2012 08 30 durys

1

ketvirtadienis, rugpjūčio 30, 2012

MENO LEIDINYS Nr. 8 (206) www.durys.daily.lt Redaktorė Rita Bočiulytė r.bociulyte@kl.lt

Langas

Rems du pajūrio festivalius Rugpjūčio pradžioje Kultūros ministerija patvirtino prioritetinių Lietuvoje rengiamų tęstinių tarptautinių meno renginių sąrašą.

Į jį patekę trys etninės kultūros, trys kino, du literatūros, šeši muzikos, du šokio, vienas teatro ir penki vizualiųjų menų festivaliai 2013–2015 m. sulauks finansavimo iš valstybės biudžeto.

Tarp 22 išrinktųjų – tik du tarptautiniai festivaliai, vykstantys Vakarų Lietuvoje.

Finansinę Lietuvos kultūros ministerijos paramą artimiausius trejus metus gaus Nidoje rengiamas Thomo Manno festivalis ir „Klaipėdos muzikos pavasaris“.

Akvarelės apkeliaus Estiją 70-ąjį gimtadienį spalį švęsianti klaipėdietė dailininkė Renatė Lūšis jubiliejinius savo metus pradėjo parodų maratonu, kurį rytoj pratęs Klaipėdos parodų rūmuose.

Tai bus jau penktoji jos autorinė akvarelių paroda šiemet. Sausį R.Lūšis savo akvareles buvo nuvežusi į Kretingą, balandį – į Gargždus, birželį – į Agluonėnus. Kiekvienoje parodoje – vis kiti darbai.

Rugpjūčio 2-ąją pačių naujausių, šiemečių darbų parodą dailininkė pristatė Estijoje, Jogevos miesto akvarelės galerijoje „Kala“. Ji ten veikė iki rugpjūčio pabaigos, o rugsėjį pradės iki pat Kalėdų truksiančią kelionę po kitus Estijos miestus. „Ten – 20 akvarelių. Visas nuliejau šiąvasar sesers sode, – pasakojo autorė. – Tai kompozicijos su gėlėmis, vienas kitas portretas ir peizažas. O Klaipėdos parodų rūmų didžiojoje salėje visuomenės teismui pateiksiu jubiliejinę savo kūrybos retrospektyvą. Lyg atlikčiau išpažintį už visą savo kūrybinį gyvenimą. Ten bus mano akvarelės nuo pat pirmosios, nutapytos 1968-aisiais iki šiųmečių, šios nakties...“ Dailininkė džiaugėsi, kad šiemet jai buvo nepaprasta vasara – labai sėkminga visais atžvilgiais – kūrybos, bendravimo. 40 metų dirbusi Klaipėdos Adomo Brako vaidų dailės mokykloje, nuo 2009-ųjų ji yra laisva menininkė, gali daugiau pavasarių skirti asmeninei kūrybai, o ne pamokoms. Šiąvasar R.Lūšis Klaipėdoje surengė jau 38-ąjį tarptautinį akvarelės plenerą, į kurį buvo susirinkę 20 dailininkų iš Lietuvos, Vokietijos, Švedijos ir Suomijos. Akvarelės meistrė taip pat dalyvavo galybėje bendrų parodų, iš kurių dvi dar veikia Klai-

pėdoje – Prano Domšaičio galerijoje ir Muzikos bibliotekoje. „Ir tai dar ne viskas, – mįslingai šypsojosi dailininkė. – Iki metų pabaigos dar esu pažadėjusi dvi autorines parodas...“

Dailininkai kūrė Kintuose 10-asis emalio meno simpoziumas „Pamario ženklai“ į Kintus rugpjūtį sukvietė devynis dailininkus iš Lietuvos ir Gruzijos.

Šilutės rajone Kintuose rugpjūčio 2–14 dienomis vykusiame simpoziume menininkai kūrė emalio miniatiūras, ieškodami simbolių Žolinės šventei, pirmojo derliaus deivėms Gabijai, Žemynai ir Austėjai. Žolinės išvakarėse simpoziumo organizatorius Vydūno kultūros centras ir dalyviai visus pakvietė į kūrybinės stovyklos uždarymo šventę Kintų Vydūno kultūros centre. Į Kintus kurti iš metalų ir emalio šiemet buvo atvykę Saulius Bertulis, Neringa Poškutė ir Zoja Ramanauskienė iš Klaipėdos. Prie jų prisijungė kintiškė Aušra Mačiulaitienė, telšiškis Petras Gintalas, alytiškiai Indrė Diržienė ir Redas Diržys bei svečiai iš Gruzijos Josebas ir Giorgi’s Zangaladzės. Visi jie – dailiosios metalo plastikos specialistai. Laboratorijai tradiciškai vadovauja irgi šios srities žinovas Romas Tarvydas, prieš dešimtmetį inicijavęs dailininkų kūrybinį sambūrį Kintuose. Per tą laiką Vydūno kultūros centre jau sukaupta nemaža metalo plastikos kūrinių kolekcija, joje – žinomų Lietuvos ir užsienio menininkų darbai, kurių idėjos gimė Kintų simpoziume „Pamario ženklai“. Kolekcijos parodos jau aplankė Klaipėdoje ir Vilniuje, taip pat Ispanijoje.

Šiauliuose – „Dekonstrukcijos“ Klaipėdiečio fotomenininko Dariaus Vaičekausko „Dekonstrukcijų“ paroda visą mėnesį veikia Šiauliuose.

2011–2012 metų sankirtoje naujasis D.Vaičekausko fotografijų ciklas pristatytas Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto galerijoje“ Vilniuje, pavasarį pabuvojo bienalėje Amsterdame (Olandija), o dabar nuo rugpjūčio 9 iki rugsėjo 8 d. eksponuojamas Šiaulių dailės galerijoje kartu su jo kuruojamu fotoprojektu „Kiti 3“.

Rudenį paroda pagaliau pasieks ir gimtąją Klaipėdą – lapkritį ji bus pristatyta Baroti galerijoje.

Anot autoriaus, ekspozicija nuolat keičiasi, kiekvieną kartą ją formuoja iš naujo. 2011-ųjų vasarą jo

Tapyba: Arvydas KARVELIS. Be pavadinimo. 2012 m. Aliejus, kartonas, 89x89 cm.

pradėtame „Dekonstrukcijų“ cikle – jau 30 kūrinių. Dalis pabuvojo Vilniuje, Šiauliuose jis rodo 23 darbus, Klaipėdoje bus maždaug 20, taip pat ir patys naujausi D.Vaičekausko dekonstruoti kitų fotografų kūriniai.

„Cantare“ laimėjo prizą Iš konkurso Ispanijoje Klaipėdos Žvejų rūmų mišrus choras „Cantare“ šiąvasar grįžo ne tuščiomis, o laimėjęs trečiąją vietą.

Trečiąjį dešimtmetį gyvuojantis Artūro Dambrausko vadovaujamas „Cantare“ tradiciniame, jau 58-ąjį kartą surengtame tarptautiniame habanerų ir polifoninės chorinės muzikos konkurse Torevjechos mieste Ispanijoje iškovojo trečiąją vietą polifoninės muzikos kategorijoje.

Anot choro vadovo, šis įvertinimas yra didžiulis pasiekimas, ypač atsižvelgiant į konkurentų pajėgas. Šiuosyk konkurse, vykusiame liepos 23–29 d., dalyvavo 16 chorų iš viso pasaulio – Ispanijos, Korėjos, Kinijos, Venesuelos, Serbijos, Latvijos ir kitų valstybių. Juolab kad pageidaujantys dalyvauti šiame konkurse chorai turi įveikti griežtą išankstinę atranką.

Aukščiausius komisijos vertinimus pelniusiems dalyviams skiriami apdovanojimai už geriausiai atliktas habaneras bei polifonijas, įteikiama nacionalinė bei savivaldybės premijos, savo favoritą išsirenka publika. Visi apdovanojimai turi ir piniginę išraišką. „Cantare“ pelnė 2 tūkst. eurų prizą.

Klaipėdiečių choras konkurse atliko tris habaneras ir du polifoninės muzikos kūrinius: Giedriaus Svilainio „Žuvų mįsles“ ir „Cantare“ vizitine kortele tapusią Roberto Varno aranžuotą žemaičių liaudies dainą „Lek’ gervė“. Mat vadovaujantis konkurso nuostatais, parinktas repertuaras turi būti su folkloro elementais.

„Vėtra“ šoko Ispanijoje Klaipėdos žvejų rūmų tautinių šokių kolektyvas „Vėtra“ (meno vadovas Vilius Šleinius) rugpjūčio 15–19 d. šoko Alikantėje (Ispanija).

Ten vyko 14-osios Europos kultūros savaitės renginiai. Šis liaudies meno puoselėtojų sąjūdis nuo 1986ųjų kas dveji metai vyksta vis kitoje valstybėje, o 2008 m. buvo surengtas ir Klaipėdoje.

Šiemet Alikantės festivalyje, be šeimininkų ispanų, dalyvavo šešios šokių grupės iš Airijos, Bulgarijos, Italijos (Sardinijos ir Pietų Tirolio), Portugalijos bei Lietuvos (Klaipėdoje buvo net 11 kolektyvų). Dėl finansinių problemų atsisakė atvykti keletas nuolatinių šios šventės dalyvių. Alikantė svečius priiminėjo jau antrą kartą.

Pagrindiniai festivalio koncertai vyko Alikantės alėjoje Concha de la Explanada – ant Viduržemio jūros kranto įrengtoje estradoje. Klaipėdos „Vėtra“, „suporuota“ su Pietų Tirolio grupe „The Villanders“ dar koncertavo San Juano ir Busot miesteliuose. „Vėtros“ šokėjai sėkmingai atlaikė alinantį Ispanijos karštį – net vakarinių koncertų metu termometro stulpelis rodė 30 laipsnių šilumos.

Profesionalumu iš kitų festivalio dalyvių išsiskyrusio kolektyvo nuotraukos turbūt neatsitiktinai buvo publikuojamos ir ispanų spaudoje.

Baigiamojo koncerto metu festivalio vėliavą perėmė Sardinija, kur po dvejų metų vėl susitiks seni draugai.

Pakeliui į Alikantę klaipėdiečiai turėjo ypatingą progą apsilankyti Monake, o grįždami į namus užsuko į Drezdeną (Vokietija).

Parengė Rita Bočiulytė

2

ketvirtadienis, rugpjūčio 30, 2012

durys

XV „Muzikinio rugpjūč Tarptautinis operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, greičiausiai, yra vienintelis festivalis Lietuvoje, bandantis suvaldyti tokią sudėtingą, įvairialypę programą, priklausančią ne tik operinės ir simfoninės muzikos sferai, kaip skelbia prierašas prie festivalio pavadinimo. Tai festivalis, drąsiai žaidžiantis prasmėmis ir profesionalumu, žanrais ir vietomis; žaidžiantis teatrą. Baigiantis rugpjūčiui nuskambėjo paskutinieji jo akordai.

Danguolė Vilidaitė Norima parodyti daug

Festivalio užmojai šiemet buvo tikrai galingi, sunku juos visus net ir suskaičiuoti. Dalyvauta tarptautiniame projekte „In Theatre“. Keli festivalio koncertai paskirti monumentaliai, religinei muzikai su Karlo Jenkinso „Stabat Mater“ (Plungėje) ir Alvido Remesos VI simfonija „Prisikėlimas“ bei Jubiliejinėmis šventosiomis mišiomis. Jiems išraiškingumu ir apimtimis nedaug kuo nusileido baigiamasis vakaras su populiariausiais operų numeriais. O kur dar miuziklo „Velnio nuotaka“ premjera, naktis su opera „Sevilijos kirpėjas“, vodevilio „Sveikas, Čarli!“ pristatymas Girulių bendruomenės namuose. Net keturi renginiai, skirtingo plano ir išmėtyti skirtingose pajūrio erdvėse (Palangoje, Nidoje, Klaipėdoje ir Kuršių mariose „Muzikuojančiame kelte“), buvo skirti kamerinei muzikai. Dar nereikėtų pamiršti daug mažesnių choreografinių inovacijų, pavadintų „ORE“ vardu.

Festivalyje norima parodyti daug, mano nuomone, net pernelyg daug, ir tai jam suteikia kiek eklektišką charakterį. Gal net būtų geriau apsiriboti tik keliais pagrindiniais pasirodymais, kaip, sakykim, daro LNOBT ar festivalis „Operetė Kauno pilyje“, ar paskelbti tik geriausių sezono spektaklių vasaros savaitę, kaip, pavyzdžiui, elgiasi Rygos operos ir baleto teatras.

Jau kalbėta apie šio „Muzikinio rugpjūčio pajūryje“ veržlumą, demokratiškumą, atvirumą „naujiems vėjams“ ir tam tikrą švietėjišką misiją, atliekamą Vakarų Lietuvos regione, apie muzikinio teatro vadovo Ramūno Kaubrio siekį kartu išlaikyti ir tradicinį renginio veidą. Tad nesikartosiu ir nebandysiu aprėpti visų šio grandiozinio sumanymo pusių. Apsiribosiu tik keliais, dar neaptartais ir įdomesniais festivalio momentais.

Tikroviška operos naktis

Vienas jų – italų buffa meistro G.Rossinio opera „Sevilijos kirpėjas“, atlikta Klaipėdos laikrodžių muziejaus kiemelyje. Šiltas liepos 27-osios vakaras, jauki parkelio aplinka, ne dekoracijos, o tikri laipteliai, paties pastato architektūros detalės, šlamantys medžiai ir paslaptingi jų šešėliai kūrė tikrovišką aplinką, daug realesnę, nei galima išgauti scenoje. Mintyse norėjosi dar daugiau – veiksmą perkelti į muziejaus vidų, arba bent jau praverti jo duris ir langus, panaudoti balkonėlį. Fone skambantys gatvės triukšmai, nors trukdė, bet kažkaip natūraliai įsikomponavo į bendrą spektaklio atmosferą. (Įdomu, kad operos premjerą Romoje ir šio pastato atsiradimą Klaipėdoje skiria tik keleri metai – šis istorinis atitikmuo turbūt labiausiai ir veikė).

Linksmą vaidinimo nuotaiką labai palaikė veržlus ir efektingas orkestro muzikavimas, tąkart skambėjęs kaip niekad įtikinamai ir virtuoziškai.

Opera: G.Rossinio „Sevilijos kirpėjui“ labai sėkmingai buvo pasirinktas Klaipėdos laikrodžių muziejaus kiemelis.

Tikslesnė frazuotė, daugiau dinaminių niuansų ir, kas labai svarbu, išlaikytas geras, Rossinio muzikai tinkantis tempas. Atrodo, kad jaunam dirigentui Modestui Barkauskui pavyko su muzikantais rasti bendrą kalbą.

Spektaklio ryškiu akcentu, savotišku traukos centru tapo kviestinė žvaigždė Liudas Mikalauskas (bosas) ir jo personažas – muzikos mokytojas Don Bazilijus. Įtikinamai atlikta „šmeižto arija“, tik žodžių tartis neaiški ir tai, manyčiau, buvo ne paties atlikėjo, o mikrofono nustatymo problema. Dar įsiminė Šarūno Juškevičiaus (baritonas) spalvingai atskleistas daktaro Don Bartolo charakteris. Šis veikėjas griežtai ir įkyriai nuo gerbėjų saugo savo globotinę Roziną, tikėdamasis ją vesti pats. Ir to priežastis ne meilė, o paprasčiausias gobšumas, baimė prarasti jos kraitį. Žavinga ir koketiška Juditos Butkytės Rozina tądien pasižymėjo labai gražia balso kantile-

Miuziklas: festivalinis „Velnio nuotakos“ pastatymas – įdomus, dinamiškas ir efektingas.

na. Nors žymioji kavatina iš pirmojo veiksmo nebuvo tobula – tas virtuoziškas koloratūras (ypač antroje jos dalyje) ir diapazoną dar reikės „prisijaukinti“.

Operos nakties idėja Laikrodžių muziejaus kiemelyje pasiteisino su kaupu. Gražu būtų šią tradiciją palaikyti ir toliau, tik nebūtina prisirišti prie vienos vietos. Galvoju, kad gerai Klaipėdoje paieškojus, kiekvienam rodomam spektakliui atsirastų ir jį atitinkanti, jo prasmes labiau paryškinanti erdvė, kaip atsitiko šiuokart.

Pasaulis moters akimis

Koncertas „Moterų dainos“, nuskambėjęs rugpjūčio 4-ąją Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje, sudomino pačia savo idėja. Atlikėjos – Dalia Kužmarskytė (mecosopranas), Inga Maknavičienė (fortepijonas) ir Eglė Miškinytė (literatūrinė dalis). Tai muzikinis-literatūrinis projektas, siekiantis bent iš dalies užpildyti mūsų

nežinojimo spragas, parodyti moterų kūrybingumą, giliau atskleisti kartais gana sudėtingą jų vidinį pasaulį.

Tų moterų, kūrusių savo tėvų, brolių, vyrų ar meilužių šešėlyje, istorijoje buvo tikrai ne viena. Jos visokios – aistringai mylinčios ir kenčiančios, poetiškos ir lyriškos, kartais pasaulį piešiančios naiviai ir vaikiškai; tuo laiku pripažintos arba neįvertintos, kartais dėl pernelyg didelio sielos apnuoginimo, atvirumo laikomos abejotinos reputacijos asmenimis.

Alma Schindler-Mahler dėl savo vyro, austrų kompozitoriaus ir dirigento Gustavo Mahlerio, nevertinusio jos nei kaip menininkės, nei kaip žmogaus, paaukojo visas savo kūrybines ambicijas. Šeimą ištikus krizei, tik S.Freudo patariamas kompozitorius pagaliau suprato savo klaidą, bet, deja, po laiko. Paguodos Alma jau ieškojo kito glėbyje.

Clara Wieck-Schumann su vokiečių romantinės muzikos kūrė-

3

ketvirtadienis, rugpjūčio 30, 2012

durys

io pajūryje“ atradimai N.Boulanger, C.Chaminade, I.Colbran, L.Lehmann, L.Reichardt, B.Strozzi, P.Viardot dainos. Jų charakterio ir vokalinės technikos galimybių paletė įvairi – pradedant švelnia, lyrine kantilena, gilia, dramatine ekspresija, kiekvieno žodžio prasmės akcentavimu, baigiant keisto, suspausto balselio imitavimu. Įtikinamiausiai suskambo romantiškojo plano kompozicijos.

Nacionalinė premjera

ju Robertu Schumannu kartu išgyveno 16 vedybinio gyvenimo metų, pagimdė aštuonis vaikučius. Vyrui sunkiai susirgus (nestabili psichika, pirmieji ryškūs simptomai pasireiškė jau šeštaisiais vedybų metais) visi šeimos rūpesčiai gulė ant jos trapių moteriškų pečių. Bet po vyro mirties ji sugebėjo atstatyti savo fortepijoninę techniką, yra laikoma viena žymiausių XIX a. pianisčių.

Kiekviena jų – tai atskiras likimas, iš tikro vertas daug didesnio dėmesio, nei galima buvo parodyti vienu koncertu.

Nors programa dar neparengta iki galo, negali nesižavėti jos pateikimu, solistės D.Kužmarskytės dainavimo įtaiga, atrastomis balso spalvomis.

Programa sudaryta jautriai, ištiriant ir priauginant kiekvieną kūrinį, atrandant jam vietą savo pasaulyje, paverčiant savastimi.

Be jau minėtų autorių, koncerte skambėjo F.Mendelssohn,

Ir, žinoma, svarbiausias šių metų „Muzikinio rugpjūčio pajūryje” įvykis – miuziklo „Velnio nuotaka” premjera.

Nacionalinė premjera yra dar viena graži šio festivalio tradicija.

Miuziklas buvo sukurtas ir statomas Lietuvoje kaip pirmoji rock opera, nors dėl visiems suprantamų priežasčių nebuvo taip įvardytas (1972–1973 m.). Tekstą jam, pasinaudodamas Kazio Borutos apysaka „Baltaragio malūnas“, Senojo Testamento, lietuviškų padavimų fragmentais, užkeikimais ir burtais, pritaikė a.a. poetas Sigitas Geda.

Muzikinę medžiagą Viačeslavas Ganelinas nuaudė labai išmaniai, partitūroje supindamas charakteringą harmoniją, tembrus ir pasikartojančius motyvyus. Vienas pastarųjų nuskambėjo Pinčiuko lūpomis – „trokštu laimės amžinos” – ir tarsi tapo viso kūrinio moto. Marcelės ir jos dukters Jurgos panašius charakterius sujungė ta pati tematika. Kūrinyje susiliejo pop, rock, jazz ir klasikinės muzikos elementai, or-

Nori nenori, bet naujas „Velnio nuotakos“ pastatymas vyresnės kartos žmonių vis tiek bus lyginamas su šiuo filmu. kestras papildytas išraiškingais gitaros solo, mušamųjų komplekto griausmingu garsu. „Velnio nuotaka“, atskiri jos numeriai ypač išpopuliarėjo Lietuvoje parodžius filmą (režisierius Arūnas Žebriūnas). Dar ir dabar prisimenu šio filmo padarytą pirmąjį įspūdį, Vaivos Mainelytės Jurgą, Regimanto Adomaičio Girdvainį, jų meilės

tragediją, kitus ryškius personažus. Žymiems aktoriams įgarsinti buvo pakviesti „undergroundiniai“ dainininkai, dirbantys restoranuose, naktiniuose klubuose, hipiuojantis ir boheminis jaunimas. Tai muzikai suteikė specifinių spalvų, charakterio gyvumo.

Tad nori nenori, bet naujas pastatymas mano ir vyresnės kartos žmonių vis tiek bus lyginamas su šiuo filmu.

Klaipėdietiški momentai

Klaipėdietiškoje „Velnio nuotakoje“ atrasta daug gražių, mažų ir didelių režisūrinių sprendimų (pastatymo režisierius Kęstutis S.Jakštas). Jų, sakyčiau, net užtektų keliems spektakliams. Labai dinamiškas choras, jo susipynimas veiksme kartu su baleto artistais organiškas, kuria visą veiksmo dinamiką. Įsiminė Š.Juškevičiaus Baltaragis, gyva gaida suskambo jo atliekama arija „Kas ten į langą beldžiasi…“, solo duete su Jurga „Dangau, kaip tu toli…“ – tai buvo kiek netikėtas atradimas, nes artistui teatre dažniausiai pavedami komiški vaidmenys. Kaip fatališka, nenumaldoma jėga scenoje siautėjo Aurelijos Dovydaitienės Uršulė – irgi nepaprastai stipri interpretacija. Nuostabus, spalvingas Kęstučio Nevulio Pinčiukas, kiekviena emocija buvo tikra – bravo! Kiek arogantiškas ir šaltas šis personažas man pasirodė sukurtas Deivido Norvilo.

Gražiai suskambo Rositos Valančiūtės (Jurga) atliekama arija „Pažiūrėk tu, pažiūrėk…“ – linksmai, valiūkiškai, nerūpestingai, vėliau dainininkė tarsi sutriko, pradėjo abejoti savo jėgomis. Stipresnė šiame vaidmenyje vis dėlto buvo J.Butkytė. Bet

Šokis: festivalio metu Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupė prie „Arkos“ su-

rengė atviras choreografines dirbtuves „ORE“, kuriose bendravo su vaikais, praeiviams rodė spektaklių ištraukas, sceninių kostiumų bei grimo subtilybes.

ir jai nepavyko perteikti Jurgos išgyvenamų jausmų visos gelmės (žymioji arija „Baltu šešėliu pavirtai…“). Tą patį galima būtų pasakyti ir apie Girdvainį (Jeronimas Milius, Mindaugas Rojus). Daug įdomių antraplanių personažų, kaip kad, pavyzdžiui, piktai parapijiečiams pamokslaujantis klebonas Bonifacas Bobinas – Arūnas Ramelis. Nors komunijos scena nepatiko, vulgaru.

Spektaklio scenografija taupi, centre – malūno vidaus mechanizmai, šulinio rentinys (gal girnos), puslankio formos hidraulinės sistemos valdoma pakyla. Pakildamos ir nusileisdamos jos dalys formuoja dangų, žemę, Pinčiuko pelkę, suteikia veiksmui įvairumo.

Atsisakyta tradicinio malūno.

Ir gaila, nes jo simbolika turi daug reikšmių ir yra tiesiogiai susijusi su siužetu. Skurdūs ir neprasmingi man pasirodė scenos šonus uždengiantys tinklai su baltos drobės draiskanėlėmis. Juk minimalu nebūtinai turi būti nuobodu.

Fone projektuojami videovaizdai pritaikyti pagal siužetą: ežeras, pieva, kelias, trumpam šmėkšteli malūnas, Girdvainiui važiuojant pirštis, dangus niaukiasi ir griaudėja žaibais – burtai.

Blogio pasirodymas parodomas ne tik pasikeitusia muzika, raudonu apšvietimu, bet ir dūmais: Pinčiukas rūko, sudarant sutartį pasklinda smirdantis degėsių kvapas, net keliskart panaudojamas pirotechnikos efektas.

Vėliau piršlys Anupras šiuos pragaro dūmus minės savo užkeikime. „Velnio nuotakos“ burtai

Klaipėdos muzikinio teatro nuotr.

Režisierius žaidžia scenoje naudojamų daiktų paskirtimi, ir tai jis da-

ro labai išmoningai, veiksme paslepia daug prasmių. Vėliavos tampa irklais, vėliau iš jų formuojamos bangų linijos, velnio išvarymo scenoje jos virsta vėzdais, jomis vaizduojamas kelias, malūno sparnas ir t.t. Prie inkilėlio, kuris scenoje simbolizuoja šeimą, stiebo matuojamas augančios Jurgos ūgis. Uršulė į sceną įnešama tarsi soste, senovinėje vonioje, apkaišytoje, išpuoštoje rožių žiedais (tai ir maldų Mergelei Marijai ženklas), ją palydi iškilminga procesija. Bet tikrasis Marcelės atributas šluota – raganavimas. Šis simbolis panaudojamas ir siekiant parodyti beviltišką Girdvainio kovą su burtais. Jo eiklūs žirgai, energingai nešantys pas Jurgą, pradeda vežimą traukt atgal, vėliau pakeičiami velniukais, o žirgus pavogus – sunkiai pakeliamomis šluotomis.

Girdvainis nugalėtas.

70-ies minučių miuziklo medžiaga, praplėtus ir pritaikius teatro scenai, išaugo beveik iki pustrečios valandos, padaryti du veiksmai, pridėta nauja pabaiga (gera muzikos aranžuotė), įvestas pasakotojas. Keistai siužete pakeista pradžia, įvykių priežastis, Dievas vaizduojamas bejėgis, nieko nebegalintis nei žemėje nei danguje pakeisti, jis skelbia pasaulio pabaigą ir tada, angelams sukilus, jie nutrenkiami į žemę (ar kažkaip panašiai). Bet, kaip ir filme, čia išliko daug fragmentiškumo, nepaaiškintų siužeto posūkių (antros dalies medžiaga plėtojama nuosekliau).

Vis dėlto bendras spektaklio įspūdis geras. Sveikinu Muzikinį teatrą su sėkminga premjera – įdomia, dinamiška ir efektinga. Muzika ir veiksmas šio spektaklio žiūrovams tikrai neduos užmigti.

4

ketvirtadienis, rugpjūčio 30, 2012

durys

Klaipėdai – 760: karališkasis miestas (1)

Prisiminimas: Klaipėda 1800-aisiais liko įamžinta Danijoje išleistame atviruke.

Kopija iš asmeninio Hanso Paulo Karallus archyvo

Klaipėda – miestas su karūna. Jis ilgai formavosi, vystėsi, nyko ir vėl kėlėsi tvirtos valdovo rankos valdomas.

Jovita Saulėnienė Ženklų liko nedaug

Karališkas miesto veidas iškyla įsiklausius ir į kitų šalių valdovų, kai jie lankėsi mūsų mieste, didingų žingsnių aidą. Tačiau karališkoji miesto karūna bene labiausiai suspindi napoleonmečiu, kai Klaipėdoje 1807–1808 m. apsigyveno Prūsijos karališkoji pora.

Miestas tapo laikinąja Prūsijos sostine, ir čia sprendėsi ne tik Prūsijos, bet ir kitų valstybių likimas.

Tada Klaipėdoje pradėtos ir didžiosios Prūsijos reformos: paskelbtas Spalio ediktas dėl baudžiavos panaikinimo, įvykdyta kariuomenės

Svečias: Klaipėdos prieigose Prūsijos karališkoji pora sutiko Rusijos imperatorių Alek-

sandrą I.

pertvarka, priimti miesto nuostatai ir kt.

Senieji Klaipėdos gyventojai stengėsi įamžinti karališkąjį Klaipėdos istorijos puslapį. Deja, šiandien tų karališkųjų ženklų neliko.

Bene vienintelis iki šiol išsaugojęs karališkąjį vardą 1865–1873 m. iškastas Vilhelmo kanalas, kuriam Rusijos ir Prūsijos monarchai buvo skyrę po 200 tūkst. talerių.

Tiesa, dar liko ženklai tų 300 medžių, kurie karaliaus Friedricho II įsakymu 1769–1770 m. buvo pasodinti prie kelio į plytinę, Žąsų turgavietėje Aleksandro (Liepų) gatvėje, kelio į Priekulę pradžioje. Šįkart susipažinkime su istorinėmis karališkomis Klaipėdos miesto ir jos apylinkių vietomis ir praskleiskime miesto karališkojo veido įamžinimo puslapius.

Monarchų susitikimo vieta

1802 m. birželio 10 d. Klaipėdoje įvyko pirmasis Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo III susitikimas su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I. Prūsijos karališkoji šeima aukštąjį svečią pasitiko miesto prieigose.

Miestiečiai nutarė įprasminti tą svarbų įvykį ir istorinę vietą. 1843 m. monarchų susitikimo vietoje plantacijos inspektorius Johannas Riechertas pasodino jaunų medelių,

šalia kurių apskrities gydytojas Otto Friedrichas Reichelis įveisė sodą.

Miškelio, kuriame augo piramidinio silueto ąžuolai, storos liepos, platanai, veimutinės pušys, kaštonai, takai buvo suplanuoti anglišku stiliumi. Akis džiugino apskritas gėlynas, apie kurį vešėjo dekoratyviniai krū-

Bene vienintelis iki šiol išsaugojęs karališkąjį vardą – 1865– 1873 m. iškastas Vilhelmo kanalas. mai. Vieta, skirta dviejų monarchų ilgos draugystės įamžinimui, buvo pavadinta Karališkąja giraite. Čia pat ant supiltos terasos iškilo medinis paviljonas, kuriame buvo atidarytas restoranas.

Prūsijos karalius Vilhelmas IV Prūsijos ir Rusijos valdovų susitikimo vietoje pažadėjo pastatyti paminklą. Buvo parengti net du jo projekto variantai. XIX a. Sodininkų draugijos iniciatyva buvo sukurtas gipsinis modelis pagal skulptoriaus Danieliaus Raucho (1777–1875) sumanymą. Pagal jį čia turėjo stovėti angelo figūra su

Graviūros kopija iš Simono Dacho namų archyvo

diadema ant galvos, o rankose – plokštės su monarchų portretais.

Paminklas nebuvo pastatytas. Projekto nuotrauka kabėjo Rotušėje.

Pastatė paminklą Wilhelmui I

1896 m. Liepų gatvės pradžioje iškilo skulptoriaus R.Baerwaldo paminklas Prūsijos karaliui Wilhelmui I (1797–1888), kuriam valdant Vokietija nugalėjo Prancūziją.

Tai buvo 2,7 m aukščio statula, vaizduojanti karalių Wilhelmą I generolo rūbais. Figūra buvo iškelta ant 3 m granitinio pjedestalo. Jo priekinėje pusėje buvo užrašas: „Wilhelmas didysis“. Kitus tris pjedestalo šonus puošė bareljefai, vaizduojantys Wilhelmo I gyvenimo momentus Klaipėdoje. Viename jų karalius, tuomet princas, raportuoja apie savo karinės tarnybos pradžią.

Antrajame – karalienė Luizė uždeda princui rugiagėlių vainiką. Trečiasis bareljefas vaizdavo Wilhelmo tėvo karaliaus Friedricho Wilhelmo III susitikimą su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I 1802 m. Klaipėdoje.

Paminklas nuverstas 1923 m. Ketvirtajame dešimtmetyje jis buvo atstatytas dabartinės K.Donelaičio aikštės pakraštyje. Per Antrąjį pasaulinį karą paminklas dingo.

(Tęsinys. Pradžia DURYS, 2012 03 29, 2012 04 26, 2012 05 31, 2012 06 28, 2012 07 26)

Svarbesni valdovų vizitai Klaipėdoje (iki XIX a. vid.)

1583 m. atvykęs Prūsijos hercogas Geor- se prie ankstyvosios Jono bažnyčios, gas Friedrichas paskelbė, jog miestas ne- kilo pagal jo idėjas“. sinaudoja privilegija žvejoti mariose iki Ventės rago ir todėl privilegiją prarado. 1712 m. Rusijos carienė Jekaterina I apsistojo viešbutyje „Hotel de Russie“. Dėl 1637 m. lankėsi Prūsijos kurfiurstas Ge- triukšmo naktį ir į kambarį besiskverorgas Wilhelmas. biančių tabako dūmų carienė neišsimiegojusi. Jai pasiskundus, viešbučio 1679 m. vasario 21–26 dienomis Didy- šeimininkas atsidūrė už grotų. Atvysis kurfiurstas atvykęs aplankė tvirto- kęs caras Petras I, ne kartą iki tol ir po vę, susitiko su jos įgula. Tai buvo vie- to svečiavęsis Klaipėdoje ir nakvojęs nas iš Prūsijos valdovų svarbesnių vi- minėtame viešbutyje, gerai pažinojo zitų Klaipėdoje. šeimininką ir jį išlaisvino.

Monumentas: paminklas Wilhelmui I stovėjo Aleksandro (dabar Lie-

pų) gatvės pradžioje.

Atviruko kopija iš asmeninio archyvo

1714 m. rugpjūtį lankėsi Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas I, kurio įsakymu 1722 m. miestas buvo suvienytas, Senamiestį sujungus su Friedricho miestu. Vokiečių istoriko W. Stribrny pastebėjimu, šiam „miestiečių ir kareivių karaliui reikia dėkoti už įtvirtinimų su bastionais ir ravelinais modernizavimą. Tai, kas dar ir šiandien matoma citadelės teritorijoje ir įtvirtinimuo-

1802 m. birželio 10–16 d įvyko Rusijos imperatoriaus Aleksandro I susitikimas su Prūsijos karaliumi Friedrichu Wilhelmu III ir karaliene Luize.

1807 m. sausio 8 – 1808 m. sausio 15 d.

Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas III ir karalienė Luizė Klaipėdoje rezidavo Prūsijos karo su Napoleonu metu. Miestas tapo laikinąja Prūsijos sostine.

1808 m. rugsėjo 22–25 d. pakeliui į Peterburgą apsistojo Prūsijos karalius 1780 m. lankėsi Friedrichas Wilhelmas II. Friedrichas Wilhelmas III su karaliene Luize.

1776 m. iškilmingai priimtas Rusijos sosto įpėdinis didysis kunigaikštis, 1809 m. vasario 8–10 d, grįždami iš Pebūsimasis caras Pavelas. Jo garbei su- terburgo, apsistojo Prūsijos karalius rengtas paradas, kur su Prūsijos val- Friedrichas Wilhelmas III su karaliedovo vėliava sveikino aukštąjį svečią. ne Luize.

Nuo šio vizito mieste įsikūrė vadinamoji mėlynoji gvardija, 1821 m. nusto- 1890 m. rugpjūčio 25 d. lankėsi Vokietijusi egzistavus. jos kaizeris Wilhelmas II.

7

ketvirtadienis, rugpjūčio 30, 2012

durys

Iš kitos „barikadų“ pusės K

laipėdos kultūros skyriui beveik metus vadovavęs Valdemaras Puodžiūnas rytoj palieka šį darbą ir jau rugsėjį jo laukia kiti iššūkiai. Kalbėjomės, kaip jam atrodo Klaipėdos kultūra iš kitos „barikadų“ pusės. Juk prieš tai, kai dirbo „Klaipėdos“ laikraščio vyriausiuoju redaktoriumi, jis buvo aktyvių kultūros ir meno vartotojų bei rėmėjų gretose.

Suvokiant kontekstą

– Įdomu, kokią tuomet buvote susidaręs nuomonę apie Klaipėdos kultūrą ir čia kuriamą meną?

– Santykiai su kultūra ir menu reikalauja tam tikros pozicijos. Manyčiau, laimi tie, kurių santykis yra aktyvus, pagrįstas troškimu pamatyti, išgirsti, sužinoti ir jausti kultūros pulsą, meninės kūrybos procesus, naujoves. Nepasakyčiau, kad buvau itin aktyvus kultūros ir meno vartotojas, tačiau darbas laikraščio redakcijoje šiuo atžvilgiu buvo geras tuo, kad galėjau tiesiogiai sekti informaciją apie kultūrinį gyvenimą. Tad nors ir netekdavo dalyvauti visuose renginiuose, kultūrinis gyvenimas, žinant ir suvokiant kontekstą, mane tenkino.

Aišku, palyginti su sostine, kultūrinės veiklos intensyvumas čia pastebimai žemesnis, galbūt veikia ir tam tikras antro-trečio miesto sindromas, tačiau kūrybingų, išradingų ir originalaus polėkio kultūros ir meno kūrėjų Klaipėdoje yra ne vienas. O tai ir džiugina. Suprantama, kai kas – kaip ir daugeliui vartotojų, nesigilinančių į kūrybos užkulisius – ir stebindavo, ir keldavo kritiškas nuostatas. Bet, manyčiau, tai yra taip pat normalus požiūris: aš dirbu savo darbą, atlieku man skirtas funkcijas, todėl kaip vartotojas noriu gauti kuo geresnį produktą ir man neturi rūpėti, kiek bemiegių naktų ar nervų kainavo vienas ar kitas kultūrinis projektas ar meno kūrinys. Todėl maniau, net buvau įsitikinęs, kad klaipėdiečių menininkų ir kultūrininkų potencialas nėra visapusiškai ir tikslingai realizuojamas bei atskleidžiamas.

Skęsta popierių liūne

– Ar pasikeitė jūsų požiūris, kai teko paragauti valdininko duonos, vadovaujant Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriui? Kaip jums atrodo Klaipėdos kultūra dabar? Geriau?

Prasčiau? Ar manote ją giliau pažinęs? Ir kas iš to?

– Kiekviena nauja patirtis yra neįkainojamas dalykas. Tik pabuvęs kito kailyje, gali geriau suprasti daugybę niuansų, aplinkybių, suvokti tam tikrų reiškinių ir sprendimų prigimtį. Valdininko darbas nėra jau toks paprastas ir dažnokai nenusipelno tų paviršutiniškų vertinimų ir išvadų, kurias pateikia žurnalistai.

Deja, ne kiekvienas plunksnos brolis „įkąstų“ valstybės tarnybos duonos.

Ir tai ne vien dėl gebėjimų ar kvalifikacijos. Mūsų valdininkija yra skandinama daugybės taisyklių, tvarkų, direktyvų, kitaip sakant – popierinių srautų liūne.

Pozicija: V.Puodžiūnas įsitikinęs, kad kultūros veikla remtina jau vien dėl jos savaiminės vertės, o šnekos

apie tai, kad ji nesukuria pridėtinės vertės, jį glumina.

Galbūt aš kiek ir perdedu, nežinodamas kitų sričių specifikos, bet kultūros srityje, kur įkvėpimo, kūrybinio polėkio, originalių koncepcijų realizacija yra labai stipriai lemiama laiko faktoriaus, įvairiausių atsakymų, sprendimų, procedūrinių formalumų gausa yra pražūtinga.

Darbas Savivaldybės administracijos Kultūros skyriuje leido akivaizdžiai pamatyti ir įsitikinti, kiek daug kūrybingų žmonių ir organizacijų veikia mūsų mieste. Deja, menkas kultūros finansavimas neleidžia realizuoti visų sumanymų ir projektų. O bandymas pagrįsti savo kūrybines intencijas ir ambicijas dažnai atsimuša į formalių reikalavimų sieną.

Savivaldybės biudžete kasmet yra numatytos lėšos iš dalies finansuoti kultūros projektus. Tačiau po ekspertų vertinimo ne visi sumanymai sulaukia palaikymo, nes tai – projektų konkursas, kurio rezultatus lemia gan formalūs dalykai. Paraiškų rašymo ir pristatymo tvarka yra griežtai reglamentuota, jokio kito objektyvesnio būdo atrinkti finansavimo vertus projektus neįmanoma sugalvoti, tačiau paraiškos teksto išsamumas, įmantrumas, įtaigumas yra neatmestintini vertinimo komponentai. Todėl galimi atvejai, kai laimėti gali ne geriausias, bet efektingiau pristatytas projektas.

Yra ir tam tikrų akivaizdžių, fundamentalių, per laiką sukūrusių tam tikros kokybės aukštumas ir tampančių neatsiejamais bendruomenės vertybėmis kultūros reiškinių. Klaipėdos politikai yra priėmę sprendimą dėl tokių renginių tikslinio dalinio finansavimo.

Ir tai užtikrina jų tęstinumą bei kokybę. Tačiau ir pavieniai profesionalaus meno kūrėjai yra nusipelnę jautresnio politikų požiūrio. Tikėtina, kad savivaldybės taryba pritars vicemero Vytauto Čepo inicijuotai idėjai įsteigti stipendijas kultūros ir meno kūrėjams. Jos būtų ir pagarbos, ir įvertinimo, ir skatinimo priemonė, kelianti visuomeninį menininko statusą.

Kebli paskirtis

– Dabar žinote, ką gali ir ko negali miesto Kultūros skyriaus vedėjas? Ką jums pavyko nuveikti, kuo galite džiaugtis ir didžiuotis? Kas nepasisekė ir kodėl?

– Kultūros skyriaus vedėjo darbas iškėlė daugybę klausimų, į kuriuos atsakymų radau palyginti mažai.

Manyčiau, kad kultūros politikos esmė ir tikslas – aiškintis ir išsiaiškinti, kaip dera tarpusavyje menai ir kultūros apraiškos, bei sudaryti tinkamas sąlygas kultūrai vystytis, tiksliau tariant, netrukdyti, neslopinti ir netgi ne aklai, dirbtinai skatinti. Nes bet koks dirbtinis, neorganiškas, valingas sprendimas iš šalies sujaukia bet kokį kūrybinį procesą. Tad kultūros politika yra itin subtili. Kultūros skyrius iš esmės atlieka labiau techninį ir politikų sprendimų rengimo bei realizavimo darbą, jis yra savotiškas tarpininkas tarp meno bei kultūros žmonių ir politikų. Tokia paskirtis ir įdomi, ir savotiškai kebli. Kultūros žmonės, kultūros darbuotojai bei menininkai jautriausiai reaguoja į laiką, visuomenės pokyčius, patys būdami kaitos katalizatoriai. Tad nepaisyti, nematyti, ignoruoti jų idėjas, nuoskaudas, pastabas yra nedovanotina. Tačiau, kai mėginu aprėpti ir apibrėžti bendrą miesto kultūros vaizdą, pastebiu nerimą keliantį dalyką – kultūrinė ir meninė visuomenė Klaipėdoje pernelyg išsisklaidžiusi. Kūrybinės sąjungos užsisklendusios. Taip pat akivaizdžiai trūksta menininkų balso, sprendžiant miesto gyvenimo aktualijas. O aktyviai elgsenai kontekstas dabar itin palankus: Klaipėdos politinės valdžios viršūnėje – net trys humanitarai, taigi kultūros ir meno žmonės, – turiu galvoje merą ir jo pavaduotojus.

Jei interesai – bendri

– Ko mūsų miesto kultūrai trūksta? Gal ko per daug? Apskritai, kokia ji – kaip apibūdintumėte? Ar mes kuo nors šioje srityje unikalūs bent Lietuvos mastu?

– Klaipėda yra unikali kaip uostamiestis, kaip daugybės tautinių kul-

Vytauto Liaudanskio nuotr.

tūrų, religinių konfesijų, kūrybos filosofijų ir stilių sąveikos erdvė. Mūsų miestas išties liberalus, čia gali rasti vietos ir prigyti bet kokia, net pati netikėčiausia kūrybinė idėja. Nepaneigtina, kad Klaipėda turi išskirtinių, specifinių kultūros židinių. Ir jei ne prastoka komunikacija, tiek susisiekimo, tiek informavimo prasme, Klaipėda, kaip savitos kultūros arealas, būtų žinoma kur kas plačiau ir susilauktų didesnio kultūros vartotojų dėmesio. Yra Klaipėdoje kūrėjų, tik vis trūksta dar vieno civilizacijos, taigi ir kultūros produkto – pinigų.

– Gerai ar blogai, kad pas mus kultūra priklauso nuo politikų? Gal vertėtų jai duoti visišką laisvę, kaip yra kad ir Jungtinėse Amerikos Valstijose?

– Absoliučios laisvės nebūna. Juolab kad ją labai stipriai lemia finansiniai resursai. Juk visiškai akivaizdu, kad kultūra ir menas niekada patys savęs neišmaitino ir neišmaitins, o šnekos apie tai, kad ši veikla nesukuria pridėtinės vertės, negali negluminti. Kultūros veikla juk ir remtina dėl jos savaiminės vertės. Todėl manyčiau, kad ir politikų noras skaičiuoti bei reikalauti kuo didesnių kultūros įstaigų pajamų nėra korektiškas ir supratingas.

Biudžeto lėšų kultūros poreikiams tenkinti tikrai nepakaks, kad ir kaip būtų siekiama didinti šias pajamas, nebent muziejuose ir bibliotekose atidarytume tam tikras pelningas parduotuves... Tačiau ratas vėl užsidarytų – nebeliktų erdvių tos pačios kultūros ir meno puoselėjimui bei pristatymui.

Kitas dalykas – mecenavimas. Deja, verslo galimybės mūsų šalyje nėra itin palankios milžiniškiems pelnams. Todėl visavertis kultūros ir meno mecenavimas nėra tikėtinas. Šiaip verslo parama dažnai esti surišta ir su specifiniais to paties verslo interesais. Jeigu jie galiausiai atliepia ir visuomenės bei kultūros kūrėjų interesus, nauda būna visapusiška.

Bendruomenės būties visuma

– Ko reikia, kad Klaipėdoje kultūra suklestėtų kaip, tarkime,

Vilniuje ar Paryžiuje? Ar tai realu?

– Jau minėjau, kad savitų kultūros pasireiškimų mieste turime. Tačiau, kai kalbame apie miesto kultūrą apskritai, aš visada tai suvokiu kaip bendruomenės būties visumą.

Valdžios prievolė yra rasti būdų pademonstruoti pagarbą kuriančiam žmogui, iškelti jo privalumus ir nuopelnus. Šalia yra miesto bendruomenės požiūris, jos noras ir gebėjimai pamatyti, vertinti, džiaugtis kūrėjo veikla. Žmogus kuria kultūrą – didesniu ar mažesniu mastu, o kultūra formuoja žmogų, – visi esame šio nesibaigiančio ciklo dalyviai. Iš esmės mes, žmonės, esame sukultūrintas gamtos produktas, o miestas – tai absoliutus kultūros darinys.

Todėl ne vien tik kultūros ir meno kūrėjai turėtų būti miesto kultūros puoselėtojai. Štai turime gana įdomų Skulptūrų parką. Jo radimosi istorija iš pirmo žvilgsnio gal ir nėra labai teisinga.

Tačiau aršiausiems kritikams galėčiau pasakyti, kad labai dar neaišku, į ką būtų pavirtusios šios senosios miesto kapinės, jei ne sumanymas skulptūromis išsaugoti šią ypatingą vietą. Ir šiandien šią erdvę galima pateikti kaip puikų objektą tiek miestelėnams, tiek turistams. Tik reikia šiek tiek finansų ir žmogiškųjų kūrybinių pastangų. Net ir tam tikrų prievartos veiksmų prieš tuos, kurie nepaiso elementarių tvarkos reikalavimų. O tai juk irgi kultūros dalykas.

Absurdiškiausia yra tai, kad prie įėjimų į parko teritoriją pastatyti ženklai, draudžiantys rūkyti, šiukšlinti ir vedžioti šunis, yra įžūliai ignoruojami. Nieko nėra blogiau, kaip statyti ženklus ir leisti jų nepaisyti.

Galiausiai tokie dalykai simboliškai atsispindi ir kultūros politikoje.

Gražios kalbos, išsakomas rūpestis ir palaikymas dažnokai lieka pakibęs ore, kaip tie ženklai prie Skulptūrų parko.

Finansinių resursų niekada nebūna pakankamai. Tačiau, kai kalbame apie kultūros objektus viešose miesto erdvėse, man yra nesuprantama, kaip galima taupyti neiššlavus nukritusių lapų, šiukšlių, purvo tose vietose? Ką sako augančiai kartai nevaloma teritorija prie paminklo Kristijonui Donelaičiui? Galbūt tai – šiandieninės kartos ženklas, bylojantis apie jos santykį su istorija, kultūra, pagarba dvasinėms vertybėms?

– Ką veiksite dabar?.. Ar naujas darbas bus labai toli nuo kultūros?

– Kaip žmogus, šiame pasaulyje pabuvęs pusę amžiaus, esu kai ką pamatęs ir nuveikęs, todėl kai kuria patirtimi galiu dalintis ir su kitais.

Turiu galvoje jaunimą. Todėl dėstysiu būsimiems žurnalistams, komunikacijos specialybių studentams. Šiandien komunikacija yra ta sritis, nuo kurios galiausiai priklauso ir konkretaus žmogaus, ir bet kurios organizacijos, taip pat ir bendruomenės, miesto ir šalies normalus funkcionavimas. Kas nespėja ir nepatenka į informacinio bendravimo lauką, tas pasmerktas visada pralaimėti, nerealizuoti, nepanaudoti savo galimybių, prarasti laiką. Kultūros ir meno sferai tai ypač svarbu.

Kalbino Rita Bočiulytė

8

ketvirtadienis, rugpjūčio 30, 2012

durys

Tapyba: parodos laureato Vydo Pinkevičiaus (1949–2012)

„Nukryžiavimas X“, 2010, drobė, aliejus, 100x100.

Martyno Petreikio paveikslas iš ciklo „Veidai“,

2011, drobė, aliejus, 180x145.

Jūratės Bytautės „Šeima“, 2010, drobė,

aliejus, 80x104.

Dano Andriulionio „Šventosios žemė

gos“, 2011, drobė, akrilas, aliejus, 70

Sutūpę po meno ir k Pasaulio žemaičių dailės paroda jau tampa gražia tradicija, kas kelerius metus sukviečiančia kūrybines pajėgas iš viso pasaulio ekspoziciniam sambūriui. Toks dailės parodos mastas ir ambicija – Lietuvos kontekste unikalus reiškinys.

Goda Giedraitytė Žemaitiška, daugialypė, atvira

Jis unikalus, visų pirma, dėl kūrybinio arealo pozicionavimo, susijusio su istorine geografine teritorija, ir savito (žemaitiško) etnoso būvio bei mąstymo išpažinimo. Juk ir kvietime buvo teigiama, jog žemaičių parodoje gali dalyvauti visi iš šio krašto kilę arba jame gyvenantys, arba „jaučiantys tamprų ir betarpišką ryšį su Žemaitija“.

Antra, dėl parodos daugialypiškumo, pasireiškiančio žanrine įvairove (nuo tapybos iki tekstilės) ir apimties galia. Atskiros parodos ekspozicijos pristatytos skirtingose Žemaitijos vietose: Plungėje, Telšiuose ir Biržuvėnuose. Vien kunigaikščio Mykolo Oginskio rūmų menėse Plungėje pasklidusios profesionalios dailės, studentų ir išėjusių amžinybėn kolekcijos stebina autorių kūrybos rezultatų gausa. O kur dar tautodailininkų paroda! Ši geografijos ir turinio sklaida nurodo ir į trečiąjį parodos unikalumą lemiantį faktorių – atvirumą.

Parodoje dalyvauja profesionalai, studentai, tautodailininkai, t.y. visi kuriantys, nepaisant jų išsilavinimo ar priklausomybės vienai ar kitai mokyklai, meninei grupei, stilistinei krypčiai. Tokiu būdu ši

paroda tampa savotiška apžvalgos aikštele, kurioje galima susipažinti su šiandien Lietuvoje vykstančiais kūrybiniais procesais ir autentiška kuriančių menininkų raiška. Nesiekdama reprezentuoti atskiro žanro raidos ar naujausio meninio diskurso, pasaulio žemaičių dailės paroda tampa realaus laikmečio ir situacijos, vietos ir erdvės atspindžiu, leidžiančiu pasimėgauti visa kūrybinės paletės galimybių mozaika.

Greta klasikų – jaunimas

Šiemetė 6-oji pasaulio žemaičių dailės paroda skirta Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejui, kurį minėsime 2013 m. Ir nors dalyviams reikalavimas kūriniuose įvaizdinti minėtą įvykį ar datą nebuvo keliamas, dažnas menininkas prie šios sudėtingos ir gilaus dvasinio įsijautimo reikalaujančios temos prisilietė gvildendamas asmeninio tikėjimo, Lietuvos istorijos, meilės šeimai ir ypač gamtai siužetus.

Profesionalios vaizduojamosios ir taikomosios dailės ekspozicijai šiemet pateikta 113 dailininkų paraiškų. Dominuoja tapybos, tekstilės, mažosios plastikos darbai. Įdomu, jog žemaičių menininkai (matyt, dėl savo tradicijoms išti-

kimo būdo) mieliau renkasi klasikinius žanrus. Interdisciplinaraus meno kūrinių pristatomas vos vienas kitas. Reta viešnia ir fotografija, o šiandien taip paplitusių videoeksperimentų išvis nėra.

Pačius parodoje dalyvaujančius menininkus galima suskirstyti į kelias grupes, išryškėjančias visų žanrų lygmenyse: tradicinius modernistus, nuosekliai tęsiančius aukštojoje mokykloje išmoktus kanonus, eksperimentuojančius klasikus, reprezentuojančius geriausias žanrines tradicijas, bet kartu ieškančius naujų raiškos formų ar siužeto linijų, ir šiuolaikinę meninę kalbą plėtojančius kūrėjus, atvirus menų sintezės pokalbiams ar netikėtiems dvasiniams ekskursams. Šioje vietoje būtina akcentuoti ir edukacinę parodos reikšmę. Greta tokių reikšmingų Lietuvos menui pavardžių, kaip Aloyzas Stasiulevičius, Arūnas Sakalauskas, Romualdas Inčirauskas, Arvydas Žalpys ir kitų, matome jaunųjų menininkų debiuto pumpurus, kurie leidžia žiūrovui pažinti meno raidos procesus, o kūrėjui – kolegų raiškos ypatybes.

Platus tapybos spektras

Gausiausia parodoje tapybos grupė. Čia pristatomi tiek aliejine, tiek

Dalyviai: į 6-osios pasaulio žemaičių dailės parodos atidarymą Žemaičių

akvarelės ar pastelės technika atlikti darbai. Stilistiškai išryškėja net keletas krypčių. Visų pirma, ekspresionistinė, tęsianti mūsų tapybos patriarcho Antano Gudaičio plastines tradicijas ir pasižyminti potėpio sodrumu, spalvų kontrastais, emocine įtaiga. Čia paminėtini A.Stasiulevičiaus, V.Pinkevičiaus, V.Vitkaus, L.Černiausko, K.Užuoto, S.Armono, A Garjono ir kitų autorių darbai. Klasikinei tapybos mokyklai, realistinei manierai ir sa-

Įvairovė: pasaulio žemaičių kūrinių ekspozicijoje – ir dailioji tekstilė, ir metalo plastika, kuriai atstovavo ir tel-

šiškis Romualdas Inčirauskas.

votiškai peredvižnikų dvasiai priskirtini gamtos motyvus ir peizažus, istorinius paveikslus kuriantys P.Griušys, K.Žiuolis, V.Yla, A.Ilginis, L.Pocius, kt. O V.Sušilovo, A.Razmaus, E.Petraitytės-Talailienės, O.Kanavolaitės-Cepele ir kitų autorių kūriniuose išryškėja liaudies meno ir Henri’o Rousseau ekspresijai artima primityvistinė raiška.

Abstrakčiajai dailei ir net savotiškam tekstiliniam jos brai-

Triptikas: Arvydo Žalpio ciklas „Menininko kėdės portretas“,

2010–2012, skaitmeninė spauda, akrilinis lakas, 120x70.

Grafik

nika, 9

9

ketvirtadienis, rugpjūčio 30, 2012

durys

ės sty70x50.

Antano Garjono „Dviese“, 2008, drobė, aliejus, 100x80.

Įvertinti: parodos laureate tapusi Neringa Poškutė ekspozicijai pateikė metalo plastikos objektą „Po

beždžionių tiltu“, 2011-aisiais sukurtą metalo plastikos simpoziume Kintuose.

krikšto sparnais

ų dailės muziejuje susirinko didžiulis būrys jos autorių.

žui atstovauja ryškiaspalviai D.Andriulionio, D.Kirkutienės, R.Zdanavičiaus, J.Šlepetytės, Z.Liekio kūriniai, ekspresyvi V.Kibildžio ir G.Vaičio energija.

Subtilia figūratyvo mistika dvelkia G.Bulotaitės, A.Didžionienės kompozicijos, duokle fovistinei spalvos gyvasčiai – V.Ostašenkovo darbai.

Akvarelininkų gretose paminėtini E.Šturmaitės, O.Jablonskio, V.Galdiko, Č.Banio, I.Meištaitės, A.Jonučio vandens prisodrinti pa-

viršiai. O J.Bytautė, A.Vaitkus, M.Petreikis, V.Krištopaitis ir R.Kučinskaitė reprezentuoja šiuolaikinės tapybos eksperimentus, novatoriško santykio su siužetu ir plastiniais sprendimais paieškas.

Stebina mažoji plastika

Šįkart ne itin gausiame grafikos sektoriuje subtiliai skamba G.Oškinytės ir G.Norkienės piešinio estetika, išraiškinga A.V.Burbos kompozicinė mo-

zaika, V.V.Jucio ir V.Simučio liaudies meno motyvų adaptavimas ir stambi štrichuotė, A.Čapskytės ir M.Kašinskaitės technikos meistriškumas, socialiai aktyvus M.Stirbytės-Valaikienės naratyvas ir tekstilinė G.Eimanavičiūtės kaligrafija, nostalgiškas J.Petrulytės-Motužienės diptikas, savita V.Janulio religijotyros intarsija ir susipinantys A.Čepausko istorijos klodai.

Grafikos srityje daugiau ar mažiau atsispiriama į tradicinį priemonių bei siužetų lauką, o mažosios plastikos įvairovė ir originali idėjos traktuotė ekspozicijoje stebina. Čia ir skulptūriniai akmens, medžio ar stiklo objektai (A.Sakalauskas, K.Bimba, D.Drulys, P.Baronas, D.Statkutė-Antanaitis, R.Budvytytė, V.Venclovas), ir medaliai (A.Olbutas), metalo plastikos (R.Inčirauskas, P.Gintalas, S.Plotnikovas), emalio bei juvelyrikos kūriniai (N.Poškutė, B.Zdramytė), ir kalvystės (D.Vilius, V.Mikuckis) bei liejybos (R.Vaitkutė) dirbiniai.

Vertinant pastarąją kūrinių grupę, galime konstatuoti, kad taikomosios ir vizualiosios dailės segmentai praranda savo pirmapradę takoskyrą. Tai liudija tekstilės ir keramikos kūrėjų darbai, kurių utilitarioji būtis dažniau pabrėžia meninės pozicijos pirmenybę nei funkcinę paskirtį.

Kaip, pavyzdžiui, konceptualūs Z.Inčirauskienės, L.Ringelienės, V.Degenienės, Z.Dargienės, Ž.Kriūkaitės-Juciuvienės ieškojimai ar tradiciniai, techni-

nę meistrystę ir medžiagos pažinumą atskleidžiantys A.Valiaus, N.Sitonytės, V.Kubiliūnienės, G.Kriaunevičienės, L.Kozlovienės, M.Sinkevičienės, O.RiaubaitėsStaškevičienės, D.Kaučikienės sprendimai. Gausią tekstilininkų plejadą palydi vos keli keramikos kūrėjai: preciziškai subtili T.Jankauskaitė su juodosios keramikos indais, S.Želnytė su taktilinių plokštelių ciklu ir dekoratyvines lėkštes pristatanti L.Tarasevičienė.

Liudija gyvastį ir aktualumą

Bandymą skirstyti ekspoziciją, remiantis tradicinių žanrų skale, neabejotinai trikdo šiandieninė meno ribų susiliejimo situacija. Tačiau tokios plačios ekspozicinės pasiūlos neįmanoma apžvelgti neturint tam tikros vertinimo sistemos. Todėl atskirai grupei priskirtini kūriniai, besistengiantys peržengti vieno žanro ribas ar kitaip vystantys novatorišką kalbėjimo manierą. Visų pirma, tai A.Žalpio ciklas, pristatantis 4-ąją konceptualisto J.Koshuto kėdės būtį – „Menininko kėdės portretą“, taip pat V.Kuso „Mini galerija M.K.Čiurlionio 100osioms mirimo metinėms paminėti“, J.Sutkutės erdvinė kompozicija „Proveržis“ bei kamštinės G.Latako knygos.

Apibendrinant parodos turinį akivaizdus skirtingas menininkų profesionalumo lygis. Tai kiek apsunkina ekspozicijos vertinimą ir jos bendros vertės identifikavimą. Tačiau ekspozicija sudaroma atsižvelgiant į atrankos komisijos

Beveik prieš 100metį gimusi žemaičių dailės parodos idėja pasėjo savo grūdą ir Žemaičių dailės muziejaus dėka uoliai brandina šios tradicijos vaisių.

teikiamus siūlymus, o tai leidžia suformuoti reprezentatyvios parodos status quo. Svarbu ir tai, kad dalyvių skaičius pastaraisiais metais stabiliai auga ar bent jau išlieka nepakitęs. Dar svarbiau, kad šiemet parodoje gausu jaunų kūrėjų. O tai džiugina, nes liudija apie parodos gyvastį ir aktualumą.

Pabaigai lieka pasakyti pagiriamąjį žodį pačiam Žemaičių dailės muziejui, šiuo projektu visapusiškai realizuojančiam šiuolaikinio muziejaus funkcijas. Viena vertus, rengdami pasaulio žemaičių dailės parodą, muziejaus darbuotojai vykdo aktyvią kultūrinę, edukacinę ir komunikacinę veiklą, plečia savo lankytojų ir gerbėjų būrį. Antra – menininkų dovanojami kūriniai muziejaus fondus papildo aktualiomis šiandienos meno vertybėmis. Akivaizdu, jog beveik prieš 100-metį gimusi žemaičių dailės parodos idėja pasėjo savo grūdą ir Žemaičių dailės muziejaus dėka uoliai brandina šios tradicijos vaisių.

Kunigaikščio Mykolo Oginskio rūmuose Plungėje įsikūrusiame Žemaičių dailės muziejuje 6-oji Pasaulio žemaičių dailės paroda – profesionaliosios vaizduojamosios ir taikomosios dailės bei amžinybėn išėjusių dailininkų darbų ekspozicijos – veiks iki spalio vidurio.

ka: Augustino Virgilijaus Burbos „Vienos kėdėje 3“, 2010–2012, popierius, mišri tech- Kalvystė: Virgilijaus Mikuckio „Žio- Skulptūra: Daniaus Drulio „Lašas po lašo“, Kompozicija: Jurgos Sutkutės „Provulys“, kalta geležis. 2009, h 30.

2012, akmuo, metalas, 38,5x37,5x23,5. veržis“, 2007, oda, 500x50.

90x62 ir Gražinos Oškinytės „Klodai. Impiltis“, 2010, popierius, pastelė, 35x55.

10

ketvirtadienis, rugpjūčio 30, 2012

durys

Drama: Klaipėdos universiteto teatras krivūlėje parodė Maironio „Vytautą pas kryžiuočius“ (aktoriai

A.Šimanskis, R.Simonavičiūtė, J.Barauskaitė, L.Matutytė, A.Lenkauskas, G.Pranskūnas, E.Kupčiūnas).

Maironis ir mes (1)

Niekas kitas taip giliai nėra paveikęs mūsų sąmonės kaip Maironis. Kiekvienas sutiktas padeklamuos jei ne kelis jo eilėraščius, tai bent prisimins dainų tekstus. Lietuva buvo ir lieka jo namai.

O žmogus iš savo namų niekada ir niekur neišeina. Nebent būna išvaromas.

Petras Bielskis Tarp šiapus ir anapus

Lietuvos klojimo teatrų draugijos vėliavoje klaipėdietė dailininkė S.Kanaverskytė išsiuvinėjo mitologinį Vėlinos atvaizdą. Už regimo daiktinio pasaulio yra neregimas dvasinis. Vaidinimas arba kitaip – vaidulai yra gyvenimas tarp šiapus ir anapus.

Klojiminėje kultūroje suformuota ir dar gyva nuojauta, kad išėjusieji gyvena senose koplyčiose, jaujose ir tyliai stebi mūsų gyvenimą. Yra gražus paprotys, kai mums brangūs išėjusieji dar ir dabar pakviečiami dalyvauti genties sueigose, prie vaišių stalo, bendruomenės šventėse. Visiems susirinkus, pastatoma balta kėdė ir vyriausias bendruomenės žmogus pakviečia garbingą gentainį ateiti ir sėstis. Išvardijami jo nuopelnai, geri darbai, pasiilgimas, o pasivaišinus atsisveikinama: „O dabar eik. Tik išeidamas per mūsų slenksčius, kiemą, daržus, pievas, laukus nedaryk jokios žalos, grumstu neužgauk mūsų arklių, nenutrypk rasodos, neišbaidyk paukščių…“ (Dundulienė P. Lietuvių etnologija. 1991, p. 289). Originalus būdas per išėjusįjį kalbėti su esančiais.

Bernotuose, Maironio gimtinėje, šiąvasar dviem dienom į savo XXIV krivūlę suvažiavę Lietuvos klojimo teatrai prisiminė šį gražų paprotį ir, kieme ant vejos pastatę baltą krėslą, pašaukė Joną Mačiulį-Maironį. Žmonės stovėdami plojo ir laukė, kol Maironis užims jam skirtą vietą. Būtis išsiplėtė, peraugo transcendentinę ribą.

Su prasminga dedikacija

Paskui kalbėjo Raseinių rajono meras R.Ačas, žemaičių kalba svečius pasveikino Klojimo teatrų krivūlės vertinimo komisijos pirmininkas Klaipėdos universiteto profesorius R.Balsys, teatrologijos magistrai D.Peckus ir A.Butkus.

Kaip visada, suvažiavimui skirtą sveikinimą atsiuntė Lietuvos krašto apsaugos ministrė R.Juknevičienė.

Jį perskaitė atvykusios viešnios – Seimo referentė A.Eidukaitytė ir

Linksmai: Raseinių teatras suvaidino, reikėtų sakyti – sušoko Žemai-

tės „Tris mylimas“.

Maironis, sėdėdamas savo tėvų sodybos kieme, baltoje vėlių kėdėje, turėjo būti patenkintas.

Vaidino: vyskupas J.Kauneckas su Klaipėdos universiteto profesoriais

R.Balsiu ir P.Bielskiu prisiminė savo „artistinę“ jaunystę.

aktorė R.Varnaitė: „Slaptieji lietuviškieji vakarai, kaip knygnešystė, buvo mūsų tautos išlikimo, valstybingumo priešaušris, Lietuvos laisvės pranašas. Dėkoju jums už prasmingą kultūrinę ir patriotinę veiklą, puoselėjant ir naujai įprasminant unikalų lietuvių tautinės kultūros reiškinį – Lietuvos klojimo teatrų judėjimą, jau ketvirtį amžiaus tebesitęsiantį klojimo teatrų suvažiavimų – krivūlių organizavimą. Prasminga, kad šiemet Lietuvos klojimo teatrų XXIV krivūlė skiriama Maironio 150-mečiui paminėti“.

Maironis, sėdėdamas savo tėvų sodybos kieme, baltoje vėlių kėdėje, turėjo būti patenkintas. Klojimo teatras jį sveikino jauną, dar 1893 m.

Panemunėlio klebono kun. Jono Katelės daržinėje, slaptoje nuo žandarų lietuvių sueigoje, o dabar suvažiavo dešimtys teatrų iš visos laisvos Lietuvos pagerbti jo 150-mečio.

Sigito Kancevyčiaus nuotr.

riškąją dramą apie Vytautą („Vytautas pas kryžiuočius“). Gal talentingi artistai, bet kai kryžiuočių Didysis magistras (akt. G.Pranskūnas) ir Vytautas Didysis (akt. E.Kupčiūnas) scenoje kaip kovos lauke išdėsto, pergrupuoja, atitraukia savo pajėgas, kai forsuoja ir laužo savo planus, kai mirtinai grumiasi ne tik su priešu, bet ir su savimi, kai pakyla ir krenta, įveikia ir pralaimi, negali atitraukti akių ir minties nuo likimo, kuris yra ir mūsų likimas.

Keista, kad tokia europietiškai elegantiška drama galėtų būti visų pamiršta. Deja.

Reikia visur skelbti, kad Maironis ne tik didis poetas, bet ir dramaturgas. Kaip būtų gerai, jei Raseinių kraštas kas metai čia rengtų vaidinimus ar bent dramos skaitymus. Greta jo lengvai tarpsta naujoji ir senoji drama, gal net draminė proza, o gal ir literatūrinės kompozicijos. Svarbu gera intencija.

Ne tik didis poetas

Sakoma, kad medis, namų sienojai ilgiausiai išlaiko namų atmintį, čia gyvenusių žmonių dvasią. Krivūlės dalyviai ar iš toli atvažiavę žmonės su vaikais glostė senus, nuo laiko parudavusius rąstus, šildėsi delnus kaip prie židinio. Maironio namai yra mūsų namai. Tai irgi turėtų šildyti jo širdį.

Be to, krivūlės pabaigai Klaipėdos universiteto teatras beveik po 100 metų vėl pakėlė Maironio isto-

Visas kaimas – teatras

Kad ir šių metų patirtis. Raseinių teatras suvaidino, reikėtų sakyti – sušoko Žemaitės „Tris mylimas“ (rež. L.Liauškienė), Agluonėnai prikėlė prieškario A.Tarasonio komediją „Meilės eliksyras“ (rež.

E.Kupčiūnas), o Bilionių teatras ėmėsi dabartinio autoriaus E.Untulio komedijos „Meilės kvadratas“ (rež. Z.Grudienė). Ydos, kurių žmonija norėtų atsikratyti,

pasirodo, nesensta, o tobulėja, prisitaiko. Keičiasi tik pasakojimo būdas, žaidimo forma. Ir čia teatras turi neribotas galimybes.

Kuo stiprus ir originalus klojiminis vaidinimas? Pirmiausia tuo, kad jis atėjo iš ten, kur profesinis teatras dabar tik bando sugrįžti. Tai – envirenmentalinė arba nepaprasta, neįprasta veiksmo vieta. Klojimiečiai nebuvo itališkojoje scenos dėžutėje ir iki šiol nenori būti tarp jos tikrų ir menamų sienų. Čia niekada nėra pašalinių stebėtojų, yra tik dalyviai. Ir, žinoma, neišsemiamos tipažų panaudojimo galimybės – visas kaimas yra ištisas teatras, visi žmonės – artistai. Reikia slunkio – yra, liežuvautojų ar filosofų – kiek nori, storų, laibų, piktų, tulžingų, garbanių ir plikių, balsingų, dainingų ir tylenių – tik spėk paimti ir pastatyti į reikiamą vietą. O kaip jie visi moka žaisti, išdykavimui parinkti laiką ir būdą!.. Kiekvienas teatras turi savo vedlius iš prigimties, o kiti greitai pajunta juokavimo stilių ir neatsilieka.

Kad ir raseiniškis E.Juška. Nesu matęs šmaikštesnio Liudviko ir, ko gero, būti negali. Jis tiesiog dūksta, išradingai laviruoja tarp mergiščios, prisirpusios panos ir brandžios moteriškės. Amžiaus intervalas čia yra esminis ir jį reikėtų išsaugoti. Liaudies vaidinime niekas charakterių nekuria. Naudojasi prigimties duota organika arba charakteringumo elementais. Charakteris ir charakteringumas yra labai skirtingi dalykai.

Deja, I.Šatkauskienė, būdama Pe-

tronės amžiaus, priversta kurti paauglės Domicės charakterį... Kai kur kaip dabartiškumo atributas prasimuša vulgarokas juokavimas. Ir kostiumas, rūbų atranka daug prisideda prie individualumo atodangų.

Suprantama, kad pasinaudoti tautinių šokių garderobu yra lengviau, bet kartu ateina ir įvaizdžio unifikacija. Tarsi ne teatras, o liaudies šokių ansamblis.

Remiasi žaidimu

Agluonėnų klojimo teatras per 25 savo gyvavimo metus išsikariavo etalonines pozicijas. Visas jų repertuaras yra optimalus, nėra atsitiktinių ar nesusiformavusių spektaklių.

Jo vadovai E.Kupčiūnas ir A.Šutkus aiškiai supranta savo uždavinius ir išmintingai vertina galimybes. Dar daug kur gaji nuostata, kad mėgėjai privalo orientuotis į profesionalus, čia juoko vietoje. Agluonėnų teatras išimtinai remiasi žaidimu, kategoriškai atsisako psichologinės dramos, veiksmui kurti ieško tik situacinės fabulos.

Tokių tikslų vedami, jie žaidžia B.Sruogos „Pagundą“, H. Prialgausko „Rickų“, garsų Lietuvos plėšiką arba „Mirtą Činčibiraitę“, E.Kupčiūno „Milijonierių“, A.Fromo-Gužučio „Gudrią našlę“ ar Vydūno „Piktąją gudrybę“. A.Tarasonio „Meilės eliksyras“ irgi iš tos pačios metodikos ir stilistikos. Būtent kūrybinė metodika, žaidimas, ženklų sistema leidžia jiems pasiekti ansambliškumo nesivaikant profesionalumo. Epizodas su tarnais: du stiprius vyrus (R.Juknevičius, A.Galkauskas) pastato centre, liepia užsikimšti ausis.

Vyksta suokalbis. Jie negirdi, stovi ir nieko nedaro. Veiksmų neatitikimas yra tiek neadekvatus, kad sukuria komišką situaciją, kuri vaidina savaime. Sąmoningai kuriama liaudies vaidinimo stilistika yra jų teatro didžiausia vertė.

(Pabaiga – rugsėjo „Duryse“)

13

ketvirtadienis, rugpjūčio 30, 2012

durys

Prancūziškojo šarmo dalis – kultūros atvirumas

R

ežisierė Lina Linkevičiūtė į savo studijų miestą Klaipėdą šią vasarą buvo sugrįžusi mėnesiui: dvejus metus Prancūzijoje gyvenanti mergina kartu su gausia jaunimo komanda suteikė naują kvėpavimą jau kelerius metus gyvuojančiai roko operai „Eglė žalčių karalienė“, kuri tapo vienu iš įdomiausių Jūros šventės akcentų. Linos teigimu, užsienyje įgyta patirtis paskatino šį kūrinį pamatyti naujai: viena iš režisierės puoselėjamų svajonių – pristatyti jį Europos publikai.

Valerija Lebedeva Padarė ryžtingą posūkį

Klaipėdos universiteto Menų fakultete kaunietė L.Linkevičiūtė studijavo režisūrą – pirmasis teatro scenai pritaikytas roko operos „Eglė žalčių karalienė“, kurią pagal Salomėjos Nėries poemą sukūrė tuomet moksleivė buvusi klaipėdietė Kristina Muravjova, pastatymas buvo jos baigiamasis studijų darbas.

Pasvarsčiusi apie tolesnes studijas ir kurį laiką padirbėjusi Klaipėdoje, L.Linkevičiūtė padarė ryžtingą posūkį – išvyko gyventi į Prancūziją, su kuria tuo metu tesiejo žavėjimasis tuo kraštu, kalba ir kultūra. Metus mergina dirbo aukle ir intensyviai mokėsi kalbos Bordo uostamiestyje, o tada išvyko į Paryžių. Šiuo metu Prancūzijos sostinėje verslo centro administratore dirbanti L.Linkevičiūtė nesijaučia nutolusi nuo kultūrinio vyksmo. Atvirkščiai – šioje šalyje, pašnekovės teigimu, nuo kultūros nepasislėpsi: ji viliote vilioja praeivį gausia reklama, šūsnimis namo parsinešamų lankstinukų bei nuolatiniu publikos ir menininkų bendravimu, versdama iš naujo įvertinti kūrėjo misiją ir eilinio miestiečio kultūrinius poreikius bei galimybes. „Stipriai išplėtotos kultūrinės tradicijos šalyje žavi meno populiarinimas, sėkminga jo vadyba. Vienas iš didžiausių mano norų – ne tik stebėti, bet ir kūrybiškai pritaikyti kai kuriuos dalykus Lietuvoje. Šiuo požiūriu emigracija man atrodo visapusiškai naudingas reiškinys“, – sakė Lina.

Sistema – iššūkis menininkui

– Esate iš tų žmonių, kurie naujai aplankytą miestą pažįsta iš kultūrinės jo aplinkos.

Kokie buvo pirmieji prancūziški įspūdžiai?

– Nuvažiavusi į Bordo, iškart atsidūriau meniškoje aplinkoje: apsigyvenau fotografo šeimoje. Jis fotografuodavo spektaklius, tad jau netrukus man teko apsilankyti visuose Bordo teatruose bei koncertų vietose. Iš visur parsinešdavau lankstinukų, skrajučių ir negalėdavau atsikratyti įspūdžio, kad čia nuolat vyksta koks nors festivalis.

Kiekvieną vakarą penktajame pagal dydį Prancūzijos mieste, turinčiame maždaug 250 tūkst. gyventojų, galėdavau rinktis iš mažiausiai 20-ies renginių pasiūlymų.

Didelį įspūdį padarė ir publikos susidomėjimas bei apskritai entuziazmas po darbų užsiimti saviš-

Pavyzdys: turtingą kultūrinę tradiciją turinčioje Prancūzijoje L.Linkevičiūtę labiausiai žavi meno populiarinimas, sėkminga jo vadyba. „Vienas iš

didžiausių mano norų – ne tik stebėti, bet ir kūrybiškai pritaikyti kai kuriuos dalykus Lietuvoje“, – sakė Lina.

vieta, dalyvauti nevyriausybinių organizacijų veikloje, vaikščioti į renginius.

– Scenos menininko statusas tokiomis sąlygomis – išskirtinis?

– Anaiptol. Pasakytina, kad Prancūzijoje vienintelis teatras – Paryžiaus „Comédie Française“ – veikia pagal senąjį repertuarinį modelį ir turi nuolatinę trupę. Visur kitur dirbama projekto principu: savarankiškai susibūrusi kūrybinė komanda teikia teatrui projekto pasiūlymą, šiam pritarus, spektaklis įtraukiamas į kitų

Buvau pripratusi prie Lietuvoje labai gajų kategoriškų meno srities stereotipų, tačiau supratau, kad gyvenime gali būti ir kitokių variantų. metų programą, trupė surepetuoja jį ir atlieka: tarkim, per dvi savaites surengia dešimtį vaidinimų.

Projektas baigėsi – gali ieškotis kito arba jį inicijuoti.

Teatras suvokiamas kaip laikinas bendradarbiavimas, ir tradicijos rodyti tą patį spektaklį metų metus nėra. Šitokia sistema yra ir iššūkis menininkui, nes negali būti tikras, ar būsi įtrauktas į kitą projektą ir, jeigu taip, tai – kada? Čia gelbsti socialinės garantijos: valstybė darbo neturinčiam menininkui moka apie 1000 eurų dydžio mėnesinę išmoką, kol jis randa kitą projektą ir yra jame įdarbinamas.

– Žodžiu, veikiama laisvos konkurencijos sąlygomis?

– Taip, ir konkurencija tarp teatrų labai didelė, tačiau, kas įdomiausia, nuėjęs į vieną rasi visų kitų teatrų programėles. Informacijos sklaida – labai išplėtota. Juo keisčiau atrodo Lietuvos kultūros įstaigų problemos plėtojant bendradarbiavimą, kurį būtų galima pradėti nuo elementarių dalykų.

Prancūzijoje mėgstama klasifikuoti specializacijas, tad, prisistačius scenos menininku, pirmasis klausimas bus – kokio stiliaus?

Kita vertus, yra labai daug lygių: jeigu mes Lietuvoje turime saviveiklą ir profesionalus, ten tarp jų gali išskirti dar kokius penkis tarpinius lygmenis... Todėl nuėjęs į teatrą ne visuomet išvysi aukščiausios kokybės reginį.

Moka užsiauginti žiūrovus

– Bilietų kainos – taip pat įvairios?

– Maloniausias dalykas žmonėms iki 30 metų – visur taikomos lengvatos įsigyjant bilietus. Nacionalinio lygmens spektaklių prieinamumas užtikrinamas kiekvienam: nuvažiavusi gyventi į Paryžių didžiausią staigmeną patyriau Nacionalinėje operoje – jaunimui skirtą bilietą įsigijau vos už 10 eurų. Dalį bilietų teatrai paskirsto nemokamai, jie taip pat prieinami jauniems žiūrovams. Šis kultūros atvirumas, prieinamumas mane labiausiai ir žavi. Net ir dirbdamas paprasčiausią darbą, uždirbdamas minimaliai, ten gali dalyvauti visuose kultūriniuose renginiuose, gal tik nekalbant apie ištaigingiausius, brangiuosius pastatymus. Manau, tai puikus būdas užsiauginti žiūrovus – nuo jaunumės įpratę lankytis renginiuose, vargu ar atsisakys jų subrendę ir finansiškai sutvirtėję. Panaši sistema būtų labai paranki Lietuvoje.

Pusiau komerciniuose teatruose bilieto kaina siekia 15–30 eurų, komerciniuose – 50–100 eurų. Tokiu atveju, be abejo, scenoje matysi žinomiausius veidus, nepriekaištingą atlikimo kokybę ir kitus atributus. Komerciškai palankūs žanrai, kaip ir kitur, yra komedijos bei vodeviliai. Prancūzija apskritai yra komedijos šalis, net žodis „aktorius“ prancūziškai skamba kaip „comédien“.

– Turite savo mėgstamų vietų lankytis?

– Taip. Apskritai Paryžiuje visa ko kiekis yra penkiagubai didesnis nei mažesniuose miestuose, tai be galo įdomu. Manęs neišgąsdino miesto

tempas, ritmas ir stresas: išėjusi į gatvę negaliu atsigrožėti, nekalbant jau apie vaikščiojimą po muziejus, parodas ir kitokius renginius. Man imponuoja tai, kad ten galiu stebėti ne tik prancūzišką, bet ir pasaulinį kūrybinį judėjimą.

Vienas iš mano favoritų, be Paryžiaus Nacionalinės operos, yra „Théâtre de la Ville“, arba Miesto teatras, kuriame darbus pristato prancūzų bei tarptautinės komandos. Išorinis minimalizmas, kalbant tiek apie spektaklių scenografiją, tiek apie pastatą, dera su šiuolaikiškais, konceptualiais, labai įtaigiais spektakliais. Mėgstu ir muzikinius, festivaliams skirtus pastatymus. Pastebėjau, kad žiūrėti rimtesnių spektaklių renkasi vyresnės kartos žmonės – jaunimas nėra linkęs gilintis į sudėtingas menines formas. Joms, matyt, turi subręsti tiek atlikėjai, tiek žiūrovai.

– Ar šitoks spektras sulaukia ir grįžtamojo ryšio?

– Priklauso nuo konkretaus spektaklio, bet man dar neteko ateiti į pustuštę salę – nesvarbu, kokio lygio darbas būtų rodomas. Beje, menininkų bendravimui su žiūrovais skiriama labai daug dėmesio. Kai gyvenau Bordo, turėjau galimybę stebėti visą teatro sezoną nuo rugsėjo iki liepos. Jo pabaigoje buvo surengtas kitų metų programos pristatymas – su vizualine medžiaga, skaidrėmis, kvietimais įsigyti metinius abonementus; surengtas ir piknikas, kurio metu žiūrovai galėjo neformaliai pabendrauti su teatro komanda.

Skiria laiko tobulinimuisi

– Galbūt jau teko ir pačiai išmėginti jėgas kūrybinėje grupėje?

– Ne, nors tokių pasiūlymų esu sulaukusi – nepatiko žanras. Kol kas skiriu laiko tobulinimuisi. Mielai lankausi Paryžiaus priemiestyje Vensene esančiame „Cartoucherie“ – penkių teatrų miestelyje, įsikūrusiame buvusioje šovinių gamykloje. Ten veikiančioje kūrybinėje laboratorijoje ARTA rengiamos stažuotės, kūrybiškumui ir įvairiems jo aspektams plėtoti siūlomos įvairios technikos.

Asmeninio albumo nuotr.

– Kaip jaučiatės dirbdama ne meno srityje?

– Matau, kad nuolatinis bendradarbiavimas teatro projektuose – pasirinkimas, tinkamas labai stipriam kūrėjui. Ir kartu supratau, kad neturiu tikslo siekti kiekybės. Geriau derinti meninę veiklą su kitokiu darbu ir subrandinti vieną projektą per dvejus metus, nei dirbti nenuosekliai, švaistyti jėgas. Sutikau ne vieną tokį žmogų. Pavyzdžiui, teko susipažinti su kompozitoriumi, kuris tris dienas per savaitę dirba techninį darbą oro uoste, o likusias keturias namuose rašo muziką. Buvau pripratusi prie Lietuvoje labai gajų kategoriškų šios srities stereotipų, tačiau supratau, kad gyvenime gali būti ir kitokių variantų.

Dar vienas atradimas buvo sutikti Prancūzijoje tiek daug lietuvių menininkų, kurie yra puikiai įsikūrę. Susipažinau su dailės magistrante, kurios tėvai turi savo keramikos parduotuves Monmartre ir Vilniuje. Prancūzijos lietuvių jaunimo sąjungos surengtose Lietuvių dienose Paryžiuje sutikau labai daug žmonių: fotografų, dailininkų, juvelyrų, dizainerių... Patyriau keistą pojūtį: visa tai vyko Paryžiuje, aplink buvo vien lietuviai ir visi – labai inteligentiški, kūrybingi jauni žmonės.

– Teatro aikštėje per Jūros šventę parodyta roko opera sulaukė daug gerų atsiliepimų, o kūrybinė komanda akcentavo ketinimą tęsti šį projektą. Kokių minčių turite?

– Pirmiausia norėtume plačiau Lietuvoje paskleisti žinią apie šį projektą, o kai jis subręs ir kolektyvas taps stabilus, labai norėtųsi pristatyti jį užsienyje. Be abejo, pirmiausia – Prancūzijoje. Kartu į Lietuvą atvažiavęs draugas prancūzas, profesionalus muzikantas, buvo sužavėtas lietuviškos energijos, savito braižo, muzikalumo. „Būtinai turite pristatyti šį spektaklį užsienyje: tai – jūsų šalis, niekur negirdėtas ir nematytas lietuviškas folkloras, užsieniečiams tai bus nauja, įdomu ir netikėta“, – sakė jis. Įkvepiantys žodžiai paskatino pažvelgti į rezultatą kitomis akimis ir susimąstyti – kodėl gi ne?..

14

ketvirtadienis, rugpjūčio 30, 2012

durys

Jūros šventės inkliuzai Šiemetės Jūros šventės programa kaip niekad buvo įvairi ir atliepianti pačius įvairiausius skonius bei poreikius. Taip pat ir „nepopsinius“ muzikinius. Buvo ir skaudžių nusivylimų, bet džiaugsmingų atradimų – daugiau.

Laima Sugintienė Papūtė kiti, nauji vėjai

Patiko, ne ir labai patiko tai, ką perskaičiau Jūros šventės, šiemet skirtos Klaipėdos miesto įkūrimo 760 metų istorinės sukakties paminėjimui ir trukusios rekordiškai ilgai – net penkias dienas, programoje. Kalbu apie muzikinius renginius.

Tik įsiklausykit, kokie žodžiai: Oratorija, Stabat Mater, Roko opera, Bossa Nova... Skaitome toliau: Laima Vaikulė ir Mantas Jankavičius, Neda Malūnavičiūtė ir Marijonas Mikutavičius. Daug džiazo projektų: Vilniaus džiazo orkestras ir vokalistas Jeffas Casccaras (Vokietija), iš Klaipėdos pilies džiazo festivalio atvilnijusi vaikų ir jaunimo džiazo dainų šventė „Jaunoji džiazo banga“ ir kita. Bet kuriai programai visuomet šventiškumo suteikia pučiamųjų orkestrai. Be nuolatinio miesto jūrinių ir kran-

to krovos įmonių bei organizacijų darbuotojų, miesto svečių eisenos palydovo Karinių jūrų pajėgų pučiamųjų instrumentų orkestro, maloniai aukštu lygiu nustebino Rūdiškių „Brass – Band“, „Orkestrų audroje“ siautė Insbruko miesto (Austrija) pučiamųjų instrumentų orkestras.

Taigi šiemet programa kaip niekad buvo įvairi ir atliepianti pačius įvairiausius skonius bei poreikius, nes anksčiau dalis publikos, vadinkim ją nepopsine, likdavo už borto, o Jūros šventė, muzikinė jos dalis, buvo bevirstanti antrąja Palangos Basanavičiaus gatve.

Akivaizdu, kad papūtė kiti, nauji, vėjai, ir Jūros šventės laivas ryškiai keičia kryptį. Tiesą sakant, švelnus brizas jau dvelktelėjo pernai, kai Irena Bierontaitė su dukra Rūta Varnaite „Laiko saloje“ Laikrodžių muziejaus kiemelyje suorganizavo keturis koncertus. Kitokius. Kitaip. Kitiems.

Štai čia ir pirmasis (tikrai ne paskutinis ir ne pats didžiausias) nusivylimas, skaitant šventės programą: kiemelio nėra! Kaip buvo smagu žinoti, kad ten nuėjęs kas vakarą gausi tikrai profesionaliai parengtą ir lūkesčius atitinkančią programą... Vėl tenka kruopščiai studijuoti lankstinuką ir žymėtis besikeičiančias vietas bei laiką, mėginti derinti maršrutus.

Didžiausias nusivylimas – oratorija

Pirmoji pasižymėta pozicija – rugpjūčio 1 d., piliavietė: Klaipėdos miestui ir čia gyvenantiems žmonėms, miesto 760 metų istorinei sukakčiai paminėti skirtas režisieriaus Gyčio Padegimo ir kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus sukurtas teatralizuotas renginys – oratorija Klaipėdai „Miestas ir žmonės“. Po renginio – Klaipėdos miesto gyventojų lėšomis surengtas šventinis fejerverkas. ...Prieigose plyšauja jokio konteksto su renginiu neturinti muzika. Publika renkasi gana gausiai. Šalia atsisėda nemaža vokiečių grupė. Į kalną, aprengtas tarsi koks pagonis ar vienuolis, violončele nešinas kopia Mindaugas Bačkus, renkasi kiti teatriniais kostiumais pasipuošę atlikėjai. Jų maždaug trys dešimtys, tarp jų – aktoriai Vytautas Paukštė, Virginija Kochanskytė, Rimantas Pelakauskas, dainininkas Liudas Mikalauskas.

Kolektyvų dar daugiau: Klaipė-

dos valstybinio muzikinio teatro ir „Aukuro“ chorai, menininkų grupė „Žuvies akis“. Visų ir neišvardysi.

Sutelktos išties didžiulės pajėgos.

Oratorija (gal renginys?) prasideda. Įgarsinimas – tragiškas: iš įrašo sklinda kažkokia kakofonija, dar blogiau įgarsinta gyvai atliekama muzika. Vokiečiai nustebę dairosi.

Ant kalno sėdi M.Bačkus. Kažkur girdėti choristai: „Ant kalneeelio, ant aukštooojo, ten stovėjo ąžuolėėėlis...“ Atpažįstu G.Kuprevičiaus pirmos operos „Prūsai“ nuostabią choro citatą (gal jau čia oratorija?).

Beje, operos premjera įvyko Klaipėdoje. Mąstau – gal todėl miestui gimtadienio dovaną sukurti buvo patikėta kompozitoriui kauniečiui?

Gerbiu legendinės „Ugnies medžioklė su varovais“ autorių, tačiau turime gi ir klaipėdiškių kompozitorių, puikiai įvaldžiusių stambius vokalinius instrumentinius žanrus, prisiminkime kad ir ką tik Dvasinės paramos centro koplyčios šventinime nuskambėjusius Alvido Remesos opusus ar Remigijaus Šileikos „Requem“. Matau arklius (matyt, kalavijuočių, galvoju), vėliau įdarda karieta, prieškarinis automobilis, baikeriai... Kai įrieda sovietinis sunkvežimis, vokiečiai krizena, M.Bačkus vienišas tebesėdi. Temsta, apšvietimas, ko gero, blogesnis už įgarsinimą, tad kai dingsta elektra, niekas labai ir nenustemba...

Vokiečiai jau atvirai tyčiojasi. Apsimetu, kad nesuprantu vokiškai,

nes labai gėda. M.Bačkus vis dar tebesėdi. Pasirodžius klounams, šalia sėdintys ima lažintis – šoks ar ne „Žuvėdra“ ir kaip režisierius ją įkomponuos į miesto istoriją. Tarp viso to įterpiamas įtaigiai perskaitytas V.Paukštės tekstas, tačiau šįkart net su juo skanduoti nesinori. Matau, ne vien man prailgsta V.Kochanskytės – karalienės Luizės – monologas, o tarmiškas pasakojimas jau nepadoriai ilgas. Prasideda kažkas panašaus į viktoriną, ją veda mano gerbiama žurnalistė ir knygų autorė Gražina Juodytė. Bene pirmą kartą apgailestauju, kad į visa tai su savo trimitu įtrauktas ir liberalusis miesto

Velniai nematė tos oratorijos! Štai dėl tokios Klaipėdos kasmet velkuosi dryžuotus marškinėlius. meras Vytautas Grubliauskas. Kažkodėl prisimenu – neseniai jis grįžo iš Naujojo Orleano, ten panašios procesijos dalyvauja laidotuvėse...

O, M.Bačkus pakėlė stryką! Nieko negirdžiu…

Visiškas fiasko visom prasmėm.

Tiesa, fejerverkas buvo įspūdingas. Surengtas gyventojų lėšomis.

Fiasko: iš G.Padegimo teatralizuotos G.Kuprevičiaus oratorijos „Miestas ir žmonės“ daugelis teišgirdo ir tepamatė tik ją vainikavusį šventinį fejerverką, kuris buvo puikus. Kiti auto-

rių sumanymai paskendo nesuvaldytoje piliavietės erdvėje.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

15

ketvirtadienis, rugpjūčio 30, 2012

durys

Tikslas: pirmoji K.Jenkinso kūrinio „Stabat Mater“ atlikėja J.Adamonytė specialiai atvyko iš Italijos, kad su Klaipėdos muzikinio teatro orkestro trimis chorais ir kitais solistais Klai-

pėdos Teatro aikštėje jubiliejinio Klaipėdos gimtadienio proga per Jūros šventę pirmąsyk Lietuvoje atliktų K.Jenkinso „Stabat Mater“.

Vytauto Petriko nuotr.

Ačiū jaunimui! Štai čia tai dovana miestui ir žmonėms – „klaipėdietiškos“ tematikos, tikra, nuoširdi, klaipėdiškių su meile įteikta.

Dalis publikos lieka laukti „Pikaso“...

Ekstravagantiškos grupių „Empti“ bei „Pieno lazeriai“ vokalistės Giedrės Kilčiauskienės braziliškos sambos ir amerikietiško džiazo lydinio – tai bossa nova esmė – interpretacijos paprastos ir stilingos, dvelkia kažkokiu namų jaukumu.

Subtiliai svinguoja Klaipėdos kamerinis orkestras, puikios pritariančių instrumentalistų Andrejaus Polevikovo (klavišiniai), Prano Kentros (akustinė gitara), Vyčio Nivinsko (kontrabosas), Andriaus Kairio (mušamieji) ir Pavelo Žemoitino (perkusija) improvizacijos.

Profesionalios aranžuotės. IDEALUS įgarsinimas. Ne tik matau, bet ir girdžiu M.Bačkų.

Elegantiška ir skoninga, subtilu ir paprasta.

Velniai nematė tos oratorijos! Štai dėl tokios Klaipėdos kasmet velkuosi dryžuotus marškinėlius. „Būk sveikas, gerųjų vėjų mieste!“

O kieno gi tie nevykusiai panaudoti 70 tūkst. litų (mano žiniomis, tokia oratorijos sąmata)? Girdžiu sakant – valstybės, miesto biudžeto. Keista logika. MŪSŲ! Ir žala čia ne tik finansinė. Neabejoju, kad tie, kurie pirmąkart susiruošė klausytis oratorijos, daugiau į jokią nebeateis.

Su ypatinga viešnia

Rugpjūčio 2 d., Teatro aikštė: Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro ir choro, Latvijos mišraus choro „Laiks“, Klaipėdos choro „Cantare“ (vadovas – A.Dambrauskas) ir solistų instrumentalistų atliekamas Karlo Jenkinso kūrinys „Stabat Mater“.

Neramu. Istorija kartojasi – ir vėl keistokas muzikinis fonas prieš renginį (gal tą muziką transliuojantys nežino, kad skambės liturginis kūrinys: Stabat mater (dolorosa) (lot.) – „Stovėjo motina (sopulingoji)“...). Bet gal tai jau ir visai nesvarbu, juk ir prieš „Sevilijos kirpėją“ Laikrodžių muziejaus kiemelyje kažkokie klounai bėgiojo... Vėl daug (arti 200) atlikėjų scenoje: solistai Andrė Pabarčiūtė (etninis vokalas), Jurgita Adamonytė (mecosopranas) ir Saulius Petreikis (dudukas), net trys chorai ir simfoninis orkestras. Kad tik neištiktų dar viena nesėkmė.

Nors, svarstau, negali būti blogas renginys, kuriame dalyvauja tokio masto dainininkė kaip J.Adamonytė. Pirmąkart programoje radusi jos, Italijoje gyvenančios, daugelio tarptautinių dainavimo konkursų laureatės (tarp jų – ir Renatos Tebaldi tarptautinis dainavimo konkursas, laikomas vienu rimčiausių Europoje) pavardę nepatikėjau, kad klaipėdiečiams bus pasisekę ją išgirsti, ir dar nemokamai. Jos pavardė tiesiog paskendo Jūros šventės renginių jūroje. Juk balsingos lietuvaitės, studijavusios Londono karališkoje muzikos akademijoje bei Cardiff International Academy of Voice pas legendinį profesorių Dennisą O’Neillą, Londono karališkojo operos teatro „Covent Garden“ scenoje pagrindinius vaidmenis kuriančios, gastrolių maršrutai driekiasi ne tik per Europą. Ji geidžiama Frankfurto, Zalcburgo, Baden-Badeno, Tokijo, Kardifo, Teramo, Jesi, bei Palm Beach’o operos teatruose. Lietuva jos beveik negirdi, ir, jei ne Dalia Ibelhauptaitė, būtų ir neišgirdę. O

čia štai Klaipėdoje! Reakcija panaši, kaip Kongui (tuomet jis nebuvo meras) paskelbus, kad Pilies džiazo festivalyje trimitą pūs Maynardas Fergusonas. Beje, Jurgita buvo pirmoji K.Jenkinso kūrinio „Stabat Mater“ atlikėja, dirbusi su pačiu kompozitoriumi ruošiantis kūrinio premjerai ir įrašams.

Nuaidėjus pirmiesiems kūrinio taktams, įtampa atslūgsta. Racionaliai, dalykiškai ir užtikrintai dirigentas Dainius Pavilionis verčia vieno populiariausių ir įdomiausių, beje, ir ilgiausių šio žanro kūrinių puslapius ir piešia klausytojams kenčiančios motinos paveikslą. Kūrinys 12-os dalių, atliekamas keliomis kalbomis, tarp jų – ir hebrajų, aramėjų, arabų. Manau, klausytojams būtų buvę pravartu žinoti bent dalių pavadinimus bei idėją – tai Marijos kančia Kristaus nukryžiavimo metu.

Egzotiškų prieskonių kūriniui suteikia netradicinis mušamųjų instrumentų panaudojimas, duduko tembras, išskirtinis A.Pabarčiūtės vokalas. O J.Adamonytės šviesaus, net ne mecosopraniško tembro ir plataus diapazono vokalas tampa tikru balzamu, mat, skirtingai nei choras ar orkestras, solistai buvo įgarsinti gana vykusiai.

Nors ir pasigedau didesnio spalvingumo, kontrastų tarp dalių, išlieka abejonė dėl renginio vietos ir vis dar svarstau, kodėl gimtadieniui pasirinktas būtent šis kūrinys, drauge su naujausiu miesto magistru Robertu Varnu nusprendžiame, kad reikia sveikinti dirigentą ir įsiminti šį išties neeilinį įvykį, ypač Jūros šventės kontekste.

daug ko stokojo. Šįsyk puikiu vokalu, plastišku sceniniu judesiu ypač džiugino merginų partijų atlikėjos. Iš karto atpažįstame S.Januškos mokyklą.

Ypač išskirčiau Eglės vaidmens atlikėją Raimondą Vaičiūtę, įtaigiai jos padainuotą ariją (na, kokios gi dainos operoje, kaip rašoma kai kuriuose šaltiniuose) su vaikais, Eglės seses Juliją Rušinskytę ir Editą Bodrovaitę. O jau gražios, tarsi laumės! Tiesa, Žilvinas... Hm, na, toks labai jau lietuviškas, bet vokalas taip pat visai neblogas. Nepretenzinga choreografija, skoningi kostiumai, profesionalesnė instrumentinė dalis, galbūt tik fleita vienišoka, „plika“ ir beveik normalus (pagaliau!) įgarsinimas, vos vienas kitas grynai techninis, o ne supratimo – suvokimo, kaip ankstesniuose projektuose, trukdys.

Subtilu ir paprasta

Parkas prie Klaipėdos koncertų salės – Klaipėdos kamerinio orkestro, jaunųjų džiazo žvaigždžių (jų nebuvo) ir vokalistės Giedrės Kilčiauskienės koncertas „Nostalgiškoji bossa nova“.

Vėloka (22 val.), vėsoka, ką tik nulijo, atoki, nuo pagrindinių šventės traukos objektų nutolusi vieta – tai vis priežastys, galinčios sutrukdyti koncertui. Tačiau nesutrukdo: parkelio prieigose kultūringu garsu sklinda lengvas džiaziukas, renkasi – ir gana gausiai – pusbalsiu kalbanti ir ne alumi kvepianti publika. Atpažįstu: dalis jos „Pikaso“ iškeitė į bossa nova.

Bravo, kūrybingas jaunime

Rugpjūčio 3 d., Teatro aikštė: roko opera „Eglė žalčių karalienė“.

Organizatorius – Klaipėdos miesto kūrybinio jaunimo jungtinės pajėgos.

Ketverius metus gyvuojantis muzikinis projektas roko opera „Eglė žalčių karalienė“ džiugina vis profesionalesniu pavidalu.

Justi svarus režisierės Linos Linkevičiūtės ir choreografės Indrės Puišytės indėlis. Džiugina jaunimo entuziazmas, džiugina šventės organizatorių išreikštas pasitikėjimas „teisingą“ muziką Lino Švirino muzikos studijoje „Grock“ grojančiais jaunuoliais. Rizikos būta, nes ankstesnės operos versijos dar

Pažanga: Klaipėdos muzikuojančio jaunimo prieš kelerius metus sukurta roko opera „Eglė žalčių karalienė“

Teatro aikštėje atgimė su nauju polėkiu ir jėga. Vytauto Petriko nuotr.

16

ketvirtadienis, rugpjūčio 30, 2012

durys

Į „Stebuklų šalį“ – naujuoju miesto švenčių keliu Jūros šventės dienomis Klaipėdoje surengtas antrasis tarptautinis gatvės cirko festivalis „Stebuklų šalis“.

Valerija Lebedeva

Analogų ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos kaimynėse neturintis renginys, kviečiantis atrasti stereotipams nepavaldų žanrą, anot organizatorių, yra naujosios švenčių tradicijos pradžia: švenčių, į kurias įtraukiamas kiekvienas žiūrovas nuo jauniausiojo iki vyriausiojo, švenčių, kuriose gerą nuotaiką papildo netikėčiausi įspūdžiai ir adrenalinas.

Organizatoriai – „Švyturio menų doką“ administruojanti viešoji įstaiga „Meno kodas“ – ketina tęsti gatvės cirko festivalio tradiciją.

Renginio organizatoriaus ir „Švyturio menų doko“ steigėjo Vaido Kvedaro įsitikinimu, tokio pobūdžio renginiai – būtinas miesto ir kitokių švenčių, vykstančių po atviru dangumi, atributas.

Skatina plėtrą

Be nežaboto turinio potencialo, šio formato festivalis, anot Vaido, turi nemenkų pranašumų žvelgiant iš organizatorių pozicijų. „Vienas iš esminių dalykų – būtinybė stebėti scenos veiksmą, įsitraukti į procesą. Tad, skirtingai nei daugelis masinių koncertų, šis renginys nėra ir negali būti foninis veiksmas „prie alaus“, – sakė V.Kvedaras.

Gatvės cirko žanras jam tapo vienu iš įdomiausių pastarųjų kelerių metų atradimų. „Tai aktualus, dažnai – įžūlus ir išdykėliškas, laužantis mūsų šalies publikai pažįstamus cirko rėmus pasaulis. Tad pirmajame festivalyje, be entuziastingų žiūrovų reakcijos, sulaukėme ir priekaištų iš pasigedusiųjų dresuotų dramblių, pudelių bei tradicinių klounų. Džiugu, kad šiemet festivalis sulaukė didesnio dėmesingos publikos, kuri atėjo būtent į gatvės cirką, susidomėjimo“, – kalbėjo organizatorius.

Neįprastą renginį atranda ir šalies artistai, iš anksto domėjęsi festivaliu.

Organizatoriai viliasi, kad jis paskatins žanro plėtrą Lietuvoje. „Galimybė demonstruoti savo įgūdžius ne vien uždaruose vakarėliuose bei vestuvėse, o didelėse scenose kartu su kolegomis iš užsienio yra didelė motyvacija tobulėti“, – mano V.Kvedaras. Šiuosyk mūsų šaliai festivalyje atstovavo keli įvairių žanrų atstovai: keletą programų atliko iliuzijos meno propaguotojas Mantas Wizard, žiūrovus linksmino gatvės cirko „Le Artist“ siela Viačeslavas Mickevičius ir „Skani magija“, vakare festivalį vainikavo stilizuoti „Viduramžių pasiuntinių“ ugnies ir pirotechnikos šou.

Nestigo sensacijų

Užsienio atlikėjai, į renginį atvykę iš Ispanijos, Prancūzijos, Olandijos, Švedijos, Izraelio bei Australijos,

Vaidas Kvedaras:

Skirtingai nei daugelis masinių koncertų, šis renginys nėra ir negali būti foninis veiksmas „prie alaus“.

Meistrai: „Stebuklų šalies“ publika savo akimis įsitikino, kad Australijoje ruošiami aukščiausios klasės akro-

batai.

gyrė entuziastingai juos sutikusius žiūrovus ir „Memelio miesto“ teritorijoje atsiveriantį peizažą, lyg specialiai sukurtą tam, kad taptų fonu pasirodymams.

Skirtingai nei pirmajame festivalyje, šiuosyk rengėjai jam skyrė mažesnę erdvę. Rezultatas – jaukus ir patogus dviejų scenų suplanavimas.

Bene vienintelis objektyvus iššūkis – nenuspėjamas pajūrio oras – nagus parodė ir šiuosyk: penktadienį vykusio festivalio atidarymo metu artistams teko ne tik demonstruoti ištobulintus triukus ir smaginti publiką nesyk patikrintais pokštais, bet ir profesionaliai atlaikyti nepatogumus. Daugelis jų nepabūgo pasirodyti pliaupiant lietui.

Renginio sensacija tapo stulbinamą fizinį pasirengimą, nuotaikingus režisūrinius sprendimus ir Melburno nacionaliniame cirko meno institute subrandintus aukščiausios klasės akrobatikos įgūdžius demonstravusi australų komanda „ThisSideUp“, pirmąkart viešėjusi Lietuvoje.

Didžiojoje scenoje pasirodė ir duetas „Magmanus“ iš Švedijos, per pastarąsias dvi vasaras surengęs daugiau kaip 120 pasirodymų 15-oje skirtingų šalių – šmaikštūs vyrukai publiką smagino ne tik akrobatiniu meistriškumu, bet ir humoru.

Vienas iš įdomiausių – jau antrąkart į festivalį atvykusio olandų akrobatų kolektyvo „Bencha Theater“ šou, kurio akrobatiniai numeriai buvo atliekami „duetu“ su teritorijoje esančiu kranu. Aukštai ore pakibus trijų akrobatų gyvajai grandinei, publika nuščiūdavo.

Perlai ir lūkesčiai

Gatvės cirko tradicijos atstovai: duetas „Las Cossas Nostra“ iš Ispanijos ir žonglierius Asaf‘n‘Roll iš Izraelio – žavėjo itin nuoširdžiu bendravimu su žiūrovais ir įgūdžių įvairove. Prancūzų „Theater Rue Pietonne“, kurio aktorių po pasirodymo šiaip sau neatpažinsi, mat spektaklio metu slėpdamiesi lanksčiuose gofruotuose vamzdžiuose jie pavirsta keistais gyvūnais, tapo jauniausios festivalio publikos numylėtiniu.

Eglės Tautavičiūtės ir Valerijos Lebedevos nuotr.

Nuotaika: Asaf‘n‘Roll iš Izraelio

yra ne tik žongliravimo, bet ir bendravimo su žiūrovais virtuozas.

Anot festivalio koordinatorės Eglės Tautavičiūtės, atsirinkti įdomius pasirodymus – nemenkas iššūkis. „Nors daugelis mūsų pakviestų artistų yra žymiausių Europos gatvės cirkų festivalių dalyviai ir laureatai, planuodamas renginį turi kuo geriau susipažinti su jų programa, tad vien aprašymo ir nuotraukų neužtenka. Teko panaršyti internete ieškant jų pasirodymų vaizdo įrašų“, – sakė mergina, į renginio organizavimą įsitraukusi pirmojo festivalio metu.

Absoliučiai daugumai artistų kvietimas atvykti į gatvės cirko festivalį, rengiamą Lietuvoje, yra tikra egzotika. Vasaros mėnesiais Europoje vyksta ištisas tokio tipo renginių maratonas, tačiau gatvės cirkas, kaip ir kitokie žanrai, linkęs plėsti „įtakos sferą“, į kurią šiuo metu patenka Vidurio bei Rytų Europa.

Artistai džiaugėsi itin nuoširdžia ir atvira Klaipėdos publika: ne vienas prisipažino, kad tokie žiūrovai – kiekvieno atlikėjo svajonė.

E.Tautavičiūtės teigimu, tarptautinės gatvės cirko propaguotojų gretos – itin gausios ir turtingos netikėčiausių įgūdžių, sceninių bei režisūrinių sprendimų. „Pavykęs renginys nepaleidžia: vos jam pasibaigus galvo-

Ore: olandų „Bencha Theater“

Humoras: švedai „Magmanus“ pa-

Dviese: ispanų porelė „Las

Savi: „Theater Rue Pietonne“ iš-

ju, ką žiūrovams būtų galima parodyti kitąmet. Nors festivalio tradicija dar tik formuojasi, savo kraitelėje turime daug perliukų, kurie laukia susitikimo su klaipėdiečiais ir miesto svečiais“, – intrigavo koordinatorė. Šiemetis festivalis pelnė šalies Kultūros rėmimo fondo paramą. V.Kvedaro teigimu, dėmesys naujajai iniciatyvai įkvepia siekti

daugiau. „Šalies kultūriniame gyvenime – festivalių laikai, todėl kiekvienai naujovei itin svarbu pelnyti žiūrovų simpatijas ir pasitikėjimą bei potencialių partnerių susidomėjimą. Mūsų tikslas – dirbti taip, kad „Stebuklų šalis“ taptų savita Klaipėdos švente ir svaria Lietuvos kultūrinių renginių įvairovės dalimi“, – sakė organizatorius.

pasirodymai – tiek pat gražūs, kiek ir žadinantys adrenaliną.

Cossas Nostra“ kivirčijasi scenoje.

pildo vienas kitą ne tik rodydami triukus, bet ir pokštaudami.

ėjimo į miesto gatves nepraleido jauniausioji publika.

Leidėjas © 2012 UAB „Sorestum“, Labdarių g. 8, 01120 Vilnius, tel./faks.: (8 5) 262 4242, el. paštas: info@diena.lt. Maketavo UAB „Diena Media News“ leidybos centras. Spausdino UAB „Diena Media Print“. Tiražas 7 500. Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami.