2012-11-16 Santaka

1

penktadienis, lapkričio 16, 2012

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė

santaka Trum­pa lie­tu­viš­ka is­to­ri­ja REMIA

Nr. 66

Sil­vi­ja Či­žai­tė-Ru­do­kie­nė Teat­ro­lo­gė

S

a­ko­ma, kad teat­ras pra­si­de­ da nuo dra­bu­ži­nės. Vis dėl­ to da­bar pir­mie­ji su­si­pa­ži­ ni­mai su bū­si­mu spek­tak­liu ar teat­ru pra­si­de­da nuo rek­la­mos kam­pa­ni­jos ar­ba vie­nos konk­re­čios ma­te­ri­jos – pla­ka­to. Juk su­si­dū­rus su sta­tiš­ka vi­zua­lia kom­po­zi­ci­ja ir spren­džia­ma, ar dar pa­si­skai­ty­ti apie šį kū­ri­nį, ar pirk­ti bi­lie­tus, ar at­si­liep­ti į siun­čia­mą ži­nu­tę. Spek­ tak­lio „Že­mės ar mo­ters“ pla­ka­tas – kaip nie­kad at­sklei­džian­tis vis­ ką, ko ga­li­ma ti­kė­tis, kaip nu­si­ teik­ti ir ko­dėl ei­ti ar ne į pa­si­ma­ty­ mą su teat­ru. Paž­vel­gus į iš­di­džiai pa­si­pū­tu­sį gai­dį ir žo­džius „Nuo li­ki­mo ne­pa­bėg­si“, na­tū­ra­liai tu­ rė­tų kil­ti smal­su­mas ir klau­si­mai, nuo ko­kio li­ki­mo teks bėg­ti da­bar.

Vaiz­duo­tės chi­me­ros ne­ku­tens.

Ger­bia­mas žiū­ro­ve, gau­si­te tai, ką ma­to­te. Įženg­si­te į tą bū­tį, ku­ri pa­ dvel­kia Lie­tu­vos kai­mu, kve­pian­čia duo­na, na, o dau­ge­liui jau­nų žmo­ nių – Lie­tu­vos liau­dies bui­ties mu­ zie­ju­mi Rum­šiš­kė­se.

Nuo pir­mų­jų spek­ tak­lio akor­dų iš sce­ nos pa­dvel­kia ko­me­ di­ja ir trum­po šar­žo pa­veiks­lė­liais.

Vie­ną va­ka­rą Kau­no na­cio­na­li­ nia­me dra­mos teat­re bu­vo pa­jaus­ ta nos­tal­gi­ja klo­ji­mo teat­ro bū­ čiai. Vos tik žiū­ro­vui įė­jus į sa­lę, šis ne­bus ma­lo­niai ap­gau­di­nė­ja­ mas ir gaus tik tai, ką ma­to. O pa­ ma­ty­ti ga­li­ma nei daug, nei ma­žai – sce­nog­ra­fi­ją (dai­li­nin­kė Aud­ro­nė Paš­ko­ny­tė), dvel­kian­čią sen­ti­men­ ta­lu­mu ta­ria­mai ty­ram kai­mo gy­ ve­ni­mui – čia ir juos­tos, ir su­knios, ir vi­si ki­ti ra­kan­dai. It iš mo­čiu­tės pa­sa­ko­ji­mų, kaip kul­tū­ros na­mų šo­kiuo­se iš­si­ri­kia­vu­sius ak­to­rius (vai­di­na Gin­tau­tas Be­je­ris, Sau­lius Čiu­če­lis, Dai­va Ru­do­kai­tė, To­mas Erb­rė­de­ris, Gied­rė Ra­ma­naus­kai­tė, Rai­mon­da Šu­ky­tė), pa­virs­tan­čius dai­ni­nin­kais, šo­kė­jais, pirš­liais, jau­ni­kiais, žo­džiu, tais, ku­riais ir pri­de­ra tap­ti au­to­riaus Juo­zo Tu­ mo-Vaiž­gan­to he­ro­jams.

Ra­šant apie šį spek­tak­lį, ne­si­ no­ri nie­ko vy­nio­ti į va­tą. Ne­bu­ vo tai kaž­koks itin aukš­tos me­ni­ nės ko­ky­bės spek­tak­lis. Ne­bu­vo tai taip pat nei „Ame­ri­ko­je pir­ty­ je“, nei „Žen­te“, ku­rie jau yra ta­pę at­pa­žįs­ta­mais ar­che­ti­pais lie­tu­viš­ ka­jam žiū­ro­vui ir is­to­ri­jos tą­so­je iš at­ski­rų per­so­na­žų jau ne­tgi su­kur­

tais ste­reo­ti­pais. „Že­mės ar mo­ ters“ ne­tu­ri to­kių aiš­kiai su­for­ mu­luo­tų ir į at­min­tį įstrin­gan­čių vei­kė­jų ar už­mez­ga­mos ir nuo­sek­ liai iš­ru­tu­lio­ja­mos int­ri­gos. Šį­kart tai tie­siog trum­pas vie­no veiks­mo pa­si­kal­bė­ji­mas apie, at­ro­do, am­ žiais lie­tu­vius kan­ki­nan­tį ir ali­nan­ tį klau­si­mą, tai ką gi rink­tis: mei­ lę ar tur­tus?

Vis dėl­to nuo pir­mų­jų spek­tak­ lio akor­dų iš sce­nos pa­dvel­kia ko­ me­di­ja ir trum­po šar­žo pa­veiks­lė­ liais. Iš pra­džių net ga­li pa­si­ro­dy­ti, kad šio spek­tak­lio ak­to­rius ir re­ ži­sie­rius (To­mas Erb­rė­de­ris), tie­ siog ap­sii­ma pa­pokš­tau­ti tau­ti­nių mo­ty­vų te­ma. Tar­miš­kas kal­bė­ji­ mas ir kai ku­rių žo­džių paaiš­ki­ni­ mas žiū­ro­vams, nuo­la­ti­nis to­bu­los tur­tin­gos mo­ters ieš­ko­ji­mas, šyps­ nį ke­lian­tys skel­bi­mai iš tar­pu­ka­rio spau­dos ir ne­tgi tos tin­ka­mo­sios paieš­kos žiū­ro­vų sa­lė­je. At­ro­do, yra vis­kas, kas trauk­ tų žiū­ro­vą įsi­jung­ti į trum­pa­lai­kį vyks­mą sce­no­je.

De­ja, kū­ri­nys ne­pa­si­žy­mi iš­baig­ta vie­na­ly­te kom­ po­zi­ci­ja. Vos už­si­mez­ gus int­ri­gai tarp pirš­lio ir ta­ria­mos jau­no­sios bei paaiš­kė­jus, kad tai tė­ra ap­ gau­lė, šiek tiek pa­si­gin­či­jus, švie­sos už­si­de­ga ir žiū­ro­vas taip ir lie­ka su sa­vo vil­ti­mi, jog dar kaž­kas įvyks. To­kie neiš­ baig­ti mo­men­tai su­da­ro įspū­dį, kad pa­puo­lė­me į re­pe­ti­ci­jų erd­vę, o ga­lu­ti­nio re­zul­ta­to rei­kia lauk­ti ka­da nors atei­ty­je. Kaip ir ak­to­rių vai­dy­ba, ku­ri pa­si­žy­mi plas­tiš­ku­ mu, drą­siu ge­bė­ji­mu įženg­ti į žiū­ ro­vų sa­lę, vis dėl­to la­biau pri­me­ na žai­di­mą, kai re­ži­sie­rius su­tei­kia ne­ri­bo­tą lais­vę ir vaid­me­nys no­rom ne­no­rom iš­si­bars­to.

