2012 09 27 durys

1

ketvirtadienis, rugsėjo 27, 2012

MENO LEIDINYS Nr. 9 (207) www.durys.daily.lt Redaktorė Rita Bočiulytė r.bociulyte@kl.lt

Langas

Iš festivalio – su laurais Klaipėdos Pilies teatras baigiantis rugpjūčiui šauniai pasirodė festivalyje Ukrainoje, o rugsėjį iš festivalio Makedonijoje parsivežė Didįjį prizą.

Rugpjūčio 24–28 d. Chmelnickio mieste (Ukraina) vykusiame XIII tarptautiniame monospektaklių festivalyje „Vidlunnya“ Klaipėdos Pilies teatras pristatė naujausią Alvydo Vizgirdos režisuotą spektaklį pagal S.Zweigo kūrinį „Amokas“. Tai jauno aktoriaus Gabrielio Zapalskio debiutas. Jis buvo puikiai priimtas publikos ir gerai įvertintas teatro kritikų bei kolegų. Festivalyje taip pat vaidino Čekijos, Moldo-

vos, Rusijos, Ukrainos ir Vokietijos aktoriai.

Pilies teatro tarptautiniai maršrutai pasiekė ir Makedoniją. Rugsėjo 8–13 d. Strumicos mieste vyko XX kamerinių teatrų festivalis, laikomas prestižiškiausiu Balkanų regione. Jame, be šeimininkų, dalyvavo teatrai iš Didžiosios Britanijos, Bulgarijos, Graikijos, Juodkalnijos, Kosovo, Lietuvos, Serbijos, Slovėnijos, parodę 15 spektaklių, kuriuos vertino net dvi tarptautinės žiuri. Festivalio Didysis prizas atiteko Pilies teatro spektakliui – A.Bariko „Šilkas“ (rež. A.Vizgirda), kuriame vaidmenis sukūrė aktorės Nelė Savičenko ir Regina Šaltenytė.

Atidarė parodą Kaliningrade Kaliningrado istorijos muziejuje „Fridlando vartai“ rugsėjo 11-ąją atidaryta klaipėdiečio dailininko Romano Borisovo kūrinių paroda „Dingęs paveldas“.

Joje pristatomi 24 darbai, sukurti 1974–1975 m. Menininko akvarelėse ir piešiniuose preciziškai užfiksuotas šiandien jau sunykęs Rytų Prūsijos architektūros paveldas – pilys, dvarai, bažnyčios, kiti statiniai. Todėl paroda įdomi ne tik

meno gerbėjams, bet ir šio krašto architektūros tyrinėtojams, istorikams, visiems besidomintiems Rytų Prūsijos istorija.

R.Borisovas yra surengęs daugiau nei 50 autorinių parodų Lietuvoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Rusijoje, JAV, Liuksemburge, Austrijoje. Klaipėdiečio menininko paroda „Fridlando vartuose“ surengta remiant Lietuvos generaliniam konsulatui Kaliningrade. Ji veiks iki lapkričio pradžios.

Tapyba: Renatė LŪŠIS. Ruah Edelstein portretas, 4 dalys. 2012. Drobė, akvarelė, mišri technika. 150x150

cm. Iš jubiliejinės autorės akvarelių parodos „Žvilgsnis į save“, rugpjūčio 31 – rugsėjo 20 d. veikusios Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose.

„NL/dance/LT“ sujungė Hagą, Vilnių, Kauną ir Klaipėdą Klaipėdos menininkų grupė „Žuvies akis“ kartu su Vilniuje įsikūrusia Menų spaustuve ir „Auros“ šokio teatru iš Kauno bei Hagoje (Nyderlandai) veikiančiu Korzo scenos menų centru spalio 1-ąją Klaipėdos koncertų salėje pristatys jungtinį keturių šiuolaikinio šokio spektaklių vakarą „NL/dance/LT“.

Lygiaverčiai mainai

Tai bene pirmas kartas Lietuvos šokio istorijoje, kai vyko realūs lygiaverčių mainų tarp Lietuvos ir užsienio šiuolaikinį šokį prodiusuojančių institucijų projektai: Lietuvos choreografai kūrė olandams, olandai – lietuviams.

Tokiu būdu skirtingos kilmės ir tautybių, skirtingų kūrybinių principų, meninės pasaulėjautos ir mentaliteto šokio žmonės tiesiogiai dalijosi patirtimi, sumanymais ir išbandė galimybę kurti bei dirbti kartu.

Rugsėjo 25 ir 26 dienomis šių keturių spektaklių premjeros įvyko bendrame jungtiniame vakare Korzo teatre Hagoje, Olandijo-

je. Rugsėjo 29-ąją programą galės išvysti Kauno žiūrovai tarptautiniame šokio festivalyje „Aura“, o spalio 3-iąją – Vilniaus šokio gerbėjai Menų spaustuvėje.

Klaipėdoje programą pradės lietuvių šiuolaikinio šokio kūrėjos Rūtos Butkus spektaklis „Pamestos akys“, kurį ji Korzo centre sukūrė su Hagoje reziduojančiais šokėjais Irena Misirlić ir Konradu Szymańskiu. Spektaklis – apie vidinius klaidžiojimus, kuriais žmogus kuria savo pasaulį, paneigdamas teisingumą, geranoriškumą ir pareigos jausmą. Tai ironiškas žvilgsnis į mūsų visų būtį ir kasdienybę. „Pamestos akys“ – bendras Menų spaustuvės, Korzo centro ir „Žuvies akies“ darbas.

Garsūs ir talentingi

Spektaklį „W(o)men“ sukūrė Korzo centre reziduojantys garsūs jaunos kartos šveicarų choreografai Jérôme’as Meyeris ir Isabelle’ė Chaffaud.

Repeticijos su iš keleto dešimčių pretendentų atsirinktomis lietuvių šokėjomis Agne Ramanauskai-

te, Kristina Markevičiūte ir Barbora Guželyte vasaros pabaigoje vyko Vilniuje, Menų spaustuvėje. J.Meyeris ir I.Chaffaud yra šokę Ženevos didžiojo baleto teatro ir Nyderlandų šokio teatro trupėse. Nuo 2002-ųjų jiedu dirba kaip nepriklausomi šokėjai daugiausia su Korzo centru, taip pat su garsiausiomis olandų šokio trupėmis „Scapino Ballet“, „Dance Works Rotterdam“ ir „Introdans“. Savo darbuose choreografai jungia fiziškumą su skirtingais šokio stiliais. Žinoma lietuvių šiuolaikinio šokio kūrėja Loreta Juodkaitė savo naujausią spektaklį-duetą „Miražas“ (bendras Menų spaustuvės ir Korzo centro darbas) kūrė Hagoje su japonu šokėju ir choreografu Kenzo Kusuda. Šie du unikalūs atlikėjai yra labai skirtingos asmenybės. L.Juodkaitė – stipri, energija pulsuojanti šokėja, sukelianti emocinę įtampą. O K.Kusuda – tikras rafinuoto šokio meistras, prikeliantis kūrybiškumu ir fantazija dvelkiantį vaizdinį. Šie kūrėjai perteikia istoriją apie gyvenimo

teikiamas dovanas tiems, kurie jas pastebi.

Kauno šokio teatras „Aura“ su Korzo teatre reziduojančiu izraeliečiu choreografu Amosu BenTaliu pristatys trumpą šokio spektaklio „Nužudyti Viktorą“ dalį. Į šį projektą taip pat įsijungė kroatė šokėja Lana Coporda, studijuojanti Aarnhemo „ArtEZ“ šokio akademijoje. Choreografas nagrinėja paradoksą, kai tik sukurtos taisyklės suteikia žmogui laisvės.

Jei bandytume paaiškinti šokiu – tai būtų improvizacija ir asmeninė kūryba, naudojant įvairius uždavinius ir choreografinius junginius. A.Ben-Talis yra buvęs Nyderlandų šokio teatro šokėjas, jis taip pat kuria muziką ir yra roko grupės „Noblesse“ dainininkas bei gitaristas.

Kas yra Korzo

Korzo – Hagos senamiestyje, buvusio kino teatro pastate, įsikūręs scenos menų centras, kuris užsiima menų vadyba, produkcija ir pristatymu, skatina naujas šokio, muzikos ir teatro tendencijas. Įsi-

kūręs 1984-aisiais kaip „skvoterių“ kino teatriukas, dabar Korzo turi atnaujintą teatro „juodąją dėžutę“, kurią užpildo vientisa, apgalvota programa. Korzo pelnytai vadinamas didžiausiu Nyderlandų šiuolaikinio šokio produkcijos centru ir kas dvejus metus rengia festivalį „CaDance“.

Korzo veikla koncentruojasi į šokio spektaklių kūrimą ir pristatymą, teatras dirba su jais nuo koncepcijos atsiradimo iki premjeros, organizuoja nacionalinę ir tarptautinę sklaidą. Šis centras neapsiriboja vienu ar kitu stiliumi, žanru ar tautybe, renkasi darbą su Nyderlanduose įsikūrusiais menininkais, kurių talentas, originalumas ir kūrybinė aistra yra akivaizdūs. Politika, pagal kurią Korzo remia jaunų ir labiau patyrusių kūrėjų bendradarbiavimą, davė įkvepiančius rezultatus ir pagrindžia vieną esminių Korzo principų – solidarumą menininkų, kurie dalijasi resursais, žiniomis ir įkvepia vieni kitus. „Durų“ inf.

2

ketvirtadienis, rugsėjo 27, 2012

durys

Šokantys „Plartformos“ Septintasis tarptautinis šiuolaikinių vaizduojamųjų ir atlikėjų menų festivalis „Plartforma“, šiemet startavęs kiek anksčiau – dar vasaros pabaigoje (rugpjūčio 23-iąją), o vykęs kiek ilgėliau nei visada (keturis vakarus), regis, susilaukė ir šiek tiek gausesnės auditorijos nei paprastai. O neseniai atrodžiusios nestandartinėmis „Švyturio menų doko“ erdvės tampa visiškai įprastomis, atmosfera – neįtikėtinai laisva, kažkada šokiravęs kūno nuogumas virsta šablonišku sceniniu reiškiniu. Tiesa, šiųmetis renginys išsiskyrė daugelį spektaklių vienijančia vyriškumo tematika ir lyg didžiausia sensacija skelbiama pasauline premjera.

Violeta Milvydienė Žanrinės programos paletėje

Įsimintinas dramatiškai „tylus“ dviejų vyrukų bendravimas režisieriaus Mariaus Pažerecko spektaklyje „Globotinis nori būti globėju“, publikai parodytas naujoje salėje – „Kolektyviniame sode“. „Gyva“ žodine bei kūniškąja kalba imponavo klaipėdietės Loretos Vaskovos režisuotas Šiaulių dramos teatro spektaklis „Valentinų diena“ (pastatytas pagal I.Vyrypajevo pjesę, pernai gavęs „Auksinį scenos kryžių“ debiuto nominacijoje). Atmintin įstrigo ir neadekvatus šėliojimas gryname ore vykusiame performanse „Žymėjimas“ (pastarąjį specialiai šiam festivaliui parengė Redos ir Arūno Uogintų sambūris „Archeologai“).

Tačiau toliau iš gana spalvingos, įvairialypės festivalio žanrinės programos (teatro, šokio, performanso, muzikos ir kino projektų) paletės išskirsiu tik šiuolaikinės choreografijos spektaklius.

Tendencija: M.Žilinsko „Naktis“ – geras pavyzdys, kaip sportiškuo-

sius šokio stilius galima perteikti meniškai subtiliai.

Jaunieji – žaismingai subtilūs

Pirmajame festivalio vakare – jaunųjų kūrėjų platformoje – pristatyti dviejų uostamiesčio choreografų, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros absolventų Ingos Kuznecovos ir Mantvydo Žilinsko darbai. Jie kardinaliai skirtingi tiek šiuolaikinio šokio stilistikos, tiek pateikiamos formos, nuotaikos, kitais žemiau apžvelgiamais aspektais. Štai magistrės I.Kuznecovos sukomponuoto spektaklio premjeroje „Diagnozė – krepšinis“ su lengvo ir atviro humoro doze narstomi antrosios lietuvių tautos „religijos“ ypatumai. Kiek pabrėžtinai vaizduojami įvairūs – padorūs ir ne visai – žaidėjų, sirgalių bei teisėjo gestai, jiems vieniems suprantami simboliniai judesiai (dramaturgija – Sigitos Ivaškaitės). Penkių atlikėjų (Giedrės Šidlauskės, Rasos Želnytės, Dariaus

Jausmai: gatvės šokių technika pagrįstas A.Gudaitės ir L.Žakevičiaus

spektaklis „Feel-link“ nagrinėja seną kaip ir pati žmonija temą – mylinčių žmonių išgyvenimus.

Berulio, Manto Černecko, M.Žilinsko) pradinio apšilimo ir tolesnio „žaidimo“ (kabutėse todėl, jog žaidžiama be kamuolio, apskritai krepšinis čia net nežaidžiamas) epizodai derinami su trumpučiais komandos palaikymo grupės šokėjų – jų pačių – pasirodymais. Judėjimui pavieniui bei šokiui duetais išradingai panaudoti ryškiai išdidinti riedantys tinkliniai krepšiai (scenografija – Genadijaus Kuznecovo), ironiškas tekstas subalansuotai papildo vaidybines ir choreografines sceneles.

M.Žilinsko (sceninis pseudonimas – Ozo Banzai) sukurtos de-

šimties minučių trukmės kompozicijos „Naktis“ fragmentus teko matyti dar žiemą jo bakalauro studijų baigiamojo darbo gynimo metu. Tik šįkart tenka pripažinti, kad šis spektakliu programoje įvardytas urban dance subkultūros kūrinėlis, nors ir atliktas sumažėjusios sudėties (trijų vyrukų vietoj keturių), atrodė solidesnis, labiau ištobulintas ir... tiesiog simpatiškai vyriškas. Manyčiau, tai geras pavyzdys su aiškia tendencija, kaip sportiškuosius (hiphopo, breiko etc.) šokio stilius galima perteikti meniškai subtiliai.

Susidomėjimas: keturis vakarus vykęs „Plartformos“ festivalis sulaukė nemažai publikos.

Linksmai: I.Kuznecovos spektaklio premjeroje „Diagnozė – krepšinis“

Nominuotieji ir apdovanotieji

Kitą vakarą dviejų iš sostinės atvykusių jaunosios kartos šokėjų bei choreografų – Airidos Gudaitės ir Lauryno Žakevičiaus – sukurtas spektaklis „Feel-link“ taip pat pagrįstas gatvės šokių technika.

Nominuotas Auksiniam scenos kryžiui už geriausią šių metų debiutą, jis nagrinėja seną kaip ir pati žmonija temą – mylinčių žmonių jausmus bei išgyvenimus. Pavadinimas transformuotas iš angliško žodžio „feeling“ (jausmas), skamba ir šio populiaraus muzikinio kūrinio interpretacija.

Sulėtintos plastikos prisodrinto dueto pradžia ir tęsinys primena fotosesijos principą: kaskart po blykstės iš visiškos tamsos išnyra ir pozose fiksuojamas vis kitas „kadras“. Retkarčiais lyg improvizuotai dūkstama, poriniuose deriniuose daugiau rišlumo, organikos ir judesių harmonijos, juntama išlaisvinta kūno motorika, nors stigo kiek artimesnės sąveikos. Kai kurie parteriniai junginiai sudėlioti primityvokai arba nuolat kartojasi tarsi šiuolaikinio šokio pamokoje. O ir dviejų šone pastatytų švarutėlių bei tuštutėlių konteinerių

Lauke: gryname ore Redos ir Arūno Uogintų sambūris „Archeologai“

3

ketvirtadienis, rugsėjo 27, 2012

durys

atgarsiai panaudojimo funkcija, manyčiau, galėjo (ar privalėjo) būti labiau išplėtota...

