2013-01-25 Santaka

1

penktadienis, sausio 25, 2013

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė REMIA

Nr. 76

santaka

„1863“: kai žvan­ga ta­len­tin­gos cho­reog­ra­fi­jos gink­lai Kol Nau­juo­sius pa­si­ti­kęs mies­tas lė­tai rą­ žė­si, ban­dy­da­mas at­si­bus­ti po šven­čių ma­ra­to­no nuo­var­gio, Kau­no šo­kio teat­ ro „Au­ra“ re­pe­ti­ci­jų sa­lė­je jau ai­dė­jo šo­kio žings­niai. 2013-iuo­sius šo­kė­jai pra­dė­jo in­ ten­sy­viai dirb­da­mi su vie­na ryš­kiau­sių šiuo­lai­ki­nio šo­kio as­me­ny­bių Veng­ri­jo­je, šo­kė­ju ir cho­reog­ra­fu Fe­ren­cu Fe­he­riu.

Edi­ta Gru­dzins­kai­tė

Smal­ses­ni žiū­ro­vai jau ga­lė­jo iš­ vys­ti „Au­ros“ šo­kė­jų ir cho­reog­ ra­fo bend­ra­dar­bia­vi­mo re­zul­ta­ tą – spek­tak­lio „1863“ per­žiū­rą. Į prem­je­rą kau­nie­čiai bus pa­kvies­ti ko­vo mė­ne­sį.

Pri­pa­žin­ti kū­rė­jai

Ga­vus pro­jek­to fi­nan­sa­vi­mą iš Kul­ tū­ros rė­mi­mo fon­do, nau­jo­jo šo­kio spek­tak­lio cho­reog­ra­fi­jos ob­jek­ tu ta­po 1863 m. su­ki­li­mo Lie­tu­vo­ je įvy­kiai. Spek­tak­lis skir­tas 150osioms is­to­ri­nio įvy­kio me­ti­nėms pa­mi­nė­ti. Šią ne­leng­vą už­duo­tį cho­reog­ra­ fė Bi­ru­tė Le­tu­kai­tė pa­ti­kė­jo veng­rų cho­reog­ra­fui F.Fe­he­riui. „Cho­reog­ ra­fas jau du sy­kius pa­si­ro­dė šiuo­ lai­ki­nio šo­kio „Au­ra“ fes­ti­va­liuo­se ir ta­po pub­li­kos nu­my­lė­ti­niu, to­dėl ap­si­spręs­ti, ką pa­kvies­ti, ne­bu­vo sun­ku“, – sa­kė B.Le­tu­kai­tė.

Ne­vai­din­ki­te, ne­ per­vai­din­ki­te, ne­ su­reikš­min­ki­te ju­ de­sio, leis­ki­te jam na­tū­ra­liai plauk­ ti iš jū­sų vi­daus. Ne­ rei­kia nie­ko at­lik­ti – mė­gau­ki­tės tuo, ką da­ro­te.

Neį­ti­ki­mu vir­tuo­ziš­ku­mu, ak­ro­ ba­ti­niais ge­bė­ji­mais, fi­zi­ne iš­tver­ me ir kū­ry­bi­ne po­ten­ci­ja spin­du­ liuo­jan­tis šo­kė­jas ir cho­reog­ra­fas, pel­nęs dau­gy­bę ap­do­va­no­ji­mų įvai­rio­se pa­sau­lio ša­ly­se ir fes­ti­va­ liuo­se, 2010 m. bu­vo pa­gerb­tas ir pres­ti­ži­niu Ru­dol­fo La­ba­no pri­zu už ge­riau­sią šiuo­lai­ki­nio šo­kio pa­

sta­ty­mą Veng­ri­jo­je. Su cho­reog­ra­ fu į Kau­ną at­vy­ko ir kom­po­zi­to­rius Da­vi­das Ko­vac­so­vic­sas, ku­ris mu­ zi­ką spek­tak­liui kū­rė čia pat, re­ pe­ti­ci­jų sa­lė­je, ste­bė­da­mas kū­ry­ bos pro­ce­są.

Kuk­lu­mas – šo­kė­jų pri­va­lu­mas

Kal­bė­da­mas apie „Au­ros“ šo­kė­ jus cho­reog­ra­fas džiau­gė­si, kad jie mie­li, gra­žūs žmo­nės ir, kas la­bai svar­bu, kuk­lūs. „Tie­sa, jie la­bai skir­tin­gi, bet bū­tent tai man ir pa­tin­ka. Ma­rius, Man­tas, Go­tau­tė – tik­rai pro­fe­ sio­na­lūs šo­kė­jai, pui­kiai fi­ziš­kai pa­si­ruo­šę, tad su jais dirb­ti nė­ra sun­ku. Neįp­ras­ta ir keis­ta (ge­rą­ ja pra­sme) – jau­niau­sia teat­ro šo­ kė­ja Ema. Ji – ne­pa­ty­ru­si. Bū­tent dėl šios prie­žas­ties šo­kio tech­ni­ka neuž­go­žia vi­di­nio tu­ri­nio. Jos šo­ kis neap­do­ro­tas. Tai, ką ga­li pa­da­ ry­ti Ema, ki­ti jau ne­be­ga­li bū­tent dėl sa­vo pa­tir­ties ir pro­fe­sio­na­lu­ mo. Ji tie­siog ki­to­kia. Ir jau vien to­ dėl la­bai įdo­mi.“ Anot F.Fe­he­rio, Ema pa­da­rė tai, ko jis no­rė­jęs iš kar­to: „Ju­de­ sys plau­kia iš jos vi­daus. Tai man svar­biau­sia. Aš kal­bu ne apie ju­ de­sio ko­ky­bę, bet apie in­for­ma­ci­ ją, ku­rią žiū­ro­vui per­duo­da jos ju­ de­sys.“ „Dvi sa­vai­tės spek­tak­liui pa­ sta­ty­ti – per­ne­lyg trum­pas lai­kas, bet mus ly­dė­jo sėk­mė. Pui­kiai su­ si­kal­bė­jo­me su „Au­ros“ šo­kė­jais, tad esu įsitikinęs, kad re­zul­ta­tas – tikrai geras“, – po spek­tak­lio per­ žiū­ros įspū­džiais apie vieš­na­gę „Au­ro­je“ da­li­jo­si cho­reog­ra­fas.

Uni­ka­li šo­kio tech­ni­ka

Jau­niau­sia „Au­ros“ šo­kė­ja Ema Ne­ do­bež­ki­na, da­ly­da­ma­si re­pe­ti­ci­jų įspū­džiais, pa­sa­ko­jo, kad F.Fe­he­ris nuo­lat pa­brė­žė, jog spek­tak­lio kū­ ri­mo pro­ce­sas vi­sų pir­ma tu­ri pa­tik­ti šo­kė­jams.

3

Lais­vė: F.Fehe­ris pa­brė­žia tu­rįs vie­nin­te­lį lū­kes­tį – kad žiū­ro­vai mė­gau­tų­si spek­tak­liu. Ar­tū­ro Mo­ro­zo­vo nuo­tr.

2

penktadienis, sausio 25, 2013

santaka /atodangos

Ga­le­ri­jo­je „Auk­so pjū­vis“ pir­mą kar­ tą vi­suo­me­nei pri­ sta­to­mas dai­li­nin­ ko Sta­sio Sčes­nu­le­ vi­čiaus kū­ry­bi­nis pa­li­ki­mas. Ga­le­ri­jo­ je eks­po­nuo­ja­mos ke­tu­rios de­šim­tys skir­tin­gų žan­rų, vi­ są dai­li­nin­ko kū­ry­ bos lai­ką at­spin­din­ čių dar­bų.

Sta­sys Sčes­nu­le­vi­čius. Korliškis žiemą.

K.Sčes­nu­le­vi­čius: še­šė­ly­je li­ku­si k Kris­ti­na End­riu­kai­ty­tė Me­no­ty­ri­nin­kė

Li­kęs me­no už­ku­li­siuo­se

S.Sčes­nu­le­vi­čiaus ta­py­bos dar­bai iki šiol nė­ra pa­te­kę į me­no­ty­ri­nin­ kų ty­ri­nė­ji­mų lau­ką, nors dar 2009 m. ke­le­tas au­to­riaus dar­bų par­duo­ti agen­tū­ros „Me­no rin­ka“ auk­cio­ne, o trys kū­ri­niai sau­go­mi Kau­no pa­ veiks­lų ga­le­ri­jo­je, pro­f. Al­gi­man­to Miš­ki­nio Lie­tu­vos dai­lės rin­ki­ny­je.

Tik san­tū­rus šio ko­lek­ci­nin­ ko api­bend­ri­ni­mas, iš­spaus­din­ tas „Dar­buo­se ir die­no­se“ 2001 m. („Dar­bai rea­lis­ti­niai, ge­ro pro­ fe­si­nio ly­gio“) yra vie­nin­te­lė vie­ ša vi­sos šio dai­li­nin­ko kū­ry­bos ref­ lek­si­ja. S.Sčes­nu­le­vi­čiaus dar­bai ta­py­biš­ki ir jaut­rūs, iš­ryš­ki­nan­tys tiek ap­lin­kos nuo­tai­kas, tiek žmo­ gaus emo­ci­jas, to­dėl ne­pel­ny­tai li­ kę ne­pas­te­bė­ti lie­tu­viš­ko­sios dai­lės kon­teks­te. Šis straips­nis – tik trum­pa ref­ lek­si­ja, mė­gi­nant ap­žvelg­ti vi­są S.Sčes­nu­le­vi­čiaus ta­py­bos pa­li­ki­ mą. Iki šiol vi­suo­me­nei ži­no­mas tik kaip Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­ te­to do­cen­tas ir tech­ni­kos moks­lų dak­ta­ras S.Sčes­nu­le­vi­čius yra nea­ be­jo­ti­nai įdo­mus dai­li­nin­kas.

Jo ta­py­bos kal­ba iš­reikš­ta su­bti­ liais spal­vų ir for­mų spren­di­mais.

Pei­za­žuo­se jun­ta­mas XIX a. ru­sų ta­py­bos mo­kyk­los cha­rak­te­ris, o fi­gū­ri­nių kom­po­zi­ci­jų spal­vi­niuo­se de­ri­niuo­se – fo­viz­mo ir eksp­re­sio­ niz­mo ak­cen­tai. S.Sčes­nu­le­vi­čiaus ta­py­bos dar­bai har­mo­nin­gai pa­pil­ do XX a. vi­du­rio lie­tu­viš­ko­sios dai­ lės kon­teks­tą, to­dėl ver­ti bū­ti ma­ to­mi ir ana­li­zuo­ja­mi tiek me­no mė­gė­jų, tiek me­no­ty­ri­nin­kų.

S.Sčes­nu­le­vi­čiaus ta­py­ba dau­ gias­luoks­nė, to­dėl įdo­mi įvai­riais as­pek­tais. Vie­nas to­kių – kū­ry­bos ir žmo­gaus san­ty­kis, at­si­ve­riąs kaip me­no so­cio­lo­gi­jos ir kul­tū­ros fi­lo­ so­fi­jos seg­men­tas. Tai, kad ta­py­bos dar­bai dai­li­nin­ko ap­si­spren­di­mu li­ ko pa­grin­di­nės pro­fe­si­jos še­šė­ly­je, liu­di­ja au­to­riaus pa­stan­gas me­ni­ nė­je kū­ry­bo­je ieš­ko­ti erd­vės po­kal­ biui su sa­vi­mi.

S.Sčes­nu­le­vi­čius ne­bu­vo Dai­li­ nin­kų są­jun­gos na­rys, nors juo tap­ti ra­gi­no bi­čiu­liai, žy­mūs dai­li­nin­kai An­ta­nas Žmui­dzi­na­vi­čius, Rim­tas

Sta­sys Sčes­nu­le­vi­čius. Miesčionkos pievose.

Kal­po­kas, Sta­sys Ušins­kas. Kaip ofi­cia­liai ku­rian­tis dai­li­nin­kas, au­ to­rius nie­kur ne­fi­gū­ra­vo: po tech­ ni­kos stu­di­jų uni­ver­si­te­te pra­dė­tų dai­lės moks­lų Kau­no me­no mo­kyk­ lo­je jis ne­bai­gė, nes pra­si­dė­jo Ant­ ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras.

Au­to­rius ne­da­ly­va­vo pa­ro­do­se, ta­čiau vi­są gy­ve­ni­mą sa­ve ak­tua­li­ za­vo per ta­py­bą. Kul­tū­ros kri­ti­kas Ju­ri­jus Dob­ria­ko­vas yra pa­sa­kęs: „Dau­gu­ma Lie­tu­vos au­to­rių vis dar ig­no­ruo­ja ne­me­ni­nių ar­ba mė­ gė­jiš­kų me­ni­nių at­vaiz­dų kul­tū­ri­ nę svar­bą, at­kak­liai de­mo­ni­zuo­da­ mi juos kaip amo­ra­lios ir be­dva­sės „po­pu­lia­rios kul­tū­ros“ ele­men­tus.

O ki­tur me­no ty­ri­nė­to­jai, teo­re­ti­ kai ir in­te­lek­tua­lai jau se­no­kai ėmė kal­bė­ti apie at­vaiz­dą ap­skri­tai [...] ap­mąs­ty­da­mi rea­lias, gy­vy­biš­kai svar­bias vi­suo­me­nės pro­ble­mas.“ Tai­gi, me­no il­ge­sys ir kū­ry­bi­nės raiš­kos troš­ki­mas yra ly­giai svar­ būs, jei sie­kia­ma bent epi­zo­diš­ kai už­čiuop­ti kaž­ką viršž­mo­giš­ko ir dva­si­nio ir iš­sa­ky­ti tai ta­py­bos kal­ba.

Kū­ry­bos do­mi­nan­tės

Ple­ne­ri­nė-mol­ber­ti­nė ta­py­ba ge­ riau­siai ati­ti­ko S.Sčes­nu­le­vi­ čiui tin­ka­mos sa­vi­raiš­kos ir vaiz­ duo­ja­mo ob­jek­to san­ty­kį. Šei­mos

ir ar­ti­mų bi­čiu­lių tei­gi­mu, net užim­da­mas at­sa­kin­gas pa­rei­gas uni­ver­si­te­te dai­li­nin­kas ta­py­bą lai­ kė ne tiek po­mė­giu ar lais­va­lai­kiu, kiek na­tū­ra­lia sa­vo gy­ve­ni­mo da­ li­mi. Kiek­vie­ną pa­va­sa­rį ir ru­de­nį, kai se­zo­no spal­vos ir gam­tos kai­ta in­ten­sy­viau­si, dai­li­nin­kas išei­da­vo ato­sto­gų ir at­si­trau­kęs nuo bui­ties bei rū­pes­čių ta­py­da­vo.

S.Sčes­nu­le­vi­čius ta­pė po­rtre­tus, fi­gū­ri­nes kom­po­zi­ci­jas, net is­to­ri­ nės te­ma­ti­kos pa­veiks­lus, ta­čiau jo kū­ry­bo­je do­mi­nuo­ja pei­za­žas.

Su­kur­ti pei­za­žai įtai­gūs, int­ri­ guo­jan­tys, nors dai­li­nin­kui bū­din­ga ke­lis­kart ta­py­ti tą pa­tį gam­tos ob­ jek­tą ar vie­to­vę – kaip, pa­vyz­džiui, Su­vin­gio eže­rą. Au­to­rius ap­rė­ pia skir­tin­gas šio žan­ro te­ma­ti­kas, pra­de­dant pla­čio­mis pa­no­ra­mo­mis ir bai­giant ur­ba­nis­ti­niais bei ma­ri­ nis­ti­niais vaiz­dais. To­kie S.Sčes­nu­ le­vi­čiaus pa­veiks­lai kaip „Ne­mu­nas ties Aly­tum“ (1969) per­tei­kia įspū­ din­gą ta­py­bi­nės erd­vės plo­tį.

Su­kur­ti stam­baus pla­no pei­ za­žai ro­do, kad dai­li­nin­kas tu­rė­ jo pro­fe­sio­na­lų land­šaf­to pro­por­ ci­jų ir ap­lin­kos mas­te­lio su­vo­ki­mą. Čia aki­vaiz­džiai iš­ryš­kė­ja dai­li­nin­ ko ga­bu­mai tech­ni­nių moks­lų sri­ ty­je ir ge­ras ar­chi­tek­tū­ros teo­ri­jos iš­ma­ny­mas.

S.Sčes­nu­le­vi­čius yra iš­ver­tęs iš ru­sų kal­bos „Kla­si­ki­nių ar­chi­tek­ tū­ros for­mų teo­ri­ją“ – moks­li­nį vei­ka­lą, skir­tą aukš­tų­jų mo­kyk­lų stu­den­tams, o nuo 1940 m. dės­ tė pie­ši­mą da­bar­ti­nio Kau­no tech­ no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to Ar­chi­tek­tū­ ros kom­po­zi­ci­jos ka­ted­ro­je. Be to, kom­po­zi­ci­jos dar­ną ir pro­por­ci­ jų per­tei­ki­mo įgū­džius dai­li­nin­kas la­vi­no kas­met da­ly­vau­da­mas pro­f.

Ka­zi­mie­ro Še­šel­gio or­ga­ni­zuo­to­ se moks­li­nė­se ar­chi­tek­tų eks­pe­di­ ci­jo­se, per ku­rias vi­zua­liai do­ku­ men­tuo­tas se­nų­jų Lie­tu­vos mies­tų ir mies­te­lių ur­ba­nis­ti­nis iš­pla­na­vi­ mas bei pa­sta­tų struk­tū­ros.

Pa­veiks­luo­se „Ka­ted­ros ap­si­da“ (1978) ir „Tre­jy­bės var­tai“ (1976) su­bti­liai at­si­sklei­džia du S.Sčes­nu­ le­vi­čiaus kū­ry­bos pra­dai: ra­cio­na­ lus, tech­niš­kas, ir jaus­mi­nis, es­te­ ti­nis. Nors kū­ry­biš­ku­mas tech­ni­kos moks­luo­se reiš­kia­si ki­taip nei me­ ne, ta­čiau joks iš­ra­di­mas ne­gims­ ta be ap­gal­vo­tų ieš­ko­ji­mų, gel­mi­ nio po­žiū­rio ir nuo­jau­tos.

ro ad­mi­nist­ra­ci­jos bu­vo pa­skir­tas dirb­ti Vals­ty­bi­nia­me že­mės ūkio ban­ke bu­hal­te­riu.

Sla­viš­ko men­ta­li­te­to dvelks­mas dai­li­nin­ką pa­sie­kė ir iš ma­mos.

Dai­li­nin­ko mo­ti­na, ba­jo­riš­kos kil­ mės len­kai­tė Ele­na Ka­mins­kai­tėKa­mińs­ka sky­rė ypa­tin­gą dė­me­sį vai­kų kul­tū­ri­niam pa­ži­ni­mui, na­ muo­se bu­vo su­kau­pu­si įspū­din­ gą bib­lio­te­ką len­kų kal­ba, o su vai­ kais kal­bė­da­vo ir len­kiš­kai. Tai­gi S.Sčes­nu­le­vi­čius or­ga­niš­kai pa­ži­ no ir ki­to­niš­ką lie­tu­viš­ka­jam men­ ta­li­te­tui kul­tū­rą. Šis gi­lus ir dva­ sin­gas ne iš­mok­tos, bet iš­gy­ven­tos sla­viš­kos kul­tū­ros cha­rak­te­ris jun­ ta­mas au­to­riaus ta­py­bo­je.

Nors dai­li­nin­ko dar­buo­se vaiz­das reiš­kia­mas ap­gal­vo­to­mis ir tiks­lio­ mis kom­po­zi­ci­nė­mis sche­mo­mis, pei­za­žuo­se jis gy­vas ir mąs­lus. Čia jun­ta­mas XIX a. ru­sų ta­py­bos mo­ kyk­lai bū­din­gas cha­rak­te­ris, ypač Isaa­ko Le­vi­ta­no (1860–1900) pei­ za­žams ar­ti­mas jaus­mi­nis pa­sau­lis.

Pei­za­žo pra­smių klo­dai

S.Sčes­nu­le­vi­čiaus ta­py­bos dar­bai har­ mo­nin­gai pa­pil­ do XX a. vi­du­rio lie­ tu­viš­ko­sios dai­lės kon­teks­tą, to­dėl ver­ ti bū­ti ma­to­mi ir ana­ li­zuo­ja­mi tiek me­no mė­gė­jų, tiek me­no­ ty­ri­nin­kų.

Ur­ba­nis­ti­nius pei­za­žus S.Sčes­ nu­le­vi­čius są­mo­nin­gai to­li­na nuo rea­lis­ti­nio vaiz­do. Pa­veiks­luo­se ži­ no­mų Kau­no pa­sta­tų for­mas dai­li­ nin­kas ku­ria žais­da­mas jaus­min­ga, fo­viz­mui ar­ti­ma spal­vų ir po­tė­pių der­me, o de­ta­lių tū­rius per­tei­kia struk­tū­ruo­to­mis geo­met­ri­nė­mis for­mo­mis.

Sla­viš­kų tra­di­ci­jų įta­ka

S.Sčes­nu­le­vi­čius gi­mė ir iki 13 me­tų gy­ve­no Vo­ro­ne­že (Ru­si­ja), ka­dan­ gi dai­li­nin­ko tė­vas Ka­zi­mie­ras ca­

S.Sčes­nu­le­vi­čius ta­po to­kią gam­tos re­gi­my­bę, ku­ri gims­ta įkvėp­ta gel­ mi­nių žmo­gaus iš­gy­ve­ni­mų. To­dėl dai­li­nin­ko pei­za­žuo­se glū­di pla­ti emo­ci­jų ska­lė, per­tei­kian­ti ra­my­bės („Žie­ma šlai­tuo­se“; „Prie Stel­mo­ ko“ (1968), har­mo­ni­jos („Mer­kys ties Ku­riš­kėm“ (1972), me­lan­cho­ li­jos („Ra­ge“ (1976); „Pa­miš­kė ryt­ me­tį“ (1976); „Ry­to Su­vin­gis. I va­ rian­tas“ (1976), il­ge­sio („Se­nas kluo­nas“ (1974), džiaugs­mo („Al­ šė­nų lau­kuo­se“ (1971) iš­raiš­kas.

Pei­za­žuo­se dai­li­nin­kas vaiz­duo­ ja skir­tin­gus me­tų lai­kus (žie­mą ir va­sa­rą), pa­ros da­lis (die­ną ir nak­tį) ar gam­tos bū­vį (ap­niu­ku­sį dan­gų, sau­lės žais­mą kvie­čių lau­kuo­se ar jos at­spin­džius van­de­ny­je). Žmo­ gaus jaus­mų ir gam­tos vie­no­vė pa­ veiks­luo­se iš­reikš­ta kin­tan­čio lai­ko nuo­tai­ko­mis, vie­nas ki­tą kei­čian­ čiais gam­tos cik­lais.

Apie pei­za­žo dau­giap­ras­miš­ku­ mą fi­lo­so­fas Ro­ge­ris Scru­to­nas yra pa­sa­kęs: „Pei­za­žo ta­py­to­jai ne­bu­ vo ati­to­lę nuo kan­čių, vi­sa­tos, ku­ rio­je uži­ma­me to­kią ma­žą vie­tą, di­dy­bės ir grės­min­gu­mo. Grei­čiau prie­šin­gai, jie mums pa­ro­dė pa­čią mir­ties ir ny­ki­mo es­mę.“ To­dėl at­

3

penktadienis, sausio 25, 2013

santaka/šokis kaunodiena.lt/nau­jie­nos/­kau­no­san­ta­ka

„1863“: kai žvan­ga ta­len­tin­gos cho­reog­ra­fi­jos gink­lai Tik tuo­met at­si­ran­da ga­ 1 li­my­bė, kad šo­kis pa­tiks ir pub­li­kai. Tai­gi nuo­tai­kos sa­lė­je,

cho­reog­ra­fi­ją. F.Fe­he­ris pa­si­rin­ ko ki­tą ke­lią.

anot Emos, vi­sas dvi sa­vai­tes bu­ vo la­bai ge­ros. „Fe­ren­cui pa­vy­ko pa­siek­ti sa­ vo už­si­brėž­to tiks­lo – mes iš tie­sų mė­ga­vo­mės tuo, ką da­rė­me. Ti­ kiuo­si, tai ma­tys ir žiū­ro­vai, sė­ din­tys sa­lė­je. Cho­reog­ra­fas sa­ vo mąs­ty­mu įne­šė nau­jų spal­vų.

Jis į vis­ką žvel­gė la­bai pa­pras­tai, sten­gė­si mū­sų neapk­rau­ti ne­rei­ ka­lin­ga in­for­ma­ci­ja ar li­te­ra­tū­ra, kaip mes įpra­tę. Jis te­no­rė­jo, kad mes pa­tys pa­jus­tu­me ir su­pras­tu­ me, kaip rei­kia at­lik­ti ju­de­sius“, – pa­sa­ko­jo E.Ne­do­bež­ki­na.

Ki­to­kios sti­lis­ti­kos in­tar­pai

Sta­sys Sčes­nu­le­vi­čius. Daugų bobinčiuje.

kū­ry­ba ro­do, kad tam­saus ko­lo­ri­to S.Sčes­ nu­le­vi­čiaus pa­veiks­lai „Žve­jas Ne­ mu­ne“ (1976) ar „Pans­kas ru­de­nį“ (1978) tar­si fik­suo­ja esa­ma­ja­me lai­ ke re­gi­mą aki­mir­ką, kad at­spin­dė­ tų žmo­gui pa­skir­to­jo že­miš­ko­jo lai­ ko gel­mę.

Kal­bė­ji­mas ty­la

S.Sčes­nu­le­vi­čiaus fi­gū­ri­nės kom­ po­zi­ci­jos, kaip ir pei­za­žai, nu­ta­py­ tos jaut­riai ste­bint so­cia­li­nę lai­ko­ tar­pio ap­lin­ką. Daž­niau­sias ta­py­bos ob­jek­tas šiuo­se dar­buo­se – kai­mo žmo­gus.

Prie­šin­gai nei so­vie­ti­nė ideo­lo­gi­ja bū­tų rei­ka­la­vu­si vaiz­duo­ti, S.Sčes­ nu­le­vi­čius kai­mo žmo­gu­je ma­tė jaus­min­gus nu­ty­lė­ji­mus („Pa­var­ tė­nų ke­lias“ (1971), neatsk­leis­tą ir sa­vi­tą poe­ti­nį mąs­ty­mą („Ei­gu­liai“ (1977). Siu­že­tas ku­ria­mas struk­tū­ ruo­tų for­mų ir spal­vi­nių spren­di­mų vie­no­vė­je. Net­gi tuo pa­čiu spal­vi­ niu de­ri­niu jam pa­vyks­ta per­teik­ti skir­tin­gas žmo­gaus bū­se­nas: vie­nu at­ve­ju do­mi­nuo­jan­ti vio­le­ti­nė spal­ va iš­reiš­kia dra­ma­tiz­mą („Su­žeis­tas va­das“ (1979), ki­tu at­ve­ju – har­mo­ ni­ją ir ra­my­bę („Gruo­džio 27-oji“ (1977). For­mų di­na­mi­ka reiš­kia­ma pla­čiais po­tė­piais („Prie Za­pyš­kio“ (1970, „Su­ža­lia­vo šlai­tai“ (1969).

Toks dai­li­nin­ko ta­py­bos brai­ žas su­ku­ria vė­jo gū­sio, bun­dan­čios pa­va­sa­rio gam­tos ar net kin­tan­čio lai­ko iliu­zi­ją. Ju­dė­ji­mą siu­že­ti­nė­se kom­po­zi­ci­jo­se dai­li­nin­kas taip pat iš­reiš­kia li­ni­jų ir struk­tū­ruo­tų for­ mų der­me. At­ro­do, kad dai­li­nin­kui pa­tin­ka ju­de­sį ar min­tį iš­reikš­ti per nu­ty­lė­ji­mus. Žmo­nės pa­veiks­luo­se vaiz­duo­ ja­mi iš nu­ga­ros, pa­len­kę gal­vas, den­gian­tys vei­dus, pa­svi­ru­siais si­ lue­tais („Per Su­vin­gę“ (1978), „Su­ žeis­tas va­das“ (1979), „Pa­var­tė­nų ke­lias“ (1971). To­kie kom­po­zi­ci­niai spren­di­mai pa­ro­do dai­li­nin­ko no­ rą kal­bė­ti apie svar­bius ir dra­ma­tiš­ kus da­ly­kus ty­lia ta­py­bos kal­ba. O pa­slėp­tu­mo di­men­si­ja, kaip mi­nė­ ta, bū­din­ga ir vi­sai dai­li­nin­ko kū­ry­ bi­nei lai­ky­se­nai. kas: S.Sčes­nu­le­vi­čiaus ta­py­bos dar­bų pa­ro­da. kur: ga­le­ri­jo­je „Auk­so pjū­vis“. kada: vei­kia iki va­sa­rio 10 d.

Re­pe­ti­ci­jos įne­šė ra­my­bės

„Šis cho­reog­ra­fas man bu­vo ge­ rai ži­no­mas ir la­bai im­po­na­vo.

La­bai džiau­giau­si su­ži­no­jęs, kad tu­rė­si­me ga­li­my­bę su juo dirb­ ti, – pa­sa­ko­jo šo­kė­jas Ma­rius Pi­ ni­gis. – Man, jau­nam šo­kė­jui, itin im­po­nuo­ja tai, kad jis nuo­lat ieš­ ko, sten­gia­si at­ras­ti įvai­rių ju­de­sių ir ne­ban­do po jais slėp­tis. Jo ju­dė­ ji­mo sti­lius yra la­bai sa­vi­tas, la­bai as­me­niš­kas. Ju­de­sio for­ma ke­liau­ja iš jo as­me­ny­bės. Apsk­ri­tai Fe­ren­cas – po­zi­ty­vus žmo­gus, la­bai tei­gia­ ma as­me­ny­bė – to mes pa­si­gen­da­ me tarp sa­vų, lie­tu­vių. Dvi sa­vai­tės re­pe­ti­ci­jų su­tei­kė ra­my­bės.“ „Daž­nai tu tie­siog dir­bi, dir­ bi, dir­bi ir ne­be­lie­ka pa­čios es­mės – dėl ko tu tai da­rai. Tie­siog ne­ be­lie­ka ka­da pa­si­džiaug­ti, pa­si­ sko­nė­ti šo­kiu. Fe­ren­cas sten­gė­si iš­lai­ky­ti pu­siaus­vy­rą, su­vok­da­ mas, kad dar­bas bus pro­duk­ty­ves­ nis, kai tvy­ro tei­gia­ma ener­gi­ja“, – įspū­džiais da­li­jo­si M.Pi­ni­gis.

Tak­ti­ka: cho­reog­ra­fo spin­du­liuo­ja­ma po­zi­ty­vi ener­gi­ja įkvė­pė ir šo­

kė­jus.

Da­vi­das sė­dė­da­vo kam­pe, at­ro­do, nė akių ne­pa­kel­da­mas. Kaž­ko­kius myg­tu­kus pa­mai­gy­da­vo... Vos tik Da­vi­das pa­spaus­da­vo „play“, kū­ nas iš kar­to pa­gau­da­vo spek­tak­ lio nuo­tai­ką. Mu­zi­kos gar­sai pa­ ska­ti­na pa­da­ry­ti ju­de­sį, ko­kį no­ri ma­ty­ti cho­reog­ra­fas. Ei­na švilpt, kaip ge­rai“, – su­si­ža­vė­ji­mo ne­slė­ pė M.Sta­ba­čins­kas.

Spek­tak­lio mu­zi­ka – ne­rea­li. Ji tie­siog už­ de­ga šok­ti. Jau se­ niai tu­rė­jo­me to­kią idea­lią.

Mu­zi­ka tie­siog už­de­ga

Pa­sak šo­kė­jo Man­to Sta­ba­čins­ ko, bet koks su­si­ti­ki­mas su nau­ju cho­reog­ra­fu yra įdo­mus, nes kiek­ vie­nas ski­ria­si sa­vo tech­ni­ka, po­ žiū­riu į šo­kį, ju­de­sį. Šis spek­tak­ lis yra la­bai fi­zi­nis, rei­ka­lau­jan­tis daug iš­tver­mės. Šo­kė­jas džiau­gė­ si iš­mo­kęs to, kas at­ro­dė jam ne­ pa­sie­kia­ma, tad jau­čia­si pa­ts sa­ve nu­ste­bi­nęs. „Ne­vai­din­ki­te, ne­per­vai­din­ki­te, ne­su­reikš­min­ki­te ju­de­sio, leis­ki­ te jam na­tū­ra­liai plauk­ti iš jū­sų vi­ daus. Ne­rei­kia nie­ko at­lik­ti – mė­ gau­ki­tės tuo, ką da­ro­te“, – nuo­lat mums kar­to­jo cho­reog­ra­fas. „Jau neat­si­me­nu, ka­da kas bū­tų taip sa­kęs. Šiuo­lai­ki­nio šo­kio pa­sau­ ly­je ši min­tis jau už­mirš­ta“, – sa­ kė M.Sta­ba­čins­kas.

Be­je, sa­vo ta­len­tu vi­sus ne ma­ žiau nu­ste­bi­no ir kom­po­zi­to­rius, la­biau mėgs­tan­tis pri­si­sta­ty­ti kaip gar­so di­zai­ne­ris. Mu­zi­ka spek­tak­ liui gi­mė tie­siog ste­bint re­pe­ti­ci­ jas sa­lė­je. Tie­sa, vie­na­me iš po­ kal­bių Da­vi­das at­sklei­dė pa­slap­tį, kad kai ku­rie mu­zi­ki­niai spren­di­ mai bu­vo įkvėp­ti jaus­mo ru­sai­tei Sa­šai, ku­rią jis su­ti­ko vie­šė­da­mas Mask­vo­je. „Spek­tak­lio mu­zi­ka – ne­rea­li.

Ji tie­siog už­de­ga šok­ti. Jau se­niai tu­rė­jo­me to­kią idea­lią. Kom­po­zi­ to­rius su cho­reog­ra­fu taip vie­nas ki­tą su­pran­ta, kad net ne­kal­ba.

Fe­ren­cas vaikš­čio­da­vo po sa­lę, o

(Ne)sve­ti­ma is­to­ri­ja

Spek­tak­lio „1863“ ob­jek­tas – is­to­ ri­nis įvy­kis – ta­po ne­ma­žu iš­šū­kiu cho­reog­ra­fui. Kur­ti spek­tak­lį apie is­to­ri­nį įvy­kį, ir dar sve­ti­mos tau­ tos, su­ti­ki­te, už­duo­tis ne iš leng­ vų­jų. Ban­dy­mas skai­ty­ti is­to­ri­nes kny­gas ir gi­lin­tis į su­ki­li­mo ei­gą, per­so­na­li­jas cho­reog­ra­fui ne­da­vė jo­kių re­zul­ta­tų. „Sup­ra­tau, kad ma­nęs ne­do­ mi­na konk­re­čios su­ki­li­mo de­ta­ lės. Tuo­met at­si­pa­lai­da­vau ir pa­ gal­vo­jau, kad vi­sa­me pa­sau­ly­je nuo lai­kų pra­džios vyks­ta ko­vos – tarp vals­ty­bių, žmo­nių, ga­liau­siai kas­dien ko­vo­ja­me su sa­vi­mi. Tai – bend­raž­mo­giš­ka te­ma. Vie­no­

Ar­tū­ro Mo­ro­zo­vo nuo­tr.

dai ar­ti­ma vi­siems, ne­prik­lau­so­ mai, ko­kia­me pa­sau­lio kam­pe­ly­je tu gy­ven­tum. Nuo šių min­čių at­ si­spy­riau kur­da­mas spek­tak­lį“, – pa­sa­ko­jo cho­reog­ra­fas F.Fe­he­ris. Įt­rau­kia sa­vo di­na­mi­ka

Pri­si­pa­žin­siu: ir aš tu­rė­jau išanks­ ti­nę, skep­ti­ciz­mu pa­ženk­lin­tą nuo­mo­nę apie spek­tak­lio te­mą.

Vis dėl­to už­te­ko ke­lių pir­mų­jų spek­tak­lio aki­mir­kų, kad ją pa­ keis­čiau. Pir­mo­sio­mis re­pe­ti­ci­ jų die­no­mis ma­ty­ti pa­bi­ri ju­de­sio štri­chai re­pe­ti­ci­jų sa­lė­je vos per de­šimt die­nų vir­to vien­ti­su cho­ reog­ra­fi­niu sta­ti­niu.

Su pir­mai­siais mu­zi­kos gar­ sais ir šo­kė­jų ju­de­siais sce­ni­nis vyks­mas tie­siog siurb­te su­siur­ bė dė­me­sį ir ne­pa­lei­do iki pa­sku­ ti­nės aki­mir­kos. At­si­ra­dęs bend­ ras kvė­pa­vi­mas kar­tu su šo­kė­jais kaus­tė prie kė­dės, tar­si ir sė­dint sa­lė­je neap­dai­rus ju­de­sys ga­lė­tų kai­nuo­ti gy­vy­bę.

Spek­tak­lis la­bai šva­rus, ne­pri­ far­ši­ruo­tas pra­smių, sim­bo­lių ir po­teks­čių. „1863“ ža­vi sa­vo di­na­ mi­ka, in­ten­sy­vu­mu. Nuo­la­ti­nė ju­ de­sio kai­ta ne­lei­džia at­si­kvėp­ti nei šo­kė­jams, nei žiū­ro­vams. Įdo­mu tai, kad šia­me pa­sta­ty­ me cho­reog­ra­fas ne­nau­do­ja ko­vos me­nų ele­men­tų, ku­rie žy­mi vi­są jo anks­tes­nę kū­ry­bą. At­ro­dy­tų, kad pa­ti te­ma – su­ki­li­mas – tie­siog idea­li eksp­loa­tuo­ti ko­vos me­nų

Dinamika: anot šokėjų, spek­tak­lis rei­ka­lau­ja daug iš­tver­mės.

At­ro­do, kad są­mo­nin­gai at­si­sa­ky­ta iliust­ra­ty­vaus šo­kė­jų kon­tak­to, pa­ žo­diš­kai imi­tuo­jan­čio ko­vą. Įtam­pa, ki­birkš­čia­vi­mas ir su­ki­li­mo at­mos­ fe­ra ku­ria­ma nau­do­jant in­ten­sy­vų, rit­miš­ką, pa­si­kar­to­jan­tį ju­de­sį. Įdo­miai nu­skam­bė­jo spek­tak­ lio cho­reog­ra­fi­jo­je pa­si­ro­dan­ti vi­ sai ki­to­kia šo­kio sti­lis­ti­ka. Į tran­są ve­dan­tį ju­de­sį ne­ti­kė­tai per­trau­ kia tan­go ar ča ča ča šo­kių leit­mo­ ty­vai. Šie pa­ra­dok­sa­lūs spren­di­mai su­lau­žo sce­nos vyks­mą, įneš­da­ mi nau­jų spal­vų ir pra­smių. Iš at­ min­ties iš­ky­la vaiz­di­niai iš ka­dai­se ma­ty­tų ki­no fil­mų apie ka­rą: tarp krau­jo ir la­vo­nų skam­ban­tys ka­ rei­viš­ki juo­ke­liai, na­muo­se lau­ kian­čios mo­te­rys, aist­ra.

Spek­tak­lio mu­zi­ki­nia­me ta­ke­ ly­je gir­di­mas lie­tu­viš­kų su­tar­ti­ nių ai­das nu­skam­bė­jo tar­si mo­ ra­li­nis im­pe­ra­ty­vas apie oru­mą, lais­vę ir pa­pras­čiau­sią žmo­giš­ku­ mą, su­vir­pi­no ir pa­trio­ti­nius jaus­ mus, ku­rių nė neį­ta­rei tu­rįs.

Pak­lus­da­mi mu­zi­kai, ku­ri šia­ me spek­tak­ly­je yra tar­si grun­tas dro­bei, šo­kė­jai ta­po įtai­gų cho­ reog­ra­fi­nį pa­veiks­lą. Po per­žiū­ros žings­niuo­da­ma na­mo ke­le­tą kar­tų ban­džiau per­skai­čiuo­ti spek­tak­ ly­je pa­si­ro­džiu­sius šo­kė­jus. Ne­ jau tik pen­ki? Neap­lei­do jaus­mas, kad ką tik prieš akis re­gė­jau ma­ si­nes sce­nas.

Tai, ką te­ko pa­ma­ty­ti per per­ žiū­rą, ne­pa­li­ko ki­tos išei­ties, kaip tik pri­pa­žin­ti, kad veng­rų cho­ reog­ra­fas – tie­siog ta­len­tu ap­do­ va­no­tas žmo­gus. Tai ir vis­kas. „Aš la­bai ti­kiuo­si, kad žiū­ro­ vams šis spek­tak­lis pa­tiks. Vi­sai ne­bū­ti­na su­pras­ti, ko­dėl aš pa­da­ riau vie­no­kį ar ki­to­kį cho­reog­ra­fi­ nį spren­di­mą. Ne­rei­kia sa­vęs kan­ kin­ti gal­vo­jant, ko­kia tai sti­lis­ti­ka, ju­de­sio for­ma ar ką aš no­rė­jau pa­ sa­ky­ti. Ne­tu­riu jo­kių lū­kes­čių, nie­ka­da, iš­sky­rus tą vie­nin­te­lį: kad žiū­ro­vai mė­gau­tų­si spek­tak­ liu. Čia pui­kiai tik­tų pa­ly­gi­ni­mas su vy­nu. Vyn­da­riai, pri­sta­ty­da­mi nau­ją vy­ną, ban­do vi­saip įti­kin­ ti gė­ri­mo mė­gė­jus sa­ky­da­mi, kad šis vy­nas yra ge­ras dėl to, kad jis gai­vus, šil­ki­nis, su vos jau­čia­mu mig­do­lų po­sko­niu ir il­ga aro­ma­ tin­ga pa­bai­ga. Tie­sa iš tie­sų ki­to­ kia: ge­riau­sias vy­nas yra tas, ku­ ris tau pa­tin­ka“, – sa­kė F.Fe­he­ris.

4

penktadienis, sausio 25, 2013

santaka /tavo krantas

Li­ki­mo bokš­tas No­ve­lė Lai­mo­nas Inis

P

ad­rai­kų de­be­sė­lių gau­bia­ ma mė­nu­lio pil­na­tis kūp­so tar­si įstri­gu­si aukš­ta­me, pla­čias ša­kas į vi­sas pu­ses ir į dan­gų iš­sklei­du­sia­me me­dy­je, blyš­kia si­dab­ri­ne švie­sa nu­lie­da­ma ne­ri­mas­tin­gai per ak­me­nis bur­bu­ liuo­jan­čią Gau­ją, dan­ty­tas pi­lies sie­nas, me­di­nį til­tą per pla­tų van­ dens skli­di­ną gy­ny­bi­nį grio­vį, ra­sa žvil­gan­čius grub­lė­tus kie­mo ak­me­ nis. Trys kam­pi­niai pi­lies bokš­ tai blūkš­čio­jan­čių deg­lų ap­švies­ ti, o ket­vir­ta­sis – vi­siš­kai tam­sus.

Prie ge­le­ži­mi kaus­ty­tų sto­ra­len­čių du­rų min­dži­kuo­ja du šar­vais braš­ kan­tys sar­gy­bi­niai. Mė­nu­lio švie­sa at­si­spin­di me­ta­li­nių šal­mų ra­guo­se ir jie tar­si ki­birkš­čiuo­ja. Vė­sa smel­ kia­si į sar­gy­bi­nių kau­lus ir jie tryp­ čio­da­mi ne­kant­riai lau­kia ry­to, kol ateis pa­mai­na.

Ką jie sau­go? Ir kas ta­me tam­sia­ ja­me bokš­te?

Tik­riau­siai tai rū­pi ir jums, jei­gu skai­to­te, kas čia pa­ra­šy­ta.

– Pra­keik­tie­ji! – ku­ni­gaikš­ tis Dan­ge­ru­tis jų ne­ma­to, tik gir­ di spar­nų šiugž­de­sį, keis­tus vir­pu­ liuo­jan­čius gar­sus, sklin­dan­čius nuo pa­lu­bės, ir aiš­kiai įsi­vaiz­duo­ja gal­va že­myn ka­ban­čius juo­dus pa­da­rus.

Kai jie ima spur­du­liuo­ti, plas­no­da­ mi su­glau­džia ir vėl mik­liai iš­ske­čia juo­dus spar­nus, iš pa­lu­bės tar­si pa­ dvel­kia vė­je­lis. Ku­ni­gaikš­tis ne­ga­li pa­kęs­ti to er­zi­nan­čio šna­re­sio ir ne­ va­lin­gai krūp­te­li pa­gal­vo­jęs – tuoj tuoj ku­ris nu­kris ant ma­nęs...

Stai­ga su­klūs­ta. Tar­si girgž­te­li du­rys. Tik­riau­siai pa­si­ro­dė... Bet ne – tik­rai krau­piai girgž­te­lė­jo ir dus­liai trink­te­lė­ju­sios už­si­da­rė.

– Kas čia? – ku­ni­gaikš­tis Dan­ ge­ru­tis pri­si­spau­džia prie grub­lė­ tos ne­ta­šy­tų ak­me­nų sie­nos ir ins­ tink­ty­viai su­gniau­žia kumš­tį, kad net na­gai su­len­da į mė­są. Tar­si pa­ jun­ta ran­ko­je tu­rįs ka­la­vi­ją. Jis vi­są gy­ve­ni­mą ran­ko­je spau­dė ka­la­vi­ją, taip ne­va­lin­gai da­ro ir da­bar, nors sau­ja tuš­čia.

– Nu­si­ra­mink, ku­ni­gaikš­ti Dan­ ge­ru­ti, – bal­sas la­biau pa­na­šus į šikš­nos­par­nių šna­re­sį, ne­gu į žmo­ gaus.

– Kas tu? – pa­kar­to­ja ir kiek tik ga­li iš­ple­čia akis, steng­da­ma­sis pa­ ma­ty­ti su kuo kal­ba. Ži­bin­to švie­ sa atei­vio ran­ko­je ap­švie­čia tik bal­ to ap­siaus­to kraš­tą ir ma­žą grin­dų plo­te­lį.

– Ta­vo li­ki­mas.

– Ma­no li­ki­mas? – jis no­rė­tų nu­ si­juok­ti, bet šyps­nys su­stings­ta lū­ po­se. Tie žo­džiai kaž­ką ža­da, ir jis su­klūs­ta.

– Aš esu ta­vo li­ki­mas. Aš esu ta­ vo iš­si­gel­bė­ji­mas ir pra­žū­tis. Ta­ vo lai­mė ir ne­lai­mė. Ta­vo sva­jo­nė ir mi­ru­si vil­tis. Ta­vo nar­sa ir bai­ mė. Ta­vo iš­di­du­mas ir nu­si­že­mi­ni­ mas. Aš esu ta­vo bu­vęs ir bū­si­mas gy­ve­ni­mas.

– Gra­žiai šne­ki, mo­te­rie. Tik­ riau­siai tu esi mo­te­ris, nes daž­ niau­siai mo­te­ris ir yra li­ki­mas. Ne­ ma­žai jų su­ti­kau sa­vo ke­ly­je ir...

– Aš esu pa­sku­ti­nio­ji, ku­rios tu troš­kai.

Marijus Petrauskas. Pradžia.

– Iš kur ži­nai?

– Aš vis­ką ži­nau. Ko­dėl tu su sa­vo žy­gei­viais jo­da­mas pas žen­ tą Vis­val­dą su­kai pro Ven­de­ną? Ar ta­ve vi­lio­jo siau­tu­lin­gie­ji Gau­jos van­de­nys ir ža­li slė­niai? Pri­si­pa­ žink, vi­lio­jau aš!

– Na, jei­gu tai tu...

– Nie­ko sa­viš­kiams ne­sa­ky­da­ mas, bi­jo­da­mas net sau pri­si­pa­žin­ ti, ty­čia su­kda­vai iš ke­lio, mes­da­ vai di­de­lį vin­gį, kad tik pa­ma­ty­tum Ven­de­no pi­lį ir ma­ne. Vi­suo­met su­ kda­vai iš ke­lio ir, ne­bo­da­mas grę­ sian­čio pa­vo­jaus ir čio­nykš­čių ri­te­ rių klas­tos, jo­da­vai pa­lei Gau­ją, nes ži­no­jai – aš lau­kiu ta­vęs.

– Tu lauk­da­vai? – jis kiek nu­ stem­ba ir pa­jun­ta, kaip ma­lo­nus vir­pu­lys su­dir­gi­na krū­ti­nę.

– Aš lauk­da­vau ne­kant­rau­da­ma vi­sus il­gus me­tus iki va­sa­ros karš­ čių pa­bai­gos, nes tuo me­tu tu vi­ suo­met jo­da­vai pas sa­vo žen­tą į Jer­si­ką ar į Nov­go­ro­dą...

– Juo­do­ji mo­te­ris... tu daž­niau­ siai ry­mo­da­vai ant til­to, krū­ti­ne at­si­rė­mu­si į aukš­tą tu­rėk­lą, ar­ba žiū­rė­da­vai pro kai­rio­jo kam­pi­nio bokš­to an­gą ir man ne­žy­miai pa­ mo­da­vai. Aš ne­ma­ty­da­vau ta­vo vei­do. Aš ne­ma­ty­da­vau ta­vo akių.

Tik juo­dą si­lue­tą, vė­jo plaiks­to­mą ap­siaus­tą, pur­pu­ri­nius plau­kus ir kaž­ko­dėl jaus­da­vau ne­ri­mas­tin­gą

ta­vo šir­dies pla­ki­mą. O gal ir ne, gal tai im­da­vo dau­žy­tis ma­no se­ na šir­dis?..

– Tu jo­da­vai ir nu­jo­da­vai, tik trum­pam su­lė­tin­da­mas žin­gi­nę, tik trum­pai va­lan­dė­lei gal­vą pa­suk­ da­vai į pi­lies pu­sę, nors vi­suo­met smar­kiai ri­zi­kuo­da­vai ir žais­da­vai ne su ka­la­vi­juo­čiais, o su lem­ti­mi.

Ne­ži­no­jai, kad aš ta­ve sau­gau. Kad ta­ve sau­go­ju sau...

– Sau? – O kam dar? Man pa­kak­da­vo jau vien to ži­no­ji­mo, kad po me­tų tu vėl pa­si­ro­dy­si. Čia gy­ven­da­ma aš tu­riu vis­ką ir ne­tu­riu nie­ko. Aš ži­ no­jau ir tai, kad ne­tu­riu jo­kios tei­ sės į ta­vo gy­ve­ni­mą. Kaip sva­jo­nė ar iš­bur­ta lem­tis per mė­nu­lio pil­ na­tį nu­jo­da­vai sa­vo ke­liu... tar­si į ne­bū­tį... ar atei­tį... o aš... aš lik­ da­vau...

– Kaip ži­bu­rys prie bokš­to...

– Kaip vai­duok­lė... O iš tik­rų­jų aš ir esu pi­lies vai­duok­lė. Tar­si jau­ čiu tu­rin­ti dvi pu­ses: sie­lą ir kū­ną.

Lip­dau vie­ną su ki­ta, o jos vėl sky­ la per pu­sę ir vi­sos ma­no pa­stan­gos nuei­na nie­kais...

– Ir aš... ir aš taip... – ne­no­rom pri­si­pa­žįs­ta ku­ni­gaikš­tis Dan­ge­ ru­tis ir dar stip­riau su­spau­džia kumš­čius, no­rė­da­mas su­tram­dy­ ti sa­vo jaus­mus. – Ko­dėl taip yra?

Ko­dėl nie­kad ne­si pa­ten­kin­tas tuo,

ką tu­ri, o ieš­kai kaž­ko ki­to? Šim­ tą kar­tų už­da­viau sau šį klau­si­mą, kan­kin­da­ma­sis ieš­ko­jau at­sa­ky­mo ir ne­ra­dau. Tik da­bar, šia­me tam­ sia­me bokš­te, kur skrai­do ir nė va­ lan­dė­lės ra­my­bės ne­duo­da šikš­ nos­par­niai ar nu­kan­kin­tų­jų sie­los, aš su­pra­tau tie­są, ku­rios iki šiol ne­ga­lė­jau už­tik­ti: rei­kia žiū­rė­ti ne į ki­tus žmo­nes, ne į me­dį, ak­me­nį ar ka­la­vi­ją, o į sa­ve. Žiū­rė­ti į sa­ve ir mė­gin­ti iš­siaiš­kin­ti, kaip kei­čia­si sie­la, kas jo­je de­da­si, kaip ji bręs­ta, au­ga, spur­da. Rei­kia ją kur­ti. Kū­ ri­mas ir nai­ki­ni­mas – am­ži­nas ra­ tas, ku­ris su­ka­si ir taip bus iki am­ žių pa­bai­gos. O žmo­gus, pa­kliu­vęs į tą siau­tu­lin­gą sū­ku­rį, daž­nai pa­ si­jun­ta be­jė­gis. Ir aš tu­riu vis­ką – pla­čias že­mes Lie­tu­voj, der­lin­gus lau­kus, gy­vu­lių kai­me­nes, rai­te­lių pul­kus, ašt­rų ka­la­vi­ją. O ge­rai pa­ gal­vo­jęs tu­riu pri­pa­žin­ti: ne­tu­riu nie­ko! Pir­miau­sia aš ne­tu­riu lais­ vės, ne­ga­liu gy­ven­ti ir elg­tis kaip pa­no­rė­jęs, nes esu sa­vo ku­ni­gaikš­ tys­tės ver­gas. Aš ne­tu­riu mo­ters, ku­rią my­lė­čiau ir ver­tin­čiau la­biau už ka­ro žy­gius. Aš ne­tu­riu atei­ties, nes su­dū­lė­siu ir iš­nyk­siu is­to­ri­jos ža­ry­nuo­se.

– Liau­kis, ku­ni­gaikš­ti Dan­ge­ru­ ti. Tu tu­ri ma­ne.

Jis krūp­te­li. Nus­te­bęs klau­sia: – Ta­ve?

– Ar to ma­ža?

– Tu tik vi­zi­ja... Juo­do­ji vi­zi­ja...

Sto­vin­ti ant til­to ar prie bokš­to... ku­rią iš­vys­tu tik vie­ną kar­tą me­ tuo­se... Gal ta­vęs vi­sai nė­ra, tik įsi­ vaiz­duo­ju...

– Aš esu štai čia, ša­lia ta­vęs, ir ga­ liu pa­si­lik­ti vi­siems lai­kams. Žmo­ gus ga­li vis­ko ne­tek­ti, jį ga­li nu­žu­ dy­ti, pa­nie­kin­ti, už­kas­ti že­mė­je ar nuo kal­vos nu­stum­ti į upę, tik ne­ga­li pa­mirš­ti. Kad ir kuo tu bū­si po mir­ ties, bet ne­bū­si už­mirš­tas.

– Pa­guo­dei... – sar­kas­tiš­kai iš­ vim­pa ku­ni­gaikš­čio lū­pos ir pa­lu­ bėj su­spur­da šikš­nos­par­nis.

– Ži­nok, aist­ra yra ga­lin­ges­nė už gy­ve­ni­mą. Vil­tis yra stip­res­ nė už mir­tį. Tu tu­ri vil­tį iš čia išei­ ti. Jau pa­siųs­ti ka­la­vi­juo­čių žy­gū­ nai į ta­vo ša­lį de­rė­tis. Iš­pir­ka nė­ra jau to­kia di­de­lė. Jei­gu žy­gū­nų de­ ry­bos bus sėk­min­gos, ry­toj jie grįš ir tu at­gau­si ka­la­vi­ją. Ta­da ga­lė­si jo­ti sa­vo ke­liais. Iki ki­tos mė­nu­lio pil­na­ties...

– Ma­ne iš­pirks? Ar aš koks ku­ me­lys, kad ga­liu bū­ti iš­pirk­tas?

Nie­ka­da ši­taip ne­nu­si­že­min­siu! – jį api­ma siu­tas.

– Jei­gu ne, ry­toj ry­tą, mė­nu­liui už­ge­sus ir sau­lei įko­pus į vi­du­die­ nį, vi­di­nia­me kie­me ta­vęs lau­kia...

– Mir­tis?

– Ki­tas gy­ve­ni­mas. Aš ži­nau, koks jis bus.

– To­dėl už­si­me­tei ant pe­čių bal­tą ap­siaus­tą? Vi­suo­met vil­kė­jai juo­ dą, o šią nak­tį...

– Is­to­ri­ja taip pat yra juo­da ir bal­ta. O ši nak­tis – šven­to­ji nak­tis.

Vie­nin­te­lė, ka­da mes gre­ta... ir la­ bai to­li vie­nas nuo ki­to. Duok man ran­ką ir aš ta­ve iš­gel­bė­siu.

– Mo­te­ris nie­ka­da nie­ko neiš­gel­ bė­ja, tik pra­žu­do. Lyg rū­ką pa­sklei­ džia aist­rą, kar­tais ir mei­lę – tar­si vo­ra­tink­lį – įvi­lio­ja į sa­vo slap­tin­gus ke­rus ir žai­džia... Jei­gu ne tu... Jei­gu ne­bū­tum lau­ku­si ir aki­mis ly­dė­ju­si, aš bū­čiau nu­ke­lia­vęs pas sa­vo žen­tą Vis­val­dą į Lat­ga­li­ją ir sėk­min­gai grį­ žęs. Tu ty­čia su­vi­lio­jai sa­vo juo­dom min­tim, juo­dom akim, juo­du gy­ve­ ni­mu... tu vis­kuo kal­ta! Bet ga­li iš­ pirk­ti šią nuo­dė­mę.

– Sa­kyk, kaip?

– Iš­gel­bėk ma­ne.

– Aš tam ir atė­jau.

– At­nešk man ka­la­vi­ją.

– Ką pa­sa­kei?

– At­nešk man ka­la­vi­ją. Aš ne­ no­riu su­lauk­ti mė­nu­lio nu­si­lei­di­ mo ir sau­lės pa­te­kė­ji­mo. Aš no­riu da­bar... šią pat va­lan­dą... čia... kol ne­sug­rį­žo žy­gū­nai... kol esu neiš­ pirk­tas... kol esu lais­vas...

– O aš?

– O tu gy­venk sa­vo gy­ve­ni­mą.

Juo­dą ir bal­tą. Gy­venk sa­vo lai­ką, nors tik­riau­siai esi am­ži­na... nes tu – mo­te­ris... vi­liok­lė ir klas­tū­ nė... Tu – li­ki­mas.

Kai pil­na­tis su­di­lo, už­leis­da­ma dan­gų nau­jai die­nai, pi­ly­je jau­tė­si ne­men­kas są­my­šis. Vi­sų akys kry­ po į kam­pi­nį bokš­tą, ku­ria­me bu­vo įreng­tas ka­lė­ji­mas.

Prie ge­le­ži­mi kaus­ty­tų du­rų sto­ vė­jo bal­tai ap­si­ren­gu­si mo­te­ris ir ran­ko­se lai­kė šikš­nos­par­nį. Bi­jo­ da­mas ryš­kios die­nos švie­sos, jis blaš­kė­si, sten­gė­si iš­trūk­ti, bet mo­ te­ris vis stip­riau gniau­žė jo kak­lą, kol iš­tryš­ko rau­do­nas krau­jo la­šas.

– Už­da­ry­kit ją bokš­te... kar­tu su tuo... ir už­ra­kin­kit! Ned­rįs­kit nie­ kas ten ko­jos kel­ti! – pa­lie­pė vy­ riau­sia­sis ri­te­ris, pa­kel­da­mas nuo grin­di­nio kru­vi­ną ka­la­vi­ją.

Bai­gė­si 1213 me­tai.