2013-01-18 Santaka

1

Penktadienis, sausio 18, 2013

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė

santaka Ne­ma­to­mi XXI a. he­ro­jai REMIA

Nr. 75

Pa­sau­lis: Džo­nio na­me­lis – cent­ri­nė ašis, apie ku­rią vyks­ta spek­tak­lio veiks­mas.

Na­cio­na­li­nia­me Kau­no dra­mos teat­re pri­sta­ty­ta pir­mo­ji šių me­tų prem­je­ra – Ro­lan­do At­ko­čiū­no „Je­ru­za­lė“. Pa­gal šiuo­lai­ki­nio ang­lų dra­ma­tur­go Je­zo But­ ter­wort­ho pje­sę pa­sta­ty­ta­me spek­tak­ly­ je kal­ba­ma apie XXI a. žmo­gaus vi­di­nį pa­ sau­lį, pra­ras­tos ta­pa­ty­bės paieš­kas ir ti­ kė­ji­mą.

Dei­man­tė De­men­ta­vi­čiū­tė Teat­ro­lo­gė

Ener­gi­ja iš­si­se­mia

Re­ži­sie­rius drą­siai in­terp­re­tuo­ ja pje­sę, pa­vers­da­mas ją ak­tua­lia, su­pran­ta­ma Lie­tu­vos žmo­nėms ir taip siek­da­mas su žiū­ro­vais už­ megz­ti gy­vą dia­lo­gą. Šios spek­tak­ lio kū­rė­jų in­ten­ci­jos yra tik­rai svei­ kin­ti­nos, ta­čiau, kad ir kaip bū­tų ap­mau­du, ten­ka pri­pa­žin­ti, kad iš tie­sų vai­di­ni­me dia­lo­gas mez­ga­ si sun­kiai, yra trū­ki­nė­jan­tis, o ga­ liau­siai ir vi­sai nu­trūks­ta...

Ne pa­slap­tis: kai nė­ra už­si­mez­ gu­sio gi­laus ry­šio su me­no kū­ri­ niu, pra­sprūs­ta ir no­ri­mos per­teik­ti min­tys, kad ir ko­kios jos bū­tų ak­ tua­lios. Ne­tiks­li for­ma ne­lei­džia iki ga­lo at­si­skleis­ti tu­ri­niui. „Je­ru­za­ lės“ at­ve­ju spek­tak­lio te­ma­ti­ka ne

iki ga­lo pra­si­skver­bia pro do­mi­ nuo­jan­čią ver­ba­li­nę for­mą. Iš­girs­ ti žo­džiai ne vi­sa­da pa­sie­kia tas gi­ lu­mi­nes žiū­ro­vų tiek są­mo­nės, tiek pa­są­mo­nės ker­te­les, ku­rias tu­rė­tų pa­siek­ti.

Vi­di­nės Je­ru­za­lės že­mė­la­pio, apie ku­rį kal­ba re­ži­sie­rius, kon­tū­ rai tam­pa ne­ryš­kūs ir kar­tais taip no­ri­si, kad jie bū­tų pa­ryš­kin­ti, pa­ spal­vin­ti stip­res­nė­mis vi­zua­li­nė­ mis ir gar­si­nė­mis spal­vo­mis.

Ypač jie pra­de­da blank­ti spek­ tak­lio ant­ro­je pu­sė­je, kai at­ro­do, jog sce­no­je nie­kas ne­be­si­kei­čia.

Kad veiks­mas virs­ta nuo­bo­džiu, liu­di­ja ir žiū­ro­vų reak­ci­jos – vie­ni it snaus­da­mi pa­re­mia gal­vas, ki­ ti slap­čia žvilg­čio­ja į mo­bi­liuo­sius te­le­fo­nus. Pri­tyla ir gar­sus juo­kas, nors spek­tak­lio pra­džio­je jis bu­vo nuo­lat gir­di­mas.

Žmo­gus iš „Pa­no­ra­mos“

Pra­dė­jus nuo spek­tak­lio es­mi­nių trū­ku­mų, no­ri­si ap­tar­ti ir jo pri­ va­lu­mus, ku­rių vai­di­ni­me taip pat yra. La­biau­siai pa­gy­ri­mo ver­tas re­ži­sie­riaus ban­dy­mas nau­do­jant iro­ni­ją J.But­ter­wort­ho pje­sę pa­ vers­ti ak­tua­lia lie­tu­viš­ka­ja­me kon­ teks­te, taip pat sie­kis ne­pa­tai­kau­ti pub­li­kai, ieš­ko­ti kaž­ko nau­jo.

Pag­rin­di­nis spek­tak­lio he­ro­jus Džo­nis yra at­si­sky­rė­lis, gy­ve­nan­ tis miš­ko pro­sky­no­je, se­na­me na­ me, ap­link ku­rį vi­sur pil­na šiukš­lių.

Jis na­muo­se lai­ko psi­chot­ro­pi­nius gry­bus, ma­ri­hua­ną, jais pre­kiau­ ja, ne­mo­ka mo­kes­čių, nė­ra pa­vyz­ din­gas tė­vas. Jam ne­beį­do­mus yra tas so­cia­lus gy­ve­ni­mas, ku­rį gy­ve­ na dau­ge­lis. Jis pa­bė­ga nuo jo, mė­ gau­ja­si gam­ta, lais­ve, tu­ri sa­vo gy­ ve­ni­mo fi­lo­so­fi­ją ir ti­ki sa­vi­mi.

Vie­ni jį smer­kia, ki­ti pa­lai­ko.

Pas­ta­rų­jų spek­tak­ly­je pa­si­ro­do vi­ sas bū­rys. Gin­ta­ro Ado­mai­čio įkū­ ni­ja­mas Džo­nis tam­pa jų ved­liu ar, kaip ra­šo­ma spek­tak­lio ap­ra­šy­me, Me­si­ju­mi. Jis sie­kia keis­ti jų mąs­ ty­mą, keis­ti net vi­są pa­sau­lį, pri­ min­ti, kad ma­te­ria­lus bū­vis yra lai­ki­nas, svar­biau yra su­ras­ti sa­ve.

Ak­to­riui pa­vyks­ta per­teik­ti sa­vo vei­kė­jo cha­rak­te­rį, nors ir es­ti to­ kių mo­men­tų, kai ne vi­si jo iš­tar­ ti žo­džiai tik­rai įti­ki­na.

Džo­nis tie­siog bū­na sa­vi­mi, gy­ ve­na sau ty­liai ir ra­miai, jis ne­sie­kia bū­ti kaž­kuo ar to­kiu he­ro­ju­mi, ku­

To­mo Ra­gi­nos nuo­tr.

rį ro­dy­tų per „Pa­no­ra­mą“. Jis tar­si na­tū­ra­liai virs­ta he­ro­ju­mi, ty­liai ir ra­miai ko­vo­jan­čiu už sa­vo įsi­ti­ki­ni­ mus ir lais­vę.

Spek­tak­lis pra­si­de­da ir bai­gia­ si ban­dy­mu jį iš­kel­ti iš jo su­si­kur­ tų, nors ir ne­tei­sė­tų na­mų. Jis ko­ vo­ja iš pa­sku­ti­nių­jų ir, su­vok­da­mas sa­vo pra­lai­mė­ji­mą, ryž­ta­si su­si­de­ gin­ti kar­tu su sa­vo na­mais.

„Je­ru­za­lė“ – vei­ kiau nau­jos kal­ bos ieš­ko­ji­mas nei spek­tak­lio pa­sta­ty­ mas“, – vie­na­me in­ ter­viu prieš spek­ tak­lį tei­gė R.At­ko­ čiū­nas. Ko ge­ro, bū­ tų ga­li­ma pri­tar­ti šiems re­ži­sie­riaus žo­džiams.

Sce­no­je vaiz­duo­ja­mos pa­sku­ti­ nės Džo­nio gy­ve­ni­mo die­nos ver­čia su­si­mąs­ty­ti, kiek yra to­kių žmo­nių, ti­kin­čių ne te­le­vi­zi­jo­je su­kur­to­mis žvaigž­dė­mis, sta­bais, o sa­vi­mi ir taip virs­tan­čių XXI a. he­ro­jais, drą­ siai sie­kian­čiais keis­ti sa­ve ir ki­tus, ta­čiau kaž­kam ne­pa­ran­kiais, ne­ rei­ka­lin­gais ir dėl to tam­pan­čiais ne­ma­to­mais. G.Ado­mai­čio Džo­ nis yra tik vie­nas to­kių pa­vyz­džių.

Bul­do­ze­riai, ku­rių burz­gi­mas gir­ di­si vai­di­ni­mo pa­bai­go­je, su­nai­ki­ na pa­grin­di­nio vei­kė­jo pa­ties su­si­ kur­tą erd­vę, ga­liau­siai – jį pa­tį, lyg toks žmo­gus nie­kad ir ne­bū­tų eg­ zis­ta­vęs.

Spek­tak­ly­je nu­skam­ba ne­ma­ žai žo­džių, at­ke­lia­vu­sių iš lie­tu­ viš­kų lai­dų, ži­niask­lai­dos, mies­tų ir kai­mų gat­vių. Ak­to­riai juos ta­ria itin iro­niš­kai ir jiems kuo pui­kiau­ siai pa­vyks­ta pra­juo­kin­ti pub­li­ką.

Ypač sėk­min­gai tai se­ka­si da­ry­ti Si­gi­to Šid­laus­ko Žil­vi­nui. Dre­duo­ to, dė­vin­čio krok­sus vei­kė­jo el­ge­ sys ir žo­džiai nuo­lat ke­lia šyp­se­ną ir toks jis iš­lie­ka iki spek­tak­lio pa­ bai­gos.

Ant­rap­la­niai vaid­me­nys

Ki­ti vei­kė­jai kiek ma­žiau ko­miš­ki, at­spin­din­tys so­cia­li­nius ti­pa­žus.

Li­nas ruo­šia­si emig­ruo­ti. Sau­liui Čiu­če­liui pa­vyks­ta per­teik­ti sa­vo­ jo vei­kė­jo abe­jo­nes, bai­mę ir no­ ro pa­lik­ti tė­vy­nę prie­žas­tis. To­ mo Rin­kū­no Al­gis sun­kiai dir­ba ir sa­vait­ga­liais no­ri pail­sė­ti, dau­giau ne­la­bai kas jam įdo­mu. Kęs­tu­čio Po­vi­lai­čio Pro­fe­so­rius kiek pa­mi­ šęs, nuo­lat ieš­kan­tis ne­va pa­si­kly­ du­sio, ta­čiau iš tik­rų­jų nu­gai­šu­sio šuns Me­gės. Hen­ri­ko Sa­vic­kio Ša­ rū­nas tu­ri šei­mos vers­lą – ba­rą, ir nors ne­ken­čia jo, vis vien dir­ba, net šo­ka mu­gė­je ir ret­sy­kiais už­si­mirš­ ti už­su­ka į Džo­nio „Je­ru­ za­lę“.

3

2

Penktadienis, sausio 18, 2013

santaka /portretas

Iš to­li ir ar­ti ma­to­mi E.Var­ku­l „Jei kaž­ka­da vai­kys­tė­je ne­bū­čiau pa­su­kęs į dai­lę, ki­tas ma­no ke­lias – or­ni­to­lo­gi­ja“, – pri­si­pa­žįs­ta ta­py­to­jas Eu­ge­ni­jus Var­ku­ le­vi­čius-Var­ka­lis, pla­ti re­ne­san­siš­ka as­ me­ny­bė. Ma­čiu­sie­ji jo uni­ka­lius fil­mus ir gir­dė­ju­sie­ji jo mu­zi­ka­vi­mą tai tik pa­tvir­ tins. Jo na­muo­se ir dirb­tu­vė­je ka­ra­liau­ ja ne tik tep­tu­kai, da­žai, flei­tos, na­mų var­ go­nai, sak­so­fo­nai, gi­ta­ros, įvai­raus dy­džio būg­ne­liai, bet ir ka­na­rė­lės bei dau­gy­bė ba­ lan­džių.

En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

Dai­li­nin­kas-or­ni­to­lo­gas

Tą­kart į dai­lę jį pa­stū­mė­jo ma­ma, pa­ti bu­vu­si su­bti­li gra­fi­kė, dėl šei­ mos, vai­kų sa­vo pa­šau­ki­mą dai­lei pa­li­ku­si še­šė­ly­je. At­si­da­vu­si vai­ kams ji pa­ste­bė­jo Au­gu­čio ga­bu­ mus ir no­rą pieš­ti. Ne­suk­ly­do. Net ir la­bai my­lin­tis paukš­čius E.Var­ ku­le­vi­čius bū­tų... Na, kaip čia pa­ sa­kius, toks tru­pu­tį pa­mi­šęs or­ni­ to­lo­gas, ka­žin ar ki­ti ko­le­gos jį bū­tų su­pra­tę. O štai dai­li­nin­kas-or­ni­to­ lo­gas jis tie­siog to­bu­las.

Kal­ba­mės su E.Var­ku­le­vi­čiu­mi jo dirb­tu­vė­je, ku­rią iš lė­to ima gaub­ ti žie­mos pa­va­ka­rio še­šė­liai. Au­gis, (taip jį pa­pras­tai va­di­na drau­gai) pa­ky­la nuo kė­dės, pa­sii­ma flei­tą (jų dirb­tu­vė­je pri­dė­ta vi­sur, kad vi­sa­da bū­tų po ran­ka) ir priė­jęs prie kar­ ve­li­dės (jos erd­vė – tai da­lis dirb­ tu­vės) įsi­klau­so, tai­ky­da­mas į ba­ lan­džių bur­kuo­ja­mą tak­tą už­gro­ja. „Viens, du trys“, – skai­čiuo­ja kar­ ve­lių rit­min­gą bur­ka­vi­mą. „Ar­gi ne mo­car­tai!“ – ne klau­sia, o su­si­ža­ vė­jęs pa­tvir­ti­na.

Po ku­rio lai­ko ba­lan­džių bū­re­lis jau tar­si pra­šo­si pro lan­gą į dai­li­ nin­ko dirb­tu­vę. „Va­sa­rą vie­nas bu­ vo įsi­gud­ri­nęs pro pa­lik­tą pra­vi­rą lan­gą vis į vi­dų įskris­ti, – juo­kia­ si dai­li­nin­kas, – kar­tą pa­li­kau nu­ ta­py­tą dar­bą ant grin­dų džiū­ti ir išė­jau, o grį­žęs ra­dau vi­są ba­lan­ džio iš­vaikš­čio­tą. Taip ir pa­li­kau, jis taip gra­žiai iš­vaikš­čio­jo, o dar ir ta­piau pa­kran­tę.“

Pei­za­žas kaip dra­ma

„Pa­žiū­rėk, ko­kia gra­ži žie­ma, – prie lan­go su­stings­ta E.Var­ku­le­vi­ čius, – spal­vų be­veik nė­ra, pra­ktiš­ kai tik juo­da ir bal­ta, na, ži­no­ma, ir at­spal­viai, bet – su­bti­lūs. Taip ir aš sa­vo dar­buo­se no­riu vis­ko, kas ne­rei­ka­lin­ga, at­si­sa­ky­ti, ne­be­rei­ kia man tų sto­rų, gru­bių po­tė­pių, tik kaž­ko leng­vo, ma­žai, ne­daug – žiū­rėk, bal­ta pil­kė­ja į juo­dą, juo­da švie­sė­ja į bal­tą.“ Nau­jau­sie­ji, šią va­sa­rą nu­ta­py­ ti, E.Var­ku­le­vi­čiaus dar­bai, ku­rių pa­ro­dą „Žal­gi­rio“ are­no­je su­ren­gė Kau­no mo­der­naus me­no fon­das (va­do­vas Gied­rius An­dziu­ke­vi­čius, pa­ro­dos ku­ra­to­rė Lo­li­ta Vy­žin­tie­ nė) vi­sa tai pa­tvir­ti­na: su­bti­lių to­ nų tar­si gel­mėj vir­pan­čios spal­vos mai­no­si su še­šė­liais, tai grimz­tan­ čia, tai į pa­vir­šių iš­ky­lan­čia ir ašt­ rė­jan­čia abst­rak­čių kon­tū­rų gra­fi­ka per­duo­da­mos nuo­jau­tą, dvelks­mą, bū­se­ną. „Tai – pei­za­žai, – stab­te­lė­jęs prie sa­vo pa­veiks­lų sa­ko dai­li­nin­kas. – Ži­nai, ir jais ga­li­ma pa­sa­ky­ti tiek pat, kiek dra­ma. Šią va­sa­rą bu­vau Čep­ke­liuo­se, pa­klau­syk, kaip gra­ žiai skam­ba – Čep­ke­liai, taip čepk, čiopk, Čep­ke­liai, Čiop­ke­liai, – E.Var­ku­le­vi­čius (ne­bū­tų mu­zi­kan­ tas) pir­miau­sia mu­zi­ka­liai įver­ti­na vie­to­vę. – Ten bu­vo įspū­din­ga: ir­gi jo­kių ryš­kių pe­rė­ji­mų, taip vis­kas su­si­lie­ja į bend­rą kem­sy­ną, kaž­ko­ kią pa­slap­tį.“ Taip, bū­tent pa­slap­ties, ezo­te­ ri­nių slė­pi­nių skli­di­ni nau­jau­sie­ji E.Var­ku­le­vi­čiaus pei­za­žai, ku­riuo­

Dro­bės: ezo­te­ri­nių slė­pi­nių skli­di­nuo­se nau­jau­siuo­se pei­za­žuo­se E.Var­ku­le­vi­čius neiš­si­ža­da abst­rak­čios kū­ri­ni

se jis neiš­si­ža­da abst­rak­čios kū­ri­ nio ašies. Ta­čiau tie, ku­rie re­gi­mi tar­si iš to­lo (E.Var­ku­le­vi­čiaus pei­ za­žus ir ga­li­ma su­skirs­ty­ti į re­gi­ mus iš to­lo, to­lio pei­za­žus, ir re­ gi­mus iš ar­ti – pa­sta­rie­ji pa­pras­tai bū­na di­de­lio for­ma­to, mar­ges­ni, tar­si re­gė­to pei­za­žo da­lis, žiū­ri­ma pro dai­li­nin­ko akies mik­ros­ko­pą, tar­si ap­čiuop­ti pei­za­žo bran­duo­liai, ku­ria­me tvink­čio­ja įvai­rios gy­vy­ bės for­mos, at­ve­rian­čios jau nau­ jus pei­za­žus), tai­gi tie ma­žes­nio­jo for­ma­to, gel­to­nų, gels­vų ir juo­dų, juos­vų to­nų – bu­dis­tiš­ki, al­suo­ja har­mo­ni­ja, ra­my­be, su­si­tai­ky­mu, nu­švi­ti­mu.

To­kius pei­za­žus, at­ro­do, ga­li­ma re­gė­ti tik ana­pus ar­ba sa­vos sie­los gel­mė­se. Miš­ko kon­tū­rai ir van­duo, gel­to­na, gels­va ir juo­da, juos­va – vis­kas, o at­si­sklei­džia vi­sa­ta, nes to­ji sklin­dan­ti har­mo­ni­ja ir ra­my­ bė tur­būt ir yra vi­sa­ta, o gal Die­vo iš­gy­ve­ni­mas.

Bi­čiu­lys­tė su J.Me­ku

E.Var­ku­le­vi­čius de­šimt­me­tį pra­ lei­do Niu­jor­ke, bend­ra­dar­bia­vo su Jo­nu Me­ku ren­giant per­for­man­sus,

gro­jant, ku­riant avan­gar­di­nius fil­ mus, mu­zi­ką. Be­je, pa­ties dai­li­ nin­ko uni­ka­lūs fil­mai „The Ci­ne­ ma Wit­hout Ca­me­ra“ yra su­kur­ti gra­fiš­kai iš­rai­žant fil­mo juos­tą.

To­kius pei­za­žus, at­ro­do, ga­li­ma re­ gė­ti tik ana­pus ar­ ba sa­vos sie­los gel­mė­se.

„Tai pra­ga­riš­kas dar­bas, dir­bi su di­di­na­muo­ju stik­lu, o dėl ke­lių se­ kun­džių fil­mo su­gaiš­ti vi­są die­ną, aš vos re­gė­ji­mo ne­pra­ra­dau su tais fil­mais“, – pri­si­pa­žįs­ta me­ni­nin­ kas, di­džiu­mą sa­vo fil­mų be ka­ me­ros su­kū­ręs bū­tent Niu­jor­ke; jie da­ly­va­vo ne vie­na­me tarp­tau­ti­nia­ me avan­gar­di­nio me­no fes­ti­va­ly­ je. Apsk­ri­tai, E.Var­ku­le­vi­čius tu­ri uni­ka­lų avan­gar­di­nio ki­no ar­chy­ vą, ja­me – ir J.Me­ko fil­muo­ti vaiz­ dai, ir pa­ties dai­li­nin­ko, taip pat jo drau­gų.

Taip jau išė­jo, kad apie pa­tį E.Var­ku­le­vi­čių yra su­kur­tas fil­mas, ja­me tar­si dė­lio­ja­ma­me ko­lia­že at­ si­sklei­džia spal­vin­ga me­ni­nin­ko as­me­ny­bė. Fil­mas „Au­gust Var­ka­ lis“ bus pa­ro­dy­tas „Žal­gi­rio“ am­fi­ teat­re dai­li­nin­ko pa­ro­dos ati­da­ry­ mo die­ną.

Vi­sai ne­se­niai E.Var­ku­le­vi­čius grį­žo iš Lon­do­no, nes J.Me­ko bu­ vo pa­kvies­tas į jo 90-ies me­tų ju­ bi­lie­jaus gim­ta­die­nio šven­tę. „Oi, aukš­čiau­sio ly­gio ren­gi­nys, Jo­ nas ga­vo pui­kią ga­le­ri­ją ša­lia ka­ra­ lie­nės rū­mų, – ku­pi­nas ge­riau­sių įspū­džių kal­ba dai­li­nin­kas. – Me­ kas – tai šiuo­lai­ki­nis mū­sų Čiur­ lio­nis, jis ži­no­mas ir ger­bia­mas vi­sa­me pa­sau­ly­je, o jis, de­vy­nias­ de­šimt­me­tis, – vis dar tiek pa­šė­ lęs!“ Bū­tų įdo­mu ir apie tai pa­kal­ bė­ti, įspū­džiais su ki­tais pa­si­da­ly­ti. „Ateik, ateik ka­da, – tik­rai tu­riu ką pa­pa­sa­ko­ti, – ža­da dai­li­nin­kas. – Įspū­džių – daug ir ge­rų, kad to­kie ge­ri bus nė pa­ts ne­si­ti­kė­jau.“ Už­bu­rian­ti pei­za­žų ra­my­bė

Dirb­t u­v ė­je dar la­b iau su­tems­ ta, nors iš lau­ko sklin­da žie­mi­

Džia­zo kom­po­zi­ci­ja R.Grabš­to Šio­mis die­no­mis, sau­sio 16-ąją, Ro­mual­das Pet­ras Grabš­tas, „Kau­ no big­ben­do“ va­do­vas, bū­tų šven­ tęs 70 me­tų ju­bi­lie­jų ir pro­fe­sio­na­ lios mu­zi­ki­nės veik­los 52 me­tų su­ kak­tį...

Ryškus: R.Grabš­tas buvo ne tik „Kauno bigbendo“ vadovas, bet ir

miesto gerbėjo siela.

Evaldo Butkevičiaus nuotr.

Ka­žin ar jį bū­tu pa­svei­ki­nu­si Pre­ zi­den­tė...

Ka­žin ar bū­tų su­reng­tas ju­bi­lie­ nis kon­cer­tas...

Ka­žin ar pri­si­mins jį tie, ku­riuos jis ir tik jis „da­rė“ mu­zi­kan­tais...

Ka­žin...

Kai Ro­mas sės­da­vo prie klia­po, vis­kas ap­link ap­mir­da­vo...

Nors jo ran­kos pa­sku­ti­niai­siais gy­ve­ni­mo me­tais bu­vo li­go­tos, bet

jos stai­ga tap­da­vo to­kios grei­tos, to­kios švel­nios, to­kios sva­jin­gos, to­kios svin­guo­jan­čios, kad...

Kai ten­ka bū­ti mū­sų jau­nys­tės mies­te (aš kal­bu apie Kau­ną), kai ei­nu ne­mir­tin­gą­ja Lais­vės alė­ja, vi­sa­da ei­nu su juo...

Kaž­kas kaž­kur pa­ra­šė nau­ją ga­ ba­lą ir bū­ti­nai jį rei­kia su­gro­ ti pir­miems, su­gro­ti taip, kaip tik Ro­mual­dui va­do­vau­jant ga­lė­jo su­ gro­ti „Kau­no big­ben­das“...

Praei­ni pro sim­patiš­ką, jau pri­ gi­ju­sią Kau­ne Da­nie­liaus Dols­kio skulp­tū­rą...

Atei­ni ten, kur prieš 50 me­ tų Ro­mual­das su sa­vais vai­ki­nais, ku­rie jį su­pras­da­vo tik iš jam bū­

din­go ran­kos mos­to, ir ne­ran­di nie­ko...

Aš sto­viu prie vie­tos, ku­ri kaž­ka­ da, dar iki Ro­mo, va­di­no­si „Kon­ra­ do ka­vi­nė“, o jau vė­liau, prie Ro­ mo, – „Tul­pė“...

Sto­viu ir nie­kur ne­ma­tau Ro­ mo...

Bet bū­tent čia jis ir tu­rė­tų bū­ ti...

Sė­duos ant suo­liu­ko – šal­ta...

Ten, vi­duj, „Tul­pė­je“, vi­sa­da bū­ da­vo karš­ta. Ne tik dė­lo vy­no tau­ rės. Ne tik dėl gra­žių­jų kau­nie­ čių...

Di­džią­ja da­li­mi – dėl at­mos­fe­ros, ku­rią su­ge­bė­da­vo su­kur­ti Ro­mual­ das... Te­lu­chi­nas...

3

Penktadienis, sausio 18, 2013

santaka/teatras kaunodiena.lt/nau­jie­nos/­kau­no­san­ta­ka

e­vi­čiaus pei­za­žai Šį­met, kai ga­vau sti­ pen­di­ją, me­tai bu­vo la­bai pro­ duk­ty­vūs, daug pri­ta­ piau.

io ašies.

nė snie­go švie­sa. Prie lan­go stik­ lo tar­pu­sa­vio san­ty­kius aiš­ki­na­si ba­lan­džiai: stum­do­si, bur­kuo­ja, šiau­šia plunks­nas. „Daug jų iš­da­li­jau prieš žie­ mą, bet va – ne tik pa­tys su­grį­žo, bet dar su drau­gais“, – juo­kia­si dai­li­nin­kas. „Tai ką da­bar da­ry­ si?“ – ne klau­sia, o šir­dy tur­būt džiau­gia­si, net di­džiuo­ja­si, nes ba­lan­di­nin­kui su­grį­žęs jo paukš­ tis – di­de­lis džiaugs­mas, pa­sie­ki­ mas, kaž­koks ne­nu­sa­ko­mas įver­ ti­ni­mas.

Ne­ti­kė­tai, nes kas mi­nu­tę dirb­ tu­vė­je vis tam­siau, už­gie­da ka­na­ rė­lė. „A, Vol­fas at­si­bu­do“, – pa­ ko­men­tuo­ja E.Var­ku­le­vi­čius. Ar tai tas, kur bu­vo na­muo­se? Į dirb­ tu­vę at­si­ne­šei, ar ne šal­ta čia jam? „Ne­šal­ta, jis – ne iš Ka­na­rų sa­lų, vie­ti­nis, – nu­ra­mi­na dai­li­nin­kas ir į stik­lus įlie­ja šla­ke­lį vy­no. – Ne tas, vi­sos ka­na­rė­lės – man Vol­ fai.“ Tai yra volf­gan­gai, mo­car­ tai. To­bu­lų me­lo­di­jų kū­rė­jai.

E.Var­k u­l e­v i­č ius įjun­g ia sa­ vos konst­ruk­ci­jos ant sto­vo pri­ tvir­tin­tą ga­na di­de­lę lem­pą, ku­ rią ga­li­ma re­gu­liuo­ti, nu­kreip­ti į

Tomo Raginos nuotr.

ta­po­mą pa­veiks­lą, jei pri­trūks­ ta švie­sos. Tie­sa, pa­ts dai­li­nin­kas ke­lia­si anks­ti ir ta­po prie na­tū­ra­ laus ap­švie­ti­mo.

Nuk­reip­ta į vir­šų lem­pa pa­da­ li­ja dirb­tu­vę į dvi da­lis. Ant pa­ veiks­lų krū­vos („Šį­met, kai ga­vau sti­pen­di­ją, me­tai bu­vo la­bai pro­ duk­ty­vūs, daug pri­ta­piau. Ma­ tai, nė­ra ir kur ap­si­suk­ti“) pa­dė­ tas pa­ro­dai pa­ruoš­tas vie­nas to­lio pei­za­žų taip pat švie­sos pa­da­li­ja­ mas: gel­to­nų to­nų van­duo įgy­ja dar dau­giau gel­mės, gy­lio ir tar­ si gy­vas siur­bia už ho­ri­zon­to iš­si­ lie­ju­sius miš­ko kon­tū­rus – iš pei­ za­žo sklin­da už­bu­rian­ti ra­my­bė ir ty­la, ku­ri, sa­ky­tum, spen­gia, bet ji ne spen­gia, ji lie­ja­si kaip van­duo, nu­gu­la kaip miš­ko še­šė­liai.

Ne taip ryš­kiai ap­švies­ta­me plo­ te li­kęs su­bti­laus gels­vu­mo pei­ za­žas, ku­ria­me bu­dis­ti­nių for­mų šven­tyk­la ima tar­si stiebtis į vir­ šų, į švie­są, nors taip ir yra, re­gis, pa­čio­je vir­šū­nė­je. Vėl už­gie­da ka­ na­rė­lė, gi­lyn, į pa­tį pei­za­žą be­si­ skver­bian­čios min­tys stai­ga nu­ ščiū­va, nu­rims­ta, iš­nyks­ta – tai to­dėl ta­po taip ty­lu.

Komentaras Kris­ti­na Bud­ry­tė-Ge­ne­vi­čė Me­no­ty­r i­n in­kė

V

i­sa ta­py­bos eks­po­z i­ci­ja – tai Var­ka­lio praė­ju­sių me­ tų (2011–2012) pa­ma­t y­t i vaiz­dai, ke­l io­nės, ne ne­t i­ kė­tai at­si­ra­du­sios min­tys ir iš to gi­mę dar­bai. Pats dar­bų au­to­rius juos va­di­ na pei­za­žais, ku­r iuos no­rė­t ų de­ta­l i­ zuo­t i me­t ų mė­ne­siais ar­ba pa­m i­nė­ ti kaž­ko­kią konk­re­čią vie­tą: Čep­ke­lių rais­tas, Nend­r y­nas, Pa­ne­mu­nė, Ne­ mu­nas ar pan. Me­n i­n in­kas ke­l iau­ja nuo­lat, tu­ri nuo­la­t i­nius ta­kus, ei­nan­ čius pa­ne­mu­ne ar­ba Ne­mu­no ir Ne­ ries san­ta­ka, to­dėl tas tiks­lu­mas toks svar­bus. Vis dėl­to pei­za­žą ar tik­ro­viš­ ką konk­re­tų mo­ty­vą var­gu ar su­ra­si­ me ati­džiai žval­gy­da­mie­si po pa­ro­dą.

Vei­kiau tai iš kas­die­nos min­čių ku­ria­ mi ne­kas­die­niai abst­rak­tūs kos­mo­so frag­men­tai, imi­tuo­jan­tys be­ga­ly­bę ar žmo­gui ne­su­vo­kia­mus dy­džius. Įdo­miau­sia, kad ta­py­to­jas vi­sa tai įgy­ ven­d i­na vaiz­duo­da­mas ta­k ų pa­v ir­ šių dro­b ė­je. To­k iu bū­du ko­lo­r i­to ir per­spek­ty­vos sim­bio­zė ne­g rįž­ta­mai ir efek­t in­gai iš­mon­t uo­ja­ma. Dro­bės pa­v ir­šius iš­si­lais­v i­nęs ir tar­si oras ir van­duo prii­ma vis­ką, ką me­ni­nin­kas su­tel­k ia ties juo: ak­r i­l i­n iai da­žai srū­ va ir te­ka įvai­rio­mis kryp­ti­mis, bet ne chao­tiš­kai, o pa­gal fi­zi­kos dės­nius, ku­ rie gam­to­je su­ku­ria neap­sa­ko­mą gro­ žį. Sten­g ia­ma­si, kad lie­ja­mos dė­mės ne­su­si­l ie­t ų, o jung­t ų­si spe­cia­l ia gi­ ja, au­to­riaus ran­ka ve­džio­ja­ma li­ni­ja.

Te­kan­čios, vin­g u­r iuo­jan­čios, nie­ka­ da ne­kam­puo­tos li­ni­jos pe­rei­na į pla­ čius iš­si­lie­ji­mus ir vėl su­grįž­ta į pa­na­ šų bū­vį.

Anot dai­l i­n in­ko, to­k io­m is amor­fi ­nė­ mis, keis­to­m is for­mo­m is ga­l i­ma iš­ reikš­t i vis­ką, ką įma­no­ma pa­ste­bė­t i ap­lin­kui, ir fi­gū­ra čia ne­bū­ti­na... Erd­vi­ niai san­ty­kiai taip pat sun­kiai įsi­vaiz­ duo­ja­mi šio­se plokš­tu­mo­se ir „nė­ra nei vir­šaus, nei apa­čios, jo­kių ho­ri­zon­tų“.

Au­to­r ius kar­tais spe­cia­l iai pa­si­ra­šo dvie­jo­se pa­veiks­lo pu­sė­se ne tam, kad su­mai­šy­tų žiū­rė­ji­mo kryp­tis ar ra­kur­ sus, bet tam, kad iš­lais­vin­tų žiū­rė­ji­mą, su­teik­tų ga­li­my­bę dau­gy­bei ma­ty­mo ir pa­ma­ty­mo bū­dų.

Ste­bint šiuos vi­sus kū­r i­n ius, ga­l i­ma sa­k y­t i, kad rep­re­zen­t uo­t i il­gą rea­ly­ bės tarps­nį au­to­rius ėmė­si tar­si spręs­ da­mas vi­zua­li­nį gal­vo­sū­kį. Įt­rauk­tam šio gal­vo­sū­k io žiū­ro­vui be­lie­ka iš­lai­ ky­ti bud­r ų žvilgs­n į ir pa­si­ner­ti į šios kū­ry­bos vi­lio­nes.

ju­bi­lie­jui Džia­zo stan­dar­tai, Ro­mual­do pre­ci­ziš­kos, iki sie­los gel­mių nu­ grimz­dan­čios ir vėl į sau­lę iš­le­ kian­čios džia­za­vos kom­po­zi­ci­ jos...

O, ko­kias jis ra­šy­da­vo aran­žuo­ tes...

Nak­tį prie ra­di­jo apa­ra­to (ta­da „You­tu­be“ dar ne­bu­vo) nuim­da­vo me­lo­di­ją, o po­piet „Tul­pė­je“ jau vi­si gir­dė­da­vo...

Ir vi­sa tai, prieš 50 me­tų, vals­ty­ bė­je, ku­rio­je žo­dis „džia­zas“ bu­vo kaip keiks­ma­žo­dis... „Me­ni­nin­kų na­mų džia­zo an­sab­ lis“. Vėl­gi tai – Ro­mas...

Vla­di­mi­ras Te­lu­chi­nas, Ar­vy­das Jo­ffė, Ri­mas Bra­zai­tis...

Iva­ras Ga­lie­nie­kas...

Fes­ti­va­liai – Lie­tu­vo­je, Ru­si­jo­ je, Es­ti­jo­je, Bal­ta­ru­si­jo­je... Ry­ga, Ta­li­nas, Ka­za­nė, Sa­ma­ra, Mask­ va... Žo­dis „džia­zas“ jau ne­be keiks­ ma­žo­dis, bet dar ir...

Ir ko­kio vel­nio Ro­mui pri­si­rei­ kė Ma­ri­jam­po­lė­je... Nau­ja erd­vė, nau­jos ga­li­my­bės, teat­ras, bet vis tiek – džia­zas...

Ga­lu ga­le sau­lė nu­švi­to ir Ro­ mual­do kie­me... „Kau­no big­ben­das“ ir pa­ga­liau ... DŽIA­ZAS...

Tai bu­vo taip se­niai ir taip ne­ se­niai, kad apie tai pa­ra­šys ki­ti, jau­nes­ni...

Bet ra­šy­da­mi apie jį jie vis tiek tu­rės ra­šy­ti apie DŽIA­ZO ŽMO­ GŲ, ku­ris gar­si­no džia­zą ir sa­vo gim­tą­jį mies­tą Kau­ną...

Gal ka­da nors...

Gal kaž­kas...

Gal greit...

Gal – ten, kur bu­vo „Kon­ra­do ka­vi­nė“, o po to „Tul­pė“, Vo­lo­ dia Te­lu­chi­nas su­si­tiks jį, tik­rą DŽIA­ZO ŽMO­GŲ, ir pa­klaus: – Kaip gy­ve­ni?

– Džia­zuo­ju...

Sėk­mės Tau, mie­las drau­ge Ro­ mual­dai Pet­rai Grabš­tai...

Eu­ge­ni­jus Šal­tis Dviem su pu­se mė­ne­sio jau­nes­nis Rom­kos drau­gas

Cha­rak­te­ris: G.Ado­mai­čio įkū­ni­ja­mas Džo­nis no­ri pa­keis­ti vi­są pa­

sau­lį.

Tomo Raginos nuotr.

Ne­ma­to­mi XXI a. he­ro­jai Kiek ma­žiau spek­tak­ly­ 1 je ryš­kios dvi mer­gi­nos, taip pat nuo­lat be­si­lan­kan­čios

pas Džo­nį. In­gos Mi­ku­ta­vi­čiū­ tės Lai­ma įkū­ni­ja kiek kvai­lo­ką ir kiek vul­ga­riai at­ro­dan­čią mer­ gi­ną. Gab­rie­lės Ani­čai­tės Ra­sa – pro­tin­ges­nė, vil­kin­ti go­tiš­ko sti­ liaus dra­bu­žius.

Lai­ma ir ypač Ra­sa per daug neatsk­lei­džia sa­vo­sios pa­sau­lė­ žiū­ros, tad jų po­rtre­tai kiek ma­ žiau įsi­rė­žia at­min­tin. Tą pa­ tį ga­li­ma pa­sa­ky­ti ir apie Ind­rės Pat­kaus­kai­tės Auš­rą – din­gu­sią be ži­nios mu­gės ka­ra­lie­nę. Ji pa­ si­ro­do spek­tak­lio pra­džio­je ir pa­ bai­go­je, apie ją vis kal­ba­ma per vi­są spek­tak­lį, Džo­nį ne­tgi su­ mu­ša dėl jos, ta­čiau taip ir lie­ ka iki ga­lo neatsk­leis­ta, neak­cen­ tuo­ta jos svar­ba.

Sa­vo­jo per­so­na­žo cha­rak­te­rį ir san­ty­kį su pa­grin­di­niu he­ro­ju­mi šiek tiek ge­riau se­ka­si per­teik­ti ak­to­rei Ine­sai Pa­liu­ly­tei. Jos vei­ kė­ja Mil­da, bu­vu­si Džo­nio žmo­ na, sa­vo bu­vu­siam vy­rui at­ve­da sū­nų Ma­tą tam, kad jie abu nuei­ tų į mu­gę. Mil­dai svar­biau­sia yra ki­tų žmo­nių nuo­mo­nė, ge­rai at­ ro­dy­ti, my­lė­ti sū­nų, o dau­giau ji iš gy­ve­ni­mo ne­rei­ka­lau­ja nie­ ko. Kar­tu su ja sce­no­je pa­si­ro­dęs ber­niu­kas, įkū­ni­jan­tis Ma­tą, il­gai neuž­si­bū­na, ne­kal­ba, tik klau­so­ si tė­vų kal­bos, šiek tiek pa­bū­na ir išei­na. Vis dėl­to jam pa­vyks­ta su­kur­ti vie­ną įsi­min­ti­nes­nį mo­ men­tą, kai, pa­si­tel­kiant ap­švie­ti­ mą, ber­niu­kas su­ku­ria di­de­lį ne­va mil­ži­no, apie ku­rį Džo­nis pa­sa­ko­ ja sa­vo drau­gams, še­šė­lį.

Rei­kia pri­pa­žin­ti, kad ak­to­rių vai­dy­bo­je jun­ta­mos pa­stan­gos, no­ras kuo gy­viau ir įti­ki­miau per­ teik­ti sa­vuo­sius vaid­me­nis, įlie­ti į

juos sa­vo as­me­ni­nės pa­tir­ties, ta­ čiau vi­siš­kai to pa­siek­ti jiems ne­ pa­vyks­ta ir neap­sau­go spek­tak­lio nuo anks­čiau mi­nė­tų trū­ku­mų.

Nau­jos kal­bos paieš­kos

Abu spek­tak­lio veiks­mai vyks­ta prie­šais sce­no­je pa­sta­ty­tą Džo­ nio na­me­lį. Už na­mo – miš­ką sim­bo­li­zuo­jan­tys me­džiai. Teat­ ri­nį vyks­mą ban­do­ma priar­tin­ti prie gy­ve­ni­miš­kos tik­ro­vės: sce­ no­je daug daik­tų, nau­do­ja­mų ir ne­funk­cio­na­lių, ga­li­mų ap­tik­ti kiek­vie­nuo­se na­muo­se ar san­dė­ liu­kuo­se, o vie­na­me nar­ve ne­tgi pūp­so tik­ras bal­tas triu­šis.

Ret­sy­kiais Džo­nis per­ne­ša kai ku­riuos daik­tus, sce­nos gi­lu­mo­ je at­si­ve­ria di­džiu­lės du­rys, už­si­ de­ga ryš­kios lem­pos, ta­čiau lat­ vių sce­nog­ra­fo Mar­ti­nio Vil­ka­rio kur­tas sce­no­vaiz­dis ne­kin­ta. Jis, kaip ir mu­zi­ka, ga­na iliust­ra­ty­viai at­spin­di šiuo­lai­ki­nio he­ro­jaus vi­ di­nę chao­tiš­ką bū­se­ną, ne­su­tei­kia jo dra­ma­tiš­kam li­ki­mui pa­pil­do­ mų reikš­mių. „Je­ru­za­lė“ nė­ra vie­nas iš tų spek­tak­lių, ku­riuo­se knibž­da me­ ta­fo­ros, lie­ja­si poe­zi­ja, ku­riuo­se vaiz­duo­ja­mi gra­žūs, šva­rūs tiek išo­re, tiek vi­du­mi he­ro­jai, ku­ riuo­se jun­ta­ma dė­me­sį kaus­tan­ ti įtam­pa ir veiks­mo ato­maz­ga.

Jis ki­toks, čia ap­nuo­gi­na­ma gy­ ve­ni­miš­ka tie­sa, šiuo­lai­ki­nio pa­ sau­lio rea­ly­bė, ta­čiau spek­tak­liui pa­si­bai­gus iš pa­są­mo­nės neiš­ny­ ra ma­ty­ti vaiz­di­niai, rei­ka­lau­jan­ tys in­terp­re­ta­ci­jų. „Je­ru­za­lė“ – vei­kiau nau­jos kal­bos ieš­ko­ji­mas nei spek­tak­lio pa­sta­ty­mas“, – vie­na­me in­ter­viu prieš spek­tak­lį tei­gė R.At­ko­čiū­ nas. Ko ge­ro, bū­tų ga­li­ma pri­tar­ti šiems re­ži­sie­riaus žo­džiams.

4

Penktadienis, sausio 18, 2013

santaka /tavo krantas

Pro snai­gių žiups­nius „San­ta­ko­je“ jau skel­bė­me ži­no­mo ak­to­riaus An­ta­no Že­ko so­ne­tų py­nes. Šį­kart – dar vie­na, žie­miš­ka, ku­ri sy­kiu su ki­to­mis tri­mis py­nė­mis at­guls į kny­gą „Do­va­no­ti me­tai“.

An­ta­nas Že­kas

1 Pro snai­gių tirps­tan­čius žiups­nius, per dan­gų įstri­žai rai­žy­tą, į tam­sią erd­vę ne­ži­nios su­grįž­ta vėl švie­sa iš ry­to.

Ne­pat­rauk­li pil­ka die­na su gra­fi­kos šykš­čiais etiu­dais ir šiau­rės vė­jų ai­ma­na spal­vin­gą pa­no­ra­mą žu­do.

Kaž­kas su­bliūkš­ta ma­ny­je, krū­ti­nę ais­ber­gai už­spau­džia, ta­čiau plo­na švie­sos gi­ja pri­si­mi­ni­mais vil­tį au­džia.

Dai­raus, snai­ge akis su­vil­gęs, gied­ros skais­tu­mo iš­siil­gęs.

2 Gied­ros skais­tu­mo iš­siil­gęs, pa­nė­ręs šir­dį lau­ki­me, kar­to­ju se­ną žo­dį „ilgės” – še­šė­lių ir švie­sos žais­me.

Se­no­lių pa­sa­kų siau­bū­nai at­gy­ja dva­sių ap­sup­ty…

Be­je, nū­nai šiur­pu ne­bū­na, da­bar vel­niai vi­sai ki­ti.

Jų be­ga­lės ap­si­gy­ven­ta vir­tua­liai – in­ter­ne­te…

O žmo­nės šyp­so­si ad­ven­tui prieš su­si­tin­kant su Šven­te. Žings­niuo­da­mas ša­lia mi­nios, žve­jo­ju sau­lė­tus šyps­nius.

3 Žve­jo­ju sau­lė­tus šyps­nius ne­lyg žvaigž­des žie­mos pa­dan­gėj ar­ba nak­ties tam­sioj be­lan­gėj re­tus, blau­sius lan­gų žybs­nius.

Švie­sa lyg kar­das, ji ap­gins nuo pikto… Ši­taip bo­čiai da­rė…

Kai pa­te­kė­ju­si Va­ka­rė už Kū­čių sta­lo su­so­dins; gar­dė­siai su šie­nu kar­tu kve­pės po stal­tie­sės pa­klo­tu, o mes pa­ten­kin­ti ir so­tūs skai­čiuo­sim bū­si­mus me­tus.

Išt­rau­kiu am­žių – žo­lę il­gą, – ri­kiuo­ju ant per­nykš­tės smil­gos.

4 Ri­kiuo­ju ant per­nykš­tės smil­gos me­tus, jų mė­ne­sius, die­nas – jau­nat­viš­kas, da­bar se­nas, ku­rios ne­bes­kam­ba, ne­žvil­ga.

Ri­kiuo­ti atei­tin no­rė­tųs…

Gal Ka­lė­da man do­va­nų at­neš gy­ve­ni­mo die­nų?..

Bet smil­goj ne­be­lie­ka vie­tos.

Ve­ju ša­lin liūd­nas min­tis.

Ei­nu vai­kų ra­te­lin. Šo­ku.

Neįtinku… Jau ne­be­mo­ku.

Pro lan­gus šai­pos pil­na­tis.

Nors šven­tės ri­ta­si že­me, man žvilgs­nis klimps­ta pil­ku­me.

5 Man žvilgs­nis klimps­ta pil­ku­me… Žie­mos ke­ly ap­ti­kęs būs­tą, su­ku vi­dun – bend­ram džiaugs­me tos liūd­nos nuo­tai­kos su­dūž­ta.

Ant du­rų KMB krei­da, o žmo­nės džiau­gės man įė­jus, nors ne­tu­riu (tik­ra bė­da!) anei tos mi­ros, nei alie­jaus.

Krū­ti­nėj žie­bia­si švie­sa, jos neį­ma­no­ma už­pūs­ti...

Ji­nai lyg ryt­me­čio ra­sa – iš­troš­ku­siam va­lia pa­jus­ti.

Džiau­gie­si, jei­gu džiaug­tis mo­ki, šir­dis kaip būg­nas ne­grų šo­ky...

6 Šir­dis kaip būg­nas ne­grų šo­ky, nors ne Sa­cha­ro­je esu...

Ap­link vaiz­dai vi­sai ki­to­ki, – snie­gai ir tun­tos de­be­sų.

Tai smar­kiai snieg­ti, tai – lie­tus, ne­pas­to­vu kaip ma­no ūpas, – per die­ną kei­čias tris kar­tus, tar­si vai­kų su­puok­lės su­pas.

Vi­dur­žie­mis, bar­su­kas mie­ga...

Praeis žie­ma – ji­sai nu­bus.

Už­mi­gus rū­pes­čių ne­lie­ka.

Pat­sai mie­go­ji­mui ga­bus...

Ma­lu nie­kus bal­tam sap­ne, o ko­jos vel­ka­si že­me.

7 O ko­jos vel­ka­si že­me, gi že­mė trokš­ta jus­ti ko­jas, ku­rios nei vel­kas, nei klam­po­ja, žings­niuo­da­mos vil­ties rit­me.

Artūro Morozovo nuotr.

kai bau­bo ran­kos juo­dos bal­tos vaiz­duo­tę kurs­to su­ma­niai.

ku­rie daž­nai, se­nų lai­vų ne­lai­mei, ne­ša žū­tį.

Už­mer­kia bai­mė man akis...

Ti­kiuo­si švies­me­čiai lan­kys.

Įli­pęs į jau­nys­tės va­žį, pa­si­jun­ti se­nu kvai­liu ir vie­toj įspū­džių nau­jų vaiz­de­lį su­ku­ri ne­gra­žų.

9 Ti­kiuo­si švies­me­čiai lan­kys, kas­kart links­miau ap­lin­kui da­ros; te­kės sau­le­lė – su­dras­kys il­gos nak­ties pa­tam­sių ska­rą.

Var­vek­liai nuo sto­gų nu­tįs Va­sa­riui ro­dy­da­mi ke­lią, kai pil­na­tis at­gal su­grįš, – žie­ma vie­šė­ti ne­be­ga­li.

13 Praei­viai žvel­gę iš ša­lies į ži­lą ir ran­duo­tą gal­vą, tur­būt su­pras­ti ne­ga­lės, ko­dėl pa­mė­gau bal­tą spal­vą...

Du prie­šai gru­mias mir­ti­nai, tai lai­mi ši­lu­ma, tai šal­tis...

Pa­bu­dęs ry­tą ne­ži­nai, dryb­so­ti lo­vo­je ar kel­tis?

Jau­niems nė mo­tais, – ne­ži­nos, kad iš žie­mos čio­nai atė­jęs, po pra­gaiš­tin­gos dar­ga­nos dra­bu­žių pa­si­keist ne­spė­jau.

Nei vie­no ne­ga­liu pa­gir­ti, pa­kol ga­lė­siu juos at­skir­ti.

Neiš­vaiz­dus, gru­bus, ran­duo­tas (o su to­kiais men­ki juo­kai!) į ža­lu­mos gė­lė­tą puo­tą pa­ja­co vie­ton pa­te­kai.

10 Pa­kol ga­lė­siu juos at­skir­ti, pa­kol gy­vy­bė su­ža­liuos, kai su­ge­bė­siu pa­ts pa­tir­ti, kad paukš­čiai grįž­ta at­ga­lios.

Sve­čiai, ko ge­ro, ne­ty­lės – lig va­liai pa­si­juokt ga­lės.

Kai La­ši­ni­nis Ka­na­pi­nį ne­si­gai­lė­da­mas iš­gins, – vėl džiaugs­mas su­plaz­dės krū­ti­nėj ir pil­ką liū­de­sį ra­mins.

14 Lig va­liai pa­si­juokt ga­lės, kam iš tie­sų ta­tai juo­kin­ga...

Vė­liau gal­būt pa­si­gai­lės; ...ir ma­no jau­nos die­nos din­go!..

Grei­čiau su­de­gint sa­vo Mo­rę sku­bė­siu, nors ži­nau ge­rai, kad ma­no iš­si­pil­dę no­rai, tik­tai pa­va­sa­rio ke­rai...

Nau­ja žie­ma ant slenks­čio stos – Ap­vaiz­dos ši­taip su­rė­dy­ta: yra kar­ta – nė­ra kar­tos, net tau­tos kei­čia vie­na ki­tą.

Kad vos pa­žvel­gę į akis pa­va­sa­riai nie­kus sa­kys.

To­kia gy­vy­bės są­ly­ga pa­sau­ly­je... To­dėl ste­bė­siu (kol neužk­lu­po pa­bai­ga) iš kve­pian­čio vė­saus pa­vė­sio, –

Mums do­va­no­ta ši bū­tis „per­pe­tum mo­bi­le“ – ju­dė­ti, ta­čiau vos ban­do­me pra­dė­ti, iš­dygs­ta slenks­tis – se­na­tis.

11 Pa­va­sa­riai nie­kus sa­kys, – jie ne­sub­ren­dę, ne­pro­tin­gi, vos pa­si­ro­dę, grei­tai din­gę, tik­tai po me­tų at­lan­kys.

Rods va­sa­rų, žie­mų ne­daug, ma­žai pa­va­sa­rių pra­bė­go, – dar sau­lės lau­kia­me ir snie­go, bet Lai­kas ty­liai kuž­da: „Lauk!”

Pask­lei­dę ža­ve­sį, nu­glos­tę, už­degs troš­ki­mą šir­dy­je, pa­skui pa­mes pa­ke­lė­je ta­ry­tum skin­tą gė­lę uos­tę.

Tik mū­sų šir­dys ne­nu­tuo­kia, tik sva­jos lakš­tin­gė­lėm suo­kia.

Il­gai skau­dės žaiz­da gi­li, to­kių gy­ve­ni­me pa­ka­ko; ne­sy­kį pa­si­kliau­ti te­ko šir­dies bal­su il­gam ke­ly.

8 Tik sva­jos lakš­tin­gė­lėm suo­kia...

Pa­te­kęs į žie­mos gi­rias sva­jok­lis neiš­girs, ne­ras lakš­tin­ga­los suo­ki­mo jo­kio.

Ta­ve gal­būt pa­si­gai­lės praei­viai žvel­gę iš ša­lies.

Šir­dis ne­leis skriau­dos pa­tir­ti, sa­vim lem­ties už­sto­jus kir­tį.

Gal­būt vi­dur­nak­ty apuo­kas kaž­kur su­klyks šai­žiu bal­su ar iš­va­ry­tų iš dau­sų bie­sų rais­te gir­dė­sis juo­kas.

12 Sa­vim lem­ties už­sto­ję kir­tį, pa­va­sa­riai iš praei­ties ra­my­bės til­to ne­nu­ties...

Gal jie pa­dė­tų at­si­spir­ti

Tai ne­rea­lūs vaiz­di­niai.

Tos pa­sa­kos spei­gų su­kel­tos,

pa­gun­dai grįžt į jau­ną bū­tį, prie ne­pro­tin­gų ap­ža­vų,

pa­va­sa­rio žie­dų pliūps­nius pro snai­gių tirps­tan­čius žiups­nius.

15 Ka­mie­ni­nis so­ne­tas

Pro snai­gių tirps­tan­čius žiups­nius, gied­ros, skais­tu­mo iš­siil­gęs, žve­jo­ju sau­lė­tus šyps­nius – ri­kiuo­ju ant per­nykš­tės smil­gos.

Man žvilgs­nis tirps­ta pil­ku­me, šir­dis kaip būg­nas ne­grų šo­ky, o ko­jos vel­ka­si že­me...

Tik sva­jos lakš­tin­gė­lėm suo­kia...

Ti­kiuo­si švies­me­čiai lan­kys, pa­kol ga­lė­siu juos at­skir­ti, – pa­va­sa­riai nie­kus sa­kys, sa­vim Lem­ties už­sto­ję kir­tį.

Praei­viai žvel­gę iš ša­lies, lig va­liai pa­si­juokt ga­lės.

2013