Klaipėdos Metų choreografe pripažinta ir „Padėkos kaukę“ šį pavasarį už šokio operą „Dykra“, pedagoginę bei edukacinę veiklą, vystant ir populiarinant šokio teatro meną, gavusi Agnija Šeiko festivaliui pasiūlė šokio spektaklį „Aikštelėje laisvų vietų nėra“.

Apie puikiai derančią atlikėjų (D.Berulio ir Petro Lisausko) partnerystę, giliai prasmingus ir dinamiškai besikeičiančius šių vizualiai itin skirtingų vyrų dialogus, kai kurias kitas ypatybes jau buvo rašyta po pernai rudenį įvykusios premjeros Klaipėdos kultūros centro „Žvejų rūmai“ organizuojamame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis arabeskas“ (Durys, 2011 12 22).

Uždarymui – pasaulinė premjera

Festivalį apvainikavo programos „vinimi“ skelbta pasaulinė premjera – teatro „Granhoj Dans“ (Danija) ir tinklo DNA jungtinis pro-

ti virvėmis, atlieka archetipinius vyrų ritualus“.

Po tokių drąsių teiginių ir ambicingos paraiškos (turiu omenyje spektaklio statusą ir vyrukų išvaizdą) jau stebint pateiktos koncepcijos vizualizaciją, natūraliai iškilo priešingos įžvalgos ir pagrįstos abejonės.

Akivaizdu (deja, ar gaila) – po vieną iš už pakeltos užuolaidėlės sustatytose persirengimo kabinose nuogut nuogutėliai pasirodę vyrai nepasižymėjo nei ypatingu atletizmu, nei juolab jaunatviškumu (greičiau atvirkščiai...).

Betgi svarus pliusas – iš jų visų (Danijos, Didžiosios Britanijos, Lenkijos, Slovakijos, Vengrijos), skirtingo amžiaus ir pajėgumo šokėjų savita vyriška jėga, konstitucijos tvirtumu, raumeningo kūno plastika išsiskyrė mūsiškis – Lietuvos atstovas, Klaipėdos menininkų grupės „Žuvies akis“ narys P.Lisauskas. Nenuostabu – jis ir valdė pagrindinę idėją, buvo jos ašis, smaigalys, neformalus lyderis.

Vyrai: šokio spektaklyje „Men & Mahler“ gana moderniai įgyvendintas jo choreografo P.Granhojaus suma-

nymas – judant laisvės ribojimo principu, demonstruojamas vyriškumas.

pompastiškai uždainavo, užimdama ilgokus intarpus tarp vyrų persirengimų-nusirengimų-apsirengimų.

Pats sumanymas – judėjimas laisvės ribojimo principu – įgyvendintas gana moderniai, nors nėra visiškai originalus (žymaus Maurice’o Béjarto spektaklyje „For live“ ant nedidelės kvadratinės

kurie veiksmai – ir nuspėjami, ir lengvai prognozuojami. Tiesa, stebino aštuonetuko fanatizmas – vyrukai išties „kaifavo“ – net suplukę rėkdami didžiavosi tuo, ką daro, plika akimi buvo matyti, kad jiems tinka ir patinka jų pačių elgsena. Gitara prisidengusio patrakėlio pasirodymu ar kito gulinčio nuogaliaus drastišku

su lengvo ir atviro humoro doze narstomi antrosios lietuvių tautos „religijos“ ypatumai.

jektas – šokio spektaklis „Men & Mahler“.

Maga pacituoti esmingiausias festivalio programėlėje bei įvairiuose interneto portaluose pateikto teksto mintis: „Spektaklio choreografas – tarptautinio pripažinimo sulaukęs danų choreografas Palle’as Granhojus – pagrindinį dėmesį šiame spektaklyje sutelkia į šiurkščią vyriškumo jėgą. Liūdna ir poetiška Mahlerio muzika tampa atskaitos tašku vyr(iškum)o išryškinimui, kai aštuoni atletiški ir jaunatviški kūnai, supančio-

Pritrūko paties svarbiausio

Spektaklis struktūriškai sudėliotas iš atskirų scenelių, kurias skiria (arba jungia) scenografijai naudojamos medinės platformos. Jas čia pat, žiūrovų akyse, keisdami jų išdėstymą bei paskirtį, sukonstravo patys atlikėjai.

Kita jungiamąja grandimi „tarnavusi“ moteris-dainininkė, veikiausiai, kiek per daug įsijautė į solistės vaidmenį: epiloge savotiškai „pristačiusi“ atlikėjus, vėliau atsainiai ir ne itin rišliai kalbėjusi, paskui nuobodokai skaičiusi tekstą, galiausiai ji net

“ parodė specialiai festivaliui parengtą performansą „Žymėjimas“.

platformos tarp trijų sienų šokdami „sutilpo“ bene 23 vyrai).

Tačiau esminis minusas – šokio stygius (te atleidžia už kritiką tie, nepriimantys kitos nuomonės, bet nutrūktgalviško kojų greičio ar rankų jėgos demonstravimo kiekvieno jų išbandyme nepalaikiau choreografija). Bendrame iš elementarių šiuolaikinio šokio elementų sudarytame etiude neįžvelgiau ir reikiamo sinchrono, neradau ryškesnės sintezės tarp judesio ir pasirinktos muzikos akompanimento.

Nors būta netikėtų rakursų, kai

Reikia pamatyti nauja, kas primintų pamiršta sena, kartais gausybę kažkokių keistenybių, dar nepriimtinų, neišjaustų, nepatirtų.

Vytauto Petriko nuotr.

šėliojimu, matyt, tikėtasi sukelti aiškesnę publikos reakciją. Veikiausiai žiūrovai liko kiek suglumę... Žinoma, į spektaklio visumą galima žiūrėti ir atlaidžiai – juk ji sukurpta per itin trumpą laiką – vos aštuonias savaites.

Asmeninė pozicija

Festivalio dieną į elektroninį paštą kažkoks skeptiškai nusiteikęs pilietis atsiuntė „Plartformai“ adresuotą nuorodą į „Vikipedijoje“ išdėstytą sąvoką „smegenų plovimas“ (beje, šią

cinišką užuominą gavo ir „Žuvies akis“). Šiuo klausimu turiu jau susiformavusią asmeninę poziciją. Ji maždaug tokia: reikia pamatyti nauja, kas primintų pamiršta sena, kartais gausybę kažkokių keistenybių, dar nepriimtinų, neišjaustų, nepatirtų... Verta stebėti moderniai mąstančio, dažnai smalsaus, neordinaraus, naujų raiškos priemonių tebeieškančio jaunojo žmogaus kūrybą... Ir pabandyti ją suvokti... arba susivokti ir atsirinkti... „Plartformos“ festivalis suteikia vieną tokių galimybių.

Kinas: atsirado nemažai norinčiųjų pamatyti festivalio trumpų filmų programas.

4

ketvirtadienis, rugsėjo 27, 2012

durys

Klaipėdai – 760: karališkasis miestas (2) Klaipėdiečiai aktyviai kūrė karališkąjį miesto veidą. Bažnyčiose atsirado lentos su įrašais apie čia apsilankiusius karalius (pvz., Jono bažnyčioje), mieste – namai, papuošti bareljefais (pvz., karalienės Augustės Viktorijos mergaičių licėjuje, dabar Klaipėdos universiteto Menų fakultetas), karalių vardais pavadintos gatvės, gimnazijos (pvz., Luizės gimnazija, dabar Jaunimo centras)...

Jovita Saulėnienė

Ankstesnėje publikacijoje išvardijome svarbiausius karališkuosius vizitus, nuo kurių priklausė miesto plėtra bei miestiečių gyvenimas, aptarėme pirmuosius karališkuosius ženklus. Šįkart paieškosime karališkųjų požymių Tauralaukyje, prisiminsime svarbiausią Klaipėdos paminklą – Borusiją.

Tauralaukis gali didžiuotis

Tauralaukis – sena, istorinė, legendomis ir padavimais apipinta gyvenvietė, pro kurią palei Dangę driekėsi senasis pašto kelias, o prie jo stovėjo Mokesčių postas. Ne vienas karališkasis ekipažas judėjo tuo keliu. Tik apie tai šaltiniai dar neprakalbinti.

Išlikę ir negausūs liudijimai apie čia žiloje senovėje stovėjusią pilį... Šioje vietovėje apstu karališkųjų ženklų. Galima kalbėti net apie čia iki XVII a. besiveisusius karališkuosius taurus, nuo kurių kilo ir vietovės pavadinimas. Pats Vytautas Didysis iš šių laukų ketvertą jų padovanojęs Ordino magistrui...

Tauralaukyje karalius mena dar atsekama medžiais apsodintoji aikštė, kur buvo šaudykla, karuselė, supilta nedidelė sala su „pilimi“.

Aikštėje vešėjo dekoratyvūs krūmai, malonius kvapus skleidė gausiai žydėję jazminai, gražius įspūdžius žadino gausybė gėlių. Netoliese viliojo restoranas, altana, aikštelės su poil-

sio suolais. Itin šią aikštę buvo pamėgę Prūsijos karališkosios šeimos vaikai, kurie su tėvais napoleonmečiu gyveno Klaipėdoje. Iš atsiminimų sužinome, kokį džiaugsmą patirdavo princai, pamėgę pasikarstyti po aukštaūgius medžius, kiek linksmybių suteikdavo jiems karuselė.

Net mažosios princesės Šarlotė su Aleksandra įsitaisydavusios karuselės dviejose kėdėse, kurias ratu suko du žirgai, ant kurių atsisėsdavę princai Wilhelmas ir Fricas, būsimieji šalies valdovai... Gėlėmis ir ypač jazminais itin džiaugėsi Šarlotė, būsimoji Rusijos caro Nikolajaus I sutuoktinė. Šio jaukaus kampelio niekada jie neišbraukė iš savo širdies. Tapę valdovais ar valdovų žmonomis, ne kartą čia dar jie buvo užsukę.

Karalienės Luizės garbei

1807–1808 m. apsigyvenusi Klaipėdoje Prūsijos karališkoji pora stengėsi susipažinti su miesto apylinkėmis. Klaipėdos apylinkėse vaikštinėjanti karalienė Luizė net buvo nutapyta berlyniečio dailininko Stalho paveiksle, kuris kabojo pašte. Itin karališkoji šeima mėgo Tauralaukį. Dažnai jie atvykdavo čia pasivaikščioti, pasisvečiuoti pas vaišingus gyventojus. Ne kartą lankėsi ir pas lietuvius Lipšius ir Pilkus. Karalienė Luizė mėgo žiūrėti į Dangės srovenančius vandenis... Vėliau jos

Atsisveikinimas: karališkosios šeimos išvykimą iš Klaipėdos 1808 m. rugsėjo 25 d. savo piešinyje įamžino

dailininkas F.H.Doerneris.

Piešinio ir atvirukų piešinio kopijos iš asmeninio archyvo

Iš karalienės Luizės sūnaus Vokietijos kaizerio Wilhelmo II kalbos, pasakytos 1890 m. Klaipėdoje Stovėjau mums visiems brangioje vietoje, kuri mums visiems, sakyčiau, šventa. Tai Klaipėdos žemė. Lankiausi namuose, kuriuose gyveno mano proseneliai didžiausių išbandymų ir rūpesčių metais, kai mūsų šalis parklupdyta regėjo užkariautojus šeimininkaujant, buvo be ateities vilčių. Ir kaip tik tuomet, kai niekas nežinojo ir tikėtis negalėjo, kad šalis dar kartą pakils, Klaipėdos žemėje vėrėsi dabartinių laikų didybės ištakos.

didenybės atminimui buvo pasodintas ąžuolas ir pavadintas karalienės Luizės vardu.

1807 m. rugpjūčio 3 d. buvo švenčiamas Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo III gimtadienis. Grafienė Voss savo dienoraštyje užrašė: „Rugpjūčio 3-ioji. Mūsų mylimo Karaliaus gimtadienis. Vakare karalienė gėrė arbatą ir klausėsi muzikos, patranka buvo išspręsta, ir viskas buvo labai žavu“.

Karalius iš savo sūnų dovanų gavo netoli Juodkrantės išsidėsčiusios kariuomenės stovyklą vaizduojantį piešinį, lietuvių kalbos gramatiką ir žodyną. 17 val. 30 min. karietomis

šventės pratęsti išvyko į Tauralaukį, kur aikštėje, netoli karaliaus pamėgtos liepos, jau laukė pasidabinę svečiai ir „žiūrovų kompanija“, kuri buvo „padoriai rami“. Vėliau šios šventės atminimui buvo pastatytas kuklus obeliskas su užrašu: „1807 rugpjūčio 3-iosios atminimas.“ 1900 m. Gražinimo sąjunga vietoj nugriuvusio obelisko pastatė paminklą, skirtą jau karalienei Luizei. Virš akmenų krūvos, kurioje buvo įmūryti ir buvusio paminklo akmenys, kilo asimetriška granito plokštė su bronziniu reljefiniu karalienės portretu.

Tai buvo apie metro aukščio akmuo su reljefo piešiniais ir dešinės pusės užrašu: „1807 rugpjūčio 3-iosios atminimas“. Paminklo galinėje pusėje buvo įrašyta: „Atnaujintas Pagražinimo sąjungos. 1900 rugpjūčio 3-ioji“. Paminklinį akmenį supo geležinė tvorelė. Paminklas nugriautas maždaug 1960 m. Senieji Tauralaukio gyventojai dar jį mena. „Borusija“ – Prūsijos paminklas

Atminimui: Tauralaukyje buvo pastatytas paminklinis Monumentas: „Borusija“ – nacionalinis Prūsijos

akmuo karalienei Luizei.

paminklas stovėjo buvusioje Luizės aikštėje.

1904 m. nutarta pastatyti nacio-nalinį Prūsijos paminklą, skirtą pergalės prieš Napoleoną 100 metų sukakčiai ir paminint 100-metį nuo tol, kai Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas III su karaliene Luize buvo suradę prieglobstį Klaipėdoje.

Sudarytos paminklo statymo komisijos pirmininkas – Valstybės ministras fon Moltkė. Tam tikslui surinkta 1 000 000 markių, iš jų – 20 000 Klaipėdoje. 1907 m. paminklas iškilo prieš Rotušę – buvusius pirklio Consentijaus namus, kuriuose 1807–1808 m. gyveno karališkoji pora ir kurie buvo tapę laikinąja Prūsijos valdovų rezidencija.

Paminklo „Borusija“ autorius – skulptorius Peteris Breue-

ris. Tai buvo 4 m aukščio bronzinė skulptūra, atvežta iš Berlyno.

Prūsiją simbolizavo panaši į graikų karo deivę Atėnę moteris antikiniais rūbais, su romėnišku šalmu ant galvos. Dešinėje rankoje ji laikė durklą, kairėje – skydą ir ietį, ant kurios buvo pritvirtinta lentelė su užrašu: „Borussia“.

Skulptūra buvo užkelta ant granitinio pjedestalo. Vieną pjedestalo pusę puošė Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo III ir karalienės Luizės ovaliniai bareljefai. Kitame buvo įrašyti metai: „1807-1907“.

Kairėje ir dešinėje paminklo pusėje stovėjo hermos, o ant jų Vokietijos karvedžių ir valstybės veikėjų H. Fr. Šteino, K.A.Hardenbergo, T.Šiono, Fr. L.Šrioterio, G.J.Šarnhorsto, A.Gneisenau ir Fr.K.E.Dohna biustai. Tarp hermų – masyvūs granito suolai. Prie Dangės vazose ant granitinių pjedestalų augo gėlės.

Paminklas buvo atidengtas 1907 m. rugsėjo 23 d. Iškilmėse dalyvavo karalius Wilhelmas II su žmona.

Iš uosto karieta jo didenybės važiavo per išpuoštą gėlių girliandomis miestą. Po ceremonijos kaizeris apsilankė Rotušėje. Paminklo atidengimo iškilmėse susirinko daugybė žmonių. Net policijos ataskaitoje buvo užfiksuota, jog nuo susirinkusiųjų rankų mostų galėjo policininkų žirgai pasibaidyti...

Tai buvo svarbus įvykis.

K.Ziebertas išleido su „Borusijos“ atvaizdu atviruką, viena Magdeburgo firma – kavos puodelius...

Net muilo buvo galima įsigyti su „Borusijos“ paminklo piešiniu.

1923 m. paminklas nukeltas, per Antrąjį pasaulinį karą dingo. Šiuo metu jo vietoje stovi Žvejo skulptūra.

(Pabaiga. Pradžia DURYS, 2012 08 30)

5

ketvirtadienis, rugsėjo 27, 2012

LITERATŪRA ŠIANDIEN www.durys.daily.lt Sudarytojas Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

Šuniškos dienos Romualdas Granauskas. Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis. Apysaka. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2012, 172 p.

Dainius Vanagas

N

uosekli apeliacija į pačius tiesmukiausius, jokių niuansų ar atspalvių nepripažįstančius jausmus, dažnai tampa nepamainoma maskavimo medžiaga įvairiausiems kultūros produktų trūkumams pridengti. Apstu filmų, kuriuose primygtina romantika ir švelnus sopulingumas stengiasi paslėpti seklią režisūrą, prastą vaidybą ar skylėtą siužetą. Apstu dainų, į kurias, kaip tikisi jų autoriai, užtenka pribrukti chrestomatinės jausmų leksikos, ir tariamai apsalęs klausytojas nė nepastebės lėkštos kompozicijos ar tik paviršutiniškai išlavinto balso. Apstu ir knygų, kuriose klasikinės vertybės reprezentuojamos kaip monolitiniai monumentai, be klystkelių ir aistringos kovos už apsisprendimą, kai žmonės „prikabinami“ prie teksto tik kaip idėjas aptarnaujantys statistai, ir nuo gražbilystės patoso apsvaigęs kiek patiklesnis skaitytojas nė nepajus, kad, užuot skaitęs, kaip ketino, gyvenimiškos ir autentiškos prozos veikalą, jis gliaudo mokslinės fantastikos žanrui žymiai artimesnį kūrinį.

Naujausias rašytojo Romualdo Granausko darbas – apysaka „Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“ – yra dar vienas nepriekaištingas pavyzdys, atskleidžiantis patetikos potencialą triumfuoti bet kurio meninio elemento tekste atžvilgiu. Siu-

žetas, kuriame aiškiai deklaruojamas autobiografiškumas, nėra sudėtingas: paskutinio Sovietų Sąjungos gyvavimo dešimtmečio viduryje rašytojas R.Granauskas su žmona Genute užsimano turėti šunį. Ir ne bet kokį, o retos, aristokratiškos kilmės tigrinį bokserį, kurį tais gūdžiais laikais įsigyti buvo ne ką menkesnis iššūkis, nei gatvėje platinti proklamacijas, smerkiančias Tarybų valdžią. Visgi varginanti kelionė į Estiją ir sumaniai, pagal visus egzistavusius kanonus išspręstas „blato klausimas“ tik ką „Gyvenimą po klevu“ publikavusiam autoriui atneša sėkmę ir netrukus šunytis jau uostinėjasi savo naujuose namuose. Na, o po to – pažintis su išoriniu, neaprėpiamu pasauliu, dresavimas, mažyčiai, stebuklo dulkėmis apibarstyti atradimai ir šeimyniniai džiaugsmai, vasaros išvykos į Tytuvėnus, žvejyba, nuovargis, senatvė ir, kaip be užuolankų suponuoja apysakos pavadinimas, šuns, vardu Bulis, mirtis. Galiausiai autoriaus laiškas savo ilgamečiam kompanjonui ir kvietimas susitikti.

Vertinant šį kūrinį visų pirma derėtų atskirti tekstą kaip uždarą meninę kompoziciją nuo jame šmėkščiojančių autobiografinių detalių, kurių dėl disponuojamo pikantiškumo ir galimybės užmesti akį į žinomo rašytojo buities vingrybes, galima spėti, visiškai pakaktų, kad apysaką noriai pirktų ir skaitytų – nesvarbu, kokia būtų literatūrinė teksto koky-

bė. Tik suskliaudus ir atidėjus į šalį autorių (autobiografiškumas nėra nei imanentiška teksto struktūros dalis, nei, bent jau šiuo atveju, išskirtinės vertės generatorius), taps įmanoma įvertinti grožinio teksto kokybę adekvačiu, būtent: fiktyvių reikšmių sistemos, lygmeniu.

Vyraujanti apysakos tema – draugystė ir ištikimybė. Šeimininko ir jo šuns santykiai atskleidžiami kaip idealus komunikacijos aktas, praktiškai nesusiduriantis su jokiomis išorinėmis ar vidinėmis kliūtimis bei trikdžiais, nepatiriantis nesėkmių ar nusivylimų, taip pat neprodukuojantis neįgyvendinamų lūkesčių. Tokia nepriekaištinga idilė (ne dėl to, kad nėra įmanoma, o dėl grubaus, tiesmuko eksploatavimo) kertasi su žmogiškąja patirtimi (nors, panašu, ne su ilgesiu), todėl suteikia tekstui monotoniškos parodijos statusą. Painiavą dėl šeimininko ir šuns santykių tik dar labiau padidina tokios replikos, kaip: „Tokio jausmo nesu daugiau niekada patyręs net bendraudamas su pačiais brangiausiais ir mylimiausiais žmonėmis“ (p.

74), kurių apysakoje yra gana daug ir kurios tarsi suponuoja, kad skaitytojas turi reikalą arba su blefine komunikacija, arba su tokiu unikaliu tarpusavio supratimo fenomenu, kad teksto pranešimas vargu ar bus įkandamas nieko panašaus neišgyvenusiam adresatui.

Visgi tuomet, kai nuobodus šuns vaidmuo tekste tampa antraplanis, o mistiškos draugystės dekoracijos patraukiamos nuo scenos, apysakos raumenys sutvirtėja, sudarydami sąlygas apčiuopti potencialios dramos pulsą. Tai variacijos senatvės, tirpstančio laiko ir kin-

tančios rašytojo padėties (nemaža apysakoje aprašomų įvykių dalis vyksta Lietuvai bandant ištrūkti iš Sovietų Sąjungos gniaužtų, o ištrūkus – siekiant sukurti savarankiškos valstybės pamatus) tematikomis. Situacijos ironiškumas ar net skaudus, tačiau nenuginčijamas absurdiškumas – šalies išsilaisvinimas sugriovė ne tik komunistų primestą socialinę tikrovę, bet ir kūrybiškumo prielaidas bei sąlygas – išreiškiamas itin taikliai ir įtaigiai: „(<...> visas mano žiemos rašymas nuėjo perniek. Nebeliko jokių cenzūrų, glavlitų, užsimerkė budrios redaktorių akys, galėjai rašyti ką nori, apie ką nori ir kiek nori, tačiau niekas iš mano kolegų dar taip nerašė, nes nemokėjo. <...> O dabar visiems tartum atėmė amą. Rodos, nė vienoje galvoje nebeliko ramių minčių, širdyse – talentų, pirštuose – mokėjimo rašyti...“ (147 p.)

Poetas Rimvydas Stankevičius R.Granausko apysaką „Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“ pavadino XXI a. lietuvių prozos šedevru ir tokiu būdu ne tik sukompromitavo save kaip estetą, bet ir dar sykį paliudijo, kad Lietuvoje į literatūros kritiką žiūrima kaip į dėmesio nevertą ir jokios atsakomybės nereikalaujančią sritį. Šis R.Granausko tekstas, nors ir pasižymi keletu įdomių niuansų (sklanda ir vientisumas, empatijos stimuliacija, raiški vienų iš pamatinių žmogaus patyrimų – silpimo, netekties, mirties ir nebūties pajautos – artikuliacija), akivaizdžiai stokoja įvairiapusiškumo, daugialypumo, tepasiūlydamas vienintelį perskaitymo ir suvokimo būdą.

Tačiau čia išdėstytos mintys pasirodys absoliučiai klaidingos ir nevertos nė sudilusio skatiko, jei skaitytojas nuspręstų tekstą ne skaityti, o vartoti: tokiu atveju, dera pabrėžti, „šlamšti“ apysaką bus itin smagi ir jokių pastangų nereikalaujanti veikla, greičiausiai nesinorės nė minutei atsitraukti, o pats procesas teiks kone juslinį malonumą – autorius tarsi per jėgą bruka iš anksto parengtas, kruopščiai suplanuotas emocijas, tarsi pirštu baksnodamas: štai čia reikia giliau įkvėpti – juk toks didus ir pasigėrėtinas šuns poelgis, o va čia reikėtų nubraukti ašarėlę, mat gyvūnėlio akys liūdnai suklapsėjo. Tai kodėl nebrauki, a?

Taigi taip graudu, ach tu, apatiškas niekšeli!

Jei ši apysaka iš tiesų suteikė R.Granauskui galimybę įamžinti savo dėkingumą brangiam augintiniui ir tai padarius rašytojui pasidarė bent kruopele lengviau, ką gi, vadinasi, darbas nenuėjo perniek. O klausimas – ar reikėjo į šį intymų šeimininko ir šuns ryšį įsileisti prašalaitį skaitytoją? – lai lieka atviras.

Proza rudenį „...Kad nors retsykiais galėtum pažvelgti į viską kaip ta lapkričio saulė, kuri atsisveikindama eina per žemę“ (Antanas Ramonas).

Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyrius skelbia trumpo prozos kūrinio konkursą „Lapkričio saulė“. Apimtis – iki 1 puslapio.

Kūrinius konkursui siųsti elektroniniu paštu adresu: klrasytojai@gmail.com iki spalio 25 d.

Visi kūriniai bus talpinami internetinėse svetainėse www.klrasytojai.blogas.lt bei www.klavb.lt. Pastarojoje svetainėje už patikusį kūrinį bus galima balsuoti internetu. Daugiausia balsų surinkęs autorius pelnys Skaitytojų Europremiją. Komisija išrinks geriausią kūrinį, kurio autorius gaus VB (vieno banknoto) premiją.

Rytas.

Vyto Karaciejaus nuotr.

GL inf.

6

ketvirtadienis, rugsėjo 27, 2012

gintaro lašai

Tadas Žvirinskis

Vaiduoklio meilė Taip: yra mieste Gedimino Toks kiemelis, kuriam gyveni, Tarp šešių kitataučių kaimynų Tu viena su senu šunimi.

Vis viena. Tikrai nieks nežino Kaip tau liūdna ir tuščia širdy, Kaip kas rytą kava ir du blynai Tau apkarto. Kaimynai girti Vakare ateis aplankyti, Bet išeis įsižeidę gan greit: Jie vis tikis „užlaužti mergytę“, Jie nežino: tau šito nereik.

Vėl diena, naktis. Ir vėl rytas.

Ir kava, ir vienatvė – perpus.

Laukia Meistras savos Margaritos, O tu lauki, ko niekad nebus.

Raisto stabmeldystė Angies akis – plyšelis į Visatą, Kurioj lig šiol Andaja karaliauja, Gorgoniškas jos veidas – žalio kraujo.

Ir nejučia šaltukas net nukrato: Atodūsiai tyloj? Ar balų dujos?

Blyški švieselė... Pelkėj išganyta – Vėlė skenduolio pasitinka rytą?

Nebežinau, nes gailiais aš apdujęs, Vaivorų prisirinkęs, abejoju: Ar ten Patrimpas akmenėlius mėto? Žaltys juslus, angies užėmęs vietą, Namopi grįžt it senas draugas moja.

Pavasario ornitologija

Jaunuoliui pavasariui kalasi pūkas panosėj, Tad pempės pleputės nerimsta: „Tai dyvai, tai dyvai!“ O varnas – senolių senolis – sausai tik sukosti Ir džiaugias slapčia, kad jau šimtą pavasarių gyvas.

Taip. Yra mieste Trijų Kryžių Toks kiemelis, kuriam gyveni, Pas tave aš kasdieną sugrįšiu, Pasivertęs senu šunimi.

Žydrynę dangaus vyturys sparneliu pamatuoja – Net rodos, kad mãža erdvės virš pilkųjų dirvonų, Palydi šiltai gervių trikampį žvilgsnis artojo, Ir slepia nukaršus žiema savo šaltą geluonį.

Pavasario kalbėjimas

Jaunuoliui pavasariui pokštaut ir dūkti teknieti, Kartu su varnėnais gerklingais per šonus padaužant, Iškūlęs upelio ir ežero stiklą pavietėj Išjudina paukštį besparnį tas žalias padauža!

Pavasario kalbėjimas suprantamas Net nebyliui, žiema susižavėjusiam, Upokšnių šnabždesys šviesos mirgėjimais Akis kutens. O visas šitas gamtinis Žalių sprogimų ir žydrynės perversmas Svaigins net blaivininką, susilaikantį Nuo to, kas jam atrodytų tik laikinas Chaoso viešpatavimas, bet permes jam Per kaklą porą „kojų“, tartum šaliką, Žilvitis liaunas, it jauna padykėlė, Ir blaivininkas ims gyvent Velykomis, Pamiršęs laukuose liūdnumą paliktą.

Pavasario kalbėjimas suprantamas, Purienų, pempių ir varnėnų nešamas, Saldžia sula pro beržo tošį lašantis, Toks paprastas: „Gyvenimas – gyventinas!“

Pašnekesiai Vilnelės pakrantėje Mano varganas stiklo karolių prekeivi, Nebereikia tavęs šioj šaly, nebereikia.

Paskubėki į Nojaus sukiužusį laivą, Pundzių Bronius Puntuką – it duoną – ten raiko.

Ateities įžvalga tavo vakaras palšas it jautis kaimyno mano rytas raudonas tartum kraujas nakties kai nuskęs tavo balsas arbatoje kmynų girtos Siksto Madonos į svečius pasikvies ten nedrąsiai bėgioja viltis nemirtinga pasiklydusi šelmė tarp medelių trijų aš nebūsiu herojus labai reikalingas nekaltybei išgelbėt nuo drakonų žiaurių tyliai gersim arbatą ir būsim aptingę tyliai gulsim į lovą

kai drakonai užsnūs ir išrasime ratą išrasime lingę šioj nakty susikovę nes geriau nebebus

Atsisveikinant su kaimu Vaikystės nuotrupa – saulėtas rytas, Senoliai uosiai – vieškelio sargai, Dar... žiedlapis, voratinklin įkritęs, Ir jausmas toks – lyg jau kažką baigei, Ko pats pradėti niekad neišdrįstum: Per silpnas ir per varganas esi.

Saulėtas rytas – nuotrupa vaikystės, O vakaro... nebesulauks visi.

Ak, Viešpatie, tie vakarai – nuobodūs, Kai kokliai šildė vaikiškus pečius, Ir rausdavo nuo pletkų it aguonos Kaimynės, prisiprašę į svečius.

Nebėr kaimynių. Ištuštėjo namas.

Tik abrozdėliai žvelgia patylom.

Aš čia trumpam. Jaučiuosi vėlei savas.

Kelionė prasidėjo. Tad – namo!

ŠMC ir jo apylinkės Menas menui menu atmokės Už skriaudas antrarūšės bohemos, Prieš pasaulį kariaujant po vieną Dėl baltesnės duonelės riekės.

Baltos eilės, veideliai balti, Baltadantis šypsnys Antikristo Pasivys, kaip žemai besiristum, Paskandinęs viltis nevilty.

---Tebūnie tai tik aidas senovės – Keistas žvilgsnis, stambi kupiūra, Malonumai, kur meilės nėra, Ir šypsnys nejaunos sugulovės.

Pavasario fuga Uoski pavasarį, uosk, Jis čia pat, netoli, pasislėpęs – Tarp pilkosios žiemos lygiavos, Debesingoje Dievo palėpėj.

Greitai gyvybė užgros, Vėjui ledo vargonus palietus, Kris didinga kariauna tamsos, Ją apverks tik pavasario lietūs.

Senis laukan iššlubuos, Ir sugrieš jam da capo al fine – Žalią fugą sprogimais beržuos Begalinė dangaus patalynė.

„Narutis“, šv. Sebastijono metamorfozės

Šaltas rūškanas rytas ateina į miestą Ir Vilnelė (žiūrėk tik!) pavirsta į Letą...

Tavo stiklo karoliai panoro iškviesti Dvasią Bekešo. Ar neaistringai mylėta Ten po tuopom aukštom, pasiklojus tik skrandą?

Ir čionai? Kur taip juodalksniai draugiškai moja? Žiū: virš kryžių trijų juodas angelas skrenda, Su maža lentele, o joje – „Nėr rytojaus“.

Apie dangaus sferų sukimąsi Pagalvojau: užginta nuo šiol Riešutaut su tamsos kunigaikščiu – Pas Koperniką kortom lošiau Ir Burgundijos vyną išlaisčiau Ant keistuolio slaptų brėžinių; Lošėm kvailį, palaimoj aptingę...

Mikalojus tetroško žymiu Būti čia ir dabar. Paslaptingai Jis šypsojos ir merkė akim Nors žaidimas bylojo ką kita: Laikas obuolį rojaus nuskint, Nes sfera jau dangaus išdarkyta.

Pažadėjau: tu būsi žymus Ir bebaimis lazdynų rinkėjas.

Keisis adresas Dievo: „Dangus...“ O toliau?.. Tik – dėmė susiliejus.

Jau.

Mindaugo Gabrėno / eFoto nuotr.

Aš guluos į tave Kaip į patalus Iš švelniausiojo Šiltojo pūko, Man nereikia kalbėti, Nes vakaras – Iškalbus, o naktis – Ta padūkėlė – Pašnibždės tau į ausį Taip tyliai, Kad girdės tiktai Angelas sargas, Gal išgirsi širdim?

Tave myliu, Gal suprasi?

Taip myli tik kartą.

Aš guluos į tave Kaip į patalus Ir darau tai, Nekęsdamas ryto, Nes žinau, kad nubusiu Tau svetimas, Abejingu žvilgsniu Suvarpytas.

7

ketvirtadienis, rugsėjo 27, 2012

durys

Stiklinių gelsvai žalių mechaninės pelėdos akių istorijos Neringa Bumblienė Rugpjūčio 26-ąją buvusiuose Kuršių nerijos nacionalinio parko Gamtos muziejaus nameliuose Smiltynėje buvo atidaryta paroda „Stiklinės gelsvai žalios mechaninės pelėdos akys“. Tos pačios dienos rytą, kaip parodos atidarymo dalis, vyko ekskursija po Klaipėdos skulptūrų parką, o į vernisažą visi buvo kviečiami atsinešti po kokį nors daiktą... Žingsnių Vilniuje aidas

Žinai, daug galvojau kaip pradėti pasakoti šią istoriją, kaip ją papasakoti. Gal atsitiktinai, o gal veikiant tam tikriems dėsniams, kaip turbūt viskas mūsų gyvenime, pastaruoju metu perskaičiau keletą laiškų ir gal jau žinai – pati parašiau keletą. Todėl ir šį kartą negalėjau nieko padaryti – iš karto ėmiau galvoti, kaip šią istoriją papasakoti tau...

Meno projektas „Stiklinės geltonai žalios mechaninės pelėdos akys“ prasidėjo vėlyvą balandį Vilniuje, kai Goethe’s institutas Lietuvoje pakvietė į kūrybines dirbtuves „Going Public. Apie galimybes viešai pasisakyti“ apie meną viešose erdvėse.

Projektas tuomet sujungė Lietuvos, Rusijos (Kaliningrado srities), Baltarusijos bei Vokietijos menininkus bei kuratorius. Pamenu ankstyvą šeštadienio rytą Vilniuje ir savo žingsnių aidą apytuštėje, kaip neįprasta, Vokiečių gatvėje. Atsidūriau ten kiek atsitiktinai, be didelio plano bei lūkesčių.

Vėliau, jau grįžusi į uostamiestį, daug galvojau apie meną viešose erdvėse. Mintys rangėsi, plėtėsi, šokinėjo ir trūkčiojo. Taip pat ėmiau mąstyti apie mūsų požiūrio į daiktus, objektus galimas perspektyvas ir kaip tos perspektyvos, požiūriai, percepcijos gali kisti dėl mūsų santykio su aplinka – konkrečia vieta, situacija, laiku ir, žinoma, asmeniu, bendruomene.

Objektas – kaip konteineris

Žinai, kaip bet kuris daiktas tavo aplinkoje, net ir šis laikraštis, kurį skaitai, yra toks objektas: galbūt nusipirkai jį šiandien eidamas pakeliui į darbą. Švietė saulė ir paukščiai taip linksmai krykštavo, lyg būtų pavasaris, bet eilė prie spaudos kioskelio buvo ilga, o pardavėja – paniurusi, todėl tu nespėjai į 7.30 val. autobusą, o 7.42 val. autobusas vėlavo ir buvo perpildytas. Jame vaikas, stovėjęs šalia, valgė šokoladu aplietą bandelę ir šviesias tavo kelnes bei laikraštį (ak, bet tuščia jo!) ištepė rudomis riebaluotomis dėmėmis. Ir kas ten dar buvo toliau?..

Taip laikraštis tampa istorijų konteineriu ne vien todėl, kad jis visas išmargintas raidėmis, nuotraukomis, o jei dar imsime kalbėti apie tai!.. Ir jei vėliau visai netyčia susidursi su asmeniu, rašiusiu vieną iš tų pasakojimų ir jis prasitars, kad per klaidą, visai netyčia, ak – žmogiškasis faktorius! – įsivėlė klaida, ir vietoje Elenytės išspausdino Anuška, o Anuška... Ir tu imsi galvoti, kad tuomet, kai skaitei, to nežinojai, bet dabar – tai viską keičia.

Vernisažas: parodos atidarymo akimirkos. Kuratorė N.Bumblienė pristatė projektą auditorijai.

Nerijaus Jankausko nuotr.

Istorija: parodoje eksponuojama archyvinė medžia-

ga iš skulptūrų simpoziumų.

Užuomina: N.Bumblienės instaliacijos fragmentas.

Apie projektą Paroda „Stiklinės geltonai žalios mechaninės pelėdos akys“ yra Goethe’s instituto Lietuvoje inicijuoto ir organizuojamo projekto „Going Public. Apie galimybes viešai pasisakyti“ dalis. Projekto svetainė: www. goethe.de/goingpublic.

Laikas: rugpjūčio 26 – rugsėjo 1 d.

Dalyviai: Aymericas Ebrardas (Paryžius),

Neringa Bumblienė, Mindaugas Bumblys, Loreta Narvilaitė, Gytis Skudžinskas, Remigijus Treigys, Darius Vaičekauskas (Klaipėda).

Koordinatorė Klaipėdoje: Akvilė Eglins- Projekto kuratorė: N.Bumblienė, ben-

kaitė.

dradarbiaujant su A.Ebrardu.

Vieta: Smiltynėje, buvusiuose Kuršių ne- Projekto partneriai: Kuršių nerijos na Daiktai: A.Ebrardo instaliacijos fragmentas.

Turbūt aš kalbu kiek klaidžiai, bet, tikiuosi, tu supranti, ką noriu pasakyti...

Man tai pasirodė labai įdomu. Todėl norėjau padaryti projektą, kuris sujungtų grupę žmonių, kuriančių skirtingose srityse, turinčių skirtingas sampratas, požiūrius. Pasvarstyti kartu apie objektą, kaip esamų, buvusių ir galimų istorijų konteinerį, talpinantį ir laiką, kada visa tai įvyko, bei santykius, dėl kurių keičiasi jie abu – tiek suvokėjas, tiek suvokiamasis. Todėl į projektą kviečiau įsijungti ir žiūrovus – atsinešti daiktą, tiesiog tokį, koks jam ar jai pasirodys tinkamas.

Smiltynės pievoje

Tam ieškojau pievos Klaipėdoje, ir tuomet vieno pokalbio su „Going public. Apie galimybes viešai pasisakyti“ koordinatore uostamiestyje Akvile Eglinskaite metu atsirado pieva Smiltynėje. Ar tu žinojai, kad joje nuo 1977 iki 1991 m. vyko skulptūros simpoziumai? Jų metu iš visos šalies, o paskutiniaisiais metais ir iš užsienio suvažiavę me-

rijos nacionalinio parko Gamtos muziejaus cionalinio parko direkcija, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras. nameliuose (Smiltynės g. 9 ir 10).

nininkai kūrė skulptūras. Vėliau jos buvo gabenamos į kitą marių krantą. Taip vietoje buvusių senųjų Klaipėdos miesto kapinių imtas kurti Skulptūrų parkas.

Pagalvojau, kad ši vieta, ši pieva, pati savaime yra objektas, talpinantis savyje daugybę istorijų, o konkretaus subjekto požiūris, perspektyva į jį gali nuolatos dinamiškai kisti, veikiama santykio su kitais bei aplinka. Kaip atsitiko su manimi – iš pradžių tai buvo keista, gal net kiek mistiška pieva, kurią vieną apniukusią popietę atsitiktinai aptikau eidama jūros link. Ją pamačiusi pirmą akimirką pagalvojau apie Stounhendžą Anglijoje, antrą – apie Velykų salą Ramiajame vandenyne, trečią – apie tvarinio ir kūrinio atskirtį. Paskui – pokalbis su Akvile. O ruošiantis projektui daug bendravau su Klaipėdos skulptūrų parko vadove Sondra Simanaitiene.

Pokalbiai su ja koregavo mano žiūros, sampratos lauką, todėl ši vieta man tapo kažkuo kitu. Dar kitaip ši pieva man atrodo dabar, kai projektas jau įgyvendintas.

Tačiau taip pat ji gali būti ir katalizatoriumi, pretekstu, net alibi.

Prisimenant, įsivaizduojant

Šalia pievos stovi nameliai, kuriuose seniau buvo įsikūręs Kuršių nerijos nacionalinio parko Gamtos muziejaus. Kai išlipęs iš kelto eisi į dešinę Jūrų muziejaus link, netrukus ant kalvos pamatysi kiek apsilupusį, kadaise geltonai dažytą namą. Už jo stovi kitas – fachverkinės konstrukcijos. Dabar jame įsikūręs informacinis centras, o iš karto už jo, šalia vienas kito stovi kiti du pastatai – žalsvas ir rudas. Žalsvajame, Smiltynės g. 10, seniau buvo eksponuojama drugelių kolekcija.

O šalia jo, rudajame, Smiltynės g. 9, buvo žvėrių iškamšų ekspozicija.

Man tai buvo svarbu. Ruošiantis parodai daug laiko praleidau juose tiesiog uosdama tų namų kvapą, stebėdama šviesos kaitą juose, klausydamasi garsų, sklindančių iš lauko, krebždesių viduje, galvodama, prisimindama, įsivaizduodama ir bendraudama su žmonėmis, žinoma.

Projektas „Stiklinės geltonai žalios mechaninės pelėdos akys“ augo daug dirbant, tačiau kartais kažkas įvykdavo gal kiek atsitiktinai, ne pagal planą, tačiau pagal tam tikrą logiką, seką. Turbūt matei legendinį Davido Lyncho televizijos serialą „Twin Peaks“...

Vėliau su parodą aplankiusiais žiūrovais diskutavome, kaip jie, prieš tai nieko apie tai negirdėję, turėtų ją suprasti. Mačiau, kad kai kurie lankytojai buvo kiek išsigandę, sutrikę. Akistatoje su projekte eksponuojamais šiuolaikinio meno kūriniais jie laukė paaiškinimo, kuris išsklaidytų visus neaiškumus, sudėliotų daiktus į jiems priklausančias vietas.

Beje, o tu ar buvau atėjęs pažiūrėti?

Kviečiau lankytojus neskubėti, pabūti parodoje kiek ilgiau, paskaityti įžanginį tekstą, pagalvoti ir tiesiog leisti sau surasti kelią joje. Nes atsakymų yra daug ir turbūt visi jie vienaip ar kitaip teisingi. Bet tai jau kitos istorijos pradžia...

Beje, o kaip baigėsi su tuo laikraščiu?

8

ketvirtadienis, rugsėjo 27, 2012

durys

Andergraundas: apleistame Palangos parodų paviljone grupė „Anti-

loxai“ ėmėsi kurti „Antiloxiadą“.

„Antiloxų“ nuotr.

T.Daukša. Pušynas.

Trijulė: M.Sposmanytė, R.Daukša ir

Atrastos vietos, arba „Antilo Išskirtinis meno įvykis Lietuvos pajūryje: andergraundo menininkų grupė „Antiloxai“ merdėjančiame Palangos vasaros parodų paviljone nuo rugpjūčio 9-osios atvėrė kūrybines erdves – dirbtuves bei vietą darbų ekspozicijai, kurios veikia iki rugsėjo pabaigos.

R.Daukša. „Žilvine, Žilvinėl...“.

R.Daukša. Pjūklai.

Meilė Sposmanytė:

D.Petreikis. Elementas „Antilox“.

Rita Bočiulytė Susibūrė bendraminčiai

Cirkas: „Antiloxų“

artistai – M.Špokauskas-Špokas ir R.Daukša.

savo neišsenkamų archyvų atitempė senoviškų antikvarinių „raskladuškių“, padėjo švarios patalynės apsikloti, ir taip publika žiūrėdavo tuos filmus iki 2–3 val. nakties. „Tai buvo visiška magija! Jauteisi tarsi patekęs į kažkokią nerealią zoną visame tame žėrinčiame Palangos „popsūchos“ ir komercijos fone“, – džiaugėsi Meilė. – Norėjome sukurti visiškai kitokią kūrybinę erdvę Palangoje. Ir, manau, mums tai pavyko.“ Per „Atrastų vietų“ atidarymą Gliukų teatro režisierius ir aktorius Benas Šarka parodė performansą – ritualą, kuriuo iš tikrųjų iššaukė lietų, nes jo jam verkiant reikėjo, kad nusiplautų molį, pridžiūvusį prie odos. Fotomenininkas Re-

„Antiloxijoje“ gali reikštis ne tik dailininkai, bet ir poetai, muzikantai, aktoriai, fotografai, filmų kūrėjai, šokėjai ir kiti menininkai. „Antiloxų“ projektas „Atrastos vietos“ buria visus, kuriančius nekomercinį meną. Šio projekto idėja kilo menininkei Meilei Sposmanytei, gimusiai Palangoje, dabar jau antrą dešimtmetį gyvenančiai ir kuriančiai Danijoje. Iš ten ji kasmet sugrįžta į savo gimtąjį miestą su naujomis iniciatyvomis ir savo kūriniais.

Pernai Antano Mončio namuosemuziejuje M.Sposmanytė surengė autorinę parodą, reflektavusią niokojamus Palangos architektūros paminklus.

VIP: R.Treigys, B.Šarka ir kiti menininkai visuomet laukiami „Antiloxijoje“.

E.Petreikienė. Airiška pieva.

„Tą žiemą Palangoje sutikau keletą bendraminčių andergraundo menininkų bei jiems prijaučiančių – Raimondą Daukšą, Mariną Daukšienę, Mindaugą ŠpokauskąŠpoką, kurie, pasirodo, yra sukūrę neformalią grupę „Antiloxai“, – pasakojo Meilė. – Atsirado bendrų minčių, kad reikia kažkaip gelbėti tą merdėjančią, estetišką, originalią senąją Palangos architektūrą.

Tie pastatai, kurie dar nesudeginti, turi būti atiduoti menininkams, nes vis tiek jie stovi tušti. Pradėjau domėtis Skandinavijos šalių praktika šiuo klausimu ir radau bendraminčių Danijoje bei Švedijoje. Ten savivaldybės, kurioms priklauso tie tušti pastatai, atiduoda patalpas menininkams, ir jie įkuria ten meno rezidentūras. Taigi mes su

R.Daukša pavasarį parašėme projektą ir pasiūlėme jį Palangos savivaldybei. Tačiau jis buvo visiškai nesuprastas ir atmestas. Tuomet šią vasarą vėl su tuo pačiu projektu nuėjome į Kultūros centrą ir Palangos merui pritarus gavome Vasaros parodų paviljono patalpas.

Tad tokia būtų priešistorė.“ Nereali zona

O nuo rugpjūčio pradžios prasidėjo intensyvus darbas ir kūryba. Į palangiškių projektą įsijungė ne tik žinomi Lietuvos menininkai, bet ir talentingas Palangos jaunimas.

Kai buvo šilta, pradedantis filmininkas, kino mokslus studijuojantis Olandijoje Gintas Kvedaras filmus rodydavo tiesiog ant milžiniško skėčio lauke. Raimondas iš

Grupė „Antiloxai“. Augalas II.

Vien tik stintomis ir dūdų orkestrais kultūros neužkiši. migijus Treigys rodė savo videofilmą „Kelias“ ir fotografijas, poetas ir eseistas Rolandas Rastauskas paskaitė savo ankstyvųjų eilių bei kartu su M.Špokausku-Špoku atliko keletą muzikinių improvizacijų. Prie „Antiloxų“ prisijungė viena geriausių Lietuvoje grafikos dizaino firmų „Mamaika“, menininkų grupė iš Šiaulių išeksponavo eilėraščius bei fotografijas.

Tai labai dinamiška paroda, vieni eksponatai keičia kitus. Ši erdvė atvira visų žanrų menininkams, kuriantiems nekomercinį meną.

Joje R.Daukša įkurdino fantastiškus objektus, sukurtus iš pačių įvairiausių medžiagų bei daiktų, o Tomas Daukša – labai estetišką minimalistinę instaliaciją „Pušynas“. M.Sposmanytė rodo video-

R.Daukša. Miegančios patrankos.

9

ketvirtadienis, rugsėjo 27, 2012

durys

r B.Šarka.

E.Petreikienė. Hemorojus.

S.Keblytė. Vilties piramidė.

oxų“ desantas Palangoje Apie projektą „Atrastos vietos“ – tęstinis meno projektas ir tarptautinė kultūrinių bei meninių mainų programa. Tai visų pirma menininkų, kultūros darbuotojų ir gyventojų susitikimai bei naujų kūrybos formų ieškojimai. „Atrastos vietos“ yra atviros visiems, besidomintiems menu, kultūra, kitais žmonėmis ir vietovėmis. Projekte gali dalyvauti dailininkai, architektai, poetai, muzikantai, rašytojai, fotografai, aktoriai, choreografai.

Projektas atviras menininkams, gyvenantiems Lietuvoje bei užsienyje, dalyvių amžius neribojamas.

Teatras: „Antiloxų“ projekto atidaryme B.Šarka parodė performansą.

Vanduo: „Antiloxijos“ krioklių instaliaciją sukūrė pati gamta.

Projekto metu rengiamos parodos, kuriami filmai, vyksta vaidinimai, viešos diskusijos ir paskaitos. „Atrastų vietų“ programa prasideda kiekvieną rugpjūtį ir tęsiasi 1–2 mėnesius. Programos dalyviai kuria ir rodo kūrybos rezultatus Palangos negyvenamuose pastatuose ar prie jų.

Projektas „Atrastos vietos 2012“ Palangos vasaros parodų paviljone veiks visą rugsėjį. Norintieji dalyvauti kviečiami registruotis pas projekto koordinatorius R.Daukšą – tel.

8 616 49 770 ir M.Sposmanytę – meilesposman@gmail.com.

instaliaciją „Augalas“. Nežinoma vietinių grupė „Palesink genį“ čia pat pušyne „užveisė“ genių populiaciją. Sida Keblytė pastatė piramidę iš 1000 nieko nelaimėjusių loterijos bilietų. Grafikė Gražina Oškinytė eksponuoja minimalistinius kūrinius iš sintetinio pluošto. Audronė Urbonaitė pakabino Šventosios runomis peltakiuotas bures... Paskutinėmis rugsėjo dienomis „Antiloxai“ dar laukia svečių iš Vilniaus dailės akademijos.

Poezija: R.Rastauskas paskaitė savo jau-

nystės eilėraščių.

Laukite tęsinio

„Kadangi parodų paviljonas jau maždaug 20 metų buvo naudojamas ne pagal paskirtį, tad kai kurios erdvės subjaurotos, deformuotos. Bet mes kūrinių ekspozicijai stengiamės panaudoti absoliučiai visas erdves – taip pat ir buvusią virtuvę, miegamuosius, likusius po anksčiau čia vykusių realybės šou“, – aiškino menininkai.

Jie įsitikinę, kad tas nuostabus, japonišką architektūrą primenantis elegantiškas pastatas yra su-

Grupė „Palesink genį“. Instaliacija „Palesink genį“.

Kinas: G.Kvedaras – filmų kūrėjas, studijuojan-

tis Olandijoje.

tvertas menui, todėl ten niekad neprigis jokie barai ar restoranai. Šią vasarą „Antiloxai“ jam įpūtė naują dvasią. Pastatui, be abejo, reikia kapitalinio remonto. Anot M.Sposmanytės, jeigu Palangos savivaldybė būtų suinteresuota remti „Antiloxų“ iniciatyvas, čia galima būtų įkurti modernaus meno centrą. Juolab kad Palanga kitais metais paskelbta Lietuvos kultūros sostine. „O vien tik stintomis ir dūdų orkestrais kultūros neužki-

Muzika: klavišininkas M.Špokauskas-Špokas

„Antiloxiją“ pripildė elektroninių garsų.

ši“, – mano menininkė, tikinti, kad „Atrastos vietos“ netaps vienkartine nekomercinio meno iškrova, kad projektas sulauks tęsinio.

Juolab kad menininkų sumanymai neapsiriboja viena atrasta vieta. Unikali pajūrio gamta sudaro puikias sąlygas kurti ir žemės meną. Be to, Palangos savivaldybės žinioje yra ir daugiau tuščių, nenaudojamų patalpų. Menininkams tiks ir neveikiančios parduotuvės, vasarą tuščios mokyklos, apleisti sandė-

liai, buvusios siuvyklos, skalbyklos ir t.t. Miesto valdžiai davus leidimą, kūrėjai galėtų laikinai naudotis tais tuščiais pastatais kaip meno studijomis, dirbtuvėmis. „Mūsų projektas atgaivintų ne tik pačius pastatus. Jis įneštų dinamikos į Palangos kultūrinį gyvenimą, praplėstų meninės raiškos galimybes už pastato ribų, būtų atsvara komerciniam menui, atvertų galimybes avangardinio meno raiškai“, – tikino menininkai.

R.Daukša. „Puška“ – „raskladuška“.

Grupė „Antiloxai“. Suknelė.

10

ketvirtadienis, rugsėjo 27, 2012

durys

Bernotuose, Maironio gimtinėje, dviem dienoms į savo XXIV krivūlę suvažiavę klojimo teatrai pagerbė Jono Mačiulio-Maironio atminimą. Minėdami didžio Lietuvos poeto, dramaturgo 150-metį, dešimtys teatrų iš visos šalies vaidino savo naujausius ir geriausius spektaklius.

Rengėjai: krivūlės organizacinis komitetas ir vertinimo komisija – vyskupas J.Kauneckas, režisierė

J.Šimaitienė, Klaipėdos universiteto profesorius R.Balsys, Laukuvos seniūnas V.Ačas, Lietuvos klojimo teatrų draugijos pirmininkas prof. P.Bielskis, teatrologijos magistras D.Peckus.

A.Norkaus nuotr.

Estafetė: profesoriai R.Balsys ir P.Bielskis

krivūlę perdavė Laukuvai. Ją perėmė Laukuvos seniūnas V.Ačas (kairėje).

Maironis ir mes (2) Petras Bielskis Reikia ne plepaus, o kovojančio

Šiais metais į klojimo teatrų judėjimą įsijungė Baltrušaičių bendruomenės teatras bei Girdžių ir Bilionių klojimo teatrai.

Apie Bilionis parašyta, kad jie dar „1956 m. rugpjūčio 6 d. per Požerės Atsimainymo atlaidus Gulbių kaime (Laukuvos valsčius) S.Strauko klojime suvaidino J.Paukštelio „Vaiduoklius“. Įsivedė elektrą, išsikėlė ketverias duris ir sunėrė pakylą, naudojo viską, kas po ranka.

Spektaklio metu vyrai lyg kopėčiomis karstėsi klojimo kampų sukirtimais, iš plėšų nusipynė kubilus.

Jie lengvi ir įsilindus galima visokias štukas išdarinėti“ (Laukuva.

I dalis. 14-oji „Lietuvos valsčiai“ monografija. 2005, p. 640). Užrašas ant senos nuotraukos liudija, kad Straukų jaujoje buvo vaidinama jau 1919 m.

Dabartiniai bilioniškiai prisijaukino E.Untulį ir vaidina ne tik „Meilės kvadratą“, bet visas jo pjeses iš eilės. Teatrui ūkiškai vadovauja Z.Grudienė, bet Z.Levickis yra teatro šerdis. Ir ne tik teatro. Jo pilna visur: ir seniūnijos reikalai, ir savivaldybė, ir Bilionių istorija, ir senkapiai – viskas jam rūpi.

Artistu gimsta kiekvienas lietuvis, o Z.Levickis net būtinai. Šalia jo visi pasidaro gabūs ir kūrybingi (V.Geštautienė, T.Bernotas, A.Gestautienė, J.Pocienė).

E.Untulio pjesės gaivališkos, žemaitiškos, aktualios, bet kai kur labai žodingos, ne veikiančios, o aiškinančios. Ir minėtas spektaklis prasideda žavingai. Kurmaitis (Z.Levickis) spalvingai ir aiškiai stengiasi atsikratyti vienos moters ir įsipiršti kitai. Viskas daroma atsargiai, šmaikščiai, kryptingai. Plepėjimas yra, bet turi aiškų tikslą. Vėliau daugelyje vietų prasideda tik nupasakojimas arba atpasakojimas. Režisierius, dirbdamas su autoriumi, turi tokias vietas išgryninti, paversti vyksmu. Būtent režisierius, kadangi autoriui tekstas gražus ir kiekvienas sakinys nepamainomas. Režisieriui reikia ne plepaus, o kovojančio herojaus.

Gali pavydėti visi

Girdžių artistai atvažiavo iš Jurbarko rajone sename klebonijos kluone ką tik įkurto naujo teatro. Turi savo kluoną. Ko gero, todėl, kad jų miestelio seniūnas D.Juodaitis yra vaidinantis seniūnas... Ir gerai vaidinantis, ir besirūpinantis kultūra.

Duok, Dieve, daugiau tokių seniūnų ir seniūnaičių.

J.Grušas labiau žinomas kaip dramatinis rašytojas, o režisierė L.Zdanavičienė surado jo „Tikrą komediją“. Tipažai, ypač vyresnieji, parinkti labai vykusiai, organiški, ryškūs. Tik gal vertėtų atsisakyti kai kuriems pabrėžtinai nenatūraliai uždėtų perukų. Arba visiems uždėti, tik neaišku – kodėl.

Baltrušaičiai – vos 12 km nuo Tauragės, o režisierius S.Kancevyčius surinko trupę, kurios galėtų pavydėti ir pati Tauragė: istorijos mokytojas

Vaidinimas yra mūsų prigimtyje.

Daug didelių vyrų yra išbandyti teatru.

M.Giačas, bendrovės pirmininkė E.Jucienė, mokymo centro direktorė O.Sturonienė, traktorininkas A.Čepas, studentės ir moksleivės K.Vaivadaitė ir V.Šetkutė, pusiau dirbančios ir bedarbės R.Jurgilienė ir J.Beržinienė. Elegantiška J.Skinkio komedija „Moderni moteris“, nors savo struktūra primena K.Čyplio „Bobutės susipyko“. Ypač teismo scena – tiek savo forma, tiek moralo tiesmukiškumu. Spektaklis pasižymi išbaigtumu, estetika, kostiumų spalvos ir linijos švarumu.

Paskyrė premijas

Baltrušaičių teatras ir Viešintų bei Skapiškio teatrai pagal Raseinių kultūros centro planą savo spektaklius vaidino skirtinguose rajono miesteliuose. Atitinkamai Betygaloje, Šiluvoje ir Ariogaloje. Tokiu

būdu visas rajonas pajuto respublikinės krivūlės alsavimą.

Ypač šiltai Baltrušaičių teatras buvo sutiktas Maironio gimtojoje Betygalos parapijoje... Miestelio salė pilna žmonių, seniūnas S.Totilas parengė specialią miestelio kultūrinio gyvenimo apžvalgą, pasveikino su karaliaus Mindaugo ir Maironio diena. Visa bendruomenė sugiedojo Lietuvos himną, o po spektaklio fotografavosi su artistais, diskutavo, kalbėjo apie savo teatro kūrimą.

Antra diena. Raseinių bažnyčioje iškilmingos šv. Mišios karaliaus Mindaugo ir tautos dainiaus Maironio intencija. Po pietų Bernotuose vėl prasideda konkursiniai vaidinimai.

Po sumos į Bernotus atvyko XXIV krivūlės organizacinio komiteto pirmininkas J.E. Panevėžio vyskupas J.Kauneckas ir Šilalės rajono mero J.Gudausko įgaliotas Laukuvos seniūnas V.Ačas. Abu solidžių premijų fundatoriai. Jungtiniame krivūlės organizacinio komiteto ir vertinimo komisijos posėdyje svarstyti du klausimai: 2012 m. premijų skyrimas ir XXV Lietuvos klojimo teatrų krivūlės sušaukimas 2013 m.

Pagrindinė kun. J.Katelės premija ir Didysis prizas vienbalsiai skirti Senajam Agluonėnų klojimo teatrui už visą 25 metų kūrybinę veiklą, įteikiant diplomus režisieriams E.Kupčiūnui ir A.Šutkui, kiekvienam personaliai. Antroji Laukuvos seniūnijos premija už kaimo teatrinės kultūros puoselėjimą paskirta Bilionių klojimo teatrui ir režisierei Z.Grudienei.

XXV krivūlė – Laukuvoje

Siekiant sušaukti XXV krivūlę, buvo pateiktos trys paraiškos – Telšių, Agluonėnų ir Laukuvos. Dauguma balsų pirmenybė atiteko Laukuvai. Ten 2013 m. bus švenčiama pirmo vaidinimo Laukuvos klebono N.Butkevičiaus jaujoje 90-mečio sukaktis. Čia 1923 m. per Škaplierinės atlaidus buvo suvaidinta P.Petliuko komedija „Neatmezgamasai mazgas“.

Tarsi klojimų teatro judėjimo pradžia. Tada ir vėliau daug metų te-

Laureatai: Laukuvos premiją gavo Bilionių klojimo teatras su režisie-

re Z.Grudiene.

S.Kancevyčiaus nuotr.

Apdovanojo: Didysis kun. J.Katelės prizas ir vyskupo premija – Agluo-

nėnų teatrui.

atrui vadovavo M.Tallat-Kelpšienė, M.Valančiaus vaikaičio daktaro B.Tallat-Kelpšos žmona.

Po nekonkursinio Klaipėdos universiteto teatro spektaklio Maironio „Vytautas pas kryžiuočius“ prasidėjo krivūlės uždarymo iškilmės, išdalyti diplomai ir premijos, pasakytos gera linkinčios kalbos. Visus sujaudino ir nustebino vyskupo J.Kaunecko su jam būdingu humoru papasakoti prisiminimai iš „artistinės“ jaunystės.

Dar 1952 m. buvo pilnas ir gyvas jo gimtas Trajoniškių kaimas (Pasvalio raj.). Paauglys kartu su Dirvoniškių, Lapiškių, Gaidynės ir Vy-

tautų kaimų žmonėmis ėjo lažą kolūkyje, drauge giedodavo mojavas, šokdavo gegužinėse ir lankė dramos būrelį. Kaimų jau nebėra, o vaidinimą prisimena. Reikėjo pasakyti kelis sakinius, bet jaudulys buvo toks didelis, kad po to bėgdamas namo per Vingrio upelį nepataikė lieptu ir įgriuvo vandenin.

Teatrinis krikštas. Vaidinimas yra mūsų prigimtyje. Daug didelių vyrų yra išbandyti teatru.

Raseinių šventės organizatoriai perdavė krivūlę Laukuvos seniūnui V.Ačui. Visi sugiedojo Maironio „Lietuva brangi“.

(Pabaiga. Pradžia DURYS, 2012 08 30)

11

ketvirtadienis, rugsėjo 27, 2012

gintaro lašai

„...Pro Seirijus jei kada bekeliausi...“ Gytis Padegimas

Š

ia kryptimi nuo pat ankstyvos vaikystės tekdavo vykti su tėvais lankyti senelių, tėvo tėvų Vladislavos ir Juozo, gyvenusių atokiame vienkiemyje ant kalvos tarp miškų Seirijų apylinkėse Dubravų kaime. Sekant seniausiais atsiminimais, pirmiausia atsiduriu apleistame „išvežtų žmonių“ sode Miroslavo kryžkelėje. Čia kartais netgi ilgas valandas laukdavome jauniausio tėvo brolio dėdės Vlado iš Dubravų važnyčiojamo vežimo.

Kadangi tais laikais, 50-aisiais, su tolimu kaimu nebuvo jokio telefoninio ryšio, o ir arkliuko greitis ne taip jau paprastai apskaičiuojamas, tai laukti kartais tekdavo, kaip man, 3–4 metų vaikui, tada atrodė, valandų valandas... Tarp aukštų žolių ir krūmų didelių medžių paunksnėje prasimanydavau savitų žaidimų, na, o suaugusieji, tėvai ir jų draugai, valandų valandas susėdę pavėsyje kalbėdavosi, o kartais netgi dainuodavo.

Tik tos kalbos „išvežtų žmonių“ sodybvietėje turbūt nelabai linksmos būdavo, nes, priėjęs pasiklausyti, vis būdavau siunčiamas žaisti savo žaidimų... Na, o kai gerokai užsilaukus ir praalkus iš už posūkio sudardėdavo vežimas ir pasigirsdavo linksmuolio dėdės balsas, džiaugsmui nebūdavo galo...

Toliau – kelių valandų kelionė per laukus ir daugiausia miškus, patogiai įsitaisius ant močiutės Vladzios austais divonais užtiestų kvepiančio šieno gūžtų... Įsirėžė į atmintį vienas kartas, kai dėdei atvežus mus atgal į kryžkelę nebuvo jokio transporto Alytaus kryptimi ir teko eiti pėsčiomis. Tėtė su draugu, jaunu inžinieriumi iš Kauno Aldonu Kulakausku, kurio tėviškė irgi buvo tuose kraštuos, nusilaužė tvirtą lazdą ir ant jos sukabino kelis lagaminus, kuriuos nešė paskui lyg kokį medžioklės laimikį...

Kadangi niekada daugiau gyvenime neteko matyti tokio keisto bagažo gabenimo būdo, tai ši detalė man stipriai įsirėžė į atmintį.

Kaip ir kažkodėl tos kelionės metu pakelėse daugiausia pasitaikę balti arkliai, iššaukę mano klausimą, kodėl jie vienmarškiniai, ir mamos alytiškės Onutės Urbonaitės-Padegimienės atsakymą, kad dar rytas, o be to, jiems ir labai karšta... Žymiai vėliau pasirodė nedidukas, visada sudulkėjęs autobusiukas, kaip tada žmonės sakydavo, „kursavęs“ maršrutu Alytus–Panemunė per Seirijus ir Krikštonis. Nuo Panemunės kryžkelės iki senelių sodybos irgi tekdavo eiti maždaug porą valandų, tačiau besiklausant tėčio pasakojimų apie nutikimus iš jo vaikystės, piemenavimo metų, besimokant užburiančių kiekvienos lomelės ar kalnelio vardų, lankant buvusias sodybvietes, tas kelias niekada neprailgdavo.

Lankydavome dažniausia prie Nemuno buvusią ankstesnę, prieš apie 35-uosius išsikeliant „ant kolionijų“, senąją gatvinio Dubravų kaimo vietą. Tėtis pasakojo apie Seirijų žydelį kromelninką,

Užuolaida.

kuris, matyt, paniręs į sėkmingo biznio reikalus, nepastebėjo, kad jau temsta, o į Seirijus dar tolimas kelias... Jis apėjo keliskart visą kaimą, siūlydamas gerą užmokestį už parvežimą į Seirijus, ale negi kas dabar mes savo darbus ir bogins žydelį „vidury nakties“ į Seirijus. Svietas dar to nematė! Kur buvęs kur nebuvęs, jau visai sutemus nelaimėlis visas sukaitęs vėl atsidūręs mano senelio Juozo sodyboje ir pasakęs: „Ui, Jozu, parduok man šitų akmenį, kur ant kiemo mėtosi.“ Kur čia neparduosi, kam to akmens bereik.

Ir susilygsta akmenį parduoti už kelis litus. Koks sėkmingas biznis! Žydelis ir sako: „Ale, Jozu, tu man tų akmenį namo in Seirijus nuveši!“ Žinoma, nuveš. Kur čia nenuveši prekės, tokį gerą biznį prasukęs, ir senelis Juozas kinko arkliuką... Po kelių valandų kelio, pasiekus kromelninko trobikę, senelis ir klausia savo pirkėjo: „Tai kur akmenį išverst?“ O šis atsakęs: „Jozu, kai aš tau daviau didelį pinigą, tai tu nenorėjai biedno žydelio namo parvežti, o kai aš tau pasiūliau už mažą pinigą parvežt akmenį, tai tu jį su džiaugsmu parvežei... Tai dabar gali jį vežtis atgalios! Aš jau namie...“ „Grįžo senelis Juozas namo paryčiais susimąstęs“, – baigia savo pasakojimą tėtis.

Kelią pėsčiomis į senelių sodybą labai sutrumpindavo ir stebuklingi, dabar dar man ausyse skambantys praeinamų vietų vardai, irgi apipinti įvairiausiomis poringėmis. Dubravų laukuose stūkso Žvirbliakalnis, Kregždekalnis, Persetų bei Skuistų kalnai. Šio, esančio prie pat senelių sodybos, privengdavau, nes kaimynę Buikuvienę velnias su raudo-

Ričardo Šileikos nuotr.

nomis kelnėmis ant jo buvo vedęs šokti. Vos rožančiumi atsigynusi vargšelė... Turėjo savo vardus ir lygumos – Nuoteka, Lygulis išdagas, Kupscinis išdagas. Sodybos pakalnėje išsidriekusi puiki beržų alėja vadinosi Lovos rėvas. Kaimui dar tebeesant prie Nemuno, vienam gyventojui naktimis nepažįstamas balsas liepdavęs eiti į tą vietą ir ieškoti paslėpto lobio...

Tėtis pasakojo, kad jo vaikystėje ta vieta buvusi visa iškasinėta.

Sugalvodavo naujų pavadinimų ir tėtis – štai akmenų krūsnį, kurią jis kažkada su savo tėvu ir broliais sudėjo, surinkę akmenis iš dirbamų žemių, mano dideliam džiaugsmui, pavadino Kiškių bažnyčia, ir aš vis taikydavausi slapčia prie jos prisėlinti, kad pamatyčiau besimeldžiančius kiškius... Na, o važiuojant autobusiuku ir jam artėjant prie Seirijų, tėtis visada pastebimai pagyvėdavo, ir prasidėdavo nuolatinis tiesiog ritualiniu tapęs pasakojimas-ekskursija po jo vaikystės Seirijus... „Štai čia buvo Slavaticko restoranas, ana va ten – Beiralo malūnas, ir taip toliau, ir taip toliau“ – tiesiog šaukdavo įsiaudrinęs tėtis, mostaguodamas rankomis, autobusiukui dardant jo vaikystės didmiesčio „bruku“... Jau vėliau, ankstyvais 60-aisiais, šeimai persėdus į jo vairuojamą „Volgą“ ir iš Kauno važiuojant į Dubravus, tėtis parodė ir nediduką sukiužusį namelį netoli A.Žmuidzinavičiaus gimtosios vietos, kitoje gatvės pusėje, kuriame pas tolimus giminaičius jis gyveno, lankydamas mokyklą Seirijuose. Tas namelis, visai susmegęs į žemę, dar tikrai tebestovėjo prieš keletą metų.

Kiek kartų važiuodavome pro Seirijus, tiek kartų tėtis, ma-

no ir jaunesnio mano brolio Ryčio džiaugsmui, o mamos ir močiutės siaubui, tiesiog paleisdavo vairą ir pradėdavo eilinę savo poringę apie „didžiuosius Seirijus“, o mes su broliu springdami juoku šaukdavom: „Štai čia buvo Slavaticko malūnas!“ „Ne Slavaticko, o Beiralo!“ – šaukia pykdamas tėtis, o mes tiesiog leipstame juoku. Dabar gaila, kad tas juokas taip ir užgožė visą Seirijų topografiją ir antropologiją, išskyrus Beiralą ir Slavaticką...

Per Vėlines būtinu lankymo tašku tarp Alytaus ir Krikštonių kapinių, kur palaidoti šeimos nariai, įsiterpdavo ir ant aukštos kalvos įsikūrusios Seirijų kapinės. Kol dar trečiajame praeito amžiaus dešimtmetyje nebuvo įsteigta Krikštonių parapija bei kunigo Reitelaičio pastatyta bažnyčia ir šalia jos atidarytos kapinės, Dubravų gyventojai buvo laidojami Seirijuose. Šalia neseniai išgarsinto „paskutinio Kęstutaičio“ kukliame kape ilsisi ir mano tėčio prosenelis Motiejus Pagoželskas iš Dubravų bei senelio pamotė su netikru senelio broliu – Nemune paskendusiu jaunuoliu. Šis užrašas užmina mįslę: kada gražiai lietuviškai skambanti pavardė Padegimas buvo sulenkinta ar atsirado kaip lenkiška, o tik vėliau buvo sulietuvinta...

Na, o kapinėse visada susitikdavome daugybę artimesnių ir tolimesnių giminių, kaimynų, tėvų vaikystės ir jaunystės draugų... Į kapines visada važiuodavo pilna šeimos narių mašina, vėliau jos gretos pradėjo retėti... Pamenu paskutinę tokią išvyką dviese su tėčiu daugiau nei prieš dešimt metų, po kurios tėtis dėl nusilpusio matymo nustojo vairuoti,

bet savo maldelę apie Slavaticko restoraną ir Beiralo malūną ir tada atkalbėjo... Dabar per Vėlines nuo vaikystės pažįstamas kapines apvažiuoju vienas ir būtinai aplankau tėčio dėdėno Bernasiaus Petrausko, kaimo kalvio, seniai negyvenamą sodybą Krikštonyse prie Nemuno, kur kieme dažnai ganosi baltas arklys...

Per Seirijus man jau 26 metus tenka ir vienam, ir su draugais važinėti į savo sodybą Dzūkijos miškuose. Prieš kelerius metus, belaukdamas autobusu atvykstančios draugės, pasivaikščiojau po šį savitą, tokį brangų mano šeimos ankstesnėms kartoms miestelį. Labai maloniai nuteikė buvusios tėčio mokyklos skoningai sutvarkyta aplinka, dar tokie jaukūs gėlių darželiai prie namų net ir centrinėse gatvėse. Nuo šventoriaus kalnelio buvo galima matyti, tiesa, ne baltus, bet vis taip pat sukauptai žolę rupšnojančius arklius. Nemaloniu kontrastu pasirodė elektros dėžės – lyg kokios elektros kėdės, prie kiekvieno namo išneštos į gatvę ir bjaurojančios tradicinę miestelio viešąją erdvę.

Dabar Seirijuose galima stebėti šiuolaikinius paradoksus. Jau iš tolo, artėjant prie miestelio, iki skausmo pažįstamą Dzūkijos peizažą gožia šiuolaikiniai monstrai – vėjo malūnai. Duok, Dievuli, kad šie griozdai visada sulauktų vėjo ir duotų daugiau naudos negu žalos... Vilties, kad pavyks suderinti šiandieninio žmogaus poreikius su aplinka, teikia kitoje Seirijų pusėje – Ročkiuose kylančios sodybos, kurių gyventojai suvažiavo čia iš didelių miestų, pasiryžę kurti ir puoselėti ekologišką, gamtai draugišką gyvenseną.

12

ketvirtadienis, rugsėjo 27, 2012

gintaro lašai Jaunųjų kūrybos konkursas

Deimantė Bandzevičiūtė

Vyro genezė pirmiausia buvo moterys o tada radosi vyrai visokių buvo vyrų vyrų medžiotojų vyrų suvedžiotojų vyrų karių vyrų žvejų vyrų bailių vyrų irkluotojų vyrų stiklelio kilnotojų vyrų diplomatų vyrų su automatais vyrą nuo vyro galima skirti ne iš vardo ūgio ar smūgio bet iš akių liūdesio vyrai atėję nuo jūros nuo karo nuo baro nuo kviečių baro moterys vyrus pavadino tobulais dievais užsimerkė ir su jais apsigyveno dar ir šiandien pas moteris ateina vyrai

Amžino įšalo miestas Mano riešu slenka valandos į pilnatį Taip laiką ant krumplių skaičiuoju.

Ir vėl reiks kariauti, Nes šis miestas paliaubų nenori.

Šito miesto vien tik taisyklingos gatvės Kiekvienas čia turi po priešą už linijos, Po savo vienatvę. Šitas miestas – sukrešėjęs šerkšnas Dar daug kartų teks numirti trimitais Kol grįšiu po karo namo Ir nusiplausiu rankas.

Iš gyventojų surašymo.

Klausimynas – Kas nėra poezija?

– Jau seniai nebeturim iš ko nesirinkti.

– Kas yra analfabetas?

– Nežinau, kas per nešvankybės jūsų galvoje, pone.

– Kas yra blogas auklėjimas?

– Kai mokinys sekdamas mokinio pėdomis žūva.

– Kas yra puikybė?

– Kai Dievą užanty nešiojies. Kam nori, tam ir rodai.

– Kaip atrodo pyktis?

– Tiksliai nežinau, bet kai pykstu, rodos, visados atsiprašau.

– Kas yra durnas?

– Tas, kurį ir bažnyčia muša.

– Kaip atrodo tyla?

– Kai skimbčiojant šakutėm girdi kažkur siela išeina. xxx Taip ir neįspėjau, Kodėl kirpdavo taip trumpai Visi sakydavo: Gražus jūsų berniukas Tik kad labai mergaitiškų bruožų Sunku buvo tada suprasti, Ką reiškia tas: Taigi visa į motką Nosis, lūpos, neaukšta visai Kaip toji Ne, ne, pažiūrėk – Gi visa tėvelis Plaukai sukas, tiesi kaktos linija, akys Kaip jo.

Taip ir nepajutau, Kada tapau padalyta Į kas tėvo, o kas motinos xxx

Dėlionė

Alio Balbieriaus nuotr.

O svarbiausia tu jau žinai – Visos jos juda skirtingai, Todėl turi susikaupti, nuspėti kitus Ėjimus Bent jau svarbiausius, Nes visada yra tokių, Kurie puls nespėjus tau suskaičiuoti pavojingiausių Taip, gali priverst priešininką pasiduoti Ištirpdyti jo laiką Pasiduoti pats sau Gali žaisti už lentos, Jei esi pakankamai gudrus Pažeisti taisykles Ir save Buvo gražiai sužaista Balti prieš juodus Tėvas prieš sūnų Ir matas

xxx Čia jau ta vieta, Kur viskas iš naujo prasideda Ir gatvėj susitikus moksladraugį Dar prieš paklausus Kaip gyveni Atsakau, kad gerai Kitaip ir negalėtų būti Ir girdžiu balsus: Reikia pasukti laikrodį Valandą į priekį Jau vasaros laikas Ir man vis noris klausti, O kada buvo tavasis laikas Taip Jo laikas persukamas, perstumdomas Jau tik Buvo Ir, atrodo, tebesako Pamerkiau duonos su cukrum, paragauk, kaip skanu Tik tiek Ji visad taupydavo žodžio Ir paskutinei ugnelei užgesus Guliu, kalbuos su namų šešėliais Sako: apleidai

Pa(si)kalbėti Apie ką dabar kalbėtume susėdę su pagonimis gal apie Miniją, Šešupę, Nerį? kaip į jas niekas neįteka, upės per šventos tekėti Apie ką dabar kalbėtume su tūlais krikščionimis gal apie geometriją ar Dievas galėtų sutverti trikampį, kurio kampų suma nebūtų lygi 180 laipsnių?

O jei susėstume pokalbio su savo tėvais apie ką dabar kalbėtume? xxx Tavo akies vitraže Du balandžiai tupi Aš juos iš rankų lesinu Dar nenubaidyki Jaukių paukščių – Tegu sau lesa. xxx Sako, Kad paukščiai sugeba atkartot Vieni kitų čiulbėjimą, Puikiai įsisavina netgi Žmonių balsus.

Nepamiršta intonacijos Puikiai skiria Moterišką nuo vyriško Savo šeimos ir svetimą Balsą Vieni po ilgo laiko Išmoksta atkartoti žodžius, O kiti Kitų paukščių balsus, Sako, O treti nesugeba nei vieno, nei kito

13

ketvirtadienis, rugsėjo 27, 2012

durys

Druskininkų vasara su M.K.Čiurlioniu Nuo liepos 1-osios iki rugsėjo 22-osios Druskininkuose aidėjo X tarptautinis menų festivalis „Druskininkų vasara su M.K.Čiurlioniu“, kurį surengė Lietuvos muzikų rėmimo fondas.

Skaitymai: A.Juozaitis Druskininkų festivalyje pristatė savo naują pjesę, kurią skaitė aktoriai A.Kazanavičius ir G.Storpirštis.

Arvydas Juozaitis: Danutė Petrauskaitė

Jo metu vyko įvairaus pobūdžio koncertiniai renginiai, parodos, meistriškumo kursai, moksleivių rašinių ir piešinių konkursai, o liepos 30 – rugpjūčio 2 d. buvo suruošta tarptautinė konferencija „Čiurlionis ir pasaulis“, kurioje dalyvavo muzikologai, menotyrininkai, muzikos atlikėjai, pedagogai ir kultūros darbuotojai iš Lietuvos bei užsienio.

Pustelniko tragedijos atšvaitai

Konferencijos atidarymas prasidėjo neįprastai – po atviru dangumi Čiurlionio memorialinio muziejaus kiemelyje rašytojo Arvydo Juozaičio naujausio kūrinio – dramos „Čiurlionis. Juodoji saulė“ pristatymu.

Pradžioje žodį taręs pats autorius konstatavo, kad tik 20 proc. Čiurlionio biografijos yra dokumentiškai pagrįsta, kita dalis – visai nežinoma, ypač mažiausiai ištirti paskutinieji šio kompozitoriaus bei dailininko gyvenimo metai. A.Juozaitis buvo paveiktas istorinių faktų apie Čiurlionio uždarymą į Pustelniko psichiatrinę ligoninę, į kurią nė karto nebuvo atvykusi savo vyro aplankyti Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, ir ėmėsi plunksnos.

A.Juozaičio drama, kurios ištraukas perskaitė aktoriai Aleksas Kazanavičius ir Gediminas Storpirštis, paveiki, įtaigi, atskleidžianti sudėtingus Čiurlionio santykius su jo geriausiu draugu Eugenijumi Moravskiu ir žmona Sofija, priverčianti suvokti menininko tragediją, žengiant psichiatrijai pačius pirmuosius žingsnius, jo izoliaciją nuo įprastinės aplinkos, dvasinę tuštumą, apleidus patiems artimiausiems žmonėms, ir beprasmišką žūtį.

A.Juozaitis savo kūriniu, kurį rašydamas visai kitomis akimis nei menotyrininkai pažvelgė į Čiurlionį, dar kartą patvirtino, kad mes neturime parašytos nuoseklios ir išsamios jo biografijos, o daugelis įsišaknijusių stereotipų tik trukdo įsigilinti į menininko gyvenimą bei kūrybą.

Atsidūrė tyrėjų akiratyje

Per kelias konferencijos dienas buvo perskaityta 18 pranešimų. Jų tematika labai plati – pradedant Čiurlionio pavienių kūrinių anali-

Tik 20 proc.

M.K.Čiurlionio biografijos yra dokumentiškai pagrįsta, kita dalis – visai nežinoma.

ze ir baigiant jo epochos meno studijomis.

Konferencijos moderatorius prof. dr. Juozas Antanavičius aptarė Čiurlionio muzikos modernumo prielaidas ir paskatas. Prof. dr. Jonas Bruveris kalbėjo apie ankstyvą Čiurlionio įsitraukimą į lietuvių judėjimą. Dr. Nida Gaidauskienė susitelkė ties nebaigta ir neišlikusia tautine opera „Jūratė“. Prof. dr. Eugenijus Ignatonis akcentavo muzikos ir dailės paraleles, interpretuojant Čiurlionio kūrinius fortepijonui. Dr. Salomėja Jastrumskytė ieškojo utopijos ir distopijos apraiškų Čiurlionio tapyboje. Prof. dr. Darius Kučinskas apžvelgė informaciją apie Čiurlionį virtualioje erdvėje, prof. dr. Danutė Petrauskaitė – jo kūrybos sklaidą JAV. Dr. Rima Povilionienė susitelkė ties Fugos b-moll analize, prof. dr. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė – ties menininko asmenybe.

Jūratė Landsbergytė gilinosi į „Pasaulio sutvėrimą“ Čiurlionio kūryboje ir lietuvių muzikoje, o jaunoji tyrėja, KTU studentė Julija Paliukėnaitė pateikė Čiurlionio muzikos rankraščių rašysenos ekspertizę.

Konferencijoje dalyvavo ir svečių. Viešnia iš Lenkijos Wiesna Mond-Kozłowska gretino preliudą „Angelus Domini“ su pastele „Auka“. Leonidas Fleydermanas iš Rusijos supažindino klausytojus su XX a. pradžios šešių maskviečių dailininkų, Čiurlionio idėjų sekėjų grupe „Amaravella“, Aleksejus Safrai – su teosofiniais motyvais Čiurlionio tapyboje.

Nemažas dėmesys buvo skirtas ir Druskininkams. Šio kurortinio miesto mero pavaduotoja Kristina Miškinienė savo pranešime parodė įdomią Druskininkų kultūrinę panoramą, dailininkas Alfonsas Šuliauskas kalbėjo apie Čiurlionį menininkų kūryboje ir buityje, Čiurlionio meno mokyklos direktorė Ona Akstinaitė-Subačienė papasakojo apie kultūros tradicijų puoselėjimą ugdant jaunąją kartą.

Pasipuošė: Druskininkai pasitiko

Čiurlionio paveikslų reprodukcijų stendais.

Parodoje: konferencijos

metu A.Stasiulevičiaus tapybos darbai.

Diskusijas generavo Norvegijoje besidarbuojanti dailėtyrininkė dr.

Laima Marija Petrusevičiūtė, knygos „Melancholija ir saulė. Munchas ir Čiurlionis“ autorė.

Meniniai konferencijos akcentai

Konferencijos metu buvo eksponuojami plačiai žinomo dailininko Aloyzo Stasiulevičiaus tapybos darbai. Šis menininkas aktyviai reiškiasi ir kaip kritikas. Be to, jis konferencijoje skaitė pranešimą tema „Čiurlioniška tradicija Lietuvos dailėje“, išskirdamas Liudą Truikį, Dalią Mataitienę, Bronių Leonavičių ir patį save.

A.Stasiulevičius įžvelgė pasauliniame meno kontekste vis labiau įsigalintį griovimo meną ir, priekaištaudamas menotyrininkams, akcentavo, kad už harmoniją reikia kovoti.

Prisiminimui: pianistas O.Sciortino, Muzikų rėmimo fondo direk-

torė L.Stulgienė ir vertėja Ieva Gaižutytė įsiamžino po svečio iš Italijos įsimintino koncerto Druskininkuose.

buvo

eksponuojami

Reklama: su festivalio renginiais publiką

supažindino ta proga išleistas bukletas.

Rugpjūčio 1-osios vakare konferencijos dalyviai buvo pakviesti pasiklausyti italų pianisto Orazio Sciortino atliekamų kūrinių. Koncertas buvo įsimintinas, nes svečias, kuris reiškiasi dar ir kaip dirigentas bei kompozitorius, įdomiai pateikė programą, kurioje Čiurlionio fortepijoninius kūrinius gretino su žymių kompozitorių – E.Griego, F.Liszto, A.Skriabino ir S.Prokofjevo opusais.

Klausytojai dėkojo pianistui už tai, kad jis atrado Čiurlionį ir įrašė jo kūrinius į kompaktinę plokštelę, kurią kiekvienas galėjo įsigyti. Tik reikia pripažinti, kad italų atlikėjo interpretacija gerokai skyrėsi nuo lietuviškosios – Čiurlionis iš po jo pirštų skambėjo be mūsų ausiai įprastų pastelinių tonų ir atviro lyriškumo.

Konferencija užsibaigė ekskursija į liaudies menininko Antano Česnulio sodybą, kurioje jis įkurdino savo me-

dinių skulptūrų parką. Šioje sodyboje, vadovaujant dailėtyrininkui Adelbertui Nedzelskiui, prie apskritojo stalo vyko pokalbis „Gamta ir kūrėjas“. Lankytojams buvo parodyta literatūrinė kompozicija „Nuo Maironio iki Justino Marcinkevičiaus“ – eiles skaitė Audronė Padegimaitė ir Jonas Subačius.

Visi džiaugėsi turiningų renginių gausa bei jų kokybe. Tad tenka tik padėkoti Muzikų rėmimo fondo direktorei Liucijai Stulgienei, jos talkininkėms Eglei Ugianskienei ir Irtai Šimkienei, festivalio vadovei Genovaitei Šaltenienei, koncertų vedėjui Vaclovui Juodpusiui už puikų organizacinį darbą, neblėstantį entuziazmą rūpinantis Čiurlionio idėjų bei jo kūrybos sklaida ir nuoširdų bendradarbiavimą. Konferencijos dalyviai išsiskirstė su viltimi, kad kitą vasarą vėl susitiks Druskininkuose.

14

ketvirtadienis, rugsėjo 27, 2012

durys

„Satta Outside“ – elektr Elektroninės muzikos ir alternatyvios kultūros festivalis „Satta Outside“ šį rugpjūtį surengtas šeštąjį kartą. Ir trečiąjį – Šventojoje. Organizatorių teigimu, šiemet 100 atlikėjų pasirodymus penkiose scenose stebėjo 8 tūkst. žmonių. Renginys tampa vienu svarbiausių ir laukiamiausių įvykių Lietuvos jaunimo muzikiniame gyvenime.

Aivaras Dočkus Dėl muzikos

Glaudus elektroninis ryšys su „Satta Outside“ užsimezgė praėjusių metų rugpjūtį, kai dievagojausi į tokią sraunią muzikos užtvanką dar niekuomet nebridęs. Smalsumo vizitas virto galingiausiu jausmu, apie kurį vaitoja du trečdaliai „popso“ kūrėjų. Todėl nuodėmės neaplankyti šio festivalio sau tikrai neatleisčiau ir iki pat Kalėdų trankyčiausi sopulių būgnais.

SANTA, pataupyk dovanas tiems BEAT’o aistruoliams, kurie nenuriedėjo iki Šventosios. SATTA, I‘M COMING. Pirmiausia – du Messi stiprumo baudos smūgiai lietuviškai žiniasklaidai. Viena krivickinė-destrukcinė jos pusė rašė vien apie Žolinę.

Nors posovietinę apokaliptinę dramą primenančios Šventosios pagrindinėje gatvėje kiekvieną vakarą vyksta ydingesnis renginys – Budulinės. Bet krivickams-destruktoriams reikia kažkaip palaikyti pelningą musių perdirbimo į dramblius gamyklėlę. Kita žiniasklaidos dalis penktokiškai mokėsi dailyraščio ir tvarkingai aprašinėjo, kas kokį kotletą kramtė, iš kokių krūmų išniro ir kokios spalvos pa-

lapinėje knarkė. Tolstojiškos detalumo ambicijos? O gal poreikis prisidurti vieną kitą centą ir užpildyti redaktorių taip nemėgstamą, kone prievartinę grafą – „privalomieji savaitgalio renginiai“?

O kur svarbiausias muzikos festivalio elementas – MUZIKA?..

Kažkoks plunksnos pusgenijus sugebėjo suraityti totalų ufonautizmą, neva išvis ne dėl muzikos į „Sattą“ dvikojai padarai susirinko. Dėl atrakcijų, pablevyzgojimo su sėbrais, butelių tuštinimo ir meditacinio šienelio dūminimo. Žmogau, eik į pirkią vakarot! Didelis storas depešiškas WRONG. Visa tai tik priedai, kaip visuose tokio pobūdžio susiREIVinimuose. Kaip vis daugiau bendraBEATnikų sutinkantis elektronikos dinozauras drąsiai priimu iššūkį. Įsidėmėkite – AŠ ČIA DĖL MUZIKOS. Amžinas persikrovimas

Temsta. Palapinės pastatymo ritualas atliktas. Nekreipkit dėmesio, čia minties šuolis. Kai rašydamas susinervinu, visuomet atlieku minties šuolį. Taigi – flashback’as ir aš vėl „Sattoje“.

Pranašystė pildosi. Šiemet dubstepo kiekis saikingesnis. Muzikinėse palapinėse aptiksi įvairiausių ri-

Anšlagas: festivalis „Satta Outside“ rugpjūtį Šventojoje sutraukė tūkstantinę minią elektroninės muzikos gerb

tmo atmainų ir formų. Kas degina laužytus break’so laužus, kas kūrena deep house pirtį, regis (to jamaikietiško gėrio irgi būta), kažkur nuvilnijo minimal. Braukiu ten, kur elektroninis šamanizmas įgauna headliner’ių pavidalą. Į ARENĄ, kur minėto jamaikietiško gėrio pupeles į modernų ironišką ausų pašarą permala Shidlas. Aštru, sąmojinga, nuotaikėlė šauna į padanges, kur virsta pabėgusia nuotaka.

