1
penktadienis, kovo 1, 2013
Atnaujintame portale http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunosantaka – vartai į Kauno kultūros gyvenimą ir erdvė jūsų kūrybai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorius Arūnas Andriuškevičius
santaka Jau ne vien tik knygų mugė REMIA
Nr. 80
Simono Švitros nuotr.
Įspūdžiai iš 14-osios Vilniaus knygų mugės, kurioje šiemet ieškota kelių į vaikų ir paauglių širdis
4
Didžiojo vaidmens belaukiant
100 metų žvelgiant į dangų
Ž.Navikaitės angelų medžioklė
Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė G.Juknevičiūtė – atvirai apie save ir muziką.
Padangių veterano V.Ašmensko gyvenimas – it lietuviškos aviacijos mozaika.
Žaismingose stiklo miniatiūrose – dievų ir žmonių susitikimų ženklai.
3
6
7
2
Penktadienis, kovo 1, 2013
santaka/kultūros savaitė
Knygos mūsų ir mūsų vaikų gyvenime
„Vilniaus knygų mugės lanky tojų skaičius šiemet išaugo iki dar niekad nebuvusio – 64 tūkst. Tai daugiausia lankytojų per visą mu gės gyvavimo laiką – 14 metų“, – paskelbė sostinės parodų rūmai „Litexpo“, demonstruodami savo požiūrį: apie renginio kokybę by loja kiekybė. Šaltinis: BNS
Lina Povilaitienė
Š
Kauno apskrit ies viešosios bibl iotekos darbuotoja
iųmetės, 14-osios, Viln iaus knygų mugės tema – paaug lių ir jaunimo literatūra. Ką skaito šių dienų paaugliai ir ar apskritai skaito? Apsilankius kny gų mugėje susidarė įspūdis, kad sa lės skamba nuo jaunų žmonių juoko ir šurmulio. Daugiausia jų, tiesa, ma čiau sėd inėjančius poilsio kampe liuose, gurkšnojančius kavą ir val gančius sumuštinius nei rymančius prie knyg ų stendų. Bet tai nieko to kio. Pats buvimas knygų erdvėje jau yra geras ženklas. Tai, net ir netiesio giai, veik ia lav inamai, švietėjiškai. Knygos nebeatrodo nuobodus, pri valomas dalykas. Mugės, šventės at mosfera skatina knygas priimti kaip pramogos, gerai praleidžiamo laiko, jaukaus laisvalaik io dal į. Viena pa staba leidėjams ir organizatoriams: Vilniaus knygų mugė labai sparčiai
Knygų šventės, fiestos, pramogos elementų lie ka vis mažiau. Vis dau giau prasimuša plikas noras kuo daugiau par duoti, ir tiek. komercialėja. Minėtos knyg ų šven tės, fiestos, pramogos elementų lieka vis maž iau. Vis daugiau prasimuša plikas noras kuo daugiau parduoti, ir tiek. Tai ne mano asmeninė nuomo nė. Girdėjau tokias pat daugelio savo kolegų, skaitytojų, draugų mintis. Dabar – apie paauglių literatūrą. Ma no kolegės, dirbančios su vaikais ir jaun imu, teig ia, kad paaugl iai iš li terat ūros visų pirma tik isi nuot y kių, veiksmo, greičio ir aštrių pojū čių, net siaubo (atsiminus save to kio amžiaus – lyg ir nieko naujo). To dėl popul iar iausios šiuo metu yra S.Meyer „Saulėlydžio saga“, S.Collins „Bado žaidynės“, R.Mead „Vampyrų
akademija“ ir kitos tokio tipo knygos. Populiari ir paaugliams skirta serija „Beveik suaugę“. Šioje ser ijoje skai tomiausi autoriai yra M.Burgessas ir K.Brooksas. Paaugl iams, renkant is knygą, di džiausią įtaką tur i draug ų nuomo nė. Bibl iotek in inko patar imo klau siama taip pat gana dažnai. Tėvai, kaip ir daugel iu kit ų gyven imo at vejų, čia nėra pagrindiniai autorite tai. Tie paauglių tėvai, kurie primyg tinai perša savo vaikams jaunystė je skaitytas knygas, elgiasi neteisin gai. Laikai keičiasi. Nereik ia norėt i, kad elektroninių knygų karta žavė tųsi harkomis, muškietininkais, kapi tonais nemo. Nauji laikai ir nauji he rojai. Paaugliui būtina laisvė rinktis. Taip pat – ir knygas. Būdų skatinti jaunimą skaityti yra daug. Bibliotekininkės pastebi: pažiū rėję filmus vaikai ateina į biblioteką ieškoti ekranizuotų kūrinių. Drąsiai galima jiems siūlyti skaityti knygas, kurios šiuo metu ekranizuojamos. Paaugl iams reik ia autor itet ų (nors jie dažnai tai neigia). Jei jau kino kū rėjai ėmėsi ekranizuoti šias knygas, gal nebus visiškas šlamštas? Vis dėlto visi special istai (pedago gai, psichologai, bibl iotek in inkai) sutar ia, kad skaitymo ir bendrav i mo su knyga poreikis yra nulemia mas suaugusiųjų pavyzdžio. Paaug lys skaitys tik tada, jei vaikystėje jam buvo skaitoma. Mama, tėtis, močiu tė, darželio auklėtoja, – nesvarbu, bet turėjo būti tas žmogus, kuris nuo vai kystės įskiepijo poreik į paimti knygą į rankas ir skaityt i. Jei vaikas ar paauglys dažnai mato savo art i muosius ne vien prie televizoriaus ar kompiuterio ekrano, bet ir su kny ga rankose, didelė tikimybė, kad jis ir pats skaitys. Taig i, suaugusieji, viskas prik lauso nuo mūsų. Tiesiog matykime gyve nimą knygose, o knygas – savo gy venime. Tada ir mūsų paaugliai jas pamatys.
„Duomenų, kad krata vyko pažei džiant BPK 149 straipsnio reikala vimus, negauta, todėl manytina, kad ji buvo atlikta laikantis proce dūrų, buvo teisėta ir pagrįsta“, – prieš savaitę režisierės Inesos Kurklietytės ir jos vyro režisieriaus, aktoriaus Ramūno Abukevičiaus namuose atliktą kratą visiškai pa teisina Generalinė prokuratūra, kurios struktūroms priklausantys tyrėjai aiškinasi šešių kūdikių mir ties atvejus per neteisėtus gimdy mus namuose. Šaltinis: BNS
„Dar viena naujiena – kulinari jos filmų programa. Čia maisto gaminimo paslaptimis ir restoranų verslo subtilybėmis dalysis geriausi virtuvės šefai. Filmus lydės rengi niai, kuriuose Lietuvos virtuvės še fai rodys savo sugebėjimus ir kvies žiūrovus paragauti savo patiekalų“, – skelbia festivalio „Kino pavasa ris“ organizatoriai, regis, įsitikinę, kad per skrandžius driekiasi kelias ne tik į maisto gurmanų, knygių, bet ir į kino mėgėjų širdis. Šaltinis: BNS
„Jūsų pergalės pristato Lietuvą kaip aukštos kultūros šalį, kurio je auga gabūs ir mylintys muziką vaikai. Gausus laureatų būrys kasmet – geriausias įrodymas, kad kultūra yra vienas didžiausių mū sų šalies pajėgumų“, – per šimtą jaunųjų Lietuvos muzikų, praėju siais metais tarptautiniuose kon kursuose laimėjusių aukščiausius apdovanojimus, pasveikino šalies Prezidentė, netiesiogiai įvardyda ma prioritetus, į kuriuos galėtų at sižvelgti valstybės biudžetą skirs tantys politikai. Šaltinis: BNS
„Kam perkurti pirminį tekstą, jei tik susiaurinamas jo poveikis, o potekstė verčiama paviršium?“ – retor iškai klaus ia Mind augas Kvietkauskas, recenzuojantis pro vokuojančią naujausią rašytojo Sigito Parulskio knygą, sukur tą atsispiriant nuo holokausto liu dytojo Judelio Beileso atsiminimų knygos „Judkė“. Šaltinis: „Literatūra ir menas“
„M.Callas talento stiprybė ir jį ly dintis maksimalizmas, emoci jų proveržiai, patirtas triumfas ir skaudžios asmeninio gyveni mo peripetijos – visa tai taip gi liai paveikė mane, kad iki šiol vai dindama, rodos, jaučiu kiekvieną jos širdies tvinksnį, sielos virpe sį“, – apie šiandien Nacionalinia me Kauno dramos teatre vaidina mą garsų spektaklį „Meistriškumo pamokos“ sako jau 13 metų garsios dainininkės vaidmenį kurianti ak torė Nijolė Narmontaitė. Šaltinis: „Kauno diena“ Gedimino Bartuškos nuotr.
Gedimino Bartuškos, Vytauto Liaudanskio, Tomo Raginos, Nijolės Narmontaitės asmeninio archyvo, „Fotodienos“ / Dmitrijaus Radlinsko nuotr.
