2012-10-06 Grigiskes

Grigiškės Todėl, kad esu vilnietis

šeštadienis, spalio 6 d., 2012 m.

Ki­tas Gri­giš­kių vei­das Ener­ge­ti­kos per­ tvar­ka truk­do pla­ nams at­pi­gin­ti ši­lu­ mą Gri­giš­kė­se. 2p.

Pro­fe­sio­na­lūs ba­ le­to šo­kė­jai gim­to­ sioms Gri­giš­kėms jau­čia nos­tal­gi­ją. 4p.

Namai: vie­ti­niai sa­ko, kad tai nė­ra iš mies­to cent­ro pa­bė­gu­sių žmo­nių užuo­vė­ja. Čia vi­sus me­tus al­suo­jan­čios gam­tos prie­globs­čio jie neat­

si­sa­ky­tų nė už ką.

No­rint pa­ma­ty­ti uni­ka­lų da­ly­ką – mies­ tą ar net vals­ty­bę mies­te – ne­rei­kia vyk­ ti į Va­ti­ka­ną. To­kį mies­to mies­te ti­tu­lą tu­ri Gri­giš­kės.

Gedimino Bartuškos nuotr.

Pla­čio­sios Ne­ries, ku­ria bu­vo pluk­ domi sie­liai, ir srau­nio­sios Vo­kės ap­sup­ty­je įsi­kū­ru­si da­bar­ti­nė sos­ ti­nės da­lis, ar­cheo­lo­gų tei­gi­mu, bu­ vo ap­gy­ven­ta nuo se­no, dar ge­ro­kai iki Vil­niaus ofi­cia­lio­jo įkū­ri­mo. Čia sto­vin­tis po­pie­riaus fab­ri­kas, tie­sa, pri­me­na ir nau­ją­ją, XX a. at­si­kū­ru­ sio mies­te­lio, is­to­ri­ją.

Be­je, dau­ge­lis vil­nie­čių pui­kiai ži­ no, kad Gri­giš­kė­se die­vi­na­ma vie­ na spor­to ša­ka – fut­bo­las. Čia vei­kia net ke­lios fut­bo­lo ko­man­dos. De­ja, iš tri­jų čia esan­čių fut­bo­lo sta­dio­nų kol kas vos vie­nas tin­ka žais­ti. Ta­čiau yra kuo di­džiuo­tis ir be spor­to: sa­ vų žvaigž­džių Gri­giš­kės tu­ri taip pat.

Ope­ros ir ba­le­to teat­re – net tris.

Vos su­si­kū­ręs fut­ bo­lo klu­bas „Gri­ ja“ jau pel­no per­ ga­les.

5p.

2

šeštADIENIS, spalio 6, 2012

gyvenimas diena.lt/naujienos/miestas

Vil­niaus gat­vė­je – ne­ge­ro­vių vir­ti­nė And­re­jus Žu­kovs­kis Vil­niaus var­du pa­va­din­ta Gri­ giš­kių gat­vė jos gy­ven­to­jams džiaugs­mo ne­ke­lia. Žmo­nėms gy­ ve­ni­mo ko­ky­bę ga­di­na ir greit­ke­ lio dul­kės, ir po lan­gais bil­dan­tys au­to­bu­sai.

Ra­šė ko­lek­ty­vi­nį skun­dą

Pas­ta­rą­jį kar­tą gy­ven­to­jai į val­ džios at­sto­vus krei­pė­si ko­lek­ty­ vi­niu laiš­ku ir pra­šė, kad pa­lei jų na­mų lan­gus ne­va­ži­nė­tų au­to­bu­ sai ar­ba bent jau bū­tų pa­nai­kin­ ta sto­te­lė. Ta­čiau ši pro­ble­ma kol kas lie­ka neišsp­ręs­ta, kaip ir vi­sos ki­tos su triukš­mu ir greit­ke­liu su­ si­ju­sios pro­ble­mos.

Vie­na­me Vil­niaus gat­vės dau­ gia­bu­čių gy­ve­nan­ti Re­gi­na Stan­ kū­nai­tė pa­sa­ko­jo ir šiaip ne­ga­ lė­da­vu­si už­mig­ti nak­ti­mis dėl triukš­mo, sklin­dan­čio nuo greit­ ke­lio, ta­čiau pa­sta­ruo­sius po­ rą mė­ne­sių gy­ve­ni­mas vir­to tik­ ru pra­ga­ru.

Anks­čiau ei­da­vo­me į se­niū­ni­ją, ta­čiau da­bar ar­gi tai se­niū­ ni­ja? Atei­ni ir ma­tai du žmo­nes. „Kaip mums paaiš­ki­no, dėl to, kad au­to­bu­sams sun­ku ap­si­suk­ ti, jie va­ži­nė­ja ne­be Ku­ni­giš­kių, o mū­sų gat­ve­le, nors ji siau­ra. Dar mū­sų at­si­pra­šė ir pa­dė­ko­jo, kad nau­do­ja­mės jų trans­por­to pa­slau­ go­mis“, – dės­tė pa­šne­ko­vė.

Mo­te­ris įta­rė, kad au­to­bu­sai gat­ve­le pa­lei na­mų lan­gus nu­ kreip­ti neat­si­tik­ti­nai, nes pa­gal pir­mi­nį pro­jek­tą jie tu­rė­jo va­žiuo­ ti greit­ke­liu spe­cia­liai jiems pra­ pla­tin­ta ke­lio juos­ta. „Grei­čiau­siai tau­pant pi­ni­gus tai pa­da­ry­ta ne­ bu­vo“, – svars­tė R.Stan­kū­nai­tė.

Be­je, šios pro­ble­mos prie­žas­ tis – ne­baig­tas ap­link­ke­lis, ku­ riuo ke­lią iš vie­nos Gri­giš­kių da­ lies į ki­tą bū­tų ga­li­ma su­trum­pin­ti 5 ki­lo­met­rais. „Yra ap­va­žia­vi­mas, ku­ris ge­ro­kai su­trum­pi­na tą ke­ lią, ta­čiau jo neį­ma­no­ma už­baig­ ti. Vi­du­ry ke­lio sto­vi dvi lūš­nos

ir jų sa­vi­nin­kai nie­kaip ne­su­tin­ ka gau­ti nor­ma­lios kom­pen­sa­ci­ jos, o rei­ka­lau­ja kos­mi­nių pi­ni­gų.

Dėl to ir mes vi­si ken­čiam“, – pa­ sa­ko­jo R.Stan­kū­nai­tė.

Smu­ko būs­to kai­nos

Ki­ta na­mo gy­ven­to­ja Zo­fi­ja So­lo­ vej taip pat tei­gė ko­vo­jan­ti su val­ džios sa­vi­va­le, ta­čiau nie­ko pa­ siek­ti ne­ga­lin­ti pir­miau­sia to­dėl, kad tos val­džios Gri­giš­kė­se nė­ra. „Anks­čiau ei­da­vo­me į se­niū­ni­ ją, ta­čiau da­bar ar­gi tai se­niū­ni­ja?

Atei­ni ir ma­tai du žmo­nes. Ką jie ga­li? Aš nie­ko jų net ne­pra­šau“, – sie­lo­jo­si pa­šne­ko­vė.

Z.So­lo­vej tvir­ti­no, kad šiuo me­ tu gat­vės gy­ven­to­jai yra pa­smerk­ ti, nes dėl val­di­nin­kų ap­lai­du­mo gat­vė­je smar­kiai su­pras­tė­jo gy­ve­ ni­mo są­ly­gos, o drau­ge smu­ko ir ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to kai­nos. „Mū­sų na­mai kai­na­vo pi­giau nei Vil­niu­je, bet kai­nos ne­bu­ vo to­kios že­mos. Da­bar čia nie­ kas nie­ko tik­rai ne­pirks, nes jau nu­kri­to že­miau bet ko­kio įsi­vaiz­ duo­ja­mo ly­gio. Grei­tai čia tik aso­ cia­lūs as­me­nys liks ir pen­si­nin­ kai“, – skun­dė­si Z.So­lo­vej.

Ne­su­lau­kė sie­ne­lės

Dar vie­na nuo se­no Vil­niaus gat­ vė­je gy­ve­nan­čius žmo­nes ka­muo­ jan­ti pro­ble­ma – gar­są izo­liuo­jan­ ti sie­na, ku­ri tu­rė­tų skir­ti na­mus nuo greit­ke­lio. Ta­čiau dau­gy­ bę me­tų ža­dė­tas ati­tva­ras taip ir neat­si­ra­do. „Mums šne­kė­jo apie tą sie­ną ne vie­nus me­tus. Ta­čiau va­žiuo­da­mi greit­ke­liu ma­to­me, kad ji at­si­ra­do vi­sur, tik ne Gri­giš­kė­se. Yra Vil­ niu­je, yra Vie­vy­je, o čia – ne. Gal val­di­nin­kai svars­to, kad tarp na­ mų ir ke­lio yra ža­lio­ji zo­na ir sie­ ne­lės ne­rei­kia, ta­čiau juk ji nie­ko ne­su­lai­ko. Ypač da­bar, kai toks ma­ši­nų srau­tas“, – tei­gė R.Stan­ kū­nai­tė.

Jai pri­ta­rė ir Z.So­lo­vej, be to, pri­dū­rė, kad gy­ve­ni­mo ko­ky­bę ga­di­na ir ap­lin­ki­nių gy­ven­to­jų ne­ są­mo­nin­gu­mas. „Sie­ne­lės pro­ble­ma vie­na, o ant­ra – ir žmo­nės pa­ge­do. Šu­nis ve­džio­ja po lan­ gais, kei­kia­si. Neį­ma­no­ma žmo­ gui nor­ma­liai gy­ven­ti“, – pro­ble­ mas var­di­jo gri­giš­kie­tė.

Lū­kes­čiai: „Gri­giš­kių“ ga­myk­la ir šian­dien ga­lė­tų tiek­ti ši­lu­mą Gri­giš­kėms, ta­čiau lau­kia ener­ge­ti­kos sek­to­

riu­je pra­si­dė­sian­čios per­tvar­kos. O kol kas mies­tą šil­dys „Vil­niaus ener­gi­ja“.

Pi­ges­nės ši­lu­mos teks pa­lauk­ti Nau­ją­jį šil­dy­mo se­zo­ną Gri­giš­kes grei­čiau­siai ir to­liau šil­dys „Vil­ niaus ener­gi­ja“. Gri­giš­kių po­pie­riaus fab­ri­kas ga­lė­tų pa­siū­ly­ti ma­žes­nę ši­lu­mos kai­ną, ta­čiau ne­ži­no, ar ver­ta tai da­ry­ti.

And­re­jus Žu­kovs­kis a.zukovski@diena.lt

Spren­di­mą ati­dė­jo

Plau­šo plokš­tes ir hi­gie­ni­nį po­pie­ rių ga­mi­nan­ti bend­ro­vė „Gri­giš­ kės“ dar vie­niems me­tams ati­dė­jo spren­di­mą pri­si­jung­ti prie cent­ ra­li­zuo­tos mies­to ši­lu­mos tie­ki­mo sis­te­mos. Taip pa­sielg­ti ga­myk­los va­do­vy­bę pa­ska­ti­no chao­sas ir ne­ ži­nia, tvy­ran­ti vi­sa­me ener­ge­ti­kos ūky­je.

Tam, kad ga­myk­la vėl ga­lė­ tų tiek­ti ši­lu­mą mies­tui, rei­kė­jo įvyk­dy­ti ke­lias sos­ti­nės biu­rok­ra­ tų iš­kel­tas są­ly­gas: pir­miau­sia įsi­ gy­ti ga­myk­lą su mies­to ši­lu­mos sis­te­ma jun­gian­tį 700 met­rų il­gio vamz­dį ir to­je vie­to­je, kur jis jun­ gia­si su vamz­dy­nu, su­mon­tuo­ti ši­ lu­mo­kai­tį.

Vamz­dį „Gri­giš­kės“ už be­veik 300 tūkst. li­tų įsi­gi­jo dar me­tų pra­ džio­je ir ža­dė­jo pa­si­rū­pin­ti tech­ni­ niu pro­jek­tu, lei­sian­čiu pri­jung­ti vamz­dy­ną. Be to, kur­ti pla­nai nuo ga­myk­los ar­čiau mies­to per­kel­ti ši­lu­mo­kai­tį. Ši in­ves­ti­ci­ja įmo­nei taip pat bū­tų kai­na­vu­si ne­ma­žai, ta­čiau „Gri­giš­kės“ tam bu­vo pa­si­ ruo­šu­sios, nes be jos ne­bū­tų įvyk­ dy­tos są­ly­gos, rei­ka­lin­gos ši­lu­mos tie­ki­mui at­nau­jin­ti.

Pla­nus pa­kei­tė gan­dai

Gar­bė: greit­ke­lis jau se­no­kai yra ta­pęs ša­lia esan­čių na­mų gy­ven­to­jų

koš­ma­ru. Be to, jie ne­be­ti­ki, kad ši pro­ble­ma ka­da nors bus iš­spręs­ta.

Ge­di­mi­no Bar­tuš­kos nuo­tr.

Ge­di­mi­no Bar­tuš­kos nuo­tr.

Ko­dėl vėl į ša­lį ati­dė­ti pla­nai pra­ dė­ti ši­lu­mos se­zo­ną? Dien­raš­čio kal­bin­tas „Gri­giš­kių“ ge­ne­ra­li­nis di­rek­to­rius Gin­tau­tas Pan­go­nis ti­ ki­no, kad taip pa­sielg­ti pri­ver­tė ži­ nios apie pla­nuo­ja­mą ener­ge­ti­kos sek­to­riaus per­tvar­ką. „Vamz­dį įsi­gi­jo­me, bet ne­per­ kė­lė­me ši­lu­mo­kai­čio, nes vi­si ap­ link kal­ba apie ener­ge­ti­kos per­ tvar­ką. Vis dėl­to tai pi­ni­gai, o jei­gu bus įvyk­dy­ta re­for­ma, pa­gal ku­rią ši­lu­mo­kai­tis vėl tu­rės bū­ti ke­lia­

mas ar­čiau ga­myk­los?“ – svars­tė G.Pan­go­nis.

Ga­myk­los va­do­vas spė­jo, kad si­ tua­ci­ja tu­rė­tų paaiš­kė­ti po rin­ki­mų, tuo­met ir bus ku­ria­mi pla­nai. „Šiuo me­tu nu­spren­dė­me pa­ lauk­ti. Ne­rei­kia sku­bin­ti įvy­kių, da­bar jau šil­dy­mo se­zo­nas ant no­ sies ir ne­rei­kia vers­tis per gal­vą, kad spė­tum ne­ži­nia kur. Tu­rė­si­me daug lai­ko pa­si­ruoš­ti ki­tam šil­dy­ mo se­zo­nui ir tvar­kin­gai įvyk­dy­ ti vi­sas tam rei­ka­lin­gas są­ly­gas, kad ir ko­kios jos bū­tų“, – pa­brė­žė G.Pan­go­nis.

Gin­tau­tas Pan­go­nis:

Ne­rei­kia sku­bin­ ti įvy­kių, da­bar jau šil­dy­mo se­zo­nas ant no­sies ir ne­rei­ kia vers­tis per gal­ vą, kad spė­tum ne­ži­ nia kur.

Siū­lo ge­res­nę kai­ną

G.Pan­go­nis dien­raš­čiui tvir­ti­no, kad įmo­nė ga­lė­tų gri­giš­kie­čiams pa­siū­ly­ti ge­ro­kai pi­ges­nę ši­lu­mą nei „Vil­niaus ener­gi­ja“. Vis dėl­ to grei­čiau­siai, net ir pri­si­jun­gu­ sios prie bend­ro tink­lo, dėl esa­mos kai­no­da­ros „Gri­giš­kės“ ne­pa­keis­tų bend­ros ši­lu­mos kai­nos mies­te.

Bend­ra vi­sų „Gri­giš­kių“ ši­lu­mos ka­ti­lų ga­lia – apie 80 me­ga­va­tų, o vi­so­je sos­ti­nė­je pa­ga­mi­na­mos ši­ lu­mos kie­kis sie­kia per 1500 me­ ga­va­tų, tad „Gri­giš­kių“ da­lis įta­ kos bend­rai kai­nai be­veik ne­tu­rės.

Tie­sa, jei­gu ga­myk­la tiek­tų šil­dy­ mą tik Gri­giš­kių mies­tui, o jo kai­ no­da­ra ne­bū­tų su­sie­ta su Vil­niaus

ši­lu­mos ūkiu, kai­na ga­lė­tų bū­ti be­ ne 20 pro­c. ma­žes­nė. „Gri­giš­kės“ šiuo me­tu tu­ri ke­ tu­ris ka­ti­lus, iš jų nau­jau­sias – 17,5 me­ga­va­to bio­ku­ro ka­ti­las, į ku­rį su Eu­ro­pos pa­ra­ma per­nai in­ves­tuo­ ta apie 17,6 mln. li­tų. Vien Gri­giš­ kėms šil­dy­ti už­ten­ka 18 me­ga­va­tų ga­lios ka­ti­lo.

Su­lau­kė Pre­zi­den­tės kri­ti­kos

Dien­raš­tis pri­me­na, kad iki 2010 m. ru­dens įmo­nė „Gri­giš­kės“ bu­vo vie­nin­te­lė ši­lu­mos tie­kė­ja Gri­giš­ kėms. Jų šil­dy­mą pe­rė­mus „Vil­ niaus ener­gi­jai“, ši „Gri­giš­kėms“ pa­tei­kė tar­pi­nio ši­lu­mo­kai­čio ir ši­ lu­mos ap­skai­tos prie­tai­sų pro­jek­ ta­vi­mo są­ly­gas. „Vil­niaus ener­gi­ja“ anuo­met bu­ vo kri­ti­kuo­ja­ma dėl mo­no­po­lio Vil­ niaus ši­lu­mos rin­ko­je ir kad su­da­ro kliū­tis ne­prik­lau­so­miems ši­lu­mos ga­min­to­jams tiek­ti ši­lu­mą. „Vil­niaus sa­vi­val­dy­bė, ku­ri at­ sa­kin­ga už ši­lu­mos ūkį mies­te, ne­ si­sten­gė, kad mies­tie­čiai gau­tų ši­ lu­mą pi­giau ir re­ko­men­duo­tų ši­tas pri­si­jun­gi­mo są­ly­gas. At­virkš­čiai – jos val­do­ma įmo­nė Vil­niaus ši­ lu­mos tink­lai ne­si­sten­gė nei skelb­ti auk­cio­no, nei iš­nuo­mo­ti vamz­džio „Gri­giš­kėms“, ir tik da­bar, prieš ke­le­tą die­nų, bu­vo pa­skelb­tas auk­ cio­nas ir šią vamz­džio da­le­lę, ku­ri rei­ka­lin­ga pri­si­jung­ti iki „Vil­niaus ener­gi­jos“, ak­ci­nė bend­ro­vė „Gri­ giš­kės“ nu­si­pir­ko vėl“, – in­ter­viu Ži­nių ra­di­jui yra sa­kęs Pre­zi­den­tės vy­riau­sia­sis pa­ta­rė­jas Ne­ri­jus Ud­ rė­nas. „Tai­gi, tai yra aki­vaiz­dus pa­vyz­ dys, kai mo­no­po­li­nin­kas, val­dan­ tis ir tink­lus, ir ga­my­bą, ga­li do­mi­ nuo­ti ir dik­tuo­ti sa­vo są­ly­gas, ir tai, Pre­zi­den­tės ma­ny­mu, yra ne­to­le­ ruo­ti­na, ir to­kias si­tua­ci­jas rei­kia spręs­ti iš es­mės“, – anuo­met kal­ bė­jo N.Ud­rė­nas.

3

šeštADIENIS, spalio 6, 2012

gyvenimas Lai­kai, kai pra­šai ir tau duo­da­ma, jau bai­gė­si. Da­bar rei­ kia dirb­ti, ir re­zul­ ta­tas tik­rai bus.

Tuo įsi­ti­ki­nęs Gri­giš­ kių bend­ruo­me­nės „Gri­ja“ pir­mi­nin­kas, nu­miz­ma­tas Vla­di­ mi­ras Ve­ri­go vi­sai ne­nu­si­tei­kęs kuo nors skųs­tis.

Pa­sie­ki­mai: šo­kių an­samb­lis „Gri­ja“ ir už­sie­ny­je at­sto­vau­ja Lie­tu­vai.

Bend­ruo­me­nės ar­chy­vo nuo­tr.

Gri­giš­kes ke­lia ini­cia­ty­vūs gy­ven­to­jai Rū­ta Gri­go­ly­tė

r.grigolyte@diena.lt

– Kuo Gri­giš­kės pa­trauk­lios gy­ ven­to­jams, o ko­kių bė­dų esa­ ma?

– Gri­giš­kės yra ne­to­li nuo mies­ to. Nors esa­me ša­lia au­to­ma­gist­ ra­lės, vis dėl­to tai – ra­mi vie­ta, vis­kas da­ro­ma, kad bū­tų pa­to­gu žmo­nėms gy­ven­ti. Pas­ta­ro­ji ke­lio mo­der­ni­za­ci­ja bu­vo tik­rai į nau­dą.

165 tūkst. li­tų

Grigiškių bendruomenė gavo vaikų dienos centrui įkurti.

R

Tie­sa, ji dar ne­baig­ta. Rei­kė­tų pa­ brėž­ti, kad su­sto­jo dar­bai ir būtina tą rei­ka­lą ju­din­ti. Pi­ni­gų įdė­ta iki pu­sės, da­bar rei­kia kaip nors su­si­ tar­ti su žmo­nė­mis – kiek ži­nau, jie ne­par­duo­da sa­vo že­mės, to­dėl ne­ ga­li­ma už­baig­ti dar­bų.

Apsk­ri­tai Gri­giš­kė­se yra daug lais­va­lai­kio, spor­to vie­tų – krep­ši­ nio, tink­li­nio, fut­bo­lo, sta­lo te­ni­so aikš­te­lių ar klu­bų. Yra įvai­rių šo­kių ra­te­lių, cho­rų, an­samb­lių, ku­rie net at­sto­vau­ja Lie­tu­vai sve­tur.

– Užk­la­si­nės veik­los vai­kams ir jau­ni­mui, ma­tyt, ne­trūks­ ta. O ko­kia si­tua­ci­ja Gri­giš­kė­ se dėl mo­kyk­lų ir dar­že­lių – ar jų pa­kan­ka?

– Ten­ka pri­pa­žin­ti, kad mo­ki­nių ma­žė­ja vi­so­se mo­kyk­lo­se, tad jo­se vie­tų yra, bet kaž­ko­dėl dar­že­liuo­ se, kiek ži­nau, trūks­ta. Tur­būt to­je kar­to­je, ku­ri da­bar tu­ri ei­ti į mo­kyk­ lą, ne tiek daug vai­kų gi­mė. Gri­giš­

kie­čiams vis dėl­to dar­že­lių už­ten­ka, ta­čiau ir iš Lent­va­rio, ir iš Ry­kan­tų, ir iš to­liau į juos at­vyks­ta.

– Jau­ni­mas ne­pa­lie­ka Gri­giš­ kių?

– Si­tua­ci­ja to­kia, kaip ir ki­tur Lie­ tu­vo­je. Gal­būt iš čia net ma­žiau iš­ va­žiuo­ja, vis dėl­to ša­lies cent­ras.

Yra daug dar­bo vie­tų Ga­riū­nuo­ se, dir­ba ga­myk­la, žo­džiu, yra ką veik­ti.

– Kiek lai­ko pa­ts gy­ve­na­te Gri­ giš­kė­se? Kaip mies­tas kei­tė­si jū­sų aky­se?

– Aš čia gi­miau, gy­ve­nu vi­są gy­ ve­ni­mą, čia – ir ma­no vai­kai bei anū­kai.

Mies­tas nuo­lat kei­čia­si į ge­ra.

Apie blo­gus da­ly­kus net ne­tu­riu ką pa­sa­ky­ti.

– Keis­ta gir­dė­ti, kai kas nors ne­tu­ri skun­dų.

– Ma­to­te, esu bend­ruo­me­nės pir­ mi­nin­kas, tad si­tua­ci­ją ži­nau to­ kią: kiek žmo­nės no­ri, tiek ir pa­da­ ro. Pap­ras­čiau­siai daug kur ki­tur nė­ra to­kio di­de­lio no­ro veik­ti. O tie lai­kai, kai pra­šai ir tau duo­da­ma, jau bai­gė­si. Jei­gu dir­bi, sten­gie­si, pa­vyz­džiui, ra­šai pro­jek­tus, – vis­ ką ga­li­ma pra­muš­ti. Bend­ruo­me­nė, pa­vyz­džiui, ra­šo vai­kų die­nos cent­ro pro­jek­tą – tam ga­vo­me 165 tūkst. li­ tų. Anks­čiau Gri­giš­kių kre­di­to uni­ją ati­da­rė­me – jo­je jau yra dau­giau nei 10 mln. li­tų. Jei­gu dirb­si, tai ir bus pa­da­ry­ta. Kiek klu­bų ati­da­rė­me, ko­ lek­ty­vų, bū­re­lių, ir vis­kas – tik gy­ ven­to­jų ini­cia­ty­va. Per­nai Gdans­ke Lie­tu­vai at­sto­va­vo an­samb­lis „Lie­ tu­va“, o šie­met – „Gri­ja“.

– Koks bend­ruo­me­nės san­ty­kis su se­niū­ni­ja?

– Jei­gu rim­tai, mes se­niū­ni­jai vi­sa­ da pa­de­da­me, o kai pa­tys ko nors pa­pra­šo­me, ne­la­bai pa­gal­bos su­

lau­kia­me. La­bai ne­drą­sus tas mū­ sų se­niū­nas, jam tik – kad ne­truk­ dy­tų nie­kas dirb­ti, ir bus ge­rai.

– Ko­kių ren­gi­nių, įvy­kių pa­sta­ ruo­ju me­tu tu­ri­te?

– Ne­se­niai bu­vo aš­tuo­nių ko­man­dų fut­bo­lo tur­ny­ras, tu­ri­me ir fut­bo­lo klu­bą „Gri­ja“. Dau­giau ma­žiau vi­ si da­bar da­ly­vau­ja rin­ki­muo­se, tad tie, ku­rie da­ly­vau­ja, yra ak­ty­ves­ni, vi­sur va­ži­nė­ja.

Be­je, kei­čia­me bend­ruo­me­nės įsta­tus. Iš­ki­lo di­de­lė pro­ble­ma, no­ rint pra­leis­ti la­ši­šas į vir­šų Vo­kės upe – ten sto­vi už­tvan­ka (už­tvan­ ka už­sto­ja žu­vims ke­lią į nerš­ta­vie­ tes, o su­plau­ku­sias prie už­tvan­kos jas gau­do bra­ko­nie­riai. Gri­giš­kių bend­ruo­me­nė no­ri la­ši­šoms įreng­ ti ta­ką, ku­riuo jos ga­lė­tų per­plauk­ti – red. pa­st.). Da­bar esa­me pa­da­vę keis­ti įsta­tus, nes juo­se to­kia veik­la ne­bu­vo įra­šy­ta. Aiš­ku, ne taip grei­ tai tie do­ku­men­tai tvar­ko­mi.

AB Lietuvos radijo ir televizijos centras

MEZON – rami galva dėl sąskaitų Telecentras rekomenduoja Grigiškių gyventojams išbandyti geriausiais kokybės rezultatais* pasižymėjusį mobilųjį 4G internetą MEZON.

Užsisakius tik vieną planą, internetu galima naudotis ne tik namuose Grigiškėse, bet ir kituose miestuose, ne tik kompiuteryje, bet ir išmaniajame telefone.

Ir visiškai nesukant galvos dėl siųstų duomenų kiekio, be jokio nerimo dėl sąskaitų, nes jos nedidėja.

Ar lengva naudotis?

Įjungus USB duomenų perdavimo modemą į kompiuterį arba pasidėjus šalia kišeninį maršruto parinktuvą MEZON YZI, interneto ryšys automatiškai pradeda veikti greičiau nei per minutę. Jokių papildomų žinių nereikia.

Kaip galima internetu dalytis?

Įrenginius mobiliajam 4G internetui MEZON galima paskolinti ir draugui, ir kaimynui, ir anūkui.

Mokant tik už vieną pasirinktą planą, šiuo internetu gali naudotis visi, kam patikite įrenginį.

Be to, įsigijus MEZON YZI maršruto parinktuvą, prie interneto gali jungtis keli asmenys vienu metu (mokama taip pat tik už vieną pasirinktą planą).

Esate laukiami

Skambinkite MEZON vadybininkams tel. 8 656 58 685 – sutartis ir įranga jūsų nurodytu adresu bus pristatyta nemokamai.

Taip pat kviečiame į MEZON salonus Vilniuje: Sausio 13-osios g.

10, PC „Akropolis“, PC „Panorama“, PC „Ozas“. Jūs galite kreiptis ir į artimiausią šalia Grigiškių

esantį MEZON partnerį „Mobili linija“ „Maximos“ bazėje. Daugiau informacijos: www.mezon.lt, tel. 19100 (0,49 Lt/min.).

MEZON inf.

Ar tikrai sąskaitos nedidėja?

Telecentras vienintelis be jokių išlygų neriboja mobiliuoju internetu siunčiamų duomenų srauto, o tai reiškia, kad nesvarbu, kiek duomenų siųstumėte, nesvarbu, kiek žmonių jūsų įrenginiu naudotųsi, kaina išliks ta pati – mokėsite fiksuotą mėnesinį mokestį už pasirinktą planą.

Kuo jis dar ypatingas?

Ar patogi ši paslauga?

Tiek USB modemas, tiek maršruto parinktuvas MEZON YZI yra maži ir stilingi, juos galima visur nešiotis, jokių laidų jungti nereikia.

Įsigijus MEZON YZI maršruto parinktuvą, mobiliuoju 4G internetu MEZON galima naudotis ne tik kompiuteryje, bet ir išmaniajame telefone, ir nemokant jokių papildomų mokesčių.

*

Ryšių reguliavimo tarnybos 2011 m. atlikto mobiliojo interneto paslaugų nepriklausomo tyrimo duomenimis, 4G internetu MEZON greičiausiai buvo atveriami tinklalapiai, didžiausia vidutine sparta buvo gaunami ir siunčiami duomenys.

4

šeštADIENIS, spalio 6, 2012

žmonės

Ba­le­to žvaigž­dės iš Gri­giš­kių Vo­kės upė, ža­lu­ma ap­link, vai­kys­tė mies­ tu mies­te va­di­na­mo­se Gri­giš­kė­se. Lie­tu­ vos na­cio­na­li­nia­me ope­ros ir ba­le­to teat­ re šo­kan­tys bro­liai Ro­mas ir To­mas Cei­za­ riai sa­ve va­di­na gri­giš­kie­čiais, o Vil­niu­je gy­ve­nan­čiai Mar­ga­ri­tai Ve­ri­gai­tei Gri­giš­ kės iki šiol yra na­mai.

Ind­rė Pep­ce­vi­čiū­tė i.pepceviciute@diena.lt

At­min­tin įstri­gęs ke­lias

„Gi­miau ne­di­de­lia­me mies­te­ly­ je, ta­čiau jis man vi­sa­da at­ro­dė di­ de­lis. Gal­būt dėl to, kad ei­da­ma į mo­kyk­lą tu­rė­jau pe­rei­ti, kaip tuo me­tu at­ro­dė, di­džiu­lį til­tą per pla­ čią­ją Vo­kę. Gal­būt dėl to, kad tė­ve­ liai pa­sa­ko­jo, koks nuo­sta­bus bu­ vo upės pa­plū­di­mys, o aš su­sto­ju­si ban­džiau įsi­vaiz­duo­ti, kaip tai at­ ro­dė. Ir ta­da, kai šis mies­te­lis ta­ po Vil­niu­mi, nie­ka­da to ne­pas­te­ bė­jau... Gal dėl at­stu­mo, ku­rį su tė­vais tu­rė­jau įveik­ti, kai jau mo­ kiau­si ba­le­to mo­kyk­lo­je, Vil­niaus cent­re. Jau se­no­kai nė­jau tuo ke­ liu, ku­ris ma­no šir­dy­je įstri­gęs nuo vai­kys­tės, ta­čiau daž­nai jį sap­ nuo­ju...“ – gra­žia įžan­ga vai­kys­tę pri­si­mi­nė spek­tak­liuo­se „Gul­bių eže­ras“, „Mie­gan­čio­ji gra­žuo­lė“, „Sprag­tu­kas“, „Rau­do­no­ji Ži­zel“, „Dez­de­mo­na“, „Ana Ka­re­ni­na“ ir ki­tuo­se šo­kan­ti M.Ve­ri­gai­tė.

Jau­na mo­te­ris pri­si­pa­ži­no daž­ nai sap­nuo­jan­ti ne tik tą ke­lią, bet ir sa­vo pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ ją Svet­la­ną Ov­sia­ni­ko­vą, ku­ri, jos žo­džiais, pa­stū­mė­jo dar ta­da ma­žą mer­gai­čiu­kę „ki­to pa­sau­lio“ link.