Tad ar tas pa­si­pū­tęs gai­dys ra­ do sa­vo viš­te­lę? Ar ban­dė pa­bėg­ ti nuo li­ki­mo, ar šį at­ra­do? Į tuos klau­si­mus taip ir liks neat­sa­ky­ta. Čia ga­li­ma ženg­ti įvai­riais ke­liais: pa­si­kon­sul­tuo­ti su Juo­zo Tu­moVaiž­gan­to kū­ry­ba, ga­li­ma mė­gin­ ti in­terp­re­tuo­ti ar­ba tie­siog, pa­ si­klau­sius dai­nų, iš­gir­dus apie mei­lės ir tur­to pro­ble­mas, pa­ban­ dy­ti į vi­sus klau­si­mus, jei jų kils, at­sa­ky­ti sau pa­čiam. Ga­li­mas ir ki­ tas va­rian­tas: vie­toj ke­lio­nės į bui­ ties mu­zie­jų pra­leis­ti vie­ną va­lan­ dą teat­re. Nei­šei­si­me suint­ri­guo­ti, o ir pa­tys vaiz­dai grei­tai pa­si­mirš, bet juk ma­tė­me pla­ka­tą ir dau­giau ar ma­žiau ži­no­jo­me, ko ti­kė­tis. Gal taip ban­dė pra­bil­ti kaž­kur lie­tu­vio sie­lo­je be­si­sle­pian­tis ar­cha­jiš­ku­ mas ir Ba­lio Sruo­gos mi­nė­tas tau­ tiš­ku­mas, it va­ga išar­ta kiek­vie­no ko­lek­ty­vi­nė­je at­min­ty­je.

Sim­bo­lis: spek­tak­lio pla­ka­tui pa­nau­do­tas gai­džio at­vaiz­das tam­pa rak­tu į sce­no­je at­gims­tan­tį kla­si­ki­nį lie­

tu­viš­ko kai­mo pa­sau­lė­lį.

Eg­lės Ja­siu­kai­ty­tės nuo­tr.

2

penktadienis, lapkričio 16, 2012

santaka /muzika

Fes­ti­va­lis „Iš ar­ti“ – eksp­re­si­jos i Prieš sa­vai­tę Kau­ne nuai­dė­jo pa­sku­ti­niai XVII šiuo­lai­ki­nės mu­ zi­kos fes­ti­va­lio „Iš ar­ti“ gar­sai. Pra­si­dė­jęs svai­gi­nan­čio­mis ir hip­ no­ti­zuo­jan­čio­mis ame­ri­kie­čių kom­po­zi­to­riaus, mi­ni­ma­liz­mo pra­di­nin­ko Ste­ve’o Rei­cho kom­po­zi­ci­jo­mis, at­lie­ka­mo­mis veng­ rų per­ku­si­nin­kų an­samb­lio „Ama­din­da Per­cus­sion Group“ at­ li­kė­jų, pul­suo­jan­čio rit­mo gū­siais už­val­džiu­sių klau­sy­to­jus, fes­ti­va­lis star­ta­vo dvie­jų sa­vai­čių kon­cer­tų ma­ra­to­nui.

Gra­ž i­na Dai­naus­kie­nė Mu­z i­ko­lo­gė

Pa­ke­ri na­tū­ra­lu­mas

Nuo 1997-ųjų kiek­vie­nais me­tais ren­gia­mas fes­ti­va­lis – kas­kart int­ ri­guo­jan­tis ir ne­nus­pė­ja­mas pir­mą kar­tą skam­ban­čiais kū­ri­niais, be­ si­sve­čiuo­jan­čiais kom­po­zi­to­riais ir at­li­kė­jais. Šie­me­čia­me ši smal­su­mą ža­di­nan­ti do­zė bu­vo ypač di­de­lė – net 26 lie­tu­vių au­to­rių prem­je­ros, ku­rias pa­pil­dė dar ir vo­kie­čių kom­ po­zi­to­riaus Klau­so Kuhn­lio nau­jas kū­ri­nys. Juos pri­sta­tė at­li­kė­jai ne tik iš Lie­tu­vos, bet ir iš Veng­ri­jos, Nor­ve­gi­jos, Uk­rai­nos, tarp­tau­ti­nis for­te­pi­jo­ni­nis kvar­te­tas, su­vie­ni­ jęs Lie­tu­vos, Vo­kie­ti­jos, Ka­na­dos ir Ita­li­jos mu­zi­kan­tus.

Spren­džiant iš klau­sy­to­jų dė­ me­sio fes­ti­va­lio kon­cer­tams, ga­ li­ma drą­siai teig­ti, kad šis tra­di­ci­ nis ren­gi­nys kas­met gau­si­na sa­vo klau­sy­to­jų gre­tas. Jo­se – ne vien mies­to mu­zi­kan­tų gil­di­jos at­sto­ vai, bet ir dau­ge­lį me­tų vyks­tan­čio fes­ti­va­lio pri­si­jau­kin­ti šiuo­lai­ki­nės mu­zi­kos gur­ma­nai, šie­me­tė­je pro­ gra­mo­je tu­rė­ję ga­li­my­bę mė­gau­tis spal­vin­gu, įvai­rius sko­nius ten­ki­ nan­čiu mu­zi­ki­niu me­niu.

Nors šiuo­lai­ki­nė mu­zi­ki­nė kal­ ba ne­pa­si­ren­gu­siam klau­sy­to­jui ga­li pa­si­ro­dy­ti sun­kiau įkan­da­ ma, kom­po­zi­to­riaus ne­su­me­luo­ta eksp­re­si­ja, per­teik­ta net ir ne­tra­di­ ci­nė­mis, ieš­ko­ji­mais grįs­to­mis mu­ zi­ki­nės raiš­kos prie­mo­nė­mis, ran­da at­gar­sį ir klau­sy­to­jo šir­dy­je.

Kū­rė­jai ir te­mos

Vy­rau­jan­ti kū­ri­nių te­ma­ti­ka pa­ si­žy­mė­jo kom­po­zi­to­rių dė­me­siu žmo­gaus dva­si­nei bū­se­nai (And­ riaus Mas­le­ko­vo „...lie­čian­ti ak­ lus van­dens še­šė­lius...“, Vid­man­ to Bar­tu­lio „Auk­si­niai an­ge­lai“), že­miš­ko­jo ir dva­siš­ko­jo pra­do san­ty­kiui (Rai­mun­do Mar­tin­kė­no „Stift“), bū­ties ir ne­bū­ties ap­mąs­ ty­mams (Ju­liaus And­re­je­vo „Can­ to se­gun­do“, Zi­tos Bru­žai­tės „Vė­lių ta­kas“), žmo­gaus pri­gim­čiai (An­ ta­nas Ja­sen­ka „Peer Gynt“). Žvilgs­niu ana­pus bu­vo pa­žy­ mė­ta ir pia­nis­tų Rū­tos ir Zbig­ne­ vo Ibel­haup­tų for­te­pi­jo­ni­nio due­ to pro­gra­ma. Kū­rė­jų prem­je­ro­se at­si­spin­dė­jo ne tik žmo­gaus vi­di­ nis pa­sau­lis, bet ir jį su­pan­ti išo­ rė – pa­sto­ra­li­nė (Vid­man­to Bar­ tu­lio „The Sa­me Lands­ca­pe“), su fi­lo­so­fi­niu at­spal­viu (Vy­tau­to Ger­

ma­na­vi­čiaus „Šią­nakt ma­no še­šė­lis iš­nyks­ta sie­no­je“, pa­rem­tas hai­ku teks­tais) bei di­na­miš­ka lai­ko kai­tos iš­raiš­ka (Lo­re­tos Nar­vi­lai­tės „Ban­ ga pa­ly­di paukš­čio skry­dį“, Ar­vy­do Mal­cio „Snie­gy­nų hia­cin­tas“).

Ne­li­ko nuo­ša­ly­je ir ra­cio­na­lu­ sis pra­das, temb­ri­niai ir struk­tū­ri­ niai ieš­ko­ji­mai (Da­lia Rau­do­ni­ky­ tė-With „Ast­ra“, Jo­nas Ta­mu­lio­nis „Ke­tu­rios sty­gos“, Vy­tau­tas Ger­ ma­na­vi­čius, Al­gi­man­tas Ku­bi­liū­ nas „Kont­ras­tai“ ir kt.).

At­li­ki­mo ga­lia

Šiuo­lai­ki­nė mu­zi­ka – inst­ru­men­ tų tech­no­lo­gi­nių ir temb­ri­nių ga­ li­my­bių paieš­kos ir ban­dy­mų sri­ tis. Šie ieš­ko­ji­mai pa­grįs­ti glau­džiu kū­rė­jų ir at­li­kė­jų abi­pu­siu bend­ra­ dar­bia­vi­mu. Inst­ru­men­tų iš­raiš­kos spekt­rą nau­jo­mis idė­jo­mis pra­tur­ tin­da­mas at­li­kė­jas su­tei­kia di­des­ nių ga­li­my­bių ir kū­rė­jų eksp­re­si­jai, ir, at­virkš­čiai, kom­po­zi­to­riaus su­ ma­ny­mai daž­nai ins­pi­ruo­ja at­li­kė­jo in­terp­re­ta­ci­nes paieš­kas. O klau­sy­ to­jui be­lie­ka ža­vė­tis to­kio bend­ra­ dar­bia­vi­mo vai­siais.

At­li­kė­jų iš­mo­ne ir be­ga­li­niu no­ va­to­riš­ku­mu tryš­ko fes­ti­va­lio sve­ čių – Nor­ve­gi­jos an­samb­lio „Poing“ pro­gra­ma, pa­žė­ru­si klau­sy­to­jams sti­lis­ti­kos, mu­zi­ki­nės ir sce­ni­nės raiš­kos, ne­ti­kė­tų temb­ri­nių ir di­ na­mi­nių spal­vų ka­lei­dos­ko­pą. Ža­vu­sis neįp­ras­tos inst­ru­men­tų su­dė­ties trio (sak­so­fo­nas, akor­ deo­nas ir kont­ra­bo­sas) su­lau­kė šil­to klau­sy­to­jų įver­ti­ni­mo. Aukš­ tai juos ver­ti­na ir kom­po­zi­to­riai, spe­cia­liai jiems ra­šy­da­mi kū­ri­nius.

Vie­nas to­kių kū­ri­nių – D.Rau­do­ ni­ky­tės-With „Idem non sem­per idem“, už­sa­ky­tas ir su­kur­tas šio an­samb­lio iš­skir­ti­nio meist­riš­ku­ mo sak­so­fo­ni­nin­kui Rol­fui Eri­ kui Nyst­ro­mui, kon­cer­te emo­cio­ na­liai at­li­ku­siam šią kom­po­zi­ci­ją.

Gre­ta jau­nų­jų nor­ve­gų ir ja­po­nų kom­po­zi­to­rių kū­ri­nių skam­bė­jo V.Bar­tu­lio žais­min­ga pje­sė „I Li­ ke Sou­ve­nirs“, tryš­ku­si teat­ra­liš­ ku są­mo­ju.

Kom­po­zi­to­rių dė­me­siu bu­vo įver­tin­tas ir smui­ki­nin­kės Rus­nės Ma­tai­ty­tės meist­riš­ku­mas, ski­riant šiai at­li­kė­jai ne­ma­žai kū­ri­nių (Jur­ gio Juo­za­pai­čio „Rus­nė“, Jo­no Ta­ mu­lio­nio „Ke­tu­rios sty­gos“, Lo­re­ tos Nar­vi­lai­tės, Vid­man­to Bar­tu­lio kom­po­zi­ci­jos). O jos, kaip at­li­kė­jos, meist­riš­ku­mo pa­slap­čių bu­vo ga­li­ ma pa­si­sem­ti in­terp­re­ta­ci­jos se­mi­ na­ro pra­kti­niuo­se už­siė­mi­muo­se, vy­ku­siuo­se Mi­ko ir Kip­ro Pet­raus­ kų lie­tu­vių mu­zi­kos mu­zie­ju­je.

Uni­ka­li prem­je­ra

Energija: ansamblio „Poing“ saksofonininkas Rolfas Erikas Nystromas

(Norvegija).

Fes­ti­va­lio tarp­tau­ti­niai ry­šiai ple­ čia­si ir tvir­tė­ja. Di­de­le da­li­mi juos

Įspūdis: kol skambėjo „LT asambliažų“ muzika, lazeriai glostė filharmoni

ak­ty­vi­na jau­nie­ji lie­tu­vių at­li­kė­jai ir kom­po­zi­to­riai, pa­skli­dę ir įsi­ tvir­ti­nę įvai­rio­se ša­ly­se. To­kiu bū­ du, at­lik­da­mi sve­tur mū­sų kom­po­ zi­to­rių kū­ri­nius, jie gar­si­na mū­sų mu­zi­ki­nę kul­tū­rą, o at­vyk­da­mi kon­cer­tuo­ti ir pri­sta­ty­da­mi sa­vo nau­jo­sios ap­lin­kos kū­rė­jų pa­vyz­ džius, lei­džia ar­ti­miau pa­jus­ti tos ša­lies kū­ry­bi­nio spekt­ro at­spin­ džius.

Spren­džiant iš klau­ sy­to­jų dė­me­sio fes­ ti­va­lio kon­cer­tams, ga­li­ma drą­siai teig­ ti, kad šis tra­di­ci­ nis ren­gi­nys kas­met gau­si­na sa­vo klau­ sy­to­jų gre­tas.

Taip tie­sio­giai ga­li­me įver­tin­ti mū­sų kū­rė­jų meist­riš­ku­mą bend­ ra­me kon­teks­te. To­kie sai­tai jau ne pir­mi me­tai gy­vuo­ja su Nor­ve­gi­ jos, Uk­rai­nos at­sto­vais. Šie­met, pri­sta­tant V.Bar­tu­lio kū­ri­nį „Auk­ si­niai an­ge­lai“ dvi­gu­bam sty­gi­nių kvar­te­tui, su­si­vie­ni­jo Kau­no sty­gi­ nių kvar­te­tas ir uk­rai­nie­čių sty­gi­nis kvar­te­tas „Col­le­gium“.

Paž­vel­gus į fes­ti­va­lio pro­gra­mą, ga­li su­si­da­ry­ti klai­din­gas įspū­dis, kad lie­tu­vių au­to­riai su­si­tel­kę be­ veik vien ties ka­me­ri­niais žan­rais – vy­rau­ja įvai­rios apim­ties mi­ nia­tiū­ros ar­ba dau­giau iš­plė­to­tos kom­po­zi­ci­jos ka­me­ri­niams an­ samb­liams, tar­si ven­giant stam­ bių­jų žan­rų ar kū­ri­nių sim­fo­ni­

niam or­kest­rui. Vis dėl­to šiuo at­ve­ju žan­rų pa­si­rin­ki­mą daž­nai le­mia ir fi­nan­si­niai ap­ri­bo­ji­mai – juk pa­ra­šius sim­fo­ni­nį kū­ri­nį rei­ kės gal­vo­ti apie ap­mo­kė­ji­mą or­ kest­ro mu­zi­kan­tams už kū­ri­nio at­li­ki­mą.

Ki­ta ver­tus, stam­bių­jų žan­rų kū­ ri­niai ne­ku­ria­mi vie­nu pri­sė­di­mu.

Be to, toks kon­cer­tas bu­vo su­reng­ tas per­nai. Tad sim­fo­ni­nės mu­zi­ kos pri­sta­ty­mo fes­ti­va­ly­je teks dar pa­lū­kė­ti.

Ne­pai­sant sim­fo­ni­nių žan­rų trū­ ku­mo, fes­ti­va­ly­je su­skam­bo sce­ ni­nis kū­ri­nys. Tai iš­ra­din­gas, mi­ ni­ma­liais re­sur­sais pri­sta­ty­tas Z.Bru­žai­tės mu­zi­ki­nis spek­tak­lis vai­kams ir... jų tė­ve­liams. Pas­ta­ty­ mo prem­je­rą pir­mie­ji iš­vy­do klai­ pė­die­čiai. Pui­kaus įver­ti­ni­mo ji su­ lau­kė ir Kau­ne.

Ap­si­ri­bo­jant vos ke­liais vaid­me­ nų at­li­kė­jais (pa­grin­di­nė vei­kė­ja – kar­vy­tė So­fi­ja ir du jos asis­ten­ tai, pri­si­deng­da­mi vis ki­ta kau­ ke ir per­si­kū­ni­jan­tys į siu­že­te pa­ si­ro­dan­čius Liū­tą ar Ži­ra­fą, Kiau­lę ar Ra­ga­no­sį), at­si­sa­kant sce­nos de­ ko­ra­ci­jų (esant rei­ka­lui pa­si­slėp­ti, prie­dan­gą ga­li­ma ras­ti ir tarp sce­ no­je gro­jan­čių Klai­pė­dos ka­me­ri­ nio or­kest­ro mu­zi­kan­tų), į ma­si­nes sce­nas įtrau­kiant klau­sy­to­jus ir or­ kest­ran­tus su di­ri­gen­tu Min­dau­gu Pie­čai­čiu prie­ša­ky­je, ku­ria­mas di­ na­miš­kas ir žais­min­gas spek­tak­lis.

Pag­rin­di­nio vaid­mens at­li­kė­ja ir spek­tak­lio re­ži­sie­rė – ak­to­rė Gin­ ta­rė Lat­vė­nai­tė, spek­tak­lio pa­bai­ go­je dai­nuo­ja sa­vo he­ro­jės – kar­vu­ tės So­fi­jos dai­ną, ku­ri yra per vi­są spek­tak­lį at­kak­liai siek­tos sva­jo­nės – dai­nuo­ti mu­zi­ki­nio kon­kur­so fi­ na­le – iš­si­pil­dy­mas.

3

penktadienis, lapkričio 16, 2012

santaka/muzika

ir imp­re­si­jos Paveikslai ir garsai Ro­ma­nas Ave­rin­ce­vas Ta­py­to­jas

Bai­gia­ma­sis XVII šiuo­lai­ki­nės mu­zi­kos fes­ti­va­lio ren­gi­nys vy­ ko Ire­nos Mi­ku­li­čiū­tės dai­lės ga­ le­ri­jo­je. Per­for­man­sas „Pa­veiks­ lo­gar­siai“ suar­ti­no gru­pe­lę kom­ po­zi­to­rių ir dai­li­nin­kų.

ijos skliautus.

La­ze­riai fil­har­mo­ni­jo­je

Fes­ti­va­lio įvai­ro­vė tuo ne­si­bai­gia – jau ta­po tra­di­ci­ja vie­ną kon­cer­tą skir­ti var­pų mu­zi­kai – šį kar­tą ka­ ri­lio­no skam­be­siai, pa­pil­dy­ti tri­mi­ to at­gar­siais (Al­gir­do Bri­liaus „CA-G-E co­da“) ai­dė­jo Joh­no Cage‘o gar­bei, at­lie­kant jo kū­ri­nius ir tar­si nu­si­len­kiant įžy­mia­jam ame­ri­kie­ čių avan­gar­dis­tui jo 100-ųjų gi­mi­ mo me­ti­nių pro­ga.

Vis dėl­to di­džiau­sia fes­ti­va­ lio nau­jo­vė – ban­dy­mas su­vie­ny­ti fik­suo­tos ir imp­ro­vi­zuo­tos mu­zi­kos kū­rė­jus vie­no­je sce­no­je, pa­pil­dant mu­zi­ki­nius spren­di­mus la­ze­rių blyks­nių šo­kiu pri­tem­dy­to­je fil­ har­mo­ni­jos sa­lės erd­vė­je.

Be­veik ne­nut­rūks­ta­mai skam­ bant mu­zi­kai, vos jun­ta­mai kei­ čian­tis skir­tin­gų au­to­rių kū­ri­niams, kiek­vie­nas jų bu­vo pa­ly­dė­tas ati­ tin­ka­mų Ne­dos Ma­lū­na­vi­čiū­tės, Pet­ro ir Do­mi­ny­ko Vyš­niaus­kų bei Ar­ka­di­jaus Go­tes­ma­no imp­ro­vi­za­ ci­jų. Šis pro­jek­tas bu­vo įvar­dy­tas „LT asamb­lia­žais“, su­vo­kiant tai kaip mo­der­nis­ti­nį kū­ri­nį, su­kom­ po­nuo­tą iš at­ski­rų daik­tų ar de­ta­ lių, bū­din­gą dai­lei.

O daik­tai tik­rai bu­vo skir­tin­gi – ra­cio­na­lu­mas (Mar­ty­nas Bia­lob­ žes­kis) de­rė­jo su au­siai pa­to­giai skam­ban­čio­mis M.K.Čiur­lio­nio sti­li­za­ci­jo­mis (Arū­nas Na­va­kas), kon­ku­ruo­jan­tys su ty­la „Cik­lai“ (Ra­mū­nas Mo­tie­kai­tis), fi­lo­so­fi­ niai klau­si­mai (An­ta­nas Ja­sen­ka) ir siau­tu­lin­gas „Al­leg­ro tor­nan­ do“ (An­ta­nas Ku­čins­kas), džia­zuo­ jan­čios su­tar­ti­nės (Al­gir­das Klo­ va) ir vis su­grįž­tan­čios kregž­du­tės (Gied­rius Kup­re­vi­čius).

Pro­jek­tas pa­vy­ko. Ir vi­sa tai – ne­nuils­tan­čio idė­jų ir ener­gi­jos ge­

Juozo Kamensko nuotr.

ne­ra­to­riaus – kom­po­zi­to­rės ir fes­ ti­va­lio me­no va­do­vės Z.Bru­žai­tės per­pe­tuum mo­bi­le dė­ka. Tai jau penk­tas jos reng­tas fes­ti­va­lis, ir kas kar­tą ren­gi­nio di­na­mi­nė krei­vė ky­ la aukš­tyn, vis nu­ste­bin­da­ma, kai jau at­ro­do, kad nu­ste­bin­ti ir suint­ ri­guo­ti ne­bė­ra kuo.

Pa­bai­gos akor­dai

Po vi­sų aukš­tu at­li­kė­jų meist­riš­ku­ mu ir at­sa­ko­my­be (Kau­no for­te­pi­ jo­ni­nis trio, „Trio Cla­vio­la“, Kau­no sty­gi­nių kvar­te­tas ir ki­ti an­samb­ liai) pa­si­žy­mė­ju­sių kon­cer­tų – sa­ vo­tiš­ka lai­min­ga pa­bai­ga ar­ba pa­ kraš­tys – an­samb­lio „Bass Ar­co“ po­pu­lia­rio­mis ki­no me­lo­di­jo­mis pa­ly­dė­tos ati­tin­ka­mų fil­mų iš­trau­ kos. Ar­ba at­virkš­čiai – fil­mų epi­ zo­dais iliust­ruo­tos En­nio Mor­ri­co­ ne, Dan­ny Elf­ma­no ir ki­tų au­to­rių mu­zi­ki­nės te­mos Ar­chi­tek­tų na­ mų Teat­ro klu­be. Sti­lius at­pa­lai­ duo­jan­tis, ta­čiau su­si­rin­kę klau­ sy­to­jai klau­sė­si per­ne­lyg rim­tai, lyg te­bek­lau­sy­tų at­sa­kin­gai at­lie­ka­mų B.Ku­ta­vi­čiaus ar O.Nar­bu­tai­tės kū­ri­nių. De­ja, vio­lon­če­lių kvar­te­ tas aran­žuo­tes in­terp­re­ta­vo be di­ des­nės at­sa­ko­my­bės, vi­sai neį­pa­ rei­go­da­mas rim­tai klau­sy­ti... ...Ir „Pa­veiks­l o­gar­s iai“ Ire­ nos Mi­ku­li­čiū­tės dai­lės ga­le­ri­jo­je, ban­dan­tys suar­tin­ti dai­li­nin­kus ir kom­po­zi­to­rius, su mu­zi­kos kū­rė­jų svars­ty­mais apie dai­lę ir dai­li­nin­kų įžval­go­mis mu­zi­kos gar­suo­se, gi­li­ nan­tis į skir­tin­gų me­no sri­čių su­ vo­ki­mo pro­ble­mas ir atei­ties pla­ nus. Sep­ty­nio­li­ka fes­ti­va­lių praė­jo (lyg sep­ty­nio­li­ka ru­dens aki­mir­ kų). Or­ga­ni­za­to­rių min­tys jau su­ ka­si apie aš­tuo­nio­lik­tą. Žings­nis į pil­na­me­tys­tę? Tai jau taip.

Žvel­gia­me į vis­ką iš ar­ti, kiek ga­li­ ma ar­čiau, ar­čiau, ar­čiau... Priei­ ki­me dar vie­ną žings­nį. Žings­nis po žings­nio, kol vie­toj vi­su­mos pra­de­da­me ma­ty­ti vien tik pik­se­ lių grū­dą. O juk nuo grū­do vis­kas ir pra­si­dė­jo. Vi­siš­kai rea­lu, kad grū­du vis­kas ir pa­si­baigs. No­rint, kad sė­ja­mas grū­das ne­pra­ras­tų sa­vų­jų gy­vy­biš­ku­mo ir vai­sin­gu­ mo sa­vy­bių, te­rei­kia ne­tin­gi­niau­ ti, o ju­dė­ti, be at­van­gos tre­ni­ruo­ jant sa­vuo­sius rau­me­nis, juk mū­sų tik­ra­sis tiks­las, kaip ir vi­suo­met, yra per­pe­tuum mo­bi­le, ar­ba am­ ži­na­sis va­rik­lis, jei­gu per­pras­min­ tu­me tai lie­tu­viš­kai...

Zi­ta Bru­žai­tė, kaip iš anks­to pa­ ste­bi­ma, tu­ri ly­de­rio, kom­pa­ni­jos sie­los, ar­ba es­mi­nės ašies, sa­vy­bių.

Jos kū­ri­nys pa­gal Auš­ros An­dziu­ ly­tės pa­veiks­lą „Atos­lū­gis“ iš­ties rė­žia pa­sau­lį tar­si stik­lą ir tai da­ ro su ne­nu­gin­či­ja­mo pro­fe­sio­na­lo pa­si­ti­kė­ji­mu, sa­vuo­ju AŠ. Tas jos AŠ kū­ri­ny­je uži­ma dei­man­to vie­ tą pa­sau­lio pjaus­ty­mo įran­ky­je.

Be­lie­ka tik pa­svei­kin­ti abi meist­ res, ir, nuo­šir­džiai kal­bant, aš žo­dį „meist­res“ pa­ra­šy­čiau ne tik pir­ ma di­džią­ja rai­de M, bet ap­skri­tai vi­są žo­dį tik di­džio­sio­mis rai­dė­ mis. Mu­zi­ko­je ge­riau yra su­deg­ti, nei iš lė­to už­ges­ti, o ta­py­bo­je ge­ riau­sia bū­ti neiš­sen­kan­čiu šal­ti­nė­ liu, ko­kį mums pri­sta­to Auš­ra. Be­ ga­ly­bė, aiš­ku, pri­va­lo tęs­tis kaip ir šou di­džiai ger­bia­mo Fred­die Mer­ cu­ry su­per­hi­te.

To­mas Ku­ta­vi­čius apie Al­fon­ so Vil­pi­šaus­ko „Be pa­va­di­ni­mo“ kal­ba la­bai at­vi­rai ir ties­mu­kai, taip sa­kant, be užuo­lan­kų, ir kaip

vi­siš­kai nie­kam ne­keis­ta, ima ir pa­sa­ko vis­ką, kas yra tik­rai svar­ biau­sia. Šiuo­lai­kiš­ku­mas kom­ po­zi­to­riaus in­terp­re­ta­ci­jo­je su nie­kuo ne­si­mai­šo ir ne­si­pai­nio­ ja. Šiuo at­ve­ju abu šios te­mos au­ to­riai kal­ba apie tą pa­tį da­ly­ką tik žvelg­da­mi per skir­tin­gus švie­sos filt­rus. Vis­dėlto šau­nu yra tai, kad abie­jų: tiek ta­py­to­jo, tiek ir kom­ po­zi­to­riaus – po­žiū­riams į pa­sau­lį tik­rai ne­stin­ga op­ti­miz­mo.

Gied­rius Kup­re­vi­čius apie Ed­ mun­do Bra­zaus­ko „Abst­rak­ci­ ją“ kal­ba abst­rak­čio­mis ir la­ bai eksp­re­sy­vio­mis fra­zė­mis bei ne­ti­kė­tais, bet tik­ro­viš­kais gar­ sų jun­gi­niais. Pra­dė­jus jam gro­ti, pa­ts Gied­rius sė­dė­jo at­su­kęs nu­ ga­rą į Ed­mun­dą. Aš tuo mo­men­tu taip pat sė­dė­jau nu­ga­ra į Ed­mun­ dą. Tuo me­tu ša­lia ma­nęs sė­dė­ju­ si Zi­ta Bru­žai­tė, vos tik pra­dė­jus Gied­riui skam­bin­ti, ėmė ir ap­si­ su­ko 180 laips­nių kam­pu. Iš pra­ džių, tik pa­ma­tęs šį jos ju­de­sį, šiek tiek nu­si­ste­bė­jau ir ne­sup­ra­tau jo pra­smės, bet, nuo prie­ša­ky­je sto­ vin­čio pia­ni­no pra­dė­jus sklis­ti že­ mę ki­ton pu­sėn ver­čian­čiai su­ktis mu­zi­kai, pri­si­mi­niau ko­le­gos Ed­ mun­do Drus­ki­nin­kuo­se už­fik­suo­ to pa­veiks­lo svo­rio jė­gą. Ta­da man jau dau­giau nie­ko ne­be­li­ko, kaip tik pa­kar­to­ti ką tik Zi­tos at­lik­tą ju­de­sį ir, akis įsmei­gus itin sun­ kion ir sva­rion abst­rak­ci­jon, jo­ je tie­siog pa­skęs­ti me­di­tuo­jant su abie­jų – tiek ta­py­to­jo, tiek ir jo in­ terp­re­ta­to­riaus – jė­go­mis.

Vid­man­tas Bar­tu­lis apie Ele­ nos Bal­siu­kai­tės-Braz­džiū­nie­nės „Tik nie­kam ne­sa­kyk“. Pats Ele­ nos kū­ri­nys, jei­gu bū­tų pa­dė­tas ant po­zi­ty­vo ir ne­ga­ty­vo svars­ tyk­lių, ma­nau, ga­na stai­giai im­tų ir nu­grimz­tų, jei­gu ne į pa­tį dug­ ną, tai jau tik­rai ne­to­li jo. Abi jos vaiz­duo­ja­mos mer­gai­tės su to­ kia skaus­min­ga dra­ma­ti­ka aky­se žvel­gia į šią aša­rų pa­kal­nę, kad, dar ką nors prie to pri­dū­rus, žiū­ ro­vas taip pat ga­li im­ti ir ap­si­

verk­ti – jei­gu tik­rai nuo­šir­džiai įsi­jaus į Ele­nos pri­sta­to­mą gy­ve­ ni­mo dra­mą, pa­da­ly­tą į dvi vie­no­ dai sun­kias, dug­nan tem­pian­čias da­lis. Tai­gi, pa­veiks­lo pa­va­di­ni­ mas tie­siog be jo­kių fan­tas­ma­go­ ri­jų vis­ką su­sta­to į sa­vo vie­tas. Be ga­lo sun­kus vaid­muo ten­ka kom­ po­zi­to­riui. Pa­rei­gą šiam pa­veiks­ lui in­terp­re­tuo­ti mu­zi­kos gar­sais aš tie­siog esu pri­vers­tas pa­ly­gin­ti su kir­vio mo­ky­mu plauk­ti. Ne­ga­ ty­vas, ne­ga­ty­vas ir dar kar­tą ne­ ga­ty­vas – taip skam­bė­tų ma­no žo­di­nė pa­veiks­lo in­terp­re­ta­ci­ja.

DJ su­bkul­tū­ros kū­rė­jas, pri­si­ sta­tan­tis Lu­na­ti­ku, apie Vio­le­ tos Juo­dze­vi­čie­nės dar­bą „Ru­ duo“ kal­ba kaip tik­ras lu­na­ti­kas – frag­men­tuo­tai, skai­dy­tai, ašt­ riais briau­nų gar­si­niais po­tė­piais.

Vio­le­ta nuo­šir­džiai ir tik­ro­viš­kai pa­si­nė­ru­si į ru­dens, kaip vi­sa vie­ ni­jan­čios vie­no­vės, liūd­ną­jį pra­dą, to­dėl jos spal­vų per­skai­ty­mas, re­ gis, bu­vo ne­ti­kė­tas ir, ži­no­ma, no­ rė­jo­si au­to­rių at­pa­žin­ti, o ne kad jis lik­tų in­kog­ni­to (nors šiuo­lai­ki­ nė­je in­for­ma­ci­nė­je ir tech­no­lo­gi­ nė­je vi­suo­me­nė­je to­kių pri­si­sta­ ty­mo bū­dų esa­ma).

Na, o per­for­man­so vyks­mą vai­ni­ka­vo ne la­bai konk­re­čios G.Kup­re­vi­čiaus ir ma­no pa­ties rep­li­kos mu­zi­kos ar dai­lės kū­ri­ niams, bet glo­ba­lūs sam­pro­ta­vi­ mai apie me­ną, apie me­no nuo­ var­gį, apie po­jū­čius, apie ga­li­mus to­les­nius mū­sų suar­tė­ji­mus. Ir jei vie­toj ko­do ra­šy­tu­me apie fes­ti­va­ lį „Iš ar­ti“, ku­ris kaip nie­kad šie­ met gau­siai bu­vo lan­ko­mas vi­ zua­lis­tų, nu­brėž­tu­me ko­kias nors vie­ni­jan­čias gai­res, tai ta­me ap­ra­ šy­me tik­rai ne­lik­tų nė la­šo ne­ga­ ty­vių min­čių. Vis­kas – tiek or­ga­ ni­za­ci­nė, tiek ir tech­ni­nė – da­lys bu­vo at­lik­tos taip tiks­liai, kad iš vis­ko, ką ja­me ma­tė­me ar gir­dė­ jo­me, ga­li­ma paim­ti ir pa­ra­šy­ti va­do­vė­lį. Va­do­vė­lį jo­kiu bū­du ne vien vai­kams, bet ir la­bai to­li pa­ žen­gu­sie­siems šio­je sri­ty­je.

Akis įsmei­gus itin sun­ kion ir sva­rion abst­rak­ ci­jon, jo­ je tie­siog pa­skęs­ ti me­di­ tuo­jant su abie­ jų – tiek ta­py­to­ jo, tiek ir jo in­terp­ re­ta­to­ riaus – jė­go­mis.

Ed­mun­das Bra­zaus­kas. Abst­rak­ci­ja.

4

penktadienis, lapkričio 16, 2012

santaka /vietos dvasia

Kuo kve­pė­jo Kau­no po­nios? (I) Kau­no ap­skri­ties vie­šo­sios bib­lio­te­kos (KAVB) Se­nų­jų ir re­tų spau­di­nių sky­riu­je pa­reng­ta pa­ro­da „Kos­me­ti­ kos ir par­fu­me­ri­jos pra­mo­nė Kau­ne 1918–1940 m.“ at­sklei­džia tar­pu­ka­rio Kau­no kos­me­ti­kos ir par­fu­me­ri­ jos pra­mo­nės už­ku­li­sius. Iš pa­ro­dos, pa­reng­tos pa­de­dant Lie­tu­vos me­di­ci­nos ir far­ma­ci­jos is­to­ri­jos mu­zie­jui ir Kau­no ap­skri­ties ar­chy­vui, ga­li­ma su­ži­no­ti, ko­kiais vie­ti­nės pra­mo­nės pro­duk­tais prau­sė­si, te­pė­si, kve­pi­ no­si ar ki­taip gra­ži­no­si lai­ki­no­sios sos­ti­nės gy­ven­to­jai.

Al­vy­das Surb­lys

Kau­no ap­skri­t ies vie­šo­sios bib­l io­te­kos Se­nų­jų ir re­t ų spau­d i­n ių sky­r iaus vy­res­ny­sis bib­l io­te­k i­n in­kas

Mui­lo pra­mo­nės cent­ras

Lai­k i­n o­s ios sos­t i­n ės gro­ž io ir kva­pų in­dust­ri­jos pra­džia sie­ja­ ma su sa­vos ga­my­bos šva­ros ir hi­gie­nos pre­kių po­rei­kiu, mui­lo pra­mo­nės iš­plė­to­ji­mu. Iš ca­ri­nės Ru­s i­jos lai­k ų Kau­n as pa­vel­d ė­jo 1853 m. įsteig­tą Sa­mue­lio Vis­lic­ kio ak­ci­nės bend­ro­vės mui­lo fab­ ri­ką ir 1899 m. pra­dė­ju­sį veik­ti Zal­ma­no Chvo­le­so mui­lo fab­ri­ ką „Mar­sel“.

Pir­m ai­s iais ne­p rik­l au­s o­m os Lie­tu­vos me­tais, to­liau vei­kiant šiems mui­lo fab­ri­kams ir įstei­gus ke­le­tą nau­jų, Kau­nas bu­vo Lie­tu­ vos mui­lo pra­mo­nės cent­ras, ta­ čiau il­gai­niui šį vaid­me­nį už­lei­do Klai­pė­dai, o jos ne­te­kus, di­džiau­ sias mui­lo fab­ri­kas Lie­tu­vo­je bu­ vo Pa­ne­vė­žy­je vei­kęs „Lie­tu­vos mui­las“ (be­je, Kau­ne bu­vo įre­ gist­ruo­ta fab­ri­ko bend­ro­vės val­ dy­ba ir vei­kė jos fi­lia­las – ne­di­de­ lis mui­lo fab­ri­kas).

Kau­ne bu­vo ga­na daug, bet ne­ di­de­lių mui­lo dirb­tu­vių. 1922 m. jų jau bu­vo 11, 1925–1926 m. – 9, 1933 m. – 6, 1934 m. – 5, 1935– 1938 m. – 6, 1940 m. pra­džio­ je – 7 (1927–1932 m. „Lie­tu­vos sta­tis­ti­kos met­raš­ty­je“ ir ki­tuo­ se sta­tis­ti­niuo­se lei­di­niuo­se pa­ tei­kia­mas mui­lo dirb­tu­vių skai­ čius kar­tu su ki­to­mis kos­me­ti­kos įmo­nė­mis).

Vla­d o Juo­d ei­kos straips­ny­j e apie Lie­tu­vos mui­lo pra­mo­nę nu­ ro­do­ma, kad 1934 m. Kau­ne bu­ vo 12 mui­lo dirb­tu­vių (tik­riau­siai įskai­čiuo­tos vi­sos pa­ten­tus tu­ rė­ju­sios mui­lo dirb­tu­vės). Šia­me straips­ny­je au­to­rius taip pat pa­ grįs­tai tei­gia, kad Kau­no mui­lo fab­ri­kai bu­vo smul­kūs, juo­se dir­ bo ne­daug dar­bi­nin­kų, jų ga­my­ba ne­su­da­rė nė pu­sės dvie­jų Klai­pė­ dos fab­ri­kų ga­my­bos.

Jis taip pat liu­di­jo tarp šių fab­ ri­k ų bu­v us di­d e­l ę kon­k u­ren­c i­ ją, dėl to dau­gu­ma jų 20 pro­c. ir dau­giau iš­lai­dų sky­rė rek­la­mai, o vie­tos ga­my­bos mui­lo kai­nos vis dar len­kė už­sie­ni­nius dėl bran­ gių at­vež­ti­nių ža­lia­vų ir jų mui­tų (Lie­tu­vos mui­lo pra­mo­nė / V.Juo­ dei­ka // Tau­tos ūkis,-1936, saus.

(Nr. 1), p. 8–12).

Paukš­te­lė prieš žu­ve­lę

Dėl mui­lo kai­nos su kai­nų tvar­ ky­to­jo V.Juo­dei­kos nuo­mo­ne ga­ li­ma su­tik­ti tik iš da­lies: kai ku­ rių ga­min­to­jų mui­las Kau­ne bu­vo pi­ges­nis už už­sie­ni­nį, o 1935 m.

400 g mui­lo ga­ba­lo kai­na vi­du­ ti­niš­kai kri­to nuo 1,10 li­to iki 65 cen­tų.

Tre­čio­jo de­šimt­me­čio pa­bai­go­ je Kau­no mui­lo fab­ri­kai dar ban­dė

prie­šin­tis Klai­pė­dos mui­lo fab­ ri­k ų įsi­ga­l ė­j i­m ui rin­ko­je. Pvz., „Mar­sel“ mui­lo fab­ri­ko, tuo me­ tu bu­vu­sio M.Dauk­šos g. 24, rek­ la­mo­je, pa­si­tel­kiant net vals­ty­bės tech­ni­kos – che­mi­jos la­bo­ra­to­ri­ jos ty­ri­mų įro­dy­mus, bu­vo tei­ gia­m a, kad „Mar­sel“ mui­l as su „paukš­te­l e“ yra daug ge­res­n is ne­gu Klai­pė­dos fab­ri­ko su „žu­ ve­le“ („Lie­tu­vos ai­das“, 1930 m.

(Nr. 138). Vis dėl­to ir „Mar­sel“, ir ki­ti Kau­no mui­lo fab­ri­kai ga­ my­bos apim­ti­mis ne­ga­lė­jo kon­ ku­ruo­ti su dviem Klai­pė­dos fab­ ri­kais.

Kau­no mui­lo fab­ri­kai ne­di­de­ les ga­my­bos apim­tis kom­pen­sa­ vo kai ku­rių mui­lo rū­šių po­pu­lia­ ru­mu ir ko­ky­be bei kos­me­ti­kos ga­mi­nių įvai­ro­ve, kai bu­vo ga­mi­ na­ma ne vien mui­las, bet ir ki­ ti kos­me­ti­kos pro­duk­tai, taip pat par­fu­me­ri­ja.

Vien tik mui­l ą ga­m i­n o ke­l e­ tas se­nes­nių fab­ri­kų ir ne­di­de­lės mui­lo dirb­tu­vės, mui­lo pra­mo­nės rai­dai Kau­ne ne­tu­rė­ju­sios di­des­ nės įta­kos. Vien tik mui­lą ga­mi­ no jau mi­nė­tas S.Vis­lic­kio mui­lo fab­ri­kas, bu­vęs Jo­na­vos g. 34–36 (da­bar iš­li­kę da­lis pa­sta­tų prie Jo­ na­vos g. 32). Šio fab­r i­ko rek­l a­m o­se bu­vo skel­b ia­m a, kad tai mo­d er­n iau­ sias Kau­no mui­lo fab­ri­kas, ta­čiau iš tik­r ų­j ų jis ne­pa­s i­ž y­m ė­jo nei tvar­ka, nei mo­der­nu­mu. Vis dėl­ to kai ku­rie jo ga­mi­niai bu­vo ge­

rai įver­tin­ti: dėl pa­va­di­ni­mo po­ pu­lia­rus bu­vo mui­las „Sei­mas“, skal­bia­ma­sis mui­las „Sau­lė“ 1928 m. ga­vo auk­so me­da­lį ir pa­grin­di­ nį pri­zą tarp­tau­ti­nė­je mu­gė­je Pa­ ry­žiu­je. Ori­gi­na­lu­mu pa­si­žy­mė­ jo šio fab­ri­ko pa­vil­jo­nas 1930 m. že­mės ūkio ir pra­mo­nės pa­ro­do­je: iš mui­lo bu­vo pa­ga­min­ti ir eks­po­ nuo­ja­mi pa­vil­jo­ne Vy­tau­tas Di­dy­ sis ir Vy­tis.

Ori­gi­na­lu­mu pa­si­ žy­mė­jo šio fab­ri­ko pa­vil­jo­nas 1930 m. že­mės ūkio ir pra­ mo­nės pa­ro­do­je: iš mui­lo bu­vo pa­ga­ min­ti ir eks­po­nuo­ja­ mi pa­vil­jo­ne Vy­tau­ tas Di­dy­sis ir Vy­tis.

„S.Vis­lic­kio“ akc. b-vės mui­lo fab­ri­kui mo­ra­li­nį smū­gį su­da­vė jo sa­vi­nin­kui, kal­ti­na­mam sa­vo fab­ ri­ko dar­bi­nin­kės iš­prie­var­ta­vi­mu, iš­kel­ta by­la (1930 m.), o ma­te­ria­ li­nį – 1933 m. fab­ri­ke ki­lęs gais­ ras. Prieš gais­rą ne be rei­ka­lo bu­ vo įspė­ja­ma apie ne­tvar­ką fab­ri­ke ir jo ter­šia­mą orą. Vis dėl­to po 1933 m. gais­ro fab­ri­kas dar at­si­ga­vo, bet jau ne­spė­jo su rin­ka ga­mi­nant tua­

le­ti­nį mui­lą – ga­mi­no skal­bia­mą­jį mui­lą, alie­jų, po­kos­tą.

Nuo ce­pe­li­no iki Kip­ro Pet­raus­ko

Įvai­rių kos­me­ti­kos ir par­fu­me­ ri­jos pro­duk­tų taip pat ga­mi­no Ot­to Le­v i­ta­n o mui­l o dirb­t u­v ė, 1921–1923 m. vei­ku­si Pet­ro dirb­ tu­vė (da­bar šio­je vie­to­je pa­sta­ tas M.Dauk­šos g. 38), mui­lo fab­ ri­kas „Mar­sel“ (da­bar M.Dauk­šos g. 36), nuo 1936 m. Jo­na­vos g. 1 (pa­sta­tai neiš­li­kę); Lie­tu­vos mui­ lo fab­r i­kan­t ų są­j un­gos ak­c i­n ės bend­ro­vės fab­ri­kas „Mui­las“, bu­ vęs Jo­na­vos g. 13 (pa­sta­tai neiš­ li­kę), tua­le­ti­nio mui­lo dirb­tu­vė „Sa­vo­lit“ (įvai­riais lai­ko­tar­piais vei­ku­si ad­re­sais Miš­ko g. 10, Pre­ zi­den­to g. 17 (da­bar Vil­niaus g.

56), Gar­di­no g. 58 (da­bar Mui­ti­ nės g. 13).

Fab­r i­kas „Mui­l as“, kaip ir anks­čiau mi­nė­tas „Mar­sel“, tu­rė­ jo sa­vo fir­mi­nius mui­lo ženk­lus, vaiz­duo­jan­čius ce­pe­li­ną, pal­mę, el­nio gal­vą. Iš daž­nai pub­li­kuo­ ja­m os mui­l o „Re­vol­ve­r is“ rek­ la­mos at­ro­dė, kad fab­ri­kas dir­ba sėk­min­gai. 1935 m. jį iš­ti­ko bank­ ro­tas, pa­da­ręs di­de­lių nuo­sto­lių „Mais­to“ fab­ri­kui. Bu­vę fab­ri­ko sa­vi­nin­kai O.Le­vi­ta­nas ir Iz­rae­ lis Kar­naus­kas (be­je, kiek­vie­nas at­s ki­rai anks­č iau tu­r ė­j ę po sa­ vo mui­lo dirb­tu­vė­lę Kau­no se­na­ mies­ty­je) slaps­tė­si. „Sa­vo­l it“ tua­l e­t i­n io mui­l o dirb­tu­vė tu­rė­jo li­cen­ci­ją ga­min­ti

pran­cū­zų fir­mos „Sa­von“ mui­lą, ga­mi­no gė­lių, va­ze­li­no, me­daus – la­no­li­no, me­daus – gli­ce­ri­no, mig­do­lų ir ki­to­kį mui­lą. „Sa­vo­ lit“ taip pat ga­mi­no Bo­ro Ti­mo­ lo mui­lą ir, kaip ir dau­ge­lis jį ga­ mi­nu­sių mui­lo fab­ri­kų, rek­la­mo­se tei­gė, kad bū­tent jų ga­my­bos Bo­ro Ti­mo­lo mui­las yra pa­ts ge­riau­sias ir pa­ts tik­riau­sias.

Ypač gau­siai ir įvai­riai sa­vo ga­ my­bos Bo­ro Ti­mo­lo mui­lą rek­la­ ma­vo Av­ze­rio Mo­gi­levs­kio ir Juo­zo Fi­no ak­ci­nė bend­ro­vė, bu­vu­si Vil­ niaus g. 13 (II a., da­bar Vil­niaus g.

42), taip pat ga­mi­nu­si mui­lą „Ka­ din“, „Ma­no vai­kas“, dan­tų pa­stą „Pe­be­co“ ir kt. Pag­rin­di­nė bend­ ro­vės veik­la bu­vo įvai­rių me­di­ci­ nos pre­kių ga­my­ba ir vais­tų ur­mo san­dė­lio iš­lai­ky­mas. Par­fu­me­ri­jos ji ne­ga­mi­no ir kos­me­ti­kos įvai­ro­ve ne­pa­si­žy­mė­jo. „Be­rar ir Ko“ (sa­vi­nin­kas Mak­sas Ber­ma­nas), bu­vęs Ne­mu­no kr. 15, Priep­lau­kos kr. 15 (da­bar Ka­ra­liaus Min­dau­go pr. 17) jau bu­vo mui­lo ir par­fu­me­ri­jos fab­ri­kas. Ja­me bu­ vo ga­mi­na­ma ne tik mui­las, bet ir ode­ko­lo­nas, ki­to­kie par­fu­me­ri­jos ga­mi­niai. Vis dėl­to jis dar pri­skir­ ti­nas prie se­nų­jų fab­ri­kų, gar­sė­ju­ sių sa­vo mui­lu. Ga­mi­no se­ri­ją mui­ lo su fir­mi­niu meš­kos ženk­lu, taip pat gar­siuo­sius mui­lus „Kos­mos“, „Le­li­jų pie­nas“, „Ma­no sva­jo­nė“, „Nu­ga­lė­to­jas“ ir kt. ir ypač fab­ri­ ką iš­gar­si­nu­sį mui­lą „Kip­ras Pet­ raus­kas“.