2013-02-01 Santaka

1

penktadienis, vasario 1, 2013

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė REMIA

Nr. 77

santaka

Bal­tiš­kie­ji ženk­lai erd­vė­je ir lai­ke Rū­ta Ma­ri­ja Pur­vi­nai­tė Me­no­ty­r i­n in­kė

N

e kar­tą te­ko pa­tir­ti, kad mes, lie­tu­viai, men­kai pa­žįs­ta­me ša­lia gy­ve­nan­ čių kai­my­nų lat­vių me­ni­ nę kū­ry­bą, re­tai ją iš­vys­ta­me sa­vo ša­lies pa­ro­dų sa­lė­se ar ki­to­se kul­ tū­ri­nė­se erd­vė­se. Ga­le­ri­jo­je „Auk­ so pjū­vis“ eks­po­nuo­ja­ma ta­py­to­jos Dai­gos Ali­sės Frei­ma­nės ir ke­ra­mi­ ko And­rio Ve­zio pa­ro­da „Ka­lė­dos mumyse/Inside Christ­mas“ su­tei­ kia ga­li­my­bę pa­žvelg­ti į tarp­tau­ti­ nį pri­pa­ži­ni­mą pel­niu­sių me­ni­nin­ kų kū­ry­bą.

Vi­zi­jų su­ža­din­tos bū­se­nos

Me­ni­nin­kai jau ne­ma­ žai me­tų ren­gia bend­ras pa­ ro­das, ku­ rias vie­

ni­ja kryp­tin­gai su­vo­kia­mos erd­vės ir lai­ko po­zi­ci­jos ir ku­rios įti­ki­na įvai­rių ša­lių žiū­ro­vus kū­ri­niuo­se sly­pin­čiais vaiz­di­niais, nu­ke­lian­ čiais iš praei­ties į da­bar­tį ar iš da­ bar­ties į atei­tį.

Me­ni­nin­kų ku­ria­mas pa­sau­ lis ky­la iš gi­lu­mi­nę pra­smę tu­rin­ čių sim­bo­lių, as­me­ni­nių dva­sios ir kū­no bū­se­nų. Skir­tin­gas pa­sau­ lio jaus­mi­nis su­vo­ki­mas (vy­riš­kas ir mo­te­riš­kas) at­sklei­džia­mas per dvi­ma­tes erd­ves ta­py­bo­je ir tri­ma­ tes – skulp­tū­ri­nė­je plas­ti­ko­je. Šios prie­šy­bės suak­ty­vi­na žiū­ro­vų dė­ me­sį, pri­ver­čia su­klus­ti žvel­giant į skir­tin­gais ra­kur­sais pa­lies­tas bū­ ties te­mas.

Pa­ro­do­je „Ka­lė­dos mumyse/In­ side Christ­mas“ eks­po­nuo­ja­muo­ se kū­ri­niuo­se me­ni­nin­kai įtai­gia kal­ba iš­sa­ko vi­zi­jų, sap­nų su­ža­ din­tas bū­se­nas.

Eks­po­nuo­ja­ mų kū­ri­nių aukš­ta me­ni­ nė ko­ky­bė, tu­ri­nio pra­ smin­gu­mas ir ju­ti­mi­nis įtai­gu­mas len­kia šiuo me­tu įvai­rio­ se kul­tū­ros ins­ti­tu­ci­jo­ se siū­lo­mus ren­gi­nius ar re­gi­nius.

Me­ta­fo­rų svo­ris

And­ris Ve­zis. Personažai.

D.A.Frei­m a­n ė, stu­d i­ ja­vu­si fi­lo­so­fi­ją, ku­rios pa­sau­lis daž­nai pri­ly­gi­ na­mas sap­nų pa­sau­liui, tu­ri pui­kų erd­vės ir lai­ ko po­jū­tį. To­dėl pa­ro­dos pa­va­di­ni­mas, anot jos, „tai tra­pi kū­no ir min­čių bū­se­na, ku­rią bū­tų ga­li­ma pa­ly­gin­ti su ma­žu vai­ku, žai­džian­čiu su sa­ vi­mi. Nuo­šir­džiai pa­si­duo­dant šiam jaus­mui, pa­ti­ria­me sa­vo as­me­ni­nes Ka­lė­das, iš­gy­ve­na­me pa­va­sa­rį ar bet ku­rį me­tų lai­ką.

Tai dau­giau nei mū­sų įpras­ti­nis ži­no­ji­mas, tai at­si­sklei­di­mai, at­ ra­di­mai, po­ty­riai, pa­si­ti­kė­ji­mo ir ti­kė­ji­mo jaus­mas, su­tei­kian­ tis mums drą­sos ir stip­ry­bės keis­ti rea­ly­bę“.

A.Frei­m a­n ės ta­py­ ba pa­si­žy­mi di­na­miš­ kais spren­di­mais, raiš­ kia me­n i­n e kal­ba, drą­siais for­mų, spal­ vų de­ri­niais. Vy­rau­ jan­tis vaiz­di­nys yra mo­ters fi­gū­ra, kas­kart nu­ke­lian­ti į ki­tą emo­ ci­nį lau­ką kaip kom­po­ zi­ci­jo­se „Kvė­puo­jan­tis ru­duo“ ar „Ma­no ru­dens pa­va­sa­ris“. Pa­sak Vik­to­ri­ jos Dau­jo­ty­tės, „bal­tų kul­ tū­ri­nio gam­tiš­ku­mo ne­ga­li­ ma paaiš­kin­ti są­vo­ko­mis, jis yra kū­niš­kas“.

Ta­py­to­jai svar­bu ir de­ko­ ra­ty­vi me­ni­nė raiš­ka, ir me­ta­fo­rų tur­tin­ gas tu­ri­nys, at­sklei­ džiant tra­pius jaus­ mi­n io pa­s au­l io vir­pe­sius. Ieš­ko­da­ma pa­ra­dok­sų, ji gi­li­na­si, kuo virs­ta re­gi­mo­jo pa­ sau­lio su­kur­tos iliu­zi­jos. Ki­taip ta­ riant, sa­vo kū­ry­ba me­ni­nin­kė tei­

Dai­ga Ali­sė Frei­ma­nė. Mano rudens pavasaris.

gia, kad tai, ką mes su­vo­kia­me ir prii­ma­me kaip ob­jek­ty­vią tie­są, tė­ ra tik la­bai ma­ža da­le­lė daug svar­ bes­nės, bū­ties klo­duo­se pa­slėp­tos tie­sos.

Di­des­nę eks­po­zi­ci­jos da­lį uži­ma A.Ve­zio po­rce­lia­no kū­ri­niai „Per­ so­na­žai“, ku­rių es­te­ti­niai spren­ di­mai ke­lia nuo­sta­bą ir su­si­ža­vė­ ji­mą. Neat­si­tik­ti­nai A.Ve­zis me­no pa­sau­ly­je ver­ti­na­mas kaip vie­nas ryš­kiau­sių šiuo­lai­ki­nių Lat­vi­jos ke­ra­mi­kų.

Ke­ra­mi­kas dir­ba su ša­mo­tu, ak­ mens ma­se, ta­čiau di­džiau­sią dė­ me­sį ski­ria po­rce­lia­nui, ku­ris jam be­są­ly­giš­kai pa­klūs­ta. Por­ce­lia­nas, ši bran­gi ir pa­trauk­li ma­sė, A.Ve­ ziui ar­ti­ma sa­vo me­džia­giš­ku­mu, raiš­kos ga­li­my­bė­mis, to­dėl jis daž­ nai ku­ria eks­po­zi­ci­jas – kom­po­zi­

ci­jas, jo­se pa­teik­da­mas gau­sy­bę for­mų, tar­pu­sa­vy­je be­si­sie­jan­čių tu­ri­niu ar idė­ja.

Aukš­tai iš­kel­ta kar­te­lė

Pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­mi ne­di­de­lių apim­čių, tiek for­ma, tiek spal­vo­ mis, fak­tū­ro­mis emo­ciš­kai įtai­gūs kū­ri­niai. Kom­po­zi­ci­jos su­da­ry­tos iš de­ta­lių, iš ku­rių su­nars­to­mi ir kom­po­nuo­ja­mi skir­tin­gi ob­jek­tai.

Tiks­liau, pa­sa­ko­ji­mai apie gam­ tą, že­mę, žmo­gų, kul­tū­ros reiš­ki­ nių per­pa­sa­ko­ji­mai, bu­vę praei­ty­ je, nu­ke­lian­tys į atei­tį.

Uni­ka­lios, sa­vi­tų, fan­tas­ti­nių pa­vi­da­lų plas­ti­nės for­mos kvie­ čia žiū­ro­vą leis­tis ke­lio­nėn į sim­ bo­lių tur­tin­gą me­ni­nin­ko ku­ria­mą re­gi­mą­jį pa­sau­lį. Čia at­ran­da­me ir sim­bo­lį – žmo­gų paukš­tį me­nan­

čias fi­gū­ras ir va­zas, be­si­sie­jan­ čias su gy­vy­bės me­džio ar ki­tu ar­ che­ti­pi­niu vaiz­di­niu. Kū­ri­niuo­se mak­si­ma­liai at­sklei­džia­mos po­rce­ lia­no ga­li­my­bės – ma­sės plas­tiš­ku­ mas, gla­zū­rų efek­tin­gu­mas, fak­tū­ rų įvai­ro­vės raiš­ka.

Pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­mų kū­ri­ nių aukš­ta me­ni­nė ko­ky­bė, tu­ri­nio pra­smin­gu­mas ir ju­ti­mi­nis įtai­gu­ mas len­kia šiuo me­tu įvai­rio­se kul­ tū­ros ins­ti­tu­ci­jo­se siū­lo­mus ren­gi­ nius ar re­gi­nius, tad no­ri­si ti­kė­ti, kad ver­ti­ni­mo kar­te­lę pa­ma­žu ge­ bė­si­me kel­ti. kas: Pa­ro­da „Ka­lė­dos mumyse/ In­si­de Christ­mas“. kur: ga­le­ri­jo­je „Auk­so pjū­vis“. kada: Vei­kia iki va­sa­rio 15 d.

Apie kū­rė­jus D.A.Frei­ma­nė 1984 m. bai­gė fi­lo­so­fi­jos stu­di­jas Lat­vi­jos uni­ver­si­te­te Ry­go­je, 1989 m. įkū­rė vie­ną pir­mų­jų Lat­vi­jo­je pri­va­čių mo­der­naus me­no mo­kyk­lų ir ne­ma­žai me­tų va­do­va­vo rin­ko­da­ros ir vie­šų­jų ry­šių agen­tū­rai. Pa­ro­do­se pra­ dė­jo da­ly­vau­ti nuo 2008 m. Ta­py­bos mo­kė­si „Es­ca­lier“ stu­di­jo­je ir Par­sons uni­ver­si­te­te Pa­ry­žiu­je, įgū­džius to­bu­ li­no pas pro­fe­so­rius K.Za­ri­nsą (Lat­vi­ ja), J.A.An­nus­są (JAV, Vo­kie­ti­ja), U.Lan­ gen­ba­chą (Vo­kie­ti­ja, Ita­li­ja).

D.A.Frei­ma­nės ta­py­ba pel­nė tarp­tau­ ti­nį pri­pa­ži­ni­mą, vien 2012 m. Pran­cū­ zi­jo­je bu­vo su­reng­tos sep­ty­nios per­ so­na­l i­nės pa­ro­dos, jos kū­ri­niai sau­ go­mi pri­va­čio­se ko­lek­ci­jo­se Lat­vi­jo­ je, Pran­cū­zi­jo­je, JAV, Ka­na­do­je, Azer­ bai­dža­ne, Jung­ti­niuo­se Ara­bų Emy­ ra­tuo­se. Šiuo me­tu me­ni­nin­kė gy­ve­ na ir ku­ria Pa­ry­žiu­je.

A.Ve­zis Lat­vi­jos dai­lės aka­de­mi­ją Ry­ go­je bai­gė 1987 m. Tarp­tau­ti­nė­se pa­

ro­do­se, sim­po­z iu­muo­se da­ly­vau­ja nuo 1980 m. Ke­ra­mi­ko ry­šiai su Lie­tu­ va už­si­mez­gė 1994 m., Kau­ne pra­dė­ jus or­ga­ni­zuo­ti tarp­tau­ti­nius po­rce­ lia­no sim­po­ziu­mus. Ir vė­les­niais me­ tais jis ne kar­tą da­ly­va­vo Kau­ne vy­ ku­sio­se ke­ra­mi­kos me­no pa­ro­do­se.

Me­ni­nin­ko kū­ri­nių yra įsi­g y­ję šiuo­ lai­ki­nio me­no mu­zie­jai Lat­vi­jo­je, Ar­ gen­ti­no­je, Ru­si­jo­je, ne­ma­žai jų sau­go­ ma pri­va­čio­se ko­lek­ci­jo­se Bo­no­je, Ko­ pen­ha­go­je, Mask­vo­je.

2

penktadienis, vasario 1, 2013

santaka /dailė Albumo pristatymas subūrė menininkų bendruomenę

Lie­tu­viš­kos ta­py­bos mo­der­nus Ma Lie­tu­vos dai­li­nin­ kų są­jun­gos lei­ dyk­los al­bu­mų se­ ri­ja „Lie­tu­vos dai­lė XX–XXI a. san­dū­ ro­je“ pa­si­pil­dė vie­ no ryš­kiau­sių da­ bar­ties eksp­re­sio­ nis­ti­nio ta­py­mo at­ sto­vų – Al­fon­so Vil­pi­šaus­ko dar­ bų lei­di­niu.

Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė

v.skucaite@kaunodiena.lt

Sie­kė įmin­ti mįs­lę

Pa­sak Lie­tu­vos dai­li­nin­kų są­jun­gos lei­dyk­los di­rek­to­rės ir al­bu­mo su­ da­ry­to­jos Da­nu­tės Zo­vie­nės, šiam lei­di­niui bu­vo pa­rink­tas di­des­nis for­ma­tas, nei įpras­ta mi­nė­tos se­ ri­jos al­bu­mams. Tai, ma­tyt, vie­nas iš pa­gar­bos ženk­lų A.Vil­pi­šaus­ko im­pul­sy­viai, žais­min­gai ir drau­ge la­bai ak­ty­viai kū­ry­bai, ku­riai te­ko

Alfonsas Vilpišauskas. Moteris su gėle.

įveik­ti di­džiu­lę pa­siū­ly­tų­jų šiai se­ ri­jai kon­ku­ren­ci­ją.

Pris­ta­ty­da­ma šį so­li­daus for­ma­ to, apim­ties ir tu­ri­nio lei­di­nį dai­lė­

ty­ri­nin­kė Ra­sa And­riu­šy­tė-Žu­kie­ nė pri­si­pa­ži­no: „Ap­si­džiau­giau, kai bu­vau pa­pra­šy­ta pa­ra­šy­ti pla­tų įva­ di­nį teks­tą A.Vil­pi­šaus­ko al­bu­mui.

Alfonsas Vilpišauskas. Bokštas. Žemaičių Kalvarija.

Juk įdo­mu ra­šy­ti apie įdo­mų, su­ dė­tin­gą, ke­le­tą de­šimt­me­čių aist­ rin­gai kur­tą me­ną. Kal­bė­da­ma­si su kū­rė­ju, žvelg­da­ma į jo su D.Zo­vie­ ne pa­rink­tus al­bu­mui sod­rius kū­ ri­nius, sten­giau­si bent iš da­lies įmin­ti jų mįs­lę.“ Anot dai­lė­ty­ri­nin­kės, ji pa­ste­ bė­ju­si, kad to­kios te­mos kaip ke­ lio­nės, vai­kas ir mo­ti­na kar­to­ja­ si įvai­riais A.Vil­pi­šaus­ko kū­ry­bos lai­ko­tar­piais, ta­čiau vis kis­da­mos me­ni­ne ir emo­ci­ne pra­sme.

Dai­li­nin­ko iš­spaus­ tos iš tū­be­lės spal­ vos gu­la tie­siai ant dro­bės – ne­mai­šo­ mos, be tep­tu­ko ir pa­le­tės.

ko­sios gam­tos vaiz­di­nį. Tar­pu­ka­ riu lie­tu­viš­ku­mo eta­lo­nu bu­vo lai­ ko­mi Vik­to­ro Viz­gir­dos nu­ta­py­ti Lie­tu­vos kai­mo pei­za­žai, o da­bar ga­lė­tų bū­ti prii­ma­ma abst­ra­huo­ta ko­lo­ris­ti­nė A.Vil­pi­šaus­ko pei­za­žo eksp­re­si­ja“, – pa­ste­bė­jo R.And­ riu­šy­tė-Žu­kie­nė.

Apie dai­li­nin­ko pei­za­žo įtai­gu­ mą by­lo­ja Al­do­nos Ru­sec­kai­tės ei­lė­raš­tis, ku­rį ji pa­sky­rė A.Vil­ pi­šaus­ko nu­ta­py­tai Ši­la­vo­to da­ vat­ky­no sly­vai: „Ma­no jau­nys­ tės sly­vai­tės ap­vai­sin­tos su vėju/ Mė­nu­liu sau­le lie­tum gun­dan­čiu debesiu…/ Esu Dan­gu­je jau ma­ žy­tė sku­jų krūvelė/ Grei­tai krin­ tan­č ių žied­l a­p ių sauja…“ Anot R.And­r iu­š y­t ės-Žu­k ie­n ės, poe­t ė taik­liai pa­ste­bė­jo, dėl ko A.Vil­pi­ šaus­kas vis ta­po ir ta­po pei­za­žus – tai nuo­la­ti­nis kū­rė­jo po­kal­bis su lai­ku ir am­ži­ny­be.

Džia­zuo­jan­ti ta­py­ba

Ši­la­vo­to da­vat­ky­no trau­ka

Alfonsas Vilpišauskas. Gėlės Nikei (piešinys).

„Ki­ta at­ski­ra A.Vil­pi­šaus­ko kū­ry­ bos te­ma – na­tiur­mor­tai, ku­riuo­ se ap­stu „kal­ban­čių“ neat­si­tik­ti­nių daik­tų, to­dėl A.Vi­li­šaus­ko na­tiur­ mor­tai – ne pa­pras­ta daik­tų fik­sa­ ci­ja, bet tar­si jų po­kal­bis.

