2012-06-29 Santaka

1

Penktadienis, Birželio 29, 2012

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė REMIA

Nr. 47

santaka

Išs­va­jo­jan­tie­ji gra­žes­nį pa­sau­lį Ga­le­ri­ja „Auk­so pjū­vis“, iki šiol pri­sta­ty­da­vu­si ryš­kius, vi­suo­me­ nė­je ge­rai ži­no­mus dai­li­nin­kų due­tus, ėmė­si nau­jai at­ras­tų var­ dų. Šiuo me­tu eks­po­nuo­ja­ma pa­ro­da su­pa­žin­di­na su se­no­ kai sce­nos nu­si­pel­niu­siais, bet Lie­tu­vo­je dar ne­pa­kan­ka­mai ­gar­siais au­to­riais – Alf­re­du Pet­ru Gu­žu ir Ga­li­na Gu­žie­ne.

En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

Gy­ve­ni­mo aukš­ta­sis pi­lo­ta­žas

Klai­pė­die­čiai dai­li­nin­kai da­bar sa­ko­si esą net ne vi­sai klai­pė­ die­čiai, – įsi­gi­ję na­mą Bud­riuo­ se (Klai­pė­dos r.) au­gi­na pen­kias ka­tes, ke­tu­ris šu­nis, ož­ką, viš­tų.

G.Gu­žie­nę, gi­mu­sią ir užau­gu­sią Klai­pė­do­je, kaip ji pa­ti sa­ko, ant as­fal­to, vi­sa­da trau­kė gam­ta, že­ mė, sa­vas na­mas. „Tai tik­riau­siai pri­gim­ti­nė trau­ka, ko­dėl ją tu­rė­ čiau gniauž­ti?“ – dai­li­nin­kė ne­ sle­pia, kad pa­bėg­ti iš mies­to bu­vo jos idė­ja ir nors kai­me dar­bo dau­

giau nei ro­man­ti­kos, to­kio pa­si­rin­ ki­mo nė vie­nas ne­si­gai­li.

O ta­py­ba? Taip pat pri­gim­ti­nė trau­ka? „Tai gy­ve­ni­mo aukš­ta­sis pi­lo­ta­žas, gy­ve­ni­mo va­rik­lis, – at­ sa­ko G.Gu­žie­nė ir pri­du­ria: – Pa­ de­dan­tis gy­ven­ti. Mes, žmo­nės, su­ku­ria­me to­kią rea­ly­bę, ku­rio­je be ga­lo sun­ku, iš ku­rios pa­skui ieš­ko­ me bū­dų, kaip pa­bėg­ti. Aš pa­bė­gu ta­py­da­ma.“ Įdo­mu tai, kad abu su­tuok­ti­ niai yra bai­gę me­di­ci­nos moks­lus.

A.P.Gu­žas – bu­vęs kau­nie­tis, bai­ gė Ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­ją Kau­ne, nors pa­gal spe­cia­ly­bę nie­ka­da ne­ dir­bo. G.Gu­žie­nė – Me­di­ci­nos mo­

kyk­lą Klai­pė­do­je, dir­ba slau­gy­to­ja, nors la­bai my­li gy­vū­nė­lius ir sva­jo­ jo apie ve­te­ri­na­ri­jos stu­di­jas. Abu – ta­py­to­jai, tik­rų tik­riau­sias due­tas: abie­jų pa­veiks­luo­se ryš­kus nuo rea­ly­bės ati­trū­kęs, su­fan­ta­zuo­tas, sva­jų ir mi­to­lo­gi­jos pa­sau­lis.

Ki­tas mies­tas, ki­tos spal­vos

Per pa­ro­dos ati­da­ry­mą daž­nas dai­lės my­lė­to­jas pa­ste­bė­jo, kad šis due­tas sa­vo­tiš­kai at­sklei­džia Kau­ no ir, tar­kim, pa­jū­rio skir­tu­mus. „Ne vel­tui ten ir sau­lė daž­nai švie­čia, kai pas mus, Kau­ne, ly­ ja“, – rep­li­ka­vo pa­ro­dos lan­ky­to­ja.

Taip ir ta­py­ba, ku­ri ka­žin ar bū­tų to­kia – de­ko­ra­ty­vi, tar­si pa­brėž­ti­nai at­si­grę­žu­si į dva­sių, mi­tų pa­sau­lį – iš­si­sklei­du­si lai­ki­no­jo­je sos­ti­nė­ je, ku­rio­je sten­gia­ma­si ženg­ti ko­ja ko­jon su lai­ku, šiuo­lai­ki­nio pa­sau­ lio rea­li­jo­mis ir net ma­do­mis.

Kau­no dai­li­nin­kų pa­veiks­luo­se, re­gis, net spal­vos vy­rau­ja vi­sai ki­ tos. Ki­tas ir po­tė­pis, eksp­re­si­ja – tuo ir įdo­mus due­tas iš Ma­žo­sios Lie­tu­vos. „Į dai­lę žmo­nės atei­na vi­so­kiais ke­liais, – sa­ko jau­nys­tė­je akor­deo­ nu pui­kiai gro­jęs ir pri­pa­žin­tu fo­ tog­ra­fu bu­vęs A.P.Gu­žas, – o apie vie­no­kį ar ki­to­kį sti­lių pa­sa­ky­siu pri­si­min­da­mas taik­lų lie­tu­vių liau­ dies prie­žo­dį – kas kaip mo­ka, taip ir šo­ka.“ Kū­ry­bos šal­ti­nis – vaiz­duo­tė

Ga­li­na Gu­žie­nė. Laumė.

Kaip pa­ste­bė­jo me­no­ty­ri­nin­kė Kris­ti­na Ci­vins­kie­nė, dai­li­nin­ku A.P.Gu­žas ta­po jau bran­daus am­ žiaus. Po lem­tin­gos pa­žin­ties Klai­ pė­do­je su ta­py­to­ju Ro­mual­du Kun­ ca, pra­dė­jo lie­ti ak­va­re­les, o pa­skui ga­vo ir dai­li­nin­ko pro­fe­sio­na­lo dip­ lo­mą. Vis dėl­to kū­ry­bo­je vi­sa­da la­ biau­siai ver­ti­no ne iš­mok­tas pa­ mo­kas, o vaiz­duo­tę. Ne itin mė­go aka­de­mi­nį mo­ky­mą, la­biau ža­vė­jo­ si imp­ro­vi­za­ci­ja ir eks­pe­ri­men­tais.

Kū­rė ir gra­fi­ką, fo­tog­ra­fi­ją, pa­ste­les.

Kū­ry­bos pa­grin­du lai­kė ta­py­bą.

Nau­do­da­mas dai­li­nin­ko men­te­ lę, A.P.Gu­žas su­kū­rė tik jam bū­ din­gą sa­vi­tą sluoks­niuo­tą ta­py­mo sti­lių, ku­ria­me at­si­sklei­džia kū­ri­ nio fak­tū­ra, spal­vų spin­de­sys. Jo kū­ri­niuo­se do­mi­nuo­ja sa­vaip su­ vok­ti mi­to­lo­gi­niai mo­ty­vai ir le­ gen­dos.

Alf­re­das Pet­ras Gužas. Platelių legenda.

Pro­duk­ty­viau­sias dai­li­nin­ko lai­ ko­tar­pis bu­vo jam dir­bant dai­lės pe­da­go­gu Klai­pė­do­je. Iki šian­dien jis yra su­ren­gęs dau­giau nei 50 pa­ ro­dų – dar­bai eks­po­nuo­ti Ru­si­jo­je, Šve­di­jo­je, Es­ti­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Ja­ po­ni­jo­je. A.P.Gu­žas ge­rai ži­no­mas Klai­pė­dos pub­li­kai. Prieš me­tus sa­vo kū­ry­bą dai­li­nin­kas eks­po­na­ vo Šiau­liuo­se, šiuo me­tu ji Kau­ne – mies­te, ku­ria­me užau­go, įgi­jo spe­ cia­ly­bę.

Mes, žmo­nės, su­ku­ ria­me to­kią rea­ly­ bę, ku­rio­je be ga­lo sun­ku, iš ku­rios pa­ skui ieš­ko­me bū­dų, kaip pa­bėg­ti.

Sa­vi­tas sti­lius

G.Gu­žie­nė dai­lės pa­slap­čių mo­ kė­si Klai­pė­dos suau­gu­sių­jų dai­ lės stu­d i­jo­je „Gu­b o­ja“. Pa­ta­r ė­ jas bu­vo ir jos vy­ras. „Vis dėl­to jo­k ios įta­kos man ne­pa­d a­r ė“, – ryž­tin­gai sa­ko me­ni­nin­kė. Aukš­ tes­n ių dai­l ės stu­d i­j ų dip­l o­m ų G.Gu­ž ie­n ė ne­t u­r i ir var­g u ar jie ką nors keis­tų: aki­vaiz­du, kad ji taip pat neig­tų aka­de­mi­nį mo­ky­ mą. G.Gu­žie­nei ta­py­ba – jos fi­ lo­so­fi­nių ieš­ko­ji­mų ir at­sa­ky­mų il­ge­sys.

Kaip pa­s te­b i me­n o­ty­r i­n in­k ė K.Ci­v ins­k ie­n ė, G.Gu­ž ie­n ės ta­ py­ba kur kas grakš­tes­nė, gal net ma­n ie­r in­ges­n ė nei su­t uok­t i­n io, ta­čiau kartu pil­na pra­smių, at­

ro­dan­ti žais­min­ga ir so­li­di vie­nu me­tu. Sa­vo pir­mą­ją pa­ro­dą pa­ va­di­nu­si „Sehn­sucht“ (il­ge­sys – liet.k.), G.Gu­ž ie­n ė už­ko­d a­vo ir vi­sų sa­vo ku­ria­mų dar­bų nuo­tai­ ką. Gy­ve­ni­mo pra­smės su­vo­ki­mo il­ge­sys glū­di kiek­vie­na­me jos pa­ veiks­le, ne­svar­bu, ko­kia te­ma ar siu­že­tas bū­tų dai­li­nin­kę pa­vi­lio­ jęs. O ją do­mi­na pa­čios įvai­riau­ sios ir ne­ti­kė­čiau­sios te­mos, ku­rių pa­vaiz­da­vi­mas ne­re­tai nu­ste­bi­na ar su­g lu­m i­n a. „Pa­s i­m a­ty­m as“, ku­rį sim­bo­li­zuo­ja mei­liai pa­lin­kę na­mų sto­gai; „Mo­car­tas“ – iš­si­ drai­k iu­s iais plau­kais jau­n uo­l is, reiš­kian­tis am­ži­ną mo­der­nu­mą ir šiuo­lai­kiš­ku­mą; „El­fo at­si­svei­ki­ ni­mas“ – že­mę bu­čiuo­jan­tis ne­ že­miš­kas pa­da­ras; „Lau­mė“ – ant ran­kų su­pan­ti kū­di­kį mo­te­ris.

Prie­šin­gai nei A.P.Gu­žo kū­ri­ niai, ku­rie tik nu­ta­py­ti įga­vo pa­ va­di­ni­mus, Ga­li­na ta­po idė­ją. Jos kū­ri­nys įpras­mi­na min­tį. „Mi­n i­m ų au­to­r ių pa­veiks­l ų reikš­m i­n io tu­r i­n io už­p il­dy­m as, po­l ich­ro­m i­n ė ta­py­ba ne­l ei­d žia įspraus­ti jos į konk­re­taus sti­liaus rė­m us, – pa­ž y­m i K.Ci­v ins­k ie­ nė. – Sie­jant su pri­mi­ty­viz­mu, jis čia per men­kas. Tai­gi be­lie­ka pri­pa­žin­ti, kad pa­ro­do­je pri­sta­to­ mi du vie­nas ki­tą pa­pil­dan­tys, ta­ čiau tuo pat me­tu la­bai skir­tin­gi, tu­rin­tys sa­vi­tą ta­py­bos sti­lių au­ to­riai – Ga­li­na ir Pet­ras Gu­žai.“ kas: A.P.Gu­žo ir G.Gu­žie­nės dar­bų pa­ro­da. Iš cik­lo „Due­tai“. kur: Ga­le­ri­jo­je „Auk­so pjū­vis“. kada: Vei­kia iki lie­pos 8 d.

2

penktadienis, birželio 29, 2012

santaka /atodangos

Grei­čiau­siai ne vie­ no kau­nie­čio na­ muo­se ga­li­ma pa­ ma­ty­ti ru­sų dai­ li­nin­ko Se­mio­no Po­do­rož­no ta­py­tų pa­veiks­lų. Kaip at­ si­ti­ko, kad šis Ru­si­ jos dai­li­nin­kas, nu­ ta­pęs Sta­li­nui jo my­li­mos ak­to­rės Liu­bo­vės Or­lo­vos po­rtre­tą, pa­te­ko į Kau­ną ir čia kū­rė?

At­pa­žįs­ta­ma: kau­nie­čiams ge­rai ži­no­ma S.Po­do­rož­no ta­py­ta Kau­no se­ Pa­dė­ka: K.Dau­jo­tai­tės po­rtre­tą S.Po­do­rož­nas nu­ta­pė už at­jau­tą be­

na­mies­čio gat­ve­lė, ve­dan­ti į Ro­tu­šės aikš­tę.

lais­viui dai­li­nin­kui.

Be­lais­vio dai­li­nin­ko pėd­sa­kai Kau­ne S.Po­do­rož­nas teat­re nu­ta­pė ba­le­ ri­nos Ja­ni­nos Draz­daus­kai­tės-Čiu­ no­vie­nės po­rtre­tą vi­sų ūgiu – tai bu­vo at­ly­gis jos vy­rui už vi­so­ke­ rio­pą pa­gal­bą.

Po­ka­rio me­tais šis pa­veiks­las bu­ vo ba­le­ri­nos, pa­si­trau­ku­sios su vy­ ru į Va­ka­rus, tė­vų na­muo­se. Po to bu­vo grį­žęs į teat­rą, bet is­to­ri­nio virs­mo me­tais pa­te­ko į vie­ną pri­ va­čią ko­lek­ci­ją.

Anot A.And­rė­jaus­kai­tės, ar­tė­ jant fron­tui S.Po­do­rož­nas ren­gė­si bėg­ti, ta­čiau kaž­kas jį iš­da­vė – dai­ li­nin­kas bu­vo iš­siųs­tas į Aust­ri­jo­je vei­ku­sią Mat­hau­ze­no kon­cent­ra­ci­ jos sto­vyk­lą.

Po ka­ro dai­li­nin­kas grį­žo į tuo­ me­tį Le­ning­ra­dą (da­bar Sankt Pe­ ter­bur­gas), kur jam, kaip ir vi­siems ki­tiems, te­ko su­si­dur­ti su nau­ja, šį­ kart sa­viš­kių, ini­ci­juo­ta rep­re­si­ jų ban­ga.

Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė

v.skucaite@kaunodiena.lt

At­si­dė­ko­jo po­rtre­tu

„Tai bu­vo vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­ tais. Ma­no ma­ma drau­ga­vo su kau­ nie­čių And­rė­jaus­kų šei­ma, ku­ ri gar­sė­jo tuo, kad vi­saip pa­dė­jo įvai­rių tau­ty­bių nu­ken­tė­ju­siems ka­re žmo­nėms, – pa­sa­ko­jo iš­raiš­ kos šo­kio pra­di­nin­kė Lie­tu­vo­je Ki­ ra Dau­jo­tai­tė. – Tad ne­nuos­ta­bu, kad ma­mos drau­gė Se­ra­fi­ma And­ rė­jaus­kie­nė rė­mė ir į vo­kie­čių ne­ lais­vę pa­te­ku­sį ru­sų kil­mės dai­li­ nin­ką S.Po­do­rož­ną, ka­ro pra­džio­je tar­na­vu­sį so­vie­tų ar­mi­jo­je. Aš ne­ ži­nau, kaip ir ko­dėl jis dir­bo Vals­ ty­bės teat­re (da­bar Kau­no mu­zi­ ki­nis teat­ras – red. pa­st.) – ta­pė de­ko­ra­ci­jas, ta­čiau pas mus jis lan­ ky­da­vo­si S.And­rė­jaus­kie­nės paa­ kin­tas.“ Vo­kie­čių ka­ro be­lais­vis – ru­sų dai­li­nin­kas ne kar­tą vie­šė­jo Obuo­ lių gat­vės na­me­ly­je, kur gy­ve­no K.Dau­jo­tai­tės šei­ma. Tuo­met maž­ daug 40-ies su­lau­ku­siam ru­sų dai­ li­nin­kui di­džiu­lį įspū­dį da­rė šei­mos gal­vos Pet­ro Pa­liu­lio el­ge­sys – bu­ vęs Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės ka­ri­nin­ kas vi­suo­met pa­dė­da­vo jam, vo­ kie­čių be­lais­viui, už­si­vilk­ti pal­tą išei­nant iš na­mų.

Kar­tą po pie­tų dė­kin­gas S.Po­do­ rož­nas pa­si­siū­lė nu­pieš­ti K.Dau­jo­ tai­tės po­rtre­tą. Kai po­rtre­tas bu­vo baig­tas, dai­li­nin­kas jį pa­do­va­no­jo be­lais­vį drau­giš­kai priim­da­vu­siai na­mų šei­mi­nin­kei.

Su­si­ra­do bu­vu­sius glo­bė­jus

Rė­mė­jai: S.And­rė­jaus­kie­nė su Ra­ma­za­nu Kri­nic­ku (pir­mas iš kai­rės), Alek­sand­ru Fur­cu, S.Po­do­rož­nu ir ak­

to­riaus Hen­ri­ko Ku­raus­ko tė­vu, ku­rio šei­ma gy­ve­no ma­ža­me teat­ro kam­ba­rė­ly­je.

Kal­bos apie ga­bų dai­li­ nin­ką grei­tai pa­skli­do po sto­vyk­lą, ir vo­ kie­čiai ėmė rei­ ka­lau­ti pieš­ti jų po­rtre­tus.

Vo­kie­čiai įver­ti­no ga­bu­mus

Kaip pri­si­me­na da­bar jau gar­baus am­žiaus S.And­rė­jaus­kie­nės duk­ ra Alek­sand­ra, su S.Po­do­rož­nu jos tė­vai su­si­pa­ži­no per tuo­me­čia­me Vals­ty­bės teat­re dai­na­vu­sį so­lis­ tą Ser­gi­jų Kar­ni­lo­vą.

S.Po­do­rož­ną vo­kie­čiai iš pra­ džių lai­kė VI for­te. Ar­tė­jant Ve­ly­ koms, sto­vyk­los ko­men­dan­tas Zin­

gas lie­pė ka­li­niams nu­pieš­ti pla­ka­tą „Tvar­ka – mū­sų tur­tas“. Šią už­ duo­tį pui­kiai at­li­ko ne­lais­vė­je bu­ vęs dai­li­nin­kas.

Ko­men­dan­tui taip pa­ti­ko S.Po­ do­rož­no dar­bas, kad pa­si­tei­ra­vo,

ar ne­ga­lė­tų nu­pieš­ti jo po­rtre­to.

Per ke­lio­li­ka mi­nu­čių es­ki­zas bu­ vo baig­tas.

Kal­bos apie ga­bų dai­li­nin­ką grei­ tai pa­skli­do po sto­vyk­lą, ir ki­ti vo­ kie­čiai ėmė rei­ka­lau­ti pieš­ti jų po­

rtre­tus. Tuo­met S.Po­dorož­nas bu­vo įkur­din­tas ne­di­de­lia­me na­ me­ly­je sto­vė­ju­sia­me už sto­vyk­ los ri­bų, ku­ria­me bu­vo bat­siu­vių dirb­tu­vė.

Dai­li­nin­kas tu­rė­jo daug už­sa­ ky­mų. Sto­vyk­lo­je at­si­ra­do dar ke­li to­kie dai­li­nin­kai – vo­kie­čiai vi­sais jais pa­si­ti­kė­jo: iš­leis­da­vo į mies­tą nu­si­pirk­ti da­žų, pieš­tu­kų. Ma­ža to, kaž­ko­kiu bū­du su vo­kie­čių su­ ti­ki­mu tie dai­li­nin­kai bu­vo įdar­ bin­ti Vals­ty­bės teat­ro de­ko­ra­ci­ jų ce­che.

Ta­po Mat­hau­ze­no ka­li­niu

Dirb­da­mi teat­re be­lais­viai už­mez­ gė daug pa­žin­čių, lais­vai vaikš­čio­ jo po mies­tą su spe­cia­liais at­pa­ži­ ni­mo ženk­lais ant dra­bu­žių. Be­je,

Dai­li­nin­kas neuž­mir­šo sa­vo glo­bė­ jų Kau­ne – pa­ra­šė laiš­ką S.Kar­ni­lo­ vui į teat­rą ir pa­pra­šė ad­re­sų. Taip pra­si­dė­jo Alek­sand­ros tė­vų su­si­ra­ ši­nė­ji­mas su S.Po­do­rož­nu. „Iš laiš­kų ži­nau, kad jo pa­veiks­ las ka­ro te­ma­ti­ka pa­te­ko į tuo­me­ čio Le­ning­ra­do Er­mi­ta­žą, kad mi­rė jo duk­ra, o anū­kas gy­ve­na Iz­rae­ly­ je. At­ro­do, kad jo ta­py­tas pa­veiks­ las vo­kie­čių oku­pa­ci­jos te­ma tu­rė­tų bū­ti ir Vy­tau­to Di­džio­jo ka­ro mu­ zie­ju­je. Ži­nau, kad po ka­ro S.Po­ do­rož­nas bu­vo at­va­žia­vęs į Kau­ ną“, – pa­sa­ko­jo po­nia Alek­sand­ra ir pri­si­pa­ži­no, kad dau­giau ži­nių apie dai­li­nin­ką nu­grimz­do į ne­bū­tį – ar­ti­mes­nius ry­šius su juo pa­lai­ kę kau­nie­tės tė­vai. „Apie šį dai­li­nin­ką ir jo kū­ry­ bą Li­nas La­zė­nas 1965 m. su­kū­ rė do­ku­men­ti­nį fil­mą „Gė­lės mir­ ties for­te“. Apie S.Po­do­rož­no mir­tį 1968 m. pa­va­sa­rį mums pra­ne­šė jo žmo­na. Jam te­bu­vo 64 me­tai“, – pa­sa­ko­jo po­nia Alek­sand­ra.

3

penktadienis, birželio 29, 2012

santaka/keramika

Jau­najai kartai svetimas banalumas „Va­sa­ra la­bai tin­ka­ma jau­nų­jų kū­rė­jų pa­ ro­dai, – per ke­ra­mi­kos pa­ro­dos „Nau­ja ir vėl ki­to­kia...“ ati­da­ry­mą kal­bė­jo ke­ra­mi­kė Emi­li­ja Jau­de­gy­tė, – nes jau­nie­ji – kaip ta va­sa­ra: žy­din­tys, kū­ry­bin­gi ir, svar­biau­ sia, kad ta va­sa­ra šir­dy­je kuo il­giau pa­ si­lik­tų.“ En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

Ne­mėgs­ta funk­cio­na­lu­mo

Jau­nų­jų dai­li­nin­kų ke­ra­mi­kos dar­ bų pa­ro­dos eks­po­zi­ci­jo­je – šių die­ nų me­ni­nė au­to­ref­lek­si­ja – nuo­šir­ di, nau­ja ir be­si­kei­čian­ti. Fan­ta­zi­ja ir ino­va­ci­jos jau­nuo­sius kū­rė­jus ve­da to­lyn – į ry­to­jų. „Pa­ro­dos dar­bai ro­do, kad, ne­ pai­sant kri­zės, emig­ra­ci­jos, dar ne­pra­ra­do­me kū­ry­bi­nių am­bi­ci­ jų ir kū­ry­bin­gų jau­nų žmo­nių, – jau­nai­siais kū­rė­jais džiau­gia­si ke­ ra­mi­kė Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos pro­fe­so­rė Al­do­na Ke­tu­ra­kie­nė. – Jau­nie­ji dai­li­nin­kai siū­lo nau­jas ga­ li­my­bes, ini­cia­ty­vas ir nau­ją po­žiū­ rį į Lie­tu­vos ke­ra­mi­ką.“ Pa­sak A.Ke­tu­ra­kie­nės, tai­ko­ muo­sius, funk­cio­na­lius dar­bus jau­nie­ji ke­ra­mi­kai ne itin mėgs­ta – at­lie­ka tik kaip pa­rei­gą, nes pa­gal aka­de­mi­nę pro­gra­mą tu­ri ir tai įsi­ sa­vin­ti, ta­čiau darbš­tūs stu­den­tai su­ku­ria ir tai, ką no­rė­tų, kas ar­ti­ ma šir­džiai. „O stu­den­tai – tik­rai darbš­tūs“, – di­džiuo­ja­si jau­ną­ja kar­ta A.Ke­tu­ ra­kie­nė ir Lie­tu­vos dai­li­nin­kų są­ jun­gos ke­ra­mi­kų sek­ci­jos va­do­vė Ži­vi­lė Bar­dzi­laus­kai­tė-Ber­gins ir pri­du­ria, kad ke­ra­mi­ka – itin sun­ kus me­nas, api­man­tis gra­fi­ką, ta­ py­bą, skulp­tū­rą, o kur dar ug­nis su sa­vo itin įno­rin­gu bū­du.

Aka­de­mi­nė už­duo­tis – su idė­ja

Stab­te­lė­ju­si prie stu­den­tės Ga­ bi­jos Ga­ta­vec­kai­tės po­rce­lia­ni­ nio ka­vi­nu­ko, ku­rį ku­riant tu­rė­ jo bū­ti at­lik­ta funk­ci­jos už­duo­tis – už­da­ry­mas, iš­py­li­mas, ran­ke­ na, A.Ke­tu­ra­kie­nė pa­ste­bi, kad net to­kį funk­cio­na­lų daik­tą kur­da­ ma jau­no­ji ke­ra­mi­kė su­ra­do sa­vi­tą spren­di­mą: ga­li ir ei­da­mas miš­ku

(jį iliust­ruo­ja dar­bo me­tu ieš­kant sa­vi­tos for­mos su­kur­tos funk­ci­nės de­ta­lės) ne­ty­čia su­ras­ti ka­vi­nu­ką, o jei­gu ne jį, tai bent idė­ją jo plas­ti­ kai su­kur­ti. Štai tau ir aka­de­mi­nė už­duo­tis, ku­ri taip pat ga­li bū­ti ir nau­ja, kon­ cep­tua­li, šiuo­lai­kiš­ka. „Ir jei­gu bū­ tų tin­gi­nė, tai ir tą ka­vi­nu­ką var­giai bū­tų su­kū­ru­si, – pri­dū­rė A.Ke­tu­ ra­kie­nė, – o da­bar su­kū­rė ne tik jį, bet ir lais­vą, įdo­mią kom­po­zi­ci­ją su sa­vi­ta idė­ja.“ Ori­gi­na­lių idė­jų ka­vi­nu­ko te­ma­ ti­ka pa­ro­do­je ga­li­ma ras­ti dau­gy­ bę: kad ir plau­kio­jan­tis van­de­ny­je, kai kei­čia­si for­mos tū­ris ir net virs­ tan­tis ko­ne po­van­de­niniu lai­vu, la­ šo for­mos (Gre­tos Be­leš­kai­tės dar­ bai). „Jei jau­ni žmo­nės ir to­liau eis darbš­tu­mo ke­liu, jie iš­moks ama­to, meist­rys­tės, įvai­rių tech­no­lo­gi­jų, o tuo­met su­ge­bės įgy­ven­din­ti ir sa­ vo idė­jas“, – vil­tin­gai kal­ba A.Ke­ tu­ra­kie­nė.

Vie­toj du­be­nė­lio – „Rie­šu­tas“

Jau­na­sis me­ni­nin­kas Ed­vi­nas Va­ si­liaus­kas tu­rė­jo at­lik­ti aka­de­mi­ nės pro­gra­mos už­duo­tį – su­kur­ ti vir­tu­vi­nį in­dą, ir taip pat ra­do ori­gi­na­lų spren­di­mą – su­kū­rė in­ dą lai­ky­ti rie­šu­tams, ku­rie iš­by­ra į ki­tą to pa­ties in­do da­lį. Ša­lia eks­ po­nuo­ja­mas imp­ro­vi­zuo­tas rie­šu­ tas, jau kaip skulp­tū­ri­nės plas­ti­kos ieš­ko­ji­mas. „Tu­rė­da­mas at­lik­ti už­duo­tį ne­no­ rė­jau lip­dy­ti ko­kio du­be­nė­lio su šaukš­te­liu, – da­li­ja­si ieš­ko­ji­mais jau­na­sis ke­ra­mi­kas, – to­dėl nu­ta­ riau su­kur­ti dvie­jų tū­rių rie­šu­ti­ nę: kai vir­šu­je pri­be­ria­ma rie­šu­tų, tuo­met nuo­lat jų bū­na ir apa­ti­nia­ me in­de, o lip­dant gi­mė ir vi­sas „Rie­šu­to“ cik­las.“ Pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­mi ir ko­le­gų vil­nie­čių dar­bai, ku­rie dar­niai įsi­

Gabija Gataveckaitė. Musgaudis.

lie­ja į bend­rą ieš­ko­ji­mų ir pir­mų­jų at­ra­di­mų gū­sį. Be­je, vil­nie­čiai yra pra­si­ta­rę, kad no­rė­tų ke­ra­mi­kos pa­si­mo­ky­ti Kau­ne, tar­kim, tik čia dės­to­mo tri­ma­tės for­mos mo­de­lia­ vi­mo, for­mų kū­ri­mo vei­kiant aukš­ tai tem­pe­ra­tū­rai, ir vi­sai ga­li bū­ti, kad ar­ti­miau­siu me­tu bus įgy­ven­ di­na­ma sa­vo­tiš­ka di­po­lio idė­ja ap­ si­kei­čiant Lie­tu­vos dai­lės aka­de­ mi­jo­je be­si­mo­kan­čiais stu­den­tais.

Ne­pai­sant kri­zės, emig­ra­ci­jos, dar ne­ pra­ra­do­me kū­ry­bi­ nių am­bi­ci­jų ir kū­ry­ bin­gų jau­nų žmo­nių.

Nea­ti­de­da­mas pro­ce­sas

„Sa­vo atei­tį sie­ju tik su ke­ra­mi­ka, – kal­bė­jo VDA Kau­no fa­kul­te­to tre­ čio kur­so stu­den­tas E.Va­si­liaus­kas.

– Lip­dau nuo vai­kys­tės, mo­kau­si, kas man la­bai pa­tin­ka, to­dėl esu pa­ts lai­min­giau­sias žmo­gus.“ Pa­kal­bė­jus su ke­le­tu jau­nų­ jų me­ni­nin­kų, vis dėl­to kai ku­rie, jau bai­gu­sie­ji stu­di­jas, dir­ba ir ki­ to­kį dar­bą. „Kad ir ką jie dirb­tų, jiems tik­rai pa­si­seks, – pa­ste­bė­jo Ž.Bar­dzi­laus­kai­tė-Ber­gins, – nes jie iš­moks­ta svar­biau­sio – kant­ry­ bės, darbš­tu­mo, ku­rio ne­ga­li ati­ dė­ti ki­tai die­nai. Ke­ra­mi­ka – vi­sas pro­ce­sas – pri­klau­so nuo ug­nies, de­gi­mo, pra­dė­to ke­ra­mi­kos pro­ce­

so ne­be­ga­li ati­dė­ti, dik­tuo­ja me­ džia­ga, tech­no­lo­gi­jos, ku­rias bū­ ti­na iš­ma­ny­ti: nie­ko neap­gau­si ir jo­kio laip­te­lio už­si­mer­kęs ne­per­ šok­si.“ Įdo­maus avia­ci­jos te­ma su­kur­ to dar­bo „Su­ve­ny­ras“, įkū­ni­jan­ čio am­ži­no­jo va­rik­lio sie­kį au­to­ rė Vik­to­ri­ja Va­lai­kie­nė ne­dir­ba su ke­ra­mi­ka su­si­ju­sio dar­bo, jos dar­ bo pro­fi­lis vi­sai ki­toks, bet ne­ga­ li sa­ky­ti, kad tai nė­ra pro­fe­sio­na­li ke­ra­mi­kė, tai įro­do ir da­ly­va­vi­mas pa­ro­do­se. „Ke­ra­mi­ka nie­kur ne­din­go, aš jos ne­pa­mir­šau, – sa­ko ba­ka­lau­ro stu­di­jas bai­gu­si V.Va­lai­kie­nė, – tie­ siog iš jos ne­val­gau duo­nos, ta­čiau ji mai­ti­na ma­no sie­lą, juo la­biau kad tam yra ga­li­my­bių: drau­gai tu­ ri stu­di­ją, o ir ke­ra­mi­kos ka­ted­ro­ je, kad ir da­bar, va­sa­rą, ga­li atei­ti ir kur­ti, iš­deg­ti sa­vo dar­bus.“ Perteiktos būsenos

Jau­nie­ji kū­rė­jai, net ir kur­da­ mi pro­gra­mi­nius kū­ri­nius su ga­na bui­tiš­ka jų pa­skir­ti­mi, ku­rią taip pat rei­kia at­skleis­ti, su­ge­ba išei­ti iš tie­sio­gi­nės pra­gma­ti­nės pa­skir­ties iliust­ra­vi­mo, per­tei­kia ne tik ama­ to, tech­no­lo­gi­jų iš­ma­ny­mą, bet ir at­ve­ria sa­vo pa­sau­lį, ku­ria­me lan­ ko įvai­rios bū­se­nos, kar­tais pri­me­ nan­čios ler­vos ko­ko­ną (Min­dau­gas Pri­dot­kas „Bū­se­na“), kar­tais įky­ riai pri­me­nan­čios vai­kys­tę (Eve­li­ na Pra­nai­ty­tė „Čiulp­tu­kas“), kar­ tais ja­me sklin­da mu­zi­ka (Da­nu­tė

Mu­raus­kie­nė „Akus­ti­nė sie­ne­lė“), o kar­tais jis – kaip tai­ki­nys (Li­nas Gal­kus). Į akis ypač krin­ta bran­dūs Val­ do Kurk­lie­čio dar­bai tiek sti­lis­ti­ ka, sa­vi­tu for­mos in­terp­re­ta­vi­mu, tiek nag­ri­nė­ja­mo­mis te­mo­mis, ku­rias at­sklei­džia kū­ri­nių pa­va­ di­ni­mai („Su­si­var­to­ji­mas“, „Glo­ ba­li­nis at­ši­li­mas“, „Bal­ta ląs­te­lė“, „Pjū­vis“). „Ma­no dar­bas „Dvy­niai“, – sa­ ko jau­no­ji ke­ra­mi­kė Ra­sa Ge­du­ tie­nė, – bet vis tiek jie skir­tin­gi: vie­nas – iš­si­lie­ju­sia šir­di­mi, ki­tas – suak­me­nė­ju­sio­mis aki­mis, bet, ti­kiu, žiū­ro­vas ma­to dar ki­taip, dar įvai­riau, nes aš pa­ti ne vi­sa­da su­ si­do­ro­ju su sa­vo idė­jo­mis – jų tiek daug ir kū­ry­bos pro­ce­se jos kei­čia vie­na ki­tą.“ R.Ge­du­tie­nei po ba­ka­lau­ro stu­ di­jų bai­gi­mo nie­kaip ne­ran­da lai­ko moks­lams, nes tu­ri už­sa­ky­mų, in­ ter­ne­to pus­la­pį „Smulk­me­nė­lė“ ir vos spė­ja su­ktis. „Moks­lai – la­bai rim­ta, no­rė­čiau, bet ne­ga­liu vie­na ko­ja – čia, o ki­ta – ten. Tam, kuo už­sii­mu, ati­duo­du vi­sas jė­gas“, – šyp­so­si R.Ge­du­tie­nė. Tai­gi iš ke­ ra­mi­kos pra­gy­ven­ti ga­li­ma? „Taip, – pa­ti­ki­na jau­no­ji me­ni­nin­kė, – tik rei­kia la­bai steng­tis, kaip ir kiek­ vie­no­je sri­ty­je.“ kas: Jau­nų­jų ke­ra­mi­kų pa­ro­da „Nau­ja ir vėl ki­to­kia...“ kur: Ke­ra­mi­kos mu­zie­ju­je. kada: Iki rugp­jū­čio 29 d.

Min­dau­gas Pri­dot­kas. Bū­se­na.

Tomas Zlotnikovas. Spaudimas.

Evelina Pranaitytė. Čiulptukas.

Greta Beleškaitė. Lašas.

4

Penktadienis, Birželio 29, 2012

santaka /tavo krantas kaunodiena.lt/nau­jie­nos/­kau­no­san­ta­ka

Auš­ra Vik­tu­tė Pau­laus­kai­tė

***

per rū­pes­tė­lių til­tus į il­ge­sio lan­kas ma­niau kad pa­si­slėp­siu nu­gąs­di­no su­ras ir ve­jas to­lių ai­das pa­vir­tęs lau­ki­mu ko­dėl to­kie be­vei­džiai lyg ap­sės­tų na­mų nors die­nos su­rū­di­ju­sios bet va­ka­rai šven­ti pa­lies­kim lais­vės gi­ją tik troš­ki­mų ap­sup­ty

***

jau ty­lė­siu kant­riau ir my­lė­siu bran­džiau iš­da­vi­kė vil­tis nu­si­grę­žia su­glu­mau nuo sa­vęs ar lau­ki­mą pra­tęst gau­ti da­lį tik­tai juk man mã­ža ap­svai­gi­mo ug­ny pa­kly­di­mų sto­ty bū­tų me­tas su­grįžt į tik­ro­vę bet su­stab­do lais­vi klau­sia kas tu esi su­pra­tau dar vil­ties neiš­ro­vė

****

keis­ta pre­ky­vie­tė gy­ve­ni­mo var­du jo­je sva­jo­nės daž­nai mai­no­mos į auk­są kaip ru­dens rie­šu­tas suai­žė­ju­siu ke­va­lu mes ati­duo­dam bran­duo­lį gry­niau­sią nes taip sal­du kai trokš­ta­mą pa­sie­kiam tik ar yra pra­smė jei už idė­ją nie­kiai

***

am­ži­na ma­no sie­la lai­ki­nam že­mės kū­ne kur ir koks bus tau nau­jas būs­tas juk ke­liau­ji į Die­vą kei­čiant bū­vį iš bū­vio čia te­liks at­mi­ni­mas... ar bus tas... am­ži­na ki­to sie­la juk tai­po­gi kla­jū­nė įvai­ro­vėj... virs­me... to­bu­ly­bėn... kas pa­gar­bins ir ar­gi bus lai­ke ne per vė­lu dva­sios ai­du nu­sklęst am­ži­ny­bėn

***

še­šė­lių va­lan­doj su­si­gru­mian­čios min­tys

pra­bė­gan­čioj die­noj lau­ki­mas at­gai­vin­tas nors kau­sis be pra­smės bet nu­ga­lės pra­smin­gai kam tęs­ti ir ken­tėt juk ne­ri­mas klas­tin­gas gal to­lis vi­suo­met gra­žes­nis iš­sva­jo­tas nes šios nak­ties gai­da tai at­stum­tų­jų puo­tos

***

kas yra sun­ku tie­sos su­vo­ki­mas kas yra ty­ra kal­čių at­lei­di­mas ka­da bū­na leng­va kai trokš­tam pa­kil­ti ir jei­gu taip lem­ta ne­leisk nu­si­vil­ti

***

nuo­gõs žo­lės rau­do­ji­mas kuo pa­ry­čio ra­sa be pa­bai­gos gie­do­ji­mas kol įsi­žiebs tie­sa ir iš­ve­šė­jus vil­čiai kad Vieš­pats neap­leis dva­sia dar spės pa­kil­ti bei kū­nui tvir­tėt leis o bū­ki ma­no są­ži­ne tai­ko­je su sa­vim ir nie­ko ne­pag­ra­ži­nus nuo ap­suk­rių ap­gink

***

kerš­to dai­nos klas­tin­gos žo­džiams gar­so pri­stin­ga ne­su­kil­kit prieš tie­są, ją bran­gin­ti juk reik aša­ro­tas tra­pu­mas su me­lu nuo­lat gru­mias jei jau lem­ta pra­bil­ti tai skam­bėt ir ne­keikt bū­na diE­nos – koš­ma­rai no­riai lie­ka kur gE­ra iš­si­pil­dy­mų go­dos ne be­vai­sės juk taip gal bran­gi­nam kaip grū­dą bei ap­sau­gom nes bu­dim pa­si­tiks at­ra­di­mai jei jų spė­sim ateit

At­ro­do?

Ri­ta Vin­c iū­nie­nė

Ma­žą­ją Ago­tė­lę iš anks­taus ry­to iš­si­vi­lio­ju­si iš lo­vos nu­si­ve­džiau į vir­tu­vė­lę ir pa­mo­kiau, kaip rei­kia su­dė­ti į puo­dą vir­ti­nu­kus.

– At­sar­giai, at­sar­giai gul­dyk į van­de­nį, kad neiš­taš­ky­tum, van­ duo karš­tas ir la­bai pik­tas, pa­skui skau­dės tau, va taip, va, šau­nuo­ lė... Jau mo­kė­si?

– Jei, – at­sa­ko ma­žo­ji. Iš­ver­tus į suau­gu­sių kal­bą bū­tų „ge­rai“.

Kai tik pus­ry­čiai su­ruoš­ti, tuoj pat ki­bi­nu vy­res­niuo­sius, va­ri­nė­ ju ką į tua­le­tą, ką praus­tis, ką pa­ ta­lą klo­tis. Ži­nia, jų pul­kas, vie­tos so­do kam­ba­riu­kuo­se ma­žo­kai, to­dėl rei­kia da­lin­tis.

– Mar­ty­nai – į tua­le­tą, juk jau greit į lo­vą, ane? Toks di­de­lis ber­ nas, ane? – iš­stu­miu.

Ber­nas pa­klau­so, mur­mė­da­mas, ma­tyt, dar pro mie­gus.

– Jur­gi, dan­tų va­ly­ti! Pri­žė­lu­si vi­sa bur­na, tin­gi­ny tu...– muk­te­ liu į kup­rą.

Už­sik­niau­bia ant kriauk­lės ir dar to­liau snau­džia.

Te­gu sau. Nu­bus ir su­pras, kur esąs. O aš jau vie­na ran­ka šu­kuo­ ju ir pi­nu Ju­li­jai ka­sas, o ki­ta ver­ čiu iš lo­vos di­dį­jį mie­ga­lį My­ko­lą. Įp­ra­to iki pie­tų. Už­teks čia jam vo­ lio­tis pus­die­nį po lo­vą.

– Marš grei­čiau reng­tis ir prie pus­ry­č ių. Kas šian­d ien bu­d i?

Lėkš­tes ant sta­lo! Kam ar­ba­tos?

Kam pie­no?

Šū­kau­ju iš įpra­ti­mo, nors ge­rai ži­nau, kad pie­ną gers tik Ago­tė­ lė, vi­si ki­ti sie­kia sa­vo sal­dik­lių iš plast­ma­si­nės ta­ros, ku­rios pil­nas šal­dy­tu­vas, tė­vų juk pa­si­rū­pin­ta.

Pa­pus­ry­čiau­jam, su­si­tvar­kom, kas prie te­le­vi­zoriaus to­liau dar pa­mie­ga, kas į lau­ką ka­muo­lio pa­ spar­dy­ti iš­si­ruo­šia, kas jau tai­ko­ si į gu­mi­nį ba­sei­ną, dar nuo va­ka­ rykš­čios skli­di­ną van­dens, įšok­ti.

Kai in­te­re­sai su­si­ker­ta, pa­ky­la di­ džiu­lis triukš­mas. Aiš­kin­tis, kas ką, kaip, ko­dėl? Ne­są­mo­nė. Ne­ be ma­no jė­goms. Įpuo­lu į vi­du­rį, iš­sklai­dau triukš­mau­to­jus, vie­ ną ki­tą kepš­te­liu per už­pa­ka­lį. Už bau­dą vi­siems apie na­mą de­šimt kar­tų.

Be­je, tai veiks­min­ga prie­mo­nė ati­trau­ki­mui nuo už­pa­ka­lių spar­ dy­mo fil­mų te­le­vi­zo­riaus ek­ra­ne.

Rek­la­ma – de­šimt ra­tų apie na­mą.

Vėl rek­la­ma – vėl de­šimt ra­tų. Jur­ gis įsi­gud­ri­no ap­mau­ti ir tą lai­ką ra­miai pra­sto­vė­ti už na­mo, o pa­ skui lyg nie­kur nie­ko grįž­ti su vi­ sais ki­tais. Sup­ra­tu­si gud­ry­bę, pa­ va­rau ki­tą kar­tą jau pen­kio­li­ka ra­tų ir pa­ti at­si­sė­du­si ant kė­dės prie du­rų skai­čiuo­ju api­bėg­tus ra­tus.

– Vie­nas, du, trys, ke­tu­ri, grei­ čiau, ne­spė­si, pa­sku­bėk, aš­tuo­ni, de­vy­ni...

Vi­si kai­my­nai ži­no – TV3 pro­ gra­mo­je – rek­la­ma, vai­kai va­ri­ nė­ja­mi ra­tais. Kai kas gi­ria, kai kas juo­kia­si, kai kas pa­si­šai­po. O duk­ros, ma­no ga­no­mų vai­kų mo­ ti­nos, ty­li.

– At­sar­giai! Nep­lėšk ankš­čių – iš­rau­si su virkš­čiom! – My­ko­lui, atė­ju­siam pa­žir­niau­ti.

– Kur spi­ri ka­muo­lį? Ne­ma­tai, kad jur­gi­nai jau ruo­šia­si žy­dė­ti?

– auk­lė­ju Jur­gį, bū­si­mą fut­bo­li­ nin­ką.

– Ei, ei, ne­mė­tyk į ba­sei­ną že­ mių – juk pa­tys ir mau­do­tės... – Ago­tė­lei, nu­ta­ru­siai pa­žais­ti su by­ran­čiu pro pirš­te­lius žvy­ru.

– Gal jau už­teks tau murk­so­ti, ap­si­ka­bi­nus te­le­fo­ną?! – Mar­ty­ nui, su­si­ra­du­siam ir ta­me ma­ža­me ek­ra­ne kaž­ko­kį (jė­ga...) žai­di­mą.

– O kas obuo­liu­kus su­rinks? – Ju­li­jai, ku­rios pa­rei­ga nors šiek tiek su­tvar­ky­ti kie­mą.

Taip bė­ga die­nos. Sun­kios ir var­gin­gos.

Jau ne­spė­ju. Jau ne­tu­riu jė­gų.

Jau pa­vargs­tu. Jau už­teks, oi, už­ teks... Te­gu dryb­so iki pie­tų! Te­ gu murk­so ne­si­prau­sę! Te­gu val­ go tuos sa­vo ne­lai­min­gus sau­sus pus­ry­čius, už­pil­tus pie­nu... Te­gu niūk­so va­lan­dų va­lan­das prie te­ le­vi­zo­rių ir kom­piu­te­rių ar bent te­le­fo­niu­kų su žai­di­mais... Te­gu!

Ne­be­tu­riu jė­gų – te­gu!

– Tu nie­kuo­met ne­pirk plau­ tų mor­kų iš par­duo­tu­vės! Pa­juo­ duo­ja, kai tik įme­ti į van­de­nį. Kaip at­ro­do – ko­dėl? – aiš­ki­nu duk­rai, at­va­žia­vu­siai par­si­vež­ti vai­kų ir ma­nęs sa­vait­ga­liui na­mo.

– Ma­ma, o tau bū­ti­na pail­sė­ti – ar taip neat­ro­do?

At­ro­do, aiš­ku, kad at­ro­do.

Gra­žiai su­ta­riam, ar ne?

Lin­vy­das Kri­vic­kas

Su ja ir be jos (dviem bal­sams)

Klau­sy­ki­te vi­si, čia su­si­rin­ku­sie­ji, Ma­nau, kad jums bus įdo­mu Pa­sik­lau­sy­ti, Kad ir ne­ge­ros, Ko­kios min­tys į gal­vą ma­no Gū­džiom nak­tim su­lįs­ti links­ta!

Pir­mas stul­pe­lis yra ge­ras.

Nuo tos sa­vai­tės ar die­nos, Kai ji ma­ne pa­li­ko — Kai iš­ke­lia­vo Į pla­tų­jį pa­sau­lį lai­ko, Ku­ris su­stot tu­rė­jo. Čia dar ne­rei­kia taš­ko.

Lai­ko, Ku­ris su­sto­ti man tu­rė­jo, Bet aš jau­čiuos įskau­din­tas: Kvai­la, nai­vi!

Kuo­met vie­nat­vė Vis bai­ses­nė Ar­ti­nas, Ir anks­tų ry­tą aš at­si­ver­čiu.

To­liau tai skam­ba ne­gra­žiai.

Ge­riau „sku­bu“, nes kai „tu­riu“ — Tai skam­ba lyg ta­ve kas tai prie­var­tau­tų.

Bet ki­to­je ei­lu­tė­je paaiš­kin­ki ko­dėl.

Ta­čiau vi­sų ge­riau­siai Aš jau­čiuo­si, Kai pik­tdžiu­gą įžieb­ti jai ga­liu, Nors lyg ir ti­kin­ti, Bet ma­ni­mi pa­si­nau­do­jo!

Ir lai­kui bė­gant aš su­si­val­dau, Gal aš pri­si­mi­ni­mu bū­siu am­ži­nai.

Jei ji ka­da bus bai­mės ap­sup­ta, Ži­no­da­mas tai — aš no­riu baig­ti.

Vi­sai ne­blo­gai, bet iš kū­ri­nio ma­to­si, kad au­to­rius Ne­be­jau­čia šil­tų jaus­mų čia.

Pak­lau­sy­ki­te: Ta­čiau vi­sų ge­riau­siai Aš jau­čiuo­si, Kai pik­tdžiu­gą įžieb­ti aš ga­liu!

Pyks­ta, ma­no, Kad juo pa­si­nau­do­jo!

Džiau­gia­si?

Tai — vie­nin­te­lė jo pa­guo­da.

Pak­lau­sy­ki­te:

Ir lai­kui bė­gant aš su­si­val­dau, Jei ji ka­da bus bai­mės ap­sup­ta, Ži­no­da­mas tai — aš no­riu baig­ti. Šis au­to­rius ne­pa­jau­tė gra­žių jaus­mų.

Juk gra­žūs jaus­mai ne­ga­li gim­dy­ti nea­py­kan­tos, Ta­čiau neaiš­ku, ko­kiu pri­si­mi­ni­mu au­to­rius Čia pa­si­lie­ka — ge­ru ar blo­gu?

La­biau ti­kė­ti­na, kad no­ri lik­ti blo­gu.

Ne, dau­giau aš — nie­ka­da!

2006-2011 Robertas Kanys. Vaikas iš turgaus aikštės