M.Ve­ri­gai­tė tei­gė, kad ji au­go ir Gri­giš­kė­se, ir Vil­niu­je. Įs­to­jus į ba­

le­to mo­kyk­lą, penk­tą kla­sę, jai te­ko gy­ven­ti bend­ra­bu­ty­je, o dėl at­stu­ mo na­mo grįž­da­vo tik sa­vait­ga­liais. „Iš pra­džių tik­rai bu­vo sun­ku gy­ ven­ti vie­nai, to­li nuo tė­vų, to­dėl jie ma­ne lan­kė be­veik kas­dien. Prip­ra­ tau ga­na grei­tai, nes bu­vo be ga­lo įdo­mu, kas gi tas ba­le­tas. Sto­da­ma į ba­le­to mo­kyk­lą ne vi­sai su­vo­kiau, ko tiks­liai mo­ky­siuo­si. Tie­siog la­ bai no­rė­jau šok­ti ir bu­vau be ga­lo už­si­spy­ru­si“, – pa­sa­ko­jo šo­kė­ja.

Mar­ga­ri­ta Ve­ri­gai­tė:

Gri­giš­kės vi­sa­da bu­ vo ma­no na­mai. Ir da­bar vy­rui sa­kau: „Va­žiuo­jam na­mo, pas tė­vus.“ Dve­jo­nių bu­vo

Die­ną, kai bai­gu­si pra­di­nę mo­kyk­lą įsto­jo į M.K.Čiur­lio­nio gim­na­zi­jos ba­le­to kla­sę, M.Ve­ri­gai­tė at­si­me­na iki šiol. Ta­da bu­vo daug sto­jan­čių, šok­ti trokš­tan­čią mer­gai­tę kan­ki­no dve­jo­nės, ar pa­vyks. Pa­vy­ko, ir net la­bai ge­rai. „Bu­vau, at­ro­dė, lai­min­ giau­sia pa­sau­ly­je. Kla­si­ki­nį šo­kį – sa­vo spe­cia­ly­bę – pa­mi­lau iš kar­

Dabartis: LNOBT kartu su broliu šokantis T.Ceizaris kol kas didelių planų ateičiai nekuria, nes šiuo metu gydos

to. Lau­kiau die­nos, kai pir­mą kar­tą išei­siu į di­džią­ją sce­ną“, – pri­si­mi­ nė pa­šne­ko­vė. Mo­kyk­lą ji bai­gė su pa­gy­ri­mo raš­tu, o pa­skui at­si­vė­rė ir di­džio­jo teat­ro du­rys. Šian­dien kal­bė­da­ma apie, jos žo­ džiais, gra­žiau­sią – ba­le­to šo­kė­jos – pro­fe­si­ją M.Ve­ri­gai­tė sa­ko esan­ti la­bai lai­min­ga, kad ga­li šok­ti, tu­ri ga­li­my­bę kur­ti. Mo­te­ris pa­tvir­ti­no, kad leng­va tik­rai nie­ka­da ne­bu­vo ir nė­ra: rei­kia daug pa­stan­gų, kant­ry­ bės, darbš­tu­mo ir ki­tų bruo­žų, kad ge­rai at­lik­tum dar­bą, ku­rį da­rai. „Nes­lėp­siu, ne­su iš tų ar­tis­tų, ku­rie nie­ka­da ne­pa­gal­vo­jo apie ki­tą pro­fe­si­ją. Tik­rai bu­vo to­kių aki­mir­ kų, kai at­ro­dė, kad ne­be­ga­li ir ne­ be­no­ri nie­ko, ta­da skam­bin­da­vau ma­mai, ku­ri ma­ne be ga­lo pa­lai­ko.

Da­bar tu­riu ir nuo­sta­bų vy­rą, vie­

ną ryš­kiau­sių ba­le­to so­lis­tų And­rių Žuž­žal­ki­ną. Man la­bai svar­bu, kai ta­vo žmo­gus vis­ką iki smulk­me­ny­ čių su­pran­ta, ką jau­ti ir kaip jau­tie­ si“, – apie už­plūs­tan­čias dve­jo­nes ir bran­gius ar­ti­mus žmo­nes at­vi­ra­ vo M.Ve­ri­gai­tė. Šo­kis – gy­ve­ni­mo da­lis

Šo­kį juo­du su vy­ru va­di­na sa­vo da­ li­mi, kad ir kaip kar­tais bū­tų sun­ku, esą kai gy­ve­ni tuo nuo ma­žų die­ nų, ki­taip neį­ma­no­ma. „Mes įau­gę šak­ni­mis į teat­rą, – sa­kė ba­le­ri­na.

– Re­pe­tuo­ja­me, il­si­mės, vėl re­pe­ tuo­ja­me, tu­ri­me spek­tak­lį, tik ta­ da grįž­ta­me na­mo, ir taip kiek­vie­ ną die­ną.“ Ne pa­slap­tis, kad šo­kė­jų ke­lias sce­no­je neil­gas. Apie tai, ką veiks pa­skui, kuo už­siims, jau svars­to ir

pa­šne­ko­vė, ta­čiau kol kas gy­ve­ni­ mas – šo­kis. „Kas ga­li bū­ti gra­žiau šian­dien? Šok­ti teat­re bu­vo ma­no sva­jo­nė, bet net neį­ta­riau, kad ga­li bū­ti taip ge­ra“, – jaus­mais da­li­jo­si sa­vo mėgs­ta­miau­sia­me spek­tak­ly­je „Grai­kas Zor­ba“ Ma­ri­nos vaid­me­ nį at­lie­kan­ti M.Ve­ri­gai­tė. Ji už­si­mi­ nė la­bai lau­kian­ti gast­ro­lių, ku­rio­se su vy­ru kurs pa­grin­di­nius vaid­me­ nis bū­tent „Grai­ke Zor­bo­je“. Šiuo me­tu juo­du su vy­ru gy­ve­ni­ mą ku­ria Vil­niu­je, ta­čiau, kaip sa­ ko pa­ti M.Ve­ri­gai­tė, jie – ne mies­to žmo­nės ir gam­ta jiems kur kas ar­ ti­mes­nė. To­dėl da­bar ku­pi­ni azar­to sta­to­si šiau­di­nį na­mą, o Gri­giš­kes ir to­liau va­di­na sa­vo na­mais. „Gri­ giš­kės vi­sa­da bu­vo ma­no na­mai. Ir da­bar vy­rui sa­kau: „Va­žiuo­jam na­ mo, pas tė­vus.“ Kaip ge­ra ten nu­ va­žiuo­ti, kur ra­mu, ša­lia – miš­kas, o kiek žvaigž­džių dan­gu­je ryš­kių!“ – šyp­so­jo­si pa­šne­ko­vė.

Ten pra­bė­go vai­kys­tė

Baletas: R.Ceizaris ir M.Verigaitė apie šokį atsiliepia panašiai – jiems abiem kol kas tai yra gyvenimas.

LNOBT nuotr.

Gri­giš­kė­se gi­mė ir užau­go ir bro­ liai Ro­mas bei To­mas Cei­za­riai.

Vai­kys­tė­je Ro­mas va­sa­ro­mis dau­ giau­sia lai­ko pra­leis­da­vo prie Vo­kės – mau­dy­da­vo­si, žve­jo­da­vo. Mėgs­ ta­miau­sia jo vie­ta – skar­dis miš­ ke. „La­bai gra­ži vie­ta. Da­bar re­to­ kai ten lan­kau­si, ne­pa­me­nu, ka­da pa­sta­rą­jį kar­tą ten bu­vau“, – sa­ kė 26-erių ba­le­to šo­kė­jas, bai­gęs M.K.Čiur­lio­nio me­nų mo­kyk­lą.

Dve­jais me­tais vy­res­nis bro­ lis To­mas vai­kys­tė­je mė­go va­ži­nė­ ti dvi­ra­čiu, mau­dy­tis eže­re. Dau­ giau­sia lai­ko pra­leis­da­vo kie­me su vai­kais. Mėgs­ta­miau­sios vie­tos tei­gė ne­tu­rin­tis, ta­čiau jam pa­tin­ ka kar­tais apei­ti ra­tą ap­link Gri­giš­ kes, pa­lei Vo­kę.

Pak­laus­tas, ar ka­da jau­tė at­skir­ tį tarp Vil­niaus ir Gri­giš­kių, To­mas tei­gė, kad tai vi­so la­bo – tik 17 km.

5

šeštADIENIS, spalio 6, 2012

žmonės diena.lt/naujienos/miestas

Klu­bui ža­da di­de­lę atei­tį And­re­jus Žu­kovs­kis a.zukovski@diena.lt

Vos prieš ke­lias sa­vai­tes su­si­kū­ręs fut­bo­lo klu­bas „Gri­ja“ ne­sle­pia sa­ vo am­bi­ci­jų – ne tik eg­zis­tuo­ti, bet ir kop­ti aukš­tyn, ko­vo­ti vis su stip­ res­niais prie­ši­nin­kais.

Bu­vo krep­ši­nio aist­ruo­lis

„Gri­ja“ tu­ri ir sa­vo glo­bė­ją – Vil­ niaus ta­ry­bos na­rį Vi­dą Ur­bo­na­vi­ čių. Dien­raš­čio kal­bin­tas po­li­ti­kas pri­si­pa­ži­no, kad glo­bė­jo vaid­muo jam – vi­siš­kai nau­ja pa­tir­tis. Be to, iki bend­ra­vi­mo su fut­bo­li­nin­kais vy­riš­kis lai­kė sa­ve išim­ti­nai krep­ ši­nio aist­ruo­liu.

At­vė­rė ke­lią į per­ga­les

si kelio traumą.

„Dau­giau nie­ko ne­ma­tau. Ma­nau, kad dau­ge­liui žmo­nių Gri­giš­kės aso­ci­juo­ja­si su po­pie­riaus fab­ri­ ku. Man tai yra ne­di­de­lis mies­te­ lis, tvar­kin­gas, tu­rin­tis daug ža­lu­ mos ir Vo­kės upę“, – sa­kė ba­le­to ar­tis­tas.

Iš pra­džių prie­ši­no­si

Kaip ba­le­to šo­kė­jų vai­ki­nų ke­ lias pra­si­dė­jo tą­dien, kai ma­ma nu­spren­dė nu­ves­ti juos į ba­le­ to mo­kyk­lą Vil­niu­je? „Man bu­vo vie­nuo­li­ka, kai ma­ma nu­spren­ dė mus su bro­liu ati­duo­ti į ba­le­to mo­kyk­lą. Ži­no­ma, bu­vo­me prieš, bet tik to­dėl, kad ne­vi­siš­kai su­ pra­to­me, kas iš tik­rų­jų tai yra“, – pa­sa­ko­jo To­mas.

Ro­mas tei­gė, jog auk­si­nės vai­ kys­tės jis ne­tu­rė­jo. Mo­ky­tis M.K.Čiur­lio­nio me­nų mo­kyk­lo­ je bu­vo tik­rai ne­leng­va, nes te­ko mo­ky­tis še­šias die­nas per sa­vai­tę ir tik sek­ma­die­nį ga­lė­da­vo pail­sė­ti. „Vyk­da­vo ne tik bend­ro­jo la­vi­ni­ mo, bet ir šo­kio pa­mo­kos, re­pe­ti­ ci­jos, ne­re­tai tek­da­vo šok­ti sek­ma­ die­niais Na­cio­na­li­nia­me ope­ros ir ba­le­to teat­re mo­kyk­li­nius spek­tak­ lius“, – pri­si­mi­nė pa­šne­ko­vas.

Su pa­dė­ka bai­gę mo­kyk­lą bro­ liai bu­vo ma­lo­niai su­tik­ti teat­re.

Da­bar gri­giš­kie­čiais, o ne vil­nie­ čiais sa­ve va­di­nan­tys Cei­za­riai yra per­spek­ty­vūs ba­le­to šo­kė­jai.

Abu tei­gė pui­kiai su­ta­rian­tys ir jiems nė kiek ne­keis­ta kar­tu šok­ti Ope­ros ir ba­le­to teat­re. „Jei ma­ma ati­duo­tų mo­ky­tis dar ir jau­niau­ sią bro­lį, ta­da gal ir bū­tų keis­ta“, – juo­ka­vo vy­res­nė­lis To­mas.

Iš pra­džių prieš­ta­ra­vo

Iš pra­džių prieš­ta­ra­vę ma­mos su­ ma­ny­mui pa­vers­ti juos ba­le­to šo­ kė­jais, da­bar bro­liai tvir­ti­na, kad tai yra neat­sie­ja­ma jų gy­ve­ni­mo da­lis.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Šiuo me­tu man tai yra vis­kas!“ – sa­kė Ro­mas. O To­mui šo­kis yra tai, ką jis mo­ka da­ry­ti ge­riau­siai.

Ba­le­to ar­tis­to pro­fe­si­ja, pa­sak To­mo, yra be­pro­tiš­kai daug pa­ stan­gų ir svei­ka­tos rei­ka­lau­jan­tis dar­bas. Tre­ni­ruo­tės va­di­na­mos kla­si­ki­nio šo­kio pa­mo­ko­mis, jos trun­ka va­lan­dą. Vyks­ta nuo ant­ra­ die­nio iki sek­ma­die­nio, tai­gi bro­ liai te­tu­ri vie­ną lais­vą die­ną. Po pa­mo­kų vyks­ta re­pe­ti­ci­jos, trun­ kan­čios apie po­rą va­lan­dų, bet ga­ li tęs­tis ir be­veik vi­są die­ną. Ro­mo tei­gi­mu, daž­nai pa­si­tai­ko, kad ir pir­ma­die­nį ten­ka re­pe­tuo­ti.

In­ten­sy­vus gra­fi­kas rei­ka­lau­ ja daug ener­gi­jos. Pa­si­ro­do, vai­ ki­nams dėl mais­to pro­ble­mų ne­ ky­la. „Ba­le­to ar­tis­tai, skir­tin­gai nei ba­le­ri­nos, ga­li val­gy­ti kiek no­ri ir ką no­ri, nes yra di­de­lis fi­ zi­nis krū­vis“, – šyp­so­jo­si Ro­mas.

Bro­lio To­mo tei­gi­mu, ge­rai mai­ tin­tis la­bai svar­bu, o esant to­kiam di­de­liam krū­viui ten­ka ir mais­to pa­pil­dų var­to­ti. „Val­gau vis­ką ir kiek no­riu, nes me­džia­gų apy­kai­ ta grei­ta“, – sa­kė To­mas.

Abu jie džiau­gia­si ir di­džiuo­ja­ si ga­lė­da­mi šok­ti Ope­ros ir ba­le­ to teat­re. Šiuo me­tu Ro­mas ruo­ šia Al­ber­to vaid­me­nį spek­tak­ly­je „Ži­zel“, ku­ris vyks spa­lio 12 d. O lapk­ri­tį vai­ki­no lau­kia gast­ro­lės į Vo­kie­ti­ją, Bo­ną. To­mas di­de­lių pla­nų atei­čiai kol kas ne­ku­ria, nes gy­do­si ke­lio trau­mą. Vai­ki­nai ne­ sle­pia, kad daž­nai su­si­mąs­to, ką veiks bai­gę ba­le­to ar­tis­tų kar­je­rą. „Kar­tais už­klum­pa to­kios min­tys, bet ma­nau, kad dar per anks­ti, – juk ne­ga­li su­pla­nuo­ti, ką veik­si po ke­le­rių me­tų, net ne­ži­nai, kas bus ry­toj... O tas lai­kas vis tiek ateis.

To­kia pro­fe­si­ja – šok­ti ga­li apie 20 me­tų. Maž­daug 38-erių išei­ na­me į pen­si­ją“, – sa­kė Ro­mas.

Vie­šu­mo­je apie fut­bo­lo klu­bą „Gri­ja“ gar­siai pra­bil­ta vi­sai ne­ se­niai – per rug­sė­jo 15 d. vy­ku­sį 8 ko­man­dų tur­ny­rą, kur ie­tis su­rė­mė fut­bo­li­nin­kai iš Vil­niaus, Lent­va­rio, Elekt­rė­nų, Vie­vio ir Gri­giš­kių. Su­ si­vie­ni­ję gri­giš­kie­čiai įro­dė tu­rin­tys tei­sę ko­vo­ti ir nu­ga­lė­ti. Klu­bo pre­ zi­den­tas Alek­sand­ras Par­fe­nen­ko dien­raš­čiui pa­sa­ko­jo nu­si­tei­kęs tik per­ga­lėms, nes bū­tent taip nuo pat sa­vo at­si­ra­di­mo da­rė ko­man­da. „Mes nu­si­tei­kę tik per­ga­lėms. Iki klu­bo at­si­ra­di­mo mes žais­da­vo­me Gri­giš­kė­se kaip pa­pras­ta ko­man­ da. 2009 m. pa­si­va­di­no­me fut­bo­lo ko­man­da „Gri­giš­kės“ ir nu­spren­ dė­me su­da­ly­vau­ti Va­sa­ros fut­bo­lo ly­go­je. Ir pir­mas kar­tas bu­vo sėk­ min­gas – par­si­ve­žė­me ap­do­va­no­ji­ mą“, – pa­pa­sa­ko­jo A.Par­fe­nen­ko.

Pir­mas pri­zas ge­rai nu­tei­kė žai­ dė­jus, tad per­ga­lės ir to­liau ly­dė­jo ko­man­dą. Va­sa­ros fut­bo­lo ly­go­je pa­vy­ko iš­ko­vo­ti dar vie­ną per­ga­lę, vė­liau nu­spręs­ta iš­ban­dy­ti jė­gas ir ki­tuo­se tur­ny­ruo­se – „Gri­giš­kės“ bu­vo ir Sek­ma­die­nio fut­bo­lo ly­go­ je, ir Žie­mos tur­ny­re.

Pa­si­rin­ko ki­tą pa­va­di­ni­mą

Ko­man­da tap­ti klu­bu nu­spren­dė pa­ska­tin­ta Gri­giš­kė­se vei­kian­čios bend­ri­jos „Gri­ja“ pir­mi­nin­ko Vla­ di­mi­ro Ve­ry­gos. „Jis mus pa­ska­ti­no. Tuo­met pa­ si­ju­to­me drą­ses­ni ir ry­žo­mės kur­ ti klu­bą, o pa­va­di­ni­mą pa­si­rin­ko­me pa­pras­tai. Ka­dan­gi bend­ruo­me­nė „Gri­ja“ mus taip gra­žiai pa­ska­ti­no keis­tis, tai mes ir pa­si­va­di­no­me jų var­du – „Gri­ja“, – pri­si­mi­nė A.Par­ fe­nen­ko. Šiuo me­tu klu­be vei­kia dvi ko­man­dos – sen­jo­rų ir jau­ni­mo.

fi­nan­sa­vi­mo iš ša­lies“, – pa­brė­ žė V.Ur­bo­na­vi­čius. Tai, kad fut­ bo­las rei­ka­lau­ja iš­lai­dų, pri­pa­ži­ no ir klu­bo pre­zi­den­tas. Pa­sak jo, vie­nu me­tu jų ko­man­da tu­rė­jo rė­ mė­jų. Vė­liau jų ne­bu­vo, tad ne­re­ tai reik­da­vo tie­siog pa­tiems su­ rink­ti pi­ni­gų ir pa­deng­ti iš­lai­das. „Įvai­riai bū­da­vo. Ir su­si­mes­da­vo­ me – po 100, po 200 li­tų“, – dės­ tė A.Par­fe­nen­ko.

Prob­le­ma – sta­dio­nas

Vi­das Ur­bo­na­vi­čius:

Bu­vau krep­ši­nio aist­ ruo­lis, do­mė­jau­si šiuo spor­tu, ta­čiau taip su­ si­klos­tė li­ki­mas, kad ta­pau bū­tent fut­bo­lo klu­bo glo­bė­ju. „Bu­vau krep­ši­nio aist­ruo­lis, do­ mė­jau­si šiuo spor­tu, ta­čiau taip su­ si­klos­tė li­ki­mas, kad ta­pau bū­tent fut­bo­lo klu­bo glo­bė­ju. O at­si­ti­ko tai vi­siš­kai ne­ti­kė­tai ir tuo pat me­ tu pa­pras­tai“, – pri­si­pa­ži­no V.Ur­ bo­na­vi­čius.

Pa­sak glo­bė­jo, šiuo me­tu pa­grin­ di­nė pro­ble­ma – rė­mė­jai. Be jų fut­ bo­lo klu­bas ne­ga­lės tin­ka­mai vys­ ty­tis. „Rė­mė­jai yra svar­biau­sia. Kai bu­vo ren­gia­mas tur­ny­ras, jų pa­ vy­ko ras­ti, da­bar rei­kia ieš­ko­ti to­liau. Lie­tu­vo­je taip jau yra, kad fut­bo­las nė­ra at­si­per­kan­ti spor­to ša­ka, to­dėl tu­ri­me nuo­lat ieš­ko­ti

Ir V.Ur­bo­na­vi­čius, ir A.Par­fe­nen­ ko pri­pa­ži­no, kad di­džiau­sia pro­ ble­ma – sta­dio­nas. Kol kas klu­ bo ko­man­dos tre­ni­ruo­ja­si fut­bo­lo klu­bui „Žal­gi­ris“ pri­klau­san­čia­me sta­dio­ne, ta­čiau ir ko­man­dos na­ rius, ir glo­bė­ją ka­muo­ja nuo­la­ti­ nis ne­ri­mas. „Vie­na iš klu­bo įkū­ri­mo prie­ žas­čių bu­vo ta, kad mes no­rė­jo­ me su­stip­rin­ti sa­vo sta­tu­są, jei­gu kil­tų pro­ble­ma dėl sta­dio­no. Sun­ kiai, ta­čiau iš­ko­vo­jo­me, kad mums leis­tų ja­me tre­ni­ruo­tis ne­mo­ka­ mai. Su­de­ri­no­me gra­fi­ką. Ta­čiau, ži­no­te, sta­bi­lu­mo nė­ra, gal­būt ateis vie­ną die­ną ir sa­kys – ne­šdin­ki­tės.

Vien tas da­ly­kas – kai mes su jais de­ri­no­me sa­vo tre­ni­ruo­čių gra­fik ­ ą, kaip at­ro­dė, – tai rei­kė­jo pa­ma­ty­ ti. Jiems at­ro­dė, kad mes truk­do­me jų bran­gų lai­ką“, – kal­bė­jo A.Par­ fe­nen­ko. Šiuo me­tu Gri­giš­kė­se yra trys sta­dio­nai. Ta­čiau du iš jų vi­siš­kai ne­tin­ka­mi žais­ti. „Žal­gi­rio“ val­ do­mas sta­dio­nas taip pat nea­ti­ tin­ka rei­ka­la­vi­mų, fut­bo­li­nin­kams daug ką ten­ka da­ry­ti pa­tiems. „Ne­se­niai „Sau­lės“ gim­na­zi­jos te­ri­to­ri­jo­je bu­vo re­konst­ruo­tas ir ati­da­ry­tas sta­dio­nas. Jis tin­ka tre­ ni­ruo­tėms, ten yra pui­ki dan­ga, vis­kas pa­da­ry­ta, ta­čiau žai­di­mui jis per ma­žas, bent 1,5 kar­to ma­žes­nis už stan­dar­ti­nį, to­dėl tin­ka tik jau­ ni­mo tre­ni­ruo­tėms. Dar vie­nas sta­ dio­nas – ru­sų bei len­kų mo­kyk­los te­ri­to­ri­jo­je, ta­čiau jis vi­siš­kai ne­ ti­na­mas, iš­lau­žy­tas, ne­pri­žiū­ri­ mas“, – tei­gė V.Ur­bo­na­vi­čius.

Vi­zi­ja: A.Par­fe­nen­ko va­do­vau­ja­mas klu­bas jau ga­li pa­si­gir­ti ne vie­na per­ga­le. Jų būtų dar daugiau, jei gri-

giškiečiai turėtų padorų stadioną.

Mar­ga­ri­tos Vo­rob­jo­vai­tės, Gedimino Bartuškos nuo­tr.

6

šeštADIENIS, spalio 6, 2012

istorija diena.lt/naujienos/miestas

Pil­ka­piai, šim­ta­ me­čių ąžuo­lų gi­ rai­tės, se­nų­jų gen­ čių ri­bas ženk­ li­nan­tys ak­me­ nys ir pa­go­niš­kas apei­gas me­nan­ tys Vo­kės upės skar­džiai. Vi­sa tai yra Gri­giš­kė­se, ku­rios laikomos mies­tu mies­te.

Sim­bo­liai: greit­ke­lis ir po­pie­riaus fab­ri­kas – ob­jek­tai, su ku­riais daž­niau­siai aso­ci­juo­ja­si Gri­giš­kės.

Nau­ją mies­to is­to­ri­ją pra­dė­jo popieriaus fab­ri­kas And­re­jus Žu­kovs­kis Šian­dien Gri­giš­kės dau­ge­liui ne­ gy­ve­nan­čių jo­se aso­ci­juo­ja­si su dviem da­ly­kais: greit­ke­liu Vilnius– Kaunas ir po­pie­riaus fab­ri­ku. Ir iš tie­sų, žvelg­da­mas į il­ga­me­tę Gri­ giš­kių is­to­ri­ją su­pran­ti, kad bent jau po­pie­riaus fab­ri­kas yra neat­ sie­ja­ma miestelio gy­ve­ni­mo da­lis. Įren­gi­nius ga­mi­no Vil­niu­je

Šian­die­nio Gri­giš­kių mies­to te­ri­ to­ri­jo­je pir­mie­ji pėd­sa­kai, liu­di­ jan­tys, kad čia bu­vo gy­ve­na­ma te­ ri­to­ri­ja, sie­kia V a.

XIX a. pir­mo­je pu­sė­je pra­si­dė­jo nau­jas Gri­giš­kių, tuo­met be­si­va­di­ nu­sių Vo­ke, gy­va­vi­mo eta­pas. 1823 m. – Gri­giš­kių po­pie­riaus fab­ri­ko is­to­ri­jos pra­džia. Prie įkur­to fab­ ri­ko vė­liau pri­jung­ta Kuč­ku­riš­kių po­pie­riaus ma­nu­fak­tū­ra.

300 žmo­nių po­pie­riaus fab­ri­ke dir­bo 1936-ai­siais.

Ta­čiau šian­die­nis Gri­giš­kių pa­ va­di­ni­mas at­si­ra­do kur kas vė­ liau. Var­dą vie­to­vei da­vė bal­ta­ru­ sių kil­mės pra­mo­ni­nin­kas Gri­gas Ku­re­cas, 1923 m. tarp dvie­jų upių – Ne­ries ir Vo­kės – pa­sta­tęs mo­ der­nų po­pie­riaus ir kar­to­no fab­ri­ką bei van­dens elekt­ri­nę. Be­je, di­džio­ ji da­lis įren­gi­nių fab­ri­kui ir elekt­ri­ nei bu­vo pa­ga­min­ta Vil­niu­je.

Ap­link fab­ri­ką ėmė kur­tis žmo­ nės, tad ap­lin­ki­niai kai­mai pa­ma­žu su­si­lie­jo ir ši­taip su­for­ma­vo Gri­ giš­kių gy­ven­vie­tę. 1936 m. fab­ri­ke jau dir­bo per 300 žmo­nių.

At­vy­ko bal­ta­ru­sių

1944 m. lie­pos 12 d. trau­kian­tis vo­ kie­čių ka­riuo­me­nei, fab­ri­kas su­ griau­tas ir su­de­gin­tas, ta­čiau per me­tus jis at­kur­tas ir net smar­kiai iš­plės­tas. Po­ka­ris Gri­giš­kių fab­ri­ kui su­tei­kė ant­rą kvė­pa­vi­mą. Tuo me­tu fab­ri­kas iš­si­plė­tė, pra­dė­jo spar­čiai aug­ti.

At­gi­mu­sia­me fab­ri­ke iš pra­džių bu­vo įdar­bin­ti 136 žmo­nės. Trūks­ tant dar­bo jė­gos į Gri­giš­kes ėmė kel­tis dar­bi­nin­kai iš Bal­ta­ru­si­jos ir trem­ti­niai iš Si­bi­ro, ku­riems ne­bu­ vo lei­džia­ma įsi­kur­ti Vil­niu­je.

Prie jo pa­gal ar­chi­tek­to Petro Ja­ nu­lio pro­jek­tą 1948 m. pa­sta­ty­ta di­de­lė gy­ven­vie­tė, ku­riai 1958 m. su­teik­tos mies­to ti­po gy­ven­vie­ tės tei­sės, o 1959 m. bu­vo 2578 gy­

ven­to­jai. 1963 m. Gri­giš­kė­se bu­vo 22 gat­vės ir 330 na­mų (269 na­mai pa­sta­ty­ti 1945–1962 m.). Fab­ri­kas daug me­tų bu­vo Lie­tu­vos po­pie­ riaus pra­mo­nės cent­ras. Čia vei­kė šios ša­kos tech­no­lo­gi­nė la­bo­ra­to­ ri­ja, įmo­nių ga­my­bi­nis su­si­vie­ni­ji­ mas, dir­bo ir gy­ve­no daug ži­no­mų po­pie­riaus pra­mo­nės spe­cia­lis­tų ir va­do­vų.

Trūks­tant dar­bo jė­ gos į Gri­giš­kes ėmė kel­tis dar­bi­nin­kai iš Bal­ta­ru­si­jos ir trem­ ti­niai iš Si­bi­ro.

Iš­li­ko iki šiol

Nors žlu­gus Ta­ry­bų Są­jun­gai dau­ ge­lis ga­myk­lų neiš­lai­kė kon­ku­ ren­ci­jos ir bū­da­mos nee­fek­ty­vios nu­trau­kė sa­vo veik­lą, Gri­giš­kių po­p ie­r iaus fab­r i­kas sėk­m in­gai dir­bo to­liau. Pri­va­ti­zuo­ta įmo­ nė iki šiol ple­čia­si, yra mo­der­ni­ zuo­ja­ma.

Nuo 2000 m. Gri­giš­kės su po­ pie­riaus fab­ri­ku pa­te­ko į Vil­niaus mies­to sa­vi­val­dy­bės su­dė­tį. Ir tai – vie­nin­te­lis at­ve­jis Lie­tu­vo­je, kai mies­tas yra ki­to mies­to sa­vi­val­dy­ bės te­ri­to­ri­jo­je.

Da­li­jo ku­ni­gaikš­tys­tę Vil­niaus is­to­ri­jos ir et­ nog­ra­fi­jos mu­zie­ju­je sau­go­mi eks­po­na­tai, ku­riuos pa­vy­ko ras­ti so­viet­me­čiu ka­si­nė­ jant Gri­giš­kių pil­ka­py­ ną. Pas­ta­ro­jo eg­zis­ta­vi­ mas liu­di­ja, kad šian­die­ nio mies­te­lio te­ri­to­ri­jo­je dar prieš po­ rą tūks­tan­čių me­tų gy­ve­no žmo­nės.

mų ra­di­nys yra rai­te­lių ka­puo­se ras­ tas jų ap­ran­gos reik­muo – pen­ti­nas.

Lie­tu­vos di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Ge­di­ mi­no sū­nūs pa­si­da­li­jo Lie­tu­vos ku­ni­ „Gri­giš­kių (Ne­ra­vų) pen­ti­nas ne tik pa­ gaikš­tys­tę, ri­ba tarp tų da­l ių ėjo per pil­do iki šiol Lie­tu­vo­je ras­tų to­kių ra­ da­bar­ti­nę Gri­giš­kių gy­ven­vie­tę. Tais di­nių ko­lek­ci­ją, bet ir lei­d žia ma­ny­ti lai­kais da­li­ja­mų te­ri­to­ri­jų ri­bos ei­da­vo apie bu­vu­sius to me­to Prū­si­jos bei ry­ grio­viais, ke­liais, upė­mis, bras­to­mis ir ti­nės Lie­tu­vos gy­ven­to­jų kul­tū­ri­nius bū­da­vo pa­žy­mi­mos di­de­liais pa­ženk­ bei pre­ky­bi­nius ry­šius. To­kie pen­ti­nai lin­tais ak­me­ni­mis. To­kie pa­ženk­lin­ti kaip šis, kaip ro­do jų pa­pli­ti­mo area­las, ak­me­nys yra Sa­lų kai­me ir Vo­kės bei la­biau­siai bu­vo įpras­ti bu­vu­sio­se prū­ Ne­ries upių san­ta­ko­je.

Gri­g iš­k ių is­to­r i­jos fak­t us fik­suo­jan­ sų že­mė­se. Ir jis grei­čiau­siai pa­te­ko į „Kęs­tu­čiui pri­k lau­sė Lie­tu­vos ku­ni­ čia­me tink­la­la­py­je gri­ja.lt vie­na­me iš Ry­t ų Lie­tu­vą ar­ba, nu­si­ž iū­rė­jus for­ gaikš­tys­tės šiau­rės va­ka­rai su sos­ti­ne straips­nių ra­šo­ma, jog ra­di­niai lei­džia mą, bu­vo pa­ga­min­tas vie­tos meist­ro“, Tra­kuo­se, o Al­gir­dui – piet­ry­čiai su Vil­ da­ry­ti prie­lai­dą, kad Gri­giš­kių te­ri­to­ri­ – ra­šo­ma sve­tai­nė­je. Gri­giš­kės, pa­sak niu­mi“, – tei­gia­ma tink­la­la­py­je. 1395 m. jo­je gy­ve­no pir­mie­ji lie­tu­viai Ry­tų Lie­ ty­r i­nė­to­jų, taip pat sky­rė ku­ni­gaikš­ Vy­tau­tas čia ir ap­gy­ven­di­no to­to­rius, tu­vo­je. Pats svar­biau­sias šių ka­si­nė­ji­ čių te­ri­to­ri­jų ri­bas. Tuo­met, kai XIV a. kad jie sau­go­tų Vil­niaus priei­gas.

