2013-03-07 Moters triumfas

Kęstas rimdžius | Julia Janus | Valda Bičkutė | deZdemona

2013 pavasaris

Šį pa­va­sa­rį mes my­li­me Su vė­je­liu! Nu­tir­pus snie­gui – pa­ts lai­kas pra­dė­ti bė­gio­ti. Nau­jie­ji bė­gi­mo ba­te­liai „Ni­ke Air Max 2013“ už­tik­ri­na dar leng­ves­nį ir lanks­tes­nį bė­gi­mą. Ieš­ko­ki­te „Ni­ke“ par­duo­tu­ vė­se (PC „Ak­ro­po­lis“ Kau­ne ir Klai­pė­do­je).

Pa­siil­gom pra­ban­gos! Ro­ber­to Ca­val­li ma­dos na­mų ger­bė­jai šio di­zai­ne­rio sti­liu­mi nuo šiol ga­li gė­rė­tis ir sa­vo na­muo­se. R.Ca­val­li sie­nų dan­gų ko­lek­ci­jo­je – jam bū­din­ga pra­ban­ga, ele­gan­ci­ja, auk­so fak­tū­ros ir at­spal­viai, gy­va­tės odos teks­tū­ra. Šios sie­nų dan­gų ko­lek­ ci­jos ieš­ko­ki­te „Du­bin­gių“ in­ter­je­ro sa­lo­nuo­se.

„Di­dy­sis Gets­bis“. Is­to­ri­ja pa­sa­ko­ja apie triukš­min­go­jo tre­ čio­jo de­šimt­me­čio dva­sią, ku­rios pa­grin­di­nis vei­kė­jas – Džė­ jus Gets­bis – ame­ri­kie­tiš­kos sva­jo­nės įsi­kū­ni­ji­mas. Is­to­ri­ja – kla­si­ki­nė, ge­rai pa­žįs­ta­ma, bet fil­mas iš­si­ski­ria de­ka­den­tiš­ ku Ba­zo Luhr­man­no re­ži­sū­ros sti­liu­mi (pri­si­me­na­te to­kius fil­mus kaip „Mu­len Ru­žas“ ar „Aust­ra­li­ja“?). Fil­mo prem­je­ra Lie­tu­vo­je – ge­gu­žę.

Redaktorius Dovydas Kiauleikis Žurnalistai: Tautė Bernotaitė, Rimantė BudrytėKvietkauskienė, Šarūnė Kutinskaitė-Būdavienė, Diana Makauskienė, Agnė Skripkinaitė, Balys Šmigelskas, Agnė Tuskevičiūtė, Laima Žemulienė nuotraukos: Rimo Gaupšo, Redos Mickevičiūtės, Visvaldo Morkevičiaus, Simono Švitros, Margaritos Vorobjovaitės, „Scanpix“, „Shutterstock“, „Fotodienos“, „Lamų slėnio“ Dizaineris: Petras Babušis Maketuotojas: Vitalijus Bilevičius-Sarinas Kalbos redaktorės: Bernadeta Bumblauskaitė, Gitana Valukonytė techninė redaktorė: Jurgita Jurevičiūtė

Redakcija Labdarių g. 8, 01120 Vilnius.

Tel. (8 5) 279 1370, faks. (8 5) 279 1379 Reklamos pardavimo skyrius Tel. (8 5) 279 1370, (8 37) 302 230, (8 46) 397 715 Platinimo tarnyba Tel. (8 5) 261 1688 Leidėjas UAB „Diena Media News“ Spausdino UAB „Diena Media Print“ Viršelyje Aistė Jasaitytė-Čeburiak, fotografavo Visvaldas Morkevičius, stilių kūrė Julia Janus Žurnalas platinamas su laikraščiais „Vilniaus diena“, „Kauno diena“, „Klaipėda“

Tiražas 45 000

Ma­no sek­ma­die­nis

Ne­lie­čia­ma die­na „Mano sekmadieniškas atradimas – pusryčiai mieste,“ – sako teatro ir kino aktorė Valda Bičkutė. Ji pasakoja „Moters triumfui“ apie savo sekmadienius. tekstas: Tau­tė Ber­no­tai­tė

2

Moters triumfas | 2013 pavasaris

Ma­no sek­ma­die­nis

K

aip ra­šy­to­jas Antoine’as de Saint-Exupé­ry, pa­teik­ da­mas gar­sų­jį eks­ta­tiš­ką van­dens ap­ra­šy­mą, vie­no­je to gai­va­liš­ko kal­bos srau­to da­ly­je kuk­liai pri­pa­žįs­ta ir tai, kad „ta­vęs neį­ma­no­ma ap­ra­šy­ti“, taip ir sek­ma­die­nio kaip reiš­ki­nio po­jū­tis sun­kiai pa­si­duo­da žo­džių val­džiai. Švel­ni Exupé­ry ap­ra­ šo va­ria­ci­ja ga­lė­tų bū­ti: „Sek­ma­die­nis!

Tu tu­ri ir sko­nį, ir kva­pą, ir jaus­mą. Dėl Ta­vęs mu­my­se vėl at­gy­ja mū­sų šir­dies šal­ti­niai.“ Vil­niaus ma­žo­jo teat­ro ak­to­rė Val­da Bič­ku­tė pa­de­da mums ras­ti dau­ giau žo­džių, įsi­jaus­da­ma į sek­ma­die­ni­nę bū­se­ną ir mi­nė­da­ma svar­biau­sius šios die­nos bruo­žus ada­gio tem­po po­kal­by­je. „Svar­biau­sia, kad sek­ma­die­nis tik­rai yra. Nors mū­sų pro­fe­si­jos žmo­nės ne­gy­ ve­na pa­gal nor­ma­lius sa­vai­tės dės­nius ir sa­vait­ga­liai mums kaip tik bū­na la­biau dar­bi­niai, bet išė­jęs į dar­bą sek­ma­die­nį pa­gau­ni sa­ve gal­vo­jant, kad kaž­kas ne taip. Oras skaid­res­nis. Gat­vės ra­mes­nės.

Pag­rin­di­nis žo­dis, api­bū­di­nant sek­ma­die­ nį, tik­rai bū­tų „ra­my­bė“, – sa­ko ak­to­rė.

Vie­nas anks­ty­vų­jų pri­si­mi­ni­mų, kal­ bant apie sek­ma­die­nį kaip sa­vi­to ritmo, sa­vi­tos nuo­tai­kos die­ną, Val­dos gy­ve­ni­me su­si­jęs su mei­le. „Kiek­vie­nas sek­ma­die­

nis vai­kys­tė­je pra­si­dė­da­vo ėji­mu į mi­šias.

De­šim­tą ry­to vyk­da­vo jau­ni­mo pa­mal­ dos. Aš, aiš­ku, ne­no­rė­da­vau į jas, tė­vai tu­rė­da­vo va­ru va­ry­ti. Bet aš­tun­to­je kla­sė­ je la­bai įsi­my­lė­jau. Vie­na drau­gė pa­ma­tė, kad ma­no mei­lė da­ly­vau­ja ry­to mi­šio­se.

Ir stai­ga – koks nu­ste­bi­mas tė­vams!

Duk­ra kas sek­ma­die­nį pra­dė­jo įnir­tin­gai verž­tis į baž­ny­čią“, – švel­niai juok­da­ma­si ker­ti­ne sa­vai­tės die­na ka­dai­se ta­pu­sius sek­ma­die­nius pri­si­me­na Val­da.

Ar dar li­kę sek­ma­die­nio są­sa­jų su šven­tu­mu? „Iš­va­žia­vus iš tė­vų na­mų į Vil­nių, ne­su­sik­los­tė tra­di­ci­ja sek­ma­die­ niais ei­ti į baž­ny­čią. Bet tu­riu tiks­lą ją su­si­grą­žin­ti. Gal­būt ne­bū­ti­na ei­ti į mi­šias, bet šiaip už­suk­ti į vie­tą, ku­rio­je pa­tin­ ka pa­bū­ti, la­bai svei­ka. Nes­var­bu, kuo sa­ve lai­kai, – pra­kti­kuo­jan­čiu ka­ta­li­ku ar ne, bu­dis­tu ar stačiatikiu, – užei­ti į mal­dos vie­tą ge­ra. Tai ir­gi pui­kus bū­das įpras­min­ti sek­ma­die­nį ir pro­ga pa­bū­ti su sa­vi­mi, pa­gal­vo­ti. Bet Vil­niu­je la­bai daug gra­žių baž­ny­čių, sa­vos dar neiš­si­ren­ku.

Keis­čiau­sia, kad ma­no na­mams šiuo me­ tu ar­ti­miau­sia yra cerk­vė. Ne­su stačiatikė, bet mėgs­tu jų tra­di­ci­ją už­deg­ti žva­ke­lę, to­dėl kar­tais ten už­su­ku­si taip ir pa­da­rau.

Tai tie­siog ri­tua­li­nis veiks­mas“, – sa­ko ak­to­rė.

Sek­ma­die­nis skir­tas pau­zei. Ko­kia jau­nai ak­to­rei priim­ti­niau­sia ato­kvė­pio for­ma? „Skai­ty­mas. Vie­na­reikš­miš­kai.

Bū­ti­nai tu­riu tu­rė­ti nors dvi skai­to­mas kny­gas. Vie­na – gro­ži­nė, ki­ta – mo­ty­va­ci­ nė ar po­pu­lia­rio­sios psi­cho­lo­gi­jos. Aiš­ku, pa­ban­dyk taip pa­pras­tai įsi­raus­ti pa­ta­luo­ se ir pra­leis­ti die­ną skai­ty­da­ma – ne­la­bai išei­na. Ima no­ras kil­ti. Pa­si­vaikš­čio­ti ir­gi vie­nas nuo­sta­biau­sių už­siė­mi­mų, neap­sa­ ko­mai di­de­lė pra­ban­ga. Vie­nas iš tų da­ly­ kų, ku­riuos rei­kia ver­tin­ti, jų neat­si­sa­ky­ti, ne­pra­leis­ti. Tad taip jau vi­są die­ną vien skai­ty­ti ne­ga­lė­čiau, bet pra­mai­šiui su pa­ si­vaikš­čio­ji­mu, su ska­niu mais­tu – mie­lai.

Nes kar­tais tie­siog trūks­ta vie­nat­vės. Kad ir kaip my­lė­tum ar­ti­mus žmo­nes, kad ir kaip bū­tų nuo­sta­bu su jais bend­rau­ti, bū­ ti­nas tas lai­kas tik sau“, – kal­ba V.Bič­ku­tė. „Ka­dan­gi teat­ro, ki­no ak­to­rių gy­ve­ni­ mas – be jo­kio re­ži­mo, sa­vo drau­gams sa­kau, kad bū­ti­nai rei­kia įsi­ves­ti pri­va­lo­ mą sa­vait­ga­lį. Ir tai tik­rai ga­lė­tų bū­ti sek­ ma­die­nis, nes pa­kan­ka ir vie­nos die­nos, ku­ri bū­tų šven­ta bei ne­lie­čia­ma. Skir­ta iš­mie­go­ti, ko neat­mie­go­jai, pa­skai­ty­ti, ko ne­pas­kai­tei, ma­lo­niai ne­sku­biai pra­leis­ti lai­ką ga­mi­nan­tis mais­tą. Pri­va­lo sa­vai­tė­je bū­ti bent vie­na to­kia die­na. Juk mes mėgs­ ta­me įsi­suk­ti“, – apie poil­sį kal­ba ak­to­rė.

▪

Moters triumfas | 2013 pavasaris

3

Sve­tur

Gyvenimo Žaliajam Ra­šy­to­ja Sand­ra Ber­no­tai­ tė pen­ke­rius me­tus gy­ve­na Aust­ra­li­jos did­mies­ty­je Mel­bur­ne su vy­ru Ri­mu ir ka­ti­nu Adol­fiu. Ant­ro­ji Sand­ros kny­ga, ro­ma­nas „Ka­tė, ku­rios rei­kė­jo“, pa­ si­ro­do ko­vą ne tik po­pie­ ri­niu, bet ir elekt­ro­ni­niu pa­vi­da­lu. Sand­ra pa­sa­ko­ja apie gy­ve­ni­mo Mel­bur­ne ypa­ty­bes.

Kal­bė­jo­si Do­vy­das Kiau­lei­kis

6

Moters triumfas | 2013 pavasaris

Sve­tur

me žemyne ypatumai – Kas ta­ve at­ve­dė į Mel­bur­ną?

– Mei­lė. Ma­no (tuo­met dar bū­si­mas) vy­ras bu­vo jau se­niau iš­vy­kęs iš Lie­tu­vos ir ap­si­sto­jęs bū­tent Mel­bur­ne. Iš­sik­raus­čiau iš Vil­niaus Pa­ši­lai­čių ra­jo­no, iš­da­ li­ju­si daik­tus ir ka­tes (o tu­rė­jau tris), su sa­vi­mi pa­siė­miau tik vie­ną la­ga­mi­ną. Pa­me­nu, kai­my­ nas pa­klau­sė, į ko­kį ra­jo­ną da­bar kraus­tau­si. Į Aust­ra­li­ją, at­sa­kiau.

– Ko­dėl Mel­bur­nas, o ne Sid­nė­jus?

– Rin­kau­si ne aš, bet... Sa­ko­ma, Sid­nė­jus – ko­mer­ci­jos ir vers­ lo cent­ras, pri­tvin­kęs ener­gi­jos, trau­kian­tis jau­ni­mą. Man rei­kia ra­my­bės, to­dėl rin­kau­si Mel­ bur­ną – kul­tū­rų įvai­ro­vės, ge­ro mais­to ir ma­dų mies­tą. Mel­bur­ no ar­chi­tek­tū­ra la­bai ori­gi­na­li, drą­si. Jis šiuo­lai­kiš­kai ek­lek­tiš­kas, kaž­kuo eu­ro­pie­tiš­kas. Čia žie­mos vė­ses­nės.

– Pa­pa­sa­kok apie sa­vo mėgs­ta­ miau­sias vie­tas Mel­bur­ne.

– Man la­bai pa­tin­ka Hawt­horn, ra­jo­nas, ku­ria­me gy­ve­na­me, – grakš­tūs ka­ra­lie­nės Vik­to­ri­jos lai­kų na­mu­kai. Mel­bur­no cent­re yra gat­ ve­lių tink­las tarp aukš­to­kų pa­sta­tų, ku­rių še­šė­ly­je sma­gu šmi­ri­nė­ti po ma­žas keis­tas par­duo­tu­ves, pri­sės­ti gat­vės ka­vi­nu­kė­je, kur teks su­ trauk­ti ko­jas, kad ne­nu­min­džio­tų praei­viai. Mėgs­tu Fitz­roy ra­jo­ną, ku­rio vei­dą su­for­ma­vo me­ni­nin­kai.

Ten ki­to­kia at­mos­fe­ra, sti­lių miš­ rai­nė, ant sie­nų – gra­fi­čiai. Sma­gus yra Ly­gon gat­vės ruo­žas, ku­ria­me nu­gir­si kal­bant ita­liš­kai. Tik­ri ita­lai iš­virs ka­vos, pa­ga­mins mais­to...

– Di­džiau­sias Lie­tu­vos ir Aust­ra­ li­jos did­mies­čio skir­tu­mas?

– Kai įsi­vaiz­duo­ji pu­sę mi­li­jo­no vil­nie­čių ir ke­tu­ris mi­li­jo­nus mel­ bur­nie­čių... Vie­nas pa­šne­ko­vas sy­kį nu­ste­bo – jū­sų ša­lis ma­žes­nė už Mel­bur­ną?! To­liau – kul­tū­rų, ra­sių įvai­ro­vė. Ga­li rink­tis mais­tą iš vi­so pa­sau­lio. Čia re­tai su­tik­si tą pa­tį žmo­gų du­kart, bet vi­si ma­lo­nūs, šyp­so­si tar­si pa­žįs­ta­mi.

– Kur bū­ti­nai nu­ve­di sve­čius iš tė­vy­nės?

– Nu­ve­du į Fe­de­ra­tion aikš­tę, nes tai cent­ri­nė su­si­bū­ri­mų vie­ta. Jos pa­vir­šius – ne­ly­gus, pri­me­na kal­ vo­tą dy­ku­mos pa­vir­šių. Pas­ta­tai, juo­sian­tys šią aikš­tę, – krei­vi, gra­fi­to spal­vos, pri­me­na uo­las. Tai­gi vaikš­ tai pa­čia­me mies­to cent­re ir gal­vo­ji apie Aust­ra­li­jos gam­tą.

Pa­me­nu, kai­my­nas pa­klau­sė, į ko­kį ra­jo­ ną da­bar kraus­tau­si. Į Aust­ra­li­ją, at­sa­kiau.

Pa­ro­dau Bo­ta­ni­kos so­dą pa­čia­me mies­to cent­re ir Ja­ros par­ką, kur eu­ka­lip­tuo­se aukš­tyn ko­jom ka­bo bū­riai skrai­dan­čių la­pių. Nu­ve­du į zoo­lo­gi­jos so­dą. Ten ap­si­lan­kęs ga­li bū­ti ra­mus, kad iš­skri­si pa­ma­tęs dau­gu­mą Aust­ra­li­jos žvė­rių, o gal net pa­ka­sęs ken­gū­rai paau­sį.

– Koks ti­pi­nis aust­ra­liš­kas da­ly­kas tau keis­čiau­sias?

– Ste­bi­na kai ku­rių aust­ra­lų po­mė­gis vaikš­čio­ti as­fal­tu ba­so­mis ar­ba žie­ mą avė­ti tik pa­plū­di­mio šle­pe­tes – thongs. Au­sis vis dar ne­no­ri pri­pras­ti prie „rie­baus“ vie­tos aust­ra­lų ak­cen­ to, nes jis ge­ro­kai ski­ria­si nuo Queen Eng­lish. Keis­ta val­gy­ti ken­gū­rie­nos keps­nį, ta­čiau dar keis­čiau bū­tų pri­pras­ti prie aust­ra­liš­ko sti­liaus bar­be­kiu – iki ang­lies ap­gruz­din­tų deš­re­lių...

Keis­čiau­siu pa­va­din­siu aust­ra­liš­ ko fut­bo­lo reiš­ki­nį. Tai tar­si re­li­ gi­ja, tik jos po­bū­dis ski­ria­si nuo lie­tu­vių re­li­gi­jos – krep­ši­nio.

Aust­ra­lai ne­si­var­žo su ki­tų ša­lių ko­man­do­mis – tik pa­tys su sa­vi­mi. Sa­ vait­ga­liais šven­tas da­ly­kas vi­sai šei­mai – nuo se­ne­lių iki ką tik gi­mu­sių anū­kų – ap­ si­vy­nio­ti kak­lus sa­vo ko­man­ dos spal­vų ša­li­kais ir va­žiuo­ti į sta­dio­ną. Tik­

ru aust­ra­lu tur­būt ga­li va­din­tis ne tą die­ną, kai tau su­tei­kia pi­lie­ty­bę, o tą se­zo­ną, kai pra­de­di sirg­ti už sa­vo ra­jo­no ko­man­dą ir įsi­me­ni vi­sus žai­dė­jų var­dus.

– Re­ko­men­duok kny­gą ar fil­mą apie Mel­bur­ną tiems, ku­rie ne­ga­li ap­lan­ky­ti šio mies­to.

– Man pa­da­rė įspū­dį Chris­to Tsiol­ko ro­ma­nas „An­tau­sis“ („The Slap“), ku­ria­me skai­ty­to­jas ran­da vi­są Mel­ bur­no so­cia­li­nį pjū­vį. Pa­gal šią kny­gą su­kur­tas la­bai ne­blo­gas se­ria­las tuo pa­čiu pa­va­di­ni­mu. Per­nai pa­si­ro­dė re­ži­sie­riaus Ro­bo Sit­cho ro­man­ ti­nė ko­me­di­ja „Ar tu­rit klau­si­mų Be­nui?“ (angl. – „Any Ques­tions For Ben?“) – jo­je pa­ma­ty­sit Mel­bur­ną, jo sma­gu­my­nus ir gal­būt ek­ra­ne ne­tgi šmėkš­tel­siu aš. Rim­tai. Nes ta­me fil­ me dir­bau sta­tis­te.

– Ko pa­siilgs­ti iš Lie­tu­vos?

– Pa­siilgs­tu bu­vi­mo tarp sa­vų, pa­ tir­čių su sa­vais. Toks stip­rus sa­vos gen­ties pa­jau­ti­mas at­bun­da iš­li­pus iš lėk­tu­vo. Kar­tais pa­siilgs­tu me­lan­ cho­li­jos. Kar­tais – gy­ve­ni­mo in­ter­je­ ruo­se, kai už lan­go ly­ja ir ne­praš­vin­ ta, bet vi­du­je šil­ta ir ge­ra. Pa­siilgs­tu rie­bios sil­kės.

– Kiek Mel­bur­no at­si­ra­do ta­vy­ je per pen­ke­rius čia pra­gy­ven­tus me­tus?

– Esu jau ga­na ne­blo­gai su­si­lie­ju­si su ap­lin­ka. Mel­bur­ne ėmiau su­pras­ ti, ką reiš­kia čia vi­sų mi­ni­mas qua­li­ ty li­fe – ko­ky­biš­kas gy­ve­ni­mas. Kaip ir dau­gu­ma mel­bur­nie­čių, pa­mė­gau spor­tą. Ėmiau gerb­ti na­tū­ra­lų gro­žį, nes čia ga­li bū­ti vi­soks, net lau­ki­nis.

Moters triumfas | 2013 pavasaris

7

miesto ritmu

Mies­to die­no­raš­tis Kiek­vie­no mies­to šir­dis – se­na­mies­tis. Bet išė­jęs pra­si­vė­ din­ti į Vil­niaus se­na­mies­tį po mu­zie­jus kiek­vie­ną šeš­ta­ die­nį ne­laks­ty­si. Nu­tu­pi ku­rio­je nors ka­vi­nė­je ir, lauk­da­ mas bi­čiu­lių, su­ži­nai gan­dus bei nau­jie­nas. tekstas: Lai­ma Že­mu­lie­nė

M

a­no kai­my­nai Jo­nas ir Pet­ras anks­čiau su bi­čiu­liais mėg­da­vo sė­dė­ti pi­ce­ri­jo­se – tai bu­vo ma­din­ga. Pas­kui per­si­me­tė į vy­ni­nes – tai ta­po dar ma­ din­giau. Ta­čiau – kur kas bran­giau. Ta­da su­mąs­tė gy­ven­ti blai­viai ir mai­tin­tis eko­ lo­giš­kai – mak­si­mo­se ir iki šių pro­duk­tų len­ty­nas šla­vė lyg pil­vo kan­ki­niai.

Pas­kui juo­du puo­lė šu­kuo­ti ita­liš­kų de­li­ka­te­sų krau­tu­vė­les, ku­rių Vil­niu­je pri­ dy­go ap­sčiai. Kuo la­biau vis­kas brangs­ta, tuo de­li­ka­te­sų krau­tu­vė­lių dau­gė­ja. Ir Jo­nas su Pet­ru puo­lė puo­tau­ti ma­ro me­tu.

Vy­rai su­tvir­tė­jo, iš­gra­žė­jo, ta­čiau ne­te­ ko be­veik pu­sės drau­gų, – juk mais­tą iš de­li­ka­te­sų krau­tu­vė­lių tem­pia­si na­mo ir švei­čia lyg du vie­ni­šiai žva­kių švie­so­je!

To­dėl vie­ną ry­tą Jo­nas ir Pet­ras su­si­ griebė – nei drau­gų, nei pi­ni­gų. Drau­gus pra­ra­do, nes be­veik nie­kur ne­si­lan­ko, o pi­ni­gus su­ri­jo de­li­ka­te­sai. Pa­kaks, to­kio gy­ve­ni­mo jiems per akis.

Vy­rai mik­liai puo­lė tai­sy­ti pa­dė­tį – nau­jas marš­ru­tas juos nu­ve­dė į ma­din­gas „Cof­fee Inn“ ka­vi­nes. Jie laks­tė po mies­tą su po­pie­ri­niais ka­ vos in­de­liais ran­ko­se ir la­kė ka­vą lyg mi­ne­ra­ li­nį van­de­nį per die­ną ke­tu­ris kar­tus. Nors abie­jų pil­vai gur­gė lyg var­ go­nai baž­ny­čio­je, Jo­nas ir Pet­ras bu­vo lai­min­gi, – kiek lai­ko su­tau­pė.

Ir kiek pi­ni­gų! Ka­va – kol kas pi­ges­nė nei de­li­ka­te­sai iš ita­liš­kų krau­tu­vė­lių. Jie vėl įsi­gi­jo tun­tą drau­gų – tie­sa, paaug­lių,

8

Moters triumfas | 2013 pavasaris

lyg ba­lan­džiai nu­tu­pian­čių „Cof­fee Inn“ pa­lan­ges su tais in­de­liais ran­ko­se.

Kai Jo­no ir Pet­ro pa­klaus­da­vau, ar jiems ne­šlykš­tu ger­ti ka­vą iš po­pie­riu­mi ir plas­ti­ku dvo­kian­čių in­de­lių, jie pa­ten­ kin­ti at­sa­ky­da­vo: „Tai – nau­jau­sias ma­dos klyks­mas.“ O kai pa­si­tei­rau­da­vau, kur jie taip sku­ba su tais puo­de­liais, vy­rai at­šau­ da­vo: „Į XXII am­žių!“ Jo­nas ir Pet­ras vėl grį­žo į mies­to rit­mą ir bu­vo lai­min­gi. Ir iš tos lai­mės pra­dė­jo ra­šy­ti mies­to die­no­raš­tį. De­ja, jų die­no­ raš­čio įra­šai – be­veik vie­no­di. Pa­vyz­ džiui, „Na, va, ir vėl ati­da­rė nau­ją vy­ni­nę.

Ita­liš­ką. Prieš dvi sa­vai­tes Vil­niu­je ati­da­rė ita­liš­ką ka­vi­nę, o va­kar ir vėl ati­da­rė. Ir, sa­ko, ry­toj ati­da­rys“. „Mies­tui trūks­ta spal­vų“, – po dvie­jų sa­vai­čių pa­da­rė iš­va­das Jo­nas. „Mies­ te nė­ra įvai­ro­vės“, – pa­pil­dė Pet­ras. „Jei Mar­kas An­to­ni­jus ry­tą va­ka­rą mau­kė vy­ną, vil­nie­čiams lie­ka neaiš­ku, ką val­gė Ram­zis II. Ne­gi tik da­tu­les?“ – klau­sė Jo­ nas. Jis mies­to die­no­raš­ty­je no­rė­jo pa­lik­ti ir egip­tie­tiš­ką įra­šą. Ta­čiau tam ne­ra­do „pa­grin­do“.

Ir ma­no kai­my­nai Jo­nas su Pet­ru pa­da­rė fi­lo­so­fi­nes iš­va­das, kad mies­to vers­li­nin­kų sie­las pa­grau­žė apa­ti­ja. Ko­kia ten kri­zė! Juk ko­pi­juo­ti daug leng­viau nei su­kur­ti ką nors nau­jo.

▪

Svajonių nuotaka Pa­gal ma­no am­žių ir gy­ ve­ni­mo bū­dą ma­ne ga­li­ma pa­va­din­ti sen­mer­ge. tekstas: Ag­nė Tus­ke­vi­čiū­tė

T

a­čiau ne­no­rė­da­ma die­nų baig­ti vie­na ir pik­ta kaip per rak­to sky­lu­tę kai­my­nus ste­bin­ti bam­bek­lė nu­spren­ džiau su­siim­ti ir pa­si­do­ mė­jau, kiek žings­nių ma­ne ski­ria nuo sen­mer­gės iki sva­jo­nių nuo­ta­kos.

Iš­mok­ti ga­min­ti. Sa­ko­ma, kad ke­lias į vy­ro šir­dį ei­na per skran­dį. Tie­sa, iki šiol ži­no­jau tie­ses­nių ir grei­tes­nių ke­lių ten (ir at­gal). Pus­ry­čiai – vy­rui į lo­vą, ir ne­de­rė­ tų rei­ka­lau­ti, kad jis at­neš­tų ka­vos man.

Be­ne­dik­to kiau­ši­niai, ang­liš­ki pus­ry­čiai, tri­jų pa­tie­ka­lų va­ka­rie­nė, įda­ry­tas fa­za­ nas. Ir ne vi­suo­met iš­si­suk­si­te pra­dė­ju­sios vi­sa tai nuo de­ser­to.

Nus­to­ti gir­tis sa­vo ži­nio­mis apie spor­tą. Mėgs­tu įsi­terp­ti į vy­riš­ką dis­ku­ si­ją apie nuo­ša­les ir spor­to re­zul­ta­tus.

Sup­ran­tu, kad spor­to ka­na­lą tu­rė­čiau iš­jung­ti ir ne­til­dy­ti ap­lin­ki­nių, kai žiū­riu krep­ši­nį. Ei­da­ma ste­bė­ti var­žy­bų tu­rė­čiau įsi­tai­sy­ti ta­me sta­lo ga­le, kur ren­ka­si mer­ gi­nos, ir ple­pė­ti su jo­mis apie kos­me­ti­ką, tik akies kraš­te­liu ste­bė­da­ma re­zul­ta­tą. O va­ka­ro pa­bai­go­je ga­liau­siai pa­klaus­ti, kas lai­mė­jo. Tu­rė­čiau ne­ži­no­ti spor­ti­nin­kų (iš­sky­rus Si­mo Ja­sai­čio – dėl ob­jek­ty­vių prie­žas­čių) pa­var­džių. Ir vi­suo­met klaus­ ti, ko­dėl neįs­kai­tė įvar­čio.

Ant au­to­mo­bi­lio ga­lo už­si­kli­juo­ti ba­ te­lio for­mos lip­du­ką. Iš tie­sų bū­tų ge­riau

Sva­jo­nių nuo­ta­ka

iš­vis ne­vai­ruo­ti ir tuo­met bū­ti la­biau pri­klau­so­mai nuo vy­ro.

Ta­čiau jei­gu jau taip at­si­ti­ko, kad vai­ruo­ju ir tu­riu au­to­mo­bi­lį, ja­me tu­rė­čiau lai­ky­ti minkš­tų žais­lų, prie san­kry­žos ne­pa­mirš­ti pa­si­da­žy­ti, sto­vė­ji­mo aikš­te­lė­je užim­ti ke­lias vie­tas ir vi­suo­met pra­leis­ti ko­le­gas vai­ruo­to­jus vy­rus.

Ma­žiau klau­si­nė­ti. Taip, aš tu­riu sa­vo su­bjek­ty­vią nuo­mo­nę kiek­vie­nu gy­ve­ni­mo klau­si­mu ir no­riai ja da­li­juo­si (net jei­gu ir ne­no­riai kas nors ją klau­so). Mėgs­tu dis­ku­tuo­ti, ar­gu­men­tuo­ti ir kar­tais spe­cia­liai iš­pro­vo­kuo­ju po­kal­bį, kad bū­tų įdo­mu iš­ girs­ti ki­tą pu­sę. Ta­čiau ži­nau, kad tu­rė­čiau pa­ty­lė­ti. Ir at­si­min­ti, kad vy­ras vi­suo­met tei­sus. Ta­čiau jei­gu man ne tas pa­ts (o vy­ras tu­rė­tų bū­ti ne tas pa­ts), aš no­riu ži­no­ti, kuo jis gy­ve­na, ir pa­dė­ti jam spręs­ti iš­ki­lu­sias pro­ble­mas.

Tu­rė­čiau iš­mok­ti vy­riš­kus dy­džius. Iki šiol ban­džiau įsi­ kal­ti, kad dy­dis ne­svar­bu. Ta­čiau da­bar su­pran­tu, kad rei­kia ži­no­ti, ko­kius marš­ki­nius, kel­nes, ko­ji­nes pirk­ti, nes vy­rai ne­ mėgs­ta vaikš­čio­ti po par­duo­tu­ves. O mo­te­rys tu­rė­tų tai mėg­ti.

Tad pre­ky­bos cent­re ne­tu­rė­čiau ra­tu apei­ti vy­riš­kų dra­bu­žių par­duo­tu­vių. Taip pat kaip ir vy­riš­kos kos­me­ti­kos sky­riaus.

Išei­ti iš dar­bo. Vy­rams pa­tin­ka, kai jų kant­riai lau­kia­ma na­mie. Kar­je­ra, sva­jo­nės, tiks­lai – trys vy­ro au­siai ne­priim­ti­ni žo­džiai, kal­bant apie jo na­mų ži­di­nio kurs­ty­to­ją. Sa­vo mo­te­rį vy­ras tu­ri vi­suo­met ras­ti na­mie. Ir ji vi­sa­da tu­ri bū­ti pa­sie­kia­ma te­le­fo­nu. Ir ji ne­ga­li už­si­ple­pė­ti su drau­gė­mis prie tau­rės vy­no.

Tap­ti na­mų tvar­ky­to­ja. Ge­ros mo­te­rys tvar­ko, skal­bia, ly­ gi­na ir vis­ką gra­žiai su­dė­lio­ja į spin­tą (to­kia tvar­ka, kad vy­ras leng­vai ras­tų). Ma­no nuo­mo­ne, in­dus plau­na in­dap­lo­vė, dul­kes siur­bia dul­kių siurb­lys. Šią, kaip ir bet ku­rią ki­tą, tech­ni­ką tu­ri val­dy­ti vy­ras. Tvar­kin­guo­se na­muo­se vi­suo­met bū­siu ge­ros nuo­tai­kos. Ir ne­bus juo­se ne­kal­ba­die­nių ar­ba su­vel­tų plau­kų die­nos.

Tu­rė­čiau vi­suo­met gra­žiai at­ro­dy­ti. Sup­ran­tu, kad rei­kia iš­mok­ti kel­tis anks­čiau už vy­rą ir, kol jis dar mie­ga, iš­si­tie­sin­ ti plau­kus, pa­ries­ti blaks­tie­nas, pa­si­da­žy­ti lū­pas ir ap­si­temp­ti su­kne­lę. Taip, cha­la­tas – ne dra­bu­žis, pi­ža­ma – ne­sek­sua­lu, aukš­ta­kul­niai na­mie – įma­no­ma mi­si­ja.

Tie­sa, vy­rai vis tiek ve­da jau­nes­nes, plo­nes­nes ir il­ges­niais plau­kais. Kaip ty­čia ne ta­ve. Ar­ba jei­gu ta­ve, tai ne tie. Tad jei­ gu ir ne­tap­siu sva­jo­nių nuo­ta­ka, bent ži­no­siu, kad li­kau sa­vi­mi (hmm, sen­mer­gė – įskai­čiuo­ta).

▪

Moters triumfas | 2013 pavasaris

9

Vy­rų pa­sau­ly­je

Su­si­ti­ko vy­rai ir… barz­do­jo

Veš­lių, tvar­kin­gai kirp­tų, vos ke­lias die­nas ar net ke­lio­li­ka me­tų puo­se­lė­tų Lie­tu­vos barz­dų sa­vi­nin­kai bu­ria bend­ra­min­čius į klu­bą, kaip jie sa­ko, – drau­giš­kai pa­barz­do­ti. tekstas: Ša­rū­nė Ku­tins­kai­tė

Ke­lia dis­ku­si­jas Pir­ma­sis pa­sau­lio žmo­gus, Dzeu­ sas, krikš­čio­nių Die­vas, is­to­ri­nės Ry­tų ša­lių as­me­ny­bės – nė vie­nam jų vei­kiau­ siai ne­ki­lo klau­si­mas: bū­ti barz­do­tam ar ne? An­tai Egip­te barz­da nuo se­no reiš­kė val­džią. Grai­ki­jo­je ja ga­lė­da­vo pui­kuo­tis tik aukš­tą sta­tu­są tu­rin­tys vy­rai. Žy­mūs fi­lo­so­fai vei­dus taip pat slėp­da­vo po il­go­ mis, veš­lio­mis barz­do­mis, nes šios bu­vo lai­ko­mos ir pro­to ženk­lu. Be­je, grai­kai, ko ge­ro, pir­mie­ji su­vo­kė tai, kad barz­da pui­ kiai pri­den­gia ne­pa­gei­dau­ja­mą pa­gurk­lį ar­ba ran­dą, ir taip vei­do plau­kams su­tei­ kė dar dau­giau pra­smių. Šio­mis die­no­mis barz­do­ti vy­rai su­tin­ka­mi dvip­ras­miš­kai.

Vie­niems jie aso­ci­juo­ja­si su pa­ti­ki­mu­mu ir sta­bi­lu­mu, ki­tiems – su dis­kom­for­tu ir ne­šva­ra. Daž­niau­siai į barz­do­čių dar­žą ak­me­nis me­ta mo­te­rys. „Nor­ma­lu. Juk ne vi­siems mums pa­tin­ka pieš­ti an­ta­kiai, kau­lė­tas lie­muo ar krei­vi dan­tys, – šyp­te­ lė­jo vie­nas Barz­dų klu­bo ini­cia­to­rių Val­ das Sam­kus. – Sko­nis yra ne­gin­či­ja­mas rei­ka­las. Be to, daž­niau­siai mus, barz­do­ tus vy­rus, do­mi­na mo­te­rys as­me­ny­bės, o ne spie­gian­čios paaug­lės. Na, o jei jau pra­kal­bo­me apie mo­te­ris, nu­steb­tu­mė­te, kiek jų die­vi­na barz­do­čius.“

Bend­ras ak­cen­tas

Min­tis įkur­ti Barz­dų klu­bą už­gi­mė ko­ne prieš me­tus, vyks­tant ren­gi­niui „Ma­dos in­fek­ci­ja“. Va­ka­rui mo­de­liais vir­tu­siems barz­do­čiams pa­ka­ko vos ke­lių mi­nu­čių po­kal­bio su­pras­ti, kiek skir­tin­gų as­me­ny­

10

Moters triumfas | 2013 pavasaris

neu­žaugs. O bend­ra­min­čius vy­rus kvie­ čia­me jung­tis į mū­sų šau­nų ko­lek­ty­vą ir vi­sai ne­svar­bu, tri­jų die­nų barz­dą tu­rit ar ke­le­rius me­tus puo­se­lė­tą.“

Kra­to­si ste­reo­ti­pų

bių sie­ja šis iš­vaiz­dos ak­cen­tas. „Tei­sin­ giau­sia bū­tų sa­ky­ti, kad Barz­dų klu­bas yra tar­si vy­riš­ku­mo vė­lia­va, į ku­rią įsi­py­ nu­sios įvai­raus plau­ko barz­dos“, – apie klu­bo veik­lą kal­bė­jo 25-erių V.Sam­kus, su sa­vą­ja barz­da ne­si­ski­rian­tis nuo še­šio­ li­kos. Šiuo me­tu klu­bas, pa­sak jo, vie­ni­ja ke­lias de­šim­tis įvai­rių ge­bė­ji­mų ir sri­čių žmo­nių: pra­de­dant jau­nais ta­len­tin­gais me­ni­nin­kais, bai­giant vers­lo pa­sau­lio ir moks­lo žmo­nė­mis iš did­mies­čių bei ma­ žes­nių Lie­tu­vos mies­te­lių. „So­cia­li­niuo­se pus­la­piuo­se tu­ri­me kur kas dau­giau pri­ jau­čian­čių. Jų gre­to­se – ne vie­na mer­gi­na, – šių, barz­do­čiaus tei­gi­mu, klu­bo bran­ duo­ly­je nė­ra ir ne­bus. – Kol joms barz­dos

Klys­ta­te ma­ny­da­mi, kad Barz­dų klu­bo na­riai per su­si­ti­ki­mus liaup­si­na vie­nas ki­to barz­das ar kal­ba apie nau­jau­sius jų kir­pi­mus. „Kol kas mes nie­ko nau­jo neiš­ra­do­me. Tie­siog at­kar­to­jam šau­nius ir pra­smin­gus da­ly­kus, su­si­ju­sius su barz­da“, – lenk­da­mas pirš­tus, V.Sam­kus var­di­jo barz­do­tų vy­rų veik­los re­zul­ta­tus: va­ka­rė­lis „Barzd On“, lip­du­kai su Barz­dų klu­bo lo­go­ti­pu ir nau­jų na­rių kvie­ti­mu pri­si­jung­ti, ka­lė­di­nis kli­pas su pa­čių kur­ ta dai­na, ka­len­do­rius mo­te­rims Va­len­ti­no die­nos pro­ga. Ar­ti­miau­sias klu­bo pro­jek­ tas – barz­do­tas po­ke­rio tur­ny­ras, ku­ria­ me su­ti­ko da­ly­vau­ti ir gra­žiai už­barz­do­jęs vers­li­nin­kas An­ta­nas Guo­ga. „Ko­dėl mes tai da­ro­me? Dėl pa­pras­to ir pri­mi­ty­vaus mo­ty­vo – sa­vo ego. Vi­lia­ mės, kad mū­sų veik­la tam tik­ru so­cia­ li­niu as­pek­tu il­gai­niui duos re­zul­ta­tų.

Juk ne­ga­li­me am­ži­nai lik­ti pro­vin­cia­laus mąs­ty­mo ša­li­mi“, – apie barz­do­tų vy­rų už­mo­jus kal­bė­jo V.Sam­kus. Barz­da, pa­sak jo, yra ne tik in­di­vi­dua­lu­mo ar iš­min­ties sim­bo­lis. Ji klu­bo na­riams esą sim­bo­li­zuo­ja sa­vo­tiš­ką maiš­tą prieš nu­si­sto­vė­ju­sį ma­sių mąs­ty­mą, ku­ria­me įsi­vy­ra­vo ne­pag­rįs­ti įvaiz­džio ver­ti­ni­mo tei­gi­niai barz­do­tų vy­rų at­žvil­giu. „Ne­va­ly­vas, iš­si­šo­kęs. Taip nė­ra. No­riu pri­min­ti, kad barz­do­ji­mas yra gra­žu ir nau­din­ga. Ko­dėl? Tar­kim, žie­mą nie­ka­da ne­su­šal­si­te“, – links­ma na­ta po­kal­bį bai­gė pa­šne­ko­vas.

▪

susitikimai

Jos ver­žia­si

Jos jau­nos, am­bi­cin­gos ir džiau­gia­si sėk­me. Jos azar­tiš­kai dir­ba mėgs­ta­mus dar­bus.

Ran­da lai­ko bei en­tu­ziaz­mo dar ir prie šir­dies lim­pan­tiems po­mė­giams. Nors ir pa­ts dar­bas, ku­rį pa­si­rin­ko, yra kar­tu jų po­mė­gis, jų es­mę at­lie­pian­ti veik­la. Pris­ta­to­me tris mo­te­ris, ku­rios pri­me­na, kaip svar­bu atrasti sa­vo ke­lią ir ei­ti juo verž­liai.

Moters triumfas | 2013 pavasaris

13

susitikimai

G.Ši­lei­ky­tė:

„Pūs­ti pa­šau­ki­mo bur­bu­lą bū­tų juo­kin­ga“ „Na­tū­ra­liai“. Paš­ne­ko­vė šį žo­dį net ne­jaus­da­ma pa­si­tel­kė be­veik kiek­vie­na­me at­sa­ky­ me, kai bu­vo klau­sia­ma apie reikš­min­gus gy­ve­ni­mo po­sū­kius. Po ke­lių to­kių at­sa­ky­ mų jau bu­vo ga­li­ma pra­dė­ti nu­jaus­ti, kad pa­klaus­ta apie sėk­mės for­mu­lę, ku­rią ga­lė­tų už­si­ra­šy­ti trokš­tan­tys bent pa­na­šios sėk­min­gos kar­je­ros, ji to­kios ne­tu­rės.

V

os 19-os Gied­rė Ši­lei­ky­tė at­si­dū­rė ko­mu­ni­ka­ci­jos rin­ ko­je, jau 24-erių įkū­rė sa­vo agen­tū­rą. Ener­gin­ga ir gu­vi, – tie­siog su­kur­ta ko­mu­ni­ ka­ci­jai, – per po­kal­bį ji vis dėl­to ne­si­jau­tė per­ne­lyg pa­to­giai, pa­pra­šy­ta panag­ri­nė­ti ke­le­tą reikš­min­gų sa­vo pa­čios gy­ve­ni­mo epi­zo­dų. Tuo he­ro­jė tik pa­tvir­ti­no min­tį, kad žmo­nės, ku­rie ne­lin­kę psi­cho­lo­gi­zuo­ti ir per­ne­lyg ana­li­zuo­ti sa­vo žings­nių bei pa­si­rin­ki­mų, pa­pras­tai tu­ri stul­bi­na­mos ener­gi­jos: jiems la­biau pa­tin­ka veik­ti, nei sam­pro­tau­ti apie vei­ki­mą, ir įdo­miau jiems pa­žin­ti pa­sau­lį, o ne ap­ta­ri­nė­ti sa­ve.

14

Moters triumfas | 2013 pavasaris

tekstas: Tau­tė Ber­no­tai­tė

Bet jei te­ma – prieš dve­jus me­tus įkur­ tos ko­mu­ni­ka­ci­jos agen­tū­ros „Au­to­riai“ veik­la, Gied­rė kal­ba žva­liai ir grei­tai: „Ei­na­me dėl to, ką da­ro­me, iš pro­to.

Man la­bai pa­si­se­kė, dir­bu sa­vo sva­jo­nių dar­bą. Taik­liau­sias „Au­to­rių“ api­bū­di­ ni­mas – pro­tin­gi, kū­ry­biš­ki, raš­tin­gi ir kuk­lūs. Nors kuk­lu­mas se­niai nei do­ry­bė, nei ver­ty­bė.“ Jau­na va­do­vė pa­sa­ko­ja, kad už­vis la­biau­siai džiau­gia­si ko­man­ da: „Au­to­riuo­se“ dir­ba ašt­raus pro­to iš­si­la­vi­nę jau­ni žmo­nės. Pro­fe­sio­na­lu­mas, at­sa­ko­my­bė, smal­su­mas ir be­ga­li­nis do­ mė­ji­ma­sis pa­sau­liu, klau­si­mų už­da­vi­ mas sau ir ap­lin­kai – bū­ti­no­ji są­ly­ga čia

dir­ban­tiems. Vie­nas ko­le­ga kar­tą per sa­vai­tę le­kia skai­ty­ti pa­skai­tų uni­ver­si­te­te, ve­da ra­di­jo lai­dą ir la­bai daug skai­to, na, o ki­tą ko­le­gą jau me­tus ban­dau pri­vers­ti per­skai­ty­ti bent kny­gą, jis gy­ve­na la­bai ak­ty­vų so­cia­li­nį gy­ve­ni­mą, tad jo smal­su­ mas pa­sau­liui sklei­džia­si ki­to­kiais bū­dais. Šia­me vers­le be ga­lo svar­bu su­si­kal­bė­ti, pa­si­ti­kė­ti, ti­kė­ti. Jei klien­to ir mū­sų po­ žiū­riai ne­su­tam­pa, tie­siog ne­dir­ba­me. Į mus krei­pė­si ir po­li­ti­kų, ir su pra­šy­mais pa­ruoš­ti se­ri­ją už­sa­ko­mų­jų straips­nių – to­kių dar­bų at­si­sa­ko­me. Nors pa­ja­mos ir ma­žes­nės, ta­čiau dėl to bent ra­miau mie­ga­me. Ko­le­gos vers­le sa­ko, kad mū­sų

susitikimai

lū­po­mis kal­ba nai­vi jau­nys­tė. Kol kas jau­nys­tė pa­si­tei­si­no.“ Koks bu­vo Gied­rės ke­lias, kol pra­ dė­jo va­do­vau­ti agen­tū­rai? „Tie­sus.

Stu­di­ja­vau fi­lo­so­fi­ją Vil­niaus uni­ver­ si­te­te, ak­ty­viai da­ly­va­vau ne­vy­riau­sy­ bi­nė­je jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jų veik­lo­je, do­mė­jau­si ki­nu, daug ke­lia­vau ir bend­ra­vau su žmo­nė­mis. Man be ga­ lo pa­si­se­kė, nes bu­vau priim­ta dirb­ti į Eu­ro­pos ša­lių ki­no fo­ru­mą „Sca­no­ ra­ma“, su šiuo ki­no fes­ti­va­liu dir­bu dar ir da­bar. Po me­tų ma­ne pa­ste­bė­jo ir dar­bą pa­siū­lė vie­na ry­šių su vi­suo­ me­ne agen­tū­rų. Pra­dė­jau ten kaip asis­ten­tė, o išė­jau jau kaip ry­šių su ži­niask­lai­da va­do­vė. Per kri­zės pi­ką

Tie­siog jau­čiu, ko rei­ kia klien­tams. Tai nei šeš­ta­sis, nei de­vin­ta­sis jaus­mas. Ar­gu­men­ tuo­tai paaiš­ki­nu sa­vo siū­ly­mus, bet ne­su vi­siš­kai tik­ra, kaip jie ma­no gal­vo­je gims­ta. įkur­da­ma sa­vo agen­tū­rą apie vers­lą, pel­ną ne­gal­vo­jau. Svar­biau­sia bu­vo veik­ti tai, ką ge­riau­siai iš­ma­niau. Ir „Au­to­riai“, ir pir­mie­ji klien­tai, pro­ jek­tai, kon­kur­sai, lai­mė­ji­mai iš­ti­ko kar­tu ir la­bai or­ga­niš­kai, ir daug bei sun­kiai dir­bant. Stre­so, ne­ri­mo bu­vo pil­ni kam­pai, bet su­si­tvar­kė­me. Nė kar­to ne­pa­gal­vo­jau, kad vis­ką me­siu ar kad mums ga­li ne­pa­si­sek­ti. Ži­no­ jau, kad vis­kas bus ge­rai. Nors ir da­ bar dir­ba­me vel­niš­kai daug, at­si­da­vę, ne­skai­čiuo­da­mi va­lan­dų ar dar­bo die­nų“, – kal­bė­jo pa­šne­ko­vė.

Tik ko­dėl jau­nai mer­gi­nai ne­pa­ ka­ko bū­ti ko­mu­ni­ka­ci­jos sū­ku­ry kaip dar­buo­to­jai? Gied­rė ne­pu­čia pa­šau­ki­mo bur­bu­lo: „Apie tai, ko­dėl ta­pau tuo, kas esu šian­dien, ne­mąs­ tau. Ga­liau­siai ir teig­ti, kad jau kuo nors ta­pau, bū­tų kvai­la. Esu ke­ly­je į tą ta­pi­mą. Tu­riu di­de­lių sva­jo­nių, su­si­ju­sių su agen­tū­ra. Iki jų – dar il­gas ke­lias. O žo­dis „ne­pa­ka­ko“ čia ne itin tin­ka­mas. Nes­kirs­tau „Au­to­rių“ į dar­ buo­to­jus ir va­do­vus. Esa­me ko­man­da, ku­rio­je aš – tik vie­na na­rių. Dir­bu kaip vi­si. Taip, ga­lu­ti­nius spren­di­mus

prii­mu aš, pri­sii­mu dau­giau­sia at­sa­ko­ my­bės, bet ir šiukš­les iš biu­ro iš­ne­šu, ir ka­vos puo­de­lius iš­plau­nu, ir ko­le­gų kri­ti­ką nu­lei­du­si gal­vą prii­mu.“ Vi­si Gied­rės va­do­vau­ja­mos agen­ tū­ros dar­buo­to­jai už ją vy­res­ni. Ji sa­ko to ne­jau­čian­ti: „Taip, par­duo­ tu­vė­je per­kant vy­ną ma­nęs vis dar pa­pra­šo do­ku­men­tų, bet tai ne­reiš­ kia, kad ne­tu­riu tei­sės jo pirk­ti. Ar kad nu­si­pir­ku­si vy­ną ne­ži­no­siu, kaip su juo elg­tis. Taip ir dar­be. Esu palyginti jau­na, bet tai ne­tu­ri nie­ko bend­ro su ge­bė­ji­mu tin­ka­mai at­lik­ti sa­vo dar­bą. Gal­būt anks­čiau klien­tų aky­se ir tek­da­vo pa­ma­ty­ti klau­si­mą, „kuo ši mer­gai­tė jiems ga­lės pa­dė­ti“, bet už­ten­ka po­ros mi­nu­čių po­kal­bio, kad ki­ti su­pras­tų, jog tu iš­ma­nai sa­vo dar­bą. Am­žius – se­niai ne­be ro­dik­lis. Bran­da, ge­bė­ji­mas tvar­ky­tis su at­sa­ko­my­be, pa­rei­go­mis ir spren­ di­mais čia svar­biau­sia.“ Paš­ne­ko­vė pa­ste­bi, kad daž­niau­ siai sa­vo spren­di­mus prii­ma in­tui­ ty­viai, ta­čiau ne­siū­lo šio nuo­pel­no pri­skir­ti jos ly­čiai. „Tie­siog jau­čiu, ko rei­kia klien­tams. Tai nei šeš­ta­sis, nei de­vin­ta­sis jaus­mas. Ar­gu­men­ tuo­tai paaiš­ki­nu sa­vo siū­ly­mus, bet ne­su vi­siš­kai tik­ra, kaip jie ma­no gal­vo­je gims­ta. Tie­siog jau­čiu – tai tiks, tai ne­tiks. Pro­fe­si­nė in­tui­ci­ja?

Ką tu­rė­da­ma ne­gi­miau, išug­do­ma di­de­liu dar­bu ir do­mė­ji­mu­si sri­ti­mi“, – tvir­ti­no G.Ši­lei­ky­tė.

Nors he­ro­jės tem­pe­ra­men­tas liu­ di­ja, kad šiuo­lai­ki­nis tem­pas jai – ne opo­nen­tas, įdo­mu, kaip ji tvar­ko­si su stre­su. „Jau­din­kis ne­si­jau­di­ nęs – re­zul­ta­tą rei­kės pa­siek­ti, to­dėl sui­mi sa­ve į ran­kas. Pra­di­nė­se dar­bo sta­di­jo­se jau­di­nuo­si vi­sa­da, bū­na, kad ir bal­sas dre­ba, ir sa­ki­niai ve­ lia­si, bet jau­du­lys – su­de­da­mo­ji šios sri­ties da­lis. Kaž­kur vi­sai ne­se­niai skai­čiau, kad ry­šių su vi­suo­me­ne va­ do­vo pro­fe­si­ja pa­ten­ka tarp pen­kių su­dė­tin­giau­sių pa­sau­ly­je. Svar­biau­ sia, kaip su stre­su ko­vo­ji. Jei jau­du­lys truk­dy­tų kur­ti ar priim­ti tin­ka­mus spren­di­mus, rei­kė­tų ką nors keis­ti.

Kol ne­truk­do – tai da­lis dar­bo. Įtam­ pa ir ad­re­na­li­nas tik ašt­ri­na pro­tą, sti­mu­liuo­ja“, – ti­ki­no Gied­rė.

O kaip dėl tos sėk­mės for­mu­lės?

Gied­rė il­gam su­si­mąs­to. „Mū­sų biu­re ant sie­nos pa­ra­šy­ta: „Pa­sa­kyk man bur­ta­žo­dį.“ Gal šis krei­da kar­tą už­ra­šy­tas sa­ki­nys ir yra to­ji sėk­mės for­mu­lė“, – svars­tė mo­te­ris.

▪

Moters triumfas | 2013 pavasaris

15

susitikimai

G.Šnio­kai­tė:

„Sva­jo­nės tik­rai neiš­si­pil­do be pa­ties žmo­gaus pa­stan­gų“ Vil­niaus „Ki­birkš­ties“ ata­kuo­jan­čio­sios gy­nė­jos Gre­tos Šnio­kai­tės op­ti­miz­ mas ir darbš­tu­mas ver­žia­si per kraš­tus.

Net­ru­kus 22-ąjį gim­ta­die­nį švę­sian­ti mer­gi­na 2006 m. mer­gi­nų iki 16 me­ tų Eu­ro­pos pir­me­ny­bė­se džiau­gė­si čem­pio­na­to bron­za, grei­tai įsi­tvir­ti­no pa­jė­giau­sio­je ša­lies mo­te­rų krep­ši­nio ko­man­do­je, o praė­ju­sią va­sa­rą sėk­min­ gai de­biu­ta­vo na­cio­na­li­nė­je rink­ti­nė­je. tekstas: Ba­lys Šmi­gels­kas

16

Moters triumfas | 2013 pavasaris

susitikimai

– Ko­kia mo­te­ris, ne­bū­ti­nai krep­ši­nin­kė, yra ta­vo au­to­ri­te­tas? Ko­kia, pa­sak ta­vęs, tu­rė­tų bū­ti to­bu­la lie­tu­vė?

– Ma­no nuo­mo­ne, vi­sos mo­te­rys yra sa­vaip įdo­mios ir pa­trauk­lios. Ne­bū­ti­na tu­rė­ti ko­kį nors au­to­ri­te­tą ir ly­gin­tis į jį, tie­siog rei­kia bū­ti sa­vi­mi, o svar­biau­sia – pa­si­ti­kė­ti sa­vi­mi. Lie­tu­vės tu­rė­tų dau­giau šyp­so­tis ir ne­bū­ti suir­zu­sios, nes taip ga­di­na nuo­tai­ką ne tik pa­čios sau, bet ir ap­lin­ki­niams.

– Ko­kio­mis nuo­tai­ko­mis šiuo me­tu gy­ ve­ni pa­ti?

– Gy­ve­ni­me va­do­vau­juo­si min­ti­mi, kad rei­kia gy­ven­ti da­bar: siek­ti sa­vo tiks­lų bei no­rų iš­si­pil­dy­mo da­bar, o ne kai pa­sen­si ar­ba kai už­si­dirb­si pi­ni­gų. Rei­kia veik­ti vis­ką, kas pa­tin­ka, ir nea­ti­dė­lio­ti ry­to­jui.

– Per pa­sta­ruo­sius ke­le­rius me­tus at­li­kai mil­ži­niš­ką kar­je­ros šuo­lį – ta­pai tvir­ta „Ki­birkš­ties“ žai­dė­ja, de­biu­tas mo­te­rų rink­ti­nė­je taip pat bu­vo sėk­min­gas. Pa­si­ da­lyk pa­tir­ti­mi, kaip to sie­kei?

– Vi­suo­met dir­bau sun­kiai. Nuo­šir­dus at­si­da­vi­mas, va­lia ir pa­siau­ko­ji­mas ga­li tik­rai daug. Sten­giuo­si nuo­lat už­si­brėž­ti nau­jų tiks­lų ir jų siek­ti. Bū­na sun­ku ne tik fi­ziš­kai, bet ir psi­cho­lo­giš­kai. Ta­čiau šei­ ma, drau­gai bei ko­man­da pri­ver­čia ju­dė­ti to­liau ir pa­mirš­ti gy­ve­ni­mo sun­ku­mus.

Pas­ta­ruo­sius me­tus la­bai daug dir­bu: ke­liuo­si anks­ti į ry­ti­nę tre­ni­ruo­tę, po jos va­žiuo­ju į pa­skai­tas, o ta­da – tie­siai į va­ka­ri­nę tre­ni­ruo­tę. Na­mo grįž­tu vė­lai va­ka­re. Ta­čiau toks gy­ve­ni­mo bū­das man pa­tin­ka, esu pri­pra­tu­si prie to­kio tem­ po. Jei nie­ko ne­vei­kiu, bū­na nuo­bo­du, tuo­met ne­nus­tygs­tu vie­to­je ir gal­vo­ju, ką ga­lė­čiau nu­veik­ti nau­din­go. Sten­giuo­si, kad nė vie­na mi­nu­tė ne­praei­tų vel­tui.

– Ta­vo mėgs­ta­miau­sias krep­ši­nio ele­ men­tas – pra­si­ver­ži­mas. Ko­dėl?

– Šį veiks­mą esu ne­blo­gai įval­džiu­si, to­dėl var­žo­vėms ap­si­gin­ti bū­na sun­ku.

At­lie­kant pra­si­ver­ži­mą rei­kia stai­gu­mo, grei­čio, la­bai svar­bus pir­ma­sis žings­nis.

No­rint to iš­mok­ti, rei­kia daug tre­ni­ruo­tis.

Gal­būt tai šiek tiek at­spin­di ma­no cha­ rak­te­rį. Ma­no Zo­dia­ko ženk­las – avi­nas, gi­miau Ož­kos me­tais, dėl to nie­ka­da ne­pa­si­duo­du. Kai yra ga­li­my­bė, ata­kuo­ju ir iš to­li­mų dis­tan­ci­jų.

– Lie­tu­vos mo­te­rų krep­ši­nio ly­gos Žvaigž­džių die­no­je Lie­tu­vos krep­ši­nio fe­de­ra­ci­jos pre­zi­den­tas Ar­vy­das Sa­bo­nis rė­žė tie­siai: „Jei at­vi­rai, mo­te­rų krep­ ši­nis man ne­la­bai įdo­mus, bet ka­dan­gi

ei­nu to­kias pa­rei­gas, ten­ka ap­si­lan­ky­ti pa­na­šiuo­se ren­gi­niuo­se...“ – Na, to­kie A.Sa­bo­nio žo­džiai tik­rai ne­ pa­de­da po­pu­lia­rin­ti mo­te­rų krep­ši­nio.

Nors, tie­są sa­kant, ir taip aiš­ku, kad Lie­ tu­vo­je do­mi­nuo­ja vy­rų krep­ši­nis.

– Se­zo­nas per­si­ri­to į ant­rą­ją pu­sę. Kas la­biau­siai nu­džiu­gi­no ir nu­vy­lė? Ko pri­ trū­ko, kad pa­tek­tu­mė­te į ki­tą „Eu­ro­pos tau­rės“ eta­pą?

– Se­zo­no pra­džia „Ki­birkš­ties“ ko­man­ dai bu­vo itin su­dė­tin­ga. Pri­rei­kė ne­ma­žai lai­ko, kol ga­lu­ti­nai su­si­žai­dė­me. La­bai gai­la, kad ne­pa­vy­ko pa­tek­ti į ki­tą „Eu­ ro­pos tau­rės“ eta­pą. Per var­žy­bas daug vai­kiš­kai kly­do­me. Tai lė­mė skau­džius pra­lai­mė­ji­mus svar­bio­se rung­ty­nė­se. Ma­ lo­niai nu­tei­kė, kad ko­vo­jo­me iki ga­lo ir iš Tur­ki­jos par­si­ve­žė­me sal­džią per­ga­lę, dėl ku­rios psi­cho­lo­giš­kai su­stip­rė­jo­me kaip ko­man­da.

Lie­tu­vos čem­pio­na­te ne­ti­kė­tai pra­lai­mė­ jo­me ly­gos aut­sai­de­rėms – „Ute­nos“ krep­ ši­nin­kėms. To prie­žas­tis bu­vo tri­jų star­to pen­ke­to žai­dė­jų su­si­rgi­mas. Ta­čiau la­biau­ siai kal­tos bu­vo­me mes, jau­nos žai­dė­jos.

Ne­ma­nau, kad tą kar­tą pra­lai­mė­jo­me dėl ge­ro prie­ši­nin­kių žai­di­mo. Mes ne­bu­vo­me to­kios, ko­kios tu­rė­tu­me bū­ti. Per anks­ti pa­ti­kė­jo­me per­ga­le. To­kie pa­vyz­džiai įro­do, kad ge­riau­sią krep­ši­nį rei­kia žais­ti kiek­vie­ną kar­tą, kai žen­gi į aikš­tę.

– Ką šiuo me­tu sa­vo žai­di­me to­bu­li­na­te la­biau­siai?

– To­bu­li­na­me vi­sus krep­ši­nio ele­men­tus, ypač me­ti­mą. Su ko­man­da sten­gia­mės pa­ge­rin­ti gy­ny­bą ir ko­ky­biš­kiau reng­ti ata­kas.

– Ofi­cia­lia­me klu­bo in­ter­ne­to pus­la­py­je tei­gi, kad ta­vo mė­gsta­miau­sias Vil­niaus ra­jo­nas – Pi­lai­tė. Kuo ji ta­ve su­ža­vė­jo?

– Pi­lai­tė­je aš užau­gau, to­dėl tai my­li­ miau­sias ma­no ra­jo­nas. Na ir kas, kad ji nu­to­lu­si nuo cent­ro, ry­tais čia ga­li­ma pa­si­vaikš­čio­ti miš­ke, nu­bė­gus kro­są iš­si­ mau­dy­ti eže­re. Tai to­ni­zuo­ja vi­sai die­nai.

Be abe­jo, no­ri­si pa­si­vaikš­čio­ti ir se­na­ mies­čio gat­ve­lė­mis. Ten pra­lei­džiu pu­sę sa­vo die­nos, nes stu­di­juo­ju Vil­niaus uni­ ver­si­te­te. Kai tik pa­si­tai­ko lais­va va­lan­da, mėgs­tu šmi­ri­nė­ti siau­ro­mis gat­ve­lė­mis ir kas­kart at­ras­ti šį tą nau­jo. Vil­niaus se­na­ mies­tis man ypač pa­na­šus į Ta­li­no.

– Ne­su la­bai me­niš­kos sie­los, ta­čiau ypač pa­tin­ka šo­kiai. Sep­ty­ne­rius me­tus lan­kiau pra­mo­gi­nius šo­kius. Sten­giuo­si per me­tus bent ke­le­tą kar­tų ap­si­lan­ky­ti teat­re, pa­si­ gro­žė­ti ba­le­tu. Ma­nau, Vil­niu­je ir vi­so­je Lie­tu­vo­je už­ten­ka tiek kul­tū­ri­nių ren­gi­ nių, tiek įvai­raus po­bū­džio pra­mo­gų.

– Dar vie­nas ta­vo po­mė­gis – fo­tog­ra­fi­ja.

Gal­būt atei­ty­je pla­nuo­ji už­siim­ti spor­to fo­tog­ra­fi­ja, ar ji ir yra skir­ta tam, kad nuo jo at­si­pūs­tu­m?

– Fo­tog­ra­fuo­ti mėgs­tu lais­va­lai­kiu. Bet to pro­fe­sio­na­liai da­ry­ti tik­rai dar ne­mo­ ku, tai at­si­pa­lai­da­vi­mo bū­das. Sma­gu, kai pa­vyks­ta su­kur­ti gra­žią ir ko­ky­biš­ką fo­tog­ra­fi­ją. Taip pat la­bai mėgs­tu ke­liau­ti.

Spor­tas neat­sie­ja­mas nuo ke­lio­nių, ypač kai at­sto­vau­ji na­cio­na­li­nei rink­ti­nei ir da­ly­vau­ji įvai­riuo­se Eu­ro­pos bei Pa­sau­lio čem­pio­na­tuo­se.

– Šį teks­tą skai­to ir mer­gai­tės, mer­gi­ nos, ne­bū­ti­nai spor­ti­nin­kės. Jos nie­kaip neap­sisp­ren­džia, kuo bū­ti, ko siek­ti, žu­do lai­ką prie kom­piu­te­rių ek­ra­nų. Ga­ lė­tu­m jas mo­ty­vuo­ti?

– No­rė­čiau pa­lin­kė­ti da­ry­ti tai, kas pa­ tin­ka, kad ga­lė­tu­mė­te sa­vo dar­bą lai­ky­ti tam tik­ra pra­mo­ga. Gy­ven­ki­te da­bar ir ne­pra­leis­ki­te nė vie­nos va­lan­dos vel­tui, nes sva­jo­nės tik­rai neiš­si­pil­do be pa­ties pa­stan­gų. Pa­ta­riu kuo dau­giau ke­liau­ti ir bend­rau­ti, nes ki­tų žmo­nių bei kul­tū­rų pa­ži­ni­mas žmo­gų da­ro pro­tin­ges­nį ir pa­de­da su­vok­ti tik­rą­sias gy­ve­ni­mo ver­ ty­bes. Ir, svar­biau­sia, lin­kiu be ga­lo daug mei­lės!

▪

*** Vasario gale Greta patyrė traumą – su­ sidūrus su varžove plyšo peties sąnario kapsulė. Linkime Gretai pasveikti ir kitą sezoną toliau sėkmingai kovoti.

– Jei­gu bū­tų ta­vo va­lia – di­din­tu­m klu­ bų, pa­bų ir ki­tų pra­mo­gų vie­tų skai­čių ar at­si­gręž­tu­m į kul­tū­ros ob­jek­tus – mu­ zie­jus, me­no cent­rus, ga­le­ri­jas ir t. t.?

Moters triumfas | 2013 pavasaris

17

susitikimai

A.Bi­lo­tai­tė:

„Pa­si­gen­du žmo­nių, ku­rie tu­ri sa­vo po­zi­ci­ją“ „Vi­sus tur­būt nu­vil­siu – aš ne­nuk­ri­tau iš dan­gaus ir nie­kas ma­nęs ne­stū­mė į val­džią.

Ma­no ke­lias į po­li­ti­ką bu­vo la­bai dės­nin­gas“, – sa­ko Ag­nė Bi­lo­tai­tė, jau­niau­sia šiuo me­tu Sei­mo na­rė. tekstas: Tau­tė Ber­no­tai­tė

D

a­bar A.Bi­lo­tai­tė dir­ba jau ant­rą ka­den­ci­ją, bet su­tin­ ka, kad į po­li­ti­ką pa­tek­ti jau­nam žmo­gui tik­rai ne­leng­va. Nuo­sek­lus dar­ bas ir prin­ci­pin­gu­mas – tai sig­na­lai, kad ke­ly­je drą­sus žmo­gus. To­kie ne vi­siems pa­tin­ka. Gal­būt to­dėl jau­nos po­li­ti­kės at­sa­ky­muo­se ga­li­ma pa­jus­ti at­sar­gu­mą, ap­dai­ru­mą. Juk penk­ti me­tai Lie­tu­vos par­la­men­te – tai ne leng­vas pa­si­vaikš­čio­ ji­mas pa­jū­riu, iš ku­rio Ag­nė yra ki­lu­si, – at­si­pa­lai­duo­ti ne­ga­li. To­dėl ne­nuos­ta­bu, kad sa­vait­ga­liais ji vis dar grįž­ta į gim­tą­ją Klai­pė­dą ir atei­ty­je ne­ke­ti­na šio kraš­to pa­lik­ti. Apie prin­ci­pus ir lanks­tu­mą kal­ ba­mės su pa­čia A.Bi­lo­tai­te.

– Bū­da­ma 26-erių ta­po­te Sei­mo na­re.

Kryp­tin­gai ėjo­te šio tiks­lo link?

– Šį klau­si­mą gir­džiu nuo­lat. Vi­sus tur­būt nu­vil­siu – aš ne­nuk­ri­tau iš dan­gaus ir nie­ kas ma­nęs ne­stū­mė į val­džią. Ma­no ke­lias į di­džią­ją po­li­ti­ką bu­vo la­bai dės­nin­gas.

Klai­pė­dos uni­ver­si­te­te bai­giau po­li­ti­kos moks­lus, dar bū­da­ma stu­den­tė įsto­jau į par­ti­ją, pa­si­siū­liau pa­ti. Dir­bau daug ir sun­kiai, pra­dė­jau nuo že­miau­sio laip­te­lio.

– Ko­kią pa­mo­ką, stu­di­juo­da­ma po­li­ti­ kos moks­lus, pa­žin­din­da­ma­si su po­li­ti­ kos kryp­ti­mis, po­li­ti­niais mąs­ty­to­jais, la­biau­siai įsi­mi­nė­te?

– Po­li­ti­kos moks­lų stu­di­jos pa­dė­jo man iš­si­gry­nin­ti pa­žiū­ras. Stu­di­jų me­tais ypač

18

Moters triumfas | 2013 pavasaris

gi­li­nau­si į mo­ra­lės ir po­li­ti­kos san­ty­kį.

Pa­ti esu mo­ra­lios po­li­ti­kos ša­li­nin­kė, bet la­bai gai­la, kad Lie­tu­vo­je ga­jus pra­gma­ tiš­kas Machiavelli po­žiū­ris į po­li­ti­ką.

– Jūs dek­la­ruo­ja­te griež­tas pa­žiū­ras, bet po­li­ti­ko­je neap­siei­si ir be lanks­tu­mo.

Kaip la­vi­ruo­ja­te, ko­kiu prin­ci­pu rem­da­ ma­si ieš­ko­te komp­ro­mi­sų?

– Ne dek­la­ruo­ju sa­vo pa­žiū­ras, o jas tu­riu. Ne­su kon­ser­va­to­rių par­ti­jo­je šiaip sau, o to­dėl, kad ma­no įsi­ti­ki­ni­mai ar­ti­ miau­si kon­ser­va­tiz­mui. Da­bar daž­nai pa­ si­gen­du žmo­nių, ku­rie tu­ri po­zi­ci­ją. Net jei ne­prik­lau­so ku­riai nors par­ti­jai. Taip, po­li­ti­ko­je lanks­tu­mas bū­ti­nas, ta­čiau prin­ci­pin­gu­mas ir nuo­sek­lu­mas – taip pat. Ieš­ko­da­ma komp­ro­mi­sų sten­giuo­si bū­ti dip­lo­ma­tiš­ka, to­le­ran­tiš­ka, nie­ko iš anks­to ne­teis­ti ir ne­smerk­ti, iš­klau­sy­ti abi pu­ses ir tik ta­da da­ry­ti iš­va­das. Ma­tau ne­ma­žai pa­vyz­džių, kaip jau­niems po­li­ti­ kams ne­si­se­ka, jie lin­kę su­tirš­tin­ti spal­vas, pa­si­duo­ti ki­tų įta­kai, pe­rei­ti į at­vi­rą prie­ šiš­ku­mą. Ta­čiau bend­ra­vi­mo, pro­ble­mų spren­di­mo pa­tir­tis atei­na ne iš kar­to.

– Ko­kią kny­gą pa­tar­tu­mė­te per­skai­ty­ti kiek­vie­nam po­li­ti­kui? Gal – ko­kią kiek­ vie­nam ap­skri­tai?

– Man ne­te­ko skai­ty­ti to­kio fi­lo­so­fi­ nio vei­ka­lo, ku­rio ne­re­ko­men­duo­čiau per­skai­ty­ti po­li­ti­kui ir ku­rio ne­ga­lė­čiau su­sie­ti su šiandie­na. Bet pir­miau­sia re­ko­ men­duo­čiau Pla­to­ną, ku­ris iš­kė­lė vi­sus

po­li­ti­nio mąs­ty­mo klau­si­mus, ak­tua­lius iki šiol. Pla­to­no po­li­ti­nė fi­lo­so­fi­ja – tai veid­ro­dis, at­spin­din­tis di­džiau­sias mo­ der­nios po­li­ti­kos pro­ble­mas ir ydas.

Vi­siems re­ko­men­duo­čiau per­skai­ty­ti bent Pla­to­no „Vals­ty­bę“.

– Dir­ba­te ga­na ar­šia­me lau­ke. Kur se­ mia­tės ra­my­bės, jė­gų?

– Ge­riau­siai at­si­pa­lai­duo­ju spor­tuo­da­ma, grį­žu­si į Klai­pė­dą. Daž­nai vyks­tu prie jū­ ros, ten bė­gio­ju, mankš­ti­nuo­si. Lan­kau ir spor­to klu­bą – fi­zi­nis krū­vis man bū­ti­nas, kad at­gau­čiau jė­gas ir vėl pa­si­krau­čiau ener­gi­jos. Dar la­bai mėgs­tu plau­kio­ti, tad tu­rė­da­ma šiek tiek lai­ko lan­kau ba­sei­ną, mėgs­tu van­dens pro­ce­dū­ras, ma­sa­žą.

– Ko­kio­mis aki­mir­ko­mis sa­vo jau­ną am­ žių pa­jun­ta­te kaip kliu­vi­nį? O gal am­ žiaus vi­sai ne­lai­ko­te lem­tin­gu veiks­niu?

– Am­žius pa­ts sa­vai­me nė­ra kliū­tis, kai ži­nai, ko sie­ki, ir kryp­tin­gai ei­ni tiks­lo link. Po­li­ti­ka yra ta sri­tis, į ku­rią įsi­terp­ti jau­niems nė­ra taip pa­pras­ta, o juo la­biau mo­te­riai! Ta­čiau pa­ma­žu ir tai kei­čia­si.

Ne­neig­siu – bu­vo la­bai sun­kių mo­men­ tų, rei­kė­jo ne du, o de­šimt kar­tų dau­giau dirb­ti, kad įro­dy­čiau esan­ti ver­ta pa­si­ti­ kė­ji­mo.

– Kaip, jūsų nuomone, at­ro­dy­tų po­li­ti­ ka, jei val­džio­je bū­tų vien mo­te­rys?

– Ne­bū­tų la­bai ge­rai. Nors esu už tai, kad po­li­ti­ko­je ir val­džio­je bū­tų kuo dau­giau

susitikimai

mo­te­rų, ma­nau, kad vi­sur tu­ri iš­lik­ti pu­siaus­vy­ra. Gir­dė­jau, jog net ty­ri­mais įro­dy­ta, kad ko­ man­do­je, ku­rio­je yra ir vy­rų, ir mo­te­rų, daug svei­kes­nė at­mos­fe­ra ir dar­bas ge­riau se­ka­si. Di­des­nis mo­te­rų skai­čius sa­vai­me nė­ra pra­ na­šu­mas, tos mo­te­rys dar tu­ri bū­ti pro­tin­gos, darbš­čios, am­bi­cin­gos ir ge­rai at­lik­ti dar­bą.

– Kaip ma­no­te, ko­kią jus ma­to vi­ suo­me­nė?

– Rei­kė­tų žmo­nių ir pa­klaus­ti. Su­tin­ku vi­so­kių žmo­nių – vie­ni ma­ne pa­lai­ko, ki­ti ne­gai­li kri­ti­kos. Tai nor­ma­lu, taip ir tu­ri bū­ti.

– Iš­sis­ki­ria jū­sų pa­si­rin­ki­mas per spe­ cia­lias šven­tes vil­kė­ti tau­ti­nį kos­tiu­mą.

Ko­kie jaus­mai api­ma dė­vint tra­di­ci­nį ap­da­rą?

– Jaus­mas tei­sin­gas. Vil­kė­ti tau­ti­nį kos­ tiu­mą man pa­tin­ka, tai su­tei­kia pa­si­di­ džia­vi­mo sa­vo ša­li­mi ir pa­si­ti­kė­ji­mo. Bū­ tų la­bai gra­žu, jei lie­tu­viai per vals­ty­bi­nes šven­tes im­tų taip puoš­tis.

– Pa­fan­ta­zuo­ki­me: stai­ga tu­ri­te mes­ti po­li­ti­ką, bet ga­li­te at­lik­ti vie­ną di­de­lį dar­bą. Koks jis bū­tų?

– Nė­ra di­de­lių ar ma­žų dar­bų, yra tik ge­ri ir blo­gi dar­bai. Jei­gu tek­tų pa­lik­ti po­li­ti­ką, im­čiau­si ki­tos veik­los, ku­ri man mie­la, tar­ki­me, dės­ty­čiau uni­ver­si­te­te.

▪

Moters triumfas | 2013 pavasaris

19

Išgyventi netektį padėjo laiškai mirusiam vyrui Vyro netektis po daugiau nei 40 bendro gyvenimo metų moteriai buvo didžiulis smūgis. Graužatis ir prasidėjusios sveikatos problemos ją privertė ieškoti pagalbos. Specialistai pastebi, kad šiandienos iškreipta gedulo kultūra nepadeda žmogui išgyventi sielvarto.

Slėgė kaltės jausmas „Įkritau į depresiją, kuri gerokai užsitęsė“, – po onkologine liga sirgusio vyro mirties užklupusius jausmus prisiminė klaipėdietė Eleonora.

Net praėjus daugiau nei metams po vyro netekties ji geriau nepasijuto. Atvirkščiai, skausmas ir širdį slėgęs sunkumas niekur nedingo. Kas naktį moteris atsibusdavo tuo pačiu metu – ramybės neduodavo neatsakyti klausimai.

Netektį taip pat apsunkino sutuoktiniui neišsakyti žodžiai ir slėgęs kaltės jausmas. Bėgant laikui, savijauta tik blogėjo. Iš pradžių Eleonora įsivaizduodavo, kad vyras tiesiog eilinį kartą išplaukė į jūrą, iš kurios netrukus turėtų sugrįžti. Tačiau jo vis nebūdavo.

Prasidėję stuburo skausmai moterį atvedė pas seniau pažįstamą gydytoją reabilitologą, osteopatą bei manualinės terapijos specialistą Andrių Stasiulį. Išklausęs pacientės nusiskundimus jis pasiūlė parašyti laišką... mirusiam vyrui.

Eleonorą toks neįprastas pasiūlymas gerokai nustebino.

Nieko nelaukdamas gydytojas pirmąjį laišką paprašė parašyti tiesiog jo kabinete, o vėliau jį sudeginti ar paslėpti.

Susidomėjo psichologija Tą vakarą moteris pajuto vėl galinti rašyti – žodžiai baltame popieriaus lape liejosi savaime. Nuvažiavusi prie jūros ji sudegino laišką, o pelenus paleido pavėjui.

Grįždama namo našlė pajuto nedidelį palengvėjimą.

Tačiau ji tikėjosi sulaukti atsakymo, tam tikro ženklo, patvirtinančio, kad elgiasi teisingai. Pabudusi vieną rytą Eleonora tiesiog suprato, kad taip ilgai slėgęs kaltės jausmas išsisklaidė.

Vėlesniuose laiškuose moteris išliedavo vyrui neišsakytus žodžius, užduodavo rūpimus klausimus ir pati į juos atsakydavo. Ašaros vis labiau džiūvo, o kaltės jausmą keitė palengvėjimas. Moteris pradėjo domėtis psichologine literatūra, netradicine medicina. „Kai pradėjau labiau gilintis į save, supratau, kad kančią man sukeldavo neišsakyti, į gilumą nustumti jausmai“, – apie savo patirtį pasakojo ji.

Pokyčius į gera pastebėjo ir jos artimieji, tačiau jie spėjo, kad taip nutiko dėl gydytojos paskirtų antidepresantų. Linkusi viską išgyventi viduje Eleonora neišdrįso jiems papasakoti apie savo patirtį.

Nereikia užsidaryti savyje Laiškų terapija moteriai netrukus vėl pravertė. Praėjus kuriam laikui po vyro netekties ją užgriuvo dar viena – staiga mirė tėtis. Eleonora laiškuose tiesiog su juo kalbėdavosi, atsiprašė už kadaise netyčia išsprūdusius piktesnius žodžius. „Akyse pašviesėjo, vėl atsirado noras gyventi, nors po

abiejų artimų žmonių mirčių užplūsdavo įvairios mintys“, – neslėpė pašnekovė.

Dabar Eleonora mano, kad nereikia savyje laikyti sielvarto ir būtina kuo daugiau apie išėjusius kalbėti su likusiais artimaisiais, giminaičiais.

Slepia savo emocijas Reabilitacijos klinikos „Ostemeda“ streso valdymo specialistė Monika Pranauskienė pastebi, kad šiuolaikinėje visuomenėje nusistovėję tam tikri standartai gerokai apsunkina netekties išgyvenimą. „Mūsų visuomenės problema, kad įpratome nerodyti savo jausmų, guostis. Jau maži vaikai mokomi slėpti savo blogas emocijas. Tad nieko nuostabaus, kad užaugę nebemokame išreikšti savo bazinių jausmų“, – sako ji.

Pasak M.Pranauskienės, patyrus netektį būtina išgyventi sielvartą, kančią, išlieti ašaras. Gerai, jeigu tuomet šalia gali būti artimi žmonės. Specialistė sutiko, kad šalia esantieji dažnai nemoka paguosti, neranda tinkamų žodžių, tad tiesiog šalinasi gedinčiojo. „Tuo momentu pasakymas „susitvarkys arba praeis“ nepadeda. Kartais tiesiog reikia pabūti šalia, patylėti, gal net duoti ką nors sudaužyti, kad žmogus taip galėtų išlieti susikaupusius jausmus“, - patarė pašnekovė.

Vieni metai po netekties – optimalus laikas, kuriam praėjus žmogus turėtų pradėti jausti palengvėjimą. Jeigu taip nenutinka, gedinčiajam reikalinga pagalba.

Padeda pokalbis Specialistė patarė, kad jeigu artimas žmogus serga nepagydoma liga, geriausia su juo būtų pasišnekėti dar esant gyvam. Ligoniui taip lengviau išgyventi artėjančią mirtį, o artimiesiems vėliau būna lengviau susitaikyti su jo netektimi. „Blogai, kad nesame mokomi, kaip išgyventi sielvartą. Žmonės net bijo prisipažinti sergantys vėžiu ar kad ši liga užklupo artimąjį. Gydytojai taip pat psichologiškai neparuošti padėti išeinančiam žmogui, tad tarsi nuo jo atsiriboja“, – pastebi M.Pranauskienė.

Kai žmogus pats nesusitvarko su užgriuvusiais jausmais, esama daug galimybių jam padėti. Vienas iš būdų – laiškų rašymas ar tiesiog pokalbis. Gedinčiajam gali padėti ir toks terapijos metodas – priešais pasidėti kėdę su išėjusio žmogaus nuotrauka ar daiktu bei pasikalbėti.

Tačiau geriau, kad šalia gedinčiojo tuo metu būtų psichoterapeutas ar artimas žmogus. Pasak specialistės, garsiai pasakyti žodžiai turi stipresnį terapinį poveikį.

Vaistai – ne išeitis M.Pranauskienė atkreipia dėmesį, kad susidūrusieji su netektimi dažnai išgyvena kaltės jausmą. Sukurta daug technikų, padedančių tai išgyventi, leidžiančių atsiprašyti ar išlieti emocijas.

„Emocijų kaupimas atsiliepia kūno ar psichikos ligomis, kartais net prieinama prie savižudybės“, – įspėjo pašnekovė.

Monika Pranauskienė, streso valdymo specialistė

Pasak jos, jei žmogus turi palaikančią aplinką, psichologas jam greičiausiai bus nereikalingas. Tačiau linkusiam užsidaryti savyje bei slepiančiam emocijas žmogui praverstų specialistas ar palaikymo grupės, kuriose lankosi netekusieji artimųjų. „Nenormalu, kai netekęs artimojo žmogus neliūdi.

Dabar atsiranda nauja bloga tradicija jau per laidotuves gedinčiajam siūlyti raminamuosius vaistus, kad jis stojiškai atlaikytų netektį“, – pastebi specialistė.

Metus gedintis žmogus turi teisę jaustis blogai, verkti, ilgėtis, laikyti artimojo daiktus, nešioti juodus drabužius. Pasak M.Pranauskienės, visos ankstesnės laidojimo ir gedėjimo tradicijos buvo sukurtos, kad palengvintų netektį. Jos tarsi nurodydavo, kaip išreikšti gedulą, kaip elgtis.

Neatsitiktinai seniau laidotuvėse buvo samdomos raudotojos, kad visus pravirkdytų. Verksmas apvalo sielą, sumažina įtampą bei didžiulį netekties skausmą.

Seniau žmonės suprasdavo, kad juodai vilkintis žmogus gedi ir būtina jį palaikyti, švelniau su juo elgtis.

Dabar dažna moteris dėvi juodus drabužius, norėdama atrodyti lieknesnė.

Deja, iš visuomenės išguiti geri papročiai, kurie padėdavo žmogui sunkiu momentu. Dabar neretai gedintieji griebiasi raminamųjų vaistų arba gydytojo pasiūlytų antidepresantų. „Jei norite kada nors sulaukti emocinio sprogimo arba ligos, vartokite antidepresantus. Bet tai jausmų uždarymas bei užkonservavimas, prilygstantis tiksinčiai bombai“, – atkreipė dėmesį M.Pranauskienė.

▪

Sveikatos ir gyvenimo mokykla Arūnas Jonuškis – Klaipėdos klubo „Kelias į save“ vadovas. Jau 20 metų veda įvairius sveikatingumo seminarus. 6 knygų apie su džok terapiją autorius, daugelio straipsnių apie sveikatą autorius, 10-ies televizijos laidų apie sveikatingumą dalyvis.

Su džok stebuklas

Kas tas stebuklingas su džok? Atkeliavęs iš Pietų Korėjos profesoriaus Pak Dže Vu sukurtas gydymo metodas sužavėjo savo paprastumu ir efektyvumu. Iš korėjiečių kalbos išvertus su džok lietuviškai – tai plaštaka ir pėda. Jei kokiame nors organe kūno dalyje atsiranda nukrypimų, jų projekcijos delnuose ir pėdose tampa skaudžios. Veikiant šiuos taškus, siunčiama elektromagnetinė banga į pažeistą kūno dalį ar organą ir įsijungia organizmo savireguliacijos mechanizmas.

Kartais rezultatas jaučiamas jau po kelių minučių, o kartais, kai liga yra įsisenėjusi, reikia masažuoti taškus keletą mėnesių ar dar ilgiau. Šis metodas yra visiškai saugus, nes sukurtas motinos gamtos, o ne sugalvotas žmogaus. Jei spausime ne tą tašką, metodas bus tiesiog neefektyvus. Profesorius Pak Dže Vu daugelį metų tyrinėjo šį metodą, jo panaudojimo galimybes, kol galutinai įsitikino jo veiksmingumu ir efektyvumu. Mokslininko tikslas – sukurti tokią visuomenę, kurios kiekvienas narys rūpintųsi savimi ir būtų atsakingas už savo sveikatą.

Jis giliai tikėjo, kad šią metodiką gali išmokti kiekvienas žmogus, nesikreipdamas į gydytojus ir nevartodamas vaistų padėti sau ir savo artimiesiems.

Rezultatai

Per daugelį metų Arūnas dar labiau ištobulino su džok terapiją, padarė pats daug naujų atradimų, patvirtindamas tai praktiškai. Daugelį atvejų galima pavadinti tiesiog stebuklais. Kaunietė atsiaugino nykstantį nykščio raumenį. Vilnietė išsigydė daugiau kaip septyniolika metų ją kankinusią odos egzemą. Vilnietis, per akių operaciją praradęs regą 1998 metais, o 2010 metais pradėjęs veikti taškus, jau po metų pradėjo matyti, o po dvejų – rega dar labiau pagerėjo. Šiuo metu vyriškis toliau dirba su taškais. Klaipėdietė po insulto prarado kalbą, nejudino kairės rankos ir kojos. Reabilitacinėje ligoninėje gydymas nedavė jokios naudos. Medikai nedžiugino – ,,gydymui nepasiduoda, vilčių pasveikti praktiškai nėra“. Jos draugė, lankiusi su džok paskaitas, nutarė jai padėti. Po 8 su džok terapijos seansų moteris galėjo iš lėto vaikščioti, po 14 dienų pradėjo kalbėti, po 21 – atsikūrė rijimo funkcija. Šiaulietė 80-metė moteriškė sustabdė progresuojančią leukemiją. 24 metų mergina, turėjusi augimo funkcijos sutrikimų, per pusantrų metų paaugo 9 centimetrus. Vilnietei, masažuojant

taškus, pagerėjo širdies veikla ir jai nebereikėjo dėti stimuliatoriaus. Šakiuose moteris išsigydė metus neoperuojamą stuburo išvaržą, nors medikai jai prognozavo invalido vežimėlį. Kaunietė, metus masažavusi klubų taškus, išvengė klubo keitimo operacijos. Kaunietė per kelis mėnesius išsigydė autoimuninį tiroiditą. Kaišiadorietė, sunkiai vaikščiojusi 20 metų, po taškų masažo atsisakė lazdelės ir net pradėjo šokti. Vilkaviškietė ilgą laiką negalėjo lankstyti pirštų ir dirbti jokių darbų, jokie specialistai nepadėjo, tačiau ir po kelių savaičių masažo pirštai pradėjo lankstytis, o po kurio laiko ji jau dirbo visus darbus. „Aišku – visa tai savo darbu pasiekė patys žmonės“, sako su džok meistras. Įvaldęs su džok gali pats sau būti įvairių „specializacijų gydytojas“. Su džok videoįrašas iš susitikimų su Lietuvos žmonėmis byloja, kad atkakliai masažuojant taškus įveikiamos sunkiausios, o kartais net vadinamos „nepagydomomis“ ligos.

Mokykla „Dvasinės erdvės“

„Su džok sistema susilaukia didelio susidomėjimo, pritraukia dideles auditorijas klausytojų, bet mane visada labiau traukė gilesnės žmogaus sveikatos paieškos – savo esmės pajauta, žinojimo rakto atradimas, kuris atrakina mums duris į naujų pojūčių, naujų dvasinių savybių pažinimo pasaulį. Stebiuosi – dažnai turintys daug problemų ateina į su džok užsiėmimus, įsigyja porą instrumentų ir išeina, tarsi jau „užsigarantavę išgijimą“.

Siela tarsi paliekama kažkur toli, tarsi ji nedalyvautų sveikimo procese“.

Mes nuo vaikystės buvome mokomi galvoti, mąstyti, kimšti begalę nereikalingos informacijos, taisyklių, teisingumo. Nuo to tampame nebendraujantys, netikintys, visa žinantys, kandūs, gudrūs, pikti, neigiantys, gąsdinantys save ir kitus, konfliktiški ir tapome labai „teisingais“, klijuojantys kitiems etiketes ir mokantys kitus, kaip gyventi. O ar mokė mus kas nors jausti, klausytis sielos balso? Juk taip dažnai mūsų gyvenime tikrąjį pirmąjį pojūtį užgoždavo „proto“ balsas. Mes nustojome jausti, praradome nuostabų pojūčių pasaulį, kurį atsinešėme gimdami, – pasitikėjimą, nuoširdumą, atvirumą, meilę, ramybę, tikėjimą ir gyvenimo džiaugsmą. Jeigu šių būsenų žmogus neturi, kad ir koks teisingas būtų, ką beturėtų, jis nebus laimingas.

Mokykla „Dvasinės erdvės“ Arūno sukurta tam, kad žmogus visapusiškiau ir sąmoningiau žvilgteltų į save, į savo gyvenimą, aplinką. Žmogaus gyvenime didžiausias tikslas, kaip atskleisti save kaip dvasinę, šviesią, atvirą, kuriančią, mylinčią ir laimingą asmenybę. Tian-šan astrologijos žinios atskleidžia žmogaus charakterio ir ligų ryšį. Kokias taikyti praktikas, kad išeitume iš sunkios susiklosčiusios situacijos. Sąmoningumo pamokos atskleis atsakomybę už save, savo gyvenimo, šeimos santykių, tarpusavio bendravimo sukūrimą. Labai svarbu užduoti

dvasinį klausimą, kokio noriu savęs: pikto, kritikuojančio, netikinčio, burbančio, dejuojančio ar šviesaus, mylinčio, ramaus, atviro. Kas mane gali sukurti tokį, jeigu ne aš pats? Čia net Dievas bejėgis, jei nėra didžiulio žmogaus noro sau padėti. Visatikių pamokos supažindins su įvairių Rytų šalių dvasinėmis praktikomis. Arūno sukurta nauja būsenų joga moko, kaip dvasią sujungti su kūnu.

Tai meditatyvi joga, kurioje svarbiausia ne mechaniniai pratimai, o vidinė jūsų būsena. Šia joga mokysimės, kaip nesunkiomis jogos pozomis užpildyti sąnarius, stuburą, vidaus organus meile, gerumu, ramybe, švara, šviesa. Taip kūnas tampa spinduliuojančia palaima ir malone sau bei aplinkiniams. Kai mes netenkame šios palaimos, susergame ir kūnu, ir dvasia. Energinis, lengvai atliekamas, plastinis, grakštus ci-gun‘as moko energijos, dvasios ir kūno vienovės pajautos. Meditatyvūs masažai moko sakralinio prisilietimo ir dvasinių būsenų perdavimo kiekvienai kūno daliai. Išgyvendamas palaimą kūnas pats sveiksta. Statinės ir dinaminės meditacijos moko išlaikyti palaimingą, meditatyvią dvasią tiek judesyje, tiek tyloje. Aromo, spalvų, muzikos, kvėpavimo terapija padeda žmogui dar giliau pasinerti į vidinės palaimos šaltinį. Palaimos šaltinis, kurį mes gavome su gimimu, o vėliau bėgant metams praradome, nes mūsų gyvenimo tikslų pasirinkimas atsiskyrė nuo dvasios polėkių. Tiesiog užmiršome, kad turime sielą.

Sujungti kūną su siela ir praplėsti pojūčių pasaulį visų šių praktikų esmė. Įvairios dvasinės praktikos atskleidžia mumyse dieviškumo, meilės, palaimos pradą. Sukauptos žinios bus mums tarsi kompasas mūsų gyvenime.

Užsiėmimų metu mokinys iš mokytojo gauna dvasinę kibirkštį, įkvėpimą ir tolesnis vidinis augimas neįmanomas be pačios asmenybės dvasinio įkvėpimo ir noro. Tik praktikuodami, kurdami save naują, tapsime savo gyvenimo, likimo kūrėjais. Gyvenimo formulė: nauja dvasia – nauja asmenybė – naujas likimas – naujas žmogus“.

Susidomėjusiuosius kviečiame į penkių val. paskaitų ciklą Kaune kovo 9 d.

13.00 val. (Kauno technikos kolegijos aktų salėje, Tvirtovės al. 35); Vilniuje kovo 10 d.

11.00 val. (Žemynos gimnazijos aktų salėje, Čiobiškio 16). Klaipėdoje kovo 16 d. 13.30 val. (Simono Dacho mokyklos aktų salėje, Kuršių aikštė 2/3). Pirmoje paskaitoje – mokyklos „Dvasinės erdvės„ pristatymas (trukmė 45 min.). Antroje paskaitoje „Paprastas ir efektyvus su džok” ir Arūno Jonuškio keturių knygų “Su džok – gamtos dovanotas gydytojas” I–IV dalies pristatymas. Smulkesnė informacija www.keliasisave.lt. Įėjimas nemokamas.

TEMA

Ju足li足jos 邸o足kiai v

24

Moters triumfas | 2013 pavasaris

tema

vir­tu­vė­je „Pa­sau­lis man – tai at­ras­tas ir dar neat­ras­tas gro­žis.

Gro­žio for­mų ieš­kau vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą. Pra­džio­ je kū­riau pa­sa­kas, da­bar ku­riu dra­bu­žius ir daik­tus, ku­rie pa­de­da gra­žiai būti…“ – taip apie sa­ve sa­ko di­zai­ne­rė Ju­li­ja. Gro­žio paieš­kos ją at­ve­dė prie sa­vo ma­dos na­mų ir pre­kės ženk­lo „Ju­lia Ja­nus“ – šis jau spė­jo pel­ny­ti po­pu­lia­ru­mą Šiau­rės ša­ly­se. Ju­li­ja pa­ sa­ko­ja apie sa­vo kū­ry­bą ir nau­jau­sią ko­lek­ci­ją.

Esu iš Vil­niaus. Gi­miau ir užau­gau čia. Vil­nius nuo se­niau­sių lai­kų gar­sė­ja dau­gia­tau­tiš­ku­mu ir re­li­gi­ne to­le­ran­ci­ja. Čia jau 700 me­tų ša­lia mel­džia­si ka­ta­li­kai, sta­čia­ti­kiai, mu­sul­mo­nai, ju­dė­jai. Ma­no mies­to praei­tis – spal­vin­ga, dra­ma­tiš­ka, juk jis nuo­lat bu­vo – ir yra – Ry­tų bei Va­ka­rų san­kry­žo­je. Jį vei­kė įvai­ riau­sios kul­tū­ros, po­li­ti­nių are­nų ko­vos, oku­pa­ci­jos, asi­mi­lia­ci­jos, Ry­tų ir Va­ka­rų ma­dos.

Ma­no as­me­ny­bė ir­gi tar­si su­dė­ta iš dvie­jų: de­ko­ra­ty­vios ry­tie­tiš­ kos, azi­jie­tiš­kos ir gi­lios, rū­kuo­se pa­sken­du­sios, kon­cep­tua­lios šiau­ rie­tiš­kos pri­gim­ties. Tik­riau­siai tai le­mia karš­tį ir šal­tį, rim­tu­mą, ele­ gan­ci­ją ir iro­ni­ją, for­mos jė­gą ir de­ ko­ro ki­birkš­tis, – vi­sa, kas for­muo­ja sa­vi­tą „Ju­lios Ja­nus“, ma­no ku­ria­mo šiau­rie­tiš­ko gy­ve­ni­mo bū­do pre­kės ženk­lo, sti­lių.

Kau­nas – ma­no Ste­buk­lų ša­lis.

O aš ten Ali­sa. Vai­kys­tės ato­sto­gų mies­tas. Jo cent­ras man tuo­met bu­vo Kal­nų gat­vė, na­mu­kas, skęs­ tan­tis veš­lia­me so­de, ku­ria­me au­go įvai­riau­sios gė­lės, braš­kės, treš­ nės, sly­vos, ab­ri­ko­sai, vy­nuo­gės, obuo­liai ir kriau­šės. Du švie­siau­si žmo­nės – se­ne­lis And­rius ir mo­ čiu­tė Mo­des­ta, te­ta Edi­ta, nie­ka­da ne­pri­pa­žin­ta te­ta, nes man at­ro­dė per jau­na, kad ne­šio­tų gar­bin­gą te­tos ti­tu­lą. Ir šuo Prin­cas, le­gen­ di­nis sar­gis, iš­gel­bė­jęs na­mą nuo gais­ro. Dar Kau­nas bu­vo nuo­sta­ biau­sių py­ra­gų ir tor­tų ša­lis. Ma­ma vi­suo­met pa­brėž­da­vo, kad Kau­no kon­di­te­ri­ja gar­sė­ja sa­vo ko­ky­be, o aš tik at­va­žia­vu­si dar vienų mo­kyk­ los ato­sto­gų pra­šy­da­vau va­žiuo­ti į Lais­vės alė­ją tų nuo­sta­bių­jų py­ra­gų ra­gau­ti... Vė­liau Kau­nas įga­vo man dar ki­to­kį cha­rak­te­rį. Teat­ras ir pa­ ro­dos, drau­gai, be­si­mo­kan­tys Ste­po Žu­ko dai­lės tech­ni­ku­me, Kau­ną pa­ ver­tė ta vie­ta, kur no­rė­jo­si va­žiuo­ti ir bū­ti tik­ra­ja­me mies­to kul­tū­ri­nia­ me cent­re – se­na­mies­ty­je ir Lais­vės alė­jo­je. Tur­būt dėl to pir­mo­ji ma­no par­duo­tu­vė bu­vo ati­da­ry­ta Vil­niaus gat­vė­je ir da­bar, po 15 me­tų, aš ati­ da­rau par­duo­tu­vę Kau­no cent­re...

Man pa­sau­lis yra at­ras­tas ir dar neat­ras­tas gro­žis. Gro­žio for­mų ieš­kau vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą. Pra­ džio­je kū­riau pa­sa­kas, da­bar ku­riu dra­bu­žius ir daik­tus, ku­rie pa­de­da gra­žiai bū­ti. De­di­kuo­ju sa­vo ►

Moters triumfas | 2013 pavasaris

25

TEMA

◄ ieš­ko­ji­mus Šiau­rės duk­ros, mies­to kul­tū­ros su­for­muo­tos as­me­ny­bės, pri­gim­ties, gy­ve­ni­mo bū­do stu­di­joms.

Ir mo­der­nioms di­zai­no for­moms, ku­rio­mis vi­sa tai bū­tų ga­li­ma už­ra­šy­ti.

Prie­ši­nuo­si glo­ba­li­za­ci­jai ir gro­žio stan­dar­ti­za­ci­jai. Man ma­da – for­ma as­me­ny­bei iš­ryš­kin­ti. Iš­vaiz­dos sti­liui su­kur­ti ir iden­ti­fi­kuo­ti.

Tuoj bus 20 me­tų, kaip dir­ba Ju­li­jos ma­dos na­mai, o prieš ket­ve­rius me­tus gi­mė pre­kės ženk­las „Ju­lia Ja­nus“.

Tai – ko­lek­ty­vi­nis pro­jek­tas, ku­rį ku­ ria tarp­tau­ti­nė ko­man­da. Nors sie­la esu aš, bet sėk­mė ly­di dėl ke­le­to ypač ta­len­tin­gų as­me­ny­bių idė­jų sin­te­zės. Šis pro­ce­sas iš­ve­da „Ju­lią Ja­nus“ už Vil­niaus ri­bų, o mū­sų kal­ba tam­pa su­pran­ta­ma ir ar­ti­ma vi­soms Šiau­rės ša­lims.

Smal­su­mas yra di­džiau­sias ma­no va­rik­lis. No­ras pa­žin­ti, o pa­ži­nus pa­ nau­do­ti ku­riant sa­vo es­te­ti­ką, yra di­ džiau­sias ma­no tiks­las. „Ju­lios Ja­nus“ konst­ruk­ci­jos skir­tos jau­nai XXI a. mo­te­riai, ku­ri ži­no lai­ko ir efek­to ver­ tę. Au­di­niai – elas­tin­gi ir pro­gre­sy­vūs, ta­čiau na­tū­ra­lūs, tar­si ant­ra oda, – ga­ ran­tuo­ja mak­si­ma­lią lais­vę. For­mos – skulp­tū­riš­kos, kaip Vil­niaus ba­ro­kas, ta­kios kaip jū­ros van­duo – pa­ryš­ki­na kū­no plas­ti­ką. De­ko­ras – puoš­nus kaip ry­to šerkš­nas ant stik­lo – iš­ski­ria in­di­vi­dua­lu­mą. Spal­vos – ūka­no­tos, Bal­ti­jos pa­ženk­lin­tos, pa­si­sko­lin­tos iš šiau­rie­tiš­kos gam­tos, rū­ko, van­dens, mies­tų, cha­rak­te­rio, mais­to ir gy­ve­ni­ mo at­spal­vių. Kar­tais jie per­rė­žia­mi ry­tie­tiš­kos pa­tir­ties, is­to­riš­kai kai­my­ nų ir vė­jų at­neš­tos ryš­kes­nės pa­le­tės, at­vi­res­nės spal­vos in­ter­ven­ci­jų. Šios va­sa­ros ko­lek­ci­ja – ek­lek­tiš­ka.

Ji va­di­na­si „Šo­kiai ma­no vir­tu­vė­je“.

Vir­tu­vė yra „Ju­lios Ja­nus“ įsi­vaiz­duo­ ja­mas pa­sau­lis, ku­ria­me mes šo­ka­me, ge­ria­me ar­ba­tą, kal­ba­me ir klau­so­mės, da­li­ja­mės, ku­ria­me pla­nus, ga­mi­na­me le­dus. Šo­kis yra džiaugs­mas, lais­vė, bend­ ra­vi­mas ir ju­dė­ji­mas. Šios bū­se­nos ta­po šios va­sa­ros ko­lek­ci­jos pa­grin­du.

Nau­ja dra­bu­žių ir na­mų ko­lek­ci­ja per­ smelk­ta šo­kio plas­ti­kos. Ju­de­sys svar­ bus konst­ruk­ci­jai, au­di­niui, dra­bu­žio kri­ti­mui, mar­gi­ni­mui, fak­tū­roms ir prin­tams. Vie­ną iš prin­tų – šo­kan­čio žmo­gaus fi­gū­rė­lę šir­dies for­mos laiš­ ke – su­kū­rė ma­no duk­ra. Ji stu­di­juo­ja gra­fi­ką Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jo­je ir vi­sai ne­se­niai pri­si­jun­gė prie mū­sų ko­man­dos.

▪

26

Moters triumfas | 2013 pavasaris

„Šo­kiai ma­no v

kolekcijos k

„Šo­kiai ma­no vir­tu­vė­je“ – iš še­šių te­mų, še­šių ma­žų is­to­ri­jų su­jung­ta vi­su­ma.

Skir­tin­gi si­lue­tai, prin­tai, au­di­niai at­spin­ di skir­tin­gas nuo­tai­kas.

Tan­go. Juo­da ir bal­ta, nė­ri­niai ir bliz­ge­sys, įtam­pa ir at­si­pa­lai­da­vi­mas.

Ko­lek­ci­jo­je su­si­jun­gia lie­me­nuo­ti ir lais­vi si­lue­tai. La­ze­riu iš­kirp­ti raš­tai su­ku­ria įtam­pą, be ku­rios neap­siei­na tan­go. Ant tri­ko­ta­žo at­spaus­ti nė­ri­niai minkš­ti­na ir švel­ni­na juo­dos spal­vos dra­ma­tiz­mą.

Ego­cent­ric. Ba­ro­ki­niai šil­ko raš­tai, pri­me­nan­tys nė­ri­nius, o gal – vo­ra­tink­lį, auk­so spal­va ir au­di­nių bliz­ge­sys pra­tę­sia tan­go te­mą. Ko­lek­ci­ja be­veik va­ka­ri­nė, skir­ta va­sa­ros šven­tėms, skir­ta at­ro­dy­ti ra­fi­nuo­tai ir kar­tu leng­vai. Su­kur­ta sku­ ban­čiai XXI a. mies­to mo­te­riai.

New Wa­ve. Kos­tiu­mas-džin­sai did­ mies­čio gy­ven­to­jai. Plo­nas džin­si­nis au­di­nys – elas­tin­gas ir na­tū­ra­lus – tin­ka

va­sa­ros karš­čiams for­ma­lio­je ap­lin­ko­ je. Ko­lek­ci­jo­je su­si­jun­gia lais­va­lai­kio au­di­niai ir griež­ti kla­si­ki­niai si­lue­tai.

Konst­ruk­ci­jo­je, kir­pi­me jus­ti ban­gos mo­ty­vas. Pilkš­vi, bal­ti, rus­vi to­nai, – be­ veik ka­muf­lia­ži­niai me­ga­po­lio at­spal­viai.

Mies­to prin­tu de­ko­ruo­to au­di­nio su­kne­lė ir pa­lai­di­nė pa­sa­ko vis­ką.

Se­ce­si­ja. Žals­vų, mels­vų, aly­vi­nių, raus­vų van­dens spal­vų šo­kis, te­kan­čio upe­lio, žy­din­čių vilkdalgių, asi­met­riš­kų spal­vų ir dra­bu­žio konst­ruk­ci­jų ko­lek­ci­ja.

Tai – tik­ra va­sa­ros šven­tė. Prie šil­ki­nių be­ran­ko­vių su­kne­lių pui­kiai de­ra vis­ko­zi­ niu bū­du megz­tos ran­ko­vės ar med­vil­ ni­nis ar­ba kaš­my­ri­nis megz­tu­kas. Įst­ri­žo spal­vų blo­ko da­lis skir­ta jo­gai. Vi­sa ko­lek­ci­ja – poil­sio ir džiaugs­mo pil­na.

The Gar­den. Ko­lek­ci­ja iš siu­vi­nė­to li­no. Skir­ta ke­lio­nėms ir pa­plū­di­miui.

Plo­ny­tis minkš­tin­tas li­nas puoš­tas fan­ tas­ti­nių gė­lių mo­ty­vais. Tarp ryš­kių

tema

vir­tu­vė­je“:

kodas

žais­min­gų spal­vų žie­dų su­ka­si pa­si­ me­tę šo­kių ba­te­liai ir skrai­do ko­lib­riai.

Siu­vi­nė­ji­mai – „Ju­lios Ja­nus“ ko­lek­ci­jų pe­rei­na­ma­sis, nuo­la­ti­nis bruo­žas. Li­nas – pa­ts vė­siau­sias au­di­nys karš­tai va­sa­ros die­nai. Jo glam­žu­mas – aris­tok­ra­tiš­kas, o dva­sia – lais­va.

The Wall. Ba­ti­ka mar­gin­ti lais­vi, sma­gūs va­sa­ros dra­bu­žiai ir ak­se­sua­rai.

Leng­vai pri­žiū­ri­mi, pa­ti­ki­mi ke­lio­nių ir ato­sto­gų pa­ly­do­vai, skir­ti pri­sie­ku­siai nuo­ty­kių ieš­ko­to­jai, ku­ri pa­pras­tu ak­se­ sua­ru ar at­virkš­čiai už­si­vilk­tu megz­ti­niu sa­vo dra­bu­žį ga­li pa­vers­ti ir kas­die­niu, ir skir­tu šven­tei, na­mams, mies­tui ar iš­vy­ kai į gam­tą.

Vers­tos odos ran­ki­nės, gau­sios ar­ba ma­sy­vios apy­ran­kės, leng­vai skren­dan­tys aus­ka­rai – vi­sa tai pri­va­lo­ma „Ju­lios Ja­ nus“ va­sa­ros ko­lek­ci­jos da­lis. Ir, ži­no­ma, rau­do­nos lū­pos.

▪

Moters triumfas | 2013 pavasaris

27

TEMA

Fo­tog­ra­fas: Visvaldas Morkevičius Dra­bu­žiai: Kolekcija „Šokiai mano virtuvėje“, pavasaris–vasara 2013 m.

Mo­de­lis: Aistė Jasaitytė-Čeburiak

28

Moters triumfas | 2013 pavasaris

????tema | ???

„Julia Janus“ namams

Kiek­vie­ni na­mai tu­ri vir­tu­vę. Vir­tu­vė yra mais­to kū­ri­mo vie­ta, erd­vė, ku­rio­je su­si­tin­ka­me, da­li­ja­mės mais­tu ir ži­nio­mis apie sa­ve: „Pa­sa­kyk, ką val­gai, ir aš pa­sa­ ky­siu, kas tu.“ Iden­ti­te­to paieš­ka ir mė­gi­ni­mai iš­si­ skir­ti iš ki­tų pa­ska­ti­no kur­ti na­mų se­ri­ją, pa­pil­dan­čią dra­bu­žių kon­cep­ci­ją. Ir tai – vir­tu­vė: pra­de­dant par­duo­tu­vių in­ter­je­ ru ir bai­giant Šiau­rės ša­lių ku­li­na­ri­nių re­cep­tų kny­go­mis, vir­tu­vės in­dais, teks­ti­le, mū­sų kur­to­mis vie­tos žo­le­lių ar­ba­to­mis bei kva­pais.

Pra­dė­jau nuo ar­ba­tos, puo­de­lių, pri­ juos­čių ir tę­siu su­kur­da­ma vis ką nors nau­ja. Šį se­zo­ną prie na­mų se­ri­jos pri­si­dės pie­tų sta­lo in­dai: lėkš­tės, du­be­nys, pus­du­ be­niai – vi­sa, ko rei­kia šei­mos pie­tums.

Ta­da cuk­ri­nė, drus­ki­nė ir svies­ti­nė.

Ypa­tin­gi me­di­niai šaukš­tai, pa­slap­tin­ga ir nuo­šir­di kas­die­nio val­gy­mo ir da­li­ji­mo­si mo­men­tus uz­fik­sa­vu­si nuo­trau­kų-at­ vir­laiš­kių se­ri­ja. „Ju­lios Ja­nus“ pa­kuo­tės su­kur­tos pa­nau­do­jant ma­no mo­čiu­tės ran­ka už­ra­šy­tų re­cep­tų ko­pi­jas. Mo­čiu­tė gar­sė­jo sa­vo vir­tu­vė­je ku­ria­mais še­dev­rais.

Sva­jo­ju iš­leis­ti jos re­cep­tų kny­gą. Tai bus pir­mo­ji lie­tu­viš­kos aukš­to­sios vir­tu­vės kny­ga „Ju­lios Ja­nus“ ko­lek­ci­jo­je. Šiuo me­tu jo­je pui­kuo­ja­si vi­sos Bea­tos kny­gos ir ang­lų kal­ba iš­leis­tos Bal­ti­jos ša­lių: Da­ ni­jos, Šve­di­jos, Suo­mi­jos, Es­ti­jos, Lat­vi­jos, Vo­kie­ti­jos, Len­ki­jos, Lie­tu­vos, ku­li­na­ri­nio pa­vel­do kny­gos.

Iki ru­dens ti­kiuo­si su­kur­ti „Ju­lia Ja­nus“ kva­pių­jų žva­kių ir na­mų kva­pų ko­lek­ci­ ją.

▪

Moters triumfas | 2013 pavasaris

29

fotoreportažas

„Dez­de­mo­nos“ at­si Prieš aš­tuo­ne­rius me­tus Vil­niaus fes­ti­va­lio už­sa­ky­mu pa­sta­ty­tas ba­le­tas „Dez­de­mo­na“ bai­gia pa­si­ro­dy­mus Na­cio­na­li­nio ope­ros ir ba­le­to teat­ro sce­no­je – ba­lan­džio 12 d. bus pa­ro­dy­tas pa­sku­ti­nis spek­tak­lis. „Mo­ters trium­fo“ skai­ty­to­jams – iš­skir­ti­nės fo­tog­ra­fi­ jos, pra­sklei­džian­čios spek­tak­lio už­ku­li­sių pa­slap­ties šy­dą. fotografijos: martynas aleksa

30

Moters triumfas | 2013 pavasaris

Vy­rų pa­sau­ly­je

i­svei­ki­ni­mo do­va­na

Moters triumfas | 2013 pavasaris

31

32

Moters triumfas | 2013 pavasaris

S

pek­tak­lis „Dez­de­mo­na“ – šiuo­lai­kiš­kas, emo­cio­na­lus ir in­te­lek­tua­lus, su­kur­tas jau­no cho­reog­ra­fo Ki­ril­lo Si­mo­no­vo ir kom­po­zi­to­riaus Ana­to­li­jaus Šen­de­ro­vo. A.Šen­de­ro­vo mu­zi­ka, įkvėp­ta Wil­lia­mo Shakespeare’o dra­mos aist­rų, spal­vin­ga, bet tau­pia inst­ru­men­tuo­te ku­ ria mis­ti­nę spek­tak­lio at­mos­fe­rą, vyks­mą ap­gau­bia pa­slap­ties šy­du, ba­le­tui su­tei­kia ypa­tin­go ža­ve­sio.

Lais­vai in­terp­re­tuo­da­mas po­pu­lia­ rią įvai­riau­sio­mis teat­ro prie­mo­nė­mis jau ke­le­tą šim­tų me­tų per­tei­kia­mą W.Shakespeare’o tra­ge­di­ją, jau­nas cho­ reog­ra­fas kar­tu su kom­po­zi­to­riu­mi spek­ tak­ly­je ak­cen­tuo­ja Dez­de­mo­nos pa­veiks­ lą, tar­si jos aki­mis skai­to šią is­to­ri­ją.

Ba­lan­dį spek­tak­lis bus ro­do­mas 27-ą kar­tą. Per šį lai­ką Dez­de­mo­ną šo­ko Eg­lė Špo­kai­tė, Ži­vi­lė Baikš­ty­tė ir In­ga Ci­buls­ky­tė, ku­ri pa­grin­di­ne vei­kė­ja taps ir pa­sku­ti­nį kar­tą. „Dez­de­mo­na“ su­tei­kė džiaugs­mo 22 000 žiū­ro­vų. ►

Moters triumfas | 2013 pavasaris

33

fotoreporta탑as

34

Moters triumfas | 2013 pavasaris

Vy­rų pa­sau­ly­je

mada 36

grožis 48

sveikata 54 maistas 62

Gyvenimas

Baldai ir namų aksesuarai iš „Mano lietuviškų namų“ Lithuanian design block, T.Ševčenkos g. 16A, Vilnius 03111

Moters triumfas | 2013 pavasaris

35

Silpnybės Tai trum­pa is­to­ri­ja apie ke­tu­rias mo­te­ris.

Tik­ras mo­te­ris.

Sek­ma­die­nio ry­tą pus­ry­čiau­da­mos jos kal­ba­si apie ža­lią spal­vą, ku­ri to­bu­lai iš­ryš­ki­na Ag­nės akis. Gar­siai juo­kia­si, nes vie­na jų vėl neat­sis­py­rė spon­ta­niš­ kiems pir­ki­niams.

Ap­ta­ria va­ka­rė­lių re­per­tua­rą, ke­lio­nių pla­nus ir nau­jau­sias vai­kų iš­dai­gas.

Jos kal­ba­si apie sa­vo silp­ny­bes.

mada

4

Moters triumfas | 2013 pavasaris

Pas mus gimsta emocijos!

Aukštos mados drabužiai Kurpių g. 11, Klaipėda 8 616 72 815

Drabužiai ir aksesuarai Tomo g. 16, Klaipėda 8 611 44 721

Papuošalai iš Svarovskio kristalų.

Dovanos, interjero detalės Kepėjų g. 12, Klaipėda 8 616 74 185

K urp ių g . 11 , K la ip ė d a CHIARA D`ESTE viadelleperle VDP

CLASS Roberto Cavalli

VERSACE collection HIGH

Fo­tog­ra­fė Sti­lis­tas Vi­za­žis­tė Dra­bu­žiai:

Re­da Mic­ke­vi­čiū­tė Kęs­tas Rim­džius Li­li­ja By­tau­tai­tė Kolekcija „Kęs­tas Rim­džius for De­col­te“, pavasaris–vasara 2013 m.

Mo­de­liai: Ie­va Sta­siu­le­vi­čiū­tė, Ag­nė Gri­ga­liū­nie­nė, Džio­la­na Tar­vai­ny­tė, Ži­vi­lė Dia­wa­ra

G ra Ĺže s nia m gy ve nimu i

Baldai darbui, poilsiui ir laisvalaikiui

Vilnius | Kaunas | KlaipÄ—da | www.vadasiga.lt | www.akmeja.lt

mada

42

Moters triumfas | 2013 pavasaris

mada

Jo Di­de­ny­bė ak­se­sua­ras Ak­se­sua­ras – tai pa­reiš­ki­mas. Tai uni­ka­laus sko­nio, sta­tu­so, iš­mo­nės ar net re­li­gi­nių pa­žiū­rų iš­raiš­ka. Vi­sais lai­kais ak­ se­sua­rai bu­vo ne­šio­ja­mi no­rint iš­si­skir­ti iš mi­nios, trokš­tant pa­de­monst­ruo­ti sa­vo ga­lią ar­ba sie­kiant at­skleis­ti ta­pa­ty­bę, iden­ti­te­tą. Ka­ra­liui – ka­rū­na, lai­mė­to­jui – me­da­lis, krikš­čio­ niui – ro­ži­nis, o mu­sul­mo­nei – hi­dža­bas. tekstas: Ag­nė Skrip­ki­nai­tė, fmag.lt re­dak­to­rė

T

ie­sa, šį kar­tą so­cia­li­nes te­mas pa­lik­si­me nuo­ša­liau ir pa­ kal­bė­si­me apie pa­pras­tes­nę, ta­čiau itin ža­vią bei pa­trauk­lią ak­se­sua­ro reikš­mę, o tiks­liau pa­reiš­ki­mą, ak­se­sua­rą kaip uni­ka­laus sti­liaus bū­ti­ną­jį kom­po­nen­tą, ku­ris kaip koks ry­tie­ tiš­kas prie­sko­nis iš­vaiz­dai su­tei­kia ki­to­niš­ką sko­nį ir iš­skir­ti­nu­mą.

At­su­ki­me laik­ro­dį ke­liais de­šimt­me­čiais at­gal ir pa­žvel­ki­me į anuo­met. So­viet­me­ čiu be­ne vi­si at­ro­dy­da­vo vie­no­dai. Nie­ko keis­to, juk par­duo­tu­vė­se bū­da­vo ge­riau­siu at­ve­ju ke­lios pre­kių va­ria­ci­jos. So­vie­ti­nės mo­te­r ys vi­sos at­ro­dy­da­vo pa­na­šiai, tik sei­lę pa­var­vin­da­vo žvelg­da­mos į už­sie­nie­tiš­kų ma­dos žur­na­lų pus­la­pius. Pa­si­sek­da­vo toms, ku­rios mo­kė­da­vo pa­čios ko­kį gra­žes­nį ar įdo­mes­nį dra­bu­žė­lį pa­si­siū­ti iš brė­ži­nių, ras­tų tuo­se pa­čiuo­se ma­dos žur­na­luo­se. Ki­ tos – gud­res­nės ir iš­kal­bin­ges­nės – gau­da­vo ko­kią įdo­my­bę po bla­tu iš už pre­kys­ta­lio.

Dar lai­min­ges­nės su­lauk­da­vo siun­ti­nių iš Ame­ri­kos. Ati­tin­ka­mai ir ak­se­sua­rai be­ne neeg­zis­ta­vo. Na, gal­būt koks plo­nas dir­žiu­ kas su­kne­lei su­juos­ti, gal ko­kios kap­ro­ni­nės pėd­kel­nės su juos­te­le ar taš­ke­liais. Taip pat so­viet­me­čiu bū­da­vo ma­din­gi pe­ru­kai, jie bū­da­vo siun­čia­mi iš Va­ka­rų. Moks­lei­vės sa­vo iš­skir­ti­nu­mą ro­dy­da­vo ma­mų nu­ner­to­ mis ap­ky­kak­lė­mis. Dė­vint tam­sios ir niū­rios

spal­vos uni­for­mą, apy­kak­lė bū­da­vo pa­ts svar­biau­sias ak­cen­tas. Bū­da­vo, mo­kyk­lo­je po­pu­lia­ri mer­gai­tė atei­na su ko­kia gra­žes­ne apy­kak­le, žiū­rėk, po ke­lių die­nų to­kio­ mis apy­kak­lė­mis pa­si­puo­šu­sios jau ke­lios de­šim­tys. Pa­ra­dok­sa­lu, bet šian­dien to­kios apy­kak­lės ir vėl populiarios. Tik da­bar jos de­ko­ruo­tos me­ta­lais, siu­vi­nė­tos įvai­riais ka­ro­liu­kais ar per­liu­kais. Šio­mis die­no­mis daug pa­pras­čiau. Švel­niai pa­sa­ky­ta. Šių lai­kų žmo­gus yra iš­le­pęs ir iš­ran­kus. Ir kaip ne­si­rink­si, kai par­duo­tu­vių len­ty­nos lūž­ta nuo įvai­riau­sių ak­se­sua­rų.

Kak­lo vė­ri­niai, aus­ka­rai, pirš­ti­nai­tės, aki­niai, gal­vos ak­se­sua­rai, apy­ran­kės, ska­re­lės, žie­dai, va­ka­rui skir­tos del­ni­nu­kės ir dar dau­gy­bė ki­tų – akys raibs­ta. Kai pa­siū­la to­kia di­de­lė, leng­va pa­si­mes­ti siū­lo­mų pre­kių džiung­lė­se ir pa­pul­ti į be­sko­ny­bės pink­les. Ko­kius ak­se­ sua­rus rink­tis, kaip juos de­rin­ti, ar jų ne­bus per daug? Tai klau­si­mai, ku­rie nea­be­jo­ti­nai ky­la daž­nai mo­te­riai, no­rin­čiai at­ro­dy­ti gra­ žiai, ta­čiau dar neat­ra­du­siai, kas jai la­biau­siai tin­ka. Pa­ban­dy­ki­me iš­šif­ruo­ti ak­se­sua­rų ko­dą ir įmin­ti jų pa­slap­tį.

Ko­das iš­šif­ruo­tas

Pir­mo­ji tai­syk­lė – dau­giau yra dau­giau. O tiks­liau, kiek­vie­na ma­dą iš­ma­nan­ti mo­te­ris ži­no, kad ak­se­sua­rai jos dra­bu­ži­nė­je tie­siog ►

Moters triumfas | 2013 pavasaris

43

mada

◄ bū­ti­ni, – ir kuo dau­giau, tuo ge­riau. Skam­ba ma­te­ria­liai? At­ virkš­čiai. Jei tu­rė­si­te daug ir įvai­rių ak­se­sua­rų, jums te­rei­kės ke­lių neut­ra­lių dra­bu­žių, bet kiek­vie­ną kar­tą at­ro­dy­si­te skir­tin­gai. Pa­žais­ ki­me. Bal­ti marš­ki­nu­kai ir juo­dos pieš­tu­ko for­mos kel­nės, švel­niai ta­riant, skam­ba nuo­bo­do­kai, ta­ čiau jei šias kel­nes pa­rai­to­si­te su­lig kau­liu­kais, ap­si­mau­si­te ryš­kias­pal­ ves pus­ko­ji­nes, ap­siau­si­te ox­ford ti­po ba­te­lius, į kel­nes įsi­ver­si­te prie pus­ko­ji­nių de­ran­tį dir­že­lį, o kak­lą pa­puo­ši­te iš vy­ro dra­bu­ži­nės pa­si­sko­lin­ta var­ly­te, – be abe­jo­nės, jū­sų ap­ran­ga taps žais­min­ges­nė ir iš­raiš­kin­ges­nė. Ta pa­ti juo­dų kel­nių ir bal­tų marš­ki­nu­kų ei­lu­tė at­ro­dys vi­sai ki­taip, jei ant kak­lo pa­si­ka­bin­si­te per­lų vė­ri­nį, plau­kus pa­puo­ši­te skry­bė­lai­te ir ap­siau­si­te aukš­ta­kul­nius, o į ran­ką pa­grieb­si­ te per­la­mut­ri­nę del­ni­nu­kę.

Ant­ro­ji tai­syk­lė – pri­si­jau­kin­ ki­te ak­se­sua­rus, jie tu­ri at­spin­dė­ti jū­sų iden­ti­te­tą. Ar pa­ste­bė­jo­te, kad vie­ni žmo­nės, ro­dos, be­ne kiek­ vie­ną kar­tą pa­si­ro­do ap­si­ren­gę skir­tin­gai, bet taip pat vi­sus kar­tus jie at­ro­do lyg ir pa­na­šiai, sa­vi­tai?

Toks bruo­žas va­di­na­mas sa­vi­tu sti­liu­mi. Daž­niau­siai to­kie žmo­nės bū­na ge­rai iš­si­stu­di­ja­vę, kas jiems la­biau­siai tin­ka ir pa­tin­ka, ir sa­vo ap­ran­go­je nau­do­ja nuo­la­t pa­si­kar­ to­jan­tį mo­ty­vą – ak­se­sua­rą. Na, tar­ki­me, žy­mus Lie­tu­vos di­zai­ne­ ris Alek­sand­ras Pog­reb­no­jus jau dau­ge­lį me­tų ne­si­ski­ria su diopt­ri­ niais aki­niais, ku­rie ta­po jo sti­liaus vi­zi­ti­ne kor­te­le. Ki­tas di­zai­ne­ris Gied­rius Pau­laus­kas ak­se­sua­ru, pa­ryš­ki­nan­čiu jo in­di­vi­dua­lu­mą, pa­ver­tė sa­vo barz­dą, ku­ri prieš mė­ne­sį su­trum­pė­jo ir pa­vir­to į ūsus. Sti­lis­tė Aus­tė­ja Jab­lons­ky­tė be­ne kiek­vie­ną kar­tą pa­si­ro­do su pa­šė­lu­siu gal­vos ap­dan­ga­lu, ku­ris ir­gi jau ta­po jos vi­zi­ti­ne kor­te­le.

Svar­bu, kad pa­si­rink­tas ak­se­sua­ras ne tik tik­tų, bet ir at­lik­tų tam tik­rą funk­ci­ją – na, tar­ki­me, at­spin­dė­tų jū­sų so­cia­li­nį iden­ti­te­tą.

Bū­ti­ni ak­se­sua­rai Jei jau pra­kal­bo­me apie gal­vos ap­dan­ga­lus... Dau­ge­lis mo­te­rų įsi­ ti­ki­nu­sios, kad gal­vos ap­dan­ga­lai

44

Moters triumfas | 2013 pavasaris

joms ne­tin­ka, ta­čiau tai ne­tie­sa.

Kiek­vie­na mo­te­ris ga­li pri­si­de­ rin­ti gal­vos ap­dan­ga­lą, tin­kan­ tį prie gal­vos for­mos, plau­kų kir­pi­mo ir vei­do bruo­žų. Pa­ma­žu į ma­dą ir vėl su­grįž­ta penk­ta­ja­ me ir šeš­ta­ja­me de­šimt­me­čiuo­se po­pu­lia­rios skry­bė­lai­tės, da­bar va­di­na­mos ret­ro sti­liaus. Jei jū­sų vei­das ap­va­les­nis, pui­kiai tiks įvai­rūs tur­ba­nai, ku­rie op­ti­ma­ liai pail­gins vei­dą. Ova­lo for­mos vei­dui tin­ka be­veik vi­so­kių ti­pų gal­vos ak­se­sua­rai, be­lie­ka tik iš­si­rink­ti la­biau­siai tin­kan­tį prie sa­vo ren­gi­mo­si sti­liaus. Gal­vos ak­se­sua­rai ga­li bū­ti įvai­rūs – tai žie­mai skir­tos megz­tos ke­pu­rės, au­sis šil­dan­čios kai­li­nės au­si­nės, ska­re­lės, juo­sian­čios plau­kus bei nu­ke­lian­čios į ro­ka­bi­lio erą ir jau mi­nė­tos skry­bė­lės, o jų yra to­kia dau­gy­bė! Skry­bė­lai­tė – tai ge­ro sti­liaus po­žy­mis. Ją sun­ku pri­de­rin­ti, bet ją pri­de­ri­nu­si mo­te­ris at­ro­do ne­prie­kaiš­tin­gai.

To­kią mo­te­rį vi­suo­met pa­ste­bė­ si­te, ji int­ri­guos sa­vo iš­ma­ny­mu ir drą­sa. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad ele­ gan­tiš­ka ir puoš­ni skry­bė­lė – tai lyg mo­ters me­ta­fo­ri­nis sim­bo­ lis, pa­sa­ko­jan­tis apie mo­te­riš­ką ra­fi­nuo­tu­mą, glež­nu­mą ir gro­žį.

Vis­gi skry­bė­lė šio­mis die­no­mis tar­si su­sak­ra­lin­ta, ja ža­vi­ma­si, ta­čiau ji ne­lie­čia­ma. Vel­tui. Jei pa­žvelg­tu­mė­te į sti­lin­giau­sias pa­sau­lio mo­te­ris, nu­steb­tu­mė­ te, kad be­ne vi­sos jų dė­vi gal­vos ap­dan­ga­lus.

Dar vie­nas ak­se­sua­ras, be ku­ rio mo­te­ris yra be­jė­gė, – tai ran­ ki­nė. Ar ži­no­jo­te, kad, re­mian­ tis at­lik­tais ty­ri­mais vie­na­me Ame­ri­kos uni­ver­si­te­tų, kiek­vie­na ame­ri­kie­tė per sa­vo gy­ve­ni­mą įsi­gy­ja 121 ran­ki­nę? So­vie­ti­nė mo­te­ris net ne­drįs­da­vo sva­jo­ti apie tai! Vis­gi ne­rei­kė­tų per­lenk­ti laz­dos ir des­pe­ra­tiš­kai šluo­ti len­ty­nų. Pa­kan­ka ir ke­lių ko­ky­ biš­kų ran­ki­nių, ta­čiau jas bū­ti­na skirs­ty­ti išei­goms. Vie­na ran­ki­nė rei­ka­lin­ga kas­die­nai – kny­goms, plan­še­ti­niam kom­piu­te­riui, do­ ku­men­tams ir ki­tiems svar­biems daik­tams, ji tu­ri bū­ti tal­pi ir pa­to­ gi. Ki­ta ran­ki­nė – skir­ta va­ka­rui, ji de­li­ka­ti, puoš­ni, į ją tel­pa tik bū­ti­niau­si va­ka­rui daik­tai – lū­ pų da­žai, kve­pa­lai, te­le­fo­nas ir pi­ni­gi­nė. Dvi ran­ki­nės yra tik­rai

mada

pri­va­lo­mos kiek­vie­no­je sa­vo sti­liu­mi be­si­rū­pi­nan­čios mo­ters dra­bu­ži­nė­je.

Ko­kias ran­ki­nes rink­tis? Pir­miau­sia tu­rė­tu­mė­te per­žvelg­ti sa­vą­ją dra­bu­ žių spin­tą, tu­ri­te įsi­ti­kin­ti, ko­kios jo­je vy­rau­ja spal­vos. Jei jū­sų dra­bu­žiai juo­dos spal­vos, jū­sų ran­ki­nė ga­li bū­ti nu­spal­vin­ta be­ne ko­kia tik no­ri­te spal­va. Bū­tent ji ga­li tap­ti jū­sų sti­ liaus „vyš­ne­le ant py­ra­gė­lio“.

Vis­kas ma­din­ga

Dar vie­nas šių lai­kų pra­na­šu­mas – be­ne vis­kas yra ma­din­ga, jei tik tai tin­ka­mai su­de­rin­ta ir ge­rai pa­teik­ta.

Ar pa­me­na­te lai­kus, kai bū­da­vo gė­da pa­sa­ky­ti, kad ne­šio­ja­te aki­nius? O da­bar re­tą pri­ver­si juos nu­siim­ti.

Aki­niai ne tik gel­bė­ja pra­stai ma­tan­ čius, bet ir daž­nai tam­pa sti­liaus an­ samb­lio aši­mi. Jie ap­va­lūs, be­rė­miai, spal­vo­ti, ries­ti į vir­šų, plas­ti­ki­niai ar net me­di­niai. Aki­niai – tai vie­nas po­pu­lia­riau­sių šių die­nų ak­se­sua­rų, ypač tarp vy­rų. Tai ir sa­vo­tiš­ka sta­tu­ so iš­raiš­ka. Ad­vo­ka­tas, vers­li­nin­kas, rek­la­mos ryk­lys – jie vi­si aki­nius rink­sis la­bai ati­džiai. Juk aki­niai la­bai ge­rai ma­to­mi, į juos neį­ma­no­ma neatk­reip­ti dė­me­sio, o jie dar ir tu­ri ypa­ty­bę iš­ryš­kin­ti vei­do bruo­žus, su­ teik­ti su­bti­lu­mo, jie tar­si sig­ni­fi­kuo­ja pro­tą ir iš­ma­ny­mą.

Kiek­vie­nas ak­se­sua­ras ver­tas gra­ žių žo­džių, juk jis ga­li bū­ti la­bai su­bti­lus ir ele­gan­tiš­kas, ki­ta ver­tus, jis taip pat tu­ri ypa­ty­bę rėk­ti, maiš­tau­ti, mė­gau­tis dė­me­siu ir bū­ti dė­me­sio cent­re. Vis­gi, kad ir kaip bū­tų, Jo Di­de­ny­bė ak­se­sua­ras nea­be­jo­ti­nai sto­vi ant vis la­biau be­pro­tiš­kė­jan­čios ma­dos pje­des­ta­lo. Ka­daise ža­vio­ ji blon­di­nė vi­sai ne­si­dro­vė­da­ma dai­na­vo, jog pa­tys ge­riau­si mer­gi­nų drau­gai yra dei­man­tai. Da­bar už to­kį pa­reiš­ki­mą Ma­ri­lyn Mon­roe bū­tų aki­mirks­niu pri­kli­juo­ta ba­ra­ku­dos eti­ke­tė. Žy­mio­ji di­zai­ne­rė Co­co Gab­riel­le Cha­nel ma­nė, kad bū­ti­ niau­sias mo­ters ak­se­sua­ras – per­lų vė­ri­nys.

Ka­žin ką pa­sa­ky­tų šiuo­lai­ki­nė ma­din­guo­lė? Tik­riau­siai tai ne­bū­tų nei per­lai, nei dei­man­tai, ta­čiau ji su­ tik­tų, kad ak­se­sua­ras yra tie­siog bū­ti­ nas. Ar tai bū­tų įdo­mios for­mos aki­ niai, ar pra­ban­gus kak­lo pa­puo­ša­las – ši de­ta­lė pri­va­lo pa­pa­sa­ko­ti is­to­ri­ją apie jū­sų as­me­ny­bę ir įsi­ki­bu­si jū­sų mėgs­ta­mai su­kne­lei į pa­ran­kę tap­ti sa­vi­ta bei uni­ka­lia har­mo­ni­ja.

Aksesuarai iš kailio

Kai­lis – ne­nu­gin­či­ja­ma šal­to­jo me­tų se­ zo­no kla­si­ka. Ta­čiau ak­se­sua­rus iš kai­lio ku­rian­ti di­zai­ne­rė Dai­va Mor­kū­nie­nė tvir­ti­na, kad kai­lio de­ta­lės ma­din­gos iš­ti­ sus me­tus. Gau­sio­je jos kai­lio ak­se­sua­rų ko­lek­ci­jo­je – ne tik ke­pu­rės ir ša­li­kai, bet ir rie­ši­nės bei pa­puo­ša­lai. Šiuo me­tu itin ma­din­gos pri­de­da­mos apy­kak­lės. Dai­vos kur­tos apy­kak­lės ga­li bū­ti de­ri­na­mos ne tik prie vir­šu­ti­nio dra­bu­žio ir sau­go­ti nuo šal­čio, bet ir prie va­ka­ri­nės su­kne­lės – kaip an­samb­lį už­ bai­gian­tis pra­ban­gus ak­cen­tas – ar prie da­ly­ki­nio kos­tiu­mė­lio, kai no­ri­si pa­brėž­ti sa­vo sta­tu­są.

Nors di­zai­ne­rė ver­ti­na na­tū­ra­lias kai­lio spal­vas, jos ko­lek­ci­jo­se gau­su ir ele­gan­tiš­ kų bei ryš­kių kai­li­nių ak­se­sua­rų.

Dai­va ku­ria ne tik tra­di­ci­nius kai­lio ga­mi­nius, bet su­kū­rė ir jau­ni­mo / lais­ va­lai­kio ko­lek­ci­ją, ku­rio­je nau­do­ja­mos nau­jau­sios ga­my­bos tech­no­lo­gi­jos, lei­džian­čios kai­lį pa­nau­do­ti kuo ori­gi­na­ liau ir žais­min­giau, – tai iš kai­lio ner­ti ir megz­ti ga­mi­niai, ku­riuo­se de­ra ir ki­tos na­tū­ra­lios me­džia­gos: vil­na, šil­kas, li­nas.

Pag­rin­di­niai kri­te­ri­jai ku­riant ko­lek­ci­ją, orien­tuo­tą į jau­ni­mą, bu­vo ori­gi­na­lu­mas, pa­to­gu­mas ir priei­na­ma kai­na.

Ak­se­sua­rai iš kai­lio – tai ne tik ele­ gan­ci­ja ir kla­si­ka, bet ir lau­ki­nė ener­gi­ja, jau­nat­viš­kas vi­ta­liš­ku­mas. Di­zai­ne­rės D.Mor­kū­nie­nės kur­ti dra­bu­žiai ir ak­se­ sua­rai pa­de­da su­kur­ti iš­skir­ti­nį sti­lių.

Dai­vos kū­ry­ba – elekt­ro­ni­nė­je par­duo­tu­ vė­je www.fur.lt.

▪

Moters triumfas | 2013 pavasaris

45

Pa­va­sa­rio kva­pai ir kve­pa­lai Po žie­mos, Lie­tu­vo­je kar­tais be­si­tę­sian­čios ir pus­me­tį, no­ri­si keis­tis: pa­ga­liau su­ma­žin­ti dra­bu­žių sluoks­nių, įsi­spir­ti į leng­vus ba­te­lius ir leis­ti bun­dan­čios gam­tos aro­ma­tus at­ne­šan­ tiems pa­va­sa­ri­niams vė­jams ke­den­ti plau­kus. tekstas: Ri­man­tė Bud­ry­tė-Kviet­kaus­kie­nė, Mi­ner­vos blo­go au­to­rė

48

Moters triumfas | 2013 pavasaris

K

ai pa­sau­lis pa­va­sa­riš­kai ei­na iš pro­to, pa­pras­tai pri­si­me­ni esąs gam­tos da­lis – ne­va­lin­gai pra­ de­di reng­tis ryš­kias­ pal­viais dra­bu­žiais ir kvė­pin­tis apie at­gi­mi­mo po­jū­tį sig­na­li­zuo­jan­čiais kve­pa­lais. Juk pa­va­sa­ris! Lai­kas, kai net ir mies­to žmo­gus, iš­ti­sus me­tus gy­ve­nan­tis tarp as­fal­to ir stik­lo, pa­ste­bi gam­tos ir sa­vo po­jū­čių per­ mai­nas.

Se­zo­niš­ku­mas

Par­fu­me­ri­jo­je pa­va­sa­ris yra tam tik­ra nau­jo par­fu­me­ri­nio cik­lo pra­džia: pa­va­sa­rė­jant pre­ky­bo­je pa­si­ro­do šil­ta­jam me­tų lai­kui skir­ti kve­pa­lai, pa­pras­tai gai­vaus aro­ma­to, įkvėp­to at­gims­tan­čios gam­tos, o ru­de­niui ar­ tė­jant pri­sta­to­mos tra­di­ciš­kai šal­ta­jam me­tų lai­kui pri­ski­ria­mo ry­tie­tiš­ko prie­sko­ni­nio ar me­die­nos prie­sko­ni­ nio ti­po kve­pa­lų nau­jie­nos. Kiek­vie­ nais me­tais pa­ste­bi­mos tam tik­ros bend­ros po­pu­lia­rio­sios par­fu­me­ri­jos ten­den­ci­jos, bū­din­gos dau­ge­liui tais me­tais pri­sta­to­mų kve­pa­lų nau­jie­nų.

Pa­vyz­džiui, pre­ky­bo­je pa­si­ro­do ne­vi­ siš­kai nau­ji kve­pa­lai, ku­rių pa­va­di­ ni­mas ir bu­te­liu­kas iki tol ne­ma­ty­ti, ki­to­kia ir aro­ma­tų kom­po­zi­ci­ja. Tai ri­bo­to lei­di­mo itin po­pu­lia­rių kve­pa­ lų ver­si­jos – va­di­na­mie­ji flan­ke­riai, ku­rie nuo sa­vo po­pu­lia­rio­jo pro­tė­vio ski­ria­si bu­te­liu­ko spal­va, šiek tiek pa­keis­tu aro­ma­tu ir iš­plės­tu pa­va­di­ ni­mu. Itin po­pu­lia­rūs kve­pa­lai, pel­nę pa­sau­li­nę šlo­vę, nau­jo sa­vo flan­ke­rio su­lau­kia kas­met – 2013 m. pa­va­sa­rį pre­ky­bo­je taip pat pa­si­ro­dys ne vie­na po­pu­lia­rių kve­pa­lų ri­bo­to lei­di­mo ver­si­ja.

Dar vie­na bend­ra par­fu­me­ri­jos nau­jie­nų ten­den­ci­ja – tam tik­ros kve­pa­lų spal­vos ir do­mi­nuo­jan­čios aro­ma­to na­tos po­pu­lia­ru­mas. Pa­vyz­ džiui, do­mi­nuo­jan­ti 2012 m. pa­va­sa­rį pre­ky­bo­je pa­ si­ro­džiu­sių nau­jie­nų spal­va bu­vo žals­va, kve­pian­ti ža­lu­mos aro­ma­tu, 2011 m. tarp par­fu­me­ri­jos nau­jie­nų do­mi­na­vo raus­va spal­va ir vyš­nių žie­dų ar gai­vių ro­žių kva­ pas, dar anks­čiau pa­va­sa­riai pa­kvip­da­vo, pa­vyz­džiui, lau­ki­nė­mis naš­lai­tė­mis ar uo­go­mis.

Kaip iš­si­rink­ti?

Kar­tais at­ro­do, kad pa­tys lai­min­giau­ si par­fu­me­ri­niu po­žiū­riu yra tie, ku­rie tu­ri vie­nus ar ke­le­rius sa­vo mėgs­ta­mus kve­pa­lus ir ku­rių pa­si­rin­ki­mui jo­kie pa­va­sa­ri­niai vė­jai įta­kos ne­da­ro. Ta­čiau to­kių šiuo as­pek­tu pa­sto­vių žmo­nių ne­ daug: kur kas dau­giau yra tų, ku­rie at­ši­ lus orams ke­liau­ja į par­duo­tu­ves ir su­ka gal­vas bei no­sis rink­da­mie­si nau­jus kve­pa­lus. Ren­kan­tis kve­pa­lus šil­ta­jam me­tų lai­kui ver­tė­tų pri­si­min­ti ke­le­tą pa­grin­di­nių kve­pa­lų pir­ki­mo tai­syk­lių.

Vi­sų pir­ma, kve­pa­lai ant ban­dy­mų la­pe­ lio ir ant žmo­gaus odos kve­pia skir­tin­ gai, to­dėl pa­nau­do­jus la­pe­lius la­biau­siai pa­ti­ku­sius kve­pa­lus bū­ti­na iš­ban­dy­ti ant sa­vo odos. Ant­ra, aro­ma­to kom­po­zi­ ci­ja su­kur­ta re­mian­tis na­tų prin­ci­pu,

Jei­gu nė­ra po­rei­kio kvė­pin­tis, tik­rai ne­rei­kia jo su­kur­ti dirb­ti­nai. kai pra­di­nėms na­toms blės­tant iš­ryš­kė­ja vi­du­ri­nės, o blės­tant vi­du­ ri­nėms ryš­kė­ja pa­grin­di­nės aro­ma­to na­ tos, to­dėl ne­ver­ta spręs­ti apie kve­pa­lus iš pir­mo jų aro­ma­to įkvė­pi­mo – tik­ra­sis aro­ma­tas, ku­ris il­giau­siai iš­lie­ka ant odos, at­si­sklei­džia tik po 20–30 mi­nu­ čių. Tre­čia, kve­pa­lus rei­kia rink­tis esant ge­ros nuo­tai­kos ir svei­ka­tos – kva­pas kaip joks ki­tas po­jū­čių dir­gik­lis su­ge­ba at­gai­vin­ti pri­si­mi­ni­mus, o ser­gan­čio ir vais­tus var­to­jan­čio žmo­gaus oda iš­krei­pia aro­ma­tą.

Vie­nin­te­lis tei­sin­gas at­sa­ky­mas į klau­si­mą, ko­kius kve­pa­lus ver­ ta rink­tis pa­va­sa­ riui, yra pa­siū­ly­ mas rink­tis tuos, ku­rie iš­ties tin­ka ir pa­tin­ka: nuo žmo­gaus sklin­dan­tis kva­pas per uos­lę vei­kia pa­ ties kve­pa­lų nau­do­to­jo po­jū­čius ir sklei­džia in­for­ma­ci­ją apie jį, pa­sie­

kian­čią ki­tų žmo­nių jus­les, to­dėl kve­ pa­lus ver­tė­tų rink­tis itin at­sa­kin­gai ir ati­džiai. Svar­biau­sia rink­tis ori­gi­na­lius kve­pa­lus: kve­pa­lų klas­to­čių nau­do­ji­mas ro­do abe­jo­ti­ną kve­pa­lų nau­do­to­jo sko­nį ir ver­ty­bes, to­dėl ge­riau rink­tis kad ir pi­ges­nius, ta­čiau ori­gi­na­lius kve­pa­lus – jų tik­rai gau­su Lie­tu­vos par­fu­me­ri­jos par­duo­tu­vė­se.

Veng­ti de­be­sies efek­to At­ši­lus orams svar­bu ne­pa­mirš­ti kvė­ pi­ni­mo­si šil­tu oru ypa­ty­bių: ne­purkš­ti kve­pa­lų ant švie­sių au­di­nių ir neuž­ deng­tų kū­no vie­tų, nes sau­lė­kai­to­je ant švie­sių au­di­nių iš­ryš­kės kve­pa­lų pa­lik­tos dė­mės, be to, ga­li pra­si­dė­ti aler­gi­nė odos reak­ci­ja – oda pa­raus­ta, pra­si­de­da bė­ri­ mas. Pa­va­sa­rį ir va­sa­rą kve­pa­lai sklei­džia­si kur kas in­ten­ sy­viau nei šal­tuo­ju me­tų lai­ ku, to­dėl ver­tė­tų kvė­ pin­tis itin sai­kin­ gai – kve­pa­lų de­be­sies efek­tas, kai pa­si­kvė­pi­nęs žmo­gus užuo­džia­mas iš to­lo, yra blo­go to­no po­žy­mis, o šil­tuo­ ju me­tų lai­ku pa­si­kvė­pin­ti ne­sai­kin­gai itin pa­pras­ta. Iš­raiš­kin­gų me­die­nos ar prie­sko­ni­nių kve­pa­lų mė­gė­jams tik­rai ne­bū­ti­na sa­vo mėgs­ta­mų kve­pa­lų iš­keis­ ti į leng­ves­nius ir gai­ves­nius – už­teks pri­si­min­ti apie in­ten­sy­ves­nę aro­ma­to sklai­dą šil­tuo­ju me­tu ir kvė­pin­tis šiek tiek ma­žiau nei įpras­tai. Jei­gu nė­ra po­rei­kio kvė­pin­tis, tik­rai ne­rei­kia jo su­kur­ti dirb­ti­nai – ne­si­kvė­pi­ni­mo lai­ko­ tar­piai yra pui­ki ga­li­my­bė at­ras­ti nau­jų, įkve­pian­čių kva­pų, ku­rių pa­va­sa­rį Lie­tu­ vo­je tik­rai ne­stin­ga.

Kve­pa­lai nė­ra bū­ti­niau­sia pre­kė, be to, kva­pą gniau­žian­čiam pa­va­sa­rio gro­žiui jų nau­do­ji­mas ar ne­nau­do­ji­mas ne­tu­ri reikš­min­gos įta­kos. Ta­čiau vis­gi nu­spren­dus įsi­g y­ti nau­jus kve­pa­lus be­ne svar­biau­sia, kad nuo odos sklin­ dan­tis aro­ma­tas su­kel­tų ge­rų emo­ci­jų jų nau­do­to­jui – juk to­kia ir yra kve­ pa­lų pa­skir­tis: kve­pė­ti pri­si­mi­ni­mus su­ke­lian­čiais kva­pais, ku­rių aro­ma­tas ap­lin­ki­niams skleis­tų ži­nią apie kve­pa­ lų nau­do­to­jo vi­di­nį pa­sau­lį. Vi­sa ki­ta – ge­ro to­no ir įkve­pian­čių as­me­ni­nių in­terp­re­ta­ci­jų rei­ka­las.

▪

Moters triumfas | 2013 pavasaris

49

grožis

Na­muo­se ga­min­ta kos­me­ti­ka: griež­tai ne!

Ne­rei­kia bū­ti kos­me­to­lo­gu, kad ži­no­tum Kleo­pat­ros gro­žio pa­slap­tį: ji daž­nai mau­dė­si asi­lės pie­no ir grie­ti­nė­lės vo­nio­se. To­kios vo­nios drė­ki­no odą ir da­rė ją neįp­ras­tai švel­ nią. Ar tik­rai taip yra, ar na­mie ga­min­tų pro­duk­tų po­vei­kis nė­ra tik mi­tai? Ar no­rė­da­ mi su­tau­py­ti ir pa­si­ga­min­ti „na­tū­ra­lios“ kos­me­ti­kos tik dar la­biau sau ne­pa­kenk­si­me?

De­ja, ne vis­kas, kas yra šal­dy­tu­ve, ver­tin­ga mū­sų or­ga­niz­mui, ypač odai. tekstas: Dia­na Ma­kaus­kie­nė, kos­me­to­lo­gė vi­za­žis­tė

Pir­mas mi­tas Val­go­mo­sios drus­kos švei­tik­lis su cit­ri­na Kas yra odos švei­ti­mas? Tai se­nų ląs­te­lių – ke­ra­ti­no­ci­ tų – pa­ša­li­ni­mas nuo odos pa­vir­šiaus. Prie­mo­nė, skir­ta joms pa­ša­lin­ti, tu­ri iš­tirp­dy­ti jung­tis, ku­rios ir jun­gia tas se­nas ląs­te­les. Tai pa­da­r y­ti ga­li tik che­miš­kai ap­do­ro­ta, ak­ty­vi prie­mo­nė. Tai ga­lė­tų bū­ti prie­mo­nė su cit­ri­nų žie­ ve­lių ekst­rak­tu, ku­rio mo­le­ ku­li­nė ma­sė ma­ža. Pa­te­ku­si į odos tarp­ląs­te­li­nius tar­pus, ji ga­li at­lik­ti sa­vo dar­bą. O nau­do­jant na­tū­ra­lią, neap­ dirb­tą cit­ri­ną ir drus­ką ga­li

at­si­ras­ti aler­gi­nių reak­ci­jų.

Drus­kos kris­ta­lai pa­žei­džia odą, ga­li su­kel­ti in­fek­ci­ ją, ne­ma­lo­nų per­štė­ji­mą, nie­žu­lį, odos iš­sau­sė­ji­mą, o į žaiz­de­les pa­te­ku­si cit­ri­na dar il­gai pri­mins to­kį „na­tū­ ra­lų“ švei­tik­lį. Kos­me­ti­kos prie­mo­nė­se nau­do­ja­mos mi­ne­ra­li­nės drus­kos, ku­rios yra papildy­tos mik­roe­le­ men­tais ir pa­de­da at­kur­ti os­mo­si­nio van­dens pu­siaus­ vy­rą odo­je, t. y. su­re­gu­liuo­ ja tin­ka­mą van­dens kie­kį ląs­te­lė­je. ►

Trum­pai apie kos­me­ti­kos pra­mo­nę Spar­čiai be­si­vys­tant che­mi­jos pra­mo­nei, praė­ ju­sia­me šimt­me­ty­je iš­ki­lo ir vie­na nau­jau­sių jos ša­kų – kos­me­ti­kos pra­mo­nė. Pir­ma­sis kre­mas pa­ga­min­tas dar se­no­vės Grai­ki­jos me­di­ko ir fi­lo­so­fo Ga­le­no (129–200 m.). Bi­čių vaš­ką pa­nau­do­jęs kaip na­tū­ra­lų emul­sik­lį, ro­žių van­de­nį ir aly­vuo­gių alie­jų jis su­jun­gė į vien­ti­są pro­duk­tą – va­di­na­mą­jį šal­tą­jį kre­mą (angl. – cold cream). Per pa­sta­rą­jį šimt­me­tį kos­me­ti­kos pra­mo­nė pra­dė­jo plės­tis neap­sa­ ko­mu grei­čiu, nes vi­sa­me pa­sau­ly­je kiek­vie­na mo­te­ris sva­jo­ja apie ly­gią ak­so­mi­nę odą ir ne­prie­kaiš­tin­gą iš­vaiz­dą. Ir nors kas­met vis di­dė­ja prie­mo­nių ir pro­ce­dū­rų skai­čius, ne vi­sos mo­te­rys dar mo­ka pa­si­rink­ti, kas tin­ka bū­tent joms.

50

Moters triumfas | 2013 pavasaris

1958 m. žy­mus pran­cū­zų der­ma­to­lo­gas Pierre’as Darp­hi­nas pra­dė­jo nau­ją kryp­tį kos­me­ti­kos sri­ty­je, da­bar ži­no­mą vi­sa­me pa­sau­ly­je, – „Hau­te Cou­tu­re“ (aukš­to­ji ma­ da – pranc.). Der­ma­to­ lo­gas gy­dė mo­te­ris li­go­ni­nė­se ir su­vo­kė, kad gro­žis pri­klau­so ne tik nuo to, kaip at­ro­do oda, bet ir nuo to, kaip žmo­gus jau­čia­si. Pa­si­ tel­kęs kva­pų te­ra­pi­ją, P.Darp­ hi­nas su­kū­rė

au­ga­lų ga­lia pa­grįs­tą tech­no­lo­gi­ją, su­jun­giančią vi­di­nį ir išo­ri­nį gro­žį. „Darp­hin“ pro­duk­tai – aukš­ tos ko­ky­bės ir ga­mi­na­mi tik iš na­tū­ra­lių me­džia­ gų, pa­gal pa­ten­tuo­ tas „Darp­hin“ for­ mu­les iš­gau­tų ir su­jung­tų gry­nų au­ga­lų mo­le­ku­lių, ete­ri­nių alie­jų ir au­ga­lų ekst­ rak­tų.

$06 .

8 $ / 6Ç? 3 Ç‹

$ % $*$/ 3

, 2 3,50 torija Mano is

HAIR VOLUME™ SUTEIKĖ MANO PLAUKAMS NAUJOS GYVYBĖS! TEMA: GRAŽŪS PLAUKAI Eva visą gyvenimą dirbo kirpėja ir stiliste.

TaÄ?iau paÄ?ios plaukai nuolat kÄ—lÄ— rĹŤpestÄŻ.

Eva apgailestavo, kad jos plaukai labai ploni ir atrodo nuĹĄiurÄ™. Dabar ji laiminga, nes Hair Volume tabletÄ—s jos plaukams suteikÄ— naujos gyvybÄ—s.

E

vai 74-eri, ji gyvena ĹĄalia Kopenhagos. Moteris su Â?ċ’ŠžÂ?ÂœÂ–ÂžČąÂ™Â›Â’ÂœÂ’Â–ÂŽÂ—ÂŠČąÂ?ÂžÂ˜ÂœČąÂ•ÂŠÂ’ČŹ Â”ÂžÂœÇ°ČąÂ”ÂŠÂ’ČąÂ?Â’Â›Â‹Â˜ČąÂ”Â’Â›Â™Â˝Â“ÂŠÇŻ ÇŽ ùȹ Â&#x;Â’ÂœÂ­Čą Â?¢Â&#x;Ž—’–­ȹ Â?’›‹Šžȹ ”’›™½“Šȹ ’›ȹ ÂœÂ?’•’œÂ?ÂŽÇŻČą ’œŠÂ?Šȹ •Šȏ ‹Š’ȹ Â?Â˜Â–Â˝Â“ÂŠÂžÂœÂ’Čą ÂœÂ?’•’—Â?ÂŠÂ’ÂœČą Â?›Šȏ Â‹ÂžÄ‹Â’ÂŠÂ’ÂœÇ°Čą ‹ŠÂ?ÂŠÂ’ÂœČą ’›ȹ ĂąÂžÂ”ÂžÂ˜ÂœÂŽÂ—Â˜ČŹ Â–Â’ÂœÇŻČą ÂŠÂžÂ—Â˘ÂœÂ?½“Žȹ —ž˜•ŠÂ?Čą ŠÂ&#x;½“Šžȹ aukĹĄtakulnius. Dabar, aiĹĄku, Â?Š–ȹ ÂŽÂœÂžČą ™Ž›ȹ ÂœÂŽÂ—ÂŠÇ°Čą ČŽČą Â“ÂžÂ˜Â”Â’ÂŠÂœÂ’Čą Â&#x;Šǯȹ ČŽČą Š²’Šžȹ Â?Š’ȹ —Ž›Ž’ù”’Šǰȹ ”ŠÂ?Čą ‹ĀÂ?Š–Šȹ Â&#x;Â˘Â›ÂŽÂœÂ—Â’Â˜Čą Š–ȏ Ä‹Â’ÂŠÂžÂœČąÂ—ÂŽÂ—Â˜Â›Â’ÂžČąÂŠÂ?›˜Â?¢Â?’ȹ™ž’”’Š’ȹ ’›ȹÂ?Â’Â?ċ’ž˜Â?Â’ÂœČąÂ?Â›ÂŠÄ‹Â’ÂŠÂ’ÂœČąÂ™Â•ÂŠÂžÂ”ÂŠÂ’ÂœÇŻČą ˜Â?½•ȹ –Š—ȹ •Š‹Š’ȹ ÂœÂ&#x;Š›‹žǰȹ ”ŠÂ?ȹȹ Â–ÂŠÂ—Â˜Čą ™•Šž”Š’ȹ ‹ĀÂ?Ä Čą ÂœÂ&#x;Ž’”’ȹ ’›ȹ ™ž’”’Š’ȹŠÂ?›˜Â?¢Â?Ä ÇŻČƒ

SuĹžinojo apie Hair Volume tabletes

ÇŽ ›’Žùȹ Â?Â›Â’ÂœČą Â–Â˝Â—ÂŽÂœÂ’ÂžÂœČą Â&#x;’Ž—Š–Žȹ œŠÂ&#x;Š’Â?›ŠùÂ?¢“Žȹ Â™ÂŽÂ›ÂœÂ”ÂŠÂ’Â˛Â’ÂŠÂžČą Š™’Žȹ naujas Hair Volume tabletes. Š’ȹ –Š—Žȹ •Š‹Š’ȹ œžÂ?Â˜Â–Â’Â—Â˜ÇŻČą ùȏ

”Š›Â?ȹ—ž•½”’ŠžȹĂ?ȹŠ›Â?Â’Â–Â’ÂŠÂžÂœÂ’Â­ČąÂ&#x;ÂŠÂ’ÂœČŹ Â?’—¿ȹ Â“Ä Čą Ă?œ’Â?¢Â?Â’ÇŻČą Š’œÂ?’—½“Žȹ –Š— papasakojo, kad Hair Volume Â?ÂŠÂ‹Â•ÂŽÂ˛Â’Ä Čą œžÂ?½Â?¢“Žȹ ¢›Šȹ ™•Šžȏ Â”ÂŠÂ–ÂœČą •Š‹Š’ȹ ÂœÂ&#x;ÂŠÂ›Â‹Â’Ä Ç°Čą ‹’˜•˜Â?’ùȏ ”Š’ȹ Š”Â?¢Â&#x;Â’Ä Čą –ŽÂ?ċ’ŠÂ?Ä ÇŻČą ÂžÂœÂ’ČŹ ™’›”Šžȹ ™Š”ž˜Â?¿ȹ ’›ȹ Â—ÂŠÂ–Â˜Čą Â?›Ă?ČŹ ċŠžȹ”ž™’—ŠȹÂ&#x;’•Â?Â’ÂŽÂœČąÂ’Â›ČąÂ?Â’Â”Â˝Â“Â’Â–Â˜ÇŻČƒ

Tabletes rekomenduoja visiems

ÇŽ Â˜Čą Â™Â’Â›Â–Â˜Â“Â˜Čą řȹ Â–Â˝Â—ÂŽÂœÂ’Ä Čą Â”ÂžÂ›ÂœÂ˜Čą Â—ÂŽÂ•Â’Â”Â˜ČąÂ“Â˜Â”Â’Ä ČąÂŠÂ‹ÂŽÂ“Â˜Â—Â’Ä ÇŻČą ›ȹÂ?Â˜Â•Â’ÂŠÂžČą vartosiu ĹĄias tabletes. Mano ™•Šž”Š’ȹÂ?ÂŠÂ™Â˜ČąÂ&#x;ÂŽĂąÂ•Ä€ÂœÇ°ČąÂœÂ?Â˜Â›ÂŽÂœÂ—Â’ČąÂ’Â›Čą Â?Â&#x;’›Â?ÂŽÂœÂ—Â’ÇŻČą Š’™ȹ ™ŠÂ?Čą ™ŠœÂ?Ž‹½“Šžȹ Â™ÂžÂ’Â”Ä Čą ™˜Â&#x;Ž’”Ă?Čą ˜Â?Š’ȹ ’›ȹ —Šȏ Â?ÂŠÂ–ÂœÇŻČą ­ȹ Â?’”ȹ Â—ÂžÂœÂ’Â™Â’Â›Â”ÂŠÂžČą Â?Š›ȹ Ĺ˜Čą ™Š”ž˜Â?ÂŽÂœČą ČŽČą Â—Â˜Â›Â’ÂžČą ‹ĀÂ?Â’Čą Â?’”›Šǰȹ ”ŠÂ?Čą Â?ÂŠÂ‹Â•ÂŽÂ˛Â’Ä Čą —Ž™›’Â?Â›Ä€Â”ÂœÂ’ÂžÇŻČą Hair VolumeČą ›Ž”˜–Ž—Â?ÂžÂ˜Â“ÂžČą Â&#x;Â’ÂœÂ’ÂŽÂ–ÂœÇ°ČąÂ”ÂžÂ›Â’ÂžÂ˜ÂœČąÂ™ÂŠÄ‹Ă?ÂœÂ?žǯȹ ÂŠÂ—Â˜Čą Â?ÂŽÂ›Â’ÂŠÂžÂœÂ’Â˜ÂœČą Â?›ŠžÂ?Â˝ÂœČą Â?Š’™ȹ ™ŠÂ?Čą ™›ŠÂ?Â˝Â“Â˜ČąÂ&#x;Š›Â?˜Â?Â’ČąĂąÂ’ÂŠÂœČąÂ?Š‹•ŽÂ?ÂŽÂœÇ°ČƒČąČŽ Â?Â’Â?ċ’ž˜Â?ÂŠÂ–ÂŠÂœÂ’ČąÂ™ÂŠÂœÂŠÂ”Â˜Â“ÂŠČą Â&#x;Šǯ

Kur ÄŻsigyti Hair Volume tableÄ?iĹł?

›’Â?Â’Â—ÂŠÂ•Â’Ä ČąHair Volume Â?ÂŠÂ‹Â•ÂŽÂ˛Â’Ä ČąÂ?Š•’Â?ÂŽČąĂ?œ’Â?¢Â?Â’Čą Â&#x;Š’œÂ?Â’Â—Â˝ÂœÂŽČąÂŠÂ›Â‹ÂŠČąÂ?Š–’—Â?Â˜Â“Â˜Čą ’—Â?Ž›—ŽÂ?Â˜ČąÂœÂ&#x;ÂŽÂ?Š’—½“Žȹ www.newnordic.lt.

Turite klausimĹł?

Â˜Â›Â˝Â?Š–’ȹÂ?ŠžÂ?Â’ČąÂ?ŠžÂ?’Šžȹ ’—Â?Â˜Â›Â–ÂŠÂŒÄ§Â˜ÂœÇ°ČąÂœÂ”ÂŠÂ–Â‹Â’Â—Â”Â’Â?ÂŽČą Â?Ž•ŽÂ?Â˜Â—ÂžČąÇťĹžČąĹ™Ĺ?ÇźČąĹ˜Ĺ˜Ĺ˜ČąĹ–Ĺ˜Ĺ™ČąÂŠÂ›Â‹ÂŠČą apsilankykite interneto ÂœÂ&#x;ÂŽÂ?Š’—½“Žȹwww.newnordic.lt.

Ĺ vediĹĄkas atradimas Hair Volume – tai originalus skandinaviĹĄkas maisto papildas. Hair Volume tableÄ?iĹł sudÄ—tyje yra biologiĹĄkai aktyviĹł mitybiniĹł medĹžiagĹł derinys, maitinantis plaukĹł folikulĹł lÄ…steles. TabletÄ—s iĹĄ asiĹŤkliĹł, sorĹł ekstraktĹł, aminorĹŤgĹĄÄ?iĹł L-cisteino ir L-metionino, vario, biotino, cinko, taip pat obuoliĹł ekstrakto, turinÄ?io daug natĹŤralaus augimo faktoriaus procianidino B2, gaminamos Ĺ vedijoje.

Cinkas ir biotinas padeda palaikyti normalų plaukų augimą, o varis padeda palaikyti natōralią plaukų spalvą – lėtina Şilų plaukų atsiradimą.

AminorĹŤgĹĄtis L-cisteinas yra svarbi keratino, plaukÄ… sudaranÄ?ios medĹžiagos, dalis. BĹŤtent keratinas suteikia plaukams tvirtumo ir lankstumo.

Hair Volume tabletes rekomenduojama vartoti norint palaikyti normalĹł veĹĄliĹł ir graĹžiĹł plaukĹł augimÄ…. Svarbu ÄŻvairi ir subalansuota mityba bei sveikas gyvenimo bĹŤdas.

grožis

Ant­ras mi­tas Na­mų są­ly­go­mis pa­ga­min­tas to­ni­kas iš van­dens ir ro­žių žied­la­pių Pap­ras­tas van­duo nė­ra nei va­lik­lis, nei prau­sik­lis odai. Jis ne­ga­li su­skal­dy­ti ant odos pa­te­ku­sių ne­šva­ru­mų (ma­kia­žo li­ku­čių, dul­kių, įvai­rių ter­ša­lų, pa­te­ku­sių iš ap­lin­kos). Van­duo tik iš­trau­ kia drėg­mę, ku­rią pa­si­ga­mi­no pa­ti oda. Kos­me­ti­kos prie­mo­ nė­se nau­do­ja­mas mi­ne­ra­li­nis jū­ros van­duo, dis­ti­liuo­ti au­ga­lų ekst­rak­tai, ar­ba hid­ro­la­tai. Ro­žių žied­la­pių ak­ty­vūs kom­po­nen­ tai – ete­ri­niai alie­jai. Daž­niau­siai ete­ri­niai alie­jai iš­gau­na­mi dis­ ti­liuo­jant van­dens ga­rais, nau­do­jant šal­to spau­di­mo bū­dą ar­ba ekst­rak­ci­ją or­ga­ni­niais tir­pik­liais. O ro­žių žied­la­pius mir­kant van­de­ny­je neiš­gau­na­mi jo­kie ak­ty­vūs kom­po­nen­tai.

Tre­čias mi­tas Kre­mas iš grie­ti­nė­lės, kiau­ši­nio try­nio ir ra­mu­nė­lių žied­la­pių To­kia­me kre­me jau po ke­lių va­lan­dų pra­si­de­da pu­vi­mo pro­ce­sas.

Tai reiš­kia, kad bak­te­ri­jos dau­gi­na­si visu tem­pu. Nė vie­nas šių pro­duk­tų ne­ga­li ne tik įsi­skverb­ti į gi­les­nį odos sluoks­nį, bet ir nie­kaip pa­veik­ti odos. Grie­ti­nė­lė­je esan­tys rie­ba­lai sun­kiai už­gu­la odą ir ne­lei­džia jai kvė­puo­ti. Su­da­ro­ma pui­ki ter­pė odo­je ga­min­ tis lais­vie­siems ra­di­ka­lams. Ar tik­rai to mes sie­kia­me tep­da­mos na­mie pa­si­ga­min­tą „kre­mą“? Juk taip mes tik sen­di­na­me odą, o ne ją jau­ni­na­me. Iš ra­mu­nė­lių ne­gau­na­me jo­kio ak­ty­vaus kom­po­ nen­to ir nė kiek ne­pa­de­da­me odai.

Vie­nin­te­lis pa­ta­ri­mas – neeks­pe­ri­men­tuo­ti ant sa­vo odos te­pant na­mų są­ly­go­mis pa­ga­min­tas prie­mo­nes, o pa­si­kliau­ti kos­me­ti­kos pra­mo­nės su­kur­to­mis pro­fe­sio­na­lio­mis prie­mo­nė­mis.

▪

patarimai Kas pa­lai­ko odos gro­žį? ●● Tai­syk­lin­ga odos prie­žiū­ra ●● Ko­ky­biš­kos kos­me­ti­kos prie­mo­nės ●● Vi­sa­ver­tė mi­ty­ba ●● Re­gu­lia­riai var­to­ja­mi vi­ta­mi­nai ir mi­ne­ ra­lai, mik­roe­le­men­tai ●● Kos­me­to­lo­gi­nės pro­ce­dū­ros, pa­vyz­ džiui, ma­sa­žas ●● Van­dens pro­ce­dū­ros ●● Fi­zi­nis ak­ty­vu­mas ●● Kas ken­kia odai? ●● Stre­sas ir mie­go trū­ku­mas ●● Ne­ko­ky­biš­ka kos­me­ti­ka ●● Ne­tai­syk­lin­ga mi­ty­ba ●● Pikt­nau­džia­vi­mas UV spin­du­liais ●● Mi­ne­ra­lų ir vi­ta­mi­nų trū­ku­mas ●● Hor­mo­nų su­tri­ki­mai ●● Ne­jud­rus gy­ve­ni­mo bū­das ●● Ža­lin­gi įpro­čiai, to­kie kaip rū­ky­mas

52

Moters triumfas | 2013 pavasaris

sveikata

„Tai – ne pa­pras­tas ko­jy­ čių pa­kil­no­ji­mas, ran­ky­ čių pa­mo­sa­vi­mas. No­rint pa­siek­ti re­zul­ta­tų, dirb­ti rei­kia iš­ties ne­ma­žai. Šio­ se tre­ni­ruo­tė­se su­rink­ti ge­riau­si per­liu­kai iš ma­no pa­mėg­tų jo­gos, tai či ir pi­la­te­so už­siė­mi­mų. Svar­ biau­sia – vi­si ju­de­siai dar­ niai su­jung­ti tar­pu­sa­vy­je, de­ra vie­nas su ki­tu. At­lie­ kant pra­ti­mus drau­ge su ki­tais gru­pės na­riais ju­da­ ma taip sinch­ro­niš­kai, kad net at­ro­do, jog vi­sa gru­pė šo­ka sce­no­je.“

Tei­gia­mų emo­ci­jų pri­pil­dan­ti mankš­ta

To­kiais įspū­džiais da­li­jo­si te­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­ja ir mo­de­lis Ais­tė Paš­ke­vi­čiū­ tė, ne­se­niai da­ly­va­vu­si svei­ka­tin­gu­mo klu­bo „Im­puls“ su­reng­ta­me spor­ti­nia­me eks­pe­ri­men­te, kurio me­tu mer­gi­na tu­rė­jo ga­li­my­bę pir­mo­ji iš­ban­dy­ti gru­pi­nių už­ siė­mi­mų nau­jo­vę – tre­ni­ruo­tę „Les Mills Bo­dy­Ba­lan­ce“.

„Les Mills Bo­dy­Ba­lan­ce“: lenk­ti kū­ną, tie­sin­ti min­tis Ais­tė sa­ko, kad iš pra­džių tre­ni­ruo­tė pa­si­ro­džiu­si ra­mi ir ne­tgi me­di­ta­ty­vi.

Pir­ma­sis įspū­dis bu­vo ap­gau­lin­gas – tre­ ni­ruo­tė­je te­ko ne­ma­žai pa­plu­šė­ti. Vis dėl­to, kaip pa­ste­bi pa­ti da­ly­vė, „at­lie­ka­mi ju­de­siai tu­ri itin ma­lo­niai at­pa­lai­duo­jan­tį po­vei­kį sie­lai – ji tar­si iš­si­lais­vi­na, nu­ rims­ta ir pri­si­pil­do tei­gia­mų emo­ci­jų“.

Leng­vi ju­de­siai lei­džia pa­bėg­ti nuo ru­ti­nos To­kius gru­pi­nių „Les Mills Bo­dy Ba­ lan­ce“ tre­ni­ruo­čių pri­va­lu­mus pa­brė­žia ir spor­to inst­ruk­to­riai. Šie už­siė­mi­mai pa­tiks mėgs­tan­tie­siems ma­žes­nio in­ten­ sy­vu­mo spor­tą, ver­ti­nan­tie­siems jo­gos, tai či ir pi­la­te­so pra­ti­mus – dau­ge­lio jų ele­men­tus ga­li­ma ap­tik­ti nau­jo­sio­se tre­ ni­ruo­tė­se. Kin­ta­mas krū­vis ir kom­bi­nuo­ti pra­ti­mai gru­pė­je kiek­vie­nam da­ly­viui lei­džia pa­siek­ti mak­si­ma­lų efek­tą. „Tre­ni­ruo­tė pra­de­da­ma leng­vais tai či ju­de­siais, ku­rie su­šil­do kū­ną, pa­de­da su­si­kaup­ti ties mankš­ta ir pa­mirš­ti die­nos rū­pes­čius. Vė­liau, pa­si­tel­kiant įvai­rių jo­gos ir pi­la­te­so pra­ti­mų kom­bi­na­ci­jas bei at­lie­kant kū­no tem­pi­mo, lanks­tu­mo, koor­di­na­ci­jos ar kvė­pa­vi­mo pra­ti­mus, stip­ri­na­mos pa­grin­di­nės rau­me­nų gru­pės“, – pa­sa­ko­ja spor­to ir svei­ka­tin­gu­mo klu­bo „Im­puls“ tre­ne­rė Jur­ga Ma­cu­le­vi­čiū­tė.

Tre­ni­ruo­tė bai­gia­ma 10 mi­nu­čių at­ lie­ka­mais at­pa­lai­duo­ja­mai­siais ju­de­siais, ku­rie pa­de­da su­ma­žin­ti įtam­pą, nu­si­ra­ min­ti. Pa­sak tre­ne­rės, „Les Mills Bo­dy ­Ba­lan­ce“ už­siė­mi­mai pa­si­žy­mi ra­miais ju­de­siais, ku­riuos at­lie­kant nė­ra per­ne­lyg įtem­pia­mi rau­me­nys, iš­ven­gia­ma di­de­lio krū­vio są­na­riams.

„Šios tre­ni­ruo­tės la­bai tin­ka sie­kiant di­din­ti kū­no ir są­na­rių lanks­tu­mą, su­stip­rin­ti stu­bu­rą ar šir­dies ir krau­ ja­g ys­lių sis­te­mą. Mankš­tas įver­tins lan­ky­to­jai, ku­rie kas­dien pa­ti­ria stre­są, – tre­ni­ruo­tė­se pui­kiai at­pa­lai­duo­ja­mos min­tys, įvei­kia­mas nuo­var­gis, ge­rė­ja bend­ra emo­ci­nė būk­lė“, – pa­žy­mi tre­ ne­rė Jur­ga.

Kas yra „Les Mills“? ●● Populiariausia pasaulyje grupinių sporto užsiėmimų programa, įdiegta net 14 000 klubų 80-yje valstybių. ●● Aukščiausia mankštų kokybė užtikrinama nuolat atnaujinant pratimus, jų choreografiją ir muziką, skiriant ypatingą dėmesį instruktorių parengimui. ●● „Les Mills“ programoje išnaudojamas grupinio sporto poveikis asmeninei motyvacijai siekti geresnių rezultatų. ●● Sporto ir sveikatingumo klubuose „Impuls“ rengiami net 4 skirtingų rūšių užsiėmimai pagal „Les Mills“ programą: „Les Mills Body Balance“, „Les Mills RPM“, „Les Mills Body Pump“ ir „Les Mills CxWorx“.

privalumai: ●● Užtenka vienos treniruotės per savaitę, kad pajustumėte rezultatus. ●● Ypatingas dėmesys atliekamų pratimų saugai. ●● Kas tris mėnesius atnaujinama treniruočių choreografija, muzika ir pratimų nuorodos instruktoriams. ●● Kiekvienos 55 minutes trunkančios treniruotės metu 10 minučių skiriama meditacijai.

Moters triumfas | 2013 pavasaris

53

Sveikata

Pa­si­ruošt. Dė­me­sio. Marš!

Lai­kas pra­dė­ti bė­gio­ti

Nusp­ren­dei pra­dė­ti bė­gio­ti? Grie­bi spor­ti­nę ap­ran­gą, pa­to­gią ava­ly­nę ir pa­si­lei­di tie­siu par­ko ar­ba spor­to klu­bo bė­gi­mo ta­ke­liu. At­ro­do, vis­kas pa­pras­ta. De­ja, taip nė­ra. tekstas: Ša­rū­nė Ku­tins­kai­tė

Svar­bu tin­ka­ma mi­ty­ba Ter­mo­met­ro stul­pe­liui kils­te­lė­jus aukš­čiau nu­lio, daž­nas mū­sų sa­vo spin­to­je at­lie­ka re­vi­zi­ją. „Suk­ne­ lė – per ankš­ta. Kel­nės su­si­trau­kė“, – ran­ko­mis grieb­da­mie­si už gal­vos, žie­mos va­ka­rais ne­ži­nia kur din­ gu­sį sai­ką kei­kia ap­si­ri­jė­liai. Ko­ne la­biau­siai dėl pa­pil­do­mų ki­log­ra­mų iš­gy­ve­na dai­lio­sios ly­ties at­sto­vės.

Iš 40 dy­džio dra­bu­žių no­rė­da­mos ir vėl įsi­spraus­ti į 38-o, jos ali­na sa­ve die­to­mis, pra­kai­tą lie­ja nau­do­ da­mos tre­ni­ruok­lius ar­ba liek­nė­ti nu­ta­ria bė­gio­da­mos. „Taip, bė­gio­ ji­mas pa­de­da dai­lin­ti kū­no li­ni­jas, ta­čiau bū­ti­na ir tai­syk­lin­gai mai­tin­ tis. Kas iš to, jei bė­gę du ki­lo­met­rus vė­liau at­si­grieb­si­te krims­da­mi rie­bius keps­nius“, – kal­bė­jo gru­pi­nių už­siė­mi­mų tre­ne­ris Da­rius Bū­da­vas.

Po tre­ni­ruo­tės pa­ta­ria­ma iš­ger­ti pie­no ir ba­na­nų kok­tei­lį, su­val­gy­ti in­de­lį na­tū­ra­laus jo­gur­to. Tie­sa, ne­si­tre­ni­ruo­ki­te ką tik pa­ki­lę nuo sta­lo, o bėg­da­mi ne­pa­mirš­ ki­te ger­ti – spor­tuo­jant or­ga­ niz­mas pa­ša­li­na daug skys­čių, to­dėl juos rei­kia su­si­grą­žin­ti.

Bė­gi­mas – ne vi­siems Nors ir nau­din­gas, bė­gi­mas, pa­sak tre­ne­rio, tin­ka to­li gra­žu ne kiek­vie­nam. „Prieš pra­de­dant bė­gio­ti, bū­ti­na įver­tin­ti sa­vo svei­ka­tos būk­lę. Ne­pa­mirš­

54

Moters triumfas | 2013 pavasaris

ki­te, kad bė­gi­mas – ga­na daug iš­tver­mės rei­ka­ lau­jan­tis spor­tas, ku­riuo už­sii­ man­čio žmo­gaus or­ga­niz­mas gau­na ne­ma­žą ap­kro­vą. To­ dėl, jei tu­ri­te pro­ble­mų dėl nu­ga­ros, šir­di­es ar są­na­rių, rin­ki­tės ne to­ kią in­ten­sy­vią veik­lą.

Tar­kim, šiau­rie­tiš­ ką­jį ėji­mą, plau­ki­ mą, – D.Bū­da­vo tei­gi­mu, bė­gi­ mas ne­re­ko­ men­duo­ja­mas ir žmo­nėms, tu­ rin­tiems ant­svo­rio.

– Kiek­vie­nas at­ve­jis la­bai in­di­vi­dua­lus. Kū­ no kul­tū­ros spe­cia­lis­tas ar­ba šei­mos gy­dy­to­jas pa­tars, ko­kia mankš­ta tin­ka­miau­sia konk­re­ čiu at­ve­ju. Ne­pa­mirš­ki­te, kad ne­tai­syk­lin­gai bėg­da­mi, va­žiuo­da­mi dvi­ra­čiu ar ki­taip be­si­mankš­tin­da­mi ge­ro sau ne­ pa­da­r y­si­te, o tik pa­kenk­si­te.“

per šil­tai“, – šyp­te­lė­jo tre­ne­ris. Kel­nės, spor­ti­niai marš­ki­nė­liai, esant vė­ses­niam orui – leng­va vė­jo ne­pra­lei­džian­ti striu­kė, pirš­ti­nės ir ke­pu­rė. Spor­tuo­jan­čio kū­nui esą ge­riau­siai tin­ka na­tū­ra­laus pluoš­to dra­bu­žiai. Prieš bė­gant bū­ti­nas ap­ši­li­mas ir tem­pi­mo pra­ti­mai. Daž­nai pa­si­tai­kan­ti pra­de­dan­čių­jų klai­da – star­ta­vi­mas, kai kū­nas dar neį­ši­lęs. Tre­ni­ruo­tę pra­dė­ki­te nuo ėji­mo, po tru­pu­tį di­din­ki­te in­ten­sy­ vu­mą, kol ga­liau­siai pe­rei­si­te prie bė­gi­ mo. „Kū­no svo­ris tu­ri vie­no­dai pa­si­skirs­ ty­ti vi­sai pė­dai. Ją ant že­mės rei­kia sta­ty­ti pra­de­dant kul­nu. Plaš­ta­kos su­spaus­tos į kumš­tį, ran­kos su­lenk­tos 120 laips­nių kam­pu“, – sėk­min­go bė­gi­mo tai­syk­les var­di­jo D.Bū­da­vas. Tiek va­žiuo­jant dvi­ra­ čiu, tiek bė­gio­jant itin svar­bu tai­syk­lin­gai kvė­puo­ti. Įk­vėp­ki­te pro no­sį ir iš­kvėp­ki­te pro bur­ną – taip plau­čiai vie­no­dai pa­si­ da­lys de­guo­nį. Kvė­puo­jant pro bur­ną, į krau­ją pa­ten­ka dau­giau de­guo­nies, ta­čiau ne­vyks­ta nor­ma­lus kvė­pa­vi­mas.

▪

bėk su vė­je­liu De­šimt dai­nų bėgimui ●● „Sur­vi­vor“ „Eye Of The Ti­ger“ ●● El­vio Cos­tel­lo „Pump It Up“ ●● U2 „Beau­ti­ful Day“ ●● Ig­gy Pop „Song For Li­fe“ ●● „Goldf­rapp“ „Ooh La La“

Svar­biau­sia – ge­ra ava­ly­nė

Pir­mo­ji už­duo­tis pra­de­ dan­čiam bė­gi­kui – iš­si­rink­ti pa­to­gią ava­ly­nę. Ji pri­va­lo bū­ti sto­res­niu pa­du su amor­ti­za­ci­ne sis­te­ma kul­ne, fik­suo­ti są­na­rį. Ap­ran­ga? „Ge­riau leng­viau, nei

●● „Spil­ler“ „Groo­ve­jet“ ●● Eri­co Pry­dzo „Call On Me“ ●● Ge­ri Hal­li­well „It‘s Rai­ning Men“ ●● Kim Wil­de „Kids in Ame­ri­ca“ ●● „Queen“ „Don’t Stop Me Now“

Sveikata

Modernūs krū­tų ty­ri­m ne­būk abe­jin­ga ir iš­s Dr. Rū­ta Brie­die­nė, ra­dio­lo­gė Vil­niaus uni­ver­si­te­to On­ko­lo­gi­ jos ins­ti­tu­tas, Vil­niaus uni­ver­si­ te­to Me­di­ci­nos fa­kul­te­to Ra­dio­ lo­gi­jos, bran­duo­li­nės me­di­ci­nos ir me­di­ci­nos fi­zi­kos ka­ted­ra, Eu­ro­me­dic

56

Moters triumfas | 2013 pavasaris

K

rū­ties vė­žys yra daž­niau­sias mo­te­rų vė­ži­nis su­si­rgi­mas.

Kas­met šia li­ga mū­sų ša­ly­je su­ser­ga apie 1 500 mo­te­rų ir apie 650 mirš­ta. Anks­ ty­va ir tiks­li diag­nos­ti­ka, pro­fi­lak­ti­niai ty­ri­mai su­ma­ži­na pa­cien­čių, ser­gan­čių krū­ties vė­žiu, mir­tin­gu­mą. „Be jo­kios abe­jo­nės, to­kie ty­ri­mai kaip ty­ri­mas ult­ra­gar­su ar ma­mog­ra­fi­ja yra priei­na­ miau­si ir pa­pras­čiau­si krū­ties vė­žiui ir ki­toms krū­ties li­goms diag­no­zuo­ti. Vis dėl­to ne­re­tai vien tik šių ty­ri­mo me­to­dų

ne­pa­kan­ka no­rint tiks­liai įver­tin­ti tam tik­ras li­gas, o ypač krū­ties vė­žį ir jo iš­pli­ ti­mą“, – tei­gia me­di­ci­nos moks­lų dak­ta­rė ra­dio­lo­gė Rū­ta Brie­die­nė. „Me­dea diag­nos­ti­kos“ įmo­nių gru­pė, siek­da­ma su­teik­ti me­di­ci­nos pa­gal­bą lai­ku, ne­ma­žai in­ves­ta­vo no­rė­da­ma įsi­g y­ti nau­ją ir mo­der­nią įran­gą, to­dėl šiuo me­tu sa­vo cent­ruo­se ga­li at­lik­ ti vi­są spekt­rą vie­nas ki­tą pa­pil­dan­čių ty­ri­mų – ult­ra­gar­su, ma­mog­ra­fi­jos ir mag­ne­ti­nio re­zo­nan­so to­mog­ra­fi­ jos (MRT). „Pap­ras­tai ma­mog­ra­fi­jos

Sveikata

m ­ ai – ­si­tirk

so to­mog­ra­fi­ja – tai ty­ri­mo me­to­das, pa­pil­dan­tis ma­mog­ra­fi­ją ir ty­ri­mą ult­ ra­gar­su. Šis ty­ri­mas at­lie­ka­mas, kai ki­ti ty­ri­mai ne­pa­kan­ka­mai in­for­ma­ty­vūs, ypač no­rint pa­tiks­lin­ti jau diag­no­ zuo­to vė­žio iš­pli­ti­mą krū­ty­je, įta­riant abi­pu­sį, dau­gia­ži­di­ni­nį ar dau­gia­cent­rį vė­žį, įta­riant vė­žio at­si­nau­ji­ni­mą. Krū­tų mag­ne­ti­nio re­zo­nan­so to­mog­ra­fi­ja yra ver­tin­gas me­to­das mo­te­rims su krūtų imp­lan­tais, jei ti­riant ult­ra­gar­su po­ky­ čiai nė­ra aiš­kūs. Rei­kia pa­mi­nė­ti, kad, at­li­kus krū­tų mag­ne­ti­nio re­zo­nan­so ty­ri­mą, dau­gu­mai mo­te­rų rei­kia vėl pa­ kar­to­ti­nio ult­ra­gar­si­nio ty­ri­mo, no­rint pa­tiks­lin­ti ti­riant mag­ne­ti­niu re­zo­nan­su pa­ste­bė­tus ži­di­nius. Krū­tų mag­ne­ti­nio re­zo­nan­so ty­ri­mas tu­ri bū­ti at­lie­ka­mas tik di­des­nio nei 1–1.5 T stip­ru­mo MRT apa­ra­tu su spe­cia­lio­mis krū­tų ri­tė­mis ir tai­kant int­ra­ve­ni­nį kont­ras­ta­vi­mą.

La­bai svar­bus ir ty­ri­mo at­li­ki­mo lai­kas iki­me­no­pau­zi­niu lai­ko­tar­piu – tarp 6 ir 12 menst­rua­ci­nio cik­lo die­nos, tuo­met ma­žiau­sias klai­din­gai tei­gia­mų iš­va­dų kie­kis. Lai­ko­tar­piu po me­no­pau­ zės mo­te­rims ty­ri­mą ga­li­ma at­lik­ti bet ka­da. At­li­kus šį ty­ri­mą ga­li­ma įver­tin­ ti po­ky­čius abie­jo­se krū­ty­se, krū­ti­nės ląs­tos sie­no­je ir pa­žas­tų limf­maz­giuo­se.

Re­zul­ta­tai pri­va­lo bū­ti su­gre­tin­ti su ma­ mog­ra­fi­jos ir ult­ra­gar­si­nio ty­ri­mo duo­ me­ni­mis ir ap­ra­šo­mi pa­gal BI-RADS įver­ti­ni­mų sis­te­mą“, – tę­sė gy­dy­to­ja.

2013-ie­ji pa­skelb­ti svei­ka­tin­gu­mo me­ tais. „Me­dea diag­nos­ti­ka“ įmo­nių gru­pė ra­gi­na vi­sas mo­te­ris ne­lik­ti abe­jin­gas ir iš­si­tir­ti. Kur­ki­me kar­tu svei­kes­nę vi­suo­ me­nę.

Iš­sa­mes­nės in­for­ma­ci­jos apie tei­kia­ mas pa­slau­gas ir re­gist­ra­ci­ją ga­li­te ieš­ko­ti in­ter­ne­to sve­tai­nė­je ad­re­su www.eu­ro­me­dic.lt.

Taip pat kaip pro­fi­lak­ti­nis ty­ri­mas mag­ne­ti­nio re­zo­ nan­so to­mog­ra­fi­ja ga­li bū­ti at­lie­ka­ma as­me­nims, tu­rin­tiems di­des­nę ri­zi­ką su­si­rgti krū­ties vė­žiu: ●● tu­rin­tiems krū­ties vė­žio (Brest Can­cer, to­liau – BRCA) 1 ar­ba BRCA2 ge­no mu­ ta­ci­jų; ●● as­me­nims, ku­rių pir­mos ei­lės gi­mi­nai­tis tu­ri BRCA1 ar BRCA2 ge­no mu­ta­ci­jų; ●● as­me­nims, ku­rių pir­mos ei­lės gi­mi­nai­tis tu­ri na­vi­ko bal­ty­mo (Tu­mor pro­tein – TP53), at­sa­kin­go už na­vi­ko slo­pi­ni­mą, ge­no mu­ta­ci­jų; ●● as­me­nims, ku­rių pir­mos ei­lės gi­mi­ nai­tis tu­ri fos­fa­ta­zės ir ten­zi­no bal­ty­mo (PTEN), at­sa­kin­go už na­vi­ko slo­pi­ni­mą, ge­no mu­ta­ci­jų“, – pa­pil­dė ra­dio­lo­gė Rū­ta Brie­die­nė.

Ver­ta pa­žy­mė­ti kli­ni­ki­nes in­di­ka­ci­jas krū­tų MRT: ●● vie­ti­nio krū­ties na­vi­ko iš­pli­ti­mui įver­tin­ti prieš gy­dy­mą; ●● li­gos at­kry­čiui nu­sta­ty­ti, kai, at­li­kus ma­mog­ra­fi­jos ir ult­ra­gar­si­nį ty­ri­mą, ne­ga­li­ma pa­neig­ti li­gos vie­ti­nio at­kry­čio ga­li­my­bės; ●● esant me­tas­ta­zėms pa­žas­ties limf­maz­ giuo­se ir ne­nus­ta­čius pir­mi­nio na­vi­ko ži­di­nio krū­ty­je, at­li­kus ma­mog­ra­mas ir ty­ri­mą ult­ra­gar­su; ●● at­sa­kui į gy­dy­mą ver­tin­ti tai­kant neoad­ju­ van­ti­nę che­mo­te­ra­pi­ją (pir­mi­nis krū­ties na­vi­ko gy­dy­mas vais­tais iki nu­ma­to­mo ope­ra­ci­nio gy­dy­mo); ●● as­me­nims, tu­rin­tiems pa­di­dė­ju­sią ri­zi­ką su­si­rgti krū­ties vė­žiu.

ty­ri­mas at­lie­ka­mas vy­res­nio am­žiaus mo­te­rims, t.y. su­lau­ku­sioms 40-ies, nes krū­ty­se dau­giau rie­ba­li­nio au­di­ nio, ir šis ty­ri­mo me­to­das tam­pa kur kas in­for­ma­ty­ves­nis. La­bai jau­noms, tu­rin­čioms tan­kų liau­ki­nį au­di­nį, mo­ te­rims tin­ka­miau­sias yra krū­tų ty­ri­mas ult­ra­gar­su, ta­čiau kar­tais ne vi­si po­ky­ čiai pa­ste­bi­mi at­lie­kant šį ty­ri­mą. Esant tan­kiam liau­ki­niam au­di­niui, vie­nas iš ga­li­mų ty­ri­mų yra krū­tų mag­ne­ti­ nio re­zo­nan­so to­mog­ra­fi­ja“, – aiš­ki­no ra­dio­lo­gė. „Krū­tų mag­ne­ti­nio re­zo­nan­

Moters triumfas | 2013 pavasaris

57

Klinikos „Pro-implant“ įkūrėjai: gyd. Darius Počebutas, dr. Bernhardas Giesenhagenas.

Ste­buk­lin­gi spin­du­liai iš­tirp­do bur­nos bė­das Eks­per­to ži­nios, at­vi­ras bend­ra­vi­mas, švy­tin­ti šyp­se­na.

Kau­nie­tė pe­rio­don­to­lo­gė dr. Sol­vei­ga Kel­baus­kie­nė su­ si­bi­čiu­liau­ja su klien­tais leng­vai tar­si gro­žio in­dust­ri­jos pro­fe­sio­na­lė. Bū­da­ma la­ze­ri­nės odon­to­lo­gi­jos asė – pa­ sau­li­nio ly­gio spe­cia­lis­tė, meist­riš­ku­mo mo­kan­ti ne tik bū­si­muo­sius lie­tu­vius odon­to­lo­gus, bet ir ko­le­gas už At­lan­to, ji pa­de­da įveik­ti bė­das, ke­lian­čias daug dau­ giau ne­ri­mo ir dis­kom­for­to nei įski­lęs na­gas ar iš­si­ša­ko­ję plau­kų ga­liu­kai.

58

Moters triumfas | 2013 pavasaris

Den­t a­l i­niu la­z e­r iu, pa­s a­ko­j a po­kal­bi­ nin­kė, ji ga­l i pa­dė­t i at­si­k ra­t y­t i įvai­ riau­sių bur­nos ert­mės bė­dų – pa­š a­lin­t i žan­di­kau­lio cis­t as, gy­dy­t i pe­r io­don­to li­gas, lū­pų pūs­le­li­nę ar sto­ma­t i­t ą, at­l ik­t i lū­pų ar lie­ž u­v io pa­s ai­tė­lio plas­ ti­ką ir net pa­š a­l in­t i ne­b e­p a­g y­d o­mą dan­t į. Ki­to­j e sa­vo moks­li­nė­j e stu­di­j o­j e spe­cia­l is­tė ke­t i­na nag­r i­nė­t i ke­lių skir­ tin­g ų ban­gos il­g io la­z e­r ių komp­lek­si­ nio tai­ky­mo per­spek­t y­v as ir pra­na­šu­ mus – dr. S.Kel­b aus­k ie­nės dar­b e de­ra pro­fe­si­nis vir­tuo­z iš­ku­mas ir moks­li­nis azar­t as.

sveikata

– Daž­nas vai­kys­tė­je pa­sva­jo­ja tap­ti gy­dy­to­ju, kol pa­čiam ten­ka pa­tir­ti ne­vy­ ku­sią pir­mą­ją dan­tų gy­dy­mo pro­ce­dū­rą ar­ba pa­tir­ti krau­jo bai­mę. Spė­ju, kad Jū­sų at­ve­jis – ki­toks.

– Ke­liais pir­mai­siais stu­di­jų me­tais nė ne­ gal­vo­jau, kad tap­siu gy­dy­to­ja. Ko­kia ma­no stip­rio­ji pu­sė, su­pra­tau mo­ky­da­ma­si re­ zi­den­tū­ro­je. Pa­no­rau tap­ti vei­do ir žan­di­ kau­lių chi­rur­ge, ar­ba pe­rio­don­to­lo­ge. Per vie­nus stu­di­jų me­tus su ko­le­ge at­li­ko­me 400 ope­ra­ci­jų – iš­la­vi­nau ran­ką dirb­ti skal­ pe­liu. Troš­kau už­siim­ti moks­li­ne veik­la.

Ma­no drau­gė per „eBay“ vir­tua­lų auk­ cio­ną nu­si­pir­ko se­nes­nės kar­tos la­ze­rį ir pa­kvie­tė kar­tu vyk­ti į kur­sus jo nau­do­ji­mo li­cen­ci­jai įgy­ti. Šie vy­ko Tai­lan­de. Ne­tu­rė­ jau tam lė­šų, bet jos vy­ras pa­si­da­li­jo daug skrai­dant su­kaup­to­mis „my­lio­mis“... Nu­ vy­kus ten, ma­no gy­ve­ni­mas ap­si­ver­tė: su­ ti­kau spe­cia­lis­tų iš JAV, ku­rie ma­ni­mi pa­ ti­kė­jo. Pa­ju­tau at­ra­du­si tai, ką bū­tų įdo­mu iš­tir­ti, – la­ze­rio pa­nau­do­ji­mo apy­dan­čio au­di­niams gy­dy­ti, de­ri­nant šį su tra­di­ci­niu gy­dy­mu, pra­na­šu­mus. Di­ser­ta­ci­ja ang­lų kal­ba, ku­rią ap­si­gy­niau 2011-ai­siais, ta­po pir­mą­ja to­kio dy­džio kli­ni­ki­ne stu­di­ja.

La­ze­riu pa­nai­ki­nant nuo pe­rio­don­ti­to pa­žeis­tos dan­ties šak­nies pa­vir­šiaus lip­nų mik­ro­bų gy­ve­na­mą sluoks­nį, or­ga­niz­mas de­monst­ruo­ja, re­gis, ne­rea­lias re­ge­ne­ra­ ci­jos ga­lias. Dėl la­ze­rio sa­vy­bės pa­siek­ti au­di­nį, ku­ria­me yra už­de­gi­mas, ne­pa­žei­ džiant svei­kų, gy­dy­ti ga­li­ma už­da­ruo­ju bū­du. Atau­ga nau­jas kau­las.

– Skam­ba tar­si iš­trau­ka iš moks­li­nės fan­tas­ti­kos kny­gos. Ar pa­si­tai­ko skep­tiš­ kų nuo­mo­nių?

– Nep­ra­de­du gy­dy­ti pe­rio­don­to li­gų, kol žmo­gus neį­si­są­mo­ni­na, ko­kią bė­dą tu­ri.

Daž­niau­siai pa­gy­do­mos net iki 10 mm gy­lio va­di­na­mo­sios pe­rio­don­to ki­še­nės.

Pe­rio­don­to li­gų po­bū­dis ly­gin­ti­nas su cuk­ ri­nio dia­be­to: jei­gu kont­ro­liuo­ji cuk­raus kie­kį sa­vo krau­jy­je, jau­tie­si svei­kas, jei­gu ne – ga­li nu­mir­ti gat­vė­je iš­ti­kus ko­mai.

– Ko­kių ga­li­my­bių įgy­ja nau­jo­vėms at­vi­ ri pa­cien­tai?

– La­ze­riu at­lie­ku daug įvai­rių pro­ce­ dū­rų ir kiek­vie­nu at­ve­ju šis bū­das tu­ri sa­vo pra­na­šu­mų. At­lie­kant lū­pų, lie­žu­vio pa­sai­tė­lių ko­rek­ci­ją ne­trau­muo­ja­mi ap­ lin­ki­niai au­di­niai, iš­ven­gia­ma gau­saus krau­ja­vi­mo, to­dėl šią pro­ce­dū­rą ga­li­ma at­lik­ti ir vai­kams. Lū­pų pūs­le­li­nė, bur­nos kerp­li­gė, sto­ma­ti­tas po ke­lias mi­nu­tes trun­kan­čios ne­skaus­min­gos pro­ce­dū­ros ne­bep­rog­re­suo­ja. Es­te­ti­nių pro­ce­dū­rų ka­ te­go­ri­jo­je po­pu­lia­rus dan­te­nų per­tek­liaus

ša­li­ni­mas – va­di­na­mo­sios dan­te­ni­nės šyp­se­nos ko­rek­ci­ja. Vi­sais at­ve­jais au­di­ niai gy­ja grei­tai ir be di­de­lio skaus­mo.

– Kiek svar­bu svei­ka bur­na?

– Kaip tik ren­giu šia te­ma moks­li­nį straips­nį.

Bur­nos svei­ka­ta tie­sio­giai su­si­ju­si su bend­ rą­ja or­ga­niz­mo svei­ka­ta. Anks­čiau žmo­nės ma­nė, kad dan­tys – tar­si pa­pil­do­ma de­ta­lė, ku­rios bė­dos ar ne­tek­tis ne to­kios jau ir reikš­min­gos. Ta­čiau pe­rio­don­ti­tas ska­ti­ na už­de­gi­mi­nius pro­ce­sus, są­na­rių, inks­tų pro­ble­mas, iš­pro­vo­kuo­ja vi­so or­ga­niz­mo in­ fek­ci­ją. Ne­sa­me le­go­len­das – mū­sų „de­ta­lės“ nei­šar­do­mai su­si­ju­sios vie­nos su ki­to­mis.

– Tei­kia­te uni­ka­lias pa­slau­gas – to­kio ly­gio spe­cia­lis­tei ras­ti dar­bą ne­tu­rė­tų bū­ti su­dė­tin­ga.

– Daug me­tų dir­bau vie­no­je kli­ni­ko­je, kol pa­si­ju­tau iš­si­sė­mu­si. Svars­ty­da­ma ir dai­ ry­da­ma­si ga­li­my­bių su­si­pa­ži­nau su Kau­no tarp­tau­ti­nės odon­to­lo­gi­jos kli­ni­kos „Proimp­lant“ va­do­vu odon­to­lo­gu Da­riu­mi Po­če­bu­tu, ku­ris pa­kvie­tė pri­si­jung­ti prie sa­vo su­bur­to ko­lek­ty­vo. Atė­jau ir su­pra­tau, kad čia ir yra tai, apie ką sva­jo­jau, – ma­no na­mų po­jū­tį ati­tin­kan­tis ra­my­bės ly­gis, pui­ki įran­ga ir pre­ci­ziš­ka tvar­ka.

Da­bar esa­me tik­ra ko­man­da. Mo­kiau­si iš Da­riaus, ste­bė­jau jo dar­bą at­lie­kant imp­lan­ ta­ci­jų ope­ra­ci­jas ir da­bar sa­kau, kad ne­bi­jau pra­ras­ti dan­tų, nes ži­nau, kad ga­lė­siu kreip­tis į spe­cia­lis­tą, dėl ku­rio ne­tu­riu jo­kių abe­jo­nių. Ste­bė­da­ma kli­ni­kos par­tne­rio, Da­riaus mo­ky­to­jo, Vo­kie­ti­jo­je įsi­kū­ru­sio tarp­tau­ti­nio imp­lan­ta­ci­jos ins­ti­tu­to „Proimp­lant“ va­do­vo dr. Bern­har­do Gie­sen­ha­ ge­no dar­bą pa­si­ju­tau kaip fan­tas­ti­nia­me fil­me – šio spe­cia­lis­to ran­ko­se su­dė­tin­giau­si at­ve­jai tar­si iš­tirps­ta. Mo­ky­tis iš šių odon­

to­lo­gų, ste­bė­ti jų at­lie­ka­mų kau­lo žie­do aug­men­ta­ci­jų – su­dė­tin­gų imp­lan­to­lo­gi­jos ope­ra­ci­jų – at­vyks­ta ko­le­gos iš ki­tų ša­lių.

Be­je, ir čia neap­siei­na­ma be la­ze­rio. Po su­dė­tin­gų in­ter­ven­ci­jų vi­siems pa­cien­tams re­ko­men­duo­ja­ma trum­pu­tė, bet la­bai efek­ty­vi bios­ti­mu­lia­ci­ja. La­ze­rio švie­sos pa­veik­ti au­di­niai gy­ja spar­čiau, skaus­mas nu­slops­ta, už­de­gi­mo ga­li­my­bė su­menks­ta.

La­ze­ri­nę bios­ti­mu­lia­ci­ją de­ri­nant su ozo­no te­ra­pi­ja, pa­sie­kia­ma ypač ge­rų re­zul­ta­tų.

Rim­tų pro­ble­mų spren­di­mas pa­žan­ giais me­to­dais be­veik ne­sut­rik­do įpras­to gy­ve­ni­mo rit­mo, ga­li bū­ti de­ri­na­mas su to­li­ma ke­lio­ne, skry­džiais. Tai le­mia kli­ ni­kos po­pu­lia­ru­mą ne tik tarp Lie­tu­vos pa­cien­tų: čia gy­dy­tis at­vyks­ta žmo­nės iš Va­ka­rų Eu­ro­pos ša­lių, Ru­si­jos. Dar vie­nas ak­tua­lus as­pek­tas – kon­ku­ren­cin­ga kai­na: aukš­čiau­sio ly­gio pro­fe­sio­na­lų pa­slau­gos at­lie­ka­mos lie­tu­viš­kais įkai­niais.

– Ga­li­te il­gai, įdo­miai, aist­rin­gai kal­bė­ti apie mėgs­ta­mą dar­bą. Ar mei­lės jam už­ten­ka kas­dien?

– Pri­si­vers­ti ką nors da­ry­ti man ne­ten­ka.

Kar­tais net ne­jau­ku pa­bus­ti penk­tą ry­to su min­ti­mi, kad la­bai no­riu ei­ti į dar­bą, – juo­kia­si. – Man la­bai pa­tin­ka tai, ką vei­kiu, ir, ko ge­ro, to­kia ma­no sėk­mės pa­slap­tis.

Be­je, taip pat lai­kau­si po­zi­ci­jos, kad gy­ve­ ni­me ne­sėk­mių nė­ra – yra vien pa­mo­kos.

UAB „Pro-implant“ K. Donelaičio g. 14-1, Kaunas (8 37) 708 437, 8 634 09 687 info@odontologas.lt www.odontologas.lt

Gyd. Darius Počebutas ir dr. Solveiga Kelbauskienė.

Moters triumfas | 2013 pavasaris

59

Sveikata

Stri­jos – bal­ti dry­že­liai ant odos, ku­rių re­tam pa­vyks­ta iš­veng­ti Kai paaug­lys­tė­je stai­giai paau­ga­me, kai mo­te­rys lau­kia­si, kai tie­siog priau­ ga­me svo­rio, kū­ną ne­re­tai iš­rai­žo švie­sūs dry­že­liai.

Tai stri­jos, ku­rios tam­pa ne­men­ku gal­vos skaus­mu ir ke­lia su­si­rū­pi­ni­mą.

Eglė Drukteinienė

Ar tai – tik mo­te­rų pro­ble­ma?

Daž­niau­siai stri­jo­mis skun­džia­si mo­te­rys, ta­čiau jų tu­ri ir vy­rai. Paaug­lys­tė­je stai­giai ūg­te­lė­jus, ne­re­tam vai­ki­nui jų at­si­ran­ da ant nu­ga­ros. Skai­čiuo­ja­ma, kad stri­jų at­si­ran­da maž­daug 30 pro­c. ber­niu­kų bren­di­mo lai­ko­tar­piu. Stri­jų ga­li tu­rė­ti ir paaug­lės mer­gi­nos, ku­rių stai­ga paau­gu­si krū­ti­nė iš­te­mpia odą. Bren­di­mo lai­ko­tar­ piu apie 70 pro­c. mer­gi­nų ant sa­vo odos pa­ste­bi to­kių įtrū­ki­mų.

Vis dėl­to į spe­cia­lis­tus dėl stri­jų daž­niau­ siai krei­pia­si mo­te­rys, ku­rios sie­lo­ja­si dėl odos pa­ki­ti­mų po gim­dy­mo. Šis odos de­ fek­tas var­gi­na net 90 pro­c. nėš­čių­jų, ypač

Prieš ir po procedūrų kurso

nuo šeš­to­jo nėš­tu­mo mė­ne­sio.

Stri­jų ga­li bū­ti bet ku­rio­je kū­no vie­to­je, ten, kur tem­pia­si oda, daž­niau­siai – krū­ tų, pil­vo, sėd­me­nų, šlau­nų sri­ty­se. Lau­ kian­tis kū­di­kio stri­jų daž­nai at­si­ran­da ant krū­tų, apa­ti­nė­je pil­vo da­ly­je, ant klu­bų, vi­di­nė­se šlau­nų sri­ty­se.

Kaip stri­jos at­si­ran­da? „Stri­jos at­si­ran­da ta­da, kai per ga­na trum­ pą lai­ką pa­si­kei­čia kū­no apim­tys – at­si­ ras­ti pa­ska­ti­na paaug­lys­tė, nėš­tu­mas, kai ku­rių vais­tų var­to­ji­mas. Ir nors oda la­bai elas­tin­ga, ji ne­spė­ja pri­si­tai­ky­ti. At­si­ran­da de­fek­tas gi­les­nia­me odos sluoks­ny­je, o po jo – ir ran­de­lis. Stri­ja juk ir yra ran­de­lis. Ji ga­li bū­ti siau­res­nė ir pla­tes­nė“, – apie stri­jų at­si­ra­di­mą pa­pras­tai paaiš­ki­no Gro­žio te­ra­pi­jos ir chi­rur­gi­jos kli­ni­kos gy­dy­to­ja der­ma­to­ve­ne­ro­lo­gė Eg­lė Druk­tei­nie­nė.

Jun­gia­ma­ja­me au­di­ny­je, ku­ris už­pil­do vi­di­nius odos įtrū­ki­mus, yra krau­ja­gys­ lių, stri­joms su­tei­kian­čių rau­do­ną ar­ba mė­ly­ną spal­vą, to­dėl iš pra­džių jos bū­na raus­vos ar­ba mels­vos.

Bė­gant lai­kui, krau­ja­gys­lės iš­tuš­tė­ja ir stri­jos pa­si­da­ro bal­tos. Stri­jos su­da­ry­tos iš jun­gia­mo­jo au­di­nio, ku­ria­me nė­ra pig­ men­to, to­dėl įde­gus jos iš­lie­ka bal­tos ir tam­pa dar la­biau pa­ste­bi­mos.

Pa­sak E.Druk­tei­nie­nės, net ne priaug­ti ki­log­ra­mai ar paaug­ti cen­ti­met­rai le­mia stri­jų at­si­ra­di­mą. „Po­lin­kis at­si­ras­ti stri­joms – žmo­gaus odos sa­vy­bė“, – paaiš­ki­no Gro­žio te­ra­pi­ jos ir chi­rur­gi­jos kli­ni­kos gy­dy­to­ja.

Kaip gy­do­mos stri­jos?

Stri­jos yra ran­dai, o ran­dų pa­ša­lin­ti neį­ ma­no­ma. To­kia yra tie­sa, ta­čiau stri­jas, kaip ir ran­dus, ga­li­ma pa­ly­gin­ti, kad jos bū­tų be­veik ne­ma­to­mos. „Vie­no auk­si­nio bū­do, kaip iš­ly­gin­ti stri­ jas, nė­ra. To­dėl ge­riau pa­tiems ne­spręs­ti, koks bū­das tin­ka­miau­sias, o kreip­tis į

spe­cia­lis­tą. Jis pa­tars, ar jū­sų at­ve­ju rei­kia la­ze­ri­nių pro­ce­dū­rų, ar kos­me­ti­nių, o gal tai­ky­ti komp­lek­są. Taip pat in­di­vi­dua­lus yra ir pro­ce­dū­rų, ku­rių rei­kės, skai­čius, – kal­bė­jo spe­cia­lis­tė. – Yra tik vie­na bend­ra tai­syk­lė: kuo anks­čiau im­si­tės ly­gin­ti stri­ jas, tuo ge­res­nį efek­tą pa­siek­si­te.“ Gro­žio te­ra­pi­jos ir chi­rur­gi­jos klin­ko­je nau­do­ja­mos šli­fuo­ja­mo­sios pro­ce­dū­ros la­ze­riu, de­ri­nant odos pa­vir­šiaus šli­fa­vi­mą ir frak­ci­nę tech­no­lo­gi­ją. Nuš­li­fa­vus odos pa­vir­ši­nį sluoks­nį, stri­ja tam­pa vi­zua­liai ma­žiau ma­to­ma, o pri­tai­kius frak­ci­nę tech­no­lo­gi­ją, stri­jų vie­to­se odo­je tar­si iš­ grę­žia­ma dau­gy­bė ma­žy­čių sky­lu­čių, to­dėl oda gy­da­ma su­si­trau­kia ir stri­jos su­siau­rė­ ja. Pro­ce­dū­ra vi­sai ne­skaus­min­ga.

Stri­joms ly­gin­ti per mė­ne­sį at­lie­ka­ma vie­ na pro­ce­dū­ra, o kur­są su­da­ro ma­žiau­siai 3–4 pro­ce­dū­ros.

La­ze­ri­nė der­ma­to­lo­gi­ja – kas tai? Šiuo me­tu Vil­niu­je įsi­kū­ru­sio­je Gro­žio te­ra­pi­jos ir chi­rur­gi­jos kli­ni­ko­je stri­jos ly­ gi­na­mos nau­jau­siu la­ze­rio apa­ra­tu, ku­ris pa­si­žy­mi dau­gia­funk­ciš­ku­mu.

Stri­jų ly­gi­ni­mas la­ze­riu yra tik vie­na iš la­ze­ri­nės der­ma­to­lo­gi­jos rū­šių. Įvai­riais la­ze­riais ir im­pul­si­nės švie­sos me­to­du ša­ li­na­mi ne­pa­gei­dau­ja­mi plau­ke­liai, vei­do rau­do­nis ir įvai­rūs krau­ja­gy­lių da­ri­niai, pig­men­ti­nės dė­mės, ta­tui­ruo­tės, ap­ga­mai ir ki­ti ne­pik­ty­bi­niai odos da­ri­niai.

La­ze­riais ly­gi­na­mos ne tik nau­jos, bet ir se­nos stri­jos, ran­dai po trau­mų, ope­ra­ci­jų ar po jau­nat­vi­nių spuo­gų. Taip pat la­ze­ris efek­ ty­viai nau­do­ja­mas ir odai at­jau­nin­ti. Vie­nas iš nau­jau­sių la­ze­rio pri­tai­ky­mo bū­dų der­ma­ to­lo­gi­jo­je – na­gų gry­be­lio gy­dy­mas.

Vi­sos šios pro­ce­dū­ros at­lie­ka­mos Gro­žio te­ra­pi­jos ir chi­rur­gi­jos kli­ni­ko­je, ku­rio­je vei­kia di­džiau­sias la­ze­ri­nės der­ma­to­lo­gi­ jos cent­ras. La­ze­ri­nės tech­no­lo­gi­jos odai gra­žin­ti čia tai­ko­mos jau nuo 1994 m.

www.sugihara.lt

Moters triumfas | 2013 pavasaris

61

maistas

Te­gy­vuo­ja graž­gars­tės ir rė­žiu­kai!

Ka­dai­se pikt­žo­le lai­ky­ta graž­gars­tė, stum­da­ma ša­lin tra­di­ci­nes lie­tu­viš­kas dar­žo­ves, ski­na­si ke­lią į gur­ma­nų lėkš­tes, įkan­din jos – traš­kie­ji rė­žiu­kai. tekstas: Ša­rū­nė Ku­tins­kai­tė

Kei­čia­si mi­ty­bos įpro­čiai Re­gis, dar taip ne­se­niai šven­ti­nis sta­las bu­vo neį­si­vaiz­duo­ja­mas be jos di­de­ny­bės na­mi­nės, ar­ba bal­tos, lie­tu­viš­kos miš­rai­ nės. Ša­lia jos tra­di­ciš­kai gar­bin­gas vie­tas užim­da­vo dar bent ke­lių rū­šių ma­jo­ne­zu gar­din­tos, skran­dį virš­va­lan­džiams įdar­ bi­nan­čios pa­na­šios su­dė­ties miš­rai­nės.

Alie­ju­mi šlaks­ty­tus agur­kus, ri­di­kė­lius, po­mi­do­rus ir sa­lo­tų la­pus sve­čiai man­ da­giai stum­

da­vo į sta­lo ga­lą, kol ga­liau­siai dė­me­sio ne­su­lau­ku­sios pa­van­de­ni­ju­sios dar­žo­vės ke­liau­da­vo į šiukš­lių ki­bi­rą. At­ro­do, bė­ gan­tys me­tai kei­čia ne tik mo­te­rų su­kne­lių il­gį ar ba­te­lių kul­no aukš­tį, bet ir val­gy­mo įpro­čius. Di­de­les po­rci­jas kei­čia vie­no kąs­ nio už­kan­džiai, rie­bius ma­jo­ne­zus – leng­vi pa­da­žai, tar­pu­sa­vy­je sun­kiai de­ri­na­mus pro­duk­tus – har­mo­nin­gi, o mū­sų mi­ty­bos žo­dy­ne at­si­ran­da nau­jų žo­džių: an­čiu­viai, par­me­za­nas, ar­ti­šo­kai ir t. t.

Au­gin­ki­te pa­tys

An­tai sa­lo­ta, ku­rios pa­va­di­ni­mą dar vi­sai ne­se­niai iš­gir­dę su­rauk­da­vo­me an­ ta­kius, pa­sta­ruo­ju me­tu ka­ra­liau­ja mū­sų val­gia­raš­čiuo­se. Da­bar be graž­gars­tės, la­biau ži­no­mos ru­ko­los var­du, neap­siei­ na nė vie­no di­des­nio ir po­pu­lia­res­nio res­to­ra­no vi­rė­jai. Šią prie­sko­ni­nę žo­le­lę vir­tu­vės gu­ru nau­do­ja žu­vies ir mė­sos gar­ny­rams, mai­šo į pa­da­žus, ja gar­ di­na už­kan­džius. Ne tik ska­nu, bet ir svei­ka. Graž­gars­tė – vi­ta­mi­no C ir jo­do „bom­ba“ žmo­gaus or­ga­niz­ mui, be to, ji gar­sė­ja ir kaip af­ro­ di­zia­kas. Nu­si­pirk­ti šios prie­sko­ ni­nės žo­le­lės ga­li­ma bet ku­ria­me di­džia­ja­me pre­ky­bos cent­re. Vis dėl­to kiek­vie­na sa­ve ger­bian­ ti šei­mi­nin­kė pa­va­sa­rį dar­že­ly­je sten­gia­si pa­si­sė­ti bent ma­žą sau­je­lę graž­gars­tės sėk­lų. Ma­žu dar­žu ga­li tap­ti ir jū­sų dau­gia­bu­čio bal­ko­nas – ap­lin­kai ne­reik­li žo­le­lė su­dygs­ta net ir esant mi­nu­si­nei tem­pe­ra­tū­rai.

Po ke­lių sa­vai­čių la­pe­lius ga­li­te ska­by­ti ir val­g y­ti. Pa­sak gur­ma­nų, ska­niau­ si ne­di­de­li, maž­daug 10 cm, la­pe­liai.

Kuo jie bran­des­ni, tuo sko­nis ait­res­nis.

Tie­sa, ga­mi­nant mais­tą ga­li­ma var­to­ti

ir au­ga­lo sėk­las, ku­rios pui­kiai at­sto­ja gars­ty­čias.

Au­ga pa­vė­sy­je

Dar vie­nos sa­lo­tos, be­si­pra­šan­čios į mū­sų lėkš­tes, – rė­žiu­kai: rūgš­to­ki, traš­kūs ir mė­sin­gi. Šis dau­gia­me­tis au­ga­las įtrauk­ tas į Lie­tu­vos rau­do­ną­ją kny­gą – skin­ti jo ne­va­lia, to­dėl gal­vą ir vėl ga­li­me lenk­ti di­die­siems pre­ky­bos cent­rams, ku­riuo­se vos už po­rą li­tų pre­kiau­ja­ma rė­žiu­kų sėk­ lo­mis. Jas ga­li­ma sė­ti pa­va­sa­rį ir va­sa­rą į drėg­ną dir­vo­že­mį. Rė­žiu­kas, ko ge­ra, vie­nas iš ne­dau­ge­lio prie­sko­ni­nių au­ga­lų, au­gan­čių vė­sio­se vie­to­se, da­li­nia­me ar­ba vi­siš­ka­me pa­vė­sy­je. Pap­ras­tai šiam au­ ga­lui svar­bu, kad au­gi­mo vie­to­je nuo­lat bū­tų maž­daug 1 cm van­dens. To­kios są­ly­gos įpras­tai bū­na už­pel­kė­ju­sia­me tven­ki­nio pa­kraš­ty­je, o au­gi­nant na­mie į du­be­nė­lį pa­ta­ria­ma kas­dien įpil­ti švie­žio, daug de­guo­nies tu­rin­čio van­dens.

Švie­ži ir su varš­ke

Ir graž­gars­tės, ir rė­žiu­ko la­pai ver­tin­ giau­si, kol jau­ni. Jie vi­suo­met val­go­mi švie­ži, ta­čiau stik­li­nė­je van­dens pa­vė­sy­je iš­si­lai­ko net ke­le­tą die­nų. Pa­sak vir­tu­vės vir­tuo­zų, rė­žiu­kai sriu­boms su­tei­kia itin sod­rų sko­nį, su­mai­šy­ti su ki­to­ mis la­pi­nė­mis sa­lo­to­mis pra­tur­ti­na jas nau­jais at­spal­viais, ypač de­ra su varš­kės pa­tie­ka­lais. Pa­ruoš­ki­te teš­lą vir­ti­niams.

Kol ši sto­vės šal­dy­tu­ve, su­smul­kin­ki­te svo­gū­ną, rė­žiu­kus ir su­ber­ki­te juos į varš­kę, ku­rią nau­do­si­te vir­ti­nių įda­rui. Įberkite žiups­ne­lį drus­kos, pi­pi­rų, kmy­nų.

Ska­naus.

▪

Ingrida Bakaitė: mano eksperimentas pasiteisino Medicinos darbuotoja ir Klaipėdos universiteto dėstytoja Ingrida Bakaitė teigia atradusi būdą, kaip atsikratyti antsvorio be specialių dietų, sureguliuoti imuninę sistemą ir puikiai jaustis kasdien. Paslaptis – maisto netoleravimo testas.

44 m. klaipėdietė teigė, kad atėjo metas susirūpinti savo pačios sveikata. Moterį jau kurį laiką kamavo mintys apie pernelyg didelį svorį ir imuninės sistemos būklę. „Esu linkusi į pilnumą, tokia genetinė struktūra. Aš iš tų žmonių, kurie viską, ką suvalgo, nešioja su savimi“, – juokavo moteris.

Antsvoris ir imuninės sistemos problemos buvo pagrindinės dvi priežastys, kodėl Ingrida ryžosi atlikti maisto netoleravimo testą. „Turiu pažįstamų, kurie jau buvo atlikę maisto netoleravimo testą, jie tiesiog nebevalgė kai kurių maisto produktų, kurių, kaip parodė testas, jie netoleruoja ir tikino, kad ėmė puikiai jaustis“, – pasakojo Ingrida.

Klaipėdoje ji nuėjo į reabilitacijos centrą „Ostemeda“, ten atliko maisto netoleravimo testą. Moteris dar išklausė dietologo konsultaciją, sužinojo pagrindinius mitybos principus. „Nors pati Klaipėdos universitete dėstau studentams būsimiesiems slaugytojams, esminius maitinimosi dalykus lyg ir žinau, bet kai pakonsultuoja profesionalas, visai kas kita“, – tikino Ingrida. „Dažna maisto netoleravimo išraiška yra dažnas galvos skausmas, antsvorio problemos, nors valgoma saikingai, įvairių kūno dalių pabrinkimai, ištinimai, silpstanti imuninė sistema“, – teigė I.Bakaitė.

Daugeliui vidutinio amžiaus ir net jaunesnių žmonių didžiausia problema yra antsvoris. Moters įsitikinimu, jei neišsiaiškiname, kokių produktų mūsų organizmas netoleruoja, svorio sureguliuoti nepadės jokios dietos. „Taigi išsityriau savo kraują ir paaiškėjo, kad mano organizmas netoleruoja įvairių kiaukutinių produktų (midijų, krevečių ir pan.). Mėgdavau retkarčiais jomis pasmaguriauti, tačiau po to tikrai prastokai jausdavausi. Nors jos būdavo namuose gamintos ir puikiai paruošiamos, maniau, kad midijas mano skrandis sunkiai virškina, o pasirodo, jog organizmas jų visai netoleruoja. Atlikusi šį testą pagalba supratau, kad tai ne tas maistas, kurį turėčiau valgyti“, – pasakojo Ingrida.

Ingrida maisto netoleravimo testą atliko pernai lapkritį ir nebevalgo tų produktų, kurie netoleruotini. „Iškart po tyrimo, grįžusi namo sukroviau į dėžę tuos produktus, kurių ir lengvai netoleruoju – kvietinius miltus. Didžiausia netektis man buvo kiaušiniai. Aš juos mėgstu, jų yra įvairiuose produktuose. Tad štai juos išdalinau savo giminaičiams ar draugams“, – sakė moteris.

Jai esą teko atsisakyti nelabai daug produktų Ingrida pasakojo, kad tai buvo visi riešutai, kai kurios jūrų gėrybės, kviečiai, kiaušiniai, paprikos.

Atsisakiusi tų produktų, moteris džiaugiasi, esą rezultatas visai neprastas – per tris mėnesius be jokių ypatingų pastangų jai pavyko numesti 17 kg. O savi-

jauta tiesiog puiki. „Nebadavau, nesilaikiau jokių specialių dietų, tik atsisakiau tų maisto produktų, kurių netoleruoja mano organizmas. Šiaip aš esu prieš visokias dietas, kalorijų skaičiavimus. Nes tai, švelniai tariant, yra organizmo prievartavimas. O aš nevalgau šitų produktų, ir tiek, ir jokios emocinės ar fizinės įtampos dėl to nejaučiu“, – tikino Ingrida.

Moteris pasakojo sutikusi žmonių, kurie važiuodavo į Latviją pas garsius dietologus, valgydavo tik kumščio dydžio maisto kiekį, skaičiuodavo kalorijas. „Esu mačiusi, kaip jiems po tų dietų sėkmingai jų svoris grįždavo netgi su kaupu, kai jie jau nebesilaikydavo to griežto dietos režimo. Aš pati sau jokių dietų niekada netaikiau“, – tvirtino klaipėdietė.

Dar vienas šio proceso žavesys, kad pats organizmas savaime išsivalė, nebeskauda galva, nebeliko virškinimo problemų. Po kurio laiko testą galima pakartoti ir išsiaiškinti, ar kai kuriuos produktus, kurių teko atsisakyti, jau galima po truputėlį vėl valgyti, ar neigiama reakcija jiems sumažėjo. „Bet tų produktų savaime nebesinori. Visai neseniai buvau tolimoje kelionėje. Paprastai į tokias išvykas prisikraudavau vaistų nuo galvos skausmo, nuo žarnyno veiklos sutrikimų. Galiu patvirtinti, nuo to karto neprireikė nė vienos tabletės“, – tikino moteris.

Maisto netoleravimo testai pradėti taikyti prieš keletą metų. Ingrida pasakojo, kad apie juos girdėjo ir prieš tai, bet esą atėjo toks rizikos amžius, kai pradedama galvoti, kaip toliau gyventi sveikai ir, kiek įmanoma, turėti sveiką kūną. Tai, ką valgome, neišvengiamai turi įtakos mūsų fizinei ir psichinei būsenai – taigi, reikšmingai lemia mūsų savijautą.

Maisto netoleravimo testas „Food DetectiveTM“, kuriuo nustatomas antikūnų lygis prieš konkrečius maisto produktus, gali padėti tiksliau sužinoti negalavimų priežastis. „Pati ryžausi, paakino ir kelios draugės nueiti į „Ostemedą“. Per tą laiką nebuvo jokių įprastų žiemos sezonui ligų. Džiaugiuosi, kad atlikau maisto netoleravimo testą, esu laiminga, jaučiuosi puikiai“, – neslėpė Ingrida.

Reabilitacijos centre „Ostemeda“ dirbanti gydytoja dietologė Laura Romeraitė

Testas „Food Detective“ yra medicininis tyrimas, kuriuo tiksliai ir individualiai, konkrečiai tam žmogui, nustatomi netoleruojami produktai. Tai tikslus ir patikimas tyrimas, atliekamas tiriant kraują imunofermentiniu būdu, kurio metu nustatomi maisto produktai, sukeliantys kraujyje antikūnų imunoglobulinų G gamybą.Šie antikūniai sukelia tokius negalavimus, kaip pilvo pūtimas, raižymas, dirgliosios žarnos sindromas, odos bėrimai, egzema, psoriazė, galvos skausmai, sąnarių skausmai, artritas, migrena, nuolatinis nuovargis, pabrinkimas, insulino rezistentiškumas, antsvoris ir daugelis kitų.

Su maisto netoleravimu susijusiems negalavimams būdinga lėtinė eiga. Jie nepasireiškia iškart suvalgius jums netinkamo maisto, kaip kad būna greitosios alerginės reakcijos atveju. Todėl pačiam žmogui labai sunku atskirti kuris būtent produktas pablogina jo savijautą. Testas „Food Detective“ būtent tam ir skirtas, kad žmogus tiksliai sužinotų, kuris maistas sukelia antikūnų gamybą ir gali būti negalavimų priežastis.

Atlikti tyrimai rodo, kad jau pirmą mėnesį pakeitus mitybą pradeda mažėti svoris, o po dviejų mėnesių pagerėja lėtinėmis ligomis sergančiųjų savijauta.

Praktika patvirtina, kad netoleruojamų produktų atsisakymas tikrai padeda sėkmingai sumažinti antsvorį nebadaujant ir nesilaikant griežtų dietų. Visų pirma testo rezultatai tampa gera motyvacija pakeisti ne tik maisto produktus, bet ir mitybos įpročius visam gyvenimui, kas užtikrina ilgalaikę svorio kontrolę. Be to, tai daryti visai nesunku, tereikia atsisakyti netoleruojamų produktų. Be abejonės, paaiškinu, kokiais produktais turėtų keisti netoleruojamus produktus, kad būtų užtikrinta visavertė mityba, netrūktų makro- bei mikroelementų (vitaminų, mineralų, baltymų ir kt.), kur ir kokius produktus galima įsigyti, kaip juos gaminti, ir daug kitų naudingų patarimų, kurių niekur kitur žmogus negaus. Daugelį atlikusiųjų šį testą nauja mityba nustebina ne tik tuo, kad visai nesunku jos laikytis, na, gal tik pirmosiomis dienomis. Pagerėjusi savijauta ir pasiekti trokštami rezultatai tik patvirtina, kad buvo verta atlikti testą ir keisti savo mitybos įpročius. Todėl ir rezultatai būna ilgalaikiai, kas mane kaip gydytoją dietologę labai džiugina.

▪

vaikai

Sti­lin­gų ma­mų

Kai gat­vė­je pra­si­len­kia­me su ma­din­gai ap­si­ren­gu­siais praei­viais, daž­nai at­si­ su­ka­me pa­si­gro­žė­ti ir dar nors akies kraš­te­liu žvilg­te­lė­ti. O pa­ma­čius sti­lin­gą vai­ką jau net ne akies kraš­te­liu no­ri­si pa­žiū­rė­ti. Kai mer­gai­tes įpras­ta puoš­ti ro­ ži­nė­mis su­kne­lė­mis, o ber­niu­kus – spor­ti­niais kos­tiu­mais, akį vi­sa­da pa­trauks ki­taip ap­reng­ti vai­kai.

KOVO 8 D.

METŲ KLAIPĖDIETĖS apdovanojimų ceremonija RENGINIO METU BUS PASKELBTA VIENUOLIKTOJI METŲ KLAIPĖDIETĖ.

Renginio akimirkos portale www.Kl.lt bei dienraštyje „Klaipėda“.

2

Moters triumfas | 2013 pavasaris

vaikai

ų sti­lin­gi vai­kai

H

a­re­mo sti­liaus kel­nė­ mis ap­reng­t i ma­žie­ji tik­rai at­k reips dė­me­sį.

Vie­ni pir­mų­jų Lie­tu­ vo­j e pra­dė­j ę siū­t i to­k io sti­liaus kel­nes vai­kams ir suau­gu­sie­ siems krautuvėlės „Mo­di du“ da­li­j a­ si su „Mo­ters trium­f u“ nau­j au­siais mo­de­liais.

Dra­bu­žių au­to­rė ir „Mo­di du“ įkū­rė­ja Dia­na Vaps­vie­nė, pa­ti au­gin­ti duk­re­lę Gus­ti­ną, vie­na­me in­ter­viu at­sklei­dė sa­vo kū­ri­nių fi­lo­so­fi­ją: „Kaip ir vi­soms ma­ moms, man no­rė­jo­si sa­vo duk­rą reng­ti gra­žiai, bet ki­taip. Tad iš pra­džių su­gal­ vo­jau pa­siū­ti tą pa­tį dra­bu­žį, kel­nes, sau ir vai­kui. Ši min­tis už­ka­bi­no, nes ma­čiau, kaip duk­ra džiau­gė­si. Juk vai­kui ma­ma

vi­sa­da yra pa­vyz­dys, ji yra pa­ti gra­žiau­sia ir my­li­miau­sia, o mer­gai­tės sva­jo­ja užau­ gu­sios bū­ti to­kios kaip ma­mos.“ Vai­kų ma­da ne­pak­lūs­ta se­zo­niš­ku­ mui. „Mo­di du“ kas mė­ne­sį pa­pil­do sa­vo ko­lek­ci­jas nau­jais mo­de­liais. „Mo­di du“ krau­tu­vė­les ra­si­te Vil­niu­je, Ver­kių g. 29, 9 kor­pu­sas, Kau­ne, Vil­niaus g. 70, ir Pa­lan­ go­je, Ply­tų g. 22.

Sveiki atvykę į ,,Universa Via‘‘ privatų darželį - tarptautinę mokyklą Prof.dr. Dalia Kiliuvienė įstaigos „Universa Via“ direktorė

Vienas svarbiausių mūsų įstaigos sėkmės rodiklių yra požiūris į vaiką: nedidelis vaikų skaičius grupėse ir klasėse, sukurtos geros ugdymosi sąlygos, užtikrintas saugumas, santykiai su vaikais, bendravimas, geras mikroklimatas.

Sėkmės garantu dirbant su ikimokyklinukais, ypač su 2–3 m. vaikais, tampa pedagogų nuostatos, leidžiančios giliau pažinti vaiką, suvokti mažojo žmogaus poelgius ir veiksmus bei numatyti veiksmingas pagalbos vaikui tobulinimo formas. Taip privačiame darželyje remiamasi trimis svarbiausiomis nuostatomis: pažink save, išgirsk save, išmok išgirsti kitą.

Kitu gana svarbiu sėkmės rodikliu galima laikyti informacinių komunikacinių technologijų panaudojimą ugdymo procese.

Beveik 20 metų mūsų darbo patirtis šioje srityje leidžia teigti, kad minėtos technologijos gali suteikti vaikams papildomų pažinimo galimybių tada, kai jomis tinkamai naudojamasi. Pastebėjome, kad net keturmečiai ir penkiamečiai, kurių ugdymui kryptingai naudojamos mokomosios kompiuterinės programos, išsiskiria tarp bendraamžių aukštesniu intelektu, neverbaliniais įgūdžiais, struktūrinėmis žiniomis, abstrakčiu mąstymu, ilgalaike atmintimi, rankų miklumu.

Galime tvirtinti, jog ankstyvajame amžiuje vaiko ugdymosi sėkmę lemia jo kalbos išsivystymas. ,,Universa Via‘‘ privataus darželio grupėse nedidelis vaikų skaičius ir sukurta palanki tam aplinka skatina greitesnę vaiko kalbos raidą. Talentingų pedagogų sukuriamos situacijos modeliuojamos taip, kad vaikas gautų įdomios asmeninės patirties, šiuolaikinio gyvenimo problemas atspindinčios informacijos, patirtų įdomių nutikimų, apie kuriuos jam norėtųsi kalbėti. Taip patyrę pedagogai padeda išsiaiškinti ir geriau pažinti vaiko komunikacinę, informacinę patirtį ir

ja remtis numatant kalbos ugdymo kryptis, temas.

Vesti ar nevesti vaiko į ,,Universa Via‘‘ privatų darželį?

Ištisos kartos mokėsi pagal tradicinę mokymo sistemą.

Atrodo, kam judinti pamatus, ant kurių stovime? Kam griauti jau seniai pastatytą pasaulį? Tačiau mūsų įstaigoje visai kitaip žvelgiama į vaiko tobulėjimo galimybes ir formas.

Su lopšelinio ir darželinio amžiaus vaikais bendraujama dvikalbėje lietuvių - anglų kalbų aplinkoje. Daugiakultūrė aplinka – galimybė ugdytis su bendraamžiais iš įvairių šalių išryškėjo apie 2002-uosius metus pradėjus aktyviau veikti Klaipėdos laisvajai ekonominei zonai. Nuo to laiko darželį lankė įvairaus amžiaus vaikai iš Turkijos, Estijos, JAV, Vietnamo, Indijos, Vokietijos. 2004-aisiais, Lietuvai įstojus į ES, atvyko vaikų iš Anglijos, Danijos, Norvegijos. Įstaigą vaikai lanko labai įvairiai – nuo 3–6

mėn. iki 3–5 ir daugiau metų. Aukštus standartus atitinkanti įstaigos ugdymo programa, vykdoma lietuvių - anglų kalbomis, dažniausiai tampa svarbia priežastimi atvykusių užsieniečių vaikams tęsti ugdymą pradinėje mokykloje. Mūsų mokyklą baigę vaikai iš užsienio toliau sėkmingai mokosi Prancūzijoje, Anglijoje, JAV arba tęsia mokslus Lietuvos mokyklose.

Dalis lietuvių šeimų, leidžiančių vaikus į šios mokyklos pradines klases, tiesiog nori, kad jų vaikai įgytų geresnius užsienio kalbos įgūdžius, o mišrios šeimos dažniausiai suinteresuotos, kad jų vaikai neprarastų užsienio kalbos įgūdžių. Visiems vaikams, besimokantiems ,,Universa Via‘‘ tarptautinėje mokykloje, sudaromos galimybės kai kuriuos dalykus (pasaulio pažinimą ir etiką) mokytis anglų kalba. Tėvams pageidaujant, vaikai gali papildomai mokytis prancūzų, vokiečių ir rusų kalbų.

Išsamesnės informacijos apie Klaipėdos ,,Universa Via‘‘ privataus darželio ir tarptautinės mokyklos veiklą ieškokite www.privatusdarzelis.lt, teiraukitės tel.: 8(46) 383 465, 8 616 55 389.

Moters triumfas | 2013 pavasaris 3 MOTERS TRIUMFAS | 2012 RUDUO 11

kelionės

„Vanagupė“ žengė į sveikatinimo paslaugų rinką Vienas didžiausių viešbučių Vakarų Lietuvoje „Vanagupė“, pasitelkęs Lietuvos sveikatos ir grožio specialistus, žengė į sveikatinimo paslaugų rinką. Viešbutis praėjusiais metais atidarė Kokybiško gyvenimo klubą. „Džiaugiamės, kad savo patirtį ir profesines žinias galime „investuoti“ į Kokybiško gyvenimo klubo sukūrimą.

Tai laisva sveikatinimo rinkos niša, kurią tikimės sėkmingai užpildyti. Labai svarbu tai, kad į klubą pavyko suburti profesionalus, kurie kiekvienam klientui galės individualiai pasiūlyti geriausią jo poreikius atitinkantį sprendimą“, – teigia viešbučio „Vanagupė“ direktorė Giedrė Kvedaravičienė.

Klubo meistrai sukūrė tris pirmąsias programas: organizmo valymas, energijos susigrąžinimas bei veido odos skaistinimas. Anot G.Kvedaravičienės, šios programos buvo pasirinktos neatsitiktinai – jos yra dažniausiai pageidaujamos klientų. Kitos programos bus sudaromos individualiai pagal klientų poreikius.

Klube darbuojasi Lietuvos dietologų asociacijos prezidentė dietologė Edita Gavelienė, kitų sričių specialistai.

Ateityje planuojama rengti ir edukacinius bei konsultacinius projektus, kurie padėtų geriau suprasti, kaip efektyviai ir optimaliausiomis priemonėmis galima užtikrinti gerą fizinę ir emocinę organizmo būklę.

Didelis dėmesys programose yra skiriamas mitybai. „Vanagupės“ restorano virtuvės šefas Tadas Paulauskas kartu su Lietuvoje žinoma dietologe E. Gaveliene sukūrė funkcinius dietų meniu, kuriuose esantys patiekalai skirti tam tikrų organizmo gyvybinių funkcijų kūrimui ir jų palaikymui. Patiekalai sukurti taip, kad būtų ne tik sveiki, bet ir skanūs. „Seniai visiems žinoma tiesa, kad tai, ką valgome, taip ir atrodome. Mūsų sveikata yra tiesiogiai susijusi su mūsų kasdieniu maistu, kuriam, deja, skiriame per mažai dėmesio. Dėl to atsiranda nuovargis, krinta darbingumas, silpsta imunitetas, atsiranda įvairių sveikatos su-

66

Moters triumfas | 2013 pavasaris

trikimų. Kad taip nenutiktų, labai svarbu laiku subalansuoti savo mitybą. Esu sukūręs 3 pagrindinius funkcinių dietų meniu, kurie padės geriau pasijusti jau pirmomis programos dienomis“, – sako prie „Vanagupės“ naujų programų kūrimo prisidėjusi Lietuvos dietologų prezidentė, medicinos mokslų daktarė E.Gavelienė. „Vanagupės“ Kokybiško gyvenimo klubo steigėjai susidomėjimo jau sulaukė ir iš užsienio. Klubo sveikatinimo paslaugomis jau domisi turistai iš Latvijos, Rusijos, Norvegijos ir net Izraelio. „Šių šalių turistai pirmiausia ieško kokybiškų profilaktinės medicinos paslaugų, tik po to jie žiūri į kainą. O mes galime pasiūlyti ir kokybišką paslaugą, ir gerą kainą, tad tikimės, kad klubo vardas bus populiarinamas ir už Lietuvos ribų“, – papildo G. Kvedaravičienė.

Daugiau informacijos apie sveikatinimo programas galima rasti „Vanagupės“ internetiniame puslapyje www.vanagupe.lt.

Palangoje netoli Baltijos jūros įsikūręs 5 žvaigždučių viešbutis „Vanagupė“ siūlo

galimybę poilsiauti ir dirbti unikalios Lietuvos pajūrio gamtos apsupty. Čia svečių laukia patogūs, prabangūs apartamentai, vieno iš geriausių Baltijos šalyse SPA centro paslaugos, didžiausias ir moderniausias konferencijų centras pajūryje, europietiškų patiekalų restoranas.

SPA centre siūloma apie 90 įvairių SPA ritualų, skirtingos trukmės SPA programų, klasikinių ir rytietiškų masažų, kūno ir veido procedūrų, atliekamų patyrusių, aukštos klasės specialistų. Malonūs masažai, kūno puoselėjimo ir vandens ritualai atliekami naudojant natūralias medžiagas – nuo jūros dumblių ir purvo iki eterinių aliejų, mineralinių druskų ir žolelių ekstraktų. Norintiems pasilepinti vandens malonumais – du puikiai įrengti baseinų ir pirčių kompleksai. O mėgstantiesiems aktyvų laisvalaikį – viešbutis „Vanagupė“ siūlo įvairias aktyvaus poilsio pramogas: teniso kortus, krepšinio aikštelę, dviračių nuomą, vasaros metu – įvairias mankštas.

▪