2012-09-21 Moters triumfas

2012 RUDUO

VEIDAS

Asmik Grigorian

SVEIKATA

Paslaptys iš miegamojo

&Ȅ- ȅ&+1&0

Meilė po mirties

SKONIS

Prisiekusių gurmanų taisyklės

STILIUS

Suknelė, perlai ir placebo efektas

HOROSKOPAI 2013 metams

20 Žvilgs­nis Mo­te­rys: Ra­che­lė

6

Žvaigž­dė Ka­te Me­lua: že­miš­ka žvaigž­dė

8

42

Li­ki­mas

Nau­jai mei­lei jau­nas naš­lys ne­tu­ri lai­ko

10

Pa­lūž­ti ne­lei­do vai­kai

11

Po ne­tek­ties kū­riau sa­ve iš nau­jo

14

Iš­pa­žin­tis Iš­ban­dy­mas jū­ra ir jū­rų vil­kais Vei­das A.Gri­go­rian: aš dar ne­trium­fa­vau

41

16

20

Ten­den­ci­jos Vir­ba­lo ir vą­še­lio ne­lais­vė­je

24

Mez­gi­mas – kaip oras už­pil­do vi­sus tar­pus

26

34

Sko­nis Ko­kį vy­ną už­kąs­ti varš­kės sū­riu?

42

Svar­bu ne­bi­jo­ti nau­jo­vių

43

Pa­žin­tis pra­si­de­da nuo kamš­čio kva­po

43

Ru­dens ke­lio­nė į In­di­ją

44

Kek­siu­kai su ža­lio­sio­mis cit­ri­no­mis ir ri­ko­ta

45

Eko­lo­gi­ja Che­mi­nė la­bo­ra­to­ri­ja iš kos­me­ti­nės

46

Ak­cen­tai Ap­sau­ga nuo blo­gos nuo­tai­kos

48

Gro­žis Kaip tap­ti A.Hep­burn?

50

Iš­šū­kis: sa­vait­ga­lis

52

Svei­ka­ta Pa­mirš­to ly­gin­tu­vo tes­tas

54

Svei­ko mie­go pa­slap­tys

56

58

Sti­lius Jur­gi­tos dra­bu­žio fi­lo­so­fi­ja

29

Kaip at­ro­dai, taip ir dir­bi

30

Pir­mo­sios mei­lės ke­rai

31

Kla­si­ki­nės mo­ters pa­slap­tys

32

Slė­pi­niai Sak­ra­li­nis sek­sas ir ero­ti­niai sap­nai

Lais­va­lai­kis Try­li­kos ka­čių na­mai

33

Žvaigž­dės Ho­ros­ko­pas 2013 me­tams

60

Fik­sas, Bu­ciu­kas, Ne­vi­do­nas ir Ekst­ra

34

Spar­nuo­tų sie­lų ga­ny­to­jas

36

Jis ir ji Apie mo­te­ris ur­vuo­se

66

Nuo­sa­vas bo­ta­ni­kos so­das

37

Tūks­tan­čių jur­gi­nų ka­ra­lie­nė

38

Bū­ties drus­ka ir prie­sko­niai

40

Ge­riau­sia do­va­na – pro­gi­nė odė

41

29

46

6

48 26

Sal­di va­sa­ros is­to­ri­ja

S

kai­čiai... Dau­gy­bė skai­čiu­kų mir­ga gal­vo­je, su­ka­si kaip lo­ši­ mo au­to­ma­to ru­le­tė. Kaip su­ ves­ti ga­lus, kaip at­lik­ti duo­me­ nų ana­li­zę to­kio­je krū­vo­je man sun­kiai su­pran­ta­mų skai­čių. Ma­te­ma­ti­ka nie­ka­da ne­bu­vo ma­no stip­rio­ji pu­sė. O var­ge var­ge­li, rei­kia pa­ra­šy­ti tą ata­skai­tą.

Skam­bi­nu Mar­ty­nui. Ma­no stu­di­jų lai­kų pa­žįs­ta­mas – ge­ras žmo­gu­tis. Pri­sis­kam­bi­ nus iš kar­to pa­si­gai­liu, kad truk­dau žmo­gų per ato­sto­gas. Bet vėl­gi, jis ge­ra­no­riš­kai su­tin­ka pa­dėti man n-ą­jį kar­tą. Jis – pro­fe­ sio­na­las. Jis mo­ka su­val­dy­ti tuos skai­čiu­ kus, su­kiš­ti į rei­kia­mas pro­gra­mas, kad išei­tų ir man su­pran­ta­mas re­zul­ta­tas.

Sku­bu į jo na­mus. (...) Ne­ge­rai... Mar­ty­ no kom­piu­te­ry­je esan­ti pro­gra­ma per silp­ na no­rint gau­ti idea­lų re­zul­ta­tą. Nus­kam­ ba pa­siū­ly­mas per­kel­ti duo­me­nis į bro­lio kom­piu­te­rį. Tik vi­sa bė­da, kad bro­lis ne­mėgs­ta, kad kas nors lįs­tų į jo kam­ba­rį, o tuo la­biau į dar­bo kom­piu­te­rį. Ki­ta ver­ tus, aš net ne­ži­no­jau, kad Mar­ty­nas tu­ri bro­lį... Bet jo nė­ra na­mie. Be to, jis iš­va­ žia­vęs. Su­si­ren­ka­me dis­ke­lius ir ti­pe­na­me į ki­tą kam­ba­rį. Jau ma­tau pir­muo­sius, taip lauk­tus re­zul­ta­tus. Jė­ga. Pa­vy­ko. „Ką jūs čia vei­kia­te?“ – nu­skam­ba griež­tas ir šal­tas bal­sas – kiek pik­to­kas, pa­var­gęs, šiurkš­tus... Žvel­giu į akis...

Mė­ly­nų akių žvilgs­nis pri­kaus­to... Svi­li­na, de­gi­na... Kaip rent­ge­no spin­du­liai skro­ džia ma­ne kiau­rai. Žvilgs­nis pik­tas, nu­ liū­dęs... Nu­si­vy­lęs... Ne­ži­nau, ko­kiu bū­du spė­ju pa­ma­ty­ti gra­žius tam­sius plau­kus, tie­sią vy­riš­ką no­sį, siau­ras, bet ryš­kias lū­pas – pik­tai su­čiaup­tas... „Ei­kit iš čia.“ Jau pa­kel­tas to­nas... Akys ma­ne žu­do...

Ne­ju­čia imu vir­pė­ti... „Ei­kit iš čia...abu.“ Aš nei­nu. Aš le­kiu kaip kul­ka. Sto­viu apa­čio­je su­si­gū­žusi. Ne­jau­ku. Nie­kas ant ma­nęs taip ne­šau­kė. (...)

KARJERA

&Ȅ- ȅ&+1&0 EKOLOGIJA

VAIKAI

3&/123Ⱦ APAVAS

$/,ȅ&0

+ * &

LAISVALAIKIS

VEIKLA

VEIDAS

*** Dar­bo va­lan­dos ­slin­ko klai­kiai il­gai.

Ne­da­vė ra­my­bės min­tys apie ata­skai­tą.

Aš tu­rė­siu ją pa­ruoš­ti pa­ti. Sė­džiu na­mie su ža­liosios ar­ba­tos puo­de­liu. Dė­lio­ju duo­me­nis, ban­dau iš­spaus­ti iš sa­vo pro­ gra­mė­lės mak­si­mu­mą.

Skam­bu­tis į du­ris. Aš ne­lau­kiu sve­čių.

Ne­tu­riu tam lai­ko. Skam­bi­na dar kar­tą.

Ran­gau­si nuo kė­dės. Žvilg­te­lėju pro aku­tę ir at­si­šlie­ju... Šir­dis dau­žo­si, links­ta ke­liai...

Jis??? Ką da­ry­ti? Pa­ni­kuo­ju. Tu­riu ati­da­ry­ ti, tur­būt gir­dė­jo­si žings­niai ana­pus. Įk­ve­piu gi­liai gi­liai... Akys... Tos pa­čios mė­ly­nos akys per­ve­ria ma­ne kiau­rai...

Ne­pik­tai... Net­gi ne­drą­siai... Sut­ri­ku­ siai... Jos net nu­klys­ta į šo­ną... Ty­la. „Aš at­ne­šiau dis­ke­lius. Ir duo­me­nis su­tvar­ kiau. Kaip su­pran­tu, tai ir no­rė­jo pa­da­ry­ti Mar­ty­nas.“ Ačiū... Tik da­bar kvie­čiu užei­ti, nors au­sy­se spen­gia ir pa­ti ne­gir­ džiu sa­vo bal­so. „No­riu at­si­pra­šy­ti už va­kar – ne­gra­žiai išė­jo.“ (...) *** Praė­jo ke­lios sa­vai­tės ir ant ma­no dar­bo sta­lo at­gu­lė dar vie­na šūs­nis la­pų su skai­čiu­kais. Ko­re­lia­ci­jos, pa­ti­ki­mu­mo koe­fi­cien­tai, ana­li­zė, iš­va­dos. Po­rą die­nų dė­lio­ju­si pa­ti, pa­si­duo­du. Jau­čiuo­si to­kia pa­var­gu­si, to­kia ne­te­ku­si ra­my­bės, su­jauk­ to­mis min­ti­mis. Skam­bi­nu Mar­ty­nui. Jis pir­mą kar­tą at­si­sa­ko man pa­dė­ti. Ir vėl sė­ džiu akis įsmei­gusi į mo­ni­to­riaus ek­ra­ną.

Skam­bu­tis. Ne­ži­no­mas nu­me­ris. Že­mas, švel­nus vy­riš­ko bal­so temb­ras. „Aš vis­ką ži­nau... Ko­dėl ne­skam­bi­ni? Su­si­ti­kim.“ Vėl sto­viu prie­šais tas pa­čias du­ris.

Tik šį kar­tą nu­spaus­ti du­rų skam­bu­tį tūks­tan­tį kar­tų sun­kiau. Du­ris ati­da­ro skvar­baus žvilgs­nio sa­vi­nin­kas. (...) *** Jis ža­dė­jo pa­skam­bin­ti. Pas­kam­bi­no, ir mes kal­bė­jo­me ne­skai­čiuo­da­mi lai­ko. Jis

tu­rė­jo daug dar­bo, to­dėl sa­vait­ga­lį ne­pa­ si­ma­tė­me.

Pir­ma­die­nis. 8 val. ry­to. Sė­džiu kur­sų au­di­to­ri­jo­je su 12 to­kių pa­čių ne­lai­mė­lių, nie­ko ne­nu­si­ma­nan­čių ir vil­tin­gai ti­kin­ čių, kad tas sa­vai­tės truk­mės kur­sas pa­dės su­si­vok­ti skai­čių be­pro­ty­bė­je. Ma­ne čia at­siun­tė darb­da­viai. Ma­tyt, tu­rė­jo tam prie­žas­tį. Ir aš tuo džiau­giau­si. Gal tai pa­dės ne­be­gal­vo­ti apie jį.

Mes kiek­vie­nas tu­ri­me sa­vo dar­bo sta­liu­ką su kom­piu­te­riu, o au­di­to­ri­jos prie­ky­je – kur­sų ve­dė­jo vie­ta. Bet ji kol kas tuš­čia. „La­bas ry­tas. Aš bū­siu jū­sų...“ Tas bal­sas aki­mirks­niu pri­kaus­to ma­no žvilgs­ nį. Gir­džiu žings­nius iki sta­lo prie­ky­je.

Gir­džiu at­se­ga­mo seg­tu­vo gar­są ir šiu­re­ nan­čius la­pus. „Tai­gi dar kar­tą la­bas ry­tas.

Aš – To­mas.“ Žvel­giu į jo nu­ste­bu­sias akis, ku­rios tar­tum sa­ko: ką tu čia vei­ki? Aš tvar­dau­si, kad ne­nu­si­šyp­so­čiau, bet jis lai­ ko­si rim­tas ir so­li­dus, kaip pri­klau­so.(...)

Išei­nu pro du­ris... Tik da­bar pa­ma­tau, ko­kia nuo­sta­bi rugp­jū­čio die­na. (...)

Jo pirš­tų pa­gal­vė­lės lie­čia ma­no odą, tar­si skai­ty­tų Brai­lio raš­tą. Šil­tas del­nas ap­ka­bi­na kak­lą... Nykš­tys lyg ne­ty­čia brūkš­te­lėja skruos­tu... Jau­čiu, tar­si man trūk­tų oro... No­ri­si pra­smeg­ti, su­nyk­ ti, su­si­lie­ti... Lū­pos trau­kia vie­na ki­tą, to­kios iš­siil­gu­sios... Toks iš­lauk­tas, iš­sva­jo­tas... Kaip se­niai man ta­vęs rei­kė­jo...

Laiš­ko au­to­rę per dvi sa­vai­tes nuo žur­na­lo pa­si­ro­dy­mo die­nos kvie­čia­me kreip­tis į re­dak­ci­ją at­siim­ti pri­zo.

MIELOS SKAITYTOJOS, Laukiame jūsų laiškų tema „... ir tada jis man pasipiršo“.

Siųskite originalius, unikalius savo laiškus adresu: moterstriumfas@diena.lt Originaliausio laiško autorė bus apdovanota vertingu prizu.

Laukiame jūsų laiškų!

Redaktorė Vio­le­ta Juo­de­lie­nė Autoriai As­ta Bo­ru­se­vi­čiū­tė, As­ta Dy­ko­vie­nė, Eg­lė Blinst­ru­bai­tė, En­ri­ka Strio­gai­tė, Ju­lius Ke­le­ras, Jur­gi­ta Ša­kie­nė, Kris­ti­na Ci­pa­ry­tė, Li­na Bie­liaus­kai­tė, Pau­lius Nor­vi­la, Ri­ta Ba­nie­nė, Ri­ta Vai­naus­kie­nė Fotografija Pau­lius Ga­siū­nas (vir­še­lio nuo­tr.), And­rius Alek­sand­ra­vi­čius, Ar­tū­ras Mo­ro­zo­vas, Arū­nas Mė­čius, Mar­ga­rita Vo­rob­jo­vai­tė, Vy­tau­tas Pet­ri­kas, BFL, „Shut­ters­tock“ Dizaineris Petras Babušis Maketuotojas Romualdas Latvis Techninė redaktorė Dalia Šalnienė Kalbos redaktorės Vilija Jokūbaitienė, Daiva Miliuvienė Tiražas 45 000 Redakcija Kęstučio g. 86, 44296 Kaunas Tel. (8 37) 302 250 Faksas (8 37) 423 404 Reklamos pardavimo skyrius Tel. (8 5) 279 1370, (8 37) 302 230, (8 46) 397 715.

Platinimo tarnyba Tel. (8 37) 302 242, (8 46) 397 713, (8 5) 261 1688.

Leidėjas UAB „Diena Media News“ Spausdino UAB „Diena Media Print“ Viršelyje

As­mik Gri­go­rian Fotografija: Pau­lius Ga­siū­nas Žurnalas platinamas su dienraščiais „Vilniaus diena“, „Kauno diena“, „Klaipėda“

Fo­tog­ra­fi­ja: And­rius Alek­sand­ra­vi­čius Šu­kuo­se­na ir ma­kia­žas: gro­žio na­mai Mad­dam Aki­niai: Fiel­mann

Š

iuo­lai­ki­nio žmo­gaus gy­ve­ni­ mas pil­nas ste­reo­ti­pų. Apie san­tuo­kos be­pras­my­bę ir mei­lę, trun­kan­čią tik tre­jus me­tus. Apie tai, kad dėl kar­je­ ros veik­lūs žmo­nės iš­si­ža­da pri­gim­ti­nio ry­šio su gam­ta ar nu­žu­do sa­vy­je poe­tą.

Kad bo­he­miš­kiems vy­rams rū­pi tik vy­nas, o pa­sta­ro­jo sko­nis pri­klau­so nuo rin­kos kai­nos. Ma­no­me, kad veik­lios mo­te­r ys mie­liau­siai dė­vi vy­riš­kas ei­lu­ tes, o iš­plau­ku­sios į jū­rą la­biau­siai bi­jo aud­ros.

Mū­sų žur­na­lo mo­te­r ys ir vy­rai, įsi­lei­džian­tys skai­ty­to­jus į slap­čiau­sias sie­los ker­tes, pa­nei­gia dau­g y­bę šių mi­tų. Tik­ra mei­lė net ir XXI a. yra stip­res­nė už mir­tį, di­de­lės žvaigž­dės mie­lai sle­pia­si mi­nio­je, stip­rūs ir veik­lūs žmo­nės neat­sis­pi­ria ke­tur­ko­jų ža­ve­ siui, o mo­te­rų ins­tink­tas pa­si­rū­pin­ti sa­vo šei­mos es­te­ti­ne ap­lin­ka ir ši­lu­ma leng­vais vir­ba­lų mos­tais nu­til­do pro­tą, baks­no­jan­tį į neap­rė­pia­mą par­duo­tu­vių asor­ti­men­tą.

Lai­ko pa­tik­rin­tos ver­ty­bės iš­tvers ir pa­šė­lu­sį mū­sų gy­ve­ni­mo tem­pą, ir pa­

čias ne­pa­lan­kiau­sias dan­gaus žvaigž­džių kom­bi­na­ci­jas. Jos – mū­sų gy­ve­ni­mo pa­ma­tas, užuo­vė­ja nuo įžū­lė­jan­čio ru­ dens gai­va­lo. Jos tik­ros, nes ku­ria mus ir pa­de­da iš­g y­ven­ti di­džiau­sią dva­sios skaus­mą.

Gy­ve­ni­mas – kaip prieš­ta­rų vie­no­vė, sa­ko vie­na iš mū­sų he­ro­jų. Tik­ro­vė yra su­dė­tin­ga, ali­nan­ti, ta­čiau kar­tais la­bai gra­ži ir lai­min­ga. Po juo­džiau­sios nak­ ties išauš­ta ry­tas, at­si­dū­rus dug­ne yra nuo ko at­si­spir­ti. Pri­si­min­ki­me tai aki­ mir­ko­mis, kai tirš­ta pra­si­dė­ju­sio ru­dens mig­la su­gers sau­lę ir jė­gas.

Sve­ti­ma skaus­min­ga pa­tir­tis te­gu bū­na prie­žas­tis dar la­biau pa­mil­ti sa­vo ar­ti­mus žmo­nes, o gra­žių mo­te­rų pa­ta­ ri­mai – aks­ti­nu at­si­gręž­ti į sa­ve. Anot di­zai­ne­rės Jur­gi­tos Ja­nuš­ke­vi­čiū­tėsŽiugž­die­nės, dra­bu­žis – tai ir gink­las, ir ši­lu­ma, ir emo­ci­ja, ir ge­ra nuo­tai­ka.

Gra­ži su­kne­lė vei­kia kaip vais­tas pla­ce­ bo prin­ci­pu. Nau­do­ki­te jį!

Vio­le­ta Juo­de­lie­nė „Mo­ters trium­fo“ re­dak­to­rė

Žvilgsnis

Mo­te­rys: Ra­che­lė

K

Tekstas: Pau­lius Nor­vi­la

ai Ra­che­lė nu­spren­dė su­si­tuok­ti, iki jos ves­ tu­vių bu­vo li­ku­sios vos dvi sa­vai­tės. Ir nors ji jau bu­vo iš­ta­ru­si tą lem­tin­gą­jį taip vai­ki­nui ro­ži­niais marš­ki­niais, ku­ris pri­klau­pęs ant kai­rio­jo ke­lio pa­ža­dė­jo jai vi­są pa­sau­lį, tai te­bu­vo la­biau gy­ve­ni­mo iner­tiš­ku­mas nei tik­ro­ji jos va­lia.

Ji jau­tė, kad po sep­ty­ne­rių me­tų drau­gys­tės ne­lie­ka nie­ko ki­to, kaip tik su­si­tuok­ti ir tuo nu­džiu­gin­ti mi­nią, tryp­ čio­jan­čią prie jos du­rų. To­je mi­nio­je, to­je ma­sė­je tar­po ir jos tė­vai, drau­gai bei dau­ ge­lis ki­tų, ku­riuos pa­ži­no­jo vien iš var­dų, ad­re­sų ar da­tų. Mi­nia bu­vo ne­gai­les­tin­ga to­kioms kaip ji. Del­sian­čioms, ieš­kan­ čioms ir nie­kaip neat­ran­dan­čioms tos mis­ti­nės „sa­vo vie­tos“. Ir to­dėl kiek­vie­nais me­tais pa­lai­kan­čių­jų gre­tas vis la­biau len­ kė tei­sian­čių­jų ak­lu­mas. Net­gi iš­ti­ki­miau­ sios drau­gės kart­kar­tėm pa­suk­da­vo po­ kal­bį ve­dy­bi­nio gy­ve­ni­mo link ir taip, su kiek­vie­nu žo­džiu, tol­da­vo, kol ga­liau­siai iš vi­so bū­da­vo iš­brau­kia­mos iš Ra­che­lės są­ra­šų kaip ne­pa­ti­ki­mos ir tuš­čios vie­nin­ te­lio tei­sin­go ir ne­pa­kei­čia­mo gy­ve­ni­mo ne­šė­jos. To­kioms žai­di­mo tai­syk­lėms ji ne­no­rė­jo pa­klus­ti, ta­čiau su­tik­da­ma iš­te­kė­ti vy­lė­si ap­gau­sian­ti mi­nią ir iš­ko­ vo­sian­ti lais­vę nuo kiek­vie­ną jos žings­nį ly­din­čių dū­sa­vi­mų ir abe­jo­nių. Ta­čiau, ar­tė­jant le­mia­mai aki­mir­kai, ji ma­tė: šio žings­nio ne­pa­kaks, o pa­klu­su­si vie­ną kar­ tą, bus pri­vers­ta pa­klus­ti vi­są lai­ką.

Ra­che­lė bu­vo pra­sme­gu­si kas­die­ny­bė­ je ir to­dėl vi­sos jos bū­si­mo­jo vy­ro ydos, džiaugs­mai bei įpro­čiai bu­vo se­niau­siai su­pa­na­šė­ję. Vir­tę pil­ka ir neišb­ren­da­ma ma­se, ku­ri klam­pi­no ir ne­lei­do kvė­puo­ ti. Ji ne­be­jau­tė jam ne tik aist­ros, bet ir mei­lės – tik kvai­lą pri­mes­tą po­trau­kį, ku­rio bu­vo taip sun­ku nu­si­kra­ty­ti, kad kiek­vie­ną kar­tą apie tai pra­dė­ju­si gal­vo­ti vi­siš­kai su­si­pai­nio­da­vo ir iš­var­gu­si bei dar la­biau abe­jo­jan­ti sa­vi­mi už­merk­da­ vo akis ir už­mig­da­vo. O ry­te pra­dė­da­vo nau­ją gy­ve­ni­mą, ku­riuo, kaip vie­nin­te­liu

6

Moters triumfas | 2012 Ruduo

ir ne­kin­ta­mu at­sa­ky­mu į vi­sus ka­da nors už­duo­tus klau­si­mus, vėl pri­si­vers­da­vo pa­ti­kė­ti.

Vis dėl­to šį ry­tą, prau­sian­tis du­še ir dė­ lio­jant atei­nan­čios die­nos dar­bus į jiems pa­skir­tas vie­tas, kaž­kas Ra­che­lės vi­du­je trū­ko. Ir kai ji pa­žvel­gė į ap­ra­so­ju­sias akis, ste­bin­čias ją iš veid­ro­džio, pa­ju­to, kad jau pa­var­go ap­si­me­ti­nė­ti. Pa­var­ go bū­ti pil­ka ląs­te­le. Jai no­rė­jo­si spal­vų.

No­rė­jo­si iš­trūk­ti iš už­bur­to ra­to ir pra­dė­ti ki­tą gy­ve­ni­mą. Ga­li­my­bė pa­kar­to­ti vis­ką dar kar­tą at­ro­dė to­kia vi­lio­jan­ti, kad ji bū­tų su­ti­ku­si su vi­so­mis sa­vo nuo­dė­ mė­mis, jei­gu tik šios bū­tų pa­ža­di­nu­sios kaž­ka­da jo­je gy­ve­nu­sį jau­du­lį dėl ne­ži­no­ my­bės. Jai trū­ko nuo­ty­kių, trū­ko erd­vės, o šis me­tų lai­kas, ku­ris la­biau pri­mi­nė ru­de­nį ne­gu va­sa­rą, pa­pras­čiau­siai va­rė į ne­vil­tį.

To­dėl žvelg­da­ma pro vir­tu­vės lan­gą į šiukš­lių ma­ši­ną, su­sto­ju­sią vi­du­ry­je gat­ vės, ir lau­kian­čią, kol vy­ru­kai pil­ko­mis uni­for­mo­mis išstums šiukš­lių kon­tei­ne­ rius iš dau­gia­bu­čių kie­mų, ji iš tie­sų nu­ spren­dė su­si­tuok­ti. Anks­čiau tai te­bu­vo kau­kė, bet da­bar ji pa­ju­to, kad no­ri tai pa­da­ry­ti. Vie­nin­te­lis kliu­vi­nys bu­vo tai, kad ji ne­ži­no­jo, iš kur gau­ti nau­ją vy­rą ir ką da­ry­ti su da­bar­ti­niu, ku­ris taip kvai­lai ir pa­te­tiš­kai lau­kė ar­tė­jan­čios da­tos, rau­ do­nu pieš­tu­ku brauk­da­mas ir skai­čiuo­da­ mas ka­len­do­riu­je iki jos li­ku­sias die­nas.

Tai, kad pa­ga­liau nu­spren­dė su­si­tuok­ti, Ra­che­lei bu­vo tik­ra at­gai­va. At­sa­ky­mas, ku­ris ją nu­ste­bi­no ir pri­ver­tė ap­si­džiaug­ ti ne­tgi to­kiais bui­ti­niais da­ly­kais kaip ves­tu­vių or­ga­ni­za­vi­mas. Ji jau įsi­vaiz­da­ vo sve­čių są­ra­šą, ku­ria­me nė­ra nė vie­no ne­pa­gei­dau­ja­mo per­so­na­žo, ro­man­tiš­kai pri­tem­dy­tas švie­sas virš šven­ti­nio pie­tų sta­lo ir į kū­ną plūs­tan­čią gai­vi­nan­čią ra­my­bę. Net­gi ma­tė, kaip at­ro­dys dan­gus, ku­ria­me vie­nas po ki­to sklei­sis pa­ra­šiu­tai, ir kaip nie­kam ne­rū­pės, ko­dėl ji pa­si­ rin­ko to­kią, o ne ki­to­kią sun­ke­lę. Kaip ji šoks pir­mą­jį šo­kį ir kaip jis nie­ka­da ne­si­baigs. Kaip ji kar­tu su juo ga­lės išei­ti

pa­si­vaikš­čio­ti į mies­tą ir ten pa­si­klys­ti.

Taip, Ra­che­lė no­rė­jo pa­si­klys­ti, no­rė­jo ne­ras­ti ke­lio at­gal į kam­ba­rį, neat­ver­ti spin­tos du­rų, neiš­si­rink­ti su­kne­lės.

Ji jau ne­bep­ri­si­mi­nė, prieš kiek lai­ko įstri­go šia­me ra­te, ir jai bu­vo liūd­na, kad kol kas nie­kaip ne­ga­li ras­ti ke­lio at­gal. Ir nors sa­vo iš­rink­tuo­ju ne­ga­lė­jo skųs­tis, jai no­rė­jo­si skųs­tis, no­rė­jo­si šauk­ti, no­rė­jo­si dra­mos. Ji ne­ga­lė­jo pa­kęs­ti, kad gy­ve­ni­ mas ne­bė­ra ban­guo­jan­ti jū­ra, o vi­so la­bo uos­tas, ku­ria­me nie­ko nau­jo ne­vyks­ta.

Su kiek­vie­nu min­ties šuo­liu ji vis sun­kiau ga­lė­jo su­si­val­dy­ti. Ra­che­lė bu­vo pik­ta. Ra­che­lė bu­vo lai­min­ga. Ra­che­lė blaš­kė­si ne­ga­lė­da­ma iš­si­rink­ti, ku­riais kve­pa­lais pa­si­purkš­ti ir ką pa­sa­kys ko­le­ goms, ku­rie, kaip vi­sa­da įky­riai ir nuo­bo­ džiai, tei­rau­sis apie pra­bė­gu­sį sa­vait­ga­lį.

Jei­gu bū­tų bu­vu­si jos va­lia, dau­ge­lį žmo­ nių ji bū­tų pa­pras­čiau­siai iš­try­nu­si nuo

„Shutterstock“ nuotr.

že­mės pa­vir­šiaus. Ar bent jau per­kė­lu­si į ki­tą pa­sau­lio kraš­tą. Ta­čiau tuo­met, pui­ kiai tai ži­no­jo, jų vie­tą aki­mirks­niu bū­tų užė­mę ki­ti, ly­giai to­kie pa­tys de­bi­lai. Tai neiš­ven­gia­ma – kar­to­jo ji sau, seg­da­ma­si aus­ka­rus. Jau ne vie­ną mė­ne­sį bu­vo pa­si­ ren­gu­si ei­ti į va­do­vo ka­bi­ne­tą ir pra­šy­ti, kad šis ją at­leis­tų, ta­čiau kiek­vie­ną kar­tą sua­be­jo­da­vo. Ra­che­lė bu­vo stip­ri, ta­čiau tai, kad nie­kas jos ne­pa­lai­kė, ver­tė ne­ pa­si­ti­kė­ti sa­vo spren­di­mų pa­grįs­tu­mu.

Vie­nin­te­lis spren­di­mas, ku­riam nie­kas ne­prieš­ta­ra­vo, bu­vo no­ras pa­pras­čiau­siai iš­nyk­ti. Kai apie tai už­si­min­da­vo, vi­si tik nu­si­juok­da­vo ir tęs­da­vo po­kal­bį apie jai se­niau­siai nu­si­bo­du­sias pur­vi­nas ir su­ tep­tas kai­my­nų pa­klo­des.

Ra­che­lė no­rė­jo po­ky­čių tar­si oro, to­dėl jai bu­vo rei­ka­lin­gas ki­tas vy­ras. O gal­ būt – ki­ta mo­te­ris. Va­ly­da­ma­si ba­te­lius ji ma­tė sa­ve, ly­giai taip pat neiš­si­pil­džiu­sią,

pri­pra­tu­sią ir be­si­bo­din­čią tiek tuo ki­tu vy­ru, tiek ki­ta mo­te­ri­mi, tiek ki­tu gy­ve­ni­ mu. Taip, ji ma­tė, jog tai nie­ko ne­pa­keis.

Tik ati­to­lins šį po­kal­bį su sa­vi­mi dar ke­ le­riems me­tams. Nu­ra­mins ir nu­glos­tys, leis pa­si­mirš­ti, o po to spus­te­lės dvi­gu­bai smar­kiau, kai žvelg­da­ma į veid­ro­dį ji ir vėl pa­ste­bės tas pa­čias pa­var­gu­sias ir nu­ ri­mu­sias akis. Tą pa­tį ne­vil­ties slo­pi­na­mą no­rą iš­si­va­duo­ti iš prie­žas­čių ir pa­sek­mių gran­di­nės ir pra­dė­ti vis­ką iš nau­jo. Tas „iš nau­jo“, tu­rė­jęs ją gel­bė­ti, stū­mė vis gi­liau į pra­ra­ją. Ir tik da­bar, mė­gin­da­ma su­si­gau­ dy­ti, ar nie­ko ne­pa­mir­šo įsi­dė­ti į ran­ki­nę, Ra­che­lė pa­ju­to, jog vis­kam rei­kia pa­stan­ gų. Ne tik žo­džių, bet ir no­ro keis­tis. Ne tik min­čių, bet ir no­ro tas min­tis vers­ti į kū­ną. Bū­tent, į kū­ną. Kū­ną į kū­ną. Ra­ che­lė su­pra­to, ko ji iš tie­sų no­ri ir ko­dėl ji taip sun­kiai ke­lia­si ry­tais ne­be­ma­ty­da­ ma gy­ve­ni­mo pra­smės. Ko­dėl jai rei­kia

po­ky­čių ir aist­ros, ko­dėl ir kuo jai rei­kia už­pil­dy­ti tą at­si­vė­ru­sią tuš­tu­mą dėl to­kio ap­rū­pin­to ir vis­kuo per­pil­dy­to gy­ve­ni­mo.

Ir to­dėl, ger­da­ma pa­sku­ti­nius gurkš­nius jau kiek pra­vė­su­sios ar­ba­tos, ji pra­dė­jo gal­vo­ti ir lauk­ti, ka­da tai nu­tiks. Ka­da ji pa­ga­liau su­lauks, su­si­lauks... vai­ko.

--Ir bū­tent dėl šios prie­žas­ties ji jau ži­ no­jo, kas nu­tiks. Žings­nis po žings­nio. Ji grįš į mie­ga­mą­jį, at­si­sės ant lo­vos kraš­to, pa­glos­tys mie­gan­čio­jo gal­vą ir leng­vai at­si­dus. O kai jis pra­merks nuo mie­go už­spaus­tas akis, ji nu­si­šyp­sos ir, pa­bu­čia­ vu­si jam į kak­tą, ty­liai su­šnabž­dės: my­liu ta­ve, bran­gu­sis.

O už dvie­jų sa­vai­čių ji iš­te­kės ir tur­būt jau nie­ka­da ne­bep­ri­si­mins šio ry­to. Jis iš­bluks kaip ir vi­sos nuo­trau­kos, ku­rio­se po dau­ge­lio me­tų sa­vęs pa­pras­čiau­siai ne­beat­pa­žin­si­me.

▪

Moters triumfas | 2012 ruduo

7

ua kon­cert­ as.

Kas: Ka­te Me­l “ are­no­je.

Kur: „Žal­gi­rio 25 d. 19 val.

Ka­da: lapkr­ i­čio

Ka­te Me­lua: žemiška žvaigž­dė

Jai ne­pri­rei­kė tap­ti le­gen­da, kad bū­tų įvar­dy­ta dau­giau­ sia įra­šų par­da­vu­sia Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos dai­ni­nin­ke: to pa­sie­kė vos per tre­jus kar­je­ros me­tus. Ji gro­jo su le­gen­ di­ne ro­ko gru­pe „Queen“, o Ba­kin­ga­mo rū­muo­se pie­ta­vo su ka­ra­lie­ne. Įveik­ta fi­zi­nio nuo­var­gio stab­te­lė­jo, ta­čiau tik trum­pam – kad at­si­kvė­pu­si vėl grįž­tų į sce­ną.

8

Moters triumfas | 2012 Ruduo

K

a­te Me­lua. Ki­taip – Ke­ te­wan Me­lua. Vai­kys­tė­je su tė­vais at­si­kraus­čiu­si į ūka­no­tą­jį Al­bio­ną, Bel­fas­te lan­kiu­si mo­kyk­lą, pui­kiai įval­džiu­si bri­tiš­ką tar­tį, ta­čiau taip ir li­ku­ si gru­zi­nė.

Gam­ta jai ne­pa­gai­lė­jo ta­len­to, li­ki­ mas – sėk­mės, kaip ir dau­ge­liui ryš­ kiau­sių žvaigž­džių. Ji my­nė tos pa­čios

???? | ???

„Brit School for Per­for­ming Arts“ mo­ kyk­los Lon­do­ne slenks­tį kaip ir Amy Wi­ne­hou­se bei Ade­le. Ją at­ra­do gar­sus dai­nų au­to­rius, pro­diu­se­ris Mi­ke‘as Bat­tas, dir­bęs su to­kio­mis žvaig­dė­mis kaip Clif­fas Ri­char­das, Va­ne­sa Mae, „Queen“.

Tuo pat me­tu ji – vi­sai ki­to­kia. To­kia že­miš­ka ir tik­ra to­je veid­ro­džių ka­ra­ lys­tė­je, ku­rį va­di­na­me po­pmu­zi­ka.

Pop­mu­zi­ka – iliu­zi­jų in­dust­ri­ja, sa­ko ką tik 28-ąjį gim­ta­die­nį at­šven­tu­si at­li­ kė­ja, sa­vo gy­ve­ni­mu tei­gian­ti, kad tam iliu­zi­jų pa­sau­liui pri­klau­so tik iš da­lies.

Jo­kių skan­da­lų, jo­kių mei­lės is­to­ri­jų, jo­kių nar­ko­ti­kų ir al­ko­ho­lio. Po­pu­lia­r u­ mo ji ne­sie­kia pa­si­ro­dy­mais bul­va­ri­nė­je ži­niask­lai­do­je, to­dėl ne­vie­ši­na sa­vo as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo de­ta­lių. Jos ne­me­ džio­ja pa­pa­ra­cai, to­dėl prie par­duo­tu­ vės ka­sos ji ga­li bū­ti ne Ka­te Me­lua, bet tie­siog gra­ži mer­gi­na, mū­vin­ti se­nus džin­sus ir sport­ba­čius. Ji to­kia tik­ra, kaip ir tul­pė, ku­riai jos var­dą su­tei­kė olan­dų gė­li­nin­kai.

Ji to­kia tik­ra, kaip ir tul­pė, ku­riai jos var­dą su­tei­kė olan­dų gė­li­nin­kai.

2010-ųjų ru­de­nį at­si­dū­ru­si per plau­ką nuo iš­se­ki­mo, Ka­te Me­lua iš­drį­so su­sto­ ti ir grįž­ta pa­si­sė­mu­si nau­jų jė­gų, ne­ši­na nau­ju al­bu­mu „Sec­ret Symp­ho­nie“.

Vie­nat­vė – tai, ko Ka­te Me­lua la­biau­ siai ne­mėgs­ta sa­vo dar­be. „Aš mie­gu dau­giau­sia pra­ban­giuo­se vieš­bu­čiuo­se, ta­čiau vi­sa­da esu vie­na. Tuš­čias liuk­so kam­ba­r ys yra vi­siš­ka be­pras­my­bė“, – vie­na­me in­ter­viu pri­si­pa­ži­no at­li­kė­ ja. Tie­sa, vi­siš­ka vie­nat­vė jai, re­gis, ne­gre­sia. Ji juk – gru­zi­nė, o tai reiš­kia ir glau­džius ry­šius su šei­ma, ku­ri Ka­te Me­lua gy­ve­ni­me reiš­kia ne tik tė­vus, bet ir ga­ly­bė gi­mi­nai­čių, li­ku­sių Gru­zi­jo­je.

Mu­zi­ka ap­va­lo ma­no sie­lą, sa­ko dai­ni­nin­kė, ku­r ios ger­b ė­jų am­žiaus dia­p a­zo­nas – nuo dvi­de­šimt­me­čių iki sep­ty­nias­de­šimt­me­čių. Vis dėl­to kar­ je­ra ir sėk­mė – taip pat ir jos pi­ni­g i­nė iš­raiš­ka – pri­k lau­s o ne vien Ka­te. Pak­ laus­t a, koks už­dirb­tų mi­li­jo­nų li­ki­mas, at­li­kė­ja ne­sle­pia: vie­nas pir­ki­nių – bran­gus na­mas Lon­do­ne, ku­r į ji pir­ku­ si sa­vo tė­vams. „Ne­p a­mirš­ki­te, kad aš at­v y­kau iš Gru­zi­jos, o Gru­zi­ja – var­ gin­ga ša­lis, ku­r io­je gy­ve­na daug ma­no gi­mi­nai­čių. Jie pa­si­ti­ki ma­ni­mi“, – sa­ko Ka­te Me­lua.

▪

Moters triumfas | 2012 ruduo

9

Likimas

Nau­jai mei­lei jau­nas naš­lys ne­tu­ri lai­ko

Trys vaikai ir anks­ty­vos mir­ties nu­trauk­ta san­tuo­ ka – to­kį nau­ją gy­ve­ni­mo pus­la­pį Sau­lius Gir­čys at­ver­tė prieš tre­jus me­tus.

Ne­te­kęs žmo­nos Si­gi­tos, vy­ras bu­vo pri­vers­tas iš­ mok­ti gy­ven­ti iš nau­jo. Be ge­riau­sios drau­gės, be pa­ grin­di­nio vers­lo va­rik­lio, o sy­kiu – ir su la­bai pa­si­kei­ tu­sia fi­nan­si­ne pa­dė­ti­mi.

Tekstas: Jur­gi­ta Ša­kie­nė Fotografija: And­rius Alek­sand­ra­vi­čius

I

Kumš­tis: po žmo­nos mir­ties S.Gir­čys jau­nė­liui sū­nui Ni­ko­de­mui ir duk­rai Ais­tei tu­rė­jo at­sto­ti ir tė­vą, ir mo­ti­ną.

10

Moters triumfas | 2012 Ruduo

ki Si­gi­tos li­gos Gir­čių vers­las se­ kė­si ne­blo­gai. Na­mų bui­tį tvar­ky­ti pa­dė­jo sam­do­ma šei­mi­nin­kė ir pa­gal­bi­nis dar­bi­nin­kas. „Man na­ muo­se da­ry­ti iš­vis nie­ko ne­rei­kė­ jo“, – me­tus iki naš­lys­tės pri­si­mi­nė vy­ras.

Pa­lai­do­jus žmo­ną, vie­viš­kiui te­ko guos­ ti naš­lai­čiais li­ku­sius vai­kus: jau­niau­sia­ jam Ni­ko­de­mui te­bu­vo pen­ke­ri, duk­rai Ais­tei – 10, vy­riau­sia­sis Jus­tas jau bu­vo su­lau­kęs 19-os. „Vers­lui va­do­va­vo žmo­na. Vie­nu me­tu tu­rė­jo­me de­vy­nias dra­bu­žių par­duo­tu­ ves. Aš bu­vau di­rek­to­rius, tvar­kiau tik tech­ni­nius da­ly­kus. Kai žmo­nos ne­li­ko, vi­si rei­ka­lai pe­rė­jo man, su­si­dū­rė­me su sun­ku­mais“, – kal­bė­jo naš­lys.

Sun­kiau­sia, anot jo, bu­vo vi­sus už­griu­ vu­sius po­ky­čius iš­tver­ti psi­cho­lo­giš­kai. „Tu ma­tai, kad nie­kur ne­spė­ji. Ma­tai, kad daug ko ne­su­ge­bi. Sup­ran­ti, kad ne­re­tai vy­rai na­muo­se yra kaip tra­nai – ma­žai pri­si­de­da prie bui­ties rei­ka­lų. Ma­nau, dau­gu­mai vy­rų, kaip ir man anks­čiau, at­ro­do, kad jie na­mie daug plu­ša, yra la­bai svar­būs, ta­čiau įsi­ti­ki­nau, kad iki tol iš tik­ rų­jų da­riau ne­la­bai daug“, – ne­slė­pė S.Gir­

Nau­jai mei­lei jau­nas naš­lys ne­tu­ri lai­ko | Likimas

čys. Ma­mai sun­kiai su­si­rgus, vy­riau­sias kad ša­lia at­si­ra­du­si mo­te­ris ne­sug­riau­tų sū­nus bai­gė mo­kyk­lą ir iš­va­žia­vo stu­di­ nu­si­sto­vė­ju­sios tvar­kos. juo­ti į Vil­nių. „Pas­ku­ti­nį pus­me­tį žmo­na „Iš pra­džių bu­vo me­tas, kai rei­kė­jo šei­ iš­va­žia­vo gy­ven­ti pas tė­vus. On­ko­lo­gi­nis mi­nin­kės. Da­bar pa­gal­ba vir­tu­vė­je, bui­ty­ li­go­nis – nie­ko gra­žaus. Vai­kams sun­ku ir je ne­bū­ti­na. Rei­kia tik drau­go. Ga­li­my­bių su­dė­tin­ga ma­ty­ti ser­gan­čią ma­mą“, – at­si­ neieš­kau, o pa­čios tin­ka­mos ga­li­my­bės į du­so vy­ras. na­mus dar nea­tė­jo. Ned­rau­gau­ju su al­ko­ „Ma­no lai­mė, kad vai­kai yra la­bai ho­liu, to­dėl ne­vaikš­tau į ba­rus. Anks­čiau ga­būs, se­ka­si moks­lai. Man ne­rei­kia su spor­ta­vau, bet kai su­si­rgo žmo­na, me­čiau. jais sė­dė­ti, mo­ky­tis – pa­mo­kas jie ruo­šia Priau­gau svo­rio. Ap­tin­gau, li­kau sė­dė­ti sa­va­ran­kiš­kai. Man na­muo­se“, – aiš­ki­no te­rei­kia juos pa­mai­tin­ naš­lys. ti. Na­mus ap­tvar­kau, Šir­dies drau­gė?

Ne­si­jau­čiu vie­ni­šas, dra­bu­žiais pa­si­rū­pi­nu, To­kios bū­ti­ny­bės 42 nes vi­są lais­vą lai­ką o jo­kių ypa­tin­gų nu­ me­tų vy­ras ne­tu­ri: ro­dy­mų jie iš ma­nęs „Ne­si­jau­čiu vie­ni­šas, už­pil­do vai­kai. ne­gau­na. Ga­li­ma nes vi­są lais­vą lai­ką sa­ky­ti, ką no­ri, tą ir už­pil­do vai­kai. Be to, da­ro. Pas mus na­mie – la­bai li­be­ra­li tvar­ tu­riu sa­vo vers­lą, daug dar­bų, vi­suo­me­ni­ ka. Juo­kau­ju, kad tol, kol vai­kai ne­ge­ria, nės veik­los“, – sa­kė jis. ne­rū­ko, ne­la­bai ga­liu jiems ir prie­kaiš­ S.Gir­čys pri­si­pa­ži­no, kad ir ap­lin­ki­niai tau­ti“, – apie nau­jo­jo gy­ve­ni­mo tvar­ką ban­do pirš­liau­ti, ir pa­čios mo­te­rys, pre­ pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas. ten­den­tės į drau­ges, ro­do ini­cia­ty­vą. Bet Pra­kal­bus apie nau­jus ro­man­tiš­kus san­ nė vie­na jam dar ne­kri­to į akį. „Su žmo­na ty­kius, S.Gir­čys tei­gė, kad jam tai dar per jų ne­ly­gi­nu. Tie­siog kol kas ne­su­ti­kau su­dė­tin­ga. „Kuo to­liau, tuo la­biau man mo­ters, ku­rią ga­lė­čiau įsi­vaiz­duo­ti ša­lia at­ro­do, kad mo­te­ris taps nau­jų rū­pes­čių sa­vęs, ku­rią no­rė­čiau įsi­leis­ti į as­me­ni­nę prie­žas­ti­mi“, – už­si­mi­nė vy­ras, kad šiuo erd­vę“, – pa­sa­ko­jo Sau­lius. Vy­ras ma­no, me­tu jau yra įė­jęs į nau­jas vė­žes ir bi­jo, kad ateis lai­kas ir mo­te­ris at­si­ras sa­vai­me.

Ly­giai taip, kaip jo gy­ve­ni­me at­si­ra­do ir di­džio­ji mei­lė Si­gi­ta, su ku­ria jie su­si­pa­ži­ no dar mo­kyk­lo­je. „Jau­nys­tė­je bu­vau kaip ir mer­gi­šius, mer­gai­čių nu­my­lė­ti­nis. Vie­nu me­tu esu drau­ga­vęs net su ke­lio­mis“, – pri­si­pa­ ži­no S.Gir­čys. Tuo­kė­si jis bū­da­mas vos aš­tuo­nio­li­kos. Žmo­na bu­vo po­ra me­tų vy­res­nė. Iki ves­tu­vių drau­ga­vo apie me­ tus. „Ga­li­ma sa­ky­ti, kad ne aš su­vi­lio­jau, o ma­ne“, – šyp­so­jo­si.

Vis dėl­to ne vie­nat­vės ar pra­žiop­so­tos ga­li­my­bės naš­lys bai­mi­na­si la­biau­siai: ne­ra­mu, jei­gu pa­si­rink­ta mo­te­ris ir vai­kai ne­su­tar­tų tar­pu­sa­vy­je.

Vy­riau­sias sū­nus, pa­sak S.Gir­čio, į tė­vo šir­dies rei­ka­lus ne­si­ki­ša, o jau­nė­lis švel­nu­ mo pra­šo iš kiek­vie­nos su­tik­tos mo­ters. „Li­pa ant ke­lių, glaus­to­si vi­sais įma­no­ mais bū­dais. Jis yra už­si­mi­nęs, kad par­ ves­čiau ki­tą mamytę”, – at­vi­ra­vo naš­lys.

Duk­ra, anot jo, tik­riau­siai ne­la­bai ža­vi­si idė­ja, kad ka­da nors gal tu­rės pa­mo­tę. „Da­bar jai – la­bai ge­rai. Na­mie ji yra vie­ nin­te­lė ma­žo­ji mo­te­ris ir dėl to tu­ri daug pri­vi­le­gi­jų, daug kas ga­li­ma: tvar­ky­tis ne­rei­kia, na­muo­se ji tar­si prin­ce­sė. To­dėl, ma­nau, ne­la­bai no­rė­tų tu­rė­ti konkuren­ tę”, – šyp­so­jo­si S.Gir­čys.

▪

Pa­lūž­ti ne­lei­do vaikai

„La­bai sun­ku ne­tek­ti my­li­mos mo­ters, bet pa­lūž­ti ne­lei­do mei­lė ir at­sa­ko­my­bė už sa­vo vai­kus. Juo­lab tė­vys­tė – svar­biau­sias da­ly­kas gy­ve­ni­me“, – tei­gė olim­pi­nės čem­pio­nės Rū­tos Mei­lu­ty­tės tė­tis Sau­lius.

Tekstas: Da­rius Sė­le­nis Fotografija: And­rius Alek­sand­ra­vi­čius

Pir­mą­jį sū­nų pa­l ai­do­jo

Jų tri­jų vai­kų ma­mos, sa­vo žmo­nos Sau­ lius ne­te­ko 2001-ųjų ba­lan­dį – ant­rą­ją Ve­ly­kų die­ną Vil­niu­je: 34-erių mo­te­rį mir­ti­nai su­ža­lo­jo au­to­mo­bi­lis. „Tu ne­tu­ri tei­sės pa­lūž­ti, o sun­kiu me­tu la­bai pa­dė­jo at­sa­ko­my­bė už vai­kus, – ma­ no S.Mei­lu­tis. – Tie­sa, ne­ma­nau, kad pa­ lū­žę vy­rai, ku­rie ne­te­ko my­li­mo žmo­gaus, ne­my­li sa­vo vai­kų. Tur­būt tai pri­klau­so nuo as­me­ni­nių sa­vy­bių. Esu Avi­nas – la­ bai va­lin­gas ir už­si­spy­ręs žmo­gus.“ Tą vie­ną skau­džiau­sių gy­ve­ni­mo aki­ mir­kų Sau­lius pa­me­na lig šiol. Tuo­met, no­rė­da­mas iš­lai­ky­ti šei­mą, jis dir­bo JAV. Atsk­rie­ju­si ži­nia smo­gė lyg pei­lis į šir­dį.

„Ėjau kaip iš­va­ry­tas iš na­mų ir ne­ ma­čiau, kur bai­gia­si ma­no skaus­mas“, – ne­sut­ram­dęs aša­rų pri­si­den­gia akis ir Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus žo­džiais sa­vo tuo­me­tę bū­se­ną ly­gi­na S.Mei­lu­tis.

Tai ne­bu­vo vie­nin­te­lis itin skau­dus smū­gis. La­bai vai­kų no­rė­jęs Sau­lius su žmo­na pa­lai­do­jo sa­vo pir­mą­jį, vos pus­ me­čio su­lau­kusį, vai­ke­lį, ku­ris mi­rė nuo pa­slap­tin­gos li­gos mie­go­da­mas. „Tė­vys­tė man – svar­biau­sias da­ly­kas gy­ve­ni­me“, – pa­kar­to­ja S.Mei­lu­tis, ne­no­ rė­da­mas pri­si­min­ti tų skau­džių aki­mir­kų.

Da­ly­va­vo gim­dy­me

Gims­tant vi­siems ke­tu­riems vai­kams Sau­ lius pa­ty­rė la­bai daug nuo­sta­bių emo­ci­jų.

„Ber­niu­kai gi­mė la­bai leng­vai ir grei­tai, – šyp­so­si S.Mei­lu­tis. – Aku­še­ris juo­ka­vo, kad, gi­mus Mar­gi­riui, jis bu­vo spė­jęs už­si­mau­ti vos vie­ną pirš­ti­nę. Tie­sa, svar­biau­sia man bu­vo vai­kų ir žmo­nos svei­ka­ta, o kas gims – mer­gai­tė ar ber­niu­ kas, ne­tu­rė­jo jo­kios įta­kos.“ Sau­lius da­ly­va­vo jau­nė­lio sū­naus gim­dy­me: tais lai­kais, kai gi­mė jau mi­ręs jų sū­nus bei Min­dau­gas, to da­ry­ti jis ne­ga­lė­jo. „Iš pra­džių jį iš­vy­dęs iš­si­gan­dau, pa­ma­niau, kad kaž­kas blo­gai. Tai bu­vo pla­cen­ta. O kai nu­prau­sė, jis at­ro­dė nuo­ sta­bus. Kaip mie­las, kve­pian­tis par­šiu­ kas, – šyp­so­si S.Mei­lu­tis. – Rū­ta gi­mė silp­nu­tė ir ke­lias die­nas bu­vo lai­ko­ma in­ku­ba­to­riu­je.“ ►

Moters triumfas | 2012 Ruduo

11

Likimas | Pa­lūž­ti ne­lei­do vaikai

Mo­kė įžvelg­ti gė­rį

neišs­ki­ria nė vie­no sa­vo vai­ko, nes to­kios mei­lės pa­ma­tuo­ti neį­ma­no­ma. Tie­sa, pri­pa­žįs­ta, kad ry­šys di­džiau­sias su vy­ riau­siuo­ju sū­nu­mi.

Naš­lys pa­si­džiau­gė, kad jo au­gi­na­mi vai­kai nė­ra ma­te­ria­lis­tai, tuo, de­ja, gar­sė­ ja šiuo­lai­ki­nė kar­ta. „Vi­są lai­ką sa­kiau, kad ver­tin­tų žmo­gų, kaip jis el­gia­si, bet tik ne jo pi­ni­gus. De­ja, dau­gu­ma žmo­nių pra­ra­do sie­lą ir ver­ti­ na tik fi­nan­sus, daik­tus. Bet ne daik­tai su­ku­ria žmo­gų. Kas lie­ka iš jų be pi­ni­gų ir daik­tų? Nu­lis. Ne­re­tai va­ly­to­jas ar pa­pras­tas dar­bi­nin­kas yra daug do­res­nis ir žmo­giš­kes­nis už oli­gar­chą ar fir­mos bo­są“, – nea­be­jo­ja S.Mei­lu­tis.

Au­gin­ti tris vai­kus la­bai sun­ku, bet jam daug pa­dė­jo ma­ma Al­do­na. Kiek­vie­nas dar­bas, jei at­lie­ki iš vi­sų jė­gų, yra la­bai ne­leng­vas: „Žmo­gus nu­bė­ga 800 met­rų, pa­sie­kia re­kor­dą, ir kren­ta ant že­mės.“

► Ko­kia auk­lė­ji­mo me­to­di­ka ir tai­syk­

lė­mis, ypač po žmo­nos mir­ties, au­gin­da­ mas vai­kus va­do­vau­ja­si Sau­lius? „Vi­si tė­vai no­ri, kad jų vai­kai bū­tų lai­min­gi, – am­ži­ną tie­są sa­ko S.Mei­lu­tis, ku­ris sten­gia­si va­do­vau­tis gar­saus ana­li­ ti­nės psi­cho­lo­gi­jos kū­rė­jo, psi­chiat­ro ir psi­cho­lo­go Car­lo Gus­ta­vo Jun­go lai­mės for­mu­le. – Svar­bu ge­ra so­ma­ti­nė psi­chi­nė svei­ka­ta, pui­kūs san­ty­kiai su ar­ti­mais ir tau svar­biais žmo­nė­mis, su­ge­bė­ji­mas žmo­nė­se ma­ty­ti gė­rį ir gro­žį, dirb­ti to­kį dar­bą, kur ga­lė­tum rea­li­zuo­ti sa­ve kaip as­me­ny­bę ir tu­rė­ti su­si­for­ma­vu­sią gy­ve­ ni­mo fi­lo­so­fi­ją ir pa­žiū­rų sis­te­mą.“ „Vai­kai ne­bi­jo ta­ra­ko­nų, kir­mė­lių, – aiš­ki­na Sau­lius. – Mo­kiau pa­ma­ty­ti, kad jie šar­vuo­ti, na­riuo­ti, ko­kie var­lės raš­tai.

Tai – ki­to­kios, bet taip pat gy­vy­bės.“ Me­di­nia­me, dar 1939 m. sta­ty­ta­me, me­džių ap­sup­ta­me na­me Kau­ne, Ši­lai­ niuo­se, gy­ve­nę vai­kai mie­go­da­vo dviem aukš­tais ir ne­bi­jo­jo kar­tais pa­lu­bė­je ka­ban­čių vo­rų. „Nes­ka­ti­nau blo­gio ar pyk­čio. Mo­kiau pa­si­gro­žė­ti sau­lė­ly­džiu ir sau­lė­te­kiu, – pa­sa­ko­ja tė­vas. – Mo­kiau, kad ne­svar­bu žmo­gaus ra­sė, ly­tis, am­žius ar so­cia­li­nis iš­si­la­vi­ni­mas. Svar­biau­sia – do­ru­mas, žmo­giš­ku­mas, gė­ris.“

Ne daik­tai ku­ria žmo­gų Naš­lys ne­sle­pia, kad žmo­nės jį ver­ti­na įvai­riai, pri­klau­so­mai, kaip ge­rai jį pa­žįs­ ta. Vai­kai? Vy­ras sa­vik­ri­tiš­kas: gal jis per

Svar­biau už auk­są ir si­dab­rą

Ver­ty­bės: sa­vo vai­kams S.Mei­lu­tis sten­gė­si įdieg­ti gė­rio, gro­žio ir žmo­giš­ku­mo sam­pra­tą.

griež­tas, kar­tais per­ne­lyg ka­te­go­riš­kas ar im­pul­sy­vus. „Bet ma­nau, kad jie ma­ne my­li ir ger­bia, nes ži­no, kad dėl jų ati­duo­siu vis­ką, ką ga­liu“, – kaip ir vi­si tė­vai Sau­lius

Vargina veninës kraujotakos ar limfos apytakos sutrikimai –

kojø nuovargis, iðryðkëjæs kapiliarinis tinklas, iðsiplëtusios venos ar galûniø tinimas?

Kvieèiame apsilankyti naujame konsultacijø centre

Partizanø g. 17 (áëjimas ið Birþelio 23-iosios g.), Kaunas.

Pasiteirauti ir registruotis galite tel. 8 610 41 007.

I-V 9-18 val., VI 9-13 val.

Konsultuoja, tiria ir Jums tinkamiausià gydymà skiria:

• kraujagysliø chirurgas; • proktologas; • kineziterapeutas; • ortopedas-traumatologas.

INDIVIDUALIAI pritaikomos profilaktinës ir gydomosios kompresinës kojinës, rankovës, atliekamos limfodrenaþo procedûros.

12

Moters triumfas | 2012 Ruduo

Ne­ga­lė­da­mas iš­lai­ky­ti šei­mos vy­ras bu­vo pri­vers­tas iš­vyk­ti dirb­ti į JAV, po to – į Di­džią­ją Bri­ta­ni­ją ir sa­vo vai­kų, nors ir su per­trau­ko­mis, ne­ma­tė be­veik aš­tuo­ne­rius me­tus. „Tai bu­vo la­bai sun­kus lai­kas, – at­si­ dūs­ta Sau­lius, ku­ris ra­šy­da­vo il­giau­sius laiš­kus, bend­rau­da­vo per skai­pą, siųs­da­vo do­va­nas, o į ki­še­nes įdė­da­vo vai­kams šo­ ko­la­du­kų. – Ne­leng­va, kai žmo­nės ne­ga­li vai­kams nu­pirk­ti bū­ti­niau­sių da­ly­kų – ba­tų, pal­to ar duo­ti pi­ni­gų le­dams. Jei bū­tų leng­va, tiek daug žmo­nių iš Lie­tu­vos nee­mig­ruo­tų.“ Tie­sa, jo vai­kai vi­sa­da bu­vo pa­val­gę ir ap­si­ren­gę, bet ne­le­pi­na­mi, o ir pa­tys ne­ pra­šė ma­te­ria­lių ge­ro­vių.

Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos mies­te Pli­mu­te su Min­dau­gu ir Rū­ta gy­ve­nan­tis vy­ras da­bar ne­re­tai val­go ir duk­ros ga­mi­na­mo mais­ to: „Sek­ma­die­niais lais­va pro­gra­ma, to­dėl Rū­ta ne­re­tai mus pa­le­pi­na la­za­ni­ja ar ko­ kiu keps­niu. Kai vai­kai bu­vo ma­ži, man bu­vo svar­bu, kad jie svei­kai mai­tin­tų­si, to­dėl val­gė daug ko­šių, vai­sių, dar­žo­vių, duo­nos su me­du­mi, ra­zi­nų su rie­šu­tais.“ Tė­vys­tės naš­tą, nea­be­jo­ja S.Mei­lu­tis, rei­kia įver­tin­ti la­bai at­sa­kin­gai. Kaip ir šlo­vę. Olim­pi­nės čem­pio­nės tė­tis ti­ki, kad jo duk­ra Rū­ta šią naš­tą at­lai­kys, kaip ir jis – tė­vys­tės.

Grį­žęs į Di­džią­ją Bri­ta­ni­ją vy­ras jai ža­ da pa­do­va­no­ti gar­saus dai­ni­nin­ko Bo­bo Mar­ley pla­ka­tą su jo žo­džiais: „Ne­siek vi­so pa­sau­lio, jei pra­ra­si sie­lą. Iš­min­tis svar­bes­nė už si­dab­rą ir auk­są.“

▪

Kartu: „Ki­to to­kio žmo­gaus bū­ti ne­ga­li“, – apie velionį vyrą sako A.M.Pavilionienė.

Kęstučio Vanago (BFL) nuotr.

Po ne­tek­ties kū­riau sa­ve iš nau­jo

„Naš­lės ir naš­liai yra tar­si neeg­zis­tuo­jan­tys žmo­nės – jų dva­si­niai ir fi­zi­niai po­rei­kiai ne­rū­pi net ty­rė­jams“, – tei­gia habilituota daktarė Ma­ri­ja Auš­ri­nė Pa­vi­lio­nie­nė. Prieš še­še­rius me­tus vy­rą – bu­vu­sį Vil­niaus uni­ver­si­te­to rek­to­rių, Eu­ro­pos Par­la­men­to na­rį Ro­lan­dą Pa­vi­lio­nį pa­lai­do­ju­si mo­te­ris iš­gy­ve­no ypa­tin­gų skaus­mo aki­mir­kų. Žvelg­ti pir­myn jai pa­dė­jo su­vo­ki­mas, kad praei­tį bū­ti­na už­ra­kin­ti praei­ty­je.

Tekstas: Vio­le­ta Juo­de­lie­nė

„Ma­no vy­ras sir­go vie­nuo­li­ka me­tų. Apie li­gą su­ži­no­jo­me tuo­met, kai jis bu­vo daug pa­sie­kęs, pri­pa­žin­tas pro­fe­si­nia­ me, uni­ver­si­te­ti­nia­me, vi­suo­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me, ger­bia­mas ir my­li­mas žmo­nių už pro­tą, ta­len­tus, jaut­ru­mą, su­bti­lu­mą, ad­mi­nist­ra­vi­mo ir va­do­va­vi­mo ge­bė­ ji­mus. Kai mū­sų bui­tis pa­leng­vė­jo, kai pa­sta­tė­me na­mą nuo­sta­bio­je La­ba­no­ro gi­rio­je, kai sū­nūs bu­vo išau­gin­ti ir su­kū­rę sa­vo šei­mas“, – sako ji.

– Ži­nia apie ar­ti­mą žmo­gų už­klu­ pu­sią klas­tin­gą li­gą yra iš­ban­dy­mas jam pa­čiam ir ar­ti­mie­siems, ženk­las, pa­kei­čian­tis vi­sos šei­mos po­žiū­rį į pa­tį gy­ve­ni­mą, o sy­kiu – ir į ar­ti­muo­sius.

Kas­die­ny­bės er­ze­lis at­ro­do be­pras­mis,

14

Moters triumfas | 2012 Ruduo

dau­gy­bė pro­ble­mų – tik pseu­dop­rob­le­ mos, ne­ver­tos dė­me­sio. Kaip jū­sų vy­ro li­ga pa­kei­tė jū­sų šei­mos san­ty­kius, jū­sų po­žiū­rį į gy­ve­ni­mą?

– Ži­nia mus pa­kir­to kaip per­kū­nas iš gied­ro dan­gaus. Ap­te­mo gy­ve­ni­mas, din­ go gy­ve­ni­mo džiaugs­mas. Ne­li­ko atei­ties.

Vis dėl­to vy­ro li­gos ne­lai­kau nei li­ki­mo smū­giu, nei kaž­ko­kia iš­ban­dy­mo do­va­na. Įvai­rūs gy­dy­to­jai, pas ku­riuos ieš­ko­jo­me pa­gal­bos ir vil­ties, aiš­kiai pa­sa­kė: kiek­ vie­na­me žmo­gu­je tū­no li­gų ga­li­my­bės.

Rei­kia tik tam tik­rų ap­lin­ky­bių, ku­rios pa­ža­din­tų li­gas. Tos ap­lin­ky­bės bu­vo di­džiu­lis Ro­lan­do au­ko­ji­ma­sis uni­ver­si­te­ tui. Jis no­rė­jo pri­kel­ti Vil­niaus uni­ver­si­te­ tą, re­for­muo­ti fa­kul­te­tų ir ka­ted­rų, ūki­nę veik­lą, už­megz­ti tarp­tau­ti­nius aka­de­mi­

nius ry­šius, grą­žin­ti uni­ver­si­te­tą pa­sau­liui ir Eu­ro­pai, at­si­sa­ky­ti ideo­lo­gi­nių moks­lų, at­kur­ti Fi­lo­so­fi­jos fa­kul­te­tą, įkur­ti Tarp­ tau­ti­nių san­ty­kių ir po­li­ti­kos moks­lų ins­ ti­tu­tą, Už­sie­nio kal­bų ins­ti­tu­tą ir įvai­rius cent­rus – Ry­tų, Mo­te­rų, Skan­di­na­vis­ti­ kos, Re­li­gi­jos stu­di­jų ir t.t., Odon­to­lo­gi­jos kli­ni­ką. Sug­rą­žin­ti uni­ver­si­te­tui Šv.Jo­nų baž­ny­čią ir ją res­tau­ruo­ti, su­pla­nuo­ti nau­ ją­ją uni­ver­si­te­to bib­lio­te­ką, įsta­ty­ti puoš­ nias uni­ver­si­te­to bib­lio­te­kos du­ris. Jis vi­sa tai įvyk­dė bend­ra­min­čių pa­de­da­mas, iš­kel­ta gal­va, kil­niai, ne­pai­sy­da­mas ap­ kal­bų, šmeiž­to, su­fab­ri­kuo­tos by­los. De­ja, di­de­lė at­sa­ko­my­bė pa­kir­to jo svei­ka­tą. Žmo­gaus mir­tį, žmo­gaus lai­ki­nu­ mą gi­liai su­vo­kiau skai­ty­da­ma už­sie­nio ra­šy­to­jų, fi­lo­so­fų, psi­cho­lo­gų vei­ka­lus,

Po ne­tek­ties kū­riau sa­ve iš nau­jo | Likimas

dės­ty­da­ma uni­ver­si­te­to stu­den­tams. Vis dėl­to, su­si­rgus vy­rui, tai iš­gy­ve­nau vi­di­niu skaus­mu, ku­rio ne­ro­džiau, sten­giau­si bū­ti stip­ri, kad ne­žeis­čiau ar­ti­mo žmo­gaus.

Mes vi­sa­da sten­gė­mės gy­ven­ti pra­smin­ gai. Atė­jus li­gai, dar la­biau su­pra­to­me vie­nas ki­tą ir pa­dė­jo­me vie­nas ki­tam. Nie­ ka­da ne­si­skun­dė­me vie­nas ki­tam ir ne­ rau­do­jo­me. At­virkš­čiai, Ro­lan­das mė­gi­no įveik­ti li­gą va­lios pa­stan­go­mis – dir­bo Eu­ ro­pos Par­la­men­te, su­kū­rė poe­zi­jos kny­gą, pa­sku­ti­nę fi­lo­so­fi­nę kny­gą „Pras­mė ir ta­ pa­tu­mas, ar­ba Ke­lio­nė į sa­ve“, 2005. Vi­sas kny­gas sky­rė man. To­kio gi­laus jaus­mo, dva­si­nio ir in­te­lek­ti­nio ar­tu­mo ma­no gy­ ve­ni­me dau­giau nie­ka­da ne­bus. Nes ki­to to­kio žmo­gaus bū­ti ne­ga­li.

– Tuš­tu­mą, ku­rią pa­lie­ka su­tuok­ti­nio išė­ji­mas, kiek­vie­nas ban­do už­pil­dy­ti sa­vaip. Dau­giau lai­ko skir­da­mas anū­ kams, vi­suo­me­ni­nei veik­lai, at­ran­da nau­jų už­siė­mi­mų – daž­nai me­cha­niš­kų, to­kių, ku­rių vie­nin­te­lė pra­smė ir yra už­ si­mirš­ti, už­pil­dy­ti lai­ko ir min­čių va­kuu­ mą. Ki­ti – at­virkš­čiai: po ne­tek­ties ne­pa­ jė­gia at­si­kra­ty­ti są­ži­nės grau­ža­ties – kad per ma­žai bend­rau­ta, pa­sa­ky­ta per daug šiurkš­čių žo­džių. Kaip el­gė­tės jūs, kas pa­dė­jo bent šiek tiek už­si­mirš­ti?

– Kaip gy­ve­nau po vy­ro mir­ties? Dve­ jus me­tus gy­ve­nau ne­tek­ties skaus­me ir skaus­mu. Ne­ga­lė­jau klau­sy­tis jo­kios mu­ zi­kos – Ro­lan­das pui­kiai skam­bi­no. Mo­ kiau­si gy­ven­ti vie­na. Nie­ka­da ne­gy­ve­nau me­cha­niš­kai, no­rė­da­ma už­mirš­ti praei­tį ar už­si­mirš­ti. At­virkš­čiai, praei­tį tvir­tai už­sklen­džiau praei­ty­je, nes su­vo­kiau, kad skaus­mas ma­ne su­nai­kins, kad tu­riu tei­sę gy­ven­ti. Ir ėmiau gy­ven­ti šia die­na, kur­ti nau­jas sa­vo gy­ve­ni­mo pra­smes.

– Iš ša­lies jūs at­ro­dė­te ne tik vie­na kryp­ti­mi žvel­gian­tys su­tuok­ti­niai, bet ir ar­ti­miau­si drau­gai, par­tne­riai, ko­le­gos.

Ar at­ra­do­te žmogų/žmonių, ku­rie kom­ pen­suo­tų bent da­lį šios ne­tek­ties?

– 37 me­tus gy­ve­nau su la­bai gra­žia ir tau­ria as­me­ny­be, ku­ri sa­vo va­lia, pro­tu ir jaut­ru­mu ne­tie­sio­giai mo­kė ma­ne gy­ ve­ni­mo me­no. My­lė­jau ir ger­biau jį. Ati­ da­viau jam vis­ką, ką ga­lė­jau: sa­vo jė­gas, jaus­mus, sten­giau­si jį su­pras­ti. Pa­dė­jau jam vi­sa­da ir vi­sur, to­dėl sau prie­kaiš­tų ne­tu­riu. Sū­nūs, anū­kai, mar­čios, dar­bas, rū­pes­tis ma­mos svei­ka­ta bu­vo, yra ir bus ma­no gy­ve­ni­mo da­lis. Vis dėl­to man vi­ sa­da rū­pė­jo ir sa­vo pa­čios dva­sios pa­sau­ lis, nes šis pa­sau­lis pa­dė­jo ir pa­de­da man iš­lik­ti kaip as­me­ny­bei. To­dėl tu­rė­jau sa­ve iš­sau­go­ti bet ku­rio­mis ap­lin­ky­bė­mis. Li­ ku­si vie­na dar ryš­kiau pa­ma­čiau žmo­nių

san­ty­kių dirb­ti­nu­mą ir lėkš­tu­mą. Ko­vą dėl vie­tos po sau­le, ku­ri man ne­priim­ti­na.

Stip­ry­bės tei­kė ir tei­kia lais­vės po­jū­tis – at­li­ku­si vi­sas pa­rei­gas, ga­liu da­ry­ti, ką no­riu, ke­liau­ti, kur no­riu, bend­rau­ti, su kuo no­riu, ir at­si­ri­bo­ti nuo tų, ku­rie man yra sve­ti­mi ir at­gra­sūs. Tai – nuo­sta­bus at­ra­di­mas.

– Nuo jū­sų vy­ro mir­ties praė­jo jau še­še­ri me­tai. Ar lai­kas už­gy­do žaiz­das?

– Kom­pen­suo­ti žmo­gaus ne­tek­ties neį­ ma­no­ma. Vis dėl­to gy­ven­ti ne­tek­ti­mi ir pri­si­mi­ni­mais yra ne­pro­tin­ga. Šian­dien esu ki­tas žmo­gus, nes pa­si­kei­čiau ir kū­ riau sa­ve iš nau­jo. Ne­tek­tis ma­ne už­grū­ di­no. To­dėl konf­lik­tiš­kas žmo­nių pa­sau­lis ma­nęs dau­giau ne­ste­bi­na. Nie­kas ma­no va­lios ne­ga­li įveik­ti, to­dėl lei­džiu sa­vo gy­ve­ni­mo ka­ra­va­nui ei­ti to­liau ir į lo­jan­ čius šu­nis ne­krei­piu dė­me­sio. Ži­nau, kas esu, ko­kia esu, pa­gar­bos sau ne­pra­ran­du.

Bū­da­ma vie­ni­ša, pa­žįs­tu tai, ko anks­čiau ne­ga­lė­jau pa­žin­ti: nau­jus žmo­nes, nau­jus kraš­tus, me­no pa­sau­lio įvai­ro­vę. Esu tik­ra, kad kiek­vie­nas iš mū­sų anks­čiau ar vė­liau tu­ri tei­sę gy­ven­ti taip, kaip no­ri.

No­riu pa­ra­šy­ti apie mo­ters se­nat­vę, ku­ri yra ne­gai­les­tin­ga ir man ne­priim­ti­na.

– Žmo­gus išei­na ne tik iš su­tuok­ti­nio gy­ve­ni­mo, bet ir iš na­mų, pa­lik­da­mas daug sa­vo pėd­sa­kų. Kaip elg­tis su jais: jo dra­bu­žiais, daik­tais, jo dar­bo kam­ba­ riu – tai di­le­ma, ku­rios neiš­ven­gia nė vie­nas naš­lys ir naš­lė, ne­prik­lau­so­mai nuo so­cia­li­nio sta­tu­so, iš­si­la­vi­ni­mo, bu­ vu­sių san­ty­kių.

– Po vy­ro mir­ties la­bai skau­di­no min­tis, kad Ro­lan­das dau­giau nie­ka­da ne­pa­reis.

Vis dėl­to na­mai ne­ta­po man sve­ti­mi.

At­virkš­čiai, jie yra ma­no sau­gi šven­to­vė.

Vy­ro dra­bu­žius iš kar­to iš­da­li­jau. Su jo bib­lio­te­ka, rank­raš­čiais iš­si­sky­riau tik po pen­ke­rių me­tų – ati­da­viau VU bib­lio­te­kai.

Ant sie­nų li­ko jo nuo­trau­kos. Jų ne­ju­di­nu, tik kai ku­rias nu­ka­bi­nau. Jos ma­nęs jau ne­skau­di­na. Naš­lės vi­di­nė bū­se­na pri­klau­ so ir nuo jos pa­čios. Sie­kis bū­ti stip­riai ver­čia su­vok­ti, kad tu nie­kam ne­rū­pi, kad vi­si tu­ri sa­vo gy­ve­ni­mą, to­dėl pri­va­lai kiek­vie­ną die­ną pra­dė­ti ne­de­juo­da­ma.

Vis­ką da­ry­ti pa­ti, ne­lauk­ti pa­gal­bos ar pa­ ra­mos. Kai rei­kia, jos pa­pra­šy­ti. Gy­ve­na­ mo­sios vie­tos keis­ti tik­rai ne­rei­kia. Rei­kia

mo­ky­tis įveik­ti dva­si­nį skaus­mą ir vie­nat­ vę, ku­rie tam­pa ir iš­ti­ki­mais drau­gais.

– Ar jū­sų vy­ro pa­sku­ti­nio poil­sio vie­ta yra ta vie­ta, kur ran­da­te nu­si­ra­mi­ni­mą?

– Dar kar­tą pa­brė­žiu – nuo­lat ieš­ko­ ti mi­ru­sio vy­ro ša­lia ar pa­guo­dos prie ka­po yra sa­vęs kan­ki­ni­mas. Mi­ru­siuo­sius tu­ri­me pa­lik­ti ra­my­bė­je. Praei­tis ma­no pa­sau­ly­je uži­ma gar­bin­gą vie­tą, ta­čiau jos są­mo­nin­gai ne­ža­di­nu ir neap­rau­du.

Praei­ties, kaip ir jau­nys­tės, ne­sug­rą­žin­si.

Kam tuš­čiai sa­ve skau­din­ti? Vy­ro ka­pą są­ži­nin­gai pri­žiū­riu. Kai no­riu, pri­ke­liu Ro­lan­dą sa­vo pri­si­mi­ni­mais. Štai grei­tai iš­lei­siu jo pa­sku­ti­nią­ją kny­gą ru­sų kal­ba.

To no­rė­jo Ro­lan­das.

– Esa­te su­rin­ku­si in­for­ma­ci­jos kny­gai, ku­rio­je sa­vo iš­gy­ve­ni­mus kom­po­nuo­ tu­mė­te su psi­cho­lo­gi­ne, so­cio­lo­gi­ne me­džia­ga. Ko­dėl ėmė­tės šio dar­bo? Ko­ kių gal­būt jums ne­ti­kė­tų ži­nių šia te­ma ra­do­te, at­ra­di­mų padarėte, rink­da­ma me­džia­gą?

– No­riu pa­ra­šy­ti kny­gą apie naš­les, apie vy­res­nio am­žiaus mo­te­ris, nes Lie­tu­vo­ je be­veik nė­ra naš­lių ty­ri­mų me­džia­gos: apie naš­lių fi­zi­nę, psi­chi­nę būk­lę, so­cia­ li­nę pa­dė­tį; apie naš­lių pen­si­jas, že­mi­ nan­čias žmo­gaus oru­mą; apie tra­di­ci­nio pa­sau­lio po­žiū­rį į naš­les ir to po­žiū­rio nei­gi­mą. Ma­ne la­biau­siai do­mi­na psi­ cho­lo­gi­nis naš­lys­tės su­vo­ki­mas, vy­ro ir mo­ters so­cia­li­nių vaid­me­nų ki­ti­mas se­nat­vė­je. No­riu pa­ra­šy­ti apie mo­ters se­nat­vę, ku­ri yra ne­gai­les­tin­ga ir man ne­priim­ti­na. Ren­kant me­džia­gą ma­ne nu­ste­bi­no tai, kad Lie­tu­vo­je vi­sai neiš­tir­ta naš­lių so­cia­li­nė gru­pė, naš­lių fi­zi­niai ir dva­si­niai po­rei­kiai. Naš­lės ir naš­liai yra tar­si ne­ma­to­mi ir neeg­zis­tuo­jan­tys žmo­ nės, ta­čiau jiems la­bai rei­kia vi­suo­me­nės dė­me­sio ir pa­ra­mos. Pa­sau­ly­je ir Lie­tu­ vo­je daug pa­ra­šy­ta apie mer­gai­tes, jau­nas ir vi­du­ti­nio am­žiaus mo­te­ris ir jų tei­ses, ta­čiau apie naš­les ir bran­daus am­žiaus mo­te­ris moks­li­nių ty­ri­mų ne­daug.

– Kaž­kas, skai­ty­da­mas šį po­kal­bį, ger­te ge­ria kiek­vie­ną žo­dį, ieš­ko­da­mas re­cep­ to, kaip iš­gy­ven­ti sa­vą­ją ne­tek­tį.

– Pa­tar­čiau priim­ti gy­ve­ni­mą to­kį, koks yra. Pri­pa­žin­ti gy­ve­ni­mą kaip prieš­ta­rų vie­no­vę – tik­ro­vė yra su­dė­tin­ga, skaus­ min­ga, ali­nan­ti, ta­čiau kar­tais la­bai gra­ži ir lai­min­ga. Pa­tar­čiau ne­pri­mes­ti sa­vo skaus­mo ki­tiems. Mė­gin­ti iš nau­jo kur­ti sa­vo gy­ve­ni­mą, nes žmo­gus tu­ri tei­sę gy­ven­ti pa­gal sa­vo, o ne ki­tų su­kur­tus dės­ nius. Ieš­ko­ti sa­vy­je kū­ry­biš­ku­mo, ne­pra­ ras­ti vil­ties ir pla­nuo­ti sa­vo gy­ve­ni­mą.

▪

Moters triumfas | 2012 Ruduo

15

Išpažintis

Iš­ban­dy­mas jū­ra

Mo­te­rys jū­ri­nin­kės – re­te­ny­bė. Nuo šios pro­fe­si­jos at­bai­do ne tik daug jė­gų ir iš­tver­mės rei­ka­lau­jan­tis dar­bas, bet ir bend­ra­žy­giai – vy­rai. Į sa­vo jū­rų lo­žę jie sun­kiai įsi­lei­džia mo­te­ris, ma­ža to, pa­kliu­vu­sio­sioms ten ten­ka šiurkš­čių iš­ban­dy­mų.

Apie tai – dvi skir­tin­gos is­to­ri­jos.

Teks­tas: As­ta Dy­ko­vie­nė fotografija: Vy­tau­tas Pet­ri­kas

20 me­tų po bu­rė­mis

K

lai­pė­die­tės Ai­dos Mil­vy­ dai­tės tė­tis – bu­ria­vi­mo tre­ne­ris. Ai­da po bu­rė­ mis – nuo še­še­rių. Vos bai­ gu­si mo­kyk­lą ji iš­plau­kė į Di­džių­jų bur­lai­vių re­ga­tą (The Tall Ships Ra­ces) su le­gen­di­ne jach­ta „Lie­tu­va“. Ji – pir­mo­ji mo­te­ris ša­ly­je, Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę, įgi­ju­si bu­riuo­to­jo mė­ gė­jo jach­tos ka­pi­to­no li­cen­ci­ją.

– Esa­te ki­lu­si iš bu­riuo­to­jo šei­mos?

– Taip, tė­tis bu­riuo­to­jas, ma­ma plau­kio­ ti ne­mėgs­ta, nes bi­jo ban­ga­vi­mo, jū­ros li­gos. Bro­lis Aud­rius kar­tais pri­si­jun­gia, bet tik ta­da, kai jū­ra ra­mes­nė. Aš la­biau­ siai už­si­krė­čiau lai­vy­ba.

– Kaip pa­mė­go­te bu­ria­vi­mą?

– Tė­tis dar ma­žą ėmė ve­džio­tis į tre­ ni­ruo­tes. Pa­me­nu, bu­vau še­še­rių, kai

16

Moters triumfas | 2012 Ruduo

pir­mą kar­tą į Kur­šių ma­rias man lei­do plauk­ti sa­va­ran­kiš­kai. Įsė­dau į ma­žy­tę val­te­lę su bu­re. Tė­tis sa­ko: da­bar api­ plauk plū­du­rą ir grįžk. Žiū­riu: iš prie­kio plau­kia tarp­tau­ti­nis kel­tas – mil­ži­niš­ kas lai­vas. Ne­nup­lau­kiau iki to plū­du­ro, ap­si­su­kau, grį­žau at­gal, o man tė­tis sa­ko, ne, ne, pa­da­r yk, ką sa­kiau. Vėl plau­kiau

Kai tik iš­plau­kiu į jū­rą ir pra­si­de­da di­des­nis ban­ga­vi­mas, su­ser­gu jū­ros li­ga, die­va­go­juo­si: vis­kas, gy­ve­ni­me dau­giau ne­bep­lauk­siu.

iki to plū­du­ro, vėl iš­si­gan­dau, ap­si­su­kau, tė­tis ro­do, kad plauk­čiau plū­du­ro link, nors kel­tas ar­tė­ja. Jis taip ar­ti, o man tė­tis ro­do: api­plauk plū­du­rą. Pa­da­riau, ką lie­pė, ir grį­žau. Tai bu­vo la­bai rim­tas ma­no pir­mas sa­va­ran­kiš­kas iš­plau­ki­mas.

Taip pa­ma­žu ir įsi­trau­kiau.

– Ka­da pir­mą kar­tą iš­plau­kė­te į re­ga­tą?

– Tuo me­tu dar mo­kiau­si Jū­rei­v ys­tės ko­le­gi­jo­je. Vie­nas dės­ty­to­jas už­si­mi­nė, kad yra or­ga­ni­zuo­ja­mas toks plau­ ki­mas, ir jei yra no­rin­čių­jų, ga­li­ma plauk­ti. Jau ži­no­jau, kas ta jū­ra, kas bu­ria­vi­mas. Man ta­da bu­vo 19 me­tų.

2004 m. va­sa­rą iš­plau­kė­me į Didžiųjų burlaivių re­ga­tą – ta­da ko­man­do­je su bi­čiu­le Si­mo­na bu­vo­me dvi mer­gi­nos.

Man or­ga­ni­za­to­riai bu­vo iš­kė­lę to­kią są­ly­gą: ga­lė­siu plauk­ti tik tuo at­ve­ju, jei ra­siu dar vie­ną mer­gi­ną. Da­bar į šias

20 me­tų po bu­rė­mis | Išpažintis

a ir jū­rų vil­kais

lenk­ty­nes plau­kian­čios „Lie­tu­vos“ įgu­ lo­je pu­sė yra mer­gi­nos.

– Esa­te pir­mo­ji mo­te­r is Lie­tu­vo­je po ne­prik­lau­so­my­bės at­ga­v i­mo, ku­r i ga­vo bu­r i­nės jach­tos ka­pi­to­no li­cen­ci­ją?

– Žmo­nės ne vi­sa­da tei­sin­gai su­pran­ta.

Jie gal­vo­ja, kad įgi­jau di­džių­jų bur­lai­ vių ar net tank­lai­vių ka­pi­to­no li­cen­ci­ją.

Esu bu­ri­nės jach­tos ka­pi­to­nė. Sun­kiau­ sia tai, kad to­kios spe­cia­ly­bės nie­kas ne­r uo­šia. Ten­ka mo­ky­tis sa­va­ran­kiš­kai, jei no­ri įgy­ti aukš­tes­nę kva­li­f i­ka­ci­ją, val­dy­ti di­des­nę jach­tą. Pa­ti mo­kiau­si, lai­kiau eg­za­mi­nus ir ga­vau tą pa­žy­mė­ ji­mą.

– Ar ka­da bu­vo apė­męs jaus­mas, kad rei­kia mes­ti bu­r iuo­ti?

– Prak­tiš­kai kas­kart, kai tik iš­plau­kiu į jū­rą ir pra­si­de­da di­des­nis ban­ga­vi­mas, su­ser­gu jū­ros li­ga, die­va­go­juo­si: vis­kas, at­plauk­si­me į uos­tą, iš­lip­siu ir nie­ka­da gy­ve­ni­me dau­giau ne­bep­lauk­siu. Nu­si­ pirk­siu bi­lie­tą, skri­siu na­mo ir nie­ka­da dau­giau ne­be­bu­riuo­siu. Toks jaus­mas api­ma kiek­vie­ną kar­tą, kai tik vė­jas ►

Pa­tir­tis: pir­mą­kart ban­gas A.Mil­vy­dai­tė pa­ža­bo­jo bū­da­ma vos še­še­rių.

Moters triumfas | 2012 Ruduo

17

Išpažintis | 20 me­tų po bu­rė­mis

◄ stip­res­nis. Bet tos min­tys lai­ki­nos –

vis­kas praei­na, už­si­mirš­ta ir vėl plau­kiu.

– Bu­ria­vi­mas nė­ra leng­vas už­siė­mi­mas, ypač Bal­ti­jos jū­ro­je. Ko­kių ma­lo­nių mo­ men­tų ten­ka pa­tir­ti ke­lio­nė­je?

– Kai iš­plau­ki su bi­čiu­liais, ma­lo­niais, pa­ti­ki­mais žmo­nė­mis, pa­ti ke­lio­nė jau sa­vai­me tei­kia džiaugs­mo. Jū­ra plūs­ta ge­ ro­mis emo­ci­jo­mis. Įgau­ni nau­jų po­ty­rių, pa­tir­ties, kaž­ko iš­moks­ti, nes kiek­vie­nas plau­ki­mas ki­toks.

– Ar jū­ri­nin­kams rei­kia ta­lis­ma­nų, ku­ rie bent jau emo­ciš­kai teik­tų sau­gu­mo jaus­mą?

– Prieš iš­plau­kiant į pa­čią pir­mą­ją re­ga­tą, dė­dė man pa­do­va­no­jo pliu­ši­nį meš­kiu­ ką. Tai jis su ma­ni­mi vi­sur ir ke­liau­ja.

Jau tur­būt nu­plau­kęs ne vie­ną tūks­tan­tį jūr­my­lių.

– Ar yra te­kę iš­gy­ven­ti ko­kį nors la­bai su­dė­tin­gą mo­men­tą jū­ro­je, kai net šiur­ pas krė­tė?

– Kiek­vie­ną kar­tą iš­plau­kus pa­si­tai­ko su­dė­tin­gų si­tua­ci­jų. Tuo mo­men­tu gal la­bai bai­su ir ne­bū­na, tie­siog da­rai tai, ką ir tu­ri da­ry­ti. Siau­bas api­ma pa­skui, kai su­vo­ki, kas ga­lė­jo nu­tik­ti, jei bū­tum ko nors ne­pa­da­ręs taip, kaip rei­kia.

– Koks vy­rų po­žiū­ris į mo­te­rį – lai­vo ka­pi­to­nę?

– Iš tik­rų­jų vy­rų po­žiū­ris į mo­te­ris jū­ri­nin­kes su­dė­tin­gas.

Bet tarp bu­riuo­to­jų mė­gė­jų tie san­ty­kiai tarp ly­čių li­be­ra­les­ni nei ci­vi­li­nia­me ar ka­ri­nia­me lai­ vy­ne. Bu­vo to­kia si­tua­ci­ja, kai su vie­nu bu­riuo­to­ju dis­ku­ta­vo­me apie jach­tas ir jis man tėš­kė: iš kur tu ga­li tai ži­no­ti, ką tu apie tai su­pran­ti? Pa­sa­kiau jam, kad su­pran­tu pa­kan­ka­mai, nes esu jach­tos ka­pi­to­nė. Jis iš­ver­tė akis: esą ne­ga­li bū­ti, kur nu­si­pir­kai pa­žy­mė­ji­mą ir kiek mo­kė­jai, kur lai­kei tuos eg­za­mi­nus, koks ta­vo sta­žas? Pa­sa­kiau, kad eg­za­ mi­nus lai­kiau Klai­pė­do­je ir nie­ko ne­mo­kė­jau, sta­žas sie­kia jau 20 me­tų. Jis la­bai nu­ste­bo. Iš kar­to po­kal­bio to­nas pa­si­ kei­tė. Pa­ju­tau, kad bend­rau­ja kaip su ly­gia­ver­te. Sup­ran­tu vy­rų nuo­sta­bą: juk mo­te­rų jū­ri­nin­kių – vie­ne­tai.

▪

18

Žmo­nių san­ty­kiai – bai­siau už aud­rą jū­ro­je

K

ris­ti­na Šle­pe­tie­nė užau­go vai­kų glo­bos na­muo­se Vi­du­rio Lie­tu­vo­je. Gy­ve­ni­ mas ne­glos­tė nuo vai­kys­ tės. Mo­kyk­lą bai­gu­si mer­ gi­na ry­žo­si dar sun­kes­niam iš­mė­gi­ni­mui ir pa­si­rin­ko jū­ri­nin­kės ke­lią. Iš­ban­džiu­si jė­gas ci­vi­li­nia­me ir ka­ri­nia­me lai­vy­ne, ji pri­pa­žįs­ta, kad mo­te­riai iš­ko­vo­ti pa­gar­bą ir pri­pa­ži­ni­mą tarp vy­rų – la­bai sun­ku.

– Iš kur esa­te ki­lu­si?

– Iš Jo­na­vos. To­lo­kai nuo di­džių­jų van­de­ nų. Au­gau glo­bos na­muo­se. Ten su­ti­kau ku­ni­gą Ro­mual­dą Ra­ma­šaus­ką. Grei­tai jis ta­po Lie­tu­vos ka­ri­nių jū­rų pa­jė­gų ka­pe­lio­nu. Kai grįž­da­vo iš sa­vo ke­lio­nių, mes, vai­kai, su­sės­da­vo­me ant ki­li­mo ir jis mums pa­sa­ko­da­vo apie sa­vo po­ty­rius jū­ro­je. Tie pa­sa­ko­ji­mai ma­ne ir už­ka­bi­no.

Esu jam la­bai dė­kin­ga už tai. Nors iš vi­sų jo į gy­ve­ni­mą iš­leis­tų glo­bos na­mų auk­lė­ ti­nių dau­giau šios pro­fe­si­jos, re­gis, nie­kas ne­pa­si­rin­ko.

– Gy­ve­no­te to­li nuo jū­ros, apie ją gir­dė­ jo­te tik iš pa­sa­ko­ji­mų. Iš kur ki­lo min­čių apie jū­rei­vys­tės moks­lus?

– Ap­sisp­ren­džiau bū­da­ma abi­tu­rien­tė, kai su jū­rų skau­tais jach­ta „Lo­kys“ pir­mą kar­tą iš­plau­kiau į jū­rą. Iš­ke­lia­vo­me su sa­vo glo­bė­ju, tuo­me­čiu Lie­tu­vos ka­ri­nių jū­rų pa­jė­gų ka­pe­lio­nu R.Ra­ma­šaus­ku.

Bu­vo gruo­dis. Kol plau­kė­me Kur­šių ma­rio­mis, pro­ble­mų ne­ki­lo, bet kai tik už nu­ga­ros li­ko jū­ros var­tai, pa­ju­to­me pir­mą­sias ban­gas. Su drau­ge sto­vė­jau pa­čia­me lai­vo prie­ky­je. Nes­pė­jo­me ir at­si­to­kė­ti, kai su­šla­po­me nuo gal­vos iki ko­jų. Spie­gė­me gar­siau už kau­kian­tį vė­ją, bet jau tą aki­mir­ką ži­no­jau, ko no­riu.

Ži­no­jau, kad no­riu bū­ti jū­ri­nin­kė, nors nie­kam per daug ne­pa­sa­ko­jau. Kai pra­ si­dė­jo sto­ja­mie­ji, nu­va­žia­vau, pa­ra­šiau pra­šy­mą. Iš pra­džių man pra­ne­šė, kad yra la­bai daug no­rin­čių­jų ir tarp lai­min­gų­jų aš ne­pak­liu­vau. Vis dėl­to nu­va­žia­vau į at­ran­ką. Gir­džiu – kvie­čia pa­var­dė­mis: vie­no nė­ra, ki­to nė­ra. Tie­siog neat­vy­ko į man­da­ti­nę ko­mi­si­ją. Ir pa­ga­liau pa­kvie­tė ma­ne. Man pa­si­se­kė: pa­kliu­vau mo­ky­tis ten, kur sva­jo­jau. Tarp 60 vai­ki­nų bu­vau vie­nin­te­lė mer­gi­na.

– Ar leng­va bu­vo to­kio­je kom­pa­ni­jo­je?

Kaip jie į jus žiū­rė­jo: kaip į ko­le­gę, bend­ ra­žy­gę ar tie­siog kaip į mer­gi­ną?

– Tik kaip į mer­gi­ną. Pa­me­nu, at­li­kau pra­kti­ką ci­vi­li­nia­me lai­vy­ne. Atsk­ri­do­me į Tur­ki­ją, ten mū­sų lau­kė lai­vas. Su ma­ni­ mi ne­la­bai kas bend­ra­vo, jiems bu­vau tik kaž­ko­kia ne­ty­čia čia pa­kliu­vu­si mer­gio­ tė. Po 21 pa­ros priar­tė­jo­me prie Af­ri­kos kran­tų. Su­sė­do­me pail­sė­ti po il­gos ke­lio­ nės, su­­ruo­šė­me vai­šes ta pro­ga – tik ta­da, prie vy­no tau­rės, pa­si­kal­bė­jo­me iš šir­dies.

Ir jie sa­ko: o tu vi­sai nie­ko mer­gi­na. Po to po­žiū­ris į ma­ne pa­si­kei­tė, bet, aiš­ku, vy­rai man bu­vo pa­ruo­šę ne­ma­žai iš­ban­dy­mų.

At­lai­kiau.

– Ar bu­vo pik­tų, skaus­min­gų mo­men­tų vien to­dėl, kad esa­te mo­te­ris ir įsi­bro­vė­ te į vy­rų pa­sau­lį, jų sti­chi­ją?

– Pa­me­nu vie­ną skau­džią is­to­ri­ją. Bu­vo mū­sų lai­ve boc­ma­nas, o boc­ma­nai ne­ re­tai jau­čia­si vir­šes­ni už ka­pi­to­ną. Tas vei­kė­jas mė­go iš­ger­ti. Kro­vė­me lai­vą, pa­lie­piau jam nu­leis­ti dar vie­ną tra­pą.

Aš jau bu­vau štur­ma­nė, ran­gu aukš­tes­ nė nei tas vy­ru­kas. Jis vy­rams ir sa­ko: „Ar jūs jos ne­ga­li­te „pa­da­r y­ti“, kad ji

Žmo­nių san­ty­kiai – bai­siau už aud­rą jū­ro­je | Išpažintis

pa­pa­sa­ko­ti apie vaiz­dus, ku­riuos te­nai ma­čiau. Gy­dy­to­jas ma­ne iš­klau­sė, pri­ ra­šė tab­le­čių, ka­pi­to­nas su­mo­kė­jo krū­vą pi­ni­gų. To­je li­go­ni­nė­je ma­nęs ne­pa­li­ ko, po gy­dy­to­jo kon­sul­ta­ci­jos agen­tas į ma­ne pa­žiū­rė­jo kaip į ko­kią mir­ti­nin­kę ir iš­ve­žė į ki­tą li­go­ni­nę, kur dir­ba be­veik vien tik žy­dų tau­ty­bės me­di­kai ir gy­do Af­ri­ko­je su­si­rgu­sius eu­ro­pie­čius. To­je li­go­ni­nė­je pra­lei­dau ke­tu­rias pa­ras, pa­la­ to­je gu­lė­jau vie­na, pa­la­ta bu­vo mo­ka­ma, o ne­mo­ka­mo­se li­go­niai gu­lė­jo di­džiu­ lė­se pa­tal­po­se, kai ku­rie vie­ni nuo ki­tų at­skir­ti užuo­lai­dė­lė­mis. Ne­pi­gi ta ma­no pa­la­ta bu­vo, pa­me­nu, ka­pi­to­nas sa­kė, kad ma­no gy­dy­mas jiems kai­na­vo 30 tūkst. eu­rų.

– Ke­ti­na­te grįž­ti lai­vy­ną?

– Kol kas ne, da­bar at­si­da­viau šei­mai.

Vis dėl­to no­rė­čiau grįž­ti į ci­vi­li­nį lai­vy­ną ar­ba pra­tęs­ti lai­vy­bos moks­lus.

– Išp­lauk­da­ma į rei­są tu­rė­jo­te ko­kį amu­le­tą, ta­lis­ma­ną, ku­rį pa­pras­tai žmo­nės pa­sii­ma į ke­lio­nes?

– Tu­rė­jau sa­vo su­ža­dė­ti­nio nuo­trau­ką ir kry­že­lį. Kai bū­da­vo sun­ku, tar­si ir pa­ dė­da­vo tas ži­no­ji­mas, kad kaž­kas lau­kia kran­te.

Trau­ka: K.Šle­pe­tie­nė ne­sle­pia – jū­ro­je bū­ta sun­kių aki­mir­kų, ta­čiau pa­dė­da­vo min­tis, kad yra lau­kia­ma kran­te.

man ne­truk­dy­tų gy­ven­ti?“ Mū­sų vi­sa ko­man­da bu­vo klai­pė­die­čiai, pa­tys vy­rai pa­šiur­po nuo to­kio boc­ma­no iš­si­šo­ki­ mo. Jie pui­kiai ma­tė, kad aš at­lie­ku sa­vo dar­bą ir ma­ne puo­la tik to­dėl, kad esu mer­gi­na. Ki­ti ma­ne už­sto­jo. To in­ci­den­ to per daug ne­su­reikš­mi­nau, bet no­ras grįž­ti na­mo ki­lo.

– Tai bu­vo ci­vi­li­nia­me lai­vy­ne, o kaip at­si­dū­rė­te ka­ri­nė­se jū­rų pa­jė­go­se?

– Lie­tu­vos jū­rei­vys­tės mo­kyk­lo­je yra ka­ ri­nė ka­ted­ra. Ten mo­kiau­si, kad gau­čiau at­sar­gos lei­te­nan­to laips­nį. Rei­kė­jo iš­ plauk­ti į jū­rą pra­kti­kai dviem mė­ne­siams.

Taip ir pa­te­kau į ka­ri­nį lai­vy­ną.

– Ar ski­ria­si po­žiū­ris į mo­te­rį jū­ri­nin­kę ka­ri­nia­me ir ci­vi­li­nia­me lai­vy­ne?

– Ci­vi­li­nia­me lai­vy­ne aš grei­čiau įgi­jau ko­man­dos pa­gar­bą nei ka­ri­nia­me. Ka­ri­ nia­me lai­vy­ne mo­te­riai to pa­siek­ti neį­

ma­no­ma. Ten po­žiū­ris į mo­te­rį ne­koks.

Ten net vy­rų tar­pu­sa­vio kon­ku­ren­ci­ja ne­nor­ma­li.

Esu pa­kliu­vu­si į aud­rą, ku­ri tru­ko tris pa­ras, štor­mas sie­kė 7 ba­lus, bet tai, pa­ly­gin­ti su žmo­nių tar­pu­sa­vio san­ty­kiais lai­ve, yra nie­kis.

– Ar bu­vo dar ko­kių nors in­ci­den­tų jū­ro­ je, ga­lin­čių at­bai­dy­ti nuo šios pro­fe­si­jos?

– Kai iš­plau­kiau į pir­mą­jį rei­są į Af­ri­ką, su­si­rgau ma­lia­ri­ja. Nuo uo­do įkan­di­ mo. Mū­sų lai­vo agen­tas ma­ne nu­ve­žė į li­go­ni­nę, ku­rio­je gy­do af­ri­kie­čius. Sun­ku

– Kaip jis rea­ga­vo, kad jo gy­ve­ni­mo drau­gė – štur­ma­nė, jū­ros žmo­gus?

– Į jū­rą aš iš­plau­kiau pra­ė­jus dviem mė­ ne­siams po mū­sų pa­žin­ties. Iš­ban­dy­mas tru­ko pu­sę me­tų – tiek mes ne­si­ma­tė­me.

Prieš rei­są jis man pa­si­pir­šo. Ki­tą die­ną iš­plau­kiau, prieš ke­lio­nę su­ta­rė­me: jei su­lauks – tuok­si­mės, jei ne – vi­so ge­ro.

Jis kant­rus, su­lau­kė. Bet da­bar to­kiam lai­kui jau bū­tų sun­ku iš­vyk­ti, ma­žy­liui Do­mui – vos dve­ji. Sa­vo sva­jo­nę ati­dė­jau vė­les­niam lai­kui, bet tik­rai neat­si­ža­du.

– Yra te­kę pa­kliū­ti į aud­rą?

– Esu pa­kliu­vu­si į aud­rą, ku­ri tru­ko tris pa­ras, štor­mas sie­kė 7 ba­lus, bet tai, pa­ ly­gin­ti su žmo­nių tar­pu­sa­vio san­ty­kiais lai­ve, yra nie­kis.

– Kaip žmo­nės jau­čia­si, kai jų lai­vą vė­ jas mė­to kaip ša­pe­lį?

– Val­go­me ma­žiau, jau­čia­mės la­bai iš­se­ kę. Keis­tas jaus­mas, kai ka­ju­tė­je grin­di­ mis čiuo­ži­nė­ja kė­dės, krin­ta daik­tai – juk kran­te nie­kur ne­pa­ma­ty­si ju­dan­čių daik­tų.

– Jei­gu rei­kė­tų vėl rink­tis, ar ką nors keis­tu­mėte?

– Vėl rink­čiau­si lai­vy­bą. Nors ma­no vy­ ras – ne jū­ri­nin­kas.

▪

Moters triumfas | 2012 Ruduo

19

Veidas

A.Gri­go­ri Iki 2016 m. sa­vo kar­je­rą su­pla­na­vu­siai ir po pa­sau­lį dėl dar­bų nuo­lat kla­jo­ jan­čiai gar­siai dai­ni­nin­kei sop­ra­nui As­mik Gri­go­rian Lie­tu­va – vis dar vie­nin­ te­lė vie­ta, kur ji grįž­ta.

Dau­ge­liui čia ji sun­kus žmo­gus, nes ten­ka bū­ti ir ma­ma, ir dai­ni­nin­ke, ir drau­ge, ir apskritai vis­kuo.

Teks­tas: Da­rius Sė­le­nis Fotografija: Paulius Gasiūnas

– Grį­žo­te dvi sa­vai­tes pail­sė­ti?

– Ne­dai­nuo­ti, bet mo­kau­si vis­ko, ko rei­ kės. Sū­nus No­jus, dar­bai na­muo­se, įvai­ riau­si rei­ka­lai, po to skren­du į Is­pa­ni­ją, vė­liau – kon­cer­tai Ber­ly­ne.

– Jau­čia­tės neiš­si­mie­go­ju­si? – nors ir trykš­tan­ti tem­pe­ra­men­tu, kal­ban­tis vie­na­ me Vil­niaus res­to­ra­ne As­mik kar­tais tar­si nu­plauk­da­vo kaž­kur į ki­tą pa­sau­lį. Bu­vo la­bai nuo­šir­di.

– Pa­var­gu­si, – link­si ir šyp­so­si sa­vo ypa­tin­go­mis pilkš­vai žals­vo­mis mė­ly­ no­mis ir tar­si švel­niai pa­dū­ma­vu­sio­mis aki­mis. – Atos­to­gų ne­tu­rė­jau. Šiek tiek lais­ves­nė bu­vau ge­gu­žę, bet tuo me­tu nie­ ko ne­no­rė­jau.

– Klau­sė­tės ty­los?

– Aha. Ir daž­niau­siai na­mie Vil­niu­je.

To­kios pra­ban­gos šiais lai­kais be­veik ne­tu­ri­me.

– As­mik, jūs iš­ties su­si­pla­na­vu­si kar­je­rą iki 2015-ųjų?

– Iki 2016-ųjų.

– Dar­bo ir fi­nan­si­ne pra­sme tu­rė­tų bū­ti la­bai pui­ku. Bet tur­būt nuo­bo­du?

– Ne­ži­nau, – nuo­šir­džiai gūž­te­lė­ja pe­ čiais. – Ope­ros pla­nuo­ja­mos daug me­tų į prie­kį. Bet suplanuotas dar­bas pa­lie­ka daug erd­vės – juk su­pla­nuo­tas ne gy­ve­ ni­mas.

20

Moters triumfas | 2012 Ruduo

Veidas

ian: aš dar ne­trium­fa­vau – Esa­te pra­si­ta­ru­si, kad grįž­usi į Lie­tu­ vą ne­si­jau­čia­te tar­si na­muo­se. Tai dėl to, kad esa­te kos­mo­po­li­tė, tė­tis te­no­ras Ge­ha­mas Gri­go­ria­nas – ar­mė­nas, o ma­ma sop­ra­nas Ire­na Mil­ke­vi­čiū­tė – lie­tu­vė?

– Taip sa­kydama turiu omenyje, kad apskritai Žemėje nesijaučiu namie. Bet Lie­tu­va – ma­no na­mai. Bent jau dėl to, kad čia de­šimt me­tų gy­ve­na ma­no sū­ nus No­jus. Čia užau­gau. Šita šalis mane užaugino. Lie­tu­va – vie­nin­te­lė ša­lis, kur aš grįž­tu. Ki­tur, jei net ne pir­mą kar­tą, va­žiuo­ju iš nau­jo.

– O Ar­mė­ni­ja? At­ran­da­te iš nau­jo?

– Ten me­tus ne­bu­vau. Negy­ve­nau ten, bet vis dar va­žiuo­ju ir kaž­ką at­ran­du iš nau­jo. Ši ša­lis daug me­tų gy­ve­na kaž­ko­ kia­me virs­me.

– Ar­mė­ni­jo­je ne­te­ko bū­ti, bet gir­dė­jau, kad žo­džiai „Aš ta­ve my­liu“ ver­čia­mi kaip „Pa­siim­siu ta­vo skaus­mą“?

– Tsa­vet ta­nem. Kal­bant apie mei­lę tarp vy­ro ir mo­ters, daž­niau var­to­ja­mas ki­tas žo­dis, bet ši fra­zė taip ver­čia­ma, o sa­ko­ ma kal­bant ir apie mei­lę.

– Esate nepastovi?

– Taip, esu ne­pas­to­vi. Net ope­ra nė­ra pa­ sto­vu­mas. Pas­to­viau­sia – šei­ma.

– Sū­nus No­jus?

– Ir žmo­nės, ku­rie jį au­gin­a.

– Tur­būt nuo vi­sa­tos at­si­ra­di­mo vi­sur yra pu­siaus­vy­ra. Už­pil­džius sa­vo kar­je­ ros in­dą, kaž­koks ki­tas lie­ka apy­tuš­tis.

Tai – sū­nus No­jus?

– Taip, – As­mik aky­se su­bliz­ga aša­ros. – Tai yra bai­si kai­na, ku­rią mo­ka­me. De­ja, nie­ko ne­pa­kei­si. Ne­ga­li bū­ti ir ten, ir čia.

– O myg­tu­kas „stop“ ar bent – „pau­zė“?

– Per­ne­lyg di­de­li įsi­pa­rei­go­ji­mai.

– Ko­dėl No­jus?

– No­rė­jau ko nors ar­mė­niš­ko, bet kad bū­tų įma­no­ma iš­tar­ti, nes ma­no var­do Lie­tu­vo­je be­veik nie­kas neiš­ta­ria, – sa­ko kaž­ką pa­na­šaus į „H-E-as­mik“.

– Ar No­jus bu­vo Ar­mė­ni­jo­je, ar ant Ara­ra­to kal­no, kur nu­tū­pė le­gen­di­nio

– Sce­no­je tu­ri­te daug vei­dų. O kai nu­si­ va­lo­te gri­mą po spek­tak­lio, ne­jau­čia­te, kad pra­ran­da­te sa­vą­jį vei­dą?

– Ne­ži­nau. Nors tie vei­dai grei­čiau ma­ne pa­pil­do. Nuo vai­kys­tės bu­vau dau­gia­ly­pis žmo­gus, o ak­to­rys­tė – ma­no krau­jy­je.

– Kar­tais at­ro­do­te taip, tar­si skra­jo­ja­te pa­dan­gė­se...

– Skrajoju padangėse ir skrajosiu tiek, kiek užteks jėgų.

– Rū­ky­ti pra­dė­jo­te la­bai anks­ti? Pa­sis­ lė­pu­si Vil­niaus se­na­mies­ty­je? – klau­siu, kai As­mik su­rū­ko ci­ga­re­tę, už­ger­da­ma esp­re­so.

– Rū­ky­ti pra­dė­jau 12 me­tų. Gy­ve­nau Kal­ va­ri­jų gat­vė­je. Ži­no­te, paaug­liai...

– Aha, gir­dė­jau, kad tvo­ro­mis kars­tė­tės...

– ... tai bu­vo vai­kys­tė­je, paaug­lys­tė­je – blo­giau.

– 12 me­tų – ci­ga­re­tės, 13-os – deg­ti­nė, 14-os – su ber­niu­kais į na­mus klau­sy­tis mu­zi­kos?

– Ne taip bai­siai, bet bu­vau išdykusi. Na...

Su­kau­piau daug pa­tir­ties, tai da­vė stip­ ry­bės, bran­dos ir tai da­bar la­bai pa­de­da sce­no­je.

– Ba­le­tas – ne­rea­li­zuo­ta sva­jo­nė. Dar žlu­go jū­sų sva­jo­nių?

– Ba­le­tą žiū­riu la­bai la­bai re­tai. Skau­ da. Ki­tos sva­jo­nės? Pra­lei­dau daug sa­vo vai­ko lai­ko, – aky­se vėl su­bliz­ga aša­ros.

– Jis paaugs, ti­kiuo­si, su­pras. Bet lai­kas to ne­sug­rą­žins. Ne­su iš tų žmo­nių, ku­rie gal­vo­ja, kas bus ry­toj. Gal­vo­ju šian­dien.

O šian­dien pra­ran­du la­bai daug.

– As­mik, o ka­da pa­sku­ti­nį kar­tą ver­kė­te iš džiaugs­mo?

– Tai – emo­ci­jos, kai di­de­lį skaus­ mą pa­ly­di di­de­lis jaus­mas... Tai bu­vo rugp­jū­čio 1 die­ną. Kas bu­vo? Ver­kiau iš džiaugs­mo.

– Tu­ri­te di­de­lį ego.

– Ži­no­ma! Pa­si­rin­kus šią pro­fe­si­ją ki­taip ne­ga­li­ma ir neį­ma­no­ma. Ego – pa­grin­di­ nis va­rik­lis. Ki­taip sce­no­je neiš­gy­ven­si.

Ne­vai­din­siu ir žvaigž­dės, ku­riai ne­pa­tin­ ka dė­me­sys.

– Iš ko­kių vaid­me­nų jums sun­kiau­sia su­grįž­ti į rea­ly­bę?

– Prik­lau­so nuo tam tik­ros gy­ve­ni­mo si­tua­ci­jos tuo me­tu. Kai tuo me­tu vaid­ muo su­si­pi­na su gy­ve­ni­mo si­tua­ci­ja, išei­ti su­dė­tin­giau. Bu­vo įvai­rių vaid­me­nų, kai ku­rie – la­bai sun­kūs, bet to­kio vaid­mens, kad tek­tų ka­te­go­riš­kai ka­riau­ti su sa­vi­mi, ne­bu­vo.

No­jaus pa­leis­tas ba­lan­dis?

– Ant Ara­ra­to kal­no, ku­ris po žiau­raus ka­ro pri­klau­so Tur­ki­jai, ne­bu­vo. Ar­mė­ni­ jo­je – kai bu­vo dar ma­žas.

Pra­lei­dau daug sa­vo vai­ko lai­ko.

Jis paaugs, ti­kiuo­si, su­pras. Bet lai­kas to ne­sug­rą­žins.

– Jums 31-i. Jaut­riai rea­ga­vo­te per­žen­ gu­si į ket­vir­tą de­šim­tį?

– Oi, ne, jau­čiuo­si pui­kiai. Tie­sa, šie­met pa­ju­tau pa­si­kei­ti­mų. Tie po­ky­čiai ne­gąs­ di­na. Kai esi 30-ies, ga­li tu­rė­ti mei­lu­žį ir 20-ies, ir 40-ies me­tų, kai esi 20-ies – pu­sė ga­li­my­bių at­kren­ta, – sa­ko anek­do­tą ir kva­to­ja­si.

– Hmm. Da­bar ne­ga­liu ne­pak­lausti. Tu­ ri­te ir to­kį, ir ano­kį?

– ... ir vi­so­kių ki­to­kių. Dabar juk tai labai madinga, ypač tarp dėmesio nemėgs­ tančių žvaigždžių. Ga­li­my­bių tu­riu, bet jei rim­tai, dar ban­dau su­pras­ti, kas yra mei­lė. ►

Moters triumfas | 2012 Ruduo

21

Veidas | A.Gri­go­rian: aš dar ne­trium­fa­vau

◄ – Dvi­de­šimt pir­ma­ja­me, su­sve­ti­mė­

ji­mo ir ma­te­ria­liz­mo am­žiu­je dar ti­ki­te mei­le?

– Ti­kiu. Ir nie­kas to ne­pa­keis. Tik šian­ die­nis žmo­gus per ma­žai tam ski­ria dė­me­sio. Vis dar esu ieš­ko­ji­mų ke­ly­je, nors ir kaip bū­tų nu­val­kio­tas „mei­lės“ api­brė­ži­mas. Ne­no­riu mei­lės sie­ti tik su che­mi­ja ir trau­ka. Tas jaus­mas ne­su­sijęs su fi­zi­niu kon­tak­tu ar aist­ra. Man at­ro­do, kad mei­lė yra vie­na – kaž­kas aukš­tes­nio, ne­prik­lau­so­mai, ar my­li vai­ką, tė­vą, drau­ gą. Bet nie­ka­da ne­ga­lė­jau api­brėž­ti, ko­kie vy­rai man pa­tin­ka. O ne­pa­tin­ka? Silp­ni?

Bet tai pri­klau­so nuo si­tua­ci­jos. Kaž­kur jis bus la­bai stip­rus.

– Jus er­zi­na, kai sa­ko dar vie­ną nu­val­ kio­tą api­brė­ži­mą: As­mik Gri­go­rian – sek­sua­li?

– Taip, kaip aš su­pran­tu sek­sua­lu­mą, nie­ ka­da ne­pa­sa­ky­čiau, kad As­mik – sek­sua­li.

Sek­sua­lu­mas – ly­ties at­sklei­di­mas. Vy­ro – stip­ry­bė, o mo­ters – švel­nu­mas, rū­pes­tis, at­si­da­vi­mas. De­ja, to­kių mo­te­rų ma­žai. Šiais lai­kais jos įga­vo kaž­ko­kių vy­ro sek­ sua­lu­mo bruo­žų, o vy­rai – at­virkš­čiai.

Mus tai ska­ti­na gy­ve­ni­mas.

– O gy­ve­ni­mą ku­ria­me mes.

– Taip, bet norėdamas bū­ti bal­ta var­na, privalai būti labai stiprus. Ga­li iš­va­žiuo­ti į miš­ką ir ten gy­ven­ti. Bet tai šiandien nėra taip paprasta. Mo­te­rys pa­čios sie­kė ly­gy­ bės, pra­ras­da­mos sa­vo sek­sua­lu­mą ir kar­ tu žu­dy­da­mos vy­rus. Gim­do­me vai­kus, dir­ba­me, vy­riš­kė­ja­me. Po to guo­džia­mės, kad nė­ra vy­rų. Iš kur jų bus? Kas jiems lie­ka? Be to, kas vy­rus au­gi­na? Ma­mos, mo­ky­to­jos – tos pa­čios mo­te­rys.

– Ar esa­te gy­ve­ni­me ka­da nors trium­ fa­vu­si?

– Dar nie­ka­da ne­pa­ty­riau trium­fo jaus­mo. Trium­fuo­čiau, jei pa­ma­ty­čiau lai­min­gas sa­vo vai­ko akis, at­ra­du­si sa­vo vie­tą šio­je Že­mė­je. Trium­fuo­siu, kai įgy­ siu vi­sa­pu­siš­ką žmo­nių, ku­riuos my­liu, pa­si­ti­kė­ji­mą, kai pa­jau­siu, kad gy­ve­ni­me nu­vei­kiau iš­ties ką nors la­bai svarbaus.

– Jū­sų ne­su­vi­lio­si bliz­gan­čia pa­kuo­te?

– (Juo­kia­si) Ga­li­ma. Prik­lau­so nuo po­ pie­rė­lio.

– Jis tu­ri bū­ti juo­das? At­ro­do, juo­da – mėgs­ta­miau­sia jū­sų spal­va?

– Spalva – tai nuotaika. Mėstu visas spal­ vas, tik ne visų spalvų nuotaikas turiu.

Raudona? Šios spal­vos dra­bu­žiais vil­kiu, kai man la­bai blo­gai. Tuo­met su­tei­kia ener­gi­jos, jė­gų. Jei neiš­si­mie­gu, jau­čiuo­si klai­kiai, pa­si­da­žau lū­pas rau­do­nai. Įdo­ miau­sia, kad tuo­met vi­są lai­ką sa­ko, kad gra­žiai at­ro­dau – pa­tik­rin­ta. Pas­te­bė­jau, kad kuo blo­giau jau­čiuo­si, tuo gra­žiau at­ro­dau ir ren­giuo­si.

– Da­bar ne­pra­mie­ga­te, kaip kar­tą – „Tra­via­tą“?

– Lėk­tu­vus pra­mie­gu. Kai grįž­tu per­var­ gu­si, mie­gu kaip už­muš­ta, to­dėl ne­pri­ kel­tų de­šimt ža­din­tu­vų. Ypač ru­de­nį ar žie­mą mie­gu kaip meš­ki­nas. Ne­gy­ve­nu be ža­din­tu­vo. Kar­tais rei­kia ne vie­no.

– Ko gy­ve­ni­mas iš­mo­kė A.Gri­go­rian?

– No­rė­ti at­sar­giai. Nors nie­ka­da ne­tu­rė­ jau at­sar­gu­mo jaus­mo. Bu­vau iš tų, ku­rie la­bai daug no­ri ir tie no­rai pil­do­si. Bet tai tu­ri di­de­lę kai­ną. La­bai su­dė­tin­ga su­ras­ti pu­siaus­vy­rą tarp mo­kė­ti ir ne­mo­kė­ti no­rė­ti.

– At­ro­do, ki­nų iš­min­tis sa­ko, kad ke­lią nuei­na ei­nan­tie­ji. Yra ke­lias, ku­riuo no­ri­te žengti, bet ne­pra­dė­jo­te?

– Yra. Kaip jį įvar­dy­ti? – su­si­mąs­to. – Tai­kos su sa­vi­mi. Vis dar ka­riau­ju su savimi ir maiš­tau­ju. Nors da­r y­da­ma­si vy­res­nė rims­tu, šis ka­ras di­dė­ja.

Ypač ma­no pro­fe­si­jo­je. Bet ka­da pra­dė­siu ženg­ti į tai­kos ir ra­my­bės ke­lią – ne­ži­nau. As­mik žmo­gus ir dai­ ni­nin­kė – du la­bai skir­tin­gi žmo­nės. O to­kiems la­bai sun­ku tu­rint ma­no pro­fe­ si­ją. Bet ir gy­ve­ni­me ne­no­riu bū­ti tuo, kuo esu.

– O ko šia­me gy­ve­ni­me ne­ga­li­te nu­si­ pirk­ti už pi­ni­gus?

– Praė­ju­sio lai­ko ir ti­kė­ji­mo.

– Vos ne­pa­mir­šau pa­klaus­ti: ko­kios jū­sų mėgs­ta­miau­sios gė­lės? Jaz­mi­nai? As­mik lie­tu­viš­kai – jaz­mi­nai.

– Neee, – juo­kia­si. – As­mik neį­pa­rei­go­jo my­li­miau­sio­mis gė­lė­mis pa­si­rink­ti jaz­ mi­nų. Nors jazminų kvapas labai patin­ ka. Mėgs­ta­miau­sios – van­dens le­li­jos.

– Ka­da pa­sku­ti­nį kar­tą jų ga­vo­te do­va­nų?

– Vi­si mei­lu­žiai man do­va­no­ja ro­žes. O le­li­jas... Tur­būt pir­mą ir pa­sku­ti­nį kar­tą – gi­mus No­jui. Bet tai – tarsi praėjęs laikas, kurio nenusipirksi, todėl nedovanokite man vandens lelijų! Tiks ir rožės! Nors iki šiol nesuprantu, kodėl visi bando mane prie jų priderinti.

▪

22

Moters triumfas | 2012 Ruduo

Vir­ba­lo ir

Mū­sų ma­mos mez­gė iš po­rei­kio: rei­kė­jo kaž­kuo ap­reng­ti šei­mą. Šian­dien mez­gi­mas Lie­tu­vo­je iš­gy­ve­na sa­vo su­grį­ži­mo pi­ką. Su vir­ba­lais ir vą­še­liais ne­si­ski­ria ban­ki­nin­kės, dės­ty­to­jos, bib­lio­te­ki­nin­kės, gy­dy­to­jos, ta­py­to­jos ir vai­kų dar­že­lių auk­lė­to­jos.

Ir ne tik Lie­tu­vo­je – no­rė­ti ir mo­kė­ti už­siim­ti rank­dar­biais nū­nai ma­din­ga vi­sa­me pa­sau­ly­je.

Tekstas: Vio­le­ta Juo­de­lie­nė

Š

ian­dien mez­gi­mas – to­li gra­žu ne tas pro­ce­sas, ku­rį teo­re­ti­kai api­brė­žia kaip „au­dek­lo ga­mi­ni­mą su­ pi­nant vie­ną, kar­tais ke­lis siū­lus ir siū­lų kil­pe­les iš­trau­kiant vie­na per ki­tą“. At­sik­ra­tęs se­nu­čių už­siė­mi­ mo sta­tu­so, jis grį­žo pri­sod­rin­tas ne­ beap­rė­pia­mos siū­lų spal­vų ir fak­tū­rų pa­le­tės, ne­bep­ri­pa­žįs­tan­tis griež­tų ribų, to­dėl lei­džian­tis mo­te­riai iš­lais­vin­ti sa­vo fan­ta­zi­ją, pa­ten­kin­ti dau­gy­bę už­gai­dų.

Ką čia slėp­ti: vir­ba­lai ir vą­še­lis lei­ džia jai be­maž virs­ti dei­ve, ku­ri sa­vo trū­ku­mus su­ma­niai pa­nar­di­na nė­ri­ nių ban­go­se. Ar, kaip sa­ko sti­lis­tai, iš­ryš­ki­na pa­trauk­liau­sias pu­ses – ne tik liek­ną lie­me­nį, gra­žias ko­jas, bet ir ta­len­tą.

Nie­ko keis­ta, kad šian­dien mez­gi­mas pa­ky­lė­tas iki tų pa­čių aukš­tu­mų, ku­rio­se vy­rai yra sėk­min­gai įkur­di­nę žve­jy­bos ar au­to­mo­bi­liz­mo die­vus.

Mo­te­rys mez­ga, nors mez­gi­nys ga­li tap­ti są­ži­nės prie­kaiš­tu. Mez­ga­mas, ar­ do­mas, tai­so­mas po de­šimt kar­tų, kar­tais net už­ki­ša­mas į to­liau­sią spin­tos kam­pe­ lį – kad po me­tų ki­tų bū­tų vėl iš­trauk­tas kaip bal­ta pirš­ti­nė, kvie­čian­ti į nau­ją dvi­ko­vos su vir­ba­lais tu­rą.

Per pa­sta­ruo­sius de­šimt­me­čius mez­ gi­mas pa­si­kei­tė la­biau nei per il­gą sa­vo rai­dą, pra­si­dė­ju­sią su­lig pir­muo­ju žve­ju, iš­mo­ku­siu ner­ti tink­lą. Per­vers­mą ir šio­je sri­ty­je pa­da­rė nau­jo­sios tech­no­lo­gi­jos.

Ne, tik­ros mez­gė­jos net ir šian­dien vir­ba­lų ar vą­še­lio nė už ką neiš­keis į grei­čiau­sią ir to­bu­liau­sią kom­piu­te­ri­zuo­tą mez­gi­mo ma­ši­ną. Ly­giai kaip jų mo­čiu­tės, mez­gi­nių sche­mas – tuos taš­kų, brūkš­ne­

24

Moters triumfas | 2012 Ruduo

lių, ap­skri­ti­mų ro­ma­nus – šių die­nų mo­ te­rys ga­li ra­šy­ti pieš­tu­ku ant po­pie­riaus skiau­tės. Svar­biau­sia tai, kad tech­no­lo­gi­jų šuo­lis lei­do joms su­si­bur­ti į mil­ži­niš­ką bend­ruo­me­nę. It ko­kios ma­so­nų bro­li­jos na­rės mez­gė­jos sa­vo siū­lais ap­raiz­gė vi­są pa­sau­lį. Nau­jas tink­lo akis jos ne­ria ne­ kel­da­mos ko­jos iš na­mų – bend­rau­da­mos vir­tua­lio­je erd­vė­je, vie­nin­te­le tik joms su­pran­ta­ma sche­mų kal­ba. Ši kal­ba su­ve­da To­ki­ju­je gy­ve­nan­čią na­mų šei­mi­nin­kę su dar­bų mo­ky­to­ja iš Gargž­dų, ban­ko tar­nau­to­ją iš Vil­niaus su dau­gia­vai­ke iš Vi­li­jam­po­lės, krep­ši­nin­ko žmo­ną – su be­dar­be.

Lai­ko iš­ban­dy­tas vir­ba­lų ir kab­liu­ko due­tas – darbš­čios mo­ters rak­tai nuo di­džio­sios ma­dos pa­sau­lio.

Ra­šy­da­mos tink­la­raš­čius, įdė­da­mos sa­vo kū­ri­nių nuo­trau­kas ir dar­bo ap­ra­šy­ mus in­ter­ne­te jos džiau­gia­si sa­vo triū­so vai­siais, sy­kiu me­ta iš­šū­kį kiek­vie­nai ko­le­gei pa­teik­ti sa­vą to pa­ties mo­de­lio in­terp­re­ta­ci­ją.

Si­bi­rie­tės mez­ga nor­ve­giš­kus raš­tus, ja­po­nės – lie­tu­viš­kas rie­ši­nes, o lie­tu­vės – se­ną­sias Fa­re­rų avių au­gin­to­jų ska­ras ar ban­do at­kar­to­ti Ja­nos Mes­sent megz­ tus so­dus, ame­ri­kie­tės plu­ša ner­da­mos Briu­gės nė­ri­nių raš­tais, pran­cū­zės bu­ria

Tendencijos

vą­še­lio ne­lais­vė­je ste­buk­lus iš li­no. Ne­re­tai vi­sos jos pa­lin­ ku­sios kar­tu ties tuo pa­čiu mo­de­liu.

Mez­ga, ne­ria, ar­do ir vėl mez­ga, nes lai­ko iš­ban­dy­tas vir­ba­lų ir kab­liu­ko due­tas – darbš­čios mo­ters rak­tai nuo di­ džio­sios ma­dos pa­sau­lio. O ja­me – jau ne vien So­nios Ry­kel rea­bi­li­tuo­to tri­ko­ta­žo kos­tiu­mė­liai, bet ir Juo­zo Stat­ke­vi­čiaus be­kraš­tė va­ka­ri­nių su­kne­lių jū­ra, Os­ca­ro de la Ren­tos ar Mi­chae­lio Bas­tia­no kū­ ri­niai. Eks­cent­riš­kes­ni di­zai­ne­riai sa­vo dau­gia­for­miuo­se mez­gi­niuo­se siū­lo pa­si­ slėp­ti pra­šmat­nu­mą nei­gian­tį jau­ni­mą ar šiaip eks­cent­riš­kus maiš­ti­nin­kus.

Nau­jos veik­los – ar tie­siog gy­ve­ni­ miš­kos iš­min­ties, kad ge­nia­lu­mas sly­pi pa­pras­tu­me – paieš­kos prie mez­gi­mo at­ ve­dė ar­chi­tek­tus, ma­te­ma­ti­kus, che­mi­kus.

Ver­pa­lai iš bam­bu­kų, pie­no pluoš­ to ir so­jų, vil­no­niai su la­no­li­nu, nuo ku­rio mez­gė­jos ran­kos tam­pa švel­nios it iš­tep­tos kre­mu; ma­te­ma­tiš­kai tiks­liai ap­skai­čiuo­ja­mi su­dė­tin­gi fi­gū­rų ar spal­vų de­ri­niai, ku­riais nu­da­žy­ti siū­lai at­gims­ta ypa­tin­gu Kaf­fe Fas­set, Eri­cos Knight ar No­ro Ku­reyon vi­zi­jo­se re­gė­tu me­lan­žu.

Iliu­zi­niai mez­gi­niai iš pa­čių pa­pras­ čiau­sių nė­ri­mo raš­tų – ge­rų­jų ir blo­gų­jų akių, at­lik­ti su­ku­riant dvi­gu­bą pa­veiks­lą: žvel­giant skir­tin­gais kam­pais dry­žiai virs­ ta gė­lių pie­va ar frak­ta­lių lau­ku.

O vien ką reiš­kia kon­cep­tua­lio­jo mez­ gi­mo ma­da, mez­gi­mui su­tei­kian­ti vi­siš­kai ne­lauk­tų pra­smių! So­cia­li­nio tink­lo na­ riai kvie­čia­mi iš­rink­ti mez­gi­nio at­kar­pai ku­rią nors iš siū­lo­mų spal­vų ir bū­ti­nai pa­pa­sa­ko­ti, ko­kių aso­cia­ci­jų ji ke­lia. Ar­ba mez­ga­ma vos po ke­lias ei­lu­tes vi­sus me­ tus, ban­dant at­kar­to­ti kiek­vie­nos die­nos dan­gaus spal­vą. Taip nu­megz­tas ša­li­kas, ap­klo­tas ar su­kne­lė tu­ri ir nau­jų pra­ smių: įvei­ku­sios at­stu­mus tarp že­my­nų ar so­cia­li­nių sluoks­nių už­si­me­ga nau­jos pa­žin­tys ar pa­pras­čiau­siai at­ran­da­ma, koks vis dėl­to žyd­ras ir švie­sus dan­gus virš Lie­tu­vos.

Ki­ta­pus At­lan­to sau­sis – dar ir „NaK­ ni­Mit­Mo“ mė­nuo: ame­ri­kie­tės mez­ga pirš­ti­nes. Lapk­ri­tis – „Na­NoS­we­Mo“, tai yra, na­cio­na­li­nis megz­ti­nių mez­gi­mo mė­nuo, ku­rio da­ly­ve ga­li bū­ti kiek­vie­ na, įsten­gian­ti iš 50 tūkst. akių nu­megz­ti megz­ti­nį. Ga­liau­siai dra­bu­žis ga­li bū­ti ir ma­žes­nis, daug svar­biau – megz­ti sy­kiu su vir­tua­lio­mis drau­gė­mis.

Ar­ba štai megz­ti­nis mil­ži­niš­kais skver­ nais, ku­rio konst­ruk­ci­ja la­bai aiš­ki tam­pa tik ta­da, kai dra­bu­žis tvar­kin­gai pa­klo­tas ant ko­kios plokš­tu­mos. At­ro­do, lyg bū­tų megz­ti­nis ir po­nčas kar­tu, o iš tik­rų­jų – aust­ra­lų di­zai­ne­rės Kirs­ten Johns­to­ne mo­de­lis, su­kur­tas su­si­ža­vė­jus gar­siuo­ju ame­ri­kie­čio ar­chi­tek­to Ste­veno Hollo „Ho­ri­zon­ta­liuo­ju dan­go­rai­žiu“, sto­vin­čiu Shenz­he­no mies­te Ki­ni­jo­je.

Įžū­liau­sioms mez­gė­joms ne­beuž­ten­ka vien ša­li­kų ar pirš­ti­nių – jos mez­ga gra­fi­ tus, ap­ne­ria me­džius ir skulp­tū­ras. Žo­džiu, mez­gi­nį pa­ver­čia pro­vo­ka­ci­ja, ku­ri at­krei­ pia dė­me­sį į slap­to­sios vir­ba­lų se­se­ri­jos na­res, o sy­kiu ir šauk­te šau­kia: kom­piu­te­ riai be­gink­liai prieš vir­ba­lus ir vą­še­lius!

Vi­sa tai ir yra nau­ja­sis, XXI a. mez­gi­ mas, pa­šau­kęs mi­li­jo­nus pa­sau­lio mo­te­rų sa­va­no­riš­kai ver­gys­tei.

▪

Is­to­ri­ja: Bert­ra­mo von Min­deno (1345–1415) su­kur­to al­to­riaus Buks­te­hu­dės baž­ny­čio­je frag­men­te ma­ty­ti Ma­do­na, mez­gan­ti ke­tu­riais vir­ba­lais.

Moters triumfas | 2012 Ruduo

25

Tendencijos

Artuma: S.Eidikienei sma­giau­sia liesti li­ną ar med­vil­nę, o megz­ti – vie­na­reikš­miš­kai vil­ną. „Spal­vos – ma­no silp­ny­bė“, – sako ji.

Mez­gi­mas kaip oras – už­pil­do vi­sus tar­pus Pir­mas So­na­tos Ei­di­kie­nės mez­gi­nys bu­vo ru­das sto­rų siū­lų tra­di­ci­nis rip­su megztas sta­čia­kam­pis. Pen­kia­me­tė dir­bo lė­tai, akys nuo­lat pa­spruk­da­vo, ma­ma jas su­rink­da­vo ir pa­megz­da­vo ei­lu­tę ki­tą. Kai mez­gi­nys ga­liau­siai bu­vo su­siū­tas, bu­vo pa­va­din­tas ran­ki­nu­ku ir iš­kil­min­gai nu­tū­pė vai­kų dar­že­ly­je, prie ki­tų jo ug­dy­ti­nių rank­dar­bių.

P

o­pu­lia­rio­jo tink­la­raš­čio „Mez­gi­mo zo­na“ kū­rė­ja kuk­li­na­si: „Mez­gi­mas ma­no ver­ty­bių ska­lė­je rim­tų da­ly­kų ka­te­go­ri­jai jau se­niai ne­bep­ rik­lau­so. Mez­gu tik tai, kas man tuo me­tu tei­kia džiaugs­mą ar įkve­pia.“ Kur kas tiks­liau So­na­tą bū­tų va­din­ti mez­gan­čia ta­py­to­ja. Ne tik dėl spe­cia­ ly­bės, ku­ri įra­šy­ta dip­lo­me. Jos mez­ gi­niai – dau­giau nei vien kil­pe­lių jū­ra, virs­tan­ti rie­ši­nė­mis, megz­ti­niais, si­jo­nais.

26

Moters triumfas | 2012 Ruduo

Tekstas: Vio­le­ta Juo­de­lie­nė Fotografija: Margarita Vorobjovaitė

Žai­di­mas fak­tū­ro­mis, raš­tais, spal­vo­ mis – So­na­tos ran­ko­se siū­lai ga­li virs­ti 3D for­ma­to pa­veiks­lais, die­no­raš­čiais ir vais­tais nuo ru­dens slo­gu­čio.

– Jūs – pro­fe­sio­na­li dai­li­nin­kė. Kaip at­si­ti­ko, kad mez­gi­mas jums vir­to dau­ giau nei po­mė­giu?

– Kur­se mez­gė­me trys mer­gi­nos ir bet kas be jo­kio var­go pa­gal sti­lių ga­lė­jo pa­sa­ky­ti, kie­no tai mez­gi­nys. Kai prieš po­rą me­tų su­ti­kau sa­vo bu­vu­sį kur­so

drau­gą ir šnek­te­lė­jo­me, kas ką vei­kia, aš pa­klaus­ta at­sa­kiau, kad mez­gu. „Ta­py­ bą?“ – šyp­te­lė­jo jis. Gal ir iš tie­sų nė­ra vis­kas taip nu­to­lę – esi tuo, kuo esi, ir ne taip svar­bu, ko­kio­mis prie­mo­nė­mis sa­ve iš­reiš­ki.

– Iš jū­sų tink­la­raš­čio ga­li­ma spė­ti, kad mez­gi­mas jums – di­de­lė aist­ra, ku­riai au­ko­ja­te ir mie­gą, ir ga­li­my­bę pa­skai­ ty­ti kny­gas. Ar ka­da esa­te skai­čia­vu­si, kiek va­lan­dų per pa­rą mez­ga­te, o gal

Mez­gi­mas kaip oras – už­pil­do vi­sus tar­pus | Tendencijos

at­virkš­čiai – leng­viau su­skai­čiuo­ti, kiek va­lan­dų ne­mez­ga­te?

– Kai imuo­si tes­tuo­ti ko­kių nors di­zai­ne­ rių su­kur­tus mo­de­lius, vie­nas iš klau­si­mų bū­na, kiek lai­ko su­gai­šo­te megz­da­mi.

Ir tai man pa­ts sun­kiau­sias klau­si­mas...

Pa­si­žiū­riu į lu­bas ir pa­ra­šau. Juk nie­kad ne­mez­gu tvar­kin­gai „nuo iki“ – vi­są lai­ką pri­šo­ka­mai, tai kur lauk­da­ma, tai vie­ša­ja­me trans­por­te, tai na­mie tarp ki­tos veik­los. Ka­dan­gi ma­no pa­čios mez­gi­niai nė­ra ma­no tie­sio­gi­nis dar­bas (ne­mez­gu pa­gal už­sa­ky­mus), grei­čiau džiaugs­mas ir įkvė­pi­mas, tai, kaip bet koks lais­va­lai­kis, jis ne­nor­muo­ja­mas ir ne­kal­ku­liuo­ja­mas.

Koks kny­gų my­lė­to­jas skai­čiuo­ja, kiek lai­ko jis skai­tė, ar aist­rin­gas so­di­nin­ kas – kiek va­lan­dų su au­ga­lais pra­lei­do?

O su­de­rin­ti mei­lę kny­goms su mez­gi­mu la­bai pa­de­da okea­nas au­diok­ny­gų.

– Di­le­tan­tei, sė­din­čiai šia­pus kom­piu­te­ rio, ma­giš­ki at­ro­do ne tik jū­sų ku­ria­mi raš­tai, bet ir mez­gi­mo tem­pai. Kaip pla­nuo­ja­te dar­bus?

– Pla­nuo­ju tik tai, kas neiš­ven­gia­ma.

Mez­gi­mas kaip oras – už­pil­do vi­sus tar­pus. Ma­no ma­žė­lis vi­sai ne­se­niai pai­šė sa­vo sva­jo­nių na­mus, ku­riuo­se jis gy­vens su sa­vo šei­ma. Pri­pai­šė kam­ba­rių, daik­tų, vie­na­me nu­pie­šė sa­ve su tri­mis vai­ku­čiais, „o ma­my­tė (jo žmo­na) čia, ant so­fu­tės, skai­to... ne, mez­ga“. Ma­tyt, ma­no mez­gi­mas ga­na daug lai­ko uži­ma.

O konk­re­čių mez­gi­nių lai­ką su­skai­čiuo­ ti tik­rai ne­pa­jėg­čiau, juo­lab ne­mez­gu vie­no – tu­riu daug įvai­riau­sių pro­jek­tų įvai­riau­siems gy­ve­ni­mo at­ve­jams: su­si­ kau­pi­mui, ple­pė­ji­mui, ke­lio­nei, dar­bui...

Vis­kas kaž­kaip sa­vai­me ka­da nors vie­naip ar ki­taip pa­si­bai­gia.

– Ar te­ko ka­da nu­si­dė­ti, kaip kad nu­si­ de­da pra­stos mez­gė­jos: nu­kiš­ti mez­gi­nį, ku­rio vi­zi­jos nie­kaip ne­pa­vyks­ta įgy­ven­ din­ti, į to­liau­sią spin­tos kam­pą?

– Pra­dė­tų ir ati­dė­tų dar­bų tu­riu ne vie­ną, tik vi­sai ne­lai­kau tai nei nu­si­dė­ji­mu, nei jo­kia pro­ble­ma. Ne­be­džiu­gi­na, tai ir ne­ prie­var­tau­ju sa­vęs – ka­da nors priei­siu ir pa­baig­siu. O jei ir priė­jus ne­be­džiu­gins, išar­dy­siu, ati­duo­siu...

– Kaip gims­ta jū­sų mez­gi­niai – juk nea­ be­jo­ti­nai tu­ri­te dau­giau idė­jų, nei jų rei­kia kaž­kie­no ki­to su­kur­tam mo­de­liui pa­kar­to­ti?

– Kai pra­dė­jau megz­ti, nė į gal­vą nea­tei­ da­vo ką nors ko­pi­juo­ti, vis­ką tik iš gal­vos megz­da­vau. Idė­jų gau­sa ir pa­siū­la, at­ro­ dy­tų, yra ge­ras da­ly­kas, bet sle­pia ir di­de­lį pa­vo­jų: sutrikti ir už­si­ve­ri. Pri­si­min­ki­te

So­na­tos pa­ta­ri­mai pra­de­dan­čiai mez­gė­jai ●● Ne­žiū­rė­kit į mez­gi­mą rim­tai! Tai yra jū­sų ho­bis, jū­sų kū­ry­ba – mė­gau­ki­tės ja!

Ne­bi­jo­ki­te eks­pe­ri­men­tuo­ti, ban­dy­ti, nė­ra mez­gi­mo po­li­ci­jos ir nie­kas ne­pas­kirs bau­dos už tai, kad nau­do­ja­te ne to dy­džio, koks pa­ra­šy­tas siū­lų eti­ke­tė­je, vir­ba­lus. ●● Mai­šy­ki­te siū­lų sto­rius, fak­tū­ras, su­dė­tis, ieš­ko­ki­te nau­jų va­rian­tų. ●● Spal­vų de­ri­nius siū­lo gam­ta, me­no kū­ ri­niai (pa­siim­ki­te pa­ti­ku­sį pa­veiks­liu­ką ir iš­si­rin­ki­te pa­gal jį spal­vas), ne­ti­kė­tai vie­nas ša­lia ki­to at­si­dū­rę ka­muo­liu­ kai. E.Zim­mer­mann pri­mez­gė daug nuo­sta­bių be­re­čių to­kiu bū­du: su­rū­šia­vo maž­daug vie­no­do sto­rio ka­muo­liu­kus į dvi krū­vas – švie­sią ir tam­sią. Mez­gė dvi ei­lu­tes švie­siu, dvi – tam­siu siū­lu, ku­ riuos iš­si­trauk­da­vo iš krū­vos ne­žiū­rė­da­ ma. Kiek ne­ti­kė­tų de­ri­nių at­ra­do!

●● Siū­lų li­ku­čiai yra ma­no pa­ti mėgs­ta­miau­ sia mez­gi­mo ža­lia­va. Ge­rų siū­lų li­ku­čiai.

Kuo ma­žes­nis pa­si­rin­ki­mas, tuo man įdo­miau. ●● Kar­tais sun­ku su­si­tar­ti su vi­di­ne šei­mi­ nin­ke – tiek pi­ni­gų iš­lei­dai, tu­ri pa­nau­do­ti. Čia jau ver­ta pa­si­mo­ky­ti iš vy­rų – ar ma­tė­te nors vie­ną, lais­tan­tį aša­ro­mis kab­liu­ką, ant ku­rio neuž­ki­bo nė vie­na val­ gy­ti tin­ka­ma žu­vis? Ar įti­ki­nė­jan­tį mo­te­rį, kad jo žve­jy­ba to­kia pat svar­bi kaip jos mez­gi­mas – juk val­gy­ti na­mo par­ne­ša? ●● Bet koks ho­bis kaip sa­vi­rea­li­za­ci­ja, kū­ry­ba ar at­si­pa­lai­da­vi­mas yra bū­ti­nas svei­kam gy­ve­ni­mui ir yra la­bai rim­tas da­ly­kas, bet ne­pa­vers­ki­me jo dar­bu ir ne­pri­mes­ki­me jam bū­din­gų tai­syk­lių, ne­ pa­vers­ki­me jo dar vie­nu stre­so šal­ti­niu, o mė­gau­ki­mės tei­kia­ma lais­ve!

iš­par­da­vi­mų dė­žes ir gau­są – daž­no akys lyg stik­li­nės pa­si­da­ro ir nie­ko jau ne­ be­no­ri... Tuo­met, kai idė­jų ir me­džia­gų bu­vo ma­žiau, kū­ry­bin­gu­mo bu­vo ge­ro­kai dau­giau. Da­bar esi tie­siog už­bom­bar­ duo­ja­mas pa­siū­la, pa­pras­čiau pa­siim­ti jau su­kur­tą mo­de­lį ir jį pa­kar­to­ti. Aš į di­zai­ne­rių su­kur­tus mo­de­lius žiū­riu kaip į spal­vi­ni­mo kny­ge­lę – tu­ri griau­čius, kon­tū­rus, jiems pri­tai­kai siū­lą, spal­vą, ne­šio­to­ją. Bet pa­sva­jo­ju...

mo­de­lių pa­siū­lo, ir ki­ta, kar­tais vie­na­ me su­de­rin­ta ir tas, ir tas (kiek mez­gi­mo pu­ris­tų tu­rė­tų apalp­ti pa­ma­tę!). Jei, pvz., kny­ga va­di­na­si „Knit­ting“ (mez­gi­mas – liet. k.), jo­je ga­li bū­ti pil­na ner­tų mo­de­lių.

Juk iš tie­sų – iš siū­lo su­ku­ri ga­ba­lą me­ džia­gos, koks skir­tu­mas kuo.

– Apie ką?

– Apie to­kią si­tua­ci­ją, kai at­si­dur­čiau su ri­bo­tu kie­kiu me­džia­gų ir dar ma­žes­niu kie­kiu kny­gų (ir be jo­kio in­ter­ne­to!). Ir būtų daug daug lai­ko pa­gal­vo­ti, paieš­ko­ti.

Juk tik tas ir tu­ri pra­smę. Iš­pil­dy­ti tai, kas su­gal­vo­ta, ga­li ir ma­ši­nos.

– Bend­rau­ja­te su dau­gy­be už­sie­nio mez­gė­jų. Ko­kios mez­gi­mo ten­den­ci­jos sve­tur?

– Ka­dan­gi bend­rau­ju su mez­gė­jais, at­ro­ do, mez­ga vi­si, bet vo­kie­čiai su­ne­ri­mę, kad mo­kyk­lo­se ne­be­mo­ko­ma mez­gi­mo, o ir tarp ma­no vai­kų bend­raam­žių mez­ gan­čių ne­ran­du...Vir­ba­lai gal ir po­pu­lia­ res­ni, jei vą­še­liui rea­bi­li­tuo­ti ren­gia­mos įvai­rios ak­ci­jos, pvz., siū­lų par­duo­tu­vės vit­ri­no­je ka­bo ženk­las „Cro­chet friend­ ly“, pa­na­šiai kaip kai ku­rio­se ka­vi­nė­se yra ženk­las, jog prii­ma­ma su šu­niu­kais.

Ran­kų dar­bas yra be ga­lo bran­gus, dra­bu­žiai mez­ga­mi ma­ši­no­mis, o vą­še­liu ne­rian­čių ma­ši­nų nė­ra.

Da­bar Va­ka­rų pa­sau­ly­je, Ame­ri­ko­je vą­še­lis ir vir­ba­lai ko­ ne Ber­ly­no sie­na at­skir­ti, man ar­ti­mes­nis ja­po­nų po­žiū­ris – jie vie­no­je kny­go­je ir to­kia tech­ni­ka

– Ku­rių pa­sau­lio ša­lių mez­gi­mo sti­lis­ ti­ka, raš­tai, or­na­men­tai yra ar­ti­mes­ni lie­tu­vėms?

– Lie­tu­vės yra la­bai pui­kios mez­gė­jos, daug iš­ma­nan­čios ir ne­bi­jan­čios jo­kio dar­bo. Pa­sau­ly­je la­bai po­pu­lia­rūs sto­ri vir­ba­lai ir siū­lai – at­si­sė­di su to­kiais pirš­ to dy­džio vir­ba­lais ir per va­ka­rą nu­si­mez­ gi ša­li­ką su ke­pu­re.

Iš se­nų ne­pri­tek­liaus lai­kų daug kas pas mus įpra­tę į megz­tą dra­bu­žį žiū­rė­ti kaip į pi­ges­nį nei par­duo­tu­vė­je, o juk ge­ri siū­lai tik­rai nė­ra pi­gūs, o kiek va­lan­dų su­gaiš­ ta­ma dar­bui!

Pa­sau­ly­je da­bar la­bai po­pu­lia­ru megzti ko­ji­nes, joms su­kur­ta ne­sus­kai­čiuo­ja­ma dau­gy­bė siū­lų (su sin­te­ti­kos prie­mai­ša tvir­tu­mui ir tam tik­ro sto­rio), nes ko­ji­nės yra leng­vas, ne­di­de­lis dar­be­lis, kurį pa­ togu visur vežtis. Pas mus ko­ji­nes įpras­ta megz­ti iš to, kas ne­tin­ka nie­kam ki­tam.

Tu­rim ir sa­vo uni­ka­lių mez­gi­nių: Ire­nos ►

Moters triumfas | 2012 Ruduo

27

Tendencijos | Mez­gi­mas kaip oras – už­pil­do vi­sus tar­pus

◄ Juš­kie­nės dė­ka pri­kel­tos rie­ši­nės ste­bi­

na vi­są pa­sau­lį.

Mez­gi­mas Lie­tu­vo­je yra dar la­bai ly­tiš­ kai orien­tuo­tas. Mez­ga ir vy­rai, ir mez­ga ne­pap­ras­tai (gal dėl to, kad pa­si­ryž­ta šiai avan­tiū­rai tik tie, kurie jau­čia tik­rą trau­ ką), bet nė vie­nas ne­si­jau­čia dėl to ge­rai, nė vie­nas neišd­rįs atei­ti į mez­gi­mo klu­bą, nes bus neįp­ras­tas sve­čias... Dėl to la­bai gai­la, nes tas ne­pa­kan­tu­mas daug bend­ra­ vi­mo džiaugs­mo iš mū­sų ati­ma. Vo­kie­ti­jo­ je mez­gi­mo par­duo­tu­vė­je ko­ji­nę mez­gan­ tys jau­ni vy­ru­kai vi­sai neat­ro­do eg­zo­tiš­kai ir nie­kas spe­cia­laus dė­me­sio jiems ne­ro­do.

– Ko­dėl ap­skri­tai mez­gi­mas iš­gy­ve­na re­ne­san­są? Juk šian­dien mo­te­rys no­ri bū­ti to­bu­los ir dar­be, ir šei­mo­je, ir spor­tuo­ja, kad at­ro­dy­tų to­bu­los, to­dėl ne­tu­ri to, ko mez­gi­mui rei­kia dau­giau­sia, – lai­ko.

– Megz­ti trūks­ta ne lai­ko, o no­ro.

Jam ne­rei­kia daug gry­no lai­ko, ga­li­ ma sėk­min­gai už­siim­ti ir pri­šo­ka­mai, ir lau­kiant ei­lė­se ar žiū­rint te­le­vi­zo­rių. Ži­no­ma, pirk­ti se­ri­ji­nės ga­my­bos dra­bu­žį yra daug pi­giau ir pa­pras­čiau, mez­gi­mas jau se­niai pa­kei­tė sto­vyk­lą ir iš bū­ti­ny­ bės vir­to ho­biu. O kaip ho­bis po­pu­lia­rė­ja gal dėl to, kad vis la­biau ir la­biau mes iš rea­laus gy­ve­ni­mo kraus­to­mės į vir­tua­lų,

Sonatos My­li­mi di­zai­ne­riai „Ei­sa­ku No­ro, ku­rian­tis sa­vo var­do (NO­RO) siū­lus; Kaf­fe Fas­sett, ku­rį šie­met pa­ma­ čius gy­vą mez­gan­tį Kel­ne, vie­nin­te­lį kar­tą pa­si­gai­lė­jau ne­pa­siė­mu­si fo­toa­pa­ra­to; gar­sio­ji Eli­za­beth Zim­mer­mann, ku­rios kny­ gą „Knit­ting Al­ma­nac“ pa­siim­čiau su sa­vi­mi į ne­gy­ve­na­mą sa­lą, jei ga­lė­čiau pa­siim­ti tik vie­ną mez­gi­mo kny­gą. Deb­bie New, pa­kei­ tu­si ra­di­ka­liai ke­lias pro­fe­si­jas, užau­gi­nu­si aš­tuo­nis vai­kus, su­si­rgus vy­rui, ėmė­si jį slau­gy­ti ir... megz­ti, pa­ro­dė, kad mez­gi­mui nė­ra jo­kių ap­ri­bo­ji­mų. Jo­kių!

Dar An­na Zil­boorg, į mez­gi­mą žiū­rin­ti kaip į bū­dą su­si­kur­ti sa­vo dra­bu­žį. Ne to­kį, koks ma­din­gas ar po­pu­lia­rus, o to­kį, ku­ris at­spin­ dė­tų ta­ve ir bū­tų lyg ant­ra oda (tam skir­ta vi­ sa jos kny­ga „Mez­gi­mas anar­chis­tams“). Ar su­kū­ru­si nuo­sta­biau­sių ke­pu­rių kny­gą, nes gra­ži ke­pu­rė, jos nuo­mo­ne, yra mū­sų pi­lie­ti­ nė pa­rei­ga pa­gra­žin­ti ki­to žmo­gaus die­ną.“

vis ma­žiau ką da­ro­me sa­vo ran­ko­mis, o mez­gi­mas mus kaip tik ir grą­ži­na į tą rea­lų, ran­ko­mis ku­ria­mą pa­sau­lį. Jis yra pa­pras­tas, ne­rei­ka­lau­jan­tis jo­kios su­dė­ tin­gos įran­gos ar me­džia­gų, la­bai la­bi­lus.

O ir uni­ka­lus daik­tas ma­si­nės ga­my­bos jū­ro­je ne­pa­mai­šo. Re­ta mes tu­ri­me se­ri­ji­ nės ga­my­bos fi­gū­rą, o šio se­zo­no spal­vos ne­bū­ti­nai tin­ka mums prie vei­do...

▪

Kaip dėvėti mezginius Tekstas: Ind­ra Do­vy­dė­nai­tė (Di­zai­ne­rė)

Lengvumas: drabužis iš I.Dovydėnaitės kolekcijos.

Ingos Juodytės nuotr.

28

Moters triumfas | 2012 Ruduo

Ge­riau­sia iš­si­rink­ti vie­ną megz­tą dra­bu­žį ar ak­se­sua­rą ir de­rin­ti jį su skir­tin­gos fak­tū­ros au­di­niais. Prie megz­to au­ di­nio ypač de­ra oda.

Ma­din­gas megz­ti­nis – di­de­lis, il­gas, stam­baus raš­to, nu­ tį­su­siais pe­čiais ar il­go­mis ap­temp­to­mis ran­ko­vė­mis, tar­si bū­tų jau nu­dė­vė­tas.

Ru­de­niui la­bai tin­ka ir pla­tūs ša­li­kai, ta­čiau ne nu­tį­sę, o ke­lis­kart sto­rai ap­vy­nio­ti ap­link kak­lą.

Kak­lo ir pe­čių li­ni­jos iš­di­di­ni­mas da­bar la­bai ma­din­ ga – di­de­li megz­ti­niai ir mil­ži­niš­ki ša­li­kai pa­dės su­kur­ti įspū­din­gą įvaiz­dį.

Ma­da su­ka­si ra­tu – nie­ko vi­siš­kai nau­jo ne­su­gal­vo­si, to­dėl ten­den­ci­jos kar­to­ja­si. Da­bar vėl ant ban­gos py­nės raš­tas. Juo pa­puoš­ti ne tik se­ni mo­čiu­tės megz­ti­niai, bet ir ma­din­giau­si dra­bu­žių mo­de­liai.

Jei pa­si­rin­ko­te megz­tą ar ner­tą va­ka­ri­nę su­kne­lę, svar­bu ne­suk­lys­ti ren­kan­tis ak­se­sua­rus ir ava­ly­nę. Jie tu­ri bū­ti ko­ky­ biš­ki, gar­de­ro­bas ne­ga­li bū­ti per­krau­tas, nes pa­ti megz­ta su­ kne­lė yra ak­cen­tas. Tei­sin­gai pa­si­rin­kus ak­se­sua­rus, megz­tas va­ka­ri­nis si­lue­tas dvelks pra­ban­ga, o ne mo­čiu­tės spin­ta.

Ieš­kan­čio­sioms įdo­mios idė­jos žie­mi­niam pal­tui de­ra mai­šy­tas va­rian­tas – pu­siau siū­tas, pu­siau megz­tas dra­bu­ žis, su ku­riuo ne tik ne­su­šal­si­te, bet ir at­ro­dy­si­te iš­skir­ti­nai.

Stilius

Jur­gi­tos dra­bu­žio fi­lo­so­fi­ja Nuo­lat gir­di­me pa­ta­ri­mų, kaip ap­si­reng­ti, ką su kuo de­ rin­ti, ko­kie dra­bu­žiai ma­din­gi. Skai­to­me juos žur­na­luo­ se, iš­girs­ta­me iš drau­gių. „Įsik­lau­sy­ki­te į sa­ve“, – pa­ta­ria ži­no­ma di­zai­ne­rė Jur­gi­ta Ja­nuš­ke­vi­čiū­tė-Žiugž­die­nė.

D

Teks­tas: Kris­ti­na Ci­pa­ry­tė

ra­bu­žių kū­rė­ja kiek­vie­ na­me dra­bu­žy­je re­gi fi­lo­so­fi­jos pra­dą: jis ga­li gy­dy­ti kū­ną, jį suar­dy­ti ar at­pa­lai­duo­ti. Tai pri­klau­so nuo spal­vos, nuo me­džia­gos.

ro­dy­ti tie­siog nuo­sta­biai, o ant ki­to – kaip sku­du­ras. Es­mė yra su­pras­ti, kas tin­ka tau. Šiais lai­kais nė­ra jo­kių tai­syk­lių, jo­kios sis­te­mos. Ga­li bū­ti ryš­kus, ekst­ra­ va­gan­tiš­kas ar­ba ele­gan­tiš­kai san­tū­rus.

Svar­biau­sia su­pras­ti, ko pa­ts no­ri.

– Į ką rei­kė­tų at­kreip­ti dė­me­sį ren­kan­tis dra­bu­žius, ak­se­sua­rus?

– Pir­miau­sia pa­tar­čiau žiū­rė­ti į vi­su­ mą. Žmo­gus ne­ga­li išei­ti į mies­tą tik su kel­nė­mis. Kos­tiu­mas – tai ir dra­bu­žiai, ir ba­tai, ir pa­puo­ša­lai, ak­se­sua­rai. Nes­var­bu, kad švar­ke­lis bus „Ar­ma­ni“, o ran­ki­nė „Cha­nel“, ta­čiau jei nie­kas ne­de­ra, pre­kės ženk­lai neiš­gel­bės. Svar­bu su­pras­ti, ko žmo­gui rei­kia. Dra­bu­žis ga­li bū­ti la­bai sti­lin­gas, ta­čiau tuš­čias, nie­ko ne­sa­kan­ tis. Pa­ta­riu mo­te­rims įsi­klau­sy­ti pa­čioms į sa­ve – ką jos no­ri dek­la­ruo­ti, teig­ti, ko pa­siek­ti. Jau­niems žmo­nėms rei­kia, kad juos ma­ty­tų, tad jie tu­ri ati­tin­ka­mai reng­tis, bū­ti drą­sūs. Mo­te­ris, ku­ri jau yra ko nors pa­sie­ku­si, ga­li at­si­pa­lai­duo­ti, jai ne­rei­kia nie­ko įro­di­nė­ti, at­si­žvelg­ti į vi­suo­me­nės nuo­mo­nę. Siū­lau mo­te­rims ne­šio­ti per­lus. Tai la­bai tin­ka­mas ak­muo.

Bent jau ma­žus aus­ka­riu­kus, žie­de­lį. Aiš­ ku, per­las pri­va­lo bū­ti tik­ras. Plas­ti­ko ir taip per­ne­lyg daug mū­sų ap­lin­ko­je.

– Ko­kios yra pa­grin­di­nės klai­dos, ku­rias da­ro mo­te­rys?

– Ne­no­rė­čiau kal­bė­ti apie klai­das – ne­tei­ siu nie­ko vien dėl to, kad jis ne­tin­ka­mai ap­si­ren­gęs. Vis­gi mo­te­rims rei­kia sa­ve stu­di­juo­ti. Ly­giai taip pat, kaip stu­di­juo­ja mais­to pro­duk­tų eti­ke­tes par­duo­tu­vė­ je. Yra die­ni­niai, va­ka­ri­niai dra­bu­žiai, ku­riuos tu­ri pri­tai­ky­ti, pri­klau­so­mai nuo lai­ko ir vie­tos. To­dėl ne­bū­ti­na ei­ti su aukš­ta­kul­niais ba­te­liais vi­du­ry die­nos.

– Ką ma­no­te apie gar­sius pre­kės ženk­lus?

– Šiuo me­tu pre­kės ženk­lai ne­po­pu­lia­rūs.

Ne­kal­bu apie ko­ky­bę – toks dra­bu­žis vi­ sa­da ma­din­gas. Bet jei­gu rė­kia eti­ke­tė, tai yra blo­go sko­nio ženk­las.

– Ar yra sti­liaus tai­syk­lės, ku­rio­mis rei­ kė­tų va­do­vau­tis?

– Tik­rai ne. Nė­ra blo­gų me­džia­gų, nė­ra blo­gų spal­vų. Yra tik blo­gai tar­pu­sa­vy­je su­dė­lio­ti daik­tai. Kar­tais pa­ti nu­stem­bu, kai su­mo­de­liuo­ju dra­bu­žį, ku­rio, at­ro­do, nie­kas ne­pirks. O atei­na ir nu­per­ka pa­tį pir­mą. Aš ne­ži­nau, ko rei­kia žmo­nėms, vi­si mes esa­me per­ne­lyg skir­tin­gi. Tas pa­ts dra­bu­žis ant vie­no žmo­gaus ga­li at­

– Ar la­bai svar­bu spal­vos?

– Taip, jų po­vei­kis la­bai stip­rus. Rei­kia do­mė­tis, ko­kią spal­vą pa­si­rink­ti, ką ji reiš­kia. Mo­te­rims la­bai trūks­ta rau­do­ nos spal­vos. Jos įlen­da į juo­dą, į že­mės spal­vas, bet ta­da ga­li­ma dėvėti rau­do­ną apa­ti­nį tri­ko­ta­žą. Nors nie­kas to ne­ma­to ir ne­tu­ri ži­no­ti, tai pa­ky­lės pa­čią mo­te­rį, su­teiks pa­si­ti­kė­ji­mo.

– Ko­ky­biš­ki dra­bu­žiai bran­gūs.

– Ma­žiau yra dau­giau. Nu­si­pir­kus ko­ky­ biš­ką megz­ti­nį, ne­šio­si­te jį tris se­zo­nus.

Pras­tas nu­si­dė­vės po vie­no ir me­si­te lauk jį kaip sku­du­rą. Ge­riau tu­rė­ti ne­daug dra­ bu­žių, ta­čiau mėgs­ta­mų ir tin­ka­mų. Be to, rei­kė­tų ne­kaup­ti dra­bu­žių – ne­pirk­ti ne­ko­ky­biš­kų ir iš­mes­ti jau nu­si­dė­vė­ju­sius.

– Ko­kie triu­kai pa­de­da pa­slėp­ti fi­gū­ros trū­ku­mus?

– Jei­gu no­ri ką nors pa­slėp­ti, tu­ri ne­šio­ti ryš­kius pa­puo­ša­lus. Nors daž­nai bū­na, kad su­si­tin­ki su žmo­gu­mi, šne­ki, o po to at­si­me­ni tik ge­ras emo­ci­jas, o ne fi­gū­rą, si­jo­ną ar aus­ka­rus. Žmo­nės per­ne­lyg di­de­li egois­tai – ap­lin­ki­niai taip ne­pas­te­bi ki­tų trū­ku­mų. O jei no­ri­te pa­dai­lin­ti fi­gū­

Pa­ma­tas: „Įsik­lau­sy­ti į sa­ve“ – tai, anot J.Ja­nuš­ke­vi­čiū­tės-Žiugž­die­nės, pa­grin­di­nis žings­nis ieš­kant sa­vo­jo sti­liaus.

Šio rudens–žiemos se­zo­no ten­den­ci­jos Vie­nas va­di­na­mų­jų must ha­ve (pri­va­lai tu­rė­ti – lietuvių k.) yra il­gos pla­čios kel­nės aukš­tu lie­me­niu. Bū­ti­nai iš ko­ky­biš­ko, gra­žiai kren­tan­čio au­di­nio. Tik svar­bu ži­no­ti, kaip ne­šio­ti dra­bu­žį, kad jis ne­sto­rin­tų. Prie šių kel­nių bū­ti­na avė­ti aukš­ta­kul­nius. Ga­ ran­tuo­ju, kad vi­zua­liai nu­kris 3 kg.

La­bai ma­din­gas jo­ji­kės įvaiz­dis – il­gi ba­ tai, lan­guo­ti švar­kai su odi­niais lo­pais. Šį ru­de­nį tin­ka ga­na gi­li iš­kirp­tė. Va­ka­ rui – san­tū­rios il­gos su­kne­lės. Ru­duo – šal­ tas me­tas, to­dėl gar­de­ro­be vy­rau­ja griež­ti si­lue­tai, sta­ti pe­čių li­ni­ja. Šį se­zo­ną ka­ra­liaus pri­slo­pin­ta ža­lia spal­ va. Nors juo­da ir bal­ta vi­sad iš­liks ma­din­ga, bet ža­lią de­rin­ki­te su tam­siai mė­ly­na, ru­da spal­va. Ne­pa­mirš­ki­te pur­pu­ro spal­vos – ji ka­ra­liš­ka, ga­lin­ti pa­ky­lė­ti mo­te­rį virš nuo­bo­ džios kas­die­ny­bės.

rą, yra vi­so­kių prie­mo­nių – ap­tem­pian­čių pėd­kel­nių, apa­ti­nių, ku­rie da­ro ste­buk­lus.

– Ko­kį dra­bu­žį spin­to­je pri­va­lo tu­rė­ti kiek­vie­na mo­te­ris?

– Aiš­ku, ma­žą juo­dą su­kne­lę. Tai yra kla­si­ka. Ki­tas la­bai pa­to­gus ir, ma­nau, bū­ ti­nas komp­lek­tas – džin­sai ir marš­ki­niai.

Siū­lau spin­to­je tu­rė­ti ke­le­tą su­kne­lių. Tai la­bai pra­ktiš­kas spren­di­mas – ne­rei­kia nie­ko gal­vo­ti, ap­siau­ni ba­tus ir ei­ni.

▪

Moters triumfas | 2012 Ruduo

29

Stilius

Kaip at­ro­dai, taip ir dir­bi Vi­suo­met pa­si­tem­pu­si ad­vo­ka­tė Auš­ra Ru­čie­nė ma­no, kad mo­te­riai pri­va­lu at­ro­dy­ti taip, kad į ją kryp­tų akys.

Teks­tas: Jur­gi­ta Ša­kie­nė

„Gra­žiai at­ro­dy­ti bū­ti­na ir dėl ma­no pro­ fe­si­jos. Iš­vaiz­da tu­ri su­kel­ti pa­si­ti­kė­ji­mą.

Kaip at­ro­dai, taip ir dir­bi. Klien­tai atei­na ir žiū­ri, ko­kio­je ap­lin­ko­je ad­vo­ka­tas dir­ ba, kaip jis ap­si­ren­gęs. Tai daug ką le­mia žmo­gui nu­spren­džiant, ku­rį ad­vo­ka­tą sam­dy­ti“, – kal­bė­jo A.Ru­čie­nė.

Ji ap­gai­les­ta­vo, kad dar­be ne­ga­li sau leis­ti puoš­tis per­ne­lyg me­niš­kais, nors ir la­bai gra­žiais pa­puo­ša­lais. „Ma­no ap­ran­ ga tu­ri bū­ti da­ly­kiš­ka, o pa­puo­ša­lai ne­di­ de­li, kuk­lūs“, – įsi­ti­ki­nu­si kau­nie­tė.

Bran­giau­sia sa­vo su­kne­le ji įvar­di­jo ves­tu­vi­nę, įsi­gy­tą prieš du de­šimt­me­čius, nors kai­na ir pra­ban­gu­mu šis ap­da­ras tik­rai ne­ga­lė­tų kon­ku­ruo­ti su įspū­din­ga Juo­zo Stat­ke­vi­čiaus su­kur­ta su­kne­le, ku­ ria ad­vo­ka­tė bu­vo pa­si­puo­šu­si šie­met per sa­vo ju­bi­lie­jų. „Kai te­kė­jau, bu­vau dar stu­den­tė. Ta nė­ri­niuo­ta ves­tu­vi­nė su­kne­lė at­ro­dė to­kia gra­ži. Ir ma­no drau­gėms la­bai pa­ti­ko. Il­gą lai­ką at­ro­dė, kad gra­žes­nės su­kne­lės ir ne­ga­li bū­ti. Da­bar to­kios vėl grįž­ta į ma­ dą. Prie su­kne­lės dar bu­vo ke­pu­rai­tė, va­ di­na­mo­ji tab­le­tė“, – pri­si­mi­nė pa­šne­ko­vė.

A.Ru­čie­nė džiau­gė­si, kad ry­te prie veid­ro­džio užtrunka vos 20 mi­nu­čių, o prie spin­tos su­gaiš­ta dar 5 mi­nu­tes, kol ap­si­ren­gia ir įšo­ka į ba­tus. Ki­tos išei­ties ji ne­tu­ri, nes yra la­bai užim­ta. „Ma­no die­na su­dė­lio­ta ne mi­nu­tė­mis, bet se­kun­dė­mis. Net ne­tu­riu ka­da daug gal­vo­ti, kuo reng­tis, kaip puoš­tis. Tu­riu iš­si­rin­ku­si vie­ną par­duo­tu­vę, tad ne­be­ rei­kia gal­vo­ti, kur rei­kia ei­ti ap­si­pirk­ti“, – kal­bė­jo ad­vo­ka­tė.

Jos dra­bu­žiams na­muo­se yra skir­tos trys spin­tos. „Vi­sos ma­no su­kne­lės ir kos­ tiu­mė­liai yra pa­to­gūs. O jei­gu dra­bu­žis yra ir ne­la­bai pa­to­gus, mo­te­ris tu­ri pa­ken­ tė­ti“, – įsi­ti­ki­nu­si mo­te­ris. Ad­vo­ka­tė daug dė­me­sio ski­ria ir ki­tų ap­ran­gai. „Ma­ne la­biau­siai er­zi­na ne­va­ly­ti vy­rų ba­tai ir

30

Moters triumfas | 2012 Ruduo

Nuoseklumas: moteriškumas – pagrindinė advokatės aprangos stiliaus taisyklė.

Artūro Morozovo, Auš­ros Ru­čie­nės asmeninio archyvo nuotr.

ne­ly­gin­tos kel­nės. Aš daž­nai juo­kau­da­ma to­kiems pa­siū­lau pa­dė­ti. Jie su džiaugs­mu su­tin­ka, bet ką iš tik­rų­jų gal­vo­ja, ne­ži­ nau“, – juo­kė­si kau­nie­tė, ta­čiau pri­si­pa­ži­ no mo­te­rų nie­kuo­met ne­kri­ti­kuo­jan­ti.

Per priė­mi­mą Kau­ no ro­tu­šė­je at­si­sto­jau nuo kė­dės ir jau­čiu, kad kaž­kas ne taip.

Ap­si­čiu­pi­nė­ju – iši­ręs su­kne­lės šo­nas. „Kiek­vie­na tu­ri sa­vo sko­nį ir ga­li­my­ bes. Gal­būt ir ma­no sti­lius kam nors ne­pa­tin­ka? Esu su­lau­ku­si ko­men­ta­rų, kad ma­no kos­tiu­mė­liai bai­sūs, kad gra­ žio­ji J.Stat­ke­vi­čiaus su­kne­lė yra tur­gi­nė.

Kiek žmo­nių, tiek nuo­mo­nių“, – kri­ti­kos ne­su­reikš­mi­no A.Ru­čie­nė. Ge­riau­sias pa­

ta­rė­jas, pa­šne­ko­vės tei­gi­mu, yra su­tuok­ ti­nis. „Jei­gu nie­ko ne­sa­ko, va­di­na­si, esu ge­rai ap­si­ren­gu­si“, – šyp­so­jo­si A.Ru­čie­nė.

Pas­ku­ti­nį kar­tą žmo­nos iš­vaiz­da vy­rui už­kliu­vo jiems ren­gian­tis į lai­do­tu­ves. „Sa­kė, kad ap­sia­viau ba­tais per aukš­ta pa­kul­ne. Aiš­ku, kad per­sia­viau ki­tus“, – ti­ki­no mo­te­ris.

Neiš­veng­ta ir ne­pa­to­gių si­tua­ci­jų, su­si­ ju­sių su ap­ran­ga ir ava­ly­ne. „Per priė­mi­ mą Kau­no ro­tu­šė­je at­si­sto­jau nuo kė­dės ir jau­čiu, kad kaž­kas ne taip. Ap­si­čiu­pi­ nė­ju – iši­ręs su­kne­lės šo­nas. Pri­si­den­giau ran­ki­ne, ir pro­ble­ma iš­spręs­ta“, – išei­tį ra­ do A.Ru­čie­nė. Ki­tą kar­tą, ei­nant į teis­mą nu­lū­žo, „Es­ca­dos“ ba­tų kul­niu­kas. „Vi­są die­ną taip ir šo­ka­vau ant vie­nos ko­jos.

Aš juo­kiau­si, ir ki­ti juo­kė­si“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė.

Kur kas bai­ses­nis da­ly­kas bū­tų, anot jos, jei­gu gat­vė­je pa­si­ro­dy­tų ne­pa­sik­ve­pi­nu­si. „Mo­te­ris be kve­pa­lų – lyg nuo­ga, – įsi­ti­ ki­nu­si A.Ru­čie­nė, to­dėl ji gar­sė­ja ne tik iš­vaiz­da, bet ir kva­pu. – Ty­rė­jai, pro­ku­ro­ rai, tei­sė­jai ne­re­tai pa­juo­kau­ja: „Gir­dė­jau, kad bu­vai už­su­ku­si – kva­pas li­ko.“

▪

Ak­cen­tas: vie­na nau­jau­sių Z.Tal­lat-Kelp­šai­tės skry­bė­lai­čių, pri­me­nan­ti mies­to her­bą, pa­ga­min­ta Klai­pė­dos ju­bi­lie­jaus pro­ga.

Pir­mo­sios mei­lės ke­rai

Klai­pė­die­tė žur­na­lis­tė Zi­ta Tal­lat-Kelp­šai­tė – mo­te­ris, ku­rios neį­ma­no­ma ne­pas­te­bė­ti.

Jos sti­liaus ženk­las – skry­bė­lai­tė, su ku­ria ji ne­si­ski­ria nuo mo­kyk­los lai­kų ir tu­ri su­ kau­pu­si jų dau­giau nei šim­tą. O vis­kas pra­si­dė­jo už­si­lieps­no­jus pir­ma­jai mei­lei.

M

o­te­ris, ku­rios vi­si dra­bu­žiai iš­skir­ti­niai ir la­bai ori­gi­na­lūs, ne­sle­pia: su­vo­ki­mas, kad jai rei­kia puoš­tis, atė­jo la­bai anks­ti. „Tai su­pra­tau bū­da­ma še­še­rių. Ta­da aš pir­mą kar­tą įsi­my­lė­jau vy­res­nį ber­niu­ką, jis pro mū­sų so­dy­bą ei­da­vo į mo­kyk­lą. O aš vi­saip steng­da­ vau­si pa­si­puoš­ti ir vaikš­ti­nė­da­vau pa­lei tvo­rą“, – pri­si­mi­nu­si šyp­sojo­si po­nia Zi­ta.

Ma­žai mer­gy­tei už­te­ko iš­mo­nės. Iš vy­res­nės gi­mi­nai­tės ji pa­si­sko­lin­da­vo la­bai dai­lią bal­to šil­ko su­kne­lę, į plau­kus įsi­seg­da­vo rau­do­ną jur­gi­ną ir lauk­da­vo sa­vo sva­jo­nių ber­niu­ko. Ta anks­ty­va mei­ lė pa­ska­ti­no per vi­są gy­ve­ni­mą ne­nu­mal­ šin­tą no­rą bū­ti gra­žiai. „Vi­są lai­ką la­bai no­rė­jau bū­ti gra­ži.

So­viet­me­čiu tai ne­bu­vo pa­pras­ta. To­dėl siū­da­vau, megz­da­vau su­kne­les, kos­tiu­ mė­lius. Tuo me­tu dir­bau lai­vi­nin­kys­tės bend­ro­vė­je, ten atei­da­vo žy­mios to me­to po­nios, jū­ri­nin­kų žmo­nos, jos at­ro­dė ypač pra­ban­giai“, – pa­sa­ko­jo Z.Tal­lat-Kelp­šai­tė.

Jū­ri­nin­kų žmo­nos tuo me­tu pri­klau­sė eli­tui, jos dra­bu­žius pirk­da­vo va­di­na­ mo­jo­je bo­ni­nė­je, už jų vy­rų už­dirb­tus

Teks­tas: As­ta Dy­ko­vie­nė Fotografija: Vytautas Petrikas

bo­nus. Ten bu­vo ga­li­ma įsi­gy­ti im­por­ti­ nių dra­bu­žių. „Man ne­pa­vyk­da­vo joms pri­lyg­ti, bet sten­giau­si at­ro­dy­ti gra­žiai ir ori­gi­na­liai.

Ne­tu­rė­jau daug pi­ni­gų, bet iš­si­skir­da­vau sa­vo rank­dar­biais“, – tvir­ti­no po­nia Zi­ta.

Ner­ti, megz­ti si­jo­nai ir su­kne­lės – jų po­nios Zi­tos spin­to­je gau­sy­bė. Kar­tais nau­ją dra­bu­žį ar­tė­jan­čiai šven­tei ar ren­gi­ niui ji nu­si­megz­da­vo per ke­lias nak­tis. „Vie­ną to­kį dra­bu­žį mez­giau lauk­da­ ma­si duk­ters Mil­dos. Iki šiol tu­riu tą nuo­sta­bią is­to­ri­nę su­kne­lę. Ją mez­giau iš li­nų, ku­riuos užau­gi­no ma­no pro­pro­se­ ne­lis. Dar bū­da­ma ma­ža iš­pra­šiau, kad man tuos li­nus pa­do­va­no­tų. Lan­džio­da­ vau po tą svir­ną ir glos­čiau tas sruo­gas, švel­nias kaip šil­kas“, – se­ną is­to­ri­ją pri­si­ mi­nė Z.Tal­lat-Kelp­šai­tė. „Kaž­ka­da la­bai se­niai Klai­pė­do­je bu­vo su­reng­ta vie­no pran­cū­zų di­zai­ne­rio pa­ ro­da. Nuė­jau į tą pa­ro­dą su ta su­kne­le – ji to­kia il­ga, pla­ti. Di­zai­ne­ris bu­vo nu­ste­bęs ir su­ža­vė­tas, jis man sa­ko: mai­no­me, už šią su­kne­lę pa­si­rin­ki­te bet ku­rį ma­no mo­de­lį iš ko­lek­ci­jos“, – pa­sa­ko­jo po­nia Zi­ta. Ga­liau­siai pran­cū­zui įspū­dį pa­li­ko ne tik su­kne­lė, bet ir jos at­si­ra­di­mo is­to­

ri­ja. Atė­ju­si į ren­gi­nį Zi­ta pri­blokš­da­vo sa­vo ori­gi­na­lia ir ele­gan­tiš­ka iš­vaiz­da. To ne­ga­lė­jo ne­pas­te­bė­ti ir klai­pė­die­tė di­zai­ ne­rė Ai­na Zin­čiu­kai­tė. Šian­dien Ai­na – dau­gy­bės Z.Tal­lat-Kelp­šai­tės dra­bu­žių ir skry­bė­lai­čių au­to­rė. Šis bend­ra­dar­bia­vi­ mas už­gi­mė neįp­ras­to­mis ap­lin­ky­bė­mis.

Kaž­ka­da A.Zin­čiu­kai­tė į mies­to dien­ raš­tį „Klai­pė­da“ ra­šy­da­vo šmaikš­čius pa­ste­bė­ji­mus apie uos­ta­mies­čio mo­te­rų sti­lių. „Kar­tą skai­tau: „Kai į teat­rą atei­na Z.Tal­lat-Kelp­šai­tė, už jos nu­ga­ros trys žmo­nės ga­ran­tuo­tai spek­tak­lio ne­ma­tys.“ Ir ji dar pa­ra­šė, jog ne­ga­li­ma pa­neig­ti, kad tai nė­ra ža­vu. Man la­bai pa­ti­ko jos pa­ste­bė­ji­mas, lyg ir kri­ti­ka, lyg ir su­si­ža­ vė­ji­mas, aš jai pa­skam­bi­nau ir mes pra­ dė­jo­me bend­ra­dar­biau­ti, ku­riant ma­no gar­de­ro­bą“, – pa­sa­ko­jo po­nia Zi­ta.

Ekst­ra­va­gan­tiš­ka­jai Zi­tai ši di­zai­ne­rė ku­ria ne tik dra­bu­žius, bet ir skry­bė­lai­ tes, ku­rios pa­šne­ko­vės gy­ve­ni­me at­si­ra­do su­lau­kus 18 me­tų. Nuo pir­mo­sios bal­tos skry­bė­lai­tės, įsi­gy­tos įsto­jus į Vil­niaus uni­ver­si­te­tą, po­nios Zi­tos ko­lek­ci­ja ge­ro­ kai išau­go – šian­dien jo­je jau dau­giau nei šim­tas eg­zemp­lio­rių.

▪

Moters triumfas | 2012 Ruduo

31

Stilius

Kla­si­ki­nės mo­ters pa­slap­tys Pa­si­ro­džiu­si vie­šu­mo­je vil­nie­tė Mil­da Pet­raus­kie­nė at­krei­pia ap­lin­ki­nių dė­me­sį.

Pak­laus­ta apie sti­lių, mo­te­ris nu­si­šyp­so: gy­ve­ni­me nie­ka­da neiš­da­vė my­li­mo su­tuok­ti­nio ir ma­žos juo­dos su­kne­lės.

Teks­tas: Kris­ti­na Ci­pa­ry­tė

K

Mil­dos Pet­raus­kie­nės asmeninio archyvo nuotr.

32

Moters triumfas | 2012 Ruduo

al­bė­da­ma apie sa­vo gro­žį Po­nia Mil­da pa­nei­gia šį mi­tą: svar­biau­ mo­te­ris kuk­li­na­si: „Tai sia esą de­rin­ti dra­bu­žius. per­ne­lyg su­bjek­ty­vu. Kas „Ba­tų ne­šio­t i ne­mo­ku – jie man grei­ vie­nam gra­žu, ki­tam ga­li tai plyš­t a. Bet ma­no kos­tiu­mė­liams – vi­siš­kai ne­pa­tik­ti.“ 10 me­tų! Ypač sma­gu iš­si­t rauk­ti iš „Svar­biau­sia yra tvar­kin­gu­mas ir spin­tos dra­bu­žį, ku­r io se­niai ne­ne­šio­ sti­liaus nuo­vo­ka, o ne ži­no­mi pre­kės jau – pri­t ai­kai nau­ją de­t a­lę, sa­gę, ba­te­ ženk­lai – vi­sa­da sa­ky­da­vau, kad kas ne­ lius, ir – nau­jas de­r i­nu­kas. Svar­biau­sia mo­ka gra­žiai ap­si­reng­ti, per­ka bran­gius per­kant pa­gal­vo­ti, ar dra­bu­žius bus dra­bu­žius“, – pa­ste­bi mo­te­ris ir šyp­te­lė­ja ga­li­ma įvai­r iai de­r in­ti. Tai sa­vo­tiš­ka pri­si­mi­nu­si, kaip ji, dar jau­nu­tė mer­gai­ kū­r y­b a“, – sti­liaus pa­slap­t is iš­duo­da tė, ei­da­ma melž­ti mo­te­r is. kar­vių iš­si­ly­gin­da­ Vis dėl­to svar­ vo si­jo­ną.

Svar­biau­sia – ge­ri ba­tai, biau­sias dra­bu­žis, Kad bū­tum anot pa­šne­ko­vės, su­tvar­ky­ti plau­kai ir sti­lin­ga, ne­bū­ti­na yra ma­ža juo­da ne­šio­tis „Cha­ na­gai. Jei tai bus, ir vi­sa su­kne­lė. „Tur­būt nel“ ran­ki­nę ar už nie­ko ne­nus­te­bin­ ki­ta at­ro­dys pui­kiai. su­kne­lę mo­kė­ti siu taip pa­sa­kiu­si, di­džiu­lius pi­ni­gus: ta­čiau tai nuo­sta­bus tie­siog rei­kia ži­no­ti dra­bu­žis – už­si­me­ ke­le­tą tai­syk­lių. „Tai, kas tin­ka dvi­de­ ti vis nau­ją ša­lį ar kai­lį ir pa­ti su­kne­lė šimt­me­tei, ne­de­ra mo­te­riai, įko­pu­siai į at­ro­do vi­siš­kai nau­jai. Mo­ters spin­to­je ji penk­tą de­šim­tį. Pra­de­dant si­jo­nų il­giu pri­va­lo­ma“, – pa­ste­bi vil­nie­tė. ir bai­giant il­go­mis gar­ba­no­mis. Tai ne­ „Iš ma­nęs jau juo­kia­si žmo­nės: gal sko­nin­ga“, – po­nia Mil­da siū­lo mo­te­rims tu su per­lais ir gi­mu­si?“ – vie­ną iš sa­ pir­miau­sia at­si­žvelg­ti į sa­vo am­žių. vo aist­r ų iš­duo­da pa­šne­ko­vė. Iš tie­sų Kiek sti­lių ko­re­guo­ja pa­ja­mos? Nors ir per­lai – tar­si po­nios Mil­dos vi­zi­ti­nė ga­lin­ti sau leis­ti dau­giau paiš­lai­dau­ti nei kor­te­lė. Sun­ku bū­tų su­ras­ti nuo­trau­ką, ma­žą at­ly­gi­ni­mą gau­nan­čios mo­te­r ys, ku­r io­j e jos kak­lo ne­puo­šia vė­r i­nys. po­nia Mil­da ne­švais­to pi­ni­gų itin bran­ „Tu­r iu ne­ma­žai pa­puo­š a­lų, bet per­lai giems daik­tams – dra­bu­žis pir­miau­siai man pa­t in­ka la­biau­siai. Ža­viuo­si mo­te­ tu­ri bū­ti ko­ky­biš­kas ir pri­de­ri­na­mas. ri­mis, ku­r ios su­ge­b a sti­lin­gai pri­si­t ai­ „Svar­biau­sia – ge­ri ba­tai, su­tvar­ky­ti ky­t i įmant­r ius pa­puo­š a­lus. Aš kon­s er­ plau­kai ir na­gai. Jei tai bus, ir vi­sa ki­ta va­ty­vi šiuo klau­si­mu – man mie­liau­si at­ro­dys pui­kiai“, – iš­duo­da pa­šne­ko­vė ir įvai­r iau­si per­lų vė­r i­niai“, – šyp­s o­si ji. pri­du­ria, kad ir ne­tu­rint di­de­lių pi­ni­gų „Dei­man­t ai ge­r iau­si mo­ters drau­ ga­li­ma at­ro­dy­ti pui­kiai. „Juk yra dė­vė­tų gai“, – dai­na­vo Ma­r i­lyn Mon­roe. Ar dra­bu­žių par­duo­tu­vių, mo­te­r ys pui­kiai kla­si­ki­nį sti­lių mėgs­t an­t i mo­te­r is ne­ su­ge­ba ten ras­ti ko­ky­biš­kų dra­bu­žių. Aš su­si­gun­do jų spin­de­siu? „Ne­tu­r iu nė ir pa­ti kaž­ka­da ten bu­vau, nes drau­gė sa­ vie­no dei­man­to. Taip, jie gra­žūs, ta­čiau kė, kad ma­tė sa­gų, ko­kių il­gai ieš­ko­jau. ar ver­t a mo­kė­t i to­kius pi­ni­gus? Ne­ma­ Ute­no­je mo­te­r ys juo­kau­da­mos to­kias nau“, – sa­ko po­nia Mil­da. par­duo­tu­ves va­din­da­vo „Pier­re Car­din“ Veik­li vil­nie­tė vi­s oms Ve­ne­ros duk­ pre­kės ženk­lu,“ – šyp­so­si Ute­no­je gi­mu­ roms lin­ki ne­bi­jo­ti bū­ti mo­te­r i­mis, si mo­te­ris. neuž­si­da­r y­t i šei­mos ra­te, siek­ti kar­je­ Už­sie­nio žvaigž­dės mėgs­ta pa­brėž­ti: ros: „Šei­ma, vai­kai ir dar­bas pa­grin­di­nė sti­lin­gos mo­ters tai­syk­lė – yra su­de­r i­na­ma. Mes, mo­te­r ys, tai su­ du kar­tus ne­dė­vė­ti to pa­ties dra­bu­žio. ge­ba­me.“

▪

Laisvalaikis

Try­li­kos ka­čių na­mai

Vi­suo­met gy­vū­nus my­lė­ju­si Si­gi­ta Bur­bie­nė ka­tes įsi­lei­do ne­ti­kė­tai, bet vi­sam lai­kui. Šiuo me­tu jos na­muo­se siau­čia pen­kios bu­vu­sios be­glo­bės murk­lės, o ne­ma­žą da­lį lais­va­lai­kio mo­te­ris ski­ria vi­suo­me­ni­nei veik­lai, su­si­ju­siai su gy­vū­nų glo­ba.

Tekstas: Jur­gi­ta Ša­kie­nė Fotografija: Vaidotas Grigas

„Prieš ket­ve­rius me­tus į se­sers so­dą at­kly­do bal­tas ka­ti­nė­lis. Jis paės­da­vo, pa­ si­glaus­ty­da­vo, kar­tais pri­mig­da­vo. „Vė­liau iš­siaiš­ki­no­me, kad jis yra kur­čias. Bal­tos ka­tės daž­nai bū­na kur­čios. Be klau­sos sun­ku me­džio­ti, sun­ku ap­si­gin­ti nuo ki­tų ka­ti­nų“, – pa­sa­ko­jo eko­no­mis­tė.

Gy­vū­nų my­lė­to­jos neap­lei­do nuo­jau­ta, kad ka­ti­nas žie­mos ten ga­li ir neišt­ver­ ti. „Pa­si­ta­ru­si su šei­my­na, pa­siė­miau na­mo. Pa­va­di­no­me Ka­ziu. Taip jis ta­po ma­no ka­čių epo­chos pra­di­nin­ku. Po me­tų pri­glau­dė­me juo­dą ka­ty­tę Mar­mę.

Au­to­ma­tiš­kai pra­dė­jau do­mė­tis vi­suo­ me­ni­niais da­ly­kais, su­si­ju­siais su gy­vū­nų

glo­ba“, – vis pa­glos­ty­da­ma au­gin­ti­nius kal­bė­jo vil­nie­tė.

Ga­liau­siai mo­ters na­mus už­ka­ria­vo bū­tent ka­tės, nes šios ge­riau­siai pri­si­tai­ko prie šei­mi­nin­kės ir jos šei­mos die­not­ var­kės. „Pa­vyz­džiui, šuns ne­ga­li pa­lik­ti vi­sai die­nai vie­no, o mū­sų toks dar­bas, kad tiek aš, tiek kar­tu gy­ve­nan­tys jau suau­gę vai­kai ry­te išei­na­me, vė­lai va­ka­re pa­rei­ na­me. Šu­niui tai bū­tų kan­ky­nė, o ka­tėms toks gra­fi­kas tin­ka. Jos daug mie­ga, be to, tu­ri vie­na ki­tos drau­gi­ją, kar­tu žai­džia“, – aiš­ki­no gy­vū­nų my­lė­to­ja.

Mei­lės gam­tai mo­te­ris nie­ka­da ne­sto­ ko­jo. Bū­da­ma ma­ža na­mo par­si­neš­da­vo tai ba­lan­dį, tai ka­ti­nė­lį, tik na­miš­kiai ne­lei­do jų au­gin­ti. Su­lau­ku­si sa­vo vai­kų, S.Bur­bie­nė el­gė­si ki­taip: at­ža­los ga­lė­jo lai­ky­ti au­gin­ti­nius, bet tik to­kius, ku­riais pa­si­rū­pi­no pa­tys. Tad na­muo­se yra au­gę žiur­kė­nų, žiur­kių, jū­ros kiau­ly­čių, šin­ši­lų. Įsit­rau­kus į gy­vū­nų glo­bą, S.Bur­bie­nės na­muo­se lai­ki­ną prie­glau­dą bu­vo ra­dę 13 ka­čių. De­šim­čiai jų jau sėk­min­gai su­ras­ti nau­ji na­mai. „Prig­lau­dus ka­tę, ją rei­kia pra­tin­ti prie žmo­gaus, ki­tų ka­čių, rei­kia pa­skie­py­ti, ste­ri­li­zuo­ti ir ieš­ko­ti nau­jų šei­mi­nin­kų“, – var­di­jo pa­šne­ko­vė. Lai­ki­ni glo­bė­jai rei­ka­lin­gi to­dėl, kad be­glo­biai

gy­vū­nai ne­be­tel­pa gy­vū­nų glo­bos drau­ gi­jų prieglaudose, be to, na­muo­se jiems ir ge­riau.

S.Bur­bie­nė džiau­gė­si, kad na­muo­se at­si­ra­dus ka­tėms jie ta­po dar jau­kes­ni ir šil­tes­ni. „Anaip­tol ne­siū­lau vi­siems pri­glaus­ti po ka­tę ar šu­nį. At­si­ra­dus au­gin­ti­niui rei­ kia dau­giau tvar­ky­tis na­muo­se, pa­dau­gė­ ja at­sa­ko­my­bės, rū­pes­čių. Aiš­ku, vi­sa tai at­si­per­ka“, – šyp­so­jo­si mo­te­ris, kvies­da­ ma vi­sus gerai elg­tis ir su na­muo­se au­gi­ na­mais, ir su be­glo­biais gy­vū­nais. „Be­na­mių gy­vū­nų nai­ki­ni­mas yra ne tik ne­hu­ma­niš­kas, bran­gus, bet ir be­pras­ mis. Glo­bos or­ga­ni­za­ci­jos jau ke­le­rius me­tus sten­gia­si be­glo­bius ka­čiu­kus so­cia­ li­zuo­ti ir ieš­ko­ti jiems na­mų, o suau­gu­sias ka­tes ste­ri­li­zuo­ti, pa­skie­py­ti, pa­žy­mė­ti ir pa­leis­ti at­gal į gat­vę, nes, vi­są lai­ką gy­ ve­nu­sios be šei­mi­nin­ko, jos var­giai ga­lės tap­ti na­mi­nės“, – ti­ki­no S.Bur­bie­nė.

Skie­py­ti bū­ti­na, kad ka­tės ne­pla­tin­tų li­gų. Pa­gal tarp­tau­ti­nį su­si­ta­ri­mą ste­ri­ li­zuo­tos be­na­mės ka­tės žy­mi­mos joms nu­pjau­nant da­lį au­sies kau­še­lio ir to­kių ne­be­gau­do sa­ni­ta­ri­nės tar­ny­bos. Ste­ri­li­ zuo­tų šu­nų at­gal į gat­vę Lie­tu­vo­je ne­pa­lei­ džia, juos glau­džia or­ga­ni­za­ci­jos ar lai­ki­ni glo­bė­jai ir ieš­ko jiems šei­mi­nin­kų.

▪

Moters triumfas | 2012 Ruduo

33

Laisvalaikis

Fik­sas, Bu­ciu­kas, Ne­vi­do­nas ir Ekst­ra Du šu­nys: foks­ter­je­ras ir ki­nų kuo­duo­ta­sis, du Ka­na­dos sfink­sai ir dvi ban­guo­to­sios pa­pū­gė­lės – tai on­ko­he­ma­to­lo­gi­nių li­go­nių bend­ri­jos „Krau­jas“ va­do­vės Da­lios Biels­ky­tės įnamiai. Anot mo­ters, be­ga­li­nės pa­lai­mos tei­kia ne tik mei­lė gy­vū­nams, bet ir po­jū­tis, kad jų mei­lė yra be iš­ly­gų.

Tekstas: Li­na Bie­liaus­kai­tė Fotografija: Arūnas Mečius

„Foks­ter­je­ras Fik­sas, ki­nų kuo­duo­ta­sis Bu­ce­fa­las, Ka­na­dos sfink­sai Ne­vi­do­nas ir Ekst­ra bei dvi ban­guo­to­sios pa­pū­gė­lės na­muo­se at­si­ra­do ne iš kar­to, su­si­rin­ko per dau­ge­lį me­tų ir jau liks čia tol, kol, kaip sa­ko­ma, mir­tis mus iš­skirs.

Sfink­sus ir ki­ną aš tie­siog pa­si­rin­ kau – man jie neiš­pa­sa­ky­tai gra­žūs, pa­tin­ka jų bū­das, mes ge­rai su­ta­ria­me, o

34

Moters triumfas | 2012 Ruduo

Fik­sas – emig­ra­ci­jos au­ka. Ma­žą šu­niu­ ką do­va­nų ga­vo ma­no bi­čiu­lė, ku­ri vi­sai ne­no­rė­jo ir ne­ga­lė­jo au­gin­ti šuns, o pa­skui tu­rė­jo sku­biai iš­va­žiuo­ti į Ai­ri­ją.

Taip vos mė­ne­sio šu­ne­lis at­si­ra­do ma­no na­muo­se, kur jau gy­ve­no dvi ka­tės ir er­ del­ter­je­rė Ma­ja. Ma­niau, ra­siu jam ge­rus šei­mi­nin­kus, nes pa­ti ne­be­ga­liu lai­ky­ti dau­giau gy­vū­nų: daž­nai taip da­rau –

pri­glau­džiu trum­pam, kol ran­du jiems na­mus. Bet su Fik­su vis­kas išė­jo ki­taip.

Ma­žas jud­rus me­džiok­lis iš­puo­lė į gat­vę, tie­siai po au­to­mo­bi­lio ra­tais. Kli­ni­ ka, rent­ge­nas, gip­sas, slau­ga ir... mei­lė vi­sam gy­ve­ni­mui. Kai at­si­ra­do žmo­nės, ku­rie no­rė­tų jį pri­glaus­ti, ati­duo­ti jau ne­be­ga­lė­jau – per stip­riai my­lė­jo­me vie­nas ki­tą.

Fik­sas, Bu­ciu­kas, Ne­vi­do­nas ir Ekst­ra | Laisvalaikis

Ži­no­ma, gy­vū­nai, kaip ir žmo­nės, la­bai skir­tin­gi ir sa­vi­ti. Pa­vyz­džiui, sep­ty­ne­ rių Fik­sas tik­rai ma­no, kad yra žmo­gus.

Jau­čia­si at­sa­kin­gas už ma­ne, na­miš­kius, sau­go ir glo­bo­ja, kar­tais net su­drau­džia, jei, jo ma­ny­mu, el­gia­mės ne­tin­ka­mai. Jis mėgs­ta sė­dė­ti kaip ly­gus tarp ly­gių prie sta­lo, yra per daug iš­di­dus, kad pra­šy­ tų mais­to – nu­tai­so la­bai orų snu­ku­tį ir il­gai ap­žiū­ri­nė­ja net gar­džiau­sią kąs­ne­lį, lyg svars­ty­da­mas, ar ver­ta ter­lio­tis. Vis­ką ge­rai ap­gal­vo­ja ir ne­sku­ba priim­ti spren­ di­mų. Ir dar – mėgs­ta „pasikalbėti“ su ma­no tė­čiu pro­fe­so­riu­mi Pet­ru Biels­kiu.

Dėl šių ori­gi­na­lių sa­vy­bių „skyrėme“ jam pro­fe­so­riaus var­dą. Tie­sa, jei­gu lau­ke jis pa­ma­to kai­my­nų ka­ti­ną, jo pro­fe­so­riš­kas oru­mas aki­mirks­niu iš­ga­ruo­ja ir šuo nu­ sprie­gia oru kaip strė­lė.

Pen­kia­me­tis ki­nų kuo­duo­ta­sis Bu­ce­ fa­las, kas­die­ny­bė­je šau­kia­mas ple­bė­jiš­kai Bu­ciu­ku, yra pa­pras­tas – skar­džiai lo­ja, kai kas nors atei­na, die­vi­na vi­so­kias švel­ny­ bes, šne­ki­na­mas šyp­so­si, dro­vė­da­ma­sis už­si­den­gia le­te­nė­lė­mis akis, mo­ka sa­ky­ti „mama“, šva­riau­siu te­no­ru kau­kia, kai išei­ da­ma ra­ki­nu du­ris, tu­ri sa­vo pū­kuo­tą ple­ du­ką, be ku­rio ne­ga­li gy­ven­ti net va­sa­rą, yra kaip re­ta įky­rus ir neį­ti­ki­mai mie­las – kaip iš­le­pin­tas tri­me­tis vai­kiūkš­tis, ku­riam kar­tais no­rė­tų­si šlep­te­lė­ti per sė­di­mą­ją, bet daž­niau no­ri­si jį už­my­luo­ti ne­gy­vai.

Pa­pū­gos Pe­rik­lis ir Cha­la gy­ve­na sa­vo at­ski­rą pa­pū­giš­ką gy­ve­ni­mą, di­džiu­lia­me sa­va­dar­bia­me nar­ve, o ka­tės... Ka­tės – at­ ski­ra te­ma. Tai mei­lė iš pir­mo žvilgs­nio, tai pa­slap­tis, tai am­ži­nas spek­tak­lis, tai vais­tai nuo vi­sų li­gų ir... ne­pa­gy­do­ma li­ga – pri­klau­so­my­bė. Įvai­rių ka­čių yra bu­vę ma­no gy­ve­ni­me, bet sfink­sai... Jiems nė­ra ly­gių. Sa­ko­ma, kad tai – ka­tė, šuo, be­ždžio­nė kar­tu. Ir tai – tie­sa. Pro­tin­gi, grakš­tūs, gra­žūs, prie­rai­šūs, švel­nūs ir pa­dy­kę – už sfink­są ge­riau ga­li bū­ti tik du sfink­sai, fak­tas. Yra toks ka­lam­bū­ras: „Ar tu lai­min­gas? Ne?! Įsi­gyk ka­tę!“ Aš pri­dur­čiau – įsi­gyk sfink­ są. Šie ne­že­miš­ki gy­vū­nai su­ge­ba su­teik­ti to­kį dva­si­nį kom­for­tą vien sa­vo bu­vi­mu ša­lia, kad sun­ku tai ap­sa­ky­ti žo­džiais.

Bet vi­si, ku­rie ap­si­lan­ko ma­no na­muo­se, ga­li pa­tir­ti šį ma­lo­nu­mą pa­tys – sfink­sas mie­lai drau­gau­ja su sve­čiais, nors šu­niš­ką iš­ti­ki­my­bę ir mei­lę iš­sau­go sa­vo nu­my­lė­ tam šei­mi­nin­kui.

Man vi­si gy­vū­nai mie­li ir jo­kia jų veis­lė ne­ke­lia prieš­ta­rin­gų emo­ci­jų. Ži­no­ma, yra tie, ku­rie atei­na į žmo­gaus gy­ve­ni­mą at­si­tik­ti­nai, ir yra tie, ku­riuos ren­kie­si.

Sfink­sus pa­si­rin­kau, nes jie man, pir­ miau­sia, nuo­sta­biai gra­žūs. Di­džiu­lės akys, au­sys, to­bu­la gal­vos for­ma, li­ni­jų

grakš­tu­mas, švel­ni ir šil­ta oda, ku­rią taip ma­lo­nu lies­ti. Ir, ži­no­ma, jų bū­das. Ka­tės daž­nai de­monst­ruo­ja ne­prik­lau­so­my­bę ir lei­džia tik gro­žė­tis jo­mis iš to­lo. Sfink­ sas mėgs­ta mei­lę ir švel­nu­mą. Jis vi­sa­da į gla­mo­nę at­sa­kys gla­mo­ne, jis nie­ka­da

Ka­tės – at­ski­ra te­ma.

Tai mei­lė iš pir­mo žvilgs­nio, tai pa­slap­tis, tai am­ži­nas spek­tak­lis, tai vais­tai nuo vi­sų li­gų ir... ne­pa­gy­do­ma li­ga – pri­klau­so­my­bė. ne­pa­vargs­ta glaus­ty­tis ir murk­ti, jis, lyg avi­ga­nis, vaikš­to ša­lia šei­mi­nin­ko, jis da­ro di­džiau­sias ne­są­mo­nes rim­tu vei­du ir tai vi­sa­da pra­juo­ki­na. Sfink­sas na­mie – ge­rų emo­ci­jų bom­ba.

Nu­gy­ve­nu­si pu­sę gy­ve­ni­mo, ra­dau veis­lę, ku­ri yra ma­no, man skir­ta. Aš ma­nau, kad ir aš sfink­sams – tin­ka­ma šei­mi­nin­kė, nes mū­sų bū­das pa­na­šus: cho­le­riš­ką ak­ty­vu­mą čia pat ga­li pa­keis­ti lė­čiau­sias tin­gu­lys, pri­si­dū­kę li­gi va­liai,

ska­niai pa­val­go­me ir mur­kia­me sau tin­ giai su­vir­tę prieš te­le­vi­zo­rių.

Jo­kiu bū­du ne­sa­kau, kad ki­tos ka­tės, veis­li­nės ar kie­mi­nu­kės, yra pra­stes­nės.

Kiek­vie­nas tu­ri ras­ti sa­vą­ją.

Vi­si žvė­re­liai la­bai skir­tin­gi, bet jie ge­ rai ži­no šei­mos hie­rar­chi­ją ir jos lai­ko­si.

Kiek­vie­nas tu­ri sa­vo vie­tą, sa­vo lai­ką, sa­ vo mais­tą. Jie su­si­kal­ba ne tik su ma­ni­mi, bet ir tar­pu­sa­vy­je. Di­džiau­sias vir­ši­nin­kas esu aš, vy­riau­sias šuo Fik­sas – ma­no vie­ ti­nin­kas. Jei­gu jis suurz­gia ar kaukš­te­lė­ja dan­ti­mis, žai­di­mai la­bai grei­tai liau­ja­si ir vi­si aki­mirks­niu uži­ma sa­vo ra­my­bės po­zi­ci­jas. Fik­sas ir ka­tes, jei jos iš­sprūs­ta į lau­ką, su­ga­no, ir per­dėm cho­le­riš­kam Bu­ce­fa­lui nu­ro­do jo vie­tą. Šiaip ka­riš­kos tvar­kos na­muo­se nė­ra – mes gy­ve­na­me šei­my­niš­kai, gerb­da­mi ir my­lė­da­mi vie­ni ki­tus, da­ly­da­mie­si, ko­man­dos skam­ba re­ tai, daž­niau „pasišnekam“. Ir su­si­šne­kam.

Ei­bės – gy­vū­nus au­gi­nan­čio žmo­ gaus kas­die­ny­bė. Man pri­tars vi­si, ku­rių na­muo­se laks­to ke­tur­ko­jai drau­ge­liai.

Tie­sa, kai jie išau­ga iš kū­di­kiš­ko am­žiaus, ne­be­rei­kia skųs­tis su­grauž­tais ba­tais, kny­go­mis, svar­biais do­ku­men­tais, ta­čiau vie­nų prie vai­šių sta­lo ma­žų­jų bro­lių ne­pa­lie­ku – il­gai ruoš­tos vai­šės aki­mirks­ niu dings be­so­čiuo­se pil­ve­liuo­se ir tik iš ne­kal­to­se aky­se šo­ki­nė­jan­čių vel­niu­kų ga­ lė­siu nu­spė­ti, kad kaž­kam čia ką tik bu­vo la­bai ska­nu. ►

Kartu: „Už sfink­są ge­riau ga­li bū­ti tik du sfink­sai“, – sako D.Bielskytė.

Moters triumfas | 2012 Ruduo

35

Laisvalaikis | Fik­sas, Bu­ciu­kas, Ne­vi­do­nas ir Ekst­ra

◄ Pa­lik­ti iš­mė­ty­tų daik­tų, ypač smul­kių, na­muo­se ne­re­ko­men­duo­ja­ma: vi­sa­da at­si­ras, kas su jais neat­sar­giai pa­žais, o grei­čiau­sia – ir nu­žais kur nors taip, kad gy­ve­ni­me ne­be­ra­si. Ne­ver­ta ir lo­vų pa­lik­ti ne­klo­tų, jei mėgs­ti bū­ti vie­nin­te­lis sa­vo pa­gal­vės šei­mi­nin­kas – kom­for­tą mėgs­ta vi­si plau­kuo­ti ir ne­plau­kuo­ti ke­tur­ko­jai, tad pro­gos pa­le­pin­ti sa­vo uo­de­guo­tas sė­dy­nes ten, kur jūs glau­džia­te vei­dą, ne­pra­leis nė vie­nas. Ar ne­ky­la keb­lu­ mų, kai ten­ka kur nors iš­vyk­ti? Lai­mė,

tu­riu my­lin­čią šei­mą, ar­ti­muo­sius, ku­rie vi­sa­da mie­lai man šiuo klau­si­mu pa­de­da. Ži­no­ma, iš­vyk­ti, su­si­me­tus vien sa­vo daik­tus ir ne­su­kant gal­vos, ar ga­li pa­siim­ti uo­de­guo­tą­ją svi­tą su vi­sais jų du­be­nė­liais, mais­te­liais ar­ba kam ją pa­lik­ti, yra daug pa­pras­čiau. Vis dėl­to man bai­su vien nuo min­ties, kad taip pa­pras­tai iš­vy­kus ir su­ grįž­ti rei­kė­tų į šal­tus, tuš­čius na­mus, kur nie­kas ne­lau­kia, neuž­li­pa tau ant gal­vos, ne­krams­no­ja pirš­tų, ne­lo­ja, ne­si­viz­gi­na ir neap­ver­čia vis­ko aukš­tyn ko­jom iš lai­mės,

kad tu, vie­nin­te­lis, su­grį­žai... Kaž­ka­da grį­ žau iš ke­lio­nės, o šei­my­na su vi­su gy­vū­ni­ jos pa­sau­liu – kaž­kur iš­vy­ku­si. At­si­sė­dau tuš­čio­je vir­tu­vė­je ir ap­si­ver­kiau – pa­si­ ju­tau lyg siau­bo fil­mo he­ro­jė, at­si­bu­du­si po ato­mi­nio ka­ro pa­sau­ly­je, ku­ria­me li­ko ab­so­liu­čiai vie­na... Daug me­tų bend­rau­ju su sun­kiai ser­gan­čiais žmo­nė­mis, pa­ti su­ si­dū­riau su rim­to­mis svei­ka­tos pro­ble­mo­ mis ir la­bai at­sa­kin­gai pa­reiš­kiu – ser­gan­ tis žmo­gus, tu­rin­tis au­gin­ti­nį, sveiks­ta grei­čiau, jau­čia­si ge­riau.“

▪

Spar­nuo­tų sie­lų ga­ny­to­jas „Ar lai­kei ran­ko­se ba­lan­dį? – klau­sia ir pri­si­mer­kęs lau­kia at­sa­ky­mo dai­li­nin­kas Eu­ge­ni­jus Var­ku­le­vi­čius. – O pa­skui jį pa­lei­di. Į dan­gų. Ir tai, ką prieš aki­mir­ką tu­rė­jai, ne­be­tu­ri. Re­gis, kaž­kas iš­skren­da, iš­si­ver­žia iš ta­vo pa­ties vi­daus“, – ne­lauk­da­mas at­sa­ky­mo da­li­ja­si min­ti­mis me­ni­nin­kas.

Tekstas: En­ri­ka Strio­gai­tė Fotografija: Andrius Aleksandravičius

„Ži­nai, aš ir no­rė­jau bū­ti or­ni­to­lo­ gu, – mi­nu­tę su­si­mąs­tęs kal­bą pra­tę­sia E.Var­ku­le­vi­čius. – Jei ne dai­lė, į ku­rią ma­ne nu­krei­pė ma­ma, tik­rai juo bū­čiau ta­pęs. Nuo­lat lan­ky­da­vau Ta­do Iva­naus­ko mu­zie­jų, su drau­gu pa­tys mė­gin­da­vo­me žie­duo­ti paukš­čius.“ Ten kar­tą dar vai­kas E.Var­ku­le­vi­čius nu­ne­šė ir ga­na keis­tą pa­gau­tos zy­lu­tės žie­de­lį. „Ji su­grį­žo!“ – ryš­kiai įsi­rė­žė džiaugs­min­gas ir pa­ky­lė­tas mu­zie­jaus dar­buo­to­jo bal­sas.

Ba­lan­džiai – paukš­čiai, dan­gaus gy­ven­ to­jai, ku­rie su­grįž­ta: pa­ky­la taip aukš­tai, kad ne­re­tai sun­ku ir įžiū­rė­ti, ga­lė­tų skris­ti kur tik no­ri, ta­čiau su­grįž­ta. Kar­tais ir iš la­bai to­li ar­ba iš ki­to šei­mi­nin­ko, tuo­met ba­lan­di­nin­kui – tik­ra šven­tė. „Šį­met vie­ ną pa­lei­dau iš Kė­dai­nių, – šyp­so­si E.Var­ ku­le­vi­čiaus. – Aš grįž­tu, o ma­no kar­ve­lis jau tu­pi sau ra­miai na­mie.“ Ir nors su­kur­tas ne vie­nas do­ku­men­ ti­nis fil­mas, pa­ti to grį­ži­mo es­mė, pa­sak E.Var­ku­le­vi­čiaus, yra mįs­lė, pa­slap­tis, ne vel­tui ba­lan­dis krikš­čio­ny­bė­je – šven­to­ sios dva­sios sim­bo­lis.

Tar­pu­sa­vy­je ba­lan­di­nin­kai ski­ria įvai­ riau­sius šių paukš­čių niuan­sus. „Ku­ris – len­kas ar bul­ga­ras, o sa­vos kar­ve­li­dės pau­kščius at­pa­žįs­ta­me ir iš bal­so, bur­ka­ vi­mo – man jie vi­si bran­gūs kaip vai­kai, – iš­len­da iš dai­li­nin­ko dirb­tu­vė­je įreng­tos kar­ve­li­dės me­ni­nin­kas su ru­dos ir bal­tos spal­vų kar­ve­liu. – Va, pa­žiū­rėk, ko­kiom

36

Moters triumfas | 2012 Ruduo

čem­pėm, ko­ji­nėm. Pa­žiū­rėk, koks čiob­re­ lis – neat­si­gė­ri sa­vo au­gin­ti­niu dai­li­ nin­kas. – Va, tik žmo­nos jam ne­ran­du, Lie­tu­vo­je ši rū­šis bai­gia iš­nyk­ti.“ Vie­nas krat­gal­vių veis­lės ba­lan­dis la­bai mėgs­ta nuo sto­go už­suk­ti į dirb­tu­vę, net ir sė­dint bei šne­ku­čiuo­jan­tis su dai­li­nin­ ku, paukš­tis vis mė­gi­na pro lan­gą įženg­ti į vi­dų. „Kar­tą grįž­tu iš lau­ko į dirb­tu­vę, o tas ba­lan­dis ant dar ne­nu­džiū­vu­sio ma­no pa­veiks­lo tiek pri­vaikš­čio­jęs – ir taip gra­ žiai, kad vis­ką taip ir pa­li­kau“, – pri­si­ me­na E.Var­ku­le­vi­čius. Kar­ve­lis – gal net kiek dau­giau nei au­gin­ti­nis, tai – paukš­

tis, ir dar toks, ku­ris iš­skri­dęs su­grįž­ta: pa­ky­la aukš­tai aukš­tai į dan­gų, ap­su­ka ra­tą ki­tą ir nu­tu­pia ant sto­go prie sa­vo kar­ve­li­dės, sa­vo na­mų.

Ba­lan­dė­liai – taip sa­ko­ma apie mei­liai su­gy­ve­nan­čią po­rą, nes ba­lan­dis vi­sa­da rū­pi­na­si pa­te­le, švel­niai baks­no­da­mas ją sna­pu va­ro tu­pė­ti ant pe­ri­mų kiau­ši­ nių, o ir pa­ts ne­si­bo­di ba­lan­dė­lę pa­keis­ti dir­bant šį dar­bą. „Mo­te­rys – taip pat kaip ba­lan­džiai, – pri­si­mer­kia žvelg­da­mas pro lan­gą dai­li­nin­kas, – skrai­do sau lais­vos ir nu­tu­pia ten, kur no­ri, kur ma­no­si ra­du­ sios sa­vo na­mus...“

Trauka: E.Varkulevičius neslepia – jei ne dailė, būtų ornitologas.

▪

Įžen­gu­si pro sa­vo na­mų Kau­ne var­te­lius, tech­ni­kos moks­lų dak­ta­rė Bi­ru­tė Vė­sai­tė pa­ten­ka į neį­kai­no­ja­mą bo­ta­ni­kos so­dą. Di­džiu­lis sta­čias šlai­tas ap­so­din­tas spyg­liuo­čių ko­lek­ci­jo­mis.

Vie­ne­ti­nių au­ga­lų čia – tūks­tan­čiai.

Teks­tas: Jur­gi­ta Ša­kie­nė Fotografija: Tomas Ragina

Tur­tas: šio­mis spyg­liuo­čių ko­lek­ci­jo­mis ga­li­ma pa­grįs­tai di­džiuo­tis.

Nuo­sa­vas bo­ta­ni­kos so­das

V

ie­ni spyg­liuo­čiai pa­ so­din­ti vos va­kar, ki­ti šei­mi­nin­kų ir kai­my­nų akį trau­kia dau­giau nei ke­tu­ris de­šimt­me­čius. „Va ši­tie ka­da­giai jau tik­ri sen­bu­viai, kaip ir ta aukš­tai esan­ti eg­lė. Juos jau ra­dau, kai ati­te­kė­jau į šiuos na­mus“, – gė­rė­jo­si sa­vo ir vy­ro Ed­mun­do su­kaup­tais ža­liai­siais tur­tais.

Iš vi­sų me­džių ir me­de­lių jai gra­žiau­ si kuk­me­džiai, ku­rie čia au­ga jau per 20 me­tų. „Vi­si me­de­liai skir­tin­gi. Vie­nų spyg­ liai – į kai­rę, ki­tų – į de­ši­nę, tre­čių spyg­ liai mė­ly­ni, ket­vir­tų – ža­li, penk­tų – gel­ to­ni“, – var­di­jo par­ko įvai­ro­vę kau­nie­tė. „So­di­na­me tik to­kius, ku­riems aug­ti tin­ka mū­sų kli­ma­to zo­na. Žie­mą jie ne­su­šą­la, ne­rei­kia deng­ti. At­virkš­čiai, vy­ras juos sau­go nuo pa­va­sa­ri­nės sau­lės. Šlai­tas yra pie­ti­nis, pa­ste­bė­jo­me, kad me­de­liai la­biau­siai nu­ken­čia nuo kait­rios pa­va­sa­rio sau­lės“, – aiš­ki­no pa­šne­ko­vė.

Vi­sa lai­mė, kad dau­gu­ma me­de­lių yra ma­ži, tad ir vie­tos jiems daug ne­rei­kia.

Vis dėl­to, kai sa­va­me šlai­te pa­si­da­rė ankš­ta, Ed­mun­do ir Bi­ru­tės au­ga­lai per­ si­kė­lė ir į kai­my­nų val­das. „Kai­my­nė lei­do ir sa­vo da­lį šlai­to už­so­din­ti. Juk gra­žu, be to, la­bai gry­nas oras – kaip kai­me“, – nea­be­jo­jo B.Vė­ sai­tė.

Ypač įspū­din­gas vaiz­das at­si­ve­ria į šlai­tą žiū­rint pro na­mo lan­gus ar iš bal­ ko­no. „Ypač gra­žu žie­mą, kai la­puo­čiai jau bū­na nu­me­tę la­pus, kai bū­na snie­go.

Ta­da spyg­liuo­čiai dar la­biau iš­r yš­kė­ja. O jei­gu jie ap­snig­ti – vaiz­dai tie­siog fan­tas­ tiš­ki“, – kal­bė­jo kau­nie­tė.

Vie­nin­te­lis šio už­siė­mi­mo trū­ku­mas, anot jos, – di­de­lės iš­lai­dos. Bran­gūs ir au­ga­lai, ir ke­lio­nės į už­sie­nį so­di­nu­kų.

So­di­nu­kai į B.Vė­sai­tės ir jos vy­ro na­ mus at­ke­liau­ja iš ga­na to­li. „Vie­nus per­ ka­me iš ko­lek­ci­nin­kų Len­ki­jo­je, Če­ki­jo­je, ki­tus gau­na­me mai­nais“, – pa­sa­ko­jo par­ la­men­ta­rė. Po jos ko­man­di­ruo­čių dar­bo

rei­ka­lais par­kas kar­tais ir­gi pa­si­pil­do spyg­liuo­tų nau­jo­kų. „Iš Šve­di­jos esu par­ve­žu­si buk­me­džio ša­ke­lių. Stras­bū­re iš Eu­ro­pos par­ko sėk­lų pa­si­ren­ku. Vy­ras jas su­dai­gi­na ir išau­gi­ na“, – kal­bė­jo B.Vė­sai­tė.

Ne­ma­žas spyg­liuo­čių par­ke­lis au­ga ne tik Kau­ne, bet ir Prei­lo­je. „Vy­ras ten vie­no­je vie­šo­je vie­to­je vis ką nors pa­so­di­ na“, – sa­kė kau­nie­tė.

Pas­ta­ruo­ju me­tu B.Vė­sai­tės ir jos vy­ ro val­do­se po tru­pu­tį ėmė kis­ti au­ga­lų asor­ti­men­tas. Čia so­di­na­mi vis nau­ji šer­mukš­niai, pu­ti­nai.

Au­ga­lais mo­te­riai pa­tin­ka ne tik gė­rė­ tis, bet ir juos pri­žiū­rė­ti. Dar­bo so­de ar dar­že ji tik­rai ne­ga­lė­tų pa­va­din­ti ne­ma­ lo­nia prie­vo­le. At­virkš­čiai – va­di­na tai poil­siu. „Tu­ri­me daug žem­dir­biš­ko pra­do. Ma­ no dar­bas įtemp­tas, rei­kia at­si­pa­lai­duo­ti.

O tai ge­riau­siai pa­vyks­ta so­de ar­ba dar­že. Įki­ši na­gus į že­mę – vi­sa įtam­pa iš­ga­ruo­ ja“, – juo­kė­si mo­te­ris.

▪

Moters triumfas | 2012 Ruduo

37

??? | ????

Tūks­tan­čių jur­gi­nų ka­ra­lie­nė Ra­sos Gel­go­tie­nės pa­var­dė pir­miau­sia aso­ci­juo­ja­si su mu­zi­kos pa­sau­liu. Mu­zi­kai yra ir jos trys vai­kai, ji pa­ti – gar­si chor­ve­dė, ku­riai pa­ti­ki­ma di­ri­guo­ti ir dai­nų šven­tėms. Po­nios Ra­sos dė­me­sio ir mei­lės su­lau­kia ne tik trys ko­lek­ty­vai, ku­riems ji va­do­vau­ja, – Vil­niaus uni­ver­si­te­to cho­rai „Vir­go“, „Gau­dea­mus“ ir „Pro mu­si­ca“, bet ir mil­ži­niš­kas gė­ly­nas. Ka­ra­liaus sos­tas ja­me pri­klau­so jur­gi­nams.

B

Teks­tas: Vio­le­ta Juo­de­lie­nė Fotografija: Gediminas Bartuška

e­veik prieš de­šimt­me­tį įsi­ Nep­ri­lygs­ta­ma jų spal­vų ir for­mų įvai­ro­vė gi­ju­si so­dy­bą Rū­di­nin­kų o žy­dė­ji­mo lai­kas ir­gi ge­ro­kai il­ges­nis nei gi­rio­je – se­nus tro­be­sius ir dau­ge­lio ki­tų gė­lių. vie­ną hek­ta­rą že­mės – mu­zi­ „Daug ką bau­gi­na bū­ti­ny­bė juos iš­kas­ti kė pir­miau­sia ten va­žiuo­da­vo žie­mai, ta­čiau man tai at­ro­do dau­giau pa­ tik pa­bū­ti gam­to­je, pa­gry­bau­ti. Gry­bų našumas nei trūkumas – pa­ste­bė­jau, kad se­zo­nas ne­la­bai il­gas, o ten bū­ti no­rė­jo­si kai au­ga­lus iš­ka­si, daug tvar­kin­giau at­ro­ vis daž­niau. do gė­ly­nas, ga­li­ma per­kel­ti au­ga­lus į ki­tą Pra­dė­ju­si ieš­ko­ti dar ko­kio nors už­ vie­tą, dau­gin­ti da­li­jant gum­bus, ati­duo­ti siė­mi­mo ten, ji at­ra­do gė­les. Pir­miau­sia ar par­duo­ti per­tek­lių ir t.t.“, – sa­vais gė­li­ bu­vo daug eks­pe­ri­men­tų su ki­to­mis gė­lė­ nin­kys­tės at­ra­di­mais da­li­jo­si pa­šne­ko­vė. mis. Jur­gi­nais su­si­do­mė­jo vi­sai ne­se­niai, Šian­dien po­nios Ra­sos jur­gi­nų ko­lek­ prieš tre­jus ket­ve­rius me­tus. ci­jo­je – apie 500 rū­šių, apie 2 000 krū­mų. „Va­ži­nė­da­ma po Lie­tu­vą ap­lan­kiau „Ži­no­ma, tai man neat­ro­do la­bai daug – ra­šy­to­jo Sta­nis­lo­vo Mo­ravs­kio dva­re­ yra dau­gy­bė jur­gi­nų rū­šių, ku­rių ne­tu­riu, lį ir per­skai­čiau, ar­ba ku­rių no­rė­čiau kad jis at­ve­žė į tu­rė­ti dau­giau. Yra Lie­tu­vą jur­gi­nų iš Vie­na pa­čių nuo­sta­biau­ ir to­kių, ku­riuos iš­ Len­ki­jos. Man tai kel­siu už tvo­ros, t.y. sių – ‘Le Cas­tel‘, pa­si­ro­dė įdo­mu, ir taip pat į sa­vo že­mę, stai­ga pri­si­mi­niau, bet neįei­nan­čią į nuo­sta­bus le­li­ja­žie­dis kaip vai­kys­tė­je su ma­no gė­ly­no ri­ gels­vai bal­tas jur­gi­nas, tė­vais lan­ky­da­vau­ bas“, – sa­kė mo­te­ris. si pas kaž­ko­kią Po­nios Ra­sos tu­riu tik po­rą krū­mų. te­tą Su­val­ki­jo­je ir gė­ly­ne, uži­man­čia­me ten man, ma­žam pa­vy­dė­ti­nai di­de­lį vai­kui, pa­da­rė di­džiu­lį įspū­dį jur­gi­nai, plo­tą – be­maž pu­sę hek­ta­ro – yra ne tik jų mil­ži­niš­kos gal­vos, svy­ran­čios virš ta­ jur­gi­nų. Yra le­li­jų – kaž­ka­da su­skai­čia­vo ke­lio. Net kva­pą jų stai­ga pri­si­mi­niau! Ir apie 800, tul­pių ir nar­ci­zų – ke­li tūks­tan­čiai, pa­gal­vo­jau: ko­kia pui­ki, įspū­din­ga gė­lė, ir dar kar­de­lių, fliok­sų, ra­ga­nių, ke­lios ro­žės. kaip ji tik­tų ma­no so­dy­bo­je, kur yra daug „Na, kaip ir pas vi­sus gė­li­nin­kus, net kai vie­tos“, – pa­sa­ko­jo chor­ve­dė. pa­grin­di­nė ko­lek­ci­ja yra tam tik­ros rū­šies Tiems, ku­rie tu­ri vie­tos, anot R.Gel­ gė­lės, vis tiek bū­na ir vi­so­kių ki­tų. Juk vi­sos go­tie­nės, sun­ku bū­tų ras­ti ge­res­nę gė­lę. gė­lės yra la­bai gra­žu“, – šyp­sojo­si mu­zi­kė.

38

Moters triumfas | 2012 Ruduo

Laisvalaikis

Poreikis: vie­nas R.Gelgotienės kri­te­ri­jų ren­ kan­tis gė­les – kad jas bū­tų ga­li­ma skin­ti.

Vie­nas kri­te­ri­jų ren­kan­tis gė­les – kad jas bū­tų ga­li­ma skin­ti ir par­si­vež­ti į na­mus Vil­niu­je. „Ne­ma­nau, kad jur­gi­nai tin­ka tik gam­tai puoš­ti. Prie­šin­ gai. Bū­tent mies­te, bu­te, tarp ne­gy­vų sie­nų ir bal­dų, jos la­bai rei­ka­lin­gos, aš iki šiol ne­ga­liu at­si­gė­rė­ti pa­merk­to­mis į va­zą gė­lė­mis ir ne­ga­liu nuo tos va­zos akių ati­trauk­ti“, – pri­si­pa­ žino mo­te­ris.

Daug gė­lių ji ski­na ir sa­vo tie­sio­gi­nio dar­bo ren­gi­niams, kon­cer­tams, do­va­ no­ja drau­gams. Juk jur­gi­nai – skir­tin­gai nei dau­ge­lis ma­no – ne­pap­ras­tai tin­ka puokš­tėms. „Kal­bu ne apie se­no­vi­nes veis­les (iš tie­sų tie jur­gi­nai greit nu­vys­ta), bet mo­der­nias, la­bai tin­ka­mas skin­ ti. Šiuo me­tu vi­sa­me pa­sau­ly­je šią gė­lę drą­siai ga­li­ma lai­ky­ti vie­na flo­ris­ti­kos fa­vo­ri­čių – jur­gi­nai tin­ka ves­tu­vių puo­šy­ bai, pro­gi­nėms puokš­tėms, sta­lui puoš­ti, jų for­mų, spal­vų ir at­spal­vių įvai­ro­vė tie­siog ne­pri­lygs­ta­ma“, – jur­gi­nų pa­sau­lio su­bti­lu­mus atvėrė mo­te­ris.

Jur­gi­nų ne­tgi žie­dy­no dy­džiai – to­kie skir­tin­gi, kad ga­li­ma pa­da­r y­ti ir ma­žiau­ sią, tie­siog mi­nia­tiū­ri­nę puokš­te­lę, ir di­džiu­lę flo­ris­ti­nę kom­po­zi­ci­ją ar gė­lių ar­ką. Nors tarp flo­ris­tų po­pu­lia­riau­si po­

mpo­ni­niai jur­gi­nai, po­niai Ra­sai la­bai pa­tin­ka le­li­ja­žie­ džiai. „Va­ži­nė­da­ma į gast­ro­les, daž­nai pa­ si­do­miu, ko ten ga­li­ma bū­tų ras­ti, ypač mėgs­tu pa­si­dai­ ry­ti pas len­kų ir lat­vių gė­li­nin­kus, nes čia pa­na­šus kli­ma­tas, ma­žiau ri­zi­kos, kad au­ga­lai sun­kiai adap­tuo­sis. Ki­to­se ša­ly­se la­bai mėgs­tu ap­lan­ky­ti bo­ta­ni­kos so­dus ir gė­lių par­kus“, – pa­sa­ko­jo chor­ ve­dė. Gra­žių veis­lių tu­ri ir ame­ri­kie­čiai, ta­čiau jų esą ne taip leng­va gau­ti.

Na­tū­ra­lio­mis są­ly­go­mis au­gan­čių jur­ gi­nų jai te­ko ma­ty­ti Bra­zi­li­jo­je: tai bu­vo pa­pras­tos, to­kios kaip mū­sų se­no­sios va­di­na­mo­sios kai­miš­ko­sios veis­lės, tai­gi di­de­lio įspū­džio ne­pa­da­rė. Prie­šin­gai ne­gu, pvz., or­chi­dė­jos, mil­ži­niš­ko dy­džio žie­dais ap­raiz­giu­sios me­džius par­kuo­se Rio de Ža­nei­re.

Ar tarp pu­sės tūks­tan­čių au­gi­na­ mų jur­gi­nų yra fa­vo­ri­tų? „Vie­na pa­čių nuo­sta­biau­sių – ‘Le Cas­tel‘, nuo­sta­bus le­li­ja­žie­dis gels­vai bal­tas jur­gi­nas, tu­riu tik po­rą krū­mų. La­bai pa­tin­ka ja­po­niš­ kos ‘Fu­bu­ki‘, ‘Hilc­rest‘ li­ni­jos. Įdo­mus yra ‘Cha­teau de Bour­dois­sier­re‘, ‘Fa­ro‘, ‘Fa­ber­ge‘“, – tarė po­nia Ra­sa ir iš­sku­bėjo į so­dy­bą, skęs­tan­čią žie­dų jū­ro­je.

▪

,

Bernard Slade

PRISTATO

www.laimingizmones.lt Moters triumfas | 2012 Ruduo

39

Laisvalaikis

Būties drus­ka ir prie­sko­niai Kū­ry­ba – tai poil­sis ir te­ra­pi­ja, sa­ko Lie­tu­vos už­sie­nio rei­ka­lų vi­ce­mi­ nist­ras Eval­das Ig­na­ta­ vi­čius. Kar­je­ros vir­šū­nes pa­sie­ku­sio dip­lo­ma­to eiles pa­lan­kiai ver­ti­na ko­le­gos poe­tai. Ir anaip­tol ne dip­ lo­ma­ti­niais su­me­ti­mais.

Teks­tas: Vio­le­ta Juo­de­lie­nė

me­džiai, gal­vi­jai ir ki­ta mū­sų vien­kie­mį su­pu­si ko­lū­ki­nė rea­ly­bė bu­vo įkvė­pi­mo šal­ti­nis, o se­ne­liai, pas ku­riuos gy­ve­nau, – ma­no au­di­to­ri­ja. Pir­mo­sios kū­ry­bos są­siu­vi­nio neiš­li­ko, bet kai ku­rias ei­lu­tes pa­me­nu, pvz., šias apie pa­va­sa­rį: Šyp­sos die­du­kas / Pro ūsą bal­tą / Šyp­sos mo­čiu­tė / Jau ne­be­šal­ta. Pir­muo­sius ei­lė­raš­čius „Moks­lei­vy­je“ iš­spaus­di­nau jau baig­da­ mas mo­kyk­lą. O mo­kyk­lo­je ra­šiau teks­tus dai­noms, su­kū­riau ro­ko ope­rą pa­gal „Hi­per­bo­lės“ dai­nas, ei­lia­vau teks­tus ves­ tu­vėms... Žo­džiu, pra­kti­kos bū­ta įvai­rios.

– Kas yra jū­sų įkvė­pi­mo šal­ti­nis?

– Ne­la­bai gud­riai at­sa­kant į šį klau­si­mą – pa­sau­lis, gy­ve­ni­mas – vis­kas, kas yra ap­link ir vi­du­je. Kar­tais juo­kau­da­mas sa­ kau, kad poe­tai ir dip­lo­ma­tai yra kaž­kuo pa­na­šūs – jie yra lai­di­nin­kai, ži­nios ne­šė­ jai (vo­kiš­ka­sis Bots­chaf­ter), tik poe­ti­nes ži­nias siun­čia gal ir sun­kiai api­brė­žia­mos, bet aukš­tes­nės ga­lios, o dip­lo­ma­ti­nes – te­gul ir la­bai aukš­tas pa­rei­gas ei­nan­tie­ji – vis dėl­to tik žmo­nės.

– Kū­rė­jai iš­gy­ve­na kū­ry­bi­nes kri­zes, kai tie­siog ne­si­ra­šo. Ar ži­no­te šį jaus­mą?

– Dėl ra­šy­mo ne­tu­riu pro­ble­mų – kai ne­si­ra­šo, tai ir ne­ra­šau. Blo­giau, kad kar­tais ne­ra­šau, kai gal­būt ra­šy­tų­si – dėl tuo me­tu da­ro­mo ki­to kū­ry­bi­nių ga­lių rei­ka­lau­jan­čio dar­bo, nuo­var­gio ir pan.

Ra­šy­mas, kū­ry­ba man yra džiaugs­mas, poil­sis, te­ra­pi­ja, tam tik­ras spor­ti­nės for­ mos pa­lai­ky­mas.

Šarūno Mažeikos (BFL) nuotr.

– Koks jūsų kaip poe­to sta­žas?

– Skai­ty­ti ir ra­šy­ti pra­dė­jau anks­ti, vy­ res­nė­se vai­kų dar­že­lio gru­pė­se ma­ne už blo­gą el­ge­sį baus­da­vo siųs­da­mi skai­ty­ti pa­sa­kų ma­žiau­sie­siems. Maž­daug tuo pat me­tu pra­dė­jau ir ei­liuo­ti. Pir­muo­sius gy­ve­ni­mo me­tus ir vė­liau vi­sas va­sa­ras pra­lei­dau Ba­ra­vy­kų kai­me, prie Uk­mer­ gės, tai­gi esu pir­mo­ji kar­ta nuo žag­rės –

40

Moters triumfas | 2012 Ruduo

– Esa­te sa­kęs, kad ge­ro­kai įgri­so klau­si­ mas, ar vis dar ra­šo­te ei­les, ir vis dėl­to ar ra­šo­te?

– Ei­les ra­šau, tiks­liau sa­kant, už­si­ra­ši­nė­ju.

Skir­tin­gai nuo kai ku­rių, ku­rie neat­si­ke­ lia nuo sta­lo, kol ne­pa­ra­šo vi­so teks­to, aš daž­niau­siai už­si­ra­šau gal­von įpūs­tą fra­zę, ri­mą, me­lo­di­ją, o pa­skui prie tų frag­men­ tų grįž­tu žiū­rė­da­mas, ar ant to kar­ka­so ga­li­ma lip­dy­ti ei­lė­raš­tį. Kar­tais ei­lė­raš­čiai pa­si­ra­šo ir iš kar­to – tie­sa, daž­niau­siai trum­pi, nors ir ke­le­tą il­ges­nių yra pa­vy­kę vie­nu kvė­pa­vi­mu už­ra­šy­ti.

– Kas yra pir­ma­sis kri­ti­kas?

– Kaž­ka­da pa­ro­dy­da­vau, ką švie­žio pa­ra­ šęs žmo­nai, pa­skui, ma­tyt, nu­spren­džiau, kad su­bren­dau kaip vy­ras ir poe­tas, ir lio­ viau­si tai da­ry­ti. Tad siun­čiu jau ga­ta­vus teks­tus re­dak­ci­joms ar lei­dyk­lai, o tuo­met

jau lau­kiu re­dak­to­rių, skai­ty­to­jų, kri­ti­kų (ku­rių da­bar ne­daug li­kę) ver­dik­to. Ats­ ki­ra skai­ty­to­jų rū­šis yra ko­le­gos poe­tai, ku­rių nuo­mo­nė ir dė­me­sys la­bai svar­būs.

– Jū­sų tink­la­raš­tis iš­duo­da, kad nuo rim­tų klau­si­mų mie­lai pa­bė­ga­te ir į esė žan­rą. Jū­sų me­mua­rai būtų be­stse­le­ris – pir­miau­sia dėl grakš­taus žo­džio.

– At­si­mi­ni­mams rei­kia tu­rė­ti at­min­tį ar­ba ra­šy­ti die­no­raš­čius. Tai nė­ra ma­no stip­rio­sios pu­sės. Tai­gi ma­no me­mua­rai – jei to­kius ka­da nors ra­šy­siu – bus ge­ro­kai pri­kur­ti ir pri­me­luo­ti. Grei­čiau­siai lik­siu poe­zi­jos ir esė plo­tuo­se, juo­se ir­gi pa­kan­ ka­mai vie­tos at­si­mi­ni­mams.

– Ar daug esa­te su­ti­kęs ko­le­gų abiem pra­smė­mis: ir dip­lo­ma­tų, ir poe­tų?

– „Dip­lo­ma­tas“ ir „poe­tas“ yra ne tik – ir ne­tgi ne tiek – ama­to, kiek žmo­giš­kos na­ tū­ros api­bū­di­ni­mai. Ka­dan­gi te­ko dės­ty­ti da­ly­ką mįs­lin­gu pa­va­di­ni­mu „Dip­lo­ma­ti­jos me­nas“, tai ban­dy­da­mas api­brėž­ti dės­ty­ mo ob­jek­tą su­for­mu­la­vau: „Dip­lo­ma­ti­ja at­si­ra­do ta­da, kai žmo­nės, užuo­t val­gę pa­siun­ti­nius, pra­dė­jo juos mai­tin­ti.“ Tai­gi ir dip­lo­ma­ti­ja, ir poe­zi­ja yra mū­sų gy­ve­ni­mo da­lis – dip­lo­ma­ti­ją gal la­biau ly­gin­čiau su drus­ka, o poe­zi­ją – su kva­piai­siais prie­sko­ niais. Poe­tai ir dip­lo­ma­tai gy­ve­na kal­bo­je, iš kal­bos, yra ypač jaut­rūs žo­džiams. Mū­sų dip­lo­ma­ti­nė­je tar­ny­bo­je yra ke­le­tas poe­tų, pro­zi­nin­kų, ver­tė­jų, ir net pats ES pre­zi­den­ tas van Rom­puys ra­šo šmaikš­čius hai­ku.

Dip­lo­ma­tams iš­kal­ba, kū­ry­bi­nio ra­šy­mo įgū­džiai vi­sa­da bu­vo svar­būs – ge­riau­sios pa­sau­lio ly­de­rio kal­bos tu­ri ana­lo­giš­ką li­te­ ra­tū­rai po­vei­kį ir iš­lie­ka­mą­ją ver­tę.

– Ar tai, kad esa­te poe­tas, pa­de­da dip­lo­ ma­ti­jo­je, ar at­virkš­čiai?

– Tarp poe­tų yra ne tik ro­man­ti­kų, bet ir skep­ti­kų. At­si­ran­da ir nor­ma­lių žmo­nių, už­si­tar­nau­jan­čių ne­tgi mi­nist­ro po­rtfe­lį – pa­vyz­džiui, J.W.Goet­he ar­ba Kor­ne­li­jus Pla­te­lis. Ki­ta ver­tus, dip­lo­ma­ti­jai – ypač šia­me tech­nok­ra­ti­nia­me am­žiu­je – rei­kia ro­man­ti­kos, vi­zi­jos, ki­taip pa­sau­lis nu­si­ ris vel­niai ži­no kur. Žmo­giš­ką­ja pra­sme poe­ti­nis jaut­ru­mas dip­lo­ma­to dar­be ga­li truk­dy­ti, nes dip­lo­ma­ti­jo­je daž­nai pa­tar­ti­ na per­ne­lyg ne­su­si­ta­pa­tin­ti su prii­ma­mais spren­di­mais, ku­rie nuo ta­vęs ne­la­bai pri­ klau­so. Tu­ri su­si­tai­ky­ti, kad dip­lo­ma­ti­jo­je ta­vo ga­lių lau­kas kur kas ma­žes­nis nei poe­zi­jo­je, kur at­si­ve­ria dau­gy­bė erd­vių.

▪

Laisvalaikis

Ge­riau­sia do­va­na – pro­gi­nė odė Eko­no­mis­tę Li­li­ją Pet­rai­tie­nę poe­zi­ja gel­bė­ja vi­sais gy­ve­ni­mo at­ve­jais. Mo­te­ris ir pa­ti ei­liuo­ja, ta­čiau prie jos lo­vos gar­bin­ga vie­ta skir­ta Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus, Sa­lo­mė­jos Nė­ries, Da­lios Ur­ne­vi­čiū­tės ir Ja­ni­nos De­gu­ty­tės kny­goms.

Tekstas: Jur­gi­ta Ša­kie­nė Fotografija: vytautas Liaudanskis

Vi­sais gy­ve­ni­mo at­ve­jais

Ji ne­si­gai­li, kad gy­ve­ni­mas taip su­si­ klos­tė, jog bai­gė eko­no­mi­kos stu­di­jas ir dir­ba šio­je sri­ty­je. „Bet jei­gu tu­rė­čiau ga­li­my­bę rink­tis iš nau­jo, tik­riau­siai pa­si­duo­čiau į li­te­ra­tū­ros pu­sę“, – mąs­tė L.Pet­rai­tie­nė.

„Kai pa­skai­tau J.Mar­cin­ke­vi­čiaus ei­lių, vi­sai ki­tom akim į gy­ve­ni­mą imu žiū­rė­ti.

At­ro­do, kad S.Nė­ris sa­vo „Gy­ve­ni­mo gies­ mę“ yra pa­ra­šiu­si lyg man, nors jau­nys­tė­je šis ei­lė­raš­tis man neat­ro­dė ak­tua­lus – gra­ žu, ir tiek“, – kal­bė­jo L.Pet­rai­tie­nė.

Vie­nų ei­lė­raš­čiai jai pa­de­da su­si­kaup­ ti, ki­tus skai­to, kai yra blo­gos nuo­tai­kos. „Jei­gu no­riu pra­links­mė­ti, pra­si­blaš­ky­ti imu to­kią ma­žą D.Ur­ne­vi­čiū­tės kny­gu­tę „Ra­ti­lai“. „Mū­sų kla­si­ko­je yra daug po­zi­ty­vo, su­bti­lu­mo. J.Mar­cin­ke­vi­čiaus kny­gos – daž­nas sve­čias ir ant jos dar­bo sta­lo. „Pa­si­nau­do­jęs jo ci­ta­ta ra­šant svei­ki­ni­mą ne­pra­šau­si bet ko­kiais gy­ve­ni­mo at­ve­jais.

J.Mar­cin­ke­vi­čius yra lyg en­cik­lo­pe­di­ja“, – ža­vė­jo­si Klai­pė­dos mies­to ta­ry­bos na­rė.

Kau­pia ir sa­vo kū­ry­bą

Li­te­ra­tū­ros ne­be­pa­leis­tų Poe­zi­ja, taik­lūs žo­džiai pa­de­da ir kas­die­ niš­ko­se si­tua­ci­jo­se. „Pa­vyz­džiui, ei­da­ma į įstai­gas ar kur ki­tur tvar­ky­ti rei­ka­lų nie­ kuo­met ne­pra­de­du kal­bė­ti ties­mu­kiš­kai.

Vi­suo­met ap­gal­vo­ju, nuo ko bū­tų ge­riau pra­dė­ti po­kal­bį – gal nuo kny­gos, fil­mo ar ko­kios nors gy­ve­ni­miš­kos si­tua­ci­jos ap­ta­ri­mo“, – pa­sa­ko­jo L.Pet­rai­tie­nė.

Ji džiau­gė­si drau­gys­tę su poe­zi­ja už­ mez­gu­si ga­na anks­ti. „Man pa­si­se­kė, kad mo­kyk­lo­je tu­rė­jau iš­skir­ti­nį la­bai įtai­gų li­te­ra­tū­ros ir lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ją, – aiš­ki­no klai­pė­die­tė apie tai, kaip su­si­do­ mė­jo poe­zi­ja. – Pa­vyz­džiui, mo­ky­to­jo ini­cia­ty­va su kla­se mes net va­žiuo­da­vo­me žiū­rė­ti spek­tak­lių iš Ši­lu­tės į Klai­pė­dos dra­mos teat­rą.“

Šiluma: odės artimiems žmonėms, anot L.Petraitienės, gerina tarpusavio santykius.

Mo­te­ris ne­va­di­na sa­vęs poe­te, bet tu­ri su­kau­pu­si ne­ma­žai as­me­ni­nės kū­ry­bos. „Drau­gams, pa­žįs­ta­miems ra­šau pro­gi­ nes odes. Tam rei­kia žmo­gų la­bai ge­rai pa­ži­no­ti, jį pa­jaus­ti, nes bū­ti­na pa­rink­ti tei­sin­gus žo­džius, už­čiuop­ti es­mę“, – aiš­ ki­no klai­pė­die­tė ir pri­dū­rė, kad odę yra ra­šiu­si net sa­vo pa­ra­pi­jos ku­ni­gui, kai šis šven­tė 50-me­tį. Taik­liais jos žo­džiais bu­ vo su­ža­vė­ta ir pa­ra­pi­ja, ir pa­ts ju­bi­lia­tas. „Po tru­pu­tį ren­ku, ką esu pa­ra­šiu­si.

To­kių odžių, ku­rios man la­bai pa­tin­ka, esu at­si­rin­ku­si apie 60. Gal vai­kams bus įdo­mu pa­skai­ty­ti?“ – sam­pro­ta­vo L.Pet­ rai­tie­nė.

Odes ji už­ra­šo ant di­de­lio la­po, su­bti­ liai api­pa­vi­da­li­na, tad do­va­na ne tik įspū­ din­gai skam­ba per­skai­ty­ta, bet ir gra­žiai at­ro­do. Kar­tais su­ma­ny­mas virs­ta net ir vi­su al­bu­mu.

Toks jos už­siė­mi­mas la­bai pa­de­da šil­tin­ti tar­pu­sa­vio san­ty­kius su ar­ti­mais drau­gais, bi­čiu­liais „Be to, ne­ga­liu pa­kęs­ti tra­fa­re­ti­nių svei­ki­ni­mų. Jie man at­ro­do to­kie nu­val­kio­ti ir ba­na­lūs. Dėl glo­ba­li­za­ ci­jos vi­si la­bai sku­ba­me, grei­tai su­si­ra­šo­ me ži­nu­tė­mis, elekt­ro­ni­niais laiš­ke­liais.

Drau­gams, ar­ti­mie­siems dėl to am­ži­no sku­bė­ji­mo ski­ria­me vis ma­žiau ši­lu­mos, ma­žė­ja ir tar­pu­sa­vio bend­ra­vi­mo, jis tam­pa pa­vir­šu­ti­niš­kas“, – ap­gai­les­ta­vo L.Pet­rai­tie­nė.

▪

Moters triumfas | 2012 Ruduo

41

Skonis

Ko­kį vy­ną už­kąs­ti varš­kės sū­riu?

Ge­ra vy­no ko­ky­bė ne­ga­ran­tuo­ja ge­ro sko­nio.

Tai – vie­na iš tie­sų, ku­rias pa­žin­da­ma vy­no pa­sau­lį at­ra­do žinoma someljė Jur­ga Ka­ri­naus­kai­tė.

Tekstas: Jur­gi­ta Ša­kie­nė

P

Savybė: J.Karinauskaitė pabrėžia – vy­no ko­ ky­bę iš­duo­da šva­rūs, aiš­kūs aro­ma­tai.

42

Moters triumfas | 2012 Ruduo

ašnekovė, apie šį žmo­ni­jos la­biau­siai ap­dai­nuo­tą tau­rų­jį gė­ri­mą ži­nan­ti be­veik vis­ką, pri­si­pa­ži­no ne­si­mė­gau­jan­ ti vien bran­giau­siais vy­nais. „Bū­ti­na at­skir­ti ko­ky­bę ir sko­nį“, – įspė­jo ji. Per­kant kas­die­niš­ką vy­ną, ypač bal­tą­jį ir ro­ži­nį, J.Ka­ri­naus­kai­tė pa­ta­ria at­kreip­ ti dė­me­sį į vy­no pa­ga­mi­ni­mo me­tus. „Rei­kia ieš­ko­ti kiek įma­no­ma švie­žes­nio vy­no. Jis nė­ra su­kur­tas il­gai lai­ky­ti“, – tei­ gė ži­no­vė.

Kas­die­niš­ką vy­ną, anot jos, rei­kė­tų iš­ ger­ti tą pa­čią die­ną, kai butelis bu­vo ati­da­ ry­tas, ar­ba bent jau per ki­tą. „Toks vy­nas grei­tai pra­ran­da aro­ma­tą, jis tampa ne­ beat­pa­žįs­ta­mas. Bet jei­gu tai yra ga­lin­gas, tur­tin­gas, aro­ma­tin­gas vy­nas, at­kimš­tą butelį ga­li­ma lai­ky­ti ir il­giau“, – anot J.Ka­ ri­naus­kai­tės, sal­du­mas, al­ko­ho­lis, rūgš­tis pa­de­da vy­nui il­giau at­si­spir­ti nei­gia­mam de­guo­nies po­vei­kiui. Esa­ma ir to­kių vy­nų, ku­riuos ati­da­rius, ga­li­ma lai­ky­ti vi­są am­ ži­ny­bę – ir jų sko­nis ne­nu­ken­tės. Kas­die­ niš­kam vy­nui il­giau iš­lai­ky­ti, jį at­kim­šus, pa­de­da va­kuu­mi­nė po­mpa.

Vie­ni iš ko­ky­biš­ko vy­no po­žy­mių yra sko­nis ir kva­pas. „Spal­vos, jos ryš­ku­mas nė­ra taip svar­bu. Vy­no ko­ky­bę iš­duo­da šva­rūs, aiš­kūs aro­ma­tai, kai, pa­vyz­džiui, ga­li­ma aiš­kiai įvar­dy­ti, kad kve­pia avie­tė­ mis, braš­kė­mis, va­ni­le, o ne jau­čia­me tik abst­rak­čiai – rau­do­nus vai­sius“, – ak­cen­ ta­vo J.Ka­ri­naus­kai­tė.

Dar svar­bu yra aro­ma­tų puokš­tės pla­ tu­mas, o ver­ti­nant vy­no sal­du­mą, rūgš­tį ir ta­mi­nus (su­trau­ki­mo po­jū­tį) tu­ri bū­ti jau­čia­mas jų ba­lan­sas. Bū­ti­nas ir il­gas po­sko­nis, kai nu­ri­jus vy­ną apie 10 se­ kun­džių bur­no­je dar jau­čia­mas jo sko­nis.

Parduotuvėse ga­li­ma iš­vys­ti ir ne tik į įpras­tus stik­li­nius bu­te­lius iš­pils­ty­tą vy­ną, bet ir par­duo­da­mą po­pie­ri­nė­se pa­kuo­tė­se.

Jis, anot ži­no­vės, priim­ti­niau­sias kas­dien

ger­ti, tai yra ne­ver­tas il­gai lai­ky­ti. „To­kia pa­kuo­tė – są­ži­nin­ga, nes ma­ži­na jo kai­ną.

Aš to­kių pa­kuo­čių ne­bi­jau ir ne­ven­giu“, – ne­slė­pė J.Ka­ri­naus­kai­tė.

Ką da­ry­ti, jei jū­sų ran­ko­se – ge­ro vy­no bu­te­lis, ku­rio ne­ke­ti­na­te iš­kart ati­da­ry­ ti, kaip jį lai­ky­ti? To­kiu at­ve­ju, pri­me­na ži­no­vė, bu­te­lį bū­ti­na lai­ky­ti ho­ri­zon­ta­liai: kad kamš­tis bū­tų ap­sem­tas. Ki­ta išei­tis – lai­ky­ti drėg­no­je pa­tal­po­je.

Lai­ky­mo są­ly­gos – di­džiau­sia pro­ble­ ma, dėl ku­rios ge­riems vy­nams pre­ky­bos cent­ruo­se nė­ra ypač jau­ku. „Jie pir­kė­jų tu­ri ne­daug, iš len­ty­nos ne iš­kart nu­per­ ka­mi, tad kamš­tis ga­li spė­ti iš­džiū­ti, ta­da jis su­si­trau­kia, į bu­te­lį pa­puo­la de­guo­nies ir vy­nas ok­si­duo­ja­si“, – aiš­ki­no eks­per­tė.

Eg­zis­tuo­ja vy­nų ir mais­to de­ri­ni­mo tai­syk­lės, ta­čiau jo­se su ži­bu­riu ne­ra­si­ me pro­duk­tų, ku­riuos mėgs­ta­me pa­tiek­ti kaip už­kan­džius. Ko­kį vy­ną, pa­vyz­džiui, de­rė­tų už­kąs­ti lie­tu­viš­ku varš­kės sū­riu? „Jis ga­na uni­ver­sa­lus, ge­riau­siai de­ra prie leng­ves­nių vy­nų, tai yra bal­to ir ro­ži­nio“, – per de­gus­ta­ci­jas įgy­ta pa­tir­ ti­mi da­li­jo­si pa­šne­ko­vė. Kuo sun­kes­nis, rie­bes­nis mais­tas, tuo vy­nas tu­rė­tų bū­ti aro­ma­tin­ges­nis, ga­lin­ges­nis.

Dar vie­na lie­tu­viš­ka vy­no pa­sau­lio ypa­ty­bė – na­mi­nis vai­sių vy­nas. Anot J.Ka­ri­naus­kai­tės, skir­tin­gai nei vy­nuo­gių vy­nas, šis nė­ra toks il­gaam­žis. Į jį be­ria­ ma cuk­raus, dėl to ir tarp­tau­ti­niu mas­tu jis nė­ra lai­ko­mas tau­riuo­ju.

▪

Skonis

Svar­bu ne­bi­jo­ti nau­jo­vių Vy­nų ži­no­vas Do­mi­ny­kas Ve­lič­ka siū­lo mė­gau­tis ne vien vy­no ir sū­rio drau­gys­te, bet iš­ban­dy­ti ir ki­tų de­ri­nių.

Tekstas: Jur­gi­ta Ša­kie­nė

„Bal­ta duo­na ir vy­nas tar­pu­sa­vy­je la­bai ge­rai de­ra. Duo­ną rei­kė­tų mir­ky­ti į ge­ros ko­ky­bės alie­jų, pa­gar­din­tą Pro­van­so žo­le­ lė­mis. Ne pi­pi­rais, ne ašt­riais prie­sko­niais, o bū­tent Pro­van­so žo­le­lė­mis“, – pa­brė­žė ži­no­vas. Šo­ko­la­do mė­gė­jams vy­ną D.Ve­ lič­ka pa­ta­rė rink­tis la­bai ati­džiai. „Šo­ko­ la­das yra sko­nio monst­ras. Jis už­li­pi­na sko­nio re­cep­to­rius – kad ir ką mes val­gy­ tu­me su šo­ko­la­du, tai daž­niau­siai tam­pa be­sko­niu da­ly­ku“, – per­spė­jo gur­ma­nas. Šo­ko­la­dą per­muš­ti ga­li tik „stip­raus pil­no kū­no“, la­bai tur­tin­gas ir sal­des­nis už šo­ko­la­dą vy­nas, ku­rį rei­kia ger­ti šil­tą. „Jau­nuo­liai da­ro la­bai di­de­lę klai­dą, kai mer­gi­noms do­va­nų ne­ša pu­to­jan­čio vy­no ar šam­pa­no ir šo­ko­la­do. Šo­ko­la­das tu­ri tirp­ti bur­no­je. O toks vy­nas ge­ria­mas

Redo Vilimo (BFL) nuotr.

Pa­žin­tis pra­si­de­da nuo kamš­čio kva­po

at­šal­dy­tas. To­dėl šo­ko­la­das, už­gė­rus šal­tu gė­ri­mu, bur­no­je ne­tirps­ta, ima vel­tis“, – pa­sa­ko­jo D.Ve­lič­ka. Il­gą lai­ką lai­ky­ti šal­ dy­tu­ve ne­pa­ta­ria­ma, nes šal­dy­tu­vas vir­pa, o vir­pe­siai vy­nui ken­kia: vy­ną ver­čia keis­tis prieš jo va­lią. Kuo sal­des­nis vy­nas, tuo aukš­tes­nės tem­pe­ra­tū­ros jį rei­kia ger­ ti (15–16, net iki 20 laips­nių).

D.Ve­lič­ka pa­ta­ria ne­si­bai­min­ti vy­nų, už­kimš­tų ne kamš­ti­nio ąžuo­lo kamš­čiais. „Nau­jo­vės žmo­nėms vi­suo­met bū­na įtar­ ti­nos. Vis dėl­to, pa­vyz­džiui, si­li­ko­ni­niai kamš­čiai tu­ri daug pranašumų: jie yra ste­ ri­lūs, be kva­po, be to, dar ir pi­gūs. Ren­kan­ tis vy­ną, rei­kia žiū­rė­ti į ki­tas vy­no cha­rak­ te­ris­ti­kas, ne tik į kamš­tį. Iš tik­rų­jų pra­stas vy­nas ga­li bū­ti ir bu­te­liuo­se su na­tū­ra­laus me­džio kamš­čiu“, – sa­kė ži­no­vas.

▪

Ei­da­mi į sve­čius pas bu­vu­sį prem­je­rą Ge­di­mi­ną Kir­ki­lą ar reng­da­mie­si jį svei­kin­ti ko­kia nors pro­ga ne­pra­šau­si­te iš­rin­kę vy­no bu­te­lį.

V

Tekstas: Jur­gi­ta Ša­kie­nė

y­nai yra vie­na iš šio po­ li­ti­ko do­mė­ji­mo­si sri­čių. „Ne­ma­nau, kad esu vy­nų ži­no­vas, tie­siog ne­blo­gas mė­gė­jas“, – kuk­li­na­si pa­ šne­ko­vas. Ži­nių jis dau­giau­sia se­mia­si iš spe­cia­lios li­te­ra­tū­ros, ku­rios yra su­kau­ pęs dau­gy­bę. Pa­vyz­džiui, Is­pa­ni­jos bu­vęs prem­je­ras Jo­se Lui­sas Rod­ri­gue­zas Za­pa­ te­ro jam yra pa­do­va­no­jęs di­džiu­lę sto­rą kny­gą apie vy­nus. „Vy­nas yra gy­vas or­ga­ niz­mas. Įdo­miau­sia man yra de­gus­tuo­ti.

Pir­miau­sia rei­kia pauos­ty­ti kamš­tį. Iš kva­po ga­li su­si­gau­dy­ti, ar vy­nas yra se­nas, ar jau­nas, ar bu­vo tei­sin­gai lai­ko­mas ir taip to­liau“, – at­ra­di­mais da­li­jo­si G.Kir­ki­las.

Ko­kio vy­no bu­te­lį at­kimš­ti už­su­kus drau­gams? „Prik­lau­so nuo to, kaip il­gai pla­nuo­ja­me va­ka­ro­ti. Vi­suo­met rei­kia pra­dė­ti nuo leng­ves­nio“, – pa­ta­rė jis.

G.Kir­ki­las tei­gė mėgs­tąs pran­cū­ziš­ką Bor­do re­gio­no, ita­liš­ką Tos­ka­nos re­gio­no, aust­ra­liš­ką vy­ną. „Tu­riu ke­lis ge­rus vy­nus ir iš Is­pa­ni­jos, Por­tu­ga­li­jos. Aš ap­skri­tai dau­giau­sia val­gau žu­vį, to­dėl prie jos ren­ kuo­si ro­ži­nį vy­ną, bet yra ir ke­le­tas leng­ vo rau­do­no vy­no rū­šių, ku­rios ir­gi tin­ka prie žu­vų“, – sa­kė bu­vęs prem­je­ras.

Jam yra te­kę da­ly­vau­ti ne vie­no­je įsi­min­ti­no­je de­gus­ta­ci­jo­je, pa­vyz­džiui, Ita­li­jos re­gio­ne, ne­to­li Nea­po­lio, kur ma­ žais kie­kiais ga­mi­na­mas uni­ka­lus ro­ži­nis

vy­nas. „Po Pom­pė­jos iš­si­ver­ži­mo čia su­si­ for­ma­vo uni­ka­lus dir­vo­že­mis, dėl to uni­ ka­lus ir vy­nas, ga­mi­na­mas iš čia au­gan­čių vy­nuo­gių“, – pa­sa­ko­jo G.Kir­ki­las.

▪

Moters triumfas | 2012 Ruduo

43

Ru­dens ke­lio­nė į In­di­ją Ne vie­nus me­tus Lie­tu­vo­ je gy­ve­nan­tis vir­tu­vės še­fas in­das Bi­nish Ku­ru­vil­la ži­ no, kaip ge­riau­siai iš­gy­ven­ti vė­sų­jį se­zo­ną. Po­pu­lia­rus in­diš­kas troš­ki­nys „Che­na ma­ssa­la“ – pui­kus pa­si­rin­ ki­mas tiems, ku­rie lie­tin­gą mū­sų pla­tu­mų va­ka­rą no­rė­tų at­si­dur­ti eg­zo­tiš­kuo­se kraš­ tuo­se. De­ser­tui ru­de­nį jis siū­lo pa­si­ga­min­ti „Ga­jar Ka Hal­wa“ – mor­kų chal­vos.

Teks­tas ir Fotografija: Ar­tū­ras Mo­ro­zo­vas

44

Avin­žir­nių troš­ki­nys su ka­riu „Che­na mas­sa­la“

Mor­kų chal­va

●● Apie 300 g avin­žir­nių, ●● di­de­lis svo­gū­nas, ●● in­diš­kų ku­my­nų, ●● alie­jaus (kep­ti), ●● ke­lių skil­te­lių čes­na­ko, ●● im­bie­ro, ●● prie­sko­nių mi­ši­nio „Che­na mas­sa­la“, ●● po­mi­do­rų pa­stos ar­ba 4 švie­ži po­mi­do­rai, ●● ry­še­lis švie­žių ka­lend­rų, ●● šaukš­tas na­tū­ra­laus jo­gur­to, ●● drus­kos. Į įkai­tin­tą kep­tu­vę pil­ti šla­ke­lį alie­jaus, šaukš­te­lį in­diš­kų ku­my­nų sėk­lų, su­ber­ti smul­ kiai su­pjaus­ty­tą svo­gū­ną. Vis­ką pa­kep­ti, kol svo­gū­nas pa­si­da­rys gin­ta­ro spal­vos, tuo­ met su­ber­ti su­smul­kin­tus čes­na­kus ir im­bie­rą. Mai­šant pa­kep­ti po­rą mi­nu­čių. Su­ber­ti „Che­na mas­sa­los“ prie­sko­nių mi­ši­nio (vie­ną val­go­mą­jį šaukš­tą, mėgs­tan­tie­ji val­gy­ti ašt­riau ga­li ber­ti dau­giau). Su­ma­žin­ti ug­nį iki mi­ni­mu­mo. Po mi­nu­tės su­krės­ti ir po­mi­ do­rų pa­stą ar­ba smul­kin­tus po­mi­do­rus bei iš­brin­kin­tus avin­žir­nius. Vis­ką pa­kep­ti po­rą mi­nu­čių, kol po­mi­do­rų ma­sė su­tirš­tės. Tuo­met už­deng­ti kep­tu­vę dang­čiu ir troš­kin­ti dar­žo­ves dar po­rą mi­nu­čių. Prieš pa­tie­kiant api­bars­ty­ti smul­kin­to­mis ka­lend­ro­mis, įdė­ti šaukš­tą jo­gur­to.

Ke­ti­nan­tie­siems šį pa­tie­ka­lą val­gy­ti su gar­ny­ru, pvz., ry­žiais, ga­li­ma įpil­ti ir tru­pu­tį van­dens ke­pant, kad troš­ki­nio ma­sė bū­tų kiek skys­tes­nė. Jei val­gy­si­te su la­va­šu – troš­ki­nys tu­rė­tų bū­ti sau­ses­nis.

●● 4 di­de­lės mor­kas,

Moters triumfas | 2012 Ruduo

●● 1 lit­ras pie­no, ●● skar­di­nė ne­sal­din­to su­tirš­tin­to pie­no, ●● 150 g ra­zi­nų, ●● 300 g ana­kar­džių, ●● 2 ar­ba­ti­niai šaukš­te­liai kar­da­mo­no, ●● 1 ar­ba­ti­nis šaukš­te­lis ci­na­mo­no, ●● 3 šaukštai medaus.

Už­vi­rin­ti pie­ną, įber­ti kar­da­mo­no ir vir­ti ant ne­di­de­lės ug­nies 1 va­lan­dą, ret­kar­čiais pa­mai­šant. Tuo me­ tu stam­bia trin­tu­ve su­smul­kin­ti nu­skus­tas mor­kas. Į karš­tą pie­ną su­pil­ti su­tirš­tin­tą pie­ną – ma­sė dar la­biau su­tirš­tės. Su­ber­ti ra­zi­nas ir kai­tin­ti dar 15–20 min. Į puo­dą su­krės­ti tar­kuo­tas mor­kas, medų ir maž­daug treč­da­lį su­smul­kin­tų ana­kar­džių. Vir­ti pus­va­lan­dį. Mor­ koms iš­vi­rus ir skys­čiui nu­ga­ra­vus, nu­kel­ti chal­vą nuo ug­nies ir at­vė­sin­ti. Kol chal­va vės­ta, pa­si­ga­min­ti pa­da­žą: li­ku­sius ana­kar­džius už­pil­ti van­de­niu (kad neap­sem­tų) ir su­smulk­ti ran­ki­niu smul­kin­tu­vu. Gau­tą ma­sę pa­gar­din­ti ci­na­mo­nu. At­vė­su­sią chal­vą vi­rė­jas pa­tie­kia lėkš­tė­je, pa­puo­šia ana­kar­džiais ir api­pi­la pa­da­žu. For­muo­da­mas chal­vą, vi­rė­jas pa­ta­ria nau­do­ti ke­ra­mi­nį ar­ba­tos filt­rą ar­ba tie­siog ma­žą puo­de­lį.

Skonis

●● 5 ža­lio­sios cit­ri­nos, ●● 125 g ri­ko­tos, ●● 150 g bal­to­jo cuk­raus, ●● 250 g kvie­ti­nių mil­tų, ●● 2 šaukš­te­liai ke­pi­mo mil­te­lių, ●● 1 ¼ šaukš­te­lio drus­kos, ●● 2 di­de­li kiau­ši­niai, ●● 100 g ru­do­jo cuk­raus, ●● 90 ml sau­lėg­rą­žų alie­jaus, ●● 200 g na­tū­ra­laus jo­gur­to, ●● 30 g mil­te­li­nio cuk­raus.

Kek­siu­kai su ža­lio­sio­mis cit­ri­no­mis ir ri­ko­ta Teks­tas: Eglė Blinstrubaitė Fotografija: And­rius Alek­sand­ra­vi­čius

N

u­tar­kuo­ti 4 cit­ri­nų žie­ ve­les, iš­spaus­ti jų sul­tis.

Li­ku­sią cit­ri­ną su­pjaus­ty­ti plo­nais grie­ži­nė­liais. Du­ be­ny­je su­mai­šy­ti ri­ko­tą, 1 šaukš­tą cuk­raus ir 2 šaukš­tus cit­ri­nų sul­čių. Ats­ki­rai su­mai­šy­ti mil­tus, ke­pi­mo mil­te­lius ir drus­ką. Elekt­ri­niu mai­šy­tu­vu su­plak­ti kiau­ši­nius, li­ku­sį bal­tą­jį cuk­rų, ru­dą­jį cuk­rų, jo­gur­tą, alie­jų, cit­ri­nų žie­ve­lę ir 6 šaukš­tus cit­ri­nų sul­čių. Sup­ lak­tą ma­sę su­pil­ti į mil­tų mi­ši­nį ir ge­rai iš­mai­šy­ti. Pu­sę mi­ši­nio su­pil­ti į pa­ruoš­ tas for­me­les. Į kiek­vie­ną for­me­lę įkrės­ti ri­ko­tos mi­ši­nio ir už­pil­ti li­ku­sia teš­la.

Kep­ti or­kai­tė­je, įkai­tin­to­je iki 180 °C, kol kek­siu­kai gra­žiai pa­kils – apie 20 min.

Kol kek­siu­kai ke­pa, ma­žo­je kep­tu­vė­je ant ne­di­de­lės ug­nies pa­kai­tin­ti li­ku­sias cit­ri­nų sul­tis su mil­te­li­niu cuk­ru­mi. Į už­vi­rtą mi­ši­nį su­dė­ti cit­ri­nos grie­ži­nė­lius.

Mai­šy­ti, kol si­ru­pas pa­ma­žu su­tirš­tės, o cit­ri­nų grie­ži­nė­liai taps per­ma­to­mi – apie 10 min. Nu­kel­ti nuo ug­nies. Dar karš­tus kek­siu­kus ap­šlaks­ty­ti si­ru­pu ir pa­puoš­ti cit­ri­nų grie­ži­nė­liais.

▪

45

Ekologija

SS-fe­ni­len­ dia­mi­nas

Eti­ke­tė­je nu­ro­do­ma PPD, Fta­la­tai p-fe­ni­le­ne­dia­mi­nas – nau­do­ Pa­ra­be­nai ja­mas tam­siuo­se plau­kų Tai me­džia­gos, dėl ku­rių da­žuo­se ir juo­do­je chna Nau­do­ja­mi kaip kon­ser­ minkš­tė­ja oda, leng­viau lai­ki­noms ta­tui­ruo­tėms. van­tai, kad kos­me­ti­ įsi­ge­ria kre­mas, il­giau iš­lie­ka ß-fe­ni­len­dia­mi­nas, kaip ir kos prie­mo­nė il­giau gai­vus kva­pas. Jie daž­niau­ dau­gu­ma ki­tų tam­sių da­žų ne­ges­tų. Yra de­zo­do­ siai nė­ra mi­ni­mi eti­ke­tė­je, su­de­da­mų­jų me­džia­gų, gau­ ran­tų, kre­mų, šam­pū­nų sle­pia­si po pa­va­di­ni­mu na­mas iš ak­mens ang­lies su­dė­ty­je. Per odą „kva­pio­sios me­džia­gos“. Jie der­ vos, ku­rio­je yra dau­giau­ leng­vai pra­si­skver­bia į ma­ži­na sper­ma­to­zoi­dų at­si­ or­ga­niz­mą, ar­do hor­ nau­ji­ni­mą, ken­kia ke­pe­nims, sia kan­ce­ro­ge­nų. ß-fe­ni­len­ dia­mi­nas leng­vai pra­si­skver­ mo­ni­nę sis­te­mą, su­ke­lia trik­do me­džia­gų apy­kai­tą, bia per odą, ga­li su­kel­ti vė­žį aler­gi­ją. silp­ni­na imu­ni­nę sis­te­mą, ir ap­si­gi­mi­mus. vai­kams ga­li su­kel­ti ast­mą.

Nat­rio lau­ ril­sul­fa­tas

Pro­pi­leng­

Ki­ti jun­gi­niai

li­ko­lis Eti­ke­tė­je žy­mi­mas SLES) – To­lue­nas (me­ti­len­ben­ pu­to­ji­mą su­ke­lian­ti ir ze­nas), for­mal­de­hi­das, Tai – drė­ki­na­mo­ji me­ rie­ba­lus va­lan­ti me­džia­ga. ksi­le­nas (di­me­til­ben­ze­nas). džia­ga. Nau­do­ja­mas Nau­do­ja­mas ga­mi­nant Ran­da­ma plau­kų la­ke, ga­mi­nant šam­pū­nus, šam­pū­nus, dan­tų pa­stą, na­gų la­ke ir jo va­lik­lio los­jo­nus nuo sau­lės, kū­no vo­nios ir du­šo prie­mo­nes. su­dė­ty­je. Di­di­na per­si­ los­jo­nus, de­ko­ra­ty­vi­nę Dir­gi­na odą, akis ir kvė­pa­ lei­di­mų ti­ki­my­bę; dir­gi­na kos­me­ti­ką. Ga­li su­kel­ti vi­mo ta­kus; ga­li pa­žeis­ti odą, kvė­pa­vi­mo ta­kus; ga­li kon­tak­ti­nį der­ma­ti­tą, ke­pe­nis, plau­čius ir imu­ni­nę pa­kenk­ti ke­pe­nims; di­ dil­gė­li­nę, sie­ja­ma su sis­te­mą. Esa­ma įro­dy­mų, cent­ri­nės ner­vų sis­te­mos des­nė jų kon­cent­ra­ci­ja tu­ri kad ga­li tu­rė­ti nei­gia­mą po­ nar­ko­ti­nių sa­vy­bių. pa­žei­di­mais. vei­kį vai­sin­gu­mui. „Shutterstock“ nuotr.

Che­mi­nė la­bo­ra­to­ri­ja iš kos­me­ti­nės

Du­šo že­lė, šam­pū­nas, kon­di­cio­nie­rius, kū­no los­jo­nas, vei­do prau­sik­lis, to­ni­kas, dan­tų pa­sta, vei­do ir paa­kių kre­mas, ga­liau­siai – kal­nas ma­kia­žo prie­mo­nių. Toks yra šiuo­ lai­ki­nės mo­ters ry­tas. Va­ka­re – tie pa­tys veiks­mai at­virkš­ti­ne tvar­ka.

Š

iuo­lai­ki­nė mo­te­ris neį­si­vaiz­ duo­ja gy­ve­ni­mo be kos­me­ti­kos, o kos­me­ti­ka ne­beį­si­vaiz­duo­ja­ ma be il­go su­de­da­mų­jų da­lių są­ra­šo, ne­re­tai vos tel­pan­čio ant plo­ny­čio akių pieš­tu­ko ar na­gų la­ko fla­ko­ nė­lio. Vi­du­ti­niš­kai žmo­gus per die­ną nau­ do­ja apie 20–25 kos­me­ti­kos ir hi­gie­nos prie­mo­nes, ku­rio­se yra apie 200 įvai­rių me­džia­gų. Iš tūks­tan­čių įvai­rių kos­me­ti­ ko­je ir as­me­ni­nės hi­gie­nos pro­duk­tuo­se nau­do­ja­mų me­džia­gų vi­siš­kai iš­tir­ta tik apie 11 pro­c. Apie 60 pro­c. ant odos pa­te­ ku­sių me­džia­gų įsi­sa­vi­na or­ga­niz­mas.

Anot na­tū­ra­lios kos­me­ti­kos spe­cia­ lis­tės Rū­tos Dau­no­ra­vi­čie­nės, di­džiau­ sią ža­lą kos­me­ti­kos nau­do­to­jams da­ro kon­ser­van­tai. Jų de­da­ma į vi­sas prie­ mo­nes – pir­miau­sia į tas, ku­rių su­dė­ty­je yra van­dens. Kon­ser­van­tai yra stip­riai vei­kian­čios an­ti­mik­ro­bi­nės me­džia­ gos – jos ne tik nai­ki­na ne­pa­gei­dau­ja­ mus mik­ro­bus kre­mo in­de­ly­je, bet ir su­nai­ki­na na­tū­ra­lią ap­sau­gi­nę mū­sų odos mik­rof­lo­rą. Nuo čia ir pra­si­de­da vir­ti­nė odos su­tri­ki­mų – jaut­ru­mas, sau­su­mas,

46

Moters triumfas | 2012 Ruduo

spuo­gai ir t.t. Kuo kos­me­ti­kos prie­mo­nės ga­lio­ji­mo lai­kas il­ges­nis, tuo kon­ser­van­ tai stip­res­ni ir pa­vo­jin­ges­ni odai.

Jei kon­ser­vuo­tais pro­duk­tais tep­si­me tik ne­di­de­lę vi­sos kū­no odos da­lį, pvz., vei­dą, rim­tes­nių svei­ka­tos su­tri­ki­mų gal ir ne­su­ kel­si­me. Kas­dien to­kiais kre­mais te­pant vi­są kū­ną, ga­li iš­kil­ti imu­ni­te­to pro­ble­mų, nes odos mik­ro­bai da­ly­vau­ja imu­ni­te­to reak­ci­jo­se. Ty­rė­jai jau yra ra­dę kon­ser­van­ to pa­ra­be­no są­sa­jų su krū­ties vė­žiu.

Renkantis kosmetiką ir higienos priemones, svarbu žinoti, kad kva­pio­sio­ se me­džia­go­se ga­li slėp­tis iki 100 įvai­rių sin­te­ti­nių me­džia­gų, ga­lin­čių su­kel­ti aler­gi­ją, ta­čiau jos nė­ra įvar­di­ja­mos, nes tai lai­ko­ma ko­mer­ci­ne pa­slap­ti­mi. 95 pro­c. kva­pams nau­do­ja­mų me­džia­gų yra sin­te­ ti­nės, pa­ga­min­tos iš naf­tos. Kos­me­ti­ko­je lei­džia­ma nau­do­ti net to­kias me­džia­gas, ku­rios pa­pras­tai yra drau­džia­mos ki­to­se pra­mo­nės ša­ko­se ar ga­mi­niuo­se, dėl ne­di­ de­lių kie­kių, ta­čiau vi­są gy­ve­ni­mą kiek­vie­ ną die­ną nau­do­jant kos­me­ti­ką į or­ga­niz­mą pa­ten­ka pa­vo­jin­gas che­mi­ka­lų kie­kis.

▪

Pa­ren­gė Kris­ti­na Ci­pa­ry­tė

Ne­ken­kian­tys žmo­gui ir gam­tai Eko­lo­giš­kuo­se kos­me­ti­kos ga­mi­niuo­se ne­ra­si­te pa­čių pa­vo­jin­giau­sių svei­ka­tai (nors ir ofi­cia­liai lei­džia­mų nau­do­ti kos­me­ti­kos ga­mi­niuo­se) su­dė­ti­nių da­lių: mi­ne­ra­li­ nės aly­vos ir ki­tų naf­tos pro­duk­tų, odą ir jos mik­rof­lo­rą ali­nan­čių ag­re­sy­viau­sių kon­ser­van­tų bio­ci­dų ir pu­tok­lių, aler­gi­jas su­ke­lian­čių sin­te­ti­nių kva­pų ir sin­te­ti­nių da­žų, GMO, pla­cen­tos, ik­rų, gy­vū­nų tau­kų ir ki­tų na­tū­ra­lių ir ne­la­bai na­tū­ra­lių me­džia­gų, ku­rios ke­lia grės­mę ne tik žmo­gaus svei­ ka­tai, bet ir ap­lin­kai, gam­tai. Eko­lo­giš­kuo­se ga­mi­niuo­se nė­ra sin­te­ti­nių pa­kai­ta­lų.

Eko­lo­giš­kos prie­mo­nės ga­li bū­ti ser­ti­ fi­kuo­tos ar­ba ne­ser­ti­fi­kuo­tos. Ser­ti­fi­kuo­ti ga­mi­niai žy­mi­mi ser­ti­fi­ka­vu­sios įmo­nės ženk­lu. Ant kos­me­ti­kos ga­mi­nių daž­nai su­ tik­si­me „Soi­lAs­so­cia­tion“ (Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja), „Eco­cert“ (Pran­cū­zi­ja), US­DA Or­ga­nic (JAV), BDIH (Vo­kie­ti­ja) ir kt. Eko­lo­gi­nis ser­ti­fi­ka­vi­ mas nė­ra pri­va­lo­mas, to­dėl rin­ko­je ap­stu ga­mi­nių, ku­rių eti­ke­tė­se yra žo­dis „eko­lo­ giš­kas“, bet nė­ra ser­ti­fi­ka­vi­mo lo­go­ti­pų. Šiuo at­ve­ju ga­min­to­jas tu­ri tei­sę va­din­ti ga­mi­nį eko­lo­giš­ku tik tuo­met, jei ga­li do­ku­men­tais pa­grįs­ti jo eko­lo­giš­ku­mą.

Receptai GroĹžis ir mada Psichologija Sveikata Aktualijos Intymi erdvÄ—

sveikata.diena.lt

Akcentai

Ap­sau­ga nuo blo­gos ak­se­sua­rą – ver­ta, nes ge­rai pri­žiū­ri­mas skė­tis tar­nau­ja ir de­šimt me­tų. Į klau­si­mą, ar tik­rai ver­ta mo­kė­ ti daug už skė­čius, jei daž­nai vis tiek kur nors pa­mirš­ta­me, pa­šne­ko­vė tu­ri at­sa­ky­mą: „Kar­tais ga­li­me val­gy­ti iš po­pie­ri­nių lėkš­čių, bet juk ne kas­dien.

Net­ru­kus vėl no­ri­si val­gy­ti iš tik­rų lėkš­čių. O bran­giai įsi­gy­to skė­čio ne­pa­mir­ši­te ir vie­ša­ja­me trans­ por­te.“

Per­ka sti­lin­gi paaug­liai

Akcentas: ryškus skėtis, anot C.Ver­tein, – geriausias vaistas nuo lietingu oru apimančio rudens slogučio.

Daž­niau­siai jis mus sau­go nuo lie­taus, nors ga­lė­tų bū­ti pui­kus ak­se­sua­ras ar­ba sti­lin­ga gar­de­ro­bo de­ta­lė.

Tai – skė­tis. Dau­gy­bė fir­mų – pir­miau­sia ma­dos gur­ma­nų ša­ly­je Ita­li­jo­je – kas­met rin­kai pa­siū­lo pa­čių įvai­riau­sių sti­lių, spal­vų ir mo­de­lių skė­čių, tin­kan­čių prie bet ko­kios ap­ran­gos.

Tekstas ir Fotografija: As­ta Bo­ru­se­vi­čiū­tė (Ham­bur­gas)

Džiaug­tis lie­tu­mi „Šiau­rės eu­ro­pie­čiai lie­tu­mi ne­si­džiau­ gia, o tik dar la­biau su­si­gu­žia ir su­si­rau­ kia“, – juo­kia­si Ca­ro­la Ver­tein, vie­na iš ke­lių de­šim­čių Vo­kie­ti­jos skė­čių meist­rų, dar XIX a. įkur­tos skė­čių par­duo­tu­vės „Schirm&Co” Ham­bur­ge šei­mi­nin­kė.

Kas­dien tarp ke­lių tūks­tan­čių skė­čių be­si­su­kio­jan­ti mo­te­ris apie juos ži­no ko­ne vis­ką. Skė­čių pa­slap­tys jos šei­mo­je per­duo­da­mos iš kar­tos į kar­tą. Ji – jau

48

Moters triumfas | 2012 Ruduo

penk­to­sios šiuo vers­lu už­sii­man­čios kar­ tos at­sto­vė. „Štai šis se­ny­vo am­žiaus vy­ras, ku­riam su­tai­siau skė­tį, jį pir­ko iš ma­no ma­ mos“, – šyp­so­si po­nia Ca­ro­la, su šyp­se­na iš­ly­dė­da­ma klien­tą. Pas­ta­ra­sis – vie­nas iš tų, ku­rie, užuo­t su­si­gun­dę pi­giais ga­mi­ niais iš Azi­jos, be­ve­li­ja už­suk­ti į ne­di­de­lę šei­mos par­duo­tu­vę Ham­bur­go cent­re.

Tarp po­nios Ca­ro­los klien­tų vis dar yra to­kių, ku­rie už­si­sa­ko skė­tį pa­gal sa­vo no­rus. Anot ham­bur­gie­tės, in­ves­tuo­ti į šį

Ham­bur­gie­tė pa­ste­bi: vis daž­niau į par­duo­tu­vę už­su­ka šio lie­tin­go mies­to paaug­liai. Ne do­va­nos ieš­ko – sau. Šiuo­ lai­ki­niai jau­nuo­liai, kur­da­mi šu­kuo­se­nas, daug lai­ko pra­lei­džia prie veid­ro­džio, to­dėl bi­jo lie­taus, dėl ku­rio jų pa­stan­gos nuei­tų per­niek.

Tie­sa, vai­ki­nų kup­ri­nė­je daž­niau ap­ tik­tu­me juo­dus – iš­si­skir­ti šia gar­de­ro­bo de­ta­le jie ne­no­ri. „Daž­niau­siai ryš­kes­nės no­ri bū­ti mo­te­rys. Vy­rai lin­kę įsi­gy­ti pra­ktiš­ką, nie­kuo neiš­sis­ki­rian­tį ir di­de­lį skė­tį, kad po juo tilp­tų du žmo­nės“, – pa­ sa­ko­ja po­nia Ca­ro­la. Šiuo me­tu, anot pa­šne­ko­vės, ma­din­gi skė­čiai, dvel­kian­tys ro­man­ti­ka ir nos­tal­ gi­ja. Pas­ta­rai­siais me­tais mo­te­rys pa­mė­go skė­čius su pail­gin­ta vir­šū­ne.

Tie­sa, la­biau­siai džiaug­tis lie­tu­mi mo­ ka – ir dau­giau­sia dė­me­sio į skė­čius krei­ pia – ita­lai. Jie ku­ria spal­vo­tus ir sti­lin­gus skė­čius. „Ka­dan­gi pas juos ly­ja kur kas re­čiau nei pas mus, lie­tus jiems – di­džiu­ lė šven­tė. Dėl to ir skė­tis, jų ma­ny­mu, tu­ri bū­ti spal­vo­tas ir ryš­kus“, – šyp­so­si mo­te­ris.

Kaip iš­si­rink­ti?

Po­nia Ca­ro­la siū­lo kiek­vie­nai ir kiek­vie­nam tu­rė­ti du skė­ čius: il­ga­ko­tį, nes jis kur kas tvir­tes­nis ir ge­riau at­lai­ko vė­jo gū­sius, ir su­lanks­to­mą – pra­ktiš­kes­nį, ku­rį ga­li­ma bet ka­da pa­siim­ti su sa­vi­mi. Į ką at­kreip­ti dė­me­sį, ieš­kant pa­tva­raus skė­čio? „Ge­riau­si skė­čiai – su stik­lo

Akcentai

s nuo­tai­kos pluoš­to stry­pais, nes jie la­bai lanks­tūs ir sun­kiai su­lau­žo­mi. Vė­jui ne­pat­va­rūs aliu­ mi­nio stry­pai. Pat­va­ru­mą le­mia ir stry­pų skai­čius – ge­riau­sia, jei jų yra 10. Mat kuo jų dau­giau, tuo la­biau iš­si­tem­pia me­džia­ ga“, – da­li­ja pa­ta­ri­mus skė­čių ži­no­vė.

Šiuo me­tu ma­din­gi skė­čiai, dvel­kian­tys ro­man­ti­ka ir nos­tal­ gi­ja. Pas­ta­rai­siais me­tais mo­te­rys pa­mė­go skė­čius su pail­gin­ta vir­šū­ne. Ži­no­ma, neuž­ten­ka įsi­gy­ti tvir­tą skė­tį, dar la­bai svar­bu tin­ka­mai jį pri­žiū­rė­ti. „Tuo­met sa­vo skė­čiu ga­lė­si­te džiaug­tis ir de­šimt me­tų“, – įsi­ti­ki­nu­si ham­bur­gie­tė.

Susk­lei­džia­mo šla­pio skė­čio, no­rint nu­kra­ty­ti la­šus, ne­ga­li­ma su­kio­ti – tai ken­kia skė­čiui, la­biau­siai vir­šu­je pri­tvir­ tin­tiems sti­pi­nams, nes jie pa­tys silp­niau­ si. Ge­riau­sia van­de­nį nu­kra­ty­ti, ne iki ga­lo su­sklei­džiant ir iš­sklei­džiant skė­tį: tai, anot po­nios Ca­ro­los, skė­čiui ne­ken­kia.

Džio­vin­ti rei­kia vi­siš­kai iš­skleis­tą skė­ tį – ge­riau­sia taip jį pa­ lik­ti aš­tuo­nioms va­lan­doms. Nors au­di­nį čiu­pi­nė­jant ga­li pa­si­ro­dy­ti, kad skė­tis ir po pus­ va­lan­džio sau­sas, ta­čiau drėg­mės

ga­li bū­ti iš vi­di­nės pu­sės. Susk­lei­dus dar drėg­ną skė­tį, van­dens la­še­liai su­bėgs į jo vir­šų, o iš­bėg­ti ne­be­ga­lės.

Skė­tis il­giau tar­naus, jei jį mo­kė­si­te tei­sin­gai iš­skleis­ti. „Skleis­ti rei­kia ne nu­ krei­pus prieš sa­ve, bet į vir­šų“, – pa­ta­ria po­nia Ca­ro­la.

Dau­giau spal­vų per lie­tų Dau­giau nei šim­tą me­tų skai­čiuo­jan­čiam šei­mos vers­lui va­do­vau­jan­ti ham­bur­gie­tė įsi­ti­ki­nu­si, kad aiš­kių skė­čių ma­dos ten­ den­ci­jų ne­bū­na, nes bran­giai už juos su­ mo­kan­tys žmo­nės no­ri juos il­gai ne­šio­ti. „Vis dėl­to sma­gu bū­tų ma­ty­ti dau­giau spal­vo­tų skė­čių, ypač šal­tuo­ju se­zo­nu.

Juk se­niau ir vy­rai, ir mo­te­rys ne­šio­da­ vo tik juo­dos spal­vos skė­čius – anuo­met bu­vo tik vie­nos spal­vos van­de­niui at­spa­ri me­džia­ga. Šian­dien spal­vų pa­si­rin­ki­mas pla­tus, o mes lin­kę vėl rink­tis niū­rias spal­vas. Tu­rint spal­vo­tą skė­tį, ir lie­tus ne­bus bai­sus“, – šyp­so­si po­nia Ca­ro­la, ku­ri lie­tu­mi vi­sa­da džiau­gia­si – dėl sa­vų prie­žas­čių.

▪

Moters triumfas | 2012 Ruduo

49

Grožis

Kaip tap­ti A.Hep­burn?

Ža­via mo­te­ri­mi ne­gims­ta­ma. Tos, ku­rios iš tik­rų­jų no­ri to­kios at­ro­dy­ti, ga­li bent jau priar­tė­ti prie sa­vo idea­lo, kad ir kas jis bū­tų – le­gen­di­nė sti­liaus die­vai­tė Aud­rey Hep­burn ar Sop­hia Lo­ren. Gal­būt vie­nai rei­kės įdė­ti dau­giau pa­stan­gų, ki­tai tai sek­sis leng­viau, ta­čiau ban­dy­ti tik­rai ver­ta.

Tekstas: Au­re­li­ja Prū­se­vi­čie­nė

50

Moters triumfas | 2012 Ruduo

K

aip sa­ko ži­no­ma sti­liaus ži­no­vė aust­rų žur­na­lis­tė Us­chi Fell­ner, šau­ni mo­ te­ris – ta, ku­ri su­ma­niai nau­do­ja­si tuo, ką tu­ri ge­riau­sio, ir to ne­sle­pia. Ji pa­ten­kin­ta sa­ vi­mi ir sa­vo vaid­me­niu gy­ve­ni­me.

Ru­duo – il­gė­jan­čių va­ka­rų ir pil­kė­jan­čio dan­gaus me­tas – pa­ts tin­ka­miau­sias lai­kas iš­mok­ti bū­ti ža­viai, juk lai­min­gus mus ir da­ro pa­ts lai­mės sie­ki­mo pro­ce­sas, o ne ko­kios nors mis­ti­nės ri­bos pa­sie­ki­mas.

Bū­ti sa­vik­ri­tiš­kai – la­bai ge­ras bruo­žas,

Kaip tap­ti A.Hep­burn? | Grožis

Sti­liaus paieš­kos pra­si­de­da spin­to­je ●● Kri­tiš­kai įver­tin­ki­te sa­vo gar­de­ro­bą: drą­ siai at­si­svei­kin­ki­te su dra­bu­žiais, ku­rių ne­dė­vė­jo­te pa­sta­ruo­sius du se­zo­nus. Įver­tin­ki­te li­ku­sių­jų ko­ky­bę, ga­li­mą in­dė­lį į sti­lin­gos mo­ters gar­de­ro­bą, su­ka­bin­ki­te pa­gal se­zo­nus ir spal­vas – tai pa­leng­vi­na kas­die­nes pa­si­rin­ki­mo kan­čias. ●● Leng­viau­sia pra­šau­ti pro ša­lį eks­pe­ ri­men­tuo­jant su spal­vo­mis, dra­bu­žių raš­tais, fak­tū­ro­mis, sti­liais. Ge­riau lik­ti nuo­sai­kiai, gerb­ti kla­si­ki­nes tai­syk­les (stam­būs si­jo­no raš­tai pla­ti­na klu­bus, trum­paau­liai už­da­ri ba­te­liai trum­pi­na ko­jas ir pan.), nei ma­ny­ti, kad eks­pe­ ri­men­tai – leng­viau­sias ke­lias at­ro­dy­ti jaus­nes­nei ar gra­žes­nei. ●● Dra­bu­žių ne­pir­ki­te spon­ta­niš­kai – ge­rai pa­si­ma­tuo­ki­te, ban­dy­ki­te tar­pu­sa­vy­je su­de­rin­ti su ki­tais drab­žiais. Pirk­da­mos iš­stu­di­juo­ki­te ne tik si­lue­tą, bet ir eti­ke­tę: tri­ko­ta­žas su daug sin­te­ti­nio pluoš­to lin­kęs pū­kuo­tis, to­kie au­di­niai ne­lei­džia kū­nui kvė­puo­ti ir at­ro­do pi­giai. ●● Ypa­tin­gą dė­me­sį skir­ki­te ba­tams. Jie kar­tu su šu­kuo­se­na ga­li bū­ti tas de­gu­to šaukš­tas, ku­ris su­ga­dins vi­sas pa­stan­ gas at­ro­dy­ti sti­lin­gai. Apa­vas tu­ri bū­ti pa­to­gus, bet ne­pa­mirš­ki­te, kad fi­zio­lo­gi­nė ava­ly­nė ar san­da­lai yra lais­va­lai­kio avalynė. Aukš­tes­nė pa­kul­nė – sti­lin­giau nei že­ma, to­dėl stam­bes­nei mo­te­riai de­ rė­tų la­bai at­sar­giai rink­tis ma­din­guo­sius ba­le­ri­nų lai­ve­lius. ●● Šiuo­lai­ki­niai sti­lis­tai mėgs­ta lau­žy­ti tai­syk­les, bet ne­ma­rio­ji kla­si­ka skel­bia: vie­nu me­tu ne­de­ra dė­vė­ti tri­jų spal­vų (ar­ba dvie­jų spal­vų ir vie­no mar­gin­to au­di­nio) dra­bu­žių, ne­šio­ti dau­giau nei 9 skir­tin­gus ma­to­mus prie­dus – pra­de­dant ak­se­sua­rais, bai­giant dra­bu­žiais. ●● Akį pa­trau­kė raš­tuo­tos ko­ji­nės? Jei jos de­ra prie jū­sų sti­liaus, jei jū­sų ko­jos per­ne­lyg lie­sos, jas ga­li­ma op­tiš­kai pa­ sto­rin­ti, to­dėl jei ko­ji­nės ge­ros ko­ky­bės – eks­pe­ri­men­tuo­ki­te.

„Shutterstock“ nuotr.

ta­čiau svar­bu bū­ti są­ži­nin­gai. Blo­giau­sia, ką ga­li pa­da­ry­ti kol kas dar sa­vęs ža­via ne­lai­kan­ti mo­te­ris, – iš­pil­ti ant sa­vęs vi­są kri­ti­kos pa­pla­vų ki­bi­rą. Ne­to­bu­las vei­das, per sto­ri pirš­tai, pla­čios pė­dos, re­ti plau­ kai – vi­sa tai yra jū­sų kū­nas, ku­rį rei­kia priim­ti to­kį, koks jis yra. Ši nuo­sta­ta vi­sai ne­reiš­kia, kad XL dy­džio dra­bu­žiai ar ne­pri­žiū­rė­ti plau­kai ir to­liau tu­ri bū­ti jū­sų vi­zi­ti­nė kor­te­lė. Vis dėl­to daug ge­riau jau­si­tės, jei pir­miau­sia su­si­drau­gau­si­te su sa­vo trū­ku­mais. Tai pir­mas žings­nis, no­rint su­ma­žin­ti jų įta­ką

jums. Pas­tu­di­juo­ki­te gar­se­ny­bių nuo­trau­ kas – to­li gra­žu ne vi­sos jos ap­do­va­no­tos Ve­ne­ros fi­gū­ra, to­bu­lais vei­do bruo­žais, ta­čiau tai ne­truk­do joms bū­ti ža­vin­goms.

Ant­ra­sis žings­nis – at­ras­ti (pa­ge­rin­ti) sa­vo sti­lių. Leng­viau­sia pa­si­tik­rin­ti, ar ieš­ko­da­mos sa­vo­jo sti­liaus mąs­to­te ti­ka­ ma link­me, – ap­si­žval­gy­ti.

Vie­nas ki­tą ko­pi­juo­ja ir ta­len­tin­giau­si dra­bu­žių di­zai­ne­riai, juo la­biau tą ga­li­te pa­da­ry­ti ir jūs. Svar­biau­sia – ko­pi­juo­ti pro­tin­gai, ge­rai iša­na­li­za­vus ne ko­kios pi­gios žvaigž­du­tės, bet sti­liaus die­vai­čių

ap­da­rą, lai­ky­se­ną. Įk­vė­pi­mo ga­li­ma sem­ tis ir iš ki­no fil­mų ar už­sie­nio gar­se­ny­bių. Ža­ve­sio nie­ka­da ne­ra­si­te dė­vė­tų dra­ bu­žių par­duo­tu­vė­se ar pi­gaus tri­ko­ta­žo ko­lek­ci­jo­se, skir­to­se paaug­lėms. Ge­riau ma­žiau, bet ge­riau – tai lai­ko pa­tik­rin­ta tai­syk­lė. Ge­riau vie­ni, bet ge­ros ko­ky­bės ba­tai, ma­žiau, bet bran­ges­nių, jū­sų fi­gū­rai la­biau­siai tin­kan­čių dra­bu­žių.

Ge­riau kar­tą per du mė­ne­sius lan­ky­tis pas ge­rą kir­pė­ją nei meist­rei iš ar­ti­miau­ sios kir­pyk­los leis­ti kas mė­ne­sį ga­din­ti jū­sų plau­kus. ►

Moters triumfas | 2012 Ruduo

51

Grožis | Kaip tap­ti A.Hep­burn?

◄ „Spor­tuo­čiau, bet ne­tu­riu lai­ko“, „Ži­

nau, kad va­ka­rais pa­si­vaikš­čio­ti nau­ din­ga, bet tam ne­lie­ka lai­ko“, „Nau­do­tis vie­šuo­ju trans­por­tu? Man ma­no lai­kas bran­ges­nis nei ben­zi­nas“. Kiek kar­tų gir­dė­jo­me to­kius pa­si­tei­si­ni­mus – kiek kar­tų tei­si­no­mės pa­čios? Tei­sy­bė tik tai, kad lai­ko nie­ka­da ne­bū­na per daug – jo pa­pras­čiau­siai ne­mo­ka­me val­dy­ti.

Men­ka­ver­čiai te­le­vi­zi­jos se­ria­lai, tuš­ti pus­va­lan­džio pa­si­ple­pė­ji­mai te­le­fo­nu su drau­gė­mis, eks­kur­si­jo­mis pa­ver­čia­mi ap­ si­pir­ki­mai, ne­tei­sin­gas mie­gas, kai lo­vo­je pra­lei­džia­mi iš­ti­si pus­die­niai, ban­dant kom­pen­suo­ti vė­ly­vą mie­go pra­džią – vi­sa tai su­ry­ja dau­giau lai­ko nei bė­gio­ji­mas ris­te­le ar ra­mi ko­ky­biš­ko mais­to ga­my­ba.

Po­pu­lia­ri tink­la­raš­ti­nin­kė, „Lai­mės pro­jek­to“ au­to­rė ame­ri­kie­tė Gret­chen Ru­bin, at­ra­du­si ne vie­ną ko­ky­biš­kes­nio gy­ve­ni­mo tai­syk­lę, siū­lo nuei­ti anks­

čiau mie­go­ti (ne­gai­les­tin­gai nu­žu­džius ku­rį nors lai­ko va­gį – se­ria­lą, ple­pė­ji­mą ar pan.), kad ry­tą at­si­kel­tu­mė­te bent 10 mi­nu­čių anks­čiau. Įp­ra­tu­sios anks­čiau gul­tis, ne­truk­si­me anks­čiau ir kel­tis – kad spė­tu­me at­lik­ti bent trum­pą mankš­tą, pra­tęs­ti žva­liai nu­tei­kian­čias van­dens pro­ce­dū­ras du­še, ra­miau pa­pus­ry­čiau­ti, kruopš­čiau pa­si­da­žy­ti ar at­lik­ti ko­kį ki­tą ge­ros nuo­tai­kos su­tei­kian­tį ri­tua­lą.

Sėk­min­go vers­lo mo­ky­to­jai ne­pa­ vargs­ta aiš­kin­da­mi, kad kiek­vie­nas sa­ve ger­bian­tis vers­li­nin­kas pri­va­lo mąs­ty­ti po­zi­ty­viai ir kal­bė­ti nu­ga­lė­to­jų kal­ba.

Blo­gos min­tys trau­kia blo­gą ener­gi­ją, ši pro­vo­kuo­ja ne­ma­lo­nu­mus ir t.t. Pa­ti­kė­ki­ te – vi­si jie yra tei­sūs.

Ap­kal­bos ar blo­gos min­tys apie niek­še­ lį ko­le­gą, nuo­dė­min­gai kri­tiš­kos min­tys apie sa­vo kū­no ne­to­bu­lu­mą, su­ge­bė­ji­mų sto­ką – vi­sa tai yra jū­sų ža­ve­sio pei­lis.

Mąs­ty­ti po­zi­ty­viai net su­si­dū­rus su sa­vo di­džiau­siu prie­šu. Juk ge­riau­sia gy­ny­ba nuo pik­čiau­sio prie­šo – tei­gia­ma ener­gi­ja.

Komp­li­men­tas la­biau­siai ne­mėgs­ta­mam ko­lek­ty­vo na­riui („Šian­dien jū­sų šu­kuo­ se­na nuo­sta­bi!“, „Gir­dė­jau, kad jū­sų sū­nus lai­mė­jo moks­lei­vių var­žy­bas. Svei­ki­nu!“).

Bu­či­nys vy­rui, skel­bian­tis ne­kal­ba­die­ nių pa­bai­gą, at­lai­dus pa­dau­žos sū­naus ap­ka­bi­ni­mas. Ga­liau­siai – pri­si­pa­ži­ni­mas, kad my­li, sau, vai­ni­kuo­tas pa(si)kvie­ti­ mu į pa­si­ma­ty­mą ar­ti­miau­sia­me par­ke.

Tei­gia­mi da­ly­kai taip pat tu­ri ma­giš­ką ge­bė­ji­mą dau­gin­tis. Kryp­tin­gai siek­da­mos tei­gia­mų per­mai­nų, vie­ną die­ną tik­rai iš­gir­si­te komp­li­men­tą. Tik ne­pa­da­ry­ki­te dar vie­nos klai­dos – ne­si­kuk­lin­ki­te, lyg no­rė­tu­mė­te su­men­kin­ti sa­vo nuo­pel­nus.

Užuot ėmu­si tei­sin­tis, ža­vi mo­te­ris nu­si­ šyp­so­tų, tar­da­ma „ačiū!“ – ir nė žo­de­lio dau­giau.

▪

Iš­šū­kis: sa­vait­ga­lis Iš­sis­kir­ti lai­mės hor­mo­nus en­dor­fi­nus ska­ti­na vaikš­čio­ji­mas ba­so­mis per ry­to ra­są, plau­kio­ji­mas po at­vi­ru dan­gu­mi, gam­tos ty­la. Blo­giau­siu at­ve­ju – bent ke­lias mi­nu­tes žvelg­ti į at­vi­rą ho­ri­zon­tą, dan­gų.

Ro­ma­inas Ga­ry. „Auš­ros pa­ža­das“.

Leng­va­me hu­mo­ro rū­ke pa­skan­din­ ta R.Ga­ry sti­lius ir is­to­ri­ja, ku­rią tie­siog bū­ti­na pa­skai­ty­ti vi­soms ber­niu­kų ma­moms.

Ge­ros nuo­tai­kos šal­ti­niai

Ben­ja­mi­nas Hof­fas. „The Tao of Pooh“.

Kas tik­ra, ko ne­ga­li­ma, kam pa­klus­ti, ką rink­tis, kuo ti­kė­ti, kur ei­ti, ka­da gy­ven­ti?

Ry­tų iš­min­čių at­sa­ky­mai į vi­ sus gy­ve­ni­mo klau­si­mus – iš Mi­kės Pū­kuo­tu­ko lū­pų.

52

Moters triumfas | 2012 Ruduo

Jo­han­no Se­bas­ tia­no Ba­cho Lar­go iš Kon­cer­to flei­tai g-moll ir Lar­go kla­ ve­si­nui G-dur Nr.5; An­to­nio Vi­val­di „Me­tų lai­kai. Žie­ma“. Me­di­ta­ci­jai nu­tei­kian­tys gri­ga­liš­kie­ji cho­ra­lai.

„Ša­ra­da“.

Aud­rey Hep­burn ele­gan­ci­ja, šla­ke­lis hu­mo­ro ir int­ri­guo­jan­ti is­to­ri­ja, ku­rią žiū­rė­ti leng­va, nes ten, kur Ca­ry Gran­tas, ne­ga­li ne­bū­ti lai­min­gos pa­bai­gos.

Pa­ke­lia nuo­tai­ką, ša­li­na stre­są apel­si­nų sul­tys, ba­na­nai, pa­pri­kos, mig­do­lai, ža­lio­ji ar­ba­ta.

S

a­vait­ga­lio lauk­ti pra­de­da­me jau pir­ma­die­nį, ta­čiau šeš­ta­die­nio ry­tas daž­nai bū­na sun­kes­nis nei dar­bo die­na. Ta­da, kai ma­no­me pa­ga­vu­sios sa­vą lai­mės paukš­ tę, su­vo­kia­me, kad ran­ko­se – anaip­tol ne žu­vėd­ra, bet bam­bek­lė var­na, sna­pu baks­no­jan­ti į ap­šnerkš­tus na­mus.

Kel­tis ar ne­si­kel­ti – štai pir­mo­ji šeš­ta­ die­nio di­le­ma. Kel­tis ir vėl 48 sa­vait­ga­lio va­lan­das bū­ti Pe­le­ne, šei­mos ap­tar­nau­ jan­čiuo­ju per­so­na­lu? Ar vi­sa tai ir yra poe­tų ap­dai­nuo­to­ji mo­ters lem­tis?

Jei jū­sų ho­ri­zon­te pa­si­ro­dė niū­rios nuo­tai­kos de­be­sys, vy­ki­te juos ša­lin. Į vai­kų kam­ba­rius ne­kel­ki­te ko­jos. Ei­li­niu pa­moks­lu apie tvar­ką nie­ko ne­pa­siek­si­ te – tik pri­sod­rin­si­te na­mus nei­gia­mos ener­gi­jos, o jūs juk esa­te ne šiaip sau mo­ te­ris – tik­rų tik­riau­sia Pet­rar­kos Lau­ra!

Ki­tus na­mų ruo­šos dar­bus su­skirs­ty­ki­te į ma­lo­niau­sius ir la­biau­siai ne­mėgs­ta­mus.

Psi­cho­lo­gai sa­ko, kad leng­viau­sia dar­bus at­lik­ti pir­miau­sia pa­bu­čia­vus var­lę, t.y. ėmu­sis pa­ties ne­ma­lo­niau­sio. Pa­ban­dy­ki­te.

Gal pir­miau­sia rei­kės sa­ve įti­kin­ti, kad ma­lo­nu­mą tei­kia pa­ts pro­ce­sas (va­lan­ dą ly­gin­da­mos ar pus­va­lan­dį in­ten­sy­viai va­ly­da­mos lan­gus su­de­gin­si­te apie 100 kcal). Ne­si­se­ka? O kas jei į ne­tvar­ką tie­siog nu­mo­tu­mė­te ran­ka? Pir­miau­ sia – at­si­pa­lai­duo­ki­te, pail­sė­ki­te, nu­vy­ki­te stre­są. Net­rukus įsi­ti­kin­si­te: kai ge­res­nė nuo­tai­ka, ir pa­ts ne­ma­lo­niau­sias dar­bas ne­beat­ro­do toks bai­sus.

▪

Sveikata

Pa­mirš­to ly­gin­tu­vo tes­tas Ar už­ra­ki­nau du­ris? O ly­gin­tu­vas – ne­gi pa­li­kau įjung­tą?! Na, ži­no­ma: į par­duo­tu­vę ėjau duo­nos, bet jos ir ne­nu­si­pir­kau. Šie kas­die­niai da­ly­kai ge­rai pa­žįs­ta­mi ne vie­nai mo­te­riai. Ko­dėl pa­mirš­ta­me? Ar vy­rams leng­viau?

Tekstas: Lo­re­ta Ga­lu­baus­kie­nė

Hor­mo­nų įta­ka Esa­ma vi­so­kių nuo­mo­nių. Vie­ni tei­gia, kad mo­te­rų at­min­tis ge­res­nė nei vy­rų, ki­ti – at­virkš­čiai: paaug­lys­tė­je ge­bė­ji­mas at­si­min­ti bū­na vie­no­das, o vė­liau vy­rų at­min­tis ima lenk­ti mo­te­riš­ką­ją.

Pa­sak Vil­niaus uni­ver­si­te­to li­go­ni­nės San­ta­riš­kių kli­ni­kų Kon­sul­ta­ci­jų po­lik­ li­ni­kos At­min­ties su­tri­ki­mų ka­bi­ne­to neu­ro­lo­go med. dr. Arū­no Vait­ke­vi­čiaus, sa­ky­ti, kad vie­nos ly­ties at­min­tis ge­res­nė nei ki­tos, bū­tų ne­tei­sin­ga. Vis dėl­to fak­ tas: ly­čių pa­žin­ti­nių funk­ci­jų ir at­min­ties skir­tu­mai eg­zis­tuo­ja.

Tai le­mia vy­rų ir mo­te­rų ge­ne­ti­kos ypa­tu­mai, ly­ti­niai hor­mo­nai, ga­liau­siai – in­di­vi­dua­lios žmo­gaus sa­vy­bės. Be to, at­min­tis la­bai su­si­ju­si su iš­si­la­vi­ni­mu ir pro­fe­si­ja: kuo dau­giau nau­do­ja­mi gal­vos sme­ge­nų re­sur­sai, tuo ge­riau iš­la­vin­ta at­min­tis.

Lie­tu­vo­je bu­vo at­lik­ti ty­ri­mai pa­ žin­ti­nių funk­ci­jų grei­čiui nu­sta­ty­ti, pri­klau­so­mai nuo mo­ters mė­ne­si­nių cik­lo ir ly­ti­nių hor­mo­nų kon­cent­ra­ci­jos.

Pa­si­ro­do, kin­tant hor­mo­nų ba­lan­sui, ki­taip pri­si­me­na­mi praei­ties įvy­kiai. Be to, mo­te­rų pa­žin­ti­nės funk­ci­jos pa­kin­ta ir dėl kont­ra­cep­ti­nių tab­le­čių var­to­ji­mo.

Tai­gi hor­mo­nų įta­ka at­min­čiai įro­dy­ta moks­liš­kai.

Pri­si­me­na­me tai, kas įdo­mu

Pap­ras­tai tei­gia­ma, kad mo­te­rų dau­giau iš­vys­ty­ta žo­di­nė at­min­tis, o vy­rų – vaiz­ di­nė.

Mo­te­r ys dau­giau­sia nau­do­ja kal­bi­nius ge­bė­ji­mus, to­dėl joms leng­viau at­si­min­ ti teks­tą, emo­ci­jų ly­di­mus kas­die­nos įvy­kius, pa­veiks­lus, įsi­dė­mė­ti žmo­nių vei­dus, pa­pras­čiau mo­ky­tis kal­bų. Vy­rai ne­sun­kiai pri­si­me­na skai­čius, leng­viau orien­tuo­ja­si erd­vė­je. „Tai paaiš­ki­na­ma fi­zio­lo­gi­nė­mis gal­vos sme­ge­nų neu­ro­nų veik­los ypa­ty­bė­mis.

Ty­rė­jai su­ta­ria, kad kal­bos sklan­du­mo už­duo­tis ge­riau at­lie­ka mo­te­r ys. La­bai svar­bu, kaip in­for­ma­ci­ja pa­ste­bi­ma, iš­girs­ta­ma, įsi­dė­mi­ma, o vė­liau – at­ga­mi­ na­ma. Nuo to pri­klau­so, ką mes at­si­me­ na­me ge­rai, o ką lin­kę pa­mirš­ti, – pa­ste­bi neu­ro­lo­gas. – Kiek­vie­nas ge­riau­siai prii­ma tą in­for­ma­ci­ją, ku­ri at­ro­do įdo­mi.

Tai ir pri­si­min­ti leng­viau­sia.“ Daž­nai per­dė­tai ima­ma ne­ri­mau­ti dėl su­lė­tė­ju­sios at­min­ties ir ge­bė­ji­mo su­si­kaup­ti, kai nau­ja in­for­ma­ci­ja at­g y­ja lė­čiau nei se­ni pri­si­mi­ni­mai ar ži­nios.

Kai ku­rie moks­li­nin­kai jau tei­gia, kad sens­tant neu­ro­nų pra­ran­da­ma ma­žiau, nei bu­vo ma­no­ma iki šiol (ži­no­ma, jei ne­ser­ga­ma neu­ro­de­ge­ne­ra­ci­nė­mis li­go­mis).

At­min­ties prie­šai

Jau­nys­tė­je vi­sų žmo­nių pa­žin­ti­niai pro­ce­ sai vyks­ta grei­čiau, o maž­daug nuo 30-ies sme­ge­nų neu­ro­nų veik­la ima lė­tė­ti, pa­ žin­ti­nės funk­ci­jos ir at­min­tis silp­nė­ja. Vis dėl­to at­min­ties pro­ce­sai nė­ra sta­tiš­ki – mū­sų gal­vos sme­ge­nų veik­la ir at­min­tis kei­čia­si vi­są gy­ve­ni­mą.

Am­žius yra pa­grin­di­nis ri­zi­kos veiks­ nys at­min­čiai blo­gė­ti ir su­si­rgti Alz­hei­

54

Moters triumfas | 2012 Ruduo

Pa­mirš­to ly­gin­tu­vo tes­tas | Sveikata

me­rio li­ga, ku­ri su­da­ro 2/3 vi­sų va­di­na­ mų­jų de­men­ci­jų (pa­žin­ti­nių funk­ci­jų ir at­min­ties li­gų) at­ve­jų.

Sta­tis­tiš­kai mo­te­r ys Lie­tu­vo­je ir vi­ sa­me pa­sau­ly­je Alz­hei­me­rio li­ga ser­ga daž­niau nei vy­rai, dau­giau mo­te­rų pa­ cien­čių krei­pia­si į spe­cia­lis­tus. Tai ga­li bū­ti paaiš­ki­na­ma ne tik de­mog­ra­fi­ne pa­dė­ti­mi ša­ly­je: ne ma­žiau įta­kos da­ro ir su­lau­kus vy­res­nio am­žiaus ma­žė­jan­ti est­ro­ge­nų kon­cent­ra­ci­ja mo­ters or­ga­ niz­me.

Di­džiau­si at­min­ties prie­šai, kad ir ko­ kio am­žiaus bū­tu­me, – stre­sas, konf­lik­tai, nuo­la­ti­nis ne­ri­mas, dep­re­si­ja, ne­tin­ka­ma mi­ty­ba, rū­ky­mas ir al­ko­ho­lis, ne­mi­ga.

Vi­sa tai iš tie­sų ken­kia sme­ge­nų veik­lai.

Vais­tai: sper­ma ar poe­zi­ja?

Kaip ge­rin­ti at­min­tį? Pa­ta­ri­mų esa­ma daug ir įvai­rių: nuo tin­ka­mos mi­ty­bos, svei­kos gy­ven­se­nos, psi­chi­nės svei­ka­tos tau­so­ji­mo iki spor­to. Štai ang­lų ir vo­kie­ čių ty­rė­jai nu­sta­tė, kad val­gy­da­mos daug fla­vo­noi­dų tu­rin­čių braš­kių ir mė­ly­nių mo­te­r ys ga­li iš­lai­ky­ti ge­rą at­min­tį net me­tams bė­gant. Nor­ve­gų me­di­kai ti­ki­na:

mo­te­rų at­min­tį ge­ri­na į or­ga­niz­mą pa­te­ ku­si sper­ma. „To­kie ty­ri­mai dau­giau skir­ti me­di­ci­ nos moks­lui po­pu­lia­rin­ti, į tai nega­li­ma žvelg­ti rim­tai. Daug svar­biau nuo­lat bū­ti ne tik fi­ziš­kai, bet ir pro­tiš­kai ak­ty­viems: at­min­tį la­vin­ti mo­kan­tis kal­bų, spren­ džiant kry­žia­žo­džius, min­ti­nai mo­kan­tis ei­lė­raš­čių ir pa­na­šiai“, – sa­ko A.Vait­ke­ vi­čius.

Daug svar­biau nuo­ lat bū­ti ne tik fi­ziš­kai, bet ir pro­tiš­kai ak­ty­ viems: at­min­tį la­vin­ ti mo­kan­tis kal­bų, spren­džiant kry­žia­ žo­džius, min­ti­nai mo­kan­tis ei­lė­raš­čių.

Anks­čiau į at­min­ties su­tri­ki­mo pro­ ble­mas bu­vo nu­mo­ja­ma ran­ka, vis­ką su­ver­čiant vi­sa­ga­lei se­nat­vei, o da­bar

daug anks­čiau krei­pia­ma­si į me­di­kus.

Pas­te­bi­ma, kad jei žmo­gus pa­ts skun­ džia­si su­si­lpnė­ju­sia at­min­ti­mi, ti­kė­ti­na, kad jis yra svei­kas. O štai ser­gan­čiuo­sius Alz­hei­me­rio li­ga pas gy­dy­to­jus daž­niau­ siai at­ve­da tik su­ne­ri­mę ar­ti­mie­ji. „Pas­te­bė­jus pa­ki­tu­sį ar­ti­mo žmo­gaus el­ge­sį, kai jis ima ne­pri­si­min­ti ne­se­nų įvy­kių ar su­si­ta­ri­mų, blo­giau orien­tuo­ja­si įpras­to­je ap­lin­ko­je ar­ba vis sun­kiau ga­li at­lik­ti įpras­tus kas­die­nius dar­bus, ne­rei­ kė­tų vis­ko su­vers­ti am­žiaus po­ky­čiams“, – pa­ta­ria me­di­kas.

Vi­sais at­ve­jais ge­riau kreip­tis į gy­dy­to­ ją, ku­ris, at­li­kęs ke­le­tą ne­su­dė­tin­gų tes­tų, nu­ra­mins, pa­neigs abe­jo­nes ar, at­virkš­ čiai, gal­būt pa­siū­lys tam tik­rų vais­tų.

Vi­sų ki­tų žmo­nių at­min­ties su­si­lpnė­ji­ mą ne­re­tai ga­li­ma paaiš­kin­ti tie­siog nuo­ var­giu, dė­me­sio sto­ka. Už­ten­ka su­lė­tin­ti tem­pą, vis­ką da­ry­ti lė­čiau, su­telk­ti dė­me­sį į at­lie­ka­mą veiks­mą.

Tai­gi įvei­ki­me kas­die­nę ru­ti­ną, ras­ki­me pro­gų džiaug­tis nors ir ma­žy­te smulk­me­ na. Įsi­leis­ki­me vi­dun kuo dau­giau ge­rų emo­ci­jų ir pa­mirš­ki­me pyk­tį ir nuo­ skau­das. Do­mė­ki­mės vis­kuo, kas vyks­ta ap­link, rū­pin­ki­mės sa­vo kū­nu ir tur­tin­ ki­me sie­lą. O ta­da sa­vai­me pa­mir­ši­me... at­min­ties pro­ble­mas.

▪

Sveikata

Svei­ko mie­go pa­slap­tys Svei­ka gy­ven­se­na pa­ma­žu tam­pa ma­din­ga – ve­ge­ta­riz­mas, jo­gos už­siė­mi­mai, eko­lo­gi­ja. Re­gis, vi­są die­ną – pra­de­dant ry­ti­ne mankš­ta ir bai­giant su­ba­lan­suo­ta mity­ ba – rū­pi­na­mės sa­vo svei­ka­ta ir iš­vaiz­da, bet kaž­kas vis vien ne taip – jau­čia­mės pa­var­ gę, er­zi­na gal­vos skaus­mai, sun­ku su­si­kaup­ti. Sa­vo kū­nu rei­kia rū­pin­tis ne tik ak­ty­ viuo­ju me­tu – die­ną, svar­bu ne­pa­mirš­ti, kad treč­da­lį sa­vo gy­ve­ni­mo pra­lei­džia­me mie­go­da­mi. Miego sutrikimai gali būti ir ligų simp­to­mai.

Teks­tas: Kris­ti­na Ci­pa­ry­tė

At­ras­ki­me prie­žas­tis

Daž­niau­siai žmo­nes ka­muo­ja ne­mi­ga, ne­ga­lė­ji­mas už­mig­ti ar­ba daž­ni nu­bu­ di­mai mie­gant bei trum­pas nak­ti­nis mie­gas. Me­di­ci­nos cent­ro „Neu­ro­me­da“ gy­dy­to­ja neu­ro­lo­gė pro­fe­so­rė Van­da Lie­ sie­nė pa­de­da pa­cien­tams at­pa­žin­ti mie­go su­tri­ki­mų prie­žas­tis ir jas gy­dy­ti. Anot jos, ne­mi­gos prie­žas­tys la­bai įvai­rios – nuo ne­ri­mo pa­di­dė­ji­mo iki dep­re­si­jos ir įvai­rių skaus­mo li­gų, ku­rios ne­lei­džia mie­go­ti.

V.Lie­sie­nė tei­gia, kad ge­rai pail­sė­jęs žmo­gus at­ro­do svei­kas, ge­ra nuo­tai­ka at­ si­spin­di jo iš­vaiz­do­je. „Blo­gas mie­gas jau yra li­gos sig­na­las, o ne prie­žas­tis“, – sa­ko gy­dy­to­ja ir pri­du­ria, kad sva­rbiau­sia sa­ve ste­bė­ti ir diag­nuo­zuo­ti, ko­dėl su­tri­ko nor­ma­lus poil­sio re­ži­mas. „Pir­miau­siai svar­bu įsi­klau­sy­ti į sa­vo or­ga­niz­mo po­rei­kius: jaus­ti sa­vo va­ka­

ri­nio mie­go lai­ką, lai­ky­tis jo, pri­si­tai­ky­ti prie pa­ros švie­sos pe­rio­do. Su tam­sa tu­ri atei­ti ir mie­gas – švie­sa yra pa­grin­di­nis re­gu­lia­to­rius miego/budrumo cik­lo sme­ ge­nų veik­lo­je. Pa­ros rit­mas tu­ri su­tap­ti su as­mens ge­ne­ti­nio laik­ro­džio rit­mu, ku­ris re­gu­liuo­ja sme­ge­nų veik­los ak­ty­vu­mo laips­nį“, – pa­ta­ria neu­ro­lo­gė.

Lo­vo­je rei­kia tik mie­go­ti, o ne skai­ty­ti ar žiū­rė­ti te­le­vi­zo­rių. Žmo­gus daž­nai pri­pran­ta prie ap­lin­ kos są­ly­gų ir jų ne­be­jau­čia – nuo­la­ti­nis vie­no­das triukš­mas tam­pa ne­be­gir­di­mas ir ne­truk­do mie­go­ti. Kai ku­rie žmo­nės

Jei kenèiate nuo ávairiø miego sutrikimø, galime jums padëti!

Miego sutrikimø diagnostikos laboratorijoje atliekamas visos nakties polisomnografinis miego tyrimas. ________________________________________________ Registracija tel. (8 37) 331 511, 8 613 42 780 www.neuromeda.lt

56

Moters triumfas | 2012 Ruduo

ne­ga­li už­mig­ti vi­siš­ko­je ty­lo­je, ge­riau snau­džia prie įjung­to te­le­vi­zo­riaus. Tai – jau mie­go su­tri­ki­mo po­žy­mis.

Ne tik pra­stas nak­ti­nis mie­gas iš­duo­da sly­pin­čius ne­ga­la­vi­mus – žmo­gus ga­li mie­go­ti ge­rai, ta­čiau jį kan­ki­na mie­guis­ tu­mas die­ną. Pag­rin­di­nė prie­žas­tis yra knar­ki­mas mie­gant. Pa­tys pa­cien­tai to ne­jau­čia, bet dėl knar­ki­mo kren­ta de­guo­ nies įso­ti­ni­mas sme­ge­ny­se, ku­ris le­mia ry­ti­nį nuo­var­gio jaus­mą ir mie­guis­tu­mą vi­są die­ną. „Neu­ro­me­dos“ kli­ni­ko­je, ku­rio­je gy­ do­mi įvai­rūs neu­ro­lo­gi­niai ir psi­cho­lo­gi­ niai su­tri­ki­mai, at­lie­ka­mas vi­sos nak­ties mie­go ty­ri­mas, pa­de­dan­tis nu­sta­ty­ti ne­ko­ky­biš­ko poil­sio prie­žas­tis. V.Lie­sie­nė sa­ko, kad vais­tais gy­dant ne­mi­gą ga­li­ma tik lai­ki­nai pa­ge­rin­ti su­tri­ki­mus, ta­čiau svar­biau­sia nu­sta­ty­ti, ko­dėl tie su­tri­ki­mai at­si­ra­do, ir tik ta­da pa­skir­ti gy­dy­mą.

Ka­da kreip­tis į gy­dy­to­ją?

Epi­de­mio­lo­gi­nių ty­ri­mų duo­me­ni­mis, vie­nas iš ke­tu­rių suau­gu­sių­jų skun­džia­si poil­sio jaus­mo sto­ka po mie­go, ta­čiau tik 5 pro­c. blo­gai mie­gan­čių­jų krei­pia­si į me­di­ kus. Nor­ma­lus mie­gas yra ge­ros svei­ka­tos po­žy­mis, to­dėl bū­ti­na at­ras­ti prie­žas­tis, ku­rios trik­do poil­sį – tai ga­li bū­ti ir fi­zio­ lo­gi­niai pa­ki­ti­mai, ir išo­ri­niai veiks­niai.

V.Lie­sie­nė pa­ta­ria, kad į me­di­kus rei­kia kreip­tis vi­sais at­ve­jais, kai at­si­ran­da sa­vi­ jau­tos pa­blo­gė­ji­mas ir tai truk­do dar­bui ar gy­ve­ni­mo ko­ky­bei. Jei žmogus ne­ga­li pagerinti sa­vo mie­go ko­ky­bės pa­gal­vo­ da­mas apie jam tin­ka­mą mie­go lai­ką, fi­zi­nį krū­vį ar triukš­mą, švie­sos per­tek­lių mie­ga­ma­ja­me bei ele­men­ta­rius mie­go hi­ gie­nos rei­ka­la­vi­mus, va­di­na­si, jam rei­kia kreip­tis į spe­cia­lis­tą, kol ne­mi­ga ne­ta­po

Svei­ko mie­go pa­slap­tys | Sveikata

lė­ti­nė – kai blo­gas mie­gas tę­sia­si 3–4 sa­vai­tes ir jam jau sun­ku dirb­ti. To­kiais at­ve­jais ky­la pa­vo­jus, kad su­si­lpnės imu­ ni­nė sis­te­ma, at­si­ras lė­ti­nių li­gų.

Įdo­mūs fak­tai Anot pro­f.V.Lie­sie­nės, paaug­lių mie­gas – gi­les­nis nei vai­kų. Apie 20-uo­sius gy­ve­ni­mo me­tus nak­ties mie­gas pa­ma­žu trum­pė­ja iki 7 val. Po tris­de­šimt­me­čio mie­go truk­mė pri­klau­so nuo išo­ri­nių fi­zi­nių veiks­nių – triukš­mo, tem­pe­ra­tū­ros, lo­vos pa­to­gu­mo.

La­biau­siai mie­gas pa­si­kei­čia įžen­gus į šeš­tą de­šim­tį: sun­kiau už­mie­ga­ma, daž­niau pra­bun­da­ma, il­gė­ja pra­bu­di­mų truk­mė. Po 65-erių daž­nai at­si­ran­dan­tys kau­lų, stu­bu­ro de­ge­ne­ra­ci­niai pa­žei­di­mai dar pa­ryš­ki­na šiuos fi­zio­lo­gi­nius ki­ti­mus, at­si­ran­da il­gi būd­ra­vi­mo pe­rio­dai nak­ties me­tu.

Anot spe­cia­lis­tės, mie­gui ga­na svar­bu yra švie­sa ir ap­lin­kos tem­pe­ra­tū­ra, blo­ges­nį po­vei­kį tu­ri šal­tis ne­gu ši­lu­ma. Pir­mą­sias tris mie­go va­lan­das kū­no tem­pe­ra­tū­ra su­ma­žė­ja maž­daug 1 laips­niu, vė­liau dar la­biau jau­čia­mi ap­lin­kos tem­pe­ra­tū­ros po­ky­čiai.

Sens­tant jaut­ru­mas ap­lin­kos tem­pe­ra­ tū­rai di­dė­ja. Vy­res­nių žmo­nių fi­zio­lo­gi­nis mie­gas ga­li bū­ti ge­ras tik esant pa­sto­viai kū­no tem­pe­ra­tū­rai ge­rai ap­si­klo­jus ar­ba kai kam­ba­rio tem­pe­ra­tū­ra 21–22 laips­niai ši­lu­mos. Su­ma­žė­jus tem­pe­ra­tū­rai, kin­ta sap­nų in­ten­sy­vu­mas ir for­ma. Esant že­mai tem­pe­ra­tū­rai at­si­ran­da „ap­si­sau­go­ji­mo“ pra­bu­di­mai.

Lo­va ir par­tne­ris

La­bai svar­bu ste­bė­ti ap­lin­ką, ku­rio­je mie­ ga­me. Kar­tais pa­pras­ti bui­ti­niai da­ly­kai ga­li su­kel­ti rim­tų ne­ga­la­vi­mų. Vi­sų pir­ ma, at­kreip­ki­me dė­me­sį, ko­kio­je lo­vo­je mie­ga­me. Mie­go su­tri­ki­mų spe­cia­lis­tė pa­žy­mi, kad ge­ra lo­va da­ro di­de­lę įta­ką mie­gui, nes nu­ga­ros ar ga­lū­nių skaus­mai dėl ne­pa­to­gios lo­vos ar čiu­ži­nio ga­li sa­ vai­me su­kel­ti ne­mi­gą. Dar vie­nas svar­bus as­pek­tas: lo­vo­je rei­kia tik mie­go­ti, o ne skai­ty­ti ar žiū­rė­ti te­le­vi­zo­rių.

Me­di­ci­nos cent­re bu­vo ti­ria­mi as­me­ nys, su­si­du­rian­tys su mie­go pro­ble­mo­mis dėl nu­ga­ros ar są­na­rių skaus­mų. 18 ti­ria­ mų­jų, ku­rių vi­du­ti­nis am­žius 45 me­tai, pa­si­ju­to daug ge­riau pri­tai­kius jiems spe­cia­lios for­mos (su spran­do lin­kio ko­rek­ci­ja) pa­gal­ves, lo­vos iš gro­te­lių sis­ te­mą, la­tek­so čiu­ži­nius ir nuo­la­ti­nę kū­no tem­pe­ra­tū­rą pa­lai­kan­čią vil­nos pa­ta­ly­nę.

Kiek­vie­nas in­di­vi­dua­liai su­ra­do ge­rą kū­no pa­dė­tį, pa­ge­rė­jo mie­gas, to­dėl jau­tė­si ge­riau pail­sė­ję. Tai yra fi­zi­nės prie­ mo­nės, ku­rio­mis pa­tys as­me­nys ga­li be gy­dy­to­jo pa­gal­bos pa­ge­rin­ti sa­vo mie­gą, dar­bo ko­ky­bę, at­si­kel­ti pail­sė­ję, iš­veng­ti nu­ga­ros, spran­do ar ko­jų skaus­mų.

Gy­dy­to­ja, pa­klaus­ta, ką da­ry­ti su­tuok­ ti­niams, ku­riuos var­gi­na mie­go­ji­mas kar­ tu, nu­ro­do dvi išei­tis: jei žmo­gus vargs­ta dėl su­tuok­ti­nio knar­ki­mo, ypač daž­nų ju­de­sių ar prie­puo­lių nak­tį, ta­da rei­kė­tų

sa­vo my­li­mą­jį pa­ska­tin­ti gy­dy­tis, kreip­ tis dėl mie­go ty­ri­mų; jei žmo­gus tam­pa ne­mie­las – er­zi­na jo bu­vi­mas ir die­ną, ir nak­tį – kreip­tis į psi­cho­lo­gą dėl šei­mos te­ra­pi­jos.

▪

Moters triumfas | 2012 Ruduo

57

Slėpiniai

Sak­ra­li­nis sek­sas ir ero­ti­niai sap­nai

Sap­nai – jaus­mų ir emo­ci­jų at­spin­dys. Sap­nuo­se pa­da­ro­mi moks­lo at­ra­di­mai, pa­ra­šo­mos kny­gos, su­ku­ria­mos ne­mir­tin­gos me­lo­di­jos, sap­nuo­se ga­li­me su­tik­ti sa­vo bū­si­mą par­tne­rį ar par­tne­rę. Sap­nuo­se ga­li­me pa­tir­ti ir ero­ti­nių ma­lo­nu­mų.

Tekstas: Ri­ta Ba­nie­nė

Ku­ria­mo­sios ga­lios pa­grin­das Sek­sua­li­nė ener­gi­ja – svar­biau­sia žmo­ gaus ku­ria­mo­ji ga­lia. Ne vel­tui se­no­sio­se an­ti­ki­nė­se kul­tū­ro­se bu­vo po­pu­lia­rūs vai­sin­gu­mo kul­tai, gar­bi­na­mas fa­las ir va­gi­na, o sak­ra­li­nė pro­sti­tu­ci­ja In­di­jo­je bu­vo lai­ko­ma ne­tgi gerb­ti­nu da­ly­ku, nes sek­sua­li­nės or­gi­jos tais lai­kais ne­bu­vo sa­ vi­tiks­lis da­ly­kas. „Šven­to­sios“ pro­sti­tu­tės tar­na­vo kul­tui at­lie­kant įvai­rius žmo­nių vai­sin­gu­mo, že­mės der­lin­gu­mo ri­tua­lus.

Se­no­vės Ki­ni­jo­je mei­lės dao pa­slap­ čių, su­tei­kian­čių par­tne­riams svei­ka­tos, har­mo­ni­jos ir il­gaam­žiš­ku­mo, te­ga­lė­jo mo­ky­tis aris­tok­ra­tai ir aris­tok­ra­tės, In­di­ jo­je ir Ti­be­te mei­lės tant­ra bu­vo ir te­bė­ra su­dė­ti­nė in­duis­ti­nio ar­ba bu­dis­ti­nio dva­ si­nio mo­ky­mo tant­riz­mo da­lis.

Anot re­li­gi­jo­ty­ri­nin­ko Mir­ceos Elia­ de‘s, se­nų­jų kul­tū­rų žmo­nės, mėg­džio­da­ mi die­vus, no­rė­jo jiems pri­lyg­ti ir pa­jus­ti ab­so­liu­čią gy­ve­ni­mo pa­lai­mą. Ati­tin­ka­mi mi­ty­bos, dar­bo ir sek­sua­li­niai ri­tua­lai su­teik­da­vo žmo­nių poel­giams die­viš­ku­ mo. Sek­sua­li­nis ak­tas Se­no­vės Egip­te, In­di­jo­je, Ki­ni­jo­je ar Ti­be­te pri­ly­go šven­tai Dan­gaus ir Že­mės są­jun­gai. Iki šiol tant­ ris­ti­nės ir daois­ti­nės mei­lės tech­ni­kos tar­nau­ja dva­si­niam to­bu­lė­ji­mui.

Pa­na­šiai yra ir su mū­sų sap­nais.

Ki­tas Die­vo vei­das

Rem­da­mie­si sap­nų ana­li­zės ir psi­cho­ te­ra­pi­jos kū­rė­ju Sig­mun­du Freu­du, ga­lė­tu­me pa­sa­ky­ti, kad sek­sua­lu­mas – tai ki­tas Die­vo vei­das, ta­čiau ne­bū­ti­nai sek­sua­li­niai sap­nai tė­ra kom­pen­sa­ci­niai ir sap­nuo­ja­mi bū­tent ta­da, kai trūks­ta par­tne­rio ir pa­są­mo­nė kom­pen­suo­ja šį

58

Moters triumfas | 2012 Ruduo

trū­ku­mą, su­teik­da­ma kū­nui sap­nuo­se tai, ko trūks­ta fi­zio­lo­gi­jai: sek­so su my­ li­mu par­tne­riu, mei­lės pro­ver­žių. Pa­są­ mo­nė at­min­ties klo­duo­se su­ran­da tai, ko rei­kia, ir at­kar­to­ja nak­ti­nia­me sean­se.

Kar­tais ero­ti­niai sap­nai ga­li pra­na­šau­ ti ir rea­lų par­tne­rį: tą, su ku­riuo gy­ve­ na­te, – pa­ro­do sap­ne san­ty­kių trū­ku­ mus ar to­bu­lu­mo sie­kia­my­bę, o kar­tais su­sap­nuo­ja­te tą, ku­rį su­tik­si­te.

Kar­tais sap­nuo­se sap­nuo­jan­ty­sis įgy­ja ry­tie­čių mei­lės tech­ni­kos ar dva­si­nių ži­ nių iš ko­lek­ty­vi­nės pa­są­mo­nės – bend­ro aruo­do, ku­ria­me, anot sap­nų ty­ri­nė­to­jo Car­lo Gus­ta­vo Jun­go, sly­pi vi­sa žmo­ni­ jos pa­tir­tis.

Il­gai­niui žmo­gus sap­nuo­se pra­de­da elg­tis pa­na­šiai kaip tik­ro­vė­je ir at­virkš­ čiai.

Be­je, svar­biau­sia be­si­my­lin­čių tant­ris­ tų už­duo­tis tik­ro­vė­je – ener­gi­jos per­kei­ ti­mas ir są­mo­nin­gu­mo iš­lai­ky­mas ak­to me­tu. Be­si­my­lin­tie­ji me­di­tuo­ja vie­nas prie­šais ki­tą, „pasiverčia” ati­tin­ka­mo­ mis die­vy­bė­mis, vi­zua­li­zuo­ja įvai­rius da­ly­kus, at­lie­ka kvė­pa­vi­mo pra­ti­mus, kal­ba mant­ras ir my­li­si, o my­lė­da­mie­si neat­si­duo­da aist­roms ir ins­tink­tams, bet su­ma­niai kont­ro­liuo­ja aist­rą, nu­krei­pia ją no­ri­ma ir rei­kia­ma link­me, pa­si­kei­ čia ener­gi­jo­mis, paau­ko­ja sa­vo mei­lę die­vy­bėms. Šie, ją su­die­vi­nę, per­kei­tę, grą­ži­na po­rai. Tant­ri­nė suei­tis ga­li truk­ti la­bai il­gai – nuo va­lan­dos iki ke­lių ir par­tne­riai, lė­tai, ne­skub­riai my­lė­da­mie­ si, jau­čia mei­lės eks­ta­zę, ar­ba va­di­na­mą­jį kos­mi­nį or­gaz­mą, ku­rio es­mė ener­gi­nė.

Be to, vie­na bū­ti­nų sėk­min­gos tant­ri­ nės mei­lės są­ly­gų – vy­ras tu­ri kont­ro­ liuo­ti eja­ku­lia­ci­ją ir sa­vo per­keis­tą, su­ die­vin­tą sėk­lą my­lė­ji­mo­si me­tu pri­vers­ti te­kė­ti sa­vo pa­ties su­bti­liai­siais kū­no

ka­na­lais. Part­ne­rė pa­ti­ria aukš­tes­nio ly­ gio or­gaz­mą – be va­di­na­mo­jo rau­me­nų su­si­trau­ki­mo, kai or­gaz­mas trun­ka daug il­giau nei įpras­tas, fi­zio­lo­gi­nis.

To­kiu bū­du be­si­my­lin­tys par­tne­riai su­ku­ria di­džiu­lį sek­sua­li­nės ener­gi­jos lau­ką, ku­ris nie­kur ne­dings­ta (per įpras­ tą suei­tį di­džiu­liai ener­gi­jos iš­tek­liai iš­me­ta­mi išo­rėn), o my­lin­tis tant­ris­tams su­kaup­ta ener­gi­ja pa­nau­do­ja­ma par­tne­ rių psi­chi­kos ga­lioms stip­rin­ti, svei­ka­ tai ge­rin­ti, jau­nat­viš­ku­mui pa­lai­ky­ti ir, ži­no­ma, dva­si­niam pa­ži­ni­mui.

Prak­ti­kuo­jan­ti šiuos da­ly­kus po­ra daž­nai šias pa­mo­kas at­kar­to­ja sap­ne ir sap­nuo­se vyks­ta mo­ky­mas, nes sap­nuo­ jant įma­no­ma su­si­siek­ti su aukš­tes­nė­mis bū­ty­bė­mis ir dva­si­niais mo­ky­to­jais.

At­sik­ra­to­ma pan­čių Kar­tais sap­nuo­jan­ty­sis ero­ti­nį sap­ ną at­si­kra­to emo­ci­nių ir fi­zi­nių blo­kų, truk­dan­čių to­bu­lė­ti. Sap­ne ero­ti­ka yra na­tū­ra­lus da­ly­kas – kaip kvė­pa­vi­mas ar val­g y­mas. Ero­ti­ko­je nė­ra nie­ko gė­din­ga.

Ga­lu­ti­nis tant­ris­tų tiks­las – pa­siek­ti nu­švi­ti­mą, o daois­tų – ne­mir­tin­gu­mą, die­viš­ku­mą. Mei­lės dao tar­nau­ja fi­zi­nei ir psi­chi­nei svei­ka­tai stip­rin­ti, jau­nat­ viš­ku­mui iš­lai­ky­ti. Tie, ku­rie ei­na dao ke­liu, pa­ti­ria vi­sa­tos vie­no­vę. Anot dao­sų, kiek­vie­nas žmo­gus – ma­ža vi­sa­ ta. Vis­kas, kas gy­va, iš­plau­kia iš vie­no ir to pa­ties šal­ti­nio ir yra iš to­kios pat me­džia­gos.

Dao­sai, pa­si­tel­kę įvai­rius kū­no ir są­mo­nės pra­ti­mus, iš­moks­ta pa­lai­ky­ti rei­kia­mą gy­vy­bi­nės ener­gi­jos či ba­lan­są ir kas­dien me­di­tuo­da­mi su­ge­ba val­dy­ti

Sak­ra­li­nis sek­sas ir ero­ti­niai sap­nai | Slėpiniai

Mei­lė pa­gal ki­nus Išt­rau­kos iš dao­sų trak­ta­tų Su Nu: Bet ko­kios vy­ro silp­ny­bės iš­plau­kia iš ne­mo­kė­ji­mo my­lė­tis. Mo­te­ris iš pri­gim­ties yra stip­res­nės psi­chi­kos nei vy­ras, taip pat ga­ lin­ges­nė sek­se, nes van­duo yra stip­res­nis už ug­nį. Tie, kas ži­no Mei­lės Dao, yra tar­si ge­ri vi­rė­jai, mo­kan­tys pa­nau­do­ti pen­kis sko­nio ele­men­tus ruoš­da­mi val­gius. Tie, kas ži­no Mei­lės Dao, mo­ka har­mo­ni­zuo­ti in ir jang, ga­ li su­jung­ti pen­kis džiaugs­mo po­ jū­čius į dan­giš­ką pa­lai­mą. Tie, ku­rie ne­ži­no Mei­lės Dao, mirs anks­ty­va mir­ti­mi, ne­pa­ty­rę mei­lės me­no ma­lo­nu­mų.

Lieh–Hsien–Chuan: Mo­ky­to­jas Youn­gas pui­kiai mo­kė­jo kont­ro­liuo­ti ir at­ nau­jin­ti sa­vo fi­zi­nes ga­lias ir funk­ci­jas. Jis mo­kė­jo pa­si­sa­vin­ti mo­te­rų Slap­to­jo Slė­nio esen­ci­ją. Svar­biau­ sias šio me­no punk­tas bu­vo ne­leis­ti nu­mir­ti sa­vo sėk­lai.

Grįž­tan­ti sėk­la su­stip­ri­na vi­ta­liš­ku­mą ir at­nau­ji­ na sme­ge­nis. Ma­lo­nu­mo ke­lias pri­klau­so nuo kū­no ir dva­sios troš­ki­mų. Pa­tar­ti­ na rink­tis Auk­so Vi­du­rį, kad mais­to ne­bū­tų nei per daug, nei per ma­žai. Yra fi­zi­niai dės­niai, ku­rie le­mia eja­ku­lia­ci­ją, ta­čiau iš­min­čiai, ži­nan­tys, kaip at­gau­ti ir pa­lai­ky­ti jė­gas, nie­kad ne­pa­si­duos ne­sai­kin­giems ma­lo­nu­mams.

Tung: in ir jang dės­niai: Vy­riš­ka ir mo­te­riš­ka ener­gi­ja iš­plau­kia vie­na iš ki­tos. Kai jang ne­pa­sie­kia in, yra liūd­nas ir nu­si­mi­nęs, o jei­gu in ne­pa­sie­kia jang, nė­ra ak­ty­vi. Jei vy­ras no­ri my­lė­tis, o mo­te­ris ne­jau­čia to­kio no­ro, va­di­na­si, jų šir­dys nė­ra pa­sie­ku­sios har­mo­ni­jos, o jų gy­vy­bi­nės esen­ci­jos ne­pa­ža­ din­tos. Tuo­met vy­ras tu­rė­tų ap­ka­bin­ti tra­pų lyg jas­pio bran­gak­me­nį mo­ters kū­ną ir jį gla­mo­nė­ ti. Bū­ti kar­tu ir plak­ti vie­nos šir­dies rit­mu reiš­kia, kad vy­ras ir mo­te­ris tu­ri vie­nas ki­tą ap­glėb­ti, bu­čiuo­tis ir ska­nau­ti vie­nas ki­to lie­žu­vį, glos­ty­ti au­sis ir vir­šu­gal­vį. Rei­kė­tų šne­kė­ti vie­nas ki­tam mei­lės žo­džius, po to mo­te­ris tu­rė­tų kai­re ran­ka paim­ti vy­ro Jas­pio Sos­tą ir jį glos­ty­ti, o vy­ras tu­rė­tų lė­tai at­ver­ti mo­ters Jas­pio var­tus. Kai Jas­pio Sos­tas pa­ža­di­na­mas ir vy­riš­ko gy­vy­bi­nio ele­men­to pa­veik­ti at­si­da­ro mo­ters Jas­pio Var­ tai, ener­gi­jos ima te­kė­ti lyg be­si­ver­žian­čio į slė­nį šal­ti­nio ir abie­jų be­si­my­lin­čių nuo­tai­ka pa­sie­kia vie­no­dą har­mo­ni­jos ly­gį.

sek­sua­li­nę ener­gi­ją. Ero­ti­niuo­se sap­ nuo­se kar­tais įvyks­ta tai, ko žmo­nės ne­lei­džia sau pa­tir­ti die­ną, kai juos val­do vi­suo­me­ni­nės pro­gra­mos, įvai­rios dog­mos, ta­bu ir drau­di­mai.

Krikš­čio­ny­bės mo­ky­mas pa­rem­tas pri­gim­ti­ne nuo­dė­me, o sek­sas lai­ko­mas ne­šva­riu da­ly­ku, prie­šin­gai ry­tie­čių re­ li­gi­joms – jo­se tant­ris­tų ar dao­sų mei­lė

iš­ke­lia­ma į pa­dan­ges. Vie­na ver­tus: krikš­čio­niš­kas po­žiū­ris draus­mi­na žmo­ gų, ne­lei­džia jam gy­ven­ti pa­lai­dai, ki­ta ver­tus, ir su­var­žo pri­gim­ti­nius ins­tink­ tus. To­dėl ver­ta su­ras­ti va­di­na­mą­jį auk­so vi­du­rį ir bū­tent sap­nuo­se sie­la tai da­ro.

Sap­nuo­se ga­li­me gau­ti pa­ta­ri­mą, kaip mums elg­tis gy­ve­ni­me, ko­kiu ke­liu ei­ti, ko­kio par­tne­rio mums rei­kia, ne­tgi pa­

gy­ja­ma, iš­gy­ja emo­ci­nės žaiz­dos, esant va­di­na­mie­siems tok­si­niams san­ty­kiams.

Tad nė­ra ko bi­jo­ti ero­ti­nių sap­nų, jie – na­tū­ra­lūs, ne­bent sap­nuo­se jus kas nors prie­var­tau­tų – tai ga­li bū­ti įspė­ji­mas, kad taip ga­li nu­tik­ti ir rea­lia­me gy­ve­ni­me, ar­ ba rei­kia ieš­ko­ti jus su­pan­čio­je ap­lin­ko­je žmo­nių ar si­tua­ci­jų, ku­rio­se esa­te pri­vers­ti elg­tis prieš sa­vo va­lią, ir to ne­be­da­ry­ti.

▪

„Shutterstock“ nuotr.

Moters triumfas | 2012 Ruduo

59

Žvaigždės

Ho­ros­ko­pas 2013 me­tams Teks­tas: Ri­ta Vai­naus­kie­nė

Avi­nas

(03 21 – 04 20)

Tai lai­ko­tar­pis, kai bus gau­su iš­šū­kių ir su­dė­tin­gų si­tua­ci­jų, ku­rio­mis tem­pe­ra­ men­tin­ga­sis Avi­nas tu­rės elg­tis taip, kaip jam ne­bū­din­ga – iš­klau­sy­ti opo­nen­tus ir ne­si­karš­čiuo­ti. Avi­nas tu­rės pa­keis­ti sa­vo var­to­to­jiš­ką po­žiū­rį į žmo­nes, vi­sų pir­ ma – į sa­vo ar­ti­muo­sius. Iš­di­du­mas daž­nai ne­leis Avi­nui vi­sa­pu­siš­kai to­bu­lė­ti, ga­li­ma ir trin­tis as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me. Tai veik­ los per­mai­nų me­tai.

Jau me­tų pra­džio­je bus ki­vir­čų. Dėl my­ li­mo žmo­gaus kils daug pro­ble­mų, ku­rios per pa­sta­ruo­sius me­tus ne­lei­do su­kur­ti har­mo­nin­gų san­ty­kių. Tas šal­ta­sis ka­ras tarp Avi­no ir jo par­tne­rio pra­na­šau­ja san­ ty­kių pa­bai­gą; at­ro­do, kad vi­si spren­di­mai bus Avi­no ran­ko­se, nuo jo pri­klau­sys ir san­ty­kių tėk­mė. Tei­sin­gai el­gdamasis jis ga­lės as­me­ni­nius san­ty­kius pa­kel­ti į ki­tą ly­gį, ku­ris su­teiks ant­rą šan­są mei­lei. Kai ku­rie Avi­nai, su­vo­kę, kad su­kly­do ir aist­ra jau ne to­kia stip­ri, nu­spręs san­ty­kius nu­ trauk­ti ir iš­si­skir­ti. Sky­ry­bos Avi­nui at­neš dva­si­nių kan­čių, by­li­nė­ji­ma­sis ir tur­to da­ly­bos pa­rei­ka­laus daug lai­ko.

Tik ieš­kan­tys sa­vo ant­ro­sios pu­se­lės Avi­nai bus nu­si­tei­kę ryž­tin­gai, bet ren­kan­ tis par­tne­rį bus la­bai iš­ran­kūs.

Pa­na­ši si­tua­ci­ja dėl dar­bo. Avi­nui teks daug kar­tų gin­ti sa­vo po­zi­ci­jas, ku­rios vie­nu mo­men­tu net ims kli­bė­ti. Ar­tė­jant va­sa­rai si­tua­ci­ja ga­li pa­blo­gė­ti tiek, kad kils Avi­no at­lei­di­mo iš dar­bo ar jo pa­rei­gų pa­že­mi­ni­mo tikimybė. Iš­gel­bė­ti sa­vo pa­ dė­tį ga­lės tik tie šio ženk­lo at­sto­vai, ku­rie iš pat pra­džių dar­be už­si­re­ko­men­da­vo kaip pa­rei­gin­gi ir sa­vo dar­bą iš­ma­nan­tys spe­cia­lis­tai. 2013 m. pa­tik­ri­ni­mų ir au­di­tų bus dau­giau, ver­ta pa­si­ruoš­ti ir su­tvar­ky­ ti do­ku­men­ta­ci­ją. Ba­lan­džio, rug­sė­jo ir gruo­džio mė­ne­siai bus pro­ble­miš­kiau­si.

Ant­ro­je me­tų pu­sė­je Avi­nai tu­rė­tų bū­ti at­sar­ges­ni in­ves­tuo­da­mi di­de­les su­mas į vers­lą.

Jau­tis

(04 21 – 05 21)

Tai dva­si­nio at­si­nau­ji­ni­mo, rei­ka­lin­gų to­ bu­lė­ti sa­vy­bių iš­ryš­ki­ni­mo, nau­jų žmo­nių,

60

Moters triumfas | 2012 Ruduo

ku­rie ga­li pa­lik­ti reikš­min­gą pėd­sa­ką ir Jau­čio gy­ve­ni­me, at­si­ra­di­mo lai­ko­tar­pis.

Tai lai­kas, kai rei­kės pa­si­rink­ti konk­re­čią gy­ve­ni­mo po­zi­ci­ją. Ir ne tik pa­si­rink­ti, bet ir ju­dė­ti tuo ke­liu. Iš­ryš­kės slapti Jau­čių ta­len­tai, dau­ge­lis šio ženk­lo at­sto­vų im­sis or­ga­ni­za­ci­nės ir koor­di­na­ci­nės veik­los.

As­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me jaus­mų pa­bu­ di­mo rei­kė­tų ti­kė­tis pa­va­sa­riop, kai šil­dant sau­lu­tei ati­tirps ir jo šir­dis. Rei­kė­tų bū­ti ati­diems sa­vo jaus­mams, nes įsi­my­lė­jęs Jau­tis pa­si­ners vi­sa sa­vo esy­be į jaus­mus ir jo mei­lė ne­tru­kus taps pri­klau­so­my­be.

Pa­va­sa­rį kaip re­ta bus la­bai ak­ty­vūs ne­tgi kartu gy­ve­nan­čiųjų jaus­mai. Čia ga­li bū­ti ir flir­to, ir ne­tgi iš­da­vys­čių, nes šio ženk­lo at­sto­vai, pa­si­da­vę silp­nu­mo aki­mir­kai, daž­no­kai at­si­duos aist­rai.

Ki­tas iš­skir­ti­nis as­pek­tas – pa­ge­rė­ję Jau­čio san­ty­kiai su tė­vais. Sėk­min­gi mė­ne­ siai sie­kiant pa­ge­rin­ti san­ty­kius jiems bus ge­gu­žė ir lapk­ri­tis.

Ar­tė­jan­tys 2013-ie­ji su­teiks pui­kią ga­li­my­bę Jau­čio ženk­lo at­sto­vams mak­ si­ma­liai siek­ti pro­fe­si­nės kar­je­ros. Jau­čiai (ypač me­tų pra­džio­je) kū­ry­biš­kai spręs su­ dė­tin­gas pro­ble­mas, tai juos iš­skirs iš ki­tų ko­lek­ty­vo na­rių. Su pir­mo­mis per­ga­lė­mis pa­si­pils ir nau­din­gų pa­siū­ly­mų.

Pi­ni­gi­nius klau­si­mus Jau­tis vi­sa­da spręs vie­nas, nors tai ne vi­sa­da bus pa­tei­si­na­ma, nes me­tai ža­da daug ne­ma­lo­nių siurp­ri­ zų, t.y. su­kčių, ku­rie ga­li pa­si­nau­do­ti jų pa­si­ti­kė­ji­mu ir pa­lik­ti be cen­to ki­še­nė­je.

Sėk­min­ges­nis lai­ko­tar­pis fi­nan­si­nėms in­ves­ti­ci­joms nu­ma­to­mas tik me­tų pa­bai­ go­je.

Dvy­niai

(05 22 – 06 21)

Dvy­niams atei­nan­tys me­tai bus la­bai at­ sa­kin­gi, gal net ir le­mia­mi. Po­ky­čiai bus glo­ba­lūs ir ga­li dras­tiš­kai pa­keis­ti kiek­ vie­no iš jų gy­ve­ni­mą – tiek į ge­rą­ją, tiek į blo­gą­ją pu­sę. Ver­ta veik­ti dar ryž­tin­giau, nei įpras­ta, ti­kė­ti sa­vo in­tui­ci­ja ir sėk­me.

Dau­ge­lis šio ženk­lo at­sto­vų me­tus pra­dės tu­rė­da­mi fi­nan­si­nių pro­ble­mų. Jie tu­ri veik­los plėt­ros idė­jų, ta­čiau pi­ni­gų joms įgy­ven­din­ti pra­ktiš­kai nė­ra. Lai­mės tie Dvy­niai, ku­rie ne­nu­leis ran­kų ir neat­si­sa­ kys min­čių pra­tur­tė­ti.

Pa­va­sa­ris ir va­sa­ra idea­liai tiks at­skleis­ti di­džiu­lį šio ženk­lo po­ten­cia­lą, ku­ris iš­ryš­ kės tiek Dvy­nių kar­je­ro­je, tiek as­me­ni­ nia­me gy­ve­ni­me. Tos aukš­tu­mos, ku­rias jie pa­sieks šiuo lai­ko­tar­piu, ga­li juos net iš­gar­sin­ti ir pra­tur­tin­ti. Be­veik vi­so­se vers­ lo sri­ty­se Dvy­niai ga­li jaus­tis kaip žu­vys van­de­ny­je, ta­čiau tam jie tu­rės su­rink­ti bend­ra­min­čių ko­man­dą – tai šio ženk­lo at­sto­vams leng­vai sek­sis. To­dėl ypač pui­ kiai Dvy­niai ga­li sa­ve iš­reikš­ti užim­da­mi ad­mi­nist­ra­ci­nes pa­rei­gas ar­ba su­da­ry­da­mi kont­rak­tus, de­rin­da­mi ry­šius ir ieš­ko­da­ mi nau­jų rea­li­za­vi­mo rin­kų. Vie­nin­te­lis da­ly­kas, ku­ris ga­li už­kirs­ti ke­lią Dvy­niams to­bu­lė­ti, – ro­do­ma pa­nie­ka ko­le­goms.

Pa­si­seks tiems Dvy­niams, ku­rie ga­lės vi­siš­kai at­si­dė­ti dar­bui, pa­mirš­da­mi mei­lės rei­ka­lus.

Ga­li­mi kar­di­na­lūs po­ky­čiai ir as­me­ ni­nia­me Dvy­nių gy­ve­ni­me. La­biau­siai ti­kė­ti­na, kad Dvy­niai jau nu­spren­dė skir­tis ir tik lau­kia pa­to­gaus mo­men­to. Maž­daug pa­va­sa­rio vi­du­ry­je tie san­ty­kiai ga­lu­ti­nai nu­trūks ir Dvy­niai, pa­ju­tę lais­vę, me­sis į vi­sas ke­tu­rias pa­sau­lio pu­ses. Se­ri­ja aud­ rin­gų, bet trum­pa­lai­kių ro­ma­nų pa­vers Dvy­nių in­ty­mų gy­ve­ni­mą ka­lei­dos­ko­pu, ku­ria­me kei­sis par­tne­riai, ta­čiau tik­ro ma­ lo­nu­mo jie ne­su­teiks.

Vė­žys

(06 22 – 07 22)

Veik­la, ku­rios im­sis Vė­žys 2013-ųjų pra­džio­je, pa­rei­ka­laus sun­kaus dar­bo ir sėk­mės. Tai bus ap­lin­kos per­mai­nų me­tas, ga­li­mas gy­ve­na­mo­sios ar dar­bo vie­tos kei­ti­mas.

Plė­to­ti vers­lą ir ju­dė­ti kar­je­ros laip­tais Vė­žiams bus la­bai sun­ku pir­mą­jį pus­me­tį.

Stai­ga paaiš­kės, kad jie tu­ri daug prie­šų.

Dėl to ver­ta ti­kė­ti tik pa­ti­ki­mais drau­gais.

Vė­žius gel­bės ir darbš­tu­mas, ku­rį įver­tins ir jo prie­šai.

Ru­duo at­neš ga­li­my­bę pa­keis­ti su dar­bu su­si­ju­sią pa­dė­tį. Pas­tan­gos iš­lai­ky­ti sa­vo sta­tu­są ir re­pu­ta­ci­ją at­si­pirks. Rei­kia ne­pa­ mirš­ti, kad daug ty­liau ir efek­ty­viau pra­leis me­tus tie Vė­žiai, ku­rie dir­ba vie­ni, nes jie ne­tu­rės gaiš­ti lai­ko smul­kioms rie­te­noms ir ki­vir­čams, to­dėl to­bu­lės ir įgis vis di­des­ nį pri­pa­ži­ni­mą.

Ho­ros­ko­pas 2013 me­tams | Žvaigždės

Fi­nan­siš­kai šie me­tai Vė­žiams bus ne pa­tys pel­nin­giau­si. Padedate juos, ga­li­ma sa­ky­ti, be cen­to ki­še­nė­je, ta­čiau pa­ro­ dysite tau­py­mo ste­buk­lus, o kar­tais net su mi­ni­ma­liu biu­dže­tu or­ga­ni­zuosite sa­vo ar­ti­mie­siems iš­skir­ti­nes šven­tes.

Vė­žių as­me­ni­nis gy­ve­ni­mas bus ner­ vin­gas ir emo­ciš­kai įtemp­tas. Jau pa­va­sa­rį bus konf­lik­tų su par­tne­riu. Įgim­tas ne­ ryž­tin­gu­mas ne­leis pir­miems nu­trauk­ti san­ty­kių, vadinasi, Vė­žio kan­čios tę­sis tol, kol san­ty­kius nu­trauk­ti nu­spręs jo par­ tne­ris. La­bai ti­kė­ti­nas ir ki­tas sce­na­ri­jus, pa­gal ku­rį Vė­žiai ga­li su­de­rin­ti san­ty­kius, suar­tė­ti su my­li­mu žmo­gu­mi, jei­gu įro­ dys sa­vo mei­lę ir iš­ti­ki­my­bę, ir ne­pa­vy­ du­liaus, ne­ri­bos sa­vo par­tne­rio lais­vės.

Ant­rą­jį pus­me­tį Vė­žys ri­zi­kuo­ja rim­tai su­si­pyk­ti su tė­vais.

Liū­tas

(07 23 – 08 23)

Atei­nan­tys me­tai ža­da bū­ti lai­min­gi tiems Liū­tams, ku­rie drą­siai žiū­rės pa­vo­jams į akis ir grei­tai spręs sa­vo pro­ble­mas, daž­ nai ri­zi­kuos. Prob­le­mų bus. Ir jų bus la­bai daug, ta­čiau Liū­tai drą­siai ir šal­tak­rau­jiš­ kai sieks per­ga­lės. Liū­tams šiuo gy­ve­ni­ mo lai­ko­tar­piu yra ver­ta dau­giau pa­si­

kliau­ti vi­di­niu jaus­mu ir ma­žiau klau­sy­ti dau­gu­mos nuo­mo­nės, nes pa­vy­din­čių­jų šiam ženk­lui yra dau­giau nei ki­tiems.

2013-ie­ji Liū­tams ža­da bū­ti sėk­min­ges­ni už praė­ju­siuo­sius.

Vie­ni­ši Liū­tai šiais me­tais už­si­tar­naus šir­džių už­ka­riau­to­jo šlo­vę, nes sa­vo sek­ sua­li­nius bur­tus pa­skleis vi­siems, ku­rie at­si­durs pa­vo­jin­gai ar­ti jų ma­ty­mo ribos. Mei­lės ho­ros­ko­pas nu­ma­to, kad eg­zis­tuo­ja žmo­gus, ku­rį Liū­ tas įsi­my­lės ta­čiau tai ga­li bū­ti as­muo, iš­nau­do­jan­tis Liū­tą sa­vo ne vi­sai šva­riems as­me­ni­niams in­te­re­sams.

Su­vo­kę tai, Liū­tai ga­li il­gam lai­kui pra­ras­ ti ti­kė­ji­mą žmo­nių nuo­šir­du­mu ir nu­sto­ti ti­kė­ti mei­le. Liū­tams, ku­rie pa­si­ti­ki sa­vo il­ga­lai­kiu par­tne­riu, lai­kas įtei­sin­ti san­ ty­kius.

Vers­le pir­mą­jį me­tų pus­me­tį, kol jie bus vei­kia­mi Ju­pi­te­rio, rei­kė­tų ti­kė­tis Liū­ tų pa­grin­di­nių per­ga­lių, kont­rak­tų su­da­ ry­mų bei paaukš­ti­ni­mo tar­ny­bo­je. Nau­ jos pa­žin­tys Liū­tams bus itin ver­tin­gos ir stip­riai pa­veiks jų kar­je­rą. Pag­rin­di­nis da­ly­kas, į ką rei­kia at­kreip­ti dė­me­sį, – tai sa­va ap­lin­ka, ku­rio­je ga­li pa­si­ro­dy­ti pa­vy­ duo­lių ir ken­kė­jų ar ki­to­kių prie­šų.

Vi­sai ki­to­kie Liū­tai taps ar­tė­jant rug­ sė­jui: taps ma­žiau ak­ty­vūs nei įpras­ta. Po hi­pe­rak­ty­viai pra­leis­tų praė­ju­sių me­tų

Liū­tai nu­spręs su­ma­žin­ti ap­su­kas. Jie ir to­liau dirbs, ta­čiau tik pa­lai­ky­da­mi sa­vo vers­lą ir ne­dė­da­mi pa­stan­gų plėt­rai. Šis lai­ko­tar­pis bus ra­mus ir ne­pa­rei­ka­laus ak­ty­vaus dar­bo. Ta ra­mu­ma, be abe­jo, da­ rys įta­ką ir fi­nan­si­niams iš­tek­liams. Dėl ne­pla­nuo­tų iš­lai­dų gy­dy­mui, ne­nu­ma­ty­tų in­ves­ti­ci­jų į vers­lą rei­kės tau­py­ti.

Mer­ge­lė

(08 24 – 09 23)

Mer­ge­lės į nau­juo­sius me­tus žengs pa­ ren­gu­sios pla­ną, ką jos no­ri pa­siek­ti per šį lai­ko­tar­pį. Jos su­bti­lios stra­te­gės ir jau ma­to juod­raš­ty­je ne tik ga­lu­ti­nį tiks­lą, bet ir tai, kaip jį pa­siek­ti. Jos nuo­šir­džiai ti­kės, kad tiks­las pa­tei­si­na prie­mo­nes, ir to sieks net amo­ra­lio­mis prie­mo­nė­mis. Ir dau­ge­liu at­ve­jų pa­sieks sa­vo tiks­lų.

Me­tų pa­bai­go­je žvaigž­dės siū­lo Mer­ ge­lėms vi­sai ki­tą kar­je­rą. At­si­ras nau­jų pa­žin­čių, to­dėl jų dar­bo gra­fi­kuo­se at­si­ras il­ga­lai­kių ko­man­di­ruo­čių. Mer­ge­lės, da­ran­čios kar­je­rą, tu­rės sun­ku­mų dėl di­de­lės kon­ku­ren­ci­jos, to­dėl me­tų vi­du­ ry­je rei­kės pa­gal­vo­ti apie plėt­ros pro­fi­lio kei­ti­mą.

Tai bus me­tai, kai Mer­ge­lės pa­nau­dos vi­są sa­vo jė­gą, kad pa­si­prie­šin­tų vi­siems ►

Žvaigždės | Ho­ros­ko­pas 2013 me­tams

◄ į jas nu­kreip­tiems gink­lams. Mak­si­ma­

liai su­si­kau­pu­sios dar­be jos ga­lės iš es­mės pa­keis­ti sa­vo ko­lek­ty­ve uži­ma­mą pa­dė­tį.

Vis dėl­to var­gu ar pa­vyks ras­ti lai­ko ato­ sto­goms, nes jos bus rei­ka­lin­gos vi­sa­da ir vi­sur. Blo­gai, kad, esant to­kiai su­maiš­čiai, Mer­ge­lės ne­tu­rės lai­ko my­li­mam žmo­gui, ir tai ga­li pa­si­reikš­ti jaus­mų at­ša­li­mu.

Mer­ge­lės šiais me­tais stai­ga pa­si­jus kaip ka­za­no­vos. Šei­mas tu­rin­čių Mer­ge­lių jaus­mai sa­vo my­li­mie­siems ne­be­bus to­kie gi­lūs, juo­se at­si­ras ne­pa­si­ti­kė­ji­mo, no­ro kont­ro­liuo­ti kiek­vie­ną my­li­mo žmo­gaus žings­nį.

Svars­tyk­lės

(09 24 – 10 23)

2013 m. ho­ros­ko­pas Svars­tyk­lių ženk­lo at­sto­vus daž­nai vers rink­tis. Jie tu­rės ap­gin­ti sa­vo ge­rą var­dą ir in­te­re­sus, dėl to kar­tais teks im­tis dras­tiš­kų prie­mo­nių.

Teks mak­si­ma­liai su­telk­ti dė­me­sį į ko­vą dėl to, kas tei­sė­tai, jų nuo­mo­ne, jiems pri­klau­so.

Ypa­tin­gos įtam­pos rei­kės lauk­ti pir­mą­jį pus­me­tį, o nuo va­sa­ros vi­du­rio Svars­tyk­ lės pa­jus ener­gi­jos ant­plū­dį, nes kar­je­ros sri­tį pa­lan­kiai pra­dės veik­ti Ju­pi­te­ris.

Dau­ge­ly­je veik­los sri­čių pa­dė­tis pra­dės ge­rė­ti ir at­neš daug ma­lo­nių ne­ti­kė­tu­mų.

Ak­ty­vu­mas pa­ge­rins Svars­tyk­lių fi­nan­si­ nę pa­dė­tį ir pa­dės as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­ me ras­ti ra­my­bę ir har­mo­ni­ją.

Pir­muo­sius 2013 m. mė­ne­sius Svars­ tyk­lės ga­lės snū­du­riuo­ti, bet nuo ba­ lan­džio jų sek­sua­li­nė ener­gi­ja pa­bus ir ti­kė­ti­na iš jų su­lauk­ti flir­to ir asis­ta­vi­mo.

Pa­va­sa­ris ypač pa­lan­kus me­tas mei­lei.

Va­sa­ra mei­lės sri­ty­je bus ne­vie­na­ reikš­mė. Pa­žin­tis per ato­sto­gas ly­dės ap­ga­vys­tės ir ap­kal­bos – tai su­kels vi­sai ne­rei­ka­lin­gų pro­ble­mų. Tu­rin­čios šei­mas Svars­tyk­lės me­tus pra­dės at­vė­su­siais jaus­mais par­tne­riui, bet jau ko­vą jaus­mai pa­bus ir jos pra­dės asis­tuo­ti sa­vo my­li­ mam žmo­gui.

Vers­lo sri­tis 2013 m. Svars­tyk­lėms tik­ riau­siai bus silp­niau­sia da­lis iki ge­gu­žės.

Int­ri­gos ir konf­lik­tai ko­lek­ty­ve su­teiks joms daug emo­ci­jų ir ne­ma­lo­nių at­ra­di­ mų. Ir tai, kad prieš žmo­nes, gi­mu­sius po Svars­tyk­lių ženk­lu, pa­skelb­tas tik­ras ka­ras, jie su­ži­nos jau vyks­tant šiam pro­ ce­sui, kai pra­si­dės pa­tik­ri­ni­mai ir at­si­ras Svars­tyk­les šmei­žian­čios in­for­ma­ci­jos.

Sa­vo tei­ses ga­li tek­ti gin­ti net teis­me.

Me­tų pa­bai­ga ža­da bū­ti la­bai ener­gin­ga ir at­lik­tas dar­bas Svars­tyk­lėms at­neš daug pa­si­ten­ki­ni­mo.

62

Moters triumfas | 2012 Ruduo

Skor­pio­nas

(10 24 – 11 22)

Skor­pio­nams ho­ros­ko­pas ža­da daug at­ra­ di­mų ir įvy­kių – ir tei­gia­mų, ir nei­gia­mų. Šiais me­tais bus nau­jų ma­lo­nių pa­žin­čių, ža­dan­čių vai­sin­gą bend­ra­dar­bia­vi­mą.

2013-ie­ji Skor­pio­nui taps at­si­svei­ki­ ni­mo su praei­ties lie­ka­no­mis me­tais, su vi­su tuo, kas truk­dė šio ženk­lo at­sto­vų veik­los plėt­rai. Lau­kia daug ke­lio­nių, į ku­rias Skor­pio­nai lei­sis ver­čia­mi ap­ lin­ky­bių ar­ba sa­vu no­ru. Skor­pio­nai su­kaups jė­gas ir nu­kreips ener­gi­ją sva­jo­nės įgy­ven­di­ni­mo link. Skor­pio­nai dirbs daug ir daž­nai – iki jė­gų ne­te­ki­mo.

Tie­sa, rug­sė­jį ir spa­lį, kai žvaigž­dės bus pa­lan­kios šiam ženk­lui, yra ge­ra ga­li­my­ bė užim­ti la­biau per­spek­ty­vias pa­rei­gas.

Me­tų pa­bai­ga pa­žy­mė­ta va­lin­gu pa­si­ kei­ti­mu Skor­pio­no li­ki­me, ku­ris pri­vers nau­jai pa­žvelg­ti į su­pan­tį pa­sau­lį.

Skor­pio­nai, jau se­niai ži­nan­tys, kad no­rint pa­siek­ti tiks­lą ne­rei­kia bi­jo­ti kliū­čių, bet veik­ti ag­re­sy­viai ir kar­tais be­gė­diš­kai, šią tak­ti­ką nau­dos nuo pat me­tų pra­džios. Daž­nai ji at­neš sėk­mę, nes Skor­pio­nai ne­pap­ras­tai ža­vūs ir pa­ jė­gia nu­ga­lė­ti bet ką.

Su­si­tuo­kę Skor­pio­nai taip pat ne­gaiš lai­ko vel­tui, iš­lai­ky­da­mi tik išim­ti­nai ro­man­tiš­kus san­ty­kius su sa­vo par­ tne­riu, kar­tu leis­da­mi sau flir­tuo­ti. Šie Skor­pio­nai re­tai su­si­tai­kys su iš­da­vys­te, ap­ri­bo­da­mi to­kį bend­ra­vi­mą tik komp­ li­men­tais ir asis­ta­vi­mu, bet jei nu­spręs nu­kryp­ti į ša­lį, aist­ra bus il­ga­lai­kė ir ga­liau­siai ga­li su­griau­ti Skor­pio­no šei­mą. Fi­nan­si­nes pro­ble­mas pa­ma­žu keis sta­bi­lu­mas. Kar­je­ra vė­ly­vą pa­va­sa­rį Skor­pio­nams leis gau­ti ge­rų pa­ja­mų, o tai reiš­kia, kad jie tu­rės pui­kią ga­li­my­bę iš­mo­kė­ti sko­las ir ne­tgi su­tau­py­ti pi­ni­gų, ku­rių pri­reiks plė­to­jant pro­jek­tą.

Va­sa­rą Skor­pio­nams at­si­ras ga­li­my­ bė in­ves­tuo­ti pi­ni­gus, ku­rie grįš su ge­ru pel­nu.

Šau­lys

(11 23 – 12 22)

2013 m. taps spro­gi­mu – tai, be­je, Šau­ liui pa­tiks, jis pa­ga­liau ga­lės at­ras­ti sa­ve ir pa­si­jus­ti sa­vo sti­chi­jo­je. Šau­liai ne­kels sau jo­kių tiks­lų, ta­čiau pa­ts gy­ve­ni­mas ves rim­tų veiks­mų link, be ku­rių jie nie­kaip ne­ga­lės pa­siek­ti to, ko trokš­ ta. O no­rų Šau­liai tu­rės be ga­lo daug.

Me­tai ža­da daug dir­gik­lių: tai ga­li bū­ti

ne­pa­sie­kia­mos pa­rei­gos ar­ba as­muo, ku­ ris ne­krei­pia dė­me­sio į Šau­lį, gal no­ras gy­ven­ti at­ski­rai. Ne­si­ten­kin­da­mas esa­ma pa­dė­ti­mi, jis ga­li nu­spręs­ti pa­si­keis­ ti, kad pa­siek­tų tiks­lą. Sis­te­min­gas ir kruopš­tus sa­vęs to­bu­li­ni­mas duos tei­gia­ mą re­zul­ta­tą, ku­ris nu­ste­bins ir ap­lin­ki­ nius, ir pa­tį Šau­lį. Įvei­kę bai­mę ne­tek­ti dar­bo, bū­ti iš­juok­tiems ar­ba ne­sup­ras­ tiems ko­lek­ty­ve, Šau­liai pra­dės to­bu­lė­ti.

At­siž­vel­giant į verž­lų Šau­lio cha­rak­te­rį ir stro­pu­mą, jie jau ant­ro­je me­tų pu­sė­je ga­li ti­kė­tis, kad pa­di­dės at­ly­gi­ni­mas ir su­lauks nau­jų per­spek­ty­vių pa­siū­ly­mų.

Ant­rą­jį ket­vir­tį ti­kė­ti­nas pa­ki­li­mas ir in­di­vi­dua­liai plė­to­jan­tie­siems vers­lą.

Nuo pat pir­mų­jų mė­ne­sių Šau­liai jaus šir­dy­je vie­nat­vę, net jei ša­lia jų jau se­niai yra par­tne­ris. Ne­pa­si­ten­ki­ni­mas san­ty­kiais ir jaus­mų at­ša­li­mas daž­nai kels ki­vir­čus, ta­čiau nei Šau­lys, nei jo par­tne­ris ne­sieks nu­trauk­ti tų san­ty­ kių, o nu­spręs pail­sė­ti vie­nas nuo ki­to ir pa­g y­ven­ti at­ski­rai. Šau­liams ver­ta tam tik­ram lai­kui sa­vy­je pri­slo­pin­ti nuo­ skau­dą vi­sam pa­sau­liui, at­mes­ti min­tis apie idea­lų vi­sais at­žvil­giais par­tne­rį, dau­giau lai­ko bend­rau­ti su sa­vo drau­gais ir ta­da jų as­me­ni­nis gy­ve­ni­mas sa­vai­me su­si­tvar­kys. Jau ru­de­nį jie pa­jus ma­lo­nių pa­si­kei­ti­mų.

Kal­bant apie fi­nan­sus, Šau­lio pa­dė­tis 2013 m. ne vi­sa­da bus sta­bi­li. Be to, per pir­mą­jį me­tų pus­me­tį ga­li­mos si­tua­ci­jos, kai Šau­liai tu­rės sko­lin­tis pi­ni­gus ne tik vers­lo plėt­rai, bet ir pra­g y­ven­ti. Tai lai­ kas, kai rei­kės rim­tai tau­py­ti ir skai­čiuo­ ti pi­ni­gus. Ar­tė­jant va­sa­rai, jų pa­dė­tis dau­ge­liu at­žvil­gių pa­si­keis į ge­rą­ją pu­sę.

Pa­ja­mos leis ne tik su­mo­kė­ti sko­las, bet ir nu­si­pirk­ti tai, kas bū­ti­na.

Ožia­ra­gis

(12 23 – 01 20)

Po Ožia­ra­gio ženk­lu gi­mu­siems žmo­ nėms – pui­kūs me­tai. Jie ne­lauk­tai ras sa­vy­je ga­bu­mų kū­r y­bai ir po­trau­kį da­ly­ vau­ti vie­ša­ja­me gy­ve­ni­me, no­rą val­dy­ti žmo­nes.

2013-ie­ji jiems – ir at­si­pa­lai­da­vi­mo lai­kas. Dau­ge­lis Ožia­ra­gių nu­spręs ke­ liau­ti, dau­giau lai­ko skirs sa­vo iš­vaiz­dai, iš­moks my­lė­ti sa­ve. Ne­nus­tos rū­pin­tis ir sa­vo ar­ti­mai­siais. De­ja, jie pra­dės ki­šis į ar­ti­mų­jų gy­ve­ni­mą. To­kie veiks­mai ga­li duo­ti nei­gia­mų re­zul­ta­tų, nes ar­ti­mie­ji ne­bus pa­ten­kin­ti, kad ki­ša­ma­si į jų as­ me­ni­nį gy­ve­ni­mą ir ban­do­ma pri­mes­ti sa­vo są­ly­gas. Vi­di­niai po­ky­čiai tu­rės

Ho­ros­ko­pas 2013 me­tams | Žvaigždės

įta­kos jų mei­lės rei­ka­lams. Ožia­ra­giai, ti­kė­ti­na, per­mąs­tys sa­vo po­žiū­rį į prie­ šin­gą ly­tį ir bus la­biau tei­gia­mi.

Jau pir­mai­siais atei­nan­čių me­tų žie­ mos mė­ne­siais bus aiš­ku, kad Ožia­ra­gio po­ten­cia­las yra ga­na aukš­tas ir jie ga­li ti­kė­tis užim­ti rim­tą pa­dė­tį vi­suo­me­nė­je, o tvan­kų biu­rą pa­keis­ti į įmo­nės val­dy­ to­jo kė­dę. Ka­dan­gi vi­si Ožia­ra­giai įpra­tę pla­nuo­ti ir ne­no­ri ri­zi­kuo­ti be rei­ka­lo, pa­si­rinks sun­kes­nį ir il­ges­nį ke­lią. Jie 2013-ai­siais dės pa­ma­tus atei­ties per­ga­ lėms.

Ne­rei­kia nė sa­ky­ti, kad vie­nin­te­lis da­ ly­kas Ožia­ra­gio gy­ve­ni­me, ku­ris jo­kio­ mis ap­lin­ky­bė­mis ne­pa­si­keis, – po­žiū­ris į pi­ni­gus. Ožia­ra­giai neiš­lai­daus, o to­liau kaups lė­šas. Ypač at­sar­gūs su pi­ni­gais Ožia­ra­giai tu­rė­tų bū­ti rugp­jū­tį ir rug­sė­jį.

Me­tų pa­bai­go­je paaiš­kės, kad Ožia­ra­giai pa­ste­bi­mai pa­di­di­no sa­vo pi­ni­gų at­sar­ gas, o jų fi­nan­si­nė pa­dė­tis su­stip­rė­jo.

Van­de­nis

(01 21 – 02 19)

2013-ie­ji Van­de­niams grei­čiau bus ne­ sėk­min­gi nei sėk­min­gi, ir vi­sa Van­de­nių sėk­mė pri­klau­sys tik nuo jų as­me­ni­nių sa­vy­bių. Teks spręs­ti sa­vo pro­ble­mas de­dant ne­ma­žas pa­stan­gas ir iš nie­ko ne­ si­ti­kint pa­gal­bos. Šie me­tai pa­ro­dys, kiek Van­de­niai per­spek­ty­vūs ir kiek yra pa­jė­ gūs pa­si­prie­šin­ti gy­ve­ni­mo ap­lin­ky­bėms.

Be to, 2013-ie­ji bus lai­kas, kai rei­kės priim­ti svar­bius spren­di­mus. Šie spren­ di­mai ga­li pa­keis­ti ar­ti­miau­sią Van­de­nių atei­tį. Va­sa­ros mė­ne­siais Van­de­niai ga­lė­tų at­kur­ti pra­ras­tą kon­tak­tą su sa­vo vai­kais ir tė­vais. Apsk­ri­tai ant­ra me­tų pu­sė bus pa­lan­kes­nė šio ženk­lo žmo­nėms, ku­rie pa­tys eis į kon­tak­tą ir pri­pa­žins sa­vo klai­ das. Dau­ge­lis Van­de­nių me­tų pra­džio­je jau tu­rės ki­tų sek­sua­li­nių par­tne­rių ir

tai su­teiks abe­jo­nių, ar ver­ta tęs­ti esa­ mus san­ty­kius. Si­tua­ci­ja iš­si­spręs va­sa­rą (grei­čiau­siai – sky­ry­bo­mis) ir Van­de­niai ra­miai ieš­kos sau ki­to ža­vin­go žmo­gaus. Šiems nau­jiems san­ty­kiams ne­bus lem­ta tęs­tis il­gai, nes Van­de­niai jau­sis esą lais­vi ir daž­nai flir­tuos bei švais­tys ne­kuk­lias užuo­mi­nas.

Vie­ni­šiai, rim­tai ieš­kan­tys sa­vo ant­rų­jų pu­sių, tu­ri pui­kių ga­li­my­bių anks­ti pa­va­ sa­rį su­tik­ti žmo­gų.

Kar­je­ros sri­ty­je Van­de­nių lau­kia ne­ra­ mūs me­tai. Šio Zo­dia­ko ženk­lo at­sto­vai yra ver­ti­na­mi kaip ga­na ge­ri spe­cia­lis­tai, turintys pui­kią vers­lu­mo re­pu­ta­ci­ją. Bū­ tent 2013-ai­siais jie daž­nai ša­lin­sis nuo dar­bų, dau­giau rū­pin­sis sa­vo as­me­ni­niais rei­ka­lais. Pra­vaikš­tų dar­be dau­giau už vi­sus taip pat da­rys Van­de­niai. Dėl to jiems gre­sia dar­bo už­mo­kes­čio su­ma­žė­ji­ mas, ne­tgi kils at­lei­di­mo iš dar­bo grės­mė.

No­rint pa­dė­tį pa­tai­sy­ti, teks pa­mirš­ti ►

Moters triumfas | 2012 Ruduo

63

◄ mei­lės rei­ka­lus ir vi­są sa­vo ener­gi­ją nu­kreip­ti į dar­bą.

Van­de­nius, kaip ir vi­sa­da, gel­bės dos­ nūs drau­gai, ku­rie ne­leis jiems pa­tir­ti pi­ni­gų sto­kos. Ne­pai­sant to, Van­de­niai pi­ni­gų iš­leis ga­na daug. Van­de­niams rei­kė­tų su­si­lai­ky­ti nuo azar­ti­nių žai­di­mų, nes dau­ge­lis šio ženk­lo at­sto­vų nu­spręs pra­tur­tė­ti bū­tent šiuo bū­du. Sėk­mė, daž­ nai ly­dė­da­vu­si Van­de­nius to­kiuo­se žai­di­ muo­se, 2013-ai­siais nuo jų nu­si­suks.

Žu­vys

(02 20 – 03 20)

Me­tai Žu­vims ga­li bū­ti itin sėk­min­gi, ži­no­ma, jei­gu jos ne­tryp­čios vie­to­je. At­si­ ve­ria nuo­sta­bių ga­li­my­bių ir, pa­si­nau­do­da­mos jo­mis, Žu­vys ga­li su­si­tvar­ky­ti sa­vo as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą. Svar­bu ne­pra­leis­ti ge­ros aki­mir­kos, ap­svars­ty­ti ir pasinaudoti ta lai­min­ga proga, neiš­si­gąs­ti at­sa­kin­gu mo­men­tu.

No­rė­da­mos pa­keis­ti gy­ve­ni­mą į ge­rą­ją pu­sę, Žu­vys nuo pir­mos nau­jų­jų 2013ųjų die­nos tu­rės keis­ti sa­ve. Vi­sų pir­ma ver­ta at­si­kra­ty­ti nuo­bo­du­lio, liū­de­sio, abe­jo­nių bei bai­mių. 2013-ie­ji Žu­vims ža­ da bū­ti pa­siū­ly­mų me­tais, ku­riuos priim­ti tu­rė­si­te aki­mirks­niu, ne­gal­vo­da­mi, o per di­de­lis lė­tu­mas ir ne­no­ras pri­siim­ti at­sa­ ko­my­bę ga­li vis­ką su­ga­din­ti. Žu­vų li­bi­do nu­bus jau va­sa­rio vi­du­ry­je ir nuo to mo­men­to pra­si­dės svai­gi­na­mas lai­ko­tar­pis.

Ti­kė­ti­na, kad daug šio Zo­dia­ko ženk­lo at­sto­vų su­si­ža­dės su sa­vo my­li­mai­siais ir neat­mes pa­siū­ly­mo me­tų pa­bai­go­je su­si­tuok­ti.

Dar­be, kaip nė ko­kio­je ki­to­je gy­ve­ni­mo sri­ty­je, Žu­vys tu­ri ga­li­my­bę iš­reikš­ti sa­ve ir pa­siek­ti, kad bū­tų įsi­klau­ so­ma į jų nuo­mo­nę ir jas gerb­tų. Ypač daug pa­sieks Žu­vys, už­siė­mu­sios kū­ry­ba, sis­te­mi­ni­mu, to­bu­li­ni­mu, moks­li­niais ty­ri­mais, kaž­ko nau­jo iš­ra­di­mu.

Sėk­mė ly­dės tas, ku­rios sun­kiai dirbs, ne­mie­gos nak­ti­mis dėl per­ga­lės, vi­su pir­ ma, prieš sa­ve.

Ge­ro pel­no duos 2013 m. vi­du­ry­je Žu­vų in­ves­tuo­ti pi­ni­gai. Nusp­ren­du­sioms pra­dė­ti sa­vo vers­lą Žu­vims bus sun­kiau nei ki­tiems, nes teks su­si­dur­ti su di­de­lė­ mis in­ves­ti­ci­jo­mis, ku­rių trūks, taip pat su in­ten­sy­via kon­ku­ren­ci­ja. Tai reiš­kia, kad pir­mų­jų per­ga­lių šio­je sri­ty­je 2013 m. ti­kė­tis ne­ver­ta.

Stam­bius pir­ki­nius Žu­vys pirks ar­tė­ jant ru­de­niui.

▪

Biodekodavimas – raktas į nepaaiťkinamų poelgių ir ligų pasaulį Kodėl vienam Şmogui nesiseka mokytis uŞsienio kalbų arba norisi kaupti pinigus? Kodėl kamuoja alergija ar bronchitas? Kodėl riebalai kaupiasi tik tam tikroje kōno vietoje?

Pasirodo, liga ar nevalingas judesys, psichologinis ypatumas, nuodijantis gyvenimą, kartais bōna organizmo pasiōlytas sprendimas, kaip iťspręsti įsisenėjusią problemą.

Kartais netikÄ—tus, sveiku protu nepaaiĹĄkinamus sprendimus pasiĹŤlo mĹŤsĹł organizmas. Jis remiasi genetiĹĄkai perduodama mĹŤsĹł protÄ—viĹł ÄŻgyta patirtimi.

BĹŤtent biologinÄ—s prigimties nulemti sprendimai ÄŻ dienos ĹĄviesÄ… iĹĄkelia susikaupusias problemas ar kĹŤno negalavimus.

Juos iĹĄsiaiĹĄkinti padeda biodekodavimas.

Biologinio ligĹł dekodavimo specialistai aiĹĄkina, kad nebĹŤtina metĹł metus lankytis pas psichoterapuetÄ…, norint atsikratyti kamuojanÄ?iĹł problemĹł. Kartais pakanka vieno ar keliĹł biodekodavimĹł seansĹł, kad varginanti problema, liga ar lÄ—tinis skausmas pasitrauktĹł.

KodÄ—l vieniems labai lengvai gyvenime sekasi uĹždirbti pinigus, o kiti juos kaupia kaupia ir ĹĄie vis tiek praslysta lyg vanduo

Reabilitacijos centras OSTEMEDA�, Klaipėdos universiteto reabilitacijos katedra ir Biodekodavimo instituto pradininkas Christian Fleche

pro pirĹĄtus? O galbĹŤt jus kamuoja kepenĹł ligos?

Biokodavimo specialistai aiĹĄkina, kad visa tai susijÄ™ su Ĺžmogaus poreikiu kaupti.

Noras uĹždirbti kuo daugiau pinigĹł ir pasirĹŤpinti ĹĄeimos gerove gali bĹŤti nulemtas tÄ—vĹł nepritekliaus.

Organizmo poreikis kaupti riebalus ant pilvo, primenanÄ?ius gelbÄ—jimosi ratÄ…, gali bĹŤti susijÄ™s su Ĺžmogaus nenoru kovoti su sunkumais ir gyvenime plaukti pasroviui.

O ĹĄtai ant ĹĄlaunĹł besikaupiantys riebalai signalizuoja, jog moteris yra pasirengusi motinystei ir galimybei pasirĹŤpinti kĹŤdikiu. Ĺ˝mogui niekaip nesiseka mokytis uĹžsienio kalbĹł. Biokodavimas tai traktuoja kaip Ĺžmogaus nenorÄ… atsiskirti nuo motinos bei su ja siejanÄ?ios gimtosios kalbos.

Tiesa, visus ťiuos dalykus ne visada pripaŞįstame sąmoningai. Bet visa tai įsisąmoninus ir iťsiaiťkinus, problema dingsta.

Pasaulyje daugÄ—ja alergiĹĄkĹł ĹžmoniĹł.

Biodekodavimo specialistai pateikia ĹĄio didÄ—janÄ?io sergamumo prieĹžastÄŻ. PavyzdĹžiui, jei tam tikro maisto ar produkto valgymas susijÄ™s su skausminga patirtimi, iĹĄgyvenimu, kĹŤnas vÄ—liau ÄŻ ĹĄÄŻ produktÄ… reaguos, kaip ÄŻ kenkÄ—jÄ…, su kuriuo reikia

kovoti ir neutralizuoti keliamÄ… grÄ—smÄ™. „Biodekodavimas – tai papildomas Ĺžingsnis psichosomatiniĹł ligĹł gydyme ir psichologijoje. Tai naujas erdves atveriantis poĹžiĹŤris“, – teigia biodekodavimo specialistai.

Biodekodavimas – tai naujas diagnostikos metodas, atrastas daugiau kaip prieť 30 metų. Biodekodavimo metodo ťaknys yra daug gilesnės, nes persipina Rytų medicina, liaudies medicina, Ajurveda ir kt.

TodÄ—l ĹĄis metodas leidĹžia atkreipti dÄ—mesÄŻ ÄŻ tikrÄ…sias ligĹł prieĹžastis.

Biokodavimo metodo efektyvumu susiŞavėjęs,psicologas iť Prancōzijos Christian Fleche įkōrė institutą. Šis metodas jau 20 metų yra oficialiai pripaŞintas.

Jis efektyviai naudojamas PrancĹŤzijoje, Ispanijoje, Olandijoje, Belgijoje, Rusijoje, PietĹł Amerikoje, Brazilijoje. Lietuvoje ĹĄis metodas yra naujas ir kol kas Ĺžengia tik pirmuosius Ĺžingsnius.

Biodekodavimo metodo autorius spalio mÄ—nesÄŻ pirmÄ… kartÄ… lankysis Lietuvoje, KlaipÄ—doje, kur vyks praktinis-mokslinis seminaras. Ĺ is seminaras – galimybÄ— geriau paĹžinti save, savo ligĹł prieĹžastis, rasti atsakymÄ… dÄ—l kamuojanÄ?iĹł psichologiniĹł ypatumĹł.

KvieÄ?ia dalyvauti Biologinio psichologiniĹł ÄŻpatumĹł ir ligĹł dekodavimo seminare, kurÄŻ ves prancĹŤzĹł psihoterapijos ir biologinio ligĹł dekodavimo mokyklos vadovas Christian Fleche.

Seminaro metu JĹŤs ÄŻgysite: t QSBLUJOJÇ˝ JS UFPSJOJÇ˝ äJOJÇ˝ BQJF äNPHBVT CJPMPHJKÇŒ JS QTJDIPĂś[JPMPHJKÇŒ t äJOJÇ˝ LBJQ TQSÇ—TUJ TBWP BTNFOJOJOFT JS +VT TVQBOÇ?JÇ˝ äNPOJÇ˝ QSPCMFNBT t Ç JĂ?LJMVTJVT LMBVTJNVT HBVTJUF BUTBLZNVT t TFNJOBSP NFUV Ç HZUBT äJOJBT HBMÇ•TJUF UBJLZUJ QSBLUJLPKF 1BQJMEPNPT HBMJNZCÇ•T t BTNFOJOÇ•T LPOTVMUBDJKPT TV $I 'MFDIF #JPEFLPEBWJNP LVSTBT TLJSUBT t äNPOÇ•NT OFUVSJOUJFNT NFEJDJOJOJP JĂ?TJMBWJOJNP UBÇ?JBV CFTJEPNJOUJFNT QTJIPMPHJKB JS JFĂ?LBOUZT BUTBLZNÇ˝ Ç KJFNT SÇźQJNVT LMBVTJNVT t TWFJLBUPT BQTBVHPKF EJSCBOUJFNT TQFDJBlistams t WJTJFNT LVSJF EJSCB TV QTJDIJOF äNPOJÇ˝ TWFJLBUB QTJDIPMPHBJ QTJDIPUFSBQFVUBJ JS LU

4FNJOBSBT PSHBOJ[VPKBNBT MJFUVWJÇ˝ LBMCB Seminaro trukmÄ—: 3 dienos po 8 val. su kavos ir pietĹł pertraukÄ—lÄ—mis.

VietĹł skaiÄ?ius ribotas. GrupÄ—je iki 20 asmenĹł.

Seminaro dalyviai gaus metodinÄ™ medĹžiagÄ… ir 24 val. trukmÄ—s tobulinimosi sertifikatus.

Preliminari seminaro vieta: KlaipÄ—dos universiteto, Reabilitacijos katedra, MalĹŤnininkĹł g. 4, 104 auditorija, KlaipÄ—da.

(Vieta bus tikslinama atsiĹžvelgiant ÄŻ dalyviĹł skaiÄ?iĹł).

Data: 2012 10 19 – 21 dienomis.

Seminaro pradŞia-pabaiga: 9.00 – 18.00 val.

Seminaro kaina: 1 495 Lt. BĹŤtina iĹĄankstinÄ— registracija!

Informacija ir iĹĄankstinÄ— registracija: tel.8 615 55018, 846246611; info@ostemeda.lt; http://www.ostemeda.lt/ biodekodavimas Rekvizitai apmokÄ—jimui: UAB „A.Stasiulio reabilitacijos klinika“ ÄŻm.k. 300135855 AB „Danske“ bankas b.k.74000, a.s.LT637400016680723810

MOTERS Moters TRIUMFAS triumfas | 2012 RUDUO Ruduo

9 65

ko­mi­te­tuo­se, de­par­ta­men­tuo­se, bet ko­ kiuo­se val­dy­mo ins­ti­tu­tuo­se – ten­ki­na sa­vo ne­pa­so­ti­na­mus verg­val­diš­kus no­rus.

Var­gu ar ko­kia nors sta­bi­li pu­siaus­vy­ ros for­mu­lė eg­zis­tuo­ja. Gal, tar­kim, to­ji lie­tu­vių kal­ba ku­riuo nors po­žiū­riu yra at­virkš­čia? Pri­si­min­ki­me čia vy­rų lo­gi­ką, ypač prieš ko­kius nors rin­ki­mus. Juk pa­vyz­džių nors kūd­rą tvenk, kaip to­je ru­siš­ko­je pa­tar­lė­je.Tau­tos gel­bė­to­jai, vie­ na­ti­niai iš­min­ties sau­go­to­jai, iš­ga­ny­to­jai...

Nors ap­skri­tai tie tik­rie­ji, vis­ką ži­nan­tys žmo­nės, pro­fe­so­riai jie ar san­tech­ni­kai,

Vy­rų pa­sau­ly­je chao­sas ge­ro­kai di­des­nis – juk tai jie gim­do ka­ri­nes in­va­zi­jas, ban­kus ir jų griū­tis, ten­ki­na sa­vo ne­pa­so­ti­na­mus verg­val­diš­kus no­rus.

Apie mo­te­ris ur­vuo­se

K

Tekstas: Ju­lius Ke­le­ras Piešinys: Donatas Mockus

až­ka­da bu­vau už­si­ra­šęs, ma­tyt, įkvėp­tas konk­re­ taus gy­ve­ni­miš­ko fak­to, to­kią gal­von šo­vu­sią min­tį: „Mo­te­rų lo­gi­ka to­kia kaip ang­lų kal­bos sin­tak­sė – vis­kas at­virkš­ čiai.“ Juk, py­ki­te ne­py­ki­te, šio­je nuo­ sta­bio­je lo­gi­ko­je la­bai jau ne­re­tai „taip“ reiš­kia „ne“ ir at­virkš­čiai, ne­kal­bant apie ki­tus dau­giau so­fis­ti­kuo­tus va­rian­tus, ku­riuos de­rė­tų pa­teik­ti stu­di­juo­ti rim­tam mo­te­ro­lo­gui, at­si­pra­šau, fe­mi­nis­tui. Be­je, dėl ang­lų kal­bos sin­tak­sės sa­vo pa­tir­tį man bu­vo pa­sa­ko­jęs vie­nas pro­fe­so­rius,

66

Moters triumfas | 2012 Ruduo

ku­riam kiek dau­giau nei prieš pus­šim­tį me­tų, ta­da dar jau­nam emig­ran­tui, bent tre­je­tą me­tų nie­kaip ne­pa­vy­ko jos iš­mok­ ti. Ne­pa­vy­ko tol, kol ne­su­vo­kė: „Šios kal­ bos sin­tak­sė at­virkš­čia lie­tu­vių kal­bai.“ Po to jam, re­gis, pa­si­se­kė, ir net pro­fe­so­rium ta­po. Ir, ko ge­ro, net ne­te­ko nau­do­ti veid­ ro­džio ar kak­ti į Aust­ra­li­ją pas pan­das.

Nors da­bar dėl anos sa­vo min­ties ne­bū­ čiau toks la­bai jau tik­ras: kas čia ir kur at­ virkš­čiai. Vy­rų pa­sau­ly­je chao­sas ge­ro­kai di­des­nis – juk tai jie gim­do ka­ri­nes in­va­ zi­jas, ban­kus ir jų griū­tis, siek­da­mi pa­tir­ti val­džios frik­ci­jas – frak­ci­jo­se, tri­bū­no­se,

ke­lia rim­tų įta­ri­mų ir grei­čiau­siai tu­rė­tų bū­ti jei ne hos­pi­ta­li­zuo­ja­mi (ar ki­to­kio ži­no­ji­mo pa­ty­ri­mui pus­me­čiui už­da­ro­mi se­ne­lių ar vai­kų na­muo­se), tai ro­ta­ci­jos bū­du nu­krei­pia­mi pa­tik­ri­ni­mui. Ži­no­ti ga­li­ma vis­ką ne­bent ur­ve pra­gy­ve­nus ke­lias­de­šimt me­tų, ir ge­riau ne pla­to­niš­ ka­me, kur žmo­nės su­riš­to­mis ran­ko­ mis ir ko­jo­mis, po­že­mi­nio ur­vo vi­du­ry sė­dė­da­mi prie ug­nies, ma­to tik prie­šais esan­čias ur­vo sie­nas. Už jų sto­vi aukš­ta mū­ri­nė sie­na, už jos ir­gi gy­ve­na į žmo­nes pa­na­šios bū­ty­bės, ku­rios virš mū­ro lai­ko iš­kė­lu­sios įvai­riau­sias fi­gū­ras, už ku­rių lieps­no­ja lau­žas, nuo jų ant sie­nų kren­ta še­šė­liai. Ap­link esa­ma įvai­rių gy­vū­nų ir daik­tų, bet žmo­nės iš vi­daus ma­to tik vie­nin­te­lį da­ly­ką – še­šė­lių teat­rą, ku­ris nu­sle­pia nuo sė­din­čių­jų rea­ly­bę. Žmo­nių tiks­las – iš­lįs­ti švie­son ir pa­ma­ty­ti tik­rą­ją rea­ly­bę, nes nuo gi­mi­mo jie sė­di to­je pa­ čio­je pa­dė­ty­je, tai­gi ma­no, kad, be še­šė­lių, dau­giau nie­ko nė­ra. Tuo Pla­to­nas še­šė­lius ly­gi­na su sa­vo idė­jo­mis. Žmo­nėms, pa­sak jo, lem­ta ma­ty­ti ant sie­nos prie­šais sa­ve tik idė­jų še­šė­lius, su ku­riais žmo­gų sie­ja vien ju­ti­mai. Ar mo­te­rys tuo­se ur­vuo­se per tuos še­šė­lius ma­to aki­vaiz­des­nius pa­ sau­lio kon­tū­rus, rei­kė­tų bal­suo­ti kaip per ko­kį „Šok su ma­ni­mi“. Aš bal­suo­čiau už.

Be­je, mū­sų mo­te­rys tu­ri ir bal­są, ir nė­ra su­riš­tos. Ir ur­vus jos pa­čios įsi­ren­gia, tad bet ko­kie su­ta­pi­mai su at­virkš­ti­ne sin­tak­ se, be abe­jo­nės, yra at­si­tik­ti­niai ir anaip­tol ne pa­ra­dok­sa­liai pa­trauk­lūs.

▪