Pa­vel­das: gy­ven­vie­tė­je yra vie­tų, su

Praeitį sau­go And­re­jus Žu­kovs­kis a.zukovski@diena.lt

Gy­ve­na be­veik 20 me­tų

Žvel­giant iš ša­lies, Gri­giš­kės – tai tik au­tost­ra­da ir po­pie­riaus fab­ri­kas. Bet 18 me­tų šia­me da­ bar jau sos­ti­nės sa­vi­val­dy­bei pri­ klau­san­čia­me mies­te gy­ve­nan­ti Dai­va Sin­ku­vie­nė ma­to vi­sai ki­ to­kį vaiz­dą. Mo­te­riai ši gy­ven­vie­ tė – ku­ror­tas, bet ne­pap­ras­tas, o kvė­puo­jan­tis di­din­ga praei­ties is­ to­ri­ja. Re­tas ją pri­si­me­na, bet bū­ da­mas čia jun­ta jos al­sa­vi­mą. „At­va­žia­vo­me gy­ven­ti į Gri­ giš­kes prieš 18 me­tų. Ko­dėl? Nes kaip ir vi­si jau­ni žmo­nės neįs­ ten­gė­me įpirk­ti būs­to Vil­niu­ je, bet ga­lė­jo­me įpirk­ti Gri­giš­kė­ se. Tuo­met mums pa­si­ro­dė, kad svar­biau­sia – kai­na ir gra­ži ap­lin­ ka, miš­kas ša­lia. Mes jau­ni to vi­so gro­žio ne­su­vo­kė­me, ta­čiau vė­liau pa­ži­no­me Gri­giš­kes ir pa­mi­lo­me jas dar la­biau“, – sa­vo pa­sa­ko­ji­ mą pra­dė­jo gri­giš­kie­tė.

Mo­te­ris įsi­ti­ki­nu­si, kad Gri­ giš­kių gro­žis ir pa­vel­das tu­ri bū­ti vie­ši­na­mas, ant­raip jam ga­li grės­ ti su­nyk­ti. „Tuos da­ly­kus rei­kia la­bai vie­šin­ti, kad ap­sau­ga bū­tų skir­ta, prie­žiū­ra, nes tai ypa­tin­ gos svar­bos ob­jek­tai. Tai gy­va is­ to­ri­ja, ku­ri ga­li bū­ti su­nai­kin­ta“, – tei­gė pa­šne­ko­vė.

Lan­ko du pil­ka­lnius

Pra­dė­ju­si au­gin­ti vai­kus Dai­va su­pra­to, kad Gri­giš­kės nė­ra to­ kios var­ga­nos, kaip apie jas daž­ nai ma­no sos­ti­nės gy­ven­to­jai. „Tai nė­ra bank­ru­ta­vu­sių žmo­ nių kraš­tas. Tai yra nuo­sta­bi ap­ lin­ka, kur prie­globs­tį pa­va­sa­rį ran­da lakš­tin­ga­los, o ru­de­nį – kėkš­tai. Au­gin­da­mi vai­kus mes

juos ved­žio­jo­me pa­lei Vo­kės upe­ lį, pa­lei miš­kus. Bet tai bu­vo vie­ na is­to­ri­ja, kur bu­vo vai­kai au­gi­ na­mi, pa­skui pra­si­dė­jo vi­sai ki­ta is­to­ri­ja“, – tę­sė pa­sa­ko­ji­mą pa­ šne­ko­vė.

Nau­ja is­to­ri­ja pra­si­dė­jo tuo­ met, kai Dai­va ta­po bend­ri­ jos „Salų ąžuo­ly­n as“ val­dy­ bos pir­mi­nin­ke. Ap­si­gy­ve­nu­si šim­ta­me­čių ąžuo­lų paunks­nė­ je mo­te­ris ne­ju­čia ta­po mies­te­ lio is­to­ri­jos da­li­mi ir sau­go­to­ ja. „Mes gy­ve­na­me miš­ke, Sa­lų kai­me, ten yra Slan­kų, Žal­var­ nių, Suo­pių ir Zy­lių gat­vės. Esu šių gat­vių bend­ri­jos pir­mi­nin­kė, o bend­ri­ja pri­žiū­ri ne tik gat­ves, bet ir vi­są mus su­pan­čią ap­lin­ką.

Kuo to­liau gy­ve­ni, tuo la­biau gi­ li­nie­si, kad čia gy­ve­ni tarp šim­ ta­me­čių ąžuo­lų, ku­riems iki 300 me­tų tet­rūks­ta gal 15-os, ir nie­ kas jais ne­si­rū­pi­na“, – kalbėjo grigiškietė. Įsi­kū­rė ąžuo­lų gi­rai­tė­je

Pa­sak D.Sin­ku­vie­nės, ap­si­lan­ kius daug­maž 50 ąžuo­lų gi­rai­ tė­je api­ma ypa­tin­gas jaus­mas.

Vi­si me­džiai su­so­din­ti tai­syk­lin­ go­mis ei­lė­mis, o kiek­vie­ną me­ dį ski­ria daug­maž 9 met­rų at­ stu­mas. Mo­te­ris džiau­gia­si šiuo me­tu gy­ve­nan­ti šio­je gi­rai­tė­je ir tie­siog se­mia­si ener­gi­jos iš po me­džių šak­ni­mis be­si­sle­pian­čios se­no­sios is­to­ri­jos. „Jie taip su­so­din­ti, ma­nau, tiks­lin­gai, nes ne­ga­li bū­ti šiaip sau vie­no­das at­stu­mas pa­lik­tas.

Ir net jei ąžuo­lo nė­ra, yra 18 met­ rų tarp ąžuo­lų. O iš se­nų­jų žmo­ nių te­ko gir­dė­ti, kad ten bu­vo gi­ rai­tė, o ji anks­čiau pa­gal se­ną­jį lie­tu­vių ti­kė­ji­mą bu­vo ypatin­ ga ka­rių ruo­ši­mo vie­ta. Ažuo­lų

7

šeštADIENIS, spalio 6, 2012

istorija

Senovė: piliakalnių radiniai liudija, kad žmonės čia gyveno prieš dau-

giau nei 2 tūkst. metų.

u­si­ju­sių su se­no­vės pa­go­nių apei­go­mis: pil­ka­pių ir šven­tų ąžuo­lų gi­rai­čių.

Dai­vos Sin­ku­vie­nės nuotr.

Gedimino Bartuškos nuotr.

go ąžuo­lai ir ru­nos gi­rai­tė neiš­ty­ri­nė­ta ir to­dėl sa­vy­ je sle­pia la­bai daug“, – dės­tė pa­ šne­ko­vė.

Dai­va įsi­ti­ki­nu­si, kad žmo­nės, kaip ir ji pa­ti, dar per ma­žai ži­no apie sa­vo gy­ven­vie­tę, to­dėl gy­ve­ ni­mo tiks­las – pri­kel­ti is­to­ri­ją. „Ofi­cia­liai is­to­ri­ja skai­čiuo­ja­ma nuo bal­ta­ru­sių fab­ri­kan­to pra­mo­ni­ nin­ko Gri­go Ku­re­co, ku­ris at­va­žia­vo čia, su­pir­ko že­mes ir 1924 m. įkū­rė po­pie­riaus fab­ri­ką. Bet dar prieš jį čia gy­ve­no žmo­nės, ku­rie sa­vo že­ mes bu­vo pa­vel­dė­ję iš sa­vo tė­vų ir

pro­tė­vių. Gri­giš­kėms šis žmo­gus pa­li­ko sa­vo var­dą, bet pa­va­di­ni­mo čia bū­ta ir iki tol. Ši vie­ta va­din­ta Vo­ke“, – dės­tė mo­te­ris.

Kai­mai su­si­lie­jo į vie­ną

Pa­sak Dai­vos, Vo­kės upe­lis Gri­giš­kių is­to­ri­jo­je taip pat tu­ri sa­vo vaid­me­ nį. Vin­giuo­tas aukš­tais skar­džiais van­dens tel­ki­nys vi­sais lai­kais spin­ du­lia­vo ypa­tin­gą ga­lią ir tu­rė­jo ypa­ tin­gos reikš­mės vi­siems gy­ven­to­ jams: „Tai bu­vo gy­ny­bi­nis vaid­muo, nes yra di­džiu­liai vin­giai ir prie tų

Rei­kia pri­ žiū­rė­ti ir pi­lia­kal­ nį, ir ąžuo­ lus. Pas­ta­ ruo­sius mes gy­do­me, ge­ni­me, pri­ žiū­ri­me, bet vi­sa mū­sų veik­la yra mė­gė­jų ly­ gio.

vin­gių – di­džiu­liai šlai­tai. Jei­gu kas nors pul­da­vo ar dar kas nors įvyk­ da­vo, tai bū­da­vo di­džiu­lė ap­sau­ ga, nes šlai­tais ne­bū­da­vo įma­no­ma už­lip­ti. O žmo­nės ži­no­da­vo vie­tas, kur yra nuo­žul­nus šlai­tas. Jie priei­ da­vo ir ga­lė­da­vo to­se vie­to­se at­lik­ti apei­gas, švęs­ti, vai­kus krikš­ty­ti pa­ gal se­no­vės ti­kė­ji­mą.“ Ka­dai­se Gri­giš­kių te­ri­to­ri­jo­je bu­ vo at­ski­ri kai­mai: Ku­ni­giš­kių, Afen­ de­vi­čių, Ne­ra­vų, Sa­lų, Misijonarkės kaimai. Vė­liau jie su­si­jun­gė į vie­ ną. Afen­de­vi­čiai ir Ku­ni­giš­kiai bu­ vo ne­to­li vie­nas ki­to, da­bar jų var­ dai va­di­na­mos Gri­giš­kių gat­vės.

Paslaptis: runomis pažymėto Grigiškių akmens paslaptis vis dar

neįminta.

Ak­me­nį pa­da­bi­no ru­nos

Gri­giš­kė­se yra du neį­var­dy­ti pi­lia­ kal­niai. Vie­ną jų se­nie­ji gri­giš­kie­ čiai va­di­na Au­kų kal­nu nuo­sta­bio­ je vie­to­je miš­ke, o ne­to­li Bal­to­sios Vo­kės yra al­ka­kal­nis. Ten ma­ty­ti kal­no pa­ko­pos, ma­ty­ti, kad kaž­ka­ da ten vy­ko apei­gos. „Grei­čiau­siai ten bū­da­vo šei­mų šven­tės, au­ko­ja­ma. Dėl to ir va­di­na­ si al­ka­kal­nis. Ir vi­si apie tai ži­no. Jis ne­tu­ri jo­kio sta­tu­so, jis ne­pri­žiū­ri­ mas, bet jis toks kaip ir ka­dai­se. Ieš­ ko­jau is­to­ri­jos, bet man jos ras­ti ne­ pa­vy­ko“, – kal­bė­jo mo­te­ris.