3
Penktadienis, kovo 1, 2013
santaka/portretas
Nepailsusi laukti vaidmens Šiandien Kauno valstybiniame mu zikiniame teat re – muzikinis re viu „Zygfrydo Ver nerio kabaretas“, skirtas solistės Giedrės Juknevi čiūtės jubiliejui. Nuotaikingame mu zikiniame spektak lyje jubiliatė atliks Klaros vaidmenį.
Tvirtumas: „Manau, dar galiu sudainuoti ne vieną vaidmenį, balsas – neužkimęs, patirtis tik padėtų, o troškimas būti scenoje – didžiulis“, – ne
slepia G.Juknevičiūtė-Beinarienė.
Enrika Striogaitė
e.striogaite@kaunodiena.lt
šas, – tai turbūt vienas didžiausių tavo nuopelnų.
Solistė ir pedagogė
Lemtinga pažintis
Taip jau išėjo, kad pirmas susiti kimas su Kauno valstybinio mu zikinio teatro soliste Giedre Juk nevičiūte-Beinariene įvyko Kauno 1-ojoje muzikos mokykloje. Nusi leidome laiptais į vadinamąjį coko linį aukštą, 7 kabinetą: jame tądien solistė ir pedagogė dainavimo pa slapčių mokė vaikus. Mažutis, ne itin jaukus, tamsus kabinetukas, kuriame vieninte lė puošmena tegali būti dvasinė – veržimasis į muzikos pasaulį; jis, žinoma, turėtų lietis iš mokinių. „Oi, įvairių šiais laikais tų moki nių yra. Gal dauguma jų – perdėm pasitikintys, drąsūs, net įžūloki, o gabumų neretai pristingantys, – susimąsto G.Juknevičiūtė. – Tur būt šiais laikais, jei būčiau jau na, man būtų dar sunkiau.“ Ir kas pažįsta kuklią, subtilią ir nedrąsią G.Juknevičiūtę, dabar palinguotų galva, žinodami ne patį geriausią solistės karjeros kontekstą. Vienas kolegų pritarė: „Taip, tai išties įspūdingo balso dainininkė ir nieko, ničnieko jai netrūko, tik sėk mės, – jos Giedrė tikrai stokojo.“ Mėginame apie tai kalbėti su so liste. G.Juknevičiūtė nuleidžia gal vą, balsas suvirpa: „Galbūt pati kalta, nemokėjau už save pakovo ti.“ Čia ji mažumėlę susimąsto, o paklausta apie nesudainuotus vaidmenis, žvelgia kažkur į tolį ir liūdnai pripažįsta: „Taip, yra to kių, ir ne vienas.“ Kiek patylėjusi ištaria: „Bet ką žmogus žinai, gal taip turėjo bū ti, gal toks mano likimas. Kita ver tus, negaliu skųstis ir liūdėti, turiu artimų sielai žmonių, kurie, žinau, bet kada mane išklausys, o tai – di džiulė laimė.“ Ir nejučia susimąstai, kad ne tik minint jubiliejų, bet ir kiekvieną dieną daugiau stiprybės nei karje ros aukštumos ar turtai teikia žino jimas, kad esi mylimas ir ne vieni
Tiesą pasakius, pagrindinis vaid muo – mylinti žmona ir mama – yra išsipildęs. Ir kai G.Juknevičiūtė ima kalbėti apie savo vyrą Arnoldą Beinarį – talentingą birbynininką, vargonininką, pedagogą, taip pat ir prisiekusį žveją, bitininką, apskri tai – itin didelės erudicijos žmogų, imi tos šeimyninės laimės ne baltai ar kaip kitaip pavydėti, bet tiesiog gėrėtis iš solistės spinduliuojančiu santūriu, švelniu moteriškumu, at sidavimu ir meile. „Jį sutikau ant tuometės Muzi kos konservatorijos laiptų – tokį keistą jaunuolį: labai mandagų, in teligentišką, nedrąsų. Kai vis pasi sveikindavo, kambario draugės pa klausiau, ar žino ką nors apie jį. O kaipgi, atsakė ši, taigi jis Beinaris, iš garsiosios muzikų šeimos, žy maus vargonininko sūnus – visas Kaunas juos žino“, – prisimena dainininkė. Iš Švenčionių studijuoti į Vil nių atvažiavusi Giedrė, tiesą sa kant, nelabai žinojo nei apie gar sią muzikų šeimą, nei tą Kauną. Jos artimieji nebuvo dainininkai, mama – gražiai siuvinėjo, o ji labai mėgo deklamuoti poeziją, vaidin ti ir kiek pasvajodavo apie aktorys tę, bet kartą, kai mokykloje ieškojo, kas galėtų padainuoti respubliki niame konkurse „Dainų dainelė“ ėmė ir pasisiūlė – taip mokytoja atkreipė dėmesį į muzikalią ir tu rinčią gražų balsą mergaitę. Tiesa, Giedrė jau lankė muzikos mokyklą, į kurią nuėjo pati, tėvų neraginta, kaip paprastai būna. Po vidurinės mokyklos baigimo abe jonių neliko: dainavimo studijos, ir niekas daugiau. Po studijų – teatras
Taigi netrukus G.Juknevičiūtė ne tik sužinojo apie garsiuosius Bei narius, bet ir tapo tos šeimos na re – būdama ketvirto kurso stu
dentė, už Arnoldo ištekėjo, o po studijų su vyru atvažiavo į Kauną. Vyras gavo, kaip tuo metu būda vo įprasta, paskyrimą į 1-ąją mu zikos mokyklą, o nedrąsi, nelabai savimi pasitikinti Giedrė pravėrė Kauno valstybinio muzikinio teat ro duris. Iš pradžių ją priėmė kaip sta žuotoją, vėliau G.Juknevičiūtė bu vo įdarbinta visu etatu ir pradėjo gauti rimtesnius vaidmenis. Ta čiau kuklumas ir nedrąsa kažkaip vis pristabdydavo, o ir šeimoje juk aplink – vieni muzikai, kartu ir kri tikai. Jų pastabos padėjo tobulėti, bet taip jau dažnai meno pasauly je būna: čia reikalingas talentas ir dar kieno nors ištiesta ranka, užta riamas balsas, kad tas tobulėjantis, perspektyvus jaunasis menininkas galėtų atsiskleisti.
Giedrė Juknevičiūtė:
Kai imi jausti tuos iš žiūrovų salės sklindančius flui dus, matai tas de gančias akis, Die ve mano, kaip ta da būna gera. Talentams reikia padėti, neta lentingi prasimuš patys – byloja garsus rusų posakis ir jį ne vienas menininkas yra išgirdęs ar pasa kęs pats. Būdavo: Giedrei patikima ruoš ti vieną ar kitą didelį vaidmenį, o paskui tarsi nepastebima, tarsi jo nebereikia, arba spektaklis, teatro terminu, nuimamas. Galbūt reikėdavo garsiai įeiti į kabinetą ir pareikšti: „Paruošiau, štai – paklausykite“ ar kaip nors kitaip. Ypač kai sulaukus trisde šimties, turint puikų plataus dia pazono centrinį sopraną, imi gauti vien antraplanius vaidmenis.
Tomo Raginos nuotr.
Patinkantis ir baugus vaidmuo
Šį vakarą Kauno valstybiniame muzikiniame teatre bus parody tas „Zygfrydo Vernerio kabare tas“, dedikuojamas G.Juknevičiū tės-Beinarienės jubiliejui, ir, be abejonės, skambės sveikinimai bei skambūs palinkėjimai. „Zygfry do Vernerio kabarete“ Giedrė vai dins, teatralų terminais kalbant, nuo scenos nueinančią primado ną – vaidmuo kiek komiškas, ta čiau iš esmės liūdnas, o skaudžiau sia – itin tikroviškas. Juk jei vyras solistas – jau nebejaunas ar, tar kim, su pilvuku, jis vaidmenų tik rai gaus, tačiau brandesnio am žiaus moteris – kažin. „Pati pasirinkau tą vaidmenį sa vo jubiliejui, – šypsosi G.Juknevi čiūtė, beje, niekada neatsisakiusi jokio pasiūlyto vaidmens: Man jis patinka, nors drauge – baugus, juk būtų liūdniausia, kad pažymėjusi jubiliejų, būčiau nurašyta.“ „Manau, dar galiu sudainuoti ne vieną vaidmenį, balsas – neužki męs, patirtis – tik padėtų, o troš kimas būti scenoje – didžiulis“, – sako solistė, muzikos mokyk loje baigusi fortepijono specialy bę, buvusi šokėja ir net sportinin kė: juk jos būdavo pilna visur – ir „Dainų dainelės“, ir poezijos skai tovų konkurse, bėgimo takelyje ar net šuolių į tolį sektoriuje. Ryšys su žiūrovais
Muzikiniame teatre ir Muzikos mokykloje dirbanti G.Juknevičiū tė brangina abu darbus, nors, ne paslaptis, pedagoginis darbas iš sunkia labiau. Juk mokytojas daž nai turi ne tik atskleisti dainavimo paslaptis, bet ir sudominti, uždegti į pamoką atėjusį, neretai jau pavar gusį vaiką. Žinoma, kai jame ta ug nelė dega, kai jis išpildo ir išsipildo pats – tuomet lyg ranka nubraukia visą prakaitą. Vis dėlto artistui scena – tai vie ta, kurioje jis kvėpuoja plačiausiai, ir kiek toji akistata su žiūrovu ir ki tus vaidmenis atliekančiais kole
gomis kainuotų jaudulio, nervų ir streso, viską atperka su sale užsi mezgęs ryšys. „Patikėkit, jo negalima nepajus ti, – laime ima spinduliuoti G.Juk nevičiūtės veidas. – Ir kai imi jaus ti tuos iš žiūrovų salės sklindančius fluidus, matai tas degančias akis... Dieve mano, kaip tada būna gera.“ Beje, geruosius fluidus galima pajusti ir koncertinėse programose. Nepamirštama ji buvo su pianiste Beata Vingraite-Andriuškevičiene ir aktoriumi Petru Venclovu, kai keliavo po Lietuvą atlikdami pro gramą, parengtą pagal poeto Justi no Marcinkevičiaus kūrybą. „Apvažiavome bemaž visą Lie tuvą, salės būdavo sausakimšos, klausytojų širdys – atviros, – ir vėl dainininkės veide sužėri džiaugs mas. – Būdavo, žmonės ima drauge dainuoti arba pamatai tyliai sėdin čią senolę, kurios veidu rieda aša ra... Ir supranti, kad tavo gyveni mas eina ne veltui.“ Koncertinių programų su kole gomis ir solo surengta toli gražu ne viena, jose G.Juknevičiūtė atlie ka įvairių muzikos epochų ir stilių muziką, taip pat solistė dalyvavo menų programoje „Muzikos vaka rai prie Baltijos“, Pažaislio vasaros muzikos festivalyje, šiuolaikinės muzikos festivalyje „Taikinys 33“, autoriniuose kompozitorių kon certuose ir teminiuose vakaruose, koncertavo Vilniaus rotušėje, „Var tų galerijoje“, Kauno filharmonijo je su Kauno valstybiniu choru, dai nuoja solo Medicinos universiteto dainų ir šokių ansamblyje, koncer tavo Čekijoje, Lenkijoje, su liaudies muzikos ansambliu dainavo JAV lietuvių išeivijai. Taigi taip jau išėjo, kad pradė jusios kalbėti muzikos mokykloje, pokalbį baigėme Muzikiniame teat re. Baigėme, kai teatro darbuotojos G.Juknevičiūtei ėmė nešti drabu žius Mirabelos vaidmeniui iš Jo hanno Strausso operetės „Čigonų baronas“, ėmė rinktis kolegos. Ma nykime, kad tai – geras ženklas.
4
penktadienis, kovo 1, 2013
santaka /literatūra
Paaugliai ir literatūra: kas raš Ar literatūra tu ri nusipelnyti jau nojo skaitytojo dė mesio, ar pakanka, kad ji būtų priva loma pagal moko mąsias programas? Kaip pasiekti, kad paaugliai nors trum pam paleistų iš ran kų išmaniuosius te lefonus bei kompiu terius ir savo noru į jas imtų knygas? Šiuos klausimus kėlė šiųmetės Vil niaus knygų mu gės tema ir diskusi jų dalyviai.
Ženklai: Vilniaus knygų mugėje netrūko jaunų žmonių – atrodė, skaitytojų gretos niekada neišretės.
Rūta Grigolytė YVA ir mediniai atvirukai
Paaugliams ir jaunimui skirta lite ratūra tapo pagrindiniu 14-osios tarptautinės Vilniaus knygų mu gės akcentu ir tema. Daugiau dė mesio vaikų ir jaunimo literatūrai savo stenduose skyrė visos didžio sios šalies leidyklos. Lankantis mugėje buvo nesunku pastebėti, kad vienos leidyklos la biau orientuojasi į paauglius, kitos pristato daugiau knygų vaikams, dar kitos siūlo daugiausia fantas tines knygas jaunimui. Mugėje buvo įrengta Vaikų ir paauglių salė. Pastarosios sten duose – nemažai masinės gamy bos prekių: nuo prisegamų ženk liukų su Justino Bieberio atvaizdais iki grupės YVA albumų ar kance liarinių prekių. Vis dėlto įvairove nenusileido ir akiai mielų rankdar bių stendai su mediniais atvirukais, užrašų knygutėmis, dėlionėmis, mediniais žaislais, rankinėmis. Ar tikrai normos neišvengiamos?
Knygomis ir kitomis prekėmis te mos atskleidimas neapsiribojo: apie literatūrą paaugliams sureng tos kelios diskusijos. Mugėje dalyvavusios ir vie ną iš diskusijų surengusios Lietu vos nacionalinės Martyno Mažvy do bibliotekos atstovų nuomone, paauglių skaitymas – probleminis klausimas tiek pedagogams, tiek bibliotekininkams. Pagrindo diskusijoms esama nemažai: specialistai patys kelia klausimą, ar literatūros vadovėliai, rekomenduojamos knygos skatina
paauglius jas skaityti, o gal tokiems skaitiniams net nelieka laiko? Diskusijoje „Ką ir kaip skai to Lietuvos mokykla XXI a. pra džioje?“ savo požiūrius atskleidė skirtingų kartų atstovai. Nuo pa mąstymų, ką jaunieji skaitytojai turėtų skaityti, pereita prie klau simo – kiek? Diskusijos dalyvis Lietuvių li teratūros ir tautosakos institu to (LLTI) direktorius Mindaugas Kvietkauskas mano, kad pagrindi nė mokykloje kylanti problema yra (dis)balansas tarp normų ir maišto ir poreikis tai suderinti. „Ši problema amžina. Vieno je pusėje – siekis įdiegti tam tikras visuomenės normas, kitoje – jau nų žmonių noras ieškoti alternaty vų. Bet galvojant, kokius skaitinius siūlyti mokykloms, reikia derin ti abu dalykus. Perteikiant lietuvių literatūrą, kultūrą, nepaisant dalies pedagogų gebėjimo įdomiai dirbti su literatūra, jaučiamas iš soviet mečio ateinantis dėmesys norma tyvams. Žinoma, tai neišvengiama ruošiantis egzaminams, tačiau ki tas dalykas, kai sakoma, kad reikia normatyvinio vadovėlio, kuris tu ri būti aiškus. Nuo A iki Z“, – kal bėjo M.Kvietkauskas. Klasika – prieš ar šalia mados?
Kita tendencija, anot LLTI vado vo, – populizmas. „Tai yra viešo sios erdvės, žiniasklaidos reakcija į tradiciją kaip į apskritai never tingą dalyką, į klasikinę literatūrą – kaip į nuobodžią. Požiūris, kad moksleivis yra klientas, ir jeigu jam nuobodu, vadinasi, ir nerei kia tos klasikos. Šis populizmas
veikia jaunus žmones, dėl to reikia rasti dermę tarp normos ir tos po puliariosios nuomonės“, – mano M.Kvietkauskas. Kultūros istorijos tyrinėtojas, vi suomenininkas, Vilniaus universi teto docentas Darius Kuolys tiki, kad esminė problema – pokomu nistiniu laikotarpiu orientuojama si į individualumą.
Visi mokytojai žino, kokia literatūra yra vertinga. Kaip atsi rinkti tokią, kuri ir vaikui patiktų?
„Manoma, kad vaiką reikia pa traukti prie knygos tam, kad jis pats rinktųsi, ką skaityti. Ši litera tūros kaip priemonės komunika cijos ugdymui samprata stipri Va karų pasaulyje. Suprantama, kad ji turi šalininkų ir Lietuvos kul tūros gyvenime. Kitas klausimas, ar įmanomas kompromisas ir lie tuvių kaip tam tikros intepretaci nės bendruomenės išlikimo klau simas. Tai bendruomenė, kuri turi tam tikrus bendrus tekstus ir yra jų skaitytojai. Šiandien Lietuvos jau nimas gali priklausyti interpretaci nei bendruomenei, kuri skaito Jur gą Ivanauskaitę, Ričardą Gavelį, ir gali būti artimesnė interpretacinei bendruomenei, kuri skaito „Harį Poterį“, Jerome’ą Salingerį. Klau simas toks: kuri bendruomenė tu rės daugiau magnetizmo ir ar po 50 metų mūsų tekstai dar galės sieti į
vieną interpretacinę bendruome nę“, – įžvalgomis dalijosi D.Kuo lys. M.Kvietkauskas leidosi į dis kusiją su D.Kuoliu: ar tikrai reikia taip griežtai išskirti tas dvi bend ruomenes? „Jeigu jau „Harį Poterį“ skaito, tai savos literatūros šiam skaityto jui tikrai nebereikia? Taip, kitakal bių gerų autorių skaitymas netu rėtų užgožti savos literatūros, bet nereikia ir rinktis „arba-arba“ – sava ir užsienio literatūra gali dar niai papildyti viena kitą“, – mano M.Kvietkauskas. Pritardamas, kad atsisakyti už sienio literatūros nereikia, D.Kuo lys vis dėlto priminė, kad ne kartą Lietuva jau buvo netekusi nacio nalinės kultūros traukos ir pradė jusi „gravituoti į kitos kultūros pu sę“. „Turime būti atviri, bet turime ir išsaugoti savos kultūros magne tizmą. Žinoma, jeigu savas likimas nerūpi, tada taip, galime nekelti šio klausimo“, – mano D.Kuolys. Kanonai ir pajėgumai
LLTI atstovo įsitikinimu, negalima leisti pasimiršti požiūriui, kad pa žinimas yra įdomus: jaunus žmo nes pritraukti prie savos literatū ros galima, pavyzdžiui, pasakojant apie Lietuvą kaip apie įvairiatautį, įvairiakultūrį kraštą. Vis dėlto kyla diskusijų ne tik apie literatūros tu rinį, bet ir dėl to, kiek turėtų moks leiviai skaityti. „Neišvengiamas klausimas yra apie kanonus. Mūsų kanoną su daro 28 autoriai – daug tai ar ma žai? Egzistuoja tokia nuomonė, kad tai yra per daug, vaikai negalės įsi
Ged
savinti tiek literatūros. Vis dėlto Lenkijoje, su kuria, beje, diskutuo jame švietimo klausimais, valsty binės kalbos egzamino kanoną su daro 53 autoriai. Kas yra per daug ar per mažai, matyt, būtų menta liteto klausimas. Ar mūsiškis pa kankamas, kad galėtume savo kla siką suvokti?“ – retoriškai klausė M.Kvietkauskas. Klausimas neliko neišgirstas: prie diskusijos prisijungė keletas Vilniaus licėjaus moksleivių ir, ki šenėje žodžių neieškodami, ėmė oponuoti vyresniosios kartos at stovams. „Licėjuje analizuojame 10 kūri nių, vieną – maždaug porą mėne sių, ir manau, kad tokia sistema kur kas pranašesnė. Dabartinė mokyk lų sistema neverčia gerai išmok ti visko apie visus kūrinius ir tuos 28 autorius, tačiau visuomet gali ma praslysti, netgi mokytojai pata ria, kurią kūrinio dalį reikėtų mo kėti geriau, o kas – ne taip svarbu. Nežinome, kaip šiuo atžvilgiu yra toje pačioje Lenkijoje. Sistema, ku rioje mokausi, egzaminui reikalau ja vos 3–4 kūrinių, kuriuos būna me išnagrinėję labai išsamiai, ilgai interpretuojame, aiškinamės kon tekstą, renkame informaciją. Neį sivaizduoju, kaip galima būtų spėti taip įsigilinti studijuojant keliasde šimt autorių per porą metų – tai ir verčia mokinius ne mokytis pagal programą, o mokytis praslysti“, – atviravo licėjaus auklėtinis. Jam pritaręs bendramokslis pa teikė ir pavyzdžių. „Na, gerai, per skaičiau aš Mikalojų Husovianą, bet prisimenu tik tiek, kad rašė apie gamtą. Manau, kad išties galima pa
5
penktadienis, kovo 1, 2013
santaka/literatūra
šo, ką skaito Kitakalbių gerų autorių skaitymas neturėtų už gožti savos literatūros, bet nerei kia ir rink tis „arba-ar ba“ – sava ir užsienio li teratūra ga li darniai pa pildyti vie na kitą.
dimino Bartuškos nuotr.
daryti lietuvišką literatūrą ir kultū rą patrauklią jaunimui, bet grįžčiau prie Maironio iškeltos idėjos, jog reikia tuomet pradėti nuo Kristijo no Donelaičio, o ne Motiejaus Ka zimiero Sarbievijaus ar M.Huso viano“, – sakė moksleivis, sulaukęs bendraamžių pritarimo, kad moki niams artimesnė ta istorija, kurią „dar galima pačiupinėti“. „Bet galbūt norima, kad toji is torija ateitų iš Vytauto? Tai klau simas programų sudarytojams: kokį valstybingumą mums norima įdiegti, ar tikrai esate apsispren dę?“ – klausė vaikinas. Kad vertinga būtų ir patrauklu
Kitoje knygų mugės diskusijoje „Knygos paaugliams: kur jos yra ir kaip jos atrodo?“ kalbėta apie gro žinę literatūrą jauniesiems skaity tojams. Ginčų čia būta mažiau, bet gausiau daugtaškių. Diskusijoje dalyvavo literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba, peda gogė Violeta Juodelienė, rašyto ja Edita Milaševičiūtė, moksleivė Dalia Miknevičiūtė. Diskusiją ve dė literatūros magistrantė Emilija Visockaitė. Paklaustas, kur būtų riba tarp li teratūros suaugusiesiems ir paaug liams, K.Urba nesiryžo brėžti aiš kios linijos. „Tai reliatyvus dalykas. Netgi amžiaus tarpsnių teorijos skiriasi. Angliškai „young adult“ yra dešimtokas, pas mus paaug lys – maždaug 13–19 metų. Atk reiptinas dėmesys, kad paauglių literatūroje dažnai vaizduojamas dvylikametis, – tai esminių lūžių amžius, virsmas. Sakyčiau, paaug lystė prasideda nuo 11 metų, o jos
pabaiga yra problemiška. Jie dar būna paaugliai, bet jau turi skai tyti vyresniųjų literatūrą, nors yra skirstomi į jaunesniuosius paaug lius ir vyresniuosius. Kita vertus, net toje pačioje klasėje, tarp vieno do amžiaus vaikų, būna labai skir tingų interesų. Kartais jaunesnieji paaugliai skaito meniškesnę litera tūrą nei vyresnieji. Pastarųjų lite ratūrai būdingi aštresni, stipresni pojūčiai“, – sakė K.Urba. E.Visockaitės pastebėjimu, esa ma dviejų literatūros paaugliams krypčių: pirmoji – tokios knygos, kurias suaugusieji norėtų, kad paaugliai skaitytų, ir kita – kurias paaugliai patys nori skaityti. V.Juodelienės manymu, reikėtų ieškoti šių dviejų krypčių dermės. „Sakyčiau, kad visi mokytojai žino, kokia literatūra yra vertinga. Kaip atsirinkti tokią, kuri ir vaikui pa tiktų? Dažnai vaikai būna paten kinti, kad perskaitė knygą, nors ji tikrai nėra paprasta. Galima įvairiai vertinti, pavyzdžiui, knygą „Heroi nas“, bet ar reikia nuo vaiko slėpti, ko yra gyvenime? Turi būti gėrio ir blogio kontrastas, bet knygų reikia visokių“, – savo požiūrį dėstė pe dagogė ir prisipažino, kad pati daž nai skaito knygas, siūlomas moks leiviams, ir kartais stebisi, jog jie tikrai gerai suvokia išties sudėtin gus kūrinius. Pedagogės pastebėjimu, tarp moksleivių itin skaitomų lietu vių autorių yra Vytautas Račic kas, Kristina Gudonytė, Kazys Sa ja, Gendrutis Morkūnas, Vytautas V. Landsbergis. „Reikia nepamirš ti, kad, sudarant populiariausių autorių sąrašus, svarbus veiksnys yra, kiek jie knygų išleidžia, dėl to negalime teigti, kad jie yra mėgsta mesni nei tie, kurie išleidžia knygas retai ir mažai jų“, – pedagogei pri tarė K.Urba. Diskusijos dalyviai vienbalsiai sutarė: teigti, kad paaugliai šiais laikais visai nebeskaito, negalima: tiesiog su knyga dabar konkuruoja išmanieji telefonai, kompiuteris. Galioja sena tiesa
2008 m. knygų mugėje Metų skai tytoja išrinkta tuomet dar šeš tokė D.Miknevičiūtė diskusijos dalyviams priminė seną taisyklę – skaityti vaikai įpranta perimdami pavyzdį iš tėvų. „Jeigu niekas ap linkoje neskaito, ir vaikas neskai tys, ir jokia prievarta čia nepadės. Viskas ateina iš šeimos: jei skai to tėvai, skaito ir vaikai“, – tikino moksleivė. Vis dėlto rašytoja E.Milaševi čiūtė pridūrė, kad ne tik paauglius skaityti reikia raginti, bet ir auto rius rašyti paaugliams paskatinti. „Paraginti rašyti paaugliui – pui ki iniciatyva. Tiesa, tokio presti žo, kaip rašydamas suaugusiajam, niekada neįgysi. Vis dėlto tokios iniciatyvos yra pradžia, po kurios atrastus gerus rašytojus reikėtų pristatyti, pavyzdžiui, mokyklose, o jeigu bibliotekose trūksta knygų – jų nuvežti. Daugelis nerašo paaug liams, manau, būtent dėl presti žo trūkumo: net rašymas vaikams atrodo tarsi rimčiau, o paaugliams – visai nerimtai“, – mano E.Mi laševičiūtė, kurios debiutinė kny ga „Įsimylėjėlių stovykla“ išrinkta 2008 m. metų knyga.
„Duonos ir žaidimų“,
arba pasivaikščiojimai su Ramune Silvija Čižaitė-Rudokienė „O vis dar baiminamasi, kad žmo nės neskaito knygų“, – taip pra dėjau pokalbį su Ramune Brun dzaite, puikiai išreklamuotoje ir jau seniai varnele darbo knygu tėje pažymėtoje 14-ojoje Vilniaus knygų mugėje.
Tad susikūriau romantišką fan taziją, kaip jaunos rašytojos ran kos bei minties vedama, klaidžio siu tarp knygų labirintų, autorių, paskaitų ir visų kitų sielą suvirpi nančių atributų. Deja, kartais sva jonėms nelemta išsipildyti. Šeštadienį „Litexpo“ parodų rūmai Vilniuje pavirto juodojo iš pardavimo penktadienio prekybos centru, kai kelią gali prasiskinti al kūnėmis, o iki knygų... dar tolesnė ir nuožmesnė veržimosi praktika. Komercializacija ir vartotojiš kumas neaplenkė, rodos, vienos iš dvasingiausių žmogaus kūry bos pusių. Natūralu. Tik nejauku, tarsi stumdyčiausi prie megztu kų per pavasario išpardavimą ko kioje nebrangaus prekės ženklo parduotuvėje. Ką jau kalbėti apie keistą kontrastą – gretimoje salė je veikiančią automobilių parodą. Vis dėlto be kovos aš irgi atsisa kiau pasiduoti ir su Ramune mes pasikalbėjome. – Knygų mugė turbūt kasmet vis didėja visomis kryptimis. Ar kiekvienais metais stengie si renginio nepraleisti ir apsi lankyti jame? Kokių lūkesčių vedama kaskart čia ateini? Ar jie pasiteisina? – Kadangi rašau ir grožinius teks tus, ir apie grožinius tekstus (kny gų apžvalgas savaitraščiui „Litera tūra ir menas“), be to, tą literatūrą dar ir studijuoju – tai niekaip kny gų mugės neišvengiu. Bet einu ten ne knygų ieškoti (nes pasijuntu kaip didcentryje per kalėdinį iš pardavimą, nebent konkrečiai ži nau, ko noriu, arba susigundau kuria nors knyga pabuvusi prista tyme). Einu dėl renginių: diskusi jų, filmų, koncertų, poezijos skai tymų, knygų sutiktuvių. Kartais, tiesa, visai sutrinku: o kur dabar? Ar į dėstytojos vedamą diskusiją aktualiais magistrui klausimais, ar mėgstamo poeto paklausyti, ar kito poeto grupės koncerto išgirsti, o gal tiesiog pailsėti nuo visko ir su bičiuliais – į valgyklėlę alaus? Taip ir norisi kojas, rankas, akis ir ausis į atskiras sales paleisti. Šiemet įsi gijau bilietą visoms keturioms die noms. Buvo daug vargo apsispręs ti, kur eiti ir ko atsisakyti. – Kaip manai, kodėl knygų mugė pritraukia tokią daugy bę žmonių? – Tai kad visko tiek daug po vie nu stogu – kaip nesusigundysi. Sa vaitgaliais išsiruoši apsipirkti į ko kį atokesnį, didesnio asortimento prekybos centrą, o kartą per metus – paragauti kultūros į knygų mugę. – Kai visko tiek daug, kaip mi nėjai, kartais net akis, kojas ir ausis norisi paleisti skirtingo mis kryptimis, tai kaip susi
Idėja: anot R.Brundzaitės, prisiekusiems skaitytojams patiktų, jei
vietoj vienos didelės knygų mugės per metus būtų rengiamos kelios knygų fiestos. Benedikto Januševičiaus nuotr.
dėlioji prioritetus? Link kokio stendo, skaitomos paskaitos, o gal leidyklos pirmiausia žengi? – Man įdomiausias knygas lei džia „Baltos lankos“, „Kitos kny gos“, Rašytojų sąjungos leidykla ir kiek mažesnės: „Naujoji Romu va“, „Kauko laiptai“. Jos orien tuojasi į kokybišką, nekomerci nę literatūrą. Kita vertus, visokie ezoteriški stendai, kaip smilkalais dvelkiantis Sachadža jogos, arba kone Venecijos karnavalo kaukė mis pasidabinęs Lietuvos valstybi nio simfoninio orkestro, irgi vilio ja. Smagu, kad kai kurios leidyklos sugeba savo stendus įsirengti įdo miai ir patraukliai. – Vis dėlto kartais atrodo, kad nusigauti iki mėgstamos lei dyklos gali būti Sizifo darbas. Vaikščiojant po knygų mu gę vienas žmogus man pasa kė: „Čia netinkama vieta kny goms.“ O ką tu apie tai manai? Juk knygas norisi vartyti, pa siskaityti, pasižiūrėti ir pagal voti, o nesigrūsti alkūnėmis ir pačiam gauti į šonus. – Argi dėl gero daikto neverta al kūnėmis pasistumdyti ir soviet metį primenančias eiles atstovė ti?! Jeigu visi taip grūdasi ir kalba apie tą mugę, vadinasi, ten tik rai kažkas vertingo – gėda būtų nenueiti, aš juk irgi inteligentas, galvoja žmonės. Gal iš čia ir tas žmonių srautas? O jei rimtai, ma nau, galima būtų knygų mugę la biau išskaidyti, tarkime, rengti ją du kartus per metus, nes dabar ne tik kad pro žmonių srautą nepra sibrausi, bet ir daug knygų, išlei džiamų ne per mugę, dažnai lieka nepelnytai pražiūrėtos. Man pati ko rugsėjį pirmą kartą vykęs Vil niaus knygų festivalis – visai ne blogas, jaukesnis, mažesnis knygų mugės papildas.
– Leidyklas jau paminėjai, o koks tavo mėgstamiausias au torius? – Mėgst am i aut or iai keič ias i, kaip ir klausoma muzika. Iš pas taruoju met u perskait yt ų kny gų paminėčiau José Saramago, Margaret Atwood, Romainą Ga ry. Labai nekantrauju pagriebti į rankas pagaliau lietuviškai pa sirod žius ią Jean ette Winterson knygą „Apelsinai – ne vieninte liai vaisiai“. – O ar pati norėtum ir sutik tum būti knygų mugės dalyve, pasirašinėjančia ant savo kū rinių? – Esu porą kartų gyvenime papra šyta autografo – pirmą kartą taip išsigandau, kad visko prilinkėjau, tik patį parašą pamiršau... Bet dėl knygų mugės tai jau pasistengčiau sugalvoti, ką suraityti! Pamenu, kadaise šviesaus atminimo Jur ga Ivanauskaitė man, dar jaunu tei ja susižavėjusiai paauglei, ša lia autografo nupiešė tibetietišką akį. Buvo labai miela. Ir nors mūsų pokalbis, kaip ta knygų mugė, – greitas, siekiant aptarti viską ir plačiu, ir siau resniu požiūriu, tačiau juk kiek vienas turime kartais prisiderin ti prie poreikių tos visuomenės, kurioje gyvename. Ačiū Ramu nei. Ir slapta tikiuosi, kad tai – ne paskutinis mūsų pasikalbėji mas apie knygas. Galbūt atsiras ir tas romantiškasis variantas, aplenkiantis knygų mugę. Tad peršasi viena išvada – mu gės dalyviai gavo neįtikimą dozę dėmesio, lankytojai – itin kon centruotą literatūros srautą. Kas šiuo atveju laimėtojas? Kas ži no. Už penkis litus nusipirkau straipsnių rinkinį. Šiuo atveju lai mėtoja jaučiuosi ir aš.
6
Penktadienis, kovo 1, 2013
santaka/atodangos
Didžioji aviacijos patriarcho V.Ašmensko gyvenimo meilužė vyriško charakterio merginą, kuri niekada neatsisakydavo, jei iškil davo reikalas, prisiūti kolegų uni formos ištrūkusią sagą ar suadyti įplyšusią aprangą. Antanina neat sisakydavo ir papirosą surūkyti, ir kompanijoje su vyrais taurelę iš lenkti. Už jos paprastumą ir nuo širdumą kolegos lakūnai su ja elgė si labai pagarbiai. V.Ašmenskas su A.Liorentai te ir dar aštuoniais parašiutinin kais 1937 m. gegužės 16-ąją Kaune vykusioje aviacijos šventėje atliko pirmąjį Lietuvoje grupinį parašiu tininkų šuolį.
Šimtąjį gyvenimo slenkstį pernai perkopęs buvęs kaunietis Viktoras Ašmenskas – spal vinga Lietuvos aviacijos istori jos asmenybė, iki šiol stulbinantis aistra aviacijai, ku rią vadina viso sa vo ilgo gyvenimo meiluže.
Įsiminė Berlyno olimpiada
Nepasiduoda: V.Ašmenskas pats užlipa laiptais į savo būstą Geronto
Virginija Skučaitė
v.skucaite@kaunodiena.lt
Įvairių rekordų pionierius
Kai 1997 m. V.Ašmenskas sėkmin gai parašiutu pasiekė žemę, jis ta po vyriausiu Lietuvos gyventoju, atlikusiu tokį šuolį, – šis Aviaci jos šventėje įregistruotas rekor das gyvuoja iki šiol. Kaip ir jo au torius. Tuomet daug ką tiesiog pritren kė kita žinia – V.Ašmenskas, bū damas 83 metų, pats savarankiš kai pilotavo lėktuvą. Ši informacija greitai paseno – 1999 m. veteranas dar kartą sėdo prie lėktuvo vaira lazdės. Tais metais vykusiose avia cijos veteranų varžybose 87 metų V.Ašmenskas užėmė penktąją vie tą. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad skrendant šalia veterano sėdė jo garsusis Jurgis Kairys. Ir dar vienas neįtikimos išti kimybės aviacijai įrodymas – 97 metų V.Ašmenskas 2009 m. rug sėjo 9-ąją pakilo į Lietuvos padan gę oro balionu ir tapo vyriausiu žmogumi, pakilusiu į orą minėta priemone. Matė skraidantį dirižablį
Gerontologijos centre Vilniuje V.Ašmenskas gyvena jau kelerius metus. Lakūnas, savo noru išsikė lęs iš erdvaus buto, sako nenorėjęs varžyti savo vaikų gyvenimo – čia jis gali keltis, gultis ar dirbti kada panorėjęs. Net ir naktį. Būtent čia gyvendamas yra parašęs net tris tomus knygos apie aviaciją. Ga lėtų dirbti ir toliau, tačiau trukdo nusilpęs regėjimas. Aviacijos veteranas nesijaučia vienišas, nes kiekvieną savaitga lį grįžta pas dukters šeimą, džiau giasi jos sūnumi Tadu, kuris taip pat pasirinko aviatoriaus kelią. Paklaustas, kur susipažino su aviacija, V.Ašmenskas neskuba at sakyti. Matyt, atmintyje lyg ekra ne praskrieja daugybė su didžiąja jo meiluže susijusių epizodų.
logijos centre.
Gedimino Bartuškos nuotr.
Veteranas iki šiol prisimena, kaip būdamas septynerių metų pagal tėvo parūpintus brėžinius pats suklijavo pirmuosius aitva rus, kaip, mamai kepant vasaros virtuvėje blynus, išgirdo kažką ūžiant ore – išbėgęs į kiemą pa matė didžiulį dirižablį.
Jos išvakarėse jis su savo bičiuliu Vladu Butkevičiumi, nemokėda mi anglų kalbos, tačiau žiūrėdami į angliškos instrukcijos brėžinius, patys susidėjo itališkus parašiutus „Salvator“, pasitarė, kaip išlipti ant lėktuvo sparno, kada ištraukti pa rašiuto žiedą, kad besiskleidžiantis kupolas neužsikabintų už lėktuvo uodegos. Vis dėlto, kaip vėliau pri pažino pats V.Ašmenskas, labiau siai bijojo būti vėjo nunešti į jūrą. Viskas baigėsi sėkmingai.
Statė sklandymo mokyklą
Pirmaisiais rimtais V.Ašmens ko žingsniais aviacijos link rei kėtų laikyti sklandytojų rengimo kursus, kuriuos jis lankė 1929 m., įstojęs į Lietuvos aeroklubą (LAK). Būdamas Kauno aukštesniosios technikos mokyklos (KATM) ant rakursis, 1931 m. tapo ten įsteigto aviacijos būrelio nariu. Dar bes im ok yd am as KATM, 1933 m. drauge su kitais aviacijos būrelio pramuštgalviais, skrai džiusiais virš Petrašiūnų smėly nų, susikrovė į baržą sklandytu vus bei oblius, kirvius, cementą ir kitus statyboms reikalingus įran kius, medžiagas ir išplaukė Ne munu į Nidą statyti Sklandymo mokyklos. Savo knygoje „Aukštumos“ Ed mundas Ganusauskas teigia: V.Aš menskas greitai išmoko skrieti sklandytuvu virš Nidos kopų, ta po C kategorijos pilotu, o 1934 m. įgijo tarptautinę piloto licenciją. Pirm ąj į savo skryd į lėkt uv u V.Ašmenskas atsimena ir šian dien: „Mane užplūdo nepakarto jamai didis jausmas, kai lėktuvas atsiplėšė nuo žemės – dangu je pasijutau lyg karalius, besidi džiuojantis tuo, jog gali valdyti to kią protingą mašiną.“
Pažinojo pirmąją lakūnę
Pašnekovas iki šiol prisimena ir pirmąją Lietuvos padangių kregž dę – lakūnę Antaniną Liorentaitę, kuri buvo pirmoji tarp civilių lakū nų – ji Tauragėje 1936 m. birželio 7-ąją iššoko parašiutu „Irving“. Veteranas prisimina šią istori nę Lietuvos lakūnę kaip draugišką,
Anot veterano, jam teko didelė garbė pažinoti garsųjį pilotą Da rių Girėną, jo žmoną ir dukrą, būti pasiųstam 1936 m. į Berlyną pasi domėti pasaulinio aviacijos spor to veikla. „Tuo metu Berlyne vyko 1-oji pasaulinė aviacijos sporto olimpia da. Iki šiol prisimenu, kad aukšto jo pilotažo varžybas buvo galima stebėti ne užvertus galvas į dangų, o veiksmą jame atspindinčiuose veidrodėliuose“, – prisiminė ve teranas. Beje, tos olimpiados sklandy mo varžybose anuomet didžiausių ovacijų sulaukė ten pasirodžiusi lakūnė Hana Raitsch, kuri garsėjo tuo, kad jai buvo patikėta, jei prie šai kada nors apsuptų Berlyną, iš skraidinti Hitlerį į saugią vietą. Itin daug valandų ore V.Ašmens kas praleido paskutiniais Lietuvos nepriklausomybės metais, nes bu vo pašauktas stažuotis į Karo avia ciją, o prasidėjus Antrajam pa sauliniam karui – mobilizuotas į Krašto apsaugą – skraidė lengvai siais bombonešiais. Nespėjo pagrobti lėktuvo
V.Ašmensko gabumai buvo pri siminti artėjant antrajai sovietų okupacijai. Tuo metu įsidarbinęs Miškų pramonės ministerijos ka
pitalinėje valdyboje Kaune iš Tra kų atsivežė žmoną su dukrele. „Kaune įsitraukiau į pogrindinę antisovietinę veiklą – tapau Lietu vos tautinės tarybos (LTT), kuriai vadovavo iš Štuthofo koncentraci jos stovyklos grįžęs generolas Vėt ra-Jonas Noreika. Kadangi LTT sekretorė artimai bendravo su 1941-aisiais ištremta, bet sugrįžu sia poete Valerija Valsiūniene, to dėl pastarąja pasitikėjo – pasako davo jai apie LTT veiklą. Tai buvo baisi klaida – ne taip seniai paaiš kėjo, kad poetė (slapyvardis Oras) buvo užverbuota KGB“, – istorijos labirintais vedžiojo aviatorius. Draugiškas pasiplepėjimas bai gėsi tragiškai: į KGB rankas pateko slapti LTT dokumentai, buvo sui mami žmonės. Generolas Vėtra 1946 m. pave dė V.Ašmenskui įkurti Klaipėdos krašto pogrindžio tarybą. Viena iš kitų svarbių užduočių – pagrobti Miškų pramonės ministerijos tar nybinį lėktuvą ir, nuskridus juo į Švediją, perduoti žinias į Vaka rus apie LTT veiklą. Išdavystė su trukdė įvykdyti pastarąją užduo tį – V.Ašmenskas buvo suimtas ir 1946 m. rudenį nuteistas 10 metų Mordovijos lagerių. 1957 m. grįžęs iš Sibiro į Lie tuvą V.Ašmenskas dirbo įvairio se statybos organizacijose, o nuo 1977 m. pasišventė sportinei avia cijai – buvo vienas iš LAK atkūrė jų (1989 m.), rūpinosi, kad ši orga nizacija būtų priimta į Tarptautinę aeronautikos federaciją (1992 m.). Pasitraukęs iš LAK generalinio sek retoriaus pareigų, rašė prieškario ir pokario Lietuvos aviacijos istoriją, knygas apie pokario rezistentų ko vas. Pernai pasirodė V.Ašmensko knyga „Mano, šimtamečio, gyve nimo prošvaistės“. Lietuvos aviacijos patriarchas va sario 19-ąją peržengė 101-ojo gim tadienio slenkstį. Jo gyvenimas – neįtikimos meilės bei ištikimybės Lietuvai, jos aviacijai įrodymas.
Pirmas šuolis parašiutu
V.Ašmenskas susidomėjo ir para šiutizmu: jis tapo antrąja po pilo tavimo inžinieriaus statybininko aistra. Anot E.Ganusausko, pir mąjį savo šuolį V.Ašmenskas at liko 1936 m. rugpjūčio 16-ąją Pal angoje vyk us ioje aviac ijos šventėje.
1933-ieji: grupė entuziastų, su kuriais V.Ašmenskas (ketvirtas iš kairės) statė Nidoje sklandytuvų angarą.
Viktoro Ašmensko asmeninio archyvo nuotr.
7
Penktadienis, kovo 1, 2013
santaka/dailė
Vizijos: žaismingose miniatiūrose menininkė pasakoja, kartais ne visai linksmas, tačiau gyvenimą teigiančias angelų, jų šešėlių istorijas.
Žėrinčio stiklo miniatiūrose – angelų šėlionės Išskirtiniai savo originalumu, menine ir technologine kokybe stiklo menininkės Živilės Navikaitės stiklo papuošalai–mi niatiūros šiuo metu eksponuojamos ga lerijoje „Aukso pjūvis“. Dailininkė šią pa rodą pavadino „Angelų medžiokle“, teig dama, kad kiekvienas mes arti ar toli tu rime angelą ir patiriame jo globą.
Rūta Marija Purvinaitė Menotyr in inkė
Parodos idėja menininkei kilo ban dant susikurti savo asmeninį talis maną, susirasti, susimedžioti sa vo angelą. Kūrybiniai ieškojimai pamažu virto įspūdingu meniniu projektu, kurio rezultatus ir at spindi ši paroda. Tai penktoji per sonalinė paroda dailininkės kūry bos biografijoje. Šiandieniam žiūrovui meninin kai neretai pateikia netikėtumų, nes kūryboje transformuodami ju timais suvokiamą pasaulį remiasi sapnų, vizijų vaizdiniais. Antraip, kaip galėtume paaiškinti linksmąjį angelų šėlsmą Ž.Navikaitės meni nio stiklo kūriniuose? Žaismingose miniatiūrose menininkė pasakoja linksmas, kartais ne visai linksmas, tačiau gyvenimą teigiančias ange lų, jų šešėlių istorijas. Taip, šešė lių, nes angelas, kurio simbolis ci vilizacijų raidoje įvardijamas kaip dievų ir žmonių susitikimo ženk las, dailininkės manymu, taip pat jį turi. Kiekviename parodoje ekspo nuojamame kūrinyje sutinkame
angelo, nematerialaus pasaulio at spindžio, simbolį. Šis simbolis pa sirinktas neatsitiktinai – tai tarsi priminimas apie žmogaus gyveni mą lydinčio angelo apsaugos esybę. Menininko, kaip ir kiekvieno žmo gaus, gyvenimo kelyje ta apsauga ypač svarbi išgyvenant kūrybinius pakilimus ar nuopuolius, ieškant prigimtines savybes atskleidžian čių ženklų.
Menininkė priver čia šypsotis ir va liūkiškai pažvelgti į angelų šėliones. Surasti savo angelą šioje parodo je dailininkė linki kiekvienam lan kytojui. Priešingai nei esame įpra tę, būties, egzistencijos temos šiose stiklo miniatiūrose negramzdina į liūdesio, graužaties liūną. Meni ninkė priverčia šypsotis ir valiū kiškai pažvelgti į angelų šėliones, kur žaidimas su du angelus juo siančiais karoliais, angelo pokal bis su uoga ar paukščiu, aiškina masis tekstas „Duok bučkį, gausi
Linkėjimas: šioje parodoje autorė linki kiekvienam surasti savąjį an-
gelą.
du“, užburia įtaigumu, originaliu temos sprendimu.. Šiuolaikinė stiklo juvelyrika pa saulyje užima reikšmingą vie tą ir yra palankiai vertinama me no sambūriuose. Miniatiūriniuose objektuose menininkai, remda
miesi modernaus meno kalba, naudodami originalias techno logijas, skirtingų medžiagų deri nius, perteikia daugiasluoksnius tekstus, motyvus, kurie suteikia papuošalui išskirtinę vertę. Ž.Na vikaitė stiklo papuošalus kuria nuo
Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.
Kūrybinė biografija Ž.Nav ikaitė baigė Kauno koleg ijos J.Vienož insk io menų fak ultetą (va dovė Sigutė Grabliauskaitė) 2000 m., 2006 m. baigė VDA Kauno dailės fa kultet ą, stiklo katedroje įgydama mag istro laipsn į. Ji stud ijavo pas V.Janul ion į, V.Gut ausk ą, A.Daugė lą, vėl iau stažavosi JAV, kur susipa žino su naujausiom is men in io stik lo technologijomis. Dalyvavo nema žai parodų: tarptaut inėje parodoje „Vitr um Balt icum IV“, „Wood, Clay, Water“ (Med is, Mol is, Vanduo) Dur hame, JAV, šiuo metu Vilniuje vyks tančioje stiklo dail in ink ų parodoje „Nuodėmės“, surengė nemažai per sonal in ių parodų – „Žvaigžd žių ke lias“, „Stiklo sparnais“, „Stiklo laiškai“, „Stiklinė vaikystė“.
2004 m., nuolat stebindama ori ginaliais kūrybiniais ieškojimais, neišsenkamais minties ir fantazi jos deriniais. Juvelyriniuose stik lo kūriniuose ji naudoja sukepini mo ir moliravimo technologijas, įvairių medžiagų inkliuzus. Pasi rinktus personažus, tekstų intar pus išpiešia adata, dekorui naudo ja auksą, platiną ir sidabrą. Parodoje „Angelų medžioklė“ eksponuojami naujausi stiklo juve lyrikos kūriniai, kuriais meninin kė primena žiūrovui savo kūrybi niame kelyje išbandytas meninių sprendimų kryptis, naujai interp retuoja pamėgtas kryžiaus ir ova lo formas. Šį kartą minėtų for mų centre komponuojamas adata pieštas piešinys, kurio prigesin ti tonai atliepia siužetinę angelo – šešėlio temą. Piešinius ant tamsaus opalinio ir skaidraus spalvoto stik lo juosia puošnūs, brangių metalų dulkėmis inkrustuoti apvadai. Pasižyminti nepaprastu kūrybin gumu, menininkė nuolat keičia kū rinių temas, renkasi kaskart naujus motyvus, ieško naujų technologi nių sprendimų ir kaskart gausina savo kūrybos gerbėjų būrį. kas: Ž.Navik aitės darbų paroda „Angelų medžioklė“. kur: galerijoje „Aukso pjūvis“. kada: veikia iki kovo 15 d.
8
Penktadienis, kovo 1, 2013
santaka/tavo krantas
„Žįsti papą teisybės paliegusios“ G.Labanausko eilėraščių knygos „Krislai“ recenzija Monika Ožeraitytė
S
magu, kai knygos pasirodo pavasariop. Kartu su tirps tančiu sniegu, saule ir vil timi: na štai. Neturiu nieko prieš knygas, išvystančias pasaulį ir skaitytoją karštą vasarą, lietingą ru denį ar gūdžią žiemą. Tiesiog kny gos, kurią laikau rankose, viršelis yra daugmaž pavasariškas. Smėlis ir žaluma, kai žemė kyla iš po sniego, rusviems drėgniems gūbriams kei čiant sterilų pusnių baltumą. Taigi, rankose – Gintauto Labanausko ei lėraščių rinkinys „Krislai“, dvylik toji šio autoriaus knyga. Tematiniu atžvilgiu knygą laiko septynetas banginių: gamtos ir po jūčių, būties, šiandienos aktualijų, stojiškos laiko stebėsenos, karo ir meilės, etikos temos. Kalbant be užuolankų – tokios įvairovės vie nai knygai ne tik kad užtenka, bet net ir per daug. Manau, dėl to kny gos poetinis audinys kartais ima driksti, ir ar tik ne todėl pasirink tas toks pavadinimas? Nes jis įtar tinai neutralus ir neįpareigojantis laikytis kokios nors griežtos, nuo sekliai išrutuliotos koncepcijos.
Tematiniu atžvil giu knygą laiko septynetas ban ginių. Eiliavimas, eilėdara ir visi kiti da lykai... Šiuo atžvilgiu „Krislai“ yra stebinantis siurprizas. Lyginant su ankstesniąja G.Labanausko kūryba, akivaizdus savotiškas lūžis. Kad ir kokios priežastys paskatino auto rių atsikratyti daugžodžiavimo ir sustabarėjusių rimavimo griaučių, kas akivaizdžiai būdinga jo anks tesnėms knygoms, išėjo gerai. Tarp kitko, kadangi knyga yra jau dvyliktoji, o ir autorius ne užvakar į visuomenės akiratį atkeliavo, ap maudu, kad kitos vienuolika knygų dūla neaprašytos. Akivaizdi įžvalgų iš šalies, atspindinčių kūrybos ge nezę, stoka. Ir dar vienas sindromo „rašymas – tik literatams“ atve jis. T. y. jei jau kartą iš verslo ar kt. veiklos sluoksnių atėjęs autorius, daug kas iš šalies stebės daug įta riau, ginkdie nerašys nekalbės pa mirš ir praeis (nebent stabtelės iš keikti, bet tikrai nepasakys, kurion pusėn eiti, kad pagirtų...) ir paty liukais, gudriai kinknodamas gal vą, šnypš: „Taip, šitiems kūryba tik žaidimas, va, kaip neatsakinga…“ Visiems tokiems turiu naujie ną: G.Labanauskui tai – nė vel nio ne žaidimas. Per daug skau džius ir akis draskančius dalykus aprašinėja, kad galėtum apkaltin ti manierizmu ir populizmu. Beje, žinant lietuvių literatūros kritikų „gausumą“, vargiai galima tikėtis ankstesnių šio autoriaus knygų ap tarimo, kas būtų visai gerai – kad paskutinioji nebūtų tokia vieni ša bendrame kontekste. Ech, nos talgija a. a. Vytauto Kubiliaus po žiūriui, kad kiekvienai išleidžiamai lietuvių literatūros knygai turi būti parašyta recenzija...
„Krislų“ estetika, poetika, etika ir visos kitos plonybės: pasirink tas labai taupus kalbėjimas. Aiškiai siekiama iškristalizuoto, minima listinio sakinio. Neretai eilėraščių tekstai kaip ta marmuro statula ap tašomi iki paties esmingiausio. Sunkiau su eilėraščiais apie Lie tuvą tėvynę: silpnoki, ištęsti teks tai. Kita vertus, o kada patriotinius eilėraščius rašyti lengva? Dažnu atveju knygoje atsisakoma didžio sios dalies rimavimo, paliekama tik vidinė eilėraščių ritmika. Eilėraš čių forma artėja prie griežto be veik haiku grakštumo: „šukės ąso čio molinio / katinas laižo nagus / braižo akių žaluma“. Įprasta poeti nė žaismė žodžiais pakeičiama psi choemocinių būsenų žaisme. Autorius renkasi skirtingus at skirties taškus: asmens patirčių fiksavimą, stojišką stebėtojo iš ša lies poziciją, kartoką ironiko toną. Akivaizdžiai nesibijoma neįmant rios, priartinamos prie primityviz mo literatūrinio stiliaus, kalbėse nos. Neretai autorius ja akivaizdžiai provokuoja. Įdomu, kad, aiškiai siekiant modernaus, inovatyvaus kalbėjimo būdo, vis dėlto išlaiko mi rimų štrichai. Laisva eilėraščių tekstų tėkmė suvaldoma dažniausiai gretuti niais rimais, o finalinėms frazėms charakteringi aiškūs, ryškūs pra sminiai akcentai: „negalėjai išgirst auštant tylą / šuoro lietaus pajust vėjo / rytas vakaras lėkė skubėjo / gyvenimai žemėje miega“. Va rijuojama plačia emocinės raiškos skale: „iš laimės kvatočiausi garsiai / tik nenoriu pažadint tavęs / jau aš laisvas/ jau laisvas kaip paukš tis!“ Itin įtaigūs meilės eilėraščiai: „...kad greičiau atskaudėtų praei tų / kad greičiau atskaudėtų / grei čiau...“; „ateik rytoj / nubusim abu“. Beje, užuomina visiems, kas ims interviu iš G.Labanausko: kyla klausimas, kas ir kiek kartų auto riui turėjo širdį sudaužyti, kad pa tirtys taip autentiškai atsiskleis tų? Taigi! Įdomu, kad per gamtos personi fikacijas gręžiamasi kone lietuviš kojo panteizmo ir mitologemų link: „saulę pavogęs iš jūros / skuodžia pakrante šuva“; „jeigu net paskan dins / tai netyčia / jūratės godom užsižaidusi“; „mes skirtingi mes paukščiai visatos“. Skaudžiai tie sūs, netgi šiurkštūs, dreskiantys ir provokuojantys, artėjantys prie postmoderno leksikos ir esteti kos yra eilėraščiai apie lyrinio su bjekto patirtis Afganistano kare, šiandienos šalies, politikos, rai dos problemas: „stiklo šukės / as falto drugeliai / šikinyke suplėšy tas laikraštis / viduriuojantis broli / tu lobis / pamatinių vertybių trą ša“; „užsikruškit jūs savo tėvynėj / man Floridoje pilvą kasyt“. Au torius mėgsta sužaisti origina liomis metaforomis ir fonetiniais sąskambiais, ir tai puikiai sekasi, pvz.: „begonijos rauda agonijom / mes slepiam nuo vėjo akis“. O vie na iš stipriausių šios knygos pusių, sakyčiau, yra originali poetinė iro nija: „nuogas basas po lauką laks tai/ nesuprasi, ko Dievas nežiū ri“... Tai tiek.
Kūrybos kelias Savo kūrybin į kelią autorius pradė jo nuo anekdotų rink inių – 2005 m. išleista pirmoji knygelė „Kas juoksis pirmutinis“, 2007 m. – „Juoko pirtelė“. 2008 m. pasirodė iron iška apybrai ža apie tų met ų Kauno pol it in ius įvyk ius „Ant Tauro rag ų“, 2009 m. – knyga apie Lietuvos vidaus vande nis „Paryžiečių pavydui“. 2010 m. kū rybos skryn ią papildė elektron in io dienoraščio ir trad icin io esė žanro knyga „Kelionė į pasaulio centrą“, vė liau buvo išleisti eilėraščių rink iniai „Išlaisv inta mint is“, „Pro meilės pri zmę“, „Meilė – dievas ar narkot ikas“ (vertimas į anglų k.), „Be manęs“ (ru sų k.), „Išg irsti tylą“, „Aš sug rįšiu“. Gin tauto Labanausko eilėraščių rink i nys „Krislai“ (2013 m.) – dvyl iktoji šio autoriaus knyga. Redaktorė Eugeni ja Vaitkevičiūtė, dailininkas Gintaras Pankevičius. „Ši knyga – kaip rupi druska. Jok io melo. Jok io pataikav imo. Jok ių žai dimų. Tik tiesūs žod žiai. (....) Aštrios temos, sarkastiška realybė, egzisten cinės įžvalgos, romant ika, despera cija, veržlus ėjimas prieš vėją – grei čiausiai tai ir vadint ina „kurt i poezi ją su charakteriu“, – knygos anotaci joje rašo E.Vaitkevičiūtė. Dr. G.Labanauskas gimė 1963 m. Šilu tėje. 1987–1988 m. buvo nublokštas į pil iet in io karo draskomą Afgan is taną. 2001–2003 m. dirbo Susisiek i mo min ister ijoje, vadovavo Tranz i to ir gelež inkel ių transporto depar tament ui. Pask ut in į deš imtmet į – valst ybės įmonės Vidaus vandens kel ių direkcijos vadovas. Ekonom i kos mokslų daktaras.
papas nutįsęs teisybės papilkėjusias liečia grindis šildo voratinkliai sieną aimanuoja įtrūkus lemtis ant palangės žiedėjusi duona dieną keičia bemiegė naktis bandom rankom sugaudyti orą neteisus vėl kažkas pasakys slysta smiltys tarp pirštų sugrubusių padorumo orumo garbės žįsti papą teisybės paliegusios net paklydęs šuva nenorės apkabinki pakelki nuo žemės nebetrypk pažiūrėk į akis ji nuvalkiota stumdoma šonan tu bent vienas bent viena išdrįsk skrenda klevas išskleidęs sparnus jam lakštingala tyliai grūmoja nusileisk vėl į ten kur buvai šaknys žemėje tavo ar kur pasakyk kur esi pasakyk kas buvai šaknys žemėje tavo ore klausimai nepatogūs nes verčia mąstyti atsakyti į juos mes nenorim žemė sukas ratu o su ja mes kartu neišdrįsę nukrypti nuo kurso net ir bliausim kartu mes banda avinų į skerdyklą sykiu suvarytų
šok čigone ugningą man šokį išblaškyki įkaitink mane iš širdies išvaryk aštrų liūdesį siautulingam lai dega ritme ei įpilkit ir kam kas rūpi kelkim taurę raudono vyno į gyvenimą šok kaip į upę ar krūtinė ar žaizdras abu vienodai brandina viskas svyla karštame lauže *** jok čigone naktis nesibaigia vynas liejas nežinomas kelias kur pradžia vidurys o kur galas
Autor ius akt yv iai dalyvauja visuo men inėje ir pol it inėje veikloje: yra Kauno miesto savivaldybės tarybos nar ys, visuomen in io judėjimo „Dir bam Kaunui“ lyder is, vienas iš Gin tauto Labanausko labdaros ir para mos fondo steigėjų.
būti kalnu tvirtu uolėtu bejausmiu vyrui priklauso dalia jei gailėsi inkščiančio šuns perlips priešai sutryps tave pienes uostyt ramunes skabyti tau ne tai tau mosuot kardu jei norėsi grožėtis gėlytėm pasodink jas ant priešų kapų taip ir eik niekur nestoki nuo žaizdų dvasia surambėja ginki tuos ką priklauso ginti širdyje meilei nebėra vietos tu senas karys tu kalnas uolėtas gint savas iškrito dalia saugūs tie kas tave mylėjo skalpeliu vėjas pilvotas atlėpusias rėžia ausis išvažiuosiu gyvent į Majamį tik niekam to nesakyk savo uošvei bažnyčią parduosiu kaip premjeras pradėsiu mąstyt užsikruškit jūs savo tėvynėj man Floridoje pilvą kasyt