2012 10 25 durys

1

ketvirtadienis, spalio 25, 2012

MENO LEIDINYS Nr. 10 (208) www.durys.daily.lt Redaktorė Rita Bočiulytė r.bociulyte@kl.lt

Tapyba: Lidija SKAČKAUSKAITĖ-KUKLIENĖ. Žemės skara. 2012 m. Popierius, akrilas, 50x70 cm.

Langas

R.Marčiaus tapyba – Vilniuje Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) parodų salėje Vilniuje šiandien atidaroma klaipėdiečio Rolando Marčiaus tapybos paroda „Organiškos jungtys“.

Jos autorius gimė ir užaugo Lietuvos uostamiestyje. 1994–1998 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje, 1998–2009 m. gyveno ir kūrė JAV. Dabar jis – vėl Klaipėdoje, aktyviai dalyvauja parodose, pleneruose, organizuoja meno dirbtuves, šiemet tapo LDS nariu. Tapytojo darbai rodyti Niujorko, Čikagos, Memfio galerijose. Tik 2008 m. jis surengė pirmąją parodą Lietuvoje.

Naujausioje R.Marčiaus parodoje „Organiškos jungtys“ skleidžiasi chirurgiškai apnuoginanti rentgeno estetika. Autorius ieško santy-

kio tarp emocinės būsenos, prigimties ir fizinio kūno – kaip emocijos atspindi formą. R.Marčiaus paroda „Organiškos jungtys“ sostinėje veiks iki lapkričio 13 d.

Atidarė parodą Seime Nuo spalio 2-osios iki lapkričio vidurio Seimo galerijoje eksponuojama kretingiškės dailininkės Lidijos Skačkauskaitės-Kuklienės tapybos paroda.

Joje autorė rodo 22 paveikslus, kurių dauguma nutapyti šiemet, ruošiantis šiai parodai. Tai gamtos peizažai, daugiau rudens vaizdų su jos mėgstamais motyvais – obelimis, putinais, žolėmis vėjyje... Jie perfrazuoti, susimbolinti, išryškinti archetipiniai elementai... „Tokia tapybinė poezija“, – apibendrino Lidija,

tapanti akrilu ant popieriaus ir drobės a la prima maniera. Meistrystė kaligrafijos srityje jos tapybai suteikia linijos grakštumo, ekspresijos.

L.Kuklienė gimė 1961 m. Radviliškio rajone. Baigė Vilniaus dailės akademiją (VDA) ir magistrantūros studijas Lietuvos edukologijos universitete. Ji kuria kaligrafijos, tapybos, grafinio dizaino, ekslibrio srityse. Šiuo metu dėsto VDA Klaipėdos vizualiųjų komunikacijų dizaino katedroje, yra Lietuvos dailininkų sąjungos ir Lietuvos grafinio dizaino asociacijos narė. „Visus metus laukiau šios parodos, eilėje stovėjau, kad pakliūčiau į tą galeriją, – šypsodamasi pasakojo Lidija apie Kretingos rajono Kultūros skyriaus iniciatyva Seimo rūmuose atsidūrusią jos tapybą. – Nes ten vaikšto tie žmonės, kurie galbūt į meno galerijas net neužeina. Ir kitą misiją atlikau – nusivežiau ir Sei-

me parodžiau Klaipėdoje leidžiamus unikalius „Kaligrafijos sąsiuvinius“.

B.Šarkos „Paukščių lesykla“ „Paukščių lesykla Seimo restorane” – taip klaipėdietis menininkas Benas Šarka įvardijo savo 17 kūrinių kolekciją neįprastoje jiems vietoje.

Nuo spalio 10-osios visą mėnesį ją išties galima pamatyti Seimo restorane. Žinomas performeris, Gliukų teatro aktorius ir režisierius B.Šarka tuos „paukščius” daro daugiau nei 20 metų. Juos yra eksponavęs Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro kieme, Palangos Antano Mončio namuose-muziejuje, kur paroda susidomėjo keli seimūnai, užsidegę, kad Beno „paukščiai” „atskristų” ir pas juos. Dabar Vil-

niuje kolekcija papildyta naujais darbais. Benas tų „paukščių” yra padaręs daugybę – arti 100. Dauguma jų „išskrido” pas draugus, pats beturi gal dvi dešimtis.

Tie jo „paukščiai” – skirtingi, bet visi iš labai tvirtos medienos – ąžuolo, raudonmedžio. Ji rasta pajūryje, kaip ir visa kita, iš ko sukonstruotos Beno kompozicijos. Anot menininko, jūra per audras išmeta visko – bangų nugludintų lentų, senų odinių batų, spalvoto metalo indų, kitų lūženų.

Tai – puiki medžiaga kūrybai. Tik svarbiausia, Beno žodžiais, jos nesugadinti, neatimti autentiškumo, kuo mažiau ją liesti, dailinti, dažnai belieka tik sukomponuoti. Tik gaila, kad kuo toliau, tuo mažiau prie jūros to gero randa. „Bet man nėra kur skubėti. Juk nedarau tų „paukščių” konvejeriu”, – samprotavo jis. „Durų” inf.

2

ketvirtadienis, spalio 25, 2012

durys

Driežo ir Žiežulos rudens v „Kiekvienas bendradarbiavimo atvejis padeda augti“, – sakė vieno iš šio pokalbio dalyvių autoritetas ambient muzikos pradininkas Brianas Eno. Muzikos kūrėjas, garso dizaineris Kristijonas Lučinskas ir dainininkė, poetė Ieva Astromskaitė-Druja, prieš metus suvieniję kūrybines jėgas nuo 1998-ųjų gyvuojančiame muzikos projekte „Driezhas“, gali ne tik patvirtinti šią mintį, bet ir įvertinti augimo greitį ir „derlių“ – lapkritį dienos šviesą išvys jų subrandintas albumas „Gonija“.

Kristijonas Lučinskas:

Garso inžinerija yra nenutrūkstama kompromisų tarp meno ir fizikos paieška.

Dviese: „Driezhas“, prieš metus tapęs duetu, netrukus pristatys K.Lučinsko ir I.Astromskaitės-Drujos bendradarbiavimo rezultatą – naująjį al-

bumą „Gonija“.

Valerija Lebedeva

Muzikantas, Klaipėdos garso studijos „Soundprovocation“ įkūrėjas K.Lučinskas savo projektą „Driezhas“ sumanė prieš 15 metų, ir nuo tada šio slapyvardžio pažymėta muzikinė istorija vystėsi neprarasdama orientyro – originalios intelektualios kūrybos, atspindinčios savitą autoriaus požiūrį ir daugybę inspiracijų nuo intelektualiosios elektronikos iki liaudies muzikos.

Paieškų keliu ėjo ir I.Astromskaitė, gimtojoje Klaipėdoje mokiusis griežti smuiku, dalyvavusi jaunimo muzikinėje veikloje, rašiusi eiles ir dainas, studijavusi džiazo vokalą Vilniaus J.Tallat-Kelpšos konservatorijoje, o vėliau pasirinkusi kultūros istorijos ir antropologijos studijas Vilniaus universitete. Šiuo metu ji – antrakursė.

Elektronika su orkestru

– Kas paskatino ieškoti bendraminčių kūrybai? – teiravomės projekto įkūrėjo K.Lučinsko.

– Tapo nebeįdomu viską daryti vienam. Pagalvojau, kad „Driezhas“ turėtų būti muzikos grupė, kurioje nuolat virtų kūrybinis bendravimas. Taigi parašiau skelbimą ir laukiau, kas atsilieps. Taip susipažinome su Ieva. Ji – būtent tas žmogus, kokį tikėjausi sutikti. Pamėginome kartu padirbėti studijo-

Justo Žekonio ir Vytauto Juozėno nuotr.

je, ir iškart pavyko – likimo dovana „Driezhui“.

Ieva: Studijuodama konservatorijoje gilinausi į techninę vokalo pusę, o saviraiškai turėjau mažiau laiko. Kita vertus, šios studijos paskatino objektyviau ir reikliau žvelgti į muziką ir jos atlikimą. Kiek galima dainuoti poeziją apie nelaimingą meilę?! Kartu neapleido mintys tobulėti šioje srityje. Zyzdavau, kad jaučiuosi nelaiminga – galvoje verda mintys, o kūrybos nesusiorganizuoju. Be to, intensyviai kuriant poeziją, dalis tekstų būdavo skiriama ne popieriui, o muzikai, ir nevykdant muzikinės veiklos guldavo į stalčių... „Ar matei, kad „Driezhas“ ieško vokalistės?“ – kartą paklausė draugas. Pagalvojusi nusiunčiau laišką. Ratas įsisuko.

– Bendram jūsų darbui – lygiai metai. Ar lauktas kūrybinis procesas įpusėjo?

Ieva: Viskas prasidėjo nuo „Idunos“ – gimė žodžiai, pavadinimas.

Man buvo smagu, kad tai, ką pati buvau parašiusi, organiškai integravosi į Kristijono muziką. Kito kūrinio, „Žiežulų“, tekstas ir pradžia taip pat buvo iš mano senesnių eskizų, kurie dabar nebėra atpažįstami. Dažniausiai būna, kad vienas kitam parodome savo kūrybinius pamąstymus, kad kitas galėtų juos papildyti.

Kristijonas: Pats nesu literatas, tačiau esu mėginęs kurti tekstus – jeigu pavykdavo išreikšti savo fantazijas nebanaliai ir tai dar kam užgaudavo sielą, juos palikdavau. Naujajame albume bus vienas kūrinys su mano tekstu, o visi kiti – Ievos. Jie – labai geri, padeda įsijausti į albumo atmosferą, labai gerai „bendrauja“ su muzika. Sužavėjo tai, kad Ieva kaip vokalistė yra visiškai atsipalaidavusi, turi išlavintą gebėjimą improvizuoti čia ir dabar, lengvai atsiriboja nuo klišių.

Ieva: Kristinos Svolkinaitės džiazo improvizacijos pamokos padėjo man sulaužyti psichologinį barjerą ir atskleisti fantaziją. O, kalbant apie „Driezhą“, su Kristijonu pasitikime vienas kitu kūrybiniais klausimais: jis nieko nenutuokia apie poeziją, o aš nieko nenusimanau apie garso technologiją, – juokiasi. – Drįstu pakomentuoti jo darbą, bet tai dažniausiai yra draugiškas pastebėjimas, o ne kišimasis į svetimą daržą.

Kristijonas: Buvo keletas vietų, kur pastabų labai reikėjo, ir jos buvo itin taiklios. Tardamiesi, žaisdami žodžiais, pasirinkome ir albumo pavadinimą „Gonija“, kuris pasirodė esąs simboliškas – graikų kalboje „gonia“ yra dėmuo, rodantis žodžio reikšmės sąsają su gimimu, gimdymu.

– Savo kūrybą praėjusią vasarą pristatėte festivaliuose „Plartforma“, „Mėnuo Juodaragis“.

Kokie tolesni planai?

Ieva: Turime mintį ir norą surengti pasirodymą akademinėje aplinkoje. Kai kam gali atrodyti, kad ši muzika – klubinė. Bet kiek neri, tiek ir gilu: mes įžvelgiame joje potencialą skambėti ne pramoginėje, o akademinėje aplinkoje su orkestru ar kvartetu. Tiesa sakant, pati labai bijojau ritminių dalykų – kaip ir daugelis akademinės mokyklos išugdytų žmonių. Tačiau studijos ir domėjimasis plečia akiratį, ir dabar į ritmą žvelgiu kaip į pirmapradį, ritualinį reiškinį, kuris ypač savitai atsiskleidžia liaudies muzikoje, įkvėpusioje ne vieną projekto „Driezhas“ kūrinį.

Klausytojams, nesusipažinusiems su liaudies muzika, jos melodijos gali klaidingai atrodyti primityvios. Tačiau primityvumas ir paprastumas yra skirtingi dalykai.

Gyvenimo universitetas

– Kristijonai, esi baigęs liaudies muzikos studijas. Ar jas pasirinkai ieškodamas?

– Ne, šis pasirinkimas buvo gana vienkryptis. Norėjau būti muzikantas, muzikos mokykloje baigiau birbynės specialybę. Tiesa, galėjau tapti neblogu staliumi, – šypsosi. – Augau Plungėje, mano tėvai buvo liaudies meno etalonų kūrėjai – jie darydavo

Ieva Astromskaitė:

Kai kam gali atrodyti, kad ši muzika – klubinė. Bet kiek neri, tiek ir gilu. pavyzdžius masinei gamybai: mama – audimus, mezginius, tėtis – medžio dirbinius. Tad ir aš nuo vaikystės dirbau prie staklių ir paauglystėje veždavau savo kurtas žvakides parduoti į „Marginių“ saloną. Įstojęs į Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Liaudies muzikos katedrą, patyriau šoką. Klausantis dėstytojų pajotavimų, melizmų, atrodė keista, jog čia esu... Tačiau ilgainiui visa tai pamilau. Studijos padėjo muzikos ir bendrosios etniškos pasaulėjautos pagrindus, formavo netradicinį požiūrį į supantį pasaulį.

Su bendrakursiais ir kitais studentais siejo intensyvus bendravimas. Dukart per savaitę vykdavusios orkestro repeticijos buvo kaip mišios, kurių nevalia praleisti. Apskritai susiklostė labai palankios aplinkybės kūrybiškai bendradarbiauti. Ir, manau, jeigu būtume turėję reikalingas technines sąlygas, tais laikais su kurso draugu Donatu Bielkausku (post-folk muzikos projekto DONIS įkūrėjas – aut. past.) būtume išleidę kokius tris ar penkis gana gerus albumus. Mes grodavome ir grodavome. Pasiklausydavome Briano Eno ir, susėdę prie dviejų fortepijonų, eksperimentuodavome.

3

ketvirtadienis, spalio 25, 2012

durys

aisiai Studijų metais pradėjau dirbti radijuje montuotoju, muzikos redaktoriumi. Bandydavau paauklėti, kad geriau klausytis ne to, o ano, bet vis tiek reikėdavo išlaviruoti, nes radijas yra verslas, kuriame negali rizikuoti kitų žmonių gerove dėl savo principų. Tekdavo pasvarstyti, ar pagroti nežinomo atlikėjo dainą, kurią jis atsiuntė, ar Madonnos kūrinį... Taip viskas sukasi, iš čia ir neformatas; madas diktuoja dideli pinigai.

Formatą keičia technologijos

– Neformatas kurį laiką buvo populiari tema, bet vėliau nugeso. Tikriausiai todėl, kad paplito kiti būdai muzikai skleisti?

– Taip, atsirado įvairesnė pasiūla, ir žmonės renkasi tai, ką nori. Internetas suteikia galimybių muzikantui ir klausytojui lengviau pasiekti vieniems kitus. Tai yra ir gerai, ir blogai. Gerai, nes gali greitai paskleisti žinią apie save. Blogai, nes visi tai daro, ir tampa labai sudėtinga išsiskirti. Tarkime, jeigu prieš 20 metų išleisti albumą būdavo kažkas tokio ir natūraliai atkreipdavo dėmesį, dabar tai nebėra didelis įvykis – greičiau savo darbų, sėkmės ir pripažinimo deklaracija.

– Kaip tai atsiliepė tavo siekiams bei veiklai?

– Tiesą sakant, nedelsdamas ėmiau naudotis technologijų pranašumais. Pradėjau platinti savo muziką internetu, prekiauti ja tiek savo svetainėje, tiek pasaulinių tinklų muzikos parduotuvėse. Dar viena sritis, kuri man buvo labai įdomi, yra garso bibliotekų leidyba. Pradžia – paprasta: man reikėjo garsų, kurių prieinama kaina neradau.

Tuomet įsirašiau savo efektų rinkinį ir pasiūliau jį kitiems. Trys iš mano išleistų bibliotekų yra skirtos autentiškiems lietuviškiems ir baltiškiems instrumentams: tai skudučių, ragų ir baltiško dūdmaišio garsų rinkiniai. Planų šioje srityje turiu ir daugiau.

– Primink, kaip prasidėjo „Driezhas“.

– Šis projektas pradžioje man buvo laisvalaikio pomėgis. Vėliau pradėjau sulaukti kvietimų į festivalius, tokius kaip „Mėnuo Juodaragis“. Pamažu ir pats pradėjau vertinti saviraišką vis rimčiau ir kibau į darbus.

2008-aisiais pasirodė albumas „Tolumoje“. Jis sulaukė nemažai atsiliepimų, tarp jų – svarių ir man labai svarbių žodžių iš autoritetingų tokio pobūdžio muzikos vertintojų. Kol šį albumą išleidau, prireikė nemažai nuveikti. Įgijau žinių ir įsigijau reikalingos techninės bei programinės įrangos. Valdyti muzikos kūrimo programas nėra vien užrašyti natas. Turi sukurti muziką, ją pagroti ir sutvarkyti skambesį. Visose šiose srityse reikėjo pasikaustyti. Man labai pravertė patirtis radijuje, kolegos Drąsiaus Kupsčio konsultacijos. Nagrinėdavau masteringo guru Bobo Katzo knygą, kurioje, beje, iki šiol atrandu šio to naujo. Garso inžinerija yra nenutrūkstama kompromisų tarp meno ir fizikos paieška.

Permainingi griaudėjimai, arba Ar visada griaustinis pranašauja lietų?

Instrumentai: Th.De Mey „Stalo muzika“, atliekama švedų mušamųjų ansamblio „Kroumata“, virto savotišku rankų teatru, o R.Wallino „Žen-

klas“ – aistringomis atlikėjų grumtynėmis su balionais.

Danguolė Vilidaitė Neapsiriksiu sakydama, kad šiais metais šiuolaikinės muzikos festivalis „Permainų muzika“ pasižymėjo ne tik profesionaliais, aukštos klasės atlikėjais, bet ir labai patrauklia programa, kurioje ypač sudomino švedų mušamųjų ansamblio „Kroumata“ pasirodymas.

Šešiuose festivalio koncertuose išgirdome daug XX a. klasika tapusių autorių, daug Klaipėdoje dar neskambėjusių kūrinių. Paminėtos 80-osios Broniaus Kutavičiaus gimimo metinės.

Bet šįkart mano dėmesį lietuviškų ir tarptautinių projektų fone labiausiai patraukė vakaras su mušamųjų ansambliu iš Švedijos „Kroumata“ (Johanas Silvmarkas, Rogeris Bergströmas, Ulrikas Nilssonas, Pondusas Langendorfas), skambėjęs rugsėjo 26-ąją, gana paprastu pavadinimu – „Būgnijimas su „Kroumata“. „Kroumata“ – ypatingas kolektyvas, gerai žinomas ne tik savo tėvynėje, bet ir visame pasaulyje. Jis įdomus ne tik profesionaliu muzikavimu, bet ir sugebėjimu programą sudaryti ir pateikti taip, kad šiuolaikinė muzika tampa priimtina net aršiausiems jos kritikams.

Kaip prieškoncertiniame susitikime pastebėjo atlikėjai, didžiausia jų sėkmės paslaptis slypi tame, kad groti pasirenka tik jiems patiems patinkančią muziką. Klausytojai tai jaučia ir abejingų nelieka.

Žaidimai su „Kroumata“

Jau pirmieji koncerte nuskambėję kūriniai patvirtino šių minčių teisingumą. Jie taip pat parodė, kad tradicinio – akademinio požiūrio į mušamuosius instrumentus ir į garsą, kaip muzikos pagrindą, čia nėra ko ir tikėtis.

György’o Ligeti’o „Car Horn Prelude“ („Preliudas automobilio signalui“ iš operos „Le Grand Macabre“) buvo žaidžiama klaksonų (pirmųjų automobilių signalų) garsais, sąskambiais, iš jų sudarant kad ir primityvią, bet harmoniją.

Tradicinio – akademinio požiūrio į mušamuosius instrumentus ir į garsą, kaip muzikos pagrindą, čia nėra ko ir tikėtis.

Klaipėdos koncertų salės nuotr.

dėsnių, kulminacijų formavimo, panaudojant visą įmanomą štrichų ir ritmų įvairovę, kontrapunkto techniką. Tembrų paletė, prisimenant „instrumento“ muzikines galimybes, įspūdinga: dūzgimai, šnarėjimai, traškėjimai, kalenimai ir t.t., asociacijos įvairios.

Panašiai elgiamasi ir Thierry’o De Mey „Table Music“ („Stalo muzika“) – savotiškame rankų teatre. Šioje miniatiūroje garsas specialiai buvo pastiprintas po medinėmis plokštėmis įtaisytais mikrofonais.

Rolfo Wallino „Scratch“ („Ženklas“) dėmesio centre trys pripūsti raudoni balionai. Į lietuvių kalbą žodis scratch verčiamas ne tik kaip ženklas, bet ir kaip brūkštelėjimas, krebždesys, įdrėskimas, lengvas sužeidimas ir t.t. Ir visas šias prasmes lengvai galima buvo kūrinyje atsekti. Aistringos atlikėjų grumtynės su balionais, o gal ir su pačiais savimi baigiasi tragiškai – kaip Damoklo kardas virš balionų pakimba didelis virtuvinis peilis.

Netikėti šaltiniai

Nedaug nuo savo pavadinimo nutolo ir Juano Felipe’o Wallerio „Plato-Plastic Dialogues“ („Plato-plastikiniai dialogai). Muzikos instrumentu pasirinkta plastikinė lėkštutė, per ją braukiant metaliniu strypeliu, atliekančiu stryko funkciją. Vienkartinis daiktas – tyrimo objektas, buvo panaudotas nors ir ne pagal paskirtį, bet labai virtuoziškai, laikantis muzikos formos

Dar toliau einama Johno Cage‘o kūrinyje „Branches“ („Šakos“). Instrumentarijus įvairus, šalia netipiškų (kamščio traukimo, vandens teliuškavimo, obuolio graužimo ir pan.) garsų panaudojamas ir klasikinis – fortepijono garsas, į veiksmą įtraukiami klausytojai. Šis paradoksalus garsų derinys koncerte susilaukė daugiausia aplodismentų.

Toks netipiškas požiūris į garsą išvis būdingas XX a. antrosios pusės

avangardinėms kompozicijoms – kūrėjų nebetenkina tradiciniai instrumentai ir jų tembrai, primenantys romantišką skambėjimą. Naujų išraiškų, įkvėpimo ieškoma panaudojant visą aplink esančią, bent kiek galinčią skambėti medžiagą (kompozitoriaus Harry‘o Partcho orkestras, pritariantis operai, sudarytas iš išmestų daiktų, vargiai mums primintų tradicinį). Lietuvoje tokiais „eksperimentais“ pasižymi Vladimiras Tarasovas.

Kiti koncerte skambėję kūriniai – tai minimalizmo spalvomis nuspalvintos Johano Silvmarko „Celia Azur“ ir Johno Erikssono „Träd“ („Rankų miškas“; panaudota penkių oktavų marimba) bei minimalizmo tėvu vadinamo Steve’o Reicho „Pieces of Wood“ („Medžio gabalėliai“) ir „Drumming“ („Būgnijimas“) I dalis.

Ir užbaigiant...

„Būgnijimo su „Kroumata“ programa nebuvo skirta kažkokiam ypatingam, elitiniam klausytojui.

Didžioji jos dalis – neilgos, specifiniu muzikiniu prieskoniu pagardintos kompozicijos (gal to ir reikia Klaipėdos klausytojams). Nors ritminės precizikos ir nuostabaus sinchroniškumo netrūko nė vienoje jų, visos jos atliktos puikiai, stebino paradoksaliai tikslios pabaigos, vertingiausia man tą vakarą atrodė „Drumming“ interpretacija. Beje, ilgiausias ir sudėtingiausias šio efektingo muzikinio šou kūrinys.

4

ketvirtadienis, spalio 25, 2012

durys

Klaipėdai – 760: legendinis miestas (1)

Įamžino: Klaipėdos pilis ir miestas maždaug 1670 m. J.Narūnavičiaus-Naronskio piešinys.

Kiekvienas senas miestas apipintas įvairiausiais pasakojimais, legendomis, sakmėmis, padavimais, kuriuose slypi nemažai informacijos ir kuriuose fantastiniais elementais apibendrinami esminiai, lemtingi įvykiai ar reiškiniai. Klaipėda – irgi legendinis miestas, apie kurį nemažai sudėta skirtingo žanro tautosakos kūrinių.

Jovita Saulėnienė

Vieni pasakojimai nukelia į fantastinį, dažnai bauginantį, grėsmingą pasaulį, kuris išnyra prieš mus naktį. Tame pasaulyje viešpatauja velnias, vaiduoklis ir kitos požemio ar vandens pasaulio esybės. Kiti – istoriniai pasakojimai – supažindina su įnirtingais mūšiais, o sakmės praveria duris į mūsų protėvių gyvenimo kasdienybę. Tautosakos šaltiniai apie Klaipėdą nurodo ir legendines jos vietas, kurias atskleisime remdamiesi Rytprūsių tautosaka.

Pasidairykime vienoje iš labiausiai legendomis apipintų Klaipėdos vietų – piliavietėje. Memelburgo pilis miesto gyvenime svarbiausią vaidmenį atliko XIII–XVIII a. To laikotarpio pradžioje gimė eiliuotoji „Livonijos kronika“ ir Dusburgo „Prūsijos žemės kronika“, kuriose aprašyti mūšiai dėl Memelburgo pilies. Tuo laiku paplito ir liaudies kūryba.

Pilis – plėšikų lizdas

Johanas Zembrickis tvirtino, jog „šiandieninės Klaipėdos vietoje dar prieš Ordino laikus buvo pagonių pilis, plėšikų lizdas, Klaipėda arba Cleupeda vadinamas“. Apie plėšikus šiose vietovėse užsimenama ne

Fotokopija iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondų

Svarbiausios Memelburgo pilies datos 1252 m. kairiajame Dangės krante pastatyta mūrinė pilis.

1379 m. lietuvių antpuolio metu sudeginta pilis ir miestas.

1399–1409 m. vyko pilies atstatymo darbai. Ženklai: taip atrodė senasis Klaipėdos herbas ir senieji antspaudai.

viename šaltinyje ne tik Ordino, bet ir vėlesniais laikais. Nors mus pasiekusios žinios šykščios, tačiau iš jų matyti, jog plėšikavimas ir Baltijos jūroje bei jos pakrantėse buvo paplitęs. Neatsitiktinai 1630 m. paskelbta popiežiaus Urbono VIII bulė, draudžianti pasisavinti sudužusių laivų turtą.

Baltijos pajūris, ypač Palanga, buvo siaubiami viešpatavusių Baltijos ir Šiaurės jūrose vikingų, kurių neįveikė net turtinga Hanzos sąjunga, turėjusi 35 karo laivus. Vikingai, šie nuotykių ir laimės jūroje ieškotojai, XIV a. įkūrė galingą tais laikais piratų organizaciją „Dievo draugai ir pasaulio priešai“, kurios nariai lygiai dalindavosi prisiplėštą grobį. Apie vikingų išpuolius Klaipėdos pajūryje medžiagos surasti nepavyko. Tačiau kiek kitokia situacija dėl

Trys plėšikai laimingai išplaukė į krantą Kuršių nerijoje, kur Juoderys įkūrė Juodkrantę, Preilerys – Preilą, o Niderys – Nidą.

1516 m. prasidėjo pilies modernizavimo darbai: 1546 m. pastatytas didysis bokštas, 1627 m. pilis sutvirtinta bastionais.

1629–1635 m. pilį nuniokojo švedai.

1660, 1667, 1669 m. gaisrai nuniokojo pilį.

1686 m. pilis atstatyta.

1770 m. pilis prarado strateginę reikšmę.

1872–1874 m. nugriauti sunykusios pilies likučiai.

1986 m. pradėti archeologiniai pilies tyrinėjimai.

Seniau: Klaipėdos pilis ir miestas 1678 m. Nežinomo dailininko graviūra.

XV a. Klaipėdoje piratai buvo itin įžūlūs, jais skundėsi net Dancigo ir Karaliaučiaus miestai. D.Elertas mini faktą, jog tuo laiku net 42 piratai buvo sučiupti ir nuteisti mirti.

Tačiau labiausiai aktyvūs Klaipėdoje piratai buvo 1600–1750 m.

Matyt, iš tų laikų išliko ir pasakojimas apie tris įkliuvusius plėšikus Klaipėdoje.

Trys piratai

kaperių, apie kuriuos įdomių faktų pateikia istorikas Dainius Elertas.

Kaperis – tai asmuo, kuris turėjo valdžios leidimą kariauti su priešo laivais XV–XVIII a. Pasak D.Elerto, „1466–1472 m. po Torūnės taikos Ordinui pavaldūs kaperiai susitelkė Klaipėdoje, iš kur ėmė piratauti.

Piratų vadui Jacobui fon Rode talkino Klaipėdos komtūras, kuris už suteiktą prieglobstį gaudavo pajamų dalį. 1520 m. klaipėdiečiai išsiuntė dvi jachtas kaperiauti. 1523 m. kaperiai paliko Klaipėdą įsikišus pačiam Ordino magistrui“. Matyt, dėl Klaipėdos komtūro artimų ryšių su plėšikais pasklido pasakojimai apie pilį kaip apie plėšikų lizdą.

1455 m. gaisras suniokojo pilį.

Pasakojama, kad Klaipėdoje kartą buvo pagauti trys plėšikai, iš jų vienas vadinosi Juoderys, kitas Preilerys, trečias Niderys. Užuot nubaudę, užsodino juos ant plausto ir išplukdė į jūrą. Visi trys laimingai išplaukė į krantą Kuršių nerijoje, kur Juoderys įkūrė Juodkrantę, Preilerys – Preilą, o Niderys – Nidą.

Plėšikai už nedorus darbus buvo baudžiami mirtimi. Šiuo atveju jiems pritaikyta kita bausmė – išplukdyti plaustu į jūrą... Įdomiausia, jog plaustą srovė nešė ne į atvirą jūrą, kaip turėtų būti, o nukrypo į Kuršių nerijos pakrantę, ir likę gyvi piratai ten apsigyveno. Pagal šią sakmę išeitų, jog Juodkrantę, Preilą ir Nidą įkūrė plėšikai... Iš tiesų

Atviruko kopija iš asmeninio archyvo

piratavimas buvo itin dažnas šiose pakrantėse. Paplitusius plėšikavimus laivuose Kuršių nerijoje aprašė ir XIX a. žurnalistas Otto Glagau: „Seniau šiame pajūryje galiojo pasityčiojanti iš bet kokio žmoniškumo kranto teisė, paliekanti sudužusio laivo jūreiviams tik gyvybę ir leidžianti atimti iš jų visą turtą, netgi išvilkti iš drabužių. Dar šiandien pasakojama apie vieną Rasytės pajūrio prievaizdą, kuris tamsiomis audringomis naktimis iškabindavo žibintą, viliodamas laivus buriuoti į krantą, o paskui be pasigailėjimo galabydavo ir apiplėšdavo įgulą...“ J.Zembrickis aprašė pavienius atvejus apie klaipėdiečių susidūrimus su plėšikais. Štai 1770 m. anglų laivą su klaipėdiečio pirklio J.Simpsono prekėmis nubloškė ant seklumos ties Dancigu. Ten jį apiplėšė vietiniai gyventojai. Išgarsėjo broliai Brandtai, kurie 1813 m. lapkričio 1 d. Šiaurės jūroje be kitų pagalbos nugalėjo septynis jūrų plėšikus, klasta užvaldžiusius jų laivą.

Penkis plėšikus nužudė, du paėmė į nelaisvę. Už šį didvyriškumą jie buvo apdovanoti Geležiniais kryžiais.

Deja, romantinių piratų figūrų

2002 m. rugpjūčio 1 d. Friedricho ir Karlo poternose įsikūrė Klaipėdos pilies muziejus.

neiškilo, nėra ir tradicinių istorijų apie jų paslėptą grobį Klaipėdoje ar jos apylinkėse.

Požeminiai takai

Iki šiol sklando pasakojimai apie tariamus požeminius kelius iš piliavietės Dangės upės dugnu iki Vitės priemiesčio ir švedų nutiestą tunelį po mariomis iki Kopgalio tvirtovės.

Kalbama, jog ir iš buvusios Rotušės požeminis takas vedė iki Teismo rūmų, o iš ten – marių dugnu iki Smiltynės. Apie šio dar buvusio privataus namo rūsius išliko ir šeimos legenda, pasakojanti apie jame gyvenusį seną tarną Bazilį iš Lenkijos. Rūsiuose buvę daug pelių, kuriomis gąsdindavę vaikus, kad nelandžiotų jie ten, kur buvo sukauptos maisto gėrybės žiemai bei kūrenimui paruoštos malkos ir durpės. Bazilis ir buvęs tas sergėtojas. „Net mano vaikystės sąmonėje gyveno Bazilis“, – prisipažino 1924 m. Klaipėdoje gimęs ir Prancūzijoje gyvenantis prof. Ericas Arlinas, atsiuntęs šį pasakojimą.

Istorijos apie pilies požeminius kelius – tradicinės, plačiai paplitusios.

Ir apie Memelburgo pilį – ne išimtis.

(Tęsinys – lapkričio „Duryse“)

5

ketvirtadienis, spalio 25, 2012

LITERATŪRA ŠIANDIEN www.durys.daily.lt Sudarytojas Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

Vienadienės kultūros šviesa Daiva Molytė-Lukauskienė. Baltojo kiro giesmynai. Eilėraščiai Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2012, 112 p.

Dainius Vanagas

J

ohnas Fowlesas savo garsiajame romane „Prancūzų leitenanto moteris“, stengdamasis apčiuopti rašymo priežastis, esminį motyvą formuluoja taip: „Mes norime sukurti pasaulį tokį pat tikrovišką kaip šis, bet kitonišką, negu yra“. Tiesa, britų rašytojas pirmiausia turi omenyje romanistus, tačiau patirties transformacija ir jos naujo pavidalo realizacija būtina tiek poezijai, tiek ir kitiems menams.

Remiantis šia teze, diskvalifikuojami du rašymo amato kraštutinumai: 1) tekstu kuriamas tikras, tačiau nekitoniškas pasaulis, t.y. toks, kuris „neįveda“ distancijos matmens, neperžengia biografinių, dienoraštinių rėmų bei susitelkia ties asmeninių impresijų ir aplinkos stenograma. Taip gerokai suvaržoma fikcijos – pagrindinio grožinės literatūros elemento, kuris, beje, anaiptol nėra tikroviškumo priešybė, – raiška; 2) tekstu kuriamas kitoniškas, tačiau ne tikroviškas pasaulis, t.y. toks, kuris, nepaisant stipraus fikcijos indėlio, neatlaiko kompozicinės sąrangos kritikos, pasižymi trapiais loginiais ryšiais ir dėl to, natūralu, stokoja vientisumo, tolygumo.

Naujausią poetės ir dailininkės Daivos Molytės-Lukauskienės eilėraščių rinktinę grakščiu pavadinimu „Baltojo kiro giesmynai“ greičiausiai reikėtų priskirti pirmajai diskvalifikacijos kategorijai. Vis dėl-

to, prieš pradedant gilintis į tokio sprendimo priežastis, dera priminti, kad „Gintaro lašuose“ šiai knygai įvertinti jau buvo skirta viena recenzija (Jovita Saulėnienė. „Giesmės iš švytinčios pakrantės“, 2012 m. birželio 28 d.), kurios autorė daugiausiai pastangų skyrė eilėraščių turinio formoms bei dominuojančioms reikšmėms aptarti, tačiau nuošalyje veik nepaliestą paliko kūrinio percepcijos ir lokalizavimo platesniame kultūros kontekste problematiką. Jai šioje recenzijoje bus skiriamas pagrindinis dėmesys. „Baltojo kiro giesmynai“ – tai pabirų ir neapdorotų, nesustyguotų, menkai perorganizuotų įspūdžių bei pajautų rinkinys, kupinas jautriai suvokiamos buities, rezignacijos, lūkuriavimo, lėto, kone nejudančio laiko vaizdinių. Eilėraščiai prisodrinti pulsacijos ir nuolatinio ritmo, dažniausiai kuriamo arba skrupulingai (stambios ir dažnos vienarūšių sakinio dalių sankaupos) fiksuojant lyrinio subjekto sąlytį su išorės dirgikliais („rytmečio aušros / elipsė – / puodelyje arbatos. / kai geriu terasoj / iš molinio, / iš porcelianinio, / alavinio, metalinio, / iš skaidrios stiklinės <...>“. „Rytmečio aušros...“, p. 40), arba panyrant į meditatyvų kartojimą („<...> kai akmenys gurma žemyn, / tuo šlaitu, / kartu, / kur žydi šilagėlės ir supa, / sausa šaka/ne pakaruoklio virvę, o / vis supa, iš lėto, / užmazgytą ir suraišiotą / sūpynę... / supa, supintą /

pynę / supa supa...“ „Iš nuotraukos veidas...“, p. 78). Vis dėlto blanki, monotoniška raiška ir minimali stilistinė įvairovė šį ritmą slopina, niveliuoja, kartu paralyžiuodama visas eilėraščių pastangas atsiskirti vieniems nuo kitų, tapti savarankišku kūnu, krauju, kalba.

Išskyrus keletą poetinių blykstelėjimų (dažniausiai sutampančių su mažos apimties eilėraščiais, pvz.: „Nusiraitė...“, „Šiame liūdnume“, „Sodas“, „Saulė...“), „Baltojo kiro giesmynai“ yra mažo kalibro – taigi nedidelės atatrankos – poezija, kurios eilėraščiai, apsiginklavę drungnu, nei į intelektualinę įtampą, nei į jausmo dialektiką, polisemiškumą linkusiu kalbėjimu, taip pat judesio (pokyčio), tiek emocinio, tiek fizinio, stoka primena paplūdimio smiltis: neidentifikuojamas, nebylias, nesuskaičiuojamas. Jas žarsto vėjas, graužia vanduo, mindo nuogos kulnys, kol nelieka nei „atminų atsiminimų prisiminimų“ (p. 19), nei pasekmių. Štai čia stabtelkime: na, o kas iš to? Ar tai reiškia, kad rašyti ir leisti knygeles gali tik baudelaire’ai ir goethe’ės? Argi mes, daugiau ar mažiau netalentingi, neturime teisės kurti, skleisti ir džiaugtis tuo, kas mums rodosi brangu? Ir argi mes neturime bendraminčių, argi mūsų niekas nedrąsina ir nesidžiaugia drauge, argi pastangos bergždžios?

D.Molytė-Lukauskienė pabrėžia, kad jos eilės skirtos pajūrio skaitytojui. Ne, autorė nesitiki gauti Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją ar novatoriškai atverti dar neregėtus žmogaus būties slėpinius.

Ir jai nereikia lėkštų, absoliučia ne-

nuovoka dvelkiančių rezonansų, kai miniai užverda kraujas ir net Seime svarstomos rezoliucijos dėl meno kūrinio cenzūros. Poetė viso labo globoja savo mažytį, tačiau brangų skaitytojų ratelį, skaitytojų, kuriuos, galimas daiktas, ji puikiai pažįsta, nes sutinka darbe, bičiulių, šeimos rate ir šis artumas kuria autentiškas, eiliniam skaitytojui iš šalies neprieinamas poetiškumo formas. Tad kaip nuovokesni virtuvėje nesiveržia į gastronomijos aukštumas, tačiau lepina savo bičiulius stulbinančiais patiekalais, lygiai taip pat kiti, tarkime, prakutę rankoje laikyti plunksną ar teptuką, dovanoja eiles ir paveikslus. Ar tai nėra viena iš dailiausių bendruomeniškumo / dialogiškumo apraiškų?

Na, gerai. Tačiau kur dingsta vertės kriterijai? Nejaugi viską paliksime impresijų ir skonio jurisdikcijai, kitaip tariant – apsistosime ties sprendimo, įvertinimo negalia? Vertės kriterijai nedingsta, jie yra ana ten, toli, miglotose vadinamosios „aukštosios kultūros“ apibrėžtyse ir plieninės kritikos koncepcijose.

Tačiau į privačius kiemo žaidimus joms nėra ko kištis, nes paprasčiausiai kvaila reikalauti iš laivo, kad jis skraidytų: tekstams, kurie skirti vartoti, siurbti, linksminti, tiesiog užimti laiką, teikti emocijas ir žaibiškus įspūdžius, turėtų būti taikomi kiti kriterijai nei tekstams, kurie skirti lėtam, klampiam, įtemptam, netgi varginančiam skaitymui.

Be to, dar nežinia, kas – baudelaire’ai, goethe’ės ar pigių detektyvų, sentimentalių meilės romanų, tiesmukos, nuogutėlės poezijos,

banalių memuarų kūrėjai – labiau prisideda prie to, kad šis pasaulis išsilaikytų dar viena kita diena ilgiau.

Mat jei sutiksime, kad antrajai kategorijai priskirtinų kūrinių vartotojų esti žymiai daugiau, ir jei pripažinsime, kad tokios literatūros dėka jie patiria malonų ir būtiną atotrūkį nuo savo nuspėjamo ir prognozuojamo gyvenimo, galų gale, jei tai padeda sutramdyti įsišėlusius nervus ar pažadinti apmirusias emocijas, arba, dievaži, gauti bet ką, nuo ko skaitytojui pasidaro smagiau, lengviau gyventi, tuomet nėra perdėm drąsu sakyti, kad vienadienės kultūros šviesoje tiesiami keliai ir gydomi pacientai, taisomi kompiuteriai ir ruošiamas maistas restoranuose, pasirašomos sutartys ir siuvami batai. Mes visi daugiau ar mažiau apsupti šios lengvos kultūros poreikio, nesvarbu, į kokią aristokratišką grietinėlę besistengtume prasimušti. Visa, kas yra, yra reikšminga, todėl kaskart, prieš užsimojant kritiko kardu, reikia prisiminti, kad kiekviena kultūros apraiška – kiekviena be išlygų – atlieka visuomenėje jai paskirtą funkciją: ugdančią, stimuliuojančią ar tiesiog amortizuojančią.

Naujos knygos atsiradimo versijos

Lapkričio pradžioje leidykla „Tyto alba“ ruošiasi išleisti naują klaipėdiečio rašytojo Gintaro Grajausko knygą „Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“, su kurios rankraščio ištraukomis „Gintaro lašų“ skaitytojai jau turėjo progų susipažinti.

Jau pavadinimas nurodo, kad ši knyga stilistiškai primena viduramžių riterių romanus. Veiksmas vyksta XIX a. Škotijoje – tuo keistu ir žaviu laiku, kai industrinė revoliucija susipynė su Viktorijos epochos drovumu. Tačiau tai ir pasakų Škotija, kurioje šalia realių personažų, tokių kaip vienas garsiausių pasaulio išradėjų Ričardas Trevitikas, padovanojęs žmonijai garvežį, puikiai jaučiasi drakonai, burtininkai ir kitos pasakiškos būtybės.

Pagrindiniai knygos veikėjai – itin mandagus ir kiek naivokas riteris Tenksalotas ir senas elegantiškas drakonas misteris Kaindlis. Tenksalotas atvyksta į Škotiją atlikti savo, kaip riterio, priedermės – susikauti su drakonu, tačiau netikėtai abu pajunta vienas kitam palankumą ir net šiokią tokią sielų bendrystę. Tad, užuot stoję kovon, jie įsitaiso prie židinio ir ima pasakoti istorijas. Riteris porina apie savo bičiulį Zemnickį ir jo keliones po visą

pasaulį, o senas išmintingas drakonas, tiksliau – visos devynios jo galvos paeiliui, rezga istorijas apie gyvenimą.

Kiekviena galva turi savo charakterį, tad ir istorijos skirtingos – apie drakonų psichologiją ir jų šeimyninio gyvenimo ypatumus, apie dūdmaišius ir mįslingą jų paplitimą Škotijoje, apie Rudąjį Kornvalio Milžiną, apie pasaulyje – be abejo, ir Lietuvoje – gyvenančių drakonų panašumus ir skirtumus bei daugybę kitų dalykų. Šmaikščiai ir elegantiškai, aptardamas riterių ir drakonų reikalus, autorius kalba ir apie nūdieną, kelia nepatogius klausimus, kvestionuoja tai, kas mums dažnai atrodo savaime suprantama.

Knygoje papasakota 15 istorijų. Jų adresatą sunku įsprausti į amžiaus grupių kategorijas, vienintelė sąlyga, pasak autoriaus, – kad skaitytojas būtų išsaugojęs sveiką smalsumą ir turėtų humoro jausmą.

„Atsirado ši knyga keistai. Sakyčiau, pagal zeno logiką. Ta knyga apskritai zeno vadovėlis, bet tai didi paslaptis, – juokėsi rašytojas. – Pati jos pradžia – turbūt Škotijoje, Kryre.

Kur su škotų ir islandų poetais kūrėme tokią muzikpoeziją. Jokių minčių apie jokią knygą tuomet nebuvo, bet pati atmosfera mane smarkiai veikė.

Nuo to laiko esu įsimylėjęs Škotiją.

Antroji atsiradimo istorija – iš Berlyno. Buvau gavęs Literarische Colloquium Berlin stipendiją, mėnesį ten gyvenau. Jokių įsipareigojimų – nei vokiečiams, nei sau pačiam.

Rojus. Maniau, pabūsiu ramiai sau.

O po keleto dienų jau gulėjau ant lovos mirtinai nuobodžiaudamas. Ant kambario sienų kabojo du seni kino plakatai – viename Alenas Delonas, kitame Katrin Deniov. Ir į juos bedėbsodamas aš staiga, nei iš šio, nei iš to, ėmiau ir supratau, apie ką bus naujoji knyga. Ir ėmiausi rašymo.

Jei tai skamba pernelyg beprotiškai, galima pateikti ir trumpąją, normaliąją atsiradimo versiją, kuri irgi visiškai teisinga. Kadaise, labai seniai mano jaunylis sūnus Dovydas papriekaištavo: „Tėti, o kodėl tu nerašai pasakų? Vis reikia skaityti visokias svetimas...“ Tada kažkaip išsisukau, bet mintyse pasižadėjau parašyti jam kokią pasaką. Tai galų gale ir parašiau – tik per tą laiką mano sūnus užaugo. Dabar jam 16-a, ir jis už mane jau aukštesnis. Groja būgnais ir rašo gerus eilėraščius. Todėl ir pasakos išėjo tokios keistokos – arba labai trenktiems suaugusiesiems, arba labai išmintingiems vaikams.“ Iki šiol G.Grajauskas Lietuvoje išleido šešias eilėraščių, dvi eseistikos knygas, romaną bei pjesių rinkinį. Jo knygos išleistos Švedijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Islandijoje. „Durų“ inf.

6

ketvirtadienis, spalio 25, 2012

gintaro lašai

Ona Jautakė

Vakaras

Sekmadienis. Tėviškė

Drovus dūmelis: Kalas į dangų želmuo, Auginantis debesiui Duoną.

Palaistyk!

Langas pravertas, Vėjas kedena Į krėslo ranktūrį Įsikibusią skarą.

Ji skristų kartu, Yra jau beveik Pasiruošus , Tik vėjas Išsiveja strazdą...

Dulsvas šilko šešėlis Lieka saulei ir kambariui.

Marginiai Išpėduoja sienas.

Yra Šiek tiek nevilties ir palaimos Dienoj, besipuošiančioj Vakarui.

Truputis meilės rudenį Jau užrakintas vanduo, o Eric Clapton lyg sau Pusbalsiu murkuoja apie lapų kritimą, Kaip liūdnai jie palieka medžius, Į taktą siūbuoja Basos moters klubai Ir voratinklis tarp jurgino žiedų.

Dar galim pabėgti Į vasarą, bent pamėginti.

Ten nuskinčiau tau rožę, Kiek vėlyvą, tikriausiai ji paliesta subyrėtų Į kilmingo aksomo skiautes, Plokštelė užsikirstų ir imtų kartotis, Dar kas nors fatalaus ir juokingo nutiktų, Jei čia būtum...

Bet ruduo: Lyja švelniai Lyg glostytų galvą.

Kartojas ir auga

Kiek ištylėti turi dėl paprasto žodžio Apie seno namo sutemas, Kurios lietuj šniokščiant lauke Yra tokios jaukios Ir kvepia alyvom, Apie vapsvą išlytais sparneliais, Nebegalinčią skristi, bet mokančią Atšlyti nuo manęs visu kūneliu, Sklidinu gyvybės,– neliesiu, Tegul dūzgia savo kalba Apie gaurės viduriukų geltonį Ir rūdžių spalvos rupūžiuką, Kuris kabarojas per slenkstį.

Viskas matyta ir viskas kartojas, Ir žodžių iš kur naujų bepaimsi?

Bet kartojas gražiai.

O kartais ir auga.

Akyse Tau Į akis Žiūri paukštis, Pakibęs Anapus lango: Kažkas svarbaus, Ko popieriaus lapui Nepasakysi.

Virš galvos Aš pati sugalvosiu Šitos istorijos pabaigą.

Dar per anksti, Debesis virš galvos prinokęs, Bet dar neišlytas.

Virš lapijos, pažadintos vėjo, Skrenda balandis: Kojos pariestos po kūneliu Tarsi lovoj žaidžiančio vaiko.

Nežinojau, kur Slepia kojas tie, kurie moka Skraidyti...

Kai paskutinį kartą skridau, Kojos ištiestos buvo lyg kiro.

O rankos kryžium į žemę...

Sapne, kai kristi baisiau Nei gyvenime.

Kelio dulkės ...tavo eilėraščiai-smėliu pabarstytas Kelias į tėviškę, sakė kritikas.

Mūsų tėviškės buvo greta, Gal čia komplimentas, galvojau.

O kojos pašėlo :prisiminė kelią namo, Tą lengvumą, kai nuspirtos basutės Siūbuojasi rankoj, Ne šiaip, o į taktą striksėjimui, Molio dulkių pudra nutupia Pėdas ir kyla aukštyn.

Kai išsuksiu iš kelio, Liks dvi vėžės Ir smilgų upelis per vidurį...

Rasa, nuskalaujanti dulkes šaltai ir baltai!

Kartais sapnuoju kelią ir dulkes, Pilką vėtrų nudilintą kryžių pakelėj, Tokį nukaršusį, kad gali atskirti Medžio kietąsias rieves ir minkštimą, Ir erškėtrožę, įsikibusią šlaito lyg rankos, Kaip jie laukė sugrįžtant, mirę abu...

Jau ne Šiapus... Bet ir dulkės - jau kitos.

Smėliu pabarstyti keliukai Subyra patys. Apauga žole. Išeina, Ieškodami mūsų pabėgusių kojų...

Jų dulkės kažkur žiburiuoja saulėkaitoj.

Gal dar mūsų galvas barstys Kada nors, kai būsim ir vėl maži...

Skamba ant kalno Per miegą. Vilioja artyn, Bet kai pabundu, žinau: Niekur aš neisiu, Nes ir taip esu Amžinai savo tėvo namuos, Kur krapnoja builių lietus Į palaidus Paklydėlės plaukus.

Sena daina

Šviežiai suraikytuos arimuos Tarpustotėj tarp Lietuvos ir žemaičių Gauruotam rūke regėjau Paklaidintą benamį šulinį.

Nė žymės, kur žydėta obels.

Nė užuominos, kur alyvų Pro mažą langelį žiūrėta Ir klausta: Ar tikrai yra mumyse Kokia šventa paslaptis, Menka kibirkštėlė, Dėl kurios vertėtų Siurbti gyvastį iš gelmių?

Snaudžia vėjas ant rentinio.

Tyli šešėliai.

Tai į ką įsitverti, Kai mažta ir mažta Lengvabūdžių plevenančių vasarų?

Kai neša plentas pro šalį Vėleles ir gyvuosius, O pusiau sumerktos blakstienos Uždaro tėviškę Į rūko karstelį?

Priedainį baltą, Lyg pokario Nuotakos šydas Iš paprasčiausios užuolaidos, Rygoj išmainytos Į sprindinius lašinius, Perplėšia varnas.

Trūkinėja daina, Kol pavirsta į aidą.

Nepražysta alyvom jaunystė, Kurią susapnavo Kaimo fotografas Su „Leika“ ant kaklo, Smigęs po jazminu panamėj Nuo vyšniom pakrosytos Iš pilvotojo butelio Nuolatinio užstalių svečio...

Buvo gražu.

Gal net juokinga.

Tik vienodai, vienodai Mus apsėja Beržo sėklom rugsėjis...

Nesuklupk ant žolės.

Dar ne laikas.

Gal dar kartosimės?

Vasara

Rudens triptikas

Pagal Gustavą Klimtą: Dailučiais žiedadulkių žvynais Inkrustuoti Nuo saulės pamišusių Gražiųjų mauduolių kūnai.

Erotiškai virpa upė, Jos seklumos – sietuvos, Pasaulis pakvimpa Geltonu lūgnės perkeliu – Namų suknele, Skirta vasaros dvarui...

Tam, kurio gelsvi lyg koriai Ir kvapnūs sienojai

1.

Gaila lapų, Sumintų tamsos.

Kitąmet bus kiti.

Ir kitokie.

2. ...Žūtbūt sulaukti rudens, Kai mėtys po kojom kaštonai Nevertiems šokoladą...

3.

Kerpių rožės pražydo Akmens rievėse. Ženklas sniegui iškristi.

Šulinys

Sraigė Toli Nuo laimingų akių Ir Vasaros dūksmo Miršta sraigė.

Niekas nepastebi, Kaip Lengvėja jos namas– Virsta Mažu karsteliu.

Sidabras Švelniai pilka Lyg senas sidabras Plaštakė Glustelėjo.

Turbūt sapnavau, Tik Ant riešo Paliko Kelios smiltelės Palaimos.

Alio Balbieriaus nuotr.

7

ketvirtadienis, spalio 25, 2012

durys

Tarp švelnaus ir gražaus ...Dar reikėtų pridurti – šilto: šie trys žodžiai, manau, tiksliausiai apibūdina įspūdį, kurį palieka dvi „Klaipėdos galerijos“ surengtos parodos. Vidinė šiluma tiesiog emanuoja ir vienoje, ir kitoje, iš skirtingų kartų autorių skirtingų kūrinių.

dažnai žodžiais sunkiai nusakomi, intuityviai pajuntami atspalviai.

Tai dvigubai sunkiau, nes visos portretuojamosios ne tik daugeliui gerai žinomos, pažįstamos, viešosiose erdvėse dažnai sutinkamos moterys – veiklios, energingos, sumanios. Jų moteriškumo, kartais net moteriško silpnumo akimirkų atskleidimas portretuose tik parodo visą asmenybės daugiabriauniškumą. Tai gero portretisto savybės, dėl jų talentingi žmogiškųjų atvaizdų kūrėjai buvo ypač vertinami ir pageidaujami visais laikais. O mūsų? Šiandien retas dailininkas kuria portretus (pvz., Klaipėdoje kas?), dar retesnis tokius, kuriuose nėra deformacijos, kuriuose autorius nori ne savo meistriškumą ar save parodyti, o atskleisti asmens, kuris sėdi prieš jį ir pozuoja, paslaptį. Tai kartais beveik meditacija.

Slidžios šilko meditacijos

Instaliacija: D.Čistovaitės „Devyni medžio gyvenimai“ įtraukia į savo vidinę erdvę, skatina pasiduoti vos pa-

gaunamai užuominų, nuojautų, svajų tėkmei.

Vytauto Petriko nuotr.

Kristina Jokubavičienė

Senamiestyje esančioje „Klaipėdos galerijoje“ veikia tapytojos Dalios Čistovaitės paroda „Šilko meditacijos“ (iki lapkričio 7 d.), o galerijos filiale Herkaus Manto gatvėje keliomis dienomis vėliau atidaryta scenografės Sofijos Kanaverskytės paroda „Moterys ir gėlės“ (iki lapkričio 9 d.).

Skirtingų kartų

1970 m. Kaune gimusi, tapybą Vilniaus dailės akademijoje (VDA) studijavusi D.Čistovaitė nuo 2010-ųjų gyvena Klaipėdoje. 2009 m. Lietuvos dailininkų sąjungos nare tapusios menininkės interesai labai platūs. Be tapybos aliejumi, akrilu, tapybos ant šilko, ji kuria atvirukus, miniatiūras, užsiima profesionaliu dailės dalykų mokymu, individualia meno terapija, domisi Rytų estetika ir filosofija, meno, spalvų, aromatų terapija.

1939 m. Panevėžyje gimusi, scenografijos studijas VDA baigusi S.Kanaverskytė yra apipavidalinusi bene 75 spektaklius įvairiuose Lietuvos teatruose. Jos specialybė ir pašaukimas – teatro dailininkė, o geriausias miestas – Klaipėda. Keliolika metų skirta garsiesiems Jūros šventės karnavalams, scenografijos meno mokyti Klaipėdos universiteto studentai. Greta to natūraliai dera poetinės aspiracijos (2005 m. išleido dailės ir poezijos albumą „Asmeniškai“) ir visuomeninė veikla, jei taip galima įvardyti akciją „Menininkai – pacientams“ ir jos metu Klaipėdos menininkų Jūrininkų ligoninei dovanotus kūrinius įamžinusį dailės albumą „Ars Vitae“.

Pasikartosiu, ką jau esu rašiusi ir sakiusi: S.Kanaverskytė man yra charizmatiškiausia Klaipėdos dailininkų bendruomenės asmenybė. Ji įdomi

Ciklas: D.Čistovaitės „Arbatos gėrimo ceremonija“ – bekraštė, beribė

ir gali būti tęsiama tiek, kiek yra arbatos rūšių ir gėrimo būdų.

pasakotoja, vertintoja ir visų pirma kūrėja. Elegantiška, švytinti dailininkė šiltai pasitiko parodos „Moterys ir gėlės“ atidarymo svečius; tokie pat elegantiški ir dailūs žvelgė nuo sienų moterų, supamų gėlių, portretai, atlikti daugiausia pastelės technika.

Per atidarymą dailininkė prisipažino dar mokyklos laikais kūrusi (žinoma, pamokų metu) mokytojų šaržus, kurie turėjo didelį pasisekimą (žinoma, ne tarp mokytojų). Pomėgis stebėti žmonių veidus, gebėjimas, greičiau, dovana pagauti portretinį panašumą ir per gyvenimo bei kūrybos metus sukaupta patirtis, atrodo, vienu atsikvėpimu išsiliejo parodos portretuose.

Balansuoja ant ribos

Nors jų atsiradimo priežastis lyg ir formali, ROTARY moterų klubo „Aditė“ 20-metis, o kūrybinė „žaliava“ – „Aditės“ susirinkimų metu daryti portretų eskizai.

Portretuose autorė atvirai pabrėžia tradiciškumą, parinkdama beveik klasikines portretuojamųjų pozas,

veido rakursus ir posūkius, akcentuodama aprangos detales, aksesuarus, iš kurių svarbiausiu tampa gėlės, gyvos ir dirbtinės, kaip gamtos dalelė ar drabužio puošmena.

Be abejonės, balansuojama ant slidžios saloniškumo ribos, bet patyrusi menininkė išlaiko trapią pusiausvyrą ir geriausiuose portretuose pasiekia tiesiog įkvepiančios realybės ir romantiško nusiteikimo dermės. Kaip ir klasikinio portreto atveju, čia svarbu viskas, pradedant medžiagiškąja dalimi, technika, formatu, rėmais ir baigiant nuotaikų, būsenų atskleidimu. Čia ir akivaizdi S.Kanaverskytės ilgametė scenografijos, darbo su įvairiais režisieriais, bendravimo su aktoriais patirtis. Ji tarsi rūpestinga ir išradinga režisierė komponuoja parodos visumą ir taip pat sumaniai, kūrybiškai režisuoja kiekvieno portreto „scenografiją“ ir „veiksmą“. Iš prasmingų detalių, akcentų kiekviename atvaizde skleidžiasi portretuojamųjų asmenų charakteriai, vos pagaunami ir

Todėl ne tokia jau tolima ir skirtinga D.Čistovaitės „Šilko meditacijų“ parodos dvasia. Ekspoziciją sudaro dvi temos: eksponuojami darbai iš ciklo „Arbatos gėrimo ceremonija“ ir instaliacija „Devyni medžio sapnai“.

Ciklas „Arbatos gėrimo ceremonija“ – bekraštis, beribis ir gali būti tęsiamas tiek, kiek yra arbatos rūšių ir gėrimo (nebūtinai su ceremonija) būdų: iš dubenėlio, suplakus žalsvą tyrelę, iš puodelio su lėkštute, būtinai su pienu, iš stiklinės, lėkštutės ar stiklinėlės ant lėkštutės. Arbata dailininkės darbuose tvirtai „suaudžia“ Rytų, Artimųjų Rytų, Azijos ir Vakarų tradicijas.

Rytai (Tolimieji ir artimesni) autorei patrauklesni, jie be ceremonijų įsiveržia į nedidelio formato, rūpestingai sukomponuotus, įvairių medžiagų dermėmis (audinio, stiklo, siūlų, medžio ir t.t.) pasižyminčius darbus ornamentų liūtimi, užpildydami paviršius vingriomis susipinančiomis arabeskomis, tarsi kultūrų suartėjimo, globalizacijos ar dar kokių kitų reiškinių pasekmė ar pranašystė.

Stebint šiuos subtilius, poetiškai traktuotus ir poetiškai įvardytus ciklo darbus, vis dėlto nepalieka jausmas, kad jie tarsi specialiai paruošti vartoti. Neginčijamai gerai atlikti amato požiūriu jie primena mielus, bet rankdarbius, kuriuose pristinga iškalbingo stabtelėjimo, prasmingos tuštumos, o margume pasimeta ir labai delikatus atlikimas.

Tačiau „Devyni medžio gyvenimai“ atskleidžia visai kitokią kūrėją: gebančią valdyti erdvę, formą ir medžiagą, kaprizingai prabangų besvorį šilką. Net ir mažoje erdvėje instaliacija daro įspūdį. Kabančios šilko „kolonos“, judančios nuo menkiausio dvelktelėjimo, skirtingų spalvų, dekoruotos įvairiais motyvais, įtraukia į savo vidinę erdvę, skatina stebėti per dvigubus, trigubus, keliagubus dekoruoto šilko sluoksnius persišviečiančius, persiklojančius ornamentus, pasiduoti vos pagaunamai užuominų, nuojautų, svajų tėkmei. Būnant instaliacijos erdvėje prisimena pačios autorės žodžiai, kuriais ji prisistato savo internetinėje svetainėje: „Tapau gyvenimo Džiaugsmą, Meilę, Ramybę, Šviesą, Palaimą... Viliuosi, kad tai Jus sušildys“.

Portretai: atvirai pabrėždama

tradiciškumą, atskleisdama charakterius, S.Kanaverskytė įamžino žinomas Klaipėdos moteris.

8

ketvirtadienis, spalio 25, 2012

durys

Prestižas ir / ar „mainstryma

Ž.Kempinas. Fontanas, 2011.

W.Almendra. Betono sodai, 2010.

Paroda „Prestižas: šių dienų fantasmagorija“ – tai trijų kuratorių surengta Lietuvos ir Prancūzijos menininkų šiuolaikinio meno ekspozicija, rugsėjo 28 – lapkričio 25 dienomis veikianti Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose.

Vidas Poškus

Lietuvišką parodos dalį kuravo Ignas Kazakevičius* ir šių eilučių autorius, prancūziškąją – Paryžiuje šiuo metu gyvenanti Julija Čistiakova. Vieną iš galimų prestižo suvokimo koncepcijų šiam projektui parašyti buvo pakviestas žymus meno teoretikas ir kuratorius, vienas šiuolaikinio meno centro Paryžiuje Palais de Tokyo įkūrėjų ir vadovų, knygų „Relational Aesthetics“ (2002), „Postproduction: Culture as Screenplay: How Art Reprograms the World“ (2002), „Altermodern“ (2009) autorius Nicolas Bourriaud.

Dekoduoti ir dekonstruoti

Paroda sudaryta sluoksniuojant Lietuvos ir Prancūzijos menininkų kūrybos fragmentus, įvertinant daugiaplanį autorių santykį su prestižu, elementaraus hiperteksto principu, derinant tiek „vizualinį pranešimą“, tiek įvairių su juo ar konkretaus menininko kūryba susijusių kontekstų bei diskursų „išnašas“ ir „paraštes“. Kuratorių teigimu, parodoje buvo pristatomi ir iš dalies lyginami „prestižiniai“ lietuvių ir prancūzų menininkai arba tokie autoriai, kurių kūrybinė strategija yra pagrįsta paties „prestižo“ fenomeno analize ar refleksija**. „Dekoduoti ir dekonstruoti prestižą – štai koks šiandienos meno programinis elementas. Kaip me-

*

Šių baigiamųjų išnašų autorius.

Projekte vadovavausi „prestižu“ kaip „neprofe-

**

sionalia“ sąvoka, siekdamas dialogo su įvairiais visuomenės sluoksniais, kurie tą „prestižą“ formuoja. Tai menininkai ir kuratoriai, galerininkai ir meno kritikai, spaudos apžvalgininkai ir meno gerbėjai, žiūrovai.

nas gali panaudoti šią sąvoką, pasakodamas apie pasaulį, kuriame gyvename? Ieškant atsakymo reikia grįžti prie prestižo socialinės ir istorinės dimensijos, t.y. iliuzijos galios, kuria remiasi socialiniai mechanizmai. Kolektyvinius burtus kritiškoji teorija pavadino fantasmagorija. Tai kitas idealo pavadinimas, kuriam oponuoja materialistinis ir kritiškas mąstymas. Kova prieš modernųjį, paskui postmodernistinį meną, prieš meninės praktikos idealizavimo procesus veda prie mąstymo apie mūšį prieš ideologines kerėjimų jėgas, kurios sustato individus ir grupes į „vietas“. Tokiam veikimui reikia variklio: idealo, kitaip vadinamo „ideologine iliuzija“, kuri nustato normas tvirtiems diskursyviniams ramsčiams. Štai kodėl stipriausios meninės praktikos, labiausiai jaudinantys meno kūriniai visada turi anormalumo koeficientą. Michelis Foucault savo darbuose apie beprotybę ir seksualumą atskleidė, kad kiekviena tema susiduria su normos veikme tiek mokėjimo, tiek galios srityje. Suvokti temą pažodžiui reiškia būti „pavergtam“, t. y. priklausyti normatyvinių priemonių homogeniškam ir nuolatiniam tinklui, kuriame mes evoliucionuojame. Louisas Althusseris ideologinės interpeliacijos mechanizmus iškodavo taip: „ideologijos tema“ verčia atsisukti, tarsi išgirdus policininko švilpuką. Meno tema, savaime suprantama, priklauso „aktualijai“ (Foucault), kitaip tariant, savo laikui. Jos ryšys su norma apibūdinamas taip: menininkas yra anormalumo inžinierius, kuris evoliucionuoja socialinėje fantasmagorijoje, bet problematizuoja savo priklausymą duotajai visuo-

menei, priversdamas veikti savo savotiškumą, prieštaraudamas įstatymams, taisyklėms, konvencijoms, įpročiams, papročiams ir riboms“.

(N.Bourriaud, iš parodai parašyto esė „Prestižas ir fantasmagorija“).

Autoritetas: dalyvauti parodos pristatyme į Klaipėdą buvo atvykęs pa-

saulinio garso prancūzų filosofas ir parodų kuratorius, Paryžiaus meno akademijos direktorius N.Bourriaud.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Visi nori būti prestižiniai

Prestižo sąvoką įmanoma suprasti ir interpretuoti keliomis, kartais, regis, viena kitai prieštaraujančiomis reikšmėmis. Paprastai prestižu yra vertinama kokio nors asmens ar reiškinio reputacija (pavyzdžiui, „prestižinis apdovanojimas“), nusakomas socialinis ar kultūrinis reiškinio aspektas („prestižinis darbas“, „prestižinė salė“). Ekonomikos moksle ir finansų teorijoje prestižu apibūdinama prekybiniuose sandėriuose egzistuojanti suma, kai sumokėta kaina viršija įsigyto turto vertę, bet iš jo ateityje tikimasi gauti ekonominės naudos.

Prestižą galima suvokti ir remiantis tokio pat pavadinimo Christopherio Priesto romano bei pagal jį režisieriaus Christopherio Nolano sukurto filmo versijomis, savo ruožtu padiktuotomis šou magijos principų. Pagal jas prestižu apibrėžiamas trečiasis, galutinis iliuzionisto atliekamas veiksmas, kai sudėliojami visi taškai ant „i“, o suglumusi auditorija spėlioja, kaip tai vis dėlto atsitiko.

Nebegaliu pasakyti, kodėl parodos pavadinime ūmai atsirado „Prestižo“ terminas. Pradžioje jo lyg ir neturėjo būti. Pradžioje sąmonėje ir konceptualioje erdvėje (tai yra ne tik kompiuteriuose, internete, bet ir maigančiųjų mygtukus galvose) klaidžiojo įpareigojantis, brutalus ir tiesmukas „mainstrymo“ žodis. Kas yra „mainstrymas“? „Mainstrymas“ mene tai yra tos visos dominuojančios tendencijos, grubiai tariant

– mada. Tai, kas yra paklausu ir nenuodinga. Tai, kas neverčia sukti smegeninės ir jaudintis dėl iššūkių, naujovių, vertybių (estetinių, o kartais ir etinių) perkainojimo. Patys (mes, kuratoriai) žinojome, kad jeigu stengsimės suburti menininkus po „mainstrymo“ vėliava, gali nieko ir neišeiti... Juk niekas (arba retas) norės atstovauti „mainstrymui“. Visi nori būti prestižiniai.

Taip, taip – visi. Nes visi mes norime atrodyti gražesni, geresni, labiau sušukuoti ir respektabilūs***.

Tad čia ir buvo optinė bei konceptuali apgaulė – sušukti „Prestižas!“, pagalvoti apie „mainstrymą“ ir tyliai sau pakikenti tarpusavyje.

Laiku ir pagrįsta

Kitas dalykas – ir tai yra mano asmeninė mano labai subjektyvi nuomonė – prancūzų menininkai nebuvo nei geresni, nei blogesni.

***

Sutikite, jog meno kontekste sąvoka „presti-

žas“ visada „palaiko“ menininko mitą, kuria savotišką paslaptį, jog kūrinyje yra kažko daugiau, nei įprastose su jo atsiradimu susijusiose istorijose. Prestižas liudija apie menininko charizmą, sukuria jo kūrybai pridėtinę vertę, dėl kurios publika turėtų norėti bendrauti tiek su menininku, tiek su jo kūriniu. Prestižo sąvoka gali būti siejama su daugybe raktinių žodžių – savigarba, autoritetas, sėkmė, atpažinimas, įtaka, investicija, mada, centras, metropolija, meno rinka, trade mark, siekiamybė, kokybė, piaras, patikimumas etc.

Jie tiesiog buvo tokie. Ir iš tikrųjų – čia buvo teisūs ir N.Bourriaud, ir kiti kolegos, kurie sakė, kad mene toks dalykas kaip „prestižas“ neegzistuoja, kad tai metodologiškai ydinga sąvoka, kad tai pasenęs, naftalinu dvelkiantis teiginys.

Bet, kaip sakiau anksčiau, taip sakyčiau ir dabar – į prestižą kaip fenomeną galima žiūrėti įvairiausiais rakursais. 1) Galima daryti taip, kokiu būdu ir buvo surinkta (J.Čistiakovos nuopelnas) prancūziškoji kolekcija – prestižą analizuojant literatūriškai, atsispiriant nuo prancūzakalbėje aplinkoje priimtinesnės prestižo (prestige) – kaip vieno iš iliuzionistinio triuko – momentų reikšmės. 2) Buvo gali-

9

ketvirtadienis, spalio 25, 2012

durys

as“? Baigiamosios pastabos

Š.Sauka. Mama, 2012.

ma žiūrėti į prestižą kaip socialinę kategoriją (tai ir buvo atlikta lietuviškoje parodos dalyje), pamatuotai ar nepamatuotai nagrinėjant menininkų reputaciją. Tiesiog vizualiai pasvarstyti (suteikti peno tokiems apmąstymams), ar pripažinti menininkai yra tinkamos iliustracijos sėkmės istorijoms? Manau, kad taip. Šį dalyką atskleidė jau ir pats parodos atidarymas Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre, į kurį suplūdo minios žiūrovų (ne tik iš uostamiesčio, bet ir kitų Lietuvos vietų), apsilankė pats miesto meras, kultūros ministras, prancūzų kultūros atašė.

Argi tai ne prestižas?

Manau, kad iškeldami gana pretenzingą ir ne visai korektišką sąvoką, kaip vienos parodos, vieno projekto, kuriame dalyvauja dvi skirtingos patirtys (prancūziška ir lietuviška), mes, kuratoriai, užkabinome pakankamai aktualų klausimą. Galbūt prancūzų kolegoms visa tai gali atrodyti neargumentuota, tačiau mums, žvelgiantiems iš lietuviškos pusės, prestižo ir su šia sąvoka bei jos aspektais susijusių problemų iškėlimas yra laiku ir pagrįstas. Nepagražindami situacijos žvelgiame realybei tiesiai į jos išplėstas akis.

Prancūziškoji dalis šiuo atveju būtų buvusi antraeilė, daugiau kaip jaukas, kaip saldusis torto sluoksnis (N.Bourriaud tokiu atveju atliktų šokoladinės ar kreminės gėlytės pačioje viršūnėje vaidmenį) – tiesiog jie būtų kaip tam tikras dekoras ir ornamentas, kaip jaukas patikliam bei patyrusiam žiūrovui pritraukti. O pati renginio „mėsa“ slypėtų lietuviškoje dalyje. Norėjosi išgirsti nuostabos, pasipiktinimo šūksnius, pritariamą murmesį dėl „prestižinių“ lietuvių autorių.

Norėjosi išgirsti rimtų ir retorinių klausimų: „O kodėl čia nebuvo įtrauktas Jonas arba Onutė?“****.

To nebuvo. Visi lyg ir pritarė, kad Šarūnas Sauka, kuris yra visuotinai žinomas, neabejotinai atstovauja lietuviškam, tautiniam prestižui, tačiau vargu ar dažnas prestižiniu laikytų jo paveikslo pakabinimą savo namuose, ant sienos, tarp fikuso ir spalvoto televizoriaus. Visiems lyg ir priimtina atrodė prestižiniu laikyti daugiau marginalą (ne tik gyvenimo periferijoje, bet ir konceptualaus vaikščiojimo kultūriniais paribiais atžvilgiu) Juozą Laivį. Tiesiog gyvendamas geografinėse paraštėse, jis reflektuoja (tiksliau – ironizuoja) kultūrinių paraščių ypatybes. Dis-

Siekta diskusijos, bet...

Iš tikrųjų, jeigu reikėtų be jokios autoironijos prisipažinti, ko siekiau kaip kuratorius visu šiuo sumanymu, pasakyčiau, kad norėjosi diskusijos.

Prestižas anaiptol nereiškia demokratijos, jis

****

suteikia bent jau finansinę laisvę. Demokratiškas menas yra prastas menas. Demokratija menui kokybės neprideda.

kusijų nesukėlė ir Kristinos Inčiūraitės – autorės, kurios tematika su prestižu neturi beveik nieko bendro – atvirkščiai, tai daugiau lyrinės sužeistų, pažeistų visuomenės grupių ar atskirų individų istorijos.

Lyg ir prestižiniai atrodo Paulius

Nepagražindami situacijos žvelgiame realybei tiesiai į jos išplėstas akis.

ir Svajonė Stanikai – bet ar prestižinis yra jų pūliuotas menas? Ar prestižinė yra jų reputacija Prancūzijoje bei pasaulyje (manau, kad jie dar pakeliui tikslo link). Galbūt tik Jonas Mekas ir Žilvinas Kempinas (bei Deimantas Narkevičius) yra prestižiniai. Bet šioje trejybėje visus dividendus atiduočiau iki šiol į viršų kylančiam Ž.Kempinui (jis yra prestižinis ir savo iliuzinio meno prasme, ir savo sėkmės istorijos aspektu). J.Mekas – klasika, bet ne prestižas. Jis pernelyg ilgai buvo niujorkietiškame „undergraunde“, o po to staigiai transformavosi į muziejinį eksponatą, kad galėtų būti prestižinis. D.Narkevičius daugiau imituoja prestižą arba, tiksliau tariant, jo kūrybinė strategija yra iš dalies gimininga Wilfrido Almendros konceptualiai nuostatai. Jeigu prancūzų menininkas

D.Burenas. Apskritimai ant sienos.

J.Laivys. Žuvies galva, 2012.

sukeitimo judesį atlieka su fiziniais objektais – saulės, oro, kritulių nudrengtomis ir kitaip paveiktomis parko statulėlėmis, tai D.Narkevičius žongliruoja su sovietiniais ir kapitalistiniais (tiksliau – posovietiniais) reiškiniais, vienus pastatydamas ant postamento, kitus padarydamas laikikliais. Ar ne toks yra jo kūrinys Ausgeträum, bylojantis apie tai, kad nors sovietinė sistema fiziškai ir juridiškai žlugo prieš dvi dešimtis (net daugiau) metų, tačiau būtent joje vyksta kitokiomis mąstymo ir veiklos normomis pagrįsti jaunų žmonių (gimusių jau nebe Sovietų Sąjungoje) gyvenimo žaidimai.

vauja ne kam kitam, o kuo tikriausiam „mainstrymui“. Surasti tokių argumentų būtų vienas juokas.

Kur kas sudėtingiau būtų deklaruoti šių garbių menininkų buvimą vadinamajame „off’e“ – tame, ką I.Kazakevičius apibrėžė kaip tam tikrą egzistavimą už normos ir tvarkos ribų. Šiuo atveju, sakyčiau, kad tik Š.Sauka yra „off”inis“ – todėl man pačiam jis ir buvo įdomiausias (su kuo didžiausia pagarba kitų autorių kūrybai, kurią labai vertinu ir kotiruoju) kaip atvejis bei simptomas. Jis tikrai yra ne prestižas (pačia banaliausia ir tiesiausia prasmėmis), bet ir ne „mainstrymas“. Toks jis nebuvo anksčiau, toks jis nėra dabar, nebus ir ateityje. Bet socialinė kitų autorių reputacija, jų nuopelnai ir, svarbiausia, produkcija (tai, ką vadiname menu) objektyviai ir sugestyviai sako, kad Lietuvos menas, o ir ne tik jis ir bent jau šiuo, dabartiniu laikotarpiu, yra tiesiog neįmanomas be šių trijų kategorijų (prestižo, „mainstrymo“, „off‘o“) vartojimo***** .

Tiesiog jį galima hierarchiškai graduoti ir dėlioti į įvairiausias lentynėles. Patinka tai kam nors, ar ne (ir net nesuprantu, kodėl N.Bourriaud labai gražiai „nusiplaudavo“, kuomet apie tai kažkas pabandydavo užmegzti problematiškesnį dialogą – jam turbūt tai neatrodė rimto pokalbio reikalaujanti tema). Visa kita – tolimesnių diskusijų, kurių pas mus beveik nekyla, kalbant apie meną, reikalas******...

Už normos ribų

Pačiai pabaigai dar galima tik pasakyti, jog teisūs šiuo atveju būtų kuratorinių parodų kritikai, įžvelgiantys kuratoriuose tuos niekšelius, kurie sudrumsčia skaidrius meno procesų vandenis, tikėdamiesi kažkokio sunkiai suvokiamo efekto. Teisūs jie būtų ta prasme, kad šios parodos atveju net nelabai ir buvo svarbu, kokie autoriai, kokie jų kūriniai eksponuojami.

Būtų užtekę tik pačių eksplikacijų, paaiškinančių vieno ar kito dalyko „prestižiškumą“ arba bent jau atsiradimą „prestižo“ šešėlyje.

Atmetus prielaidą, kad Prestiže, šių dienų fantasmagorijoje dalyvavo prestižiniai autoriai, belieka žengti kitą žingsnį ir prasitarti, kad visi, kurie sužaidė šią partiją, atsto-

Lietuvai reikia auginti savo meno aristokrati-

*****

ją ir sukurti neinstitucinę hierarchiją. Gal tuomet, atsiradus oficialiems sluoksniams ir kastoms, atsiras įvairiapusiai meno vertinimo kriterijai. Nes šiandieną Lietuvoje viskas sukasi apie „šiandieną madingą meną“, „šiandieną populiarų meną“.

Nors realiai nė vienos pasaulinės teorijos pritaikymas Lietuvoje neturi prasmes. Nes neegzistuojant meno rinkai bei organizacinei diversifikacijai, lokaliu lygmeniu neverta kurti meno projektų, remiantis pasaulinėmis teorijomis. Tad esamą situaciją galėčiau pavadinti „meninės – projektinės veiklos imitacija“ arba sekimu kažkuo prestižišku. ******

Kad ir šiomis temomis: „Pinigai formuoja

skonį!“, „Ironija Lietuvos menininkų darbuose yra tolygiai proporcinga jų charizmai“, „Jūsų

P.Bismuthas. Sekant dešinės rankos judesius... 2010.

S&P Stanikai. Paskutinė karalienės diena, 2012.

C.Fontaine’as. Be pavadinimo, 2012.

veiksmai bevaisiai, jeigu jų niekas nepastebi!“, „Atsipalaiduokite, daug kas buvo nuspręsta dar prieš jums gimstant!“.

10

ketvirtadienis, spalio 25, 2012

durys

Rugsėjo pabaigoje Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos Baroti galerijoje buvo pristatyti naujausi Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus primininko fotomenininko Dariaus Vaičekausko darbai, pavadinti „Dekonstrukcijomis“. Beveik keturias savaites veikusioje parodoje – autorinės replikos Lietuvos fotografų kūrybai ir pačiai fotografijai.

D.Vaičekauskas. Dekonstruota Remigijaus Treigio fotografija, 2011.

D.Vaičekausko „Dekonstrukcijos“: (su)naikinimas ar (su)kūrimas?

Danguolė Ruškienė

Fotografijos dekonstrukcija – vaizdo išstruktūrinimas, kuriant naujus, dažniausiai ne tiek daug ką bendro turinčius vaizdus su užfiksuotaisiais. Tai – realaus vaizdo iškonstravimas, vizualinių dėmenų perrikiavimas taip, kad jie būtų paslankūs autoriaus minčių vingiams ir susidėliotų į kaip įmanoma taiklesnes jo intencijų atodangas.

Dekonstrukcija – savotiška vaizdo interpretacija, talpinanti du savo prigimtimi prieštaringus pradus: pirmą – griaunantį / neigiantį ir antrą – kuriantį / teigiantį. Tokia minčių raizgalynė nesunkiai gali privesti prie išankstinės negatyvios nuostatos ar skepticizmo, abejojimo pasąmoninių srautų galimumu, čia pat pasiūlant žymiai paprastesnes iracionalaus vaizdo suvokimo galimybes. Galima tai priimti kaip sąlygą, būtiną tokių darbų „perskaitymui“, bet taip pat galima priimti ir kaip iššūkį, ne tik suvokėjui, bet ir pačiam kūrėjui, siekiant aptikti vientisą priėjimą prie visų naujai sukurto kūrinio sluoksnių.

Kaip rebusas pažengusiems

Daugiau nei prieš dešimtmetį pradėjęs pjaustyti fotografijas, Darius iš pradžių gilinosi į savo paties užfiksuotų vaizdų perkūrimo galimybes.

Jau tada fotografijos plokštumoje įamžintos realybės atkarpos buvo perkonstruojamos į subjektyvizuotas autoriaus istorijas, turinčias stiprų atotrūkį nuo realistinio pagrindo ir akivaizdžių užuominų į psichodelinio pasaulio sąrangą. Čia dar nebuvo vieningo būdo, ar kitaip – vienos vaizdo manipuliavimo taktikos, kuri suvienodintų patį (per)kūrimo procesą. Autorius išbandydavo įvairiausias konstravimo manieras, ardydamas užfiksuotus vaizdus ir vėl iš naujo dėliodamas juos į asmenines vizijas įkūnijančias plokštumas. Jo darbuose nuogi kūnai deformuodavosi, „sukrisdavo“ į keistus, fantasmagoriškus ornamentus, tik epizodiškai išlaikančius ryšį su materija. Klaidūs vaizdiniai, trūkinėjantys siužetai, realybės fragmentai konstruodavo daugiau ar mažiau painias ir tikrai (ne)vienprasmiškas (ne)tikrovės citatas.

Dariaus fotografijų originalai paprastai likdavo nežinomi, o suvokėjo dėmesiui buvo pateikiami jau stipriai pakitę ir realybėje atitikmens neturintys vaizdai. Šių darbų „perskaitymas“ buvo panašus į

Dekonstruota Ugniaus Gelgudos fotografija, 2011.

rebusą pažengusiems. Ne tik dėl to, kad vaizdų / minčių vingiai turėdavo sunkiai apčiuopiamą išeities tašką, bet ir dėl to, kad jie retai užsibaigdavo autoriaus minčių demaskavimu.

Tuometės D.Vaičekausko dekonstrukcijos turėjo ir keletą bendrų bruožų. Bene ryškiausias jų – vaizdo konstravimas mozaikos principu, t. y. užfiksuota fotografija buvo supjaustoma į taisyklingus vienodus kvadratėlius, iš kurių galutiniame etape susiformuodavo „apsauginis“ tinklas, suteikiantis vaizdui tam tikrą įmanomo atsiribojimo efektą. Taigi, viena vertus, galima užsiimti perkonstruotų vaizdų šifravimu dėliojant juos kaip mozaikas, kita vertus – lygiai taip pat nesunkiai galima nuo jo atsiriboti ir stebėti jį tarsi pro tam tikrą niveliuojančią uždangą. „Skolinasi“ svetimas fotografijas

Ilgainiui D.Vaičekausko vaizdų perkonstravimo principas keitėsi.

Kaip teigė pats autorius, dabartinių „Dekonstrukcijų“ sprendimo atspirties tašku tapo prieš trejus metus Klaipėdoje vykęs projektas „(Non) stop 90,66“, analizavęs šiandienos ir praeities pajūrio vaizdų fiksavimo santykį. Tada pasirinkęs jau kitokią taktiką, autorius ja vadovaujasi ir šiandien.

Pirmiausia pasikeitė tai, kad Darius savo autorinėms intencijoms išreikšti pradėjo „skolintis“ svetimas fotografijas. Gavęs fotomenininko sutikimą, susmulkina jo fotografiją ir panaudoja ją kaip medžiagą naujam, jau savo, kūriniui.

Neabejotinai čia labai svarbus tampa abiejų autorių susitarimo momentas. Ne mažiau reikšmingas ir pats svetimo kūrinio perkonstravimo procesas, kuris D.Vaičekauskui

Dekonstruota Violetos Bubelytės fotografija, 2010.

tampa savotišku naikinimo ritualu, pagrindu, būtinybe naujam kūriniui rastis.

Kuriant šiandienines „Dekonstrukcijas“ šiek tiek modifikavosi ir autoriaus pasirenkami perkonstravimo būdai. Iš pradžių nuotraukas smulkinęs kvadratinio centimetro gabaliukais, dabar autorius pereina prie horizontalių juostų ir naujus vaizdus / prasmes montuoja vadovaudamasis jau tik vienu principu.

Fotografas sąmoningai pasilieka sau gryno fizinio kontakto su svetimu kūriniu malonumą, kartu užaugindamas dar vieną savo darbo vertybinį sluoksnį.

Fotomenininkų darbai supjaustomi vienodomis atraižomis, o atgal į plokštumą sudedami kiekvieną vaizdą apverčiant iš viršaus į apačią ir iš kairės į dešinę. Visuomet laikantis tos pačios eigos. Todėl autorius iš anksto negali numatyti baigtinio kūrinio varianto ir prasminės kūrinio korekcijos daugiausia tampa atsitiktinėmis. Tokiame kūrinyje turinys pereina į formą, o akcentai susikeičia vietomis tarsi savaime.

Analizuoja ir klastoja

Nors ir atsisakydamas įprastos vaizdo fiksavimo technikos bei tradicinės fotografijos kūrimo taktikos, Darius pasilieka teisę autoriaus-nuotrau-

kos atrankai. Jo, kaip fotografo, vaidmuo anuliuojamas, tačiau čia pat praplečiama kūrėjo / menininko sąvoka. Šio autoriaus kūrybinis procesas prasideda ne nuo vaizdų, bet nuo kitų autorių-menininkų atrankos.

Kita vertus, nemažai jo pasirinkimą lemia ir medžiagiškumas. Fotografija (ar originalas, ar kopija) – popieriuje atspaustas fotografinis vaizdas, tik toks yra tinkamas pasirinktai dekonstravimo technikai.

D.Vaičekausko „Dekonstrukcijose“ vienu iš svarbiausių akcentų tampa nuoroda į pradinio kūrinio (nuotraukos) autorystę, kuri figūruoja visuose jo darbų pavadinimuose. Nurodydamas kitą autorių, Darius jo kūrinį pasirenka kaip prasminę ašį, nuo kurios prasideda jo paties darbas. Nors D.Vaičekauskas autentišką fotografiją naudoja kaip medžiagą savoms intencijoms išreikšti, galiausiai ją sunaikina tik iš dalies. Toks sprendimas veikiau yra svetimo kūrinio perfrazavimas, suteikiant jam pašalinių / gretutinių prasmių, nei jo keitimas iš esmės.

Atsiradę du kūrinio klodai transliuoja užuominas ir apie dvigubą autorystę. Viena jų išlieka kaip ženklas, kartu užprogramuojantis tam tiktą (ne)kokybę, kita – legalizuojanti teisę į naują kūrinio išraišką.

Svarbus yra dar ir tas momentas, kad „medžiagą“ savo kūriniams D.Vaičekauskas atsirenka vadovaudamasis asmeninių simpatijų-antipatijų būdu. Anot jo, jis renkasi tuos autorius ir jų darbus, kurių kūryba jam asmeniškai yra įdomi, bet jo pasirinkimą gali nulemti ir toks faktorius, kaip autoriaus svarba Lietuvos fotografijai ar fotografijos menui apskritai. Todėl, kaip pastebėjo fotomenininkas Gytis Skudžinskas, D.Vaičekauskas ne tik dirba kaip Lietuvos fotografijos analitikas, bet

Dekonstruota Arvydo Stubros fotografija, 2011.

ir tampa savotišku jos istorijos klastotoju – „naikindamas fotografinį archyvą kartu sukuria ir naują hierarchiją“. Šiame procese dalyvauja ne tik skirtingų kartų, stilistikų, raiškos būdų autoriai, bet ir turintys skirtingą „svorį“ meno lauke, kartu ir užimantys skirtingas vietas Lietuvos fotografijos istorijoje.

Visas procesas – rankomis

Stebina ir tai, jog Darius perkonstruoja svetimus darbus naudodamas tiesioginį (fizinį) veiksmą.

Anksčiau, nors ir kitais tikslais, lietuvių fotografijoje taip elgėsi fotografas montažistas Vitalijus Butyrinas, pramintas žirklininku.

Tada tai nestebino nieko, nes kitos galimybės ir nebuvo. Bet šiandien daugiausia vaizdo manipuliacijų atliekama kompiuterinėmis programomis. Todėl Dariaus pasirinkimas atlikti visą dekonstravimo procesą savo rankomis prilygsta archajiškam amatininko darbui, kai kiekviena detalė, kiekvienas judesys yra kruopščiai apgalvoti ir suplanuoti iš anksto. Anot autoriaus, tai jam labai svarbu. Jis sąmoningai pasilieka sau gryno fizinio kontakto su svetimu kūriniu malonumą, kartu užaugindamas dar vieną savo darbo vertybinį sluoksnį, nužymėtą autoriaus rankų lytėjimo. Įvertinus visas daugmaž aptartas aplinkybes, tenka pripažinti, kad D.Vaičekausko „Dekonstrukcijos“ yra labiau ne griaunančios / neigiančios, bet kuriančios / teigiančios prigimties. Šis fotografijų ciklas dar labiau įtvirtina autoriaus poziciją ir užtikrina kitas (ne)fotografijos suvokimo galimybes. Gal ir ne tokias naujas pasaulinės fotografijos kontekste, bet pakankamai gajas, kad išjudintų nusistovėjusias Lietuvos fotografijos nuostatas.

11

ketvirtadienis, spalio 25, 2012

gintaro lašai Jaunųjų kūrybos konkursas

Paskutinės liūdesio akimirkos Ramunė Dambrauskaitė

N

oro gyventi nepakanka: prasmingo gyvenimo pamatas yra džiaugsmas. Man skubiai reikėjo džiaugsmo, kurio deficitas šiandien tapo globalus. Kaip ir dauguma, taip ir aš atsidūriau įstaigoje, neturinčioje nieko bendra su ligonine ar sveikatos klinika, greičiau, tai dianakso įsisavinimo namai. Įstaigos skyriaus vedėjas liepė įvertinti savo būklę: reikia detaliai išsiaiškinti, kaip veikia dianaksas paskutiniosiomis liūdesio dienomis. Sakė, kad pamąstyčiau apie savo dieną, įvykius arba svarbius dalykus.

Kol prie ausies zyzė itin plepi sanitarė, mintimis jau gaudžiau žalius drugelius (hormonų sistemoje kažkas kinta). Palatos kaimyną lankąs draugas – visiškas alkoholikas. Geria iš mažo buteliuko ir dar užsikanda agurku, kurį slepia spintelėje. Spintelės durelės vis darinėjasi ir darinėjasi. Tai pomidoras, tai lašinio bryzas, tai dešros blynelis pakvimpa palatoje. Gurkšnoja baltą skystimėlį visiems prieš akis, jau ir nebenusisuka, nesislepia. Manęs jis kiek gėdijasi, matyt, dėl mano švelnaus balso, tokio aksominio, lyg iš reklamos. Aš greit jį paprotinčiau. Bet jis vis dar turi džiaugsmo, alkoholis jam padeda. Dirba statybose, aria kaip šimtas artojų. Seksas nebeįdomus, nes viską atima miegas, kurio niekada nepakanka. Jis kabina sanitarę. Vakar buvo susiraukusi ir kuprota, nuotaika – kaip pasiutusios širšės. O šiandien jau beveik barakuda, stuburiukas tiesesnis ir akys padažytos. „Tai kas, kad alkoholikas, su juo galima pašnekėti“, – sako ji savo kolegei. Kaimyno lankytojas man siūlo sausainį: „Imk, imk“, – sako. „Nenoriu“. „Imk tik, sakau!“ – bruka kone į burną. Na, gerai, paėmiau. Užtat visą naktį nemiegojau. Sausainis kaip sausainis, bet jau ta agresyvi ranka ir balsas kaip lojančio šunies – skrandy stovi. O toliau viskas vyko kaip pasakoje.

Staiga mano kūną tolyn blokštelėjo stipraus vėjo gūsis, odą rėžtelėjo gausybė aštrių šakų, ir su visa palatos lova atsidūriau kažin kokiame dugne, atrodo, kritau žemyn kliudydamas daugybę juodų krūmokšnių. Buvo išties smagu, priminė skrydį sapne. Naktis buvo nerami ir kažkur viršuje nenutrūkstamai kartojosi „bože moj“.

Iš pradžių buvau nusprendęs pasilikti šiame dugne, apsikamšyti, pasitaisyti pagalvę, paskaičiuoti ant pirštų. Bet apsisprendžiau pajudėti. Nes pasilikęs niekada nesulauks pabaigos. Visuomet buvo verta nelaukti ir judėti į priekį.

Taip sako visi draugai, visi pažįstami, visi žmonės. Tarp kitko – kai akyse nušvinta žaliais drugiais, aš paklausiu palatos kaimyno, kuri diena. Išgirdęs atsakymą, suprantu, kad greit su liūdnuoju manimi bus baigta.

Dugne galėjau žingsniuoti, kur tik noriu, bet koridoriai vis kar-

Ričardo Šileikos nuotr.

tojosi, o visa, ką mačiau, norėjosi iššveisti su gerais šveitimo milteliais, kurių galima gauti tik „Prefos“ parduotuvėje. Toje pardėje niekas nesistumdydavo prie kasos. Ir niekas nesiliesdavo prie tavo šlaunies, norėdamas pagreitinti eilės judėjimą. Ten apsipirkti eidavo tokie kaip aš. Gerbiantys asmeninę erdvę, nesvarbu, kokia nereikšminga ji bebūtų. Ir „Prefos“ kasininkės sakydavo švelniai „laba diena“, nuolatos, kiekvienam, net ir man. Kartais įsivaizduodavau jų gyvenimus. Jos sapnuodavo „labą dieną“ ir pabusdavo su „laba diena“ lūpose, ir savo vyrams arba meilužiams prieš miegą sakydavo „laba diena“. Tie prekių skenavimo garsai: „pyp pyp pyp“. Laba diena, pyp, labadiena, pypyp, labas vakaras, pypypypyp. Parduotuvės personalo elgesio taisyklės su klientais žudo asmenybę, taip pat ir mažiausią džiaugsmą.

Paskutinė kančiose įsidėmėta mintis – prieš išeinant iš LBD („Lengvas būdas dirbti“) arba kitaip – elbėdė personalo. Tada ir prireikė skubios pagalbos. „Kiekvieno laukia tas pat, – sakydavo mano kolega. – Karjeros galimybės popieriaus lygmens, garantuota darbo vieta – tik „Prefoje“, aukščiausia pakopa – pardavėjo konsultanto, o po pusmečio košmariškas atvaizdas veidrodyje“. Apėmė apatija. Nebenoriu galvoti.

Mūsuose visada trūksta šviesos. Tiek gatvėse vakaro metu, tiek mintyje ryškiausią dieną, tiek šičia.

Dugnas – kaip daugiabučio rūsys, kuriame aplanko klaustrofobija ar kažkas panašaus. Čia – prieblandos, asmeninių ir visuomeninių baimių irštva, todėl pradedu bijoti.

Galbūt kaip tik dabar, kol čia vaikštinėju, penktasis aukštas krenta į ketvirtąjį, ketvirtasis – į trečiąjį ir taip toliau.

Vedėjas davė lapų ir tušinuką.

Pasiskundžiau galvos skausmais.

Jokios reakcijos, išėjo, paliepęs rašyti, ką galvoju. Kutenančios ha-

liucinacijos, kaip sakydavo mano palatos kaimynas-draugas, prasidės, kai duos daugiau dianakso, o kai imsiu rašyti, dar ohoho, ko tik neprisiminsiu. Viskas taps svarbu.

Sakė, kad žmonės dabar labiausiai nori įveikti rutiną ir nuobodulį, besotis daiktų pirkimas nebepadeda. Dėl to žmonės tampa kretinais: pradeda sėdėti ir jau niekada nebeatsistoja. Tarsi sąmoningai klimpsta į vegetacinę kasdienybę ir tampa daržovėmis. Jeigu juos pradėtų valgyti gyvus, jie nieko nedarytų. Tai sustabdys tik dianaksas – ateities vitaminas. Sugrąžins prie džiugaus judėjimo ir malonumo reaguoti. Nebekamuos tuščią sudirgimą keliantys simuliakrai ir simuliacija, atsiras atsparumas.

Mane kamuoja haliucinacija. Na, tie drugeliai ir buvimas dugne. Tai dugne aš ar tik sapnuoju? Su palatos draugu piliules dalijomės per pusę (jam reikėjo daugiau šio vitamino), matyt, todėl dianaksas veikia keistai. Vieną dieną jis dingo, tas palatos kaimynas-draugas.

Skyriaus vedėjas nervinasi, nes vis dar turiu ką pasakyti ir moku paprieštarauti. Girdėjau jį nuogąstaujant: „Nežinau, jo dianaksas neveikia, jis pernelyg manifestuoja savo poreikius. Kada jis pradės tarnauti“. Taigi, šis vitaminas skatina tarnauti ir grąžina gyvenimo džiaugsmą. Vadinasi, daugiafunkcis: bus galima daryti tuščius veiksmus su dideliausiu užsidegimu. Dianaksas – ateities vitaminas, patrauklia kaina. Bet aš dar netarnauju.

Prieš visa tai, dar prieš vakar, abi slaugės, ak, kokios gražios ir vingrios, bet tokios šaltos, įpuolė į palatą. Aš buvau vienas prieš jas abi.

Tikra akistata, pamaniau. Paėmė už rankų, viena už vienos, kita už kitos, ir aš buvau toks nepasiruošęs, dar nesusigyvenau su staiguolėmis, pagalvojau. Viena, su juodu kuodu pakaušyje, čiupo taip, kad net įdrėskė.

Norėjau pasakyti, kad bijau skausmo, prašau lėčiau, švelniau, mote-

riškiau, bet ji buvo labai graži ir tokia šalta, nuo jos dvelkė šalčiu, to neturi jokie kvepalai. Ji atėjo iš kažkokio vėsaus pelėsiais apsitraukusio rūsio, o tai nuostabu. Kita slaugė tuo pat metu mano rankoje ieškojo venos, kurios ten ir negalėjo būti, aš jos, tos kitos slaugės, gerai neįsiminiau. Neįsiminiau, kaip ji atrodo, nes, matyt, nebuvo labai graži, kaip iš pradžių galvojau, ji nebuvo gerai prisirpusi, kaip šita. Ana liesa ir sausa, jos šaltumas ir kauluose, ir dar giliau, kaip sakant, amžinas įšalas net ir sieloje. Jos negalėčiau ir nemokėčiau sušildyti, nes tikrai nemoku, aš dar nekaltas. Pernelyg daug tokiam pirmam kartui, galvojau, net dvi moterys, aiškiai manim besišlykščinčios. Vos spėjo pamatyt – šit aš jau skerdiena, ir galbūt dar bjauriau. Vaidinau esąs mieguistas ir neprabudęs, bet aš jau buvau nuovokus.

Bet gana apie tai, mat aš buvau tame dugne. Aš dar šiek tiek žengtelėjau ir pamačiau jį. Veidas buvo kažkur matytas, matyt, jo vardas iš M raidės. Ak, tai skyriaus vedėjas. Dianaksas tikrai veikia. Tas iš M raidės buvo panašus į idiotą iš filmo, kuris savo geriausiu draugu laikė žaislinį meškiuką, o moters, simpatizavusios jam, vengė, netgi varžėsi su ja. Aš niekada nesivaržyčiau su moterimi, net nedrįsčiau jos erzinti, galbūt tik vėliau, kai akivaizdžiai būtume suartėję. Negi toks, kuris kabinėjasi prie moterų, norėdamas pademonstruoti, kad jos tik vyrų vergės, kažkada galėtų nors vieną jų turėti? Nemanau, nemanau. Bet tikriausiai klystu, jie, tie kiti vyrai, gali panaudoti ir jėgą, ir apsvaiginti moterį, aš šito nemoku, aš neįgalus. Dianaksas jau veikia stipriau, mat nebeturiu su kuo dalytis, bet tai ateities vitaminas, vadinasi, nieko blogo. Štai tada buvau šalia vienos tokios, moters, žinoma, ir galbūt jau buvau beužkalbinąs, galbūt. Stovėjome prie „Prefos“. Ji kažką krimto.

Manau, kad tai daryti yra norma-

lu, o kas gatvėje neužkandžiauja?

Pro šalį ėjo toks itin muskuliniškos išvaizdos kliunkis, jis paklausė tos žavutės, ar skanu graužti, baidykle. Ji nustojo krimtusi, aiškiai nusiminė, nudelbė žvilgsnį žemyn.

Tai buvo dieviškas dalykas, tas jos valgymas. Pamaniau, kad esu rojuje, galėčiau žiūrėti šitaip į ją visą gyvenimą, galbūt kada nors ir prisiliesčiau prie jos, galbūt. Valgydama ji galvojo apie gražius dalykus.

O tas kliunkis, visas patenkintas, parodęs, kad yra tikras macho*, nukeliavo sau.

Nors tas šlykštus klausimas yra tik niekinga smulkmena amžinybės ir pasaulio atveju, bet aš jį visuomet nešiojuosi pakibusį kažkur paširdžiuose nelyg tragediją. Galvodamas savo palatos lovoje apie šią moterį, dažnai nusimindavau, ir aš tai darydavau tik su ja, tik su ja aš nusimindavau. Jei kas nors būtų buvę šiek tiek kitaip tą akimirką? Visų pirma, jei ta moteris būtų buvusi vyrmoterė, tai kliunkis jai nieko nebūtų sakęs, galbūt eidamas pro šalį būtų susigūžęs ir prislopinęs savo feromonus. Antra, jei ji būtų buvusi gležna katytė, jis būtų ją greitai supakavęs, protinio pudrinimo metodu – abu kaipmat būtų nuėję į artimiausią kavinę, viskas būtų pasibaigę jau kitą dieną. Jei ji būtų buvusi motvyris – jie būtų susipažinę vėliau ir kitur, be jokių preliudinių žingsnių.

Bet, kaip sakiau, tai tik istorija apie gatvėje užkąsti nusprendusią moterį, kuri baigėsi itin liūdnai ir įvykio negalima pataisyti net gražiausiais pramanais.

Tądien nepažįstamą moterį šiek tiek sekiojau. Prisiekiu, visą dieną mintimis jai dariau smilkinių masažą, juk tarp mūsų jau buvo nusidriekęs šioks toks siūlas. Mano užkalbinimas akivaizdžiai būtų dar labiau pagadinęs nuotaiką, tuo aš neabejojau, tad guodžiau ją mintimis ir bučiavau, bučiavau, nes mylėjau. Aš ją vis dar myliu. Macho’ui baigėsi blogai, bent jau vieną kartą, vėliau viskas susitvarkė, kaip paprastai tokiems būna. Mat aš jį kažkada mačiau besišlaistantį netoli „Prefos“, tą akimirką jis atrodė itin nepraktiškai: kelnės vis smuko, apnuogindamos jo užpakalį, ir jis baubė šuns balsu, matyt, verkė.

Nurimęs užmigo prie parduotuvės slenksčio ir snargliai iš netoliese esančios mokyklos jį apmėtė centais bei apšlakstė alumi. Po to atvažiavo policija ir mane supakavo, nes aš ant jo šlapinausi, o žadėjau nuveikti ir daugiau.

Skyriaus vedėjas... Aš jam negaliu uždavinėti jokių klausimų. Be to, jis nuolat reikalauja, kad kalbėdamas su juo žiūrėčiau į akis.

Po šito jaučiuosi išsekęs ir trokštu slėptis po antklode. Vis dėlto paklausiau: – O kaip dėl drugelių?...

– O dėl drugelių – viskas gerai, bet tai jau ne jūsų reikalas. * Macho turi kelias reikšmes. Šįkart – vyras, gyvenantis su nuostata, kad yra viso ko valdovas. Net ir progai nesant demonstruoja žeminantį požiūrį į moteris.

12

12

ketvirtadienis, spalio 25, 2012

gintaro lašai O čia savi Aukštujų Šimonių likimai Gyvenimai: Pavasarių audroj Vilius Karalius; kas dabar nežino O buvo taip... Kelionėje kitoj

Alfonsas Jonas Navickas

Ieva

I.Simonaitytei

Ir metas Klaipėdos darbuos artusis Žvarbus pajūris guodžiantys šilai Ir Ieva žydi; taip visiems čia būti Savaisiais raštais gimti iškiliais.

2012 01 23

Vanagai bažnyčia baltas žvyro kelias Neaukštas namas gėlės po langais Pražydęs laukas kiemo medis žalias Ir šio peizažo niekas nepakeis Už Minijos ten Priekulė rami prigulus Klajūnas ūkas įsisupęs tarp šakų Ir tas rūpestingasis senas metų būdas Naujieji skaitymai iš Prūsijos laikų

Lig marių

Vytautui (slaptai)

Slaptingas poezijos gidas.

Vietovaizdis metų laiku.

Pavėsiai, melsvėjantis rytas.

Eilėraštis aukštu kaklu.

Mįslingas žvilgsnis lig marių, Ir epas suošia banga.

Ji naują melodiją taria, Ir niekam netampa klaida.

- - - - - - - - - - - Vėl plunksna eilėraštis drožtas Cedronu į Varduvą liejas. Žemaitiškas žodis šakotas Prabyla giesme į alėją.

Ir niekur nenyksta portretas, Pildančiu lygumų jausmo...

Taip kartą užgimęs poetas, Tik savo pasakymų klauso...

Pavėsiai, 2012 02 12

Poezijos tomely

Vytautui Mačerniui atminti

Vingiuoja sapno juodas dūmas Per žemės tolumas skaidrias.

O metai, skleidęsis albumais, Dar saugo tėviškės žvaigždes.

Jie gaudžia amžių skaudžią darną, Naktis rugpjūčio dar šviesi Palydi Vienišą Mačernį; Ir Vizijos... negęsta ilgesy…

Algimanto Rutkausko nuotr.

Dabar: Poezijos tomely...

Ir Skeptikai Karalius ir Ne ji. Šarnelė... Vieškelis... Kalnelis.

Ir: Jo pasauliu, vėl Tiki...

1991

Eiles deklamuojančiam aktoriui

Aleksandrui Iškeitę vienybę į lyrą, O dieną į metų eiles, Skanduokime žodį bei knygą, Kol laikas likimą išspręs.

Palaiminkim darnų teatrą, Sutikime Saulę naktim; Pašaukime dievišką metą, Jei žodis krūtinėje gims.

Pagaukime aukštą žydrynę, Atšvęskim gimtuosius namus; Palaiminkim taurųjį vyną, Kol laikas didysis į mus Tekės taip, kaip amžinas teka Gyvenimas Menamo Meto…

2007 03 25

Jūreivio daina

Pauliaus Širvio atminimui

Nuo vakaro, ryto, nuo vėjo, Nuo artimo žodžio, draugų, – Daina, ilgesy suaidėjo. – Daina ta, kelionėj lydėjo: – Paola!

Aš tavo!

Lieku...

O sodai! Gimtinėj pražydę!

Poezija – Laisvės daina!

Artėja – nutolsta – palydi, Į kelią klastingąjį didį: – Graudinga Kelionė Tava!

Jūreivių keliai! O – tolieji!

Ten Tavo namai po dangum!

Daina nenutilo – aidėjo, Tyli ir graudi ji – lydėjo: – Ji liko Likime Draugų...

1969

Paskutinės liūdesio akimirkos 11

Mane nuolat atmušinėdavo nuo reikalų. Manau, čia bus paskutinis mano rašinys. Pirmasis prisiminimas, jeigu tai galima vadinti prisiminimu, buvo mokyklos suole.

Mat aš irgi turėjau draugų, dar tada, kai nuo manęs nedvelkė. Tas ratas itin įsibėgėjo siaurėti, nežinau, kas pasidarė, ar tai buvo kokia infekcija, ar bakterija. Sako, kad feromonai taip pat lemia žmogaus išvaizdą ir charakterį kitų akyse, gal mano sugedę ir paaugliški feromonai, nevaldomai kraipantys charizmą, padarė tai, kas buvo neatitaisoma. Staiga pasaulis pradėjo sprūdinėti man iš rankų, aš jį sučiupdavau vis mažesnį ir mažesnį, taigi, mokyklos suole ėmiau dvokti bjaurumu. Tai kur kas blogiau negu tupyklos kvapas, su ja žmonės susiję net keliais prasminiais ryšiais.

O mano situacija su jais sunaikino visus gležnučius ryšius. Staiga tai ir supratau – esu nepageidaujamas.

Niekas, aišku, manęs nevijo šalin

su botagu, tačiau geriau jau, savo paties labui, turėjau likti visų šešėlyje – per daug nesiekti kontakto nė su vienu iš bendraklasių ir apskritai žmonių, jei suprantat, ką noriu pasakyti. Supratau intuityviai, kad draugai, kuriuos tuomet buvo taip pridera vadinti, o tai neturėjo su manim nieko bendro, visada drauge kažkur eina ir kažką veikia.

Drauge. Tai buvo ir tie vakarėliai, pasibuvimai, kuriuose prasideda alkoholis, rūkalai, merginos, vaikinai ir visa kita.

Artėja laimės spazmas, sako, su juo liūdnajam man bus atia. Taigi, aš nebuvau tame pakviestųjų sąraše, nebuvau, neturėjau kur ir kaip pasisemti paauglystės dvasinio turinio, bent kartelį, deja. Dar ir prieš tai buvau nepakviestas daugybę sykių, tačiau tai man anksčiau nerūpėjo, nes mėgau savo paties draugiją, buvau savimi patenkintas. Štai kaip nutiko, aš visai nutolau, man paaiškėjo, kad klasėje, mokykloje, kieme ir visame pasaulyje esu ne-

pageidaujamas, net mokytoja išbalintais plaukais, atrodo, džiūgavo, kad sėdžiu tykus ramus klasės kampe, eilės gale. Man staiga pasidarė gėda, aš vos neapsišlapinau iš baimės. Vieną sykį taip ir nutiko – aš apsišlapinau, bet spėjau pasprukti nepastebėtas. Tuo viskas ir užsibaigė, buvau pageidaujamas kaip iškamša, ne kaip gyvas žmogus, berniukas. Baiminausi parodyti savo akimis, tuo labiau kalba, kad jau viską žinau, o tariausi nieko nenumanąs, vaidinau durnelį, betrūkę tik seilėms varvėti. Galvoje dėjosi visiškas balaganas, ėmiau skaityti kiekvieno mintis, ir tai, ką perskaičiau, pasirodė itin bjauru.

Kartais tai trukdavo valandą, kartais ištisą dieną. Kai kam pasirodžiau kačių žudikas, berniukas, kuris valgo gumas nuo žemės ir viską ragaująs, kas gulėję ant grindų. Aš, po džinsais neva nedėvintis trumpikių, kas yra visai nenormalu, nes mama vengia man tai pasakyti, – vaike, nešiok berniukų kelnaites! –

bet ji irgi manęs vengė, ji buvo ne su manimi, o aš trumpikes visada devėjau. Kitiems atrodžiau visiškas niekšas, nors mokiausi vidutiniškai ir mergaičių neskriaudžiau, tačiau mergaitės išvis manęs vengdavo. Žaidimų aikštelėje man septynis kartus mažiau atmesdavo kamuolį, taigi per trumpą žaidimą pertraukos metu kamuolį rankose laikydavau vos vieną kartą, jeigu pasisekdavo. Aš tiesiog turėjau būti prilaikomas prie jų, bet ne su jais, štai kaip. Bet pakaks apie tai.

Man jau geriau.

Su vedėju žingsniavom žalios spalvos koridoriais. Visgi čia ne dugnas, bet, matyt, kitas lygis. Tiesa, kai prasidės sintetinis gyvenimo džiaugsmas, aš būsiu su ja, ta moterimi, papasakosiu jai, kad buvau visiškai vienas. Kažin koks jos vardas? Tikiuosi, kad jos vardas Elena.

Arba Gertrūda. Nors abu vardai jai netinka. Jai netinka nė vienas vardas apskritai, aš jau visus apgalvojau, visus išbraukiau iš metų kalen-

doriaus, kur žymimi vardadieniai.

Ji bus su manimi, o galbūt aš keletą sykių kaip filmuose išgelbėsiu ją nuo pavojaus – būsiu labai vyriškas. Susigyvensiu su seselėmis, jos manęs netampys kaip kaliausės ir jų invazijos į tiesiąją bus švelnesnės. O dabar – dianaksas, kuris yra vaistas, bet rinkoje pasirodys kaip vitaminas, džiaugsmo skatintuvas. Pritrūkai energijos? Pritrūkai miego? Pritrūkai visko? Tavo para ir džiaugsmas gali turėti 36 valandas! Taip perskaičiau įstaigos lankstinuke.

Netrukus visas pasaulis bus švelnesnis. Džiaugsmas bus žmogaus kasdienybė, jis mažai valgys, mažai miegos, daug dirbs, seniausios pasaulio pramogos vėl taps įdomios. Haliucinacija, kutenanti sielą iki džiaugsmo ašarų, ir visai ne narkotikas! Lauksiu savo meilės prie „Prefos“. Aš būsiu ne šalia jos, aš būsiu su ja. Kažkur toli nuo manęs dabar ją lanko keistas jausmas – lyg pykintų, lyg ką, ogi aš šią akimirką taip stipriai ją bučiuoju.

13

ketvirtadienis, spalio 25, 2012

durys

Scenoje – „Lūšies valandos“ intriga Naujausią ir jau antrąją Klaipėdos dramos teatro šio sezono premjerą „Lūšies valanda“, įvykusią paskutinėmis rugsėjo dienomis, be patetikos galima vadinti debiutine net keliais aspektais.

ne tik išorinis, bet ir vidinis pirmą kartą Klaipėdos dramos scenoje vaidmenį sukūrusios aktorės V.Kochanskytės pokytis.

Kai viskas vyksta kitaip

Jūratė Grigaitienė Pirmą kartą

Pirmą kartą uostamiestyje pastatyta garsaus švedų romanisto ir dramaturgo Pero Olovo Enquisto psichologinė pjesė. Be to, Klaipėdos dramos teatro scenoje debiutavo ne tik žymi latvių režisierė Mara Kimelė, bet ir du jauni aktoriai – Jonas Baranauskas ir Marius Pažereckas, taip pat viduriniosios kartos aktorė Virginija Kochanskytė, pastaruoju metu žiūrovams geriau pažįstama kaip skaitovė ir įvairių literatūrinių vakarų vedėja.

Dar vienas labai svarbus įvykis, kad pirmą kartą po kelerių metų pertraukos, virtusios ištisa amžinybe aktoriams ir miestiečiams, praveriamos vis dar restauruojamo Klaipėdos dramos teatro durys. Kūrėjai ne tik siekia suvaldyti ir prisijaukinti dar dažais kvepiančią būsimą repeticijų salę, bet ir primena, kad pačioje miesto širdyje esantis teatro pastatas jau rodo pirmuosius gyvybės ženklus ir kviečia žiūrovus netolimoje ateityje vėl į jį sugrįžti.

Publika turėjo galimybę įvertinti dabartinę pastato būklę ir kiek neįprastoje, bet jaukioje kamerinėje aplinkoje kartu su aktoriais išgyventi jauno vaikino, uždaryto į psichiatrijos ligoninę už paslaptingomis aplinkybėmis įvykdytą pagyvenusios poros žmogžudystę, istoriją. Nebaigta restauruoti repeticijų salės erdvė ir atmosfera tapo idealia šio spektaklio, kurio veiksmas nukelia į psichiatrijos ligoninę, scenografijos dalimi.

Išgavo netikėtumo efektą

Klaipėdiečių spektaklis P.O.Enquisto „Lūšies valanda“ nuo pirmų akimirkų intriguoja publiką, nes pjesės situacijos ir įvykiai sunkiai nuspėjami, o kiekvienas personažas savaip įdomus ir turintis savų paslapčių bei interesų.

Nuolat iškyla dilema, kuris iš jų yra protagonistas, vedantis pagrindinę mintį: ar senelio namus sudeginęs ir dvigubą žmogžudystę įvykdęs vaikinas (akt. Jonas Baranauskas), ar jauna disertaciją rašanti mokslininkė Lizbetė (akt.

Renata Idzelytė), atliekanti mokslinį eksperimentą su pažeistos psichikos pacientais, ar į penktą dešimtį įkopusi švedų pastorė (akt.

V.Kochanskytė), siekianti išsiaiškinti keistos istorijos aplinkybes.

Tiesa, scenoje dar veikia realus ir

Mįslingas: spektaklis „Lūšies valanda“ intriguoja nuo pirmų akimirkų, nes pjesės situacijos ir įvykiai sunkiai

nuspėjami, o kiekvienas personažas savaip įdomus ir turintis savų paslapčių bei interesų.

Vytauto Petriko nuotr.

Meilė ir yra Dievas, todėl gali pasireikšti netikėčiausią gyvenimo akimirką ir turi daugybę keisčiausių pavidalų – katino, jaukių namų, artimo žmogaus... labai simpatiškas veikėjas Katinas Valius (akt. M.Pažereckas), šiame spektaklyje tampantis kone centrine ašimi, apie kurią sukasi veiksmas ir svarbiausi veikėjų dialogai.

Režisierė, sumaniai scenos reljefe įkurdinusi su Vaikinu nuolat gyvą kontaktą palaikantį realiai nerealų Katino personažą, išgavo netikėtumo efektą, kuris dažnai suardo tirštą psichologinio realizmo prisodrintą spektaklio atmosferą. Juolab kad Katiną vaidinantis jaunas aktorius M.Pažereckas ypač judrus, plastiškas, gebantis įsikomponuoti bet kurioje erdvės kertelėje ir retsykiais scenoje atliekantis beveik akrobatinius šuolius virve. Negalėdamas kalbėti žmonių kalba, jis visą savo energiją koncentruoja į fizinę-plastinę išraišką ir tokiu būdu verbalizuoja savo mintis. Ypač įsiminė iki graudulio komiška nekastruoto Katino „morčiaus kančių“ scena. Vaikino ir Katino tandemas spektaklyje darnus, aktoriai tarsi Siamo dvyniai dažnai veikia išvien ir grakščiai papildo vienas kitą. Vaikinas gana šventvagiškai keletą kartų murkiantį Katiną prilygina Dievui, motyvuodamas tuo, kad jis niekada nieko neklausinėja ir nekaltina, o būnant greta mielo padarėlio apleidžia vienišumo ir kaltės jausmas dėl padaryto sunkaus nusikaltimo.

Išradingai provokuoja

Vaikiną vaidinantis aktorius J.Baranauskas, pasakodamas savo gyvenimo istoriją dviem labai

skirtingoms moterims, jas išradingai provokuoja, erzina, išveda iš kantrybės, siekdamas įrodyti savąją nešablonišką tiesą. Dažnai aktoriui tai padaryti pasiseka, o kai kada jo provokacijos „pakimba“ ore ir subliūkšta, nepasiekusios adresato.

Vaikinui iš dalies pavyksta įtikinti ir sulaužyti tik vienos moters, pasirinkusios netipišką ir sudėtingą moters daliai žmonių sielų ganytojos kelią, mąstymą. Jaunoji mokslininkė Lizbetė, „užvirusi“ visą „košę“ su Katinu ir pasitraukusi iš kovos lauko, iki pabaigos išlieka suirzusi ir nusivylusi nepavykusio mokslinio eksperimento rezultatais.

Jau pačioje eksperimento pradžioje Lizbetę šokiruoja pirminės apklausos rezultatai, nes daugiau kaip 80 procentų klinikos pacientų pageidavo savo palatoje turėti ne spalvotą televizorių, o kokį nors gyvą padarą, kuriuo galėtų rūpintis. Egoistiškai įsigilinusi tik į savo asmeninės karjeros problemas, Lizbetė neprisiima jokios atsakomybės už sugriautus žmonių likimus.

Spektaklyje iškeliama dieviškosios meilės ir dogmatinio tikėjimo į Dievą (pastorė) ar mokslo pažanga (mokslininkė) problematika. Didžiausia drama ir esminis lūžis įvyksta pastorės sąmonėje.

Išgirdusi vaikino istoriją, ji nutaria visiems laikams pasitraukti iš bažnyčios. Nors kaip tik tuomet, suvokusi kažką labai svarbaus, ji ir tampa tikra pastore.

Beveik neatpažįstama

Žiūrovai, įpratę girdėti sodrų ir profesionaliai „pastatytą“ skaitovės V.Kochanskytės balsą, šiame spektaklyje pamato visišką aktorės priešingybę.

Jos vaidinama pastorė, apsivilkusi pilkšvu dalykišku kostiumėliu, „susilaižiusi“ viršugalvyje plaukus į „kuodelį“, užsidėjusi akinius storais rėmais, susikaupusi ir be pašalinių emocijų, bet itin subtiliai bando įsiklausyti į tardomo vaikino istorijos peripetijas. Tačiau, kada įvyksta esminis lūžis, kai pastorė pradeda tikėti, jog anapus žmogiškojo suvokimo ribos egzistuoja mistinė „25-oji valanda“, o katinas panašus į Dievą ir moka mąstyti, kalbėti bei šypsotis, žiūrovams lieka nelabai aišku.

Tiesa, premjeroje labai žmogiškai šilta atrodė scena, kai pastorė atidžiai pažvelgia į Katiną ir išvysta jo šypseną. Galbūt įsiklausymas ateityje turėtų virsti šiek tiek aktyvesne pozicija. Norėtųsi įvairesnių prisitaikymų, kurie įneštų į kuriamą vaidmenį daugiau spalvų ir niuansų: nesutikti, prieštarauti, kovoti, gintis, kol galų gale pripažinus partnerio pranašumą, garbingai pasitraukti.

Tačiau aktorės pastangos ir siekis išsiveržti iš pripažintos skaitovės ir vakarų vedėjos amplua, tampant scenoje beveik neatpažįstama, yra tikrai ryškiai pastebimos ir sveikintinos. Manyčiau, ne mane vieną maloniai nustebino

Spektaklyje pasigedau ryškesnės pačios režisierės pozicijos, režisūrinių akcentų, kurie galbūt praplėstų iracionalius pasakojimus apie ribinę, sunkiai protu paaiškinamą „25-ąją Lūšies valandą“, jaukius senelio namus ar stebuklingą arfos skambesį šaltą žiemos naktį.

Džiugu, kad latvių režisierė pasitiki aktoriais ir leidžia jiems išbandyti savo jėgas. Tačiau ne visada aktoriai pajėgūs savo talento ar charizmos jėga prisodrinti scenos erdvę pulsuojančios gyvybės energijos.

Jei jau scenoje režisierė išdrįso įkurdinti materialų „katiną“, tai norėtųsi ir daugiau simbolinių ženklų, padedančių aktoriams įtaigiau atskleisti charakterius ir pjesės idėjų pasaulį.

Juolab kad pats kūrinys ir spektaklis tikrai ne kriminalinis detektyvas, vedantis jauno vaikino padaryto nusikaltimo pėdsakais. Tai greičiau magiško realizmo su mistikos elementais persmelktas pasakojimas apie Dievą ir apie žmogui nepažinius dalykus, kurie tik intuityviai nujaučiami ar nuspėjami, bet realiai sunkiai įrodomi. Pjesėje iškeliama idėja, kad anapus egzistuoja kažkokia ribinė „25-oji Lūšies valanda“, nepavaldi žmogiškai logikai ir įprastos paros ritmui, kurios metu viskas vyksta kitaip.

Religijos ir tikėjimo tema

Viename interneto portale teko skaityti, kad pjesės autoriaus P.O.Enquisto gimtasis kraštas, esantis šiaurės rytų Švedijoje, Vesterboteno krašte, yra davęs Švedijai net 15 garsių rašytojų. P.O.Enquistas įsitikinęs, kad rašytojais juos padarė tų vietų, per tūkstantį kilometrų nutolusių nuo Stokholmo, griežta religinė aplinka. „Mes augom apsupti klausimų: kas yra gera, kas bloga? Ar egzistuoja amžinybė? Kas yra anapus žvaigždynų? Religija galėjo atsakyti į visus tuos klausimus, tačiau tie atsakymai buvo apgailėtini. Juos galėjai rasti fundamentalistiniuose Biblijos tekstuose, bet jų nepakako.“ Religijos ir tikėjimo tema viena svarbiausių šioje pjesėje. Dievas egzistuoja kažkur anapus, kaip ta magiška „25-oji valanda“. Todėl pjesės autorius ir spektaklio kūrėjai vaikino žmogžudystę siekia išteisinti, palikdami laisvę žiūrovams patiems nuspręsti ir padaryti savas išvadas. Nužudoma ne iš dyko buvimo, bet siekiant išsaugoti nuostabius, senelio išpuoselėtus vaikystės namus, kad jų nesuterštų svetimi žmonės. Savotiškas protestas ar kova už tikėjimą ir meilę.

Meilė ir yra Dievas, todėl gali pasireikšti netikėčiausią gyvenimo akimirką ir turi daugybę keisčiausių pavidalų – katino, jaukių namų, artimo žmogaus... Tik ar visada žmogus per įkyriai gaudžiantį kasdienybės triukšmą pajėgus išgirsti dieviškos arfos skambesį ir suprasti iš anapus jam siunčiamus ženklus?..

14

ketvirtadienis, spalio 25, 2012

durys

Premjera? Spektaklis? Koncertas? Ir kas slypi pavadinime? – šie esminiai ir kiti diskutuotini klausimai iškilo stebint Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre rugsėjo 28ąją pristatytą vakaro programą – vienos dalies šokio ir muzikos šou „Pilna’tis“, pakartotą spalio 6-ąją, vėliau rodytą gastrolių metu kituose šalies miestuose.

Diskursas po šokio „Pilna’ties“ Violeta Milvydienė

Toliau bandysiu jį išanalizuoti, pasidalydama įžvalgomis, kartu remdamasi Klaipėdos universiteto Choreografijos katedros studenčių išdėstytomis mintimis (žinoma, anonimiškai, šiek tiek jas perfrazuodama ar performuluodama, tuo būdu nepažeidžiant pedagogo etikos).

Apie renginį apskritai

Žvelgiant jaunų, veikiausiai dar nepatyrusių kūrybinių kančių, o besivadovaujančių intuityviais pojūčiais, tačiau dažnokai gana kritiškai nusiteikusių (ak, tas iškerojęs šiuolaikiniame žmoguje jaunatviškas maksimalizmas!) būsimųjų choreografių akimis, „matytas reginys – įdomus, spalvingas, įspūdingas, jame gausybė stilių...“ Tikra tiesa. Parodytas platus stilistikos diapazonas: šokama „nuo flamenko iki džiazo“, „atiduota“ minimali duoklė klasikiniam baletui, tinkama dozė atseikėta ir moderniajam, ir šiuolaikiniam stiliams. Miuziklinį šokį operetėje keičia aistringasis tango, romantiško valso ritmą – jautri ir šiandien kaip niekad aktuali lietuviška daina... „PILNA’tis“ – gal pirmuosius du skiemenis specialiai ir norėta išryškinti? Išties „grand“ programa, o jos pavadinimas – labiau gilus ir daugiareikšmis, nei gali atrodyti žvelgiant tiesiogiai ar paviršutiniškai.

Ar tai spektaklis?

Net keliuose studenčių atsiliepimuose rašoma: „konkreti tema neatskleista“, „sceninis vyksmas dažnai neatitiko pavadinimo“...

Bene pagrindinė ir pasikartojanti frazė:„visiškai neišreikšta spektaklio sąvoka – kompozicijos nesiejamos viena su kita, trūksta bendros siužetinės linijos, galbūt visus tuos koncertinius numerius vienijančio veikėjo“. Čia pat akcentuojamas režisūrinis momentas, kuomet charakteringosios Esmeraldos variacijos atlikėja (Viktorija Gulnickaja) į šokio sūkurį įtraukia ir juodąsias šou baleto „Coda“ (jo vadovė bei visos programos iniciatorė režisierė ir choreografė Inga Briazkalovaitė) „gulbeles“, ir mažąsias Aušros Krasauskaitės studijos balerinas. „Bet vėliau JI kažkodėl pradingsta...“ – rašo viena studentė. O kita, tarytum norė-

dama „apginti“ spektaklio versiją, įsitikinusi: „pagrindinė ašis – meilė ir aistra“.

Iš dalies sutinku. Bene trys kompozicijos tarpusavyje (labai natūraliai) sujungtos minimaliomis vaidybinėmis scenelėmis, tačiau ši „dramaturgija“ neišrutuliojama.

Kita vertus, tiek internetiniame teatro puslapyje, tiek afišose ir skrajutėse renginys įvardijamas kaip šokio ir muzikos šou, o ne spektaklis. Beje, atskiras šokių sceneles savotiškai „sujungia“... mėnulis, t. y. visos fazės – jaunatis, delčia, pilnatis. Tikima, jog būtent jos lemia žmonių elgesį...

Apie išskirtines kompozicijas

„Iš bendro konteksto iškrito etiudas „Ja tak zastienčiv, madam...“ (verčiant iš rusų kalbos – „Ponia, aš toks drovus“).

Galbūt, tačiau... Pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį į tai, jog ši latvių baletmeisterės Litos Beiris sukurta kompozicija (iš vienaveiksmio šokio spektaklio „Lietuva – mano meilė“ pagal Danieliaus Dolskio dainas) – labai ryški, perpildyta smagaus humoro, o jos atlikėjų duetas – Aurelijaus Liškausko „drovumas“ bei I.Briazkalovaitės rafinuotumas – tiesiog kerintis derinys! Beje, šis šokis, neseniai dar-

Pilnatis dar reiškia kūrybinę brandą – tuo metu žmogus tarytum pražysta fiziškai ir emociškai. Tokia dabar yra ir Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupė.

Reginys: premjerinis Klaipėdos muzikinio teatro šokio ir muzikos šou – įdomus, spalvingas, įspūdingas, ja-

me gausybė stilių, atskleidžiančių įvairialypį šokėjų trupės potencialą.

gyvūnai bei žvėrys. Žmonės tampa ypač keisti – pernelyg energingi, net nervingi ir agresyvūs, pasireiškia hiperaktyvus seksualumas (užtektinai buvo ir šio šėliojimo).

Ne veltui liaudis tikėjo, jog tuo metu žmoguje pabunda demonai, suaktyvėja vampyrai. Pastarąją temą neįprastai nuožmiai išgvildeno kompozicija „Frida“ – įspūdingai ekspresyvus gražiosios trupės pusės atstovės Jolantos Milčienės ir gana santūraus artisto Artūro Ženčiaus šokis.

Grįžtant (jau trečią kartą) prie pavadinimo, pilnatis dar reiškia ir kūrybinę brandą (perkeltine prasme) – tuo metu žmogus tarytum pražysta fiziškai ir emociškai. Tinka ir šis apibūdinimas – turiu omenyje visą trupę.

Apie kitus sprendimus

kart parodytas TV projekte, pelnė garsaus Rusijos dailiojo čiuožimo specialisto, profesionalaus choreografo (ir, be abejo, „šoumeno“) Iljos Averbucho pripažinimą...

Betgi neatsakiau į pradinį studentės pateiktą teiginį. O „išteisinamoji“ mintis tokia: per pilnatį, kai mėnulis šviečia skaisčiau nei įprastai, į jį žiūrėdami staugia vilkai (toks momentas buvo scenoje), neramesni darosi ir paukščiai, kiti

Dėl muzikinių sprendimų nuomonės išsiskyrė. Viena jų: „muzika jausminga, atskleidžianti ryškias emocijas“, kita – visiškai priešinga: „kūriniai labai girdėti, pernelyg žinomi, pasirinkta muzika banali...“ Akivaizdu – skambantys muzikiniai kūriniai, kaip teatrinio šokio meno „palydovai“, nepasižymėjo ypatingu meniniu skoniu. Glumino disonansas, kai „pas valse“ buvo šokamas 4/4 metro ritmu, o mergaičių iš šou baleto „Coda“

pasirodymas visai nederėjo su Ievos atliekama daina „Raudoni vakarai“. Žinoma, imponavo smuiko (Kamilė Petrutytė, Rovena Žiogė) bei violončelės (Tomas Mikalauskas) gyvai atliekama muzika.

Dar studenčių pabrėžiama tinkama vizualizacija („mėnulio fazių demonstravimas“, „įspūdingi šešėlių efektai“), kažkuriai atrodė įtaigus „raudonos spalvos reprezentavimo būdas“. „Gimnastikos ir akrobatikos triukai atrodo įspūdingai, tačiau tuomet šokis praranda savo prasmę, tikrąją grožio funkciją...“.

Paanalizavusi konkrečius atvejus pridurčiau – stilingai pasitelkti, darniai įtraukti ir kokybiškai atlikti minėtų technikų elementai (pavyzdžiui, I.Briazkalovaitės ir R. Jankevičiaus duete) 100 procentų pasitvirtina. O „Raudonuose vakaruose“ jų ryškiai padauginta, tad ir pati kompozicija atrodo drastiškai „perspausta“... Apskritai apie vaikų dalyvavimą šiame koncerte tiek studenčių („pritapo“, „pagyvino“, „netiko prie scenarijaus“), tiek mano nuomonė gana dviprasmiška.

Apie premjerą ir autorystę

Atvykusioms iš kitų Lietuvos miestų ir Klaipėdoje studijuojančioms pirmus ar antrus metus merginoms pamatytasis šou – išties premjeri-

Klaipėdos muzikinio teatro nuotr.

nis. O dažniau besilankant uostamiesčio Muzikiniame teatre nesunku „atsekti“ šokius iš baleto spektaklių ar operečių, kompozicijas iš rodytų koncertų, ankstesnių programinių projektų.

Panaudota ir įvairesnė nei skelbiama autorių choreografija – pavyzdžiui, baletmeisterio Jurijaus Smorigino kurtas tango iš „Kruvinų vestuvių“, valsas iš „Žydrojo Dunojaus“ (tiesa, pritaikytas kitam muzikiniam kūriniui), flamenko etiudai, regis, pastatyti buvusios trupės solistės Beatos Molytės, ir pan.

Apie trupės atlikėjų techniką

Dauguma studenčių pabrėžė „trupės šokėjų profesionalumą, technišką atlikimą, surepetuotą choreografiją“.

Apie įvairialypį šios trupės potencialą, t. y. atlikėjų produktyvumą ir pajėgumą šokti įvairios stilistikos choreografiją, visada atsiliepiau teigiamai.

Stebėtina ir tai, jog būdama minimalios sudėties (dabar – ar ne vos 12 atlikėjų), trupė ir fiziškai, ir morališkai puikiai „atlaiko“ valandos koncertą (juk tenka ne tik persiorientuoti į kitą charakterį, bet ir pakeisti kostiumą, aksesuarus...).

Kitas klausimas – ar visi ir vienodu pajėgumu tai atlieka?

15

ketvirtadienis, spalio 25, 2012

durys

Muzikiniai Paryžiaus atgarsiai Paryžius, pelnęs vieno romantiškiausių pasaulio miestų vardą, vilioja turistus iš viso pasaulio. Lankytojus traukia ne tik geras prancūziškas vynas, puikūs restoranai, prabangūs mados namai, bet ir neįkainojamas istorinis bei kultūrinis paveldas.

Danutė Petrauskaitė

Manyčiau, kad ne. Pavyzdžiui, trys trupės solistės (A.Krasauskaitė, I.Briazkalovaitė ir Ana Buchovskaja) programoje vykdo techniškąją misiją, t. y. šokdamos ant puantų demonstruoja baletinę stilistiką.

Išsiskirianti įgimtais nelietuviškais genais, subtiliu seksualumu ir plastiškomis ispaniškomis rankomis, keri J.Milčienė. Atletiškajam R.Jankevičiui, ilgamečiam trupės artistui ir vienam šios programos režisierių bei choreografų, manau, reikėtų suteikti paties puikiausio partnerio (idealaus, populiaria šokėjų kalba tariant, „kilnotojo“ ir „laikiklio“) titulą. Nepasižymintis klasikinio šokio technika, bet savuosius trūkumus užglaistantis savąja charizma, lengvos kūno plastikos ypatybėmis ir puikiomis artistinėmis savybėmis, žavi A.Liškauskas. Beje, jis – ir baleto trupės vadovas, ir įvairių teatro spektaklių choreografas, o dabartinėje TV erdvėje – ir LNK šou „Kviečiu šokti“ komisijos narys (pastarojo fakto nevertinu pozityviai, o ir projektą stebiu tik iš profesinio smalsumo...).

Ir dar... Nuojauta kužda: gal atėjo laikas leisti daugiau pasireikšti jauniems atlikėjams, pvz., Mantui Černeckui? Kiek teko pastarąjį matyti scenoje ar darbinio proceso metu (baleto pamokose), šiuo metu jis – pats stipriausias, plastiškiausias bei šokliausias klasikinio, neoklasikinio ir džiazinio šokio atlikėjas (paskutiniojo stiliaus – dar ir kūrėjas).

Diskutuotini klausimai

Nedrįsčiau drąsiai teigti, jog populiarus pramoginis šleifas iš TV šou laidų jau nusidriekė į teatrų scenas, nors panaši tendencija pastebima ir Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Vis dėlto laikyčiau savotiška spekuliacija tą faktą, jog kuo toliau, tuo labiau imama (norima, stengiamasi?) pataikauti neišrankiems žiūrovams, o teatrų baleto trupės nejučiomis perima elitinio naktinio klubo šou programos misiją (kad ir kokio aukšto atlikimo lygmens ji būtų). Žinoma, problemos dėl repertuaro slypi žymiai giliau, ir apie jas turėtų diskutuoti vadovas bei teatro administracija. Reikėtų rasti, kaip ir kuo greičiau spręsti iškilusią dilemą, kodėl tokią nedidelę trupę (stichiškai?) vienas po kito palieka jos nariai...