Anot pa­šne­ko­vės, ne­sau­go­mas pi­lia­kal­nis ken­čia nuo van­da­lų ir šiukšlintojų. Ka­dai­se šven­ta lai­ ky­ta vie­ta šian­dien va­go­ja­ma ke­ tur­ra­čių. Bend­ruo­me­nė pi­lia­kal­ niui iš­sau­go­ti daug lė­šų taip pat skir­ti ne­ga­li. „Rei­kia pri­žiū­rė­ti ir pi­lia­kal­nį, ir ąžuo­lus. Pas­ta­ruo­sius mes gy­ do­me, ge­ni­me, pri­žiū­ri­me, bet vi­ sa mū­sų veik­la yra mė­gė­jų ly­gio. O juk to­kiais da­ly­kais tu­rė­tų rū­pin­tis pro­fe­sio­na­lai. Ga­liau­siai tuo tu­rė­ tų už­siim­ti vals­ty­bė“, – skės­čio­jo ran­ko­mis grigiškietė.

Pramonė: upė visuomet buvo miesto gyvybės šaltinis. Senovėje gy-

nė nuo priešų, vėlesniais laikais tapo energijos šaltiniu.

8

šeštADIENIS, spalio 6, 2012

tradicijos diena.lt/naujienos/miestas

Šva­ri ap­lin­ka – jau­kiau­sia Gri­giš­kė­se, kaip ir di­džio­jo­je da­ ly­je Lie­tu­vos, kas­met vis po­pu­ lia­res­nė tam­pa ak­ci­ja „Da­rom“.

Per ją tvar­ko­mos Vo­kės ir Ne­ries pa­kran­tės bei ki­tos ža­lio­sios vie­ tos.

BŪTI VILNIAUS DALIMI PRENUMERATA 2012 M.

KETVIRČIUI –

48

LT

Prenumeruoti galite: „Vilniaus dienos“ redakcijoje Labdarių g. 8, internetu www.diena.lt/dienraštis. Informacija tel. (8 5) 261 1688, 8 686 52 400, el. p. prenumerata@vilniausdiena.lt

www.vilniausdiena.lt

Re­tas ne­ži­no, kad pa­va­sa­ri­nė ak­ci­ ja „Da­rom“ yra tęs­ti­nis pro­jek­tas, ku­rio pa­grin­di­nis tiks­las – ska­ tin­ti Lie­tu­vos gy­ven­to­jų eko­lo­ gi­nį mąs­ty­mą, pi­lie­tiš­ku­mą, so­ cia­li­nį ak­ty­vu­mą, stip­rin­ti vie­tos bend­ruo­me­nes ir žmo­nių ly­gia­ ver­tiš­ku­mo su­vo­ki­mą.

Gri­giš­kių bend­ruo­me­nė, nuo­ lat ken­čia nuo liū­di­nan­čio kai ku­ rių vie­ti­nių ir ki­tų vil­nie­čių įpro­ čio kur pa­kliu­vo mė­ty­ti ne tik il­gai yran­čias at­lie­kas, ta­čiau ir ap­lin­kai kenks­min­gas me­džia­gas: au­to­mo­ bi­lių pa­dan­gas, aku­mu­lia­to­rius, de­ ta­les, pa­se­nu­sią bui­ti­nę tech­ni­ką.

Tra­di­ciš­kai dau­giau­sia tvar­ky­ti ten­ka pės­čių­jų til­to per Vo­kės upę ne­to­li Ma­žo­jo skers­gat­vio apy­lin­ kes, te­ri­to­ri­ją nuo pės­čių­jų til­to iki me­ta­li­nių ga­ra­žų Švie­sos gat­ vė­je, Vo­kės pa­kran­tę, taip pat Mo­ kyk­los gat­vės par­ke­lį, ža­lią­jį plo­tą Vil­niaus gat­vė­je, so­dą tarp Jau­ni­ mo ir Ku­ni­giš­kių gat­vių. Šiukš­lių ap­stu ir to­liau, ke­liau­jant pa­miš­

Tvar­ka: nors ak­ci­ja „Da­rom“ vyks­ta kas­met, iš Vo­kės upės nuo­lat

ten­ka trauk­ti šiukš­les.

kė­mis prie Ne­ra­vų kai­mo, Kau­no Vo­kės priei­go­se, pa­miš­kė­se, pa­ ke­lė­se, ša­lia „Švie­sos“ gim­na­zi­ jos sta­dio­no ir ki­to­se vie­to­se.

Gri­giš­kie­čiai su­pran­ta, jog dar vie­nas ak­ci­jos tiks­lų – pa­siek­

To­mo Luk­šio (BFL) nuo­tr.

ti, kad kuo ma­žes­nis at­lie­kų kie­ kis bū­tų ga­be­na­mas į są­var­ty­ną ir kuo dau­giau jų bū­tų iš­rū­šiuo­ ta ir pri­duo­ta į at­lie­kų per­dir­bi­mo bend­ro­ves.

VD inf.

Spor­to šven­tė Gri­giš­kė­se Gy­ven­to­jų su­siė­ji­mai neap­siei­ na ir be ki­tų spor­to ša­kų: šaš­kių, šach­ma­tų, sta­lo te­ni­so, smi­gi­nio.

Jų iš­ban­dy­ti Gri­giš­kių gy­ven­to­ jai kvie­čia­mi per kas­me­tę spor­to šven­tę.

Šie­met Gri­giš­kių bend­ruo­me­nė „Gri­ja“ kar­tu su „Švie­sos“ gim­ na­zi­ja tra­di­ci­nę spor­to šven­tę su­ ren­gė 2012 m. ko­vo 17 d.

Gri­giš­kių gy­ven­to­jai bu­vo pa­ kvies­ti iš­ban­dy­ti sa­vo jė­gų ke­tu­rio­ se spor­to rung­ty­se: šaš­kių, šach­ ma­tų, sta­lo te­ni­so ir smi­gi­nio.

Vi­so­se rung­ty­se ak­ty­viai da­ly­ va­vo Gri­giš­kių gy­ven­to­jai. Sta­lo te­ni­so mė­gė­jų, pa­ly­gin­ti su anks­ tes­niais me­tais, dar la­biau pa­gau­ sė­jo. Ne vel­tui ir per­nai vy­ku­sio­ se var­žy­bo­se, ku­rio­se da­ly­va­vo vi­sos Vil­niaus mies­to se­niū­ni­jos, Gri­giš­kių sta­lo te­ni­so žai­dė­jai bu­ vo ge­riau­si. Šven­tė­je ko­vo­ja ir vy­ rai, ir mo­te­rys. Šaš­kių var­žy­bas, kaip įpras­ ta, ve­da šaš­kių spor­to meist­

ras, tris­kart Lie­tu­vos čem­pio­nas Vai­de­vu­tis Po­čiaus­kas. Ir šį­kart vi­siems šaš­kių žai­dė­jams te­ko iš­ban­dy­ti spor­to meist­ro su­ge­ bė­ji­mus, nes į ant­rą var­žy­bų tu­ rą bu­vo ga­li­ma pa­tek­ti tik pe­rė­ jus V.Po­čiaus­ko at­ran­ką, ku­ris kaip le­gen­di­nis per­so­na­žas Os­ta­ pas Ben­de­ris žai­dė su vi­sais vie­ nu me­tu. Vaiz­das toks: ei­lė šaš­ kių len­tų, ku­rių vie­no­je pu­sė­je jis, o ki­to­je – ei­lė žai­dė­jų, sie­kian­čių pa­tek­ti į ki­tą var­žy­bų tu­rą ir ti­ kin­čių sa­vo sėk­me.

Di­džiau­sią su­si­do­mė­ji­mą vis dar su­ke­lia smi­gi­nio var­žy­bos, ku­rias ve­da ir taš­kus skai­čiuo­ja šio žai­ di­mo eks­per­tas Ro­me­nas Post­ no­vas. Šių­me­tė spor­to šven­tė taip pat praė­jo sklan­džiai, jos da­ly­viai džiau­gė­si ge­ra nuo­tai­ka ir ga­li­ my­be iš­ban­dy­ti sa­vo jė­gas įvai­ rio­se rung­ty­se. Vi­si nu­ga­lė­to­jai bu­vo ap­do­va­no­ti tau­rė­mis ir me­ da­liais.

VD inf.

Pa­si­rin­ki­mas: gri­giš­kie­čiai per

tra­di­ci­nę spor­to šven­tę no­riai sė­da ir prie šach­ma­tų len­tos.

And­riaus Ufar­to (BFL) nuo­tr.

„Tor­na­do“ siaus­mas Gar­sas apie gri­giš­kie­čių spor­to lai­ mė­ji­mus sklin­da ir už Lie­tu­vos ri­ bų – tra­di­ciš­kai pa­va­sa­rį vyks­tan­ čia­me tarp­tau­ti­nia­me taik­von­do čem­pio­na­te Gri­giš­kių klu­bas iš­ko­ vo­jo net 6 me­da­lius.

Gri­giš­kių taik­von­do aka­de­mi­ ja „Tor­na­do“ gąs­di­na ne vien sa­ vo pa­va­di­ni­mu – jos auk­lė­ti­niai šį pa­va­sa­rį, ba­lan­džio 14 d., Gri­giš­ kių „Švie­sos“ gim­na­zi­jo­je vy­ku­ sia­me at­vi­ra­me XIII Lie­tu­vos taik­ von­do čem­pio­na­te iš­ko­vo­jo net 6 pri­zi­nes vie­tas. Šia­me tarp­tau­ti­ nia­me čem­pio­na­te da­ly­va­vo per 250 spor­ti­nin­kų iš Lie­tu­vos, Lat­ vi­jos, Es­ti­jos, Len­ki­jos, Bal­ta­ru­si­ jos ir Ru­si­jos. Gri­giš­kių taik­von­do

aka­de­mi­ja „Tor­na­do“ de­le­ga­vo 8 spor­ti­nin­kus, ku­rie pel­nė 2 auk­so ir 4 bron­zos me­da­lius!

Be­je, lai­mė­ji­mais gar­sė­jan­čių klu­bo „Tor­na­do“ spor­ti­nin­kų – ap­stu. Nuo 2009-ųjų ab­so­liu­tus dau­ge­lio var­žy­bų ly­de­ris Eduar­ das Pun­dze­vi­čius iš vi­so iš­ko­vo­ jo 30 auk­so, 10 si­dab­ro ir 2 bron­ zos me­da­lius. Ari­jus Ša­kė­nas taip pat iš­ko­vo­jo 8 įspū­din­gas auk­si­ nes per­ga­les, 3 kar­tus bu­vo ant­ras ir 2 kar­tus pa­si­puo­šė bron­za. Net 7 spor­ti­nin­kai per tre­jus me­tus yra iš­ko­vo­ję bent po 1 auk­so me­da­lį, o iš vi­so pri­zi­nin­kų – net 19. Kar­tu su­dė­jus, me­da­lių skai­čius įspū­ din­gas – net 136!

VD inf.

Sėk­mė: klu­bo „Tor­na­do“ lai­mė­

ji­mų są­ra­še per tre­jus me­tus – net 136 pri­zi­nės vie­tos.

„Shut­ters­tock“ nuo­tr.