Repo seniai – pakankamai aukštos kategorijos šoumenai. Kitaip tariant, Zavodilloz. Idealiausia apšildanti kompanija, nevengianti tarp posmų filosofiškai papostringauti ne prasčiau už stand–up komikus. Taip pat sukelia nepakelia-

Repas: „Despotin Fam“ – gyvas, nūdienos aktualijas rimuojantis, improvizuojančiai džiazuojantis.

mą oldschoolinio repo nostalgiją.

Blemba, kur mano sudrožtos „Public Enemy“ ir „NWA“ kasetės?

Neišmeskite, žmonės, tokių retenybių, tegul RIP specialiame ypatingųjų garso laikmenų stalčiuje. „Empti“ niekuomet neskamba tuščiai. Ir visada kažkaip neįtikėtinai naujai. Tarsi specializuotųsi kasdien restauruodami savo gerai mums žinomas dainas. Kaskart lyg visiškai kitokia, bet sykiu ta pati grupė. Amžinas persikrovimas, primenantis, jog jeigu išeitų naujutėlaitis albumas, elektroninė Lietuva būtų skirstoma į periodus prieš naują „Empti“ darbą ir po jo. Kad ir kaip nutiktų, tokia energinga

Giedrė kaip „Sattoje“, visuomet diktuos ritmo madas.

Reto grožio eksperimentai

„Nicole Willis and the Soul Investigators“ – tolimiausia „Sattos“ muzikinė paklaida. Bet nuklydimai būtini, kad nepaskaustų strėnų nuo vienakrypčio eismo. Abejojančių tokiu nuklydimu būta daug, tačiau ekologiškai švaraus fanko šėlsmas įsigėrė į kraują, varinėdamas po kūnus melodingą svaigulio šėlsmą. Temperamento temperatūra pasiekė sprogstamąją ribą, ugnikalnis išsiveržė, lava nugramzdino į karščiausių širdies dūžių burbulus. Šmotas „If this ain‘t love (don‘t know what is)“ pravers romantiš-

Nenuvylė: „Empti“ niekuomet neskamba tuščiai. Ir visada – neįti

15

ketvirtadienis, rugsėjo 27, 2012

durys

roninė odisėja 2012

bėjų.

Dvi savaites po „Sattos“ vaikštai su skafandru, kurio viduje nuožmiai grumiasi dvi būsenos. Euforija dėl to, kad TEN buvai. Ir depresija, kad reikės būti čia. kų priepuolių progomis. Kažkodėl prisiminiau Tarantino filmo „Džekė Braun“ garso takelį.

Pernai tapau „Despotin Fam“ šeimos nariu. Vienas epiškiau-

ikėtinai naujai.

Vokiečiai: „Mouse on Mars“ – elektroninės planetos dievai.

sių ano festivalio įspūdžių. Gyvas, nūdienos aktualijas rimuojantis, improvizuojančiai džiazuojantis repas. Antrą kartą Kolumbu nepasijutau, tačiau pavaikštinėti po šią repo Ameriką įdomu. O įdomiausia, jog įdomybės penktą ryto „Sattoje“ nesiliauja įdomėti. Koks gali būti šliaužimas į palapinę, kai ant upės kranto meistriškai žuvis iš vandens šokdina DJ Mamania?

Miegai išblaškyti, ausys vėl prisemtos garsų. Tešla antros dienos elektroninei picai užraugta.

Trys šeštadienio vakaro komandos (viena tautiečių, dvi – britų) žaidė beveik tokio paties braižo garsinį futbolą. Ne judėjimui, o pasiklausymui. Reto grožio eksperimentai. Kapstytis po stilius kuo toliau, tuo beprasmiškiau. Vienas apibūdinimas – ir tai, kas yra gražu, yra gražu. Tai tinka Marko Palubenkos ir 96WRLD hipnotizuojančiam projektui. Tinka londoniečiams „Cload Boat“, panardinusiems areną į svajingą liūdesį, kurio sukaustytas bijojau krustelėti iš vietos, kad neiškrisčiau iš šio mistiškų peizažų paveikslo. Kompozicija „Bastion“ žaibiškai atsidūrė snukiaknygėje, kur išsklaidyta fantastiškos muzikos pamylėtojams. Beje, „Cload Boat“ savo internetinį puslapį palaimino „Sattos“ vaizdais, pakrikštiję juos užrašu „This was the best“. Teisingi bestijos. Į Ze Best zoną lengvai įžengė kitas britiškas projektas – „Tropics“ arba kitaip – veikėjas Chrisas War-

das, atsakingas už išskirtinį tropinį skambesį. Staiga įsivaizduokite save kaip atsipalaidavusią jachtą harmoningame dangaus ir jūros susiliejime. Elektronika, išsiliejusi iš krantų. Būtinai paklausykite „Wear out“ ir „Soft vision“.

Neprognozuoti atradimai

Per vieną iš pertraukų trumpam emigruoju į Palapinę, o ten – abrakadabrinis persivertimas. Per pseudotalentų konkursus ir regos bei klausos niežulį sukeliančius televizijos projektus užtampyta Bjelle demonstruoja neregėtą negirdėtą potencialą. Žandikaulis iš nuostabos transformuojasi į sintezatorių. „Bjelleprojekt“ sąžiningai įrašomas tarp neprognozuotų atradimų.

Tačiau didysis šokas su visais „ohais“ ir „ahais“ ištinka vėliau, pagrindinėje scenoje, kurią „suvarpo“ „Projektas O“. Tekstai genialūs, jų idėjos amputuoja smegenis, elektroniniai šuorai pastato ant galvos kibirkščiuojančią šukuoseną. Aplinkui kuždesys apie naująjį lietalternatyvios kultūros mesiją – absoliučiai išprotėjusį Žygimantą Kudirką. Autobusų stotelės, mašinų numeriai, urbanistinė poezija. Šakės nugaroj.

Beklausant priauga kelios nugaros, bet ir šakių trūkumo nėra. Visas pasirodymas – vienu įkvėpimu. Frontų atsitraukimui nepalikta.

Pasiruošimas esminiam momentui – vokiečių „Mouse on Mars“ grojimui užtrunka kone amžinybę. Tam jie ir vokiečiai, kiekvie-

nas laidelis turi būti ten, kur jis tarnauja idealiausiai. Net tolerantiškiausia publika atsisveikina su kantrybe. Bet vos peliukai išsilaipina po Šventosios mėnuliu, atsiveria ištaškantys Marso krateriai. Jie – veteranai? Ne, jie užvartinėtojai.

Elektroninės planetos dievai. Gauni elektros srovę nuo galvos iki kojų. Jau penktą minutę šalia manęs kažkas baubia ir klykia nesvarumo ekstazės būsenoje. Kaip vilkolakis užstaugiu ir aš. Kos-mos-as. Muzikinis orgazmas. Nebeegzistuoja niekas nei prieš tai, nei po to. Esi išrautas iš žemės su visomis šaknimis. Jei norite sužinoti, kaip „Mouse on Mars“ tai pavyksta, pasitelkite „YouTube“ ir pasižiūrėkite trumpą filmuką, kur vokietukai pristatinėja naująjį savo turą. Technologijos plius mušamieji, plius gyva reakcija į kolegos pasiūlytą tonaciją. Tiesiog gyvai gimstantys šedevrai. Kelias dienas po to nesinori kišti ausų į jokią muziką, nes viskas skamba kaip pusfabrikačiai.

Dvi savaites po „Sattos“ vaikštai su skafandru, kurio viduje nuožmiai grumiasi dvi būsenos. Euforija dėl to, kad TEN buvai. Ir depresija, kad reikės būti čia. Kurį laiką negali klausytis jokios muzikos. Bet kas, net superbetkas skamba bet kaip. Nuolatos gaudai save draugams ir kolegoms giriantį „Sattą“. Vienintelės teisingos pagirios, kurias norisi pratęsti iki begalybės. If this ain‘t love, don‘t know what is.

Šuoras: „Projektas O“ vienu įkvėpi-

mu „suvarpė“ pagrindinę sceną.

16

ketvirtadienis, rugsėjo 27, 2012

durys

Dėmesys: „Vėtros“ kapelijos ir šokėjų koncertus Alikantėje stebėjo daugybė žmonių.

Ispanija išbandė Klaipėdos „Vėtrą“ Arūnas Peštenis Ispanijoje, Alikantėje, vykusioje 14-ojoje Europos kultūros savaitėje Lietuvą reprezentavo Klaipėdos žvejų rūmų tautinių šokių kolektyvas „Vėtra“. Klaipėdiečių kelionė į svečią šalį buvo pilna nuotykių ir išbandymų...

Išaugo į folkloro festivalį

Gana skambiu pavadinimu vykstantis renginys – tai keliolikos Europos šalių folkloro kolektyvų (visada tų pačių) festivalis, kas dveji metai aplankantis vis kitą šalį, o 2008 m. surengtas ir Klaipėdoje.

Festivalio kertinis akmuo buvo padėtas dar 1951-aisiais, kai Kauferinge (Vokietija) įsikūrė Rytų Vokietijos pabėgėlių jaunimo organizacija, turėjusi tikslą per meną vienyti Europos jaunimą. Šios organizacijos rengiami tarptautiniai folkloro vakarai nuo 1986ųjų peraugo į platų sąjūdį, į kurį 1996aisiais įsitraukė ir Klaipėdos „Vėtra“ (meno vadovas Vilius Šleinius). Įdomu, kad nemažai festivalyje dalyvaujančių kolektyvų atstovauja etninėms mažumoms: Airijos mileziečiams (keltų palikuonys), Italijos ar Vengrijos vokiečiams ir kitoms.

Alikantė svečius priėmė jau antrą kartą.

Pavogė net klumpes

Ilga kelionė autobusu per Europą jau pačioje pradžioje klaipėdiečiams pateikė nemalonų siurprizą.

Po nakvynės motelyje Brno (Čekija) priemiestyje iš ryto artistai

pamatė išlaužtas autobuso bagažo kameras. Paaiškėjo, kad pavogta beveik dvi dešimtys lagaminų su asmeniniais daiktais. Negana to, ilgapirščiai prigriebė tautinį kostiumą, sceninius batus bei klumpes...

Bandant išsiaiškinti įvykio aplinkybes, pusdienis, praleistas policijos nuovadoje, grėsė ilgesniu užsibuvimu. Tik pagelbėjus Lietuvos garbės konsului Čekijos Respublikoje Petrui Slačalai, „Vėtros“ kolektyvas pajudėjo toliau.

Nemalonius jausmus kitą dieną į šalį nuvijo apsilankymas Monako Kunigaikštystėje. Artistai turėjo visą dieną susipažinti su milijonierių miestu-valstybe, jo istoriniais paminklais, parkais bei atsigaivinti Viduržemio jūroje.

Dėl finansinių problemų

Rugpjūčio 15–19 d. vykusiame Alikantės festivalyje, be šeimininkų – ispanų kolektyvo „Postiguet“, šiemet dalyvavo šešios šokių grupės iš Airijos, Bulgarijos, Italijos (Pietų Tirolio ir Sardinijos), Portugalijos bei Lietuvos (Klaipėdoje buvo net 11 kolektyvų). Dėl finansinių problemų neatvyko nuolatiniai šventės dalyviai austrai, latviai, prancūzai, vengrai. Beje, „Vėtros“ artistai kelionės išlaidas apsimokėjo iš savo kišenės, nes Žvejų rūmai tokias išvykas gali paremti tik labai simboliškai.

Beveik nepailsėjus po kelių parų kelionės, lietuvaičiams teko ruoštis pasirodymui. Į festivalio atidarymo koncertą Alikantės alėjoje Concha de la Explanada – ant Viduržemio jūros kranto įrengtoje estradoje susirin-

Simbolis: festivalio vėliava keliauja per Europą.

ko gausi, pasipuošusi, labai solidi publika (akivaizdu – įpratusi prie beveik kasdien ten vykstančių vakarinių koncertų). Festivalį pasveikino jo iniciatorius ir prezidentas vokietis Giunteris Volkas, miesto valdžios atstovai. Šventiniame koncerte „Vėtrą“ palaikė ir grupelė ten gyvenančių lietuvių.

Koncertavo kasdien

Kitą dieną festivalio dalyviams buvo surengta įspūdinga ekskursija į Santą Barbaros pilį, stūksančią pačiame miesto centre ant Benakantilo kalno, nuo kurio atsiveria nepakartojamas vaizdas į apylinkes. Po ekskursijos šiuolaikinio meno muziejuje „Maca“ įvyko Alikantės mero priėmimas. Čia svečiams buvo įteikti atminimo suvenyrai, o šeimininkams „lauktuvių“ dovanojo visos delegacijos. „Vėtros“ artistai koncertavo kasdien. „Suporuoti“ su Pietų Tirolio grupe „The Villanders“ atskiras programas jie rodė San Juane ir Busot, senoviniuose ir labai jaukiuose, šiuolaikinių statybų nesugadintuose miesteliuose. Lietuvaičiai sėkmingai išlaikė išbandymą Ispanijos karščiu – vakarinių (naktinių?) koncertų metu termometro stulpelis rodė 30 laipsnių šilumos.

Tenka pripažinti, kad aukštą lietuvių šokėjų profesionalumą atitinkamai įvertino ir publika: po tirolietiškų monotoniškų ir gana primityvių ratelių (iš tikro – vieno 45 min. trunkančio rato) bežiovaujantys žiūrovai bemat atgydavo ir karštai plojo lietuviškiems kadriliams bei polkoms. O pagal Gintauto Bareikio vadovaujamos kapeli-

Italai: būsimieji festivalio šeimininkai – Sardinijos grupė „San Gemiliano“.

jos grojamas melodijas siūbavo visa aikštė. Žiniasklaida taip pat negailėjo dėmesio „Vėtros“ pasirodymams.

Su lietuviais į koncertus visada kartu vykdavo festivalio prezidentas.

Demonstravo ir savo vikrumą

Tradiciškai festivalio svečiai dalyvavo sekmadienio mišiose. Tautiniais kostiumais pasipuošę ir šalių vėliavomis nešini kolektyvai rinkosi Alikantės San Nicolas katedroje.

Ten buvo giedami ir grojami sakraliniai kūriniai.

Privalomas kiekvienos Europos kultūros savaitės akcentas – improvizuotos „žaidynės be sienų“, kur artistai savo vikrumą demonstravo ne tik ispaniškuose žaidimuose, bet ir valgydami apelsinus.

Penkios festivalio dienos netru-

ko prabėgti. Baigiamojo koncerto finale, kaip jau įprasta, buvo sušoktas bendras „Europos šokis“ ir sugiedotas himnas. Festivalio vėliavą perėmė Sardinijos salos (Italija) atstovai.

Pas juos po dvejų metų suvažiuos seni draugai ir pažįstami. Atsisveikinimo naktiniam piknikui visi buvo pakviesti į San Juan paplūdimį.

14-osios Europos kultūros savaitės Alikantėje rengėjai – festivalio prezidentas G.Volkas ir grupės „Postiguet“ vadovas Mayo Lealas pasistengė, kad svečiai jaustųsi kaip namie. Apgyvendinimas (puikus viešbutis su baseinu), maitinimas, ekskursijos, nuoširdus pietietiškas svetingumas – viskas „Vėtros“ artistams paliko geriausius įspūdžius.

Tad ir toliau norisi šokti, groti, lieti prakaitą dėl ateities susitikimų.

Tradicija: tautiniais kostiumais pasipuošę ir savo šalių vėliavomis nešini festivalio dalyviai rinkosi į sekmadienio mišias.

Leidėjas © 2012 UAB „Sorestum“, Labdarių g. 8, 01120 Vilnius, tel./faks.: (8 5) 262 4242, el. paštas: info@diena.lt. Maketavo UAB „Diena Media News“ leidybos centras. Spausdino UAB „Diena Media Print“. Tiražas 7 500. Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami.