2012-06-15 Santaka

1

penktadienis, birželio 15, 2012

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė REMIA

Nr. 45

santaka

Ra­šy­to­jas su­bręs­ta tuo­met, kai tu­ri ką pa­sa­ky­ti Ra­šy­to­jas Vla­das Kal­vai­tis už no­ve­ lių ro­ma­ną „Sus­ tip­rin­to re­ži­mo ba­ ra­kas“ ap­do­va­no­ tas Že­mai­tės li­te­ra­ tū­ros pre­mi­ja. Bir­ že­lio 19 d. jam bus įteik­ta dar vie­na gar­bin­ga Liu­do Do­ vy­dė­no pre­mi­ja už ge­riau­sią praė­ju­ siais me­tais iš­leis­ tą ro­ma­ną.

Kai suė­ mė, bu­ vau be­ bai­gian­ tis gim­ na­zi­ją, ma­ne iš­ ve­dė iš abi­tū­ros che­mi­ jos eg­za­ mi­no, jau bu­vau iš­ si­trau­kęs ir bi­lie­tą, be­je, try­ lik­tą.

Brandino: ypatingos sėkmės sulaukusį novelių romaną V.Kalvaitis rašė du dešimtme-

čius.

En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

No­ve­lių ro­ma­ne „Sus­tip­rin­to re­ ži­mo ba­ra­kas“ au­to­rius de­ri­na iš­ mo­nę ir au­ten­tiš­kus iš­gy­ve­ni­mus trem­ty­je. Per at­ski­rus no­ve­lių vei­ kė­jus, jų pa­sa­ko­ji­mus ir bui­tį, pri­ si­mi­ni­mus, kas­die­ny­bę, sva­jo­nes at­sklei­džia la­ge­rių sis­te­mą, mir­ ties tra­giz­mą ir iš­gy­ve­ni­mų ga­li­ my­bes.

Ty­tu­vė­niš­kis, pri­klau­san­tis Lie­ tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos Kau­no sky­riui, V.Kal­vai­tis, vos su­lau­kęs aš­tuo­nio­li­kos, bu­vo suim­tas už an­ ti­ta­ry­bi­nę veik­lą ir iš­trem­tas į Si­bi­ rą. Su­val­gęs ne vie­ną pū­dą drus­kos gal ten su­bren­do kaip ra­šy­to­jas? „Ne­ga­lė­čiau to tvir­tin­ti, – at­sa­ko V.Kal­vai­tis, – vien to­dėl, kad ra­ šy­to­jas su­bręs­ta tuo­met, kai tu­ri ką pa­sa­ky­ti. Ki­ta ver­tus, taip, su­ si­kau­pė la­bai daug me­džia­gos, ku­ ri ir su­gu­lė į kny­gas.

– Nors tai sun­kūs pri­si­mi­ni­ mai, bet gal ga­lė­tu­mė­te pri­si­ min­ti tur­būt vie­ną juo­džiau­sių jū­sų gy­ve­ni­mo pe­rio­dų – ka­lė­ ji­mą ir trem­tį Si­bi­re.

– Gim­to­jo Rad­vi­liš­kio gim­na­zi­jo­ je vei­kė gru­pė „Tris­pal­vė“, bu­vo­me pen­ki ber­niu­kai ir sep­ty­nios mer­ gai­tės iš gre­ti­mos kla­sės, nes ber­

niu­kai ir mer­gai­tės mo­kė­si at­ski­rai.

Pla­ti­no­me at­si­šau­ki­mus, rin­ko­me tvars­lia­vą, per­da­vi­nė­jo­me iš vie­nos vie­tos į ki­tą do­ku­men­tus. Kiek­vie­ nas tu­rė­jo­me sa­vo sla­py­var­dį, ma­ no bu­vo Sku­du­tis.

At­si­šau­ki­mus pra­dė­jau iš­ne­šio­ ti dar bū­da­mas 13 me­tų, juos tė­ vas at­vež­da­vo iš Šiau­lių la­ga­mi­ne dvi­gu­bu dug­nu, ku­ria­me vež­da­ vo odas, nes tė­vas siū­da­vo ba­tus, vi­są vo­kiet­me­tį jis ak­ty­viai da­ly­ va­vo pa­si­prie­ši­ni­mo ko­vo­je, 1944 m. bu­vo suim­tas ir pa­te­ko į la­ge­rį prie Ra­sų ka­pi­nių. Aš pa­ts pra­dė­ jau pla­tin­ti dar prie vo­kie­čių, pa­ skui jau prie ru­sų.

Iš­da­vė mū­sų gru­pės va­do pa­ va­duo­to­jas, ži­nau ir jo pa­var­dę, bet ne­no­riu mi­nė­ti, gal­būt jo pa­ li­kuo­nys – pa­do­rūs žmo­nės, kam jiems tas praei­ties šlei­fas. Va­do pa­va­duo­to­jas ži­no­jo mū­sų sla­py­ var­džius, kur mes ren­ka­mės, žo­ džiu vis­ką, bet, ma­tyt, jį už­ver­ba­vo KGB ir jis iš­da­vė vi­są mū­sų gru­ pę, vi­si bu­vo­me suim­ti: pra­džio­je – KGB rū­muo­se Rad­vi­liš­ky­je, vė­ liau – Šiau­lių izo­lia­to­riu­je, Lu­kiš­ kė­se, po to – į Le­ning­ra­dą, o iš jo – į Šiau­rę, In­tą. Į ją bu­vo­me at­vež­ti gruo­džio 25 d., pir­mą­ją šv. Ka­lė­dų die­ną. Ži­no­ma, vi­są mū­sų bū­rį iš­ sklai­dė į skir­tin­gus la­ge­rius, va­di­ na­mą­jį „OLP‘ą“ (oso­be­nyj la­ger­nyj

Zenono Baltrušio nuotr.

punkt – ru­sų k., ypa­tin­gą la­ge­rio punk­tą – liet.k. – aut.pa­st.). Vie­ na­me jų tuo me­tu ka­lė­jo da­bar jau a.a. tė­vas Sta­nis­lo­vas, aš pa­te­kau į tre­čią­jį „OLP‘ą, ku­ris ap­tar­nau­ da­vo 13 ir 9 šach­tas, pa­sta­ro­jo­je su mon­sin­jo­ru Ka­zi­mie­ru Va­si­liaus­ ku dir­bo­me to­je pa­čio­je bri­ga­do­je.

Mū­sų bri­ga­do­je bu­vo ir la­bai daug stu­den­tų, vie­nas jų ten su­bū­rė net poe­tų bū­re­lį – apie vi­sa tai ra­šau no­ve­lių ro­ma­ne.

In­to­je ka­lė­jau tre­jus me­tus, pa­ skui ket­ve­rius bu­vau trem­ty­je Ir­ kuts­ko sri­ty­je, Tu­lū­no ra­jo­ne, Al­ ga­tu­jaus gy­ven­vie­tė­je. Ten vy­ko di­džiu­liai pu­šų nu­sa­ki­ni­mo dar­ bai, iš tų sa­kų ga­mi­na­mi apie 90 pro­duk­tų: nuo kve­pa­lų iki avia­ci­ jos bom­bų. Vy­rai ei­da­vo su bas­liais, da­ry­da­vo pu­šų ka­mie­nuo­se grio­ve­ lius, o mo­te­rys pil­tu­vė­liais rink­da­ vo sa­kus į ki­bi­rus ir pil­da­vo į že­mė­je įkas­tas sta­ti­nes, ku­rias pa­skui iš­ vež­da­vo į ga­myk­las.

Nu­sa­ki­ni­mo dar­bus dir­bau vie­ nus me­tus, po me­tų iš­va­žia­vau į ra­ jo­ni­nį cent­rą Tu­lū­ną, ja­me bai­giau va­ka­ri­nę mo­kyk­lą, nors Lie­tu­vo­ je, kai suė­mė, bu­vau be­bai­gian­tis gim­na­zi­ją, ma­ne iš­ve­dė iš abi­tū­ros che­mi­jos eg­za­mi­no, jau bu­vau iš­si­ trau­kęs ir bi­lie­tą, be­je, try­lik­tą.

Si­bi­re dir­bau įvai­riau­sius dar­ bus, dau­giau­sia – kro­vi­ko: į va­go­ną

krau­da­vau pa­bė­gius. Tai bu­vo be­ne ge­riau­sias dar­bas – už­dar­bis ge­ras, lais­vo lai­ko daug, nes pa­pras­tai iki pie­tų pa­krau­ni va­go­ną ir lais­vas.

– Ka­da grį­žo­te į Lie­tu­vą?

– Į Lie­tu­vą grį­žau tik 1966 m. Dar Al­ga­tu­ju­je su­si­pa­ži­nau su bū­si­ma žmo­na (tai ap­ra­šy­ta pa­sku­ti­nė­ je ro­ma­no no­ve­lė­je), po sep­ty­ne­rių me­tų su­si­tuo­kė­me, ji trem­ty­je bai­ gė iš pra­džių Tu­lū­no fel­če­rių mo­ kyk­lą, pa­skui – Kras­no­jars­ko me­ di­ci­nos ins­ti­tu­tą, ta­po pe­diat­re, aš nea­ki­vaiz­di­niu bū­du bai­giau Ir­ kuts­ko vals­ty­bi­nio uni­ver­si­te­to Is­ to­ri­jos ir fi­lo­lo­gi­jos fa­kul­te­tą, įgi­jau fi­lo­lo­go – ru­sų kal­bos ir li­te­ra­tū­ros dės­ty­to­jo spe­cia­ly­bę. Ėmiau po tru­ pu­tį ra­šy­ti: teks­tus apie dar­bi­nin­ kų gy­ve­ni­mą ra­di­jo lai­doms, epig­ ra­mas laik­raš­čiui.

– Tai­gi li­te­ra­tū­ra trau­kė nuo jau­nys­tės.

– Taip. Nors prieš tai ban­džiau sto­ti į Ir­kuts­ko ge­le­žin­ke­lio eksp­ loa­ta­ci­jos ins­ti­tu­tą ir Kras­no­jars­ ko tech­no­lo­gi­jos ins­ti­tu­tą, bet „pa­ pjau­da­vo“ ma­te­ma­ti­ka, che­mi­ja, fi­zi­ka. Moks­lus bai­giau dirb­da­mas kro­vi­ku, žmo­na tuo­met dir­bo me­ di­ci­nos se­se­le. Į Lie­tu­vą bu­vo leis­ta su­grįž­ti nuo 1957 m., ta­čiau po dve­jų me­tų at­

va­žia­vę pa­ma­tė­me, kad į aukš­tą­ją mo­kyk­lą neįs­to­si­me, tai­gi grį­žo­me į Kras­no­jars­ką mo­ky­tis, po moks­lų – jau į Lie­tu­vą.

Mo­ky­to­jau­ti man ne­bu­vo ga­li­ ma, per var­gus ra­dau dar­bą Ve­li­ čio­ny­se, dir­bau vai­kų iki 18 me­tų ko­lo­ni­jo­je auk­lė­to­ju.

– At­mos­fe­ra tik­riau­siai bu­vo sa­vo­tiš­ka.

– Taip. Kė­li­ma­sis – ri­kiuo­tė – mo­ kyk­la – ri­kiuo­tė ir t.t., griež­tas, be­ veik ka­ri­nis re­ži­mas, zo­na ap­tver­ ta, bokš­te­liai, dyg­liuo­tos vie­los...

Po tre­jų dar­bo me­tų at­va­žia­vo­me į Ty­tu­vė­nus, kur gy­ve­no iš Si­bi­ro jau grį­žę tė­vai, jie bu­vo iš­si­nuo­mo­ ję ma­žy­tį bu­tu­ką. Ty­tu­vė­nuo­se gy­ ve­nu iki šiol.

– Ty­tu­vė­nuo­se sep­ty­ne­rius me­tus dir­bo­te dur­py­ne, o li­te­ ra­tū­ra?

– Taip, pa­gal spe­cia­ly­bę ras­ti dar­ bo man bu­vo neį­ma­no­ma, bet ten dirb­da­mas ga­vau 6 arus že­mės, pa­ si­sta­čiau na­mą. O li­te­ra­tū­ra do­mė­ jau­si dar mo­ky­da­ma­sis mo­kyk­lo­je, ra­šy­da­vau hu­mo­res­kas, ku­rias įdė­ da­vo į mo­kyk­los sien­laik­raš­tį.

Vė­liau, jau trem­ty­je, grį­žęs iš la­ ge­rio į Al­ga­tu­jų, pra­dė­jau ra­šy­ti ei­ lė­raš­čius, epig­ra­mas, apy­brai­žė­les.

Lie­tu­vo­je ma­no sa­ty­ras spaus­di­no tuo­me­tė „Šluo­ta“, „Jau­ni­mo gre­ tos“, „Ne­mu­nas“, „Per­ga­lė“. 1997 m. pa­si­ro­dė sa­ty­ri­nės mi­nia­tiū­ros ir epig­ra­mos „Ko­le­ga įsiū­lė“, 1999 m. – ei­lė­raš­čiai ir hu­mo­ris­ti­niai ei­lė­raš­čiai „(Ne)nu­si­pel­nęs“, 2002 m. – ei­lė­raš­čių kny­ge­lė „Prieb­lan­ dos var­nas“, 2004 m. – ei­lė­raš­ čių, epig­ra­mų ir mi­nia­tiū­rų rin­ ki­nys „Sku­du­ri­niai žmo­ge­liu­kai“.

2008m. išė­jo „Vo­lun­gė“, už­per­nai – „Sve­čias iš Ma­ga­da­no“, per­nai – „Sus­tip­rin­to re­ži­mo ba­ra­kas“, ku­rį ra­šiau dvi­de­šimt me­tų.

– Ar skai­tė­te gar­sią­ją Rū­tos Še­ pe­tys kny­gą apie trem­tį „Tarp pil­kų de­be­sų“, už­sie­ny­je pri­ sta­to­mą kaip sa­vo­tiš­ką li­te­ra­ tū­ros apie lie­tu­vių trė­mi­mą ir ka­li­ni­mą am­ba­sa­do­re? Ko­kie įspū­džiai?

– Skai­čiau. Ką ga­liu pa­sa­ky­ti? Tai iš pirš­to lauž­ta is­to­ri­ja, vis­ko pri­ vel­ta, ku­rio­ziš­ki fak­tai. Tar­kim, iš kny­gos at­ro­do, kad vo­kie­čių oku­pa­ ci­ja tru­ko 2 mėn., taip pat vi­siš­kai ne­ski­ria­ma trem­ties nuo ka­lė­ji­mo.

Tei­sin­gai ra­šė li­te­ra­tū­ro­lo­gai Kęs­ tu­tis Ur­ba ir Do­na­ta Mi­tai­tė, kad jo­je ir kal­ba ne­lie­tu­viš­ka.

2

penktadienis, birželio 15, 2012

santaka /dailė

Zig­mas Pet­ra­vi­čius. Vals­tie­čių kie­mas.

Zig­mas Pet­ra­vi­čius. Bal­ti­jos jū­ra.

Rea­lis­ti­nių po­tė­pių meist­ras Ry­toj su­kan­ka 150 me­tų, kai gi­mė dai­li­ nin­kas, ta­py­to­jas Zig­mas Pet­ra­vi­čius – fi­gū­ri­nių kom­po­zi­ci­jų, rea­lis­ti­nių pei­za­ žų, po­rtre­tų au­to­rius, ku­rio dar­bai sau­go­ mi mu­zie­juo­se, pri­va­čių me­no my­lė­to­jų ko­lek­ci­jo­se Lie­tu­vo­je ir už­sie­ny­je.

Mil­da Ga­siū­nai­tė Na­cio­na­l i­n io M.K.Čiur­l io­n io dai­lės mu­z ie­jaus rin­k i­n ių sau­go­to­ja

frag­men­tas. Pir­ma­me pla­ne pa­ vaiz­duo­tos ko­pos, iš kraš­tų apau­ gu­sios smil­go­mis, krū­mokš­niais.

To­lu­mo­je ma­ty­ti sod­rus ir ryš­kus mė­ly­nos spal­vos van­dens ruo­žas.

Pa­veiks­le do­mi­nuo­ja de­be­suo­tas dan­gus. Smul­kūs po­tė­piai, vais­ kus ir švie­sus ko­lo­ri­tas, spal­vų ir at­spal­vių gau­sa su­ku­ria šil­tos va­ sa­ros die­nos, vib­ruo­jan­čio pei­za­ žo įspū­dį.

Emo­ci­nį dai­li­nin­ko po­žiū­rį su vaiz­duo­ja­mu mo­ty­vu pa­brė­žia jū­ ros, ko­pų, dan­gaus har­mo­ni­ja. Ta­ čiau dai­li­nin­kas ne­nuk­ry­po nuo es­mi­nių – rea­lis­ti­nių – sa­vo kū­ ry­bos pa­grin­dų. Pei­za­žas pa­si­žy­mi kruopš­čio­mis ir de­ta­lio­mis na­tū­ros stu­di­jo­mis, ko­lo­ri­tas bū­din­gas Lie­ tu­vos gam­tai.

vaiz­da­vo įvai­rius bui­ti­nius epi­zo­ dus iš vals­tie­čių kas­die­nio gy­ve­ni­ mo („Me­džio­to­jas“ 1937 m., „So­ dy­ba“ 1938 m.).

Šlie­jo­si prie pe­red­viž­ni­kų

Z.Pet­ra­vi­čius gi­mė 1862 m. bir­ že­lio 16 d. Ga­nyp­ro­vos kai­me (Kel­mės r.), pra­di­nį me­ni­nį iš­ si­la­vi­ni­mą įgi­jo Var­šu­vos dai­lės mo­kyk­lo­je. Siek­da­mas įgyti pro­ fe­sio­na­laus dai­li­nin­ko išsilavini­ mą, iš­vy­ko stu­di­juo­ti į Pe­ter­bur­ go dai­lės aka­de­mi­ją, vie­nus me­tus sta­ža­vo­si Pa­ry­žiu­je, pres­ti­ži­nė­je „Ju­lien­ne“ aka­de­mi­jo­je. Dai­li­nin­ kas bu­vo ak­ty­vus gru­pi­nių pa­ro­dų Lie­tu­vo­je ir už­sie­ny­je da­ly­vis, ren­ gė per­so­na­li­nes pa­ro­das.

Anks­ty­vo­ji Z.Pet­ra­vi­čiaus kū­ry­ ba glau­džiai su­si­ju­si su ru­sų rea­lis­ tų dai­le. Stu­di­jų Pe­ter­bur­go dai­lės aka­de­mi­jo­je lai­ko­tar­piu jis nuo­ dugniai su­si­pa­ži­no su Kil­no­ja­mų­ jų dai­lės pa­ro­dų drau­gi­jos dai­li­nin­ kų ta­py­ba, šie drau­gi­jos na­riai bu­vo va­di­na­mi pe­red­viž­ni­kais.

Pe­red­viž­ni­kai – Ru­si­jos ta­py­to­ jų drau­gi­ja, vei­ku­si 1870–1923 m.

Sankt Pe­ter­bur­ge, nei­gu­si aka­de­ miz­mą ir pro­pa­ga­vu­si rea­lis­ti­nės dai­lės prin­ci­pus. Drau­gi­jai pri­ klau­sė apie šim­tą dai­li­nin­kų, jų pa­ veiks­luo­se vy­ra­vo Ru­si­jos is­to­ri­jos, bui­ties, gam­tos vaiz­dai, po­rtre­tai.

Kaip pa­žy­mi­ma to me­to Lie­tu­ vos spau­do­je, Z.Pet­ra­vi­čius bu­vo pir­ma­sis lie­tu­vių kil­mės dai­li­nin­ kas, pra­dė­jęs da­ly­vau­ti pe­red­viž­ ni­kų pa­ro­do­se. Ta­py­to­jas eks­po­ nuo­da­vo pei­za­žus, na­tiur­mor­tus, žan­ri­nes kom­po­zi­ci­jas, ku­rio­se

Tur­tin­gas pa­li­ki­mas

Emig­ra­ci­ja į Pie­tus

1905-ai­siais Z.Pet­ra­vi­čius Ru­si­jo­ je eks­po­na­vo an­ti­ka­ri­nės te­ma­ti­ kos pa­veiks­lą „Mir­ties žy­gis“ (1905 m.), ku­rį ca­ro val­džia kon­fis­ka­vo.

Veng­da­mas suė­mi­mo dai­li­nin­kas emig­ra­vo į Pa­les­ti­ną, vė­liau ap­si­ gy­ve­no Egip­te ir emig­ra­ci­jo­je pra­ lei­do še­še­rius me­tus. Tuo lai­ko­tar­ piu jis ta­pė dau­giau­sia pei­za­žus, Pa­les­ti­nos ir Egip­to gam­tos mo­ ty­vais.

Ne­pai­sant ki­tų sti­lis­ ti­nių kryp­čių po­vei­ kio, Z.Pet­ra­vi­čius bu­ vo nuo­sek­lus XIX a. ant­ros pu­sės ru­sų bui­ti­nės ir aka­de­mi­ nės dai­lės tra­di­ci­jų tę­sė­jas.

Grį­žęs į Sankt Pe­ter­bur­gą kū­ rė fi­gū­ri­nes kom­po­zi­ci­jas, pei­za­ žus („Ark­liai su akė­čio­mis“, 1910 m.), po­rtre­tus („Pie­me­nai­tė“, 1912 m.), ku­riuo­se vy­rau­ja pri­slo­pin­ti pilkš­vai ža­li to­nai. Po Pir­mo­jo pa­ sau­li­nio ka­ro Z.Pet­ra­vi­čius nuo­ lat gy­ve­no Lie­tu­vo­je. Mi­rė 1955 m.

Kau­ne.

Zig­mas Pet­ra­vi­čius. Pie­me­nai­tė (Mer­gai­tė su ska­ra).

Aka­de­miz­mo įta­ka

Z.Pet­ra­vi­čius bu­vo rea­liz­mo at­sto­ vas, ta­čiau, kaip ir dau­ge­lis am­ži­ nin­kų, pa­si­da­vė sa­vo lai­ko nau­jų me­ni­nių kryp­čių įta­kai – imp­re­ sio­niz­mui, na­tū­ra­liz­mui, ta­čiau ne­ven­gė ir aka­de­miz­mo.

Rea­l is­t i­n ės kryp­t ies įta­k ą Z.Pet­ra­v i­č iaus kū­ry­bai ge­r iau­ siai iliust­ruo­ja anks­ty­vuo­ju lai­ ko­tar­p iu nu­ta­py­tas pa­veiks­l as „Pie­m e­n ai­t ė“. Gam­tos pei­za­ž o fo­ne do­mi­nuo­ja tik­ro­viš­kas ir iš­ raiš­kin­gas pa­pras­tos kai­mo mer­ gai­tės po­rtre­ti­nis at­vaiz­das. Pa­ veiks­l e pa­n au­d o­ta pi­ra­m i­d i­n ė kom­po­zi­ci­ja lei­džia da­ry­ti prie­ lai­dą apie aka­de­miz­mo įta­ką. Pi­ ra­mi­dės fi­gū­ra gau­na­ma su­jun­ gus per al­kū­nes su­lenk­tas ran­kas su vir­šu­gal­viu.

Mer­gai­tės kū­no po­za by­lo­ja apie nu­si­ra­mi­ni­mą, at­si­pa­lai­da­vi­mą.

Jos į to­lį nu­kreip­tas žvilgs­nis ska­ ti­na pa­veiks­lą pra­tęs­ti vaiz­duo­ tė­je. Dra­bu­žių ele­men­tuo­se jau­ čia­mas teks­tū­riš­ku­mas, ta­čiau ne tiek, kad blaš­ky­tų žiū­ro­vo dė­me­sį.

Vi­sas dė­me­sys su­tel­kia­mas į de­ta­ li­zuo­tą mo­de­lio vei­dą, ku­rį iš­ryš­ ki­na su­siau­rin­tas gam­to­vaiz­džio frag­men­tas ir že­ma ho­ri­zon­to li­ ni­ja. Ly­riš­ką nuo­tai­ką ku­ria pil­kų to­nų ko­lo­ri­tas.

Imp­re­sio­niz­mo dvelks­mas

1939 m. nu­ta­py­ta­m e pei­za­ž e „Bal­ti­jos jū­ra“ rea­liz­mas su­si­pi­ na su imp­re­sio­niz­mo ten­den­ci­ jo­mis.

Iš že­mo žiū­rė­ji­mo taš­ko už­fik­ suo­tas Bal­ti­jos jū­ros kraš­to­vaiz­džio

Dar­bas „Vals­tie­čių kie­mas“, su­ kur­tas 1946 m., at­sto­vau­ja iš­gry­ nin­tai rea­liz­mo kryp­čiai. Pa­veiks­le dai­li­nin­kas nu­ta­pė pa­mėg­tą lie­tu­ viš­ko kai­mo vaiz­dą gied­ros die­nos fo­ne.

Kom­po­zi­ci­ja su­da­ry­ta iš dvie­jų pla­nų: pir­ma­me pla­ne do­mi­nuo­ ja pro­fi­liu ša­lia ūki­nių so­dy­bos pa­sta­tų gu­lin­ti kar­vė. To­lu­mo­je, ant­ra­me pla­ne, ma­ty­ti ke­le­to me­ džių ei­lė ir tarp jų gu­lin­ti dar vie­ na ža­lo­ji.

Pilkš­vi pa­sta­tų mo­ty­vai su­da­ ro pus­lan­kio for­mos kom­po­zi­ci­ ją, ku­ri kar­vės fi­gū­rą tar­si už­da­ro į sau­gų prie­globs­tį. Lais­va ta­py­ mo tech­ni­ka vie­no­du rit­mu su­ri­ kiuo­ja pa­veiks­lo ele­men­tus, su­ku­ ria skaid­rią ko­lo­ri­to der­mę.

Ne­pai­sant ki­tų sti­lis­ti­nių kryp­ čių po­vei­kio, Z.Pet­ra­vi­čius bu­vo nuo­sek­lus XIX a. ant­ros pu­sės ru­ sų bui­ti­nės ir aka­de­mi­nės dai­lės tra­di­ci­jų tę­sė­jas.

Kū­ry­bi­nį dai­li­nin­ko pa­li­ki­mą su­ da­ro per tūks­tan­tį ta­py­bos dar­bų: pei­za­žai, po­rtre­tai, bui­ti­nės ir is­ to­ri­nės kom­po­zi­ci­jos. Ver­tin­giau­ siuo­se dar­buo­se įam­žin­ti Lie­tu­vos gam­tos ir kai­mo vaiz­dai („Ban­dos poil­sis“, 1929 m., „Vir­vy­tės upe­ lis“, 1929 m.). Ta­py­to­jo kū­ri­niai sau­go­mi Vil­niaus, Kau­no, Mask­ vos mu­zie­juo­se ir pri­va­čio­se ko­ lek­ci­jo­se.

3

penktadienis, birželio 15, 2012

santaka/objektyvas

Švie­sa, per­skro­du­si kiau­tą Ga­li­my­bė vie­šai reikš­tis, jei pai­sai api­brėž­tų dog­mų, jei ta­vo idė­jos po­li­ tiš­kai są­mo­nin­gos, o veiks­mai pa­de­da par­ti­jai įgy­ven­din­ ti sa­vo pla­nus. Tai są­ly­gos, ku­rio­mis so­viet­me­čiu kū­rė Lie­tu­vos fo­tog­ra­ fai, sa­ko me­no­ty­ri­ nin­kė Mar­ga­ri­ta Ma­tu­ly­tė.

Šian­dien svar­biau­ sia ne fo­ tog­ra­fi­nė for­ma, o me­ni­nin­ ko so­cia­ li­nis ak­ty­ vu­mas, jo pra­ne­ši­ mo ak­tua­ lu­mas ir in­ ten­sy­vus dis­kur­sas apie da­bar­ ties pro­ble­ mas.

Savita: anot M.Matulytės, sovietmečiu lietuvių fotografai naudojo savitas stilistikos priemones, kurios ir šiandien geba pa-

veikti žiūrovus.

En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

Ne­se­niai pa­si­ro­džiu­sio­je mo­nog­ra­ fi­jo­je „Ni­hil obs­tat: Lie­tu­vos fo­tog­ ra­fi­ja so­viet­me­čiu“ ji pa­tei­kia nuo­ sek­lią Lie­tu­vos fo­tog­ra­fi­jos rai­dą so­viet­me­čiu, ku­rios są­ly­goms api­ bū­din­ti nau­do­ja baž­ny­ti­nės cen­zū­ ros for­mu­lę ni­hil obs­tat (nie­kas ne­ prieš­ta­rau­ja – liet.). „Gi­miau ir au­gau gū­džiais so­ vie­ti­niais lai­kais, ta­čiau, sis­te­mos tai­syk­les per­pra­tu­si jau vai­kys­tė­ je, taip ir neiš­mo­kau prie jų pri­ si­tai­ky­ti. Gal­būt dėl to taip vė­lai, tik ne­prik­lau­so­my­bės me­tais, su­ ge­bė­jau sa­ve rea­li­zuo­ti. Ši kny­ga at­sklei­džia vie­ną ma­no mėgs­ta­ miau­sių moks­li­nių in­te­re­sų sri­čių – Lie­tu­vos fo­tog­ra­fi­ją so­viet­me­ čiu“, – kny­gos pra­džio­je ra­šo au­ to­rė, at­li­ku­si ti­ta­niš­ką dar­bą.

– So­vie­ti­nio lai­ko­tar­pio kul­ tū­ra šian­dien jau ta­po eg­zo­ti­ ka ir įdo­mi te­ma. Pa­si­da­ly­ki­ te sa­vo pa­tir­ti­mi: ką ži­no­jo­te ir kons­ta­ta­vo­te, jau rem­da­ma­ si fak­tais (so­vie­ti­nė sis­te­ma sa­ vo neį­ti­kimu­mu kar­tais dvel­kia ezo­te­ri­ka), ką at­ra­do­te nau­jai, vei­kiant lai­ko, at­si­trau­ki­mo dis­tan­ci­jai?

– So­vie­ti­nio lai­ko­tar­pio fo­tog­ra­fi­jos ty­ri­mų ėmiau­si tik­rai ne dėl eg­zo­ti­ kos. Rū­pė­jo su­pras­ti tuos su­dė­tin­gus kū­ry­bi­nius pro­ce­sus, ku­rie iki šiol yra ver­ti­na­mi ne­vie­na­reikš­miš­kai ir ke­ lia aud­ras. Tad ty­ri­mo ob­jek­tas nė­ra pa­lan­kus, nes kad ir ką sa­ky­tum, bū­ ti­nai at­si­ras ir su­tin­kan­čiųjų, ir ka­ te­go­riš­kai prieš­ta­rau­jan­čiųjų. Vei­kia emo­ci­jos, as­me­ni­niai iš­gy­ve­ni­mai ir pri­si­mi­ni­mai. Ma­tyt, dar per ma­ža ta lai­ko dis­tan­ci­ja, kad vi­suo­me­nė su­ge­bė­tų so­viet­me­tį ver­tin­ti ne­ša­liš­ kai ir žvelg­ti į jį kaip į vie­ną ver­tin­ gų tau­tos is­to­ri­nių pa­tir­čių – juk to­ ta­li­ta­ri­nis re­ži­mas ne tik lau­žė mū­sų dva­sią, bet ir grū­di­no.

Nau­ja ir svar­biau­sia ma­no mo­ nog­ra­fij­ o­je yra pa­si­rink­tas ty­ri­mo

as­pek­tas – fo­tog­ra­fi­jos so­vie­ti­za­ vi­mas. Ma­nau, kad ga­na aiš­kiai api­brė­žiau so­vie­ti­nių ideo­lo­gų sie­ kius ir jiems įgy­ven­din­ti pa­si­telk­tas prie­mo­nes. Vie­na es­mi­nių sam­pra­ tų yra Josifo Sta­li­no val­dy­mo me­ tais su­for­muo­ta mi­ti­nės tik­ro­vės ka­te­go­ri­ja, ku­rią sa­vo dar­be va­di­nu alt­rea­ly­be. Pa­si­tel­kiant fo­tog­ra­fi­ją bu­vo ma­ni­pu­liuo­ja­ma ob­jek­ty­via rea­ly­be ir ku­ria­mas mi­to­lo­gi­zuo­ tas pa­sa­ko­ji­mas apie tai, kas yra so­vie­ti­nis žmo­gus, ko­kios jo ver­ty­ bės ir kaip pa­gal jas dar­niai funk­ cio­nuo­ja vi­sa so­cia­li­nė sis­te­ma.

Kau­ną va­di­nu na­cio­ na­li­nės fo­tog­ra­fi­jos sos­ti­ne.

Tie­sa, po­sta­li­ni­niais me­tais, vyk­dant tam tik­ras kul­tū­ros val­ dy­mo re­for­mas, bu­vo pa­keis­tas po­žiū­ris ir į alt­rea­ly­bę fo­tog­ra­fi­ jo­je. Pa­si­telk­ti kas­die­ny­bės reiš­ ki­niai, ku­riuo­se steng­ta­si įžvelg­ ti žmo­giš­ką­sias ver­ty­bes, ak­tua­lias įtvir­ti­nant so­cia­liz­mą. Lie­tu­vių fo­ tog­ra­fai, at­gai­vi­nę es­te­ti­nę pa­sau­ lė­jau­tą, ne tik iš­plė­tė so­vie­ti­nio gy­ ve­ni­mo rep­re­zen­ta­vi­mo dia­pa­zo­ną, bet ir at­si­ri­bo­jo nuo pseu­do­rea­lis­ ti­nės raiš­kos. Taip, rei­kia pri­pa­ žin­ti, kad jie ga­na uo­liai da­ly­va­vo pro­pa­gan­di­nė­je kul­tū­ros po­li­ti­ko­ je, komp­ro­mi­si­niu bū­du spręs­da­mi ofi­cia­lių in­te­re­sų ir au­to­ri­nių idė­ jų konf­lik­tą, bet ne­ga­li­me ig­no­ruo­ti ir jų sti­lis­ti­nės kal­bos, grin­džia­mos do­ku­men­tiš­ku­mo ir psi­cho­lo­giz­mo sin­te­ze, sa­vi­tu­mo, ku­ris pa­vei­kus iš­lie­ka iki šiol.

– Per kny­gos pri­sta­ty­mą Kau­ne mi­nė­jo­te, kad so­vie­ti­niu lai­ko­ tar­piu iš­sky­rė­te, re­gis, tris fo­ tog­ra­fi­jos ban­gas.

– Tai vie­nas svar­biau­sių ty­ri­mo re­zul­ta­tų. Pa­vy­ko pa­grįs­ti tie­sio­ gi­nes fo­tog­ra­fij­ os rai­dos są­sa­jas su

Zenono Baltušio nuotr.

po­li­ti­niais eta­pais ir iš­skir­ti tri­jų kū­ry­bi­nių ban­gų su­si­for­ma­vi­mą: J.Sta­li­no val­dy­mo pe­rio­du bu­ vo to­ta­liai iš­plė­to­tas so­cia­lis­ti­niu rea­liz­mu pa­grįs­tas fo­to­žur­na­liz­ mas, Ni­ki­tos Chruš­čio­vo vyk­do­ma po­li­ti­ka su­da­rė są­ly­gas iš­kil­ti į so­ cia­li­nį pei­za­žą orien­tuo­tam nau­ ja­jam do­ku­men­ta­liz­mui, o Leo­ni­do Brež­ne­vo stag­na­ci­jos kri­zę iš­reiš­ kė ir po­stmo­der­niz­mo nuo­sta­tas įpras­mi­no de­vi­zua­li­za­vi­mo ju­dė­ ji­mas. Šių me­ni­nių kryp­čių skir­tis at­sklei­džiau ana­li­zuo­da­ma ir gre­ tin­da­ma fo­tog­ra­fi­jos kū­ri­mo prin­ ci­pus.

Pir­mai­siais oku­pa­ci­jos me­tais fo­tog­ra­fai va­do­va­vo­si griež­tai reg­ la­men­tuo­to­mis tu­ri­nio ins­ce­ni­ za­ci­jo­mis, ku­rių pa­grin­dą su­da­ rė so­vie­ti­niai sim­bo­liai ir idė­ji­nės dek­la­ra­ci­jos. At­ši­li­mo lai­ko­tar­piu nau­jų­jų do­ku­men­ta­lis­tų pub­li­cis­ti­ nio po­bū­džio dar­bai iš­kė­lė pa­pras­to žmo­gaus ir jo kas­die­ny­bės ver­ty­bes.

To­kios raiš­kos bend­ru­mas, įvar­dy­ tas kaip Lie­tu­vos fo­tog­ra­fi­jos mo­ kyk­los reiš­ki­nys, bu­vo pa­grįs­tas ne vie­nu sti­liu­mi, o in­di­vi­dua­liu au­ to­rių (Vi­to Luc­kaus, An­ta­no Sut­ kaus, Ro­mual­do Ra­kaus­ko, Alek­ sand­ro Ma­ci­jaus­ko ir kt.) ma­ty­mu.

Eksp­re­sy­vi for­ma, įtai­gios poe­ti­nės me­ta­fo­ros, iš­gy­ven­tos ir tik­ros so­ cia­li­nės bū­se­nos su­tei­kė fo­tog­ra­fi­ jai dau­giau me­ni­nės jė­gos ir at­vi­ ru­mo.

Aš­tun­to­jo de­šimt­me­čio pa­bai­ go­je iš­ki­lu­si tre­čios sti­lis­ti­nės ban­ gos an­ties­te­ti­nė raiš­ka (Al­gir­do Šeš­kaus, Al­fon­so Bud­vy­čio, Vy­tau­ to Bal­čy­čio ir kt.) dėl keis­to fo­tog­ ra­fi­jos tu­ri­nio ir for­ma­lis­ti­nės for­ mos trik­dė ne tik kul­tū­ros po­li­ti­kus, bet ir fo­tog­ra­fų bend­ruo­me­nę, ku­ ri per ke­lis de­šimt­me­čius su­for­ma­vo tra­di­ci­nius fo­tog­ra­fi­jos me­no ver­tės kri­te­ri­jus. Be­je, Kau­ne šiai ban­gai at­sto­va­vo ir ga­na ori­gi­na­liai reiš­ kė­si sa­vai­min­gai su­si­bū­ru­si „plėš­ rių­jų sek­ci­ja“ (Arū­nas Ku­li­kaus­kas, Gin­tau­tas Stul­gai­tis, Gied­rius Lia­ gas ir kt.).

– Kau­ne bu­vo stip­ri fo­tog­ra­fi­ja, da­riu­si įta­ką Lie­tu­vos fo­tog­ra­ fi­jos me­nui ap­skri­tai?

– Kau­ną va­di­nu na­cio­na­li­nės fo­ tog­ra­fi­jos sos­ti­ne. Vi­sų pir­ma dėl to, kad šia­me mies­te gy­ve­no ir kū­ rė to­kie fo­tog­ra­fai kaip Ba­lys Bu­ ra­čas, Ka­zys Dau­gė­la, Pet­ras Ba­ bic­kas, Vy­t au­t as Au­g us­t i­n as, An­ta­ni­na ir Ka­zys Lau­ciai, Po­vi­ las Kar­pa­vi­čius, Vi­tas Luc­kus, tę­ sia sa­vo kū­ry­bi­nį ke­lią jau kla­si­kais ta­pę Ro­mual­das Ra­kaus­kas, Alek­ sand­ras Ma­ci­jaus­kas, Ro­mual­das Po­žers­kis.

Nie­k ur ki­t ur Lie­t u­v o­j e nei prieš ka­rą, nei po jo ne­bu­vo tiek daug fo­t og­ra­f i­j os or­ga­n i­za­c i­j ų.

Reikš­m in­g ą in­d ė­l į lie­t u­v ių kul­ tū­rai pa­li­ko 1933 m. įkur­ta Lie­ tu­vos fo­to­mė­gė­jų są­jun­ga, 1963 m. Prof­są­jun­gų kul­tū­ros rū­muo­ se įsteig­tas anuo­met stip­riau­sias Res­p ub­l i­k o­j e fo­t ok­l u­bas, o pa­ grin­di­nes fo­tog­ra­fi­jos me­no pa­jė­ gas kon­cent­ra­vo ir fo­to­me­ni­nin­ko sta­tu­so kri­te­ri­jus iš­gry­ni­no Kau­ ne su­bur­ta Klu­bų ta­ry­ba, ku­rios ini­cia­ty­va, kau­nie­čių ir vil­nie­čių bend­ro­mis pa­stan­go­mis 1969 m. įsteig­ta Lie­tu­vos fo­tog­ra­fi­jos me­ no drau­gi­ja.

Be to, Kau­ne bu­vo dar vie­na svar­bi fo­tog­ra­fi­jos sklai­dos ba­zė – žur­na­lai. Prieš­ka­riu nau­jos fo­tog­ ra­fi­jos sti­lis­ti­kos vir­tu­ve ta­po 1931 m. įsteig­tas žur­na­las „Nau­jo­ji Ro­ mu­va“, o nuo 1967 m. vie­na iš pa­ lan­kiau­sių ni­šų ori­gi­na­lioms me­ ni­nėms idė­joms reikš­ti ir nau­jiems kū­ri­niams pub­li­kuo­ti fo­tog­ra­fams ta­po žur­na­las „Ne­mu­nas“, ku­ria­ me so­viet­me­čiu pa­skelb­tos fo­tog­ra­ fi­jos su­da­ro lie­tu­vių auk­so fon­dą. O ir šian­dien stip­riau­sia ir pro­gre­sy­ viau­sia fo­tog­ra­fų or­ga­ni­za­ci­ja vei­ kia Kau­ne – nuo­šir­džiai ža­viuo­si Gin­ta­ro Če­so­nio ir jo va­do­vau­ja­ mo Lie­tu­vos fo­to­me­ni­nin­kų są­jun­ gos Kau­no sky­riaus dar­bais. Ste­ bi­na ne tik jų ge­bė­ji­mas orien­tuo­tis da­bar­ty­je, bet ir nuo­la­ti­nis dė­me­sys ret­ros­pek­ty­vai.

– Pris­ta­ty­da­ma sa­vo kny­gą mi­ nė­jo­te ir so­viet­me­čiu įsi­kū­ru­ sią fo­to­me­ni­nin­kų kū­ry­bi­nę drau­gi­ją. Ka­da ir kur ji įsi­kū­ rė? Re­gis, jo­je vei­kė sa­vi­kont­ ro­lė – t.y. ką ga­li­ma ro­dy­ti ir ko ne daž­nai ji pa­ti nu­sta­ty­da­vo, o ne koks par­ti­nis dė­dė?

– 1969 m. Vil­niu­je įsteig­ta Lie­tu­vos fo­tog­ra­fij­ os me­no drau­gi­ja ta­po ne tik pir­mą­ja So­vie­tų Są­jun­gos fo­tog­ ra­fi­jos me­no kū­rė­jus vie­ni­jan­čia or­ ga­ni­za­ci­ja, bet ir me­to­di­niu lie­tu­vių fo­tog­ra­fi­jos ad­mi­nist­ra­vi­mo cent­ru.

Toks kū­ry­bi­nės sri­ties cent­ra­li­za­vi­ mas tu­rė­jo ir tei­gia­mų, ir nei­gia­mų pa­da­ri­nių: fo­tog­ra­fi­ja pa­ga­liau pri­ pa­žin­ta me­nu, fo­tog­ra­fams at­si­ra­ do dau­giau ga­li­my­bių pro­fe­sio­na­ liai me­ni­nei veik­lai, bet pa­stan­gos iš­sau­go­ti or­ga­ni­za­ci­ją ir stip­rin­ ti jos ma­te­ria­li­nę ba­zę ver­tė pa­tai­ kau­ti so­vie­ti­nei ideo­lo­gi­jai ir var­ žy­ti au­to­rių raiš­ką. Nors ne­bu­vo aki­vaiz­daus ki­ta­min­čių per­se­kio­ ji­mo ar at­vi­ro jų kū­ry­bos ma­ri­ni­ mo, tra­di­ci­jos ne­si­lai­kan­tys tre­čio­ sios ban­gos me­ni­nin­kai pa­ty­rė tam tik­rą spau­di­mą, bu­vo ap­ri­bo­tas jų dar­bo vie­šas ro­dy­mas. Tad drau­ gi­jos mi­si­ja bu­vo dvi­ly­pė – or­ga­ ni­za­ci­ja ad­mi­nist­ra­vo kont­ro­lę, bet kar­tu su­tei­kė so­viet­me­čiu uni­ka­lių ga­li­my­bių.

– Kaip, jū­sų ma­ny­mu, so­vie­ti­ nio lai­ko­tar­pio fo­to­me­ni­nin­kų kū­ry­ba vei­kia šių die­nų fo­tog­ ra­fi­jos me­no pro­ce­są?

– Šiuo­lai­ki­nė­je lie­tu­vių fo­tog­ra­fi­ jo­je įžvel­giu dvi kryp­tis, ku­rių iš­ ta­kos sly­pi so­viet­me­čio fo­tog­ra­fų kū­ry­bo­je. Vie­ni, ypač Lie­tu­vos fo­ to­me­ni­nin­kų są­jun­gos na­riai, plė­ to­ja nau­jo­jo do­ku­men­ta­liz­mo tra­ di­ci­jas, o jau­no­ji kar­ta – Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos auk­lė­ti­niai – tę­ sia kon­cep­tua­lią me­ni­nę raiš­ką. Vis dėl­to šian­dien svar­biau­sia ne fo­ tog­ra­fi­nė for­ma, o me­ni­nin­ko so­ cia­li­nis ak­ty­vu­mas, jo pra­ne­ši­mo ak­tua­lu­mas ir in­ten­sy­vus dis­kur­ sas apie da­bar­ties pro­ble­mas.

4

penktadienis, birželio 15, 2012

santaka /tavo krantas

Tė­vas Gas­pa­ras (Iš no­ve­lių ro­ma­no „Sus­tip­rin­to re­ži­mo ba­ra­kas“) Vla­das Kal­vai­tis

XVIII. Po ke­lio­li­ka kar­tų per die­ ną pro mū­sų gul­tus praei­na Tė­ vas. Anot vi­sa­ži­nio pa­ne­vė­žie­čio, jis yra vie­nuo­lis, tik ne­ži­nia, ar ku­ni­gas, ar tik bro­liu­kas, neaiš­ku, ko­kiam or­di­nui pri­klau­so – ber­ nar­di­nams, pran­ciš­ko­nams, ka­ pu­ci­nams, kar­me­li­tams ar jė­zui­ tams. Tė­vas at­la­šus, tie­sus kaip žva­kė, spin­din­tis kaip monst­ ran­ci­ja. Nuo bu­ro bend­ruo­me­ nės na­rių ski­ria­si ne­pa­lau­žia­ ma ra­my­be. Sun­ku nu­spė­ti, ar šis bruo­žas įgim­tas, ar tik są­mo­ nin­gai iš­puo­se­lė­tas, išau­gin­tas, kaip koks re­tas au­ga­las. Gi­lios, ra­mios akys, nie­ko ne­smer­kian­ tis, neį­žei­džian­tis žvilgs­nis, aiš­ ki, ne­skub­ri, pa­sve­rian­ti kiek­ vie­ną žo­dį kal­ba, ori leng­va, kaip Kris­taus, ei­nan­čio per van­de­nį, ei­gas­tis. Nes­ku­ba nei į prau­syk­ lą, nei prie ka­ti­lo ko­šės, su jaut­ ria šyp­se­na pra­lei­džia ne­kant­ riuo­sius, tar­si jaus­tų di­džiau­sią ma­lo­nu­mą. Šį­ryt prau­syk­lo­je li­ko­me dvie­se.

Aš įpras­tai pa­si­la­bi­nau, o jis, pa­ kė­lęs gal­vą, at­sa­kė: „Te­bū­nie tau ra­mi ir švie­si ši die­na.“ Prau­sė­ si lė­tai, vos kils­te­lė­da­mas pirš­tu ba­ke­lio kaiš­tu­ką, lyg tau­py­da­mas kiek­vie­ną van­dens la­šą. Jo pirš­tai ly­gūs, plo­ni, grakš­tūs ir il­gi kaip smui­ki­nin­ko. Jei­gu jis tik­rai ku­ni­ gas, iš jo ran­kų priim­ti os­ti­ją bū­tų di­džiau­sia pa­lai­ma.

– Ma­no vai­ke, koks ta­vo var­ das? – krei­pė­si į ma­ne, rankš­ luos­čiu šluos­ty­da­mas vei­dą, pra­ de­dan­čią at­žel­ti barz­dą, kak­lą ir krū­ti­nę.

– Vla­das.

– Vla­dis­lo­vas, taip? Ma­no jau­ niau­sias bro­lis ir­gi bu­vo Vla­dis­ lo­vas.

– Ko­dėl bu­vo?

– Jį nu­šo­vė.

– Kas? – Ar­gi tai svar­bu?! Žiau­ru­mas, nea­py­kan­ta, kerš­tas ne­tu­ri nei ra­ sių, nei na­ci­jų, nei re­li­gi­jų. Žmo­ ni­jos rykš­tės. Tam­sos pa­sau­

lio at­ri­bu­ti­ka. Dva­sios nuo­dai.

Evan­ge­li­kas Ma­tas už­ra­šė Kris­ taus žo­džius: „Kū­no ži­bu­rys yra akis. To­dėl, jei ta­vo akis svei­ka, vi­sam ta­vo kū­nui bus švie­su. Jei ta­vo akis ne­svei­ka, vi­sas ta­vo kū­ nas sken­dės tam­so­je. Tai­gi jei ta­ vy­je esan­ti švie­sa tam­si, tai ko­ kia bai­si to­ji tam­sa.“ To­kią bai­sią tam­są te­ga­li įveik­ti mal­da. Tik ji iš­gel­bės pa­sau­lį, iš­sklai­dys tam­ su­mas. Rei­kia mels­tis vi­siems ir vi­sur. Ir už sa­ve, ir už sa­vo drau­ gus, ir už sa­vo prie­šus, ir už sa­vo kan­kin­to­jus, už vi­sus gy­ve­nan­ čius am­ži­no­je tam­so­je, – Tė­ve, sa­ko­te už vi­sus? Ir už Ata­ma­ną, ir už Juo­dą­ją Pirš­ti­nę, ir už Kū­mą?

– Taip. Už juos – ypač.

– Ma­no­te, kad nuo tų mal­dų jie bus ge­res­ni, taps šven­tai­siais?

– Šven­tai­siais gal­būt ir ne­taps.

Kris­tus nu­kry­žiuo­tas ant kry­žiaus net lat­ro Ba­ra­bo ne­pas­mer­kė, at­ lei­do jo nuo­dė­mes. Krikš­čio­nis mels­da­ma­sis at­lie­ka sa­vo prie­ der­mę, o vi­sa ki­ta Vieš­pa­ties va­ lio­je. Jei ta­vo mal­da bus iš­girs­ta, jei ji bus švie­si, ty­ra ir nuo­šir­ di, Vieš­pats su­stab­dys di­džiau­sio ne­do­rė­lio ran­ką, pa­ki­lu­sią pik­ta­ da­ry­bei, už­ge­sins pyk­čio ir įtū­žio gais­rus, ne­leis su­ža­lo­ti ne­kal­tą sie­lą. Nė­ra nei vie­no to­bu­lo. Nei el­ge­tos, nei ku­ni­go, nei vys­ku­po.

Mal­da lyg švie­si skrais­tė sau­go nuo juo­dų min­čių, blo­gų poel­gių, abe­jo­nių, dve­jo­nių ir ne­vil­ties.

Stip­ri­na mū­sų šir­dis ir dva­sią, nu­ krei­pia mū­sų akis į švie­są. Pa­si­ mel­dus man bū­na la­bai ge­ra. Jau­ čiuos lyg vaikš­čio­čiau po žy­din­čią pie­vą, ku­rio­je kiek­vie­na gė­lė tar­si iš­dy­gu­si iš mal­dos žo­džių.

Tė­vas per­si­me­tė per pe­tį rankš­ luos­tį ir pa­žiū­rė­jo man į akis.

– Mels­kis, ma­no vai­ke, šian­ dien pa­si­mel­siu už ta­ve, už vi­sus čia esan­čius.

Va­ka­re, pa­lin­dęs po ant­klo­de, pir­mą kar­tą bu­re su­kal­bė­jau ke­ lis po­te­rius. Žy­din­čios gė­lė­tos pie­vos ne­pa­ ma­čiau.

Ma­ri­ja Ab­ra­mai­tie­nė

Jad­vy­ga Bar­dzi­laus­kie­nė

Iš ka­ro blok­no­to

Va­ka­ras mies­te­ly­je

I Ka­ro ke­lias Drie­kias plen­tas į ne­ži­nią gū­džią, kur na­mai – vien pa­švais­tės gais­rų.

Daž­niau vis pa­kryps­ta ve­žiu­mas – tai la­vo­nas po vie­nu ra­tu.

Va­ka­ras vė­ly­vas, va­ka­ras tam­sus, Žiū­ri pro sek­ly­čios prie­blan­doj lan­gus. Žy­bu­riuo­ja gat­vės, va­ka­ras ty­lus, O tu man šian­dia­ną ar­ti­mas bran­gus.

– Ak, tai­ky­ki nors ne per gal­vą – va­žiuo­to­ją pra­šo žmo­na, o vilks­ti­nę ge­na ir ge­na ka­ro siau­bo pa­mėk­lė juo­da.

Kri­tę jau­čiai, ark­liai. Su­dau­žy­tio ve­ži­mai, šla­je­lės ma­žiu­kės, Pa­gal­vių ir pa­ta­lų pus­nys, si­dab­ras ir kriš­to­lo šu­kės.

O žmo­nės! O žmo­nės, ne­leis­kit dau­giau nie­kam to­kio ke­lio ma­ty­ti.

O už vis­ką, už vis­ką la­biau – kru­vi­nos pirš­ti­nai­tės ma­žy­tės.

Skęs­ta šo­kių sa­lė mu­zi­kos ai­duos, Lai­mė, mei­lė žai­džia šyp­san­čiuos vei­duos, Su­kas po­rų po­ros, šo­kio vin­gy stings­ta, Akys jo mė­ly­nos at­min­ty ne­dings­ta...

Skrie­ja­me per sa­lę mes abu lai­min­gi, Spin­duo­liuo­ja akys, vei­dai ne­vi­lin­gi, Šir­dys rit­mu pla­ka ach, sa­ky­ki tai, Koks bran­gus ir mie­las, ar­ti­mas ta­pai.

Va­ka­ras mies­te­ly tik­rai nuo­sta­bus, Šir­dys puo­tą ke­lia, ar il­gai taip bus?

Ach, ne­rei­kia klaus­ti, ži­nau aš ir tu, Mū­sų lai­mei skrie­ti tuo pa­čiu ta­ku!

II Pirš­ti­nai­tė Bal­tu­tė­lė – švel­nu­tė­lė kaip triu­šy­tis ma­žas, vir­ve­ly­tės uo­de­gė­lė...

Ne, tai ne mi­ra­žas...

Kas nu­trau­kė ją, ka­da nuo ma­žos ran­ku­tės? neap­gy­nė nei ma­ma, nei se­na mo­čiu­tė.

Ir ko­dė, už ką ant jos bal­tu­tė­lio fo­no, ro­dos, kly­kia net dė­mė kaip vyš­nia rau­do­na...

Vla­das Kal­vai­tis

Rėjaus Čemolonsko nuotr.

Odė duo­nai Tu – žvirgž­dė­to drėg­no mo­lio lui­tas. Ta­vo plu­ta – ąžuo­lo žie­vės at­plai­ša.

Kie­ta kaip ke­tus, juo­da kaip ant­ra­ci­tas.

Pap­lu­tė – smul­kių aku­čių ko­rys.

Ta­ve, kaip bran­giau­sią re­lik­vi­ją, kaip ka­lė­dai­tį, at­sar­giai su­vy­nio­jęs į pa­klo­dės nuo­plė­šos ski­vy­tą, ne­šio­ju vi­di­nė­je šim­ta­siū­lės ki­še­nė­je.

Vi­si taip da­ro.

Tu kve­pi al­piai, svai­gi­nan­čiai. Pa­sau­ly­je nė­ra gė­lių ir žie­dų, ku­rie ga­lė­tų pri­lyg­ti Ta­vo kva­pui: nei ro­žės, nei mė­tos, nei mag­no­li­jos, nei lie­pos, nei edel­vei­sai, nei lo­to­sai...

Kar­tais Ta­ve pa­šil­dau virš ug­nies. Pa­džio­vi­nu. Pask­ru­di­nu.

Tik dėl to, kad il­giau jaus­čiau gerk­lė­je Ta­vo sko­nį. Ži­nau – tai ap­gau­lė.

Bet man ma­lo­nu.

Taip da­ro dau­ge­lis.

Tu gy­va ma­no sva­jo­nė­se ir sap­nuo­se. Tu – ma­no ti­kė­ji­mo ir vil­ties me­dis.

Stip­ry­bės rie­du­lys. Išt­ver­mės kal­va. Ža­ra ant gim­ti­nės na­mo slenks­čio.

Girgž­dan­čios svir­ties šne­ka. Va­ka­ri­nė žio­go gies­mė.

Kry­že­liu ne­šio­ju Ta­ve ant kak­lo. Lū­pom lie­čiu už­merk­da­mas akis ir vos pa­kir­dęs, mel­džiuos Ta­vo ro­žan­čium. Ir pra­šau dan­gaus ma­lo­nės: „Kas­die­ni­nės duo­nos duok mums šian­dien.“ Šian­dien... mes ti­kim – dan­gus mus gir­di.

Taip kar­to­ju ne aš vie­nas.

Jei Tu su mu­mis bū­si šian­dien, iš­tver­siu vi­sas ne­gan­das ir ryt, ir po­ryt.

Ir dar vė­liau. Tiek, kiek rei­kės. Kiek skirs Vieš­pats, at­leis­da­mas man vi­sas kal­tes ir ap­sau­go­da­mas nuo pik­to.

Būk su ma­nim.

Būk su ma­no drau­gu.

Būk su ma­no prie­šu.

Da­bar ir per Am­žius.

Rėjaus Čemolonsko nuotr.

Savo prozą, poeziją, mintis apie meno renginius, perskaitytas knygas, menines fotografijas, dailės kūrinių kopijas (skaitmeniniu formatu) siųskite e. paštu santaka@kaunodiena.lt