1
penktadienis, vasario 8, 2013
Atnaujintame portale http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunosantaka – vartai į Kauno kultūros gyvenimą ir erdvė jūsų kūrybai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė
santaka
REMIA
Nr. 78
Mažos didelės žvaigždės
Artūro Morozovo nuotr.
Profesionaliojo teatro scenoje – pirmasis Lietuvos istorijoje baleto spektaklis, kuriame ir šoka, ir groja vaikai
6
Virpančios stiklo sielos skambesys
Sudužusi A.Ruseckaitės viltis
Poeto gyvenimo paveikslai
Menininkės ir pedago gės S.Grabliauskaitės kuriamame stiklo pa saulyje – mylintys vyrai ir laukiančios moterys.
Džiaugsmą unikalia knyga apie Maironį ra šytojai temdo apmau das dėl valstybės abe jingumo poeto palikimui.
Ištrauka iš B.Brazdžio nio premija įvertintos knygos „Šešėlis JMM: Maironio gyvenimo meniniai biogra finiai etiudai“.
3
4
8
2
penktadienis, vasario 8, 2013
santaka /kultūros savaitė
Paslėpti bandymai Silvija Čižaitė-Rudokienė Teatrologė
„Dirbtinis rojus neegzistuoja, egzistuoja tik priemonė paversti šį subtilų ir sustingusį skausmą, kurį sukelia nerimas, į kažką malonaus.“
K
iekv ien as nauj as mėg i nimas vertas naujo įver tin imo. Kasmet Liet uvo je mokslus baig ia įvair ūs meno ir kult ūros atstovai – aktor iai, rež isier iai, taikomosios dailės atsto vai, dramat urgai ir vis a kit a puik i šūsn is ar puokštė jaun imo. Rodos, kiekv ien ą pav as ar į išleid žiam as naujas kar in is dal inys į kovą už sa viraišk ą. Nat ūralu, kad kaip tie jū ros vėžl iuk ai, išs ir itę iš kiauš in ių kažk ur smėlėtoj saloj, vien i ir dar aps upt i įvair iaus ių tyk anč ių plėš rūnų, tad bekel iauj ant tikslo link išg yven a tik stipr iaus i, išm an iau si, o kartais gal tie, kur iems tiesiog pas iseka. Tuomet, pas iekęs tiksl ą, gal i tapt i vis averč iu savos bend ruomenės nar iu ir pat s pal ikt i bū simus vėžl iuk us kovai.
Velniop nuosaikumą, juk kartais verta pamė ginti pabūti nepatogiems ir prikelti iš miego prie mezginio muziejuje už snūdusias prižiūrėtojas.
Na, ir jeig u jau pradėjome apie vėž lius, norėt ųs i pris im int i dar vien ą fant ast in į fakt ą – Terr y Pratc hetto knygos ekran iz aciją (sol id žiau bū tų prisim int i knygą, bet šį kart ą pa sitenk ink im filmu). Čia moksl in in kai tir ia, ar žemė išt ies pag uldyt a ant drambl ių, kur ie stov i ant milž i niško vėžl io. Eksp ed ic ij a pav yks ta – vėžlys yra, tač iau neišs iaišk i nam as „pag rind in is“ ir „svarbiau sias“ faktas – kok ia vėžl io lyt is. Lai mė, po to savaime paaiškėja, jog tai patelė, kai kiauš in iai vos nes unai kina žemės, bet jie nedūžta į šią at sit renkę, o tiesiog pratęsia ir suk u ria naują egz istenciją – išsir ita daug maž ų vėžl iuk ų su nauj om is savo žemėm is. Kult ūros gyven ime, kaip ir gyven i me apskrit ai, viskas taip pat daug maž grįst a pan aš iu išg yven imo principu. Be abejo, tai nėra lauk inė gamta, o tiesiog spalv inga parafra zė. Men as, kūr yb a, kūrėjas – abst rakc ij os, kur ias Liet uvoj e vis dar kartais (o gal net ir dažn iau nei no rėt ųsi) apipinama legendom is, sva jingomis auromis ir romant iz uotais stereot ip ais. Vis dėlto tai gal i būt i tik pas ak a, kur iam a meno varto tojams. Nors atrodyt ų, kad menas, kult ūra ir vartojim as yra prieš in gyb ės ir net ink amos kant išk ajam grož io suprat imui, bet šiame lai ke mes būtent tok ie ir esame – kul tūros vartotojai. O jaun ieji kūrėjai (plač iąja prasme) tur i veržt is ir ke liaut i į priek į, norėdam i suk urt i sa vo žemę. Arba būt i sunaik int i plėš rūnų, kart ais net nep as iek us van
Salvadoras Dali
dens. O bandym ai gal i būt i lab ai sudėt ing i. Todėl gal ger iau net ne mėg int i? Jeanas Baudr illard ’as raš ė: „Nieka da anksč iau kult ūra nebuvo taip kaip čia užleidus i atm int ies viet ą sandėl iav imui ir funkc in iam per skirst ymui“ („Simul iakrai ir simu liac ij a“). Ir turb ūt niek ad a anks čiau kult ūra nebuvo did žiosios sa vo dal ies atidav usi atm inč iai. Sup rantama, kad ši verta pagarbos, ta čiau ar nereik ia to seno gero jaun i mo maišto, suk ylanč io prieš stabi lias inst it uc ijos formas ir pas ir uo šianč io kurt i savaip, o ne pris it ai kyt i, leg it imuot is ir sunykt i did žių jų mok ytojų šeš ėlyje. Suprantama, jog prisig laust i kad ir institucijos ar kokios sąjungos šešė lyje kiekvienam jaunam kūrėjui pa tog iau, lengv iau ir kart ais naud in giau. Bet būn a taip, kad net ir ins tit uc ijos stogas prak iūra: juk prieš porą met ų ruoštas pantom imos ak tor ių kurs as taip ir nepasiekė Kau no... Bet gal ima pasvarstyt i, kad mė gin imas pačiam žengt i pirmuosius, o vėl iau stabil ius antr uosius žings nius gal i būt i išt ies sėkm ing as. Ir čia greič iau ne jaun atv išk as mak sim al izm as, o atl iept is savoj o lai ko – sugeb ėjimas įsit raukt i į varto tojišk ą kult ūrą, joje nep askęst i, ta čiau sąmon ingai manevr uot i. Kaip kad daugel iui žinomas „Young Bri tish Art ist“ judėjimas, kur io nar iai, nors ir itin prieštar ingai vert inam i, tač iau jau pat ys sugeb ėjo tapt i ka nonu (tok ie kaip Dam ienas Hirstas, Tracey Emin ir kit i) arba mums ge riau paž įst am i pirm i pos tmoder nūs Osk aro Korš unovo žingsn iai. Blogas mok inys, kur is nenor i pra nokt i savo mok ytojo. Tik gal kartais mok ytojai labai jau nenor iai užlei džia savo vietas. Veln iop nuosaik u mą, juk kartais verta pamėg int i pa būt i nepatog iems ir prikelt i iš mie go prie mezg in io muz iejuje užsnū dus ias priž iūrėtojas. Tas pat s pra džioj e cit uot as S.Dal i raš ė: „Teg ul tas, kur is padarė „tiek pat“, pirmas svied žia į mane akmen į“ („Paslėpt i veidai“). Ir nors persona egocentr iš ka, kartais kel ia šypseną, bet kas gi išd rįs į jį ką nors sviest i. Tad, sum a summ ar um, šį kart ą band žiau prabilt i apie jaunos ios kartos perspekt yvas, bandymus ir kūr ybinės laisvės potenc ial ą. Juk aš irg i kaip tas vėžl iuk as mėg inu nusikapanot i iki jūros. Tik net nea bejoju, ne daug kas pasigest ų krit i kos, bet juk kūr ybos trukt ų kiekv ie nam. Todėl kart ais vert a ats is ak y ti dirbt in io rojaus ir pamėg int i su sik urt i malonumą neprisideng iant šeš ėl iu, o pač iam išlendant į ne vi sad a patog ią švies ą, kart ais sun kiai pas iek iamą per jau užėmus ių ir niekaip nenor inč ių užleist i viet ą mok ytojų tunt ą, bet juk bandymai tuo ir žav ūs, kad gal imyb ę laimėt i tur i kiekv ienas.
„Apgailestauju, kad šiandien šaly je dar yra daug bibliotekų, kurios jau du dešimtmečius nėra gavu sios naujų knygų, todėl turime kuo skubiau rasti būdų, kad naujos kny gos pasiektų visas bibliotekas. (...) Džiugu, kad bibliotekos pritraukia norinčius išmokti naudotis kom piuteriu. Tačiau tikiu ir tikiuosi, kad kompiuteris neužgoš knygos ir Lie tuva taps labiausiai skaitančia šali mi“, – apsilankęs Klaipėdoje nau jasis kultūros ministras Šarūnas Birutis viešai pasižadėjo į Lietuvos bibliotekas sugrąžinti knygas. Šaltinis: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija
„Šiandien paaugliai mieliau ren kasi internetą, socialinius tinkla pius, nedaugžodžiaujančią SMS ži nučių kalbą. O ką skaito šių dienų jaunimas?“ – Vilniaus knygų mu
gės organizatoriai pagaliau atsigręš į kartą, kuri jau netrukus sudarys – arba ne – pagrindinę knygų pir kėjų masę. Šaltinis: Vilniaus knygų mugė
„2014-ieji – Donelaičio metai. Ži noma, jo kūrinys „Metai“ neilgas (...), bet trumputį maratoną miesto ar miestelio bibliotekoje, o dar ge riau – kavinėje, manau, iškęstume su malonumu“, – klasiko jubilie jui skirtų renginių organizatoriams draugiškai sufleruoja poetas Ma rius Burokas. Šaltinis: bernardinai.lt
„Nepriklausomybė yra atsakomybė tautos sukurtai valstybei, o ta tau ta yra lietuvių tauta. To nepasakius aiškiai, nepriklausomybę sutapati nus su laisve, tauta netapo politinė tauta, pamažu pavirto individua lizmo suskaldyta visuomene, ku ri dabar baigia išsivaikščioti, lietu vių gyventą plotą palikdama tuščią kažkam, kas ateis ir panorės gyven ti“, – tautos išsivaikščiojimo prie žastis įvardija filosofas Romualdas Ozolas. Šaltinis: „Literatūra ir menas“
„Dabar jaunimas paskendęs inter neto vandenyne bei anglakalbėse publikacijose, ieško ir randa bega lę faktų iš viso margo pasaulio. Bet mažai žino apie gimtosios Lietuvos architektūros mokslo ir praktikos potencialą, rezultatus, kurie prieš 30-40 metų juk nebuvo skelbiami
internete“, – architektūros habil. dr. Vladas Stauskas atskleidžia slaptą ginklą, kuris leis šiandien oficialiai pristatomai jo antologi jai „Architektūra, aplinka, atosto gos“ triumfuoti dvikovoje su vir tualia erdve. Šaltinis: Vytauto Didžiojo universitetas
„Prancūzai taip pri prato, kad juos per die ną dvidešimt ar trisde šimt kartų (o gal ir visus penkiasdešimt) pavadi na ponia arba ponu, kad jie tokie ir jaučiasi“, – savo naujausioje knygo je „Paryžiaus dienoraš tis“ prancūzų išdidumo paslaptį įmena rašyto jas, filosofas Jarosla vas Melnikas. Šaltinis: „Paryžiaus dienoraštis“ (Alma littera, 2013 m.) Džojos Gundos Barysaitės, Gedimino Bartuškos, Andriaus Aleksandravičiaus, „Fotodienos“ / Alfredo Pliadžio, Roberto Dačkus, Audriaus Bagdono nuotr.
3
Penktadienis, vasario 8, 2013
santaka/dailė
Iš stiklo ir paslapčių sukurta poezija Keramikos muziejuje „Stiklo testą“ atlikusi Sigita Grabliaus kaitė savo kūrinių paroda dar kartą įrodė, kad stiklas – ne tik įnoringa ir paslaptinga kūrybos medžiaga, bet ir turinti beribes galimybes, žinoma, tuomet, kai su stiklu dirba profe sionalus ir jautrus menininkas.
Enrika Striogaitė
e.striogaite@kaunodiena.lt
Skaidru ir tikra
„Daugeliui sudužęs stiklas atrodo neestetiškas, o man – ir toks jis la bai patinka, – sako stiklo meninin kė, – surinktas ir į sumanytą formą sulydytas, jis įgauna įdomų, nely gų paviršių. Būtų galima paskui šlifuoti, lyginti, bet kad toks stik lo kūrinys atskleidžia daugiau, jis tarsi pats, nuo savęs, prideda savus akcentus, aš net darydama formą mėginu jam palikti vietos, kad ir jis turėtų galimybę kažką pasakyti.“ Išties profesionalumo aukštu mas įveikęs kūrėjas ima ne tik įgy vendinti savo sumanymus, vizijas, idėjas – jis jau gali žaisti, mėgautis pačiu procesu, sugeba kalbėtis su medžiaga, kad ir kokia ji būtų įno ringa. Šiuokart ta medžiaga – stik las, kuris prieš atidarant lydymo krosnį visada sukelia virpulį: ar pa vyko, ar rezultatas toks, koks buvo sumanytas, o gal išėjo net geriau – stiklas pats kažką pasakė? Tas virpulys, regis, ir yra didžio ji satisfakcija S.Grabliauskaitei – jautriai stiklo poetei, įžvelgiančiai grožį mažiausiuose dalykuose. „Mane labai traukia gamta, daž nai vaikštinėju Santakoje. Ateina ten ir mamos su vaikais, šeimos, – sako S.Grabliauskaitė. – Kartais praeidama pro šalį girdžiu, kad dėl kažko vyras su moterimi nesutaria, ginčijasi, nors iš toli taip gražiai at rodė, žiūrėk, ir moters veidu jau ri tasi ašara, bet juk ir ašara yra graži. Ir Nemuno, Neries vanduo – taip pat, jis visai kaip stiklas.“ Menininkė pati tarsi iš stiklo – trapi, švelni, kupina skaidraus nuo širdumo ir subtilių įžvalgų, tą tik rai paliudytų ir jos studentai, kurie pakalbinti žeria kuo gražiausius atsiliepimus apie Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakulteto dės tytoją. Ir parodoje S.Grabliauskaitė mielai ir kantriai papasakoja, kaip vienas ar kitas darbas gimė, kokia technologija buvo naudota, kokie inkliuzai stikle atsiradę.
Tai žmogus, kurio nebijai, su kuriuo gera, nes jis nekuria jokio įvaizdžio, neturi nė lašelio aro gancijos ir į gyvenimą žiūri neį tikimai pagarbiai, fiksuodamas jo grožį ir skaidrumą. Tikriausiai ir stiklo kūrinys užburia pirmiau siai savo skaidrumu ir trapumu, su stiklo kūriniu, net paprastu stik liniu daiktu mes instinktyviai el giamės pagarbiai, jį saugome. Taip tikriausiai reikėtų elgtis ir su gy venimu. Ir savo, ir kito. Taip gyve na Sigita.
Su stiklo kūriniu mes instinktyviai elgiamės pagarbiai. Taip tikriausiai rei kėtų elgtis ir su gy venimu. Laukiantys žmonės
Parodoje „Stiklo testas“ domi nuoja vyrų ir moterų figūros. Su sikaupę, patogiai įsitaisę, tačiau kiek įsitempę vyrai ir moterys lau kia („Laukimas tyloje“, „Ryto be laukiant“, „Vakaro belaukiant“). Dabar laukiantis žmogus atrodo
jau kiek kitaip nei anksčiau: įsi rangęs ant sofos su nešiojamuoju kompiuteriu jis nunėręs žvilgsnį žemyn. Laukia žinutės elektro niniame pašte, rezultatų, kuriuos sužinos internete, naujienų feis buke ir t. t. Iš tiesų jis laukia kitko: mote ris – vyro, vyras – moters, vienišas žmogus – draugo („Pakviesk ma ne“). „Mes visi labai vieniši, bet kažkodėl nedrįstame patys paro dyti iniciatyvos, tai ir laukiame, galbūt kitas žengs pirmą žings nį, – kalba ir savo kūryba bylo ja S.Grabliauskaitė. – Bet ir tai yra gražu: susirangę, palinkę ties ek ranu mes tokie mažyčiai ir tuo vie ni su kitu susiję...“ Vis dėlto laukiančių žmonių stiklo figūros nėra trapios. Taip, jos perregimos – net violetinės spalvos prisodrinta („Vakaro be laukiant“) ji vis tiek skaidri – aki vaizdu, kad tai skulptūriški, sun kūs, storo stiklo siluetai ir jei tie žmonės atsistotų visu ūgiu, būtų dideli, gal net grėsmingi.
Subtilu: ir pati menininkė tarsi iš stiklo – trapi, švelni, kupina skaidraus
nuoširdumo.
Artūro Morozovo nuotr.
O štai dabar jie tokie pažeidžia mi, besiviliantys, kaip ir visi lau kiantys žmonės, o juk visi mes ko nors nuolat laukiame. Ir nors tai nelengva, skausminga būsena, ta čiau tuomet mums kalasi sparnas: toks kaip S.Grabliauskaitės skulp tūrose – paprastas, nedidukas, pri menantis ranką, tačiau perkelian tis į kitą dimensiją, laukiančiųjų pasaulį, kuriame mes skraidome, skriejame kituose toliuose. Net pajūryje vaikščiojančių mo terų išdidžios stiklo figūros („Mo terys pakrantėje“) taip pat nu spalvintos laukimo būsena, nors minimoje kompozicijoje vienas besilaukiančios moters siluetas ir, regis, atsilieka nuo kitų, tačiau tik dar labiau sustiprindamas laukimo įtampą: mums visiems labai svar bu, ar buvome, esame laukiami, ar apskritai mūsų kažkas laukia.
siais metais ji kuria ne tik meninio stiklo darbus: vis dažniau dalyvau ja įvairiuose akvarelės pleneruose, lieja akvareles, tapo, kuria kompiu terinės grafikos srityje. Į Akvarelininkų sekciją meninin kė įsijungė 2006 m. dalyvaudama Česlovo Milošo sodyboje, Šete niuose, vykusiame plenere „Nemu nas“. „Man įdomu lyginti spalvin gos stiklo plaketės ugnies karštyje radimąsi su spalvos vandenyje lie jimu, išgaunamu akvarelėje, – sako S.Grabliauskaitė. – Stiklo meną ir akvareles jungia skaidrumas, stik le gimstantis spalvai sąveikaujant su ugnimi, o akvarelėse – spalvai su vandeniu.“ Menininkės akvarelėse domi nuoja gamtos motyvai, subtilūs peizažai, gėlių žiedai, saulėtos ir lietingos nuotaikos. Džiaugsmą ir liūdesį, šviesias ir tamsias būsenas, jų atspindžius gamtoje meninin kė apmąsto ne tiek stojiškai, kiek grabliauskaitiškai ramiai ir santū riai, regis, niekada neišklysdama iš harmoningos minčių erdvės. Kaip pastebi menotyrininkė Rai monda Kogelytė-Simanaitienė, stiklo srityje S.Grabliauskaitė pa staraisiais metais daugiausia kuria stiklo plokščių ir skulptūrų cik lus. Tai – darbai ženk lų, kaukių, gėlių, an gelų temomis, draugų, vyrų ir moterų santykius atskleidžiančios darbų serijos. Jo se atsispindi dailininkės plastikos bei technikų įvairovė ir skirtumai.
Šalia – akvarelė
S.Grabliauskaitės kūrybos sritis yra stiklo menas, tačiau pastarai
Sigita Grabliauskaitė. „Pakviesk mane“
4
4
Penktadienis, vasario 8, 2013
santaka /dailė kaunodiena.lt/naujienos/kaunosantaka
Iš stiklo ir paslapčių sukurta poezija 3 Keramikos muzieju je pristatytoje autorinėje paro Moters tema
doje „Stiklo testas“ menininkė žiūrovui atskleidė lyrinę, vaiz diškai itin saikingą stiklo trak tuotę. „Praėjus ilgesniam laiko tarpiui, norėjosi sukomplektuoti tokią parodą, kurios ekspozicijoje sutilptų ir atsiskleistų šių skaid riųjų, bespalvių darbų raida, ma tytųsi, kaip kito mąstymas ir me džiagos samprata balkšvuosiuose, perregimuose kūriniuose“, – pri sipažįsta S.Grabliauskaitė. Pasak menotyrininkės Raimon dos Kogelytės-Simanaitienės, rel jefinių skulptūrų cikluose sklei džiasi vingrus, secesijos formas ir silueto išraiškingumą menan tis moters pasaulis. Čia dominuo ja stiklo medžiagos optika, saikin gumas ir subtilumas.
Dominuoja stiklo medžiagos optika, saikingumas ir sub tilumas. Pastaraisiais metais dailinin kė ypač susidomėjo moters te ma. Palinkę moterų torsai, tarsi nešantys nematomą naštą, mo terys-angelai, „kubizuotų“, kiek geometriškų moterų aktai, švie sos peršviestos, grakščios mote rų ir vyrų figūrėlės – visi jie tarsi atspindi vientisą moters pasaulį, jos lūkesčius, svajones, kasdieny bę ir troškimus („Išlikimas... arba moterų ir vyrų santykiai“). Kelis pastaruosius metus daili ninkė kuria ir skulptūrinius stik lo atvaizdus, kurie yra ne kas kita kaip gyvų, realiai egzistuojančių Sigitos draugų ir kolegų portretai (ciklas „Miegantys laike“).
Kaunas – stiklininkystės lopšys
Kitoks nei įprasta žvilgsnis į Maironio fenomeną: ne kaip į poetą, bet kaip į as menybę – tai šių metės Bernardo Brazdžionio pre mijos laureatės ra šytojos Aldonos Ruseckaitės kny gos „Šešėlis JMM: Maironio gyveni mo ir kūrybos me niniai biografiniai etiudai“ pagrindas.
Lietuva – stiklo šalis, yra pasakęs vienas S.Grabliauskaitės kole ga, akcentuodamas lietuvių stik lo menininkų profesionalumą ir pripažinimą pasaulyje, deja, jie verčiasi, kaip kas išmano: tarkim, garsiajame Aleksoto stiklo fabri ke (dabar – Kauno stiklo fabri kas), kuriame savo idėjas anks čiau įgyvendino ne vienas stiklo menininkas, šiuo metu gaminama stiklo tara ir spalvoti buteliai. Kaunas vadinamas profesio nalios stiklininkystės lopšiu, čia dekoratyvaus stiklo dirbinius nuo 1951 m. kūrė prof. Stasys Ušins kas, eksperimentavo jo mokiniai. Jų kūrybinį ir pedagoginį įdirbį perėmė ir tęsė įvairios Lietuvos akademinės institucijos, labiau siai – VDA Kauno dailės insti tutas ir buvęs taikomosios dai lės technikumas (dabar – Kauno kolegijos Menų fakultetas), ku rie nuo aštuntojo dešimtmečio iki šiol išugdė gausų būrį Lietu vos stiklo dailininkų. Minėtame Aleksoto stiklo fab rike veikė Meninio stiklo studija, joje menininkai įgyvendino sa vo sumanymus, studentai galėjo studijuoti karšto stiklo technolo giją, kuri šiandien praktiškai ne bepasiekiama. „Ieškome kitų alternatyvų, nors, žinoma, gaila, kad išma nydami cheminius, techninius procesus kai kurių žinių perduo ti nebegalime, vietoj stiklo pūti mo dabar stengiamės atskleisti liejimo, moliravimo, stiklo su kepinimo ir šalto stiklo apdirbi mo technikas, – liūdnai šypsosi S.Grabliauskaitė. – Juk kurda mas taip pat galvoji ir apie tęsti numą, džiaugsmo teikia ir tai, kad kažkas perima žinias, patirtį, at radimus.“
Maironio lietuvių literatūros mu ziejaus direktorė neslepia: rašant biografinį romaną buvo sunku ne tik dėl darbo apimties, bet ir dėl atsakomybės.
Sigita Grabliauskaitė. „Angelų ženklai“
– B.Brazdžionio literatūros premijos komisija praktiškai vienbalsiai nubalsavo už kny gą „Šešėlis JMM: Maironio gy venimo ir kūrybos meniniai biograf in iai etiud ai“, vert ą premijos. Taigi gana tradicinis klausimas, ar slaptuose vil ties užkaboriuose vylėtės, kad parašėte stiprią knygą, ką ak centavo komisijos nariai, pa žymėjo literatūros kritikai ir skaitytojai, nes pirmojo kny gos tiražo visiems ir nepakako? Kaip sekėsi rašyti šį biografi nį romaną – juk vien asmeny bė jau savaime įpareigojo, ki ta vertus – galbūt asmenybės šviesa ir dydis kiek lengvino rašymą? – Žinoma, turiu prisipažinti – da bar man labai malonu, kad ši kny ga yra perkama ir skaitoma – jau išleistas ir trečiasis tiražas, girdžiu iš skaitytojų teigiamų atsiliepi mų, žmonės, perskaitę knygą, ma nęs daug ko klausinėja, smalsauja, prisipažįsta, jog, skaitydami „Še šėlį JMM“, jie tarytum pajutę, kad Poetas yra šalia, arti, kažkoks sa vas. Didžiausias skaitytojų įverti nimas, kai sako, kad po mano kny gos iš naujo atrado Maironį, vėl paėmė skaityti jo eilėraščius ar ėjo prie kapo uždegti žvakutės... Mai ronio asmenybės didybė ar jos švie
Atpildas: A.Ruseckaitė neslepia – džiaugsmas, ją lydėjęs rašant knygą, n
Šešėlis JMM: perblokšt Enrika Striogaitė
e.striogaite@kaunodiena.lt
sa rašymo nelengvino, tuos dvejus metus, kai šią knygą kūriau, nuo lat jaučiau didžiulę atsakomybę, įtampą, apsvarstydavau kiekvieną fragmentą, teiginį, kad Poeto aukš čio nenužeminčiau nė centimetru, bet kartu pasakyčiau tiesą, kiek įmanoma atverčiau asmenybę, jos paslaptis... Atsakomybė buvo mil žiniška! Kita vertus, nė vienos savo knygos nerašiau taip džiugiai, taip smalsiai kaip šios. Aš patyriau ne pakartojamą tyrinėjimų džiaugsmą ir rašydama vis galvojau, kad nie ko tokio, jeigu šis rankraštis (kom piuterraštis!) liktų gulėti stalčiuje. Satisfakciją jau buvau gavusi, nes išgyvenau daugybę įspūdingų atra dimo valandų. Anot Maironio, gal būt nesugaišau veltui laiko. Poetas mokydavo savo studentus, kad ne galima laiko švaistyti... Klausiate, ar slaptuose vilties užkaboriuose vyliausi, kad ra šau stiprią knygą – žinoma, kad ne. Esu iš tų žmonių, kurie dvejo ja, kartais save graužia ir nusivi lia... Savo kūrybą turiu pasitikrin ti per skaitytojus, labai įsiklausau į jų pastabas, kurias netgi fiksuoju į savo užrašus. Žinoma, kol rašau knygą, negalvoju nei apie skaityto jus, nei apie kažin kokius laimėji mus, tuo metu būnu tik aš ir tarsi gyvas, besiveržiantis ant lapo teks tas. Ir „Šešėliu JMM“ patikėjau tik tuomet, kai pasipylė atgarsių gau sa. O gauti klasiko B.Brazdžionio literatūros premiją – tai jau di džiulis mano knygos įvertinimas. – Knygoje išryškėja Jono Ma čiulio-Maironio labai žmogiš kas, gyvas, su šviesiais ir tam sesniais potėpiais portretas,
galbūt tai ir lėmė knygos sėk mę, kita vertus – galėjote įsi gyti priešų, kurie jo asmenį yra idealizavę. Ar taip neatsi tiko? Kokie potyriai lydėjo ra šant knygą ir dabar – parašius. Apskritai dažnai daugelį domi na ir toks klausimas: per kiek laiko parašėte knygą, nors, ma nau, į tai turbūt sunku atsaky ti, nes rašymą juk derinote su darbu muziejuje, pagaliau fak tus, įvairią medžiagą kaupėte ir savyje brandinote turbūt to li gražu ne vienus metus. – Įdomu pradėti nuo priešų. Kol kas nežinau, ar jų įsigijau, už nu garos girdžiu vieną kitą šnabždesį, kad gal pakenkiau Maironio įvaiz džiui, bet nekreipiu dėmesio, kas kam neramu – tepasako garsiai ir atvirai. Aš kiekvienam knygos pus lapiui turėsiu pagrindimą ir rasiu atsakymą. Nežinau, ar knygą ak tyviai skaito Maironio luomo žmo nės, bet tie, kurie perskaitė, tekstą įvertino teigiamai. Visokios dis kusijos yra įdomios ir per literatū ros vakarus („Šešėlį JMM“ Lietu voje pernai pristačiau 35 kartus!) sulaukdavau įvairių klausimų, bet piktų – niekada. Žinoma, kaip jūs sakote, Maironį daug kas ideali zuoja (ir gerai!), arba laiko ta gra nito skulptūra prie muziejaus rūmų – šalta ir rūsčia. Šį antrąjį varian tą aš ir norėjau sugriauti. Kokie potyriai lydėjo rašant knygą – jau kalbėjau, galiu pridurti, kad kar tu lydėjo ir tarytum kažkokia mis tika ar antgamtinės jėgos. Į knygos rašymą panirdavau giliai, giliai, kartais šeštadienio rytą aštuntą valandą atsisėsdavau prie kom piuterio, o sekmadienio dvidešimt
5
Penktadienis, vasario 8, 2013
santaka/literatūra
neapleidžia ir dabar. „Didžiausias skaitytojų įvertinimas, kai sako, kad po mano knygos iš naujo atrado Maironį“, – sako rašytoja.
Man daug skaudžiau, kad nerėmė leidinio „Mai ronis. Archy vai“, kuriam mes, muzieji ninkai, jau bu vome surinkę medžiagą. Da bar žinau, kad šio leidinio niekada neiš leisime. Artūro Morozovo nuotr.
štas, bet nepraradęs tikėjimo pasauliu ketvirtą vakaro pakildavau – su mažomis pertraukėlėmis, ir liūdė davau, ir pykdavau, jog vėl reikia kilti į darbo savaitę, nutraukti ra šymo procesą. Ir kai šiandieną ma nęs klausia, kaip aš suvaldžiau tiek daug medžiagos – negaliu atsakyti, tikrai buvo kažkokių pagalbininkų iš aukščiau... O ir Maronio nuo trauką nuolat laikiau rėmeliuose prieš akis.
Maironį daug kas idealizuoja (ir ge rai!), arba laiko ta granito skulptūra prie muziejaus rū mų – šalta ir rūs čia. Šį antrąjį va riantą aš ir norė jau sugriauti. Knygą rašiau beveik dvejus me tus – nuo 2010 m. vėlyvo rudens iki 2012 m. balandžio mėnesio. Įtampa buvo didžiulė, kūrybinių atostogų pasiėmusi nebuvau, darbe dienos irgi perkrautos, tad kūrybai liko visas mano laisvalaikis, atosto gos. Be to, dar tuo pačiu laiku ty rinėjau Maironio palikimą ir Vil niaus archyvuose, ir bibliotekose, radau vertingų, man pačiai negir dėtų faktų, kuriuos tuoj pat ir įpin davau į tekstą. Žinoma, Maironio lietuvių literatūros muziejuje yra didžiausias Maironio fondas, ku rį tyrinėju jau daug metų. Tačiau, kad ir kiek buvau Poeto archyvus tyrinėjusi, prie jo namų pripratusi,
jo asmenybė man vis tiek buvo di delė paslaptis. Kai parašiau „Šešė lį JMM“, paslapties prasivėrė dau giau, bet vis tiek jos liko – ir tai yra gerai. Kartais savęs iki galo nepa žįstame, tad ką kalbėti apie tokias didžias asmenybes? Beje, kai manęs klausia, ar daug medžiagos ir in formacijos, kurią turėjau ir surin kau, liko nepanaudota, galiu pasa kyti – beveik nieko neliko – viena kita nereikšminga detalė. Džiau giausi viskuo, ką suradau, ką ga lėjau įpinti į tekstą. – Gal galėtumėte kiek atskleisti knygos struktūrą, veikėjus, ar ji jau prieš rašant knygą susi dėliojo mintyse, ar kito. Regis, joje rasime ir paskutiniąją Mai ronio mūzą Beatričę. – Mintys iš tikrųjų keitėsi, iš pra džių buvo visai kitoks sumany mas – parašyti lyg beletristi nį romaną, paskui kažkaip viskas diametraliai apsivertė. Pajutau, kad noriu remtis dokumentais ir parašyti apie Maironį tikrų daly kų. Struktūra irgi gimė savaime, be išankstinio planavimo. Šešėlį – kaip veikėją – pasiskolinau iš Mai ronio eilėraščio „Išnyksiu kaip dū mas“: „Ir kas ta garbė, giesmėmis apdainuota? / Šešėlis, kurs bėga greta!“ Profesorės prototipas – iš kilioji, garbioji Vanda Zaborskai tė. Įvyko lemtingas momentas – kai 2010 m. gruodžio pabaigoje tikroji profesorė mirė, jos šermenyse man ir smilktelėjo galvon, jog ji jau susi tiko ten, aukštybėse, su Maironiu, ir aš galiu juos abu suvesti į savo tekstą. Knyga parašyta etiudais, tad vientisos siužeto linijos kaip ir nėra. O mūzų ar beatričių (pagal
Dantę) Poetas turėjo, joms oficia liai dedikavo eilėraščius, šiandie ną to juk nenuneigsi, nors gal kas ir norėtų išgryninti biografiją... Ta jauna moteris Beatričė, kurios pa veikslą „Šešėlyje JMM“ kūriau, yra tikra, reali, aš pati ją ir ištyrinėjau, o ir ji yra palikusi atsiminimų apie Maironį. Knygoje „Šešėlis JMM: Mairo nio gyvenimo ir kūrybos me niniai biografiniai etiudai“ – paskutinis Poeto gyvenimo dešimtmetis, kuris buvo gana dramatiškas. Maironis nusivy lė Lietuvos valdžia („ne už to kią Lietuvą visą gyvenimą ko vojome“), jis nebuvo tinkamai įvertintas, negavo jokio vals tybinio apdovanojimo, vys kupo titulo. O ar dabar kitaip? Ar tiesa, kad Kultūros rėmimo fondas neskyrė paramos šiai knygai, ją išleidote už Australi joje gyvenančių bičiulių, poeto Juozo Almio Jūragio ir jo žmo nos Lidijos lėšas? – Taip, aš dėl to ir pasirinkau pa skutinįjį Maironio gyvenimo de šimtmetį, kad jis yra dramatiškiau sias, daugiausia išlikę medžiagos, dokumentų, prisiminimų. Iš tikrų jų Poetas niekada nenusivylė Lie tuva, už kurios nepriklausomybę kovojo, nusivylė šalies valdžia, jos gobšumu, pamintais idealais, me lagystėmis. Vieną apdovanojimą – Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordiną su Žvaigžde mūsų klasikas 1928 m. gavo, tačiau Vytauto Di džiojo ordino jam neskyrė, nors šio karaliaus vardą Poetas labai iš garsino. Į savo gyvenimo pabaigą Maironis patyrė daug skaudulių,
stumdymo, nepagarbos. Juk ne be reikalo parašė eilėraštyje „Skaus mo skundas“, kurį leido spausdin ti tik po mirties: „Ir šitai kaip ka reivis nelygioj kovoj / Be garbės ir be vardo tėvynėj laisvoj / Aš per blokštas ir vienas!..“ Kad pernai Kultūros rėmimo fon das nerėmė mano knygos „Šešėlis JMM“, tai ką jau padarysi, turbūt ekspertai galvojo, kad tekstas nie ko vertas, nebūčiau jos ir išleidusi, jeigu mano bičiuliai iš Australijos nebūtų parėmę. Man daug skau džiau, kad nerėmė leidinio „Mai ronis. Archyvai“, kuriam mes, muziejininkai, jau buvome surin kę medžiagą. Dabar žinau, kad šio leidinio niekada neišleisime. Labai nedaug buvome gavę lėšų ir Mai ronio metų renginiams, tai gerai, jog radome geradarį rėmėją, tik jo dėka galėjome įgyvendinti savo planus iki galo. O ir šių, 2013-ųjų metų, muziejaus parodoms, litera tūros vakarams iš Kultūros rėmi mo fondo negavome nė vieno lito. Esame sutrikę, kaip čia toliau gy venti ir dirbti. O šįmet reikia dar ir Maironio neapleisti, nes yra 125eri metai nuo Poeto kūrybinio dar bo pradžios, yra ir kitų rašytojų ju biliejų. – Praėjo Maironio metai, vi si skaitė, deklamavo, rodė dė mesį tautos dainiui ir drauge muziejui. Ar tuos metus lydė jo vien šventiški džiaugsmai, ar neišvengėte rūpesčių, ar ti kėjotės daugiau (dėmesio, fi nansų etc). Kaip manote, ar bu vo padaryta viskas, ko reikėtų, kad Maironis būtų gyvas, t. y. ne dirbtinai idealizuojamas ir
nenuvertinamas kaip jaunimui neaktualus? – Maironio metai teikė daugiau prasmės ir džiaugsmo nei kartėlio ar nuoskaudų. Mes ir nusiteikė me pagal Maironį gerbdami Poeto atminimą. Mūsų didysis klasikas tikėjo pasauliu, gyvenimu, buvo kantrus, orus, viską išdidžiai at laikė. Prisitaikėme sau jo gyvenimo principus – darėme, ką galėjome. Labai džiugino lankytojų srautas, milžiniškas susidomėjimas ir mu ziejumi, ir Maironiu. Didžiuojamės Maironio rūmų įrengta mansarda, kurios planą turėjo ir pats šeimi ninkas. Manau, kad Maironio me tai Lietuvoje turėjo prasmę, įvyko daug gražių renginių, naujai iš leistos jo poezijos knygos, nors iki vidurio metų knygynuose nieko iš Maironio kūrybos nebuvo. Aš nesiimu apžvelgti visų Mai roniui skirtų įvykių – juk visada galima padaryti ir geriau, ir dau giau. Bet šiuo atveju pasidžiauki me Maironio sąjūdžiu, kuris 2012aisiais sujudino visą Lietuvą. O Maironis ir jaunimas – sudė tinga tema, reikalaujanti didesnio rato diskusijų, dalyvaujant ir jau nų žmonių atstovams. Žinau, kad mokyklose buvo daug įvairių ren ginių Maironiui, pati nemažai da lyvavau ir jaučiau, kur mokinių širdyse atliepia poeziją, o kur tik valdiškas pliusas. Nelengva jau nimą – moksleivius, studentus – šiais laikais traukti prie klasikos, per vienus metus didelių pokyčių neįvyksta. Ištrauka iš A.Rusec kaitės knygos „Šešėlis JMM“.
8p.
6
Penktadienis, vasario 8, 2013
santaka /scena
Tikros scenos kvapas: baleto pasak Turbūt nerasime žmogaus, nežinan čio brolių Grimų pa sakos apie Snieguo lę ir septynis nykš tukus. Ji su mumis nuo vaikystės. To dėl šalies sceno se statomas len kų kompozitoriaus Bogdano Pavlovs kio baletas „Snie guolė ir septyni nykštukai“ nekelia nuostabos. Stebina tai, kad pirmą kartą scenoje šią istoriją atkurti patikėta vai kams.
Pranašumas: ir griežčiausius kritikus mažieji šokėjai papirko nuoširdumu.
Graž ina Dainauskienė Muz ikologė
Scenoje – ir keturmečiai
Sumanymo meno vadovė ir ini ciatorė – baleto scenos primadona Eglė Špokaitė, neseniai pasitrau kusi iš aktyvaus sceninio gyveni mo, tačiau pasinėrusi į pedagoginę veiklą savo vadovaujamoje baleto mokykloje. Subūrusi baleto profesionalų mokytojų kolektyvą, vos per kele rius metus ši klasikinio šokio mo kykla patraukė visuomenės dėmesį prasmingais darbais. Ir ne tik jais. Mokykloje mokoma ne vien klasi kinio šokio abėcėlės. Mažieji šo kėjai ir šokėjos tarpsta dvasingoje atmosferoje, išsiskiriančioje betar pišku bendravimu, pasižyminčioje meno vertybių suvokimo ir pažini mo siekiais, didele pagarba šokiui ir muzikai. Tik kelerius metus gyvuojanti baleto mokykla, pirmuosius ugdy tinius sukvietusi Vilniuje, jau vei kia ir Kaune. Klasikinio šokio pa slapčių mokosi apie šimtą (tiek jų pasirodė baleto premjeroje) įvairaus amžiaus vaikų nuo pačių mažiausių keturmečių „geltoniukų“ iki pen kiolikamečių – vyresnėlių. Mokyk loje gali mokytis ir suaugusieji. Šį kartą scenoje karaliavo vaikai. Režisūros subtilumai
Poveikis: net jei ir netaps profesionaliais šokėjais ar muzikantais, prisi-
lietimo prie tikrojo meno mažieji spektaklio kūrėjai niekada nepamirš.
Baletas „Snieguolė ir septyni nykš tukai“ Lietuvoje buvo pastatytas prieš keturis dešimtmečius Lietu vos nacionaliniame operos ir bale to teatre (LNOBT) Vilniuje. Nese niai jo premjera įvyko ir Klaipėdos scenoje. Naujasis pastatymas Kau no muzikinio teatro scenoje – ypa tingas. Ne vien tuo, kad vaikai šo ka baletą, jie užpildę ir orkestrinę. Spektaklyje skamba muzika, atlie kama sostinės Balio Dvariono de šimtmetės muzikos mokyklos mo kinių orkestro.
Galima būtų suabejoti atlikė jų meistriškumu ir spektaklio me niniu lygiu – juk vaikai... Vis dėlto žiūrint spektaklį abejonės ištirps ta. Išankstines nuostatas keičia susižavėjimas nepameluotu nuo širdumu, paperkančiu net ir skep tiškiausią žiūrovą. Nors tokių, ko gero, teatre ne buvo nė vieno – juk susirinko di džiulis mažųjų artistų gerbėjų bū rys: mamos, tėčiai, močiutės, kiti giminaičiai ir artimieji, geranoriš kai ir su pasididžiavimu stebintys pirmiausia savųjų šokėjų žingsne lius didžiojoje scenoje. Nors galbūt tokiai šokėjai vos ketveri penke ri metukai ir buvimas scenoje jai – tik dar vienas įdomus žaidimas ne tradicinėje aikštelėje.
Išankstines nuo statas keičia susi žavėjimas nepa meluotu nuošir dumu, paperkan čiu net ir skeptiš kiausią žiūrovą. Gali kilti klausimas – kaip šie maž yl iai nepaklysta spektak lio vyksme ir scenos erdvėje? Ba leto statytojai (choreografė Živi lė Baikštytė), numatydami tokius pavojus, mažuosius artistus pave da globoti vyresniems. Ir grakščiai sukasi scenoje gėlyčių, ežiukų ir ki tokių miško gyventojų rateliai, va dovaujami tik vos keleriais metais vyresnių gėlių ir ežienių. Spalvingi atlikėjų – gėlių, paukščiukų, zui kučių, voveraičių, lapių, ežių, meš kų ir blogio palydovų šikšnospar nių bei šokančių medžių drabužiai su saikinga vaidmenų simbolika neperkrautoje scenografijoje – kos tiumų dailininkės Jolantos Imbra
sienės ir scenografės Dovilės Le vickaitės nuopelnas. Prisilietimas prie meno
Vaikų choreografijoje neišvystame sudėtingų piruetų ar baleto tech nikos įmantrybių, tačiau judesio ir laikysenos pastangos, pasitempi mas, plastiškas rankos mostas iš duoda tokiems mažiems šokėjams keliamus pagrindinius reikalavi mus. O nuoširdus įsijautimas į savo mažytį vaidmenį padeda sukurti tai, kam žiūrovas nelieka abejingas. Ir kas gali nepatikėti sielvartu zuikučių, kone tikromis ašaromis apraudančių piktosios Karalienės nuodais užmigdytą Snieguolę? O nykštukai – septyni, ir visi skirtingi savais charakteriais. Tik spektak lio pabaigoje nusilenkus ir pagar biai nusiėmus kepuraites paaiškėja, kad šeši iš jų – nykštukės... Tarp berniukų baletas krepšinio šalyje vis dar mažai populiarus. To dėl Princo vaidmeniui spektaklyje talkino LNOBT baleto artistas Žil vinas Beniuševičius. Kitus pagrin dinius vaidmenis įtikinamai sukūrė jaunosios balerinos – Indrė Staki šaitytė, Dorėja Atkočiūnas (Snie guolė) bei Martyna Meškauskaitė, Rugilė Nedzinskaitė (Karalienė). Vis dėlto tai nereiškia, kad dabar, kuriantis baleto mokyk loms, Lietuvoje kils ba leto žvaigždžių pertek liaus grėsmė. Galbūt iš šio spektaklyje pirmąjį scenos krikštą patyrusių šokėjų tikro siomis balerinomis užaugs tik viena kita. Juk renkantis šią sunkią profe siją žavėtis baltu sijonėliu ir puan tais neužtenka. Kaip ir siekiant bet kurios didžiojo meno profesi jos, būtinas didžiulis pasiryžimas, kantrybė ir alinamas darbas, ku ris – ne kiekvienam. O kur dar ta lentas judesiui, muzikalumas... Vis dėlto laikas, praleistas baleto mo kykloje, net ir netapus baleto scenos
7
Penktadienis, vasario 8, 2013
santaka/literatūra kaunodiena.lt/naujienos/kaunosantaka
ką šoka vaikai
Knygų žiurkės kampelis
Nuo fotografijos iki pornografijos Hailji „Užupio respublika“ (vertė M. Šiaučiūnas-Kačinskas), Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 232 p.
žvaigžde, tikrai atsipirks gražia lai kysena, išsiugdyta kantrybe ir gebė jimu dirbti, disciplina ir pareigingu mu. Ir svarbiausia – suartėjimu su šokio ir muzikos menu, patirtu kū rybiniu polėkiu ir dvasingumu. Spindinčių akių orkestras
Kalbant apie spektaklį atskirai tenka minėti kitą kolektyvą, ku riam šis pastatymas taip pat bu vo jaudinantis ir iškilus įvykis. Ne kiekviena muzikos mokykla (ne minint Nacionalinės M.K.Čiurlio nio menų mokyklos) gali didžiuotis meistriškai muzikuojančiu simfo niniu orkestru. Todėl Vilniaus Ba lio Dvariono dešimtmetės mokyk los orkestro dalyvavimas baleto pastatyme – išskirtinis įvykis ne
Artūro Morozovo nuotr.
tik mokyklos biografijoje. Didžiu lis būrys – apie 60 jaunųjų muzi kantų vos tilpo muzikinio teatro orkestrinėje. Net ir nepatogiai su sispietę jaunieji orkestrantai entu ziastingai muzikavo, paklusdami orkestro vadovo Modesto Barkaus ko reikliam mostui. Šis jaunas dirigentas, baigęs operinio ir simfoninio dirigavimo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje prieš porą metų, savo karjeroje spėjo pasižymėti spal vinga menine kūrybine veikla, da lyvaudamas įvairiuose projektuo se ir pastatymuose, meistriškumo kursuose šalyje ir užsienyje, diri guodamas įvairiems orkestrams. Vilniaus B.Dvariono dešimt metės muzikos mokyklos jauni mo simfoniniam orkestrui M.Bar kauskas vadovauja nuo 2008 m., su šiuo kolektyvu sėkmingai yra pasirodęs ir Lietuvos koncertų salėse, ir gastrolėse užsienyje. Charizmatiškasis orkestro me no vadovas, artimas orkestrantams savo jaunyste, geba uždegti savo kolektyvą pakiliai muzikuoti. Tai matyti iš neabejingų jaunųjų mu zikantų veidų ir švytinčių akių. Meninis rezultatas akivaizdus. Spalvingas ir geros nuotaikos užtaisą žiūrovams palikęs žino mos pasakos baleto pastatymas – dviejų mokyklų kūrybinio bendra darbiavimo rezultatas, premjeriniu spindesiu sušvitęs Kauno muziki nio teatro scenoje sausio 29 ir 30 d. Snieguolės ir nykštukų istorija žiū rovams pateikta ir Vilniuje. Suprantama, spektaklis nebus ilgaamžis. Juk vaikai auga grei tai. Vis dėlto pasiektas sėk mingas bendras rezultatas palieka viltį, kad bend radarbiavimas tęsis ir tol iau,džiug in damas žiūro vus naujais kū rybiniais projektais.
Retokai užsienietis parašo knygą apie Lietuvą, o kai tai korėjietis, darosi visai įdomu. Štai ta knyga, visokiausių minčių ji kelia. Rytiečių grupelės mūsų gatvėse išsiskiria jaukiomis šypsenomis ir kažkokiu atviraširdžiu kruopštu mu – viską jie pagarbiai apžiūri nėja tipendami savo charakterin ga eisena, lyg nenorėdami sutepti grindinio ar žvilgsniu įžeisti na mų fasadų. Panaši ir knygos sti listika: viskas labai kruopščiai ir pagarbiai aprašoma, fiksuojama, kiek mistifikuojama, nes Užupio respublika, į kurią atvyko pagrin dinis herojus Halas – kiek misti nė erdvė, net tokios Jorgitos „aki namai baltos, geidulingai gražios krūtys“ nepajėgios šios respubli kos paversti žemiška. Gerokai keistas romanas, gal labiau panašus į kino scenarijų. Autorius ir pastarąjį yra parašęs, ruošiasi statyti filmą, būtų įdomu, jei lietuvius ten vaidintų korėjie čių aktoriai. O pati knyga? Na, pa skaitykite, pamatysite, kai kur bus įdomu. Romualdas Rakauskas „Šiokiadieniai. Weekdays“, Kauno fotografijos galerija, 192 p.
Nufotografuok bet ką, padėk į sei fą, ir po penkiasdešimties metų iš jo išimsi meno kūrinį. Taip atro
do mėgstantiesiems senas nuo traukas. Tiesą sakant, menu ta fo tografija nebūtinai virs, bet laiko dokumentu – neabejotinai. O Ro mualdui Rakauskui meną ir doku mentą suderinti sekasi puikiai, dėl ko veikiausiai niekas nenustebo. Šiame albume – Vilniaus ir Kauno gatvių fotografijos, darytos prieš daugybę metų. Tad veikia vi si objektai: automobiliai, vitrinos, žmonių drabužiai ir tipažai etc. Jei būtų tik tiek, turėtume įdomių re portažinių fotografijų albumą, bet čia veikia dar ir šviesa bei šešėliai, rakursai, lietus, rūkas ir sniegas, ir – svarbiausia – judesys. Žmonės čia gyvena, fotografijos pavogė jų atsitiktinį judesį, sugebėjusį tapti apibendrinimu ar metafora. Žmo nės čia eina, bėga, kalbasi, pasi lenkę vienas link kito, labai dažnai ką nors skaito arba stovi ekspre syviai atsirėmę. Miesto statikos kontekste tai savaip veržlu, žmo nės čia bando išsiveržti iš sustab dytos „akimirkos žavingos“. R.Rakauskas vėliau ėmėsi re žisūrinės fotografijos arba dai rėsi to, ką surežisavo pati gam ta. Vis dėlto kaip gerai, kad prieš tai jis spėjo tobulai nufotografuo ti „bet ką“.
kadaise užpykdžius vieną klasiką, nes Miłoszas pastarąjį pasikvietė į svečius, o pats prisigėrė ir užmi go ant sofos. Tokių mielų detalių knygoje daug ir tai ją daro itin int riguojančią. Labai sveika šią knygą skaity ti šiuolaikiniam internautui, įpra tusiam prie „Google“ ir Vikipedi jos. Visada pravartu pamatyti, kad faktai gali būti pateikiami ne sau sai ir kad faktai ne visada nepanei giamai visagaliai. Puiki knyga. E.L.James „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ (vertė J.Liutkutė), Alma littera, 504 p.
Czesław Miłosz „Abėcėlė“ (vertė V. Dekšnys), Aidai, 380 p.
Didysis Czesławas kada nors ir turėjo parašyt enciklopediją. Ir parašė, pavadindamas elemento riškai. Tai ir yra dvasinis elemen torius, sudarytas iš pačių įvairiau sių vidinio pasaulio fragmentų ir dominančių. Tokias knygas rašyti smagu – likus laiko nuo kitų dar bų imi ir užrašai mintis apie tai, kas tave iš tiesų domina, be jokio plano ar sistemos, be jokios meto dologijos. Taip, kaip tau norisi. Poetinis talentas čia ilsisi, dirba du kiti varikliai: patirtis/atmin tis ir intelektas. Aprašomi patys įvairiausi dalykai: žmonės, vieto vės, būsenos, šalys, religijos ir t. t. Rašoma labai subjektyviai, iš sa vo varpinės, nors intelektas, bū damas universalus, neleidžia nu klysti į lankas. Tačiau netrukdo mestelėti visiškai asmeniškų pa stabų, Simone de Beauvoir pava dinti kvaila boba, ar prisipažinti
Milijonai žmonių pasaulyje val go mėsainius, galvodami, kad tai maistas. Milijonai žmonių pa saulyje skaito šią knygą, galvoda mi, kad tai literatūra. Atrodo, kad pasaulio pabaiga vis dėlto įvyko, ir tai yra tos pabaigos ženklai. Ši knyga dabar itin populia ri, jau prikurta ir jos imitacijų, ir parodijų (pastarosios turėtų būti gal ir vertos dėmesio). Patys po puliariausi interneto puslapiai ir gi yra ne kas kita, o pornografija, tad nieko nuostabaus. Šis romanas ir yra pornogra finis, su pretenzija į vadinamo sios juodosios romantikos trilerį. Autorė (pasirašanti slapyvardžiu, čilietės ir škoto dukra, gyvenanti Londone) jį rašė internete ir pati nustebo, kai knyga sulaukė nere gėto pasisekimo. Na, pacituokime pirmą pasitaikiusią vietą: „Rau menys pačioje giliausioje, tam siausioje mano kūno gelmėje su sitraukia teikdami neapsakomą malonumą. Smilktelėjimas toks aštrus ir saldus, kad norėčiau už simerkti, jei nebūčiau užburta jo įdėmaus, karščiu tvoskiančio žvilgsnio.“. Visa kita – lygiai taip pat. O varge, varge... Jei kas tokią knygą parašytų Lietuvoje, visi jį pirštais užbady tų, bet pasaulis – ne Lietuva, štai milijonai perka ir skaito. Nors tai tik nesugebėtos privačiai subli muoti autorės seksualinės fan tazijos, aprašytos itin negrabiai ir kičiškai. Bet ką jau padarysi, jei didesnei žmonijos daliai labiausiai trūksta ne literatūros, o sekso. Poetas Kęstutis Navakas
8
penktadienis, vasario 8, 2013
santaka /tavo krantas
Šešėlis JMM: Maironio gyvenimo meniniai biografiniai etiudai (ištrauka) Aldon a Rus eck ait ė
P
alangoje šįmet linksma, la bai daug pažįstamų, jau nim o, Kaun o pon ių, ar tistų ir kitokių menininkų – tik bendrauk, fotograf uok is, džiauk is, vis i nor i Poet ą pas i kviesti savo būrin. Kurorto nuo taika atpalaiduoja, nebelieka ofi cialumo, viskas žaisminga, daug laikino bruzdesio, už kurį nie kas net ur i pris iimt i atsakomy bės. Tik jūra visada šniokščian ti, nuolat besidaužanti į krantą, netelpant i sav yje, kaip ir Poe to širdis – iškankinta, sielvartin ga, nerandanti atilsio. Bet ir vėlei – daugiabalsis didžiojo vandens orkestras guodžia tarsi artimas draugas, sutraukia, sugeria tam siu veidu nerimą ir niekam neiš duoda paslapčių... Apl ink ui šurm ul iuoja daug poilsiautojų, ypač aktyvios po nios, jos juokauja, čiauška, tikisi komplimentų. Kartais Vasaroto jas joms atidus, pats šmaikštau ja, susitinka, geria arbatą, trau kia kartu į pajūrį, ypač vakarais ant tilto klausytis dainų, kalba tarsi apie nieką, tarsi lengvą pu tą taškytų bangos ir neliktų jokių žodžių. Kartais pasitraukia į vie numą. Vieną popietę į kleboniją už suka poetas, kritikas, profesorius Vincas Mykolaitis-Putinas, kvie čia Prelatą kartu su kunigu My kolu kitą vakarą, prieš saulėlydį, pasivaikščioti po Palangą, paieš koti tinkamos vietos jo misteri jai „Nuvain ik uotoj i vaid il ut ė“, planuojama suvaidinti po atviru dangumi, visi ginčijasi, kuri vie ta tinkamiausia, tad jiedu pabū sią arbitrais. – Man labiau patiktų vaidilutė su vainikėliu, bet jūs – jaunimas, tai rūpi be vainikėlio, – šmaikš tauja Poetas. Sutaria pasimatyti. Pavakarė mis kleketuoja didelis būrys ieš kotojų – profesorių, menininkų, studentijos, vaikštynės užtrunka keletą dienų, tyčiomis, nes vi siems labai smagu. Vieta jau se niai aiški – už Tiškevičiaus rūmų, prie Lurdo grotos. Galop, užants paudavę vietą, nusprendžia fo tograf uot is, jaun im as ropšč ias i ant Mergelės Marijos šventovės akmenų, kunigai apačioje paten ka į jaunų merginų apsuptį. Pre latas vienplaukis, skrybėlė padė ta ant kelių, lengvas šypsnys. Po pozavimo seanso su kunigu My kolu jau lyg norėtų traukti namo, tačiau niekas nė nemano paleis ti, studentės ima už parankių ir vedasi į arbatinę. Visi susigrū da vidun, garbingąjį savo Svečią pasodina į vidurį stalo, kiti aptu pia aplinkui, vėl pliaukši fotogra fas. Garsioji šiaudinė Vasaroto jo skrybėlė puikuojasi pakabinta prie durų, ten paremta ir ištiki moji keliauninkė – lazdelė. Pri miršo, kad turi skubėti, pagavo jaunuolių klegesys, rodoma pa garba, būtų sutikęs ir ilgiau pa vakaroti, bet jau visi greitomis
kyla ir dainuodami, kaip ir kiek vien ą vakar ą, šurm ul iuoja link tilto. Pačiame tilto gale koncer tai užtrunka ilgai, beveik iki vi durnakčio, skamba daug ir Poe to dainų... Klausytojų po truputį vis ma žėdavo, tačiau Maironio didingą siluetą – baltu apsiaustu ir šiau dine skrybėle – ilgai dar matyda vo atsirėmusį į tilto atramą.
Po pozavimo sean so su kunigu Mykolu jau lyg norėtų trauk ti namo, tačiau nie kas nė nemano pa leisti, studentės ima už parankų ir vedasi į arbatinę.
Po keleto dienų jiedu su kunigu Mykolu jau traukia žiūrėti „Nu vainikuotosios vaidilutės“. – Įdomu, įdomu, ką sugalvojo jaunasis klasikas, pakritikuosi me, – spirga bičiulis, tačiau tik rasis Klasikas šypteli, tyli, jis ne linkęs kitų kritikuoti, naudingiau geruoju, nieko neužkabinti, kad ir pro jį ramiai praeitų. Kai jį už puola – tada netyli! Suolelių nėra net garbingiau siems svečiams, Prelatas su My kolu sėda ant žolės Birutės kal no pap ėd ėje. Žiūrov ų daug yb ė.
Did inga tautos lik im o mister i ja! Tamsoje main os i ir mirg u liuoja prožektorių šviesos, išsi rikiuoja keli chorai, kunigaikštis Kęstutis su palyda įjoja ant žir gų. Aplinka itin mistiška, deko racijos natūralios – siūruoja pu šys, dunkso kalnas, danguje žėri žvaigždės. Vasarotojas susikau pęs seka veiksmą, – istorija – jo tema, Kauno valstybės teatre jau pastatytos dvi dramos, ir ten įjo jo arkliai, giedojo chorai. Grįžta dviese, gyvai diskutuo dami, nors pavargę. Jau po vidur nakčio. Šios vasaros kurortinis triukš mas ner imsta, nors retkarč iais pav yksta nuo vis ų pas is lėpt i, pabūti prie jūros bangų, padryb soti vyrų paplūdimyje, palepin ti kūn ą saul ės spind ul ių mal o num ais. Bet trumpai. Kas nors randa, kviečia, bendrauja. Daž nai tenka svečiuotis. Įkyriausia, kai prašo čia pat sukurti eilėraš tį, įrašyti į albumėlį. Jis šito jau nebenori. Nors prieš keletą metų būdavo ekspromtų dienos temo mis, vasaros motyvais – Poetas leisdavosi į linksmybes, sudėda vo vienadienius kupletus, poil siautojai patirdavo daug skanaus juoko, nepiktų pašaipų ir atosto gų intrigėlių. O kartais tart um užs it rauk ia antrą odą, užsisklendžia savyje. Tylus, nekalbus ir užsidaręs, jis, regis, nieko aplink nepastebė davo ir niekuo nesidomėjo. ...be
veik ned al yvaud avo triukšm in guose vasarotojų pokalbiuose. Ir šią vasarą į atostogų pabai gą Poetui tapo liūdna, per daug triukšmo, viskas blaško, visi iš siskirsto ir vėl lieka vienas, ne paguodžiamai vienišas, lyg šalia nuolat vaikščiotų tamsus šešė lis, lyg kankintų bloga nuojau ta. Pabunda naktį, už aukštų pu šų vis garsiau šniokščia jūra, kyla vėjas, rugpjūtį vakarai atvėsta, o naktys ir visai žvarbios. Šėlsta ir šėlsta, išeitų, vaikščiotų pajūriu, išnyktu tamsa. Gal taip būtų ge riausia – tiesiog išnykti... Grau žia nuolatinis klausimas – ar esu kam reikalingas? Ar tikrai kam reikalingas, kas apie mane gal voja, kas pasiilgsta? Ką dar galiu Dievui ir Tėvynei? Bet Tėvynė – ji išdavė... Rieda per motinos – žemės sod rią krūtinę kančių ir nepasitenki nimo bangos... Dievas? Yra, jis visagalis, jam ir tarnauja. Poetas šią nakties va landą pajunta, kad labai nori grįž ti namo, į Kauną, pas bičiulius. Jis spusteli lempos mygtuką, į kam barį plūsteli žalsva šviesa, sun kiai klesteli už stalelio, paima čia pat gulintį parkerį aukso plunks na, turi Palangos vaizdo atviru ką, tvarkingai, stropiai lyg mo kinukas smulkiu rankraščiu, be jokio kreipinio rašo Beatričei at virlaiškį: – Taip pasiilgome Kauno ir sa vo brangiųjų... Į stotį meldžiu ne važiuoti; geriau vakare pasimaty sime... Laiškelį iš ryto į paštą neša pats, neprašo klebonijos, kurioje gyve na, patarnautojo – svarbu matyti, kad žinia iš tikrųjų išskrenda ad resatei, stotyje užsisako bilietą ne rytojui, bet po kelių dienų – trau kinio miegamąjį kupė iš Kretin gos, kad rytą būtų Kaune. Atvir laiškyje prisipažįsta, kad jį daug kur bičiuliai kunigai kviečia už važiuoti, aplankyti, atostogauti – juk pati vasaros giluma, rugp jūtis, tačiau šįmet pirma grįšiu į Kauną. Užsimena, kad kažkas siūlo jam iš Palangos namo ke liauti automobiliu, bet tektų ke turias dienas važiuoti, sustojant pas pažįstamus, o man noris grei čiau pasimatyti su savo pažįsta mais. Atvirlaiškis į Kauną, į Rotu šės aikštę Jos Mylistai Poniai tu ri atlėkti anksčiau nei pardundens traukinys ir jo juodas šnypštimas nutils miesto geležinkelio stotyje. Tačiau dar keletą dienų Poe tas klausys jūros šėlsmo, jo dro binį apsiaustą pustys vėjo šuorai, smėlis užneš akis, o kūnas jau bil dės monotonišku traukinio ritmu per Lietuvą, trumpa vasaros nak tis bus labai ilga. Artėjant į Kau no geležinkelio stotį, tik išnirus iš tunelio, Keliautojas ims jaudin tis, neramiai žvelgti pro langą, ar nesušmėžuos laukiančiųjų būry je šviesi Beatričės galvutė. Ilgai tyr in ėja žmon es, beveik paskutinis išlipa iš vagono, ne
šikas iškelia daiktus, bėga ieško ti fajetono, Poetas vis dar dairo si, tačiau širdis po truputį rimsta, Beatričės čia nėra, ji gavo atvir laiškį, juk meldė nevažiuoti. Ne žinia, kaip geriau – nepriekaiš tautų, jeigu ji būtų nepaklausiusi, nors... taip ger iau... taip liūd niau... taip skaudžiau... bet taip reikia... Juk Kaunas tyliai šnabž denasi, kad Poetas turi mūzą – jauną gražuolę, paslaptingą, su ja dažnai susitinka, kartu vaikšto, valandų valandas kalbasi – užsi miršę ir susikaupę. Ėmė sklisti įtarinėjimai, kad jis gal dalį tur to pal iks iąs savo bič iul ei. Kas dienybės suveržtiems žmonėms sunku suprasti Poeto ir Beatričės širdžių plakimus. Jų keliai nuo lat art im ųj ų akiratyje, tars i po didinamuoju stiklu. Poetas pik tinosi nepagrįstomis kalbomis – nesąmonė, niekam nebuvo nieko skolingas, pažadėjęs, įsipareigo jęs. Kaip nori, taip ir dalija savo užg yvenimą! Jo rūmai priklausė Seminarijai, turtas liks Seseriai. Sunkiai sirgdamas, Beatričei pa tikėdavo keistų nemoteriškų pa vedimų, matyt, neturėjo daug ar timų žmonių.
Graužia nuolatinis klausimas – ar esu kam reikalingas? Ar tikrai kam reika lingas, kas apie ma ne galvoja, kas pa siilgsta? Ką dar galiu Dievui ir Tėvy nei? Bet Tėvynė – ji išdavė...
Namo važiavo tylus, giliai nu grimzd ęs į save, gal ėjai pam a nyti, kad užsnūdo, nors kiek čia kelio iki Rotušės aikštės, o juk ir fajetonas – ne vygė, jo lingavi mas staigus, aštrus. Kai pajuto, kad po arklio kanopomis ir veži mo ratais jau bilda aikštės grin dinio akmenys, nubloškė stingulį, įsitempė, tačiau į Beatričės langų pusę nepažvelgė. Reikia nusipur tyti nuovargio dulkes, nusisiausti kelionės drabužius, apžiūrėti na mus, sodą, gėles ir obelis – tegul dar ilgai neateina vakaras – lauki mo valandos saldžios, neramios! Tuomet suskinti puokštelę žem čiūgų, gal pridėti jurgino kepurė lę – mėgo dovanoti gėles, ypač iš savo sodo... Romantikas! Kartais su Beatr ič e vaikšč io davo ir po miesto kapines, Poe tas visada stabtelėdavo prie sa vo įkvėpėjos Jadvygos Stanelytės kapo, padėdavo gėlių arba rude nių geltonų lapų saują. Prašyda vo jaunosios draugės aplankyti šį kapą ir tada, kai jis žvelgsiąs į vi sus iš anapusybės. Beatričė šven tai pildė jo pavedimą. O šią popietę laukia susitiki mas...