370 kovas 2012 #23

2012 kovas #23

KIEK FEMINISČIŲ REIKIA ELEKTROS LEMPUTEI PAKEISTI? M.PALUBENKA:

„VILIUOSI, KAD TELIKAS GREITAI IŠNYKS“ KĄ MOTERYS DIRBA VISĄ DIENĄ?

IR KAUNE GALIMA GYVENTI...

KULTŪRINGAI!

KARALIENĖ SU MOTERS KARŪNA

37O.DIENA.LT 370_022.indd 1

2012.03.02 17:01:58

370_022.indd 2

2012.03.02 16:09:18

37O I. TEGYVUOJA TEATRAS!

P

rieš pusšimtį metų Tarptautinis teatro institutas nutarė prie įvairiausių tarptautinių dienų sąrašo pridėti dar vieną – kovo 27 d. švenčiamą Tarptautinę teatro dieną. Taigi ir šiemet įvairiose šalyse ir jų teatruose, trupėse, organizacijose, asociacijose bus švenčiama ši iš dalies profesinė šventė (juk teatras priklauso ne tik jo kūrėjams, bet ir publikai).

Formalioji tarptautinė jos dalis – kasmet pasauliui išplatinama žinia, kurią, remdamasis teatro ir taikos principais, suformuluoja garsus teatro kūrėjas. O smagioji – įvairios teatro šventės, vakarėliai, komiški pasirodymai, nemokami vaidinimai ir visos įmanomos pramogos, skirtos teatro kūrėjams bei jų žiūrovams.

Lietuvoje ši diena pažymima nacionaliniais teatro apdovanojimais – Auksinių scenos kryžių už geriausius metų darbus įteikimo ceremonija ir jų kavalierių pagerbimu. Šią ceremoniją šiemet priglaus Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), o likę švęs kaip kas išmano – rengs spektaklius, jų parodijas, teatro kasdienybę pašiepiančius vaidinimus, o vėliau vakarą pratęs įvairiausio pobūdžio dūzgėmis.

Dar viena Teatro dienos minėjimo tradicija – apžvelgti, kas nauja nutiko, kas pasikeitė, o kas liko amžino įšalo sukaustyta. Teatro diena švenčiama sezonui vos įpusėjus, tad galima bandyti tik bendrais bruožais nužymėti keletą jo tendencijų (su išlyga, jog visada išlieka viltis ir galimybė, kad naujas bei netikėtas spektaklis apvers viską aukštyn kojomis ir paneigs visa, kas surašyta toliau).

Nežinia, ar dėl to, kad mūsų aktoriai jau gerokai prisiblaškė po įvairius TV duetus, bet į akis (na, ir ausis) krinta tai, kad teatrai pagaliau uždainavo. Ypač Vilniaus valstybiniai (Keistuoliai ir „Atviras ratas“ dainavo visada, o aktorių suburtos muzikinės grupės – kita istorija) – tie, kuriuose jau senokai neteko girdėti patrauklesnės melodijos (LNDT ir Lietuvos rusų dramos teatras pristatė kone muzikinius spektaklius).

Taip pat mūsų teatrą, regis, vis dar apnikusi gimnofobija niekur nedingo, o tik labiau šaknijosi režisieriams viena ranka vis dažniau kuriant intymias scenas, o kita pridengiant aktorius apatiniais – tai jau ne padorumo saugojimas, o tiesiog juokinga (ypatingas šios baimės pavyzdys Gyčio Ivanausko teatro

Prisipažinsim, dvigubas redakcijos žodis – ne iš mandrumo, o iš reikalo. Šiame numeryje norėjome ir moteris deramai su staiga atėjusiu pavasariu pasveikinti (laimė, Kovo 8-osios dar niekada neuždraudė švęsti), ir teatro žmones Tarptautinės teatro dienos proga (kovo 27-oji) pagerbti. Susitarėme taip: Goda sveikina kolegas teatralus, o aš sveikinu koleges moteris. Bet kadangi Goda rašė nuo dūšios, tai man vietos ir neliko. Pamėginsiu sveikinti trumpai ir aiškiai. Linkime jums būti drąsiomis Karalienėmis, savo kūno ir sielos valdovėmis – būtent tokias moteris savo nuotraukose „piešia“ mūsų herojė, fotomenininkė Neringa Rekašiūtė.

Dar linkime moteriškumo. Anot rašytojo Mykolo Sluckio, tai – talentas, kuris egzistuoja kažkur šalia būtų ir nebūtų stebuklų. Stebuklais būtų galima vadinti ir tai, ką kuria mūsų numerio temos herojės.

Vilija gamina lazerius (o taip, moterys irgi tai daro!), Indrė apgriuvusioje audykloje audžia milžiniško dydžio gobeleną, nors jokia pamotė nevertė to daryti, o Miglė piešia komiksus, kuriuose naudoja net ir didžiausius skeptikus nuginkluojantį humorą.

Humoro netrūksta ir menininko Tado Vidmanto rašinyje, kurį jis (kartu su paties sukurtu filmuku) skiria aršioms feministėms. (Jeigu tokia esate, skaityti nerekomenduojame.)

Apie moteris nekalbėjome tik su Marku Palubenka. Jis ką tik išleido

370_022.indd 3

NUMERIO BENDRADARBIAI:

Rašė: Goda Dapšy tė

„Fobijos“). Džiugu, kad teatro erdvėje ima dominuoti taip vis apraudama nacionalinė dramaturgija. Bene kiekvienas sostinės teatras savo repertuarus atnaujino bent vienu lietuvišku kūriniu (ir sklando gandai, kad net rusų drama ketina įsileisti Žemaitę). Na, gal išskyrus Vilniaus mažąjį teatrą, kuris, likęs be meno vadovo Rimo Tumino, gerokai pritilo. O štai Valstybinio jaunimo teatro nacionaliniai „opusai“ skatina gana neigiamas mintis apie lietuvių dramos perspektyvas ir, regis, patvirtina kitą sklandantį gandą – apie šio teatro mirtį.

Didesnių netikėtumų nepateikė turbūt nė vienas mūsų režisūros grandų (nors netikėtumas nebūtinai vertybė). Joną Vaitkų ir toliau galima vadinti produktyviausiu šalies režisieriumi, spektaklių temomis nepamirštančiu patvirtinti ir maištininko įvaizdžio. Eimuntas Nekrošius – priešingai – premjeromis nelepina, tad kantriai laukiame jo „Dieviškosios komedijos“ premjeros šį pavasarį. Oskaras Koršunovas, kaip pasitaiko retokai, šiemet pristatė net du spektaklius. „Miranda“ (Williamo Shakespeare’o „Audros“ interpretacija) lyg ir liko be platesnio atgarsio, ryškiau skambant aidams iš spektaklio gastrolių užsienyje. O štai „Išvarymas“ pagal naujausią Mariaus Ivaškevičiaus pjesę tapo šio sezono hitu.

Iš jaunųjų teatro kūrėjų savo bandymais bene labiausiai išsiskyrė „No Theatre“. Priešingai nei solidžias teatro vadovo pareigas Rusijoje einantis režisierius R.Tuminas, iš edukacinės emigracijos Maskvoje į Lietuvą vis grįžtantis šio judėjimo lyderis Vidas Bareikis, be teatrinėmis klišėmis žaidžiančios „Telefonų knygos“, pasiūlė pasinerti į „Mr. Fluxus“ eksperimentus (įdomu, ant kokio posūkio šią grupę užneš kitas sezonas).

Vienareikšmišku sezono lyderiu pagaliau tapo tradiciškai pagrindine šalies scena tituluojamas LNDT. Pagaliau jis toks ir tapo (na, bent šį sezoną). Būtent šis teatras traukė daugiausia dėmesio ir skatino karščiausias visuomenės, kritikų, wanna-be teatro ekspertų ir net politikų diskusijas. Pirmiausia dėmesį prikaustė drąsi ir kontroversiška, bet kaip reta konceptuali reklamos kampanija. Ne mažesnes bangas sukėlė ir „Naujo poveikio sezono“ premjeros (ypač J.Vaitkaus „Visuomenės priešas“ ir O.Koršunovo „Išvarymas“). Ir net jei dėl atskirų spektaklių vertės ir būtų galima ginčytis, repertuaro kryptingumas itin sveikintinas ir gal net gaivinantis. Nacionalinis teatras prabilo apie šalį ir tautą kamuojančias problemas ir daro tai provokatyvia kalba, vienų geriausių šalies režisierių darbais. Toks kardinalus teatro pasikeitimas iš lengvo pobūdžio pramogas siūlančio kabareto į pilietinių pozicijų reiškimo platformą ne tik džiuginantis, bet ir sektinas. Lieka tikėtis, kad naujiesiems teatro vadovams pavyks laikytis užsibrėžtos krypties.

O suma sumarum, perfrazuojant absurdo meistrą Samuelį Beckettą, nesinori blogai apie mūsų amžių (ar šiuo atveju – sezoną), jis nėmaž ne blogesnis už buvusius. Tačiau apie jį kalbėti norisi, tad jei jis ne geresnis, tai tikrai įdomesnis už buvusius. O sezonas dar toli gražu nesibaigė. Taigi, laukiame tęsinio.

II. TEGYVUOJA MOTERYS!

#23

Rašė: Jurgita Kviliūnaitė

naują albumą, todėl dabar kalba tik apie muziką.

Juokaujame, žinoma.

Apie moteris neklausinėjome ir akademinės muzikos atlikėjo, tarp Lietuvos bei JAV nuolat kursuojančio pianisto Edvino Minkštimo. Mums labiau rūpėjo sužinoti, kokius darbus jis daro vardan tos Lietuvos. (Iš anksto sveikiname visus ir su Kovo 11-ąja.)

Kaip visada rasite spektaklių, muzikos albumų recenzijų, renginių apžvalgą, taip pat – gidą po „Kino pavasarį“ (kaip jį galėjome pamiršti!). Be to, patikrinome, ką kultūringo gali pasiūlyti Kaunas. (Klaipėdiečiai, jūsų irgi neužmiršome, laukite staigmenų kitą mėnesį.) Tai tiek šį kartą, gero skaitymo.

P. S. Beje, labai laukiame norinčių prisijungti prie mūsų draugiškos komandos kauniečių ir klaipėdiečių. Smalsūs ir raštingi susisiekite su mumis e. paštu j.kviliunaite@diena.lt.

ŠIAUDINĖ KALIAUSĖ ŽINO, KUR, KAS IR KADA

MARIUS BUROKAS KNYGŲ IR PLUNKSNŲ GRAUŽIKAS

DOMANTAS RAZAUSKAS POETIŠKAS MUZIKANTAS ARBA MUZIKALUS POETAS

GODA DAPŠYTĖ LIETUVIŠKO TEATRO SPECIALISTĖ

VLADA KALPOKAITĖ MENŲ SPAUSTUVĖS „SANDĖLININKĖ“

SANDRA KLIUKAITĖ SPINTOS TURINIO EKSPERTĖ

TAUTĖ BERNOTAITĖ MOTERIŠKUMO TYRINĖTOJA

LINA SABAITYTĖ „37O“ ATSTOVĖ KAUNE

TADAS VIDMANTAS VIDEOMENININKAS IR ANTIFEMINISTAS IŠ LONDONO

AURIMAS MINSEVIČIUS NEABEJINGAS MUZIKAI TEATRO GERBĖJAS

DOVYDAS KIAULEIKIS TIESIOG GERAS ŽMOGUS

NERINGA REKAŠIŪTĖ IR GARETHAS PAULAS JONESAS VIRŠELIO AUTORIAI

37O

37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@dienamedia.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Reklama reklama@vilniausdiena.lt Dirbame Labdarių g. 8, Vilniuje Leidėjas UAB „Diena Media News“ Spaudė „Lietuvos ryto“ spaustuvė Tiražas 15 000 egz.

Už reklamos turinį „37O“ neatsako #23, kovas, 2012

2012.03.02 16:07:57

>> žirklės Ra­šė: Tau­tė Ber­no­tai­tė Nuot­rau­kos: Ne­rin­gos Re­ka­šiū­tės

KA­RA­LIE­NĖ SU MO­TERS KARŪNA

Iš Pa­lan­gos ki­lu­si Ne­rin­ga Re­ka­ šiū­tė, ly­giai kaip le­gen­dos apie mer­gai­tę mil­ži­nę he­ro­jė Ne­rin­ ga, ir­gi ke­liau­ja, se­mia pa­ty­ri­ mų smė­lį. Anot le­gen­dos, ge­ros šir­dies mil­ži­nė Ne­rin­ga ka­dai­se ati­tvė­rė kur­šių gy­ven­vie­tę smė­ lio py­li­mu nuo jū­rų pa­bai­sos, ne­lei­du­sios žve­jams pa­gau­ti žu­ vies. Prieš po­rą me­tų iš­vy­ku­ si į Lon­do­ną stu­di­juo­ti fo­tog­ra­fi­ jos Midd­le­sex uni­ver­si­te­te, šių lai­kų Ne­rin­ga tur­būt sa­vo ko­de ne­šio­ja ši­tą le­gen­dą. Di­de­lė sa­ vo drą­sa, sa­vo aky­lu­mu pa­sau­ liui, ši jau­na mo­te­ris nuo­trau­ ko­se tar­si sa­ko, kad ji bu­vo ar­ ti pra­džių pra­džios, kai mo­te­rys bu­vo la­bai gam­tiš­kos, ryž­tin­gos ir lem­tin­gos mil­ži­nės.

4 // © 370 370_022.indd 4

2012.03.02 16:07:17

– Prieš po­rą me­tų, at­si­sa­kiu­si po­li­ti­kos moks­lų Lie­tu­vo­je, iš­vy­kai į Lon­do­ną stu­ di­juo­ti fo­tog­ra­fi­jos. Jau ga­li­me ap­žiū­rė­ ti tar­pi­nį moks­lų der­lių. Pa­pa­sa­kok, kaip se­ka­si to­je reik­lio­je sos­ti­nė­je.

– At­va­žia­vau į Lon­do­ną ir apie me­tus va­da­ vau­si iš TSPMI įskie­py­to ra­cio­na­lu­mo, pa­ grįs­tu­mo, karšt­li­giš­ko priežasties–pasekmės ry­šių ieš­ko­ji­mo, me­to­do­lo­g iš­ku­mo ir nuo­la­ ti­nio ana­li­za­v i­mo gniauž­t ų. Me­nas ir moks­ las tu­ri daug bend­ra, ta­čiau me­nui gim­ti ly­ gi­na­mų­jų me­to­dų įgū­džiai ne­pa­de­da. Bū­tent to­dėl, kad no­rė­jau vis­k ą pa­g rįs­ti, su­sty­g uo­ ti, su­dė­lio­ti į dė­žu­tes su di­džio­sio­mis rai­dė­ mis už­ra­šy­tais pa­va­di­ni­mais, nu­žu­dy­da­vau sa­vo kū­r y­bi­n į emb­rio­ną, dar prieš jam iš­lei­ džiant pum­pu­r us. Tad pir­m ie­ji me­tai Lon­ do­ne bu­vo kan­čios ir trans­for­ma­ci­jų lai­kas.

Cha, cha, cha... Pas­kui pra­dė­jau la­biau klau­ sy­tis, ką man šnabž­da in­tui­ci­ja, už­si­ra­ši­nė­jau sap­nus ir juos ana­li­zuo­da­ma daug ką su­pra­ tau apie pa­dė­t į, į ku­rią bu­vau pa­te­ku­si. Pra­ re­gė­jau vi­d i­nė­m is aki­m is ir jau­čiu, kad pa­ ga­liau ma­no kū­r y­ba pra­de­da įgau­ti dva­si­n į tu­ri­n į, o ne­bė­ra vien įmant­rios for­mos klau­ si­mas. Tad toks tas ma­no der­lius – ne­ma­to­ mas išo­riš­kai, vi­di­nis.

– Su­san Son­tag kny­go­je „Apie fo­tog­ra­fi­ją“ ra­šo: „Nie­kas ne­su­šun­ka „O, kaip šlykš­tu!

Bū­ti­nai tu­riu tai nu­fo­tog­ra­fuo­ti.“ Net jei kas nors taip ir pa­sa­ky­tų, iš tik­rų­jų jis tu­ rė­tų ome­ny: „Šis bjau­rus daik­tas man yra... gra­žus.“ Gal ga­li pa­sa­ky­ti, kaip čia yra, kad fo­toa­pa­ra­tas pa­gra­ži­na net ne­gra­žų?

– Aš ne­ma­nau, kad la­bai pa­pras­ta su­ka­ta­lo­ guo­ti, kas gra­žu, o kas – pa­si­bjau­rė­ti­na. Mū­ sų ko­lek­ty­v i­nė­je pa­są­mo­nė­je su­si­tel­kęs tūks­ tan­čių me­t ų įvai­riau­sių gro­žio pa­v i­da­lų, for­ mų, ar­che­t i­pų ir sim­bo­l ių pa­l i­k i­mas. Mes ži­no­me tiek daug di­din­go­jo Gro­žio vei­dų ir var­dų, gro­ž io sam­pra­ta trans­for­muo­ja­si, ji pri­si­de­ri­na prie lai­ko­tar­pio ke­lia­mų rei­ka­la­ vi­mų. Tur­būt leng­v iau at­skir­ti, kas priim­ti­ nai gra­žu dau­g u­mai, o kas – ne. Sal­va­do­ras Da­l i iš­si­vo­l io­jo ark­l io iš­ma­to­se, siek­da­mas su­v i­lio­ti Ga­lą, fo­tog­ra­fas kla­si­kas Joe­lis Pe­ te­ris Wit­k i­nas fo­tog­ra­f uo­ja mi­r u­sių žmo­nių kū­nus, dai­liai juos su­sta­t y­da­mas į gro­tes­k iš­ kas kom­po­zi­ci­jas, fo­tog­ra­fė Sal­ly Mann nuo šei­mos fo­tog­ra­fi­jos pe­rė­jo prie yran­čių kū­ nų ir jų su­si­lie­ji­mo su ap­lin­ka fo­tog­ra­fa­v i­mo.

Dau­ge­l is sa­k y­t ų „iš­k ry­pė­l iš­ka, ne­d ie­vo­bai­ min­ga, bjau­r u“, ta­čiau yra žmo­nių, ku­riems tai gra­žu, ma­g iš­ka, ne­pap­ras­ta.

– O gal da­bar jau vis­kas pa­si­kei­tė ir, kai ne­ bė­ra ko gra­žin­ti, bjau­ru­mas – di­des­nė sie­ kia­my­bė?

– Jei­g u bjau­r u­mas yra są­mo­nin­ga sie­k ia­my­ bė dėl pa­v ir­šu­ti­niš­ko no­ro šo­k i­r uo­ti, ma­no gal­va, tai nee­tiš­ka iš me­n i­n in­ko pu­sės. Ta­ čiau ko tik­rai la­bai daug šian­die­nia­me me­ne – tai su­si­nai­k i­ni­mo sim­bo­li­kos. Aš tai va­di­ nu „death cult“, mo­der­niu mir­ties kul­tu. Tai mir­ties fe­ti­ši­za­ci­ja, ku­ri ne­tu­ri nie­ko bend­ra su tik­rą­ja žmo­g iš­k ą­ja Mir­ti­mi, to­dėl ji nie­ko ne­mo­ko ir ne­ska­ti­na są­mo­nin­g u­mo. Juk ge­ riau­siai par­duo­da­mas pa­sau­lio me­ni­nin­kas šiuo me­tu yra Da­mie­nas Hirs­tas. Jo kū­r y­ba yra pui­kus at­spin­dys to, ką ką tik įvar­di­jau.

D.Hirs­tas sė­di „death cult“ Olim­pe, aš jam net ei­lė­raš­t į pa­ra­šiau. Cha, cha, cha...

– Ta­vo nuo­trau­ko­se daug mo­te­rų ir sek­ sua­lu­mo, bet jį tu ti­ri ne vien iš „mo­te­ris, ku­rios tu no­rė­tum“ po­zi­ci­jos. Esa­ma tin­ gaus įpro­čio žiū­rė­ti į mo­te­rį tie­siog kaip į tai, kas nė­ra vy­ras. Man ro­dos, sa­vo nuo­ trau­ko­mis tu tar­si ban­dai at­kur­ti iš tie­sų la­ bai au­ten­tiš­kos mo­te­riš­ko­sios pri­gim­ties is­to­ri­ją. Gal­būt klys­tu?

– Cha cha cha... „Tai, kas nė­ra vy­ras.“ Tu la­bai pui­k iai pa­sa­kei vi­są es­mę. Juk daž­niau­siai ir

370_022.indd 5

Sek­sua­lu­ mas, tas tik­ ra­sis, o ne dirb­ti­nai su­ kur­tas ir pri­ mes­tas, yra vie­na nuo­ sta­biau­sių ir gra­žiau­ sių ins­pi­ra­ci­ jų pa­sau­ly­je, kaip koks Gy­ vy­bės slė­nis, iš ku­rio ga­li nuo­lat pa­si­ sem­ti jė­gų ir ener­gi­jos.

yra ak­cen­tuo­ja­ma tai, kas mo­te­ris nė­ra ir kas ji ne­ga­li bū­ti, kuo ne­ga­li tap­ti dėl šimt­ me­čiais joms seg­tų sis­te­mos, kul­tū­ros, re­ li­gi­jos ir ki­to­k ių apy­nas­rių. Po ką tik iš­tar­ tos fra­zės daž­niau­siai pa­si­girs­ta ne­pa­ten­ kin­tų, įsi­žei­du­sių vy­r ų ko­men­ta­rai, ku­rie, ma­tyt, ma­no, kad kal­tę krau­nu jiems ant pe­čių ir są­ži­nės. Tad gal iš kar­to pa­sa­ky­ siu – nie­ko ne­kal­ti­nu. Vi­sais lai­kais bu­ vo stip­rių, sa­va­ran­k iš­kų mo­te­r ų, mo­kan­ čių ir sa­ve sau­go­ti, ir net ki­tus ap­gin­ti. Ta­ čiau mo­te­riš­kas są­mo­nin­gu­mas, jei jau ir ne­bes­lo­pi­na­mas, tai vis dėl­to dar ir ne­pa­ kan­ka­mai ska­ti­na­mas. O ma­no nuo­trau­ kų mo­te­ris yra drą­si Ka­ra­lie­nė, sa­vo kū­ no ir sa­vo sie­los val­do­vė. Sek­sua­lu­mas, tas tik­ra­sis, o ne dirb­ti­nai su­kur­tas ir pri­mes­ tas, yra vie­na nuo­sta­biau­sių ir gra­žiau­sių ins­pi­ra­ci­jų pa­sau­ly­je, kaip koks Gy­v y­bės slė­nis, iš ku­rio ga­li nuo­lat pa­si­sem­ti jė­g ų ir ener­gi­jos.

– Ta­vo nuo­trau­kų mo­te­ris (o ir tu) yra gra­ži, mėgs­ta ne tik vil­kė­ti sti­lin­gus dra­bu­žius, bet ir bū­ti nuo­ga. Ir anks­čiau ne­ slė­pei sa­vo jus­lu­mo, o ne­se­niai nu­spren­dei vi­sai ap­si­nuo­ gin­ti. Man pa­si­ro­dė, kad tai ne drą­sos, o neiš­ven­gia­my­bės klau­si­mas.

– Nes­lėp­siu, rei­kė­jo ir drą­sos, ta­čiau dėl neiš­ven­g ia­my­bės ir­ gi tei­sin­gai pa­ste­bė­ta. Ši fo­tois­to­ri­ja man yra la­bai bran­g i ir aš nie­kaip ki­taip jos neį­si­vaiz­duo­čiau, tik pa­k rikš­t y­tos nuo­g u­mu.

Tai is­to­ri­ja apie dvie­jų mo­te­r ų drau­g ys­tę, ar­tu­mą, jų pa­slap­tis ir jau­nys­tės gro­ž į. Fo­to­se­si­ja man neat­sie­ja­ma nuo ei­lė­raš­čio, ku­r į kaž­ka­da pa­ra­šiau Jo­v i­tai. Tad tos nuo­trau­kos – tai mū­sų drau­g ys­tės at­spin­džiai am­ži­ny­bės veid­ro­dy­je.

– Bū­tent jos – Jo­vi­tos Mi­se­vi­čiū­tės, vie­nos sa­vo pa­grin­di­nių bend­ra­min­čių ir bend­ra­jaus­mių – fo­to­se­si­ją „I DICK YOU“ („Aš var­pi­nu ta­ve“ – red. pa­st.) tu da­rei. Ta fo­to­se­si­ja yra tie­ siog ekst­re­ma­liai in­ten­sy­vi ir pa­vei­ki. Šiuo pro­tes­tu pri­me­ na­te mo­te­rims, kad „bū­ti pa­si­lei­du­siai dar ne­reiš­kia sek­sua­ li­nio iš­si­lais­vi­ni­mo“, o vy­rams sa­ko­te, kad „ne­rei­kė­tų sa­vęs lai­ky­ti aist­ros meist­rais vien to­dėl, kad tu­ri­te įran­kį“. Ko­kių su­lau­kė­te reak­ci­jų?

– Cha, cha, cha... Jo­v i­ta taip pat yra ekst­re­ma­liai in­ten­sy­v i ir pa­ vei­k i. Ma­čiau, kaip vys­tė­si „I DICK YOU“ kon­cep­ci­ja, ir ga­liu pa­sa­k y­ti, kad ji gi­mė iš kan­čios, skaus­mo, ne­tei­sin­g u­mo, pa­tir­ to gy­ve­ni­me, ir no­ro tai trans­for­muo­ti į ką nors tei­g ia­ma, tik­ ra ir pa­mo­ko­ma. Tiks­las, kiek su­pran­tu, bu­vo pa­siek­tas ir at­si­ lie­pi­mai bu­vo la­bai tei­gia­mi, ypač mo­te­r ų. Dėl vy­r ų ne­su tik­ra, ar jiems pa­ti­ko šis vaiz­di­nis ma­ni­fes­tas. Bet kaž­kur gir­dė­jau la­ bai ge­rą min­tį, kad me­nas, ku­rio ne­ken­ti ar ne­mėgs­ti, tau pa­lie­ ka di­džiau­sią ant­spau­dą sie­lo­je.

– Pap­ro­tes­ta­vę, tu­ri­me at­sta­ty­ti, kas su­griu­vo. Ko­kie ta­vo fo­to­pa­sa­ko­je tu­ri bū­ti mo­te­ris ir vy­ras, ku­rie iš­pil­dy­tų sa­vo vaid­me­nis si­ner­giš­kai ir pa­trauk­liai?

– Nuo­gi. Dva­si­ne, ne tie­sio­gi­ne pra­sme, nuo­šir­dūs, nuo­lat be­si­ mo­kan­tys, iš­ti­k i­mi vie­nas ki­tam kaip vil­kai, su­si­ję tvir­tais ry­šiais su gam­ta. Ti­k iu, kad vi­si sa­v y­je ne­šio­ja­mės gry­ną­jį mo­te­riš­ku­mą ar gry­ną­jį vy­riš­ku­mą, ku­rie kar­tu su­da­ro be­ga­li­nį ry­šį.

– Daug bend­ra­dar­bia­vai su In­za­jea­no La­tifu, ku­ris 2010 m. iš­gar­sė­jo ta­pęs Lon­do­no na­cio­na­li­nės po­rtre­tų ga­le­ri­jos lau­ rea­tu. Kaip pra­si­dė­jo jū­sų bend­rys­tė?

– O taip, juk jis pri­si­dė­jo prie nuo­trau­kos, ku­ri praei­tais me­tais ta­po jū­sų vir­še­liu (vy­ras su ša­ku­čių apy­kak­le bu­vo 9-ojo žur­na­ lo nu­me­rio vir­še­ly­je – red. pa­st.). Mu­du su­si­pa­ži­no­me gan ma­ giš­kai ir at­si­tik­ti­nai, o vė­liau paaiš­kė­jo, kad tai jis – tų žy­mių­jų bok­si­nin­k ių fo­tog­ra­fas. Dar paaiš­kė­jo, kad jis stu­di­ja­vo bū­tent Midd­le­sex uni­ver­si­te­te, tad la­bai nu­džiu­gau, nes jis man pa­pa­ sa­ko­jo apie uni­ver­si­te­tą, at­sklei­dė daug da­ly­k ų apie jo sis­te­mą ir už­ku­li­sius, ku­riuos be pa­gal­bos bū­čiau su­pra­tu­si tik daug vė­ liau. Apie pu­sę me­t ų bu­vau jo asis­ten­tė – fo­tog­ra­fa­vo­me tiek jo as­me­ni­nius pro­jek­tus, tiek už­sa­ko­muo­sius dar­bus „Te­leg­raph“ laik­raš­čiui, tu­rė­jau ga­li­my­bę iš jo mo­k y­tis ir sem­tis ži­nių, įkvė­ pi­mo. Ta­čiau atė­jo lai­kas, kai tu­rė­jo­me pa­suk­ti skir­tin­gais ke­ liais, man rei­kė­jo tap­ti sa­va­ran­k iš­kes­nei.

– Ir nie­kaip ne­ga­li­ma ne­pak­laus­ti, kuo ma­giš­kas tau yra Lon­do­nas?

– Did­mies­čiai yra ma­g iš­k i jau vien dėl to, kad jie to­k ie dirb­ti­ niai, žmo­gaus su­kur­ti ir tar­nau­jan­t ys jo iš­ras­tai sis­te­mai. Jie pu­ čia­si ir ple­čia­si kaip be­so­tis pa­si­pū­tęs po­nas, viens po ki­to dygs­ ta vis aukš­tes­ni, fa­liš­kes­ni dan­go­rai­žiai – ver­ti­ka­li odė vi­sa­ga­ lei žmo­giš­kai bū­t y­bei. Kaip mes stie­bia­mės, kaip no­rim praaug­ ti pa­t ys sa­ve ir Die­vą – tai la­bai kon­cent­r uo­tai ga­li­ma pa­ma­t y­ ti Lon­do­ne. Ta­čiau pa­ts ma­g iš­k iau­sias da­ly­kas čia yra žmo­nės.

Mi­l i­jo­nų mi­l i­jo­nai, gy­ve­nan­t ys kar­t u. Gy­ve­n i­mai, per­si­den­ gian­t ys kiek­v ie­ną se­kun­dę, as­me­ny­bių klo­dai, ta­len­t ų ka­syk­ los. Kaip tai ga­li ne­ža­vė­ti, ši­ta be­pro­t y­bės la­v i­na.

– Tu to­kia pro­duk­ty­vi: ne vien fo­tog­ra­fuo­ji, dar ra­šai ei­les, bend­ra­dar­biau­ji su ki­tais kū­rė­jais ir kaip mo­de­lis, ak­to­rė. Ar bū­na, kad kū­ry­bos, įkvė­pi­mo tiek daug, kad api­ma net nuo­ var­gis, šioks toks kas­die­ny­bės il­ge­sys?

– Tik­rai taip at­ro­do? Aš kiek­v ie­ną die­ną pa­si­tin­ku su min­ti­mi, kad ne­pa­kan­ka­mai sa­ve stu­miu į prie­k į, kad ne­da­rau vis­ko, ką ga­lė­čiau, kad esu vis ga­le ir ga­le... No­riu pra­dė­ti ta­py­ti, no­rė­čiau vėl gro­ti pia­ni­nu, asis­tuo­ti NLP (neu­ro­ling­v is­ti­nis pro­g ra­ma­ vi­mas – red. pa­st.) tre­ne­riui, ta­čiau lai­kas by­ra tarp pirš­t ų ir vos spė­ju pa­da­r y­ti bū­ti­niau­sius da­ly­kus. O tai, ką iš­var­di­jai, man taip na­t ū­ra­lu, kad nė ne­rei­k ia tam per­ne­lyg di­de­lių pa­stan­g ų: ne­ra­šy­ti ne­ga­liu, ne­bend­rau­ti su žmo­nė­mis man neį­ma­no­ma, o ir ak­to­r ys­tė vi­sa­da bu­vo ša­lia – nuo ma­žens lan­k iau dra­mos bū­re­l į. Ne, įkvė­pi­mo nie­ka­da ne­bū­na per daug! Tik trūks­ta lai­ ko ir (kar­tais) ga­li­my­bių.

2012.03.02 16:11:10

>> žirklės Ra­šė: Au­ri­mas Min­se­vi­čius Nuot­rau­kos: Ka­ro­lio Sa­bec­kio ir Si­mo­no Švit­ros

M.Palubenka: „Viliuosi, kad telikas greitai išnyks“ Mar­ką Pa­lu­ben­ką drą­siai ga­li­ma va­din­ti di­džiau­siu pa­sta­rų­jų me­tų mu­zi­ki­niu at­ra­di­ mu. Taip pat – ir pa­čiu ne­ti­kė­čiau­siu. Ge­rą­ja pra­sme. M.A.M.A. jį už­mir­šo, ta­čiau da­vė T.Ė.T.Ė. (Mar­kas pel­nė Me­tų de­biu­to ap­do­va­no­ji­mą) ir Ta­li­no mu­zi­kos sa­vai­tė.

Su kau­pu. Tai­gi, jam už­te­ko ma­žiau nei me­tų sa­vo ro­gėms lie­tu­viš­ka­me mu­zi­kos pa­ sau­ly­je at­ras­ti. Tie­sa, ne ta­me, ku­rį pa­ts Mar­kas va­di­na tie­siog te­li­ku ir ti­ki, kad vie­ną die­ną to­kio da­ly­ko ap­skri­tai ne­liks. Ki­to­kia­me. O apie tai, koks tas ki­toks, kal­ba­mės akis į akį su pa­čiu Mar­ku. .. .... .

– Tai­gi, ko­dėl su­gal­vo­jai to­kiais „ne al­bu­mų“ lai­kais leis­ti al­bu­mą?

– Kad ir ko­k ie bū­t ų lai­kai, – al­bu­mų ar ne al­bu­mų, – no­ ri­si iš­leis­ti tą pir­mą bly­ną kaip šio­k į to­k į veik­los už­t vir­ti­ ni­mą – tiek fi­zi­niu, tiek skait­me­ni­niu pa­v i­da­lu. Pra­dė­jau nuo to, kad su­si­gal­vo­jau kon­cep­ci­jas ir iš­lei­dau du mė­gė­ jiš­kus mi­nial­bu­mus. O ne­se­niai at­si­ra­do žmo­nių, ku­rie no­ri ma­no dai­nas iš­leis­ti rim­tai. Da­bar yra ko­man­da, yra pla­nai, yra dar­bai.

– Ne­bi­jai, kad pir­ma par­duo­ta al­bu­mo „no fun in 101“ ko­pi­ja bus nu­ri­pin­ta ir pa­skleis­ta in­ter­ne­te?

– Ne­bi­jau. Tiek aš, tiek žmo­nės, ku­rie lei­džia ma­no al­ bu­mą, pui­k iai su­pran­ta­me, kad šio­je ero­je bū­tent taip ir bus. Ki­ta ver­tus, la­bai ge­rai, nes tai ir­g i yra tam tik­ra sklai­da. Blo­gas da­ly­kas, kad iš to ne­gau­na­me pi­ni­g ų tie­ sio­g iai. Kal­bė­da­mas su va­dy­bi­nin­kais, pro­diu­se­riais su­ pra­tau, kad iš al­bu­mo lei­dy­bos ap­skri­tai už­dirb­ti ne­pa­ vyks. Ti­k i­mės su­lauk­ti grą­žos atei­t y­je. Gal­būt kas nors iš­g irs tas dai­nas ir pa­siū­lys kar­t u dirb­ti. Juk tai tik pa­ ti pa­ti pra­džia. Aiš­ku, al­bu­mas bus nu­pi­ra­tin­tas ir man la­bai ma­lo­nu dėl to. (Juo­kia­si.) Bū­t ų la­bai keis­ta, jei­g u taip ne­nu­tik­t ų.

– O kaip fi­nan­si­niai rei­ka­lai? Juk tai   kai­nuo­ja...

– Taip, tai kai­nuo­ja. Vi­sa lai­mė, kad yra lei­dy­bos įmo­nė, ku­ri tai fi­nan­suo­ja. Dėl šios prie­žas­ties sten­g iuo­si sa­vo idė­jas kuo la­biau nu­glu­din­ti ir vis­k ą pa­da­r y­ti la­bai ko­ ky­biš­kai. Jei­g u ne­bū­t ų in­ves­tuo­ja­mų pi­ni­g ų, ką nors vis tiek su­gal­vo­čiau, kaip nors iš­si­suk­čiau. Nė­ra to­k ių idė­jų ir min­čių, ku­rias ga­lė­t ų nu­ma­rin­ti pi­ni­g ų ne­pri­tek­lius.

– Kaip pa­ts api­bū­din­tum sa­vo ku­ria­mą mu­zi­ką? Esi sau gal­vo­je įka­lęs ko­kį nors ter­mi­ną?

– Aš vi­są lai­k ą tai va­di­nu in­die mu­zi­ka. Bet tai tik paaiš­ ki­ni­mas, kad nie­kas neaiš­ku.

6 // © 370 370_022.indd 6

– La­bai abst­rak­ti są­vo­ka...

– Taip, tai la­bai abst­rak­tu. Bet man to už­ten­ka. Mėgs­tu tiek akus­ti­nę, tiek elekt­ro­ni­nę mu­zi­k ą. Pa­tin­ka mai­šy­ ti šiuos du po­lius. Ne­sis­ten­g iu nie­ko nei pa­r yš­k in­ti, nei nu­blan­k in­ti. Tie­siog da­rau taip, kaip išei­na. Al­bu­me ir­gi bus vis­ko. Ne­bus taip, kad pu­sė al­bu­mo skir­ta akus­ti­nės mu­zi­kos mė­gė­jams, ki­ta pu­sė – elekt­ro­ni­nės.

– Ką gal­vo­ji apie vi­są šian­die­nę lie­tu­ viš­ką mu­zi­ką? Ar ta va­di­na­mo­ji ant­ro­ ji ei­lu­tė li­pa į die­nos švie­są, ar vis dar yra gū­džia­me po­pso še­šė­ly­je?

– Žiū­rė­jau M.A.M.A. ap­do­va­no­ji­mus.

Juk pir­mus tris ap­do­va­no­ji­mus lai­mė­ jo gru­pės ar at­li­kė­jai iš tos, kaip tu sa­kai, ant­ros ei­lu­tės. Dėl to bu­vo ypač džiu­g u.

Nors ki­lo dau­g y­bė dis­ku­si­jų, kas yra tos pir­ma ir ant­ra ei­lu­tės, kiek jos sie­ja­si ir ar ver­ta ap­skri­tai dar ką nors skirs­t y­ti. Šian­d ien į tas dvi ei­lu­tes mu­zi­k an­t us skirs­to te­le­v i­zo­rius, o aš vi­liuo­si, kad jis grei­tai ap­skri­tai iš­nyks ir vis­kas bus in­ ter­ne­te  . Ta­da, ti­kė­k i­mės, ne­ liks jo­k ių ei­lu­čių.

Ne­ži­nau, kiek M.A.M.A. ap­do­va­no­ ji­mai pa­ro­dė tik­rą­ją pa­dė­t į. Juk juo­k in­ gų lai­dų, ku­rio­se žmo­nės ne­va dai­nuo­ ja, nors iš tie­sų ne­dai­nuo­ja, ne­su­ma­ž ė­ jo. Bet aš jau­čiu, kad ta ant­ra ei­lu­tė ky­la vir­šun. Tar­k im, skai­t y­da­mas spau­dą pa­ ste­biu, kad pro­por­ci­ja yra daug­maž to­ly­ gi. Vis­kas pri­k lau­so nuo pa­čių žmo­nių. Ir nuo te­li­ko. To­dėl te­li­kus rei­k ia iš­nai­k in­ti.

– Te­li­ką bū­ti­na nu­ma­rin­ti ar ga­li­ma jį kaip nors pa­keis­ti?

– M.A.M.A. ap­do­va­no­ji­mus aš ir su­ pran­t u kaip ban­dy­mą ką nors keis­t i.

Ban­do­ma vis­k ą da­r y­ti kaip Va­ka­r uo­se – de­rin­ti al­ter­na­t y­vą ir po­psą. Tar­k im, „Gram­my“ ar „Brit Awards“ to­k io skirs­ ty­mo nė­ra. At­li­kė­jas Edas Shee­ra­nas ga­ vo du „Brit Awards“ ap­do­va­no­ji­mus – tai yra la­bai pres­ti­ži­nis da­ly­kas, ta­čiau lie­tu­ viai ne­la­bai ži­no to­k io at­li­kė­jo. O Ade­le jie ži­no, nors ji tuo­se pa­čiuo­se ap­do­va­no­ ji­muo­se ga­vo taip pat du ap­do­va­no­ji­mus.

Tai va, to­k ios to­ke­lės...

Nėra tokių idėjų ir minčių, kurias galėtų numarinti pinigų nepriteklius.

– O T.Ė.T.Ė. ap­do­va­no­ji­mai nė­ra ko­kia nors prieš­prie­ša M.A.M.A. ir grį­ži­mas prie to pa­ties skirs­ty­mo?

– Ne­ma­nau. Nė­ra taip, kad vie­ni ir ki­ti peš­t ų­si. Juo la­biau, kad tarp T.Ė.T.Ė. no­ mi­nan­t ų yra tų, ku­rie bu­vo ir M.A.M.A. są­ra­še. Ma­nau, or­ga­ni­za­to­riai ne­kon­ku­ ruo­ja tar­pu­sa­v y­je. O tai, kad įvy­kę ap­do­ va­no­ji­mai su­lau­kė ant­r ų ap­do­va­no­ji­mų kaip reak­ci­jos, yra tik į ge­ra, ne­svar­bu, kad ir ku­r io­je ei­lu­tė­je bū­t um, pir­mo­je ar ant­ro­je. Te­g ul bū­na to­k ių ap­do­va­no­ ji­mų kuo dau­giau. Žmo­nės tu­ri pro­gą su­ si­pa­žin­ti su mu­zi­ka, ku­rios gal­būt ne­ken­ čia, ir pa­ma­žu ją pri­si­jau­k in­ti. Ir ta­da, po daug daug me­t ų... Nors ti­kė­k i­mės, kad po ne­la­bai daug... Tu­rė­si­me bend­rą ka­

2012.03.02 16:15:39

ti­lą, to­k į kaip „Gram­my“ ar „Brit Awards“.

– Esi pa­kvies­tas į Ta­li­no mu­zi­kos sa­vai­tę. Kaip jau­tie­si įver­tin­tas tarp­tau­ti­niu mas­tu?

– Nor­ma­liai. Džiu­g u, ta­čiau nie­ka­da ne­nu­tiks tai, kas pri­vers ma­ne pa­ gal­vo­ti: „Oho, koks aš fai­nas.“ O pa­ts da­ly­va­v i­mas mu­zi­kos sa­vai­tė­je rei­ ka­lau­ja ge­ro pa­si­r uo­ši­mo. Juk ne­si­no­ri nu­v il­ti žmo­nių.

– Tu­ri ko­kių nors idea­lų? Mu­zi­ko­je ar kur ki­tur?

– Da­bar jau sten­g iuo­si ne­be­tu­rė­ti. Anks­čiau, kai dar tu­rė­jau, su­si­dur­ da­vau su si­tua­ci­ja, kai pra­de­di vi­siš­kai juos at­kar­to­ti – dai­nuo­da­mas, gro­da­mas gi­ta­ra ar ju­dė­da­mas sce­no­je. Sten­g ie­si vis­k ą pa­siim­ti iš sa­vo idea­lų. To­dėl da­bar tu­riu šim­tus idea­lų, iš ku­rių pa­sii­mu po la­bai ne­ di­de­lę da­l į – tik tiek, kad tai ne­pri­g y­t ų prie ma­no as­me­ny­bės ir nie­kas ne­pa­sa­k y­t ų, jog jis yra Ji­mas Mor­ri­so­nas, Jef­fas Buc­ke­ly, Da­v i­das Bo­ wie, Phi­las Col­lin­sas ar Amy Wi­ne­hou­se. Man pa­tin­ka daug kas, bet pa­tin­ka tik tiek, kiek ga­liu sau leis­ti pa­siim­ti iš jų ir pri­dė­ti tai prie sa­ vo ku­ria­mo idea­lo.

Jei­g u žiū­ri į mu­zi­k ą rim­tai, tu­ri su­pras­ti, kad ko­pi­juo­da­mas ne­bū­si nie­kam įdo­mus. Bū­si įdo­mus tik tuo­met, kai ką nors su­kur­si pa­ts.

– Pas­ta­ruo­ju me­tu esi daž­nai links­niuo­ja­mas tiek vi­suo­me­nė­je, tiek spau­do­je. Ar pra­dė­da­mas so­lo kar­je­rą to ti­kė­jai­si? Ir ap­skri­tai, koks vabz­dys tau įgė­lė kad nu­spren­dei tap­ti vie­ni­šium sce­no­je su akus­ti­ ne gi­ta­ra ir ne­šio­ja­muo­ju kom­piu­te­riu?

– Įkan­do „no­ro vi­sai sa­ve rea­li­zuo­ti“ vabz­dys. Kuo to­liau, tuo la­biau jau­ čiau, kad ga­liu duo­ti žmo­nėms la­bai daug, bet ap­lin­k y­bės bu­vo už­spau­ du­sios tą no­rą ir pro­ver­ž į. Pa­si­kei­tus ap­lin­k y­bėms, ke­lias at­si­vė­rė. Tie­ siog pra­dė­jau da­r y­ti tai, ką ma­čiau, ką įsi­vaiz­da­vau. Įra­šiau dai­nas, su­ kū­rė­me kli­pą, pra­dė­jo­me skam­bin­ti dėl kon­cer­t ų.

– Su „Grim Ci­ty“ ko­lek­ty­vu dar ką nors kar­tu da­ro­te?

– Ne.    - Pa­da­rė­te lai­ki­ną per­trau­ką ar vi­sai nu­trau­kė­te veik­lą?

– Ma­nau, kad nu­trau­kė­me. Man no­rė­jo­si dar dau­g iau dirb­ti. Jau­čiau, kad, jei­g u dirb­siu dar dau­g iau, pa­v yks ne tik pa­g ro­ti ko­k ia­me nors ka­ ba­ke, o pa­skui vi­sus gau­tus pi­ni­g us pra­ger­ti per vie­ną va­ka­rą. No­rė­jo­si pa­mė­g in­ti į tai pa­ž velg­ti dar rim­čiau. Nors mes į mu­zi­ka­v i­mą žiū­rė­jo­ me ga­nė­ti­nai rim­tai. Tie­siog per­si­dė­lio­jau sa­vo ver­t y­bes.

– Ta­vo ku­ria­ma mu­zi­ka tau ne­ša ir ma­te­ria­li­nių gė­ry­bių ar ten­ka bū­ ti so­čiam vien dva­si­niais da­ly­kais?

– Hm, ge­ras klau­si­mas... Šiek tiek ne­ša. Man vėl no­ri­si tai ly­gin­ti su vers­ lu, nes ir pa­ts esu vers­lo va­dy­bos bei ad­mi­nist­ra­v i­mo stu­den­tas ir dir­bu vers­lo įmo­nė­je, to­dėl ma­tau vi­siš­kai tas pa­čias pa­ra­le­les. Tik yra mu­zi­ ka ir yra koks nors rim­tas me­die­nos vers­las. Tuo ir ski­ria­si, ta­čiau kli­ šės tos pa­čios.

Tie­są sa­kant, net ne­gal­vo­ju, ar pra­g y­ve­nu iš mu­zi­kos, ar ne. Kaip mi­ nė­jau, tu­riu dar­bą vers­lo įmo­nė­je, dar dir­bu gi­ta­ros mo­k y­to­ju vie­no­je Vil­niaus mo­k yk­lų.

– Ki­taip sa­kant, tu­ri ga­li­my­bę leis­ti sau neapk­rau­ti gal­vos ma­te­ria­ li­niais da­ly­kais?

– Bū­tent. Kol kas lei­džiu sau apie tai ne­gal­vo­ti. Ži­no­ma, jei­g u įdė­siu į mu­zi­ką dar dau­giau jė­g ų ir lai­ko, jų pa­pras­čiau­siai ne­be­liks ki­tiems dar­ bams. Va­di­na­si, teks pa­si­rink­ti tik mu­zi­k ą, o tai la­bai mie­la. Ne­ži­nau, kaip vis­kas bus. Svar­biau­sia yra ką nors da­r y­ti.

– Klau­si­mas šiaip gar­siai pa­mąs­ty­ti: ar šian­dien Lie­tu­vo­je iš mu­zi­ kos daug kas su­ge­ba pra­gy­ven­ti?

– Yra te­kę gro­ti kar­tu su įvai­riais skir­tin­go po­pu­lia­r u­mo mu­zi­kan­tais.

Iš jų ga­lė­čiau iš­skir­ti gal du ar tris, ku­rie gy­ve­na tik iš to. Tai pri­k lau­ so nuo gro­ja­mos mu­zi­kos sti­liaus. Gro­jant, tar­k im, vien pank­ro­k ą, bū­ tų sun­ku už­dirb­ti ir teig­ti, kad gy­ve­ni bū­tent iš to. Ki­ta ver­tus, pank­ro­ ko mu­zi­kan­tams to kaip ir ne­rei­k ia. Ne dėl to jie gro­ja. Ma­nau, ne­tu­rė­ tų kil­ti klau­si­mų, ar ga­li­ma pra­g y­ven­ti iš ku­ria­mos ir at­lie­ka­mos mu­ zi­kos. Nors gal­būt aš la­bai jau­nat­v iš­kai ir mak­si­ma­lis­tiš­kai kal­bu, ne­ pa­ma­tęs vi­sų to vers­lo su­bti­ly­bių. Ma­no min­tis ta, kad vis­kas pra­si­de­ da nuo pa­ties žmo­gaus, nuo to, ką jis tu­ri sa­v y­je. Pats pa­si­ren­k i, ar no­ri, kad tai bū­t ų ta­vo dar­bas, ar ne­no­ri.

Marko Palubenkos albumų

TOP 5 „Pink Floyd“ „The Dark Side of the Moon”

370_022.indd 7

„Massive Attack“ „Mezzanine“

„Radiohead“ „Kid a“

„Radiohead“ „OK Computer“

James Blake „James Blake“

2012.03.02 16:16:03

>> tema Ra­šė: Tau­tė Ber­no­tai­tė Nuot­rau­kos: Justės Christauskaitės, Vitalio Vitaleus, Stasio Mačiulsko

Ką mo­te­rys dir­b K

aip neiš­si­duo­dant, kad ta­vo gal­vo­je dar gau­su ste­reo­ti­pų, iš­reikš­ti su­si­ža­vė­ji­mą žmo­nė­mis, ku­rie da­ro ką nors, ko tu ne­si­ti­kė­tum juos da­rant? Bet jei­gu tau tik­rai keis­ta, kad vie­na mo­te­ris ku­ria la­ze­rius, ki­ta ap­griu­vu­sioj au­dyk­loj au­džia go­be­le­ ną, nors jo­kia pa­mo­tė ne­ver­tė to da­r y­ti, o tre­čia tu­ri to­kį ašt­rų pro­tą, kad su­tvar­ko ta­ ve vie­nu po­kštu? Iš­si­duo­siu – ma­no gal­voj tū­no vie­nas ki­tas darbš­tu­sis ste­reo­ti­pas, nes

nuo­sta­bos nu­slėp­ti ne­pa­jė­giu. Ko­dėl jos ne dai­ni­nin­kės, ne di­zai­ne­rės ir ne me­di­ci­nos se­se­lės, pa­vyz­džiui? Ko­kiu vie­nu žo­džiu ga­li­me pa­va­din­ti to­kias kū­rė­jas? Drą­sios mo­te­ rys? Na, kad ir ba­le­ri­na (wow, da­bar ga­lu­ti­nai įro­džiau, kad tu­riu ste­reo­ti­pų) gan drą­ siai po sce­ną skrai­do. Gal ypa­tin­gos mo­te­r ys? Na, jau ne­są­mo­nė – vi­sos mo­te­r ys ypa­ tin­gos. Gal­būt pa­va­din­ki­me ar­ti­miau­sių pus­la­pių he­ro­jes tie­siog įmant­rio­mis?

Mo­te­ris vo­ras Ar jau­čia­te ry­šį tarp teks­tų ir au­di­nių? „Tex­tum“ lo­ty­nų kal­ba pir­miau­sia reiš­kia „tink­ lą“. Tur­būt jau su­jun­gė­te, iš kur ki­lę žo­džiai „teks­ti­lė“ ir „teks­tas“? Au­dė­jai, li­te­ra­tai ir vo­rai tu­ri daug bend­ra. Įdo­mia­ja­me pa­sau­ly­je fi­lo­lo­gų pa­skai­tas kar­tais pra­var­tu bū­ tų skai­ty­ti Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos au­dyk­lo­je. Ten se­no­vi­nė­mis ran­ki­nė­mis stak­lė­mis jau be­veik me­tus teks­ti­lės spe­cia­ly­bės ma­gist­ran­tė Ind­rė Biek­šai­tė au­džia 40 kv. met­ rų dy­džio go­be­le­ną.

Bū­si­mi teks­tų kū­rė­jai au­dyk­lo­je grei­tai su­pras­tų, kas yra riš­lu­mas! Au­di­nio kaip teks­ to, teks­to kaip au­di­nio. Ne­kal­to­ji vil­kė, oi, t. y. Vir­gi­nia Woolf, ir­gi sa­kė, kad „gro­ ži­nė kū­ry­ba – kaip vo­ra­tink­lis, vi­sais ke­tu­riais kam­pais leng­vai, bet pri­si­ka­bi­nu­si prie gy­ve­ni­mo“.

Ind­rė sa­vo „vo­ra­tink­lį“ – di­dį­jį go­be­le­ną – audžia kaip ma­gist­ ro bai­gia­mą­jį dar­bą. Ir bū­da­ma vi­siš­ka au­di­mo spe­cia­ly­bės adep­tė, ne­si­smul­ki­na. Nors šiais grei­čio lai­kais jau ir teks­ti­lės stu­den­tams lei­džia­ma kur­ti vi­deo dar­bus, ji nu­spren­dė veik­ti se­no­vi­niais me­to­dais. Jei ma­gist­ro dar­bas, tai ir da­ro „ma­gis­ ter“ – taip, čia vėl lo­ty­niš­kai, o tai reiš­kia „di­des­nis, meist­ras“.

Ir bū­kit ge­ri, su­skai­čiuo­kit pa­tys: pri­sė­dus prie stak­lių 8 va­lan­ doms (ki­taip ta­riant – dar­bo die­nai) pla­nuo­ja­mas go­be­le­nas pa­pil­nė­ja 1 tūkst. kv. cen­ti­met­rų, t. y. 0,1 kv. met­ro. Im­lo­ka lai­kui, kaip sa­kot? Ša­lia mai­šų siū­lų au­dyk­lo­je ge­rai tin­ka ir po­ra ri­ti­nių kant­ry­bės. Siū­lų Ind­rei su mie­lu no­ru pa­do­va­no­jo se­nie­ji Lie­tu­vos au­dė­jai gran­dai. Kas pa­do­va­no­jo kant­ry­bės, ne­ži­nau. Gal Mi­ka­lo­jus Kons­tan­ti­nas Čur­lio­nis? Nes šio dau­ gia­ran­kio vardu pavadintoje mo­kyk­loje ji mo­kė­si. Čiur­lio­nis toks ir­gi tru­pu­tį vo­riš­kas – daug kam­pų pa­lie­tė.

Bū­si­mo go­be­le­no pie­ši­nys, ku­rį au­to­rė nu­ta­pė pa­ti, ne vi­ sai pri­me­na se­no­vi­nius go­be­le­nus, nes ne­vaiz­duo­ja di­din­gos is­to­ri­jos ir net nė­ra ra­cio­na­lus. Skai­ty­ti šio 10 met­rų il­gio au­

di­nio teks­tą tu­ri­me pra­dė­ti nuo ki­to ga­lo – iš de­ši­nės. Čia gau­siai vy­rau­jan­ti rau­do­na Ind­rei aso­ci­juo­ja­si su sap­niš­ka, tvin­pyk­siš­ ka užuo­lai­da. Į klam­pų­jį rau­do­nų siū­lų tink­ lą įkliū­va daug sti­li­zuo­tų mu­sy­čių. Kai­riau stai­ga iš­len­da vil­ko gal­va – kai ku­rie dės­ ty­to­jai siū­lė ją pa­ša­lin­ti, lin­ko va­din­ti at­si­tik­ ti­ne klai­da. Bet Froi­das tik­rai ne­leis­tų! Mu­ sy­čių mo­ty­vas, slink­da­mas to­lyn, dau­gi­na­si žiū­ro­vą ste­bin­čio­mis de­mo­niš­ko­mis aki­mis, ta­da raiš­kiai stam­bė­ja, kol tam­pa lo­giš­ka struk­tū­ra. Lyg koks sap­no spren­di­nys. Sa­ky­ čiau, vėl vis­kas čia riš­lu ir sie­ja­si: au­di­mas, kaip spe­cia­ly­bė ir pro­ce­sas, Ind­rei vi­sa­ da at­ro­dė lyg ga­li­mas „pro­ble­mų spren­di­ mas“. „Tai nė­ra lai­ko gai­ši­mas. Šiek tiek be­pro­ty­bė – taip, bet kar­tu ir me­di­ta­ci­ja.

Svar­bu, kad tau tai la­bai gi­lu­miš­kai pa­

Mo­te­ris, tik­ri­nan­ti švie­są „Švie­sa“ te­gul bus rak­ti­nis šio teks­to žo­dis, nes ki­ta 370 he­ro­jė Vi­li­ja Mar­ti­nė­nai­ tė – ne tik kad švie­sus žmo­gus (Vaiž­gan­tas tur­būt su­si­ža­vė­jęs va­din­tų ją pra­gied­ ru­liu), bet ir dir­ba su švie­sa. Vi­li­ja, ši jau­na fi­zi­kė, pri­si­de­da prie la­ze­rių ga­my­bos vie­no­je di­džių­jų Lie­tu­vos fir­mų. O jūs tik­riau­siai ži­no­te, kad Lie­tu­va yra la­bai kie­ta pa­sau­lio la­ze­rių pra­mo­nė­je.

8 // © 370 370_022.indd 8

„Di­džio­sios tie­sos prie­šy­bė ir­gi ga­li bū­ti tie­sa“, – to­kia ma­no gal­vo­je iš­li­ko Niel­so Boh­ro (yra ga­vęs No­be­lį, tad pa­klau­ sy­kit!) pa­pil­do­mu­mo prin­ci­po es­mė. Kaip dau­gu­ma ju­nio­rų hu­ma­ni­ta­rų mo­kyk­lo­je spru­kau nuo fi­zi­kos, o štai uni­ver­si­te­te neiš­ven­gia­mai tu­rė­da­ma mo­ky­tis fi­zi­ki­nio pa­sau­lio įvaiz­džio dis­cip­li­nos at­ra­dau ki­tą fi­zi­kos moks­lo pu­sę – re­lia­ty­ves­nę, fi­ lo­so­fiš­ką. Pa­ma­čiau, kad aukš­to­ji fi­zi­ka kal­ba apie dau­ge­ lį vi­so­se sri­ty­se ga­lio­jan­čių prin­ci­pų. Pa­pil­do­mu­mo prin­ci­pas aiš­ki­na, kad prie­šin­gi po­žiū­riai yra su­de­ri­na­mi. Bet tu­ri bū­ ti ti­ria­mi skir­tin­gais me­to­dais, tai­ko­mais ne vie­nu me­tu. Eg­ za­mi­nui pa­ruoš­tu­ke bū­tų ga­li­ma tie­siog nu­si­pieš­ti in ir jang sim­bo­lį.

Kai ku­rie moks­li­nin­kai lanks­čiai su­rea­ga­vo į to­kį re­lia­ty­vis­ti­nį siū­ly­mą. Ir ne­tgi iš­spren­dė il­gus de­ba­tus apie švie­są, pa­si­rė­mę bū­tent pa­pil­do­mu­mo prin­ci­pu. Švie­sa, pa­si­ro­do, yra ir ban­ga, ir da­le­lių srau­tas. Bet pa­si­tel­ ki­me hu­ma­ni­ta­ro vaiz­duo­tę, ku­ri lanks­ti kaip gim­nas­tė, kad su­pras­tu­me, ko­dėl ban­gos ir da­le­lės sa­vy­bės, at­ro­dy­tų, vie­no­je vie­to­ je ne­de­ra. Sa­ky­ki­me, kad da­le­lė yra mū­sų kū­nas, o ban­ga – mū­sų pa­slap­tin­go­ji sie­la. Žo­džiu, vie­na yra ma­te­ri­ja (kū­nas), ku­ri tu­ri ma­sę, o ki­ta – elekt­ro­mag­ne­ti­nis lau­kas (sie­

2012.03.02 16:19:34

r­ba vi­są die­ną? Ši­ta iš­raiš­kos for­ma man yra su­pran­ta­miau­sia. Ji yra ir vi­di­nis de­mo­nas, ir vie­nin­ te­lis iš­si­gel­bė­ji­mas tik­tų, nes ki­taip tik­rai ne­lai­kys ner­ vai. Ši­ta iš­raiš­kos for­ma man yra su­pran­ta­miau­sia. Ji yra ir vi­di­nis de­mo­nas, ir vie­nin­te­lis iš­si­gel­bė­ji­ mas“, – at­sklei­dė me­ni­nin­kė.

Pa­va­di­ni­mo dar ne­pri­si­lei­džian­ tis ma­sy­vus kū­ri­nys ga­li tap­ti re­kor­ di­nis Dai­lės aka­de­mi­jos is­to­ri­jo­je.

To­kio dy­džio vien­ti­so go­be­le­no dar nie­kas ne­bu­vo išau­dęs. Di­ des­nių go­be­le­nų, ži­no­ma, bū­ta, bet pa­pras­tai au­dė­jai jun­gia at­ ski­ras da­lis.

Os­ka­ras Wil­de‘as ir ki­ti tur­būt ra­mūs, vis gau­da­mi įsi­ti­kin­ti, kad me­nas kuo to­liau, tuo la­biau vi­ siš­kai ne­nau­din­gas. Teks­ti­lės ma­ gist­ran­tė su­vo­kia, kad toks dar­ bas šiais lai­kas yra kon­cep­tua­lus. „Go­be­le­nas jau nu­ra­šo­mas kaip mi­ru­si teks­ti­lės ša­ka, tai ne­beak­ tua­lu, to­dėl ma­no dar­bas yra idė­ ji­nis. Ma­žai kas be­no­ri ke­lis met­ rus aus­ti, o to­kių pla­čia­for­ma­čių go­be­le­nų lai­kai bai­gė­si prieš ko­ kius tris­de­šimt me­tų. To­dėl da­bar tai lyg eks­pe­ri­men­tas, ban­dy­mas pri­kel­ti to­kio mas­to go­be­le­ną ir žiū­rė­ti, kaip rea­guos vi­suo­me­nė.

Iš pra­džių daug kas ne­ti­kė­jo ma­ ni­mi, bet, lai­mė, at­si­ra­do lei­du­ sių man tai da­ry­ti, ir da­bar juo­kai rims­ta. Aš ma­tau, jog ver­ta pa­ro­ dy­ti, kad toks me­nas dar įdo­mus“, – au­dyk­lo­je kal­bė­jo Ind­rė. Ji no­rė­ tų, kad ga­liau­siai go­be­le­nas at­si­ dur­tų ko­kio­je vie­šo­je erd­vė­je, kur at­lik­tų tur­būt pa­ma­ti­nę gro­žio funk­ ci­ją – įkvėp­tų.

Ma­ne pa­ve­ džio­jo po la­ bo­ra­to­ri­ ją, ro­dė kaž­ ko­kį kris­ta­ lą, net ne­sup­ ra­tau, kur ten žiū­rė­ti rei­kia, bet šir­dis tir­po ma­tant vi­sus tuos įdo­mius prie­tai­sė­lius, veid­ro­dė­lius ir ne­pa­žįs­ta­mus daik­tus.

370_022.indd 9

la), ku­ris tie­siog sklin­da, sklen­džia.

Bet tai su­de­ri­na­ma! Ir te­ko paau­ko­ ti Niu­to­no au­to­ri­te­tą, nes jis įsi­spy­ręs tei­gė, kad švie­sa yra tik da­le­lės. Ne­ ti­kė­jo švie­są sie­lą tu­rint, ech. „La­ze­rių la­bo­ra­to­ri­ja, už­sii­man­ti moks­li­niais ty­ri­mais, ieš­ko la­bo­ran­ to“, – to­kį skel­bi­mą per­skai­tė Vi­li­ ja ant­ra­me ba­ka­lau­ro stu­di­jų kur­se. „Nuė­jau ve­da­ma smal­su­mo, pa­klau­ siau, kuo žmo­nės čia už­sii­ma. Ma­ ne pa­ve­džio­jo po la­bo­ra­to­ri­ją, ro­ dė kaž­ko­kį kris­ta­lą, o aš ta­da net ne­sup­ra­tau, kur ten žiū­rė­ti rei­kia, bet šir­dis tir­po ma­tant vi­sus tuos įdo­mius prie­tai­sė­lius, veid­ro­dė­lius ir ne­pa­žįs­ ta­mus daik­tus. Tik išė­ju­si iš la­bo­ra­ to­ri­jos su­pra­tau, kad tik­rai no­riu ten dirb­ti, ir ki­tą die­ną nuė­jau to aiš­kiai pa­sa­ky­ti“, – da­bar jau drą­si pri­si­min­ ti Vi­li­ja. La­bo­ra­to­ri­ja priė­mė mer­gi­ ną, ku­ri „bu­vo ma­ty­ti, nie­ko dar ne­ mo­ka, bet akys de­gė“. Taip ir lim­pa ko­kia me­ta­fo­ra apie akis, ga­lin­gas it la­ze­ris. Šiuo me­tu la­ze­ri­nę fi­zi­ką ir op­ti­nes tech­no­lo­gi­jas ma­gist­ran­tū­ro­

je stu­di­juo­jan­ti mer­gi­na dar dir­ba ir mi­nė­to­je la­ze­rius ga­mi­nan­čio­je fir­mo­je „Švie­sos kon­ver­si­ja“.

Nors kas tie la­ze­riai, iki ga­lo taip ir ne­sup­ra­tau. At­ro­dė, pa­ kal­bė­sim kaip mo­te­ris su mo­te­ri­ mi, bet pu­sė ter­mi­nų, iš­girs­tų per po­kal­bį, vis tiek li­ko ne­sup­ras­ti.

Gal mankš­tos klau­sai? Pi­ko­se­kun­ di­niai, fem­to­se­kun­di­niai la­ze­riai – tai la­ze­rių ti­pai. Os­ci­lia­to­rius, stip­rin­tu­vas (va­lio – to­kį žo­dį esu gir­dė­ju­si!), plės­tu­vas, spaus­tu­vas – tai pa­grin­di­nės ga­mi­na­mo la­ ze­rio da­lys. Čia pa­ga­liau priei­na­ me prie Vi­li­jos, ku­ri už­sii­ma pa­ga­ min­tų la­ze­rių ban­dy­mu ir ga­lu­ti­niu jų de­ri­ni­mu. Rei­kia pri­žiū­rė­ti, kad ge­rą la­ze­rį į pa­sau­lį iš­leis­tu­me. Ji tik­ri­na, ar „tin­ka­mi la­ze­rio pluoš­to pa­ra­met­rai“. Gal ga­lė­tų bū­ti nau­ jas bū­das pa­sa­ky­ti, ko­dėl po­ros iš­si­ski­ria, pa­vyz­džiui, ne­su­ta­po mū­sų pluoš­tų pa­ra­met­rai. „Švie­sa, spal­vos, vai­vo­rykš­tės, lę­šiu­kai, veid­ro­dė­liai vi­sa­da trau­

kė ma­no akį. O la­ze­ris man bu­vo mis­ti­ka ir ste­buk­las: ku­ria švie­są, o vei­kia vi­sai ne kaip lem­pa. Tos švie­sos kar­tais net ne­ma­ty­ti. Ar­ba kaip, pa­vyz­džiui, inf­ra­rau­do­nie­ji spin­du­liai tam­pa ža­li ar ult­ra­vio­le­ti­niai?“ – ma­ty­ti, kad Vi­li­jos ir pa­si­rink­ tos spe­cia­ly­bės pa­ra­met­rai su­ta­po. Nors vai­kys­tė­je mo­kė­si M.K.Čiur­lio­nio me­nų mo­kyk­los For­te­pi­jo­no sky­riu­je, penk­to­je kla­sė­je da­ly­va­vo kon­kur­se Grai­ki­jo­je, ten pa­ma­tė pal­mes ir pa­gal­vo­jo, kad jos jau ne­blo­gas lai­mi­kis, ir nu­spren­dė duo­ną val­gy­ti ne iš mu­zi­kos. Ži­no­kit, taip ir pa­sa­kė tė­vams.

Aiš­ku, me­nas bū­tų ne me­nas, jei kar­tą pa­lies­tas, leis­tų­si pa­mirš­ta­mas. „Be vi­du­ri­nės mo­kyk­los, mo­kiau­si dar ir J.Vie­ no­žins­kio dai­lės mo­kyk­lo­je. Bai­gu­si dvy­li­ka kla­sių, svars­čiau sto­ti į gra­fi­nį ar­ba in­ter­je­ro di­zai­ną, dar į ar­chi­tek­tū­rą, bet nu­spren­džiau vi­sus me­nus pa­si­lik­ti kaip ho­bį, nes su­pra­tau, kad tai pa­si­rin­ku­si nie­ka­da ne­sup­ra­siu fi­zi­kos tiek, kiek no­rė­ čiau, ir lik­siu ne­su­ži­no­ju­si, kaip vei­kia la­ze­riai! Da­bar kū­ry­ bos po­rei­kį pa­ten­ki­nu pai­šy­da­ma ir fo­tog­ra­fuo­da­ma pa­ti sau.

Dar yra te­kę kur­ti rek­lam­juos­tes „Ce­za­rio Grau­ži­nio gru­pei“, brai­žy­ti bū­si­mos mū­sų la­bo­ra­to­ri­jos idė­ji­nį pla­ną. Man pa­ tin­ka, kai bū­na ir gra­žu, ir ra­cio­na­lu“, – skaid­ria fi­zi­kės es­te­ ti­kos sam­pra­ta pa­si­da­li­jo he­ro­jė.

Ne­pa­mirš­kit, la­ze­rių yra vi­sur – nuo par­duo­tu­vė­je pre­kes ske­nuo­jan­čių, kos­me­to­lo­gi­jo­je ap­ga­mus de­gi­nan­čių, of­tal­mo­ lo­gi­jo­je akis ope­ruo­jan­čių iki me­ta­lo lakš­tus pjaus­tan­čių ar te­ le­ko­mu­ni­ka­ci­jo­se in­for­ma­ci­ją siun­čian­čių. Tad tur­būt vi­sai ver­ ta ir hu­ma­ni­ta­rams sa­vo in leis­ti su­gy­ven­ti su fi­zi­kos jang.

2012.03.02 16:20:32

>> ŪSAI

Komiksų dailininkė Miglė Anušauskaitė gal ir nesupranta, kokia gera gerų komiksų dailininkė yra, bet tai turbūt todėl, kad būti gerų komiksų dailininke yra nejuokinga. Ir žinoti, kad tokia esi, gal net liūdna netektis. Nepastebėti, kad esi blogų komiksų dailininkas, – jau juokingiau. Čia ir prasideda temos.

Kai kas nors truputį neapsižiūrėjęs elgiasi juokingai, nepastebi kokio savo įpročio, pažiūrų.

Kan­du­ma S

a­vo tink­la­raš­ty­je „i ha­ve no teeth“ Mig­lė taip kon­cent­ ruo­tai pa­tei­kia stip­rias įžval­gas apie žmo­nes, kad jos, pri­si­deng­da­mos sa­ty­ro kau­ke, ir pri­me­na, kaip juo­kin­ ga daug kas vis dėl­to yra. Pa­ta­riu skai­tant po kiek­vie­no sa­ ki­nio nu­si­juok­ti. Pa­na­šiai da­ro Mig­lė.

– Žur­na­lis­ti­ka, ku­rią šie­met baig­si, ga­li bū­ti šiur­po­ka pro­fe­ si­ja. Ar tai ji ir pri­ve­dė ta­ve iki ko­mik­sų?

– Sa­vo­tiš­kai. Aš la­bai daž­nai pieš­da­vau per pa­skai­tas. Kai dės­t y­ to­jas pa­sa­ko­da­vo ką nors įdo­maus ar­ba neį­do­maus, min­tis už­ kliū­da­vo ir taip ką nors vis nu­pai­šy­da­vau. Na, tar­k im, nag­ri­nė­ jo­me Me­dė­jos mi­tą, nu­pai­šiau ją kaip Ter­mi­na­to­rių, ku­ris vi­ sus iš­pjau­na. Pa­ro­dau tai bend­ra­kur­siui, jis juo­k ia­si, sa­ko „per­ siųsk, per­siųsk“, ta­da ki­ti juo­k ia­si. Po tru­pu­t į vi­si įpra­to ir pra­ dė­jo pa­skai­to­se klaus­ti, ar Mig­lė jau ką nors nu­pie­šė.

– Bet vis tiek pie­šei sa­vo no­ru, o ne pa­pra­šy­ta?

– Taip, tie­siog kuo nors užim­da­vau ran­ką. Ta­čiau tik­rai ne­bu­vo taip, kad ig­no­ruo­čiau, ką man sa­ko per pa­skai­tas. Da­bar, jei gau­ nu už­sa­k y­mų, sa­vo idė­jas de­ri­nu prie rei­ka­lin­gos te­mos.

10 //

– Ver­ti­nant ta­vo pro­duk­ty­vu­mą, at­ro­do, kad te­mos tie­siog pa­čios į ta­ve strė­lėm skren­da, bet ati­džiau pa­ty­ri­nė­jus ma­ ty­ti, kad ir pa­ti paieš­kai įdo­my­bių. O gal nau­do­jie­si be­ga­li­ nio be­ždžio­nių skai­čiaus teo­re­ma? (Mig­lė pai­šė apie ją ko­ mik­są – red. pa­st.)

– Ma­no ko­mik­sai yra ke­lių rū­šių. Dau­g u­ma au­to­biog­ra­fi ­niai, kai ku­rie – pa­na­šūs į au­to­biog­ra­fi ­nius. Nors ke­li tai tik­rai au­ to­biog­ra­fi ­niai, ypač, kur skau­džiau­sia pri­pa­žin­ti. O šiaip te­mos atei­na dau­giau­sia iš to, ką skai­tau, – ir tos teo­re­mos, ir be­ždžio­ nės. Ki­tos atei­na iš to, ką žmo­nės pa­pa­sa­ko­ja: „O ar ži­no­jai, kad yra žu­v is, ku­ri plau­k io­ja ver­ti­ka­liai?“ – „Ne, ge­ras, rei­k ia pa­skai­ ty­ti apie ją, nu­pie­šiu ko­mik­są.“

© 370

– Sa­vo ko­mik­sų tink­la­raš­tį pa­va­di­nai „i ha­ve no teeth“. Ar ban­dai pa­sa­ky­ti, kad esi dar pa­ly­gin­ti švel­ni sa­vo ko­mik­suo­ se, ne to­kia kan­di, ko­kia ga­lė­tum bū­ti?

370_022.indd 10

2012.03.02 16:21:35

mas be dan­tų Hips­te­riai ne­ ga­li pri­si­ pa­žin­ti esą hips­te­riai, nes ta­da to­ kie ne­be­bus, per Va­len­ti­ no die­ną vi­si no­ri bū­ti pa­ svei­kin­ti, bet nie­kas jos ne­mėgs­ta.

– Il­gai gal­vo­jau tink­la­raš­čio pa­va­di­ni­mą.

Dan­t ų te­ma tuo me­tu bu­vo ak­tua­li, nes ke­tu­ri ma­no prie­k i­niai dan­t ys yra dirb­ti­ niai. Ko­dėl jie dirb­ti­niai, čia il­ga is­to­ri­ja – gal rei­kės ko­mik­są nu­pai­šy­ti. Links­ma is­ to­ri­ja. Tai­g i, vie­nu me­tu man rei­kė­jo kas mė­ne­sį va­žiuo­ti dė­tis dan­t ų. Gal­vo­da­ma pa­va­d i­n i­mą tink­la­raš­čiui svars­čiau, gal ką paim­ti iš Wil­lia­mo Sha­kes­pea­re‘o, gal iš Um­ber­to Eco „Ro­žės var­do“, ta­da at­ra­ dau dai­ną, ku­rio­je ci­ta­vo Lud­w i­gą Witt­ gens­tei­ną (kal­bos fi­lo­so­fas – aut. pa­st), kad „ro­ž ė ne­tu­ri dan­t ų“. Taip, su­jun­g us fra­zes „the na­me of the ro­se“ ir „ro­se has no teeth“, ir at­si­ra­do tas pa­va­di­ni­mas. At­ sip­ra­šau, čia gal iš­si­plė­čiau.

– Ar yra te­mų, ku­rių ne­lies­tum?

– Tur­būt ne­pieš­čiau už­sa­k y­t ų ideo­lo­g i­ nių ko­mik­sų, jei ne­pri­tar­čiau tai ideo­lo­ gi­jai. No­riu pieš­ti, kas man pa­tin­ka ir yra svar­bu, o ne „šauk­ti tau­tą“.

– Sy­kį per pa­skai­tą, kai bend­ra­kur­ sė kaž­ką pri­sta­ty­da­ma ta­rė „No­rė­čiau pa­si­rem­ti Dau­jo­ty­te“, nu­pai­šiau pie­ši­ nė­lį, kur pa­lie­gęs (nes dar ne­pri­val­gęs ži­nių) stu­den­tas lyg laz­de­le re­mia­si li­ te­ra­tū­ro­lo­ge Vik­to­ri­ja Dau­jo­ty­te. Bet tur­būt dar ne­ta­pau ko­mik­sų pie­šė­ja, vie­no pa­veiks­liu­ko vie­nam ko­mik­sui gal ne­pa­kan­ka? Ko jam rei­kia?

– Man ir­g i daž­nai bū­na kaip tau – žmo­ nės pa­sa­ko la­bai juo­k in­g ų da­ly­k ų. Apsk­ ri­tai ap­link įvyks­ta daug ne­są­mo­nių. Gal­ vo­ji „O, ge­ras – pa­si­rem­ti Dau­jo­t y­te“. Ta­ da plė­ti „O kas jei­g u, o kas jei­g u?“ O kas,

370_022.indd 11

jei­g u žmo­g us atei­t ų pa­si­kal­bė­ti su ja ir ta­da ban­dy­t ų pa­si­rem­ti ar­ba ban­dy­t ų pa­si­rem­ti iš­kart ke­liais žmo­nė­mis. Tos hi­po­te­ti­nės is­to­ri­ jos taip ir gims­ta. Dar vi­sa­da juo­k in­g i bū­na ne­ti­kė­tu­mai. Ar­ba kai žmo­nės sa­ko vie­na, o da­ro ki­ta. O žmo­nės daž­niau­siai taip ir da­ro, tai­g i to­k iuo­se ko­mik­suo­se daug kas at­pa­ž įs­ta sa­ve.

– Ga­li­ma pa­ste­bė­ti tar­si ke­lis ta­vo lie­čia­mų te­mų blo­kus: kal­bi­ niu žai­di­mu pa­rem­ti ko­mik­sai, so­cia­lių įpro­čių, kas­die­ny­bės pa­ šie­pi­mas. Gal pa­ti ge­riau su­skirs­ty­tum?

– Nie­ka­da apie tai ne­gal­vo­jau. Kar­tais atei­da­vo min­tis, kad gal rei­k ia ko­k ia vie­na kryp­ti­mi ei­ti. Bet kai tik pa­ban­dy­da­vau, re­zul­ta­tai nu­v il­ da­vo. Aš dar tik pra­dė­jau, dar ne­tu­riu iš­si­v ys­čiu­sio sti­liaus (ne­su­tin­ ku – aut. pa­st.), gal vie­ną die­ną su­si­for­muos koks aiš­kus pa­g rin­das.

Kol kas man la­bai pa­tin­ka ir ab­sur­diš­k i ko­mik­sai. Kar­tais už­si­skai­ tau kny­g ų, po vie­ną dvi per die­ną per­skai­tau, nie­kur nei­nu, ta­da gal­ vo­ju „Uau, ma­no hu­mo­ro jaus­mas taip pa­ge­rė­jo, nu­pie­šiu to­k į ko­ mik­są, bus taip juo­k in­ga!“ Ta­da nu­pie­šiu ko­k ią nors ne­są­mo­nę, pa­ si­da­li­ju, ir žmo­nės sa­ko: „Ką, kas čia?“ Ge­rą ab­sur­dą pa­da­r y­ti la­bai sun­ku. Bet man tur­būt la­biau­siai ir pa­tin­ka to­k ie ko­mik­sai.

– Daž­nai ta­vo ko­mik­sai vaiz­duo­ja hips­te­rius. Ar ne­su­lau­kei bė­ dų? Ar di­des­nė ti­ki­my­bė su­lauk­ti dė­me­sio iš Sar­kaz­mo Srai­gės (ki­ta Mig­lės ko­mik­sų he­ro­jė) ne­gu iš hips­te­rių?

– Taip, hips­te­riai yra vi­siš­kai sau­gi te­ma, nes jie ne­lai­ko sa­vęs hips­te­ riais. Ma­nau, hips­te­riai jau bai­gia­si. Bet taip, jie ir, pa­v yz­džiui, Va­len­ ti­no die­na yra la­bai ge­ros te­mos, nes jo­se sly­pi prieš­ta­ra­v i­mas: hips­ te­riai ne­ga­li pri­si­pa­žin­ti esą hips­te­riai, nes ta­da to­k ie ne­be­bus, per Va­len­ti­no die­ną vi­si no­ri bū­ti pa­svei­k in­ti, bet nie­kas jos ne­mėgs­ta.

*Begalinio be­ždžio­nių skai­čiaus teo­re­ma tei­gia: „Jei prie spaus­ di­ni­mo ma­ši­nė­lių pa­so­din­tu­me be­ga­ly­bę be­ždžio­nių, tai vie­na jų bū­ti­nai at­spaus­din­tų ko­kį nors W.Sha­kes­pea­re‘o kū­ri­nį.“ Yra ir ki­tų šios teo­re­mos va­rian­tų su be­ga­li­niu be­ždžio­nių skai­čiu­mi ir be­ga­ li­niu lai­ku – iš es­mės tai ta pa­ti teo­re­ma, tai­gi teo­re­ma yra apie be­ga­ly­bę be­ždžio­nių ir be­ga­lę lai­ko. („Vi­ki­pe­di­ja“ dar val­do.)

2012.03.02 16:22:51

>> ŪSAI Ra­šė: Li­na Sa­bai­ty­tė Nuot­rau­kos: re­dak­ci­jos ar­chy­vo, Vai­dos Vir­bic­kai­tės, „Groo­ve Tri­be“ ar­chy­vo ir Li­nos Sa­bai­ty­tės

Ir Kaune galima gy v kultūringai!

Tik ne­py­ki­te, mie­li kau­nie­čiai, dėl ant­raš­tės – šū­kiai mies­to gat­vė­se bu­vo to­kie iš­kal­bin­gi, kad juos pa­mirš­ti sun­ku. Ant­raš­te te­no­rė­jo­me pa­brėž­ti ki­tų mies­tų at­sto­vams, kad Kau­ne yra ne tik Mu­zi­ki­nis ir Dra­mos teat­rai, o kur kas dau­giau kul­tū­rin­gų vie­tų, ku­rias BŪ­TI­NA ap­lan­ky­ti, jei pri­jau­ti me­nui ir me­ni­nin­kams. O ko­vą jų dar pa­dau­gės, kai du­ris at­vers iš sos­ti­nės į Kau­ną per­si­kė­lu­si „Flu­xus mi­nis­te­ri­ja“.

D

ar vi­sai ne­se­niai Kau­no kul­tū­ri­nis gy­ ve­ni­mas iš­si­te­ko mies­to cent­re, kur pri­dy­go te­mi­nių res­to­ra­nė­lių, vy­ni­nių, alu­džių. Šian­dien Kau­no kul­tū­ri­nis že­mė­la­ pis ge­ro­kai pla­tes­nis, nes pa­sta­ruo­ju me­tu kul­tū­rin­gų vie­tų dar pa­dau­gė­jo. Ga­li­ma sa­ ky­ti, kad Kau­ne da­bar ga­lio­ja tai­syk­lė „Kas ieš­ko, tas ran­da“, nes ren­gi­niai čia vyks­ta la­bai skir­tin­go­se mies­to vie­to­se.

Kau­nie­čiams ne pa­slap­tis, o vil­nie­čiams ir klai­pė­die­čiams at­sklei­si­me, kad kul­tū­rin­ gą­sias lais­va­lai­kio pra­lei­di­mo sa­le­les Kau­ ne ku­ria il­ga­me­tę kul­tū­ros ren­gi­nių lan­ky­to­ jų pa­tir­tį tu­rin­tys vi­suo­me­nės vei­kė­jai. Taip Kau­ne už­gi­mė to­kios vie­tos kaip ka­vi­nė „Kul­tū­ra“ ir vy­res­nio­ji jos se­su­tė „Suf­ler­io bū­de­lė“, „Džia­zo pa­lė­pė“, lof­tas „Gar­ga­ ras“, me­nų in­ku­ba­to­rius „Kank­lės“.

„GAR­GA­RAS“

„FLU­XUS MI­NIS­TE­RI­JA“ („Li­tua­ni­ca“, Jo­na­vos g. 3)

Vi­sai ne­se­niai Lie­tu­vą ap­skrie­jo ži­nią apie „Flu­xus mi­nis­te­ri­jos“ kraus­ty­nes į Kau­ną, Jur­gio Ma­čiū­no gim­ti­nę. Nau­ją liz­dą „Flu­xus mi­nis­te­ri­ja“ su­ka gi­gan­tiš­ko­se ke­ lių aukš­tų bu­vu­sios „Li­tua­ni­cos“ ga­myk­los pa­tal­po­se. „Flu­xus mi­nis­te­ri­ja“ Kau­ne ren­gia­si ap­ gy­ven­din­ti kiek įma­no­ma dau­giau me­no sri­čių – tarp jų ki­ną, teat­rą, skulp­tū­rą ir kt.

Pa­tal­pos čia kur kas erd­ves­nės nei Vil­niu­ je, tad flu­xin­ti nuo ry­to iki va­ka­ro ga­lės dar dau­giau įvai­rių sri­čių me­ni­nin­kų. Ži­ nant, kad lai­ki­no­sios sos­ti­nės me­no ir vi­ suo­me­nės at­sto­vai itin ak­ty­vūs, ti­kė­ti­na, kad veiks­mo čia ne­trūks.

Pa­gal pro­gno­zes jau ko­vą įgri­su­sias se­ na­mies­čio ka­vi­nes ir ba­rus bus ga­li­ma iš­ keis­ti į „Flu­xus mi­nis­te­ri­ją“. Jei pri­jau­ti kul­ tū­rai ir ne­si tin­gi­nys, sa­vait­ga­liais jun­kis į tal­ką. Ir re­zul­ta­to grei­čiau su­lauk­si, ir žie­ mą užau­gu­sius la­ši­nius pa­ju­din­si.

(Rau­dond­va­rio pl. 101)

Bu­vu­sio­se kai­lių fab­ri­ko „Vil­kas“ pa­tal­po­se Vi­li­jam­po­lė­je jau ke­le­tą mė­ne­sių vys­to­ma ne pra­mo­ni­nė, o kul­tū­ri­nė veik­la.

Kol kas „Gar­ga­ro“ erd­vė­se dau­giau­sia vyks­ta kon­cer­tų, nors į sa­vo veik­los są­ra­šus lof­to įkū­rė­jai yra įtrau­kę ir me­ni­nę kul­tū­ri­nę veik­lą, pa­vyz­džiui, me­no dirb­tu­ves. „Gar­ga­ro“ sce­ną ir gar­so tech­ni­ką jau iš­ban­dė „Hap­ pyend­less“, Jur­ga Še­dui­ky­tė, „Sau­lės klio­šas“, Ali­na Or­lo­va su gru­pe, „The Ball And The Chain“, „G&G Sin­di­ka­tas“, Le­ on So­mov & Jaz­zu, Ja­mes Za­bie­la, „Freaks On Flour“ ir dau­ gy­bė ki­tų mu­zi­kan­tų.

Klu­be lof­te „Gar­ga­ras“ prie­globs­tį ran­da įvai­ri pub­li­ka – čia ne­ri­bo­ja­mas nei am­žius, nei žmo­gaus fan­ta­zi­ja. Ka­dan­gi jis įsi­kū­ręs ne mies­to cent­re, o pa­kraš­ty­je, at­si­tik­ti­niai žmo­nės

12 // © 370 370_022.indd 12

Ka­vi­nė

„KUL­TU­RA“ (K.Do­ne­lai­čio g. 33)

čia neužk­lys­ta, tad su­si­ren­ka tik tiks­li­nė au­di­to­ri­ja – t. y. ži­nan­tys, kas vyks­ta. „Gar­ga­ro“ in­ter­je­ras iš­skir­ti­nis tuo, kad erd­vę ga­li­ma grei­tai trans­for­muo­ti pa­gal ren­gi­nio rei­ka­ la­vi­mus. Tai­gi, jis nė­ra per­krau­tas ne­rei­ka­lin­go­ mis de­ko­ro de­ta­lė­mis, ban­dant pri­deng­ti jo lof­ tiš­ką pri­gim­tį. Vyks­tant ren­gi­niams vei­kia gė­ri­mų ba­ras, o pri­rei­kus už­kan­džių, ko­la­bo­ruo­ja­ma su ki­to­mis lai­ki­no­sios sos­ti­nės ka­vi­nė­mis.

Gal už­teks jau tų pa­gy­rų, tik pri­dur­si­me, kad 2011 m. „Prav­da“ me­tų nau­jo­kų ap­do­va­no­ji­ muo­se „Gar­ga­ras“ ga­vo ge­riau­sios nau­jos vie­ tos ti­tu­lą.

Tę­siant kul­tū­ri­nį tri­pą po Kau­ną, už ke­lių šim­tų met­rų nuo „Džia­zo pa­lė­pės“ ga­li­ma at­ras­ti dar vie­ną pui­kią vie­te­lę – ka­vi­nę „Kul­tū­ra“. Pa­va­ din­ta ji taip ne iš sno­biš­ku­mo, iš tie­sų ji įsi­kū­ru­si la­bai kul­tū­rin­go­je vie­to­je – po Kau­no pa­veiks­lų ga­le­ri­jos spar­nu. Dau­ge­lis ka­vi­nę „Kul­tū­ra“, du­ ris at­vė­ru­sią praė­ju­sių me­tų va­sa­ros pra­džio­je, ne­tgi ėmė ly­gin­ti su vil­nie­tiš­ką­ja ŠMC ka­vi­ne.

Jau­nes­nia­jai ba­ro „Suf­le­rio bū­de­lė“ se­su­tei pri­pa­ži­ni­mo il­gai lauk­ti ne­rei­kė­jo. Ka­vi­nės pa­ tal­pos per ren­gi­nius bū­na sau­sa­kim­šos. Kau­ nie­čiai pe­ni sa­vo sie­las ne­ko­mer­ci­nio ki­no

va­ka­ruo­se, pa­ro­do­se, in­te­lek­tua­lio­se dis­ku­si­jo­se ir pa­skai­to­se.

Sa­vait­ga­lis – me­tas links­my­bėms.

Ma­žo­je ka­vi­nė­je vos pra­dė­jus gro­ti di­ džė­jams ar mu­zi­kan­tams by­tas už­si­su­ka kaip mat. O kur dar gar­dūs pa­tie­ka­lai, ku­rių ga­li­ma pa­ra­gau­ti tiek die­ną, tiek va­ka­re? Už­su­kę pa­pie­tau­ti vi­sa­da ga­li pa­si­nau­do­ti pro­ga per­žiū­rė­ti nau­jau­sią Kau­no pa­veiks­lų ga­le­ri­jos eks­po­zi­ci­ją – ir pil­vas bus pa­ten­kin­tas, ir me­niš­kos pri­gim­ties sie­la ne­si­skųs.

2012.03.02 16:26:37

y venti...

Me­no in­ku­ba­to­rius

„KANK­LĖS“ (Lais­vės al. 36)

„DŽIA­ZO PA­LĖ­PĖ“

Ke­liau­da­mi Lais­vės alė­ja se­na­mies­čio link ap­ tik­si­te dar vie­ną ga­na švie­žią kul­tū­rin­gą vie­tą – me­no in­ku­ba­to­rių „Kank­lės“.

Erd­vio­se se­no­sios ki­no sa­lės „Kank­lės“ pa­ tal­po­se už­ten­ka vie­tos įvai­rių me­no rū­šių at­sto­ vams. Di­džiau­sia lais­vė su­tei­kia­ma jau­niems lan­ky­to­jams – jie čia ga­li kur­ti, or­ga­ni­zuo­ ti works­ho­pus ir kt. Be to, kaip ir de­ra bu­vu­ sioms ki­no teat­ro pa­tal­poms, čia vyks­ta fil­ mų per­žiū­ros.

Va­sa­rą me­no in­ku­ba­to­rius iš­si­ple­čia į lau­ ką, kur tie­siog Lais­vės alė­jo­je pil­vus iš­ver­tu­ sios gu­li so­fos ir minkš­ti sėd­mai­šiai, taip ir kvie­čian­tys ant jų pri­sės­ti ir ka­vos pa­gurkš­ no­ti.

Nors žie­mą so­fas ir sėd­mai­šius te­ko su­neš­ ti vi­dun, veiks­mas čia ver­da ir to­liau, ypač sa­vait­ga­lio va­ka­rais. La­biau­siai čia šėl­ti gro­ jant di­džė­jams pa­tin­ka hips­te­riams ir hip­ho­ po kul­tū­ros mė­gė­jams.

Ki­taip ta­riant, tai di­de­lių iš­lai­dų ne­rei­ka­lau­ jan­ti kul­tū­rin­go lais­va­lai­kio pra­lei­di­mo vie­ta.

(Kęs­tu­čio g. 6)

Ke­liau­da­mi nuo au­to­bu­sų ir ge­le­žin­ke­lio sto­čių (tai la­ bai ak­tua­lu mies­to sve­čiams), ga­li­te pa­tek­ti į pa­slap­tin­ gą pa­lė­pę, vie­šai nea­fi­šuo­ja­mą, bet no­rin­tiems su­ras­ti – at­ran­da­mą. Pa­lė­pė vei­kia pe­rio­diš­kai – per įvai­rius me­no fes­ti­va­lius ar pan. Ka­me­ri­nė­je ne­nu­dai­lin­tos na­ mo pa­lė­pės ap­lin­ko­je bo­he­mos at­sto­vai ir ki­to­kio plau­ ko in­te­lek­tua­lai jau­čia­si lyg žu­vys van­de­ny­je, o jos šei­ mi­nin­kas, vi­deo­me­ni­nin­kas Hen­ri­kas Gul­bi­nas in­ter­je­rą kiek­vie­ną kar­tą pri­de­ri­na prie ren­gi­nio te­mos. O čia bū­na vis­ko – pra­de­dant džia­zo kon­cer­tais, per­for­man­ sais, pa­ro­do­mis, bai­giant spek­tak­liais. Tai­gi, ir „Džia­ zo pa­lė­pės“ au­di­to­ri­ja daž­niau­siai pri­klau­so nuo ren­ gi­nių po­bū­džio. Į pa­lė­pę už­li­pa ir ak­ty­viau­si Kau­no mies­to vi­suo­me­ nės na­riai – moks­li­nin­kai, ar­chi­tek­tai, dai­li­nin­kai, mu­zi­ kan­tai ir kt. Su­lau­kia­ma ir sve­čių iš už­sie­nio. Ne­se­niai čia spek­tak­lį ro­dė Gru­zi­jos teat­ras „Bud­ru­ga­na Gag­ ra“, kon­cer­ta­vo Bal­ta­ru­si­jos mu­zi­kan­tų due­tas „Gur­ zuf“.

Kaip ir de­ra bo­he­miš­kai vie­tai, pra­šmat­nių pa­tie­ka­ lų čia ne­ra­si­te. Bet ypa­tin­gu at­ve­ju nuo ba­do iš­gel­bė­ti pa­si­ry­žę po šia pa­lė­pe įsi­kū­ru­sios ka­vi­nės „Pun­ta Piz­ za“ vi­rė­jai. Pa­gurkš­no­ti skir­tų da­ly­kų ra­si­te vie­to­je, ta­ čiau ne­pa­mirš­ki­te, kad svar­biau­sia vie­tą čia uži­ma me­ nas ir dis­ku­si­jos apie jį.

Pa­lė­pė lie­ka pa­lė­pe, tad šal­tuo­ju me­tų lai­ku pal­tu­kas čia la­bai pra­ver­čia. Ne­su­šal­si­te, jei pa­si­ju­din­si­te šo­kio žings­ne­liu ar ra­si­te vie­tos prie be­si­kū­re­nan­čio ži­di­nio. „Džia­zo pa­lė­pė­je“ tie­sio­giai ga­lio­ja tai­syk­lė „ieš­kok ir ra­si“, nes, kaip mi­nė­jau, ją ne tik sun­ku ras­ti, bet ir ren­gi­nių pe­rio­diš­ku­mas ne­nus­pė­ja­mas. Tad, jei su­ ma­ny­si už­suk­ti, būk mie­las (-a), pa­si­tiks­link in­for­ma­ci­ ją in­ter­ne­te.

370_022.indd 13

P.S. Šį straips­nį ski­ria­me ne tik kau­ nie­čiams, bet ir „37O“ skai­ty­to­jams Klai­pė­do­je bei Vil­niu­je. Ypač šiems, kad ne­ma­ny­tų, jog pa­sau­lis su­ka­si tik apie juos.

2012.03.02 16:27:08

>> scena Ra­šė: Li­na Sa­bai­ty­tė Nuotraukos: asmeninio albumo ir redakcijos archyvo

Gar­sus pia­nis­tas, kul­ti­nės Niu­ jor­ko Juil­liar­do me­nų aka­de­ mi­jos dok­to­ran­tas 31-ų Ed­vi­ nas Minkš­ti­mas jau aštuonerius metus gy­ve­na JAV, ta­čiau ry­ šys su Lie­tu­va nė­ra nu­trū­kęs.

Vis dėl­to tarp­tau­ti­nio so­cia­li­nio tink­lo „Glo­ba­lios Lie­tu­vos ly­de­ riai“ (GLL) Val­dy­bos na­rys nė­ ra itin daž­nas sve­čias gim­ta­ ja­me Kau­ne, to­dėl la­bai ap­si­ džiau­giau, kad į sa­vo įtemp­tą die­not­var­kę jis įtrau­kė su­si­ti­ki­ mą su ma­ni­mi. ............. ......................... .... .

– Kaip jū­sų gy­ve­ni­me at­si­ra­do mu­zi­ka?

Kas dėl­to la­biau­siai „kal­ti“ – se­ne­liai, tė­ vai?

– Tik­riau­siai ga­lė­čiau sa­k y­ti, kad tė­vai, nes jie – la­bai mu­zi­ka­lūs žmo­nės. Nors nė vie­nas jų ne­bu­vo mu­zi­kas pro­fe­sio­na­las, na­mie tu­ rė­jo­me pia­ni­ną. Bū­da­mas dar vi­sai ma­žas vis priei­da­vau prie inst­r u­men­to ir spau­dy­da­vau kla­v i­šus, tad tė­ve­liai nu­spren­dė ma­ne leis­ti į Juo­zo Nau­ja­lio me­nų gim­na­zi­ją. Iš pra­džių bu­vo bai­so­ka, bet pa­te­kau pas pui­k ią dės­t y­ to­ją Tat­ja­ną Mu­raš­ko. Nuo ta­da ma­no mu­zi­ ko ke­lias vys­tė­si ga­na na­t ū­ra­liai. Prie to daug pri­si­dė­jo ir ma­no ma­ma, ku­ri kar­tu lan­kė pa­ mo­kas, taip pat šiek tiek iš­mo­ko skam­bin­ti pia­n i­nu. Ži­no­ma, vai­k ys­tė­je gud­rau­da­vau, vi­saip iš­si­su­k i­nė­da­vau nuo gro­ji­mo. Mė­g in­ da­vau pa­ts kur­ti mu­zi­ką, pa­tik­da­vo skam­bin­ ti iš la­po, bet la­bai ne­mė­gau re­pe­tuo­ti vie­no ir to pa­ties kū­ri­nio.

14 // © 370 370_022.indd 14

Tarp Niu­jor­ko ir Kau­no bokš­tų

– Kiek lai­ko tek­da­vo pra­leis­ti prie pia­ni­ no?

– Kai dar bu­vau vi­sai ma­žiu­kas, prie pia­ni­ no pra­leis­da­vau apie 3–4 va­lan­das per die­ ną, vė­liau, kai man bu­vo maž­daug 10 me­t ų, gro­da­vau ir po 9–10 va­lan­dų per die­ną. Pra­ džio­je bu­vo sun­ko­ka, tek­da­vo pri­si­vers­ti, o vė­l iau man pra­dė­jo pa­tik­ti. Net­g i už­si­ra­š y­ da­vau, kas pa­da­r y­ta ir ką dar rei­k ia nu­veik­ ti. Maž­daug tuo me­tu ėmiau jau są­mo­nin­gai su­vok­ti, ko­dėl tu­riu il­gai sė­dė­ti prie vie­no kū­ ri­nio, ką tuo ban­dau pa­siek­ti, ko­k ius tiks­lus įgy­ven­din­ti.

– Bet vai­kui daž­nai bū­na sun­ku sa­ve mo­ ty­vuo­ti...

– Be abe­jo, ta mo­t y­va­ci­ja są­ly­g i­nė. Ži­no­ma, rei­ka­l in­ga ir sti­mu­l ia­ci­ja. La­bai blo­gai, jei­ gu vai­kas au­ga šei­mo­je, ku­ri ne­drau­gau­ja su mu­zi­ka. Man taip ne­bu­vo – tė­vai tik­rai la­ bai pa­lai­kė ma­ne, rū­pi­no­si ir sten­gė­si su­da­ ry­ti kiek įma­no­ma pa­lan­kes­nes są­ly­gas mu­ zi­kuo­ti. Tuo me­tu, kai dar la­bai tin­gė­da­vau kar­to­ti vis tą pa­t į kū­ri­n į, gro­da­mas šo­ko­la­ dus val­g y­da­vau ir pa­sa­kas skai­t y­da­vau pa­si­ dė­jęs kny­gą vie­toj na­t ų.

– Ko­kia mu­zi­ka su­da­ro di­džią­ją da­lį jū­sų re­per­tua­ro?

– Gro­ju ne­ma­ž ai ro­man­ti­nės mu­zi­kos, bet re­per­tua­re yra ir šiuo­lai­k i­nių kom­po­zi­to­rių, imp­re­sio­nis­t ų kū­ri­nių.

2012.03.02 16:31:37

– O ko­kios mu­zi­kos mėgs­ta­te klau­sy­tis?

– Mėgs­t u šiuo­lai­k i­n į bra­zi­lų kom­po­zi­to­rių Eg­ber­to Gis­mon­ti – jis su­ge­ba su­ly­dy­ti Ama­ zo­nės džiung­lė­se gy­ve­nan­čių vie­tos bra­zi­lų gen­čių, kla­si­k i­nę mu­zi­k ą, džia­zą, ro­k ą. Ma­ no „iPo­de“ taip pat pil­na vi­so­k ios mu­zi­kos – nuo To­mo Jo­bi­mo, Jo­han­ne­so Brahm­so iki Stin­go.

– Per de­šimt gy­ve­ni­mo už­sie­ny­je me­tų tik­ riau­siai pa­ste­bė­jo­te Lie­tu­vos bei ki­tų ša­lių kul­tū­ros po­li­ti­kos ir bend­ro po­žiū­rio į me­ ni­nin­ką skir­tu­mų?

– Ga­l iu pa­sa­k y­ti, kad Lie­t u­vo­je di­d žiau­sia pro­ble­ma yra sa­vęs gai­lė­ji­mas. Ne­jau­g i ma­ no­te, kad Mo­zar­to lai­kais į mu­zi­k ą ir mu­zi­ kus žiū­rė­jo pa­gar­biai? Ne­ma­nau.

Daž­n iau­siai skun­d žia­ma­si dėl pi­n i­g ų, bet tai – dau­g ia­ly­pė pro­ble­ma. Pa­v yz­d žiui, man la­bai įsi­mi­nė Na­cio­na­li­nės fil­har­mo­ni­ jos di­rek­to­rės Rū­tos Pru­se­v i­čie­nės pa­sta­ba, kad lie­tu­v ių at­li­kė­jų ho­no­ra­ras yra vos 500 li­t ų už kon­cer­tą. Ži­nant Lie­tu­vos rin­kos dy­ dį, tas pa­ts at­l i­kė­jas fil­har­mo­n i­jo­je ga­l i su­ gro­ti du ar tris kon­cer­tus per me­tus, bet ne dau­g iau. Man siū­lo­mi di­des­ni ho­no­ra­rai, ir tai vėl­g i nė­ra tei­sin­ga. Aš juk taip pat esu lie­ tu­v is at­li­kė­jas, nors ir at­va­žiuo­ju iš JAV. Už­ sie­n ie­čiams siū­lo­m i dar ki­to­k ie ho­no­ra­rai. Šiuo at­ve­ju kal­ba­me apie vals­t y­bi­nę stra­te­ gi­ją, nes Na­cio­na­l i­nė fil­har­mo­n i­ja yra biu­ dže­ti­nė įstai­ga.

Vals­t y­bės ver­tę pir­m iau­sia for­muo­ja kul­t ū­ ra pla­čią­ja pra­sme, tai yra ir švie­ti­mas, me­ nai, moks­las, žur­na­lis­ti­ka, kny­gos. Kul­t ū­ri­ nis vals­t y­bės pa­li­k i­mas yra pa­ts svar­biau­sias.

Tar­k i­me, kad ir ar­chi­tek­t ū­ra. Juk kai ap­žiū­ri­ nė­ja­me se­no­vės ro­mė­nų ar grai­k ų sta­ti­nius, mes pa­gal­vo­ja­me: „Štai ko­k ią jie tu­rė­jo kul­ tū­rą, ko­k į pėd­sa­k ą ji pa­li­ko žmo­ni­jos is­to­ri­ jo­je.“ Tuo pa­čiu lai­ku gy­ve­no ir daug sėk­mės su­lau­ku­sių, gar­sių vers­li­nin­kų, spor­to vei­kė­ jų, bet ga­lų ga­le žmo­ni­jos is­to­ri­jo­je di­džiau­ sią pėd­sa­k ą pa­li­ko kul­t ū­ra.

Ta­čiau grįž­k i­me prie mū­sų pro­ble­mų. Rei­ kė­t ų ge­rai pa­svars­t y­t i, ar Fil­har­mo­n i­ja tu­ ri bū­ti pri­k lau­so­ma nuo vals­t y­bės, ar veik­ ti kaip sa­va­ran­k iš­ka vers­lo įmo­nė. Duo­siu pa­v y­d į: vie­nas žmo­g us, ei­da­mas va­dy­bi­nin­ ko pa­rei­gas, sa­vo dar­bą at­lie­ka pui­k iai, o ki­ tas žmo­g us, ei­da­mas tas pa­čias pa­rei­gas, sa­ vo dar­bų neat­l ie­ka, ta­čiau jų at­ly­g is vie­no­ das. Darbš­t uo­l is ne­be­t u­r i jo­k ios pa­ska­tos dirb­ti nuo ry­to iki va­ka­ro in­ten­sy­v iai, steng­ da­ma­sis.

Ki­ta pro­ble­ma: ar Lie­t u­vai rei­k ia 2000 mu­zi­kos aka­de­m i­jos stu­den­t ų per me­t us?

Ne­ži­nau... Ma­lo­nu, kad jie stu­di­juo­ja, bet jie tu­rė­t ų su­pras­ti, kad ne vi­si ga­lės iš to pra­g y­ ven­ti.

– Ma­nau, dau­ge­lis jų su­vo­kia tai, bet...

– Ma­nau, pa­t i aka­de­m i­jos bend­r uo­me­nė tu­rė­t ų apie tai kal­bė­ti. Galbūt netgi rei­kė­t ų reng­t i pa­skai­tas, ku­r io­se bū­t ų kal­ba­ma su stu­den­tais apie jų atei­ties pla­nus, nag­r i­nė­ ja­ma, kas vyks­ta šiuo me­tu pa­sau­li­nė­je mu­ zi­kos rin­ko­je, ko­k ią ni­šą to­je rin­ko­je uži­ma kla­si­k i­nė mu­zi­ka ir ko­k ią vie­tą to­je kla­si­k i­ nės mu­zi­kos ni­še­lė­je užims bū­tent jie.

– Juk tai la­bai pri­klau­so nuo klau­sy­to­jo, au­di­to­ri­jos...

– Taip. Ma­nau, kad la­bai daug įta­kos da­ro ži­niask­lai­da, ji for­muo­ja au­di­to­ri­jos nuo­mo­ nę, to­dėl žur­na­l is­t ų ran­ko­se yra la­bai daug at­sa­ko­my­bės. Kul­t ū­r i­n į iden­ti­te­tą for­muo­ ja ži­n iask­lai­da, su­sie­da­ma bend­res­nes są­ vo­kas, to­k ias kaip „sėk­mė“, „po­pu­lia­r u­mas“, „pa­trauk­lu­mas“, su tam tik­ro­mis as­me­ny­bė­ mis, ug­do tam tik­r us lū­kes­čius vi­suo­me­nė­je ir orien­ta­v i­mą­si kul­t ū­ros sri­t y­je.

370_022.indd 15

no gy­ve­ni­mo da­l į, man tai pa­ts įdo­miau­sias lai­ko pra­lei­di­mo bū­das.

– Esa­te vie­nas iš GLL įkū­rė­jų. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad sten­gia­tės su­kur­ti sa­vo­tiš­ką til­tą tarp čia ir ten?

– Taip, nes no­riu tu­rė­ti stip­r ų grįž­ta­mą­jį ry­šį su Lie­tu­va. Šiaip ga­lė­čiau sau ra­miai ir jau­k iai gy­ven­ti Ame­ri­ko­je ir nie­kuo ne­ si­r ū­pin­ti... Ta­čiau taip gy­ven­da­mas jau­čiuo­si lyg gy­ven­čiau ir dirb­čiau ki­tiems. Čia aš ga­liu dirb­ti sau ir kar­tu su­da­r y­ti ga­li­ my­bes ki­tiems.

To­k ių, ku­rie ieš­ko ir no­ri grįž­ta­mo­jo ry­šio su Lie­tu­va, yra ir dau­giau, pa­v yz­džiui, Ro­kas Be­res­nio­vas (HSBC ban­ko Va­šing­ to­ne vi­cep­re­zi­den­tas – red. pa­st.) ar Il­ja Laur­sas (po­pu­lia­riau­ sio pa­sau­ly­je mo­bi­lių­jų žai­di­mų ir pro­g ra­mų tink­la­la­pio „Get­ Jar“ va­do­vas – red. pa­st.). Jie no­ri su­si­tik­ti su žmo­nė­mis ne dėl et­ni­nio pa­g rin­do ar iš­ger­ti bo­ka­lo alaus, jie no­ri pa­si­da­ly­ti sa­ vo pa­tir­ti­mi, ži­nio­mis, bend­rau­ti su jau­ni­mu. Žiū­rint iš ša­lies, kul­t ū­ra Lie­tu­vo­je la­ bai nu­skriaus­ta, bet jei­g u yra blo­gas veik­ los mo­de­lis, ga­li­me į tai mes­ti nors ir mi­ li­jar­dus li­t ų – pi­ni­gai bus iš­si­da­ly­ti, o re­ zul­ta­to vis tiek ne­tu­rė­si­me. Reik­t ų, kad mū­sų val­d žios vy­rai, stam­bes­n i vers­l i­ nin­kai, me­no pa­sau­l io at­sto­vai su­sės­t ų prie vie­no sta­lo ir vi­si kar­t u pa­gal­vo­t ų, ko­k ią jie ma­to Lie­tu­vą, kaip įsi­vaiz­duo­ ja vals­t y­bės atei­t į: Lie­t u­vą be kul­t ū­ros ar Lie­tu­vą, ku­ri sko­li­na­si kul­t ū­rą iš ki­t ų, taip pat apie tai, kaip tai ga­li at­si­liep­ti jų vers­lo pla­nams Lie­tu­vo­je. Di­džiu­liai mo­ kes­čiai me­no, kul­t ū­ros kū­rė­jams Lie­tu­ vo­je bei pa­ra­mos ar lab­da­ros ap­mo­kes­ ti­ni­mas man ke­lia nuo­sta­bą. Apie tai jau lai­kas bū­t ų straips­nius ra­šy­ti.

– Gir­dė­jo­me, pra­dė­jo­te dės­ty­ti Vy­tau­ to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to (VDU) Mu­ zi­kos aka­de­mi­jo­je. Bet juk gy­ve­na­te Niu­jor­ke!

– Ve­siu meist­riš­ku­mo kur­sus for­te­pi­jo­no spe­cia­ly­bės stu­den­tams, į Lie­t u­vą teks at­v yk­ti ma­žiau­siai du kar­tus per me­tus.

Ma­no pri­si­dė­ji­mas prie VDU veik­los yra dau­gia­ly­pis, ban­dau pa­dė­ti uni­ver­si­te­tui megz­ti ry­šius su įvai­rio­mis stu­di­jų pro­ gra­mo­m is Ame­ri­ko­je ir ki­tais uni­ver­si­ te­tais. No­r i­me, kad čia stu­d i­juo­jan­t ys už­megz­t ų ry­šį su už­sie­nio ša­lių stu­den­ tų bend­r uo­me­nė­mis, kur yra la­bai stip­ rios stu­di­jų pro­g ra­mos.

– Ko­kių dar pro­jek­tų ir pla­nų tu­ri­te?

– Iš tie­sų, yra la­bai daug pro­jek­t ų ir pla­ nų įvai­r io­se veik­los sri­t y­se. Šiuo me­t u esu „Em­bas­sy Se­ries“ fes­ti­va­lio di­rek­to­ riaus pa­va­duo­to­jas ir fes­ti­va­lio „Phil­lips Col­lec­tion Ca­me­ra­ta“ na­r ys, to­dėl ma­no dar­buo­se yra šių dvie­jų fes­ti­va­lių 2012– 2013 ir 2013–2014 m. da­ly­v ių są­ra­šo su­ da­r y­mas.

– Ar lie­ka lai­ko se­niems bi­čiu­liams?

– Drau­g ų ne­si­ren­ku nei et­ni­niu, nei pro­ fe­si­niu pa­g rin­du ar pan. Kiek įma­no­ma, sten­g iuo­si bend­rau­ti su se­nais bi­čiu­liais, ypač gai­la Lie­tu­vo­je esan­čių drau­g ų, su ku­riais su­si­tin­ku itin re­tai. Šiaip bend­ra­ vi­mas su žmo­nė­mis uži­ma di­džią­ją ma­

Ta fra­zė, kad „Lie­tu­va man nie­ko ne­duo­ da“, yra la­ bai pa­vo­jin­ ga, leng­vai ga­lė­čiau pa­ ko­men­tuo­ti ją prie­šin­gai – „O ko­dėl Lie­tu­va tu­rė­ tų ką nors duo­ti?“

– Dau­ge­lis lie­tu­vių pik­ti, iš­vy­kę iš Lie­tu­vos jie kal­ba apie tai, kaip Lie­tu­va jiems nie­ko ne­duo­da ir vi­siš­kai ne­gal­vo­ja apie grįž­ta­mą­jį ry­šį, apie ku­rį kal­ba­te jūs.

– Ta fra­zė, kad „Lie­tu­va man nie­ko ne­duo­da“ la­bai pa­vo­jin­ga, leng­vai ga­lė­čiau pa­ko­men­tuo­ti ją prie­šin­gai – „O ko­dėl Lie­tu­va tu­rė­tų ką nors duo­ti?“. Lie­tu­va kaip vals­t y­bė mums nė­ra sko­lin­ ga. Mes ga­li­me šne­kė­ti ne­bent apie po­li­ti­nės san­t var­kos kai­tą, apie at­ski­ras ne­tei­sy­bes, pa­v yz­džiui, ban­ko bank­ro­tą ar žmo­nių ap­ga­v ys­tės, va­g ys­tes. Vals­t y­bė su­si­da­ro iš at­ski­r ų žmo­nių. Gal­ būt rei­kė­t ų dau­g iau kal­bė­ti apie il­ga­lai­k į val­džios ak­lu­mą, kad ne­bu­vo ban­do­ma ir sten­gia­ma­si kur­ti ga­li­my­bių jau­na­jai kar­tai.

Ne­bu­vo jo­k ios stra­te­g i­jos, o da­bar ma­to­mi re­zul­ta­tai.

Mes tu­ri­me kur­ti ga­li­my­bes, grįž­ta­muo­sius ry­šius su Lie­tu­ va, tu­ri­me pa­ro­dy­ti žmo­nėms, kad jie yra čia lau­k ia­mi, kad jie ga­li pri­si­dė­ti. Kai ku­rie žmo­nės, už­si­tik­ri­nę fi­nan­si­n į sta­bi­lu­ mą, tai ga­li da­r y­ti ne­sa­va­nau­diš­kai.

– Da­bar­ti­nis jau­ni­mas, jų kul­tū­ra, mu­zi­ka. Ko­kia jū­sų nuo­ mo­nė apie tai?

– Se­no­vės ro­mė­nų lai­kais Se­ne­ca skun­dė­si, kad žmo­nės dau­ giau vaikš­to į gla­dia­to­rių ko­vas nei į teat­rą. Ga­liu pa­sa­k y­ti, kad ne­la­bai kas pa­si­kei­tė... Aš, kaip kla­si­kos at­sto­vas, į mu­zi­ką žiū­riu kaip į me­no for­mą, ku­ri yra su­bti­liau­sių idė­jų bei psi­cho­lo­gi­nių, emo­ci­nių žmo­g iš­k ų­jų bū­se­nų iš­raiš­ka. Man, pa­v yz­džiui, inst­ ru­men­ti­nė mu­zi­ka įdo­mes­nė už vo­ka­li­nę, nes žo­dis su­konk­re­ ti­na pra­smę. Inst­r u­men­ti­nė­je mu­zi­ko­je api­brėž­tos pra­smės nė­ ra, tad klau­sy­to­jas ga­li kur­ti sa­vas są­sa­jas. Prieš ke­le­rius me­tus pra­dė­jau klau­sy­tis la­bai įvai­rios mu­zi­kos ir į tai atė­jau per kla­ si­k i­niams inst­r u­men­tams ra­šan­čius kom­po­zi­to­rius, ku­rie ne­ bi­jo dai­r y­tis į skir­tin­g us žan­r us, sti­lius ir jų jung­ti. Ma­nau, kad tai tu­rė­tų at­si­ras­ti ir Lie­tu­vo­je, ti­k iuo­si, kad jau­nie­ji kom­po­zi­to­ riai in­teg­r uos skir­tin­gas mu­zi­kos kryp­tis ir pra­dės ra­šy­ti mu­zi­ ką, ku­ri per­ženg­t ų api­brėž­tis.

– Ką ga­lė­tu­mė­te pa­tar­ti no­rin­tiems rink­tis mu­zi­kan­to pro­ fe­sio­na­lo ke­lią. Ko, be tech­ni­kos, jie tu­ri iš­mok­ti ar ką iš­ siug­dy­ti?

– Bend­ras pa­ta­ri­mas vi­siems jau­niems žmo­nėms – bū­ti už­si­ spy­r u­siems. Gy­ve­ni­me bū­na daug iš­ban­dy­mų, ne­sėk­mių ir pa­ na­šiai, to­dėl tik už­si­spy­ri­mas pa­de­da to­liau siek­ti sa­vo tiks­lų.

Ant­ras pa­ta­ri­mas – vi­sa­da pri­si­mink, kam ir už ką tu­ri bū­ti dė­k in­gas. Kiek­v ie­nas žmo­g us tu­ri už ką bū­ti dė­k in­gas – pra­de­ dant tuo, kad esa­me gy­v i, ir bai­g iant tuo, kad tu­ri­me ga­li­my­bę stu­di­juo­ti, taip pat tė­v ų mei­lę, ki­tus žmo­nes, ku­rie mu­mis rū­ pi­na­si ir yra mums nea­be­jin­g i.

Tre­č ias pa­ta­r i­mas – la­bai svar­bu ug­dy­t i sa­v ik­r i­t i­k ą. Vie­ nas ge­r iau­sių mo­k y­to­jų, bent jau mu­zi­ko­je, esi pa­ts. Klau­sy­ da­ma­sis, kaip gro­ja ki­ti, pa­mė­g ink su­pras­ti jų mu­zi­k i­n į mąs­ ty­mą: ko­dėl tas žmo­g us in­terp­re­t uo­ja kū­r i­n į bū­tent taip, o ne ki­taip, kaip per­skai­to teks­tą, iš ko­k ių es­te­ti­n ių po­zi­ci­jų jo su­ pra­t i­mas at­si­ran­da. Ly­g in­da­mas ir ly­g iuo­da­ma­sis pa­ts to­bu­ lė­si, mąs­t y­si.

Jei­gu esa­te smal­sūs ir no­ri­te už­duo­ti dau­giau klau­si­mų mū­sų straips­nio he­ro­jui, atei­ki­te į „Kon­tak­tų mai­ nų“ ren­gi­nius, ku­riuos or­ga­ni­zuo­ja UAB „Die­na Me­dia News“ kar­tu su E.Minkš­ti­mu ir jo bend­ra­min­čiu, vie­nu „Glo­ba­lios Lie­tu­vos ly­de­rių“ įkū­rė­jų Ro­ku Be­res­nio­vu.

Mies­tas Vie­ta Da­ta Lai­kas Vil­nius Na­cio­na­li­nė dai­lės ga­le­ri­ja Ko­vo 27 d. 18–20 val.

Kau­nas „Žal­gi­rio“ are­nos am­fit­eat­ras Ko­vo 28 d. 18–20 val.

Klai­pė­da Kon­cer­tų sa­lė Ko­vo 29 d.

18–20 val.

Dau­giau in­for­ma­ci­jos ir re­gist­ra­ci­ja: www.die­na.lt/kontaktu-mai­nai

2012.03.02 16:31:56

>> muzika

POR­TI­CO QUAR­TET

AIR

Real World

Ast­ral­werk

Por­ti­co Quar­tet

Le Voya­ge Dans La Lu­ne

2012-01-30 Ti­kiuo­si, esa­te gir­dė­ję inst­ru­men­tą, va­di­na­mą han­gu (kaip jį va­din­ti lie­tu­viš­kai, te­ži­no tik kal­bi­nin­kai). Die­viš­ką gar­są sklei­džian­tis ge­le­ži­nis bliū­das yra fir­mi­nis „Por­ti­co Quar­tet“ ženk­las. Kai pir­mą kar­tą juos iš­gir­dau, su­pra­tau, kad no­ riu sek­ti vis­ką, ką ši gru­pė da­ro. „Twi­te­ry­je“, per RSS, kur tik pa­siek­siu. Jei dar ne­gir­dė­jo­te dvie­jų pir­mų­jų „Por­ti­co Quar­tet“ al­bu­mų „Knee-deep In The North Sea“ ir „Is­la“, iš­tai­sy­ki­te šią klai­dą. Tai nuo­sta­bi mu­zi­ka. Mu­zi­ka, ku­rią bet koks teks­tas su­ga­din­tų. Žan­ras? Kaip vi­sa­da, ge­riau­ siai mu­zi­kai eti­ke­tės ne­prik­li­juo­si. Vie­ni sa­ko džia­zas, ki­ ti world, tre­ti mi­ni­ma­liz­mas ir nė vie­ni ne­me­luo­ja. Jūs tuo įsi­ti­ki­no­te, jei praė­ju­siais me­tais bu­vo­te „Por­ti­co Quar­tet“ kon­cer­te Mo­ky­to­jų na­mų kie­me­ly­je. Neį­si­vaiz­duo­ja­te, su ko­kiu džiaugs­mu ir vai­kiš­ku en­tu­ziaz­mu su­rea­ga­vau į bi­ čiu­lio laiš­ką „ise­jo nau­jas po­rti­ku al­bu­mas“. Ir, kaip daž­ niau­siai nu­tin­ka, kuo di­des­nis en­tu­ziaz­mas ir lau­ki­mas, tuo di­des­nis nu­si­vy­li­mas. Ne, ne­sa­kau, kad al­bu­mas blo­gas.

Ta­čiau... Ma­no pro­tas ir jus­lės jau spė­jo pri­si­riš­ti prie kos­ mi­nių han­go har­mo­ni­jų, ku­rios lyg di­ri­gen­tas ro­dy­da­vo mu­zi­ki­nį ke­lią sak­so­fo­nui, mu­ša­mie­siems ir kont­ra­bo­sui. Ir vis­kas. O nau­ja­me al­bu­me at­si­ra­do no­ras paeks­pe­ri­men­ tuo­ti... O kuo gi dau­giau jau­ni­mas eks­pe­ri­men­tuos, jei ne elekt­ro­ni­ka. Ir al­bu­mas pa­vy­ko. Jis gra­žus. Ir gal jums, ne­ gir­dė­ju­siems pir­mų dvie­jų, šis pa­tiks la­biau­siai. Ta­čiau man liūd­na, kad han­gas bu­vo nu­stum­tas į ant­rą pla­ną, o pir­ mą užė­mė ieš­ko­ji­mai.

70

100

PAUL McCART­NEY

Kis­ses on the Bot­tom Hear Mu­sic

2012-02-07 Taip, ką iš­lei­džia bit­las, o juo­ba se­ras, pra­leis­ti pro akis ir au­sis yra blo­go to­no ženk­las. Net jei tai al­bu­mas, iš­ties ne­ver­tas dė­me­sio. O bū­tent toks ir yra „Kis­ses on the Bot­ tom“. Tad ko­dėl apie jį ra­šau? To­dėl, kad ma­ne su­ža­vė­ jo P.McCart­ney at­vi­ru­mas. Jis drą­siai pa­sa­kė, kad no­rė­ jo pir­mą kar­tą kar­je­ro­je įra­šy­ti ir iš­leis­ti al­bu­mą, ku­ris bū­tų klau­so­mas vir­tu­vė­je kaip fo­ni­nė mu­zi­ka, ne­ga­din­tų ape­ti­to res­to­ra­ne ir ne­truk­dy­tų jū­sų po­kal­biui. Su­ti­ki­te, drą­su. Kas iš mu­zi­kan­tų iš­drįs­tų pa­sa­ky­ti „ne­klau­sy­ki­te ma­no al­bu­mo, tai tik fo­ni­nė mu­zi­ka“? BBC mu­zi­kos skil­ties ap­žval­gi­nin­ kas „Kis­ses on the Bot­tom“ la­bai taik­liai pa­va­di­no „ne­rū­ pes­tin­gai pa­ruoš­tais pa­tie­ka­lais per di­dį­jį po­pu­lia­rio­sios Ame­ri­kos mu­zi­kos po­ky­lį“. Ko­dėl? To­dėl, kad „Kis­ses on the Bot­tom“ yra tik vie­nas vie­nin­te­lis bit­lo kū­ri­nys. Vi­sa ki­ ta – po­pu­lia­rio­sios JAV prieš­ka­rio kla­si­kos per­dir­bi­niai, ku­ rie, pa­sak P.McCart­ney, ly­dė­jo jį vi­są vai­kys­tę. Kaip vi­sa­ da, se­ras mėgs­ta int­ri­guo­ti pa­si­kvies­da­mas į įra­šų se­si­ją sa­vo drau­gų. Šį kar­tą bri­tui tal­ki­na kuk­lios Ste­vie Won­de­ rio ir Eri­co Clap­to­no per­so­nos. Ko ga­li­ma pa­si­mo­ky­ti iš šio al­bu­mo? To, kad Joh­nas Len­no­nas, ma­tyt, bu­vo tei­sus, pri­kiš­da­mas McCart­ney jo per­dė­tą, kar­tais net sal­dų sen­ ti­men­ta­lu­mą. Taip pat to, kad, kai esi bit­las, al­bu­mą ga­li pa­da­ry­ti iš nie­ko. Ir už­dirb­ti, be abe­jo. Ir dar to, kaip rei­ kia da­ry­ti aukš­čiau­sios kla­sės su­ve­di­mus – al­bu­mo skam­ be­sys ne­prie­kaiš­tin­gas. Tad vy­no ir fo­ni­nės mu­zi­kos! Ir mo­ ters! Pa­lau­ki­te, tu­rė­jau gal­vo­je šiek tiek jau­nes­nės...

45

370_022.indd 16

MĖNESIO

ALBUMAI

Rašė: Domantas Razauskas www.radom.lt

LEO­NARD CO­HEN

Old Ideas Co­lum­bia

2012-01-31 Kol gy­vas Leo­nar­das Co­he­nas, tol ne vis­kas pra­ras­ta.

Tol gy­vas tik­ras ir ne­su­vai­din­tas oru­mas, in­te­lek­tua­lu­mas, dva­sin­gu­mas, die­voieš­ka. Ir at­ra­di­mas. Di­džio­jo kū­rė­jo, vie­no ma­no mo­ky­to­jų kū­ną ši Že­mė neil­gai ne­šios. Ta­ čiau liks jo kū­ri­niai, liks pėd­sa­kas, ku­ris yra dau­giau nei dai­nos ir ei­lė­raš­čiai. Liks gy­vo žmo­giš­ku­mo pa­vyz­dys.

Po aš­tuo­ne­rių me­tų per­trau­kos pa­si­ro­dė nau­jas L.Co­he­ no al­bu­mas „Old Ideas“ (koks gra­žus ok­si­mo­ro­nas!). Po aš­tuo­ne­rių me­tų per­trau­kos, bet ne ty­los. 77-erių švie­suo­ lis ren­gia­si štai jau tre­čiam sa­vo pa­sau­li­niam tu­rui nuo 2008-ųjų. Ar jis vis dar tu­ri ką pa­sa­ky­ti? Klau­si­mas ke­lia­ mas ne­tin­ka­mai. Jis ne­tu­ri ko pa­sa­ky­ti, nie­ko nau­ja neiš­ gir­si­te. Es­mė ne tai. Ly­giai taip pat nie­ko nau­ja neiš­gir­ si­te pa­pra­šęs ku­ni­go pa­ta­ri­mo, atė­jęs pas ge­rą jo­gos mo­ky­to­ją ar (Co­he­no at­ve­ju) už­si­da­ręs į dzen­bu­dis­tų vie­ nuo­ly­ną. At­virkš­čiai. Iš­gir­si­te kai ką la­bai se­na. Taip pat ir klau­sant „Old Ideas“. Juk ir pa­ts pa­va­di­ni­mas iš­duo­ da – tai se­nos, la­bai se­nos idė­jos. Bet, de­ja, per­ne­lyg leng­vai už­mirš­ta­mos. Ir „niek­šas, gy­ve­nan­tis kos­tiu­me“ (iš dai­nos „Going Ho­me“) sa­vo gra­žiau­siu ir ra­miau­siu bal­ su pri­me­na mums apie švie­są, apie mei­lę, apie kū­no lai­ ki­nu­mą, apie tai, kaip vai­di­na­me vie­ni ki­tiems ir ne­gy­ve­ na­me taip, kaip mėgs­ta­me dek­la­ruo­ti. Pri­me­na ne kaip są­ži­nės bal­sas, o kaip vie­nas iš mū­sų. Gy­ves­nis už dau­ ge­lį mū­sų – mi­ru­sių­jų.

100

2012-02-06 Ar te­ko ma­ty­ti 1902 m. ne­by­lų­jį fil­mą „Ke­lio­nė į Mė­nu­ lį“ („Le Voya­ge Dans La Lu­ne“)? Ne? Tuo­met su šiuo fil­mu jus su­pa­žin­dins gar­su­sis Pran­cū­zi­jos elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos due­tas „Air“. Ne­se­niai mi­nė­tas fil­mas bu­vo iš­trauk­tas iš mu­zie­jų, pa­tvar­ky­tas šiuo­lai­ki­ne tech­ni­ka ir da­bar sėk­min­ gai ro­do­mas tarp­tau­ti­niuo­se ki­no fes­ti­va­liuo­se. Ka­dan­gi kla­si­ka ne­by­li, „Air“ pa­da­rė taip, kad ji bent jau pul­suo­tų mu­zi­ka. Ta­čiau nau­jau­sio due­to al­bu­mo „Le Voya­ge Dans La Lu­ne“ ne­ga­li­ma lai­ky­ti gar­so ta­ke­liu. Nes fil­mas trun­ ka vos ket­vir­tį va­lan­dos ir ne vis­kas, kas pa­te­ko į al­bu­ mą, pa­te­ko ir į fil­mą. Vis dėl­to pa­ts al­bu­mas yra ap­gai­lė­ ti­nai trum­pas. Per trum­pas. Nes mu­zi­ka ge­ra, ka­bi­nan­ti, jos no­ri­si dau­giau. Kai ku­rie kū­ri­niai skam­ba tik kaip prie­ das prie vaiz­do (prie al­bu­mo pri­dė­tas ir fil­mas), kai ku­ rie, kaip „So­nic Ar­ma­da“, „Cos­mic Trip“, „Pa­ra­de“, yra pa­kan­ka­mi pa­tys sau ir ga­lė­tų pa­puoš­ti bet ku­rį „Air“ al­ bu­mą. O štai dai­na „Who Am I Now“ įra­šy­ta kar­tu su JAV dream­pop mer­gi­nų gru­pe „Au Re­voir Si­mo­ne“. Tie­ są sa­kant, klau­sant al­bu­mo neap­lei­do jaus­mas, kad at­ gi­mė „Pink Floyd“, ga­vo už­duo­tį pa­ra­šy­ti mu­zi­ką fil­mui apie Mė­nu­lį, už­val­gė LSD ir ki­bo į dar­bą. O tai, man­ ding, komp­li­men­tas „Air“. Kad pa­ma­ty­tu­mė­te, o ne tik iš­ girs­tu­mė­te „Le Voya­ge Dans La Lu­ne“, brau­ki­tės į „You­tu­be“, kol ko­kie nors de­bi­lai su sa­vo „so­pom“, „pi­pom“ ir „ac­tom“ neį­sib­ro­vė ten anks­čiau.

80/100 80

100

JOHN ZORN

Mount Ana­lo­gue Tza­dik

2012-02-01 Jau prieš po­rą nu­me­rių ap­žvel­giau vie­ną ka­lė­di­nį JAV kom­ po­zi­to­riaus, di­ri­gen­to (sa­kau tai su iro­ni­ja – tie, ku­rie ma­ tė, kaip jis va­do­vau­ja gru­pėms ant sce­nos, su­pras), vie­no la­biau­siai ne­nus­pė­ja­mų kū­rė­jų že­mė­je Joh­no Zor­no al­bu­ mą. Ką aš ga­liu pa­da­ry­ti, jei pa­si­ro­dė dar vie­nas iš tos ne­sus­kai­čiuo­ja­mos ga­ly­bės? Praė­ju­sį dar­bą „A Drea­mers Christ­mas“ bu­vo ga­li­ma ver­tin­ti kaip Zor­no po­kštą (nors kas ga­li ži­no­ti?!), o nau­ją­jį al­bu­mą „Mount Ana­lo­gue“ rei­kė­tų su­vok­ti kaip vien­ti­są Zor­no gry­nuo­lį. Nors ar yra toks gry­ nuo­lis? Bet ko­kiu at­ve­ju, nau­jas al­bu­mas lie­ka be­veik ne­ pas­te­bė­tas. Maž­daug – pa­ts kal­tas, nė­ra ko leis­ti jų kas mė­ne­sį. Apie šį al­bu­mą in­ter­ne­te yra la­bai ne­daug in­for­ ma­ci­jos. Aiš­ku tik tai, kad po­nas Zor­nas, kaip įpras­ta, pa­ts ne­gro­ja. „Mount Ana­lo­gue“ yra vien­ti­sas be­veik 40-ies mi­ nu­čių kū­ri­nys, ne­tel­pan­tis į jo­kius rė­mus, žan­rus, sti­lis­ti­kas. Ir vis dėl­to šį kar­tą jis nuė­jo mi­ni­ma­lis­tų Ste­ve‘o Rei­cho, Phi­ li­po Glas­so pė­do­mis ir, rei­kia pa­sa­ky­ti, su­kū­rė tik­rą še­dev­ rą. Bent jau ma­no au­sims. Kal­bant žar­go­nu, al­bu­mas kar­ tu yra ir vel­kan­tis, ir nu­ne­šan­tis, ir ka­bi­nan­tis, ir taš­kan­tis. Čia su­tel­pa ir Ry­tai, ir Va­ka­rai su sa­vo mu­zi­ki­nė­mis tra­di­ci­ jo­mis, nuo et­ni­nės mu­zi­kos, kla­si­kos, per džia­zą iki avan­ gar­do. Nes­pė­ju ir aš sek­ti vi­sos Zor­no kū­ry­bos, ne vis­kas man ir pa­tin­ka. Ta­čiau „Mount Ana­lo­gue“ yra ver­tas ge­ro­ kai dau­giau dė­me­sio nei su­lau­kė. Nors... Kiek­vie­na mu­zi­ ka pa­sie­kia tik tą, ku­riam jos la­biau­siai rei­kia.

80

100

100

2012.03.02 16:35:33

>> išklotinė

koncertai Ra­šė: Šiau­di­nė Ka­liau­sė Nuot­rau­kos: or­ga­ni­za­to­rių ar­chy­vo ir BFL

„SI­LEN­CE FA­MI­LY: 3 YEARS OF PU­RE QUA­LI­TY“ KO­VO 10 D.

Ūkio ban­ko teat­ro are­no­je (Vil­niu­je, Olim­pie­čių g. 3)

Ką gi, sun­ku pa­ti­kė­ti, bet elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos šei­my­na „Si­len­ce“ ne­tru­kus ant tor­to už­pūs 3 žva­ku­tes. O re­gis, ką tik trau­kė­me į pir­muo­sius jų kon­ cer­tus ir gė­rė­me au­si­mis jų sklei­džia­mus no­va­to­riš­kus gar­sus it ko­kį gy­vy­ bės van­de­nį.

Da­bar „Si­len­ce Fa­mi­ly“ ko­man­da yra su­rin­ku­si tiek įver­ti­ni­mų, kad juos sun­ku su­tal­pin­ti į vie­ną gar­bės len­ty­ną. Iki lu­bų ku­pi­nos dis­ko­te­kos ir sau­ sa­kim­ši kon­cer­tai Vil­niu­je, Briu­se­ly­je, Lon­do­ne, Ber­ly­ne ir Stam­bu­le. Pa­sau­ lio klu­buo­se skam­ban­tys sing­lai „Test“ ar „Chan­ged“, taip pat – at­min­ties len­ty­nų neap­lei­džian­tys „Tik Pa­si­lik“ ar „You‘re My Li­fe“. Vi­suo­met žings­ niu prie­ky­je esan­tys dai­nų „I‘ll Be Go­ne“, „Who‘s Shot The Si­len­ce?!“, „In My Sys­tem“, „Gi­ve It A Try“ vaiz­do kli­pai, vir­ši­jan­tys tau­ti­nius ko­ky­bės ir žiū­ri­mu­mo re­kor­dus – iš vi­so apie 3 mln. per­žiū­rų.

Pre­kės ženk­las „Si­len­ce“ jun­gia ne tik at­li­kė­jus, bet ir ki­tas, su elekt­ro­ni­ ne mu­zi­ka su­si­ju­sias veik­las. Tai ir Vi­džio kiek­vie­ną pir­ma­die­nį ren­gia­ma ra­di­jo lai­da „Si­len­ce Ra­dio“, vi­so­je Lie­tu­vo­je lau­kia­mi ir gau­siai lan­ko­mi klu­bi­niai ren­gi­niai bei kon­cer­tai „Si­len­ce Night“ ir „Si­len­ce Li­ve“, iš­skir­ti­ niai pro­jek­tai „Si­len­ce Dis­co“ ir „Si­len­ce Cir­cus“.

Ateik už­pūs­ti žva­ku­čių ant gim­ta­die­nio tor­to kar­tu su „Si­len­ce Fa­mi­ly“ na­riais Jaz­zu, Leon So­mov, Ma­rio Ba­sa­nov, Vi­džiu, Ado­mu, Few Nol­der bei ar­ti­mais šei­mos drau­gais Gied­re Kil­čiaus­kie­ne („Emp­ti“) ir šve­dų vo­ ka­lis­tu Er­nes­to.

PI­GEON JOHN KO­VO 17 D.

Klu­be „Tams­ta“ (Vil­niu­je, Su­ba­čiaus g. 11A)

Ga­na kon­ser­va­ty­vi „Tams­ta“, dau­giau­sia or­ga­ni­zuo­jan­ti ro­ko kon­cer­tus, ry­ žo­si iš­šū­kiui ir pa­kvie­tė re­pe­rį iš JAV Pi­geon John (tik­ra­sis var­das – Joh­nas Ken­net­has Dun­ki­nas). Nau­jau­sias mu­zi­kan­to al­bu­mas pa­si­ro­dė 2010-ai­ siais ir va­di­na­si „Dra­gon Slayer“. Jį pri­sta­tęs sing­las „Bomb“ – tik­ras links­ mos mu­zi­kos už­tai­sas, ne­la­bai hip­ho­pi­nis, sa­vo ener­gi­ja pri­me­nan­tis „Out­ kast“ kū­ry­bą.

Mu­zi­kan­to kar­je­rą Pi­geon John pra­dė­jo pa­sku­ti­nia­ja­me praė­ju­sio am­ žiaus de­šimt­me­ty­je hip­ho­po due­te „Brain­wash Pro­jects“, ku­rio at­lie­ka­mą mu­zi­ką kri­ti­kai va­di­no gry­nu, ne­pjaus­ty­tu hip­ho­pu. Vė­liau su ki­tu re­pe­riu B-Twi­ce įkū­rė ko­lek­ty­vą „L.A. Symp­ho­ny“. Tuo pat me­tu Pi­geon John pra­ dė­jo įra­ši­nė­ti ir so­lo al­bu­mus, ku­rių da­bar jau ga­li­ma pri­skai­čiuo­ti ko­ne de­šim­tį.

Už­teks tos biog­ra­fi­jos. Jei­gu pri­jau­čia­te hip­ho­pui, įsi­jun­ki­te you­tu­be.com ir pa­klau­sy­ki­te. Net nea­be­jo­ja­me, kad tą pa­čią mi­nu­tę nu­si­pirk­si­te elekt­ ro­ni­nį bi­lie­tą į šį kon­cer­tą.

370_022.indd 17

„TU­BORG LOF­TAS LI­VE:

JA­MIE WOON“ KO­VO 24 d.

Me­nų fab­ri­ke „Lof­tas“ (Vil­niu­je, Švit­ri­gai­los g. 29)

„Jis da­bar vi­sa­me pa­sau­ly­je yra ant ban­gos.

Ne anks­čiau ir ne vė­liau. To­dėl la­bai džiau­ giuo­si, kad at­si­ra­do ko­ne ne­rea­li ga­li­my­bė Ja­ mie Woo­ną į „Lof­tą“ pa­kvies­ti bū­tent da­bar“, – apie spren­di­mą su­reng­ti vie­ną di­džiau­sių ir kar­tu ro­man­tiš­kiau­sių kon­cer­tų per vi­są „Lof­to“ is­to­ri­ją sa­kė J.Woo­ną į Lie­tu­vą pa­kvie­tęs mu­ zi­kan­tas Vik­to­ras Vee Dia­wa­ra.

28-erių J.Woo­nas yra vie­nas tų at­li­kė­jų, ku­ riam bu­vo lem­ta tu­rė­ti tik vie­ną ke­lią – mu­zi­ ki­nį. Ja­mie ma­ma dai­na­vo kaip pri­ta­rian­čio­ji vo­ka­lis­tė Mi­chae­lo Jack­so­no, Ky­lie Mi­no­gue

ir ki­tų žy­mių at­li­kė­jų tik­ro gar­so kon­cer­tuo­se ir nuo ma­žens sū­nų au­gi­no mu­zi­ki­nė­je ap­lin­ ko­je, ant la­ga­mi­nų.

Vė­liau Ja­mie lan­kė po­pu­lia­rią­ją Brit School, išug­džiu­sią dau­gy­bę ži­no­mų mu­zi­kan­tų. Jis mo­kė­si kar­tu su Amy Wi­ne­hou­se. O praei­ tais me­tais jo pa­ties r’n’b, sou­lo ir mo­der­ naus dubs­tep per­pin­tos kū­ry­bos jau klau­sė­si mi­li­jo­nai žmo­nių vi­sa­me pa­sau­ly­je.

Ko­vo 24 d. – vie­na re­tų pro­gų pa­ma­ty­ti at­li­kė­jo mu­zi­ki­nį šou Ry­tų Eu­ro­po­je bent jau ar­ti­miau­sią pus­me­tį.

KI­TI LOF­TO REN­GI­NIAI KO­VO MĖ­NE­SĮ Ko­vo 10 d. – „Mes ne­prik­lau­so­mi – mes už ge­rą lie­tu­viš­ką mu­zi­ką“ Ko­vo 15 d. – „Opus 3 Gy­vai: MC XAN­DER“ (Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja) Ko­vo 16 d. – Pran­cū­zų mu­zi­kos chu­li­ga­nai – Fran­ko­fo­ni­jos die­no­se Ko­vo 17 d. – Šv. Pat­ri­ko die­na – Top Irish Songs (gy­vai) Ko­vo 23 d. – GRAND­MAS­TER FLASH (JAV) Ko­vo 29 d. – „Ki­no pa­va­sa­ris“ pri­sta­to: „George’as Har­ri­so­nas: gy­ve­ni­mas ma­te­ria­lia­me pa­sau­ly­je“, o per per­trau­ką – spe­cia­lus tik­ro gar­so pro­jek­tas „The Beat­les UNP­LUG­GED“ Ko­vo 31 d. – „Sun­Say LI­VE“ (Uk­rai­na) Ko­vo 30 d. – TECHS­TY­LISM 10

„LA­DIES, HEELS ON VI­NYLS“ KO­VO 9 D.

Lof­te „Gar­ga­ras“ (Kau­ne, Rau­dond­va­rio pl. 101)

Kom­pa­ni­ja „Sound Is­le“ Tarp­tau­ti­nės mo­ters die­nos pro­ga kau­nie­čius ir mies­to sve­čius kvie­ čia į ren­gi­nį, ku­ria­me links­my­bes de­rins su svar­biais da­ly­kais. Kau­nie­čių lof­te bus šven­čia­ mas ju­bi­lie­ji­nis – 10-asis – bend­ro­vės „Avon“ kam­pa­ni­jos prieš krū­ties vė­žį gim­ta­die­nis.

Ren­gi­nio pro­gra­mą pra­dės gru­pė „Emp­ti“ su jau iko­na ta­pu­sia cha­riz­ma­tiš­ką­ja Gied­re Kil­ čiaus­kie­ne prie­ša­ky.

Laik­ro­džiams mu­šant vi­dur­nak­tį, „Gar­ga­re“ lai­ki­nai įsi­dar­bins ke­tu­ri ta­tui­ruo­čių sa­lo­no „Dra­ ko­no ženk­las“ meist­rai. Jie va­ka­ro sve­čius pa­ža­dė­jo iš­pieš­ti ir pa­vers­ti gy­vo­mis vi­zua­li­za­ci­ jo­mis. Lai­ki­nas ta­tui­ruo­tes ga­lė­si­te įam­žin­ti pa­si­nau­do­ję pro­fe­sio­na­lių fo­tog­ra­fų pa­slau­go­mis – jų tą va­ka­rą „Gar­ga­re“ dirbs ne vie­nas.

Iki pa­ry­čių vi­sus ant ko­jų lai­kys Lie­tu­vos DJ sce­no­je per ypač trum­pą lai­ką iš­gar­sė­jęs, o da­ bar jau ir už­sie­niui už švie­žius „Moom­bah­ton“ gar­sus pui­kiai pa­žįs­ta­mas Boyf­riend iš „Club Tro­pi­ca­na“ ir ur­ban kul­tū­ros Lie­tu­vo­je vie­nas iš vė­lia­vi­nin­kų Vai­pe­ris („Des­po­tin‘ FAM“).

2012.03.02 16:39:39

>> IŠKLOTINĖ

KINAS

Rašė: Dovydas Kiauleikis Nuotraukos: organizatorių archyvo ir BFL

„KINO PAVASARIS“ KOVO 15–29 D. VILNIUJE KOVO 30–BALANDŽIO 5 D. KAUNE BALANDŽIO 8 D. KLAIPĖDOJE

Kad nepasiklystume šių metų „Kino pavasario“ repertuare, išėjome pasivaikščioti su viena festivalio organizatorių Odeta Karoblyte, kuri daugelį filmų jau yra mačiusi. Ji mums atskleidė savo favoritus ir pabėrė rekomendacijų.

– Klaipėdoje būsite tik vieną dieną. Jei negali visą dieną prasėdėti kino teatre – ko nepraleisti?

– Jei tu rėsite laisvo lai ko tik vienam fi l mui – pata riu nepra leisti „Meistrų“ programą puošiančio fi lmo „Dar vieneri metai“ (rež.

Mike’as Leigh), po kurio norėsis diskutuoti ir atsaky ti į klausimą, kiek ar timai į savo šeimą ga li įsileisti svetimą žmogų?

18 // © 370 370_022.indd 18

– Tikriausiai matei daugelį festivalio filmų. Kurį žiūrėsi dar kartą?

– Neabejotinai – „Café de Flore“ (rež. Jeanas Marcas Vallée)! Iš pirmo žvilgsnio dvi nesusijusias meilės ir išsisky rimo istorijas fi lme sujungia džiazo albumo „ Café de Flore“ melodija. 1969 m. Pary žius – motinos ir Dauno sindromą turinčio sū naus istorija bei 2011 m. sielos dvy nių, kuriuos išskiria nauja mylimoji, kančios ir meilė. Filmą žiūrėsiu dar kar tą dėl Vanessos Paradis, taip pat – dėl dieviškos istorijos, dėl to, kad mane apėmė euforija pamačius tik rą ir stiprią meilę, dėl to, kad pagrindinė fi lmo daina – Doctor Rockit „Café de Flore“ jau skamba kaip mano telefono melodija, dėl to, kad nenorėjau atitraukti akių nė minutei, dėl to, kad gaudžiau kiek vieną žodį, kiek vieną frazę, kiekvieną prisilietimą, dėl to, kad norisi pamaty ti šią istoriją didžiajame ek rane, dėl to, kad niekaip nepamirštu šio fi lmo, vis prisimenu situacijas, smulk menas, dėl to, kad neišt vėriau ir per parą jį pažiū rėjau du kar tus, dėl to, kad dar norisi prisi minti, kaip jis ją paėmė už ran kos, kaip pa matė pirmą kar tą, kaip bučiavo nepa likdamas abejonių, kad tai yra jo gy venimo meilė.

– O kas bus Kauno savaitės pažiba?

– Smagu, kad ga lėsi me pa kviesti į režisū rinį aktoriaus Dex terio Fletcherio (lietuvės režisierės Dalios Ibelhauptaitės vy ro – red. past.) debiutą „Pašėlęs Bilas“ apie bega lines iš ka lėjimo grį žusio tėvo pastangas susigrą žinti vaikų meilę ir apsaugoti juos nuo gat vės chu liganų įtakos.

Norintiems gražaus, jautraus, bet kar tu ir linksmo fi lmo rekomenduoju prancūzišką komediją „Neliečiamieji“ (rež. Éricas Toledano, Olivier Nakache). San Sebastijano kino festiva ly je stebėdama visiškai para ly žiuoto prancūzų tur tuolio ir atžagaraus juoduko dueto krečiamus neįtikimus pokštus sa lė kvatojo iki ašarų, plojo iš susižavėjimo, o aš net nubraukiau ašarą sužinojusi, kad fi lmas paremtas tik ra istorija.

– Trys filmai, kurių nevalia praleisti šiemečiame festivalyje.

– Visi fi lmai, kuriuos dievinu, kuriuos geriu, kuriais mėgaujuosi, apie kuriuos galvoju, yra apie meilę. Geidulingą, aistringą, pamišusią, nesuprastą ir nesuprantamą, kar tais šokiruojančią. Kasmet sudarau sąrašą fi lmų, apie kuriuos noriu šnekėtis su draugais, kuriuos noriu parody ti ir priminti, ir gal surasti šį tą bendro. Tiesa, pernai kai kurie draugai sakė, kad mano sąrašu nebetikės, nes tie fi lmai tokie keisti. Bet jei naktimis, pasibaigus paskutiniam seansui, eitume šnekėtis apie fi lmus, tai norėčiau padiskutuoti apie šiuos: jau mano minėtą „Café de Flore“ – norėsiu sužinoti, kaip šią istoriją supratai tu (mane intrigavo, kad yra du būdai suprasti istoriją, susieti visus veikėjus ir istorijas, jų meiles bei jausmus); „Kek šė“ (rež. Hagar Ben-Asher) – 35 metų moters, kuri atsiduo-

da ne vienam kaimo vy rui ir turi kaimo kek šės etiketę, akyse mačiau labai daug didelės ir tik ros meilės; „Sudie, pirmoji meile“ (rež. Mia Hansen-Løve) – dėl to, kad visi idealizuojame pirmąją meilę, sudedame daug savo vilčių ir svajonių, dėl to, kad nenorime jos pa leisti ir dėl to, kad ji bū na skausmingiausia.

KASMET SUDARAU SĄRAŠĄ FILMŲ, APIE KURIUOS NORIU ŠNEKĖTIS SU DRAUGAIS, KURIUOS NORIU PARODYTI IR PRIMINTI, IR GAL SURASTI ŠĮ TĄ BENDRO.

– Festivalis tradiciškai turės specialių seansų ir renginių. Ką išskirtum?

– Neabejoju, kad bus įdomu su ži noti daugiau apie ma žiausiai viešu moje apkalbėtą bit lų na rį George‘ą Har risoną. Žiū rėdami Mar tino Scorsese dokumentinį fi l mą „George’as Harrisonas: gy venimas materia liame pasau ly je“ klausysitės dainų, kurias jis parašė, matysite ašaras apie jį kalbančių draugų akyse (muzikanto žmona Olivija, vienintelis sū nus Dha ni, gy vi „The Beat les“ na riai, Yoko Ono, Ericas Claptonas, režisierius Terry Gil lia mas ir kiti), džiaugsitės pa žinę George‘o gy veni mą, kuris nebuvo toks paprastas – poka rio Liver pu lio vargai, bitlų manija, LSD era, lemtingas užpuolimas, pasinėrimas į indų religiją ir gy venimo už materia lumo ribų paieškos.

O kovo 29 d., festiva lio už da ry mo dieną, Vilniuje „Loftas“ kvies į išskir tinį šio fi lmo seansą, per kurį visus džiugins ir specia lus „The Beat les – UNPLUGGED“ muzikinis projektas.

2012.03.02 16:42:49

mo aug

KINO ŽINOVO EDVINO PUKŠTOS REKOMENDACIJOS „Gėda“ („Shame“), rež. Steve‘as McQueenas. Be abejonių pats stipriausias ir įsimintiniausias aktoriaus vaidmuo 2011 m. kino sezone. Virtuoziškas Michaelo Fassbenderio pasirodymas buvo pernelyg nemalonus ir drastiškas Amerikos kino meno ir mokslo akademijos nariams, kad jie būtų išdrįsę jį nominuoti. „Café de Flore“, rež. Jeanas Marcas Vallée. Jautriausias, emocingiausias ir muzikaliausias filmas apie meilę su dviem absoliučiai skirtingomis interpretacijomis ir tobulu garso takeliu. „Klipas“ („Clip“), rež. Maja Miloš. Sensacingiausias ir skandalingiausias „Kino pavasario“ filmas apie šiuolaikinių paauglių kasdienybę, beviltiškas meilės paieškas, prisirišimą prie virtualios realybės ir mobiliųjų telefonų. „Tegyvuoja antipodai!“ („Vivan las Antipodas!“), rež. Victoras Kossakovsky. Įspūdingiausias dokumentinis filmas dideliam ekranui. Nepamirštama kelionė aplink pasaulį į priešingose Žemės pusėse esančias vietoves.

„Daiktų apsėsti“ („Messies, ein schönes Chaos“) rež. Ulrichas Grossenbacheris. Autentiškas dokumentinis filmas apie kiekvieną iš mūsų, mėgstantį kaupti nebūtinai reikalingus daiktus su mintimi, kad jų kada nors prireiks. Šveicarų režisierius atrado ypatingus daiktų kaupikus iš aukščiausios lygos. Nejuokinga jų kasdienybė žiūrovą provokuoja nuoširdžiam juokui. „LSD istorija“ („The Substance – Albert Hofmann’s LSD“), rež. Martinas Witzas. Garsiausio pasaulyje narkotiko atsitiktinio atradimo, žaibiško išpopuliarėjimo ir radikalių panaudojimo metodų metraštis. „Paradas“ („Parada“), rež. Srdanas Dragojevicius.

2012 m. Berlyno kino festivalio programos „Panorama“ publikos simpatijų prizą laimėjusi komedija ypač aktualiai prisimenant Lietuvos realijas ir prašosi pamatoma Petro Gražulio bei Kazimiero Uokos.

„Ir ką mums dabar daryt?“(„Where Do We Go Now?“), rež. Nadine Labaki. Ką gali padaryti moterys, kad vyrai nustotų kariauti? Ginklus įmanoma užtemdyti grožiu, žavesiu, šokiais, dainomis.

„Aš regėjau šėtoną“ („I Saw the Devil“), rež. Kim Jee-woon. Norint pagauti velnią reikia pačiam juo tapti. Kraują stingdantis, nenuspėjamas, brutalus ir sadistiškas veiksmo trileris stiprių ner vų žiūrovams ir aštrių įspūdžių mėgėjams.

„Neliečiamieji“ („Untouchables“), rež. Éricas Toledano, Olivier Nakache. Režisierių tandemas atranda komediją ten, kur jos paprastai nebūna. Tikra ir įkvepianti istorija apie unikalią draugystę. Paralyžiuotas aristokratas pasamdo prižiūrėtoju energingą juodaodį jaunuolį. Užburianti aktorių harmonija ir trykštantis optimizmas džiaugsmingai nuotaikai.

„Aš Tave myliu...“ („Я тебя люблю“), rež. Aleksandras Rastorgujevas, Pavelas Kostomarovas.

Drąsus ir provokuojantis eksperimentas, kurį filmuoja režisierių užduotis gavę patys aktoriai. Emilio Vėlyvio filmų ir spektaklio „Išvarymas“ gerbėjams, nebijantiems gausybės keiksmažodžių.

„ŠERŠĖLIAFAM“ KOVO 1–11 D. VILNIUJE KOVO 13 ir 14 D. KAUNE KOVO 15 ir 16 D. KLAIPĖDOJE

anme viljos in-

alių

noti apną. enveysiašamunus oko Terinę oks gai, uove-

Visuotinės tulpių dovanojimo karštinės mėnesį šalies kino teatruose tradiciškai šėls „Šeršėliafam“ moterų kino festivalis. Šiemet ypatingas dėmesys bus skirtas kino moterų moteriai – Catherine Deneuve. Festivalyje bus parodyta prancūzų kino grandės retrospektyva – nuo ją išgarsinusios visame pasaulyje „Dienos gražuolės“ iki naujausios juostos „Mylimieji“. Kita prancūzų aktorė Juliette Binoche savo puikia vaidyba bando išgelbėti lenkų režisierės Malgoskos Szumowskos vujeristinį filmą „Jos“. Verta nepraleisti „Šeršėliafam trumpai“ nakties kino teatre kartu su 16

mo tinį ins UG-

370_022.indd 19

naujų trumpametražių filmų. Sostinėje išrodęs visas programas, tarsi suiręs perlų vėrinys festivalis paskleis po kitus miestus geriausius perliukus. Kaune bus parodyti visi minėti filmai, o klaipėdiečiams „Šeršėliafam“ pristatys šių metų lietuvišką premjerą „Variacijos kaukių tema“ – Godos Rupeikaitės dokumentinį spėjimą, kas slypi po kaukėmis.

2012.03.02 16:46:15

>> išklotinė

teatras

Re­cen­za­vo: Go­da Dap­šy­tė Nuot­rau­kos: Dmit­ri­jaus Mat­ve­je­vo ir Ka­mi­lės Žic­ky­tės

ŠIR­ DIS VIL­NIU­JE KO­VO 7, 15 D.

VALS­TY­BI­NIA­ME JAU­NI­MO TEAT­RE (Vil­niu­je, Ark­lių g. 5)

Yra tei­gian­čių, kad nau­jo­ji Vals­ty­bi­nio jau­ni­mo teat­ro prem­je­ra – is­to­ri­nis įvy­kis. Jiems pri­tar­ ti no­rė­tų­si tik dėl to, kad ne tik pje­sės „Šir­dis Vil­niu­je“ au­to­rius – fi­lo­so­fas, ra­šy­to­jas, pub­li­ cis­tas, spor­ti­nin­kas, po­li­ti­nis ir vi­suo­me­nės vei­kė­jas, hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ras Ar­vy­das Juo­zai­tis – jau yra ta­pęs šio­kia to­kia ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos is­to­ri­ne as­me­ny­be, bet ir pje­ sė­je jis pri­ke­lia is­to­ri­nių as­me­ny­bių ga­le­ri­ją. Ta­čiau pa­tį re­ži­sie­riaus Jo­no Vait­kaus kar­tu su auk­lė­ti­niu Al­ber­tu Vi­džiū­nu su­kur­tą spek­tak­lį var­gu ar iš vi­so ga­li­ma va­din­ti įvy­kiu.

Praei­ties griu­vė­sius įkū­ni­jan­čio­je sce­no­je (dai­li­nin­kė Gied­rė Bra­zy­tė), kaž­kur skais­tyk­lo­ je, su­si­tin­ka „di­din­gi vil­nie­čiai“ so­cial­de­mok­ra­tai – šir­dį Vil­niu­je tie­sio­gi­ne pra­sme pa­li­kęs Jo­ze­fas Pil­suds­kis (Ge­di­mi­nas Stor­pirš­tis) ir ko­mu­nis­ti­nės Ru­si­jos kū­rė­jas Fe­lik­sas Dzer­žins­ kis (Alek­sas Ka­za­na­vi­čius). Juos ke­lio­nė­je ly­di su­var­nė­jęs an­ge­las Pa­tar­nau­to­jas (Si­mo­nas Stor­pirš­tis) ir dar ke­li is­to­ri­niai vei­kė­jai: ne­ži­nia, ko­dėl prie ir taip neįp­ras­tos kom­pa­ni­jos pri­si­jun­gęs Ba­lys Sruo­ga (Ne­ri­jus Gad­liaus­kas) bei Lio­le­ko ir Bo­le­ko pa­vi­da­lus įga­vę Jur­gis Gied­rai­tis (Vy­tau­tas Tau­ki­nai­tis) bei Čes­lo­vas Mi­lo­šas (Sau­lius Si­pai­tis). „Šir­dis Vil­niu­je“ sie­kia pa­teik­ti nau­ją po­žiū­rį į is­to­ri­ją ir net prie­šin­gai vy­rau­jan­čioms ten­ den­ci­joms nu­vai­ni­kuo­ti pri­pa­žin­tus he­ro­jus, sa­vo­tiš­kai rea­bi­li­tuo­ti pa­smerk­tuo­sius. Ta­čiau do­mi­nuo­jan­tis dvie­jų pa­grin­di­nių vei­kė­jų dia­lo­gas sce­no­je virs­ta kva­ziis­to­ri­nė­mis dek­la­ra­ ci­jo­mis, pa­rem­to­mis prin­ci­pu „kas bū­tų, jei“, ku­rioms įsi­bė­gė­jus te­lie­ka tik teks­to la­vi­na, il­ gai­niui ga­lin­ti su­kel­ti skaus­min­gą ago­ni­ją, spek­tak­lio fi­na­lo lau­kiant kaip iš­si­gel­bė­ji­mo iš šių is­to­ri­jos spąs­tų.

EG­ LU­TĖ PAS IVA­NO­VUS KO­VO 17 D. LIE­TU­VOS RU­SŲ DRA­MOS TEAT­RE (Vil­niu­je, J.Ba­sa­na­vi­čiaus g. 13)

Kar­tais su­si­da­ro įspū­dis, kad Lie­tu­vos ru­sų dra­mos teat­ras (LRDT) tar­si lie­ ka Vil­niaus teat­ri­nio gy­ve­ni­mo pa­ri­by­je. Da­lis ap­len­kian­čių šį teat­rą tei­si­ na­si kal­bos bar­je­ru. Ta­čiau pa­sta­ruo­ju me­tu teat­ras va­duo­ja­si iš vien tau­ti­ nei ma­žu­mai skir­tos sce­nos įvaiz­džio, tad ru­sų kal­ba vai­di­na­mi spek­tak­liai su­btit­ruo­ja­mi lie­tu­viš­kai. Tai­gi kal­bų ži­nios ne­tu­rė­tų su­truk­dy­ti ap­si­lan­ky­ti ir nau­jau­sio­je prem­je­ro­je – Jo­no Vait­kaus re­ži­suo­ta­me spek­tak­ly­je pa­gal ru­sų ab­sur­do ra­šy­to­jo Alek­sand­ro Vve­dens­kio pje­sę „Eg­lu­tė pas Iva­no­vus“.

Ab­sur­do per­sunk­ta­me tra­gi­far­se vaiz­duo­ja­ma Iva­no­vų šei­ma, au­gi­nan­ ti sep­ty­ne­tą vai­kų, ku­rių am­žius nuo vie­nų iki aš­tuo­nias­de­šimt dve­jų. Vie­ nam jų Auk­lė neap­si­ken­tu­si auk­lė­ti­nės vul­ga­ru­mo, nu­ker­ta gal­vą... Šią su­ kre­čian­čią ir trik­dan­čią pje­sę J.Vait­kus in­terp­re­tuo­ja, kur­da­mas jau net ne dra­mos, o mu­zi­ki­nį spek­tak­lį, ku­ria­me da­ly­vau­ja vi­sa LRDT tru­pė. Tai­gi sce­ no­je ku­ria­mas tik­rai įspū­din­gas re­gi­nys (dai­li­nin­kas Jo­nas Ar­či­kaus­kas), ku­ riam ne­nu­si­lei­džia ne tik mu­zi­ki­nė par­ti­tū­ra (kom­po­zi­to­rius Al­gir­das Mar­ti­ nai­tis), bet ir ma­si­nės sce­nos (cho­reog­ra­fė Leo­ka­di­ja Da­bu­žins­kai­tė). Kaip ir Os­ka­ras Kor­šu­no­vas, be­veik prieš dvi­de­šimt­me­tį re­ži­sa­vęs šią pje­sę, taip ir jo mo­ky­to­jas J.Vait­kus Auk­lę pa­ti­kė­jo ku­ri vy­rui – Va­len­ti­nui No­vo­pols­kiui, ir taip lyg pa­tvir­ti­no, kad šis vaid­muo – pui­ki ga­li­my­bė ak­to­riaus sa­vi­raiš­ kai. Ta­čiau ten­ka pri­pa­žin­ti, kad šis spek­tak­lis – dar vie­nas pa­vyz­dys, kai itin įspū­din­ga for­ma nu­ga­li tu­ri­nį.

Ra­šė: Vla­da Kal­po­kai­tė Nuot­rau­ka: Dmit­ri­jaus Mat­ve­je­vo

LIE­ TAUS ŽE­MĖ KO­VO 6 ir 21 D.

ME­NŲ SPAUS­TU­VĖ­JE (Vil­niu­je, Šil­ta­dar­žio g. 6)

KO­VO 17 D.

„ŠVY­TU­RIO ME­NŲ DO­KE“ (Klai­pė­do­je, Nau­jo­jo uos­to g. 3)

BA­LAN­DŽIO 18 D.

KUL­TŪ­ROS CENT­RE „GIRS­TU­TIS“ (Kau­ne, Ko­vo 11 g. 26)

20 // © 370 370_022.indd 20

Tiems, ku­rie no­rė­tų iš­si­gy­dy­ti ak­me­ni­nę šir­dį ir is­to­ri­nį skep­tiš­ku­mą. Ko­kius jaus­mus daž­niau­ siai su­ke­lia fra­zės „po­ka­rio re­zis­ten­ci­ja“, „par­ti­za­nų ko­vos“, „am­ži­no įša­lo že­mė“? Tei­sin­ gai. Ne to­kius, ku­riais ga­lė­tum di­džiuo­tis. Bet gal kar­tais ne (vien) dėl to, kad nė­ra mums nie­ko šven­to, esam vis­kuo per­te­kę ne­dė­kin­gi pi­žo­nai, ku­rių is­to­ri­nę at­min­tį che­mi­niu bū­du iš­tirp­dė ko­ka­ko­los rūgš­tis? Gal kar­tais neį­ma­no­ma pa­kęst in­to­na­ci­jos, ku­ria vi­sa tai (daž­ niau­siai) iš­pa­moks­lau­ja­ma?

Teat­ro la­bo­ra­to­ri­jos „At­vi­ras ra­tas“ la­bo­ran­tai, pri­tai­kę sa­vo jau anks­čiau iš­ras­tą biog­ra­fi­ nių imp­ro­vi­za­ci­jų, as­me­niš­ko, in­ty­maus, iš­pa­žin­ti­nio teat­ro prin­ci­pą, at­ra­do ki­to­kią in­to­na­ci­ ją. Jie kal­ba be jo­kio pa­to­so ir grau­de­ni­mo (nors kaž­ko­dėl pa­si­da­ro klai­kiai iš­di­du ir grau­ du), juo­kin­gai ir rim­tai. Taip, tar­si ne­bū­tų jo­kios dis­tan­ci­jos nei tarp ak­to­riaus ir per­so­na­žo, nei tarp žiū­ro­vo ir vai­di­nan­čio. Krei­pia­si bū­tent į ta­ve, tar­si bū­tum se­niai ma­ty­tas drau­gas.

Da­li­ja­si tuo, kas yra vel­niš­kai bran­gu ir ar­ti­ma. Ne­nuos­ta­bu – ne vie­nas ak­to­rių čia kal­ba sa­vo mo­čiu­čių ar se­ne­lių var­du, jų bal­sais, tar­mė­mis. Ar­ba tų, ku­rie tik­rai ga­lė­tų bū­ti kaž­ ka­da gy­ve­nę ir neuž­mirš­ti ta­vo ar­ti­mie­ji.

Vie­nas fan­tas­tiš­kas ir su­tri­kęs žiū­ro­vas po spek­tak­lio kū­ry­bi­nei gru­pei pri­si­pa­ži­no ver­kęs taip, tar­si bū­tų be­si­lau­kian­ti mo­te­ris. Cha. „Lie­taus že­mė­je“ net pa­mirš­ti po­li­ti­nį / gen­de­ri­ nį ko­rek­tiš­ku­mą. Ga­li šne­kė­ti, kas atei­na į gal­vą. Ir bliau­ti, kiek tik no­ri­si. Re­ži­sie­rius Ai­das Gi­nio­tis. Vai­di­na: Ei­man­tas Ba­rei­kis, Ag­nė Kak­tai­tė, Gied­rius Kie­la, Ma­ri­ja Ko­ren­kai­tė, Vy­ tau­tas Leist­ru­mas, Ie­va Stun­džy­tė, Jo­nas Šar­kus, Ves­ta Šu­mi­lo­vai­tė, Jus­tas Ter­te­lis, Be­ni­ta Va­ saus­kai­tė, Ju­di­ta Ur­ni­ky­tė.

2012.03.02 16:48:24

IR VĖL VIS­K AS BUS GE­RAI KO­VO 22 D. LIE­TU­VOS NA­CIO­NA­LI­NIA­ME DRA­MOS TEAT­RE (Vil­niu­je, Ge­di­mi­no pr. 4)

Po vir­ti­nės nei­gia­mų prem­je­rų ant­raš­čių Lie­tu­vos na­cio­na­li­nis dra­mos teat­ras (LNDT) pa­ga­liau pa­siū­lė po­zi­ty­vią – „Ir vėl vis­kas bus ge­rai“.

Tik neap­si­gau­ki­te: Ce­za­rio Grau­ži­nio spek­tak­lis taip pat tę­sia so­ cia­li­nę vi­suo­me­ni­nę at­si­nau­ji­nu­sio LNDT re­per­tua­ro li­ni­ją. Pa­si­rin­kęs Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais pa­ra­šy­tą pran­cū­zų dra­ma­tur­go Jea­no Gi­rau­doux siur­rea­lis­ti­nę pje­sę „Ša­jo pa­mi­šė­lė“ re­ži­sie­rius ją ža­viai ak­ tua­li­zuo­ja ir sce­no­je pa­tei­kia pa­sa­ką apie kor­po­ra­ci­jų mag­na­tus, ma­ ni­pu­lia­ci­jo­mis už­val­džiu­sius pa­sau­lį ir be­si­kė­si­nan­čius į pa­sku­ti­nį idi­lės užu­tė­kį jau­kio­je Pa­ry­žiaus aikš­tė­je. Čia, žai­džiant teat­ri­nė­mis kli­šė­mis ir se­no­jo teat­ro kal­ba, vei­kia vi­ sa ple­ja­da gy­ve­ni­mo džiaugs­mu trykš­tan­čių per­so­na­žų. Funk­cio­na­li Lau­ros Lui­šai­ty­tės sce­nog­ra­fi­ja, pui­kūs Vil­mos Ga­lec­kai­tės-Dap­kie­nės kos­tiu­mai, grės­mės ir idi­lės kont­ras­tus pa­brė­žian­ti Mar­ty­no Bia­lob­žes­ kio mu­zi­ka ir, ži­no­ma, LNDT bei „Ce­za­rio gru­pės“ ak­to­rių an­samb­ lis lyg ir ku­ria iš­baig­tą idi­liš­ką, nos­tal­giš­ką at­mos­fe­rą, kad net pa­ti­ki, jog „gy­vie­siems pa­si­se­kė jau vien to­dėl, kad jie gy­vi“.

Ta­čiau... kaip se­niai ne­te­ko džiaug­tis to­kiu tei­ gia­mos ener­gi­jos ir ža­vaus teat­ra­liš­ku­mo pliūps­niu iš lie­tu­viš­kos sce­nos, ly­giai taip se­niai ne­te­ko ap­ gai­les­tau­ti dėl ap­mau­džios re­ži­sie­riaus ne­sėk­mės...

C.Grau­ži­nis, ėmę­sis ins­ce­ni­zuo­ti pje­sę, re­gis, pa­ts sa­ve už­spei­tė į spąs­tus, iš ku­rių neiš­si­va­da­vus ne­li­ ko ant­ro spek­tak­lio veiks­mo. Li­ko tik uto­piš­kai po­zi­ ty­vaus ir kū­ry­biš­kai po­ten­cia­laus spek­tak­lio pa­ža­ das. De­ja, ne tik pui­ku­sis Vy­tau­to Anu­žio blo­gio ge­ni­jus Eks­per­tas su pa­ksiš­kų mak­le­rių, ban­ki­nin­kų, vers­li­nin­kų svi­ta, bet ir vi­sas spek­tak­lis kar­tu su re­ži­ sie­riu­mi at­si­dū­rė po­že­mi­nia­me tu­ne­ly­je, ve­dan­čia­ me į nie­kur.

Pa­sa­koms bū­din­ga ska­tin­ti ti­kė­ji­mą, tad lie­ka ti­kė­ tis, kad tai ne pa­sku­ti­nis ban­dy­mas apie šian­die­nos rea­li­jas kal­bė­ti ne su­rauk­ta kak­ta, o at­vi­ra šir­di­mi.

RI­ BOS KO­VO 17 D.

ME­NŲ SPAUS­TU­VĖ­JE (Vil­niu­je, Šil­ta­dar­žio g. 6)

Me­nų spaus­tu­vės jau­nų­jų me­ni­nin­kų pro­gra­ma „At­vi­ra erd­ vė“ jau įsi­tvir­ti­no kaip ko­ne pa­grin­di­nis pra­de­dan­čių sce­nos me­ni­nin­kų ban­dy­mų po­li­go­nas. Nau­jau­sias šios pro­gra­mos pro­duk­tas – spek­tak­lis „Ri­bos“, pa­sa­ko­jan­tis jau­nuo­lio, nu­ spren­du­sio pa­si­prie­šin­ti vi­suo­me­nė­je įsi­ga­lė­ju­sioms iš­kreip­ toms nor­moms ir at­kur­ti tei­sin­gu­mą, dra­ma.

Džiu­gu, kad jau­nie­ji teat­ro kū­rė­jai sie­kia vi­sa­pu­siš­kai pri­ si­dė­ti prie kū­ry­bi­nio pro­ce­so. Šiuo at­ve­ju tai ak­to­rius Ju­lius Paš­ke­vi­čius, ėmę­sis dra­ma­tur­go plunks­nos. Jau­na­jam au­to­ riui pa­klūs­ta dia­lo­gas, svei­kin­ti­nas ir sie­kis gvil­den­ti ak­tua­lias pro­ble­mas. Ta­čiau dra­ma­tur­gui-ak­to­riui, kaip ir jau­nat­viš­ko karšt­li­giš­ku­mo apim­tam jo he­ro­jui, dar sun­kiai pa­vyks­ta val­ dy­ti siu­že­to po­sū­kius ir iš­veng­ti ties­mu­ku­mo. Čia jam mė­gi­ na tal­kin­ti taip pat pra­de­dan­tis re­ži­sie­rius Ta­das Mont­ri­mas, ku­ris keb­les­nes si­tua­ci­jas spen­džia pa­si­telk­da­mas vaiz­do pro­jek­ci­jas (vi­deo­me­ni­nin­kas – And­rius Paš­ke­vi­čius) ar net šmaikš­čius cho­reog­ra­fi­jos ele­men­tus.

Be jau­nų­jų ak­to­rių J.Paš­ke­vi­čiaus ir Dai­niaus Jan­kaus­ko, spek­tak­ly­je vai­di­na ir vy­res­nio­sios kar­tos ak­to­rius Va­le­ri­jus Jev­se­je­vas. Jo ku­ria­mas psi­chiat­ras sa­vo ra­my­be ir pa­pras­ tu­mu di­so­nuo­ja su D.Jan­kaus­ko ag­re­sy­viuo­ju po­li­ci­nin­ku bei A.Paš­ke­vi­čiaus be­si­karš­čiuo­jan­čiu jau­nuo­liu ir su­tei­kia at­sva­ rą jau­nat­viš­kam mak­si­ma­liz­mui (o kar­tu iš­ryš­ki­na ir šiuo­lai­ki­ nės ak­to­ri­nės mo­kyk­los pro­ble­mas). Spek­tak­ly­je yra įdo­mių spren­di­mų, užuo­mi­nų, ta­čiau kad ir kaip no­rė­tų­si ska­tin­ti jau­nų­jų kū­ry­bą, ten­ka pri­pa­žin­ti, jog spek­tak­lio kū­rė­jai dar tu­ri itin daug erd­vės to­bu­lė­ti.

370_022.indd 21

2012.03.02 16:49:28

>> blizgė

Kiek fe­mi­nis­čių rei­kia elekt­ros lem­pu­tei pa­keis­ti?

Pui­ki te­ma! Net pa­čiam Ro­ber­tui keis­ta, kad ši­tiek lai­ko nie­ko apie tai ne­pa­ra­šė.

Juk vi­si kraš­tu­ti­nu­mai yra ar­ba juo­kin­gi, ar­ba bai­sūs. Ir vi­si jie tu­ri su­lauk­ti dė­me­sio. .. ............................... ra­džio­je toks anek­do­tas iš in­ .................................... ter­ne­to, kad ge­riau su­pras­tu­ ............. mėt, apie ką bus kal­ba­ma.

Klau­si­mas: kiek fe­mi­nis­čių rei­ . kia no­rint pa­keis­ti elekt­ros lem­ ..................

P

...

Ra­šė: Ta­das Vid­man­tas (Ci­ni­ko Ro­ber­to tink­la­raš­tis – ro­ber­to.blo­gas.lt)

pu­tę? At­sa­ky­mas: vie­nuo­li­kos.

Vie­na kei­čia lem­pu­tę. Vie­na kri­ti­kuo­ja vy­rus už tai, kad su­gal­vo­jo švie­sos po­ rei­kį. Vie­na kal­ti­na vy­rus dėl to, kad iš­ra­do to­kią ne­to­bu­lą lem­pu­tę. Dvi fil­ muo­ja apie tai do­ku­men­ti­nį fil­mą, ku­rį vė­liau siųs į fes­ti­va­lį.

Vie­na pa­ste­bi, kad lem­pu­tės su­ki­mo pro­ce­sas kaž­kuo pri­me­na prievartavi­ mą… Vie­na kal­ti­na vy­rus, kad jie ne­ pa­kei­čia lem­pu­tės. Vie­na kal­ti­na vy­rus už tai, kad su­kū­rė to­kią vi­suo­me­nę, ku­ ri ne­ska­ti­na mo­te­rų pa­čių pa­keis­ti lem­ pu­tę.

Vie­na kal­ti­na vy­rus už tai, kad su­kū­ rė to­kią vi­suo­me­nę, ku­rio­je per daug mo­te­rų pa­čios kei­čia lem­pu­tes. Vie­na in­for­muo­ja žur­na­lis­tus, kad da­bar mo­ te­rys pa­kei­čia dau­giau lem­pu­čių nei vy­ rai. Vie­na vis­ką fo­tog­ra­fuo­ja ir de­da nuo­trau­kas į sa­vo blo­gą kaip įro­dy­mus,

kad vy­rai vi­sai šiam pro­ce­sui ne­bū­ti­ni.

Vi­sai juo­kin­gas. Bet tik­rai aiš­ku, kam jis ne­bus juo­kin­gas – pa­čioms fe­mi­nis­tėms. Sa­ko­ma, kad jos ne­tu­ri hu­mo­ro jaus­ mo (kaip kau­ , kai­ria­ran­kiai ir ka­ta­li­kai). Joms ne­juo­ kin­gi po­kštai apie mo­te­ris, nes že­mi­na mo­te­ris. Ne­juo­kin­gi po­kštai apie vy­rus. Nes ko­dėl ne apie mo­te­ris, kuo vy­rai ge­ res­ni? Apie vai­kus ir­gi tur­būt ne­juo­kin­gi, nes mo­te­rims rei­kia tuos vai­kus gim­dy­ti. O gim­dy­ti skau­da. Žo­džiu, ne­la­bai kas ta­da ir belieka… Yra dar toks ne­blo­gas: kiek fe­mi­nis­čių rei­ kia elekt­ros lem­pu­tei pa­keis­ti? NE­JUO­KIN­GA!!!

Lie­tu­vos fe­mi­nis­tėms už­kliu­vo žo­dis „žmo­gus“. Jis juk vy­riš­ kos gi­mi­nės, kaip neužklius… To­dėl jos siū­lo mo­te­ris va­din­ti „žmo­gom“. Kaip, tar­kim, „štai ana­va ten žmo­ga ei­na“ ar­ba „žėk, tos žmo­gos pa­pai ne­blo­gi“. Keis­ta, kad nau­jų žo­džių su­da­ry­to­jos pa­mir­šo pa­tį pa­grin­di­nį – „mo­te­ris“. Jis taip pat, jei pa­si­gi­li­ni, yra vy­riš­kos gi­mi­nės (na ge­rai, ra­šo­mas pa­na­ šiai). Kaip „pei­lis“, „va­gis“, „dvi­ra­tis“, „me­dis“. Taip pat ir „mo­te­ris“. Tu­rė­tų bū­ti „mo­te­ra“ ar­ba „mo­te­rė“.

Ir ko­dėl vis dar „var­pa“ ir „sėk­li­dės“ yra mo­te­riš­kos gi­mi­ nės?.. Vy­rams nu­si­spjaut. Bet ar fe­mi­nis­tės tam ne­prieš­ta­rau­ ja? :)  Kaž­ka­da kaž­ku­rią fe­mi­nis­tę rim­tai pa­pik­ti­no „Mak­si­moj“ par­duo­da­mos „Vy­rų sa­lo­tos“. Ko­dėl da­bar čia vy­rų? Kuo vy­ rai ge­res­ni už mo­te­ris, kad var­di­nių sa­lo­tų nu­si­pel­nė? Bu­vo kal­bė­ta apie laiš­kų ra­šy­mą, skundus’n’shit… Gal net ir siun­tė ką nors, kas čia ži­no. Ro­ber­tą tuo­met pik­ti­na mo­te­riš­ki hi­gie­

KNYGOS Joh­nas Bur­det­tas BAN­KO­KO 8

IŠ ANG­LŲ KAL­BOS VER­TĖ INA RO­SĖ­NAI­TĖ. VIL­NIUS, „BAL­TOS LAN­KOS“, 2012 M.

22 // © 370 370_022.indd 22

Bri­tų ra­šy­to­jas Joh­nas Bur­det­tas dau­giau nei dvy­li­ka me­tų gy­ve­no Hon­kon­ge bei Tai­lan­de ir pa­ra­šė pen­kis tri­le­rius, ku­rių veiks­mas vyks­ta Ban­ko­ke ir jo apy­lin­kė­se. Šio tri­le­rio siu­že­tas iš kar­to įtrau­kia skai­ty­to­ją. Abe­jin­gų ste­bė­to­jų aki­vaiz­do­je nu­žu­do­ mas JAV am­ba­sa­dos ap­sau­ gi­nin­ku tar­na­vęs jū­rų pės­ti­ nin­kas – jo kū­nas ran­da­mas mer­se­de­se po vie­nu Ban­ko­ko til­tų. By­los ima­si ko­ne vie­nin­ te­liai vi­sa­me mies­te ky­ši­nin­ka­ vi­mu ne­su­si­te­pę pa­rei­gū­nai, ta­čiau ap­žiū­rint įvy­kio vie­tą vie­nas jų žūs­ta – jam, kaip ir ras­tai au­kai, įge­ lia me­tam­fe­ta­mi­nu ap­svai­gin­ta gy­va­tė.

Da­bar at­skleis­ti šiuos nu­si­kal­ti­mus de­tek­ ty­vui Son­ča­jui Džitp­li­či­pui, at­si­da­vu­siam bu­dis­tų vie­nuo­liui, ne tik tar­ny­bi­nė už­duo­ tis, bet ir as­me­ni­nis rei­ka­las. Narp­lio­jant by­lą li­ki­mas jį su­ve­da su FTB agen­te gra­ žuo­le Džouns, juod­viem ir teks pa­si­ner­ti į kur kas klas­tin­ges­nį ir žiau­res­nį pa­sau­lį, nei kas nors ga­lė­jo įsi­vaiz­duo­ti.

Šia­me ro­ma­ne trium­fuo­ja Piet­ry­čių Azi­jos lo­gi­ka – vai­duok­liai, li­ki­mas, kar­ma, dva­sios, mi­ru­sie­ji ir neį­ti­ki­mi su­ta­pi­mai čia tu­ri to­ kią pat tei­sę gy­vuo­ti ir yra to­kie pat reikš­min­ gi kaip ir ap­čiuo­pia­ ma tik­ro­vė.

O Son­ča­jų Džitp­li­či­ pą ga­li­ma su džiaugs­ mu priim­ti į de­tek­ty­vų pan­teo­ną – tai vie­nas įsi­min­ti­niau­sių vei­kė­ jų pa­sta­rai­siais me­tais iš­leis­tuo­se kri­mi­na­li­ niuo­se ro­ma­nuo­se. Skai­ty­to­ją tik­rai su­ža­vės jo neįp­ras­tas hu­mo­ras, fa­ ta­liz­mas ir ti­kė­ji­mas.

Ten­ka pri­pa­žin­ti, kad kny­ga la­bai pa­trauk­liu bū­du pa­tei­kia ga­na ne­ ma­žai ži­nių apie bu­diz­mą, jį iš­pa­ žįs­tan­čių žmo­nių gy­ve­ni­mo ir mąs­ty­ mo bū­dą. Ži­no­ma, ro­ma­ne ne­trūks­ta ir va­ka­rie­tiš­kos gy­ven­se­nos kri­ti­kos, ta­čiau ji pa­teik­ta neį­ky­riai ir su ge­ra hu­mo­ro do­ze.

K VI

Ma­ri­lyn­ne Ro­bin­son GI­LEA­DAS

VIL

IŠ ANG­LŲ KAL­BOS VER­TĖ AL­BI­NAS ŠO­RYS. VIL­NIUS, „ME­TO­DI­KA“, 2012 M.

Pa­ban­dy­siu bū­ti san­tū­rus ir ne­var­to­ti per­ne­lyg daug pa­gi­ria­mų­jų žo­džių, ta­čiau tai sun­ku. „Gi­lea­das“ – vie­na nuo­sta­biau­sių ir švie­siau­ sių kny­gų. Ji pa­pras­ta, skaid­ri ir gi­li. Ku­pi­na šil­to hu­mo­ro ir iš­min­ties.

Gi­lea­de – ma­ža­me mies­te­ly­je pa­čia­me Ame­ri­kos vi­du­ry­je – gy­ve­nan­tis ku­ni­gas Džo­ nas Eim­sas ser­ga ir su­vo­kia, kad ne­tru­kus mirs, ne­spės pa­ma­ty­ti, kaip au­ga jo sep­tyn­me­tis sū­ nus. Ke­tin­da­mas per­teik­ti nors da­le­lę sa­vo iš­ min­ties ir pa­pa­sa­ko­ti gi­mi­nės is­to­ri­ją ku­ni­gas pra­de­da ra­šy­ti laiš­kus, ku­riuos ber­niu­kas per­ skai­tys suau­gęs. Net­ru­kus į mies­te­lį grįž­ta kai­ my­nys­tė­je gy­ve­ nan­čio pa­sto­riaus sū­nus ir Džo­ną Eim­są ima kan­ kin­ti klau­s i­m as, ko­kios pa­slap­tys par­gi­nė Džeim­są na­mo. Štai tiek siu­že­ to. Vi­sa ki­ta – pa­ sa­ko­ji­mo, min­ties ste­buk­las. Žmo­gus tie­siog dės­to sa­vo

gy­ve­ni­mą, pa­sa­ko­ja, kaip su­kū­ rė šei­mą, kaip pa­si­rin­ko ku­ni­go ke­lią, ap­mąs­to sa­vo san­ty­kį su Die­vu. Ši kny­ga ne­pa­moks­lau­ ja, ne­mo­ra­li­zuo­ja, ne­ro­do pri­ki­ ša­mai pirš­tu, ne­sie­kia skai­ty­to­jo su­krės­ti, šo­ki­ruo­ti ar ap­stul­bin­ti.

Ji kal­ba apie pa­ma­ti­nius da­ly­ kus: mei­lę, gy­ve­ni­mą, mir­tį, ti­ kė­ji­mą.

Ir skai­ty­ti ją rei­kia ne­sku­bant, ne­bė­gant per pus­la­pius, ne­ry­jant tro­lei­bu­se – ra­miai, pa­mąs­tant.

Gal­būt šią kny­gą dau­ge­liui, at­ pra­tu­siems nuo su­si­kau­pi­mo, rim­tu­mo ir ne­sku­bos, skai­ty­ti bus sun­ku, ta­čiau ver­ta – ji jus tik­rai ap­do­va­nos.

Ma­ri­lyn­ne Ro­bin­son (g. 1943 m.) yra pa­ra­šiu­si tik tris ro­ma­ nus – „Na­mų prie­žiū­ra“ („Hou­ se­kee­ping“, 1980 m.), „Gi­ lea­das“ (2004 m.) ir „Na­mai“ („Ho­me“, 2009 m.). Už „Gi­lea­ dą“ 2005-ai­siais ji bu­vo ap­do­ va­no­ta Pu­lit­ze­rio pre­mi­ja.

2012.03.02 16:52:31

Jie sie ja lam Ak blo da pa ar au da Pa ba sla

ap įsp du va ku „Ž liu 48

di čia

„Shutterstock“ nuotr.

Ro­ber­tą tuo­ met pik­ti­na mo­te­riš­ki hi­ gie­ni­niai įklo­ tai. Ko­dėl da­ bar mo­te­riš­ ki? Ką, ne­ga­ li jis – vy­ras – ko nors įsi­ klo­ti?

ni­niai įklo­tai. Ko­dėl da­bar mo­te­riš­ki? Ką, ne­ga­li jis – vy­ras – ko nors įsi­klo­ti? Jo dė­dė jais įsi­klo­ja ba­tus, kai žve­jot ei­na. Sa­ko, la­bai ge­rai, ne­smir­da ko­ji­nės pa­ skui. Pa­ra­šys ir Ro­ber­tas da­bar skun­dą kam nors. Ir į jo skun­dą at­si­žvelgs la­biau, nes jis vy­ras! Cha! :) Ži­no­ma, vis dar yra idio­tų, ku­rie mo­te­ris lai­ko pra­ stes­nėm už vy­rus. Bet idio­tų bu­vo vi­sur ir vi­sa­da, nie­ kaip to ne­pa­kei­si. Gal to­dėl jos ban­do pa­sau­lį keis­ti nuo „ma­žų da­ly­kų“. Štai vie­nai už­kliu­vo rek­la­ma, ku­ rio­je gra­žiai, krū­ti­nin­gai mer­gi­nai į vei­dą tėš­kia­mas šo­ko­la­di­nis tor­tas. Ko­dėl gi? Ar to­dėl, kad rek­la­mos agen­tū­ra pro­pa­guo­ja smur­tą prieš mo­te­ris, ar kad ta, ku­riai už­kliu­vo, tie­siog mėgs­ta ieš­ko­ti šik­noj sme­ge­nų?

Be abe­jo, pir­mas va­rian­tas. Rek­la­mos už­sa­ko­vai tu­rė­ jo pa­siaiš­kin­ti. Ar bū­tų rek­la­ma kam nors ne­pa­ti­kus, jei ten bū­tų bu­vęs vy­ras?..

Fe­mi­nis­tės no­ri ly­gių tei­sių. Bet ko­dėl esa­ma mo­te­ rų są­jun­gų, mo­te­rų drau­gi­jų ir t. t. Pil­na (tiks­liau – be­ veik vi­sos) sri­čių, ter­pių, vie­tų, kur skirs­ty­ma­sis pa­gal ly­tį ne­rei­ka­lin­gas. Ir jei vis dar toks vyks­ta, tai daž­ niau­siai pa­čių mo­te­rų ini­cia­ty­va. Kaž­ko­dėl ne­pa­ma­ ty­si bū­re­lio ne­pa­ten­kin­tų vy­rų, be­si­skun­džian­čių ly­gių tei­sių kont­ro­lie­riams, kad or­ga­ni­zuo­ja­mas Mo­te­rų ki­no fes­ti­va­lis. O štai jei at­si­ras­tų vy­rų ki­no festivalis… Disk­ ri­mi­naaaaa­ci­ja! Gel­bė­kit, mus disk­ri­mi­nuo­ja!

No­ri­te ly­gių tei­sių, no­ri­te da­ry­ti tai, ką da­ro vy­rai, da­ry­ti ge­riau už vy­rus – im­ki­te ir DA­RY­KI­TE, kaip tos, ku­rios jau tai ir da­ro. O ne gaiš­ki­te lai­ką mo­ky­da­ mos, kaip ir ką da­ry­ti ki­tiems (tiek vy­rams, tiek mo­te­ rims). Tos ly­čių lenk­ty­nės ir ku­rios nors ly­ties pra­na­šu­ mas yra tik jū­sų gal­vo­se, ir nie­kur dau­giau.

Fe­mi­niz­mas la­bai pri­me­na tai, kai juo­dao­dis ne­ga­ vęs ko nors sa­ko: „It’s be­cau­se I’m black, yeah?“ Su­ si­ku­ria­me pro­ble­mų, kad ga­lė­tu­me pa­skui jas spręs­ti.

Bė­da ta, kad jas iš­spren­dę (jei tai pa­vyks­ta), at­si­dur­ si­me ta­me pa­čia­me taš­ke – ten, kur tų pro­ble­mų ne­ bu­vo iš pat pra­džių. Bet gal bent at­ro­dys, kad jas iš­ spren­dėm  …  Tai kiek vis dėl­to fe­mi­nis­čių rei­kia elekt­ros lem­pu­tei pa­keis­ti? Nė vie­nos, nes fe­mi­nis­tės nie­ko pa­sau­ly­je nekeičia… Chaaa! :) Straips­nio au­to­riaus var­du re­ko­men­duo­ja­me pa­žiū­ rė­ti fil­mu­ką, ku­rį ra­si­te you­tu­be.com su­ve­dę „Tri­bu­te to the help­ful“. Pats au­to­rius jį pri­sta­to taip: „Jis, be abe­ jo, bu­vo pa­pik­ti­nęs Lie­tu­vos žmo­gas. Ti­kė­jau­si, kad taip bus. Ži­no­jau, kad ne­sup­ras, ką no­rė­jom pa­sa­ky­ ti. Net­gi ban­dėm aiš­kin­ti. Vis tiek nesuprato… Na, bet ne joms jį ir da­rėm, taip kad lai siun­ta, lai sa­vo fo­ru­muo­se dis­ku­tuo­ja.“ Ra­šė: mb

Kęs­tu­tis Na­va­kas, Ak­vi­lė Ži­lio­ny­tė VI­SI LAIŠ­KAI – ŽI­RA­FOS VIL­NIUS, „VA­GA“, 2012 M.

Jie be­pro­čiai, jie tam­po mus už no­ sies, jie pu­čia mig­lą į akis, žong­li­ruo­ ja var­dais ir pa­var­dė­mis, svai­do­si ka­ lam­bū­rais ir me­ta­fo­ro­mis.

Aki­na pa­ly­gi­ni­mais ir pri­ bloš­kia vaiz­duo­te. Skai­ty­ da­mas šią kny­gą jau­tie­si pa­te­kęs į kla­jo­jan­tį cir­ką ar siur­rea­lis­tų or­gi­ją. Ši au­to­rių po­ra tik­rai ne­pa­ da­ry­tų gė­dos pa­kvies­ta į Pa­mi­šu­sio Skry­bė­liaus ar­ ba­tė­lę (o gal ten nuo­lat slap­čia ir lan­ko­si).

Trum­pai šios kny­gos api­bū­din­ti neį­ma­no­ma, į 148 pus­la­pius įspraus­tas graž­by­lys­tės fon­ta­nas ne­pa­si­ duo­da įspau­džia­mas į jo­kius su­vo­ki­mo vamz­džius. Ži­no­ma, dau­ge­lis skai­tan­čių kul­tū­ri­nę spau­dą jau se­niai mė­ga­vo­si „Ži­ra­fų laiš­kais“, ta­čiau po vie­nu vir­še­ liu jie pa­lie­ka tru­pu­tį ki­to­kį įspū­dį. Ir tie 48 laiš­kai tru­pu­čiu­ką var­gi­na.

Pa­sak ži­ra­fi­no K.Na­va­ko, „kar­tais sė­ di ra­šy­ti laiš­ko – pa­ra­šai ro­ma­ną. Kuo čia ne ro­ma­nas? Fi­gū­ran­tai vi­si tie pa­

370_022.indd 23

tys, iš pus­la­pio į pus­la­pį, siu­ že­tas at­se­ga­mas sa­ga po sa­gos, dia­lo­gas verž­lus. Fi­ na­las, ži­n o­m a, liūd­nas“.

Spau­da šioms graž­by­lys­tėms bu­ vo idea­li vie­ta, tad ir kny­gą tur­būt ver­tė­tų skai­ty­ti ne­ tvar­kin­gai, at­si­ver­ tus ku­rią no­ri vie­tą ar su­si­da­rius gud­ ra­gal­viš­ką pla­ną – it ban­dant per­ kąs­ti au­to­rių taip die­vi­na­mo Ju­lio Cortá­za­ro „Žai­džia­me kla­ses“.

Jei­gu jū­sų iš­mo­nė su­žie­dė­ jo, są­mo­jis už­džiū­vo, vaiz­ duo­tė iš­se­ko, o lie­žu­vis – su­ skir­dęs ir pra­stai pa­ka­bin­tas, kny­ga „Vi­si laiš­kai – ži­ra­fos“ yra kaip tik tas šal­ti­nis, iš ku­ rio tu­rė­tu­mė­te ger­ti. Tik sai­kin­ gai, nes kamš­čius iš­muš.

Et­ga­ras Ke­re­tas IL­GIN­TIS KI­SIN­DŽE­RIO

IŠ HEB­RA­JŲ KAL­BOS VER­TĖ OL­GA LEM­PER­TAI­TĖ. VIL­NIUS, „BAL­TOS LAN­KOS“, 2012 M.

Ši kny­ga kuo pui­kiau­siai ga­lė­tų bū­ti kny­gos „Vi­si laiš­kai – ži­ra­fos“ ge­ra bi­čiu­lė ar gi­mi­nai­tė. Ji taip pat ku­pi­na siur­rea­liz­mo, žo­džių ir są­mo­nės žais­mo. 49-ių šios kny­ gos is­to­ri­jų au­to­rius Et­ga­ras Ke­re­tas (g. 1967) – kul­ti­nis Iz­rae­lio ra­šy­to­jas, ku­rian­tis ap­sa­ky­mus, gra­fi­nius ro­ma­ nus ir fil­mų sce­na­ri­jus. „Il­gin­tis Ki­sin­dže­rio“ – ant­ro­ji pri­ pa­ži­ni­mą jam pel­niu­si kny­ga.

Ką tik pa­si­bai­gu­sio­je Vil­niaus kny­gų mu­gė­je vie­šė­jęs au­to­rius šmaikš­čiai pa­sa­ko­jo, ko­dėl jis ta­po to­kių is­to­ri­jų ra­šy­to­ju. Pa­sak jo, tė­vas jam ma­žam prieš mie­gą ne­skai­ ty­da­vo kny­gu­čių, o pa­sa­ko­da­vo pa­ties su­kur­tas is­to­ri­jas ir pri­si­mi­ni­mus iš sa­vo aud­rin­go gy­ve­ni­mo. Dau­gu­ma tų is­to­ri­jų, pa­sak au­to­riaus, vyk­da­vo vieš­na­my­je, o jų vei­ kė­jai bu­vo pro­sti­tu­tės ir gir­ tuok­liai. Nie­ko nuo­sta­baus, kad ir pa­ties E.Ke­re­to is­to­ri­ jos to­kios trenk­tos. Žmo­gus, ku­rio gal­voj gy­ ve­na ma­žos srai­gės, per šiau­de­lį siur­bian­čios jo sme­ ge­nis; minkš­tu fo­te­liu virs­tan­ tis vy­ras; ato­kia­me kai­me­ly­je gy­ve­nan­ti žmo­nių skruz­dė­dų šei­my­na; bur­ti­nin­ko mo­ki­nys; gė­rio an­ge­lo ap­sės­tas žmo­ gus, ga­lin­tis da­ry­ti tik ge­ra,

– tai tik ke­le­tas fan­tas­ma­go­riš­kų per­so­na­žų ir neį­ti­ki­mų is­to­ri­jų. Šios is­to­ri­jos nė­ra sa­vi­tiks­lės, pa­ra­šy­tos tik pri­blokš­ti ar su­ža­ vė­ti, jos pri­me­na pa­sa­kė­čias, ku­ rių mo­ra­las pa­slėp­tas po ne­ti­kė­ ta pa­bai­ga, švel­niu ar kan­džiu hu­mo­ru. Ke­le­tas is­to­ri­jų – tar­si da­bar­ti­nės pa­sau­lio ir Iz­rae­lio rea­ly­bės es­ki­zai: trūk­čio­jan­tys, iš­sky­dę, ne­ryš­kūs ir mig­lo­ti.

Tie­sa, koks treč­da­lis pa­sa­ko­ ji­mų at­ro­do it ko­kios nors di­des­ nės už­ma­čios, įdo­mes­nės min­ ties ap­ma­tai ir jų min­tį sun­ku pa­gau­ti, bet li­ku­sios no­ve­lės – stip­rios ir ori­gi­na­lios. Au­to­riaus fan­ta­zi­ja tik­rai ne­men­ka, o hu­ mo­ro jaus­mas – pa­vy­dė­ti­nas ir su­bti­lus.

Tie­sa, neim­ki­te šios kny­gos į il­ges­nę nei po­ros va­lan­dų ke­lio­ nę – jos pa­bai­go­je ne­tu­rė­da­mi ką skai­ty­ti grau­ši­tės na­gus. O štai vie­ša­ja­me trans­por­te ji pui­ kiai tin­ka.

2012.03.02 16:55:00

Rašė: Sandra Kliukaitė

ŠOKOLADAS „HUGO & VICTOR“

APIE 34 LT PRANCŪZIJA

Kada pastarąjį kartą skaitei knygą? O Victorą Hugo? O kada nors valgei iš knygos? Tikrą šokoladą! Štai tokias prancūziško šokolado knygas pardavinėja du prancūzų gurmanai: virtuvės šefas Huguesas Pouget ir rinkodaros specialistas Sylvainas Blancas – du draugai, sumanę atidaryti šokolado parduotuvėlę Paryžiuje.

Dabar šokoladus ir pyragaičius jie eksponuoja vitrinose kaip tikroje galerijoje, o parduoda įpakavę į garsiąsias „Moleskine“ užrašų knygeles, primenančias dėžutes. Be to, jie pataria, koks vynas labiausiai tinka prie kiekvieno „Hugo & Victor“ šokolado ar pyragaičio. O šie yra tikri modernaus meno kūriniai. Tik nežinia, ką dabar apie visa tai pasakytų didysis prancūzų klasikas V.Hugo... www.hugovictor.com

AISČIO MICKEVIČIAUS KVAPŲ KOLEKCIJA „FUMPARFUM“ LIETUVA

„FUMparFUM“ – naujas prekės ženklas Lietuvoje, kurį sukūrė aktorius, radijo laidų vedėjas Aistis Mickevičius. Penki unikalūs, rankų darbo kvapieji vandenys – šiprai – sumaišyti iš natūralių aukščiausios kokybės sudedamųjų dalių: eterinių aliejų, absoliutų ir CO2 ekstraktų. Kvapų receptai sukurti sekant senovinėmis europietiško odekolono kūrimo tradicijomis. Tinka ir vyrams, ir moterims, be konser vantų ir kitų cheminių medžiagų, 50 ml buteliukuose. „AMBER LEMONADE“ (unisex) – sodrus šipras savo netradiciniu aromatu iš tiesų primena limonadą.

Viršutinė nata – citronas ir mėta, vidurinė nata – pačiulis ir kardamonas, apatinė nata – melsvasis stirakas ir gintaras. „PABLITO“ (unisex, bet labiau vyrams) – tradicinis šipras, tikra aromatų puokštė: viršutinė nata – levandinas ir žaliasis mandarinas, vidurinė nata – nerolis, šalavijas ir brazilinis pirulis, apatinė nata – saldžioji mira. „BEAU ET ORANGE“ (unisex, bet labiau moterims) – ryškus, sudėtingas rytietiškas šipras, sodrus ir paslaptingas aromatas: viršutinė nata – raudonasis apelsinas, bergamotė ir greipfrutas, vidurinė nata – arabinis jazminaitis ir damaskinė rožė, apatinė nata – melsvasis stirakas ir indiškoji mira. „BOIS D‘OR“ (unisex) – aštroka, įdomi rytietiško šipro kompozicija: viršutinė nata – Somalio frankincensas ir bergamotė, vidurinė nata – raudonasis kedras, apatinė nata – vanilė, degmedis ir pačiulis. „9 a.m.“ (unisex) – gaivi, skaidri ryto šipro versija: viršutinė nata – bergamotė, juodasis pipiras ir apelsinas, vidurinė nata – petitgreinas ir rožinis pirulis, apatinė nata – vetiverija ir civetas.

Visus „FUMparFUM“ kvapus rasi „Decolte“ (Savičiaus g. 12, Vilnius) ir www.ona.lt

SILIKONINIS ŠOKOLADAS „CHOCOLAT TRIVET“

APIE 30 LT PRANCŪZIJA

Dar šokolado? Prašom. Šį kartą iš... silikono. Prancūzų dizainerė Caroline Lisfranc nusprendė šiek tiek pašmaikštauti ir sukūrė virtuvės aksesuarus – padėkliukus.

Redos Mickevičiūtės nuotrauka

PRIJUOSTĖ SU MARŠKINIŲ APYKAKLE

KAINA 180 LT LIETUVA

Ne naujas, bet, rodos, nepamainomas lietuviškas virtuvės aksesuaras tiems, kurie maisto gaminimą vertina taip pat rimtai, kaip ir verslo kūrimą. Dizainas – Aistės Nesterovaitės. www.daiktuviesbutis.lt Dualhead.lt nuotraukos Vizažistė Greta Juozaponytė Modeliai Donata Por vaneckaitė ir Julijonas Urbonas

SEGĖ MORKA „SPINDI JEWELLERY“

APIE 100 LT LIETUVA

FOTOKAMERA „LA SARDINA: FISCHERS FRITZE“

Morka ant atlapo!? O ką? Juk daržovė, kabanti ant švarko, tikrai daro įspūdį. Po žiemos trūksta vitaminų – įsisek dizainerės Sandros Malaškevičiūtės rankų darbo segę morką. www.spindijewellery.com

APIE 308 LT AUSTRIJA

Jei manai, kad norime įsiūlyti skardinę šprotų su pomidorais, tai klysti. Tai fotoaparatas juostelių gurmanams, mėgstantiems fiksuoti unikalius plačiakampius vaizdus ir konser vuoti juos tikrame popieriuje, o ne skaitmeninėje laikmenoje. www.lomography.com

PREZERVATYVAI „CASANOVA“

APIE 17 LT VOKIETIJA

Esame įsitikinę – tokius pirktų net didysis suvedžiotojas, superloveris Giacomo Casanova. Sukurti vokiečių dizainerių sindikato „Donkey Creative Lab“. www.donkey-products.com

370_022.indd 24

DRUSKINĖ IR PIPIRINĖ „SPEED & COCAINE“

APIE 40 LT VOKIETIJA

Ar kada matėte drąsesnių indų druskai ir pipirams?.. Mes – ne. Be komentarų. www.donkey-products.com

2012.03.02 16:57:31