Verkiai Todėl, kad esu vilnietis
šeštadienis, liepos 21 d., 2012 m.
Tiražas 11 000
Lietuvos sostinės lopšys
Senamiestis Vilniaus pakraštyje Čia apsilankę užsienio svečiai ne tiki, kad tai – Vilnius. Vasarą savo žalumu užgožiantys miesto smo gą, o žiemą stebinantys įspūdingo mis krantinėmis Verkiai buvo ge rai žinomi jau didžiojo kunigaikš čio Gedimino laikais.
Žymės: Verkių vizitinė kortelė – garsusis dvaras, iki šiol mielai lankomas tiek vilniečių, tiek miesto svečių.
Tais laikais, kai Vilnius dar nebuvo Lietu vos sostinė, atsirado kūdikis, kaip sakoma, vėliau nulėmęs šio didmiesčio įkūrimą. Lizdeikos legenda ir dabar traukia į Verkius. Miškų apsuptyje vyksta paslaptingos pagoniškos apeigos prie aukuro. 2p.
Legend om is apip int i didž iu lio parko glėbyje esantys Ver kiai turi ne menkiau įspūdingą amžių patirtį nei Vilniaus sena miestis. Minimi jau didžiojo ku nigaikščio Gedimino laikais, kito didžiojo kunigaikščio, Jogailos,
Johano Hiksos nuotr. (1881 m.)
nutarimu prie Vilniaus prijungti Verkiai kaip religinis centras su klestėjo XVII a. Iki šiol čia gausu ne tik žalumos, bet ir sakralinių vietų, svarbių tiek krikščiony bei, tiek senajai lietuvių pagonių religijai.
Mažiausiame šalies regio niniame par- ke – didžiu- liai gamtos lobynai. 4p.
Dauguma vilniečių pasakys, kad Verkių širdis, be abejo, – parkas, dvaras ir vandens malūnas. Pake liui į Europos parką ar Žaliuosius ežerus vykstantys miesto svečiai būtinai užsuks ir čia. Vieniems už tenka apeiti parko tvenkinius, pasi žvalgyti į nuo kalno atsiveriančius Neries vingius ir Vilniaus apylin kes, drąsesnieji vasarą šioje vieto je netgi renka vaistažoles ar skina liepžiedžius. Net aplinkinių dau giabučių naujakuriai bei senbu viai didžiuojasi suderinę du daly kus: buvimą ir Lietuvos sostinėje, ir ranka pasiekiamame gamtos prie globstyje. Pavydėti gyvenimo čia gali daugelis, nes, kad ir kur šiame rajone gyventum, gatvės triukšmas – nedažnas namų svečias. Retas Lietuvos kaimynės, pa vyzdžiui, Lenkijos, tikintysis, pa klaustas apie žinomas Lietuvos vie tas, be Kryžių kalno, Aušros vartų, nepaminės ir XVII a. įkurtos Verkių Kalvarijos, nuo seno įtrauktos į tra dicinius piligrimų maršrutus. Ta čiau legenda byloja šias vietas bu vus svarbias dar iki krikščionybės, būtent tuo metu, kai Vilnius tik kū rėsi. Sakoma, čia buvusios šven tos vietos, kuriose liepsnojo auku rai deivei Gabijai. Nežinia, ar įkvėpti legendų, bet vilniečiai ir dabar atgai vinti tuoktuvių bei krikštynų tradi cijas stengiasi būtent Verkių parke. Kaip tik todėl šįkart „Vilniaus die na“ siūlo jos puslapiuose pasižval gyti po Verkių mikrorajoną.
Verkių dvaras – Jogailos do vana krikštą priėmusios Lietuvos vys kupui. 6p.
2
ŠeštADIENIS, liepos 21, 2012
Gyvenimas
6p.
Verkių dvarą kadaise išlaikė popieriaus fabrikas.
Susituokti pa
Nauda: panaudojus gautas lėšas Verkiuose atsiras dvi naujos krepšinio aikštelės. Tomo Urbelionio (BFL) nuotr.
Pagalba suteikė naujų vilčių Aleksandras Koreika Socialinių reikalų ir darbo mi nisterijos vykdoma Vietos bend ruomenių savivaldos programa įkvepia bendruomenes ir ateities darbams.
Verkių seniūnaitijose susikūru sios vietos bendruomenių tary bos sėkmingai svarsto, kaip pa naudoti programos skirtas lėšas. Tarybų pirmininkai tikina galuti nai parengę visus planus ir pasi ruošę sėkmingai įgyvendinti šių mečius sumanymus. „Šiemet iki gruodžio 30 d. tu ri būti panaudoti visi skirti pini
gai. Tad stengiamės įvykdyti vis ką, ką suplanavome, ką aptarėme ir apmąstėme“, – dienraščiui tei gė Balsių seniūnaitė Vietos bend ruomenės tarybos pirmininkė Ol ga Dovydėnienė. Iš viso Verkių seniūnijai buvo skirta bemaž 150 tūkst. litų. Už šiuos pinigus nuspręsta įrengti dvi krepšinio aikšteles, trijose se niūnaitijose – Balsiuose, Krakiš kių gatvėje ir Santariškėse – bus pastatyti lauko treniruokliai. Verkių seniūnijoje iš viso yra 8 seniūnaitijos. Tačiau svarstant ra cionalų gautų lėšų panaudojimo būdą nuspręsta pinigus paskirs tyti ne po lygiai.
„Skaičiuojant faktiškai, vienam žmogui vidutiniškai tenka 4 litai, tad pinigai seniūnaitijoms buvo padalyti pagal gyventojų skaičių. Tada mes susirinkę apsvarstė me savo norus, pasvėrėme ga limybes, ką galėtumėme įsigyti, ir supratome, kad kai kurie no rai – ne visai įgyvendinami. Išeitį taip pat radome nesunkiai. Tie siog kai kurios seniūnaitijos at sisakė joms skirtų pinigų kitų seniūnaitijų naudai. Šitaip galė jome įvykdyti didesnius ir svar besnius projektus“, – teigė pa šnekovė.
Olga Dovydėnienė:
Stengiamės įvykdy ti viską, ką suplana vome, ką aptarėme ir apmąstėme.
Tomo Urbelionio (BFL) nuotr.
O.Dovydėnienė viliasi, kad vie tos bendruomenių savivaldos pro grama bus tęstinė, o laikui bėgant bus galima imtis įgyvendinti ir di desnius projektus. „Viskas priklausys nuo pinigų, kiek turėsime laiko. O norų tik rai netrūksta. Pavyzdžiui, norė tumėme dienos centrą Balsiuose pastatyti, bet juk ir pinigai dide li, ir laiko daug reikia“, – pabrėžė pašnekovė.
nio vietos valdž ios ir bendr uome nių bendr ad arb iav imo. Progr am a tur i paskat int i sav ivaldyb es labiau pas it ikėt i vietos bendr uom enė mis, perduot i joms daug iau ats a komybės ir suteikt i real ius svert us spręsti vietos bendr uomen ių klau simus. Šios prog ramos lėšos paly ginti ned idelės, todėl norėtųs i pa skat int i daug iau bendr uom en ių inic iat yvų, įvair ius vietos gyven tojų poreik ius tenk in anč ias veik las, o ne skirt i vis as lėšas stat ybų proj ekt ams. Kad ang i tai valst ybės biudž eto lėšos, jos tur i būti pan au dotos iki biudž et in ių metų pab ai gos. Kit a vert us, bendr uomenė tur i pamat yt i greitą ir realų savo priim tų sprend imų įgyvend in imą.
Pagal programos nuostatas ir savival dybių patvirtintą programos įgyven din imo tvarką nuo vietos bendruo menės tarybos sprendimo priklauso tai, kiek ir kokių veiklų bus įgyvendin ta. Svarbu, kad veiklos būtų skirtos tos gyvenamosios vietovės bendruo menės (vietos bendruomenės) porei kiams. Vietos bendruomenės taryba turi teisę nuspręsti, kad prasmingiau yra finansuoti stambesnį projektą (ar projektus) nei keletą skirtingų smul kesnių veiklų, kurios bus vykdomos skirt ingos e sen iūn ait ijos e (vietos bendruomenės dalyse). Svarbu, kad toks sprendimas būtų naudingas kuo platesnei vietos bendruomenės da liai, kad gyventojai žinotų apie tokį sprendimą ir laikytų jį naudingu.
Sveikata: sportuoti gryname ore Verkių gyventojus skatins lauko tre-
niruokliai.
Komentaras
Donatas Jankauskas
Social inės apsaugos ir darbo min istras
M
in ist er ij a plan uoj a, kad ši prog rama turė tų tapt i tęstinė ir vykt i bent keletą metų, sie kiant formuot i ir įtvirt int i pil ieč ių dalyvav imo priim ant sprend imus vietos bendr uom en ėse prak tiką, siek iant glaud esn io ir efekt yves
Net didžiausi kata likai ar tikri skepti kai prie pagonių au kuro, aukojant Ga bijai arba Žemynai, pagarbiai nuščiūva. Verkiuose, kurie pa vadinimą gavo dėl legendos apie ver kiantį kūdikėlį, vis daugiau porų tuo kiasi pagal seną sias mūsų pro tėvių tradicijas.
Rūta Grigolytė
r.grigolyte@diena.lt
Apie tai „Vilniaus dienai“ pasakojo etnologas, folkloristas, religijotyri ninkas, senojo baltų tikėjimo judė jimo „Romuva“ vyriausiasis krivis Jonas Trinkūnas. – Verkių pavadinimas išsiski riantis, keistokas. Kokia jo kil mė? – Lietuvos metraštyje aprašyta, kaip šalies valdovas (Vytenis, kai kuriuose šaltiniuose minimas kaip Gedimino tėvas, kituose – kaip brolis, – red. past.) medžiojo ant Verkių kalno ir erelio lizde sura do verkiantį kūdikėlį. Verkiai dėl to lizde rasto verkiančio kūdikėlio taip ir pavadinti. Valdovas suprato, kad tai labai svarbus kūdikis, paėmė jį su savi mi ir užaugino. Šis vaikas užaugęs tapo vyriausiuoju žyniu, dėl radimo vietos – lizdo – buvo pavadintas Lizdeika. Jis Gediminui išaiškino sapną apie geležinį vilką ir išpra našavo Vilniaus įkūrimą. Ten, kur upelis įteką į Nerį, ma noma, XIV a. buvo Lizdeikos šven tykla ir aukuras. Prieš dvidešimt metų archeologas Sigitas Savic kas dalyvavo tos vietos archeolo giniuose kasinėjimuose ir atrado šventyklos pėdsakus. Jis pasirūpi no, kad toje vietoje būtų sumūry tas aukuras. Jis veikia iki dabar. Prie šio aukuro atliekamos apei gos, nuolat renkasi „Romuvos“ bendruomenė. – Kokių dar ypatingų vietų, su sijusių su pagonybe, yra Ver kiuose? – Yra žinoma, kad Verkių parko vi duryje yra požemiai, tik aš pats jų dar nesu matęs. Man pasakojo, kad
Tradicijos: vis daugiau porų Verkiuose
dešimtys aukurų įmūryta į tų pože mių sienas. Tai rodo, kad ten turėjo būti labai didelė šventykla. – Verkiuose pagal senąsias tradi cijas tuokiasi vis daugiau porų. – Turiu pasidžiaugti, kad šios apeigos tapo labai populiarios, ypač per pastaruosius trejus me tus. Poros tuokiasi kiekvieną sa vaitgalį, jau dabar turime už sakymų kitiems metams. Dabar žmonės prie aukuro nori tuoktis, galima sakyti, masiškai. Tiesa, aukurų yra įvairiose Lie tuvos vietose, ne tik Verkiuose. Vilniuje dar yra aukuras ant Gedi
3
ŠeštADIENIS, liepos 21, 2012
Gyvenimas diena.lt/naujienos/miestas
agoniškai – į Verkius gas: santuokos, vaiko palaimini mo, kalendorinių švenčių. – Kodėl ugnis mums tokia svar bi? – Per ją eina žmogaus ryšiai su vi somis gamtos, antgamtinėmis, pa slaptingomis galiomis. Pasitelkiant ją kreipiamasi į dievus, į protėvius. Per santuokos apeigas ugnies dei vei Gabijai aukojama druska, Že mynai – grūdai. Prisimenami ir ki ti dievai. Pagrindinis santuokos veiksmas yra jaunavedžių ėjimas aplink au kurą tris ratus. – Ar tikrai visi, sugalvoję tuok tis pagal senąsias tradicijas, su pranta, ką daro? Nebūna kurio zinių situacijų? – Mūsų apeigos jau yra įgavusios, sakyčiau, tokį stiprumą, kad visi, kas dalyvauja, net jeigu yra nusi teikę priešiškai, pagarbiai nutyla ir pagarbiai aukoja ugniai. Mes pui kiausiai matome, kokios nuotaikos žmonės stovi aplinkui. Nebūna jo kių juokų ar pasišaipymų. Žmonėse pabunda senosios tradicijos jaus mas, pagarba ugniai. Vieną kartą mums sužadėtiniai sakė, kad per tuoktuves gali daly vauti labai tikinčių katalikų ir neži nia, kaip jie reaguos. Susirinkus vi siems vestuvių dalyviams dairėmės žiūrėdami, kur tie katalikai, bet jie neišsiskyrė jokiomis reakcijomis. – Kaip yra pakitęs pagonybės tikėjimas? Žmonės tikriausiai neįsivaizduoja dievų kaip tikrų asmenų, daugiausia galvojama apie gamtos galias? – Žinoma, juk to paties galėtume paklausti ir katalikų. Mes žinome, kad tai yra gamtinės galios, ir pa saulis yra paslaptingas: kad ir kiek mokslas stengtųsi, visko iki ga lo negali paaiškinti. Yra nuomonė, kad šalia mūsų ir per mus veikia tam tikros antgamtinės galios. Pa vyzdžiui, per apeigas gerbiame Že myną, nes juk Žemė viską augina – ne tik grūdą, bet ir žmogų ant savęs nešioja. Šis tikėjimas – labai rea lus ir gyvas.
e tuokiasi pagal senovines apeigas.
mino kapo kalno, kitur Lietuvoje – Karmazinų alkakapyje, Kernavėje, Rambyne, Birutės kalne.
Ten, kur upelis įteka į Nerį, manoma, XIV a. buvo Lizdeikos šven tykla ir aukuras. – Kokia yra šių apeigų prasmė, būtini elementai? – Pagal senovės lietuvių paprotį visos apeigos atliekamos prie ug nies. Lietuviai nuo seniausių lai
Asmeninio archyvo nuotr.
kų buvo ugnies garbintojai, tuo jie skiriasi nuo kitų Europos tautų. Ši tradicija išsilaikė iki pat šių laikų. Aukurai ir amžinosios ugnies vie tos anksčiau buvo centrinės švent vietės, pavyzdžiui, ten, kur dabar Vilniuje stovi Katedra, požemiuose buvo aukurai. Kai dėl krikščionybės poveikio tie aukurai buvo gesinami, ugnies gerbimas išliko žmonių tro belėse. Iki pat XX a. kaimo trobelėse buvo pagerbiama ugnis, yra žinoma maldų dievaitei Gabijai. Kai prieš keturis dešimtme čius prasidėjo „Romuvos“ judėji mas, ugnies gerbimas vėl atgimė. Prie ugnies atliekame visas apei
– Ar tikite, kad senoji baltų re ligija gali vėl būti mūsų bend ras tautos tikėjimas? – Jau dvidešimt metų esame už registruoti kaip religinė bendruo menė, bet netradicinė. Tradicinė mis religijomis Lietuvoje laikomos visos „ateivių“ religijos: karaimų, musulmonų, katalikų ir kitos. Vie tinė, sava, religija tokio pripažini mo iki šiol neturi. Yra labai didelis vyskupų pasipriešinimas tam. Prieš dešimt metų per Seimą bandėme gauti tradicinės religijos statusą, tuomet labai pasišiaušė Vyskupų konferencija. Jie net padarė pareiš kimą, kad, jeigu bus ginami pago nys, kils didžiausias skandalas. Tiesa ta, kad skandinavų kraštuo se – Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje – senosios religijos pripažįstamos. Danijoje prezidentė yra pasakiusi: „Tai juk mūsų protėvių paveldas, kaip mes galime jo nepripažinti?“ Taigi kultūringiausios Europos ša lys pripažįsta savo senuosius tikė jimus, o ten, kur viešpatauja tokios bendruomenės kaip katalikų, jos vi sais būdais priešinasi.
Tvarka: grafičių mėgėjams įmonės atstovai dar kartą primena –
piešti galima tik tam skirtose vietose.
BFL nuotr.
Siekis – gyventi švariai Kaip ir daugelis atokesnių Vil niaus mikrorajonų, Verkiai neiš vengia naktinių „dailininkų“. Bendrovė „Verkių ūkis“ skelbia karą grafit ininkams.
Bendrovės atstovai tikina, kad pa grindinis jų siekis – padaryti Vil nių gražesnį ir tvarkingesnį, todėl šiuo metu bendrovė „Verkių ūkis“ savo administruojamų namų zo noje, t. y. Didlaukio, Jeruzalės ir Baltupių mikrorajonuose, vyk do prevencinę akciją – valo gra fičiais „papuoštus“ daugiabučių fasadus. „Verkių ūkio“ darbuoto jai primena, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija jau ne kartą skelbė grafičių piešinių valymo akcijas (2007, 2009 m.). Bet jos dažniausiai būdavo vien kartinės, o naujų piešinių atsiras davo jau netrukus. Kad situacija pasikeistų, 2011 m. gruodžio 14 d. buvo patvirtintos tinkamos statinių priežiūros tai syklės. Jose įtvirtinta nuostata, jog būtent namo administrato rius privalo pasirūpinti, kad sta tinių fasadai būtų sutvarkyti, nu valyti, suremontuoti, padažyti ir prižiūrėti, grafičiai būtų nuvaly ti ar uždažyti, užtikrinama este tiškai tvarkinga fasadų išvaizda. Taip pat akcentuojama, kad už iš paišytas sienas atsakomybė tenka tų patalpų savininkams. Pasak „Verkių ūkio“ direkto rius Karolio Balevičiaus, papil domų grafičių valymo išlaidų gyventojai kol kas nepatirs, bet ateityje privalės nuolat stebė ti fasadų būklę ir būti atsakin gi už jų švarą. Įmonė ir ateity je mokestiniuose pranešimuose gyventojams primins, kad šie į tepliones ant gyvenamųjų na mų fasadų nereaguotų abejingai ir jas pastebėję informuotų pasa to administratorių. Grafič ių mėgėjams įmonės at stovai dar kartą primena – sos tinės savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu nustatytose vietose leidžiama piešti tik gavus specialų pažymėjimą, t. y. leidimą
piešti konkrečioje vietoje. Savi valdybės administracijos direk torius taip pat gali nustatyti vie tas ir (ar) sąlygas, kurioms esant leidžiama piešti ir neturint tokio pažymėjimo. Įmonė ragina žmones būti pi lietiškus ir kitose srityse – daly vaujant akcijoje „Daugiau erdvės kiemuose“ ar daugiabučių namų renovacijos projekte. Kad būtų išvengta tragedijų kilus gaisrui, įmonės darbuotojai nuolat tikri na, ar auštų pastatų evakuaciniai keliai ir išėjimai nėra užgriozdin ti gyventojų daiktais.
Papildomų grafičių valymo išlaidų gy ventojai kol kas ne patirs, bet ateity je privalės nuolat stebėti fasadų būklę.
K.Bal ev ič ius tvirt in o, kad neatsakingi gyventojai visų pir ma įspėjami, su jais bandoma tartis gražiuoju. Jei nepaisoma ir nevykdoma prašymų evakuaci nius kelius atlaisvinti gražiuoju, šie atlaisvinami priverstinai. Bendrovė „Verkių ūkis“ teikia kompleksines ir dalines pastatų priežiūros paslaugas, kurias ga li rinktis daugiabučių namų sa vininkų bendrijos, daugiabučių namų gyventojai, veik iantys pagal jungtinės veiklos sutartį. Įmonė pakeitė veikl os strate giją, todėl aktyv iai bendrau ja su gyventojais, konsultuoja, suteikia daug naudingos infor macijos, ieško bendrų sprendi mo būdų ir stengiasi įgyvendin ti išsikeltą tikslą – tapti viena lanksčiausių ir labiausiai prisi taikančių prie vartotojų porei kių įmonių. Plačiau apie įmonės veiklą vilniečiai gali pasiskaity ti interneto svetainėje www.ver kiu-ukis.lt VD inf.
4
ŠeštADIENIS, liepos 21, 2012
aplinka
Vertinti gamtą pradedame tik ją pažinę Iš 30 Lietuvoje esančių regioninių parkų jis yra mažiausias. Jo teritorijos Vilniaus mieste yra vienos gražiausių. O kur dar daugybė gamtinių ir kultūros vertybių. Jo gviešiasi galingieji, dažnai netausoja gyventojai, tačiau jį akylai sergi direkcija. Jos dėka miestas turi nuostabią vietą – Verkių regioninį parką. Mūsų darbas yra sudaryti sąlygas pažinti objektą. Dabar turime labai gražų rezultatą.
Indrė Pepcevičiūtė i.pepceviciute@diena.lt
Istorijomis ir padavimais apipinti Verkiai šiandien sutraukia daugybę žmonių. Vieni trokšta pasivaikš čioti pietinėje dalyje esančių Verkių rūmų parke, pasigrožėti nuo kalno atsiveriančiu nepaprastu vaizdu į Vilnių. Kiti, ypač vasarą, būriais traukia šiaurinės Verkių regioni nio parko dalies link. Ten yra vie nas vertingiausių ir vaizdingiau sių parko kraštovaizdžių – Žalieji ežerai: Balsys, Mažasis Gulbinas, Gulbinas, Akis, Raistelis ir Barau kos akis. Jų dubaklonius supa miš ku apaugusios kalvos ir gūbriai. Žavi jis lankytoją ir augmenija. Verkių regioninio parko teritorijoje esama apie 870 sumedėjusių ir žo linių augalų rūšių. Apstu ir retųjų – įtrauktų į Raudonąją knygą. Parke gyvena ne tik smulkieji žinduoliai, paukščiai, ropliai, vabzdžiai, bet ir plėšrūnai, o ežeruose, be įprastų, veisiasi ir retos vertingos žuvys. Vaikštinėdamas po jį kartais aik čioji iš nuostabos, o ją veikiausiai kelia tai, kad visas šis grožis stūkso miesto pašonėje. Kad taip ir išliktų, didelį darbą atlieka vienintelė Lie tuvoje du „kūdikius“ turinti Pa vilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija. Apie priemones ir pa stangas išsaugoti šį gamtinių bei kultūros paveldo objektų nesto kojantį parką papasakojo šiam dar bui visa širdimi atsidavusi direkci jos vadovė Vida Petiukonienė. – Verkių regioninis parkas išskirtinis, nes yra mažiausias šalyje. Be to, jis plyti Vilniaus mieste, sostinėje, kur daug žmonių, daug norų, o jums tik
Atsakas: kuklus pilko granito antkapis buvo pastatytas prie 1,5 m
aukščio statybos atliekų krūvos, kuri paslaptingai iškilo šalia rožinių dviračių maršruto trasos 2002 m. vasarą.
riausiai tai reiškia daug darbų ir didelę atsakomybę? – Regioniniam parkui 2700 ha yra nedidelė teritorija. Bet tai, kad jis – sostinėje, ir yra jo išskirtinumas, vilniečių džiaugsmas ir mums di desnė užduotis išsaugoti gamtines bei kultūros paveldo vertybes ten, kur didelė žmonių sankaupa, dideli interesai. Žmogus yra tokia būtybė, kad jei yra kas nors labai išskirtinio ir gražaus, vos ne kiekvienam norisi tai turėti. Tai reiškia, kad yra išties daug norinčių statytis namus, už valdyti šias teritorijas. Jos yra vie nos gražiausių Vilniaus mieste. O Vilnius yra turtingų, galingų ir įta kingų sankaupa. Ir vis dar tikinčių, kad įstatymai ne visiems vienodi. Bet čia yra regioninis parkas, čia veikia Saugomų teritorijų įstaty mas, ir statybos reglamentuojamos dėl vienintelio tikslo – išsaugoti. Nes jei prasidėtų žemių grąžinimas, nebūtų valdomas statybų procesas, nebeturėtume parko. Jis taptų tie
siog užstatyta miesto dalimi. Nebe liktų to kraštovaizdžio grožio, kurį dabar matome. – Regioniniai parkai įsteigti te ritorijose, kuriose yra gamti nių ir kultūros paveldo verty bių. Kokios jos čia? – Šiaurinėje parko dalyje dominuoja gamtinės, o pietinėje – kultūros pa veldo vertybės: Trinapolio vienuoly nas, Kalvarijų Kryžiaus kelio komp leksas ir Kalvarijų bažnyčia, Verkių dvaras su visa didžiule teritorija. Parkų direkcijų užduotis yra iš saugoti tas vertybes, o pažeistas – atkurti. Pavyzdžiui, Kalvarijų Kryžiaus kelias sovietmečiu bu vo išsprogdintas. Reikėjo jį atkurti. Koplyčių atkūrimu rūpinosi bažny čia ir joje dirbantys klebonai. O di rekcijos veikla buvo nukreipta visa tai pritaikyti lankymui. Įrengėme automobilių stovėjimo aikšteles, takus, krypties nuorodas, informa cinę sistemą, atitvarus, turėklus.
– Taigi atkuriamos, saugo mos ir pažinimui pritaikomos kultūros vertybės. O kaip šis procesas veikia kalbant apie gamtines? – Kalbant apie gamtines vertybes, pirmiausia reikia neleisti jų sunai kinti dideliam skaičiui žmonių, ku rie plūsta į šias teritorijas. Ta trau ka didelė, ypač prie Žaliųjų ežerų. Tačiau blogiausia, kad ne tik pės čiųjų. Daugelis nori prie kiekvienos pakrantės būtinai privažiuoti. Norė dami išsaugoti teritoriją ir gamtines vertybes, turime reguliuoti lankytojų srautus. Vienas tokių būdų – tiesti takus, kad lankytojai po parką galė tų migruoti, bet kad tie srautai būtų reguliuojami. Pirmas objektas buvo atkurti Kryžiaus kelią kartu su baž nyčia, antras – Žalieji ežerai. Ka dangi čia atvyksta daugybė žmonių, nutarėme, kad reikia sudaryti sąly gas dviratininkams. Nuo Santariš kių iki Žaliųjų ežerų įkūrėme dvira čių žiedą. Nesame kelininkai ir mūsų užduotis nėra nutiesti patogų ta ką susisiekti. Takai turėjo būti skir ti čia esančioms vertybėms pažinti. Tam tikslui visur įkūrėme informa cinius stendus. – Jau daug metų savaitgaliais rengiate pėsčiųjų ir dviračių žygius. Papasakokite apie juos daugiau. – Kiekvieną sekmadienį nuo pava sario iki Rasos šventės organizuoja me pėsčiųjų žygius. Vasarą, kadangi miestas ištuštėja, pastebėjome, jog nėra didelio poreikio, taigi žygius pratęsiame rudenį. Pėsčiųjų žygiai
Turtingas: Verkių regioninis parkas
knygą įrašytų augalų, o ežeruose, be
yra nemokami ir kiekvieną sekma dienį žmones vedame vis kitu marš rutu: laukais, pievomis, miško ta keliais, kad jie galėtų pasivaikščioti po gamtą, žinotų takelius ne tik au tomobiliais važiuoti, bet ir pėstu te eiti, gautų iš mūsų informacijos apie šių teritorijų vertingumą. Šie žygiai labai paklausūs, į juos susi renka tikrai daug žmonių. Lygiai taip pat ir su dviratinin kais. Turime 40 rožinių dviračių, iš tų oranžinių, kurie prieš septynerius metus buvo po senamiestį pasklidę. Internete skelbiame ekskursijos da tą ir prašome žmones iš anksto už siregistruoti. Už simbolinę kainą – 6 litus – duodame žmogui dviratį, ekskursijoje dalyvauja ir gidas. Ta da važiuojame dar kitu maršrutu. Užsukame į tokias vietas, kad jei jus ten nuvežtų užrištomis akimis, jo kiu būdu negalėtumėte patikėti, kad esate Vilniuje ir net kad Lietuvoje.
Stengiasi: Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija savaitgaliais rengia dviratininkų ir pėsčiųjų žygius. Taip jie
direkcijos darbuotojų teigimu, žmogus ims ją tausoti.
5
ŠeštADIENIS, liepos 21, 2012
aplinka Ir auksą vertiname todėl, kad žinome, jog jis ver tingas. O jei nežino tume, vo liotųsi ant kelio, pa spirtume ir nueitume.
lankytojus žavi savo kraštovaizdžiu. Čia telkšo Žalieji ežerai, teka Neris, Riešės upelis bei patys mažiausi parko upeliai – Baltupis ir Verkė. Auga kelios dešimtys į Raudonąją įprastų, veisiasi ir retos vertingos žuvys. Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos archyvo nuotr.
Be to, jau antrus metus prakti kuojame šiaurietiškojo ėjimo pa mokas. Lazdos žmonėms duodamos nemokamai, mūsų instruktorė mo ko ėjimo technikos ir kartu pristato vietą, po kurią vaikštoma, – Kalva rijų Kryžiaus kelią. – Koks tokios veiklos – nemo kamų žygių – tikslas? – Keisti žmogų, jo sąmonę, kad jis kitomis akimis pažiūrėtų į gamtą. Žmogus ją ims saugoti tik tada, kai pažins. Žinoma, gidai, kurie veda ekskursijas, nemokamai nedirba, už tai jie gauna atlygį. Tačiau vis ką vertinant labai apsimoka visas šias formas taikyti ir būtent tokio mis sąlygomis. Tai yra investicija į žmogų. Mūsų nuomone, tik per pa žinimą galime pasiekti išsaugojimo tikslą. Jei žmogus žinos, jis ir ver tins. Kaip ir auksą – vertiname to dėl, kad žinome, jog jis vertingas. O
jei nežinotume, voliotųsi ant kelio, paspirtume ir nueitume. – Verkių regioniniame parke au ga daugiau kaip 30 retų augalų. Kas tai per augalai? Ir kuo dar parkas išsiskiria šiuo atžvilgiu? – Šiame parke yra net 35 Raudo nosios knygos augalai: plačialapės klumpaitės, šakotosios ratainytės, didieji ir plačialapiai begaliai, gegū nės, tamsialapiai skiautalūpiai ir ki ti. Retų augalų gausa jis atsilieka tik nuo Aukštaitijos nacionalinio par ko. Paradoksalus atvejis, kai mieste esančiame parke auga tiek išskirti nių augalų. Jie daugiausia susitelkę apie Žaliuosius ežerus. Ir neatsitik tinai parke turime keturias saugomų teritorijų tinklo „Natura 2000“ te ritorijas. Tai yra Europinės svarbos buveinės, vietovės, kurios pripažin tos išskirtinėmis gamtinių vertybių požiūriu net Europos mastu. Viena jų
yra rytinis Verkių dvaro šlaitas. Kita – Ežerėlių geomorfologinis drausti nis, taip pat Žaliųjų ežerų tarpueže ris – teritorija tarp Balsio ir Gulbi no ežerų – bei Riešės slėnis. Galima paminėti ir Verkių rūmų parke augančias vienuolikos rūšių liepas, tarp jų – didžialapė, lenk tašakė. Čia mes net liepų žydėjimo šventę rengiame. – Kalbant apie šventes, garsi pas jus jau daugybę metų orga nizuojama ir Rasos šventė. Gal rengiate dar kokių nors? – Taip, ypač graži jau dvylika me tų gyvuojanti tradicija organizuoti Rasos šventę. Ji tapo tokia populia ri, kad nebereikia nė skelbimų, visi žino, atvažiuoja. Be liepų, rengiame ir obelų žydėjimo, kiaušinių margi nimo šventes. Be visų kitų užduo čių, parko direkcija turi rūpintis ir etnokultūros tradicijų puoselė jimu. Tai yra dalykai, kuriuos no rime grąžinti žmonėms, priminti, supažindinti, nes jie to nebežino. Taigi dabar, pasitarę su verbų rišė jais, pievose renkame įvairias žole les, pavasarį prieš Verbas mokysi me žmones jas rišti.
– Vėl prašnekote apie augalus. Papasakokite apie plačialapę klumpaitę – kuo ji tokia ypatin ga ir kaip pavyksta ją išsaugoti? – Tai išskirtinai retas ir gražus au galas. Daugiausia ji auga prie Ža liųjų ežerų. Jos augavietės, iš vienos pusės, mums yra didelis džiaugs mas, iš kitos – didelė atsakomybė ir rūpestis. Ji saugoma ne tik Lietu vos mastu. Jei šis augalas išnyktų, mes ne tik emociškai kai ko netek tume, mums net gresia sankcijos, baudos Europos mastu. Paradok saliausia tai, kad viena plačialapės klumpaitės augimo vietų yra šalia Žaliųjų ežerų paplūdimio. Visi ten siekia keisti žmogų, jo supratimą ir požiūrį į gamtą. Nes tik pažinęs gamtą, mėgsta eiti, laužus kūrenti, atlik ti gamtinius reikalus ir pan. Ka
dangi augalas gražus, mėgsta jį žmonės ir skinti. O mūsų užduo tis – išsaugoti. Tai nėra paprasta. Taikome įvairiausias formas, net kraštutinių teko imtis – aptver ti teritoriją spygliuota tvora, kad niekas ten neitų. Nes prieš tai bu vusi medinė tvora buvo panaudota kaip malkos laužams kurti. Tačiau spygliuota tvora negalima, neturė jome teisės jos tiesti, bet jau buvo me praradę viltį, nebežinojome, ko imtis, kad žmonės susiprastų. Vis dėlto po to, kai du žmonės bėgdami susižeidė, teko tvorą nuimti. Tai gi didelės vertybės yra ir labai di delės užduotys.
Lankytojas yra ir džiaugsmas, ir gal vos skausmas tam tikrais atvejais.
– Tikriausiai natūralu, kad, kaip ir visur gyvenime, čia tenka su sidurti ne tik su gražiais, mielais dalykais. Kokių dar atvejų yra buvę ir kaip su tuo kovojote? – Nemėgstu kolekcionuoti problemų, esu linkusi jas spręsti. Žino ma, lankytojas yra ir džiaugsmas, ir galvos skausmas tam tikrais at vejais. Tokia jau tiesa, kad gamtą reikia saugoti tik nuo žmogaus. Laikomės požiūrio auklėti lanky tojus. Jau minėjau žygius, taip pat yra knygelės, kino filmai, interne tas ir pan. Jei tai neveikia, tenka palikus pyragą švelnia forma im tis botago. O atvejų daug ir įvairių. Pavyzdžiui, atkūrėme Kryžiaus ke lio koplyčias. Mums tai džiaugs mas, o daliai visuomenės – nak tinių balių vieta. Sustatėme kelio ženklus, kad važiuoti iki koplyčių negalima. Per naktį ženklų neliko. Įrengėme užtvarus. Tai ką manote
– rado, kaip apvažiuoti. Tada pa statėme tokius stulpelius, bet pa sirodė, kad ir jie kuo puikiausiai apvažiuojami. Paskui radome rė mėjų, ir jie visus tokius tarpus užstatė rieduliais. Tai buvo pa skutinė veiksminga priemonė, ku ri padėjo prievarta susišnekėti su lankytoju. Po viso to teko dar ko kius porą metų pakovoti: išrauda vo stulpelius, mes kitą dieną juos atstatydavome, ir baigėsi, dabar ten jau ramu. Nebylus pokalbis su lankyto ju – labai gera priemonė auklėti. Ji galima dviem būdais. Kalbant apie šiukšlinimą, vieni pasauly je stato kuo daugiau šiukšliadė žių, kiti, – tos nuomonės laikausi ir aš, – jokių šiukšliadėžių. Žmo gus turi būti išsiauklėjęs taip, kad jei sugebėj o atvaž iuod am as ko nors atsivežti – maisto, gėrimų, tai tuščią tarą, pakuotes išsivežti jam dar paprasčiau. Kryžiaus ke lyje nėra nė vienos šiukšliadėžės ir ta vieta yra tvarkingiausia iš visų mūsų objektų. – Net graudu, kiek pastangų rei kia mėginant ką nors išaiškinti, atrodytų, mąstančiai būtybei. Ir apie tuos dalykus tikriau siai galėtume labai ilgai kalbėti. Kad nebaigtume pokalbio liūdna gaida, papasakokite, kokią kny gą šiuo metu rengia direkcija? – Turime sumanymą išleisti kny gelę apie Verkių regioninio parko senuosius kaimus ir juose gyvenan čius žmones. Labai norime išsiaiš kinti tų kaimų (Staviškių, Kremplių, Turniškių, Naujosios Riešės) isto rijas. Iš archyvų gavome nuotrupų sankaupą – apie atskiras šeimas: kiek asmenų, gyvulių. Mums to ne pakanka. Tada pradėjome važinėti pas kuo senesnius kaimo gyvento jus. Mano nusivylimui, žmonės gali papasakoti tik savo šeimos istoriją ir labai nedaug nuotrupų.
6
ŠeštADIENIS, liepos 21, 2012
istorija
Verkių istorijos vi Paties Krivių Krivaičio atliekami pagoniš ki ritualai, pirmųjų lietuvių krikštyti atvy kusių vyskupų maldos, šlėktų vakarėliai, įspūdingi fejerverkai, nuo žaizdų ir ligų mirštančių Napoleono karių aimanos. Vi sa tai paveldas, kurį išsaugojo nebylus is torijos sargas – Verkių rūmai. Andrejus Žukovskis a.zukovski@diena.lt
Įsikūręs Botanikos institutas
Apeigos: šiame pastate kadaise vykdavo slapti masonų ložės susirin
kimai, kurių aktyvus dalyvis buvo ir vyskupas I.Masalskis.
Vargu ar kas iš gausaus Verkių par ko lankytojų būrio šiandien susi mąsto, kokioje ypatingoje sostinės vietoje jie atsidūrė. Kadaise didiko Vitgenšteino užsakymu projektuo tuose rūmuose dabar įsikūręs Bo tanikos institutas, tačiau statinio praeitis kur kas didingesnė net už visą valstybės instituciją. Tuo spėjo įsitikinti ir Valstybės saugomų teritorijų departamento direktoriaus pavaduotojas Romas Pakalnis. Praeityje 12 metų Bota nikos institutui vadovavęs vyras kalbėdamasis su „Vilniaus dienos“ žurnalistais prisipažino, kad kuo labiau gilinosi į savo darbovietės praeitį, tuo daugiau nuostabių at radimų padarydavo. „Visi Verkiai unikali vieta. Tai juk vienas didžiausių Vilniaus kapi nynų, kurio istorija siekia dar ikikrikščioniškąjį laikotarpį. Vykdant kasinėjimus parko teritorijoje buvo rastas turtingos moters kapas. Svar biausia šioje kapavietėje, mano nuo mone, tai, kad moters rankose buvo keturi raktai. Tai reiškia, kad XIV a. Vilniuje buvo ką ir kuo užrakinti“, – pasakojimą pradėjo R.Pakalnis. Jogailos dovana
Pagonybė: Verkiuose būta šventyklos, kur apeigas atlikdavo ir Krivių
Krivaitis.
Šiandien Verkių parke mėgsta lan kytis pagonybės išpažinėjais sa ve laikantys asmenys. Ir šis jų no
ras nėra visiškai be pagrindo. Anot, R.Pakalnio, Verkių istorija kur kas senesnė nei čia stovinčių rūmų. „Jau per Lietuvos krikštą XIV a. pab. Jogaila padovanojo Verkius kaip užmiesčio rezidenciją vyskupui. Aiš ku, kad vyskupas gyveno ne kaimo trobelėje. Kol kas nėra akivaizdžių įrodymų, bet galima spėti, kad Ver kiuose, daugmaž toje vietoje, kur da bar yra aukuras, ikikrikščioniškuoju laikotarpiu stovėjo pagonių šven tykla, kurioje apeigas atlikdavo pats Krivių Krivaitis. Juk atėjus krikščio nių tikėjimui dvasininkai kurdavosi ten pat, kur iki tol gyvendavo pago nių šventikai“, – svarstė pašnekovas.
Romas Pakalnis:
Moters rankose buvo keturi raktai. Tai reiškia, kad XIV a. Vilniuje buvo ką ir kuo užrakinti. R.Pakalnis įsitikinęs, kad infor macijos reikia semtis ne tik iš ar cheologinių radinių ar archyvuo se, bet ir iš tautosakos. Pašnekovo nuomone, nemažai mūsų praei ties paslapčių slypi būtent žmo nių prisiminimuose. „Aš labai tikiu sakmėmis, legendomis. Juk lietuviai ilgą laiką neturėjo rašto, tad mumy se labai stipri žodinė tradicija, pa sakojamoji tautosaka, ir tai neretai
gali būti vertingiau už istorinius ty rimus. Žinoma, tyrimai šioje srityje galėtų atskleisti daug dar nežinomų faktų“, – pabrėžė R.Pakalnis. Projektavo L.Stuoka-Gucevičius
Visą Lietuvos Didžiosios Kuni gaikštystės gyvavimo laikotarpį Verkiai išliko Katalikų bažnyčios nuosavybe, tačiau iš esmės dva ro gyvenimas pasikeitė 1780 m., kai vyskupas Ignas Masalskis nu sprendė dvarą įsigyti sau. „Nors jis ir taip galėjo dvaru nau dotis, nusprendė jį pasidaryti savo privačia valda. Išpardavė nemažai turto Lietuvoje ir už gautus pini gus įsigijo Verkius. Tuomet ir pra sidėjo, mano nuomone, dvaro auk so amžius“, – dėstė R.Pakalnis. Pirmiausia I.Masalskis nugriovė savo pirmtako vyskupo Kazimiero Bžostovskio valdytus rūmus ir pasi kvietęs garsius to meto architektus Lauryną Stuoką-Gucevičių ir Mar tyną Knakfusą ėmėsi statyti didin gus klasicizmo stiliaus rūmus. „K.Bžostovskio rūmai buvo gy nybinio tipo, su bokštais, statyti karų periodu, tad visiškai neatiti ko laiko dvasios. I.Masalskis norė jo ko nors didingesnio, laisvesnio, ir tuomet nuspręsta statyti klasicisti nio stiliaus rūmus su dviem ofici nomis – rytine ir vakarine. Tiesa, naujieji rūmai buvo statomi ne vi sai toje pačioje vietoje kaip senie ji. Šių griuvėsiai dar buvo matomi XIX a. viduryje. Aprašydamas savo kelionę Nerimi, juos yra minėjęs ir grafas Eustachijus Tiškevičius“, – dėstė pašnekovas. Palaikė aukštą lygį
Per kelerius metus iškilę rūmai stebi no savo didybe. Ir nors kadaise Ver kiuose gyvenęs K.Bžostovskis garsėjo kaip triukšmingų vakarėlių mėgė jas, I.Masalskis jį gerokai pralenkė. „Kai Vilnius buvo Europos kultū ros sostinė, daugelis skundėsi, kaip buvo taškomi pinigai milijonus kainuojantiems fejerverkams. Bet I.Masalskio laikais Verkiuose jie
Olandiško dvaro širdis Andrejus Žukovskis Naujuosiuose Verkiuose stūksan tis popieriaus fabrikas skaičiuoja ketvirtą šimtą metų. Ir šiandien tai seniausia popieriaus gamykla Lie tuvoje. Deja, jau keletą metų nebe veikianti. Naudojo Bažnyčios reikmėms
Pirmasis popieriaus dirbtuvę Baž nyčiai priklausiusio Verkių dva ro teritorijoje prie Riešės upelio 1690 m. pastatė vyskupas Kazi mieras Bžostovskis. Šis fabrikėlis veikė apie 100 metų. Naujojo pavyzdžio, to meto rei kalavimus ir išaugusią popieriaus paklausą patenkinti pasirengusi manufaktūra buvo pastatyta XIX a. pr. Ji sparčiai plėtėsi ir po 1840 m., kai Verkių dvarą įsigijo kunigaikš tis Liudvikas Vitgenšteinas. „Tuo met Verkiuose imtas formuoti va dinamasis olandiškas dvaras – su gyvuliais, laukais, tvenkiniais. Po pieriaus fabrikas taip pat imtas naudoti dvaro reikmėms, tiksliau
kaip objektas, kurio gaunamas pel nas padėdavo išlaikyti visą dvarą“, – pasakojo seniai Verkių istorija besidomintis Valstybės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pa vaduotojas Romas Pakalnis.
Popieriaus fabrikas taip pat imtas naudo ti dvaro reikmėms, tiksliau kaip objek tas, kurio gaunamas pelnas padėdavo iš laikyti visą dvarą. Tapo didžiausia gamykla
XIX a. antroje pusėje manufaktūra, sparčiai konkuruodama su pakeliui į Naująją Vilnią esančia Kučkuriškių popieriaus gamykla, šią pralenkė ir tapo didžiausia visame Vilniaus krašte. Nuo 1834 m. iki 1850 m. manufaktūroje gaminamo popie riaus kiekis išaugo tris kartus.
Iš pradžių vietovė, kurioje atsirado fabrikas, vadinta pagal veiklos pobūdį – Popierine, tačiau vėliau jai prigijo kitas, su dvaru susijęs, pavadinimas. „Greta plėtėsi ir gyvenvietė, daugė jo gyventojų. Šitaip atsirado Nau jieji Verkiai“, – pasakojo R.Pakalnis. Tiesa, tame pačiame amžiuje būta ir nuosmukių. 1850 m., kilus gaisrui, sudegė beveik visi pasta tai, smarkiai nukentėjo įrenginiai. Tačiau po ketverių metų fabrikas buvo atstatytas ir tapo moder niausia gamykla vakarinėje Rusi jos imperijos dalyje. Veikti nustojo neseniai
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo atlikta dar viena fabriko rekonst rukcija – pastatytas medžio masės cechas. Dėl to pagerėjo popieriaus gaminių iš medienos kokybė, dar bų apimtis padidėjo penkis kartus. 1912 m. per didžiulį gaisrą vėl buvo smarkiai apgadinti fabriko pasta tai ir įrenginiai, tačiau netrukus jie buvo atstatyti. Fabrikas nukentėjo ir per Pirmąjį pasaulinį karą.
Būklė: pastaruoju metu „Grigiškių“ popieriaus fabriko filialu buvęs Ver
kių popieriaus fabrikas jau kelerius metus nebeveikia.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą ir per jį fabrikas neveikė. Po karo išliku si viena popieriaus mašina pradėjo gaminti spaudos ir rašomąjį popie rių. 1953 m. fabrikas buvo rekonst ruotas, pastatyta dar viena popie riaus gamybos mašina. Kiek vėliau rekonstruotas malimo skyrius ir pastatyta trečia popieriaus ma šina. 1966 m. buvo įdiegta vieno sluoksnio cigarečių filtrų gamyba.
Fabrikas veikė ir atgavus ne priklausomybę, tačiau nebekon kuravo su didž ios iom is šal ies įmonėmis. Paskutiniais veiklos metais jis taip pat keldavo nema žai rūpesčių aplinkiniams gyven tojams dėl netoli saugomų medie nos perdirbimo atliekų. Daugmaž prieš trejus metus gamykla buvo uždaryta. Yra planų jos patalpose įkurti muziejų.
7
ŠeštADIENIS, liepos 21, 2012
istorija
ingiai buvo kasdienybė ir tai buvo patys garsiausi tų laikų fejerverkai, ste binantys visus svečius“, – pasako jo R.Pakalnis. Be fejerverkų, rūmuose buvo vis ko, ko tik geidė to meto aukštuo menės elitas. Vyskupo liepimu svečių pramogai buvo statomos operos, rūmai turėjo turtingą pa veikslų kolekciją, įspūdingą biblio teką. „Automobilių tais laikais ne buvo, visi karietomis važinėdavo. Tai į Verkius karietos kursuodavo nuo Šv. Rapolo bažnyčios“, – pa sakojo R.Pakalnis. Rinkosi masonai
Prie įėjimo į parką esančiame pastate su kupolu, kur šiandien įsikū rusi Pavilnių ir Verkių regioninio parko direkcija, I.Masalskio laikais greičiausiai veikė masonai. Tai liu dija kupolo viduje išlikusios tapy bos fragmentai. „Ir pats I.Masalskis, ir L.Stuo ka-Gucevičius greičiausiai buvo masonai, o šiame pastate vykda vo slapti jų susirinkimai. Daug maž prieš dešimtmetį pas mus apsilankęs prancūzų architektas tikino, kad šioje tapyboje pavaiz duoti ženklai yra masoniški. Tą pa tį patvirtino ir kiti tyrinėtojai“, – kalbėjo R.Pakalnis. Kūreno rūmų perdangas
Verkių aukso amžius truko vos il giau nei dešimtmetį. 1794 m. per Tado Kosciuškos vadovaujamą suki limą I.Masalskis, įtariamas bendra darbiavimu su rusais, buvo pakartas Varšuvoje, rūmai atiteko jo seseriai. Dar liūdnesnis likimas juos ištiko 1812 m., per Napoleono žygį į Ru siją. „Rusijoje pralaimėjusios Napo leono kariuomenės likučiai traukėsi. Lapkritį jie apsistojo Verkiuose. Kaip tyčia paspaudė šaltukas, net iki 20 laipsnių šalčio. Prastai aprengti, iš badėję, ligoti kariai bandė šildytis, kaip galėjo. Imtos kūrenti medinės rūmų perdangos. Galite tik įsivaiz duoti, kas liko iš pastato po tokio ap silankymo“, – kalbėjo R.Pakalnis.
Praeitis: K.Podčašinskio projektuotuose rūmuose šiandien įsikūręs Botanikos institutas.
Praėjus kariuomenei Verkiuo se neliko nei didingos bibliotekos, nei gausios paveikslų kolekcijos. Apiplėšti ir galiausiai padegti rū mai buvo palikti griūti. Vokiečiai griauti atsisakė
Naujasis dvaro šeimininkas kuni gaikštis Liudvikas Vitgenšteinas nusprendė senuosius centrinius rūmus nugriauti, o naujais rū mais paversti vieną parke esančių oficinų. Tačiau pakviesti vokiečių architektai atsisakė griauti archi tektūros paveldą. Tuomet L.Vit genšteinas kreipėsi į vietos archi tektus, kurie ir ėmėsi darbo. Anot pašnekovo, atėjus L.Vit genšteinui, Verkiuose prasidėjo
antrasis dvaro klestėjimo laiko tarpis. Nugriovus centrinius rū mus, nuspręsta perstatyti rytinę oficiną. Ji buvo sutvarkyta, iš vie nos jos pusės atsirado dviejų aukš tų žiemos sodas, o iš kitos – riterių salė su virš jos sumontuotu van dens bokštu. „Šiaip dvare buvo įdiegta labai daug to meto technikos naujovių. Prie rūmų buvo įrengta specia li pavėsinė karietoms, buvo įreng ta siurblinė vandeniui pumpuoti, įrengtas dujinis apšvietimas“, – dėstė R.Pakalnis. Dirbo sulenkėję lietuviai
Įdomus faktas, pasak R.Pakal nio, yra Verkių dvaro projektuo
tojų kilmė. Tiek I.Masalskio, tiek L.Vitgenšteino rūmus projektavę architektai veikiausiai buvo nekil mingi, tačiau norėdami išsikovoti tam tikrą statusą visuomenėje sa vo pavardes pasikeitė iš „prasčio kiškų“ į, to meto supratimu, „po niškesnes“. „Architektas Laurynas greičiau siai buvo tiesiog Stuoka, bet su lai ku jo pavardėje atsirado ir poniškas atitikmuo – Gucevičius. Tas pats ir su L.Vitgenšteino rūmais. Juos pro jektavo Karolis Podčašinskis, kuris iš tikrųjų buvo tiesiog Pociūnas. Tačiau toks buvo to meto suprati mas, valstietiškos pavardės aukš tuomenėje nelabai buvo supranta mos“, – teigė R.Pakalnis.
Margaritos Vorobjovaitės nuotr.
Požemius saugo šikšnosparniai
XX a. pr. keitėsi rūmų savininkai, parko lankymas buvo apmokestin tas. Pirmojo pasaulinio karo metais rūmuose veikė karių ligoninė. Po Antrojo pasaulinio karo suniokotuo se rūmuose veikė kolūkių pirmininkų mokykla, gyvulininkystės techniku mas. Šiandien praeities didybę liu dija L.Vitgenšteino rūmai, parkas ir I.Masalskio centrinių rūmų rūsiai. „Rūsiai ypač įspūdingi. Platūs perėjimai, kadaise jungę atskiras rūmų dalis, didelės salės su sieninės tapybos likučiais. Deja, lankytojai ten neleidžiami, tad kol kas vieninte liai šio palikimo liudininkai ir saugo tojai – šikšnosparniai“, – apibend rino savo pasakojimą R.Pakalnis.
8
ŠeštADIENIS, liepos 21, 2012
tradicijos Smagiausia Rasų šventė – Verkiuose Kiekvienais metais per Rasas Verkių parkas ne miega. Vilniečiai, pasi puošę vainikais, susi pynę kupoles, pasiėmę lauknešėlius, su šeimo mis, draugais atvyksta į liepomis kvepiantį parką švęsti trumpiausios nak ties šventės. Ir ieškoti mistinio paparčio žiedo. Andriaus Ufarto (BFL) nuotr.
Naktis ir jos skraidūnai Iš savo slėptuvių tik po saulėlydžio išlendantys šikšnosparniai pelnė mistinių būtybių reputaciją. Vienintelius pasaulyje skraidan čius žinduolius neretai pavadina me skraidančiomis pelėmis ar nak tiniais paukščiais, tačiau smarkiai klystame: šių grupių gyvūnai visai negiminingi.
Šikšnosparniai nesivelia į plaukus, nesiurbia žmonių kraujo ir yra la bai mieli bei naudingi gyvūnai, nes sunaikina daug uodų ir kitų krau jasiurbių. Dalis šių naktinių skrai duolių žiemą praleidžia miego dami, kiti nepatingi ir pusantro tūkstančio kilometrų iki žiemoji mo vietų nuskristi. Jei šie faktai jums – naujiena, nepraleiskite progos apie šikšnos parnius sužinoti daugiau. Lietuvos gamtos fondas kartu su Pavilnių ir Verkių regioninių parkų (PVRP) di rekcija bei Šikšnosparnių apsau gos Lietuvoje draugija liepos 26 d., ketvirtadienio, vakarą kviečia pra leisti stebint šikšnosparnius. Porą valandų prieš saulėlydį (20 val.) renkamės Verkių dvaro parke, prie PVRP direkcijos (Žaliųjų Ežerų g. 53) ir pradedame laukti su temų – laiko, kai šikšnosparniai išskrenda, anot sklandančių mitų, veltis į plaukus ir siurbti kraujo. Vakaras tikrai neprailgs, nes Lie tuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistas Remigijus Karpuš ka paaiškins, kodėl šikšnospar niai, paukščiai ir pelės yra skirtingi gyvūnai, papasakos apie išskirtinį šikšnosparnių gebėjimą orientuo tis aplinkoje. Sužinosime, kaip šie skraiduoliai gaudo vabzdžius, ko kio dydžio yra mažiausias mūsų šalyje gyvenantis šikšnosparnis, o kuris iš jų turi didžiausias ausis ir kam jos tokios reikalingos. Parko pievelė po šikšnospar nių raižomu dangumi trumpam virs kino sale, kviečiančia į nak ties skraiduolių gyvenimą pažvelg ti per dokumentinio kino kameros objektyvą. VD inf.
„Shutterstock“ nuotr.