Grigiškės Todėl, kad esu vilnietis
šeštadienis, spalio 6 d., 2012 m.
Kitas Grigiškių veidas Energetikos per tvarka trukdo pla nams atpiginti šilu mą Grigiškėse. 2p.
Profesionalūs ba leto šokėjai gimto sioms Grigiškėms jaučia nostalgiją. 4p.
Namai: vietiniai sako, kad tai nėra iš miesto centro pabėgusių žmonių užuovėja. Čia visus metus alsuojančios gamtos prieglobsčio jie neat
sisakytų nė už ką.
Norint pamatyti unikalų dalyką – mies tą ar net valstybę mieste – nereikia vyk ti į Vatikaną. Tokį miesto mieste titulą turi Grigiškės.
Gedimino Bartuškos nuotr.
Plačiosios Neries, kuria buvo pluk domi sieliai, ir srauniosios Vokės apsuptyje įsikūrusi dabartinė sos tinės dalis, archeologų teigimu, bu vo apgyventa nuo seno, dar gerokai iki Vilniaus oficialiojo įkūrimo. Čia stovintis popieriaus fabrikas, tiesa, primena ir naująją, XX a. atsikūru sio miestelio, istoriją.
Beje, daugelis vilniečių puikiai ži no, kad Grigiškėse dievinama vie na sporto šaka – futbolas. Čia veikia net kelios futbolo komandos. Deja, iš trijų čia esančių futbolo stadionų kol kas vos vienas tinka žaisti. Tačiau yra kuo didžiuotis ir be sporto: sa vų žvaigždžių Grigiškės turi taip pat. Operos ir baleto teatre – net tris.
Vos susikūręs fut bolo klubas „Gri ja“ jau pelno per gales. 5p.
2
šeštADIENIS, spalio 6, 2012
gyvenimas diena.lt/naujienos/miestas
Vilniaus gatvėje – negerovių virtinė Andrejus Žukovskis Vilniaus vardu pavadinta Gri giškių gatvė jos gyventojams džiaugsmo nekelia. Žmonėms gy venimo kokybę gadina ir greitke lio dulkės, ir po langais bildantys autobusai. Rašė kolektyvinį skundą
Pastarąjį kartą gyventojai į val džios atstovus kreipėsi kolekty viniu laišku ir prašė, kad palei jų namų langus nevažinėtų autobu sai arba bent jau būtų panaikin ta stotelė. Tačiau ši problema kol kas lieka neišspręsta, kaip ir visos kitos su triukšmu ir greitkeliu su sijusios problemos. Viename Vilniaus gatvės dau giabučių gyvenanti Regina Stan kūnaitė pasakojo ir šiaip nega lėdavusi užmigti naktimis dėl triukšmo, sklindančio nuo greit kelio, tačiau pastaruosius po rą mėnesių gyvenimas virto tik ru pragaru.
Anksčiau eidavome į seniūniją, tačiau dabar argi tai seniū nija? Ateini ir matai du žmones. „Kaip mums paaiškino, dėl to, kad autobusams sunku apsisuk ti, jie važinėja nebe Kunigiškių, o mūsų gatvele, nors ji siaura. Dar mūsų atsiprašė ir padėkojo, kad naudojamės jų transporto paslau gomis“, – dėstė pašnekovė. Moteris įtarė, kad autobusai gatvele palei namų langus nu kreipti neatsitiktinai, nes pagal pirminį projektą jie turėjo važiuo ti greitkeliu specialiai jiems pra platinta kelio juosta. „Greičiausiai taupant pinigus tai padaryta ne buvo“, – svarstė R.Stankūnaitė. Beje, šios problemos priežas tis – nebaigtas aplinkkelis, ku riuo kelią iš vienos Grigiškių da lies į kitą būtų galima sutrumpinti 5 kilometrais. „Yra apvažiavimas, kuris gerokai sutrumpina tą ke lią, tačiau jo neįmanoma užbaig ti. Vidury kelio stovi dvi lūšnos
ir jų savininkai niekaip nesutin ka gauti normalios kompensaci jos, o reikalauja kosminių pinigų. Dėl to ir mes visi kenčiam“, – pa sakojo R.Stankūnaitė. Smuko būsto kainos
Kita namo gyventoja Zofija Solo vej taip pat teigė kovojanti su val džios savivale, tačiau nieko pa siekti negalinti pirmiausia todėl, kad tos valdžios Grigiškėse nėra. „Anksčiau eidavome į seniūni ją, tačiau dabar argi tai seniūnija? Ateini ir matai du žmones. Ką jie gali? Aš nieko jų net neprašau“, – sielojosi pašnekovė. Z.Solovej tvirtino, kad šiuo me tu gatvės gyventojai yra pasmerk ti, nes dėl valdininkų aplaidumo gatvėje smarkiai suprastėjo gyve nimo sąlygos, o drauge smuko ir nekilnojamojo turto kainos. „Mūsų namai kainavo pigiau nei Vilniuje, bet kainos nebu vo tokios žemos. Dabar čia nie kas nieko tikrai nepirks, nes jau nukrito žemiau bet kokio įsivaiz duojamo lygio. Greitai čia tik aso cialūs asmenys liks ir pensinin kai“, – skundėsi Z.Solovej. Nesulaukė sienelės
Dar viena nuo seno Vilniaus gat vėje gyvenančius žmones kamuo janti problema – garsą izoliuojan ti siena, kuri turėtų skirti namus nuo greitkelio. Tačiau daugy bę metų žadėtas atitvaras taip ir neatsirado. „Mums šnekėjo apie tą sieną ne vienus metus. Tačiau važiuodami greitkeliu matome, kad ji atsirado visur, tik ne Grigiškėse. Yra Vil niuje, yra Vievyje, o čia – ne. Gal valdininkai svarsto, kad tarp na mų ir kelio yra žalioji zona ir sie nelės nereikia, tačiau juk ji nieko nesulaiko. Ypač dabar, kai toks mašinų srautas“, – teigė R.Stan kūnaitė. Jai pritarė ir Z.Solovej, be to, pridūrė, kad gyvenimo kokybę gadina ir aplinkinių gyventojų ne sąmoningumas. „Sienelės problema viena, o antra – ir žmonės pagedo. Šunis vedžioja po lan gais, keikiasi. Neįmanoma žmo gui normaliai gyventi“, – proble mas vardijo grigiškietė.
Lūkesčiai: „Grigiškių“ gamykla ir šiandien galėtų tiekti šilumą Grigiškėms, tačiau laukia energetikos sekto
riuje prasidėsiančios pertvarkos. O kol kas miestą šildys „Vilniaus energija“.
Pigesnės šilumos teks palaukti Naująjį šildymo sezoną Grigiškes greičiausiai ir toliau šildys „Vil niaus energija“. Grigiškių popieriaus fabrikas galėtų pasiūlyti mažesnę šilumos kainą, tačiau nežino, ar verta tai daryti. Andrejus Žukovskis a.zukovski@diena.lt
Sprendimą atidėjo
Plaušo plokštes ir higieninį popie rių gaminanti bendrovė „Grigiš kės“ dar vieniems metams atidėjo sprendimą prisijungti prie cent ralizuotos miesto šilumos tiekimo sistemos. Taip pasielgti gamyklos vadovybę paskatino chaosas ir ne žinia, tvyranti visame energetikos ūkyje. Tam, kad gamykla vėl galė tų tiekti šilumą miestui, reikėjo įvykdyti kelias sostinės biurokra tų iškeltas sąlygas: pirmiausia įsi gyti gamyklą su miesto šilumos sistema jungiantį 700 metrų ilgio vamzdį ir toje vietoje, kur jis jun giasi su vamzdynu, sumontuoti ši lumokaitį. Vamzdį „Grigiškės“ už beveik 300 tūkst. litų įsigijo dar metų pra džioje ir žadėjo pasirūpinti techni niu projektu, leisiančiu prijungti vamzdyną. Be to, kurti planai nuo gamyklos arčiau miesto perkelti šilumokaitį. Ši investicija įmonei taip pat būtų kainavusi nemažai, tačiau „Grigiškės“ tam buvo pasi ruošusios, nes be jos nebūtų įvyk dytos sąlygos, reikalingos šilumos tiekimui atnaujinti. Planus pakeitė gandai
Garbė: greitkelis jau senokai yra tapęs šalia esančių namų gyventojų
košmaru. Be to, jie nebetiki, kad ši problema kada nors bus išspręsta.
Gedimino Bartuškos nuotr.
Gedimino Bartuškos nuotr.
Kodėl vėl į šalį atidėti planai pra dėti šilumos sezoną? Dienraščio kalbintas „Grigiškių“ generalinis direktorius Gintautas Pangonis ti kino, kad taip pasielgti privertė ži nios apie planuojamą energetikos sektoriaus pertvarką. „Vamzdį įsigijome, bet neper kėlėme šilumokaičio, nes visi ap link kalba apie energetikos per tvarką. Vis dėlto tai pinigai, o jeigu bus įvykdyta reforma, pagal kurią šilumokaitis vėl turės būti kelia
mas arčiau gamyklos?“ – svarstė G.Pangonis. Gamyklos vadovas spėjo, kad si tuacija turėtų paaiškėti po rinkimų, tuomet ir bus kuriami planai. „Šiuo metu nusprendėme pa laukti. Nereikia skubinti įvykių, dabar jau šildymo sezonas ant no sies ir nereikia verstis per galvą, kad spėtum nežinia kur. Turėsime daug laiko pasiruošti kitam šildy mo sezonui ir tvarkingai įvykdy ti visas tam reikalingas sąlygas, kad ir kokios jos būtų“, – pabrėžė G.Pangonis.
Gintautas Pangonis:
Nereikia skubin ti įvykių, dabar jau šildymo sezonas ant nosies ir nerei kia verstis per gal vą, kad spėtum neži nia kur.
Siūlo geresnę kainą
G.Pangonis dienraščiui tvirtino, kad įmonė galėtų grigiškiečiams pasiūlyti gerokai pigesnę šilumą nei „Vilniaus energija“. Vis dėl to greičiausiai, net ir prisijungu sios prie bendro tinklo, dėl esamos kainodaros „Grigiškės“ nepakeistų bendros šilumos kainos mieste. Bendra visų „Grigiškių“ šilumos katilų galia – apie 80 megavatų, o visoje sostinėje pagaminamos ši lumos kiekis siekia per 1500 me gavatų, tad „Grigiškių“ dalis įta kos bendrai kainai beveik neturės. Tiesa, jeigu gamykla tiektų šildy mą tik Grigiškių miestui, o jo kai nodara nebūtų susieta su Vilniaus
šilumos ūkiu, kaina galėtų būti be ne 20 proc. mažesnė. „Grigiškės“ šiuo metu turi ke turis katilus, iš jų naujausias – 17,5 megavato biokuro katilas, į kurį su Europos parama pernai investuo ta apie 17,6 mln. litų. Vien Grigiš kėms šildyti užtenka 18 megavatų galios katilo. Sulaukė Prezidentės kritikos
Dienraštis primena, kad iki 2010 m. rudens įmonė „Grigiškės“ buvo vienintelė šilumos tiekėja Grigiš kėms. Jų šildymą perėmus „Vil niaus energijai“, ši „Grigiškėms“ pateikė tarpinio šilumokaičio ir ši lumos apskaitos prietaisų projek tavimo sąlygas. „Vilniaus energija“ anuomet bu vo kritikuojama dėl monopolio Vil niaus šilumos rinkoje ir kad sudaro kliūtis nepriklausomiems šilumos gamintojams tiekti šilumą. „Vilniaus savivaldybė, kuri at sakinga už šilumos ūkį mieste, ne sistengė, kad miestiečiai gautų ši lumą pigiau ir rekomenduotų šitas prisijungimo sąlygas. Atvirkščiai – jos valdoma įmonė Vilniaus ši lumos tinklai nesistengė nei skelbti aukciono, nei išnuomoti vamzdžio „Grigiškėms“, ir tik dabar, prieš keletą dienų, buvo paskelbtas auk cionas ir šią vamzdžio dalelę, kuri reikalinga prisijungti iki „Vilniaus energijos“, akcinė bendrovė „Gri giškės“ nusipirko vėl“, – interviu Žinių radijui yra sakęs Prezidentės vyriausiasis patarėjas Nerijus Ud rėnas. „Taigi, tai yra akivaizdus pavyz dys, kai monopolininkas, valdan tis ir tinklus, ir gamybą, gali domi nuoti ir diktuoti savo sąlygas, ir tai, Prezidentės manymu, yra netole ruotina, ir tokias situacijas reikia spręsti iš esmės“, – anuomet kal bėjo N.Udrėnas.
3
šeštADIENIS, spalio 6, 2012
gyvenimas Laikai, kai prašai ir tau duodama, jau baigėsi. Dabar rei kia dirbti, ir rezul tatas tikrai bus. Tuo įsitikinęs Grigiš kių bendruomenės „Grija“ pirmininkas, numizmatas Vladi miras Verigo visai nenusiteikęs kuo nors skųstis. Pasiekimai: šokių ansamblis „Grija“ ir užsienyje atstovauja Lietuvai.
Bendruomenės archyvo nuotr.
Grigiškes kelia iniciatyvūs gyventojai Rūta Grigolytė
r.grigolyte@diena.lt
– Kuo Grigiškės patrauklios gy ventojams, o kokių bėdų esa ma? – Grigiškės yra netoli nuo mies to. Nors esame šalia automagist ralės, vis dėlto tai – rami vieta, viskas daroma, kad būtų patogu žmonėms gyventi. Pastaroji kelio modernizacija buvo tikrai į naudą.
165 tūkst. litų
Grigiškių bendruomenė gavo vaikų dienos centrui įkurti.
R
Tiesa, ji dar nebaigta. Reikėtų pa brėžti, kad sustojo darbai ir būtina tą reikalą judinti. Pinigų įdėta iki pusės, dabar reikia kaip nors susi tarti su žmonėmis – kiek žinau, jie neparduoda savo žemės, todėl ne galima užbaigti darbų. Apskritai Grigiškėse yra daug laisvalaikio, sporto vietų – krepši nio, tinklinio, futbolo, stalo teniso aikštelių ar klubų. Yra įvairių šokių ratelių, chorų, ansamblių, kurie net atstovauja Lietuvai svetur. – Užklasinės veiklos vaikams ir jaunimui, matyt, netrūks ta. O kokia situacija Grigiškė se dėl mokyklų ir darželių – ar jų pakanka? – Tenka pripažinti, kad mokinių mažėja visose mokyklose, tad jose vietų yra, bet kažkodėl darželiuo se, kiek žinau, trūksta. Turbūt toje kartoje, kuri dabar turi eiti į mokyk lą, ne tiek daug vaikų gimė. Grigiš
kiečiams vis dėlto darželių užtenka, tačiau ir iš Lentvario, ir iš Rykantų, ir iš toliau į juos atvyksta. – Jaunimas nepalieka Grigiš kių? – Situacija tokia, kaip ir kitur Lie tuvoje. Galbūt iš čia net mažiau iš važiuoja, vis dėlto šalies centras. Yra daug darbo vietų Gariūnuo se, dirba gamykla, žodžiu, yra ką veikti. – Kiek laiko pats gyvenate Gri giškėse? Kaip miestas keitėsi jūsų akyse? – Aš čia gimiau, gyvenu visą gy venimą, čia – ir mano vaikai bei anūkai. Miestas nuolat keičiasi į gera. Apie blogus dalykus net neturiu ką pasakyti. – Keista girdėti, kai kas nors neturi skundų.
– Matote, esu bendruomenės pir mininkas, tad situaciją žinau to kią: kiek žmonės nori, tiek ir pada ro. Paprasčiausiai daug kur kitur nėra tokio didelio noro veikti. O tie laikai, kai prašai ir tau duodama, jau baigėsi. Jeigu dirbi, stengiesi, pavyzdžiui, rašai projektus, – vis ką galima pramušti. Bendruomenė, pavyzdžiui, rašo vaikų dienos centro projektą – tam gavome 165 tūkst. li tų. Anksčiau Grigiškių kredito uniją atidarėme – joje jau yra daugiau nei 10 mln. litų. Jeigu dirbsi, tai ir bus padaryta. Kiek klubų atidarėme, ko lektyvų, būrelių, ir viskas – tik gy ventojų iniciatyva. Pernai Gdanske Lietuvai atstovavo ansamblis „Lie tuva“, o šiemet – „Grija“. – Koks bendruomenės santykis su seniūnija? – Jeigu rimtai, mes seniūnijai visa da padedame, o kai patys ko nors paprašome, nelabai pagalbos su
laukiame. Labai nedrąsus tas mū sų seniūnas, jam tik – kad netruk dytų niekas dirbti, ir bus gerai. – Kokių renginių, įvykių pasta ruoju metu turite? – Neseniai buvo aštuonių komandų futbolo turnyras, turime ir futbolo klubą „Grija“. Daugiau mažiau vi si dabar dalyvauja rinkimuose, tad tie, kurie dalyvauja, yra aktyvesni, visur važinėja. Beje, keičiame bendruomenės įstatus. Iškilo didelė problema, no rint praleisti lašišas į viršų Vokės upe – ten stovi užtvanka (užtvan ka užstoja žuvims kelią į nerštavie tes, o suplaukusias prie užtvankos jas gaudo brakonieriai. Grigiškių bendruomenė nori lašišoms įreng ti taką, kuriuo jos galėtų perplaukti – red. past.). Dabar esame padavę keisti įstatus, nes juose tokia veikla nebuvo įrašyta. Aišku, ne taip grei tai tie dokumentai tvarkomi.
AB Lietuvos radijo ir televizijos centras
MEZON – rami galva dėl sąskaitų Telecentras rekomenduoja Grigiškių gyventojams išbandyti geriausiais kokybės rezultatais* pasižymėjusį mobilųjį 4G internetą MEZON.
Užsisakius tik vieną planą, internetu galima naudotis ne tik namuose Grigiškėse, bet ir kituose miestuose, ne tik kompiuteryje, bet ir išmaniajame telefone. Ir visiškai nesukant galvos dėl siųstų duomenų kiekio, be jokio nerimo dėl sąskaitų, nes jos nedidėja. Ar lengva naudotis?
Įjungus USB duomenų perdavimo modemą į kompiuterį arba pasidėjus šalia kišeninį maršruto parinktuvą MEZON YZI, interneto ryšys automatiškai pradeda veikti greičiau nei per minutę. Jokių papildomų žinių nereikia.
Kaip galima internetu dalytis?
Įrenginius mobiliajam 4G internetui MEZON galima paskolinti ir draugui, ir kaimynui, ir anūkui. Mokant tik už vieną pasirinktą planą, šiuo internetu gali naudotis visi, kam patikite įrenginį. Be to, įsigijus MEZON YZI maršruto parinktuvą, prie interneto gali jungtis keli asmenys vienu metu (mokama taip pat tik už vieną pasirinktą planą).
Esate laukiami
Skambinkite MEZON vadybininkams tel. 8 656 58 685 – sutartis ir įranga jūsų nurodytu adresu bus pristatyta nemokamai.
Taip pat kviečiame į MEZON salonus Vilniuje: Sausio 13-osios g. 10, PC „Akropolis“, PC „Panorama“, PC „Ozas“. Jūs galite kreiptis ir į artimiausią šalia Grigiškių
esantį MEZON partnerį „Mobili linija“ „Maximos“ bazėje. Daugiau informacijos: www.mezon.lt, tel. 19100 (0,49 Lt/min.). MEZON inf.
Ar tikrai sąskaitos nedidėja?
Telecentras vienintelis be jokių išlygų neriboja mobiliuoju internetu siunčiamų duomenų srauto, o tai reiškia, kad nesvarbu, kiek duomenų siųstumėte, nesvarbu, kiek žmonių jūsų įrenginiu naudotųsi, kaina išliks ta pati – mokėsite fiksuotą mėnesinį mokestį už pasirinktą planą. Kuo jis dar ypatingas?
Ar patogi ši paslauga?
Tiek USB modemas, tiek maršruto parinktuvas MEZON YZI yra maži ir stilingi, juos galima visur nešiotis, jokių laidų jungti nereikia.
Įsigijus MEZON YZI maršruto parinktuvą, mobiliuoju 4G internetu MEZON galima naudotis ne tik kompiuteryje, bet ir išmaniajame telefone, ir nemokant jokių papildomų mokesčių.
*
Ryšių reguliavimo tarnybos 2011 m. atlikto mobiliojo interneto paslaugų nepriklausomo tyrimo duomenimis, 4G internetu MEZON greičiausiai buvo atveriami tinklalapiai, didžiausia vidutine sparta buvo gaunami ir siunčiami duomenys.
4
šeštADIENIS, spalio 6, 2012
žmonės
Baleto žvaigždės iš Grigiškių Vokės upė, žaluma aplink, vaikystė mies tu mieste vadinamose Grigiškėse. Lietu vos nacionaliniame operos ir baleto teat re šokantys broliai Romas ir Tomas Ceiza riai save vadina grigiškiečiais, o Vilniuje gyvenančiai Margaritai Verigaitei Grigiš kės iki šiol yra namai. Indrė Pepcevičiūtė i.pepceviciute@diena.lt
Atmintin įstrigęs kelias
„Gimiau nedideliame miestely je, tačiau jis man visada atrodė di delis. Galbūt dėl to, kad eidama į mokyklą turėjau pereiti, kaip tuo metu atrodė, didžiulį tiltą per pla čiąją Vokę. Galbūt dėl to, kad tėve liai pasakojo, koks nuostabus bu vo upės paplūdimys, o aš sustojusi bandžiau įsivaizduoti, kaip tai at rodė. Ir tada, kai šis miestelis ta po Vilniumi, niekada to nepaste bėjau... Gal dėl atstumo, kurį su tėvais turėjau įveikti, kai jau mo kiausi baleto mokykloje, Vilniaus centre. Jau senokai nėjau tuo ke liu, kuris mano širdyje įstrigęs nuo vaikystės, tačiau dažnai jį sap nuoju...“ – gražia įžanga vaikystę prisiminė spektakliuose „Gulbių ežeras“, „Miegančioji gražuolė“, „Spragtukas“, „Raudonoji Žizel“, „Dezdemona“, „Ana Karenina“ ir kituose šokanti M.Verigaitė. Jauna moteris prisipažino daž nai sapnuojanti ne tik tą kelią, bet ir savo pradinių klasių mokyto ją Svetlaną Ovsianikovą, kuri, jos žodžiais, pastūmėjo dar tada mažą mergaičiukę „kito pasaulio“ link. M.Verigaitė teigė, kad ji augo ir Grigiškėse, ir Vilniuje. Įstojus į ba
leto mokyklą, penktą klasę, jai teko gyventi bendrabutyje, o dėl atstu mo namo grįždavo tik savaitgaliais. „Iš pradžių tikrai buvo sunku gy venti vienai, toli nuo tėvų, todėl jie mane lankė beveik kasdien. Pripra tau gana greitai, nes buvo be galo įdomu, kas gi tas baletas. Stodama į baleto mokyklą ne visai suvokiau, ko tiksliai mokysiuosi. Tiesiog la bai norėjau šokti ir buvau be galo užsispyrusi“, – pasakojo šokėja.
