2012-07-13 Santaka

1

penktadienis, liepos 13, 2012

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė REMIA

Nr. 48

santaka

„Art­Vil­nius“ – džiaugs­mai ir liū­de­siai Tarp­tau­ti­nė šiuo­lai­ki­nio me­no mu­gė „Art­ Vil­nius“ šį­met bu­vo jau tre­čio­ji vil­tis, kad į di­džiu­les erd­ves ga­lima pa­kvies­ti gau­sy­bę me­no ger­bė­jų: žmo­nių, ku­rie gal ir ne­pirks dai­lės kū­ri­nių, bet nors jau iliust­ruos me­ no po­rei­kį. „Ne­pa­gai­lė­ki­te nie­kin­gų 15 li­tų ir nuei­ki­te į me­no mu­gę, tik­rai ne­si­gai­lė­si­te“, – ra­gi­no feis­bu­ke sa­vo drau­gus jau­na poe­tė.

En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

Nu­si­vy­li­mas ir klausimai

Ir iš­ties: di­džiu­lės erd­vės jau sa­ vai­me pra­ban­gos ro­dik­lis, o jei tos erd­vės ski­ria­mos me­nui, ku­riuo pri­trau­kia­mos mi­nios žmo­nių, ga­ li­ma sau leis­ti pra­ban­gią min­tį – me­nas Lie­tu­vo­je aukš­tai ko­ti­ruo­ja­ mas ir yra rei­ka­lin­gas, kai ku­riems ne­tgi bū­ti­nas. „Į mu­gę va­žiuo­ja­me ne par­duo­ ti – to vi­siš­kai ne­si­ti­ki­me, nes tre­ čius me­tus da­ly­vau­ja­me ir nie­ka­da mu­gė­je nie­ko ne­par­da­vė­me, – sa­ kė vie­nos Kau­no ga­le­ri­jos sa­vi­nin­ kė, – tie­siog ne­ga­li ne­va­žiuo­ti: no­ ri­si pa­jus­ti bend­rą pul­są, me­ni­nį kon­teks­tą, pa­si­la­bin­ti su ko­le­go­ mis ar­ba pir­kė­jais.“ Kal­bant apie pul­są ir me­ni­nį kon­teks­tą, ky­la ki­tų klausimų. „Jo­ kio ten pul­so ir kon­teks­to, – rė­žė vie­nas Lie­tu­vo­je pri­pa­žin­tas dai­ li­nin­kas, – ten ne­pa­tei­kia­mos idė­ jos, kū­ry­ba, o vien tik me­no daik­ tai, tur­gus ir tiek.“ Bet kri­tiš­kos nuo­mo­nės au­to­rius čia pat pri­dū­ rė: „Ge­rai nors tai.“ Vie­ša pa­slap­tis, kad „Art­Vil­ niu­mi“ ne­ma­žai lie­tu­viš­kų ga­le­ri­ jų nu­si­vy­lu­sios: vie­nos mu­gė­je ne­ da­ly­vau­ja, ki­tos pa­de­juo­da­mos vis dėl­to ne­da­ly­vau­ti neišd­rįs­ta. Nu­si­ vy­li­mas vi­sų pir­ma ky­la dėl mu­gės me­no va­do­vės, ku­ra­to­rės ne­pa­kei­ čia­mu­mo, vien­val­dys­tės.

Be­je, ne­da­ly­vau­jan­čios ga­le­ri­jos įpras­tai (tiks­liau, vie­šai) nu­ro­do įvai­rias – ne tik­rą­sias – prie­žas­tis.

Dėl to pa­ties – veng­da­mos ne­drau­ gų luo­mo, Lie­tu­va esą juk ma­ža, „tie pa­tys ku­ra­to­riai sė­di ko­mi­si­ jo­se, eks­per­tų sos­tuo­se skirs­tant pi­ni­gus pro­jek­tams ir dar jie tu­ri ir la­bai ar­ti­mų drau­gų“.

Gar­siai kal­bė­ti? Kam?

Ne­da­ly­va­vę Lie­tu­vo­je pri­pa­žin­ ti dai­li­nin­kai taip pat nu­ro­do ki­ tą prie­žas­tį: „nie­kas ne­pak­vie­tė“, nors daž­nai sa­vą­jį ve­to bu­vo pa­ reiš­ku­si ku­ra­to­rė – ne­prik­lau­so Lie­tu­vos dai­li­nin­kų są­jun­gai, per pra­stas, nors tai pa­čiai są­jun­gai ir

pri­klau­so. O juk kiek­vie­nas ku­ra­ to­rius sa­vai­me yra su­bjek­ty­vus, jei ne dėl žmo­giš­ko­sios pri­gim­ties, tai dėl me­no kū­ri­nio. Ir to­ji žmo­giš­ko­ ji pri­gim­tis Lie­tu­vo­je spar­čiai ima vir­šų jau vien dėl to, kad pra­si­sky­ nu­sie­ji ke­lius, pa­da­riu­sie­ji kar­je­rą ir už­li­pu­sie­ji į olim­pą tam­pa vei­ kiau­siai am­ži­ni ir ne­kves­tio­nuo­ja­ mi, tuo­met pro­fe­sio­na­lu­mą daž­nai ima keis­ti pa­pras­čiau­sias kerš­tin­ gu­mas per gar­siai kal­ban­tie­siems. „Po pir­mo­sios mu­gės bu­vo kal­ ba­ma, kad me­no va­do­vas kei­sis ar bus ke­li, ta­čiau ar­tė­jant ki­tai vėl vi­si iš­gir­do­me, kad vis­dėlto ne­be­si­keis, nes ne­pa­kei­čia­mas ne žmo­gus, o jo įta­ka, jį su­pan­tys sa­vi žmo­nės, – ty­ liai, pa­šnibž­do­mis kal­ba ma­žes­nie­ ji. „Na, ge­rai, pa­sa­ky­čiau gar­siai, ir kas iš to? Nie­kas juk ne­pa­si­keis­tų, tik ra­šo­miems pro­jek­tams ne­gau­ čiau rė­mi­mo, bū­tų ir ki­tų niuan­ sų“, – nu­ty­la ir šio­je vie­to­je nu­til­tų bet ku­ris iš ma­žes­nių­jų kas­tai pri­ klau­san­čių kul­tū­ros at­sto­vų.

Taip jau yra – me­ni­nin­kai, kul­tū­ ri­nin­kai guo­džia­si, kad juos smau­ gia, į už­ri­bį stu­mia ki­ti: val­di­nin­kai, vers­li­nin­kų abe­jin­gu­mas, prio­ri­te­ tas tei­kia­mas spor­tui ir t.t., bet la­bai daž­nai tas pa­ts kul­tū­ros eli­tas gan bru­ta­liai pa­smau­gia vie­nas ki­tą.

Juk šian­dien Lie­tu­vo­je be­veik neį­ma­no­ma sa­vo­mis jė­go­mis įteig­ ti nau­ją, jau­nų žmo­nių ini­cia­ty­vą, pro­jek­tą, gau­ti ho­no­ra­rą už daug dar­bo ir pro­fe­sio­na­lu­mo pa­rei­ka­ la­vu­sį ana­li­ti­nį straips­nį kul­tū­ri­ nė­je spau­do­je, o kur dar sti­pen­di­jų skirs­ty­mai, tarp­tau­ti­niai pro­jek­tai, kul­tū­ri­nės ke­lio­nės ir jų pa­tep­tie­ji, daž­nai – eta­ti­niai.

Re­to­ri­nės nuo­mo­nės

Tai­gi „Art­Vil­nius“ – nie­ko nau­ja, esa­mos si­tua­ci­jos dės­nin­gu­mas. „Vi­si ži­no­me apie drau­gys­tes, de­ ja, net la­bai as­me­ni­nes, o pa­skui kvai­lai šyp­so­mės, kai tas drau­gas ar ga­le­ri­ja, pri­sta­tan­ti drau­go kū­ ry­bą, yra pa­žy­mi­mi“, – kal­bė­jo me­no ga­le­ri­jos sa­vi­nin­kas. „Lie­tu­vo­je nė­ra ant­ri­nės me­ no rin­kos, t.y. ko­lek­ci­nin­kai, įsi­gi­ ję me­no kū­ri­nius, jų pra­ktiš­kai ne­

Audronė Petrašiūnaitė. Autoportretas su P. Breigelio medžiotojais ant sniego.

tu­ri kur rea­li­zuo­ti, ap­si­keis­ti, tai, apie ko­kį pi­ni­gų in­ves­ta­vi­mą į me­ ną mes ga­li­me kal­bė­ti?“ – sam­pro­ ta­vo mu­gė­je ap­si­lan­kęs, bet ne­da­ ly­va­vęs ga­le­ri­nin­kas.

Jo ma­ny­mu, bū­tų ga­li­ma mu­gė­ je skir­ti erd­vės ir ko­lek­ci­nin­kams, žmo­nėms, nu­si­pir­ku­siems me­ no kū­ri­nį ir no­rin­tiems jį par­duo­ti, juo la­biau kad „Li­tex­po“ erd­vės – di­džiu­lės, šį­met ne vie­nas lan­ky­to­ jas pa­ste­bė­jo, kad jo­se ga­le­ri­jų ga­ lė­jo bū­ti dau­giau. „Ypač už­sie­nio, – pri­ta­rė ki­tas pa­šne­ko­vas ir čia pat pa­brė­žė: – Bet ge­rų, nes ką ma­tėm šį­met... Su dau­ge­liu nė ne­si­no­rė­jo pa­si­keis­ti kon­tak­tiniais duomenimis, ne­bu­ vo pra­smės, ma­tant, ką jie pri­sta­to.

Be stip­rių už­sie­nio ga­le­ri­jų da­ly­va­ vi­mo, ši mu­gė ne­tu­ri per­spek­ty­vų, ne­gi ro­dy­si­me vie­nas ki­tam tai, ką ir taip ži­no­me.“ Ki­ta ver­tus, ak­ty­viai be­si­do­min­ tie­ji dai­le mu­gė­je pa­si­ge­do žy­mių ir pri­pa­žin­tų mū­sų ša­lies dai­li­nin­ kų kū­ry­bos. Įpras­ta, kad do­mi­nuo­jant vien­ val­dys­tei, nuo­mo­nės ne­la­bai mėgs­ ta­mos ir svars­to­mos. „Pir­mo­jo­ je mu­gė­je bu­vo kaž­koks ko­mi­te­tas ar ta­ry­ba, kaip ten mes va­di­no­mės, ta­čiau vė­liau mū­sų ėmė ne­bek­vies­ ti, ta­po­me ne­be­rei­ka­lin­gi“, – pri­ si­me­na ta­ry­bai at­sto­va­vęs me­ni­ nin­kas.

O kaip ver­tin­ti tai, kai po­ten­cia­ lus pir­kė­jas, ko­lek­ci­nin­kas ve­džio­ ja­mas tik į tam tik­ras mu­gės erd­ ves? To­kį re­to­ri­nį klau­si­mą apie pa­tir­tus ypa­tu­mus už­da­vė ne vie­ nas mu­gė­je da­ly­va­vęs lie­tu­viš­kos ga­le­ri­jos sa­vi­nin­kas. Ar­ba tai, kai mū­sų ga­le­ri­jo­se pri­sta­to­mų au­to­ rių kū­ry­bą me­no­ty­ri­nin­kas ap­žiū­ ri ir su ko­lek­ci­nin­ku nuei­na pirk­ti dar­bo, de­ja, ne į ga­le­ri­ją, o į dai­li­ nin­ko dirb­tu­vę?

Kri­ti­kos pie­va

Lie­tu­vo­je kri­ti­kų nė­ra – tai yra iš­ sa­kę be­veik vi­sų me­no ša­kų at­ sto­vai. Kri­ti­kas yra koks vie­nas, sė­din­tis olim­pe su vi­su sa­vo su­ bjek­ty­vu­mu, o vi­si ki­ti – be­si­dai­ ran­tys ar dir­ban­tys ko­kį dar­bą, iš ku­rio ga­lė­tų iš­gy­ven­ti.

Apie ko­kią kri­ti­ką ga­li­ma kal­bė­ ti, kai, tar­kim, teat­ro­lo­gas ei­na į tą spek­tak­lį, į ku­rį gau­na kvie­ti­mą – do­va­ną pa­ties teat­ro, ku­riam jis ra­šys re­cen­zi­ją? Tą, už ku­rią grei­ čiau­siai tū­las kul­tū­ros laik­raš­tis ar žur­na­las ne­su­mo­kės vi­sai ar­ba tik sim­bo­li­nį at­ly­gį, už ku­rį nė bi­lie­to ne­nu­si­pirk­si? Tas pa­ts su li­te­ra­tū­ ros ar fo­tog­ra­fi­jos kny­go­mis, gau­ na­mo­mis do­va­nų.

Taip ir at­si­ly­gi­na­me vie­nas ki­ tam taip, kaip kas ga­li­me, kaip kam išei­na vers­tis: smul­kie­ji kri­ti­kai, ku­rie ne­la­bai ir kri­ti­kai, o gau­nan­

tie­ji ko­kią smul­kią, epi­zo­di­nę do­ va­nė­lę, pa­ra­šo vie­ną ki­tą pa­ne­gi­ri­nį straips­nį už do­va­nė­lę ar­ba drau­gui.

Ofi­cio­zas, ar­ba Kri­ti­kas, be­ je, taip pat tu­rin­tis sa­vo nu­my­lė­ ti­nių ir drau­gų, pa­pras­tai kri­ti­nių ra­ši­nių jau ne­ra­šo ar­ba la­bai re­tai, nes ir taip olim­pe yra iš ko mai­tin­ tis, yra ir ki­tų bū­dų, kaip pa­glo­bo­ ti sa­vuo­sius.

Tai­gi, kri­ti­kos pie­vo­je nu­si­ste­ ken­tų net ne veš­lia žo­le pra­mis­ ti su­ge­ban­ti ož­ka, to­dėl ta pie­va – vien us­nys ir barš­čiai. O kur dar su­py­kę, sta­čiai įšir­dę kū­rė­jai, ne­ ti­kė­tai ir ne­sup­ran­ta­mai ga­vę kri­ ti­kos nuo ko­kio ma­žo­jo, daž­nai dar jau­no ir vi­sai neį­ta­kin­go kri­ ti­kė­lio, kai ap­link ve­ša pa­ne­gi­ri­ niai so­dai su ne­mo­ka­mais „praė­ji­ mais“ į juos?

Kad ir kaip ten ­bū­tų, lie­tu­viš­ kas kul­tū­ros (įvai­rių me­no sri­čių) kon­teks­tas (į ku­rį įei­na ir vi­si at­ stum­tie­ji, ku­rian­tie­ji un­derg­roun­ de) – aukš­to ly­gio ir ga­li iš­di­džiai plauk­ti į tarp­tau­ti­nius van­de­nis.

Bė­da, kad są­siau­ris į ten kaž­ko­dėl la­bai su­menks­ta ir pri­klau­so nuo ko­kio vie­no ins­pek­to­riaus.

Te­ko lan­ky­tis „Art­Vil­niu­je“ – pa­tek­ti į di­džiu­lę srau­nią me­no upę, ku­rio­je plau­ki drau­ge su ki­ tais ir ką? La­bai patrauklu, ypač kai ne­ži­nai po­van­de­ni­nių sro­vių, sa­lų ir duo­bių.

2

penktadienis, liepos 13, 2012

santaka /teatras

Teat­rų se­zo­nas: aukš­tu­mos ir kū­ry­bi­nis Pa­si­bai­gęs teat­ri­nis se­zo­nas – tin­ka­ma pro­ga pri­si­min­ti ir ap­žvelg­ti Kau­no teat­ rų bent kai ku­riuos pa­sta­ty­mus, pa­ban­ dy­ti pa­ly­gin­ti tam tik­ras bend­ras ten­den­ ci­jas, as­pek­tus, pa­mi­nė­ti ne­pa­vy­ku­sias pa­stan­gas.

Ge­di­mi­nas Jan­kus

Kil­nu­mas, do­ra, at­gai­la, aukš­tes­nių tiks­lų sie­ki­mas, dva­si­nis to­bu­lė­ji­ mas, ga­lų ga­le ap­si­va­ly­mas ir pra­ re­gė­ji­mas per kan­čią – to­kio­mis są­vo­ko­mis ma­ni­fes­ta­vo di­des­nė Kau­no teat­rų da­lis. Kai ku­rie spek­ tak­liai by­lo­jo ir apie kū­ry­bi­nį iš­se­ ki­mą, at­sai­nu­mą, ci­niz­mą, at­sa­ko­ my­bės ir nau­jų idė­jų sto­ką.

Ket­ve­ry­bė ir vaš­ki­nė no­sis

Gau­siau­sią nau­jų spek­tak­lių krai­ tę pa­siū­lė Kau­no vals­ty­bi­nis dra­ mos teat­ras. Vals­ty­bi­nė dra­ma se­ zo­ną pra­dė­jo ne tik nau­jo­je Rū­tos sa­lė­je, bet ir nau­jais neįp­ras­tais vė­ jais ir skers­vė­jais, at­pū­tu­siais ket­ve­ ry­bę vie­na­me as­me­ny­je – Vid­man­tą Bar­tu­lį, spek­tak­lio „Pa­moks­las žu­ vims“ au­to­rių, re­ži­sie­rių, kom­po­zi­ to­rių ir sce­nog­ra­fą. „Pa­moks­las žu­vims“ – vi­sų pir­ ma mu­zi­ki­nis pro­jek­tas, at­si­dū­ręs dra­mos sce­no­je. Iš­ny­ku­sios kur­šių tau­tos li­ki­mą V.Bar­tu­lis at­sklei­džia per mu­zi­ką ir, rei­kia pri­pa­žin­ti, vie­ to­mis ga­na iš­raiš­kin­gai, ne­lauk­tai.

Mi­ni­ma­lis­ti­nės de­ta­lės su­skam­ba jaut­riai, efek­tas pa­sie­kia­mas ne­ ti­kė­tais są­skam­biais, ta­čiau daug kur ko­ją ki­ša įvai­riau­sių per­dir­bi­ nių nau­do­ji­mas, ne­sun­kiai at­pa­ žįs­ta­mi mo­ty­vai, pa­raf­ra­zės.

Tad ši mu­zi­ki­nė pro­jek­to da­lis gan trum­pa, tie­sa, tu­rin­ti šio­kią to­kią vi­ di­nę dra­ma­tur­gi­ją, ku­rios, de­ja, ne­ pa­kak­tų ir kur­šių gy­va­vi­mo ir iš­ny­ ki­mo pri­sta­ty­mas nu­skam­bė­tų kaip čai­žūs įspė­jan­tys dau­žo­mų me­ta­li­ nių vamz­džių gar­sai sce­no­je.

Mu­zi­ki­nį su­ma­ny­mą tu­rė­ju­si pri­ sod­rin­ti ir pa­tei­sin­ti dra­mi­nė da­lis – pa­ti silp­niau­sia. Ša­lia kur­šių, lyg at­ gi­ju­sių praei­ties še­šė­lių, at­lie­kan­čių tam tik­ras mu­zi­ki­nes ir kal­bos pra­ty­ bų funk­ci­jas, V.Bar­tu­lis įve­da ke­le­tą per­so­na­žų – Pas­to­rių (Kęs­tu­tis Po­ vi­lai­tis) ir Kurč­ne­by­lę tar­nai­tę (Auš­ ra Ke­liuo­ty­tė). K.Po­vi­lai­čio he­ro­jus pri­vers­tas tū­no­ti uo­liai plė­šo­mų la­ pų są­var­ty­ne ir kal­bė­ti apie vis­ką. Vis dėlto dra­mos nė­ra. San­ty­kis su Kurč­ ne­by­le – tai ne dra­ma. Ge­riau­siu at­ ve­ju A.Ke­liuo­ty­tė ga­li reikš­ti amą pra­ra­du­sią tau­tą, ta­čiau kam toks be­ ža­dis sim­bo­lis ša­lia kur­šių še­šė­lių?

V.Bar­tu­lis pa­tei­kė ma­ni­pu­lia­ci­ją ge­rai ži­no­ma te­ma – ma­žos tau­tos iš­li­ki­mo, gy­vas­ties ir pa­skir­ties te­ ma, ku­rią ne kar­tą gvil­de­no dau­ge­ lis ra­šy­to­jų ir re­ži­sie­rių. Dra­ma­ti­nei li­ni­jai bu­vo ga­li­ma pa­si­telk­ti Vy­dū­ ną, Hu­go Šo­jų, Gi­ze­vi­jų, o ne kur­ ti trū­ki­nė­jan­čios są­mo­nės pa­gim­ dy­tas mo­no­lo­go nuo­tru­pas. Šiaip „Pa­moks­las žu­vims“ da­ro neiš­ baig­to, sku­bo­to, ek­lek­tiš­ko dar­bo įspū­dį. Lyg vie­nu me­tu kur­ta mu­ zi­ka, ki­tu – kaž­ko­kios mo­no­lo­gų nuo­tru­pos, vė­liau ieš­ko­ta vi­zua­ li­za­ci­jos, o pa­bai­gai vis­ką ban­dy­ta lip­dy­ti. Ir re­zul­ta­tas – kaip su gar­ sią­ja vaš­ki­ne no­si­mi.

Ap­si­va­ly­mas per kan­čią

Jo­no Ju­ra­šo „Ap­si­va­ly­mas“ vėl at­gai­vi­no le­gen­di­nį re­ži­sie­riaus įvaiz­dį. Tai neei­li­nis, jau­di­nan­ tis įvy­kis, su di­džiu­le vi­di­ne jė­ga kal­ban­tis apie tra­giš­kus is­to­ri­nius su­krė­ti­mus, pa­lie­tu­sius ir dau­gy­ bę lie­tu­vių šei­mų.

Veiks­mas vyks­ta po­ka­rio ir jau ne­ prik­lau­so­mo­je Es­ti­jo­je, ta­čiau pa­lies­ tos te­mos pui­kiai ži­no­mos ir mums, pa­ty­ru­siems pa­na­šų li­ki­mą. Meist­ riš­ka, aukš­čiau­sio ly­gio re­ži­sū­ra, pa­ ženk­lin­ta šir­dies skaus­mu ir dva­si­niu mak­si­ma­liz­mu, ne­pa­lie­ka abe­jin­gų.

J.Ju­ra­šas, dra­mi­nio vyks­mo ir ak­to­rių at­vė­ri­mo meist­ras, ir šį­ kart psi­cho­lo­giš­kai mo­ty­vuo­to­mis mi­zans­ce­no­mis pa­sie­kia įtai­gaus ir pa­ga­vaus re­zul­ta­to. Ži­no­ma, svar­biau­sius ak­cen­tus su­dė­lio­jo ak­to­riai, ku­rie psi­cho­lo­ giš­kai tiks­liai at­sklei­dė sa­vo per­so­ na­žų vi­di­nes dra­mas. Di­džiau­sias krū­vis ten­ka pa­grin­di­nei vei­kė­jai – Eg­lės Mi­ku­lio­ny­tės Aly­dei.

Kas itin svar­bu ir by­lo­ja apie uni­ ver­sa­lų ak­to­rės ta­len­tą – jos su­kur­ ti du vaid­me­nys. Ji vai­di­na se­ną­ją ir jau­ną­ją Aly­dę – tą Aly­dę, ku­ri ta­da, neiš­ken­tu­si prie­var­tos ir kan­čių, pa­ si­rin­ko iš­da­vys­tės ke­lią. Pa­si­rin­ko daug ra­mes­nį ir sau­gų gy­ve­ni­mą su par­tor­gu Mar­ti­nu (Egi­di­jus Stan­ci­ kas), ta­čiau ga­lė­jo slaps­ty­ti sa­vo na­ muo­se iš­trem­tos se­sers vy­rą.

Pa­ti Aly­dė sau ne­gai­les­tin­ga.

Gal­ taip ir ne­si­ryž­tų griež­tai sa­ ve nu­teis­ti, ta­čiau ne­ti­kė­tas po­ sū­kis gy­ve­ni­me vis­ką su­jau­kė, pa­ ju­di­no pri­mirš­tas is­to­ri­jas, pri­kė­lė krau­pius praei­ties še­šė­lius. Šit ta­ da ir pra­de­da aiš­kė­ti tik­ro­ji Aly­dės kal­tė.

To­ji kal­tė, kaip dvi­ly­pio, ap­gau­ lin­go gy­ve­ni­mo ženk­las, ypač aki­ vaiz­di sce­no­se su par­tor­gu Mar­ti­ nu. E.Stan­ci­kas su­kū­rė įsi­min­ti­ną per­so­na­žą, be­są­ly­giš­kai ti­kin­tį par­ ti­jos ir so­vie­ti­ne tie­sa, to­kį idė­jiš­ ką „fa­šis­ti­nių ka­lė­ji­mų“ už­grū­din­ tą po­lit­ru­ką.

At­gai­la per kan­čią, ap­si­va­ly­mas per ug­nį... To­kį ke­lią pa­si­ren­ka Aly­dė, su­de­gin­da­ma sa­ve ir na­mus, ta­pu­sius pra­keiks­mu per tuos pra­ bė­gu­sius de­šimt­me­čius. Tik lieps­ na ap­va­lo kaž­ka­da su­terš­tą dva­sią, ap­va­lo nuo prie­var­tos, iš­da­vys­tės ir pri­si­tai­ky­mo. Ap­va­lo nuo me­lo.

Pa­ty­čios iš ver­ty­bių

Ki­tas, jau­no­sios kar­tos, re­ži­sie­ rius Ar­tū­ras Arei­ma pa­sta­ty­mu pa­gal vo­kie­čių kla­si­ko ro­man­ti­ ko Fried­ri­cho Schil­le­rio idea­lis­ti­nę dra­mą „Plė­ši­kai“ pa­juo­kai iš­sta­ tė tik­rą­sias ver­ty­bes, mo­ra­li­nius im­pe­ra­ty­vus – kil­nu­mą, do­rą, pa­ siau­ko­ji­mą, mei­lę. It iš kloa­kos ar spek­tak­lio įvaiz­džiui nau­do­ja­mo uni­ta­zo purkš­te purkš­čia per­so­na­ žų šiurkš­tu­mas, bu­ku­mas, gat­vės žar­go­nas, klo­ze­ti­nis po­psas ir ki­ či­nės sek­so sce­nos. Tiks­las, ko ge­

Donato Stankevičiaus nuotr.

Apsivalymas. Rež. J.Jurašas. Kauno valstybinis

ro, bu­vo vie­nas svar­bes­nių – šo­ki­ ruo­ti, pa­pik­tin­ti, su­vim­dy­ti so­tų ir sa­vi­mi pa­ten­kin­tą mies­čio­nį.

To­kiai šo­ko te­ra­pi­jai ir su­vim­ dy­mui pa­siek­ti A.Arei­ma ren­ka­si ne­tra­di­ci­nius bū­dus, sce­no­je ma­ to­me nau­ją, ne­pa­žįs­ta­mą Arei­mą – pro­vo­kuo­jan­tį, įžū­lų, be­si­šai­pan­tį, žai­džian­tį ir pa­ro­di­juo­jan­tį.

Kai ku­rie anks­tes­niems jo pa­ sta­ty­mams bū­din­gi bruo­žai – ak­ to­rių an­samb­liš­ku­mas, psi­cho­lo­gi­ nė įtai­ga, ju­de­sio ir vyks­mo są­vei­ka – „Plė­ši­kuo­se“ įgau­na vi­siš­kai ki­tą skam­be­sį ir iš­raiš­ką. Kar­tais api­ma įspū­dis, kad re­ži­sie­rius pa­ro­di­juo­ja ne tik ki­tus, ne tik są­mo­nin­gai per­ ke­lia (ar įter­pia) į veiks­mą kul­ti­nių ta­pu­sių fil­mų sce­nų, bet pa­si­šai­po ir pa­ts iš sa­vęs.

Tas pla­čiai rek­la­muo­tas Quen­ ti­no Ta­ran­ti­no sti­lius, ne­va nau­ do­ja­mas pa­sta­ty­me, iš tie­sų tė­ra fik­ci­ja, ga­li­my­bė su­kur­ti gro­tes­ką, kal­bant apie nū­die­nos ver­ty­bių sis­ te­mą, tiks­liau, bet ko­kių tra­di­ci­nių ver­ty­bių pa­nei­gi­mą, sa­vo­tiš­ką an­ ti­de­ka­lo­gą, kar­tu pa­si­ty­čio­jant ir iš pa­ties ta­ran­ti­niš­ko­jo sti­liaus. Šiaip A.Arei­ma su­pla­ka įvai­rius sti­lius ir mo­kyk­las, aukš­tyn ko­jom

ver­čia, iš­nars­to, iš­bars­to, iš­lukš­ te­na, iš­lu­pi­nė­ja ir ne­gai­les­tin­gai kast­ruo­ja ne­lai­min­gą­jį kla­si­ką ro­ man­ti­ką, verž­lų­jį vo­kie­čių idea­lis­ tą F.Schil­le­rį.

At­ro­do, A.Arei­ma, en­tu­zias­tin­ gai grie­bę­sis kla­si­ko mo­der­ni­ni­mo, už­si­žai­dė ir iš­tėš­kė vi­są idea­lis­ti­ nį dra­mos už­tai­są, iš­gram­dė bet ko­kias užuo­mi­nas apie prie­žas­tis, pastūmėjusias du to­kius skir­tin­ gus bro­lius to­kiais skir­tin­gais tra­ giš­kais ke­liais.

Ti­pi­niai gangs­te­riai, at­ke­lia­vę iš ki­no fil­mų, va­do­vau­ja­mi vy­res­nio­ jo sū­naus Kar­lo (To­mas Rin­kū­nas), siau­čia sce­nos erd­vė­je, tik neaiš­ ku, prieš ką, ko­dėl, už ką, dėl ko.

Gangs­te­rių ko­man­dos vy­ru­kai imp­ ro­vi­zuo­ja, daž­niau­siai pri­mi­ty­viai, ne be rei­ka­lo nuo­lat už­si­žai­džia vy­ rų ir mo­te­rų tua­le­tų du­ri­mis, ne­va ne­ty­čia jas su­pai­nio­da­mi – tai juk juo­kin­ga, ar ne? A.Arei­mai juo­kin­ ga, gal net gi­lia­min­tiš­ka, o man tas drai­ky­ma­sis, paį­vai­rin­tas blon­di­nės pa­ly­do­vės ero­ti­niais pa­si­rai­ty­mais pri­me­na blo­giau­sio ly­gio ske­čus ar pro­vin­ci­jos teat­rė­lių ka­pust­ni­kus.

Juk ap­skri­tai F.Schil­le­ris taip per­ da­ry­tas, taip neat­pa­žįs­ta­mai su­

kne­žin­tas ir su­luo­šin­tas, kad no­ri­si šauk­ti: „Au­to­rių, au­to­rių į sce­ną!“ Kū­ry­bi­nė gru­pė, per­dirb­da­ma „Plė­ši­kus“, ne tik aukš­tyn ko­jom vis­ką ap­ver­tė, bet ir la­bai ne­to­ly­ giai su­dė­lio­jo ak­cen­tus, di­džiau­sią emo­ci­nį ir idė­ji­nį krū­vį su­telk­da­ma ties jau­nes­nio­jo sū­naus Fran­co li­ ni­ja. Jį vai­di­nan­tis Sau­lius Čiu­če­lis tik­rai ver­tas pa­gy­ri­mo už per­so­na­ žo su­skal­dy­tos, li­guis­tos są­mo­nės įtai­gų at­sklei­di­mą, už vis la­biau tems­tan­čio pro­to (są­ži­nė jau se­niai pra­ras­ta) pro­ver­žius, au­ten­tiš­kus pyk­čio ir nea­py­kan­tos prie­puo­lius.

Fi­na­le, kaip Alo Pa­ci­no fil­me „Kar­ li­to ke­lias“, Fran­cas šlamš­čia bal­ tuo­sius mil­te­lius tie­siog nuo grin­ dų ir ga­lų ga­le nu­si­bai­gia...

Ne­be­li­ko ir ši­le­riš­kos dva­sios užuo­mi­nos – „Prieš ti­ro­nus“!..

O juk tai bu­vo „Plė­ši­kų“ mo­to.

A.Arei­mai tai ne­beak­tua­lu. Nė­ra ti­ro­nų. Nė­ra prie­var­tos. Nė­ra ne­ ly­gy­bės. „Žiū­ro­vas te­gu ieš­ko: kas kal­čiau­sias? Kas kal­tas dėl nea­ py­kan­tos“ – di­dak­tiš­kai tei­gia­ ma pro­gra­mė­lė­je. O re­ži­sie­rius?

Jam ieš­ko­ti jau ne­rei­kia? Pa­kan­ ka mes­te­lė­ti rek­la­mi­nį jau­ką Lais­ vės alė­jo­je – „ieš­ko­mi plė­ši­kai, ap­

3

penktadienis, liepos 13, 2012

santaka/atodangos kaunodiena.lt/nau­jie­nos/­kau­no­san­ta­ka

s be­jė­giš­ku­mas Pri­si­me­nant pran­cū­zų pa­ro­das: P.Cézan­ne’as Svar­biau­sius ak­cen­tus su­dė­ lio­jo ak­to­riai, ku­rie psi­cho­ lo­giš­kai tiks­ liai at­sklei­dė sa­vo per­so­na­ žų vi­di­nes dra­ mas. Di­džiau­ sias krū­vis ten­ka pa­grin­ di­nei vei­kė­jai – Eg­lės Mi­ku­lio­ ny­tės Aly­dei.

dramos teatras.

vo­gę teat­ro ka­są“. Pa­kan­ka sce­no­je įreng­ti kul­ti­nių fil­mų ir sens­te­lė­ju­ sių pa­sta­ty­mų kunst­ka­me­rą?

Ke­lio­nė į Mi­ru­sių­jų sa­lą

Re­ži­sie­rius Gy­tis Pa­de­gi­mas sa­vo 60-me­čio ju­bi­lie­jui pa­si­rin­ko šiuo­ lai­ki­nio gar­saus ai­rių dra­ma­tur­go Bria­no Frie­lo pje­sę „Ste­buk­lin­ga­sis Te­ne­sis“. Tai per­so­na­žų dva­si­nė ke­ lio­nė, ba­lan­suo­jan­ti ant gy­ve­ni­mo ir mir­ties ri­bos, ku­pi­na tra­giš­kų nuo­ jau­tų, ne­pai­sant to­kios ne­rū­pes­tin­ gos mu­zi­ka­lios at­mos­fe­ros, nuo­lat skam­ban­čių po­pu­lia­rių dai­ne­lių, due­tų ir seks­te­tų.

Bū­tent tai ir su­da­ro es­mę – he­ro­ jai po­kštau­ja, ple­pa apie nie­kus ar dai­nuo­ja, o tuo tar­pu... ai­dint mo­ no­to­niš­kai ban­gų mū­šai ir klyk­te­ lint žu­vėd­roms, prieš akis ne­ju­čia iš­ky­la gar­su­sis A.Bök­li­no pa­veiks­ las „Mi­ru­sių­jų sa­la“...

Ko­dėl žiū­rint spek­tak­lį ap­lan­ko tas vie­ni­šo kel­ti­nin­ko, be­sii­rian­ čio į ki­pa­ri­sais ap­rė­min­tą, bal­ to mar­mu­ro ant­ka­piais pa­da­bin­ tą sa­lą įvaiz­dis? Ko­dėl nuo­lat jau­ti juos api­man­čią ne­vil­tį, bai­mę, ko­ dėl ma­tai, koks be­vil­tiš­kas jų no­ras su­stab­dy­ti lai­ką ir at­si­dur­ti Ste­

buk­lin­go­je sa­lo­je? Ar tik­rai Ste­ buk­lin­go­je? Ar to­je pa­slap­tin­go­ je sa­lo­je iš­si­spręs jų pro­ble­mos ir baig­sis var­gai, li­gos, kan­čios?

Po­ky­čiai vyks­ta pa­ma­žu, vis in­ ten­sy­vė­jant veiks­mui ir at­ve­riant vis nau­jus klo­dus vie­no iš drau­ gu­žių – Te­rio gim­ta­die­nio šven­tė­ je. Te­rį vai­di­na Kęs­tu­tis Po­vi­lai­tis ir dra­mos sce­no­je de­biu­tuo­jan­tis dai­ni­nin­kas Egi­di­jus Ba­vi­ki­nas.

Skir­tin­gai pa­tei­kia­mas šio su­dė­ tin­go per­so­na­žo cha­rak­te­ris. Įsi­mi­ nė E.Ba­vi­ki­no vi­di­nis lais­vu­mas, be abe­jo, mu­zi­ka­lu­mas, o jo ku­ria­mas Te­ris aki­vaiz­džiai ro­man­tiš­kas, sva­jo­to­jas, tik­ras ly­ri­nis te­no­ras. Ži­no­ma, ga­li bū­ti ir toks, vi­di­nes prieš­ta­ras už­gniau­žian­tis, vi­siems ge­ras drau­gu­žis, ta­čiau tas minkš­to vaš­ko alt­ruiz­mas nie­kaip ne­si­de­ri­ na sce­no­se su ne­my­li­ma ir nie­ki­na­ ma žmo­na Ber­na (Auš­ra Ke­liuo­ty­tė ir Gied­rė Ra­ma­naus­kai­tė) ar ne­sle­ pia­muo­se san­ty­kiuo­se su jos se­se­ ri­mi An­dže­la (Ug­nė Žir­gu­lė).

Mu­zi­ka­lus ir dai­nin­gas, tik ne ly­ riš­kas K.Po­vi­lai­tis. La­biau gai­va­ liš­kas, dra­ma­tiš­kas, ne­ven­gian­tis tra­giš­kų gai­dų ir nuo­jau­tų. Pa­ma­ žu at­si­sklei­džian­čius komp­li­kuo­ tus san­ty­kius su­bti­liai ir su leng­va iro­ni­ja prii­ma ir lyg su­ge­ria meist­ riš­kai Ine­sos Pa­liu­ly­tės su­vai­din­ta Tri­šė, ku­ri, pa­ti sle­gia­ma siel­var­ to dėl my­li­mo vy­ro Džor­džo (Ar­nas Mi­kal­kė­nas) ne­pa­gy­do­mos li­gos, tam­pa tam tik­ru mo­ra­li­nės po­zi­ci­ jos ir prin­ci­pų eta­lo­nu.

Tiks­liai dė­lio­da­mas svar­biau­ sius ak­cen­tus, įti­ki­­mai kur­da­mas stab­do­mo lai­ko ir dra­ma­tiš­kų vi­ di­nių at­si­vė­ri­mų pa­sau­lį re­ži­sie­ rius G.Pa­de­gi­mas su­bti­liai pri­me­ na – „Me­men­to mo­ri“ („Pri­si­mink mir­siąs“) ir ne­va ste­buk­lin­go­sios mi­ti­nės sa­los įvaiz­džiu įspė­ja apie ty­kan­čius pa­vo­jus šio­je tra­pio­je kas­die­ny­bė­je. Taip, ji pil­ka, daž­ nai skau­di ir žei­džian­ti, ta­čiau gal ge­res­nė nei sva­jo­nių sa­lų vi­lio­nės, pink­lio­jan­čios pa­sa­kiš­ku švy­tė­ji­ mu, ku­ris priar­tė­jus tam­pa šal­ta be­jaus­me Ne­bū­ti­mi.

Kla­si­ki­nės ko­me­di­jos su­grį­ži­mas

Dar vie­nu pa­sta­ty­mu, iš­si­ski­rian­ čiu ir at­krei­pian­čio dė­me­sį jau vien da­bar re­to­ku ko­me­di­jos žan­ru nu­ džiu­gi­no dra­mos teat­ras. Kla­si­ki­nės ko­me­di­jos prem­je­rą – pri­mirš­to pran­cū­zų dra­ma­tur­go ir lib­re­tis­to Eu­ge­ne Scri­be’o pje­sę „Prie­žas­tys ir pa­sek­mės“ (ori­gi­na­lus pa­va­di­ni­ mas – „Stik­li­nė van­dens“) re­ži­sa­vo Rai­mun­das Ba­nio­nis. Ši E.Scri­be’o ko­me­di­ja, sce­ną iš­ vy­du­si 1840 m., aki­vaiz­džiai ne­pa­ se­no ir sa­vo te­mo­mis, pa­ra­dok­sais, są­mo­ju­mi, įsi­min­ti­nais per­so­na­ žais ga­li ge­ro­kai pa­gy­vin­ti ir at­nau­ jin­ti bet ku­rio teat­ro afi­šą.

Re­ži­sie­rius R.Ba­nio­nis ver­tas pa­ gy­ros – jis ne­pa­si­da­vė da­bar ga­jai ir ma­din­gai ten­den­ci­jai sa­vaip per­ dirb­ti ir nū­die­nai pri­tai­ky­ti kla­si­ką, kai ne­lie­ka nei es­mės, nei idė­jos, o va­di­na­mo­ji ak­tua­li­za­ci­ja tam­pa aki­vaiz­džia pa­ro­di­ja ar pa­ty­čia.

Apie šį pa­sta­ty­mą po prem­je­ ros iš­sa­miau jau ra­šy­ta („San­ta­ka“ Nr. 43, bir­že­lio 1 d.), ta­čiau aki­ vaiz­du, kad kla­si­ki­nė ko­me­di­ja su­ grį­žo į Dra­mos teat­ro sce­ną įtai­giai, ku­pi­na re­ži­sū­ri­nių ir ak­to­ri­nių at­ ra­di­mų.

Se­zo­no ap­žval­gos tę­si­nys – ki­ta­me „San­ta­kos“ nu­me­ry­je.

Ive­ta Da­ba­šins­kie­nė Mu­z ie­ji­n in­kė

Mi­nė­da­mi Na­cio­na­li­nio M.K.Čiur­ lio­nio dai­lės mu­zie­jaus įkū­ri­mo 90-me­tį tę­sia­me ra­ši­nių cik­lą apie įdo­mes­nius jo is­to­ri­jos fak­tus ir sau­gyk­lo­se esan­čias ver­ty­bes.

Lie­tu­vai ta­pus ne­prik­lau­so­ma vals­ty­be, ja vėl pra­dė­jo do­mė­ tis Eu­ro­pos ša­lys ir pra­si­dė­jo su­ si­pa­ži­ni­mo pro­ce­sas. Daž­niau­ siai jis vy­ko per me­no pa­ro­das.

Pa­ti Lie­tu­va pir­miau­sia pri­si­sta­ tė Mon­zo­je, Ita­li­jo­je, vy­ko į Skan­ di­na­vi­jos ša­lis, taip pat da­ly­va­vo pa­sau­li­nė­je pa­ro­do­je Pa­ry­žiu­je ir vi­sur su­si­lau­kė itin tei­gia­mų at­si­ lie­pi­mų ir su­si­ža­vė­ji­mo.

Ki­tos Eu­ro­pos ša­lys pri­sta­ty­da­ vo sa­vo me­ną Lie­tu­vo­je, taip stip­ rin­da­mos dip­lo­ma­ti­nį bend­ra­dar­ bia­vi­mą. Jau nuo 1930 m. be­veik kas­met vis ki­ta ša­lis pri­sta­ty­da­vo sa­vo me­ną, pvz., Pran­cū­zi­ja, Bel­ gi­ja, Veng­ri­ja, Ita­li­ja, pri­si­sta­tė ir kai­my­nės – Lat­vi­ja ir Es­ti­ja. Po šių pa­ro­dų mu­zie­jaus ko­lek­ci­jos pa­ si­pil­dė ver­tin­gų už­sie­nio au­to­rių me­no kū­ri­nių. Šio pra­ne­ši­mo tiks­las – trum­pai pri­sta­ty­ti 1930 ir 1939 m. vy­ku­sias pran­cū­zų me­no pa­ro­das ir per jas mu­zie­jaus įgy­tus ryš­kių pran­cū­zų me­ni­nin­kų gra­fi­kos dar­bus. Žur­na­lo „Ži­di­nys“ 3-ia­ja­me nu­ me­ry­je pra­ne­ša­ma, kad 1930 m.

Kau­ne ko­vo 13 d. Leo­no XIII fon­do sa­lė­je ati­da­ry­ta „Pran­cū­zų gra­fi­kos ir kny­gos me­no pa­ro­da“: „Pa­ro­dą su­ruo­šė su­si­dė­ju­sios trys or­ga­ni­ za­ci­jos: Čiur­lio­nies ga­le­ri­ja, Lie­ tuvių–Prancūzų Drau­gi­ja, o eks­ po­na­tus su­tei­kė „L‘Association Fran­ç ai­s e d‘Expansion et d‘Echangs Ar­tis­ti­ques“. Vy­riau­ sias or­ga­ni­za­to­rius yra Čiur­lio­nies ga­le­ri­jos di­rek­to­rius p. Pau­lius Ga­ lau­nė, bet daug pri­si­dė­jo ir Pran­ cū­zų mi­nis­te­ris Lie­tu­vai. Išs­ta­ty­ tų eks­po­na­tų tar­pe ma­to­me dar­bus P.Ce­zan­ne’o, C.Ca­rot, E.De­gas, P.Gau­guin, E.Ma­net, A.Re­noir, A.Ro­din,H.Ma­tis­se ir kt.“ Jai vyks­tant bu­vo įsi­gy­ti ir ke­ tu­ri gra­fi­kos dar­bai to­kių pran­ cū­zų me­ni­nin­kų kaip Pau­lis Ce­ zan­ne’as, Eu­ge­ne Car­rie­re, Hen­ri Veg­re-Ser­rat, Hen­ry de Wa­ro­quir.

Ryš­kiau­sias iš šios pa­ro­dos įsi­gy­ tas kū­ri­nys – P.Ce­zan­ne li­tog­ra­fi­ ja „Pus­ry­čiai ant žo­lės“.

P.Cézan­ne’as – pran­cū­zų ta­ py­to­jas, ku­ris daž­nai lai­ko­mas mo­der­naus me­no pra­di­nin­ku. Jo su­kur­ta ta­py­bos sis­te­ma pa­da­ rė di­de­lę įta­ką XX a. dai­lės rai­ dai, ku­biz­mo for­ma­vi­mui­si, jis at­ve­dė vaiz­duo­ja­mą­jį me­ną prie abst­rak­ci­jos. Imp­re­sio­nis­tus do­ mi­no švie­sos ir trum­pa­lai­kės aki­mir­kos fik­sa­vi­mo mo­men­tai, o P.Cezanne‘as do­mė­jo­si pa­čia gam­tos struk­tū­ra.

Jis su­vo­kė, kad akys pa­ste­bi iš ei­lės ir iš kar­to, to­dėl jo kū­ri­niuo­ se vie­nin­te­lę per­spek­ty­vą pa­kei­čia kin­tan­tis vaiz­das. Gam­tos for­mas jis trans­for­muo­ja į ta­py­bos „plas­ ti­nius ati­tik­me­nis ir spal­vas“.

Dėl kai ku­riems jo dar­bams bū­ din­go abst­rak­tu­mo ir gar­saus tei­ gi­nio, pa­sa­ky­to 1904 m., kad

Pau­lis Cé­zan­ne’as. Pusryčiai ant žolės.

Edouard Ma­net. Pusryčiai ant žolės.

gam­to­je rei­kia įžvelg­ti jos geo­ met­ri­nes for­mas: ru­tu­lį, ci­lind­rą ir kū­gį, dau­ge­lis abst­rak­cio­nis­tų lai­kė jį sa­vo pirm­ta­ku. Jam pa­čiam geo­met­ri­nių for­mų idė­ja bu­vo tik bū­das gam­tai konst­ruo­ti.

Te­ma „Pus­ry­čiai ant žo­lės“ bu­vo pa­si­ rink­ta są­mo­nin­gai, re­mian­tis imp­re­sio­ nis­to Edouard Ma­ net to pa­ties pa­va­di­ ni­mo pa­veiks­lu.

„Pus­ry­čiai ant žo­lės“ (Le déjeu­ ner sur l’her­be) – de­vy­nių spal­vų li­tog­ra­fi­ja, pirk­ta iš mi­nė­tos pa­ro­ dos už 660 li­tų. Ji su­kur­ta pa­gal to pa­ties pa­va­di­ni­mo pa­veiks­lą, ku­ris nu­ta­py­tas 1876–1877m. Li­tog­ra­fij­ a spaus­ta itin ge­rai ži­no­mo li­tog­ra­ fo Au­gus­te Clot stu­di­jo­je Pa­ry­žiu­ je 1898 m. pa­gal pa­ties dai­li­nin­ko su­kur­tą ma­ke­tą ir jam pa­čiam pri­ žiū­rint dar­bus. P.Ce­zan­ne’ui ti­ ko šio li­tog­ra­fuo­to­jo kom­po­zi­ci­ jos, gam­tos struk­tū­rų pa­jau­ti­mas, spal­vų ir to­nų su­pra­ti­mas.

Dar­bo už­sa­ko­vas ir su­ma­ny­ to­jas bu­vo žy­mios ga­le­ri­jos sa­vi­

nin­kas Amb­roi­se Vol­lard. Ti­kė­ti­ na, kad jis už­sa­kė šį P.Ce­zan­ne’o dar­bą tre­čia­jam ga­le­ri­jos al­bu­mui „Al­bum d‘Estampes de la Ga­le­ rie Vol­lard“, ku­rį bu­vo pla­nuo­ta iš­leis­ti 1900 m. Tai bu­vo pa­sku­ ti­nė iš ke­tu­rių li­tog­ra­fi­jų, ku­rias A.Vol­lard už­sa­kė pas P.Ce­zan­ne’ą iki 1890 m. pa­bai­gos. Vis dėl­to al­ bu­mas taip ir ne­bu­vo at­spaus­din­ tas, o šios li­tog­ra­fij­ os ti­ra­žas te­sie­ kė 100 vnt. ir jos bu­vo at­spaus­tos jau po P.Cezanne‘o mir­ties 1914 m., to­dėl be jo sig­na­tū­ros.

Te­ma „Pus­ry­čiai ant žo­lės“ bu­ vo pa­si­rink­ta są­mo­nin­gai, re­ mian­tis imp­re­sio­nis­to Edouard’o Ma­net to pa­ties pa­va­di­ni­mo pa­ veiks­lu. Jis pri­tai­kė ir pa­kei­tė sa­ vo dar­bui E.Ma­net kom­po­zi­ci­ją, no­rė­da­mas pa­de­monst­ruo­ti, kaip jo kū­ry­ba pa­kei­tė me­ną. Kaip vi­ zua­li­nį po­jū­tį imp­re­sio­nis­ti­niuo­ se dar­buo­se kei­čia plokš­tu­ma ir kin­tan­tis vaiz­das, ku­ri įgaus to­kią pa­čią reikš­mę kaip kla­si­nis me­ nas. Vis dėl­to rei­kė­tų pa­mi­nė­ti, kad Clau­de’as Mo­net yra nu­ta­pęs dar­bą to­kiu pat pa­va­di­ni­mu, ta­ čiau bū­tent jo dar­bo kom­po­zi­ci­ja tu­ri daug ar­ti­mes­nį ry­šį su P.Ce­ zan­ne’o pa­si­rink­tą­ja. *Pra­ne­ši­mas skai­ty­tas Na­cio­na­li­nio M.K.Čiur­lio­nio dai­lės mu­zie­jaus su­reng­to­je moks­li­nė­je kon­fe­ren­ci­jo­je „P.Ga­lau­nės skai­ty­mai“.

4

penktadienis, liepos 13, 2012

santaka /tavo krantas Dai­va Pu­ge­vi­čie­nė

***

Lie­taus ta­ku­čio kva­pą gau­dy­da­ma ir čiu­pi­nė­da­ma la­šus lyg ro­ži­nio ka­ro­liu­kus praei­na die­na, pa­siė­mu­si dar­bo iš­čiulp­tą kū­ną.

Su­ner­tos ran­kos mal­dai ar sa­vas­ties su­lai­ky­mui... ne­be­pak­lau­si sa­vęs, nes ant stik­lo la­še­liai Mor­zės abė­cė­le stuk­se­na įpras­tą sap­no pra­ne­ši­mą.

***

Pirš­tų ga­liu­kais Iš­bu­čia­vau Šio ry­to auš­rą ir ta­vo vei­dą.

Ka­vos puo­de­lio kvė­pa­vi­mas ant sta­lo bai­do snau­du­lį, ry­ti­nio laik­raš­čio ant­raš­čių rai­dės ti­pe­na pro mie­guis­tą žvilgs­nį.

Mi­nu­tė ty­los, pa­si­su­pu­si ant užuo­lai­dos nė­ri­nių, nu­plas­no­ja į bun­dan­čios gat­vės triukš­mą.

------------------------------svei­ki­nu die­ną...

Špa­ga­tas: į sve­čius už­su­ku­siems ki­tos kū­ry­bi­nės sto­vyk­los Drus­ki­nin­kuo­se, Tarp­tau­ti­nės me­ni­nin­kų re­zi­den­ci­jos pro­gra­mos, da­ly­viams mu­zi­

kams su kom­po­zi­to­re Zi­ta Ma­žei­kai­te (ant­ra iš de­ši­nės) R.Ave­rin­ce­vas (prie­­ky­je) de­monst­ruo­ja sa­vo kū­no plas­ti­ką.

Ple­ne­ras Drus­ki­nin­kuo­se: tarp šventųjų ir samurajų Ro­ma­nas Ave­rin­ce­vas

***

Ko­jom ba­som ir iš­tep­tais vei­dais ant pir­kios slenks­čio sau­lę ga­nom.

Vė­juo­tos pa­sa­kos skver­nais nu­šluo­jam tru­pi­nius nuo sta­lo.

Su­dir­žu­si dos­ni ran­ka iš­tie­sia duo­nos rie­kę so­čią – ma­nęs te­nai se­niai nė­ra tik bil­da priean­gy ąso­čiai...

***

Vo­ra­tink­lis už­lo­pė kam­pą ir pik­tai spok­so į nu­vy­tu­sios gė­lės kvė­pa­vi­mą va­zo­je.

Nie­kas neu­žeis tik ry­to sau­lės spin­du­lio pė­du­tės pra­bėgs dul­kė­to sta­lo kak­to­je.

***

Šuns lo­ji­mą mė­nuo ant ra­go sū­puo­ja, pir­kios lan­gas nu­ri­męs, švie­sos akį už­mer­kia, vė­jo šur­mu­lys po se­na obe­lim, su­si­su­pęs į gruo­džio skran­dą, il­ge­sin­gai žvel­gia į ry­tų pu­sę lyg no­rė­da­mas iš že­mės du­bens sau­lės kū­ną grei­čiau iš­sem­ti.

Tik ši­lu­ma al­suo­jan­tis ta­vo sap­nas vi­so to ne­ma­to ir nie­kuo ne­si­rū­pi­na.

Ar­tū­ro Mo­ro­zo­vo nuo­tr.

Dai­l i­n in­kas

Š

tai ir vėl imu kal­bė­ti ir pa­ sa­ko­ti vis­ką kaip, kas ir kur bu­vo. O pa­sa­ko­ti kaip ir nė­ ra ką, nie­ko to­kio lyg ir neį­ vy­ko, nie­kas ne­žu­vo, nie­kas ne­ gi­mė, nie­kas ne­nu­ken­tė­jo, vis­kas nor­malu ir taip to­liau. Bet pa­sa­ko­ti vis­gi rei­kia, rei­kia, ir taš­kas.

O pra­dė­ti vis­gi no­rė­tų­si nuo aukš­čiau­sių­jų, šį kar­tą aukš­čio ma­tu imu ūgį. Dėl vi­sų ki­tų aukš­ čio ma­tų ga­li­ma gin­čy­tis be ga­ lo, be kraš­to. O tas aukš­čiau­sia­sis vis­gi yra švie­siap­lau­kis ari­jas Man­ tas Ma­zi­liaus­kas. Nors jis ir am­ži­ nai šyp­so­si, ir daž­nai žvel­gia nie­ ko ne­sup­ran­tan­čio vai­ko aki­mis, jo gel­mės neig­ti kaip ir ne­de­rė­ tų, nes to­kie nei­gė­jai daž­nai ima ir su­bliūkš­ta taip ir ne­pa­sie­kę taš­ko, į ku­rį prieš tai ban­dė spi­gin­ti le­do aki­mis. Nors ši poe­zi­ja at­ro­do ne vi­sai sa­vo­je vie­to­je, ta­čiau ją ban­ dau de­rin­ti prie dau­gia­reikš­mės Man­to kū­ry­bos. Jis kaip ir vi­sa­da, ir vi­sur yra poe­tas, poe­tas be­ta­pan­ tis nuo žiū­ro­vo nu­si­gre­žu­sį liū­tą.

Taip, tik­rie­siems liū­tams žiū­ro­vas, ko ge­ro, yra per ma­žai nu­si­pel­nęs, kad šis ga­lė­tų at­kreip­ti jo dė­me­sį.

Jo rom­bai per­ne­lyg su­si­tel­kia ties pa­vir­šiu­mi, tai­gi po juos nar­dy­ti nie­kam ne­pa­tar­čiau.

Apie ki­tus da­ly­vius pa­ra­šy­siu iš­ si­mie­go­jęs, sa­ko: ry­tas švie­ses­nis už va­ka­rą. Štai jau ir iš­si­mie­go­jau, gal­va tik­rai švie­ses­nė, ir tin­gu­lį jau pa­vy­ko įveik­ti. Pa­ra­šy­ta dar ga­ na ne­daug, bet ver­ta steng­tis, kad ga­lė­čiau tie­siog mė­gau­tis tuo, ką įvyk­džiau, – mėgs­tu tą pa­lai­mą.

Na, iki tik­ro­sios pa­lai­mos dar to­ li, bet pra­de­du al­suo­ti jai į nu­ga­rą ir jaus­ti jos kva­po sko­nį, jos pra­ kai­to sko­nį.

Ki­tas per­so­na­žas, apie ku­rio me­ ni­nę veik­lą nu­spren­džiau kal­bė­

ti, yra Gied­rė Ban­kaus­kai­tė. Sto­gų lau­žy­to­ja ir lys­vių va­go­to­ja. Sto­gai lau­žo­mi ga­nė­ti­nai pa­žan­giai, lys­vės taip pat tu­ri sa­vo­tiš­kos ne­tvar­kos – pro­gre­sy­vios ne­tvar­kos. Nors sto­ gai nuo rea­ly­bės ir la­biau už lys­ves ati­trūks­ta, už ką aš Gied­rę tu­riu pa­svei­kin­ti. Be jo­kios abe­jo­nės, Gied­rė lau­žo ma­te­ria­lu­mo es­mę per ją ne šiaip sau tie­siog per­ženg­ da­ma, o iš pra­džių į ją įsi­gi­lin­da­ma ir iki ga­lo ją per­pras­da­ma.

To­liau kal­ba su­ka­si apie ki­ tą mer­gi­ną – Ag­nę De­vei­ky­tę-Li­ šaus­kie­nę: kaip ge­ra yra tu­rė­ti dvi pa­var­des, kai jos taip ge­rai de­ ra tar­pu­sa­vy­je ir skam­ba ta­ry­tum spe­cia­liai ap­gal­vo­tos ir su­gal­vo­ tos. Ta­py­ti Drus­ki­nin­kų ur­ba­nis­ ti­ką – pa­si­rin­ki­mas ga­na įdo­mus, ypač jei­gu iš­skir­si­me fak­tą, kad Ag­nei įdo­mi tik so­vie­ti­nius lai­kus me­nan­ti, ap­trū­ni­ju­si, ap­ker­pė­ju­si, su­ny­ku­si ir tik­rą­ja šio žo­džio pra­ sme mer­din­ti Drus­ki­nin­kų da­lis.

Abi mer­gi­nas jau ap­ta­riau, bet li­ ko dar vie­na mo­te­riš­ko­sios gi­mi­nės at­sto­vė. Bet rašydamas apie ją ge­ riau už­baig­siu ra­ši­nį. Tie­siog su­si­ kei­siu vie­to­mis. Prieš tai už­bai­giau sa­vi­mi, šį kar­tą ši­to pa­si­steng­siu iš­ veng­ti. Tai­gi, apie sa­ve ne­tru­kus jau im­siu dik­tuo­ti ga­na glaus­tą teks­tą.

Aiš­ku, ne­tu­riu prie­žas­čių pūs­tis, bet ir su­bliūkš­ti taip pat prie­žas­čių ne­ma­tau. Štai, be­ra­šant šį straips­ nį, taip pat te­ko per­ženg­ti per sa­vo pyk­čio duo­bę. Duo­bės nea­py­kan­tos ir vi­so­kių ki­to­kių lau­ki­niams žvė­ rims bū­din­gų bruo­žų per­žen­gi­mui rei­ka­lin­ga drą­sa, drą­sa ir dar kar­tą drą­sa. Ta­py­to­jas bu­vau ir esu, po­ li­ti­ką nie­ki­nau ir nie­kin­siu, bet vis dėl­to ne­ga­liu ša­lia jos sto­vė­da­mas sau­giai jaus­tis. Le­ni­nas – vie­nin­te­ lis žmo­giš­ku­mo pa­vyz­dys, kaip nuo si­fi­lio mi­ręs bal­za­muo­tas šven­ta­ sis – jis am­ži­nai jau­nas.

Na, kol dar ne­din­go elekt­ra ir vėl ne­pra­din­go iš ezo­te­ri­nės kom­

piu­te­ri­nės mat­ri­cos ma­no­ji žo­di­nė kū­ry­ba, nu­spren­džiau bend­rau­ti ne vien tik žo­džiais, bet ir dar­bais.

O kal­bė­ti ir nie­ko ne­pa­sa­ky­ti – ne ma­žiau me­niš­ku­mo sa­vy­je tu­rin­tis už­siė­mi­mas, tar­si rank­raš­čių de­gi­ ni­mas.

Bu­vau jau ­ma­nąs baig­ti min­ tį, kai pa­si­ro­dė man du šven­tie­ ji Kau­no ta­py­bos at­sto­vai – Al­gis Ša­ka­lys ir jo gy­ve­ni­mo drau­gė Ro­ zi­ta. Man jie abu tar­si vie­nas ki­ tą pa­pil­dan­ti uo­los tvir­tu­mo šei­ ma. O pa­ts Al­gis, kaip ta­py­to­jas, ir to­liau lie­ka siur­rea­liz­mo at­sto­vas, itin šmaikš­taus siur­rea­liz­mo.

Mar­tinas Kru­minis – bro­lių lat­ vių vaiz­duo­ja­mo­sios dai­lės mo­ hi­ka­nas. Šį sy­kį stvė­rė už at­la­pų ne­sto­ko­jan­čius pra­mo­gų Drus­ki­ nin­kus. Jo dar­bas „At­rak­ci­ja“ – pui­kus pa­vyz­dys, kur sly­pi kū­no kul­tas. Svei­ka­me kū­ne – svei­ka ir sie­la. Taip tu­rė­tų bū­ti, bet pa­si­ tai­ko ir at­virkš­ti­nių va­rian­tų, ka­ da iš­puo­se­lė­ti at­le­tų kū­nai, de­ja, taip ir lie­ka tik kū­nais, be­dva­siais daik­tais. To­kiu at­ve­ju ne­pa­dės jo­ kios vo­nios, pur­vo vo­nia at­liks tik žai­di­mo funk­ci­ją. Mū­sų bro­lį lat­vį no­rė­tų­si pa­svei­kin­ti su neiš­se­mia­ mu spal­vin­gu­mu.

Rai­mun­das Ma­jaus­kas sa­vą­ ja au­to­ri­te­tin­gą­ja kal­bė­se­nos ma­ nie­ra įti­ki­na: ma­tau jį kaip tik­rų tik­riau­sią ta­py­bos ži­no­vą, net jei bū­čiau ne­ma­tęs nė vie­no jo dar­ bo, apie šį žmo­gų ga­li­ma ab­so­ liu­čiai vis­ką su­ži­no­ti vien iš jo at­ spin­džio veid­ro­dy­je. Džiu­gu, kai ga­li tie­siog mė­gau­tis sa­vo ko­le­gos nuo­šir­du­mu.

Ma­no raš­iniuose – vien aro­gan­ ci­ja ir iš­di­du­mas, bet aš vis dėl­to sten­giuo­si iš pa­sku­ti­nių­jų. Iš pa­ sku­ti­nių­jų vi­sus su­vel­ti ir su­narp­ lio­ti nai­lo­ni­nė­je žo­džių, sa­ki­nių ir są­vo­kų raiz­ga­ly­nė­je.

Rim­vy­do Mu­le­vi­čiaus hi­per­ rea­liz­mas tie­siog ima val­dy­ti ir

ke­rin­čiai gun­dy­ti. Tie­siog sto­ vėk, žiū­rėk ir val­gyk aki­mis. Ska­ nu, džiu­gu, aš tie­siog svaigstu nuo ne­re­gė­to ne­ma­ty­to M.K.Čiur­lio­ nio Drus­ki­nin­kų ple­ne­ro da­ly­vių skir­tin­gu­mo. Mes vi­si tar­si at­ski­ ros pla­ne­tos, be­si­su­kan­čios ta­py­ bos ga­lak­ti­ko­je.

Ed­mun­das Bra­zaus­kas prieš ma­ ne at­si­vė­rė tar­si ja­po­nų sa­mu­ra­jus sto­vė­da­mas ant šuo­liais le­kian­čio žir­go ir šim­to pro­cen­tų taik­lu­mu iš keis­tai krei­vo lan­ko lai­dan­tis ja­ po­niš­ka ka­lig­ra­fi­ja per­si­sun­ku­sias strė­les. Pats do­cen­tas Ed­mun­das yra gy­ve­ni­mo už­grū­din­tas tar­si Da­mas­ko plie­nas. Vis dėl­to sa­vo­­je ta­py­bo­je jis be ga­lo švel­nus ir su­ bti­lus, spal­va jo dar­buo­se yra su­ val­dy­ta, ta­čiau sa­vo gi­lu­mi­niais klo­dais ji len­kia gi­liau­sius ta­py­bos šu­li­nius. Štai ti­pe­no­me, ti­pe­no­me ir ty­ liai pri­sė­li­no­me prie ple­ne­ro ku­ ra­to­rės Ire­nos Mikuličiūtės–Mikos dua­lis­ti­nės sa­vi­raiš­kos mo­ty­vų.

Ur­ba­nis­ti­nis Drus­ki­nin­kų, se­nų­ jų me­di­nių Drus­ki­nin­kų, spren­di­ mas sa­vy­je tu­ri eksp­re­sy­vaus mo­ zai­kiš­ku­mo. O štai M.K.Čiur­lio­nio po­rtre­tas sa­vo dvi­ly­pu­mu nu­ne­ša vi­sus ma­no lig šiol ma­ty­tus dvi­gu­ bus po­rtre­tus. Šį pa­veiks­lą aš tie­ siog pa­va­din­čiau: dip­ti­kas vie­na­ me for­ma­te. ***

Va­sa­ra – dai­li­nin­kų ple­ne­rų me­ tas. Vie­na jų – Ire­nos Mi­ku­li­čiū­ tės kas­me­čių sto­vyk­lų, de­šimt­me­tį reng­tų Birš­to­ne. Šie­met jis per­si­kė­ lė į Drus­ki­nin­kus – M.K.Čiur­lio­nio, ku­rio gar­bei ir bu­vo skir­tas, mies­ tą. Su­si­bū­rę po „Dai­na­vos“ mo­ ky­mo cent­ro pa­sto­ge, de­vy­ni dai­ li­nin­kai iš Vil­niaus, Kau­no, Ry­gos, Vei­ve­rių ir I.Mi­ku­li­čiū­tė kū­rė dar­ bus, ku­riuos pa­sku­ti­nė­mis va­sa­ ros aki­mir­ko­mis pri­sta­tys ir Kau­ no dai­lės ger­bė­jų teis­mui.