2012-12-21 Kaimynai

penktADIENIS, gruodžio 21, 2012

Nr. 7

žURNALAS dienraščio PRENUMERATORIAMS

diena o n u a K

Artūro Morozovo nuotr.

Ine­sa ir du jos rus­vap­lau­kiai vai­ki­nai 4

Ma­lū­ni­nin­ko pa­ta­ri­mai ir re­cep­tai, kaip ir ką ga­min­ti, kad iš­sau­go­tu­me sa­vo svei­ka­tą.

6

Nuo ar­cha­ji­niu bū­du pa­ga­min­tų ries­tai­nių iki šiuo­lai­ki­nio žu­vies tor­to.

10

Na­tū­ra­lių me­džia­gų staigmenos, puošmenos jūsų jaukiems namams.

12

Esu laimingesnė,

nes vėl pasitikiu savo šypsena Ponia Angelė, mokytoja pensininkė: „Prieš kelerius metus įsigijau išimamą dantų protezą. Laikui bėgant protezas ėmė kelti vis daugiau rūpesčių – slidinėjo burnoje, kamavo skausmas ir nuolatiniai dantenų uždegimai. Vengiau bendrauti, nes protezas trukdė kalbėti. Nuolat baiminausi, kad protezas iškris, todėl juokdavausi tik prisidengusi burną ranka. Pasidarė sunkiau atsikąsti ir kramtyti. Jau maniau, kad jis atims iš manęs paskutinius nervus...

Pasirodo, išeitis yra! Sužinojusi apie galimybę mano turimą dantų protezą užfiksuoti burnoje, nedelsdama kreipiausi į specialistą. Procedūra pasirodė daug paprastesnė ir pigesnė, nei maniau. O svarbiausia – neskausminga. Pakako dviejų dantų implantų ir mano išimamas protezas nebeklapsi burnoje! Dabar pasitikiu savimi – galiu drąsiai bendrauti, juoktis ir mėgautis maistu. Jaučiuosi daug laimingesnė, nes grįžo pasitikėjimas savimi ir gyvenimo kokybė.“

Jūs (ar Jūsų artimieji) nešiojate įprastinius išimamus dantų protezus ir susiduriate su nepatogumais? Pasirūpinkite savo turimų protezų stabilumu ir susigrąžinkite gyvenimo kokybę!

Laukiame Jūsų odontologijos klinikoje „Pro-implant”,

K.Donelaičio g. 14-1,

Kaune.

Registracija konsultacijoms nuo 2013 m. sausio 3 d. tel. (8 37) 708 437, 8 634 09 687 arba e. paštu info@odontologas.lt.

Tarptautinė odontologijos klinika „Pro-implant” – tai medicinos naujovės, jauki aplinka, pacientų saugumas ir komfortas. Klinikoje teikiamos visos odontologijos paslaugos. Didelis dėmesys skiriamas ypatingiems klinikiniams atvejams: atliekamos sudėtingos dantų implantacijos ir kaulo priauginimo operacijos, sunkios periodonto ligos gydymos pasitelkus lazerio terapiją. Jautriems pacientams siūlomas gydymas taikant gilią sedaciją (saugus, medikamentų sukeltas sąmonės slopinimas). Yra galimybė gydytis išsimokėtinai ar apsidraudus sveikatos draudimu.

Daugiau informacijos rasite www.odontologas.lt.

Redaktorė Virginija Skučaitė

penktADIENIS, gruodžio 21, 2012

žURNALAS „KAUNO DIENoS“ PRENUMERATORIAMS

šia­me nu­me­ry­je: 4 p.

Ine­sa ir du jos rus­vap­lau­kiai vai­ki­nai

Apie tak­sus, ku­rių gim­ta­die­nis su­tam­pa su Nau­jų­jų me­tų šven­te.

6 p.

Apie spel­tą, žar­ny­no šluo­tą ir avi­žų pie­ną

Įspū­din­gas įvai­raus ma­li­mo eko­lo­giš­kų grū­dų ir kruo­pų asor­ti­men­tas kau­nie­čio P.Ja­ku­baus­ko ma­lū­ne.

9 p.

Ka­lė­dų eg­lės ir ki­tų želdinių žie­ma

Praū­žus šven­tėms, ver­ta pa­si­rū­pin­ti va­zo­ne au­gan­čia Ka­lė­dų eg­lai­te, o bai­gian­tis sau­siui – vis­ža­liais so­dy­bos au­ga­lais.

10–11 p. Prie tar­puš­ven­čio sta­lo kvie­čia ke­lios kar­tos

Nuo ar­cha­ji­niu bū­du pa­ga­min­tų ries­tai­nių iki šiuo­lai­ki­nio žu­vies tor­to.

12–13 p. Kad na­mai bū­tų jau­kūs, o do­va­nos – mie­los

Na­tū­ra­lių me­džia­gų do­va­nos, pa­puo­ša­lai mūsų namams.

14 p.

Ka­lė­das pa­ženk­li­no mir­ti­mi ir dė­kin­gu­mu

Apie ryš­kiau­sių so­viet­me­čio nu­si­kal­ti­mų trem­čių liu­dy­to­ją Da­lią Grin­ke­vi­čiū­tę.

16 p.

Kaip nu­ri­tin­ti tam­sos ak­me­nį?

Parodos, renginiai, ekskursijos tar­puš­ven­čiu ir vi­są sau­sį.

18 p.

kryžiažodis

Nr. 7

4 Kaimynai

penktADIENIS, gruodžio 21, 2012

Ine­sa ir du jos rus­vap­lau­kiai va Il­gap­lau­kiai nykš­tu­ki­niai tak­sai – aikš­tin­go, ne­prik­lau­so­mo bū­do šu­nys, ta­čiau no­rin­čių­jų juos au­gin­ti ne­ma­žė­ja. Juo­lab kad yra ir to­kių tak­sų, ku­rių gim­ta­die­nis su­tam­pa su Nau­jų­jų me­tų šven­te.

Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė

v.skucaite@kaunodiena.lt

Lin­kęs gir­tau­ti

Ak­to­rė ir re­ži­sie­rė, ne vie­nos pje­sės au­to­rė Ine­sa Pa­liu­ly­tė ir jos ma­ma – šiuo­lai­ki­nio šo­kio pra­di­nin­kė Lie­tu­vo­je Ki­ra Dau­jo­tai­tė ne­švęs­ da­vo Nau­jų­jų me­tų, nes pa­grin­di­ ne me­tų šven­te lai­kė Ka­lė­das. Vis dėl­to, kai na­muo­se prieš vie­nuo­li­ ka me­tų at­si­ra­do rus­vas nykš­tu­ki­ nis il­gas ir plo­nas kaip ma­ka­ro­nas il­gap­lau­kis tak­sas Bar­nis, o dar po ke­le­rių me­tų – jo at­ža­la Tir­lis, tra­ di­ci­jas te­ko lau­žy­ti. Mat Bar­nis at­ ka­ko į šį pa­sau­lį gruo­džio 31-ąją ir ne bet kur, o Vil­niaus na­cio­na­li­ nio ope­ros ir ba­le­to teat­ro ba­le­ri­ nos na­muo­se.

Grei­čiau­siai dėl tos prie­žas­ties, kad Bar­nis pa­sau­lį iš­vy­do po­kšint pe­tar­doms ir fe­jer­ver­kams, jis vi­ sai abe­jin­gas šiam vi­suo­me­nę apė­ mu­siam triukš­mo kvai­tu­liui – sa­vo gim­ta­die­nį šven­čia prie spe­cia­liai jam pa­deng­to „sta­lo“, ant ku­rio ran­da vi­so­kių ska­nės­tų: ža­lios jau­ tie­nos ir žu­vies, agur­ko, per­si­mo­ no, kriau­šių, obuo­lių ga­ba­liu­kų. „Bi­jau, kad jis lin­kęs ne tik sma­ gu­riau­ti, bet ir gir­tau­ti, nes la­bai mėgs­ta sal­dai­nius su ro­mu – tai pa­ste­bė­jau, kai ma­ma bu­vo li­go­ni­ nė­je, o jis su­si­ra­do ant sta­lo pa­lik­ tus sal­dai­nius. Gim­ta­die­nio pro­ga aš vis­gi pa­vai­šin­siu Bar­nį sal­dai­ niu su ro­mu“, – nu­si­juo­kė tak­so šei­mi­nin­kė Ine­sa.

Drą­sa ne­menks­ta

„Bar­nio drą­sa ne­menks­ta net ir su­ lau­kus gar­baus šu­niui am­žiaus. Jis ir da­bar mė­gi­na elg­tis su sa­vo gen­ tai­niais taip, tar­si pa­ts bū­tų įspū­

din­go dy­džio sen­ber­na­ras – gat­ vė­je drą­siai puo­la de­šimt kar­tų už sa­ve di­des­nį šu­nį, ku­ris iš nuo­sta­ bos, ži­no­ma, trau­kia­si nuo įžū­laus rus­vap­lau­kio šu­nė­ko, ku­ris, ma­ tyt, ne­tu­ri bai­mės ge­no“, – pa­sa­ ko­jo Ine­sa ir pri­pa­ži­no, kad da­bar Bar­nis el­gia­si ap­dai­riau.

Mat po su­dė­tin­gos stu­bu­ro ope­ ra­ci­jos, kai nie­kas ne­ti­kė­jo, kad šuo liks gy­vas (jį iš am­ži­nų­jų me­ džiok­lės plo­tų su­grą­ži­no ži­no­mas ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas doc. Val­das Vait­kus), Bar­niui jau ne­pa­to­gu de­ monst­ruo­ti sa­vo drą­są ir vy­riš­ku­ mą – juk kiau­rą pa­rą dė­vi saus­kel­ nes, ku­rios rei­ka­lin­gos dėl šla­pi­mo ne­lai­ky­mo. Be­je, Bar­niui pa­vo­jin­ gi kam­ba­riuo­se esan­tys slenks­čiai, to­dėl Ine­sa nu­tie­sė per juos spe­ cia­lius me­di­nius til­te­lius – sve­ čiai gal­vo­ja, kad tai ji pa­da­rė no­rė­ da­ma pa­leng­vin­ti ma­mai ju­dė­ti po na­mus, ta­čiau sen­jo­rai to­kios pa­ gal­bos dar ne­rei­kia.

ly­je ku­rį nors jam pa­ti­ku­sį obuo­lį. Šuo lo­ja tol, kol jam ne­nu­raš­kai ir ne­pa­duo­di nu­si­žiū­rė­to vai­siaus.

Pa­na­šiai Bar­nis el­gia­si pa­ste­bė­ jęs, kad pu­sė jam pa­ti­ku­sios deš­ re­lės nu­ke­lia­vo į šal­dy­tu­vą – at­ si­tū­pęs prie šal­dy­tu­vo „ver­kia“, kol ne­gau­na rei­ka­lau­ja­mos da­lies.

Bai­sų triukš­mą abu tak­sai su­ke­ lia ir prie le­syk­los lau­ke, pa­ste­bė­ ję at­skri­du­sias pa­si­stip­rin­ti zy­les ar iš­gir­dę na­muo­se du­rų skam­bu­tį ir pa­ma­tę atė­ju­sius sve­čius. Tei­sus pro­fe­so­rius Ri­čar­das Kaz­laus­kas – yra šu­nys ir yra tak­sai“, – at­si­du­ so Ine­sa.

Bar­nis at­ka­ko į šį pa­ sau­lį gruo­džio 31-ąją ir ne bet kur, o Vil­ niaus na­cio­na­li­nio ope­ros ir ba­le­to teat­ro ba­le­ri­nos na­muo­se.

Tak­sas yra tak­sas

Sens­te­lė­ju­siam Bar­niui saus­kel­nės ne­truk­do rei­ka­lau­ti iš Ine­sos sve­ čių gar­daus kąs­ne­lio ar, kaip vai­ kys­tė­je, žais­ti su gar­siai pyp­sin­čiu ne­suk­ram­to­mu par­šu Al­gir­du. Kaip ir sa­vo jau­nys­tė­je, Bar­nis nea­be­jin­ gas gra­žuo­lei kai­my­nų ka­tei Pū­kei, ku­ri jį er­zi­na tu­pė­da­ma ant tvo­ ros ra­mi kaip bel­gė ir ne­kreip­da­ ma dė­me­sio į apa­čio­je be­siar­dan­ tį šu­nė­ką. „Nei anks­čiau, nei da­bar neį­ ma­no­ma nu­mal­dy­ti ant ka­tės lo­ jan­čių tak­sų. Tuo­met tu­riu pa­si­ kvies­ti Bar­nį su Tir­liu: „Vai­ki­nai, marš na­mo“ ir už­da­ry­ti kam­ba­ry­ je. Be­je, Bar­nis ne­sus­to­da­mas lo­ja ir tuo­met, kai va­sa­rą nu­si­žiū­ri obe­

Lo­ve­la­sas: vie­na iš dau­ge­lio Bar­nio „ves­tu­vi­nių“ nuo­trau­kų. Den­dis: kai

tu klau­so­si pa­tin­kan­čios Gus­ta­vo Mah­le­rio mu­zi­kos.

Bar­nis, kai bu­vo jau­nas, su­lauk­ da­vo „nuo­ta­kų“, ku­rias šiam gra­ žuo­liui at­vež­da­vo tie­siai į na­mus.

Tad ne­nuos­ta­bu, kad vie­nas iš jo „mei­lės“ vai­sių – Tir­lis ap­si­gy­ ve­no tė­vo na­muo­se. Da­bar jie ge­ ri drau­gai. Juos sie­ja ir tai, kad šie tak­sai daž­nai su­ne­ga­luo­ja. Juk Tir­ lis, kaip ir Bar­nis, – nuo­la­ti­nis ve­ te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jo Eval­do Dir­ži­ naus­ko pa­cien­tas, nes, pa­si­ro­do, tu­ri įgim­tą šir­dies li­gą. Tad šis tak­sas ne­ga­li įsi­smar­kau­ti – grei­ tai už­dūs­ta. Be to, nors ir bū­da­ mas pen­ke­riais me­tais jau­nes­nis už Bar­nį, jau yra ne­te­kęs dau­gy­ bės dan­tų dėl pa­ro­don­to­zės ir ki­tų rim­tų prie­žas­čių.

Pa­na­šu­mai ir skir­tu­mai

Abu silp­nos svei­ka­tos

Tak­sų šei­mi­nin­kė ne­sle­pia, kad sek­ma­die­niais mėgs­ta il­giau pa­ si­le­pin­ti lo­vo­je. Kol ji iš­si­ver­da ry­ ti­nės ka­vos, Bar­nis su Tir­liu iš­bė­ ga trum­pam, nes ne­mėgs­ta šal­čio, į lauką. Grį­žę prie du­rų su­lo­ja – įleisk, Ine­sa. Ir tuoj pat sku­ba į vo­ nios kam­ba­rį, ku­ria­me jiems bus plau­na­mos le­te­nė­lės. Po šios pro­ ce­dū­ros tak­sams lei­džia­ma įsi­kur­ti šei­mi­nin­kės lo­vo­je. Jie įsi­tai­so ša­ lia sa­vo my­li­mos šei­mi­nin­kės, ku­ ri, ger­da­ma ka­vą, daž­niau­siai skai­ to laik­raš­čius, mo­ko­si vaid­mens teks­tą ar­ba pa­pras­čiau­siai vi­si kar­

Pri­si­ri­šęs: Tir­lis la­bai my­li Ki­rą Dau­jo­tai­tę – daž­nai snau­džia pa­dė­jęs gal­vą ant jos ke­lių.

Inesos Pa­liu­ly­tės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

„Nė­ra me­tų, kad šie šu­nys kuo nors ne­si­rgtų. Vi­sai kaip vai­kai, – pri­ pa­ži­no Bar­nio ir Tir­lio šei­mi­nin­ kė. – Tuo jie abu la­bai pa­na­šūs, ta­čiau ski­ria­si jų bū­das. Bar­nio el­ ge­sys ir lai­ky­se­na, ne­pai­sant jo lo­ ji­mo – gerk­les lai­do abu – yra in­ te­li­gen­tiš­kas, o štai Tir­lis yra tik­ras gud­ruo­lis, va­gi­šius ir mėgs­tan­ tis pir­mau­ti“, – aiš­ki­na šu­nų bū­ do skir­tu­mus Ine­sa.

Ji ap­gai­les­tau­ja, kad Tir­lis pa­vel­ dė­jo sa­vo tė­vo po­lin­kį gir­tau­ti – la­ bai mėgs­ta kiau­ši­ni­nį li­ke­rį. To­dėl, išė­jus sve­čiams, tau­re­lė­se ant sta­ lo ne­ga­li lik­to nė la­šo šio tak­sui pa­

ne­bi­jo van

tin­kan­čio gė­ri­mo. Juo­lab kad Tir­lis ke­lia­si nak­tį ke­lis kar­tus, re­vi­zuo­ da­mas vi­sas jam ži­no­mas na­muo­se vie­tas, ku­rio­se ga­lė­tų bū­ti ska­nės­tų ar jam pa­tin­kan­čio li­ke­rio.

Jei­gu Ine­sa pa­si­kvie­čia abu tak­ sus ant ke­lių, Tir­lis vi­sa­da pir­ mas įsi­tai­so taip, kad bū­tent jo gal­va bū­tų šei­mi­nin­kei po smak­ ru – Bar­niui pa­lie­ka­mas „apa­ti­nis aukš­tas“. Pir­mau­ja Tir­lis ir jaut­ru­ mo lenk­ty­nė­se – jei Ine­sos ma­ma su­de­juo­ja, sė­dė­da­ma ant so­fos (juk bū­na, kad kaž­ką nu­die­gia), Tir­ lis tik šast – ir tu­pi ša­lia jos, pa­ dė­jęs gal­vą ant ke­lių. Bar­nis to­kiu at­ve­ju dėl svei­ka­tos pro­ble­mų at­ si­lie­ka nuo ge­ro­kai jau­nes­nio Tir­ lio – priė­jęs prie Ine­sos ma­mos tik baks­no­ja snu­ke­liu jos ko­jas. Žo­ džiu, abu jaut­rūs ir dė­me­sin­gi. Be­ je, abu tak­sai tu­ri dar vie­ną bend­rą bruo­žą – la­bai ne­mėgs­ta bū­ti vie­ ni na­muo­se.

Tak­sų pro­tes­tas

„Kar­tą, kai su ma­ma ir duk­ra Kot­ ry­na iš­va­žia­vo­me į ma­no pa­sta­ ty­to spek­tak­lio „Liūd­nas Die­vas“ prem­je­rą, Bar­nis su Tir­liu su­ren­gė gran­dio­zi­nį pro­tes­tą – kai grį­žo­ me po spek­tak­lio, at­ro­dė, kad na­ muo­se stau­gia vil­kai. Po to te­ko il­ gai gy­dy­ti Tir­lio gerk­lų už­de­gi­mą“, – pri­si­mi­nė Ine­sa.

Paš­ne­ko­vė ne­slė­pė, kad į šį tak­ sų pro­tes­tą bu­vo at­si­žvelg­ta – jie nie­ka­da ne­pa­lie­ka­mi vie­ni na­muo­

Tu­ris­tai: abu tak­sai pa­si­tin­ka grįž­tan­čią iš dar­bo Ine­są prie kie­mo var­tų,

Kaimynai

penktADIENIS, gruodžio 21, 2012

ai­ki­nai

5

Jei­gu Ine­sa pa­si­kvie­čia abu tak­sus ant ke­lių, Tir­ lis vi­sa­da pir­mas įsi­tai­so taip, kad bū­tent jo gal­va bū­ tų šei­mi­nin­kei po smak­ru – Bar­niui pa­lie­ka­mas „apa­ti­ nis aukš­tas“.

ip ir de­ra tak­sams, nei Bar­nis, nei Tir­lis n­dens ir mie­lai lei­džia­si mau­do­mi.

se. Ine­sa ver­ti­na šį jų prie­rai­šu­mą ir at­kak­lu­mą, juo­kais va­din­da­ma Bar­nį su Tir­liu „ma­no vai­ki­nai“.

Mei­lė gy­vū­nams Ine­sai ne iš dan­gaus nu­kri­to – nuo vai­kys­ tės Pa­liu­lių na­muo­se šmi­ri­nė­jo gy­vū­nai. Mat Ine­sos tė­ve­lis bu­ vo gy­vū­nų my­lė­to­jas, to­dėl na­ muo­se gy­ve­no ir ka­čiu­kai, ir pe­ lė­da, ir triu­šiu­kas, ir jū­rų kiau­ly­tė, ir ki­tų gy­vū­nų. Be­je, Ine­sos tė­čio mei­lė gy­vū­nams bu­vo tik­rai di­de­ lė – jis žie­mą po snie­gu ieš­ko­da­vo jū­rų kiau­ly­tei žo­lės, nes so­viet­me­ čiu par­duo­tu­vė­se trū­ko pro­duk­tų ne tik žmo­nėms.

Iš­ti­ki­mi, jaut­rūs, iš­di­dūs

La­bai my­li gy­vū­nus ir Ine­sos ma­ ma, ak­to­rės se­suo ir abie­jų jų duk­ros. Tad Ine­sa net neį­si­vaiz­ duo­ja, kaip ga­li­ma iš­mes­ti na­mi­ nius gy­vū­nus į gat­vę ir pa­smerk­ ti juos kan­čiai. Bet Bar­nis, kaip ir Tir­lis, ma­tyt, tuo nė­ra tik­ri – iš­ si­pra­šę po cuk­ri­nį kau­liu­ką, jų ne­ grau­žia, o, šu­niš­kų ins­tink­tų ve­ da­mi, sku­ba į so­dą jų pa­slėp­ti juo­dai die­nai.

Gal to­kį at­sar­gų el­ge­sį jie pa­ vel­dė­jo iš Egip­to fres­ko­se ir Asi­ ri­j os ba­rel­j e­f uo­s e pa­vaiz­d uo­t ų sa­vo pro­t ė­v ių, gy­ve­n u­s ių prieš ke­l is tūks­tant­m e­č ius? Vis dėl­ to ne taip svar­bu, ko­kio se­nu­mo jų, tak­sų, šak­nys. Svar­bu, ko­kie jie yra – iš­ti­ki­mi, jaut­rūs ir kar­ tu iš­di­dūs.

Lau­ki­mas: Ine­sos na­mų kie­me vi­są gruo­dį jau­čiasi ar­tė­jan­čių Ka­lė­dų nuo­tai­ka.

Ar­tū­ro Mo­ro­zo­vo nuo­tr.

Tak­sai – lo­jan­tys in­di­vi­dua­lis­tai

įšokę į jos au­to­mo­bi­lį.

Dėl tak­sų kil­mės gin­čija­ma­si iki

Da­bar­ti­nę šu­nų iš­vaiz­dą su­kū­rė vo­

Pir­mą kar­tą da­bar­ti­nės iš­vaiz­dos

šiol. Ma­no­ma, kad tak­sų pro­tė­viai yra trum­po­mis ko­jo­mis vo­kie­čių ska­ li­kai daksb­ra­kai. Tak­sų tė­vy­ne lai­ko­ ma XV a. Vo­kie­ti­ja, ta­čiau šio ti­po šu­ nų pa­lai­kų bu­vo ap­tik­ta lai­vo lie­ka­ no­se Ita­li­jo­je pir­ma­ja­me šių lai­kų am­ žiu­je.

kie­čių šu­nų au­gin­to­jai.

tak­sas pa­vaiz­duo­tas pa­veiks­le, nu­ta­ py­ta­me 1561 m.

Tak­s ai, skir­t in­g ai nei ska­l i­k ai, nė­

ra ban­d os šu­n ys. Tai tik­r i in­d i­v i­ dua­l is­t ai, ku­r ių mo­n o­t o­n iš­k as lo­j i­ mas nė iš to­l o ne­p ri­m e­n a ska­l i­k ų ska­li­ji­mo.

Šios šu­nų veis­lės stan­dar­tas bu­vo

pa­tvir­tin­tas 1879 m., o šių šu­nų šei­mi­ nin­kų klu­bas įkur­tas 1888 m.

Il­gap­lau­kių ir šiurkš­čiap­lau­kių tak­

sų veis­lės iš­ves­tos kur kas vė­liau nei trum­pap­lau­kių. Anot ki­no­lo­gų, il­gap­ lau­kiai tak­sai bu­vo iš­ves­ti kryž­mi­nant trum­pap­lau­kius tak­sus su spa­nie­liais ir se­nai­siais vo­kie­čių vach­tel­hun­dais.

Il­gap­lau­kiai tak­sai švel­nes­ni už

trum­pap­lau­kius ir šiurkš­čiap­lau­kius, klus­nes­ni, ne­bi­jo van­dens.

6 Kaimynai

penktADIENIS, gruodžio 21, 2012

Spel­ta: ypa­tin­gi grū­dai bu­vo au­gi­na­mi dar prie­šis­to­ri­niais lai­kais.

Bur­no­tis: šį au­ga­lą au­gi­no ir ver­ti­no in­kai ir ma­jai.

Apie spel­tą, žar­ny­no šluo­tą ir avi­žų pie­ną

Tai jau tik­rai – ant­ro to­kio ma­lū­ni­nin­ko kaip kau­nie­tis Pran­ciš­kus Ja­ku­baus­kas Lie­tu­vo­je rei­kė­tų su ži­bu­riu ieš­ko­ti. Jo ma­lū­nas gar­sė­ja ne tik įspū­din­gu įvai­raus ma­li­mo eko­lo­giš­kų grū­dų ir kruo­pų asor­ti­men­tu, bet ir ma­lū­ni­nin­ko pa­ta­ri­mais ir re­ cep­tais, kaip ir ką ga­min­ti, kad iš­sau­go­tu­me sa­vo svei­ka­tą ar ją su­stip­rin­tu­me.

Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė

v.skucaite@kaunodiena.lt

Ste­buk­lai stik­li­nė­je

P.Ja­ku­baus­kas – vie­nas iš pir­mo­ sios Mais­to pra­mo­nės tech­ni­ku­ mą Kau­ne bai­gu­sių ma­lū­ni­nin­ kų lai­dos (1959 m.), dau­ge­lį me­tų drau­gau­jan­tis su svei­kos gy­ven­ se­nos pro­pa­guo­to­jais, žo­lin­čiais, far­ma­ci­nin­kais, gy­dy­to­jais. Be­je, jis ma­la mil­tus įvai­rioms ke­pyk­ loms, sa­lyk­li­nin­kams. Prak­tiš­kai vi­si jo mil­tai, iš­sky­rus pa­čius bal­ čiau­sius, yra vi­so grū­do mil­tai, t.y. ma­la­mi su luo­be­le, ku­rio­je gau­su mū­sų or­ga­niz­mui nau­din­gų me­ džia­gų. Štai pir­mi nau­din­gi pa­ta­ri­mai, ku­riuos gau­na daž­nas, už­su­kęs į P.Ja­ku­baus­ko ma­lū­ną. Ma­lū­ni­nin­ kas, jau ga­mi­nan­tis sep­ty­nių rū­šių eko­lo­giš­kų grū­dų mil­tus, pa­ta­ria bent 15 min. prieš val­gį iš­ger­ti stik­ li­nę van­dens, ku­rio­je bū­tų šaukš­ tas bent vie­nos rū­šies traiš­ky­tų grū­dų. „Šis gė­ri­mas su­ke­lia so­tu­mo jaus­mą, ge­rai va­lo žar­ny­ną. To­ kiuo­se grū­duo­se daug kal­cio ir ki­tų žmo­gaus or­ga­niz­mui svar­bių me­ džia­gų“, – ti­ki­no ma­lū­ni­nin­kas.

Pran­ciš­kaus gi­ra

P.Ja­ku­baus­kas sa­kė tu­rįs net ir ry­ žių mil­tų. Jis pa­ta­rė šei­mi­nin­kėms į per­sū­dy­tą sriu­bą dė­ti ne ža­lią bul­ vę, o ry­žių, ku­rie pui­kiai su­ge­ria drus­ką. „Ger­da­mi kas­dien stik­li­ nę van­dens su įmai­šy­tu šaukš­tu ry­žių mil­tų, po mė­ne­sio pa­ju­si­te, kad ma­žiau skau­da są­na­rius, ku­ riuo­se kau­pia­si drus­kos“, – ti­ki­no P.Ja­ku­baus­kas.

Ka­dan­gi Pran­ciš­kus ma­la įvai­rius grū­dus, net ir dai­gin­tus bei džio­ vin­tus (sa­lyk­lą), siū­lo šei­mi­nin­ kėms pa­si­ga­min­ti na­muo­se pui­kios ge­ro sko­nio svei­kos gi­ros. „Te­rei­kia tri­juo­se lit­ruo­se šil­to van­dens iš­ tir­pin­ti 200 g ru­gių sa­lyk­lo, 750 g

cuk­raus ir 30 g mie­lių. Po to įpil­ti van­dens iki 10 lit­rų.

Yra ir kvie­čių sa­lyk­lo. Kai jo įde­ da­ma, pa­vyz­džiui, į pi­cų bly­nus, jie tam­pa elas­tin­gi, lanks­tūs“, – ti­ki­ no Pran­ciš­kus.

Dribs­niai – su­plo­ti grū­dai

Paš­n e­ko­vas at­k rei­p ė dė­m e­s į į tai, kad re­tas pir­kė­jas ži­no, kas yra dribs­niai. „Tai su­plo­tas ru­ gio, kvie­čio, avi­žos grū­das. Par­ duo­t u­v ė­je pre­k iau­ja­m a dribs­ niais, ku­rie ga­mi­na­mi to­kiu bū­du – grū­dai, nu­va­lius jų lukš­tą, su­ drė­ki­na­mi, su­spau­džia­mi, iš­džio­ vi­na­mi, o aš spe­cia­lia įran­ga pa­ pras­čiau­siai traiš­kau ne­va­ly­tus ir ne­mir­ky­tus avi­žų, ru­gių, kvie­čių ir spel­tos grū­dus“, – aiš­ki­no ma­ lū­ni­nin­kas.

Be­sis­kun­džian­tie­siems su­tri­ku­ siu virš­ki­ni­mu, pil­vo pū­ti­mu, vi­du­ rių su­kie­tė­ji­mu, ma­lū­ni­nin­kas pa­ ta­ria iš va­ka­ro už­pil­ti po­rą šaukš­tų traiš­ky­tų grū­dų – dribs­nių van­de­ niu, kad per nak­tį iš­brink­tų. Ry­tą šį pa­tie­ka­lą prieš pus­ry­čius – su­ val­gy­ti.

Kvie­čių mo­ti­na spel­ta

„Spel­ta – tai lau­ki­niai kvie­čiai, iš ku­rių iš­ves­tos da­bar­ti­nių kvie­čių veis­lės. Tai stam­būs, eko­lo­giš­ki grū­dai, ku­riuo­se vi­ta­mi­nų yra dau­ giau nei mo­ti­nos pie­ne, o į kū­ną jie nei­na“, – ti­ki­no ma­lū­ni­nin­kas.

Ar­cheo­lo­gų duo­me­ni­mis, spel­ta bu­vo ži­no­ma dar ak­mens am­žiu­je.

Ro­mos im­pe­ri­jos lai­kais šie kvie­čiai Eu­ro­po­je bu­vo pa­pli­tę net iki Pie­ tų Šve­di­jos.

Spel­tos grū­dus nuo li­gų, ken­kė­jų ir drėg­mės pra­ra­di­mo sau­go žvy­ nai. Nuos­ta­bu tai, kad iki šiol šių kvie­čių nie­kam ne­pa­vy­ko mo­di­fi­ kuo­ti. Ypa­tin­gi jie ir tuo, kad ne­ pa­ken­čia mi­ne­ra­li­nių trą­šų ir to­dėl au­gi­na­mi ne­di­de­liuo­se plo­tuo­se.

Tei­gia­ma, kad spel­ta po Čer­no­by­ lio ato­mi­nės elekt­ri­nės ka­tast­ro­fos

bu­vo vie­nin­te­lė kul­tū­ra, ne­pa­veik­ ta ra­dia­ci­jos. „Spel­tos grū­dai – tur­tin­gas vi­ ta­mi­nų aruo­das. Vi­ta­mi­nų ap­stu vi­suo­se grū­do sluoks­niuo­se ir ap­ val­ka­le. Tai reiš­kia, kad vi­sos mais­ tin­gos me­džia­gos iš­lie­ka net ir la­ bai smul­kiai su­mal­tuo­se mil­tuo­se, ku­rie, be­je, yra pi­kan­tiš­ko rie­šu­tų sko­nio. Šie lau­ki­niai grū­dai la­bai tin­ka die­ti­nei mi­ty­bai.

Spel­ta tu­ri gli­ti­mo dau­giau nei pa­pras­ti kvie­čiai, ta­čiau šių ne­pap­ ras­tų grū­dų gli­ti­mo struk­tū­ra yra vi­siš­kai ki­to­kia. Ty­ri­mais nu­sta­ ty­ta, kad spel­tos gli­ti­mas re­tai ka­ da su­ke­lia aler­gi­nių reak­ci­jų žmo­ nėms, jaut­riems ki­tų veis­lių kvie­čių gli­ti­mui“, – aiš­ki­no Pran­ciš­kus.

Avi­žų pie­nas 1 da­lis avi­žų sė­le­nų su kruo­pe­

ly­tė­mis,

Pas­ta­ba: anot P.Ja­ku­baus­ko, vi­sas 6 da­lys ver­dan­čio van­dens.

Užp­l i­k y­t i, pa­lai­k y­t i 3–4 va­lan­das šil­tai, nu­koš­ti. Ger­ti šil­tą gė­ri­mą, pa­ sal­din­tą pa­gal sko­n į cuk­ru­mi ar­ba me­du­m i. Pa­tar­t i­na pa­ska­n in­t i cit­ ri­nos grie­ž i­nė­l iu ar traiš­k y­to­m is span­guo­lė­mis.

Ne­min­ko­mos na­mi­nė 1 kg ru­pių ru­gi­nių mil­tų – treč­

da­lis jų ga­li bū­ti spel­tos mil­tai, o li­ku­sie­ji – traiš­ky­ti grū­dai, 1 l šil­to van­dens,

Rai­dės ir skai­čiai

0,5 stik­li­nės cuk­raus, 1 šaukš­te­lis drus­kos,

Žar­ny­no šluo­ta

Anot ma­lū­ni­nin­ko, svei­kiau­sios bet ku­rio grū­do da­lys – sė­le­nos ir ge­ma­lai. Sė­le­nos – luo­be­lės, ku­ rios lie­ka su­ma­lus grū­dus. Jo­se gau­su ne tik įvai­riau­sių vi­ta­mi­nų, bet ir bio­lo­giš­kai veik­lių skai­du­li­ nių bei mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų. Sė­ le­nų skai­du­li­nės me­džia­gos ska­ti­na žar­ny­no pe­ris­tal­ti­ką ir tuš­ti­ni­mą­si.

Jo­se gau­su ląs­te­lie­nos, ku­ri ge­ri­na virš­ki­ni­mą, ne­lei­džia kaup­tis rie­ ba­lams, ma­ži­na cho­les­te­ro­lio kon­ cent­ra­ci­ją krau­jy­je.

Mais­ti­nės sė­le­nos dėl sa­vo itin efek­ty­vaus po­vei­kio ir liau­dies, ir me­di­ci­nos ter­mi­no­lo­gi­jo­je yra va­ di­na­mos žar­ny­no šluo­ta. Jos pa­ de­da iš or­ga­niz­mo pa­ša­lin­ti tok­si­ nus. Sė­le­nos ga­na grei­tai iš­brinks­ta skran­dy­je ir su­tei­kia so­tu­mo jaus­ mą, to­dėl jas nau­din­ga val­gy­ ti ser­gan­tie­siems cuk­ra­li­ge ar tu­ rin­tie­siems ant­svo­rio. Ge­riau­sia iš­brin­kin­ti van­de­ny­je ir dė­ti į įvai­ rias sriu­bas, gar­ny­rus, ko­šes. Jos ga­li bū­ti var­to­ja­mos ir su jo­gur­ tu, pa­su­ko­mis, vai­sių ar dar­žo­vių sul­ti­mis, įmai­šant ke­lis ar­ba­ti­nius šaukš­te­lius į stik­li­nę pa­si­rink­to gė­ ri­mo.

„At­si­me­nu, gal prieš 12 me­t ų bu­ vau pa­k vies­tas į Mo­ters užim­t u­ mo cent­rą Kau­ne. Tuo­met mo­te­ rims sa­kiau: kep­ki­te na­muo­se svei­ ką duo­ną iš ru­pių mil­tų. Be­je, skai­ čiai ant mil­t ų pa­ke­l io ša­l ia pa­va­ di­n i­mo reiš­k ia pro­duk­to ko­k y­b ę ir ver­tę svei­ka­tai. Tiks­l iau sa­kant, tai ro­do, kiek kar­t ų prieš ma­l i­mą mil­tai bu­vo va­lo­m i ir/ar lu­pa­m i.

Pa­v yz­d žiui, skai­čiai 550 ar 1 600 – kuo skai­čius di­des­n is, tuo mil­tai bus tam­ses­ni ir ru­pes­ni“, – aiš­k i­no ma­lū­ni­nin­kas.

kmy­nų, sau­lėg­rą­žų ir ki­tų pa­gar­dų

pa­gal sko­nį.

Su­mai­š y­t i mil­t us di­des­n ia­me in­ de. Ki­ta­me in­de į lit­rą šil­to van­dens su­pil­t i 0,5 stik­l i­nės cuk­raus, drus­ kos, rau­gą. Ge­rai iš­mai­šy­ti ir su­pil­ti į mil­tus. Vėl vis­ką iš­mai­šy­ti me­di­niu

Di­d žio­s ios rai­dės A, B, C, D, E, F, G ant pa­ke­l io by­lo­ja apie gli­t i­mo kie­ kį. Gli­t i­m as – tai bal­t y­mų komp­ lek­s as, ku­r is lei­d žia teš­l ai ge­r ai kil­t i. Ver­t a at­s i­m in­t i, kad pli­k y­t ai ar mie­l i­nei teš­l ai rei­k ia, kad gli­t i­ mo in­dek­s as bū­t ų kuo di­des­n is (A ar B), o ke­pi­n iams iš tra­pios ar bisk­v i­t i­nės teš­los tin­k a ir ma­žes­ nio gli­t i­mo mil­t ai, pa­ž y­mė­t i C ar D rai­dė­m is.

Ma­lū­n i­n in­kas per­spė­jo – duo­na bus ska­n i, jei kep­si­me ją su mei­le ir bū­si­me kant­r ūs.

Mar­gai­nis: šio žai­biš­kai po­pu­lia­rė­jan

po­vei­kį ke­pe­nų veik­lai.

Kaimynai

penktADIENIS, gruodžio 21, 2012

7

Žir­nių mil­tų deš­ra

405

„Štai ir žir­nius ma­lu – iš to­kių mil­tų leng­va ska­nią deš­rą (šla­pian­kę) pa­ ga­min­ti – tai ve­ge­ta­riš­ka deš­ra be mė­sos“, – ti­ki­no ma­lū­ni­nin­kas, pa­ siūlęs receptą susirasti internete.

skaičiumi

Mi­nė­tai deš­rai pa­ga­min­ti rei­kės: 1 stik­li­nė žir­nių mil­tų,

žymimi patys balčiausi kvietiniai miltai.

1 stik­li­nė šal­to van­dens, prie­sko­nių: ket­vir­ta­da­lio mal­to

mus­ka­to rie­šu­to, ka­lend­rų, drus­ kos, pi­pi­rų, spal­vai su­teik­ti, pa­vyz­džiui, pa­

pri­kų mil­te­lių, tru­pu­tis kep­to svo­gū­no ir čes­na­ko, 1/4 stik­li­nės alie­jaus.

Puo­de už­kais­ti stik­li­nę van­dens, o du­be­ny­je su­mai­šy­ti vi­sas su­de­da­mą­ sias da­lis. Jas su­pil­ti į ver­dan­tį van­de­ nį ir stro­piai mai­šy­ti, kol už­virs ir pra­ dės tirš­tė­ti. Tuo­met tu­ri­nį su­pil­ti į no­ ri­mos for­mos in­dą, at­vė­sin­ti ir pa­dė­ti į šal­dy­tu­vą. Ši deš­ra su­muš­ti­niams tik­ rai tiks. Pran­ciš­kus ke­pa na­muo­se ir bly­nus iš žir­nių mil­tų, treč­da­lį jų įmai­ šy­da­mas į kvie­ti­nius mil­tus.

Pran­ciš­kaus ap­ke­pas „Mėgs­tu grei­tai pa­ga­mi­na­mą ap­ke­ pą. Su­mai­šau įkai­tu­sio­je kep­tu­vė­je 100 g svies­to ir 100 g žir­nių mil­tų. Šią ko­šę kai­ti­nu ant silp­nos ug­nies apie 20 min. Po to įde­du smul­kin­tų laz­dy­nų rie­šu­tų ar­ba ra­zi­nų, po­rą šaukš­te­lių cuk­raus ir su­pi­lu vis­ką į plokš­čią in­dą, at­vė­si­nu. Svei­kas ir ska­nus pa­tie­ka­las pa­ruoš­tas“, – ne­ slė­pė sa­vo pa­tir­ties ma­lū­ni­nin­kas.

ge­riau­sias sa­vo sa­vy­bes mil­tai iš­lai­ko maž­daug tik mė­ne­sį, ru­paus ma­li­mo – ge­ro­kai il­giau.

s duo­nos re­cep­tas šaukš­tu, kad ne­l ik­tų sau­sų mil­tų, o teš­la ne­k ris­tų nuo šaukš­to. Tuo­met 2–3 val­go­mus šaukš­tus ma­sės ati­dė­ ti ki­tam kar­tui.

Ke­pi­mo for­mą pa­tep­ti rie­ba­lais, pa­ bars­t y­t i ru­g i­n iais mil­tais, su­k rės­t i ma­sę (ji ne­ga­l i užim­ti dau­g iau kaip 2/3 ke­pi­mo for­mos) ir šla­pia ran­ka pa­ly­g in­t i pa­v ir­šių, už­deng­t i dro­bi­ niu rankš­luos­čiu taip, kad pa­k i­lu­si teš­la jo ne­siek­t ų. Pa­l ik­t i šil­tai 6–12 val. pa­kil­ti. Pa­ki­lu­sią teš­lą dė­ti į šal­tą or­kai­tę, nu­sta­čius 180 laips­n ių (vir­ šus ir apa­čia). Kep­ti 1.15–1.30 val.

Rau­go re­cep­tas

Me­nan­tys in­kus bur­no­čiai

1 stik­li­nė vi­so grū­do ru­gi­nių mil­tų,

Anot ma­lū­ni­nin­ko, moks­li­nin­kai yra nu­sta­tę, kad bur­no­čius prieš 8 tūkst. me­t ų au­g i­no in­kai ir ma­jai. Bur­no­ čių sėk­lo­se itin gau­su kal­cio, fos­fo­ro ir ge­le­ž ies, ge­ros ko­k y­bės bal­ty­mų.

Kaip ir spel­tos grū­dai, bur­no­čių sėk­ los kve­pia rie­šu­tais. Jos val­go­mos vir­tos, skru­d in­tos, ga­l i bū­t i traiš­ko­ mos ar ma­la­mos į mil­tus.

2 kiau­ši­niai,

Ba­na­nų ir bur­no­čių duo­na su rie­šu­tais

stik­li­nė su­smul­kin­tų rie­šu­tų.

1 stik­li­nė van­dens.

Mil­t us ir kam­ba­r io tem­pe­ra­t ū­ros van­de­n į mai­šy­ti, kol taps grie­ti­nės tirš­tu­mo. In­dą už­deng­t i na­t ū­ra­l iu au­d i­n iu ir pa­dė­t i šil­tai (maž­daug 25 laips­nių ši­lu­mo­je) trims pa­roms.

Neuž­mirš­ti kas­dien pa­mai­šy­ti. Ge­ rai iš­r ū­g u­si ma­sė su­skys­tė­ja, jo­je su­si­da­ro bur­bu­liu­k ų, sklin­da švel­ nus rau­g o kva­pas.

0,5 stik­li­nės bur­no­čių mil­tų, ar­ba­ti­nis šaukš­te­lis so­dos (ge­sin­

Išė­mus duo­ną, ją bū­t i­nai pa­l ik­t i at­ vės­ti dviem va­lan­doms.

n­čio au­ga­lo sėk­los tu­ri di­de­lį tei­gia­mą

1,5 stik­li­nės kvie­ti­nių mil­tų,

tos grie­ti­ne),

0,5 stik­li­nės tir­pin­to svies­to, 0,5 stik­li­nės at­šil­dy­to me­daus, šaukš­te­lis va­ni­lės,

Ma­lū­ne ma­la­mos ir gri­kių kruo­pos.

Smul­kiai su­mal­tas ir ge­rai iš­si­jo­tas mal­tas gri­kių kruo­pas, t.y. ma­nus, no­riai var­to­ja jau­nos ma­mos, sa­ vo ma­žy­liams vir­da­mos gri­kių ma­ nų ko­šę. Be to, jei pa­ki­lo skran­džio rūgš­tin­gu­mas, Pran­ciš­kus pa­ta­ria su­kram­ty­ti šaukš­tą gri­kių kruo­pų – tei­gia­mas po­vei­kis ga­ran­tuo­tas. Ne­ se­niai jis iš­gir­do per ra­di­ją, kad gri­ kių mil­tai ma­ži­na cho­les­te­ro­lio kie­ kį krau­jy­je. Rei­kė­tų šaukš­tą to­kių mil­tų iš­ger­ti su stik­li­ne van­dens.

Čir­vi­niai bly­nai

stik­li­nė pla­kik­liu su­plak­tų ba­na­

nų,

Su­mai­šy­t i abie­jų rū­šių mil­tus ir so­ dą. Išp­lak­ti kiau­ši­nius, me­dų ir svies­ tą. Iš­mai­šy­ti mil­tus su ba­na­nų piu­rė bei vi­sais ki­tais pro­duk­tais iki vien­ ti­sos ma­sės. Po to įmai­šy­ti rie­šu­tus.

Kep­ti apie va­lan­dą 175 laips­nių tem­ pe­ra­tū­ro­je.

Dar vie­ną svei­kos gy­ven­se­nos pro­ pa­guo­to­jo mėgs­ta­mą pa­tie­ka­lą – kvie­ti­nių ru­paus ma­li­mo vi­so grū­do mil­tų čir­vi­nius bly­nus no­riai ke­pa jo anū­kė Ju­li­ta. Štai re­cep­tas (ma­ta­vi­ mo vie­ne­tas puo­de­lis = 250 ml).

1/2 puo­de­lio ru­paus ma­li­mo vi­so

grū­do kvie­ti­nių mil­tų, 2 šaukš­tai skru­din­tų kvie­ti­nių sė­

le­nų, 2 šaukš­tai ru­do­jo cuk­raus, pu­sant­ro šaukš­te­lio ke­pi­mo mil­

te­lių, pu­sė (ar ma­žiau) šaukš­te­lio

drus­kos, pu­sant­ro puo­de­lio pie­no (ga­li

bū­ti ir lie­sas), ket­vir­tis puo­de­lio rap­sų ar sau­

lėg­rą­žų alie­jaus, 1 kiau­ši­nis.

Na­tū­ra­lūs: štai taip at­ro­do iš var­pų iš­lukš­ten­ti spel­tos grū­dai.

And­riaus Alek­sand­ra­vi­čiaus nuo­tr.

Nes­le­pia: ma­lū­ne ga­li­ma pa­ma­ty­ti

dau­gy­bę pro­duk­ci­jos pa­vyz­džių.

Du­b e­ny­j e su­mai­š y­t i mil­t us, sė­ le­nas, cuk­r ų, ke­pi­mo mil­te­l ius ir drus­ką. Ki­ta­me du­be­ny­je iš­plak­ ti pie­ną, alie­jų, kiau­ši­n į ir šį mi­ši­n į įmai­šy­ti į sau­sas su­de­da­mą­sias da­ lis. Mai­šy­ti, kol ne­liks sau­sų mil­tų, bet ne­p er­s is­teng­t i (ne­p er­mai­š y­ ti). Kep­t i įkai­t in­to­je čir­vi­nių bly­nų kep­t u­vė­je ar gi­l io­je vaf­l i­nė­je. Val­ gy­ti ga­li­ma ir šil­tus, ir šal­tus. Tin­ka pa­tiek­ti su mėgs­ta­mu jo­gur­tu.

Kaimynai

penktADIENIS, gruodžio 21, 2012

9

Praū­žus šven­tėms, ver­ta pa­si­rū­pin­ ti va­zo­ne au­gan­ čia Ka­lė­dų eg­lai­te, o bai­gian­tis sau­siui – vis­ža­liais so­dy­bos au­ga­lais.

5-7 cm

pla­tes­nio ir aukš­tes­nio va­zo­no su uni­ver­sa­lia že­me reikės iš už­sie­ nio at­vež­tam spyg­liuo­čiui pavasarį, neuž­mirš­tant įreng­ti dug­ne dre­na­žą.

Pa­tik­rin­ta: pa­ti pa­ti­ki­miau­sia vie­ta to­kiai Ka­lė­dų eg­lai­tei žie­mo­ti dau­gia­bu­čia­me na­me – įstik­lin­tas ne­šil­do­mas bal­ko­nas.

Ka­lė­dų eg­lės ir ki­tų želdinių žie­ma Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė

v.skucaite@kaunodiena.lt

Rei­ka­lau­ja vė­sos

Iki šiol pre­kiau­ja­ma vie­na iš Ka­lė­ dų puoš­me­nų – dirb­ti­niu šerkš­nu api­purkš­tais spyg­liuo­čiais. Jie daž­ niau­siai au­ga va­zo­nė­liuo­se su dur­ pė­mis, ku­rios mū­sų bu­tuo­se grei­tai iš­džiūs­ta, tad mi­nė­tus spyg­liuo­čius rei­kia ati­džiai lais­ty­ti – že­mė va­ zo­nė­ly­je tu­ri bū­ti nuo­lat drėg­na.

La­bai svar­bu ne tik ne­per­džio­vin­ti že­mės va­zo­ne, bet ir ne­lai­ky­ti van­ dens pa­dėk­le.

Va­zo­nė­liuo­se au­gan­tys spyg­liuo­ čiai ne­mėgs­ta tie­sio­gi­nių sau­lės spin­du­lių ir šil­to kam­ba­rio oro. Tad juos reik­tų lai­ky­ti vė­sio­je ir ne­sau­lė­ to­je vie­to­je, pa­vyz­džiui, ant šiau­ri­ nės pa­lan­gės. Ne­si­lai­kant šių rei­ka­ la­vi­mų, au­ga­lai pra­dės gels­ti, vys­ti.

Jei par­duo­tu­vė­je nu­si­pir­ko­te iš už­sie­nio at­vež­tą va­zo­nė­ly­je spyg­ liuo­tį, jį pa­va­sa­rį (ge­gu­žę) rei­ kės per­so­din­ti į 5–7 cm pla­tes­nį ir aukš­tes­nį va­zo­ną su uni­ver­sa­lia že­me, neuž­mirš­tant įreng­ti dug­ ne dre­na­žą. Per­so­din­tus au­ga­lus, nu­si­sto­vė­jus šil­tiems orams, rei­ kės iš­neš­ti į lau­ką, ta­čiau ne­va­lia jų pa­lik­ti sau­lės ato­kai­to­je, nes au­ga­ lų spyg­liu­kai ap­degs. „Pa­va­sa­rį per­so­din­tie­ji spyg­liuo­ čiai iš pra­džių lai­ko­mi pu­siau pa­vė­ sin­go­je vie­to­je. Ga­li­ma juos pa­so­ din­ti į dir­vą, ta­čiau nė­ra ga­ran­ti­jos, kad jie ge­rai pri­gis ir per­žie­mos.

Sau­giau juos au­gin­ti va­zo­nuo­se, o ru­de­nį vėl at­si­neš­ti į kam­ba­rį. Be­ je, gra­žuo­lį ki­pa­ri­są ga­li­ma au­gin­ ti kam­ba­ry­je iš­ti­sus me­tus“, – yra pa­ste­bė­ju­si VDU Kau­no bo­ta­ni­kos so­do oran­že­ri­jos ve­dė­ja dr. Ju­di­ta Var­ku­le­vi­čie­nė.

Gel­bė­ki­me nuo „šerkš­no“

Po Ka­lė­dų spyg­liuo­čius (pa­vyz­ džiui, ka­da­gius, ki­pa­ri­sus ar­ba tu­ jas), jei jie bu­vo api­purkš­ti „šerkš­ nu“, rei­kės gel­bė­ti nuo to­kios puoš­me­nos – kruopš­čiai nu­plau­ti šil­tu du­šu. Mat lip­nus „šerkš­nas“ už­kem­ša spyg­liuo­čio po­ras ir ne­ lei­džia au­ga­lui kvė­puo­ti.

Žie­mo­jo prieš­kam­ba­ry­je

Iš sa­vo pa­tir­ties ga­liu pri­dur­ti, kad ne­su­dė­tin­ga žie­mą au­gin­ti va­zo­nė­ ly­je vie­ti­nę Ka­lė­dų eg­lu­tę. To­kią bu­ vau ga­vu­si prieš ke­le­rius me­tus iš Dub­ra­vos me­de­ly­no. Po Tri­jų ka­ra­lių iš­ne­šiau va­zo­nė­lį iš kam­ba­rio į vė­sų prieš­kam­ba­rį su lan­gu du­ry­se (ga­li­

Pap­ras­ta: pie­ti­nė­je ar ry­ti­nė­je so­dy­bos pu­sė­je au­gan­čius ne­

di­de­lius ro­do­dend­rus nuo sau­lės ge­rai ap­sau­go eg­li­ša­kės.

Va­le­ri­jos Ba­ro­nie­nės nuo­tr.

ma nu­neš­ti ir į švie­sų, bet vė­sų rū­sį).

Prieš­kam­ba­ry­je lai­kiau ir ret­sy­ kiais pa­lais­ty­da­vau eg­lai­tę iki ko­vo pa­bai­gos, o pa­skui vis iš­neš­da­vau į lau­ką ir pa­sta­ty­da­vau ne­tie­sio­gi­ niuo­se sau­lės spin­du­liuo­se. Pa­va­ sa­rį, kai so­di­na­mi me­de­liai, eg­lai­tę pa­so­di­nau į pu­siau sau­lė­tą nuo­la­ti­nę au­gi­mo vie­tą. Ir ji pui­kiai pri­gi­jo.

Pa­sak dend­ro­lo­gės Va­le­ri­jos Ba­ ro­nie­nės, per­kant eg­lai­tę va­zo­nė­ ly­je rei­kė­tų pa­si­do­mė­ti, ko­kiu tiks­ lu ji bu­vo so­din­ta – ar tik tam, kad ža­liuo­tų per šven­tes, ar ir tam, kad ją bū­tų ga­li­ma pa­va­sa­rį pa­so­din­ti į dir­vą. Nuo at­sa­ky­mo pri­klau­sys eg­lai­tės prie­žiū­ra ir li­ki­mas.

Ne­ti­kė­tu­mų lauk pa­va­sa­rį

Va­zo­nė­liuo­se au­gan­ tys spyg­liuo­čiai ne­ mėgs­ta tie­sio­gi­nių sau­lės spin­du­lių ir šil­to kam­ba­rio oro.

Tu­rė­tų pa­si­sek­ti

Ne­tu­rint vė­saus rū­sio, o tik neįs­tik­ lin­tą bal­ko­ną, ga­li­ma pa­mė­gin­ti ap­ vy­nio­ti va­zo­ną, pa­vyz­džiui, se­na ag­ rop­lė­ve­le, su­sluoks­niuo­ta dau­ge­liu sluoks­nių, o jos pa­vir­šių dar ap­sau­ go­ti se­na po­lie­ti­le­no plė­ve­le ar ki­ ta ne­perš­lam­pa­ma me­džia­ga. Tuo­ met ap­riš­ti ap­vy­nio­to va­zo­no vir­šų ir apa­čią vir­vu­te – eg­lai­tės šak­nys tik­ rai ne­nu­šals. Taip pa­ruoš­ta ir iš­neš­ ta į ne­sau­lė­tą bal­ko­ną eg­lai­tė tu­rė­tų sėk­min­gai su­lauk­ti pa­va­sa­rio.

Jei žie­ma bus šal­ta ir il­gai lai­ky­ sis įša­las, o anks­ty­vą pa­va­sa­rį bus kait­rių ir sau­lė­tų die­nų, vis­ža­lių au­ga­lų šak­nys ne­ga­lės paim­ti iš dir­vos van­dens, nes bus dar įša­ lu­sios, o au­ga­las jau ga­rins van­ dens li­ku­čius per la­pus. Štai to­kį au­ga­lą leng­vai nu­de­gi­na sau­lė. Dėl šios prie­žas­ties pa­gels, pa­vyz­džiui, buks­me­džiai. Tie­sa, jie pa­gels ge­ ro­kai vė­liau ir su­glu­mins tuos, ku­ rie ne­ži­no tik­ro­sios to­kios spal­vų kai­tos prie­žas­ties (pa­gel­to ne nuo šal­čio, o nuo sau­lės). Šio ne­ma­lo­nu­mo ga­li­ma iš­veng­ ti sau­sio pa­bai­go­je ar va­sa­rio pra­ džio­je pri­den­gus buks­me­džius eg­li­ša­kė­mis ar­ba ap­gau­bus juos se­ no­mis nai­lo­ni­nė­mis ar kap­ro­ni­nė­ mis užuo­lai­do­mis ir pan.

Anot dend­ro­lo­gės Va­le­ri­jos Ba­ ro­nie­nės, pa­va­sa­rį nu­ru­da­vu­sias

Pa­ti­ki­mai: štai kaip pra­ver­čia ap­sau­gai nuo sau­lės po­vei­

kio ag­rop­lė­ve­lė, ta­pu­si prie­dan­ga vis­ža­liam au­ga­lui.

And­riaus Alek­sand­ra­vi­čiaus nuo­tr.

Lou­so­no pus­ki­pa­ri­sio ša­kas rei­kia nu­kirp­ti. Be­je, jei pa­gel­to ar pa­ru­ do vi­sas buks­me­dis, jis jau ir neat­ si­gaus.

Ap­sau­ga nuo sau­lės

Ver­ta įsi­dė­mė­ti dend­ro­lo­gės pa­ta­ ri­mus – sau­sio pa­bai­go­je ar va­sa­rio pra­džio­je rei­kė­tų pri­deng­ti iš pie­ti­ nės ir ry­ti­nės pu­sių ne tik buks­me­ džius, bet ir pus­ki­pa­ri­sius, kuk­me­ džius, For­tū­no ožekš­nius, ge­be­nes, bu­gie­nius, lau­ra­vyš­nes, rau­gerš­ kius, ma­ho­ni­jas ir ki­tus pa­na­šius, o ypač – jau­nus au­ga­lus. Taip pat rei­kia ap­sau­go­ti nuo sau­lės pie­ti­ nė­je ar ry­ti­nė­je so­dy­bos pu­sė­je au­ gan­čius ro­do­dend­rus.

Anot V.Ba­ro­nie­nės, nuo sau­lės ap­sau­gos ne tik eg­li­ša­kės, bet ir ke­ lios ei­lės tink­li­nio au­di­nio (pa­vyz­ džiui, skir­to dar­žo­vėms pa­kuo­ti).

Tiks ir mi­nė­tos se­nos užuo­lai­dos, bal­ta ag­rop­lė­ve­lė, specialūs maišai, kurių galima įsigyti specializuoto­ se parduotuvėse. Pui­kia prie­dan­ga nuo sau­lės ga­li tap­ti se­na šilt­na­mio po­lie­ti­le­no plė­ve­lė, pri­tvir­tin­ta prie tri­jų pus­lan­kiu apie au­ga­lą iš­ dės­ty­tų kuo­liu­kų. To­kia prie­dan­ga sta­to­ma prie au­ga­lo iš pie­tų ir ry­ tų pu­sės.

Pa­ta­ri­mas: api­purkš­tą „šerkš­nu“ vis­ža­lį au­ga­lė­lį spe­cia­lis­

tai pa­ta­ria po Tri­jų ka­ra­lių nu­plau­ti šil­tu van­de­niu, kad ža­ lio­ji puoš­me­na ga­lė­tų kvė­puo­ti.

10 Kaimynai

penktADIENIS, gruodžio 21, 2012

Prie tar­puš­ven­čio sta­lo

Nuo ar­cha­ji­niu bū­ du pa­ga­min­tų ries­ tai­nių iki šiuo­lai­ki­ nio žu­vies tor­to – to­kia bu­vo mar­ga įvai­riau­sių pa­tie­ka­ lų py­nė, ste­bi­nu­si tra­di­ci­nio kon­kur­so „Šei­mi­nin­kių šei­mi­ nin­kė“ Kau­ne sve­ čius ir pa­čius da­ly­ vius sa­vo ori­gi­na­ lia re­cep­tū­ra.

Iš­ra­din­giau­sie­ji: kon­kur­se bu­vo pa­gerb­ta vi­sa Al­do­nos Šir­mu­lie­nės šei­ma.

II

vietą

nuspręsta skirti G.Vo­sy­lie­nei už įspū­din­ go gro­žio eko­lo­giš­kus le­di­nu­kus ir py­ra­gą „Ru­dens krai­tė“.

Pa­ly­da: Gri­tai Vo­sy­lie­nei su­kan­tis vir­tu­vė­je, no­ Pa­se­kė­jos: „Pie­nės“ dar­že­lio ma­žo­sioms šei­mi­nin­kėms – ries­tai­nių ga­min­to­joms – di­ri­ga­vo

riai tal­ki­na anū­kai Pat­ri­kas ir Ga­bi­ja.

Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė

v.skucaite@kaunodiena.lt

Gar­sė­ja ir sve­tur

Au­to­ri­te­tin­ga ko­mi­si­ja, ku­rią į kon­kur­są su­kvie­tė Kau­no jung­ ti­nis svei­ka­tos klu­bas, džiau­gė­ si, kad dau­gu­ma šio jau tra­di­ci­nio kon­kur­so da­ly­vių – moks­lei­viai ir net dar­že­lių auk­lė­ti­niai. „Tai šau­nu, kad to­kia­me kon­ kur­se da­ly­vau­ja vai­kai. Va­di­na­si, Lie­tu­va gy­va. Ir gy­vuos dar il­gai, nes pla­čiai gar­sė­ja pui­kio­mis šei­ mi­nin­kė­mis, ge­ban­čio­mis pa­ga­ min­ti svei­ką ir ska­nų mais­tą. Esu

tik­ras, tuo gar­sės ir atei­ty­je, nes ga­min­ti svei­kus ir la­bai ska­nius pa­tie­ka­lus mo­ko sa­vo vai­kus“, – tvir­ti­no Išei­vi­jos idė­jų cent­ro di­ rek­to­rius Ri­man­tas Dai­ly­do­nis, ap­si­lan­kęs šio­je uni­ka­lio­je pa­tie­ ka­lų pra­sme pa­ro­do­je, ku­rio­je pa­ teik­tų pa­tie­ka­lų re­cep­tai pra­vers tar­puš­ven­čiu.

Svei­ka­tos klu­bo na­riai su kvies­ti­ ne ko­mi­si­ja po il­gų gin­čų nu­spren­ dė Šei­mi­nin­kių šei­mi­nin­kės ti­tu­lą šį kar­tą skir­ti Al­do­nai Šir­mu­lie­nei, at­vy­ku­siai į kon­kur­są su vi­sa šei­ma ir itin ori­gi­na­liais pa­tie­ka­lais. Pa­ tei­kia­me kai ku­riuos iš jų.

Ri­ta Pūt­vie­nė (de­ši­nė­je) su ko­le­gė­mis.

Sa­lie­rų sal­dai­niai

Rau­gin­tos pu­pos

Avi­žų pie­nas

Džio­v in­tas mo­l iū­go žie­ve­les su­ mal­ti ka­va­ma­le, džio­vin­tus sa­lie­rų la­pus – mės­ma­le. Pro­duk­tų pro­por­ ci­jas ga­li­ma pa­rink­ti pa­gal sko­n į – jei bus dau­giau mo­liū­go, sal­dai­niai bus švel­nes­ni, jei dau­giau sa­lie­rų – pi­kan­tiš­kes­ni. Su­mal­tus pro­duk­tus su­mai­šy­ti su to­kiu kie­kiu pa­šil­dy­to me­daus, kad iš gau­tos ma­sės ga­lė­ tu­me for­muo­ti sal­dai­nius. Šiek tiek pa­sto­vė­ję jie dar la­biau su­kie­tė­ja. Šį re­cep­tą skai­ty­to­jams siū­lo A.Šir­mu­ lie­nės vy­ras Vir­gi­ni­jus.

Pu­pas su ankš­ti­mis nu­plau­ti, su­dė­ti į puo­dy­nę ar ema­liuo­tą puo­dą, už­ pil­t i van­de­n iu (vie­nam lit­r ui van­ dens – vie­nas šaukš­tas drus­kos). Ga­l i­ma įdė­ ti ir šaukš­te­l į cuk­raus.

Pa­l ik­t i vė­s io­j e pa­t al­p o­j e, kol įrūgs. Nau­do­ ti kaip gar­ ny­rą.

Puo­de­lį švie­žiai su­mal­ tų vi­so grū­do (ru­paus ma­l i­mo) avi­ž ų mil­t ų (ge­r iau­s ia nu­s i­ pirk­t i pas ma­lū­ ni­n in­ką) už­pli­k y­ ti 2–3 lit­rais ver­dan­ čio van­dens ir pa­lik­ti pri­si­trauk­ti. Tuo­met iš­ mai­šy­t i elekt­r i­n iu smul­ kin­t u­v u, pa­ska­n in­t i šal­t a­ lan­k ių ty­re ir me­du­m i. Anot A.Šir­mu­l ie­nės, šį la­bai svei­ką gė­ri­mą itin mėgs­ta vai­kai.

Kaimynai

penktADIENIS, gruodžio 21, 2012

11

kvie­čia ke­lios kar­tos Es­te­ros šer­mukš­nių le­dai Su­š al­d y­t as šer­mukš­n io uo­g as ir švie­ž ią grie­t i­n ė­lę su­plak­t i elekt­r i­ niu smul­k in­t u­v u, įdė­j us smul­k in­ to ba­n a­no ir/arba šal­dy­t ų braš­k ių.

Val­g y­t i tuoj pat pa­g a­m in­t us. Anot A.Šir­mu­l ie­n ės, šer­mukš­n ių uo­g os (jų ga­l i­m a ir da­b ar pri­s i­r ink­t i) – vi­

ta­m i­nų aruo­d as. Tai ge­rai ži­no šei­ mi­n in­k ių šei­m i­n in­kės duk­re­lė Es­ te­r a, ku­r i ver­t i­n a šer­mukš­n ius ne vien už vi­t a­m i­nų gau­s ą, bet ir už uo­g ų kar­t u­m ą – sko­n io ka­ra­l ių. Be­ je, šių le­dų re­cep­to au­to­rė – pa­t i Es­ te­r a.

Nes­lė­pė re­cep­tų

Kau­nie­tė Gri­ta Vo­sy­lie­nė su anū­kais Pat­ri­ku ir Ga­bi­ja kon­kur­sui pa­tei­kė įspū­din­go gro­žio eko­lo­giš­kus le­di­ nu­kus ir py­ra­gą „Ru­dens krai­tė“ – šie ga­mi­niai taip pa­ti­ko ko­mi­si­jos na­riams, kad bu­vo nu­spręs­ta Gri­tai taip pat skir­ti ant­rą­ją vie­tą. Pri­zi­ nin­kė mie­lai at­sklei­dė sa­vo le­di­nu­ kų ir py­ra­go ga­my­bos pa­slap­tį.

Py­ra­gas „Ru­dens krai­tė“ Di­d žiu­lio pa­si­se­k i­mo su­lau­kė ir Gri­ tos su anū­kais kep­tas svei­kas py­ra­ gas „Ru­dens krai­tė“, ku­r is pa­puoš­t ų ir Ka­lė­dų ar Nau­jų­jų me­tų sta­lą. Py­ ra­g ui pa­ga­min­t i rei­kės: 200 g aukš­čiau­sios rū­šies kvie­ti­

nių mil­tų, 200 g varš­kės,

200 g svies­to, 800 g įvai­rių švie­žių vai­sių, kon­

ser­vuo­tų ar net švie­žių uo­gų mi­ši­ nio, 3 šaukš­tų krak­mo­lo, žiups­nio drus­kos, 4–5 šaukš­tų cuk­raus, va­ni­lės.

Le­di­nu­kai „Ska­nu­mė­lis“ 0,5 kg ru­do­jo cuk­raus, 2 šaukš­tai obuo­lių ac­to, 2 šaukš­tai van­dens, įvai­rių sėk­lų, smul­kin­tų rie­šu­tų.

Pat­rauk­lu: Es­te­ros šer­mukš­nių le­dams jau­ku bo­ru­žė­lių ap­sup­ty­je.

Uni­ver­sa­lus mo­liū­gas Maž­daug 2 kg mo­l iū­go su­pjaus­ty­ ti ne­d i­de­l iais ku­be­l iais, už­pil­t i pu­ se stik­l i­nės van­dens ir pa­t roš­k in­ ti ant silp­nos ug­n ies, kol mo­l iū­gas su­m inkš­tės. Bai­g iant troš­k in­t i, su­ ber­ti smul­kiais ku­be­liais su­pjaus­ty­ tus obuo­lius (maž­daug 0,5 kg) ir dar kiek pa­troš­k in­ti. Tuo­met mo­liū­g ie­ nę pa­smul­kin­ti elekt­ri­niu smul­kin­ tu­v u (ga­l i­ma ir ne­smul­k in­t i), įdė­t i

Dar­že­li­nu­kų sėk­mė

„Pie­nės“ dar­že­lio auk­lė­ti­niai, va­ do­vau­ja­mi prieš­mo­kyk­li­nio ug­ dy­mo pe­da­go­gės Ri­tos Pūt­vie­nės, pa­tei­kė kon­kur­sui se­no­vi­niu bū­du iš­kep­tus ries­tai­nius. Kaip jie ga­ mi­na­mi, vai­kiu­kai, pa­si­puo­šę se­ no­vi­niais lie­tu­vių ap­da­rais, ro­dė kon­kur­so ko­mi­si­jai, smal­suo­liams ir pel­nė ant­rą vie­tą šia­me po­pu­lia­ ria­me kon­kur­se.

Se­no­vi­niai ries­tai­niai

pa­gal sko­nį smul­kin­to mus­ka­to rie­ šu­to (ga­li­ma ir, pa­vyz­džiui, šer­mukš­ nių uo­gie­nės ar­ba mal­tų džio­vin­tų šer­mukš­nių šaukš­tą), pa­sal­din­ti me­ du­mi ir gau­siai pa­bars­ty­ti ke­pin­to­ mis mo­liū­gų, se­za­mų ir sau­lėg­rą­žų sėk­lo­mis. Šį pa­tie­ka­lą ga­li­ma val­gy­ti ir šil­tą, ir šal­tą. Jei pa­si­ga­mi­no­te dau­ giau, A.Šir­mu­lie­nė pa­ta­ria li­ku­sį kie­ kį kon­ser­vuo­ti ir pa­nau­do­ti vė­liau.

Mi­š i­n į vir­t i kep­t u­vė­j e aukš­t ais kraš­tais apie 10 min. Prieš tai rei­kia pa­si­rū­pin­ti il­gų me­di­nių pa­ga­liu­kų (tin­ka vai­sių, dar­žo­vių ir pan. vė­ri­ nu­kams skir­t i ieš­me­l iai), iš­dė­l io­ ti juos ant ke­pi­mo po­pie­riaus taip, kad šaukš­tas karš­to tą­saus skys­čio, už­lie­to ant pu­sės pa­ga­liu­ko, ne­su­ si­l ie­t ų su gre­t i­mu bū­si­mu le­d i­nu­ ku. Iš­l ie­tą ma­sę pa­bars­t y­t i smul­ kio­m is sėk­lo­m is, su­s mul­k in­t ais rie­šu­tais. Karš­ta ma­sė su­stings­ta la­bai grei­tai.

Ju­li­jos žu­vys

Pap­ras­tais, bet pui­kaus sko­ nio pa­tie­ka­lais dau­ge­lį su­ža­vė­jo kau­nie­tė Jung­ti­nio svei­ka­tos klu­ bo na­rė Ju­li­ja Čiu­rins­kie­nė, vai­ ši­nu­si žu­vies tor­tu, troš­kin­ta su alu­mi žu­vi­mi ir fan­tas­ti­nio sko­ nio pa­da­žu.

Ju­li­ja ne­dve­jo­da­ma pa­tei­kė mi­ nė­tų pa­tie­ka­lų re­cep­tus „Kau­no die­nos“ skai­ty­to­jams.

Žu­vis su alu­mi Žu­v į (ka­pi­to­nas, jū­ros ly­de­ka ir pan.) su­pjaus­t y­t i smul­k iais, pirš­to sto­r io ga­ba­l iu­kais. Ats­k ir­t i kiau­š i­n io bal­ ty­mą, įber­ti cit­ri­nos rūgš­ties, iš­plak­ ti. Try­n į su­plak­t i su mil­t ų teš­la, pa­ ruoš­ta su pie­nu ir alu­m i vie­no­do­ mis da­l i­mis (teš­la tu­r i bū­t i bly­nams kep­ti kon­sis­ten­ci­jos). Į taip pa­ruoš­tą teš­lą su­pil­t i su­plak­tą bal­t y­mą. Vis­ ką ge­rai iš­mai­šy­ti ir į teš­lą merk­ti žu­ vies ga­ba­liu­kus, iš anks­to pa­ska­nin­ tus mėgs­ta­mais prie­sko­n iais, žo­le­ lė­m is (re­cep­to au­to­rė pa­ta­r ia ne­pa­ mirš­t i cit­rin­pi­pi­rių) ir dė­t i į kep­tu­vę

Iš­vaiz­dus: Gri­tos py­ra­gas su vai­siais la­bai pat­rauk­lus akiai.

Al­do­nos Šir­mu­lie­nės nuo­tr.

Ran­ko­mis su­mai­šy­ti mil­tus su varš­ke taip, kad su­si­for­muo­tų tru­pi­niai. Įber­ ti žiups­nį drus­kos. Tuo­met bu­ro­ki­ne tar­ka su­tar­kuo­ti svies­tą, ge­rai vis­ką su­min­k y­t i ir, su­for­ma­vus gu­mu­lą, įvy­nio­ti jį į mais­to plė­ve­lę, pa­dė­ti pus­ va­lan­džiui į šal­dy­mo ka­me­rą.

Išim­t i iš šal­d ik­l io teš­l ą ir iš­ko­č io­ ti ją 0,5 cm sto­r io ap­skri­t i­mu. Taip iš­ko­čio­t ą teš­lą įklo­t i į ke­pi­mo skar­ de­lę, ku­r ios dug­nas pa­deng­tas ke­ pi­mo po­pie­r iu­m i. Į teš­los ap­skri­t i­ mo cent­rą su­dė­t i vai­s ius ir uo­gas, su­mai­šy­tas su cuk­r u­m i, krak­mo­lu, tru­pu­čiu va­n i­lės. Šis vai­sių ir uo­g ų mi­ši­n io kū­g is tu­r i bū­t i nu­to­lęs nuo teš­los ap­skri­ti­mo kraš­to 4–5 cm. Tuo lais­v u teš­los kraš­t u ap­gaub­t i, bet ne ak­l i­nai, vai­sių ir uo­g ų kū­g į. Kep­t i iki 170 laips­n ių įkai­t in­to­je or­kai­tė­je 45– 50 min.

Sep­ty­n is obuo­l ius nu­lup­t i, su­pjaus­ ty­t i stam­bio­m is skil­te­lė­m is. Pri­dė­ ti pjaus­t y­t ų kriau­šių, sly­v ų (ga­l i­ma nau­do­ti ir ki­tus vai­sius), švie­žių ir šal­ dy­tų uo­g ų tiek, kad su­si­da­ry­tų maž­ daug 800 g vai­sių ir uo­g ų mi­ši­nio.

Žu­vies tor­tas su įkai­tin­tu alie­ju­mi. Prie šios žu­vies tiks čes­na­k i­nis pa­da­žas. Čes­na­ki­nis pa­da­žas

4 di­de­lės mor­kos,

0,5 stik­li­nės ma­jo­ne­zo,

pus­rie­bio ma­jo­ne­zo,

di­de­lė gal­vu­tė čes­na­ko, sa­lie­rų la­pų ša­ku­tė, švie­žias agur­kas.

Smul­kiai su­pjaus­ty­ti di­de­lę čes­na­ko gal­vu­tę, pa­gal sko­nį pri­dė­ti smul­kin­ tų sa­l ie­r ų la­pų, cit­r in­pi­pi­r ių – vis­ką su­trin­ti elekt­ri­niu smul­kin­tu­vu, įmai­ šy­ti smul­kiai su­pjaus­ty­tą agur­ką.

3 di­de­lės svo­gū­nų ro­pe­lės, 0,5 kg žu­vies, kra­pų, cit­rin­pi­pi­rių, fer­men­ti­nio sū­rio (pa­gal sko­nį), alie­jaus.

Iš­kep­t i žu­v į su prie­sko­n iais. Su­tar­ kuo­t i mor­kas bu­ro­k i­ne tarka ar­ba su­pjaus­ty­t i šiau­de­l iais, o svo­g ū­nus – ku­be­liais, at­ski­rai ap­ke­pin­ti. Į troš­

kin­tu­vą ar že­mes­n į puo­dą, ku­r į bū­ tų ga­li­ma pa­šau­ti į or­kai­tę, įpil­ti alie­ jaus, dė­ti ant dug­no sluoks­nį mor­kų, ant jo – sluoks­nį svo­gū­nų ir sluoks­nį kep­tos žu­vies. Sus­luoks­nia­vus šiuos pro­duk­tus, ant vir­šaus už­pil­ti ma­jo­ ne­zo, pa­bars­ty­t i kra­pais, cit­r in­pi­pi­ riais, tar­kuo­tu sū­riu taip, kad už­deng­ tų vi­są tor­to pa­vir­šių. Pa­šau­ti 15 min. į įkai­tin­tą iki 200 laips­nių or­kai­tę. Išė­ mus tor­tą, pa­puoš­t i vir­tais gry­bais, ma­žais po­mi­do­riu­kais, įvai­riais ža­lu­ my­nais, cit­ri­nos grie­ži­nė­liais ir pan.

450 g kvie­ti­nių mil­tų, 30 g mie­lių, šaukš­tas cuk­raus, 1,5 stik­li­nės pie­no.

Vis­k ą su­mai­š y­t i, su­m in­k y­t i teš­ lą. Tarp del­nų pail­gą teš­los ga­ba­ lą for­muo­t i taip, kad iš jo bū­tų ga­li­ ma su­suk­t i ries­tai­n į. Su­for­muo­tus ries­tai­n iu­k us mes­t i į puo­de ver­ dan­t į van­de­n į. Kai ries­tai­niu­kai iš­ kils į pa­vir­šių, iš­g rieb­ti, nu­sau­sin­ti, pvz., pa­dė­jus ant po­pie­ri­nio rankš­ luos­čio. Tuo­met juos su­dė­l io­t i ke­ pi­mo for­me­lė­je ant iš­k lo­to ke­pi­mo po­pie­r iaus, vir­šų pa­bars­t y­t i, pvz., aguo­no­m is, juodg­r ū­dės sėk­lo­mis.

Kep­ti iki 180 laips­nių tem­pe­ra­tū­ro­s įkaitintoje orkaitėje pus­va­lan­d į.

Pa­tik­rin­ta: šia žu­vi­mi su alu­mi ir spe­cia­liu pa­da­žu ma­lo­niai nu­ste­

bin­si­te ir šei­mą, ir sve­čią.

Fak­tas: gal ir ne­la­bai pa­na­šus į tor­tą, bet tai iš tie­sų yra žu­vies tor­tas.

Da­nu­tės Kun­čie­nės nuo­tr.

12 Kaimynai

penktADIENIS, gruodžio 21, 2012

Kad na­mai bū­tų jau­kūs, Sek­ti­na: ad­ven­to vai­ni­kas, pra­žy­dęs ran­kų dar­bo

Ka­lė­dų at­ri­bu­tais.

Nau­jo­vė: bet ku­ri apy­kak­lė neat­pa­žįs­ta­mai pa­keis­

tų dra­bu­žį.

Pat­rauk­li: ši viš­ty­tė tik­rai ne­su­

ga­dins šven­ti­nės nuo­tai­kos.

Nuo dirb­ti­nio šerkš­no, auk­so, si­dab­ro ir ki­tų bliz­ga­lų, jau vi­sas mė­nuo tvis­kan­čių pre­ ky­bos cent­ruo­se, ne vie­nam da­ro­si blo­ga. Dau­ge­lį mū­sų da­bar ma­si­na na­tū­ra­lių me­džia­gų do­va­nos, pa­puo­ša­lai, su­kur­ti pro­fe­sio­na­lių ar liau­dies me­ni­nin­kų.

Nau­din­ga: tai pra­ktiš­ka do­va­na,

mo­kan­ti skai­čiuo­ti ma­žy­lius.

Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė

v.skucaite@kaunodiena.lt

Įs­pū­din­ga žie­mos puokš­tė

Tau­ti­nės kul­tū­ros cent­re dir­ban­ čios tau­to­dai­li­nin­kės Eg­lės Dva­ rio­nai­tės-Vin­da­šie­nės nuo­mo­ne, vi­sai ne­su­dė­tin­ga na­mus pa­puoš­ ti pa­pras­to­mis ir kar­tu mie­lo­mis kiek­vie­no lie­tu­vio šir­džiai prie­ mo­nė­mis.

Na­mų ar bu­to akis – lan­gus – la­ bai pa­gy­vins iš po­pie­riaus iš­kar­py­ tos snai­gės ir ki­ti di­džio­sioms me­ tų šven­tėms bū­din­gi at­ri­bu­tai, o pa­lan­gės įgis vi­sai ki­to­kią pra­smę, pa­dė­jus ant jų eg­li­ša­kių ir pa­tup­ džius ke­lis po­pie­ri­nius an­ge­lus.

Pa­sak E.Vin­da­šie­nės, ant šven­ti­ nio sta­lo įspū­din­gai at­ro­dys na­tū­ ra­li šal­ta­lan­kio, pu­ti­no ir šer­mukš­ nio su uo­go­mis puokš­tė, pa­merk­ta į mo­li­nį ąso­tį. „To­kia spal­vin­ga puokš­tė ga­ li at­sto­ti ir Ka­lė­dų eg­lu­tę, – tvir­ ti­no tau­to­dai­li­nin­kė. – Virš sta­lo bū­tų ge­rai pa­ka­bin­ti šiau­di­nį so­dą – mo­de­lį to, kaip lie­tu­vis su­vo­kia pa­sau­lį. Jei ne­tu­ri­me di­de­lio pa­ sau­lio su­vo­ki­mo mo­de­lio, teks jį su­ver­ti iš ma­žų so­de­lių, va­di­na­ mų­jų lik­to­rė­lių. Jei ne­tu­ri­me nei vie­no, nei ant­ro, tiks ir šiau­di­nis paukš­tis, ka­ban­tis virš sta­lo, o pa­ čio­je pa­lu­bė­je – tra­di­ci­nė šiau­di­ nė žvaigž­dė“, – pri­mi­nė Eg­lė.

Gra­žu, kas na­tū­ra­lu

Ar­tė­jant Ka­lė­doms, miš­ki­nin­kai vėl ra­gi­na gy­ven­to­jus par­si­neš­ti Ka­lė­ das į na­mus, do­va­no­da­mi tūks­tan­ čius eg­li­ša­kių. Par­si­ne­šę šias ša­kas ir to­kiu bū­du iš­sau­go­ję nuo kir­vio dau­gy­bę eg­lu­čių, pa­mė­gin­ki­me pa­puoš­ti jas taip, kad su­teik­tu­me vai­kams ypa­tin­go džiaugs­mo.

E.Vin­da­šie­nė siū­lo at­gai­vin­ti se­ ną lie­tu­viš­ką tra­di­ci­ją – puoš­ti eg­ lę kū­čiu­kų gir­lian­do­mis, fi­gū­ri­ niais ke­pi­niais, sal­dai­niais, ro­jaus obuo­liu­kais, kar­pi­niais, šiau­di­nu­ kais ir pan. „To­kia eg­lu­tė la­bai pa­tin­ka vai­ kams, o ypač tuo­met, jei jie tal­ki­ no ma­mai kep­ti sau­sai­nius“, – įsi­ ti­ki­nu­si tau­to­dai­li­nin­kė.

Plau­kio­jan­ti ug­ne­lė

Paš­ne­ko­vės nuo­mo­ne, sta­las tu­rė­tų bū­ti už­ties­tas tra­di­ci­ne li­ni­ne stal­ tie­se, o ant sta­lo tu­rė­tų deg­ti ne rau­ do­nos, juo­dos ar ki­tų spal­vų bliz­ gan­čios žva­kės, o na­tū­ra­laus vaš­ko ar­ba mo­li­nia­me du­be­nė­ly­je su van­ de­niu plau­kio­jan­ti ug­ne­lė (jų ga­li­ma įsi­gy­ti par­duo­tu­vė­se), ku­ri pri­min­tų mū­sų trū­ki­nė­jan­tį ry­šį su gam­ta.

Be­je, kaip kar­pi­niais iš po­pie­ riaus pa­da­bin­ti šven­tėms sa­vo na­mų lan­gus, ga­li­ma pa­si­mo­ky­ti pa­si­žval­gius po Kau­no pi­lies, Pa­ ne­mu­nės bib­lio­te­kos, Vaiž­gan­ to me­mo­ria­li­nio mu­zie­jaus na­mo

Įsi­ti­kin­ki­te: E.Vin­da­šie­nės nuo­mo­ne, to­kia kar­py­ta užuo­lai­dė­lė su­tei­

kia na­mams ir lan­gams jau­ku­mo.

Vien pa­žvel­gus sa­lo­ ne į pa­šil­tin­tas li­ni­ nio au­di­nio šle­pe­tes, ku­rių vir­šų puo­šia links­mas ave­lės at­ vaiz­das, ši­lu­ma pa­ sklin­da po kū­ną.

lan­gus, ku­riuos puo­šia E.Vin­da­ šie­nės dar­bai.

Ver­ta už­suk­ti ir į šios tau­to­dai­li­ nin­kės kar­pi­nių pa­ro­dą Per­kū­no na­ me, kur pa­si­do­mė­ti šiuo me­nu bus ga­li­ma ir vi­są sau­sį, o iš­mok­ti kar­ py­ti – Tau­ti­nės kul­tū­ros cent­re.

Nuo­tai­kin­ga fė­ja Ade­lė

Šven­ti­nę nuo­tai­ką na­muo­se pra­de­ da­me kur­ti vis anks­čiau, nei bu­vo­ me įpra­tę, – šią tra­di­ci­ją pe­ri­ma­me iš Va­ka­rų ša­lių. To­dėl mū­sų na­mų in­ter­je­ras pa­rau­do­nuo­ja dar prieš ad­ven­tą: ant pa­lan­gių žy­di rau­do­ nos puan­se­ti­jos, sta­las už­ties­tas rau­do­na stal­tie­se, o ant jos pa­dė­ tas ža­lias vai­ni­kas (ge­rai, jei na­tū­ ra­lių au­ga­lų) su ke­tu­rio­mis rau­do­ no­mis žva­kė­mis. Įvai­r iuo­se sa­l o­n uo­se taip pat ga­li­ma pa­si­sem­ti idė­jų, kaip pa­

si­p uoš­t i na­m us di­d žio­s ioms me­t ų šven­t ėms, ne­p er­l en­k iant laz­d os nei į Va­ka­r us, nei į liau­ diš­ku­mą. „Kai­my­nai“ ap­si­lan­kė sa­lo­ ne „Jau­kūs na­mai“. Pir­miau­sia, įžen­gus į jį, pra­džiu­gi­na prie įė­ji­ mo bu­din­ti de­ko­ra­ty­vi­nė žmo­gaus ūgio fi­gū­ra, pri­me­nan­ti viš­tą. Vis dėl­to išsiu­vi­nė­tas už­ra­šas ant jos pri­juos­tės by­lo­ja: „Aš ne viš­ta, o fė­ja Ade­lė.“ Šią nuo­tai­kin­gą fi­gū­ rą ne taip pa­pras­ta įsi­gy­ti – ji bus par­duo­ta tik auk­cio­ne, nes tu­ri di­ džiu­lę pa­klau­są.

Ste­buk­lin­gos apy­kak­lės

Čia pat, ant len­ty­nų ir sta­liu­ ko, iš­dė­lio­ti įvai­rios pa­skir­ties ir for­mų (net ir gy­vū­nų) dai­lūs ke­ ra­mi­niai in­dai bei in­de­liai sal­dai­ niams, sau­sai­niams, džio­vin­tiems vai­siams lai­ky­ti. Vie­ną ply­tų sie­ nos frag­men­tą puo­šia pas mus dar neįp­ras­ta mo­te­riš­ko dra­bu­žio da­ lis – įvai­rių spal­vų apy­kak­lės ant pa­lai­di­nės, su­kne­lės ar net leng­vo megz­ti­nio.

No­ri­te, kad na­mai šven­čių (ir ne tik) lai­ko­tar­piu kve­pė­tų ci­na­mo­ nu, gvaz­di­kė­liais, apel­si­nais ir pa­ na­šiais kva­pais? Tai ga­li­ma leng­vai iš­spręs­ti, kar­tu ir pa­puo­šus kam­ ba­rį – sa­lo­ne ap­stu įvai­rių dy­džių li­ni­nių ir dro­bi­nių mai­še­lių, iš­ siu­vi­nė­tų šir­de­lė­mis, snai­gė­mis ir ki­to­kia šven­ti­ne at­ri­bu­ti­ka. To­ kį mai­še­lį ga­li­ma ne tik do­va­no­ti, bet ir pa­ka­bin­ti na­muo­se ant sie­ nos, pri­pil­džius jį kvap­nių prie­ sko­nių ar vais­ta­žo­lių, ar net mui­ liu­kų.

Spal­vi­na is­to­ri­ją

Na­mų in­ter­je­rui šven­tiš­ku­mo su­ teiks rau­do­nos vil­no­nės šir­de­ lės, ba­tu­kai, bal­tos snai­gės, įvai­rių spal­vų ko­ji­nės, ma­žu­čiai mai­še­liai,

Pap­ras­ta: štai kaip ne­su­dė­tin­ga pa­puoš­ti eg­lu­tės ša­ką.

Ori­gi­na­lu: tė­ve­liai ga­li už­si­sa­ky­ti

pa­gal­vė­lę su sa­vo vai­ko pie­ši­niu.

Ver­ta: „Jau­kių na­mų“ di­rek­to­rė As­ta

lė­dų lau­kian­čiuo­se na­muo­se, o šis m

de­ko­ra­ty­vios gy­vū­nė­lių fi­gū­rė­lės, ku­rios itin tiks vai­kų kam­ba­ry­je. „Tė­ve­liai la­bai džiau­gia­si štai šio­mis pra­smin­go­mis spal­vi­ni­ mo kny­ge­lė­mis, ku­rias spal­vin­da­ mi vai­kai su­ži­no, pa­vyz­džiui, apie Bar­bo­ros ir Žy­gi­man­to Au­gus­to, ka­ra­liaus Min­dau­go ir ki­tų is­to­ri­nių as­me­ny­bių gy­ve­ni­mą“, – kal­bė­jo

Pat­rauk­lūs: ne ­

Kaimynai

penktADIENIS, gruodžio 21, 2012

13

o do­va­nos – mie­los

Neer­zin­ti: Ade­lė įsi­žei­džia, pa­va­

din­ta viš­ta.

Nau­din­ga: ka­lė­di­nių pri­juos­čių

Ne­me­luo­ja: krau­tu­vė­lės lan­gai iš­ka­l­bin­gi – vi­du­je tik­rai jau­ku.

Ka­va­liaus­kai­tė įsi­ti­ki­nu­si, kad ši rau­do­na paukš­tė at­ras­ vie­tą kiek­vie­nuo­se Ka­ mai­še­lis tiks, pa­vyz­džiui, kvap­nioms žole­lėms ar mui­liu­kams lai­ky­ti.

sa­lo­no di­rek­to­rė As­ta Ka­va­liaus­ kai­tė, sklai­dy­da­ma to­kių uni­ka­lių kny­ge­lių pus­la­pius.

Vai­ko pie­ši­nys – pa­gal­vė­lei

Vi­s i ži­n o­m e, kaip svar­b u, kad kam­ba­r i­n is apa­vas žie­m ą bū­t ų pa­to­gus, leng­vas, šil­tas. Vien pa­ žvel­gus sa­lo­ne į pa­šil­tin­tas li­ni­

nio au­di­nio šle­pe­tes, ku­rių vir­šų puo­š ia links­m as ave­l ės at­vaiz­ das, ši­lu­ma pa­sklin­da po kū­ną. Ją pa­jus­ti pa­de­da ir vil­no­niai už­tie­ sa­lai ant lo­vos (taip, taip, sa­lo­ne sto­vi tik­ra lo­va), pa­gal­vė­lės, ku­ rias puo­šia kau­nie­čių vai­kų pie­ ši­niai, spe­cia­lia tech­ni­ka per­kel­ ti ant li­no.

­sun­kiai at­pa­žįs­ta­mi šiau­di­niai žmo­gaus drau­gai, popieriniai angeliukai.

pa­ra­das.

Artūro Morozovo nuotr.

Pas­lap­tin­gi: šių stik­li­nių in­dų tu­ri­nys ma­lo­niai nu­

džiu­gin­tų kiek­vie­ną jau­kių na­mų šei­mi­nin­kę.

Ver­ta ži­no­ti, kad to­kią pa­gal­vė­ lę su sa­vo vai­ko ar anū­ko pie­ši­niu jie ga­li gau­ti do­va­nų gim­ta­die­nio ar ki­ta pro­ga – te­rei­kia at­si­neš­ti į sa­ lo­ną vai­ko pie­ši­nį.

Sa­lo­ne ga­li­ma pa­si­sa­vin­ti idė­ją, kaip iš na­tū­ra­lių me­džia­gų pa­tiems pa­si­ga­min­ti šven­ti­nį vai­ni­ką, kaip jį pa­pras­tai nu­leis­ti nuo švies­tu­vo

Fak­tas: li­no ga­mi­nių, tin­kan­čių do­va­noms, įvai­ro­vė

tie­siog neį­ti­ki­ma.

virš sta­lo ar­ba kur ir kaip pa­nau­do­ti se­nus lan­gų rė­mus ar me­di­nę val­ tį. Mat sa­lo­ne kiek­vie­no lan­ky­to­ jo akis už­kliū­va už se­no­vi­niu sti­liu­ mi ta­py­tų pa­veiks­lų, įrė­min­tų to­kio pa­ties sti­liaus na­tū­ra­laus me­džio rė­mais. Pa­si­ro­do, mi­nė­tų pa­veiks­ lų au­to­rius – lie­tu­viš­kas šak­nis tu­ rin­tis Flo­ren­ci­jos me­no aka­de­mi­

jos auk­lė­ti­nis Pe­te­ris Čer­nis, ku­ris mo­kė­si Leo­nar­do da Vin­ci ta­py­bos sti­liaus, o sa­vo dar­bus įrė­mi­no pa­ nau­do­jęs af­ri­kie­tiš­kų val­čių lie­ka­ nas, pri­tai­kęs jas rė­mams.

Tai­gi, tik nuo mū­sų pri­klau­so, ko­kį na­mų puo­šy­bos sti­lių pa­si­ rink­si­me – bliz­gų, be­vei­dį ar ori­ gi­na­lų, su­bti­lų, iš­raiš­kin­gą.

Salonas „Jaukūs Namai“ A.Juozapavičiaus pr. 21, Kaunas Darbo laikas: I–V 10–18; VI 10–15 Tel. (8 37) 740 634

Neįp­ras­ta: šiau­di­nė sau­lu­tė.

www.kimono.lt

14 Kaimynai

penktADIENIS, gruodžio 21, 2012

Ka­lė­das pa­ženk­l

Da­lia Grin­ke­vi­čiū­tė – ryš­kiau­sių so­viet­ me­čio nu­si­kal­ti­mų – trem­čių liu­dy­to­ja mi­rė prieš 25 me­tus gruo­džio 25-ąją. Prieš mir­tį ji pa­pra­šė įdė­ti į jos kars­tą te­tos Bro­ nės, ku­rią va­di­no ant­rą­ja ma­my­te, nuo­ trau­ką. Kas bu­vo to­ji te­ta Bro­nė?

Ste­bė­ji­mai: ko­kia pu­siau­žie­mio po­pie­tė, to­kia ir ant­ro­ji žie­mos pu­sė.

Eg­lės Vin­da­šie­nės nuo­tr.

Sau­sio orai se­no­lių aki­mis Sa­ko, kad da­bar orų ne­ga­li­ma pra­na­šau­ti re­mian­tis se­no­lių pa­ ste­bė­ji­mais, nes žmo­gus pa­da­ rė di­džiu­lę įta­ką kli­ma­tui, ta­čiau net ir šiais lai­kais mū­sų se­no­lių iš­min­tis ima ir pa­si­tvir­ti­na. Tuo ne­sun­kiai ga­li­me įsi­ti­kin­ti pa­tys ste­bė­da­mi gam­tą.

Per gai­džio žings­nį

Nors Lie­tu­va pa­si­da­bi­nu­si bal­tai, kaip įpras­ta apie Nau­juo­sius, ta­čiau ži­lo­je se­no­vė­je Nau­juo­sius me­tus lie­tu­viai švęs­da­vo pa­va­sa­rį, su­kly­ kus pem­pei ant dir­vo­no, vie­ver­siui nuo­sta­biu či­re­ni­mu ža­di­nant gam­ tos gy­vy­bę. Nau­juo­sius me­tus pra­ dė­da­vo skai­čiuo­ti pra­bė­gus trims mė­ne­siams po to, kai brie­džiai nu­ mes­da­vo ra­gus. Ma­tyt, to­dėl pir­ mas me­tų mė­nuo ir bu­vo va­di­na­ mas ra­go mė­ne­siu. Dėl siau­čian­čių pū­gų sau­sis dar bu­vo va­di­na­mas ir pūs­čiu­mi, o vė­liau – vil­ku. Mat to­ kiu lai­ku vil­kės mei­lės žai­di­mams vi­lio­ja jau­ni­kius.

Sau­lė su­ka­si jai įpras­tu ra­ tu – nors ir nu­švin­ta, bet ne­šil­ do. Sau­sį jos spin­du­liai mus džiu­ gins jau be­veik 11 va­lan­dų il­giau nei gruo­dį, ta­čiau ir tai te­su­da­ rys vos 40 va­lan­dų per vi­są mė­ ne­sį. Be­je, po Nau­jų­jų me­tų die­na pail­gė­ja per žvirb­lio, o Tri­jų ka­ra­ lių die­ną (sau­sio 6 d.) – per gai­ džio žings­nį. Šal­čio pra­na­šai

Viš­tos, pa­ju­tu­sios die­nų il­gė­ji­mą, su­krun­ta daž­niau dė­ti kiau­ši­nius, o šei­mi­nin­kės – ste­bė­ti gam­tos ženk­lus, le­mian­čius orus.

Mies­tie­čiams nu­spė­ti orus ga­ li pa­dė­ti ka­tės ir šu­nys. Prieš ar­ tė­jan­čius šal­čius šie gy­vū­nai gu­ li ra­mūs, su­si­rie­tę į ka­muo­liu­ką.

Gu­lin­ti pla­čiai at­mes­ta uo­de­ga ka­tė pra­na­šau­ja ar­tė­jan­tį at­ši­li­ mą. Prog­no­zuo­jant šal­čius, ga­li­ me drą­siai pa­si­kliau­ti žvirb­liais ir jų drau­gė­mis zy­lė­mis: jei ne­ si­gir­di žvirb­lių čiauš­kė­ji­mo – ryt po­ryt pra­dės šal­ti. Zy­lės prie­šin­ gai – apie at­sė­li­nan­čius nak­ti­ nius šal­čius įspė­ja nuo pat anks­ ty­vo ry­to gar­siu čir­pi­mu.

Snie­ge­na si­nop­ti­kė

Anot liau­dies me­teo­ro­lo­gų, itin pra­na­šin­ga yra Tri­jų ka­ra­lių die­ na. Kai tą­dien mė­nu­lį ap­juo­sia di­de­lis lan­kas, ži­nok, kad po tri­jų die­nų kei­sis orai. Jei lan­kas ma­ žas – nuo ry­to­jaus lauk at­ši­li­mo.

Prieš at­ša­li­mą eže­ruo­se iš eke­čių iš­si­lie­ja van­duo.

Sau­sio 25-oji – pu­siau­žie­mis.

Tai var­tai į pa­va­sa­rį. Ko­kia pu­ siau­žie­mio po­pie­tė, to­kia ir ant­ ro­ji žie­mos pu­sė. Tą­dien nuo pat ry­to švil­pau­jan­čios snie­ge­nos pro­gno­zuo­ja sau­lė­tą ir šil­tą pa­ va­sa­rį. Per pu­siau­žie­mį se­no­liai į miš­ką mal­kų ne­va­žiuo­da­vo (jei jų par­si­ve­ši, va­sa­rą kie­me nuo gy­ va­čių neap­si­gin­si). Ven­gė ir kir­ viu, grąž­tu dar­buo­tis (kad kan­dys dra­bu­žių ne­su­ka­po­tų). Že­mai­čiai bū­ti­nai obe­lis pa­pur­ty­da­vo, kad šios iš žie­mos mie­go pa­bus­tų.

Taip ti­kė­ję su­lauk­ti di­des­nio der­ liaus, nes žie­dai at­spa­res­ni pa­va­ sa­rio šal­noms bū­sią.

Pa­rin­ko Ro­mual­das Kra­ja­še­vi­čius

Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė

v.skucaite@kaunodiena.lt

Gar­sė­jo jaut­ru­mu

„Te­ta Bro­nė – tai gar­si Kau­no gy­ dy­to­ja, aukš­tų hu­ma­nis­ti­nių idea­lų as­me­ny­bė Bro­nė Sta­cins­kai­tė-Si­ mo­na­nie­nė“, – paaiš­ki­no kau­nie­tė is­to­ri­kė Ane­lė But­ku­vie­nė, su­rin­ ku­si apie ją ne­ma­žai in­for­ma­ci­jos. „Dva­ro ūk­ve­džio šei­mo­je 1900 m. gi­mu­si Bro­nė Sta­cins­kai­tė, stu­di­juo­da­ma me­di­ci­ną įkur­ta­ me Lie­tu­vos uni­ver­si­te­te, iš­te­kė­ jo už Tarp­tau­ti­nio ban­ko lai­ki­no­ jo­je sos­ti­nė­je dar­buo­to­jo And­riaus Si­mo­na­nio. 1926 m. Bro­nė ga­vo aku­še­rės-gi­ne­ko­lo­gės dip­lo­mą“, – pri­mi­nė is­to­ri­kė.

Anot A.But­ku­vie­nės, gy­dy­to­jos kar­je­rą pra­dė­ju­si Kre­tin­go­je, Bro­ nė ją tę­sė Kau­ne, Rau­do­no­jo Kry­ žiaus li­go­ni­nė­je, pri­va­čia­me ka­ bi­ne­te. Kad ir kur ji dirb­tų, vi­sur gar­sė­jo jaut­ru­mu ir aukš­ta kva­li­ fi­ka­ci­ja – gy­dy­to­ja ta­po vie­na gar­ siau­sių aku­še­rių-gi­ne­ko­lo­gių Kau­ ne, pro­fe­si­nė­je veik­lo­je nie­ka­da ne­nu­si­žen­gu­si penk­ta­jam De­ka­lo­ go įsa­ky­mui „Ne­žu­dyk!“ Oku­pa­ci­jos sū­ku­ry­je

„Pir­mo­ji so­vie­ti­nė oku­pa­ci­ja su­ krė­tė Lie­tu­vą ir jos žmo­nių gy­ve­ ni­mą. Anks­ty­vą 1941 m. bir­že­lio 14-osios ry­tą B.Si­mo­na­nie­nės se­ se­rį Pran­ciš­ką Grin­ke­vi­čie­nę, jos vy­rą, duk­re­lę Da­lią ir sū­nų Juo­zu­ ką su pir­muo­ju trem­ti­nių eše­lo­nu iš­ve­žė į Si­bi­ro pla­ty­bes, o po me­ tų – prie Lap­te­vų jū­ros. P.Grin­ ke­vi­čie­nės se­suo B.Si­mo­na­nie­nė ste­buk­lin­gai iš­ven­gė trė­mi­mo“, – pa­sa­ko­jo is­to­ri­kė.

Ka­dan­gi B.Si­mo­na­nie­nė bu­vo la­ bai aukš­tos kva­li­fi­ka­ci­jos gy­dy­to­ja, so­vie­tų val­džia jai pa­ves­da­vo sun­ kius, at­sa­kin­gus dar­bo ba­rus. Ant­

Me­tų pa­bai­gą ly­din­tys pe­tar­dų spro­gi­mai, ra­ke­tų po­kšė­ji­mai pri­ mi­nė Pra­no ir Val­do Sa­daus­kų kny­ go­je „Di­džiau­si skan­da­lai Lie­tu­vo­ je“ mi­ni­mą be­ne pir­mą­jį Lie­tu­vo­je te­ro­ris­tą, mė­gi­nu­sį su­sprog­din­ti ne vie­ną bend­ra­dar­bį ge­le­žin­ke­ly­je.

Pir­mo­ji au­ka

pa­pur­ty­ti, kad ji pa­ga­liau pa­bus­tų.

And­riaus Alek­sand­ra­vi­čiaus nuo­tr.

Abi pa­bė­go iš Si­bi­ro

Pa­si­bai­gus ka­rui, at­si­šau­kė iš­trem­ to­ji se­suo P.Grin­ke­vi­čie­nė su vai­ kais (šei­mos gal­va se­niai bu­vo žu­ vęs la­ge­ry­je), ir vie­nas di­džiau­sių B.Si­mo­na­nie­nės rū­pes­čių ta­po pa­ gal­ba se­sers šei­mai Si­bi­re. „Kiek at­si­me­nu, mū­sų sta­las vir­ tu­vė­je vi­sa­da bu­vo nu­klo­tas smul­ kiai su­pjaus­ty­to­mis dar­žo­vė­mis – taip mes jas džio­vin­da­vo­me, o po to siųs­da­vo­me te­tai Pra­nu­tei ir jos vai­ kams. Ma­ma ir pi­ni­gų nuo­lat siųs­da­ vo Da­ly­tei bei Juo­zu­kui“, – pri­si­mi­ nė B.Si­mo­na­nie­nės duk­ra kau­nie­tė gy­dy­to­ja Da­lia Ba­liu­ta­vi­čie­nė.

Anot A.But­ku­vie­nės, D.Grin­ke­ vi­čiū­tė su Si­bi­re sun­kiai su­si­rgu­sia ma­ma pa­bė­go iš trem­ties 1949 m. ir grį­žo į Lie­tu­vą ne­le­ga­liai.

P.Grin­ke­vi­čie­nė ap­si­sto­jo sa­vo se­sers B.Si­mo­na­nie­nės bu­te. Trem­ ti­nės duk­ra Da­lia grį­žo į sa­vo tė­vų na­mą Per­kū­no alė­jo­je, ku­ria­me so­ viet­me­čiu gy­ve­no ki­ta ma­mos se­ suo. B.Si­mo­na­nie­nė, pri­glaus­da­ma se­se­rį, ri­zi­ka­vo sa­vo kar­je­ra ir gy­ ve­ni­mu – ka­gė­bis­tai, ap­ti­kę bėg­les, ne­bū­tų pa­gai­lė­ję nei jų, nei jas pri­ glau­du­sios gy­dy­to­jos.

Tie­sa: B.Si­mo­na­nie­nė su duk­re­le D

Lai­do­jo rū­sy­je

B.Si­mo­na­nie­nė ne tik pa­ti pri­žiū­rė­jo sun­kiai sir­gu­sią se­se­rį, bet ir kvie­tė į na­mus gar­sius Kau­no me­di­kus – pro­fe­so­rių Zig­mą Ja­nuš­ke­vi­čių, gy­ dy­to­ją Juo­zą Ne­meik­šą. Bend­ro­mis me­di­kų pa­stan­go­mis pa­vy­ko su­ stab­dy­ti P.Grin­ke­vi­čie­nės li­gą. Ta­ čiau neil­gam. Pa­ju­tu­si ar­tė­jan­čią mir­tį, li­go­nė pa­si­pra­šė per­ve­ža­ma į sa­vo na­mus Per­kū­no alė­jo­je.

Ka­pa­vie­tė: D.Grin­ke­vi­čiū­tė pa­lai­do­t

Pir­mie­ji ne­šven­ti­niai spro Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė

Keis­tuo­lė: atė­jus pu­siau­žie­miui, šei­mi­nin­kas tu­rės rim­tai šią obe­lį

ro­sios oku­pa­ci­jos me­tais ji užė­mė at­sa­kin­gas pa­rei­gas, 2-ojo­je mies­ to li­go­ni­nė­je įkū­rė Aku­še­ri­jos-gi­ ne­ko­lo­gi­jos sky­rių, ku­ris ta­po pa­ sku­ti­ne jos dar­bo­vie­te.

1933 m. va­sa­rą per Lie­tu­vą nu­vil­ ni­jo gan­das, kad kaž­ko­kia žu­di­kų gru­pė (žo­dis „te­ro­ris­tas“ anuo­met dar ne­bu­vo ži­no­mas) no­ri su­sprog­ din­ti vi­sus ge­le­žin­ke­lio dar­buo­to­ jus. Gan­das bu­vo pa­grįs­tas vie­nu rea­liu spro­gi­mu, nu­si­ne­šu­siu žmo­

gaus, pra­plė­šu­sio siun­tą, gy­vy­bę, ir ki­to­mis siun­to­mis, ku­rio­se po­li­ci­ja ra­do sprogs­ta­mo­sios me­džia­gos.

Be­ne pir­mas toks spro­gi­mas bu­vo už­fik­suo­tas 1933 m. rug­sė­jo 7-ąją Vil­ka­viš­kio ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je.

Anuo­met vie­na­me iš trau­ki­nio są­ sta­to va­go­nų spro­go vyr. kon­duk­ to­riui Vit­kaus­kui skir­tas siun­ti­nys, ku­rį jis mė­gi­no ati­da­ry­ti. Per spro­ gi­mą Vit­kaus­kas bu­vo smar­kiai su­ žeis­tas ir po ke­lių va­lan­dų mi­rė.

Kri­mi­na­li­nė po­li­ci­ja ne­tru­kus iš­siaiš­ki­no, kad mir­ti­ną kro­vi­nį iš Pa­ne­vė­žio pa­što iš­siun­tė kaž­koks vy­ras iš­gal­vo­ta pa­var­de, o pa­što kvi­tą už­pil­dė to vy­ro pa­pra­šy­tas pa­što tar­nau­to­jas.

Anuo­met vie­na­me iš trau­ki­nio są­sta­to va­ go­nų spro­go vyr. kon­ duk­to­riui Vit­kaus­kui skir­tas siun­ti­nys, ku­rį jis mė­gi­no ati­da­ry­ti.

Ga­vė­jai bu­vo bud­rūs

Po ke­lių die­nų, rug­sė­jo 10-ąją, į Kur­šė­nų ge­le­žin­ke­lio sto­tį iš Šiau­lių pa­što Gik­niui bu­vo at­siųs­tas toks pat siun­ti­nys kaip ir Vit­kaus­kui. Šį kar­tą siun­ti­nio ga­vė­jas, taip pat

Kaimynai

penktADIENIS, gruodžio 21, 2012

15

li­no mir­ti­mi ir dė­kin­gu­mu B.Si­mo­na­ nie­nė, pri­ glaus­da­ ma se­se­rį, ri­zi­ka­vo sa­vo kar­ je­ra ir gy­ ve­ni­mu – ka­gė­bis­ tai, ap­ti­kę bėg­les, ne­ bū­tų pa­ gai­lė­ję nei jų, nei jas pri­glau­du­ sios gy­dy­ to­jos.

Iš­gar­sė­jo: D.Grin­ke­vi­čiū­tė ta­po pla­čiai ži­no­ma Lie­tu­vo­je, iš­

lei­dus jos pri­si­mi­ni­mų kny­gą „Lie­tu­viai prie Lap­te­vų jū­ros“.

Da­lia anks­ti li­ko be vy­ro.

Da­lios Ba­liu­ta­vi­čie­nės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

25 me­tai,

kai Kaune mirė ir buvo palaidota iškili lietuvių tautos dukra D.Grin­ke­vi­čiū­tė.

t a Kau­ne, Ei­gu­lių ka­pi­nė­se.

Vidmanto Zavadsko nuo­tr.

o­gi­mai Lie­tu­vo­je dir­bęs ge­le­žin­ke­ly­je, bu­vo at­sar­ ges­nis – nu­ne­šęs jį po til­tu mė­gi­ no su­sprog­din­ti, iš to­li mė­ty­da­mas ak­me­nis į siun­ti­nį. Kai šis ne­spro­ go, Gik­nius jį nu­ne­šė į po­li­ci­ją, ku­ri nu­sta­tė, kad siun­to­je bu­vo sprogs­ ta­mo­ji me­džia­ga pi­rok­si­li­nas.

Dar po ke­lių die­nų, rug­sė­jo 12ąją, Aly­taus pa­štas ga­vo ge­le­žin­ ke­lio dar­buo­to­jui Buš­ke­vi­čiui skir­ tą siun­ti­nį, ta­čiau šis jo neė­mė, nes ant siun­tos bu­vo už­ra­šy­tas ne tas var­das. Be to, jis bi­jo­jo Vit­kaus­ko li­ki­mo. Ir tei­sin­gai pa­da­rė – po­ li­ci­ja siun­ti­ny­je, ku­ris at­ke­lia­vo iš Šiau­lių pa­što, vėl ap­ti­ko pi­rok­si­ li­no. Štai tuo­met pa­štuo­se pra­dė­ jo kaup­tis siun­ti­niai, nes žmo­nės,

o ypač tie, ku­rie dir­bo ge­le­žin­ke­ly­ je, bi­jo­jo juos at­siim­ti. Kri­mi­na­li­nė po­li­ci­ja dir­bo iš­si­juo­su­si ir po mė­ ne­sio areš­ta­vo Ka­zį Ma­sels­kį.

Nu­tei­sė ka­lė­ti

Šis te­ro­ris­tas bu­vo iš­si­la­vi­nęs vy­ ras, bai­gęs pus­ka­ri­nin­kių mo­kyk­ lą ir nuo 1926 m. tar­na­vęs ge­le­žin­ ke­lių tar­ny­bo­je Šeš­to­kuo­se, kur ir su­kū­rė šei­mą. De­ja, įsi­vė­lęs į po­ li­ti­nius rei­ka­lus, 1928 m. bu­vo iš­ trem­tas į kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­lą kaip ak­ty­vus pleč­kai­ti­nin­kas, sie­ kęs nu­vers­ti tau­ti­nin­kų re­ži­mą. Įdo­mu tai, kad nuo 1928 m. vie­na iš pleč­kai­ti­nin­kų veik­los kryp­čių ta­ po te­ro­riz­mas, ta­čiau to­kių iš­puo­

„Ofi­cia­liai pa­lai­do­ti pa­bė­gu­sią so­vie­ti­nę trem­ti­nę, ne­tu­rin­čią jo­ kių as­mens do­ku­men­tų, ne­bu­vo jo­ kių ga­li­my­bių. Ve­lio­nės duk­ra Da­ lia ir se­suo Bro­nė ry­žo­si ją pa­lai­do­ti Grin­ke­vi­čių na­mo rū­sy­je. Da­lia su sa­vo te­ta Bro­ne, iš­ka­su­sios duo­bę, iš spin­tos pa­da­rė kars­tą, ku­rį už­ den­gė to bal­do du­ri­mis. Ve­lio­nės pa­lai­kus iš lo­vos į kars­tą per­ne­ šė pa­žįs­ta­mo ku­ni­go bro­lis. Švin­ tant kars­tas bu­vo nu­leis­tas į duo­

lių bu­vo la­bai ne­daug ir apie juos P. ir V.Sa­daus­kai nie­ko ne­ra­šo.

K.Ma­sels­kis per tar­dy­mą tei­gė, kad jis ker­ši­jo Vit­kaus­kui už pa­vi­lio­tą žmo­ną ir už tai, kad įskun­dė jį, Ma­ sels­kį, po­li­ci­jai už pleč­kai­tiš­ką veik­ lą. Buš­ke­vi­čiui ker­ši­jo už ne­su­ta­ri­ mus dar­be, o Gik­niui už tai, kad šis jį, Ma­sals­kį, va­di­no pleč­kai­ti­nin­ku.

Paaiš­kė­jo ir tai, kad K.Ma­sels­ kis tu­rė­jo re­vol­ve­rį ir daug sprogs­ ta­mo­sios me­džia­gos, il­gą są­ra­šą žmo­nių, ku­riems ke­ti­no ker­šy­ ti, siųs­da­mas do­va­nų mir­tį ne­šan­ čius siun­ti­nius. Teis­mas nu­tei­sė šį sprog­din­to­ją kalėti sun­kių­jų dar­bų ka­lė­ji­me, ir te­ro­riz­mo ak­tų dau­giau ne­be­bu­vo.

bę“, – pri­mi­nė is­to­ri­kė, rem­da­ma­si D.Grin­ke­vi­čiū­tės at­si­mi­ni­mais.

Pa­si­rin­ko te­tos pro­fe­si­ją

Net­ru­kus, 1950 m. spa­lį, Da­lia Grin­ke­vi­čiū­tė bu­vo suim­ta ir at­si­ dū­rė la­ge­ry­je, Gor­kio sri­ty­je. Te­ta Bro­nė ir vėl ati­džiai rū­pi­no­si se­se­ rė­čia, nors pa­čios svei­ka­ta spar­čiai blo­gė­jo. Gar­sios gy­dy­to­jos šir­dis, nua­lin­ta be­ga­lės rū­pes­čių, pa­vo­ jų ir at­sa­ko­my­bės, su­sto­jo 1955 m. rugp­jū­čio 21 d.

Prieš mir­tį B.Si­mo­na­nie­nė pa­ pra­šė sa­vo duk­ros pa­lai­do­ti ją su ka­ta­li­kiš­ko­mis apei­go­mis. Duk­ra, ku­ri vė­liau taip pat ta­po ži­no­ma gy­dy­to­ja, pe­da­go­ge ir moks­li­nin­ ke, įvyk­dė jos pra­šy­mą. Gy­dy­to­ ja B.Si­mo­na­nie­nė pa­lai­do­ta Pet­ra­ šiū­nų ka­pi­nė­se.

Abi bu­vo tvir­tos

Pra­bė­gus me­tams po te­tos mir­ ties, D.Grin­ke­vi­čiū­tė grį­žo į Lie­ tu­vą. Oms­ke pra­dė­tas me­di­ci­nos

Jo­no Mar­kaus­ko as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

stu­di­jas ji už­bai­gė Kau­ne. Ga­vu­si gy­dy­to­jos dip­lo­mą, pra­dė­jo dirb­ ti Lau­ku­vo­je, kur jos va­do­vau­ja­ma apy­lin­kės li­go­ni­nė ta­po vie­na ge­ riau­sių Lie­tu­vo­je. Kar­tu ji ra­šė sa­ vo pri­si­mi­ni­mus iš tra­giš­kos trem­ ties prie Lap­te­vų jū­ros.

Pri­si­mi­ni­mus ji per­da­vė gar­saus di­si­den­to aka­de­mi­ko And­re­jaus Sa­cha­ro­vo žmo­nai Je­le­nai Bo­ner, ku­ri pa­si­rū­pi­no, kad tie rank­raš­čiai 1979 m. bū­tų iš­leis­ti ru­sų kal­ba, o vė­liau už­sie­ny­je – lie­tu­vių, ru­sų, ang­lų ir is­pa­nų kal­bo­mis. Pa­sau­ ly­je jie su­kė­lė di­džiu­lį at­gar­sį. Už tai D.Grin­ke­vi­čiū­tė 1974 m. bu­vo at­leis­ta iš dar­bo, iš­va­ry­ta iš tar­ny­ bi­nio bu­to. Net ir li­ku­si be pra­gy­ ve­ni­mo šal­ti­nio, ne­nu­si­len­kė so­ vie­ti­nei val­džiai. D.Grin­ke­vi­čiū­tė tę­sė ak­ty­vią di­si­den­ti­nę veik­lą ir nie­ka­da ne­pa­mir­šo sa­vo ant­ro­sios ma­mos – B.Si­mo­na­nie­nės, ku­ri bu­vo ne tik ži­no­ma gy­dy­to­ja, bet ir jaut­rus žmo­gus, ty­lus ir kar­tu tvir­ tas so­vie­ti­nės ideo­lo­gi­jos prie­šas.

Praei­tis: iki šiol ran­da­ma įvai­rių tar­pu­ka­rio lai­kų sprog­me­nų.

To­mo Ra­gi­nos nuo­tr.

16 Kaimynai

penktADIENIS, gruodžio 21, 2012

Kaip nu­ri­tin­ti tam­sos ak­me­nį?

Tar­puš­ven­tis ir vi­sas sau­sis – pui­ki pro­ga pa­dė­ti švie­sai nu­ri­ tin­ti tam­sos ak­me­nį, lan­kant su­bti­lių kū­ri­nių pa­ro­das, įdo­mius už­siė­mi­mus, pa­skai­tas, da­ly­vau­jant ori­gi­na­lios te­ma­ti­kos eks­ kur­si­jo­se, šven­tė­se mies­te ir ša­ly­je.

Ren­gi­niai Kau­no tau­ti­nės kul­tū­ros cent­re (A.Jakš­to g. 18, www.ktkc.lt):

Gruo­džio 23 d., sek­ma­die­ nis, 13 val. Pas­kai­ta „Žie­mos virs­ mas: Kū­čios, Ka­lė­dos“. Lek­to­rius Alek­sand­ras Žars­kus.

Sau­sio 6 d., sek­ma­die­nis, 13 val. pa­skai­ta „Iš­min­čiai ir jų do­va­nos“. Lek­to­rius Alek­sand­ras Žars­kus. 15.30 val. ei­ty­nės Lais­ vės alė­ja, Vil­niaus gat­ve, 16.30 val. Ro­t u­š ės aikš­t ė­je pra­s i­d ės Kau­no mies­to šven­tė „Trys ka­ra­ liai at­ke­lia­vo – vi­sas svie­tas už­ dai­na­vo“.

Pa­ro­dos Iki sau­sio 6 d. Tau­ti­nės kul­tū­ros cent­re (KTKC) vei­kia ori­gi­na­lios pa­ro­dos:

tau­to­dai­li­nin­kės Ri­man­tės But­ ku­vės pa­ro­da „Links­mie­ji an­ge­lai“ (me­di­nės skulp­tū­ros, kryž­dir­bys­ tės pa­vyz­džiai), tau­to­dai­li­nin­kės Ma­ri­jos Gra­ži­nos Mar­ge­vi­čie­nės pa­ro­da „Del­mo­nė­liai“, Kau­ne vy­ku­sios tra­di­ci­nės ad­ ven­to ak­ci­jos „Lai­mi­na mies­tą an­ ge­lai“ vai­kų dar­bų pa­ro­da „Ka­len­ do­rius 2013“.

Nuo sau­sio 8 d. KTKC bus ga­ li­ma pa­ma­ty­ti: Ša­k ių me­n i­n in­k ų bend­r i­jos „Dai­lius“ na­rės Ge­nės Bu­čiū­nie­ nės kar­pi­nių pa­ro­dą „Juo­dai bal­ti sap­nai“, tau­to­dai­li­nin­kės ša­kie­tės Ele­nos Ruz­gie­nės ta­py­bos dar­bų pa­ro­dą „Praei­tį pri­si­mi­nus“, KTKC ta­py­bos ir kom­po­zi­ci­jos pa­grin­dų stu­di­jos „Sping­su­lė“ na­ rių ta­py­bos dar­bų pa­ro­dą „Laiš­kai žie­mai“ (va­do­vas Gvi­das La­ta­kas).

Pa­ro­das ga­li­ma lan­ky­ti pir­ma­ die­niais, ant­ra­die­niais, tre­čia­die­ niais ir ket­vir­ta­die­niais 9–17 val., o penk­ta­die­niais – 9–15 val.

Edu­ka­ci­niai už­siė­mi­mai

„Lie­tu­viš­ki žie­mos ženk­lai“ (Sau­lėg­rį­ža, Kū­čios, Ka­lė­dos) – iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo ir pra­di­nių kla­sių vai­kams. Ve­da Vi­ta­li­ja Ba­jo­ rie­nė, Gin­ta­rė Pu­ti­nie­nė. „Šiau­di­niai dir­bi­niai. So­das“ (eg­lu­tės žais­lai), „Ru­ge­lio ke­lias“ – iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo ir pra­di­ nių kla­sių vai­kams, vy­res­nių­jų kla­ sių mo­ki­niams. Ve­da Jur­gi­ta Ki­li­ kaus­kie­nė. „Gy­vy­bės me­dis kar­pi­niuo­se“ (An­ge­lai), „Pa­si­puoš­ki­me na­mus.

Tra­di­ci­nės po­pie­riaus užuo­lai­dė­ lės“ – vai­kams, jau­ni­mui, suau­gu­ sie­siems. Ve­da Eg­lė Vin­da­šie­nė.

Už­siė­mi­mus ga­li­ma už­si­sa­ky­ti tel. 8 679 36 715.

Ekskursijos

Gruo­d žio 25 ir sau­s io 2 d.

– teat­ra­l i­z uo­ta eks­k ur­s i­ja „Ka­ lė­d i­n iai bur­tai Kau­n o se­n a­m ies­ ty­je“, į ku­r ią pa­v ie­n ius as­m e­n is kvie­č ia ke­l io­n ių or­g a­n i­z a­to­ rė „Mū­s ų odi­s ė­ja“. Eks­k ur­s i­jo­ je ža­d a­m a daug staig­m e­n ų Se­ na­m ies­č io kie­m e­l iuo­s e. Bus ieš­ko­m a ste­b uk­l in­go lo­b io, žai­ džia­m a, šo­ka­m a, lan­ko­m i ar­c hi­ tek­t ū­ros pa­m ink­l ai, klau­so­m a­s i įdo­m ių is­to­r i­j ų, ku­r ias pa­sa­kos gi­d ė Lau­m ė. Žo­d žiu, dvi va­l an­ das trun­kan­t i eks­k ur­s i­ja – vi­sai rea­l i ga­l i­my­b ė da­ly­vau­t i tik­ro­

je Ka­l ė­d ų pa­sa­ko­je. Be­je, „Mū­s ų odi­s ė­ja“ prii­m a ir ko­l ek­ty­v i­n es pa­raiš­kas šiai pra­m o­g ų ir ge­ros nuo­tai­kos ku­pi­nai eks­kur­si­jai. Ją ga­l i­m a už­s i­sa­k y­t i dar­b uo­to­jams pa­to­g iu lai­k u, bet ge­r iau – su­ te­m us.

Gruo­džio 22, 29 ir sau­sio 5 d.

– Alaus ke­lias. Tai links­ma, ku­pi­na ne­ti­kė­tu­mų eks­kur­si­ja į ma­lū­nų ir alu­da­rių kraš­tą. Marš­ru­tas driek­ sis iš Kau­no per Pa­ne­vė­žį ir Bir­žus.

Pa­ne­vė­žy­je ke­liau­to­jai su­si­tiks su

Don Ki­cho­tu, ca­ru Alek­sand­ru, re­ ži­sie­riu­mi Juo­zu Mil­ti­niu. Va­žiuo­ da­mi Bir­žų link, ap­žiū­rės Šiau­rės Lie­tu­vos smeg­duo­bes, for­muo­ jan­čias ir kei­čian­čias vie­tos kraš­ to­vaiz­dį. Bir­žų pi­ly­je eks­kur­san­ tų lauks et­nog­ra­fi­nis an­samb­lis, o Žal­do­ko, gar­sio­jo alu­da­rio, anū­kai pa­sa­kos links­mas is­to­ri­jas. Tu­rė­ si­te pui­kią ga­li­my­bę pa­ra­gau­ti bir­ žie­tiš­ko tam­saus alaus, na­mi­nės duo­nos ir sū­rio. Pa­žin­tį su Bir­žais pra­tę­si­te žings­niuo­da­mi Lie­tu­vo­ je il­giau­siu me­di­niu til­tu per eže­rą į Ast­ra­vo dva­rą. Bū­si­te pa­kvies­ti ir į alaus da­ryk­lą, ku­rio­je su­si­pa­žin­si­

te su alaus ga­my­bos tech­no­lo­gi­jo­ mis, o de­gus­ta­ci­jų sa­lė­je ra­gau­si­te įvai­rių rū­šių alaus, mė­gin­si­te įver­ tin­ti jo stip­ru­mą.

Gruo­džio 22, 29 ir sau­sio 5 d. – eks­kur­si­ja „Ką pra­na­šau­ja žvaigž­dės Nau­jie­siems me­tams“ nu­s i­d rieks per Kauną–Jonavą– Ukmergę–Molėtus–Mindūnus.

Ke­liau­da­mi Mo­lė­tų link, ap­lan­ ky­si­te Lie­tu­vos et­no­kos­mo­lo­gi­jos mu­zie­jų, ku­ris įsi­kū­ręs į kos­mi­nį lai­vą pa­na­šia­me pa­sta­te, o se­no­

vi­nė­je dan­gaus švie­su­lių ste­byk­ lo­je iš­gir­si­te daug įdo­mių da­ly­kų apie Zo­dia­ko ženk­lus, orų spė­ji­mą ir kt. Pa­sig­ro­žė­ję žvaigž­dė­tu dan­ gu­mi, eks­kur­si­ją už­baig­si­te Eže­rų žve­jy­bos mu­zie­ju­je, kur ne tik su­ si­pa­žin­si­te su ar­cha­ji­ne žve­jy­ba, pa­ma­ty­si­me au­ten­tiš­kus to me­to žve­jy­bos įran­kius, bet ir pa­ska­ nau­si­te eže­rų kraš­to žu­vie­nės.

ju­je, gar­sė­jan­čia­me bran­giais, me­ niš­kais, dva­sin­gais eks­po­na­tais.

Stak­liš­kė­se su­si­pa­žin­si­te su mi­ daus gė­ri­mų ga­my­bos tech­no­lo­ gi­ja, įver­tin­si­te skir­tin­gų mi­daus gė­ri­mų sko­ni­nes sa­vy­bes, nes „kas mi­du­tį sal­dų trauks, šim­to me­tų su­si­lauks“.

Gruo­džio 22, 29 ir sau­sio 5 d. – eks­k ur­s i­ja „Lie­t u­v iš­kas mi­d us Stak­l iš­k ė­se“. Tai iš­v y­ka į Stak­liš­kes per Birš­to­ną ir Jiez­ ną. Šio­je eks­kur­si­jo­je su­ži­no­si­

Gruo­džio 29 d. esa­te kvie­ čia­m i į ste­b uk­l in­g ą ir sma­g ią eks­kur­si­ją „Ka­lė­di­nis Vil­nius su „Sil­va re­rum“ (Kaunas–Vilnius). Šven­ti­nia­me Vil­niu­je pa­si­vaikš­ čio­si­te po vie­ną di­džiau­sių Ry­tų Eu­ro­po­je, įra­šy­tą į UNES­CO pa­

te daug įdo­maus apie Jiez­no baž­ ny­čią, ku­rio­je yra uni­ka­lus XIX a. me­n i­n in­ko, Pe­ter­b ur­go dai­ lės aka­de­mi­jos aka­de­mi­ko Ni­ko­ de­mo Sil­va­na­vi­čiaus ta­py­tas pa­ veiks­las.

Birš­to­ne dau­giau su­ži­no­si­te apie vie­ną žy­miau­sių pi­lia­kal­nių Lie­tu­ vo­je – Vy­tau­to kal­ną, mei­lės suo­ liu­ką, Vy­tau­to mi­ne­ra­li­nį van­de­nį, pe­lė­dų alė­ją, iš­mė­gin­si­te nau­jo­viš­ kus tre­ni­ruok­lius, skir­tus įvai­raus am­žiaus žmo­nėms. Lan­ky­si­tės Birš­to­no sak­ra­li­nio me­no mu­zie­

vel­do są­ra­šą, Vil­niaus se­na­mies­tį, ap­lan­ky­si­te Ka­lė­dų eg­lu­tę Ka­ted­ ros aikš­tė­je, pa­ma­ty­si­te An­ge­lų ar­ką, ap­žiū­rė­si­te pra­kar­tė­lę, ke­ liau­s i­te is­to­r i­n io Kris­t i­n os Sa­ ba­liaus­kai­tės ro­ma­no „Sil­va re­ rum“ pėd­sa­kais, ku­r ie at­s kleis pa­slap­tin­gą XVII a. mies­to is­to­ ri­ją ir uni­ka­lius jos he­ro­jus. Ap­ lan­ky­si­te bran­džiau­sią Vil­niaus ba­ro­ko kū­ri­nį – Šv.Pet­ro ir Po­ vi­lo baž­ny­čią, go­ti­kos še­dev­rą – Šv.Onos baž­ny­čią, Mui­ti­nės mu­ zie­jaus eks­po­zi­ci­ją.

Kaimynai

penktADIENIS, gruodžio 21, 2012

Nuotaika: per šventes svarbu neužsisėdėti prie stalo, atrasti laiko ir aktyviam poilsiui.

Gruo­džio 29 d. esa­te kvie­čia­ mi į iš­vy­ką „Tra­kai – Ka­lė­dų Se­ ne­lių sos­ti­nė“. Ke­liau­si­te į Tra­kus, kur ver­da links­my­bės, sklin­da ge­ra nuo­tai­ka, mu­zi­ka, ga­ruo­ja karš­tas vy­nas ir kt. Čia vis dar veiks Nau­

ja­me­tis pa­štas, kur kiek­vie­nas ga­ lės įsi­gy­ti šven­ti­nių at­vi­ru­kų su ori­gi­na­liu ka­lė­di­niu ant­spau­du.

Jū­sų lauks fo­to­se­si­jos Ka­lė­dų Se­ ne­lio re­zi­den­ci­jo­je, ga­lė­si­te siek­ti il­giau­sios gir­lian­dos py­ni­mo ka­lė­

di­nio re­kor­do, su­si­tik­ti su nykš­tu­ kais ir snie­guo­lė­mis, Ka­lė­dų Se­ne­ liais iš Len­ki­jos, Ru­si­jos, Suo­mi­jos ir Vo­kie­ti­jos, kla­jo­ti siau­ro­mis Tra­ kų mies­te­lio gat­ve­lė­mis, ap­lan­ky­ti Tra­kų sa­los pi­lį, pa­ra­gau­ti ka­rai­mų

17

„Shutterstock“ nuotr.

na­cio­na­li­nio pa­tie­ka­lo – ki­bi­nų, ap­lan­ky­ti ka­rai­mų mal­dos na­mus – ke­ne­są, Užut­ra­kio par­ką, ku­ rį pro­jek­ta­vo gar­su­sis pran­cū­zų kraš­to­vaiz­džio ar­chi­tek­tas Eduar­ das Fran­sua And­re, An­ge­lų kal­ne­

lį, kur an­ge­lo pri­si­lie­ti­mas su­teiks jums stip­ry­bės vi­siems atei­nan­ tiems me­tams.

Sau­sio 2 ir 5 d. jū­sų lau­kia eks­kur­si­ja „Puns­ko link, pas jot­ vin­gius“. Šio­je iš­vy­ko­je su­ži­no­si­te, ko­dėl, pa­vyz­džiui, Aly­taus her­bas yra bal­ta ro­žė rau­do­na­me fo­ne, ar­ ba ku­rios baž­ny­čios var­pi­nė­je te­ bes­kam­ba XVII a. nu­lie­tas var­pas.

Sei­nuo­se – šio­je lie­tu­vy­bės sa­ le­lė­je ap­lan­ky­si­te ka­ta­li­kų ba­zi­ li­ką, ku­ri me­na vys­ku­pą ir poe­tą An­ta­ną Ba­ra­naus­ką, ap­žiū­rė­si­ te do­mi­ni­ko­nų vie­nuo­ly­no pa­sta­ tą ir bu­vu­sią ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją, pie­tau­si­te lie­tu­viš­ko­je smuk­lė­je.

Puns­ke ap­si­lan­ky­si­te bal­tų gen­ tims bū­din­gais vaiz­dais gar­sė­jan­ čio­je so­dy­bo­je, pa­ma­ty­si­te se­no­vę me­nan­čią me­di­nę pi­lį, bal­tų tra­di­ ci­jas at­spin­din­tį au­ku­rą, įspū­din­gą sar­gy­bos bokš­tą, pil­ka­pius...

At­ro­do, kad tar­puš­ven­čiu ne vie­nai kau­nie­čių šei­mai ma­žiau so­pės gal­vą gal­vo­jant, kur nuei­ ti ar nu­va­žiuo­ti, ką pa­ma­ty­ti, – mėgs­tan­tie­siems ak­ty­vų poil­sį tik­rai bus pa­ke­liui su 15 me­tų dir­ ban­čia ke­lio­nių or­ga­ni­za­to­re „Mū­ sų odi­sė­ja“.

Parengė Virginija Skučaitė

18 Kaimynai

Vitaminai „Dienos formulė N90“.

Sudėtyje esantys svarbiausi vitaminai A, B1, B2, B6, B12, C, D3, E, folio ir pantoteno rūgštys gali padėti palaikyti žvalumą ir darbingumą visą dieną!

Pakuotės užtenka 3 mėnesiams!

Tinka vaikams nuo 9 metų.

penktADIENIS, gruodžio 21, 2012

Vertikaliai: 1. Drabužių spinta.

2. Supustyto sniego krūva. 3. Toks žaislas – nepargriaunama, vis atsitiesianti figūrėlė. 4. Geriamasis stiklinis indas. 5. „Opel“ modelis. 6. Sietynas – daugiašakis pakabinamas šviestuvas. 9. Didelis kambarinis atsparus ir ne itin reiklus augalas, kilęs iš tropinių Azijos, Amerikos, Australijos vietų, mėgstantis drėgmę, drėgną orą.

10. Sienos išsikišimas (dažnai ornamentuotas) viršum durų, langų ar viršutinių pastato dalių, atbraila. 12. Dedamoji priemonė valgiams

virti, valgyti. 18. Sienų apmušalai.

19. Kambarinis klevas (lapai širdiški arba triskiaučiai, dantytais kraštais). 22. Karvelis kitaip. 23. Moterų krepšelis. 24. Graižažiedžių šeimos dekoratyvinis daugiametis augalas, ypač tinkantis auginti gėlių lysvelių pakraščiuose. 25. Gretimas gyventojas. 28. Įvairios konstrukcijos ir paskirties dujų, rečiau skysčių indas. 29. Smailus metalinis kalamas smaigas su galvute. 30. Galvos apdaras (su kraštais). 34. Kryžmažiedžių šeimos vaistinis darželių augalas. 35. Namo dangtis.

Horizontaliai: 7. Kieta kėdė be atlošo. 8. Pluoštas iš trumpų pavienių plaukelių. 11. Lygintuvas kitaip. 13. Meilės santykiai.

14. Moteriškas drabužis. 15. „Ford“ modelis. 16. Lietuviška citrina.

17. Higienos kambarys. 20. Lengvasis automobilis atviru kėbulu kroviniams vežioti. 21. Statinys dūmams ar garams išeiti. 26. Didelis užsiklojamas impilas, nekietai pripiltas plunksnų ar pūkų. 27.

Nertas ar pintas įvairios paskirties įtaisas (tvorai). 31. Įrankis daržovėms smulkiai sutrinti, brazduo-

klė. 32. Svetainės baldas. 33. Kilnojama pertvara. 36. Vieta, kur žarijos žeriamos, ugniakuras. 37.

Dervos pavidalo statybinė medžiaga. 38. Ritininės žaliuzės. 39. Simetriškai sudėstytų mažų, nedažytų lentelių grindys. 40. Darželių gėlė gauruotu stiebu, dideliais lapais, stambiais raudonais žiedais.

Kryžiažodžio nugalėtoją paskelbsime 2013 m. sausio 15 d. dienraštyje „Kauno diena“.

Teisingus atsakymus galima pateikti iki 2013 m. sausio 11 d.

Iškirpę kryžiažodį su teisingu at-

sakymu, atneškite jį į „Kauno dienos“ redakciją, Kęstučio g. 86, Kaunas.

Tris teisingai išsprendusiuosius apdovanosime vitaminais „Dienos formulė N90“.

Kryžiažodį sudarė Gintautas Muraška