Taigi – adekvatus, tačiau retorinis vieno kolegos pedagogo baletmeisterio klausimas – „Kuria kryptimi ir kaip judėsime toliau?“ – šiandien itin aktualus.

Studijuojantiems muzikos, dailės, teatro, šokio ir literatūros istoriją neįmanoma aplenkti Paryžiaus, kuriame gyveno ir kūrė daugybė pasaulinio garso kompozitorių, dailininkų, rašytojų, atlikėjų, aktorių, kur žinių bei įkvėpimo sėmėsi ir nemažai lietuvių menininkų. Šiame mieste klestėjo klasikiniai muzikos žanrai, jame gimė daugelis moderniojo meno krypčių ir iki šiol čia ieškoma, kuriama, eksperimentuojama.

Didžiulis dėmesys – operai ir baletui

Nors operos tėvynė yra Italija, prie sceninės muzikos plėtros daug prisidėjo ir prancūzai, jau nuo XVII a. kūrę savitą operos ir baleto tradiciją.

Muzikiniai spektakliai iš pradžių buvo statomi karaliaus rūmų scenoje, vėliau persikėlė į Paryžiaus miesto teatrus. Vienas jų – Palais Garnier, duris atvėręs 1875 m. pradžioje, šiandien žiūrovus vilioja ištaigingais rūmais ir juose įrengtu teatro muziejumi.

Didžiulio septynaukščio pastato architektas Ch.Garnier teatro statybai, trukusiai 15 metų, nepagailėjo brangių medžiagų – marmuro, granito, aukso; rūmų sienas bei 2200 vietų žiūrovų salės lubas jis išpuošė įspūdingomis freskomis. Spalį paryžiečiai bei miesto svečiai šioje scenoje galėjo išvysti I.Stravinskio operą „Palaidūno nuotykiai“ ir choreografo G.Balanchino baletą, sukomponuotą iš P.Čaikovskio, I.Stravinskio ir S.Prokofjevo kūrinių.

Paryžiuje rusiška muzika yra mėgstama, iki šiol nepamirštami „rusų sezonai“, kai S.Diagilevo iniciatyva į Paryžių buvo atgabenti rusų dailininkų darbai, surengti rusiškos muzikos koncertai ir baleto spektakliai. Šio impresarijaus var-

du šiandien pavadinta viena Paryžiaus aikščių, I.Stravinskio vardas suteiktas prie G.Pompidou centro įrengtam skverui, o baleto artisto V.Nižinskio bateliai iki šiol saugomi Garnier teatro muziejuje. Rūmuose yra įsikūręs ne tik teatras, bet ir Nacionalinė muzikos akademija – vienas pagrindinių miesto kultūrinio gyvenimo centrų.

Garnier rūmų scenoje nemažas dėmesys rodomas baletui, o štai 1989 m. pastatytame Bastilijos teatre dominuoja opera. Mintis statyti naują teatrą Paryžiuje pirmiausia kilo kompozitoriui P.Boulezui ir choreografui bei šokėjui M.Béjartui. Jie siekė klasikinę muziką priartinti prie paryžie-

Šiame mieste klestėjo klasikiniai muzikos žanrai, jame gimė daugelis moderniojo meno krypčių ir iki šiol čia ieškoma, kuriama, eksperimentuojama.

Jaunas: Bastilijos operos teatras Paryžiuje pastatytas tik 1989 m.

Kabaretas: taip vakare atrodo „Mulen Ružas”, kuriame šiuo metu ro-

domas šou „Fėja“.

čių ir padaryti ją labiau prieinamą visuomenei. Tuometis Prancūzijos prezidentas F.Mitterrand’as nutarė remti šį sumanymą, ir teatras pagal urugvajiečio architekto Carlos Otto, gyvenančio Kanadoje, projektą per penkerius metus buvo pastatytas.

Modernus stiklo ir metalo konstrukcijų pastatas, talpinantis 2723 žiūrovų vietas, iškilo vietoje Bastilijos tvirtovės ir buvo atidarytas liepos 14 d. minint 200-ąsias jos sugriovimo metines. Naujuose rūmuose pradžioje vyko tik koncertiniai renginiai, o spektakliai pradė-

ti statyti 1990 m. Šiuo metu jame rodomos J.Offenbacho „Hofmano pasakos“ ir W.A.Mozarto „Figaro vedybos“.

Pastate yra įsikūrusi ir Paryžiaus nacionalinės operos agentūra, kurios kasmetinį biudžetą sudaro apie 200 mln. eurų. Ji valdo 170 narių orkestrą, 110 dainininkų chorą ir 150 šokėjų baletą, per metus parodydama įvairiose miesto scenose daugiau nei 380 operos ir baleto spektaklių bei koncertinių renginių. Palyginti su Lietuva, skirtumas toks, kad pas mus per vieną kitą mėnesį galima pamatyti beveik visą teatro repertuarą: Vilniuje apie 20, Klaipėdoje apie 10 skirtingų spektaklių. O Paryžiaus scenose per tą patį laiką intensy-

Centras: Garnier teatro rūmuose įsikūrusi Nacionalinė muzikos

Viduje: Garnier teatro rūmai pri-

akademija.

bloškia prabanga.

viai rodomi tik vienas ar keli pastatymai, kurie vėliau užleidžia vietą premjeroms.

Po „Mulen Ružo“ sparnais

Paryžius – pramogų miestas. Vienas jo traukos centrų yra XIX a. pabaigoje Monmartre duris atvėręs „Mulen Ružas“ (Moulin Rouge – raudonasis malūnas). Šiandien jis yra žymiausias visoje Prancūzijoje kabaretas, tapęs Vakarų Europos bohemos simboliu. „Mulen Ruže“ vykdavo audringi šokių renginiai, kuriuos savo piešiniuose bei plakatuose įamžino H.Toulouse-Lautrecas, o po 1915 m. siautusio gaisro, atstačius pastatą, buvo rodomos operetės, muzikiniai reviu, retkarčiais – kino filmai.

2000 m. atlikus remontą, įrengus 850 sėdimų vietų salę, kompiuterizavus sceninę įrangą, „Mulen Ružas“ tapo labiausiai turistų lankoma tokios rūšies įstaiga.

Visur dominuoja raudona spalva – pradedant besisukančiais malūno sparnais ir baigiant viduje jaukiai degančiomis stalinėmis lempelėmis bei tualeto sienomis. Deja, „Mulen Ružas“ šiandien yra praradęs pirmykštį natūralų žavesį ir tapęs itin komercionalizuota įstaiga.

Per metus čia pabuvoja apie 600 tūkst. lankytojų, o kabareto savininkai stengiasi prisivilioti jų dar daugiau – svečiai bei miesto gyventojai yra masinami šampanu, pietumis ir įspūdingais šou, kurie nenutrūkstamai vyksta du kartus per vakarą. Tuo metu pastatas yra apgultas gatvėje išsirikiavusių lankytojų.

16

16

ketvirtadienis, spalio 25, 2012

durys

Trispalviai oranžinės planetos superherojai Aivaras Dočkus

Naujas filmas

„Kita svajonių komanda“ – tai JAV sukurtas filmas, kurį privalo pamatyti kiekvienas lietuvis, tikino juostos platintojai. Trejus metus kurtas filmas apie Lietuvos krepšinį ir kovą dėl laisvės, rugsėjo pabaigoje atkeliavęs į Lietuvą, čia iki šiol išlieka vienu žiūrimiausių. Tiek daug žiūrovų Lietuvos kino teatruose nesulaukė nė vienas dokumentinis filmas.

Pavadinimas: „Kita svajonių komanda“ (The Other Dream Team). Žanras: dokumentinis filmas.

Trukmė: 89 min. Šalis: JAV. Režisierius: Marius A.Markevičius.

Scenarijaus autoriai: M.A.Markevičius, Jonas Weinbachas.

Operatorius: Jesse’as Feldmanas.

Emocinis ryšys niekur nedingo

Šlovingi tatai buvo laikai, palaimingos dienos, kai visas motinėlės žemės rutulys buvo apvaliai oranžinis, o emocijos – kampuotai bekraštės.

Dėl „kašio“ kraustydavomės iš proto su visais baldais. Tiesiogine žodžių prasme. Kiekvieną taiklų metimą paženklindavo pergalingas kumščio smūgis į šventai braškantį grindų laminatą. Arba šuolis iki lubų. Uodai bijojo lįsti į kambarį, nes jų tykodavo netikėta mirtis nuo nevalingai aštrių sirgaliaus gestų. Kuomet kamuolys atsimušdavo į lanką ir išdavikiškai įkrisdavo priešams į nagus, kentėdavo stalai, aimanuodavo spintelės...

Krepšininkai buvo laisvės pasiuntiniai, jų laimėjimus kiekvienas lietuvis aplaistydavo asmeniškai, su šeima, kaimynais, praeiviais, protėviais ir ainiais. Jausdavomės nepalaužiami, pabusdavome su triguba trispalve energija, o rungtynių vakarais blauzdos paskausdavo nuo nerimastingų jaudulio virpesių. Susitapatinimas su krepšininkais būdavo nerealiai tobulas.

Tarsi tuos metimus – ir taiklius ir netaiklius – atlikdavome patys.

Apie tai pasakojantis filmas jau savaime negali būti prastas, nes emocinis ryšys su ta svajonių komanda niekur nedingo ir niekada neišnyks.

Režisierius Marius A.Markevičius taikliai pasirinko įvykių dėstymo formą – Jonas Valančiūnas tiksliausia jungiamoji grandis. Kodėl jis – paaiškėja dokumentinės juos-

Biudžetas: 500 tūkst. JAV dolerių.

Premjera Lietuvoje: 2012 m. rugsėjo 21 d.

Amerikoje: filmas „Kita svajonių komanda“ sėkmingai startavo JAV.

tos pabaigoje. Išdavinėti paslapčių nedrįsiu, nors šioje aikštelės vietoje pakanka loginio mąstymo ir grandinės detalės darniai susirikiuoja į startinį penketuką.

Bet žiūrovams labiau rūpi atsarginių suolelis. Tai, kas nepateko į kadrą. Nes iki pergalių reikėjo pereiti devynias oranžines prakaito marias ir įveikti sovietinės sistemos rifus.

Pilnas neįtikėtinų istorijų

„Kita svajonių komanda“ gal net labiau orientuota į JAV publiką, kuriai ši istorija turėtų būti atradimas, o mes beveik visus faktus žinome atmintinai. Mes pažįstame pokštininkus Sabą ir Kurtį, žurnalistiškai precizišką Marčelo ir inteligentiškąjį Karnišovą. Mums belieka įjungti atmintį ir tarsi mėgstamiausiuose komiksuose vėl grumtis petys į petį su mylimiausiais superherojais. Štai prie vairo kalba Milžinas Arvydas, štai į vaikystės aikštelę už rankos veda Supermenas Šarūnas. O štai Kapitonas Lietuva Valdemaras prisipažįsta buvęs didžiuoju kombinatoriumi, kuris apšilimą prieš rungtynes padarydavo užsienio parduotuvėse. Vėliau, grįžęs, reikalin-

gus ir nereikalingus, bet madingus daiktus „prakalinėdavo“ Lietuvoje. Bendradarbis melomanas iš karto paantrina – Chomičius tiekdavo populiariausius muzikos įrašus.

Tai viena smagiausių filmo istorijų. Kas toks Kurtinaitis? Geležinis Žmogus, net blogiausioje situacijoje paleidžiantis vidurius paleidžiantį pokštą. Dieviškasis Toras – Artūras Karnišovas, skeliantis žudančiai ramų dvitaškio iš niekur, tritaškio iš visur, prasiveržimo pro adatos skylutę žaibą. Pasižiūrėkit „Keršytojus“ ir lengvai suprasite, kad Samuelio L.Jacksono suvaidintas superherojų koordinatorius Nikas Faris „Kitoje svajonių komandoje“ išnyra visagalio Vlado Garasto pavidalu.

Juos būtina gaminti toliau

M.A.Markevičiaus filme aptiksite dar porelę neįtikėtinų istorijų, apie kurias lyg ir girdėjome, bet ne tokiu mastu ir ne iš pirmų lūpų.

Tai nuostabiai tikra legenda apie Lietuvos krepšinio rinktinės ir kultinės roko grupės „Grateful Dead“ draugystę bei tų epinių marškinėlių su skeletais atsiradimą. Man ši apranga iki šiol šauniausia, ką iš krepši-

nio atributikos esu vilkėjęs. Jausdavausi trispalviu vilku ant Gedimino kalno, nuo kurio be skrodžiamo tinklelio garso kiaurai lenda tritaškiai. Ir čia priminimas – juos būtina gaminti toliau, galbūt jie sugrąžins prarastą rinktinės galią? Ne apranga, o šamaniškas pergalių užkeikimas, kurio burtažodis „better dead than red“ (nors šių žodžių priešistorė nesimpatiška – pirmieji frazę naudojo naciai, o vėlesnių laikų perfrazavimas iškreiptas „Manchester United“ futbolo klubo nekentėjų). Geriau miręs, negu raudonas – komunistas.

Antroji istorija persisunkusi autentišku dramatizmu. Š.Marčiulionis prisimena, kiek nervų kainavo leidimas keliauti į išsvajotąją NBA lygą.

Jeigu tai būtų vaidybinis filmas, šis epizodas taptų įtempčiausiu trilerio tašku, kur nuo nežinomybės ir nuosprendžio laukimo braška kaulai. Kalėjimas ar Amerika?..

Dabar – labiau nei bet kada

Teisingas ir „Kitos svajonių komandos“ pergalių fonas. Tragiški sausio įvykiai. Krauju aplaistytas laisvės laimėjimas. Ir didysis troškimas – kad MES aploštume blogio imperiją.

Siužetas: „Kita svajonių komanda“ nukelia į legendines 1992 m. olimpines žaidynes Barselonoje, kur Lietuvos krepšininkai iškovojo bronzą ir paliko neišdildomą pėdsaką valstybės bei krepšinio istorijoje. Tokių krepšinio žvaigždži, kaip Šarūnas Marčiulionis bei Arvydas Sabonis vedama, ši olimpinė krepšinio rinktinė Barselonoje pirmą kartą žaidė už Lietuvą. Iš komunizmo pančių ką tik išsivadavusiai šaliai krepšininkų pergalė tapo simboliniu įrodymu, jog ji verta būti nepriklausomų valstybių žemėlapyje.

Ir čia turime „Žvaigždžių karų“ situaciją. „Nauja viltis“ – rinktinė atvyksta į Barselonos olimpiadą, nors žygiui vos pavyksta rasti lėšų. „Imperija kontratakuoja“ – grupėje MES pralaimime Tamsiosios pusės kariams – sitams. „Džedajų sugrįžimas“ – MES nugalime juos „mirk arba laimėk“ mūšyje dėl bronzos. Fantastiška kosminių batalijų atomazga.

Be abejo, galbūt buvo galima išspausti dar vieną šekspyrišką dramą iš pralaimėjimo blogio imperijai grupės varžybose, kai iššvaistėme kone atominį pranašumą ir netekome progos kovoti dėl sidabro medalių (kaip šiandien pamenu tą paaugliškai raudančią naktį). Kita vertus, galbūt čia sąmoningai ir reikėjo paimti istoriškai teisingą minutės pertraukėlę dėl didingesnio svajonių išsipildymo jausmo. Trispalviai džedajai ir superherojai dabar mums reikalingi labiau nei bet kada.

Muzikiniai Paryžiaus atgarsiai 15

Patekę į vidų, jie susodinami prie sugrūstų stalelių, pro kuriuos bet kam sunku prasibrauti.

Naujausias šou „Fėja“ (Féerie) ne itin didelių meninių poreikių žiūrovus patraukia kabareto dalyvių gausa, sceniniais efektais ir itin spalvingais bei nuolat keičiamais atlikėjų kostiumais. Vyrai gali akis paganyti į iki pusės apsinuoginusias šokėjas, moterys – pasigrožėti jų lankstumu bei tobulu makiažu. Tačiau trupė, nors ir turinti daugiau nei 100 šokėjų, vis dėlto pavargsta. Tuomet per jų poilsio bei kostiumų keitimo pertraukėles žiūrovus linksmina cirko artistai. Jie mėto kamuoliukus, lazdeles, krečia juokus, viena šou dalyvė pasineria į vandenį kartu su gyvate, kitos išveda į sceną nors ir labai išpuoselėtus, bet liūdnus mažuosius arkliukus – ponius.

Liūdna darosi ir šių eilučių autorei, matant lekiančius ir nespėjančius aptarnauti žiūrovų pada-

vėjus, valgant itin brangius, tačiau tikrai ne gurmaniškus patiekalus, klausant pagyvenusių žmonių džiazo ansamblio, kurio muzikantai užgožia dainininkę ir todėl neįmanoma suprasti net kokia kalba ji dainuoja. Ne per didžiausią džiaugsmą suteikia ir ne pirmos jaunystės šokėjos nuovargio paženklintais veidais, nors pirmas įspūdis, joms pasirodžius scenoje, daugeliui užgniaužia kvapą. Šokiui vejant šokį, ima ryškėti kičiniai elementai, atrodo, kad siekiama nustebinti žiūrovus ne choreografijos menu, o žėrinčiais blizgučiais, spalvų margumynu ir kūnų nuogumu, todėl net reviu kulminacinis numeris – populiarusis kankanas – yra užgožiamas įvairių triukų.

Tuomet nejučiomis pradedi įsivaizduoti, kad ne blogiau šioje scenoje pasirodytų Klaipėdos universiteto Menų fakulteto jaunieji džiazuotojai, o sportinių šokių kolektyvas „Žuvėdra“ galėtų su-

kelti ne mažesnį furorą, nei iš viso pasaulio surinktos išreklamuotos ilgakojės. Pagrindinis skirtumas tarp paryžiečių ir klaipėdiečių yra vienas – į „Mulen Ružo“ kasą nenutrūkstamu srautu byra pinigėliai, už kuriuos galima įsigyti prabangių drabužių bei aksesuarų, o lietuviams tenka nuolat ieškoti finansinių rėmėjų.

Rado amžino poilsio vietą

Norint suvokti, kiek Paryžius prisiviliojo įvairių tautybių menininkų ir kiek jų šiame mieste rado amžino poilsio vietą, reikia pasivaikščioti po kapines.

Kalvotame Monmartro kvartale ilsisi didieji muzikos kūrėjai – H.Berliozas, N.Boulanger, L.Delibes, J.Offenbachas, šokėjas V.Nižinskis, dainininkė Dalida.

Tačiau pačios didžiausios Prancūzijoje ir labiausiai pasaulyje lankomos yra Pére Lachaise’o kapinės.

Jos priglaudė gausybę žymių muzikų – pradedant kompozitoriais

Ch.Bizet, V.Bellini, L.Cherubini, F.Chopinu, G.Enescu, F.Poulencu ir baigiant scenos žvaigžde E.Piaf.

Senieji kapai išsiskiria savo prancūziška architektūra. Mat ant kiekvieno jų pastatyta po nedidelį namelį-koplytėlę, į kurią galima patekti pro metalines dureles. Naujesnės laidojimo vietos jau tenkinasi vien antkapiniais paminklais, kartais labai įspūdingais ir meniškais, nors dar pasitaiko namelių, pastatytų net iš stiklą ar permatomą plastiką primenančios medžiagos. Vieni kapai yra apleisti ir jau baigiantys irti, bet tokių mažuma, kiti – itin kruopščiai prižiūrimi. Prie tos priežiūros prisideda ir tautinės bendrijos, ypač lenkų, kurie nuolat juos lanko ir puošia.

Kapinės – tai prisiminimus žadinanti mistinė vieta, spinduliuojanti paslaptinga energija ir primenanti, kad gyvenimas linksmybių kupiname Paryžiuje ne vienam kūrėjui buvo sunkus ir net tragiškas.

Kapas: dainininkė Dalida palai-

dota Monmartro kapinėse.

Leidėjas © 2012 UAB „Sorestum“, Labdarių g. 8, 01120 Vilnius, tel./faks.: (8 5) 262 4242, el. paštas: info@diena.lt. Maketavo UAB „Diena Media News“ leidybos centras. Spausdino UAB „Diena Media Print“. Tiražas 7 500. Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami.