1
penktadienis, lapkričio 23, 2012
Atnaujintame portale http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunosantaka – vartai į Kauno kultūros gyvenimą ir erdvė jūsų kūrybai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė
santaka Keturi, įkvėpti Bornholmo REMIA
Nr. 67
Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fa kulteto galerijoje ir Kauno miesto muzie juje eksponuojami keturių stiklo meninin kų – Artūro Rimkevičiaus, Sigitos Grab liauskaitės, Valdos Verikaitės ir Audro nės Andrulevičienės kūrinių paroda „Ke turi, įkvėpti Bornholmo“.
Enrika Striogaitė
e.striogaite@kaunodiena.lt
Bornholme (Danija) lietuvių me nininkai prisistatė garsioje Eu ropos šiuolaikinio stiklo ir kera mikos meno bienalėje „European Glass and Ceramic Context“. Tai žymus šiuolaikinio meno renginys, sukviečiantis visos Europos stiklo ir keramikos kūrėjų bendruome nę. Šiemet bienalėje dalyvavę mi nėti stiklo dailininkai yra glaudžiai susieti su Kauno kolegijos J.Vieno žinskio menų fakultetu: A.Rimke vičius ir S.Grabliauskaitė yra šio fa kulteto dėstytojai, V.Verikaitė – jo absolventė. Visi keturi menininkai čia yra surengę ne vieną parodą, iš kurių išsiskiria bendra ekspozici ja – „Keturi, įkvėpti Bornholmo“,
tarsi pratęsianti „European Glass Context 2012“ projektą Lietuvoje. Dailininkai į vieną draugiją su sibūrė ne tik J.Vienožinskio me nų fakulteto galerijoje. Šiuo metu jų kūrinių kolekcija reprezentuo ja Lietuvos stiklą Bornholmo me no muziejuje Gudhjeme ir parodų centre Haslėje veikiančioje biena lės parodoje. Nuo 2006-ųjų organizuojamo je tarptautinės bienalėje kviečiami dalyvauti menininkai iš visų Euro pos šalių. Organizatorių sumany mu, kiekvieną šalį projekto paro dose pristato keramikos arba stiklo profesionalai, kurių kūryba atitin ka pripažintų ir jaunųjų meninin kų kategorijas. Pasiūlyti šalims atstovaujan čius menininkus pavedama na
Artūras Rimkevičius. „Fosilija“
cionaliniams komisarams (Lietu vos menininkų kolekcijos kuratorė – dailėtyrininkė Raimonda Sima naitienė), toliau dailininkus dar at renka kompetentinga tarptautinė projekto komisija. Lietuva Born holmo meno bienalėje dalyvauja jau ketvirtą kartą.
kas: Paroda „Keturi, įkvėpti Bornholmo“ (I). kur: Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakulteto galerijoje. kada: veikia iki lapkričio 24 d. kas: paroda „Keturi, įkvėpti Bornhomo“ (II). kur: Kauno miesto muziejuje.. kada: veikia iki 2013 m. sausio 5 d.
Tvirtai įsilieję į europinį meno kontekstą bimo) techniniais sprendimais. Neretai autorius stiklą derino ir su skirtingomis medžiagomis – metalu, medžiu, silikonu. Visos šios dermės sukūrė daug netikėtų prasmių ir įdomių asociacijų.
Raimonda Simanaitienė Dailėtyr in inkė
L
ietuvių dailininkai jau ne be pirmą kartą sėkmingai ir įdomiai įsilieja į bend rą europinį meno konteks tą. „European Glass and Ceramic Context“ bienalėje dalyvaujančių A.Rimkevičiaus, S.Grabliauskai tės, V.Verikaitės ir A.Andrulevi čienės darbai išsiskiria įvairiomis formomis, pasaulėvaizdžio gelme, intelektualumu, puikia technine darbų įgyvendinimo kokybe.
Darbai išsiskiria įvairiomis formo mis, pasaulėvaiz džio gelme, inte lektualumu, puikia technine darbų įgy vendinimo kokybe.
Skaidrumo spindesys
Stiklo dailininkas A.Rimkevičius dailę studijavo nuo pat vaikystės: tuometėje J.Naujalio meno mo kykloje jis mokėsi skulptūros, o įstojęs į Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultetą baigė stiklo specialybę. Pasak menininko, šių dviejų sri čių profesionalus supratimas labai papildė vienas kitą ir sėkmingai susijungė jo kūriniuose, kur vi
„Spalva neturi nei šokiruoti, nei įkyrėti, ji neturi sugriauti žmogaus ir jo aplinkos harmonijos“, – teigia menininkas. Ieškodamas formos dailininkas mėgsta pasitelkti keistumo ir tai syklingumo santykį. „Juk apskri timas ir kvadratas, pasak Leonar do da Vinci, yra arti gamtos idealų, įkūnijančių visas gamtos formas ir taisykles. Taigi natūralu, kad ma no darbams dažnai būdinga gana tiksli, geometrinė kūrinio forma, primenanti slovakišką ar skandi navišką minimalistinį stiklą“, – mintimis dalijasi A.Rimkevičius. Stiklo veidai
Audronė Andrulevičienė. Iš ciklo „Akimirka 2010“
suomet atsispindėjo eksperimen tavimas medžiagų ir technologijų srityse. Įgyvendindamas pasta rųjų metų darbus marinistine te
ma dailininkas jiems daugiausia taikė sluoksniuoto stiklo sulydy mo techniką, kurią papildė ir ki tais (pūtimo, liejimo, šalto apdir
Bornholmo parodoje eksponuo tuose A.Rimkevičiaus darbuose – skaidrios medžiagos spindesys ir jos optinė gelmė, nors apskri tai menininko kūrinių spalvinis spektras yra itin saikingas, vib ruojantis žalsvų tonų skalėje: ne sistengiama manipuliuoti dar bų ryškumu, įmantriu koloritu.
Stiklo dailininkė S.Grabliauskai tė pastaraisiais metais kuria stik lo plokščių ir skulptūrų ciklus. Tai – darbai ženklų, kaukių, gėlių, an gelų temomis, draugų skulptūriniai atvaizdai, vyrų ir moterų santykius gvildenančios stiklo reljefų serijos. Juose siekiama atspindėti plastikos ir technikų įvairovę, plėtoti grafinę ir skulptūrinę raišką.
2
2
penktadienis, lapkričio 23, 2012
santaka /dailė kaunodiena.lt/naujienos
Tūbelių šeim metraščio p Šiais metais minėdami Juozo Tūbelio 130-ąsias gimimo metines, turėtume prisi minti jį ne tik kaip ministrą, politiką, eko nomistą, bet ir kaip šviesią asmenybę. Sa koma, kad tikrasis žmogaus veidas ge riausiai atsiskleidžia šeimoje, todėl pra vartu pavartyti Tūbelių šeimos metraštį. Artūras Rimkevičius. „Kubas“
Tvirtai įsilieję į europinį meno kontekstą Priklausomai nuo poreikio 1 stiklo kūriniuose išreikšti spalvą, formą ar liniją, pasitelkia
mos ir tam tikros technikos. S.Grabliauskaitės kūryboje su kurtose plokštėse su ženklų siuže tais galime pajusti senųjų istorinių epochų dvelksmą. Kituose plokš čių cikluose skleidžiasi gamtiška sis pasaulis, primenantis abstrak čią vaizdo viziją arba art nouveaux krypties estetiką. Su ja meninin kės paveikslus sieja ir tai, kad mėgstamas ne tik skaidrus, bet ir nepermatomas stiklas, stebėto jui primenantis brangių akmenų tekstūras ar vėlgi gamtiškojo pa saulio elementų struktūras.
Menininkė kuria skulptūrines for mas, instaliacijas, jos darbai tarsi grin džiami žaismingu mo, vitališkumo, paradoksalumo kri terijais.
tu pradėjo kurti socialinės temati kos darbus, kur šilkografijos tech nika buvo vaizduojami socialiai pažeidžiamo sluoksnio atstovai: paprasti kaimo žmonės, taurelės nevengiantys asmenys, vargetos. Pastaraisiais metais jos stiklo plokštėse dažniausiai vyravo su btiliai perteikti paprasto (ar pra rasto) žmogaus gyvenimo akimirkų vaizdiniai, gvildenta vadinamo jo paribio žmogaus tematika. Su šiais personažais menininkė iš tie sų bendravo daugelį metų, stebėjo, kaip juos keičia laikas. Todėl dau gelis jos kūrinių ir siejosi su šiais žmonėmis. Blunkančių fotografij ų, trapaus piešinio, šilkografijos, skulptūri nio stiklo, vaizdo intarpų, metalo ar medžio karkaso deriniai A.And rulevičienės kūriniuose atspindi ir ypač šiuolaikiškus, postmoder nistinius meno kūrinio sprendi mus. Propaguojamas sudėtingas plastinis darbų sprendimas, sie
Stiklo plokštėse, kur regi mi žmonių kaukių, tulpių motyvai, itin svarbi yra spalvingo stiklo raiš ka, tampanti pagrindi ne romantiško ar eksp resyvaus meninio vaizdo kūrėja. Pastarais iais metais S.Grabliauskaitės sukur ti skulptūriniai stiklo veidai – realiai egzistuojančių dai lininkų draugų ir kolegų po rtretai. Sustingę, įamžinti stik lo medžiagoje, jie demonstruoja netikėtą veido mimiką, intriguo ja ar net atskleidžia tokius asme nybių bruožus, kurių šie nesitikė jo turį. Socialinė tematika
Jaun os ios kartos dail in ink ė A.Andrulevičienė dar studijų me
Valda Verikaitė. „Anonimas“
kiama gilesnių prasmių. Dailinin kės kūrybai ir toliau išlieka aktua lūs asmeninio gyvenimo patirčių, savianalizės, žmogaus tapatybės paieškos klausimai. Popmeno romantika
V.Verikaitės stiklo darbai yra skir tingų siužetų, bet, regis, labiausiai jai aktuali populiariosios kultūros, panaudotų daiktų perfrazavimo tematika. Šią temą autorė spren džia ne tiek ironiškai, kiek roman tiškai, nostalgiškai. Tarkime, tam tikrus popmeną atspindinčius įvaizdžius autorė pasitelkia kaip įdomias ar topines gyvenimo aki mirkas menančius simbolius. Taip pat ji nuosekliai domisi stiklo mozaikos technika. Dar stu dijuodama dailės akademijoje dip lominiam magistrantūros darbui menininkė sukūrė originalią op tinę instaliaciją, kurios pagrindą sudarė mozaikinio ornamento vi zualinė kaita. Efektingas darbas buvo veidro diniai „taikiniai“ – kelios plokš čios stiklo figūros su mozaiki niais raštais, išsirangiusiais ant kūnų ir ženklinančiais taikymosi į objektus sri tis. Netradicinės mozai kos pavyzdžiais tapo ir stikl in is mozaik in is šulinio dangtis, nau dojamas gatvių sa nitarinėms šachtoms uždengti, bei monu mentalus stiklo gaba lėliais papuoštas, „ge netiškai modifikuotas“ kiaušinis, nukeliavęs ir į Bornholmo parodą. Menininkė kuria skulp tūrines formas, instaliaci jas, jos darbai tarsi grindžia mi žaismingumo, vitališkumo, paradoksalumo kriterijais. Tar pusavyje derindama mozaikos, sukepinimo, grafikos techni kas, autorė išnaudoja struktū riškumo, daugiaelementišku mo, šviesos atspindžių, skirtingų medžiagų ir formų, spalvų tar pusavio sąveikos efektus.
Ingrida Jakubavičienė
Human itar in ių mokslų daktarė, Istor inė LR prez ident ūra Kaune
Svainiai ir kolegos
Jadvyga ir Juozas Tūbeliai daugeliui istorikų ir besidominčiųjų istorija yra žinomi kaip iškilios Pirmosios Lietuvos Respublikos asmenybės, garsėję dideliu patriotizmu, pa siaukojamu darbu kuriamai vals tybei. Šios šeimos statusą padidino ir artima giminystė su Prezidentu Antanu Smetona. Kadangi J.Tūbe lis ir A.Smetona buvo vedę sese ris Chodakauskaites, todėl Lietu va kartais juokais buvo pavadinama svainių respublika. Nepaisant anuomet piktų repli kų dėl J.Tūbelio paskyrimo prem
jeru, šį A.Smetonos pasirinkimą pirmiausia lėmė jo kvalifikacijos – ekonomisto, administratoriaus, praktiško žmogaus ir kitos asme ninės savybės. „Kito tokio draugo, koks Juozas man buvo, aš neturiu. Jis man ne tik draugas, bet ir artimiausias as muo valstybės darbe ir mano gy venime“, – kalbėjo A.Smetona per J.Tūbelio laidotuves. Straipsnyje panaudota informa cija iš autorės interviu su Tūbelių anūku Peteriu Kuhlmannu, šiuo metu gyvenančiu JAV, Niujorke, ir pokalbio su geriausia Marytės Tū belytės drauge Laimute Šaraus kaite-Petkevičiene, gyvenančia Kaune. Tūbelių šeimos nuotrau
Kuo kvepėjo t Alvydas Surblys
Kauno apskrit ies viešosios bibl iotekos Senųjų ir ret ų spaud in ių skyr iaus vyresnysis bibl iotek in inkas
Kauno apskrities viešosios biblio tekos Senųjų ir retų spaudinių sky riuje parengta paroda „Kosmeti kos ir parfumerijos pramonė Kau ne 1918–1940 m.“ atskleidžia tarpu kario Kauno kosmetikos ir parfu merijos pramonės užkulisius. Kvepalai iš alyvų
Kosmetikos ir parfumerijos pro duktų įvairove galėjo pasigirti di džiausias ir moderniausias kos metikos ir parfumerijos fabrikas Kaune „Florance“, 1921 m. įsteig tas Vasario 16-osios gatvės 4-uo ju numeriu pažymėto namo rūsyje, po to perkeltas į Jonavos g. 21 (pa statai neišlikę). Mark ui Potr uc hui prik lau sančiame fabrike buvo gamina mas skystas deguto muilas gal vai plauti „Florapixol“ (nuo 1927 m.), muilas nuo pleiskanų ir plau kų slinkimo „Kresko“ (nuo 1931 m.), muilas „Mimosa“, „Mira derm a“, „Florance 503“, „Bo ro Timolo“, garsusis „Jaunystės muilas“ ir kt. Šis fabrikas turėjo patentą ga minti vokiečių firmos „Bergman“ muilą su arkliuko ženklu, tačiau „Florance“ iš kitų gamintojų išsi skyrė ne tiek kosmetikos produkci ja, kiek parfumerija. Su „Florance“ galima sieti Kauno parfumerijos pramonės pradžią.
„Florance“ gamino odekoloną „Phantasie Nr. 5“, gėlių, trigubą, kvepalus iš lietuviškų alyvų „Lilas de Lithuanie“ ir kt. „Florance“, kaip ir kiti vėliau įsteigti parfumerijos gaminto jai, naudojo atsivežtines kvepalų esencijas. Galima spėti, kad šiame fabrike kurti ir originalių kvepalų bei odekolonų receptai. Tai galima teigti bent jau remiantis 1926 m. pradėtų gaminti kvepalų ir odeko lono „Lilas de Lithuanie“ reklama, kurioje skelbiama, kad šie produk tai sukurti po ilgų tyrimų iš lietu viškų alyvų („Lietuvos žinios“, 1926, Nr. 139). Parfumerijos specialistės Dai vos Mikuckaitės nuomone, tai tu rėjo būti rimtas iššūkis „Florance“, nes ir dabar pagaminti kvepalus iš alyvų gana sudėtinga. Reklamos ginklai
„Florance“ taip pat gamino nak tinius ir dieninius kremus, dan tų pastą „Miradont“ (leidimas ga minti gautas 1926 m.), skutimosi kremą „Figaro“, lūpų dažus ir kt. „Florance“ buvo viena gausiausiai ir įdomiausiai besireklamuojan čių Lietuvos spaudoje kosmetikos ir parfumerijos gamintojų. Rekla mai naudojo ir piniginius prizus, pvz., žadėjo 500 litų už nupirktą 1 000 000-ąjį „Jaunystės muilo“ gabaliuką (1937 m.). Naudojo ir gyvąją reklamą – prie firminio automobilio vaikš čiojęs žmogus su kojūkais rekla
3
penktadienis, lapkričio 23, 2012
santaka/vietos dvasia
mos puslapiai (I) kos publikuojamos iš P.Kuhlman no šeimos archyvo. Inteligentų šeimos ypatumai
Jadvygos ir Juozo Tūbelių šeima buvo viena geriausiai Lietuvos vi suomenei žinomų šeimų. Tarpuka rio inteligentijos šeima buvo ne tik pavyzdys visuomenei, bet ir naujų standartų kūrėja bei moralės nor mų puoselėtoja. Inteligentai suge bėjo suderinti asmeninę laimę su meile ir darbu tėvynei. Daugelio lietuvių inteligentų įsi tikinimu, santuoka turėjo užtik rinti tautiškai gryną šeimą. Be to, vedybos neturėjo atitraukti su tuoktinių nuo visuomeninio dar bo. Tobula žmona pagal pačių in teligentų susikurtą įvaizdį buvo tautiškai susipratusi, išsilavinusi lietuvė. Tokių XX a. pradžioje buvo reta, todėl jauniems inteligentams teko nelengvas uždavinys susirasti gyvenimo draugę, kuri būtų ne tik šeimos židinio sergėtoja, bet ir uo li vyro pagalbininkė dirbant visuo meninius darbus. Būtent tokios aktyvios ir su prantančios aukščiausius valstybi nius interesus žmonos ieškojo jau nas agronomas ir veiklus patriotas Juozas Tūbelis. 1882 m. balandžio 9 d. gimęs pasiturinčioje ūkininko šeimoje J.Tūbelis visą gyvenimą
išliko ūkiškas, kuklus, patikimas ir ištikimas valstybingumo idėjoms. Didelis jo tėvų ūkis klestėjo, todėl Juozui papakako lėšų įgyti puikų išsilavinimą. J.Tūbelis visuomet stengėsi lai kytis aukštos moralės principų. Tai pasireiškė dar studijų metais. 1898 m. baigęs Liepojos gimnazi ją, jis įstojo į Varšuvos universite to Medicinos fakultetą, tačiau su pratęs neturintis mediko profesijai reikalingo pašaukimo po metų stu dijas nutraukė. Jo nuomone, nega lima dirbti su žmonėmis nemylint savo profesijos. Todėl vėliau, pasi rinkęs agronomijos studijas Rygos universitete, jas sėkmingai baigė. Nepriklausomoje Lietuvoje J.Tū belio politinė karjera prasidėjo 1918 m. lapkričio 11 d., kai pirmasis Lie tuvos premjeras Augustinas Volde maras pirmojoje Lietuvos Vyriau sybėje J.Tūbeliui paskyrė žemės ūkio ir valstybės turtų ministeriją. Vis dėlto nė metų neišbuvęs mi nistru, J.Tūbelis kuriam laikui din go iš politinio gyvenimo. Tuo me tu J.Tūbelio asmeninis gyvenimas klostėsi kur kas palankiau. Lietuvybės ištakos
J.Tūbelis ir J.Chodakauskaitė su sipažino greičiausiai Smetonų na muose Vilniuje. Jadvyga nuo 1909
Kartu: J.Tūbelis su žmona Jadvyga ir dukra Maryte namuose. Kaunas, 1929 m.
m. gyveno pas seserį Sofij ą, ku rios namai buvo tapę svarbiau siu lietuvių inteligentijos centru. Dėl S.Smetonienės svetingumo ir A.Smetonos noro telkti apie sa ve lietuvių inteligentų pajėgas, jų namuose pabuvojo bemaž visi ano meto lietuvių politiniai, meno ir kultūros veikėjai. Čia kone kas va karą vykdavo politiniai debatai, lietuvių menininkai muzikuodavo ir dainuodavo.
J.Chod akauskait ė iki paž in ties su J.Tūbeliu buvo gerokai vi suomeniniame lietuvių gyvenime pagarsėjusi moteris. Nors anuo met kai kurie pikti liežuviai pla kė, kad Lietuvą valdo dvi lenkės Chod akowskos, tač iau iš tie sų nuo XVI a. Lietuvoje žinomo je bajor ų Chod akausk ų šeim o je lietuvybė buvo labai gerbiama. Sofijos ir Jadvygos tėvai Antanas Chodakauskas ir motina Marija
Joan a Chod akauskait ė-Chod a kauskienė (santuoka su pusbroliu bajorų šeimose nebuvo retenybė) draugavo su žymaus lietuvių kal bininko Jono Jablonskio šeima ir aktyv iu liet uv ių šviet ėj u Petr u Vileišiu. Šios pažintys lėmė, kad Chodakauskų visi keturi vaikai: broliai Romanas ir Tadas bei dvi seserys buvo mokomi kalbėti lie tuviškai. (Bus daugiau)
tarpukario Kauno ponios? (II) Originalu mu pasižymė jo šio fabri ko paviljonas 1930 m. žemės ūkio ir pramo nės parodoje: iš muilo buvo pagaminti ir eksponuojami paviljone Vy tautas Didysis bei Vytis.
mavo „Florance“ muilą skalbimui „Malūnas“ („Trimitas“, 1931 m., Nr. 18). Viena seniausių kosmetikos ir parfumerijos gamintojų taip pat buvo „Sanito“ chemijos ir farma cijos laboratorija, įsteigta 1921 m. pabaigoje, iš pradžių buvusi I.Kan to g. 6, po to – Bravoro g. 4 (pasta tas neišlikęs). Laboratorija turėjo kosmetikos ir parfumerijos skyrių, kuriame buvo gaminami įvairūs odekolo nai, tualetinis vanduo, priemonės plaukams ir kūno priežiūrai, nagų
lakas „Ajos“, dantų pasta „Balta dant“, pagal užsienio firmos pa tentą gamintas „Nivea“ kremas. Gyvos gėlės flakonuose
Antras pagal dydį parfumerijos gamintojas Kaune (po „Florance“) buvo kosmetikos ir parfumeri jos laboratorija „Kosmos“, veikusi P.Lukšio g. 58 (pastatas neišlikęs), įsteigta 1923-aisiais. Laboratorijo je gaminti įvairūs gėlių odekolonai: „Lilas de Perse“ („Persų alyvų“), „Muguet de Mai“ (pakalnučių), „Rose Centifolia“ (raudonų rožių),
„Jasmin Blanc“ („Baltų jazminų“) ir kt., odekolonai „Triple Extra“ (trigubas), „Double“ (dvigubas), odekolonai ir kvepalai „Nakties serenada“, „San Remo“, kvepa lai „Bublički“, „Ideal“, „Valencia“ (nuo 1931 m.), dantų pasta ir mil teliai „Ideal“, pudra ir kt. Laboratorijos savininkas ir ve dėjas buvo B.Ličickis. Beje, į „Kos mos“ gėlių odekolonų ir kvepalų flakonus buvo dedama gyvų gėlių, kurios, pasak reklamos, ilgai išsi laikydavo. „Kosmos“ buvo ambi cingas gamintojas, net norėjo at sisakyti juos netenkinusio sidabro medalio 1930 m. Žemės ūkio ir pramonės parodoje. Pagal kosm et ikos gamyb os apimtis viena didžiausių Kaune buvo akcinė bendrovė „GerMaPo“, chemijos ir farmacijos laboratori jos „Vaistija“, veikusios Rotušės a. 3 (dabar Rotušės a. 27), savinin kė (nuo 1926 m. gruodžio), tačiau parfumerijos produkcija „GerMa Po“ negarsėjo, nors ir gamino kve palus, kaip patys reklamavosi, iš geriausių olandų ir prancūzų kve palų esencijų. Viliojo mažesne kaina
Chemijos ir farmacijos laboratori ja „Regina“, buvusi Laisvės al. 46, nedideliame pastate iš kiemo pusės (dabar Laisvės al. 70), turėjo sertifi katą vokiečių firmos „Linger Wer ke“ (Drezdene) „Odol“ ir „Pixavon“ preparatams gaminti. „Reginos“ la boratorijoje „Odol“ dantų pastos
tūbelė kainavo 1,75 lito, o tokia pa ti atsivežta būtų kainavusi 3,50 lito („Lietuvos žinios“, 1933 Nr. 154). Laboratorijoje taip pat gami no losjonus, odekolonus, kvepa lus, dantų pastą „Dorodont“ (nuo 1935 m.), kremą skutimuisi „Sku tol“. Laboratorijos savininkei Es terai Aronovskienei priklausė visa valda Laisvės al. 46. Kosmetikos laboratorijoje „Liet gam“, veikusioje nuo 1935 m., bu vo gaminama nedaug produkcijos, bet ji buvo aktyviai reklamuoja ma. Pudrą „Alliance Skin“ rekla mavo dalį produkcijos išsiunčiant nemokamai, pabandyti buvo gali ma ir laboratorijoje gamintą mui lą „Nipon“. Kaip vienas iš pudros „Alliance“ privalumų buvo nuro doma jos pigi pakuotė. Panašiai buvo reklamuojama ir kosmetikos laboratorijos „Novi tas“ produkcija, kurios kremą „As ta“ reklamos tikslais taip pat buvo galima nemokamai pabandyti. Garsių firmų produkcija
Apie parfumerijos ir kosmetikos laboratorijos „Lysane“ produkci ją spaudoje nepavyko nieko aptikti. Iš Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus sužinome, kad šioje laboratorijoje buvo gaminamas tualetinis vanduo „Miško vanduo“, „Beržų vanduo“, skutimosi kremas, briliantinas, aliejus plaukams ir kt. Marijos Nikolskienės labora torija „Mėlynoji tulpė“ – dar pa slaptingesnė. Reklamose spaudo
je neįvardijami nei gamintojas, nei produkcija, matome tik laboratori jos firminį ženklą – mėlynąją tulpę. Kas ir kada buvo gaminama šioje la boratorijoje, galėtų pasakyti Vikto rija Nikolskytė, Marijos Nikolskie nės proanūkė, atsiuntusi į „Lietuvą senose fotografij ose“ gražią spalvo tą šios laboratorijos reklamą. Aišku, kad laboratorijoje „Mė lynoji tulpė“ buvo gaminama tua letinis vanduo, gėlių odekolonas, pudra ir lūpų dažai. Laboratorijos savininkė dar 1933 m. organiza vo pirmuosius Kaune kosmetikos kursus. Įdomi detalė iš Marijos Ni kolskienės laboratorijos ir kosme tikos kabineto veiklos: ten taip pat buvo prekiauta Holivudo žvaigž džių kosmetika „Max Factor“ ir ki tų garsių firmų kosmetika. Laikinosios sostinės kosmetikos ir parfumerijos pramonė nebu vo provinciali ir atsilikusi, ją grei tai pasiekdavo užsienio gaminto jų naujovės. Garsios Prancūzijos, Vokietijos, Olandijos ir kt. šalių firmos noriai prekiavo Kaune sa vo kosmetika ir parfumerija. Jos taip pat suteikdavo teisę gaminti jų produkciją vietos gamintojams. Kauno kosmetikos ir parfumerijos gamintojai ne tik naudojosi žinomų užsienio firmų patyrimu, receptū ra, žaliavomis ir pusfabrikačiais, bet ir patys stengėsi konkuruoti, pateikdami pigesnę, bet ne mažiau kokybišką produkciją. Ir didžiau siems gamintojams, tokiems kaip „Florance“, tai pavykdavo.
4
penktadienis, lapkričio 23, 2012
santaka /tavo krantas
„Afganų kalnai – tai ne Turkų Rivjera“ Gintauto Labanausko eilėraščių knygos „Išlaisvinta mintis“ recenzija Eugenija Vaitkevičiūtė
K
odėl, atsivertus Gintauto Labanausko knygą „Iš laisvinta mintis“, pir miausia akis užkliuvo už šio eilėraščio? Aktualijos Afganis tane? Dirginanti asociacija su Eri cho Marios Remarque romanais, skaitytais paauglystėje? Greičiau siai nuojauta, kad čia nebus nieko išgalvoto. Jokio tuščiakalbio inte lektualizavimo, kai žmonės virsta įkyrias nuvalkiotas teorines tiesas kartojančiomis papūgomis. Viso labo – žiupsnis nesumeluoto, ru paus gyvenimo su kraujo, išlikimo ir mirties skoniu. Tikro. Kaip šaltas dušas manosioms intelektualioms smegenims, suimantis už tingios pakarpos ir papurtantis: ei, žiū rėk!.. Svarbu visai visai kas kita. Norint suprasti kai kuriuos ei lėraščių kodus, tektų perskaityti bent keletą autoriaus knygų. Tar kime, kad susivokčiau, ką reiškia „kodas du šimtai“, vertėjo paskai tyti ankstyvuosius autoriaus me muarus. Atrasti nedidelę detalę, susijusią su tarnyba sovietų armi joje Afganistane, kur tokiu kodu buvo įvardijami namo skraidinami žuvusiųjų kūnai. Buvote kada nors sutikę ten kariavusių vyrų? Matėte tą sukamą šalin žvilgsnį ir nenorą kalbėti? O kam... Vis tiek nesup rasite. Niekas nesupras. Galbūt iš skyrus mūsiškius, esančius ten ar jau grįžusius. Taigi, kas svarbu? Iš karto atvi rai perspėsiu: jei skaitysite „Išlais vintą mintį“ – pamirškite iliuzijas apie išdailintas poetines formas, tobulus rimus, o ir įmantrių me taforų tekste tikrai nebus. Kal bant apie suderintas žodžių galū nes vis dėlto tenka pripažinti, kad rimai stokoja taisyklingumo. Pana šiai kaip stokoja taisyklingų linijų nerami jūra ar vėjo šiaušiamas ru gių laukas. Jauti jėgą, o ne išpuose lėtą tvarką. Kita vertus, justi aiški pastanga suformuoti taisyklingus gretutinius rimus, cit.: „Vieni mal daus tave palikti,/ Kiti nusiųs toli toli/ Sekundės tęsis amžinybę/ ir pirštai švino pripilti“ (eil. „Žvilgs nis“, 28 p.). Iš pažiūros paprasta me tekste netikėtai švystelėja ori ginali metafora. Tada susivoki, kad savotiškas šiltas jausmas skai tant knygą atsiranda iš to, jog, ne paisant pasitaikančių formaliosios eilėraščių pusės riktų, išties turi ma ką pasakyti. Ir sakoma su keista vidine jėga. Galime tai vadinti kaip tik norime – dvasios buvimu teks te, autoriaus nuoširdumu, pojūčiu, kad skaitant jauti ne tuščių žodžių skambesį, o gyvą, tikrą, aštrią gy venimo patirtį. Kai skausmas yra skausmas, o ne tragiška nesupras tojo povyza, kai bandymas pasaky ti skaitytojui, kad ne nereikšmin gos smulkmenos, o tikra esatis yra svarbiausia, kai net ir už pasišiau šusio fonetinio sąskambio sušvin ta... kažkas ypatingesnio. Štai tuo vadinamoji išjausta poezija, poezi ja „iš gyvenimo“ skiriasi nuo šiaip rašinėjimo. Jei atvirai. Knygoje justi ryški temų ska lė: nuo paprastų objektų, įspūdžių
aprašymo iki politikos. Antai pora eilučių, išsiskiriančių ritmika, su ponuoja mintį, kad turima ir dar šį tą pasakyti, tačiau autorius laiku stabtelėja ir palieka klausimą: „O jei kils šurmulys, tai parodys duris / Į geresnį pasaulį, kur visad švie čia saulė, / Kur jokia direktyva ne sudrums kapų tylą“ (eil. „Morgano mokiniai“, 41 p.). Tuo pačiu princi pu parašyta ir dalis eilėraščių, for muojant savotiškas antitezes – tar si įsiūbuojant prasmių sūpuokles: „Gražus popieriukas – slepia pra stą saldainį/ Plastmasinis šypsnis – dvasios skurdžią buveinę. / Jei gu žvaigždę atrandam – tai kažkur ji užgęsta“... (eil. „Pasaulis“, 44 p.). Kartais tai pakiša koją, nes gre tinami pernelyg skirtingi objektai ir dėl rimo nukenčia reikšmių sąsaja. Etiškai nutylėsiu knygą redagavu sio asmens pavardę, bet tokie rik tai kaip „kažkas tai“, „nachalai“ ar „nuosavas“ leistini neįgudusiems tekstų kūrėjams, tačiau tikrai ne jų tekstus redaguojantiems kalbos specialistams. Tas pat pasakytina apie kai kur pasitaikančią perkrovą žodeliais „tai“, „tik“ ir pan. Vertė jo paskatinti jų atsisakyti dėl geres nio tekstų sukoncentravimo. Tačiau netikėtų prasmės viražų, retokai lietuvių poezijoje bepasitaikančių patriotizmo, vox populi, aštrokai žaismingo autoriaus humoro tokie šapeliai nesugadina. Beveik drįs čiau teigti, kad kažkuri iš ateities knygų galėtų būti politiniai, so cialiniai kalambūrai, atsižvelgiant į autoriaus gebėjimą kalbėti tarp ei lučių. Nors... Kodėl ne literatūri niai? Antai eilėraštis „Recenzentas“ (27 p.) vargu ar privers nusišypso ti bent vieną, atleiskite, pernelyg susireikšminusį recenzentą, tačiau tekstų kūrėją – greičiausiai: „iški li asmenybė ir puikus ir kilnus : / Ne daržovė ne kroksas – Dievo tė vo sūnus (..) Būk palaimintas broli, eiki savo keliu, / Kristus mokė at leisti ir nepykt dėl klaidų“... Pabaigos rebusas skaitantiesiems ir sprendžiantiesiems: įsivaizduoki te, kad autorius paprasčiausiai sėdi Kauno ąžuolyne ar pajūryje. Stebi skubančiuosius pro šalį su atlaidžia daug mačiusiojo šypsena. O retsy kiais dalijasi tuo, ką turi, kone Ry tų išminties principu: ei, skuban tysis! Nori? Imk tiek, kiek suprasi, kaip toje sentencijoje: „Svetimo ne duota.“ O nenori – tai tavo reika las... Greičiausiai tai ir vadinama – kurti „su charakteriu“.
Pirmoji poezijos knyga „Išlaisvinta mintis“ – penktoji G.La banausko knyga, bet pirmasis jė gų bandymas poez ijoje. Prieš tai išleisti du anekdotų rink iniai „Kas juoksis pirmutinis“, „Juoko pirtelė“, 2008 m. iron iška apybraiža apie tų met ų Kauno pol it in ius įvyk ius „Ant Tauro rag ų“, 2009 m. „Par y žiečių pav ydui“, kur ioje pateik ia ma vidaus vandenų laivybos isto rijos apž valga, patrauklios ateities perspektyvos.
Apie autorių Dr. G.Labanauskas gimė 1963 m. Šilutėje. Kaip tikras žemait is yra kieto charakterio, reiklus sau ir ki tiems, užsispyręs siekia tikslo. 1986 m. Syzranės aukštojoje karo aviaci jos mokykloje įgijo lakūno-inžinie riaus kvalifikaciją, vėliau – KTU In format ikos inž iner ijos mag istro laipsn į, 2010 m. VGTU apsig ynė ekonomikos mokslų daktaro laips nį, dešimtus metus vadovauja vals tybės įmonei Vidaus vandens kelių direkcijai, dėsto KTU. 1987–1988 m. buvo nublokštas į pil iet in io karo draskomą Afgan istaną, dabar ak tyv iai dalyvauja Afgan istano ka ro veteranų veikloje. 2002 m. įkū rė G.Labanausko labdaros ir para mos fondą. Nuo 2003 m. – Kauno miesto sav ivaldybės tarybos na rys, vadovauja visuomeniniam ju dėjimui „Dirbam Kaunui“.
„Ryte, tik prabudęs, sau padekla mavau eilėraštį (...). Patikėsit ar ne: per visą gyvenimą nebuvau su galvojęs netgi kelių eiliuotų sakinių, ką čia rašyt, išmokt atmintinai eilė raštį ir tai kantrybės pirtrūksta.“ G.Labanauskas. „Išlaisvinta mintis“
Afganų kalnai – tai ne Turkų Rivjera Afganų kalnai – tai ne Turkų Rivjera, Ne Monblano šlaitai su jo nuostabiom pievom. Ten karvės kaip ožkos stačiai kalnan lipa, Už uolos dūchas su stingeriu tyko. Ten kraujo upeliai ir morgo kvapeliai – Štabuose susėdę smulkūs niekšeliai. Vyrams nelaimių visokių nutiko: Kas rankos neteko, kas koją paliko, Kas brolių kape su draugais susitiko, O ir tie – išgyvenę – labai pikti liko. Sunku net suprasti, ant ko labiau pyko: Ant savo valdžios, kur į pragarą traukė, Ar ant savo žmonų, kurios nesulaukė. Ant viso pasaulio, kuris nesuprato, Kaip galima miegant nepaleist automato. Prabėgo nuo karo jau dvidešimt metų, Bet jaučiam dar kartais ant peties automatą. Suspaudžia krūtinę žaizda dar gili – Kaskart pakariaujam sapne mes visi. Taip metai po metų sapnų atsikratom, Tarytum po vieną vis mestum granatą, Sugerdamas kūnu mirties aromatą, Vėl šaudai, vėl bėgi, klumpi ir krenti – Niekaip iš to rato ištrūkt negali. Vis parako dūmai užstoja tau saulę, Vis trukdo su meile pažvelgt į pasaulį. Kada gi tai baigsis, kada bus gana? Kariaut nebenoriu daugiau net sapne. Noriu liesti žolę ir žvelgti į saulę, Noriu mylėti visą pasaulį. Taigi linkiu mums visiems visada – Tegul pasaulyje būna taika!
Biurokratai Biurokratai iš Briuselio, biurokratai iš Vilniaus Kaip voratinklį raizgo aplink mus direktyvas. Mums nurodo, kaip rengtis, kada gult, kada keltis, Kur su kuo mums gulėti, ką ir kaip mums mylėti. Bet, velniai jų nematė, aš gi laisvas žmogus, Ko man kiša į dūšią nenuplautus nagus. Pats žinau, kada gultis, pats žinau, kada keltis, Pats žinau, kada dirbti, o kada reiks išgerti. Sukinėkit rodykles, kiek jums geidžia širdis, Kada keltis man reikia – pasakys vyturys. Aš su saule kalbėsiuos, kada laikas ilsėtis, Direktyvos kryptis – man visai netrukdys. Taigi sukit rodykles, rašykit raštus – Apie smilkinį suksim mes ištiestus pirštus.
Juoda viltis Gūdi naktis užuodžia tamsą, Visi dienos kvapai nublanksta. Taip tyliai tyliai ošia vėjas, Kažką tai beržui pakuždėjęs. Laiba pušelė spyglį meta, Tamsioj žolėj jo nieks nemato. Užuodžiu tamsą, juodą viltį, – Kodėl šią naktį turim mirti? – Šnabždėjo lapai, krisdami Šaltoj, tamsioj, gūdžioj nakty. Kodėl viltis – visad šviesa. Pavargus sielai, lai tamsa Apgaubia švelniai juoduma, Abglėbia, švelniai apkabina Ir užmarštin lai nugramzdina. Tegul atsikvepia dvasia – Aplink ramybė, tuštuma.