1
penktadienis, sausio 25, 2013
Atnaujintame portale http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunosantaka – vartai į Kauno kultūros gyvenimą ir erdvė jūsų kūrybai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė REMIA
Nr. 76
santaka
„1863“: kai žvanga talentingos choreografijos ginklai Kol Naujuosius pasitikęs miestas lėtai rą žėsi, bandydamas atsibusti po švenčių maratono nuovargio, Kauno šokio teat ro „Aura“ repeticijų salėje jau aidėjo šokio žingsniai. 2013-iuosius šokėjai pradėjo in tensyviai dirbdami su viena ryškiausių šiuolaikinio šokio asmenybių Vengrijoje, šokėju ir choreografu Ferencu Feheriu. Edita Grudzinskaitė
Smalsesni žiūrovai jau galėjo iš vysti „Auros“ šokėjų ir choreog rafo bendradarbiavimo rezulta tą – spektaklio „1863“ peržiūrą. Į premjerą kauniečiai bus pakviesti kovo mėnesį. Pripažinti kūrėjai
Gavus projekto finansavimą iš Kul tūros rėmimo fondo, naujojo šokio spektaklio choreografijos objek tu tapo 1863 m. sukilimo Lietuvo je įvykiai. Spektaklis skirtas 150osioms istorinio įvykio metinėms paminėti. Šią nelengvą užduotį choreogra fė Birutė Letukaitė patikėjo vengrų choreografui F.Feheriui. „Choreog rafas jau du sykius pasirodė šiuo laikinio šokio „Aura“ festivaliuose ir tapo publikos numylėtiniu, todėl apsispręsti, ką pakviesti, nebuvo sunku“, – sakė B.Letukaitė.
Nevaidinkite, ne pervaidinkite, ne sureikšminkite ju desio, leiskite jam natūraliai plauk ti iš jūsų vidaus. Ne reikia nieko atlikti – mėgaukitės tuo, ką darote. Neįtikimu virtuoziškumu, akro batiniais gebėjimais, fizine ištver me ir kūrybine potencija spindu liuojantis šokėjas ir choreografas, pelnęs daugybę apdovanojimų įvairiose pasaulio šalyse ir festiva liuose, 2010 m. buvo pagerbtas ir prestižiniu Rudolfo Labano prizu už geriausią šiuolaikinio šokio pa
statymą Vengrijoje. Su choreogra fu į Kauną atvyko ir kompozitorius Davidas Kovacsovicsas, kuris mu ziką spektakliui kūrė čia pat, re peticijų salėje, stebėdamas kūry bos procesą. Kuklumas – šokėjų privalumas
Kalbėdamas apie „Auros“ šokė jus choreografas džiaugėsi, kad jie mieli, gražūs žmonės ir, kas labai svarbu, kuklūs. „Tiesa, jie labai skirtingi, bet būtent tai man ir patinka. Marius, Mantas, Gotautė – tikrai profe sionalūs šokėjai, puikiai fiziškai pasiruošę, tad su jais dirbti nėra sunku. Neįprasta ir keista (gerą ja prasme) – jauniausia teatro šo kėja Ema. Ji – nepatyrusi. Būtent dėl šios priežasties šokio technika neužgožia vidinio turinio. Jos šo kis neapdorotas. Tai, ką gali pada ryti Ema, kiti jau nebegali būtent dėl savo patirties ir profesionalu mo. Ji tiesiog kitokia. Ir jau vien to dėl labai įdomi.“ Anot F.Feherio, Ema padarė tai, ko jis norėjęs iš karto: „Jude sys plaukia iš jos vidaus. Tai man svarbiausia. Aš kalbu ne apie ju desio kokybę, bet apie informaci ją, kurią žiūrovui perduoda jos ju desys.“ „Dvi savaitės spektakliui pa statyti – pernelyg trumpas laikas, bet mus lydėjo sėkmė. Puikiai su sikalbėjome su „Auros“ šokėjais, tad esu įsitikinęs, kad rezultatas – tikrai geras“, – po spektaklio per žiūros įspūdžiais apie viešnagę „Auroje“ dalijosi choreografas. Unikali šokio technika
Jauniausia „Auros“ šokėja Ema Ne dobežkina, dalydamasi repeticijų įspūdžiais, pasakojo, kad F.Feheris nuolat pabrėžė, jog spektaklio kū rimo procesas visų pirma turi patikti šokėjams.
3
Laisvė: F.Feheris pabrėžia turįs vienintelį lūkestį – kad žiūrovai mėgautųsi spektakliu. Artūro Morozovo nuotr.
2
penktadienis, sausio 25, 2013
santaka /atodangos
Galerijoje „Aukso pjūvis“ pirmą kar tą visuomenei pri statomas dailinin ko Stasio Sčesnule vičiaus kūrybinis palikimas. Galerijo je eksponuojamos keturios dešimtys skirtingų žanrų, vi są dailininko kūry bos laiką atspindin čių darbų.
Stasys Sčesnulevičius. Korliškis žiemą.
K.Sčesnulevičius: šešėlyje likusi k Kristina Endriukaitytė Menotyrininkė
Likęs meno užkulisiuose
S.Sčesnulevičiaus tapybos darbai iki šiol nėra patekę į menotyrinin kų tyrinėjimų lauką, nors dar 2009 m. keletas autoriaus darbų parduoti agentūros „Meno rinka“ aukcione, o trys kūriniai saugomi Kauno pa veikslų galerijoje, prof. Algimanto Miškinio Lietuvos dailės rinkinyje. Tik santūrus šio kolekcinin ko apibendrinimas, išspausdin tas „Darbuose ir dienose“ 2001 m. („Darbai realistiniai, gero pro fesinio lygio“) yra vienintelė vie ša visos šio dailininko kūrybos ref leksija. S.Sčesnulevičiaus darbai tapybiški ir jautrūs, išryškinantys tiek aplinkos nuotaikas, tiek žmo gaus emocijas, todėl nepelnytai li kę nepastebėti lietuviškosios dailės kontekste. Šis straipsnis – tik trumpa ref leksija, mėginant apžvelgti visą S.Sčesnulevičiaus tapybos paliki mą. Iki šiol visuomenei žinomas tik kaip Kauno technologijos universi teto docentas ir technikos mokslų daktaras S.Sčesnulevičius yra nea bejotinai įdomus dailininkas. Jo tapybos kalba išreikšta subti liais spalvų ir formų sprendimais. Peizažuose juntamas XIX a. rusų tapybos mokyklos charakteris, o figūrinių kompozicijų spalviniuose deriniuose – fovizmo ir ekspresio nizmo akcentai. S.Sčesnulevičiaus tapybos darbai harmoningai papil do XX a. vidurio lietuviškosios dai lės kontekstą, todėl verti būti ma tomi ir analizuojami tiek meno mėgėjų, tiek menotyrininkų. S.Sčesnulevičiaus tapyba dau giasluoksnė, todėl įdomi įvairiais aspektais. Vienas tokių – kūrybos ir žmogaus santykis, atsiveriąs kaip meno sociologijos ir kultūros filo sofijos segmentas. Tai, kad tapybos darbai dailininko apsisprendimu li ko pagrindinės profesijos šešėlyje, liudija autoriaus pastangas meni nėje kūryboje ieškoti erdvės pokal biui su savimi. S.Sčesnulevičius nebuvo Daili ninkų sąjungos narys, nors juo tapti ragino bičiuliai, žymūs dailininkai Antanas Žmuidzinavičius, Rimtas
Stasys Sčesnulevičius. Miesčionkos pievose.
Kalpokas, Stasys Ušinskas. Kaip oficialiai kuriantis dailininkas, au torius niekur nefigūravo: po tech nikos studijų universitete pradėtų dailės mokslų Kauno meno mokyk loje jis nebaigė, nes prasidėjo Ant rasis pasaulinis karas. Autorius nedalyvavo parodose, tačiau visą gyvenimą save aktuali zavo per tapybą. Kultūros kritikas Jurijus Dobriakovas yra pasakęs: „Dauguma Lietuvos autorių vis dar ignoruoja nemeninių arba mė gėjiškų meninių atvaizdų kultūri nę svarbą, atkakliai demonizuoda mi juos kaip amoralios ir bedvasės „populiarios kultūros“ elementus. O kitur meno tyrinėtojai, teoreti kai ir intelektualai jau senokai ėmė kalbėti apie atvaizdą apskritai [...] apmąstydami realias, gyvybiškai svarbias visuomenės problemas.“ Taigi, meno ilgesys ir kūrybinės raiškos troškimas yra lygiai svar būs, jei siekiama bent epizodiš kai užčiuopti kažką viršžmogiško ir dvasinio ir išsakyti tai tapybos kalba. Kūrybos dominantės
Plenerinė-molbertinė tapyba ge riausiai atitiko S.Sčesnulevi čiui tinkamos saviraiškos ir vaiz duojamo objekto santykį. Šeimos
ir artimų bičiulių teigimu, net užimdamas atsakingas pareigas universitete dailininkas tapybą lai kė ne tiek pomėgiu ar laisvalaikiu, kiek natūralia savo gyvenimo da limi. Kiekvieną pavasarį ir rudenį, kai sezono spalvos ir gamtos kaita intensyviausi, dailininkas išeidavo atostogų ir atsitraukęs nuo buities bei rūpesčių tapydavo. S.Sčesnulevičius tapė portretus, figūrines kompozicijas, net istori nės tematikos paveikslus, tačiau jo kūryboje dominuoja peizažas. Sukurti peizažai įtaigūs, intri guojantys, nors dailininkui būdinga keliskart tapyti tą patį gamtos ob jektą ar vietovę – kaip, pavyzdžiui, Suvingio ežerą. Autorius aprė pia skirtingas šio žanro tematikas, pradedant plačiomis panoramomis ir baigiant urbanistiniais bei mari nistiniais vaizdais. Tokie S.Sčesnu levičiaus paveikslai kaip „Nemunas ties Alytum“ (1969) perteikia įspū dingą tapybinės erdvės plotį. Sukurti stambaus plano pei zažai rodo, kad dailininkas turė jo profesionalų landšafto propor cijų ir aplinkos mastelio suvokimą. Čia akivaizdžiai išryškėja dailinin ko gabumai techninių mokslų sri tyje ir geras architektūros teorijos išmanymas.
