2013 02 28 durys

1

ketvirtadienis, vasario 28, 2013

MENO LEIDINYS Nr. 2 (212) www.durys.daily.lt Redaktorė Rita Bočiulytė r.bociulyte@kl.lt

Langas

Su jaunaisiais kūrėjais Rytoj Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose bus pristatyta atrankinė Lietuvos menininkų, pretenduojančių dalyvauti Jaunųjų Europos kūrėjų (JEK) 2013/2015 m. bienalėje, paroda.

JEK – tai tarptautinė šiuolaikinio meno bienalė, kurioje savo kūrybą pristato jaunoji menininkų karta iš dešimties ES šalių. Joje šiuo metu dalyvauja Austrija, Ispanija, Italija, Lietuva, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Vengrija, Vokietija. Kiekviena jų šiemet deleguos po šešis jaunus menininkus, kurių darbai kartu bus eksponuojami visų šalių ekspozicinėse erdvėse.

Pirmasis JEK 2013/2015 m. bienalės pristatymas numatytas Montruže Prancūzijoje šiemet spalį.

2006-aisiais Klaipėdos miestas tapo šio projekto partneriu. KKKC parodinėse erdvėse iki kovo 24 d. veiksiančioje parodoje bus pristatyti 21 autoriaus kūriniai, kuriuos specialiai šiam konkursui surinkta žiuri atrinko iš jaunų Lietuvos autorių atsiųstų 76 paraiškų. Parodos atidarymo dieną bus paskelbti šeši autoriai, kurie atstovaus Lietuvai JEK 2013/2015 m. bienalėje.

Parodoje dalyvauja Jonas Aničas, Rūta Butkutė, Adomas Danusevičius, Evelina Daugėlaitė, Barbora Gediminaitė, Marta Ivanova, Joana Kairienė, Agnė Kišonaitė, Jolanta Kyzikaitė, Martynas Martišius, Monika Micevičiūtė, Vladislavas Novickis, Vilma Samulionytė, Raimonda Sereikaitė, Vidmina Stasiulytė, Andrius Svilys, Tadas Šarūnas, Vaida Tamoševičiūtė, Gedvilė Tamošiūnaitė, Mantas Televičius ir Mindaugas Vegys.

JEK laureatai ir kino grandas Vėlgi rytoj KKKC parodinėse erdvėse įsikurs „JEK laureatų 2012“ paroda ir Adolfo Meko (1925–2011) gyvenimo ir kūrybos retrospektyva.

JEK laureatų parodoje dalyvaus trys 2011/2013 m JEK bienalės dalyviai – klaipėdietis Rodionas Petroffas (Lietuva), Serena Zanardi ir Cesare Bignotti’s (Italija). Šie menininkai internete vykusio balsavimo metu publikos buvo išrinkti geriausiais bienalės autoriais. Parodoje jie pristatys darbus, kurie prieš tai dar nebuvo eksponuoti KKKC. Parodoje „Visa tai ne sapnas: Adolfo Meko gyvenimas ir kūryba“ bus išskleista Lietuvoje mažai žinomo JAV nepriklausomo kino atstovo

Keramika: Isroildžonas BAROTI. Iš serijos „Suzani“. 2012 m. Šamotinis molis, glazūros, aukso folija, 50x100 cm.

A.Meko gyvenimo ir kūrybos retrospektyva. Joje – gana plati, Lietuvoje nedemonstruota A.Meko kūrybos ir veiklos skalė. Tai fotoparoda apie jo gyvenimą ir kūrybą – šeimos nuotraukos, profesinio gyvenimo akimirkos, kadrai iš kino filmų, atskirai bus pristatyti 1996–2003 m. Bardo koledže skaitytų paskaitų videoįrašai. Taip pat bus demonstruojami A.Meko mokinių filmai.

Sveika, jūra!

Prano Domšaičio galerijos Klaipėdoje lankytojų pavasario pradžioje laukia neeilinis įvykis. Kovo 7-ąją čia atidaromos net keturios parodos vienu metu. Viena jų – „Sveika, jūra!“.

Su jūra klaipėdiečiai sveikinasi dažnai, nesvarbu, žiema ar vasara. Tačiau tokios parodos, kurioje rodomi iš dviejų nacionalinių muziejų – Lietuvos dailės Vilniuje ir M.K.Čiurlionio dailės Kaune – fondų atrinkti geriausi marinistiniai peizažai, dar nebuvo. Parodoje, kuri jau sulaukė didžiulio susidomėjimo Vilniuje, bus eksponuojami XVII–XX a. paveikslai. Olandų, anglų, rusų, norvegų, vokiečių, lietuvių dailininkų realizmo, romantizmo, impresionizmo stiliaus drobės atskleidžia neišsenkančią jūros temos įvairovę.

Kaip tikino galerijos vedėja dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė, parodoje kiekvienas ras sau artimo stiliaus peizažą. Joje išsiskiria flamandų mokyklos atstovų barokiškai efektingos Peeterso Bonaventuros ir Matthieu van PlatteMontagne’s kompozicijos, anglo Williamo Collinso „Audringa jūra“,

žymiausio rusų marinisto Ivano Aivazovskio „Jūros peizažas“, Aleksejaus Bogoliubovo didžiulio formato epinė drobė „Kronštato reidas“, norvegų tapytojo Adelsteeno Normanno atšiauria gamtos didybe alsuojantys fiordų vaizdai, impresionistinis Richardo Levicko paveikslas „Venecija migloje“.

Paroda veiks iki rugsėjo 29 d.

Nuo baroko iki secesijos Taip pavadinta paroda, sukomplektuota iš retai rodomų Lietuvos dailės muziejaus taikomosios dailės rinkinių, tarsi meno istorijos vadovėlis atskleidžia XVIII–XIX a.

Europos meno stilių raidą.

Tačiau vadovėliai dažnai pateikia sausus faktus, o parodoje P.Domšaičio galerijoje lankytojų laukia tikra formų, spalvų ir medžiagų fejerija. Parodai atrinkti vertingiausi ir efektingiausi porceliano, stiklo, sidabro, bronzos, odos, gintaro, tekstilės eksponatai: grakščios porceliano skulptūrėlės, vaizduojančios plačiais krinolinais pasidabinusias damas, koketuojančias su galantiškais kavalieriais, didžiulės rokokinės vazos, aplipusios keraminių gėlių girliandomis, trapūs, besvoriai puodeliai kavai ir kavos servizai, masyvios sidabro žvakidės, krištolo indai... Jie sukurti įvairiose šalyse – Prancūzijoje, Vokietijoje, Rusijoje ir kitur.

Pradedama nuo XVIII a. puošnaus baroko ir vėlyvojo jo laikotarpio, nerūpestingojo rokoko, toliau keliaujama į XIX a., kuriame didingąjį am-

pyro stilių keitė jo supaprastintas ir vidutinio miestelėno skoniui bei kišenei pritaikytas bydermejeris. Amžiaus viduryje visi iki tol buvę stiliai susimaišė ne mažiau patraukliame istorizmo ir eklektikos laikotarpyje, o pabaigoje visa Europa pasidavė banguojančiam secesijos stiliui, kuriam retas lieka abejingas ir šiandien.

Paroda veiks iki birželio 16 d., jos apžiūrėjimo atidėlioti neverta, o geriausia – ateiti ne kartą.

Vakarų Europos meistrų grafika Lietuvos dailės muziejaus rinkinyje yra daugiau nei 8 tūkst. XV– XX a. Europos ir kitų kraštų grafikų kūrinių, tad suprantama, kad P.Domšaičio galerijoje iki birželio vidurio veiksiančioje parodoje „XVI–XIX a. Vakarų Europos meistrų grafika“ bus galima pamatyti tik labai mažą jų dalį.

Bet ne kiekybė svarbu. Juk ne kasdien, niekur nekeliaujant, čia pat Klaipėdoje galima pasižiūrėti, kaip atrodo XVI–XIX a. vario, plieno raižiniai, sukurti vokiečių, prancūzų, italų, anglų, lenkų graverių, kas juose ir kaip vaizduojama, kokio amato ir meniškumo lygio buvo pasiekta. Vien ko verti XVIII a. italų architekto ir grafiko Giovanni Battista Piranesi garsieji mistiniai Romos peizažai, vaizduojantys didingus, bet realybėje tose vietose niekad nestovėjusius statinius taip tikroviškai, kad J.V.Getė, iki tol matęs Romą tik iš G.B.Piranesi darbų, atvykęs į miestą, šiek tiek juo nusivylė...

D.Varkalio kolekcija Parodoje „Dionyzo Varkalio kolekcija“ P.Domšaičio galerijoje bus eksponuojami porceliano, fajanso indai, bronzinės ir sidabrinės skulptūrėlės, medaliai, žvakidės, vazos, stalo reikmenys ir papuošalai iš Lietuvos dailės muziejaus Klaipėdos krašto taikomosios dailės rinkinio.

Jo pagrindą sudaro gausi Klaipėdos krašte XIX–XX a. pradžioje plitusių dailiųjų metalo ir keramikos dirbinių kolekcija, kurią surinko D.Varkalis ir 1988 m. perdavė muziejui. D.Varkalio kolekcija buvo kelis kartus trumpai eksponuota P.Domšaičio galerijoje.

Pastaraisiais metais augantis susidomėjimas Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto praeitimi paskatino surengti ilgalaikę kolekcijos parodą, veiksiančią iki 2014 m. gruodžio.

D.Varkalio klaipėdiečiams pristatinėti nereikia, juk ir taip dažnai restauratorius, gintaro meistras, Kalvystės muziejaus įkūrėjas yra vadinamas gyva Klaipėdos legenda. Įvairiapusė D.Varkalio veikla yra susijusi su Klaipėdos krašto kultūros, dailės paveldo išsaugojimu. Restauruoti senoviniai laikrodžiai iš jo kolekcijos papildė Laikrodžių muziejaus ekspoziciją. Surinkti senųjų kalvių įrankiai ir dirbiniai, išgelbėtos nuo metalo laužo likimo naikinamų senųjų miestų kapinių kalinėtos tvorelės davė pradžią Kalvystės muziejui... „Durų“ inf.

2

ketvirtadienis, vasario 28, 2013

durys

Klaipėdos muzikinio teatro Turbūt nusprendęs, kad jau gana publiką linksminti ir liūliuoti operetėmis bei miuziklais, Klaipėdos muzikinis teatras ėmėsi skaudžios visuomenei temos, reflektuojančios smurto, narkomanijos, alkoholizmo ir asmenybės degradacijos problemas. Jas visas įkūnijo vasario 10-ąją parodyta vieno ryškiausių šiuolaikinių latvių kompozitorių Zigmaro Liepinio muzikinės dramos „Adata“ (N14) premjera.

Rita Bočiulytė Yra su kuo palyginti

Andros Manfeldės romano motyvais sukurto spektaklio centre – jaunos merginos Kristos drama.

Dėl įvairių aplinkybių patekusi į gyvenimo purvą, ji skęsta jame iki pat dugno. Svajonės, pirmosios meilės leitmotyvai tik dar labiau sustiprina jos susinaikinimo istorijos tragizmą.

Sunku būtų ginčytis dėl temos aktualumo. Bet dėl jos interpretacijos tos pačios A.Manfeldės librete ir šiame pastatyme kilo pagrįstų abejonių. Juolab kad yra su kuo palyginti.

2007-aisiais Z.Liepinio „Adata“ tapo tikra sensacija ir su milžinišku pasisekimu pirmąsyk nuskambėjo Rygos nacionaliniame teatre. Už šį kūrinį, kuris Latvijoje buvo vadinamas rokopera, kompozitorius pelnė prestižinį Latvijos „Metų muzikos autoriaus“ apdovanojimą. Prie tokio įvertinimo, pasak paties kūrinio autoriaus, žymiai prisidėjo spektaklio statytojai – režisierius Ramūnas Kaubrys, choreografas Aurelijus Liškauskas, scenografas Artūras Šimonis ir kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė. Klaipėdos muzikiniame teatre „Adatos“ premjerą paruošė ta pati statytojų komanda, kurią dar papildė spektaklio muzikos vadovė Kristina Jatautaitė, vaizdo projekcijų autorius Paulius Juodzevičius ir garso režisierius Kristijonas Lučinskas.

Libretas tapo kliuviniu

Teko matyti abu pastatymus. Todėl neišvengiamai peršasi palyginimai.

Rygietiškasis variantas operavo sąlygiškumu, simbolių ir metaforų kalba, grakščiai užglaisčiusia silpną, primityvų, lengvai nuspėjamą libretą. Tuomet „Adata“ subtiliai suvėrė vaizdus ir muziką, scenovaizdžiu ir šviesos efektais sukurdama efemerišką nuotaiką, šiek tiek apeliuodama į tada dar ne tokį tolimą sovietmetį, bet aiškesnių laiko ir vietos nuorodų nepateikdama. Ten buvo svarbiausia jauno žmogaus jausmų, troškimų ir iliuzijų pasaulis, skaudus jo susidūrimas su realybe. Tai buvo dinamiškas spektaklis, prisodrintas asociacijų, įspūdingų ir prasmingų vaizdų, kurie, pakylėti virš kasdienybės, plastiškai susiliejo su muzika, jaudino, įsirėžė į atmintį. „Adatos“ statytojai įrodė, kad ir socialinė tema, net tokia nepatraukli kaip narkomanija, teatre gali būti „išlukštenta“ neformaliai, nebanaliai, jautriai, pasiekti pačias širdies gelmes. Šiuosyk Klaipėdoje taip neatsitiko. Gal kad spektaklio statytojai labiau paisė libreto, kuris net negalėjo tapti jiems gera atrama. Gal kad tie patys, tik supaprastinti režisūriniai piešiniai čia bandė pritapti prie A.Šimonio scenovaizdžio diktato ir realistinės viso pastatymo traktuotės.

Už veidrodinės uždangos

Klaipėdietiškoje „Adatoje“ gana tiesmukai sukonkretintas kontekstas. Spektaklis apeliuoja į pa-

Realijos: Klaipėdos muzikinio teatro naujausias spektaklis – Z.Liepinio muzikinė drama „Adata“, gvildenanti

realistinį pastatymą, kurio veiksmas vyksta Klaipėdoje konkrečiu laiku – keleri sovietmečio metai iki Nepriklausomy

žįstamą erdvę – Klaipėdos miestą ir esminius jo simbolius (veiksmas vyksta neva Teatro aikštėje, kur stovi Taravos Anikės skulptūra, fontanas; ir veidrodinė uždanga atspindi šio miesto gyventojus – teatro publiką). Sovietmetį primena ne tik raudoni gvazdikai, vėliavėlės, kareiviškos uniformos, bet ir M.Gorbačiovo fotoportretas televizorių ekranuose. Ypač pastarasis „veikėjas“ neleidžia pamiršti, kad šįkart taip pat konkretizuotas ir laikas. Lengvai atpažįstamos detalės bei rekvizitas scenoje primena laikotarpį, kai Lietuvoje iš

esmės keitėsi visuomenės socialinė santvarka – keleri sovietmečio metai iki Nepriklausomybės paskelbimo ir pirmieji metai po jos.

Kostiumų dailininkė J.Rimkutė spektaklio artistų aprangai irgi surado to meto autentikos – scenoje matome daug realistinės stilistikos drabužių, 1987–1991 m. prisimenantiems žiūrovams padedančių atpažinti to meto aprangos stilių.

Bet kas iš to? Pateikti suvokiami laiko ženklai bei perteiktas jų keitimasis. Tačiau tai nesuveikia.

Akivaizdu, kad spektaklio dramaturgija stengtasi atskleisti isto-

rinį Lietuvos laikmetį nuo 1987 iki 1991 m., to laikotarpio dvasią, santvarkos ir vertybinius visuomenės lūžius. Bet kuo čia dėta narkomanija, alkoholizmas, asmenybės degradacija – pamatinės spektaklio temos, virstančios tik papildomomis pseudotarybinio ir pseudokapitalistinio blogio iliustracijomis? Spektaklio logika gal ir nevalingai perša mintį, kad viso to blogio šaknys – sovietmetyje. Nejuokinkite publikos. Net visai apolitiški žmonės žino, kad daug giliau. Bet esmė paskendo kažkur už veidrodinės uždangos...

3

ketvirtadienis, vasario 28, 2013

durys

„Adatos“ dūriai – pro šalį Komentarai

Gitana Gugevičiūtė Teatrologė

V

is dažniau kūrėjai, prodiuseriai, kuratoriai, norėdami būti pastebėti dabarties meno lauke, savo meninę produkciją pristato taip: skandalingiausia, šokiruojanti, provokuojanti, novatoriška, sensacinga etc. Pastarasis epitetas į Klaipėdos muzikinio teatro sceną atlydėjo Z.Liepinio muzikinės dramos „Adata“ (N14) premjerą.

Su visa pagarba režisieriui R.Kaubriui ir teatro kolektyvui turiu prisipažinti, kad premjeros sensacija nevadinu.

Dar ir dėl tos priežasties, kad palankiai išsidėsčius žvaigždėms teko matyti 2007-ųjų „Adatą“, nuskambėjusią Rygos nacionaliniame teatre. Po klaipėdietiškosios premjeros šiuos du pastatymus norom nenorom tenka gretinti, nes – nepaisant net itin prasto, nuspėjamo, banalaus libreto – pirmoji „Adata“ atskiromis scenomis, muzikiniais leitmotyvais šešti metai tebeplevena atminties rezervuaruose. Pa-

Danguolė Vilidaitė Muzikologė

narkomanijos, alkoholizmo, asmenybės degradacijos temas, apeliuoja į ryškiai ybės paskelbimo ir pirmaisiais metais po jos.

Vytauto Petriko nuotr.

Sunku būtų ginčytis dėl temos aktualumo. Bet dėl jos interpretacijos kilo pagrįstų abejonių.

Kokiai publikai skirtas?..

Viena vertus, akivaizdžiai dominuojančios scenovaizdžio vaizdo projekcijos gožia veiksmą scenoje. Kita vertus, videoefektai spektakliui suteikia erdvaus kvėpavimo, pakylėja jį arčiau meno, virš buitinio realizmo. Orgijos ir gliukų-švirkštų (rygietiškame variante buvo gliukai-adatos) pasirodymo scenos atkreipia dėmesį, bet tik suerzina, nes atrodo pritemptos, kažkur jau matytos, kaip ir ta tiesmuka veidrodinė uždanga, nesyk teatro mene panaudota kur kas subtiliau.

Jausmams, visai jų amplitudei „Adatoje“ atstovauja visai neprasta, tik šįkart visai nesuskambėjusi muzika bei artistai ir jų vaidmenys. Matyti jų titaniškos pastangos viską padaryti kuo geriau, kuo tikroviškiau.

Matyt, to norėjo režisierius. Bet personažų išgyvenamos dramos neatrodo labai įtikinamai, nesu-

krečia, tik perša mintį apie „narkomano pradžiamokslį“ ir palieka nusivylimą, apmaudą, kad tiek darbo, pinigų, vilčių sudėta į tokį apverktiną rezultatą.

Svarstau, kokiai publikai skirtas šis spektaklis... Priklausomybių kamuojamiems žmonėms ši „Adata“, ko gero, sukels ironišką, geriausiu atveju – atlaidžią šypseną. Nei narkomanui, nei alkoholikui ji gali būti ir atgrasi. Pilietiškai nusiteikusiam socialiniam darbuotojui teks pripažinti jos reikalingumą visokių ydų kamuojamai visuomenei – spektaklis beda pirštu į prevencijos spragas, bus galima į jį atvaryti moksleivius.

Teatro meno gerbėjui išvis šiame Klaipėdos muzikinio teatro spektaklyje nėra ką veikti, nes nuobodulio neišvengs, intelektualumu kūrinys nespindi. O Z.Liepinio „Adatai“ sukurtos puikios muzikos galima pasiklausyti ir namie – kompozitorius yra išleidęs šio kūrinio kompaktinę plokštelę, įrašai plačiai pasklidę internete.

Bet gal visko taip nesupaprastinkime. Duokdie, kad klysčiau.

Gal plačioji publika veržte veršis į šį spektaklį. Juolab kad visais kanalais premjera aktyviai piarinama, kuriama sensacinga intriga. Tik bėda, kad jos scenoje nėra.

Nelabai smagu apsigauti.

K

albant apie „Adatos“ premjerą, pirmoji ateinanti mintis yra tai, kad šis spektaklis savo turiniu yra labai sunkus ir, be jokios abejonės, tai vienas įdomiausių mano pastaraisiais metais matytų pastatymų. Bet ieškantiems lengvos pramogos į jį eiti net nepatarčiau. Muzikinės kalbos charakteris tarsi nėra sudėtingas. Kompozitorius Z.Liepinis kaip tikras „šimto“ stilių meistras čia primaišė įvairių muzikos stilių ir žanrų elementų – džiazo, roko, disko, „popso“, elektroninės muzikos (dėl to greičiausiai, nors ir labai gaila, spektaklis atliekamas pagal fonogramą), daug įdomių charakteringų personažų. Skirtingi vaizdai vienas kitą keičia kaleidoskopiškai, atspindėdami

svarstykime, kokia sensacija (arba intriga) slypi A.Manfeldės parašytame librete? Pasirinkta problema? Taip, narkomanija, alkoholizmas yra skaudi problema, apie kurią būtina kalbėti meninės raiškos priemonėmis, bet jei sudarytum literatūros ir kinematografo, siužeto ašimi pasirinkusius šiuos skaudulius, sąrašą, susidarytų nemažas foliantas, kuriame rastum labai talentingų interpretacijų, žvelgiančių į problemą kuo netikėčiausiais, aštriausiais, nepatogiausiais aspektais. Netikėti, skausmingi veikėjų likimai? Ne! „Adatoje“ veikia vieni nevykėliai, nuolankiai slenkantys „likimo“ konvejeriu, ant kurio jie vienaip ar kitaip pateko – su nė vienu iš jų nesinori tapatintis ir net gailėtis nesinori (galima gailėti šunelio, kurį spardo pikti žmonės, bet kodėl reikėtų gailėtis žmogaus, kuris tik verkia ir nė piršto nepajudina, kad ką nors pakeistų?). Talentinga kūrybinė komanda, pasišovusi bristi į tą pačią / kitą upę, dar apsisunkino sau užduotį: moraliai pasenusį libretą (ne temą!) apgyvendino scenografijoje, kreipiančioje į konkretų laiką (keleri metai iki Nepriklausomybės paskelbimo ir pirmieji metai po jos) bei vietą (Klaipėda). Toji scenografija galutinai sutraiško silpną libreto stuburą, beje, nukenčia ir pati – nors A.Šimonio scenografija kaip visada skoninga, žiūrovui pa-

siūloma įdomių detalių, bet scena čia statiška, plokščia, varginanti „gylio“ trūkumu. Kai kurios įdomios, kūrybiškos, išraiškingos, net efektingos scenos atrodo tarsi išplėštos iš kito, ne „realizmo tempera“ tapyto spektaklio ir nesukuria reikiamo efekto. Greičiau suerzina, nes pameta žiūrovui kaulą vietoje žadėto kalakuto. Lygiai taip pat erzina ir kai kuriose vietose pernelyg egzaltuota arba atvirkščiai – neskoningai realistiška artistų vaidyba. Aktoriai išsijuosę vaidina „realizmą“: šlaistosi girti, mušasi, demonstruoja narkotikų susišvirkštimo „techniką“ ir pan.

Taip ir norisi prieš plakatišką „Adatos“ realizmą pastatyti Oskaro Koršunovo spektaklius „Shopping und Fucking“ ar „Ugnies veidą“ – dramatiškas realybės kopijas, kuriose kasdieniškos situacijos virsta metaforomis, apibendrinimais; suteikia socialinei tikrovei naują, kone mitologinį lygmenį. Ši absoliučiai subjektyvi nuomonė nenuvertina kūrėjų darbo ir talentų (esu įsitikinusi, kad spektaklis žiūrovų jau „nusipirko“), tik pasigenda „mažutėlio“ dalyko – teatrinės, metaforiškos realybės iliuzijos ir intrigos. Vietoje pastarosios nuo pat pradžių iššoksta žinojimas, kuo viskas baigsis. Bet kažkas kita juk irgi turi būti. Tas, ką argumentuoja ne tik realybės grimasos, modeliai ar perversijos.

visą paskutiniųjų XX a. dešimtmečių spalvų paletę, suteikdami spektaklio veiksmui dinamikos. Kiekviena žmonių grupė turi savo intonacinę aplinką – ženklą, savą palydinčią muzikinę erdvę. Pavyzdžiui, maršas – ironiškas, primityvus, šaržuotas – simbolizuoja tarybinį laikmetį, valdžios atstovus.

Improvizuotas trumpas džiazinis fortepijoninis pasažėlis suskamba prieš Sandros (Kristina Jatautaitė) solo pirmame veiksme – ji aukština gatvės gyvenimą. Ispaniškos gitaros pragrojimai prieš Valdžio (Virginijus Pupšys) „Tu esi mano“, skirti atskleisti aistringą jo charakterio pusę, tarsi turi pateisinti žiaurų ir manieringą jo elgesį – juk jis vėliau pasiaukos, prisiims kaltę už Sandros mirtį. Šiurpūs, baubiantys žmonių balsai pranašauja artėjančią grėsmę, atspindi pasidavimą narkotikų galiai. Virš šio muzikinių „pasaulių“ margumyno, gyvenimo purvo ir brutalumo iškyla lyrinė svajonių ir meilės tema, iki skausmo atviras Kristos (Judita Butkytė) personažas. Visos svarbiausios spektaklio dramatinės ir muzikinės kulminacijos vienaip ar kitaip susijusios būtent su šiuo perso-

nažu. Ypač įsiminė jos „Noriu gerti, noriu vandens“ iš pirmo veiksmo ir finalinė muzikinės dramos scena. Nepaprastai stipri interpretacija. Nors vienas gražiausių šio spektaklio muzikinių numerių „Jei tik tu būtum“ man įtikinamiau suskambo atlikamas Jeronimo Miliaus (Artūras). Versti muzikinius kūrinius yra labai sunku, čia papildomai dar reikia įsiklausyti ir į melodijos dinamiką, turėti pakankamai išlavintą muzikos pojūtį. „Adatoje“ man negražus atrodo vienos iš pagrindinių dainų „Darom judesį, brėžiam liniją“ teksto pateikimas. Žodis „brėžiam“ yra aštrus ir visai, mano nuomone, nedera prie dainingų, subtilių melodijos intonacijų. Keistai suskambo ir „Žaiskim, kad esam, kitaip neišeina“. Keliuose solo fragmentuose lietuvių kalbos kirčiai visai nesutapo su muzikinės medžiagos akcentais. Bet muzikos istorijoje ne kartą yra „prigiję“ ir prastesni vertimai, dabar mūsų priimami kaip savaime suprantami. Dar spektaklyje reikia padirbėti ir su įgarsinimu, kad visos vietos suskambėtų, žodžiai būtų aiškiai girdimi, jų neužgožtų fonograma.

4

ketvirtadienis, vasario 28, 2013

durys

Kultūros istorijos puslapiai: senosios Klaipėdos literatūros kūrėjai (2) Senoji Klaipėda negali pasigirti garsiais rašytojais. Jos gyventojų literatūriniam skoniui vertinti beveik nėra medžiagos. Neintriguojanti ir literatūros raida. Skirtini du miesto literatūrinio gyvenimo periodai: poetinės kūrybos pradžia XVII a. ir Tėviškės rašytojų literatūra XIX a. pab. ir XX a. pr.

Poetas: S.Dachas buvo pirmasis, poetiniu žodžiu įamži-

nęs Klaipėdą.

S.Dachui – gimtoji žemė

Tiesa, J.Zembrickis paminėjo XVII a. poetą Christianą Scwartzą, sukūrusį „šiurkščiai realistiškas“ meilės eiles, atitinkančias anų laikų literatūrinį skonį, kurį iliustravo eilėraščių „Apie Aramanthės gražias krūtis“, „Užmigusi Dorimenė“ ir „Apie bjauriąją Nigrindę“ citatų ištraukomis.

Vis dėlto S.Dachas buvo pirmasis Klaipėdos poetas. Jis dedikacijoje „Johannas Christoffas Rehefeldas ir Anna Coerber“ pirmasis pašlovino savo gimtąjį miestą ir pradėjo versti nuošaliausio Prūsijos karalystės miesto Miumelio, vėliau pavadinto Klaipėda, poetinę vagą. Šiandien retas klaipėdietis susipažinęs su ta dedikacija. Net 760 metų miesto jubiliejui skirtame leidinyje „Kraštiečiai“ (2012) nėra viso dedikuoto miestui kūrinio vertimo.

S.Dachas gimė 1605 m. Klaipėdoje. Čia lankė mokyklą, pradėjo kurti eiles, pagarsėjo sugebėjimu piešti, griežti smuiku. Klaipėdoje išbuvo tik iki 14 metų. Po mamos mirties, anot jo paties, „tėvų ūkis buvęs menkas“, o į namus atėjusi pamotė jo nemylėjusi, todėl ir palikęs namus. 1619 m. jį priglaudė Karaliaučiuje gyvenusi motinos sesuo. Ten jis išsimokslino, tapo Karaliaučiaus universiteto poezijos profesoriumi. 1656 m. buvo išrinktas šio universiteto rektoriumi. Ten jis susiformavo kaip kūrėjas. 1659 m. palaidotas Karaliaučiaus katedros šiaurinėje pusėje.

1620 m. bėgdamas nuo siautusio maro, S.Dachas paskutinį kartą apsilankė gimtajame mieste.

Sukūrė poetinę dedikaciją

Populiarusis XVII a. Rytprūsių dainius S.Dachas kūrė meilės, draugystės eiles, šlovino valdovus, garsėjo kaip mirties dainius.

Jo giesmes ir dabar dar gieda evangelikai liuteronai. Tačiau gimtajam miestui paskyrė vienintelį kūrinį.

Rašė jį savo gyvenimo saulėlydyje, pasiekęs poetinės šlovės zenitą.

Dedikacijos atsiradimą lėmė kvietimas 1647 m. atvykti į Klaipėdos pastoriaus Johanno Christoffo Rehefeldo ir Annos Coerber vestuves. Dėl ligos negalėjęs atvykti į vestuvių puotą, jis rašė, tiesa, po aštuonerių metų, jaunavedžiams sveikinimus vėlyvojo baroko poetine retorika. Tačiau ši poetinė tradicija nebūtų išlaikiusi laiko išbandymo, kaip ir minimi dedikacijoje asmenys Rodemannas, Friedrichsennas būtų nugulę užmaršties dulkėse. Tie vardai – tik ženklas, S.Dachą paskatinęs kalbėti apie „tėvų miestą“.

XVII a. Klaipėda buvo nedidelis miestas. Karaliaučius ir Tilžė buvo kur kas didesni. Bet Klaipėda – dainiaus gimtinė. Čia – jo kūrybinės šaknys. Ir joje nebūta daugiau kaip 30 metų. Šio miesto niekados nematė žmona, dedikacijoje vadinama „širdele“, nė vienas iš jo septynių vaikų. O ir pats nebeturėjo jėgų aplankyti „tėvų žemės mielos“, kur „motina čia atgulė visiem laikam“, kur „ši žemė priglaudė ir tėvą“. Dedikacija prasideda poeto troškimu prie gimtosios žemės priglusti. Apie tai šiltas ir mąslus S.Dacho meninis žodis: Dangės pakrantei vėlei ranka Su meile aš būčiau pamojęs...

Kūrinyje – miesto paveikslas

Kas iškyla S.Dacho piešiamame Klaipėdos paveiksle?

Poeto atmintyje atsivėrusioje miesto panoramoje rėžiasi Dangės upė – kaip svarbiausioji tėviškės gyvybės arterija. Toliau šmėkšteli istoriniai ženklai. Pirmiausia – kelias į pilį, prie kurios vartų laukiantis „pamaldus tėvas“ ir jo pamoka: Pažvelki, mano vaike, Anksčiau jūros regėt nebuvo, užstojo kalnas smėlio…

Laikas – bėgantis ir nešantis viską su savim į Amžinybę. Toks tė-

Kopija iš asmeninio archyvo

vo moralas. Tą patį kartoja ir poetas, atskleidžiantis laiko keičiantį jo gimtąjį miestą: Keitėsi viskas mano laikais, Vos trisdešimt metų prabėgus.

Tai poeto suvokiamas žemiškasis laikas, primenantis, jog praeitis ir ateitis egzistuoja dabartyje, kurioje kinta miesto vaizdas.

Miesto pokyčiai išsakyti barokinei tradicijai būdingu antikiniu įvaizdžiu – „karingojo Marso valia“. Turima omeny švedų užimtą Klaipėdą 1629–1635 m., kai tada ten, kur žaliavo sodai, stovėjo kunigo namai ir buvo daržai, mokykla ir joje gyvenęs rektorius – ten „dabar – dykynę matai“. Dedikacijoje užsimenama ir apie didelius gaisrus, sunaikinusius gimtinę „ligi plynių“. Iš tiesų 1628 m. Klaipėdoje prasiautė gaisras.

J.Zembrickis nurodo ir kitas tuometinio miesto kitimo priežastis: „lietuvių bažnyčiai likimas lėmė būti nugriautai 1627 m., nes ji stovėjo per arti naujojo pylimo ir buvo apardyta dažnų potvynių.(…). Kartu su bažnyčia buvo nugriauti trys dvasininkų namai bei mokykla, kartu sunaikinta daug daržų“. Šviesesnės spalvos sušvinta prisiminus, jog Klaipėda – poeto „vaikystės džiaugsmo vieta“ ir ypač įstrigusias atmintyje Užgavėnių tradicijas.

Nebeturėdamas vilties aplankyti Klaipėdos, S.Dachas poetiniais žodžiais atsisveikino su „kalvomis“, „slėniais“, „šuliniais“ ir kitais gimtinės „mielais kampeliais“ ir palinkėjo miestui „laimingai sau toliau gyvuoti“: Jokie vargai ar praradimai Teneduoda progos tau liūdėti, Taika ir nuostabūs laikai Tavo mūrus tegu užvaldo.

Poeto žodis lieka amžiams. Ir jokia pasaulio gaisrų ugnis negali jo išdeginti, kai poetas kalba širdimi.

Tokia poetinio žodžio magija.

(Tęsinys. Pradžia DURYS, 2013 01 31)

Įamžino: XVII a. graviūroje pavaizduota Klaipėdos pilis ir miestas.

Johannas Christoffas Rehefeldas ir Anna Coerber Simonas Dachas Dangės pakrantei vėlei ranka.

Su meile aš būčiau pamojęs.

Prie tavęs, tėvų žeme miela, Paskutinį kartą prigludęs.

Kodėl kvieti, garbingas pastoriau, Į jūsų džiugią šventę?

Kadais užteko man jėgų, Dabar manęs jos vengia.

Išvysti vėl, išsvajotoji, Kelionėn leisčiausi ne vienas. Širdelė mieliausia būtų šalia.

Ir vienas iš mano sūnelių.

Dėkoju Jums, linkiu ramybės, Pasitenkinimo jausmų gražiu, Te nesudrumsčia vargai jokie Jūsų džiaugsmo, skaidrios būties.

Ko jie būtų paklausę manęs, Laikų tėkmėj seniai išnyko.

Jiems visiems džiugiai atsakyčiau Vietovė ši – mano gimtinė.

Kiekvienų metų laiku patirkit, Jog klesti ji ir auga, O šalia prideramo vaisingumo Didžių dorybių žvalgos.

Pažvelkit: tuo keliu kiek kartų Viršun į pilį žingsniavau, Ten tėvo pamaldaus prie vartų Meilingai sutiktas buvau.

Dabar geismus, pasaulio sumaištį Toli ištrėmiau iš širdies, Kai tik manasis Dievas pakvies Be skausmų paskui jį žengti.

Aplinkui pylimu nuvedęs Tarė: „Pažvelki, mano vaike, Anksčiau jūros regėt nebuvo, Užstojo kalnas smėlio.

Dabar kiti užvaldę mane norai.

Tik Dievas anapus išpildyt juos galės.

Brangusis Miumeli, labos nakties, Laimingai sau toliau gyvuoki.

Jūrą ir bures dabar matai – Bangų pylimuos šmėkščioja, Keitėsi viskas mano laikais, Vos trisdešimt metų prabėgus; Visų dalykų tikslas vienas. Čia (jei daugiau papasakoti) Kasmet per užgavėnių žaidimus Jodinėjo ir kardais badės.

Daug sodų anais laikais Čia, rodos man, žaliavo, Karingojo Marso valia Pylimais sodai pavirto.

Ten kunigo namas kadaise Ir mokykla šalia stovėjo, Dykynę vien dabar matai – Tik žemės tylūs plėsmai.

Kadais stovėjo čia tėvų namai, Kaip laikas viską griauna!

Ugnis, – regiu aš, – sunaikino Gimtinę mano ligi plynių.

Vaikystės džiaugsmo čia vieta Ir man, ir mano bendraamžiams.

Ir motina čia atgulė visiem laikam. Ši žemė priglaudė ir mano tėvą.

Uostamiestis: taip 1624 m. atrodė gyvenamieji namai ir sandėliai dabartinėje Klaipėdos Žvejų gatvėje.

Kopija iš asmeninio archyvo

Rodės, būčiau ir toliau Nerūpestingai leidęs laiką.

Bet likimas tarė: „ Ne!“ Palikt turėjau viską.

Jokie vargai ar praradimai Teneduoda progos tau liūdėti, Taika ir nuostabūs laikai Tavo mūrus tegu užvaldo.

Likite sveiki, kalvos ir slėniai, Akmenys, šuliniai, miškų sąžalynai, Kur laimingas ne kartą klajojau – Jūsų daugiau niekada neišvysiu.

Bičiuliui Jūsų, ponui Rodemanui, Kartu ir ponui Friedrichsenui – Geros kloties, nelaimės ir vargai Tegu iš jūsų kelio pasitraukia.

Jeigu jūsų ausis pasiektų Gandas apie mano ligą, Tai leiskit iš jūsų širdžių Tik atodūsiui išsiveržti.

Svarbesnio nieko juk nereikia – Nuopelnai mano per maži, Atrodytų, jog mano eilės Pirmosios Prūsijoj skambėjo, Aš pirmas vokiškąjį Helikoną Į Karaliaučių perkėliau.

Tai padėka ar atlygis – Aš vertinu vienodai.

Užteks, jei laimė man nusišypsos Ir šias eiles skaitydami žinos, Jog mano Tėvų miestas Miumelis yra buvęs.

1655 m.

Vertė Rasa Krupavičiutė-Tarik

5

ketvirtadienis, vasario 28, 2013

LITERATŪRA ŠIANDIEN www.durys.daily.lt Sudarytojas Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

„Miestelio istorijose“ – mūsų visų Černiauskas Vasario pradžioje Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje pristatyta garsaus klaipėdiečio rašytojo Rimanto Černiausko novelių knyga „Miestelio istorijos“.

Pristatymas: su nauja knyga klaipėdiečius supažindino jai iliustracijas sukūręs dailininkas J.Varnas, knygos redaktorė O.Gudžiūnienė, renginį ve-

dusi autoriaus dukra R.Černiauskaitė ir literatūros kritikas R.Čičelis.

Dalia Bielskytė Dalyvavo leidėjai ir personažai

Ir nelaukite, kad prie jo vardo pridėčiau „išėjusio Anapilin“ ar kokią kitą panašią nesąmonę. Visi susirinkusieji, gerai pažinoję Rimantą, aiškiai jautė – niekur jis neišėjęs, dalyvavo renginyje, šaipėsi į ūsą ir gal tyliai sau galvojo, kad pats viską būtų padaręs geriau...

Bet svarbiausia – knyga yra. Gyvenimas tęsiasi.

Knygos pristatyme dalyvavo jos redaktorė, leidyklos „Versus Aureus“ atstovė Onutė Gudžiūnienė, knygai iliustracijas sukūręs dailininkas Jonas Varnas, literatūros kritikas Ramūnas Čičelis. Renginį vedė R.Černiausko dukra Rimantė Černiauskaitė. Grojo, žinoma, profesorius Pranciškus Narušis – kaip būtų grojęs, jei knygos sutiktuvėms būtų dirigavęs pats autorius.

Bibliotekos salėje susirinkę R.Černiausko kūrybos gerbėjai, bičiuliai, draugai knygoje atpažino save ir gyvenimą, kurį gyveno drauge su knygos autoriumi – Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) Klaipėdos skyriui daug metų vadova-

vęs R.Černiauskas lyg burtininkas artimiausius draugus ir kolegas pavertė novelių personažais.

Teko laimė pažinoti

Taip jau nutiko, kad beveik prieš dvejus metus Liepų gatve išlydėjome Rimantą į jo gimtąją Švėkšną ir ten palikome. Taip jau išėjo, kad miestelio gatvėse nuo tada besusitinka tik mūsų mintys, jausmai, bet ne akys. Nors kartais (apie tai pasišnekame su draugais) keistu šoniniu matymu pastebime kresną siluetą – rankoje aplamdytas portfeliukas, – dingstantį už Daržų gatvės kampo, krūptelime, atsisukame, panūdę pašaukti vardu, ir tik tada prisimename – taigi jau palydėjome. Į Švėkšną. Liepų gatve.

Na, už šią beletristiką mane neabejotinai griežtai bartų naujojoje knygoje aprašytas labiausiai mokytas miestelio redaktorius Sigitas, greičiausiai nusiųstų pas garsų miesto seksologą, buvusį Seimo narį Vytautą, tačiau susilaikyti negaliu – meilė, kurią „Miestelio istorijų“ ir kitų 15-os knygų vaikams ir suaugusiesiems autorius R.Černiauskas pasėjo širdyje, per

didelė, kad galėčiau kalbėti kaip literatūrologas per knygos pristatymą – liūdnai ir sausai. Taip, be abejo, nutiko dėl to, kad R.Čičelis nepažinojo Rimanto ir miestelio istorijas skaitė tik jau sugulusias knygon. Didžioji publikos dalis jas girdėjo gyvai, iš autoriaus lūpų, tad taikiai atleido jaunam kritikui už netyčinį „Rimanto“ pakeitimą „Regimantu“, pritariamai palinksėjo dėl knygos tinkamumo vaikams ir suaugusiesiems bei dėl kadais, kai kartą susitiko Manto gatvėj, pastebėto jo gebėjimo „juoktis akių kampučiais“.

Pasėjo racionalumo grūdą

Bet, ginkdie, tai ne priekaištai literatūros kritikui ar renginio organizatoriams, greičiau, kiek vaikiškas nusivylimas, kad nekalbėjo žmonės, galėję rasti daugiau ir tinkamesnių žodžių, atklystančių iš drauge su Rimantu praleistų metų. Jų visa susirinkusi publika taip tikėjosi. Publika tikėjosi, o I.Simonaitytės bibliotekos direktorius, R.Černiausko įpėdinis LRS Klaipėdos skyriaus pirmininko poste, buvęs draugas, vienas pa-

Vytauto Liaudanskio nuotr.

grindinių „Miestelio istorijų“ herojų Juozas Šikšnelis (jis – ir Raidas Dubrė), kaip visada, pasėjo racionalumo grūdą ir aptarė klausimą „iš esmės“ vienam jam būdinga tarp šaipesio ir rimčiausio tono svyruojančia maniera. „Pakliūti į literatūros istoriją nėra taip paprasta. Tai – atsakinga. Turėčiau pasakyti arba ką nors labai prasminga, arba ką nors labai juokinga, – kalbėjo jis. – Didelė šios knygos dalis skirta man, nes, nors su Rimantu ne kartą skelbėmės, kad nesame vyriškos lyties gerbėjai, Rimantas mane mylėjo.“ J.Šikšnelis pasvarstė, kad, ūmai suminkštėjus smegenims, gal paduotų R.Černiausko palikuonis į teismą už pažemintą orumą, tačiau, jo manymu, taip nenutiks, nes ieškinys vis tiek būtų atmestas – knygoje net pikčiausias teisėjas nerastų jokių orumo žeminimo požymių. „Kviesčiau Rimanto bičiulius ir visus, kurie skaitys šitą knygą, atsiskirti nuo pavardės, nuo personalijų (reto čia sėdinčių pavardės nėra knygoje), – sakė J.Šikšnelis, – reikia pakilti virš visko, pamiršti, kas yra knygos au-

torius, ir skaityti ją kaip dailiosios literatūros kūrinį, o ne kaip aktualijas, kuriomis autorius norėjo ką nors iškelti ar pažeminti. Tik tada pajusite tikrą malonumą ir sugebėsite įvertinti Černiausko talentą.“ Lengva pasakyti „atsiskirkite nuo personalijų“ – sunku padaryti. Toks saldus malonumas ieškoti ir rasti draugų, pažįstamų, nedraugų, savo paties vardą ar bent jo šešėlį talentingo rašytojo knygoje ir tapti dalimi istorijos, kurią, gyvendamas tarp mūsų, taip spalvotai kūrė R.Černiauskas. Galvoju apie visus paminėtus ar tik numanomus garsūnus, galvoju apie negarsią, bet mielą mažą mergaitę Ievutę, kuri, tapusi vienos novelės heroje, ūmai iš mažos mergaitės virto literatūros istorijos dalimi.

Ir džiaugiuosi – su tokiu lengvumu, grakštumu, žavesiu perrašyti gremėzdiškus mūsų gyvenimus, per šiurkščius ir kampuotus charakterius prakikenti su pasikutenimais, be jokio pasidygėjimo ir skausmo brūkštelti plunksna per negražiausius sopulius gali tik labai talentingas žmogus. Ir nepiktas.

11

Su tokiu lengvumu, grakštumu, žavesiu perrašyti gremėzdiškus mūsų gyvenimus gali tik labai talentingas žmogus. Ir nepiktas.

Knyga: „Miestelio istorijos“ išleistos praėjus beveik dvejiem metams po autoriaus mirties.

Akompanimentas: renginyje muzikavo prof. P.Narušis.

6

ketvirtadienis, vasario 28, 2013

gintaro lašai

Alma Riebždaitė

I jei kuo mano gyvenimas įdomus tai visas kas mirksnį jis buvo yra iš visiškos absoliučios negalimybės tarsi dievai prieš gimstant: gerai, paskutinįsyk dovanojam gyvybę kaip pasakoj kaip užbūrimą mane mušė niekino prievartavo apgaudinėjo žudė sakė – ji gimdo apsižergusi kapą išdavė draugai artimieji juokėsi man nesisekė – iš visiškos negalimybės esu jau beveik tokia, kokia visada norėjau būti dar keletas detalių, štrichų, nereikšmingų brūkšnių naktis išblaško vakaro rutiną keista gyventi po to: tarp menčių jausti nuovargio dulksną dangaus fone flirtuoja vėjas su sodo senutėle aš – kaip ponia susidėjom plastikinius galiu miegoti prie atverto lango kas, kad be užuolaidų ir apdailos dabar nesusivokiantis tikrovėj sukrunta gatvėje žibintas perdien miegojęs ir susapnuoja šviesą II Mano balsas paprastas.

Mano siela – tūžmingų jėgų susirėmimo laukas teritorija, alinančių kovų, bet dabar – suvienyta visa.

Džiugu ir truputį liūdna.

Kaip visada kad būna atsisveikinant.

Svečiai išeina, namai tampa tylūs ir nuščiuvę.

Gyvenimas – tarsi beprasmis, tarsi pilnas prasmės.

Tai, jog aš galbūt viską susigalvojau, neturi jokios reikšmės.

Namus, svečius, gėles ir puotą.

Savo liūdesį išgersiu pati.

Naktį. Viena. Kaip raudoną vyną – iš tauraus krištolinio indo mėnesienoj – ant kalno lyjant tamsa srus nuogu mano kūnu, o žmonės kalbės – mes matėm matėm seną ir piktą undinę, nors tebūta nakties paprastos ir truputis raudono vyno

Negalimybės III o paskui mes nuėjom į mišką, kad dantimis nekalenčiau, apsisiaučiau naktimi iki ryto prasikalbėjom apie viską ir pasitarėm šį bei tą apie nieką apie gyvenimą tarsi pilną prasmės tarsi beprasmį tiesą sakant, su Pranciškum daugiausia tylėjom, o paskui įsipylėme vodkos kai saulė pabudo ir suūžė vėjas, suspindo paukščiai ir sučiulbo vanduo, mano kūnas, susisukęs į kūdikio pozą tarp senos eglės šakų kietai miegojo ir sapnavo saulę patekėjusią, vėją, strazdus ir saulėje tviskantį ulbantį gyvąjį vandenį ir save, vandeny besisupantį mažytį permatomą embrioną, kuris mąstė apie pasaulio prasmę suglamžytame popieriuje vis palaižydamas pieštuką kažką rašė saulė jau aukštai patekėjusi ir pusę auksinės dienos upės jau buvo sutekėję į vakaro jūrą, pabudau – šalta ir buvo žvėriškai vieniša, ačiū Dievui, gražiai pasirėdžiusi sijonas gėlėtas, palaidinė tamsaus mėlyno šilko, kuris kaip gyvas kaip vėliava vėjy plazdėjo, o plaukai ligi žemės balti ir per naktį į tamsą įaugę

pastebėjau, debesys plaukė kaip plaukę mačiau tą embriono piešinį: infantili saulytė, abstraktūs medžiai, beveidės raudonuojančios gėlės iš gėdos delnais užsidengusios veidus raudančius gėlės, kurios gyvenime nematė gyvenimo prasmės IV dar pabūk dar neišeik lyg skambėtume švelnioje brutalioje popso melodijoje bet tu visada išeini ir palieki mane vieną prieš užmiegant mes išplaukiame skirtingomis valtimis į savo namus tu turi išeiti o aš turiu likti viena kiekvienas iš mūsų turi po nuosavą bangą ir nuosavą vėjo gūsį mes gyvename ant to paties ežero kranto skirtingų pusių naktį ilgai ilgesingai žiūrime į šviesą kito namų languose ir svajojame apie karštos garuojančios arbatos puodelį, kurį laiko apglėbę kito rankos, mums kas, mums kad tik į kito rankas paspoksoti rytais mes plaukiame į svečius, nesvarbu mums lietus ir audra susitinkame ežero vidury ir prasilenkiame – svečiai visada svetimi visą tą laiką laukiam žiemos, sukaustančio ežerą ledo, einam vienas pas kitą, einam ir einam lyg du laikrodukai, amžinai rodantys tą patį einantį laiką, susitinkame ežero vidury ir įlūžtam, žiemą mes nuomojam bendrą nuosavą eketę

bet ir ten – vienas kitam neturime laiko, progų nėra pabendrauti, aš – lūpas prieš veidrodį dažausi tu ežero dugne meistrauji V gražiai kalbam į telefono ragelį aukštaitiška tarme ir kiek pakeltu balsu rengiamės ir elgiamės gražiai kostiumėlis, sidabrinės apyrankės, akmenėliai, kiti priderinti papuošalai norim būti svarbūs reikšmingi periodiškai atsistojam, pasiimam raktus ir keliaujam į nykštukų namelį sekmadieniais keliaujam į Dievo namus šeštadienio vakarą – į draugo gimtadienį, jei nesusijungia, „kas skambino“ klausia tokiu tonu lyg lauktų svarbaus skambučio iš dangaus kontoros su pasiūlymu įsidarbinti Dievo sekretore naivi mergelė laukia kol jos bernelis ją gražiai apvaisins pusė gyvenimo bet paskui atsiranda už vaisingą vaisingesnė jauna stamantriom krūtim patelė o ji vis kalba ir kalba į telefono ragelį aukštaitiška tarme ir kiek pakeltu balsu mandagi ir graži iš pieno plaukusi Venera veidas skaistus angeliškas akys išgąsdintos stirnos skruostai raustantys klostėse raukšlių formuojasi kultūriniai perlai vieną dieną ofiso deivei paskambino Dievas ir pakvietė pietauti naktį žvakių šviesoj jie valgė keptą omarą ji buvo graži kaip Marilyn ir dainavo Frankas Sinatra „Strangers in the night“ lauko terasoj, Frankas dainavo, o jie žiūrėjo vienas kitam į akis ir susiglaudę šoko, princas jau lenkėsi Anos bučiuoti bet vėjas išdavikas tą mirksnį pakėlė suknelę ir – nuslydo nuo kojos grakščios ir mažytės krištolinė kurpelė telefonas pypsėjo ji rūkė ramiai cigaretę virpančiom rankom prisidegė ją tūkstantuoju degtuku ilgą laiką tamsoj parklupus ant kelių ji ieškojo batelio ir keikėsi

Ričardo Šileikos nuotr.

7

ketvirtadienis, vasario 28, 2013

durys

Muzikinė kelionė – savo maršrutu sių. Kol kas daugiau pranašumų įžvelgiu kolektyvinėje muzikinėje veikloje, kurioje galioja kiek kitokie dėsniai, įkvėpimą žadina buvimas drauge, bendravimas, galimybė pakeliauti, patirti nuotykių.

Valerija Lebedeva

D

onato Bielkausko, eksperimentinės etnomuzikos mėgėjams žinomo savo autorinio projekto DONIS vardu, sąlytis su folkloru iliustruoja neaprėpiamas šio klodo platybes ir jo atveriamas kūrybines perspektyvas. Dešimtąjį albumą išleidžiantis kompozitorius nemato prasmės skaičiuoti savo darbų ir nebraižo kreivės kūrybiškumo kaitai atspindėti: kiekvienas jo leidinys yra kitoks nei ankstesnis, kiekvienas atranda vis kitokį klausytoją.

Netrukus lietuviška muzikos leidykla „Dangus“ klausytojams pristatys naujausią DONIS albumą „Bars Bars“. Ankstyvuosius D.Bielkausko darbus įsidėmėję melomanai, pasiruošę atsidėti klausymuisi lyg traktato skaitymui, gali būti nustebinti lengvo plokštelės skambesio.

Ori, nepataikaujanti, ištikima savo šaknims, gyvastinga ir drauge atvira išorės energijai bei kiekvienam klausytojui, ši muzika išvaiko kadaise gvildentus nuogąstavimus apie identiteto praradimą Lietuvą užklupus Europos ir pasaulio įvairovei.

Tas pats taikytina ir D.Bielkausko veiklai. Kelerius metus talkinantis folkloro kolektyvams įrašinėjant muzikos programas ir leidžiant albumus, jis kruopščiai fiksuoja tradicinę muziką bei aktualias jos formas.

Spontaniškas ir šeimyniškas

– Esi minėjęs, kad anksčiau visais įmanomais būdais siekdavai atsiriboti nuo skambesio, galinčio priminti populiarųjį.

– Teisybė. Buvau linkęs manyti, kad svarbiausia yra tekstas, tad pirmiausia ieškodavau gero, kruopščiai išsinagrinėdavau kiekvieną dainą. Šį kartą visos į albumą sudėtos dainos – iš vieno labai populiaraus rinkinio. Jos yra žinomos ne vien liaudies kultūros specialistams, bet ir plačiajai auditorijai. Žinomos tiek, kad kai kurių, atrodytų, nebeįmanoma klausytis, – juokiasi. – Panorau imtis šios medžiagos ir patikrinti, ar iš bet kokios dainos galima sukurti naujai įdomų variantą. Mano versija prašosi įsiklausymo, kad jas atpažintum.

Dabar man atrodo, kad tekstas nebėra svarbiausia dainos dalis, o galutinis muzikinis rezultatas labiau priklauso nuo kūrėjo arba kolektyvo.

– Tačiau tavo kūrybai paauglystėje nereikėjo gausaus kolektyvo.

– Kai su bendraklasiu Dariumi Gerulaičiu (duetas įkūrė ir plėtojo baltiškos etnomuzikos įkvėptą „dark ambient“ projektą „Wejdas“ – aut. past.) pradėjome kurti muziką, buvome vienuoliktokai. 12-oje klasėje jau išleidome pirmuosius leidinius.

Tai buvo laikas, kai daugelis dalykų mūsų krašte radosi nuo nulio.

Tarp jų – ir elektroninės muzikos pogrindžio kultūra. Netradiciškai interpretuoti folklorą nebuvo populiaru. Tad mes ėjome keliu, kuris radosi kartu su mumis. Galbūt tuo ir buvome ypač įdomūs. Mūsų leidiniai sulaukė neblogų vertinimų. Ypač ne Lietuvoje. Kai kurie albumai buvo išleisti JAV, Vokietijoje, Belgijoje, Italijoje. Tai tuomet atrodė ypač intriguojančiai.

Kur keliauja muzika Kartu: naująjį albumą D.Bielkauskas įrašė su savo sūnumi Aisčiu.

– Kas naujo, kuriant šį albumą, vyko tavo kūrybos laboratorijoje?

– Seniai norėjau padaryti leidinį, kuriame viskas, kas skamba, būtų atlikta mano paties. Nesu stiprus instrumentininkas: taip, groju ir mėgstu groti daugeliu muzikos instrumentų, bet nesu specialistas.

Kartu labai mėgstu viską daryti savarankiškai. Tiesiog norėjau pasitikrinti, kokį rezultatą tokiomis sąlygomis galima išgauti...

Nuolatos mokausi įvaldyti naujus instrumentus. Neieškau jų specialiai – ateina patys, randa vietą namuose. Šiam albumui pats atlikau akustinės gitaros partijas – niekad nebuvau ja skambinęs, bet prieš pusantrų metų sumaniau pasimokyti.

Pats įsirašiau ir balso partijas.

Be to, įrašuose dalyvavo ir mano sūnus Aistis, muzikavęs moliniu švilpuku ir perkusija. Aisčiui – septyneri. Jis mėgsta ateiti pasižiūrėti, ką veikiu, pasiklausęs ir pats mielai sėdasi prie kompiuterio, mėgina kurti muziką. Praėjusią vasarą kartu su Aisčiu parengėme programą alternatyvios muzikos festivaliui „Mėnuo Juodaragis“... Tada ir gimė šio albumo idėja.

Tiesą sakant, skambesio formavimo estetika, požiūris į albumą buvo kiek kitoks nei man įprasta. Anksčiau draugai sakydavo, kad mano muzika yra per daug nugludinta, sterili, raiški ir apmąstyta. Šis albumas – labai spontaniškas, sumanytas ir įrašytas per du mėnesius, atsipalaidavus, su ironijos gaidele.

Donatas Bielkauskas:

Man atrodo, kad muzikoje taisyklių nėra; ji gali būti ir darni, ir nedarni vienu metu.

Man šis įrašas turi namų jaukumo nuotaikos, užuot demonstravęs techniškumą ir preciziką, siekiau atspindėti muzikavimo šeimoje džiaugsmą. O poteksčių poetiniuose tekstuose visuomet gali rasti daugiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Per tris valandas

– Kaip apie bendrą darbą atsiliepia Aistis?

– Kol kas jis nelabai supranta, kad ši muzika bus paskleista viešai, bet, manau, po keliolikos metų jam bus smagu tai prisiminti. O man malonu matyti, kad jis pats domisi muzika, dirba su paprastomis muzikos kūrimo kompiuterinėmis programomis. Dabar sąlygas, apie kurias mes paauglystėje galėdavome tik pasvajoti, turi ir vaikai. Daugelis dalykų, susijusių su vaizdo ir įrašų gamyba, yra tapę tokie prieinami, kad, regis, kūrybos galėtų būti ir daugiau...

– Dirbdamas su jaunais žmonėmis turi galimybę stebėti, kas motyvuoja, įkvepia ir kokiems rezultatams užtenka polėkio.

– Talentingo jaunimo yra. Šiokia tokia problema – orientacija į labai greitą rezultatą. Gal čia kaltas bendras gyvenimo tempas, bet mokyklinio amžiaus vaikai dažniausiai nusiteikę, kad sukurti muzikinį kūrinį galima per dvi tris individualaus darbo valandas. Tai įmanoma tik kai kuriais atvejais: jeigu turi labai aiškų tikslą arba labai daug patirties. Kitu atveju kūrybinė veikla atsibosta jau per keletą mėne-

– Iki šiol nagrinėji muzikos tendencijas? O gal tiek kaip kūrėjas, tiek kaip klausytojas puoselėji savo sritį ir nesiblaškai į visas kitas?

– Domiuosi technologinėmis naujovėmis, nes tai mano veiklos dalis – aš važinėju po Lietuvą ir įrašinėju folkloro kolektyvų programas. O klausimą, kur link keliauja muzika, palieku atvirą. Turiu pripažinti, kad senesni stilistiniai dalykai man yra artimesni. Gal tai natūralu? Kiekvienas turime muziką, kuri atspindi mūsų jaunystę, mūsų atradimus, su kuriais gyvename... Šiuo požiūriu nebijau pasirodyti konservatyvus.

– Papasakok apie bendradarbiavimą su liaudiškos muzikos kolektyvais.

– Šią veiklą sumaniau 2007-aisiais. Tai – darbas, džiuginantis prasmingumu. Mano sritis – etnomuzika, tad man parankiau įrašinėti folkloro kolektyvus arba liaudiškos muzikos kapelų muziką, kurioje pažįstu kiekvieną instrumentą ir galiu formuoti tinkamą skambesį. Paslaugų spektras – nuo konsultacijų iki plokštelių gamybos.

15

Vizitinė kortelė D.Bielkauskas gimė 1977 m. Klaipėdoje. Jo muzika skamba Šarūno Barto, Vytauto V.Landsbergio, Vaidoto Digimo ir 2000 m. Klaipėdos universiteto Me- kitų režisuotuose meniniuose bei donų fakultete baigė Liaudies muzi- kumentiniuose filmuose. kos studijų programą, įgijo liaudiškos muzikos kolektyvo vadovo, ins- Sukūrė muziką Klaipėdos lėlių teatro trumento pedagogo (birbynė), solis- režisierės Gintarės Radvilavičiūtės to, orkestro ir ansamblio artisto kva- spektakliams „Raudonkepuraitė“, „Ožlifikaciją. kelė melagėlė“, „A-pa-pa“.

Atvirumas: anksčiau baiminęsis populiaraus skambesio, dabar D.Bielkauskas savęs šiuo požiūriu neberiboja.

Mariaus Morkevičiaus nuotr.

Klaipėdos moksleivių saviraiškos cen- Kaip garso įrašymo specialistas bentro vyr. mokytojas, Dovilų etninės kul- dradarbiavo su liaudiškos muzikos tūros centro meno vadovas. kolektyvais iš Klaipėdos, Neringos, Ukmergės, Šilalės, Pabiržės, Merkinės Aktyvus lietuviškos neofolko scenos ir kitur. dalyvis, bendradarbiavęs su daugeliu atlikėjų ir projektų: „Wejdas“, „Drie- Žmona Daiva – Rietavo M.K.Oginskio zhas“, „Inconnu“, „Atalyja“, „Kūlgrinda“, meno mokyklos smuiko mokytoja. „Notanga“, „Dobile“, „Gyvata“ ir kt.

Vaikai – Aistis (7 m.), Saulė (5 m.).

8

ketvirtadienis, vasario 28, 2013

durys

Ten, kur molio upės, glazūros krantai...

Pano: I.Baroti kūriniai ant sienos – iš naujos autoriaus keramikos serijos „Suzani“ (2012).

Į Isroildžono Baroti keramikos parodos „Suzani“ atidarymą Baroti galerijoje susirinko minia draugų ir gerbėjų. Nėra ko stebėtis. Galerija populiari, turi savo autorių ir prijaučiančiųjų ratą, o I.Baroti, labai labai mažo Klaipėdos keramikų būrelio atstovas, yra įdomus, bet personalines parodas gana retai rengiantis kūrėjas. Atėjusiųjų į atidarymą laukė ne tik, kaip įprasta, svetingas priėmimas, bet ir keli netikėtumai.

Kristina Jokubavičienė Netikėtumas pirmas: ekspozicija

I.Baroti. Raudonas kiaušinis. 2012.

RyMart. 2012.

Iš pradžių lengvas sumišimas – ar jau Baroti galerija nebeturi ant ko keramikos pastatyti? Ne, tiesiog tokia koncepcija, išsirutuliojusi iš banalios situacijos: nusprendė I.Baroti savo dirbtuvę apvalyti, remontams pasiruošti.

O, kaip žinoma, menininkų dirbtuvėse kaupiasi ne tik menai, bet ir visokie daiktai, bėgant metams įgaunantys vis didesnę vertę (tik pas eilinius žmones tie daiktai tiesiog morališkai pasensta). Kad ir ši spintelė iš kažkada labai geistino „Zundos“ komplekto, jau beveik vintažiniu tapęs šaldytuvėlis „Snaigė“, o ką jau ir kalbėti apie paties keramiko rankomis iš šiurkščių, neobliuotų lentų sukaltą darbastalį...

Kitu atveju sakytume – „vargo vakarienė“, šiuo atveju senų rakandų panaudojimas keramikos darbams eksponuoti suskambėjo netikėtomis prasmėmis – kaip praėjusio kūrybos laikotarpio aplinkos ženkliškumas, kaip kontrastas tarp standartinių daiktų ir originalių meno kūrinių. Dar plačiau žvalgantis, galima atrasti ir paralelių su skirtingomis kultūrinėmis tradicijomis, su autoriaus kūrybos pradžia dar sovietinėje Lietuvoje, nostalgija gimtiesiems kraštams, poreikiu eksperimentuoti.

Netikėtumas antras: skulptūros

Šauksmas. 2012.

Balta moteris. 2012

Sunkios, stambios, grubios vyriškos ir moteriškos padermės žmogėnų figūros, atliekančios keistus, gal ritualinius, o gal banalius veiksmus? Tie keli darbai labai skiriasi nuo stelaže (metalinis, irgi iš dirbtuvės) eksponuojamų ankstesnių, praėjusių metų vasarą parodose Danijoje rodytų I.Baroti kūrinių.

Skulptūriško monumentalumo užuomazgų yra visoje keramiko

Vytauto Liaudanskio nuotr.

kūryboje. Šiose statulose tai prasiveržia tiesiog brutalia jėga, per dykumos, dykros (žmogėnuose?) išbyrėjimo–ištekėjimo metaforą.

Kadangi niekas negali pasakyti, kaip toliau su žmogėnais (kartu ir skulptūrine keramika) bus, palikime juos sau; ateitis parodys.

Netikėtumas trečias: „suzani“

Labai melodingas žodis, bet neturintis nieko bendro nei su Siuzanomis, nei su Zuzanomis. I.Baroti dėka sužinojome apie seną Vidurinės Azijos tautų, pirmiausia tadžikų, kazachų, uzbekų liaudies tekstilės tradiciją – rankomis siuvinėtus didelius ir mažus kilimus, užklotus, apklotus, aprangos detales.

Persų kalbos žodis „suzani“ reiškia tiesiog adatą. Pagrindui naudojamas medvilninis audinys, siuvinėjama šilko arba medvilnės siūlais.

Siuvinėjimo motyvai tradiciniai –

Gilus, keistai rimtas tradicijų praradimo, atgaivinimo, susipynimo, tęstinumo, kartu savojo identiteto apmąstymas yra pats vertingiausias I.Baroti parodos švelniu pavadinimu „Suzani“ aspektas. mėnulio, saulės diskai, tulpės, gvazdikai, irisai, granato vaisiai, vynuogių kekės ir lapai, pasitaiko žuvų ir paukščių figūrų. Šie spalvingai išsiuvinėti kilimai, užklotai buvo svarbi nuotakos kraičio dalis. Kadangi jų reikėjo daug, vos gimus dukrai, visos šeimos moterys (motina, senelės, seserys, pusseserės, tetos) pradėdavo siuvinėti. Didesni kilimai būdavo susiuvami iš mažų dalių, taigi ir pats darbo procesas įdomus. Iš pradžių medžiagos juostos sudaigstomos, padaromas piešinys, tada sukarpoma gabalais, kad visoms moteriškėms užtektų, o išsiuvinėjus dalys vėl sujungiamos į vieną. Smulkūs piešinio neatitikimai, spalvų skirtumai nebuvo laikomi trūkumu. Rezultatas – spalvingi, meistriškai atlikti dirbiniai, kurių ar ne XV a. siekian-

ti tradicija šiandien vėl atgaivinama Vidurinėje Azijoje.

Atsiprašau už ilgoką ekskursą, bet kaip kitaip išsiaiškinsi, ką „išsiuvinėjo“ parodai I.Baroti? Ši parodos darbų dalis – daugiaspalvės keraminės plokštės – iš tikro nustebino. Keramikas, pirmą kartą pabandęs kurti reljefus, ėmėsi visų pirma technologiškai sudėtingo uždavinio.

Gal jau nedaug kas prisimena, kad keraminių pano, skirtų standartiniams visuomeniniams interjerams, tradicija buvo gaji 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių lietuvių taikomojoje dekoratyvinėje dailėje. Anuomet tai buvo vertinama kaip „gyvybingos liaudiškos dvasios“ (o realybėje dažniau pseudoliaudiškų motyvų, personažų) perkėlimas į naują aplinką.

Kaip tolimo krašto liaudies kūrybą šiuolaikiškai interpretuoti sekasi XXI a. keramikui, iš to tolimo krašto kilusiam ir jau per 30 metų gyvenančiam kitoje aplinkoje? Visi žino, kad I.Baroti yra nenurimstantis eksperimentatorius. Neįmanoma įsivaizduoti jo metų metais štampuojančio vieną kartą atrastą formą. Stiprus naujų meninių paieškų ir iššūkių nugalėjimo variklis yra išskirtinis šio kūrėjo bruožas. Tad nenuostabu, kad 2013 m. pažymėti keraminiais paveikslais. „Suzani“ šiuo atveju – geras, bet kartu ir pavojingas pretekstas. Juk „suzani“ yra tikri, gražūs objektai, ir lengva būtų buvę tam išoriškam grožiui pasiduoti – emociniu požiūriu tai visai suprantama. Autorius renkasi du momentus: spalvinę raišką ir autentiško motyvo laisvą interpretavimą bei multiplikavimą. Kurdamas įspūdį, kad plokštėse išdidinami pirmavaizdžio fragmentai, toliau tiesiog žaidžia su jais, dėliodamas į centriškas, simetriškas, frizines struktūras. Smulki ir turtinga paviršių faktūra implikuoja siuvinėto audinio įspūdį. Žvelgdamas į tuos molio „siūlus“, glazūros „dygsnius“, matai originalią interpretaciją, subtilų žaidimą rytietiškais motyvais, stebi jų slinktis į šiuolaikinę ir vakarietišką pasaulėjautą, o visuma – originaliai interpretuotas Rytų ir Vakarų susipynimas. Tas gilus, keistai rimtas tradicijų praradimo, atgaivinimo, susipynimo, tęstinumo, kartu savojo identiteto apmąstymas yra pats vertingiausias parodos švelniu pavadinimu „Suzani“ aspektas.

9

ketvirtadienis, vasario 28, 2013

durys

R.Vaitkutė. Pašlovinkime vieni kitus. 2011.

P.Baronas. Plekšnė. 2011.

R.Klimavičius. Mano septynios dienos II.

A.Mačiulaitienė. Gyvybė. 2011.

R.Mieliauskaitė. Baronesa. 2009.

Mažosios plastikos „Mainai“: dalis antra – atsimainymas „Klaipėdos galerijos“ filiale Herkaus Manto gatvėje sausio 24-ąją buvo atidaryta antroji mažosios plastikos projekto „Mainai“ paroda, kurioje eksponuoti Klaipėdos skulptorių darbai.

P.Gintalas. Kalnas. 2008–2012.

Kristina Jokubavičienė Bendras projektas

R.Budvytytė. Dvyniai. 2012.

S.Jurkus. Cirkas. 2012.

G.Jonkus. Patriarchas. 2011.

Nors paroda jau nebeveikia, verta trumpai ją ir patį projektą prisiminti.

Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos skulptorių mažosios plastikos apžvalginių parodų ciklą „Mainai“ inicijavo VšĮ Dailininkų sąjungos skulptūros ir vitražo centras ir Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Vilniaus skulptorių sekcija kartu su partneriais – LDS Kauno ir Klaipėdos skyriais.

Praėjusių metų gruodį Klaipėdoje buvo surengta 10-ties Vilniaus ir 12-os Kauno menininkų mažosios skulptūros darbų paroda, o Vilniuje, Šv. Jono gatvės galerijoje, per dvi parodas buvo parodyti Kauno, Vilniaus, Klaipėdos dailininkų mažosios plastikos kūriniai.

Koks projekto rezultatas?

Visų pirma išleisti Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos kolekcijų katalogai.

Tai didelis privalumas.

Antra, Vilniaus ir Klaipėdos visuomenei pristatyta mažoji skulptūrinė plastika ir kartu įrodyta, kad skulptūra pas mus, nepaisant nepalankių sąlygų, bent jau nedidelio formato pavidalu laikosi visai neblogai.

Jei dar bus įvykdytas vienas iš projekto organizatorių tikslų – iš šių parodų surinkti nacionalinę šiuolaikinės smulkiosios plastikos kolekciją, galinčią atstovauti užsienyje, galima sakyti, kad projektas buvo tikrai naudingas ir prasmingas.

P.Balčius. Teatras. 2012.

Meno „aritmetika“

Parodoje „Mainai“ dalyvavo 18 Klaipėdos dailininkų, uostamiestyje buvo eksponuota 35 kūriniai.

Džiugu, kad matėme ir vyriausios kartos (Petras Balčius), ir visai jaunus autorius (Rūta Mieliauskaitė, Remigija Vaitkutė). O tarp jų – visas brandžių, žinomų, įdomių ir savitų kūrėjų būrys – Virginija Giniotytė, Rita Būdvytytė, Klaudijus Pūdymas, Segejus Plotnikovas, Danius Drulys, Algirdas Bosas, Arūnas Sakalauskas, Romas Klimavičius, Evaldas Bernotas, Gintautas Jonkus, Adomas Skiezgelas, Svajūnas Jurkus, Petras Gintalas. Išvardyti jie laisva tvarka, ne į nuopelnus ar asmenines simpatijas atsižvelgiant.

Klaipėdiečių kolekciją projektui surinko parodos kuratorius Saulius Bertulis, turintis ne tik asmeninę kūrybinę patirtį mažosios skulptūros srityje, bet ir nepailstantis respublikinių mažosios plastikos parodų organizatorius.

Kiek keistai atidarymo metu skambėjo nuolat kartojamos mintys, kurių esmė – „vilniečiai stebėjosi, kokia gera mažoji plastika iš Klaipėdos atvažiavo“. Žinoma, kad gera. O kuo bloga, ar kad iš „provincijos“? Jau gal reikėtų to pakraščio komplekso atsikratyti. Ar teko kada girdėti sakant: „Tu matei, kokių gerų skulptūrų (arba „skulptorių“) yra Vilniuje, vaje...“.

Visur yra gerų ir blogų menų. Ten, kur dailininkų tankiau, gerų ir blogų menų bus daugiau. Tokia meno „aritmetika“.

Tai, kas įprasta

Esmė glūdi kitur. Prisiminus vilniečių ir kauniečių ekspoziciją ir palyginus ją su Klaipėdos, galėtume konstatuoti, kad mūsiškiai dailininkai labiau linkę prie įprastų skulptūrai medžiagų – metalo, medžio, akmens ir prie įprastų metalo ir akmens derinių. Taip pat labiau ryškina ir įprastas tų medžiagų savybės, nepriversdami jų (medžiagų) imituoti, apsimesti ar įgyti kitų, netipiškų, joms nebūdingų. Vieni tai įvardins kaip „labiau tradiciška“, kiti gal ir „labiau konservatyvu“.

Dar populiarus „konstruktoriaus“ principas, kai kompozicija pinama, kniedijama, montuojama iš kelių, keliolikos fragmentų, iš kelių medžiagų. Daugeliui autoritetas išlieka rumunų skulptorius Konstantinas Brankušis; skirtumas tik tas, kad dialogas su juo per skulptūrines formas vyksta arba atvirai, arba kaip citatos be nuorodų.

Nors parodoje buvo keletas realistinės stilistikos kūrinių, joje vyravo asociatyvinė plastika, kurioje autoriaus suformuluota idėja atskleidžiama per apibendrintą, stilizuotą žmogaus figūrą ar jos fragmentą. Palyginti nedidelę dalį sudarė nefigūratyvinės kompozicijos.

Greta idėjos ir medžiagos mažojoje plastikoje labai svarbi ir atlikimo precizika. Juk čia ne monumentas, prie kurio kartais geriau artyn ir neiti. Žiūrovo kontaktas su mažosios plastikos kūriniu artimas, ir net pati geriausia plastinė idėja gali nueiti niekais, kai nepasiekta atitinkamo medžiagiško įgyvendinimo.

Jei jau prisiminėm žiūrovus (galų gale jiems menas ir skiriamas), gal vertėjo etiketėse neapsiriboti tik autoriaus pavarde ir kūrinio pavadinimu, o nurodyti ir medžiagas, ir technikas. Man būnant parodoje, lankytojų pora net trumpai pasiginčijo, iš ko padaryta skulptūra. Bet gal ir gerai, sakysite, menas turi kelti diskusijas.

E.Bernotas. Paukštukas. 2009.

A.Bosas. Objektas. 2012.

A.Sakalauskas. Sukinys. 2011.

A.Skiezgelas. Karaliai. 2012.

K.Pūdymas. Individas. 2010.

S.Plotnikovas. Smuikininkė. 2012.

10

ketvirtadienis, vasario 28, 2013

durys

Plėnys: ant nekaltai balto audinio

pabirę mūsų egzistencijos degėsiai.

Paviršius: veidas, kaip ir kūnas, čia tampa plokštuma tekstams

išrašyti.

Iliuminacija: geliančiai melsva šviesa spindintys L.Guokės piešiniai – dar vie-

nas, stipriai jusles dirginantis konstruojamos istorijos komponentas.

Vasarį Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje atidaryta šiaulietės menininkės, Šiaulių universiteto Menų fakulteto Dailės katedros dėstytojos Lauros Guokės paroda „Sunaikinta visata / Destructed Universe“.

Naujausiuose jaunos autorės darbuose – visas spektras vizualinių (ne)būties apmąstymų.

Siekis: kūrinio medžiagiškumas ir turinys pajungiami vienam tikslui

– nepalikti dvejonių dėl būties laikinumo.

Svoris: fiksuojami kūnai nepajėgūs

pakelti jų „dėvimų“ tekstų prasmės.

Nebylus visatos sunaikinimas, arba Žodžiai, virtę pelenais Ši paroda praėjusių metų lapkritį dalyvavo Šiuolaikinio meno festivalyje „Virus‘17“ (Šiauliai). Palangoje ją galima pamatyti iki kovo pabaigos.

žymiausių Šveicarijos menininko kūrybos dalis buvo išgelbėta.

Svarbiausiu autorei tapo drastiško poelgio faktas. Įvykio, kuris tik dar kartą paliudijo mūsų (taip pat ir mūsų tikėjimo) efemeriškumą.

Įkvėpė A.Schulthesso fenomenas

Kalbant apie (ne)būtį

Danguolė Ruškienė

Vienos kelionės metu atsitiktinai į rankas patekusi knyga apie Armandą Schulthessą (1901–1972) Laurą paskatino toliau domėtis šio šveicarų menininko, šiandien siejamo su Art Brut (brutalaus meno) kryptimi, kūrybos istorija, bandant perprasti jo mąstymą, nulėmusį pasirinkimą, kuris radikaliai pakeitė jo gyvenimą. Daugiau nei prieš 60 metų A.Schulthessas pradėjo kurti didžiausią savo projektą. Menininkas atsiskyrė nuo visuomenės ir 18 tūkst. kvadratinių metrų ploto miške sukūrė filosofinį sodą: tūkstančius metalinių plokštelių išrašė kelių kalbų tekstais, taip siekdamas perteikti žinias, įgytas analizuojant straipsnius įvairiomis kultūros ir mokslo temomis. A.Schulthessas savo kūryboje sujungė daugybę žmogaus egzistencijos ir mokslinių disciplinų sričių – meno, muzikos, poezijos, psichoanalizės ir parapsichologijos, kosmobiologijos ir kibernetikos. Savo „Miško enciklopedijoje“ jis sudarė apie 70 albumų seksualumo ir meilės temomis, kuriuos iliustravo detaliais anatominiais ir erotiniais piešiniais.

Lauros inspiracijų šaltiniu, subrandinusiu parodos „Sunaikinta visata“ idėją, tapo ne tik šio menininko kūryba, bet gal net labiau faktas, kad netrukus po jo mirties per daugiau nei 20 metų sukurtas unikalus kūrinys buvo sudegintas. Tik nedidelė šiandien vieno

Nors šis jaunos menininkės projektas remiasi A.Schulthesso istorija, tačiau tai, anot autorės, yra tik vienas iš daugelio pasirinktų aspektų kalbant apie būtį. „Žmogus dėl vienų ar kitų priežasčių atsisako įprasto pasaulio ir sukuria kitą, savo pasaulį. Stebuklą, kuriam vis tiek lemta būti sunaikintam. Nesvarbu, ar laiko, ar žmonių.

Tai galėjo būti ir kito žmogaus kita istorija. Paprasčiausiai į rankas pakliuvo ši informacija, ir mintis vystėsi toliau“, – teigė autorė.

Laura labai jautriai tiesia prasmines gijas tarp savęs, savo asmeninių patirčių ir nagrinėjamos (ne) būties temos, palaipsniui apraizgydama jas daugiaplanėmis žmogaus aistrų, neretai išsirutuliojančių į perversinius pavidalus, išraiškomis. Ir vis dėlto, tai nėra brutalus įsiveržimas į mažai pažinų pasaulį.

Visa ligšiolinė Lauros kūryba persmelkta egzistencinių apmąstymų, sietinų su socialiai angažuotais tapatybės, lyties ir seksualumo klausimais. Laura nuolat tyrinėja ribas tarp tikrovės ir fikcijos, grožio ir bjaurumo, moralės ir amoralumo, tikėjimo ir jo praradimo, gyvenimo ir mirties. Tai – kertiniai taškai, iš kurių autorė konstruoja vizualų tyrimą, daugiau ar mažiau įtraukiantį ir suvokėją. Visa tai ji atlieka jautriai, su didžiule atida ir meile.

Anaiptol ji neteigia žmogaus būties absurdiškumo ar beprasmiškumo.

Tačiau, nors ir švelniai, liudija jos trapumą ir laikinumą, savotišką neįgalumą mirties akivaizdoje.

Kūnas – informacijos laidininkas

Laurai svarbu ne tik kalbėti apie (ne) būtį, bet ir atrasti vis naujas priemones, papildančias jos, kaip menininkės, raiškos leksikoną. Ji ieško vis kitų prasmių atidengimo būdų, įgalinančių naujai suvokti šias per am-

Tai galimybė suvokėjui patekti į kitą realybės lygmenį, nors ir simuliuojamą, bet pakankamai įtikinantį, kad trumpam galėtų atsiriboti nuo esaties ir panirti į save.

žius gvildenamas, bet vis dar mįslingas būties ir nebūties sampratas. „Visada maniau, kad kalbėti tik „plokščiu“ vaizdu tiesiog neįmanoma. Mano kūryboje vyksta natūralus pasikeitimas. Keičiasi ne temos. Keičiasi pati forma. Ir žinau, kad ji keisis ir keisis. Norisi kalbėti visais įmanomais būdais – garsu, vaizdu, šiuolaikiniu šokiu. Na, žinoma, ir tyla… Man patys įdomiausi tie kūriniai, kurie sujungia kelias mokslo ar menų sritis“, – savo idėjomis dalijosi Laura.

Ką bepasirinktų autorė, jos santykis su analizuojama tema visada išlieka labai intymus. Pasitelkda-

ma savo pačios (dažniausiai) kūną, ji formuoja užuominas, žinutes, kurios ištransliuoja labai skirtingas sąvokas, inspiruojančias kiekvieno iš mūsų patirčiai adekvačias reakcijas. Ant nuogo kūno, veido išrašyti tekstai. Tai – įvairių autorių apmąstymai meilės, seksualumo, fantazijų ir žmogaus vidinio konflikto temomis. Svarbios ne tik žodžių, sakinių prasmės, bet ir vizualinė jų sąranga, šiurkščiai išbalansuojanti dailių kūnų harmoniją. Šių kūnų grožiui disonuoja ir jų pozos, sustingdančios juos stipraus susijaudinimo ar negatyvių emocijų nulemtame judesyje. Būtent visa tai ir pagimdo priešpriešą, dualumą jausmų, verčiančių abejoti būties tvarumu ir gramzdinančių į nebūties baimę. Pozityvo-negatyvo efektas, kurį savo fotografijose naudoja autorė, dar labiau išryškina absoliučios tiesos neįmanomybę ir minties, kad perpratome šį pasaulį, absurdiškumą. Anot menininkės, tai – istorija, bendra mums visiems, kuri perduodama per kūną, ne visada aiškiai suprantantį savo norus, viltis. Kūną, per kurį mylime, pažįstame gyvenimą ar bent jau dedamės jį pažįstą.

Sujungė piešinių instaliacija

Kompaktiško formato nuotraukas, kurias iš tamsos ištraukia slėpiningi šviesos šuorai, į visumą sujungia ekspozicinės salės centre kabanti instaliacija. Ultravioletinių spindulių šaltinis gana skaudžiai „prakalbina“ erdvėje pakibusius stambaus plano piešinius, kurie čia tampa švytinčiais, į mažiausią krustelėjimą reaguojančiais objektais.

Instaliacija siūlo dvi jos suvokimo galimybes. Stebėdamas ją iš šalies, tampi Lauros kuriamos istorijos liudininku. Patekęs tarp atskirų jos sluoksnių, tampi šios istorijos dalimi. Bet kuriuo atveju, tai – nauja patirtis, akumuliuojanti naujus potyrius, kurie išlieka neatsiejami nuo tos pačios temos – individo (ne)būties ir visatos santykio. Tai galimybė suvokėjui patekti į kitą realybės lygmenį, nors ir simuliuojamą, bet pakankamai įtikinantį, kad trumpam galėtų atsiriboti nuo esaties, nuo to, ką paliko ateidamas čia, ir panirti į save. Meditatyvaus pobūdžio kūriniai ne tik žadina kintamumo, netvarumo būsenas. Jie patys liudija jų pačių laikinumą, ant grindų pabirdami švytinčiomis atplaišomis. Šaižų vidinį instaliacijos skambesį pratęsia jos pabaigoje atsiverianti įspūdingų mastelių skardos plokštė, ant kurios – dar viena istorijos korekcija. Tiek savo ištrupėjusiomis raidėmis, tiek hiperrealiu vystančio kūno piešiniu dar labiau išryškinanti mūsų egzistencijos laikinumą.

Neišvengiamos baigties nuojautą dar labiau užaštrina tyliai skambantis Lanos Del Rey kūrinys „Gimėme mirti“ (angl. Born To Die). Kanadietės dainininkės balsas, kurį periodiškai pratęsia tylus ugnies traškėjimas, užpildo ne tik visą likusią erdvę, bet keista dygia šiluma užlieja ir kūną: „Pasirinkite paskutinius žodžius / Tai paskutinis kartas / Nes tu ir aš, mes gimę mirti“ (angl. Choose your last words / This is the last time / Cause you and I, we were born to die). Graži ir velniškai liūdna daina.

Liūdna, nes esi priverstas ja patikėti.

Bent jau tol, kol pajėgsi atsiplėšti nuo Lauros siūlomos (ne)būties istorijos suvokimo versijos. Tik ar pajėgsi.

11

ketvirtadienis, vasario 28, 2013

gintaro lašai

Nepatogumo estetika Gintaras Grajauskas. Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį. Tyto alba, Vilnius, 2012, 135 p.

Dainius Vanagas

Naujausia poeto, prozininko Gintaro Grajausko knyga, pavadinimu „Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“ (toliau – tiesiog „Istorijos“), gali būti laikoma pokalbiu apie pasaką arba pasaka apie pokalbį. XIX a. Škotijoje susitikus drakonui ir riteriui, pastarasis, nors ir nenoriai (kadangi yra perdėm švelnaus būdo), ketina nugalabyti drakoną (nieko asmeniška – elementariausi iniciacijos reikalai). Nors drakonas nė nesirengia priešintis (mat yra geranoriškas ir supratingas), Tenksalotas susizgrimba, kad greičiausiai vaikosi ne savo, bet svetimas svajones, todėl, užuot pasirinkęs elį maukiančių riterių kompaniją, lieka svetingumą parodžiusio drakono namuose. Štai taip pasaka baigiasi vos prasidėjusi. Na, arba prasideda vos pasibaigusi: Tenksalotas ir Kaindlis leidžia dienas žaismingai šnekučiuodamiesi apie traukinius ir moteris, keliones ir gėrimus, poeziją ir Kinijos imperatorius, buities ir būties sunkumus. Kad šneka lengviau slystų, liežuvis retkarčiais suvilgomas škotišku viskiu.

Tenksalotas ir Kaindlis – tingūs personažai, susiraitę tingioje pasakos oloje ir ramiai lūkuriuojantys tingios pabaigos. Tiesa, šioks toks sujudimas – transformacija – paskutiniuose knygos skyriuose visgi įvyksta – šiek tiek gaila, kadangi pasaka be pabaigos, be kritinio pokyčio (tokiu būdu išryškinant kontroversišką pirmenybę ne aktyviam veiksmui, o pasyviam pokalbio džiaugsmui) būtų išprovokavusi keletą intriguojančių, polemiškų pasvarstymų apie patirčių – tiesioginės ir netiesioginės – skirtumus ir pranašumus.

Labai svarbu (nors drauge ir nepatogu – norisi muistytis, burbėti, piktintis), kad „Istorijose“ kartais vis skambteli moralizuojanti gaidelė ar įtartinas, net kiek netikėtinas banalumo tonas. Toks tiesmukumas, literatūrinis grubumas – it įžūli provokacija, žiupsnis druskos ant įsijaudrinusio, jokių saitų nepripažįstančio, naujus – ir tik naujus – įspūdžius godžiai medžiojančio skaitytojo, vertintojo žaizdos.

Kodėl kažkas baksnoja į mūsų ydas, tarsi patys apie jas nežinotume? Arba: kodėl turėtume „mėgautis“ daugsyk girdėtomis mintimis, pavyzdžiui, „<...> viskas aplinkui – tiek aš, tiek jūs, tiek šitas akmuo, ši taurė ar jūsų kalavijas, – viskas susideda iš lygiai tų pačių vienodų mažų dalelyčių“ (p. 21)? Ką, nejaugi G.Grajauskas nenutuokia, kad žaisdamas atviromis kortomis ir ignoruodamas cinikų, skeptikų ir kitų nuobodžiaujančių intelektualų reikalavimus šiuolaikinei literatūrai jis atsistoja po infantilumo vėliava? Ne, G.Grajauskas tai puikiai žino. Dar daugiau: jis žino, kad tas, kuris žaidžia atviromis kortomis, valdo žaidimą. „Istorijos“, kurios iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip lengvas, susikaupimo nereikalaujantis skaitalas ar netgi pataikavimas lėkšto skaitytojo skoniui, atsiskleidžia kaip nejaukus, nekomfortabilus – kitaip ir būti negali – susitikimas su Kitu. Patirti Kitą pavyksta tik tuomet, jei šis priešinasi, jei nesileidžia programuojamas mūsų lūkesčių ir išankstinio žinojimo. G.Grajausko „Istorijose“ Kitas atpažįstamas kaip Tas Pats – tas, kurio jau nebesitikėjome išvysti, nes manėme, kad jis seniai išnykęs nuo literatūrinių planetų

paviršiaus. Visgi šio nepatogumo produkuojamos įtampos šaltinį dera detalizuoti, todėl ginčykimės toliau ir klauskime: argi kiekvieną dieną į knygynų lentynas neatgula nauji beverčių, skystų, iki ašarų banalių puslapių pluoštai? Nejaugi ir juos reikėtų traktuoti kaip provokaciją literatūriniams kanonams, sveikos, kūrybingumą skatinančios įtampos šaltinį? Nejaugi tai, kas banalu, nuo šiol bus revoliucinga?

Anaiptol. Pigi, sekli, primityvaus veiksmo ir jausmo prisodrinta bei techniškai silpnai sumeistrauta literatūra neturi jokio įtampos potencialo.

Tad kuo visgi išsiskiria G.Grajausko „Istorijos“? Knygos struktūra pasižymi greita (priešingai nei siužetas – tai įdomu), ryškia plėtote: akinantis skaidrumas, veikėjų orumas, salstelėjęs mandagumas, akivaizdumas ir banalumas sumyšta su stiliaus meistryste, įtaigia pokalbio dinamika, originaliais minties mostais ir pavergiančia fantazijos žaisme. „Istorijų“ skaitymas nėra jaukus, jei jaukumu vadinsime būseną, kai saugu, ramu ir gera; ne, jis trikdo, muša iš vėžių, kartais nuleidžia į slėnius ir kiek prislegia, tačiau jau kitą akimirką švysteli į kalnų viršūnes ir atveria lig tol neregėtą horizonto ruoželį. Taip, pavyzdžiui, nuo kiek erzinančio ir dirglaus burnojimo prieš žmones („Bet senos geros drakonų vertybės iki šiol tebėra tos pačios kaip ir prieš tūkstančius metų: garbė, kilnumas, aštrus protas, draugystė. O daugumai žmonių tai vien tušti žodžiai. Jūs elgiatės ne kaip išdidi rasė, o kaip tie smulkūs graužikai, kurių svarbiausias tikslas – kuo skubiau prisikimšti pilnus žandus visokio šlamšto“ (p.

55) peršokama prie šmaikščios ir itin vykusios minčių bei vaizdų akrobatikos („Būkite malonus, papasakokite apie save ką nors intymaus ir asmeniško, ko paskui gailėsi-

tės“ (p. 44) arba „O dabar pabandykite įsivaizduoti, ką reiškia sutikti drakonaitę, kurios visos devynios galvos patiktų visoms tavo devynioms galvoms. Tai beveik neįmanoma. <...> Įsivaizduojate, ką reiškia, kai vietoj devynių galvų, kurių ir taip nemažai, staiga atsiranda aštuoniolika?

Tai maždaug tas pats, lyg visa jūsų giminė, mielas Tenksalotai, imtų ir vestų visą jūsų nuotakos giminę, urmu – ir apsigyventų kartu“ (p. 47, 48). Ši dinamika, brutalaus akivaizdybės afišavimo ir laisvumo, plastiškumo, vaizdingumo ir improvizacijos sampyna nėra atsitiktinis G.Grajausko knygos elementas, o bene reikšmingiausias ją struktūruojantis elementas: iš pradžių priartėjimas prie neišvengiamo kasdienybės nuobodulio ir monotoniškumo (frustracija dėl negalėjimo gyventi betarpiškame originalume), po to spontaniškas refleksas atsitraukti, nutrūkti nuo grandinės, pasprukti.

12

„Miestelio istorijose“ – mūsų visų Černiauskas 5

Tokios norėjo autorius

Knygos gimimas buvo nulemtas iš anksto – rašytojas jau matė ją gimusią, jau žinojo, kas turėtų sukurti jos rūbą, kokia leidykla ją išleis.

Apie savo pokalbius su R.Černiausku, kuriuose buvo minimos „Miestelio istorijos“, pasakojo leidyklos „Versus Aureus“, išleidusios ne vieną R.Černiausko knygą, redaktorė O.Gudžiūnienė. „Išpildėme Černiausko norą – jo „Miestelio istorijos“ jau pasirodė knygynuose“, – džiaugėsi ji. Džiaugėsi ir dėl to, kad knygą R.Černiausko pageidavimu iliustravo dailininkas karikatūristas J.Varnas, anksčiau iliustravęs ir jo „Gusto istorijas“.

Dailininkas J.Varnas surengė tikrą šou – vyko jo albumų loterija, kurios klausimai buvo susiję su paties dailininko ir R.Černiausko gyvenimo bei kūrybos faktais, čia pat buvo eksponuojami dailininko darbai. J.Varnas pasakojo apie knygos iliustracijų gimimą: „Negalėjau nesutikti. Juk, jei po to susitiksime ten aukštai, sulauksiu Rimanto priekaištų. Iliustruoti nebuvo sunku. Nusivežiau rankraštį į Palangą, arčiau moterų pliažo. Ten kūrybinė potencija daug geresnė. Viskas puikiai pavyko.“

Įsigijusiems „Miestelio istorijas“ J.Varnas dalijo autografus. Kaip sakoma – ir už save, ir už tą vaikiną.

Rašytojas, kuris sapnuojasi

Šių istorijų knygos pavidalu laukta pasirodant dar tada, kai Rimantas buvo tarp mūsų, miestelyje.

Poetai-paukščiai ir daugelis kitų herojų jau senokai gyveno savarankišką gyvenimą rinktinėse miestelio draugijose bei „Gintaro lašų“ puslapiuose. Pagaliau sulaukta knygos.

Deramą pagarbą ir padėką už jos gimimą būtina skirti knygos rėmėjams Rimandui Stoniui ir KLASCO generaliniam direktoriui Audriui Paužai. Be šių žmonių, anot rašytojo dukters, knyga būtų pasirodžiusi vėliau ir, pasak redaktorės O.Gudžiūnienės, jos iliustracijos tikrai nebūtų spalvotos.

Ypatinga padėka ir R.Černiausko šeimai. Dukroms. Rimantei, drąsiai tęsiančiai nebaigtus tėčio darbus ir besirūpinančiai jo buvimu čia, tarp mūsų. „Su Rimantu Černiausku galima bendrauti skaitant jo kūrinius, – baigdama renginį ir dėkodama visiems susirinkusiesiems kalbėjo R.Černiauskaitė. – Skaitydama tėčio darbus, spausdin-

tus ir nespausdintus, aš pradėjau su juo bendrauti ir kitaip – jis ėmė lankytis mano sapnuose. Kai pritrūksta jėgų arba kas nepasiseka, jis ateina į mano sapnus ir paguodžia, nuolat jaučiu jį mane vedant. Ir šį vakarą jaučiu, kad jis yra su mumis. Ir manau, kad kiekvienas, skaitantis jo esamus ir būsimus kūrinius – nes yra dar viena knyga, kuri turi pasirodyti (R.Černiauskas paliko neišleistą romaną apie poemos „Metai“ autoriaus Kristijono Donelaičio gyvenimą ir kūrybą – D.B.) – jaus jo buvimą. Su Rimantu Černiausku mes dar gyvensime ilgai ir laimingai.“ Rimantė nelinkėjo sapnuoti R.Černiausko visiems susirinkusiems bičiuliams. Esą, kad neišgąsdintų. Pagalvojau – argi tas besišypsantis, geras žmogus, įvairiais būdais įrašęs mus į literatūrą, o literatūrą – į mus, gali įgauti gąsdinantį pavidalą?

Prisisapnuokit, man, Rimantai, nes aš siaubingai jūsų pasiilgau.

R.Černiauskaitė sukūrė tėčiui skirtą internetinę svetainę www. rcerniauskas.lt ir visus pažinojusius rašytoją kviečia siųsti atsiminimus, nuotraukas, kitą informaciją.

Laikas: Klaipėdoje R.Černiauskas praleido 38 kūrybingiausius savo

gyvenimo metus iš visų 60-ies.

Tik faktai R.Černiauskas gimė 1950 m. rugsėjo ko pasaka“ pripažinta Lietuvos metų 10 d. Alytaus raj. Daugų miestelyje. knyga vaikams.

1968 m. baigė Šilutės raj. Švėkšnos vidurinę mokyklą, 1973 m. – Vilniaus universiteto Matematikos ir mechanikos fakultetą.

2010 m. R.Černiausko knyga „Vaikai ir vaiduokliai“ pripažinta Lietuvos metų knyga vaikams.

2010 m. R.Černiauskui suteiktas KlaiPrie jūros, Klaipėdoje, praleido 38 kū- pėdos kultūros magistro vardas. rybingiausius savo gyvenimo metus Mirė 2011 m. birželio 1 d. Klaipėdoje, iš visų 60-ies. palaidotas Švėkšnoje.

15-os knygų vaikams ir suaugusie- Klaipėdos „Senamiesčio“ bare žmosiems autorius, pedagogas. nių, vaikų, sliekų, o dabar ir viso miesNuo 1984 m. buvo Lietuvos rašytojų telio gyvenimą aprašiusį rašytoją primena draugų iniciatyva atsiradęs masąjungos (LRS) narys. žosios plastikos kūrinys – bronzinis, iš Nuo 1987 iki 2011 m. – LRS Klaipėdos bloknoto lapelio besišypsantis jo istoskyriaus pirmininkas. rijų personažas Sliekas (aut. Sergejus 2008 m. R.Černiausko knyga „Slie- Plotnikovas).

12

ketvirtadienis, vasario 28, 2013

gintaro lašai

Nepatogumo estetika 11

Tada lakstai, ganaisi, ūžauji, vaizduotę pasikinkęs kreti pokštą po pokšto, tačiau anksčiau ar vėliau drumzlės sugula ant dugno: grįžti atgal, užsineri grandinę ant kaklo ir, kad ir nenoriai, pripažįsti, kad originalios mintys dažniausiai šaudo pro šalį. Nepaisant to, netrukus vėl skuosi jų medžioti, nes kraujas – kol teka, – visuomet yra mažiausiai 35 °C laipsnių temperatūros, o tai, prisimenant karštas vasaros dienas, yra gundantis gyvasties karštis.

Knygos dinamiką dar labiau sustiprina personažų ir jų vaidmenų ideologinis neatitikimas. Misteris Kaindlis – visai ne drakonas, o kuo tikriausias žmogus, o riteris Tenksalotas – ne tik kad ne riteris, bet dar klausimas, ar jį žmogumi galima pavadinti! Jis – jauki, miela, itin mandagi, tačiau šešėlį ar aidą primenanti būtybė, kuriai būdingas programuotų funkcijų vykdymas arba reprezentavimas (asmenybės vienpusiškumas, mąstymo ribotumas ir neišmanymas, grakštus pokalbio ir smalsumo atmosferos išlaikymas), menkas problematikos ir jausenų diapazonas. Tenksalotui trūksta aistros, jo gestai – tiek pragmatiniai, tiek kognityviniai – atliekami mechaniškai, skrupulingai laikantis įsisavinto socialinio kodo. Nepaisant to, riterio ir drakono pokalbio žaismė, lengvai ir sklandžiai tekantis tekstas šią Tenksaloto stoką eliminuoja, padaro nereikšmingą – atviras, nuoširdus komunikacijos aktas veikia kaip savikūros katalizatorius. Savo ruožtu misteris Kaindlis, dalydamasis savo „išmintimi“ ir atskleisdamas, kokia sudėtinga būtis, kai turi devynias galvas, akivaizdžiai apeliuoja į vidinį žmogaus prieštaringumą, pavyzdžiui: trečia galva piktinasi, kad kitos retkarčiais girtauja; šeštoji galva mikčioja, tai – drovioji, matyt, trauminei Kaindlio patirčiai atstovaujanti galva ir t.t. Taigi visos galvos „su savo požiūriu į pasaulį, su skirtingais poreikiais ir polinkiais“ (p. 70) drauge sudaro įvairialypę, įaistrintą asmenybę. Tebūnie tai chrestomatinės šizofrenijos, suskaldytos asmenybės problematika, tačiau atskleisti ją naudojantis drakono simbolika – išties įdomus žingsnis. Galų gale misterio Kaindlio „išmintis“, tiek jau minėta erzinanti, tiek patrauklioji jos pusė („Visi mūsų ypatingi gebėjimai, visi talentai yra atsiradę iš trūkumų, – ne iš didelio turėjimo, o iš didelio neturėjimo. Visai ne iš to, kad ką nors stebuklingo sugebame, o kaip tik iš to, kad nesugebame ko nors paprasto“ (p. 49); „ – Kai man nesimiega, aš galvoju, – tarė misteris Kaindlis. – Kartais pagalvoju, gal viskas visai atvirkščiai, – kai aš galvoju, man nesimiega“ (p. 69) yra nenumaldomas žmogaus troškimas paaiškinti visa, kas yra ir vyksta. Žmogus gali prisigalvoti įvairiausių paikysčių, kad tik jaustųsi pasiekęs ištakas ir taip save pamaloninęs. Tad misteris Kaindlis, būdamas džiaugsminga, šmaikšti, kūrybinga, išmintinga būtybė, drauge yra liūdnas ar net tragiškas personažas. Beje, sieti misterį Kaindlį su žmogiškąja esatimi leidžia ir dailios Linos Kusaitės iliustracijos, vaizduojančios jį kaip devyngalvį senolį.

G.Grajauskas, replikuodamas vienam iš recenzentų, „Istorijas“ pavadino „nekalta knygaite“. Na, iš dalies galima sutikti – siužetas lengvas ir nerūpestingas, nuotaika – kuo šviesiausia; žodžiu, dvi valandėlės neįpareigojančio skaitymo. Kita vertus, kūrybinga manipuliacija nepatogumo pojūčiais, skaitytojo lūkesčių destabilizacija, grubus, nes jau seniai pamirštas tiesmukumas – ypač turint galvoje, kad šiuo metu madingas klampus, mįslingas, jokių išvadų neprieinantis intelektualusis rašymas – verčia suabejoti knygos skaistybe. Ji strakalioja it stirnaitė, dėdamasi buržuazine pasakaite, nors iš tiesų, galimas daiktas, yra kvanktelėjusi pana, kuri jaučia malonumą kaišiodama pagalį skaitytojui į ratus. O tai ir yra pavykusio literatūrinio darbo rezultatas.

Jaunųjų kūrybos konkursas Indrė Gegeckaitė ***

Kaip aš džiaugiuosi Kad užrašų knygelės Pirmajam puslapy Draugo daiktų sąrašas į Girulius Kuriuose jau buvom Iš kurių parvažiavome Ir tik paskui prasideda kartuvės, Visokio plauko citatos ir pastebėjimai, Daug suveltų minčių vienose rankose.

Rašau ir nesugaunu savo paties atsakymų, ar aš sau ar aš jums ką šiandie vakarienei ar jūs tai ne aš ko aš noriu kodėl šito taip reikia kodėl taip gaila pinigų batams (kavai negaila), kodėl idealai išsiskiria o mes, viso labo earl grey’us su pienu, O mes pasiliekam Kietai miegodami, Minkštai atsikeldami, Vienas iš grybų, Kitas iš renginio, Vienas su botais, Kitas peršlapęs, Atsistojęs iš paskutiniųjų Plunksna vos įskaitomai Šitai rašantis į knygelę Kurios pirmame puslapy Šventas draugo daiktų sąrašas. ***

Nuo to laiko praėjo Labai daug laiko: Pas mus atsikraustė Povilas, Medžiai išsinėrė iš žalio, Laumės liko be nieko, Su niekuo, Keturioliktas man netinka, Kojos po truputį Slenka vilnonių kojinių.

Nuo to laiko Draugės harde numirė nuotraukos, Ėmiau dėvėti sarį Mane išmokė indiško „ačiū“ (tą pačią dieną jį užmiršau) Kažką apniko remontai Sulaužytos rankos Kaip gros kaip rašys nežinau Gal visgi nebūtina užrašyti Aš jau seniai pasidaviau ir šešioliktas man ne tabu Kad tik namo, Kad tik kuo greičiau, Kol namas manęs dar neišdavė Kol aš dar mirtingas. ***

Kaip iš vaikų rašinėlių: Pradedu: „jei būčiau meras“ pradedu, Lukiškių aikštė jau būtų Lennono, Vienos stotelės pavadinimas būtų „stotelė“, Stebėčiau keleivių veidus.

Negi taip keista Nevadinti eilėraščių Nedainuoti eilių Nebūti bardu Išvis niekuo nebūti Kad ir į pačią nebūtį.

Mes taip įsikandę Būti kirpėjomis, Treneriais, O savimi būti galima?

O būnant nebūti galima? ***

Koks nuostabus visgi Ilgas ar trumpas Yra mano gyvenimas Su draugę persekiojančiu draugu. Šitos kojos –

Tai jau ne tos kojos, Kurias prieš dešimtį metų matei Nukreipęs žvilgsnį žemyn, Ne tos kojos; Jau šitiek nueita, Kai reikėdavo – pabėgėta, Gal per mažai atsigręžta.

Jau ir muzika kita Supa šias kojas.

Ir langas, Fotoobjektyvas Iš kitos lango pusės Buvo užsukęs savaitgaliui Pas šitas kojas, Kurios pametė draugą Gal ir gerai, kad pametė.

Garuoja matė, Koks visgi nuostabus tas Mano Tavo Absoliutus Visa ko Išgyvenimas, Net kojų Labiausiai nusidėjusių: Arčiausiai žemės. ***

Tie lietūs už durų Yra visai ne už durų Gal netgi visai ne lietūs Neišlieti Geriausiu atveju išsipylę iš Dievo ąsočio praeitą naktį Po kurios rytas šitaip rūko nepagailėjo, kad darėsi keista.

Atsikelti, Suprasti – nėra bokšto, Suprasti – tai gal ne prie bokšto ir gyvenu?

Gal iš tiesų nėra jokio bokšto?

Gal iš tiesų ir manęs – tiktai trupinėlis?

Gal tik šypsena – tikras mano vaidmuo?

Gal nėra to, ką fotografuoju, to, ką rašau, to, ką užuodžiu, bet žinote, gal tat ir nieko čia tokio, kol tie lietūs už durų taip pila.

Į didžiausią jūrą, Ar jau išteku Už paties tobuliausio vyro, Už paties savęs? Švęs krantai. ***

Pamėtėki mane link žemės, Palenk arčiau, aš Šitaip greitai teku.

Pagirdykim senelius, Pačius save Pagirdykim.

Tobuliausiu vynu, Duotu tobulo vyro, Kuris iš tikro ne vyras, Iš tikro ne moteris, Mes jį kasdien Susitinkame Kai įsiklausom į upę, Į žemės garsus, Augančias samanas, Sniego šnabždėjimą, Tavo pečius ir akis, Bet, broli, Štai aš stoviu Ir, broli, Ar ko nors iš Tavęs išmokau?

Ar gražūs Manyje akmenukai?

Ar prateku juos?

Ar ko nors Iš Tavęs išmokau?

Neturiu su kuo lyginti – Visa pranyko – Liko tik patys gražiausi vyrai, Patys tyliausi vardai, Juos pratekam vienumoj, Juos upė pasiima.

Broliams Visada greta Visuomet sėji, kad aš Gražiau atrodyčiau.

Leki paskui Sustabdyti, Šitaip greit netekėt Nieko nespėsiu.

Visuomet sieji, Nepalieki nė gijos Vėjui nupūst, Nė plauko Žemei atimt, Lašelio vandens.

Bet, broli, Ar šitaip Ko nors iš Tavęs išmokau?

Ar aš pagirdžiau Tavo medžius, Tavo samanas?

Sąmonę? Tavo didžiulę esybę? Įmesk į mane akmenį, Kad sužinočiau Ar jau galiu jį nugludinti Savo tėkme, Begaliu savo tekėjimu, Netekėjimu, Netikėjimu, Žinojimu. Žymėjimas.

Ar jau išteku

Alio Balbieriaus nuotr.

13

ketvirtadienis, vasario 28, 2013

durys

Skulptūrų parko lobių beieškant

Turinys: knygoje sudėtas dviejų parko tapatybių – senųjų kapinių bei skulptūrų galerijos – pristatymas ir siekiama kalbėti apie iššūkius, kuriuos gali išgyventi ši centrinė miesto erdvė.

Neseniai pasirodžiusi knyga „Klaipėdos skulptūrų parkas ir jo tapatumų iššūkiai“ yra Klaipėdos XIX a. ir XX a. istorinių sluoksnių kasinėjimas.

Sondra Simanaitienė Parašė Klaipėdos mokslininkai

Joje publikuojami klaipėdiečių istorikų ir menotyrininkų straipsniai: Zitos Genienės – apie senąsias Klaipėdos kapines, veikusias dabartinio Skulptūrų parko teritorijoje nuo 1820 m., Vasilijaus Safronovo – apie kapinių erdvės kaip svetimos transformavimą tarybiniu laikotarpiu, Petro Šmito menotyrinė dėlionė, remiantis 1977–1991 m. spauda ir asmeniniais pastebėjimais, Godos Giedraitytės kritiška įžvalga – parkas kaip vieša erdvė, Adomo Skiezgelo architektūrinės minties apžvalga, pradedant parko įkūrimo metais (1977) ir baigiant kūrybinių dirbtuvių, vykusių 2011 m., vizijų pristatymu. Ir dar vienas – jau kito žanro tekstas – tai žurnalisto Gedimino Pilaičio pokalbis su muziejininku Dionyzu Varkaliu apie sovietinės valdžios vykdytą istorinių kapinių naikinimą ir iš to kilusias pasekmes.

Knygoje – daugiau kaip 100 nuotraukų, surinktų iš įvairių archyvų: nuo asmeninių kraštotyrininko Vyto Tamošiūno, skulptorių Violetos Skirgailaitės, Vlado Urbanavičiaus, Algirdo Boso iki fotografo Bernardo Aleknavičiaus turtingo fondo, saugomo Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės viešojoje bibliotekoje.

Siekia populiarinti istoriją

Knyga „Klaipėdos skulptūrų parkas ir jo tapatumų iššūkiai“ yra pirmoji

apie senąsias miesto kapines ir granito skulptūrų simpoziumų istoriją. Todėl jau vien šis faktas leidžia vadinti šį leidinį reikšmingu kultūriniu įvykiu Lietuvoje.

Knygos pavadinimas orientuotas į Skulptūrų parko šiandienį teritorijos pavadinimą, nors yra daug medžiagos apie senąsias miesto kapines ir todėl gali kilti svarstymų, kodėl pavadinimas ne iki galo atspindi turinį. Knygos pavadinimu siekta laikytis dabartinio šio vietos įvardijimo – Skulptūrų parkas, ir tai yra vietos atpažinimo ženklas, nes senųjų kapinių Klaipėdoje būta ne vienų. Siekis sulydyti į vieną kultūrinį kompleksą du istorinius lig šiol konfliktiškai koreliuojančius sluoksnius – kapines ir modernios skulptūros galeriją po atviru dangumi – taip pat yra vienas iš šios knygos tikslų.

Joje publikuojami straipsniai yra skirtingos stilistikos. Vieni akademiški, kiti parašyti laisvesne, vaizdingesne kalba. Buvo siekta priartėti prie istorijos populiarinimo žanro, tačiau, man, kaip knygos sudarytojai, buvo sudėtinga to reikalauti iš skirtingų akademinių autorių, turinčių autentišką rašymo stilistiką. Todėl istorijos populiarinimo žanras šiame leidinyje kuriamas pasitelkiant knygos apipavidalinimo galimybes – daug istorinių, šiek tiek provokuojančių nuotraukų su išsamiais komentarais, kad net ir pasyvūs skaitytojai būtų suvilioti problematika.

nei santvarkai, keičiami ir visi buvusios santvarkos sakraliniai bendruomeniniai ritualai, senąją erdvę (bažnyčių, kapinių, miesto aikščių etc.) sunaikinant arba ją radikaliai transformuojant pagal naujosios valdžios ideologiją.

Lig šiol svarstoma, kas būtų, jeigu būtų – kokias neįkainojamos vertės istorines kapines turėtume!.. Tačiau šis klausimas, pra-

Knyga „Klaipėdos skulptūrų parkas ir jo tapatumų iššūkiai“ yra pirmoji apie senąsias miesto kapines ir granito skulptūrų simpoziumų istoriją. ėjus daugiau kaip 20-čiai Nepriklausomybės metų, jau skamba neadekvačiai. Ši knyga yra bandymas išjudėti iš sąstingio, kviečiant bendruomenę generuoti Skulptūrų parko ateitį kaip istorinės atminties saugyklą. Tam, kad ateityje Skulptūrų parkas keistųsi, reikia prieš tai ne vienerius metus ieškoti dialogo tarp bendruomenės, intelektualų ir miesto valdžios, nuo kurios valios priklauso miesto strateginiai planai ir piniginių srautų judėjimas. Žingsnis tikslo link

Bandymas išjudėti iš sąstingio

Straipsnių autoriai turi skirtingą santykį su savo pristatoma tema. Z.Genienė, V.Safronovas, G.Giedraitytė rašo iš objektyvistinės perspektyvos, pristatydami situaciją istorinio pasakojimo ar meno teorijos aspektu. P.Šmitas, A. Skiezgelas, D.Varkalis turi visai kitą priėjimą – jie yra autentiški įvykių dalyviai, todėl jų tekstuose juntamas gyvas, asmeninis santykis su kapinių naikinimo ir parko kūrimo istorija.

Istorinė logika yra tokia, kad prievartiniu būdu keičiantis politi-

Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, leisdamas knygą, į kurią sudėjo dviejų parko tapatybių – senųjų kapinių ir skulptūrų galerijos – pristatymą, siekia kalbėti apie iššūkius, kuriuos gali išgyventi ši centrinė miesto teritorija kaip vieša erdvė, jei bus tinkamai suvoktas šių dviejų tapatybių vertybinis matmuo ir jų santykio lygiavertiškumas. Šiuo metu aiškus visuomenės noras pagerbti apie 40 tūkst. žmonių, palaidotų senosiose miesto kapinėse, atminimą neišdraskant skulptūrų kolekcijos. Priešingai – ją išryš-

kinant apšvietimu, dendrologine tvarkybe bei gėlynais. Klaipėdos ir kitų Lietuvos miestų architektų kūrybinė potencija yra subrendusi pasiūlyti naujų įdomių sprendimų, kad parkas taptų daugiafunkce istorine miesto erdve, tačiau trūksta susikalbėjimo tarp kraštotyrininkų, istorikų, paveldosaugininkų ir miesto vykdomosios valdžios, ką gerbti, už ką, kokiomis priemonėmis ir kurioje konkrečioje parko vietoje. Dėl istorinių tyrimų ir geros valios stokos griūva Napoleono laikų gynybinė patrankos kalvelė vakarinėje parko dalyje. O ar daug turime XIX a. pradžios statinių, kad galime taip kilniai leisti jiems išnykti?

Klaipėdos skulptūrų parke užkasta daugybė neįkainojamų lobių – pradedant realiais XIX–XX a. pradžios antkapiniais granito, marmuro paminklais iki įdomiausių gyvenimiškų istorijų, kurios būtų precedentas sukurti meninį filmą ar parašyti intriguojantį istorinį romaną.

Reikia siekti, kad Skulptūrų parkas būtų įtrauktas į prioritetinį Klaipėdos miesto kultūros objektų sąrašą, o ši knyga, išleista remiant Lietuvos kultūros ministerijai, yra tik vienas iš žingsnių šio tikslo link.

Nuomonės

Petras Šmitas Menotyrininkas

K

as seniai sunaikinta – kapinės, jų jau neatstatysi ir šias diskusijas reiktų užbaigti negrįžtamai. Tai tuščias laiko švaistymas. Klaipėdos skulptūrų parkas yra nacionalinė vertybė. Saugoti ir puoselėti turime dabartinį parko būvį – skulptūras ir jų estetišką aplinką. Sukilėlių memorialą privalome išsaugoti, tačiau vietoj Neptūno trišakio reikia atkurti Gedimino stulpus ant memorialą juosiančios tvoros stulpelių. Turime išsaugoti ir sutvarkyti tarpukariu žuvusių Lietuvos karių kapelius. Toks daugiafunkcis, pilnas istorinės atminties bei estetinio vaizdo yra šiandieninis ir turi išlikti ateityje Klaipėdos skulptūrų parkas.

Nauja knyga Pavadinimas: „Klaipėdos skulptūrų parkas ir jo tapatumų iššūkiai“. Žanras: straipsnių rinkinys.

Sudarytoja: Sondra Simanaitienė.

Leidėjas : Mažosios Lietuvos istorijos muziejus.

Leidimo metai: 2012.

Apimtis: 128 psl. su 106 fotografijomis.

Dizainerė: Sigita Raudienė.

Spaustuvė: „Druka“.

Tiražas: 500 egz.

Kaina: 25,4 Lt. Kur įsigyti: Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje (Didžioji Vandens g. 2).

Vasilijus Safronovas Istorikas

P

ats faktas, kad kilo dilema dėl praeityje atliktų veiksmų pagrįstumo ir kad sprendimo bandyta ieškoti, byloja apie bandymus sutaikyti nauja ir sena. Manytina, kad tokie bandymai dabar begali būti vieninteliu atspirties tašku, sprendžiant klausimą, kaip bent iš dalies atkurti tarybiniais metais lengva ranka sunaikintą neaprėpiamą žinių ir atminties apie senąją Klaipėdą sankaupą.

Kartu turėtume neprarasti pernelyg menkai pažintų meno kūrinių, nepasiduoti pavojui vertinti juos supaprastintai.

14

ketvirtadienis, vasario 28, 2013

durys

Distancijos: premjeriniame Klaipėdos dramos teatro spektaklyje C.Churchill „Top Girls“ vaidina vien moterys – aštuonios aktorės sukūrė po kelis labai skirtingus personažus, greitai persikū

„Top girls“ – vyriškai apie Naujausia Klaipėdos dramos teatro premjera Carylės Churchill „Top Girls“ („Neprilygstamosios“) – aktuali ir keista savo vyriškai moteriška problematika bei logika, kurių pinkles scenoje narplioja vien moterys.

Jūratė Grigaitienė Emancipacijos labirintais

Gytis Padegimas ne tik žymus režisierius, teatro pedagogas, bet ir teatro tyrinėtojas, savotiškas teatro archeologas, kuriam ne tik be galo smalsu sužinoti įvairias lietuvių teatro istorijos ir jos kūrėjų gyvenimo bei kūrybos peripetijas, bet ir nuolatos ieškoti ir į dienos šviesą iškelti naujus šiuolaikinės dramaturgijos pavyzdžius. Pastarųjų metų kūrybos išklotinė rodo, kad režisieriaus motto tampa siekis surasti, išversti ir pateikti mūsų publikos teismui kuo daugiau šiuolaikinių pjesių. Puikus tokių paieškų įrodymas – naujausia ir pirmoji šiais kalendoriniais metais Klaipėdos dramos teatro premjera Carylės Churchill „Top Girls“. Šios pjesės autorė yra viena žymiausių XX a. pabaigos dramaturgių, o jos pjesė „Top Girls“, parašyta 1982-aisiais, tapo chrestomatiniu veikalu ir yra įtraukta į daugelio pasaulio universitetų literatūros dėstymo programas. Ji pateko ir į 100 geriausių tūkstantmečio pjesių sąrašą, kurį sudarė Britų nacionalinis teatras.

Pjesė aktuali ir keista savo vyriškai moteriška problematika ir logika. Nors spektaklyje vaidina vien moterys, tačiau pagrindinis daugelio jų gyvenimo siekis yra bet kokia kaina okupuoti per daugelį amžių susiformavusias tradicines vyro pozicijas arba savo veikla ir laikysena kiek galima labiau pri-

artėti prie vyrų valdomo pasaulio modelio. Pjesėje ir spektaklyje pateikiama trumpa moterų emancipacijos enciklopedija, feministinio judėjimo ištakos ir raidos genezė. Pjesės struktūra nelinijinė, retrospektyvios prigimties, sudurstyta iš buitinių-realistinių epizodų pramaišiui su fantastiniais-istoriniais-meniniais viražais.

Scenoje – skirtingos kartos

Nuo finišo iki išeities pozicijos lėta eiga judančius epizodus vienija tik aktorės Alinos Mikitavičiūtės sukurtas Marlinės personažas. Vidurio amžiaus sulaukusi moteris – respektabili, karjeros aukštumas pasiekusi verslininkė, neseniai iš vyro paveržusi išsvajotą įdarbinimo agentūros „Top Girls“ vadovės postą.

Kitos septynios aktorės scenoje sukuria po keletą skirtingų vaidmenų, kuriuos neretai skiria ištisi šimtmečiai. Pavyzdžiui, greta žavių įdarbinimo agentūros tarnautojų, įnikusių į kompiuterių ekranus, veikia istorinės asmenybės bei literatūros ar dailės kūrinio dailiosios lyties atstovės. Pirmajame veiksme į restoraną kartu atšvęsti Marlinės pergalės atvyksta visa galerija spalvingų istorinių asmenybių. Tai 1831–1904 m. Edinburge gyvenusi Isabella Bird, kuri, sulaukusi 40-ies, leidosi į tolimas keliones ir tęsė jas iki 70-ies. Čia ir 1258 m. gimusi japonė, imperatoriaus kurtizanė ponia Nidzio, vėliau tapusi budistų vienuole. Taip pat legendomis ir mitais apipin-

ta popiežės Joanos figūra, kuri, kaip manoma, apsimetusi vyru, buvo Romos popiežiumi nuo 854 iki 856 m.

Greta jų prie bendro stalo puotauja ir gryni kūrėjų vaizduotės fantomai: Brueghelio paveikslo personažas Nykioji Greta, vedanti moterų minias per pragarą į kovą su velniais, ir nuolankioji Chaucerio istorijų dalyvė Kantrioji Griselda.

Radijo laidoje „Kultūros savaitė“ G.Padegimas prasitarė, kad nusprendė statyti šią pjesę būtent Klaipėdos dramos teatre, nes jame dirba visų kartų aktorių ansamblis. Kolektyvo meninį braižą vienija ta pati aktorinė mokykla, per keletą dešimtmečių suformuota ilgamečio Klaipėdos dramos teatro meno vadovo Povilo Gaidžio.

Ne šio straipsnio tikslas analizuoti būtent tokio teatro privalumus ir trūkumus, tačiau šeimos modelis šiame spektaklyje pasitvirtina, nes skirtingų epochų, rasių, žemynų, charakterių moteris vaidinančias aktores vienija bendra stilistinė vaidybos maniera, vieno (kad ir benamio) teatro atmosfera. Šiuo požiūriu Klaipėdos dramos teatras yra savotiška išimtis bendrame Lietuvos teatrų kontekste, nes, stebint kitų teatrų aktorių vaidybą, dažnai jaučiamas netolygus stilistiniu požiūriu skirtingų kartų teatrinių mokyklų bangavimas.

Pristigo režisūrinių štrichų

Tačiau režisūriniame spektaklio sprendime stilistinio vieningumo ir išbaigtumo, mano galva, pritrūko.

Paprastai meno kūrinyje pagrindinis motyvas arba meninė priemonė turėtų pasikartoti bent kelis sykius.

Dramaturgės vaizduotės gijomis išausti personažai, veikiantys pirmoje dalyje, vėliau niekaip nebeatsispindi (tik temos prasme), todėl pritrūksta režisūriškai suveržtų sąsajų tarp sąlyginės pirmosios ir dviejų likusių realistinių dalių. Pir-

mą kartą stebint spektaklį iš anksto nesusipažinus su pjese, susidaro įspūdis, kad žiūri du visiškai skirtingus vaidinimus. Baigėsi vienas – prasidėjo kitas. Be abejo, fantasmagoriška pradžios uvertiūra suteikia spektakliui prasmingą vertikalę. Antraip pjesė ir spektaklis virstų eiline buitine-psichologine drama, artėjančia prie melodramos žanro, kai jauna moteris atsisako augin-

Prasmė bei mintis dažnai paskęsta nereikšmingų detalių ir siužetinių vingių gausybėje, ir galiausiai nuo scenos transliuojama tik kažkokia garsinė kakofonija.

ti savo pavainikę dukrą, siekdama žymiai „kilnesnio“ tikslo – stulbinamos karjeros. Po spektaklio taip ir lieka neaišku, kodėl Marlinė sukviečia prie bendro stalo istorines asmenybes – iš pasididžiavimo, norėdama sustiprinti savo pergalę ir vyrišką laikyseną, ar priešingai – ieškodama sąjungininkių, gerokai susvyravus tikėjimui, jog eina teisinga kryptimi. Tikrieji atskirų dalių motyvai ir tarpusavio ryšiai pajuntami arba nuspėjami nebent po ilgų intelektualinių apmąstymų, bet teatro kalba jie neatspindėti scenos reljefe. Juolab kad istorinių/meno personažų tekstai labai fragmentiški, nerišlūs, trūkinėjantys, kai esmė pradingsta įvairių smulkmenų ir detalių ornamentuose, o kai kada tiesiog praslysta, nepasiekdama žiūrovų klausos didžiulėje salėje.

Pirmoji dalis prailgsta, nes literatūrinio teksto daug, o sceninio veiksmo ir prisitaikymų mažai.

Prasmė bei mintis dažnai paskęsta nereikšmingų detalių ir siužetinių vingių gausybėje, ir galiausiai nuo scenos transliuojama tik kažkokia moteriškų balsų, tembrų, intonacijų, ritmų garsinė kakofonija.

Visa vaidmenų galerija

Aiškiausiai išrašyta popiežės Joanos (akt. Eglė Barauskaitė) veiksminė linija. Nuo jos papasakotos neįtikėtinos kūdikio gimimo istorijos (jis gimė tiesiog gatvėje religinės ceremonijos metu) viskas pamažu pradeda aiškėti, ir literatūrinė mozaika įgauna konkrečius kontūrus. Susiduria dvi kardinaliai priešingos pozicijos – visiškai paniekintas moteriškumas, siekis tapti vyru tikrąja to žodžio prasme (popiežė Joana) ir beatodairiškas atsidavimas vyrui be jokių išlygų (Kantrioji Griselda). Abu kraštutinumai ydingi ir vėlesnėje temos plėtotėje susilaukia kritikos.

Veiksmas įgauna pagreitį antroje ir trečioje dalyse, kai žingsnis po žingsnio „atbuline eiga“ atsiskleidžia tikroji Marlinės, jos dukters Eindžės ir sesers Džoisės gyvenimo istorija.

Kiti moteriški personažai taip pat pastebimi ir retsykiais trumpai, bet ryškiai blyksteli scenoje.

Aktorė Eglė Jackaitė pirmoje dalyje bando „prisijaukinti“ beatodairiškai vyrui paklūstančios kantriosios Griseldos vaidmenį ir tokia „kaip visada“ išlieka glamūrinės koketės amplua (Dženina), kuriai neegzistuoja sąvokos „nesugebu“ ar „negaliu“. Temperamentinga ir Simona Šakinytė (Kitė, Šona), tačiau kai kada, pritrūkus improvizacinės laisvės, išlenda „balti“ jaunos aktorės vaidmens siūlai.

Skirtingos misis Kid traktuotės. Jei Jūratės Jankauskaitės Misis Kid atkakliai ir tvirtai kovoja už

15

ketvirtadienis, vasario 28, 2013

durys

Muzikinė kelionė – savo maršrutu

Dirbu neskaičiuodamas 7 valandų, tad garso įrašų pagaminimas užtrunka nuo mėnesio iki keturių.

– Šią veiklą inspiravo asmeninė patirtis?

– Nemažai garso įrašymo srityje dirbančių žmonių įsivaizduoja, jog nesvarbu išmanyti entomuzikos, kad ją įrašinėtum. Sugretinęs šią nuomonę su folkloro kolektyvų vadovų mintimis, suvokiau, kad išmanyti specifiką vis dėlto yra svarbu ir pageidaujama. Supratau, kad galiu išmėginti save šioje nišoje ir tikslingai specializuotis siaurai. Šią, pagrindinę, studijos veiklą papildė muzikos filmams ir spektakliams kūrimas.

nija iš vieno į kitą, o juos neretai skiria ištisi šimtmečiai.

Vytauto Petriko nuotr.

moteris savo vyro teises, tai Reginos Šaltenytės kuriama moteris nusižeminusi maldauja tam tikrų išlygų savo karjeros pozicijas prarandančiam vyrui. R.Šaltenytės Džoisė stojiškai neša sesers Marlinės jaunystėje uždėtą kryželį, tačiau, būdama neišsilavinusi namų šeimininkė, be griežtai buko auklėjimo nieko daugiau negali duoti savo, kaip vėliau paaiškėja, dukterėčiai Eindžei. Todėl tarp jų maža susikalbėjimo, nuolat kyla aštrūs barniai ir konfliktai. Marlinė smerkiama už savo poelgius, bet ir Džoisė nesulaukia ypatingos žiūrovų atjautos ir simpatijų.

tos vaidmuo niekuo neišsiskiria, ji tik užbaigia sąlyginę sceną, skambindama didžiuliu varpu, kviečiančiu moteris į kovą su velniais, o spektaklio atveju, tikėtina, su vyrais. Spektaklio pabaigoje Eindžė, sužinojusi daug metų nuo jos slėptą kraupią tiesą, kreida užrašo žodį „BAUGU“ ir taip pat skambina pavojaus varpu, kuris signalizuoja – pragaran nusiris pasaulis, jei moterys, siekdamos jį užvaldyti, galutinai paniekins savo moteriškumą ir esminį gamtos instinktą – gimdyti ir auklėti vaikus. Toks pasaulio modelis neturi ateities perspektyvų ir negali suteikti moterims tikros ramybės ir laimės.

Skambina pavojaus varpu

Gerokai sumažintų mastelių nei būti moterimi popiežiumi ambicijų kamuojama Luizė (akt.

E.Barauskaitė) gniaužia savyje kunkuliuojantį pyktį ir emocijas.

Dirbusi vyriškoje kompanijoje vadovės pareigose daug metų, ji ieško naujo darbo, siekdama naujų iššūkių ar tiesiog norėdama pagąsdinti, atkreipti į save dėmesį, įrodyti sau ir kitiems, kokia yra svarbi ir nepakeičiama. Jai atsiskleisti padeda dialogas su „Top Girls“ darbuotoja Vine (akt. Jolanta Puodėnaitė).

Aktorė A.Puodėnaitė šiuolaikinės moters vaidmenyje jaučiasi itin laisvai ir jaukiai. Atrodo, tarsi iš realaus gyvenimo trumpam ištrūko į sceną ir be menkiausių pastangų gyvai ir išraiškingai sukūrė patrauklų personažą. Ypač įtaigūs du dialogai, kuriuose patyrusios psichologės metodais Vinė tiria ir provokuoja įsidarbinti atėjusią Luizę ar į Londoną pas savo tetą atvykusią 15-metę Eindžę.

Per Eindžės (akt. Renata Idzelytė) personažo pjūvį sukuriamas spektaklio dramatinis laukas, atskleidžiamas jo prasminis krūvis.

Pirmojoje dalyje R.Idzelytei patikėtas paslaptingas Nykiosios Gre-

Paliko erdvės improvizacijai

Aktualią temą paryškina ir scenografinis dailininkės Birutės Ukrinaitės sprendimas.

Dešiniajame scenos kampe stovintis didelis vaiko kojelės fragmento muliažas galėtų būti tiesioginė aliuzija į negimusius, galbūt abortų išniekintus kūdikius, o ekrane pasirodanti numesta ir smėliu vis užberiama vaikiška lėlė – kaip tėvų pamirštų, niekam nereikalingų vaikų simbolis.

Nuolat ekrane besikeičiantys įvairių epochų dailininkų tapyti moterų portretai estetiškai vizualūs, bet gana iliustratyvūs.

Tiesa, vyksta tam tikra vizualinė kaitos dinamika, kai pasikeitus epochoms, klasikines madonas keičia modernių tapytojų moterų portretų reprodukcijos.

Taigi tema itin aktuali, yra palikta daug erdvės aktorių improvizaciniams gebėjimams prasiveržti. Tačiau pritrūko režisūrinių štrichų, kurie suvaldytų ir sulydytų netradiciškai sukonstruotą dramaturginę struktūrą (ypač sąlyginę ir realistines scenas) į stilistiškai vieningą visumą, kad kūrinys suskambėtų visa jėga.

– Folkloro atlikėjai ir kolektyvai – tavo terpė, tad ilgai mokytis bendros kalbos nereikėjo. O ar buvo malonių atradimų bendradarbiaujant?

– Kiekvienas kolektyvas, kol bendrauju ir bendradarbiauju su jo žmonėmis, man tampa artimas ir mėgstamas.

Priprantu ir prisijaukinu repertuarą, kuris pabaigus darbus skamba galvoje dar kelis mėnesius, – šypsosi. – Maloniausias atradimas buvo pamatyti, kiek daug Lietuvoje gyvena puikių žmonių, kurie yra savo vėžėse, daro tai, kas jiems patinka, regi prasmę savo veikloje. Kai matau, kad kitam žmogui jo veikla yra labai svarbi, pajuntu dar stipresnį įkvėpimą savajai.

Folkloras yra stebinamai lankstus žanras. Jis gali būti atliekamas ir „vartojamas“ populiariąja lengvąja forma, tiesiog gerai leidžiant laiką, ir tokiu atveju virsta popmuzika. Kita vertus, yra žmonių, kurie neria giliau, nagrinėja, analizuoja, liaudišką tradiciją paversdami savo pasaulėžiūros dalimi.

– Savo veikloje susiduri su abiem formomis?

– Taip, ir abi jos man yra įdomios.

Apskritai žmogus, atradęs save menuose, mano supratimu, yra jautresnis, atviresnis gėriui. Tiesiog gerai turėti tokį pomėgį.

Spektras: naujajame projekto DONIS albume skamba D.Bielkausko įrašy-

tos akustinės ir bosinės gitaros, akordeono, dambrelio, okarinos, dūdos, išilginės fleitos ir kelių kitų instrumentų partijos bei jo sūnaus Aisčio (kairėje) įvaldyti moliniai švilpukai bei perkusija.

Mariaus Morkevičiaus nuotr.

Skirtingoms kartoms

– Jūsų šeimoje auga du vaikai.

Ar fiksuojate kūrybinius jų polinkius, mėginate nukreipti vienokia ar kitokia linkme?

– Saulė – mažesnė, o Aisčio muzikalumas jau matyti. Jis turi savo smuikelį: žmona pamokė, kaip taisyklingai laikyti instrumentą. Džiaugiamės, kad jis turi noro muzikuoti, kad tai patinka, kad scena jo nebaugina, kad joje jaučiasi gerai. Kol kas, manome, pakanka. Nesame tikri, ar reikia specialiai muzikaliai lavinti sūnų, ar užtenka tiek, kiek turi ir savaime gali gauti šeimoje. Taip pat dar nesame apsisprendę, ar leisime vaikus į muzikos mokyklą.

Man aišku viena: atgrasyti vaiką nuo pomėgio muzikai labai lengva.

Pakanka metų kitų ydingo darbo, ir jis nebenorės eiti į muzikos mokyklą.

Manyčiau, kad čia ypač daug reiškia kūrybiškas požiūris į pedagoginį procesą apskritai ir vaiko kūrybiškumą konkrečiai. Per pusmetį pagal programą privalai, pavyzdžiui, išmokti pagroti keletą etiudų, pjesių, gamų, už kurias būsi įvertintas balu. Tokio tipo tikslai ir planai – labai neįdomūs, kad ir kokie svarbūs atrodytų įgūdžių

formavimąsi liudijantys rezultatai.

Prisimenu savo studijų metus.

Harmonizavimo, aranžavimo dalykai man lyg ir nesisekė – rinkdavau vienetus ir dvejetus. „Kaipgi tu harmonizuoji? Ne taip darai! Reikia pagal taisykles“, – priekaištaudavo dėstytojai. O aš girdėjau muziką kitaip. Man ir dabar atrodo, kad muzikoje taisyklių nėra; ji gali būti ir darni, ir nedarni vienu metu. Būtent tokiam netradiciniam požiūriui dabar galiu būti dėkingas, kad turiu savo klausytojų bendruomenę.

Kokius kūrybinius sumanymus brandini šiuo metu?

– Labai noriu įrašyti vaikiškų dainelių albumą, kol namuose yra žmonių, kurie galėtų jį „testuoti“ realiu laiku, – šypsosi. – Būtų pats metas.

Dar vieną leidinį norėčiau dedikuoti savo seneliui, įdomaus likimo žmogui. Neteko su juo susipažinti – mirė tais metais, kai aš gimiau.

Mamos tėvelio biografija atspindi sudėtingus pokario laikotarpio žmonių likimus. Ji mane įkvepia.

2014-aisiais projektas „Wejdas“ sulauks 20 metų kūrybinės sukakties. Gali būti, kad tai paminėsime išleisdami dar vieną albumą.

Populiariai: pernai Zarasuose vykusio tradicinio festivalio „Mėnuo Juodaragis“ programoje vaikams D.Bielkauskas

svečiams pristatė įvairius liaudies muzikos instrumentus, kurie yra jo „arkliukas“.

Renatos Drukteinytės nuotr.

16

ketvirtadienis, vasario 28, 2013

durys

„Aurora“ – personažų šešėliai, užstrigę idėjos labirintuose Klaipėdietės režisierės Kristinos Buožytės naujausias darbas „Aurora“ tapo šių metų pradžios Lietuvos kino ekrano intriga. Nors pirmoji lietuviška mokslinės fantastikos juosta jau spėjo susižerti apdovanojimų net 12 tarptautinių kino festivalių, kad ją įvertintum, reikia pačiam pamatyti.

Naujas filmas Šalis: Lietuva, Belgija, Prancūzija.

Premjera: 2013 m. sausio 5 d. Žanras: mokslinės fantastikos romantinė drama.

Trukmė: 120 min.

Režisierius: Kristina Buožytė.

Prodiuseris: Ieva Norvilienė.

Aktoriai: Marius Jampolskis, Jurga Jutaitė, Šarūnas Bartas, Darius Meškauskas.

Scenaristai: Samper.

Kompanijos: „Tremora“, „Acajou Films“, „Les Films du Cinema“.

Amžiaus cenzas: N18.

Siužetas: Lukas – jaunas neuronų informatikas, pakviestas dalyvauti moksliniuose bandymuose ir tapti jų pagrindiniu stebimuoju subjektu. Aurora – po automobilio avarijos komos ištikta moteris, kuri taip pat įtraukta į bandymus. Mokslinio eksperimento tikslas – neuronais perteikti informaciją iš komos būsenoje atsidūrusios moters smegenų į šiam eksperimentui pasiryžusio Luko smegenis ir stebėti, kaip ši informacija priimama bei kaip ji funkcionuoja ir veikia žmogaus potyrius.

Aktorių atrankos dalykėliai

Turi stiprų atspirties tašką

Nuogąstavimai pasitvirtino nuo pirmųjų kadrų. M.Jampolskio herojus Lukas – visiškai neaiškus tipas, nekeliantis jokių emocijų ir neverčiantis dėl jo išgyventi kokių

Bruno

Operatorius: Feliksas Abrukauskas.

Aivaras Dočkus

Niekaip nepavyksta gyventi taikoje su lietuvišku kinu ir pritaikyti jam kokias nors nuolaidas vien dėl to, kad jis vietinis. Kad galėtum jausti gimtus sentimentus arba bent jau pasišalinti į neutralų užribį ir nepraleisti progos patogiai patylėti tolerantiško išminčiaus poza. Mūsų filmai renka prizus Europos bei Azijos festivaliuose, kai kurie iš tų renginių net visai ne mistiniai, o realiai prestižiniai. Bet šiokia tokia rašančiojo apie kiną patirtis kužda, kad jokiais apdovanojimais ar interneto svetainių vertinimais pasikliauti neverta. Reikia įsmeigti į ekraną nuosavas akis.

Neveidmainiausiu, keliaudamas į „Auroros“ premjerą buvau įkyriai kamuojamas minties, kad Marius Jampolskis neįsiklijuos į šio filmo statinį. Panašiai, kaip Manto Jankavičiaus neįsivaizdavau Blindos vaidmenyje. Čia tiesiog aktorių atrankos dalykėliai, į kuriuos plačiajame kino pasaulyje investuojama daug kantrybės ir laiko. Nors išties čia labiausiai reikalingas įžvalgumas, nes kartais vaidmeniui tinkamas ne pats graibstomiausias aktorius. O tas, kuris sugebėtų įkūnyti scenaristo bei režisieriaus viziją. Be abejo, tą viziją dar reikia turėti. Ir profesionalai, laimėję ne vieną „Oskarą“, įspėja – „venkite abstrakcijų, nes su jomis žiūrovui sunku susitapatinti, kaip su bet kokiu negyvu daiktu“.

K.Buožytė,

Aktoriai: filme „Aurora“ pagrindinius vaidmenis sukūrė J.Jutaitė (Aurora“) ir M.Jampolskis (Lukas).

nors jautrių vidinių būsenų. Lyg ir kažko ieškantis, lyg ir kažkuo nepatenkintas, bet ne toks, kuriam būtinas emocinis sukrėtimas, kad naujai pažvelgtų į gyvenimą. Detalės – tamsus kambarys ar bejėgis paukštis niekaip nepalengvina spėlionių, kas toks ir koks yra mūsų herojus. O juk jo neabejotinai laukia kažkoks įvykis, kuris palaikys viso filmo gyvybę.

Filmas baigėsi ten, kur prasidėjo. Ties tikrai stipria idėja. Kuri taip ir liko idėja. Štai čia stipriausia „Auroros“ vieta. Stuburas. Siužetas. Idėja.

Skirtingai nuo daugelio lietuviškų filmų, „Aurora“ gali tuo pasigirti. Filmas turi stiprų atspirties tašką, raketos paleidimo aikštelę, teritoriją, nuo kurios prasideda kinas. Vykdomas unikalus mokslinis eksperimentas. Herojus patenka į komos būsenoje atsidūrusios merginos pasaulį. Here we go. Truputėlį primena „Celę“ ir „Jausmų galią“, šiek tiek kultinį 9-ojo dešimtmečio „hitą“ „Ana-

pus“. Bet vis tiek labai originalu, išradinga ir atsiveria beribės erdvės fantazijai. Įdomiausia, kad mokslinės fantastikos elementai atrodo nepriekaištingai. Tyrimų centras įtikinamas, panardinimo į komą procesas tikroviškas, visas ritualas niekur neprasilenkia su logika ir neiškyla papildomų abejonių. Vonios efektas suveikia – ir mes kitoje erdvėje.

Personažai – tik abstrakcijos

Tik... beveik visos įdomybės sulig persikėlimu ir baigiasi. Prasideda lietuviško poetinio kino miksas su vaizdo klipų stilistika. Du besiblaškantys neįprastame meilės ryšyje kūnai. Naujasis tautinių filmų atradimas – žiūrovus reikia nustebinti atviromis meilės scenomis. Žinoma, „Aurora“ daug subtilesnė už juostas „Tyli naktis“ arba „Valentinas vienas“.

Bet nuogas nuobodulys užvaldo ir nebepaleidžia iš savo tuščio glėbio. Paradoksas – kaip tik tame filmo taške, kur kaip tik turėtų kilti įtampa ir didėti žiūrovų dėmesys.

Tačiau mums lėtai pasakojama istorija, kuri telpa į pradinę „Auroros“ idėją. Tiesa, mes dar turime sužinoti, kaip Jurgos Jutaitės herojė pateko į komą, kokie buvo jos santykiai su vyru, dar turime pamaty-

ti, kaip jai norisi gyventi. Ilga ilga ilga ilga ilga scena prie stalo. Nenuvedanti niekur. Iš dalies dėl to, jog J.Jutaitės Aurora taip pat abstrakcija. Nėra personažo, dėl kurio kažkas kairėje krūtinės pusėje virptelėtų. Argi kinas kuriamas ne tam, kad keltų emocijas? Todėl netgi Auroros, besikankinančios komoje, taip pat negaila. Nes mes jos irgi per tuos „vaizdoklipinius“ lakstymus nepažįstame tiek, kad imtume kvėpuoti vienu ritmu.

Bendra išvada – susitiko du nelaimingi žmonės. Dviejų nelaimingų žmonių abstrakcijos. Šešėliai.

Tad jiems ir atitenka tik užuojautos šešėlis.

Yra ir trečiasis asmuo. Moteris, su kuria Lukui nesiseka gyventi. Šis personažas taip pat neapibrėžtas, todėl „skyrybų“ momentas pražiūrimas pro pirštus. Pakilo nuo stalo, kažką negražaus leptelėjo ir išgaravo. Beveik jokio skausmo. O juk Luko gyvenime iškilo rimta dilema. Bet ji elegantiškai prašokama.

D.Meškauskas išvaiko miegus

Gyviausią ir tikriausią personažą iš kūno ir kraujo sukuria Darius Meškauskas. Tie jo pakankamai komiški ir dinamiški blykstelėjimai išvaiko miegus. Net dialogai susti-

prėja, tampa šmaikštūs ir satyriški. Tik klausimas – o kokią funkciją bendrame filmo paveiksle atlieka D.Meškausko herojus? Epizodai su juo taip ir lieka filmu filme.

Kartais atrodo, jog lygiagrečiai su tuo, kas vyksta ekrane, kažkur atskirą gyvenimą gyvena tikroji filmo versija su gyvais žmonėmis – ne su tais, kurie butaforiškai vaikšto koridoriais, norėdami, kad mes tuose pasivaikščiojimuose pamatytume stulbinantį meną. „Auroros“ finalas lyg ir pagal visus dramaturgijos stulpus. Lukui suteikiamas paskutinis šansas.

Tik vietoj baigiamojo sukrėtimo ar netikėtos atomazgos... žvalus dešimties minučių nuogalių maratonas. Pagauk, jei gali. Galvoji, ką tai galėtų reikšti, o po to vėl pasineri į nuobodulio sapną. O kai pramerki vieną akį ir įjungi vieną ausį, pamatai bei išgirsti poetišką psichoanalizės seansą. Tvarkingai kaip poteriai beriami liūdnieji herojų gyvenimo potyriai. Tai, ką turėjome išjausti bei įskaityti filmo procese, išdėliojama epiloge. Ir dabar kažkaip jau nei šilta, nei šalta.

Filmas baigėsi ten, kur prasidėjo.

Ties tikrai stipria idėja. Kuri taip ir liko idėja. Operatoriaus darbas geras. Vizualieji efektai geri. Rimta pretenzija į pilnavertį kiną. Nes idėja ir apipavidalinimas yra labai nemažai. Belieka susitvarkyti su viskuo kitkuo.

Leidėjas © 2013 UAB „Sorestum“, Labdarių g. 8, 01120 Vilnius, tel./faks.: (8 5) 262 4242, el. paštas: info@diena.lt. Maketavo UAB „Diena Media News“ leidybos centras. Spausdino UAB „Diena Media Print“. Tiražas 7 500. Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami.