2012-10-12 Santaka

1

Penktadienis, spalio 12, 2012

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė REMIA

Nr. 61

santaka

„Či­go­nų ba­ro­nas“: ieš­ko­ji­mų ke­liai ir klyst­ke­liai

Siu­že­tas: „Či­go­nų ba­ro­ne“, kaip ir vi­so­se ope­re­tė­se, ap­stu mei­lės int­ri­gų, tri­kam­pių, ke­tur­kam­pių.

Gra­ž i­na Dai­naus­kie­nė Muzikologė

K

au­no vals­ty­bi­nia­me mu­ zi­ki­nia­me teat­re (KVMT) – prem­je­r i­n is Jo­h an­ no Straus­so „Či­go­nų ba­ ro­no“ šur­mu­lys, nu­si­tę­sian­tis iki lapk­ri­čio pa­bai­gos. Pir­mie­siems žiū­ro­vams sce­nos už­dan­ga pa­ki­lo pa­sku­ti­nį rug­sė­jo sa­vait­ga­lį – trys spek­tak­liai iš ei­lės: rug­sė­jo 28, 29 ir 30 d. Pa­si­žy­min­ti iš­šū­kiais ir ieš­kan­ti nau­jų sce­ni­nių spren­di­ mų sta­ty­to­jų bri­ga­da (re­ži­sie­rius

Ge­di­mi­nas Še­dui­kis, di­ri­gen­tas Vir­gi­li­jus Vi­soc­kis, sce­nog­ra­fas ir švie­sų dai­li­nin­kas An­du Du­mit­ res­cu (Ru­mu­ni­ja), kos­tiu­mų ir gri­ mo dai­li­nin­kas Juo­zas Stat­ke­vi­čius, cho­reog­ra­fas Dai­nius Ber­vin­gis) tei­gi­niais apie bū­si­mą pa­sta­ty­ mą int­ri­ga­vo dar prieš prem­je­rą.

Tuo la­biau kad šiais lai­kais ope­re­ tės kla­si­kos vei­ka­lu su­do­min­ti iš­ le­pin­tą žiū­ro­vą ga­li­ma tik dviem bū­dais: pa­si­rin­kus tra­di­ci­nio pa­ sta­ty­mo ke­lią – su­ža­vė­ti iš­skir­ti­ne at­li­ki­mo ko­ky­be, o jei tam pa­jė­gu­ mų ne­pa­kan­ka – su­kti ne­pra­min­

La­bai grei­tai švel­ni ly­ri­ka pa­ su­ka ties­mu­ko sek­sua­lu­mo sce­ nų kryp­ti­mi. Kas tai – no­ras pri­vi­ lio­ti žiū­ro­vą že­ mų­jų po­rei­kių ak­cen­tais?

Mar­ty­no Alek­sos nuo­tr.

tais ori­gi­na­laus spren­di­mo ieš­ko­ ji­mų ta­kais. Ri­zi­kin­ga, bet bent jau pra­di­nis dė­me­sys ga­ran­tuo­tas.

Per­nai ope­rą „Liu­či­ja di La­mer­ mur“ KVMT sta­tęs jau­nas re­ži­sie­ rius G.Še­dui­kis (pa­sta­ty­mo me­no va­do­vė Da­lia Ibel­haup­tai­tė) šie­ met „Či­go­nų ba­ro­ną“ re­ži­sa­vo sa­ va­ran­kiš­kai.

Po pir­mų­jų spek­tak­lių sce­nos kū­ri­nys, lyg ga­vęs pir­mų­jų žiū­ro­vų pa­lai­mi­ni­mą, pra­de­da sa­va­ran­kiš­ką gy­ve­ni­mą. Nus­lo­pus prem­je­ri­niam jau­du­liui, nu­si­glu­dins ašt­res­ni re­ ži­sū­ros kam­pai, blanks spal­vų ašt­

ru­mas, spek­tak­lio dra­bu­žio siū­lės pri­si­de­rins ir prie at­li­kė­jų, ir prie žiū­ro­vų. Vis dėl­to pa­grin­di­nis pa­ sta­ty­mo vei­das iš­liks. Koks gi tas „Či­go­nų ba­ro­no“ vei­das Kau­no mu­zi­ki­nia­me teat­re po ket­vir­to­jo spek­tak­lio, įvy­ku­sio spa­lio 3-ią­ją?

Prieš prem­je­rą skel­bia­mi anon­ sai int­ri­ga­vo ir kė­lė su­si­do­mė­ji­ mą. Jau skam­bant pa­žįs­ta­miems J.Straus­so me­lo­di­jų vin­giams ope­ re­tės įžan­go­je, pir­mo įspū­džio lau­ ki­mas ne­prail­go – mu­zi­ka iš teat­ro or­kest­ri­nės gel­mių lie­jo­si sklan­džiai ir įti­ki­na­mai.

2

2

Penktadienis, spalio 12, 2012

santaka /teatras

„Či­go­nų ba­ro­nas“: ieš­ko­ji­mų ke­liai ir klyst­ke­liai Pa­ga­liau ky­la už­dan­ga...

1 Pir­ma­sis įspū­dis la­bai svar­bus, daž­nai – lem­tin­gas. Pir­

ma į gal­vą atė­ju­si min­tis, iš­vy­ dus sce­no­vaiz­dį: teat­ras pra­si­de­da nuo dra­bu­ži­nės, o „Či­go­nų ba­ro­ no“ vyks­mas – nuo per­si­ren­gi­mo kam­ba­rio: sce­no­je ke­li per­so­na­žai sku­ba iš­si­ner­ti iš kas­die­nės spor­ti­ nės ap­ran­gos, pa­keis­da­mi ją veng­ rų tau­ti­niais kos­tiu­mais.

Sta­tiš­ką­ją re­gi­nio da­lį su­da­ro du na­me­liai ant ra­tų, tar­si įkū­ni­jan­tys či­go­niš­ko kla­jok­liš­ko gy­ve­ni­mo dva­sią. Kaip vė­liau paaiš­kė­ja, vie­ na­me jų glau­džia­si tur­tin­go veng­ ro Žu­pa­no – kiau­lių ūkio sa­vi­nin­ko šei­my­na, o ki­ta­me – či­go­nė Čip­ra su gra­žuo­le duk­ra. Per­ša­si min­tis apie sce­nog­ra­fo ke­ti­ni­mą vaiz­di­ nių sim­bo­lių kal­ba ak­cen­tuo­ti ne tik či­go­nams ne­bes­ve­ti­mą mig­ra­ ci­jos bruo­žą. Išs­kir­ti­nai puoš­nūs veng­rų tau­ti­niai dra­bu­žiai, ku­riais vil­ki veng­rus įkū­ni­jan­tys cho­ris­tai, skel­bia prie­šin­gai – tra­di­ci­ją ir pri­ si­ri­ši­mą prie sa­vo gim­to­jo kraš­to. Šį prieš­ta­ra­vi­mą ban­do­me iš­siaiš­kin­ ti sek­da­mi re­ži­sie­riaus spren­di­mą.

Užuo­mi­ną lyg ir ran­da­me – pra­ di­nė­je sce­no­je ma­to­me be­si­blaš­ kan­tį žmo­ge­lį (Oto­ka­rą), įnir­tin­gai ieš­kan­tį lo­bio su me­ta­lo de­tek­to­ riu­mi – ma­te­ria­lu ir šiuo­lai­kiš­ka.

Pri­si­me­nant tra­di­ci­nių pa­sta­ty­ mų idė­ją, kad di­džiau­sias tur­tas – gim­ti­nė ir na­cio­na­li­nis iš­di­du­mas, min­ty­se nu­si­drie­kia pa­ra­le­lės tarp šių įvaiz­džių. Vė­liau paaiš­kė­ja, kad vis­kas pri­mi­ty­viai že­miš­ka – su­ ras­ti pi­ni­gai ir bran­ge­ny­bės kil­niai ati­duo­da­mi hu­sa­rams, už­ver­ba­vu­ siems či­go­nus į ka­ro tar­ny­bą. Tai­gi dva­sin­gu­mo ir mei­lės gim­ta­jai že­ mei ne­la­bai pa­jun­ta­me, kaip ir mus su­pan­čia­me da­bar­ties pa­sau­ly­je.

Ki­ta siu­že­to li­ni­ja – ly­ri­nė. Ko­ kia gi ope­re­tė be mei­lės int­ri­gų, tri­kam­pių, ke­tur­kam­pių ir ki­to­kių per­ipetijų? Jų pa­kan­ka ir čia. La­bai grei­tai švel­ni ly­ri­ka pa­su­ka ties­ mu­ko sek­sua­lu­mo sce­nų kryp­ti­ mi. Kas tai – no­ras pri­vi­lio­ti žiū­ ro­vą že­mų­jų po­rei­kių ak­cen­tais?

Ar ban­dy­mas at­kar­to­ti pi­gų me­di­ jų kul­tū­ros jau­ką iš te­le­vi­zi­jos ek­ra­ nų? Ar tik to­kių po­rei­kių ly­giu bu­ vo įver­tin­tas teat­ro lan­ky­to­jas? Ar sie­kia­ma, kad bū­tent toks pri­mi­ ty­vus žiū­ro­vas atei­tų į teat­rą? Ma­ nau, ab­so­liu­čiai di­džio­ji da­lis žiū­ ro­vų nuo šio jau­ko nu­si­su­ko. Tuo la­biau kad ir at­li­kė­jams, kaip ma­ty­ ti, ne­la­bai se­ka­si įgy­ven­din­ti šį re­ ži­sū­ri­nį spren­di­mą.

Lie­tu­vo­je na­cio­na­li­nė kul­tū­ra for­muo­ja­ma re­mian­tis pro­fe­sio­na­ liu – va­di­na­muo­ju aukš­tuo­ju me­ nu. Bū­tent dėl jo pa­sie­ki­mų esa­me ryš­kūs ir pa­ste­bi­mi pa­sau­ly­je. Ban­ dant kul­tū­ros reiš­ki­nius li­be­ra­li­zuo­ ti, pa­tai­kau­jant glo­ba­li­za­ci­jos pro­ ce­sams, ky­la pa­vo­jus su­si­ni­ve­liuo­ti su dėl glo­ba­li­za­ci­jos be­si­for­muo­jan­ čia be­vei­de kul­tū­ra, pra­ran­dant sa­ vą­sias kul­tū­ri­nes ver­ty­bes ir iš­skir­ ti­nu­mą. To­dėl nau­ja­ja­me pa­sta­ty­me įpras­tų es­te­ti­nių ver­ty­bių ieš­kan­tis iš­pru­sęs žiū­ro­vas ga­li ir nu­si­vil­ti.

Ne­nu­nei­giant sta­ty­to­jų triū­so, vis dėl­to no­rė­tų­si glau­des­nio su­

ku­ria­me tarp de­ko­ra­ci­jas kei­čian­ čių dar­bi­nin­kų kuk­liai šmėkš­te­lė­ja ir pa­ties re­ži­sie­riaus vei­das. Taip ir pri­si­me­ni vie­ną so­vie­ti­nio ki­no re­ ži­sie­rių, mėgs­tan­tį pri­si­sta­ty­ti sa­vo sta­ty­tų fil­mų ma­si­nių sce­nų epi­zo­ duo­se ne­ti­kė­čiau­siais ra­kur­sais.

Smulk­me­nų ir de­ta­lių ka­lei­dos­ ko­pe nu­ken­čia dra­ma­tur­gi­jos di­ na­mi­ka, kul­mi­na­ci­ja nei­šau­ga, ne­lie­ka ir ka­tar­sio. Ar il­gai gy­vuos spek­tak­lis, ku­ris ne­jau­dins žiū­ro­ vo, ne­su­ža­dins gi­les­nių ap­mąs­ty­ mų? Kur tau­ri­na­ma­sis me­no po­ vei­kis, bū­din­gas aukš­ta­jam me­nui?

Nors opo­nen­tai ga­li prieš­ta­rau­ti, kad ope­re­tė – per men­kas žan­ras pre­ten­duo­ti į di­de­les me­no aukš­ tu­mas. Vis dėl­to pra­mo­gai skir­ ta. Bet juk ne­bū­ti­nai tai, kas skir­ ta pra­mo­gai, tu­rė­tų bū­ti pi­ges­nės me­ni­nės ver­tės.

Spren­di­mas: spek­tak­lio he­ro­jus į skir­tin­gas sto­vyk­las pa­da­li­ja ir spal­vos, ku­rio­mis žai­džia kū­rė­jai, – veng­

rų dra­bu­žiai iš­skir­ti­nai puoš­nūs, o či­go­nų – vien juo­di.

Ar­tū­ro Mo­ro­zo­vo nuotr.

Pliu­sas: ap­lo­dis­men­tų nu­si­pel­nė jau vien tas fak­tas, kad pa­si­rink­tas netra­di­ci­nis kla­si­ki­nio vei­ka­lo spren­

di­mas.

si­kal­bė­ji­mo tarp at­ski­rų spek­tak­ lio sri­čių. Ats­ki­rai žvel­giant į sce­ nog­ra­fi­ją, re­ži­sū­rą, kos­tiu­mų ar cho­reog­ra­fi­jos spren­di­mus, vi­si jie

Ver­ti­nant nau­ją­ jį pa­sta­ty­mą, rei­ kė­tų džiaug­tis, kad vyks­ta kū­ry­bi­niai ieš­ko­ji­mai, kai ka­ da net ir su nuo­sto­ liais. Vis dėl­to ne­ ma­žai ir ran­da­ma. iš­ra­din­gi ir įdo­mūs – sim­bo­liais kal­ban­tis sce­no­vaiz­dis, žvilgs­nį pri­kaus­tan­tys dra­bu­žiai, di­na­miš­

Mar­ty­no Alek­sos nuo­tr.

ki ir tu­ri­nin­gi šo­kiai... Žvel­giant į jų vi­su­mą iš­ky­la prieš­ta­ra­vi­mų, ku­rie ver­čia abe­jo­ti spek­tak­lio sta­ty­to­jų bend­ros kon­cep­ci­jos nuo­sek­lu­mu ir vien­ti­su­mu.

Mu­zi­ki­nės sce­nos me­nas tu­ ri jau­din­ti žiū­ro­vą, dir­gin­da­mas įvai­rias jus­les – vaiz­dais, mu­zi­ka, ju­de­siu, duo­ti pe­no ir ap­mąs­ty­ mams, ne­si­bai­gian­tiems su nu­si­ lei­džian­čia sce­nos už­dan­ga. Da­ bar gi ga­li­ma įžvelg­ti daug at­ski­rų de­ta­lių, pra­ne­rian­čių pro žiū­ro­vų akis, men­kai su­si­ju­sių tar­pu­sa­vy­ je, tik iš­ke­lian­čių klau­si­mus – dėl ko? O gal ir ge­rai?

Juk po spek­tak­lio žiū­ro­vas išei­ na su­si­mąs­tęs: ką sim­bo­li­zuo­ja ka­ ti­nas, pa­vy­dė­ti­nai ra­miai įsi­tvir­ti­ nęs ant vie­no sce­nos vy­ru­ko pe­čių?

Ko­dėl sa­vim pa­ten­kin­ta ir nie­kur emig­ruo­ti ne­ke­ti­nan­ti veng­rų šei­ my­na įsi­kū­ru­si na­me­ly­je ant ra­ tų? Ir ko­dėl jų dra­bu­žiai iš­skir­ti­nai puoš­nūs, o či­go­nų – vien juo­di, kai ži­no­ma, jog či­go­nams, ypač mo­te­ rims, bū­din­gi mar­gi, spal­vin­gi ap­ da­rai?

Aso­cia­ci­jų ­ke­lia veng­rių šo­kis, pri­me­nan­tis kan­ka­ną, fi­na­li­nė­je sce­no­je prie­ka­lo dū­žiai ver­čia pri­ si­min­ti Giu­sep­pe’s Ver­di „Tru­ba­ dū­rą“, ne­ju­čia pra­de­di įtar­ti, kad ir Žu­pa­no na­me­lis ant ra­tų aukš­ tyn lė­tai ky­la ne šiaip sau. Tie­ sio­giai pa­nau­do­tos me­di­jų tech­ no­lo­gi­jos prieš tre­čią­jį veiks­mą, su­tau­py­da­mos per­trau­ką, už­dan­ gos klos­tė­se vaiz­do įra­šu pri­sta­to pa­ruo­šia­muo­sius sce­nos dar­bus,

Pui­ki cho­reog­ra­ fi­ja, dar­nūs cho­ rai, nuo­šir­dus so­ lis­tų dar­bas, at­sa­ kin­gai skam­ban­ tis or­kest­ras tu­rė­tų klau­sy­to­jams pa­ lik­ti ge­rą įspū­dį.

Ne­rei­kė­tų su­pras­ti, kad šis pa­ sta­ty­mas nu­si­pel­no vien kri­ti­kos.

Jau pa­ts fak­tas, kad tai ne tra­di­ ci­nis kla­si­ki­nio vei­ka­lo spren­di­ mas, ak­ty­vi­na dė­me­sį. O nuo­mo­ nių ga­li bū­ti ir bus vi­so­kių. Vis dėl­to pui­ki cho­reog­ra­fi­ja (šo­kis su šluo­to­mis tik­rai vi­siems su­teiks tei­gia­mų emo­ci­jų), dar­nūs cho­rai, nuo­šir­dus so­lis­tų dar­bas, at­sa­kin­ gai skam­ban­tis or­kest­ras tu­rė­tų klau­sy­to­jams pa­lik­ti ge­rą įspū­dį.

Po spek­tak­lio šil­tais ap­lo­dis­men­ tais bu­vo ap­do­va­no­ti vi­si at­li­kė­jai.

Ypač aud­rin­gai bu­vo su­tik­ta Sa­fi – Gi­ta­na Peč­ky­tė, įti­ki­mai kū­ru­si či­ go­nai­tės vaid­me­nį ir mu­zi­ki­ne, ir ak­to­ri­ne pra­sme. Jos par­tne­ris Ba­ rin­ka­jus (Aud­rius Ru­be­žius) kol kas ge­ro­kai at­si­lie­ka ir vo­ka­lu, ir rit­mo po­jū­čiu, ir dar­na su di­ri­gen­to mos­ tu, si­tua­ci­ją pa­ge­rin­da­mas tik due­ tų sce­no­se.

Vis dėl­to, ver­ti­nant nau­ją­jį pa­ sta­ty­mą, rei­kė­tų džiaug­tis, kad vyks­ta kū­ry­bi­niai ieš­ko­ji­mai, kai ka­da net ir su nuo­sto­liais. Vis dėl­ to ne­ma­žai ir ran­da­ma. Sta­ty­to­ jų ko­lek­ty­vas ne­sto­ko­ja kū­ry­bi­ nės fan­ta­zi­jos, tad, rei­kia ti­kė­tis, dar su­lauk­si­me ne vie­no sėk­min­go me­ni­nio pro­jek­to, o teat­ro re­per­ tua­ras pra­tur­tės dis­ku­si­jų ir įvai­rių ver­ti­ni­mų su­ke­lian­čių spek­tak­lių.

Blo­giau bū­tų, jei po prem­je­ros tvy­ ro­tų iš­kal­bin­ga ty­la. Tik gai­la, kad re­ži­sū­ri­nių ir vi­zua­li­nių ieš­ko­ji­mų pe­ri­pe­ti­jos, tap­da­mos svar­biau­sia spek­tak­lio do­mi­nan­te, pri­kaus­ to žiū­ro­vo dė­me­sį, nu­to­lin­da­ma jį nuo mu­zi­kos, kaž­ka­da bu­vu­sios svar­biau­siu kū­ri­nio ele­men­tu, o da­bar tam­pan­čios ant­raei­liu, žiū­ ro­vo dė­me­sio ne­blaš­kan­čiu fo­nu.

3

penktadienis, spalio 12, 2012

santaka/šokis

Magija: puodas – vienas iš A.Juren naudojamų moteriškojo pasaulio simbolių.

Ma­giš­ka­sis mo­te­riš­ku­mas

XXII šiuo­lai­ki­nio šo­kio fes­ti­va­ly­je „Au­ra“ pa­ro­dy­tas An­nie Dor­sen ir An­ne Ju­ren šo­kio mo­nos­pek­tak­lis „Ma­giš­ka“ ne­ga­lė­ jo pa­lik­ti abe­jin­gų. Ką ko­mu­ni­ka­vo nuo­gas šo­kė­jos kū­nas, vir­tęs reikš­min­ga pa­sta­ty­mo prie­mo­ne?

Sil­vi­ja Či­žai­tė-Ru­do­kie­nė Teat­ro­lo­gė

Vis­kas pra­si­de­da nuo mo­ters. Jei­ gu lei­si­me min­tims kla­jo­ti ste­bint spek­tak­lį (o šioms ne­pak­lus­niai klai­džio­ti nie­kas neužd­raus), ne­ty­ čia už­kliū­si už to­kių pa­są­mo­nės už­ ka­bo­rių, ku­riuo­se iš­si­krapš­ty­si at­si­ mi­ni­mus apie ga­lin­giau­sios dan­gaus ir že­mės dei­vės Lai­mos kul­tą, bu­vu­ sį Lie­tu­vo­je, ma­no­ma, šak­ni­mis sie­ kian­tį net ak­mens am­žiaus lai­kus.

At­si­min­si kaž­ko­kia­me mu­zie­ju­ je ar nuo­trau­ko­je ma­ty­tas ap­va­lai­ nas skulp­tū­rė­les su nu­ka­ru­sia, jau ne vie­ną kar­tą iš­mai­ti­nu­sia krū­ti­ ne. Po to stai­ga ga­li šok­te­lė­ti tūks­ tant­me­čiais į prie­kį ir iš is­to­ri­jos ži­nių at­kas­ti, kad, ne­pai­sant su­ dė­tin­gos is­to­ri­nės si­tua­ci­jos Lie­tu­ vo­je, 1905 m. Vil­niu­je bu­vo įsteig­ ta pir­mo­ji mo­te­rų or­ga­ni­za­ci­ja jų tei­sėms gin­ti. Ir nors spek­tak­ly­je neiš­gir­si nė vie­no žo­džio ar neiš­ vy­si nė vie­no rek­vi­zi­to, ku­ris bent kiek spe­ci­fiš­kai pri­min­tų Lie­tu­ vą, nes šis su­si­de­da iš ke­le­to per­ for­man­sų, ku­rie su ma­no gim­tą­ ja ša­li­mi tu­ri tiek bend­ro kiek Yo­ko Ono pa­ži­no­jo Jur­gį Ma­čiū­ną ar­ba

Jo­ną Me­ką, ta­čiau kaž­ko­kia bend­ ra, už­ko­duo­ta ir gal net kaž­kiek mi­ ti­ne praei­ti­mi lie­tu­viš­ka­sis žiū­ro­ vas pri­si­de­da prie ma­gi­jos kū­ri­mo, ku­ri, pa­si­ro­do, nė­ra to­kia to­li­ma ar neat­pa­žįs­ta­ma, jei pri­me­na as­me­ ni­nius ar­che­ti­pus.

O vis­kas dar kar­tą pra­si­de­da nuo ma­gi­jos. Ma­gi­ja šo­ky­je ku­ria­ ma ke­liais sluoks­niais ar­ba dvi­gu­ bo ko­da­vi­mo prin­ci­pu. Pir­miau­ sia tie­sio­giai, kai ga­li pra­dan­gin­ti kiau­ši­nį, iš ką tik bu­vu­sio tuš­čio puo­do iš­trauk­ti lie­me­nė­lę, žais­ ti su no­si­nai­te ir ma­nev­ruo­ti ki­tais ste­reo­ti­pi­niais triu­kais. Yra dar ir ta ki­ta ma­gi­ja – tai to­kie ste­buk­lai kaip ge­bė­ji­mas ma­ni­pu­liuo­ti kon­ teks­tais, į ste­buk­lų lau­ką įtrauk­ ti jau kaž­ka­da bu­vu­sius me­ni­nius įvy­kius, in­te­lek­tua­liai žais­ti ir kū­ rė­jo, ir žiū­ro­vo ži­nio­mis bei su­vo­ ki­mu. Štai čia ir pra­si­de­da tik­rie­ji triu­kai, tik­ro­ji ma­gi­ja.

Ger­bia­mam kvadratui/dėžei bai­ gus sa­vo mo­no­lo­gą, žiū­ro­vai iš­ vys­ta 8-ojo de­šimt­me­čio Mart­hos Ros­ler vir­tu­vės se­mio­ti­ką. Šiuo me­tu kiek­vie­nas tu­ri tei­sę su­trik­ti ar­ba at­si­dus­ti – juk tai jau ma­ty­ta ir gir­dė­ta. Tuo­met iš šios „skry­bė­

lės ima­mas trauk­ti triu­šis“. Šo­kė­ja (An­ne Ju­ren), var­dy­da­ma paim­tus daik­tus, ima ro­dy­ti ele­men­ta­rius triu­kus: iš pra­džių iš­trau­kia puo­ de­lį iš tuš­čio puo­do, ta­da iš­drą­ sė­ja­ma ir vie­toj puo­de­lio at­si­ran­ da lie­me­nė­lė, kol ga­lų ga­le iš krū­tų iš­trau­kia­mas pie­nas.

Šį kar­tą mo­te­rys lei­ do šmaikš­čiai pa­ pokš­tau­ti sa­vo ir kar­tu vi­sų mo­te­rų kū­nų te­ma.

Taip per vi­są pasirodymą/spek­ taklį žai­džia­ma su at­pa­žįs­ta­mais me­no lau­ko įvy­kiais, kad ir Yo­ko Ono „Cut Pie­ce“ kū­ri­niu, ta­čiau juos kaž­kiek trans­for­muo­jant, su­ pi­nant su ma­giš­kai­siais triu­kais.

Tai šiek tiek pri­me­na Cin­dy Sher­ man kel­tą klau­si­mą apie ori­gi­na­ lu­mą ir au­to­rys­tę, kai, per­fo­tog­ra­ fa­vus vie­ną ori­gi­na­lų me­no kū­ri­nį, nuo­trau­kai ga­li­ma su­teik­ti jau ki­ to me­ni­nin­ko pa­var­dę, ir tuo­met ky­la klau­si­mas, ku­ris yra tik­ra­sis

ori­gi­na­las? Ste­bint šį ma­giš­ką šo­ kio spek­tak­lį vis no­ri­si mi­nė­ti mo­ te­riš­kas pa­var­des ir šių kū­ri­nius ar idė­jas, ta­čiau ne­bū­ki­me sek­sis­tai, nes Ro­lan­do Bart­he­so au­to­riaus mir­ties idė­ja taip pat ne­pras­lys­ta pro akis. Ori­gi­na­lu­mas, su­si­de­dan­ tis iš jau gir­dė­tų, ma­ty­tų ir skai­ty­tų žo­džių, veiks­mų, ku­riems reikš­mes ga­li su­teik­ti tik pa­ts su­vo­kė­jas. Taip ir šia­me spek­tak­ly­je re­ži­sie­rės An­ nie Dor­sen ir An­ne Ju­ren tar­si re­ ziu­muo­ja, per­dir­ba ir sa­vaip per­ tei­kia se­niau įvy­ku­sių pa­si­ro­dy­mų nuo­tru­pas, jas in­terp­re­tuo­ja, o žiū­ ro­vai tu­ri tai priim­ti per sa­vo su­ vo­ki­mo pri­zmę ir dar kar­tą pe­rin­ terp­re­tuo­ti. Ži­no­ma, de­ra ne­pa­mirš­ti ir mo­ ters kū­no ma­gi­jos. Šį kar­tą jis iš­ nuo­gi­na­mas, pa­tei­kia­mas na­tū­ra­ lus ir ke­rin­tis ne tik sa­vo tik­ru­mu, ta­čiau pa­pil­do­mai pri­tai­ko­mas ir kaip ste­buk­lin­go­ji laz­de­lė ar la­ biau dė­žu­tė, iš ku­rios ne­tgi tie­ sio­g i­n e žo­d žio pra­s me ga­l i­m a iš­t rauk­t i pra­d in­g u­s ią no­s i­n ai­ tę, ka­lė­di­nę švie­čian­čią gir­lian­dą ar de­gan­čią lem­pu­tę, ku­ri pa­de­ da iš­vys­ti dar vie­no per­for­man­so pro­jek­ci­jas. Į mo­ters kū­ną ga­li­ma žvelg­ti ne­vie­na­reikš­miš­kai, vie­ na iš ga­li­my­bių tai da­ry­ti yra su­ tel­kiant įspū­dį, kon­cent­ruo­jant žvilgs­nį į sek­sua­lu­mą, ska­ti­nant geis­mą, ta­čiau šį kar­tą mo­te­rys lei­do šmaikš­čiai pa­pokš­tau­ti sa­ vo ir kar­tu vi­sų mo­te­rų kū­nų te­ ma. Nuo­ga at­li­kė­ja, ku­ri vie­nu mo­men­tu už­si­den­gia sa­vo vei­dą ir ima mo­no­to­niš­kai ju­dė­ti, stai­

ga pra­de­da dūk­ti sce­no­je, šok­ti skam­bant tran­kiai mu­zi­kai, įjun­ gia­mos švie­sos žiū­ro­vų sa­lė­je ir tar­si per ro­ko kon­cer­tą ste­bė­to­jai ran­kos ju­de­siais kvie­čia­mi pri­ si­jung­ti ir links­min­tis kar­tu (ge­ rai tai ar ne, ta­čiau at­si­ra­do sa­lė­je žiū­ro­vų, ku­rie vir­to ak­ty­viais da­ ly­viais ir pri­si­jun­gė pa­kvie­tus, įsi­ jau­tė į mu­zi­ką ir šė­lo su at­li­kė­ja).

Ver­ta pri­si­min­ti, kad pra­si­dė­ jęs fe­mi­nis­ti­nis ju­dė­ji­mas ak­ty­viai sie­kė ly­gia­ver­čių mo­te­rų ir vy­rų tei­sių, įsi­tvir­ti­ni­mo vi­suo­me­nė­je.

Vis dėl­to nū­die­nos pa­sau­ly­je disk­ ri­mi­na­ci­jos, kad ir kaip bū­tų gai­ la, vis dar at­si­ran­da, ta­čiau pra­bil­ ti apie mo­te­rį ir šios eg­zis­ten­ci­ją bei kū­niš­ku­mą pa­si­ro­do įma­no­ma ir per­dir­bi­mo bū­du. Pa­si­nau­do­ jant anks­čiau pa­si­ro­džiu­siais, kai ku­riais pro­vo­ka­ty­viais, kai ku­riais ne tiek, me­ni­niais įvy­kiais, flu­xus žai­di­mo prin­ci­pu ne­pa­moks­lau­ti ar mo­ra­li­zuo­ti, ta­čiau, kad ir pa­ro­ dy­ti triu­kus, ku­riuos at­lik­ti ga­li tik mo­te­riš­ka­sis pra­das. Ir kiek­vie­nam su­tei­kiant lais­vą pa­si­rin­ki­mą – pa­ smerk­ti, iš­tei­sin­ti ar ig­no­ruo­ti.

Tad ga­li­ma su­pras­ti, kad spek­ tak­lis iš­ties apie mo­te­rį ir/ar mo­te­ ris, ta­čiau tik­rai nė­ra tik joms skir­ tas. Kaip ir tos stam­buo­lės dei­vės, ku­rios ne­bu­vo tik mo­te­rų gar­bi­ na­mos, ta­čiau ak­tua­lios ir die­viš­ kos tiek vy­riš­ka­jai, tiek mo­te­riš­ka­ jai pu­sei. Na, o jei­gu to ir ne­ra­do­te spek­tak­ly­je, tai bent ga­lė­jo­te pa­si­ gro­žė­ti ar pa­si­ste­bė­ti triu­kais sce­ no­je. Ne­ži­nia, ar to­kių dau­giau kur nors iš­vy­si­me.

4

penktadienis, spalio 12, 2012

santaka /tavo krantas

Tre­čias dru­ge­lis, pa­li­kęs ko­ko­ną Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė

v.skucaite@kaunodiena.lt

Jau ga­li­ma pa­ska­nau­ti ži­no­mo li­ te­ra­tū­ros maiš­ti­nin­ko Gin­ta­ro Pa­ tac­ko ir KTU Tarp­tau­ti­nių stu­di­ jų cent­ro di­rek­to­riaus pro­f. Ar­vy­ do Pa­le­vi­čiaus kū­ry­bi­nio bend­ra­ dar­bia­vi­mo vai­siaus: pa­si­ro­dė tre­ čias jų bend­ros kū­ry­bos lei­di­nys – iliust­ruo­ta poe­zi­jos kny­ga „Pa­sau­ lis, ku­rio nė­ra“.

„Gin­ta­ras su­tei­k ė man vi­s iš­k ą imp­ro­vi­za­ci­jos lais­vę – iš­si­rink­ ti iš jo anks­ty­vo­sios kū­ry­bos tuos ei­lė­raš­čius, ku­rie man ar­ti­miau­ si, ir iliust­ruo­ti juos sa­vo anks­ čiau su­kur­tais ta­py­bos dar­bais.

Tai ma­no in­di­vi­dua­lus po­žiū­ris į

poe­to kū­ry­bą – pa­si­rin­kau tuos jo ei­lė­raš­čius, ku­rie te­ma, nuo­ tai­ka ko­re­liuo­ja su ma­no abst­ rak­čios ta­py­bos dar­bais“, – kny­ gos at­si­ra­di­mo iš­ta­kas pri­si­me­na A.Pa­le­vi­čius.

Se­niai vie­nas ki­tą pa­žįs­tan­tys tos pa­čios kar­tos at­sto­vai pa­su­ ko su­dė­tin­gu maiš­tin­gos poe­zi­ jos ir abst­rak­čios kū­ry­bos sin­te­ zės ke­liu.

G.Pa­tac­ko nuo­mo­ne, dai­li­nin­ kui pa­vy­ko har­mo­ni­zuo­ti abst­ rak­čią ta­py­bą su jo anks­ty­vą­ja poe­zi­ja. Sa­vi­tu kal­bė­ji­mo ir mąs­ ty­mo sti­liu­mi pasižymintis poe­ tas per kny­gos pri­sta­ty­mą šį kar­tą neįp­ras­tai ma­žai šmaikš­ta­vo. Tik pa­žė­rė ne vie­ną sa­vo anks­ty­vo­ sios kū­ry­bos per­liu­ką iš dar da­žais

kve­pian­čios kny­gos, ku­rio­je ra­gi­ na „Su­ži­bėt va­sa­ri­nėm var­som,/ At­sis­to­ti prieš Die­vo ikoną/ Ir pa­ kilt su­plas­no­jus vir­šun, –/ Taip dru­ge­lis pa­lie­ka ko­ko­ną“.

Kny­ga „Pa­sau­lis, ku­rio nė­ra“ – tre­čias spal­vin­gas vi­so­mis pra­smė­ mis dru­ge­lis, pa­ki­lęs iš ta­py­bos ir poe­zi­jos ko­ko­no. Tai pa­tvir­ti­no ir kny­gos pri­sta­ty­me da­ly­va­vę kū­rė­ jai. „Die­vas da­vė ir dar drėb­te­lė­jo“, – taip apie kū­rė­jų sim­bio­zės tre­čią vai­sių pa­sa­kė dai­li­nin­kė Ire­na Mi­ ku­li­čiū­tė.

Ren­gi­nio pa­bai­go­je G.Pa­tac­kas pra­ne­šė, kad jau už­bai­gė nau­ją sa­ vo kū­ri­nį, ku­ris va­din­sis „Ma­žo­ji die­viš­ko­ji kom­pa­ni­ja“. Tad šie­met lau­kia­ma dar vie­nos šio li­te­ra­tū­ros maiš­ti­nin­ko poe­zi­jos kny­gos.

Pa­ra­dok­sas: G.Pa­tac­ko ir A.Pa­le­vi­čiaus kū­ry­bi­nės sim­bio­zės re­zul­ta­

tas – skai­ty­to­jams pa­do­va­no­tas pa­sau­lis, ku­rio nė­ra.

And­riaus Alek­sand­ra­vi­čiaus nuo­tr.

Gin­ta­ras Pa­tac­kas

Mo­ti­nai Kai ta­vim aš mai­ti­naus, kai bu­vu aš pil­nas Ta­vo ne­ri­mo kil­naus tar­tum auk­so vil­nos, Kai be val­ties aš plau­kiau eže­rais ir jū­rom, kai ju­dė­jau ir blaš­kiaus, bū­da­mas fi­gū­rom Tai vie­no­kiom, tai ki­tom: ąžuo­las ir lie­pa, Beb­ras, o už va­lan­dos pan­te­ra sau­lė­ta, Ka­da jun­gė mus gi­ja, su­ktą kil­pą vi­jo, Bu­vo ge­ra gim­do­je, lyg tarp ka­la­vi­jų, Sau­giai pri­deng­tas sky­du ir pri­glau­dęs au­sį, Ne­mir­tin­gų van­de­nų ap­gaub­tas klau­siau­si, Kas pa­sau­ly ši­ta­me: ra­di­jas ar ka­ras, Ar džiau­gies Bū­tim nau­ja, ar blaš­kais koš­ma­ruos?

Taip, mes bu­vom vie­nu du, ši­to­kie vie­no­di, Tar­tum Žo­dis po klai­dų su­si­ti­kęs Žo­dį.

Iš ta­vęs aš išė­jau į pa­sau­lį ši­tą, Kny­gą iš­min­ties skai­tau, kas joj pa­ra­šy­ta.

Tiek vi­so­kių pa­slap­čių, vi­so­kiau­sio me­no Ir klai­da­ti­kių min­čių, ir ne­lai­mių pe­no, – Nie­ko ge­ro ne­ran­du, bet ne­su var­guo­lis, Mo­ti­nos krau­ju šven­tu mai­ti­nuos lig šio­lei.

Ar­vy­das Pa­le­vi­čius. Ora­to­rius par­ke

Ora­to­rius par­ke Ir ki­tą kar­tą, kaip ei­li­nis šio mies­to pi­lie­tis, ant lais­vo suo­le­lio už­li­pęs, kal­bė­si praei­viams apie tei­su­mą, da­lin­si jiems į ran­kas kle­vo la­pus, kaip įro­dy­mą mei­lės, iš­si­rink­si kar­to­ni­nį ka­tar­sio tai­ki­nį ir svie­si strė­lę, ku­rią pa­ga­mi­nai nak­tį, slap­čia nuo na­miš­kių, į mies­čio­nio są­ži­nę, at­la­po­tą lyg švar­kas; už­si­mer­kęs nuo sau­lės švie­sos, ant par­ko suo­liu­ko, kal­bė­si įti­ki­na­mai, kal­bė­si į juos ir sa­ve at­pa­žin­si, nes te­ko lauk­ti il­gai, stum­dy­tis ei­lė­je prie ne­mir­tin­gu­mo ka­sų, te­ko už­deg­ti ži­bin­tą ne­mi­go nak­tį pa­kran­tėj, kur ne­gy­vą žu­vį liū­liuo­ja ne­ri­mo ban­gos, te­ko lauk­ti il­gai, kad, ryt­die­nos veiks­mą nu­ta­pęs jiems, pri­siek­tum: ne­grius ta­vo ka­ra­lys­tė į po­že­mius... Įka­li­nęs bal­są tarp smi­liaus ir go­mu­rio, kol di­dy­sis su sa­vo vėz­du ir smag­ra­čiu bu­di prie gy­vuo­nies, lai­do­ja­mo į už­marš­ties sei­fą, ei­si į juos vi­du­mi ir ne­bū­si at­mes­tas kaip teis­mo įro­dy­mas.

Ar­vy­das Pa­le­vi­čius. Mo­ti­nai

Me­di­ta­ci­ja prie lan­go Me­di­ta­ci­ja prie lan­go su ci­ga­re­te, ka­va, Kai TV vi­sai ap­span­go, pra­si­dė­jo ten ko­va, Kai žiū­ro­vai su­ne­ri­mę ken­tė, kas gi bus to­liau, Aš su­lau­kiau įkvė­pi­mo, kurs atė­jo pa­ga­liau Ši­toks ma­žas, ši­toks liūd­nas, el­ge­tos tuš­čiu mai­šu, be­tgi jam su­skam­bo liut­nios šių na­mų, šių vie­ni­šų, Ir stai­ga su­ži­bo švie­sos, daug fi­gū­rų, daug keis­tų Ėmė po­ryt apie Tie­są, apie san­da­rą daik­tų; Kam pa­le­tė, o kam – flei­ta, kam ju­dė­ji­mas žvaigž­džių, Ast­ro­lo­gas ar mer­gai­tė šiuo pa­ros me­tu gū­džiu Vis­ką me­tę, šok­ti puo­lė – ši­tiek daug links­mų drau­gų, Ant gal­vų kaip au­reo­lė pul­kas su­ka­si dru­gių.

Vi­sos erd­vės at­si­da­rė. pa­si­slė­pu­sios min­ty: Nie­ko blo­go, nie­ko ge­ro – gal to­dėl mes ne­kal­ti!

Ar­vy­das Pa­le­vi­čius. Me­di­ta­ci­ja prie lan­go