Al­bu­me yra ir dau­gy­bė pei­za­žų, iš ku­rių trykš­te trykš­ta mei­lė Lie­ tu­vos kai­mui, jo gam­tai. A.Vil­pi­ šaus­ko pei­za­žai la­bai lie­tu­viš­ki, įkū­ni­jan­tys ar­che­ti­pi­nį lie­tu­viš­

Sun­kiau­sia, anot R.And­riu­šy­tėsŽu­kie­nės, bu­vo ra­šy­ti apie pa­veiks­ lus, ku­riuos dai­li­nin­kas kū­rė sa­vi­tu bū­du – trėkš­da­mas da­žus iš tū­be­ lės tie­siai ant dro­bės. To­kiems pa­ veiks­lams kur­ti ne­rei­kia nei pa­ le­tės ir da­žų mai­šy­mo, ta­py­bos at­spal­vių ieš­ko­ji­mo. A.Vil­pi­šaus­ ko spal­vos dro­bė­je šė­lio­ja, šok­da­ mos di­na­miš­ką, spal­vin­gą šo­kį. Tai dau­gias­luoks­nė, rel­je­fiš­ka ta­py­ba, ku­rios ru­pu­mą ga­li­ma pa­va­din­ti skulp­tū­riš­ku.

3

penktadienis, vasario 1, 2013

santaka/provokacija kaunodiena.lt/nau­jie­nos/­kau­no­san­ta­ka

Ga­lu­ti­nė, bet vi­sa­da nu­gin­či­ja­ma tie­sa Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

Sil­vi­ja Či­žai­tė-Ru­do­kie­nė

aest­ro Pa­sak dai­lė­ty­ri­nin­kės, šiuo­lai­ki­ nė A.Vil­pi­šaus­ko kū­ri­nių kal­ba pa­ na­ši į džia­zą – ant­ri­na emo­ci­niam at­si­vė­ri­mui ir sa­vo meist­riš­ku­mu bei drą­sa tur­ti­na lie­tu­viš­ką­ją mo­ der­nis­ti­nę ta­py­bos mo­kyk­lą.

Te­be­tur­ti­na, nes jau ket­vir­ tį am­žiaus A.Vil­pi­šaus­kas spren­ džia „ge­ro pa­veiks­lo“ klau­si­mą.

Ji pri­mi­nė A.Vil­pi­šaus­ko ko­le­ gos ta­py­to­jo Vy­tau­to Po­vi­lai­čio (1927–2009) maž­daug 1976 m. pa­teik­tą klau­si­mą: „Al­fa, ar ga­li­ ma (įma­no­ma) pa­da­ry­ti ge­rą pa­ veiks­lą?“ A.Vil­pi­šaus­kas tuo­met at­sa­kė: „La­bai sun­ku. Be­veik neį­ ma­no­ma.“ „Tas „be­veik neį­ma­no­ ma“ mo­der­nis­ti­nio ti­po dai­li­nin­ką Vil­pi­šaus­ką iki šios die­nos ne­ri­ mas­tin­gai trau­kia ta­py­ti vis nau­ jas dro­bes“, – įsi­ti­ki­nu­si R.And­ riu­šy­tė-Žu­kie­nė.

Van Gog­ho baž­ny­čios na­rys

Al­bu­mo pri­sta­ty­me da­ly­va­vęs A.Vil­pi­šaus­ko ko­le­ga Jo­nas Ga­siū­ nas pu­siau juo­kais, pu­siau rim­ tai pa­sa­kė: „Ma­no gal­va, Vik­to­ras Viz­gir­da ne­tu­ri sė­dė­ti dai­li­nin­kų pan­teo­ne vie­nas – jam iš de­ši­nės tu­rė­tų bū­ti Al­fa.“

Jau ket­vir­tį am­žiaus A.Vil­pi­šaus­kas spren­džia „ge­ro pa­veiks­lo“ klau­si­mą.

J.Ga­siū­nas vy­res­nio­jo ko­le­gos vie­tą me­ne api­brė­žė me­ta­fo­riš­kai, pa­va­din­da­mas A.Vil­pi­šaus­ką „van Gog­ho baž­ny­čios na­riu“. Jo nuo­ mo­ne, A.Vil­pi­šaus­ko ta­py­ba te­ be­tę­sia Vin­cen­to van Gog­ho me­ no tra­di­ci­ją, o kau­nie­tis toks pat svar­bus me­ni­nin­kas kaip ir di­dy­ sis olan­das.

Sa­vo su­kur­to­je pa­sa­ko­je J.Ga­ siū­nas taik­liai paaiš­ki­no A.Vil­pi­ šaus­ko pei­za­žų mo­der­nu­mo es­mę – dai­li­nin­ko iš­spaus­tos iš tū­be­lės spal­vos gu­la tie­siai ant dro­bės – ne­mai­šo­mos, be tep­tu­ko ir pa­le­ tės – pa­virs­da­mos sod­rių spal­vų pei­za­žu. „Dai­li­nin­kas, nea­ti­dir­bęs ta­py­ bos „ga­le­ro­se“, šio me­to­do nie­ka­da neį­val­dys, nes ne­ži­nos, ku­rio­je vie­ to­je ir ko­kią spal­vą ant dro­bės iš­ spaus­ti“, – per­spė­ja al­bu­me J.Ga­ siū­nas.

Dai­li­nin­kas Ar­vy­das Žal­pys su A.Vil­pi­šaus­ku yra da­ly­va­vęs dau­ ge­ly­je ple­ne­rų, kur ir už­si­mez­gė jų drau­gys­tė. Tad dės­nin­ga, kad bū­ tent A.Žal­pys už­si­ver­tė ant sa­vo pe­čių dau­gy­bę or­ga­ni­za­ci­nių al­ bu­mo lei­dy­bos ir jo sma­gaus pri­ sta­ty­mo Kau­ne klau­si­mų.

Teat­ro­lo­gė

Gab­rie­lis Gar­cia Mar­ke­sas vie­no­ je iš sa­vo kny­gų ra­šė: „O plik­šiai ir vėl nie­ko ne­gaus, sa­vai­me su­ pran­ta­ma, nes jie tu­ri to­kią lai­mę, jog ka­da nors, kai pa­šoks šū­dų pa­ klau­sa, plik­šiai gims be už­pa­ka­lių, mi­nė­si­te ma­no žo­dį“ („Pat­riar­cho ru­duo“).

Ir ne­ži­nia ko­dėl, ar dėl to, kad taip su­rė­dy­tas pa­sau­lis, kad lai­mi tik stip­rie­ji ir gau­si­na sa­vo tur­tus, ar taip tie­siog no­rė­tų ma­ty­ti pa­triar­ chas. Bet ga­li­me džiaug­tis, kad kol kas mums tai vi­siš­kai ne­svar­bu.

Kol dar vi­si gims­ta­me su už­pa­ka­ liais, ga­li­me kur­ti sa­vas im­pe­ri­jas, nors be tur­tų, ta­čiau sklei­džian­ čias sa­vas tie­sas. Kad ir triū­be­lės, kad ir pro ant­rą ga­lą.

Vis dėl­to, no­rint tap­ti tam tik­ros ar ne­tgi ab­so­liu­čios tie­sos gu­ru, ten­ka sa­ve iden­ti­fi­kuo­ti, pa­vyz­ džiui, pri­ski­riant prie plik­šių, ora­ to­rių, in­te­lek­tua­lų, sno­bų, cha­mų ar pa­na­šiai. Tai da­ro­si vis su­dė­ tin­giau, ypač plin­tant ko­men­ta­rų vi­suo­me­nei. Bet, po­pu­lia­rio­ji psi­ cho­lo­gi­ja vis dar ne­pra­ran­da sa­vo ak­tua­lu­mo siū­ly­da­ma tap­ti ne tik vie­ne­ti­niu va­do­vu, ly­de­riu, ko­ man­dos sie­la, ta­čiau ir pa­žįs­tan­ čiu sa­ve. Kaip nu­lup­tą. Aiš­ku, siū­ lo­mos ga­li­my­bės sa­vęs pa­ži­ni­mui yra ga­na nu­val­kio­tos, pra­si­de­dan­ čios ir pa­si­bai­gian­čios sen­ti­men­ ta­lio­mis sen­ten­ci­jo­mis ir ra­gi­ni­ mais bū­ti to­kiems, ko­kie esa­me (čia jau ir kny­gos ne­be­rei­ka­lin­gos, vi­si so­cia­li­niai tink­lai už­tvin­dy­ti pa­na­šių sen­ten­ci­jų). Dė­du­lė Freu­ das sma­giai juok­tų­si į ūsą.

Kai tas pa­ts ger­bia­mas Sig­mun­ das Freu­das XIX a. pa­bai­go­je at­ ra­do psi­choa­na­li­zę, tei­gė, kad su­ pe­re­go – per­duo­tos ir iš­mok­tos tra­di­ci­jos, ar­ba išo­ri­nė žmo­gaus elg­se­na, va­di­na­ma­sis „aš“, pa­ti­ ria id, ego filt­rus. Be abe­jo, tai tė­ra vie­na iš teo­ri­jų. O juk ži­no­me, kad šių yra ne­ma­žai pri­vi­sę.

Ki­tos teo­ri­jos at­sklei­džia įvai­ rias ki­tas va­di­na­mą­sias filt­ra­vi­mo ga­li­my­bes, kad ir so­cia­li­nį sta­tu­ są, ste­reo­ti­pų klo­nius ir pa­na­šiai. Šian­dien dar ga­li­me pri­dė­ti įvai­ rius niuan­sus: konst­ruo­ja­mą ta­ pa­ty­bę, ly­tiš­ku­mą, ką jau kal­bė­ti apie gy­ve­ni­mo tem­pą ir pri­klau­ so­my­bes in­ter­ne­ti­nėms vi­suo­me­ nėms, var­to­to­jiš­ku­mą, pre­ki­nį fe­ ti­šiz­mą ir ki­tus skam­bius žo­džius.

Tai­gi kuo to­liau, tuo, ro­dos, la­ biau įsi­tvir­ti­na įvai­riau­sio plau­ ko ir kir­pi­mo vaid­me­nys, tuo di­ des­nė ga­li­my­bė pa­si­rink­ti no­ri­mą kau­kę. Daž­nai in­di­vi­dams at­ro­do, kad jų at­lie­ka­mas vaid­muo yra vie­nin­te­lis, tei­sin­gas ir tik­ras. To­ dėl vis su di­des­ne aist­ra ta­ria­mos tie­sos lie­ja­si vi­sais įma­no­mais ka­ na­lais. Zyg­mun­tas Bau­ma­nas ra­ šė, kad pa­sau­ly­je yra moks­li­nių straips­nių per­tek­lius ir di­de­lė da­ lis jų ar­ba nė­ra per­skai­to­mi iš­vis, ar­ba nau­do­ja­mos tik pa­vie­nės ci­ ta­tos, bet ne­si­gi­li­na­ma į vi­są pa­ teik­tą me­džia­gą. Štai kiek, pa­ si­ro­do, vis­ko tu­ri­me. Jei jau taip nu­tin­ka aka­de­mi­nia­me pa­sau­ly­ je, kur ne kiek­vie­nas ap­siims ar tu­rės ga­li­my­bių ir eru­di­ci­jos pa­ reng­ti pub­li­ka­ci­ją, tai ką kal­bė­ ti apie nuo­lat iš­lei­džia­mą „tie­sų“ srau­tą spau­do­je, ko­men­ta­rų gau­ so­je, so­cia­li­nių tink­la­la­pių priei­

Es­mė li­ko ta pa­ti – vi­ sas tie­sų kra­ti­nys, rė­kia­mas mus su­pan­ čio­je ap­lin­ ko­je, ga­li bū­ti tie­siog pa­ga­din­tas oras.

Akimirka: R.Jaro performansas „Auros“ šokėjams ir žiūrovams suteikė galimybę tie-

siog būti „čia ir dabar“.

go­se, ne­mo­ka­muo­se tink­la­raš­ čiuo­se ir pa­na­šiai. Čia ga­li­ma ne tik pa­si­klys­ti, ta­čiau ir nu­skęs­ti.

At­ran­kos kri­te­ri­jai neeg­zis­tuo­ja.

Vis­kas, kaip po­stmo­der­nio­je mat­ ri­co­je, vie­nu me­tu ga­li bū­ti ir tie­ sa, ir me­las. Prik­lau­so nuo to, ką as­me­niš­kai pa­si­rink­si.

Ir ne­ži­nia, ar Ra­mū­nas Ja­ras yra to­lia­re­gis mąs­ty­to­jas, nū­die­nos fi­ lo­so­fas, ar ta iš­ties jaut­ri me­niš­ ka sie­la, ku­ri su­ge­ba sa­vo kū­ry­ba taik­liai api­bend­rin­ti vi­sas pe­ri­ pe­ti­jas dar prieš šioms įvyks­tant.

Sa­vo pa­ste­bė­ji­mus me­ni­nin­kas pa­tei­kia ne­pa­moks­lau­da­mas ar įvai­riais lo­zun­gais pa­si­reikš­da­mas vie­ti­nė­je spau­do­je, o įtrauk­da­ mas „Au­ros“ šo­kė­jus kaip žai­di­ mo da­ly­vius ir vie­ną žie­mos va­ ka­rą žiū­ro­vams su­teik­da­mas me­no te­ra­pi­jos ga­li­my­bes. Ne­rim­tai pa­ žvel­giant į gal­būt rim­tus da­ly­kus.

Iš­lais­vin­da­mas de­mo­nus, iš­leis­ da­mas trum­pai rea­bi­li­ta­ci­jai pa­ są­mo­nę. Tad duo­ki­me ke­lią triū­ be­lės tie­sai!

O tie­sa pa­pras­ta. Ma­no nuo­ mo­ne, apie ge­rus per­for­man­sus no­ri­si kal­bė­ti, ra­šy­ti, gi­li­nan­tis į šių tu­ri­nį, o ne for­mą. Juk, jei jau pra­ra­do­te pro­gą pa­ma­ty­ti, ka­žin ar at­pa­sa­ko­ji­mas pa­dė­tų, ta­čiau ga­li­ma pa­si­da­ly­ti įgy­ta pa­tir­ti­mi.

Vis dėl­to trum­pai, kad bū­tų aiš­ku, kas kur ir su kuo, ga­li­ma pri­min­ti, jog prieš pat žie­mos šven­tes, vie­

Galerijos „Meno parkas“ archyvo nuotr.

nas – dva­sin­gas, ki­tas – ne­la­bai, „Me­no par­ke“ šo­kio teat­ras „Au­ ra“ pa­bai­gė sa­vo gim­ta­die­nio pro­ gra­mą bend­ru dar­bu su mi­nė­tuo­ ju me­ni­nin­ku R.Ja­ru. O pa­bai­gos pra­džia bu­vo kau­kė. Šal­to­je ga­ le­ri­jo­je, žiū­ro­vams be­si­rū­pi­nant, kur čia at­si­sės­ti, kaip čia at­si­sto­ ti, nuo­lat ap­link šmi­ri­nė­jo, pa­mo­ ky­mus da­li­jo, kaž­ką pa­tai­sy­da­vo žmo­gus kau­kė (R.Ja­ras). Dar ne­ spė­jus pra­si­dė­ti per­for­man­sui, imi ir nu­ke­liau­ji kaž­kur į fan­ta­zi­jų pa­ sau­lį, pa­kni­bi­nė­ji sa­vo kul­tū­ri­nes ži­nias, at­ran­di ir pa­si­klys­ti Ko­bo Abe’s „Sve­ti­mo vei­do“ pa­raš­tė­se.

Gal­būt dėl to, kad kar­tais kal­bė­ ti leng­viau pa­si­slė­pus už kau­kės, gal­būt dėl to, kad kau­kes tu­ri­me vi­si, o gal tie­siog to­dėl, jog kar­tais vi­suo­me­nę su­nai­ki­na ta­vo vei­ dą, pa­ruoš­da­ma ati­tin­ka­mą kau­ kę. Tu­rė­kis ir de­monst­ruok, tai – vie­nin­te­lis pa­si­rin­ki­mas.

Tad, šo­kė­jams di­ri­guo­jant žmo­ gui kau­kei, ste­reo­ti­pai du­žo į šu­ kes ir aki­mir­kai lei­do iš­si­va­duo­ti nuo kaus­tan­čių tie­sų. Čia ly­tis ga­ li­ma ap­keis­ti, mo­no­to­niš­kai kar­ to­ja­mi ju­de­siai ska­ti­na me­di­ta­ci­jos įspū­dį, vie­nu me­tu ku­ria­ma tvar­ ka ir chao­sas, keis­tas skys­tis pi­la­ mas iš at­li­kė­jų bur­nų į ki­bi­rus. Po to žiū­ro­vams su­tei­kia­ma ga­li­my­bė pa­ska­nau­ti šio at­mieš­to ir iš­spjau­ to šo­kė­jų vi­suo­me­nės pro­duk­ to. Nes, ger­bia­masis žiū­ro­ve, tu

esi to­kia pa­ti me­no kū­ri­nio da­lis, kaip ir pa­ts kū­rė­jas ar at­li­kė­jas. Gal to­dėl jau­tie­si jau­kiai ir rei­ka­lin­gai, net ir ma­ty­da­mas bei da­ly­vau­da­ mas vi­siš­ka­me pa­są­mo­nės srau­ te ir šėls­me. At­ro­dė, kad šį kar­tą ne tik žiū­ro­vams, bet ir šo­kė­jamsak­to­riams bu­vo su­teik­ta ga­li­my­bė tie­siog bū­ti. Ne sta­nis­lavs­kiš­kai per­si­kū­ny­ti ar brech­tiš­kai per­pa­ sa­ko­ti. Net ne­bū­ti ak­to­riais, kar­ tais at­ro­do, kad per­for­man­so au­ to­rius po­kšta­vo, kaip kad juo­ka­vo Fio­do­ras Dos­to­jevs­kis ra­šy­da­mas: „Ne­no­rė­čiau sa­vo bi­čiu­lio pri­ly­ gin­ti teat­ro ak­to­riui: ser­gėk Die­ve, juo­lab kad pa­ts jį ger­biu“ („De­mo­ nai“). To­dėl šį kar­tą kiek­vie­nas ga­ lė­jo pa­si­rink­ti ir bū­ti, kaip kad pa­ts R.Ja­ras, nors ir pri­si­den­gęs kau­ke, ta­čiau tie­siog bu­vo toks, koks yra tą „čia ir da­bar“ mo­men­tą. Aki­ mir­kos tie­sa, ku­rią iš­klau­sy­ti ga­ lė­jo kiek­vie­nas. Po est­ra­di­nių dai­ nų po­pu­ri, at­li­kė­jų už­pa­ka­liai pro trans­pa­ran­tus pa­sa­kė to va­ka­ro tie­są. Ne­bu­vo ji nei įspū­din­ga, nei įsi­me­nan­ti, šį­kart ko­vą prieš tu­ri­ nį lai­mė­jo for­ma. Es­mė li­ko ta pa­ ti – vi­sas tie­sų kra­ti­nys, rė­kia­mas mus su­pan­čio­je ap­lin­ko­je, ga­li bū­ ti tie­siog pa­ga­din­tas oras.

Tad re­ziu­muo­jant ne­ga­li pa­sa­ ky­ti, kad triū­be­lė pa­skel­bė tie­sų tie­są, bet tik­rai iš­reiš­kė pui­kų vi­sų tie­sų api­bend­ri­ni­mą. Plik­šių bū­ du, kol dar tu­ri­me už­pa­ka­lius.

4

Penktadienis, vasario 1, 2013

santaka /tavo krantas Kny­gų žiur­kės kam­pe­lis

Pen­kios skir­tin­gos kny­gos

A

nks­čiau pri­sta­ty­da­vo­me te­ma­tiš­kai ar, tar­kim, ge­ne­tiš­kai ar­ti­mų kny­gų pen­ke­tu­kus, ta­čiau ko­dėl ne­mos­te­lė­jus ran­ka ir ne­nu­čiu­pus, kas tik pa­klius. Kny­gos yra įvai­rios, tad ir ne­dė­lio­ki­me jų į at­ski­ras len­ ty­nė­les. Štai kas šį­syk pa­kliu­vo po ran­ka.

Ele­na Kar­naus­kai­tė „Ie­vos laiš­kai iš Ga­lu­die­nių mies­to“, Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 176 p.

Au­to­rė ban­do įro­dy­ti, kad ži­no ir su­pran­ta dau­giau, ko ge­ro, ir įro­ do. Ta­čiau toks ži­no­ji­mas ga­nė­ti­nai laik­raš­ti­nis (gau­sy­bė fak­tų ir skai­ čių – kny­gos tei­gia­my­bė, ta­čiau tai laik­raš­ti­nė tei­gia­my­bė). La­biau­siai er­zi­na nuo­la­ti­nis ban­dy­mas flir­ tuo­ti su skai­ty­to­ju, čiauš­kė­ti, kaip prie ka­vos puo­de­lio, kart­kar­tė­mis kils­te­lint pirš­tą: o iš tie­sų yra va taip ir va taip.

Ma­nau, kny­ga ras sa­vo skai­ty­to­ ją, ko ge­ro, jau ra­do. Ir bū­tų vi­sai įma­no­ma, jei ne fo­ne nuo­lat skam­ ban­tis įky­rus po­psas.

Sta­cy Schiff „Kleo­pat­ra.

Gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja“, Kny­gius, 358 p.

Alfonsas Vilpišauskas. Davatkyno slyva.

Al­do­na Ru­sec­kai­tė

Jau sly­va nu­ke­lia­vo Dan­gun – nu­blu­kus su­tre­šus Ka­mie­nas su­ka­po­tas ge­nių kir­mi­nų pri­si­rai­tęs By­ra žie­vių at­plai­šai ter­šia ro­jaus grin­dis Ir sly­vai lyg gė­da to­kia ji se­na iš­si­klai­pius...

O no­rė­tų vėl ro­juj žy­dė­ti ves­ti vai­sius Ir my­lė­tis su vė­ju ir oš­ti mė­nu­liui Vi­lio­ti bi­tes dru­ge­lius priimt liz­de­lius Tų paukš­te­lių ku­rie ma­žu­ty­čiai...

Bet kur­gi pa­dė­ti raukš­les ir gum­bus Ir tuos skau­du­lius ir pu­ve­sį prie šer­dies...

Gy­ve­no keis­tuo­lis ku­riam bu­vau reika­lin­ga Bu­vau mo­de­lis ir gra­žuo­lė – po­zuo­ti mo­kė­jau Kri­to ir kri­to sluoks­niai da­žų ant ma­no ka­mie­no Tar­si vai­siai pri­no­kę tar­si sal­džios di­džiu­lės Ma­no jau­nys­tės sly­vai­tės ap­vai­sin­tos su vė­ju Mė­nu­liu sau­le lie­tum gun­dan­čiu de­be­siu...

Esu Dan­gu­je jau ma­žy­tė sku­jų krū­ve­lė Grei­tai krin­tan­čių žied­la­pių sau­ja...

Nes­var­bu juk pa­le­tė aist­rin­gai ap­taš­kė ma­ne Nors ra­miai gy­ve­nau Da­vat­ky­ne...

Iš es­mės tai kul­tū­ros lei­di­nio eseis­ ti­ka: ren­gi­niai, įvy­kiai, li­te­ra­tū­ ri­nės ke­lio­nės, fes­ti­va­liai. To­kia kny­ga tik­rai įma­no­ma, nes au­to­ rė su­ge­ba pa­kil­ti virš vie­na­die­niš­ ku­mo, be to, teks­tus jun­gia ne tik įves­ta per­so­na­žė Ie­va, bet ir la­bai mie­las, jau­kus ir skaid­rus au­to­rės sti­lius, ma­lo­nu skai­ty­ti. Daug įvy­ kių, daug var­dų ir vei­dų, pa­žįs­ta­mų ir ne­la­bai, toks spal­vin­gas, kiek pa­ te­tiš­kas kul­tū­ri­nis šių die­nų fo­nas, tar­si ra­di­jas, ki­ta­me kam­ba­rio ga­le gro­jan­tis ką nors gra­žaus ir ne­truk­ dan­tis už­siim­ti ki­tais rei­ka­lais.

Ge­ra bū­tų skai­ty­ti ši­tą kny­gą šil­tą va­sa­rą kur nors pa­plū­di­my­je, Ga­lu­die­nių mies­te, t. y. Pa­lan­go­je, kur au­to­rė ir gy­ve­na.

Lai­ma La­vas­te „Mes. Lie­tu­viai.“, Ty­to al­ba, 172 p.

Nuauk­suo­tas vir­še­lis ku­ria iliu­zi­ ją, kad čia vie­nas dau­gy­bės pseu­ dois­to­ri­nių ro­ma­nų. Ačiū­die ne.

Tai iš tie­sų kny­ga apie gar­siau­sios pa­sau­lio val­do­vės gy­ve­ni­mą, pa­ ra­šy­ta nau­do­jant vi­sus įma­no­mus is­to­ri­nius šal­ti­nius. Vis dėl­to tai ir ne aka­de­mi­nė mo­nog­ra­fi­ja, skir­ta uni­ver­si­te­tų pro­fe­so­riams. At­ro­ do, kad au­to­rė yra ir ge­ra ra­šy­to­ja, nes teks­tas tik­rai įspū­din­gas ne tik is­to­ri­nių de­ta­lių gau­sa.

Praš­mat­nų gy­ve­ni­mą rei­kia su­ ge­bė­ti ir ap­ra­šy­ti pra­šmat­niai. Au­ to­rei tai pa­vyks­ta su kau­pu, net kai is­to­ri­nės me­džia­gos pro­per­šas au­ to­rė den­gia leng­vu be­let­ris­ti­kos šy­du, neį­ma­no­ma ne­pa­ti­kė­ti, kad „vis­kas taip ir bu­vo“.

Pri­dė­ję šią kny­gą prie anks­čiau iš­leis­tos mo­nog­ra­fi­jos apie Ju­li­ jų Ce­za­rį, tu­rė­si­me ver­tin­gą dup­ le­tą.

Mar­ce­li­jus Mar­ti­nai­tis „Ku­ku­čio ba­la­dės“, Va­ga, 120 p.

Alfonsas Vilpišauskas. Šilavoto šviesa.

O čia jau laik­raš­čio (ar­ba mo­te­rų žur­na­lo) eseis­ti­ka ir tai vi­sai kas ki­ ta. Ka­dai­se L.La­vas­te pa­ra­šė kny­ gą apie suo­mius, ir ta kny­ga bu­vo sma­gi ir įdo­mi. O pa­sta­ra­sis „va­ do­vė­lis, kaip su­pras­ti lie­tu­vius ir jais nau­do­tis“ da­ro itin iš­dil­do­mą įspū­dį. Gal dėl to, kad apie suo­mius mes nie­ko ne­ži­no­jo­me, o apie lie­ tu­vius pa­tys vis­ką ži­no­me?

Apie Ku­ku­tį tiek jau pri­ra­šy­ta, kad ne­ži­nia, ar ver­ta pa­sa­ko­ti, kas tai, šį dau­gias­luoks­nį per­so­na­žą kiek­ vie­nas ga­li in­terp­re­tuo­ti kaip tin­ ka­mas. „Ku­ku­čio ba­la­dės“, ma­no gal­va, yra poe­ti­nis žyg­dar­bis. Įdo­ mu, ar jos bū­tų ši­taip iš­po­pu­lia­ rė­ju­sios, jei ne Vy­tau­tas Ker­na­gis, bet, ko ge­ro, bū­tų. Di­džiu­lis kon­ cep­tua­lus ei­lė­raš­čių cik­las, ko­kius ga­lė­tų ra­šy­ti žmo­nės, ru­sų va­di­ na­mi ju­ro­di­vais. Vi­siš­kas ne­for­ ma­tas, kok­tei­lis iš ge­le­ži­nės lo­gi­ kos ir keis­čiau­sių pa­ra­dok­sų. Ge­rai, kad to­kį tu­ri­me, ge­rai, kad lei­dyk­ la mums jį pri­me­na ir pa­siū­lo itin gra­žiai iš­leis­tos kny­gos pa­vi­da­lu.

Iš kur tas Ku­ku­tis, te­gu ir lie­ka neaiš­ku, poe­to kū­ry­bi­nės ga­lios ir vaiz­di­nių kil­mė iš es­mės ne­paaiš­ ki­na­mi da­ly­kai, ga­li­ma ana­li­zuo­ ti tik teks­tų struk­tū­rą, bet pa­li­ki­ me tai dok­to­ran­tams. Ar ga­li­ma čia įžiū­rė­ti ko­kių įta­kų? Gal­būt. Vie­ ną jų įvar­di­ja pa­ts au­to­rius, su­ves­ da­mas sa­vo Ku­ku­tį su poe­to Jea­no Tar­dieu per­so­na­žu Mes­jė Mes­jė.

Ke­le­tas trum­pų teks­tų yra gry­nų gry­niau­sias Erns­tas Jand­lis. Bet ir tai pa­li­ki­me dok­to­ran­tams, ši kny­ ga yra per au­ten­tiš­ka, kad įta­kos jai ką nors reikš­tų.

Tai­gi, per­fra­zuo­jant ži­no­mą so­ viet­me­čio po­sa­kį: atei­na ei­lė­raš­ čiai ir vėl iš­nyks­ta, atė­jo Ku­ku­tis vi­siems lai­kams.

Ro­land Bart­hes „Ca­me­ra lu­ci­da.

Pas­ta­bos apie fo­tog­ra­fi­ją“, Ki­tos kny­gos, 144 p.

Tie­siog įsta­bi kny­ga, ku­rio­je ži­no­ mas fi­lo­so­fas ban­do pa­ts sau iš­ siaiš­kin­ti fo­tog­ra­fi­jos fe­no­me­ną.

Dau­ge­lis idė­jų čia vi­siš­kai ori­gi­na­ lios, nes, anot au­to­riaus, tai sun­ kiau­siai api­bū­di­na­mas me­nas, to­ dėl apie fo­tog­ra­fi­ją pa­ra­šy­ta kur kas ma­žiau nei apie bet ku­rią ki­tą me­ no rū­šį.

Gy­ve­na­me vaiz­dų ci­vi­li­za­ci­jo­ je, kai fo­tog­ra­fuo­ja kiek­vie­nas, net te­le­fo­nais. Ar tai neišp­lau­na fo­ tog­ra­fi­jos kaip me­no sam­pra­tos, ne­pas­kan­di­na jos kas­die­ny­bės ba­ na­lu­me? Jei fo­to­nuot­rau­ka nie­kad neat­sis­ki­ria nuo sa­vo re­fe­ren­to (to, ką ji vaiz­duo­ja), kas ji ap­skri­tai yra, ko­kia jos es­mė? Šie ir dau­gy­bė ki­tų su fo­tog­ra­fi­ ja su­si­ju­sių klau­si­mų teks­te, ra­šy­ ta­me tar­si ne ra­šik­liu ar ma­ši­nė­ le (ori­gi­na­las išė­jo 1979-ai­siais), o sa­mu­ra­jaus ka­ta­nos aš­me­ni­mis.

Poe­tas Kęs­tu­tis Na­va­kas