S.Sčesnulevičius yra išvertęs iš rusų kalbos „Klasikinių architek tūros formų teoriją“ – mokslinį veikalą, skirtą aukštųjų mokyklų studentams, o nuo 1940 m. dės tė piešimą dabartinio Kauno tech nologijos universiteto Architektū ros kompozicijos katedroje. Be to, kompozicijos darną ir proporci jų perteikimo įgūdžius dailininkas lavino kasmet dalyvaudamas prof. Kazimiero Šešelgio organizuoto se mokslinėse architektų ekspedi cijose, per kurias vizualiai doku mentuotas senųjų Lietuvos miestų ir miestelių urbanistinis išplanavi mas bei pastatų struktūros. Paveiksluose „Katedros apsida“ (1978) ir „Trejybės vartai“ (1976) subtiliai atsiskleidžia du S.Sčesnu levičiaus kūrybos pradai: raciona lus, techniškas, ir jausminis, este tinis. Nors kūrybiškumas technikos moksluose reiškiasi kitaip nei me ne, tačiau joks išradimas negims ta be apgalvotų ieškojimų, gelmi nio požiūrio ir nuojautos.
ro administracijos buvo paskirtas dirbti Valstybiniame žemės ūkio banke buhalteriu. Slaviško mentaliteto dvelksmas dailininką pasiekė ir iš mamos. Dailininko motina, bajoriškos kil mės lenkaitė Elena KaminskaitėKamińska skyrė ypatingą dėmesį vaikų kultūriniam pažinimui, na muose buvo sukaupusi įspūdin gą biblioteką lenkų kalba, o su vai kais kalbėdavo ir lenkiškai. Taigi S.Sčesnulevičius organiškai paži no ir kitonišką lietuviškajam men talitetui kultūrą. Šis gilus ir dva singas ne išmoktos, bet išgyventos slaviškos kultūros charakteris jun tamas autoriaus tapyboje. Nors dailininko darbuose vaizdas reiškiamas apgalvotomis ir tikslio mis kompozicinėmis schemomis, peizažuose jis gyvas ir mąslus. Čia juntamas XIX a. rusų tapybos mo kyklai būdingas charakteris, ypač Isaako Levitano (1860–1900) pei zažams artimas jausminis pasaulis. Peizažo prasmių klodai
S.Sčesnulevičiaus tapybos darbai har moningai papil do XX a. vidurio lie tuviškosios dailės kontekstą, todėl ver ti būti matomi ir ana lizuojami tiek meno mėgėjų, tiek meno tyrininkų.
Urbanistinius peizažus S.Sčes nulevičius sąmoningai tolina nuo realistinio vaizdo. Paveiksluose ži nomų Kauno pastatų formas daili ninkas kuria žaisdamas jausminga, fovizmui artima spalvų ir potėpių derme, o detalių tūrius perteikia struktūruotomis geometrinėmis formomis. Slaviškų tradicijų įtaka
S.Sčesnulevičius gimė ir iki 13 metų gyveno Voroneže (Rusija), kadan gi dailininko tėvas Kazimieras ca
S.Sčesnulevičius tapo tokią gamtos regimybę, kuri gimsta įkvėpta gel minių žmogaus išgyvenimų. Todėl dailininko peizažuose glūdi plati emocijų skalė, perteikianti ramybės („Žiema šlaituose“; „Prie Stelmo ko“ (1968), harmonijos („Merkys ties Kuriškėm“ (1972), melancho lijos („Rage“ (1976); „Pamiškė ryt metį“ (1976); „Ryto Suvingis. I va riantas“ (1976), ilgesio („Senas kluonas“ (1974), džiaugsmo („Al šėnų laukuose“ (1971) išraiškas. Peizažuose dailininkas vaizduo ja skirtingus metų laikus (žiemą ir vasarą), paros dalis (dieną ir naktį) ar gamtos būvį (apniukusį dangų, saulės žaismą kviečių laukuose ar jos atspindžius vandenyje). Žmo gaus jausmų ir gamtos vienovė pa veiksluose išreikšta kintančio laiko nuotaikomis, vienas kitą keičian čiais gamtos ciklais. Apie peizažo daugiaprasmišku mą filosofas Rogeris Scrutonas yra pasakęs: „Peizažo tapytojai nebu vo atitolę nuo kančių, visatos, ku rioje užimame tokią mažą vietą, didybės ir grėsmingumo. Greičiau priešingai, jie mums parodė pačią mirties ir nykimo esmę.“ Todėl at
3
penktadienis, sausio 25, 2013
santaka/šokis kaunodiena.lt/naujienos/kaunosantaka
„1863“: kai žvanga talentingos choreografijos ginklai Tik tuomet atsiranda ga 1 limybė, kad šokis patiks ir publikai. Taigi nuotaikos salėje,
choreografiją. F.Feheris pasirin ko kitą kelią.
anot Emos, visas dvi savaites bu vo labai geros. „Ferencui pavyko pasiekti sa vo užsibrėžto tikslo – mes iš tiesų mėgavomės tuo, ką darėme. Ti kiuosi, tai matys ir žiūrovai, sė dintys salėje. Choreografas sa vo mąstymu įnešė naujų spalvų. Jis į viską žvelgė labai paprastai, stengėsi mūsų neapkrauti nerei kalinga informacija ar literatūra, kaip mes įpratę. Jis tenorėjo, kad mes patys pajustume ir suprastu me, kaip reikia atlikti judesius“, – pasakojo E.Nedobežkina.
Kitokios stilistikos intarpai
Stasys Sčesnulevičius. Daugų bobinčiuje.
kūryba rodo, kad tamsaus kolorito S.Sčes nulevičiaus paveikslai „Žvejas Ne mune“ (1976) ar „Panskas rudenį“ (1978) tarsi fiksuoja esamajame lai ke regimą akimirką, kad atspindė tų žmogui paskirtojo žemiškojo lai ko gelmę. Kalbėjimas tyla
S.Sčesnulevičiaus figūrinės kom pozicijos, kaip ir peizažai, nutapy tos jautriai stebint socialinę laiko tarpio aplinką. Dažniausias tapybos objektas šiuose darbuose – kaimo žmogus. Priešingai nei sovietinė ideologija būtų reikalavusi vaizduoti, S.Sčes nulevičius kaimo žmoguje matė jausmingus nutylėjimus („Pavar tėnų kelias“ (1971), neatskleistą ir savitą poetinį mąstymą („Eiguliai“ (1977). Siužetas kuriamas struktū ruotų formų ir spalvinių sprendimų vienovėje. Netgi tuo pačiu spalvi niu deriniu jam pavyksta perteikti skirtingas žmogaus būsenas: vienu atveju dominuojanti violetinė spal va išreiškia dramatizmą („Sužeistas vadas“ (1979), kitu atveju – harmo niją ir ramybę („Gruodžio 27-oji“ (1977). Formų dinamika reiškiama plačiais potėpiais („Prie Zapyškio“ (1970, „Sužaliavo šlaitai“ (1969). Toks dailininko tapybos brai žas sukuria vėjo gūsio, bundančios pavasario gamtos ar net kintančio laiko iliuziją. Judėjimą siužetinėse kompozicijose dailininkas taip pat išreiškia linijų ir struktūruotų for mų derme. Atrodo, kad dailininkui patinka judesį ar mintį išreikšti per nutylėjimus. Žmonės paveiksluose vaizduo jami iš nugaros, palenkę galvas, dengiantys veidus, pasvirusiais si luetais („Per Suvingę“ (1978), „Su žeistas vadas“ (1979), „Pavartėnų kelias“ (1971). Tokie kompoziciniai sprendimai parodo dailininko no rą kalbėti apie svarbius ir dramatiš kus dalykus tylia tapybos kalba. O paslėptumo dimensija, kaip minė ta, būdinga ir visai dailininko kūry binei laikysenai. kas: S.Sčesnulevičiaus tapybos darbų paroda. kur: galerijoje „Aukso pjūvis“. kada: veikia iki vasario 10 d.
Repeticijos įnešė ramybės
„Šis choreografas man buvo ge rai žinomas ir labai imponavo. Labai džiaugiausi sužinojęs, kad turėsime galimybę su juo dirb ti, – pasakojo šokėjas Marius Pi nigis. – Man, jaunam šokėjui, itin imponuoja tai, kad jis nuolat ieš ko, stengiasi atrasti įvairių judesių ir nebando po jais slėptis. Jo judė jimo stilius yra labai savitas, labai asmeniškas. Judesio forma keliauja iš jo asmenybės. Apskritai Ferencas – pozityvus žmogus, labai teigia ma asmenybė – to mes pasigenda me tarp savų, lietuvių. Dvi savaitės repeticijų suteikė ramybės.“ „Dažnai tu tiesiog dirbi, dir bi, dirbi ir nebelieka pačios esmės – dėl ko tu tai darai. Tiesiog ne belieka kada pasidžiaugti, pasi skonėti šokiu. Ferencas stengėsi išlaikyti pusiausvyrą, suvokda mas, kad darbas bus produktyves nis, kai tvyro teigiama energija“, – įspūdžiais dalijosi M.Pinigis.
Taktika: choreografo spinduliuojama pozityvi energija įkvėpė ir šo
kėjus.
Davidas sėdėdavo kampe, atrodo, nė akių nepakeldamas. Kažkokius mygtukus pamaigydavo... Vos tik Davidas paspausdavo „play“, kū nas iš karto pagaudavo spektak lio nuotaiką. Muzikos garsai pa skatina padaryti judesį, kokį nori matyti choreografas. Eina švilpt, kaip gerai“, – susižavėjimo neslė pė M.Stabačinskas.
Spektaklio muzika – nereali. Ji tiesiog už dega šokti. Jau se niai turėjome tokią idealią.
Muzika tiesiog uždega
Pasak šokėjo Manto Stabačins ko, bet koks susitikimas su nauju choreografu yra įdomus, nes kiek vienas skiriasi savo technika, po žiūriu į šokį, judesį. Šis spektak lis yra labai fizinis, reikalaujantis daug ištvermės. Šokėjas džiaugė si išmokęs to, kas atrodė jam ne pasiekiama, tad jaučiasi pats save nustebinęs. „Nevaidinkite, nepervaidinkite, nesureikšminkite judesio, leiski te jam natūraliai plaukti iš jūsų vi daus. Nereikia nieko atlikti – mė gaukitės tuo, ką darote“, – nuolat mums kartojo choreografas. „Jau neatsimenu, kada kas būtų taip sakęs. Šiuolaikinio šokio pasau lyje ši mintis jau užmiršta“, – sa kė M.Stabačinskas. Beje, savo talentu visus ne ma žiau nustebino ir kompozitorius, labiau mėgstantis prisistatyti kaip garso dizaineris. Muzika spektak liui gimė tiesiog stebint repetici jas salėje. Tiesa, viename iš po kalbių Davidas atskleidė paslaptį, kad kai kurie muzikiniai sprendi mai buvo įkvėpti jausmo rusaitei Sašai, kurią jis sutiko viešėdamas Maskvoje. „Spektaklio muzika – nereali. Ji tiesiog uždega šokti. Jau seniai turėjome tokią idealią. Kompozi torius su choreografu taip vienas kitą supranta, kad net nekalba. Ferencas vaikščiodavo po salę, o
(Ne)svetima istorija
Spektaklio „1863“ objektas – isto rinis įvykis – tapo nemažu iššūkiu choreografui. Kurti spektaklį apie istorinį įvykį, ir dar svetimos tau tos, sutikite, užduotis ne iš leng vųjų. Bandymas skaityti istorines knygas ir gilintis į sukilimo eigą, personalijas choreografui nedavė jokių rezultatų. „Supratau, kad manęs nedo mina konkrečios sukilimo deta lės. Tuomet atsipalaidavau ir pa galvojau, kad visame pasaulyje nuo laikų pradžios vyksta kovos – tarp valstybių, žmonių, galiausiai kasdien kovojame su savimi. Tai – bendražmogiška tema. Vieno
Artūro Morozovo nuotr.
dai artima visiems, nepriklauso mai, kokiame pasaulio kampelyje tu gyventum. Nuo šių minčių at sispyriau kurdamas spektaklį“, – pasakojo choreografas F.Feheris. Įtraukia savo dinamika
Prisipažinsiu: ir aš turėjau išanks tinę, skepticizmu paženklintą nuomonę apie spektaklio temą. Vis dėlto užteko kelių pirmųjų spektaklio akimirkų, kad ją pa keisčiau. Pirmosiomis repetici jų dienomis matyti pabiri judesio štrichai repeticijų salėje vos per dešimt dienų virto vientisu cho reografiniu statiniu. Su pirmaisiais muzikos gar sais ir šokėjų judesiais sceninis vyksmas tiesiog siurbte susiur bė dėmesį ir nepaleido iki pasku tinės akimirkos. Atsiradęs bend ras kvėpavimas kartu su šokėjais kaustė prie kėdės, tarsi ir sėdint salėje neapdairus judesys galėtų kainuoti gyvybę. Spektaklis labai švarus, nepri farširuotas prasmių, simbolių ir poteksčių. „1863“ žavi savo dina mika, intensyvumu. Nuolatinė ju desio kaita neleidžia atsikvėpti nei šokėjams, nei žiūrovams. Įdomu tai, kad šiame pastaty me choreografas nenaudoja kovos menų elementų, kurie žymi visą jo ankstesnę kūrybą. Atrodytų, kad pati tema – sukilimas – tiesiog ideali eksploatuoti kovos menų
Dinamika: anot šokėjų, spektaklis reikalauja daug ištvermės.
