2012-12-28 Santaka

1

penktadienis, gruodžio 28, 2012

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė REMIA

Nr. 72

santaka

Svar­biau­sia – ne teks­to žan­ras, o krū­vis

Žan­rai: D.Ka­jo­kas ne­sle­pia – ra­šy­da­mas pro­zą jau­čia ir vi­sai ša­lia al­suo­jan­tį poe­zi­jos ka­ti­ną, ku­ris kar­tais nu­bun­dąs ir imąs te­ro­ri­zuo­ti.

Apsk­ri­tai žmo­gui, kaip vi­su­mai, daug nau­ din­giau ne tu­rė­ti tai, ko šir­dis gei­ džia, o kad šir­dis geis­tų to, ką tu­ri.

Artūro Morozovo nuo­tr.

Įsi­min­ti­niau­sio 2012 m. Kau­no me­ni­nin­ko ti­tu­lą pel­nė ra­šy­to­jas Do­nal­das Ka­jo­ kas, be­je, daž­niau­siai va­di­na­mas poe­tu. D.Ka­jo­kas yra iš tų me­ni­nin­kų, ku­rie ne­ga­lė­ tų skųs­tis ger­bė­jų, t. y. skai­ty­to­jų, dė­me­siu. Tie­sa sa­kant, poe­tas ir pro­zi­nin­kas ap­skri­tai ne­lin­kęs skųs­tis, ne­re­tai jis, kaip koks bu­dis­tų vie­nuo­lis, nu­stem­ba ir gro­ži­si pa­ma­tęs pra­žy­du­sį šal­pus­nį ar bi­tę ant sa­vo bu­to bal­ko­no tu­rėk­lo. Taip, jis iš tie­sų – poe­tas.

En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

Įsi­min­ti­niau­siu Kau­no me­ni­nin­ku D.Ka­jo­kas iš­rink­tas už šiais me­tais pa­si­ro­džiu­sį ro­ma­ną „Eže­ras ir jį ly­ din­tys as­me­nys“. Tai ant­ras ži­no­mo poe­to, Na­cio­na­li­nės pre­mi­jos lau­ rea­to (1999 m.) ro­ma­nas (pir­ma­sis, „Ka­za­šas“, iš­leis­tas 2007 m.), ku­ris

ne­re­tai pa­va­di­na­mas poe­to ro­ma­nu, tai­gi, be siu­že­ti­nės, įžval­gų li­ni­jos, ja­me ga­li­ma gė­rė­tis ir sa­ki­nio, žo­ džio skam­be­siu, rit­mu, me­lo­di­ka, o, tu­rint gal­vo­je D.Ka­jo­ko meist­rys­tę ir gi­lų do­mė­ji­mą­si įvai­rio­mis re­li­gi­jo­ mis ir min­čių gi­lu­mą, ga­li­ma nea­be­ jo­ti, kad „Eže­ras ir jį ly­din­tys as­me­ nys“ – maest­ro ro­ma­nas, at­ve­rian­tis ir su­kaup­tos iš­min­ties klo­dą.

– Įsi­min­ti­niau­sio me­ni­nin­ko ti­tu­las kaž­kiek įpa­rei­go­ja kal­ bė­ti apie Kau­ną, juo­lab kad, ži­ nant ta­vo sės­lu­mą (ne­si­ver­ži­mą ke­liau­ti), esi tik­rų tik­riau­sias kau­nie­tis, o Kau­nas – at­seit ne me­ni­nin­kų, o tech­nok­ra­tų, anks­čiau – spe­ku­lian­tų, mies­ tas, ta­čiau, pa­sak hu­mo­ris­to Jur­gio Gim­be­rio, ir ja­me gy­

ven­ti ga­li­ma. Tai­gi, kaip ja­ me sekasi gy­ve­nti me­ni­nin­kui, ra­šy­to­jui, vi­so­kiau­sių pre­mi­ jų lau­rea­tui, ypač įsi­kū­ru­sia­m ne ko­kia­me įspū­din­ga­me Se­ na­mies­čio bu­te­ly­je su tam tik­ ra dva­sia, o įpras­ta­me Ei­gu­lių dau­gia­bu­ty­je? Ką tei­gia­mo ir ką nei­gia­mo fik­suo­ja ta­vo­ji, me­ni­ nin­ko, akis Kau­ne?

– Kau­nas – nor­ma­lus mies­tas. Pui­ kių, po­pras­čių, o ir po­bjau­rių da­ ly­kų ja­me tiek pat, kiek ir kiek­vie­ na­me ki­ta­me di­des­nia­me Lie­tu­vos mies­te. Apie me­nui ga­bius žmo­nes pa­čios min­tis nė­ra vi­siš­kai tuš­čia.

Ta­len­tin­gi jau­nuo­liai, su­lau­kę dvi­ de­šimt ke­le­rių me­tų, iš tie­sų daž­ nai iš­vyks­ta iš Kau­no – kas į Vil­nų, kas į ki­tas pa­sau­lio ša­lis. Kar­tais net nu­stem­bu, kiek daug ži­no­mų ar gar­sė­jan­čių me­ni­nin­kų yra iš Kau­ no, nors šiuo me­tu jie at­sto­vau­ja ki­ tiems mies­tams.

O Ei­g u­l ių mik­ro­ra­j o­n as man vi­s ai pa­t in­k a. Ne­k eis­č iau jo į įspū­din­gą bu­tą Se­na­mies­ty­je, kur bū­čiau pa­smerk­tas am­ži­nam bru­ kui. Net­run­ka nė de­šim­ties mi­nu­ čių, kad iš sa­vo dau­gia­bu­čio ce­ lės at­si­dur­čiau Kle­bo­niš­ko miš­ke ar Ne­ries pa­kran­tė­je. O tai ma­ no vai­k ys­t ės ir jau­nys­ tės ap­lin­ka.

3

2

penktadienis, gruodžio 28, 2012

santaka /atodangos

„O ji pa­da­vu­si man lyrą/ Į tą už­bur­tą ve­dė ša Poe­to Jo­no Ma­čiu­lio-Mai­ro­nio gi­mi­nai­tės, Mai­ro­nio lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros mu­zie­jaus (MLLM) dar­buo­to­jos ty­ri­nė­ji­mai at­sklei­ džia kai ku­riuos jo as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo fak­tus, kū­ri­nių li­ki­mą.

Vir­gi­ni­ja Pap­laus­kie­nė

Mai­ro­n io lie­tu­v ių li­te­ra­t ū­ros mu­z ie­jaus Išei­v ių li­te­ra­t ū­ros sky­r iaus ve­dė­ja

Gy­ve­ni­mo kny­ga

Mai­ro­nis vi­są gy­ve­ni­mą ra­šė vie­ ną poe­zi­jos kny­gą „Pa­va­sa­rio bal­ sai“. Jam gy­vam esant išė­jo ke­tu­ rios lai­dos – 1885, 1905, 1913, 1920 m. Ta­čiau ti­kė­ti­na, kad pa­ts Mai­ro­ nis, leis­da­mas ant­rą­ją kny­gos lai­dą, su­kly­do ir pa­va­di­no ją tre­čia.

Anot J.Bra­zai­čio: „Ka­da ir kur pa­si­ro­dė ant­ras „Pa­va­sa­rio bal­ sų“ lei­di­mas, ne­te­ko su­sek­ti. Prof.

V.Bir­žiš­ka ma­no, kad jo iš vi­so ne­ bū­ta. Tre­čią­kart iš­leis­tas „Lie­tu­ vių laik­raš­čio“ lė­šo­mis Pe­ter­bur­ ge 1905 m. su pa­ra­šu Mai­ro­nis (J. M-lis). Ja­me jau 13 nau­jų ei­lė­raš­ čių. (...) Ket­vir­tas lei­di­mas Kau­ne 1913 m., iš vi­so 74 ei­lė­raš­čiai. Nau­ jų – 20. (...) Penk­tas lei­di­mas Til­ žė­je 1920 m., 110 ei­lė­raš­čių, nau­jų – 32. (...) Šeš­tas lei­di­mas pa­va­ din­tas „Mai­ro­nio raš­tai I Ly­ri­ka“, Kau­ne 1930 m., iš vi­so 131 ei­lė­raš­ tis, nau­jų – 24.“ Su­ras­tas emig­ra­ci­jo­je gy­ve­nu­sio ra­šy­to­jo Pau­liaus Jur­kaus ar­chy­ ve ir par­vež­tas Mai­ro­nio pa­reng­ tas ma­ke­tas at­sklei­džia kruopš­tų jo kaip su­da­ry­to­jo, ma­ke­tuo­to­jo, re­dak­to­riaus dar­bą. Pir­mą kar­tą Lie­tu­vos li­te­ra­tū­ri­nia­me gy­ve­ni­ me bu­vo ren­gia­mas al­bu­mo po­bū­ džio lei­di­nys.

Lai­kant ran­ko­se ir var­tant kny­gos pa­gel­tu­sius la­pus, vie­to­mis įplėš­ tas ir šiek tiek ap­tru­pė­ju­sias įkli­ jas, šir­dį už­lie­ja ne­nu­sa­ko­mi jaus­ mai, tar­si švel­ni skrais­tė ap­gau­bia Dai­niaus kū­ry­bi­nio vyks­mo švy­ tė­ji­mas. (Da­bar šis lei­di­nys res­ tau­ruo­tas.)

Rū­pi­no­si rin­ki­nio san­da­ra

Ant kny­gos „Pa­va­sa­rio bal­sai“ ket­vir­tos lai­dos Mai­ro­nis kruopš­ čiai ruo­šia penk­tą lai­dą. Ti­tu­li­nia­ me la­pe jis nu­brau­kia at­spaus­din­tą teks­tą – „ket­vir­tą kar­tą at­spaus­ ta ir pa­dau­gin­ta“ ir ran­ka už­ra­šo „penk­tą kar­tą at­spaus­ta ir žy­miai pa­dau­gin­ta“.

Pir­ma­me la­pe įkli­juo­tas Mai­ro­ nio laiš­kas su pra­šy­mais ir nu­ro­dy­ mais lei­dė­jui: „Augš­tai Ger­bia­ma­ sis Tams­ta! La­bai ir la­bai pra­šy­čiau Tams­tos, kad čia pri­de­da­mas ei­ les: „Ma­no b. Drau­gui“ at­spaus­ din­tu­mi­te „Pa­va­sa­rio bal­suo­se“, bet ne pa­čiam ga­le, o tik tuo­jau po ei­lu­čių, ku­rios taip skam­ba: „Tiek sy­kių pro­to pri­ty­ri­mas... o bai­ gęs: Šir­de­le ma­no pa­klau­syk Ak jo bent kar­tą pa­klau­syk.“ Jei tas da­ ly­kas rei­ka­lau­tų daug dar­bo ir bū­ tų sun­kus, tai mel­džiu pa­tal­pin­ti ar­ti ga­lo, bet vis­gi ne pa­čia­me ga­ le, kad ne­bū­tų jos pa­sku­ti­nės kny­ go­je. Taip pat anks­čiau pri­siųs­tas Bal­la­das apie Či­čins­ką ir Med­via­ ga­lio kal­nas bū­tų ge­riau pa­tal­pin­ ti gre­ta su ki­to­mis Bal­la­do­mis, kur Šat­ri­jos kal­nas ir Jū­ra­tė ir Kas­ty­ tis. <...> Su augš­ta pa­gar­ba Mai­ro­

Mai­ro­nis be­veik nie­ kur ne­nu­ro­ do ei­lė­raš­ čių su­kū­ri­ mo da­tos, bet čia įra­ šy­ti me­tai – tai tie me­ tai, kai jis bu­vo pri­sta­ ty­tas vys­ku­ po ti­tu­lui ir jo ne­ga­vo.

nis.“ (Spaus­din­ta ori­gi­na­lo kal­ba.)

Rei­kė­tų at­kreip­ti dė­me­sį, kad kny­ go­je ei­lė­raš­čio „Ma­no b. Drau­gui“ yra du be­veik iden­tiš­ki rank­raš­ti­ niai va­rian­tai. Prie ant­ro rank­raš­ čio įra­šy­ta da­ta – „19/9.19“.

Mai­ro­nis re­da­ga­vo, tai­sė se­nus ei­lė­raš­čius ir dau­ge­ly­je la­pų iš šo­ no, apa­čios ar­ba vir­šaus įkli­ja­ vo nau­jus, ran­ka ra­šy­tus teks­tus. Čia pat ša­lia at­spaus­din­tų ei­lė­raš­ čių įra­šė nau­jus, pa­kei­tė ei­lė­raš­čių nu­me­ra­ci­ją. Tar­si dai­li­nin­kas ta­ pė nau­ją kny­gos pa­veiks­lą, siek­da­ mas, kad vie­nos spal­vos lik­tų še­šė­ ly­je, ki­tos – la­biau iš­ryš­kė­tų.

Paliko daug pastabų

Kny­go­je nuo 6 pus­la­pio pra­si­de­da įkli­jos. Jis įtrau­kia į kny­gą „Prae­ liu­dium“ iš poe­mos „Mū­sų var­ gai“; 8 la­pe ant pa­kli­juo­to po­pie­ riaus įra­šy­tas ei­lė­raš­tis „Vil­nius“; 9 la­pas – pa­kli­juo­tas iš abie­jų pu­ sių. Vie­no­je – ei­lė­raš­tis „Lie­tu­va bran­gi“, ki­to­je – „Ne­dau­gel Mū­ sų“; 11 la­pe – „Sun­ku gy­ven­ti“; 12 la­pe – „Due­tas“; 13 la­pe – „Va­sa­ ros nak­tys“.

Ta­me pat la­pe prie „Jau­ni­ mo Gies­mės“ su­ra­šo nu­ro­dy­ mus: „Dai­nuo­jant tą gies­mę su­lyg p. Nau­ja­lio la­bai gra­žiai su­sta­ty­ tų gai­dų, pa­ta­ria­ma im­ti jos pir­ mą, ant­rą, sep­tin­tą ir pa­sku­ti­nį po­smą: a, b, c, d“. 19 la­pe įkli­juo­ta – „Jū­ra­tė ir Kas­ty­tis“; 27 la­pe pa­ kli­juo­tas ei­lė­raš­tis „Kam man Tu, Vieš­pa­tie, da­vei...“; 32 la­pe teks­tas tai­sy­tas, brau­ky­tas ir ant jo už­kli­ juo­tas nau­jas la­pe­lis su ran­ka pa­ ra­šy­tu teks­tu.

35 la­pe iš šo­no už­ra­šy­tas ei­lė­raš­ tis „At­sik­lau­pęs prieš al­to­rių...“ 37 la­pe – „Gies­mė“ su pa­sta­ba: „prie ste­buk­lin­go Šv. Pa­ne­lės pa­veiks­lo Kre­ke­na­vos baž­ny­čio­je“; 39 la­pe – „Va­sa­ros nak­tys“, 40 la­pe – „Snie­ guo­tos Al­pių vir­šū­nės“; 44 la­pe – „Su­dieu“, 46 la­pe įkli­juo­ta ke­le­tas ei­lė­raš­čių – „A.P. (iš­va­žiuo­jant)“; Po ei­lė­raš­čiu – „Kad šmei­žė iš ap­ mau­do prie­šų mi­nia“ nu­ro­dy­ta da­ ta – 1908 m.

Svar­bu at­kreip­ti dė­me­sį, kad Mai­ro­nis be­veik nie­kur ne­nu­ro­ do ei­lė­raš­čių su­kū­ri­mo da­tos, bet čia įra­šy­ti me­tai – tai tie me­tai, kai jis bu­vo pri­sta­ty­tas vys­ku­po ti­tu­ lui ir jo ne­ga­vo. To­liau se­ka įkli­jos: „Pas­ku­ti­nis akor­das“; „Ma­no b.

Drau­gui“ (du ei­lė­raš­čiai); 47 la­pe – „Šir­dis ir Pro­tas“; 49 la­pe – „Mū­sų var­gai“; 50 la­pe – „Ne­vė­žis per ka­ rę“; 57 la­pe – „Miš­ke suo­le­lis“, 58 la­pe – „Ne­nu­si­min­siu“; tarp 66 ir 67 įkli­juo­ta – „Lie­tu­va – Did­vy­rių Že­mė“; 72 la­pe – „Poe­tui mi­rus“, 75 la­pe – „Lie­tu­va par ka­rę“; 78 la­ pe – „Ko­voj dėl švie­ses­nės vai­kams atei­ties...“ ir prie 79 la­po įkli­juo­ta – „Var­pai“.

Iliust­ra­ci­jo­s – neatsitiktinės

Kny­gos ga­le įkli­juo­tos iliust­ra­ci­jų ko­pi­jos – tai re­li­gi­nio tu­ri­nio pa­

Jonas Janulis. Maironis

veiks­lai, Kry­žiaus kal­no frag­men­ tas, pui­kūs gam­tos vaiz­dai, taip pat tau­ti­niais dra­bu­žiais pa­si­da­bi­ nu­sių lie­tu­vai­čių, bi­čiu­lių nuo­trau­ kos. Įk­li­juo­ta ba­la­dė „Med­via­ga­ lio Kal­nas“ (rank­raš­tis, da­tuo­ja­ma 10/9.19); „Či­čins­kas“ (at­spaus­ din­tas teks­tas su pa­tai­sy­mais); poe­ma „Mū­sų var­gai“ Pir­mo­ji da­ lis (spaus­din­tas va­rian­tas, iš­leis­tas Vil­niu­je 1913 m., su pa­tai­sy­mais ir ran­ka ant vir­še­lio už­ra­šy­ta: „Pen­ kio­se da­ly­se“, da­tuo­ja­ma 29. XI. 19. Kny­ge­lės vi­du­je Mai­ro­nio ran­ka įra­šy­ti („Prae­liu­dium I“, „Prae­liu­ dium II“); yra ir spaus­din­tas ant­ ro­sios da­lies va­rian­tas.

Kas rū­pi­no­si kny­gos api­pa­vi­ da­li­ni­mu ir iliust­ra­ci­jų at­ran­ ka? Mai­ro­nio rin­ki­ny­je sau­go­mas vys­ku­po Pal­ta­ro­ko laiš­kas mu­zie­ jaus dar­buo­to­jui P.Rim­kū­nui, ku­ ris at­sklei­džia pa­slap­tį: „Mai­ro­ niui lei­džiant V Pa­va­sa­rio bal­sų lai­dą, pa­si­šo­vė Se­mi­na­ri­jos klie­ ri­kai, dau­giau­sia Jur­gis Jan­ke­vi­ čius, vė­liau bai­gęs Me­no mo­kyk­ lą ir žu­vęs mo­to­cik­lo ka­tast­ro­fo­je, iliust­ruo­ti. Bet pa­da­rė per ma­žai iliust­ra­ci­jų. Spaus­tu­vi­nin­kas Ja­ go­mas­tas bru­ko, kas pa­kliu­vo ir vis dar sti­go. Pa­ga­liau iš Mai­ro­nio al­bu­mo pa­rin­ko nuo­trau­kų. Taip į „Bal­sus“ gre­ta gam­tos vaiz­de­lių pa­kliu­vo ke­le­tas mer­gi­nų.“ (Pa­ne­ vė­žys, 1942 10 22) Penk­to­ji kny­gos „Pa­va­sa­rio bal­ sai“ lai­da ženk­li­no Mai­ro­nio kū­ ry­bos epo­gė­jų. Šio­je kny­go­je dau­ giau­sia nei ki­to­se spaus­din­ta nau­jų ei­lė­raš­čių. Pa­ti kny­ga ta­po uni­ka­liu reiš­ki­niu Lie­tu­vos li­te­ra­tū­ros is­to­ ri­jo­je. Iki Mai­ro­nio nie­kas ne­bu­vo pa­ren­gęs ir iš­lei­dęs to­kio puoš­

naus al­bu­mi­nio lei­di­nio. Ši kny­ga Mai­ro­niui tu­rė­jo le­mia­mą vaid­me­ nį: iš­kė­lė į Par­na­so aukš­tu­mas, bet kar­tu už­brė­žė ri­bą pa­siek­ti vys­ku­ piš­ką mit­rą.

Len­ko­ma­nų skun­dai

Kny­gos „Pa­va­sa­rio bal­sai“ V lai­da už­kliu­vo len­ko­ma­nams ir ta­po pre­ teks­tu dar vie­nam skun­dui į Va­ti­ ka­ną pa­ra­šy­ti. Iš­si­pil­dė dai­niaus pra­na­šiš­ki žo­džiai: „iš­trau­kę žmo­ gų aky­se, prieš so­čią žio­vau­jan­čią mi­nią, pre­kiau­ja gy­va jo dva­sia ir ro­do per­pjo­vę krū­ti­nę“...

1922 m. An­to­nio Zec­chi­ni ra­šo ra­por­tą apie Baž­ny­čios pa­dė­tį Lie­ tu­vo­je į Va­ti­ka­ną: „La­bai blo­gai, kad da­bar Kau­no se­mi­na­ri­jo­je vis­ kas li­tua­ni­zuo­ta... (...) Iš kai ku­rių ku­ni­gų gir­dė­jau, kad se­mi­na­ri­jo­je tvy­ro la­biau po­li­ti­nė nei baž­ny­ti­nė dva­sia. (...) Apie rek­to­rių kal­ba­ma, kad daug ra­šo lie­tu­viš­kai ir pub­li­ kuo­ja ero­ti­nę poe­zi­ją, pa­si­ra­šy­da­ mas sla­py­var­džiu, ta­čiau, ne­pai­ sant to, vi­si ži­no, kas yra au­to­rius.

Prieš ke­le­tą me­tų jo pa­var­dė Ma­ cu­le­wicz, ta­čiau da­bar jis Mai­ro­ nis, Ma­čiu­lis.“ (Iš kny­gos „Lie­tu­ va ir Šven­ta­sis Sos­tas (1922–1938) Slap­to­jo Va­ti­ka­no ar­chy­vo do­ku­ men­tai“. Su­da­ry­to­jas dr. Arū­nas Strei­kus.)

Tai ne­bu­vo vie­nin­te­lis Mai­ ro­nį šmei­žian­tis skun­das. 1927 m. ba­lan­džio 15 d. in­ter­nun­ci­jus L.Schiop­pa ra­šė kar­di­no­lui R.Gas­ par­ri: „Sie­kiant pa­ge­rin­ti šios se­ mi­na­ri­jos li­ki­mą, bū­ti­ni du da­ly­ kai, t. y. rei­kė­tų nu­ša­lin­ti da­bar­ti­nį rek­to­rių, ku­ris yra li­te­ra­tas, poe­tas, pa­trio­tas, ta­čiau ne­la­bai tin­ka­mas val­dy­ti to­kią ins­ti­tu­ci­ją kaip se­mi­

na­ri­ją.“ Kny­go­je mi­ni­ma, kad vys­ ku­pų kon­fe­ren­ci­jo­je bu­vo nu­spręs­ ta at­leis­ti Mai­ro­nį iš rek­to­riaus pa­rei­gų. Lai­mei, ga­lu­ti­nį spren­ di­mą tu­rė­jo priim­ti Lie­tu­vos ar­ki­ vys­ku­pas J.Skvi­rec­kas, ku­ris nie­ ka­da ne­bū­tų žen­gęs to­kio žings­nio prieš sa­vo mo­ky­to­ją.

Skaus­min­gas pa­že­mi­ni­mas

Mai­ro­nis, vi­są gy­ve­ni­mą pa­siau­ ko­ja­mai ir są­ži­nin­gai dir­bęs, ėjęs ku­ni­go, se­mi­na­ri­jos rek­to­riaus pa­rei­gas, skaus­min­gai iš­gy­ve­no baž­ny­ti­nės vy­res­ny­bės šal­tu­mą jo as­me­niui. Va­ti­ka­no vy­res­ny­bė lai­ kė­si sa­vo griež­tos nuo­sta­tos. Mai­ ro­nio da­liai te­ko kan­ki­nio ka­rū­na.

Di­džiau­sias kal­ti­ni­mas – mei­lė Tė­ vy­nei Lie­tu­vai, jos di­din­gai is­to­ri­jai ir gim­ta­jai kal­bai.

Mai­ro­nis vie­šu­mo­je lai­kė­si san­ tū­riai, oriai ir kaip vi­sa­da di­din­gai, anot S.Ylos, ma­jes­to­tiš­kai. Tik vie­ nat­vė­je pra­si­verž­da­vo skaus­min­gi žo­džiai: „Vys­ku­piš­ka mit­ra se­niai bū­tų ma­ne į ka­pus nu­va­rius. Bet, iš ant­ros pu­sės, aš ne­ga­lė­jau ne­jaus­ti pa­že­mi­ni­mo, kai Ro­ma nuo ma­nęs kra­tos, kaip nuo ko­kio pra­si­kal­tė­ lio. Die­vu­liau ma­no! Aš vi­są am­ žių iš­ti­ki­mai tar­na­vau Baž­ny­čiai, są­ži­nin­gai ėjau sa­vo pa­rei­gas, kaip Lie­tu­vos pa­trio­tas ne­tar­na­vau ru­sų val­džiai (…) Štai jau 20 me­tų Kau­ no se­mi­na­ri­jo­je rek­to­riau­ju ir ga­liu net po mir­ties drą­siai pa­sa­ky­ti, kad nei vie­nas rek­to­rius tiek ne­pa­da­rė ir ma­te­ria­liai, ir moks­lo at­žvil­giu (…) Rek­to­ria­vau sun­kiau­siais ka­ro ir vi­so­kių re­for­mų lai­kais.“ (Ra­šy­ ta ant kū­ry­bi­nio rank­raš­čio – dra­ mos „Vy­tau­tas-Ka­ra­lius“ ki­tos la­ po pu­sės).

3

penktadienis, gruodžio 28, 2012

santaka/literatūra kaunodiena.lt/nau­jie­nos/­kau­no­san­ta­ka

a­lį...“ (II) Svar­biau­sia – ne teks­to žan­ras, o krū­vis 1931 m. Mai­ro­niui bu­vo su­teik­ tas tik pro­to­no­ta­ro ti­tu­las, ku­ris jau ne­be­džiu­gi­no pa­var­gu­sio, de­ja, ne nuo dar­bų, o nuo ne­si­bai­gian­čių per­se­kio­ji­mų rek­to­riaus. Į gy­ve­ni­ mo pa­bai­gą Mai­ro­nis už­si­sklen­dė, re­zig­na­vo ir skaus­min­gai iš­gy­ve­no ne­pag­rįs­tus kal­ti­ni­mus.

Vie­na­me pa­moks­le ra­šė: „Kaip ne­pas­to­vi že­miš­ko­ji gar­bė ir kaip greit mai­no­si žmo­nių nu­si­sta­ty­mas ir nuo­mo­nės! O mes tiek kar­tų tai ak­lai mi­niai pa­tai­kau­ja­me, kad jai pa­tik­tu­me, kad iš jos iš­mels­tu­me žiups­ne­lį tuš­čio pa­gy­ri­mo.“ Kū­ry­bi­nis tes­ta­men­tas

Mai­ro­nis ne­pa­tai­ka­vo tuš­čiai mi­ niai: ra­miai dir­bo, at­sa­kin­gai ėjo sa­vo pa­rei­gas, dir­bo prie kū­ry­bi­nių rank­raš­čių, ruoš­da­mas raš­tus. Ne­ pel­ny­ti prie­kaiš­tai, abe­jin­gu­mas ir šal­tu­mas jo as­me­niui bu­vo vie­nu­ mo­je iš­ken­tė­ti... Mai­ro­nis re­zig­na­ vo, neat­sa­ki­nė­jo į jį puo­lan­čių jau­ nų­jų mak­si­ma­lis­tų poe­tų kri­ti­ką.

Ta­čiau anų die­nų dra­ma­tiš­kų įvy­ kių pa­da­ri­niai iš­skai­to­mi – įžvel­ gia­mi kū­ry­bo­je.

Ruoš­da­mas „Pa­va­sa­rio bal­sus“ nau­jai lai­dai, ant 1920 m. lei­di­ mo Mai­ro­nis da­rė nau­ją ma­ke­tą. Šis eg­zemp­lio­rius iš­li­kęs MLLM. Jis yra iš­skir­ti­nis ir sa­vo li­te­ra­tū­ri­ ne ver­te, ir Mai­ro­nio as­me­nį cha­ rak­te­ri­zuo­jan­čiais fak­tais. Ma­ke­tas tam­pa ne­by­liu liu­dy­to­ju, at­sklei­ džian­čiu poe­to da­liai te­ku­sį siel­ var­tą.

Reng­da­mas kny­gos nau­ją lai­ dą jis ban­dė iš­trin­ti, pa­nai­kin­ti tai, kas kri­ti­kams už­kliu­vo, – ne­gai­les­ tin­gai nu­brau­kė be­veik vi­sas de­di­ ka­ci­jas, mū­zų var­dus. Tar­si pa­siė­ męs rėž­tu­ką rai­žė, nio­ko­jo tai, kas jam bu­vo bran­gu ir ar­ti­ma, tai kas jo pa­ties bu­vo su­kur­ta... Kny­ge­lės pra­džio­je Mai­ro­nis įkli­ja­vo ei­lė­raš­ tį „Skaus­mo skun­das“ (1927 m.), ku­ris ir tam­pa at­sa­ku pa­vy­diems žmo­nėms. Rank­raš­ty­je prie­ra­šas „spaus­din­ti tik po ma­no mir­ties“.

Kny­gos ga­le įkli­juo­tas rank­raš­tis „Fe­de­ran­tų gim­nas“. Šis reng­tas lei­di­nys at­ski­ra kny­ ga ne­pa­si­ro­dė, ta­čiau jie bu­vo įtrauk­ti į Mai­ro­nio ren­gia­mą „Raš­ tų“ kny­gą. Dai­nius kruopš­čiai per­ ra­šė ir su­dė­jo į I „Raš­tų“ to­mą – „Ly­ri­ką“. Šia­me rank­raš­ty­je kruopš­tus Mai­ro­nio – su­da­ry­to­jo, ma­ke­tuo­ to­jo, re­dak­to­riaus dar­bas (ran­ka per­ra­šy­ta 240 la­pų). Tai tes­ta­men­ ti­nė Dai­niaus va­lia – pa­sku­ti­nis jo no­ras ir pa­gei­da­vi­mas ma­ty­ti to­kį kū­ry­bi­nį au­di­nį, pa­veiks­lą, ko­kį jis pa­ts su­kū­rė.

Api­bend­ri­nant anks­čiau pa­ teik­tus fak­tus, drįs­tu teig­ti, kad Mai­ro­nis dar dau­ge­lio ne­sup­ras­ tas ir ne­su­vok­tas. Mai­ro­nis ge­ro­ kai praau­go sa­vo epo­chą: ly­ri­ko­ je, sa­ty­ro­se įžval­giai at­vė­rė tai, kas vyks­ta šio­mis die­no­mis. O vis dėl­ to – gir­džiu Dai­nių ra­miai ta­riant: „Ma­no už­ky­lan­čiai me­tai.“ Pa­sak pro­fe­so­riaus Vy­tau­to Ku­ bi­liaus: „Kri­tiš­ko­se lai­ko si­tua­ci­ jo­se „Pa­va­sa­rio bal­sai“ ve­dė mus to­lyn nuo re­zig­na­ci­jos, il­gų prie­ spau­dos am­žių išug­dy­to nu­si­že­mi­ ni­mo, pa­sy­vaus su­stin­gi­mo, ra­gi­no prie­šin­tis, ti­kė­ti, dirb­ti ir po­zi­ty­ viai kei­tė mū­sų na­cio­na­li­nį cha­ rak­te­rį, kad jis pa­ga­liau tap­tų ne is­to­ri­jos ap­lin­ky­bių au­ka, o ak­ty­ viai vei­kian­čiu su­bjek­tu.“

– Įsi­min­ti­niau­siu Kau­ 1 no me­ni­nin­ku esi iš­ rink­tas už nau­ją­jį ro­ma­ną

„Eže­ras ir ki­ti jį ly­din­tys as­me­ nys“, tai­gi taip pat esa­me įpa­ rei­go­ti kal­bė­tis apie ro­ma­ną.

Tai ir pa­si­kal­bė­ki­me, ką no­rė­ tum apie jį pa­sa­ky­ti? Ar rei­kia klaus­ti kaip, sun­kiai ar leng­vai etc., kiek sie­ja­si su „Ka­za­šu“, nes vi­si, no­ri ne­no­ri, jį sie­ja, vis dėl­to gan grei­tai po „Ka­za­ šo“ pa­si­ro­dęs, o gal „Eže­ras ir ki­ti jį ly­din­tys as­me­nys“ lė­mė ir da­bar­ti­nį ta­vo lais­vo­jo me­ ni­nin­ko sta­tu­są?

– Apie sa­vo ro­ma­ną, tie­są sa­kant, aš nie­ko ne­no­riu pa­sa­ky­ti, jį rei­kia pa­pras­čiau­siai skai­ty­ti. Vis dėl­ to „Eže­ro“ idė­jų lau­kas, kai ku­ rie pro­ble­mų maz­gai ir nė­ri­niai iš tie­sų gi­mi­nin­gi „Ka­za­šui“. Juk man bū­tent tai ir rū­pi. Tie­siog ki­ lo no­ras pa­ra­šy­ti ne­ba­na­lų ir sy­kiu leng­viau nei „Ka­za­šas“ skai­to­mą ro­ma­ną, kad sa­ki­nys ves­tų, šiek tiek net gun­dy­tų skai­ty­to­ją. Dėl to te­ko pa­si­kin­ky­ti tvir­tes­nį siu­že­to ark­liu­ką, t.y. pa­sa­ko­ti nuo­sek­les­ nę, ne­tgi de­tek­ty­vo ele­men­tų tu­ rin­čią is­to­ri­ją, nors, kas be ko, ro­ ma­ne ne ji yra svar­biau­sia.

O tap­ti lais­vu me­ni­nin­ku pa­ ska­ti­no kit­kas. Vi­są gy­ve­ni­mą kur nors dir­bau, il­gą lai­ką bu­vau pri­ vers­tas skai­ty­ti daug sve­ti­mų teks­ tų, tad ki­lo no­ras pa­ga­liau pa­tir­ti,

kaip jau­čia­si ra­šy­to­jas pro­fe­sio­ na­las, ku­ris vi­są lai­ką ga­li skir­ ti tam, ką no­ri da­ry­ti, o ir ge­riau­ siai mo­ka.

Tai nau­ja pa­tir­tis, kol kas ne­ nu­vi­lian­ti.

– O tas „Ža­lia­sis są­siu­vi­nis“ ro­ma­ne, kaip jis at­si­ra­do?

– „Ža­lia­sis są­siu­vi­nis“ yra tar­ si ko­kia keis­tų pa­da­rė­lių – anat­tų (san­skr., pa­li), ne­sy­bių (liet.) – en­ cik­lo­pe­di­ja. Ar­ba įvai­rių kul­tū­rų, skir­tin­gų epo­chų žmo­gui nerimą kėlusių, o ir ma­no pa­ties kai ku­rių tiek rim­tų, tiek „krei­zo­vų“ idė­jų mik­sas. Tam tik­ra tvar­ka su­neš­ tos į krū­vą sy­kiais jos duo­da man pa­čiam ne­lauk­tą efek­tą – nuo at­ pa­ži­ni­mo džiaugs­mo iki pa­ra­dok­ sa­laus pa­kri­ze­ni­mo.

Kar­tais juo­kau­ju, kad ra­šy­da­ mas „Ža­lią­jį są­siu­vi­nį“ mąs­čiau ne svei­ku, o tei­sin­gu pro­tu. Bet gal de­rė­tų ši­tai sa­ky­ti ir rim­tu vei­du.

ir pa­skui su­grįž­ta ar yra pa­si­ kvie­čia­ma?

– Ra­šant pro­zą poe­zi­ja iš tie­sų pri­ snūs­ta kur nors ša­li­mais. Vis dėl­to ro­ma­no ra­šy­mas – il­gas pro­ce­sas, pa­vyz­džiui „Eže­rą“ ra­šiau ket­ve­ rius me­tus. To­dėl kar­tais teks­tas at­si­mu­ša į sie­ną, ne­ran­da išei­ties, ima su­ktis ra­tu, ky­la min­tis vis­ką mes­ti į šiukš­lia­dė­žę. To­ji pau­zė ga­ li tęs­tis mė­ne­siais, bū­na – ir pus­ me­tį, ir il­giau. Štai tuo­met poe­zi­jos ka­ti­nas nu­bun­da ir vėl ima glaus­ ty­tis, o jei­gu jo mei­li­ni­mo­si ne­pai­ sai, pra­de­da net te­ro­ri­zuo­ti.

Tai pau­zei praė­jus, ra­dus išei­tį, nau­ją ro­ma­no vin­gį, poe­zi­ja klus­niai pė­di­na į ker­tę pa­snaus­ti. Ener­gi­ja li­ mi­tuo­ta: vi­sos jė­gos ar­ba tam, ar­ba anam. Bent jau aš mo­ku tik taip ra­ šy­ti. Ne­sig­rau­žiu – koks skir­tu­mas, ką ra­šai! Žan­ras ne taip jau ir svar­ bu. Kur kas svar­biau, kad teks­tas tu­ rė­tų krū­vį, kad ja­me bū­tų kuo to­bu­ liau įspė­tos tam tik­ros pro­por­ci­jos.

– Ar, ra­šant pro­zos kū­ri­nį, poe­zi­ja nu­si­stu­mia, t. y. ar, tuo me­tu ener­gi­ja mai­ti­nant ra­šo­ mą ro­ma­ną, o gal ją fik­suo­jant, gau­dant etc., juk, be dar­bo, ir pro­zos kū­ri­nys tu­ri tą ener­gi­ją, ku­rią val­dai, tai­gi ar tuo me­tu poe­zi­ja, kaip koks ka­ti­nas, ty­ liai ta­ve ste­bi, mur­kia ir snū­ du­riuo­ja, ar „išei­na pa­si­vaikš­ čio­ti sau vie­na, kur jai no­ri­si“,

– Ne­ga­li­me iš­veng­ti ir to­kio žur­na­lis­ti­nio klau­si­mo: ką ra­ šai da­bar ar­ba ką šiuo me­tu „ne­šio­jie­si“ – poe­ti­nį ar pro­ zi­nį su­ma­ny­mą? O jei dar il­ sie­si, tai koks tas poil­sis?

– Tu­riu ke­le­tą su­ma­ny­mų, kad juos įgy­ven­din­čiau, rei­kė­tų dar 5–6 vi­ siš­kos lais­vės ir ra­my­bės me­tų. Tai ir poe­zi­ja, ir pro­za, ir – nei poe­zi­ja, nei pro­za...

O kas yra poil­sis, aš ne­ži­nau.

Nors ne­se­niai pa­ts sa­vęs ši­to klau­ siau. Ki­ta ver­tus, ma­no pri­gim­ties žmo­gus ge­riau­siai tur­būt pail­ si tuo­met, kai lai­kas iš­si­ri­kiuo­ja ša­li­ke­lė­je to­bu­lai: ar­ti­mie­ji ne­tu­ri bė­dų, pa­ts dir­bi su sai­ku ir be­veik ne­pa­varg­da­mas, mie­gi ge­rai, nu­ bun­di su šyp­se­na. Ima vy­rau­ti ru­ ti­na. Bet ne kir­mė­ly­niš­ka, nuo­bo­di, o ta iš ge­rų­jų pa­der­mės – dos­nio­ji, sy­kiais ne­tgi ma­lo­nę tei­kian­ti. Kai ži­nai, ką da­ry­si kiek­vie­ną die­ną ar net va­lan­dą, ir sy­kiu ra­miai lau­ki, ko­kį ne­ti­kė­tu­mą tau iš­krės ar pa­ do­va­nos jau ki­ta mi­nu­tė.

– Prieš tai ki­lęs klau­si­mas ki­lo pri­si­me­nant ta­vo sam­pro­ta­vi­ mą te­ma, jei lai­mė­čiau mi­li­jo­ ną, at­si­me­ni, ką tuo­met sa­kei, kar­tą apie tai su­si­mąs­tęs?

– Da­ry­čiau tą pa­tį, ką da­rau.

Tur­būt nie­ko ne­keis­čiau. Net gy­ ven­čiau vei­kiau­siai to­je pat pen­ kiaaukš­čio ce­lė­je. Esu įpro­čio žmo­ gus. O ir ap­skri­tai žmo­gui, kaip vi­su­mai, daug nau­din­giau ne tu­ rė­ti tai, ko šir­dis gei­džia, o kad šir­ dis geis­tų to, ką tu­ri.

Aš ir da­bar, kol tu­riu orų mi­ ni­mu­mą (sto­gas, dra­bu­žis, mais­ tas, mėgs­ta­mas už­siė­mi­mas, vie­na ki­ta ke­lio­nė), gy­ve­nu kaip mi­li­jo­ nie­rius. O ką dau­ge­lis itin tur­tin­gų žmo­nių tu­ri dau­giau, tar­kim, nei aš? Kai ku­rie, spė­ju, tik ma­žiau.

Eže­ras ir ki­ti ly­din­tys as­me­nys (išt­rau­ka) pa­kei­čia sa­vo nuo­mo­nę. Dėl ko taip įvyks­ta – kol kas mįs­lė, vis­ gi ma­no­ma, jog bai­mė čia nie­ko dė­ta.

Cre­do: nai­kin­tu­vai ir to­lio­jo skry­džio ra­ke­tos ky­la iš Šven­to­ jo Raš­to.

Kiek žva­kių de­ga kup­ro­je-žva­ ki­dė­je, tiek san­ty­ki­nių lai­ko vie­ ne­tų (juos nu­sta­to Ky­ras, be­ je, kiek­vie­nai anat­tai skir­tin­gus) konk­re­čiam ira­jui li­ko iki Pak­vie­ ti­mo.

Do­nal­das Ka­jo­kas 7. Ža­lia­sis są­siu­vi­nis

Di­des­nė da­lis są­siu­vi­nio bu­vo pri­ mar­gin­ta ka­lig­ra­fiš­ka ra­šy­se­na. Kai ku­rios rai­dės at­ro­dė taip kruopš­ čiai, ne­tgi įmant­riai iš­rai­ty­tos, kad pri­mi­nė hie­rog­li­fus.

Pa­si­tai­kė ir to­kių teks­to vie­tų, ku­rias bu­vo vos įma­no­ma per­ skai­ty­ti, – iš­plau­tos van­dens, iš­ blu­kin­tos drėg­mės ir lai­ko.

Ko­ne treč­da­lis pus­la­pių pa­bai­ go­je – ap­skri­tai neįs­kai­to­mi, ra­ ša­las pa­si­lie­jęs, teks­te bu­vo ga­ li­ma nu­spė­ti tik­tai vie­ną ki­tą žo­dį. „Ky­ras – liau­dy­je pa­pli­tęs Ka­ lė­dos Dao var­du.

Pa­vi­da­las: pri­me­na skaid­rią me­dū­zą. Ge­ba su­si­trauk­ti iki to­kio ma­žu­mo, ku­ris va­di­na­mas Nie­ku, ir iš­si­plės­ti iki dy­džio, tris­kart vir­ ši­jan­čio vi­sa­tos apim­tį.

Pul­suo­jan­tis. Akis įžvel­gia tik to­kį jo pa­vi­da­lą, ku­ris su­si­trau­kia iki nau­ja­gi­mio kumš­čio ir iš­si­ple­ čia maž­daug iki jau­čio.

Cre­do: ne­tu­rė­ti jo­kio cre­do, ne­ tgi ši­to.

Vie­nin­te­lė rū­kan­ti anat­ta (skr., pa­li). Per me­tus, daž­niau­siai ru­ de­nį, su­rū­ko pu­sę ci­ga­re­tės, ta­ čiau, prieš iš­nir­da­ma į pa­vir­šių už­plėš­ti dū­mo, vi­suo­met pa­sii­ma vi­są pa­ke­lį – o jei­gu kas pa­pra­šy­ tų? – nors pui­kiai ži­no, jog nė vie­ na ki­ta anat­ta (liet. ne­sy­bė) ne­rū­ ko. Ma­no­ma, kad šis rū­ky­mas yra neiš­sen­kan­tis vi­sų rū­kų šal­ti­nis.

Ky­ras nuo­la­tos bū­na tarp mū­ sų, bet tuo pat me­tu ge­ba to­bu­ lai eg­zis­tuo­ti ir bet ku­ria­me ne­ bū­ties taš­ke. Ži­no­mas vie­nin­te­lis eg­zemp­ lio­rius.

Ira­jai – liau­dis pa­pras­tai juos va­di­na die­ve­siais.

Pa­vi­da­las: pri­me­na su­si­rū­pi­nu­ sią ir nu­skaus­tą se­nu­tę su kup­ražva­ki­de.

At­sis­ky­rė­liai. Vie­ni­šiai. Ga­li me­di­tuo­ti ir glaus­tis bet kur, ne­ tgi ki­tų anat­tų vi­du­je.

Su nie­k uo ne­ran­d a bend­ros kal­bos, tik­tai su nau­ja­žu­džiais; po 40 die­nų ne­su­siš­ne­ka nė su jais. Se­niau nu­si­žu­džiu­sie­ji tvir­ ti­na, kad ira­jai ap­skri­tai nie­ko ne­ma­to, nau­ja­žu­džiai – kad ira­ jai ma­to net Nie­ką. Ta­čiau po 40 die­nų ir jie kaž­ko­dėl kar­di­na­liai

Mi­rai – liau­dis juos va­di­na sil­ pu­kais.

Pa­vi­da­las: mie­go­da­mi įgau­ na švys­čio­jan­čios ir kriuk­sin­čios lem­pu­tės for­mą, o būd­ra­vi­mo me­ tu tam­pa rai­bo­mis plunks­ny­tė­mis, iš ku­rių ky­šo daug snie­go bal­tu­mo del­niu­kų.

Cre­do: Skais­čio­ji Mė­nul­žu­vė (...) bet vis tiek (...) ga­las (...).

Bū­din­ga me­lo­din­gas kri­ze­ni­mas į vi­sas sau­jas. Kri­ze­ni­mo prie­žas­tis – klau­si­mas: „Kas pir­mas – viš­ ta ar kiau­ši­nis?“ At­min­ti­nai mo­ ka vi­są Pen­kiak­ny­gę, ku­rio­je pa­ ra­šy­ta: „Ir Die­vas su­tvė­rė di­de­lius van­dens gy­vū­nus ir vi­so­kias gy­ vas ir ga­lin­čias ju­dė­ti esy­bes, ku­ rias van­de­nys pa­ga­mi­no, pa­gal jų rū­šį, ir taip pat vi­sus spar­nuo­čius, pa­gal jų rū­šį.“ Mi­rams la­bai juo­ kin­ga, kad apie kiau­ši­nį te­nai net neuž­si­min­ta, ir ma­no, jog vie­nin­ te­liai at­sklei­dė vi­siš­ką šio klau­si­ mo ab­sur­diš­ku­mą. Bet su nie­kuo ne­ga­li pa­si­da­ly­ti sa­vo di­džiuo­ ju at­ra­di­mu, nes neįs­ten­gia nu­ sto­ti kri­ze­nę. Nuo­la­ti­nis kri­ze­ni­ mas mi­rams tei­kia ne ma­lo­nu­mą, o kan­čią. Ta kan­čia kai ku­rie pra­ mo­ko ne­tgi mė­gau­tis bei di­džiuo­ tis, pa­ste­bė­ta ir pikt­nau­ džia­vi­mo at­ve­jų.

4

4

penktadienis, gruodžio 28, 2012

santaka /literatūra

Eže­ras ir ki­ti ly­din­tys as­me­nys

(išt­rau­ka)

Mat, mi­rų ma­ny­mu, 3 skaus­mas, bai­mė ir siel­ var­tas reiš­kia ne ką ki­ta, kaip ne­tie­są

Jei­gu vals­ty­bė iš­nyks­ta ar­ba įsi­lie­ ja į di­des­nį da­ri­nį (im­pe­ri­jos, fe­de­ ra­ci­jos, kon­fe­de­ra­ci­jos, anek­si­jos, oku­pa­ci­jos etc.), dings­ta ir vie­nas re­ko­ras. Bet tai nė­ra Pak­vie­ti­mas, nes din­gu­sy­sis kar­tais bū­na pri­ vers­tas ir vėl at­si­ras­ti.

Dėl to jie pa­pras­tai at­ro­do esą ne­ra­mūs, ban­guo­ti, įsi­tem­pę, ner­ vin­gai plas­tan­tys, mat yra įsi­ti­ki­nę, jog jiems vie­nin­te­liams skir­ta ne­ ži­no­ti, ka­da, pro kur ir ko­kiu bū­du bus ga­lu­ti­nai Pak­vies­ti.

Ta­čiau ta­sai ner­vin­gas plas­te­sys yra ap­gau­lin­gas, kiek­vie­nas re­ko­ ras in­tui­ty­viai su­pran­ta, kad ne­ži­ no­ji­mas anaip­tol nė­ra trū­ku­mas, nes pui­kiai ati­tin­ka jų iš­pa­žįs­ta­mą neiš­baig­tu­mo dokt­ri­ną.

Taip jie ma­no­si ra­dę bū­dą įsi­ skverb­ti į pa­tį ne­ži­no­my­bės bran­ duo­lį, pri­mes­ti jam sa­vo va­lią ir jį kont­ro­liuo­ti.

apie Rea­ly­bę, bet sy­kiu tai yra ir vil­ tin­gas ženk­las, kad tam­sio­ji jų pu­sė jau pra­dė­jo il­gė­tis švie­sio­sios, ieš­ ko­ti jos ir nuo­lan­kiai jai lanks­ty­tis.

Hie­rar­chi­nė mi­rų pa­dė­tis ga­na že­ma. Pri­pa­žįs­ta vien griež­tai nuo­ sek­lų mąs­ty­mą. Tu­ri ke­lias pa­gal­bi­ nes lo­gi­nio mąs­ty­mo die­vy­bes (ka­ la­ku­tas, vėž­lys, kak­tu­sas, bil­du­kas ir žir­nis), ku­rioms, jų šven­tu įsi­ti­ki­ ni­mu, va­do­vau­ja Aris­to­te­lis (6).

Mi­rai bus Pak­vies­ti pro Dvo­kian­ čią Pa­ka­ruok­lio Gerk­lę, pri­me­nan­ čią pil­na­ties nu­švies­tą tvar­tą. Ta­ čiau jie neiš­ma­no, ku­rio­je pu­sė­je tos Gerk­lės ieš­ko­ti, mat daž­niau­ siai vaikš­to di­de­liu kri­ze­nan­čiu bū­riu, ka­dan­gi krau­piai bi­jo pil­no mė­nu­lio. Be to, ne­tu­ri cha­riz­ma­ tiš­ko ly­de­rio, ku­ris su­da­ry­tų sis­ te­mi­nį Gerk­lės paieš­kų pla­ną.

Vie­nas mi­ras, iš­kly­dęs iš bū­rio, itin re­tas reiš­ki­nys. Jį ap­ra­šė Ma­ su­das ibn Za­si­ras vei­ka­le „Apie dy­ ku­mas, de­be­sis ir vė­jus“.

Ki­tų duo­me­nų apie at­ski­rai su­ tik­tą mi­rą nė­ra.

Vo­bis­kai – pa­pras­tai liau­dis juos va­di­na ty­lo­čiais.

Pa­vi­da­las: švy­tin­tys pū­kuo­ti ka­ muo­liu­kai. Tu­ri paukš­čio (daž­niau­ siai čiur­lio), sa­ma­ni­nio aga­to ir ru­ jo­jan­čios ka­tės pri­gim­tis.

Dau­gi­na­si ypa­tin­gu bū­du: kai vie­nas vo­bis­kas at­si­ran­da, du dings­ta. Bet jų ne­ma­žė­ja. Il­gag­rū­ dis Ku­pie­tis tei­gia, o jo au­to­ri­te­tas nea­be­jo­ti­nas, jog vo­bis­kų Že­mė­ je yra pa­sto­vus dy­dis – vie­nas mi­ li­jar­das ir ke­tu­rio­li­ka (ar­ba aš­tuo­ nio­li­ka).

Prie­rai­šūs kaip šu­ny­čiai, tu­ri ge­rą uos­lę bei re­gą. Pui­kiai jau­čia žmo­ nių bio­lau­kus, to­dėl prie tam tik­ros na­tū­ros as­me­nų nie­ka­da ne­siar­ti­ na, ven­gia jų iš to­lo.

Pak­vies­ti daž­niau­siai bū­na kar­tu su žmo­gu­mi, prie ku­rio pri­si­ri­ša ir vo­bis­kiš­kai pa­mils­ta.

Tre­men­dai – liau­dis va­di­na juos karš­tai­siais sli­mo­kais.

Pa­vi­da­las: ka­muo­li­nių žai­bų slė­ nis. Bet kar­tais įgau­na vė­jy­je lin­ guo­jan­čių sau­lėg­rą­žų for­mą. Įsi­ti­ki­nę, kad išė­jo iš To­ros tą pat mirks­nį, kai To­ra iš jų išė­jo į Ko­ra­ną.

Be­veik su nie­kuo ne­bend­rau­ja, tik ret­sy­kiais su ira­jais. Mie­liau su tais, ku­rių kup­ro­se-žva­ki­dė­se de­ ga dau­giau žva­kių.

Vi­sų par­ti­jų ša­li­nin­kai.

Eg­zemp­lio­rių skai­čius ne­nus­ta­ ty­tas, vie­ni šal­ti­niai tvir­ti­na, jog tre­men­dų yra tiek, kiek mu­sul­mo­ nų der­vi­šų, ki­ti šal­ti­niai tei­gia, jog jų yra šim­tas try­li­ka ir de­vy­nios de­ šim­to­sios, be to, šis skai­čius kas­ met ma­žė­ja.

Nie­ka­dos ne­bus Pak­vies­ti.

La­ti­fun­dai – nie­kaip ne­va­di­na­ mi, nes žmo­nės jų ne­ma­to. Tie­sa, vie­nas ki­tas as­muo ret­sy­kiais gir­di.

Daž­niau­siai psi­chiat­rai, bet jie ne­ pri­si­pa­žįs­ta. To­dėl la­ti­fun­dai ir ne­ tu­ri liau­dy­je pa­pli­tu­sio var­do.

Pa­v i­d a­l as: už­d a­ras ener­g i­ jos srau­tas. Pa­gal jo po­bū­dį ga­li­ ma spė­ti, kad yra du la­ti­fun­dų eg­ zemp­lio­riai, bet ga­li bū­ti ir vie­nas.

Ga­li bū­ti ir nė vie­no. Ta­sai srau­tas elip­sės for­mos, ener­gi­jos pra­ra­di­ mo koe­fi­cien­tas – nu­lis.

Andrius Aleksandravičius. Be pavadinimo

To­bu­las per­pe­tuum mo­bi­le.

La­ti­fun­dų pa­vi­da­las, ban­dant jį per­teik­ti mums su­pran­ta­ma ženk­ lų sis­te­ma, ga­lė­tų at­ro­dy­ti maž­ daug toks: - Ži­nau, esu sko­lin­gas tau de­ šimt, bet gal ga­lė­tum de­vy­nis nu­ leis­ti?

- Ga­lė­čiau...

- Ne, ne, už­si­spy­ręs aš ne­pra­ šau...

- Jo­kių pro­ble­mų!

- Bet man ne­pa­to­gu...

- Mesk tai iš gal­vos!

- Sko­lin­gas vis dėl­to aš...

- Na ir kas?

- Dro­viuo­si nau­do­tis ta­vo ge­ru­ mu...

- Mie­lai nu­lei­siu!

- Ne, aš raus­tu iš gė­dos!..

- Su­tik, da­rau tai iš vi­sos šir­ dies!

- Ką tu! Ka­te­go­riš­kai ne­su­tin­ku!

- Aš rei­ka­lau­ju su­tik­ti!

- Nė ne­pra­šyk!

- Tie­s iog ka­te­go­r iš­kai rei­ka­ lau­ju!

- Na, jei­gu jau ka­te­go­riš­kai...

- Na, gal ir ne vi­sai ka­te­go­riš­kai.

- Va­di­na­si, ne­tu­riu tei­sės pra­ šy­ti?!

- Tai­gi ar aš ką sa­kau...

- Juk esu de­šimt sko­lin­gas, tai nors de­vy­nis ga­lė­tum nu­leis­ti...

- Ga­lė­čiau...

- Ne, ne! Už­si­py­ręs aš ne­pra­ šau!

- Jo­kių pro­ble­mų!

- Bet man ne­pa­to­gu...

- Mesk tai iš gal­vos!

- Sko­lin­gas vis dėl­to aš...

Etc. Ši elip­sė ne­tu­ri jo­kio įski­lio, ji ab­so­liu­čiai už­da­ra. To­dėl iki šio­lei la­ti­fun­dų nei pa­skir­tis, nei hie­rar­ chi­nė pa­dė­tis neaiš­ki.

Re­gis, jie nič­nie­ko ne­nu­tuo­kia apie Kvie­ti­mą. Net­gi neį­si­vaiz­duo­ ja, jog ap­skri­tai įma­no­ma ką nors nu­tuok­ti.

Pa­tys sau pa­kan­ka­mi.

Ce­za­rai – dai­ge­lį am­žių žmo­nės va­di­no juos šv. Jur­gio bur­ne­lė­mis, nes ma­nė, jog ce­za­rai ry­ja tam­sio­ sios ma­te­ri­jos lai­ką, bet po na­po­ leon­me­čio ėmė juos va­din­ti tie­ siog im­pe­ra­to­riaus nykš­tu­kais, mat pa­si­gir­do kal­bų, kad ka­ro me­tu jie šni­pi­nė­jo im­pe­ra­to­riaus nau­dai.

Pa­vi­da­las: nykš­čio di­du­mo pli­ kas kau­kas; gar­ba­no­tais auk­so plau­ke­liais ap­žėlu­si tik nu­ga­ra ir ly­ties or­ga­nai; kai su­pyks­ta, plau­ ke­liai pa­si­šiau­šia ir pa­kvim­pa pe­ lė­si­niu sū­riu.

Pui­kiai jau­čia (...) kaip mag­ne­tas ge­le­žį, ne at­virkš­čiai.

Tu­ri sa­vy­bę iš­nyk­ti ir aki­mo­ju at­si­ras­ti bet ku­ria­me erd­vės taš­ke.

Pras­tuo­me­nė įsi­ti­ki­nu­si, kad šios anat­tos nau­do­ja­si ne­ma­to­mo­mis ke­pu­rai­tė­mis, ta­čiau Šao­li­no vie­ nuo­liai iš­kė­lė tris hi­po­te­zes, aiš­ ki­nan­čias to­kį fe­no­me­na­lų su­ge­ bė­ji­mą: 1) ce­za­rai pa­pras­čiau­siai su­stab­ do lai­ką ir tuo me­tu nuei­na kur no­ ri, o kai vėl lei­džia lai­kui te­kė­ti, se­ no­je vie­to­je jų nie­kas ne­ran­da; 2) ce­za­rams su­teik­ta ga­lia tam tik­rais mo­men­tais pra­dėt ju­dė­ti švie­sos grei­čiu, to­dėl, kol ki­ti pa­ da­ro vie­ną ju­de­sį, jie ga­li at­lik­ti jų mi­li­jo­nus – tar­si gy­ven­ti ir veik­ti su­stab­dy­ta­me lai­ke ir su­sting­dy­ to­je erd­vė­je; 3) jų min­ties ga­lia to­kia fa­na­ tiš­ka, jog su­ge­ba pa­gal ce­za­rų va­ lią pa­lik­ti juos pa­čius tik­tai vie­ na­me iš dvie­jų bū­vių, ku­riuo­se nuo­lat esa vi­sa, kas esa ir kas tu­ri

nors ma­žiau­sią ge­bė­ji­mą bū­ti. T. y. ce­za­rai virs­ta ar­ba vien da­le­le (ta­ da ma­to­mi), ar­ba vien ban­ga (ta­da ne­ma­to­mi ir tuo pat me­tu eg­zis­ tuo­ja ab­so­liu­čiai vi­suo­se erd­vė­lai­ kio pa­ra­met­ruo­se). Vi­sa ki­ta kū­ri­ ni­ja, kaip ži­no­me, pri­vers­ta nuo­lat bū­ti abie­juo­se bū­viuo­se iš­syk.

Ce­za­rų cre­do: mir­tis, ne­rei­ka­ lau­jan­ti ypa­tin­go dė­me­sio, ir yra Kvie­ti­mas.

Re­ko­rai – pa­pras­ta liau­dis juos va­di­na uo­liai­siais šik­dar­biais.

Pa­vi­da­las: tri­kam­pė rau­do­no (ki­ta spal­va – re­ta išim­tis) at­la­so skiau­tė.

Cre­do: neaiš­ku­mas – vie­nin­te­ lė ver­ty­bė, ku­ri neišk­rai­po rea­ly­ bės kon­tū­rų.

Ju­da daž­niau­siai skrai­dy­da­mi, re­čiau – ap­si­vy­nio­ję ant žmo­nių (ypač paaug­lių) kak­lų.

Jų pa­rei­ga – nė vie­no dar­bo ne­ baig­ti iki ga­lo. Baig­ti bet ko­kį dar­bą – To, Ku­ris Kvie­čia (TKK), pri­vi­le­ gi­ja. Vi­sų ki­tų, ne­tgi pa­čių to­bu­ liau­sių anat­tų, dar­bai pri­va­lo bū­ti gies­me, nu­trauk­ta vi­du­ry sa­ki­nio.

Neuž­baig­tu­mas, neiš­baig­tu­mas, at­kar­to­ji­mas ir nuo­la­ti­nis kar­to­ji­ ma­sis – vi­sų re­ko­rų sie­kia­my­bė.

Pui­kiai užuo­džia pa­ska­lų kryp­tį, bū­si­mus ka­rus, per­vers­mus ir vals­ ty­bės auk­so at­sar­gas, to­dėl dau­ge­ lis anat­tų įta­ria, kad re­ko­rai pa­val­ dūs ne TKK, o TKM – Tam, Ku­ris Me­luo­ja, nors pa­tys jie ši­tai iš­di­džiai nei­gia. Ko­lek­ty­vi­nę re­ko­rų pa­są­mo­ nę, anot Al­gir­do My­ko­lo Pir­mo­jo, nuo­lat ka­muo­ja klau­si­mas, kas yra stip­res­nis: ta­sai, ku­ris ga­li nė ne­ mirk­te­lė­jęs nu­žu­dy­ti, ar ta­sai, ku­ ris ge­ba nė ne­mirk­te­lė­jęs nu­mir­ti?

Re­ko­rų yra ly­giai tiek, kiek tuo me­tu eg­zis­tuo­ja ofi­cia­lių vals­ty­bių.

Sor­dai – liau­dis juos va­di­na elie­za­rais ar­ba dze­bu­kais.

Pa­vi­da­las: ga­li priim­ti se­ny­vo žmo­gaus, ka­ti­no ir drie­žiu­ko ar (re­ čiau) va­ra­no for­mą.

Ga­na il­gai su­ge­ba gy­ven­ti to­li nuo pel­kės, bet po tam tik­ro lai­ko pri­vers­ti į ją grįž­ti, kad at­gau­tų jė­ gas. Tai tar­pi­nė bū­ty­bė – ge­du­lin­ go­ji, ne­šva­ri. Pa­ti­ki­mų duo­me­nų, jog jie iš tie­sų pri­klau­so vien anat­ tų pa­der­mei, nė­ra. Jų pri­gim­tis svy­ruo­ja tarp žmo­gaus be vie­tos, už­si­sto­vė­ju­sio vė­jo ir kai ku­rių vi­ du­ti­nio ran­go anat­tų (ne vi­sų). Vis dėl­to il­ga­me­čiai ste­bė­ji­mai lei­džia da­ry­ti prie­lai­dą, jog di­džiu­ma sor­ dų la­biau ne­sa, ne­gu esa.

Iš­siug­dę sa­vy­bę meist­riš­kai ap­ si­mes­ti, jog ne­tu­ri sa­vo min­čių, kar­tais ir pa­tys tuo įti­ki. Jų są­mo­nė nė­ra itin aukš­to ly­gio, to­dėl jiems sun­ku su­vok­ti, kad ir ap­si­mes­ti to­ kiais ne­ver­ta, – ir taip nie­kas šia­ me ne­bū­ties pa­kraš­tė­ly­je, ku­ris pa­va­din­tas bū­ti­mi, ne­tu­ri ir ne­ga­ li tu­rė­ti sa­vo min­čių (pa­ra­dok­sa­lus akib­rokš­tas: iš­sky­rus sor­dus, ku­ rie vie­ną min­tį vis dėl­to su­ge­bė­jo su­kur­ti sa­va­ran­kiš­kai – bū­tent tą, kad rei­kia ap­si­mes­ti, jog ne­tu­ri sa­ vo min­čių).

Mir­ties var­tai sor­dams ab­so­liu­ čiai už­da­ri, vi­si jie bus Pak­vies­ ti tik pro vie­nus var­tus, ku­riuos krikš­čio­nių teo­lo­gai va­di­na grai­ kiš­ku žo­džiu Es­cha­ton („Tai, kas pa­sku­ti­nis“), o pa­pras­ti žmo­nės – pa­sau­lio pa­bai­ga, to­dėl sor­dai tik jos ir lau­kia.

Ti­ki Ant­ruo­ju Atė­ji­mu, nuo­lat il­gi­si ir nuo­ša­liau­sio­se pro­vin­ci­jo­ se at­kak­liai dai­ro­si ne­kal­to pra­si­ dė­ji­mo mer­ge­lės, nes tik­tai per jos įsčias pa­sau­lin įžengs ta­sai, ku­ ris tu­ri ga­lią at­ver­ti jiems Es­cha­ ton var­tus.

Ta­čiau Evan­ge­li­jos neiš­pa­žįs­ta.

Tu­ri li­guis­tą po­lin­kį my­lė­ti. My­ li taip stip­riai, kad ne­bi­jo net pra­ ras­ti.

Jų mei­lė kar­tą per 77 me­tus (va­ di­na­mo­ji drie­žo uo­de­gos ano­ma­ li­ja) įgy­ja ga­lios mirks­niui pa­gau­ti sa­vo uo­de­gos ga­liu­ką ir tap­ti to­ bu­la, t. y. sa­vi­mi ir sa­vo at­spin­džiu vie­na­me. Ta­da sor­dai virs­ta vie­su­lu ir sprogs­ta iš pa­siu­ti­mo bei nea­py­ kan­tos. Bet ir spro­gę ne­mirš­ta, nes tu­ri ne­su­nai­ki­na­mą re­ge­ne­ra­ci­jos me­cha­niz­mą.

Vi­są ki­tą lai­ką sor­dai (...) ge­rie­ čiai.

Daugiau – kaunodiena.lt/santaka