1
penktadienis, liepos 13, 2012
Atnaujintame portale http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunosantaka – vartai į Kauno kultūros gyvenimą ir erdvė jūsų kūrybai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė REMIA
Nr. 48
santaka
„ArtVilnius“ – džiaugsmai ir liūdesiai Tarptautinė šiuolaikinio meno mugė „Art Vilnius“ šįmet buvo jau trečioji viltis, kad į didžiules erdves galima pakviesti gausybę meno gerbėjų: žmonių, kurie gal ir nepirks dailės kūrinių, bet nors jau iliustruos me no poreikį. „Nepagailėkite niekingų 15 litų ir nueikite į meno mugę, tikrai nesigailėsite“, – ragino feisbuke savo draugus jauna poetė. Enrika Striogaitė
e.striogaite@kaunodiena.lt
Nusivylimas ir klausimai
Ir išties: didžiulės erdvės jau sa vaime prabangos rodiklis, o jei tos erdvės skiriamos menui, kuriuo pritraukiamos minios žmonių, ga lima sau leisti prabangią mintį – menas Lietuvoje aukštai kotiruoja mas ir yra reikalingas, kai kuriems netgi būtinas. „Į mugę važiuojame ne parduo ti – to visiškai nesitikime, nes tre čius metus dalyvaujame ir niekada mugėje nieko nepardavėme, – sa kė vienos Kauno galerijos savinin kė, – tiesiog negali nevažiuoti: no risi pajusti bendrą pulsą, meninį kontekstą, pasilabinti su kolego mis arba pirkėjais.“ Kalbant apie pulsą ir meninį kontekstą, kyla kitų klausimų. „Jo kio ten pulso ir konteksto, – rėžė vienas Lietuvoje pripažintas dai lininkas, – ten nepateikiamos idė jos, kūryba, o vien tik meno daik tai, turgus ir tiek.“ Bet kritiškos nuomonės autorius čia pat pridū rė: „Gerai nors tai.“ Vieša paslaptis, kad „ArtVil niumi“ nemažai lietuviškų galeri jų nusivylusios: vienos mugėje ne dalyvauja, kitos padejuodamos vis dėlto nedalyvauti neišdrįsta. Nusi vylimas visų pirma kyla dėl mugės meno vadovės, kuratorės nepakei čiamumo, vienvaldystės. Beje, nedalyvaujančios galerijos įprastai (tiksliau, viešai) nurodo įvairias – ne tikrąsias – priežastis. Dėl to paties – vengdamos nedrau gų luomo, Lietuva esą juk maža, „tie patys kuratoriai sėdi komisi jose, ekspertų sostuose skirstant pinigus projektams ir dar jie turi ir labai artimų draugų“. Garsiai kalbėti? Kam?
Nedalyvavę Lietuvoje pripažin ti dailininkai taip pat nurodo ki tą priežastį: „niekas nepakvietė“, nors dažnai savąjį veto buvo pa reiškusi kuratorė – nepriklauso Lietuvos dailininkų sąjungai, per prastas, nors tai pačiai sąjungai ir
priklauso. O juk kiekvienas kura torius savaime yra subjektyvus, jei ne dėl žmogiškosios prigimties, tai dėl meno kūrinio. Ir toji žmogiško ji prigimtis Lietuvoje sparčiai ima viršų jau vien dėl to, kad prasisky nusieji kelius, padariusieji karjerą ir užlipusieji į olimpą tampa vei kiausiai amžini ir nekvestionuoja mi, tuomet profesionalumą dažnai ima keisti paprasčiausias kerštin gumas per garsiai kalbantiesiems. „Po pirmosios mugės buvo kal bama, kad meno vadovas keisis ar bus keli, tačiau artėjant kitai vėl visi išgirdome, kad visdėlto nebesikeis, nes nepakeičiamas ne žmogus, o jo įtaka, jį supantys savi žmonės, – ty liai, pašnibždomis kalba mažesnie ji. „Na, gerai, pasakyčiau garsiai, ir kas iš to? Niekas juk nepasikeistų, tik rašomiems projektams negau čiau rėmimo, būtų ir kitų niuan sų“, – nutyla ir šioje vietoje nutiltų bet kuris iš mažesniųjų kastai pri klausančių kultūros atstovų. Taip jau yra – menininkai, kultū rininkai guodžiasi, kad juos smau gia, į užribį stumia kiti: valdininkai, verslininkų abejingumas, priorite tas teikiamas sportui ir t.t., bet labai dažnai tas pats kultūros elitas gan brutaliai pasmaugia vienas kitą. Juk šiandien Lietuvoje beveik neįmanoma savomis jėgomis įteig ti naują, jaunų žmonių iniciatyvą, projektą, gauti honorarą už daug darbo ir profesionalumo pareika lavusį analitinį straipsnį kultūri nėje spaudoje, o kur dar stipendijų skirstymai, tarptautiniai projektai, kultūrinės kelionės ir jų pateptieji, dažnai – etatiniai. Retorinės nuomonės
Taigi „ArtVilnius“ – nieko nauja, esamos situacijos dėsningumas. „Visi žinome apie draugystes, de ja, net labai asmenines, o paskui kvailai šypsomės, kai tas draugas ar galerija, pristatanti draugo kū rybą, yra pažymimi“, – kalbėjo meno galerijos savininkas. „Lietuvoje nėra antrinės me no rinkos, t.y. kolekcininkai, įsigi ję meno kūrinius, jų praktiškai ne
Audronė Petrašiūnaitė. Autoportretas su P. Breigelio medžiotojais ant sniego.
turi kur realizuoti, apsikeisti, tai, apie kokį pinigų investavimą į me ną mes galime kalbėti?“ – sampro tavo mugėje apsilankęs, bet neda lyvavęs galerininkas. Jo manymu, būtų galima mugė je skirti erdvės ir kolekcininkams, žmonėms, nusipirkusiems me no kūrinį ir norintiems jį parduoti, juo labiau kad „Litexpo“ erdvės – didžiulės, šįmet ne vienas lankyto jas pastebėjo, kad jose galerijų ga lėjo būti daugiau. „Ypač užsienio, – pritarė kitas pašnekovas ir čia pat pabrėžė: – Bet gerų, nes ką matėm šįmet... Su daugeliu nė nesinorėjo pasikeisti kontaktiniais duomenimis, nebu vo prasmės, matant, ką jie pristato. Be stiprių užsienio galerijų dalyva vimo, ši mugė neturi perspektyvų, negi rodysime vienas kitam tai, ką ir taip žinome.“ Kita vertus, aktyviai besidomin tieji daile mugėje pasigedo žymių ir pripažintų mūsų šalies dailinin kų kūrybos. Įprasta, kad dominuojant vien valdystei, nuomonės nelabai mėgs tamos ir svarstomos. „Pirmojo je mugėje buvo kažkoks komitetas ar taryba, kaip ten mes vadinomės, tačiau vėliau mūsų ėmė nebekvies ti, tapome nebereikalingi“, – pri simena tarybai atstovavęs meni ninkas.
O kaip vertinti tai, kai potencia lus pirkėjas, kolekcininkas vedžio jamas tik į tam tikras mugės erd ves? Tokį retorinį klausimą apie patirtus ypatumus uždavė ne vie nas mugėje dalyvavęs lietuviškos galerijos savininkas. Arba tai, kai mūsų galerijose pristatomų auto rių kūrybą menotyrininkas apžiū ri ir su kolekcininku nueina pirkti darbo, deja, ne į galeriją, o į daili ninko dirbtuvę? Kritikos pieva
Lietuvoje kritikų nėra – tai yra iš sakę beveik visų meno šakų at stovai. Kritikas yra koks vienas, sėdintis olimpe su visu savo su bjektyvumu, o visi kiti – besidai rantys ar dirbantys kokį darbą, iš kurio galėtų išgyventi. Apie kokią kritiką galima kalbė ti, kai, tarkim, teatrologas eina į tą spektaklį, į kurį gauna kvietimą – dovaną paties teatro, kuriam jis rašys recenziją? Tą, už kurią grei čiausiai tūlas kultūros laikraštis ar žurnalas nesumokės visai arba tik simbolinį atlygį, už kurį nė bilieto nenusipirksi? Tas pats su literatū ros ar fotografijos knygomis, gau namomis dovanų. Taip ir atsilyginame vienas ki tam taip, kaip kas galime, kaip kam išeina verstis: smulkieji kritikai, kurie nelabai ir kritikai, o gaunan
tieji kokią smulkią, epizodinę do vanėlę, parašo vieną kitą panegirinį straipsnį už dovanėlę arba draugui. Oficiozas, arba Kritikas, be je, taip pat turintis savo numylė tinių ir draugų, paprastai kritinių rašinių jau nerašo arba labai retai, nes ir taip olimpe yra iš ko maitin tis, yra ir kitų būdų, kaip paglobo ti savuosius. Taigi, kritikos pievoje nusiste kentų net ne vešlia žole pramis ti sugebanti ožka, todėl ta pieva – vien usnys ir barščiai. O kur dar supykę, stačiai įširdę kūrėjai, ne tikėtai ir nesuprantamai gavę kri tikos nuo kokio mažojo, dažnai dar jauno ir visai neįtakingo kri tikėlio, kai aplink veša panegiri niai sodai su nemokamais „praėji mais“ į juos? Kad ir kaip ten būtų, lietuviš kas kultūros (įvairių meno sričių) kontekstas (į kurį įeina ir visi at stumtieji, kuriantieji undergroun de) – aukšto lygio ir gali išdidžiai plaukti į tarptautinius vandenis. Bėda, kad sąsiauris į ten kažkodėl labai sumenksta ir priklauso nuo kokio vieno inspektoriaus. Teko lankytis „ArtVilniuje“ – patekti į didžiulę sraunią meno upę, kurioje plauki drauge su ki tais ir ką? Labai patrauklu, ypač kai nežinai povandeninių srovių, salų ir duobių.