2011-11-05 370

2011 lapkritis #19

Šventvagiškos Agnės Jagelavičiūtės mintys apie meną Apie žvėris, gyvenančius tarp mūsų

Gatvės šuolis į teatrą Misija – tapti pirmuoju tatuiruočių meistru Antarktidoje

Vyrų mada – vyriškas reikalas

37o

#19

Numerio bendradarbiai: Šiau­di­nė Ka­liau­sė

Ži­no, kur, kas ir ka­da

Alek­sand­ra Fo­mi­na Kny­gų ir plunks­nų grau­ži­kė

Vis­val­das Mor­ke­vi­čius Jau­na­sis fo­to­ge­ni­jus

DOMANTAS RAZAUSKAS Poetiškas muzikantas arba muzikalus poetas

Au­ri­mas Min­se­vi­čius Lie­tu­viš­ko teat­ro ži­no­vas

Apie de­gan­čias ke­pu­res ir ne­gy­ vus triu­šius

Inga Norke raštingiausia „Lofto“ gyventoja

Lina Sabaitytė Poezijos mūzų specialistė

Vlada Kalpokaitė Menų spaustuvės „sandėlininkė“

Lamuslenis.lt Ra­šė: Jurgita Kviliūnaitė Iliustracija: „Shutterstock“

„Va­gie, ke­pu­rė de­ga!“ – no­rė­tų­si su­klyk­ ti tie­siai į au­sį kon­ser­va­to­riui Man­tui Ado­ mė­nui, ku­rį pa­pik­ti­no ne­va an­ti­vals­ty­bi­nė bū­si­mo Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio dra­mos teat­ ro (LNDT) spek­tak­lio „Vi­suo­me­nės prie­šas“ rek­la­ma. „Ko ver­ta tei­sė be ga­lios?“, „ Ar no­rė­tum, kad vai­kai aug­tų to­kio­je vi­suo­me­nė­je kaip mū­sų?“, „Mū­sų kraš­to žmo­nės yra par­ti­jų ver­ gai“, „Ar­gi tei­sin­ga, kad kvai­lie­ji va­do­vau­tų pro­tin­gie­siems“ – šios pje­sės au­to­riaus Hen­ ri­ko Ib­se­no ci­ta­tos, pa­nau­do­tos rek­la­mos sten­duo­se, pri­ver­tė kon­ser­va­to­rių vie­šai ži­ niask­lai­do­je pa­svars­ty­ti, ar to­kia rek­la­ma „ne­ pri­si­de­da prie pa­si­ti­kė­ji­mo ero­zi­jos ir pi­lie­čių so­li­da­ru­mo su sa­vo vals­ty­be ero­zi­jos?“. Įdo­mu, ku­ri am­ži­na­til­sį nor­ve­go dra­ma­tur­ go fra­zė as­me­niš­kai įžei­dė po­li­ti­ką? Apie kvai­lius ar apie tei­sę be ga­lios? Nors ir ne­ ži­nau at­sa­ky­mo į šį klau­si­mą, ga­liu spė­ti, kad M.Ado­mė­nas pa­si­ju­to kaip tas va­gis, ku­rio ke­pu­rė de­ga. Ne ki­taip, nes juk dau­giau nie­ kam drą­si LNDT spek­tak­lio rek­la­mos kam­pa­ ni­ja neužk­liu­vo.

O LNDT ir jo nau­jie­siems va­do­vams – gau­ sūs ir il­gi ap­lo­dis­men­tai. Už tai, kad pa­ga­ liau kal­ba. Ta sa­va, teat­ri­ne kal­ba LNDT jau ant­rą kar­tą (pir­mą­syk ga­na dras­tiš­kai bu­vo rek­la­muo­ja­mas nau­ja­sis teat­ro se­zo­nas) pa­ sa­ko šį tą drą­saus ne­pai­sy­da­mas men­kos smulk­me­nos – jį iš­lai­ko vals­ty­bė, su ku­ria, anot M.Ado­mė­no, teat­ras mė­gi­na su­kir­šin­ ti vi­suo­me­nę. Ir net ne­svar­bu, koks to kal­bė­ ji­mo tiks­las: no­ras pri­trauk­ti dau­giau žiū­ro­vų ar ga­li­my­bė sa­vaip juos pro­vo­kuo­ti, kad šie nuo­lan­kiai ne­be­ty­lė­tų iš­klau­sę val­džios spren­ di­mus.

Es­tai tu­ri teat­rą, ku­ris ne­bi­jo ne tik kal­bė­ti, bet ir da­ry­ti.

Kal­bu apie per­nai ru­de­nį sa­vo spek­tak­lį „Kaip paaiš­kin­ ti pa­veiks­lus ne­gy­vam triu­šiui“ pri­sta­čiu­sį teat­rą „No99“. Šio teat­ro ko­lek­ty­vas 2009-ai­siais įkū­rė Vie­nin­gos Es­ti­ jos par­ti­ją. Ak­to­riai iš pat pra­džių pa­sa­kė, kad tai bus teat­ro pro­jek­tas, per ku­rį jie vai­dins par­ti­ją, ta­čiau la­ bai grei­tai vi­si tai pa­mir­šo ir pra­dė­jo juos ver­tin­ti kaip tik­rus po­li­ti­kus.

Me­ni­nin­kai su­sto­jo pa­sku­ti­niu mo­men­tu – per par­ti­ jos kon­ven­ci­jos pa­si­ra­šy­mą, į ku­rį su­si­rin­ko 7 tūkst. pa­ lai­kan­čių žmo­nių. „Iš vie­nos pu­sės, mes tuo la­bai džiau­ gė­mės, ta­čiau, iš ki­tos pu­sės, mū­sų pro­jek­tas pa­ro­dė, kaip leng­va ma­ni­pu­liuo­ti ži­niask­lai­da ir rin­kė­jais“, – vie­ šė­da­mas Lie­tu­vo­je pa­sa­ko­jo teat­ro įkū­rė­jas ir me­no va­ do­vas Tii­tas Oja­soo.

Pas mus vis­kas ki­taip. Ak­to­riai ne pro­vo­kuo­ja, o iš tie­sų ei­na į Sei­mą, vai­di­na po­li­ti­kus ir tam­pa vi­suo­me­ nės prie­šais.

Gal už­teks jau apie po­li­ti­ką. Ir taip jai per daug dė­ me­sio tam ski­ria­ma. Bent jau tik­rai dau­giau nei kul­tū­rai.

Sup­ran­ta­te, apie ko­kį dė­me­sį kal­bu. Na, sma­gu, kad M.Ado­mė­nas bent jau ir­gi tai su­pran­ta: „Rei­kia už­tik­rin­ti to­kią kul­tū­ros rė­mi­mo ba­zę, kad ne­rei­kė­tų to­kių dras­tiš­ kų prie­mo­nių tam, kad bū­tų par­duo­da­mi bi­lie­tai ir kad spek­tak­liai iš­si­lai­ky­tų, ir teat­ras ne­jaus­tų fi­nan­si­nės gil­ti­ nės kvė­pa­vi­mo į pa­kau­šį.“ Tai tiek tos po­li­ti­kos šia­me „37O“ nu­me­ry­je. Dar mes kal­bė­jo­mės apie ta­py­bą, ku­ri iš­mo­ko kal­bė­ti me­no kal­ ba, – su Ag­ne Ja­ge­la­vi­čiū­te, apie gat­vės šo­kio ir teat­ro sin­te­zę – su Ai­ri­da Gu­dai­te ir Lau­ry­nu Ža­ke­vi­čiu­mi, apie poe­zi­ją ir žvė­ris, gy­ve­nan­čius tarp mū­sų, – su Ind­re Va­ lan­ti­nai­tė, apie vy­riš­ką lie­tu­viš­ką ma­dą – su di­zai­ne­rių due­tu „Lost Fri­day“. Taip pat ra­si­te jau ro­dy­tų ir bū­si­mų spek­tak­lių ap­žval­gas, me­nų fab­ri­ko „Lof­tas“ kon­cer­tų iš­ klo­ti­nę ir in­ter­viu su čia kon­cer­tuo­sian­čia bri­tų ko­man­da „Cool­ness“, su­si­pa­žin­si­te su Pi­lai­tė­je du­ris at­vė­ru­sia nau­ ja me­no erd­ve „Bee­part“.

Draugiškiausias lietuviškas žurnalas internete

Agnė Tuskevičiūtė Madingo jaunimo reikalų žinovė

Agnė Jagelavičiūtė Autobiografinio koliažo viršelyje autorė

Tautė Bernotaitė Gatvės šokio ekspertė

37o su 37O 37O.diena.lt Re­dak­to­rė Jurgita Kviliūnaitė 37O@dienamedia.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Rek­la­ma reklama@vilniausdiena.lt Dir­ba­me Lab­da­rių g. 8, Vil­niu­je Lei­dė­jas UAB „Die­na Me­dia News“ Spau­dė „Lie­tu­vos ry­to“ spaus­tu­vė Ti­ra­žas 15 000 egz.

Už rek­la­mos tu­ri­nį „37O“ neat­sa­ko #19, lapkritis, 2011

>> žirklės Už­ra­šė: Jur­gi­ta Kvi­liū­nai­tė Fo­tog­ra­fa­vo: Vis­val­das Mor­ke­vi­čius Tapė: Ag­nė Ja­ge­la­vi­čiū­tė

Švent­va­ giš­kos min­tys apie ME­NĄ Su Ag­ne Ja­ge­la­vi­čiū­te esu kal­bė­ju­si įvai­rio­mis te­mo­ mis, ta­čiau nė sy­kio ji ne­bu­vo to­kia už­si­ve­du­si kaip pa­sta­rą­jį kar­tą, kai pa­siū­liau pa­si­pa­sa­ko­ti apie ta­py­ bos stu­di­jas Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jo­je (VDA). Po ke­ lių ne­sėk­min­gų ban­dy­mų į MŪ­SŲ po­kal­bį įterp­ti SA­ VO klau­si­mus su­pra­tau, kad šį kar­tą ga­vau ne in­ter­ viu, o mo­no­lo­gą su min­ti­mis apie me­niš­ką pri­gim­tį, kau­nie­tiš­kas am­bi­ci­jas ir ta­py­bą, ku­ri, anot pa­šne­ko­ vės, iš­mo­ko kal­bė­ti me­no kal­ba. Man te­li­ko pa­si­steng­ ti jo neišk­rai­py­ti ir pa­teik­ti jums juo­du ant bal­to...

4 //

....... .

© 370

... .

A

pie pri­gim­tį. Vi­siš­kai su­tin­ku, kad me­ni­niai su­ge­bė­ji­mai yra įgim­ti ir ke­liau­ja iš kar­tos į kar­tą. Juk ne vel­tui daž­nas me­ni­nin­kas, pa­sa­ko­da­mas sa­vo is­to­ri­ją, pra­de­da ją žo­džiais: „Ma­no se­ne­lis bu­vo...“ Sa­vo biog­ra­fi­ją ir­gi ga­lė­čiau pra­dė­ti tais pa­čiais žo­džiais. Ma­no gi­mi­nė ypa­tin­gų lai­mė­ji­mų gal­būt ne­pa­sie­kė, bet abu die­du­kai – la­bai me­niš­kos na­tū­ros. Se­ne­lio Leo­no (iš tė­čio pu­sės) me­ni­nius su­ge­bė­ji­mus pa­ste­bė­jo gar­sus skulp­to­rius Kons­tan­ti­nas Bog­da­nas (įdo­mus su­ta­pi­mas – man da­bar dės­to jo sū­nus) ir ne­tgi pa­si­siū­lė ap­mo­kė­ti už stu­di­jas Vil­niu­je. Bet bu­ vo ki­ti lai­kai ir jo tė­vams šis pa­siū­ly­mas ne­ti­ko. Se­ne­lis ta­po geo­de­zi­nin­ku, brai­žė brė­ži­nius. Bet la­bai do­mė­jo­si dai­le, kau­pė kny­gas ti­kė­da­ma­sis, kad kas nors iš gi­ mi­nės su­si­do­mės me­nais. Ne­rei­kia nė sa­ky­ti, kaip jis ap­si­džiau­gė, kai aš įsto­jau į VDA. O grįž­tant prie pri­gim­ties... Sa­vo me­ni­nius su­ge­bė­ji­mus ga­li­ma iš­la­vin­ti, bet pa­ts po­rei­kis sa­ve iš­reikš­ti bū­tent per me­ną, ma­nau, yra įgim­tas. (Pap­ra­šau Ag­nės kal­bė­ti lė­čiau, nes ne­be­ga­liu su­pras­ti, ką ji kal­ba.) Pieš­ti, kaip ir grei­tai kal­bė­ti, pra­ dė­jau anks­čiau nei vaikš­čio­ti. (Į ma­no pa­sta­bą šmaikš­čiai rea­guo­ja pa­šne­ko­vė.)

Da­bar ne­ga­liu pa­si­gir­ti, kad esu ko­kia nors iš­skir­ti­nė, bet tuo lai­ku ma­no pie­ši­niai

la­bai sky­rė­si nuo bend­raam­žių. Ir kai su tė­vais per­si­kraus­tė­me iš Jo­na­vos į Kau­ną, mo­kyk­la man bu­vo ren­ka­ma ne pa­gal ra­ jo­ną, o pa­gal su­ge­bė­ji­mus. Tai­gi, į Kau­no „Auš­ros“ gim­na­zi­ją, ku­rio­je bu­vo su­stip­rin­ ta dai­lė, man tek­da­vo va­žiuo­ti net 13 sto­ te­lių. Mo­kyk­la bu­vo la­bai stip­ri – dau­ge­lis ma­no kla­sės drau­gų vė­liau įsto­jo į aukš­ tą­sias mo­kyk­las mo­ky­tis su dai­le su­si­ju­sių spe­cia­ly­bių. Tre­čio­je kla­sė­je jau ži­no­jau, kad suau­gu­si no­rė­siu pieš­ti ani­ma­ci­nius fil­ mus. Ta­čiau tuo me­tu kaip tik griu­vo Ta­ry­ bų Są­jun­ga, ir aš su­vo­kiau, kad su ani­ma­ ci­ja atei­ty­je ga­li bū­ti pra­stai. Tai­gi, rei­kė­jo rink­tis ki­tą vi­zua­lio­jo me­no sri­tį. Nusp­ren­ džiau bai­gu­si gim­na­zi­ją mo­ky­tis dra­bu­žių di­zai­no, tad pa­sku­ti­nė­se gim­na­zi­jos kla­sė­ se jau kū­riau dra­bu­žius.

Apie am­bi­ci­jas. Bai­gu­si mo­kyk­lą su vi­ som di­de­lėm sa­vo kau­nie­tiš­kom am­bi­ci­ jom at­va­žia­vau į Vil­nių sto­ti į VDA. Neįs­ to­jau. Tuo­met la­bai py­kau ir ma­niau, kad vi­si prieš ma­ne su­si­mo­kė. Tik da­bar su­ pran­tu, kad ly­gis gal kiek bu­vo že­mes­ nis. Nors... Po mė­ne­sio vie­na­me dra­bu­ žių kū­rė­jų kon­kur­se (kiek pa­me­nu, vai­kiš­kų dra­bu­žių) nu­ga­lė­jau VDA Di­zai­no ka­ted­ ros ve­dė­ją. Aš užė­miau ant­rą, o ji – tre­ čią vie­tą. Pa­ma­niau: gal­būt vis dėl­to esu pa­jė­gi ten mo­ky­tis? Per tuos sto­ja­muo­sius su­si­pa­ži­no­me su Vik­to­ri­ja Ja­ku­čins­kai­te, ji ir­gi neįs­to­jo. (Ta­da žiau­riai vie­na ki­tai ne­ pa­ti­ko­me. Pas­kui kar­tu įsto­jo­me į Gied­rės Fle­džins­kie­nės aukš­tes­nią­ją me­nų mo­kyk­ lą. Su­sid­rau­ga­vo­me, kai kar­tu bė­go­me iš pa­skai­tų.) Po me­tų Vik­to­ri­ja įsto­jo į VDA, o aš nu­spren­džiau nie­ka­da to dau­giau ne­ da­ry­ti. Ma­nęs daž­nai klaus­da­vo, ko­dėl ne­ta­pau dra­bu­žių di­zai­ne­re. Taip, ko­lek­ci­ jų ne­kū­riau, bet vi­sa­da bu­vau ar­ti ma­dos, dir­bau įvai­riuo­se žur­na­luo­se sti­lis­te, taip pat te­ko asis­tuo­ti dai­li­nin­kams ku­riant teat­ ro kos­tiu­mus. Da­bar ku­riu dra­bu­žius Lie­tu­ vos na­cio­na­li­nio dra­mos teat­ro spek­tak­liui „Iš­va­ry­mas“ pa­gal Ma­riaus Ivaš­ke­vi­čiaus pje­sę. Gal­būt ir bū­čiau ta­pu­si dra­bu­žių di­zai­ne­re, jei ne­bū­čiau ga­vu­si pa­siū­ly­mo dirb­ti te­le­vi­zi­jo­je. Tie­siog taip nu­tin­ka: pa­ su­ki ša­lu­ti­niu ke­liu ir ei­ni, kol kas nors TO­ KIO nu­tin­ka. Tie­sa, bu­vo ir ki­tų prie­žas­ čių. Dar be­si­mo­kant dra­bu­žių kū­ry­ba man ėmė kve­pė­ti tuš­ty­be, nes iš ar­ti pa­ma­čiau ma­dos pa­sau­lio už­ku­li­sius. Man pa­tin­ka gra­žūs dra­bu­žiai ir daik­tai, ta­čiau jie tu­ri tu­rė­ti sa­vo fi­lo­so­fi­ją. Ma­čiau, kaip ma­no dės­ty­to­jai su­si­du­ria su komp­ro­mi­sais, kur­ti me­ną ar vers­lą – t. y. siū­ti ves­tu­vi­nes su­kne­les. Ži­nant ma­no cha­rak­te­rį, dar­bas su klien­tais – ne man. Ir nė­ra čia ko ap­si­me­ ti­nė­ti, kan­kin­ti sa­ve ir ki­tus. Ža­viuo­si di­zai­ ne­riais, ku­rie ne­nuei­na „pra­mo­ni­niu ke­liu“, o lie­ka iš­ti­ki­mi me­nui ir sa­vo kū­ri­niais kal­ ba apie svar­bius da­ly­kus. To­kie man yra Ag­nės Kuz­mic­kai­tės, Eg­lės Žie­my­tės, Do­ vi­lės Gu­da­čiaus­kai­tės dar­bai.

Apie tiks­lų sie­ki­mą. Kaip jau sa­kiau, po pir­mo­jo ban­dy­mo sau pri­sie­kiau nie­ ka­da gy­ve­ni­me dau­giau ne­sto­ti į aka­de­ mi­ją. Pa­su­kau į te­le­vi­zi­ją. Kai su trenks­mu išė­jau iš jos, at­si­ra­do tuš­tu­ma ir ją už­pil­ džiau bū­tent at­si­duo­da­ma me­nui. Ta­čiau be jo­kio konk­re­taus tiks­lo – išė­jus iš te­le­vi­ zi­jos ko­kio nors tiks­lo sie­ki­mas man ta­po ant­raei­lis da­ly­kas. Nusp­ren­džiau, kad ne­ be­no­riu bėg­ti di­de­liais žings­niais. Ėmiau la­biau įsi­klau­sy­ti į sa­ve, už­siė­miau jo­ga ir dar in­ten­sy­viau ėmiau pieš­ti. Vie­na bi­čiu­ lė, ap­žiū­rė­ju­si ma­no dar­bus, pa­klau­sė, ko­ dėl ne­sto­ju į aka­de­mi­ją. Kvai­lys­tė, tuo­met pa­gal­vo­jau. Bet ši min­tis pa­si­sė­jo sme­ge­ ny­se. O pa­skui ir ma­no dės­ty­to­ja, pas ku­rią mo­kiau­si pri­va­čiai, pa­sa­kė: „Tu ga­ li. Ir ne bet kur, o į ta­py­bą.“ Nors ji bu­vo

„Maja su lėle“

„Optinis“

„Gal kavos?“

Kai iš­gry­ni­ ni idė­ją, ta­da ieš­kai for­mų, kaip ją įgy­ven­ din­ti. Da­bar tu­ri­me dau­ gy­bę prie­mo­ nių. O ta lais­ vė – bai­sus da­ ly­kas.

prie­šiš­kai nu­si­sta­čiu­si prieš VDA, nes pa­ti dai­lės mo­kė­si Ta­li­ne. Ka­dan­gi bu­vau sa­ve įti­ki­nu­si, kad ne­bū­ti­na siek­ti ko­kių nors tiks­ lų, šį kar­tą man bu­vo leng­viau lai­ky­ti eg­ za­mi­nus – ne­tei­kiau jiems per daug reikš­ mės ir ga­vau 100 ba­lų iš 100. Ko­dėl sto­jau į ta­py­bą? Ne­ži­nau, ar tap­siu ta­py­ to­ja. Ta­čiau ta­py­ba iš­ple­čia mąs­ty­mo ri­ bas ir iš­mo­ko kal­bė­ti me­no kal­ba. Tai yra da­ly­kai, ku­rių man trū­ko dra­bu­žių di­zai­no sri­ty­je. Da­bar jau ži­nau, kad ko­mer­ci­nis dra­bu­žių di­zai­nas pra­si­de­da nuo gra­žaus au­di­nio, o me­nas – nuo idė­jos. Ki­taip ta­ riant, idė­ja yra aukš­čiau vis­ko, vi­sa ki­ta – tik prie­mo­nės jai įgy­ven­din­ti.

Apie kon­ku­ren­ci­ją. Klau­si, ar ne­no­rė­ čiau su­reng­ti pa­ro­dos? Bū­čiau me­la­gė, jei sa­ky­čiau, kad ne. Tik... Ar tu bu­vai šiuo­lai­ki­nės ta­py­bos de­šimt­me­čio ret­ros­ pek­ty­vos pa­ro­do­je? Aš bu­vau. Ten bu­vo ly­giai du pa­veiks­lai, 100 vi­deo dar­bų, ins­ta­lia­ci­jos, per­for­man­sai ir ki­ti pa­na­šūs da­ly­kai. Tai­gi, žo­dy­je „ta­py­ba“ da­bar tel­ pa daug dau­giau pra­smių ir tai jau se­niai nė­ra tik tep­tu­kas, da­žai ir dro­bė. Dės­ty­ to­jas Kons­tan­ti­nas Bog­da­nas jau­nes­ny­ sis man pa­sa­kė: „Ga­li dau­giau nie­ka­da neat­suk­ti da­žų, tik ne­sa­kyk, kad kas nors ne­pa­tin­ka. Šiais lai­kais vi­sos prie­mo­nės priim­ti­nos.“ Ta­py­bo­je yra dau­gy­bė bū­dų sau iš­reikš­ti – nuo kū­niš­ko per­for­man­so iki tos pa­čios dro­bės. Kas man pa­čiai la­ biau­siai priim­ti­na? Sun­ku at­sa­ky­ti, nes vis­ kas nuo­lat kei­čia­si ir kar­tais sun­ku su­pras­ ti, ko­dėl bū­tent to­kio­mis, o ne ki­to­kio­mis prie­mo­nė­mis rei­kia da­ry­ti. Ne­no­riu pro­ jek­tuo­ti atei­ties. Dės­ty­to­jai kar­tais pri­me­ na apie mū­sų kon­ku­ren­ci­ją. Aš ši­tą min­ tį „išo­pe­ruo­ju“ iš kar­to. Tai ne­reiš­kia, kad ne­tu­riu jo­kių am­bi­ci­jų, aš tik są­mo­nin­gai at­si­sa­kau kon­ku­ruo­ti. Ne to­dėl, kad jaus­ čiau­si silp­nes­nė – tie­siog ne­no­riu. Ga­liu ko­la­bo­ruo­ti, ga­liu są­vei­kau­ti, pa­pras­čiau ta­riant – dirb­ti kar­tu su ki­tais, ta­čiau kon­ ku­ruo­ti – ne.

Apie idė­jų gry­ni­ni­mą ir le­ga­lius be­ pro­čius. Kaip gims­ta idė­jos? Tu nuo­lat esi pa­si­ruo­šęs idė­jų štur­mui ir esi to­kio leng­vo pa­mi­ši­mo bū­se­nos. O to mo­men­ to, kai jos gims­ta, taip leng­vai neat­pa­sa­ ko­si. Kar­tais tai ga­li nu­tik­ti tie­siog žiū­rint į vie­ną taš­ką. Per pra­kti­ką Ni­do­je vie­na idė­ja gi­mė pa­si­žiū­rė­jus į kaž­ko­kį ki­bi­rą.

Nors ji nie­ko bend­ro ne­tu­ri su ki­bi­ru, o su­si­ju­si su as­me­ni­niais iš­gy­ve­ni­mais. Ins­ pi­ra­ci­ja ga­li kil­ti ir nuo ko­kio nors dės­ ty­to­jo žo­džio. Kai iš­gry­ni­ni idė­ją, ta­da ieš­kai for­mų, kaip ją įgy­ven­din­ti. Da­bar tu­ri­me dau­gy­bę prie­mo­nių. O ta lais­vė – bai­sus da­ly­kas.

Pas­kui pra­si­de­da idė­jos įgy­ven­di­ni­mo pro­ce­sas. Jis daž­niau­siai bai­gia­si nu­si­vy­ li­mu – kiek­vie­nas me­ni­nin­kas su­tiks, kad iki ga­lo įgy­ven­din­ti idė­jos neį­ma­no­ma. Vie­na me­ni­nin­kė (už­mir­šau pa­var­dę) yra pa­sa­kiu­ si: „Jūs ma­no­te, kad dai­li­nin­kui ma­lo­nu sto­ vė­ti prie sa­vo dar­bo? Ne, jis tik žiū­ri į ap­ gai­lė­ti­ną da­le­lę to, ką ke­ti­no pa­da­ry­ti.“ Tarp ki­čo ir rim­to me­no ri­ba la­bai jaut­ri.

Ga­lė­čiau sa­ky­ti, kad tai, kas par­da­vi­nė­ja­ ma Pi­lies gat­vė­je, yra vi­siš­kas ki­čas, ba­ na­ly­bė ir ne­są­mo­nė... Bet ten esu ma­čiu­ si ir ne­ti­kė­tų bei įdo­mių da­ly­kų. Ir gal­būt tą pa­tį ki­čą pa­tei­kus ki­to­je ap­lin­ko­je ir su „tei­sin­ga“ kon­cep­ci­ja, gau­tu­me rim­tą me­ ną? Tai­gi, nė­ra tų ri­bų ir kvai­la jas brėž­ ti. Aka­de­mi­jo­je var­to­ja­me po­sa­kį: „Me­ni­ nin­kas yra le­gi­ti­muo­tas (le­ga­lus) be­pro­tis.“ O juk dau­gu­ma žmo­nių yra tru­pu­tė­lį pa­ kvai­šę, tik ne­drįs­ta at­si­pa­lai­duo­ti. Sup­ran­ tu, kad čia iš­dės­čiau švent­va­giš­kas min­tis, bet ma­nau, kad vis­kas yra daug pa­pras­ čiau, nei ga­li skam­bė­ti.

>> žirklės

Pir­mie­siems ru­de­ni­niams la­pams su­če­žus po ko­jo­mis poe­tė, dai­ni­nin­kė ir žur­na­lis­tė Ind­rė Va­ lan­ti­nai­tė pra­vė­rė nau­jos sa­vo kny­gos du­ris. „Pa­sa­kos apie mei­lę ir ki­tus žvė­ris“ – leng­va kny­gu­tė su tu­ri­nin­gu, sun­kiu ir fan­tas­ma­go­riš­ku kro­vi­niu vi­du­je skai­ty­to­ją trum­pam iš­ne­ša už rea­ly­bės ri­bų. Čia ga­li pa­si­klys­ti lyg gū­džia­me miš­ke, su­tik­ti įvai­rių pa­sa­kų bei mi­tų per­so­na­ žų ir, ži­no­ma, mei­lę. Vie­ni gal su­ras ke­lią at­gal, ki­ti – pa­no­rės pa­si­lik­ti. Taip ir knie­ti su­ži­no­ ti, kur ir kuo gy­ve­na kny­gos au­to­rė... ...................................................... ........... .

Ra­šė: Li­na Sa­bai­ty­tė ......................

Fotografavo: Rai­mun­das Švil­pa .

– Tai ta­vo ant­ra kny­ga. Pir­mo­ji, ko ge­ro, bu­vo šioks toks iš­ban­dy­ mas, tar­si įšven­ti­ni­mo į poe­tus ri­ tua­las. Kaip pa­ju­tai, kad su­bren­ dai ant­ra­jai?

– Kai iš­sa­k iau vis­k ą, kas per pa­ sta­r uo­sius me­tus bu­vo į ma­ne „su­ kri­tę“, o ei­lė­raš­č iai tar­si sa­vai­me sklan­d žiai su­g u­lė į kny­gos sky­ rius. Tie­siog pa­ju­tau, kad atė­jo lai­ kas: pa­si­bai­gė vie­nas eta­pas ir pra­ si­dė­jo ki­tas.

– Ko­dėl bū­tent „Pa­sa­kos apie mei­lę ir ki­tus žvė­ris“? Ar dėl to, kad daž­niau­siai pa­sa­kos bai­gia­si lai­min­gai?

– Keis­ta, bet man pa­čios gra­žiau­ sios pa­sa­kos bu­vo su liūd­no­mis pa­ bai­go­m is, ne­mėgs­t u dis­nė­jiš­k ų jų ver­si­jų. O šį rin­k i­n į pa­va­di­nau pa­ sa­ko­mis, nes sa­vo kū­ri­nius ir anks­ čiau daž­nai va­d in­da­vau ei­l iuo­to­ mis pa­sa­ko­mis suau­g u­siesiems. Be to, aš vis dar ti­k iu ste­buk­lais.

tis rea­lia­me gy­ve­ni­me.

– Ko­kių pa­sa­kų per­so­na­žu no­rė­ tum bū­ti?

– Ko­k ių nors ste­buk­l i­n ių, su kal­ ban­čiais žvė­re­l iais, tro­be­lė­m is vi­ du­r y gū­d žių gi­r ių ir ra­ga­no­m is.

Ga­l i bū­ti ir daug iš­ban­dy­mų, bet, svar­biau­sia, su lai­min­ga pa­bai­ga.

– Skai­tant ta­vo ei­lė­raš­čius ga­li­ma spė­ti, kad daug ke­liau­ji. Ke­lio­nės tau – įkvė­pi­mo šal­ti­nis, poil­sis ar smal­su­mo pa­ten­ki­ni­mas?

– Ke­l iau­da­m i ir pa­ž in­da­m i ki­ tas kul­t ū­ras bei gy­ve­ni­mo bū­dus, juos iš­ban­dy­da­mi, mes sa­ve pra­tur­ ti­na­me. Ieš­ko­ti ir at­ras­ti yra di­de­lis džiaugs­mas, o ke­lio­nė pui­k iai įkū­ ni­ja šį pro­ce­są, kad ir su že­mė­la­piu ran­ko­se. Esu smal­si. Ke­l io­nė­se ir sve­čio­se ša­ly­se įgau­ni pa­tir­ties, ži­ nių, pa­bė­gi nuo kas­die­nių rū­pes­tė­ lių ir grį­žęs švie­žiu žvilgs­niu įver­ti­ ni ir džiau­g ie­si tuo, ką tu­ri.

Už­ten­ka pa­ žiū­rė­ti ži­ nias ir pa­ma­ ty­si­me, kad kas­dien įvai­ rius pa­sau­lio kam­pe­lius iš­ tin­ka pa­sau­ lio pa­bai­ga: ka­ras, li­gos, gam­tos sti­ chi­jos ir kt.

Jei­gu apie tai iš­ti­sai gal­vo­ tu­me – iš­pro­ tė­tu­me.

– Esi me­lo­ma­nė ir pa­ti dai­nuo­ ji. Pa­gal ko­kius kri­te­ri­jus ver­ti­ ni ge­rą mu­zi­ką? Kas tau as­me­ niš­kai svar­biau­sia?

– Me­lo­di­jos ir teks­to der­mė, at­li­ ki­mas, sti­lis­ti­ka. Ki­ta ver­tus, nė­ ra jo­k ių kri­te­ri­jų. Jei­g u jau­ti, kaip oda pa­šiurps­ta, tai ir yra pa­ts ge­ riau­sias me­no kū­r i­n io įver­t i­n i­ mas. Trum­piau ta­riant – ge­riau­ sia mu­zi­ka ta, ku­ri įkve­pia.

– Mu­zi­ka ir poe­zi­ja, kaip jos ta­ vy­je kar­tu su­gy­ve­na?

– Dar­n iai, gre­ti­muo­se kam­ba­ riuo­se ir kei­č ia­si su­k ne­lė­m is (juo­kia­si). Tie­sa, vi­sa­da at­lik­da­ vau ki­t ų su­kur­tus kū­ri­nius, nie­ kad neišd­rį­sau sa­vo niū­niuo­ja­mų me­lo­di­jų pa­vers­ti dai­no­mis. Ti­ kiuo­si, kad dar ka­da nors im­siu ir už­dai­nuo­siu ne tik vo­nio­je.

– Ar ta­vo ei­lių teks­tai ga­lė­tų ka­ da nors su­gul­ti tarp na­tų ir tap­

apie žvė­ris, gy­ve­na – Kas tau bū­tų priim­ti­niau: gy­ ven­ti pa­sa­ko­se, kur ty­ko miš­ko žvė­r ys, ra­ga­nos, ma­gi­ja ir prin­ cai, ar šia­pus rea­ly­bės ri­bų?

– Ma­nau, kad į pa­sa­kas šie vi­si ta­ vo iš­var­dy­ti per­so­na­ž ai ir atė­jo iš rea­ly­bės, tie­siog jiems įvai­r ių ša­ lių folk­lo­ras „pa­sko­l i­no“ žvė­riu­k ų kau­kes. Pa­sa­ko­se daž­nai žai­d žia­ mas šioks toks kar­na­va­las: įvai­rias žmo­nių bū­do sa­v y­bes, cha­rak­te­rio bruo­ž us įkū­n i­ja tam tik­ras gy­v ū­ nas. Nu­si­me­tę žvė­r ių kai­l ius, pa­ sa­k ų per­so­na­ž ai eg­zis­t uo­ja šian­ die­n ia­me pa­sau­ly­je, gy­ve­na tarp mū­sų ir vaikš­to dviem ko­jo­m is.

Be­je, ge­rai įsi­žiū­rė­jus daž­nas žmo­ gus man pri­me­na ko­k į nors gy­v ū­ ną. Tad, ati­džiau pa­ž vel­g us, rea­ly­ bės ir pa­sa­kos erd­vės su­si­pi­na.

6 // © 370

– Se­mie­si iš­min­ties iš pa­sa­kų, ar tik iš pro­tin­gų suau­gu­sių­jų kny­gų?

– Skai­tau daug įvai­rios li­te­ra­t ū­ros.

Nes­var­bu, koks žan­ras, sti­l ius ar lai­ko­tar­pis. Svar­bu, kad pa­tir­t um įspū­d žių, įgy­t um nau­jų ži­n ių ar tie­siog bū­t ų la­bai gra­ž u. Vis­g i tu­ riu pri­pa­žin­ti, kad li­te­ra­t ū­r i­nė iš­ min­tis ge­ro­kai ski­ria­si nuo pra­kti­ nės. Ne­bū­ti­nai kny­gi­nė pa­tir­tis di­ die­siems gro­ži­nės li­te­ra­t ū­ros skai­ ty­to­jams pa­de­da ge­riau orien­tuo­

– Mei­lė ir žvė­r ys, kaip jie su­si­ję tar­pu­sa­vy­je?

– Mei­lę, kaip ir bet ku­r į žvė­r į, ga­li pri­si­jau­k in­ti ar­ba bū­ti jos už­pul­tas ir suės­tas. Trum­pai ta­riant, taip pa­ va­din­da­ma kny­gą tu­rė­jau ome­ny­je vi­są vir­ti­nę jaus­mų, nuo ku­rių mes sle­pia­mės ar­ba, prie­šin­gai, ei­na­me jų me­džio­ti.

– Ta­vo ei­lė­raš­čiai pri­tvin­kę me­ lan­cho­liš­ko mo­te­riš­ku­mo, aliu­ zi­jų į mi­tus, ma­gi­ją. Esi mo­te­ris su la­kia vaiz­duo­te, ar tai kar­tais ne­pa­ken­kia as­me­ni­nia­me gy­ve­ ni­me?

– Ži­nau, kad kar­tais į vis­k ą rei­kė­t ų žiū­rė­ti pa­pras­čiau ir ma­žiau ana­li­ zuo­ti. Tik ne vi­sa­da pa­v yks­ta...

– Pa­ti esi lai­min­gas pa­sa­kos per­ so­na­žas ar liūd­nas?

– Hmm... Sa­k y­čiau, per pu­sę. Man la­bai pa­t in­k a juok­t is, net jei­g u ir pro aša­ras. Bet liū­de­sys taip pat ga­li bū­ti gra­žus ir skaid­r us. Liū­de­ sys iš­g ry­ni­na. Be­je, nie­ka­da ne­ra­ šau, kai bū­nu la­bai ge­ros nuo­tai­ kos. Vi­suo­met  pri­rei­k ia ko­k io  iš­ban­dy­ mo, ko nors, kas su­k rės­t ų, tik ta­da į ma­ne pra­de­da plauk­ti vi­so­k ios is­ to­ri­jos ir sa­k i­niai.

ti dai­no­mis?

– Apie tai jau bu­vau ne kar­tą pa­ gal­vo­ju­si, ta­čiau tai ne­bū­t ų leng­ va už­duo­tis. Ma­no drau­gai Ag­ nė ir Jo­nas Sa­ka­laus­kai prieš ke­ le­rius me­t us su­k ū­rė cik­lą iš ke­ lių ma­no ei­lė­raš­č ių. Tai bu­vo mo­der­n i aka­de­m i­nė mu­z i­k a, ku­rio­je rit­m i­k ą ir me­lo­di­ją šok­ di­no teks­tas.

– La­pė ant ta­vo kny­gos vir­še­ lio... Kaip esi su­si­ju­si su šiuo gy­vū­nu? Ko­dėl bū­tent la­pė?

– Ma­nęs vis klau­sia, ar čia ta la­ pė, ku­ri vil­kui uo­de­gą pri­šal­dė.

Ne, ne ta. La­pę naudoju kaip dau­g iab­r iau­n į sim­bo­l į, sie­t i ją tik su gud­r u­mu bū­t ų klai­din­ga.

Grei­čiau jau tu­rė­jau ome­ny kit­ su­nę – mo­te­ri­mi virs­tan­čią la­pę ja­po­nų mi­to­lo­gi­jo­je. Kny­gos vir­ še­lio la­pė yra at­k ly­du­si iš ste­buk­ li­nių pa­sa­kų ir nu­ti­pe­na į ei­lė­raš­ čių miš­k ą.

pa­pil­do ki­tą. La­bai no­rė­jau, kad kny­ga bū­t ų iš­leis­ta se­ no­v i­nės pa­sa­k ų kny­gos sti­lis­ti­ka. Už ga­lu­ti­n į re­zul­ta­tą esu dė­k in­ga di­zai­ne­riui Zig­mui Bu­tau­čiui. Skai­t y­mas man yra di­de­lis ma­lo­nu­mas, ku­rį tik su­stip­ri­na pa­trauk­ liai iš­leis­tas kū­ri­nys. Pa­ti­ku­sias kny­gas pa­gar­biai kau­piu len­t y­no­je, jas ver­ti­nu kaip kil­no­ja­mą­jį tur­tą ir in­ter­je­ro puoš­me­ną. Šiais lai­kais, kai po­pu­lia­rė­ja in­ter­ne­ti­nės ir gar­si­nės kny­gos, ma­nau, kad spaus­din­tos kny­gos api­pa­ vi­da­li­ni­mas la­bai svar­bus, tad ir Lie­tu­vos lei­dyk­los tam tu­rė­t ų skir­ti kiek dau­g iau dė­me­sio.

– Ta­vo kny­ga la­bai es­te­tiš­ka ir dai­li. Ar ma­nai, kad ga­lio­ja ste­ reo­ti­pas, jog apie kny­gą spren­ džia­ma iš jos vir­še­lio?

– Dė­kui. Ži­nau to­k į po­sa­k į: ne­ spręsk apie kny­gą iš vir­še­lio. Vis­ gi ge­riau­sia, kai vie­nas at­lie­pia ir

– Man ne­se­niai te­ko bend­rau­ti su Va­len­ti­nu Ma­sals­ kiu, jis lai­ko­si nuo­sta­tos, kad me­ni­nin­kas tu­rė­tų gal­ vo­ti apie au­di­to­ri­ją, klau­sy­to­ją, steng­tis duo­ti, o ne rem­tis tik sa­vi­raiš­kos po­rei­kiu. Ką šiuo klau­si­mu ma­ nai tu?

– Ma­lo­nu bū­ti iš­g irs­tam, ras­ti sa­vo skai­t y­to­ją, bet ra­šau vi­sų pir­ma sau. Kur­da­ma nie­ka­da ne­ži­nau, ar ei­lė­raš­t į

“so­jic­ke­jni sod­aM„ ,a­jeD ­ie­lun­en uaič­at ,o­jėm­ia­len ųi­led­om į­lad ri ųk­nar uad

mos ir mo­čiu­tės. Kad poe­ zi­ja tap­t ų ma­sių do­mė­ji­mo­ si ob­jek­tu, ji tu­ri bū­ti vi­suo­ ti­nai ak­t ua­l i, „ža­d in­t i tau­ tą“. Poe­zi­ja nė­ra pra­ra­du­si ver­tės, ta­čiau ji ne­po­pu­l ia­ ri, nes ne kiek­v ie­nam skir­ ta. Tie­siog žmo­nės ne­t u­r i lai­ko gi­lin­tis į po­smus, ma­ žai kas ga­l i sau leis­t i to­k ią pra­ban­gą. Man ir pa­čiai pa­ tin­ka anaip­tol ne kiek­v ie­na poe­zi­jos kny­ga, ku­rią pai­mu į ran­kas. Ge­ros poe­zi­jos nė­ ra daug, ta­č iau kiek­v ie­nas ga­l i at­ras­t i jam pri­t in­k an­ tį žo­d į, pri­sod­rin­tą ge­rai at­ pa­ž įs­ta­mų pra­smių.

Operacija ( 2 0 0 8 m. ) Mano aky nokstantys obuoliai ilgesio soduose. Į užmerktą voką atsiremia žalčiu sliuogiantis tunelis, kur aidu šoka seniai nematytųjų žingsniai.

Dešinėj, uždengtoj binto nuometu, sapno dvarą patalpino žmogus baltu rūbu.

Mano aky užsiūtas lobis – saldėsių krautuvėlės, gulbių karuselės, saulėlydžių ekranas.

Nematau nieko, viską jaučiu.

Nepasakoju, nes nepatikėsi.

Negaliu sulaukti dienos, kada krentantys obuoliai ilgesio soduose pažadins snaudžiančias nimfas, o šios šokdamos nuriš rūko tvarstį nuo mano akies.

– Esi ne tik poe­tė, bet ir žur­na­lis­tė, ra­šai apie ma­ dą. Ar ma­nai, kad svar­bu ne tik bū­ti pro­tin­gai, ta­ len­tin­gai, bet ir ge­rai at­ro­ dy­ti?

– Me­ne for­ma ir es­te­t i­k a taip pat yra svar­bi. Čia kaip su kny­g ų vir­še­l iais. Aiš­k u, kad tu­r i­nys svar­biau­sia, ta­ čiau gra­ž us api­pa­v i­da­l i­n i­ mas tik­rai ne­s u­men­k ins tu­r i­n io. Ge­ra bend­rau­t i su har­mo­nin­go­mis as­me­ny­bė­mis, ku­rių vi­dus ir išo­rė at­spin­di vie­nas ki­tą.

– Kaip api­bū­din­tum šian­die­nos lie­tu­vių sti­liaus po­jū­tį? Gal no­rė­tum ką pa­tar­ti?

– Pa­ta­rė­jų pas mus ir taip už­tek­ti­nai. Kiek­ vie­nas esa­me in­di­v i­dua­lus, kad pa­tar­tum, tu­ ri ge­rai pa­ži­no­ti žmo­g ų. Džiu­gi­na, kad gat­vė­ se dau­gė­ja gra­žiai at­ro­dan­čių žmo­nių.

– Koks me­tų lai­kas tau la­biau­siai pa­ tin­ka ir tin­ka? Ko­kiu se­zo­nu leng­ viau­sia kur­ti, sti­lin­gai reng­tis, bū­ti lai­min­gai?

– Ma­no me­tas yra ru­duo: jo spal­vos, lie­t us ir tęž­tan­čių la­pų kva­pas ma­ne ve­ža. Man tai – nau­jų pra­džių lai­kas.

– Lie­tu­vių poe­zi­jo­je ne­ma­žai verkš­ le­ni­mo, ni­hi­liz­mo. Ar šiuo­lai­ki­niai

nan­čius tarp mū­sų Keis­ta, bet man pa­čios gra­žiau­ sios pa­sa­kos bu­ vo su liūd­no­mis pa­bai­go­mis, ne­ mėgs­tu dis­nė­jiš­kų jų ver­si­jų.

pa­lei­siu į vie­šu­mą. Tur­būt poe­zi­ja yra vie­na in­t y­miau­sių me­no rū­ šių. Tai man tar­si koks sak­ra­lus veiks­mas, ku­riuo ap­si­va­lai ir at­gims­ ti. Kai jau at­ro­do, kad blo­giau ir bū­ti ne­be­ga­li, – ra­šau, o pa­skui, žiū­ rėk, pra­gied­rė­ja. Apie skai­t y­to­ją gal­vo­ju tik su­da­r y­da­ma kny­gą. Ma­ nau, kad me­no pro­duk­t ų su­kur­ta už­tek­ti­nai, tad ta­py­ti, mu­zi­kuo­ti, ra­šy­ti tu­ri tik ta­da, kai ne­ga­li to ne­da­r y­ti.

– Ar esi ban­džiu­si ra­šy­ti ne poe­zi­ją? Gal ka­da nors pla­nuo­ji iš­ ban­dy­ti pro­zą?

– Aha, kar­tais vis ap­lan­ko min­tis im­ti ir pra­dė­ti ra­šy­ti ap­sa­k y­mus.

Vis pa­sva­jo­ju, kad ka­da nors ne­ri­bo­tam lai­kui iš­va­žiuo­siu prie ko­k io eže­ro, at­si­sė­siu su ne­šio­ja­muo­ju kom­piu­te­riu ant liep­to...

– Ar ne­ma­nai, kad poe­zi­ja, kaip žan­ras, po­pu­lia­res­nė re­vo­liu­ci­ niais, pa­si­prie­ši­ni­mo lai­kais, kai tam­pa prie­mo­ne žmo­gaus dva­ siai pa­kel­ti? Kaip ma­nai, ko­dėl da­bar ji pra­ra­du­si sa­vo ver­tę?

– Ne­pa­ž įs­t u nė vie­no, ku­ris Braz­d žio­n į ar Mai­ro­n į va­d in­t ų sa­vo gu­r u, nors jų poe­zi­jos to­me­lius sa­vo sek­ci­jo­se tu­ri vi­sos mū­sų ma­

– Ko­kį ap­ran­gos sti­lių pa­ti ren­kie­si? Gal tu­ri sa­vo nu­my­lė­ti­nius ma­dos di­zai­ne­ rius? O gal­būt pa­si­kliau­ji tik sa­vo pa­čios iš­mo­ne?

– Sa­vo sti­lių įvar­dy­čiau kaip ret­ro­vos ro­man­ ti­kos, ro­ken­ro­lo, pre­ra­fae­li­tiš­ko tra­pu­mo ir ele­gan­ci­jos  mi­ši­n į. Man sun­ku ap­tik­ti trokš­ta­mą daik­tą par­duo­tu­vė­ se, nes nuo ma­žens la­bai tiks­liai ži­nau, ko no­ riu, tad daž­niau­siai pa­ti pa­si­pai­šau, nu­si­per­ ku me­džia­gą ir siu­v uo­si. Man įdo­mus kū­r y­ bi­nis pro­ce­sas  . Tai­g i, ma­no spin­ta di­džią­ja da­li­mi yra ma­no tie­sio­g i­ne žo­džio pra­sme, o pa­v ie­niai var­di­niai daik­tai jo­je tė­ ra at­si­tik­ti­nu­mas.

– Šiuo­lai­ki­nia­me ma­te­ria­liz­mo ir var­to­to­ jų pa­sau­ly­je dau­ge­lis pra­de­da kal­bė­ti apie tai, kad ma­da, sti­lin­gi ap­da­rai tė­ra tuš­ty­bės mu­gė. Ką apie tai pa­sa­ky­tum tu?

– Man gra­ž iau­si žmo­nės tie, ku­r iuo­se vy­ rau­ja har­mo­ni­ja, der­mė. Vei­do bruo­žai ati­ tin­k a cha­rak­te­r į, o jį pa­brė­ž ia ati­t in­k a­m i dra­bu­žiai, su ku­riais žmo­g us jau­čia­si ge­rai.

Sti­lin­g ų žmo­nių pa­slap­tis ta, kad jų dė­v i­mi daik­tai pri­jau­k i­na­mi tar­si ant­ra oda. Ap­ran­ ga man yra sa­v i­raiš­kos si­no­ni­mas. Čia tik­t ų pri­si­min­ti la­bai ge­rą, kad ir nu­val­k io­tą An­to­ no Če­cho­vo ci­ta­tą, kad žmo­gaus vis­kas tu­ ri bū­ti gra­žu: ir vei­das, ir dra­bu­žiai, ir sie­la, ir min­t ys. Tuš­t y­be tai ga­li tap­ti tik tuo­met, jei­g u ap­da­rai taps reikš­min­ges­ni už vi­di­nes ver­t y­bes.

jau­nie­ji poe­tai yra maiš­tau­to­jai, ar tie­siog me­lan­cho­liš­kai nu­si­tei­ku­si bo­he­miš­ka vi­suo­me­nės da­lis?

– Yra vis­ko, o įvai­ro­vė ir da­ro li­te­ra­ tū­rą įdo­mią. Da­bar, sa­k y­čiau, vy­rau­ja net ne ni­hi­liz­mo ban­ga, ku­ria daž­nas jau­na­sis poe­tas per­ser­ga dar paaug­ lys­tė­je, o „mand­r ų“ kra­ti­nių ir žo­džių žais­mas. Su poe­tais su­si­tin­ku per li­te­ ra­t ū­ri­nius ren­g i­nius, ne­g y­ve­nu bo­he­ miš­ko gy­ve­ni­mo, tad man sun­ku at­sa­ ky­ti į ši­tą klau­si­mą.

– Pas­ta­ruo­ju me­tu dau­ge­lis kal­ba apie ar­tė­jan­čias ka­tak­liz­mus, pa­sau­ lio pa­bai­gą ir pan. Ką tu, kaip me­ni­ nin­kė, poe­tė apie tai ma­nai?

– Už­ten­k a pa­­žiū­rė­t i ži­n ias ir pa­ma­ ty­si­me, kad kas­dien įvai­rius pa­sau­lio kam­pe­l ius iš­t in­k a pa­sau­l io pa­bai­ga: ka­ras, li­gos, gam­tos sti­chi­jos ir kt. Jei­ gu apie tai iš­ti­sai gal­vo­tu­me – iš­pro­tė­ tu­me. Grei­čiau­siai vie­ną die­ną iš mū­ sų pla­ne­tos nie­ko ne­liks, bet mū­sų tik­ rai ne­liks pir­miau. O šiaip juk per sa­vo gy­ve­n i­mą kiek­v ie­nas pa­ti­ria­me bent po ke­lias pa­sau­lio pa­bai­gas: ne­ten­ka­ me ar­ti­mų­jų, at­si­svei­k i­na­me su neiš­ si­pil­džiu­sio­mis sva­jo­nė­mis ir kt. Ta­da tie­siog per­dė­lio­ji ver­t y­bes ir ju­di į prie­ kį, nes vis tiek anks­čiau ar vė­liau ten­ ka kel­tis iš lo­vos, at­skleis­ti užuo­lai­das ir ei­ti už­si­pli­k y­ti ar­ba­tos.

>> svetur

Ta­tui­ruo­čių meist­ras, stu­di­jos „An­gis Tat­too“ įkū­rė­jas Gied­ rius Bar­daus­kas – re­tas sve­čias sa­vo sa­lo­ne. Vos tik Lie­tu­vo­je orai ima vės­ti, jis su­si­krau­na daik­tus, suor­ga­ni­zuo­ja, kad sa­ lo­ne dar­bas vyk­tų, ir iš­va­žiuo­ja. Kaip pa­ts sa­ko, la­biau­siai jį trau­kia kraš­tai už ci­vi­li­za­ci­jos ri­bų. „O grį­žus čia vėl rei­kia su žmo­nė­mis bend­rau­ti, ne­leng­va, ne taip pa­pras­ta grįž­ti“, – pri­si­pa­žįs­ta ta­tui­ruo­čių spe­cia­lis­tas. ......................................................... ........... . ...................... . . ...

Rašė: la­mus­le­nis.lt Fotografavo: Au­gis Nar­mon­tas

Mi­si­ja – tap­ ti pir­muo­ju ta­tui­ruo­čių meist­ru An­ tark­ti­do­je

– Pri­sis­kai­čiau apie ta­vo ke­lio­nes, kad ba­la­do­jie­si po pa­sau­lį, o juk tu­ri to­kį pui­kų sa­lo­ną, at­ro­do – sė­dėk ir dirbk…

– Bet čia nie­ko ne­pa­si­sem­si, čia tik ati­ duo­si sa­ve. O pa­si­se­mi ke­liau­da­mas.

– Ku­rio­se ša­ly­se pa­sta­rą­jį kar­tą lan­ kei­si?

– Pe­r u, Ek­va­do­re, Bo­l i­v i­joje, Ko­lum­bi­ joje. Da­bar ma­no šir­dy – Lo­t y­nų Ame­ri­ ka. Prieš tai bu­vo Ry­tai: Tai­lan­das, Kam­ bo­dža, Bor­neo sa­la, Ma­lai­zi­ja, In­do­ne­zi­ ja. Daž­niau­siai iš­va­žiuo­ju, kai šal­ta, kai lie­t us ly­ja, vi­si dep­re­suo­ti pra­de­da. Su­ sik­rau­nu daik­t us, suor­ga­n i­zuo­ju, kad čia, sa­lo­ne, dar­bas vyk­t ų, ir iš­va­žiuo­ju.

8 // © 370

– Kai po dar­bin­go lai­ko­tar­pio stai­ga pa­jun­ti, kad iš­si­kvė­pei, kad dau­giau ne­be­ga­li, jau­tie­si tuš­čias, kur ta­da ieš­ kai įkvė­pi­mo?

– Tu­riu al­ter­na­t y­vą, ir­gi kū­r y­bi­nę. Pie­šiu na­mie ant sie­nos to­k ius mo­t y­v us, ku­rie ne­tin­ka ta­tui­r uo­tėms. Bet la­biau­siai ma­ ne įkve­pia ke­lio­nės, gam­ta. Nu­va­žiuok į miš­k ą, į so­dą, į kai­mą, prie jū­ros, pa­būk vie­nas – tai la­bai pa­de­da. Ir kny­g ų skai­ ty­mas pa­de­da. Skai­tau ke­l iau­to­jų už­ra­ šus, jų laiš­kus, is­to­ri­nes kny­gas. Ka­dai­ se bu­vau pa­si­nė­ręs į ezo­te­ri­nę li­te­ra­t ū­rą, bet pa­ju­tau, kad už­teks. O da­bar ma­no gy­ve­ni­me toks lai­ko­tar­pis, kai vėl grįž­ tu į sa­vo vė­žes, prie ta­tui­ruo­čių. Grį­žęs iš Ek­va­do­ro, bu­vau kaip ne­sa­vas. Ten me­ tus gy­ve­nau plan­ta­ci­jo­je, ku­rią įsi­gi­jo­me su žmo­na. Ten ir vai­kas gi­mė, ir ūkis, ir ba­na­nai, pal­mės, vis­k ą pri­žiū­rėt rei­kė­jo.

Dau­g y­bė bui­t i­n ių rei­k a­lų, o ta­t ui­r uo­ tės pa­si­slin­ko į ant­rą pla­ną. Kū­r y­bos ten ma­ž ai bu­vo, bet daug vis­ko, ko ne­ da­riau nie­ka­da iki tol. Kiek­v ie­ną die­ną – kas nors nau­ja. Kai da­rai ta­tui­ruo­tes, vi­są die­ną žiū­ri į tą vie­ną taš­ke­l į. Tik iš­va­žia­ vęs į Lo­t y­nų Ame­ri­ką, pa­ga­liau pa­kė­liau gal­vą ir pa­ma­čiau, kad yra ne tik ženk­lai, sim­bo­liai, o vi­sas gy­ve­ni­mas. Ek­va­do­re lan­k iau­si daug kar­t ų, bet šį­kart gy­ve­nau me­tus. Ap­lin­kui šliau­žio­ja gy­va­tės, šikš­ nos­par­nius iš na­mų va­r yt rei­k ia, už­puo­ lė bi­tės, į na­mus rau­do­nosios skruz­dė­lės

Ap­lin­kui šliau­žio­ ja gy­va­tės, šikš­nos­par­ nius iš na­ mų va­ryt rei­kia, už­puo­lė bi­tės, į na­ mus rau­ do­nosios skruz­dė­lės lįst pra­dė­ jo...

lįst pra­dė­jo... Vi­są tą lai­k ą mo­k iau­si iš gam­tos. O grį­žus čia vėl rei­ kia su žmo­nė­mis bend­rau­ti, ne­leng­va, ne taip pa­pras­ta grįž­ti. Bet štai praė­jo ke­li mė­ne­siu­kai, ir aš jau vėl tvir­tai jau­čiuo­si.

– O ta­vo dar­buo­to­jai ne­skam­bin­da­vo, ne­pra­šy­da­vo, kad grįž­ tum?

– Kiek­v ie­nas meist­ras čia dir­ba sa­va­ran­k iš­kai. Aš tik su­ku­riu jiems są­ly­gas. Grįž­tu – ir vėl pe­ri­mu va­džias. Čia vi­si lais­v i, čia nie­kas nie­ko ne­lai­ko. Bet ka­da ga­li išei­ti ir vėl grįž­ti.

– Skam­ba la­bai lais­va­ma­niš­kai!

– Aš gy­ve­n i­me su­si­k u­r iu sa­vas tai­syk­les. Ne­ž iū­r iu ap­l in­k i­n ių ver­ti­n i­mų, kri­te­ri­jų. Ke­l iau­ti pra­dė­jau 18-os. Su­lau­kęs 19 metų, su drau­g u iš­va­žia­vau į Si­bi­rą. Kad mus ta ke­lio­nė už­g rū­di­no, bū­ tų per pa­pras­ta pa­sa­k y­ti... Tiek kal­bant apie pa­si­ti­kė­ji­mą žmo­nė­ mis, sa­v i­mi, tiek bū­ti­ny­bę stai­giai priim­ti spren­di­mus. Gy­ve­ni­miš­ ką pa­tir­t į kau­piu ke­liau­da­mas. Kai vis­kas pra­si­de­da to­k ia sun­k ia ke­lio­ne, dau­giau jau nie­kas su­dė­tin­ga ne­beat­ro­do. Da­bar ga­liu lįs­ ti to­liau­siai į džiung­les.

– Vai­kys­tė­je žiū­rė­jau fil­mą „Ka­pi­to­no Gran­to beieš­kant“. To fil­mo he­ro­jus Pa­ga­ne­lis tu­rė­jo ta­tui­ruo­tę. Kai jį už­puo­lė in­dė­ nai, jis pa­kė­lė ran­kas, o jie pa­ma­tė tą ta­tui­ruo­tę ir puo­lė ant ke­lių...

– Šiau­rės Ame­ri­ko­je in­dė­nai jam iš­ta­tui­ra­vo dvi­gal­v į ere­l į. Tai vi­ sų va­dų va­das – tiek Ru­si­jo­je, tiek in­dė­nams ir vi­so­se ki­to­se pa­ sau­lio ša­ly­se.

– O ką in­dė­nai sa­ko, kai pa­ma­to ta­vo ta­tui­ruo­tes?

– Jie šne­ka sa­vo kal­ba. Žiū­r i­nė­ja, daug juo­k ia­si, ro­do vie­nas ki­tam, o ta­da pra­ de­da sa­vo ta­t ui­r uo­tes ro­dy­t i. Taip at­ si­ran­da ry­š ys. Bet ant že­mės jau nie­kas ne­bek­rin­ta. In­dė­nai jau pu­siau ci­v i­li­zuo­ ti, jie mėgs­ta ko­ka­ko­lą. Tar­k i­me, jei ei­ni į džiung­les ir ži­nai, kad ko­k ia nors gen­tis nie­ko neį­si­lei­džia, ne­šie­si ko­ka­ko­los bu­ te­liu­k ą. Pir­mas ei­na ved­lys, tu lau­k i, kol tau duo­da ženk­lą, ta­da priei­ni ir pa­duo­ di bu­te­liu­k ą. Pa­ma­žu in­dė­nai iš­len­da iš už krū­mų ir se­ka pa­skui ta­ve, ve­da­si į sa­ vo kai­mą.

– Ne­ga­liu pa­ti­kė­ti…

– No­ri ti­kėk, no­ri ne. O jei dar kom­piu­ te­r į į džiung­les pa­sii­m i... Esu ta­t ui­ra­vęs in­dė­nus jų me­to­du. Pa­ro­dė, ko­k ių spyg­ lių džiung­lė­se rei­k ia su­si­ras­ti, ko­k ių vai­ sių pri­si­skin­ti, kaip iš jų sul­tis iš­spaus­ti, pa­si­da­r y­ti suo­džių ir t. t.

– O in­dė­nai ne­sa­kė, kad ir­gi no­rė­tų to­ kių spal­vo­tų ta­tui­ruo­čių, kaip ta­vo?

– Aiš­k u, jiems gra­ž u, juk ten vi­so­k ie

Pats kū­nas yra gra­žus, o ta­tui­ruo­tė – tai kaip laiš­ kas Die­vui. Ta­ vo gy­ve­ni­mas, troš­ki­mai, ti­ kė­ji­mas, vi­sa, kas tu esi.

liau­to­jui, tas jas par­ve­ž ė į Ame­ri­k ą ir ati­da­vė mu­zie­jui. Ki­lo di­ džiu­lis skan­da­las, net gen­ties va­das bu­vo iš­trauk­tas iš džiung­ lių ir po teis­mus tam­po­mas...

ba­re, ki­ti – spor­to sa­lė­je, o tre­ti atei­na į ta­tui­r uo­čių stu­ di­ją ir ieš­ko ženk­lų, sim­bo­lių, ku­rie pa­dė­t ų jiems gy­ven­ ti, ap­sau­go­t ų.

– Ar yra to­kia vie­ta že­mė­je, kur jau­tie­si kaip na­mie?

– Ži­nai, ga­liu pa­sa­k y­ti, kad na­mai ten, kur ta­vo pla­cen­ta už­kas­ ta. Ten, kur ta­vo ma­ma ir tė­tė. Dau­g iau nie­kur aš taip ne­si­jau­ čiu. Aiš­ku, jei­g u vi­sa­da no­rė­si tik na­mo pas ma­mą, il­gė­sie­si ra­ my­bės ir sau­g u­mo, ta­da grei­čiau­siai nie­ka­da taip ir ne­pa­ma­t y­si in­dė­nų, su ie­ti­mis džiung­lė­se laks­tan­čių, ne­su­ži­no­si jų pa­slap­ čių. Kiek­v ie­na ke­lio­nė – tai nau­jas bar­je­ras, ir tai grū­di­na. Grį­ žęs bū­ni la­bai iš­siil­gęs na­mų ši­lu­mos, šva­ros, du­šo bal­to­mis ply­ te­lė­mis, ma­ši­nos šil­do­ma sė­dy­ne, kom­pak­ti­nio dis­ko...

– Va­di­na­si, ne mi­tas, kad tam tik­ri iš­ta­tui­ruo­ti sim­bo­ liai, ženk­lai ta­ve sa­vo­tiš­kai už­prog­ra­muo­ja?

– Vi­siš­kai tei­sin­gai. Tie sim­bo­l iai tu­ri sa­vo krei­vę, for­ mą, ku­ri bu­vo nau­do­ja­ma šimt­me­čius. Jei sim­bo­l is iš­ trauk­tas iš am­žių glū­du­mos, jei į jį įdė­ta tiek daug ti­kė­ji­ mo, va­di­na­si, jis vei­k ia. Tu­riu la­bai ge­rą pa­v yz­d į. Ke­lia­ vau po Kam­bo­džą. Sus­to­jau to­k ia­me me­di­nia­me vieš­ bu­tu­ke. Nak­t į gir­džiu – už sie­nos kaž­kas vis braz­da, ne­ rims­ta. Ry­te žiū­riu – išei­na toks žmo­ge­lis, bal­ta­sis, vi­sas su­džiū­vęs, ap­ž ė­lęs, akys iš­spro­g u­sios. Pa­sa­ko­ja, kad jau sa­vai­tę ne­ga­li už­migt nei val­g yt. Pa­si­ro­do, jam ant nu­ ga­ros iš­ta­tui­ra­vo kaž­ko­k į raš­tą se­no­vės chi­me­r ų kal­ba, o per vi­du­r į žvė­r į su tri­mis uo­de­go­mis – kaž­koks už­kei­ ki­mas. Kai ta­tui­ruo­tė bu­vo baig­ta, žmo­ge­liui pra­dė­jo vai­ den­tis kau­ko­lės, mir­tis, tam­sa... Jis pa­pra­šė ma­nęs pa­gal­ bos. Vi­są die­ną vaikš­čio­jau, mąs­čiau, kaip čia jam pa­dė­ ti. Ga­liau­siai pa­sa­k iau, kad prie ta­tui­r uo­tės lies­tis ne­ga­ liu, nes ne­mo­ku skai­t y­ti chi­me­r ų raš­to. Ga­li bū­ti tik dar blo­g iau. Pa­siū­liau jam kreip­tis į žmo­g ų, ku­ris ga­li per­ skai­t y­ti, kas ten pa­ra­šy­ta. Nu­siun­čiau jį į Tai­lan­dą, pas vie­nuo­l į, ku­ris da­ro ta­tui­r uo­tes. Tai švie­sus, ge­ras žmo­ gus, pui­kus meist­ras. Ki­tą ry­tą at­si­kė­liau – to žmo­gaus jau ne­be­bu­vo, iš­ke­lia­vo.

– Ne­ma­nai, kad tos ke­lio­nės pas in­dė­nus – tai bro­vi­ma­sis į jų pa­sau­lį?

– Bet tai da­ro ne tu­ris­tai, o naf­tos įmo­nės, med­k ir­čiai, hid­roe­ lekt­ri­nių sta­t y­to­jai, gi­gan­tai, mag­na­tai, ku­rie ver­žia­si ir džiung­ lė­se ma­to auk­so plo­tus. O kad tu­ris­tas at­ne­ša vai­kams pieš­tu­kų, vy­rams – ko­ka­ko­los, o mo­te­rims – ko­k į veid­ro­dė­l į, tai tik pa­si­ da­li­ji­mas, tar­pu­sa­v io mai­nai. Aš ir­gi jiems pa­sa­ko­ju, kas vyks­ta pa­sau­ly­je, ko­k ia ma­no ša­lis. La­bai įdo­mu bū­na: va­ka­re vi­si su­ sė­dam prie lau­žo, jie klau­so­si, juo­k ia­si. Ten vi­sos emo­ci­jos reiš­ kia­mos la­bai ties­mu­kai. Džiung­lių gy­ven­to­jas vi­siš­kai ty­ras, jis ne­mo­ka me­luo­ti. Vi­si jie – kaip vai­kai. Be­je, iš to­k io ša­ma­no ga­ vau 1989 m. iš­leis­tą agi­ta­ci­nę kny­g u­tę gen­tims apie krikš­čio­ny­ bę. Su pri­mi­t y­v iais pie­ši­nu­kais, kad in­dė­nai su­pras­t ų...

– O tu – pra­kti­kuo­jan­tis ka­ta­li­kas?

– Ne, aš – gam­tos vai­kas. Ma­no die­vas – gam­ta.

– Ką dar įdo­maus esi su­mąs­tęs?

– Ma­no mi­si­ja – nu­va­žiuo­ti į An­tark­ti­dą ir bū­ti pir­muo­ju ta­tui­ ruo­čių meist­r u An­tark­ti­do­je. Jau su­si­rin­kau vi­są in­for­ma­ci­ją, ži­nau, ko­k ios moks­li­nės ba­zės ten yra. Nu­va­žiuo­siu į pie­čiau­ sią Ame­ri­kos taš­k ą – Ušua­ją. Kar­tą per sa­vai­tę iš ten iš­plau­k ia kel­tas. Per­si­ke­li į ki­tą pa­sau­lio kraš­tą, ve­žie­si su sa­v i­mi įran­gą, su­si­ran­di klien­t ų, pa­da­rai ta­tui­r uo­tę, pa­f il­muo­ji. No­rė­čiau to­ kį po­k štą iš­k rės­ti – pir­mo­ji ta­tui­r uo­tė An­tark­ti­do­je! Dar no­riu vie­ną gen­t į Ko­lum­bi­jos džiung­lė­se ap­lan­k y­ti. Žie­mą su šei­ma vėl va­žiuo­si­me į Ek­va­do­rą, į sa­vo plan­ta­ci­ją. Ma­nau, rei­kės ke­ liau­ti į džiung­les. Ko­lum­bi­ją esu ap­va­ži­nė­jęs, bet dėl džiung­ lių ma­ne daug kas gąs­di­no. Pa­me­nu, at­va­žiuo­ju į to­k į pa­sie­nio mies­te­l į, iš­li­pu iš au­to­bu­so, ei­nu gat­ve. Ty­lu, ny­ku, tik vy­rai il­ gais ūsais sė­di ir ste­bi ta­ve. Ap­su­kau ra­tą, stab­te­lė­jau su­val­g y­ti ry­žių, sė­dau į ki­tą au­to­bu­są ir din­gau. Man ir taip sa­kė, jog esu tik­ras be­pro­tis, kad ten va­žiuo­ju.

– Vers­le, kaip ir gy­ve­ni­me, bū­na pa­ki­li­mų ir nuo­puo­lių. O kaip da­bar se­ka­si ta­tui­ruo­čių meist­rams?

– Da­bar žmo­nės tie­siog kraus­to­si iš pro­to. Vi­sa pla­ne­ta pa­gau­ ta sa­vo­tiš­kos be­pro­t y­bės ago­ni­jos. Sek­sas, nar­ko­ti­kai, al­ko­ho­ lis, tū­sas po tū­so, žmo­g us tie­siog ne­be­ži­no, kaip iš­si­k rau­ti. Grei­ čiau­siai tai ma­ni­fes­tas, pro­tes­tas prieš juos ge­nan­čią sis­te­ mą, kai ne­be­ga­li, ne­be­ran­di har­mo­ni­jos. Vie­ni taš­ko­si paukš­č iai, gy­v ū­nai, va­ba­lai spal­vo­ti... Už­ ten­k a man ke­le­t ą die­nų kai­me su jais pa­bū­ti, ir vai­kai jau vaikš­to iš­si­pai­šę ran­kas – su­ si­ran­da ko­k ių nors rau­do­nų sėk­lų, jas iš­spau­d žia ir tu­ri rau­do­ną pig­men­ tą. Ta­t ui­r uo­tė vi­sa­me pa­sau­ly­je yra sa­ vo­tiš­kas „me­da­lis“, ženk­las, kad tu pe­rė­ jai ini­cia­ci­ją. Iki to „me­da­lio“ bū­na daug vi­so­k ių iš­ban­dy­mų. Tar­k i­me, Bor­neo džiung­lė­se tarp gen­č ių vis dar vyks­ta gal­v ų me­d žiok­lė. Kiek­v ie­nas su­si­rė­m i­ mas ar prie­šo nu­k irs­di­ni­mas pa­žy­mi­mas ta­tui­r uo­te. Jei, pa­v yz­džiui, ten už­k lys­t ų bal­ta­sis ir pra­dė­t ų ne­tin­ka­mai elg­tis, iš kar­to bū­t ų nu­k irs­din­tas. Jo gal­vos gal ir ne­su­ka­po­tų, pa­sau­go­tų, nes ji su­džio­v in­ ta ge­rai at­ro­dys... Prieš de­šimt me­t ų bu­ vo to­k ia is­to­ri­ja, kai du ita­lai nu­ke­lia­vo į džiung­les Ek­va­do­re. Pa­sa­ko­ja­ma, kad jie bu­vo gė­jai, vie­tos gen­tis juos už­k lu­po... Ir tie du ita­lai tie­siog din­go. Nie­kas jų ne­ ra­do. Pra­bė­go ke­le­tas me­t ų, ir vie­na­me Ame­r i­kos mu­zie­ju­je bu­vo ap­tik­tos dvi su­džio­v in­tos bal­t ų­jų, ita­lų, gal­vos. Pa­si­ ro­do, in­dė­nai jas par­da­vė kaž­ko­k iam ke­

– O jei į sa­lo­ną atei­tų žmo­gus ir pra­šy­tų ta­tui­ruo­tės, ku­ri jam vi­sai ne­tik­tų, pa­sa­ky­tum jam tai?

– Vie­ną ry­tą atė­jo čia toks žmo­g us. Sa­ko: „No­riu kor­tos su mė­ly­nu ir rau­do­nu vel­niu vi­di­nė­je ran­kos pu­sė­je. Vie­ nas vel­nias šyp­so­si, ki­tas – su­si­rau­kęs.“ Žiū­riu į jį – toks jau­nas ener­g in­gas vai­k i­nu­kas. Klau­siu: kam tau to rei­ kia? Tik įsi­vaiz­duok – va­lai­si ry­tą dan­tis ir ma­tai veid­ro­ dy­je vel­nią. Ir taip kiek­v ie­ną ry­tą – ar sau­lė švie­čia, ar lie­ tus ly­ja, ar tu ge­ros nuo­tai­kos, ar pra­stos. Kal­bė­jom, kal­ bė­jom, kol ga­liau­siai vis­kas bai­gė­si taip, kad iš­ta­tui­ra­vau jam ežiu­k ą, prie obuo­lio grauž­tu­ko ver­k ian­t į...

– Kas tau as­me­niš­kai gra­žiau: ta­tui­ruo­tas vi­sas kū­nas ar vie­nas ki­tas pie­ši­nys?

– Pats kū­nas yra gra­žus, o ta­tui­r uo­tė – tai kaip laiš­kas Die­v ui. Ta­vo gy­ve­ni­mas, troš­k i­mai, ti­kė­ji­mas, vi­sa, kas tu esi. Įsi­vaiz­duo­ji, ko­k ia ta vie­na ta­tui­r uo­tė yra svar­bi žmo­g ui? Tai la­bai as­me­niš­ka. Man gal vie­na gra­žu, o ki­ tam žmo­g ui vi­sai kas ki­ta. Pa­ti svar­biau­sia – pir­mo­ji ta­ tui­r uo­tė. To­dėl pieš­da­mas ma­ž ą skor­pio­niu­ką, tu­riu su­ pras­ti, kad tai la­bai svar­bus žings­nis. Pir­ma­sis žings­nis.

– Spal­vo­ta ar juo­dai bal­ta?

– Juo­dai bal­ta – ar­čiau rea­ly­bės, na­t ū­ra­lu­mo.

– O kaip kū­rei ši­tą sa­lo­ną?

– Iš pra­džių čia bu­vo pli­kos sie­nos. Ke­liau­da­mas vi­sa­da dai­rau­si ir, jei tik kas nors la­bai pa­tin­ka, iš kar­to imu ir ve­žu čia. Ži­nai, kiek aš tu­rė­jau sa­lo­nų? Ko­k ius sep­t y­nis.

Tu­rė­jau sa­lo­ną Kam­bo­d žo­je, Tai­lan­de. Ek­va­do­re sa­vo sa­lo­ną tu­riu. Ati­da­rau juos, kur su­sto­ju pa­g y­ven­ti. Tai nė­ra sun­ku. O „An­g is Tat­too“ pra­dė­jau kur­ti 2000-ai­ siais. Gal­vo­je pra­dė­jo su­ktis vi­zi­ja, nuo ta­da ja ir gy­ve­ nau, kol ga­l iau­siai ji iš­r yš­kė­jo ir ati­da­riau sa­lo­ną. Kar­ tais dar da­ly­vau­ju ta­tui­r uo­čių meist­r ų su­va­žia­v i­muo­se.

Pas­ta­rą­jį kar­tą ka­liau ta­tui­r uo­tę se­no­v i­niu bū­du. Bu­vo di­de­lis su­si­do­mė­ji­mas.

– Jei da­ry­čiau­si ta­tui­ruo­tę, no­rė­čiau, kad ji bū­tų at­lik­ ta se­no­vi­niu bū­du.

– Ge­ras pa­si­rin­k i­mas, bet pa­ma­t y­si inst­r u­men­tus ir no­ rė­si pa­bėg­ti...

– Jei jau An­ge­li­na Jo­lie iš­ken­tė­jo, gal ir aš iš­ken­tė­ siu...

– An­ge­li­na Jo­lie iš­ken­tė­jo tai­lan­die­tiš­ką ta­tui­ra­v i­mo bū­ dą. Tu­riu ir to­k ių inst­r u­men­t ų, bet ma­no spe­cia­l i­za­ci­ ja – Bor­neo tech­ni­ka. Tai du inst­r u­men­tai: kal­tu­kas ir plak­t u­kas. Jė­gos tu­ri tu­rė­ti kaip koks kal­v is. De­v y­nias va­lan­das ka­li. Aš ta­tui­r uo­ju, ki­tas žmo­g us įtem­pia odą.

Inst­r u­men­t ų ant­ga­liai pa­da­r y­ti iš ša­ma­no kau­lo. Stuk­ sė­da­mas inst­r u­men­tas sklei­džia tam tik­r us gar­sus, kol ga­liau­siai jie su­si­lie­ja į vie­na ir pra­de­di gir­dė­ti kaž­ko­k ius bal­sus, šnabž­de­sius. Ne­ži­nau, ko­k ia kal­ba... Tai la­bai il­ gas pro­ce­sas. Bet džiung­lė­se yra daug lai­ko, ten laik­ro­ džių nie­kas ne­tu­ri.

>> mada

Vy­rų ma­da – vy­riš­ka Nes­tin­ga straips­nių ma­dos te­mo­mis mo­te­rims, ta­čiau vy­rų ma­dos Lie­tu­vo­je tar­si nė­ra. Ga­li­ma teig­ti, kad šio­je sri­ty­je kaip rei­kiant kve­pia ly­čių ne­ly­gy­be. Mė­gi­na­me tai­sy­ti pa­dė­tį ir siū­lo­me pa­žin­tį su dviem jau­nais di­zai­ne­riais Pau­liu­mi Va­liū­nu ir Da­riu­mi Jo­ni­ku, ku­rie sle­pia­si po pseu­do­ni­mu „LostF­ri­day“. Nors Lie­tu­va apie juos ma­žai ką gir­dė­jo, šio tan­de­mo su­kur­tų dra­bu­žių jau ne­tru­kus bus ga­li­ma įsi­gy­ti Ber­ly­ne! Vy­ru­kai to­kie pa­slap­tin­gi, kad į klau­si­mus at­sa­ki­nė­ja tik raš­tu, o fo­tog­ra­ fuo­tis su­ti­ko tik po il­gų įkal­bi­nė­ji­mų.

– Kaip su­si­pa­ži­no­te ir nu­spren­dė­te kur­ti kar­tu?

– O, tai bu­vo taip se­niai... Pa­me­na­me tik tiek, kad esa­me bi­čiu­l iai jau dau­g y­bę me­t ų. Tiek pat lai­ko ir do­m i­mės ma­da. Tad tam tik­ ra pra­sme vis­kas įvy­ko na­t ū­ra­liai ir sa­vai­me.

Abu tu­ri­me idė­jų, ku­rių šian­die­nė iš­raiš­ka ir yra „LostF­ri­day“.

– Kas jus įkvė­pė kur­ti dra­bu­žius?

– Vis­kas pra­si­dė­jo nuo pir­mų­jų MTV lai­dų, pla­ka­tų ant sie­nos, be­si­su­kan­čių plokš­te­lių pa­ te­fo­ne, dai­lės pa­mo­k ų, no­ro iš­si­skir­ti ir at­ra­ di­mo, kad dra­bu­žis yra vie­nas sa­v i­raiš­kos bū­ dų. 2010 m. pri­sta­t y­ta pir­mo­ji ko­lek­ci­ja, o iki jos tik­rai il­gas ke­lias. Tai stu­di­jų me­tai, gy­ve­ ni­mas sve­t ur. Vi­sa­da ža­vė­jo­mės ma­da, gro­ žiu, es­te­ti­ka ir, ži­no­ma, vi­sa­da bu­vo no­ras ge­ rai jaus­tis, at­ro­dy­ti. Ta­čiau su­si­dur­da­vo­me su nenau­ja ir aki­vaiz­džia pro­ble­ma – vy­rams Lie­ tu­vo­je tie­siog sun­ku su­si­ras­ti tin­ka­mų dra­bu­ žių. Tad „LostF­ri­day“ yra vi­so to ir dar dau­g y­ bės ne­pa­mi­nė­t ų da­ly­k ų iš­raiš­ka.

– Ar tie­sa, kad jū­sų dra­bu­žių ne­tru­kus bus ga­li­ma įsi­gy­ti Ber­ly­ne?

– Tik­rai taip. La­bai džiau­g ia­mės, kad tu­rė­si­ me ga­li­my­bę sa­vo dra­bu­žius pri­sta­t y­ti Ber­ly­ ne. Ten gy­ve­nan­ti lie­tu­vai­tė Rū­ta Sluš­kai­tė su bi­čiu­liais ati­da­ro par­duo­tu­vę „Wol­len Ber­lin“, ku­rio­je bus pre­k iau­ja­ma ir mū­sų dra­bu­žiais.

– O kaip jų ga­li­ma įsi­gy­ti Lie­tu­vo­je?

– Šiuo me­tu vi­si no­rin­t ys pa­ma­t y­ti, pa­čiu­pi­ nė­ti, įsi­g y­ti, už­si­sa­k y­ti „LostF­ri­day“ dra­bu­žių tai pa­da­r y­ti ga­li su­si­sie­kę su mu­mis. O atei­t y­ je – dau­g y­bė pla­nų ir am­bi­ci­jų, ku­rias ir sie­ kia­me įgy­ven­din­ti.

– Kaip gims­ta jū­sų ko­lek­ci­jos?

– Su­kur­ti mo­de­lį ir jį baig­ti – tai toks pro­ce­sas, ku­ris rei­ka­lau­ja di­džiu­lio su­si­kau­pi­mo, vie­nos

Trumpai:

10 //

Vardas, pavardė: Paulius Valiūnas ir Darius Jonikas.

Amžius: 27 ir 25 metai.

Išsilavinimas: nesileidžiant į smulkmenas – aukštasis universitetinis.

Pomėgis: drabužių dizainas ir tik jis, pagardintas savais ir kitų sukurtais muzikos garsais.

Mėgstamiausi dizaineriai: labiau įkvepia miestas ir jame sutikti žmonės.

© 370

kas rei­ka­las Rašė: Agnė Tuskevičiūtė Nuotraukos: Monikos Dovidaitės

ki­tos be­mie­gės nak­ties, pa­juo­du­sių paa­ kių ir cis­ter­nų ka­vos. Ir, ži­no­ma, be­pro­ tiš­ko be­pro­tiš­ko bė­g i­mo. Juk vie­naip ar ki­taip pa­t ys nu­si­sta­to­me sau ter­m i­nus, taip pat ne­pa­mirš­k i­me se­zo­niš­ku­mo ir pa­na­šiai. Ta­čiau su­kur­ti es­k i­zą kur kas pa­pras­čiau nei jį ma­te­ria­li­zuo­ti. Es­k i­zų kū­ri­mas rei­ka­lau­ja kū­r y­biš­ku­mo, ta­čiau sa­vęs ne­prie­var­tau­ja­me – tai atei­na sa­ vai­me, ne­skaus­min­gai ir be di­de­lių pa­ stan­g ų. O idė­jų ma­te­ria­l i­za­v i­mas – vi­ sai kas ki­ta. Čia kū­r y­bos ne­daug, tik il­ gas ir kruopš­tus dar­bas.

– Ar kur nors jau bu­vo ga­li­ma pa­ma­ ty­ti jū­sų dar­bus gy­vai?

– Kol kas esa­me da­ly­va­vę tik vie­no bu­ti­ ko ati­da­r y­me Vil­niu­je ir „Po­si­ti­v us“ fes­ ti­va­ly­je Lat­v i­jo­je. Ti­k i­me, kad vis­kam sa­vas lai­kas. Tad ir ne­for­suo­ja­me pro­ ce­sų, ku­rie vie­naip ar ki­taip ateis. Tu­ri­ me daug ryž­to ir am­bi­ci­jų, ku­rie ir yra mū­sų be­ne pa­g rin­di­nė ir di­džiau­sia va­ ro­mo­ji jė­ga. Pas­va­jo­ja­me apie Ber­ly­ną, Lon­do­ną ir Niu­jor­k ą. Ru­de­n iui ir žie­ mai vy­rams siū­lo­me šil­tes­nių „LostF­ri­ day“ pal­t u­k ų, jau­k ių megz­t u­k ų, iš­skir­ ti­nę dži­nų li­n i­ją, o pa­skui žy­g iuo­si­me į prie­k į ir steng­si­mės ne­leis­ti mū­sų pa­ mirš­ti.

– Kas jus įkve­pia kurti?

– Mies­tas. Chao­sas su be­ga­le skir­t in­ gų vei­dų, be­si­kei­č ian­č ių gar­sų įvai­ro­ ve ir be­pro­t iš­k u tem­pu. Tas ne­sus­to­ jan­tis, vis ju­dan­tis į prie­k į or­ga­niz­mas.

Kart­kar­tė­m is pri­ver­čian­tis ste­bė­tis, at­ ras­ti, su­ge­bant ne­pa­si­mes­ti ir iš­sau­go­ti sa­vo ta­pa­tu­mą. To mes ir sie­k ia­me kaip „LostF­r i­day“. Šiuo­lai­k i­n iam vy­r ui pa­ dė­ti iš­sau­go­ti sa­vo ta­pa­t u­mą, iš­si­skir­ti ir tu­rė­ti tvir­tą sa­vo įvaiz­d į.

Es­ki­zų kū­ri­mas rei­ka­lau­ja kū­ ry­biš­ku­mo, ta­ čiau sa­vęs ne­ prie­var­tau­ja­me – tai atei­na sa­vai­ me, ne­skaus­min­ gai ir be di­de­lių pa­stan­gų.

– Ko ge­ra, ser­ga­te pro­fe­si­ne li­ga ir pa­ste­bi­te ge­rai ar­ba blo­gai at­ro­dan­čius vy­rus gat­vė­se ar va­ka­rė­liuo­se?

– O taip! Tik, ži­no­ma, per sa­vo su­bjek­t y­v ią pri­zmę. Ne­ sa­me lin­kę ver­tin­ti, kas blo­gai ar ge­rai at­ro­do. La­biau pa­ ste­bi­me dra­bu­žio struk­t ū­rą, įdo­mes­nius kir­pi­mus ir de­ ta­les. Vis dėl­to pa­ste­bi­me, kad vy­rai tam­pa drą­ses­ni, pra­ de­da la­biau rū­pin­tis sa­vo iš­vaiz­da. Juk kaip esi ap­si­ren­ gęs, taip sa­ve ir pa­tei­k i, o ki­ti taip ta­ve ir prii­ma. Vis dau­ giau ir dau­giau Lie­tu­vos gat­vė­se gra­žiai ap­si­ren­g u­sių vy­ rų. Ne­be­rei­k ia va­žiuo­ti į Lon­do­ną ar Niu­jor­ką. Da­bar ga­ li­me drą­siai spaus­ti de­ši­nę ir lie­tu­v iams.

– Ar „LostF­ri­day“ su­kur­ti dra­bu­žiai bran­gūs? O gal­ būt juos kur­ti kol kas tė­ra bran­gus ma­lo­nu­mas?

– La­bai taik­lus ir ko­rek­tiš­kas klau­si­mas. Vie­na­reikš­miš­ kai – kol kas bran­ges­nis ma­lo­nu­mas mums yra kur­ti. Ar bran­g u reng­tis „LostF­ri­day“ dra­bu­žiais? Čia ne­su­ge­bė­si­ me iš­lik­ti ob­jek­t y­v ūs. Te­g ul kiek­v ie­nas nu­spren­džia sa­ vaip. Vi­sa, ką siū­lo­me, – tai ko­k y­bė ir iš­skir­ti­nu­mas, au­ ten­tiš­kos de­ta­lės, įdo­mios konst­r uk­ci­jos ir si­lue­tai.

– Kaip vi­suo­met jaus­tis ma­din­gam?

– Prik­lau­so nuo in­di­v i­dua­laus po­jū­čio. Ta­čiau svar­ bu per­ne­lyg neat­si­lik­ti. Ma­do­je, kaip ir vi­so­se ki­to­se sri­t y­se, kal­bant me­ta­fo­riš­kai, svar­bu už­čiuop­ti pul­ są. To pa­pras­čiau­siai rei­ka­lau­ja šių die­nų tem­pas. Ne­ bent no­ri­si už­strig­ti lai­ke.

– Pas­ta­ruo­ju me­tu ne­re­tai vy­rai skirs­to­mi į he­ te­ro, ret­ro ar­ba met­ro (-sek­sua­lus). Ar iš tie­sų iš­ny­ko vi­du­riu­kas? Ar vy­ras, vo­nio­je už­trun­kan­tis il­giau nei mo­te­ris, – šių die­nų nor­ma?

Ma­dos pa­sau­ly­je jau se­niai jau­čia­mos va­di­na­mo­sios uni­ sex ten­den­ci­jos, jau se­niai dra­bu­žiuo­se iš­ny­ko sa­g ų su­se­ gi­mas į mo­te­riš­k ą ar vy­riš­k ą pu­sę, taip pat už­trauk­tu­k ų įsiu­v i­mai ir pa­na­šūs tech­ni­niai spren­di­mai. Vi­sa tai la­bai pa­pras­tai pa­nai­k i­no ri­bą tarp to, kas vy­riš­ka ir mo­te­riš­ ka. Ži­no­ma, tai ne­tai­ko­ma vi­siems dra­bu­žiams. Ir nie­ko čia blo­ga, jei­g u prie­šin­g ų ly­čių at­sto­vai su­ge­ba pri­tai­k y­ ti sau tuos pa­čius dra­bu­žius.

– Ar pa­sva­jo­ja­te: bu­ti­kas Pa­ry­žiu­je, ko­lek­ci­jos pri­sta­ ty­mas Niu­jor­ko ma­dos sa­vai­tė­je, o jū­sų dra­bu­žiais vil­ ki vi­sa „Real“ ko­man­da?

– O jei vi­sos tri­bū­nos sir­ga­l ių, žiū­rin­čių „Real“ var­ž y­ bas? Tu­ri­me am­bi­ci­jų, jas įgy­ven­d in­ti at­kak­l iai ir siek­ si­me. Pir­miau­sia – nuo­sa­va stu­di­ja, stip­ri atei­nan­čio pa­ va­sa­rio-va­sa­ros ko­lek­ci­ja, da­ly­va­v i­mas vie­no­je ar ki­to­je pa­ro­do­je sve­tur.

– Ką pa­si­rink­tu­mė­te ko­lek­ci­jos rek­la­mi­niu vei­du?

– Kaip tik lau­k ia­me at­sa­k y­mo iš Mic­key Rour­ke’o. (Šyp­ se­na.)

Jei nekenti lyginti drabužių, tavo nuostatą gali pa­ keisti naujausias „Electrolux“ daugiafunkcis lygin­ tuvas „5 safety“: 1. Dėl atnaujintos konstrukcijos jis yra daug pato­ gesnis naudoti, nepaisant sagų ir siūlių.

2. Dėl efektyvios garų sistemos jis gali būti nau­ dojamas ir dėvėtam drabužiui atšviežinti – raukš­ lėms ir kvapams panaikinti.

3. Dėl techninių patobulinimų jis yra saugiausias rinkoje (net 3 savaiminio išsijungimo režimai!)

4. Jis pelnė geriausio 2011 m. produkto titulą di­ džiausiuose pasaulyje technologijų, sporto ir lais­ valaikio apdovanojimuose „Plus X Award“.

>> teatras

Gat­vės

šuolis į teat­rą Ra­šė: Tau­tė Ber­no­tai­tė Fotografavo: And­rius Bra­zai­tis, „Goodlife photography“

Il­gai šo­kę gat­vės šo­kius at­vi­ro­se erd­vė­se, Ai­ri­da Gu­dai­tė ir Lau­ry­nas Ža­ke­vi­ čius lai­mė­jo jau­nų­jų kū­rė­jų pro­gra­mos „At­vi­ra erd­vė“ at­ran­ką, lei­du­sią su­šok­ ti pir­mą gat­vės šo­kio spek­tak­lį pro­fe­sio­na­lio­je teat­ro sce­no­je. Prieš grįž­da­mi į sa­vo šo­kio stu­di­ją prie dar­bų, šo­kė­jai ir cho­reog­ra­fai su­ti­ko pa­si­kal­bė­ti apie prem­je­ri­nį spek­tak­lį „Feel-Link“, šo­kio sim­bo­lius ir me­džius. ...... . ...................... .

– Šo­kis aso­ci­juo­ja­si su pri­mi­ty­vią­ja būk­le – kai ne­bu­vo kal­ Lie­ka tech­n i­kos de­monst­ra­v i­mas. Ga­l i bos, o mąs­ty­mas, žmo­nių san­ty­kiai bu­vo ki­to­kių for­mų. Šo­ bū­ti gra­žu, bet ne­pa­lies­ti. Ar­ba bū­na per kė­jai, cho­reog­ra­fai daž­nai skel­bia­si nag­ri­nė­jan­tys šiuo­lai­ki­ daug vai­dy­bos, per ma­žai šo­k io. Į mū­sų nes te­mas. Gal ga­li­te paaiš­kin­ti, ko­dėl šo­kis vis dėl­to ga­li bū­ spek­tak­l į tik­rai bu­vo ga­l i­ma pri­dė­ti la­ ti kal­ba, ana­li­zuo­jan­ti da­bar­ties pro­ble­mas, ap­lin­ką? bai daug hip­ho­po ju­de­sių, bet prio­ri­te­ Lau­r y­nas: – Vi­sa­da yra sim­bo­lių. Bet ne­rei­k ia nu­tol­ti ir nuo tu mes lai­ko­me idė­ją. Ta­čiau ne­no­ri­me, kas­die­nių da­ly­k ų. Sim­bo­liai pri­k lau­so nuo šo­kė­jo ar cho­reog­ kad bū­t ų per daug gi­lu, kaip da­bar bū­ ra­fo vi­di­nės in­terp­re­ta­ci­jos. Per­tei­k iant tik tai, kaip jis ma­to ap­ din­ga šiuo­lai­k i­n io šo­k io spek­tak­l iams. lin­kos reiš­k i­nį, ki­tam ži­nia ga­li lik­ti ne­pa­sie­k ia­ma. Mes, pa­v yz­ Gat­vės šo­k io spek­tak­l is – nau­ja Lie­t u­ džiui, pa­si­tel­k ia­me vi­siems žinomą vai­k iš­ką žai­di­mą „Pe­le pe­le, vo­je, bet šį­kart jis ne­bu­vo la­bai gry­nas, pas ką žie­das žy­di?“. Ku­riant rei­k ia ieš­ko­ti bend­r ų sim­bo­lių. dar ne­no­rė­jo­me di­de­l io eks­pe­r i­men­to.

Ai­ri­da: – Svar­bus so­cia­li­nis as­pek­tas. Hip­ho­pas ar gat­vės Sten­gė­mės hip­ho­pą pa­teik­ti es­te­tiš­k iau, šo­k iai at­si­ra­do ne stu­di­jo­se, o dėl so­cia­li­nio bend­ra­v i­mo po­ ap­v ilk­ti. Bet kur­da­mi ki­tą spek­tak­l į jau rei­k io. Toks šo­k is bu­vo na­t ū­ra­lus, o ne iš­dirb­tas, nu­šli­f uo­tas. žiū­rė­si­me, kiek ga­li­ma pa­da­r y­ti!

To­dėl no­rė­jo­me, kad ir mū­sų spek­tak­lis bū­t ų vi­siems ar­ti­mas.

– Jūs pir­mą kar­tą už­li­po­te į pro­fe­sio­ So­cia­li­nes te­mas pla­nuo­ja­me lies­ti ir ki­tuo­se spek­tak­liuo­se. na­lią sce­ną. Kuo teat­ro sce­na ski­ria­ Lau­r y­nas: – Gat­vės šo­k iai gi­mė iš gau­jų tar­pu­sa­v io ko­v ų.

Vie­nas pa­da­rė ko­k į ju­de­sį, nu­k ri­to ant že­mės, tai lai­kui bė­gant si nuo ki­tų pa­si­ro­dy­mo vie­tų, kad ten vys­tė­si ir gau­jos pra­dė­jo ko­vo­ti ne­be pei­liais, bet ju­de­siais. Imi­ taip tin­ka kal­bė­ti? ta­ci­jos, sim­bo­l i­n iai ges­tai, – kad tu smei­g i, šau­n i, pa­r ū­kai, – Ai­ri­da: – Man teat­ras yra ma­gi­ja, nes ten per­si­kė­lė į sim­bo­li­ką, ku­ri li­ko gat­vės šo­k iuo­se, ir ja ga­li­ma kal­ ga­li pa­pa­sa­ko­ti vi­są is­to­ri­ją, pa­kal­bė­ti su bė­ti. Pa­v yz­džiui, brei­ke­riai naudoja I smo­ked You sim­bo­l į (neva žiū­ro­v u. Tai vi­sai prie­šin­ga batt­le’ams įtrau­k ia dū­mus ir su­try­pia nu­mes­tą ci­ga­re­tę – red. pa­st.). To­k ie (šo­k io ko­voms – red. pa­st.), ku­r iuo­se mes da­ly­vau­ja­me. Be to, ir pa­tiems no­ sim­bo­liai per­si­kė­lė iš rea­ly­bės į šo­k į. Ypač gat­vės šo­k ius. rė­jo­si ki­to­k ios pa­tir­ties, ki­tiems pa­ro­dy­ti Ai­ri­da: – Le­mia te­ma­ti­kos pa­si­rin­k i­mas. Hip­ho­po šo­k is au­ go ir per pa­si­links­mi­ni­mus – Niu­jor­ko va­ka­rė­liuo­se, klu­buo­se.

Kiek­v ie­nas ren­ka­si te­mą; mes rin­ko­mės mums tuo me­tu ak­ tua­liau­sią, ne­ban­dė­me iš­ras­ti dvi­ra­čio. Pa­si­rin­kę gat­vės šo­k io sim­bo­li­ką, tai­kė­me tuos pa­čius sim­bo­lius ir spek­tak­ly­je. Tech­ De­ja, „Ma­dos in­jek­ci­jos“ ni­kos yra la­bai daug, bet ne vi­sa ji at­spin­dė­jo mū­sų te­mą. Hip­ ne­lai­mė­jo, ta­čiau ne­nu­lei­ ho­pe­rių bend­r uo­me­nė ga­lė­t ų ma­ny­ti, kad ga­lė­jo­me pa­da­r y­ti dau ran­kų ir da­lį mo­de­lių dar ir tą, ir aną. Aiš­ku, kad ga­lė­jom, bet ne šia te­ma. Sun­k iau­ sia ir bu­vo gry­nin­ti, at­rink­ti, kas kal­bės žiū­ro­v ui.

12 // © 370

– Kaip už­si­mez­gė spek­tak­lio „Feel-Link“ idė­ja, kaip ji ru­ tu­lio­jo­si?

Ai­ri­da: – Idė­ja gi­mė prieš me­tus, kai ra­do­me ge­rą ga­ba­liu­k ą – Ni­nos Si­mo­ne „Fee­lings“. Abu su Lau­r y­nu daž­nai ren­g ia­me įvai­rius pa­si­ro­dy­mus, sta­to­me šo­k ius, bet tą dai­ną no­rė­jo­me pra­smin­g iau pa­nau­do­ti. Juo­lab kad ei­ti į teat­rą sva­jo­jo­me jau se­niai. Me­tus bran­di­no­me spek­tak­lio idė­ją, cho­reog­ra­fi­ją kū­ rė­me pu­sę me­t ų.

Lau­r y­nas: – Iki tol vis pa­mo­kos, se­m i­na­rai – ne­pa­v yks­ta at­si­duo­ti, nes rei­k ia iš ko nors gy­ven­ti. Tai­g i, dir­bi, o kai at­si­ ran­da lais­va mi­nu­tė – ku­ri. Tai sun­k iau­sia – kur­ti, kai esi iš­se­ kęs ir pa­var­gęs.

Ai­ri­da: – Tie pu­sė me­t ų bu­vo skir­ti idė­jai iš­g ry­n in­ti, nes cho­reog­ra­fi­jos ju­de­sių ir kom­bi­na­ci­jų gal­vo­je – pil­na. Bet kar­ tais spek­tak­lius ana­li­zuo­da­mi pa­ste­bi­me, kad šo­k io per daug.

gat­vės šo­k į ki­taip. Įsigalėjęs ste­reo­ti­pas, kad hip­ho­pas – paaug­ lių šo­k is. Sinch­ro­ni­nė ae­ro­bi­ka pla­čios kel­nės, bliz­gan­t ys dra­ bu­žiai ir lėkš­ta. Nors šia­me šo­k y­je iš tie­sų daug gra­žių da­ly­k ų.

O ski­ria­si šie du da­ly­kai la­bai. Teat­re vi­sai ki­ta ener­g i­ja. Hip­ ho­pas čia at­ro­do vi­sai ki­taip – net jei ir iš­g ry­nin­si­me iki la­biau lau­k i­nio, ma­žiau su­t var­k y­to va­rian­to. Be to, batt­le’uo­se žiū­ro­ vai sė­di ra­tu­ku.

Lau­r y­nas: – Kai dir­bo­me su švie­sų dai­li­nin­kais, sce­nog­ra­ fais, pa­li­ko­me tą ra­te­lio sim­bo­l į. Bet rei­k ia pa­ža­din­ti žmo­nes, kad jie ana­l i­zuo­t ų sim­bo­l ius, pa­ža­d in­ti kri­ti­n į mąs­t y­mą, nes jo ne­be­li­ko, vi­si tik ima ima ima. Teat­re sim­bo­liais ga­li kal­bė­ti vi­sai ki­taip. Ir at­mos­fe­ra kiek­v ie­noj erd­vėj ski­ria­si. Kai nuei­nu į Kir­ti­mų kul­t ū­ros cent­rą, ten vi­sai ki­taip šo­ku – au­ra ki­to­k ia.

O teat­re dar ki­taip – vie­no­je vie­to­je la­biau no­ri­si šok­ti džia­zą, ki­to­je – brei­k ą. Ne­ži­nau ko­dėl.  – „Įsi­se­nė­ję“ kū­rė­jai su­sier­zi­na iš­gir­dę šį klau­si­mą, bet jū­sų jis gal­būt ne­pa­pik­tins: apie ką jū­sų spek­tak­lis?

Ai­ri­da: – (At­si­dūs­ta.) Apie žmo­nių san­t y­k ius. Dvie­jų žmo­nių san­t y­k ius. Is­to­ri­jos at­ski­ros, nors ga­li pa­si­ro­dy­ti, kad tai vie­na mei­lės is­to­ri­ja. Kal­ba­ma apie vie­no žmo­gaus iš­g y­ve­ni­mus ne­ te­kus mei­lės.

Lau­r y­nas: – O ki­tas jos ieš­ko. Vie­nas sutrikęs, ieš­ko ir ne­ži­ no ko­dėl, o ki­tas – taip pat sutrikęs, nes ne­tu­rė­jęs, to­dėl klau­sia: „Ko­dėl, ko­dėl aš ne­tu­riu?“ Tam tik­r u me­tu jie su­si­lie­ja, at­ran­da

žmo­g us trans­liuo­ja ži­nią. Dar ga­li­ma pa­mi­ nė­ti fan­ko at­l i­kė­ją Ja­me­są Brow­ną, dau­ge­l į ki­t ų to me­to sou­lo, džia­zo mu­zi­kos at­li­kė­jų.

Sou­lo mu­zi­ka ir at­si­ra­do, kai Ame­ri­ko­je ver­ gai prie­šin­da­vo­si verg­val­džiams, dau­žy­da­vo į krū­ti­nę, sa­k y­da­mi „I’ve got soul“. Iš ten ir ki­ lo pa­va­di­ni­mas „soul“ (sie­la – angl.) mu­zi­ka.

Ji pa­lie­čia, ji gy­va.

– Mo­ko­te ki­tus šok­ti. Gal jau su­ra­do­te ko­ kią pe­da­go­gi­nę tech­ni­ką, kaip iš­mo­ky­ ti, kad mo­ki­nys ne vien ko­pi­juo­tų ju­de­sį, bet, jį iš­to­bu­li­nęs, pa­teik­tų sa­vo in­terp­re­ ta­ci­ją?

Lau­r y­nas: – Be­veik kiek­v ie­nas ju­de­sys, ko­ jos pa­su­k i­mas tu­ri is­to­ri­ją. Ją ži­no­da­mas, vi­ sai ki­taip jį at­l ik­si ir trans­l iuo­si. O dau­ge­l is sa­ko : „No­r iu pra­dėt šokt, ka­da iš­mok­sim suktis ant gal­vos?“ Na, ge­rai. Bet gal nuo to ne­pra­dė­k im, nes nu­sisukti sprandą? Ta­da pa­pra­šau pa­kar­to­ti su­dė­tin­ges­nę kom­bi­na­ ci­ją, nie­kas ne­pa­da­ro: „Sup­ra­tot, apie ką kal­ bu? Sup­ra­tot. Ta­da mo­ko­mės to­liau, po tru­ pu­t į.“ Ai­ri­da: – Pe­da­go­g i­n is dar­bas man la­bai įdo­mus. Kai pra­dė­jau dirb­ti mo­k y­to­ja, įsto­ jau mo­k y­tis pe­da­go­g i­kos. Sup­ra­tau, kad tai tik­rai pa­šau­k i­mas. Nes tik­rai la­bai sun­ku.

Kas­met atei­na nau­ja kar­ta. Ir kuo šo­kė­jas il­ giau šo­ka, tuo tam­pa sau­ses­nis. Tech­niš­kes­ nis, bet be jaus­mo. Sau­sai­niai to­k ie. Gra­žiau­ si yra nau­jo­kai. Jie ju­da kiek ne­šva­riai, tai gat­ vės šo­k iui la­bai svar­bu. Sun­ku at­ras­ti na­t ū­ra­ lų ju­de­sį, to­dėl mo­kai daug įvai­rių ju­de­sių, duo­di kū­r y­bi­nių už­duo­čių. Bet tai la­bai sun­ ku, nes dau­ge­liui už­ten­ka ae­ro­bi­kos.

Lau­r y­nas: – Mo­k y­to­jo iš­pru­si­mo rei­ka­ las, ką jis ži­no ir ko mo­ko.

Ai­ri­da: – La­bai svar­bu kur­ti bend­r uo­me­ nę, bet per va­lan­dos truk­mės pa­mo­k ą sun­ kiai spė­ji. Ren­g ia­me pa­si­sė­dė­ji­mus, fil­mų per­žiū­ras, su­pa­žin­di­na­me su is­to­ri­ja.

tuos pa­čius iš­g y­ve­ni­mus. Ne­bū­ti­nai kar­tu, tie­siog to­je pa­čio­je li­ni­jo­je gy­ve­na tais pa­čiais jaus­mais. Dar spek­tak­ly­je kal­ba­me apie pa­si­kei­tu­sias ver­t y­bes.

Ai­ri­da: – Hau­so da­ly­je, su kon­tei­ne­riais, kal­ba­me apie iš­me­ ta­mus pri­si­mi­ni­mus.

Lau­r y­nas: – Pa­žiū­rė­k i­te, kaip el­g ia­si tu­ris­tai – vi­sur pri­si­ fo­tog­ra­f uo­ja, užuo­t tie­siog pa­bu­vę to­je vie­to­je, pa­mąs­tę ir paa­ na­li­za­vę, ką ma­to. Grį­ž ę na­mo ap­žiū­ri nuo­trau­kas, bet jau nie­ ko neiš­g y­ve­na.

– O ko­dėl Ni­na Si­mo­ne ir ap­skri­tai – koks san­ty­kis su mu­zi­ ka šo­kant: ar ji la­biau pa­ly­do­vas, ar ved­lys, ar ap­lin­ka?

Ai­ri­da: – Nors sa­ko, kad šo­kė­jas ne­tu­ri bū­ti pri­k lau­so­mas nuo mu­zi­kos, man ji iš tie­sų yra ved­lys.

Lau­r y­nas: – Ved­lys, ku­ris dik­tuo­ja.

Ai­ri­da: – Taip, mu­zi­ka dik­tuo­ja cha­rak­te­rį. Aš ne­ga­liu šok­ti, jei ma­nęs ne­ve­ža tas ga­ba­las. Nei­na iš ma­nęs nė pro kur. Ta­da ge­riau šok­ti ty­lo­je – bus tas pa­ts. Mu­zi­ka įkve­pia. Taip ir bu­vo – pir­ma bu­vo Ni­na Si­mo­ne. Aš pa­ma­niau – ne, jau pa­gal ši­tą ne­ ga­li­ma bet ko sta­t y­ti, tu­ri bū­ti kaip rei­k iant iš­kan­k in­ta iš vi­daus.

Ir bu­vo la­bai sun­ku, nes kuo stip­res­n į ga­ba­liu­k ą tu­ri, jau­ti, kad rei­k ia dar dar ir dar. Sa­ve la­biau spau­di. Pa­gal hau­so mu­zi­ką sta­ ty­ti šo­k į bu­vo leng­va. O Ni­na Si­mo­ne iš vi­so ypa­tin­ga, įkve­pia, mo­k iau­si iš jos ju­de­sių ste­bė­da­ma gy­v us pa­si­ro­dy­mus.

Lau­r y­nas: – Iš at­li­kė­jų ga­li­ma daug pa­si­mo­ky­ti. Ste­biu, kaip

Pa­žiū­rė­ki­te, kaip el­gia­si tu­ris­ tai – vi­sur pri­si­ fo­tog­ra­fuo­ja, užuo­t tie­siog pa­bu­vę to­je vie­ to­je, pa­mąs­tę ir paa­na­li­za­vę, ką ma­to. Grį­ žę na­mo ap­žiū­ ri nuo­trau­kas, bet jau nie­ko neiš­gy­ve­na.

– Ar vyks­ta kas­die­nė ju­de­sių paieš­ka įvai­ rio­je ap­lin­ko­je?

Ai­ri­da: – Kiek esu ste­bė­ju­si, ana­li­za­v u­si, la­ biau­siai įkve­pia mo­k i­niai. Jie kar­tais taip pa­ da­ro, kad pa­ts at­si­k ve­pi.    Lau­r y­nas: – Na­t ū­ra­lus įpro­tis stebėti ir pagauti: „Bum, čia bu­vo gra­žu“, „Čiuch, gra­ ži kom­po­zi­ci­ja“. Rea­g uo­ji į vis­ką – ir iš au­gan­ čio me­džio ga­li iš­mok­ti. Ša­kos gra­žiai išau­ gu­sios, ir pa­mąs­tai, kaip ga­li pri­tai­k y­ti.

– Ne­gąs­din­siu ir ne­klau­siu, kas jums yra šo­kis, bet pa­klau­siu, ko­dėl li­ko­te prie gat­ vės šo­kio?

Lau­r y­nas: – Taip, šo­k is yra ma­no gy­ve­n i­ mas, ne­ži­nau, ką da­r y­čiau, jei ne­šok­čiau (iro­ ni­zuo­ja). Iš tie­sų pra­si­dė­jo vis­kas nuo te­le­v i­ zo­r iaus, ku­r ia­me pa­ma­č iau, kaip žmo­g us su­ka­si ant gal­vos. Iš­s­tum­džiau bal­dus, ban­ džiau at­kar­to­ti, lau­žiau sa­ve, su­lau­žiau sek­ ci­ją, stik­las vos už­pa­ka­lio ne­nup­jo­vė. Pas­kui bro­lis mo­k yk­lo­je pra­dė­jo šok­ti, bet jis bu­vo sau, aš – sau. Tik vė­liau jis pa­k vie­tė ma­ne į sa­vo ko­man­dą, nes bu­vau lan­kęs gim­nas­ti­ ką. Brei­kas tuo me­tu ki­lo. Už­ka­bi­no ir nau­ ju­mas, ir fi­zi­nis krū­v is, į sim­bo­li­k ą dar ne­si­ gi­li­nau. Tik po de­šim­ties me­t ų tre­ni­r uo­čių pra­dė­jau do­mė­tis is­to­ri­ja – ko­dėl.

Ai­ri­da: – Mū­sų lai­ku tai bu­vo nau­ja, vi­siš­ kai lais­va. Aš nuo še­še­rių lan­k iau cho­reog­ ra­fi­jos mo­k yk­lą, kur mo­k iau­si daug įvai­r ių šo­k io sti­l ių. Par­duo­t u­vė­je lauk­da­vau MTV vaiz­do kli­pų (nes ne­tu­rė­jom ka­be­li­nės te­le­ vi­zi­jos) ir kar­to­da­vau ju­de­sius.

Gat­vės šo­kio jung­tį su teat­ru spek­tak­ly­je „Feel-Link“ Me­nų spaus­tu­vės Juo­do­jo­je sa­lė­je ga­lė­si­te pa­ma­ty­ti lapk­ri­čio 11 ir 29 d.

>> scena

„The Cool­ness“ – tai sa­vo­tiš­kas dis­ko glam­rock, ana­lo­ gi­nių sin­te­za­to­rių, KISS, 1995-ųjų rei­vo, Fred­die Mer­ cu­r y (orien­ta­ci­ja čia nie­kuo dė­ta – red. pa­st.) mi­ši­nys.

Ant sce­nos jie mėgs­ta da­r y­ti šou, ir kar­tais ne­tgi per­ ne­lyg šo­ki­ruo­jan­tį. Sy­kį šie ekst­ra­ver­tai gro­jo ba­ro­ ki­nė­je baž­ny­čio­je, ap­link šo­ki­nė­jo mer­gi­nos nuo­gais spe­ne­liais – bu­vo ir įspū­din­ga, ir kar­tu švent­va­giš­ka, ta­čiau tik­rai įsi­min­ti­na vi­sam gy­ve­ni­mui.

Pir­mą kar­tą juos su­ti­kau 2008 m. „Old Blue Last“ ba­ re, ku­ris pri­klau­so eks­cent­riš­ko­jo hips­te­rių ir nuo­gy­bių mė­ gė­jų kul­ti­nio žur­na­lo „Vi­ce“ va­do­vams (koks ba­ras, to­kia ir pub­li­ka...). Gru­pė su sa­vo fo­tog­ra­fu ieš­ko­jo mer­gi­nų, ku­rios ga­lė­tų pa­kly­kau­ti į tak­tą per įra­šus stu­di­jo­je, vė­liau pa­si­fo­tog­ra­fuo­ti bei nu­si­fil­muo­ti gru­pės vaiz­do kli­pe. Taip ir už­si­mez­gė mū­sų drau­gys­tė. Cha­zas Joh­nas Ros­sas yra gru­pės vei­das, kū­nas ir sie­la. Ža­vus gar­ba­nius – mer­gi­

nų nu­my­lė­ti­nis, meist­riš­kai mo­kan­tis jas įaud­rin­ti sa­vo ne­ švan­kio­mis šne­ko­mis apie sek­są ir ju­de­siais sce­no­je. Be to, jis pui­kus vo­ka­lis­tas ir front­me­nas – tu­ri stip­rų pla­taus dia­pa­zo­no bal­są, ge­rą sko­nį ir sti­liaus po­jū­tį, vi­sa­da žvel­ gia ke­liais žings­niais į prie­kį, o tai tik dar la­biau ma­si­na iš ar­čiau pa­žin­ti „The Cool­ness“. Da­li­juo­si Cha­zo ir jo ko­man­dos na­rių Da­vi­do bei Vin­ce‘o (Vin­ny) min­ti­mis su „37O“ skai­ty­to­jais.

Lapk­ri­čio 12 d. me­nų fab­ri­kas „Lof­tas“ bus ofi­cia­lus „Ma­dos ................ in­fek­ci­jos“ af­ter­par­ty or­ga­ni­za­to­rius. Va­ka­rą iš įpras­tų vė­žių ............. muš ga­ran­tuo­tai bū­si­mos le­gen­dos „The Cool­ness“ (Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja). ...............................

Ne­me­luo­ju, šiuo me­tu jie vie­na ryš­kiau­sių gru­pių Ry­tų Lon­do­ne, ............ kur ži­nia, bū­riuo­ja­si tiek tie, kurie ku­ria ma­dą, tiek ma­din­giau­sias jau­ni­mas. ...... Žo­džiai: In­ga Nor­ke ......

Fo­ tografavo: „The Cool­ness“

. ...................... .

Dė­me­sio ga­vi­mo meist­rai iš Ry­tų Lon­do­no . ...

14 //

– Pa­me­nu, kaip su ju­mis stu­di­jo­je ne­ to­li Old Stri­to Lon­do­ne įra­ši­nė­jo­me ga­ba­lo „Kids on K“ prie­dai­nį. Kas nuo to lai­ko gru­pė­je pa­si­kei­tė?

Vin­ny: – Tu­rim sta­bi­lų kon­cer­t ų skai­ čių, gru­pės su­dė­tis taip pat ta­po sta­bi­ li. Iki tol tu­rė­jom gal de­v y­nis ar de­šimt žmo­nių, ku­rie šo­ko, dai­na­vo, gro­jo įvai­ riau­siais inst­r u­men­tais. Vė­l iau at­si­t i­ko taip, kad gru­pės na­riai pra­dė­jo vie­nas su ki­tu mie­go­ti, ga­liau­siai ke­liems dėl to te­ ko pa­lik­ti „The Cool­ness“. Dėl pa­sta­r ų­ jų įvy­k ių aš kal­ti­nu tuo­me­tę eko­no­m i­ nę si­t ua­ci­ją, Cha­zas gal juos ma­to kiek ki­taip...

Cha­zas: – Taip, bu­vau įsi­my­lė­jęs mer­ gi­ną, ku­ri mū­sų gru­pė­je gro­jo bo­si­ne gi­ ta­ra. Vis­kas bu­vo gra­žu, kol vie­ną die­ną pri­čiu­pau ją my­lin­tis su mū­sų gru­pės šo­ kė­ja vie­no ba­ro tua­le­te. Tad ga­liau­siai ji pa­li­ko gru­pę. Da­bar Vin­ny gro­ja bo­su, o jo el­ge­sys dar ne­pa­ken­čia­mesnis. Ta­čiau man tas pa­ts, aš bent jau su juo ne­su­si­ ti­k i­nė­ju... Be to, da­bar, kai gru­pė­je nė­ra mer­g i­nų, mes at­ro­do­me pa­na­šes­ni į kla­ si­k i­nę ro­ko gru­pę. Be­je, nuo to lai­ko, kai sė­dė­jo­me to­je stu­di­jo­je ša­lia Old Stri­to, mū­sų dai­nų skai­čius pa­tri­g u­bė­jo.

© 370

– Pa­fan­ta­zuo­kim: su kuo mie­liau su­ dai­nuo­tu­mė­te bend­rą dai­ną – su Li­ly Al­len ar Ade­le?

Cha­zas: – Man pa­tin­ka di­des­nės mo­te­

rys, jos la­biau sten­g ia­si.

Da­v i­das: – O aš tai no­rė­čiau pa­ma­ty­ti Cha­ zo ir Li­ly Al­len mik­ro­fo­ no da­ly­bas, kaip per „Run DMC“ vaiz­do kli­pą.

Vin­ny: – Li­ly Al­len – bo­si­nė gi­ta­ra, Cha­zas – prie mik­ro­fo­no, Ade­le – pri­ta­r ia­ma­sis vo­ ka­las.

Cha­zas: – Vin­ny, to­kio­je gru­pė­je jau gro­jai (juo­kia­si).

Ge­riau­sias pa­ta­ri­mas – kon­cent­ ruo­tis į da­ ly­kus, ku­ riuos tu­ri, o ne į tuos, ku­rių ne­tu­ri.

– Aki­vaiz­du, kad jus la­biau įkve­pia le­gen­di­nės ro­ ko žvaigž­dės nei tos mer­gi­nos…

Cha­zas: – Ne tik le­gen­di­nės, bet tos, ku­rių baig­tis – tra­g iš­ka: Ji­m i Hend­ri­xas, Joh­nas Len­no­nas, Bria­nas Jo­ne­sas ir kt. Kai man bu­vo 15-a, su­ti­kau Ia­ną Brow­ną.

Tuo me­tu man tai bu­vo svar­biau­sias gy­ve­ni­mo įvy­k is, juo­lab kad „The Sto­ne Ro­ses“ tuo me­tu bu­vo ant ban­ gos. Tie­sa, kar­tą esu su­ti­kęs ir Amy Wi­ne­hou­se. Ji ban­ dė ma­ne bu­čiuo­ti, ta­čiau tuo me­tu jos ne­pa­ži­nau. Tik vė­liau su­pra­tau, kad ten ji. Ta­da, pa­me­nu, vi­jau­si ją per gat­vę, no­rė­da­mas gau­ti Amy te­le­fo­no nu­me­r į.

– Cha­zai, nu­pa­sa­kok sa­vo to­bu­lą die­ną…

Cha­zas: – Jei aš gy­ven­čiau dieną… Grei­čiau esu vam­ py­ras. Ta­čiau ga­liu pa­pa­sa­ko­ti sa­vo to­bu­lą die­ną iki to mo­men­to, kai ma­n įkan­do ne­mir­tin­ga­sis. Tai bū­da­vo pus­r y­čiai su daug vai­sių ir my­li­mą­ja, pa­si­vaikš­čio­ji­mas par­ke, vi­ni­li­nių plokš­te­lių per­k lau­sos na­mie, va­ka­rie­ nės su drau­gais res­to­ra­ne, na­mi­nis va­ka­rė­lis su gy­va mu­zi­ka, kur ir pa­ts paimp­ro­v i­zuo­da­vau. O da­bar aš tie­siog ban­dau lai­k y­tis ato­k iau na­mų, jei no­riu iš­ties ge­rai pa­si­links­min­ti.

– Jūs gro­si­te „Ma­dos in­fek­ci­jos“ va­ka­ rė­ly­je Vil­niu­je. Ar jau tu­ri­te tam rei­ka­ lui sce­ni­nius kos­tiu­mus?

Cha­zas: – Šiuo me­t u dar to­bu­l i­na­me „The Cool­ness“ sce­ni­nę iš­vaiz­dą, klau­ so­me Ry­t ų Lon­do­no sti­lei­v ų Da­n ie­lo Lis­mo­re’o ir Sa­ne’o Phoe­ni­xo pa­ta­ri­mų.

Vis dėl­to kol kas net neį­si­vaiz­duo­ju, ką vil­kė­si­me Vil­niu­je. Bet ko­k iu at­ve­ju tai bus kas nors fu­tu­ris­ti­nio ir gla­mū­riš­ko.

Vin­ny: – Ma­nau, tu­rė­tu­me įsi­spraus­ ti į juo­dus ma­žus dra­bu­žius, kad žmo­ nės ma­dos ren­gi­nio af­te­r y­je manytų, jog esa­me ma­din­ga gru­pė su di­džiu­le kon­ cep­ci­ja gal­vo­se.

– Ge­riau­sias  pa­ta­ri­ mas, ku­rį esa­te ga­vę?

Da­v i­das: – Nie­k a­da ne­pa­si­t i­kėk tuo, kie­no akys per­ne­lyg ar­ti vie­na ki­tos.

Vin­ny: – Kai pa­sta­rą­jį kar­tą gro­jo­me Ry­t ų Eu­ro­po­je, vie­na ru­sai­tė sa­kė, kad ten vis­k ą da­r y­ti lei­d žia­ma tik nuo 18os. Ki­tą va­ka­rą, kai gro­jo­me Lat­v i­jo­je ir su­ti­ko­me mer­g i­nų, ku­rioms la­bai pa­ti­

ko mū­sų gru­pė, lai­kė­mės nuo jų ato­k iau.

Joms bu­vo 17-a.

Cha­zas: – Ge­r iau­sias pa­ta­r i­mas – kon­cent­r uo­tis į da­ly­kus, ku­riuos tu­ri, o ne į tuos, ku­rių ne­t u­ri. Ki­tas pa­ta­ri­mas – rei­k ia 15-os me­t ų, kad tap­tum at­li­kė­ ju. Tre­čias – jei val­gai ve­ge­ta­riš­kai (ve­ ga­niš­kai), imk dvi­g u­bą po­rci­ją.

– Ar ka­da nors rim­tai gal­vo­jo­te tap­ti ve­ge­ta­rais (ve­ga­nais)?

Da­v i­das: – Taip, pir­ma­die­n į, kai su­val­ giau žu­v ies Pau­lo McCart­ney pa­mėg­to­ je ka­v i­nė­je Niu Kro­se. Tos žu­v ies sko­nis bu­vo kaip bul­vės. Pirk­da­mas ją tie­siog pa­mir­šau, kad Pau­las – ve­ga­nas.

Cha­zas: – Drau­ga­vau su mer­gi­na, ku­ ri ne­val­go mė­sos. Tai­g i, ir man tek­da­vo val­g y­ti kur kas dau­g iau žu­v ies nei bu­vau pra­tęs.

Vin­ny: – Apie tai vi­sa­da pa­gal­vo­ju, kai su­val­gau grei­to­jo mais­to komp­lek­tą.

– Ar esa­te in­tui­ty­vūs vy­rai?

Cha­zas: – „The Cool­ness“ sėk­m in­gai gro­ja tiek Lon­do­ne, tiek ki­tur ir įra­ši­nė­ ja jau dau­g iau nei ket­ve­rius me­tus, tai­g i ma­nau, kad esa­me ga­na in­tui­ty­v ūs šia­me vis­ko daug am­žiu­je. Į sce­ną nuo pat pra­ džių žen­gė­me skam­bė­da­mi ir at­ro­dy­da­ mi ori­g i­na­liai. Jei da­bar pa­žiū­rė­tum į ki­ tas Ry­t ų Lon­do­no gru­pes, ku­rios į sce­ną žen­gė kiek vė­liau nei mes, tai jų ori­g i­na­

lu­mo ir in­tui­ci­jos paieš­kos ga­na aiš­k ios.

– Ko­kia pub­li­ka jums įsi­mi­nė la­biau­ siai?

Da­vi­das: – Mū­sų kon­cer­tai Lon­do­ne vis dar ne­rea­liai ge­ri.

Cha­zas: – Pa­me­nu, kai gro­da­vo­me to­k ia­me stu­den­t ų lof­te kiek­v ie­ną va­sa­rą Hak­nio ra­jo­ne. Ten dar bū­da­vo ir gra­žių­ jų lie­tu­vai­čių prie scenos… Tai bu­vo tik­ rai ge­ri ir ne­pa­mirš­ta­mi lai­kai. Pas­ta­rą­jį kar­tą, kai ten gro­jo­me, at­skri­do po­li­ci­jos sraig­tas­par­nis ir mus iš­vai­kė. Apie tai ra­ šė net „The Guar­dian“.

– Pa­me­nu. Tarp tų lie­tu­vai­čių ma­nęs ne­bu­vo... Cha cha cha... Pa­pa­sa­kok, kaip jūs su­ge­ba­te gau­ti tiek dė­me­sio to­kia­me did­mies­ty­je kaip Lon­do­nas?

Vin­ny: – Ši­tą tai jau tik­rai ga­li at­sa­k y­ti Cha­zas, jis dė­me­sio ga­v i­mo meist­ras.

Cha­zas: – Pla­ka­t us ka­bi­na­me vi­sur, kur tik ga­li­ma ir ne­ga­li­ma, ir bū­ti­nai du mė­ne­sius prieš ren­g i­n į. Ren­g ia­me ne­ mo­ka­mus va­ka­rė­l ius su ne­mo­ka­mu al­ ko­ho­l iu. Ren­ka­me vi­sų iš ei­lės kon­tak­ tinius duomenis ir juos kau­pia­me. Rei­ ka­lui esant, pra­ne­ša­me apie sa­ve. Į ger­bė­ jų tra­di­ci­nes pa­što dė­žu­tes siun­čia­me sa­ vo ne­mo­ka­mą me­džia­gą (dau­ge­lis tai jau se­niai nu­sto­jo da­r y­ti, ta­čiau no­rint tu­rė­ti ge­r us san­t y­k ius su sa­vo ger­bė­jais tai taip pat svar­bu). Be abe­jo, be vi­so to, ku­ria­me

Ren­gia­me ne­mo­ka­mus va­ka­rė­lius su ne­mo­ ka­mu al­ko­ho­liu. Ren­ ka­me vi­sų iš ei­lės kon­ tak­tinius duomenis ir juos kau­pia­me.

ge­rą mu­zi­k ą (juo­kia­si). Mes tik­rai ne­tu­ri­me tiek pi­ni­g ų, kad bū­tu­me kiek­v ie­na­me žur­na­le ar tink­ la­raš­t y­je. Tie­siog gro­ja­me ge­ruo­se kon­cer­tuo­se ir ti­k i­mės, kad ki­tą kar­tą į mū­sų kon­cer­tą žmo­nės grįš ir dar at­si­ves drau­g ų.

Be to, tu­ri­me įpro­t į iš nau­jo per­ra­šy­ti (per­leis­ ti) sa­vo se­nus ga­ba­lus. Gy­ve­na­me mashupų, re­ miksų, nemokamos in­for­ma­ci­jos am­žiu­je, tai­g i, ma­nau, pa­skui ten­den­ci­jas spė­ja­me. Dau­ge­lis ki­ tų mu­zi­kan­t ų tai ir­g i pri­va­lo su­pras­ti ir priim­ti.

Taip pat pa­tar­čiau ne­pa­m irš­ti so­cia­l i­n ių tink­lų – jie yra vi­sa ko rak­tas.

Tai­g i, re­ziu­muo­jant vi­sus mū­sų gru­pės rek­la­ mi­nius veiks­mus, ne­se­niai sa­ve pra­dė­jo­me va­din­ ti spam me­tal gru­pe (juo­kia­si).

P. S. Be­ne pir­mą kar­tą „Ma­dos in­fek­ci­jos“ af­te­ry­je lapk­ri­čio 12 d. me­nų fab­ri­ke „Lof­ tas“ yra lau­kia­mi vi­si – ir pro­fe­sio­na­lūs ma­ dos kū­rė­jai, ir sa­va­moks­liai mo­dis­tai, ma­dos ger­bė­jai, au­kos, iko­nos ir pan.

>> muzika

GIRLS

BJÖRK

True Pant­her

No­ne­such

Fat­her, Son, Ho­ly Ghost

Biop­hi­lia

2011-09-13 Šį al­bu­mą no­rė­jau ap­žvelg­ti dar praė­ju­sia­me nu­me­ry­ je. De­ja, ru­de­nį vi­si su­sku­bo vis­ką leis­ti vie­nas per ki­tą ir „Girls“ pa­si­me­tė. Jei nie­ko ne­gir­dė­jo­te apie šią gru­pę, ne­ nuos­ta­bu. Man ji taip pat bu­vo ne­ty­či­nis at­ra­di­mas. Ta­čiau la­bai mie­las. Vi­sa­me ši­ta­me art-pop-in­die-ba­ro­que-ir­taip­to­ liau ma­lū­ne ma­la­si be­ga­lė vie­no­dų ir nuo­bo­džių gru­pių, taip pat be­ga­lė tų, ku­rie am­ži­nai ko nors ieš­ko. Esu jau mi­nė­jęs, kad mu­zi­ko­je ma­ne gąs­di­na epi­te­tas „įdo­mus“.

Neį­do­mus šis al­bu­mas. Ta­čiau la­bai ge­ras. Se­na­ma­diš­ kas, švel­nus, kiek me­lan­cho­liš­kas, vie­to­mis liūd­nas, bet ge­ ras. Iš tų, ku­riuos no­ri­si vis klau­sy­ti. Gru­pė „Girls“ su­si­bū­ rė San Fran­siske ir prieš „Fat­her, Son, Ho­ly Ghost“ iš­lei­do dar vie­ną al­bu­mą įsta­biu pa­va­di­ni­mu „Al­bum“ (2009 m.).

Be abe­jo, nau­jam klau­sy­to­jui rei­kia pa­ly­gi­ni­mo orien­ta­ci­ jai: ką gro­ja „Girls“? Na... Paim­ki­me, kad ir El­vį Cos­tel­lo, „The Beach Boys“ ar ko­kius „Con­nells“ ir pri­dė­ki­me „pinkf­ loi­diš­kų“ inst­ru­men­tuo­čių. Ba­na­lios struk­tū­ros (po­smas, prie­ dai­nis, po­smas) dai­ną kei­čia su­dė­tin­gi kū­ri­niai iš ke­lių da­lių (pa­vyz­džiui, „Die“). Iš­ties, sun­ku nu­sa­ky­ti sti­lių, nes jis ne­ vien­ti­sas. Ne­vien­ti­sas ir pa­ts al­bu­mas. Jį ga­li­ma klau­sy­ti at­ ski­ro­mis dai­no­mis. Emo­ciš­kai stip­riau­sia iš jų – „Vo­mit“. Dėl praė­ju­sia­me nu­me­ry­je iš­gir­to „Clap Your Hands Say Yeah“ al­bu­mo nuo vie­no „Vil­niaus die­nos“ žur­na­lis­to ga­vau vel­ nių. Sup­rask, iš­gy­riau mėš­lą. Lu­kai, jei tau ne­pa­tiks „Girls“, tu nie­ko ne­sup­ran­ti apie mu­zi­ką. Ir apie mer­gai­tes.

80

MĖNESIO

ALBUMAI

Rašė: Domantas Razauskas www.radom.lt

100

2011-10-10 Klau­sy­da­mas Björk vi­sa­da gal­vo­ju, ar bū­na per­dė­tas es­ te­tiz­mas? Ri­ba, kur me­nas tam­pa in­fan­ti­lia be­pro­ty­be? Ko ge­ro, ši ri­ba yra Björk. Ir Björk nu­slys­ta tiek į vie­ną, tiek į ki­tą pu­sę. Kai kas sa­ko, kad ši is­lan­dė žen­gia ma­dos prie­ky­je. Ta­čiau jei ge­riau pa­gal­vo­si­me, nė­ra jo­kios ma­ dos ap­skri­tai. Yra tik tie, ku­rie apie ją kal­ba ir ra­šo. Ir tai da­ry­da­mi už­si­dir­ba. Iš to, ko nė­ra. Ma­no ma­ma kaž­ka­ da sa­kė apie li­te­ra­tū­rą: kam blaš­ky­tis po 500 pus­la­pių, jei vis­ką, ką no­ri pa­sa­ky­ti, ga­li pa­sa­ky­ti vie­nu sa­ki­niu?

Man­ding, tai la­bai tin­ka Björk. Sup­ran­tu, kaip ji ga­li pa­ tik­ti, ta­čiau įta­riu, kad net ir iš­ti­ki­miau­si is­lan­dės ger­bė­jai pa­si­me­ta tarp be­ga­li­nių kon­cep­ci­jų. To­li gra­žu ne vi­sa­da mo­ty­vuo­tų. Aš­tun­tuo­ju stu­di­ji­niu al­bu­mu pri­sta­to­ma „Biop­ hi­lia“ nė­ra al­bu­mas įpras­ti­ne pra­sme. Tai au­dio­vi­zua­li­nis pro­jek­tas, kur­tas kar­tu su bend­ro­ve „App­le“. Įsi­gi­ję jį ga­ lės klau­sy­tis, žiū­rė­ti, net kur­ti. Kaip ra­šo­ma al­bu­mą pri­sta­ tan­čia­me spau­dos pra­ne­ši­me, tai „api­ma mu­zi­ką, „iPad“, in­ter­ne­tą, ins­ta­lia­ci­jas ir gy­vus pa­si­ro­dy­mus“. Man bu­vo įdo­mu mu­zi­ka. Kur ji? Aaa, vos vos yra ir jos... Ji iš da­ lies bu­vo kur­ta plan­še­ti­niu kom­piu­te­riu ir, rei­kia pa­sa­ky­ti, la­bai jau pri­me­na kom­piu­te­ri­nį žai­di­mą. Tai lyg pir­ma­sis pa­sau­ly­je kom­piu­te­ri­nių žai­di­mų miu­zik­las. Gal kam nors tai pa­si­ro­dys ir ab­so­liu­čiai no­va­to­riš­ka, įdo­mu ir ža­vu. Bet ne man. Man pa­tin­ka se­nas ge­ras „gei­mas“ ir mu­zi­ka at­ ski­rai. Ma­tyt, Björk kon­cep­ci­joms aš esu per „iDur­nas“.

50

100

TOM WAITS Bad As Me AN­TI-

THE WAR ON DRUGS

Sla­ve Am­bient Sec­ret­ly Ca­na­dian

16 // © 370

2011-08-22 Ką čia slėp­ti, esu Bo­bo Dy­la­no ger­bė­jas. Šiuo­lai­ki­nės mu­zi­kos kon­teks­te tai reiš­kia bū­ti šios mu­zi­kos ir šio kon­ teks­to iš­ta­kų ger­bė­ju. Yra ir vie­na gru­pė, ku­ri ne­sle­pia sa­ vo sim­pa­ti­jų Bo­bui – tai „The War On Drugs“. Ne­ži­nia, ar ko­lek­ty­vas iš­ties ko­vo­ja su nar­ko­ti­kais, ar ta ko­va yra jų nai­ki­ni­mas var­to­jant, bet nau­jau­sias (ant­ra­sis) al­bu­mas „Sla­ve Am­bient“ yra tie­siog nar­ko­tiš­kai „iš­ne­šan­tis ana­ pus ana­pus“, per­fra­zuo­jant vie­ną bu­dis­ti­nę mant­rą. Har­ mo­ni­jos at­vi­rai „dy­la­niš­kos“, nė kiek ne­si­sle­piant. Su­si­da­ ro įspū­dis, kad gru­pės vo­ka­lis­tas Ada­mas Gran­du­cie­lis vie­to­mis net pa­ro­di­juo­ja Bo­bo vo­ka­lą. Ir tai pa­per­ka. Pa­ per­ka at­vi­ras pri­pa­ži­ni­mas: taip, mes mėgs­ta­me to­kią ir to­kią mu­zi­ką, ji da­ro mums įta­ką. O dau­gu­ma bi­jo tai pri­pa­žin­ti. Juk mu­zi­ka, kaip ir li­te­ra­tū­ra, ir yra in­ter­teks­ tai, po­kal­bis. Ga­lų ga­le, ma­ny­ti, kad da­bar ga­li su­kur­ ti ką nors ori­gi­na­laus, yra, švel­niai ta­riant, nai­vu. O im­ ti iš Dy­la­no... Juk net pa­tys bit­lai iš jo vo­gė! Ir vis dėl to, „The War On Drugs“ nė­ra klo­nas. Jie tu­ri šį tą sa­vi­to. Gal tai ai­din­čios inst­ru­men­tuo­tės, gal gi­ta­ros, gal sin­te­za­to­ri­ niai „pa­dai“, gal gar­so in­ži­nie­rius, ne­pa­gai­lė­jęs „re­ver­ bo“. Vis­kas skam­ba šiek tiek kos­miš­kai, iš­ties nar­ko­tiš­kai.

Lyg Dy­la­nas su tab­le­te po lie­žu­viu bū­tų už­li­pęs ant sce­ nos pas „Oa­sis“, o šie per klai­dą prie kla­vi­ši­nių bū­tų pri­ lei­dę Jea­ną Mi­che­lį Jar­re‘ą. Pa­tiks ne vi­siems. Tiems ne vi­siems ir re­ko­men­duo­ju.

75

100

2011-10-24 Ne­su ma­nia­kiš­kas To­mo Wait­so ger­bė­ jas. Kai ku­rie ma­no drau­gai alps­ta nuo vis­ ko, ką jis iš­lei­džia. O man tri­gu­bas „Orp­hans: Braw­lers, Baw­lers & Bas­tards“ (2006 m.) pa­si­ro­dė iš­tęs­tas ir nuo­bo­do­kas (nors tai ir ne­bu­vo stu­ di­ji­nis al­bu­mas, kaip dau­ge­lis ma­no, o tik se­nų, ne­pub­ li­kuo­tų dai­nų rin­ki­nys), „Real Go­ne“ (2004 m.) ir „Ali­ce“ (2002 m.) ne­blo­gi, ta­čiau to­li gra­žu ne­sie­kia „Sword­ fisht­rom­bo­nes“ (1983 m.) aukš­tu­mų. Ta­čiau prieš nau­ jau­sią dar­bą „Bad As Me“ ten­ka nu­lenk­ti gal­vą. Ne vel­ tui al­bu­mas, pa­sak au­to­riaus, bu­vo ku­ria­mas sep­ty­ne­rius me­tus. Kas jį da­ro to­kį ge­rą? Dau­gy­bė da­ly­kų. Vi­sų pir­ ma, nuo­tai­kų, spal­vų, jaus­mų įvai­ro­vė – al­bu­me yra vi­sas T.Wait­sas: nos­tal­giš­kas, liūd­nas, pik­tas, pur­vi­nas ir nu­si­ prau­sęs, krio­kian­tis ir (po kiek lai­ko!) dai­nuo­jan­tis na­tū­ra­ liu bal­su! Al­bu­me ga­li­ma pa­ma­ty­ti pė­das iš vi­so T.Wait­ so kū­ry­bi­nio ke­lio: nuo „Clo­sing Ti­me“, per „Rain Dogs“ iki „Ali­ce“.Vi­sų ant­ra, al­bu­mą puo­šia ste­buk­lin­gos inst­ru­ men­tuo­tės. Kar­tu su gir­tuok­lių idea­lu čia gro­ja ir to­kios gar­se­ny­bės kaip Keit­has Ri­chard­sas (nar­ko­ma­nų idea­las), džia­zo gi­ta­ros žvaigž­dė Mar­cas Ri­bo­tas ir dau­gy­bė ki­ tų. Al­bu­me sko­nin­gai de­ra dau­gy­bė skir­tin­gų inst­ru­men­ tų: nuo vib­ro­fo­no iki tab­los. Su­ve­di­mas taip pat pui­kus. Ir vis­gi, ne­pai­sant pui­kios for­mos, tu­ri­nys dar ge­res­nis. Se­ nu­kas ame­ri­kie­tis ne tik kad neiš­si­se­mia, bet sa­vo teks­ tais ir mu­zi­ka šluos­to no­sį dau­ge­liui sce­nos eks­cent­ri­kų ir ki­to­kio skam­be­sio ieš­ko­to­jų. Be abe­jo­nės, vie­nas ge­riau­ sių T.Wait­so al­bu­mų.

95 100

AK­VA­RIUM

Ar­chan­gelsk Iš­lei­do pa­tys

2011-09-23 Taip taip, esu pri­si­klau­sęs tų nuo­bo­džių kal­bų apie tai, kad ru­siš­kas ro­kas mi­rė, kad „Ak­va­rium“ se­niai iš­si­sė­mė, o Bo­ri­ sas Gre­benš­či­ko­vas (to­liau B.G.) įdo­mus tik pa­ts sau. Taip daž­niau­siai kal­ba tie, ku­rie nie­ka­da ne­ban­dė įsi­gi­lin­ti į tai, ką iš­ties no­ri sa­vo kū­ry­ba per­duo­ti B.G. Taip pat tie, ku­rie me­tė „Ak­va­rium“ klau­sy­tis prieš 10 ar 20 me­tų. Kai ne­ži­nai, leng­viau­sia pa­sa­ky­ti „šū­das“. Ir vis dėl­to. Be­veik kas­met „Ak­va­rium“ džiu­gi­na nau­ju al­bu­mu, kas­met ren­gia mil­ži­niš­kus kon­cer­tų tu­rus po Ru­si­ją, Eu­ro­pą ir JAV, o gru­ pės ger­bė­jų tik dau­gė­ja. Ne­tei­sūs ir tie, ku­rie ti­ki­na, kad „Ak­va­rium“ – iš­skir­ti­nai B.G. poe­zi­ja, o mu­zi­ka vis ta pa­ ti. Pa­žįs­tu to­kių, ku­rie mė­gau­ja­si šia mu­zi­ka net ir ne­sup­ ras­da­mi ru­sų kal­bos. Na bet – ar­čiau al­bu­mo. Ke­lin­tas jis? Ne­be­sus­kai­čiuo­si... Kuo jis ski­ria­si nuo pa­sta­rų­jų pen­ kių ar de­šim­ties? Vis­kuo ir nie­kuo. Kei­čia­si B.G. dai­nų ra­ šy­mo prin­ci­pai, kei­čia­si inst­ru­men­tuo­tės, įra­šų ko­ky­bė, juo­ se da­ly­vau­ja vis dau­giau pui­kių mu­zi­kan­tų. Prie­šin­gai nei dau­gu­ma pa­sta­ro­jo de­šimt­me­čio „Ak­va­rium“ al­bu­mų, „Ar­ chan­gelsk“ yra vien­ti­sas, plau­kian­tis nuo pir­mos iki pa­sku­ ti­nės dai­nos. Ir nors čia yra ir re­gio, ir ai­riš­ko folk­lo­ro, ir „ak­va­riu­miš­ko“ ro­ko, ir be­ga­li­ne ra­my­be dvel­kian­čių ba­ la­džių, vis­kas tu­ri la­bai aiš­kų bend­rą var­dik­lį. Deja, žo­ džiais jo įvardyti neįmanoma. Kaip ir nusakyti to, apie ką dainuojama B.G. dainose. Jas arba išgyveni, arba... Ar­ ba esi nuobodus bambeklis.

90

100

>> išklotinė

KON­CER­TAi Ra­šė: Šiau­di­nė Ka­liau­sė Nuot­rau­kos: or­ga­ni­za­to­rių ar­chy­vo

„KINGS ON FI­RE: TOP CAT“ LAPK­RI­ČIO 25 D.

Me­nų fab­ri­ke „Lof­tas“ (Vil­nius, Švit­ri­gai­los g. 29)

„The Kings“ – jau ne vie­ną jung­le ir re­gio sce­nos ka­ra­lių pri­sta­tęs va­ka­rė­lių cik­las. Šį­kart – to­pi­nis head­li­ne­ris „Top Cat“ iš Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos. Top­ke­tas va­di­na­mas vie­nu ta­ len­tin­giau­sių MC sa­vo ša­ly­je, kur mu­zi­ki­nė sce­na, švel­niai ta­riant, gran­dio­zi­nė. Tai­gi tai jau yra di­de­lis, ne­tgi be­veik pa­sau­li­nis įver­ti­ni­mas. Ren­gi­nio pro­gra­mo­je taip pat per vi­ są nak­tį jus veš: Aries (Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja), J-Bost­ron (Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja), Jac­ky Mur­da (JAV) ir kt. „The Kings“ cik­las vie­ni­ja uto­pi­nę bend­ruo­me­nę. Taip, to­kia Lie­tu­vo­je eg­zis­tuo­ja. Ma­ ža to, vi­si žy­miau­si jung­le mu­zi­kos sce­nos at­sto­vai iš už­sie­ nio, at­va­žia­vę į Lie­tu­vą, lie­ka nu­ste­bin­ti, ko­kia ta bend­ruo­ me­nė čia di­de­lė, ne­tgi, pa­ly­gin­ti su to­kio­mis rei­vo sos­ti­nėms kaip Ber­ly­nas ar Lon­do­nas. Jau mi­nė­ta uto­pi­nė bend­ruo­me­ nė iš­pa­žįs­ta ne tik jung­le mu­zi­ką, bet ir ras­ta­fa­ri bei ge­res­ nio gy­ve­ni­mo idė­ją. Esant rei­ka­lui ta bend­ruo­me­nė ne­tgi su­me­ta rei­kia­mą su­mą, kad „The Kings“ or­ga­ni­za­to­riai ga­ lė­tų ge­riau­sius šios sce­nos at­li­kė­jus iš už­sie­nio at­vež­ti į Lie­ tu­vą – to­kius, ko­kie yra „Top Cat“. Kad ge­riau su­pras­tum, apie ką kal­ba­me, tie­siog už­suk pa­si­klau­sy­ti ir pa­ si­žiū­rė­ti. Dau­giau in­for­ma­ci­jos www.me­nu­fab­ri­kas.lt.

„THE BALL & CHAIN“ AL­BU­MO PRIS­TA­TY­MAS LAPK­RI­ČIO 11 D.

Me­nų fab­ri­ke „Lof­tas“ (Vil­nius, Švit­ri­gai­los g. 29)

Mie­ga­mo­jo mu­zi­ka pir­mą kar­tą su­skam­bės dau­gia­vie­čia­me mie­ga­ma­ja­me. Šis „The Ball & Chain“ kon­cer­tas pa­žy­mės due­to de­biu­ti­nio al­bu­mo iš­lei­di­mą. Sce­no­je – Jur­gis Di­džiu­lis, Eri­ca Jen­nings ir inst­ru­men­ta­lis­tai: Ma­rius Les­kaus­kas ir Jo­nas Leng­vi­nas. „The Ball & Chain“ – tai be jo­kių pro­diu­se­rių pa­gal­bos, be jo­kio be­sai­kio troš­ki­mo bū­ti po­pu­lia­riems ir tur­tin­giems, na­tū­ra­liai su­si­for­ma­vęs E.Jen­nings ir J.Di­džiu­lio due­tas. Šiuo ren­gi­niu „Lof­te“ juo­du po pus­me­čio bend­ros in­ten­sy­vios kū­ry­bos pri­sta­to sa­vo de­biu­ti­nį al­bu­mą, ku­ ris pa­va­din­tas taip pat kaip ir due­tas. Jur­gis ir Eri­ca vie­nas ki­tą jau se­niai kiek iro­niš­kai va­di­na vie­nas ki­to „ball&chain“ (me­ta­li­nis svie­di­nys su gran­di­ne, pri­tvir­tin­tas prie ko­jos – angl.). Jųd­vie­jų bend­ros dai­nos gims­ ta na­tū­ra­liai: ga­mi­nant mais­tą, va­žiuo­jant ke­ly­je su vai­kais prie jū­ros, va­ka­ro­jant drau­gų na­muo­se, miega­ majame… Ži­no­ma, pa­skui tas dai­nas juo­du dar il­gai gliau­dė stu­di­jo­je, su­tei­kė joms tur­tin­ges­nį skam­be­sį, pri­jun­gė dau­giau mu­zi­kan­tų.

Due­tas su sa­vo nuo­la­ti­niais mu­zi­kan­tais ant „Lof­to“ sce­nos įsi­rengs taip, kad jaus­tų­si kaip na­mie. O žiū­ ro­vai kon­cer­tą ga­lės ste­bė­ti iš­griu­vę ant tik šiam kon­cer­tui su­mon­tuo­tų lo­vų, čiu­ži­nių, kai ku­rie – prie vir­tu­vi­ nio ti­po sta­liu­kų ir pan. Taip pat Eri­ca ir Jur­gis pa­si­ro­dy­mui ruo­šia ne vie­ną ir ne du nau­jus sce­ni­nius kos­tiu­ mus. Jais ir ren­gi­nio sce­nog­ra­fi­ja rū­pi­na­si auk­sa­ran­kis Ro­ber­tas Ka­lin­ki­nas.

DUBS­TEP.LT GIM­TA­DIE­NIS LAPK­RI­ČIO 26 D. Me­nų fab­ri­ke „Lof­tas“

Lau­kia­miau­sias gim­ta­die­nis tarp „že­mų“ ger­bė­jų. Šven­tė­je gros: Jeff Me­tal (Di­džio­ ji Bri­ta­ni­ja), Mark Splin­ter, Night­jar, M-Theo­ry, In­takz, Vai­per, Pab­lik, Tef­fa.

Jeff Me­tal, ga­li­ma sa­ky­ti, jau yra dubs­tep.lt šei­mos na­rys. Kiek­vie­nas sa­ve ger­ bian­tis šios mu­zi­kos klau­sy­to­jas ži­no jo hi­tą VNO. Tai jau bus gal koks de­šim­tas Jeff Me­tal kar­tas čia, bet ne ką ma­žiau lau­kia­mas. Kar­tu su sound­boys.lt Lie­tu­vos dubs­te­pe­riai ins­ta­liuo­ja ga­lin­giau­sią sa­vo is­to­ri­jo­je gar­so sis­te­mą.

>> išklotinė

teatras ME­NŲ SPAUS­TU­VĖ: lapk­ri­čio mė­ne­sio spau­di­niai Nors Me­nų spaus­tu­vė vei­kia jau „šim­tą me­tų“ (tiks­liau, apie de­šim­tį su įvai­rio­mis per­trau­ko­ mis), vis dar su­lau­kia­me to­kio tu­ri­nio skam­bu­čių: „Sa­ky­kit, o pas jus ga­li­ma at­si­spaus­din­ti ka­len­do­riu­kų (skra­ju­čių, at­vi­ru­čių, že­mė­la­pių, al­bu­mų ir raš­tų to­mų)?“ Mo­ko­mės su­val­dy­ti riau­mo­ji­mą NE­GA­LI­MA ir man­da­giai su­sa­ky­ti, kad ne, mes nie­ko ne­ spaus­di­na­me, mes spek­tak­lius ro­do­me, teat­ro, šiuo­lai­ki­nio šo­kio, įvai­riau­sių ki­to­kių šiuo­lai­ ki­nių sce­nos me­nų žan­rų ir t. t. „Tai jūs ne spaus­tu­vė?!“ Tiek to. Spaus­tu­vė. O kol ne­su­si­kau­pė­me įsi­gy­ti rei­kia­mos įran­gos, pri­sta­ty­si­me jums kai ku­riuos spau­di­nius, lapk­ri­tį sau­go­mus mū­sų „Ga­ta­vos pro­duk­ci­jos san­ dė­ly­je“ (da­bar ži­no­ma­me kaip Juo­do­ji sa­lė).

Ra­šė: Me­nų spaus­tu­vės san­dė­li­nin­kė Vla­da Kal­po­kai­tė Nuot­rau­kos: GIT ar­chy­vo, Ka­mi­lės Žic­ky­tės ir Mar­ty­no Alek­sos

TE­LE­FO­NŲ KNY­GA Lapk­ri­čio 24 d. 19 val.

Šį spek­tak­lį re­ko­men­duo­ja­me vi­sai ne dėl to, kad jį su­kū­rė Vi­das Ba­rei­kis (nors jis tik­rai džiu­gi­na sa­ vo rim­tu ir nuo­sek­liu flu­xa­vi­mu ir neį­ti­ki­mu ge­bė­ji­mu kū­ry­biš­kai jį vie­šin­ti). Ir ne dėl to, kad mu­zi­ką kar­ tu su Vi­du čia pa­rin­ko ir kū­rė Jur­ga Še­dui­ky­tė (ji taip pat la­bai džiu­gi­na tuo, kad vis ge­riau dai­nuo­ja).

Ir net ne dėl skam­bios Lie­tu­vos teat­ro pa­triar­cho Juo­zo Mil­ti­nio (at­leis­ki­te, Maest­ro) fra­zės, kad teat­rą ga­li­ma kur­ti ir pa­gal te­le­fo­nų kny­gą.

O da­bar vie­ta šio­kiam to­kiam pa­to­sui: ma­no­me, kad šis spek­tak­lis at­sto­vau­ja gy­vam teat­rui. To­dėl, kad ne­bi­jo kel­ti klau­si­mų ten, kur jau vis­kas, at­ro­do, se­niau­siai at­sa­ky­ta. Kad ne­bi­jo ri­zi­kin­gų žai­di­mų su spek­tak­lio for­ma, tu­ri­niu ir žiū­ro­vų kant­ry­be. Kad at­si­mer­kia ir neap­si­me­ta ne­pa­ma­tęs pa­sau­lio už teat­ro sie­nų. At­ro­do, kad vis­kas, apie ką jie kal­ba, ką leng­vai ar sun­kiau pa­šie­pia, jiems rū­pi. La­bai ne­si­no­rė­tų, kad tai ka­da nors pra­dė­tų iš­si­gim­ti į tuš­čią po­zą.

Be abe­jo, bet ko­kiai gy­vy­bei bū­din­gas tam tik­ras chao­so laips­nis. Stu­den­tiš­ko „pa­vir­šiaus šiurkš­tu­ mo“ šia­me spek­tak­ly­je yra. Bet jis nie­kaip ne­le­mia vi­su­mos.

Re­ži­sie­rius Vi­das Ba­rei­kis Mu­zi­ką kū­rė ir pa­rin­ko V.Ba­rei­kis, Jur­ga Še­dui­ky­tė Dra­ma­tur­gi­ja V.Ba­rei­kio, Ma­riaus Ma­ce­vi­čiaus Sce­nog­ra­fi­ja Da­lios Du­dė­nai­tės, Pau­liaus Ki­sie­lio Kos­tiu­mai Onos Kvin­tai­tės Švie­sų dai­li­nin­kas Ju­lius Kur­šys Vai­di­na Ma­rius Rep­šys, Ai­nis Stor­pirš­tis, Do­vy­das Ston­čius, Da­rius Mi­nio­tas, Vai­nius So­dei­ka, Eg­lė Špo­kai­tė, Ind­rė Len­ce­vi­čiū­tė, J.Še­dui­ky­tė, Al­do­na Vi­lu­ty­tė, El­zė Gu­da­vi­čiū­tė, Emi­li­ja La­tė­nai­tė-Be­liaus­ kie­nė, Mo­ni­ka Al­sei­kai­tė, Dai­nius Ta­ru­tis, Si­mo­nas Stor­pirš­tis, Ag­nė Kak­tai­tė Teat­ro ju­dė­ji­mas „No Theat­re“

MAR­KO

(Ka­vo­lių ka­ba­re­tas)

Prem­je­ra! Lapk­ri­čio 5, 6 d. 19 val.

Gy­čio Iva­naus­ko bu­vi­mo dra­mos sce­no­je iš tie­sų jau pra­dė­jo trūk­ti. Tie­sa, ne taip se­niai jį bu­vo ga­li­ma ma­ty­ti at­nau­jin­ta­me ir į Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio dra­mos teat­ro nau­jo­jo po­vei­kio re­per­tua­rą priim­ta­me Gin­ta­ro Var­no spek­tak­ly­je „Nu­siaub­ta ša­lis“. Be­je, jo įkū­ny­to Per­si­fa­ lio li­ni­ja yra be­veik vie­nin­te­lė, ku­rios ne­pa­lie­tė vi­są spek­tak­lį apė­męs neį­vei­kia­mas sar­kaz­ mas, nuo­var­gis ir nu­si­vy­li­mas.

Iš spek­tak­lio „Mar­ko (Ka­vo­lių ka­ba­re­tas“) ti­ki­mės įdo­mios kū­ry­bos. Koks bū­tų šių lū­kes­čių pa­grin­das? Vi­sų pir­ma – spek­tak­lio at­si­ra­di­mo ap­lin­ky­bės. Ak­to­riai G.Iva­naus­kas, Eg­lė Mi­ku­ lio­ny­tė, Da­rius Gu­maus­kas, Ju­di­ta Za­rec­kai­tė ir pje­sės au­to­rė Ak­vi­lė Mel­kū­nai­tė pra­lei­do ne vie­ną die­ną Eg­lės so­dy­bo­je Ka­vo­liuo­se, Za­ra­sų ra­jo­ne. Ka­vo­lių la­bo­ra­to­ri­jo­je lip­dė­si spek­ tak­lis apie ak­to­rių gy­ve­ni­mą – iš bend­ry­bių, skir­ty­bių, da­ly­bų, at­vi­ra­vi­mų ir sla­pu­ka­vi­mų.

Be­je, Gy­čio Iva­naus­ko teat­re šis spek­tak­lis yra pir­ma­sis, ku­ris ne­si­ren­ka šo­kio raiš­kos. Gal­ būt po prem­je­ros paaiš­kės, kad vie­nas įdo­miau­sių sa­vo kar­tos ak­to­rių, su­kū­ręs la­bai ne­ba­ na­lius vaid­me­nis ki­tų re­ži­sie­rių spek­tak­liuo­se, ga­li neap­si­ri­bo­ti cho­reog­ra­fi­ja? Ti­kė­ki­mės kar­ tu, kad dra­mos teat­ro ga­li­my­bės įkvėps Gy­tį re­ži­suo­ti ir to­liau. Ir įti­kins jį, kad gal­būt sce­no­je ne­bū­ti­na vis­ko nu­glais­ty­ti, es­te­ti­zuo­ti, iš­puo­se­lė­ti iki (su­stin­gu­sios) be­ga­ly­bės...

18 // © 370

Dvie­jų da­lių spek­tak­lis Re­ži­sie­rius Gy­tis Iva­naus­kas Pje­sės au­to­rė Ak­vi­lė Mel­kū­nai­tė Vai­di­na G.Iva­naus­kas, Eg­lė Mi­ku­lio­ny­tė, Da­rius Gu­maus­kas, Ju­di­ta Za­rec­kai­tė Kom­po­zi­to­rius Ge­di­mi­nas Gel­go­tas Sce­nog­ra­fas G.Iva­naus­kas Kos­tiu­mų dai­li­nin­kas To­mas Ba­gac­kas Švie­sų dai­li­nin­kas And­rius Ma­tu­se­vi­čius Gy­čio Iva­naus­ko teat­ras

Šiltadaržio g. 6, 01124 Vilnius Tel. (8 5) 204 0832 El. paštas info@menuspaustuve.lt www.menuspaustuve.lt

menų spaustuvė

lapkričio 5 d., šeštadienis *19.00

lapkričio 5 d., šeštadienis *12.00

GIMIMO DIENA

Spektaklis vaikams, 50 min.

Rež. Saulė Degutytė „Stalo teatras“ » Kišeninė salė, 15 Lt, Tiketa*

5

lapkričio 8 d., antradienis *19.00

TETOS

6

ATVIRAS RATAS

Lapk­ri­čio 23 d. 19 val.

Ka­dai­se Vy­tis Jan­kaus­kas bu­vo tas, ku­ris pir­mas pra­dė­jo šok­ti brei­ką (ir už tai jį iki šiol res­pek­ti­na Lie­tu­ vos gat­vės šo­kė­jai). Vė­liau jo ju­de­sys ki­to, pa­si­da­rė ne­pa­kar­to­ja­mai, ne­pa­mėg­džio­ji­mai ta­kus, minkš­ tas. Jei iš vi­so ga­li­ma ju­dė­ti fi­lo­so­fiš­kai, Vy­tis bū­tent tai ir da­ro (pra­šau kal­bos sti­lis­tų at­leis­ti ir nie­ko čia ne­keis­ti, ver­čiau atei­ti į bet ku­rį Vy­čio Jan­kaus­ko šo­kio teat­ro spek­tak­lį ir įsi­ti­kin­ti, kad kai ku­rių re­gi­mų sti­liaus ab­sur­dų tai­sy­ti ne­va­lia).

Spek­tak­lis „Lieps­nos virš šal­to­jo kal­no“ – nau­jau­sias Vy­čio ir jo šo­kė­jų kū­ri­nys. Čia pa­si­ruoš­ki­te su­lė­ tin­ti sa­vo vi­di­nius laik­ro­džius, trum­pam pri­stab­dy­ti krau­jo lė­ki­mą ve­no­mis, leis­ki­te jam bėg­ti ta­kiai ir fi­lo­ so­fiš­kai. V.Jan­kaus­kas nea­be­jo­ja, kad šo­kiu įma­no­ma per­teik­ti eg­zis­ten­ci­nes žmo­gaus pa­tir­tis, dva­si­nį gy­ve­ni­mą, įvai­rius prieš­ta­ra­vi­mus, iš­ban­dy­mus, komp­ro­mi­sus. Jis tai ir da­ro.

Spektaklis, 90 min.

Rež. Kirilas Glušajevas » Juodoji salė, 20 Lt, Tiketa*

BATRAIŠTIS

8

lapkričio 10 d., ketvirtadienis *19.00

DYKRA

9

lapkričio 11 d., penktadienis *19.00

FEEL LINK ¡ premjera !

lapkričio 12 d., šeštadienis *12.00

STEBUKLINGAS MEDIS

AVINĖLIO KELIONĖ

10

¡ premjera !

Spektaklis, 90 min.

Rež. Cezaris Graužinis Teatras „cezario grupė“, Menų spaustuvė » Kišeninė salė, 50–60 Lt, Tiketa**

Žongliravimo spektaklis visai šeimai, 40 min.

Menų spaustuvė, „Antigravitacija“ » Juodoji salė, 10 Lt, Tiketa*

lapkričio 13 d., sekmadienis *12.00

lapkričio 13 d., sekmadienis *12.00

12

SENELĖS PASAKA

Muzikinis spektaklis-improvizacija ne tik vaikams, 60 min.

Rež. Aidas Giniotis Teatras „Atviras ratas“ » Kišeninė salė, 12 Lt, Tiketa*

lapkričio 13 d., sekmadienis *19.00

lapkričio 14 d., pirmadienis *12.00

KAzyS BInKIS

PASAKŲ PIRMADIENIAI MAŽYLIAMS

SPARNUOTASIS MATAS

13

Satyrinė agitacija, 60 min.

Rež. Aidas Giniotis Teatras „Atviras ratas“ » Kišeninė salė, 20–30 Lt, Tiketa*

pasakas seka Saulė Degutytė Stalo teatras, Menų spaustuvė » Infoteka, 10 Lt (1 suaugęs + 1 vaikas), 17 Lt (1 + 2)

lapkričio 16 d., trečiadienis *12.00

lapkričio 16 d., trečiadienis *19.00

13

LAI LAI LAI ¡ premjera !

14

16

lapkričio 17 d., ketvirtadienis *19.00

VISKAS APIE JĄ

DRĄSI ŠALIS (LIETUVOS DIENA)

18

lapkričio 19 d., šeštadienis *15.00

KAMPAVORIS

DRĄSI ŠALIS (LIETUVOS DIENA)

Komedija, 120 min. (su pertrauka) Rež. Cezaris Graužinis Teatras „cezario grupė“ » Juodoji salė, 40 Lt, Tiketa*

13

lapkričio 15 d., antradienis *13.00

BEBAIMIS

Šokio spektaklis 12–16 m. jaunimui Chor. Giedrė Subotinaitė Šokio teatras „Dansema“ » Juodoji salė, 10 Lt, Bilietai.lt*

15

lapkričio 17 d., ketvirtadienis *19.00

PUBLIKA

Komedija, 120 min. (su pertrauka) Rež. Cezaris Graužinis Teatras „cezario grupė“ » Juodoji salė, 40 Lt, Tiketa*

16

lapkričio 18 d., penktadienis *19.00

Spektaklis, 150 min.

Rež. Gintaras Varnas Teatras „utopia“ » Juodoji salė, 30–50 Lt, Tiketa*

17

lapkričio 18 d., penktadienis *19.00 CEzARIS GRAuŽInIS

FEDERICo GARCíA LoRCA

Aktoriaus Daliaus Skamarako ir sukarinto socialinės pakraipos kabareto „Atsakyk už save“ koncertas » Kišeninė salė, 15–20 Lt, Tiketa*

12

lapkričio 13 d., sekmadienis *19.00

FEDERICo GARCíA LoRCA

CEzARIS GRAuŽInIS

Mitologijos pradžiamokslis vaikams iki 7 metų Rež. Cezaris Graužinis Teatras „cezario grupė“ » Juodoji salė, 20 Lt, Tiketa*

Spektaklis vaikams, 45 min.

Rež. Saulė Degutytė „Stalo teatras“ » Kišeninė salė, 15 Lt, Tiketa*

11

CEzARIS GRAuŽInIS

Mitologijos pradžiamokslis vaikams iki 7 metų Rež. Cezaris Graužinis Teatras „cezario grupė“ » Juodoji salė, 20 Lt, Tiketa*

13

PUBLIKA

Spektaklis, 150 min.

Rež. Gintaras Varnas Teatras „utopia“ » Juodoji salė, 30–50 Lt, Tiketa*

18

VISKAS ARBA NIEKO

Spektaklis, 90 min.

Rež. Cezaris Graužinis Teatras „cezario grupė“, Menų spaustuvė » Kišeninė salė, 50–60 Lt, Tiketa**

18

lapkričio 19 d., šeštadienis *18.00

lapkričio 23 d., trečiadienis *19.00

APIE MUS

LIEPSNOS VIRŠ ŠALTOJO KALNO

Šokio spektaklis 2–6 metų vaikams Kūrėjos Sigita Mikalauskaitė, Indrė pačėsaitė Teatras „Dansema“ » Kišeninė salė, 10 Lt, Bilietai.lt*

Šokio spektaklis, 46 min.

Chor. Anna Maria Krysiak (Lenkija) Kauno šokio teatras „Aura“ » Juodoji salė, 30 Lt, Bilietai.lt*

lapkričio 23 d., trečiadienis *19.00

lapkričio 24 d., ketvirtadienis *19.00

lapkričio 25 d., penktadienis *12.00

TELEFONŲ KNYGA

PASAULIO SUTVĖRIMAS

19

Re­ži­sie­rius Os­ka­ras Kor­šu­no­vas, sta­ty­da­mas spek­tak­ lį „Mi­ran­da“, siū­lo ki­to­kią, la­bai ne­ti­kė­tą Wil­lia­mo Shakespeare’o tra­ge­di­jos „Aud­ra“ in­terp­re­ta­ci­ją. Kla­ si­ka ta­pu­sią pje­sę re­ži­sie­rius pa­tei­kia kaip so­cia­li­nę val­džios ir žmo­gaus dra­mą, kai in­te­lek­tua­lai tam­pa ne­be­rei­ka­lin­gi vals­ty­bei. Jie iš­tre­mia­mi, o pir­mas ei­les vi­suo­me­nės sluoks­niuo­se uži­ma sal­dūs pseu­do­vy­rai. Tie­sa, su­si­da­ro įspū­dis, kad šiuo as­pek­tu Os­ka­ras Kor­šu­no­vas mė­gi­na įžnyb­ti šian­die­nos rea­li­joms. Šį kar­tą W. Shakespeare’as dė­vi so­vie­ti­nį mun­du­rą ir, dėl re­ži­sie­riaus įžval­gu­mo bei ta­len­to, šis jam tin­ka. „Aud­ro­je“ vy­kęs žmo­nių trė­mi­mas į ne­gy­ve­na­mas sa­las at­ran­da ati­tik­me­nį so­vie­ti­nė­se rea­li­jo­se, kai silp­nes­ni, pa­si­tel­kę trė­mi­mus, mė­gi­no at­si­kra­ty­ti už juos stip­res­nių, ta­čiau tuo me­tu ne­pa­to­gių žmo­ nių. Vi­suo­me­nė tam­pa ­trau­muo­ta. Trau­mos var­das – prie­spau­da, o vie­nin­te­liai ga­li­mi vais­tai – di­si­den­ tiz­mas. Bū­tent to­kie vais­tai ir gelbs­ti Pros­pe­rą.

Mi­ran­da – Pros­pe­ro duk­ra, jo kū­ri­nys vi­so­mis pra­smė­mis, tu­rin­ti ne­lai­mę ne­vaikš­čio­ti, ta­čiau kar­tu tar­si lai­mę ne­gir­dė­ti ir ne­ma­ty­ti to, kas de­da­si ana­pus sie­nų. Ak­to­riai Po­vi­las Bud­rys ir Ai­ri­da Gin­tau­tai­tė ku­ria Pros­pe­ro ir Mi­ran­dos vaid­me­nis, ta­čiau neap­si­ri­bo­ja vien jais. Ak­to­riams pa­vyks­ta or­ga­niš­kai su­kur­ti ke­ le­tą kar­di­na­liai skir­tin­gų per­so­na­žų, su­kur­ti skir­tin­gus dra­mi­nius sluoks­nius ir ne­sut­rik­dy­ti spek­tak­lio rit­mo.

Spek­tak­lio ne­gy­ve­na­ma sa­la tam­pa ankš­tas, per­pil­dy­tas so­vie­ti­nės ko­mu­nal­kės blo­kas, prie­spau­dos me­tais ne­re­tai tap­da­vęs tik­ru kul­tū­ros ži­di­niu. Juk čia lai­ko­mos kny­gos, plokš­te­lės, pa­veiks­lai – tai, kas už­draus­ta, bet taip sal­du pri­spaus­tai sie­lai. „Mi­ran­do­je“ skau­da ten, kur švel­nu ir žais­min­ga: tė­vy­nė­je, na­muo­se, šei­mo­je. Skau­da šir­dy­je, ta­čiau ne kar­dio­lo­gi­ne pra­sme. Toks skaus­mas – ne vien so­viet­me­čio pa­li­ki­mas. Jis yra uni­ver­sa­lus ir ga­li bet kur at­ras­ti šil­tą ter­pę to­liau pa­ra­zi­tuo­ti.

Spektaklis, 90 min.

Rež. Aidas Giniotis Teatras „Atviras ratas“ » Juodoji salė, 25–40 Lt, Tiketa*

lapkričio 12 d., šeštadienis *12.00

LAI LAI LAI ¡ premjera !

Ūkio ban­ko teat­ro are­na (Vil­nius, Olim­pie­čių g. 3)

ALEKSEJuS SLApoVSKIS

lapkričio 11 d., penktadienis *19.00

11

Lapk­ri­čio 22 ir 24 d.

JuSTAS TERTELIS

Gatvės šokio spektaklis Kūrėjai ir atlikėjai Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė Jaunųjų scenos menininkų programa „Atvira erdvė“ » Juodoji salė, 20 Lt, Tiketa**

CEzARIS GRAuŽInIS

MI­RAN­DA

6

lapkričio 9 d., trečiadienis *19.00

Šokio spektaklis, 45 min.

Chor. Agnija Šeiko Menininkų grupė „Žuvies akis“ » Juodoji salė, 20 Lt, Bilietai.lt*

VISKAS ARBA NIEKO

Ra­šė: Au­ri­mas Min­se­vi­čius Fotografavo: Dmitrijus Matvejevas

Spektaklis pagal Akvilės Melkūnaitės pjesę Rež. Gytis Ivanauskas Gyčio Ivanausko teatras » Juodoji salė, 60 Lt, Tiketa*

Autobiografinės improvizacijos, 80 min.

Rež. Aidas Giniotis Teatras „Atviras ratas“ » Kišeninė salė, 20–30 Lt, Tiketa*

9

Cho­reog­ra­fi­ja Vy­čio Jan­kaus­ko Šo­ka V.Jan­kaus­kas, Taut­vi­las Gu­re­vi­čius, Gied­rė Kir­ki­ly­tė Kos­tiu­mai Jo­lan­dos Imb­ra­sie­nės Mu­zi­ka „Mo­no“, Juo­zo Mi­la­šiaus, „Set Fi­re to Fla­mes“ Švie­sos Au­re­li­jaus Da­vi­da­vi­čiaus Vy­čio Jan­kaus­ko šo­kio teat­ras

5

SUDIE, IDIOTAI!

lapkričio 9 d., trečiadienis *19.00

LIEPS­NOS VIRŠ ŠAL­TO­JO KAL­NO

MARKO ¡ premjera !

Spektaklis pagal Akvilės Melkūnaitės pjesę Rež. Gytis Ivanauskas Gyčio Ivanausko teatras » Juodoji salė, 60 Lt, Tiketa*

lapkričio 6 d., sekmadienis *19.00

Autobiografinių improvizacijų spektaklis, 90 min.

Rež. Juozas Javaitis Aktorių ansamblis „Degam“ » Kišeninė salė, 20 Lt, Tiketa*

lapkričio 6 d., sekmadienis *19.00

MARKO ¡ premjera !

nIKoLAJuS GoGoLIS

PAMIŠĖLIO UŽRAŠAI

19

Šokio spektaklis, 45 min.

Chor. Vytis Jankauskas Vyčio Jankausko šokio teatras (Lietuva) » Juodoji salė, 28 Lt, Bilietai.lt*

23

Spektaklis, 120 min.

Rež. Vidas Bareikis Teatro judėjimas „no Theatre“ » Juodoji salė, 25–30 Lt, Bilietupasaulis.lt*

Šiuolaikinio šokio spektaklis 5–11 m. vaikams ir jų tėvams Chor. Birutė Banevičiūtė Šokio teatras „Dansema“ » Kišeninėje salėje, 10 Lt, Bilietai.lt*

lapkričio 25 d, penktadienis *19.00

lapkričio 26 d., šeštadienis *19.00

lapkričio 27 d., sekmadienis *19.00

PAUKŠČIAI

GEISMAS ¡ premjera !

ANTIGONĖ (NE MITAS)

Spektaklis, 50 min.

Rež. Vainius Sodeika Teatras „utopia“ » Kišeninė salė, 15–20 Lt, Bilietupasaulis.lt*

23

24

25

Kamerinis šokio spektaklis, 60 min.

Chor. Gytis Ivanauskas Gyčio Ivanausko teatras » Juodoji salė, 40–50 Lt, Tiketa*

Spektaklis, 50 min.

Kūrybinė grupė: G. Malinauskaitė, A. Teresiūtė, M. Vaidotas, M. Stončius Jaunųjų scenos menininkų programa „Atvira erdvė“ » Kišeninė salė, 20 Lt, Tiketa*

Spektaklis, 90 min.

Rež. Ieva Stundžytė Teatras „Atviras ratas“ » Kišeninė salė, 30 Lt, Tiketa*

lapkričio 27 d., sekmadienis *19.00

lapkričio 29 d., antradienis *19.00

lapkričio 30 d., trečiadienis *19.00

25

MOTERS KELIAS

Šokio ir muzikos spektaklis Rež. Andrė pabarčiūtė producing Studio „paradox“ » Juodoji salė, 15–20 Lt, Bilietupasaulis.lt*

26

FEEL LINK ¡ premjera !

27

Gatvės šokio spektaklis Kūrėjai ir atlikėjai Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė Jaunųjų scenos menininkų programa „Atvira erdvė“ » Juodoji salė, 20 Lt, Tiketa**

29

27

LIETAUS ŽEMĖ ¡ premjera !

Spektaklis Rež. Aidas Giniotis Teatras „Atviras ratas“ » Juodoji salė

30

*bilietai parduodami ir renginio vietoje, 1 val. iki spektaklio pradžios. Su omni ID auksine / sidabrine, „Daily Card“ kortele ar EŽIo „Viza“ – 20 proc. nuolaida 2 bilietams.

Rengėjai pasilieka teisę keisti programą. Renginio dieną bilietai gali brangti. perkant „Tiketos“ kasose, taikomi mokesčiai.

viLNiAus Miesto sAvivALDybĖ

Lietuvos RespubLikos kuLtūRos MiNisteRiJA

Lietuvos RespubLikos kuLtūRos RĖMiMo FoNDAs

>> išklotinė

KINAS

Ra­šė: Šiau­di­nė Ka­liau­sė Nuot­rau­kos: or­ga­ni­za­to­rių ar­chy­vo

„SCA­NO­RA­MA“ LAPK­RI­ČIO 10–20 D. Ki­no teat­ruo­se „Skal­vi­ja“ (Vil­nius, Goš­tau­to g. 2 / 15) ir „Pa­sa­ka“ (Šv. Ig­no­to g. 4 / 3)

„FU­TU­RE SHORTS LIE­TU­VA“ GRUO­DŽIO 2 D. Me­nų fab­ri­ke „Lof­tas“ (Vil­nius, Švit­ri­gai­los g. 29)

Kol gal­vo­ji, ar no­rė­tum, kad vi­si gy­ve­ni­mo kad­rai bū­tų kaip iš puo­tos, siū­lo­me nuei­ti į va­ka­rė­lį, ku­ris vi­sas bus kaip ki­nas. „Fu­tu­re Shorts Fes­ti­val“ – fes­ti­va­lis va­ ka­rė­lio ap­da­rais.

Pa­sau­lio trum­po met­ro fil­mų fes­ti­va­lių dė­žė­je „Fu­tu­re Shorts Fes­ti­val“ – be­ne di­ džiau­sias žais­las. Fes­ti­va­lio var­das 22 ša­lių gy­ven­to­jams jau iš­ky­la kaip as­me­ni­ nis pri­si­mi­ni­mas, nes kom­pa­ni­ja „Fu­tu­re Shorts“ per de­vy­ne­rius me­tus spė­jo pa­ro­ dy­ti, su ko­kiu siau­tu­liu juos aso­ci­juo­ti. Or­ga­ni­zuo­ja­mos ir ne­ti­kė­tos fil­mų per­žiū­ros, kai su­tar­to­je vie­to­je su­si­rin­kę avan­tiū­ris­tai iš­ve­ža­mi į ne­ži­no­mą vie­tą, kur iš­trau­kia­ mas ek­ra­nas ir ta­da – ki­nas. Bet kur.

Mū­sų mies­te fes­ti­va­lis vyks vie­ną die­ną, bet svo­ris toks, kad ieš­ko­kit akių pa­stip­ ri­ni­mo. Fes­ti­va­lis ro­dys ofi­cia­lią „Fu­tu­re Shorts“ pro­gra­mą, ku­rio­je – 2010-ai­siais BAF­TA, „Os­ka­ro“, San­dan­so ir „Auk­si­nio lo­kio“ ap­do­va­no­ji­mus pel­nę trum­po met­ ro fil­mai, ani­ma­ci­ja, ryš­kūs mu­zi­kos kli­pai.

Svar­bu, kad gruo­džio 2-ąją į jus švies dvi ram­pos – fes­ti­va­lio ir va­ka­rė­lio. „Tai bus va­ka­rė­lis akims ir au­sims. Pres­ti­žiš­kiau­sius fes­ti­va­lius lai­mė­ję trum­pa­met­ra­žiai fil­mai iš vi­so pa­sau­lio pe­tys į pe­tį su gy­va mu­zi­ka ir va­ka­rė­liu su di­džė­jais ir vi­džė­ jais iki ry­to. To­kią pro­gą ma­tom kaip ga­li­my­bę ati­duo­ti duok­lę nau­jų spren­di­mų ir ko­ky­bės iš­siil­gu­sioms jus­lėms“, – sa­ko or­ga­ni­za­to­riai.

Smul­kes­nę in­for­ma­ci­ją apie ar­tė­jan­tį ren­gi­nį rei­kės sek­ti ne­ly­gi­nant tit­rus.

nauja erdvė

Tvir­tų mo­ra­li­nių nuo­sta­tų fes­ti­va­lis, at­si­sa­kęs rau­do­no ki­li­mo ir gar­siai iš­sa­kęs, kad žiū­ro­vų su spra­gė­siais ki­no sa­lė­je ne­pa­gei­dau­ja. To­kia to­ji ru­dens „Sca­no­ra­ma“.

Ru­duo yra to­bu­las me­tas ki­nui. Kai vi­si klai­džio­ja po sa­vų bū­se­nų ir emo­ci­jų gat­ ves, ieš­ko tik­ro­jo sa­vęs ar plau­kia pa­sro­viui. Kai kiek­vie­nas jau­čia­si esąs he­ro­jus.

Su sa­vo min­ti­mis, sko­niu ir tei­se ma­ny­ti, ką tik no­ri. Nes, ži­no­te, šab­lo­nai ne­trau­ kia, o nau­jos min­tys įkve­pia ir­tis į prie­kį. Bū­ti įdo­miam ir pa­ste­bė­ti ki­tus. Ne ma­ žiau įdo­mius. Per­so­na­žus, ži­no­ma.

Eu­ro­pos ša­lių ki­no fo­ru­mas „Sca­no­ra­ma“ pra­si­de­da kiek­vie­nų me­tų lapk­ri­tį ir vos pra­si­dė­jęs drioks­te­li žiū­ro­vams is­to­ri­jų, ku­rių epi­cent­re klau­si­mas, ar no­rė­tu­mė­te čia at­si­dur­ti. O gal jau bu­vo­te at­si­dū­ręs. Kas ži­no.

Jau pa­čiu pir­muo­ju ati­da­ry­mo fil­mu „Sca­no­ra­ma“ klaus, kaip elg­tu­mė­tės, jei­gu ži­no­tu­me, kad link Že­mės at­skrie­ja Me­lan­cho­li­jos pla­ne­ta ir neiš­ven­gia­mai ar­tė­ja pa­sau­lio pa­bai­ga? Tik­rai mo­de­lia­vo­te to­kias si­tua­ci­jas, ta­čiau kaip jas at­sklei­džia le­gen­di­nis da­nų re­ži­sie­rius Lar­sas von Trie­ ras „Me­lan­cho­li­jo­je“? Pro­vo­ka­ci­jos ge­ni­jus ir dau­ge­lio ki­no fes­ti­va­lių lau­rea­tas bei „Sca­no­ra­mos“ žiū­ro­vų nu­my­lė­ti­nis. Žo­džiais neiš­reiš­kia­mą vo­kie­čių cho­reog­ra­fės Pi­nos Bausch is­to­ri­ją 3D ek­ra­ne per­tei­kia ori­gi­na­lu­sis Wi­mas Wen­der­sas: „Ne, ne ura­ga­nas nu­šla­vė sce­ną, čia bu­vo... pa­si­ro­dy­mas žmo­nių, ku­rie ju­dė­jo ki­taip, nei bu­vau anks­čiau ma­tęs, ir su­ jau­di­no taip, kaip dar nie­ka­da ne­bu­vau su­jau­din­tas.“ 2009 m. va­sa­rą Pi­na mi­rė. Šis šo­kio fil­mas su­kur­tai jai. Šį fil­mą Vo­ kie­ti­ja pri­sta­to „Osa­ka­rui“.

Mi­che­lio Ha­za­na­vi­ciaus fil­me „Ar­tis­tai“ lie­si­mės prie ne­by­lio­jo ki­no eros pa­bai­ gos ir 1927-ųjų Ho­li­vu­do. Tai ne­by­lus fil­mas, ku­ris se­ną­ja pirm­ta­kų ma­nie­ra pa­sa­ ko­ja me­lod­ra­miš­ką su­si­py­nu­sių li­ki­mų, tau­rios mei­lės is­to­ri­ją. Ka­nų ki­no fes­ti­va­ly­je Jea­nui Du­jar­di­nui ati­te­ko ap­do­va­no­ji­mas už ge­riau­sią ak­to­riaus vaid­me­nį.

Joa­chi­mo Trie­ro „Os­las, Rugp­jū­čio 31-oji“ – dau­gy­bę fes­ti­va­lių ap­va­žia­vęs fil­ mas ir su­rin­kęs ki­no kri­ti­kų liaup­ses. Tai An­der­so, pla­nuo­jan­čio grįž­ti po nar­ko­ma­ nų rea­bi­li­ta­ci­jos kur­sų į nor­ma­lų gy­ve­ni­mą, is­to­ri­ja. Suk­re­čian­ti, itin tik­ro­viš­ka ir pri­ ver­čian­ti su­si­mąs­ty­ti apie ver­ty­bes ir eg­zis­ten­ci­ją.

Apie at­šiau­rio­je Bas­tio­jos sa­lo­je vei­kian­tį ne­pak­lus­nių ber­niu­kų in­ter­na­tą, griež­ tus auk­lė­ji­mo me­to­dus, drau­gys­tę ir pra­gaiš­tin­gą maiš­tą sa­vo fil­me „Vel­nių sa­los ka­ra­lius“ pa­sa­ko­ja vie­nas la­biau­siai ver­ti­na­mų šiuo­lai­ki­nių Nor­ve­gi­jos re­ži­sie­rių Ma­rius Hols­tas.

Ra­šė: Tau­tė Ber­no­tai­tė Nuot­rau­kos:„Bee­part“ ar­chy­vo

„BEE­PART“ Vy­dū­no g. 16-102, Vil­nius

20 // © 370

Vie­nas Vil­niaus mie­ga­mų­jų ra­jo­nų ga­li at­bus­ti. Tarp me­džių Pi­lai­tė­je ant pa­sto­lių įkur­ta rug­sė­jį pra­dė­jo veik­ti kū­ry­bi­nė erd­vė „Bee­part“. Cent­ras ma­si­na pi­lai­tiš­kius keis­ta ar­chi­tek­tū­ra ir pa­leng­va au­gi­na su­si­do­mė­ju­sią bend­ruo­me­nę. „Bee­part“ jau vyks­ta ke­ra­mi­kos, ki­ne­zi­te­ra­pi­jos, pie­ši­mo už­siė­mi­mai, du­rys at­vi­ros gai­vių pro­jek­ tų pa­siū­ly­mams.

Spa­lio 15-osios va­ka­rą „Bee­part“ vy­ko pir­mas di­de­lis ren­gi­nys – tarp­tau­ti­nis švie­ sų ins­ta­lia­ci­jų fes­ti­va­lis „Bee­po­si­ti­ve“. 18 cha­rak­te­rin­gų švie­sos ins­ta­lia­ci­jų ryš­kiai ir mįs­lin­gai, bal­tai ir spal­vo­tai ap­švie­tė ap­link „Bee­part“ esan­tį miš­ke­lį ir ne­baig­tus sta­ty­ti pa­sta­tus. Dar ir da­bar, ap­si­lan­kę „Bee­part“, sve­čiai ga­li pa­ma­ty­ti švei­ca­rų me­ni­nin­kų su­kur­tą ins­ta­lia­ci­ją: jė­gai­nę, ku­ri vi­du­je sto­vin­čia­me sti­li­zuo­ta­me la­ga­mi­ ne už­deg­da­ma švie­są pa­ro­do, kad lau­ke vė­juo­ta. La­bai sko­nin­ga!

To­kiu sim­bo­li­niu ren­gi­niu kū­ry­bos cent­ro įkū­rė­jai pri­si­sta­tė mies­to gy­ven­to­jams.

Ini­cia­ty­vos „Bee­part“ va­das me­ni­nin­kas And­rius Cip­li­jaus­kas sieks nu­švies­ti Pi­lai­tės gy­ve­ni­mą ir to­liau, kol gy­vuos lai­ki­nas eko­lo­gi­nis pa­sta­tas. Prieš po­rą me­tų pra­ dė­jęs bels­ti į mies­to sa­vi­val­dy­bės du­ris, And­rius da­bar džiau­gia­si, kad pa­vy­ko įti­ kin­ti mies­to gal­vas pa­ti­kė­ti jo su­ma­ny­mu. To­kio cent­ro idė­ja gi­mė iš po­rei­kio tu­rė­ti jau­kią vie­tą ne­to­li na­mų, ku­rio­je ga­li su­si­tik­ti su bend­ruo­me­ne, ten kur­ti ar­ba at­ras­ ti kū­ry­bą. Ki­taip ta­riant, kad ne­rei­kė­tų kas­kart už­si­ma­nius kul­tū­rin­go pa­si­bu­vi­mo su bend­ra­min­čiais reng­ti odi­sė­jų į mies­to cent­rą.

Vi­zua­liai „Bee­part“ šiuo tuo pri­me­na te­le­vi­zo­rių. To­kį ge­rą­jį gam­tos te­le­vi­zo­rių: stik­li­nė dė­žu­tė ant me­di­nių ko­jų. Spūs­te­lė­jęs du­ris pa­ten­ki į ki­tą erd­vę ir gau­ni ga­

li­my­bę jun­gi­nė­ti ka­na­lus. Kol kas pa­leis­ti bū­re­lių po­bū­džio ka­na­lai: ga­li­ma pieš­ti, iš­ger­ti ka­vos, pa­si­žiū­rė­ti fo­tog­ra­fi­jų, gra­fi­kos dar­bų. Ta­čiau kas­dien tie­sio­gi­niais til­tais iš Pi­lai­tės bend­rau­da­mas su Ja­po­ni­jos, In­di­jos, Švei­ca­ri­jos ar Vil­niaus cent­ro me­ni­nin­kais, And­rius ku­ria di­des­nių trans­lia­ci­jų pla­nus. „Bee­part“ ti­ki­ma­si pra­dė­ ti reng­ti ki­no sean­sus, daik­tų fab­ri­kė­lius, blus­tur­gius, in­te­lek­tua­lias dis­ku­si­jas. Gal net Ar­vy­das Šlio­ge­ris, ku­ris gy­ve­na Pi­lai­tė­je, už­suk­tų?

And­rius ti­ki­si, kad „Bee­part“ taps sa­vo­tiš­ku mik­ro­ra­jo­no pre­kės ženk­lu. „Pa­vyz­ džiui, koks Užu­pis tu­ri stip­riai iš­reikš­tą bren­dą, o Šeš­ki­nė ar Fa­bi­jo­niš­kės nie­ko ne­ tu­ri. No­rė­tu­me, kad „Bee­part“ leis­tų Pi­lai­tę sie­ti su tech­no­lo­gi­jo­mis, ino­va­ci­ja, šva­ ra“, – sa­ko cent­ro įkū­rė­jas A.Cip­li­jaus­kas. Jis ma­no, kad jei kiek­vie­nas ra­jo­nas tu­rė­tų po to­kį ma­žą at­vi­rą taš­ką, gy­ven­to­jus, ku­rie gy­ve­na to­liau nuo mies­to cent­ ro ir nei­na pas kul­tū­rą, bus leng­viau pri­jau­kin­ti prie me­no, pa­ruoš­ti ap­si­lan­ky­mams di­džio­sio­se ga­le­ri­jo­se ar at­si­kra­ty­ti nuo­mo­nės, jog me­nas pri­klau­so tik vi­pams.

SCA­NO­RA­MA“

40-me­čiui Fran­kui diag­no­zuo­ja­mas vė­žys – sme­ge­ny­se neo­pe­ruo­ja­mas aug­lys.

Sun­kiau­sia su­si­tai­ky­ti su tuo, kas neiš­ven­gia­ma, bet And­rea­sas Dre­se­nas į mir­tį žvel­ gian­čia­me fil­me „Sus­to­ji­mas pu­siau­ke­lė­je“ šlo­vi­na gy­ve­ni­mą.

Ri­char­das Ayoade’as fil­me „Aš – Oli­ve­ris Tei­tas“ kvie­čia pa­sva­jo­ti ir ko­miš­kai ro­ man­tiš­ko­je paaug­lys­tės is­to­ri­jo­je pa­žvelg­ti į gy­ve­ni­mą 15-me­čio jau­nuo­lio aki­mis.

Tuo­met, kai mei­lės dai­nos skam­bė­jo iš ka­se­čių ir nie­kas nie­kur ne­sku­bė­jo.

Ori­gi­na­lio­je is­to­ri­jo­je „Ti­ra­no­zau­ras“ Pad­dy Considine’as pa­sa­ko­ja apie tre­nin­ guo­tus vy­ru­kus, beis­bo­lo laz­das, alu­des ir vy­ru­ką Džo­ze­fą, sa­vo mėš­li­no gy­ve­ni­mo ke­ly­je su­si­tin­kan­tį re­li­gin­gą­ją Ha­ną. Prie­šin­gy­bės trau­kia, ta­čiau ar il­gam?

Li­kę he­ro­jai gal­vos ką no­ri „Sca­no­ra­mo­je“ lapk­ri­čio 10–20 d. Vil­niu­je, 17–27 d. Kau­ne, 24–27 d. Klai­pė­do­je ir 26 bei 27 d. Šiau­liuo­se.

REN­GI­NYS

RU­DE­NI­NĖ „MA­DOS IN­FEK­CI­JA“ LAPK­RI­ČIO 11 ir 12 D.

Šiuo­lai­ki­nio me­no cent­ras (Vil­nius, Vo­kie­čių g. 2)

Vi­sų Lie­tu­vos mo­dis­tų džiaugs­mui „Ma­dos in­fek­ci­ja“ nuo šiol siau­tės ir ru­de­nį. Lapk­ri­čio vi­ du­ry­je ren­gia­ma pir­mo­ji ru­de­ni­nė „Ma­dos in­fek­ci­jos“ se­si­ja, per ku­rią bus pri­sta­ty­ta net 16 ko­lek­ci­jų. Or­ga­ni­za­to­riai ža­da pa­mai­tin­ti įvai­rios ma­dos ger­bė­jų akis: pir­mą­ją fes­ti­va­lio die­ ną lau­kia­mi tie, ku­rie mėgs­ta kon­cep­tua­lų­jį, eks­pe­ri­men­ti­nį ar net ekst­re­ma­lų me­ną, o ant­rą­ ją – ele­gan­tiš­kos ma­dos ger­bė­jai.

Lie­tu­vai šio­je „Ma­dos in­fek­ci­jo­je“ at­sto­vau­ja vien da­mos: „LT iden­ti­ty“ pre­kės ženk­lo kū­ rė­jos Ie­va Še­via­ko­vai­tė ir Jo­lan­ta Rim­ku­tė, Gab­rie­lė Ja­nuš­ke­vi­čiū­tė, Sand­ra Strau­kai­tė, Li­li­ja La­rio­no­va, Dia­nos Kuz­mic­kai­tės ir Auš­ros Ur­ba­na­vi­čiū­tės due­tas, Lau­ra Dai­li­dė­nie­nė, Mil­da Čer­ge­ly­tė, Eg­lė Žie­my­tė (pre­kės ženk­las D.EFECT), Li­na Gu­da­na­vi­čiū­tė, Jur­gi­ta Ja­nuš­ke­vi­čiū­ tė. Taip pat sa­vo ko­lek­ci­jas pri­sta­tys di­zai­ne­riai iš Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos, Pran­cū­zi­jos, Vo­kie­ti­ jos, Da­ni­jos, Ny­der­lan­dų, Lat­vi­jos ir Es­ti­jos.

>> blizgė Kal­bi­no: Šiau­di­nė Ka­liau­sė Pje­sė: Ro­jaus Slo­gos Pie­šė: Ro­jaus Slo­ga

Tik­ro­ji Lie­tu­va pa­gal Ro­jaus Slo­gą Lapk­ri­čio 22–26 d. jau sep­tin­tą kar­tą vyk­sian­čia­me fes­ti­va­ly­je „Vers­mė“ bus pri­sta­ty­tos 5 kon­kur­se at­rink­tų jau­nų au­to­rių pje­ sės ir es­ki­zai. Gal vy­rams tai ir ne­pa­tin­ka, bet šį kar­tą kon­kur­so fi­na­las la­bai mo­te­riš­kas. Apie na­cio­na­li­nės dra­ma­tur­gi­jos pa­dė­ tį kal­ba­mės su vie­na fi­na­li­nin­kių, ku­ri sle­pia­si po skam­biu ir šiek tiek an­ti­ka­ta­li­kiš­ku Ro­jaus Slo­gos pseu­do­ni­mu. Jos pje­sės „Mė­tų slė­nis po mar­mu­ri­niu dan­gu­mi“ skai­ty­mas-es­ki­zas bus pri­sta­ty­tas Ma­žo­jo­je teat­ro sa­lė­je lapk­ri­čio 24 d.

Pa­tei­kia­me trumpą in­ter­viu su Ro­jaus Slo­ga.

– Ko­dėl pa­si­ra­šai sla­py­var­džiu?

– Na, šiais lai­kais tai la­bai įpras­ta – pri­si­m in­k i­me vi­sus tink­la­raš­ti­ nin­kus, as­me­ni­nius tink­la­raš­čius.

Ką jau kal­bė­ti – ne­tgi Lie­tu­vos kul­ tū­ros is­to­ri­ja pil­na sla­py­var­džių ar­ ba nik­nei­mų. Be to, no­rė­jau vi­siš­kai at­skir­ti ši­tą sa­vo gy­ve­ni­mo sri­t į – ra­šy­mą – nuo ki­t ų. Bet nea­be­jo­ti­ nai svar­biau­sia prie­žas­tis bu­vo pa­ tik­rin­ti sis­te­mą dėl są­ži­nin­g u­mo, ką reiš­k ia pa­var­dės. Ma­no sla­py­ var­dis ne tik dai­liai skam­ba, bet ir tru­pu­t į li­pa ka­ta­li­k iš­kam ro­jui ant nuo­spau­dos.

– Ko ti­kie­si iš skai­ty­mo? Ar teat­ ras rink­sis ge­riau­sius teks­tus iš skai­ty­mų, ar jau vis­kas nu­spręs­ ta?

– Ma­nau, bet ko­k iu at­ve­ju la­bai svar­bu pri­sta­t y­t i nau­jas dra­mas vi­suo­me­nei. Lie­tu­vo­je nie­kas nie­ kur ne­dės­to kū­r y­bi­n io ra­š y­mo, ne­ren­g ia dra­ma­tur­g ų. Kiek ži­nau, teat­ras pa­si­r inks pje­sę ir ją ki­tais me­tais sta­t ys. Anks­tes­niuo­se ren­

gi­niuo­se bal­suo­da­vo ir žiū­ro­vai, kaip bus šie­ met – nie­kas ne­sa­kė. Bet tai ge­ra pro­ga pa­ma­ ty­ti nau­jų es­k i­zų. Bū­t ų nuo­sta­bu, jei žiū­ro­vams leis­t ų bal­suo­ti, nes ta­da išaiš­kė­t ų, ar su­tam­pa teat­ro va­do­v ų ir pub­li­kos nuo­mo­nė.

Skai­t y­mas yra re­g i­nys, ku­ria­me ga­li­ma nau­ do­ti ir vi­zua­l i­n ius mo­t y­v us. Ma­no skai­t y­mą api­pa­v i­da­lins Mar­ta Vo­sy­liū­tė, nes ne­t y­čia ra­ dau jos at­v i­r u­k ą su Mi­ka­lo­jaus Kons­tan­ti­no Čiur­lio­nio (MKČ) „aki­mis“ [www.mar­ta.lt], o ma­no pje­sė­je nau­do­ja­mi M.K.Č mo­t y­vai. Kad ir kaip bū­t ų, bus įdo­mu. „Ta­len­tas yra drą­sa“, – to­k ia iš­ka­ba pri­t vir­tin­ta prie ma­no spin­tos.

Aiš­ku, skai­t y­mas yra skai­t y­mas ir vi­zua­li­za­ci­ ja ne­bus to­k ia, kaip šio­se pir­mi­nė­se imp­re­si­jo­ se, nes, pra­si­dė­jus dar­bui su ak­to­riais, at­si­ran­ da ki­ta rea­ly­bė.

– Koks ta­vo sva­jo­nių pa­sta­ty­mo re­ži­sie­rius ar­ba teat­ras?

– No­rė­čiau, kad ma­no pje­sę pa­sta­t y­t ų Es­ti­jos teat­ras „NO99“, nes ma­ne ypač ža­v i ir grau­di­na jų vyk­do­mas vi­suo­me­nės skie­pi­ji­mas.

Skai­ty­to­jams pa­tei­kia­me pje­sės ap­ra­šy­mą.

Dau­giau in­for­ma­ci­jos teat­ras.lt/lt/dramaturgija/festivalis-vers­me/.

Mė­tų slė­nis po mar­mu­ri­n Pje­sės mo­ty­va­ci­ja ir nuo­ro­dos

Ši pje­sė sce­no­je su­bu­ria įvai­rių kar­ tų, biog­ra­fi­jų, iš­si­la­vi­ni­mų, ly­čių ir pa­žiū­rų vei­kė­jus.

Veiks­mas vyks­ta Lie­tu­vo­je, da­bar, mies­to erd­vė­je, min­ty­se, mis­ti­nė­je erd­vė­je. Vil­nie­čiams erd­vės tik­riau­ siai la­biau aso­ci­juo­sis su jų gy­ve­na­ mo­mis ir lan­ko­mo­mis erd­vė­mis. Ki­ta ver­tus, nuo­ro­dos su­si­ju­sios su glo­ ba­li­za­ci­ja, vir­tua­lu­mu ir me­di­jo­mis.

Pje­sė­je są­mo­nin­gai ven­gia­ma tau­ ti­nių lie­tu­viš­kų var­dų, nes, kaip ro­ do pra­kti­ka, jie sce­no­je skam­ba la­ bai dirb­ti­nai. Per­so­na­žams pa­rink­ti var­dai juos api­bū­di­na daug tiks­liau nei var­dų en­cik­lo­pe­di­ja, ne­nu­ro­do ly­ties, bet tę­sia vi­du­ram­žių teat­ri­nę tra­di­ci­ją. Vi­si per­so­na­žai svar­būs.

Emig­ra­ci­jos te­ma nė­ra to­kia bai­si, kai yra skai­pas ir feis­bu­kas.

Pje­sės cent­re – mo­te­ris, Pran­cū­ ziš­kas Ma­ni­kiū­ras, per ku­rią ir ties ku­ria pi­na­si veiks­mo li­ni­jos. Jos pro­ fe­si­nė ir lais­va­lai­kio veik­la ir įkve­ pia, ir int­ri­guo­ja ki­tus vei­kė­jus. Kaip kont­ras­tas įpras­ti­nei nu­val­kio­tai fe­ mi­nis­tės kli­šei, Pran­cū­ziš­kas Ma­ni­ kiū­ras nė­ra les­bie­tė, yra gra­ži ir ne­sto­ko­jan­ti vy­rų dė­me­sio. Ir dar ji ge­riau­siai iš­si­la­vi­nus (tai ne­prieš­ta­ rau­ja ste­reo­ti­pui). Pran­cū­ziš­kas Ma­ ni­kiū­ras ra­šo so­cio­lo­gi­jos di­ser­ta­ci­ ją apie su­bkul­tū­ras.

So­vie­ti­nė Mat­ro­na ne tik sim­bo­ li­zuo­ja so­viet­me­tį (de­fi­ci­tus, juo­dą­ ją rin­ką, va­liu­ti­nes par­duo­tu­ves ir ko­mu­nis­tų me­džiok­les), ji taip pat sim­bo­li­zuo­ja Kau­ną, mo­der­nis­ti­nį pir­mo­sios Nep­rik­lau­so­my­bės pa­li­ki­ mą, pri­va­čią nuo­sa­vy­bę, cuk­rai­nes, Pie­no ba­rą etc., ir bū­ti­nai – vie­nin­ te­lę iki šiol Kau­ne iš­li­ku­sią so­vie­ti­ nės iš­vaiz­dos, bet vis dėl­to cuk­rai­ nės idė­jos tę­si­nį – spur­gi­nę Lais­vės alė­jo­je su uni­ka­liu in­ter­je­ru. Be to, ji sim­bo­li­zuo­ja „tė­vų“ kar­tą, o su tė­

Ma­no sla­ py­var­dis ne tik dai­liai skam­ba, bet ir tru­pu­tį li­ pa ka­ta­li­kiš­ kam ro­jui ant nuo­spau­dos.

vais konf­lik­tuo­ti pri­va­lo­ma – bū­ tent tam, kad su­bręs­tu­me. Sim­ bo­li­nė jos per­ga­lė fi­na­le ją vis tiek pa­žy­mi žu­di­kės eti­ke­te ir fi­ na­las nė­ra links­mas – nes Škė­ mos pa­skai­ta yra apie pa­sau­ lio že­mė­la­pį, nes is­to­ri­ją mums VI­SA­DA ra­šo ki­ti. Ne­sug­ro­mu­ luo­ta is­to­ri­ja vi­sa­da vėl at­si­ rūgs­ta­ma.

Pje­sė­je pil­na kul­tū­ri­nių ci­ta­ tų ir įvai­rių nuo­ro­dų į Lie­tu­vos ir pa­sau­lio is­to­ri­ją: trem­tis, Si­ bi­ras, po­ka­ris, nes per­so­na­žas Trem­ti­nių Anū­kas tą is­to­ri­nę at­ min­tį tu­ri sa­vy­je (tai ne­reiš­kia, kad apie tai bus jo pa­skai­ta, tai reiš­kia, kad tai įpras­min­ta šia­me kū­ri­ny­je, tai yra nuo­ro­ da į mū­sų neap­mąs­ty­tą ir ne­ liust­ruo­tą po­ka­rio is­to­ri­ją, nes be­veik kiek­vie­ną šei­mą oku­pa­ ci­ja bu­vo vie­naip ar ki­taip pa­ ju­di­nu­si). Jis kal­ba su ak­cen­tu, nes miš­rios tau­ty­bės tė­vai su­si­ tuo­kė TEN, kur bu­vo iš­trem­ti se­ ne­liai.

Gei­mas Pau­ve­ris yra tas ti­ pa­žas, ku­rie pas mus va­di­na­ mi krea­ty­vais ir di­zai­ne­riais (jų kraš­tu­ti­nis įsi­kū­ni­ji­mas – Ne­pa­ tir­tas Švel­nu­mas). Jis kū­ry­bin­ gas, bet vie­tos mas­te­lio, dar vis neiš­li­pan­tis iš ma­lo­nu­mų sfe­ros.

Ne­pa­tir­tas Švel­nu­mas, kaip ir Ki­nas, yra ne tik to­le­ran­ci­jos ir po­li­ti­nio ko­rek­tiš­ku­mo pa­ro­di­ ja, bet gy­ve­ni­miš­kos rea­ly­bės fak­tai (pa­gal psi­cho­lo­gi­ją žmo­ nėms bū­din­ga vi­sa­da veng­ti, bi­jo­ti ir neig­ti KI­TĄ, bet vos su­ si­pa­žįs­ta su tuo ki­tu – juo­dao­ džiu, gė­jum, neį­ga­liuo­ju, gra­ žia fe­mi­nis­te – vi­sos išanks­ti­nės nuo­mo­nės iš­ga­ruo­ja).

KNYGOS Un­di­nė Ra­dze­vi­čiū­tė Ba­den Ba­de­no ne­bus

Ma­nue­lis Pui­gas Mo­ters vo­rės pa­bu­čia­vi­mas

Vil­nius, „Bal­tos lan­kos“, 2011 m.

22 // © 370

Kny­gai tik spė­jus pa­si­ro­dy­ti lei­dyk­los anon­suo­se, tarp kai ku­rių au­to­ri­te­tin­gų li­te­ra­tū­ro­lo­gų jau pa­si­ gir­do ato­dū­sių, kad ge­riau jau jos ir ne­bū­tų bu­vu­ sios. Jiems bu­vo aki­vaiz­du, kad „Stre­ ka­za“ ir net „Frank­bur­gas“ – ge­res­ni, vien jau dėl to, kad jie – ro­ma­nai, o čia – tik ap­sa­ky­mai, mū­sų lai­kais jau ne­be­po­pu­lia­rus žan­ras. Ta­čiau sku­bu nu­liū­din­ti skep­ti­kus: „Ba­den Ba­de­no ne­bus“ nie­kuo ne­nu­si­lei­džia anks­tes­ nėms U.Ra­dze­vi­čiū­tės kny­goms ir tik įro­do pui­kų au­to­rės su­ge­bė­ji­mą ra­šy­ ti įvai­raus žan­ro kū­ri­nius. Čia kiek­vie­ ną ap­sa­ky­mą ga­li­ma pa­va­din­ti la­bai kon­cent­ruo­tu ro­ma­nu, pa­ra­šy­tu pro­zi­nin­kei bū­din­gu sti­liu­mi: kiek­vie­nas sa­ki­nys tu­ri ato­mi­nį po­vei­kį, sti­ liaus mi­ni­ma­liz­mas tik pa­brė­žia min­ties tiks­lu­mą ir šal­tą iro­ni­jos bliz­ge­sį, o per­so­na­žas nu­ke­liau­ja nuo teks­to pa­bai­gos iki ga­lo bū­ti­nai per tam tik­rą ma­žy­ tę me­ta­mor­fo­zę, ku­rios neį­gu­dęs, prie rea­liz­mo pri­ pra­tęs skai­ty­to­jas ga­li ir ne­pas­te­bė­ti.

Kny­gos pra­džio­je su­dė­ti ap­sa­ky­mai at­ro­do ste­bė­ ti­nai pa­na­šūs vie­nas į ki­tą, tai vie­na­me, tai ki­ta­me šmės­te­li „Frank­bur­ge“ už­čiuop­tos vai­kys­tės, maiš­to

Iš is­pa­nų kal­bos ver­tė Al­ma Nau­jo­kai­tie­nė. Kau­nas, „Ki­tos kny­gos“, 2011 m.

prieš ko­lek­ty­vą, neei­li­nių per­so­na­žo su­ge­bė­ji­mų, pa­vel­ di­mu­mo, su­re­ži­suo­tų gy­ve­ni­mų mo­ty­vai ir te­mos. Ta­čiau gi­li­nan­tis į teks­tą tam­pa aki­vaiz­du, kad šie ap­sa­ky­mai – tar­si dzen­bu­dis­ti­nės is­to­ri­jos, ku­rias su­pras­ti ga­ li tik pa­sie­kęs tam tik­ro laips­nio su­si­kau­pi­mą, o tra­di­ci­jos mė­gė­jams liks tik skės­čio­ti ran­ko­mis: daž­nas teks­tas „nie­kuo ne­pa­si­bai­gia“ ir ap­skri­tai neaiš­ku, ką no­ri iš­reikš­ti. Kiek­vie­nas tu­rin­tis nors kiek bend­ro su me­nu ži­no, kaip er­zi­na klau­si­mas „O ką čia reiš­kia?...“ Į tą klau­si­mą ga­li at­sa­ky­ti tik dzen­bu­diz­mo meist­ras, su­duo­dan­tis laz­da ne­ sub­ti­liam mo­ki­niui. U.Ra­dze­vi­čiū­tė lei­džia sa­vo skai­ty­to­jui džiaug­tis ne­cen­zū­ruo­tu žar­go­nu, neįp­ ras­tais vei­kė­jų var­dais ir pro­fe­si­jo­mis, dau­giap­ras­my­bė­mis, taik­liais pa­ste­bė­ji­mais apie žmo­nes – jos kū­ri­niuo­se jau ta­po aki­vaiz­di in­di­vi­do akis­ta­ta su tais, ku­rie va­di­na sa­ve „vi­sais“ ar­ba „vi­suo­me­ne“. Apie to­kius in­di­vi­dus – dau­gu­ma ap­sa­ky­mų, ku­riuo­se nag­ ri­nė­ja­mas bū­tent tam tik­rų el­ge­sio dės­nių vei­ki­mo prin­ ci­pas, pa­ti es­mė, ku­riai nu­sa­ky­ti pri­rei­kia su­kur­ti tam tik­ras gro­tes­tiš­kas si­tua­ci­jas: ki­taip ji slys­ta pro pirš­tus tar­si smė­lis. Bet ją už­čiuo­pę ži­no, kad bu­vo ver­ta pa­ tir­ti, juk „žai­di­mas ne­si­bai­gė. Ir ja­me nie­ka­da ne­bus ga­lu­ti­nės per­ga­lės ir ab­so­liu­taus nu­ga­lė­to­jo“.

Teks­tas, – su­da­ry­tas vien iš dia­lo­gų ir mo­no­lo­gų, tik pa­bai­ go­je rea­lis­tiš­ku­mo dė­lei pa­teik­ti ke­li su per­so­na­žų to­les­niu li­ki­mu su­si­ję do­ku­men­tai, – pri­min­tų teat­ro pje­sę, jei ja­me ne­bū­tų ku­ria­mas teks­tas teks­te, is­to­ri­jos, ku­rias vie­nas ka­ li­nys se­ka ki­tam, kad ne­prailg­tų lai­kas. Pa­sa­ko­to­jas – per ug­nį ir van­de­nį pe­rė­jęs, už ho­mo­sek­sua­lu­mą ka­li­na­mas per­so­na­žas, kal­bė­da­mas keis­tai šo­ki­nė­ja tarp žo­džių gi­mi­ nių, ta­pa­tin­da­mas sa­ve tai su vy­ru, tai su mo­te­ri­mi. Ma­tyt, kad la­biau pa­vyk­tų su­pras­ti šią ly­čių ir sek­sua­lu­mo pa­slap­ tį, au­to­rius pa­tei­kia gau­sy­bę iš­na­šų su nuo­ro­do­mis į žy­mių įvai­rių sri­čių Va­ka­rų moks­li­nin­kų vei­ka­lus, ku­riuo­se ty­ri­nė­ja­ mas ho­mo­sek­sua­lu­mas. Pers­kai­čius jas vi­sas ir pa­ban­džius su­si­dė­lio­ti į len­ty­nas vis tiek lie­ ka neaiš­ku, iš kur kas ky­la ir dėl ko­kių prie­žas­čių. Bet pa­ sa­ko­to­jo pa­šne­ko­vui tai ga­ liau­siai ir nė­ra la­bai svar­bu, nes jis taip pat tu­ri ką pa­sa­ky­ ti – dau­giau­sia apie mark­siz­ mą ir dau­giau­sia kaip tik­ras šios ideo­lo­gi­jos fa­na­ti­kas. Ten, kur pra­si­de­da kal­ba apie po­ li­ti­ką, emo­ci­jos už­go­žia ra­cio­ na­lu­mą, lei­džia­ma da­ry­ti ne­

r­ i­niu dan­gu­mi, ar­ba Ne­liust­ruo­tos ša­lies dai­nos Ki­nas yra aiš­kiau­siai at­pa­žįs­ta­mas mar­gi­na­ las, nes tu­ri KI­TO iš­vaiz­ dą. Tai, kad jis skai­to Škė­mą, dar sy­kį iliust­ruo­ ja žmo­nių, tau­tų, ko­le­gų su­sve­ti­mė­ji­mą (o kas bū­tų bu­vę, jei Škė­mos „Bal­tą dro­bu­lę“ emig­ran­tai bū­tų iš­ver­tę į ang­lų kal­bą, ir kas bū­tų bu­vę, jei Škė­ma ne­bū­tų bu­vęs toks nuo­dė­ min­gas gra­žuo­lis mo­te­rų my­lė­to­jas – ir dėl to ne­ ken­čia­mas pu­ri­to­nų ka­ta­ li­kų vy­rų – ar­ba kas bū­tų bu­vę, jei Škė­ma pa­ts bū­ tų bu­vęs tur­tin­gas ir pa­si­ sam­dęs ver­tė­ją ir taip to­ liau...).

Teks­te yra MKČ mo­ty­ vų. Dėl dau­gy­bės prie­ žas­čių: dėl šių­me­čio ju­ bi­lie­jaus, dėl to, kad jis mums at­si­bo­dęs, kad mū­ sų ger­bia­mas, kad jo as­ me­ny­je de­rė­jo mu­zi­kas ir dai­li­nin­kas, dėl vi­sų ar­te­ fak­tų, ku­rie jau eg­zis­tuo­ja mū­sų kul­tū­ro­je, kad jis – vie­nin­te­lis, ku­rį vals­ty­bi­nė kul­tū­ros po­li­ti­ka daž­niau­ siai pri­sta­to už­sie­ny­je.

Dėl to, kad jau pa­si­gen­ da­me ne nau­jų da­bar­ties me­ni­nin­kų kū­ri­nių su nuo­ ro­dom į MKČ (nes kū­ri­nių yra), bet dėl to, kad kul­ tū­ros po­li­ti­ka tuo neuž­sii­ ma. Tai reiš­kia, kad šio­ je pje­sė­je bus vi­zua­li­nių MKČ kū­ry­bos mo­ty­vų.

O fi­na­li­nė Škė­mos pa­ skai­ta apie pa­sau­lio is­to­ ri­ją yra kaip nie­kad ak­ tua­li.

Vei­kė­jai

Trem­ti­nių Anū­kas (nea­dek­va­tus, ge­zo iš­vaiz­da, kal­ba skur­džiai lie­tu­ viš­kai) pla­ti­na dak­ta­ro Le­mo mag­ne­ti­ nes juos­te­les, ku­rias rei­kia riš­tis vi­sur, kur tik su­gal­vo­ja­te, nes jos vi­sa­da pa­ dės. Vi­siš­kai my­li, ger­bia PM ir yra jos mei­lu­žis. Aiš­ku, jie gy­ve­na at­ski­rai.

Pran­cū­ziš­kas Ma­ni­kiū­ras (adek­ va­ti) – gra­ži fe­mi­nis­tė, ku­riai iš­vaiz­da vi­sa­da ga­di­na gy­ve­ni­mą. Lais­vu nuo stu­di­jų (ant­ras aukš­ta­sis) me­tu dir­ba ra­ di­ju­je, nes tu­ri ypa­tin­gą bal­so temb­ rą. Šiek tiek my­li Trem­ti­nių Anū­ką, bet ir su sa­vo bu­vu­sia mei­le pa­lai­ko ry­šį, dau­giau­sia ero­ti­nė­mis SMS.

Gei­mas Pau­ve­ris dir­ba krea­ty­vu rek­la­mos bend­ro­vė­je, ne­se­niai grį­ žęs iš rea­bi­li­ta­ci­jos. Kaž­kas tarp ma­čo, dep­re­sy­vaus lie­tu­vai­čio ir di­ zai­ne­rio.

Ki­nas (pra­var­dė – Fil­mas), be­sio­pe­ ruo­jan­tis daug sy­kių, kad bū­tų pa­na­ šus į Šeks­py­rą, fi­na­le iš­dek­la­muo­jan­tis kla­si­ki­nį Škė­mos teks­tą, ku­rio pra­smės ne­su­vo­kia, bet, kaip ir vi­si už­sie­nie­ čiai, ža­vi­si lie­tu­vių kal­bos skam­be­ siu. Val­do so­lia­riu­mą, bet ne­si­de­gi­na pa­ts, nes, kaip jau mi­nė­ta, no­ri būt pa­ na­šus į bal­tao­dį Šeks­py­rą.

So­vie­ti­nė Mat­ro­na (fi­na­le – žu­ di­kė) val­do spur­gi­nę, nuo­lat ver­da spur­gas alie­ju­je, iš sce­nos vi­sa­da kve­pia; at­ro­do taip, kaip ir įsi­vaiz­ duo­ja­te: ap­kū­ni, su ati­tin­ka­ma uni­ for­ma, bal­tais nuo­gais pirš­tais ir rie­ ba­luo­ta kak­ta. Spur­gos to­bu­los.

Sim­bo­li­nė jos per­ga­lė fi­na­le ją vis tiek pa­žy­mi žu­di­kės eti­ke­te ir fi­na­las nė­ra links­mas – nes Škė­mos pa­skai­ta yra apie pa­sau­ lio že­mė­la­pį, nes is­to­ri­ją mums VI­ SA­DA ra­šo ki­ti.

Ne­pa­tir­tas Švel­nu­mas (žiau­riai fai­nas) – di­zai­ne­ris she­ma­le, kol kas siu­van­tis dra­bu­žius la­vo­nams lai­do­tu­ vių rū­muo­se (klien­tai vi­sa­da pa­ten­kin­ ti), bet be­si­ruo­šian­tis už­ka­riau­ti pa­sau­ lio ma­dos po­diu­mus. Keis­to gro­žio.

Finalas.

Sovietinė Matrona nužudo Nepatirtą Švelnumą.

Knygas skaitė ir recenzavo: Aleksandra Fomina

as

gos“, 2011 m.

ri­bo­tus api­bend­ri­ni­mus, čia ga­li­ma iš­ves­ti įdo­mią pa­ra­le­lę: abu per­so­na­žai yra maiš­ti­nin­kai, bet vie­ no ko­va re­mia­si as­me­ni­ne pa­tir­ti­mi ir in­di­vi­dua­lio­ mis si­tua­ci­jo­mis, o ki­tas ti­piš­ku Che Gue­va­ros to­nu jaus­min­gai kal­ba apie į vi­suo­me­nės kla­ses su­gru­ puo­tus žmo­nes, pro­fsą­jun­gas ir par­ti­za­ni­nį ka­rą, ku­ ria­me jo­kie as­me­niš­ku­mai kaip tik ne­lei­džia­mi. Abu ka­li­niai ieš­ko bū­do pa­bėg­ti nuo sle­gian­čios ka­lė­ji­ mo bui­ties pa­sa­ko­da­mi is­to­ri­jas – ne­va fil­mų siu­že­ tus, šiek tiek ana­li­zuo­ja vei­kė­jų el­ge­sį, bet iš es­mės ne­si­gi­li­na į jų gy­ve­ni­mą. Tai tar­si žo­džiais ore pie­ šia­mi ko­mik­sai: pa­sa­ko­ji­mo cent­re – vi­sa­da vy­ro ir mo­ters po­ros san­ty­kiai, ku­riems iš­ban­dy­mų pa­ruo­šė neįp­ras­tos ap­lin­ky­bės (įtemp­ta is­to­ri­nė si­tua­ci­ja ar­ ba Ed­ga­ro Po sti­liaus mis­ti­ka). Šie fil­mai su­si­pi­na tar­ pu­sa­vy­je, ly­giai taip pat, kaip ka­li­nių praei­ties vaiz­ dai su­si­lie­ja su jų da­bar­ti­mi, po­li­ti­ka – su jaus­mais, dia­lo­guo­se kar­tais sun­ku su­pras­ti, ku­ris iš pa­sa­ko­ to­jų kal­ba. O la­biau­siai vi­si šie ka­lė­ji­mo ka­me­ro­je „su­si­grū­dę“ per­so­na­žai pri­me­na kom­piu­te­ri­nį žai­di­ mą, nes ir teks­to es­te­ti­ka, ne­pai­sant jaus­min­gų nu­ kry­pi­mų, vis dėl­to iš­lie­ka ga­na sau­sa, pa­sa­ko­ji­mai su dau­gy­be de­ta­lių – do­ku­men­tiš­kai tiks­lūs ir kar­tu ga­na neut­ra­lūs.

Ro­mai­nas Ga­ry „Liūd­nie­ji klou­nai“

Iš pran­cū­zų kal­bos ver­tė Jo­nė Ra­mu­ny­tė. Vil­nius, „Va­ga“, 2011 m.

Kla­si­ki­niu rea­lis­tiš­ku to­nu pra­dė­ tas pa­sa­ko­ji­mas apie po­rą, at­vy­ ku­sią iš Jung­ti­nių Vals­ti­jų į Pran­cū­ zi­ją poil­siau­ti, nuo pir­mų ei­lu­čių su­tei­kia au­to­riui dau­gy­bę ga­li­my­ bių pa­de­monst­ruo­ti sa­vo po­li­ti­ nes pa­žiū­ras. Ži­no­ma, kaip ga­ li­ma iš­si­suk­ti be po­li­ti­kos ro­ma­ne apie po­ka­rio Pran­cū­zi­ją, kai vie­ šo­je mies­to erd­vė­je apie tarp­tau­ ti­nio mas­to po­li­ti­kus kal­ba­ma tar­ si apie TV žvaigž­des, o užei­go­je prie vie­no sta­lo gir­di­mi gin­čai apie tik­rą ko­mu­niz­mą, prie ki­to sam­pro­tau­ja­ma apie lais­vo­sios Pran­cū­zi­jos įkū­ri­mą Lo­ty­nų Ame­ri­kos pla­ty­bė­se, prie tre­čio sė­di ryž­tin­gai nu­si­tei­kęs dau­gy­bės ka­rų ve­te­ra­nas, be­si­ruo­šian­tis vyk­ti tar­nau­ti Jung­ti­nių Tau­tų da­li­niuo­se. Bū­tent čia jį už­klum­pa aist­ra: pa­si­ro­do, kad sve­čių ame­ri­kie­čių po­ro­je mo­te­ris, fi­nan­siš­kai ir tei­siš­kai nuo ne­my­li­mo vy­ro pri­klau­san­ti gar­si ak­to­rė, ga­li pa­sta­ty­ti ant kor­ tos vi­są, ką tu­ri, kad pra­leis­tų ke­lias die­nas su šiuo vie­na­ran­kiu did­vy­riu. Ro­ma­no įžan­ga la­bai il­ga, vi­ si per­so­na­žai pri­sta­to­mi ko­ne vie­nu me­tu, ir vi­si vy­rai

čia trokš­ta mei­lės, kal­ba apie ją daug ir pa­ky­lė­tai, tarp pa­te­tiš­kų me­ta­fo­rų ne­pa­mirš­ta įpin­ti ideo­lo­gi­nių da­ly­kų. Vi­sam veiks­mui ap­skri­tai bū­din­gas kar­na­va­ lo mo­ty­vas: jis su­tei­kia dirb­ti­nu­mo, pa­vir­šu­ti­niš­ko bliz­ ge­sio, jaus­mų imi­ta­ci­jos, puo­tos ma­ro me­tu įspū­dį, kad pa­gi­lin­tų ak­to­rės pa­lik­to vy­ro des­pe­ra­ci­ją. Pra­ ban­gio­je ap­lin­ko­je, tarp il­gų, vin­gu­riuo­jan­čių sa­ki­nių ir tik­rai Ho­li­vu­do ver­tų mo­no­lo­gų, pro­diu­se­ris kraus­ to­si iš pro­to, per­se­kio­ja po­rą, vi­so­mis prie­mo­nė­mis sten­gia­si su­si­grą­žin­ti įžū­liai nuo pa­sau­lio at­si­sky­ru­sią žmo­ną, o ši ra­miai lei­džia lai­ką su vy­ru, ku­ris vis dėl­ to ga­liau­siai nuo jos pa­bė­ga – ka­ras pa­si­ro­do svar­ bes­nis už mei­lę. Teks­te daug ci­ta­tų iš Lie­tu­vo­je ma­žai ži­no­mų, bet pa­sau­ly­je di­džių ra­šy­to­jų kū­ri­nių, per­fra­ za­vi­mo, fan­tas­ma­go­riš­kų sce­nų, far­so, aiš­kių, tra­di­ciš­kų sim­ bo­lių, ir kuo to­liau, tuo la­biau vi­sa tai pri­me­na fil­mą. „La­bai pran­cū­ziš­ką“ fil­mą, ku­rio es­te­ti­ka bū­tų pa­na­ši į „Vi­rė­ją, va­gį, jo žmo­ną ir jos mei­lu­žį“, ja­me pa­bė­gė­lę Enę vai­din­tų Aud­ rey Tau­tou, o jos mei­lu­žį – Jea­nas Pau­lis Bel­mon­do, ir ta­me fil­me vi­si bai­siai daug kal­bė­tų ges­ti­ku­liuo­da­mi ir kun­ku­liuo­ da­mi. Gal ir ga­li­ma bū­tų va­din­ti ro­ma­ną mo­ters iš­si­va­da­vi­ mo nuo pri­mes­to vaid­mens is­to­ri­ja, bet pa­bai­go­je teks­tas vis dėl­to su­si­kon­cent­ruo­ja į jos dvie­jų vy­rų jaus­mus ir li­ki­mus, o ji pa­ti pa­lie­ka­ma še­šė­ly­je.