2012-12-07 Santaka

1

Penktadienis, gruodžio 7, 2012

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė REMIA

Nr. 69

santaka

Kabarete – visos gyvenimo spalvos Vis daž­niau su­si­du­ ria­me su kul­tū­ros pa­vel­dui iš­ky­lan­ čio­mis grės­mė­mis.

Dėl kin­tan­čių so­cia­ li­nių ir eko­no­mi­nių veiks­nių pra­stė­ja ne tik ma­te­ria­laus, bet ir ne­ma­te­ria­laus – dva­si­nio kul­tū­ros pa­vel­do būk­lė. Sce­ nos me­no kul­tū­ros ver­ty­bių iš­sau­go­ji­ mo ak­tua­li­jos iš­ryš­ kė­jo ir nau­ja­ja­me Kau­no mu­zi­ki­nio teat­ro pa­sta­ty­me, ku­rio prem­je­rą žiū­ ro­vai iš­vy­do praė­ju­ sį sa­vait­ga­lį.

Gra­ž i­na Dai­naus­kie­nė Mu­z i­ko­lo­gė

Ak­tua­lios te­mos

„Zygf­ry­do Ver­ne­rio ka­ba­re­tas“ – ne šiaip mu­zi­ki­nis re­viu, kaip įvar­di­ ja­ma pro­gra­mo­je. Tai dau­giap­la­nis re­gi­nys, ku­ria­me su­si­pi­na teat­ra­ lų gy­ve­ni­mo, pa­vel­do­sau­gos, nū­ die­nos ak­tua­li­jų pe­ri­pe­ti­jos, įvilk­ tos į di­na­miš­ką, spal­vin­gą, šar­žo ir sa­ty­ros ele­men­tais nu­sags­ty­tą ap­ darą. Šia­me ka­ba­re­te mu­zi­ki­nės pro­gra­mos nu­me­riai iš pa­sau­li­nio miu­zik­lų ir šan­so­nų lo­by­no skam­ ba dra­ma­ti­nio siu­že­to fo­ne, ge­ro­ kai pra­noks­tan­čio ka­ba­re­tui bū­ din­go ske­čo rė­mus.

Vie­toj mu­zi­ki­nės uver­tiū­ros – švil­pian­čio vė­jo, o gal to lai­ko skers­vė­jų sce­no­je ke­de­na­mas bal­ tas šy­das – lyg teat­ro dva­sia, kva­ pas – tai, kas pa­ver­gia ir pri­ri­ša prie sce­nos, už­val­do ir ne­pa­lei­ džia. Kei­čia­si lai­kai, kei­čia­si ak­to­ rių kar­tos gy­ve­ni­me ir teat­re. Ir ne­ svar­bu, kad ta­vo vaid­me­nis pe­ri­ma ki­ti – jau­nes­ni, lanks­tes­ni, bal­sin­ ges­ni... Sce­nos trau­ka iš­lie­ka net ir ta­da, kai jo­je ne­be­gy­ve­ni – ne­be­ vai­di­ni, ne­šo­ki, ne­dai­nuo­ji, ta­čiau

Sodru: kabarete verda tikros aistros – ri­bos tarp spek­tak­lio ir gy­ve­ni­mo iš­si­tri­na.

Martyno Aleksos nuotr.

re­pe­ti­to­re. Re­ži­sie­riams pa­de­dan­ ti Svet­la­na Gu­du­kie­nė – ir spek­ tak­ly­je Sve­ta, tal­ki­nan­ti ka­ba­re­to di­rek­to­riui Z.Ver­ne­riui.

Sce­no­je – teat­ro gy­ve­ni­mas su jam bū­din­gais per­so­na­žais. Sod­ rio­mis spal­vo­mis ta­po­mi sce­nos ve­te­ra­nų vaid­me­nys: sce­nos gar­ se­ny­bė Jo­ze­fas Šiut­kė (im­po­zan­ tiš­ka­sis Ge­di­mi­nas Ma­ciu­le­vi­čius ir kaip „ve­te­ra­nas“ dar ga­na ap­ suk­rus To­mas La­di­ga) bei sun­kiai sa­vo sce­ni­nes ga­li­my­bes be­su­vo­ kian­ti Bru­nen­hil­da (at­lai­džią pa­ gar­bą ir ža­ve­sį su­ke­lian­ti Eleo­no­ ra Kliu­čiū­tė ir nai­vią, ta­čiau sa­vi­mi pa­si­ti­kin­čią bu­vu­sią žvaigž­dę ku­ rian­ti Lai­ma Kuz­mic­kai­tė).

O koks teat­ras be pri­ma­do­nų kon­ku­ren­ci­jos ir int­ri­gų? Iš­raiš­ kin­gu int­ri­gan­čių La­ros ir Kla­ros due­tu spek­tak­ly­je kon­ku­ruo­ja dvi so­lis­čių po­ros – vie­na ki­tai ne­nu­ si­lei­džian­čios Sa­bi­na Mar­ti­nai­ty­tė ir Gied­rė Juk­ne­vi­čiū­tė bei No­me­dai Vil­ka­naus­kai­tei ko­vo­je pra­lai­min­ti Rai­mon­da Ta­lat-Kelp­šai­tė.

gia­kam­p iai, ku­r iuos rez­ga šir­ džių ėdi­kas Do­nas. Žiū­ro­vai liks nea­be­jin­gi Do­no vaid­me­niui pa­ kvies­tam dai­ni­nin­kui Je­ro­ni­mui Mi­liui, ta­čiau Kęs­tu­čio Al­čaus­ kio – Do­no vaid­muo vie­ntisesnis don­žua­niš­ko mo­te­rų vi­lio­to­jo ne­ ga­ty­via cha­rak­te­ris­ti­ka. Į Do­n o už­m es­t us tink­l us pa­ kliu­v u­s ios mo­te­r ys – skir­t in­ gos: nai­vi nau­jo­kė Ni­na, šal­ta ir to­b u­l a lyg Pig­m a­l io­n o Ga­l a­t ė­ ja – Lu­na (Ži­vi­lė La­maus­kie­nė), ir pa­g rin­d i­n ė ka­ba­re­to so­l is­t ė – ener­g in­go­j i Rou­z i. Sce­n os de­ biu­tan­tės Ni­nos vaid­me­nį rengė trys so­l is­t ės: sod­r iu ir spal­v in­ gu vo­ka­l u spin­d in­t i Eve­l i­n a Sa­ šen­ko, ne ma­žiau iš­raiš­kin­ga Ie­ vos Vaz­ne­ly­tės Ni­na, o Mo­ni­kos Sa­ka­laus­kai­tės ku­ria­mas pir­mus žings­n ius žen­g ian­č ios ne­p a­ty­ ru­s ios so­l is­t ės per­so­n a­ž as tar­s i pa­tei­si­na vo­ka­lo dra­ma­tur­gi­nius ne­to­ly­gu­mus. Šių mo­te­r ų gru­p ė­je iš­s i­s ki­r ia eksp­re­sy­vus ir spal­vin­gas Rou­zi vaid­muo. Ak­vi­lės Gar­ben­čiū­tės Rou­zi žais­min­ges­nė, ta­čiau ne­ sto­ko­jan­ti tvir­tu­mo dra­ ma­tiš­ko­se sce­no­se.

ji te­be­gy­ve­na ta­vo šir­dy­je... Veiks­ mas sce­no­je ap­si­ri­bo­ja vie­na ka­ ba­re­to gy­ve­ni­mo die­na, ku­ri at­ ve­ria žiū­ro­vams gy­vuo­sius teat­ro už­ku­li­sius su sa­vais skau­du­liais ir džiaugs­mais, lū­kes­čiais ir nu­si­vy­ li­mais – kū­ry­bi­nio dar­bo kas­die­ny­ be. Die­na, ku­ri ga­li bū­ti pa­sku­ti­nė šio ka­ba­re­to gy­ve­ni­me, nes me­ri­ ja nu­si­tai­kiu­si į ka­ba­re­to pa­sta­tą jai ko­mer­ciš­kai pa­to­gio­je vie­to­je. Mū­ sų lai­kais daž­nai gir­di­mos fra­zės, ar ne? Ta­čiau už kul­tū­ros pa­vel­dui pri­klau­san­čio pa­sta­to sie­nų – ak­ to­riai su sa­vo po­rei­kiais ir li­ki­mais, žmo­giš­komis aist­romis, jaus­mais ir kap­ri­zais, ku­rian­tys ne tik vaid­me­ nis, bet ir teat­ro is­to­ri­ją.

Dau­giap­la­nis siu­že­tas pi­na­mas nuo­sek­liai, po­li­fo­niš­kai plė­to­jant ke­lias siu­že­ti­nes li­ni­jas. Ka­ba­re­ to už­da­ry­mo iš­va­ka­rė­se jo sce­ no­je vyks­ta įpras­tas gy­ve­ni­mas, paį­vai­ri­na­mas jo di­rek­to­rių Zygf­ ry­dą Ver­ne­rį už­plūs­tan­čiais praei­ ties pri­si­mi­ni­mais, praė­ju­sios šlo­ vės nos­tal­gi­jos, sce­nos pri­ma­do­nų kon­ku­ren­ci­jos ir mei­lės int­ri­gų in­ tar­pais, bei įpras­tą rit­mą su­jau­ kian­čiu, ma­rio­ne­tes pri­me­nan­čių me­ri­jos kler­kų vi­zi­tu.

Gy­ve­ni­mas spek­tak­ly­je

Įvy­kiai sce­no­je pri­kaus­to dė­me­ sį nuo pir­mų­jų dia­lo­gų ir mo­no­lo­ gų, ku­rie, at­ro­do, nu­girs­ti pa­čia­me (šia­me ar ki­ta­me) teat­re ir per­kel­ti į lib­re­tą. Teat­ro gy­ve­ni­mo au­to­biog­ ra­fi­nių at­spin­džių po­jū­tis neap­lei­ džia vi­są spek­tak­lį, ver­čian­tis ža­ vė­tis lib­re­to au­to­rės Vik­to­ri­jos Strei­čos teat­ro gy­ve­ni­mo įžval­ go­mis ir pa­ste­bė­ji­mais. Ri­bos tarp spek­tak­lio ir gy­ve­ni­mo iš­si­tri­na.

Spren­di­mas di­na­ miš­kam vaid­me­niui įkū­ny­ti pa­si­kvies­ ti dra­mos ak­to­rių V.Mar­ti­nai­tį pa­si­tei­ si­no su kau­pu.

Ant­rap­la­niu vaid­me­niu sce­no­je nos­tal­giš­kai kū­ry­bi­nę praei­tį pri­si­ me­nan­ti An­to­ni­na (An­to­ni­na Ma­ sal­ki­na) vai­di­na pa­čią sa­ve, atė­ju­sią į šį teat­rą prieš ke­tu­ris de­šimt­me­ čius po stu­di­jų Le­ning­ra­do A.Va­ga­ no­vos cho­reog­ra­fij­ os mo­kyk­lo­je ir da­bar te­be­dir­ban­čią teat­re ba­le­to

Mei­lė ir int­ri­gos

Pag­rin­di­nių ka­ba­re­to ar­tis­tų gru­ pė­je – mei­lės tri­kam­piai ir dau­

2

2

Penktadienis, gruodžio 7, 2012

santaka /teatras

Pri­madon­os tarp lė­lių Ele­na Že­kie­nė ir Lai­ma Rup­šy­tė-Straz­ daus­kie­nė – skir­tin­gų kar­tų Kau­no vals­ty­ bi­nio lė­lių teat­ro ar­tis­tės, ne­se­niai at­šven­ tu­sios sa­vo ju­bi­lie­jus. Apie ak­to­riaus, be­ si­sle­pian­čio už šir­mos ir kal­ban­čio už jo val­do­mą lė­lę, ypa­tin­gą, ne­leng­vą ir įdo­ mią da­lią su abie­jo­mis ju­bi­lia­tė­mis – po­ kal­bis Kau­no lė­lių teat­ro mu­zie­ju­je.

Kons­tan­ti­nas Bo­rovs­kis Ant­ra­sis „aš“

Ele­na ir Lai­ma – jau be­veik tris de­ šimt­me­čius ko­le­gės. Skir­tin­gų kar­ tų, skir­tin­gų sce­ni­nių li­ki­mų, nie­ ka­da ne­bu­vu­sias šir­dies drau­gė­mis ak­to­res sie­ja vie­na: kiek­vie­na jų skir­tin­gu sa­vuo­ju lai­ku bu­vo ir yra sa­vo­jo teat­ro žvaigž­dės.

Jų ar­tis­ti­nės as­me­ny­bės tam tik­ ra da­li­mi lė­mė Kau­no lė­lių teat­ro re­per­tua­rą ir re­ži­sie­rių pa­si­rin­ki­ mą, be jų šio teat­ro me­ni­nis gy­va­

vi­mas, toks, koks su­si­klos­tė, bū­tų ki­toks. „Ji – tik­ra mū­sų teat­ro pri­ madona“ – Ele­na nuo­šir­džiai rė­ žia į akis čia pat, kuk­liai žvilgs­nį nu­del­bu­siai ko­le­gei. Bet aki­vaiz­ du, kad šis ope­ros ter­mi­nas, išver­ tus iš ita­lų kal­bos reiš­kian­tis „pir­ mo­ji teat­ro po­nia“, čia pui­kiai tin­ka abie­joms pa­šne­ko­vėms.

Lė­lių teat­ro ak­to­riaus li­ki­mas yra spek­tak­liai ir lė­lės. Skir­tin­gai nuo dra­mos teat­ro ak­to­riaus vaid­me­nų, lė­lės nie­kur neiš­nyks­ta, bet, pa­si­

Pri­si­ri­šo: mei­lę lė­lėms L.Rup­šy­tė-Straz­daus­kie­nė pa­ty­rė ne iš pir­mo

žvilgs­nio, ta­čiau kar­tą įsi­plies­ku­si ji lieps­no­ja ne vie­ną de­šimt­me­tį.

bai­gus spek­tak­lių gy­va­vi­mui, tę­sia gy­ve­ni­mą Ele­nos Že­kie­nės tvar­ ko­ma­me Va­le­ri­jos ir Sta­sio Rat­ke­ vi­čių mu­zie­ju­je. „Štai ka­dai­se val­ dy­tos ma­no per­so­na­žų lė­lės, – ro­do mu­zie­jaus šei­mi­nin­kė: Ber­niu­kas iš spek­tak­lio „Aš ieš­kau flei­tos“ (1977), Alio­ša iš spek­tak­lio „Juo­ do­ji viš­ta, ar­ba po­že­mio gy­ven­to­ jai“ (1980), Tis­tas iš „Ža­lia­pirš­čio ber­niu­ko“ (1981), Meš­kiu­kas Mi­kė iš „Snie­guo­lės mo­kyk­los“ (1971), Pe­liu­kas Mū­fas iš „Spin­du­lė­lio“ (1971), Skru­džas iš ma­no re­ži­suo­tos „Ka­lė­dų nak­ties is­to­ri­jos“ (1992) ir gar­sio­ji Sku­du­ri­nė Onu­tė iš to pa­ ties pa­va­di­ni­mo net dvie­jų spek­tak­ lių su tę­si­niu – 1987 ir 1997 m. ...“ „Ža­vi ir kom­pak­tiš­ka“

Ak­to­rės Lai­mos per­so­na­žų rin­ ki­nys mu­zie­ju­je pri­sta­ty­tas kuk­ liau: Se­ne­lė Te­re­sė­lė „Kris­to­fo­ru“ ap­do­va­no­ta­me spek­tak­ly­je „Auk­ so kiau­ši­nis“, lė­lės iš spek­tak­lio „Lakš­tin­ga­la“ (1994). „Pas ma­ne – dau­giau ne lė­lės, o kos­tiu­mai...“ – pri­si­pa­žįs­ta ar­tis­tė.

Mat lai­kai, kai lė­lių teat­ro ar­tis­tai stro­piai slėp­da­vo­si už šir­mos, jau se­niai nu­grimz­do į praei­tį. Maž­ daug nuo praė­ju­sio šimt­me­čio aš­ tun­to de­šimt­me­čio lė­lių teat­re at­si­ra­do va­di­na­ma­sis „gy­va­sis pla­ nas“, kai lė­li­nin­kas pa­si­ro­dy­da­vo pub­li­kai vi­su ūgiu, su lė­le ran­ko­se, ar­ba net ir be jos, vai­din­da­mas gry­ nai dra­miš­ką per­so­na­žą lė­lių teat­ ro spek­tak­ly­je. Toks li­ki­mas lau­kė ak­to­rės Lai­mos, kai ji, bū­da­ma vos 21-ų, atė­jo į Kau­no lė­lių teat­rą. „Anais lai­kais nau­j ų ak­to­ rių priė­mi­mo pro­ga teat­re bū­da­ vo ren­gia­mas kon­kur­sas, kan­di­ da­tai pri­va­lė­jo pa­si­ro­dy­ti teat­ro me­no ta­ry­bai, – pri­si­me­na E.Že­ kie­nė. – Bu­vau tos ta­ry­bos na­rė ir pri­si­me­nu, kad, pa­žvel­gus į Lai­mą, mums, vi­sai ko­mi­si­jai, iš­kart ap­sa­ lo šir­dis: ža­vi, kom­pak­tiš­ka, ji iš­ kart ati­ti­ko vi­sus lė­lių teat­ro rei­ ka­la­vi­mus (aukš­tas ūgis, skir­tin­gai nei dra­mos teat­re, lė­lių teat­re yra trū­ku­mas, o ne pra­na­šu­mas: val­ dant lė­lę ak­to­riui sun­ku pa­si­slėp­ti už šir­mos). Kaip tik lė­lių teat­re vis dau­giau įsi­ga­lė­jo „gy­va­sis pla­nas“, o ypač Lai­mos dra­mi­niai su­ge­bė­ ji­mai su­ži­bė­jo per Vi­dos Sa­vi­čiū­ nai­tės re­ži­suo­tą poe­zi­jos spek­tak­ lį „Po gim­tą­ją ma­no ša­le­lę“, skir­tą So­fij­ os Čiur­lio­nie­nės-Ky­man­tai­tės ju­bi­lie­jui (1986 m.).“

„Atė­ju­si dirb­ti čia, iki tol lė­lių teat­ro ge­rai ne­pa­ži­no­jau ir ne itin mė­gau. Vai­kys­tė­je ne­tgi iš­jung­da­ vau te­le­vi­zo­rių, kai ro­dy­da­vo lė­lių ani­ma­ci­nius fil­mus, – sa­vo pra­džią teat­re pri­si­me­na Lai­ma. – Per pir­ mą­ją re­pe­ti­ci­ją vie­nas iš ak­to­rių vy­rų pa­so­di­no ma­ne ant ku­bo už­ ku­li­siuo­se, lie­pė ste­bė­ti ir ne­truk­ dy­ti. Tuo­met Kauno lėlių teat­ro va­ do­vas Sta­sys Rat­ke­vi­čius re­pe­ta­vo spek­tak­lį „An­čiu­kų na­mo pa­slap­ tys“, ir man iš­syk įsi­mi­nė Ele­na, ku­ri tą­syk vai­di­no šu­niu­ko Tak­sio per­so­na­žą. Tai, ką teat­ro ak­to­riai da­rė sce­no­je su lė­lė­mis, at­ro­dė tik­ ras ste­buk­las. Ste­bė­jau ne lė­les, o žmo­nes. Bu­vo neį­ti­ki­ma, kaip jie su di­džiu­le aist­ra ir at­si­da­vi­mu šne­ka už tuos gy­vu­liu­kus, žmo­ge­liu­kus, ki­tus lė­liš­kus pa­da­rė­lius... Tai bu­ vo fan­tas­ti­ka, ir gal­vo­jau, kad to­kio ly­gio nie­kuo­met ne­pa­siek­siu.“ Nuo ka­pe­li­jų iki or­kest­ro

Lė­lių teat­ro ak­to­riai, kal­bė­da­ mi apie sa­vo per­so­na­žus ir lė­les, daž­niau­siai sa­ko ne „vai­din­ti“, o „dirb­ti“. „Ele­na „dir­bo“ pe­liu­ko Mū­fo gal­vą ir ran­ką spek­tak­ly­je „Spin­ du­lė­lis“, o ki­ta ak­to­rė val­dė ki­tą lė­lės ran­ką, – pri­si­me­na Lai­ma. – Ypač sun­kus dar­bas bu­vo su dai­ li­nin­ku ir re­ži­sie­riu­mi Vi­ta­li­ju­mi Ma­zū­ru spek­tak­ly­je „Lakš­tin­ga­ la“. Mes su ko­le­ga Sau­liu­mi Ba­ ga­liū­nu per re­pe­ti­ci­jas tik dvie­se be­veik be jo­kių per­trau­kų va­lan­ dų va­lan­das tryp­čio­jo­me ir val­dė­ me vi­sas spek­tak­lio lė­les. Tai bu­vo pra­ga­riš­kai sun­kus dar­bas, bet jis pa­si­tei­si­no.“ Nau­ja­ja­me Kau­no lė­lių teat­ro spek­tak­ly­je „Ke­lio­nė Sau­lės link“, ak­to­riai dir­ba „juo­do ka­bi­ne­to“ prin­ci­pu, su­si­spie­tę še­šie­se, vi­siš­ ko­je tam­so­je, su juo­dais dra­bu­žiais ir juo­do­mis kau­kė­mis. „Vie­nas ak­to­rius val­do lė­lės gal­ vą, ki­tas – jos ran­kas, dar ke­li ju­di­ na daik­tus, ir vi­sa tai pri­va­lo ju­dė­ti pre­ci­ziš­kai tiks­liai ir sinch­ro­niš­kai.

Toks dar­bas su­tei­kia vi­sai ki­tą pa­ si­ten­ki­ni­mą nei vai­dy­ba gy­vu pla­ nu, nes čia mes – tik­ri lė­lių teat­ro ak­to­riai, ir tai yra tik­ras lė­lių val­dy­ mas“, – at­ra­di­mais da­li­jo­si L.Rup­ šy­tė-Straz­daus­kie­nė.

De­ra pa­mi­nė­ti, kad spek­tak­ lį „Ke­lio­nė Sau­lės link“ Kau­no lė­ lių teat­ro ar­tis­tai su­kū­rė šį pa­va­ sa­rį su gar­siais teat­ro me­ni­nin­kais

Sa­va: tur­tin­gą dar­bo sce­no­je pa­tir­tį

iš Sankt Pe­ter­bur­go. Šis spek­tak­lis lė­lių teat­rui – kaip mu­zi­kan­tams gro­ji­mas sim­fo­ni­nia­me or­kest­re po il­gų me­tų dar­bo ge­ro­je kai­mo ka­pe­li­jo­je.

Nau­jas spek­tak­lis su­tei­kia ga­ li­my­bę lė­lių teat­ro ar­tis­tams rea­ li­zuo­ti sa­vo su­ge­bė­ji­mus ge­ro­kai aukš­tes­niu tech­ni­niu ir me­ni­niu ly­giu. Ak­to­rė L.Rup­šy­tė-Straz­ daus­kie­nė sėk­min­gai įsi­lie­jo į šio spek­tak­lio at­li­kė­jų ko­lek­ty­vą ir pui­kiai at­lie­ka ten sa­vo lė­lių teat­ ro ar­tis­to dar­bą.

Ji – tik­ra mū­sų teat­ ro pri­madona – Ele­ na nuo­šir­džiai rė­ žia į akis kuk­liai žvilgs­nį nu­del­bu­ siai ko­le­gei.

Ma­mos ir žmo­nos

Be­je, apie ka­pe­li­jas: rug­sė­jį, šven­ čiant L.Rup­šy­tės-Straz­daus­kie­nės ju­bi­lie­jų ir grie­žiant šlo­vin­gai An­ ta­no Fo­ko tau­tiš­kai ka­pe­li­jai „Su­ta­ ras“, teat­re sma­giai tryp­čio­jo ju­bi­ lia­tės ko­le­gos, drau­gai ir gi­mi­nai­čiai.

Pa­si­ro­do, ak­to­rė nuo se­no šo­ka Lie­ tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­to šo­kių an­samb­ly­je „Ave Vi­ta“.

An­samb­ly­je ji su­si­pa­ži­no su vy­ ru, ag­ro­no­mu ir me­die­nos meist­ru Arū­nu. De­vy­nio­lik­me­tis sū­nus Au­ gus­ti­nas į teat­ro pu­sę ne­si­žval­go, stu­di­juo­ja eko­no­mi­ką ir di­džė­jau­ ja. Pen­kio­li­ka­me­tė duk­ra Kot­ry­na, anot ma­mos, „mu­zi­kuo­jan­ti me­ niš­ka bū­ty­bė“, ne­pai­sy­da­ma gim­

Kabarete – visos gyvenimo spalvos Vik­to­ri­jos Strei­čos ku­ 1 ria­mas vaid­muo vienti­ sesnis ir gi­les­nis sa­vo dra­ma­ti­ne

iš­raiš­ka, ku­riai for­muo­ti pa­si­tel­ kia­mas pran­cū­ziš­kos šan­so­nos ki­ mus vo­ka­las.

Vi­so spek­tak­lio siu­že­tą vie­ni­ jan­tis veiks­nys ir va­ro­mo­ji jė­ga – ka­ba­re­to di­rek­to­rius Z.Ver­ne­ris, ku­ria­mas so­lis­to Ža­no Vo­ro­no­vo ir ak­to­riaus Vai­do­to Mar­ti­nai­čio.

Sėk­min­gas de­biu­tas

Prieš prem­je­r ą tarp at­l i­k ė­j ų iš­ vy­d us pa­g rin­d i­n į vaid­m e­n į at­ lie­kan­tį šį dra­mos teat­ro ak­to­rių, ki­lo ne­ma­ža int­ri­ga. Ma­nau, šio vaid­m ens kū­r i­m as bu­vo ne­m a­

ža int­r i­ga bei iš­š ū­k is ir pa­č iam ak­to­r iui. Re­ž i­s ie­r iaus Kęs­t u­č io Jakš­to spren­d i­m as di­n a­m iš­ko vaid­mens įkū­ni­ji­mui pa­si­kvies­ ti dra­m os ak­to­r ių V.Mar­t i­n ai­t į pa­s i­tei­s i­n o su kau­p u. Tiek vei­ do ir kū­no, tiek emo­ci­ne vi­di­ne iš­raiš­ka ak­to­rius lyg ma­gas hip­ no­t i­za­vo žiū­ro­v us, ne­p a­l ik­d a­ mas nė ma­ž iau­s ios abe­jo­n ės jo ku­ria­mo vaid­mens tik­ru­mu. Ne­ nu­v y­l ė ir mu­z i­k i­n iai ge­b ė­j i­m ai, su­s tip­r in­t i įtai­g ios vai­dy­b os. Ž.Vo­ro­no­vo Ver­ne­ris – iš­raiš­kin­ go vo­ka­lo, san­tū­res­nis, ta­čiau ne ma­žiau ža­vus, nu­ste­bi­nęs ak­to­ ri­ne iš­raiš­ka, ir ma­nau, tap­sian­ tis sva­riu ak­cen­tu jo kū­ry­bi­nė­je

biog­ra­f i­j o­j e. Ats­k i­r ą „vaid­m e­ nį“ ku­ria šar­žuo­ta be­jaus­mių ir bu­kų me­ri­jos kler­kų gru­pė, nu­ spal­vi­nan­ti spek­tak­lio siu­že­ti­nę li­ni­ją sod­riu hu­mo­ru. Iš jų iš­si­ ski­ria To­mas (Egi­di­jus Ba­vi­ki­nas ir Eval­das Kond­rac­kis), pa­bu­dus jaus­mams iš­si­lais­vi­nan­tis iš ma­ rio­ne­tės rė­mų.

Vi­si šie „gy­ve­ni­mo teat­re“ per­ so­na­žai, spek­tak­lio re­ži­sie­riaus Kęs­tu­čio Jakš­to nuo­sek­liai ve­da­ mi iki dra­ma­tur­gi­nės kul­mi­na­ci­ jos. Siu­že­to lū­žis su­stip­ri­na­mas kont­ras­tu – emo­ci­nei įtam­pai pa­ sie­kus aukš­čiau­sią taš­ką, vyks­mas nu­trūks­ta. At­si­nau­ji­nu­si kler­kų siu­že­ti­nės li­ni­jos po­li­fo­ni­ja rea­ni­

muo­ja sce­ni­nę gy­vy­bę dar di­des­nei įtam­pai, pri­me­nan­čiai puo­tą ma­ ro me­tu, po ku­rios atei­nan­ti lai­ min­ga pa­bai­ga, pri­ver­čian­ti jaut­ res­nius žiū­ro­vus slap­čia nu­brauk­ti aša­rą.

Sce­no­je sun­ku at­ skir­ti, kur šo­ka ba­ le­to ar­tis­tai, o kur – cho­ras.

Ly­ri­nis mo­ty­vas su oro srau­ to ke­de­na­mu bal­tu šy­du lyg sim­ bo­li­nė te­ma­ti­nė ar­ka įrė­mi­na vi­są spek­tak­lį ir tar­si mu­zi­ki­nio kū­ri­

nio ko­da lei­džia at­slūg­ti emo­ci­ jų ban­goms, su­da­ry­da­ma iš­baig­ tą for­mą.

Pas­merk­tas ne­mir­ti

Koks ka­ba­re­tas be šo­kių? O jų daug – nuo ba­le­to sce­nų, per­tei­ kian­čių vo­ka­li­nių nu­me­rių tu­ri­nį, iki siau­tu­lin­gų šo­kių, ku­riuos šo­ ka vi­si, ku­rie tik ga­li.

Pa­gi­ria­mie­ji žo­džiai cho­reog­ra­ fams Gin­ta­rui Vi­soc­kiui ir Dai­niui Ber­vin­giui (pa­sta­ra­jam pa­čiam pa­ si­ro­dant sce­nos prie­ky­je ant­ro­sios da­lies pra­džio­je ir pa­ro­dant cha­ rak­te­rin­gą sa­vo dar­bo sti­lių). Ža­ vi tai, kad sce­no­je sun­ku at­skir­ti, kur šo­ka ba­le­to ar­tis­tai, o kur –

3

Penktadienis, gruodžio 7, 2012

santaka/vietos dvasia kaunodiena.lt/nau­jie­nos/­kau­no­san­ta­ka

Ža­lia­kal­nio fu­ni­ku­lie­rius

T

tu­rin­ti E.Že­kie­nė ži­no, kaip pra­kal­bin­ti lė­les.

dy­to­jos skep­sio, gar­siai mąs­to apie sa­vo atei­tį teat­re.

O E.Že­kie­nės at­ža­los, vai­kys­tė­ je ne sy­kį pa­si­ro­dy­da­vu­sios Kau­no dra­mos spek­tak­lių vai­kų ma­suo­tė­ se, užau­gu­sios ne­su­sie­jo sa­vo li­ki­ mų su teat­ru. „Ko­dėl mes, teat­ro žmo­nės, paau­ko­ję jam sa­vo vi­są gy­ve­ni­mą, taip sten­gia­mės nuo to at­bai­dy­ ti sa­vo at­ža­las?“ – klau­siu abie­jų ju­bi­lia­čių. „Kad ne­pa­tir­tų tos da­ lios!“ – be­veik su­tar­ti­nai at­sa­ko abi, o Ele­na pri­du­ria: „Teat­re lyg ir men­kiau ver­tin­gas tam­pi bė­gant me­tams...“ Keis­ta ir kar­tu nuo­sta­bu tai gir­dė­ti iš lū­pų teat­ro ve­te­ra­nės, ku­ri su vy­ ru ak­to­riu­mi, ra­šy­to­ju ir dra­ma­tur­ gu An­ta­nu Že­ku yra tiek daug teat­ re iš­gy­ve­nu­si, nu­vei­ku­si. Stai­gus pa­si­trau­ki­mas iš Dra­mos teat­ro, ku­ria­me sėk­min­gai dirb­ta, po­niai Ele­nai ta­po skau­džiu smū­giu.

Ki­tas sce­ni­nio li­ki­mo iš­ban­dy­ mas už­klu­po po to, kai, Kau­no lė­lių teat­re pa­si­kei­tus me­ni­nei va­do­vy­ bei, ak­to­rė, iki tol buvusi populia­ ri, stai­ga ta­po lyg ir ne­be­rei­ka­lin­ga.

Im­pul­so pa­gau­ta ji tėš­kė pa­reiš­ki­ mą, bet ne­tru­kus, pa­ra­ga­vu­si lais­ vės nuo teat­ro sma­gu­mų ir smū­gių, vėl pa­si­pra­šė at­gal į gim­tą­jį teat­ rą. „Pa­ju­tau, kad ne­ga­liu gy­ven­ ti be mū­sų ko­lek­ty­vo, at­si­klau­piau prieš juos, ir priė­mė ma­ne at­ga­lios.

Bet, tie­sa, dau­giau į sce­ną ne­beį­lei­ do“, – pri­si­mi­nė pa­šne­ko­vė.

Nau­ją veik­los ba­rą ir nau­ją pa­ šau­ki­mą ak­to­rė Ele­na ra­do Lė­lių teat­ro mu­zie­ju­je, ku­rį 1997-ai­siais pe­rė­mė iš mu­zie­jaus įkū­rė­jos Va­le­

ri­jos Rat­ke­vi­čie­nės. 15 me­tų tvar­ ky­mo­si mu­zie­ju­je – tai de­šim­ tys tūks­tan­čių ma­žų­jų lan­ky­to­jų, dau­gy­bė įgy­ven­din­tų pro­jek­tų, su­ reng­tų pa­ro­dų po vi­są Lie­tu­vą.

Kau­no lė­lių teat­ro mu­zie­jus – tai ma­te­ria­li­zuo­ta lė­lių teat­ro at­ min­tis. Abie­jų ju­bi­lia­čių ar­tis­ti­nių gy­ve­ni­mų per­so­na­žai čia mie­ ga len­ty­no­se ar­ba tvar­kin­gai su­ dė­ti ir stro­piai pri­žiū­ri­mi dė­žė­ se. Re­ži­sie­rių ir dai­li­nin­kų Sta­sio Rat­ke­vi­čiaus, Al­gi­man­to Stan­ke­ vi­čiaus, Jū­ra­tės Ja­nu­šaus­kai­tės, Ole­go Žiugž­dos, Mil­dos Brė­di­ky­ tės, Lai­mos Lan­kaus­kai­tės, Vi­ta­ li­jaus Ma­zū­ro, Jū­ra­tės Staus­kai­tės, Ri­mo Drie­žo, Ro­si­tos Raud ir ki­tų me­ni­nin­kų su­ma­ny­mai, rea­li­zuo­ ti ir at­gy­ve­nę vi­sa­ver­tį sce­ni­nį gy­ ve­ni­mą, il­si­si čia. Tai – Ele­nos Že­ kie­nės pa­sau­lis ir kar­tu – vi­so Lė­lių teat­ro is­to­ri­ja. ...Tem­pe­ra­men­tin­gas po­kal­bis su ryš­kio­mis mū­sų plas­ti­nio teat­ ro žvaigž­dė­mis Kau­no lė­lių teat­ro mu­zie­jaus jau­kiuo­se už­ka­bo­riuo­se bai­gė­si nuo­šir­džiau­siais ju­bi­lia­čių pa­lin­kė­ji­mais vie­na ki­tai.

Ele­na lin­kė­jo ko­le­gei kuo di­ des­nės kū­ry­bi­nės sėk­mės, nes tik dirbdamas teat­ro ar­tis­tas su­ran­da as­me­ni­nę lai­mę ir gy­ve­ni­mo pra­ smę. Lai­ma lin­kė­jo vy­res­nei ko­ le­gei kuo stip­res­nės svei­ka­tos ir kuo il­giau iš­bū­ti teat­re, kur ji tik­ rai yra rei­ka­lin­ga ir la­bai ver­ti­na­ ma. Be­lie­ka tik pri­si­jung­ti prie šių gal šiek tiek pa­vė­luo­tų, bet vi­suo­ met ak­tua­lių lin­kė­ji­mų ir kar­tu pa­ lin­kė­ti Kau­no vals­ty­bi­niam lė­lių teat­rui ir jo iš­ti­ki­miems žiū­ro­vams kuo dau­giau pra­smin­gų įspū­din­gų teat­ro šven­čių!

cho­ras. Be­je, cho­ro sce­no­se – at­ virkš­čiai – ba­le­to ar­tis­tai dai­nuo­ ja su cho­ris­tais. Už­dai­nuo­ja net ir di­ri­gen­tas Jo­nas Ja­nu­le­vi­čius, at­si­ suk­da­mas vei­du į žiū­ro­vus, kaip ir de­ra bū­nant... sce­no­je. Taip – or­ kest­ran­tai šį kar­tą neįp­ras­to­je vie­ to­je – sce­nos aukš­tu­mo­se, tar­si ly­ gia­tei­siai spek­tak­lio ar­tis­tai. Ten­ka pa­si­steng­ti – juk prieš kiek­vie­ną inst­ru­men­tą – mik­ro­fo­nas. Ats­ ki­rai pa­mi­nė­ti­nas di­džiu­lis gar­so ope­ra­to­rių dar­bas. Šis Z.Ver­ne­rio ka­ba­re­tas, nors ir ro­do­mas pa­sku­ti­nę sa­vo gy­va­vi­ mo die­ną, at­ro­do, kad gy­vuos il­ gai. Gy­vy­bės už­tai­są jam su­tei­kia vi­di­nis ne­nut­rūks­ta­ma ener­gi­ja

trykš­tan­tis pul­sas, mie­los, pa­žįs­ ta­mos me­lo­di­jos, spal­vo­mis žai­ ža­ruo­jan­čios di­na­miš­kos sce­nos, nors pa­ti sce­nog­ra­fi­ja san­tū­ri, ne­ blaš­kan­ti dė­me­sio ne­rei­ka­lin­goms de­ta­lėms (dai­li­nin­kė Vil­ma Ga­lec­ kai­tė-Dab­kie­nė).

Tai re­gi­nys, kaip ir de­ra ka­ba­ re­to mu­zi­kos žan­rui, ati­to­li­nan­tis nuo kas­die­nių rū­pes­čių, lei­džian­ tis pa­žvelg­ti į mū­sų ydas ir trū­ku­ mus su leng­vu hu­mo­ru.

Sykiu tai spektaklis, pri­ver­ čian­tis ir su­si­mąs­ty­ti – dva­si­nės ver­ty­bės net ir at­pa­lai­duo­jan­čio­ je ka­ba­re­to sce­no­je ne­su­nai­ki­ na­mos, tai – ne ply­tos ar len­tos, tai – mū­sų šir­dy­je.

Nau­jas pa­šau­ki­mas – mu­zie­ju­je

ar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je mies­ to mo­der­nu­mas ne­re­ tai bū­da­vo sie­ja­mas su įvai­r iais inf­rast­r uk­t ū­ ros ge­ri­ni­mo ir gat­vių pa­gra­ži­ni­ mo dar­bais. „Ką ga­li reikš­ti mies­ tui gro­žio, pa­to­gu­mų ir svei­ka­tos at­žvil­giu ge­ras mies­to iš­pla­na­vi­ mas, ga­li­ma ma­ty­ti iš to, kaip žy­ miai kei­čia mies­to išo­ri­nę iš­vaiz­dą to­kie da­ly­kai, kaip van­den­tie­kis, ka­na­li­za­ci­ja, po­že­my su­dė­ti te­ leg­ra­fo, te­le­fo­no ir elekt­ros lai­dai ir t.t.“, – 1937-ai­siais bu­vo ra­šo­ ma lei­di­ny­je „Sa­vi­val­dy­bė“.

Ma­ža to, kai ku­rie au­to­riai, tar­ si in­terp­re­tuo­da­mi Le Cor­bu­ sier’o šū­kį „ar­chi­tek­tū­ra ar­ba re­ vo­liu­ci­ja“, ma­nė, kad „ne­šva­ra ir ne­su­sit­var­ky­mas [miestuose] tu­ri, kaip pa­sė­ką, dva­si­nį ir fi­zi­ nį su­men­kė­ji­mą ir ma­žą at­spa­ru­ mą įvai­riems kraš­tu­ti­nu­mams“ (J.Sta­ni­šaus­kis „Dar apie mies­tų ir mies­te­lių tvar­ky­mą“ lei­di­ny­ je „Sa­vi­val­dy­bė“, 1931 m.). Aki­ vaiz­du, kad Kau­no fu­ni­ku­lie­riai šia­me kon­teks­te at­si­ra­do kaip vie­ nas ryš­kiau­sių ir sa­vi­čiau­sių Kau­ no mies­to inf­rast­ruk­tū­ros mo­der­ nė­ji­mo ženk­lų, liu­di­jan­čių apie spar­čiai au­gan­tį mies­tą.

Min­tis sta­ty­ti fu­ni­ku­lie­rių ki­lo sie­kiant glau­džiau su­jung­ti vir­ šu­ti­nią­ją mies­to da­lį su apa­ti­nią­ja.

Mies­tui spar­čiai ple­čian­tis, bu­vo su­si­rū­pin­ta, kad „sta­ty­ba Ža­liam Kal­ne su­ma­žė­jo, o apa­čio­je nau­ jam mies­te pa­di­dė­jo ir kai­nos skly­pams čia smar­kiai au­ga. Šį reiš­ki­nį ga­li­ma paaiš­kin­ti tuo, kad su­sie­ki­mas tarp mies­to ir kal­no yra ap­sun­kin­tas. Trū­ku­mui da­li­ nai pa­ša­lin­ti, Mies­to Val­dy­ba nu­ ta­rė įreng­ti fu­ni­ku­le­rą“ („Techh­ ni­ka ir ūkis“ 1931 m., Nr. 3).

Tad 1927 m. bu­vo priim­tas spren­di­mas fu­ni­ku­lie­rių sta­ty­ti iš Auš­ros ta­ko į Kal­nų gat­vę. Tie­sa, ap­si­spren­džiant dėl tiks­lios ge­ le­žin­ke­liu­ko-fu­ni­ku­lie­riaus vie­ tos pa­rin­ki­mo, bu­vo nu­ma­ty­tos ir ki­tos ga­li­mos vie­tos: „Šio­mis die­no­mis iš Leip­ci­go at­vy­ko in­ ži­nie­rius Ru­dol­fas pa­tik­rin­ti vie­ to­je, kur ga­li­ma įreng­ti ge­le­žin­ke­ liu­kus į kal­ną. Tin­ka­miau­sio­mis vie­to­mis nu­ma­to­mos šios: 1) nuo Kal­nų gat­vės – ties Mic­ke­vi­čiaus gat­ve – per Nek­ra­šie­nės skly­pą iki Auš­ros gat­vės; 2) nuo Vilk­mer­gės plen­to, ties Lais­vės alė­ja, pro Ra­ gu­čio tro­be­sius ir sod­ną iki Ma­ lū­nų gat­vės, ir 3) nuo Vei­ve­rių gat­vės ties Vy­tau­to Di­džio­jo til­ tu Alek­so­to iki Fizikos–chemijos ins­ti­tu­to“ („Lie­tu­vos ai­das“, 1930 m. ge­gu­žės 12 d.). Įdo­mu, kad dėl pir­mo­jo fu­ni­ ku­lie­riaus sta­ty­mo vie­tos pa­dė­jo ap­si­spręs­ti ir sa­vo­tiš­ki so­cio­lo­ gi­niai ty­ri­mai, kai po­ten­cia­liems ke­lei­vių srau­tams įver­tin­ti Kau­no mies­to sa­vi­val­dy­bė pa­sam­dė be­

1927 metais

bu­vo priim­tas spren­di­mas fu­ni­ku­lie­rių sta­ty­ti iš Auš­ros ta­ko į Kal­nų gat­vę.

Istorija: fu­ni­ku­lie­rius tar­pu­ka­riu.

Jono Pa­lio as­me­ni­nio rin­ki­nio nuo­tr., pub­li­kuo­ta lei­di­ny­je „Kau­no sa­vas­ties ženk­lai“

dar­bius, ku­rie skai­čia­vo žmo­nes, li­pan­čius laip­tais aukš­tyn ir že­ myn. Bu­vo nu­sta­ty­ta, kad praei­ nan­čių žmo­nių skai­čius di­džiau­ sias yra Kau­ko g. (apie 4 000 į die­ną), po to Že­mai­čių g. (3 500) ir ma­žiau­siai Auš­ros ta­ke (3 000). Šis reiš­ki­nys iš da­lies aiš­kin­tas tuo, kad Auš­ros ta­ke pa­si­kel­ti yra sun­kiau, nes dau­giau ten­ka laip­ tais lip­ti.

Iš pra­džių ma­ny­ta, kad kel­tu­vas veiks „du syk per die­ną – ry­tą val­ di­nin­kams ei­nant į dar­bą ir 2 v. – žmo­nėms iš dar­bo gryž­tant“ (ra­ šė „Lie­tu­vos ži­nios“, 1931 m. ko­vo 11 d.). Vis dėl­to mo­der­niš­ka su­si­ sie­ki­mo prie­mo­nė ne­tru­ko tap­ti po­pu­lia­ri, ir pra­si­dė­jo svars­ty­mai apie ga­li­my­bę į Ža­lia­kal­nį pa­sta­ ty­ti dar bent du kel­tu­vus: prie Tra­kų gat­vės ir į Pa­ro­dos kal­ną ar­ba prie Kau­ko laip­tų.

Tar­pu­ka­rio spau­do­je ga­li­ma ras­ti ga­na links­mų ar­gu­men­tų už vie­ną ar ki­tą vie­tą. An­tai tū­las pi­ lie­tis, pa­si­ra­šęs J.Jo­nai­čio sla­py­ var­džiu, prieš­ta­rau­ja fu­ni­ku­lie­ riaus at­si­ra­di­mui Kau­ko alė­jo­je: „Pas­ta­ty­tas Kau­ko gat­vė­je kel­tu­ vas ap­tar­nau­tų tik ne­di­de­lį ra­jo­ ną, o Vy­tau­to kal­no ąžuo­ly­nu ge­ru oru te­ga­lė­tų nau­do­tis kaip ir li­gi­ šiol tik ne­di­de­lis skai­čius žmo­nių, pa­si­ry­žė­lių kel­tis sta­čiu kal­nu, o sta­dio­nas ir vyks­tan­čios ja­me rung­ty­nės ir to­liau di­de­lei mies­to gy­ven­to­jų dau­gu­mai bū­tų tik sa­ vo­tiš­kos le­gen­dos, nes šian­dien rung­ty­nių ei­na žiū­rė­ti tik tvir­tos šir­dies ir plau­čių žmo­nės“ („Lie­ tu­vos ai­das“, 1933 m. bir­že­lio 12 d.). Tie­sa, 1935 m. bu­vo įreng­tas tik vie­nas to­kio po­bū­džio me­cha­ niz­mas – Alek­so­te.

Pas­ta­čius Ža­lia­kal­nio kel­tu­vą, „iš pra­džių ke­lei­vius kė­lė tik vie­ nas me­di­nis, ap­kal­tas skar­da va­ go­nė­lis; ant­ra­sis, pri­krau­tas ak­ me­nų, bu­vo nau­do­ja­mas kaip at­sva­ra. 1932 m. Kau­no mies­to

sa­vi­val­dy­bė nu­spren­dė per­da­ry­ti kont­ro­li­nio svo­rio va­go­ną į ke­lei­ vi­nį. Lai­mė­ju­si kon­kur­są, šį dar­ bą at­li­ko Ame­ri­kos lie­tu­vių pre­ ky­bos bend­ro­vė AM­LIT. 1937 m. kel­tu­vas vėl re­konst­ruo­tas. Ke­lei­ vius im­ta vež­ti nau­jais, di­des­niais, va­go­nais, ku­riuos su­pro­jek­ta­vo in­ži­nie­rius N.Dob­ke­vi­čius. Va­ žiuok­les pa­ga­mi­no švei­ca­rų įmo­ nė „Theo­dor Bell“. 1933 m. ke­lei­ vių pa­to­gu­mui apa­ti­nė­je sto­te­lė­je pa­sta­ty­ta užuo­vė­ja-sto­gi­nė, 1935 m. su­pro­jek­tuo­ta ir pa­sta­ty­ta iki šiol ne­pa­ki­tu­si sto­gi­nė. Vir­šu­ti­ nė sto­te­lė nuo 1931 m. kei­tė­si tik vie­ną kar­tą“. (Jo­nas Pa­lys, „Kau­ no fu­ni­ku­lie­riai. Kau­no sa­vas­ties ženk­lai“.).

Be­lau­kiant mo­der­nios trans­por­ to prie­mo­nės, bū­da­vo ir pa­šmaikš­ tau­ja­ma. 1931 m. ba­lan­džio 1 d. pa­ si­ro­dė žais­min­gas po­kštas, apie esą „be di­de­lio triukš­mo ir pa­si­ gy­ri­mų“ mies­to val­dy­bos įreng­tą fu­ni­ku­lie­rių į Links­mad­va­rio kal­ ną. Be to, kad esą „nu­si­lei­džian­ tiems že­myn bus pri­mo­ka­ma 5 cen­tai, nes rei­ka­lin­gas fu­ni­ku­lie­ riaus lygs­va­rai ba­las­tas“, pa­si­gir­ ta, kad „va­go­ne esąs ma­žas bu­fe­tas su už­kan­džiais ir iš­gė­ri­mais. Mū­ sų bend­ra­dar­bis, iš­mė­gi­nęs tą ke­ lio­nę aukš­tyn, ti­ki­na, kad pa­si­kė­li­ mo lai­ko už­ten­ka dvie­se pus­bon­kę iš­tuš­tin­ti“ („Die­nos nau­jie­nos“, 1931 m. ba­lan­džio 1 d.). Šian­dien vis dar vei­kian­tys fu­ ni­ku­lie­riai pa­ryš­ki­na vie­ną iš­raiš­ kin­giau­sių Kau­no ur­ba­nis­ti­nių sa­vi­tu­mų – šlai­tus ir jų be­tar­piš­ ką są­vei­ką su mies­tu. Ar­chi­tek­tū­ ri­nia­me dis­kur­se jau ga­na įpras­ti ra­gi­ni­mai at­gręž­ti Kau­no mies­tą į upę. O mies­to ry­šiai su šlai­tu – kiek re­čiau eksp­loa­tuo­ja­ma te­ma, ku­ri ga­lė­tų su­lauk­ti ne ma­žes­nio dė­me­sio.

Dr. Vai­das Pet­ru­lis Architektūrologas, Ar­chi­tek­tū­ros ir ur­ba­nis­ti­kos ty­ri­mų cent­ras

4

penktadienis, gruodžio 7, 2012

santaka /tavo krantas

„38 liu­di­nin­kai“ – fil­mas, ku­rį rei­kia ro­dy­ti En­ri­ka Strio­gai­tė

Ga­li bū­ti, kad mig­ do­mai­siais mes mig­ do­me sa­ vo są­ži­ nę, o au­sų kamš­tu­kai rei­ka­lin­ gi tam, kad jos neiš­ girs­tu­me.

e.striogaite@kaunodiena.lt

N

o­rė­jau pa­ra­šy­ti: ku­rį rei­ kia pa­ma­ty­ti, bet vis dėl­ to tiks­les­nis va­rian­tas – ro­dy­ti, nes pir­miau­sia jis tu­rė­tų bū­ti ro­do­mas, ir ne tik fil­ mų fes­ti­va­liuo­se. Šių­me­čia­me ki­no fes­ti­va­ly­je „Sca­no­ra­ma“ pa­ro­dy­tas Lu­co Bel­vaux fil­mas „38 liu­di­nin­ kai“ per­žen­gia įvai­rias (su­ges­ty­vu­ mo, me­ta­fo­ri­nes, di­men­si­nes) ri­bas ir jis tu­rė­tų bū­ti ro­do­mas ki­no sa­ lė­se, te­le­vi­zo­riaus ek­ra­ne ir dar kur nors, ge­riau­siai – ne­mo­ka­mai, kad jį pa­ma­ty­tų kuo dau­giau žmo­nių – dėl jų pa­čių.

Fil­mo fa­bu­la ga­na pa­pras­ta (ne­ ra­šy­si – įpras­ta) ir sting­dan­ti nuo pir­mų­jų mi­nu­čių: nak­tį dau­gia­bu­ čio priei­go­se nu­žu­do­ma mer­gi­na, la­vo­nas ran­da­mas laip­ti­nė­je. Ry­ te po­li­ci­ja ap­klau­sia dau­gia­bu­čio gy­ven­to­jus, liu­di­nin­kus, ar tie ką nors nak­tį gir­dė­jo. Pa­si­ro­do, nie­ kas nie­ko ne­gir­dė­jo, vie­ni mie­go­jo su au­sų kamš­tu­kais, ki­ti – pri­si­gė­ rę mig­do­mų­jų, tre­ti – tie­siog už­ si­da­rę lan­gus ir du­ris. Apk­lau­sia­ mi 38 gy­ven­to­jai, ku­rie kaip vie­nas tvir­ti­na nie­ko ne­gir­dė­ję ir ne­ma­tę.

Gy­ve­ni­mas te­ka tar­si įpras­ta va­ga.

Tik ar tai gy­ve­ni­mas, ir ar ga­li jis te­kė­ti įpras­ta va­ga po vi­so ši­to?

Prie na­mo laip­ti­nės gė­lių ap­sup­ ty­je de­ga de­šim­tys žva­ku­čių, tarp jų – jau­nu­tės be­si­šyp­san­čios mer­ gi­nos nuo­trau­kos. Vie­ni stab­te­lė­ ja, atė­ju­sie­ji ar­ti­mie­ji kūk­čio­ja, ki­ti pa­grei­ti­na žings­nį. Kai ku­rie atei­ na, kai mer­gi­nos žū­ties vie­to­je bū­ na tuš­čia – dau­giau­sia tai to pa­ ties na­mo gy­ven­to­jai, kai ku­rie jų ir tiek neišd­rįs­ta, gė­lė­mis nu­klo­tą vie­tą ste­bi pro lan­gą. Bet ar tik­rai neišd­rįs­ta? Gal mė­gi­na iš­trin­ti kal­ tės jaus­mą, ku­ris ati­ma ra­my­bę, gal ban­do nu­ma­rin­ti są­ži­nę, ku­ri ver­ čia iš pro­to – ty­liai ir ne­nu­mal­do­ mai. Nes, pa­si­ro­do, vie­nas iš tų 38 liu­di­nin­kų gir­dė­jo. Šai­žų, sie­ nas skro­džian­tį šauks­mą, sie­lą ve­ rian­tį riks­mą. Bep­ro­tiš­ką, koks ga­ li bū­ti tik mirš­tan­čio, bet dar vil­ties tu­rin­čio žmo­gaus klyks­mas. Kad kaž­kas iš­girs, pa­dės, iš­gel­bės.

Kadras iš filmo.

Gir­dė­ju­sy­sis, vie­nas iš tų 38-ių, per ap­klau­są po­li­ci­jos pa­rei­gū­no į sa­vo bu­tą nė neį­si­lei­do, ap­si­me­ tė, kad jo nė­ra na­muo­se, bruz­de­ sio klau­sė už sau­giai už­ra­kin­tų du­ rų. Kaip ta­da, tą nak­tį, kai mer­gi­ną už­puo­lė žu­di­kas: nuo kur­ti­nan­ čio klyks­mo at­si­bu­dęs, jis pa­žiū­ rė­jo pro lan­gą – lyg ir nie­ko ne­pa­ ma­tė, pa­skui iš­gir­do dar vie­ną, dar bai­ses­nį, stip­res­nį ir jau pa­sku­ti­nį pa­gal­bos riks­mą, bet li­ko už du­rų – nea­ti­da­rė, nei­šė­jo, ne­pa­dė­jo, net ne­pa­si­do­mė­jo, kas at­si­ti­ko.

Vis dėl­to gys­lo­se tar­si li­kęs žu­ vu­sio­sios pa­gal­bos šauks­mas už­ spei­tė į kam­pą – vie­nas iš 38 liu­di­ nin­kų su­pra­to, kad ne­ga­li gy­ven­ti su tą nak­tį pa­juo­du­sia sie­la, su są­ ži­ne, ku­rio­je žio­jė­ja sky­lė, be­je, daug bai­ses­nė už juo­dą­ją kos­mo­so sky­lę, nes vi­sas kos­mo­sas – mu­ my­se.

Vie­nas iš 38 liu­di­nin­kų atei­na į po­li­ci­ją ir pri­si­pa­žįs­ta, kad krau­pų, nak­tį per­skro­du­sį klyks­mą gir­dė­jo – jis bu­vo toks stip­rus, kad neį­ma­ no­ma bu­vo ne­gir­dė­ti. O kaip li­kę 37 liu­di­nin­kai, nie­ko ne­ma­tę ir ne­gir­ dė­ję? Kas tei­sus – tas vie­nas są­ži­ nės ir kal­tės sle­gia­mas žmo­gus, ar li­ku­sie­ji? Štai čia fil­mas įgau­na ki­tą di­men­ si­ją ir tam­pa ne 3D ar 5D – tam­pa toks, kad tarp ek­ra­no ir sa­lė­je sė­

din­čio­jo iš­si­tri­na ri­bos: žiū­ro­vas ne­be­ga­li sau­giai sė­dė­ti sa­vo kė­dė­je ir žvelg­ti tar­si iš ša­lies. Jis taip pat tam­pa liu­di­nin­ku, ku­ris tu­ri at­sa­ ky­ti – ar bū­tų ką nors da­ręs, ar ly­ giai taip pat pa­siel­gęs kaip tie 38, o jei ėmė kaps­ty­tis pa­siaiš­ki­ni­muo­ se, kad vie­nas nie­ko neišsp­ręs­tų, iš­kart „gau­na per gal­vą“ – ar ne to­ dėl ji ar­ba jis vie­nas, nes anas gal­ vo­ja (ar gal­vo­ja? gal tik tei­si­na­si?) taip pat. Štai šio­je vie­to­je ne vie­no žmo­ gaus, o mū­sų vi­sų (so­ciu­mo) kal­ tės te­ma ima plėš­ti sme­ge­nis, nes kiek­vie­nas fil­mą žiū­rė­jęs žmo­gus ne­tu­rė­jo ki­tos ga­li­my­bės, tik ty­ liai pa­si­tik­rin­ti sa­vo vei­kian­čią (jei taip, tai kiek?) ar ne­vei­kian­čią są­ ži­nę, vi­zua­liai, in­te­lek­tua­liai, me­ ta­fo­riš­kai pa­ma­ty­ti, iš­ma­tuo­ti tą juo­dą­ją sky­lę są­ži­nės kos­mo­se. Ir jo­kio tei­sė­jo ne­bu­vo (tai bai­siau­ sia), tik tu pa­ts; prieš nie­ką ne­rei­ kė­jo gar­siai tei­sin­tis, tik pri­si­pa­ žin­ti sau pa­čiam.

Su­vok­ti, kad did­mies­čiuo­se su­ si­grū­dę gy­ve­na­me sau­gu­mo iliu­ zi­jo­je, su­si­mu­liuo­toje so­cia­li­nė­ je (vi­suo­me­niš­ko­je) tik­ro­vė­je, nes jei at­si­dur­tu­me tos nu­žu­dy­to­sios mer­gi­nos vie­to­je, mus iš­tik­tų ly­ giai toks pa­ts li­ki­mas – vi­si stai­ga už­si­merk­tų ir į au­sis įsi­kiš­tų kamš­ tu­kus, pri­si­ger­tų mig­do­mų­jų, kad

ga­lė­tų iš­tver­ti gy­ve­ni­mą mies­ to triukš­me, ku­ria­me ne­va sau­gu.

Vis dėl­to ga­li bū­ti, kad mig­do­mai­ siais mes mig­do­me sa­vo są­ži­nę, o au­sų kamš­tu­kai rei­ka­lin­gi tam, kad jos neiš­girs­tu­me.

Už­pul­to­ji mer­gi­na mi­rė ne iš­kart.

Pir­mą kar­tą, kai žu­di­kas jai smo­gė pei­liu, jos gy­vy­bi­niai or­ga­nai li­ko ne­su­ža­lo­ti, ji ne­žmo­niš­kai su­kli­ko ir puo­lė į laip­ti­nę. Žu­di­kas riks­mo taip pat pa­bū­go. Trum­pam. Nak­tį per­vė­ręs ant­ra­sis šauks­mas jau bu­ vo pa­sku­ti­nis.

Po­li­ci­ja, ga­vu­si 37 liu­di­nin­ kams prieš­ta­rau­jan­tį pri­si­pa­ži­ni­ mą, ne­no­ri tęs­ti by­los, ta­čiau kal­ tės ka­muo­ja­mas žmo­gus tam­pa at­kak­lus, įsi­trau­kia ir dien­raš­čio žur­na­lis­tė, ku­ri per­kai­no­ja ver­ty­ bes ir sa­vo pro­fe­si­jos mi­si­ją. Tai­gi po­li­ci­ja at­lie­ka eks­pe­ri­men­tą, kar­ to­da­ma tos nak­ties įvy­kius: re­gis, vi­są mies­tą per­skro­džia sta­čiai gy­vu­liš­kai ins­tink­ty­vus gy­ven­ ti trokš­tan­čio pa­da­ro klyks­mas.

Li­kę 37 liu­di­nin­kai, prieš tai ėmę ne­kęs­ti pri­si­pa­ži­nu­sio kai­my­no, kad šis juos įvė­lė į be­veik nu­ma­ rin­tą by­lą, už­sii­ma au­sis, akis, gal­ vą – at­ro­do, iš­pro­tės nuo to riks­ mo, ku­rį, ži­no­ma, jie gir­dė­jo, ku­ris jų są­ži­nė­je ne­nu­ti­lo ir var­gu ar jį nu­ram­dys ra­mi­na­mie­ji, an­ti­dep­ re­san­tai ir au­sų kamš­tu­kai.

Ki­no sa­lė­je po sean­so už­si­de­ga švie­sa ir mir­ti­no­je ty­lo­je žmo­nės iš jos slen­ka lyg še­šė­liai, nes kiek­vie­ nas drau­ge vel­ka­me ir sta­čiai ne­pa­ ke­lia­mą kal­tę, sau­gu­mo iliu­zi­jos, iš­gliau­dy­tos me­ta­fo­ros (kiek kar­ tų per die­ną, sa­vai­tę, mė­ne­sį, gy­ ve­ni­mą mes „nie­ko ne­gir­dė­jo­me ir ne­ma­tė­me“, t. y. pa­pras­čiau­siai ne­pa­dė­jo­me) su­vo­ki­mą. Vel­ka­me sa­ve, nuo ku­rio tiek daug pri­klau­ so. Tiek daug – ki­to gy­ve­ni­mas ar mir­tis, są­ži­nės gy­vy­bė ar pu­vė­siai. Šai­žus klyks­mas – kaip me­ta­fo­ra, nes tie pa­gal­bos šauks­mai ai­di kas­ dien ir net už tų už­da­rų du­rų, kur esa­me mes pa­tys, su ar­ti­mai­siais, su sa­vim pa­čiu. Kaip ir tie li­ku­sie­ ji liu­di­nin­kai, ku­rių, aki­vaiz­du, kur kas dau­giau nei 38...

L.Bel­vaux „38 liu­di­nin­kai“, be­ je, ati­da­ręs tarp­tau­ti­nį Ro­ter­da­mo ki­no fes­ti­va­lį – fil­mas, ku­ris iš at­ min­ties ne tik neiš­sit­ri­na, at­virkš­ čiai – pra­bė­gus tit­rams, apie jį imi dar in­ten­sy­viau gal­vo­ti. Fil­mas, ku­rį rei­kė­tų ro­dy­ti, nes tech­niš­ kai ge­nia­liai su­ręs­tas jis ne­pa­lie­ka nė vie­no ne­pa­lies­to: vi­zua­lus, to­ bu­lai su­ges­ty­vus ir neį­mant­rus – skro­džian­tis kaip kul­ka, su ku­ria (ją su­vo­kus, pri­pa­ži­nus) ten­ka gy­ ven­ti to­liau. Šio­ji kal­tė ki­to­kia – ji ne gramz­di­na, bet iš­va­lo ir per­kei­ čia. Dėl mū­sų pa­čių, kad ne­gy­ven­ tu­me mi­rę.

Be­je, fil­me vaiz­džiai per­tei­kia­ mos ir lai­do­tu­vės, mi­nios ge­dė­ ji­mas: ap­si­vil­kę marš­ki­nė­liais su be­si­šyp­san­čios žu­vu­sios mer­gi­nos at­vaiz­du, žmo­nės ne­tel­pa į ka­ted­ rą, ku­rio­je lai­ko­mos šv. Mi­šios už mi­ru­sią­ją. Pri­li­pę prie te­le­vi­zo­riaus ek­ra­nų vi­si se­ka ži­nias apie nu­si­ kal­ti­mą, rei­ka­lau­ja, kad jis bū­tų kuo grei­čiau išaiš­kin­tas. Ar ne di­ džiau­sias nu­si­kal­ti­mas – abe­jin­ gu­mas, api­man­tis žen­giant pir­ mą­jį žings­nį už va­di­na­mo­sios sa­vo erd­vės (na­mų, ar­ti­mų­jų ap­lin­kos), ku­rio­je gy­ve­na ki­ti? Šis pa­ts krau­ piau­sias klau­si­mas pa­kim­ba fil­ me. Krau­piau­sias tuo, kad aš ir tu taip pat esi jiems ki­tas, va­di­na­ si to­kia­me pa­sau­ly­je te­tu­ri sau­gu­ mo, bend­raž­mo­giš­ku­mo si­mu­liak­ rą, t. y. nie­ko.

„Jie no­ri ma­no var­du pa­lai­do­ti Lie­tu­vą“ Lau­ry­na Miš­ki­ny­tė Taip ką tik iš­leis­to­je dra­ma­tur­go ir pro­zi­nin­ko Ge­di­mi­no Jan­kaus dra­mo­je „Ky­bar­tų aktai“ sa­ko Lie­ tu­vos Res­pub­li­kos pre­zi­den­tas An­ ta­nas Sme­to­na.

Dra­mo­je per pa­grin­di­nių he­ro­jų – pre­zi­den­to A.Sme­to­nos ir bu­vu­sio pir­mo­jo ša­lies mi­nist­ro pir­mi­nin­ ko Au­gus­ti­no Vol­de­ma­ro dia­lo­gus at­sklei­džia­mi dra­ma­tiš­ki 1940 m. bir­že­lio 15-osios įvy­kiai. Dra­ma yra reikš­min­ga is­to­ri­nė­je na­cio­na­li­nė­ je dra­ma­tur­gi­jo­je dėl gvil­de­na­mų vi­suo­me­ni­nių ver­ty­bių pra­smės, praei­ties ir da­bar­ties ak­tua­li­jų są­ sa­jų, is­to­ri­jos re­konst­ruk­ci­jos kū­ ry­bos erd­vė­je.

Kū­ri­ny­je at­sklei­džia­ma daug iki šiol nu­ty­li­mų ap­lin­ky­bių, ke­lia­mi lem­tin­go ap­si­spren­di­mo, at­sa­ko­ my­bės prieš tau­tą ir is­to­ri­ją, he­ro­ jaus ir vi­suo­me­nės konf­lik­to klau­ si­mai vi­suo­ti­nai reikš­min­gų įvy­kių

kon­teks­te. Is­to­ri­niai fak­tai ir duo­ me­nys kū­ry­biš­kai įsi­lie­ja į dra­mos dia­lo­gus. „G.Jan­kaus kū­ry­bo­je (ne tik dra­ma­tur­gi­jo­je) nė­ra po­stmo­der­ niz­mui pa­trauk­laus li­guis­tu­mo, nu­žmo­gė­ji­mo, fi­zio­lo­gi­nio na­tū­ra­ liz­mo, rea­lis­ti­nio vien­pu­siš­ku­mo.

Net tra­giš­kiau­sio­mis aki­mir­ko­ mis jo per­so­na­žai lie­ka su­vo­kian­ tys sa­vo ver­tę ir at­sa­ko­my­bę ne tik žmo­nėms, bet ir juo­se sly­pin­čiai pa­slap­čiai, nei­gian­čiai mū­sų lai­ ki­nu­mą“, – sa­ko vie­nas pir­mų­jų pje­sės skai­ty­to­jų ir ver­tin­to­jų poe­ tas Ro­ber­tas Ke­tu­ra­kis.

Anot R.Ke­tu­ra­kio, pje­sės kom­ po­zi­ci­ja ne­sais­to­ma įpras­to­mis tai­syk­lė­mis, per­so­na­žai lais­vai pe­ rei­na iš esa­mo­jo lai­ko erd­vės į bu­ vu­sio­jo erd­vę. „Taip at­ve­ria­ma ga­ li­my­bė žiū­ro­vui (skai­ty­to­jui), jau ži­nan­čiam, kas at­si­ti­ko tau­toms, nu­stum­toms po ti­ro­nų Sta­li­no ir Hit­le­rio gil­jo­ti­na, su­vok­ti tra­ge­di­ jos, pra­ri­ju­sios mi­li­jo­nus gy­vy­bių,

Vi­liuo­si, kad, kei­ čian­tis vi­suo­me­nės po­žiū­riui, pa­gar­biau ver­ti­nant pir­mo­jo ne­prik­lau­so­mos Lie­ tu­vos pre­zi­den­to at­ mi­ni­mą, A.Sme­to­nos pa­lai­kai ka­da nors bus su­grą­žin­ti į Lie­ tu­vą. prie­žas­tis ir pa­da­ri­nius. G.Jan­kui pa­vy­ko at­lai­ky­ti di­džiu­lį fak­to­lo­ gi­jos slė­gį ir su­telk­to blo­gio brai­ žo­mos Lie­tu­vos li­ki­mą at­skleis­ ti nuo­lat klau­siant ir įsi­klau­sant į at­sa­ky­mus – ne­jau­gi is­to­ri­jos la­ bi­rin­tuo­se ir ak­la­vie­tė­se yra vien tei­sie­ji ir ne­tei­sie­ji?“ – re­to­riš­kai klau­sia poe­tas.

„Gal­būt ši ma­no dra­ma, pa­rem­ ta dau­gy­be per­skai­ty­tų am­ži­nin­kų liu­di­ji­mų, me­mua­rų, do­ku­men­ tų, pa­ska­tins vi­suo­me­nę ati­džiau ir at­sa­kin­giau ver­tin­ti pir­mo­ jo Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pre­zi­den­ to A.Sme­to­nos el­ge­sį tra­giš­ko­mis 1940 m. bir­že­lio die­no­mis, sua­be­ jo­ti de­šimt­me­čiais bru­ka­mu nie­ki­ nan­čiu, ne­tgi ka­ri­ka­tū­riš­ku po­žiū­ riu į A.Sme­to­ną. Jo ap­si­spren­di­mas trauk­tis iš Lie­tu­vos bu­vo nu­lem­tas ne­no­ro sa­vo pa­ra­šu pa­lai­do­ti Lie­tu­ vos ne­prik­lau­so­my­bę, tai bu­vo pri­ vers­ti pa­da­ry­ti tuo­me­čiai Lat­vi­jos ir Es­ti­jos pre­zi­den­tai, – sa­ko kny­gos au­to­rius G.Jan­kus. – Vi­liuo­si, kad, kei­čian­tis vi­suo­me­nės po­žiū­riui, pa­gar­biau ver­ti­nant pir­mo­jo ne­ prik­lau­so­mos Lie­tu­vos pre­zi­den­to at­mi­ni­mą, A.Sme­to­nos pa­lai­kai ka­ da nors bus su­grą­žin­ti į Lie­tu­vą. Juk 1944 m. po tra­giš­kos žū­ties jo pa­ lai­kai Kliv­lan­do ka­pi­nė­se bu­vo pri­ glaus­ti tik lai­ki­nai, iki Lie­tu­va bus lais­va. Toks me­tas jau atė­jęs.“