Atrodo, kad sąmoningai atsisakyta iliustratyvaus šokėjų kontakto, pa žodiškai imituojančio kovą. Įtampa, kibirkščiavimas ir sukilimo atmos fera kuriama naudojant intensyvų, ritmišką, pasikartojantį judesį. Įdomiai nuskambėjo spektak lio choreografijoje pasirodanti vi sai kitokia šokio stilistika. Į transą vedantį judesį netikėtai pertrau kia tango ar ča ča ča šokių leitmo tyvai. Šie paradoksalūs sprendimai sulaužo scenos vyksmą, įnešda mi naujų spalvų ir prasmių. Iš at minties iškyla vaizdiniai iš kadaise matytų kino filmų apie karą: tarp kraujo ir lavonų skambantys ka reiviški juokeliai, namuose lau kiančios moterys, aistra. Spektaklio muzikiniame take lyje girdimas lietuviškų sutarti nių aidas nuskambėjo tarsi mo ralinis imperatyvas apie orumą, laisvę ir paprasčiausią žmogišku mą, suvirpino ir patriotinius jaus mus, kurių nė neįtarei turįs. Paklusdami muzikai, kuri šia me spektaklyje yra tarsi gruntas drobei, šokėjai tapo įtaigų cho reografinį paveikslą. Po peržiūros žingsniuodama namo keletą kartų bandžiau perskaičiuoti spektak lyje pasirodžiusius šokėjus. Ne jau tik penki? Neapleido jausmas, kad ką tik prieš akis regėjau ma sines scenas. Tai, ką teko pamatyti per per žiūrą, nepaliko kitos išeities, kaip tik pripažinti, kad vengrų cho reografas – tiesiog talentu apdo vanotas žmogus. Tai ir viskas. „Aš labai tikiuosi, kad žiūro vams šis spektaklis patiks. Visai nebūtina suprasti, kodėl aš pada riau vienokį ar kitokį choreografi nį sprendimą. Nereikia savęs kan kinti galvojant, kokia tai stilistika, judesio forma ar ką aš norėjau pa sakyti. Neturiu jokių lūkesčių, niekada, išskyrus tą vienintelį: kad žiūrovai mėgautųsi spektak liu. Čia puikiai tiktų palyginimas su vynu. Vyndariai, pristatydami naują vyną, bando visaip įtikin ti gėrimo mėgėjus sakydami, kad šis vynas yra geras dėl to, kad jis gaivus, šilkinis, su vos jaučiamu migdolų poskoniu ir ilga aroma tinga pabaiga. Tiesa iš tiesų kito kia: geriausias vynas yra tas, ku ris tau patinka“, – sakė F.Feheris.
4
penktadienis, sausio 25, 2013
santaka /tavo krantas
Likimo bokštas Novelė Laimonas Inis
P
adraikų debesėlių gaubia ma mėnulio pilnatis kūpso tarsi įstrigusi aukštame, plačias šakas į visas puses ir į dangų išskleidusiame medyje, blyškia sidabrine šviesa nuliedama nerimastingai per akmenis burbu liuojančią Gaują, dantytas pilies sienas, medinį tiltą per platų van dens sklidiną gynybinį griovį, rasa žvilgančius grublėtus kiemo akme nis. Trys kampiniai pilies bokš tai blūkščiojančių deglų apšvies ti, o ketvirtasis – visiškai tamsus. Prie geležimi kaustytų storalenčių durų mindžikuoja du šarvais braš kantys sargybiniai. Mėnulio šviesa atsispindi metalinių šalmų raguose ir jie tarsi kibirkščiuoja. Vėsa smel kiasi į sargybinių kaulus ir jie tryp čiodami nekantriai laukia ryto, kol ateis pamaina. Ką jie saugo? Ir kas tame tamsia jame bokšte? Tikriausiai tai rūpi ir jums, jeigu skaitote, kas čia parašyta. – Prakeiktieji! – kunigaikš tis Dangerutis jų nemato, tik gir di sparnų šiugždesį, keistus virpu liuojančius garsus, sklindančius nuo palubės, ir aiškiai įsivaizduoja galva žemyn kabančius juodus padarus. Kai jie ima spurduliuoti, plasnoda mi suglaudžia ir vėl mikliai išskečia juodus sparnus, iš palubės tarsi pa dvelkia vėjelis. Kunigaikštis negali pakęsti to erzinančio šnaresio ir ne valingai krūpteli pagalvojęs – tuoj tuoj kuris nukris ant manęs... Staiga suklūsta. Tarsi girgžteli durys. Tikriausiai pasirodė... Bet ne – tikrai kraupiai girgžtelėjo ir dusliai trinktelėjusios užsidarė. – Kas čia? – kunigaikštis Dan gerutis prisispaudžia prie grublė tos netašytų akmenų sienos ir ins tinktyviai sugniaužia kumštį, kad net nagai sulenda į mėsą. Tarsi pa junta rankoje turįs kalaviją. Jis visą gyvenimą rankoje spaudė kalaviją, taip nevalingai daro ir dabar, nors sauja tuščia. – Nusiramink, kunigaikšti Dan geruti, – balsas labiau panašus į šikšnosparnių šnaresį, negu į žmo gaus. – Kas tu? – pakartoja ir kiek tik gali išplečia akis, stengdamasis pa matyti su kuo kalba. Žibinto švie sa ateivio rankoje apšviečia tik bal to apsiausto kraštą ir mažą grindų plotelį. – Tavo likimas. – Mano likimas? – jis norėtų nu sijuokti, bet šypsnys sustingsta lū pose. Tie žodžiai kažką žada, ir jis suklūsta. – Aš esu tavo likimas. Aš esu ta vo išsigelbėjimas ir pražūtis. Ta vo laimė ir nelaimė. Tavo svajonė ir mirusi viltis. Tavo narsa ir bai mė. Tavo išdidumas ir nusižemini mas. Aš esu tavo buvęs ir būsimas gyvenimas. – Gražiai šneki, moterie. Tik riausiai tu esi moteris, nes daž niausiai moteris ir yra likimas. Ne mažai jų sutikau savo kelyje ir... – Aš esu paskutinioji, kurios tu troškai.
Marijus Petrauskas. Pradžia.
– Iš kur žinai? – Aš viską žinau. Kodėl tu su savo žygeiviais jodamas pas žen tą Visvaldą sukai pro Vendeną? Ar tave viliojo siautulingieji Gaujos vandenys ir žali slėniai? Prisipa žink, viliojau aš! – Na, jeigu tai tu... – Nieko saviškiams nesakyda mas, bijodamas net sau prisipažin ti, tyčia sukdavai iš kelio, mesda vai didelį vingį, kad tik pamatytum Vendeno pilį ir mane. Visuomet su kdavai iš kelio ir, nebodamas grę siančio pavojaus ir čionykščių rite rių klastos, jodavai palei Gaują, nes žinojai – aš laukiu tavęs. – Tu laukdavai? – jis kiek nu stemba ir pajunta, kaip malonus virpulys sudirgina krūtinę. – Aš laukdavau nekantraudama visus ilgus metus iki vasaros karš čių pabaigos, nes tuo metu tu vi suomet jodavai pas savo žentą į Jersiką ar į Novgorodą... – Juodoji moteris... tu dažniau siai rymodavai ant tilto, krūtine atsirėmusi į aukštą turėklą, arba žiūrėdavai pro kairiojo kampinio bokšto angą ir man nežymiai pa modavai. Aš nematydavau tavo veido. Aš nematydavau tavo akių. Tik juodą siluetą, vėjo plaikstomą apsiaustą, purpurinius plaukus ir kažkodėl jausdavau nerimastingą
tavo širdies plakimą. O gal ir ne, gal tai imdavo daužytis mano se na širdis?.. – Tu jodavai ir nujodavai, tik trumpam sulėtindamas žinginę, tik trumpai valandėlei galvą pasuk davai į pilies pusę, nors visuomet smarkiai rizikuodavai ir žaisdavai ne su kalavijuočiais, o su lemtimi. Nežinojai, kad aš tave saugau. Kad tave saugoju sau... – Sau? – O kam dar? Man pakakdavo jau vien to žinojimo, kad po metų tu vėl pasirodysi. Čia gyvendama aš turiu viską ir neturiu nieko. Aš ži nojau ir tai, kad neturiu jokios tei sės į tavo gyvenimą. Kaip svajonė ar išburta lemtis per mėnulio pil natį nujodavai savo keliu... tarsi į nebūtį... ar ateitį... o aš... aš lik davau... – Kaip žiburys prie bokšto... – Kaip vaiduoklė... O iš tikrųjų aš ir esu pilies vaiduoklė. Tarsi jau čiu turinti dvi puses: sielą ir kūną. Lipdau vieną su kita, o jos vėl sky la per pusę ir visos mano pastangos nueina niekais... – Ir aš... ir aš taip... – nenorom prisipažįsta kunigaikštis Dange rutis ir dar stipriau suspaudžia kumščius, norėdamas sutramdy ti savo jausmus. – Kodėl taip yra? Kodėl niekad nesi patenkintas tuo,
ką turi, o ieškai kažko kito? Šim tą kartų uždaviau sau šį klausimą, kankindamasis ieškojau atsakymo ir neradau. Tik dabar, šiame tam siame bokšte, kur skraido ir nė va landėlės ramybės neduoda šikš nosparniai ar nukankintųjų sielos, aš supratau tiesą, kurios iki šiol negalėjau užtikti: reikia žiūrėti ne į kitus žmones, ne į medį, akmenį ar kalaviją, o į save. Žiūrėti į save ir mėginti išsiaiškinti, kaip keičiasi siela, kas joje dedasi, kaip ji bręsta, auga, spurda. Reikia ją kurti. Kū rimas ir naikinimas – amžinas ra tas, kuris sukasi ir taip bus iki am žių pabaigos. O žmogus, pakliuvęs į tą siautulingą sūkurį, dažnai pa sijunta bejėgis. Ir aš turiu viską – plačias žemes Lietuvoj, derlingus laukus, gyvulių kaimenes, raitelių pulkus, aštrų kalaviją. O gerai pa galvojęs turiu pripažinti: neturiu nieko! Pirmiausia aš neturiu lais vės, negaliu gyventi ir elgtis kaip panorėjęs, nes esu savo kunigaikš tystės vergas. Aš neturiu moters, kurią mylėčiau ir vertinčiau labiau už karo žygius. Aš neturiu ateities, nes sudūlėsiu ir išnyksiu istorijos žarynuose. – Liaukis, kunigaikšti Dangeru ti. Tu turi mane. Jis krūpteli. Nustebęs klausia: – Tave?
– Ar to maža? – Tu tik vizija... Juodoji vizija... Stovinti ant tilto ar prie bokšto... kurią išvystu tik vieną kartą me tuose... Gal tavęs visai nėra, tik įsi vaizduoju... – Aš esu štai čia, šalia tavęs, ir ga liu pasilikti visiems laikams. Žmo gus gali visko netekti, jį gali nužu dyti, paniekinti, užkasti žemėje ar nuo kalvos nustumti į upę, tik negali pamiršti. Kad ir kuo tu būsi po mir ties, bet nebūsi užmirštas. – Paguodei... – sarkastiškai iš vimpa kunigaikščio lūpos ir palu bėj suspurda šikšnosparnis. – Žinok, aistra yra galingesnė už gyvenimą. Viltis yra stipres nė už mirtį. Tu turi viltį iš čia išei ti. Jau pasiųsti kalavijuočių žygū nai į tavo šalį derėtis. Išpirka nėra jau tokia didelė. Jeigu žygūnų de rybos bus sėkmingos, rytoj jie grįš ir tu atgausi kalaviją. Tada galėsi joti savo keliais. Iki kitos mėnulio pilnaties... – Mane išpirks? Ar aš koks ku melys, kad galiu būti išpirktas? Niekada šitaip nenusižeminsiu! – jį apima siutas. – Jeigu ne, rytoj rytą, mėnuliui užgesus ir saulei įkopus į vidudie nį, vidiniame kieme tavęs laukia... – Mirtis? – Kitas gyvenimas. Aš žinau, koks jis bus. – Todėl užsimetei ant pečių baltą apsiaustą? Visuomet vilkėjai juo dą, o šią naktį... – Istorija taip pat yra juoda ir balta. O ši naktis – šventoji naktis. Vienintelė, kada mes greta... ir la bai toli vienas nuo kito. Duok man ranką ir aš tave išgelbėsiu. – Moteris niekada nieko neišgel bėja, tik pražudo. Lyg rūką pasklei džia aistrą, kartais ir meilę – tarsi voratinklį – įvilioja į savo slaptingus kerus ir žaidžia... Jeigu ne tu... Jeigu nebūtum laukusi ir akimis lydėjusi, aš būčiau nukeliavęs pas savo žentą Visvaldą į Latgaliją ir sėkmingai grį žęs. Tu tyčia suviliojai savo juodom mintim, juodom akim, juodu gyve nimu... tu viskuo kalta! Bet gali iš pirkti šią nuodėmę. – Sakyk, kaip? – Išgelbėk mane. – Aš tam ir atėjau. – Atnešk man kalaviją. – Ką pasakei? – Atnešk man kalaviją. Aš ne noriu sulaukti mėnulio nusileidi mo ir saulės patekėjimo. Aš noriu dabar... šią pat valandą... čia... kol nesugrįžo žygūnai... kol esu neiš pirktas... kol esu laisvas... – O aš? – O tu gyvenk savo gyvenimą. Juodą ir baltą. Gyvenk savo laiką, nors tikriausiai esi amžina... nes tu – moteris... vilioklė ir klastū nė... Tu – likimas. Kai pilnatis sudilo, užleisdama dangų naujai dienai, pilyje jautėsi nemenkas sąmyšis. Visų akys kry po į kampinį bokštą, kuriame buvo įrengtas kalėjimas. Prie geležimi kaustytų durų sto vėjo baltai apsirengusi moteris ir rankose laikė šikšnosparnį. Bijo damas ryškios dienos šviesos, jis blaškėsi, stengėsi ištrūkti, bet mo teris vis stipriau gniaužė jo kaklą, kol ištryško raudonas kraujo lašas. – Uždarykit ją bokšte... kartu su tuo... ir užrakinkit! Nedrįskit nie kas ten kojos kelti! – paliepė vy riausiasis riteris, pakeldamas nuo grindinio kruviną kalaviją. Baigėsi 1213 metai.