Margarita Verigaitė:
Grigiškės visada bu vo mano namai. Ir dabar vyrui sakau: „Važiuojam namo, pas tėvus.“ Dvejonių buvo
Dieną, kai baigusi pradinę mokyklą įstojo į M.K.Čiurlionio gimnazijos baleto klasę, M.Verigaitė atsimena iki šiol. Tada buvo daug stojančių, šokti trokštančią mergaitę kankino dvejonės, ar pavyks. Pavyko, ir net labai gerai. „Buvau, atrodė, laimin giausia pasaulyje. Klasikinį šokį – savo specialybę – pamilau iš kar
Dabartis: LNOBT kartu su broliu šokantis T.Ceizaris kol kas didelių planų ateičiai nekuria, nes šiuo metu gydos
to. Laukiau dienos, kai pirmą kartą išeisiu į didžiąją sceną“, – prisimi nė pašnekovė. Mokyklą ji baigė su pagyrimo raštu, o paskui atsivėrė ir didžiojo teatro durys. Šiandien kalbėdama apie, jos žo džiais, gražiausią – baleto šokėjos – profesiją M.Verigaitė sako esanti labai laiminga, kad gali šokti, turi galimybę kurti. Moteris patvirtino, kad lengva tikrai niekada nebuvo ir nėra: reikia daug pastangų, kantry bės, darbštumo ir kitų bruožų, kad gerai atliktum darbą, kurį darai. „Neslėpsiu, nesu iš tų artistų, kurie niekada nepagalvojo apie kitą profesiją. Tikrai buvo tokių akimir kų, kai atrodė, kad nebegali ir ne benori nieko, tada skambindavau mamai, kuri mane be galo palaiko. Dabar turiu ir nuostabų vyrą, vie
ną ryškiausių baleto solistų Andrių Žužžalkiną. Man labai svarbu, kai tavo žmogus viską iki smulkmeny čių supranta, ką jauti ir kaip jautie si“, – apie užplūstančias dvejones ir brangius artimus žmones atvira vo M.Verigaitė. Šokis – gyvenimo dalis
Šokį juodu su vyru vadina savo da limi, kad ir kaip kartais būtų sunku, esą kai gyveni tuo nuo mažų die nų, kitaip neįmanoma. „Mes įaugę šaknimis į teatrą, – sakė balerina. – Repetuojame, ilsimės, vėl repe tuojame, turime spektaklį, tik ta da grįžtame namo, ir taip kiekvie ną dieną.“ Ne paslaptis, kad šokėjų kelias scenoje neilgas. Apie tai, ką veiks paskui, kuo užsiims, jau svarsto ir
pašnekovė, tačiau kol kas gyveni mas – šokis. „Kas gali būti gražiau šiandien? Šokti teatre buvo mano svajonė, bet net neįtariau, kad gali būti taip gera“, – jausmais dalijosi savo mėgstamiausiame spektaklyje „Graikas Zorba“ Marinos vaidme nį atliekanti M.Verigaitė. Ji užsimi nė labai laukianti gastrolių, kuriose su vyru kurs pagrindinius vaidme nis būtent „Graike Zorboje“. Šiuo metu juodu su vyru gyveni mą kuria Vilniuje, tačiau, kaip sa ko pati M.Verigaitė, jie – ne miesto žmonės ir gamta jiems kur kas ar timesnė. Todėl dabar kupini azarto statosi šiaudinį namą, o Grigiškes ir toliau vadina savo namais. „Gri giškės visada buvo mano namai. Ir dabar vyrui sakau: „Važiuojam na mo, pas tėvus.“ Kaip gera ten nu važiuoti, kur ramu, šalia – miškas, o kiek žvaigždžių danguje ryškių!“ – šypsojosi pašnekovė. Ten prabėgo vaikystė
Baletas: R.Ceizaris ir M.Verigaitė apie šokį atsiliepia panašiai – jiems abiem kol kas tai yra gyvenimas.
LNOBT nuotr.
Grigiškėse gimė ir užaugo ir bro liai Romas bei Tomas Ceizariai. Vaikystėje Romas vasaromis dau giausia laiko praleisdavo prie Vokės – maudydavosi, žvejodavo. Mėgs tamiausia jo vieta – skardis miš ke. „Labai graži vieta. Dabar reto kai ten lankausi, nepamenu, kada pastarąjį kartą ten buvau“, – sa kė 26-erių baleto šokėjas, baigęs M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Dvejais metais vyresnis bro lis Tomas vaikystėje mėgo važinė ti dviračiu, maudytis ežere. Dau giausia laiko praleisdavo kieme su vaikais. Mėgstamiausios vietos teigė neturintis, tačiau jam patin ka kartais apeiti ratą aplink Grigiš kes, palei Vokę. Paklaustas, ar kada jautė atskir tį tarp Vilniaus ir Grigiškių, Tomas teigė, kad tai viso labo – tik 17 km.
5
šeštADIENIS, spalio 6, 2012
žmonės diena.lt/naujienos/miestas
Klubui žada didelę ateitį Andrejus Žukovskis a.zukovski@diena.lt
Vos prieš kelias savaites susikūręs futbolo klubas „Grija“ neslepia sa vo ambicijų – ne tik egzistuoti, bet ir kopti aukštyn, kovoti vis su stip resniais priešininkais.
Buvo krepšinio aistruolis
„Grija“ turi ir savo globėją – Vil niaus tarybos narį Vidą Urbonavi čių. Dienraščio kalbintas politikas prisipažino, kad globėjo vaidmuo jam – visiškai nauja patirtis. Be to, iki bendravimo su futbolininkais vyriškis laikė save išimtinai krep šinio aistruoliu.
Atvėrė kelią į pergales
si kelio traumą.
„Daugiau nieko nematau. Manau, kad daugeliui žmonių Grigiškės asocijuojasi su popieriaus fabri ku. Man tai yra nedidelis mieste lis, tvarkingas, turintis daug žalu mos ir Vokės upę“, – sakė baleto artistas. Iš pradžių priešinosi
Kaip baleto šokėjų vaikinų ke lias prasidėjo tądien, kai mama nusprendė nuvesti juos į bale to mokyklą Vilniuje? „Man buvo vienuolika, kai mama nuspren dė mus su broliu atiduoti į baleto mokyklą. Žinoma, buvome prieš, bet tik todėl, kad nevisiškai su pratome, kas iš tikrųjų tai yra“, – pasakojo Tomas. Romas teigė, jog auksinės vai kystės jis neturėjo. Mokytis M.K.Čiurlionio menų mokyklo je buvo tikrai nelengva, nes teko mokytis šešias dienas per savaitę ir tik sekmadienį galėdavo pailsėti. „Vykdavo ne tik bendrojo lavini mo, bet ir šokio pamokos, repeti cijos, neretai tekdavo šokti sekma dieniais Nacionaliniame operos ir baleto teatre mokyklinius spektak lius“, – prisiminė pašnekovas. Su padėka baigę mokyklą bro liai buvo maloniai sutikti teatre. Dabar grigiškiečiais, o ne vilnie čiais save vadinantys Ceizariai yra perspektyvūs baleto šokėjai. Abu teigė puikiai sutariantys ir jiems nė kiek nekeista kartu šokti Operos ir baleto teatre. „Jei mama atiduotų mokytis dar ir jauniau sią brolį, tada gal ir būtų keista“, – juokavo vyresnėlis Tomas. Iš pradžių prieštaravo
Iš pradžių prieštaravę mamos su manymui paversti juos baleto šo kėjais, dabar broliai tvirtina, kad tai yra neatsiejama jų gyvenimo dalis.
Asmeninio archyvo nuotr.
„Šiuo metu man tai yra viskas!“ – sakė Romas. O Tomui šokis yra tai, ką jis moka daryti geriausiai. Baleto artisto profesija, pasak Tomo, yra beprotiškai daug pa stangų ir sveikatos reikalaujantis darbas. Treniruotės vadinamos klasikinio šokio pamokomis, jos trunka valandą. Vyksta nuo antra dienio iki sekmadienio, taigi bro liai teturi vieną laisvą dieną. Po pamokų vyksta repeticijos, trun kančios apie porą valandų, bet ga li tęstis ir beveik visą dieną. Romo teigimu, dažnai pasitaiko, kad ir pirmadienį tenka repetuoti. Intensyvus grafikas reikalau ja daug energijos. Pasirodo, vai kinams dėl maisto problemų ne kyla. „Baleto artistai, skirtingai nei balerinos, gali valgyti kiek nori ir ką nori, nes yra didelis fi zinis krūvis“, – šypsojosi Romas. Brolio Tomo teigimu, gerai mai tintis labai svarbu, o esant tokiam dideliam krūviui tenka ir maisto papildų vartoti. „Valgau viską ir kiek noriu, nes medžiagų apykai ta greita“, – sakė Tomas. Abu jie džiaugiasi ir didžiuoja si galėdami šokti Operos ir bale to teatre. Šiuo metu Romas ruo šia Alberto vaidmenį spektaklyje „Žizel“, kuris vyks spalio 12 d. O lapkritį vaikino laukia gastrolės į Vokietiją, Boną. Tomas didelių planų ateičiai kol kas nekuria, nes gydosi kelio traumą. Vaikinai ne slepia, kad dažnai susimąsto, ką veiks baigę baleto artistų karjerą. „Kartais užklumpa tokios mintys, bet manau, kad dar per anksti, – juk negali suplanuoti, ką veiksi po kelerių metų, net nežinai, kas bus rytoj... O tas laikas vis tiek ateis. Tokia profesija – šokti gali apie 20 metų. Maždaug 38-erių išei name į pensiją“, – sakė Romas.
Viešumoje apie futbolo klubą „Grija“ garsiai prabilta visai ne seniai – per rugsėjo 15 d. vykusį 8 komandų turnyrą, kur ietis surėmė futbolininkai iš Vilniaus, Lentvario, Elektrėnų, Vievio ir Grigiškių. Su sivieniję grigiškiečiai įrodė turintys teisę kovoti ir nugalėti. Klubo pre zidentas Aleksandras Parfenenko dienraščiui pasakojo nusiteikęs tik pergalėms, nes būtent taip nuo pat savo atsiradimo darė komanda. „Mes nusiteikę tik pergalėms. Iki klubo atsiradimo mes žaisdavome Grigiškėse kaip paprasta koman da. 2009 m. pasivadinome futbolo komanda „Grigiškės“ ir nuspren dėme sudalyvauti Vasaros futbolo lygoje. Ir pirmas kartas buvo sėk mingas – parsivežėme apdovanoji mą“, – papasakojo A.Parfenenko. Pirmas prizas gerai nuteikė žai dėjus, tad pergalės ir toliau lydėjo komandą. Vasaros futbolo lygoje pavyko iškovoti dar vieną pergalę, vėliau nuspręsta išbandyti jėgas ir kituose turnyruose – „Grigiškės“ buvo ir Sekmadienio futbolo lygo je, ir Žiemos turnyre. Pasirinko kitą pavadinimą
Komanda tapti klubu nusprendė paskatinta Grigiškėse veikiančios bendrijos „Grija“ pirmininko Vla dimiro Verygos. „Jis mus paskatino. Tuomet pa sijutome drąsesni ir ryžomės kur ti klubą, o pavadinimą pasirinkome paprastai. Kadangi bendruomenė „Grija“ mus taip gražiai paskatino keistis, tai mes ir pasivadinome jų vardu – „Grija“, – prisiminė A.Par fenenko. Šiuo metu klube veikia dvi komandos – senjorų ir jaunimo.
finansavimo iš šalies“, – pabrė žė V.Urbonavičius. Tai, kad fut bolas reikalauja išlaidų, pripaži no ir klubo prezidentas. Pasak jo, vienu metu jų komanda turėjo rė mėjų. Vėliau jų nebuvo, tad nere tai reikdavo tiesiog patiems su rinkti pinigų ir padengti išlaidas. „Įvairiai būdavo. Ir susimesdavo me – po 100, po 200 litų“, – dės tė A.Parfenenko. Problema – stadionas
Vidas Urbonavičius:
Buvau krepšinio aist ruolis, domėjausi šiuo sportu, tačiau taip su siklostė likimas, kad tapau būtent futbolo klubo globėju. „Buvau krepšinio aistruolis, do mėjausi šiuo sportu, tačiau taip su siklostė likimas, kad tapau būtent futbolo klubo globėju. O atsitiko tai visiškai netikėtai ir tuo pat me tu paprastai“, – prisipažino V.Ur bonavičius. Pasak globėjo, šiuo metu pagrin dinė problema – rėmėjai. Be jų fut bolo klubas negalės tinkamai vys tytis. „Rėmėjai yra svarbiausia. Kai buvo rengiamas turnyras, jų pa vyko rasti, dabar reikia ieškoti toliau. Lietuvoje taip jau yra, kad futbolas nėra atsiperkanti sporto šaka, todėl turime nuolat ieškoti
Ir V.Urbonavičius, ir A.Parfenen ko pripažino, kad didžiausia pro blema – stadionas. Kol kas klu bo komandos treniruojasi futbolo klubui „Žalgiris“ priklausančiame stadione, tačiau ir komandos na rius, ir globėją kamuoja nuolati nis nerimas. „Viena iš klubo įkūrimo prie žasčių buvo ta, kad mes norėjo me sustiprinti savo statusą, jeigu kiltų problema dėl stadiono. Sun kiai, tačiau iškovojome, kad mums leistų jame treniruotis nemoka mai. Suderinome grafiką. Tačiau, žinote, stabilumo nėra, galbūt ateis vieną dieną ir sakys – nešdinkitės. Vien tas dalykas – kai mes su jais derinome savo treniruočių grafik ą, kaip atrodė, – tai reikėjo pamaty ti. Jiems atrodė, kad mes trukdome jų brangų laiką“, – kalbėjo A.Par fenenko. Šiuo metu Grigiškėse yra trys stadionai. Tačiau du iš jų visiškai netinkami žaisti. „Žalgirio“ val domas stadionas taip pat neati tinka reikalavimų, futbolininkams daug ką tenka daryti patiems. „Neseniai „Saulės“ gimnazijos teritorijoje buvo rekonstruotas ir atidarytas stadionas. Jis tinka tre niruotėms, ten yra puiki danga, viskas padaryta, tačiau žaidimui jis per mažas, bent 1,5 karto mažesnis už standartinį, todėl tinka tik jau nimo treniruotėms. Dar vienas sta dionas – rusų bei lenkų mokyklos teritorijoje, tačiau jis visiškai ne tinamas, išlaužytas, neprižiūri mas“, – teigė V.Urbonavičius.
