2013-03-01 Santaka

1

penktadienis, kovo 1, 2013

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorius Arūnas Andriuškevičius

santaka Jau ne vien tik knygų mugė REMIA

Nr. 80

Simono Švitros nuotr.

Įspūdžiai iš 14-osios Vilniaus knygų mugės, kurioje šiemet ieškota kelių į vaikų ir paauglių širdis

4

Didžiojo vaidmens belaukiant

100 metų žvelgiant į dangų

Ž.Navikaitės angelų medžioklė

Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė G.Juknevičiūtė – atvirai apie save ir muziką.

Padangių veterano V.Ašmensko gyvenimas – it lietuviškos aviacijos mozaika.

Žaismingose stiklo miniatiūrose – dievų ir žmonių susitikimų ženklai.

3

6

7

2

Penktadienis, kovo 1, 2013

santaka/kultūros savaitė

Kny­gos mū­sų ir mū­sų vai­kų gy­ve­ni­me

„Vil­niaus kny­gų mu­gės lan­ky­ to­jų skai­čius šie­met išau­go iki dar nie­kad ne­bu­vu­sio – 64 tūkst. Tai dau­giau­sia lan­ky­to­jų per vi­są mu­ gės gy­va­vi­mo lai­ką – 14 me­tų“, – pa­skel­bė sos­ti­nės pa­ro­dų rū­mai „Li­tex­po“, de­monst­ruo­da­mi sa­vo po­žiū­rį: apie ren­gi­nio ko­ky­bę by­ lo­ja kie­ky­bė. Šal­ti­nis: BNS

Li­na Po­vi­lai­tie­nė

Š

Kau­no ap­skri­t ies vie­šo­sios bib­l io­te­kos dar­buo­to­ja

ių­me­tės, 14-osios, Vil­n iaus kny­gų mu­gės te­ma – paaug­ lių ir jau­ni­mo li­te­ra­tū­ra. Ką skai­to šių die­nų paaug­liai ir ar ap­skri­tai skai­to? Ap­si­lan­kius kny­ gų mu­gė­je su­si­da­rė įspū­dis, kad sa­ lės skam­ba nuo jau­nų žmo­nių juo­ko ir šur­mu­lio. Dau­giau­sia jų, tie­sa, ma­ čiau sė­d i­nė­jan­čius poil­sio kam­pe­ liuo­se, gurkš­no­jan­čius ka­vą ir val­ gan­čius su­muš­ti­nius nei ry­man­čius prie kny­g ų sten­dų. Bet tai nie­ko to­ kio. Pats bu­vi­mas kny­gų erd­vė­je jau yra ge­ras ženk­las. Tai, net ir ne­tie­sio­ giai, vei­k ia la­v i­na­mai, švie­tė­jiš­kai.

Kny­gos ne­beat­ro­do nuo­bo­dus, pri­ va­lo­mas da­ly­kas. Mu­gės, šven­tės at­ mos­fe­ra ska­ti­na kny­gas priim­ti kaip pra­mo­gos, ge­rai praleidžiamo lai­ko, jau­kaus lais­va­lai­k io da­l į. Vie­na pa­ sta­ba lei­dė­jams ir or­ga­ni­za­to­riams: Vil­niaus kny­gų mu­gė la­bai spar­čiai

Kny­gų šven­tės, fies­tos, pra­mo­gos ele­men­tų lie­ ka vis ma­žiau. Vis dau­ giau pra­si­mu­ša pli­kas no­ras kuo dau­giau par­ duo­ti, ir tiek. ko­mer­cia­lė­ja. Mi­nė­tos kny­g ų šven­ tės, fies­tos, pra­mo­gos ele­men­tų lie­ka vis ma­ž iau. Vis dau­giau pra­si­mu­ša pli­kas no­ras kuo dau­giau par­duo­ti, ir tiek. Tai ne ma­no as­me­ni­nė nuo­mo­ nė. Gir­dė­jau to­kias pat dau­ge­lio sa­vo ko­le­gų, skai­ty­to­jų, drau­gų min­tis.

Da­bar – apie paaug­lių li­te­ra­tū­rą. Ma­ no ko­le­gės, dir­ban­čios su vai­kais ir jau­n i­mu, tei­g ia, kad paaug­l iai iš li­ te­ra­t ū­ros vi­sų pir­ma ti­k i­si nuo­t y­ kių, veiks­mo, grei­čio ir ašt­rių po­jū­ čių, net siau­bo (at­si­mi­nus sa­ve to­ kio am­žiaus – lyg ir nie­ko nau­jo). To­ dėl po­pu­l ia­r iau­sios šiuo me­tu yra S.Meyer „Sau­lė­ly­džio sa­ga“, S.Col­lins „Ba­do žai­dy­nės“, R.Mead „Vam­py­rų

aka­de­mi­ja“ ir ki­tos to­kio ti­po kny­gos.

Po­pu­lia­ri ir paaug­liams skir­ta se­ri­ja „Be­veik suau­gę“. Šio­je se­r i­jo­je skai­ to­miau­si au­to­riai yra M.Bur­gessas ir K.Brooksas.

Paaug­l iams, ren­kan­t is kny­gą, di­ džiau­sią įta­ką tu­r i drau­g ų nuo­mo­ nė. Bib­l io­te­k i­n in­ko pa­ta­r i­mo klau­ sia­ma taip pat ga­na daž­nai. Tė­vai, kaip ir dau­ge­l iu ki­t ų gy­ve­n i­mo at­ ve­jų, čia nė­ra pa­grin­di­niai au­to­ri­te­ tai. Tie paaug­lių tė­vai, ku­rie pri­myg­ ti­nai per­ša sa­vo vai­kams jau­nys­tė­ je skai­ty­tas kny­gas, el­gia­si ne­tei­sin­ gai. Lai­kai kei­čia­si. Ne­rei­k ia no­rė­t i, kad elekt­ro­ni­nių kny­gų kar­ta ža­vė­ tų­si har­ko­mis, muš­kie­ti­nin­kais, ka­pi­ to­nais ne­mo. Nau­ji lai­kai ir nau­ji he­ ro­jai. Paaug­liui bū­ti­na lais­vė rink­tis.

Taip pat – ir kny­gas.

Bū­dų ska­tin­ti jau­ni­mą skai­ty­ti yra daug. Bib­lio­te­ki­nin­kės pa­ste­bi: pa­žiū­ rė­ję fil­mus vai­kai atei­na į bib­lio­te­ką ieš­ko­ti ek­ra­ni­zuo­tų kū­ri­nių. Drą­siai ga­li­ma jiems siū­ly­ti skai­ty­ti kny­gas, ku­rios šiuo me­tu ek­ra­ni­zuo­ja­mos.

Paaug­l iams rei­k ia au­to­r i­te­t ų (nors jie daž­nai tai nei­gia). Jei jau ki­no kū­ rė­jai ėmė­si ek­ra­ni­zuo­ti šias kny­gas, gal ne­bus vi­siš­kas šlamš­tas?

Vis dėl­to vi­si spe­cia­l is­tai (pe­da­go­ gai, psi­cho­lo­gai, bib­l io­te­k i­n in­kai) su­ta­r ia, kad skai­ty­mo ir bend­ra­v i­ mo su kny­ga po­rei­kis yra nu­le­mia­ mas suau­gu­sių­jų pa­vyz­džio. Paaug­ lys skai­tys tik ta­da, jei vai­kys­tė­je jam bu­vo skai­to­ma. Ma­ma, tė­tis, mo­čiu­ tė, dar­že­lio auk­lė­to­ja, – ne­svar­bu, bet tu­rė­jo bū­ti tas žmo­gus, ku­ris nuo vai­ kys­tės įskie­pi­jo po­rei­k į paimti knygą į rankas ir skai­ty­t i. Jei vai­kas ar paaug­lys daž­nai ma­to sa­vo ar­t i­ muo­sius ne vien prie te­le­vi­zo­riaus ar kom­piu­te­rio ek­ra­no, bet ir su kny­ ga ran­ko­se, di­de­lė ti­ki­my­bė, kad jis ir pa­ts skai­tys.

Tai­g i, suau­gu­sie­ji, vis­kas pri­k lau­so nuo mū­sų. Tie­siog ma­ty­ki­me gy­ve­ ni­mą kny­go­se, o kny­gas – sa­vo gy­ ve­ni­me. Ta­da ir mū­sų paaug­liai jas pa­ma­tys.

„Duo­me­nų, kad kra­ta vy­ko pa­žei­ džiant BPK 149 straips­nio rei­ka­la­ vi­mus, ne­gau­ta, to­dėl ma­ny­ti­na, kad ji bu­vo at­lik­ta lai­kan­tis pro­ce­ dū­rų, bu­vo tei­sė­ta ir pa­grįs­ta“, – prieš sa­vai­tę re­ži­sie­rės Ine­sos Kurk­lie­ty­tės ir jos vy­ro re­ži­sie­riaus, ak­to­riaus Ra­mū­no Abu­ke­vi­čiaus na­muo­se at­lik­tą kra­tą vi­siš­kai pa­ tei­si­na Ge­ne­ra­li­nė pro­ku­ra­tū­ra, ku­rios struk­tū­roms pri­klau­san­tys ty­rė­jai aiš­ki­na­si še­šių kū­di­kių mir­ ties at­ve­jus per ne­tei­sė­tus gim­dy­ mus na­muo­se. Šal­ti­nis: BNS

„Dar vie­na nau­jie­na – ku­li­na­ri­ jos fil­mų pro­gra­ma. Čia mais­to ga­mi­ni­mo pa­slap­ti­mis ir res­to­ra­nų vers­lo su­bti­ly­bė­mis da­ly­sis ge­riau­si vir­tu­vės še­fai. Fil­mus ly­dės ren­gi­ niai, ku­riuo­se Lie­tu­vos vir­tu­vės še­ fai ro­dys sa­vo su­ge­bė­ji­mus ir kvies žiū­ro­vus pa­ra­gau­ti sa­vo pa­tie­ka­lų“, – skel­bia fes­ti­va­lio „Ki­no pa­va­sa­ ris“ or­ga­ni­za­to­riai, re­gis, įsi­ti­ki­nę, kad per skran­džius drie­kia­si ke­lias ne tik į mais­to gur­ma­nų, kny­gių, bet ir į ki­no mė­gė­jų šir­dis. Šal­ti­nis: BNS

„Jū­sų per­ga­lės pri­sta­to Lie­tu­vą kaip aukš­tos kul­tū­ros ša­lį, ku­rio­ je au­ga ga­būs ir my­lin­tys mu­zi­ką vai­kai. Gau­sus lau­rea­tų bū­rys kas­met – ge­riau­sias įro­dy­mas, kad kul­tū­ra yra vie­nas di­džiau­sių mū­ sų ša­lies pa­jė­gu­mų“, – per šim­tą jau­nų­jų Lie­tu­vos mu­zi­kų, praė­ju­ siais me­tais tarp­tau­ti­niuo­se kon­ kur­suo­se lai­mė­ju­sių aukš­čiau­sius ap­do­va­no­ji­mus, pa­svei­ki­no ša­lies Pre­zi­den­tė, ne­tie­sio­giai įvar­dy­da­ ma prio­ri­te­tus, į ku­riuos ga­lė­tų at­ si­žvelg­ti vals­ty­bės biu­dže­tą skirs­ tan­tys po­li­ti­kai. Šal­ti­nis: BNS

„Kam per­kur­ti pir­mi­nį teks­tą, jei tik su­siau­ri­na­mas jo po­vei­kis, o po­teks­tė ver­čia­ma pa­vir­šium?“ – re­to­r iš­kai klau­s ia Min­d au­gas Kviet­kaus­kas, re­cen­zuo­jan­tis pro­ vo­kuo­jan­čią nau­jau­sią ra­šy­to­jo Si­gi­to Pa­ruls­kio kny­gą, su­kur­ tą at­si­spi­riant nuo ho­lo­kaus­to liu­ dy­to­jo Ju­de­lio Bei­le­so at­si­mi­ni­mų kny­gos „Jud­kė“. Šal­ti­nis: „Li­te­ra­tū­ra ir me­nas“

„M.Cal­las ta­len­to stip­ry­bė ir jį ly­ din­tis mak­si­ma­liz­mas, emo­ci­ jų pro­ver­žiai, pa­tir­tas trium­fas ir skau­džios as­me­ni­nio gy­ve­ni­ mo pe­ri­pe­ti­jos – vi­sa tai taip gi­ liai pa­vei­kė ma­ne, kad iki šiol vai­ din­da­ma, ro­dos, jau­čiu kiek­vie­ną jos šir­dies tvinks­nį, sie­los vir­pe­ sį“, – apie šian­dien Na­cio­na­li­nia­ me Kau­no dra­mos teat­re vai­di­na­ mą gar­sų spek­tak­lį „Meist­riš­ku­mo pa­mo­kos“ sa­ko jau 13 me­tų gar­sios dai­ni­nin­kės vaid­me­nį ku­rian­ti ak­ to­rė Ni­jo­lė Nar­mon­tai­tė. Šal­ti­nis: „Kau­no die­na“ Gedimino Bartuškos nuotr.

Gedimino Bartuškos, Vytauto Liaudanskio, Tomo Raginos, Ni­jo­lės Nar­mon­tai­tės asmeninio archyvo, „Fotodienos“ / Dmitrijaus Radlinsko nuotr.

3

Penktadienis, kovo 1, 2013

santaka/portretas

Ne­pail­su­si lauk­ti vaid­mens Šian­dien Kau­no vals­ty­bi­nia­me mu­ zi­ki­nia­me teat­ re – mu­zi­ki­nis re­ viu „Zygf­ry­do Ver­ ne­rio ka­ba­re­tas“, skir­tas so­lis­tės Gied­rės Juk­ne­vi­ čiū­tės ju­bi­lie­jui.

Nuo­tai­kin­ga­me mu­ zi­ki­nia­me spek­tak­ ly­je ju­bi­lia­tė at­liks Kla­ros vaid­me­nį.

Tvir­tu­mas: „Ma­nau, dar ga­liu su­dai­nuo­ti ne vie­ną vaid­me­nį, bal­sas – neuž­ki­męs, pa­tir­tis tik pa­dė­tų, o troš­ki­mas bū­ti sce­no­je – di­džiu­lis“, – ne­

sle­pia G.Juk­ne­vi­čiū­tė-Bei­na­rie­nė.

En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

šas, – tai tur­būt vie­nas di­džiau­sių ta­vo nuo­pel­nų.

So­lis­tė ir pe­da­go­gė

Lem­tin­ga pa­žin­tis

Taip jau išė­jo, kad pir­mas su­si­ti­ ki­mas su Kau­no vals­ty­bi­nio mu­ zi­ki­nio teat­ro so­lis­te Gied­re Juk­ ne­vi­čiū­te-Bei­na­rie­ne įvy­ko Kau­no 1-ojo­je mu­zi­kos mo­kyk­lo­je. Nu­si­ lei­do­me laip­tais į va­di­na­mą­jį co­ko­ li­nį aukš­tą, 7 ka­bi­ne­tą: ja­me tą­dien so­lis­tė ir pe­da­go­gė dai­na­vi­mo pa­ slap­čių mo­kė vai­kus.

Ma­žu­tis, ne itin jau­kus, tam­sus ka­bi­ne­tu­kas, ku­ria­me vie­nin­te­ lė puoš­me­na te­ga­li bū­ti dva­si­nė – ver­ži­ma­sis į mu­zi­kos pa­sau­lį; jis, ži­no­ma, tu­rė­tų lie­tis iš mo­ki­nių. „Oi, įvai­rių šiais lai­kais tų mo­ki­ nių yra. Gal dau­gu­ma jų – per­dėm pa­si­ti­kin­tys, drą­sūs, net įžū­lo­ki, o ga­bu­mų ne­re­tai pri­stin­gan­tys, – su­si­mąs­to G.Juk­ne­vi­čiū­tė. – Tur­ būt šiais lai­kais, jei bū­čiau jau­ na, man bū­tų dar sun­kiau.“ Ir kas pa­žįs­ta kuk­lią, su­bti­lią ir ne­drą­sią G.Juk­ne­vi­čiū­tę, da­bar pa­lin­guo­tų gal­va, ži­no­da­mi ne pa­tį ge­riau­sią so­lis­tės kar­je­ros kon­teks­tą.

Vie­nas ko­le­gų pri­ta­rė: „Taip, tai iš­ties įspū­din­go bal­so dai­ni­nin­kė ir nie­ko, nič­nie­ko jai ne­trū­ko, tik sėk­ mės, – jos Gied­rė tik­rai sto­ko­jo.“ Mė­gi­na­me apie tai kal­bė­ti su so­ lis­te. G.Juk­ne­vi­čiū­tė nu­lei­džia gal­ vą, bal­sas su­vir­pa: „Gal­būt pa­ti kal­ta, ne­mo­kė­jau už sa­ve pa­ko­vo­ ti.“ Čia ji ma­žu­mė­lę su­si­mąs­to, o pa­klaus­ta apie ne­su­dai­nuo­tus vaid­me­nis, žvel­gia kaž­kur į to­lį ir liūd­nai pri­pa­žįs­ta: „Taip, yra to­ kių, ir ne vie­nas.“ Kiek pa­ty­lė­ju­si iš­ta­ria: „Bet ką žmo­gus ži­nai, gal taip tu­rė­jo bū­ ti, gal toks ma­no li­ki­mas. Ki­ta ver­ tus, ne­ga­liu skųs­tis ir liū­dė­ti, tu­riu ar­ti­mų sie­lai žmo­nių, ku­rie, ži­nau, bet ka­da ma­ne iš­klau­sys, o tai – di­ džiu­lė lai­mė.“ Ir ne­ju­čia su­si­mąs­tai, kad ne tik mi­nint ju­bi­lie­jų, bet ir kiek­vie­ną die­ną dau­giau stip­ry­bės nei kar­je­ ros aukš­tu­mos ar tur­tai tei­kia ži­no­ ji­mas, kad esi my­li­mas ir ne vie­ni­

Tie­są pa­sa­kius, pa­grin­di­nis vaid­ muo – my­lin­ti žmo­na ir ma­ma – yra iš­si­pil­dęs. Ir kai G.Juk­ne­vi­čiū­tė ima kal­bė­ti apie sa­vo vy­rą Ar­nol­dą Bei­na­rį – ta­len­tin­gą bir­by­ni­nin­ką, var­go­ni­nin­ką, pe­da­go­gą, taip pat ir pri­sie­ku­sį žve­ją, bi­ti­nin­ką, ap­skri­ tai – itin di­de­lės eru­di­ci­jos žmo­gų, imi tos šei­my­ni­nės lai­mės ne bal­tai ar kaip ki­taip pa­vy­dė­ti, bet tie­siog gė­rė­tis iš so­lis­tės spin­du­liuo­jan­čiu san­tū­riu, švel­niu mo­te­riš­ku­mu, at­ si­da­vi­mu ir mei­le. „Jį su­ti­kau ant tuo­me­tės Mu­zi­ kos kon­ser­va­to­ri­jos laip­tų – to­kį keis­tą jau­nuo­lį: la­bai man­da­gų, in­ te­li­gen­tiš­ką, ne­drą­sų. Kai vis pa­si­ svei­kin­da­vo, kam­ba­rio drau­gės pa­ klau­siau, ar ži­no ką nors apie jį. O kaip­gi, at­sa­kė ši, tai­gi jis Bei­na­ris, iš gar­sio­sios mu­zi­kų šei­mos, žy­ maus var­go­ni­nin­ko sū­nus – vi­sas Kau­nas juos ži­no“, – pri­si­me­na dai­ni­nin­kė.

Iš Šven­čio­nių stu­di­juo­ti į Vil­ nių at­va­žia­vu­si Gied­rė, tie­są sa­ kant, ne­la­bai ži­no­jo nei apie gar­ sią mu­zi­kų šei­mą, nei tą Kau­ną.

Jos ar­ti­mie­ji ne­bu­vo dai­ni­nin­kai, ma­ma – gra­žiai siu­vi­nė­jo, o ji la­bai mė­go dek­la­muo­ti poe­zi­ją, vai­din­ ti ir kiek pa­sva­jo­da­vo apie ak­to­rys­ tę, bet kar­tą, kai mo­kyk­lo­je ieš­ko­jo, kas ga­lė­tų pa­dai­nuo­ti res­pub­li­ki­ nia­me kon­kur­se „Dai­nų dai­ne­lė“ ėmė ir pa­si­siū­lė – taip mo­ky­to­ja at­krei­pė dė­me­sį į mu­zi­ka­lią ir tu­ rin­čią gra­žų bal­są mer­gai­tę.

Tie­sa, Gied­rė jau lan­kė mu­zi­kos mo­kyk­lą, į ku­rią nuė­jo pa­ti, tė­vų ne­ra­gin­ta, kaip pa­pras­tai bū­na. Po vi­du­ri­nės mo­kyk­los bai­gi­mo abe­ jo­nių ne­li­ko: dai­na­vi­mo stu­di­jos, ir nie­kas dau­giau.

Po stu­di­jų – teat­ras

Tai­gi ne­tru­kus G.Juk­ne­vi­čiū­tė ne tik su­ži­no­jo apie gar­siuo­sius Bei­ na­rius, bet ir ta­po tos šei­mos na­ re – bū­da­ma ket­vir­to kur­so stu­

den­tė, už Ar­nol­do iš­te­kė­jo, o po stu­di­jų su vy­ru at­va­žia­vo į Kau­ną.

Vy­ras ga­vo, kaip tuo me­tu bū­da­ vo įpras­ta, pa­sky­ri­mą į 1-ąją mu­ zi­kos mo­kyk­lą, o ne­drą­si, ne­la­bai sa­vi­mi pa­si­ti­kin­ti Gied­rė pra­vė­rė Kau­no vals­ty­bi­nio mu­zi­ki­nio teat­ ro du­ris.

Iš pra­džių ją priė­mė kaip sta­ žuo­to­ją, vė­liau G.Juk­ne­vi­čiū­tė bu­ vo įdar­bin­ta vi­su eta­tu ir pra­dė­jo gau­ti rim­tes­nius vaid­me­nis. Ta­ čiau kuk­lu­mas ir ne­drą­sa kaž­kaip vis pri­stab­dy­da­vo, o ir šei­mo­je juk ap­link – vie­ni mu­zi­kai, kar­tu ir kri­ ti­kai. Jų pa­sta­bos pa­dė­jo to­bu­lė­ti, bet taip jau daž­nai me­no pa­sau­ly­ je bū­na: čia rei­ka­lin­gas ta­len­tas ir dar kie­no nors iš­ties­ta ran­ka, už­ta­ ria­mas bal­sas, kad tas to­bu­lė­jan­tis, per­spek­ty­vus jau­na­sis me­ni­nin­kas ga­lė­tų at­si­skleis­ti.

Gied­rė Juk­ne­vi­čiū­tė:

Kai imi jaus­ti tuos iš žiū­ro­vų sa­lės sklin­dan­čius flui­ dus, ma­tai tas de­ gan­čias akis, Die­ ve ma­no, kaip ta­ da bū­na ge­ra.

Ta­len­tams rei­kia pa­dė­ti, ne­ta­ len­tin­gi pra­si­muš pa­tys – by­lo­ja gar­sus ru­sų po­sa­kis ir jį ne vie­nas me­ni­nin­kas yra iš­gir­dęs ar pa­sa­ kęs pa­ts.

Bū­da­vo: Gied­rei pa­ti­ki­ma ruoš­ ti vie­ną ar ki­tą di­de­lį vaid­me­nį, o pa­skui tar­si ne­pas­te­bi­ma, tar­si jo ne­be­rei­kia, ar­ba spek­tak­lis, teat­ro ter­mi­nu, nui­ma­mas.

Gal­būt rei­kė­da­vo gar­siai įei­ti į ka­bi­ne­tą ir pa­reikš­ti: „Pa­ruo­šiau, štai – pa­klau­sy­ki­te“ ar kaip nors ki­taip. Ypač kai su­lau­kus tris­de­ šim­ties, tu­rint pui­kų pla­taus dia­ pa­zo­no cent­ri­nį sop­ra­ną, imi gau­ti vien ant­rap­la­nius vaid­me­nis.

To­mo Ra­gi­nos nuo­tr.

Pa­tin­kan­tis ir bau­gus vaid­muo

Šį va­ka­rą Kau­no vals­ty­bi­nia­me mu­zi­ki­nia­me teat­re bus pa­ro­dy­ tas „Zygf­ry­do Ver­ne­rio ka­ba­re­ tas“, de­di­kuo­ja­mas G.Juk­ne­vi­čiū­ tės-Bei­na­rie­nės ju­bi­lie­jui, ir, be abe­jo­nės, skam­bės svei­ki­ni­mai bei skam­būs pa­lin­kė­ji­mai. „Zygf­ry­ do Ver­ne­rio ka­ba­re­te“ Gied­rė vai­ dins, teat­ra­lų ter­mi­nais kal­bant, nuo sce­nos nuei­nan­čią pri­ma­do­ ną – vaid­muo kiek ko­miš­kas, ta­ čiau iš es­mės liūd­nas, o skau­džiau­ sia – itin tik­ro­viš­kas. Juk jei vy­ras so­lis­tas – jau ne­be­jau­nas ar, tar­ kim, su pil­vu­ku, jis vaid­me­nų tik­ rai gaus, ta­čiau bran­des­nio am­ žiaus mo­te­ris – ka­žin. „Pa­ti pa­si­rin­kau tą vaid­me­nį sa­ vo ju­bi­lie­jui, – šyp­so­si G.Juk­ne­vi­ čiū­tė, be­je, nie­ka­da neat­si­sa­kiu­si jo­kio pa­siū­ly­to vaid­mens: Man jis pa­tin­ka, nors drau­ge – bau­gus, juk bū­tų liūd­niau­sia, kad pa­žy­mė­ju­si ju­bi­lie­jų, bū­čiau nu­ra­šy­ta.“ „Ma­nau, dar ga­liu su­dai­nuo­ti ne vie­ną vaid­me­nį, bal­sas – neuž­ki­ męs, pa­tir­tis – tik pa­dė­tų, o troš­ ki­mas bū­ti sce­no­je – di­džiu­lis“, – sa­ko so­lis­tė, mu­zi­kos mo­kyk­ lo­je bai­gu­si for­te­pi­jo­no spe­cia­ly­ bę, bu­vu­si šo­kė­ja ir net spor­ti­nin­ kė: juk jos bū­da­vo pil­na vi­sur – ir „Dai­nų dai­ne­lės“, ir poe­zi­jos skai­ to­vų kon­kur­se, bė­gi­mo ta­ke­ly­je ar net šuo­lių į to­lį sek­to­riu­je.

Ry­šys su žiū­ro­vais

Mu­zi­ki­nia­me teat­re ir Mu­zi­kos mo­kyk­lo­je dir­ban­ti G.Juk­ne­vi­čiū­ tė bran­gi­na abu dar­bus, nors, ne pa­slap­tis, pe­da­go­gi­nis dar­bas iš­ sun­kia la­biau. Juk mo­ky­to­jas daž­ nai tu­ri ne tik at­skleis­ti dai­na­vi­mo pa­slap­tis, bet ir su­do­min­ti, už­deg­ti į pa­mo­ką atė­ju­sį, ne­re­tai jau pa­var­ gu­sį vai­ką. Ži­no­ma, kai ja­me ta ug­ ne­lė de­ga, kai jis iš­pil­do ir iš­si­pil­do pa­ts – tuo­met lyg ran­ka nu­brau­kia vi­są pra­kai­tą.

Vis dėl­to ar­tis­tui sce­na – tai vie­ ta, ku­rio­je jis kvė­puo­ja pla­čiau­siai, ir kiek to­ji akis­ta­ta su žiū­ro­vu ir ki­ tus vaid­me­nis at­lie­kan­čiais ko­le­

go­mis kai­nuo­tų jau­du­lio, ner­vų ir stre­so, vis­ką at­per­ka su sa­le už­si­ mez­gęs ry­šys. „Pa­ti­kė­kit, jo ne­ga­li­ma ne­pa­jus­ ti, – lai­me ima spin­du­liuo­ti G.Juk­ ne­vi­čiū­tės vei­das. – Ir kai imi jaus­ ti tuos iš žiū­ro­vų sa­lės sklin­dan­čius flui­dus, ma­tai tas de­gan­čias akis...

Die­ve ma­no, kaip ta­da bū­na ge­ra.“ Be­je, ge­ruo­sius flui­dus ga­li­ma pa­jus­ti ir kon­cer­ti­nė­se pro­gra­mo­se.

Ne­pa­mirš­ta­ma ji bu­vo su pia­nis­te Bea­ta Ving­rai­te-And­riuš­ke­vi­čie­ne ir ak­to­riu­mi Pet­ru Venc­lo­vu, kai ke­lia­vo po Lie­tu­vą at­lik­da­mi pro­ gra­mą, pa­reng­tą pa­gal poe­to Jus­ti­ no Mar­cin­ke­vi­čiaus kū­ry­bą. „Ap­va­žia­vo­me be­maž vi­są Lie­ tu­vą, sa­lės bū­da­vo sau­sa­kim­šos, klau­sy­to­jų šir­dys – at­vi­ros, – ir vėl dai­ni­nin­kės vei­de su­žė­ri džiaugs­ mas. – Bū­da­vo, žmo­nės ima drau­ge dai­nuo­ti ar­ba pa­ma­tai ty­liai sė­din­ čią se­no­lę, ku­rios vei­du rie­da aša­ ra... Ir su­pran­ti, kad ta­vo gy­ve­ni­ mas ei­na ne vel­tui.“ Kon­cer­ti­nių pro­gra­mų su ko­le­ go­mis ir so­lo su­reng­ta to­li gra­žu ne vie­na, jo­se G.Juk­ne­vi­čiū­tė at­lie­ ka įvai­rių mu­zi­kos epo­chų ir sti­lių mu­zi­ką, taip pat so­lis­tė da­ly­va­vo me­nų pro­gra­mo­je „Mu­zi­kos va­ka­ rai prie Bal­ti­jos“, Pa­žais­lio va­sa­ros mu­zi­kos fes­ti­va­ly­je, šiuo­lai­ki­nės mu­zi­kos fes­ti­va­ly­je „Tai­ki­nys 33“, au­to­ri­niuo­se kom­po­zi­to­rių kon­ cer­tuo­se ir te­mi­niuo­se va­ka­ruo­se, kon­cer­ta­vo Vil­niaus ro­tu­šė­je, „Var­ tų ga­le­ri­jo­je“, Kau­no fil­har­mo­ni­jo­ je su Kau­no vals­ty­bi­niu cho­ru, dai­ nuo­ja so­lo Me­di­ci­nos uni­ver­si­te­to dai­nų ir šo­kių an­samb­ly­je, kon­cer­ ta­vo Če­ki­jo­je, Len­ki­jo­je, su liau­dies mu­zi­kos an­samb­liu dai­na­vo JAV lie­tu­vių išei­vi­jai.

Tai­gi taip jau išė­jo, kad pra­dė­ ju­sios kal­bė­ti mu­zi­kos mo­kyk­lo­je, pokalbį bai­gė­me Mu­zi­ki­nia­me teat­ re. Bai­gė­me, kai teat­ro dar­buo­to­jos G.Juk­ne­vi­čiū­tei ėmė ne­šti dra­bu­ žius Mi­ra­be­los vaid­me­niui iš Jo­ han­no Straus­so ope­re­tės „Či­go­nų ba­ro­nas“, ėmė rink­tis ko­le­gos. Ma­ ny­ki­me, kad tai – ge­ras ženk­las.

4

penktadienis, kovo 1, 2013

santaka /literatūra

Paaug­liai ir li­te­ra­tū­ra: kas ra­š Ar li­te­ra­tū­ra tu­ ri nu­si­pel­ny­ti jau­ no­jo skai­ty­to­jo dė­ me­sio, ar pa­kan­ka, kad ji bū­tų pri­va­ lo­ma pa­gal mo­ko­ mą­sias pro­gra­mas?

Kaip pa­siek­ti, kad paaug­liai nors trum­ pam pa­leis­tų iš ran­ kų iš­ma­niuo­sius te­ le­fo­nus bei kom­piu­ te­rius ir sa­vo no­ru į jas im­tų kny­gas? Šiuos klau­si­mus kė­lė šių­me­tės Vil­ niaus kny­gų mu­ gės te­ma ir dis­ku­si­ jų da­ly­viai.

Ženklai: Vilniaus knygų mugėje netrūko jaunų žmonių – atrodė, skaitytojų gretos niekada neišretės.

Rū­ta Gri­go­ly­tė YVA ir me­di­niai at­vi­ru­kai

Paaug­liams ir jau­ni­mui skir­ta li­te­ ra­tū­ra ta­po pa­grin­di­niu 14-osios tarptautinės Vilniaus kny­gų mu­ gės ak­cen­tu ir te­ma. Dau­giau dė­ me­sio vai­kų ir jau­ni­mo li­te­ra­tū­rai sa­vo sten­duo­se sky­rė vi­sos di­džio­ sios ša­lies lei­dyk­los.

Lan­kan­tis mu­gė­je bu­vo ne­sun­ku pa­ste­bė­ti, kad vie­nos lei­dyk­los la­ biau orien­tuo­ja­si į paaug­lius, ki­tos pri­sta­to dau­giau kny­gų vai­kams, dar ki­tos siū­lo dau­giau­sia fan­tas­ ti­nes kny­gas jau­ni­mui.

Mu­gė­je bu­vo įreng­ta Vai­kų ir paaug­lių sa­lė. Pas­ta­ro­sios sten­ duo­se – ne­ma­žai ma­si­nės ga­my­ bos pre­kių: nuo pri­se­ga­mų ženk­ liu­kų su Jus­ti­no Bie­be­rio at­vaiz­dais iki gru­pės YVA al­bu­mų ar kan­ce­ lia­ri­nių pre­kių. Vis dėl­to įvai­ro­ve ne­nu­si­lei­do ir akiai mie­lų rank­dar­ bių sten­dai su me­di­niais at­vi­ru­kais, už­ra­šų kny­gu­tė­mis, dė­lio­nė­mis, me­di­niais žais­lais, ran­ki­nė­mis.

Ar tik­rai nor­mos neiš­ven­gia­mos?

Kny­go­mis ir ki­to­mis pre­kė­mis te­ mos at­sklei­di­mas neap­si­ri­bo­jo: apie li­te­ra­tū­rą paaug­liams su­reng­ tos ke­lios dis­ku­si­jos.

Mu­gė­je da­ly­va­vu­sios ir vie­ ną iš dis­ku­si­jų su­ren­gu­sios Lie­tu­ vos na­cio­na­li­nės Mar­ty­no Maž­vy­ do bib­lio­te­kos at­sto­vų nuo­mo­ne, paaug­lių skai­ty­mas – pro­ble­mi­nis klau­si­mas tiek pe­da­go­gams, tiek bib­lio­te­ki­nin­kams.

Pag­rin­do dis­ku­si­joms esa­ma ne­ma­žai: spe­cia­lis­tai pa­tys ke­lia klau­si­mą, ar li­te­ra­tū­ros va­do­vė­liai, re­ko­men­duo­ja­mos kny­gos ska­ti­na

paaug­lius jas skai­ty­ti, o gal tokiems skai­ti­niams net ne­lie­ka lai­ko?

Dis­ku­si­joje „Ką ir kaip skai­ to Lie­tu­vos mo­kyk­la XXI a. pra­ džio­je?“ sa­vo po­žiū­rius at­sklei­dė skir­tin­gų kar­tų at­sto­vai. Nuo pa­ mąs­ty­mų, ką jau­nie­ji skai­ty­to­jai tu­rė­tų skai­ty­ti, pe­rei­ta prie klau­ si­mo – kiek?

Dis­ku­si­jos da­ly­vis Lie­tu­vių li­ te­ra­tū­ros ir tau­to­sa­kos ins­ti­tu­ to (LLTI) di­rek­to­rius Min­dau­gas Kviet­kaus­kas ma­no, kad pa­grin­di­ nė mo­kyk­lo­je ky­lan­ti pro­ble­ma yra (dis)ba­lan­sas tarp nor­mų ir maiš­to ir po­rei­kis tai su­de­rin­ti. „Ši pro­ble­ma am­ži­na. Vie­no­ je pu­sė­je – sie­kis įdieg­ti tam tik­ras vi­suo­me­nės nor­mas, ki­to­je – jau­ nų žmo­nių no­ras ieš­ko­ti al­ter­na­ty­ vų. Bet gal­vo­jant, ko­kius skai­ti­nius siū­ly­ti mo­kyk­loms, rei­kia de­rin­ ti abu da­ly­kus. Per­tei­kiant lie­tu­vių li­te­ra­tū­rą, kul­tū­rą, ne­pai­sant da­lies pe­da­go­gų ge­bė­ji­mo įdo­miai dirb­ti su li­te­ra­tū­ra, jau­čia­mas iš so­viet­ me­čio atei­nan­tis dė­me­sys nor­ma­ ty­vams. Ži­no­ma, tai neiš­ven­gia­ma ruo­šian­tis eg­za­mi­nams, ta­čiau ki­ tas da­ly­kas, kai sa­ko­ma, kad rei­kia nor­ma­ty­vi­nio va­do­vė­lio, ku­ris tu­ ri bū­ti aiš­kus. Nuo A iki Z“, – kal­ bė­jo M.Kviet­kaus­kas.

Kla­si­ka – prieš ar ša­lia ma­dos?

Ki­ta ten­den­ci­ja, anot LLTI va­do­ vo, – po­pu­liz­mas. „Tai yra vie­šo­ sios erd­vės, ži­niask­lai­dos reak­ci­ja į tra­di­ci­ją kaip į ap­skri­tai ne­ver­ tin­gą da­ly­ką, į kla­si­ki­nę li­te­ra­tū­rą – kaip į nuo­bo­džią. Po­žiū­ris, kad moks­lei­vis yra klien­tas, ir jei­gu jam nuo­bo­du, va­di­na­si, ir ne­rei­ kia tos kla­si­kos. Šis po­pu­liz­mas

vei­kia jau­nus žmo­nes, dėl to rei­kia ras­ti der­mę tarp nor­mos ir tos po­ pu­lia­rio­sios nuo­mo­nės“, – ma­no M.Kviet­kaus­kas.

Kul­tū­ros is­to­ri­jos ty­ri­nė­to­jas, vi­ suo­me­ni­nin­kas, Vil­niaus uni­ver­si­ te­to do­cen­tas Da­rius Kuo­lys ti­ki, kad es­mi­nė pro­ble­ma – po­ko­mu­ nis­ti­niu lai­ko­tar­piu orien­tuo­ja­ma­ si į in­di­vi­dua­lu­mą.

Vi­si mo­ky­to­jai ži­no, ko­kia li­te­ra­tū­ra yra ver­tin­ga. Kaip at­si­ rink­ti to­kią, ku­ri ir vai­kui pa­tik­tų?

„Ma­no­ma, kad vai­ką rei­kia pa­ trauk­ti prie kny­gos tam, kad jis pa­ts rink­tų­si, ką skai­ty­ti. Ši li­te­ra­ tū­ros kaip prie­mo­nės ko­mu­ni­ka­ ci­jos ug­dy­mui sam­pra­ta stip­ri Va­ ka­rų pa­sau­ly­je. Sup­ran­ta­ma, kad ji tu­ri ša­li­nin­kų ir Lie­tu­vos kul­ tū­ros gy­ve­ni­me. Ki­tas klau­si­mas, ar įma­no­mas komp­ro­mi­sas ir lie­ tu­vių kaip tam tik­ros in­tep­re­ta­ci­ nės bend­ruo­me­nės iš­li­ki­mo klau­ si­mas. Tai bend­ruo­me­nė, ku­ri tu­ri tam tik­rus bend­rus teks­tus ir yra jų skai­ty­to­jai. Šian­dien Lie­tu­vos jau­ ni­mas ga­li pri­klau­sy­ti in­terp­re­ta­ci­ nei bend­ruo­me­nei, ku­ri skai­to Jur­ gą Iva­naus­kai­tę, Ri­čar­dą Ga­ve­lį, ir ga­li bū­ti ar­ti­mes­nė in­terp­re­ta­ci­nei bend­ruo­me­nei, ku­ri skai­to „Ha­rį Po­te­rį“, Je­ro­me’ą Sa­lin­ge­rį. Klau­ si­mas toks: ku­ri bend­ruo­me­nė tu­ rės dau­giau mag­ne­tiz­mo ir ar po 50 me­tų mū­sų teks­tai dar ga­lės sie­ti į

vie­ną in­terp­re­ta­ci­nę bend­ruo­me­ nę“, – įžval­go­mis da­li­jo­si D.Kuo­ lys.

M.Kviet­kaus­kas lei­do­si į dis­ ku­si­ją su D.Kuo­liu: ar tik­rai rei­kia taip griež­tai iš­skir­ti tas dvi bend­ ruo­me­nes? „Jei­gu jau „Ha­rį Po­te­rį“ skai­to, tai sa­vos li­te­ra­tū­ros šiam skai­ty­to­ jui tik­rai ne­be­rei­kia? Taip, ki­ta­kal­ bių ge­rų au­to­rių skai­ty­mas ne­tu­ rė­tų už­gož­ti sa­vos li­te­ra­tū­ros, bet ne­rei­kia ir rink­tis „ar­ba-ar­ba“ – sa­va ir už­sie­nio li­te­ra­tū­ra ga­li dar­ niai pa­pil­dy­ti vie­na ki­tą“, – ma­no M.Kviet­kaus­kas.

Pri­tar­da­mas, kad at­si­sa­ky­ti už­ sie­nio li­te­ra­tū­ros ne­rei­kia, D.Kuo­ lys vis dėl­to pri­mi­nė, kad ne kar­tą Lie­tu­va jau bu­vo ne­te­ku­si na­cio­ na­li­nės kul­tū­ros trau­kos ir pra­dė­ ju­si „gra­vi­tuo­ti į ki­tos kul­tū­ros pu­ sę“. „Tu­ri­me bū­ti at­vi­ri, bet tu­ri­me ir iš­sau­go­ti sa­vos kul­tū­ros mag­ne­ tiz­mą. Ži­no­ma, jei­gu sa­vas li­ki­mas ne­rū­pi, ta­da taip, ga­li­me ne­kel­ti šio klau­si­mo“, – ma­no D.Kuo­lys.

Ka­no­nai ir pa­jė­gu­mai

LLTI at­sto­vo įsi­ti­ki­ni­mu, ne­ga­li­ma leis­ti pa­si­mirš­ti po­žiū­riui, kad pa­ ži­ni­mas yra įdo­mus: jau­nus žmo­ nes pri­trauk­ti prie sa­vos li­te­ra­tū­ ros ga­li­ma, pa­vyz­džiui, pa­sa­ko­jant apie Lie­tu­vą kaip apie įvai­ria­tau­tį, įvai­ria­kul­tū­rį kraš­tą. Vis dėl­to ky­la dis­ku­si­jų ne tik apie li­te­ra­tū­ros tu­ ri­nį, bet ir dėl to, kiek tu­rė­tų moks­ lei­viai skai­ty­ti. „Neiš­ven­gia­mas klau­si­mas yra apie ka­no­nus. Mū­sų ka­no­ną su­ da­ro 28 au­to­riai – daug tai ar ma­ žai? Eg­zis­tuo­ja to­kia nuomonė, kad tai yra per daug, vai­kai ne­ga­lės įsi­

Ged

sa­vin­ti tiek li­te­ra­tū­ros. Vis dėl­to Len­ki­jo­je, su ku­ria, be­je, dis­ku­tuo­ ja­me švie­ti­mo klau­si­mais, vals­ty­ bi­nės kal­bos eg­za­mi­no ka­no­ną su­ da­ro 53 au­to­riai. Kas yra per daug ar per ma­žai, ma­tyt, bū­tų men­ta­ li­te­to klau­si­mas. Ar mū­siš­kis pa­ kan­ka­mas, kad ga­lė­tu­me sa­vo kla­ si­ką su­vok­ti?“ – re­to­riš­kai klau­sė M.Kviet­kaus­kas.

Klau­si­mas ne­li­ko neiš­girs­tas: prie dis­ku­si­jos pri­si­jun­gė ke­le­tas Vil­niaus li­cė­jaus moks­lei­vių ir, ki­ še­nė­je žo­džių neieš­ko­da­mi, ėmė opo­nuo­ti vy­res­nio­sios kar­tos at­ sto­vams. „Li­cė­ju­je ana­li­zuo­ja­me 10 kū­ri­ nių, vie­ną – maž­daug po­rą mė­ne­ sių, ir ma­nau, kad to­kia sis­te­ma kur kas pra­na­šes­nė. Da­bar­ti­nė mo­kyk­ lų sis­te­ma ne­ver­čia ge­rai iš­mok­ ti vis­ko apie vi­sus kū­ri­nius ir tuos 28 au­to­rius, ta­čiau vi­suo­met ga­li­ ma pra­slys­ti, ne­tgi mo­ky­to­jai pa­ta­ ria, ku­rią kū­ri­nio da­lį rei­kė­tų mo­ kė­ti ge­riau, o kas – ne taip svar­bu.

Ne­ži­no­me, kaip šiuo at­žvil­giu yra to­je pa­čio­je Len­ki­jo­je. Sis­te­ma, ku­ rio­je mo­kau­si, eg­za­mi­nui rei­ka­lau­ ja vos 3–4 kū­ri­nių, ku­riuos bū­na­ me iš­nag­ri­nė­ję la­bai iš­sa­miai, il­gai in­terp­re­tuo­ja­me, aiš­ki­na­mės kon­ teks­tą, ren­ka­me in­for­ma­ci­ją. Neį­ si­vaiz­duo­ju, kaip ga­li­ma bū­tų spė­ti taip įsi­gi­lin­ti stu­di­juo­jant ke­lias­de­ šimt au­to­rių per po­rą me­tų – tai ir ver­čia mo­ki­nius ne mo­ky­tis pa­gal pro­gra­mą, o mo­ky­tis pra­slys­ti“, – at­vi­ra­vo li­cė­jaus auk­lė­ti­nis.

Jam pritaręs bend­ra­moks­lis pa­ tei­kė ir pa­vyz­džių. „Na, ge­rai, per­ skai­čiau aš Mi­ka­lo­jų Hu­so­via­ną, bet pri­si­me­nu tik tiek, kad ra­šė apie gam­tą. Ma­nau, kad iš­ties ga­li­ma pa­

5

penktadienis, kovo 1, 2013

santaka/literatūra

šo, ką skai­to Ki­ta­kal­bių ge­rų au­to­rių skai­ty­mas ne­tu­rė­tų už­ gož­ti sa­vos li­te­ra­tū­ros, bet ne­rei­ kia ir rink­ tis „ar­ba-ar­ ba“ – sa­va ir už­sie­nio li­ te­ra­tū­ra ga­ li dar­niai pa­ pil­dy­ti vie­ na ki­tą.

dimino Bartuškos nuotr.

da­ry­ti lie­tu­viš­ką li­te­ra­tū­rą ir kul­tū­ rą pa­trauk­lią jau­ni­mui, bet grįž­čiau prie Mai­ro­nio iš­kel­tos idė­jos, jog rei­kia tuo­met pra­dė­ti nuo Kris­ti­jo­ no Do­ne­lai­čio, o ne Mo­tie­jaus Ka­ zi­mie­ro Sar­bie­vi­jaus ar M.Hu­so­ via­no“, – sa­kė moks­lei­vis, su­lau­kęs bend­raam­žių pri­ta­ri­mo, kad mo­ki­ niams ar­ti­mes­nė ta is­to­ri­ja, ku­rią „dar ga­li­ma pa­čiu­pi­nė­ti“. „Bet gal­būt no­ri­ma, kad to­ji is­ to­ri­ja atei­tų iš Vy­tau­to? Tai klau­ si­mas pro­gra­mų su­da­ry­to­jams: ko­kį vals­ty­bin­gu­mą mums no­ri­ma įdieg­ti, ar tik­rai esa­te ap­si­spren­ dę?“ – klau­sė vai­ki­nas.

Kad ver­tin­ga bū­tų ir pa­trauk­lu

Ki­to­je kny­gų mu­gės dis­ku­si­jo­je „Kny­gos paaug­liams: kur jos yra ir kaip jos at­ro­do?“ kal­bė­ta apie gro­ ži­nę li­te­ra­tū­rą jau­nie­siems skai­ty­ to­jams. Gin­čų čia bū­ta ma­žiau, bet gau­siau daug­taš­kių.

Dis­ku­si­jo­je da­ly­va­vo li­te­ra­tū­ros ty­ri­nė­to­jas Kęs­tu­tis Ur­ba, pe­da­ go­gė Vio­le­ta Juo­de­lie­nė, ra­šy­to­ ja Edi­ta Mi­la­še­vi­čiū­tė, moks­lei­vė Da­lia Mik­ne­vi­čiū­tė. Dis­ku­si­ją ve­ dė li­te­ra­tū­ros ma­gist­ran­tė Emi­li­ja Vi­soc­kai­tė.

Pak­laus­tas, kur bū­tų ri­ba tarp li­ te­ra­tū­ros suau­gu­sie­siems ir paaug­ liams, K.Ur­ba ne­si­ry­žo brėž­ti aiš­ kios li­ni­jos. „Tai re­lia­ty­vus da­ly­kas.

Net­gi am­žiaus tarps­nių teo­ri­jos ski­ria­si. Ang­liš­kai „young adult“ yra de­šim­to­kas, pas mus paaug­ lys – maž­daug 13–19 me­tų. Atk­ reip­ti­nas dė­me­sys, kad paaug­lių li­te­ra­tū­ro­je daž­nai vaiz­duo­ja­mas dvy­li­ka­me­tis, – tai es­mi­nių lū­žių am­žius, virs­mas. Sa­ky­čiau, paaug­ lys­tė pra­si­de­da nuo 11 me­tų, o jos

pa­bai­ga yra pro­ble­miš­ka. Jie dar bū­na paaug­liai, bet jau tu­ri skai­ ty­ti vy­res­nių­jų li­te­ra­tū­rą, nors yra skirs­to­mi į jau­nes­niuo­sius paaug­ lius ir vy­res­niuo­sius. Ki­ta ver­tus, net to­je pa­čio­je kla­sė­je, tarp vie­no­ do am­žiaus vai­kų, bū­na la­bai skir­ tin­gų in­te­re­sų. Kar­tais jau­nes­nie­ji paaug­liai skai­to me­niš­kes­nę li­te­ra­ tū­rą nei vy­res­nie­ji. Pas­ta­rų­jų li­te­ ra­tū­rai bū­din­gi ašt­res­ni, stip­res­ni po­jū­čiai“, – sa­kė K.Ur­ba.

E.Vi­soc­kai­tės pa­ste­bė­ji­mu, esa­ ma dvie­jų li­te­ra­tū­ros paaug­liams kryp­čių: pir­mo­ji – to­kios kny­gos, ku­rias suau­gu­sie­ji no­rė­tų, kad paaug­liai skai­ty­tų, ir ki­ta – ku­rias paaug­liai pa­tys no­ri skai­ty­ti.

V.Juo­de­lie­nės ma­ny­mu, rei­kė­tų ieš­ko­ti šių dvie­jų kryp­čių der­mės. „Sa­ky­čiau, kad vi­si mo­ky­to­jai ži­no, ko­kia li­te­ra­tū­ra yra ver­tin­ga. Kaip at­si­rink­ti to­kią, ku­ri ir vai­kui pa­ tik­tų? Daž­nai vai­kai bū­na pa­ten­ kin­ti, kad per­skai­tė kny­gą, nors ji tik­rai nė­ra pa­pras­ta. Ga­li­ma įvai­riai ver­tin­ti, pa­vyz­džiui, kny­gą „He­roi­ nas“, bet ar rei­kia nuo vai­ko slėp­ti, ko yra gy­ve­ni­me? Tu­ri bū­ti gė­rio ir blo­gio kont­ras­tas, bet kny­gų rei­kia vi­so­kių“, – sa­vo po­žiū­rį dės­tė pe­ da­go­gė ir pri­si­pa­ži­no, kad pa­ti daž­ nai skai­to kny­gas, siū­lo­mas moks­ lei­viams, ir kar­tais ste­bi­si, jog jie tik­rai ge­rai su­vo­kia iš­ties su­dė­tin­ gus kū­ri­nius.

Pe­da­go­gės pa­ste­bė­ji­mu, tarp moks­lei­vių itin skai­to­mų lie­tu­ vių au­to­rių yra Vy­tau­tas Ra­čic­ kas, Kris­ti­na Gu­do­ny­tė, Ka­zys Sa­ ja, Gend­ru­tis Mor­kū­nas, Vy­tau­tas V. Lands­ber­gis. „Rei­kia ne­pa­mirš­ ti, kad, su­da­rant po­pu­lia­riau­sių au­to­rių są­ra­šus, svar­bus veiks­nys yra, kiek jie kny­gų iš­lei­džia, dėl to ne­ga­li­me teig­ti, kad jie yra mėgs­ta­ mes­ni nei tie, ku­rie iš­lei­džia kny­gas re­tai ir ma­žai jų“, – pe­da­go­gei pri­ ta­rė K.Ur­ba.

Dis­ku­si­jos da­ly­viai vien­bal­siai su­ta­rė: teig­ti, kad paaug­liai šiais lai­kais vi­sai ne­bes­kai­to, ne­ga­li­ma: tie­siog su kny­ga da­bar kon­ku­ruo­ja iš­ma­nie­ji te­le­fo­nai, kom­piu­te­ris.

Ga­lio­ja se­na tie­sa

2008 m. kny­gų mu­gė­je Me­tų skai­ ty­to­ja iš­rink­ta tuo­met dar šeš­ to­kė D.Mik­ne­vi­čiū­tė dis­ku­si­jos da­ly­viams pri­mi­nė se­ną tai­syk­lę – skai­ty­ti vai­kai įpran­ta pe­rim­da­mi pa­vyz­dį iš tė­vų. „Jei­gu nie­kas ap­ lin­ko­je ne­skai­to, ir vai­kas ne­skai­ tys, ir jo­kia prie­var­ta čia ne­pa­dės.

Vis­kas atei­na iš šei­mos: jei skai­ to tė­vai, skai­to ir vai­kai“, – ti­ki­no moks­lei­vė.

Vis dėl­to ra­šy­to­ja E.Mi­la­še­vi­ čiū­tė pri­dū­rė, kad ne tik paaug­lius skai­ty­ti rei­kia ra­gin­ti, bet ir au­to­ rius ra­šy­ti paaug­liams pa­ska­tin­ti. „Pa­ra­gin­ti ra­šy­ti paaug­liui – pui­ ki ini­cia­ty­va. Tie­sa, to­kio pres­ti­ žo, kaip ra­šy­da­mas suau­gu­sia­jam, nie­ka­da neįgysi. Vis dėl­to to­kios ini­cia­ty­vos yra pra­džia, po ku­rios at­ras­tus ge­rus ra­šy­to­jus rei­kė­tų pri­sta­ty­ti, pa­vyz­džiui, mo­kyk­lo­se, o jei­gu bib­lio­te­ko­se trūks­ta kny­gų – jų nu­vež­ti. Dau­ge­lis ne­ra­šo paaug­ liams, ma­nau, bū­tent dėl pres­ti­ žo trū­ku­mo: net ra­šy­mas vai­kams at­ro­do tar­si rim­čiau, o paaug­liams – vi­sai ne­rim­tai“, – ma­no E.Mi­ la­še­vi­čiū­tė, ku­rios de­biu­ti­nė kny­ ga „Įsi­my­lė­jė­lių sto­vyk­la“ iš­rink­ta 2008 m. me­tų kny­ga.

„Duo­nos ir žai­di­mų“,

ar­ba pa­si­vaikš­čio­ji­mai su Ra­mu­ne Sil­vi­ja Či­žai­tė-Ru­do­kie­nė „O vis dar bai­mi­na­ma­si, kad žmo­ nės ne­skai­to kny­gų“, – taip pra­ dė­jau po­kal­bį su Ra­mu­ne Brun­ dzai­te, pui­kiai iš­rek­la­muo­to­je ir jau se­niai var­ne­le dar­bo kny­gu­ tė­je pa­žy­mė­to­je 14-ojo­je Vil­niaus kny­gų mu­gė­je.

Tad su­si­kū­riau ro­man­tiš­ką fan­ ta­zi­ją, kaip jau­nos ra­šy­to­jos ran­ kos bei min­ties ve­da­ma, klai­džio­ siu tarp kny­gų la­bi­rin­tų, au­to­rių, pa­skai­tų ir vi­sų ki­tų sie­lą su­vir­pi­ nan­čių at­ri­bu­tų. De­ja, kar­tais sva­ jo­nėms ne­lem­ta iš­si­pil­dy­ti. Šeš­ta­die­nį „Li­tex­po“ pa­ro­dų rū­mai Vil­niu­je pa­vir­to juo­do­jo iš­ par­da­vi­mo penk­ta­die­nio pre­ky­bos cent­ru, kai ke­lią ga­li pra­si­skin­ti al­ kū­nė­mis, o iki kny­gų... dar to­les­nė ir nuo­žmes­nė ver­ži­mo­si pra­kti­ka.

Ko­mer­cia­li­za­ci­ja ir var­to­to­jiš­ ku­mas neap­len­kė, ro­dos, vie­nos iš dva­sin­giau­sių žmo­gaus kū­ry­ bos pu­sių. Na­tū­ra­lu. Tik ne­jau­ku, tar­si stum­dy­čiau­si prie megz­tu­ kų per pa­va­sa­rio iš­par­da­vi­mą ko­ kio­je ne­bran­gaus pre­kės ženk­lo par­duo­tu­vė­je. Ką jau kal­bė­ti apie keis­tą kont­ras­tą – gre­ti­mo­je sa­lė­ je vei­kian­čią au­to­mo­bi­lių pa­ro­dą.

Vis dėl­to be ko­vos aš ir­gi at­si­sa­ kiau pa­si­duo­ti ir su Ra­mu­ne mes pa­si­kal­bė­jo­me.

– Kny­gų mu­gė tur­būt kas­met vis di­dė­ja vi­so­mis kryp­ti­mis.

Ar kiek­vie­nais me­tais sten­gie­ si ren­gi­nio ne­pra­leis­ti ir ap­si­ lan­ky­ti ja­me? Ko­kių lū­kes­čių ve­da­ma kas­kart čia atei­ni? Ar jie pa­si­tei­si­na?

– Ka­dan­gi ra­šau ir gro­ži­nius teks­ tus, ir apie gro­ži­nius teks­tus (kny­ gų ap­žval­gas sa­vait­raš­čiui „Li­te­ra­ tū­ra ir me­nas“), be to, tą li­te­ra­tū­rą dar ir stu­di­juo­ju – tai nie­kaip kny­ gų mu­gės neiš­ven­giu. Bet ei­nu ten ne kny­gų ieš­ko­ti (nes pa­si­jun­tu kaip did­cent­ry­je per ka­lė­di­nį iš­ par­da­vi­mą, ne­bent konk­re­čiai ži­ nau, ko no­riu, ar­ba su­si­gun­dau ku­ria nors kny­ga pa­bu­vu­si pri­sta­ ty­me). Ei­nu dėl ren­gi­nių: dis­ku­si­ jų, fil­mų, kon­cer­tų, poe­zi­jos skai­ ty­mų, kny­gų su­tik­tu­vių. Kar­tais, tie­sa, vi­sai su­trin­ku: o kur da­bar?

Ar į dės­ty­to­jos ve­da­mą dis­ku­si­ją ak­tua­liais ma­gist­rui klau­si­mais, ar mėgs­ta­mo poe­to pa­klau­sy­ti, ar ki­to poe­to gru­pės kon­cer­to iš­girs­ti, o gal tie­siog pail­sė­ti nuo vis­ko ir su bi­čiu­liais – į val­gyk­lė­lę alaus? Taip ir no­ri­si ko­jas, ran­kas, akis ir au­sis į at­ski­ras sa­les pa­leis­ti. Šie­met įsi­ gi­jau bi­lie­tą vi­soms ke­tu­rioms die­ noms. Bu­vo daug var­go ap­si­spręs­ ti, kur ei­ti ir ko at­si­sa­ky­ti.

– Kaip ma­nai, ko­dėl kny­gų mu­gė pri­trau­kia to­kią daugy­ bę žmo­nių?

– Tai kad vis­ko tiek daug po vie­ nu sto­gu – kaip ne­su­si­gun­dy­si. Sa­ vait­ga­liais iš­si­ruo­ši ap­si­pirk­ti į ko­ kį ato­kes­nį, di­des­nio asor­ti­men­to pre­ky­bos cent­rą, o kar­tą per me­tus – pa­ra­gau­ti kul­tū­ros į kny­gų mu­gę.

– Kai vis­ko tiek daug, kaip mi­ nė­jai, kar­tais net akis, ko­jas ir au­sis no­ri­si pa­leis­ti skir­tin­go­ mis kryp­ti­mis, tai kaip su­si­

Idėja: anot R.Brundzaitės, prisiekusiems skaitytojams patiktų, jei

vietoj vienos didelės knygų mugės per metus būtų rengiamos kelios knygų fiestos.

Benedikto Januševičiaus nuotr.

dė­lio­ji prio­ri­te­tus? Link ko­kio sten­do, skai­to­mos pa­skai­tos, o gal lei­dyk­los pir­miau­sia žen­gi?

– Man įdo­miau­sias kny­gas lei­ džia „Bal­tos lan­kos“, „Ki­tos kny­ gos“, Ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la ir kiek ma­žes­nės: „Nau­jo­ji Ro­mu­ va“, „Kau­ko laip­tai“. Jos orien­ tuo­ja­si į ko­ky­biš­ką, ne­ko­mer­ci­ nę li­te­ra­tū­rą. Ki­ta ver­tus, vi­so­kie ezo­te­riš­ki sten­dai, kaip smil­ka­lais dvel­kian­tis Sa­cha­dža jo­gos, ar­ba ko­ne Ve­ne­ci­jos kar­na­va­lo kau­kė­ mis pa­si­da­bi­nęs Lie­tu­vos vals­ty­bi­ nio sim­fo­ni­nio or­kest­ro, ir­gi vi­lio­ ja. Sma­gu, kad kai ku­rios lei­dyk­los su­ge­ba sa­vo sten­dus įsi­reng­ti įdo­ miai ir pa­trauk­liai.

– Vis dėl­to kar­tais at­ro­do, kad nu­si­gau­ti iki mėgs­ta­mos lei­ dyk­los ga­li bū­ti Si­zi­fo dar­bas.

Vaikš­čio­jant po kny­gų mu­ gę vie­nas žmo­gus man pa­sa­ kė: „Čia ne­tin­ka­ma vie­ta kny­ goms.“ O ką tu apie tai ma­nai?

Juk kny­gas no­ri­si var­ty­ti, pa­ si­skai­ty­ti, pa­si­žiū­rė­ti ir pa­gal­ vo­ti, o ne­si­grūs­ti al­kū­nė­mis ir pa­čiam gau­ti į šo­nus.

– Ar­gi dėl ge­ro daik­to ne­ver­ta al­ kū­nė­mis pa­si­stum­dy­ti ir so­viet­ me­tį pri­me­nan­čias ei­les at­sto­vė­ ti?! Jei­gu vi­si taip grū­da­si ir kal­ba apie tą mu­gę, va­di­na­si, ten tik­ rai kaž­kas ver­tin­go – gė­da bū­tų ne­nuei­ti, aš juk ir­gi in­te­li­gen­tas, gal­vo­ja žmo­nės. Gal iš čia ir tas žmo­nių srau­tas? O jei rim­tai, ma­ nau, ga­li­ma bū­tų kny­gų mu­gę la­ biau iš­skai­dy­ti, tar­ki­me, reng­ti ją du kar­tus per me­tus, nes da­bar ne tik kad pro žmo­nių srau­tą ne­pra­ sib­rau­si, bet ir daug kny­gų, iš­lei­ džia­mų ne per mu­gę, daž­nai lie­ka ne­pel­ny­tai pra­žiū­rė­tos. Man pa­ti­ ko rug­sė­jį pir­mą kar­tą vy­kęs Vil­ niaus kny­gų fes­ti­va­lis – vi­sai ne­ blo­gas, jau­kes­nis, ma­žes­nis kny­gų mu­gės pa­pil­das.

– Lei­dyk­las jau pa­mi­nė­jai, o koks ta­vo mėgs­ta­miau­sias au­ to­rius?

– Mėgs­t a­m i au­t o­r iai kei­č ia­s i, kaip ir klau­so­ma mu­zi­ka. Iš pas­ taruoju me­t u per­skai­t y­t ų kny­ gų pa­mi­nė­čiau Jo­sé Sa­ra­ma­go, Mar­ga­ret At­wood, Ro­mai­ną Ga­ ry. La­bai ne­kant­rau­ju pa­grieb­ti į ran­kas pa­ga­liau lie­tu­viš­kai pa­ si­ro­d žiu­s ią Jea­n et­te Win­ter­son kny­gą „Apel­si­nai – ne vie­nin­te­ liai vai­siai“.

– O ar pa­ti no­rė­tum ir su­tik­ tum bū­ti kny­gų mu­gės da­ly­ve, pa­si­ra­ši­nė­jan­čia ant sa­vo kū­ ri­nių?

– Esu po­rą kar­tų gy­ve­ni­me pa­pra­ šy­ta au­tog­ra­fo – pir­mą kar­tą taip iš­si­gan­dau, kad vis­ko pri­lin­kė­jau, tik pa­tį pa­ra­šą pa­mir­šau... Bet dėl kny­gų mu­gės tai jau pa­si­steng­čiau su­gal­vo­ti, ką su­rai­ty­ti! Pa­me­nu, ka­dai­se švie­saus at­mi­ni­mo Jur­ ga Iva­naus­kai­tė man, dar jau­nu­ tei ja su­si­ža­vė­ju­siai paaug­lei, ša­ lia au­tog­ra­fo nu­pie­šė ti­be­tie­tiš­ką akį. Bu­vo la­bai mie­la.

Ir nors mū­sų po­kal­bis, kaip ta kny­gų mu­gė, – grei­tas, sie­kiant ap­tar­ti vis­ką ir pla­čiu, ir siau­ res­niu po­žiū­riu, ta­čiau juk kiek­ vie­nas tu­ri­me kar­tais pri­si­de­rin­ ti prie poreikių tos vi­suo­me­nės, ku­rio­je gy­ve­na­me. Ačiū Ra­mu­ nei. Ir slap­ta ti­kiuo­si, kad tai – ne pa­sku­ti­nis mū­sų pa­si­kal­bė­ji­ mas apie kny­gas. Gal­būt at­si­ras ir tas ro­man­tiš­ka­sis va­rian­tas, ap­len­kian­tis kny­gų mu­gę.

Tad per­ša­si vie­na iš­va­da – mu­ gės da­ly­viai ga­vo neį­ti­ki­mą do­zę dė­me­sio, lan­ky­to­jai – itin kon­ cent­ruo­tą li­te­ra­tū­ros srau­tą. Kas šiuo at­ve­ju lai­mė­to­jas? Kas ži­ no. Už pen­kis li­tus nu­si­pir­kau straips­nių rin­ki­nį. Šiuo at­ve­ju lai­ mė­to­ja jau­čiuo­si ir aš.

6

Penktadienis, kovo 1, 2013

santaka/atodangos

Di­džio­ji avia­ci­jos pa­triar­cho V.Aš­mens­ko gy­ve­ni­mo mei­lu­žė vy­riš­ko cha­rak­te­rio mer­gi­ną, ku­ri nie­ka­da neat­si­sa­ky­da­vo, jei iš­kil­ da­vo rei­ka­las, pri­siū­ti ko­le­gų uni­ for­mos iš­trū­ku­sią sa­gą ar sua­dy­ti įply­šu­sią ap­ran­gą. An­ta­ni­na neat­ si­sa­ky­da­vo ir pa­pi­ro­są su­rū­ky­ti, ir kom­pa­ni­jo­je su vy­rais tau­re­lę iš­ lenk­ti. Už jos pa­pras­tu­mą ir nuo­ šir­du­mą ko­le­gos la­kū­nai su ja el­gė­ si la­bai pa­gar­biai.

V.Aš­mens­kas su A.Lio­ren­tai­ te ir dar aš­tuo­niais pa­ra­šiu­ti­nin­ kais 1937 m. ge­gu­žės 16-ąją Kau­ne vy­ku­sio­je avia­ci­jos šven­tė­je at­li­ko pir­mą­jį Lie­tu­vo­je gru­pi­nį pa­ra­šiu­ ti­nin­kų šuo­lį.

Šim­tą­jį gy­ve­ni­mo slenks­tį per­nai per­ko­pęs bu­vęs kau­nie­tis Vik­to­ras Aš­mens­kas – spal­ vin­ga Lie­tu­vos avia­ci­jos is­to­ri­ jos as­me­ny­bė, iki šiol stul­bi­nan­tis aist­ra avia­ci­jai, ku­ rią va­di­na vi­so sa­ vo il­go gy­ve­ni­mo mei­lu­že.

Įsi­mi­nė Ber­ly­no olim­pia­da

Ne­pa­si­duo­da: V.Aš­mens­kas pa­ts už­li­pa laip­tais į sa­vo būs­tą Ge­ron­to­

Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė

v.skucaite@kaunodiena.lt

Įvai­rių re­kor­dų pio­nie­rius

Kai 1997 m. V.Aš­mens­kas sėk­min­ gai pa­ra­šiu­tu pa­sie­kė že­mę, jis ta­ po vy­riau­siu Lie­tu­vos gy­ven­to­ju, at­li­ku­siu to­kį šuo­lį, – šis Avia­ci­ jos šven­tė­je įre­gist­ruo­tas re­kor­ das gy­vuo­ja iki šiol. Kaip ir jo au­ to­rius.

Tuo­met daug ką tie­siog pri­tren­ kė ki­ta ži­nia – V.Aš­mens­kas, bū­ da­mas 83 me­tų, pa­ts sa­va­ran­kiš­ kai pi­lo­ta­vo lėk­tu­vą. Ši in­for­ma­ci­ja greitai paseno – 1999 m. ve­te­ra­nas dar kar­tą sė­do prie lėk­tu­vo vai­ra­ laz­dės. Tais me­tais vy­ku­sio­se avia­ ci­jos ve­te­ra­nų var­žy­bo­se 87 me­tų V.Aš­mens­kas užė­mė penk­tą­ją vie­ tą. Tei­sy­bės dė­lei rei­kė­tų pa­sa­ky­ti, kad skren­dant ša­lia ve­te­ra­no sė­dė­ jo gar­su­sis Jur­gis Kai­rys.

Ir dar vie­nas neį­ti­ki­mos iš­ti­ ki­my­bės avia­ci­jai įro­dy­mas – 97 me­tų V.Aš­mens­kas 2009 m. rug­ sė­jo 9-ąją pa­ki­lo į Lie­tu­vos pa­dan­ gę oro ba­lio­nu ir ta­po vy­riau­siu žmo­gu­mi, pa­ki­lu­siu į orą mi­nė­ta prie­mo­ne.

Ma­tė skrai­dan­tį di­ri­žab­lį

Ge­ron­to­lo­gi­jos cent­re Vil­niu­je V.Aš­mens­kas gy­ve­na jau ke­le­rius me­tus. La­kū­nas, sa­vo no­ru iš­si­kė­ lęs iš erd­vaus bu­to, sa­ko ne­no­rė­jęs var­žy­ti sa­vo vai­kų gy­ve­ni­mo – čia jis ga­li kel­tis, gul­tis ar dirb­ti ka­da pa­no­rė­jęs. Net ir nak­tį. Bū­tent čia gy­ven­da­mas yra pa­ra­šęs net tris to­mus kny­gos apie avia­ci­ją. Ga­ lė­tų dirb­ti ir to­liau, ta­čiau truk­do nu­si­lpęs re­gė­ji­mas.

Avia­ci­jos ve­te­ra­nas ne­si­jau­čia vie­ni­šas, nes kiek­vie­ną sa­vait­ga­ lį grįž­ta pas duk­ters šei­mą, džiau­ gia­si jos sū­nu­mi Ta­du, ku­ris taip pat pa­si­rin­ko avia­to­riaus ke­lią.

Pak­laus­tas, kur su­si­pa­ži­no su avia­ci­ja, V.Aš­mens­kas ne­sku­ba at­ sa­ky­ti. Ma­tyt, at­min­ty­je lyg ek­ra­ ne pra­skrie­ja dau­gy­bė su di­džią­ja jo mei­lu­že su­si­ju­sių epi­zo­dų.

lo­gi­jos cent­re.

Ge­di­mi­no Bar­tuš­kos nuo­tr.

Ve­te­ra­nas iki šiol pri­si­me­na, kaip bū­da­mas sep­ty­ne­rių me­tų pa­gal tė­vo pa­rū­pin­tus brė­ži­nius pa­ts su­kli­ja­vo pir­muo­sius ait­va­ rus, kaip, ma­mai ke­pant va­sa­ros vir­tu­vė­je bly­nus, iš­gir­do kaž­ką ūžiant ore – iš­bė­gęs į kie­mą pa­ ma­tė di­džiu­lį di­ri­žab­lį.

Jos iš­va­ka­rė­se jis su sa­vo bi­čiu­liu Vla­du But­ke­vi­čiu­mi, ne­mo­kė­da­ mi ang­lų kal­bos, ta­čiau žiū­rė­da­mi į ang­liš­kos inst­ruk­ci­jos brė­ži­nius, pa­tys su­si­dė­jo ita­liš­kus pa­ra­šiu­tus „Sal­va­tor“, pa­si­ta­rė, kaip iš­lip­ti ant lėk­tu­vo spar­no, ka­da iš­trauk­ti pa­ ra­šiu­to žie­dą, kad be­si­sklei­džian­tis ku­po­las neuž­si­ka­bin­tų už lėk­tu­vo uo­de­gos. Vis dėl­to, kaip vė­liau pri­ pa­ži­no pa­ts V.Aš­mens­kas, la­biau­ siai bi­jo­jo bū­ti vė­jo nu­neš­ti į jū­rą.

Vis­kas bai­gė­si sėk­min­gai.

Sta­tė sklan­dy­mo mo­kyk­lą

Pir­maisiais rim­tais V.Aš­mens­ ko žings­niais avia­ci­jos link rei­ kė­tų lai­ky­ti sklan­dy­to­jų ren­gi­mo kur­sus, ku­riuos jis lan­kė 1929 m., įsto­jęs į Lie­tu­vos ae­rok­lu­bą (LAK).

Bū­da­mas Kau­no aukš­tes­nio­sios tech­ni­kos mo­kyk­los (KATM) ant­ ra­kur­sis, 1931 m. ta­po ten įsteig­to avia­ci­jos bū­re­lio na­riu.

Dar be­s i­m o­k y­d a­m as KATM, 1933 m. drau­ge su ki­tais avia­ci­jos bū­re­lio pra­mušt­gal­viais, skrai­ džiu­siais virš Pet­ra­šiū­nų smė­ly­ nų, su­si­kro­vė į bar­žą sklan­dy­tu­ vus bei ob­lius, kir­vius, ce­men­tą ir ki­tus sta­ty­boms rei­ka­lin­gus įran­ kius, me­džia­gas ir iš­plau­kė Ne­ mu­nu į Ni­dą sta­ty­ti Sklan­dy­mo mo­kyk­los.

Sa­vo kny­go­je „Aukš­tu­mos“ Ed­ mun­das Ga­nu­saus­kas tei­gia: V.Aš­ mens­kas grei­tai iš­mo­ko skrie­ti sklan­dy­tu­vu virš Ni­dos ko­pų, ta­ po C ka­te­go­ri­jos pi­lo­tu, o 1934 m. įgi­jo tarp­tau­ti­nę pi­lo­to li­cen­ci­ją.

Pir­m ą­j į sa­vo skry­d į lėk­t u­v u V.Aš­mens­kas at­si­me­na ir šian­ dien: „Ma­ne už­plū­do ne­pa­kar­to­ ja­mai di­dis jaus­mas, kai lėk­tu­vas at­si­plė­šė nuo že­mės – dan­gu­ je pa­si­ju­tau lyg ka­ra­lius, be­si­di­ džiuo­jan­tis tuo, jog ga­li val­dy­ti to­ kią pro­tin­gą ma­ši­ną.“

Pa­ži­no­jo pir­mą­ją la­kū­nę

Paš­ne­ko­vas iki šiol pri­si­me­na ir pir­mą­ją Lie­tu­vos pa­dan­gių kregž­ dę – la­kū­nę An­ta­ni­ną Lio­ren­tai­tę, ku­ri bu­vo pir­mo­ji tarp ci­vi­lių la­kū­ nų – ji Tau­ra­gė­je 1936 m. bir­že­lio 7-ąją iš­šo­ko pa­ra­šiu­tu „Ir­ving“.

Ve­te­ra­nas pri­si­mi­na šią is­to­ri­ nę Lie­tu­vos la­kū­nę kaip drau­giš­ką,

Anot ve­te­ra­no, jam te­ko di­de­lė gar­bė pa­ži­no­ti gar­sų­jį pi­lo­tą Da­ rių Gi­rė­ną, jo žmo­ną ir duk­rą, bū­ti pa­siųs­tam 1936 m. į Ber­ly­ną pa­si­ do­mė­ti pa­sau­li­nio avia­ci­jos spor­ to veik­la. „Tuo me­tu Ber­ly­ne vy­ko 1-oji pa­sau­li­nė avia­ci­jos spor­to olim­pia­ da. Iki šiol pri­si­me­nu, kad aukš­to­ jo pi­lo­ta­žo var­žy­bas bu­vo ga­li­ma ste­bė­ti ne už­ver­tus gal­vas į dan­gų, o veiks­mą ja­me at­spin­din­čiuo­se veid­ro­dė­liuo­se“, – pri­si­mi­nė ve­ te­ra­nas.

Be­je, tos olim­pia­dos sklan­dy­ mo var­žy­bo­se anuo­met di­džiau­sių ova­ci­jų su­lau­kė ten pa­si­ro­džiu­si la­kū­nė Ha­na Raitsch, ku­ri gar­sė­jo tuo, kad jai bu­vo pa­ti­kė­ta, jei prie­ šai ka­da nors ap­sup­tų Ber­ly­ną, iš­ skrai­din­ti Hit­le­rį į sau­gią vie­tą.

Itin daug va­lan­dų ore V.Aš­mens­ kas pra­lei­do pa­sku­ti­niais Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės me­tais, nes bu­ vo pa­šauk­tas sta­žuo­tis į Ka­ro avia­ ci­ją, o pra­si­dė­jus Ant­ra­jam pa­ sau­li­niam ka­rui – mo­bi­li­zuo­tas į Kraš­to ap­sau­gą – skrai­dė leng­vai­ siais bom­bo­ne­šiais.

Nes­pė­jo pa­grob­ti lėk­tu­vo

V.Aš­mens­ko ga­bu­mai bu­vo pri­ si­min­ti ar­tė­jant ant­ra­jai so­vie­tų oku­pa­ci­jai. Tuo me­tu įsi­dar­bi­nęs Miš­kų pra­mo­nės mi­nis­te­ri­jos ka­

pi­ta­li­nė­je val­dy­bo­je Kau­ne iš Tra­ kų at­si­ve­žė žmo­ną su duk­re­le. „Kau­ne įsi­trau­kiau į po­grin­di­nę an­ti­so­vie­ti­nę veik­lą – ta­pau Lie­tu­ vos tau­ti­nės ta­ry­bos (LTT), ku­riai va­do­va­vo iš Štut­ho­fo kon­cent­ra­ci­ jos sto­vyk­los grį­žęs ge­ne­ro­las Vėt­ ra-Jo­nas No­rei­ka. Ka­dan­gi LTT sek­re­to­rė ar­ti­mai bend­ra­vo su 1941-ai­siais iš­trem­ta, bet su­grį­žu­ sia poe­te Va­le­ri­ja Val­siū­nie­ne, to­ dėl pa­sta­rą­ja pa­si­ti­kė­jo – pa­sa­ko­ da­vo jai apie LTT veik­lą. Tai bu­vo bai­si klai­da – ne taip se­niai paaiš­ kė­jo, kad poe­tė (sla­py­var­dis Oras) bu­vo už­ver­buo­ta KGB“, – is­to­ri­jos la­bi­rin­tais ve­džio­jo avia­to­rius.

Drau­giš­kas pa­si­ple­pė­ji­mas bai­ gė­si tra­giš­kai: į KGB ran­kas pa­te­ko slap­ti LTT do­ku­men­tai, bu­vo sui­ ma­mi žmo­nės.

Ge­ne­ro­las Vėt­ra 1946 m. pa­ve­ dė V.Aš­mens­kui įkur­ti Klai­pė­dos kraš­to po­grin­džio ta­ry­bą. Vie­na iš ki­tų svar­bių už­duo­čių – pa­grob­ti Miš­kų pra­mo­nės mi­nis­te­ri­jos tar­ ny­bi­nį lėk­tu­vą ir, nu­skri­dus juo į Šve­di­ją, per­duo­ti ži­nias į Va­ka­ rus apie LTT veik­lą. Iš­da­vys­tė su­ truk­dė įvyk­dy­ti pa­sta­rą­ją už­duo­ tį – V.Aš­mens­kas bu­vo suim­tas ir 1946 m. ru­de­nį nu­teis­tas 10 me­tų Mor­do­vi­jos la­ge­rių.

1957 m. grį­žęs iš Si­bi­ro į Lie­ tu­vą V.Aš­mens­kas dir­bo įvai­rio­ se sta­ty­bos or­ga­ni­za­ci­jo­se, o nuo 1977 m. pa­si­šven­tė spor­ti­nei avia­ ci­jai – bu­vo vie­nas iš LAK at­kū­rė­ jų (1989 m.), rū­pi­no­si, kad ši or­ga­ ni­za­ci­ja bū­tų priim­ta į Tarp­tau­ti­nę ae­ro­nau­ti­kos fe­de­ra­ci­ją (1992 m.).

Pa­sit­rau­kęs iš LAK ge­ne­ra­li­nio sek­ re­to­riaus pa­rei­gų, ra­šė prieš­ka­rio ir po­ka­rio Lie­tu­vos avia­ci­jos is­to­ri­ją, kny­gas apie po­ka­rio re­zis­ten­tų ko­ vas. Per­nai pa­si­ro­dė V.Aš­mens­ko kny­ga „Ma­no, šim­ta­me­čio, gy­ve­ ni­mo pro­švais­tės“.

Lie­tu­vos avia­ci­jos pa­triar­chas va­ sa­rio 19-ąją per­žen­gė 101-ojo gim­ ta­die­nio slenks­tį. Jo gy­ve­ni­mas – neį­ti­ki­mos mei­lės bei iš­ti­ki­my­bės Lie­tu­vai, jos avia­ci­jai įro­dy­mas.

Pir­mas šuo­lis pa­ra­šiu­tu

V.Aš­mens­kas su­si­do­mė­jo ir pa­ra­ šiu­tiz­mu: jis ta­po ant­rą­ja po pi­lo­ ta­vi­mo in­ži­nie­riaus sta­ty­bi­nin­ko aist­ra. Anot E.Ga­nu­saus­ko, pir­ mą­jį sa­vo šuo­lį V.Aš­mens­kas at­ li­ko 1936 m. rugp­jū­čio 16-ąją Pa­l an­go­je vy­k u­s io­je avia­c i­jos šven­tė­je.

1933-ieji: gru­pė en­tu­zias­tų, su ku­riais V.Aš­mens­kas (ket­vir­tas iš kai­rės) sta­tė Ni­do­je sklan­dy­tu­vų an­ga­rą.

Vik­to­ro Aš­mens­ko as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

7

Penktadienis, kovo 1, 2013

santaka/dailė

Vizijos: žaismingose miniatiūrose menininkė pasakoja, kartais ne visai linksmas, tačiau gyvenimą teigiančias angelų, jų šešėlių istorijas.

Žė­rin­čio stik­lo mi­nia­tiū­ro­se – an­ge­lų šė­lio­nės Išs­kir­ti­niai sa­vo ori­gi­na­lu­mu, me­ni­ne ir tech­no­lo­gi­ne ko­ky­be stik­lo me­ni­nin­kės Ži­vi­lės Na­vi­kai­tės stik­lo pa­puo­ša­lai–mi­ nia­tiū­ros šiuo me­tu eks­po­nuo­ja­mos ga­ le­ri­jo­je „Auk­so pjū­vis“. Dai­li­nin­kė šią pa­ ro­dą pa­va­di­no „An­ge­lų me­džiok­le“, teig­ da­ma, kad kiek­vie­nas mes ar­ti ar to­li tu­ ri­me an­ge­lą ir pa­ti­ria­me jo glo­bą.

Rū­ta Ma­ri­ja Pur­vi­nai­tė Me­no­ty­r i­n in­kė

Pa­ro­dos idė­ja me­ni­nin­kei ki­lo ban­ dant su­si­kur­ti sa­vo as­me­ni­nį ta­lis­ ma­ną, su­si­ras­ti, su­si­me­džio­ti sa­ vo an­ge­lą. Kū­ry­bi­niai ieš­ko­ji­mai pa­ma­žu vir­to įspū­din­gu me­ni­niu pro­jek­tu, ku­rio re­zul­ta­tus ir at­ spin­di ši pa­ro­da. Tai penk­to­ji per­ so­na­li­nė pa­ro­da dai­li­nin­kės kū­ry­ bos biog­ra­fi­jo­je. Šian­die­niam žiū­ro­vui me­ni­nin­ kai ne­re­tai pa­tei­kia ne­ti­kė­tu­mų, nes kū­ry­bo­je trans­for­muo­da­mi ju­ ti­mais su­vo­kia­mą pa­sau­lį re­mia­si sap­nų, vi­zi­jų vaiz­di­niais. Ant­raip, kaip ga­lė­tu­me paaiš­kin­ti links­mą­jį an­ge­lų šėls­mą Ž.Na­vi­kai­tės me­ni­ nio stik­lo kū­ri­niuo­se? Žais­min­go­se mi­nia­tiū­ro­se me­ni­nin­kė pa­sa­ko­ja links­mas, kar­tais ne vi­sai links­mas, ta­čiau gy­ve­ni­mą tei­gian­čias an­ge­ lų, jų še­šė­lių is­to­ri­jas. Taip, še­šė­ lių, nes an­ge­las, ku­rio sim­bo­lis ci­ vi­li­za­ci­jų rai­do­je įvar­di­ja­mas kaip die­vų ir žmo­nių su­si­ti­ki­mo ženk­ las, dai­li­nin­kės ma­ny­mu, taip pat jį tu­ri.

Kiek­vie­na­me pa­ro­do­je eks­po­ nuo­ja­ma­me kū­ri­ny­je su­tin­ka­me

an­ge­lo, ne­ma­te­ria­laus pa­sau­lio at­ spin­džio, sim­bo­lį. Šis sim­bo­lis pa­ si­rink­tas neat­si­tik­ti­nai – tai tar­si pri­mi­ni­mas apie žmo­gaus gy­ve­ni­ mą ly­din­čio an­ge­lo ap­sau­gos esy­bę.

Me­ni­nin­ko, kaip ir kiek­vie­no žmo­ gaus, gy­ve­ni­mo ke­ly­je ta ap­sau­ga ypač svar­bi iš­gy­ve­nant kū­ry­bi­nius pa­ki­li­mus ar nuo­puo­lius, ieš­kant pri­gim­ti­nes sa­vy­bes at­sklei­džian­ čių ženk­lų.

Me­ni­nin­kė pri­ver­ čia šyp­so­tis ir va­ liū­kiš­kai pa­žvelg­ti į an­ge­lų šė­lio­nes.

Su­ras­ti sa­vo an­ge­lą šio­je pa­ro­do­ je dai­li­nin­kė lin­ki kiek­vie­nam lan­ ky­to­jui. Prie­šin­gai nei esa­me įpra­ tę, bū­ties, eg­zis­ten­ci­jos te­mos šio­se stik­lo mi­nia­tiū­ro­se ne­gramz­di­na į liū­de­sio, grau­ža­ties liū­ną. Me­ni­ nin­kė pri­ver­čia šyp­so­tis ir va­liū­ kiš­kai pa­žvelg­ti į an­ge­lų šė­lio­nes, kur žai­di­mas su du an­ge­lus juo­ sian­čiais ka­ro­liais, an­ge­lo po­kal­ bis su uo­ga ar paukš­čiu, aiškina­ masis teks­tas „Duok buč­kį, gau­si

Linkėjimas: šioje parodoje autorė linki kiekvienam surasti savąjį an-

gelą.

du“, už­bu­ria įtai­gu­mu, ori­gi­na­liu te­mos spren­di­mu.. Šiuo­lai­ki­nė stik­lo ju­ve­ly­ri­ka pa­ sau­ly­je uži­ma reikš­min­gą vie­ tą ir yra pa­lan­kiai ver­ti­na­ma me­ no sam­bū­riuo­se. Mi­nia­tiū­ri­niuo­se ob­jek­tuo­se me­ni­nin­kai, rem­da­

mie­si mo­der­naus me­no kal­ba, nau­do­da­mi ori­gi­na­lias tech­no­ lo­gi­jas, skir­tin­gų me­džia­gų de­ri­ nius, per­tei­kia dau­gias­luoks­nius teks­tus, mo­ty­vus, ku­rie su­tei­kia pa­puo­ša­lui iš­skir­ti­nę ver­tę. Ž.Na­ vi­kai­tė stik­lo pa­puo­ša­lus ku­ria nuo

Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

Kū­ry­bi­nė biog­ra­fi­ja Ž.Na­v i­kai­tė bai­gė Kau­no ko­le­g i­jos J.Vie­no­ž ins­k io me­nų fa­k ul­te­tą (va­ do­vė Si­gu­tė Grab­liaus­kai­tė) 2000 m., 2006 m. bai­gė VDA Kau­no dai­lės fa­ kul­te­t ą, stik­lo ka­ted­ro­je įgy­da­ma ma­g ist­ro laips­n į. Ji stu­d i­ja­vo pas V.Ja­nu­l io­n į, V.Gu­t aus­k ą, A.Dau­gė­ lą, vė­l iau sta­ža­vo­si JAV, kur su­si­pa­ ži­no su nau­jau­sio­m is me­n i­n io stik­ lo tech­no­lo­gi­jo­mis. Da­ly­va­vo nema­ žai pa­ro­dų: tarp­tau­t i­nė­je pa­ro­do­je „Vit­r um Bal­t i­cum IV“, „Wood, Clay, Wa­ter“ (Me­d is, Mo­l is, Van­duo) Dur­ ha­me, JAV, šiuo me­tu Vil­niu­je vyks­ tan­čio­je stik­lo dai­l i­n in­k ų pa­ro­do­je „Nuo­dė­mės“, su­ren­gė ne­ma­žai per­ so­na­l i­n ių pa­ro­dų – „Žvaigž­d žių ke­ lias“, „Stik­lo spar­nais“, „Stik­lo laiš­kai“, „Stik­li­nė vai­kys­tė“.

2004 m., nuo­lat ste­bin­da­ma ori­ gi­na­liais kū­ry­bi­niais ieš­ko­ji­mais, neiš­sen­ka­mais min­ties ir fan­ta­zi­ jos de­ri­niais. Ju­ve­ly­ri­niuo­se stik­ lo kū­ri­niuo­se ji nau­do­ja su­ke­pi­ni­ mo ir mo­li­ra­vi­mo tech­no­lo­gi­jas, įvai­rių me­džia­gų ink­liu­zus. Pa­si­ rink­tus per­so­na­žus, teks­tų in­tar­ pus iš­pie­šia ada­ta, de­ko­rui nau­do­ ja auk­są, pla­ti­ną ir si­dab­rą.

Pa­ro­do­je „An­ge­lų me­džiok­lė“ eks­po­nuo­ja­mi nau­jau­si stik­lo ju­ve­ ly­ri­kos kū­ri­niai, ku­riais me­ni­nin­ kė pri­me­na žiū­ro­vui sa­vo kū­ry­bi­ nia­me ke­ly­je iš­ban­dy­tas me­ni­nių spren­di­mų kryp­tis, nau­jai in­terp­ re­tuo­ja pa­mėg­tas kry­žiaus ir ova­ lo for­mas. Šį kar­tą mi­nė­tų for­ mų cent­re kom­po­nuo­ja­mas ada­ta pieš­tas pie­ši­nys, ku­rio pri­ge­sin­ ti to­nai at­lie­pia siu­že­ti­nę an­ge­lo – še­šė­lio te­mą. Pie­ši­nius ant tam­saus opa­li­nio ir skaid­raus spal­vo­to stik­ lo juo­sia puoš­nūs, bran­gių me­ta­lų dul­kė­mis ink­rus­tuo­ti ap­va­dai.

Pa­si­žy­min­ti ne­pap­ras­tu kū­ry­bin­ gu­mu, me­ni­nin­kė nuo­lat kei­čia kū­ ri­nių te­mas, ren­ka­si kas­kart nau­jus mo­ty­vus, ieš­ko nau­jų tech­no­lo­gi­ nių spren­di­mų ir kas­kart gau­si­na sa­vo kū­ry­bos ger­bė­jų bū­rį. kas: Ž.Na­vi­k ai­tės dar­bų pa­ro­da „An­ge­lų me­džiok­lė“. kur: ga­le­rij­o­je „Auk­so pjū­vis“. kada: vei­kia iki ko­vo 15 d.

8

Penktadienis, kovo 1, 2013

santaka/tavo krantas

„Žįs­ti pa­pą tei­sy­bės pa­lie­gu­sios“ G.La­ba­naus­ko ei­lė­raš­čių kny­gos „Kris­lai“ re­cen­zi­ja Mo­ni­ka Ože­rai­ty­tė

S

ma­gu, kai kny­gos pa­si­ro­do pa­va­sa­riop. Kar­tu su tirps­ tan­čiu snie­gu, sau­le ir vil­ ti­mi: na štai. Ne­tu­riu nie­ko prieš kny­gas, iš­vys­tan­čias pa­sau­lį ir skai­ty­to­ją karš­tą va­sa­rą, lie­tin­gą ru­ de­nį ar gū­džią žie­mą. Tie­siog kny­ gos, ku­rią lai­kau ran­ko­se, vir­še­lis yra daug­maž pa­va­sa­riš­kas. Smė­lis ir ža­lu­ma, kai že­mė ky­la iš po snie­go, rus­viems drėg­niems gūb­riams kei­ čiant ste­ri­lų pus­nių bal­tu­mą. Tai­gi, ran­ko­se – Gin­tau­to La­ba­naus­ko ei­ lė­raš­čių rin­ki­nys „Kris­lai“, dvy­lik­ to­ji šio au­to­riaus kny­ga.

Te­ma­ti­niu at­žvil­giu kny­gą lai­ko sep­ty­ne­tas ban­gi­nių: gam­tos ir po­ jū­čių, bū­ties, šian­die­nos ak­tua­li­jų, sto­jiš­kos lai­ko ste­bė­se­nos, ka­ro ir mei­lės, eti­kos te­mos. Kal­bant be užuo­lan­kų – to­kios įvai­ro­vės vie­ nai kny­gai ne tik kad už­ten­ka, bet net ir per daug. Ma­nau, dėl to kny­ gos poe­ti­nis au­di­nys kar­tais ima driks­ti, ir ar tik ne to­dėl pa­si­rink­ tas toks pa­va­di­ni­mas? Nes jis įtar­ ti­nai neut­ra­lus ir neį­pa­rei­go­jan­tis lai­ky­tis ko­kios nors griež­tos, nuo­ sek­liai iš­ru­tu­lio­tos kon­cep­ci­jos.

Te­ma­ti­niu at­žvil­ giu kny­gą lai­ko sep­ty­ne­tas ban­ gi­nių.

Ei­lia­vi­mas, ei­lė­da­ra ir vi­si ki­ti da­ ly­kai... Šiuo at­žvil­giu „Kris­lai“ yra ste­bi­nan­tis siurp­ri­zas. Ly­gi­nant su anks­tes­nią­ja G.La­ba­naus­ko kū­ry­ba, aki­vaiz­dus sa­vo­tiš­kas lū­žis. Kad ir ko­kios prie­žas­tys pa­ska­ti­no au­to­ rių at­si­kra­ty­ti dau­g­žo­džia­vi­mo ir su­sta­ba­rė­ju­sių ri­ma­vi­mo griau­čių, kas aki­vaiz­džiai bū­din­ga jo anks­ tes­nėms kny­goms, išė­jo ge­rai.

Tarp kit­ko, ka­dan­gi kny­ga yra jau dvy­lik­to­ji, o ir au­to­rius ne už­va­kar į vi­suo­me­nės aki­ra­tį at­ke­lia­vo, ap­ mau­du, kad ki­tos vie­nuo­li­ka kny­gų dū­la neap­ra­šy­tos. Aki­vaiz­di įžval­gų iš ša­lies, at­spin­din­čių kū­ry­bos ge­ ne­zę, sto­ka. Ir dar vie­nas sind­ro­mo „ra­šy­mas – tik li­te­ra­tams“ at­ve­ jis. T. y. jei jau kar­tą iš vers­lo ar kt. veik­los sluoks­nių atė­jęs au­to­rius, daug kas iš ša­lies ste­bės daug įta­ riau, gink­die ne­ra­šys ne­kal­bės pa­ mirš ir praeis (ne­bent stab­te­lės iš­ keik­ti, bet tik­rai ne­pa­sa­kys, ku­rion pu­sėn ei­ti, kad pa­gir­tų...) ir pa­ty­ liu­kais, gud­riai kink­no­da­mas gal­ vą, šnypš: „Taip, ši­tiems kū­ry­ba tik žai­di­mas, va, kaip neatsakinga…“ Vi­siems to­kiems tu­riu nau­jie­ ną: G.La­ba­naus­kui tai – nė vel­ nio ne žai­di­mas. Per daug skau­ džius ir akis dras­kan­čius da­ly­kus ap­ra­ši­nė­ja, kad ga­lė­tum ap­kal­tin­ ti ma­nie­riz­mu ir po­pu­liz­mu. Be­je, ži­nant lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros kri­ti­kų „gau­su­mą“, var­giai ga­li­ma ti­kė­tis anks­tes­nių šio au­to­riaus kny­gų ap­ ta­ri­mo, kas bū­tų vi­sai ge­rai – kad pa­sku­ti­nio­ji ne­bū­tų to­kia vie­ni­ ša bend­ra­me kon­teks­te. Ech, nos­ tal­gi­ja a. a. Vy­tau­to Ku­bi­liaus po­ žiū­riui, kad kiek­vie­nai iš­lei­džia­mai lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros kny­gai tu­ri bū­ti pa­ra­šy­ta re­cen­zi­ja...

„Kris­lų“ es­te­ti­ka, poe­ti­ka, eti­ka ir vi­sos ki­tos plo­ny­bės: pa­si­rink­ tas la­bai tau­pus kal­bė­ji­mas. Aiš­kiai sie­kia­ma iš­kris­ta­li­zuo­to, mi­ni­ma­ lis­ti­nio sa­ki­nio. Ne­re­tai ei­lė­raš­čių teks­tai kaip ta mar­mu­ro sta­tu­la ap­ ta­šo­mi iki pa­ties es­min­giau­sio.

Sun­kiau su ei­lė­raš­čiais apie Lie­ tu­vą tė­vy­nę: silp­no­ki, iš­tęs­ti teks­ tai. Ki­ta ver­tus, o ka­da pa­trio­ti­nius ei­lė­raš­čius ra­šy­ti leng­va? Daž­nu at­ve­ju kny­go­je at­si­sa­ko­ma di­džio­ sios da­lies ri­ma­vi­mo, pa­lie­ka­ma tik vi­di­nė ei­lė­raš­čių rit­mi­ka. Ei­lė­raš­ čių for­ma ar­tė­ja prie griež­to be­ veik hai­ku grakš­tu­mo: „šu­kės ąso­ čio mo­li­nio / ka­ti­nas lai­žo na­gus / brai­žo akių ža­lu­ma“. Įp­ras­ta poe­ti­ nė žais­mė žo­džiais pa­kei­čia­ma psi­ choe­mo­ci­nių bū­se­nų žais­me.

Au­to­rius ren­ka­si skir­tin­gus at­ skir­ties taš­kus: as­mens pa­tir­čių fik­sa­vi­mą, sto­jiš­ką ste­bė­to­jo iš ša­ lies po­zi­ci­ją, kar­to­ką iro­ni­ko to­ną.

Aki­vaiz­džiai ne­si­bi­jo­ma neį­mant­ rios, priar­ti­na­mos prie pri­mi­ty­viz­ mo li­te­ra­tū­ri­nio sti­liaus, kal­bė­se­ nos. Ne­re­tai au­to­rius ja aki­vaiz­džiai pro­vo­kuo­ja. Įdo­mu, kad, aiš­kiai sie­kiant mo­der­naus, ino­va­ty­vaus kal­bė­ji­mo bū­do, vis dėl­to iš­lai­ko­ mi ri­mų štri­chai.

Lais­va ei­lė­raš­čių teks­tų tėk­mė su­val­do­ma daž­niau­siai gre­tu­ti­ niais ri­mais, o fi­na­li­nėms fra­zėms cha­rak­te­rin­gi aiš­kūs, ryš­kūs pra­ smi­niai ak­cen­tai: „ne­ga­lė­jai iš­girst auš­tant ty­lą / šuo­ro lie­taus pa­just vė­jo / ry­tas va­ka­ras lė­kė sku­bė­jo / gy­ve­ni­mai že­mė­je mie­ga“. Va­ ri­juo­ja­ma pla­čia emo­ci­nės raiš­kos ska­le: „iš lai­mės kva­to­čiau­si gar­siai / tik ne­no­riu pa­ža­dint ta­vęs / jau aš laisvas/ jau lais­vas kaip paukš­ tis!“ Itin įtai­gūs mei­lės ei­lė­raš­čiai: „...kad grei­čiau at­skau­dė­tų praei­ tų / kad grei­čiau at­skau­dė­tų / grei­ čiau...“; „ateik ry­toj / nu­bu­sim abu“. Be­je, užuo­mi­na vi­siems, kas ims in­ter­viu iš G.La­ba­naus­ko: ky­la klau­si­mas, kas ir kiek kar­tų au­to­ riui tu­rė­jo šir­dį su­dau­žy­ti, kad pa­ tir­tys taip au­ten­tiš­kai at­si­skleis­ tų? Tai­gi! Įdo­mu, kad per gam­tos per­so­ni­ fi­ka­ci­jas grę­žia­ma­si ko­ne lie­tu­viš­ ko­jo pan­teiz­mo ir mi­to­lo­ge­mų link: „sau­lę pa­vo­gęs iš jū­ros / skuo­džia pa­kran­te šu­va“; „jei­gu net pa­skan­ dins / tai ne­ty­čia / jū­ra­tės go­dom už­si­žai­du­si“; „mes skir­tin­gi mes paukš­čiai vi­sa­tos“. Skau­džiai tie­ sūs, ne­tgi šiurkš­tūs, dres­kian­tys ir pro­vo­kuo­jan­tys, ar­tė­jan­tys prie po­stmo­der­no lek­si­kos ir es­te­ti­ kos yra ei­lė­raš­čiai apie ly­ri­nio su­ bjek­to pa­tir­tis Af­ga­nis­ta­no ka­re, šian­die­nos ša­lies, po­li­ti­kos, rai­ dos pro­ble­mas: „stik­lo šu­kės / as­ fal­to dru­ge­liai / ši­ki­ny­ke su­plė­šy­ tas laik­raš­tis / vi­du­riuo­jan­tis bro­li / tu lo­bis / pa­ma­ti­nių ver­ty­bių trą­ ša“; „už­si­kruš­kit jūs sa­vo tė­vy­nėj / man Flo­ri­do­je pil­vą ka­syt“. Au­ to­rius mėgs­ta su­žais­ti ori­gi­na­ lio­mis me­ta­fo­ro­mis ir fo­ne­ti­niais są­skam­biais, ir tai pui­kiai se­ka­si, pvz.: „be­go­ni­jos rau­da ago­ni­jom / mes sle­piam nuo vė­jo akis“. O vie­ na iš stip­riau­sių šios kny­gos pu­sių, sa­ky­čiau, yra ori­gi­na­li poe­ti­nė iro­ ni­ja: „nuo­gas ba­sas po lau­ką laks­ tai/ ne­sup­ra­si, ko Die­vas ne­žiū­ ri“... Tai tiek.

Kū­ry­bos ke­lias Sa­vo kū­ry­bi­n į ke­lią au­to­rius pra­dė­ jo nuo anek­do­tų rin­k i­nių – 2005 m. iš­leis­ta pir­mo­ji kny­ge­lė „Kas juok­sis pir­mu­ti­nis“, 2007 m. – „Juo­ko pir­te­lė“.

2008 m. pa­si­ro­dė iro­n iš­ka apy­brai­ ža apie tų me­t ų Kau­no po­l i­t i­n ius įvy­k ius „Ant Tau­ro ra­g ų“, 2009 m. – kny­ga apie Lie­tu­vos vi­daus van­de­ nis „Pa­ry­žie­čių pa­vy­dui“. 2010 m. kū­ ry­bos skry­n ią pa­pil­dė elekt­ro­n i­n io die­no­raš­čio ir tra­d i­ci­n io esė žan­ro kny­ga „Ke­lio­nė į pa­sau­lio cent­rą“, vė­ liau bu­vo iš­leis­ti ei­lė­raš­čių rin­k i­niai „Iš­lais­v in­ta min­t is“, „Pro mei­lės pri­ zmę“, „Mei­lė – die­vas ar nar­ko­t i­kas“ (ver­ti­mas į ang­lų k.), „Be ma­nęs“ (ru­ sų k.), „Iš­g irs­ti ty­lą“, „Aš su­g rį­šiu“. Gin­ tau­to La­ba­naus­ko ei­lė­raš­čių rin­k i­ nys „Kris­lai“ (2013 m.) – dvy­l ik­to­ji šio au­to­riaus kny­ga. Re­dak­to­rė Eu­ge­ni­ ja Vait­ke­vi­čiū­tė, dai­li­nin­kas Gin­ta­ras Pan­ke­vi­čius. „Ši kny­ga – kaip ru­pi drus­ka. Jo­k io me­lo. Jo­k io pa­tai­ka­v i­mo. Jo­k ių žai­ di­mų. Tik tie­sūs žo­d žiai. (....) Ašt­rios te­mos, sar­kas­tiš­ka rea­ly­bė, eg­zis­ten­ ci­nės įžval­gos, ro­man­t i­ka, des­pe­ra­ ci­ja, verž­lus ėji­mas prieš vė­ją – grei­ čiau­siai tai ir va­din­t i­na „kur­t i poe­zi­ ją su cha­rak­te­riu“, – kny­gos ano­ta­ci­ jo­je ra­šo E.Vait­ke­vi­čiū­tė.

Dr. G.La­ba­naus­kas gi­mė 1963 m. Ši­lu­ tė­je. 1987–1988 m. bu­vo nu­blokš­tas į pi­l ie­t i­n io ka­ro dras­ko­mą Af­ga­n is­ ta­ną. 2001–2003 m. dir­bo Su­si­sie­k i­ mo mi­n is­te­r i­jo­je, va­do­va­vo Tran­z i­ to ir ge­le­ž in­ke­l ių trans­por­to de­par­ ta­men­t ui. Pas­k u­t i­n į de­š imt­me­t į – vals­t y­bės įmo­nės Vi­daus van­dens ke­l ių di­rek­ci­jos va­do­vas. Eko­no­m i­ kos moks­lų dak­ta­ras.

papas nutįsęs teisybės papilkėjusias liečia grindis šildo voratinkliai sieną aimanuoja įtrūkus lemtis ant palangės žiedėjusi duona dieną keičia bemiegė naktis bandom rankom sugaudyti orą neteisus vėl kažkas pasakys slysta smiltys tarp pirštų sugrubusių padorumo orumo garbės žįsti papą teisybės paliegusios net paklydęs šuva nenorės apkabinki pakelki nuo žemės nebetrypk pažiūrėk į akis ji nuvalkiota stumdoma šonan tu bent vienas bent viena išdrįsk skrenda klevas išskleidęs sparnus jam lakštingala tyliai grūmoja nusileisk vėl į ten kur buvai šaknys žemėje tavo ar kur pasakyk kur esi pasakyk kas buvai šaknys žemėje tavo ore klausimai nepatogūs nes verčia mąstyti atsakyti į juos mes nenorim žemė sukas ratu o su ja mes kartu neišdrįsę nukrypti nuo kurso net ir bliausim kartu mes banda avinų į skerdyklą sykiu suvarytų

šok čigone ugningą man šokį išblaškyki įkaitink mane iš širdies išvaryk aštrų liūdesį siautulingam lai dega ritme ei įpilkit ir kam kas rūpi kelkim taurę raudono vyno į gyvenimą šok kaip į upę ar krūtinė ar žaizdras abu vienodai brandina viskas svyla karštame lauže *** jok čigone naktis nesibaigia vynas liejas nežinomas kelias kur pradžia vidurys o kur galas

Au­to­r ius ak­t y­v iai da­ly­vau­ja vi­suo­ me­n i­nė­je ir po­l i­t i­nė­je veik­lo­je: yra Kau­no mies­to sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­r ys, vi­suo­me­n i­n io ju­dė­ji­mo „Dir­ bam Kau­nui“ ly­de­r is, vie­nas iš Gin­ tau­to La­ba­naus­ko lab­da­ros ir pa­ra­ mos fon­do stei­gė­jų.

būti kalnu tvirtu uolėtu bejausmiu vyrui priklauso dalia jei gailėsi inkščiančio šuns perlips priešai sutryps tave pienes uostyt ramunes skabyti tau ne tai tau mosuot kardu jei norėsi grožėtis gėlytėm pasodink jas ant priešų kapų taip ir eik niekur nestoki nuo žaizdų dvasia surambėja ginki tuos ką priklauso ginti širdyje meilei nebėra vietos tu senas karys tu kalnas uolėtas gint savas iškrito dalia saugūs tie kas tave mylėjo skalpeliu vėjas pilvotas atlėpusias rėžia ausis išvažiuosiu gyvent į Majamį tik niekam to nesakyk savo uošvei bažnyčią parduosiu kaip premjeras pradėsiu mąstyt užsikruškit jūs savo tėvynėj man Floridoje pilvą kasyt