2012-07-21 Verkiai

Verkiai Todėl, kad esu vilnietis

šeštadienis, liepos 21 d., 2012 m.

Tiražas 11 000

Lie­tu­vos sos­tinės lop­šys

Se­na­mies­tis Vil­niaus pa­kraš­ty­je Čia ap­si­lankę už­sie­nio sve­čiai ne­ ti­ki, kad tai – Vil­nius. Va­sarą sa­vo ža­lu­mu už­go­žian­tys mies­to smo­ gą, o žiemą ste­bi­nan­tys įspūdin­go­ mis kran­tinė­mis Ver­kiai bu­vo ge­ rai ži­no­mi jau did­žio­jo ku­ni­gaikš­ čio Ge­di­mi­no lai­kais.

Žymės: Ver­kių vi­zi­tinė kor­telė – gar­su­sis dva­ras, iki šiol mie­lai lan­ko­mas tiek vil­nie­čių, tiek mies­to sve­čių.

Tais lai­kais, kai Vil­nius dar ne­bu­vo Lie­tu­ vos sos­tinė, at­si­ra­do kūdi­kis, kaip sa­ko­ma, vėliau nulėmęs šio did­mies­čio įkūrimą.

Liz­dei­kos le­gen­da ir da­bar trau­kia į Ver­kius.

Miškų ap­sup­ty­je vyks­ta ­ pa­slap­tin­gos pa­go­niš­kos apei­gos prie au­ku­ro.

2p.

Le­gen­d o­m is api­p in­t i did­ž iu­ lio par­ko glėby­je esan­tys Ver­ kiai tu­ri ne men­kiau įspūdingą am­žių pa­tirtį nei Vil­niaus se­na­ mies­tis. Mi­ni­mi jau did­žio­jo ku­ ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no lai­kais, ki­to did­žio­jo ku­ni­gaikš­čio, Jo­gai­los,

Johano Hiksos nuotr. (1881 m.)

nu­ta­ri­mu prie Vil­niaus pri­jung­ti Ver­kiai kaip re­li­gi­nis cent­ras su­ klestė­jo XVII a. Iki šiol čia gau­su ne tik ža­lu­mos, bet ir sak­ra­li­nių vietų, svar­bių tiek krikš­čio­ny­ bei, tiek se­na­jai lie­tu­vių pa­go­nių re­li­gi­jai.

Ma­žiau­sia­me ­ ša­lies re­gio­ ninia­me par-­ ke – did­žiu-­ ­liai gam­tos ­ lo­by­nai. 4p.

Dau­gu­ma vil­nie­čių pa­sa­kys, kad Ver­kių šir­dis, be abe­jo, – par­kas, dva­ras ir van­dens malū­nas. Pa­ke­ liui į Eu­ro­pos par­ką ar Ža­liuo­sius eže­rus vyks­tan­tys mies­to sve­čiai būti­nai už­suks ir čia. Vie­niems už­ ten­ka apei­ti par­ko tven­ki­nius, pa­si­ žval­gy­ti į nuo kal­no at­si­ve­rian­čius Ne­ries vin­gius ir Vil­niaus apy­lin­ kes, drąses­nie­ji va­sarą šio­je vie­to­ je ne­tgi ren­ka vais­ta­žo­les ar ski­na liep­žied­žius. Net ap­lin­ki­nių dau­ gia­bu­čių nau­ja­ku­riai bei sen­bu­ viai did­žiuo­ja­si su­de­rinę du da­ly­ kus: bu­vimą ir Lie­tu­vos sos­tinė­je, ir ran­ka pa­sie­kia­ma­me gam­tos prie­ globs­ty­je. Pa­vydė­ti gy­ve­ni­mo čia ga­li dau­ge­lis, nes, kad ir kur šia­me ra­jo­ne gy­ven­tum, gatvės triukš­mas – ne­daž­nas namų sve­čias.

Re­tas Lie­tu­vos kai­mynės, pa­ vyzd­žiui, Len­ki­jos, ti­kin­ty­sis, pa­ klaus­tas apie ži­no­mas Lie­tu­vos vie­ tas, be Kry­žių kal­no, Auš­ros vartų, ne­pa­minės ir XVII a. įkur­tos Ver­kių Kal­va­ri­jos, nuo se­no įtrauk­tos į tra­ di­ci­nius pi­lig­rimų marš­ru­tus. Ta­ čiau le­gen­da by­lo­ja šias vie­tas bu­ vus svar­bias dar iki krikš­čio­nybės, būtent tuo me­tu, kai Vil­nius tik kū­ rėsi. Sa­ko­ma, čia bu­vu­sios šven­ tos vie­tos, ku­rio­se lieps­no­jo au­ku­ rai dei­vei Ga­bi­jai. Ne­ži­nia, ar įkvėpti le­gendų, bet vil­nie­čiai ir da­bar at­gai­ vin­ti tuok­tu­vių bei krikš­tynų tra­di­ ci­jas sten­gia­si būtent Ver­kių par­ke.

Kaip tik todėl šįkart „Vil­niaus die­ na“ siū­lo jos pus­la­piuo­se pa­si­žval­ gy­ti po Ver­kių mik­ro­ra­joną.

Ver­kių dva­ras – Jo­gai­los do­ va­na krikštą pri­ėmu­sios Lie­tu­vos vys­ ku­pui. 6p.

2

ŠeštADIENIS, liepos 21, 2012

Gyvenimas

6p.

Verkių dvarą kadaise išlaikė popieriaus fabrikas.

Su­si­tuok­ti pa

Nau­da: pa­nau­do­jus gau­tas lėšas Ver­kiuo­se at­si­ras dvi nau­jos krep­ši­nio aikš­telės. To­mo Ur­be­lio­nio (BFL) nuo­tr.

Pa­gal­ba su­teikė naujų vil­čių Alek­sand­ras Ko­rei­ka So­cia­li­nių rei­kalų ir dar­bo mi­ nis­te­ri­jos vyk­do­ma Vie­tos bend­ ruo­me­nių sa­vi­val­dos pro­gra­ma įkve­pia bend­ruo­me­nes ir atei­ties dar­bams.

Ver­kių se­niū­nai­ti­jo­se su­si­kūru­ sios vie­tos bend­ruo­me­nių ta­ry­ bos sėkmin­gai svars­to, kaip pa­ nau­do­ti pro­gra­mos skir­tas lėšas.

Ta­rybų pir­mi­nin­kai ti­ki­na ga­lu­ti­ nai pa­rengę vi­sus pla­nus ir pa­si­ ruošę sėkmin­gai įgy­ven­din­ti šių­ me­čius su­ma­ny­mus. „Šie­met iki gruod­žio 30 d. tu­ ri būti pa­nau­do­ti vi­si skir­ti pi­ni­

gai. Tad sten­giamės įvyk­dy­ti vis­ ką, ką su­pla­na­vo­me, ką ap­tarė­me ir ap­mąstėme“, – dien­raš­čiui tei­ gė Bal­sių se­niū­naitė Vie­tos bend­ ruo­menės ta­ry­bos pir­mi­ninkė Ol­ ga Do­vydė­nienė.

Iš vi­so Ver­kių se­niū­ni­jai bu­vo skir­ta be­maž 150 tūkst. litų. Už šiuos pi­ni­gus nu­spręsta įreng­ti dvi krep­ši­nio aikš­te­les, tri­jo­se se­ niū­nai­ti­jo­se – Bal­siuo­se, Kra­kiš­ kių gatvė­je ir San­ta­riškė­se – bus pa­sta­ty­ti lau­ko tre­ni­ruok­liai.

Ver­kių se­niū­ni­jo­je iš vi­so yra 8 se­niū­nai­ti­jos. Ta­čiau svars­tant ra­ cio­nalų gautų lėšų pa­nau­do­ji­mo būdą nu­spręsta pi­ni­gus pa­skirs­ ty­ti ne po ly­giai.

„Skai­čiuo­jant fak­tiš­kai, vie­nam žmo­gui vi­du­ti­niš­kai ten­ka 4 li­tai, tad pi­ni­gai se­niū­nai­ti­joms bu­vo pa­da­ly­ti pa­gal gy­ven­tojų skai­čių.

Ta­da mes su­si­rinkę ap­svarstė­ me sa­vo no­rus, pa­svėrėme ga­ li­my­bes, ką galė­tumė­me įsi­gy­ti, ir su­pra­to­me, kad kai ku­rie no­ rai – ne vi­sai įgy­ven­di­na­mi. Išeitį taip pat ra­do­me ne­sun­kiai. Tie­ siog kai ku­rios se­niū­nai­ti­jos at­ si­sakė joms skirtų pi­nigų kitų se­niū­nai­tijų nau­dai. Ši­taip galė­ jo­me įvyk­dy­ti di­des­nius ir svar­ bes­nius pro­jek­tus“, – teigė pa­ šne­kovė.

Ol­ga Do­vydė­nienė:

Sten­giamės įvyk­dy­ ti viską, ką su­pla­na­ vo­me, ką ap­tarė­me ir ap­mąstėme.

Tomo Urbelionio (BFL) nuotr.

O.Do­vydė­nienė vi­lia­si, kad vie­ tos bend­ruo­me­nių sa­vi­val­dos pro­ gra­ma bus tęstinė, o lai­kui bėgant bus ga­li­ma im­tis įgy­ven­din­ti ir di­ des­nius pro­jek­tus. „Vis­kas pri­klau­sys nuo pi­nigų, kiek turė­si­me lai­ko. O norų tik­ rai ne­trūksta. Pa­vyzd­žiui, norė­ tumė­me die­nos centrą Bal­siuo­se pa­sta­ty­ti, bet juk ir pi­ni­gai di­de­ li, ir lai­ko daug rei­kia“, – pa­brėžė pa­šne­kovė.

nio vie­tos vald­ž ios ir bend­r uo­me­ nių bend­r a­d ar­b ia­v i­mo. Prog­r a­m a tu­r i pa­ska­t in­t i sa­v i­val­dy­b es la­biau pa­s i­t ikė­t i vie­tos bend­r uo­m enė­ mis, per­duo­t i joms dau­g iau at­s a­ ko­mybės ir su­teik­t i rea­l ius sver­t us spręsti vie­tos bend­r uo­me­n ių klau­ si­mus. Šios pro­g ra­mos lėšos paly­ ginti ne­d i­delės, todėl norėtų­s i pa­ ska­t in­t i dau­g iau bend­r uo­m e­n ių ini­c ia­t yvų, įvai­r ius vie­tos gy­ven­ tojų po­rei­k ius ten­k i­n an­č ias veik­ las, o ne skir­t i vi­s as lėšas sta­t ybų pro­j ek­t ams. Ka­d an­g i tai vals­t ybės biud­ž e­to lėšos, jos tu­r i būti pa­n au­ do­tos iki biud­ž e­t i­n ių metų pa­b ai­ gos. Ki­t a ver­t us, bend­r uo­menė tu­r i pa­ma­t y­t i greitą ir realų sa­vo priim­ tų spren­d imų įgy­ven­d i­n imą.