Vizija: A.Parfenenko vadovaujamas klubas jau gali pasigirti ne viena pergale. Jų būtų dar daugiau, jei gri-
giškiečiai turėtų padorų stadioną.
Margaritos Vorobjovaitės, Gedimino Bartuškos nuotr.
6
šeštADIENIS, spalio 6, 2012
istorija diena.lt/naujienos/miestas
Pilkapiai, šimta mečių ąžuolų gi raitės, senųjų gen čių ribas ženk linantys akme nys ir pagoniškas apeigas menan tys Vokės upės skardžiai. Visa tai yra Grigiškėse, kurios laikomos miestu mieste.
Simboliai: greitkelis ir popieriaus fabrikas – objektai, su kuriais dažniausiai asocijuojasi Grigiškės.
Naują miesto istoriją pradėjo popieriaus fabrikas Andrejus Žukovskis Šiandien Grigiškės daugeliui ne gyvenančių jose asocijuojasi su dviem dalykais: greitkeliu Vilnius– Kaunas ir popieriaus fabriku. Ir iš tiesų, žvelgdamas į ilgametę Gri giškių istoriją supranti, kad bent jau popieriaus fabrikas yra neat siejama miestelio gyvenimo dalis. Įrenginius gamino Vilniuje
Šiandienio Grigiškių miesto teri torijoje pirmieji pėdsakai, liudi jantys, kad čia buvo gyvenama te ritorija, siekia V a. XIX a. pirmoje pusėje prasidėjo naujas Grigiškių, tuomet besivadi nusių Voke, gyvavimo etapas. 1823 m. – Grigiškių popieriaus fabriko istorijos pradžia. Prie įkurto fab riko vėliau prijungta Kučkuriškių popieriaus manufaktūra.
300 žmonių popieriaus fabrike dirbo 1936-aisiais.
Tačiau šiandienis Grigiškių pa vadinimas atsirado kur kas vė liau. Vardą vietovei davė baltaru sių kilmės pramonininkas Grigas Kurecas, 1923 m. tarp dviejų upių – Neries ir Vokės – pastatęs mo dernų popieriaus ir kartono fabriką bei vandens elektrinę. Beje, didžio ji dalis įrenginių fabrikui ir elektri nei buvo pagaminta Vilniuje. Aplink fabriką ėmė kurtis žmo nės, tad aplinkiniai kaimai pamažu susiliejo ir šitaip suformavo Gri giškių gyvenvietę. 1936 m. fabrike jau dirbo per 300 žmonių. Atvyko baltarusių
1944 m. liepos 12 d. traukiantis vo kiečių kariuomenei, fabrikas su griautas ir sudegintas, tačiau per metus jis atkurtas ir net smarkiai išplėstas. Pokaris Grigiškių fabri kui suteikė antrą kvėpavimą. Tuo metu fabrikas išsiplėtė, pradėjo sparčiai augti. Atgimusiame fabrike iš pradžių buvo įdarbinti 136 žmonės. Trūks tant darbo jėgos į Grigiškes ėmė keltis darbininkai iš Baltarusijos ir tremtiniai iš Sibiro, kuriems nebu vo leidžiama įsikurti Vilniuje. Prie jo pagal architekto Petro Ja nulio projektą 1948 m. pastatyta didelė gyvenvietė, kuriai 1958 m. suteiktos miesto tipo gyvenvie tės teisės, o 1959 m. buvo 2578 gy
ventojai. 1963 m. Grigiškėse buvo 22 gatvės ir 330 namų (269 namai pastatyti 1945–1962 m.). Fabrikas daug metų buvo Lietuvos popie riaus pramonės centras. Čia veikė šios šakos technologinė laborato rija, įmonių gamybinis susivieniji mas, dirbo ir gyveno daug žinomų popieriaus pramonės specialistų ir vadovų.
Trūkstant darbo jė gos į Grigiškes ėmė keltis darbininkai iš Baltarusijos ir trem tiniai iš Sibiro.
Išliko iki šiol
Nors žlugus Tarybų Sąjungai dau gelis gamyklų neišlaikė konku rencijos ir būdamos neefektyvios nutraukė savo veiklą, Grigiškių pop ier iaus fabr ikas sėkm ingai dirbo toliau. Privatizuota įmo nė iki šiol plečiasi, yra moderni zuojama. Nuo 2000 m. Grigiškės su po pieriaus fabriku pateko į Vilniaus miesto savivaldybės sudėtį. Ir tai – vienintelis atvejis Lietuvoje, kai miestas yra kito miesto savivaldy bės teritorijoje.
Dalijo kunigaikštystę Vilniaus istorijos ir et nografijos muziejuje saugomi eksponatai, kuriuos pavyko rasti sovietmečiu kasinė jant Grigiškių pilkapy ną. Pastarojo egzistavi mas liudija, kad šiandie nio miestelio teritorijoje dar prieš po rą tūkstančių metų gyveno žmonės.
mų radinys yra raitelių kapuose ras tas jų aprangos reikmuo – pentinas.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedi mino sūnūs pasidalijo Lietuvos kuni „Grigiškių (Neravų) pentinas ne tik pa gaikštystę, riba tarp tų dal ių ėjo per pildo iki šiol Lietuvoje rastų tokių ra dabartinę Grigiškių gyvenvietę. Tais dinių kolekciją, bet ir leid žia manyti laikais dalijamų teritorijų ribos eidavo apie buvusius to meto Prūsijos bei ry grioviais, keliais, upėmis, brastomis ir tinės Lietuvos gyventojų kultūrinius būdavo pažymimos dideliais paženk bei prekybinius ryšius. Tokie pentinai lintais akmenimis. Tokie paženklinti kaip šis, kaip rodo jų paplitimo arealas, akmenys yra Salų kaime ir Vokės bei labiausiai buvo įprasti buvusiose prū Neries upių santakoje. Grig išk ių istor ijos fakt us fiksuojan sų žemėse. Ir jis greičiausiai pateko į „Kęstučiui prik lausė Lietuvos kuni čiame tinklalapyje grija.lt viename iš Ryt ų Lietuvą arba, nusiž iūrėjus for gaikštystės šiaurės vakarai su sostine straipsnių rašoma, jog radiniai leidžia mą, buvo pagamintas vietos meistro“, Trakuose, o Algirdui – pietryčiai su Vil daryti prielaidą, kad Grigiškių teritori – rašoma svetainėje. Grigiškės, pasak niumi“, – teigiama tinklalapyje. 1395 m. joje gyveno pirmieji lietuviai Rytų Lie tyr inėtojų, taip pat skyrė kunigaikš Vytautas čia ir apgyvendino totorius, tuvoje. Pats svarbiausias šių kasinėji čių teritorijų ribas. Tuomet, kai XIV a. kad jie saugotų Vilniaus prieigas.
Paveldas: gyvenvietėje yra vietų, su
Praeitį saugo Andrejus Žukovskis a.zukovski@diena.lt
Gyvena beveik 20 metų
Žvelgiant iš šalies, Grigiškės – tai tik autostrada ir popieriaus fabrikas. Bet 18 metų šiame da bar jau sostinės savivaldybei pri klausančiame mieste gyvenanti Daiva Sinkuvienė mato visai ki tokį vaizdą. Moteriai ši gyvenvie tė – kurortas, bet nepaprastas, o kvėpuojantis didinga praeities is torija. Retas ją prisimena, bet bū damas čia junta jos alsavimą. „Atvažiavome gyventi į Gri giškes prieš 18 metų. Kodėl? Nes kaip ir visi jauni žmonės neįs tengėme įpirkti būsto Vilniu je, bet galėjome įpirkti Grigiškė se. Tuomet mums pasirodė, kad svarbiausia – kaina ir graži aplin ka, miškas šalia. Mes jauni to viso grožio nesuvokėme, tačiau vėliau pažinome Grigiškes ir pamilome jas dar labiau“, – savo pasakoji mą pradėjo grigiškietė. Moteris įsitikinusi, kad Gri giškių grožis ir paveldas turi būti viešinamas, antraip jam gali grės ti sunykti. „Tuos dalykus reikia labai viešinti, kad apsauga būtų skirta, priežiūra, nes tai ypatin gos svarbos objektai. Tai gyva is torija, kuri gali būti sunaikinta“, – teigė pašnekovė. Lanko du pilkalnius
Pradėjusi auginti vaikus Daiva suprato, kad Grigiškės nėra to kios varganos, kaip apie jas daž nai mano sostinės gyventojai. „Tai nėra bankrutavusių žmo nių kraštas. Tai yra nuostabi ap linka, kur prieglobstį pavasarį randa lakštingalos, o rudenį – kėkštai. Augindami vaikus mes
juos vedžiojome palei Vokės upe lį, palei miškus. Bet tai buvo vie na istorija, kur buvo vaikai augi nami, paskui prasidėjo visai kita istorija“, – tęsė pasakojimą pa šnekovė. Nauja istorija prasidėjo tuo met, kai Daiva tapo bendri jos „Salų ąžuolyn as“ valdy bos pirmininke. Apsigyvenusi šimtamečių ąžuolų paunksnė je moteris nejučia tapo mieste lio istorijos dalimi ir saugoto ja. „Mes gyvename miške, Salų kaime, ten yra Slankų, Žalvar nių, Suopių ir Zylių gatvės. Esu šių gatvių bendrijos pirmininkė, o bendrija prižiūri ne tik gatves, bet ir visą mus supančią aplinką. Kuo toliau gyveni, tuo labiau gi liniesi, kad čia gyveni tarp šim tamečių ąžuolų, kuriems iki 300 metų tetrūksta gal 15-os, ir nie kas jais nesirūpina“, – kalbėjo grigiškietė. Įsikūrė ąžuolų giraitėje
Pasak D.Sinkuvienės, apsilan kius daugmaž 50 ąžuolų girai tėje apima ypatingas jausmas. Visi medžiai susodinti taisyklin gomis eilėmis, o kiekvieną me dį skiria daugmaž 9 metrų at stumas. Moteris džiaugiasi šiuo metu gyvenanti šioje giraitėje ir tiesiog semiasi energijos iš po medžių šaknimis besislepiančios senosios istorijos. „Jie taip susodinti, manau, tikslingai, nes negali būti šiaip sau vienodas atstumas paliktas. Ir net jei ąžuolo nėra, yra 18 met rų tarp ąžuolų. O iš senųjų žmo nių teko girdėti, kad ten buvo gi raitė, o ji anksčiau pagal senąjį lietuvių tikėjimą buvo ypatin ga karių ruošimo vieta. Ažuolų
7
šeštADIENIS, spalio 6, 2012
istorija
Senovė: piliakalnių radiniai liudija, kad žmonės čia gyveno prieš dau-
giau nei 2 tūkst. metų.
usijusių su senovės pagonių apeigomis: pilkapių ir šventų ąžuolų giraičių.
Daivos Sinkuvienės nuotr.
Gedimino Bartuškos nuotr.
go ąžuolai ir runos giraitė neištyrinėta ir todėl savy je slepia labai daug“, – dėstė pa šnekovė. Daiva įsitikinusi, kad žmonės, kaip ir ji pati, dar per mažai žino apie savo gyvenvietę, todėl gyve nimo tikslas – prikelti istoriją. „Oficialiai istorija skaičiuojama nuo baltarusių fabrikanto pramoni ninko Grigo Kureco, kuris atvažiavo čia, supirko žemes ir 1924 m. įkūrė popieriaus fabriką. Bet dar prieš jį čia gyveno žmonės, kurie savo že mes buvo paveldėję iš savo tėvų ir
protėvių. Grigiškėms šis žmogus paliko savo vardą, bet pavadinimo čia būta ir iki tol. Ši vieta vadinta Voke“, – dėstė moteris. Kaimai susiliejo į vieną
Pasak Daivos, Vokės upelis Grigiškių istorijoje taip pat turi savo vaidme nį. Vingiuotas aukštais skardžiais vandens telkinys visais laikais spin duliavo ypatingą galią ir turėjo ypa tingos reikšmės visiems gyvento jams: „Tai buvo gynybinis vaidmuo, nes yra didžiuliai vingiai ir prie tų
Reikia pri žiūrėti ir piliakal nį, ir ąžuo lus. Pasta ruosius mes gydome, genime, pri žiūrime, bet visa mūsų veikla yra mėgėjų ly gio.
vingių – didžiuliai šlaitai. Jeigu kas nors puldavo ar dar kas nors įvyk davo, tai būdavo didžiulė apsau ga, nes šlaitais nebūdavo įmanoma užlipti. O žmonės žinodavo vietas, kur yra nuožulnus šlaitas. Jie priei davo ir galėdavo tose vietose atlikti apeigas, švęsti, vaikus krikštyti pa gal senovės tikėjimą.“ Kadaise Grigiškių teritorijoje bu vo atskiri kaimai: Kunigiškių, Afen devičių, Neravų, Salų, Misijonarkės kaimai. Vėliau jie susijungė į vie ną. Afendevičiai ir Kunigiškiai bu vo netoli vienas kito, dabar jų var dai vadinamos Grigiškių gatvės.
Paslaptis: runomis pažymėto Grigiškių akmens paslaptis vis dar
neįminta.
Akmenį padabino runos
Grigiškėse yra du neįvardyti pilia kalniai. Vieną jų senieji grigiškie čiai vadina Aukų kalnu nuostabio je vietoje miške, o netoli Baltosios Vokės yra alkakalnis. Ten matyti kalno pakopos, matyti, kad kažka da ten vyko apeigos. „Greičiausiai ten būdavo šeimų šventės, aukojama. Dėl to ir vadina si alkakalnis. Ir visi apie tai žino. Jis neturi jokio statuso, jis neprižiūri mas, bet jis toks kaip ir kadaise. Ieš kojau istorijos, bet man jos rasti ne pavyko“, – kalbėjo moteris. Anot pašnekovės, nesaugomas piliakalnis kenčia nuo vandalų ir šiukšlintojų. Kadaise šventa lai kyta vieta šiandien vagojama ke turračių. Bendruomenė piliakal niui išsaugoti daug lėšų taip pat skirti negali. „Reikia prižiūrėti ir piliakalnį, ir ąžuolus. Pastaruosius mes gy dome, genime, prižiūrime, bet vi sa mūsų veikla yra mėgėjų lygio. O juk tokiais dalykais turėtų rūpintis profesionalai. Galiausiai tuo turė tų užsiimti valstybė“, – skėsčiojo rankomis grigiškietė.
Pramonė: upė visuomet buvo miesto gyvybės šaltinis. Senovėje gy-
nė nuo priešų, vėlesniais laikais tapo energijos šaltiniu.
8
šeštADIENIS, spalio 6, 2012
tradicijos diena.lt/naujienos/miestas
Švari aplinka – jaukiausia Grigiškėse, kaip ir didžiojoje da lyje Lietuvos, kasmet vis popu liaresnė tampa akcija „Darom“. Per ją tvarkomos Vokės ir Neries pakrantės bei kitos žaliosios vie tos.
BŪTI VILNIAUS DALIMI PRENUMERATA 2012 M.
KETVIRČIUI –
48
LT
Prenumeruoti galite: „Vilniaus dienos“ redakcijoje Labdarių g. 8, internetu www.diena.lt/dienraštis. Informacija tel. (8 5) 261 1688, 8 686 52 400, el. p. prenumerata@vilniausdiena.lt
www.vilniausdiena.lt
Retas nežino, kad pavasarinė akci ja „Darom“ yra tęstinis projektas, kurio pagrindinis tikslas – ska tinti Lietuvos gyventojų ekolo ginį mąstymą, pilietiškumą, so cialinį aktyvumą, stiprinti vietos bendruomenes ir žmonių lygia vertiškumo suvokimą. Grigiškių bendruomenė, nuo lat kenčia nuo liūdinančio kai ku rių vietinių ir kitų vilniečių įpro čio kur pakliuvo mėtyti ne tik ilgai yrančias atliekas, tačiau ir aplinkai kenksmingas medžiagas: automo bilių padangas, akumuliatorius, de tales, pasenusią buitinę techniką. Tradiciškai daugiausia tvarkyti tenka pėsčiųjų tilto per Vokės upę netoli Mažojo skersgatvio apylin kes, teritoriją nuo pėsčiųjų tilto iki metalinių garažų Šviesos gat vėje, Vokės pakrantę, taip pat Mo kyklos gatvės parkelį, žaliąjį plotą Vilniaus gatvėje, sodą tarp Jauni mo ir Kunigiškių gatvių. Šiukšlių apstu ir toliau, keliaujant pamiš
Tvarka: nors akcija „Darom“ vyksta kasmet, iš Vokės upės nuolat
tenka traukti šiukšles.
kėmis prie Neravų kaimo, Kauno Vokės prieigose, pamiškėse, pa kelėse, šalia „Šviesos“ gimnazi jos stadiono ir kitose vietose. Grigiškiečiai supranta, jog dar vienas akcijos tikslų – pasiek
Tomo Lukšio (BFL) nuotr.
ti, kad kuo mažesnis atliekų kie kis būtų gabenamas į sąvartyną ir kuo daugiau jų būtų išrūšiuo ta ir priduota į atliekų perdirbimo bendroves. VD inf.
Sporto šventė Grigiškėse Gyventojų susiėjimai neapsiei na ir be kitų sporto šakų: šaškių, šachmatų, stalo teniso, smiginio. Jų išbandyti Grigiškių gyvento jai kviečiami per kasmetę sporto šventę.
Šiemet Grigiškių bendruomenė „Grija“ kartu su „Šviesos“ gim nazija tradicinę sporto šventę su rengė 2012 m. kovo 17 d. Grigiškių gyventojai buvo pa kviesti išbandyti savo jėgų keturio se sporto rungtyse: šaškių, šach matų, stalo teniso ir smiginio. Visose rungtyse aktyviai daly vavo Grigiškių gyventojai. Stalo teniso mėgėjų, palyginti su anks tesniais metais, dar labiau pagau sėjo. Ne veltui ir pernai vykusio se varžybose, kuriose dalyvavo visos Vilniaus miesto seniūnijos, Grigiškių stalo teniso žaidėjai bu vo geriausi. Šventėje kovoja ir vy rai, ir moterys. Šaškių varžybas, kaip įpras ta, veda šaškių sporto meist
ras, triskart Lietuvos čempionas Vaidevutis Počiauskas. Ir šįkart visiems šaškių žaidėjams teko išbandyti sporto meistro suge bėjimus, nes į antrą varžybų tu rą buvo galima patekti tik perė jus V.Počiausko atranką, kuris kaip legendinis personažas Osta pas Benderis žaidė su visais vie nu metu. Vaizdas toks: eilė šaš kių lentų, kurių vienoje pusėje jis, o kitoje – eilė žaidėjų, siekiančių patekti į kitą varžybų turą ir ti kinčių savo sėkme. Didžiausią susidomėjimą vis dar sukelia smiginio varžybos, kurias veda ir taškus skaičiuoja šio žai dimo ekspertas Romenas Post novas. Šiųmetė sporto šventė taip pat praėjo sklandžiai, jos dalyviai džiaugėsi gera nuotaika ir gali mybe išbandyti savo jėgas įvai riose rungtyse. Visi nugalėtojai buvo apdovanoti taurėmis ir me daliais. VD inf.
Pasirinkimas: grigiškiečiai per
tradicinę sporto šventę noriai sėda ir prie šachmatų lentos.
Andriaus Ufarto (BFL) nuotr.
„Tornado“ siausmas Garsas apie grigiškiečių sporto lai mėjimus sklinda ir už Lietuvos ri bų – tradiciškai pavasarį vykstan čiame tarptautiniame taikvondo čempionate Grigiškių klubas iško vojo net 6 medalius.
Grigiškių taikvondo akademi ja „Tornado“ gąsdina ne vien sa vo pavadinimu – jos auklėtiniai šį pavasarį, balandžio 14 d., Grigiš kių „Šviesos“ gimnazijoje vyku siame atvirame XIII Lietuvos taik vondo čempionate iškovojo net 6 prizines vietas. Šiame tarptauti niame čempionate dalyvavo per 250 sportininkų iš Lietuvos, Lat vijos, Estijos, Lenkijos, Baltarusi jos ir Rusijos. Grigiškių taikvondo
akademija „Tornado“ delegavo 8 sportininkus, kurie pelnė 2 aukso ir 4 bronzos medalius! Beje, laimėjimais garsėjančių klubo „Tornado“ sportininkų – apstu. Nuo 2009-ųjų absoliutus daugelio varžybų lyderis Eduar das Pundzevičius iš viso iškovo jo 30 aukso, 10 sidabro ir 2 bron zos medalius. Arijus Šakėnas taip pat iškovojo 8 įspūdingas auksi nes pergales, 3 kartus buvo antras ir 2 kartus pasipuošė bronza. Net 7 sportininkai per trejus metus yra iškovoję bent po 1 aukso medalį, o iš viso prizininkų – net 19. Kartu sudėjus, medalių skaičius įspū dingas – net 136! VD inf.
Sėkmė: klubo „Tornado“ laimė
jimų sąraše per trejus metus – net 136 prizinės vietos.
„Shutterstock“ nuotr.