sus me­tus, o gal­būt – ir nau­ją po­žiū­rį.

Ra­šau poe­ zi­ją, nes tai aiš­kiau­sia ir tie­sio­gi­nė iš­ raiš­ka to, ką gal­vo­ju.

Aug­da­mas ne­ma­niau, jog esu poe­ tas, to­dėl man yra gar­bė, kad da­bar taip ma­no ki­ti.

7 re­gė­ji­mas:

PA­BAI­GA Nors tarp­fest.lt in­ter­ne­ tas vi­sa­ga­lis, ša­ma­nai be bur­ta­žo­džių neap­ siei­na. Šį­kart jis pa­pras­ tas: „Spa­lio 7–30 d.

Vil­nius, Kau­nas, Klai­pė­ da.“

2011.09.27 19:19:02

>> menas

Bar­do – ga­li­my­bė pa­si­tik­ Ra­šė: Tau­tė Ber­no­tai­tė Nuotraukos: asmeninio albumo Pie­šė: Ste­ve­nas Vin­cen­tas Mit­chel­las

Spalio 13 d. menų fabrike „Loftas“ atidarius parodą „Bardo“, gali kas nors ir įvykti. Anglų menininko Steveno Vincento Mitchello tapybos darbai gali išgąsdinti, bet išsigąsti nereikėtų bijoti – tai numatyta reakcija. Tai lygiai taip pat sveika, kaip .................... sunerimti ir pasitempti, .......... kaktomuša susitikus su priešu. Paveikslai juk irgi ............................ kabo priešais. ...... . ...................... . . ...

A

e­rog­ra­fą kaip ta­py­mo prie­mo­nę nau­do­jan­tis dai­li­nin­kas pa­ro­do­ je pri­sta­tys se­ri­ją dar­bų, ku­riuo­ se kal­ba apie ga­li­my­bių būk­lę – bar­do.

Ga­li­my­bės at­si­ve­ria to­dėl, kad tai tar­ pi­nė būk­lė, ku­ri le­mia kryp­tį – nu­švis­ti ar to­liau varg­ti. Ne­rei­kė­tų bau­gin­tis ur­ ba­ni­zuo­toms au­sims mis­ti­fi­kuo­tai skam­ ban­čių žo­džių „nu­švi­ti­mas“, „re­gė­ji­ mai“, „dva­sin­gu­mas“. Ga­li­ma priar­tin­ti šį me­ną ir prie va­dy­bi­nin­kų kar­tos – kal­ ba­ma apie esa­mos si­tua­ci­jos skersp­jū­vį ir spren­di­mus.

14 // © 370 370_018.indd 14

Lie­tu­vo­je prieš pu­sant­rų me­tų su žmo­ na mū­za Jo­lan­ta įsi­kū­ręs S.V.Mit­chel­las yra gy­ve­nęs su Ame­ri­kos in­dė­nų gen­ti­ mis, ke­lia­vęs po In­di­ją. Per šią ke­lio­nę gurkš­no­da­mas Da­lai La­mos vy­riau­sio­jo pa­ta­rė­jo pa­ruoš­tą ar­ba­tą ga­vo ne tik pro­gą pa­si­kal­bė­ti su juo in­te­lek­tua­lio­mis te­mo­mis, bet kar­tu ir pa­lai­mi­ni­mą reng­ti „Bar­do“ pa­ro­dą. Lem­tin­ga ar­ba­tė­lė.

Tai ką gi reiš­kia bar­do ir ko­dėl kas nors ga­li įvyk­ti? Tai iš Ti­be­to „Mi­ru­sių­ jų kny­gos“ at­ke­lia­vęs ter­mi­nas, su­dė­ tas iš „bar“ – tarp ir „do“ – du. „Tarp dvie­jų“ – tai bū­se­na, kai lai­kas iš­tįs­ta ir žmo­gus gau­na pro­gą pa­žvelg­ti į sa­vo už­gy­ven­tą nuo­pel­nų ar nuo­dė­mių vaiz­ dą. Tai vie­nas bū­dų at­lik­ti sa­vo „sie­los in­ven­to­ri­za­ci­ją“. To­dėl, me­ni­nin­ko pa­ta­ ri­mu, iš­si­gan­dę „Bar­do“ pa­veiks­lų te­gul ge­rai pa­gal­vo­ja, kas bū­tent juos iš­gąs­ di­no. La­bai ga­li bū­ti, kad to­ji bai­mė ro­ do me­no su­vo­kė­jo ydą.

S.V.Mit­chel­las ma­no, kad me­nas at­ gy­ja žiū­ro­vo aki­mis, o pa­veiks­lus va­di­ na veid­ro­džiais. Apie bar­do ir tam­sos rei­ka­lus tie­siai, bet kar­tu ir švie­siai kal­ bė­jo­mės su pa­čiu me­ni­nin­ku.

– Jū­sų me­ni­nė­se dek­la­ra­ci­jo­se la­bai daug mir­ties te­ma­ti­kos. Ka­da pra­dė­ jo­te ap­mąs­ty­ti mir­tį?

– Kai pa­ts bu­vau ar­ti mir­ties. Prieš tai ma­no gy­ve­n i­me bu­vo daug daug al­ko­ ho­l io. Ta­da at­si­dū­r iau li­go­n i­nė­je, kur man bu­vo pa­sa­k y­ta, kad jei to­l iau tiek ger­siu, gy­ven­ti liks ke­l ios sa­vai­tės. Po­ žiū­ris į ma­no iki tol gy­ven­tą gy­ve­ni­mą pa­si­kei­tė ir da­bar vis­kas vyks­ta „šva­riai“.

Se­niai nu­sto­jau ger­ti ir ma­tau, kad kur­ ti ga­li­ma be jo­k ių išo­ri­nių sti­mu­lia­to­rių.

Nuo to pa­t y­r i­mo, kai ga­lė­jau pa­ma­t y­ ti sa­vo tuo­me­čio gy­ve­ni­mo tam­są ir ne­ šva­rą, vis­kas pra­dė­jo keis­t is.

– Gal ga­li­te pla­čiau pa­pa­sa­ko­ti apie bar­do būk­lę. Kas yra ta­me tar­pe „tarp dvie­jų“?

– Šią būk­lę ga­l i­ma api­bū­d in­ti ke­l io­m is pa­ra­le­lė­mis. Tai mo­men­tas, kai įkvė­pęs žmo­g us pa­da­ro pau­zę. Tai ta ra­my­bės pau­zė, ku­rio­je nie­ko nė­ra, tik erd­vė. Jo­ je ga­li­ma kon­temp­liuo­ti, „pa­da­r y­ti sa­vo

veik­los ap­skai­tą“, įver­tin­ti pa­dė­t į – tiek bu­v u­sią, tiek ir lū­kes­čius ap­gal­vo­ti. Tai skaid­r u­mo aki­m ir­ka, kai tau paaiš­kė­ja.

Tai pri­me­na trum­pą pa­si­ten­k i­ni­mo „A! Ži­nau!“ mo­men­tą. Tai ra­my­bės, gied­r u­ mo ir san­tar­vės aki­mirks­nis. Tai ir re­gė­ji­ mai, ma­to­mi, kai žmo­g us žen­g ia į mir­t į.

– Ar kiek­vie­nas ga­li pa­tir­ti bar­do?

– Kiek­v ie­nas ga­l i, bet daž­n iau­siai ne kiek­v ie­nas no­ri.

– Kaip pa­si­ruoš­ti šiai pa­ro­dai?

– Pa­mė­g in­t i pa­jus­t i bar­do. Ne iš­si­gąs­ ti, bet sto­t i prie­šais sa­vo bai­mes, prieš tai, kas iš­gąs­d i­no, ir ko­vo­ti. Tai akis­ta­ ta, pro­ga pa­žiū­rė­ti į sa­ve. Pa­veiks­lai yra kaip veid­ro­džiai. Pa­žiū­rė­ti į sa­ve ati­džiau trun­ka lai­ko.

– Kaip su­pran­tu, jū­sų pa­veiks­lų tam­su­ mas – ne toks jau ir juo­das?

– Pa­veiks­luo­se vy­rau­ja juo­da bal­ta. Dau­ giau­sia to­k ių spal­v ų re­gė­ji­mus žmo­ nės ma­to pa­te­kę į bar­do. Juo­dai ir bal­tai žmo­nės juk daž­niau­siai ir sap­nuo­ja. Bar­ do būk­lė daug kuo pri­me­na sap­ną – ga­ li truk­ti tik ke­lias se­kun­des, o mums pa­ skui at­ro­do, kad sap­na­vo­me vi­są nak­t į.

Lai­k as to­k iuo­se pa­t y­r i­muo­se, pau­z ė­se nuo kas­die­nės ru­ti­nos, tam­pa ta­kus, ne­ su­čiuo­pia­mas, for­mos – fan­tas­t i­nės. To­ dėl ir pa­veiks­lai to­k ie.

2011.09.27 19:19:06

–P ta – m dž kr m rin ro da ve

–B jį su ti –T ga tem ge – pa ri pa ap ti b na

–J to se tą“ –

­tik­rin­ti, ko bi­jai

ek Tai j­ a.

A! u­ ­ji­ ­t į.

ne

ąs­ eš a­ ra au

u­

u­ o­ tai ar­ ga­ pa­ t­ į. s­ e ne­ To­

– Pa­veiks­lus ta­po­te oro tep­tu­ku. Ko­kia tai prie­mo­nė?

– Tai ra­šik­l io dy­džio orą pu­čian­ti prie­ mo­nė. Praė­jo daug lai­ko, kol ją įval­ džiau, nes sro­vę rei­k ia la­bai jaut­riai nu­ kreip­ti. Bet ji kaip tik tin­ka pa­si­rink­tai te­ mai, nes tai kon­tak­to su me­džia­ga ne­tu­ rin­tis įran­k is – tarp dro­bės ir jo su­si­da­ ro tar­pas, ply­šys. Tar­pai su­si­da­ro ir tarp dau­g y­bės spal­v ų sluoks­nių, ku­rie yra pa­ veiks­luo­se.

– Bū­da­mas In­di­jo­je su­ti­ko­te vy­riau­sią­ jį Da­lai La­mos pa­ta­rė­ją. Koks tai bu­vo su­si­ti­ki­mas? Ar įma­no­ma at­si­pa­lai­duo­ ti bend­rau­jant su ora­ku­lu?

– Taip, iš pra­džių rei­ka­lau­ja­ma elg­tis pa­ gal pro­to­ko­lą, ku­ris įpa­rei­go­ja bū­ti pa­si­ tem­pu­sį, ta­čiau vė­liau mu­du tie­siog la­bai ge­rai pa­si­kal­bė­jo­me. Ap­ta­rė­me daug ką – nuo me­no, kul­t ū­ros te­mų iki dva­si­nių pa­t y­ri­mų klau­si­mų. Svar­biau­sia, kas tu­ ri įvyk­ti bend­rau­jant, – tai tam tik­ras at­ pa­ži­ni­mo ma­lo­nu­mas, bend­r u­mas. Ten ap­si­lan­kęs ir ga­vau pa­lai­mi­ni­mą vyk­dy­ ti bar­do pro­jek­tą, iš­gir­dau dėl jo ge­r ų pra­ na­šys­čių.

– Jū­sų pa­ro­dos bu­vo eks­po­nuo­ tos ži­no­mo­se ga­le­ri­jo­se įvai­rio­se ša­ly­ se, ko­dėl Lie­tu­vo­je pa­si­rin­ko­te „Lof­ tą“? Gal ką ypa­tin­ga pa­ju­to­te?

– Pa­ro­dos vie­tą nu­lė­mė su­si­ti­k i­mas su

370_018.indd 15

Vik­to­r u Dia­wa­ra – man jis taip pat pa­si­ ro­dė vi­zio­nie­rius. Kar­t u pa­ti vie­ta man at­ro­do tin­k a­ma, nes ne­mėgs­t u dar­bų eks­p o­nuo­t i ant bal­t ų sie­nų. Svar­biau yra vie­tos at­mos­fe­ra, ap­l in­ka ir iš­g y­ve­ ni­mas.

– Jūs esa­te su­kū­ręs ypa­tin­gą kau­ko­lę iš Stoun­hen­džo ak­mens. Sa­kė­te pa­ty­ ręs įvai­rių re­gė­ji­mų ją kur­da­mas. Ko­ kie bu­vo šie ir ko­kie bū­na ki­ti jū­sų re­ gė­ji­mai?

– Taip, ją kur­da­mas su­lauk­da­vau la­bai ryš­k ių sap­nų, vyks­tan­č ių Stoun­hen­ džo ra­te. Gy­ve­nau dvie­juo­se pa­sau­liuo­

se vie­nu me­tu. To­dėl ir pa­ma­tę kau­ko­lę žmo­ nės pa­ti­r ia kraš­t u­ti­n ių po­k y­č ių, ta kau­ko­lės skulp­t ū­ra vei­k ia kaip virs­mo ka­ta­l i­z a­to­r ius.

Sa­vo re­gė­ji­mus ma­tau tri­ma­čius – ga­l iu vi­zi­ jas ir užuo­sti, ir gir­dė­ti.

Ma­tau tam tik­ras for­ mas, ku­rias tar­si pai­mu iš ob­jek­to, tar­si jos jam ne­bep­rik­lau­sė, o ma­no gal­vo­je jau bu­vo. Ta­da per­duo­du tas for­mas.

Bar­do būk­ lė daug kuo pri­me­ na sap­ną – ga­li truk­ ti tik ke­lias se­kun­des, o mums pa­skui at­ro­do, kad sap­na­vo­me vi­są nak­tį

S.V.Mit­chel­lo kū­ri­nių Lie­tu­vo­je bus ga­li­ma ras­ti ir po pa­ro­dos. Gy­ve­ni­ mui ir kū­ry­bai pa­si­rin­kęs Lie­tu­vą (jo žmo­na no­rė­jo rink­tis Ams­ter­da­mą), ban­do ją pa­jus­ti įvai­riai. Uk­mer­gės ra­jo­ne pa­ts iš me­džio pa­sta­tė na­ mą skulp­tū­rą. Jo­je įkurs sa­vo stu­di­ją. Svar­biau­sia, kad tas na­me­lis vi­ siš­kai ati­tin­ka se­no­sios lie­tu­viš­kos sta­ty­bos už­mo­jus ir su­kur­tas vi­siš­kai or­ga­niš­kai. Tad ne­rei­kė­tų ap­si­gau­ti, kad šis me­ni­nin­kas gy­ve­na kle­jo­ da­mas tar­pi­nė­se būk­lė­se, at­virkš­čiai – yra kruopš­tus ir la­bai pro­duk­ty­ vus. Jo žmo­na pa­liu­di­jo, kad kur­da­mas Ste­ve‘as ga­li tris pa­ras ne­ger­ ti, ne­val­gy­ti ir vien ta­py­ti. Taip jau yra – juk iš­gy­ve­nant bar­do būk­lę lai­kas įgy­ja ki­tą for­mą.

2011.09.27 19:19:10

>> muzika

Ac­ti­ve Child

Ali­ce Coo­per

Vag­rant

Big­ger Pic­tu­re

You Are All I See

Wel­co­me 2 My Night­ma­re

2011-08-23 Nors ne vi­siems vi­so­kie gar­sai pa­tin­ka, nors kiek­vie­na au­ sis skir­tin­ga, ar­fa yra vie­nas ne­kal­čiau­sių ir šil­čiau­sių inst­ ru­men­tų. Štai ko­dėl an­ge­lai mus pa­si­tin­ka ne su tū­bo­mis ar ma­rim­bo­mis. Štai ko­dėl ma­no mėgs­ta­mos (ne­ga­liu slėp­ti) gru­pės „Ac­ti­ve Child“ al­bu­mas „You Are All I See“ už­ka­bi­ na jau nuo pir­mų­jų se­kun­džių. Tie­sa, ci­ni­kas pri­kiš­tų, kad šios gru­pės ku­ria­ma mu­zi­ka sun­kiai ga­li ne­pa­tik­ti – akor­dų se­kos ti­piš­kai ka­bi­nan­čios, di­din­gi elekt­ro­ni­niai pei­za­žai, gri­ga­liš­ką­jį cho­ra­lą pri­me­nan­tis aukš­tas, daž­nai fal­ce­ti­nis vy­ro vo­ka­las, mi­ni­ma­lis­ti­niai r&b prie­sko­niai ir po­st-dubs­ tep rit­mai – vis­kas da­bar ma­din­ga. Ta­čiau iš tik­rų­jų nė­ra jo­kios ma­dos, yra tik kal­bos apie tai, kas ma­din­ga, o kas ne. To­dėl sa­ky­ki­te, kad ba­na­lu, sa­ky­ki­te, kad skys­ta, mer­ gai­tiš­ka, bet šių ei­lu­čių au­to­riui nu­si­spjaut į „įdo­mią“ mu­zi­ ką. Har­mo­ni­ja ga­li bū­ti ir C-Am-F-G, rit­mas pri­mi­ty­vus, bet jei yra tas ne­nu­sa­ko­mas ir nea­pi­bū­di­na­mas cin­ke­lis, kab­ liu­kas – to už­ten­ka per akis. „Ac­ti­ve Child“ tai tu­ri. Tu­rė­jo pir­ma­sis gru­pės EP „Cur­tis La­ne“, tu­ri ir al­bu­mas „You Are All I See“. Gru­pė neiš­si­dir­bi­nė­ja, o rė­žia sa­vo va­gą, ma­ žai kreip­da­ma dė­me­sį į tai, kas sti­lin­ga, kas tu­rė­tų ste­bin­ ti. Kuo čia be­nus­te­bin­si? Ti­tu­li­nė al­bu­mo dai­na tie­siog pa­ gau­na, ant­ra kom­po­zi­ci­ja „Han­ging On“, ma­no gal­va, yra ge­riau­sia vi­sa­me al­bu­me. Vė­liau ga­zo pe­da­las kiek at­lei­džia­mas ir ker­ta­ma tik pa­sku­ti­ne dai­na, ta­čiau juk jau vien dėl tri­jų nuo­sta­bių dai­nų al­bu­mą ver­ta siųs­tis ar­ba (lei­ si­me sau pa­juo­kau­ti) pirk­ti?!

70

100

MĖNESIO

ALBUMAI

Rašė: Domantas Razauskas www.radom.lt

2011-09-12 Ne, jūs neap­si­ri­ko­te. Ne, aš ne­suk­ly­dau. Čia tas pa­ ts Ali­ce Coo­pe­ris. Tas pa­ts? Šio­je vie­to­je no­rė­jo­si pri­dė­ ti dau­gy­bę šyp­se­nė­lių. Pra­dė­ki­me nuo to, kad 1975 m. tra­gi­ko­miš­ko ro­ke­rio al­bu­mas „Wel­co­me to My Night­ma­ re“ yra lai­ko­mas vie­nu iš še­dev­rų ro­ko mu­zi­kos is­to­ri­jo­je.

Kas jį to­kiu lai­ko? Kad ir aš. To­liau pra­leis­ki­me vi­sus mi­ tus apie ant sce­nos nu­kąs­tas ba­lan­džių bei šikš­nos­par­nių gal­vas, pa­gir­ki­me pui­kų vie­šų­jų ry­šių spe­cia­lis­tų dar­bą ir ke­liau­ki­me į 2011 m., ant­rą­jį „Wel­co­me 2 My Night­ma­ re“. Iš­ties prie­links­nio „to“ vir­ti­mas skai­čiu­mi 2 pa­sa­ko vis­ ką apie šį al­bu­mą. Ir šis virs­mas yra es­mi­nis. A.Coo­pe­ris ty­čia pra­de­da al­bu­mą nuo tech­niš­kai pa­tvar­ky­to vo­ka­lo, pa­si­ty­čio­da­mas iš da­bar­ti­nės po­psce­nos. Vi­sas al­bu­mas yra sar­kas­tiš­ka, net gro­tes­kiš­ka įvai­riau­sių mu­zi­kos sti­lių iš­ juo­ka. Aiš­ku, tik ne hard rock! Pe­rei­na­mi vi­si sti­liai, net dis­ ko! De­ja, kaip išei­tis siū­lo­mas A.Coo­pe­rio hard rock pa­ts ne­no­rom tam­pa sa­vo pa­ties pa­ro­di­ja. Jis toks iš­blė­sęs, kad net ima juo­kas! Su­si­da­ro įspū­dis, kad klou­nas ty­čio­ja­ si iš klou­nų. Jau esu ra­šęs, pa­kar­to­siu, kad ro­kas mi­rė, kai lem­pas pa­kei­tė tran­zis­to­riai, o „rūgš­tį“ – alus. Jei „Wel­co­ me to My Night­ma­re 2“ ne­bū­tų toks ste­ri­lus, per­komp­re­ suo­tas, „tran­zis­to­riš­kas“, gal ir ga­lė­tu­me jį va­din­ti ant­rą­ja kla­si­ki­nio „Wel­co­me to My Night­ma­re“ da­li­mi. Nes tu­ri­ nys dėl są­mo­nin­gai kur­tos ir ne­ty­čia at­si­ra­du­sios iro­ni­jos – sma­gus. Ki­ta ver­tus, toks nu­lai­žy­tas skam­be­sys la­biau­siai ir tin­ka „Wel­co­me 2 My Night­ma­re“. Pa­ta­ri­mas: neiš­jun­ ki­te po pir­mų­jų dai­nų! Lol, omg, wtf, thnx.

60

100

Su­per­Hea­vy

Su­per­Hea­vy A&M Re­cords

Clap Your Hands Say Yeah

Hys­te­ri­cal Iš­lei­do pa­tys

16 // © 370 370_018.indd 16

2011-09-20 Ko­dėl vi­sa­da ka­bi­na dai­na, ku­rios teks­to ne­ga­li su­pras­ti, kai vo­ka­lis­tas spe­cia­liai ar­ba dėl ko­kio kal­bos pa­dar­gų de­fek­to ne­riš­liai, at­sai­niai dai­nuo­ja žo­džius? Ne­ži­nau.

Gal ka­bi­na tik ma­ne? Bet jūs pa­klau­sy­ki­te pir­mos nau­ jo „Clap Your Hands Say Yeah“ (to­liau CYH­SY) al­bu­mo „Hys­te­ri­cal“ dai­nos. Al­bu­mo, ku­ris su­tik­tas kri­tiš­kai, įver­ tin­tas ne­kaip. Ko­dėl? To­dėl, kad nie­ko nau­ja. Vis­kas kaž­ kur gir­dė­ta, gru­pė, at­ro­do, vi­sai ne­de­da jo­kių pa­stan­gų, tie­siog at­sai­no­kai gro­ja ir dai­nuo­ja sa­vo dai­nas. O man to už­ten­ka! Li­te­ra­tū­ro­je man pa­tin­ka at­ras­ti in­ter­teks­tus, su­ sek­ti po­kal­bius tarp kny­gų, mu­zi­ko­je – taip pat. Tad ko­dėl mes kaip vel­nias kry­žiaus bi­jo­me to „kaž­kur gir­dė­ta“? Aiš­ ku, blo­gai yra už­si­cik­lin­ti, ta­čiau kvai­la šia­me po­st po­st po­st am­žiu­je ieš­ko­ti ko nors nau­ja. CYH­SY neuž­si­cik­li­na ir neieš­ko. At­virkš­čiai, kar­tais iš to net pa­si­ty­čio­ja, kaip „iš­de­rin­ta­me“ al­bu­me „So­me Loud Thun­der“.Yra at­pa­žįs­ ta­mas gar­sas, ta nuo­tai­ka, iš kurios ga­li at­pa­žin­ti CYHSY. Tai, ko no­rė­jo, ger­bė­jai ga­vo. Aš ne­bu­vau vie­nas iš jų, ta­čiau „Hys­te­ri­cal“ su­ka­si ma­no au­si­nu­ke, na­mie. Eks­ta­ ziš­kai ne­plo­jau kaip dau­ge­lis, kai pa­si­ro­dė pir­ma­sis gru­ pės al­bu­mas be pa­va­di­ni­mo 2005 m., ne­sto­vė­jau ei­lė­ se prie CD par­duo­tu­vės ir 2007-ai­siais, kai išė­jo keis­tai pui­kus „So­me Loud Thun­der“. Ta­čiau ret­kar­čiais (ko­ne ne­ ty­čia!) įsi­jun­gęs CYH­SY už­kai­fuo­ju, nes ši gru­pė tu­ri ste­ buk­lin­gą ga­lią už­krės­ti kaž­ko­kiu pouizmu, at­pa­lai­duo­ ti sa­vo pri­mi­ty­vu­mu, pa­pras­tu­mu iki to­kios bū­se­nos, ku­ri ap­ra­šy­ta pa­čia­me ko­lek­ty­vo pa­va­di­ni­me.

75

100

2011-09-19 Rug­sė­jis už­griu­vo nau­jais al­bu­mais. Tad ati­dė­siu kai ką ir ki­tam nu­me­riui. Ypač ne to­kias ži­no­mas gru­pes. Te­bū­ nie šio nu­me­rio ap­žval­gos la­biau meinst­ry­mi­nės. O čia jau pir­ma vie­ta pa­gal ži­no­mu­mą ati­ten­ka gru­pei „Su­per­ Hea­vy“. Ką, ne­gir­dė­jo­te to­kios? Cha, o jei pa­sa­ky­čiau, kad gru­pę su­da­ro (dė­me­sio!) Mic­kas Jag­ge­ris, Da­mia­nas Mar­ley, Da­ve‘as Ste­war­tas (tas iš „Eu­ryth­mics“), bri­tų po­pmu­zi­kos žvaigž­du­tė Joss Sto­ne ir gar­siau­sias In­di­jos ki­no in­dust­ri­jos kom­po­zi­to­rius A.R.Rah­ma­nas? Da­bar jau gir­ dė­ti? Taip, tai su­perg­ru­pė iš ta­len­tin­gų skir­tin­gų žan­rų at­ li­kė­jų. Ir ji pri­sta­to pir­mą­jį al­bu­mą to­kiu pa­čiu pa­va­di­ni­ mu „Su­per­Hea­vy“. Pri­si­pa­žin­siu, sė­dau­si klau­sy­ti nu­si­tei­kęs skep­tiš­kai. Ta­čiau al­bu­mas yra... Be žo­džių. Kad ir ko­ kios mu­zi­kos klau­sy­tu­mė­tės, jis jums pa­tiks. Nes ob­jek­ty­ viai tai yra vel­niš­kai ge­ras daik­tas. Tie­siog pa­sa­kiš­kas!

Ar įsi­vaiz­duo­ja­te regį dai­nuo­jan­tį D.Mar­ley, ku­rį vi­du­ry­je dai­nos pa­kei­čia M.Jag­ge­ris, o vis­kas bai­gia­si A.R.Rah­ ma­no in­diš­ka bal­so imp­ro­vi­za­ci­ja? Fan­tas­ti­ka! Ko­dėl Jag­ ge­ris anks­čiau ne­dai­na­vo regio? Čia neiš­gir­si­te dva­sin­gų verkš­le­ni­mų, kon­cep­tua­lių ieš­ko­ji­mų, tai su­mau­tai ge­ras re­ gio (pa­čia pla­čiau­sia pra­sme) al­bu­mas, kur­tas mu­zi­kan­ tų, ku­riems ne­rei­kia šlo­vės, rek­la­mos, nes jie jau vis­ką tu­ri. Aki­vaiz­du, kad žmo­nės tie­siog sma­gi­no­si ir mė­ga­ vo­si mu­zi­ka. Ir tai jun­ta­ma kiek­vie­no­je al­bu­mo se­kun­dė­ je. Vi­si mu­zi­kan­tai tu­ri dau­giau ma­žiau sa­vo par­ti­jų kiek­ vie­no­je dai­no­je, bet drįs­tu įtar­ti, kad tai D.Mar­ley vi­sus už­krė­tė regio mu­zi­ka. Net ir „ro­ko­vi“ ar in­diš­ki ga­ba­lai skam­ba kaip regis. 100 pro­cen­tų tei­gia­mų emo­ci­jų už­ tai­sas! Jah bless!

95 100

Red Hot Chi­li Pep­pers

I‘m With You War­ner Bros

2011-08-26 Al­gis Grei­tai (kaž­ka­da se­niai se­niai, dirb­da­mas dar am­ ži­ną atil­sį ra­di­jo sto­ty­je „Ult­ra vi­res“) pa­sa­kė pri­bloš­kia­mai tiks­lų da­ly­ką apie sko­nius, apie pa­tin­ka-ne­pa­tin­ka: dėl šū­ do ne­si­gin­či­ja­ma! Tie­siog klau­sy­to­jas ra­di­jo lai­dos ve­dė­jui pa­ban­dė pa­prie­kaiš­tau­ti dėl kaž­ko­kios siau­bin­gos gru­pės žo­džiais „dėl sko­nio ne­si­gin­či­ja­ma“. Al­gis kaip­mat at­šo­ vė: „O dėl šū­do gin­či­ja­ma­si?“ Ir šis šū­vis, kaip koks dze­no meist­ro at­kir­tis, sa­vi­my­lai stu­den­tui ma­ne ly­di lig šiol. Ko­ dėl pra­dė­jau apie tai? To­dėl, kad nė­ra ką pa­sa­ky­ti apie nau­ją „Red Hot Chi­li Pep­pers“ (to­liau RHCP) al­bu­mą „I‘m With You“. Nes­lėp­siu, nie­ka­da ne­bu­vau šios gru­pės my­lė­ to­jas, ta­čiau su di­džiau­sia kant­ry­be ban­džiau kiek įma­no­ ma ob­jek­ty­viau iš­klau­sy­ti „I‘m With You“, ži­no­da­mas gru­ pės kū­ry­bi­nį kon­teks­tą. Ir ką? Nie­ko... vi­siš­kai nie­ko, kas už­ka­bin­tų, kas pri­vers­tų bent kiek su­si­mąs­ty­ti, kas pa­skan­ din­tų ar iš­gel­bė­tų, kas „už­vež­tų“. Na, dar „Bren­dan‘s De­ ath Song“ iš bė­dos... Vi­sa ki­ta – tas pa­ts per­komp­re­suo­ tas, į čar­tus nu­tai­ky­tas pop-funk, nors funk tai pa­va­din­ti man lie­žu­vis ne­si­ver­čia... Tas pa­ts skam­be­sys kaip pa­sta­ ruo­sius 20 me­tų. Taip, aš su­pran­tu, kad ga­li pa­tik­ti „Ca­li­ for­ni­ca­tion“, su­pran­tu, kad kai ku­rios dai­nos iš „I‘m With You“ taip pat il­gai su­ksis kai ku­riuo­se gro­tu­vuo­se. Ne­rei­kia abe­jo­ti, kad mi­li­jo­nai fa­nų, ku­riems ge­rai vis­kas, ką tik da­ ro RHCP, taip pat mu­zi­ki­nės TV ir ra­di­jo sto­tys su­ras „še­dev­ rų“ nau­ja­me al­bu­me. Bet taip pat aš su­pran­tu, kad gru­pė iš­si­sė­mė. Ne­su­tin­ka­te su šia po­zi­ci­ja? Sa­ky­si­te, „dėl sko­ nio ne­si­gin­či­ja­ma“?

40

100

2011.09.27 19:19:29

>> išklotinė

KON­CER­TAi „JAZ­ZA­NO­VA“

„FM BEL­FAST“ SPA­LIO 7 D.

Klu­bas „New York“, (Vil­nius, Kal­va­ri­jų g. 85)

Net ir ne me­lo­ma­nai šiek tiek ži­no apie is­lan­dų sce­ną – tur­būt ne­ra­si­me nė vie­no jau­no (ar bent jau palyginti) žmo­gaus, ne­gir­ dė­ju­sio Björk, ku­ri, be­je, kar­tą ne­tgi ir kon­cer­ta­vo Vil­niu­je už ne­ kuk­lų ho­no­ra­rą iš mū­sų, mo­kes­čių mo­kė­to­jų, ki­še­nės. Kiek pra­ ku­tę me­lo­ma­nai die­vi­na „Si­gur Rós“ – apie šį ko­lek­ty­vą ir mū­sų nuo­mo­nė la­bai ge­ra. Kaip ir apie „Gus­Gus“, ku­rie ne­se­niai Vil­ niu­je pri­sta­tė is­lan­dų elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos sce­ną. Ką gi, lai­kas su­si­pa­žin­ti gal ir ne su to­kia gar­sia Lie­tu­vo­je, ta­čiau kaip ir vi­ si is­lan­dai sa­vi­tą brai­žą tu­rin­čia ko­man­da „FM Bel­fast“, dėl ku­ rios mu­zi­kos jų tau­tie­čiai ei­na iš pro­to. Or­ga­ni­za­to­riai jų sti­lių įvar­di­ja kaip elekt­ro-pop-ro­kas, ki­ti va­di­na tie­siog „in­die­po­pe­ riais“. Bet ne api­bū­di­ni­mai es­mė, o jų be­pro­tiš­kai links­mi pa­ si­ro­dy­mai – per juos sce­no­je kar­tais su­si­ren­ka ke­lios de­šim­tys mu­zi­kan­tų, ku­rie vi­są žiū­ro­vų sa­lę pa­ver­čia di­džiu­le be­si­links­mi­ nan­čia drau­gi­ja... „FM Bel­fast“ – nuo 2005 m. gy­vuo­jan­ti gru­ pė iš Reik­ja­vi­ko. Loa Hjalm­tys­dot­tir ir Árni Rúna­ro Hlövers­so­no dai­na „Lo­tus“, su­kur­ta kaip ka­lė­di­nis po­kštas, iš­gar­sė­jo ne tik vi­ so­je Is­lan­di­jos sos­ti­nė­je, bet ir to­li už jos. Pro­jek­tas pa­vir­to vi­ sa­ver­te gru­pe, kai iš­lei­do al­bu­mus „How To Ma­ke Friends“ ir „Don‘t Want To Sleep“.

370_018.indd 17

„HURTS“ SPA­LIO 12 D.

„Žal­gi­rio“ are­na (Kau­nas, Ka­ra­liaus Min­dau­go pr. 50)

Vėl siū­lo­me iš­vy­ką į Kau­ną, nau­ją­ją „Žal­gi­rio“ are­ną, kur kon­cer­tą ke­ti­na su­reng­ti be­ne po­pu­lia­riau­sias šiuo me­tu elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos due­tas Eu­ro­po­je – „Hurts“. Theo Hutchc­raf­to ir kla­vi­ši­nin­ko Ada­mo An­der­so­no meist­riš­kai su­kurp­tas hi­tas „Won­der­ful Li­fe“ vi­siems išū­ žė au­sis, bet nu­si­bos­ti dar ne­spė­jo. Iš tie­sų pui­kus vi­sas jų de­biu­ti­ nis (ir kol kas vie­nin­te­lis) al­bu­mas „Hap­pi­ness“, iš­leis­tas praė­ju­siais me­tais. O ką jau kal­bė­ti apie įspū­din­gus vaiz­do kli­pus, ku­rie bu­vo su­suk­ti be­veik vi­siems sing­lams, ku­rių iš­leis­ta net 6!

