1
ketvirtadienis, gegužės 31, 2012
MENO LEIDINYS Nr. 5 (203) www.durys.daily.lt Redaktorė Rita Bočiulytė r.bociulyte@kl.lt
Langas
Iš Klaipėdos – į Amsterdamą ir Greifsvaldą Nyderlanduose ir Vokietijoje savo fotografijų parodas gegužę pristatė trys klaipėdiečiai fotomenininkai.
Nuo gegužės 16-osios iki liepos 1-osios Amsterdamo fotografijos fondas organizuoja penktąjį GRID fotografijos festivalį. GRID yra kas antrus metus vykstantis šiuolaikinis vizualiosios kultūros renginys, savo parodose pristatantis tarptautiniu mastu pripažintus ir jaunus menininkus. Šių metų renginyje du menininkai iš Klaipėdos – Gytis Skudžinskas ir Darius Vaičekauskas – su savo parodomis „Traces“ ir „Dekonstrukcijos“ atstovauja Lietuvai. Specialiai šiai bienalei išleistas bendras abiejų fotografų parodų katalogas, pristatantis jas ir autorius. Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Klaipėdos skyriaus pirmininkas D.Vaičekauskas Amsterdame eksponuoja darbus iš pernai pradėtos kurti vienetinių „Dekonstrukcijų“ serijos (dabar joje – 30 darbų). Tai menininko dekonstruotos ki-
tų autorių fotografijos – suraižytos, modifikuotos, bylojančios apie autentiškos autorystės vertės devalvaciją ir savotiškai analizuojančios, permąstančios Lietuvos fotografijos istoriją. Savo 25-ias „Dekonstrukcijas“ baigiantis 2011-iesiems D.Vaičekauskas pirmąsyk parodė LFS „Prospekto galerijoje“ Vilniuje. Antrąsyk dienos šviesą 12-a jų išvydo dabar Nyderlanduose, o rudeniop šią seriją bus galima pamatyti ir Klaipėdoje, Baroti galerijoje. O nuolat besikeičiančios ir vis pasipildančios G.Skudžinsko „Traces“ į naujas ekspozicines erdves instaliuotas jau bene 14-ąjį kartą. Startavusi 2006-aisiais Klaipėdoje, ši kintanti fotoinstaliacija nuo tol eksponuota Palangoje, Vilniuje, Panevėžyje, Kijeve (Ukraina), Istade (Švedija), Berlyne ir Arenshope (Vokietija). Be to, Vokietijoje, Greifsvaldo miesto „STP“ galerijoje gegužės 5-ąją atidaryta G.Skudžinsko ir Joanos Deltuvaitės paroda. Gytis jai pateikė savo darbus iš serijos „Backgrounds“, o Joana – „Skvuotus“.
Klaipėdiečio Requiem skambėjo Kijeve Gegužės 23-iąją Kijeve (Ukraina), 22-ajame tarptautiniame naujosios muzikos festivalyje „Sezono muzikinės premjeros“ atliktas klaipėdiečio kompozitoriaus Remigijaus Šileikos kūrinys.
Festivalio sakralinės muzikos koncerte kartu su ukrainiečio pianisto ir kompozitoriaus Oleksandro Kozarenkos, beje, gegužės pradžioje muzikavusio „Klaipėdos muzikos pavasaryje“, kūriniu nuskambėjo R.Šileikos Requiem mišriam chorui, solistei (sopranas) ir simfoniniam orkestrui (1999 m., nauja redakcija – 2012 m.). Requiem paruošė ir atliko Kijevo muzikai – B.Letošinskio choras ir orkestras
su vokaliste Olena Šinal. Dirigavo Igoris Andrijevskis. „Itin muzikalus dirigentas, labai juo esu patenkintas. Apskritai Requiem atlikimas buvo tikrai geras“, – teigė kompozitorius, šiemet sausį parengęs naują šio stambios formos savo kūrinio redakciją. R.Šileika pats dalyvavo premjeroje, klausėsi kitų festivalio koncertų. Kijevo naujosios muzikos festivalyje klaipėdiečio muzika skambėjo antrąsyk. 2007-aisiais „Sezono muzikinėse premjerose“ buvo atliktas jo Koncertas fortepijonui ir styginių orkestrui. Klaipėdoje R.Šileikos muziką šiemet bus galima išgirsti rudenį „Marių klavyrų aiduose“.
Šauniai pasirodė atlikėjų konkurse Prahoje Gegužės 15 ir 16 dienomis Čekijos sostinėje vyko 2-asis tarptautinis konkursas „Prahos muzikos sezonai“, kuriame dalyvavo ir puikiai pasirodė jaunieji Klaipėdos muzikantai.
Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos jaunoji pianistė Vaiva Bitinaitė savo amžiaus grupėje laimėjo pirmąją vietą, o jos bendramokslei
Emilijai Šukytei atiteko antroji vieta (abiejų mokyt. Vaiva Purlytė). Jų pedagogė koncertuojančių atlikėjų kategorijoje pelnė antrąją vietą (pirmoji nebuvo skirta niekam). Konkurse taip pat dalyvavęs jaunasis akordeonistas Vitalijus Dobrovolskis (mokyt. Robertas Užgalis) užėmė antrąją vietą (pirmoji nebuvo skirta), o duete su E.Šukyte – pirmąją.
Tapyba: Rodionas PETROFFAS. Visuomenės nuomonė. 2012 m. Drobė, aliejus, 140x121 cm.
Pilies teatro premjera – Raudonės pilyje Klaipėdos Pilies teatro gatvės vaidinimų seriją papildė naujas spektaklis „Kariatidės“. Premjera gegužės 26-ąją pristatyta Raudonės pilyje, 11-ojoje teatralizuotoje šventėje „Panemunių žiedai“.
Klaipėdiečiams ir miesto svečiams Pilies teatro gatvės renginių trupė įsiminė savo originaliais ir efektingais pasirodymais Jūros šventėse, tarptautiniame gatvės teatrų festivalyje „Šermukšnis“ bei kituose reprezentaciniuose uostamiesčio renginiuose. Naujasis trupės darbas „Kariatidės“ – jau bene šeštasis Pilies teatro gatvės spektaklis, šiuosyk pagrįstas graikų mitais apie kariatides, deivę Atėnę, Atlantus ir mirties personifikaciją Tanatą. Šešios jonėninio stiliaus marmurinės moterų figūros – kariatidės, laikančios Erechtejono šventyklos ant Akropolio kalvos šoninį portiką, –
daugelio atmintyje gyvas paveikslas. Jis „įrėmino“ ir naujo vaidinimo veiksmą. Pilies teatro vadovas ir naujojo spektaklio režisierius Alvydas Vizgirda sakė, kad „Kariatidės“ skiriasi nuo kitų trupės vaidinimų („Porcelianinės vestuvės“, „Versalio sodai“, „Sirenos“). Čia daugiau ekspresijos, ryškių spalvų. Spektaklyje skamba graikų poetų Sapho ir Archilocho tekstai. Muziką „Kariatidėms“ sukūrė kompozitoriai Giedrius Puskunigis ir Gintaras Kizevičius, kostiumų dailininkė – Aina Zinčiukaitė, choreografas – Arūnas Peštenis. Spektaklyje dalyvauja klaipėdietis mimas Aleksas Mažonas ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė Loreta Ramelienė. Raudonės pilyje rengiamame festivalyje Pilies teatras nebe naujokas, viešėjo jau ketvirtąsyk. „Fantastiškai gražus buvo renginys. Jame sutikome savo bičiulius
iš Varšuvos teatro „AKT“, susipažinome su Krokuvos istorinio šokio teatru, – pasakojo A.Vizgirda. – „Kariatides“ rodėme mažajame pilies kieme, kur vyksta dieniniai šventės vaidinimai. Publika priėmė labai gerai.“ Klaipėdos Pilies teatro šios vasaros tvarkaraštyje – pasirodymai Kaliningrado (Rusijos Federacija) miesto dienose, VI tarptautiniame gatvės teatrų festivalyje „Žemė. Dangus. Jūra“ Liepojoje (Latvija), XVI tarptautiniame gatvės teatrų festivalyje „FETA“ Gdanske (Lenkija) ir Klaipėdos miesto jubiliejinio 760-ojo gimtadienio renginiuose. Jų metu „Kariatides“ bus galima pamatyti rugpjūčio 3-iąją Atgimimo aikštėje. Kitąmet su šiuo spektakliu Pilies teatras ketina pretenduoti į Kipre vykstančio tarptautinio gatvės teatrų festivalio programą. Parengė Rita Bočiulytė
2
ketvirtadienis, gegužės 31, 2012
durys
Įtikino: Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, diriguojamo svečio iš Austrijos A.Markovičiaus, pagriež-
ta A.Skriabino II simfonija pasižymėjo aistringumu, pilnatve ir brandumu.
Virtuozė: smuikininkė R.Lipinaitytė pavergė ne tik puikia technika, bet
ir vidine artistiška galia.
Darijos Vasiliauskienės nuotr.
Trys „Muzikos pavasario“ orkestrai Gegužės 10-ąją baigėsi XXXVII festivalis „Klaipėdos muzikos pavasaris“, prasidėjęs dar kovo 31-ąją. Paskutiniai trys festivalio koncertai buvo skirti simfoninei ir kamerinei muzikai. Intrigavo ne tik susitikimas su pažįstamais ir puikiais Lietuvos nacionaliniu simfoniniu ir Klaipėdos kameriniu orkestrais, bet ir pažintis su svečių iš Ukrainos kolektyvu. Dėmesio vertos buvo ir siūlomos koncertinės programos – nuo barokinių, klasikinių iki šiuolaikinės muzikos partitūrų. Kartu: festivalį užbaigusiam Klaipėdos kameriniam orkestrui šiuosyk vadovavo ir fleita solavo šveicaras K.Zehnderis.
Rūta Vildžiūnienė Liepsningoji LNSO fantazija
Balandžio 27-ąją festivalis sukvietė klausytojus į simfoninės muzikos koncertą „Liepsningoji fantazija“. Įdomią programą pristatė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO), vadovaujamas maestro Juozo Domarko. Prie dirigento pulto šį kartą matėme jauną dirigentą iš Austrijos – Aleksandarą Markovičių. Efektingą programą sudarė rusų romantinės mokyklos XIX ir XX a. kompozitorių kūriniai. Nepaisant skirtingų koncerte skambėjusių kūrinių sukūrimo datų, meninės kalbos, idėjų ir vaizdų ratas taip smarkiai nesiskyrė. Visus opusus vienijo žėrintis, gyvybingas pradas, ryškus ritminis užtaisas, spalvinga harmonija ir orkestruotė. Be abejo, naujovėmis dvelkiančiam vėlyvojo romantizmo muzikos žodynui didelę įtaką darė ne tik spalvingo ir savito folkloro panaudojimas, bet ir pasirenkamų minčių, filosofinės idėjos
perteikimas muzikinėmis išraiškos priemonėmis. M.Balakirevo Rytietiška fantazija „Islamėjus“ buvo sukurta fortepijonui, vėliau pritaikyta orkestrui (skambėjo S.Liapunovo 1862 m. orkestruotė). Kūrinys spalvingas, virtuoziškas, žėrintis ir kupinas Kaukazo regionui būdingų intonacijų. Kas norėjo, galėjo išgirsti žirgų kanopų dundesį, įsivaizduoti kalnų viršūnes nutvieskiančią saulę ir kt. Kūrinys tryško uždegančiu rytietišku charakteriu. Armėnų kompozitoriaus A.Chačaturiano kūryboje užimantis svarbia vietą Koncertas smuikui ir orkestrui d – moll pratęsė rytietiškąją vakaro gaidą. Kūrėjas visą savo gyvenimą – studijas Maskvos konservatorijoje, pedagoginį, muzikos publicistinį darbą, atlikėjišką dirigento veiklą – susiejo su Maskva, nepamiršdamas savo etninių šaknų. Todėl jo kūryboje tiek daug armėnų, gruzinų, azerbaidžaniečių ir kito Kaukazo regiono folkloro elementų. Koncerto solistė smuikininkė Rūta Lipinai-
tytė pavergė ne tik puikia technika, bet ir vidine artistiška galia, gebėjimu „vesti“ klausytojus sudėtingos muzikos minčių vingiais. Raiški ir pagavi solistės pirmos dalies kadencija – monologas prikaustė gilia įtaiga. Gražus ir įsimintinas buvo klarneto ir smuiko dialogas. Antroji koncerto smuikui dalis pasižymėjo kontrastingų epizodų gretinimu, skirtingų nuotaikų mozaika. Muzika priminė kerintį pasakų „Tūkstantis ir viena naktis“ pasaulį. Kinematografiškas meninių vaizdų pobūdis galėjo asocijuotis su per dykumą lėtai traukiančiu karavanu, niūroku, kartais grėsmingu, paslaptimi dvelkiančiu rytietišku pasauliu. Trečioje dalyje orkestras žėrėjo įvairiausiomis spalvomis, solistės partija pasižymėjo įnoringu ir sudėtingu ritmu, o muzikos pobūdis įgavo žaismingą ir šelmišką charakterį. Koncerto „Liepsningoji fantazija“ antroje dalyje nuskambėjo A.Skriabino II simfonija c-moll, op.29. Šio kompozitoriaus ir pia-
Baigiamasis „Klaipėdos muzikos pavasario“ koncertas leido mėgautis mūsų kamerinio orkestro meistriškumu.
nisto asmenybė unikali ir nepakartojama. Jo suvokta savirealizacijos misija buvo susijusi su utopinėmis mintimis apie muzikos galią suvienyti žmoniją. Kompozitorius savo kūryboje sujungė impresionizmo, ekspresionizmo ir simbolizmo idėjų ir raiškos bruožus. II simfonija buvo žingsnis idėjos įgyvendinimo link. II simfonija penkių dalių. Kiekviena kontrastinga, nors kompozitorius ir naudojosi monotematizmo principu. Nerimastingą pirmąją dalį keičia pastoralinė antroji, kurioje iliustratyviai mėgdžiojami paukščių balsai, pirš-
dami mintį apie didžiulę gamtos galią, siekiant sielos nusiraminimo. Ištirpstama begalinėje harmonijoje, girdėti būsimos „Ekstazės poemos“ nuojautos. Trečioje dalyje nerimastingi pasažai vykusiai kuria vėjo gūsių, audros gaivalų, neramios dvasios ir kovos epizodus. Simfonija baigiama iškilmingai ir optimistiškai. Ryškios maršo intonacijos kuria šviesios ateities viziją. Paskutiniai akordai kupini begalinės pilnatvės ir neaprėpiamos ekstazės. Orkestro ir dirigento iš Austrijos A.Markovičiaus pateikta interpretacija įtikino. Ji pasižymėjo aistringumu, pilnatve ir brandumu. „Šlovė pavasariui ir atsigavimui!“ – norėjosi sušukti po koncerto. Ukrainiečiai – „Tokatos ritmu“
Garbios publikos susilaukė gegužės 3-iąją vykęs festivalio koncertas „Tokatos ritmu“. Vakaro atlikėjai – Ukrainos Chmelnickio apskrities filharmonijos kamerinis orkestras, meno vadovas ir dirigentas Oleksandras Draganas.
15
Ukrainiečiai: Chmelnickio apskrities filharmonijos kamerinis orkestras, kuriam dirigavo jo meno vadovas O.Draganas, pasirodė su tautiečiais pianistu O.Kozarenka ir fleitininku T.Malyku.
3
ketvirtadienis, gegužės 31, 2012
durys
Gargždų muzikos festivalis: misija įmanoma Klaipėdos rajone balandžio 13 – gegužės 23 dienomis vyko Gargždų kultūros centro organizuojamas VII muzikos festivalis „Pavasario gaida“, renginiui įpusėjus pakeitęs pavadinimą. Nuo šiol jis vadinasi tiesiog Gargždų muzikos festivalis.
Komentaras Vidutis Normantas Gargždų muzikos mokyklos direktorius
Š
Žvaigždės: D.Geringo ir E.Hariyama programa „Bach Plius“ sužavėjo visus.
Net šešias savaites šiemet trukusio renginio 14 koncertų pasklido po Gargždus ir jų apylinkes, pasiekdami Dovilus, Endriejavą, Veiviržėnus, Agluonėnus... Juose apsilankė maždaug 3 tūkst. žmonių. Klaipėdos rajono gyventojams šis festivalis tapo įsimintinų susitikimų su Lietuvos ir pasaulio meno įžymybėmis vieta. Šį pavasarį jame koncertavo tokios žvaigždės, kaip Davidas Geringas, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Valstybinis Vilniaus kvartetas, Asta Krikščiūnaitė, Robertas Šervenikas, Vilhelmas Čepinskis ir kiti. Festivalio metu dviem sergantiems Klaipėdos rajono vaikams surinkta 3 tūkst. 500 litų. Dalyvių pasiteiravome, kokį įspūdį jiems paliko Gargždų muzikos festivalis, jo programa; kaip patiko publika, ar ji skiriasi nuo didžiųjų miestų publikos; kaip jie vertina festivalio organizatorių darbą ir ką mano apie šio festivalio indėlį į profesionalaus meno plėtrą Lietuvos regionuose. Viena iš festivalio misijų – labdaros akcija, kurios metu renkamos aukos dviem sergantiems Klaipėdos rajono vaikams. Buvo įdomu išgirsti, kaip atlikėjai vertina tokią iniciatyvą. Lietuva – ne vien Vilnius
V.Čepinskis, smuikininkas: Festivalis paliko puikų įspūdį. Programa – taip pat, ji plataus spektro. Publika nuostabi. Visada man labai patinka groti mažesniuose miestuose. Tai darau dar nuo 1998-ųjų. Šio festivalio organizatorių darbą vertinu labai palankiai. Sunku pamatuoti, bet esu tikras, kad renginio indėlis į profesionalaus meno plėtrą Lietuvos regionuose – neabejotinai didelis ir svarus. Labdaros iniciatyvą vertinu tik teigiamai. Pats esu organizavęs ne vieną panašią akciją ir manau, kad kuo dažniau ir daugiau turėtų būti panašių iniciatyvų. A.Krikščiūnaitė, operos solistė: Manau, kad festivalio programa organizatorių gerai apgalvota, neatsitiktinė. Smagu buvo matyti pilną salę klausytojų. Jaučiau, kad jie laukė mūsų koncerto. Buvo labai pakili nuotaika. Festivalio rengėjai padirbėjo puikiai! Tokie festivaliai, renginiai regionuose yra būtini. Jie nepaprastai svarbūs. Juk Lietuva – ne vien Vilnius ar Kaunas. Lietuva – tai Gargždai, Paežeriai ir Biržai... Labai svarbu regionuose pristatyti aukš-
Festivalio organizatorių nuotr.
Padėka: festivalio vadovė Šarūnė Uždarymas: renginį užbaigė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkes-
tras, diriguojamas R.Šerveniko, ir solistė A.Krikščiūnaitė.
čiausio profesinio lygio atlikėjus. Labdaros akciją vertinu vienareikšmiškai labai gerai. Birutė Mar, aktorė, poetė: Gaila, teko atvykti tik į savąjį koncertą ir nepamačiau kitų renginių, tačiau perskaičius programą apėmė tikras džiaugsmas, kad Gargžduose vyksta tokio aukšto meninio lygio renginys su tiek žymių atlikėjų, profesionaliai sudaryta programa. Publika labai nuoširdi, jautri, imli. Didžiuosiuose miestuose ji labiau išlepinta. Kiek teko susidurti, viskas buvo organizuota labai profesionaliai. Manau, kad tai, kas vyksta Gargžduose, turėtų vykti daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių. Nauda abipusė. Atlikėjams tai puiki galimybė pažinti kitokią (ne vien sostinės ar užsienio) publiką, publikai – susipažinti su tuo, kas vyksta sostinės meno padangėje. Labdaros akciją nuoširdžiai palaikau, labai ja džiaugiuosi ir sveikinu jos iniciatorius. Emi Hariyama, šokėja iš Japonijos: Festivalis naudingas ir tuo, kad galima pamatyti skirtingas kultūras, išgirsti naujos muzikos, palyginti atlikėjus. Ir tai svarbu, nes taip žmogus tobulėja. Manau, labai gerai, kad pas jus festivalyje visko daug. O kokia publika!.. Ji labai šilta. Tenka koncertuoti Vokietijoje ir Japonijoje. Publika labai skiriasi. Pas jus žmonės – kaip čia pasakius?.. – tikri, tokie nesugadinti, ir jaučiamas grynas žmogiškumas. Toks jausmas, tarytum būčiau namie ir viską suprasčiau. Šokis – tai malonumas. Pas jus šokti buvo didžiulis malonumas. Su maestro D.Geringu susipažinome Japonijoje, dirbame abu Vokietijoje, o
pirmas bendras projektas įvyko dabar Lietuvoje... Maestro fantastiškai groja, ir man didelė laimė būti kartu scenoje. Tarsi fiziškai jaučiu kiekvieną natą ir stengiuosi perteikti tai.
Petruškevičienė suskaičiavo, kad dalyviams buvo įteikta maždaug 350 rožių žiedų.
einantis į renginius, yra tas, kuriam rūpi. Rūpi menas, kultūra, jo miestas. Tad kultūrinių renginių kontekste jis gali kartu išreikšti ir savo rūpestį silpnesniu. Reikia tokių akcijų. Jei ne per tokį festivalį, tai kada?
Ateina tie, kuriems rūpi
Liudas Mikalauskas, operos solistas: Labai džiaugiuosi, kad nedidelis miestelis sugeba suorganizuoti tokį puikų festivalį. Pats organizuoju panašaus pobūdžio renginių ciklą Tauragėje ir žinau, kaip tai sudėtinga. Tačiau svarbiausia, jog Gargžduose pamačiau daug veiklių ir iniciatyvių žmonių. Nes jie labiausiai reikalingi, kad miestelyje virtų tikras kultūrinis gyvenimas. Visada programa priklauso nuo finansinių galimybių, o sužinojęs sumą, su kuria išsiteko festivalio organizatoriai, galiu tik pasveikinti juos padarius stebuklą ir subūrus tokį puikų atlikėjų būrį. O apie publiką galvoju, kad mažesniuose miesteliuose ji visada šiltesnė ir mielesnė nei didmiesčiuose. Nes provincijoje ji būna išsiilgusi tikrojo meno, tad tokie festivaliai yra atgaiva jų laukiančioms širdims. Tie besišypsantys veidai ir atviros sielos – štai ką mačiau ir jaučiau per mūsų su Valstybiniu Vilniaus kvartetu koncertą. Manau, toks festivalis visų pirma labai svarbus Klaipėdos rajonui, nes ne visi jo gyventojai turi galimybę nuvykti net į uostamiestį, kad pamatytų geros meninės kokybės renginių. Be to, jis yra sektinas pavyzdys kitiems miestams, kaip reikia organizuoti panašaus pobūdžio ciklus ir kaip juose išlaikyti aukštą repertuaro lygį. Labdaros akcija – labai graži ir prasminga iniciatyva. Žmogus, at-
Trapus kultūrinis sluoksnis
Jurgis Karnavičius, pianistas: Gargždų muzikos festivalis paliko itin teigiamą įspūdį. Programa įdomi, gerai subalansuota, pristatanti didelę žanrų įvairovę. O tokio iškilaus menininko, kaip violončelininkas D.Geringas, dalyvavimas – savotiškas „kokybės ženklas“, kuriuo galėtų didžiuotis bet kuris kitas, net ir daug žinomesnis festivalis. Gargždų publika, be abejo, nėra išlepinta tokios akademinių koncertų gausos, kaip tai būtų Vilniuje ar kituose didesniuose Lietuvos miestuose. Tačiau pastebėjau ir įvertinau jos dėmesingumą, gebėjimą komunikuoti su atlikėju. Iš tiesų buvo malonu groti tokiai auditorijai. Festivalio organizatoriams noriu tarti didelį ir nuoširdų ačiū. Viskas buvo padaryta nepriekaištingai! Manau, toks festivalis Lietuvai labai reikalingas. Jei galime lyginti Vilniaus ir kitų didesnių Europos miestų koncertinį gyvenimą, kol kas to negalėčiau pasakyti apie mažesnius miestus, vadinamąją periferiją. Šis kultūrinis sluoksnis, kuris yra savaime suprantama norma išsivysčiusioms Vakarų Europos valstybėms, Lietuvoje dar labai trapus ir plonas... Kuo platesnio žmonių rato pritraukimas prie amžinųjų vertybių, manau, tiesiogiai susijęs su valstybės egzistavimu ir gerove. Kartu atjau-
is festivalis paliko gerą įspūdį savo įvairumu – koncertų programų, muzikos žanrų ir stilių. Klausytojai iš mūsų rajono pabendravo su įžymiais ir profesionaliais Lietuvos bei užsienio atlikėjais. Jei didžiuosiuose miestuose koncertų salėse jaučiasi iškilmingumas, ten nėra to, kas buvo pas mus skirtingose rajono gyvenvietėse bei Gargždų mieste – nuoširdus atlikėjų ir klausytojų bendravimas. Kad šis festivalis reikalingas provincijos gyventojams, rodo tai, jog klausytojų tik daugėja. Galima drąsiai teigti, kad toks renginys dar labiau priartina didįjį meną prie paprastų žmonių. Kaip ir kiekvienas, festivalis turėjo ir nedidelių minusų: ne visi atlikėjai atsakingai pasirinko repertuarą jį pernelyg supaprastindami. Linkėčiau kai kuriems daugiau dėmesio skirti profesionalumui ir kokybiškam muzikos atlikimui. Šių laikų provincijos žmonės daug kur keliauja, daug ką mato ir girdi bei sugeba įvertinti, atskirti gerą nuo prasto... Buvo malonu dalyvauti ir klausytis festivalio atidarymo programos su solistu Liudu Mikalausku ir Valstybiniu Vilniaus kvartetu. Puikų įspūdį klausytojams paliko vakaras su A.Noviko džiazo kolektyvu „Jazz Island“ ir prancūzų „Zazou’ira“. Mūsų miesto gyventojai turėjo unikalią progą iš arčiau susipažinti su Davidu Geringu – išgirsti pasaulinio garso violončelininko atliekamą muziką ir stebėti pagal ją šokančią baleto solistę iš Japonijos Emi Hariyama. Mes, muzikos pedagogai, džiaugiamės šių metų festivalio naujove – Jaunųjų talentų paradu, kuriame su šalies jaunaisiais talentais dalyvavo ir gargždiškiai. Tai labai svarbu muzikiniam ugdymui ir būsimųjų atlikėjų karjerai. Linkiu Gargždų muzikos festivaliui ir jo sumanytojams ilgo gyvavimo artinant meną prie žmogaus.
ta, pagalba sergančiam, juolab vaikui, – labai graži Gargždų muzikos festivalio iniciatyva, verta visapusiško palaikymo. Povilas Velikis, akordeonistas: Nors šis festivalis šiemet jau septintasis, bet apie jį išgirdau pirmąsyk, kai pakvietė jame pagroti su mūsų instrumentine grupe „Subtilu – Z“. Kaip iš festivalio, kuris vyksta mažame miestelyje, tikėjausi mažiau. Drąsiai galiu pagirti rengėjus už rimtą programą, gerą festivalio organizavimą. Mano galva, labai gerai, kad koncertai vyksta skirtingose erdvėse, nesusispaudžiant vienoje koncertų salėje. Pasirodymams parinktos įdomios vietos, šiltas atlikėjų sutikimas, kokybiški lankstinukai ir afišos – vertinu tik teigiamai. Klausytojai mums atrodė gana išprusę. Ypatingo skirtumo nuo didmiesčio publikos nepajutome. Tokie renginiai naudingi tiek klausytojams, tiek atlikėjams. Popkultūra, kuri yra užkariavusi televiziją ir radiją, neigiamai veikia mūsų tautos kolektyvinį intelektą. Renginiai, kuriuose skamba profesionali muzika, būtų puiki atsvara mažaverčiams menine prasme. Dauguma žmonių net neįsivaizduoja, kokią jėgą turi kokybiška profesionali muzika. Tokių festivalių Lietuvoje reikia kuo daugiau. O apie tai, kaip reikėtų vertinti labdaros akcijas ir panašias iniciatyvas, galėsime kada nors padiskutuoti prie arbatos puodelio. Parengė Rita Bočiulytė
4
ketvirtadienis, gegužės 31, 2012
durys
Klaipėdai – 760: multikultūrinis miestas Klaipėda – turtingos biografijos miestas, daug kartų kilęs iš pelenų, nesyk keitęs priklausomumą, veidą, bet visada išlaikęs savo identitetą. Tvirtus pamatus čia klojo vokiečiai, britai, škotai, švedai, lietuviai, kitų tautybių žmonės, propagavę ir savąjį gyvenimo būdą, papročius, tradicijas. Jų dėka Klaipėda susiformavo kaip daugiatautės kultūros miestas.
Neišliko: žvilgsnis į Tiltų, buvusią Friedricho Wilhelmo gatvę: dešinėje – lietuvių liuteronų bažnyčia, atstatyta po 1854 m.
gaisro, kairėje – reformatų bažnyčia, atstatyta 1863 m.
Jovita Saulėnienė
Žvilgtelkime į senosios Klaipėdos gyventojus ir jų santykį su miestu, prisiminkime bent keletą iškiliųjų pirklių asmenybių, palikusių ryškius pėdsakus miesto istorijoje. „Tebūnie visiems žinoma“...
Tai būdinga XIII a. oficialių raštų frazė, nukreipianti į Klaipėdos ištakas ir jų kūrėjus. Pirmieji mums žinomi miesto žmonės – tai Vokiečių ordino magistrai, Kuršo vyskupas, komtūrai, kurie brėžė nuolat kintančius miesto kontūrus ir planavo jo gyvenimą... Iš išlikusių dokumentų sužinome ne tik apie miesto ribas, architektūros specifiką (pelkėtos žemės neleido statyti mūrinių statinių), tiltus, kailių saugyklą, kiaulides ir kitus objektus. Svarbiausias jų tikslas – „platinti tarp stabmeldžių šventąjį tikėjimą“. XVI a. visame krašte jau buvo įvesta re-
Klaipėdos valdymo laikotarpiai Livonijos ordino ir Kuršo vyskupi-
jos – 1252–1328 Vokiečių ordino – 1328–1525 Prūsijos hercogystės – 1525–1701, kur
įsiterpė švedų valdymas –1629–1635 Prūsijos Karalystės – 1701–1918, kur
įsiterpė rusų valdymas – 1754–1763; 1812–1913 Prancūzų – 1918–1923 Lietuvių – 1923–1939 Vokiečių – 1939–1945 Sovietų – 1945–1990 Lietuvių – nuo 1990
formacija, davusi pradžią protestantizmui. Mažiau duomenų turime apie eilinius miesto gyventojus. Pirmoji apgyvendinimo banga nebuvo sėkminga. Į naująjį miestą atsikėlę pirkliai iš Dortmundo, Liubeko, Brėmeno ir kitur dėl nepalankių politinių sąlygų netruko jį palikti. „Visiems ir kiekvienam...“
Tai nuo XV a. atsiradusi tipiška frazė dokumentuose, kuriais buvo siekiama tvarkyti miesto vidaus reikalus, reguliuoti miestiečių gyvenimą ir tarpusavio santykius. Tų dokumentų išlikę nemažai. Tai Klaipėdos laikotarpis Prūsijos sudėtyje. Prūsijos miestai buvo trijų klasių. Klaipėda buvo pirmosios klasės miestas. Gyventojai buvo skirstomi į didžiuosius ir mažuosius miestiečius. Pirmiesiems priklausė salyklininkai, pirkliai, prekiautojai audiniais. Pasak J.Zembrickio, norėdamas tapti didžiuoju miestiečiu, jis privalėjo turėti du priešgaisrinius kibirus, įsigyti šautuvą arba gerą špagą ir jais apsiginklavęs priimti miestiečio priesaiką. Špagos nešiojimo privilegiją turintys didieji miestiečiai uoliai ją saugojo, o neteisėtai jomis pasipuošę būdavo baudžiami didelėmis piniginėmis baudomis. Paprastai didžiojo miestiečio teises per metus gaudavo 4-6 asmenys. Svetimšaliai, norėdami įsigyti didžiojo miestiečio teises, turėjo būti „garbingų tėvų ir kilmės, nesuteptos garbės ir gero elgesio“ bei sumokėti tam tikrą mokestį. Mažaisiais miestiečiais galėjo tapti amatininkai, kuriems iki XIX a. buvo leidžiama užsiimti smulkiąja prekyba. Vadovavosi griežtais nuostatais
Klaipėda vadovavosi 1681 m. krašto ir miesto nuostatais. Pagal juos
griežtai buvo reglamentuotas miestiečių kasdieninis gyvenimas ir šventės. Štai vestuvės ir krikštynos galėjo užtrukti tik vieną dieną ir galima buvo valgyti vieną kartą, „daugiausia dvi alaus statines ištuštinant“.
Klaipėdos pirkliai rūpinosi savo miestu, mylėjo jo gyventojus. Ir jų darbų pėdsakai dar iki šiol ryškūs.
Per laidotuves buvo uždraustas „didelis bruzdesys, praštmatnumas, rijimas ir girtuokliavimas“. Nemažai reikalavimų skirta miestiečių aprangai. Pirkliai privalėjo rengtis „tik pagal jų luomą ir turtą, tačiau be prabangos ir žemesniems sluoksniams rodyti gerą pavyzdį“. Amatininkų šeimai buvo uždrausta nešioti šilkinius drabužius, puoštis perlų vėriniais, dėtis sabalų kailių kepures... Tarnai privalėjo „dėvėti
savo tradicinius drabužius“, „lietuviams neleistina užsimanyti kokiu nors drabužiu vokiečius mėgdžioti“. Lietuviams samdiniams buvo „uždraustos kiaunės ar lapės kailio kepurės, galionuotos skrybėlės, tymo arba juchto apavas; lietuvės mergos negalėjo nešioti skarelių, prijuosčių, liemenėlių iš brangios drobės ir tymo batelių su kailiu“ (J.Zembrickis). Nesilaikančius griežtai baudė. Elitas – labdaringi pirkliai
Daugiausia dokumentų skirta pirkliams. Jų rankose buvo prekyba, kuriai dar 1642 m. buvo suteikta laisvos prekybos privilegija. Kaip žinoma, Karaliaučius Klaipėdai nuolat stengėsi kenkti ir riboti jos prekybinius ryšius su kitais miestais. Laisvos prekybos privilegija, vėliau priimti Sandorių nuostatai padėjo nuslopinti negeras Karaliaučiaus užmačias. Suaktyvėjus prekybai, susiformavo ir miesto elitas. Juo tapo pirkliai, kurie išliko aktyviausias Klaipėdos miestiečių sluoksnis net XVII–XIX a. Tai buvo turtingi, išdidūs, savo vertę žinantys miestiečiai, susibūrę į Klaipėdos pirklių gildiją, kuriai priklausė Biržos,
Fotokopija iš Simono Dacho namų archyvo
Pirklių našlių namai ir kitas nekilnojamasis turtas. Itin reikšmingas pirklių H.Roerdanso, L.Simpsono, H.Gerlacho, E.J.Berbomo ir kitų įnašas miestui. Neabejingi jie buvo ir kultūrai, kolekcionavimui. Pirklio Lorko namuose buvo vertinga biblioteka, vėliau jo žentas L.Consentius surinko garsią vabzdžių kolekciją, pirklys H.Roerdansas sukaupė vertingiausią Prūsijoje monetų rinkinį ir t.t. Pirkliai skyrė itin didelį dėmesį labdarai. Beveik kiekvienas jų testamentu palikdavo miestui dalį savo turto. Pirklys ir teismo kolegijos narys B.Eccarius miestui padovanojo 12 namų ir du tuščius sklypus Odų gatvėje. Roerdansų šeima įsteigė našlėms prieglaudą. Pirklys J.Simpsonas – anglikonų bažnyčios fundatorius. Katerina Consentius po vyro mirties dovanojo miestui paveikslų, vabzdžių kolekciją ir visas iš Prūsijos karališkosios šeimos gautas dovanas... Sąrašas ilgas. Tiesiog „visiems ir kiekvienam“ tebūnie žinoma, jog Klaipėdos pirkliai rūpinosi savo miestu, mylėjo jo gyventojus. Ir jų darbų pėdsakai dar iki šiol ryškūs. (Tęsinys. Pradžia DURYS, 2012 03 29, 2012 04 26)
Keliautojas Paulis Rozenvalis – apie XIX a. Klaipėdos moteris Moterys, ypač prie stalo, retai įsiterpia į pokalbį, jos pasitraukia vos tik baigusios valgyti, o tada prasideda besaikis, beprasmiškas girtuokliavimas. Aš, nors ir pats stikliuko mėgėjas, neatsisakyčiau, jei būtų siūlomas lengvas prancūziškas vynas, tačiau portveinai ir maderos, kurie čia paprastai siūlomi po pietų, yra taip atskiesti romu, kad tik klaipėdietis gali be sunkesnių pasekmių išgerti keletą butelių. Pagaliau girtavimas baigiasi, vėl pasirodo damos, o su jomis – arbata ir kortos. Jeigu nesinori toliau vaidinti nebylio rolės, tenka dalyvauti lošime, kur galima lengvai pralaimėti keletą šimtų rublių. Visa tai tęsiasi iki vėlios nakties. Paragavus šaltų užkandžių su geroka punšo porcija, išsiskirstoma namo suvirškinti suvalgytų gėrybių, kad būtų galima vėl panašiai leisti kitą dieną. Su nedidelėmis išimtimis taip leidžiamas laikas turtingiausiuose na-
muose. Lankiausi aš ir damų draugijose, kurios mane mažai džiugino, išskyrus gal tik ponios A. suburtas ir visais atžvilgiais man patikęs ratelis. Damos šiaip taip kalba prancūziškai, prastai dainuoja, vidutiniškai skambina pianinu ir visai nemoka groti gitara. Moterims svetimas net menkiausias išprusimas, todėl kalbėtis su jomis neįdomu, o tenykščiai jaunieji ponai yra tiesiog atstumiantys: jeigu vokiečių prancūzas yra nepakenčiamas, tai vokiečių britas yra dešimt kartų šlykštesnis. Tačiau dailioji lytis dėl ūgio, laikysenos, veido spalvos ir kūno formų teisėtai gali būti vadinama gražiąja. Reikia pagirti jos skonį apdarams, dailias sukneles, nors proto išsilavinimu gražuolės, be abejo, gerokai atsilikusios. Žinoma, jos dėl to nekaltos, nes neturi net menkiausios galimybės lavintis.
5
ketvirtadienis, gegužės 31, 2012
LITERATŪRA ŠIANDIEN www.durys.daily.lt Sudarytojas Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com
Siuvinėtos skridimo projekcijos Nijolė Kliukaitė
Vėl kartu. Visos penkios. Viena, tiesa, negrįžtamai pasikeitusi. Nors ir kitos... Kas besugrąžins Aliodijai išlakumą. Jei ne paltas, kaži ar beatpažintum. Nors ir šis veik gyvas paveikslas su upių dygsneliais ir paupio peltakėliais, undinėlėmis su žvynų uodegėlėmis ir tokia raizgia medžių lapija, kad maga ją praskirti, pro dygsnius, išguldytus vaiką mokant skaityti, paskui aritmetikos, vėliau jau, daug daug vėliau, nes dygsniavimas reikalauja kantrybės ir laiko, spalvotais siūlais slystančio pro pirštus, vaikas jau skaitydavo jai Dantę, Dieviškąją komediją, ir lūšis margašonė, iššokusi iš Pragaro miškų, sustingo palto skvernuose. Dešimt metų dygsniavau paltą Aliodijai, balerinai, vienu šuoliu perskrendančiai visut visas išsiuvinėtas džiungles, mylimojo supeltakiuotą rojų ir pragarą, kuriuos balerina Aliodija pranerdavo taip pat lengvai, kaip ir visą likusią gyvenimo tuštybę, nes kas gi tai, jei ne tuštybė, visos tos priesaikos ir jų sulaužymai, vakarėlių pigi dramaturgija ir dar pigesnė scenografija, visos tos kasdienybės dekoracijos, kvapnios sriubos, karšti pyragai, švenčių katutės... Aliodija turėjo scenos tikrovę, kurią pati kas vakarą sukurdavo ir sugriaudavo. Visiems matant. Ir verkiant. Net nežinia ko... – Aš to nedarysiu, – sako Aliodija, ir, kiek patūpčiojusi, pasiūbavusi girgždančius sąnarius, pusę žingsnio pasitraukia iš rato. Penkta pėdų pozicija gerokai modifikuota. Aršės eilė. Žavėjausi jos motina, išrinkusia dukrai vardą. Aštrų kaip širšės geluonis. Dar labiau žavėjausi, ne, tik stebėdavaus tos moters auskarais, tomis geometrinėmis transkombinacijomis, kabalduojančiomis ausyse. Tos moters ausų lezgeliai turėjo būti geležiniai, o ir kaušeliai, nes tos kyburiuojančios konstrukcijos neigė visus gravitacijos dėsnius, kas mane, tylią gyvenimo dygsniuotoją (nes net ir tada, vaikystėje, visas savo mintis išpeltakiuodavau arba išsiuvinėdavau kryžiuku), džiugino ir ramino, visada įtariau, kad mokslo tiesos turi pamušalą, kurio raštuose ir slypi esmė, o visas tas tezių paviršinis miražas tevertas šaliko, kuriuo ir apgaubiau Aršės pečius per jos penkiasdešimtmetį. Iš tikrųjų tai nežinau, ko siekė Aršės mama, parinkdama dukrai vardą, bet švelnesnė būtybė dar negimė šioje žemėje. Savo vardą ji, žinoma, ištardavo gėdydamasi, prarydama pirmąjį skiemenį, iššlamindama antrąjį. Šššėėee
Celsio / eFoto nuotr.
– sušnarėdavo kaip pažadas, gal todėl kone kiekvienas vyras patikėdavo, kad būtent jam skirta globoti šią švelniabalsę trapią būtybę, deja, užsitęsęs trapumas išderina ir taip jautrų vyrų vestibiuliarinį aparatą, ir jie ima klupinėti, kartais, tiesa, parkrenta ant kelių, netgi deklamuoja tokiai pozicijai pritinkančius žodžius, bet ir klūpėjimui stinga natūralumo, jie tiesiog ima ir apleidžia mizansceną, tarytum visagalis dramaturgas juos būtų katapultavęs į kitą vaidmenį. Tiesa, vienąsyk Aršei tikrai buvo nučiuožęs stogas, juokingiausia, kad to vyro nelabai vyru ir bepavadinsi, bet Aršei, niekada neturėjusiai savo vaikų, matyt, reikėjo visko iš karto – dvidešimtmetės nuodėmės ir atpirkimo, o gal mokyklinės laimės miražo. Motina pati ją surišo. Apvyniojo lipnia plėve, pati nunešė į automobilį, nuvežė į tą iliuzijas dailiai apkarpančią gydyklą, po mėnesio nugenėtą visą ir dezinfekuotą iš vidaus dukrą privertė švęsti penkiasdešimtmetį, kad atsimintų geometrinę tikrovės prigimtį, padovanojo jai auskarus – du kūgius, įžeminančius ausų lezgelius. O aš ant pečių užmečiau jai šaliką, lietaus lašeliais siuvinėtą miražą. Bijojau ją prarasti. Tik jau ne Aršęęę... Ji ir dabar sumazgiusi tą rūko iliuziją po kaklu. Bet rankos... Jos tirta taip, kad susiplaka visi mano prisiminimai. – Aššš?.. Ne... – sušnabžda Aršė, nudrebindama mane Prudei. Prudencija kalba ilgai. Apie pinigų, emocijų, net prognozių sistemas, kurias, vadovaujantis moteriškosios dievybės aura, būtina sukurti kiekvienoje šeimoje. – Kiekviena mūsų jau stovime ant slenksčio. Turime šiokį tokį pasirinkimą, galime tapti pelenais
arba šeimų dievybėmis... – griaudžia ji, o aš tematau kaspiną, kurio ji persirišo galvą kaip sena hipė. Žinoma, kaspiną aš siuvinėjau. Žmogučiais. Kiekvienas vis kitos spalvos. Tai Prudencijos vaikai ir vaikaičiai, ateinantys, išeinantys ar tiesiog praeinantys vyrai. Jų – tų gyvenimo pakeleivių – tokia galybė, kad kaspiną Prudencija galėtų tris sykius apvyniot aplink galvą, bet ji sumazgiusi jį šone ir paleidusi kadaroti kaip spanielio ausis. Ji tauškia apie zuikius, kurių uodegėles kažkodėl būtina barstyti druska, dar apie kengūras, tiksliau, jų sterbles, atseit mums, moterims, derėtų tapti zuikių piemenėmis, gink dieve, nešiotis sterblėje šeimą, o gal ji visai ne tai norėjo pasakyti, aš nežinau, šiaip ar taip, bijau, kad ji ims ir užmirš, ką laiko rankose, ir... – Blaiviai mąstykime. Dabar, kai esame tokio amžiaus... Rodos, ji viena žino kryptį, ir mums, susirinkus nykštukinius savo laimės plaktukėlius (visada tikėjau, kad aš jį turiu, tik nežinau, kur padėjau, kur?..), tvarkinga vorele
traukti paskui šią laukinę moterį į laimės kalvę, bet... Aš jau beveik skrendu, nors žinau, kad dar ne laikas. Laikas pasisupti paskutinės draugės rankose. Mira. Aš jai nieko neišsiuvinėjau. Per visą gyvenimą. Per visą savo gyvenimą. Visą jos gyvenimą, kuris driekiasi kaip siūlas ar reaktyvinio lėktuvo paliktas sudegusių dujų takas, bet lėktuvas jau dingęs debesyse, bet sprinteris jau nunėrė už kampo ir vargu bau ar dar jį sutiksi gatvių labirinte, kuriame jau kiti siūlai, kitos draiskanos, kitos mintys, šių, neturinčių akivaizdžios išraiškos, nė nesupaisysi, tiesa, gali sugauti akių kryptelėjimą, bet jausmų lokatoriai jo net nefiksuos, kaip ir moteris, mano draugė, kas ją žino, ar ji iš tikrųjų yra, buvo (ar tik aš pati ja nebuvau?), ar ji buvo ištekėjusi, ar turėjo vaikų, net apie save nieko aiškesnio pasakyti jau nebemoku, buvo ėjimas, nežinau, ar išdrįsčiau pavadinti tą veiksmą žygiu, nes net nežinau, ar turėjau kryptį ir
aiškų tikslą, tik vėjai, audros ir lietūs, kokie vėjai, kokios audros, gal sapnuoji, sakydavo man žmonės, taip ir neįstengiau to stebuklo perprasti, to perdėm vietinio, vietiško, gal net vidinio klimato, dabar suprantu, klydau, stengdamasi pabėgti į kitą klimato juostą, kol gyvas, negali pabėgti nei iš savo plaučių, nei iš smegeninės, kur vien pelkės ir akivarai, nei iš savo dešinės pėdos mažojo pirštelio, kuriame tvinkčioja didžiausių nesutarimų su šia diena priežastis – mažas akmenukas, kurį privalai branginti, nes vienam, tarkim, priklauso šuolis, kitam trapumas, trečiam išmintis, o tau – akmenukas, aštrus kaip deimantas, bet ne deimantas ir netgi ne akmenukas čia svarbiausias, tik palyginimas, talpusis kaip, kuriame telpa visos įmanomos ir neįmanomos spalvos, visas garsynas ir netgi tylos iliuzija, visi įmanomi veiksmai ir visa tuštuma, nes lygindamas prarandi tikrumą, gal net save, jei tik save turi su kuo palyginti, su kuo gi įstengtum palyginti muziką, niekada niekieno nesugrotą, jokioje galvoje negimusią, neužrašytą jokioje penklinėje, nenušvilptą, nesušvilpautą, niekieno neišgirstą, bet ji štai teka pro mano ausis, iš kairės į dešinę, o gal atvirkščiai, vinguriuoja visais smegenų koridoriais, kur sukabinti, sudžiauti ar šiaip pamesti niekieno netapyti paveikslai, jie kvepia akvarelių upėm ir rožiniais flamingais, kojelės štai tįsta iš pilkšvų debesėlių, per kuriuos jau nebeįžiūri savo draugių, sustojusių aplink žydinčią obelį, susiėmusių rankom, kurios vis dar sūpuoja mane, sūpuoja mane, kaip... Ne kaip. Tai tik naujas performansas. Jos atveria dantį. Tokį kičinį. Apvadais visokiais iškreivaliotą, bet... Jau skrendu. Su žydinčiais obels žiedlapiais. Pilkai sidabrišku siūlu... Voratinkliu, kaip...
Žvilgsnių peltakiai Mano mylimasis iš sapno užribio persikraustė į paribius, ten pikti šunys mano ištvermę drasko, ir ši, vaikiškai sudaigstyta baltu susikilpavusiu siūlu, virsta skutais. – Jos nemažėja, – linksmai žybteli mylimojo akys. – Niekur ji nedingsta. Tik dauginasi. – Kaip pažiūrėsi, – sakau, bet mano akys pačios žino, kaip joms žiūrėti, jau išmoko žiūrėti taip, kaip reikia.
Susmulkintos ištvermės įveikt neįmanoma. Net vėjų nunešta į neužmatomus sapno tolius, net išpūsta iš sapno, išpustyta ir užpustyta, ji išlieka. Ta pati ištvermė: su mylimojo žvilgsniu, sertifikuota. Bet kartais tenka pasitraukti iš sapno, nesgi ir ten nebėra saugu. Sapne tu net pabėgti negali, toks jau tas sapno žingsnis; nežinau, kas trukdo, traukos stoka ar apkrovų rudimentai, kad ir kiek bėgtum, mini vietoj,
todėl už sapno teritorijos, pajutus asfaltą po kojomis, pasiklysti realybės tirštynėje ir tau ima atrodyti, kad gali bėgti atbulas, vinguriuoti zigzagais, o vis vienas pabėgsi. Taip atsitiko ir vienam paraščių sprinteriui, kuris bėgo iš lapo į lapą, žodžiai jį vijosi, bet bėgikas jautėsi saugus, nes sukibusios galūnės ar priesagos negali padaryti daug žalos, o pasklidas žodžio dalis gali atremti tylos argumentais, bet...
6
6
ketvirtadienis, gegužės 31, 2012
gintaro lašai
Žvilgsnių peltakiai
Mistro darbas Undinė Radzevičiūtė. Baden Badeno nebus. Istorijos Baltos lankos, Vilnius, 2011. 128 p. Dainius Vanagas
Slovėnų filosofas Slavojus Žižekas mėgsta pasakoti vieną komunistinių laikų anekdotą: vaikinas iš Vokietijos Demokratinės Respublikos paskiriamas dirbti Sibire. Žinodamas, kad cenzūra skaitys visus jo laiškus, jis sako savo draugams: „Susitarkime: jei mano atsiųstas laiškas bus parašytas įprastu mėlynu rašalu, laiške rašoma teisybė; jei raudonu – netiesa.“ Praėjus mėnesiui, draugai gauna pirmą laišką, parašytą mėlynu rašalu: „Gyvenimas čia puikus: parduotuvės pilnos prekių, maisto apstu, butai didžiuliai ir gerai šildomi, kino teatruose rodomi vakarietiški filmai, o aplink daugybė gražių merginų, tik ir trokštančių užmegzti romaną; vienintelis dalykas, kurio čia neįmanoma gauti, tai raudonas rašalas“. Vaikinas, nepaisant iškilusių kliūčių, vis dėlto randa būdą, kaip perduoti žinią bičiuliams. Argi šiuolaikinis rašytojas, iš kurio nusavinti visi moraliniai, estetiniai svertai ir orientyrai, taip pat prasmės puoselėtojo regalijos, nesusiduria su ta pačia kalbos padargų negalia? Kaip komunikuoti su skaitytoju, kuris alergiškas nuoboduliui, patiria sunkumų koncentruodamas dėmesį ir yra gana pagrįstai įsitikinęs, kad niekas jo nebegali nustebinti? Galų gale, kaip suderinti vertikalų teksto gylį su horizontalia, akiai patrauklia ir knygos užversti neskatinančia forma? Trečioji Undinės Radzevičiūtės knyga „Baden Badeno nebus“ puikiai atskleidžia, kaip galima dorotis su minėtais iššūkiais: išskirtiniai, nekasdieniai istorijų (taip, beje, apibrėžiamas ir knygos žanras) siužetai bei personažai, apipinti kasdieniais, bendražmogiškais pojūčiais ir nuotaikomis, įtraukia į vitališką bei nenuspėjamą autorės literatūrinį pasaulį. Apie geras knygas kalbėti nelengva ir tai daryti reikia kuo rečiau: žodžiai, komentuojantys žodžius, prideda lygiai tiek pat vertės, kiek ir pavagia. 16-os knygoje sudėtų istorijų nevaržo jokie laiko ir erdvės apribojimai: skaitytojui tenka apsilankyti koncertų salėje, karinėje bazėje, kiniško žaidimo „Go“ turnyruose, revoliucijos siaubiamose gatvėse, užklysti į Rusijos ir Vokietijos užkampius, nusikelti į Pirmojo pasaulinio karo išvakares ar mitologinio laiko dimensiją. U.Radzevičiūtės istorijos, kreipiančios žvilgsnį į kartais paradoksaliai, kartais natūraliai besiklostančius žmonių gyvenimus, pasižymi asketiškai nugludinta, vos vos pravertas duris primenančia kompozicija, lakoniškais, tačiau taigiais dialogais bei intelektualia, prasmėmis ir niuansais turtinga atmosfera. Be to, autorė žaidžia su skaitytoju ir retkarčiais, pasinaudodama netikėtu vardikliu, sujungia iš pirmo žvilgsnio visiškai nesusijusius pasakojimus. Knygos nugarėlėje Kęstutis Navakas U.Radzevičiūtės stilių apibūdina kaip „akupunktūrinę pro-
zą“. To maža: rašytojos sakinių dūriai ne tik preciziškai tikslūs ir taupūs – juk tai galėtų atspindėti išskirtinai techninius įgūdžius – bet ir subtiliai jungiami vienas su kitu, taip ausdami tvirtą asketiškos ir brandžios estetikos audinį: „Taigi jokio pergalės džiaugsmo neliko. Tik pergalės liūdesys“, („Premija“, p. 41), „Dėdė Valteris visada buvo ekscentriškas. Nors tie, kas prisiminė dėdę Valterį nuo vaikystės, sakė, kad ne visada. Kad toks jis tapo todėl, kad per mažai domėjosi gyvenimu ir per daug mėgo skaityti knygas“, („Ketvirtasis palikimas“, p. 113-114), „Prieš vidurdienį jie persikėlė į Nefrito salę. Jos sienos vėsino. Zi pamatė ten stovinčią kinišką Budos skulptūrą ir pajuto, kad laimės. Bet vos nepralaimėjo“, („Apversti piramidę“, p. 85). Lankstus ir manevringas U.Radzevičiūtės pasakojimo stilius paverčia skaitymą nuotykingu klaidžiojimu po atradimų džiaugsmo kupinus užkaborius, o žmogaus patirčių refleksijos bei socialinės kritikos (saikingos ir delikačiai užmaskuotos!) prisodrinti tekstai suteikia skaitytojui aibę intelektualinių dirgiklių. Leidykla „Baltos lankos“ knygą „Baden Badeno nebus“ išleido priskirdama ją knygų serijai, pavadinimu „Orientyrai“, kuri kreipia ypatingą dėmesį į šiuolaikinės prozos tendencijas ir reiškinius. Tai, kad U.Radzevičiūtė tapo pirmąja lietuvių autore, įsimaišiusia tarp šią seriją „uzurpavusių“ užsieniečių kūrybos, nėra atsitiktinumas: jos užrašytų istorijų braižas ir stilistika vargu ar turi atitikmenų lietuvių literatūroje. Tiesa, polėkio ir originalumo atžvilgiu „Baden Badeno nebus“ primena Ramūno Kasparavičiaus pitoreskų knygą „Decameron medicus“, tačiau, žinoma, U.Radzevičiūtė neabejotinai santūresnė ir, priešingai nei R.Kasparavičius, nemėgsta „purvinų, žodžiais pripeckiotų“ sakinių. Apskritai lietuvių literatūroje trūksta kokybiškai naujausias Vakarų estetines sroves, o ypač – jų problematiką ir interpretacinę prieigą prie kunkuliuojančio pasaulio reprezentuojančių autorių – ir tai, pažymėtina, neturi nieko bendra
5
su kosmopolitizmu. Paprasčiausiai ignoruodami gyvenamą laiką – nesvarbu, patinka jis mums ar ne – mes viso labo apgaudinėjame save ir tuo nieko nelaimime. Postmodernizmas – kaip mūsuose vis dar įprasta manyti – nėra a priori kultūros dekadansas. Tai – daugiabriaunis ir, nepaisant tradicinių kaltinimų orientyrų išniekinimu, vartotojiškumu, dekonstruktyvizmu bei kitomis intelektualinėmis klišėmis, Vakarų kultūroje nepaprastai reikšmingas laikotarpis. Tokie rašytojai kaip Grahamas Swiftas („Vandenų žemė“), Julianas Barnes („Flobero papūga“) bei daugelis kitų aiškiai pademonstravo, kokias prabos aukštumas gali pasiekti šiuolaikinė literatūra. O Lietuvoje nemaža dalis rašytojų – kurie, beje, vadovaujantis nerašytomis taisyklėmis, visuomet turėtų būti visuomenės avangardas, akimirksniu fiksuojantis bet kokius socialinius ir kultūrinius pokyčius – yra romantiškai nusiteikę idealistai, senųjų papročių ir prisiminimų sergėtojai (ši veikla nėra peiktina – peiktinas jai skiriamo dėmesio mastas), atšipusiomis akimis, uosle ir ausimis radę saugią užuovėją ariergarde. Todėl kiekvienas lietuvių rašytojų bandymas peržengti nusistovėjusią ribą ir praplėsti kalbos, prasmės, pojūčio ir vaizduotės lauką yra vertas pagarbos bei palaikymo. Lietuvių literatūros kontekste U.Radzevičiūtės knyga „Baden Badeno nebus“ yra itin reikšminga, kadangi tai ne šiaip sau bandymas, bet drauge ir labai brandus rezultatas, su kuriuo turėtų susipažinti kiekvienas, neabejingas lietuviško žodžio raidai.
Alio Balbieriaus nuotr.
Ne tu pabėgi iš sapno, tai sapnas pabėga iš tavęs. Taip atsitiko ir jau minėtam sprinteriui – sapnas paprasčiausiai iššliaužė, žmogus net kurį laiką jautė saldumą sąnariuose ir net akyse, kurias atmerkęs, žvilgsniu kliudė praskrendančią musę, greičiausiai atsitiktinę, nes lapkričio musės yra gamtos akibrokštas, ir kartais, kai gamta yra žaismingai ar poetiškai nusiteikusi, ji į žvarbą paleidžia kokią gaištančią gyvastį vien tik tam, kad kitą (dar negaištančią) gyvastį apimtų nuostaba ir kad, žvilgsniams netyčia susikryžiavus, įvyktų mažytė metamorfozė. Sprinteris atsikėlė, dar sykį pažvelgė į musę (dabar jau nukritusią, gal nualpusią), bet žvilgsniai susitikti jau nebegalėjo, reikėjo ieškoti kitų objektų, gebančių atlaikyti žvilgsnį, išsiurbti ar kaip kitaip sukontaktuoti. Vienas iš kontakto būdų – akių muilinimas. Gaila, bet tiesaus akių kontakto muilintojai vengia, jie renkasi pamuiles, kalbėdami dažniausiai jie glostinėja tau rankas, jų delnai minkšti, pirštai maloniai šilti, o nagai nepriekaištingai apkarpyti, jie įsikerta į kokią tavo rūbo skiautę ir ima ją volioti, gniaužyti visaip, į tą gniaužomą skiautę ir žvilgsnius susmeigia, tu turi padaryti tą ir aną, kone murkia jie. Tas intymus švelnumas užliūliuoja. Taigi, mums jau pažįstamas sprinteris klausėsi, nelabai ir suprasdamas, kas sakoma, murkimas – tarptautinė kalba, užauginta pamuilių pilnuose mėgintuvėliuose, taigi ir mūsų sprinteris užmatė tokius dalykus, apie kuriuos neskaitė net paskutinių nusišnekėjimų sąvaduose, o toji prarasto laiko pardavinėtoja ar perpardavinėtoja įpiršo jam skiautę popieriaus, gerokai, beje, aptrintą ir dėmėtą kaip prigimtinis tiesos žavesys, už kurį broliukas sprinteris paklojo apvalią sumelę (kiek tiksliai, nepasakysiu, žinau tik, kad už tokį apvalumą galima nusipirkti kokį pieną ar net kakavą duodantį gyvūną draug su atitinkamu aparatu), o kai išvyniojo tą skiautę, pamatė tik kelis neaiškios kilmės įspaudus. Sakiau jam, ir jums štai sakau, kad visi tie murkimai, glostinėjimai, nusikarpius nagus ir išsivalius panages, tėra pamuilių plakimas mėgintuvėlyje, geriau jau akys viso to proceso nė nematytų. Po akių muilinimo neišvengiamas yra akių, kurios paprastai yra atplėšiamos kaip prastai užklijuotas vokas, atvėrimas. Po miego ar kokio kito saldumo sulipdytomis blakstienomis akių obuolys dar kurį laiką paplaukioja sapno paribiuos, kur visokie šleivakojai padarėliai ieško slaptaviečių, užuolaidų ar šiaip kokių bunkerių, kvepiančių dulkėta lempelių šviesa ar net žvakėmis, nebūtinai aromatizuotomis, bet jei nėra net žvakių, miegažvėriai šoka į properšas, aidinčias neapsisprendėlių unisonu – tokios ten ir slėpynės, pilnos dvejonių ir prastų šešėlių teatro interpretacijų. – Imkis darbo! Bet kokio! Imkis gi pagaliau! – paraščių sprinteriui,
mano mažajam somnambului broliui šaukė viena tokia akių atvėrėja, laikinai einanti sugyventinės pareigas. Ir jis ėmėsi. Bet kokio. Bet kur. Bet kaip. Bet kada. Bet kam? Bet kodėl? Štai klausimėlis koksai. Bet jei tavo akys atvertos ir šviesa jau išdraskiusi miegus, tavo pasąmonė jau susąmonėjusi, o visi taip ilgai auginti ir puoselėti sapnų vijokliai jau užleidžia vietą gremėzdiškam betoniniam pomiškiui su besikryžiuojančiais keliais, kuriais zuja kažkas, ko nespėji ne tik pažinti, bet ir atpažinti, jau nekalbu apie tiltus, verpetuojančius danguje gyvatiškais rietimais bei subetonėjusiais suktukais su atramomis ir be jų... – Man skauda! Skauda! – šaukė mano mažasis brolelis, sapno pavainikėlis, besilupančiais delniukais (mat įsapnuota oda labai alergiška bet kokiam darbui) dangstydamasis visokių atsitiktinių nusižiūrėjimų pribirusias akis, bet... Pasaulyje dar yra visokių gailesčio vedamų akių plovėjų. Akių plovimas yra labai sudėtingas ir atsakingas veiksmas, akių nenušveisi kokiais valikliais, balikliais ar dezinfekciniais skysčiais, net jeigu taip padarytum, vaizdų, kuriais būtina atsikratyti, iš akių obuolio neiškrapštytum. Akys plaunamos ašaromis. Po vieną druskiną ašarėlę už numelioruotas svajones, užbetonuotus laukus ir miškus be kurtinio giesmių, po vieną skaidrią ašarėlę už savy pasiklydusius ir kitus paklaidinusius, bedirbant tuos bet kur, bet kam, bet kokius darbus, nes visi tokie darbai veda į nusivylimą, geriau jau nuvilti kitų lūkesčius, nei patį save, nes jeigu taip atsitiktų, o juk atsitinka, dažniausiai būtent taip ir atsitinka, mūsų mylimieji, persikraustę į sapnų paribius, šunimis užpjudę mūsų ištvermę, kuo linksmiausiai žybsėję akimis ir teigę, kad ištvermė nemažėja, kad ši tik dauginasi, išmuilinę mums akis, atvėrę, plovę išplovę, telaukia klusnumo. Ne, ne, jie iš tikrųjų mano dovanoją mums meilę, bet, mano mažasis somnambule broli, mylimasai paraščių sprinteri, jie tik tikisi, kad apgyvendinsi juos savo paraštėse, kai iš tikrųjų klausyti tegali pats savęs. Mylimųjų gali klausytis. Tegu ošia jie tavo ausų kriauklėse, tegu bando ir jas išmuilinti, vėliau išskalauti, gal net pakeisti prigimtinę tonaciją. Tegu. Tam jie ir mylimieji. Tegu lyja jų akys, tegu išplauna sutrupėjusius praeities paveikslus. Ne tik iš tavęs, ne tik... Visa, kas išplaunama, tėra kultūrinis sluoksnis. Aštuoni, dešimt, šimtas metrų kalbėjimosi žolių šaknimis ir palaidotais žvilgsniais. Miegok, mano nekantrus gyventi broli. Miegoki. Ir tegu sapno upės iš tavo akių suteka į manąsias. Ir atvirkščiai. Ir dar atvirkščiau, kol... žuvys mus nugiedos.
7
ketvirtadienis, gegužės 31, 2012
durys
G.Giedraitytė: „Ne šventieji puodus lipdo“
K
laipėdos menininkų grupės „Žuvies akis“ lyderė menotyrininkė Goda Giedraitytė pastaraisiais metais vis daugiau keliauja. Ir tų kelionių tikslai – ne šiaip pramoginiai, o pažintiniai, kultūriniai, ne tik asmeniniai, bet ir visuomeniniai. Kalbėjomės, kas gena į tas keliones šią jauną mamą, kuri per motinystės atostogas randa laiko savo profesijai ir kitai širdžiai mielai kūrybinei veiklai.
jos šalių choreografų bei šokėjų susitikimą Klaipėdoje. Tai – didelis iššūkis mūsų mažai organizacijai, bet labai reikšmingas įvykis šalies šokio scenai. Įsivaizduokite, jog daugiau nei 200 šokio profesionalų ir ekspertų susirinks į vieną erdvę – dalyvaus konferencijoje, šokio pristatymuose, įvairiuose seminaruose, viešose diskusijose ir t.t. Tai injekcija ne tik sektoriaus plėtotei, bet ir į miesto ekonomikai, turizmui ir pan. Manome, jog Klaipėdai tai ypač svarbu, turint omeny mūsų Choreografijos katedros istoriją ir regiono kultūrinės raidos perspektyvas.
Padeda siekti svajonių
– Kokias šalis, miestus teko aplankyti? Ką ten veikėte? – Per metus teko pabuvoti Suomijoje, Čekijoje, kur tarptautinių teatrų festivalių „Baltic Circle“ (Helsinkis) ir „Small Inventory“ (Praha) organizuotuose seminaruose skaičiau pranešimus apie menininkų grupės „Žuvies akis“ patirtį, veikiant nevyriausybiniame sektoriuje ir organizuojant tarptautinį festivalį Lietuvos regione. Taip pat buvau Prancūzijoje – ten Prancūzų instituto dėka lankiausi naujojo prancūzų cirko programos pristatyme pasaulinei festivalių prodiuserių auditorijai. – O kur dabar ruošiatės? – Birželio pradžioje – į Slovėniją, ten vyks tarptautinio naujojo meno ir festivalių tinklo „DNA: Development of New Art“, kurio narė yra ir menininkų grupė „Žuvies akis“, partnerių ir vieno garsiausių Danijos šokio teatrų „Granhoj Dans“ koprodiusuoto šiuolaikinio šokio spektaklio „Men&Mahler” pasaulinė premjera. Rudenį laukia Schloss Brolin Vokietijoje, kur rengiamas DNA partnerių susitikimas ir pažintis su rezidencinėmis vokiečių erdvėmis, taip pat Talinas, pristatysiantis Šiaurės ir Baltijos šalių choreografų ir šokėjų tinklo KEDJA susitikimą, ir Helsinkis, kur vyks Šiaurės šalių šokio platforma. – Kalbėjomės beveik prieš metus. Labai įdomu, kas per tą laiką pasikeitė, kaip pildosi jūsų troškimai? Gal atsirado naujų? – Iš tiesų šie metai buvo labai produktyvūs visomis prasmėmis. Visų pirma, asmeniniame lauke, kur dygsta gražiausias daigas – mano sūnus. Galimybė vėl pamatyti pasaulį vaiko akimis yra neįkainojama vertybė. Čia troškimai pildosi su kaupu. Antra, įvairiapusė kūrybinė veikla, kuriai šiuo metu galiu atsiduoti. Tai ir grįžimas prie savo profesinių ištakų – menotyros (jau ir nesuskaičiuoju, kiek tekstų apie dailės reiškinius šiemet buvo parašyta, kuruota tarptautinė kaligrafijos paroda Klaipėdoje, prisidėta prie „Jaunųjų Europos kūrėjų“ projekto, klaipėdiečio Rodiono Petroffo debiuto, kt.) bei kultūros vadybos, padedant menininkų grupės „Žuvies akis“ ir nepriklausomiems kūrėjams siekti savo svajonių. Kartu išbandomi nauji aruodai – tarptautinių kultūros projektų, kurie, neabejoju, prisidės prie mūsų miesto vardo ir kultūros garsinimo, įgyvendinimas. Paminėsiu aktyvų mūsų grupės dalyvavimą aukščiau pristatytuose tinkluose DNA ir KEDJA (beje, abu projektai yra ko-
Pilnatvė: G.Giedraitytė džiaugėsi augančiu sūneliu ir įvairiapuse kūrybine veikla, kuriai dabar gali atsiduoti.
finansuojami ES programos „Kultūra“). Taip pat esame pakviesti prisijungti prie Šiaurės ir Pietų Europą jungiančio scenos menų projekto „Odisėjas“ bei tapti Aarhus miesto (Danija) partneriu, įgyvendinant projektą „Konteineris17“, miestui tapus 2017 metų Europos kultūros sostine. Žodžiu, aktyviai mezgame tarptautinio bendradarbiavimo tinklą. Kad būtų pastebėti čia
– Kodėl tai svarbu? – Viena vertus, dalyvavimas tarptautinėje arenoje leidžia lyginti, vertinti ir pamatyti, kad ne šventieji puodus lipdo. Neretai lietuvių pastatymai ar kūrybiniai projektai yra daug labiau išieškoti, paruošti, profesionaliau atlikti ir pan. Antra, kas ne mažiau reikšminga, užsienio ekspertų pripažinimas yra svarbus, kad būtume pastebėti ir čia. Kaip sakoma, savam krašte pranašu nebūsi. „Žuvies akis“ savanoriškais pagrindais veikia jau dešimtmetį, bet tik pastaraisiais metais imtas vertinti mūsų indėlis į miesto ir šalies kultūrą. Manau, kad prie to prisideda ir mūsų veiklos tarptautinis įvertinimas. Užsienio partneriai nenustoja stebėtis, kiek daug mes padarome už tai negaudami atlygio. – Anksčiau teko girdėti ir dabar užsiminėte apie jūsų bendrą projektą, kuriame šoka Petras Lisauskas, o jo kūrėjas – garsus Europoje danų choreografas. Ar kada nors tą spektaklį pamatysime Klaipėdoje? – Taip, tai vienas iš tinklo DNA jungtinių projektų. Tinklo partnerės
Vytauto Liaudanskio nuotr.
šalys kartu su šokio teatru „Granhoj Dans“ ir jo lyderiu Palle Granhojumi stato jungtinį šiuolaikinio šokio spektaklį „Men&Mahler“ („Vyrai ir Mahleris“). Šokėjų atrankoje buvo pastebėtas ir mūsų grupės narys bei puikus šokėjas P.Lisauskas, kuris vasario–kovo mėnesiais dalyvavo spektaklio repeticijose Danijoje,
edukacijos puslapį – bus surengtas kritikos seminaras. Dalyvių geografija – nuo Centrinės Europos iki Skandinavijos ir Lietuvos.
o šiuo metu yra Liublijanoje Slovėnijoje, kur tęsiamos repeticijos ir birželio 8–10 d. įvyks pasaulinė šio spektaklio premjera. Klaipėdos bendruomenė ją galės išvysti rugpjūčio 26-ąją tarptautiniame šiuolaikinių menų festivalyje „Plartforma“.
– Gal „Plartformai“ ko nors pasisėmėte iš kelionių, lankydamasi DNA partnerių renginiuose? Ką įdomaus ten matėte? – Dalyvavimas partnerių ir ne tik jų renginiuose yra galimybė pamatyti ir pažinti tos šalies kūrėjus. Įdomu, jog į susitikimus su festivalių organizatoriais susirenka labai daug menininkų ar jiems atstovaujančių vadybininkų, kurie aktyviai „pardavinėja“ kūrybą. Šiuo metu net nespėju peržiūrėti visų siunčiamų laiškų su naujausiais menininkų darbais. Iš mano pačios matytų – šiemet festivalyje bus čekų spektaklis „Platforma“ (labai tinka mūsų renginiui). Tai – fizinis teatras, be žodžių, bet su tokia įtaiga, kad ir juokiesi, ir verki, ir vertybes perkratai savo galvoje.
„Plartforma“ – vasariška
Laukia didelis iššūkis
– Kokia šiemet bus „Plartforma“? Gal jau aiškėja festivalio programa? – Ji bus vasariška. Kadangi šiemet festivalį iš rudens atkeliame į rugpjūčio pabaigą, tiksliau – jis vyks 23–26 d. Tai lėmė ir noras pristatyti jau minėtą koprodukciją, ir pabandyti kultūriniais projektais užpildyti pakankamai tylią rugpjūčio padangę. Programa jau beveik sudėliota ir šiemet bus išties įvairi. Pasiūlysime ir fizinio teatro, ir naujojo cirko, ir gatvės šokių, ir performansų. Neapsieisime ir be jaunųjų kūrėjų pristatymo. Atversime naują festivalio
– Su choreografe Agnija Šeiko seniai svajojote ir siekėte, kad Klaipėdoje įvyktų Baltijos ir Šiaurės šalių choreografų bei šokėjų tinklo KEDJA susitikimas. Gal jau žinoma ir jo data? Ir ką tai reiškia jums, mūsų miestui, Lietuvai? – Taip, žodis jau įgavo kūną. Tinklas KEDJA gavo finansinę paramą iš ES programos „Kultūra“ 2012– 2015 metams, ir menininkų grupė „Žuvies akis“ pasirašė bendradarbiavimo sutartį. Pagal ją esame įsipareigoję 2013-ųjų birželio pabaigoje surengti Šiaurės ir Balti-
Užsienio partneriai nenustoja stebėtis, kiek daug mes padarome už tai negaudami atlygio.
– Ar „Žuvies akis“ vis dar jaunųjų Klaipėdos menininkų grupė?.. Jos sudėtis keičiasi? Jums negresia pavojus pasenti? – Žodį „jaunųjų“ iš mūsų pavadinimo jau senokai išbraukėme. Tačiau tik todėl, kad grupės narių amžius įvairėja. Išlieka senbuviai, ateina nauji jauni kūrėjai. Pasenti tikrai nebijome. Su amžiumi ateina patirtis. Šiemet švęsime savo veiklos 10-metį, per tą laiką pasikeitė ne tik grupės sudėtis, bet ir veiklos kryptis: nuo dailės projektų gal daugiau pasukome į scenos menus. Tačiau nepakito misija, principai. Norime reprezentuoti šiuolaikinį meną, su juo supažindinti klaipėdiečius ir miesto svečius, siekiame padėti jauniesiems kūrėjams vystyti savo kompetencijas. Iš tiesų jaučiame, jog atsispyrėme nuo pradžios, kuomet daugiau norėjosi saviraiškos, tiesiog realizuoti kūrybinius sumanymus, ir šiandien stovime profesionalių organizacijų gretose. Tai reiškia, kad ne tik prodiusuojame savo pastatymus bei projektus, bet ir veikiame kaip tarpininkai, tiesiantys tiltus tarp Klaipėdos ir Lietuvos bei pasaulio kūrėjų. Trūksta tik paramos
– ...Tai plevėsuos šiąvasar kaligrafija Klaipėdoje ant burių? Gražiai pradėjote tarptautinį projektą, bet ar pavyks įgyvendinti iki galo? – Vienareikšmiškai atsakyti dar negaliu. Šiandien tebelaukiame atsakymo iš miesto savivaldybės dėl projekto kofinansavimo. Kultūros rėmimo fondas jam skyrė 15 tūkst. litų. Bet tiek per mažai. Iš tiesų projektas ambicingas ir labai norisi jį įgyvendinti. Tiesiog norėjosi prisidėti prie miesto papuošimo, įvaizdžio kūrimo, kaligrafijos sostinės vardo garsinimo. Dėjome labai daug pastangų ieškodami finansavimo. Kreipėmės į eilę šalies ir miesto privačių rėmėjų bei įmonių, tačiau tik „Klaipėdos laivų remontas“ išreiškė norą prisidėti. Dabar viskas priklauso nuo laukiamos miesto kofinansavimo dalies. Tačiau ir negavę lėšų labai nenusiminsime. Esame įsitikinę, kad projektas pavyko. Sulaukėme išties didelio tarptautinio susidomėjimo. Konkursui atsiųsti darbai buvo eksponuoti Klaipėdoje ir Šiauliuose. Užmegzti kontaktai su kaligrafais Europoje ir už jos ribų, tad manau, tai ne paskutinis įgyvendintas kaligrafijos projektas. Jei ne šiemet, tai ateityje burės vis tiek suplevėsuos. Klausinėjo Rita Bočiulytė
8
ketvirtadienis, gegužės 31, 2012
durys
„IKRA savaitė“. Klaipėda be kom Nauja yra gerai pamiršta sena: ne vienas iš kūrybingųjų ragina nebijoti šios klasikinės išminties ir drąsiai traukti atmintin įstrigusius įspūdžius į savo aktualius sumanymus bei darbus. Klaipėdos regiono kūrybinių industrijų asociacijos (IKRA) pirmasis kūrybinių industrijų festivalis, praėjusią savaitę miesto centrą užliejęs renginiais, prikėlė ne vieną pamirštą tradiciją, uostamiestyje paskleisdamas lyg ir negirdėtą skambesį. „Pagaliau ir Klaipėda sujudėjo“, – įsiklausęs atsikvėpė nė vienas nuvargintas spengiančios senamiesčio tylos ir miesto gatvių tuštumos.
Valerija Lebedeva
Asociacijos prisistatymo renginių ciklas buvo skirtas įvairiems uostamiestyje aktyviems kūrybinės veiklos sektoriams. Anot organizatorių, bene didžiausias šio sumanymo pranašumas – galimybė sulaukti grįžtamojo ryšio: ne tik pagyrimų arba kritikos, bet ir pageidavimų įsilieti į rengėjų gretas, mat pernai spalį įkurta IKRA vienija plačiai aprėpiančių kūrybinių industrijų atstovus iš pajūrio. Kitaip sakant, pajūryje potencialių „ikrų“, laukiančių savo valandos, – itin gausu. Jiems atrasti ir jų galimybėms atskleisti buvo skirti teatro, kino, dizaino, verslo bei kitų sričių renginiai, kurių įvairovėje didžiausias svoris teko ne tik Klaipėdoje tvirtai įsišaknijusiam scenos menui ir architektūrai, bet ir kurį laiką pamirštai madai. Nuo krizės iki kosmoso
Didžiausiu „IKRA savaitės“ įvykiu, sutraukusiu pilnutėlį „Švyturio menų doką“, prieš dvejus metus duris atvėrusį su viltimi sulaukti būtent tokio turinio ir mastelio reginių, tapo madų šou „IKRA Mada“. Renginio organizatoriai: prodiuserė Jurga Sutkutė, vykdomoji prodiuserė bei režisierė Jūratė Klumbienė ir režisierius Vaidas Kvedaras – muzikinę dalį patikėjo garso inžinieriui Kristijonui Lučinskui, o vaizdo projekcijų kūrimą – Vilniuje gyvenančiam Simui Gineikai. Ant podiumo kolekcijas pristatė klaipėdiečiai dizaineriai Aina Zinčiukaitė, Ingrida Railienė, Audronė Benetienė, Raimundas Petreikis bei jų kolegos iš Vilniaus Agnė Deveikytė, Indrė Giedraitytė, Fausta Gaidytė, Janina Zibireva, Simona Slavinskaitė, Rasa Jarmolavičiūtė, Erika Vizgirdaitė, Liucija Kvašytė, Tomas Baranauskas, Kristina Valančiūtė, Marius Vepšta, Melita Rus – iš viso 16-a kūrėjų. Temų ir inspiracijų spektras – nuo ekonominės krizės iki kosmoso užkariavimo, nuo šiuolaikiško vyriškumo interpretacijų iki tradicinių medžiagų ir siluetų. Liną keitė spalvotas trikotažas, efektingus pynimus – dryžiai, griežtas formas – iš plastikinių vamzdelių sukonstruoti galvos apdangalai. Dizainerių kūrinius papildė juvelyrių iš pajūrio Julijos Batečko, Ditės Dilginienės ir Giedrės Kolokšanskytės darbai.
Patriotų džiaugsmui, klaipėdiečių pajėgos kūrybingumu ir kokybe nenusileido jaunosios kartos Vilniaus dailės akademijos ugdytiniams. A.Zinčiukaitės „Furijos“, įkūnytos pantomimos teatro „A“ aktorių, tapo originaliu pradžios akcentu, pranokusiu įprastinės madų demonstracijos rėmus. Neįmantriomis, beveik archajiškomis formomis ir akį glostančiomis spalvomis žavėjo A.Benetienės lino drabužių kolekcija. Itin didelio publikos palaikymo sulaukė populiari dizainerė I.Railienė, pristačiusi gausią, originalių sprendimų nestokojančių ir kartu praktiškų vyriškų drabužių kolekciją. Vakaro intriga tapo R.Petreikio sukurtų trumpikių kolekcijos pristatymas.
Pajūryje potencialių „ikrų“, laukiančių savo valandos, – itin gausu.
Mados renginių renesansas
„Prioritetą teikėme kolekcijoms, kurių drabužiai atspindi siekį originaliai atrodyti kasdien, netikėtai pritaiko šiuolaikiškas tekstilės bei kitokias technologijas. Iš potencialių dalyvių sulaukėme didesnio susidomėjimo, nei tikėjomės, tad daugeliui pažadėjome pirmumo teisę dalyvaujant kitų metų renginyje, šitaip įsipareigodami tęsti tradiciją“, – sakė „IKRA Mada“ sumanytoja J.Sutkutė. Nors mados renginiai po Nepriklausomybės atkūrimo bei praėjusio dešimtmečio pradžioje buvo
įprasta Klaipėdos gyvenimo dalis, ilgainiui šios srities aktyvas ėmėsi kitų veiklų, o niša liko tuščia. Dabar patirties reikia semtis iš naujo, tad itin praverčia gaivus požiūris: renginių kuratorė ir dizainerė J.Sutkutė į Klaipėdą atvyko gyventi iš Šiaulių, kur šešerius metus rūpinosi šiuolaikinio meno festivalio „Virus“ mados programa bei kaip kūrėja dalyvavo didžiuosiuose šalies mados renginiuose. „Savo mados festivalius turi beveik visi didieji šalies miestai. Toks renginys praturtintų ir Klaipėdos gyvenimą“, – mano ji. Režisieriaus ir „Švyturio menų doko“ įkūrėjo V.Kvedaro teigimu, idėja surengti uostamiestyje didelę aprangos dizaino šventę sklandė jau kuris laikas, tad naujosios IKRA pajėgos, įgarsinusios ją, padėjo apsispręsti dėl tokio renginio būtinumo. J.Sutkutės įsitikinimu, „IKRA Mada“ suteikė progą ne tik pristatyti publikai dizainerių darbus, bet ir suaktyvinti kūrėjų tarpusavio bendradarbiavimą ir sveiką konkurencijos dvasią. Anot prodiuserės, jeigu ruošiantis renginiui dalyvių paraiškos plūdo iš sostinės, žiniai pasklidus plačiau, pasigirdo vis daugiau drabužius kuriančių klaipėdiečių, kurie norėtų pranešti apie save kolegoms ir publikai, balsų. Vykdomosios prodiuserės ir režisierės J.Klumbienės teigimu, pirmasis renginys – puikus atspirties taškas tobulinti jo organizavimą, siekti dar didesnio efekto ir aktyvinti drabužių dizaino sritį uostamiestyje. Trupė virto teatru
Į „IKRA savaitės“ programą aktyviai įsijungę jaunieji uostamies-
Užtaisas: Klaipėdos jaunimo teatro „Muzikiniame siuntinyje senamies-
čiui“ buvo daug veiksmo ir energijos.
Paįvairino: šou „IKRA Mada“ – naujas gūsis uostamiesčio kultūriniame g
čio teatralai pasiūlė ir premjerų, ir publikai jau rodytų bei tobulintų spektaklių pristatymų. Memelio teatras pakvietė į Rūtos Bunikytės režisuotą miuziklą „(ne)Laimingi žmonės“, pastatytą pagal garsios anglų dainininkės Kate Bush dainas. Valentino Masalskio suburta „trupė p. s.“, kuri, beje, praėjusią savaitę tapo Klaipėdos jaunimo teatru, pristatė sarkastiškos lyčių bendravimo analizės, spektaklio „Paukštyno bendrabutis“,
premjerą bei dainų ir ritmų gatvės vaidinimą „Muzikinis siuntinys senamiesčiui“. Po jo žiūrovus įtraukusios kūrybinės dirbtuvės Klaipėdai lėmė ritmiškiausio miesto titulą. Deja, kol kas šis epitetas taikytinas ne visoms uostamiesčio gyvenimo sritims – anot paties teatro vadovo V.Masalskio, liūdina, kad miestas pasitinka svečią vangus ir ištuštėjęs, kad beveik visiškai sunaikintas mažasis vers-
Žaismingai: amorfiški baldai, lyg vandens užlietos grindys ir pievelė patal-
poje – tokias idėjas būsimojo objekto interjerui siūlė dirbtuvių dalyviai.
Mindaugo Melenio ir Andriaus Tamašausko („2am design“) trimatė vizualizacija.
9
ketvirtadienis, gegužės 31, 2012
durys
mpleksų ir bendravimo problemų Apie rengėjus Klaipėdos regiono kūrybinių industrijų asociacija (IKRA) – 2011 metų spalį įkurta visuomeninė organizacija, vienijanti dizaino, architektūros, informacinių technologijų, reklamos, kino, medijų, muzikos, scenos menų ir kitų kūrybinių bei kultūrinių industrijų sektorių atstovus ir kūrybines įmones iš pajūrio. Kūrybinių industrijų festivalis „IKRA savaitė“ sumanytas kaip naujosios organizacijos prisistatymas visuomenei ir pretenduoja tapti kasmečiu renginiu.
lių interjerą pasiūlyta integruoti ir dirbtinį žolyną bei iš vamzdžių sukurtą šviestuvą, o senojo fabriko konversiją į modernų kūrybinių industrijų centrą primintų sienose per abu aukštus sumontuota šviečianti juosta. Užvirė diskusija
gyvenime. Ant festivalio podiumo „Švyturio menų doke“ savo kolekcijas pristatė Klaipėdos ir Vilniaus dizaineriai.
lininkas, kad dar nesusivokta, jog kiekvienas žmogus, o ne masinis tiražas yra vertybė. „Kultūra negali be verslo, o verslas – be kultūros. Todėl „IKRA savaitė“ man atrodo labai prasmingas sumanymas“, – sakė aktorius ir režisierius. Apie verslo ir kultūros sankirtas kalbėta ir režisieriaus Emilio Vėlyvio, Klaipėdos alternatyviojo kino kūrėjo Arūno Eimulio bei kino apžvalgininko Aivaro Dočkaus, kuris rūpinosi festivalio kino programa, susitikime.
Įspūdžiais iš kino virtuvės noriai dalijęsis svečias, be kita ko, negailėjo komplimentų kolegai iš Klaipėdos ir palaikė jo iniciatyvą – pirmąjį vaizdo klipų festivalį „IKRA Like“, kuris tapo atradimu ir kinomanui A.Dočkui. Pastarojo teigimu, prieš trejus metus uždarius „MTV Baltic“ kanalą tik virtualiojoje erdvėje gyvuojantis lietuviškų mažųjų videoformų žanras per šį laiką žengė septynmylį žingsnį ir jau skina puikių pavyzdžių derlių.
Polėkis: Kultūros fabriko interjero kūrybinių dirbtuvių dalyviai atlikto darbo rezul-
tatus pristatė turiningai: paruošė daug diskusijų sukėlusios efektingos vaizdinės medžiagos ir vilkėjo „cecho vadovų“ kombinezonais. Linos Melenės nuotr.
Kultūros fabriko stiliaus paieškos
Tęsinį turės ne tik pirmoji „IKRA savaitė“, bet ir jos metu subrandinti kūrybiniai sumanymai. Originalių sprendimų nestokojantis interjeras, aiški ir nuotaikinga informacinė sistema bei iškalbingi apipavidalinimo akcentai, bylojantys apie tai, jog atvykote į kūrybos namus, o ne į „biuro planktono“ buveinę – tokio veido šiuo metu statomam Klaipėdos kultūros fabrikui linkėjo festivalio metu surengtų kūrybinių dirbtuvių „Būsimojo Kultūros fabriko interjero kūrybiniai sprendimai: kryptys ir variantai“ dalyviai. Dirbtuvių, kurias IKRA inicijavo kartu su Kultūros fabriko projektą įgyvendinančia Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra (KEPA), metu interjero projektuotojai, dizaineriai ir menininkai drauge kūrė naujojo objekto vidaus projektą. Kūrybos laboratorijoje dalyvavo interjero dizaineriai Andrius Tamašauskas ir Mindaugas Melenis, grafikos dizaineriai Emilija Laužikaitė ir Edmundas Lukminas, fotografė Lina Melenė, tapytojas Andrius Miežis, skulptorius Rolandas Repšys, dirbtuvėms vadovavo architektas Vitalijus Jankūnas.
Vytauto Liaudanskio nuotr.
Į atlikto darbo rezultatų pristatymą komanda pažvelgė kūrybiškai – svečius pasitiko vilkėdama mėlynais kombinezonais: tokia uniforma, anot dalyvių, šmaikščiai „įgarsina“ Kultūros fabriko, kuriame vienu metu plušės įvairių kūrybinės veiklos sektorių atstovai, koncepciją. Industriniai motyvai dominavo ir E.Lukmino bei E.Laužikaitės pasiūlytose fabriko logotipo versijose bei informacinių nuorodų sistemoje. Įvairius fabriko padalinius dalyviai siūlo vadinti cechais. Dirbtuvių metu specialistai kūrė ir pastato vestibiulių, kurie taps bendromis visų „gyventojų“ susitikimo erdvėmis, koncepciją. M.Melenis ir A.Tamašauskas siekė atsižvelgti į kūrybininkų poreikius bei kūrybinės veiklos prigimtį. Jų sukurtose trimatėse vizualizacijose parodyta, kad šviesos trūkumą kompensuotų šviesaus, beveik balto betono sienos, kurių paprastumą atsvertų polimerinės epoksidinės grindys, sukuriančios įdomų vandens paviršiaus efektą. Santūrių vėsių spalvų fone akį trauktų modernūs amorfiškų pavidalų mediniai ir minkšti baldai. Į vestibiu-
Fabriko statybvietėje apsilankę bei techninį projektą išnagrinėję dirbtuvių dalyviai iškėlė siūlymą visai atsisakyti arba pakoreguoti suprojektuotą tvorą, kuri turėtų apriboti objekto teritoriją. „Ar kultūra turėtų būti aptverta?“ – filosofiškai klausė jie, argumentuodami, kad tvora psichologiškai susijusi su negatyvumu. Dalis į pristatymą susirinkusiųjų specialistų pasiūlytuose sprendiniuose pasigedo bendruomeniškumo akcento bei kitokių prasminių sąsajų su pastato – buvusio tabako fabriko, liaudiškai vadinto „tabakine“, istorija. Čia kilo diskusija, kaip rasti vidurio kelią tarp subtilios užuominos ir rūkymo propagavimo. „Nebūtina piešti cigarečių, tačiau tabako lapo motyvas galėtų būti labai tinkamas“, – svarstė menotyrininkė Goda Giedraitytė, taip pat pasiūliusi dar kartą panagrinėti, kokią žinią visuomenei norima pranešti formuluote „Kultūros fabrikas“ – industrinio tempo kūrybos ar kūrybingų žmonių sambūvio centro? „Fabriką nupiešti lengviau nei kultūrą“, – pastebėjo Vilniaus dailės akademijos Vizualiojo dizaino katedros vedėjas Alvydas Klimas, siūlęs dar padirbėti ieškant iškalbingų simbolių. Projektuotojai akcentavo, kad pristatyti sprendiniai nėra konstanta ir kvietė suinteresuotus visuomenės atstovus bei specialistus dalytis pamąstymais, mat visiems aktualus tikslas – kad būsimasis Fabrikas taptų bendruomenei patraukliu ir reprezentatyviu objektu. Dirbtuvių metu sukurti darbai taps pagrindu būsimajam objekto interjerui kurti. Klaipėdos centre esantis senasis tabako fabrikas, XX a. pradžios industrinis objektas, šiuo metu rekonstruojamas į kūrybinių verslų ir meno inkubatorių, kurio veiklos pradžia planuojama 2013-aisiais. Kultūros fabriko vizija – kūrybinių verslų atstovų ir menininkų sambūrio centras bei darbo vieta, kuri, tikimasi, taps kūrybingos Klaipėdos forpostu.
10
ketvirtadienis, gegužės 31, 2012
durys
Hiperrealistinė R.Petroffo sociokritika Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (KKKC) šiuo metu veikia jauno klaipėdiečio Rodiono Petroffo debiutinė paroda „Rebranding“ („Peržymėjimas“). Goda Giedraitytė
Tai vienas iš KKKC įsipareigojimų autoriui. Siekdamas palaikyti jaunus Lietuvos kūrėjus, KKKC šiemet buvo paskelbęs Jaunojo menininko konkursą, kurio nugalėtojams (Rodionas pateko į jų trijulę) suteikta galimybė pristatyti savo kūrybą viename didžiausių šalyje veikiančių meno centrų ir išleisti darbų katalogą. Tikslas – sukrėsti žiūrovą
R.Petroffo kūryba reprezentuoja mūsų šalyje ne itin aktyviai eksploatuojamą hiperrealistinę (dar vadinamą superrealistine, fotorealistine) tapybos kryptį. Tarp paminėtinų autorių – Algimantas Švėgžda, gal kiek Žygimantas Augustinas, dar keli. Jų darbuose mėgaujamasi plastine meistryste, siekiant išgauti objektų (subjektų) panašumą, ir atvaizdo realumo įtaigumu.
Tačiau R.Petroffas daugiau seka pasaulio kūrėjų pramintais takais ir, kaip įprasta šios krypties atstovams, savo kūrybos siužetams pasitelkia masinių informavimo priemonių – fotografijos, komercinės reklamos, televizijos ir pan. – kuriamą pasaulį, pagal kurį kuria savąjį, bet jau „perpasakotą“, realiai neegzistuojantį. Iš tiesų, kurdami įtikinamą iliuzinę tikrovę, hiperrealistai kvestionuoja realybės ir dirbtinio pasaulio pusiausvyros klausimą. Taip tikrovė jų darbuose tiesiog eliminuojama, arba, anot Jeano Baudrillardo, simuliuojama tai, kas niekad realybėje neegzistavo. Tikslas – sukrėsti (šokiruoti) žiūrovą, sukelti jam nuostabą ar nepasitikėjimą regimu atvaizdu. Juk prieš akis – ne fotografija, bet tradicine aliejaus ant drobės technika nutapytas paveikslas. Sustabdyta laike judesio akimirka leidžia suabejoti juslė-
R.Petroffas. „Šiukšlių maišai“ (2011–2012).
mis, ir tik išdidintas kūrinio mastelis nurodo į vizualinę saviapgaulę.
saulio segmentų ar Lietuvos meno aktualijų.
Slepia aktualų kontekstą
Stipriausia kūrybinė korta
Šis iliuzionistinio pobūdžio žaidimas su žiūrovu ir yra R.Petroffo kūrybos esmė, kadangi menininkas tiki, jog jei kūrinyje nėra idėjos, tikslus fotografinis atvaizdo atkartojimas paprasčiausiai žudo menininko individualumą. Šiuo atžvilgiu, R.Petroffui artimos konceptualizmo – meno kūrinio idėją iškeliančio aukščiau plastinės raiškos – vertybės. Teigdamas, jog šiuolaikinis menas dažnai pernelyg rimtas, autorius neretai pasitelkia ironiją, pašiepdamas šiuolaikinės visuomenės ir aplinkos herojus ar „šventoves“. Tačiau neatsipalaiduokite! Iš pirmo žvilgsnio šmaikštus meno kūrinio paviršius slepia aktualų kontekstą, kurį „perskaičius“ atkoduojama giluminė kūrinio idėja. Šią patirčių samplaiką galime stebėti ir šioje parodoje, kur pristatomi savo prigimtimi pakankamai skirtingi darbai – nuo hiperrealistinės sociokritikos (greito maisto tinklui „McDonald“ skirta serija arba kompozicija „Aliejus ant drobės“ ir kt.) iki tapybos priemonėmis įvaizdinto virtualaus pa-
„Tik geriausi linkėjimai“ (2012).
Visi jie vienaip ar kitaip bando byloti apie etiketės („brando“) reiškinio įsigalėjimą mūsų visuomenėje. Tokiu būdu menininkas reikšmingai atliepia postmodernios kultūros esmę – meninėmis priemonėmis tiesiogiai reaguoti į aplinkos reiškinius arba nūdienai adaptuoti senąsias tiesas (pavyzdžiui, diptikas pagal Claude’ą Monet ir Kuzmą Petrovą-Vodkiną arba Marko Rothko dvasia ataidinti rausva drobė). Tai – debiutinė jaunojo kūrėjo paroda, todėl joje autorius pristato įvairius savo ieškojimus. Gal būtų buvę vertinga pristatyti ir portretų seriją, liudijančią precizišką menininko meistrystę ir imitacinę įtaigą. Fotografiškai tiksliai fiksuodamas net smulkiausias detales, atšvaitų niuansus, šešėlius, plaukų sruogas, menininkas sugeba „atkurti“ vienam garsiausių hyperrealizmo portretistų Chuch Close’ui artimą žmogiškąją introspekciją. Akivaizdu, kad pasirinktas hiperrealizmo kelias – stipriausia R.Petroffo kūrybinė korta, brėžianti ambicingas ateities perspektyvas.
„Aliejus ant drobės“ (2010).
Vizitinė kortelė
Rodionas Petrovas (pseudonimas – Petroff) gimė 1985 m. Klaipėdoje. Baigė Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualiojo dizaino katedrą (magistro laipsnis). Nuo 2002 m. dalyvauja įvairiose jungtinėse parodose Lietuvoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Rusijoje. 2011 m. kartu su kitais septyniais jaunaisiais menininkais buvo atrinktas atstovauti Lietuvai prestižinėje tarptautinėje bienalėje „JCE. Jaunieji Europos kūrėjai 2011/2013“.
Paroda vyks iki birželio 17 d. Tądien numatomas oficialus pa-rodos uždarymas ir R.Petroffo kūrybos katalogo pristatymas visuomenei.
„Visiškai naujas“ (2010).
„IKRA Like“ klipai – atradimai ir nustebimai Aivaras Dočkus Kūrybinių industrijų „IKRA savaitė“ festivalio programoje buvo ir unikalūs muzikinių vaizdo klipų apdovanojimai „IKRA Like 2012“. Jiems pristatyta 30 lietuviškų vaizdo klipų, kuriuos vertino ne tik komisija, bet ir internautai. Drąsiai žvelgia į priekį
Prisipažinsiu, sėsdamas prie trijų dešimčių „IKRA Like“ apdovanojimams pateiktų lietuviškų muzikinių vaizdo klipų, buvau nusiteikęs liūdniau nei skeptiškai. Galvoje sukosi niūriai įkyrios mintys apie tai, iš kur kūrėjams semtis įkvėpimo, jeigu tų muzikinių filmukų kaip ir nėra kur transliuoti. Nebent specialiai tam skirtuose renginiuose. Bet iš tiesų mūsų perspektyvieji kūrėjai drąsiai žvelgia į priekį ir nepaiso mano išankstinių nuostatų. Iš 30-ies darbų lygiai pusė verti atskiro parodymo ar net galingesnio festivalio. Kita pusė muzikinių klipų anaiptol ne beviltiška, tiesiog pritrūksta tvirtesnio „idėjinio stuburo“ ir labiau įtraukiančio vizualinio atlikimo. Kai kur atrandamas
įdomus sprendimas, bet pakeliui į finalą dinamika išbarstoma. Tai natūralu, tad ironijai bei pamokymams vietos čia nėra. Kiekvienas kūrėjo žingsnis jau savaime yra judesys į priekį. O tų kitų gerųjų 15-os įvertinimas – nepatogiai subjektyvus dalykas. Vieniems į akis gali kristi vienas darbas, kitiems – visai kitas. Kokybinis skirtumas – kokie keturi milimetrai. Ir jie kiekvienam kitokie. Kai sunku atrinkti absoliučiai geriausius, pritaikau patikrintą taisyklę. Įsivaizduoju, kad sėdžiu spaudos konferencijoje ir manęs smalsus žurnalistas paklausia: „O kokie tavo mylimiausi filmai?“. Reakcija privalo būti žaibiška. Tad patys pirmieji į galvą šovę pavadinimai būna teisingiausi. Geriausias kūrinys tas, kuris neištrinamai įsirašo į smegenis. O vėliau jau išdėlioji loginę seką, kuri gali būti visai nelogiška, o gražiai emocinga. Net karnavalinė „Eurovizija“ laimima pagal tokius pat kriterijus. Daina kažkaip kažkur pataikė. Kartais paaiškinamai, kartais ne. Taigi, staigus klausimas sau – geriausi muzikiniai filmukai? Na!
Geriausi iš geriausių
Ir štai pasipila atsakymai. Martyno Grašio režisuotas grupės GYVAI klipas „Why“ – trumpametražis filmas, išsiskiriantis atmosfera, spalvomis, su personažais, istorija, vietomis kiek nejaukus, kaip įtaigaus nepriklau-
30
– tiek darbų buvo pristatyti įvertinimui. Iš jų lygiai pusė verti atskiro parodymo. somo kino pavyzdys. Purvinas ir grubus, bet kartu stilistiškai suderintas su daina. Kitas favoritas – PROPER HEAT kūrinio „The Move“ vaizdo filmukas, kurį režisavo Paul Paper ir Jūratė Gračionytė. Paprastai nepaprastas ir nepaprastai paprastas. Geros nuotaikos šulinys, išradingas bei dinamiškas darbas. Idėja įkūnyta fantastiškai ir jaukiai.
DJ PLUSART „The Laser Man“ (režisierius Jonas Vėlutis) – agresyviai ironiškas komiksas. Nepadarytų gėdos BEASTIE BOYS siautėjimams. Siužetas įgyvendintas nuo pradžios iki galo, turime filmą pagal visas žanro taisykles: su niekšais ir herojumi, su ekstremaliais pokyčiais ir atpildu. Alginos Navickaitės režisuotas VINCENT LINK „hitas“ „Win The World“ atitinka visus puikaus komercinio „saldainio akims“ kriterijus. Choreografija, ryškios spalvos, greitai besikeičiantys vaizdai. Nufilmuota vienoje erdvėje, bet taip talentingai, jog tai tampa privalumu. Taip pat tarp favoritų
Džiugina Lietuvėlės hiphoperiai ir reperiai. Visuomet turi ką pasakyti šitie gatvės poetai, o jų „klipmeikeriai“ juodai aktyvūs. MITAS. OMERTA „Pulsas“ (rež. Julius Podlipajevas) – tas atvejis, kai ritmai ir vaizdai harmoningai sulimpa, sudarydami galingą vienį. Režisierius Danielius Buckus užpildė barą pulsuojančia energija PUSHAZ klipe „Jazz’as Gydo“. Du puikūs animaciniai sprendimai. SEEYA klipo „Primenam mu-
ziką“ režisierius Adomas Strazdas atidavė duoklę klasikiniam A-HA „videohitui“ „Take On Me“. Subtiliai ir kokybiškai. Realiai nerealus „kaifas“. FREAKS ON THE FLOOR „Symphony About The Goodmen“, kurį režisavo Robertas Nevecka, patrauktų GORRILAZ lyderio Damono Aalbarno ironišką žvilgsnį. Pagaliau vienas įdomiausių naujų projektų MUSEIQ taip pat turi visavertį klipą – „On The Road“ (rež. Jonas Vėlutis). Stipru. Skoninga. Spalvinga. Dinamiška. Už originalią idėją būtina pagirti DEEPER UPPER režisuotą filmuką savo pačių dainai „In The Sands Of A Desert“. Geriausias minimalistinis sprendimas – MARLA SINGER „Musiq Of The Night“, režisierius Titas Sūdžius. Veidrodžio efektas nuteikia lengvam panardymui po muzikos krioklius. Neabejotinai geriausias aktorinis darbas – MANTO pasirodymas klipe „Vienišų namų tyla“ (rež. Ričardas Marcinkus). Visiems, kas domisi muzikiniais vaizdo klipais, pravartu susiieškoti „IKRA Like“ paskyrą „Facebook’e“ ir peržiūrėti visą pateiktų darbų trisdešimtuką. Atradimų ir nustebimų tikrai bus.
11
ketvirtadienis, gegužės 31, 2012
gintaro lašai Jaunųjų kūrybos konkursas
Obuolių vagys ir nuosavos gryčių bobutės Saulius Vasiliauskas
Kadaise čia nebuvo tiek daug namų su privačiomis krepšinio aikštelėmis, teniso kortais, pirtimis ir baseinais. Kadaise čia stūksojo vos keletas gryčių su atitinkamu bobučių, vejančių neklaužadas obuolių vagis, skaičiumi. Pats tadaise buvau klaužada, obuoliai man mažai terūpėjo, tad, suprantama, ir tie namai su nuosavomis bobutėmis, nebegalinčiomis niekur toliau nuo jų pabėgti, neatrodė tokie svarbūs. Eidavau pro juos lyg pro rūką, toldavau nuo jų niūniuodamas muzikos pamokoje išgirstas Čaikovskio, Mocarto, Grygo melodijas. Blogiausia, kad namuose pamiršdavau laikrodį, o proto jėgomis, deja, nepajėgdavau suskaičiuoti visai šalimais praeinančio laiko. Pralenkęs kelias žemės tuštumas, pasiekdavau bene lankomiausią jaunų melancholikų vietą – senas rajono kapines. Ne, jokios mistikos čia nebuvo, niekas man nesivaideno. O beje, matyt, ir negalėjo – mat po žeme dar nebuvo artimųjų, tik protėviai, kuriuos, kaip kartą pasakojo istorijos mokytojas Pranas, laidodavo kartu su žirgais ir kalavijais – kad papildytų dangaus angelų kariuomenę – tuo net neabejojau. Abejoti vaikystėje tiesiog nebuvo priežasčių. Kapinėse mane traukė akmenimis grįstas takas, kuriuo nešdavo ramybės išsiilgusius žmones. Skaičiuodavau, kiek akmenų reikia pereiti, kad galėtum užsitarnauti poilsį. Dar gi mane žavėjo ir didesni akmenys, žmonių vadinaAušrinė Šiaudvytytė
Iškeptai arbatai ar gali man uždegti tris degtukus arbatai noriu išsikepti nes sriubčioti mėgstu ją kitaip
V.
mi paminklais, – įvairūs, unikalūs, matuojami dydžiais ir kainomis. Man, augusiam nedideliam miestely, galimybė stebėti šiuos akmenis atstojo vaikščiojimą parodų salėje. Kaskart įvertindavau maždaug dešimtį paminklų – šitaip nejučia formavau estetinį pojūtį, puoselėjau meno kritiko ateitį. Neskaičiau tik tų ryškių užrašų, kurie, mano vaikiška nuomone, neturėjo didesnės išliekamosios vertės – dauguma jų, laiko ir oro pokyčių veikiami, bematant nusitrindavo.
atrakink mūsų spyną aš būsiu ir lauksiu kol mūsų skruostai nuo jausmo užsidegs *** trumpam įsirėminau tavąjį veidą sienomis vaikšto prisiminimai
aš būsiu ir tik būsiu net krentančios vinys suspiegs iš tikrumo
žengtelti skardžiu susikabinus
šešėliai pajuodę paraus gal iš gėdos net rojuj
ir tu jau mano
nes rojus tai aš
Tarp senų kalbėjimų
kada kalavijais kary mano raižysi kitiems krūtines kai grįši
Vakarais užsidarydavau kambaryje ir rašydavau laiškus, adresuotus tiems, kurie mane supranta. Iki šiolei nežinau, kas buvo tie, bet ar tikrai reikia vardo suprantantiems? Be čia aprašytų veiklų, žinoma, turėjau ir formalų, kitaip sakant, normalų gyvenimą: keldavausi anksti ryte, eidavau į už kelių kilometrų stūksančią mokyklą, klausiausi kasdieninių mokytojų pastabų, taupydavau centus kramtomajai gumai, o grįžęs ruošdavau namų darbus – tik tam, kad būčiau mielas ir doras Sau-
Ričardo Šileikos nuotr.
*** kiek nedaug trūksta tavajam pasitikėjimui
aš lauksiu tik lauksiu
Pernelyg ilgai užsibūdavau susikurtoje kapinių kritiko vaidmenyje, tad grįžęs namo vietoj skanių ir sočių pietų gaudavau malkų – iš pradžių skūrą, o vėliau dar jas į klėtį su tačka suvežti tekdavo. Tiesa, per daug nežliumbdavau, nes tikėjau savo alibi – pamiršau namie laikrodį, o kartu ir laiką – ir mamai, ir tėtei kartodavau. Kadangi nei mama, nei juo labiau statybininkas tėvas tokio pasiteisinimo nepriimdavo, jausdavausi esąs nemylimas ir neįvertintas.
perskaičiau balse neįtikėtiną tavo tylą aptrupėjusią aidu lekiančią dar niekad neragautą kambario prietemą
o tarp mano liepos susipynę balsai neleidžia klausytis viens kito tai tik skaitymai balso saldžiarūgščiu prieskoniu užmiršimui jog kol kas dar lengva
O tu niekad o tu niekad anksčiau neišeini į gatvę nors nedraudžia nei stulpai nei dėdės garbanoti nemojuoja pasiklydę gandrai (meni, jie vasarą mums suokė) savais vaikais apsidengę o tu niekad savęs nežaloji kaip ten kažkas dainuoja kaip jam sunku su rankom kojom dar ir galva ant pečių
papūtus šiauriui lūžta
P. pavasariui dirželis gal skėtis per poezijos trenksmą svetimų pasauliais svetimi užsidengia nė vienas nežino kaip rašei apie musmirę pievoj buvai apsvaigęs ar tiesiog nematomas nė vienas nežino kiek prikorei o gal pasiskolinai poetų žodžius visi vienodi visi iš vieno per poezijos trenksmą tu dirželis gal skėtis
liukas. Tomis akimirkomis, kai jausdavausi pavargęs nuo šio normalaus gyvenimo, kaip įprasta jaunimui, simuliuodavau vienokią ar kitokią ligą, dažniausiai gripą, kartais skausmingą kojos patempimą ar neeilinį vidurių palaidumą. Gailestingoji mama, nors, manau, neretai suprasdavo mano melą, leisdavo bent dieną pagulėti lovoje, o tėvui sakydavo, kad reikia pinigų vaistams (už kuriuos vėliau įsigydavo ką nors, skirto kosmetikos dėžutės turiniui papildyti). Taigi, mano nekaltas melas, o, kaip paūgėjęs suvokiau, ir kitų žmonių melai, dažnais atvejais turėjo ir tebeturi abipusę naudą. Praslinko visas penkmetis, kai mano normalus gyvenimas nebeteko epiteto normalus. Galbūt dėl to, kad ir šiaip beveik nebevartoju skambių epitetų – pasikeitė požiūris į žodžius, turinčius savyje įkyrios patetikos padažo. Pakito ir dienotvarkė: nebesikeliu anksti, nebelankau mokyklos, nebevertinu antkapių, tačiau tebeskaičiuoju akmenis, kurie vis krinta ir krinta, byra ir byra iš kapinių eisenos dalyvių mindžiojimo grindinio. Šiandien, važiuodamas pro tuos privačius namus, nesuvokiu vieno: kur dingo tie obuolių vagys ir juos stebinčios nuosavos gryčių bobutės – ar mano susikurtas rūkas taip stipriai jiems pakenkė? Todėl ir rašau Jums, gerbiamas rajono mere, šį laišką, nes noriu įsitikinti, ar Jūs turite tokios galios ir ar apskritai yra įstatymuose tokia skiltis, kurioje būtų tiksliai nurodyta, kaip galima visa tai, ką neteisėtai ir neskaičiuodamas laiko paverčiau rūku, sugrąžinti. prirūkytos kapinės medžiai pasikorę pievos kaip pavasariais griaustinis užmiega lyjančiomis giesmėmis kiek daug istorijų be pabaigos apie prarūkytą vaikystę
Gimsiantiems vaike kai tu atskrisi prietemų skėčiais apgaubsiu tave akmeninėmis sienomis kad būtum neliečiamas skausmo nebijotum nakties sušildys tave pabirusios šukės mėnulio dainuojant lopšines
Apie rūkančiuosius
skaitysiu mintis pamišusio viesulo rankomis kad žvaigždės neapgautų tavęs tokio mažo
prirūkytos kapinės žmonės apsistatę sienomis degtukais užsidengia kad neužšaltų miegančiais pavasariais ledynams tirpstant
vaike jei tu atskrisi žvaigždės apdulks kad išsaugotų tave
12
ketvirtadienis, gegužės 31, 2012
gintaro lašai
Alfonsas Jonas Navickas
Ciklas apie Kristijoną Donelaitį 1714–2014 1. Laukiant Donelaičio Žėrė žarijas į veidus Diena saulės nekantri Užsimiršt niekam neleido Upė slėniai atviri Donelaitis dar negimęs Dar pasaulyje baugu Dar nėra tikros tėvynės Su darbais ir be vargų Dar nėra aukštos bažnyčios Ant kėlimo prie namų Dega dar ir miršta gryčios Tarp karų marų ilgų Bet tauta iškėlė vaiką Rodė Prūsijai: sūnus! Duokit dar truputį laiko Kad pažadintų ir Jus
2. Tolminkiemyje I. Pas Donelaitį Saulė tirpsta horizonto akivaizdoj. Donelaičio bičiulis atveria duris Ir išeina, amžių numintu taku. Jisai matė prirašytų daug popieriaus Lapų su metų šventėm, būrų darbais; Gėrybėm. Ir vachmistro kirčiais.
II. Dienos pabaiga Juoda vakaro skraistė Pridengė Kaitriąją Saulę. Bet Dar vis eina diena Palei kleboniją. Paukštis palydi ją Pasišaukdamas: „Ai! Donelaiti!“
III. Žiburėlis Jau ir mėnuo ruošias įžengti. Žiburėlis. Grįžo prie stalo. Ten, kur buvo rašomi Metai.
IV. Šešėliai Šešėliai, likę kadaise ant vieškelio, Tankiai sustoja Aplink Donelaičio bažnyčią: Jie dabar saugo šį kraštą.
3. Prūsų giria Ramybė buvo jos kilnioji elnė, Apsunkę šakos Plaukiančios virš žemės. Keli taurieji paukščiai Ir kelios nusidriekę vagos, Jos saugojo vandens lobyną. Takus šakotus mėgo skruzdės, O voverės ją žvalgė Nuo aukštųjų medžių. Ilgais kamienais bėgo lietūs, Tai priminė Gyvybės pradžią. Iš pilko laikmečio, per sniegą, Ji ir dabar į žiemą brenda. O pavasarį, su karta jaunąja, Žaliai pakilus atkeliauja. Ir sako mums, kad turinti tiek metų Kiek šiemet būtų Donelaičiui!
4. Pavasario laiškas iš Prūsijos Ant lango stiklo laišką rašo lietus dygsniais auksiniais Ir aš jau guluosi į pravirą žiedlapių burną Žolė apkasais nukeliauja iki karo kadais paskutinio Iki trobesio buvusio senojo pono ir būro
Ak ir paukščių klausyti toks didis atsiveria noras Ir kraitėje marių žuvų daug jaunų pamatyti Ir laivas nuplaukia plačiąja maria toks aukštas ir doras Kokį noris dabar įsigyti Ak skaitykit šį laišką dideli ir lyg vabalėliai mažyčiai Kurį rašė lietus ir aš savo gailiajai žemei nubudęs Dabar laikas tai toks kad nieko negalim pamiršti ir tyčia Donelaitį Metus ir tvirtą narsų Žemaitišką Būdą
5. Donelaičio Metai Varnos kelia juodą skarą Ten, Tolminkiemy už vartų. Jaučia jos ką nors negero? Donelaitis... apibartų!.. Poema jau parašyta. Lapai Stalčiuose sugulę. Išgyvent drauge jiems teko Žodį Jo. Kiekvieną būrų. Čia, Pavasario linksmybės, Vasaros darbai sukloti. Supa Rudenio gerybės. Žiemos rūpesčiai eiliuoti. Žvelgia jie visi iš knygos To, gyvenimo jau būto. Donelaitis! Jis neklydo! Metai Jo vis buvo. Budo. 2011 12 30
Epilogas 1765–1775 Metams Ak, ir einu per Lietuvą, per žaliąjį kraštą, Per kančią, per savo ir būrų gyvenimą gimęs. Menu, tada dar nebuvo šio kilniojo rašto, Bet hegzametras pakluso man, žodį pažinęs. Tad mano Metus imkite, juos dailiai skaitykit, Kaip glaudė kadais ta žemė manoji ir tautos. Tegu jūsų taurina sugrubusias sielas; išgykit, Širdyse, mintyse, ir Naują savo gyvenimą šaukit! 2012 01 02
Pavasario rytą Ritai Pavasario rytas. Veidą paglosto Saulės lengvoji ranka. Lydi vėjo švelnumas ir juokas, Ir meilė pirmoji greita. Klasė lyg veidrodis, stalas, Knygos, dienos pažymys. Poezija, proza, signalas, Kad tiesą savaip gyveni. Draugų artuma nepranyksta; Prie lango vėl žydi gėlė. Bendrumas, šviesa, bičiulystė, Ir būtiną laiką lydės... 2012 03 19
Trys karaliai Prisiminimas Tūkstančiai dūžtančių yrės Sniego pasaulių dangum Vartėsi vėjai ir skyrės Tolumos savo vidum Kilo pelėdos iš urnų Daužėsi kūnais varpai Skrido paukščiai į rūmus Šaukėsi žemė kapais Kelio žvaigždė nepabūgo Kraupiąją naktį žėrėjo... Ėjo karaliai per pūgą... Ėjo į tolį Nuėjo... Ričardo Šileikos nuotr.
1947 metai
13
ketvirtadienis, gegužės 31, 2012
durys
Kaip išsivaduoti iš demonų Gegužės 24 ir 26 dienomis žiūrovai turėjo galimybę išvysti paskutinę šio sezono Klaipėdos dramos teatro premjerą Richardo Everetto psichologinę dramą „Demonai“. Spektaklio režisierius – Gytis Padegimas, scenografė ir kostiumų dailininkė – Birutė Ukrinaitė, kompozitorius – Gintaras Kizevičius.
Scenografija: spektaklio atmosferą padeda kurti estetiškai švarus ir iš-
grynintas scenovaizdis. Hana – R.Idzelytė, Džeimis – Linas Lukošius.
Personažas: aktorė E.Barauskaitė spektaklyje sukūrė įtaigų sūnaus
netekusios motinos ir vyro išduotos žmonos Hanos vaidmenį.
ir teatro sampratą sėkmingai pritaikė kurdamas pjeses. Išsiilgusiems tikrumo
Jūratė Grigaitienė Nėra to blogo?..
Pastaruosius kelerius metus Klaipėdos dramos teatras, išgyvenantis ne pačius lengviausius benamystės laikus, užsigrūdino ir stoiškai bando išsilaikyti, nepalūžti. Šį sezoną trupė gerokai „nukraujavo“, o situacija dar labiau komplikavosi, kai dirbti į Nacionalinį dramos teatrą išvyko teatro žvaigždės – aktoriai Vytautas Anužis, Monika Vaičiulytė, ten pat nuo kito sezono ruošiasi ir Nelė Savičenko. Tačiau, kaip sakoma liaudyje, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Atsivėrė daugiau kūrybinės erdvės ir galimybių atsiskleisti kitiems mažiau užimtiems viduriniosios ir jaunesnės kartos Klaipėdos dramos teatro aktoriams. Ir ši tendencija jau pradeda ryškėti naujausiuose teatro pastatymuose. Kad ir premjeriniuose „Demonuose“. G.Padegimas, jau ne pirmą kartą savo kūrybinėje biografijoje pasirinkdamas Lietuvoje dar nestatytą pjesę, atlieka ir švietėjišką-edukacinę misiją, praplečia teatralų ir eilinių žiūrovų akiratį, į šalies teatrinį kontekstą įvesdamas naujų užsienio autorių dramaturgiją. Britas R.Everettas savo karjerą pradėjo kaip aktorius, vaidino teatre, nusifilmavo keliuose garsiuose filmuose, vėliau Londone įkūrė teatrą „Upstream Theatre“ ir jam vadovavo, tačiau išgarsėjo aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, pradėjęs rašyti dramas. Naujausia R.Everetto pjesė „Demonai“, parašyta prieš trejus metus (2009), susilaukė palankaus kritikų bei žiūrovų vertinimo. Režisieriui šią pjesę pasiūlė jauna vertėja Eugenija Tautkutė, sukrėsta užsienyje matytos dramos išgyvenimų tikrumo ir gilumo. Nenuostabu, kad dramaturgas ilgametę savo aktorinę patirtį
Tik iš pirmo žvilgsnio pjesės fabula atrodo paprasta. Pagrindinė pjesės veikėja Halina (akt. Eglė Barauskaitė ir Renata Idzelytė) gedi avarijoje netekusi vienturčio sūnaus. Sutuoktinis Leo (akt. Igoris Reklaitis ir Arnoldas Eisimantas), neišlaikęs šeimoje jau metus tvyrančios įtampos, pasiduoda gyvuliškam aistros protrūkiui ir išduoda savo žmoną su kita moterimi. Sūnaus netekusi motina ir vyro išduota žmona negyjančią sielos žaizdą gydo ir dvasinės ramybės ieško lankydamasi privačiuose gydytojo psichoanalitiko seansuose. Situacija kardinaliai pasikeičia, kai psichoanalitikas Karlas (akt. Vaidas Jočys) Hanai pasiūlo labai radikalų ir netradici-
Viskas „Demonuose“ paprasta ir suprantama, kartu psichologiškai pagrįsta, motyvuota ir gilu. nį gydymo metodą – nuvykti į įkalinimo įstaigą ir asmeniškai pasikalbėti su ten bausmę atliekančiu vairuotoju Danieliumi (akt. Kęstutis Žvinklys ir Kęstutis Macijauskas), kaltinamu dėl jos septynerių metų berniuko tragiškos žūties. Žiūrovui įdėmiai sekant kone kriminalinio detektyvo pėdsakais, spektaklyje atsiveria daug gilesni psichologiniai klodai, visa jėga suskamba bibliniai kaltės ir atleidimo, budelio ir aukos, krikščioniškos meilės ir atsakomybės motyvai. Iškelta tema suintriguoja ir verčia susimąstyti. Pjesė, kaip ir klaipėdiečių spektaklis, atliepia tikrumo scenoje išsiilgusių žiūrovų lūkesčius, nes aprėpia visą spektrą geram pastatymui būdingų segmentų – itin aktuali tema, prasminga idėja, netikėti ir iš anksto nenuspėjami siužeto vingiai, įdomūs vaidmenys, aiški dramaturginė struktūra. Šiame spektaklyje nerasime šiandien populiarių postmodernistinių žaidimų,
fragmentiškumo, nenuoseklumo, kūniškumo reprezentacijos, vulgarumo, sunkiai šifruojamų metaforų ar simbolių gausos. Viskas, kaip parašyta tradiciniame Stanislavskio vaidybos mokyklos vadovėlyje, čia paprasta ir suprantama, kartu psichologiškai pagrįsta, motyvuota ir gilu. Padeda scenovaizdis
Senokai scenoje matyta aktorė E.Barauskaitė pagrindinį vaidmenį kuria įtaigiai, subtiliai įsiklausydama į Hanos – motinos, žmonos, draugės, moters – gyvenimo peripetijas. Atsikratyti sieloje tūnančių tamsiųjų demonų (pykčio, neapykantos, kaltės, pavydo), kurie, režisieriaus žodžiais tariant, kaip koks dvasinis vėžys graužia žmones, jai padeda istorijos pabaigoje atsiradęs aiškus suvokimas, kad visi žmonės šioje žemėje tarpusavyje susieti nematomais ryšiais, todėl jokių atsitiktinumų nėra ir negali būti, kaip ir kaltų arba nekaltų. Autorius pjesėje pritaiko šiandien populiarų psichodramos metodą, kai ligonis tampa savo problemų protagonistu, neretai atsistodamas ir pažvelgdamas į konfliktinę situaciją iš kito žmogaus pozicijos. Lygiai taip ir šiame spektaklyje Hanai pasiseka iš mirties taško pajudėti tik pradėjus konkrečiai veikti ir geriau įsigilinus ne tiek į savo, kiek į avarijos kaltininką ir jos sutuoktinį kamuojančias problemas. Spektaklio atmosferą padeda kurti estetiškai švari ir išgryninta scenografija bei stilingi aktorių kostiumai, kuriuos sukūrė nuolatinė režisieriaus G.Padegimo kūrybos bendražygė dailininkė B.Ukrinaitė. Scenoje matome keletą baltų kėdžių ir funkcionalų ilgą baltą stalą ant ratukų, atliekantį ir parko karuselės, ir geležinkelio stoties perono, ir kavinės baro, ir kitas funkcijas. Dažnai besikeičiančias sceninio veiksmo erdves ekrane iliustruoja nufilmuoti videovaizdai: namų erdvę pažymi ant lango besiplaikstančios rausvos užuolaidėlės, barą – žemyn sukabintų stiklo taurių eilė, kalėjimą – grotos su dangaus lopinėliu, parką – maloniai akį glostantys gamtos vaizdai. Psichoanalitiko kabinete kabantis laikrodis demonstratyviai eina
Išeitis: Hana (E.Barauskaitė) sielos žaizdas gydosi ir dvasinės ramy-
bės ieško lankydamasi privačiuose gydytojo psichoanalitiko (V.Jočys) seansuose. Vytauto Petriko nuotr.
prieš laikrodžio rodyklę iki to momento, kol Hana pamato tragišką situaciją visai kitu rakursu ir pagaliau išsivaduoja iš kančios, kaltės ir neapykantos gniaužtų, atleisdama sau ir pasauliui. Galbūt vaizdai kiek iliustratyvūs ir tiesmuki, bet informatyvūs ir neblaškantys dėmesio, leidžiantys žiūrovui greitai „persikelti“ į reikiamą vietą ir susikoncentruoti ties įvykių seka. G.Kizevičiaus muzika tiksli ir taip pat padeda kurti reikiamą spektaklio nuotaiką. Teikia vilties
Pirmasis įspūdis premjeros – „Demonai“ teisingai sustyguoti, kai režisierius ištirpsta aktorių ansamblyje gerąja ta žodžio prasme. Aktoriams šiame spektaklyje tenka įsilieti į bendrą tėkmę, siekiant atskleisti temą ir organiškai sukurti savo personažus. Gaila ir atsiprašau jaunųjų, nes pavyko pamatyti tik pirmąjį premjerinį spektaklį, kuriame vaidino viduriniosios kartos aktoriai. Režisierius spaudoje tikino, kad dėl dviejų sudėčių tai turėtų būti du visiškai skirtingi pastatymai, nes kiekviena karta skirtingai vertina tuos pačius gyvenimiškus įvykius, reiškinius ar tarpusavio santykius. Matytame pirmajame variante išsiskyrė centrinė figūra – Halina, mano galva, idealiai atitinkanti aktorės E.Barauskaitės psichofizinius duomenis ir jos polinkį kurti dramatinius, psichologinius vaidmenis. Savaip įdomūs, subalansuoti vyriški – I.Reklaičio, Edvardo Brazio, K.Žvinklio vaidmenys,
tačiau jie atlieka ne pagrindinę, o tik pritariamąsias partijas, siekiant atskleisti sūnaus gedinčios motinos istoriją. Kiek sunkiau „prisimatuoti“ solidų psichoanalitiko Karlo vaidmenį sekasi talentingam komiškų vaidmenų ir parodijų meistrui aktoriui V.Jočiui. Jis šį kartą nedrąsus ir atsargus, tarsi ne savo kailyje, nors jo personažas, kaip paaiškėja spektaklio pabaigoje, taip pat turi savų kompleksų ir silpnybių, todėl nėra be nuodėmės. Gal čia išlenda ir dramaturgijos spragos... Matyt, ateityje kiekvienas aktorius tobulins savo vaidmenis, suras personažų charakteriuose daugiau atspalvių, psichologinių niuansų, praplės jų emocinę amplitudę. Didžiausias minusas – Žvejų kultūros rūmų salės erdvė. Spektaklis, galima sakyti, kamerinis, intymus, subtilus, be riksmų ir bereikalingo draskymosi, todėl aktoriams kaskart vaidinant tenka įveikti sudėtingą uždavinį, sumažinant atstumą tarp scenos ir žiūrovų salės. Nepaisant kai kurių trūkumų, šis sceninis kūrinys, mano galva, turi geras perspektyvas. Šiandien, kai realiame gyvenime ir scenoje matome tiek daug destrukcijos, negatyvumo, priešiškumo, o herojai atsiduria dvasiniame akligatvyje, nerasdami išeities, naujausias klaipėdiečių spektaklis „Demonai“, atvirai propaguojantis krikščionišką meilę artimui ir pastangas atleisti net savo priešui, teikia šiuolaikiniam žmogui vilties, šviesos ir paguodos.
14
ketvirtadienis, gegužės 31, 2012
durys
Duetas: subtilia darna ir ypatingu jautrumu pasižymėjo A.Krasauskaitės sukurta ir su D.Beruliu atlikta kompozicija.
Vaidmuo: A.Mažono Klajoklis tapo koncerto jun-
giamąja grandimi.
Klaipėdos šokėjai – Šokio dienai Balandžio 29-ąją viso pasaulio choreografijos bendruomenė šventė Tarptautinę šokio dieną, kurią 1982-aisiais – lygiai prieš 30 metų – patvirtino JUNESKO teatrinio instituto šokio Komitetas. Koncertais, festivaliais, spektakliais ši diena paminėta visoje Lietuvoje. Ne išimtis ir Klaipėda, juolab kad čia gyvuoja šokio mūzų kalvė – Klaipėdos universiteto menų fakulteto Choreografijos katedra (toliau – KU MF CHK). Tad ypač džiugu prisiminti ir nors trumpai apžvelgti uostamiestyje vykusius šventinius renginius.
„Saltanda“: istorinio šokio kolektyvas taip pat įsijungė į šventę.
Visur: A.Liškausko ir J.Milčienės ekstravagan-
tiškasis duetas savo projektą parodė ir Žvejų rūmų, ir Klaipėdos muzikinio teatro programose Šokio dienai.
Violeta Milvydienė Pradėjo ir užbaigė festivaliai
Tarptautinės šokio dienos (išties, beveik savaitės) maratoną Klaipėdoje pradėjo tradiciškai pavasarį pražystanti „SAULĖgrąža“ – V tarptautinis vaikų ir jaunimo šiuolaikinio šokio festivalis vyko balandžio 26-ąją Muzikiniame teatre. Jaunimo centro choreografijos studijos „Inkarėlis“ suorganizuotas trijų valandų renginys (festivalio iniciatorė ir idėjos autorė Esmeralda Zubrickienė, koordinatorė Dalia Jagminienė, vedėja Lina Klepeckaitė) buvo skirtas ne tik minėtai šventei, bet ir Klaipėdos miesto 760-mečiui bei studijos veiklos 20-mečiui. Po oficialaus festivalio atidarymo iškilmingų organizatorių sveikinimo kalbų ir „šmaikštaus“ Jaunimo centro (JC) direktoriaus Alekso Bagdonavičiaus pasisakymo publiką „apšildė“, iššaukdami ovacijų ir plojimų gausą, mūsų akiai vis dar egzotiškai atrodantys juodaodžiai – svečiai iš Pietų Afrikos Respublikos. Nesiimu vertinti, bent jau choreografiniu požiūriu, jų solinių „pasažų“ – smagu vien tai, kad žiūrovams buvo suteikta nors trumpalaikė energetinė atrakcija. „SAULĖgrąžos“ dalyvių – mėgėjiškų šokio grupių, kolektyvų ir studijų – Klaipėdos „Inkarėlio“ bei „Jungos“, Palangos „Silueto“,
Gargždų „Trepsiuko“ ir Vydmantų „Vėjūnų“ pateikti šokiai buvo įvairiaspalviai, dažniau masiniai ir, deja, labiau „mergaitiški“, todėl ilgainiui susiniveliavo. Įsimintinesni, kadangi įgavę savotišką stilizaciją, šokio studijos „Incognito“ iš Šiaulių ir Klaipėdos teatro studijos „Aušra“ šokio grupės „Akcentas“ pasirodymai. Stilingumu išsiskyrė Mažeikių choreografijos mokyklos modernaus šokio ansamblio „Niuansas“ (vadovė Jelenė Legenzovienė), profesionaliausia choreografija – KU MF CHK studenčių kompozicijos (vadovai Agnija Šeiko ir Violeta Milvydienė). Povilo Fokino šokio teatro (beje, šios skambiai įvardytos grupės daugumą irgi sudaro studentija – būsimųjų choreografų karta) pristatytas kūrinys „Žorž Sand ir Frederikas“ pasižymėjo savitu neoklasikinio šokio braižu, tačiau buvo pernelyg ištęstas, iš pasikartojančių frazių. Analogiško pobūdžio, struktūros ir dalyvių kontingento bei skaičiaus atžvilgiu festivalis pavadinimu „Šokio vizija“, kasmet tradiciškai rengiamas JC vaikų ir jaunimo šokių kolektyvo „Vijurkas“ vadovės Violetos Šleinienės, tarsi užbaigė šventės epopėją, balandžio 29-ąją šokio meno gerbėjus sukviesdamas į didžiąją Žvejų rūmų salę. Nepaisant diskutuotino, bet, manyčiau, gana ydingo fakto, jog pa-
našūs festivaliai dažniausiai organizuojami be išskirtinės filtracijos, t. y. ypatingos išankstinės atrankos, taip pat kitų negatyvių tendencijų (dominuojančio piešinio eilėse, nukreipiant visus šokėjus „an fas“, neretai beprasmiškų, o kartais net suvulgarintų judesių „kokteilio“, netinkamo vaikiškam amžiui muzikinių kūrinių parinkimo etc.), šiuos masinius reiškinius verta laikyti tinkama prevencija, svarbiu vaikų ugdymo ir auklėjimo faktoriumi, motyvuotai nukreipta jaunų žmonių veikla. Paskyrė teatralizuotus koncertus
KU bendruomenės nariai, taip pat miesto choreografai bei šokių mokytojai – universiteto absolventai buvo pakviesti į MF Mokomąjį teatrą Tarptautinę šokio dieną paminėti kartu su CHK pedagogais, koncertmeisteriais ir studentais. Negausiai susirinkusios, tačiau gana išskirtinės – akademinės – publikos dėmesiui pasiūlytas diplomanto Dariaus Berulio baigiamasis bakalauro studijų darbas „Pradžia ar Pabaiga?...“. Iš tradicinių lietuvių tautinių šokių ir moderniai stilizuotų, paties jaunojo pedagogo sukurtų kompozicijų sudėliotoje koncertinėje programoje būsimieji choreografai pasireiškė kaip plastiški, techniški ir artistiški atlikėjai. Keliais
Finalas: koncerto Žvejų rūmuose pabaigoje azartiškai šėlo mažieji šokėjai.
šios programos fragmentais bei kitų stilių šokiais jie įsiliejo į jungtinį įvairių uostamiesčio studijų, šokio grupių ir pavienių profesionalių artistų koncertą, vykusį jau kitos dienos, balandžio 27-osios, vakarą. Tokią prasmingą „duoklę“ Tarptautinei šokio dienai „atidavė“ kultūros centras Žvejų rūmai, suorganizavęs teatralizuotą koncertą „Pavasario arabeskas“ (scenarijaus autorius ir režisierius Arūnas Peštenis). Akivaizdus pozityvas – pastarajame koncerte nebuvo nė krislelio pramoginio žanro beskonybės, ryškaus kažkurio šokio stiliaus dominavimo ar deklaravimo. Atvirkščiai – buvo galima pasigėrėti įvairaus žanro choreografija, beje, sukurta ir parengta išskirtinai KU MF CHK studentų, diplomantų bei absolventų – dabartinių uostamiesčio choreografų ir šokio pedagogų. Į atskirus blokus – pagal skirtingą stilistiką bei leksiką – sugrupuotas scenines kompozicijas rišliai ir sti-
Žvejų rūmų nuotr.
lingai sujungė mimas Aleksas Mažonas, įkūnijęs Klajoklio vaidmenį. Pradinėje scenoje – ištraukoje iš spektaklio – Irmos Stonienės parengtos „Aukuro“ gimnazijos šokėjos-kariatidės išdidžiai vaikščiojo ir pozavo, subtilia darna ir ypatingu jautrumu pasižymėjo šiuolaikinio šokio duetas (choreografija Aušros Krasauskaitės, jos partneris Darius Berulis). Po didingų studentų istorinio šokio kolektyvo „Saltanda“ (vadovė Tulia Zinčiukienė) šokių iš dūmų kamuolio netikėtai išniro ekstravagantiškieji „Vampyrai“ – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro artistai (kūrėjai ir atlikėjai Jolanta Milčienė ir Aurelijus Liškauskas). Energingos nuotaikos pliūpsnius paskleidė poriniai studentų šokiai – mongolų „Klajokliai“ ir žydų „Hava Nagila“, paslaptingomis romantiškomis godomis padvelkė „Vėjūnės“ atliekama „Kiniška vėduoklė“ bei armėnų šokis „Enzeli“, sukurtas J.Kačinsko muzikos moky-
15
ketvirtadienis, gegužės 31, 2012
durys Belieka viltis – kol trepsime, šokame, kuriame – tol dar judame pirmyn, reiškia – gyvename... Energingai: studentai pašoko mongolų „Kla-
joklius“.
klos choreografijos skyriaus merginų grupės vadovės Marianos Fokinos. Programą tęsė A.Krasauskaitės baleto studija, P.Fokino šokio teatras ir šokių kolektyvas „Intrus“ (vadovas Mindaugas Lekauskas), o finale pro „Naujos epochos šėlsmą“ visi koncerto dalyviai išlydėjo Klajoklį toliau „į nuostabų pasaulį“. „Didysis kankanas“ ir mažos abejonės
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) balandžio 29-osios renginys „Didysis kankanas“ taip pat mirgėte mirgėjo šokio stilių, formų, leksikos bei temų įvairove, atlikėjų amžiumi, jų atlikimo galimybėmis etc. Šalia baleto artistų – nuotaikingų grupinių priešokių ištraukose iš operečių bei miuziklų, jaudinančių, humoristinių ar aistringų duetų, jausmingų ir ekspresyvių solo – scenoje pasirodė mažosios teatro žvaigždutės – trupės solistės A.Krasauskaitės rengiamos „balerinos“. Lietuvišką choreografijos katedros studentų santūrumą kontrastingai „papildė“ šiuolaikinio šokio „asas“ Petras Lisauskas, pademonstravęs atletiško kūno plastikos įvaldymą, virtuoziškais viražais stebino Kauno valstybinio muzikinio teatro duetas (Justina Bervingienė ir Gintaras Visockis), nepriekaištingai atlikęs įspūdingą „Karmen“ choreografiją. Koncertinės programos principu sudėliotose kompozicijose būta ir elementarios gaivališkos apraiškos momentų, ir puikių, kiek netikėtai „išaugančių“ režisūrinių sprendimų. Šis dviejų dalių šventinis renginys – išties aukščiausio lygmens profesionalumo, emocionalios raiškos ir techninio meistriškumo pavyzdys. Tad nemaloniai nustebino situacija, kai jubiliejiniame KVMT 25-mečio koncerte gegužės 13-ąją neišvydau nė vieno „tikro“ baleto trupės pasirodymo – vos keli šokiai buvo įjungti į bendras miuziklų ar operečių arijas. Kadangi tikėjausi bent
proporcingesnio santykio, te atleidžia mano adekvačiai reakcijai ir nėmaž nedramatizuotai, neambicingai pozicijai teatro autoritetai (su visa pagarba meno vadovui Ramūnui Kaubriui) – šiuo atveju nesilaikysiu neutralaus požiūrio ir neatliksiu „delete“. Juk baleto trupė yra itin svarbi muzikinio teatro dalis, bei akivaizdu – vizualiai gražiausia, jaunatviškiausia, visada žavinti santūria judesių jėga, unikaliu potencialu bei dvasinėmis raiškomis. Tebūnie, jei kažkas apkaltins tuščiais ar šališkais postringavimais: kadangi dauguma trupės atlikėjų – choreografijos ir sportinių šokių katedrų absolventai, jaučiu jiems dvigubą simpatiją, seku jų veiklą, džiaugiuosi rezultatais. Išgirsta versija neva baleto trupei jau „leista“ pasireikšti prieš dvi savaites – neįtikinama ir alogiška argumentacija. Belieka tik spėlioti, ką patyrė patys artistai – pasijuto neįvertinti, gal ignoruojami, šiek tiek izoliuoti ar visiškai eliminuoti? Ir kas jų laukia ateityje? Prisipažinsiu, neramina šie retoriniai klausimai. Nejauku buvo ir magistrantei Ramonai Valiūtei (vienai iš trupės narių), kai, rašant mokslinį referatą ir pildant anketas, ji susivokė – didelis procentas respondentų apskritai nežino, jog KVMT turi baleto trupę. Taigi... Paminėjo spektakliais
„Ir viskas klojos kuo puikiausiai“ – tai KU MF CHK absolventės Ingos Kuznecovos magistro studijų baigiamasis darbas, dar 2011-ųjų gruodyje pirmąkart pristatytas itin netradicinėje erdvėje – viename palėpinės struktūros bute. Nedidelį jo fragmentą išvydome kovo mėnesį „Padėkos kaukės“ teikimo ceremonijos metu, o gegužės 6-ąją Vilniuje vykusiame Tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ spektaklis net tris kartus paeiliui buvo parodytas „Europos“ prekybos centre. Balandžio 28-ąją šiuolaikinio meno gerbėjai buvo pakviesti į du jo „seansus“ Klaipėdos lėlių teatre.
Kai kur įvardijamo premjera ir dabar jau skelbiamo kaip dviejų choreografų bei atlikėjų – I.Kuznecovos ir Petro Lisausko – sukomponuotas, menininkų grupės „Žuvies akis“ pristatomas 45 min. trukmės kūrinys pretenduoja į „rimtųjų“ sąrašą. Inspiruotas 1969-aisiais Johno Lennono ir jo žmonos Yoko Ono sukurto performanso „Bed In“, spektaklis savitai gvildena šeimyninius dviejų jaunų žmonių santykius, panardina į šmaikščiai ar lyriškai „išdėstytas“ jų tarpusavio bendravimo problemas. Šiuolaikinio šokio stilistika ir aktorine vaidyba pagrįstame spektaklyje atskleistos įvairios bei, natūralu, itin skirtingos moters ir vyro būsenos. Gal ne itin originaliu, tačiau imponuojančiu gyvu netikėtumo aspektu, iššaukiančiu tam tikras interpretacijas, laikyčiau epizodą su obuoliais. Nevalingą šypsnį sukėlė sodriai uždainavęs talentingasis P.Lisauskas, išdykėliška nuotaika užkrėtė scenelė su mediniais skalbinių segtukais, ryškiaspalviai žaidybiniai elementai sklido ir iš videodailininko Juliaus Venskaus sumontuoto filmuko kadrų. Choreografiniam sprendimui, apskritai visam spektaklio vyksmui „tarnauja“ baldai, sijos, kiti buto rekvizitai bei galybė raštelių – spalvotų priklijuojamų popierėlių, kuriuose parašyti trumpi sakiniai – priminimai apie tai, ką kiekvienas jų turi (privalo) atlikti, išdėstyti kažkokie priekaištai ar prisipažinimai. Dueto „kovoje“ netrūko subtilaus šelmiškumo ir abiems atlikėjams būdingo išradingumo. Atrodo, šie jauni žmonės nelinkę pyktis ar stipriau konfliktuoti – atvirkščiai, jaučiami nuoširdūs bandymai prisitaikyti vienam prie kito, noras suprasti, išgirsti, atleisti... Kelios mintys – atomazgai
JUNESKO teatrinio instituto šokio Komiteto prieš 30 metų išleistame dokumente teigiama, jog Tarptautinė šokio diena skelbia šokio kalbos universalumą ir gebėjimą įveikti visus – politinius, kultūrinius, nacionalinius barjerus, suburti žmones taikos ir progreso labui. Šiandienių mūsų valstybės politinių įvykių, „demokratinių“ procesų, socialinės neteisybės ir melo, švietimo ir kultūros genocido verpete ši frazė skamba mažų mažiausia demagogiškai, jeigu ne šventvagiškai... Belieka viltis – kol trepsime, šokame, kuriame – tol dar judame pirmyn, reiškia – gyvename... Beje (ir deja), jaučiančių tokį judėjimo pulsą į sales susirinko ne per daugiausia...
Trys „Muzikos pavasario“ orkestrai Svečių kolektyvas savo 2 gyvavimą pradėjo 1992 m. Jo repertuaras įvairuoja nuo se-
nosios iki šiuolaikinės muzikos partitūrų. Panašiai sukomponuotą programą išgirdome ir festivalio koncerte. Kita svarbi vakaro personalija – pianistas bei vienas žinomiausių šių laikų Ukrainos kompozitorių Oleksandras Kozarenka (g. 1963). Antroji koncerto dalis buvo skirta pristatyti jo kūrybai. Savo programą ukrainiečiai pradėjo J.S.Bacho kūriniais – Koncertu fortepijonui Nr.5, f-moll, BWV 1056 (solistas O.Kozarenka) ir žymiąja siuita Nr.2 h-moll fleitai ir styginiams, BWV 1067 (solistas Tarasas Malykas). Sodri, erdvę akustiškai „pakraunanti“ bachiška išmoninga harmonija, vingri polifonija, spalvinga orkestruotė vėl ir vėl privertė susimąstyti apie šio didžio muzikos genijaus gebėjimą savo specifine muzikos kalba veikti klausytoją. Svečiai atidavė duoklę lietuvių kompozitorių muzikai. Koncerte nuskambėjo du nuotaikingi ir ryškūs opusai: B.Dvariono Pjesė ir J.Tamulionio „Toccata diavolesca“. Orkestras griežė stilingai ir efektingai. Šiais dviem kūriniais atlikėjai muzikos veiksmą vykusiai perkėlė iš XVIII į XX a. Antroje koncerto dalyje O.Kozarenka prisistatė ne tik kaip atlikėjas, bet ir kaip kampozitorius. Vakaro metu skambėję jo kūriniai pasižymėjo margomis muzikinėmis spalvomis, naudojamų stilių įvairove, muzikinio žodyno išmoningumu, ryškiu virtuoziškumu. Kompozitorius modernias išraiškos priemones naudoja saikingai. Išgirdome penkių dalių ciklą „Irmologion“ styginiams, keturių dalių ciklą fortepijonui „Velykiniai margučiai“, „Konzertstuk“ fortepijonui, fleitai ir styginiams bei „Concerto Rutheno“ preparuotam fortepijonui ir orkestrui. Šiais kūriniais kompozitorius pademonstravo savo gebėjimą naudotis įvairiomis šiuolaikinėmis muzikos technologijomis bei kitų epochų muzikos stilizacijomis. Daugiadaliai kūriniai pagrįsti kontrasto principu, panaudotos ryškios įvairių tautų folkloro intonacijos ir ritmai – ukrainiečių, čigonų, moldavų, taip pat džiazo elementai ir kt. Vakaro metu skambėjo graži muzika. Todėl publika bisavo ne vieną kartą, o autorius labai nesibrangino ir savo kai kuriuos kūrinius pakartojo. Skraidino į „Aukštybių labirintus“
Imponuoja: spektaklyje „Ir viskas klojos kuo puikiausiai“ I.Kuznecovos ir P.Lisausko dueto „kovoje“ netrūks-
ta subtilaus šelmiškumo ir abiem atlikėjams būdingo išradingumo.
Vytauto Petriko nuotr.
Baigiamasis „Klaipėdos muzikos pavasario“ koncertas, pavadintas „Aukštybių labirintuos“, įvyko gegužės 10-ąją ir vainikavo visą XXXVII festivalio programą. Klaipėdos kamerinis orkestras su dirigentu ir fleitininku iš Šveicarijos Kasparu Zehnderiu parengė ir atliko dviejų stilistiškai kontrastingų dalių programą. Pirmoje skambėjo W.A.Mozarto „Serenada notturna“ Nr. 6 D-dur, K 239 styginiams ir timpanams ir C.P.E.Bacho (J.S.Bacho sūnaus) Koncertas dmoll fleitai ir styginiams H 426. Antroje koncerto dalyje turėjome progos klausytis XX a. šveicarų kompozitorių opusų: A.Schiblerio
Elegijos fleitai, violončelei ir styginiams bei A.Honeggerio Antrosios simfonijos styginiams ir trimitui (ad libitum) (trimito partiją atliko Dmitrijus Levencovas, timpanų – Pranas Dovydaitis). W.A.Mozartas atliktas stilingai ir „skaniai”. C.F.E.Bacho Koncertas fleitai ir styginiams žavėjo gražiu solisto ir orkestro ansambliu. Šiame kompozitoriaus kūrinyje ir atlikėjų grojime dar girdėjome baroko epochos muzikos aidus, tos stilistikos likučius, kurie jau pranašavo artėjančios klasicizmo epochos skaidrumą, grakštumą ir optimistiškumą. Šio kūrinio solistas ir dirigentas K.Zehnderis beveik nedirigavo, tačiau atlikėjai puikiai vienas kitą jautė. Toks ryšys, vidinė įtampa (gerąja žodžio prasme) tarp solisto ir orkestro artistų, perteikiamos minties įtaiga klausytojams visada daro didelį įspūdį. Fleitininkas K.Zehnderis Šveicarijos bei Europos scenose pasirodo ne tik kaip solistas, bet ir kaip dirigentas. Jis yra P.Klee ansamblio vadovas, Murteno klasikos vasaros festivalio vadovas, ateinantį sezoną vadovaus Bielo simfoniniam orkestrui. Po kūrybinio bendradarbiavimo su Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovu ir violončelininku Mindaugu Bačkumi pastarojo buvo pakviestas atvykti į Klaipėdą ir kartu pamuzikuoti. Taip gimė ši programa, kurios antroje dalyje buvo pristatyta šveicarų muzika, nes K.Zehnderis, pats būdamas šveicaras, mielai propaguoja savo šalies kūrėjus. A.Schiblerio Elegija nuskambėjo skausmingai ir dramatiškai. Atlikėjai vykusiai perteikė žanro specifiką (elegeia graikiškai reiškia rauda). Tai susimąstymo, liūdesio kupinas opusas. A.Schiblerio kūrinio pabaiga skambėjo ir nerimastingai, ir pesimistiškai, tarsi susitaikant su neišvengiama lemtimi. A.Honeggerio Antroji simfonija styginiams ir trimitui efektingai vainikavo koncertą ir visą festivalį. Modernia muzikos kalba pasižymintis kūrinys, kupinas įvairiausių meninių vaizdų, buvo užbaigtas iškilmingu ir pergalingu maršu. Emociškai prisodrintas simfonijos turinys galėtų turėti ir gilesnę potekstę. Sukurtas 1942 m. jis „pakrautas“ ryškia karine, o tiksliau – antikarinės temos idėja. Mąslių ir neramių, dramatiškų ir nirtulingų epizodų kaita finale „išrišama“ viltinga trimito melodija, o pats trimitininkas savo partiją atlieka iš „aukštybių“, akustiškai ir vizualiai taip tapdamas kūrinio ir viso koncerto prasminiu akcentu. Baigiamasis „Klaipėdos muzikos pavasario“ koncertas leido mėgautis mūsų kamerinio orkestro meistriškumu bei puikiu abipusiu dirigento ir kolektyvo sutarimu. Trijų koncertų programos suteikė progos pasiklausyti žinomų kompozitorių kūrinių ir čia pat susipažinti su rečiau skambančiais bei sudėtingais rusų (A.Skriabino), šveicarų ar ukrainiečių kūrėjų opusais. Tokios programų rengėjų pastangos yra pagirtinos. Pažintinis ir šviečiamasis festivalio momentas taip pat yra labai vertingas. Likome šios muzikos „pakrauti ir užvesti“.
16
ketvirtadienis, gegužės 31, 2012
durys
Lituanikos pėdsakais – po Varšuvą
K
laipėdos universiteto Muzikologijos instituto mokslo darbuotoja doc. dr. Rūta Stanevičiūtė, vykdydama Europos socialinio fondo finansuojamą visuotinės dotacijos projektą „Lietuvių muzikinė kultūra migracijų kontekstuose (1870–1990): tautinio tapatumo ir muzikinės raiškos sąveika“, šį pavasarį lankėsi Varšuvos bibliotekose ir archyvuose. Ji mielai sutiko pasidalyti įspūdžiais.
Vilniaus universiteto Etnologijos katedroje jis skatino rinkti lietuviškąjį folklorą ir savo kolegas bei įvairių tautybių – lenkų, lietuvių, žydų, baltarusių kilmės – mokinius, kurių kūryba ir veiklos gairės dar menkai išnagrinėtos. Raritetu tapę ir kai kurie tarpukario leidiniai: ypač minėtinas vos dviejuose Lenkijos universitetuose aptinkamas Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos Lenkijos sekcijos biuletenis „Šiuolaikinė muzika“ (1936–1939). Pirmaisiais metais leistas kaip mašinraštis ir platintas daugiausia privatiems asmenims, biuletenis suteikia informacijos ir apie nežinomus tos pačios draugijos Lietuvos sekcijos veiklos epizodus. Mokslinės kelionės metu turėjau galimybę patirti, kokią vaisingą pagalbą tyrėjui gali suteikti aukštos kvalifikacijos archyvinio darbo ir šaltiniotyros specialistai.
– Kokiu tikslu vykote į Varšuvą? – Vykau į Varšuvos bibliotekas ir archyvus ieškoti su Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos Lietuvos sekcijos Kauno skyriaus ir Lenkijos sekcijos Vilniaus skyriaus veikla iki 1940-ųjų susijusios dokumentacijos. 1939-aisiais Varšuvoje įvykęs šios organizacijos pasaulinis festivalis buvo paskutinysis ikikarinis renginys, kuriame dalyvavo itin gausi lie-
Rūta Stanevičiūtė:
Aptikau nemažai unikalių dokumentų, atveriančių menkai žinomus ar visai nežinomus Lietuvos muzikos kultūros istorijos puslapius. Intencija: Klaipėdos universiteto doc. dr. R.Stanevičiūtė į Varšuvą vyko mokslo tikslais – ieškoti su prieška-
tuvių muzikų delegacija ir dešimtys Vilniaus muzikų. Žymiausi tarpukario kompozitoriai modernistai – Vytautas Bacevičius bei Jeronimas Kačinskas – jo metu pristatė ambicingą planą surengti pasaulinį festivalį Lietuvoje 1940-aisiais. Bet prasidėjęs karas ir po metų sekusi sovietinė okupacija sužlugdė šiuos planus, o daugelis lietuvių menininkų atsidūrė emigracijoje. Todėl tiek mūsų tautiečių puoselėti planai, tiek tarptautiniai Lietuvoje gyvenusių muzikų ryšiai bei veikla nugrimzdo užmarštin. Šiandien tenka rekonstruoti prarastos istorijos puslapius ne vien pasitelkiant išlikusią prieškario spaudą, bet ir ieškant įvairiose institucijose išsklaidytos organizacijų veiklos dokumentacijos, epistolinio palikimo, kūrinių rankraščių. – Kaip su Lietuva susijusi medžiaga atsidūrė Lenkijoje? – Po karo į Lenkiją persikėlė gyventi nemaža dalis Vilniaus krašto muzikų, čia atsidūrė ir dalis išlikusių mu-
rio Lietuvos muzikine kultūra susijusių dokumentų.
zikinių organizacijų archyvų. Aptikti lituanikos pėdsakus kaimyninės šalies archyvuose bei kitose istorinę medžiagą kaupiančiose institucijose nėra lengva, nes šie šaltiniai yra išsklaidyti ir ne visuomet suregistruoti. Be to, dalis su Lietuvos muzikine kultūra susijusių dokumentų tebėra privati nuosavybė, su kuria susipažinti galima tik gavus šaltinių paveldėtojų sutikimą. – Kokiose institucijose saugomas muzikinis paveldas? – Skirtingai nei Lietuvoje, su muzikine kultūra susijusius dokumentus aktyviai kaupia daugelis Lenkijos aukštųjų muzikos mokyklų bei universitetų, specializuotus archyvus yra išlaikiusios nemažai iki šiol veikiančių muzikinių organizacijų, pvz., Lenkijos muzikos leidykla, Kompozitorių sąjunga, Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos nacionalinė sekcija. Vis dėlto gausiausia su vykdomu tyrimu susijusi dokumentacija
sutelkta dviejose svarbiausiose muzikos istorikams institucijose – Nacionalinėje bibliotekoje ir Varšuvos universiteto Muzikos kabinete. Be kitų vertingų kolekcijų, Nacionalinės bibiliotekos Muzikos skyrius puikuojasi dar vienos žymios lietuvių ir lenkų muzikų Bacevičių šeimos atstovės – kompozitorės Grażynos Bacewicz fondu, kuriame yra per 4500 laiškų, daugelio partitūrų rankraščiai ir kiti pirminiai šaltiniai. Su Nacionaline biblioteka dėl muzikinio paveldo labiausiai konkuruoja dar 1958-aisiais Varšuvos universitete įkurtas Muzikos kabinetas, sistemiškai kaupiantis XX a. Lenkijos kompozitorių medžiagą ir veikiantis kaip vienintelis specializuotas šios srities archyvas šalyje. Kabineto puošmena – iškiliausio XX a. pirmosios pusės lenkų kompozitoriaus Karolio Szymanowskio archyvas, taip pat mažai tyrinėtas 1926-aisiais įkurtos Jaunųjų lenkų muzikų draugijos Paryžiuje fondas. Tarpukario metais
Talkininkė: Varšuvos universiteto Muzikos kabineto vadovė E.Jasińska-Jędrosz padėjo susiorientuoti savo val-
dose, kuriose kaupiama XX a. Lenkijos kompozitorių medžiaga.
su šia modernių orientacijų draugija aktyviai bendradarbiavo Vilniaus muzikai. Iš Paryžiaus koncertų salių ir salonų į Vilnių keliavo ne tik prancūzų muzikinės mados, bet ir partitūros iš kitų kontinentų. – Ar pavyko rasti tai, ko ieškojote? – Dėmesingų Muzikos kabineto darbuotojų ir ypač jo vadovės Elżbietos Jasińskos-Jędrosz padedama aptikau nemažai unikalių dokumentų, atveriančių menkai žinomus ar visai nežinomus Lietuvos muzikos kultūros istorijos puslapius. Išsamesnių tyrimų reikalauja Lietuvoje neprieinami ir net nežinomi kūriniai lietuviška tematika, sukaupti Nacionalinės bibliotekos, Varšuvos universiteto, Lenkijos muzikos informacijos centro fonduose. Štai Vilniuje aktyviai veikusio Tadeuszo Szeligowskio kai kurie kūriniai veikiausiai parašyti pasiremiant paties kompozitoriaus surinktais lietuvių folkloro pavyzdžiais. Tarpukariu dirbdamas
– Kaip darbuojasi Varšuvos bibliotekos? – Bendradarbiaujant Nacionalinei bibliotekai, Varšuvos universiteto Muzikos kabinetui, Lenkijos kompozitorių sąjungai, Lenkijos muzikos leidyklai, Nacionaliniam radijui ir kitoms institucijoms, kaimyninėje šalyje vykdomi reikšmingi kritinių šaltinių tyrimų, registrų rengimo, leidybos ir skaitmenizavimo projektai, populiarinimo darbai (parodos, televizijos ir radijo laidos, filmai). Lygindama su mokslinių tyrinėjimų galimybėmis panašiose institucijose Lietuvoje, buvau maloniai nustebinta keliolika kartų mažesnių dokumentų kopijavimo ir skenavimo įkainių. Muzikos informacijos centras visas paslaugas teikia nemokamai, laikydamas tai indėliu į nacionalinės muzikos populiarinimą. Nors kultūrinės raiškos skaitmenizavimo baruose mūsų šalies specialistai kai kur kolegas gerokai pralenkę, muzikinio paveldo kaupimo ir sklaidos srityse dar daug ko galėtume pasimokyti. Dėmesio mokslui ir jo nacionalinės svarbos liudijimų buvo nuolat pilna iki vėlumos veikianti Varšuvos universiteto biblioteka. Vienas įdomesnių naujų Lenkijos sostinės statinių, simbolizuojantis atverstas knygas, – neabejotinas traukos centras ir kultūros židinys. Čia sudarytos itin palankios, naujomis technologijomis grindžiamos sąlygos ir studijuojančiam jaunimui, ir vietiniams bei iš svetur atvykstantiems mokslininkams. Kolegų atvirumas skatina tikėtis, kad artimiausioje ateityje kartu imsimės ir bendrų projektų muzikinio paveldo srityje. Kalbino Danutė Petrauskaitė
Pastatas: Varšuvos universiteto biblioteka – vienas įdomesnių naujų
Lenkijos sostinės statinių, simbolizuojantis atverstas knygas.
Leidėjas © 2012 UAB „Sorestum“, Labdarių g. 8, 01120 Vilnius, tel./faks.: (8 5) 262 4242, el. paštas: info@diena.lt. Maketavo UAB „Diena Media News“ leidybos centras. Spausdino UAB „Diena Media Print“. Tiražas 7 800. Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami.