2012-06-29 Moters triumfas_LT

2012 VASARA

&Ȅ- ȅ&+1&0

Išsiskyręs ir turiu vaikų

$/,ȅ&0

Madingos ryškios akys

VEIDAS VERONIKA GORDIJEVSKAJA

APAVAS

Kaukšėkite ne per dažnai

EKOLOGIJA

Kanapių galia

/ß1/,

Smetoninės moterys

14

KARJERA O.Bal­že­kie­nė: „Ke­lią nuei­na ei­nan­tie­ji“

6

IŠPAŽINTIS Iš­sis­ky­ręs ir tu­riu vai­kų

10

LIKIMAS Co­liu­kas išau­go mil­ži­nu

14

Veidas Pa­sie­ku­si kar­je­ros vir­šū­nę su­si­mąs­tys apie šei­mą

16

RETRO Ne­tu­rė­jo in­ter­ne­to, bet ne­bu­vo tam­suo­lės

22

Veikla Jos glėbyje telpa minia

26

EKOLOGIJA Ka­na­pi­ne su­kne­le – nors ir prie al­to­riaus

28

22

42

32

16 46

28

VAIKAI Iš­lauk­ta do­va­na džiu­gins la­biau

32

NAMAI Ka­ra­liš­kas jaus­mas mie­gant

35

VASARA Poil­sio pa­jū­ry­je fi­lo­so­fi­ja

36

Laisvalaikis Ma­žai ži­no­mas ho­bis

39

VIRTUVĖ Pa­tie­ka­lo už­teks ir ne­ti­kė­tam sve­čiui

40

Grožis Kos­me­ti­ką ga­min­ki­te it mais­tą

42

Ma­din­gos ryš­kios akys

46

APAVAS Kauk­šė­ki­te ne per daž­nai

48

48

GOLFO TURNYRAS 2012 07 28 | NATIONAL GOLF RESORT ÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑÑ1R?LǗGȬÑI?GK?Q Ñ)PCRGLE?JǡQÑQCLGȤLGH? Ñ)J?GNǡBMQÑP?HML?Q

Susitikime golfo aikštyne!

Redaktorė Vereta Rupeikaitė Žurnalistai Daiva Janauskaitė, Karolina Marcinkevičiūtė, Darius Sėlenis, Jurgita Šakienė, Laima Žemulienė Fotografija Vaidotas Grigas (viršelio nuotr.), Vytautas Petrikas, Tomas Ragina, Simonas Švitra, BFL, „Shutterstock“ Dizaineris Petras Babušis Maketuotojas Romualdas Latvis Techninė redaktorė Dalia Šalnienė Kalbos redaktorės Vilija Jokūbaitienė, Daiva Miliuvienė Tiražas 45 000 Redakcija Kęstučio g. 86, 44296 Kaunas Tel. (8 37) 302 250 Faksas (8 37) 423 404 Reklamos pardavimo skyrius Tel. (8 5) 279 1370, (8 37) 302 230, (8 46) 397 715.

Platinimo tarnyba Tel. (8 37) 302 242, (8 46) 397 713, (8 5) 261 1688.

Leidėjas UAB „Diena Media News“ Spausdino UAB „Diena Media Print“ Viršelyje

VERONIKA GORDIJEVSKAJA Fotografija: Vaidotas Grigas Stilistė: Lilija Bytautaitė Žurnalas platinamas su dienraščiais „Vilniaus diena“, „Kauno diena“, „Klaipėda“

I

š­vy­dę mū­sų nau­ją­jį lei­di­nį tik­ riau­siai pa­gal­vo­jo­te: „Na štai, dar vie­nas mo­te­rų žur­na­las... Ar­gi dar yra te­mų, ku­rio­mis ne­ra­šy­ ta?“ Tik­ra tie­sa, šia­me in­for­ma­ci­ jos am­žiu­je ji ver­žia­si per kraš­tus, nu­ste­ bin­ti reik­lų skai­ty­to­ją, ypač skai­ty­to­jas, be­maž neį­ma­no­ma.

Mes ir ne­sie­kia­me, kad aik­čio­tu­mė­te iš pa­si­gė­rė­ji­mo žvelg­da­mi į nu­dai­lin­tus žmo­nes ar gar­džiuo­tu­mė­tės nars­ty­da­mi ki­tų žmo­nių gy­ve­ni­mo sėk­mes ir ne­sėk­ mes, su­siė­ji­mus ir iš­si­sky­ri­mus. „Mo­ters trium­fas“ sie­kia įkvėp­ti Jus jaus­tis nu­ga­lė­to­jo­mis ne tik di­de­liuo­se da­ly­kuo­se – da­rant kar­je­rą, at­si­sklei­ džiant šei­mo­je, sie­kiant mei­lės, įsi­tvir­ ti­nant vi­suo­me­nė­je, bet ir kas­die­ny­bės ver­pe­tuo­se. Jei Jums pir­mą kar­tą gy­ve­ ni­me pa­vyks pa­ga­min­ti mė­ti­nį jo­gur­tą, tai per­ga­lė! Jei iš­mok­si­te po­zi­ty­viai ver­tin­ti kiek­vie­ną gy­ve­ni­mo aki­mir­ ką, jei ne­sėk­mę priim­si­te kaip postūmį to­bu­lė­ti, tai bus mil­ži­niš­kas lai­mė­ji­mas sie­kiant ko­ky­biš­ko gy­ve­ni­mo. Šei­ma, vai­kai, na­mai, dar­bas. Vi­sais lai­kais ant šių ker­ti­nių ak­me­nų žmo­nės sta­to sa­vo gy­ve­ni­mus. Te­ne­su­pyks­ta vy­ rai, ta­čiau mo­te­riai šei­mo­je daž­niau­siai ten­ka bū­ti to­mis sta­ty­bi­nin­kė­mis ar­ba dar­bų vyk­dy­to­jo­mis. Taip bu­vo, yra ir tik­riau­siai bus.

Ma­no ko­le­gos dar prieš aš­tuo­nis de­šimt­me­čius da­vė nuo­sta­biau­sią pa­ta­ ri­mą dai­lia­jai ly­čiai: „Bū­ki­te gy­ve­ni­mo me­ni­nin­kės.“ Ki­taip ta­riant, vis­ką su­ de­rin­ti įma­no­ma, te­rei­kia bū­ti kū­ry­bin­ goms.

Mo­te­ris ga­li trium­fuo­ti ir ne­pa­my­nu­ si vy­ro aukš­ta­kul­niu. Ša­lia mo­ters, ku­ri jau­čia­si lai­mė­to­ja šir­dy­je, ku­ri pa­ti sau gra­ži, ku­rios akys spin­du­liuo­ja pa­si­ti­kė­ ji­mu, lai­me, na­tū­ra­lu­mu, bet ku­ris vy­ras jau­sis čem­pio­nas.

Iš­ma­nūs vy­rai drįs­ta pa­ma­ty­ti, kad mo­te­rys gra­žios ne vien išo­re. „Mo­ters trium­fe“ pri­sta­ty­si­me ne vie­ną gra­žią mo­te­rį, tad šis žur­na­las – ir Jums, vy­rai.

Steng­si­mės, kad ras­tu­mė­te ne tik į ką pa­žiū­rė­ti, bet ir ką pa­skai­ty­ti. Žur­na­las „Mo­ters trium­fas“ bus lei­ džia­mas kar­tą per tris mė­ne­sius, tad iki pa­si­ma­ty­mo ru­de­nį!

Ve­re­ta Ru­pei­kai­tė „Mo­ters trium­fo“ re­dak­to­rė

Fotografija: Vaidotas Grigas Šukuosena ir makiažas: grožio namai „Maddam“

KARJERA

O.Bal­že­kie­nė: „Ke­lią nuei­na ei­nan­tie­ji“ Mo­ters trium­fas? Ži­no­ma vi­suo­me­nės vei­kė­ja, sėk­mės ly­di­ma vers­li­nin­kė Ona Bal­že­kie­nė nu­si­juo­kia, po to rim­tai tę­sia: „Oi, per­ne­lyg skam­bu!

Trium­fas su­si­jęs su di­de­liais mū­šiais, reikš­min­ga tau­tos per­ga­le. O ką aš?

Pap­ras­ta bo­be­lė, ku­ri la­bai daug dir­bo ir dir­ba.“ Tekstas: Da­rius Sė­le­nis

lo­te­ri­jo­se mi­li­jo­nų, nie­kas neat­ne­šė ant pa­dėk­lo auk­si­nio rak­te­lio nuo ste­buk­ lin­gų du­rų, ne­ga­vau pa­li­ki­mo.“ Pri­si­me­nant praei­tį, O.Bal­že­kie­nės min­ty­se iš­ky­la se­na siu­vi­mo ma­ši­na „Sin­ger“. Ona ži­no­jo, kad jei vie­nuo­li­ka vai­kų išau­gi­nu­si jos ma­ma Eu­ge­ni­ja, ge­ riau­sia Kel­mės siu­vė­ja, dir­ba, vis­kas bus ge­rai – šei­ma tu­rės ko val­gy­ti. „Per me­tus aš ne­dir­bu tris die­nas – per šv. Ka­lė­das, šv. Ve­ly­kas ir pir­mą­ją Nau­jų­jų me­tų die­ną“, – vi­suo­met sa­ky­ da­vo itin daug dir­bu­si Onos ma­ma, ku­ri įpra­ti­no daug dirb­ti ir vi­sus vai­kus. „Vai­kai, mes ir taip daž­nai pa­snin­kau­ ja­me“, – prieš di­džią­sias šven­tes paaiš­ kin­da­vo ma­ma sa­vo at­ža­loms, ko­dėl jie griež­tai ne­si­lai­kys pa­snin­ko rei­ka­la­vi­ mų. Tie­sa bu­vo to­kia, kad na­muo­se ne vi­sa­da už­tek­da­vo mais­to.

Pal­tą ir ba­tus da­li­jo­si

Džiaugsmas: geriausių emocijų O.Balžekienei suteikia laikas su anūkėmis.

Onos Bal­že­kie­nės asmeninio archyvo nuotr.

U

ž­ko­pus į Hi­ma­la­jų vir­ šu­kal­nę, ka­bi­nant ant kak­lo auk­si­nį me­da­lį už di­de­lį dar­bą ga­vus pre­mi­ją, ki­ti daž­nai ma­to tik tą fak­tą. Il­gas, sun­kus ke­lias iki pa­sie­ki­mo lie­ka už­mirš­tas ir pa­skęs­ta tar­si rū­ke.

6

Moters triumfas | 2012 Vasara

Ma­ma ne­dirb­da­vo tris die­nas „Ke­lią nuei­na ei­nan­tie­ji... – ta­ria mėgs­ ta­mą fra­zę ži­no­ma vi­suo­me­nės vei­kė­ja, Di­džio­jo Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­ no or­di­nu įver­tin­ta Vers­lo šlo­vės ga­le­ri­ jos lau­rea­tė O.Bal­že­kie­nė. – Ne­lai­mė­jau

Da­bar ana­li­zuo­da­ma praei­tį O.Bal­že­kie­ nė su­pran­ta, kad jaus­da­vo ir itin di­de­lį sunk­me­tį. Tuo­met vai­kai su ma­ma ry­ mo­da­vo ir prie lan­go lauk­davo, kol ateis ko­kia klien­tė ir at­neš dar­bo.

Ma­ma ne tik siu­vo, bet ir, di­de­lė­je „vo­nio­je“ už­mai­šy­da­vu­si teš­los, kep­da­ vo spur­gas, o vai­kai jas par­da­vi­nė­da­vo tur­gu­je. „Ma­ža spur­gy­tė, bet pa­ma­tuo­ki­te, koks ma­žas rub­liu­kas“, – sa­ky­da­vo pir­ kė­jams dau­giau­sia spur­gų su­ge­bė­da­vu­si par­duo­ti Onu­tė.

Be­je, tur­gu­je ne­par­duo­tas spur­gas jie iš­par­duo­da­vo prie Pak­ra­žan­čio ir Pap­rū­džio mo­kyk­lų, ku­rias pa­siek­da­vo va­di­na­mo­sio­mis „pa­lu­tar­ko­mis“.

O.Bal­že­kie­nė: „Ke­lią nuei­na ei­nan­tie­ji“ | KARJERA

pra­šy­da­vau Jė­zaus, kad ga­lė­čiau iš­si­ nuo­mo­ti nors ma­žu­lė­lį kam­ba­riu­ką“, – pri­si­pa­žįs­ta in­ži­nie­rės tech­no­lo­gės spe­cia­ly­bę įgi­ju­si Ona. Jai ir vy­rui Ka­zi­mie­rui pa­dė­jo drau­ gės tė­vai: priė­mė gy­ven­ti į se­ną na­mą Vi­li­jam­po­lė­je, ku­rį rei­kė­da­vo kū­ren­ti. „Tua­le­tas bu­vo lau­ke, ma­ža­me kam­ ba­rė­ly­je – nė vie­no lan­ge­lio, ta­čiau bu­ vo taip ge­ra!“ – už­si­sva­jo­ja mo­te­ris.

Di­džiau­sias džiaugs­mas – anū­kės Da­bar Ona ga­li sau leis­ti įsi­gy­ti la­bai daug da­ly­kų. Bet ku­rios fir­mos pal­tą ar ba­tus.

Vis dėl­to ji at­krei­pia dė­me­sį ne į pre­ kės ženk­lą, nors gar­sių fir­mų ga­mi­niai daž­nai bū­na ko­ky­biš­kes­ni, o į ori­gi­na­ lius meist­ro spren­di­mus.

Vaikš­čio­da­vau gat­ vė­mis ir žvelg­da­ma į ap­švies­tus na­mų lan­gus min­ty­se pra­ šy­da­vau Jė­zaus, kad ga­lė­čiau iš­si­nuo­mo­ti nors ma­žu­lė­lį kam­ ba­riu­ką.

Pri­si­mi­ni­mas: ši vie­nin­te­lė ma­mos ir duk­ros nuo­trau­ka ka­bo gar­bin­go­je vie­to­je O.Bal­že­kie­nės na­muo­se.

„Iš­mu­šė ta­vo va­lan­da: ki­bi­ras ant pe­čių ir marš melž­ti kar­vių“, – at­si­me­na leng­vuo­sius dar­bus itin sun­kiai nuo ma­ žens dir­bu­si O.Bal­že­kie­nė.

Di­die­ji dar­bai vai­kams bū­da­vo ski­ria­ mi su­lau­kus še­še­rių ar sep­ty­ne­rių me­tų.

Pra­si­dė­jus moks­lams, Ona su se­sė­mis ir bro­liais gau­da­vo pal­tu­ką ir ba­tus, ku­ riuos da­li­jo­si tar­pu­sa­vy­je. „O aš sva­jo­da­vau apie ka­lio­šiu­kus, ku­riais avė­da­mas ant ba­tų į mo­kyk­lą atei­da­vo vie­nas ber­niu­kas“, – pri­si­mi­nu­ si vai­kys­tę at­si­dūsta Ona.

Kam­ba­rė­lis be lan­gų Vis dėl­to kai ką O.Bal­že­kie­nė ga­vo ant pa­dėk­liu­ko.

Mo­ky­da­ma­si va­ka­ri­nia­me fa­kul­te­te, tu­rė­jo at­lik­ti pra­kti­ką. Bro­lio pa­de­da­ ma, „Au­di­mo“ fab­ri­ke Ona įsi­dar­bi­no ne­tu­rė­da­ma Kau­ne re­gist­ra­ci­jos – tais lai­kais tai bu­vo be­veik neį­ma­no­mas da­ly­kas. „Vaikš­čio­da­vau gat­vė­mis ir žvelg­da­ ma į ap­švies­tus na­mų lan­gus min­ty­se

„Da­bar, prie­šin­gai nei jau­nys­tė­ je, ne ma­te­ria­lūs da­ly­kai man tei­kia džiaugs­mo, – pri­si­pa­žįs­ta O.Bal­že­kie­ nė. – Pir­miau­sia be kon­ku­ren­ci­jos – anū­kės Ka­mi­lė, Ag­nė ir Vė­jū­nė. Šei­ma, nuo­sta­bi drau­gių kom­pa­ni­ja. Drau­gą pa­žin­si ne tik ne­lai­mė­je, bet ir lai­mė­je!

Kai tau ge­ra, kai ga­li su kaž­kuo pa­si­ da­ly­ti nuo­sta­bia ži­nia. Taip pat – ge­ra kny­ga, kon­cer­tas, ta­len­tin­gi žmo­nės, pa­ži­ni­mas, ke­lio­nės, kur ga­li su­si­pa­žin­ ti su ki­ta kul­tū­ra, žmo­nė­mis, is­to­ri­ ja“, – var­di­ja džiaugs­mus dar­bo­ho­li­kė ir ne­sle­pia, kad pi­ni­gai su­tei­kia ga­li­my­bę pa­si­rink­ti.

Be­je, žo­džio „dar­bo­ho­li­kė“, po še­šias die­nas per sa­vai­tę, kar­tais ir sek­ma­die­ niais ar iš­ti­są pa­rą be mie­go dir­ban­ti O.Bal­že­kie­nė itin ne­mėgs­ta. Pa­tiks­li­na, kad anks­čiau apie daug dir­ban­tį ūki­ nin­ką, ku­rio pie­vos bū­da­vo nu­šie­nau­ tos, so­dy­ba tvar­kin­ga, sa­ky­da­vo, kad jis darbš­tus. ►

Moters triumfas | 2012 Vasara

7

KARJERA | O.Bal­že­kie­nė: „Ke­lią nuei­na ei­nan­tie­ji“

Mo­ka lai­ky­tis žo­džio

◄ Kal­bė­da­ma apie sa­vo pa­sie­ki­mus ji

iš­ski­ria ne be­pro­tiš­ką darbš­tu­mą, bet žmo­nes, pa­lan­kiai su­si­klos­čiu­sias ap­ lin­ky­bes. „Nuo­lat dir­bu tarp žmo­nių, il­gą lai­ ką – mo­te­rų ko­lek­ty­ve, ku­ria­me kar­tais dirb­da­vo iki 1 000 žmo­nių, – tei­gia Ona. – Žmo­gų rei­kia my­lė­ti, žvelg­ti tik žmo­giš­kai. Jei bū­si niek­šas, anks­čiau ar vė­liau žmo­nės tai su­pras ir ne­ti­kės.“ Ši sa­vy­bė pa­de­da ir vers­le. Ir Ona džiau­gia­si, kad ją be­veik vi­są lai­ką su­po Neperskiriamos: džiaugsmingos akimirkos su ištikimiausiomis draugėmis Tenerifėje. žmo­nės, ku­rie lai­ky­da­vo­si sa­vo žo­džio. „Ga­li su­ra­šy­ti bet ko­kią su­tar­tį, bet jei sa­vo li­ki­mą. Ne tik, nu­ste­bi­na Ona, be­dui­nus neat­si­lik­ti. O jų va­das sa­ko: bū­si niek­šas, ra­si bū­dų ap­gau­ti, – sa­ko pri­si­pa­žin­da­ma, kad ti­ki li­ki­mu. „Mes pa­sku­bė­jo­me ir mū­sų sie­los at­si­ itin gar­bės žo­dį ver­ti­nan­ti O.Bal­že­ „At­kak­liai dirb­da­mas ei­ni pa­si­rink­tu li­ko, to­dėl at­si­pū­si­me, pa­lauk­si­me ir vėl kie­nė. – Kaip Ge­di­mi­no laiš­ke apie ke­liu, ta­čiau kaž­ko­kius taš­kus ko­re­guo­ja ei­si­me kar­tu su jo­mis.“ lie­tu­vius bu­vo ra­šo­ma? Pir­miau ge­le­žis li­ki­mas, – nea­be­jo­ja ry­šių su vi­suo­me­ne „Mū­sų kū­nai, pro­tai da­bar per­ne­lyg vaš­ku taps ir van­duo į plie­ną virs, ne­gu stu­di­jas bai­gu­si, psi­cho­lo­gi­jos aka­de­mi­ sku­ba, o sie­la at­si­lie­ka. Jei iš­si­bars­ty­ iš mū­sų išė­ju­sį žo­dį at­siim­si­me.“ jo­je stu­di­ja­vu­si O.Bal­že­kie­nė. – Ir da­bar si­me, tas ry­šys nu­trūks ir nie­ko ge­ro Pra­kal­bus apie dar­bą tarp vy­rų vers­ ei­na­me dvie­jų taš­ ne­lauk“, – mąs­to O.Bal­že­kie­nė. li­nin­kų, mo­te­ris kų link, lau­kiu at­ nu­si­juo­kia: „Čia sa­ky­mų. Min­ty­se jau ki­tas pa­sau­lis, Mū­sų kū­nai, pro­tai tu­riu tre­čią tiks­lą, ku­ria­me dau­giau­ da­bar per­ne­lyg sku­ba, ta­čiau li­ki­mas ga­li sia do­mi­nuo­ja vis­ką pa­ko­re­guo­ti vy­rai. Emo­ci­jo­ o sie­la at­si­lie­ka.

Ne, ji ne už fe­mi­niz­mą. Ir nors daug ir nu­kreip­ti vie­na mis ne­pa­kal­bė­si. dir­bant vers­le kar­tais ga­li tap­ti tar­si ar ki­ta kryp­ti­mi.“ Ne­ga­li sa­ky­ti, kad bend­rą­ja ly­ti­mi, jai la­bai pa­tin­ka bū­ti Ona nuo­šir­džiai pri­si­pa­žįs­ta, kad pa­siel­gei taip, nes tai ne­pa­tin­ka ar­ba mo­te­ri­mi. Ir pa­tin­ka, kai vy­rai vis dar tiks­laus žo­džio „kar­ma“ pra­smės ne­ pa­tin­ka. In­tui­ci­ja – pui­ku, ta­čiau ir ją pra­lei­džia pro du­ris. Ji ne­su­reikš­mi­na ir paaiš­kin­tų, ta­čiau ti­ki, jog už bai­sius rei­kia pa­rem­ti fak­tais, ap­skai­čia­vi­mais neišs­ki­ria sa­vo pa­sie­ki­mų vi­suo­me­nė­je, dar­bus niek­šams vis­kas su­grįž­ta vie­nu ir šim­tą kar­tų sau at­sa­ky­ti, ko­dėl taip vers­le. Tik fi­lo­so­fiš­kai ta­ria, kad be ma­ ar ki­tu bū­du. pa­sielg­si, o at­sa­ky­da­mas tu­ri mo­ky­tis. žų pa­sie­ki­mų ne­bū­na di­de­lių per­ga­lių. „Iš kur ap­link tas ne­žmo­niš­ku­mas?

Ir kar­tais bū­na pro­tin­gas spren­di­mas O po aki­mir­kos tar­si pa­slap­tį kuž­da, Jei ap­link bus blo­gai, tai ir tau bus „ka­ nie­ko ne­da­ry­ti.“ kad kar­tais jau­čia at­gai­vą bū­da­ma tarp piec“, – ste­bi­si vi­suo­me­nės vei­kė­ja. – Juk pa­pras­tų žmo­nių, nes pa­vargs­ta nuo jau su­vo­kia­me, kad mū­sų že­me­lė – tik sno­biz­mo ir „vykrintasų“. ma­žas ka­muo­liu­kas, o mes ją en­gia­me.“ „Ma­ne ža­vi pa­pras­ta, oru­mo ne­pra­ O.Bal­že­kie­nė ne­ga­li pa­mirš­ti vie­nos ra­du­sių, kuk­liai gy­ve­nan­čių žmo­nių is­to­ri­jos, kai eu­ro­pie­čiai pa­si­sam­dė Tur­būt ji, vis­ką pa­sie­ku­si at­kak­liu dar­ fi­lo­so­fi­ja“, – nuo­šir­džiai kal­ba Ona. be­dui­nus ke­lio­nei per dy­ku­mą į kal­nus. bu, nea­be­jo­ja, kad tik pa­ts žmo­gus ku­ria Ji pra­lai­mė­ti mo­ka, nes be pra­lai­mė­ Jie pra­kai­ta­vo, sku­bė­jo ir nuo­lat ra­gi­no ji­mų nė­ra ke­lio į prie­kį. Vis dėl­to pri­ spir­ta pa­sa­ky­ti di­džiau­sią pra­lai­mė­ji­mą, šyp­so­da­ma­si ap­gai­les­tau­ja, kad nie­kaip ne­ga­li su­stab­dy­ti bė­gan­čių me­tų ir mie­ lai no­rė­tų gy­ven­ti dar šimt­me­tį, nes tu­ri dau­gy­bę dar­bų ir pla­nų. „Bet la­biau­siai gai­la (tai daž­nai sa­kau duk­rai ir mar­čiai), kad ne­ga­li at­suk­ti lai­ ko at­gal ir pa­bū­ti su au­gan­čiais vai­kais.

Vis­ką ga­li gy­ve­ni­me at­suk­ti, bet to jau nie­ka­da ne­ga­lė­si... – aki­mir­kai mo­ters aky­se su­bliz­ga aša­ros. – To­dėl jei bū­tų lai­ko ma­ši­na, nė ne­gal­vo­da­ma grįž­ čiau at­gal, kad ga­lė­čiau pa­bū­ti su sa­vo vai­kais. Ves­ti juos į dar­že­lį, pa­dė­ti ruoš­ti Apranga: prieš kelerius metus vykusios Kauno apskrities šventės tema – tarpukaris. pa­mo­kas ar tie­siog su jais bū­ti.“

Jei bū­tų lai­ko ma­ši­na

Is­to­ri­ja apie be­dui­nus

▪

8

Moters triumfas | 2012 Vasara

IŠPAŽINTIS

Iš­sis­ky­ręs ir tu­riu vai­kų My­li­ma mo­te­ris trium­fuo­ja pa­si­nė­ru­si į nau­jus san­ty­kius, bu­vęs jos vy­ras spin­du­liuo­ja oru­mu. Jis įsten­gė ne­pa­lūž­ti, psi­cho­lo­go aki­mis ir su hu­mo­ru įver­ti­no sa­vo žmo­nos nu­te­kė­ji­mą pas ki­tą my­li­mą­jį.

Tekstas: Er­la Pal­čins­kai­tė

P

o to, kai žmo­na pa­mi­lo ki­tą, kai dar ke­le­rius me­tus su tei­sė­tu vy­ru da­li­jo­si tuo pa­ čiu būs­tu ir ga­liau­siai su­ti­ko dėl nau­jos mei­lės pa­si­da­ly­ti vai­kus, vy­ras pa­čia­me jė­gų žy­dė­ji­me su­vo­kė: šei­mos ne­beiš­sau­gos.

Ga­li­ma už­gniauž­ti skaus­mą ir vai­din­ ti, kad esi ne­jaut­rus, ga­li­ma rau­tis nuo gal­vos plau­kus ir ne­be­ma­ty­ti gy­ve­ni­mo pra­smės, ga­li­ma skęs­ti al­ko­ho­ly­je ar pul­ti į bet ku­rios ki­tos mo­ters glė­bį. Vis dėl­to iš­min­tin­giau­sia tie­siog pa­ban­dy­ti su­pras­ti – kas, ko­dėl nu­ti­ko ir pa­si­reng­ti nau­jam sa­vo gy­ve­ni­mo eta­pui.

10

Moters triumfas | 2012 Vasara

Pas­ta­rą­jį va­rian­tą pa­si­rin­ko „Mo­ ters trium­fui“ at­si­ver­ti su­ti­kęs 36 me­tų po­kal­bio he­ro­jus. Jis ne šiaip mąs­ty­to­ jas, o psi­cho­lo­go iš­si­la­vi­ni­mą tu­rin­tis pa­šne­ko­vas, ne­bi­jan­tis, kad straips­nį per­skai­tys bu­vu­si gy­ve­ni­mo pa­ly­do­vė.

– Kas nu­ti­ko, kad bu­vu­siai žmo­nai pri­ rei­kė ki­to vy­ro?

– Gir­dė­jau sa­kant: „Šiuo­lai­ki­nis vy­ras yra ma­zo­chis­ti­nis pa­sy­vu­mas, nes pa­ts ken­čia ir pa­ts yra neak­ty­vus.“ Gal­vo­ju, kad pra­si­len­kiau su rea­ly­be: nie­ka­da ne­bu­vau la­bai pa­sy­vus. Gal tai ne­ge­rai po­stpat­riar­cha­li­nė­je vi­suo­me­nė­je? Tė­vo

ir vy­ro vaid­muo nu­stum­tas į šo­ną. Mo­ te­riai su vi­sa sa­vo ener­gi­ja rei­kia kaž­ko­ kios at­sva­ros, į ką nors at­si­rem­ti, kad ji pa­si­jus­tų sau­gi. Ir ji to ne­ran­da.

– Ne­bu­vai tas rams­tis?

– Galbūt. Ši­to rei­kė­tų klaus­ti ki­tos pu­sės.

– Ar ki­tą kar­tą ne­da­ry­si klai­dos, bū­si pa­sy­ves­nis?

– Aš jau su­pra­tau, kad ki­toks ne­bū­siu.

Vis dar ti­kiu, kad ir to­kie vy­rai kaip aš yra rei­ka­lin­gi, nors ir esu ak­ty­ves­nis nei stan­dar­ti­nis lie­tu­vis, bet la­bai dro­vus.

Iš­sis­ky­ręs ir tu­riu vai­kų | IŠPAŽINTIS

– Dro­vus? Kaip su­ge­bė­jai ves­ti bū­da­ mas dvi­de­šim­ties?

– Ma­nau, ma­no bu­vu­sio­ji žmo­na ma­ne su­si­ra­do. Sa­ko­ma, mo­te­ris ren­ka­si...

– Ji bu­vo pir­mo­ji?

– Žiū­rint, kaip skai­čiuo­si, ar pir­mo­ji, ar pa­sku­ti­nio­ji. (Juo­kia­si.)

– Po ke­lio­li­kos me­tų per­trau­kos vėl vaikš­tai į pa­si­ma­ty­mus?

– Ne­se­niai iš­gir­dau: „Tai ne­bu­vo pa­si­ ma­ty­mas, tai bu­vo su­si­ti­ki­mas.“ Nau­jos žmo­nos dar neieš­kau. Pa­si­ma­ty­mas yra ta­da, kai tu­ri ko­kių nors ke­ti­ni­mų. Kol kas jų ne­tu­riu, tai­gi vaikš­tau į su­si­ti­ ki­mus.

– Ar po to, kai, at­ro­do, tu­ri sau­gią šei­mą, vėl ten­ka pa­gal­vo­ti apie ant­ro­ sios pu­sės paieš­kas, ne­stin­ga drą­sos, įgū­džių?

– Tai, kaip mei­lę su­pran­ti 18-os ir kaip su­pran­ti 36-erių, yra di­de­lis skir­tu­mas.

Ir fi­ziš­kai, ir mo­ra­liš­kai, ir psi­cho­lo­ giš­kai yra vi­sai ki­to­kie lū­kes­čiai, ki­toks po­žiū­ris.

Ne­ly­gin­čiau san­ty­kių su tais, ku­rie bu­vo, su tais, ku­rie yra. Tik­rai ne­ži­nau, kaip bus atei­ty­je.

Kol vy­ras ir mo­te­ris yra tik dvie­se, su­si­ti­ ki­mai ir iš­si­sky­ri­mai yra ga­na pa­pras­ti.

Kai yra vai­kų, tu­ri pai­sy­ti ir jų in­te­re­sų.

– Ta­da, kai tau 18-a, po­ten­cia­lių par­tne­rių daug. Da­bar bend­raam­žės mo­te­rys ar­ba užim­tos, ar­ba sen­mer­gės, ar­ba tu­rin­čios vai­kų.

– Da­bar kaip tik la­bai di­de­lis pa­si­rin­ki­ mas. Kai bū­ni 18-os, ren­kie­si jau­nes­nes už sa­ve, nes vy­res­nėms mo­te­rims esi neį­do­mus, o jau­nes­nės – ne­pil­na­me­ tės. Da­bar ga­liu rink­tis iš 18–40 me­tų am­žiaus mo­te­rų. Ki­ta ver­tus, kol vy­ras ir mo­te­ris yra tik dvie­se, su­si­ti­ki­mai ir iš­si­sky­ri­mai yra ga­na pa­pras­ti. Kai yra vai­kų, tu­ri pai­sy­ti ir jų in­te­re­sų. Tai, ką prii­mi į sa­vo gy­ve­ni­mą, prii­mi ir į jų gy­ve­ni­mą. To­dėl tu­ri pa­sver­ti, ar nau­jas žmo­gus tin­ka ta­vo vai­kams. To­dėl yra sa­ko­ma: pir­mą kar­tą ves­da­mas klau­si tė­vų, ant­rą kar­tą – vai­kų.

– Vai­kų at­si­klaus­tum?

– Aš jais pa­si­ti­kė­čiau, nes jie jau­čia žmo­nes. Jei jie ne­pri­tar­tų, ma­nau, at­ si­sa­ky­čiau to­kio žmo­gaus. Mei­lė tu­ri bū­ti iš­min­tin­ga. Jo­je tu­ri bū­ti vis­ko: ir jaus­mų, ir pro­to, ir ti­kė­ji­mo, kad tai yra ta­vo ke­lias.

– Kai esi įpu­sė­jęs ket­vir­tą de­šim­tį, kur ga­li­ma ti­kė­tis su­tik­ti ant­rą­ją pu­sę?

– Šiais lai­kais ga­li­my­bių la­bai daug.

Vis dėl­to no­ri­si ro­man­tiš­ko su­si­ti­ki­mo.

Tik­riau­siai sun­ku su­kur­ti ro­man­ti­ką, pa­jus­ti jaus­mus žmo­gui, su ku­riuo il­gą lai­ką bu­vai pa­žįs­ta­mas, bet ne­bu­vai po­ra. Ro­man­ti­ko­je tu­ri bū­ti pa­slap­ties prie­sko­nis. Tu tu­ri nu­ste­bin­ti ir pa­ts tu­ri nu­steb­ti. Tai ženk­las, kad į ta­vo gy­ve­ni­ mą atei­na kaž­kas nau­jo.

– Ro­man­ti­kos tur­būt rei­kia paieš­ko­ti – juk sė­dė­da­mas na­mie ant so­fos var­giai jos su­lauk­si?

– Prin­cai ir prin­ce­sės re­tai ka­da iš­len­da iš ka­mi­no. (Kva­to­ja.) To­bu­lo žmo­gaus ieš­ko­ji­mas kar­tu yra at­si­sa­ky­mas bū­ti su kuo nors drau­ge, nes to­bu­lų žmo­nių nė­ra. Tu­ri priim­ti ki­tą žmo­gų to­kį, koks jis yra. Rei­kia mo­ky­tis ne­teis­ti ki­to žmo­ gaus, jei jis tu­ri trū­ku­mų. ►

Moters triumfas | 2012 Vasara

11

vyks­ta pa­gal ma­no pla­ną, tik­rai vis­kas vyks­ta pa­gal Die­vo pla­ną.

– Nusp­ren­dei, kad vieni vai­kai gy­vens su ta­vi­mi, kiti – su bu­vu­sia žmo­na. Ar tai ne­bus ne­rei­ka­lin­gas ba­ga­žas nau­ jiems san­ty­kiams kur­ti?

– Į vis­ką ga­li­ma žiū­rė­ti ir nei­gia­mai, ir tei­gia­mai. Aš tie­siog prii­mu, kad taip yra. Ar ta­me dau­giau ba­ga­žo, ar dau­giau džiaugs­mo – ne­spren­džiu.

– Ne kiek­vie­nas vy­ras drįs­ta pa­reikš­ti tei­sę į vai­kų au­gi­ni­mą, pas mus priim­ ta, kad vai­kai lie­ka su ma­ma.

– Vai­kų at­si­sa­ky­mas yra ma­zo­chis­ti­nis pa­sy­vu­mas. Man sve­ti­mas vaid­muo to­kio tė­vo, ku­ris vi­so la­bo mo­ka ali­ men­tus. Juk sa­vo vai­kams esi ir dva­si­nis jų gy­ve­ni­mo vy­ras. Jei at­si­sa­kai vai­kų, mąs­tai tik apie tai, ko­kie lie­ka ta­vo tei­si­ niai įsi­pa­rei­go­ji­mai, vi­sų pir­ma api­plė­ši sa­ve. Mū­sų vi­suo­me­nė­je yra su­si­for­ma­ vęs nei­gia­mas ste­reo­ti­pas, kad vai­kai yra ma­mos. Ma­nau, kad jie yra abie­jų tė­vų, jų tei­sės ir pa­rei­gos ly­gios.

– Kai dar gy­ve­no­te kar­tu, ar šei­mo­je bu­vo ly­gia­tei­siš­ku­mas?

– Man at­ro­do, kad taip. Ma­no bu­vu­si žmo­na gal ir ki­taip pa­sa­ky­tų.

– Kaip da­bar su ja bend­rau­ja­te?

– Sie­ja vai­kai. Nė­ra svar­bu duo­ti san­ ty­kiams pa­va­di­ni­mą, ko­kie jie. Ma­nau, pa­grin­di­nė tai­syk­lė – pa­lai­kant san­ty­ kius bū­ti sa­vi­mi. Jei sten­gie­si dėl ki­to, ga­di­ni san­ty­kius. Man da­bar yra iš­ban­ dy­mų me­tai – tu­riu iš­sau­go­ti sa­ve, sa­vo oru­mą, vy­riš­ku­mą. Rei­ka­lin­gas ir pyk­tis, ir pa­si­karš­čia­vi­mas. Tai pra­si­ver­žia ir, sa­ky­čiau, tai žmo­gui svei­ka. Tai ju­dė­ji­ mo ener­gi­ja, įga­li­nan­ti la­bai daug pa­da­ ry­ti – kad ir lys­vę su­kas­ti. Kai ši ener­gi­ja už­slo­pi­na­ma, ji tik­riau­siai su­ke­lia įvai­rių li­gų, nes žmo­gus griau­žia sa­ve. Įsi­ti­ki­ni­mas: po sky­ry­bų, kaip ir po ar­ti­mo­jo mir­ties, nau­jiems san­ty­ kiams ga­li­ma at­si­ver­ti ne anks­čiau kaip po me­tų. „Shut­ters­tock“ nuo­tr.

◄ Ki­to žmo­gaus ne­tei­si­mas tur­būt pa­de­

da at­si­kra­ty­ti ir sa­vo trū­ku­mų. Taip su­si­ for­muo­ja abi­pu­siai vi­sa­ver­čiai san­ty­kiai.

– Kiek lai­ko žval­gai­si į mo­te­ris?

– Nuo ofi­cia­lių sky­ry­bų praė­jo pu­sė me­ tų. Man tai yra da­ta. At­vi­ru­mo nau­jiems san­ty­kiams, ma­nau, ne­bus, kol praeis ne ma­žiau kaip me­tai. Ne šiaip sau su­ gal­vo­ta, kad ge­du­las trun­ka me­tus. Sky­

12

Moters triumfas | 2012 Vasara

ry­bos, kaip ir žmo­gaus mir­tis, yra ne­ tek­tis. Ne­tek­tį, su ja su­si­ju­sius jaus­mus ir­gi rei­kia iš­gy­ven­ti. Aš iš­si­trau­kiau sa­vo vi­sus jaus­mus ir už­si­kli­ja­vau ant sie­nos, sten­giau­si juos at­pa­žin­ti. Tai la­bai pa­dė­ jo. Ste­biu sa­vy­je, kaip ma­žė­ja kai ku­rios ne­rei­ka­lin­gos bai­mės, są­mo­nė da­ro­si šva­res­nė. Ieš­kau at­sa­ky­mų į klau­si­mus – ir tai sa­vai­me pa­de­da iš­gy­ven­ti ge­du­lo lai­ko­tar­pį. Ne­ga­lė­čiau sa­ky­ti, kad vis­kas

– Ko grieb­tis su­ži­no­jus, kad ant­ro­ji pu­ sė tu­ri ki­tą? Ar įma­no­ma su­si­grą­žin­ti vy­rą ar žmo­ną?

– Tu­ri kal­bė­tis su sa­vo ant­rą­ja pu­se, siū­ ly­ti išei­tis. Jei žmo­nės vie­nas ki­tą ger­bia, jie kal­ba­si. Jei ku­ri nors pu­sė at­si­sa­ko kal­bė­tis, ma­tyt, san­ty­kiai yra ne­be­sug­ rą­ži­na­mi.

– Ti­kė­jai­si juos su­grą­žin­ti? Bū­tum bu­ vu­siai žmo­nai at­lei­dęs?

– Taip, be abe­jo. Da­riau iš­va­das, sten­ giau­si. Bū­čiau jai at­lei­dęs. Ta­čiau ne­ga­ li­ma at­leis­ti žmo­gui, ku­ris neat­sip­ra­šo.

Apsk­ri­tai dvie­jų žmo­nių san­ty­kiuo­se

Iš­sis­ky­ręs ir tu­riu vai­kų | IŠPAŽINTIS

pri­si­kau­pia da­ly­kų, už ku­riuos rei­kia at­si­pra­šy­ti. Ga­li bū­ti, kad pa­ts ne­su­ge­bė­ jau at­si­pra­šy­ti. Ir at­si­pra­šy­mas, ir at­lei­ di­mas rei­ka­lau­ja iš žmo­gaus daug jė­gų, bet ne vi­si yra stip­rūs. Tai yra iš­ban­dy­ mas, ka­da ga­li tap­ti stip­res­nis.

– At­lei­dai jai?

– (Pau­zė.) Mo­te­riai at­lei­dau, vy­rui – ne. Bent jau šiuo mo­men­tu, bet tur­būt vis­kas prieš akis. At­sis­vei­ki­nant rei­kia pa­sa­ky­ti, kad de­du taš­ką. Ma­nau, kad aš tai pa­da­riau.

– Bu­vo­te su juo pa­žįs­ta­mi?

– Taip, bet man jis ne­bu­vo drau­gas.

– Ar įma­no­ma iš­veng­ti sky­ry­bų?

– Kar­tais ren­kie­si iš dvie­jų blo­gy­bių, pa­ vyz­džiui, tarp sky­ry­bų ir san­ty­kių, ku­ riuo­se tvy­ro iš kaž­kur su­si­da­riu­si įtam­ pa, nea­py­kan­ta, su­sier­zi­ni­mas. Tuo­met sky­ry­bos yra ma­žes­nė blo­gy­bė. Ži­no­ma, yra ga­li­my­bė at­si­kra­ty­ti įtam­pos ir su­ sier­zi­ni­mo, ta­čiau tam rei­kia la­bai daug dirb­ti su sa­vi­mi. Ma­nau, šian­dien yra me­to­di­kų, ku­rios ga­li pa­dė­ti žmo­nėms ir pa­čio­se su­dė­tin­giau­sio­se si­tua­ci­jo­se.

Yra ir leng­ves­nis bū­das – nuei­ti pas ki­tą žmo­gų.

– Ar sa­vo šei­mą lai­kei idea­lia?

– Da­bar tik­rai su­vo­kiu, kas yra iš­ti­ki­ – Aš var­to­čiau žo­dį ne „idea­li“, o „pa­ my­bė ir ko­dėl rei­kia bū­ti iš­ti­ki­mam. to­gi“. Ar mums bu­vo pa­to­gu vie­nam Per san­ty­kius vy­ras ir mo­te­ris pa­si­da­li­ja su ki­tu? Taip. Tik­rai bu­vo eta­pas, kai, su­kaup­ta ener­gi­ja, abu at­ran­da pu­siaus­ bent jau man, bu­vo tik­rai la­bai la­bai vy­rą. Jei tu­ri mei­lu­žę, pas žmo­ną grįž­ti la­bai pa­to­gu. Vis jau su­ba­lan­suo­tas, dėl­to pa­to­gu­mas iš tuo­met žmo­ną ga­li tik­rų­jų už­mig­do, ne­bent iš­ba­lan­ Pa­to­gu­mas iš tik­rų­jų ne­to­bu­li­na ta­vęs suo­ti. Ji jaus ki­tą už­mig­do, ne­to­bu­li­na kaip as­me­ny­bės, mo­te­rį ir ne­si­jaus ypač san­ty­kiuo­se. ge­rai. Ana­lo­giš­kai ta­vęs kaip as­me­ny­bės, Jei vie­nam pa­to­gu, yra su mo­te­ri­mi, ypač san­ty­kiuo­se. o ki­tam ne­pa­to­gu, ku­ri tu­ri mei­lu­žį. bet jis da­ro vis­ką, Ji jau tu­ri daug vy­ kad ki­tai pu­sei riš­kos ener­gi­jos ir bū­tų pa­to­gu, ma­nau, šei­ma nė­ra idea­li. su tik­ruo­ju vy­ru kon­ku­ruo­ja, ka­riau­ja.

Iš ša­lies vis­kas ga­li at­ro­dy­ti la­bai gra­žu.

Tu­rė­da­mi mei­lu­žius ar mei­lu­žes pu­ Tur­būt toks bu­vo mū­sų at­ve­jis. Ki­ta siaus­vy­ros šei­mo­je ne­be­su­ra­si­me. ver­tus, ko­kie tu­ri bū­ti vy­ro ir mo­ters – Gal­būt ver­ta bent ofi­cia­liai iš­sau­go­ti san­ty­kiai, žmo­ni­ja spren­džia tūks­tant­ šei­mą dėl vai­kų? me­čiais, o at­sa­ky­mo dar ne­ra­do.

– Žmo­gus be pu­siaus­vy­ros yra be pu­ – Ne­si nu­si­vy­lęs mo­te­ri­mis? siaus­vy­ros...

– Prie­šin­gai, kuo to­liau, tuo mo­te­rys – Ką pa­tar­tum ki­tiems, kai jie ne sa­vo man gra­žes­nės. (Juo­kia­si.) Suvokiau, no­ru tu­ri ati­duo­ti my­li­mą žmo­gų ki­tam? kad mo­te­rys yra ki­to­kios. Mo­te­rys – – Vie­nin­te­lio ke­lio nė­ra. Ma­no re­cep­tas jau­ku. man yra toks: tu­riu gy­ven­ti taip, kad bet – Ar, su­kū­ręs šei­mą, ga­lė­tum tu­rė­ti ir ku­riam su­tik­tam žmo­gui ga­lė­čiau be mei­lu­žę? Gal­būt pa­si­kei­tė po­žiū­ris į tai? bai­mės ir su pa­gar­ba žiū­rė­ti į akis.

▪

Moters triumfas | 2012 Vasara

13

Vil­tis: „Aš ti­kė­jau, kad jis gy­vens, ir vis­kas. Ir tas ti­kė­ji­mas ma­ne pa­lai­kė“, – sa­kė prieš 20 me­tų neiš­ne­šio­tą kū­di­kį pa­gim­džiu­si žur­na­lis­tė A.Kont­ri­mie­nė.

Co­liu­kas išau­go mil­ži­nu Da­bar vil­nie­tis Kris­tu­pas Gel­ži­nis – tie­siog šau­nus jau­nuo­lis. Mo­ko­si ku­li­na­ri­jos mo­kyk­lo­je – pa­si­ruo­šęs tap­ti vi­rė­ju. La­bai do­mi­si in­for­ma­ci­nė­mis tech­no­lo­gi­jo­mis ir daug skai­to. Pažvelgęs į jį ne­pa­sa­ky­si, kad Kris­tu­pas gi­mė neiš­ne­šio­tas ir svė­rė tik ki­log­ra­mą. Jo ke­lio­nė į šį pa­sau­lį bu­vo su­dė­tin­ga.

L

ie­pos 19-ąją K.Gel­ži­niui su­kaks 20 me­tų. Jo mo­ti­na – žur­na­lis­tė Auk­sė Kont­ri­ mie­nė pui­kiai pri­si­me­na tą 1992-ųjų va­sa­rą, kai vai­kas pa­si­bel­dė į pa­sau­lį.

Nua­li­no dar­bai ir karš­ta va­sa­ra

„Bu­vo la­bai sun­kus pus­me­tis. Dip­lo­mi­ nio dar­bo ra­šy­mas, vals­ty­bi­niai eg­za­

14

Moters triumfas | 2012 Vasara

Tekstas: Lai­ma Že­mu­lie­nė

mi­nai, pu­sant­rų me­tu­kų duk­ra, ku­ri vis pra­šy­da­vo­si ant ran­kų, ant­ras nėš­tu­mas.

Or­ga­niz­mas dar ne­bu­vo at­si­ga­vęs po pir­mo­jo gim­dy­mo. Ir dar – la­bai karš­ta va­sa­ra. Ma­tyt, vi­sa tai tu­rė­jo įta­kos, kad man pra­si­dė­jo prieš­lai­ki­nis gim­dy­mas“,– pri­si­mi­nė 43 me­tų A.Kont­ri­mie­nė.

Kris­tu­pas tu­rė­jo gim­ti rug­sė­jo vi­du­ ry­je, ta­čiau gi­mė dviem mė­ne­siais anks­ čiau – 28-ąją nėš­tu­mo sa­vai­tę. Kū­di­kis svė­rė vie­ną ki­log­ra­mą.

Sve­čiuo­da­ma­si Šiau­liuo­se pas uoš­ vius Auk­sė pa­ju­to, kad bė­ga gim­dos

van­de­nys. Mo­te­ris stai­giai bu­vo nu­ ga­ben­ta į li­go­ni­nę. Kai su­pra­to, kad kaž­kas ne­ge­rai, pa­klau­sė, kas bus su vai­ku. Gy­dy­to­ja jau­nai ma­mai at­sa­kė ra­miai, ta­čiau ne­rink­da­ma žo­džių: „O ko jūs ti­ki­tės? Tik pu­sė nėš­tu­mo. Nie­ ko ne­bus su vai­ku.“ Ji tu­rė­jo ome­ny­je, kad vai­kas neiš­g y­vens. „Ma­ne pa­gul­dė į li­go­ni­nę, lei­do vais­tus, kad vai­ką bū­tų ga­li­ma iš­gel­ bė­ti. Vis dėl­to ka­dan­gi van­de­nys jau bu­vo nu­bė­gę ir ga­lė­jo kil­ti pa­vo­jus ma­no gy­vy­bei, vais­tais pra­dė­jo ska­tin­ti

Co­liu­kas išau­go mil­ži­nu | LIKIMAS

gim­dy­mą ir aš pa­gim­džiau. Po pa­ros į pa­la­tą atė­jo jau­na re­zi­den­tė ir pa­sa­kė: „Ži­not, ste­buk­las, bet jis dar gy­vas.“ Iš me­di­kų ga­vau dar vie­ną spjūvį. Ta­da bai­siau­siai rau­do­jau, ap­ni­ko liū­de­ sys“, – pa­sa­ko­jo A.Kont­ri­mie­nė.

Vai­ko iš­li­ki­mas – ste­buk­l as Kū­di­kis ne­no­rė­jo pa­si­duo­ti – ko­vo­jo dėl tei­sės gy­ven­ti. Po sa­vai­tės in­ku­ba­ to­riu­je jis bu­vo nu­ga­ben­tas į Vil­niaus San­ta­riš­kių kli­ni­kas. Neiš­ne­šio­tų nau­ja­gi­mių sky­riu­je Kris­tu­pas gy­ve­no dau­giau kaip tris mė­ne­sius. Ten iš­mo­ ko kvė­puo­ti, val­g y­ti, priau­go svo­rio.

Kai tė­vai vai­ką par­si­ve­žė na­mo, jis svė­rė 2 670 g. Nor­ma­laus nau­ja­gi­mio svo­rio Kris­tu­pas dar ne­bu­vo pa­sie­kęs, ta­čiau jau bu­vo su­stip­rė­jęs. Bend­raam­ žius pa­si­vi­jo ant­rai­siais sa­vo gy­ve­ni­mo me­tais. „Kris­tu­pas bu­vo la­bai gy­vy­bin­ gas vai­kas – pa­tys me­di­kai ste­bė­jo­si.

Rei­kia ne­pa­mirš­ti, kad ta­da net 70–80 pro­c. to­kių vai­ku­čių ne­bu­vo lem­ta iš­ gy­ven­ti. Tik­tai 1993 m. Lie­tu­vo­je pra­ dė­jo veik­ti Pe­ri­na­to­lo­gi­jos – neiš­ne­šio­ tų kū­di­kių – pro­gra­ma. Neiš­ne­šio­tais kū­di­kiais pra­dė­jo rū­pin­tis pro­fe­so­rė Ni­jo­lė Draz­die­nė (Vil­niaus uni­ver­si­ te­to Vai­kų li­go­ni­nės Neo­na­to­lo­gi­jos cent­ro ve­dė­ja – red. pa­st.). To­dėl mes ir va­di­na­me Kris­tu­po iš­li­ki­mą ste­buk­ lu. Tai iš tik­rų­jų bu­vo ste­buk­las. Tuo la­biau kad, anot me­di­kų, ber­niu­kai kur kas sun­kiau ka­bi­na­si į gy­ve­ni­mą, mer­gai­tės – gy­vy­bin­ges­nės“, – kal­bė­jo A.Kont­ri­mie­nė.

Kas pa­lai­kė pa­čią Auk­sę, kurs­tė jos vil­tį?

Mo­te­ris ma­no, kad ją pa­lai­kė jos – ko­vo­to­jos – cha­rak­te­ris. Nuo vi­sų ne­gan­dų ji bu­vo be­pro­tiš­kai pa­var­gu­si, o au­gin­ti Kris­tu­pą bu­vo la­bai sun­ku.

Vai­kas nuolat sirg­da­vo: bron­chi­tą keis­ da­vo plau­čių už­de­gi­mas, daž­nai juo­du gu­lė­da­vo li­go­ni­nė­je. Kas mė­ne­sį tė­vai vai­ką tu­rė­da­vo pa­ro­dy­ti neu­ro­lo­gui, ku­ris ma­žy­liui pa­skir­da­vo vis ki­to­kią mankš­tą. „Bū­da­vo taip: dvi sa­vai­tes Kris­tu­ pas svei­kas – dvi sa­vai­tes ser­ga. Taip ir ke­liau­da­vo­me per li­go­ni­nes, – sa­kė A.Kont­ri­mie­nė. – Bep­ro­tiš­kai sun­kūs bu­vo tie pir­mie­ji me­tai. Bet įdo­miau­ sia, kad iš jų be­veik nie­ko ne­pri­si­me­ nu – są­mo­nė­je tas fai­las iš­si­try­nė. Apie tų me­tų bui­ti­nį rea­liz­mą, ku­ris ma­ne su­po, pa­pa­sa­ko­ja se­suo Dei­man­tė, ku­ri

Iš co­liu­ko tik­ras vy­ras išau­gęs K.Gel­ži­nis pui­kiai ži­no sa­vo gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją. Jau­nuo­lis tur­būt la­bai dė­kin­ gas mo­ti­nai už rū­pes­tį, už gy­ve­ni­mą? „Mo­ti­nai – bū­tų per daug skam­ bu. Man at­ro­do, jis tu­ri bū­ti dė­kin­gas li­ki­mui. Aš bu­vau tik sraig­te­lis ta­me Auk­sei bu­vo bai­su, kad vai­kas ne­bū­tų gy­ve­ni­mo ir mir­ties ra­te. Suk­ri­to at­si­li­kęs. Kai ji pa­ste­bė­jo vai­ko są­mo­ daug ap­lin­ky­bių, ku­rios Kris­tu­pui nin­gu­mo po­žy­mius – kad pa­gal sa­vo bu­vo pa­lan­kios, – sa­kė A.Kont­ri­mie­ am­žių jis nor­ma­liai pro­tau­ja, min­tis nė. – Me­di­kai jį iš­gel­b ė­jo. Aš ti­kė­jau, dės­to lo­giš­kai, do­mi­si in­te­lek­tua­liais kad jis gy­vens, ir vis­kas. Ir tas ti­kė­ji­ žais­lais, ku­riuos mas ma­ne la­bai rei­kia iš­nars­ty­ti pa­lai­kė. Mo­ti­nos ir vėl su­dė­ti, ak­ ko­va už vai­ką Aš bu­vau tik sraig­te­lis muo nu­si­ri­to nuo be­pro­tiš­kai ta­me gy­ve­ni­mo ir mir­ties yra šir­dies. stip­ri.“ A.Kont­ri­mie­nė Pa­ti Auk­sė bu­vo ra­te. Suk­ri­to daug ap­lin­ pri­mi­nė, kad ne­ la­bai nu­si­lpu­ ky­bių, ku­rios Kris­tu­pui si – su­si­rgo ma­ rei­kia pa­mirš­ti to, jog ji bu­vo jau­na žak­rau­jys­te. Jos bu­vo pa­lan­kios. ma­ma, ne­sto­ko­ mo­ti­na – ji sa­vo jan­ti jau­nat­viš­ko ruož­tu gel­bė­jo sa­ mak­si­ma­liz­mo. „Da­bar žiū­rė­tum į tą vo vai­ką – mis­ti­niu bū­du ga­vo skys­tos vai­ką per di­di­na­mą­jį stik­lą, o ta­da aš ge­le­žies, ku­ri tuo me­tu bu­vo de­fi­ci­tų ti­kė­jau, kad vis­kas bus ge­rai“, – sa­kė de­fi­ci­tas. Pen­kios am­pu­lės jau­ną mo­ pa­šne­ko­vė. te­rį pa­sta­tė ant ko­jų. at­va­žiuo­da­vo mū­sų ap­lan­ky­ti ir ma­ty­ da­vo, kaip Kris­tu­pas au­ga.“

Ti­kė­jo, kad vis­kas bus ge­rai

▪

Drau­ge: Kris­tu­pas (pa­si­puo­šęs kos­tiu­mu) įsiam­ži­no su se­se­ri­mi Ag­ne, bro­liu Ra­po­lu Be­ne­dik­tu ir mama.

Auk­sės Kont­ri­mie­nės as­me­ni­nio archyvo nuo­tr.

Moters triumfas | 2012 Vasara

15

Veidas

Pa­sie­ku­si kar­je­ros vir­šū­nę su­si­mąs­tys apie šei­mą Jos triū­sas, pa­stan­gos, už­si­spy­ri­mas da­vė vai­sių. Iš Bal­ta­ru­si­jos ki­lu­si ir Vil­niu­je gy­ve­nan­ti 25-erių dai­ni­nin­kė Ve­ro­ni­ka Gor­di­jevs­ka­ja spar­čiai po­pu­lia­rė­ja, įra­ši­nė­ja al­bu­mus, kaip ir anks­čiau sva­jo­ja da­ly­vau­ti „Eu­ro­vi­zi­jo­je“. Ne­se­niai sa­vo gy­ve­ni­mą ji pa­gar­di­no pi­kan­tiš­ka fo­to­se­si­ja vy­rų žur­na­le „Play­boy“.

V

Tekstas: Lai­ma Že­mu­lie­nė Fotografija: Vaidotas Grigas, simonas švitra Stilius: Lilija Bytautaitė

e­ro­ni­ką į in­ter­viu at­ly­ dė­jo sim­pa­tiš­kas vy­ras.

Pak­lau­sus, ar tai jos my­li­ma­sis, mer­gi­nai iš­ sprū­do: „Tik­riau­siai ne.“ Va­dy­bi­nin­kas? Ne. Tai kas toks? „Pa­dė­ jė­jas“, – pa­tiks­li­no Ve­ro­ni­ka, ir abu mei­ liai su­si­žval­gė. Vė­liau el­gė­si san­tū­riai.

Šei­ma ga­li su­truk­dy­ti Taip, žmo­nės jos klau­si­nė­ja, ar iš­te­kė­ ju­si, ar tu­ri my­li­mą­jį. V.Gor­di­jevs­ka­ jos nuo­mo­ne, šou vers­lo ar­tis­tas tu­ri bū­ti mįs­lė, tu­ri tu­rė­ti pa­slap­tį, ki­taip žmo­nėms jis bus neį­do­mus. To­dėl kai ku­rias sa­vo gy­ve­ni­mo de­ta­les ji lin­ku­si nu­ty­lė­ti.

Ne tik apie my­li­muo­sius, bet ir apie šei­mos kū­ri­mą dai­ni­nin­kė ne­kal­ba. Ve­ ro­ni­kos nuo­mo­ne, kiek­vie­nas žmo­gus pir­miau­sia tu­ri su­bręs­ti kaip as­me­ny­bė. „Aš iš­kė­liau sau tiks­lą. Ne­kal­bu, kad gy­ve­ni­mo tiks­las truk­do iš­te­kė­ti, gim­dy­ti vai­kus. Ta­čiau kol jo ne­pa­siek­ siu, šei­mos ne­kur­siu. Ne­no­riu sa­ky­ti, kad šei­ma man truk­dys. Bet ku­ria nors pra­sme – gal ir taip. Pa­gim­dy­siu da­bar kū­di­kį – ir ku­rį lai­ką iš­kri­siu iš šou vers­lo. Pas­kui bus sun­ku su­si­grą­žin­ti tai, ko iš­mo­kau per tuos me­tus. Kai tik su­pra­siu, kad pa­sie­kiau rei­kia­mą kar­ je­ros ly­gį, ta­da pa­gal­vo­siu apie šei­mą ir vai­kus“, – kal­bė­jo V.Gor­di­jevs­ka­ja.

Vie­nas Ve­ro­ni­kos gy­ve­ni­mo tiks­lų – da­ly­vau­ti „Eu­ro­vi­zi­jos“ dai­nų kon­kur­se ir jį lai­mė­ti. „Tai – ma­no sva­jo­nė“, – ne­slė­pė V.Gor­di­jevs­ka­ja ir pri­mi­nė, kad Lie­tu­

16

Moters triumfas | 2012 Vasara

Pastebėta: kon­cer­tuo­se Veronika „ap­šil­dė“ ne vieną Ru­si­jos žvaigž­dę.

Tomo Urbelionio (BFL) nuotr.

vo­je ji ne­mė­gi­na nie­ko už­gož­ti, nu­stum­ ti. Kiek­vie­nas at­li­kė­jas tu­ri sa­vo ni­šą, o kiek­vie­nas klau­sy­to­jas – mėgs­ta­mus sa­vo at­li­kė­jus.

Lie­tu­va – star­to aikš­te­lė Ko­dėl Ve­ro­ni­ka at­si­dū­rė Vil­niu­je? Anot pa­šne­ko­vės, kiek­vie­no ar­tis­to – ar tai bū­tų šo­kė­jas, ar dai­ni­nin­kas, ar ak­to­rius, šir­dies gi­lu­mo­je sly­pi no­ras dirb­ti ir bū­ti ži­no­mam ne tik­tai sa­vo ša­ly­je.

„Mes no­ri­me, kad apie mus ži­no­tų vi­sas pa­sau­lis, – ne­si­kuk­li­no Ve­ro­ni­ ka. – To­dėl aš pra­dė­jau nuo Lie­tu­vos.

170 ki­lo­met­rų nuo Mins­ko iki Vil­niaus man – at­stu­mas.“ Vil­niu­je V.Gor­di­jevs­ka­ja jau­čia­si lai­ min­ga. Kon­cer­tuo­se „ap­šil­džiu­si“ dau­ gy­bę Ru­si­jos žvaigž­džių, ji pa­ti grei­čiau bu­vo pa­ste­bė­ta klau­sy­to­jų. „Man pa­si­se­kė. Kai tik at­va­žia­vau į Vil­nių, ma­ne pa­ste­bė­jo stam­bi kom­ pa­ni­ja „Mak­ro­con­cert“, – džiau­gė­si at­li­kė­ja. – Iki šiol jiems esu dė­kin­ga – jie bu­vo man star­to aikš­te­lė čia, Lie­tu­vo­je.

Pa­sie­ku­si kar­je­ros vir­šū­nę su­si­mąs­tys apie šei­mą | Veidas

Su jais dir­bau dve­jus me­tus. Iki šiol pri­si­me­ nu, kaip atė­jau į šios įmo­nės biu­rą ir pa­si­ra­šiau kont­rak­tą aš­tuo­niems kon­cer­tams po vi­są Lie­tu­vą su Bo­ri­su Moi­se­je­vu ir Va­le­ri­ ju­mi Me­la­dze. Dai­na­vau su jais! Po to ma­ne pra­dė­jo pa­ste­bė­ti.“ Da­bar V.Gor­di­jevs­ka­jos kū­ry­bą (tik­riau­siai ir gy­ve­ni­mą) re­gu­liuo­ja va­dy­bi­nin­kai: vie­nas – Vil­niu­je, ki­tas – Mins­ke, tre­čias – Mask­vo­je. Dai­ni­nin­kė tu­ri ir at­sto­vą spau­dai.

Anot Ve­ro­ni­kos, ar­tis­tas tu­ri tu­rė­ti ko­man­dą. Kai at­va­ žiuo­ja kon­cer­tuo­ti V.Me­ la­dzė, ap­lin­kui jį su­kio­ja­si de­šim­ties žmo­nių ko­man­da.

Jai pa­čiai bū­na neaiš­ku, kas va­dy­bi­nin­kas, kas di­rek­to­rius, kas pa­dė­jė­jas, o kas – kos­tiu­mi­ nin­kas.

Vil­niu­je mer­gi­na gy­ve­na jau pen­ke­ri me­tai, ta­čiau lie­tu­viš­kai su­pran­ta ne­ daug. „Bet pa­ža­du, kad per TV3 te­le­vi­zi­ jos šo­kių pro­jek­tą, ku­ria­me da­ly­vau­siu, iš­mok­siu lie­tu­viš­kai“, – vy­lė­si Ve­ro­ni­ka.

Kas bus jos par­tne­ris šia­me pro­jek­te, be­li­ko spė­lio­ti – apie tai Ve­ro­ni­ka at­si­ sa­kė pa­sa­ko­ti. Tik­tai pri­dū­rė, kad juo­du jau pra­dė­jo tre­ni­ruo­tis.

Pa­si­ta­rė su va­dy­bi­nin­ku V.Gor­di­jevs­ka­ja – ug­nin­go sla­viš­ko tem­pe­ra­men­to mo­te­ris, drą­si ir ne­ bi­jan­ti iš­šū­kių. Ant praė­ju­sio mė­ne­ sio vy­rų žur­na­lo „Play­boy“ vir­še­lio pui­ka­vo­si ap­si­nuo­gi­nu­sios Ve­ro­ni­kos fo­tog­ra­fi­ja, o vi­du­je – fo­to­se­si­ja su mu­zi­kos inst­ru­men­tais. V.Gor­di­jevs­ ka­ja – vie­nin­te­lė Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­ti dai­ni­nin­kė, po­za­vu­si „Play­boy“. ►

Moters triumfas | 2012 Vasara

17

Veidas | Pa­sie­ku­si kar­je­ros vir­šū­nę su­si­mąs­tys apie šei­mą

◄ „Vi­si ma­nęs klau­sia: „Kaip tu tam pa­si­ry­žai?“ „Play­boy“ – tai pa­sau­li­ nis lei­di­nys, ku­riam po­zuo­ti ne gė­da.

Ma­no fo­tog­ra­fi­ja iš tos fo­to­se­si­jos bus ant ru­siš­ko­jo lei­di­nio vir­še­lio. Tai, kad ry­žau­si po­zuo­ti, ma­nau, bu­vo tei­sin­gas ir pra­smin­gas žings­nis“, – įsi­ti­ki­nu­si Ve­ro­ni­ka.

Pir­miau­sia, kaip ženg­ti tą žings­nį, ji pa­si­ta­rė su sa­vo va­dy­bi­nin­ku mask­vie­čiu. „O „Play­boy“ va­dy­bi­nin­kui pa­sa­ kiau, kad ne­no­riu, jog nuo­trau­kos bū­tų vul­ga­rios. Fo­tog­ra­fuo­tis su mu­zi­kos inst­ru­men­tais – ma­no idė­ja. Ma­no są­ ly­ga bu­vo, kad fo­tog­ra­fuo­tų Ge­di­mi­nas Ži­lins­kas. Kai žur­na­lo va­dy­bi­nin­kas su tuo su­ti­ko, priė­miau spren­di­mą po­zuo­ ti“, – dės­tė Ve­ro­ni­ka.

Ma­mai žur­na­lą ji pa­ro­dė, ta­čiau mo­čiu­tei – ne. Pa­gy­ve­nęs žmo­gus, ap­si­ drau­dė Ve­ro­ni­ka, ver­čiau jai to ne­ži­no­ti.

Už­tat ma­ma pri­ta­ria kiek­vie­nam duk­ ters žings­niui.

Su tė­vu ne­pa­l ai­ko ry­šių

Tiks­las: V.Gor­di­jevs­ka­ją val­do troš­ki­mas ne tik da­ly­vau­ti „Eu­ro­vi­zi­jos“ kon­kur­se, bet ir nu­ga­lė­ti.

18

Moters triumfas | 2012 Vasara

V.Gor­di­jevs­ka­ja gi­mė Bal­ta­ru­si­jos sos­ti­ nė­je Mins­ke. „Aš vien­tur­tė. Gal kas nors ma­ne pa­va­dins egois­te, bet esu la­bai pa­ten­kin­ta, kad pui­ki ma­ma ma­ne ge­rai išauk­lė­jo. Tai ne­prik­lau­so nuo to, tu­riu bro­lių ar se­se­rų, ar ne. Ma­no ma­ma – pe­da­go­gė, dir­ba vai­kų dar­že­ly­je. Su tė­vu ne­bend­rau­ju“, – pa­sa­ko­jo Ve­ro­ni­ka.

Jos tė­vai iš­si­sky­rė, kai mer­gai­tė bu­vo vi­sai ma­ža.

Juo­du su­si­skam­bi­na la­bai re­tai. Tė­vas gy­ve­na Mins­ke, ta­čiau duk­tė net ne­ži­no, kuo jis už­sii­ma. „Mū­sų ke­liai iš­si­sky­rė, – pri­pa­ži­no Ve­ro­ni­ka. – Ne­ kal­bu apie tai, kad ne­rei­kia su juo pa­lai­ky­ti ry­šių. Bet gy­ve­ni­mas vis­ką sudėliojo į sa­vo vie­tas. Jei bus duo­ta Die­vo, su juo dar kar­tą su­si­ tik­si­me. Jei ant jo pyk­siu, vi­sa tai iš­sa­ky­siu gal­būt vė­liau, kai bū­siu vy­res­nė.“ Ve­ro­ni­ka lai­min­ga, kad tu­ri mo­čiu­tę. Ši jos gy­ve­ni­ me uži­ma la­bai svar­bią vie­tą.

At­vy­ku­si į Mins­ką pir­mą die­ną va­žiuo­ja pas ma­mą, pa­pa­sa­ko­ ja, ką vei­kė, kaip se­kė­si, ko­kios nau­jie­nos. Pa­ro­do jai nau­ jas vaiz­da­juos­tes, žur­na­lus su straips­niais. O ki­tą die­ną va­žiuo­

Pa­sie­ku­si kar­je­ros vir­šū­nę su­si­mąs­tys apie šei­mą | Veidas

ja pas mo­čiu­tę. „Ji ke­pa ma­no mėgs­ ta­mus bly­ne­lius, o aš vi­sas nau­jie­nas pa­sa­ko­ju jai“, – šyp­so­jo­si jau­na mo­te­ris.

Idea­l as vi­sa­da bu­vo ma­ma Ka­da Ve­ro­ni­kos gy­ve­ni­me at­si­ra­do mu­zi­ka? Kaip vis­kas klos­tė­si, kad ji nu­ spren­dė siek­ti dai­ni­nin­kės kar­je­ros?

Pa­sa­ko­da­ma apie tai, pa­šne­ko­vė vėl nu­kly­do į vai­kys­tę: „Aš vi­sa­da klau­ sy­da­vau ma­mos. Man ji vi­sa­da bu­vo idea­las. Mo­te­ris, no­rė­da­ma pa­dė­ti sa­vo vai­kui pa­si­rink­ti tei­sin­gą gy­ve­ni­mo ke­ lią, ska­ti­na jį ei­ti į dai­na­vi­mo, plau­ki­mo ar siu­vi­mo bū­re­lį. Pas­kui vai­kas pa­ts pa­jun­ta, kas jam ge­riau, ko­kią veik­lą jis no­ri tęs­ti. Taip bu­vo ir man. Ban­džiau šok­ti – ma­ma ma­ne siun­tė į šo­kių bū­ re­lį. Ta­čiau šo­kė­ja iš ma­nęs ne­ko­kia.

Bu­ra­ti­nas. Taip bu­vo ir su plau­ki­mu. Šio to pra­mo­kau, ir tiek“, – pri­si­ pa­ži­no Ve­ro­ni­ka.

Kai jai bu­vo de­vy­ ne­ri, la­bai po­pu­lia­ri bu­vo Tat­ja­nos Bu­ la­no­vos dai­na „Spi, moi mal­čik ma­len­

kij, spi moi syn…“ Kai šią dai­ną mer­gai­ dė­jo ma­no so­li­nė kar­je­ra.“ Pir­mą­ją sa­vo tė dai­na­vo sa­vo ka­tei, at­bė­go ma­ma iš dai­ną V.Gor­di­jevs­ka­ja įra­šė Mins­ke vir­tu­vės ir su­šu­ko: „Na, na, pa­dai­nuok su Ana­to­li­ju­mi Jar­mo­len­ka ir gru­pe dar kar­tą.“ Kai ji iš­gir­do, kad jos duk­ra „Siab­ry“. dai­nuo­ja kaip suau­gęs žmo­gus, pa­sa­kė: „Sup­ra­tau, ko tau rei­kia, – dai­nuo­ti.“ Ma­ma su duk­ra ne­tru­kus atė­jo į cho­rą „Chle­nič­ka“ prie Mins­ko kul­tū­ ros rū­mų – šiuo me­tu tai nu­si­pel­nęs Dai­ni­nin­kė tu­ri du bu­tus – Mins­ke ir Bal­ta­ru­si­jos cho­ras. Praė­jus mė­ne­siui Vil­niu­je, kur ga­li jaus­tis tik­ra šei­mi­ po mer­gai­tės per­klau­sos, cho­ras vy­ko į nin­kė. V.Gor­di­jevs­ka­ja tu­ri lei­di­mą kon­cer­ti­nį tur­nė po Jung­ti­nes Ame­ri­kos gy­ven­ti Lie­tu­vo­ Vals­ti­jas ir paė­mė je – iš čia ji leng­ nau­jo­kę – de­šimt­ vai ir be rū­pes­čių me­tę Ve­ro­ni­ką.

Dai­ni­nin­kė tu­ri du dėl vi­zų pa­sie­kia „Tai pri­si­mi­ bu­tus – Mins­ke ir vi­sas pa­sau­lio nus iki šiol vir­pa šir­dis. Mė­ne­sį Vil­niu­je, kur ga­li jaus­tis ša­lis.

Vil­niu­je at­li­kė­ja bu­vo­me Ame­ri­ko­ tik­ra šei­mi­nin­kė. įsi­kū­rė Pa­ši­lai­ je. Kaip sa­ko­ma, čiuo­se. Nors ra­ at­lai­kiau iš­ban­ jo­nas to­lo­kai nuo dy­mus ir li­kau mies­to cent­ro, Ve­ro­ni­ka juo pa­ten­kin­ cho­re, – juo­kė­si pa­šne­ko­vė. – Ja­me ta, – ar­ti jos mėgs­ta­mas spor­to klu­bas. dai­na­vau 10 me­tų, su juo ap­va­žia­vau Kai bū­na Vil­niu­je, ji spor­tuo­ja be­veik dau­gy­bę pa­sau­lio ša­lių. Nors at­li­kau kiek­vie­ną die­ną. Be to, Vil­nius nė­ra ir so­li­nes par­ti­jas, man to ne­pa­ka­ko. toks di­de­lis kaip Mask­va, tad vi­sur pui­ Sup­ra­tau, kad rei­kia ju­dė­ti pir­myn, kiau­siai spė­ja. juk vi­są gy­ve­ni­mą ko­lek­ty­ve Prieš du mė­ne­sius ji su­si­pa­ži­no su ne­dai­nuo­si – no­rė­jo­si ko nors dai­ni­nin­ke Ro­si­ta Či­vi­ly­te. ► sa­vo. Ir ta­da pra­si­

Tal­ki­na lie­tu­vių ko­man­da

Moters triumfas | 2012 Vasara

19

Veidas | Pa­sie­ku­si kar­je­ros vir­šū­nę su­si­mąs­tys apie šei­mą

20

Moters triumfas | 2012 Vasara

Pa­sie­ku­si kar­je­ros vir­šū­nę su­si­mąs­tys apie šei­mą | Veidas

◄ „Iš spor­to klu­b o va­žiuo­ju kur

nors pa­val­g y­ti. Ta­da – už­siė­mi­mai su Ro­si­t a.

Man pa­si­se­kė, nes su­si­pa­ži­nau ir su cho­reog­ra­fu Ša­rū­nu Kir­dei­kiu. Po už­siė­mi­mų su Ro­si­ta iš­ge­riu kur nors ar­ba­tos ir va­žiuo­ju į Ša­rū­no pa­mo­kas.

Vis­kas be­veik vie­no­je vie­to­je“, – įtemp­ tą die­not­var­kę var­di­jo at­li­kė­ja.

Už­si­mi­nus apie dar vie­ną lie­tu­vį – sti­lis­tą Man­tą Pet­ruš­ke­vi­čių, Ve­ro­ni­ kos vei­das ir vėl nu­švi­to. Taip, Man­tas jai pa­de­da iš­si­rink­ti sce­nos kos­tiu­mus, vis­ką su­de­rin­ti, su­sty­guo­ti. „Su juo leng­vai ra­dau bend­rą kal­bą.

Man la­bai pa­ti­ko, kaip jis ma­ne pa­puo­ šė kon­cer­tui. Mes pui­kiai bend­rau­ja­ me, jis man pa­dės ir atei­ty­je“, – džiau­ gė­si Ve­ro­ni­ka.

nuo­ja šiek tiek bran­giau“, – at­sklei­dė dai­ni­nin­kė.

Pa­sak jos, ji ver­čiau at­si­sa­kys ko­kio nors pir­ki­nio, o tuos pi­ni­gus skirs dai­nai. „Už­tat ži­no­siu, kad ji pa­tai­kys į tai­ki­nį, ne­bus to­kia, kad iš­gir­dau ir už­ mir­šau. Ne­se­niai iš­si­rin­kau dvi dai­nas, ku­rios, ti­kiuo­si, taps hi­tais ir pa­tiks ma­no klau­sy­to­jams. Pa­ruo­šiau ne­tgi dai­ną lie­tu­vių kal­ba, ji va­di­na­si „Tie­sa ar ne­tie­sa“, – pa­sa­ko­jo Ve­ro­ni­ka.

Ne juo­kais su­ža­vė­jo Ma­ja­mis Kai Ve­ro­ni­ka ruo­šia­si į su­si­ti­ki­mą ar va­ka­rė­lį, vis­kas vyks­ta spon­ta­niš­kai. „Aš toks žmo­gus – nie­ka­da iš anks­to

Ge­riau­sias už­dar­bis Ru­si­jo­je, ta­čiau ne­bū­ti­nai Mask­vo­je – vis­kas pri­klau­so nuo kon­cer­to už­sa­ko­vo. Kar­tais ma­ža­me Si­bi­ro mies­te­ly­je gy­ve­nan­tis tur­tuo­lis ga­li su­mo­kė­ti dau­giau nei Mask­vo­je.

Sten­gia­si pirk­ti tik­tai hi­tus

„Ko­dėl man pa­tin­ka Lie­tu­vo­je? Pas­te­ bė­jau, kad lie­tu­viai klau­so­si ru­siš­kos mu­zi­kos ir kvie­čia­si ru­sų at­li­kė­jus, – pa­sa­ko­jo dai­ni­nin­kė. – Pa­žįs­tu ne­ma­žai tur­tin­gų žmo­nių, ku­rie pri­vatiems va­ka­rams, sa­vo gim­ta­die­niams už­sa­ko ru­sų dai­ni­nin­kų, pa­vyz­džiui, Ve­rą Brež­ne­vą, Ole­gą Gaz­ma­no­vą. Su jais ne­se­niai dai­na­vau.“ V.Gor­di­jevs­ka­ja kon­cer­tuo­ja kiek­ vie­ną šeš­ta­die­nį, ta­čiau neat­si­sa­ky­tų tai da­r y­ti ir daž­niau. Ge­riau­sias už­dar­bis Ru­si­jo­je, ta­čiau ne­bū­ti­nai Mask­vo­je – vis­kas pri­klau­so nuo kon­cer­to už­sa­ko­ vo. Kar­tais ma­ža­me Si­bi­ro mies­te­ly­je gy­ve­nan­tis tur­tuo­lis ga­li su­mo­kė­ti dau­giau nei Mask­vo­je.

Kiek kai­nuo­ja dai­na? Į tą klau­si­mą ji ne­ga­li at­sa­ky­ti vie­na­reikš­miš­kai. „Dai­ną ga­li­ma nu­si­pirk­ti ir už 500, ir už 50 tūkst. JAV do­le­rių, kaip da­ro Fi­li­pas Kir­ko­ro­vas. Nu­si­pirk­ti dai­ną – ne­gra­žiai skam­ba. Nu­si­pirk­ti ga­li­ma ko­kį nors daik­tą. Aš sie­kiu, nors ir kaip šiurkš­čiai tai skam­ba, pirk­ti tų au­to­rių dai­nas, ku­rių praei­tį puo­šia hi­tai. Tie au­to­riai, už ku­rių pe­čių – hi­tai, kai­

ne­ga­liu nu­spręs­ti, ko man rei­kia. To­dėl nie­ka­da nie­ko iš anks­to ne­pla­nuo­ju.

Pas­ku­ti­niu mo­men­tu blaš­kau­si po na­ mus kaip iš­pro­tė­ju­si, vis­kas le­kia į vi­sas pu­ses. Lie­ka pen­kios mi­nu­tės – ap­si­ ren­giu tai, kas pir­miau­sia pa­puo­la po ran­ka ir ei­nu ten, kur rei­kia“, – juo­kė­si Ve­ro­ni­ka.

Sa­vo gar­de­ro­bą ji at­nau­ji­na ir pa­ pil­do to­se ša­ly­se, kur vie­ši ar kon­cer­ tuo­ja – Ru­si­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Ita­li­jo­je, Ame­ri­ko­je. Jei tu­ri lai­ko, už­bė­ga į par­duo­tu­vę, pa­tin­ka kas nors – ir per­ka ne­gaiš­da­ma lai­ko. „Nie­ka­da ne­pla­nuo­ju ap­si­pir­ki­mų – pa­vyz­džiui, šian­dien ei­siu pirk­ti nau­jos su­kne­lės, – juo­kė­si Ve­ro­ni­ka. – Vis­kas vyks­ta spon­ta­niš­kai.“ Ku­ri ša­lis jai pa­tin­ka la­biau­siai? Juk kai dai­na­vo cho­re, pa­ma­tė ne­ma­žai pa­sau­lio.

Ve­ro­ni­ka neiš­lai­kė: „Praė­ju­siais me­ tais vėl bu­vau Ame­ri­ko­je – Flo­ri­do­je, Ma­ja­my­je. Gy­ve­nau ta­me ra­jo­ne, kur ir Kris­ti­na Or­ba­kai­tė, vie­na­me na­me su ru­sų dai­ni­nin­ku Igo­riu Ni­ko­la­je­ vu, tik jis – ke­liais aukš­tais že­miau.

Man be­pro­tiš­kai pa­ti­ko Ma­ja­mis. Vos ten ne­pa­si­li­kau. Jei­gu kas, ir pasilik­ čiau…“

▪

Moters triumfas | 2012 Vasara

21

Retro

Ne­tu­rė­jo in­ter­ne­to, bet ne­bu­vo tam­suo­lės

Prieš 70–80 me­tų, kai Lie­tu­va ėmė spar­čiai vy­tis Va­ka­rų pa­sau­lį, išau­šo ir mo­te­rų die­na. Tar­pu­ka­riu joms iš­leis­ta dau­gy­bė lei­di­nių, mo­kan­čių bū­ti išauk­lė­ to­ms ir sa­ve ger­bian­čio­ms. Ar šian­dien mo­te­rys to­kios?

Tekstas: Ve­re­ta Ru­pei­kai­tė

D

ai­lio­sios ly­ties at­sto­ vėms spau­da tei­kė ži­nių įvai­riau­sio­se gy­ve­ni­mo sri­ty­se. „Di­džiau­sia mo­ ra­li­nė jė­ga yra su­si­pra­tu­ si mo­te­ris. To ji ga­li pa­siek­ti skai­ty­da­ma ak­tua­lius mo­te­rų rei­ka­lus gvil­de­nan­tį mo­te­rų in­te­li­gen­čių žur­na­lą „Nau­jo­ ji vai­di­lu­tė“. To­kią įtai­gią tar­pu­ka­rio lei­di­nio rek­la­mą skai­tė iš­si­la­vi­nu­sios lie­tu­vai­tės.

Nau­jie­nos jame ne ma­žiau ak­tua­lios nei šian­dien in­ter­ne­te. Įdo­mu tai, kad lei­di­ niai ne tik švie­tė, mo­kė, bet ir vie­šai auk­lė­ jo ir mo­te­ris, ir vy­rus. At­ro­do, kad kei­čia­si tik kar­tos, o pro­ble­mos – am­ži­nos.

Jo­kios dirb­ti­nės prie­mo­nės ne­pri­riš prie šei­mos vie­no ku­rio jos na­rio, jei jis ieš­kos vien sma­gu­mų ir žiū­rės į šei­mą egois­to aki­mis.

Iš vy­ro rei­kia rei­ka­l au­ti

Ak­ty­vios: tar­pu­ka­rio mo­te­rys bu­vo ra­gi­na­mos bū­ti me­ni­nin­kė­mis, de­ri­nan­čio­mis šei­mą, bui­tį, dar­bą ar vi­suo­me­ni­nę veik­lą. „Shut­ters­tock“ nuo­tr.

22

Moters triumfas | 2012 Vasara

„Mo­te­ris tu­ri rei­ka­lau­ti iš vy­ro kil­naus vy­riš­ku­mo, ku­ris mo­ka au­ko­tis, ken­tė­ti ir per­si­ga­lė­ti. Ji­nai su pa­si­bjau­rė­ji­mu tu­ri žiū­rė­ti į gei­du­lių ver­gą, ku­ris nu­ sto­jęs ga­lios per­si­ga­lė­ti, ta­po tik vy­ro ka­ri­ka­tū­ra“, – ra­šo­ma 1931 m. straips­ ny­je apie re­li­gi­nę-do­ri­nę mo­ters mi­si­ją pa­sau­ly­je.

Mo­te­rims pri­me­na­ma, kad jos nuo vy­rų ski­ria­si ne tik fi­ziš­kai. Ko­dėl mo­ te­r ys jaus­min­ges­nės už vy­rus? – toks klau­si­mas kir­bė­jo jau 1935-ai­siais. „Nau­jo­ji vai­di­lu­tė“ tai aiš­ki­na be skru­ pu­lų ir vaiz­din­gai: „Šil­tas kū­no ir sie­los san­ty­kis dėl mo­ters psi­cho­fi­zi­nių sa­vu­ mų yra gi­les­nis ne­gu pas vy­rus, to­dėl pa­si­reiš­kia jaus­mais išo­rė­je ir jos sie­los tu­ri­nys. Dėl tamp­raus kū­no ir sie­los su­ si­jun­gi­mo mo­te­ris sa­vo pro­ta­vi­mą sie­ja dau­giau su iš­gy­ve­ni­mais. Vy­rui žo­dis

daž­nai tė­ra tik sim­bo­lis tam tik­ro tu­ri­ nio. Tuo tar­pu mo­te­riai jis yra sim­bo­lis tu­ri­nin­go iš­gy­ve­ni­mo, su­riš­to su vi­sais pa­ju­ti­mais ir jaus­mais. Mo­ters sie­lo­je su­vir­pė­ju­si vie­na sty­ga vi­sa­da už­gau­na ir ki­tas. Jos jaus­mą ga­li­ma pri­ly­gin­ti ty­liam, skaid­riam van­dens pa­vir­šiui, ku­ria­me ir ma­žiau­sio ju­de­sio su­kel­tos ban­gos iš­si­ple­čia li­gi kran­tų.“

Dėl lai­mės – iš­si­ža­dė­ti Apie fi­zi­nę mei­lę nu­ty­li­ma, bet neap­ si­ri­bo­ja­ma vien do­ro­vi­niu auk­lė­ji­mu, tei­kia­mi ko­ne psi­cho­lo­gi­niai pa­ta­ri­mai su­tuok­ti­niams. 1932 m. „Nau­jo­jo­je vai­di­lu­tė­je“ mo­ko­ma tie­sų, ku­rios ak­ tua­lios ir šian­dien: „Šei­ma yra bend­ra mo­ters ir vy­ro nuo­sa­vy­bė ir jie abu į ją tu­ri ly­gias tei­ses, ne­ša ati­tin­kan­čias pa­rei­gas ir at­sa­ko­my­bę. To­dėl, jei abu ne­bus šei­my­niš­kai su­si­pra­tę, jo­kios, nors ir švel­niau­sios, iš vie­nos pu­sės tik pa­stan­gos iš­lai­ky­ti ne­sug­riau­na­ mus šei­mos ry­šius nueis nie­kais. Jo­kios dirb­ti­nės prie­mo­nės ne­pri­riš prie šei­mos vie­ną ku­rį jos na­rį, jei jis ieš­kos vien sma­gu­mų ir žiū­rės į šei­mą egois­to aki­mis. Šei­mos gy­ve­ni­mas rei­ka­lau­ja daug sa­vęs iš­si­ža­dė­ji­mo ir bend­ro abie­ jų pu­sių su­de­ri­ni­mo.“ Da­mos, pa­vargs­tan­čios nuo kas­die­ nių bui­ties rū­pes­čių, ga­lė­jo at­pa­žin­ti sa­ve anuo­met, o gal ir šian­dien? „Ar be­bū­tų mies­tie­tė mo­te­ris, ar so­die­tė, ar in­te­li­gen­tė, ar šiaip dar­bi­ nin­kė, ji su­si­du­ria su ne­pa­ša­li­na­mo­mis kliū­ti­mis... Mo­te­r ys tu­ri rū­pin­tis ki­tų ge­ro­ve at­lik­da­mos sa­vo pa­rei­gas įstai­ go­je ar­ba tar­nau­da­mos ki­to­je šei­mo­je, o ša­lia to tu­ri ne­pa­mirš­ti ir sa­vo šei­mos ži­di­nio. Ir taip mo­te­r ys, nu­var­gin­tos kas­die­nių rū­pes­čių rū­pes­tė­lių pa­skęs­ta apa­ti­jo­je...“ Tai­gi mo­te­r ys tar­si ra­gi­na­mos iš­ trūk­ti iš na­mų šei­mi­nin­kės pan­čių ir kop­ti ant aukš­tes­nio laip­te­lio, gre­ta vy­rų. „Mo­ters iš­si­va­da­vi­mas ne­reiš­kia su­tin­gi­mą, bet lai­ko ir jė­gos su­tau­py­ mą svar­bes­niam ir sun­kes­niam dar­bui.

Mo­te­ris, ku­ri chao­są ap­val­do, ku­ri ja­me ne­su­lūž­ta, ne­pra­puo­la, o kar­tu ir jos my­li­mie­ji – ga­li drą­siai jaus­tis gy­ve­ni­mo me­ni­nin­ke... Ti­kė­ki­mės, kad mo­ters, ku­ri su­ge­bės ir no­rės bū­ti ku­rian­čia gy­ve­ni­mą me­ni­nin­ke, nie­kuo­met na­mų ruo­šos dar­bai taip ne­gramz­dins, kad ji net sa­vo žmo­niš­ ku­mo tu­rė­tų nu­sto­ti“, – ra­šo­ma prieš 80 me­tų. ►

Sta­tu­sas: jau prieš 80 me­tų bu­vo pa­brė­žia­ma, kad šei­ma yra bend­ra mo­ters ir vy­ro nuo­sa­vy­bė ir abu su­tuok­ti­niai į ją tu­ri ly­gias tei­ses. „Shut­ters­tock“ nuo­tr.

Moters triumfas | 2012 Vasara

23

Retro | Ne­tu­rė­jo in­ter­ne­to, bet ne­bu­vo tam­suo­lės

Ver­ti­na­mas gro­žis be da­žų

◄ Mo­ters gro­žis vi­sais lai­kais bu­vo

„pa­siau­ko­ji­mas“... „gro­žiui“, – iro­ni­ zuo­ja­ma 1937-ai­siais. Ša­lia įdė­ta pieš­ta iliust­ra­ci­ja, ku­rio­je pa­vaiz­duo­ta mo­te­ris, ant vei­do už­si­dė­ju­si keis­tą kie­to pa­grin­ do kau­kę.

dis­ku­si­jų ob­jek­tas. Pa­sa­ky­ti, kaip bū­ti gra­žiai, at­ro­do, už­ten­ka ke­lių sa­ki­nių: „Le­mia­mos reikš­mės svei­kam kū­no iš­si­vys­ty­mui tu­ri spor­tas ir ne­per­sun­ kus dar­bas, šva­ra, gry­nas oras, sau­lė ir svei­kas mais­tas. Ši­tą tu­ri mū­sų kai­mas Ži­no­ma, ir vai­kų auk­lė­ji­mas ne­lik­da­vo ir dėl to ten ran­da­me daug skais­čių, be dė­me­sio. Pa­mo­ky­mai griež­ti – ne­ gra­žių vei­dų, ku­riems ne­rei­kia jo­kių per­so­tin­ti sa­vo at­ža­lų mei­lės. da­žų bei kre­mų, be ku­rių ne­ga­li ap­siei­ti „Jei mo­te­ris ne­tu­ri sa­vo pro­fe­si­jos iš­blyš­ku­si mies­tie­tė“, – bu­vo pri­me­na­ma ar ko­kio nors pa­mė­gi­mo – mu­zi­kos, lie­tu­vai­tėms 1935-ai­siais. me­no, vi­suo­me­ni­nio dar­bo, ku­riam Ir vis dėl­to ko tik ne­da­rė ta­da da­mos skir­tų lai­ko ir ener­gi­jos, tai vi­sa li­ku­si dėl sa­vo gro­žio – ko­va su raukš­le­lė­mis mei­lės ir lė­šų at­ tik­riau­siai ne­si­baigs sar­ga su­nau­do­ja­ma tol, kol eg­zis­tuos iš­ si­gal­vo­ji­mui vi­ dai­lio­ji ly­tis.

Di­džio­ji ren­gi­mo­si so­kiau­sių tai­syk­lių „Jau­nys­tė praei­ pa­slap­tis yra reng­ ir bū­ti­nu­mų, ku­rių na, bet kiek­vie­na tiks­las, ro­dos, tik sten­gia­si kuo il­giau tis taip, kad ne­kris­ tar­nai­tę, sa­ve ir vai­ jau­na at­ro­dy­ti ir pa­ tum į akį. Jei tik imi ką var­gin­ti. Kū­di­kis nau­do­ja įvai­riau­sias mau­do­mas tik vi­ prie­mo­nes. Kos­me­ trauk­ti ki­tų dė­me­sį rin­ta­me van­de­ny­je, ti­ka ir kos­me­ti­nė sa­vo ap­da­ru, kaž­kas vys­to­mas tik nau­jai me­di­ci­na, ypač iš­pro­sin­tu vys­tyk­ chi­rur­gi­ja, ypa­tin­ yra ne­tvar­ko­je. lu, jo žin­du­kas ir gai tam rei­ka­lui bu­te­liu­kas po kiek­ sten­gia­si pa­tar­nau­ti. vie­no var­to­ji­mo Ma­to­me Ame­ri­ko­je iš­vi­ri­na­mas. Net me­di­ci­na neiš­gal­vo­ja iš­ras­tą taip va­di­na­mą jau­nys­tės kau­kę, tiek rei­ka­la­vi­mų...“ – ste­bi­ma­si 1938 ku­ri daž­nai dė­vi­ma sau­go vei­dą nuo m. „Nau­jo­jo­je vai­di­lu­tė­je“. Straips­ny­je raukš­lių ar­ba jas iš­ly­gi­na. To­kią kau­kę tei­gia­ma, kad per­dė­ta mei­lė ir glo­ba mo­te­rys dė­vi na­muo­se – juk tai ir­gi

My­l a­vi­mas iš­var­gi­na vai­kus

Apie vy­rų ir ne tik eti­ke­tą ●● Džen­tel­me­nas – tai žmo­gus, ku­ris nie­ kad ki­tam ne­su­tei­kia skaus­mo. Tik­ra­sis džen­tel­me­nas nie­kad apie sa­ve ne­kal­ba, ne­bent jį pri­ver­čia. Jis nie­kad sa­vęs ne­gi­ na vie­nu at­si­kir­ti­mu, šmeiž­to ir ap­kal­bų jis ne­gir­di. Su prie­šu jis tu­ri elg­tis lyg ti­kė­da­ma­sis, kad vie­ną die­ną prie­šas virs drau­gu. Džen­tel­me­nas tu­ri per daug svei­ko pro­to, kad už­si­gau­tų įžei­di­nė­ja­mas, yra per daug už­siė­męs, kad at­si­min­tų skriau­das ir per daug ne­pas­lan­kus, kad kerš­tau­tų. ●● Nė vie­nas iš Eu­ro­pos pa­pro­čių tiek ne­ste­ bi­na ir taip links­mai ne­nu­tei­kia ang­lo­sak­ sų, kaip vy­rų bu­čia­vi­ma­sis. Lie­tu­vo­je tas pa­pro­tys, grei­čiau­siai iš ru­sų pa­vel­dė­tas, dar pui­kiai kles­ti. Ar ne­bū­tų me­tas im­ti juo kra­ty­tis? Pran­cū­zi­jo­je, kur dar XVII šimt­me­ty­je bu­čiuo­tis bu­vo pla­čiai priim­ta, da­bar bu­čiuo­jas tik gi­mi­nės ir la­bai in­ty­ mūs bi­čiu­liai, bet ir tai be­veik nie­kad ne­si­ bu­čiuo­ja gat­vė­se ir vie­šo­se vie­to­se. Aiš­kus da­ly­kas, gi­mi­nės ir glau­dūs bi­čiu­liai, ku­rie ski­rias il­ges­niam lai­kui, ga­li, prieš trau­ki­ niui išei­nant, at­si­bu­čiuo­ti.

24

Moters triumfas | 2012 Vasara

●● Vi­du­ram­žių ir Re­ne­san­so lai­kais vieš­pa­ta­ vo nuo­mo­nė, kad gir­ta­vi­mas esąs nau­din­ gas svei­ka­tai. Esą svei­ka vie­ną ki­tą kar­tą per mė­ne­sį kaip rei­kiant iš­mauk­ti. Esą pa­si­gė­rus ir ge­rai ožius pa­pjo­vus, pui­kiai iš­si­va­ląs kū­nas. Bet šian­dien pa­žiū­ros yra vi­siš­kai pa­si­kei­tu­sios, į gir­ta­vi­mą žiū­ri­ma kaip į ydą, ku­riai ge­rai išauk­lė­ti žmo­nės ne­ga­li pa­ro­dy­ti ma­žiau­sio at­lai­du­mo. ●● Pa­vy­du­lia­vi­mas yra ab­sur­diš­kas, su­nai­ ki­na lai­mę, ku­ria dar ga­li­ma džiaug­tis.

Pa­vy­du­lia­vi­mą bū­ti­nai rei­kė­jo įtrauk­ti į di­džiau­sių nuo­dė­mių są­ra­šą. Pa­vy­du­ lia­vi­mo sce­nos yra di­džiau­si ryt­die­nos neiš­ti­ki­my­bės aks­ti­nai. Ne­pa­tei­sin­tas pa­vy­du­lia­vi­mas be ga­lo įžei­džia my­li­mą as­me­nį. Pa­tei­sin­tas tik ro­do kvai­lu­mą pa­vy­duo­lio, ku­ris dar sie­lo­jas ob­jek­tu, ku­rį rei­kia nie­kin­ti. ●● Kad komp­li­men­tai iš­lai­ky­tų ver­tę, jie tu­ri bū­ti sai­kin­gi, de­li­ka­tūs ir per daug ne­nu­ val­kio­ti. Šal­ti­nis: V.Ka­man­taus­kas, „Prak­tiš­kas eti­ke­to va­do­vė­lis“, 1935 m.

Auklėjimas: tarpukariu mamos buvo mokomos, kad per­dė­ta nesusidoros su sunkumais.

Redakcijos archyvo nuotr.

nu­skriau­džia vai­ką ar jau­nuo­lį. „Ką jis da­r ys su­si­ti­kęs su siel­var­tu, su ne­lai­me, su ne­tur­tu? Juk gy­ve­ni­mas ne­ša daug ne­ti­kė­tu­mų, gy­ve­ni­mas kiek­vie­ną pa­ vai­ši­na ge­ra do­ze skaus­mo, nuo ku­rio nei my­lin­čios mo­ti­nos ran­kos, nei tė­vo pi­ni­gi­nė ne­ga­lės iš­gel­bė­ti. Kiek daug dau­giau šan­sų gy­ve­ni­mo ko­voj tu­rės tie, ku­rie sa­vo jė­go­mis yra pra­si­sky­nę sau atei­tį, ku­rie ša­lia stu­di­jų dar tu­rė­jo už­dar­biau­ti ir pra­g y­ve­ni­mui?“ – klau­ sia­ma per­ne­lyg vai­kus my­luo­jan­čių ma­mų.

Sko­nis ge­riau už pi­ni­gus Be pe­rio­di­nės spau­dos, tar­pu­ka­riu bu­ vo lei­džia­ma daug va­do­vė­lių, kny­ge­lių, tei­kian­čių pra­kti­nių pa­ta­ri­mų, kai bū­ti ir at­ro­dy­ti in­te­li­gen­tiš­kiems. Vik­to­ro Ka­man­taus­ko pa­ra­šy­ta­me „Prak­tiš­ ka­me eti­ke­to va­do­vė­ly­je“, iš­leis­ta­me 1935-ai­siais, iš­nars­ty­tos ko­ne vi­sos vie­šo gy­ve­ni­mo sri­tys. „Ne kar­tą mū­sų in­te­li­gen­tai, tar­da­ mie­si ypa­tin­gai gra­žiai el­gią­si, nu­si­de­da eti­ke­tos dės­niams, ku­rie la­biau iš­pru­su­ sio­se vi­suo­me­nė­se ir drau­gi­jo­se lai­ko­mi

Ne­tu­rė­jo in­ter­ne­to, bet ne­bu­vo tam­suo­lės | Retro

ko­ne ele­men­ta­ri­niais“, – sa­vo kny­gos ak­tua­lu­mu nea­be­jo­jo V.Ka­man­taus­kas.

Pa­sak jo, va­do­vė­ly­je steng­ta­si iš­veng­ti to „teo­re­tiš­kai mo­ra­li­zuo­ja­mo kam­ša­ lo, ku­rio taip daž­nai pa­na­šūs va­do­vė­liai pri­kimš­ti“. Ra­šant va­do­vė­lį nau­do­ta­si pran­cū­zų au­to­riais, bet at­si­žvelg­ta ir į ang­lų pra­kti­ką. Štai mo­te­rims at­sklei­ džia­ma am­ži­na tie­sa: ele­gan­ci­ja su­de­ri­ na­ma su pa­pras­tu­mu. „Bū­ti gra­žiai ap­si­ren­gu­siai ne­rei­ kia bū­ti ypa­tin­gai tur­tin­gai ar­ba tu­rė­ti pil­ną su­kne­lių spin­tą. Pa­kan­ka tak­to ir sko­nio. Daug pra­ver­čia ir su­ge­bė­ji­mas kom­bi­nuo­ti. Ne­rei­kia pa­mirš­ti, kad ir ma­din­giau­sias ap­da­ras, jei tik ne­bus pri­ tai­ky­tas prie mo­te­riš­kės fi­gū­ros ir vei­do, ki­taip ta­riant, prie jos sti­liaus, tik­riau­siai jos ne­pa­puoš, bet prie­šin­gai“, – ra­šo­ma va­do­vė­ly­je.

Iš­si­šok­ti apranga – ne­pa­do­ru mei­lė ir glo­ba nu­skriau­džia vai­ką ar jau­nuo­lį, nes jis ateityje

Kny­go­je pri­me­na­ma, kad apie žmo­nes spren­džia­ma iš dra­bu­žių, ku­riuos jie ne­ šio­ja. V.Ka­man­taus­kas spė­ja, kad vy­rai ir mo­te­rys, ku­rie nuo­lat ren­giasi dai­liai

ir šva­riai, yra tvar­kin­gi ir sis­te­min­gi.

Tie, ku­rie bet kaip ren­gia­si, „es­ti ap­si­lei­ dę ir kas­die­niuo­se da­ly­kuo­se“.

Ren­gian­tis pa­ta­ria­ma veng­ti kraš­tu­ ti­nu­mų. „Di­džio­ji ren­gi­mo­si pa­slap­tis yra reng­tis taip, kad ne­kris­tum į akį. Jei tik imi trauk­ti ki­tų dė­me­sį sa­vo ap­da­ru, kaž­kas yra ne­tvar­ko­je“, – per­spė­ja va­do­ vė­lio au­to­rius.

Bran­gak­me­niais ap­si­kars­čiu­sios da­ mos jo taip pat ne­ža­vė­jo. „Bran­ge­ny­bės tu­ri bū­ti pa­pras­tos ir sko­nin­gos. Rei­kia veng­ti vi­so­kių nau­je­ny­bių, ku­rios pa­ pras­tai ypa­tin­gu sko­nin­gu­mu ne­pa­si­ žy­mi. Dei­man­tų nie­ku bū­du ne­ga­li­ma už­si­dė­ti prieš­piet. Ge­ro sko­nio mo­te­rys tuo me­tu ne­šio­ja tik me­ta­li­nius pa­puo­ ša­lus, – dės­tė tuo­me­tis eti­ke­to ži­no­vas ir tę­sė min­tį apie bi­žu­te­ri­ją: – Fan­ta­zi­nes bran­ge­ny­bes ga­li­ma ne­šio­ti, bet bran­ge­ ny­bių imi­ta­ci­jų rei­kia iš to­lo lenk­tis.“ Au­to­rius ci­tuo­ja pran­cū­zą eti­ke­to spe­cia­lis­tą, kad „nė­ra nie­ko juo­kin­ ges­nio, kaip tu­rė­ti ant kak­lo, li­pant iš pen­kių ark­lių jė­gų au­to­mo­bi­liu­ko, tak­sio ar au­to­bu­so, vir­ti­nę per­lų už pu­sę mi­li­jo­no, ku­rie kar­tu su dė­žu­te kai­na­vo šim­tą“. Pran­cū­zas dar pri­du­ria: „Mo­te­ riš­kė, ku­ri ne­šio­ja ne­tik­rą bran­ge­ny­bę, ke­lia ma­no neį­vei­kia­mą įta­ri­mą.“

▪

Moters triumfas | 2012 Vasara

25

Veikla

Jos glėbyje telpa minia Sporto prekių parduotuvę pavertusi meno galerija Loreta Beržinskienė, kad ją išlaikytų, tapo bankroto administratore. Pastarąjį darbą ji irgi myli, nes turi galimybę padėti suklupusiesiems. Moteriškos šilumos užtenka visiems, kas prie jos prisiliečia.

V

eikli moteris jaučiasi apdovanota susitikimais su gerais žmonėmis. „Turiu labai gerą, jautrų ir tikrą vyrą Adą. Galiu taip apie jį sakyti garsiai, nes likimo siųstą mums abiem išbandymą – sunkią mano ligą – jis padėjo ištverti geriau, nei tai būtų padariusi pati švelniausia slaugė. Buvo atvejų, kai prikaustyta prie lovos labiau gailėjau jo nei savęs. Tas laikas leido man suprasti, kad turiu geriausią žmogų ir privalau jį saugoti“, – optimizmu trykšta klaipėdietė.

Vaikas dviem šeimoms Darnios Beržinskų šeimos nepradžiugino jų pačių vaikų krykštavimas, bet ji turi kitų brangių žmonių. Be mylimų tėvų, ypatingą vaidmenį Loretos gyveni-

Tekstas: Daiva Janauskaitė Fotografija: Vy­tau­tas Pet­ri­kas

me atlieka krikštatėviai. Jie nesusilaukė savų vaikų ir dukterėčią Loretą myli tarsi savo dukrą.

Mūsų herojė tartum mina krikštatėvių pėdomis. Likimas jai atsiuntė krikštaduktę Gabrielę, kuri Beržinskų šeimai lyg jų pačių atžala. Moteris juokauja, kad su brolio Roberto šeima dalijasi vienu vaiku. „Be Gabrielės, turiu dar dvi krikšto dukras, būrį gerų draugių, neatmetu nė vieno gyvenimo iššūkio, todėl neįsivaizduoju, kad galėčiau liūdėti“, – savo laimės paslaptį atskleidė L.Beržinskienė.

Stipri ir nepriklausoma L.Beržinskienė nesibaimina apsikrauti visuomenine veikla. Ji yra Klaipėdos apskrities moterų LIONS klubo

„Smiltė“ prezidentė, to paties miesto Senamiesčio verslininkų sąjungos pirmininkė, galerijos „Tiltas“ įkūrėja.

Vyresnės kartos klaipėdiečiai puikiai prisimena Tiltų gatvėje daugybę metų veikusią sporto prekių parduotuvę.

L.Beržinskienė jai vadovavo nuo 1983 m. Praūžus privatizacijoms ir daugeliui prekybos objektų pakeitus paskirtį, ši įstaiga ilgą laiką liko ištikima sportui. Vis dėlto konkurencija su didžiaisiais prekybos centrais paėmė viršų.

Pačioje miesto širdyje esančio pastato pirmasis aukštas netapo uždaras – jau trejus metus čia gali užsukti kiekvienas ir pasigrožėti garsiausių Lietuvos tapytojų darbais. „Būtų idealu, jeigu galėčiau visą dieną skirti tik galerijai, bet reikia turėti darbą, kuris leistų išgyventi. Galerija pelno neduoda, todėl algą užsidirbu nelengvu bankroto administratorės darbu.

Gyvenime nesu linkusi nuleisti rankų.

Vadovaujuosi nuostata ir dukterėčią mokau – moteris turi būti stipri, išsilavinusi ir nepriklausoma, tada nereikės bijoti gyvenimo iššūkių“, – dailiosios lyties atstoves drąsina klaipėdietė.

Bankrutavusįjį paguodžia

Es­te­ti­ka: „Til­to“ ga­le­ri­jos įkū­rė­ja ir puo­se­lė­to­ja L.Ber­žins­kie­nė džiaug­tų­si, jei ga­lė­tų iš­gy­ven­ti vien iš me­no.

26

Moters triumfas | 2012 Vasara

Ekonomikos studijas baigusi L.Beržinskienė bankroto administravimo subtilybių ėmėsi po to, kai žlugo jos pačios verslas. Naujoji jos profesija pareikalavo naujų žinių ir įgūdžių. Bankroto administratorius privalo išmanyti teisę, buhalteriją ir... socialinį darbą.

Pastaroji sritis – sunkiausia. „Kai verslas žlunga dėl šalies ekonomikos krizės, žmogui būna baisi trauma. Tenka bankrutuojančiam verslininkui padėti suvokti, kad tai – ne pasaulio pabaiga“, – pasakojo moteris.

Bend­rys­tė: L.Ber­žins­kie­nei sun­kią li­gą pa­dė­jęs įveik­ti vy­ras Adas yra ar­ti­miau­sias jai žmo­gus.

Ji teigia jau atpažįstanti, kada bankrotas yra tyčinis, o kada – nesėkmė. „Šis darbas man patinka. Gerai tai, kad jis verčia visą laiką tobulėti. Įstatymai nuolat keičiasi ir juos būtina išmanyti“, – pridūrė pašnekovė.

Sergantiesiems – pusė milijono Moteris atvirauja, kad padėjusi bankrotų bylas skuba į savo meno galeriją, buvimas paveikslų apsuptyje jai teikia ramybės ir sielos atgaivos. Loreta asmeniškai pažįsta nemažai dailininkų. Jai ne kartą teko stebėti, kaip gimsta meno kūriniai, bendrauti su kūrėjais. Žvelgdama į dailės kūrinius ji gali apibūdinti kiekvieno jų autorių. „Neturiu teisės sakyti, kad išmanau apie meną. Esu diletantė, bet visa širdimi jaučiu, kas yra malonu akiai ir kas šildo sielą“, – prisipažįsta L.Beržinskienė.

Moteris atrado save ir klubo LIONS veikloje. Surengusios šešis meno kūrinių aukcionus, šios organizacijos moterys surinko ir jau išdalijo vėžiu sergančių vaikų šeimoms apie 600 tūkst. litų.

kai pabūgę sunkumų tokių šeimų vyrai kartais pabėga.

Neatmetu nė vieno gyvenimo iššūkio, todėl neįsivaizduoju, kad galėčiau liūdėti.

Už Klaipėdos senamiesčio atgaivinimą kovojantys verslininkai neseniai L.Beržinskienę ketveriems metams išsirinko savo vedle. Moteris tiki, kad visus iššūkius įmanoma įveikti tiesiog ramiai ir racionaliai bendraujant, tad naujų pareigų neišsižadėjo. „Dažnai tenka bendrauti su savivaldybės valdininkais. Nenorėčiau kovoti, norėčiau tiesiog kalbėti ir susikalbėti.

Juk ir ten dirba tokie pat, kaip mes, žmonės“, – įsitikinusi L.Beržinskienė.

Gimusi ir užaugusi uostamiesčio Senamiestyje, Loreta turi svajonę sugrąžinti žmones į istorinę miesto dalį.

Moteris su bičiuliais svajoja šią vasarą Senamiesčio gyventojus suburti į bendrą renginį.

Apie nelaimės užkluptas šeimas moterys sako sužinančios iš medikų.

Nors Konstitucija skelbia, kad turime teisę į nemokamą gydymą, pasak Loretos, susirgus vaikui, šeimą užgriūva ne tik didžiulis skausmas, bet ir sunki, o kartais ir visai nepakeliama finansinė našta. L.Beržinskienę skaudžiai žeidžia,

Valdininkai – irgi žmonės

▪

Moters triumfas | 2012 Vasara

27

Ekologija

Ka­na­pi­ne su­kne­le – nors ir prie al­to­riaus Pa­nie­kin­ta, iš­gin­ta, už­draus­ta. Pikt­žo­lę pri­me­nan­ti ka­na­pė Lie­tu­vo­je kol kas lyg ko­kia pe­le­nė. Gal grei­tai virs gar­bi­na­ma da­ma? Pa­sau­ly­je ka­na­pi­niai dra­bu­žiai ir ki­ti pro­duk­tai tie­siog graibs­to­mi. Ka­na­pės daug pra­na­šes­nės už li­ną ir med­vil­nę.

L

ie­tu­vo­je svars­tyk­lės svy­ra vis dar ne ka­na­pių nau­dai: dau­ge­liui šis au­ga­las sie­ja­si su kvai­ša­lais, o ne su pui­ kiau­sias sa­vy­bes tu­rin­čiu au­di­niu ir ver­tin­gu mais­tu. Lie­tu­viš­ ko­se in­ter­ne­to par­duo­tu­vė­se pa­si­ro­dė daug­kar­ti­nių saus­kel­nių su ka­na­pių pluoš­tu, o svei­kuo­liš­ko mais­to len­ty­ no­se ga­li­ma įsi­g y­ti šio au­ga­lo sėk­lų ir alie­jaus. Ir tai tik kruo­pe­lė ka­na­pės po­ten­cia­lo.

Pi­giau­sia – iš Ki­ni­jos Šiuo­lai­ki­nis ka­na­pi­nis au­di­nys – tai ne­bū­ti­nai šiurkš­to­ka, sto­ra me­džia­ga, ko­kią sa­vo ran­ko­mis ka­dai­se au­dė mū­sų pro­tė­viai. Sti­lin­ga, spal­vo­ta su­kne­lė iš pir­mo žvilgs­nio ga­li at­ro­dy­ti med­vil­ni­ nė. Ka­na­pi­nis pluoš­tas, su­mai­šy­tas su med­vil­ne, šil­ku ar bam­bu­ku, ga­li bū­ti itin švel­ni, leng­va ir ge­riau­sias sa­vy­bes tu­rin­ti teks­ti­lės ža­lia­va.

Ka­na­pi­nių au­di­nių sa­vy­bės pa­na­šios į li­no: va­sa­rą vė­si­na, pui­kiai su­ge­ria drėg­mę, žie­mą ne­šal­ta. Be to, da­bar ypač ma­din­ga ak­cen­tuo­ti, kad tai vie­nas eko­lo­giš­kiau­sių au­ga­lų. Ka­na­pės pui­kiai au­ga it pikt­žo­lės, ne­rei­kia nau­do­ti jo­kių che­mi­ka­lų, be ku­rių neiš­si­ver­čia dau­gu­ ma med­vil­nės au­gin­to­jų. Ka­na­pes kur kas leng­viau au­gin­ti nei li­nus, ir pluoš­to der­lius iš to pa­ties skly­po plo­to bū­na ke­lis kar­tus di­des­nis. „Ka­na­pi­niai au­di­niai vi­sa­da bu­vo ma­din­gi, tik Lie­tu­vo­je jie ne­ži­no­mi, už­ gož­ti sin­te­ti­nių me­džia­gų“, – iro­ni­za­vo Bal­ti­jos pluoš­ti­nių kul­tū­rų au­gin­to­jų ir per­dir­bė­jų aso­cia­ci­jos at­sto­vas Ed­ga­ras

28

Moters triumfas | 2012 Vasara

Tekstas: Ve­re­ta Ru­pei­kai­tė

ne­rei­ka­lau­ja ap­do­ro­ji­mo pes­ti­ci­dais. Įdo­mu ir tai, kad lie­tu­viai nuo se­nų se­ no­vės au­gi­no ka­na­pes, pui­kiai ži­no­jo šio au­ga­lo nau­din­gą­sias sa­vy­bes. Apsk­ri­tai ka­na­pė lai­ko­ma vie­nu iš se­niau­sių kul­ tū­ri­nių au­ga­lų pa­sau­ly­je. Tei­gia­ma, kad iki pat Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro kiek­vie­ nas Lie­tu­vos ūki­nin­kas sė­da­vo ma­žes­nį ar di­des­nį ka­na­pių plo­tą ir dau­giau­sia nau­do­jo jas teks­ti­lei.

Il­gai­niui ka­na­pes iš­gi­nė li­nai ir dirb­ti­ niai pluoš­tai. Ga­liau­siai au­gin­ti ka­na­pes ap­skri­tai už­draus­ta.

Teo­riš­kai ne tik nar­ko­ti­nės, bet ir kul­ tū­ri­nės ka­na­pės Lie­tu­vo­je yra ne­le­ga­lios, bet ES jos le­ga­lios ir pa­gei­dau­ja­mos.

Tuo pa­si­nau­do­da­mi Lie­tu­vos au­gin­to­jai, ke­le­rius me­tus ko­vo­ję tarp­tau­ti­niuo­se teis­muo­se, įsten­gė iš­ko­vo­ti ka­na­pėms tei­sę eg­zis­tuo­ti ir Lie­tu­vo­je. Dar 2008 m.

ES Tei­sin­gu­mo Teis­mas, pa­sak E.Ba­ba­ no­vo, pri­pa­ži­no, kad „Lie­tu­vos vals­ty­bė E.Ba­ba­no­vo ti­ki­ni­mu, eu­ro­pie­čiai pa­gei­ ne­tu­ri tei­sės draus­ti au­gin­ti ka­na­pes, dau­ja bū­tent Lie­tu­vo­je ar ki­to­se Eu­ro­ prie­šin­gai, tu­ri ska­tin­ti šių kul­tū­rų plėt­ pos ša­ly­se, o ne Azi­jo­je au­gin­tų ka­na­pių rą“. Šie­met Lie­tu­vos ūki­nin­kai, jo ži­nio­ teks­ti­lės ga­mi­nių. Yra pri­pa­žin­ta, kad mis, au­gi­na apie 300 ha ka­na­pių.

Lie­tu­vo­je, Lat­vi­jo­je, Len­ki­jo­je au­gin­ti „Ūki­nin­kai už šias kul­tū­ras kol kas pluoš­ti­niai au­ga­lai per­si­dir­ba ge­riau­siai, ne­ga­li gau­ti tie­sio­gi­nių iš­mo­kų. Ga­li ki­taip ta­riant, ne­bent dek­la­ kli­ma­tas jiems ruo­ti kaip ki­tus pa­lan­kiau­sias.

Ka­na­pi­niai au­di­niai vi­sa­da au­ga­lus ar­ba Ka­na­pės la­bai pa­duo­ti vals­ty­bę į bu­vo ma­din­gi, tik pa­­gei­dau­ti­nas au­ teis­mą“, – pri­dū­rė ga­las sė­jo­mai­nai, pa­šne­ko­vas.

Lie­tu­vo­je jie ne­ži­no­mi, nes ne tik nea­li­na Ne­ma­žai pro­ už­gož­ti sin­te­ti­nių dir­vos, bet ir ble­mų Lie­tu­vo­je ne­lie­ka pikt­žo­ ir dėl ka­na­pių me­džia­gų. lė­tų lau­kų po jų per­dir­bi­mo. au­gi­na­miems 2008 m. Lie­tu­vo­je au­ga­lams. Išs­kir­ti­nai grei­tai au­gan­čios dar bu­vo 11 pir­mi­nių li­nų per­dir­bi­mo ka­na­pės nu­stel­bia vi­sas pikt­žo­lės, o fab­ri­kų, ku­rių įren­gi­mai ti­ko ir ka­na­ bū­da­mos at­spa­rios dau­ge­liui ken­kė­jų, pėms. „Ta­čiau li­ni­nin­kai bank­ru­ta­vo, ►

Ba­ba­no­vas, sa­vo kū­nu jau iš­ban­dęs ka­ na­pi­nius dra­bu­žius.

Be jau iš­var­dy­tų sa­vy­bių, pa­sak pa­ šne­ko­vo, ka­na­pi­niai au­di­niai dar yra ir an­tia­ler­gi­niai, ne­pra­lei­džia ult­ra­vio­le­ ti­nių spin­du­lių, žie­mą su jais ne­šal­ta, nes jie neiš­lei­džia ši­lu­mos. Kol kas jis ka­na­pi­nių ap­da­rų at­si­siun­čia in­ter­ne­tu iš už­sie­nio ga­min­to­jų. Ži­no­ma, ga­li­ma at­si­siųs­ti tie­siog au­dek­lo.

E.Ba­ba­no­vas pa­suf­le­ra­vo, kad, be ki­tų ša­lių, ka­na­pi­nius au­dek­lus, šim­tap­ro­ cen­ti­nius ar mai­šy­tus su šil­ku, med­vil­ne, li­nu, au­džia ir ki­nai. Tie­sa, ka­na­pi­niai ga­mi­niai bran­ges­ni nei li­ni­niai. „Ta­čiau ir ko­ky­bė ki­to­kia, jie il­giau ne­šio­ja­mi“, – bran­gu­mo ar­gu­men­tą at­rė­mė ži­no­vas.

Išs­tū­mė sin­te­ti­niai pluoš­tai

Ka­na­pi­ne su­kne­le – nors ir prie al­to­riaus | Ekologija

Drau­džia, bet ne­bau­džia Kul­tū­ri­nių ka­na­pių au­gi­ni­mas Lie­tu­vo­ je, vie­nin­te­lė­je iš vi­sų ES ša­lių, šian­dien drau­džia­mas Nar­ko­ti­nių ir psi­chot­ro­pi­nių me­džia­gų kont­ro­lės įsta­ty­mu. ES reg­ la­men­tai sė­ja­mą­sias ka­na­pes, ku­rio­se nar­ko­ti­ne me­džia­ga lai­ko­mo te­ra­hid­ro­ka­ na­bi­no­lio (THC) kie­kis ne­vir­ši­ja 0,2 pro­c., lai­ko že­mės ūkio au­ga­lais, už jų au­gi­ni­mą ski­ria­mos tie­sio­gi­nės iš­mo­kos.

ES reg­la­men­tai tie­sio­giai ga­lio­ja ir Lie­ tu­vo­je ir tu­ri vir­še­ny­bę na­cio­na­li­nių tei­sės ak­tų at­žvil­giu. Drau­džia­ma baus­ti Lie­tu­vos ūki­nin­kus už šių ka­na­pių au­gi­ni­mą, juo la­biau ne­ga­li­ma nai­kin­ti jų pa­sė­lių. Čia jos au­gi­na­mos sėk­loms, alie­jui spaus­ti, sta­ty­ bi­nėms me­džia­goms ga­min­ti. Šie­met jau su­pro­jek­tuo­ti ir pra­de­da­mi sta­ty­ti pir­mie­ji ka­na­pi­niai na­mai.

Be jo­kių ap­ri­bo­ji­mų į Lie­tu­vą iš ki­tų ES vals­ty­bių įsi­ve­ža­ma ka­na­pių sėk­lų ir ka­na­ pių ga­mi­nių. Tie­sa, yra pa­reng­ti įsta­ty­mų pro­jek­tai, įga­li­nan­tys Lie­tu­vo­je au­gin­ti kul­tū­ri­nes ka­na­pes, ta­čiau nuo­lat iš­ky­la klau­si­mų dėl to­bu­lo šių au­ga­lų kont­ro­lės už­tik­ri­ni­mo. Sei­mui ža­da­ma pa­teik­ti nau­ jau­sius tei­sės ak­tų pro­jek­tus.

2010 m. ES bu­vo dek­la­ruo­ta 11 tūkst. ha pluoš­ti­nių ka­na­pių, di­džiau­sias jų au­gin­to­ jas – Pran­cū­zi­ja (66 pro­c.). Ka­na­pių lau­kai taip pat ža­liuo­ja Vo­kie­ti­jo­je, Nyderlanduo­ se, Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je, Aust­ri­jo­je, Da­ni­ jo­je, Len­ki­jo­je, Lat­vi­jo­je. Pa­sau­lio mas­tu dau­giau­sia – apie 44 pro­c. – vi­sų pa­sau­ly­je au­gi­na­mų pluoš­ti­nių ka­na­pių yra Ki­ni­jo­je.

Jas taip pat au­gi­na Či­lė, Ru­si­ja, Uk­rai­na. Šal­ti­nis: Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos Au­ga­li­nin­kys­tės sky­riaus vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė Vir­gi­ni­ja Ving­rie­nė.

Tech­no­lo­gi­jos: šiuo­lai­ki­niai ka­na­pi­niai au­di­niai ga­li bū­ti švel­nūs, plo­ni, puoš­nūs ir tik­ti net nuo­ta­kos su­kne­lei. „Shut­ters­tock“ nuo­tr.

Moters triumfas | 2012 Vasara

29

Ekologija | Ka­na­pi­ne su­kne­le – nors ir prie al­to­riaus

Fak­tai apie ka­na­pes

Spra­ga: au­gin­ti kul­tū­ri­nes ka­na­pes pluoš­tui ir sėk­loms ES reg­la­men­tai lei­džia, o Lie­tu­vos įsta­ty­ mai – ne, ta­čiau sė­jan­tie­ji šias kul­tū­ras ne­ga­li bū­ti bau­džia­mi. „Shut­ters­tock“ nuo­tr.

◄ li­ko vie­nin­te­lis fab­ri­kas Jur­bar­ke“, –

tei­gė au­gin­to­jas.

Iš Lie­tu­vo­je užau­gin­tų ka­na­pių au­ di­nių rie­ti­mų ne­priaus­ta. E.Ba­ba­no­vas paaiš­ki­no, kad, no­rint ga­min­ti ver­pa­lus, siū­lus, au­di­nius, tai­ko­mos kiek ki­to­kios, su­dė­tin­ges­nės tech­no­lo­gi­jos. Be to, Lie­tu­vo­je nė­ra ati­tin­ka­mų įmo­nių. Tad lie­tu­viš­kų ka­na­pių pluoš­tas nau­do­ja­ mas kaip sta­ty­bi­nė me­džia­ga – ka­na­pių spa­liai pa­nau­do­ja­mi ši­lu­mos izo­lia­ci­jai.

Li­ku­čiai ga­li bū­ti nau­do­ja­mi krai­kui, tai pui­kus bio­ku­ras.

Pra­di­nin­kams nė­ra rin­kos Ka­na­pių sėk­los lai­ko­mos itin ver­tin­ga mais­to me­džia­ga – iš jų iš­gau­na­mas alie­jus, jos nau­do­ja­mos ir kos­me­ti­ko­je. „Yra tūks­tan­čiai da­ly­kų, ku­riuos ga­li­ma pa­ga­min­ti iš ka­na­pių“, – re­ziu­ma­vo kul­ tū­ri­nių ka­na­pių ži­no­vas.

30

Moters triumfas | 2012 Vasara

Au­di­nių pluoš­tui ir sėk­loms ka­na­pės daž­niau­siai au­gi­na­mos at­ski­rai, nes, no­ rint ko­ky­biš­ko, švel­naus au­di­nio, der­lių rei­kia nuim­ti anks­čiau, kol sėk­los dar ne­sub­ren­du­sios, tai yra va­sa­ros pa­bai­ go­je. Sėk­los su­bręs­ta rug­sė­jį. Sėk­li­nių ka­na­pių stie­bai taip pat su­nau­do­ja­mi.

Su sėk­lo­mis nuim­tų ka­na­pių pluoš­ tas – gru­bes­nis, sto­res­nis. Be to, ap­dirb­ti jį – su­dė­tin­giau.

Lie­tu­viš­kų ka­na­pių pro­duk­ci­ja be­veik ne­pa­sie­kia vie­ti­nių var­to­to­jų. „Mū­sų žmo­nėms la­bai sun­kiai priei­na­mas žo­ dis „ka­na­pė“, jiems tai iš kar­to sie­ja­si su svai­ga­lais. Praeis 2–3 me­tai, kol žmo­nės su­pras, ką ga­li­ma iš ka­na­pių da­ry­ti. Kol kas tu­ri­me pui­kias rin­kas Pran­cū­zi­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Ang­li­jo­je ir ki­to­se ša­ly­se“, – dės­tė E.Ba­ba­no­vas.

Jo ži­nio­mis, ke­li Lie­tu­vos ūki­nin­kai par­da­vi­nė­ja sa­vo užau­gin­tų ka­na­pių alie­jų. Svei­ko mais­to par­duo­tu­vė­se ga­li­ma įsi­gy­ti ir ka­na­pių sėk­lų, tie­sa, daž­niau­siai au­gin­tų ne Lie­tu­vo­je.

▪

●● au­gi­nant ka­na­pes ne­rei­kia pes­ti­ci­dų ar her­bi­ci­dų; ●● ka­na­pi­nis au­di­nys drėg­mę su­ge­ria 8 kar­tus ge­riau nei med­vil­ni­nis; ●● ka­na­pi­nis au­di­nys 10 kar­tų pa­tva­res­nis nei med­vil­ni­nis; ●● pir­mie­ji „Le­vis“ džin­sai bu­vo pa­siū­ti iš ka­na­pi­nio au­di­nio; ●● iš 1 ha ka­na­pių ga­li­ma pa­ga­min­ti tiek po­pie­riaus, kiek iš 4 ha me­džių; ●● ka­na­pi­nia­me po­pie­riu­je nė­ra diok­si­nų ar sie­ros; ●● ka­na­pių po­pie­rių ga­li­ma pa­kar­to­ti­nai per­dirb­ti 7 kar­tus, o iš me­die­nos ga­mi­ na­mą po­pie­rių – iki 3 kar­tų; ●● ka­na­pių sėk­los yra ge­riau­siai įsi­sa­vi­na­ mų bal­ty­mų šal­ti­nis; ●● ka­na­pių sėk­lo­se yra di­džiau­sias su­ ba­lan­suo­tų bū­ti­nų­jų rie­bių­jų rūgš­čių kie­kis; ●● ka­na­pių sėk­lo­se alie­jus su­da­ro 30–50 pro­c. svo­rio; ●● ka­na­pės tūks­tan­čius me­tų nau­do­ja­mos gy­do­mie­siems tiks­lams; ●● au­gi­nant ka­na­pes sėk­loms, jos su­da­ro pu­sę au­ga­lo svo­rio; ●● ka­na­pė – vie­nas grei­čiau­siai au­gan­čių au­ga­lų Že­mė­je; ●● ka­na­pes ga­li­ma au­gin­ti bet kur, kur au­ga grū­di­nės kul­tū­ros. Šal­ti­nis: Bal­ti­jos pluoš­ti­nių kul­tū­rų au­gin­to­jų ir per­dir­bė­jų aso­cia­ci­ja

Pap­ras­ta, gar­du, svei­ka Ka­na­pių sėk­los yra ma­lo­naus rie­šu­tų sko­nio ir ga­li gar­din­ti įvai­rių rū­šių pa­tie­ ka­lus: duo­ną, ban­de­les, įvai­rius ke­pi­nius, ma­ka­ro­nus, pi­cą, drus­ką, sa­lo­tas, sū­rį, ap­te­pus, jo­gur­tą, vai­sių kok­tei­lius, le­dus ir kit­ką. Ka­na­pių sėk­lų alie­jus tin­ka tiek sa­lo­toms, tiek kep­ti. Tad ga­li­ma drą­siai eks­pe­ri­men­tuo­ti!

At­si­ver­tę mo­čiu­čių re­cep­tų kny­gas, ra­ si­me ne­ma­žai tra­di­ci­nių lie­tu­viš­kų pa­tie­ ka­lų su ka­na­pė­mis. Tu­ri­me ir ka­na­pie­nę! Že­mai­čiai ka­na­pių sėk­las pa­ke­pin­da­vo, su­trin­da­vo, su­mai­šy­da­vo su drus­ka.

Ka­na­pie­nė­je da­žy­da­mi su lu­pe­na vir­tas bul­ves ska­nau­da­vo. Šis tra­di­ci­nis, bet la­bai svei­kas Kū­čių sta­lo pa­tie­ka­las ga­li bū­ti val­go­mas kas­dien.

???? | ???

Moters triumfas | 2012 Vasara

31

VAIKAI

Iš­lauk­ta do­va­na džiu­g

Klai­da: tė­vų, o ne vai­ko nuo­mo­nė, ko­kia do­va­na jam ge­riau­siai tik­tų, ga­li ne­su­teik­ti jam džiu­ge­sio. „Shut­ters­tock“ nuo­tr.

Jei vai­kas svaigs­ta lauk­da­mas iš­sva­jo­tos do­va­nos – ne­ga­li­ma jo nu­vil­ti. Pa­do­va­no­ta smulk­me­na ga­li įsi­min­ti vi­sam gy­ve­ni­mui. Kar­tais lau­ki­mo jau­du­lys dar svar­bes­nis nei pa­ts daik­tas. Daž­nai bū­na, kad suau­gu­sie­ji ne­ži­no, ką do­va­no­ti.

Tekstas: Jur­gi­ta Ša­kie­nė

K

iek­vie­nas džiau­gia­si do­va­no­mis, o ma­žie­ siems jos ypač svar­bios ir lau­kia­mos. Psi­cho­lo­gė Gied­rė Gu­tau­tė Kli­mie­nė aiš­ki­na, kad vai­kams do­va­nos pa­tin­ka dėl ke­lių prie­žas­čių.

Tu­ri ati­tik­ti am­žių

„Vi­sų pir­ma, tai ma­te­ria­li­nė nau­da.

Vai­kai kaž­ką gau­na, kas pa­pil­do jų tu­ri­mą žais­lų ko­lek­ci­ją. Ki­ta prie­žas­

32

Moters triumfas | 2012 Vasara

tis – jau­du­lys, ku­rį jie jau­čia lauk­da­ mi do­va­nos. Lau­ki­mas sti­mu­liuo­ja vaiz­duo­tę ir daž­nai su­ku­ria dar di­des­nį jau­du­lį bei pa­si­ten­ki­ni­mą nei pa­ti do­ va­na. Tre­čia prie­žas­tis – do­va­nų for­ma daž­nai iš­si­pil­do no­rai ar troš­ki­mai.“ Kla­si­ki­nės vai­kų do­va­nos, pa­ sak par­da­vė­jų, konst­ruk­to­riai, lė­lės, dė­lio­nės, ra­di­jo ban­go­mis val­do­mi au­to­mo­bi­liai. Ren­kant do­va­ną, pa­ta­rė G.G.Kli­mie­nė, rei­kia do­mė­tis ne tuo, ko­kie žais­lai, žai­di­mai yra po­pu­lia­ riau­si, o įsi­gi­lin­ti į vai­ko rai­dos eta­pą

ir į tai, kas tuo rai­dos eta­pu vai­kui yra ypač svar­bu. „Aiš­ku, bū­ti­na įsi­klau­sy­ti ir į vai­ko po­rei­kius bei no­rus. Ki­ta ver­tus, rei­kė­ tų at­kreip­ti dė­me­sį, kad tai bū­tų kaž­ koks su­bran­din­tas no­ras. Tai yra, jei vai­kas to daik­to no­ri il­gą lai­ką, tuo­met di­des­nė ti­ki­my­bė, kad vai­kas do­va­na džiaug­sis il­giau“, – at­krei­pė dė­me­sį G.G.Kli­mie­nė. Pa­sak jos, vai­kų no­rai daž­nai kei­čia­si. Vie­ną die­ną jie trokš­ta konk­re­taus žais­lo, o ki­tą die­ną jis ga­li jau ne­be­pa­tik­ti.

Iš­lauk­ta do­va­na džiu­gins la­biau | VAIKAI

g­ ins la­biau Neužkibkite ant reklamos

Ne pa­slap­tis, kad ga­na daž­nai vai­kų pa­gei­da­vi­mas gau­ti do­va­nų tam tik­rą daik­tą yra rek­la­mos pa­da­ri­nys. Pir­mo­ji už­gai­da daž­niau­siai dings­ta, kai rek­la­ mo­je pa­si­ro­do ki­tas gei­džia­mas žais­las.

Psi­cho­lo­gė pa­ta­ria ne­pa­mirš­ti, kad ypač ma­žes­ni vai­kai – iki­mo­kyk­li­nu­ kai – dra­bu­žių ne­ver­ti­na kaip do­va­ nos. Net ir bran­giau­si ba­tai ar striu­kė ga­li bū­ti už­gož­ti pi­giau­sio, bet vai­ką su­ža­vė­ju­sio maž­mo­žio, nes iki­mo­kyk­li­ nu­kams do­va­nos kai­na kaip ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jus neeg­zis­tuo­ja. „Kai­ną ga­li įver­tin­ti tik ge­ro­kai paau­gęs vai­kas – jam ga­li bū­ti svar­bu pa­si­pui­kuo­ti bran­giu daik­tu prieš bend­raam­žius“, – paaiš­ki­no psi­cho­lo­gė.

Per daž­nos do­va­nos il­gai­niui su­ga­di­na vi­są do­va­nos ga­vi­mo džiaugs­mą ir pa­ver­čia tai kas­die­ny­be.

Di­džiau­sia tė­vų klai­da – už vai­ ką nu­spręs­ti, ko­kia do­va­na jų vai­kui tu­rė­tų ge­riau­siai tik­ti, neį­sik­lau­sant į at­ža­los no­rus. Ne­rei­kė­tų pul­ti ir į ki­tą kraš­tu­ti­nu­mą: „Bū­na, kad per­ne­lyg šo­ki­nė­ja­ma pa­gal kiek­vie­ną vai­ko no­rą.

Svar­bu iš­lai­ky­ti vi­du­riu­ką“, – mo­kė spe­cia­lis­tė. Per daž­nos do­va­nos, pa­sak jos, il­gai­niui su­ga­di­na vi­są do­va­nos ga­vi­mo džiaugs­mą ir pa­ver­čia tai kas­ die­ny­be.

Pa­me­ti­nu­kams ky­l a pa­vy­das Do­va­nos pa­kuo­tė, G.G.Kli­mie­nės nuo­mo­ne, vai­kui nė­ra la­bai svar­bu, ly­gi­nant su tu­ri­niu. „Kal­bant apie mo­kyk­li­nu­kus, do­va­nos tu­ri­nys jiems tu­ri tu­rė­ti išo­ri­nį bliz­ge­ sį. Vaikams la­bai svar­bu, kiek pa­trauk­li ir spal­vin­ga yra do­va­ na“, – kal­bė­jo spe­cia­lis­tė. ►

Moters triumfas | 2012 Vasara

33

VAIKAI | Iš­lauk­ta do­va­na džiu­gins la­biau

◄ Ne­ver­tė­tų nu­ver­tin­ti vai­ko no­ro

do­va­nų gau­ti to­kį pa­tį žais­lą ar kny­ge­lę, ko­kius jis jau tu­ri. „Bū­na vai­kų, ku­rie pri­si­ri­ša prie sa­vo žais­lų tiek, kad jiems nau­jų ir ki­to­kių net ne­rei­kia. Ga­li bū­ti, kad tas žais­las ar kny­ge­lė šiuo pe­rio­du ge­riau­siai pa­de­da spręs­ti tam tik­rus vai­ko rai­dos už­da­ vi­nius ar pro­ble­mas. Ži­no­ma, jei­gu tai už­si­tę­sia, rei­kė­tų pa­si­kon­sul­tuo­ti su spe­cia­lis­tais. Tai ga­li ro­dy­ti tam tik­rus vys­ty­mo­si su­tri­ki­mus“, – įspė­jo G.G.Kli­ mie­nė.

Ne­rei­kė­tų pa­mirš­ti, kad do­va­nos, pa­vyz­džiui, skir­tos pe­rauk­lė­ti, ga­li iš­ pro­vo­kuo­ti net pyk­tį. Ne­mėgs­tan­čiam dan­tų va­ly­tis vai­kui ge­riau ne­do­va­no­ti net ir la­bai gra­žaus dan­tų še­pe­tė­lio, o sa­vo iš­vaiz­da ne­pa­ten­kin­tai, bet, tė­vų įsi­ti­ki­ni­mu, gra­žiai paaug­lei veid­ro­dė­lis bus itin pra­sta do­va­na.

Jei vai­kas gau­na ne­ma­te­ria­lią do­va­ną, pa­vyz­džiui, iš­vy­ką su šei­ma į le­do are­ną, vai­kas ga­li ne­priim­ti to kaip as­me­ni­nės do­va­nos, nes šia do­va­na džiaug­sis ne tik jis, bet ir bro­lis, se­suo. Prieš ren­gian­tis taip pa­ma­lo­nin­ti vai­ką, rei­kė­tų įsi­ti­kin­ti, kad jis tik­rai to trokš­ta, o per iš­vy­ką pri­va­lu jam skir­ti di­des­nį dė­me­sį nei ki­tiems.

Jei šei­mo­je tarp vai­kų ga­na ma­žas am­žiaus skir­tu­mas, ypač tol, kol jie iki­mo­kyk­li­nu­kai, ge­riau pirk­ti kiek ga­li­ma vie­no­des­ nes do­va­nas, kad ne­kil­tų pa­vy­do.

▪

Amžius: iki­mo­kyk­li­nu­kams do­va­nos kai­na kaip ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jus neeg­zis­tuo­ja, drabužiai ar batai jų nepradžiugins. „Shut­ters­tock“ nuo­tr.

NAMAI

Ka­ra­liš­kas jaus­mas mie­gant Bal­da­ki­mas mie­ga­ma­ja­me tei­kia ro­man­ti­kos, jau­ku­mo.

Be to, tai ga­li bū­ti itin pra­ktiš­kas in­ter­je­ro ele­men­tas – ap­gau­bus lo­vą tink­le­liu ga­li­ma ap­si­sau­go­ti nuo įky­rių vabz­džių.

Ž

o­dis bal­da­ki­mas ki­lęs iš ita­liš­ko „bal­dac­chi­ no“ – šil­ki­nis au­dek­las iš Bag­da­do. Tai iš­duo­da, kad bal­da­ki­mų tra­di­ci­ja ki­lo iš is­la­miš­kų kraš­tų. Sto­ge­liai, deng­ti au­dek­lu, kil­di­na­mi iš pra­ban­gių se­no­vės Per­si­jos ka­ra­lių pa­la­pi­nių. Į Eu­ro­pą jie at­ke­lia­vo anks­ty­vai­siais vi­du­ram­žiais. Įdo­mu tai, kad anuo­met bal­da­ki­ mų funk­ci­ja bu­vo la­biau pa­ro­do­mo­ji nei pra­kti­nė. Sto­ge­lis iš au­dek­lo bu­vo nau­do­ja­mas kaip re­li­gi­nis at­ri­bu­tas, jais puoš­ti al­to­riai, jie bu­vo ne­ša­mi per pro­ ce­si­jas. Ba­ro­ko lai­ko­tar­piu Ang­li­jo­je ir Pran­cū­zi­jo­je bal­da­ki­mai ta­po pra­ban­gos ir luo­mo sim­bo­liu. Aukš­to­se rū­mų erd­ vė­se lo­vos su bal­da­ki­mu tei­kė jau­ku­ mo, tai tar­si at­ski­ras kam­ba­rys di­de­lė­je pa­tal­po­je.

„Pa­la­pi­nę“ virš lo­vos ga­li­ma tu­rė­ti ir be aukš­to lo­vos rė­mo, te­rei­kia įsigy­ti prie lu­bų tvir­ti­na­mą ne­di­de­lį sta­čia­kam­ pį ar­ba ap­va­lų rė­mą, nuo ku­rio nu­tįs­ta au­dek­lo juos­tos. Lo­vą ga­li­ma ap­gaub­ti užuo­lai­do­mis, o kai ne­rei­kia, au­di­nį ga­li­ma su­riš­ti, kad lo­va lik­tų at­vi­ra. To­kį pa­pras­tą bal­da­ki­mą ne­su­dė­tin­ga pa­si­ga­ min­ti ir pa­tiems. Šiais lai­kais bal­da­ki­mai ta­po la­bai po­ pu­lia­rūs virš kū­di­kių lo­ve­lių – jie tar­si su­ku­ria ma­žy­liams sau­gu­mo jaus­mą.

Ga­li­ma įsi­gy­ti ir pa­pras­tų tink­li­nių, prie lu­bų ka­bi­na­mų bal­da­ki­mų, ku­rie bus pui­ki ap­sau­ga nuo uo­dų ne tik kū­di­kiui. Lo­vą gau­bian­tis tink­le­lis ypač ga­li pra­vers­ti so­dy­bo­je, kai į va­sar­na­mį ­brau­nasi įky­riai zvim­bian­tys ir skau­ džiai ge­lian­tys skrai­dū­nai.

▪

MT inf.

Nau­din­gas: prie lu­bų tvir­ti­na­mas bal­da­ki­mas iš tink­le­lio – pui­ki ap­sau­ ga nuo skrai­dan­čių krau­ja­siur­bių. „Shut­ters­tock“ nuo­tr.

Moters triumfas | 2012 Vasara

35

Vasara

Ką bū­ti­na nu­veik­ti pa­jū­ry­je ●● Pa­si­ner­ti į ban­gas anks­tų ry­tą. ●● Pa­ly­dė­ti sau­lę. ●● Pa­bū­ti vie­nat­vė­je klau­san­tis ban­gų mū­šos. ●● Iš­ma­tuo­ti jū­ros to­lį, įsi­ti­kin­ti, ar tik­rai ho­ri­zon­tas ap­va­lė­ja. ●● Ras­ti su­ve­ny­rą – ak­me­nė­lį, gin­ta­rą ar nu­glu­din­tą stik­liu­ką.

Jei pa­plū­di­my­je nė­ra sau­lės ●● Sta­ty­ki­te smė­lio pi­lis ir skulp­tū­ras. ●● Iš smė­lio su­raiz­gy­ki­te la­bi­rin­tą. ●● Pieš­ki­te, ra­šy­ki­te ant smė­lio. ●● Pa­leis­ki­te į jū­rą bu­te­lį su laiš­ku. ●● Ieš­ko­ki­te gin­ta­rų. ●● Su­ren­ki­te fo­to­se­si­ją. ●● Leis­ki­te ait­va­rus. ●● Suor­ga­ni­zuo­ki­te pės­čių­jų žy­gį pa­jū­riu.

Jei ly­ja lie­tus

Užsiėmimas: smėlio pilis gali statyti ne tik vaikai, kūryba suteikia džiaugsmo visiems. „Shutterstock“ nuotr.

●● Ste­bė­ti siau­tė­jan­čią jū­rą – ir­gi te­ra­pi­ja. ●● Kny­gy­nai ir bib­lio­te­kos – tik­rai ne ki­ta­ me pa­sau­lio kraš­te. ●● Nu­si­pir­ki­te di­de­lę dė­lio­nę ir su vi­sa šei­ ma kib­ki­te į dar­bą. ●● Pa­bo­do il­sin­ti pro­tą – gal lai­kas pra­dė­ti žais­ti šach­ma­tais? ●● Gal ir ba­na­lu, bet nuei­ti į kon­cer­tą, spek­ tak­lį ar ki­ną – išei­tis. ●● Ne­bi­jo­ki­te die­nai ati­trūk­ti nuo jū­ros – pa­si­žval­gy­ki­te po ap­lin­ki­nius kai­mus. ●● At­sis­pir­ki­te pa­gun­dai įsi­jung­ti kom­piu­ te­rį, ge­riau­sia pa­lik­ti jį na­muo­se.

Poil­sio pa­jū­ry­je fi­lo­so­fi­ja Atos­to­gos ir jū­ra dau­ge­liui yra si­no­ni­mas. Jū­ra da­ro ste­buk­lus. Jos oši­mas įtrau­kia į me­di­ta­ci­ją, van­duo ir smė­lis nu­glu­di­na kū­ną, jo­do pri­sod­rin­tas oras tar­si pa­gir­do.

S

akoma, kad jū­ros ban­gos nu­plau­na vi­sas li­gas, ir ne tik fi­zi­nes. Psi­cho­lo­gai aiš­ki­na, kad ato­sto­gos – tai sa­vo­tiš­ ka sme­ge­nų rea­bi­li­ta­ci­ja, kai pa­vyks­ta ati­trūk­ti nuo kas­die­ny­bės. Jū­ra ir ją su­pan­ti ap­lin­ka mus at­pa­lai­duo­ja ypač grei­tai.

36

Moters triumfas | 2012 Vasara

Poil­sį pa­jū­ry­je žmo­nės ren­ka­si nė ne­su­si­mąs­ty­da­mi, kad ban­gų oši­mas at­sto­ja me­di­ta­ci­nę mu­zi­ką, kai pail­si vi­sa nervų sis­te­ma. Nuo tam­sos ir šal­čio pa­vargs­ta­ma. Tiems, kas žie­mą tu­ri ten­kin­tis trum­pu­tė­mis die­no­mis, sau­lė, gry­nas oras, jū­ros kva­pas ir van­duo per ato­sto­gas yra gy­vy­biš­kai rei­ka­lin­gi.

Poil­sis prie smė­lė­to­sios Bal­ti­jos jū­ros neap­siei­na ir be iš­dai­gų. Ką da­r y­ti, jei vi­są sa­vai­tę ly­ja?! Psi­cho­lo­gai pa­ta­ria ne­kreip­ti dė­me­sio į smulk­me­nas ir ne­ ti­kė­tu­mus, bet pa­si­steng­ti ras­ti tei­gia­mą išei­tį iš si­tua­ci­jos. Svar­biau­sia – bran­ gin­ti kiek­vie­ną poil­sio die­nų mi­nu­tę.

▪

MT inf.

Svei­ka­tos bė­dos – ne kliū­tis ato­sto­goms Lai­ma Lau­kai­ty­tė

Skaus­mas ap­kar­ti­na ato­sto­gas ar­ba gra­si­ na su­griau­ti poil­sio pla­nus. Rea­bi­li­ta­ci­jos cent­ro „Os­te­me­da“ siū­lo­mos svei­ka­ti­ni­mo pro­gra­mos per itin trum­pą lai­ką pa­de­da at­ si­kra­ty­ti var­gi­nan­čių skaus­mų ir pa­si­ruoš­ti va­sa­rai.

Ke­lio­nės pla­nų ne­sug­rio­vė Li­kus ke­lioms die­noms iki ke­lio­nės į Bra­zi­li­ją mo­ te­rį už­klu­po klu­bo są­na­rio už­de­gi­mas. Iš­si­gan­ du­si, kad teks ati­dė­ti se­niai pla­nuo­tą ir bran­giai kai­nuo­jan­čią ke­lio­nę ji krei­pė­si į uos­ta­mies­ty­je įsi­kū­ru­sį rea­bi­li­ta­ci­jos cent­rą „Os­te­me­da“.

Ti­kė­da­ma­si, kad spe­cia­lis­tai nors šiek tiek pri­slo­ pins skaus­mus, po gy­dy­mo mo­te­ris ne­ga­lė­jo pa­ti­ kė­ti, kad per trum­pą lai­ką skaus­mas iš­vis iš­ny­ko.

Rea­bi­li­ta­ci­jos cent­ro „Os­te­me­da“ os­teo­pa­ti­ jos, ma­nua­li­nės te­ra­pi­jos, rea­bi­li­ta­ci­jos gy­dy­to­ jas And­rius Sta­siu­lis pa­tvir­ti­no, kad toks grei­tas re­zul­ta­tas nu­ste­bi­no ne tik šią pa­cien­tę. Jis pri­dū­ rė, kad bū­tent dėl efek­ty­vaus po­vei­kio os­teo­pa­ti­ ja nau­do­ja­ma eli­ti­nia­me spor­te.

Diag­no­zuo­ja na­tū­ra­liais bū­dais Na­tū­ra­lios me­di­ci­nos me­to­dai jau per pir­mą­jį su­si­ti­ki­mą pa­de­da nu­sta­ty­ti diag­no­zę ir pra­dė­ti gy­dy­mą.

Kad va­sa­ros ma­lo­nu­mai ne­lik­tų tik sva­jo­nės, siū­lo­ma pro­fi­lak­tiš­kai pa­si­tik­rin­ti svei­ka­tą. Pir­ miau­sia spe­cia­lis­tai įver­ti­na or­ga­niz­mo būk­lę.

Tam nau­do­ja­mi efek­ty­vūs na­tū­ra­lios me­di­ci­ nos diag­nos­ti­kos me­to­dai: rau­me­nų tes­ta­vi­mas, tai­ko­mo­ji ki­ne­zio­lo­gi­ja, VE­GA tes­tas, os­teo­pa­ti­nė diag­nos­ti­ka, krau­jo ty­ri­mai ir mais­to ne­to­le­ra­vi­ mo tes­tas.

A.Sta­siu­lis paaiš­ki­no, kad rau­me­nų tes­ta­vi­mas pa­de­da iš­siaiš­kin­ti jų būk­lę. Spe­cia­lis­tas elekt­ros­ti­ mu­lia­ci­jos apa­ra­tu kiek­vie­nam žmo­gui in­di­vi­dua­ liai nu­sta­to pro­ble­mi­nes vie­tas, iš­siaiš­ki­na, ku­rie rau­me­nys ne­dir­ba, taip pat pra­de­da jų gy­dy­mą.

Spe­cia­liu elekt­ros­ti­mu­lia­ci­jos apa­ra­tu tin­gi­ niau­jan­tys rau­me­nys at­gai­vi­na­mi, su­ma­ži­na­mi jų spaz­mai, pa­ša­li­na­ma įtam­pa. In­di­vi­dua­lus elekt­ro­ma­sa­žas at­lie­ka­mas at­ski­rai kiek­vie­nam rau­me­niui. Jis taip pat iš­ju­di­na ir gi­lu­mi­nius rau­ me­nis – ši­to neį­ma­no­ma pa­siek­ti ran­ko­mis at­lie­ ka­mu ma­sa­žu. Ši pro­ce­dū­ra trun­ka apie va­lan­dą. Jos pa­bai­ go­je ran­ko­mis at­lie­ka­mas apie 15 mi­nu­čių rau­ me­nis stip­ri­nan­tis ma­sa­žas.

Li­gą iš­duo­da rau­me­nys A.Sta­siu­lio tei­gi­mu, tai­ko­mo­ji ki­ne­zio­lo­gi­ja pa­ de­da nu­sta­ty­ti, ko­kios prie­žas­tys sle­pia­si po rau­ me­nų ne­veik­lu­mu. Juk kiek­vie­nas rau­muo yra su­si­jęs su tam tik­ru są­na­riu, slanks­te­liu, or­ga­nu.

VE­GA tes­tas pa­de­da pa­rink­ti efek­ty­viau­sius ho­ moe­pa­ti­nius vais­tus ir vais­ta­žo­les.

At­lik­da­mas os­teo­pa­ti­nę diag­nos­ti­ką gy­dy­to­jas ran­ko­mis nu­sta­to pro­ble­mi­nę vie­tą ir jos prie­žas­ tis. Bė­dų ga­lė­jo at­si­ras­ti dėl trau­mos, rau­me­nų įtam­pos ar slanks­te­lio dis­lo­ka­ci­jos.

Me­to­das: per os­teo­pa­ti­nę diag­nos­ti­ką pro­ ble­mi­nė vie­ta ap­tin­ka­ma ran­ko­mis.

Pri­va­lu­mai: tai­kant elekt­ros­ti­mu­lia­ci­ją diag­nos­ti­ka ir „Os­te­me­dos“ nuo­tr. gy­dy­mas vyks­ta vie­nu me­tu.

Os­teo­pa­ti­nio lim­fos dre­na­žo nau­da: • stip­ri­na imu­ni­te­tą, • ma­ži­na ko­jų ti­ni­mą, sun­ku­mą ko­jo­se, • ak­ty­vi­na me­džia­gų apy­kai­tą, • stip­ri­na krau­ja­gys­lių sie­ne­les, • ge­ri­na krau­jo­ta­ką, • ma­ži­na skys­čių per­tek­lių or­ga­niz­me, • va­lo or­ga­niz­mą, • ma­ži­na svo­rį, • ša­li­na ce­liu­li­tą, • at­ku­ria odos elas­tin­gu­mą, • ge­ri­na sa­vi­jau­tą.

Os­teo­pa­ti­ja ir ma­nua­li­nė te­ra­pi­ja pa­de­da slanks­te­lius grą­žin­ti į sa­vo vie­tas, at­kur­ti sklan­dų vi­daus or­ga­nų dar­bą, pa­ge­rin­ti me­džia­gų apy­ kai­tą.

Krau­jo ty­ri­mai pa­de­da iš­sa­miai įver­tin­ti svei­ka­ tos būk­lę, o nu­sta­čius li­gą – efek­ty­viau­siais gy­dy­ mo me­to­dais už­kirs­ti ke­lią jai plis­ti. Po diag­nos­ti­ kos pa­ski­ria­mas in­di­vi­dua­lus gy­dy­mas.

Paaiš­kė­jus elekt­ros­ti­mu­lia­ci­jos pro­ce­dū­rų re­ zul­ta­tams, rea­bi­li­ta­ci­jos cent­ro „Os­te­me­da“ ki­ne­zi­te­ra­peu­tė iš­mo­ko spe­cia­liai tam žmo­gui pri­tai­ky­tų pra­ti­mų, pa­ro­do, kaip tai­syk­lin­gai juos at­lik­ti. In­di­vi­dua­liai pa­rink­ta mankš­ta pa­de­da su­ stip­rin­ti rau­me­nis ir pri­vers­ti or­ga­niz­mą sveik­ti.

Nea­ti­ma daug lai­ko Pa­sak A.Sta­siu­lio, di­džiau­sias os­teo­pa­ti­jos ir rau­ me­nų elekt­ros­ti­mu­lia­ci­jos pri­va­lu­mas, kad diag­ nos­ti­ka ir gy­dy­mas vyks­ta vie­nu me­tu. Jau per pir­mą­ją pro­ce­dū­rą, paaiš­kė­jus diag­no­zei, or­ga­ niz­mas pra­de­da sveik­ti.

Tad per mak­si­ma­liai trum­pą lai­ką su­stip­ri­na­ mas or­ga­niz­mas ir žmo­gus pa­si­ruo­šia ato­sto­ goms. Daž­nai nu­tin­ka taip, kad žmo­gui pa­kan­ka vos vie­nos pro­ce­dū­ros. „Os­te­me­dos“ spe­cia­lis­tai pa­ti­ki­na, kad svei­ ka­ti­ni­mo pro­ce­dū­ras per ato­sto­gas drą­siai ga­li rink­tis tie, ku­rie dėl di­de­lio dar­bo krū­vio pa­pras­ tai tam ne­tu­ri lai­ko. „Už­tik­ri­na­me, kad jū­sų ato­sto­gų už­teks ne tik gy­dy­mui, bet ir poil­siui“, – tei­gia me­di­kai.

Trum­pam at­vy­ku­sie­siems į Lie­tu­vą siū­lo­ma spe­cia­li gy­dy­mo pro­gra­ma. Ji per mak­si­ma­liai trum­pą lai­ką lei­džia pa­siek­ti pui­kių re­zul­ta­tų. Žmo­gus taip pat gau­na ži­nių, kaip to­liau pa­dė­ti sau pa­čiam ir iš­sau­go­ti ge­rą sa­vi­jau­tą.

Lim­fod­re­na­žą at­lie­ka ran­ko­mis Va­sa­rą no­ri­si pa­si­rū­pin­ti ne tik pui­kia sa­vi­jau­ta, bet ir dai­lio­mis kū­no for­mo­mis, odos elas­tin­gu­ mu. Tai pa­siek­ti pa­de­da lim­fod­re­na­žo pro­ce­dū­ ros. Jos vie­nu me­tu pa­de­da nu­šau­ti du zui­kius – pa­ge­rin­ti iš­vaiz­dą ir su­stip­rin­ti or­ga­niz­mą.

A.Sta­siu­lis at­krei­pia dė­me­sį, kad „Os­te­me­ dos“ lim­fod­re­na­žo pro­ce­dū­ros ski­ria­si nuo at­lie­ ka­mų dau­ge­ly­je svei­ka­tin­gu­mo ir gro­žio cent­rų.

Jas atlieka tik pro­fe­sio­na­lios os­teo­pa­to ran­kos.

Gy­dy­to­jas paaiš­ki­no, kad os­teo­pa­tas ran­ko­mis at­pa­lai­duo­ja tas vie­tas, ku­rio­se už­si­sto­vi ir ne­ga­li lais­vai te­kė­ti lim­fa. Apa­ra­tas ne­ga­li iš­ma­sa­žuo­ti to­kių pro­ble­mi­nių vie­tų kaip kirkš­nys, pa­žas­tys, vi­daus or­ga­nai.

Apa­ra­tas vei­kia pa­gal nu­sta­ty­tą pro­gra­mą, to­dėl ne­ga­li ap­tik­ti pro­ble­mi­nių vie­tų, efek­ty­viai jų iš­ma­sa­žuo­ti ir už­tik­rin­ti tin­ka­mą lim­fos te­kė­ ji­mą. Tad rie­ba­lai to­liau kau­pia­si pro­ble­mi­nė­se vie­to­se.

Os­teo­pa­ti­nis lim­fod­re­na­žas pa­de­da pui­kiai pa­ša­lin­ti ce­liu­li­tą.

Os­teo­pa­tas su kiek­vie­nu žmo­gu­mi dir­ba in­ di­vi­dua­liai. Tad pa­ste­bi, ko rei­kia or­ga­niz­mui ir kaip pa­ge­rin­ti lim­fos te­kė­ji­mą.

Kvie­čia­me ap­si­lan­ky­ti rea­bi­li­ta­ci­jos cent­re „Os­te­me­da“ Bal­ti­jos pr. 103, Klai­pė­da Jū­sų pa­to­gu­mui – išanks­ti­nė re­gist­ra­ci­ja ir in­for­ma­ci­ja tel. (8 46) 246 611, 8 607 81740. www.os­te­me­da.lt

Laisvalaikis

Ma­žai ži­no­mas ho­bis Kai na­muo­se vi­si jau mie­ga, už lan­go tam­su, vi­suo­me­nės vei­kė­ja ir po­li­ti­kė Orin­ta Lei­pu­tė kam­ba­ry­je už­de­ga švie­są ir ke­lias va­lan­das mė­gau­ja­si tik pa­tiems ar­ti­miau­siems žmo­nėms ži­no­mu pomėgiu – po­pie­riaus lanks­ti­niais ir kar­pi­niais.

Tekstas: Da­rius Sė­le­nis Fotografija: Tomas Ragina

Kar­pi­nius mėgs­tan­ti po­li­ti­kė sa­vo kū­ri­ niams nau­do­ja miš­rią tech­ni­ką. Tai – ne tik lanks­ty­mas, bet ir kar­py­mas, kli­ja­ vi­mas, plunks­nų, džio­vin­tų gė­lių žie­dų, šiau­de­lių ir ki­to­kių prie­dų nau­do­ji­mas.

Po­li­ti­kė pa­ste­bė­jo, kad ieš­ko­da­ ma ko­kio nors spren­di­mo ar bū­da­ma pri­slėg­tos nuo­tai­kos mie­liau ren­ka­si kar­pi­nius, no­rė­da­ma pail­sė­ti – lanks­to įvai­rias fi­gū­ras iš po­pie­riaus.

Ji mie­lai ką nors iš­lanks­to iš po­pie­ riaus ir lauk­da­ma da­ly­ki­nio su­si­ti­ki­mo: gė­lę, dru­ge­lį, žvė­re­lį ar paukš­tį pa­lie­ka ant sta­lo – te­gul nors aki­mir­ką pa­si­gro­ ži ki­ti žmo­nės. „Ne­sie­kiu iš­lie­ka­mo­sios ver­tės, – ne­ slė­pė O.Lei­pu­tė ir pa­brėž­ė, kad ne­si­ ly­gi­na su ori­ga­mio pro­fe­sio­na­lais. „Iš pra­džių daž­niau­siai lanks­ti­nius lai­kau kam­ba­r y­je, po to jie nuo ma­nęs tols­ta, at­si­du­ria so­de ir ga­liau­siai – kai­me. Ne­ bent tai bū­na do­va­nos, ku­rias žmo­nės iš­sau­go“, – sakė moteris.

Meditacija: O.Leiputė laisvalaikiu mėgaujasi origamiu ir karpiniais.

Ko­kia jai gra­žiau­sia ori­ga­mio spal­va?

Be kon­ku­ren­ci­jos – bal­ta! Tai – ty­ra, ank­dar­biams O.Leiputė lai­ve­lis, lėk­tu­vė­lis, žai­di­mas „Die­ šva­ri spal­va. neabejinga nuo ma­žu­mės. na-nak­tis“, – nu­si­juo­kė po­li­ti­kė. – Ir „Lanks­tant iš bal­to po­pie­riaus ge­riau­ „Iš pra­džių lip­džiau, po to tik vė­liau – su­dė­tin­ges­ni lanks­ti­niai.“ siai ma­to­si kam­pai, še­šė­liai“, – įsi­ti­ki­nu­ ėmė pa­tik­ti lanks­ti­niai ir Ko­pi­juo­ti ne­mėgs­tan­ti O.Lei­pu­tė tik si O.Lei­pu­tė. kar­pi­niai“, – šiek tiek kuk­ daug vė­liau su­ži­no­jo, kad šis me­nas Kai pui­ki nuo­tai­ka, po­li­ti­kė mėgs­ta lin­da­ma­si po­li­ti­kė pa­sa­ko­jo apie ma­žai va­di­na­si ori­ga­miu. Tuo­met vi­suo­me­nės pa­vaikš­čio­ti su šu­ni­mis gam­to­je, to­dėl kam ži­no­mą vie­ną iš savo lais­va­lai­kio vei­kė­ja nu­si­pir­ko kny­gų apie XIV a. Ja­ idė­jų lanks­ti­niams daž­niau­siai se­mia­si lei­di­mo bū­dų. po­ni­jo­je at­si­ra­du­sį iš jos. Bū­da­ma O.Lei­pu­tė ne­si­pui­kuo­ja ir iš­kart pa­ me­ną ir iš­lanks­tė pa­ki­lios nuo­tai­kos tiks­li­na: ne, ji nė­ra pro­fe­sio­na­lė ir ži­no, ke­lis kū­ri­nius pa­gal daž­niau­siai lanks­to Lanks­tau tai, kas kad šiuos, kaip ir vi­sus, įgū­džius rei­kia pie­ši­nius. „Mėgs­ gė­les, gy­vū­nus. šau­na į gal­vą ir iš nuo­lat to­bu­lin­ti, bet šiuo me­tu sa­vo tu kur­ti, lanks­tau Kai per­var­gu­si po lai­ką ski­ria kiek ki­to­kiems da­ly­kams – tai, kas šau­na į dar­ bų na­mo grįž­ta pra­džių, kaip tai vi­suo­me­ni­nei veik­lai, po­li­ti­kai. gal­vą, ir iš pra­džių, po 21 va­lan­dos įpras­ta, ne­nu­pie­šiu „Tai – mė­ga­vi­ma­sis aki­mir­ka, įtam­ kaip tai įpras­ta, ar vė­liau, kai vi­si pos, stre­so ša­li­ni­mas, bu­vi­mas su ne­nu­pie­šiu to, ką na­muo­se mie­ga ir to, ką no­riu iš­lanks­ sa­vi­mi, kū­ry­ba, – ne­slė­pė O.Lei­pu­tė. – no­riu iš­lanks­ty­ti ar už lan­go tam­su, ty­ti ar iš­kar­py­ti.

Sma­gu jaus­ti sa­vo ran­ko­se po­pie­rių ir iš iš­kar­py­ti“, – tei­gė kam­ba­r y­je už­de­ga jo kaž­ką tra­paus su­kur­ti.“ O.Lei­pu­tė ir ne­tru­ švie­są ir ke­lias va­ Mo­kyk­lo­je, kur bu­vo su­stip­rin­ kus iš­lanks­tė ger­vę, lan­das lanks­to. tos dai­lės, dar­bų pa­mo­kos, Orin­ta dru­ge­lį, me­dį, žmo­gų, žu­vį. Su­dė­tin­ges­ „Tai – sa­vo­tiš­ka me­di­ta­ci­ja, in­ty­ mo­kė­si įvai­rių me­no tech­ni­kų, ta­čiau niems kū­ri­niams rei­kia dau­giau lai­ko. mu­mas, nu­si­ra­mi­ni­mas. Vie­nas iš la­biau­siai pa­ti­ko po­pie­riaus plas­ti­ka. Žu­vis iš po­pie­riaus bu­vo do­va­na se­ gy­ve­ni­mo ma­lo­nu­mų“, – pri­si­pa­ži­no „Iš pra­džių bu­vo ir vi­siems ži­no­mas sei, ku­rios zo­dia­ko ženk­las yra Žu­vys.

Orin­ta.

R

▪

Moters triumfas | 2012 Vasara

39

Virtuvė

Pa­tie­ka­lo už­teks ir ne­ti­kė­tam sve­čiui Il­gus me­tus dir­bu­si tarp­tau­ti­nių ban­kų ana­li­ti­ke pro­fe­sio­na­li po­li­to­lo­gė Jo­lan­ta Biels­kie­nė su vy­ru pro­fe­so­riu­mi And­riu­mi Biels­kiu lau­kia, kol ir Lie­tu­vo­je, kaip Pran­cū­zi­jo­je, įvyks so­cia­li­nis, kul­tū­ri­nis ir gur­ma­niš­ka­sis virs­mas.

Tekstas: Jur­gi­ta Ša­kie­nė Fotografija: Si­mo­nas Švit­ra

P

ran­cū­zų rū­muo­se iš­to­bu­ lin­ta ku­li­na­ri­ja ka­dai­se po re­vo­liu­ci­jos ne­te­ko sa­vo už­ sa­ko­vo ir per­si­kė­lė į mies­tų bei mies­te­lių vir­tu­ves, ki­taip ta­riant, ta­po priei­na­ma ir ne­kil­min­gie­ siems. J.Biels­kie­nė ti­ki­si, kad ir lie­tu­viai ne­bi­jos tur­tin­ti sa­vo me­niu ne tik įmant­riais Lie­tu­vos di­di­kų pa­tie­ka­lais, bet ir ki­tų tau­tų val­giais.

J.Bielskienei te­ko gy­ven­ti ne vie­no­je ša­ly­je, o ap­ke­lia­vu­si jų yra dar dau­giau.

Iš vi­sų ra­gau­tų įvai­rių pa­sau­lio vir­tu­vių pa­tie­ka­lų po­li­ti­nių re­to­ri­kų spe­cia­lis­tei di­džiau­sią įspū­dį pa­li­ko vi­sai ne­su­dė­tin­ gai ga­mi­na­mas in­diš­kas ka­ris.

Biels­kiai jo re­cep­tu no­ri pa­si­da­ly­ti su vi­sais „Mo­ters trium­fo“ skai­ty­to­jais kaip įro­dy­mu, kad gur­ma­niš­kas, ska­nus ir svei­kas mais­tas yra leng­vai priei­na­mas vi­siems ir ga­li ga­ruo­ti ne tik ant pre­ten­ zin­gų bur­žua sta­lų. Abu su­tuok­ti­niai mėgs­ta ska­nų mais­tą, to­dėl da­li­ja­si jo ga­mi­ni­mo ma­lo­nu­mu.

Mė­ti­nis jo­gur­tas Prie ka­rio ypač tin­ka mė­ti­nis jo­gur­tas. Jį pa­ga­min­ti trun­ka itin grei­tai. Į in­de­lį na­ tū­ra­laus jo­gur­to dė­ti šaukš­tą grie­ti­nės, šiek tiek su­pjaus­ty­to agur­ko, po­mi­do­ro, su­smul­kin­tų švie­žių mė­tų ir šaukš­te­lį prie­sko­nių „Ga­ram Ma­sa­la“.

Kar­tu: J.Biels­kie­nė su vy­ru pro­fe­so­riu­mi A.Biels­kiu mais­tą ga­mi­na drau­ge, nes tai – ma­lo­nu­mas.

40

Moters triumfas | 2012 Vasara

Pa­tie­ka­lo už­teks ir ne­ti­kė­tam sve­čiui | Virtuvė

Pa­tir­tis: J.Biels­kie­nei te­ko gy­ven­ti ne vie­no­je ša­ly­je, o ap­ke­lia­vu­si jų yra dar dau­giau.

Fioklos Kiurės nuotr.

„Ko­mu­nos ka­ris“ ●● 600–700 g avie­nos ar­ba viš­tie­nos, su­pjaus­ ty­tos ku­be­liais; ●● 2 stam­bių svo­gū­nų, su­pjaus­ty­tų ku­be­liais; ●● ke­lių skil­te­lių čes­na­ko (jas ir­gi rei­kės su­ pjaus­ty­ti); ●● švie­žio im­bie­ro (vi­du­ti­nio dy­džio šak­nies, rei­kės nu­lup­ti ir kuo smul­kiau su­tar­kuo­ti); ●● 800 g po­mi­do­rų skar­di­nė­je (nu­lup­tų, rei­kės su­pjaus­ty­ti); ●● 150–200 g grie­ti­nė­lės.

Pries­ko­niai (ga­li­ma nau­do­ti ir dau­giau, jei no­ri­si ašt­riau): ●● 2 šaukš­te­liai drus­kos; ●● 1 šaukš­te­lis hal­di (tur­me­tic) – la­bai svar­bu šio prie­sko­nio ne­pa­dau­gin­ti, nes pa­tie­ka­las

Mais­to jie ga­mi­na tiek, kad už­tek­tų vi­sai šei­mai, drau­gams ir dar lik­tų ne­ti­ kė­tai už­kly­du­siam sve­čiui. „Svar­biau­sia – leng­va pa­si­ga­min­ti gau­siai. Vie­nas drau­gas in­das man sa­kė, kad In­di­jo­je nie­ka­da ne­prit­rūks­ta va­ka­ rie­nės ne­ti­kė­tam sve­čiui. Tie­siog į ka­rį pri­pi­la­ma dau­giau van­dens“, – pa­sa­ko­jo po­li­to­lo­gė.

In­diš­kas ka­ris tu­ri dar vie­ną uni­ka­lią sa­vy­bę. „Jį val­gy­da­mi vi­si at­si­pa­lai­duo­ ja, pra­links­mė­ja, dings­ta ne­su­ta­ri­mai.

Pa­tie­ka­lą ga­lė­čiau pa­va­din­ti „Ko­mu­nos ka­riu“, nes jį daug kar­tų te­ko ga­min­ti drau­gams ir ar­ti­mie­siems, o prie­sko­nių

ga­li tap­ti kar­tus; ●● 3 šaukš­te­liai in­diš­ko pa­grin­di­nio prie­ sko­nių mi­ši­nio „Ga­ram Ma­sa­la“; ●● 2 šaukš­te­liai mal­tos ka­lend­ros; ●● 2 šaukš­te­liai mal­to ku­mi­no; ●● 1 šaukš­te­lis rau­do­no­sios ait­rio­sios pa­pri­kos (ar­ba ga­li­ma nau­do­ti su­pjaus­ty­tą švie­žią ait­rią­ją pa­pri­ką); ●● švie­žių ka­lend­rų.

Pries­ko­nius, iš­sky­rus ka­lend­ras, ge­riau­sia vi­sus kar­tu su­trin­ti prie­sko­nių trin­tu­ve. Svo­ gū­nus rei­kia pa­ke­pin­ti alie­ju­je iki gel­to­nu­mo.

Su­dė­ti čes­na­ką ir im­bie­rą. Su­ber­ti prie­sko­nius ir dar pa­ke­pin­ti, kol pa­sklis nuo­sta­būs kva­pai.

Su­dė­ti mė­są, ge­rai iš­mai­šy­ti ir pa­ke­pin­ti. Su­

ir kva­pų su­kel­tos aist­ros ne kar­tą pa­dė­jo gim­ti kon­fe­ren­ci­jų, pi­lie­ti­nių ak­ci­jų ar kny­gų idė­joms“, – at­sklei­dė pa­tie­ka­lo po­vei­kį vil­nie­tė.

No­riu iš­sklai­dy­ti mi­tą, kad in­diš­kas mais­tas yra ne­pap­ ras­tai ašt­rus. Pa­si­ga­ min­ki­te to­kio ašt­ru­ mo, koks pa­tin­ka.

dė­ti po­mi­do­rus, ga­li­ma įpil­ti šiek tiek van­dens.

Troš­kin­ti, kol mė­sa ge­rai iš­si­troš­kins. Su­pil­ti grie­ti­nė­lę ir dar kiek pa­troš­kin­ti.

Pa­tie­kiant api­bars­ty­ti ka­lend­rų la­pe­liais. „In­dai ir pa­kis­ta­nie­čiai sa­ko, kad jei­gu pa­tie­ ka­las nė­ra api­bars­ty­tas ka­lend­rų la­pe­liais – jo ne­ga­li­ma va­din­ti ka­riu“, – pri­dū­rė J.Biels­kie­nė.

Prie ka­rio rei­kė­tų pa­tiek­ti ry­žių, naan duo­ nos (ga­li­ma keis­ti ge­res­nės ko­ky­bės pi­cos pa­plo­čiais).

Vis dėl­to, pri­pa­ži­no J.Biels­kie­nė, ge­ riau­sia šio pa­tie­ka­lo sa­vy­bė – jo kva­pas, ku­ris pa­sklin­da po na­mus ir net lau­ke.

Ape­ti­tą ža­di­nan­tis aro­ma­tas vi­lio­ja užei­ ti ir pa­si­vai­šin­ti.

Ga­lu­ti­nis ka­rio sko­nis, pa­sak mo­ters, pri­klau­so nuo tu­ri­mų su­de­da­mų­jų da­lių ir nuo­tai­kos. „No­riu iš­sklai­dy­ti mi­tą, kad in­diš­kas mais­tas yra ne­pap­ras­tai ašt­rus. Pa­si­ga­min­ki­te to­kio ašt­ru­mo, koks pa­tin­ka“, – siū­lo po­li­to­lo­gė.

Ji re­cep­tui pa­rin­ko pa­čius pa­pras­čiau­ sius pa­grin­di­nius prie­sko­nius, ko­kių ne­sun­ku ras­ti mū­sų mais­to pre­kių par­ duo­tu­vė­se.

▪

Moters triumfas | 2012 Vasara

41

Grožis

Kos­me­ti­ką ga­min­ki­te it mais­tą Vis dau­giau mo­te­rų do­mi­si, iš ko pa­ga­min­ti kre­mai. Smul­kio­mis rai­dė­mis su­ra­šy­ti che­mi­niai pa­va­di­ni­mai su­ke­lia įta­ri­mų, ar jie nepa­kenks. Toms, ku­rios nežino, kokį kremą pirk­ti, yra pui­ki išei­tis.

Ga­min­ki­te kos­me­ti­ką pa­čios!

I

š­ra­din­gos lie­tu­vės dar nuo ta­da, kai kos­me­ti­kos pa­si­rin­ki­mas bu­vo ypač skur­dus, ži­no, kaip pa­si­ga­min­ti na­tū­ra­lių gro­žio kau­kių ar kū­no švei­tik­lių, pa­ vyz­džiui, iš se­zo­ni­nių vai­sių ar dar­žo­vių.

Jau įma­no­ma pa­čioms pa­ga­min­ti il­giau

„Shut­ters­tock“ nuo­tr.

42

Moters triumfas | 2012 Vasara

ga­lio­jan­čių vei­do ir kū­no odą puo­se­lė­ jan­čių prie­mo­nių. Ži­no­da­mos, ką įde­ da­te, bū­si­te ga­ran­tuo­tos, kad pro­duk­tas na­tū­ra­lus.

Svei­kų pro­duk­tų par­duo­tu­vių len­ty­ no­se jau ga­li­ma pa­ma­ty­ti ne tik nau­do­ti pa­ruoš­tų kre­mų ar alie­jų mi­ši­nių, bet ir

jų ga­my­bai rei­ka­lin­gų at­ski­rų pro­duk­tų.

Ko ge­ro, pa­pras­čiau­sia ga­min­ti alie­jų mi­ši­nius – tam tik­ro­mis pro­por­ci­jo­mis su­mai­šiu­sios kos­me­ti­nius, ete­ri­nius alie­ jus gau­si­te as­me­niš­kai jums pri­tai­ky­tą elik­sy­rą. Kai ku­rioms mo­te­rims alie­jai at­sto­ja kre­mus bei kū­no los­jo­nus. ►

Ekologiška kosmetika, kosmetikos gamybos priemonës www.ekolinija.lt

Vargina veninës kraujotakos ar limfos apytakos sutrikimai – kojø nuovargis, iðryðkëjæs kapiliarinis tinklas, iðsiplëtusios venos ar galûniø tinimas?

Kvieèiame apsilankyti naujame konsultacijø centre

Sveikatos Arka

Partizanø g. 17 (áëjimas ið Birþelio 23-iosios g.), Kaunas.

Pasiteirauti ir registruotis galite tel. 8 610 41 007.

Konsultuoja, tiria ir Jums tinkamiausià gydymà skiria: • • • •

kraujagysliø chirurgas; proktologas; kineziterapeutas; ortopedas-traumatologas.

INDIVIDUALIAI pritaikomos profilaktinës ir gydomosios kompresinës kojinës, Moters triumfas | 2012 Vasara 43 rankovës, atliekamos limfodrenaþo procedûros.

Grožis | Kos­me­ti­ką ga­min­ki­te it mais­tą

Lū­pų bal­za­mas Rei­kės šių pro­duk­tų: ●● 10 ml skys­tų alie­jų mi­ši­nio.

Ga­li­ma nau­do­ti vie­nos rū­šies alie­jų (si­mond­si­jų, avo­ka­dų, aly­vuo­gių) ar­ba ga­li­ma mai­šy­ti ke­le­tą jų. ●● 3 g kie­to eko­lo­giš­ko svies­to (tauk­me­džio, ka­ka­vos), ●● 2–3 g bi­čių vaš­ko, ●● 5–6 la­šai ete­ri­nių alie­jų, ●● ga­li­ma įdė­ti me­daus, vi­ta­mi­no E. Rei­ka­lin­gos prie­mo­nės: ●● ma­žas stik­li­nis in­de­lis, ku­ria­me mai­šy­si­te bal­za­mą, ●● di­des­nis in­de­lis, ku­rį ga­li­ma kai­tin­ti ant vi­ryk­lės, ●● plas­ti­ki­nė men­te­lė, šaukš­te­lis, ●● smul­kios mais­ti­nės svars­tyk­lės (ne­bū­ti­nai).

Ga­my­ba Im­ki­te di­des­nį in­dą, jį pri­pil­dy­ki­te van­dens. Į jį įsta­ty­ki­te ir pa­leis­ki­te plauk­ti ma­žes­ nį­jį du­be­nė­lį. Tuo­met in­dą su van­de­niu dė­ki­te ant vi­ryk­lės, kad pa­leng­va šil­tų. Į ant van­dens kais­tan­tį in­de­lį pir­miau­sia rei­kia su­pil­ti skys­tą alie­jų. Jam pa­ši­lus, dė­ki­te bi­ čių vaš­ką ir mai­šy­da­mos men­te­le lau­ki­te, kol iš­si­ly­dys. Tuo­met ga­li­ma dė­ti li­ku­sius pro­duk­tus – eko­lo­giš­ką svies­tą, me­dų, jei jis nau­do­ja­mas, ir tir­pin­ti tol, kol ma­sė taps vien­ti­sa. Tuo­met įla­šin­ki­te ete­ri­nių alie­jų ir ge­rai iš­mai­šy­ki­te. Ma­sę su­pil­ki­te į in­de­lį, ku­ris bus bal­za­mo na­mai, ir pa­li­ki­te su­sting­ti. Tam tin­ka anks­tes­nių kos­me­ ti­kos prie­mo­nių in­de­liai, tik la­bai svar­bu juos ge­rai iš­plau­ti ir sau­sai iš­šluos­ty­ti.

Nau­din­gi pa­ta­ri­mai Bal­za­mą ga­li­ma ga­min­ti pro­duk­tų de­dant iš akies, bet nuo to pri­klau­sys ga­mi­nio kon­

◄ La­biau įgu­du­sios kos­me­ti­kos kū­rė­jos

pe­rei­na prie su­dė­tin­ges­nių pro­duk­tų – kre­mų ga­my­bos. Tam rei­kia dau­giau ži­ nių ir prie­mo­nių, bet at­kak­liai na­tū­ra­lu­ mo ieš­kan­čių mo­te­rų ne­su­lai­kys nie­kas! Į kos­me­ti­kos ga­my­bą įni­ku­sios mo­te­ rys tvir­ti­na, kad, su­si­pir­kus rei­ka­lin­gas

sis­ten­ci­ja. Jei­gu bus ma­žai bi­čių vaš­ko ir dau­ giau skys­tų alie­jų, bal­za­mas ne­sus­tings net ir per nak­tį pa­lik­tas šal­dy­tu­ve. To­kiu at­ve­ju ga­li­ma iš­tir­pin­ti ma­sę ant­rą kar­tą, įdė­ti dar bi­čių vaš­ko, vis­ką su­mai­šy­ti, tuo­met su­ stin­gu­si ma­sė jau bus kie­tes­nė. Bal­za­mui, ku­ris bus nau­do­ja­mas va­sa­rą, pa­tar­ti­na dė­ti dau­giau bi­čių vaš­ko, nes nuo ši­lu­mos ma­sė grei­tai skys­tės. O žie­mą ga­li­ma da­ry­ti at­virkš­čiai – minkš­tes­nį bal­za­mą. Jei­gu jū­sų ga­min­tas bal­za­mas išė­jo la­bai kie­tas, iš­tir­pin­ki­te bal­za­mo ma­sę šil­ta­me van­ de­ny­je, įpil­ki­te šiek tiek pa­si­rink­to skys­to alie­jaus ir ge­rai iš­mai­šę pa­li­ki­te sting­ti.

Jei­gu nau­do­si­te tik skys­tus be­spal­ vius alie­jus, tuo­met bal­za­mo spal­va bus gels­va nuo bi­čių vaš­ko. Jei­gu da­ry­si­te iš avo­ka­dų alie­jaus – gau­si­te ža­lią bal­za­mą.

Mėgs­tan­čio­sios šo­ko­la­dą ga­li ne­sun­kiai pa­si­ga­min­ti šo­ko­la­di­nį bal­za­mą – vie­toj ete­ri­nių alie­jų rei­kė­tų nau­do­ti ka­ka­vos ab­

su­de­da­mą­sias da­lis, na­muo­se ga­min­ ti ma­žy­tį in­de­lį kre­mo fi­nan­siš­kai ne ką la­biau ap­si­mo­ka, nei pirk­ti ką nors pa­na­šaus svei­kos kos­me­ti­kos par­duo­tu­ vė­je. Ti­kė­ti­na, kad su­nau­do­si­te tik da­lį įsi­gy­tų pro­duk­tų, o bū­si­te su­mo­kė­ję ir už tą kie­kį, ku­rio ne­pri­rei­kė.

Aukščiausios kategorijos vaistininkės farmakognostės Jadvygos Balvočiūtės ūkis Gyvolių k. Mažeikių r.

8-670 26 810 (mob.) 8-443 37118 (tel./fax.)

8-443 31081 (užsakymams, registracijai) info@jadvyga.lt, www.jadvyga.lt

44

Moters triumfas | 2012 Vasara

so­liu­tą ar ka­vos ete­ri­nį alie­jų – iš­gau­si­te ne tik sal­dų ka­ka­vos kva­pą, bet ir rus­vą spal­vą. Tik tuo­met rei­kės il­giau pa­mai­šy­ti ma­sę, nes neiš­mai­šius ant dug­no nu­ sės di­de­li ap­va­lūs ab­so­liu­to la­šai. Il­giau pa­mai­šius jie pa­si­skirs­to, ir bal­za­mas tam­pa pie­niš­ko šo­ko­la­do spal­vos. Į to­kį bal­za­mą pui­kiai tin­ka dė­ti va­ni­lės iš­trau­ ką, nes va­ni­lės, ka­ka­vos ir ka­vos kva­pai la­bai de­ra kar­tu.

Bal­za­mo kva­pą su­teiks pa­si­rink­tas ete­ri­nis alie­jus. Jei­gu no­ri­te be­kva­pio, ga­li­te ne­dė­ti jo­kio ete­ri­nio alie­jaus, ta­čiau nuo bi­čių vaš­ko vis tiek jau­sis sa­vo­tiš­kas leng­vas kva­pas. Jei mėgs­ta­te mais­ti­nius sko­nius, ga­li­ma drą­siai nau­do­ti ci­na­mo­no, cit­ri­nų, greipf­ru­tų, apel­si­nų, ka­ka­vos, ka­vos ete­ri­nius alie­jus. Jei no­ri­te gai­vaus va­sa­riš­ko lū­pų bal­za­mo, ga­li­te įla­šin­ti mė­tų ar eu­ka­lip­to ete­ri­nio alie­jaus, tuo­ met jau­si­te gai­vų ir vė­sų aro­ma­tą. Šal­ti­nis: ra­sos­re­cep­tai.lt

Ta­čiau jei iš kar­to už­mai­šy­si­te di­des­nį kie­kį bū­si­mo kre­mo ir pa­si­da­ly­si­te juo su drau­gė­mis ar ko­le­gė­mis, pa­ju­si­te fi­nan­si­nę nau­dą. Na­tū­ra­li kos­me­ti­ka tu­ri ne tik pra­na­šu­mų, bet ir trū­ku­mų.

Ka­dan­gi ji be dirb­ti­nių kon­ser­van­tų, ne­su­ge­du­si iš­si­lai­ko trum­piau – ją rei­kia su­nau­do­ti per ke­lis mė­ne­sius. Pa­ga­mi­ nu­sios sau ke­lis in­de­lius pro­duk­to nie­ko ne­lai­mė­si­te, nes, ne­spė­ju­sios su­nau­do­ti lai­ku, tu­rė­si­te tie­siog iš­mes­ti.

Pra­de­dan­čio­sioms kos­me­ti­kos ga­ min­to­joms siū­lo­me pa­si­ga­min­ti bal­za­ mą lū­poms – gal­būt kos­me­ti­kos ga­my­ba virs ne tik po­rei­kiu, bet ir po­mė­giu

▪

MT inf.

GROŽIS

Karš­tą va­sa­ros die­ną mo­te­rys tu­ri at­ro­dy­ti ne tik gra­žiai, ta­čiau ir gai­viai, leng­vai. Kad oda iš­lik­tų svei­ka ir neiš­sau­sė­tų, ma­kia­žo prie­mo­nes pa­ta­ria­ma rink­tis ap­gal­vo­tai.

Tekstas: Ka­ro­li­na Mar­cin­ke­vi­čiū­tė

„Shut­ters­tock“ nuo­tr.

Ma­din­gos ryš­kios akys

M

o­te­rų ma­kia­žą kos­me­to­lo­gė Li­li­ja Balt­ra­mie­jū­nai­tė ana­li­zuo­ja ne tik dirb­da­ma gro­žio kli­ ni­ko­je. „Daž­nai ei­da­ma gat­ve pa­ste­biu ma­kia­žo klai­das – ne­tei­sin­gai pa­si­rink­tą ma­kia­žo pa­grin­do at­spal­vį, kon­sis­ten­ci­ ją, kie­kį“, – po­kal­bį pra­dė­jo ji.

Drau­gių pa­ta­ri­mai klai­di­na Pa­sak spe­cia­lis­tės, da­ran­tis ma­kia­žą bū­ ti­na at­si­žvelg­ti į sa­vo odos ti­pą, plau­kų spal­vą, įvaiz­dį, sti­lių ir, be abe­jo, me­tų lai­ką. „Nau­do­da­mos pud­rą mo­te­rys daž­nai vei­dą tam­si­na ir švie­si­na ten, kur to da­ry­ti tik­rai ne­de­rė­tų“, – pa­ste­bi kos­me­to­lo­gė.

Rink­tis kos­me­ti­kos prie­mo­nes, ku­rias re­ko­men­duo­ja drau­gės, – ne išei­tis. „Jei tin­ka drau­gėms, dar ne­reiš­kia, kad tiks ir jums“, – pri­dū­rė pa­šne­ko­vė. Va­sa­rą, pa­sak jos, ma­kia­žo pa­grin­das tu­ri bū­ti leng­vas, ge­riau­sia – van­dens pa­grin­du.

Stip­rus įde­gis sen­di­na „Va­sa­rą rin­ki­tės šil­tus že­mės at­spal­vius. Šie­met ma­din­ga švy­tin­ti oda, ryš­kios akys, il­gos ir sto­ros blaks­tie­nos, bliz­gios lū­pos. Taip pat rau­do­nais lū­pų da­žais ga­ li­te iš­ryš­kin­ti lū­pas, nau­do­ti ma­ti­nę pud­

46

Moters triumfas | 2012 Vasara

„Nė­ra vi­siš­kai sau­gių kos­me­ti­kos rą ir blaks­tie­nų tu­šą. Tik prieš daryda­ prie­mo­nių. Apie 8 pro­c. mo­te­rų bent mos ma­kia­žą bū­ti­nai šva­riai nu­va­ly­ki­te kar­tą gy­ve­ni­me pa­ti­ria ne­pa­gei­dau­ja­ vei­dą“, – per­spė­jo ma­kia­žo spe­cia­lis­tė. mą de­ko­ra­ty­vi­nės kos­me­ti­kos ar odos Daž­niau­siai pa­si­tai­kan­tis odos ti­pas – prie­žiū­ros prie­mo­nių su­kel­tą po­vei­kį“, – miš­ri oda: sau­si skruos­tai, o no­sies dės­tė gy­dy­to­ja. ir kak­tos sri­ty­je – rie­bi oda. Dėl to Kon­tak­ti­niam der­ma­ti­tui bū­din­ mo­te­rys, ku­rių oda miš­ri, tu­rė­tų rink­tis gas odos nie­žė­ji­mas, pa­rau­di­mas, ma­kia­žo prie­mo­nes, re­gu­liuo­jan­čias pleis­ka­no­ji­mas. Daž­niau­si aler­ge­nai rie­ba­lų iš­si­skirs­ty­mą ir in­ten­sy­viai drė­ kos­me­ti­kos prie­ ki­nan­čias. mo­nė­se – kon­ser­ Ne ma­žiau nei van­tai, kva­pio­sios pa­ryš­kin­ti vei­do De­ko­ra­ty­vi­nės me­džia­gos ar­ba bruo­žus yra svar­bu kos­me­ti­kos spal­vo­ti pig­men­tai. tin­ka­mai ap­sau­go­ti Tad sau­giau rink­tis odą nuo sau­lės, ku­ri ne­ga­li­ma nau­do­ti to­kias prie­mo­nes, sen­di­na odą. ne­svei­kai odai. ku­rios tu­ri ma­žiau „Mer­gi­nos, ne­si­ dirb­ti­nių kon­ sten­gian­čios kas­met ser­van­tų, ma­žiau at­ro­dy­ti kaip ką tik kva­pų. „Kar­tais che­mi­nės me­džia­gos grį­žu­sios iš šil­tų­jų kraš­tų, il­giau ga­lės su­ke­lia der­ma­ti­tą tik kar­tu vei­kiant džiaug­tis jau­nai at­ro­dan­čia oda“, – pro­ ult­ra­vio­le­ti­niams spin­du­liams – to­kių gno­zuo­ja gy­dy­to­ja der­ma­to­ve­ne­ro­lo­gė at­ve­jų va­sa­rą pa­dau­gė­ja. De­ko­ra­ty­vi­nės Ais­tė Be­liaus­kie­nė. kos­me­ti­kos ne­ga­li­ma nau­do­ti ne­svei­kai Ji pa­ta­ria va­sa­rą nau­do­ti ma­žiau rie­ odai“, – per­spė­jo me­di­kė. ba­lų tu­rin­čias kos­me­ti­kos prie­mo­nes.

Rie­būs kre­mai ir ma­kia­žo pa­grin­das Karš­tą die­ną oda gau­siai pra­kai­tuo­ja, už­kem­ša odos po­ras, tai su­da­ro są­ly­gas to­dėl sun­kus ma­kia­žas neat­ro­dys gra­žiai at­si­ras­ti spuo­gams. Ne­ga­li­ma pa­mirš­ti ir bus ne­prak­tiš­kas. mik­ro­bų, ku­rių at­si­ran­da kos­me­ti­kos prie­mo­nė­se, il­gą lai­ką lai­ko­mo­se šil­to­je pa­tal­po­je. Jie su­ke­lia in­fek­ci­nes li­gas, to­dėl ati­da­ry­tą blaks­tie­nų tu­šo tū­be­lę ar ki­tą prie­mo­nę der­ma­to­lo­gai pa­ta­ria Ki­ta pro­ble­ma – dir­gi­nan­čios ar­ba aler­ nau­do­ti ne il­giau nei tris mė­ne­sius. gi­zuo­jan­čios kos­me­ti­kos prie­mo­nė­se Siekiančios išvengti ne­ma­lo­nių pa­ esan­čios me­džia­gos, ku­rios ga­li su­kel­ti da­ri­nių mo­te­rys kos­me­ti­kos prie­mo­nių kon­tak­ti­nį der­ma­ti­tą. ne­tu­rė­tų nei sko­lin­ti, nei sko­lin­tis.

mik­ro­bai Sko­lin­to­je tū­be­lė­je

▪

Mes žinome visas grožio ir sveikatingumo paslaptis

Gyd. G.Ramanauskienës Grožio ir sveikatingumo klinika

Atostogaudami pajûryje galite ne tik pasilepinti saulës, jûros ir puðynø teikiamais malonumais, bet ir pasirûpinti savo groþiu nesugaiðdami tam daug laiko. Kartais viena rimta procedûra kur kas vertingesnë nei deðimt paprastø tiek rezultatais, tiek sugaiðto laiko atþvilgiu.

GR klinika siûlo ypatingà naujovæ Lietuvoje – veido, rankø, pilvo ir kitø kûno vietø ilgalaiká odos patempimà be skalpelio – su tirpstanèiais polidioksanono siûlais. Rezultatai pradeda ryðkëti jau po mënesio, iðlieka iki 2-3 metø ir ilgiau. Tai moderni technologija, atkeliavusi ið Pietø Korëjos.

Mezoterapija su trombocitais prisotinta savo kraujo plazma (PRP) puikiai atjaunina veido, kaklo, plaðtakø odà. Odai sugràþina jaunatviðkà skaistumà, lygumà, iðbalina pigmentines dëmes. Tai veiksmingiausia priemonë plaukams ir iðretëjusiems antakiams atauginti. „Sculptra“ – poli-L-pieno rûgðties uþpildas, veiksmingiausiai skatinantis kolageno gamybà. Jis natûraliai ir ilgam (2-3 metams) atkuria nykstanèius veido audinius, pakelia skruostus, uþpildo gilias raukðles ir ádubas, suformuoja graþø veido ovalà. Tai daugelio pasaulio garsenybiø groþio paslaptis. Tik 2-3 procedûros per pusæ metø – ir Jûs pastebimai jaunëjate net 3 metus!

Nuo saulës iðsausëjusià, raukðlelëmis ir dëmelëmis iðmargintà odà atðvieþins ir gerokai atjaunins drëgnasis odos ðveitimas amerikieèiø „Hydra Facial“ sistema. Tai netraumuojanti, neskausminga procedûra, kurios metu atmirkomas, nuðveièiamas ir susiurbiamas suragëjæs odos sluoksnis su visais neðvarumais, ápurðkiami làsteliø atsikûrimà gerinantys preparatai. Rezultatai prilygsta lazeriniam odos ðveitimui.

Greitai, be didelio skausmo radiochirurginiu bûdu galite atsikratyti nepageidaujamø odos dariniø – papilomø, keratomø, iðsiplëtusiø kapiliarø ir pan.

Tik kelios (impulsinë ðviesa + radiodaþnio srovë) procedûros kartà per mënesá be skausmo paðalina net ðviesius plaukus, sustangrina odà, sumaþina veido raudoná.

Jûsø groþiui ir sveikatinimui atliekame ir daugelá kitø procedûrø.

Patikrinti ir nustatyti organizmo sveikatos bûklæ galime echoskopu ir elektromagnetiniu kûno analizatoriumi.

GR klinika, S.Daukanto g. 2, Klaipëda Tel. 8 46 493 767, 8 620 67 701 El. paðtas: info@g-r.lt www.grklinika.lt; www.grpapuosalai.lt; www.grkosmetika.lt

„Shut­ters­tock“ nuo­tr.

Kauk­šė­ki­te ne per daž­nai Avė­da­ma aukš­ta­kul­nius mo­te­ris pa­si­jun­ta tik­ra da­ma.

Be ele­gan­tiš­kų, ko­jų gro­žį pa­brė­žian­čių ba­te­lių neat­sisk­leis jo­kios va­ka­ri­nės su­kne­lės gro­žis. Me­di­kų ver­dik­tas griež­tas: kas­die­nė ava­ly­nė tu­ri ne­ža­lo­ti ko­jų.

N

e­si­va­do­vaudamos po­ sa­kiu „gro­žis rei­ka­lau­ja au­kų“, ne­bū­ti­nai tap­si­te ma­žiau dai­li. Kas iš to, kad ko­jas puoš dai­liau­si ba­te­liai, o vei­das iš­duos kan­čią – vy­rų tai tik­rai ne­trauks.

Ar pirš­tas tel­pa?

Tai ga­li pa­tvir­tin­ti ba­tų di­zai­ne­ris Ža­ nas Mas­laus­kas, nu­žiū­rin­tis ne vie­nos da­mos apa­vą. Pa­sak šio ava­ly­nės kū­rė­jo, apau­nan­čio tiek mo­te­ris, tiek vy­rus, net

48

Moters triumfas | 2012 Vasara

Tekstas: Jur­gi­ta Ša­kie­nė

ir gra­žiau­sių ba­tų ne­si­no­rės avė­ti, jei jie bus ne­pa­to­gūs.

Ren­kan­tis ba­tus jis pir­miau­sia siū­lo at­lik­ti vi­siš­kai ne­su­dė­tin­gą tes­tą: rei­kia ba­tus pa­dė­ti ant ly­gaus pa­grin­do, pa­vyz­ džiui, sta­lo. „Ba­to prie­kis nuo sta­lo tu­rė­tų bū­ti pa­ki­lęs tiek, kad lįs­tų pirš­tas. Jei­gu ne­pa­len­da, ba­tą ga­li­te mes­ti į šo­ną, nes jis bus ne­pa­to­gus, ko­ja ba­te vi­sa­da slys į prie­kį – spaus pirš­tus ir lauš kel­tį“, – įspė­jo ava­ly­nės ži­no­vas.

Ren­kan­tis už­da­rą ava­ly­nę, jis ra­gi­na at­kreip­ti dė­me­sį, kad na­tū­ra­lios odos

bū­tų ne tik ba­tų išo­rė, bet ir vi­dus.

Ant­raip ko­jos ne­kvė­puos ir pra­kai­tuos.

Taip pat, pa­sak jo, la­bai svar­bu, kad ba­tų vi­dus bū­tų kuo švie­ses­nės spal­ vos, nes ga­li im­ti da­žy­ti ko­jas. Ž.Mas­ laus­kas ne­si­ža­vi ir la­kuo­tais ba­tais. „Jie la­bai gra­žūs, bliz­ga, bet len­ki­ mo vie­to­se iš išo­rės ga­li su­skil­ti. Dėl gra­žaus bliz­gaus odi­nio pa­mu­ša­lo su­ pra­kai­ta­vu­si ko­ja ga­li pra­dė­ti sli­di­nė­ti ba­te ar­ba net nu­trin­ti, nes la­ku deng­ta oda ne­kvė­puo­ja – su­si­da­ro šilt­na­ mio efek­tas“, – ne­ma­lo­nu­mų įžvel­gė meist­ras.

Kauk­šė­ki­te ne per daž­nai | APAVAS

Ren­kan­tis ava­ly­nę rei­kė­tų įsi­dė­mė­ti: ●● ba­to dy­dis tu­ri bū­ti op­ti­ma­lus, ati­tin­kan­tis pė­dos for­mą; ●● ba­tas tu­ri bū­ti minkš­tas, lanks­tus, ne­var­žy­ti pė­dos ju­de­sio; ●● ava­ly­nė tu­ri bū­ti pa­ga­min­ta iš ko­ky­biš­kos, kvė­puo­jan­čios me­džia­gos; ●● ava­ly­nė tu­ri bū­ti leng­va; ●● op­ti­ma­lus pa­kul­nės aukš­tis – iki 4 cm. ●● ava­ly­nę rei­kė­tų ma­tuo­tis ant­ro­je die­nos pu­sė­je ar va­ka­re, nes nuo vaikš­čio­ji­mo per die­ną pė­da pa­tins­ta iki 5–8 pro­c.

Šio se­zo­no ava­ly­nė:

Ko­ky­bė: ba­tų di­zai­ne­ris Ž.Mas­laus­kas yra apa­vęs ne vie­ną mo­te­rį, ta­ čiau ir jis pir­me­ny­bę tei­kia ava­ly­nės pa­to­gu­mui.

As­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

●● po­pu­lia­riau­si ba­tai yra vi­siš­kai ne­pail­gin­tu prie­kiu; ●● ma­din­gos ryš­kios, že­miš­kos spal­vos (miš­ko ža­lu­mo, gel­to­nos, mė­ly­nos, cik­la­me­no); ●● mo­ka­si­nai tiks tiek vy­rams, tiek mo­te­rims; ●● va­sa­rai ir ru­de­niui – stam­bios plat­for­mos pa­dai, stam­bus kul­nas, odi­niai ba­tai mai­šy­ti su au­di­niu; ●● au­li­nių ba­tų au­las tu­rė­tų bū­ti virš kau­liu­kų, jų ak­cen­tas – iš­ryš­kin­tas, pail­gin­tas lie­žu­vis; ●● ma­din­gi ir nau­din­gi ba­tai, ku­rie ga­li bū­ti trans­for­muo­ja­mi – iš jų ga­li­ma su­kur­ti bent tris skir­tin­gus mo­de­lius.

Ken­čia dau­gu­ma mo­te­rų

Įdo­mu tai, kad nuo ava­ly­nės ko­ky­bės pri­klau­so ne vien pė­dų svei­ka­ta. Or­to­ pe­das trau­ma­to­lo­gas Gin­ta­ras Kuš­lei­ka įspė­ja, kad ava­ly­nės su­ke­lia­mi nei­gia­mi pa­da­ri­niai yra ma­si­nis reiš­ki­nys.

Gy­dy­to­jas pa­sa­ko­jo, kad, JAV at­ lik­tų ty­ri­mų duo­me­ni­mis, nuo 75 iki 90 pro­c. mo­te­rų pa­ti­ria ko­kių nors svei­ka­tos pro­ble­mų dėl ne­tin­ka­mos ava­ly­nės. „Tai ir pė­dų odos, pė­dos ir čiur­nos są­na­rių, ke­lių są­na­rių, stu­bu­ro ne­ga­la­ vi­mai. Di­džiau­sią ža­lą da­ro per ankš­ti, per kie­ti, aukš­ta­kul­niai ba­tai bei il­ga to­kių ba­tų avė­ji­mo truk­mė“, – var­ di­jo me­di­kas. Vy­rai, pa­sak jo, su tuo su­si­du­ria re­čiau, nes jų ava­ly­nė be­veik vi­sa­da yra že­mu kul­nu, pla­tes­nė nei mo­te­rų.

Pa­sak jo, be­ne dau­giau­sia pro­ble­mų dai­lio­sios ly­ties at­sto­vėms ky­la dėl ba­tų itin aukš­ta pa­kul­ne. „Aukš­ta­kul­niai nu­len­kia pė­dos prie­ki­nę da­lį že­myn. La­biau įdar­bi­ na­mi šlau­nų len­kia­mie­ji rau­me­nys, la­biau įtemp­ti ke­lių sri­ties rau­me­nys.

Ei­se­na tam­pa pa­na­ši į ba­lan­sa­vi­mą ant

ly­no – pė­da yra kiek pa­suk­ta į išo­rę.

Tai di­di­na čiur­nos są­na­rio trau­mos ti­ki­my­bę“, – aukš­ta­kul­nių mė­gė­jas per­ spė­jo G.Kuš­lei­ka.

Trum­pė­ja blauz­dos rau­me­nys Aukš­ta­kul­niai taip pat ri­bo­ja čiur­nos ju­de­sio amp­li­tu­dę ir jė­gą. „Il­gai ne­šio­jant aukš­ta­kul­nius, trum­ pė­ja blauz­dos rau­me­nys, silp­nė­ja pė­dos at­si­spy­ri­mo jė­ga. Ga­li kiek pa­trum­pė­ti ir Achi­lo saus­gys­lė, pra­si­dė­ti saus­gys­lės už­de­gi­mas“, – aiš­ki­no or­to­pe­das trau­ ma­to­lo­gas. Be to, blauz­di­kau­lis pa­ma­žu kryps­ta į vi­dų, dėl to di­dė­ja spau­di­mas vi­di­nei ke­lio są­na­rio da­liai bei il­gai­niui ga­li iš­si­vys­ty­ti os­teoart­ri­tas.

Me­di­ko aiš­ki­ni­mu, suau­gu­siam žmo­gui įpras­ta stu­bu­ro S for­ma yra lyg amor­ti­za­to­rius. „Dė­vint aukš­ta­kul­nius ir svo­rį per­kė­lus ant prie­ki­nės pė­dos da­lies, kei­čia­si kū­no pu­siaus­vy­ros cent­ras. Vir­šu­ti­nė stu­bu­ro da­lis kiek pa­svy­ra at­gal, apa­ti­nė – į prie­kį. Tai nė­ra įpras­ta bū­se­na ir il­gai­niui su­ke­lia rau­me­nų nuo­var­gį bei skaus­mus“, – pri­dū­rė spe­cia­lis­tas. ►

Moters triumfas | 2012 Vasara

49

APAVAS | Kauk­šė­ki­te ne per daž­nai

Nuo ma­dos – prie or­to­pe­di­jos ◄ Ir tai dar ne vi­si ne­tin­ka­mo apa­vo su­ ke­lia­mi ne­ma­lo­numai. Esant per siau­rai ava­ly­nei, dėl pė­dos su­spau­di­mo ga­li­mas odos su­dir­gi­ni­mas, nuo­spau­dos, ner­vo dir­gi­ni­mas ir ki­ta. „Ava­ly­nės spau­di­mo vie­to­je oda su­ dir­gi­na­ma, iš­sau­sė­ja, vė­liau su­sto­rė­ja, ga­li at­si­ras­ti skaus­mas. Rei­kė­tų keis­ti ava­ly­nę ar pri­tai­ky­ti spe­cia­lius pa­minkš­ ti­ni­mus spau­di­mo sri­ty­se. Įp­ras­ti­niai pė­dos at­ra­mos taš­kai ga­li pa­si­keis­ti ir dėl įgim­tų ar įgy­tų pė­dos de­for­ma­ci­ jų, tuo­met at­si­ran­da nuo­spau­dų. To­kiu at­ve­ju ga­li pa­dė­ti spe­cia­li or­to­pe­di­nė ava­ly­nė“, – išei­tis pa­tei­kė G.Kuš­lei­ka.

Vie­nos mo­te­rys me­tų me­tus avi aukš­ta­kul­nius ir nie­kuo ne­si­skun­džia, o ki­tos ga­na grei­tai su­si­du­ria su ne­ma­lo­ nio­mis staig­me­no­mis. Tai pri­klau­so nuo dau­gy­bės veiks­nių – am­žiaus, dar­bo ir lais­va­lai­kio po­bū­džio, gre­tu­ti­nių li­gų, ava­ly­nės avė­ji­mo truk­mės.

Me­di­kai ne­sa­ko, kad grakš­čius aukš­ ta­kul­nius ba­te­lius rei­kia pa­mirš­ti – te­bū­ nie tai iš­kil­min­go va­ka­ro apa­vas, ku­ris per ke­lias va­lan­das ne­spės pa­kenk­ti.

Pa­ta­ri­mas: aukš­ta­kul­niai ba­te­liai tik­riau­siai nie­ka­da nei­šeis iš ma­dos, bet jie netu­rė­tų bū­ti kas­die­nis apa­vas.

Testas: jei ba­to prie­kis p­ a­ki­lęs, po juo ­tel­pa pirš­tas, jis bus patogus. „Shut­ters­tock“ nuo­tr.

▪

Poilsio apartamentai Tel. (8 68) 267 921, 8 618 09 304

Naujoji Uosto g. 14, Klaipëda www.lorna.lt

NEMOKAMOS REABILITACIJOS IR AMBULATORINËS PASLAUGOS IR TURINTIEMS SVEIKATOS DRAUDIMUS Terapinis baseinas Tel. (8 46) 310 790, 8 613 31 004

50

Moters triumfas | 2012 Vasara

Reabilitacija, vertikali vonia Tel. (8 46) 492 295, 8 614 29 283

Gydymas ir diagnostika Tel. (8 46) 310 797, 8 618 09 304