Kai ku­rie šį due­tą pri­ly­gi­na le­gen­di­nei bri­tų po­pgru­pei „The Pet Shop Boys“, ta­čiau la­biau ne dėl skam­be­sio, o dėl gru­pės po­bū­ džio – vy­rų due­to. Ir nors abi gru­pės pri­jau­čia (net ne tas žo­dis!) elekt­ro­ni­kai, „Hurts“ pa­si­ro­dy­mai šim­tą kar­tų gai­va­liš­kes­ni nei jų vy­ res­nių­jų ko­le­gų. Bent jau „Hei­ne­ken“ fes­ti­va­ly­je Len­ki­jo­je nak­tį pa­ si­ro­dę „Hurts“ su­ge­bė­jo iš­ju­din­ti net la­biau­siai nuo kon­cer­tų per­tek­ liaus iš­var­gu­sius žiū­ro­vus.

Or­ga­ni­za­to­riai pa­skel­bė, kad „Hurts“ ap­šil­dys lie­tu­viš­kos elekt­ro­ ni­kos spe­cia­lis­tai „Le­mon Joy“, tad nu­va­žia­vę į Kau­ną gau­si­te dvi­ gu­bą elekt­ro­ni­kos smū­gį. Ir dar vie­na ge­ra nau­jie­na – į kon­cer­tą iš Vil­niaus ve­ža spe­cia­lūs au­to­bu­sai, ku­rių gra­fi­ką su­si­ra­si­te pa­nar­ šę in­ter­ne­te.

Ra­šė: Šiau­di­nė Ka­liau­sė Nuot­rau­kos: or­ga­ni­za­to­rių ar­chy­vo ir „Scan­pix“

LAPKRIČIO 5 D.

Me­nų fab­ri­kas „Lof­tas“, (Vil­nius, Švit­ri­gai­los g. 29)

Be­ne di­džiau­sia menų fab­ri­ko ru­dens se­zo­ no nau­jie­na ir džiaugs­mas vi­siems Lie­tu­vos me­lo­ma­nams – Vo­kie­ti­jos elektroninės mu­ zi­kos ga­liū­nų „Jaz­za­no­va“ kon­cer­tas iš „Tu­ borg Lof­tas Li­ve“ ren­gi­nių se­ri­jos „Jaz­za­no­va“ – tai še­šių vy­ru­kų – sva­jo­ nių DJ ir pro­diu­se­rių – ko­man­da iš Ber­ly­no, apie ku­rią ži­no vi­si elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos gerbėjai. „Jaz­za­no­va LI­VE feat. Paul Ran­ dolph“ – tai jau net de­vy­nių vy­ru­kų gru­pė, ku­ri į Lie­tu­vą at­va­žiuo­ja lapk­ri­čio 5 d. Į Vil­nių at­vyks­ta du „Jaz­za­no­va“ pro­diu­ se­riai ir di­džė­jai, elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos įra­ šų bendrovės „So­nar Kol­lek­tiv“ įkū­rė­jai, še­ši ta­len­tin­gi džia­zo pa­sau­ly­je ger­bia­mi inst­ru­ men­ti­nin­kai ir vo­ka­lis­tas Pau­las Ran­dolp­has iš tur­tin­ga mu­zi­ki­ne is­to­ri­ja gar­sė­jan­čio pa­ sau­lio taš­ko – Det­roi­to.

Akį trau­kian­čiu ap­ran­gos sti­liu­mi pa­si­žy­ min­tis P.Ran­dolp­has daž­nai yra pa­va­di­na­ mas vie­nu ge­riau­sių šių lai­kų Det­roi­to mu­zi­ kan­tų. Po­nas P.Ran­dolp­has dau­gy­bę me­tų gy­ve­no Bra­zi­li­jo­je, kur iš­mo­ko su mu­zi­ka su­si­lie­ti, kur mu­zi­ka yra neat­sie­ja­ma kas­ die­nio gy­ve­ni­mo da­lis. Vo­ka­lis­tas ne­nus­to­ja ke­liau­ti po pa­sau­lį. Vien kar­tu su „Jaz­za­no­ va Li­ve“ per pa­sta­ruo­sius ke­le­rius me­tus pa­ sau­lį jis ap­ke­lia­vo ke­lias­de­šimt kar­tų, tik­ro gar­so kon­cer­tuo­se at­lik­da­mas į kon­den­suo­ tą pie­ną pa­na­šią pro­gra­mą – nuo nu-jazz iki bro­ken beat, nuo mo­der­naus folk­lo­ro iki sou­lo.

Nuo to lai­ko, kai prieš še­šio­li­ka me­tų „Jaz­za­no­va“ ėmė kur­ti mu­zi­ką, jau ta­da jos įspraus­ti į ko­kius nors mu­zi­ki­nius rė­mus ne­ bu­vo leng­va. Sou­las? Tik­rai taip. Nu-jazz ir džia­zas? Ir­gi. Lau­žy­ti šo­kių aikš­te­lės rit­ mai? O taip! Ga­li­ma bū­tų tęs­ti, ta­čiau ge­ riau vie­ną ir kol kas vie­nin­te­lį kar­tą Lie­tu­vo­ je tai iš­girs­ti gy­vai.

Tie­sa, Lie­tu­vo­je „Jaz­za­no­vos“ var­das mi­ nė­tas ke­le­tą kar­tų: jau iki šiol čia už­suk­da­ vo da­lis „Jaz­za­no­vos“ DJ ko­man­dos. Gy­ vai „Jaz­za­no­va“ pradėjo gro­ti tik prieš porą metų, kai iš­lei­do sa­vo naujausią albumą „Of All New Things“, ir vis daž­ niau gru­pė nuo šokių mu­zi­kos pa­su­ka gyvų pasirodymų link, nuo klu­bų ir dis­ko­te­kų – į gy­vos mu­zi­kos sa­les ar ne­stan­dar­ti­nes vie­ tas. „Jaz­za­no­vos“ mu­zi­ka mankš­ti­na šir­dis, jos klau­so ir pa­gal ją ju­da nuo Mask­vos džiaz­me­nų iki San Pau­lo sam­bos šo­kė­jų.

Vi­sa­me pa­sau­ly­je ne tik me­lo­ma­nai, bet ir ki­ti pro­fe­sio­na­lūs mu­zi­kan­tai į šio ko­lek­ty­vo, ku­ris vi­suo­met yra žings­niu prie­ky­je, kū­ry­bą žvel­gia su di­džiu­le pa­gar­ba.

Be to, šią va­sa­rą „Jaz­za­no­va“ iš­lei­do nau­ją al­bu­mą „Co­ming Ho­me“, ku­rio pa­ va­di­ni­mas jau su­fle­ruo­ja al­bu­mo te­ma­ti­ką.

Pa­sau­lį kon­cer­ti­nių tu­rų marš­ru­tais mai­šan­ tis „Jaz­za­no­vos“ ko­lek­ty­vas į „Co­ming Ho­ me“ su­dė­jo kū­ri­nius, ku­riuos jie su ma­lo­nu­ mu gro­ja sa­vo na­muo­se, ku­rie yra su­kur­ti Vo­kie­ti­jo­je. „Co­ming Ho­me“ – tai ek­lek­tiš­kas, ta­čiau kar­tu ir itin har­mo­nin­gas gar­sų mi­ši­nys, ku­ rio ap­lin­ko­je mėgs­ta bū­ti pa­tys mu­zi­kan­tai.

Tik­rai ką nors iš­gir­si­me ir iš šio al­bu­mo me­ nų fab­ri­ke „Lof­tas“.

Su­si­tin­kam ten, kur ge­ra mu­zi­ka ne­tu­ri pa­bai­gos akor­dų. Bi­lie­tus į „Tu­borg Lof­tas Li­ve“ se­ri­ją su „Jaz­za­no­va LI­VE feat. Paul Ran­dolph“ par­duo­da TI­KE­TA.

2011.09.27 19:19:50

>> išklotinė

Pa­ro­dos

Ra­šė: Alek­sand­ra Fo­mi­na Nuot­rau­kos: mu­zie­jų ar­chy­vo

AR­VY­DO KA­ŠAUS­KO DAR­BŲ PA­RO­DA IKI SPA­LIO 10 D.

Lie­tu­vos teat­ro, mu­zi­kos ir ki­no mu­zie­jus (Vil­nius, Vil­niaus g. 41)

Dai­li­nin­ko Ar­vy­do Ka­šaus­ko kū­ri­niai iš kar­to te­miš­kai su­sky­la į dvi da­ lis. Pir­ma da­lis – tai aiš­kių kon­tū­rų mo­te­rų ak­tai, „įpai­šy­ti“ į ani­ma­ci­ nius in­ter­je­rus, ku­rie sėk­min­gai per­tei­kia for­mą ir au­to­riaus ge­bė­ji­mą ta­py­ti aka­de­miš­kai pre­ci­ziš­kai. Ta­čiau kur kas įdo­mes­ni ant­ros da­lies pa­veiks­lai, drą­siai žen­gian­tys pir­myn nuo aka­de­miš­kos tra­di­ci­jos ir vais­kio­mis, ga­jo­mis spal­vo­mis, tro­pi­kų ir bam­bu­kų mo­ty­vais tar­si kvie­ čian­tys įkvėp­ti gry­no oro.

Š

D

n p

to

AL­GI­MAN­TO PUI­POS TA­PY­BOS DAR­BŲ PA­RO­DA IKI SPA­LIO 8 D.

Lie­tu­vos teat­ro, mu­zi­kos ir ki­no mu­zie­jus (Vil­nius, Vil­niaus g. 41)

18 // © 370 370_018.indd 18

Spa­lio mė­ne­sį ga­li­me ap­žiū­rė­ti ke­lias itin įdo­mias pa­ro­das – de­ja, nevi­sos veiks iki mė­ne­sio pa­bai­gos, to­dėl no­ rin­čius jas ap­lan­ky­ti ra­gin­čiau pa­sku­ bė­ti. Vie­na to­kių pa­ro­dų – ki­no re­ži­sie­ riaus Al­gi­man­to Pui­pos ta­py­bos dar­bų pa­ro­da. Šių dar­bų eks­po­zi­ci­jos sa­lės „priean­gy­je“ nu­tar­ta pri­min­ti šio re­ži­sie­ riaus fil­mą „Mie­gan­čių dru­ge­lių tvir­to­ vė“ pa­gal Jur­gos Iva­naus­kai­tės kū­ry­bą.

Pa­žiū­rė­jus nuo­trau­kas iš fil­mo ir te­le­vi­ zo­riaus ek­ra­ne ro­do­mas iš­trau­kas, akis pail­si ties „ne­su­šu­kuo­tais“, pa­brėž­ti­nai mė­gė­jo ir dėl to itin jau­kiais re­ži­sie­riaus ta­py­tais ne­di­de­liais pa­veiks­lais. Juo­se do­mi­nuo­ja vė­jo mo­ty­vai, di­na­miš­ki po­ tė­piai, di­de­lės tuš­čios erd­vės, žmo­gaus bu­vi­mo pėd­sa­kai ar neaiš­kūs si­lue­tai: daug pil­kų, mels­vų at­spal­vių, me­džių, lė­ki­mo mo­ty­vų, ne­ti­kė­tų ob­jek­tų. Čia pat prie bend­ro vaiz­do pri­dė­ti ta­py­bos reik­ me­nys, de­ja, per daug ak­cen­tuo­ja dar­ bų au­to­riaus po­lin­kį pir­miau­sia re­ži­suo­ti ap­lin­ką ir su­da­ro dirb­ti­nu­mo įspū­dį.

t

„AŠ, MA­NO, MAN“ IKI SPA­LIO 15 D.

m

Apie me­ni­nin­ko as­me­ny­bę pre­ten­duo­ja kal­bė­ti ir teks­ti­lės pa­ro­da „Aš, ma­no, man“. Pa­ro­da pra­de­da­ma gra­fiš­kai dro­bė­je pa­vaiz­duo­ ta dis­ku­si­ja apie šian­die­nos teks­ti­lės me­no sam­pra­tą šiuo­lai­ki­nio me­ no ir vi­suo­me­nės kon­teks­te, de­monst­ruo­ja įvai­riais ly­giais teks­ti­lės me­ną nag­ri­nė­jan­čių au­to­rių dar­bus. Vie­ni au­džia me­ta­lą, ki­ti iš fan­ tas­tiš­kai kruopš­čiai pa­ga­min­tų ma­žy­čių fi­gū­rė­lių dė­lio­ja jiems svar­bių ar­che­ti­pų at­vaiz­dus, sta­to vel­ti­nio „pa­mink­lus“, ref­lek­tuo­ja liau­dies me­ną ar­ba sa­vo as­me­ni­nę pa­tir­tį ofi­cia­laus me­ni­nin­ko sta­tu­so su­tei­ ki­mo kon­teks­te – se­no­vi­nės ga­le­ri­jos pa­tal­pos pui­kiai pri­tai­ky­tos tam, kad bū­tų ga­li­ma tie­sio­gi­ne žo­džio pra­sme įvai­riais kam­pais iš­nag­ri­ nė­ti me­ni­nin­ko iš­skir­ti­nių ge­bė­ji­mų ir iro­niš­kos sa­vis­ta­bos te­mą.

si

Šv. Jo­no gat­vės ga­le­ri­ja (Šv. Jo­no g. 11)

Tu n r

t

i p

EVAL­DO JAN­SO VI­DEO­D AR­

2011.09.27 19:20:11

AL­GI­MAN­TO KUN­ČIAUS PARO­DA „KI­NO UŽA­ŠAI: 1979–1984“ IKI SPA­LIO 23 D.

Šiuo­lai­ki­nio me­no cent­ras (Vil­nius, Vil­niaus g. 41)

Sug­rįž­ki­te į do­ku­men­ti­kos plot­mę ir ap­žiū­rė­ki­te ke­lio­se ki­to­se ŠMC sa­lė­ se iki spa­lio 23 d. vei­kian­čią Al­gi­man­to Kun­čiaus pa­ro­dą „Ki­no už­ra­šai: 1979–1984“, ku­rios itin sėk­min­gas tech­ni­nis spren­di­mas lei­džia vy­res­ niems pa­si­ner­ti į sa­vo, o jau­nes­niems – į tė­ve­lių ir se­ne­lių re­gė­tą Vil­niaus ir ki­tų Lie­tu­vos kam­pe­lių kas­die­ny­bę. „Mu­zi­ka ir žmo­nių vei­dai – nuo­sta­ bus da­ly­kas. At­ran­di to­kį ant­ro­po­lo­gi­nį, fi­zio­no­mi­nį, jaus­mi­nį, psi­cho­lo­ gi­nį ir vi­so­kį ki­to­kį at­la­są...“ – pri­si­pa­žįs­ta me­ni­nin­kas, nie­ka­da ne­ma­tęs An­dy War­ho­lo dvie­jų tri­jų mi­nu­čių at­ski­rų žmo­nių po­rtre­tų, bet sa­vo kū­ ri­niuo­se už­čiuo­pęs šį tą pa­na­šaus ir ne­pap­ras­tai gy­vo. Dirb­da­mas Jo­no Me­ko prin­ci­pu, nie­ko ne­kur­da­mas, o tik do­ku­men­tuo­da­mas, A.Kun­čius fil­muo­ja ir iš­ki­lius Lie­tu­vos kul­tū­ros ir me­no vei­kė­jus (kai ku­rių bal­sus ga­li­ ma iš­girs­ti per au­si­nes), ir liau­dies dai­nas trau­kian­čias mo­čiu­tes, ir mo­no­ li­ti­nių na­mų kie­muo­se iš­dy­kau­jan­čius vai­kus: ne­spal­vo­tas vaiz­das, mu­zi­ ka, bal­sai, gat­vės triukš­mas su­si­lie­ja į vie­ną ban­guo­jan­čią ir už­bu­rian­čią vi­su­mą.

IKI SPA­LIO 16 D.

Šiuo­lai­ki­nio me­no cent­ras (Vil­nius, Vo­kie­ čių g. 2)

Daug ryš­kių spal­vų ir Šiuo­lai­ki­nio me­ no cent­re iki spa­lio 16 d. vyks­tan­ čio­je pa­ro­do­je „Ba­ma­ko‘09: Af­ri­kos fo­tog­ra­fij­os bie­na­lė“: jos čia yra vie­ nin­te­lė at­sva­ra slo­giam so­cia­li­niam ir po­li­ti­niam kon­teks­tui (nė vie­no­je pa­ro­ do­je iki šiol ne­su gir­dė­ju­si tiek lan­ky­ to­jų ato­dū­sių). Šios di­džiu­lės pa­ro­dos bend­ras var­dik­lis su­si­jęs su „sie­nos“ są­vo­ka: nuo fi­zi­nės sie­nos tarp vals­ ty­bių, ku­rios neiš­ven­gia­mai ir daž­nai ne­le­ga­liai ker­ta­mos skur­do ka­muo­ ja­mo­se Af­ri­kos ša­ly­se, iki su­vo­ki­mo, kad tvir­čiau­sias ir sun­kiau­siai įvei­kia­ mas sie­nas žmo­nės su­si­ku­ria sa­vo pa­ čių gal­vo­se. At­ro­do, kad su mi­ru­siai­ siais bū­tų leng­viau su­si­kal­bė­ti ne­gu su gy­vai­siais: jau­kiai įvy­nio­ti pa­mink­lai Tu­ni­so ka­pi­nė­se, spal­vin­gos kar­na­va­li­ nės ei­ty­nės, eu­ro­pie­tiš­kų gro­žio ir ge­ ro­vės stan­dar­tų be­si­vai­kan­tys paaug­ liai, tarp šim­tų gen­čių ieš­kan­tys sa­vo tau­ti­nės, kul­tū­ri­nės, o kar­tais ir ly­ti­nės ta­pa­ty­bės – vi­sa tai kar­tu ir už­bu­ria, ir nu­liū­di­na, ir ver­čia nau­jo­mis aki­mis pa­žvelg­ti į ana­pus nuo­trau­kos lie­kan­ tį pa­sau­lį.

„BA­MA­KO‘09: AF­RI­KOS FO­TOG­RA­FI­JOS BIE­NA­LĖ“

O­D AR­BŲ PARO­DA IKI LAPK­RI­ČIO 1 D.

Jo­no Me­ko vi­zua­lių­jų me­nų cent­ras (Vil­nius, Gy­nė­jų g. 14)

Me­ni­nin­kų po­rtre­tai do­mi­na ir Eval­dą Jan­są, ku­rio vi­deo­dar­bų apie šiuo­lai­ki­nio me­no kū­rė­jus paroda iki lapk­ri­čio 1 d. vei­kia Jo­no Me­ko vi­zua­lių­jų me­nų cent­re (ke­liau­sian­čius ten įspė­ja­me, kad ne­pil­na­me­čiams lan­ky­to­jams kai ku­rių fil­mų žiū­rė­ti ne­lei­džia­ma, o ga­le­ri­jos tua­le­te nė­ra švie­sos). Juos au­to­rius fil­ma­vo „Flu­ xus mi­nis­te­ri­jo­je“ per pa­ro­dų ati­da­ry­mus, to­dėl me­ni­nin­kai sa­vo dar­bus ro­do mi­ni­ma­liai, kal­ba apie juos ne­va­lin­gai la­ko­niš­kai, ne­po­zuo­ja, ne­ma­žai už­si­me­na apie sa­vo vai­kys­tę, dai­li­nin­ko įvaiz­dį vi­suo­me­nė­ je, be jo­kio pa­tai­ka­vi­mo ste­reo­ti­pams ir žiū­ro­vo lū­kes­čiams de­monst­ruo­ja sa­vo kas­die­ny­bę, apie ku­rią pa­sa­ko­ja­ma su ne­ma­ža do­ze sa­vii­ro­ni­jos. Ope­ra­to­rius, ku­riam tal­ki­na nau­jų­jų me­di­jų gu­ru Vy­tau­tas Mi­ chel­ke­vi­čius, pro­vo­kuo­ja sa­vo pa­šne­ko­vus, už­duo­da int­ri­guo­jan­čius klau­si­mus, ska­ti­na dis­ku­tuo­ti, gin­čy­ tis, iš­sa­ky­ti ne­po­pu­lia­rias nuo­mo­nes. Tie­sa, kai ku­rie fil­mai ro­do tik „kal­ban­čias gal­vas“, bet dau­gu­mo­ je E.Jan­sas žai­džia su for­ma – fil­muo­ja pa­su­kęs ka­me­rą, iš­ban­do „nu­ba­lin­tą“ vaiz­dą, ne­spal­vo­tus kad­rus mai­šo su spal­vo­tais, įter­pia dir­gi­nan­čios mu­zi­kos. To­dėl jo vi­deo­dar­bai neat­si­bos­ta, bet ku­rį iš jų ga­li­ma žiū­rė­ti nuo bet ku­rios vie­tos, o kar­tais pa­ts fil­mas at­ro­do įdo­mes­nis už me­ni­nin­kų as­me­ny­bes ar kū­ri­nius.

370_018.indd 19

2011.09.27 19:20:33

>> išklotinė

KINAS

Ra­šė: Do­v y­das Kiau­lei­kis Nuot­rau­kos: iš or­ga­ni­za­to­rių ar­chy­vo

„AD HOC: NE­PA­TO­GUS KI­NAS“

Kadras iš filmo „So­lar­ta­xi: ap­link pa­sau­lį su Sau­le“

SPA­LIO 20–30 D.

Ki­no teat­ras „Skal­vi­ja“ (Vil­nius, A.Goš­tau­to g. 2/15)

Va­sa­ra kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį mus le­pi­no mu­zi­kos fes­ti­va­liais po at­vi­ru dan­gu­mi, o orams at­ vė­sus ki­no teat­rai kvie­čia į sa­vo sa­les pa­si­mė­gau­ti rink­ti­niais fil­mais dau­gy­bė­je ki­no ren­gi­ nių. Vie­nas įdo­mes­nių šį mė­ne­sį vyks­tan­čių ki­no fes­ti­va­lių – spa­lio 20-ąją pra­si­dė­sian­tis „Ad Hoc: Ne­pa­to­gus ki­nas“. Sė­dė­ti „Skal­vi­jos“ kė­dė­se vi­sai pa­to­gu, ne­pa­to­gios tik fil­mų nag­ri­ nė­ja­mos te­mos – šie­met ypač daug dė­me­sio ski­ria­ma po­so­vie­ti­nės erd­vės rea­li­joms, ko­rup­ ci­jai ir pa­na­šiems rei­ka­lams. Ne­pai­sant rim­tų te­mų ir ne­ko­mer­ci­nio po­bū­džio, „Ne­pa­to­gus ki­nas“ yra vie­nas lan­ko­miau­sių ki­no ren­gi­nių Lie­tu­vo­je. Vie­na to prie­žas­čių – per­žiū­rė­tas Vil­ niu­je fes­ti­va­lis ke­liau­ja po ma­žes­nius Lie­tu­vos mies­tus.

Ką ver­ta pa­ma­ty­ti fes­ti­va­ly­je? Praū­žus krep­ši­nio karš­ti­nei, „Ne­pa­to­gus ki­nas“ pri­sta­tys net ke­lis fil­mus apie fut­bo­lą. Ko­rup­ci­ja ir fut­bo­las? Kad tai su­de­ri­na­mi da­ly­kai, įsi­ti­kin­si­te pa­žiū­ rė­ję „Du Es­ko­ba­rus“ apie Ko­lum­bi­jos spor­to ir ma­fij­os ry­šius. Pab­lo Es­co­ba­ras lai­ko­mas di­ džiau­sios sėk­mės su­lau­ku­siu ka­da nors gy­ve­nu­siu ko­kai­no kont­ra­ban­di­nin­ku ir tur­tin­giau­siu ma­fio­zu. Toks tur­tin­gas, kad ei­da­mas į po­li­ti­ką ža­dė­jo su­mo­kė­ti Ko­lum­bi­jos vals­ty­bės sko­lą.

Ki­to­je ba­ri­ka­dų pu­sė­je – André­sas Es­co­ba­ras, Fut­bo­lo Džen­tel­me­nas, lai­ko­mas ge­riau­siu vi­-

sų lai­kų Ko­lum­bi­jos (kai kam ir pa­sau­lio) fut­bo­li­nin­ku, ku­ris ne­ty­čia įspy­rė sa­vo ko­man­dai įvar­tį per 1994 m. pa­sau­lio tau­rės var­žy­bas ir už tai su­mo­kė­jo sa­vo gy­vy­be. Pa­sa­ko­ja­ma, kad Ko­lum­bi­jos rink­ti­nei pra­lo­šus, ma­fi­jos šu­lai pra­ra­do be­pro­tiš­kas pi­ni­gų su­mas la­žy­bo­se ir bū­tent to­dėl André­sas bu­vo kerš­tin­gai nu­žu­dy­tas. Grei­to tem­po juos­to­je „Du Es­ko­ba­rai“ apie vie­naip ar ki­taip su­si­ju­sius dvie­jų le­gen­di­nių as­me­ny­bių gy­ve­ni­mus nag­ri­nė­ja­ma, kaip spor­tas, pi­ni­gai ir val­džia žen­gia ko­ja ko­jon. „2 me­tai, 50 000 km, be­veik 40 ša­lių ir 200 va­lan­dų me­džia­gos“ – taip pri­sta­to­mas fil­ mas „So­lar­ta­xi: ap­link pa­sau­lį su Sau­le“. „So­lar­ta­xi“ pa­sa­ko­ja is­to­ri­ją apie bi­čiu­ką iš Švei­ ca­ri­jos, ku­ris nuo vai­kys­tės sva­jo­jo ap­ke­liau­ti pa­sau­lį, o užau­gęs tai pa­da­rė su Sau­lės ener­gi­ja va­ro­ma ma­ši­na. Fil­mas kal­ba apie pa­sau­li­nį at­ši­li­mą, bet be di­daktikos ir mo­ra­ lų, o kaip tik­ras ho­li­vu­di­nis feel good fil­mas su­mai­šy­tas su „Na­tio­nal Geog­rap­hic“ pro­gra­ ma. Ma­ty­si­te be­si­šyp­san­čius var­guo­lius iš tre­čio­jo pa­sau­lio ša­lių, ara­bų prin­cus, pa­sa­kiš­kus gam­tos vaiz­dus ir ko­miš­kas si­tua­ci­jas. Ne­ga­na to, Ener­ge­ti­kos mu­zie­ju­je ro­do­mą fil­mą pri­ sta­tys pa­ts re­ži­sie­rius, tad lau­kia tik­rai links­mas va­ka­ras.

Kadras iš filmo „Aten­ber­gas“

KAU­NO KI­NO FES­TI­VA­LIS

IKI SPA­LIO 9 D.

NUO SPALIO 21 D.

Tarp­tau­ti­nis Kau­no ki­no fes­ti­va­lis neiš­si­ten­ka vien Kau­ne ir at­ga­be­na dau­gy­bę fil­mų į Vil­nių. Iki spa­lio 9 d. „Pa­sa­ko­je“, „Skal­vi­jo­je“ ir Na­cio­na­li­nė­je dai­lės ga­le­ri­jo­je – ge­rų fil­mų per­tek­lius. 370 la­biau­siai lau­kia „Aten­ber­go“, keis­tos ir hip­no­ti­zuo­jan­čios dra­mos iš Grai­ki­jos. Pas­ta­ruo­sius ke­le­rius me­tus grai­kų ki­nas ne­si­liau­ja ste­bi­nęs pa­sau­lio – tarp­ tau­ti­nė spau­da jau pri­ra­šė sto­riau­sius to­mus, klau­sian­čius, kaip taip at­si­ti­ko, kad lyg iš nie­kur grai­kai pa­žė­rė tiek per­liu­kų. Prieš po­rą me­tų „Il­ti­nis dan­tis“ su­kė­lė ban­gas, o da­ bar „Aten­ber­gas“. Pag­rin­di­nė vei­kė­ja Ma­ri­na – tak­si vai­ruo­to­ja, tė­vo slau­gy­to­ja, vie­ni­ šė, ap­sės­ta Da­vi­do At­ten­bo­rough do­ku­men­ti­nių fil­mų, ypač sce­nų apie gy­vū­nų mei­lę.

Jos vie­nin­te­lė drau­gė Bel­a da­li­ja­si is­to­ri­jo­mis apie sa­vo pa­čios mei­lės žai­di­mus. Abi vei­kė­jos gau­na po mi­si­ją – vie­na su­vi­lio­ja drau­gės mirš­tan­tį tė­vą, ki­ta – mies­te­lį lan­ kan­tį in­ži­nie­rių. D.At­ten­bo­rough pa­var­dė įkvė­pė fil­mo pa­va­di­ni­mą, o jo do­ku­men­ti­ka – fil­mo idė­ją, kad žmo­nės yra tik gam­tos pa­sau­lio da­lis.

Iš ki­tų fes­ti­va­lio fil­mų bū­ti­na pa­ma­ty­ti „Iš­sis­ky­ri­mą“, dra­mą iš Ira­no, nu­sky­nu­sią pa­ grin­di­nius Ber­ly­no fes­ti­va­lio pri­zus šiais me­tais. Na­de­ras ir Si­mi­na au­gi­na duk­rą ir pri­ žiū­ri ser­gan­tį tė­vą. Si­mi­nos prio­ri­te­tas – duk­ters iš­si­la­vi­ni­mas, ji no­ri emig­ruo­ti, o Na­ de­ras tam prie­ši­na­si, nes jau­čia pa­rei­gą sa­vo tė­vui. Si­mi­na pa­rei­ka­lau­ja sky­ry­bų ir ne­lai­min­ga san­tuo­ka pra­de­da ir­ti mū­sų aky­se, į griū­ties sū­ku­rį įtrau­kia­mi ap­lin­ki­niai – ki­ti šei­mos na­riai, drau­gai, kai­my­nai. Re­ži­sie­rius per šei­mos is­to­ri­ją per­tei­kia kla­sių, ly­ čių ly­gy­bės ir re­li­gi­nę trin­tį. „Iš­sis­ky­ri­mas“ iliust­ruo­ja šian­die­nę Ira­no vi­suo­me­nę, apie ku­rią mes ne­la­bai ką ži­no­me ir daž­nai esa­me su­si­da­rę klai­din­gus ste­reo­ti­pus. Tad, be įtemp­to siu­že­to dra­mos, žiū­ro­vai dar ir pa­žins ša­lį, nuo­lat fi­gū­ruo­jan­čią už­sie­nio ži­nių pra­ne­ši­muo­se.

Daugiau nei dvi valandas režisierius Terrence‘as Malickas hipnotizuoja žiūrovus savo nau­ juoju filmu „Gyvybės medis“, kuris, laimėjęs „Auksinę palmės šakelę“ Kanuose, atkeliauja ir į Lietuvos ekranus. Pati filmo istorija labai paprasta – stebime, kaip šeima gyvena 1950ųjų Teksase. Griežtas tėvas auklėja savo tris atžalas, kad užaugtų stiprūs, o mama nori, kad berniukai būtų kilnūs ir kupini meilės. Patys broliai, kol tėvas dirba, nerūpestingai lei­ džia vaikystę dūkdami kieme, o tėvui grįžus namo bando suderinti tėvo baimę su pagar­ ba ir meile jam.

Vis dėlto filmas išsiskiria ne istorija. Režisierius bando atsakyti į klausimą, kodėl mes eg­ zistuojame. Jis nagrinėja tiek evoliucijos teoriją, tiek religijos istoriją. Net 17 minučių trun­ kančiame epizode stebime, kaip susikuria Žemė, kaip užgimsta gyvybė, matome ir dino­ zaurus, pavaizduojamas ir meteoras, sukėlęs ledynmetį. Tai drąsus ir kupinas pasitikėjimo žingsnis, nes sunku suprasti, ką reiškia šitas sapnas. Sugrįžę į realybę stebime, kaip gyve­ nimas teka savo vaga. Filme ypač įtikinamai parodyta vaikystė – nerūpestingumas, žaidi­ mai, kurie baigiasi ašaromis, broliška meilė.

Filmas padalija žiūrovus į dvi skirtingas stovyklas. Vieniems „Gyvybės medis“ suteikia vil­ čių, kad įmanoma atskleisti paslaptį, kodėl mes gyvename. Filme daug nuostabių gamtos vaizdų ir tiek pat daug emocijų, tad begalinė visata atskleidžiama maksimaliai. Filmo kla­ sikinės muzikos garso takelis – tarsi viso sezono Filharmonijos repertuaras, o niekada ne­ rimstanti kamera išryškina aukštus režisieriaus tikslus. Kitoje barikadų pusėje sėdintys kriti­ kai filmą vadina nuobodžia „Discovery Channel“ ir klasikos radijo reklama. Istorija apie iš pažiūros idealią, bet iš tikrųjų savų rūpesčių turinčią šeimą, kai tėvas praranda darbą ir viskas pasikeičia jiems persikėlus gyventi kitur, matyta daugybę kartų. O režisieriaus filo­ sofiniai klausimai ir atsakymai – paprasčiausios klišės. Kad ir kaip būtų, „Gyvybės medį“ verta pamatyti vien tam, kad žinotum, kuriai stovyklai priklausai.

Ki­no teat­ras „Pa­sa­ka“ (Vil­nius, Šv. Ig­no­to g. 4/3) Ki­no teat­ras „Skal­vi­ja“ (Vil­nius, A.Goš­tau­to g. 2/15) Na­cio­na­li­nė dai­lės ga­le­ri­ja (Vil­nius, Kons­ti­tu­ci­jos pr. 22)

20 // © 370 370_018.indd 20

„GYVYBĖS MEDIS“ Didžiuosiuose sostinės kino teatruose

2011.09.27 19:20:51

a, e

p

fil­ ­

­ us i­

teatras TEAT­RO FES­TI­VA­LIS „SI­RE­NOS“

Ra­šė: Tau­tė Ber­no­tai­tė Nuot­rau­kos: Kamilės Žickytės ir „Sirenų“ ar­chy­vo

Scena iš spektaklio „Disp­la­ce #1. Rau­do­na­sis įtū­žis“

VYKS­TA IKI SPA­LIO 8 D.

Įvai­rios Vil­niaus mies­to teat­ro erd­vės

Jau aš­tun­tą kar­tą vyk­sian­čio fes­ti­va­lio „Si­re­nos“ ren­gė­jai Lie­tu­vos teat­ro žiū­ro­vams pri­sta­tys tris pa­grin­di­nius šiuo­lai­ ki­nio sce­nos me­no marš­ru­tus.

Vi­sos trys „Si­re­no­se“ pri­sta­to­mos už­sie­nio tru­pės žen­gia tam tik­rais teat­ro pa­ri­biais, de­rin­da­mos tra­di­ci­nį dra­mi­nį vyks­mą su po­stdra­mi­nio teat­ro stra­te­gi­jo­mis, per­for­man­su, vi­zua­liai­siais me­nais ir šiuo­lai­ki­nio mu­zi­ki­nio teat­ro kal­ba.

Už­sie­nio pro­gra­mą pra­dės spa­lio 3 d. pa­si­ro­dy­sian­ti veng­rų kom­pa­ni­ja „HOP­Part“, ku­ri ro­dys spek­tak­lį „Ko­rio­ la­nas“ pa­gal Wil­lia­mo Sha­kes­pea­re‘o dra­mą, kal­ban­čią apie Lie­tu­vos vi­suo­me­nei pui­kiai pa­žįs­ta­mus so­cia­li­nius pa­ra­dok­sus.

Pa­sau­li­nio ly­gio per­for­man­so ir vi­deo­me­no kū­rė­jų ko­ man­da „Gob Squad“ spa­lio 7 ir 8 d. pri­sta­tys vi­są pa­ sau­lį ap­ke­lia­vu­sį spek­tak­lį „Su­per Night Shot“, ku­ris kiek­vie­ną kar­tą ku­ria­mas iš nau­jo pri­klau­so­mai nuo konk­ re­taus mies­to gat­vė­se su­tik­tų žmo­nių.

Spa­lio 5 d. „Si­re­no­se“ – jau­nos ita­lų kom­pa­ni­jos „Mu­ta Ima­go“ spek­tak­lis „Disp­la­ce #1. Rau­do­na­sis įtū­žis“. Spek­ tak­lis ba­lan­suo­ja tarp teat­ro ir vi­zua­lių­jų me­nų, čia ana­ li­zuo­ja­mos imig­ran­tų, ka­ro be­lais­vių, di­si­den­tų pa­tir­tys, nag­ri­nė­ja­ma sa­vi­dest­ruk­ci­nės Va­ka­rų ci­vi­li­za­ci­jos pri­gim­ ties te­ma. Gau­si „Si­re­nų“ lie­tu­viš­kų spek­tak­lių pro­gra­ma pri­vi­lio­jo la­bai daug sve­čių, ku­riems fes­ti­va­lio ren­gė­jai nu­ ties ke­lius į int­ri­guo­jan­čius lie­tu­vių teat­ro kū­rė­jų min­ties ho­ ri­zon­tus. Bus pa­ro­dy­ti Os­ka­ro Kor­šu­no­vo spek­tak­lis „Dug­ ne“, nau­jo­sios „Mi­ran­dos“ prem­je­ra, re­ži­sie­riaus Gin­ta­ro Var­no „Pub­li­ka“, Keis­tuo­lių teat­ro spek­tak­lis „Va­sa­ro­to­jai“, Vi­do Ba­rei­kio ir teat­ro ju­dė­ji­mo „No Theat­re“ spek­tak­lis „Te­le­fo­nų kny­ga“, Ar­tū­ro Arei­mos spek­tak­liai „Pra­keik­tie­ji“ (OKT) ir „Am­fit­rio­nas“ (VMT), Ag­niaus Jan­ke­vi­čiaus spek­ tak­lis „Ak­me­nų pe­le­nai“ (KVDT) ir at­nau­jin­tos Kris­tia­no Smed­so „Liūd­nos dai­nos iš Eu­ro­pos šir­dies“ (LNDT). Kau­ kiam ir lau­kiam! Dau­giau in­for­ma­ci­jos: www.okt.lt

u­ a 0-

g­ ­

o e­ ­

il­ s a­

ir

„AM­FIT­RIO­NAS“

SPA­LIO 1 D. IR LAPK­RI­ČIO 8 D.

Vil­niaus ma­ža­sis teat­ras (Vil­nius, Ge­di­mi­no pr. 22)

Vil­niaus ma­ža­sis teat­ras (VMT) 22-ąjį se­zo­ną ati­da­rė spek­tak­lio „Am­fit­rio­nas“ prem­je­ra. Spek­tak­lis bu­vo pri­sta­ty­tas pub­ li­kai už­da­rant praė­ju­sį se­zo­ną, to­dėl jau yra ne­ma­žai at­si­lie­pi­mų. Ver­ti­ni­mai įvai­riau­si – „Am­fit­rio­ną“ prieš­ta­rin­gai ap­ta­ rė ir žiū­ro­vai, ir VMT ko­lek­ty­vas, ir teat­ro kri­ti­kai.

Ri­mo Tu­mi­no moks­lus išė­ju­sio ir jau tu­rin­čio so­li­džios jau­no spek­tak­lių kū­rė­jo pa­tir­ties Ar­tū­ro Arei­mos re­ži­suo­tas spek­ tak­lis – an­ti­kos mi­to in­terp­re­ta­ci­ja. Vie­ni an­ti­kos bau­gi­na­si, ant­ri vi­sa­da il­gi­si pro­vo­ka­ty­vios kū­ry­bos, su­nė­rę ran­kas ant krū­ti­nės, o tre­ti ki­ti oriai ga­lan­da ver­ti­ni­mų strė­les. Juk tai AN­TI­KA! O kas išė­jo re­ži­sie­riui? Pa­de­da­mas dra­mą pa­ra­šiu­ sio Pe­te­rio Hack­so drą­sios, eks­pe­ri­men­ti­nės in­terp­re­ta­ci­jos, A.Arei­ma iro­niš­kai ir ne­kuk­liai priei­na prie me­džia­gos. Taip kaip spek­tak­lis ne­re­ko­men­duo­ja­mas ne­pil­na­me­čiams dėl išo­ri­nės kū­niš­ko­sios jo pu­sės, taip ga­li bū­ti re­ko­men­duo­ja­mas vi­sap­ro­čiams dėl ga­li­my­bių su­kru­tin­ti min­tį. Ir gal net ko­kias mie­go­ju­sias grai­kiš­kas ląs­te­les?

La­bai džiu­gu, kad šį se­zo­ną VMT sten­gia­si at­ver­ti var­tus jau­na­jai re­ži­sū­rai, drą­sioms me­ni­nėms ini­cia­ty­voms – su­kur­ti spek­tak­lį pa­kvies­tas ir dar vie­nas R.Tu­mi­no mo­ki­nys – re­ži­sie­rius Ki­ri­las Glu­ša­je­vas. Pir­mo­sio­mis gruo­džio die­no­mis žiū­ ro­vai su­lauks šiuo me­tu ak­ty­viai re­pe­tuo­ja­mo spek­tak­lio „Mo­ti­na (Va­sa Že­lez­no­va)“ prem­je­ros.

370_018.indd 21

2011.09.27 19:21:10

>> blizgė

Tes­tas: ar tu pri­klau­sai auk­si­niam jau­ni­mui?

Ra­šė: Ag­nė Tus­ke­vi­čiū­tė Piešė: Tomas Mozūra

Tik jis la­bai ski­ria­si nuo to, ką mes šab­lo­niš­kai pa­va­din­tu­me auk­si­niu jau­ni­mu – čia jo­kio auk­so, nau­jau­sių pra­ban­gių spor­ti­nių au­to­mo­bi­lių tam­sin­tais lan­gais, ab­sen­to fė­jų ir ko­kai­no. Vie­toj to – ran­kų dar­bo iš­skir­ti­niai vie­ne­ti­niai jau­nos per­ spek­ty­vios di­zai­ne­rės ak­se­sua­rai, vin­ta­ži­nis dvi­ra­tis (mer­gi­noms pri­va­lo­ma – su krep­še­liu), nau­jas, dar neiš­po­pu­lia­rė­jęs ba­ras, ku­rio pa­va­di­ni­mą su­da­ro ma­žiau­ siai du žo­džiai, ir tau­rė vy­no ran­ko­se… ..... ............... .............................. . ...

1. Ko­kia ta­vo pro­fe­si­ja?

Anks­tes­nis auk­si­nis jau­ni­mas bu­vo tur­tin­gų tė­ve­ lių tur­tin­gi vai­ke­liai ar­ba vers­li­nin­kai, o da­bar tai – vie­šų­jų ry­šių ar rin­ko­da­ros eks­per­tai, rek­la­mos ar ak­to­rių agen­tū­rų at­sto­vai, teat­rų ir ki­no teat­rų, cof­feesho­pų dar­buo­to­jai, in­ter­je­ro ar jau mi­nė­tų ak­se­sua­rų di­zai­ne­riai. Anks­čiau vers­li­nin­kai at­ vi­rai sa­ky­da­vo, kad jų tiks­las – pi­ni­gai, da­bar svar­biau­sia – idė­ja ir kū­ry­bi­nis pro­ce­sas. Ki­taip ta­riant – nuo­la­ti­nis brains­tor­mas, ieš­kant ga­li­my­ bių par­si­vež­tas iš už­jū­rio idė­jas pri­tai­ky­ti pil­ko­je mū­sų kas­die­ny­bė­je.

2. Ko­kia­me ra­jo­ne gy­ve­ni?

Anks­čiau auk­si­nis jau­ni­mas gy­ve­no nau­jos sta­ty­ bos nau­jam bu­te nau­jam ra­jo­ne, o da­bar rak­ti­ nis žo­dis – „lof­tas“. Net jei tai tas pa­ts nau­jas bu­tas nau­ja­me na­me nau­ja­me ra­jo­ne, ta­čiau „su ant­re­so­lėm“. Kar­ton­kie­mio bend­ruo­me­nė ne­ tie­sio­giai da­ly­vau­ja kai­my­no as­me­ni­nia­me gy­ ve­ni­me, o jū­sų lof­te vyks­tan­čia­me Jaz­zu kon­ cer­to af­ter­par­ty nea­be­jo­ti­nai ap­si­lan­kys ne tik na­mo kai­my­nai, bet ir vi­sų ki­tų mies­to lof­tų gy­ ven­to­jai.

22 // © 370 370_018.indd 22

3. Kaip lei­di lais­va­lai­kį?

Auk­si­nis jau­ni­mas mėg­da­vo links­min­tis va­ka­rė­ liuo­se ant sto­go ar­ba pas tą, ku­ris jį tu­ri, bū­ti­ nai į sve­čius pa­si­kvie­tęs ko­kią nors vie­ti­nės reikš­ mės (kar­tą te­le­vi­zi­jo­je pa­si­ro­džiu­sią) žvaigž­du­tę.

Da­bar links­my­bės in­te­lek­tua­lios – kny­gų klu­bas ar­ba pro­tmū­šis. Svar­bu su­bur­ti sa­vo ko­man­dą, gin­čy­tis dėl klau­si­mų ir nu­švilp­ti tuos, ku­rie nau­ do­ja­si „Goog­le“. Apsk­ri­tai, da­bar links­ma jau vien ta­da, kai kam nors ga­li pa­pa­sa­ko­ti, ko­ kią nau­ją mū­sų ša­ly­je dar ne­pa­si­ro­džiu­sią kny­ gą esi per­skai­tęs, bū­ti­nai re­ko­men­duo­ti fil­mą, ku­rio pas mus ki­no teat­ruo­se net ir ne­ro­dys, ar pa­pa­sa­ko­ti apie ne­se­niai at­ras­tą eko­lo­giš­ką sū­ rių fer­mą.

Kul­tū­rin­gą lais­va­lai­kį anks­čiau by­lo­da­vo ap­ si­lan­ky­mas miu­zik­le „Ma­ma mia“, spek­tak­ly­ je apie mei­lę pa­gal gra­fi­ką ar­ba at­si­svei­ki­ni­

mo tu­ro kon­cer­te. Da­bar kul­tū­ri­nis marš­ru­tas ve­ da į ap­leis­tas ga­myk­ las, neat­ras­tas pa­lė­pes ir an­tik­va­ri­nes baž­ny­ čias (re­per­tua­rų ieš­ko­ki­ te blo­guo­se). Kul­tū­rin­gai at­ro­dy­da­vo ir šeš­ta­die­ nio va­ka­rai ste­bint šo­ kių ir dai­nų kon­kur­sus.

Da­bar kul­tū­ros ly­gį ro­ do tai, kad ne­tu­ri te­le­vi­ zo­riaus.

4. ką ir kur perki?

Tie­sa, eko­lo­giš­ku­mas, kaip ir lof­tas, – ko­di­nis šių die­nų auk­si­nio jau­ni­ mo žo­dis. Mi­nė­jau vin­ ta­ži­nius dvi­ra­čius. O kur dar rū­šia­vi­mas, me­džia­ gi­niai pir­ki­nių krep­še­liai, Ty­mo tur­ge­liai... Eko vi­ zi­ja, mi­si­ja ir ver­ty­bės – šių die­nų ma­da. Šių die­nų pra­ban­ga jau ne­ be „Dior“ ir „Cha­nel“, o ran­kų dar­bo mui­las ir na­ tū­ra­li kos­me­ti­ka (ar ka­da skai­tei jos su­dė­tį?). Jau ne­be švie­čian­tys gar­sūs lo­go­ti­pai, o blus­tur­gių ir vin­ta­ži­nių ra­di­niai ar­ba jau­nos ir per­spek­ty­vios di­zai­ne­rės iš­skir­ti­niai vie­ ne­ti­niai dar­bai.

5. Ar tu­ri sa­vo blo­gą?

Anks­čiau auk­si­nis jau­ni­ mas skai­ty­da­vo lie­tu­viš­ ką­jį „Peop­le“ va­rian­tą,

2011.09.27 19:21:15

Vie­nų lauk­tas, ki­tų – ne­la­bai ru­duo atė­jo ir lie­ka su tuo tik su­si­tai­ky­ti. Ru­dens pra­džia bu­vo ga­na šil­ta, ta­čiau vis­kas, kas ge­rai, ka­da nors bai­gia­si. Ką gi, pa­ts lai­kas sa­vo spin­to­je da­ry­ti re­vi­zi­ją – pa­slėp­ti va­sa­riš­kus marš­ki­nė­lius, o į len­ty­nas su­si­dė­lio­ti šil­tes­ nius dra­bu­žius. Kai at­lik­si­me ši­tas per­tvar­kas, ko ge­ro, at­si­ras vie­tos nau­jiems dra­bu­ žiams ir ak­se­sua­rams... Tai­gi, dai­ro­mės! ieš­ko­da­mas ten sa­vo pa­žįs­ta­mų (ar­ba po­ten­ cia­lių pa­žįs­ta­mų), ap­kal­bi­nė­da­mas, kas kiek priau­go ar su­ly­so, ar rink­da­ma­sis nau­ją tai­ki­nį, t. y. sva­jo­nių jau­ni­kį / mer­gi­ną. Da­bar­ti­nis auk­ si­nis jau­ni­mas pa­ts ra­šo. Blo­gus. Ir skai­to blo­ gus. Tuo­met ra­šo blo­gus apie tai, ko­kius blo­gus yra per­skai­tęs. Pas­te­bi­ma, kad blo­gas ga­li bū­ti bet ko­kia te­ma, svar­bu, kad bū­tų sno­biš­kas, ci­ niš­kas, mi­ni­ma­lis­ti­nis ir pro­tin­ges­nis už vi­sus ki­ tus blo­gus – kad ra­šan­tys apie tai, ko­kius blo­ gus yra per­skai­tę, pa­mi­nė­tų jū­sų blo­gą.

7. Kiek tau me­tų?

Be ki­ta ko, pa­si­kei­tė ir pa­ties jau­no žmo­gaus api­bū­di­ni­mas. Anks­čiau 23 me­tų ne­te­kė­ju­si mer­ gi­na jau bu­vo va­di­na­ma sen­mer­ge, o to­kio am­ žiaus vy­ru­kas tu­rė­jo vai­ruo­ti ati­tin­ka­mą sta­tu­są at­spin­din­tį au­to­mo­bi­lį. Da­bar auk­si­nis jau­ni­mas, bū­da­mas to­kio am­žiaus, dar tik bai­gia gap ye­ ar, 25-erių ieš­ko sa­vęs, 27-erių kei­čia pro­fe­si­ ją, 30-ies pa­ga­liau at­ran­da sa­ve, o pa­skui dar po­rą me­tų ban­do įsi­tvir­tin­ti nau­jo­je sri­ty­je – nie­ ko bai­saus, jei sa­vęs at­ra­di­mas ar pra­ra­di­mas ke­le­riais me­tais už­si­tę­sia.

8. su kuo tu bendrauji?

Tie­sa, dar li­ko vie­nas bend­ras auk­si­nio jau­ni­mo ta­da ir da­bar bruo­žas – so­cial ne­twor­king, kaip ir anks­čiau, taip ir da­bar (ir per am­žius amen) li­ko svar­biau­siu už­siė­mi­mu. Vi­sų ke­liai vis vien su­si­ker­ta to­je pa­čio­je vy­ni­nė­je. Čia pra­si­de­da ir bai­gia­si drau­gys­tės, čia mez­ga­si nau­ji pro­jek­tai ir ku­ria­si šei­mos. Vy­ne skęs­ta nuo­skau­dos ir lais­ to­mi džiaugs­mai. Prie ba­ro pra­si­len­kia se­na­sis ir nau­ja­sis auk­si­nis jau­ni­mas. Šia­me kraš­te lai­ mi tas, ku­ris tu­ri dau­giau pa­žįs­ta­mų (ge­riau­sia – įžy­mių pa­žįs­ta­mų). Ga­ji pa­slau­gos už pa­slau­gą tra­di­ci­ja ir na­tū­ri­niai mai­nai (aš tau kvie­ti­mą – tu man du). Pel­nin­gą pro­jek­tą ar stul­bi­na­mą kar­ je­rą pa­da­ro tie, kas su­ge­ba bend­rau­ti ir bend­ ra­dar­biau­ti. Mo­kėk rek­la­muo­tis, gar­siai juo­kis, kad at­kreip­tum dė­me­sį, ir vi­sa­da su sa­vi­mi tu­rėk vi­zi­ti­nę kor­te­lę su abst­rak­čiu spe­cia­li­za­ci­jos api­ bū­di­ni­mu, pa­vyz­džiui, „idė­jų va­dy­ba“.

Vis­kas yra lai­ki­na. Ateis jau­nes­ni, kū­r y­bin­ ges­ni, per­spek­ty­ves­ni. Ra­sis nau­jos ma­dos, nau­jos erd­vės, už­si­da­r ys vy­ni­nės, jų vie­to­se at­si­da­r ys ki­tos. Kei­sis vei­dai, min­tys ir ka­ vos iš­si­neš­ti kai­nos. Ta­čiau vi­suo­met bus to­ kių žmo­nių, ku­riuos va­din­si­me auk­si­niais, ir ne dėl to, kad jie dau­giau pa­sie­kę ar pa­ma­ tę, o dėl to, kad jie ryš­kiau ma­to­mi mū­sų pil­ ko­je kas­die­ny­bė­je.

P. S. Jei­gu skai­ty­da­mas šį straips­nį bent sy­ kį pa­gal­vo­jai: „O, čia apie ma­ne!“, tai reiš­ kia, kad tu pri­klau­sai auk­si­niam jau­ni­mui.

Tai nė­ra nei blo­gai, nei ge­rai. Tie­siog kons­ ta­tuo­ju fak­tą. :)

370_018.indd 23

SUK­NE­LĖ

260 LT LIE­TU­VA

Ne­su­gal­vo­ja­te, kuo pa­ keis­ti įgri­su­sį ir jau ge­ro­kai pa­dė­vė­tą biu­ro kos­tiu­mė­ lį? Di­zai­ne­rė Ais­tė Nes­ te­ro­vai­tė ru­dens se­zo­nui siū­lo įsi­gy­ti to pa­ties mo­ de­lio, ta­čiau skir­tin­gų spal­ vų su­kne­lių – tam­siai pil­ ką, ba­lin­tos ka­vos, juo­dą su mė­ly­na apy­kak­le ar­ba juo­dą su pil­ka apy­kak­le.

Suk­ne­lė – la­bai mo­te­riš­ ko kir­pi­mo, pa­to­gi, o ža­ vi apy­kak­lė pri­de­da ekst­ ra­va­gan­ci­jos, to­dėl vil­kint ją nie­kas neišd­rįs jū­sų pa­ va­din­ti biu­ro žiur­ke. Ji pa­ siū­ta iš me­džia­gos, ku­rią su­da­ro 95 pro­c. med­vil­ nės ir 5 pro­c. elas­ta­no.

Mo­de­lis: Do­na­ta Por­va­nec­kai­tė Vi­za­žis­tė: Gre­ta Juo­za­po­ny­tė Fo­tog­ra­fai: www.dual­head.lt www.daik­tu­vies­bu­tis.lt

Ra­šė: Šiau­di­nė Ka­liau­sė Nuot­rau­kos: ona.com ir dual­head.com

6. Ką tu val­gai?

Anų lai­kų auk­si­nis jau­ni­mas lan­ky­da­vo­si pi­ce­ri­jo­ se su stal­tie­sė­mis (ne­mai­šy­ki­te su jau­ni­mu, ku­ris lan­ko­si la­bai pa­na­šio­se pi­ce­ri­jo­se, tik be stal­tie­ sių). Da­bar pie­tau­ja­ma ir va­ka­rie­niau­ja­ma ve­ ge­ta­riš­ko­se, ve­ga­niš­ko­se, ajur­ve­di­nė­se ka­vi­nė­ se. Tarp pie­tų ir va­ka­rie­nės ran­ko­je pa­sii­ma­mas ka­vos iš­si­neš­ti puo­de­lis, dėl ku­rio eko­lo­giš­ku­mo ne­su tik­ra. Gau­sy­bė gour­met sti­liaus par­duo­tu­ vė­lių ir de­li­ka­te­sų krau­tu­vė­lių ska­ti­na at­ras­ti ga­ mi­ni­mo na­muo­se ma­lo­nu­mą, o nau­ja pa­tir­ti­mi bus ga­li­ma pa­si­da­ly­ti su ap­lin­ki­niais (blo­ge apie mais­to ruo­ši­mą).

.................... .. .

„LT IDEN­TI­TY“ PLOKŠ­ČIA­KE­PU­RĖ

VEL­TI­NIO KA­RO­LIAI IŠ „LIV“ KO­LEK­CI­JOS

APIE 128 LT

APIE 250 LT

Di­zai­ne­rių Jo­lan­tos Rim­ku­tės ir Ie­vos Še­via­ko­vai­tės gal­vo­se gi­ mė daug nuo­sta­bių da­ly­kų, ku­rie pa­žy­mė­ti „LT iden­ti­ty“ ženk­lu. Šios ke­pu­rės – ne išim­tis, nors ir nė­ra pa­siū­tos iš gel­to­no, ža­lio, rau­do­no au­di­nio. In­ter­ne­te ra­si­te dvi ga­li­mas spal­vi­nes ver­si­jas – lan­guo­tą ar­ba pil­ką. Lan­guo­to­ji yra pa­šil­tin­ta, o pil­ko­ji pa­ga­ min­ta iš vil­nos. Abie­jų dy­dis re­gu­liuo­ja­mas. Mo­de­lis yra uni­sex ti­po, tad kart­kar­tė­mis ją ga­lė­si­te pa­sko­lin­ti sa­vo ant­ra­jai pu­sei.

Kie­kis ri­bo­tas, tad ne­snaus­ki­te.

Ne­ži­nau, kaip jums, bet man la­bai pa­tin­ka ka­ro­liai iš ran­kų dar­bo vel­ti­nio – jie to­kie jau­kūs ir mie­li, be to, šil­do ne tik per­kel­ti­ne, bet ir tie­sio­gi­ne pra­sme. Aus­tė iš „Bal­tų­jų kan­džių“ su­kū­rė vi­są vel­ti­nių ka­ ro­lių ko­lek­ci­ją, ku­rią pa­va­di­no „Liv“, tai iš­ver­tus iš se­no­sios nor­ve­gų kal­bos reiš­kia „ap­sau­ga“. Nie­kas gal­būt net ir ne­ži­no, kur iš tie­sų gi­ mė vel­ti­niai ka­ro­liai. Bet fak­tas, kad mums, šiau­rie­tėms, jie yra la­bai „į te­mą“. Ka­ro­liai pa­ga­min­ti iš 100 pro­c. vil­nos, kai ku­riems mo­de­ liams pa­nau­do­tos ir ki­to­kios me­džia­gos, pa­vyz­džiui, stik­las.

www.ona.com

www.ona.com

LIE­TU­VA

LIE­TU­VA

2011.09.27 19:21:24

37O Čia visada rasi PDF versiją

370_018.indd 24

OFFICIAL PROFILE ON FACEBOOK

2011.09.27 19:21:24