Pa­gal pro­gra­mos nuo­sta­tas ir sa­vi­val­ dy­bių pa­tvir­tintą pro­gra­mos įgy­ven­ di­n i­mo tvarką nuo vie­tos bend­ruo­ menės ta­ry­bos spren­di­mo pri­klau­so tai, kiek ir ko­kių veiklų bus įgy­ven­din­ ta. Svar­bu, kad veik­los būtų skir­tos tos gy­ve­na­mo­sios vie­tovės bend­ruo­ menės (vie­tos bend­ruo­menės) po­rei­ kiams. Vie­tos bend­ruo­menės ta­ry­ba tu­ri teisę nu­spręsti, kad pra­smin­giau yra fi­nan­suo­ti stam­besnį pro­jektą (ar pro­jek­tus) nei ke­letą skir­tingų smul­ kes­nių veiklų, ku­rios bus vyk­do­mos skir­t in­go­s e se­n iū­n ai­t i­jo­s e (vie­tos bend­ruo­menės da­ly­se). Svar­bu, kad toks spren­di­mas būtų nau­din­gas kuo pla­tes­nei vie­tos bend­ruo­menės da­ liai, kad gy­ven­to­jai ži­notų apie tokį spren­dimą ir lai­kytų jį nau­din­gu.

Sveikata: sportuoti gryname ore Verkių gyventojus skatins lauko tre-

niruokliai.

Komentaras

Do­na­tas Jan­kaus­kas

So­cia­l inės ap­sau­gos ir dar­bo mi­n ist­ras

M

i­n is­t e­r i­j a pla­n uo­j a, kad ši pro­g ra­ma turė­ tų tap­t i tęstinė ir vyk­t i bent ke­letą metų, sie­ kiant for­muo­t i ir įtvir­t in­t i pi­l ie­č ių da­ly­va­v i­mo prii­m ant spren­d i­mus vie­tos bend­r uo­m e­n ėse pra­k tiką, sie­k iant glau­d es­n io ir efek­t y­ves­

Net did­žiau­si ka­ta­ li­kai ar tik­ri skep­ti­ kai prie pa­go­nių au­ ku­ro, au­ko­jant Ga­ bi­jai ar­ba Že­my­nai, pa­gar­biai nu­ščiū­va.

Ver­kiuo­se, ku­rie pa­ va­di­nimą ga­vo dėl le­gen­dos apie ver­ kiantį kūdikėlį, vis dau­giau po­rų tuo­ kia­si pa­gal seną­ sias mūsų pro­ tėvių tra­di­ci­jas.

Rūta Gri­go­lytė

r.grigolyte@diena.lt

Apie tai „Vil­niaus die­nai“ pa­sa­ko­jo et­no­lo­gas, folk­lo­ris­tas, re­li­gi­jo­ty­ri­ nin­kas, se­no­jo baltų tikė­ji­mo judė­ ji­mo „Ro­mu­va“ vy­riau­sia­sis kri­vis Jo­nas Trinkū­nas.

– Ver­kių pa­va­di­ni­mas iš­sis­ki­ rian­tis, keis­to­kas. Ko­kia jo kil­ mė?

– Lie­tu­vos met­raš­ty­je ap­ra­šy­ta, kaip ša­lies val­do­vas (Vy­te­nis, kai ku­riuo­se šal­ti­niuo­se mi­ni­mas kaip Ge­di­mi­no tėvas, ki­tuo­se – kaip bro­lis, – red. pa­st.) med­žio­jo ant Ver­kių kal­no ir ere­lio liz­de su­ra­ do ver­kiantį kūdikėlį. Ver­kiai dėl to liz­de ras­to ver­kian­čio kūdikė­lio taip ir pa­va­din­ti.

Val­do­vas su­pra­to, kad tai la­bai svar­bus kūdi­kis, pa­ėmė jį su sa­vi­ mi ir užau­gi­no. Šis vai­kas užaugęs ta­po vy­riau­siuo­ju žy­niu, dėl ra­di­mo vie­tos – liz­do – bu­vo pa­va­din­tas Liz­dei­ka. Jis Ge­di­mi­nui išaiš­ki­no sapną apie ge­le­žinį vilką ir išp­ra­ na­ša­vo Vil­niaus įkūrimą.

Ten, kur upe­lis įteką į Nerį, ma­ no­ma, XIV a. bu­vo Liz­dei­kos šven­ tyk­la ir au­ku­ras. Prieš dvi­de­šimt metų ar­cheo­lo­gas Si­gi­tas Sa­vic­ kas da­ly­va­vo tos vie­tos ar­cheo­lo­ gi­niuo­se ka­sinė­ji­muo­se ir at­ra­do šven­tyk­los pėdsa­kus. Jis pa­si­rūpi­ no, kad to­je vie­to­je būtų sumū­ry­ tas au­ku­ras. Jis vei­kia iki da­bar.

Prie šio au­ku­ro at­lie­ka­mos apei­ gos, nuo­lat ren­ka­si „Ro­mu­vos“ bend­ruo­menė.

– Ko­kių dar ypa­tingų vietų, su­ si­ju­sių su pa­go­ny­be, yra Ver­ kiuo­se?

– Yra ži­no­ma, kad Ver­kių par­ko vi­ du­ry­je yra po­že­miai, tik aš pa­ts jų dar ne­su matęs. Man pa­sa­ko­jo, kad

Tra­di­ci­jos: vis dau­giau po­rų Ver­kiuo­se

de­šim­tys au­kurų įmūry­ta į tų po­že­ mių sie­nas. Tai ro­do, kad ten turė­jo būti la­bai di­delė šven­tyk­la.

– Ver­kiuo­se pa­gal seną­sias tra­di­ ci­jas tuo­kia­si vis dau­giau po­rų.

– Tu­riu pa­si­džiaug­ti, kad šios apei­gos ta­po la­bai po­pu­lia­rios, ypač per pa­sta­ruo­sius tre­jus me­ tus. Po­ros tuo­kia­si kiek­vieną sa­ vait­galį, jau da­bar tu­ri­me už­ sa­kymų ki­tiems me­tams. Da­bar žmonės prie au­ku­ro no­ri tuok­tis, ga­li­ma sa­ky­ti, ma­siš­kai.

Tie­sa, au­kurų yra įvai­rio­se Lie­ tu­vos vie­to­se, ne tik Ver­kiuo­se.

Vil­niu­je dar yra au­ku­ras ant Ge­di­

3

ŠeštADIENIS, liepos 21, 2012

Gyvenimas diena.lt/naujienos/miestas

a­go­niš­kai – į Ver­kius gas: san­tuo­kos, vai­ko pa­lai­mi­ni­ mo, ka­len­do­ri­nių šven­čių.

– Kodėl ug­nis mums to­kia svar­ bi?

– Per ją ei­na žmo­gaus ry­šiai su vi­ so­mis gam­tos, ant­gam­tinė­mis, pa­ slap­tin­go­mis ga­lio­mis. Pa­si­tel­kiant ją krei­pia­ma­si į die­vus, į pro­tėvius.

Per san­tuo­kos apei­gas ug­nies dei­ vei Ga­bi­jai au­ko­ja­ma drus­ka, Že­ my­nai – grūdai. Pri­si­me­na­mi ir ki­ ti die­vai.

Pag­rin­di­nis san­tuo­kos veiks­mas yra jau­na­ved­žių ėji­mas ap­link au­ kurą tris ra­tus.

– Ar tik­rai vi­si, su­gal­voję tuok­ tis pa­gal seną­sias tra­di­ci­jas, su­ pran­ta, ką da­ro? Nebū­na ku­rio­ zi­nių si­tua­cijų?

– Mūsų apei­gos jau yra įga­vu­sios, sa­ky­čiau, tokį stip­rumą, kad vi­si, kas da­ly­vau­ja, net jei­gu yra nu­si­ teikę prie­šiš­kai, pa­gar­biai nu­ty­la ir pa­gar­biai au­ko­ja ug­niai. Mes pui­ kiau­siai ma­to­me, ko­kios nuo­tai­kos žmonės sto­vi ap­lin­kui. Nebū­na jo­ kių juokų ar pa­si­šai­pymų. Žmonė­se pa­bun­da se­no­sios tra­di­ci­jos jaus­ mas, pa­gar­ba ug­niai.

Vieną kartą mums su­žadė­ti­niai sakė, kad per tuok­tu­ves ga­li da­ly­ vau­ti la­bai ti­kin­čių ka­ta­likų ir ne­ži­ nia, kaip jie rea­guos. Su­si­rin­kus vi­ siems ves­tu­vių da­ly­viams dairėmės žiūrė­da­mi, kur tie ka­ta­li­kai, bet jie neiš­sis­kyrė jo­kio­mis reak­ci­jo­mis.

– Kaip yra pa­kitęs pa­go­nybės tikė­ji­mas? Žmonės tik­riau­siai ne­įsi­vaiz­duo­ja dievų kaip tikrų as­menų, dau­giau­sia gal­vo­ja­ma apie gam­tos ga­lias?

– Ži­no­ma, juk to pa­ties galė­tu­me pa­klaus­ti ir ka­ta­likų. Mes ži­no­me, kad tai yra gam­tinės ga­lios, ir pa­ sau­lis yra pa­slap­tin­gas: kad ir kiek moks­las stengtų­si, vis­ko iki ga­ lo ne­ga­li paaiš­kin­ti. Yra nuo­monė, kad ša­lia mūsų ir per mus vei­kia tam tik­ros ant­gam­tinės ga­lios. Pa­ vyzd­žiui, per apei­gas ger­bia­me Že­ myną, nes juk Žemė viską au­gi­na – ne tik grūdą, bet ir žmogų ant savęs ne­šio­ja. Šis tikė­ji­mas – la­bai rea­ lus ir gy­vas.

e tuo­kia­si pa­gal se­no­vi­nes apei­gas.

mi­no ka­po kal­no, ki­tur Lie­tu­vo­je – Kar­ma­zinų al­ka­ka­py­je, Ker­navė­je, Ram­by­ne, Bi­rutės kal­ne.

Ten, kur upe­lis įteka į Nerį, ma­no­ma, XIV a. bu­vo Liz­dei­kos šven­ tyk­la ir au­ku­ras.

– Ko­kia yra šių apeigų pra­smė, būti­ni ele­men­tai?

– Pa­gal se­novės lie­tu­vių pa­protį vi­sos apei­gos at­lie­ka­mos prie ug­ nies. Lie­tu­viai nuo se­niau­sių lai­

As­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

kų bu­vo ug­nies gar­bin­to­jai, tuo jie ski­ria­si nuo kitų Eu­ro­pos tautų. Ši tra­di­ci­ja iš­si­laikė iki pat šių laikų.

Au­ku­rai ir am­ži­no­sios ug­nies vie­ tos anks­čiau bu­vo cent­rinės švent­ vietės, pa­vyzd­žiui, ten, kur da­bar Vil­niu­je sto­vi Ka­ted­ra, po­že­miuo­se bu­vo au­ku­rai. Kai dėl krikš­čio­nybės po­vei­kio tie au­ku­rai bu­vo ge­si­na­mi, ug­nies ger­bi­mas iš­li­ko žmo­nių tro­ belė­se. Iki pat XX a. kai­mo tro­belė­se bu­vo pa­ger­bia­ma ug­nis, yra ži­no­ma maldų die­vai­tei Ga­bi­jai.

Kai prie­š ke­tu­ris de­šimt­me­ čius pra­si­dėjo „Ro­mu­vos“ judė­ji­ mas, ug­nies ger­bi­mas vėl at­gimė.

Prie ug­nies at­lie­ka­me vi­sas apei­

– Ar ti­ki­te, kad se­no­ji baltų re­ li­gi­ja ga­li vėl būti mūsų bend­ ras tau­tos tikė­ji­mas?

– Jau dvi­de­šimt metų esa­me už­ re­gist­ruo­ti kaip re­li­ginė bend­ruo­ menė, bet ne­tra­di­cinė. Tra­di­cinė­ mis re­li­gi­jo­mis Lie­tu­vo­je lai­ko­mos vi­sos „atei­vių“ re­li­gi­jos: ka­raimų, mu­sul­monų, ka­ta­likų ir ki­tos. Vie­ tinė, sa­va, re­li­gi­ja to­kio pri­pa­ži­ni­ mo iki šiol ne­tu­ri. Yra la­bai di­de­lis vys­kupų pa­si­prie­ši­ni­mas tam. Prieš de­šimt metų per Seimą bandė­me gau­ti tra­di­cinės re­li­gi­jos sta­tusą, tuo­met la­bai pa­si­šiaušė Vys­kupų kon­fe­ren­ci­ja. Jie net pa­darė pa­reiš­ kimą, kad, jei­gu bus gi­na­mi pa­go­ nys, kils did­žiau­sias skan­da­las.

Tie­sa ta, kad skan­di­navų kraš­tuo­ se – Šve­di­jo­je, Nor­ve­gi­jo­je, Da­ni­jo­je – se­no­sios re­li­gi­jos pri­pažįs­ta­mos.

Da­ni­jo­je pre­zi­dentė yra pa­sa­kiu­si: „Tai juk mūsų pro­tėvių pa­vel­das, kaip mes ga­li­me jo ne­pri­pa­žin­ti?“ Tai­gi kultū­rin­giau­sios Eu­ro­pos ša­ lys pri­pažįs­ta sa­vo se­nuo­sius tikė­ ji­mus, o ten, kur vieš­pa­tau­ja to­kios bend­ruo­menės kaip ka­ta­likų, jos vi­ sais būdais prie­ši­na­si.

Tvarka: grafičių mėgėjams įmonės atstovai dar kartą primena –

piešti galima tik tam skirtose vietose.

BFL nuotr.

Sie­kis – gy­ven­ti šva­riai Kaip ir dau­ge­lis ato­kes­nių Vil­ niaus mik­ro­ra­jonų, Ver­kiai neiš­ ven­gia nak­ti­nių „dai­li­ninkų“.

Bend­rovė „Ver­kių ūkis“ skel­bia karą gra­fit­ i­nin­kams.

Bend­rovės at­sto­vai ti­ki­na, kad pa­ grin­di­nis jų sie­kis – pa­da­ry­ti Vil­ nių gra­žesnį ir tvar­kin­gesnį, todėl šiuo me­tu bend­rovė „Ver­kių ūkis“ sa­vo ad­mi­nist­ruo­jamų namų zo­ no­je, t. y. Did­lau­kio, Je­ru­zalės ir Bal­tu­pių mik­ro­ra­jo­nuo­se, vyk­ do pre­ven­cinę ak­ciją – va­lo gra­ fi­čiais „pa­puoš­tus“ dau­gia­bu­čių fa­sa­dus. „Ver­kių ūkio“ dar­buo­to­ jai pri­me­na, kad Vil­niaus mies­to sa­vi­val­dybės ad­mi­nist­ra­ci­ja jau ne kartą skelbė gra­fi­čių pie­ši­nių va­ly­mo ak­ci­jas (2007, 2009 m.).

Bet jos daž­niau­siai būda­vo vien­ kar­tinės, o naujų pie­ši­nių at­si­ras­ da­vo jau ne­tru­kus.

Kad si­tua­ci­ja pa­si­keistų, 2011 m. gruod­žio 14 d. bu­vo pa­tvir­tin­tos tin­ka­mos sta­ti­nių prie­žiū­ros tai­ syklės. Jo­se įtvir­tin­ta nuo­sta­ta, jog būtent na­mo ad­mi­nist­ra­to­ rius pri­va­lo pa­si­rūpin­ti, kad sta­ ti­nių fa­sa­dai būtų su­tvar­ky­ti, nu­ va­ly­ti, su­re­mon­tuo­ti, pa­da­žy­ti ir pri­žiūrė­ti, gra­fi­čiai būtų nu­va­ly­ ti ar už­da­žy­ti, už­tik­ri­na­ma es­te­ tiš­kai tvar­kin­ga fa­sadų iš­vaiz­da.

Taip pat ak­cen­tuo­ja­ma, kad už iš­ pai­šy­tas sie­nas at­sa­ko­mybė ten­ka tų pa­talpų sa­vi­nin­kams.

Pa­sak „Ver­kių ūkio“ di­rek­to­ rius Ka­ro­lio Ba­le­vi­čiaus, pa­pil­ domų gra­fi­čių va­ly­mo iš­laidų gy­ven­to­jai kol kas ne­pa­tirs, bet atei­ty­je pri­valės nuo­lat stebė­ ti fa­sadų būklę ir būti at­sa­kin­ gi už jų švarą. Įmonė ir atei­ty­ je mo­kes­ti­niuo­se pra­ne­ši­muo­se gy­ven­to­jams pri­mins, kad šie į tep­lio­nes ant gy­ve­namųjų na­ mų fa­sadų ne­rea­guotų abe­jin­gai ir jas pa­stebėję in­for­muotų pa­sa­ to ad­mi­nist­ra­to­rių.

Gra­fič­ ių mėgėjams įmonės at­ sto­vai dar kartą pri­me­na – sos­ tinės sa­vi­val­dybės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus įsa­ky­mu nu­sta­ty­to­se vie­to­se leid­žia­ma pieš­ti tik ga­vus spe­cialų pa­žymė­jimą, t. y. lei­dimą

pieš­ti konk­re­čio­je vie­to­je. Sa­vi­ val­dybės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­ to­rius taip pat ga­li nu­sta­ty­ti vie­ tas ir (ar) sąly­gas, ku­rioms esant leid­žia­ma pieš­ti ir ne­tu­rint to­kio pa­žymė­ji­mo. Įmonė ra­gi­na žmo­nes būti pi­ lie­tiš­kus ir ki­to­se sri­ty­se – da­ly­ vau­jant ak­ci­jo­je „Dau­giau erdvės kie­muo­se“ ar dau­gia­bu­čių namų re­no­va­ci­jos pro­jek­te. Kad būtų iš­veng­ta tra­ge­dijų ki­lus gais­rui, įmonės dar­buo­to­jai nuo­lat tik­ri­ na, ar auštų pa­statų eva­kua­ci­niai ke­liai ir išė­ji­mai nėra užg­rioz­din­ ti gy­ven­tojų daik­tais.

Pa­pil­domų gra­fi­čių va­ly­mo iš­laidų gy­ ven­to­jai kol kas ne­ pa­tirs, bet atei­ty­ je pri­valės nuo­lat stebė­ti fa­sadų būklę.

K.Ba­l e­v i­č ius tvir­t i­n o, kad neat­sa­kin­gi gy­ven­to­jai visų pir­ ma įspėja­mi, su jais ban­do­ma tar­tis gra­žiuo­ju. Jei ne­pai­so­ma ir ne­vyk­do­ma pra­šymų eva­kua­ci­ nius ke­lius at­lais­vin­ti gra­žiuo­ju, šie at­lais­vi­na­mi pri­vers­ti­nai.

Bend­rovė „Ver­kių ūkis“ tei­kia komp­lek­si­nes ir da­li­nes pa­statų prie­žiū­ros pa­slau­gas, ku­rias ga­ li rink­tis dau­gia­bu­čių namų sa­ vi­ninkų bend­ri­jos, dau­gia­bu­čių namų gy­ven­to­jai, vei­k ian­tys pa­gal jung­tinės veik­los su­tartį. Įmonė pa­keitė veik­l os stra­te­ giją, todėl ak­ty­v iai bend­rau­ ja su gy­ven­to­jais, kon­sul­tuo­ja, su­tei­kia daug nau­din­gos in­for­ ma­ci­jos, ieš­ko bendrų spren­di­ mo būdų ir sten­gia­si įgy­ven­din­ ti iš­si­keltą tikslą – tap­ti vie­na lanks­čiau­sių ir la­biau­siai pri­si­ tai­kan­čių prie var­to­tojų po­rei­ kių įmo­nių. Pla­čiau apie įmonės veiklą vil­nie­čiai ga­li pa­si­skai­ty­ ti in­ter­ne­to sve­tainė­je www.ver­ kiu-ukis.lt VD inf.

4

ŠeštADIENIS, liepos 21, 2012

aplinka

Ver­tin­ti gamtą pra­de­da­me tik ją pa­žinę Iš 30 Lie­tu­vo­je esan­čių re­gio­ni­nių par­kų jis yra ma­žiau­sias. Jo te­ri­to­ri­jos Vil­niaus mies­te yra vie­nos gra­žiau­sių. O kur dar dau­gybė gam­ti­nių ir kultū­ros ver­ty­bių. Jo gvie­šia­si ga­lin­gie­ji, daž­nai ne­tau­so­ja gy­ven­to­jai, ta­čiau jį aky­lai ser­gi di­rek­ci­ja.

Jos dėka mies­tas tu­ri nuo­sta­bią vietą – Ver­kių re­gio­ninį par­ką.

Mūsų dar­bas yra su­da­ry­ti sąly­gas pa­žin­ti ob­jektą. Da­bar tu­ri­me la­bai gražų re­zul­tatą.

Indrė Pep­ce­vi­čiūtė i.pepceviciute@diena.lt

Is­to­ri­jo­mis ir pa­da­vi­mais api­pin­ti Ver­kiai šian­dien su­trau­kia dau­gybę žmo­nių. Vie­ni trokš­ta pa­si­vaikš­ čio­ti pie­tinė­je da­ly­je esan­čių Ver­kių rūmų par­ke, pa­si­grožė­ti nuo kal­no at­si­ve­rian­čiu ne­pap­ras­tu vaiz­du į Vil­nių. Ki­ti, ypač va­sarą, būriais trau­kia šiau­rinės Ver­kių re­gio­ni­ nio par­ko da­lies link. Ten yra vie­ nas ver­tin­giau­sių ir vaiz­din­giau­ sių par­ko kraš­to­vaizd­žių – Ža­lie­ji eže­rai: Bal­sys, Ma­ža­sis Gul­bi­nas, Gul­bi­nas, Akis, Rais­te­lis ir Ba­rau­ kos akis. Jų du­bak­lo­nius su­pa miš­ ku apau­gu­sios kal­vos ir gūbriai. Ža­vi jis lan­ky­toją ir aug­me­ni­ja.

Ver­kių re­gio­ni­nio par­ko te­ri­to­ri­jo­je esa­ma apie 870 su­medė­ju­sių ir žo­ li­nių au­galų rūšių. Aps­tu ir retųjų – įtrauktų į Rau­donąją knygą. Par­ke gy­ve­na ne tik smul­kie­ji žin­duo­liai, paukš­čiai, rop­liai, vabzd­žiai, bet ir plėšrūnai, o eže­ruo­se, be įprastų, vei­sia­si ir re­tos ver­tin­gos žu­vys.

Vaikš­tinė­da­mas po jį kar­tais aik­ čio­ji iš nuo­sta­bos, o ją vei­kiau­siai ke­lia tai, kad vi­sas šis gro­žis stūkso mies­to pa­šonė­je. Kad taip ir iš­liktų, di­delį darbą at­lie­ka vie­nin­telė Lie­ tu­vo­je du „kūdi­kius“ tu­rin­ti Pa­ vil­nių ir Ver­kių re­gio­ni­nių par­kų di­rek­ci­ja. Apie prie­mo­nes ir pa­ stan­gas iš­sau­go­ti šį gam­ti­nių bei kultū­ros pa­vel­do ob­jektų ne­sto­ ko­jantį par­ką pa­pa­sa­ko­jo šiam dar­ bui vi­sa šir­di­mi at­si­da­vu­si di­rek­ci­ jos va­dovė Vi­da Pe­tiu­ko­nienė.

– Ver­kių re­gio­ni­nis par­kas išs­kir­ti­nis, nes yra ma­žiau­sias ša­ly­je. Be to, jis ply­ti Vil­niaus mies­te, sos­tinė­je, kur daug žmo­nių, daug norų, o jums tik­

Atsakas: kuklus pilko granito antkapis buvo pastatytas prie 1,5 m

aukščio statybos atliekų krūvos, kuri paslaptingai iškilo šalia rožinių dviračių maršruto trasos 2002 m. vasarą.

riau­siai tai reiš­kia daug darbų ir di­delę at­sa­ko­mybę?

– Re­gio­ni­niam par­kui 2700 ha yra ne­di­delė te­ri­to­ri­ja. Bet tai, kad jis – sos­tinė­je, ir yra jo išs­kir­ti­nu­mas, vil­nie­čių džiaugs­mas ir mums di­ desnė už­duo­tis iš­sau­go­ti gam­ti­nes bei kultū­ros pa­vel­do ver­ty­bes ten, kur di­delė žmo­nių san­kau­pa, di­de­li in­te­re­sai. Žmo­gus yra to­kia būtybė, kad jei yra kas nors la­bai išs­kir­ti­nio ir gra­žaus, vos ne kiek­vie­nam no­ri­si tai turė­ti. Tai reiš­kia, kad yra iš­ties daug no­rin­čių sta­ty­tis na­mus, už­ val­dy­ti šias te­ri­to­ri­jas. Jos yra vie­ nos gra­žiau­sių Vil­niaus mies­te. O Vil­nius yra tur­tingų, ga­lingų ir įta­ kingų san­kau­pa. Ir vis dar ti­kin­čių, kad įsta­ty­mai ne vi­siems vie­no­di.

Bet čia yra re­gio­ni­nis par­kas, čia vei­kia Sau­gomų te­ri­to­rijų įsta­ty­ mas, ir sta­ty­bos reg­la­men­tuo­ja­mos dėl vie­nin­te­lio tiks­lo – iš­sau­go­ti.

Nes jei pra­si­dėtų že­mių grąži­ni­mas, ne­būtų val­do­mas sta­tybų pro­ce­sas, ne­be­turė­tu­me par­ko. Jis taptų tie­

siog užs­ta­ty­ta mies­to da­li­mi. Ne­be­ liktų to kraš­to­vaizd­žio gro­žio, kurį da­bar ma­to­me.

– Re­gio­ni­niai par­kai įsteig­ti te­ ri­to­ri­jo­se, ku­rio­se yra gam­ti­ nių ir kultū­ros pa­vel­do ver­ty­ bių. Ko­kios jos čia?

– Šiau­rinė­je par­ko da­ly­je do­mi­nuo­ja gam­tinės, o pie­tinė­je – kultū­ros pa­ vel­do ver­tybės: Tri­na­po­lio vie­nuo­ly­ nas, Kal­va­rijų Kry­žiaus ke­lio komp­ lek­sas ir Kal­va­rijų baž­ny­čia, Ver­kių dva­ras su vi­sa did­žiu­le te­ri­to­ri­ja.

Parkų di­rek­cijų už­duo­tis yra iš­ sau­go­ti tas ver­ty­bes, o pa­žeis­tas – at­kur­ti. Pa­vyzd­žiui, Kal­va­rijų Kry­žiaus ke­lias so­viet­me­čiu bu­ vo išsp­rog­din­tas. Reikė­jo jį at­kur­ti.

Kop­ly­čių at­kūri­mu rūpi­no­si baž­ny­ čia ir jo­je dir­ban­tys kle­bo­nai. O di­ rek­ci­jos veik­la bu­vo nu­kreip­ta vi­sa tai pri­tai­ky­ti lan­ky­mui. Įrengė­me au­to­mo­bi­lių stovė­ji­mo aikš­te­les, ta­kus, kryp­ties nuo­ro­das, in­for­ma­ cinę sis­temą, ati­tva­rus, turėk­lus.

– Tai­gi at­ku­ria­mos, sau­go­ mos ir pa­ži­ni­mui pri­tai­ko­mos kultū­ros ver­tybės. O kaip šis pro­ce­sas vei­kia kal­bant apie gam­ti­nes?

– Kal­bant apie gam­ti­nes ver­ty­bes, pir­miau­sia rei­kia ne­leis­ti jų su­nai­ kin­ti di­de­liam skai­čiui žmo­nių, ku­ rie plūsta į šias te­ri­to­ri­jas. Ta trau­ ka di­delė, ypač prie Ža­liųjų ežerų.

Ta­čiau blo­giau­sia, kad ne tik pės­ čiųjų. Dau­ge­lis no­ri prie kiek­vie­nos pa­krantės būti­nai pri­va­žiuo­ti. Norė­ da­mi iš­sau­go­ti te­ri­to­riją ir gam­ti­nes ver­ty­bes, tu­ri­me re­gu­liuo­ti lan­ky­tojų srau­tus. Vie­nas to­kių būdų – ties­ti ta­kus, kad lan­ky­to­jai po par­ką galė­ tų mig­ruo­ti, bet kad tie srau­tai būtų re­gu­liuo­ja­mi. Pir­mas ob­jek­tas bu­vo at­kur­ti Kry­žiaus ke­lią kar­tu su baž­ ny­čia, ant­ras – Ža­lie­ji eže­rai. Ka­ dan­gi čia at­vyks­ta dau­gybė žmo­nių, nu­tarė­me, kad rei­kia su­da­ry­ti sąly­ gas dvi­ra­ti­nin­kams. Nuo San­ta­riš­ kių iki Ža­liųjų ežerų įkūrėme dvi­ra­ čių žiedą. Ne­sa­me ke­li­nin­kai ir mūsų už­duo­tis nėra nu­ties­ti pa­togų ta­ ką su­si­siek­ti. Ta­kai turė­jo būti skir­ ti čia esan­čioms ver­tybėms pa­žin­ti.

Tam tiks­lui vi­sur įkūrėme in­for­ma­ ci­nius sten­dus.

– Jau daug metų sa­vait­ga­liais ren­gia­te pėsčiųjų ir dvi­ra­čių žy­gius. Pa­pa­sa­ko­ki­te apie juos dau­giau.

– Kiek­vieną sek­ma­dienį nuo pa­va­ sa­rio iki Ra­sos šventės or­ga­ni­zuo­ja­ me pėsčiųjų žy­gius. Va­sarą, ka­dan­gi mies­tas iš­tuštė­ja, pa­stebė­jo­me, jog nėra di­de­lio po­rei­kio, tai­gi žy­gius pra­tęsia­me ru­denį. Pėsčiųjų žy­giai

Turtingas: Verkių regioninis parkas

knygą įrašytų augalų, o ežeruose, be

yra ne­mo­ka­mi ir kiek­vieną sek­ma­ dienį žmo­nes ve­da­me vis ki­tu marš­ ru­tu: lau­kais, pie­vo­mis, miš­ko ta­ ke­liais, kad jie galėtų pa­si­vaikš­čio­ti po gamtą, ži­notų ta­ke­lius ne tik au­ to­mo­bi­liais va­žiuo­ti, bet ir pėstu­ te ei­ti, gautų iš mūsų in­for­ma­ci­jos apie šių te­ri­to­rijų ver­tin­gumą. Šie žy­giai la­bai pa­klausūs, į juos su­si­ ren­ka tik­rai daug žmo­nių.

Ly­giai taip pat ir su dvi­ra­ti­nin­ kais. Tu­ri­me 40 ro­ži­nių dvi­ra­čių, iš tų oran­ži­nių, ku­rie prie­š sep­ty­ne­rius me­tus bu­vo po se­na­miestį pa­sklidę.

In­ter­ne­te skel­bia­me eks­kur­si­jos da­ tą ir pra­šo­me žmo­nes iš anks­to už­ si­re­gist­ruo­ti. Už sim­bo­linę kainą – 6 li­tus – duo­da­me žmo­gui dvi­ratį, eks­kur­si­jo­je da­ly­vau­ja ir gi­das. Ta­ da va­žiuo­ja­me dar ki­tu marš­ru­tu.

Už­su­ka­me į to­kias vie­tas, kad jei jus ten nu­vežtų už­riš­to­mis aki­mis, jo­ kiu būdu ne­galė­tumė­te pa­tikė­ti, kad esa­te Vil­niu­je ir net kad Lie­tu­vo­je.

Stengiasi: Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija savaitgaliais rengia dviratininkų ir pėsčiųjų žygius. Taip jie

direkcijos darbuotojų teigimu, žmogus ims ją tausoti.

5

ŠeštADIENIS, liepos 21, 2012

aplinka Ir auksą ver­ti­na­me todėl, kad ži­no­me, jog jis ver­ tin­gas. O jei ne­ži­no­ tu­me, vo­ liotų­si ant ke­lio, pa­ spir­tu­me ir nuei­tu­me.

lankytojus žavi savo kraštovaizdžiu. Čia telkšo Žalieji ežerai, teka Neris, Riešės upelis bei patys mažiausi parko upeliai – Baltupis ir Verkė. Auga kelios dešimtys į Raudonąją įprastų, veisiasi ir retos vertingos žuvys.

Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos archyvo nuotr.

Be to, jau ant­rus me­tus pra­kti­ kuo­ja­me šiau­rie­tiš­ko­jo ėji­mo pa­ mo­kas. Laz­dos žmonėms duo­da­mos ne­mo­ka­mai, mūsų inst­ruk­torė mo­ ko ėji­mo tech­ni­kos ir kar­tu pri­sta­to vietą, po ku­rią vaikš­to­ma, – Kal­va­ rijų Kry­žiaus ke­lią.

– Koks to­kios veik­los – ne­mo­ kamų žy­gių – tiks­las?

– Keis­ti žmogų, jo sąmonę, kad jis ki­to­mis aki­mis pa­žiūrėtų į gamtą. Žmo­gus ją ims sau­go­ti tik ta­da, kai pa­žins. Ži­no­ma, gi­dai, ku­rie ve­da eks­kur­si­jas, ne­mo­ka­mai ne­dir­ba, už tai jie gau­na at­lygį. Ta­čiau vis­ ką ver­ti­nant la­bai ap­si­mo­ka vi­sas šias for­mas tai­ky­ti ir būtent to­kio­ mis sąly­go­mis. Tai yra in­ves­ti­ci­ja į žmogų. Mūsų nuo­mo­ne, tik per pa­ ži­nimą ga­li­me pa­siek­ti iš­sau­go­ji­mo tikslą. Jei žmo­gus ži­nos, jis ir ver­ tins. Kaip ir auksą – ver­ti­na­me to­ dėl, kad ži­no­me, jog jis ver­tin­gas. O

jei ne­ži­no­tu­me, vo­liotų­si ant ke­lio, pa­spir­tu­me ir nuei­tu­me.

– Ver­kių re­gio­ni­nia­me par­ke au­ ga dau­giau kaip 30 retų au­galų.

Kas tai per au­ga­lai? Ir kuo dar par­kas iš­sis­ki­ria šiuo at­žvil­giu?

– Šia­me par­ke yra net 35 Rau­do­ no­sios kny­gos au­ga­lai: pla­čia­lapės klum­paitės, ša­ko­to­sios ra­tai­nytės, di­die­ji ir pla­čia­la­piai be­ga­liai, gegū­ nės, tam­sia­la­piai skiau­talū­piai ir ki­ ti. Retų au­galų gau­sa jis at­si­lie­ka tik nuo Aukš­tai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ ko. Pa­ra­dok­sa­lus at­ve­jis, kai mies­te esan­čia­me par­ke au­ga tiek išs­kir­ti­ nių au­galų. Jie dau­giau­sia su­si­telkę apie Ža­liuo­sius eže­rus. Ir neat­si­tik­ ti­nai par­ke tu­ri­me ke­tu­rias sau­gomų te­ri­to­rijų tink­lo „Na­tu­ra 2000“ te­ ri­to­ri­jas. Tai yra Eu­ro­pinės svar­bos bu­veinės, vie­tovės, ku­rios pri­pa­žin­ tos išs­kir­tinė­mis gam­ti­nių ver­ty­bių po­žiū­riu net Eu­ro­pos mas­tu. Vie­na jų

yra ry­ti­nis Ver­kių dva­ro šlai­tas. Ki­ta – Ežerė­lių geo­mor­fo­lo­gi­nis draus­ti­ nis, taip pat Ža­liųjų ežerų tar­pue­že­ ris – te­ri­to­ri­ja tarp Bal­sio ir Gul­bi­ no ežerų – bei Riešės slėnis.

Ga­li­ma pa­minė­ti ir Ver­kių rūmų par­ke au­gan­čias vie­nuo­li­kos rūšių lie­pas, tarp jų – did­žia­lapė, lenk­ ta­šakė. Čia mes net liepų žydė­ji­mo šventę ren­gia­me.

– Kal­bant apie šven­tes, gar­si pas jus jau dau­gybę metų or­ga­ ni­zuo­ja­ma ir Ra­sos šventė. Gal ren­gia­te dar ko­kių nors?

– Taip, ypač gra­ži jau dvy­li­ka me­ tų gy­vuo­jan­ti tra­di­ci­ja or­ga­ni­zuo­ti Ra­sos šventę. Ji ta­po to­kia po­pu­lia­ ri, kad ne­be­rei­kia nė skel­bimų, vi­si ži­no, at­va­žiuo­ja. Be liepų, ren­gia­me ir obelų žydė­ji­mo, kiau­ši­nių mar­gi­ ni­mo šven­tes. Be visų kitų už­duo­ čių, par­ko di­rek­ci­ja tu­ri rūpin­tis ir et­no­kultū­ros tra­di­cijų puo­selė­ ji­mu. Tai yra da­ly­kai, ku­riuos no­ ri­me grąžin­ti žmonėms, pri­min­ti, su­pa­žin­din­ti, nes jie to ne­be­ži­no.

Tai­gi da­bar, pa­si­tarę su verbų rišė­ jais, pie­vo­se ren­ka­me įvai­rias žo­le­ les, pa­va­sarį prie­š Ver­bas mo­ky­si­ me žmo­nes jas riš­ti.

– Vėl pra­šne­ko­te apie au­ga­lus.

Pa­pa­sa­ko­ki­te apie pla­čia­lapę klum­paitę – kuo ji to­kia ypa­tin­ ga ir kaip pa­vyks­ta ją iš­sau­go­ti?

– Tai išs­kir­ti­nai re­tas ir gra­žus au­ ga­las. Dau­giau­sia ji au­ga prie Ža­ liųjų ežerų. Jos au­ga­vietės, iš vie­nos pusės, mums yra di­de­lis džiaugs­ mas, iš ki­tos – di­delė at­sa­ko­mybė ir rūpes­tis. Ji sau­go­ma ne tik Lie­tu­ vos mas­tu. Jei šis au­ga­las iš­nyktų, mes ne tik emo­ciš­kai kai ko ne­tek­ tu­me, mums net gre­sia san­kci­jos, bau­dos Eu­ro­pos mas­tu. Pa­ra­dok­ sa­liau­sia tai, kad vie­na pla­čia­lapės klum­paitės au­gi­mo vietų yra ša­lia Ža­liųjų ežerų pa­plūdi­mio. Vi­si ten siekia keisti žmogų, jo supratimą ir požiūrį į gamtą. Nes tik pažinęs gamtą, mėgsta ei­ti, lau­žus kūren­ti, at­lik­ ti gam­ti­nius rei­ka­lus ir pan. Ka­

dan­gi au­ga­las gra­žus, mėgsta jį žmonės ir skin­ti. O mūsų už­duo­ tis – iš­sau­go­ti. Tai nėra pa­pras­ta.

Tai­ko­me įvai­riau­sias for­mas, net kraš­tu­ti­nių te­ko im­tis – ap­tver­ ti te­ri­to­riją spyg­liuo­ta tvo­ra, kad nie­kas ten neitų. Nes prie­š tai bu­ vu­si me­dinė tvo­ra bu­vo pa­nau­do­ta kaip mal­kos lau­žams kur­ti. Ta­čiau spyg­liuo­ta tvo­ra ne­ga­li­ma, ne­turė­ jo­me teisės jos ties­ti, bet jau bu­vo­ me pra­radę viltį, ne­be­ži­no­jo­me, ko im­tis, kad žmonės su­si­prastų. Vis dėlto po to, kai du žmonės bėgda­mi su­si­žeidė, te­ko tvorą nuim­ti. Tai­ gi di­delės ver­tybės yra ir la­bai di­ delės už­duo­tys.

Lan­ky­to­jas yra ir džiaugs­mas, ir gal­ vos skaus­mas tam tik­rais at­ve­jais.

– Tik­riau­siai natū­ra­lu, kad, kaip ir vi­sur gy­ve­ni­me, čia ten­ka su­ si­dur­ti ne tik su gra­žiais, mie­lais da­ly­kais. Ko­kių dar at­vejų yra buvę ir kaip su tuo ko­vo­jo­te?

– Nemėgs­tu ko­lek­cio­nuo­ti pro­blemų, esu lin­ku­si jas spręsti. Ži­no­ ma, lan­ky­to­jas yra ir džiaugs­mas, ir gal­vos skaus­mas tam tik­rais at­ ve­jais. To­kia jau tie­sa, kad gamtą rei­kia sau­go­ti tik nuo žmo­gaus.

Lai­komės po­žiū­rio auklė­ti lan­ky­ to­jus. Jau minė­jau žy­gius, taip pat yra kny­gelės, ki­no fil­mai, in­ter­ne­ tas ir pan. Jei tai ne­vei­kia, ten­ka pa­li­kus py­ragą švel­nia for­ma im­ tis bo­ta­go. O at­vejų daug ir įvai­rių.

Pa­vyzd­žiui, at­kūrėme Kry­žiaus ke­ lio kop­ly­čias. Mums tai džiaugs­ mas, o da­liai vi­suo­menės – nak­ ti­nių ba­lių vie­ta. Sus­tatė­me ke­lio ženk­lus, kad va­žiuo­ti iki kop­ly­čių ne­ga­li­ma. Per naktį ženklų ne­li­ko. Įrengė­me užt­va­rus. Tai ką ma­no­te

– ra­do, kaip ap­va­žiuo­ti. Ta­da pa­ statė­me to­kius stul­pe­lius, bet pa­ si­rodė, kad ir jie kuo pui­kiau­siai ap­va­žiuo­ja­mi. Pas­kui ra­do­me rė­ mėjų, ir jie vi­sus to­kius tar­pus užs­tatė rie­du­liais. Tai bu­vo pa­ sku­tinė veiks­min­ga prie­monė, ku­ ri pa­dėjo prie­var­ta su­si­šnekė­ti su lan­ky­to­ju. Po vi­so to te­ko dar ko­ kius po­rą metų pa­ko­vo­ti: iš­rau­da­ vo stul­pe­lius, mes kitą dieną juos at­sta­ty­da­vo­me, ir baigė­si, da­bar ten jau ra­mu.

Ne­by­lus po­kal­bis su lan­ky­to­ ju – la­bai ge­ra prie­monė auklė­ti.

Ji ga­li­ma dviem būdais. Kal­bant apie šiukš­li­nimą, vie­ni pa­sau­ly­ je sta­to kuo dau­giau šiukš­liadė­ žių, ki­ti, – tos nuo­monės lai­kau­si ir aš, – jo­kių šiukš­liadė­žių. Žmo­ gus tu­ri būti iš­siauklėjęs taip, kad jei su­gebė­j o at­va­ž iuo­d a­m as ko nors at­si­vež­ti – mais­to, gėrimų, tai tuš­čią tarą, pa­kuo­tes iš­si­vež­ti jam dar pa­pras­čiau. Kry­žiaus ke­ ly­je nėra nė vie­nos šiukš­liadėžės ir ta vie­ta yra tvar­kin­giau­sia iš visų mūsų ob­jektų.

– Net grau­du, kiek pa­stangų rei­ kia mėgi­nant ką nors išaiš­kin­ti, at­ro­dytų, mąstan­čiai būty­bei.

Ir apie tuos da­ly­kus tik­riau­ siai galė­tu­me la­bai il­gai kalbė­ti.

Kad ne­baig­tu­me po­kal­bio liūd­na gai­da, pa­pa­sa­ko­ki­te, ko­kią kny­ gą šiuo me­tu ren­gia di­rek­ci­ja?

– Tu­ri­me su­ma­nymą iš­leis­ti kny­ gelę apie Ver­kių re­gio­ni­nio par­ko se­nuo­sius kai­mus ir juo­se gy­ve­nan­ čius žmo­nes. La­bai no­ri­me iš­siaiš­ kin­ti tų kaimų (Sta­viš­kių, Kremp­lių, Tur­niš­kių, Nau­jo­sios Riešės) is­to­ ri­jas. Iš ar­chy­vų ga­vo­me nuo­trupų san­kaupą – apie at­ski­ras šei­mas: kiek as­menų, gy­vu­lių. Mums to ne­ pa­kan­ka. Ta­da pra­dėjo­me va­žinė­ti pas kuo se­nes­nius kai­mo gy­ven­to­ jus. Ma­no nu­si­vy­li­mui, žmonės ga­li pa­pa­sa­ko­ti tik sa­vo šei­mos is­to­riją ir la­bai ne­daug nuo­trupų.

6

ŠeštADIENIS, liepos 21, 2012

istorija

Ver­kių is­to­ri­jos vi Pa­ties Kri­vių Kri­vai­čio at­lie­ka­mi pa­go­niš­ ki ri­tua­lai, pirmųjų lie­tu­vių krikš­ty­ti at­vy­ ku­sių vys­kupų mal­dos, šlėktų va­karė­liai, įspūdin­gi fe­jer­ver­kai, nuo žaizdų ir ligų mirš­tan­čių Na­po­leo­no ka­rių ai­ma­nos. Vi­ sa tai pa­vel­das, kurį iš­sau­go­jo ne­by­lus is­ to­ri­jos sar­gas – Ver­kių rūmai.

And­re­jus Žu­kovs­kis a.zukovski@diena.lt

Įsikūręs Bo­ta­ni­kos ins­ti­tu­tas

Apei­gos: šia­me pa­sta­te ka­dai­se vyk­da­vo slap­ti ma­sonų ložės su­si­rin­

ki­mai, ku­rių ak­ty­vus da­ly­vis bu­vo ir vys­ku­pas I.Ma­sals­kis.

Var­gu ar kas iš gau­saus Ver­kių par­ ko lan­ky­tojų būrio šian­dien su­si­ mąsto, ko­kio­je ypa­tin­go­je sos­tinės vie­to­je jie at­si­dūrė. Ka­dai­se di­di­ko Vit­genš­tei­no už­sa­ky­mu pro­jek­tuo­ tuo­se rūmuo­se da­bar įsikūręs Bo­ ta­ni­kos ins­ti­tu­tas, ta­čiau sta­ti­nio praei­tis kur kas di­din­gesnė net už visą vals­tybės ins­ti­tu­ciją.

Tuo spėjo įsi­ti­kin­ti ir Vals­tybės sau­gomų te­ri­to­rijų de­par­ta­men­to di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas Ro­mas Pa­kal­nis. Praei­ty­je 12 metų Bo­ta­ ni­kos ins­ti­tu­tui va­do­vavęs vy­ras kalbė­da­ma­sis su „Vil­niaus die­nos“ žur­na­lis­tais pri­si­pa­ži­no, kad kuo la­biau gi­li­no­si į sa­vo dar­bo­vietės praeitį, tuo dau­giau nuo­sta­bių at­ ra­dimų pa­da­ry­da­vo. „Vi­si Ver­kiai uni­ka­li vie­ta. Tai juk vie­nas did­žiau­sių Vil­niaus ka­pi­ nynų, ku­rio is­to­ri­ja sie­kia dar ikik­rikš­čio­niškąjį lai­ko­tarpį. Vyk­dant ka­sinė­ji­mus par­ko te­ri­to­ri­jo­je bu­vo ras­tas tur­tin­gos mo­ters ka­pas. Svar­ biau­sia šio­je ka­pa­vietė­je, ma­no nuo­ mo­ne, tai, kad mo­ters ran­ko­se bu­vo ke­tu­ri rak­tai. Tai reiš­kia, kad XIV a.

Vil­niu­je bu­vo ką ir kuo už­ra­kin­ti“, – pa­sa­ko­jimą pra­dėjo R.Pa­kal­nis.

Jogailos dovana

Pa­go­nybė: Ver­kiuo­se būta šven­tyk­los, kur apei­gas at­lik­da­vo ir Kri­vių

Kri­vai­tis.

Šian­dien Ver­kių par­ke mėgsta lan­ ky­tis pa­go­nybės iš­pa­žinė­jais sa­ ve lai­kan­tys as­me­nys. Ir šis jų no­

ras nėra vi­siš­kai be pa­grin­do. Anot, R.Pa­kal­nio, Ver­kių is­to­ri­ja kur kas se­nesnė nei čia sto­vin­čių rūmų. „Jau per Lie­tu­vos krikštą XIV a. pab. Jo­gai­la pa­do­va­no­jo Ver­kius kaip už­mies­čio re­zi­den­ciją vys­ku­pui. Aiš­ ku, kad vys­ku­pas gy­ve­no ne kai­mo tro­belė­je. Kol kas nėra aki­vaizd­žių įro­dymų, bet ga­li­ma spėti, kad Ver­ kiuo­se, daug­maž to­je vie­to­je, kur da­ bar yra au­ku­ras, ikik­rikš­čio­niš­kuoju lai­ko­tar­piu stovė­jo pa­go­nių šven­ tyk­la, ku­rio­je apei­gas at­lik­da­vo pa­ts Kri­vių Kri­vai­tis. Juk at­ėjus krikš­čio­ nių tikė­ji­mui dva­si­nin­kai kur­da­vo­si ten pat, kur iki tol gy­ven­da­vo pa­go­ nių šven­ti­kai“, – svarstė pa­šne­ko­vas.

Ro­mas Pa­kal­nis:

Mo­ters ran­ko­se bu­vo ke­tu­ri rak­tai. Tai reiš­kia, kad XIV a. Vil­niu­je bu­vo ką ir kuo už­ra­kin­ti.

R.Pa­kal­nis įsi­ti­kinęs, kad in­for­ ma­ci­jos rei­kia sem­tis ne tik iš ar­ cheo­lo­gi­nių ra­di­nių ar ar­chy­vuo­ se, bet ir iš tau­to­sa­kos. Paš­ne­ko­vo nuo­mo­ne, ne­ma­žai mūsų praei­ ties pa­slap­čių sly­pi būtent žmo­ nių pri­si­mi­ni­muo­se. „Aš la­bai ti­kiu sakmė­mis, le­gen­do­mis. Juk lie­tu­viai ilgą laiką ne­turė­jo raš­to, tad mu­my­ se la­bai stip­ri žo­dinė tra­di­ci­ja, pa­ sa­ko­jamo­ji tau­to­sa­ka, ir tai ne­re­tai

ga­li būti ver­tin­giau už is­to­ri­nius ty­ ri­mus. Ži­no­ma, ty­ri­mai šio­je sri­ty­je galėtų at­skleis­ti daug dar ne­ži­nomų faktų“, – pa­brėžė R.Pa­kal­nis.

Pro­jek­ta­vo L.Stuo­ka-Gu­ce­vi­čius

Visą Lie­tu­vos Did­žio­sios Ku­ni­ gaikš­tystės gy­va­vi­mo lai­ko­tarpį Ver­kiai iš­li­ko Ka­ta­likų baž­ny­čios nuo­sa­vy­be, ta­čiau iš esmės dva­ ro gy­ve­ni­mas pa­si­keitė 1780 m., kai vys­ku­pas Ig­nas Ma­sals­kis nu­ sprendė dvarą įsi­gy­ti sau. „Nors jis ir taip galė­jo dva­ru nau­ do­tis, nu­sprendė jį pa­si­da­ry­ti sa­vo pri­va­čia val­da. Iš­par­davė ne­ma­žai tur­to Lie­tu­vo­je ir už gau­tus pi­ni­ gus įsi­gi­jo Ver­kius. Tuo­met ir pra­ si­dėjo, ma­no nuo­mo­ne, dva­ro auk­ so am­žius“, – dėstė R.Pa­kal­nis.

Pir­miau­sia I.Ma­sals­kis nu­griovė sa­vo pirm­ta­ko vys­ku­po Ka­zi­mie­ro Bžos­tovs­kio val­dy­tus rūmus ir pa­si­ kvietęs gar­sius to me­to ar­chi­tek­tus Lau­ryną Stuoką-Gu­ce­vi­čių ir Mar­ tyną Knak­fusą ėmėsi sta­ty­ti di­din­ gus kla­si­ciz­mo sti­liaus rūmus. „K.Bžos­tovs­kio rūmai bu­vo gy­ ny­bi­nio ti­po, su bokš­tais, sta­ty­ti karų pe­rio­du, tad vi­siš­kai nea­ti­ti­ ko lai­ko dva­sios. I.Ma­sals­kis norė­ jo ko nors di­din­ges­nio, lais­ves­nio, ir tuo­met nu­spręsta sta­ty­ti kla­si­cis­ti­ nio sti­liaus rūmus su dviem ofi­ci­ no­mis – ry­ti­ne ir va­ka­ri­ne. Tie­sa, nau­jie­ji rūmai bu­vo sta­to­mi ne vi­ sai to­je pa­čio­je vie­to­je kaip se­nie­ ji. Šių griuvė­siai dar bu­vo ma­to­mi XIX a. vi­du­ry­je. Ap­ra­šy­da­mas sa­vo ke­lionę Ne­ri­mi, juos yra minėjęs ir gra­fas Eus­ta­chi­jus Tiš­ke­vi­čius“, – dėstė pa­šne­ko­vas.

Pa­laikė aukštą lygį

Per ke­le­rius me­tus iš­kilę rūmai ste­bi­ no sa­vo di­dy­be. Ir nors ka­dai­se Ver­ kiuo­se gy­venęs K.Bžos­tovs­kis garsė­jo kaip triukš­mingų va­karė­lių mėgė­ jas, I.Ma­sals­kis jį ge­ro­kai pra­lenkė. „Kai Vil­nius bu­vo Eu­ro­pos kultū­ ros sos­tinė, dau­ge­lis skundė­si, kaip bu­vo taš­ko­mi pi­ni­gai mi­li­jo­nus kai­nuo­jan­tiems fe­jer­ver­kams. Bet I.Ma­sals­kio lai­kais Ver­kiuo­se jie

Olan­diš­ko dva­ro šir­dis And­re­jus Žu­kovs­kis Nau­juo­siuo­se Ver­kiuo­se stūksan­ tis po­pie­riaus fab­ri­kas skai­čiuo­ja ket­virtą šimtą metų. Ir šian­dien tai se­niau­sia po­pie­riaus ga­myk­la Lie­ tu­vo­je. De­ja, jau ke­letą metų ne­be­ vei­kian­ti.

Naudojo Baž­ny­čios reikmėms

Pir­ma­sis po­pie­riaus dirb­tuvę Baž­ ny­čiai pri­klau­siu­sio Ver­kių dva­ ro te­ri­to­ri­jo­je prie Riešės upe­lio 1690 m. pa­statė vys­ku­pas Ka­zi­ mie­ras Bžos­tovs­kis. Šis fab­rikė­lis veikė apie 100 metų.

Nau­jo­jo pa­vyzd­žio, to me­to rei­ ka­la­vi­mus ir išau­gu­sią po­pie­riaus pa­klausą pa­ten­kin­ti pa­si­ren­gu­si ma­nu­faktū­ra bu­vo pa­sta­ty­ta XIX a. pr. Ji spar­čiai plėtėsi ir po 1840 m., kai Ver­kių dvarą įsi­gi­jo ku­ni­gaikš­ tis Liud­vi­kas Vit­genš­tei­nas. „Tuo­ met Ver­kiuo­se im­tas for­muo­ti va­ di­na­ma­sis olan­diš­kas dva­ras – su gy­vu­liais, lau­kais, tven­ki­niais. Po­ pie­riaus fab­ri­kas taip pat im­tas nau­do­ti dva­ro reikmėms, tiks­liau

kaip ob­jek­tas, ku­rio gau­na­mas pel­ nas pa­dėda­vo iš­lai­ky­ti visą dvarą“, – pa­sa­ko­jo se­niai Ver­kių is­to­ri­ja be­si­do­min­tis Vals­tybės sau­gomų te­ri­to­rijų tar­ny­bos di­rek­to­riaus pa­ va­duo­to­jas Ro­mas Pa­kal­nis.

Po­pie­riaus fab­ri­kas taip pat im­tas nau­do­ ti dva­ro reikmėms, tiks­liau kaip ob­jek­ tas, ku­rio gau­na­mas pel­nas pa­dėda­vo iš­ lai­ky­ti visą dvarą.

Ta­po did­žiau­sia ga­myk­la

XIX a. ant­ro­je pusė­je ma­nu­faktū­ra, spar­čiai kon­ku­ruo­da­ma su pa­ke­liui į Naująją Vil­nią esan­čia Kuč­ku­riš­kių po­pie­riaus ga­myk­la, šią pra­lenkė ir ta­po did­žiau­sia vi­sa­me Vil­niaus kraš­te. Nuo 1834 m. iki 1850 m. ma­nu­faktū­ro­je ga­mi­na­mo po­pie­ riaus kie­kis išau­go tris kar­tus.

Iš pra­džių vie­tovė, ku­rio­je at­si­ra­do fab­ri­kas, va­din­ta pa­gal veik­los po­būdį – Po­pie­ri­ne, ta­čiau vėliau jai pri­gi­jo ki­tas, su dva­ru su­si­jęs, pa­va­di­ni­mas. „Gre­ta plėtėsi ir gy­ven­vietė, daugė­ jo gy­ven­tojų. Ši­taip at­si­ra­do Nau­ jie­ji Ver­kiai“, – pa­sa­ko­jo R.Pa­kal­nis.

Tie­sa, ta­me pa­čia­me am­žiu­je būta ir nuo­smu­kių. 1850 m., ki­lus gais­rui, su­degė be­veik vi­si pa­sta­ tai, smar­kiai nu­kentė­jo įren­gi­niai.

Ta­čiau po ket­ve­rių metų fab­ri­kas bu­vo at­sta­ty­tas ir ta­po mo­der­ niau­sia ga­myk­la va­ka­rinė­je Ru­si­ jos im­pe­ri­jos da­ly­je.

Veik­ti nu­sto­jo ne­se­niai

Prieš Pirmąjį pa­sau­linį karą bu­vo at­lik­ta dar vie­na fab­ri­ko re­konst­ ruk­ci­ja – pa­sta­ty­tas med­žio masės ce­chas. Dėl to pa­gerė­jo po­pie­riaus ga­mi­nių iš me­die­nos ko­kybė, dar­ bų apim­tis pa­didė­jo pen­kis kar­tus.

1912 m. per did­žiulį gaisrą vėl bu­vo smar­kiai ap­ga­din­ti fab­ri­ko pa­sta­ tai ir įren­gi­niai, ta­čiau ne­tru­kus jie bu­vo at­sta­ty­ti. Fab­ri­kas nu­kentė­jo ir per Pirmąjį pa­sau­linį karą.

Būklė: pa­sta­ruo­ju me­tu „Gri­giš­kių“ po­pie­riaus fab­ri­ko fi­lia­lu buvęs Ver­

kių po­pie­riaus fab­ri­kas jau ke­le­rius me­tus ne­be­vei­kia.

Prieš Antrąjį pa­sau­linį karą ir per jį fab­ri­kas ne­veikė. Po ka­ro iš­li­ku­ si vie­na po­pie­riaus ma­ši­na pra­dėjo ga­min­ti spau­dos ir ra­šomąjį po­pie­ rių. 1953 m. fab­ri­kas bu­vo re­konst­ ruo­tas, pa­sta­ty­ta dar vie­na po­pie­ riaus ga­my­bos ma­ši­na. Kiek vėliau re­konst­ruo­tas ma­li­mo sky­rius ir pa­sta­ty­ta tre­čia po­pie­riaus ma­ ši­na. 1966 m. bu­vo įdieg­ta vie­no sluoks­nio ci­ga­re­čių filtrų ga­my­ba.

Fab­ri­kas veikė ir at­ga­vus ne­ prik­lau­so­mybę, ta­čiau ne­be­kon­ ku­ra­vo su did­ž io­s io­m is ša­l ies įmonė­mis. Pas­ku­ti­niais veik­los me­tais jis taip pat kel­da­vo ne­ma­ žai rūpes­čių ap­lin­ki­niams gy­ven­ to­jams dėl ne­to­li sau­gomų me­die­ nos per­dir­bi­mo at­liekų. Daug­maž prie­š tre­jus me­tus ga­myk­la bu­vo už­da­ry­ta. Yra planų jos pa­tal­po­se įkur­ti mu­ziejų.

7

ŠeštADIENIS, liepos 21, 2012

istorija

in­giai bu­vo kas­die­nybė ir tai bu­vo pa­tys gar­siau­si tų laikų fe­jer­ver­kai, ste­ bi­nan­tys vi­sus sve­čius“, – pa­sa­ko­ jo R.Pa­kal­nis.

Be fe­jer­verkų, rūmuo­se bu­vo vis­ ko, ko tik geidė to me­to aukš­tuo­ menės eli­tas. Vys­ku­po lie­pi­mu sve­čių pra­mo­gai bu­vo sta­to­mos ope­ros, rūmai turė­jo tur­tingą pa­ veikslų ko­lek­ciją, įspūdingą bib­lio­ teką. „Au­to­mo­bi­lių tais lai­kais ne­ bu­vo, vi­si ka­rie­to­mis va­žinė­da­vo.

Tai į Ver­kius ka­rie­tos kur­suo­da­vo nuo Šv. Ra­po­lo baž­ny­čios“, – pa­ sa­ko­jo R.Pa­kal­nis.

Rinkosi ma­sonai

Prie įėji­mo į par­ką esan­čia­me pa­sta­te su ku­po­lu, kur šian­dien įsikū­ ru­si Pa­vil­nių ir Ver­kių re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­ja, I.Ma­sals­kio lai­kais grei­čiau­siai veikė ma­so­nai. Tai liu­ di­ja ku­po­lo vi­du­je iš­li­ku­sios ta­py­ bos frag­men­tai. „Ir pa­ts I.Ma­sals­kis, ir L.Stuo­ ka-Gu­ce­vi­čius grei­čiau­siai bu­vo ma­so­nai, o šia­me pa­sta­te vyk­da­ vo slap­ti jų su­si­rin­ki­mai. Daug­ maž prie­š de­šimt­metį pas mus ap­si­lankęs prancūzų ar­chi­tek­tas ti­ki­no, kad šio­je ta­py­bo­je pa­vaiz­ duo­ti ženk­lai yra ma­so­niš­ki. Tą pa­ tį pa­tvir­ti­no ir ki­ti ty­rinė­to­jai“, – kalbė­jo R.Pa­kal­nis.

Kūre­no rūmų per­dan­gas

Ver­kių auk­so am­žius tru­ko vos il­ giau nei de­šimt­metį. 1794 m. per Ta­do Kos­ciuš­kos va­do­vau­jamą su­ki­ limą I.Ma­sals­kis, įta­riamas bend­ra­ dar­bia­vi­mu su ru­sais, bu­vo pa­kar­tas Var­šu­vo­je, rūmai ati­te­ko jo se­se­riai.

Dar liūd­nes­nis li­ki­mas juos iš­ti­ko 1812 m., per Na­po­leo­no žygį į Ru­ siją. „Ru­si­jo­je pra­laimė­ju­sios Na­po­ leo­no ka­riuo­menės li­ku­čiai traukė­si.

Lapk­ritį jie ap­si­sto­jo Ver­kiuo­se. Kaip ty­čia pa­spaudė šal­tu­kas, net iki 20 laips­nių šal­čio. Pras­tai ap­reng­ti, iš­ badėję, li­go­ti ka­riai bandė šil­dy­tis, kaip galė­jo. Im­tos kūren­ti me­dinės rūmų per­dan­gos. Ga­li­te tik įsi­vaiz­ duo­ti, kas li­ko iš pa­sta­to po to­kio ap­ si­lan­ky­mo“, – kalbė­jo R.Pa­kal­nis.

Praei­tis: K.Pod­ča­šins­kio pro­jek­tuo­tuo­se rūmuo­se šian­dien įsikūręs Bo­ta­ni­kos ins­ti­tu­tas.

Praė­jus ka­riuo­me­nei Ver­kiuo­ se ne­li­ko nei di­din­gos bib­lio­te­kos, nei gau­sios pa­veikslų ko­lek­ci­jos.

Apiplėš­ti ir ga­liau­siai pa­deg­ti rū­ mai bu­vo pa­lik­ti griū­ti.

Vo­kie­čiai griau­ti at­si­sakė

Nau­ja­sis dva­ro šei­mi­nin­kas ku­ni­ gaikš­tis Liud­vi­kas Vit­genš­tei­nas nu­sprendė se­nuo­sius cent­ri­nius rūmus nu­griau­ti, o nau­jais rū­ mais pa­vers­ti vieną par­ke esan­čių ofi­cinų. Ta­čiau pa­kvies­ti vo­kie­čių ar­chi­tek­tai at­si­sakė griau­ti ar­chi­ tektū­ros pa­veldą. Tuo­met L.Vit­ genš­tei­nas kreipė­si į vie­tos ar­chi­ tek­tus, ku­rie ir ėmėsi dar­bo.

Anot pa­šne­ko­vo, at­ėjus L.Vit­ genš­tei­nui, Ver­kiuo­se pra­si­dėjo

ant­ra­sis dva­ro klestė­ji­mo lai­ko­ tar­pis. Nug­rio­vus cent­ri­nius rū­ mus, nu­spręsta per­sta­ty­ti ry­tinę ofi­ciną. Ji bu­vo su­tvar­ky­ta, iš vie­ nos jos pusės at­si­ra­do dviejų aukš­ tų žie­mos so­das, o iš ki­tos – ri­te­rių salė su virš jos su­mon­tuo­tu van­ dens bokš­tu. „Šiaip dva­re bu­vo įdieg­ta la­bai daug to me­to tech­ni­kos nau­jo­vių.

Prie rūmų bu­vo įreng­ta spe­cia­ li pa­vėsinė ka­rie­toms, bu­vo įreng­ ta siurb­linė van­de­niui pum­puo­ti, įreng­tas du­ji­nis ap­švie­ti­mas“, – dėstė R.Pa­kal­nis.

Dir­bo su­lenkėję lie­tu­viai

Įdo­mus fak­tas, pa­sak R.Pa­kal­ nio, yra Ver­kių dva­ro pro­jek­tuo­

tojų kilmė. Tiek I.Ma­sals­kio, tiek L.Vit­genš­tei­no rūmus pro­jek­tavę ar­chi­tek­tai vei­kiau­siai bu­vo ne­kil­ min­gi, ta­čiau norė­da­mi iš­si­ko­vo­ti tam tikrą sta­tusą vi­suo­menė­je sa­ vo pa­var­des pa­si­keitė iš „pra­sčio­ kiškų“ į, to me­to su­pra­ti­mu, „po­ niš­kes­nes“. „Ar­chi­tek­tas Lau­ry­nas grei­čiau­ siai bu­vo tie­siog Stuo­ka, bet su lai­ ku jo pa­vardė­je at­si­ra­do ir po­niš­kas ati­tik­muo – Gu­ce­vi­čius. Tas pa­ts ir su L.Vit­genš­tei­no rūmais. Juos pro­ jek­ta­vo Ka­ro­lis Pod­ča­šins­kis, ku­ris iš tikrųjų bu­vo tie­siog Po­ciū­nas.

Ta­čiau toks bu­vo to me­to su­pra­ti­ mas, vals­tie­tiš­kos pa­vardės aukš­ tuo­menė­je ne­la­bai bu­vo su­pran­ta­ mos“, – teigė R.Pa­kal­nis.

Mar­ga­ri­tos Vo­rob­jo­vaitės nuo­tr.

Po­že­mius sau­go šikš­nos­par­niai

XX a. pr. keitė­si rūmų sa­vi­nin­kai, par­ko lan­ky­mas bu­vo ap­mo­kes­tin­ tas. Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais rūmuo­se veikė ka­rių li­go­ninė. Po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro su­nio­ko­tuo­ se rūmuo­se veikė kolū­kių pir­mi­ninkų mo­kyk­la, gy­vu­li­nin­kystės tech­ni­ku­ mas. Šian­dien praei­ties di­dybę liu­ di­ja L.Vit­genš­tei­no rūmai, par­kas ir I.Ma­sals­kio cent­ri­nių rūmų rūsiai. „Rūsiai ypač įspūdin­gi. Pla­tūs per­ėji­mai, ka­dai­se jungę at­ski­ras rūmų da­lis, di­delės salės su sie­ninės ta­py­bos li­ku­čiais. De­ja, lan­ky­to­jai ten ne­leid­žia­mi, tad kol kas vie­nin­te­ liai šio pa­li­ki­mo liu­di­nin­kai ir sau­go­ to­jai – šikš­nos­par­niai“, – api­bend­ ri­no sa­vo pa­sa­ko­jimą R.Pa­kal­nis.

8

ŠeštADIENIS, liepos 21, 2012

tradicijos Sma­giau­sia Rasų šventė – Ver­kiuo­se Kiek­vie­nais me­tais per Ra­sas Ver­kių par­kas ne­ mie­ga. Vil­nie­čiai, pa­si­ puošę vai­ni­kais, su­si­ pynę ku­po­les, pa­si­ėmę lauk­nešė­lius, su šei­mo­ mis, drau­gais at­vyks­ta į lie­po­mis kve­piantį par­ką švęsti trum­piau­sios nak­ ties šventės. Ir ieškoti mistinio paparčio žiedo.

And­riaus Ufar­to (BFL) nuo­tr.

Nak­tis ir jos skraidū­nai Iš sa­vo slėptu­vių tik po saulė­lyd­žio iš­len­dan­tys šikš­nos­par­niai pelnė mis­tinių būtybių re­pu­ta­ciją.

Vie­nin­te­lius pa­sau­ly­je skrai­dan­ čius žin­duo­lius ne­re­tai pa­va­di­na­ me skrai­dan­čio­mis pelė­mis ar nak­ ti­niais paukš­čiais, ta­čiau smar­kiai klys­ta­me: šių grupių gyvūnai vi­sai ne­gi­mi­nin­gi.

Šikš­nos­par­niai ne­si­ve­lia į plau­kus, ne­siur­bia žmo­nių krau­jo ir yra la­ bai mie­li bei nau­din­gi gyvū­nai, nes su­nai­ki­na daug uodų ir kitų krau­ ja­siur­bių. Da­lis šių nak­ti­nių skrai­ duo­lių žiemą pra­leid­žia mie­go­ da­mi, ki­ti ne­pa­tin­gi ir pu­sant­ro tūkstan­čio ki­lo­metrų iki žie­mo­ji­ mo vietų nu­skris­ti.

Jei šie fak­tai jums – nau­jie­na, ne­pra­leis­ki­te pro­gos apie šikš­nos­ par­nius su­ži­no­ti dau­giau. Lie­tu­vos gam­tos fon­das kar­tu su Pa­vil­nių ir Ver­kių re­gio­ni­nių par­kų (PVRP) di­ rek­ci­ja bei Šikš­nos­par­nių ap­sau­ gos Lie­tu­vo­je drau­gi­ja lie­pos 26 d., ket­vir­ta­die­nio, va­karą kvie­čia pra­ leis­ti ste­bint šikš­nos­par­nius.

Porą va­landų prie­š saulė­lydį (20 val.) ren­kamės Ver­kių dva­ro par­ke, prie PVRP di­rek­ci­jos (Ža­liųjų Ežerų g. 53) ir pra­de­da­me lauk­ti su­ temų – lai­ko, kai šikš­nos­par­niai išsk­ren­da, anot sklan­dan­čių mitų, vel­tis į plau­kus ir siurb­ti krau­jo.

Va­ka­ras tik­rai ne­prailgs, nes Lie­ tu­vos gam­tos fon­do gam­to­sau­gos spe­cia­lis­tas Re­mi­gi­jus Kar­puš­ ka paaiš­kins, kodėl šikš­nos­par­ niai, paukš­čiai ir pelės yra skir­tin­gi gyvū­nai, pa­pa­sa­kos apie išs­kir­tinį šikš­nos­par­nių gebė­jimą orien­tuo­ tis ap­lin­ko­je. Su­ži­no­si­me, kaip šie skrai­duo­liai gau­do vabzd­žius, ko­ kio dyd­žio yra ma­žiau­sias mūsų ša­ly­je gy­ve­nan­tis šikš­nos­par­nis, o ku­ris iš jų tu­ri did­žiau­sias au­sis ir kam jos to­kios rei­ka­lin­gos.

Par­ko pie­velė po šikš­nos­par­ nių rai­žo­mu dan­gu­mi trum­pam virs ki­no sa­le, kvie­čian­čia į nak­ ties skrai­duo­lių gy­ve­nimą pa­žvelg­ ti per do­ku­men­ti­nio ki­no ka­me­ros ob­jek­tyvą.

VD inf.

„Shutterstock“ nuotr.