2013-03-22 Santaka

1

penktadienis, kovo 22, 2013

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė

santaka

REMIA

Nr. 83

Sekantys socialinę (ne)pasaką

Jolanta Kyzikaitė. RAMPA. Kalvų slėnio žaidimų aikštelė.

G.Grendaitės ir T.Vosyliaus projekte – iliuzijų, realios kasdienybės ir egzistencinių dilemų pynė

3

Tobulai geri – prieš gerus

Akademinio palikimo sargai

Istorija mene: ko tikisi žiūrovai

Kauno lėlių teatro premjera – suholivudintos klasikos inscenizacija.

90-metį švenčianti KTU biblioteka – tarpukario Lietuvos mokslo centras.

Naujausias „Auros“ spektaklis „1863“ išprovokavo Kauno intelektualų diskusiją.

5

6

8

2

Penktadienis, kovo 22, 2013

santaka/kultūros savaitė

„Pran­ciš­kau, eik ir at­sta­tyk ma­no Baž­ny­čią“

„Įver­ti­nęs Ki­no ta­ry­bos re­ko­men­ da­ci­jas, Ki­no cent­ras sky­rė vals­ty­ bi­nį fi­nan­sa­vi­mą (1 mln. 196 tūkst. li­tų) vie­ša­jai įstai­gai „Ki­no Kul­tas“ vai­dy­bi­nio pil­na­met­ra­žio fil­mo tęs­ ti­niam pro­jek­tui „Londonas–Vil­ nius–Bankokas: Skry­dis ati­dė­tas“, – pa­skel­bė Lie­tu­vos ki­no cent­ras, aiš­kiai nu­ro­dy­da­mas na­cio­na­li­nio ki­ne­ma­tog­ra­fo veik­los prio­ri­te­tą: in­ves­ti­ci­jos į šią me­no sri­tį pri­va­ lo pa­gau­sin­ti ne dva­si­nį tau­tos ka­ pi­ta­lą, bet biu­dže­tą. Tu­rint ome­ny­ je, kad ši su­ma – ant­ra­sis vals­ty­bės in­dė­lis po per­nai skir­tų 800 tūkst. li­tų; kad kū­ri­nio žan­ras vi­du­ti­niam sta­tis­ti­niam ki­no žiū­ro­vui leng­vai priei­na­ma veiks­mo ko­me­di­ja; kad ja­me vai­di­na Ho­li­vu­do žvaigž­dė Vin­nie Jo­nes ir tai, kad juos­tos re­ži­ sie­rius – vie­no iš dau­giau­siai pi­ni­ gų už­dir­bu­sio fil­mo „Ze­ro“ kū­rė­jas Emi­lis Vė­ly­vis, net ir skep­ti­kai ga­ li ti­kė­tis: kiek­vie­nas į šį pro­jek­tą in­ ves­tuo­tas mo­kes­čių mo­kė­to­jų li­tas su­grįš išau­gęs ke­lis kar­tus.

Ar­vy­das Pakš­ta­lis Istorikas

P

as­kel­bus, kad nau­juo­ju po­ pie­ž iu­mi iš­rink­tas ar­gen­ti­ nie­tis kar­di­no­las Jor­gio Ma­ rio Ber­gog­lio, Šv.Pet­ro aikš­ tė­je ir prie te­le­vi­zi­jos ek­ra­nų ar ra­di­ jo im­tu­vų dėl dau­ge­liui ne­ti­kė­to nu­ ga­lė­to­jo ki­lo są­my­šis. Jis tru­ko neil­ gai, nes po­pie­žius, pa­si­va­di­nęs Pran­ ciš­ku­mi, sa­vo šyp­se­na ir pa­pras­tu­mu grei­tai su­ra­do ke­lią į ti­kin­čių­jų šir­dis.

Iki šiol pa­grin­di­nė siu­že­to li­ni­ja, ap­ ta­riant iš­rink­tą­jį po­pie­žių, bu­vo nu­ kreip­ta į as­me­ny­bės el­ge­sio sti­l ių.

Vi­suo­me­nės in­for­ma­vi­mo prie­mo­ nės mir­gė­jo ana­li­zė­mis apie pa­pras­ tą jo pa­si­svei­ki­ni­mą su ti­kin­čiai­siais „La­bas va­ka­ras“ ar nuo­lan­kų pra­šy­ mą mi­niai jį pa­lai­min­ti, bu­vo dė­lio­ ja­mi ak­cen­tai apie tai, kad J.Ber­gog­ lio tei­kė pir­me­ny­bę vie­ša­jam trans­ por­tui, kad ne­pa­si­rin­ko įpras­to po­ pie­žiaus li­mu­zi­no, kad su­mo­kė­jo są­ skai­tą vieš­bu­ty­je. Šie ir dau­gy­bė ki­

Dau­ge­lis kar­di­no­lų ti­ki­ si, kad nau­ja­sis po­nti­fi­ kas taip pat bus re­for­ma­ to­rius ir pir­mu­čiau­sia su­ ims į sa­vo ran­kas Baž­ny­ čios cent­ri­nę va­do­vy­bę – Ro­mos ku­ri­ją. tų pa­na­šių ženk­lų lei­do nu­ta­py­ti pa­ pras­to ir nuo­lan­kaus po­pie­žiaus pa­ veiks­lą. At­ro­do, kad ne­tgi kal­ti­ni­mai dėl ry­šių su Ar­gen­ti­nos chun­ta li­ko, o gal net ir liks, už šio pa­veiks­lo rė­mų.

Nau­ja­sis po­pie­žius ti­kin­tie­siems ži­ nią pa­siun­tė ne tik sa­vo el­ge­siu, bet ir var­do pa­si­rin­ki­mu. Aiš­kin­da­mas kaip toks var­das atė­jo į šir­dį, jis sa­kė, kad ka­da bal­sų skai­čius pa­sie­kė du treč­da­lius ir pra­si­dė­jo įpras­ti­nis plo­ji­ mas, nes bu­vo iš­rink­tas po­pie­žius, ša­ lia bu­vęs Bra­zi­li­jos kar­di­no­las Clau­ dio Hu­mimesas jį ap­ka­bi­no ir pa­bu­ čia­vo bei pa­sa­kė „Ne­pa­miršk varg­šų!“ Šie žo­džiai įstri­gę į gal­vą, ir tuoj pat po to, pri­si­min­da­mas varg­šus, pa­gal­vo­ jęs apie Pran­ciš­kų Asy­žie­tį, ku­ris yra ne­tur­to ir tai­kos žmo­gus. Su­si­rin­ku­ siems žur­na­lis­tams nau­ja­sis po­pie­ žius pa­reiš­kė, kad no­rė­tų ne­tur­tin­ gos Baž­ny­čios, skir­tos varg­šams.

Dau­ge­lis re­gi du Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios vei­dus. Pir­ma­sis – tai ins­ti­tu­ci­nė baž­ ny­čia, su sa­vo tai­syk­lė­mis ir dog­ma, sa­vo tur­tais ir ga­lia bei va­do­va­vi­mo hie­rar­chi­ne tvar­ka. Ant­ra­sis – dva­ sios Baž­ny­čia, nuo­lan­ki ir pa­pras­ta ly­g i bend­r uo­me­nė. At­siž­vel­g iant į Pran­ciš­kaus var­do pa­si­rin­ki­mą, po­ pie­ž ius pa­ro­dė, kad ant­ro­jo vei­do Baž­ny­čios dva­sia tu­ri nau­jai švies­ ti pir­mo­jo­je.

Dar prieš konk­la­vą paaiš­kė­jo, kad di­d žio­ji da­l is kar­d i­no­lų yra už re­ for­mas Baž­ny­čio­je. Prieš šiuos rin­ ki­mus la­biau­siai bu­vo ak­cen­tuo­ja­ ma, kad Baž­ny­čiai rei­k ia di­des­n io skaid­ru­mo ir at­skai­to­my­bės ir vi­du­ je, ir išo­rė­je bei di­din­ti veiks­min­gu­ mą, at­si­sa­kant tra­di­ci­nio lė­to rei­ka­ lų tvar­ky­mo.

Pran­ciš­kus pa­sa­kė, kad kai ku­rie kar­ di­no­lai jam pa­siū­lė rink­tis Ad­ria­no

var­dą – po­pie­žiaus Ad­ria­no VI, ku­ris bu­vo re­for­ma­to­rius, gar­bei. Nors tai pa­sa­ky­ta bu­vo su hu­mo­ro do­ze, ta­ čiau pa­ro­dė, kad dau­ge­lis kar­di­no­lų ti­ki­si, jog nau­ja­sis po­nti­fi­kas taip pat bus re­for­ma­to­r ius ir pir­mu­čiau­sia suims į sa­vo ran­kas Baž­ny­čios cent­ ri­nę va­do­vy­bę – Ro­mos ku­ri­ją.

Tie­sa, kar­di­no­lai ma­nė, kad už re­for­ mas jie bal­sa­vo ir prieš aš­tuo­ne­rius me­tus, kai bu­vo nu­spręs­ta pa­si­rink­ ti Jo­sep­hą Rat­zin­ge­rį, ku­ris bu­vo Ro­ mos ku­ri­jo­je, bet ne iš jos. Tai ne­su­ vei­kė ir šį kar­tą kar­di­no­lai pa­si­rin­ko tik­rą ku­ri­jos pa­ša­lie­tį.

Tai­gi drą­siai spė­ja­ma, kad po­pie­žius Pran­ciš­kus bus ne­tur­tin­g ų žmo­nių at­sto­vas, o pro­gno­zuo­ti apie nau­jo­ jo po­pie­ž iaus pa­si­rin­k i­mus ga­li­mų re­for­mų ke­ly­je nė­ra leng­va.

Iš pa­si­r ink­to var­do ir nuo­lan­kaus pri­si­sta­ty­mo sti­l iaus ti­k in­t ie­siems, Baž­ny­čiai ir pa­sau­liui ga­li­me spręs­ ti, kad ins­ti­tu­ci­ja, ant sa­vo pe­čių ne­ šan­t i 2000 me­tų is­to­r i­ją, dar kar­tą su­ge­bė­jo nu­ste­bin­ti. Bet ar su­ge­bės at­si­nau­jin­ti?

Pir­mas aiš­k us sig­na­las, kad po­pie­ žius Pran­ciš­kus ga­li bū­ti rim­tai nu­si­ tei­kęs dėl re­for­mų, ga­li bū­ti jo spren­ di­mas ne­da­r y­t i jo­k ių ga­lu­t i­n ių pa­ sky­ri­mų, tie­siog kol kas ra­miai pa­lie­ kant įvai­rių Va­ti­ka­no de­par­ta­men­tų va­do­vus ei­ti sa­vo pa­rei­gas. Yra įpras­ ta, kad nau­jie­ji po­pie­žiai sku­biai pa­ tvir­ti­na de­par­ta­men­tų va­do­vus, ku­ rie pra­ran­da sa­vo po­zi­ci­jas, kai anks­ tes­nis po­pie­žius bai­gia sa­vo po­nti­fi­ ka­vi­mą, o ta­da per il­ges­n į lai­ką at­ si­ve­da sa­vo ko­man­dą. Fak­tas, kad Pran­ciš­kus ne­siė­mė to­kių veiks­mų, su­po­nuo­ja, kad da­lis svar­baus per­ so­na­lo bus pa­ju­din­ta jau ne­tru­kus.

Va­ti­ka­no ste­bė­to­jų di­džiau­sias dė­ me­sys vi­sų pir­ma su­telk­tas į po­pie­ žiaus veiks­mus dėl svar­biau­sios vie­ tos – vals­ty­bės sek­re­to­riaus. Ant kar­ di­no­lo Tar­ci­sio Ber­to­ne’s, va­do­va­ vu­sio prie Be­ne­dik­to XVI, pel­ny­tai, ar ne, pe­čių gu­lė kal­tė dėl įvai­rių val­ dy­mo ir fi­nan­sų skan­da­lų per pa­sta­ ruo­sius aš­tuo­ne­rius me­tus. To­dėl da­ ro­ma prie­lai­da, kad Pran­ciš­kus veiks grei­tai at­ves­da­mas sa­vą­jį „prem­je­rą“.

Pra­dė­da­mas nuo tų, ku­rie ju­di­na ga­ lios sver­tus Va­ti­ka­no vi­du­je, nau­ja­ sis po­pie­ž ius ženg­tų rea­lų žings­n į, įro­dan­t į, kad jis yra rim­tai nu­si­tei­ kęs dėl Baž­ny­čios re­for­mų.

Bet ku­riuo at­ve­ju di­des­nių žings­nių ga­li­ma ti­kė­tis tik po šv.Ve­ly­kų. Kol kas po ofi­cia­lių inau­gu­ra­ci­jos mi­šių ki­to­ mis die­no­mis vyks su­pla­nuo­ti su­si­ti­ ki­mai su ki­tų krikš­čio­niš­kų­jų re­li­gi­jų at­sto­vais, su prie Šven­to­jo Sos­to ak­re­ di­tuo­tais dip­lo­ma­tais. Ko­vo 23 d. po­ pie­žius Pran­ciš­kus vyks į Cas­tel Gan­ dol­fo pie­tau­ti su Be­ne­dik­tu XVI. Ti­ki­ ma­si, kad Ve­ly­kų iš­va­ka­rė­se nau­ja­sis po­pie­žius ap­si­lan­kys Tu­ri­ne pa­gerb­ ti Šven­to­sios Dro­bu­lės.

Lau­kiant to­les­nių po­pie­žiaus veiks­ mų, ga­li­me tik pa­ste­bė­ti, kad Pran­ciš­ kaus var­das įpa­rei­go­ja, ir pri­si­min­ ti Jo­ną Pau­lių II, ku­ris mel­dė­si: „Tu, šv.Pran­ciš­kau, la­bai priar­ti­nai Kris­ tų prie sa­vo epo­chos, pa­dėk mums priar­tin­ti Kris­tų prie mū­sų sun­kių ir kri­ti­nių lai­kų.“

Šal­ti­nis: Lietuvos kino centras

Po pa­tei­ki­mo Sei­mas pri­ta­rė Mu­ zie­jų įsta­ty­mo pa­tai­soms, nu­ma­ tan­čioms, kad na­cio­na­li­nių ir res­ pub­li­ki­nių mu­zie­jų va­do­vai bū­tų at­ren­ka­mi kon­kur­so bū­du ir jų ka­ den­ci­ja truk­tų pen­ke­rius me­tus.

Ta­čiau taip ir neaiš­ku, ar tai – se­ niai lauk­tos re­for­mos pra­džia, ar tik jos imi­ta­ci­ja. „Ne­nus­ta­tant mu­zie­ jaus va­do­vo ka­den­ci­jų skai­čiaus, bus su­da­ro­mos prie­lai­dos ge­rai dir­ban­tiems va­do­vams ei­ti pa­rei­ gas ne­ri­bo­tą ka­den­ci­jų skai­čių“, – kul­tū­ros mi­nist­ras Ša­rū­nas Bi­ ru­tis pa­guo­dė vi­sus su­ne­ri­mu­sius di­rek­to­rius ve­te­ra­nus: la­bai ti­kė­ti­ na, kad pra­ktiš­kai nie­kas ne­si­keis. Šal­ti­nis: BNS

„Jau ke­le­rius me­tus LDS ga­le­ri­jos „Me­no par­kas“ tre­čia­me aukš­te yra įreng­ta eks­po­zi­ci­jų erd­vė, ta­ čiau kol kas jos ne­ga­li­me eksp­loa­ tuo­ti, nes rei­kia įreng­ti laip­tus, o lė­šų tam ne­tu­ri­me. Pra­šom pri­ si­dė­ti prie Lie­tu­vos dai­li­nin­kų są­jun­gos Kau­no sky­riaus ga­le­ri­jos tre­čio aukš­to laip­tų įren­gi­mo ski­ riant 2 pro­c. GPM“, – kreip­da­ma­ sis į me­ni­nin­kus ir me­no my­lė­to­ jus Lie­tu­vos dai­li­nin­kų są­jun­gos Kau­no sky­riaus pir­mi­nin­kas Gin­ tau­tas Vai­čys pa­sta­rie­siems pri­ mi­nė leng­viau­sią tar­pu­sa­vio pa­ gal­bos bū­dą. Šal­ti­nis: ga­le­ri­ja „Me­no par­kas“

„Me­no vi­so­kio yra, vi­so­kio ir rei­ kia. Rei­k ia ir fo­n i­n io, gra­fo­m a­ ni­n io, ban­d an­č io spręs­t i (daž­ niau – ne­va spręs­ti) vie­na­die­nes pro­b le­m as, spyg­te­l ė­t i apie sa­vo ego, vul­ga­riai glu­min­ti, šo­ki­ruo­ ti etc. Me­no pro­ce­so gy­vy­biš­ku­ mui, vi­sa­ver­tiš­ku­mui tai bū­ti­na są­ly­ga, sa­vo­tiš­ka trą­ša. Be jo­kios nei­g ia­m os ko­n o­ta­c i­jos. Bet jei­ gu kal­ba­me apie „il­gai gro­jan­tį“, lai­ko il­ti­mis sun­kiau su­traiš­ko­ mą me­n ą, tuo­m et, ma­n o gal­va, es­mi­niu jo už­da­vi­niu tam­pa pa­ stan­ga rū­p in­t is ne idė­jo­m is, ne so­c ia­l i­n iais rei­ka­l ais, ne­tgi ne eti­nė­mis ver­ty­bė­mis, o pro­por­ ci­jo­m is. Me­n as – kuo to­b u­l iau įspė­tų pro­por­ci­jų sri­tis“, – Do­ nal­das Ka­jo­kas at­sa­ko į am­ži­ną klau­si­mą, ko­kia yra me­no ir me­ ni­nin­ko pa­skir­tis. Šal­ti­nis: „Šiau­rės Atė­nai“ Vytauto Liaudanskio, Artūro Morozovo, Kęstučio Vanago / BFL nuotr.

3

Penktadienis, kovo 22, 2013

santaka/projektai

Kiek­vie­nas tam tik­ro­ je ap­lin­ko­ je esa­me po­ ten­cia­lūs so­ cia­li­nę pa­ sa­ką at­spin­ din­čio teat­ro vei­kė­jai, t.y. per­si­ren­ gė­liai.

Pradžia: „Meno parke“ pristatoma paroda – tik dalis projekto „Persirengimas“, kurį kurti menininkai kviečia visus meno mėgėjus.

So­cia­li­nė pa­sa­ka ir tik­ro­vė Ur­ba­ni­zuo­tų erd­vių ap­sup­ty­je esa­me be­veik nuo­lat. Prie gam­tos daž­niau­siai priar­tė­ja­me tik no­rė­da­mi pa­ten­kin­ ti poil­sio po­rei­kį. Grį­žus jus­les dar sod­ riau už­tvin­do kon­cent­ruo­ti mies­to N da­ ri­niai, nau­jo­mis struk­tū­ro­mis vaiz­duo­tė­ je virs­tan­tys ap­lin­kos re­gė­ji­mai. Tai – tik­ ro­vės efek­tas, ne­bū­ti­nai toks in­ten­sy­vus ir įspū­din­gas veiks­mo pra­sme, ko­kį ap­ ra­šo Sla­vo­jus Ži­že­kas.

Gre­ta Gren­dai­tė, To­mas Vo­sy­lius

Nau­ja rea­ly­bė mums dau­giau kal­ ba apie to pa­ties au­to­riaus ap­tar­ tą Įvy­kio sto­ką, ga­lin­čią su­kel­ti ra­di­ka­lius veiks­mus, bet gim­do­mą smul­kes­nių įvy­kių gau­sos per­si­ so­ti­nu­sios glo­ba­lios mo­no­to­ni­jos.

Ji mus do­mi­na kaip po­ten­cia­laus Įvy­kio nuo­jau­tos pri­tvin­kęs, tiks­ liai ne­nu­sa­ko­mas reiš­ki­nys.

Hi­pe­rak­ty­viai, be­ne iliu­ziš­ kiau­siai į ur­ba­nis­ti­nį kraš­to­vaiz­ dį įsi­lie­ja vi­zua­lio­ji rek­la­ma. Se­ri­ ja „Tuš­tu­mos“ at­spin­di vi­zua­laus triukš­mo ke­lia­mą emo­ci­nį mo­no­ to­ni­jos efek­tą. Tai – ne tie­sio­gi­nė rek­la­mos tu­ri­nio kri­ti­ka, vei­kiau (pa)ste­bė­ji­mai, kaip ji in­teg­ruo­ja­ si į ap­lin­ką, kaip dėl šios sim­bio­zės vir­tua­lė­ja mies­to išo­rė, mas­kuo­ ja­ma tik­ro­vė, iliu­zi­niai frag­men­tai pi­na­si kas­die­niuo­se žings­niuo­se ir žvilgs­niuo­se, o ne­re­tai iš­si­sė­męs lo­zun­gų tu­ri­nys, net gro­tes­kiš­kai pa­si­ro­dy­da­mas iš­virkš­čią­ja pu­se, ne­be­vei­kia są­mo­nės. Vis ma­žiau ak­tua­lu, ku­ria­me mies­te, juo la­ biau – did­mies­ty­je, tuo me­tu esi.

Per­li­pę su­vir­tua­lė­ju­sį ap­lin­kos ap­val­ka­lą lyg ek­ra­ną, ieš­ko­me gy­ vy­bi­nės ener­gi­jos da­le­lių – sa­vęs.

So­ciu­me sa­ve pa­ste­bi­me per at­vi­ rą žvilgs­nį į Ki­tą, per kas­die­nes, lyg ir neišs­kir­ti­nes, bet svar­bias si­tua­ ci­jas, jo­se įsi­mi­nu­sius, vaiz­duo­tės

iš­gry­nin­tus cha­rak­te­rius, per­so­na­ žus, gal­būt ar­tė­ju­sius prie di­džio­jo Įvy­kio, bet izo­liuo­tus kū­ri­nio erd­ vė­je ir lai­ke. „Flo­ra ir Fau­na“ – mes – ho­ mo con­su­mens bei ho­mo sym­bo­li­ cus, te­be­ke­lian­tys berg­so­niš­kai eg­ zis­ten­ci­nius kū­ry­bi­nės evo­liu­ci­jos klau­si­mus. Kiek­vie­nas tam tik­ro­ je ap­lin­ko­je esa­me po­ten­cia­lūs so­ cia­li­nę pa­sa­ką at­spin­din­čio teat­ro vei­kė­jai, t.y. per­si­ren­gė­liai.

Pir­mo­ji šio pro­jek­to pa­ro­da pri­ sta­to­ma ga­le­ri­jo­je „Me­no par­kas“.

Da­lis se­ri­jos „Flo­ra & Fau­na“ dar­bų su­kur­ta ir pri­sta­ty­ta 2012 m. gegu­ žės–birželio mėn. Pran­cū­zi­jos vi­ suo­me­nei re­zi­den­ci­jos stu­di­jos per at­vi­rų du­rų die­nas („Por­tes Ou­ver­ tes. Ar­tis­tes de Mont­rou­ge“; or­ga­ ni­za­to­riai – „Les Yeux Fer­ti­les“ ir „Mai­re de Mont­rou­ge“). Pris­ta­ čius pir­mą­jį pro­jek­to „Per­si­ren­gi­ mas“ eta­pą Kau­ne, jo ne­ke­ti­na­me už­baig­ti, pla­nuo­ja­mas tę­si­nys.

Vie­ną iš pa­ro­dos kū­ri­nių – „Dru­ ge­lio efek­tas“ – kvie­čia­me jus kur­ ti kar­tu. Tai in­te­rak­ty­vios ins­ta­lia­ ci­jos for­ma ku­ria­ma kny­ga, ku­rios tu­ri­nys, pra­dė­tas ke­le­to me­no lau­ ko at­sto­vų, vyks­tant pa­ro­dai (jei bus ini­cia­ty­vų – ir po jos) ga­lės plė­to­tis tiek, kiek tuo do­mė­sis ir įsi­trauks ki­ti au­to­riai, žiū­ro­vai.

Te­rei­kia jū­sų idė­jai per­teik­ti priim­ti­niau­sio­mis vi­zua­lios raiš­ kos prie­mo­nė­mis (2D – pie­ši­nys,

Virs­mai: „Per­si­ren­gi­me“ eks­po­nuo­ja­mi G.Gren­dai­tės ir T.Vo­sy­liaus dar­bai – tai me­ni­nin­kų ref­lek­si­jos mies­

to bend­ruo­me­nės te­ma­ti­ka.

teks­tas, fo­tog­ra­fi­ja, spau­da, kt.; for­ma­tas ne di­des­nis kaip 10 x 13 cm, ho­ri­zon­ta­lus) at­sa­ky­ti į klau­ si­mą: mies­tas + aš = ..?

Lauk­si­me in­di­vi­dua­lių jū­sų ref­ lek­si­jų per­mąs­tant ir sa­vaip at­ve­ riant so­cioe­mo­ci­nes mies­to vi­ suo­me­nės pro­ble­mas, bū­se­nas.

Pri­si­dė­da­mi sa­vo dar­bais kar­tu su­tin­ka­te juos pa­do­va­no­ti – sie­ kiant bend­ro kū­ri­nio sklai­dos ga­ li­my­bių atei­ty­je, šie dar­bai liks pas mus. Išs­kir­ti­niais at­ve­jais, jei au­ to­riams jų rei­kės ki­tiems pro­jek­ tams, su­si­tar­si­me dėl darbo/-ų grąžinimo jums konk­re­čiam lai­ko tar­pui. Kū­ri­nio sklai­da vyks vir­ tua­lio­je in­ter­ne­to (http://www. fa­ce­book.com /pages/Legal-ARTLovers/187738548033929?fref=ts) bei, ti­ki­mės, ki­to­se erd­vė­se.

Pro­jek­to-pa­ro­dos „Per­si­ren­gi­mas“ da­lys 1. „Tuš­tu­mos“, 2011–2013, G.Gren­dai­tė (se­ri­ja gra­fi­to pie­ši­nių ema­lė­je ant va­ rio plokš­čių).

dai­tė (kny­ga in­te­rak­ty­vios ins­ta­lia­ci­jos for­ma, įtrau­kian­ti ki­tus me­ni­nin­kus iš skir­tin­gų ša­lių ir pla­čią­ją vi­suo­me­nę).

2. „Flo­ra & fau­na“ (I), 2009–2013, G.Gren­ dai­tė (se­ri­ja pie­ši­nių + ko­lia­žų ant po­ pie­riaus).

5. „Pa­ris. Ne pas tou­cher SVP/Don’t touch plea­se“, 2012–2013, G.Gren­dai­ tė (mo­noch­ro­mi­nių fo­tog­ra­fi­jų se­ri­ja, se­ri­jos „Tuš­tu­mos“ kon­teks­ti­nis iš­plė­ ti­mas).

3. „Flo­ra & fau­na“ (II), 2011–2013, T.Vo­ sy­lius (skulp­tū­ri­nių ob­jek­tų ins­ta­lia­ ci­ja).

4. „Dru­ge­lio efek­tas“, 2012–2013, G.Gren­

6. „Truk­mė“, 2012–2013, G.Gren­dai­tė (ins­ta­lia­ci­ja iš kū­ry­bi­nia­me pro­jek­to pro­ce­se pa­nau­do­tų me­džia­gų).

kas: G.Gren­dai­tės ir T.Vo­sy­liaus pa­ro­da „Per­si­ren­gi­mas“. kur: Ga­le­ri­jo­je „Me­no par­k as“. kada: Vei­kia iki ko­vo 27 d.

4

penktadienis, kovo 22, 2013

santaka /tiltai

Ste­bė­ji­mas – kaip mo­de­lis. Ste­bė­ti ir su­pras­ti šio am­ žiaus žmo­nių mi­ ti­nę, kar­tu ir rea­ lią, sa­vi­mo­nę. Ma­ tyt, to­dėl jau­no­ sios kar­tos ta­py­ to­jų pa­ro­dos „Eu­ ros­tan­dar­tai“, ku­ rią ga­li­ma iš­vys­ ti VDU me­nų ga­ le­ri­jo­je „101“, ati­ da­ry­mas pra­si­dė­ jo, ar­ba, tei­sin­giau, ly­giag­re­čiai su juo vy­ko, kar­tu su re­to sve­čio iš Ha­va­nos – Hum­ber­to Dia­zo per­for­man­su.

Alisa Mulina. To the Birth of format of Spiral.

„Eu­ros­tan­dar­tai“: me­nas ste­bė­ti, Lin­vy­das Kri­vic­kas Še­še­to kū­ry­bi­nis ke­lias

Per­for­man­sas, ku­ria­me da­ly­va­vo ir mū­sų mies­to me­ni­nin­kė Žid­ri­ja Ja­ nu­šai­tė, kai kam, ti­kė­ti­na, ža­di­no kul­tū­ri­nę at­min­tį tarp re­gi­mų vaiz­ dų, t. y. dar­bų, ku­riuos šio­je pa­ro­ do­je ro­do Ag­nė Jon­ku­tė, Eg­lė Kar­ pa­vi­čiū­tė, Jo­lan­ta Ky­zi­kai­tė, Jo­nas Jur­či­kas, Kons­tan­ti­nas Gai­tan­ži ir Ali­sa Mu­li­na.

Pas­ta­ro­ji, be­je, – vie­nin­te­lė iš vi­ sos gau­sios kom­pa­ni­jos neat­vy­ku­si į šios pa­ro­dos ati­da­ry­mą, nors bū­ tent jos dar­bus pir­miau­sia iš­vy­si­ te tik įžen­gę į ga­le­ri­jos ko­ri­do­rių.

Ta­py­to­jai A.Mu­li­na ir K.Gai­tan­ži stu­di­jas Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­ jo­je pra­dė­jo tuo pa­čiu me­tu; Si­bi­ ro že­mė­je gi­mu­si A.Mu­li­na da­bar gy­ve­na Ro­mo­je.

Ga­le­ri­jos gi­lu­mo­je, ten, kur riog­ so kuk­li pa­ky­la sce­nai, ma­ty­si­te Vil­niaus ta­py­to­jo J.Jur­či­ko spal­ vin­gą dar­bą apie snie­go žmo­gaus me­džiok­lę. Be­veik šio dar­bo fo­ne

įsi­tai­sę vi­si pen­ki ta­py­to­jai ir pri­ sta­tė sa­vo kū­ry­bi­nį ke­lią, nu­si­drie­ ku­sį iki Kau­no ga­le­ri­jos.

Ma­lo­nus ne­ti­kė­tu­mas tuo me­tu lau­kė Kons­tan­ti­no, nes ša­lia ka­ ban­tys du ta­py­to­jo dar­bai, teo­riš­ kai bū­da­mi „Kons­ta­ta­ci­jo­mis“, tą va­ka­rą pra­ktiš­kai ta­po „Kons­ta­ta­ ci­ja“ ir „Kons­tan­ci­ja“, tas, ku­ria­me vaiz­duo­ja­mas sma­giau­sias epi­zo­ das iš ge­nia­laus F.F.Cop­po­los 1979 m. ki­no fil­mo „Mū­sų die­nų apo­ka­ lip­sė“ (angl. k. Apo­ca­lyp­se Now), pa­ro­džiu­sio Viet­na­mo ka­ro tik­ro­ vę su na­pal­mu ar­ba bang­len­čių pa­ si­plau­kio­ji­mu van­de­ny­ne. Ži­no­ma, „Kons­tan­ci­jos“ jau ne­ bė­ra, bet pa­veiks­las, ku­ria­me ma­ne kiek klai­di­na sraig­tas­par­nių lieps­ ne­lės / žvaigž­dės, ten iš­raiš­kin­gai tū­no. Vis dėl­to čia ko­mik­so prin­ci­ pu (vaiz­du ir jo ko­men­ta­ru) pa­sa­ ko­ja­mos me­ta­kul­tū­ri­nės is­to­ri­jos grei­tai pa­gau­na dė­me­sį. Ki­tos ati­ da­ry­me da­ly­va­vu­sios ir pri­si­pa­ži­ nu­sios, kad sa­vo gim­ta­jam Kau­no kraš­tui pir­mą­kart dar­bus pri­sta­tan­

ti, me­ni­nin­kės J.Ky­zi­kai­tės eks­po­ nuo­ja­mas kū­ri­nys „RAM­PA. Kal­vų slė­nio žai­di­mų aikš­te­lė“ yra tik­rai di­de­lio for­ma­to (198 ir 148 cm).

Jis ly­gin­ti­nas su jau pa­mi­nė­tu J.Jur­či­ko pa­veiks­lu – ir dy­džiu, ir sti­liu­mi, ku­rį kai kas va­di­na pla­ka­ ti­ne sti­lis­ti­ka ta­py­bos dro­bė­se. Vy­ rau­jan­tys kau­la­vai­sių spal­vų to­nai ir at­spal­viai abie­jų kū­rė­jų dar­buo­ se la­bai ski­ria­si.

Eu­ros­tan­dar­tų paieš­kos

Že­mai­čių kil­mės ta­py­to­ja iš Vil­ niaus E.Kar­pa­vi­čiū­tė pri­tar­tų min­ čiai, kad va­di­na­ma­sis eu­ros­tan­dar­ tas šiuo­lai­ki­nė­je ta­py­bo­je pa­si­žy­mi at­si­spy­ri­mu nuo nu­fo­tog­ra­fuo­to vaiz­do, virs­tan­čiu ta­py­bi­nio pro­ ce­so ref­lek­si­ja kū­ri­nio kon­teks­te.

Pa­ro­do­je ji eks­po­nuo­ja tris sa­vo dar­bus, ku­riuo­se įam­ži­no gar­siau­ sius šiuo­lai­ki­nės ta­py­bi­nės raiš­kos Eu­ro­po­je adep­tus – Lu­cą Tuy­man­ są iš Ant­ver­pe­no, ku­ris pa­ts ta­py­da­ mas fik­suo­ja kas­die­nius daik­tus ar­ba kul­tū­ros reiš­ki­nius, taip gai­vin­da­

mas ko­lek­ty­vi­nę at­min­tį; ir Ger­har­ dą Rich­te­rį iš Kel­no, ku­ris vi­suo­met ana­li­zuo­ja vaiz­dą, jo pa­bai­gą ir abe­ jo­ja juo, kol ne­bai­gia sa­vo kū­ri­nio.

Atsakyti, ar visų šių menininkų darbuose aptinkamą vaizduotės žaismą sieja koks nors bendras vardiklis, bandė H.Diazas, kurdamas galerijoje savo performansą.

Jos ta­py­bos plė­to­ji­ma­sis – nuo aiš­kes­nio, rea­lis­tiš­kes­nio iki mig­ lo­to, tam­pan­čio kaž­kuo pir­map­ ra­džiu – ga­li nu­ves­ti prie Kau­no me­ni­nin­kės A.Jon­ku­tės pa­veiks­lo „Vie­ta“, ku­ria­me tvy­ro keis­tas tuš­ tu­mos jaus­mas, o ny­ko­ka­me ta­py­ bos ob­jek­te pa­si­klys­ta švie­sa.

Vi­s iems be­s i­d o­m in­t ie­s iems šiuo­lai­ki­ne ta­py­ba ge­ra pro­ga ly­ gin­ti to­kius me­ni­nin­kų kū­ri­nius bu­vo žiū­rint do­ku­men­ti­nį Co­rin­ nos Belz fil­mą apie gar­sų­jį vo­kie­čių ta­py­to­ją – „Ger­har­das Rich­te­ris ta­ po“, ku­ris ro­dy­tas ką tik vy­ku­sio­se „Vo­kiš­ko ki­no die­no­se“.

Tris dar­bus, ku­riuo­se do­mi­nuo­ ja dvi kont­ras­tuo­jan­čios vaiz­da­vi­ mo plokš­tu­mos, pa­ro­dai pa­tei­kė ir A.Mu­li­na. Spi­ra­li­nis darbas yra pa­grin­di­nė­je ga­le­ri­jos sa­lė­je su ki­ tų ta­py­to­jų dar­bais. Dar du ga­li­ma ap­žiū­rė­ti ei­nant ko­ri­do­riu­mi.

Pa­tir­ties trans­for­ma­vi­mas

Požiūris: parodoje darbų pristačiusi E.Karpavičiūtė – iš dailininkų, kuriems eurostandartas pirmiausia reiš-

kia atsispyrimą nuo nufotografuoto vaizdo.

Tomo Raginos nuotr.

At­sa­ky­ti, ar vi­sų šių me­ni­nin­kų dar­buo­se ap­tin­ka­mą vaiz­duo­tės žais­mą sie­ja koks nors bend­ras var­

dik­lis, ban­dė H.Dia­zas, kur­da­mas ga­le­ri­jo­je sa­vo per­for­man­są są­ly­ gi­niu „Žmo­gaus kaip ste­bė­to­jo ir pil­nos erd­vės san­ty­kio“ pa­va­di­ni­ mu – jei tik taip pa­va­din­ti su­tik­tų pa­ts me­ni­nin­kas. Ži­no­ma, klaus­ti apie tai pa­tį H.Dia­zą, ku­rio var­das pri­me­na XX a. Či­lės poe­tą, pra­si­ dė­jus per­for­man­sui, bū­tų vė­lu. Či­lę mi­niu neat­si­tik­ti­nai, nes eu­ ros­tan­dar­tais pa­si­va­di­nu­siems Lie­ tu­vos ta­py­to­jams toks pa­ts svar­bus ir šiuo­lai­kiš­kai įta­kin­gas tu­rė­jo bū­ ti ir Či­lė­je gi­męs ta­py­to­jas Jua­nas Da­vi­la.

Per­for­man­so au­to­rius, kaip dar praė­ju­sia­me am­žiu­je tei­gė pro­fe­so­ rius Ri­char­das Schech­ne­ris, įpras­ tai rem­da­ma­sis Aris­to­te­liu, ko­kia nors veik­la imi­tuo­da­mas pra­smin­ gą „veiks­mą“, su­ža­di­na su­bjek­ty­vų el­ge­sį. Tai ati­tik­tų Aris­to­te­lio tra­ ge­di­ją kaip veiks­mo imi­ta­ci­ją, jei ši – ga­na rim­ta, iš­sa­mi ir tam tik­ ro dy­džio. To­kį me­ną R.Schech­ne­ris va­di­na ža­lios pa­tir­ties trans­for­ma­ vi­mu į priim­ti­ną for­mą. Ši trans­for­ ma­ci­ja yra vaiz­da­vi­mas, mi­mik­ri­ja.

Tai­gi per­for­man­sas tu­ri vyk­ti pa­gal griež­tą sce­na­ri­jų, lyg pu­siau vai­dy­bi­nė­je gru­pė­je, jam rei­kia ir au­di­to­ri­jos, ku­ri liu­dy­tų pa­tį vyk­ dy­mą. Tie­sa, per­for­man­so veik­la nė­ra tie­sio­gi­nė ar­ba ne­tu­ri tie­sio­ gi­nio po­vei­kio tei­gia­mam ar nei­ gia­mam ver­ti­ni­mui.

Be rei­ka­lin­gų žiū­ro­vų, pa­mo­kan­ čio bend­ra­vi­mo, ce­re­mo­ni­jos ar ri­ tua­lo, svar­biau­sia or­ga­ni­za­vi­mo­si prie­mo­ne pa­ro­dos ati­da­ry­me bu­ vo du ste­bė­ji­mo įren­gi­niai.

At­ro­do, lyg užašt­rin­tu žvilgs­niu bū­tų ty­ri­nė­ja­ma bū­se­na, kai nie­kas ne­vyks­ta. Yra tik ste­bė­to­jas H.Dia­ zas, įsi­tai­sęs ga­le­ri­jos sa­lės kam­pe tarp J.Ky­zi­kai­tės di­de­lio for­ma­to „Ram­pos“ ir A.Mu­li­nos ma­žes­nio for­ma­to pa­veiks­lų, vei­du at­si­su­

5

penktadienis, kovo 22, 2013

santaka/teatras kaunodiena.lt/nau­jie­nos/­kau­no­san­ta­ka

Ge­ru­mo eks­po­zi­ci­ja Sil­vi­ja Či­žai­tė-Ru­do­kie­nė Teat­ro­lo­gė

Gė­rio ir blo­gio ko­va – tur­būt la­ biau­siai neiš­se­mia­ma te­ma pa­ sau­lio is­to­ri­jo­je. Kas prieš ką lai­ mi, daž­nai pri­klau­so nuo ku­rian­ čio­jo po­zi­ci­jos. Šį kar­tą ab­so­liu­čia per­ga­le nuo pat pir­mo­sios blo­go­jo he­ro­jaus per­si­kei­ti­mo aki­mir­kos spek­tak­ly­je „Skru­džas, ar­ba die­ na, kai ga­li­ma at­ver­ti sa­vo šir­dį“ trium­fa­vo ge­ru­mas. Tur­būt taip ir tu­ri bū­ti is­to­ri­jo­se, skir­to­se vai­ kams. Juk net krau­pio­se lie­tu­vių liau­dies pa­sa­ko­se Si­gu­tė ga­lų ga­ le pri­si­kel­da­vo iš pe­le­nų, o pa­mo­ tės bū­da­vo su­triuš­ki­na­mos. Ci­niz­ mą pa­li­ki­me vy­res­niosios kar­tos at­sto­vams.

Nau­ja kla­si­kos in­terp­re­ta­ci­ja

Konstantinas Gaitanži. Das Reliet (Konstatacija).

me­nas kur­ti kęs į ste­bė­ji­mo įren­gi­nį. Dar vie­na ste­bė­to­ja, Ž.Ja­nu­šai­tė, – su­stin­gu­si ko­ri­do­riu­je ša­lia ki­tų dvie­jų A.Mu­ li­nos dar­bų ir vei­du at­si­su­ku­si į dar vie­ną ste­bė­ji­mo įren­gi­nį.

Ir, ži­no­ma, yra dar ir ap­lin­ka – pa­ro­dos ati­da­ry­mo me­tu vaikš­ti­nė­ ję žmo­nės, ku­rie men­kai krei­pė dė­ me­sį į sva­jin­gai at­si­sky­ru­sį H.Dia­zą, bet pa­bus­da­vo sa­vo nuo­sta­bai ei­da­ mi pro Ž.Ja­nu­šai­tę. Ka­dan­gi ji sto­ vė­jo vei­du į ei­nan­čiuo­sius iš sa­lės į ko­ri­do­rių, kiek­vie­nam išei­nan­čia­ jam kil­da­vo di­le­ma: at­si­svei­kin­ti ar ne – tai tar­si pri­me­na ne­ti­kė­tą su­ si­ti­ki­mą su se­nu pa­žįs­ta­mu.

Pas­ku­ti­nis įspū­dis

Nau­jo­sios ta­py­to­jų kar­tos at­sto­vai pa­de­monst­ra­vo ga­lį bū­ti iš­skir­ti­ niai: sa­vo pa­čių ini­ci­juo­to­je pa­ro­ do­je jie, net ir ne­tu­rė­da­mi aiš­kaus kū­ry­bos stan­dar­to, ne­bi­jo­da­mi bū­ti pa­na­šūs į di­džiuo­sius L.Tuy­man­są ar J.Da­vi­lą, sie­kia iš­reikš­ti bend­rą po­zi­ci­ją įvai­riais klau­si­mais, ak­ tua­liais ir sa­vo ta­pa­ty­bei, ir ko­lek­ ty­vi­nei at­min­čiai.

Gy­ve­na­me lai­ku, kai te­le­vi­zi­jos pro­gra­mos la­bai jau pri­me­na XIX a. tur­gaus cir­ko pra­mo­gas su ant aukš­tos kar­tu­vių pa­ky­los sto­vin­čiu Ro­žiec­ku Va­liens­ku, agi­tuo­jan­čiu žvelg­ti į ko­kį de­monst­ruo­ja­mą iš­ si­gi­mė­lį. To­dėl tik­ro­ji snie­go žmo­ gaus me­džiok­lė virs­ta ge­ru kon­ cep­ti­niu iš­ban­dy­mu.

Bet ta pro­ga aš jau ne­be­dek­la­ma­ vau sa­vo ei­lių:

Mer­gai­tė, šuo ar ka­ti­nas Grub­lė­to­je fak­tū­ro­je.

Ma­tau mer­gai­tę aš: Ji šo­ka, Pa­ti vie­na sau ty­liai Dė­lio­da­ma tik ko­jas Pir­myn ar­ba at­gal,

O kar­tais ir ša­lia – Pa­veiks­lo ar ja­me.

Ca va? Ca va! Ce vrai? Ce vrai! Tie po­tė­piai sti­lin­gi! O mei­lė per tra­pi.

Esi gra­ži, Gal net pa­ti gra­žiau­sia, Ir tai ne komp­li­men­tas!

Abst­rak­ci­ja ši eksp­re­sy­vi!

Ko­dėl ne­pa­bu­čiuo­ti?

Gre­ta – tik jos šu­va, Dar ka­ti­nas to­lu­mo­je!

Ties ho­ri­zon­tu – Įsi­vaiz­duo­ja­ma se­suo, Dvy­nė ar­ba jos drau­gė, Ku­ri, kai links­ma, Kvie­čia pa­liū­dė­ti!

Ca va? Ca va! Ce vrai? Ce vrai!

Tie po­tė­piai sti­lin­gi! Pri­pa­ži­ni­mo jai ne­trūks­ta.

Char­le­so Dic­ken­so pa­sa­ka apie gob­šuo­lį Skru­džą – tur­būt vie­ na po­pu­lia­riau­sių is­to­ri­jų, pa­ sa­ko­jan­ti apie Ka­lė­das vi­so­mis ne­ko­mer­ci­nė­mis pra­smė­mis (pa­ ra­dok­sa­lu, bet tur­būt tai – ir vie­ na per­ka­miau­sių is­to­ri­jų, pui­ kiai įsi­su­ku­sių į var­to­ji­mo rin­ką, bet da­bar – ne apie tai). Ne vel­ tui šis vei­kė­jas įau­go į ko­lek­ty­vi­ nę at­min­tį kaip gob­šu­mo ar­che­ti­ pas, kar­tu – ir ge­bė­ji­mo keis­tis bei gė­rio per­ga­lės sim­bo­lis.

Pas­ta­ty­tas ne vie­nas fil­mas, nu­ pieš­tas ne vie­nas ani­ma­ci­nis fil­ mu­kas, tad ir in­terp­re­ta­ci­jų kū­ri­ nys su­si­lau­kęs itin gau­siai. Tur­būt dau­ge­lis ži­no šią is­to­ri­ją, tik ar daug kas skai­tė ori­gi­na­lą? To­dėl ne­nuos­ta­bu, kad šį kū­ri­nį in­terp­ re­tuo­ti ap­siė­mė ir Kau­no vals­ty­ bi­nis lė­lių teat­ras.

Pje­sės au­to­rė Dai­va Če­paus­kai­ tė, at­ro­do, šį­kart no­rė­jo at­skleis­ti tik ge­ras ir dar ge­res­nes žmo­nių ir dva­sių (spek­tak­ly­je – va­di­na­mų­jų an­ge­lų) pu­ses. Jau nuo pat praei­ ties an­ge­lo ap­si­lan­ky­mo Skru­džas brau­kia aša­rą, ku­ri, poe­tiš­kai kal­ bant, tirp­do jo šir­dies le­dus.

At­ro­do, kad šį­kart į lė­lių teat­rą įsi­su­ko ne­konf­lik­tiš­ku­mo teo­ri­ ja (at­si­sa­ky­ki­me jos są­sa­jų su so­ vie­ti­ne san­tvar­ka, čia svar­biau­ sia – konf­lik­to ne­bu­vi­mas ar­ba jo mi­ni­ma­li­za­vi­mas), kur eg­zis­tuo­ ja ge­ras ir dar ge­res­nis, blo­gis nu­ ga­li­mas aki­mirks­niu ir vis­kas kaip čiuo­žiant nuo kal­niu­ko ro­gu­tė­mis – vis ge­ryn ir ge­ryn.

Ma­giš­ko­ji dė­žu­tė

Ku­riant bend­rą nos­tal­gi­ją ir sen­ ti­men­tus pri­si­de­da Ser­ge­jaus Bo­ cul­lo ir Da­nie­lio So­dei­kos sce­nog­ ra­fi­ja.

Kvad­ra­t i­n ė dė­ž u­t ė sce­n o­ je pa­puoš­ta sen­din­tų fo­tog­ra­fi­ jų vaiz­dais, itin iš­raiš­kin­gu ir akį trau­kian­čių gar­ve­žiu – tai tar­si akom­pa­nuo­ja bend­ram vyks­mui sce­no­je. Juk vi­si bau­bai, bet, ma­ tyt, ir vi­sos pa­sa­kos tū­no spin­to­je ir tik lau­kia pro­gos iš šios iš­lįs­ti.

At­ro­dė, kad sce­nog­ra­fi­ja ir su­ tei­kė tei­sę pa­sa­kai lįs­ti lauk ir at­si­ dur­ti sce­no­je. Šios val­dy­mas, va­ din­ki­me, dė­žu­tės-spin­tos, nė­ra itin su­dė­tin­gas, ta­čiau ver­čian­tis ak­to­rius vai­din­ti su sce­nog­ra­fi­ja.

Kas iš­ties svei­kin­ti­na, tik gal­būt dar rei­ka­lau­ja pa­glu­di­ni­mo, pa­ to­bu­li­ni­mo, nes kar­tais ak­to­ riai kiek gre­mėz­diš­kai ati­da­ri­nė­ja du­re­les, per­so­di­na lė­les. Vis dėl­ to čia tik lai­ko klau­si­mas, kai bus nu­po­li­ruo­tas žai­di­mo su sce­nog­ ra­fi­ja san­ty­kis.

Svar­bu pa­mi­nė­ti ža­vias lė­les, ku­rios lei­do ak­to­riams ne­si­slėp­ti ir pa­tiems išei­ti į sce­ną. Ži­no­ma, tai jau tik­rai to­li gra­žu ne pir­mas spek­tak­lis, ku­ria­me lė­lių teat­ ro ak­to­riai vai­di­na sce­no­je pa­tys, ta­čiau šį kar­tą akį glos­tė san­ty­ kis su lė­lė­mis. Kar­tais at­ro­dy­da­ vo, kad šios tuoj pa­liks ak­to­riaus ran­kas ir pa­čios nu­ke­liaus rei­kia­ mais ke­liais.

Vis dėl­to kiek trik­dė ak­to­rių ap­ ran­ga, bu­vo neaiš­ku, ar ji de­ri­na­ ma prie bend­ro vyks­mo, ar šie tie­ siog ap­si­ren­gė, kaip no­rė­jo, kaip atė­jo į dar­bą, nes vis tiek ti­kė­ta­si, kad žiū­ro­vų akys kryps tik į lė­les.

O gal­būt čia tik man žiū­rint spek­ tak­lį įvy­ko toks liap­su­sas, o ki­tais kar­tais ak­to­riai pui­kiai de­rė­jo prie bend­ro sce­nos vaiz­do. Ir, ži­no­ma, ne­pa­mirš­ki­me snie­go, pra­džio­je ir pa­bai­go­je kren­tan­čio iš dan­gaus.

Aiš­ku, čia ne Ri­mo Tu­mi­no „Mas­ ka­ra­das“, bet ir kon­cep­ci­ja ne vi­ sai ta. Tik­ros Ka­lė­dos – nė pri­ durt, nė atimt.

Lū­žio aki­mir­ka

Tur­būt ne­nuos­ta­bu, kad tvy­rant to­kiai pa­ky­lė­tai šven­ti­nei ge­ru­mo prie­puo­lio nuo­tai­kai iš­girs­ta­me dar ir dai­nuo­jan­čius an­ge­lus.

Pri­sis­ta­ty­da­mi kaip praei­ties, da­bar­ties ir atei­ties an­ge­lai, šie

at­lie­ka sa­vo dai­nin­gą­jį pa­si­ro­dy­ mą. O da­bar­ties an­ge­lo, tar­ki­me, mu­zi­ki­ne kom­po­zi­ci­ja ir bai­gia­ mas spek­tak­lis vi­siems su­si­ki­bus už ran­kų.

Vis dėl­to kū­ri­nys skir­tas vai­ kams nuo še­še­rių me­tų, tad sen­ti­ men­ta­lios dai­ne­lės, de­ja, tik blaš­ ko šių dė­me­sį ir vis ma­žiau ska­ti­na sek­ti min­tį. Aiš­ku, vėl gal de­rė­ tų pa­mi­nė­ti, kad spek­tak­lį žiū­rė­ jau su dar­že­lių gru­pė­mis ir auk­lė­ to­jo­mis. Vis dėl­to bū­tent dai­nos bū­da­vo tas lū­žio mo­men­tas, kai vai­kai iš­si­blaš­ky­da­vo ir ne­be­su­ telk­da­vo dė­me­sio į kū­ri­nį.

Ma­nau, kad šiuo at­ve­ju bu­vo per­si­steng­ta no­rint vis­ką nu­spal­ vin­ti ro­ži­nė­mis spal­vo­mis. Gy­va mu­zi­ka, ži­no­ma, yra tei­gia­my­bė kū­ry­bi­nia­me dar­be, ta­čiau įpi­na­ mas ak­to­rių dai­na­vi­mas ne­kve­ pia nei di­de­liu pro­fe­sio­na­lu­mu, nei pri­si­de­da prie min­ties plė­to­ tės. Juk, kad ir kaip jau ge­rai to­se pa­sa­ko­se bū­na, bet net ir Ch.Dic­ ken­so „Ka­lė­dų gies­mėj“ Skru­džas taip grei­tai ne­pa­si­da­vė emo­ci­ joms, dar ran­da­me iro­ni­jos gai­ de­lių, blo­gis vis tiek iš­lie­ka (at­ si­min­ki­me, kad ir atei­ties dva­sios ro­do­mus bai­su­mus). Vis dėl­to lė­ lių teat­re pa­sau­lis kaž­ko­dėl ki­toks – šia­me pa­nai­kin­ti vi­si kan­des­ni, ašt­res­ni mo­men­tai, pa­lie­ka­ma tik švel­nu­mas, ge­ru­mas, ku­rių nuo­la­ ti­nis kar­to­ji­ma­sis kar­tais tu­ri po­ lin­kį į lėkš­tu­mo pu­sę. Gal­būt tai ir yra tas rak­tas, ku­riuo re­ži­sie­ rius sie­kia pa­ska­tin­ti vai­kus ir tė­ vus kal­bė­tis?

Sum­ma sum­ma­rum: šį­kart kū­ rė­jai su­si­vie­ni­jo bend­ram tiks­lui – at­ver­ti šir­dis – sa­vo ar ap­si­lan­kiu­ sių­jų. Ar taip pa­pras­tai šian­dien šir­dys at­ve­ria­mos, net ir vai­kų, sun­ku at­sa­ky­ti. Ži­no­ma, kas ne­ ban­do, tas ne­klys­ta, ir iš­ties ver­ta pa­si­džiaug­ti lė­lių val­dy­mu ir eg­ zis­ten­ci­ja sce­no­je.

Vis dėl­to net ir dva­sios ne­bū­na to­kios vien­pu­siš­kos ir rei­kia ti­kė­ tis, kad atei­ty­je spek­tak­lis po­li­ ruo­sis ir to­bu­lės, taps įvai­ria­pu­ siš­kes­nis, ak­to­riai neap­siims bū­ti tik la­bai la­bai ge­rais vei­kė­jais, kar­ tais net pa­plo­nin­tu bal­se­liu, to­ dėl tru­pu­tį lėkš­tais. Dai­nos, ma­ tyt, liks, bet gal kaip nors iš­tirps bend­ra­me pro­ce­se, nors no­rė­čiau, kad šios kaip bau­bas bū­tų nu­kiš­tos at­gal į spin­tą.

Gal­būt tai ir yra tas rak­ tas, ku­ riuo re­ ži­sie­rius sie­kia pa­ska­ tin­ti vai­ kus ir tė­vus kal­bė­tis?

Mer­gai­tė ir ma­ma Kaž­kur pa­veiks­le vie­na­me O gal abi tar­si vie­na?

Abst­rak­ci­ja ši eksp­re­sy­vi, Ne­ga­li bū­ti, O ša­lia jos – tik­tai šu­va, Dar ka­ti­nas to­lu­mo­je!

Ties ho­ri­zon­tu – Įsi­vaiz­duo­ja­ma se­suo dvy­nė ar­ba jos drau­gė, Ku­ri, kai liūd­na, Su­šu­kuo­ja plau­kus.

Ca va? Ca va! Ce vrai? Ce vrai!

Tie po­tė­piai sti­lin­gi! Be gai­les­čio siu­že­tui.

Mer­gai­tė ir ma­ma, Kaž­kur dar vy­ras Tu­ri būt čia pat, Ma­nęs jau ne­bė­ra, Aš ne­bu­vau su ja, Grub­lė­to­je fak­tū­roj su­si­ti­kęs, Ned­rįs­čiau ir už­kal­bint, O, my­li­miau­sia!

Rezultatas: darnūs aktorių ir lėlių duetai – vienas ryškiausių spektaklio kūrėjų pasiekimų.

6

penktadienis, kovo 22, 2013

santaka /atodangos

Di­džiau­sia Kau­no aka­de­mi­nė bib Di­džiau­sia aka­de­mi­nė bib­lio­te­ka Kau­ne ir vie­na di­džiau­sių aka­de­mi­nių bib­lio­te­kų Lie­tu­vo­je – Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­ te­to (KTU) bib­lio­te­ka – šven­čia gra­žų 90-ies me­tų ju­bi­lie­jų.

Gied­rius Ži­do­nis Pra­džia – 1 967 kny­gos

Bib­lio­te­kos is­to­ri­jo­je bū­ta vis­ko – ir ne­tin­ka­mų bib­lio­te­kos dar­bui pa­tal­pų, ir tik vie­ne­tams priei­na­ mų specialiųjų fon­dų, ir pe­si­mis­ti­ nių pro­gno­zių įsi­ga­lint in­ter­ne­tui.

Vis dėl­to bib­lio­te­ka ir to­liau li­ko di­džiau­sias moks­li­nin­kų ir stu­den­ tų pa­gal­bi­nin­kas: pir­mie­siems tai, vi­sų pir­ma, ge­riau­sias są­jun­gi­nin­ kas ieš­kant rei­kia­mų ži­nių ir spau­ di­niuo­se, ir duo­me­nų ba­zė­se, ant­ rie­siems – be moks­lo rei­ka­lų, dar ir vie­ta pra­leis­ti su kur­so drau­gais lais­vą va­lan­dė­lę, iš­spręs­ti kar­tu už­da­vi­nius, pa­bend­rau­ti.

KTU bib­lio­te­kos iš­ta­kos sie­ kia 1920 m., kai tų me­tų sau­sį bu­ vo įsteig­ti Aukš­tie­ji kur­sai ir pra­ dė­tos rink­ti kny­gos. Per dve­jus me­tus su­si­kau­pė ne­di­de­lis, bet ver­tin­gas moks­lo lei­di­nių rin­ki­nys – 1 967 kny­gos. Jos su vo­kie­čių kal­ bi­nin­ko ir ar­cheo­lo­go, Lie­tu­vos uni­ver­si­te­to gar­bės pro­fe­so­riaus Adal­ber­to Be­cen­ber­ge­rio as­me­ni­ne ko­lek­ci­ja įė­jo į 1922 m. įkur­to Lie­ tu­vos uni­ver­si­te­to bib­lio­te­kos fon­ do bran­duo­lį.

Į pus­rū­sį te­kė­jo van­ duo, tai­gi, no­rint ap­ sau­go­ti rū­mus nuo drėg­mės, bu­vo pa­tai­ sy­tas gat­vės ša­li­gat­ vis, pa­keis­ta na­mo co­ko­lio me­džia­ga.

Uni­ver­si­te­to bib­lio­te­kos stei­gi­ mą įtei­si­no pir­ma­sis uni­ver­si­te­to sta­tu­tas, priim­tas 1922 m. ko­vo 24 d. Uni­ver­si­te­to se­na­tas bib­lio­te­kos ve­dė­ju iš­rin­ko Tei­sės fa­kul­te­to do­ cen­tą Vac­lo­vą Bir­žiš­ką. Šias pa­rei­ gas jis pra­dė­jo ei­ti 1923 m. sau­sio 1 d., ši die­na ir lai­ko­ma bib­lio­te­kos įkū­ri­mo da­ta. Bib­lio­te­kai moks­li­ nin­kas va­do­va­vo iki pat 1944 m. va­sa­ros.

Ke­lias į skai­ty­to­jų šir­dis

Uni­ver­si­te­tas ne­tu­rė­jo bib­lio­te­kai pri­tai­ky­tų pa­tal­pų, tad ji lai­ki­nai įsi­kū­rė I rū­muo­se A.Mic­ke­vi­čiaus gat­vė­je, kur da­bar yra KTU au­la.

Iš pra­džių ji til­po vie­no­je pa­tal­po­ je, vė­liau su­tvar­ky­ti spau­di­niai bu­ vo lai­ko­mi spin­to­se ko­ri­do­riuo­se.

Bib­lio­te­ka ga­vo ne­di­de­lį kam­ba­rį skai­tyk­lai, ta­čiau tai neišsp­ren­dė nei fon­do sau­go­ji­mo, nei skai­ty­to­ jų ap­tar­na­vi­mo klau­si­mų.

1924 m. uni­ver­si­te­to ta­ry­ba įpa­ rei­go­jo se­na­tą pa­si­rū­pin­ti bib­lio­ te­kos rū­mų sta­ty­ba. Pro­ga įgy­ ven­din­ti su­ma­ny­mą pa­si­tai­kė po me­tų, kai Juo­zas ir Jo­nas Vai­lo­kai­ čiai pa­do­va­no­jo uni­ver­si­te­tui 16 ha

že­mės skly­pą Alek­so­te, ta­čiau ten bu­vo pa­sta­ty­ti Fi­zi­kos-che­mi­jos ins­ti­tu­to rū­mai, bib­lio­te­kai vie­tos čia ir vėl ne­bu­vo nu­ma­ty­ta.

1926 m. sau­sį bib­lio­te­ka iš­si­kė­lė į III rū­mus tuo­me­tė­je Kal­nų gat­vė­je (da­bar – V.Put­vins­kio gat­vė, rū­mai per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą bu­vo su­ griau­ti), ten jai bu­vo skir­tas vi­sas apa­ti­nis aukš­tas, t. y. 12 ne­di­de­lių kam­ba­rių, ku­rių du bu­vo su­jung­ti į vie­ną – skai­tyk­lai įreng­ti.

Uni­ver­si­te­tui šven­čiant pen­ke­rių me­tų su­kak­tį bu­vo iš­leis­ta aukš­to­ sios mo­kyk­los veik­los ap­žval­ga, iš ku­rios šiek tiek su­ži­no­me ir apie pa­čią bib­lio­te­ką. Pa­si­ro­do, skai­tyk­ la nau­jo­jo­je vie­to­je bu­vo ma­žes­nė nei I rū­muo­se, be to, kiek nu­to­lu­si nuo kai ku­rių fa­kul­te­tų, tad tu­rė­jo praei­ti šiek tiek lai­ko, kol šių fa­kul­ te­tų stu­den­tai įpra­to ja nau­do­tis.

Skai­tyk­la 1924 m. vei­kė nuo 9 iki 15 val., 1925–1926 m. – nuo 8 iki 14 val. ir nuo 16 iki 21 val. Tai­gi, atė­jus bib­lio­te­kos per­trau­kos lai­kui, skai­ ty­to­jai tu­rė­da­vo iš­si­re­gist­ruo­ti, po to su­grį­žę vėl už­si­re­gist­ruo­ti. Bu­vo ne­pa­ten­kin­tų to­kia tvar­ka, tad nuo 1926 m. ru­dens skai­tyk­la jau vei­kė nuo 9 iki 21 val.

Bib­lio­te­kai va­do­va­vo jos ve­dė­jas, koor­di­na­vęs sa­vo veik­lą su Bib­lio­ te­kos ko­mi­si­ja, į ku­rią pa­ts ir įė­ jo. Ko­mi­si­ją su­da­rė vi­sų fa­kul­te­tų at­sto­vai, jai va­do­va­vo uni­ver­si­te­ to pro­rek­to­rius. Iki 1925 m. sau­ sio bib­lio­te­ko­je dir­bo du bib­lio­te­ ki­nin­kai, ta­da bu­vo priim­ti dar du ir kur­je­ris. Tai­gi du bib­lio­te­ki­nin­kai dirb­da­vo skai­tyk­lo­je, ki­ti du at­lik­ da­vo tech­ni­nį dar­bą, pvz., ka­ta­lo­ guo­da­vo lei­di­nius. Skai­tyk­lo­je lan­ ky­to­jų skai­čius ne­re­tai per­kop­da­vo pust­re­čio šim­to žmo­nių ri­bą.

En­tu­zias­tai: bib­lio­te­kos veik­los de­šimt­me­čio mi­nė­ji­mo da­ly­viai bib­lio­te­kos pa­tal­po­se Di­džių­jų rū­mų pus­rū­sy­je

Oku­pan­tų gniauž­tuo­se

Moks­li­nės veik­los cent­ras

1929 m. ge­gu­žę bib­lio­te­ka per­si­kė­ lė į ne­se­niai uni­ver­si­te­tui per­duo­ tus Vals­ty­bės spaus­tu­vės rū­mus K.Do­ne­lai­čio gat­vės ga­le, pa­va­din­ tus Di­džiai­siais rū­mais. Nuo ta­da bib­lio­te­ka čia vei­kia iki šiol. Į šiuos rū­mus taip pat per­si­kė­lė uni­ver­ si­te­to ad­mi­nist­ra­ci­ja – rek­to­ra­tas, raš­ti­nė, bu­hal­te­ri­ja; pa­ma­žu kė­lė­si fa­kul­te­tai – Hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­ lų, Teo­lo­gi­jos-fi­lo­so­fij­ os, Evan­ge­ li­kų teo­lo­gi­jos, Ma­te­ma­ti­kos-gam­ tos, Tech­ni­kos.

Bib­lio­te­kai ati­te­ko K.Do­ne­lai­ čio gat­vės kor­pu­so pus­rū­sis ir pa­ tal­pa 100 vie­tų stu­den­tų skai­tyk­lai pir­ma­ja­me aukš­te. Čia kiek vė­liau bu­vo įreng­ta ir ne­di­de­lė pro­fe­so­rių skai­tyk­la. Į pus­rū­sį te­kė­jo van­duo, tai­gi, no­rint ap­sau­go­ti rū­mus nuo drėg­mės, bu­vo pa­tai­sy­tas gat­vės ša­li­gat­vis, pa­keis­ta na­mo co­ko­lio me­džia­ga. Pus­rū­sy­je te­ko su­tal­pin­ ti bib­lio­te­kos fon­do sau­gyk­lą, ad­ mi­nist­ra­ci­ją ir bib­lio­te­ki­nin­kų dar­ bo vie­tas. Bib­lio­te­ka tu­rė­jo at­ski­rą įei­gą iš rū­mų kie­mo Že­mai­čių gat­ vės pu­sė­je. Po 1930 m. ne­tgi bu­vo

Re­lik­vi­ja: bib­lio­te­ko­je sau­go­mas iki šiol vie­nin­te­lis ži­no­mas iš­li­kęs

LDK raš­ti­jos pa­mink­lo – Jo­no Jak­na­vi­čiaus pa­reng­tos kny­gos „Len­ kiš­kos ir lie­tu­viš­kos evan­ge­li­jos“ („Ewan­ge­lie po­lskie y li­tews­kie“, 1647) eg­zemp­lio­rius, pri­pa­žin­tas re­gio­ni­nės reikš­mės do­ku­men­ti­nio pa­vel­ do ob­jek­tu ir įtrauk­tas į UNES­CO pro­gra­mos „Pa­sau­lio at­min­tis“ Lie­ tu­vos na­cio­na­li­nį re­gist­rą.

nu­ro­do­mas toks bib­lio­te­kos ad­re­ sas – Že­mai­čių g. 1. Ši Lie­tu­vos uni­ver­si­te­to (nuo 1930 m. – Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ ver­si­te­to) bib­lio­te­ka tar­pu­ka­riu bu­vo di­džiau­sia moks­li­nė bib­lio­ te­ka Lie­tu­vo­je, be to, ji bu­vo ta­pu­ si moks­li­nės veik­los cent­ru.

Su bib­lio­te­ka tie­sio­giai sie­ja­ si Lie­tu­viš­ko­sios en­cik­lo­pe­di­

jos lei­di­mas – pro­f. V.Bir­žiš­ka bu­ vo en­cik­lo­pe­di­jos vy­riau­sia­sis re­dak­to­rius, čia at­gai­vin­tas tęs­ti­ nis lei­di­nys „Mū­sų se­no­vė“, ku­ria­ me skelb­ta lie­tu­vių kul­tū­ros is­to­ ri­jos me­džia­ga, vei­kė Bib­liog­ra­fi­jos ins­ti­tu­tas, Lie­tu­vos bib­lio­te­ki­nin­ kų drau­gi­ja, bib­lio­te­ka ruo­šė, o vė­ liau ir lei­do žur­na­lą „Bib­liog­ra­fij­ os ži­nios“.

Ma­žai kam ži­no­ma, kad prie bib­ lio­te­kos 1934–1941 m. vei­kė Juo­zo Tu­mo-Vaiž­gan­to mu­zie­jus. Kū­ rė­jo tes­ta­men­tu bib­lio­te­kai ati­te­ ko jo bib­lio­te­ka, bal­dai, pa­veiks­lai.

Mu­zie­jui bu­vo skir­ti trys kam­ba­ riai, vie­na­me jų įsi­kū­rė bib­lio­te­ kos Rank­raš­čių sky­rius, gi­męs iš J.Tu­mo-Vaiž­gan­to su­rink­tos me­ džia­gos. Dau­gu­ma eks­po­na­tų vė­ liau pa­te­ko į da­bar­ti­nį Mai­ro­ nio lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros mu­zie­jų, o spau­di­nių ko­lek­ci­ja pa­gal J.Tu­moVaiž­gan­to pa­gei­da­vi­mą li­ko uni­ ver­si­te­to bib­lio­te­ko­je.

Ant­ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras at­ne­šė skau­džių per­mai­nų – vo­kie­čių oku­ pa­ci­nė val­džia vi­saip truk­dė aukš­tų­ jų mo­kyk­lų dar­bą. 1943 m. ko­vo 17 d. atė­ję į pa­skai­tas stu­den­tai prie Di­ džių­jų rū­mų du­rų bu­vo su­tik­ti gink­ luo­tų sar­gy­bi­nių – į vi­dų jų jau neį­ lei­do. Di­džiuo­siuo­se rū­muo­se bu­vo įkur­din­ta ka­ro li­go­ni­nė, spau­di­nių sau­gyk­lo­je įreng­ta slėp­tu­vė. Kny­ gas te­ko išim­ti iš len­ty­nų ir su­krau­ ti ki­to­se pa­tal­po­se. Skai­tyk­los bu­vo už­da­ry­tos, ta­čiau bib­lio­te­ka dar­ bo vi­siš­kai ne­nut­rau­kė, dar­buo­to­jai tvar­kė spau­di­nius ir ap­tar­na­vo pa­ vie­nius skai­ty­to­jus. Spau­di­nių fon­ do tvar­ky­mas, pa­si­bai­gus ka­ro sui­ ru­tei, tru­ko apie me­tus.

Iš kar­to po ka­ro, 1946 m., bib­lio­ te­ko­je įsteig­tas specialusis fon­das, ku­rio veik­lai va­do­va­vo Glav­li­tas.

Da­lis spau­di­nių li­ko priei­na­mi tik pa­vie­niams skai­ty­to­jams. Vis dėl­to

7

penktadienis, kovo 22, 2013

santaka/atodangos

b­lio­te­ka: nuo iš­ta­kų iki da­bar­ties Komentarai

Emi­lis Ur­ba

Lie­tu­vos jau­nų­jų moks­l i­n in­k ų są­jun­gos ta­r y­bos na­r ys

B

ib­lio­te­ka moks­lo žmo­gui vi­ sų pir­ma yra ži­n ių šal­t i­n is.

Bib­lio­te­ko­je ieš­ko­me kny­g ų ar pe­rio­di­nių lei­di­nių, rei­ka­ lin­gų moks­li­niam dar­bui. Šiais lai­kais daug kas priei­na­ma in­ter­ne­tu, ta­čiau nie­kas ne­pa­keis ga­li­my­bės sa­vo ran­ ko­mis at­si­skleis­ti ir per­vers­ti, per­ž iū­ rė­ti kny­gą ar straips­nį. Bib­lio­te­ka – dar ir su­si­kau­pi­mo, ra­my­bės vie­ta, ku­ri sa­ vo au­ra, dva­sia ar dar kaž­kuo ski­ria­si nuo kas­die­nio dar­bo vie­tos la­bo­ra­to­ ri­jo­je.

Bib­lio­te­kos vaid­muo ir uni­ver­si­te­to, ir moks­lo ins­ti­tu­to gy­ve­ni­me pa­sta­ruo­ ju me­tu nea­be­jo­ti­nai pa­si­kei­tė (ir tur­ būt kei­čia­si to­liau) – jau vien dėl in­ter­ ne­to ir ga­l in­g ų paieš­kos įran­k ių. Juk įpras­ti­nio pa­što vaid­muo ir­g i pa­si­kei­ tė at­si­ra­dus elekt­ro­ni­niam. Nie­ko keis­ to, kad žmo­nės, užuo­t gai­šę dau­gy­bę lai­ko skai­ty­da­mi re­fe­ra­ty­vi­nius lei­di­ nius, pa­si­nau­do­ja paieš­ka. Ta­čiau, ra­ dę nuo­ro­dą, daž­nai vis vien atei­na į bib­lio­te­ką ti­kė­da­mie­si gau­ti rei­k ia­mą lei­d i­n į. Ra­dę priei­na­mą straips­n į, jį sa­vo dar­bo vie­to­je per­skai­to ir čia pat ieš­ko dar­bų, į ku­riuos pa­teik­tos nuo­ro­ dos. Bib­lio­te­k ų skai­tyk­los da­ro­si kiek

e. 1933 m.

di­džio­ji bib­lio­te­kos fon­dų reor­ga­ ni­za­ci­ja bu­vo dar tik pla­nuo­ja­ma.

Da­lis kny­gų iš­vež­ta į Vil­nių

1948 m. ru­de­nį, iš­kė­lus hu­ma­ni­ta­ ri­nes spe­cia­ly­bes į Vil­nių, bib­lio­te­ ka ne­te­ko di­de­lės da­lies šio pro­fi­lio li­te­ra­tū­ros ir jos skai­ty­to­jų. 1950 m. uni­ver­si­te­tas reor­ga­ni­zuo­tas į Kau­ no po­li­tech­ni­kos ir Kau­no me­di­ci­ nos ins­ti­tu­tus, pa­da­ly­tas ir bib­lio­ te­kos fon­das. Rank­raš­čiai ati­te­ko LTSR Moks­lų aka­de­mi­jos ir Vil­ niaus uni­ver­si­te­to bib­lio­te­koms, iš spau­di­nių fon­do bib­lio­te­ko­je li­ ko da­lis XV–XX a. iš­leis­tų lei­di­nių, iko­nog­ra­fi­jos rin­ki­nys, ma­ža da­lis že­mė­la­pių sky­riaus.

Šian­dien vis dau­giau skai­ty­to­jų į bib­lio­ te­ką atei­na kaip į fi­ zi­nę vie­tą: dirb­ti in­ ter­ne­to sve­tai­nė­se, nau­do­ja­si be­vie­liu in­ter­ne­tu sa­vo kom­ piu­te­riais, stu­den­tai ren­ka­si at­lik­ti gru­pi­ nių už­duo­čių.

Po reor­ga­ni­za­ci­jos uni­ver­si­te­ to pa­tal­pos, kar­tu ir bib­lio­te­ka su kny­gų fon­du ir dar­buo­to­jais li­ ko Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­te.

tuš­tes­nės, bet tai ne­reiš­kia, kad jos ne­ be­rei­ka­lin­gos.

Kaip ge­r in­t i moks­l i­n ių bib­l io­te­k ų dar­b ą? Daug kam no­r i­s i, kad bū­t ų pre­nu­me­r uo­j a­m a dau­g iau duo­me­ nų ba­z ių, gal ir po­pie­r i­n ių lei­d i­n ių.

Vis dėl­to tai ri­b o­j a lė­š os, ku­r ių sky­ ri­m as nuo bib­l io­te­k ų va­l ios ne­prik­ lau­s o. Gal­būt bū­t ų tiks­l in­g a ap­k lau­ siant skai­t y­to­jus aiš­k in­t is, ku­r ių lei­ di­n ių skai­t y­to­j ams la­biau­s iai trūks­ ta. Na, ir to­bu­l in­t i elekt­ro­n i­n ius ka­ ta­lo­g us.

Prof. Pal­mi­ra Ju­ce­vi­čie­nė KTU So­cia­l i­n ių moks­lų fa­k ul­te­to moks­l i­n in­kė

P

ri­s i­p a­ž in­s iu, pa­t i­r iu di­de­l į ma­lo­nu­mą, skai­ty­da­ma, stu­ di­juo­da­ma tra­di­ci­nės for­mos po­pie­ri­nę kny­gą. Mėgs­tu bib­ lio­te­kos ty­lą, ma­ty­ti jo­je su­si­kau­pu­sius žmo­nes. Tai ga­li­ma pa­ste­bė­ti ir mū­sų uni­ver­si­te­to bib­lio­te­ko­je. Tuo ji pa­na­ ši į Kemb­ri­džo uni­ver­si­te­to bib­lio­te­ką (jo­je prieš ke­lis mė­ne­sius tu­rė­jau ma­ lo­nu­mą pa­stu­di­juo­ti ne tik nau­jau­sius, bet ir uni­ka­lius kla­si­ki­nius šal­ti­nius).

Taip pat la­bai ma­lo­nu ma­ty­ti bib­lio­te­ ko­je be­dis­ku­tuo­jan­čias dės­ty­to­jų, stu­ den­tų gru­pe­les. De­ja, mū­sų uni­ver­si­ te­tas sa­vo bib­l io­te­ko­je to­k ių erd­v ių

dar nė­ra su­k ū­ręs (jei­g u ne­m i­nė­si­me So­cia­li­nių moks­lų skai­tyk­los, ku­rio­je, at­si­k lau­sus bib­l io­te­k i­n in­k ų, kar­t ais ga­l i­ma įsi­tai­sy­t i padiskutuoti). Tie­sa, to­k ių erd­vių neap­ti­kau ir Kemb­ri­d žo bib­lio­te­ko­je, ji la­bai jau fun­da­men­ta­li, tra­di­ci­nė... To­dėl ver­dan­čių dis­ku­si­jų pra­sme su di­d žiau­siu ma­lo­nu­mu pri­ si­me­nu Lun­do uni­ver­si­te­to (Šve­d i­ja) bib­lio­te­ką.

Be­je, vi­sų uni­ver­si­te­t ų bib­l io­te­koms bū­din­ga tai, kad ten ga­li ras­ti di­ser­ta­ ci­jas, tai – di­de­lė ver­ty­bė.

Vir­tua­lio­ji bib­lio­te­kos da­lis, at­ve­rian­ ti pre­nu­me­r uo­ja­mas duo­me­nų ba­ zes, – fan­tas­ti­ka, vir­tu­si rea­ly­be. Grei­ ta ir efek­ty­vi moks­lo šal­ti­nių paieš­ka, priei­ga prie vi­sa­teks­čių do­ku­men­tų – tai di­de­lė do­va­na moks­l i­nin­kui, dok­ to­ran­tui. Ar bu­vo ga­li­ma prieš du de­ šimt­me­čius įsi­vaiz­duo­t i, kad dok­to­ ran­tas vi­s ą (bent jau es­m i­nę) di­ser­ ta­ci­n iam dar­bui rei­ka­l in­gą li­te­ra­t ū­rą ga­li su­si­rink­ti vos per ke­lias die­nas ar vie­ną sa­vai­tę? Aiš­ku, jis tu­ri tu­rė­ti in­ for­ma­ci­nę kom­pe­ten­ci­ją.

Ko no­rė­čiau pa­lin­kė­ti mū­sų mie­liems bib­lio­te­ki­nin­kams? Pir­miau­sia, tu­rė­ti dau­giau plo­to, kad bū­tų ga­li­ma įreng­ti ak­ty­vių dis­ku­si­jų erd­ves, ne­bi­jant, kad gar­sus po­kal­bis trik­dys su­si­kau­pu­sius, įsi­gi­li­nu­sius į skai­ty­mą žmo­nes. Ant­ra, kad vis dau­g iau dės­ty­to­jų sa­vo mo­ du­lių pro­gra­mo­se nu­ma­ty­tų stu­den­ tų dar­bą su rim­ta moks­li­ne li­te­ra­tū­ra, kad dės­ty­to­jai dau­giau bend­rau­tų su bib­l io­te­k i­n in­kais, pa­sta­r uo­sius pa­si­ telk­da­mi stu­den­tų sa­va­ran­kiš­ko dar­ bo bib­lio­te­ko­je men­to­riais. Mū­sų pa­tir­ tis lei­džia teig­ti, kad toks dar­bas duo­da pui­kių vai­sių.

KTU bib­lio­te­kos Re­tų kny­gų sky­riaus nuo­tr.

Bib­lio­te­ka ta­po siau­res­nės spe­cia­ li­za­ci­jos aukš­to­sios mo­kyk­los pa­ da­li­niu, tai­gi su­siau­rė­jo ir jos veik­ la, pa­grin­di­nė funk­ci­ja ta­po stu­di­jų ir moks­lo pro­ce­so ap­rū­pi­ni­mas li­ te­ra­tū­ra ir in­for­ma­ci­ja.

So­vie­ti­niu lai­ko­tar­piu KPI bib­ lio­te­ka di­džiau­sią dė­me­sį sky­rė tech­ni­kos moks­lų li­te­ra­tū­rai komp­ lek­tuo­ti, ji ta­po vie­na iš di­džiau­sių Lie­tu­vos aukš­tų­jų mo­kyk­lų bib­ lio­te­kų. Įs­teig­ti bib­lio­te­kos fi­lia­lai fa­kul­te­tuo­se Kau­ne, taip pat Vil­ niaus, Klai­pė­dos, Šiau­lių, Pa­ne­vė­ žio fa­kul­te­tuo­se.

1978 m., sie­kiant iš­sau­go­ti se­ ną­jį bib­lio­te­kos pa­li­ki­mą, t. y. lei­ di­nius, ku­rie ne­bu­vo per­leis­ti ki­ tiems, įsteig­tas Re­tų kny­gų sky­rius.

Ja­me da­bar sau­go­ma per 30 000 XV–XX a. lai­ko­tar­pio spau­di­nių, iš jų 14 in­ku­na­bu­lų, 7 pa­leo­ti­pai, apie 700 žy­miau­sio­se Eu­ro­pos lei­dyk­ lo­se iš­leis­tų re­tų spau­di­nių, 1 000 lie­tu­viš­kų 1591–1904 m. kny­gų.

Atei­ties vi­zi­jos

1990 m., at­kū­rus Lie­tu­vos ne­prik­ lau­so­my­bę ir per­tvar­kius Kau­ no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­tą į Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­tą, pra­si­ dė­jo ki­tas bib­lio­te­kos veik­los eta­ pas. 1991 m. pa­reng­ta ir sėk­min­gai įgy­ven­din­ta KTU Bib­lio­te­kos plė­ to­ji­mo kon­cep­ci­ja, ati­tin­kan­ti uni­ ver­si­te­to stu­di­jų ir moks­lo reik­mes.

Siek­ta įsi­gy­ti ir sau­go­ti kuo įvai­res­ nių tech­no­lo­gi­jos, fi­zi­nių ir so­cia­li­ nių moks­lų do­ku­men­tų.

Is­to­ri­ja: Lie­tu­vos uni­ver­si­te­to bib­lio­te­kos skai­tyk­la neiš­li­ku­siuo­se III rū­muo­se. 1927 m.

Pa­žan­gių tech­no­lo­gi­jų die­gi­mas, elekt­ro­ni­nių iš­tek­lių priei­gos plėt­ra ir vir­tua­lių pa­slau­gų tei­ki­mas aka­ de­mi­nei bend­ruo­me­nei kei­tė bib­ lio­te­kos veik­lą iš es­mės. 1995 m. įsi­gy­ta pir­mo­ji kom­piu­te­ri­nė bib­ lio­te­ki­nė sis­te­ma, o ki­tais me­tais pra­dė­jo veik­ti pir­ma­sis kom­piu­te­ ri­nis ka­ta­lo­gas var­to­to­jams.

1996 m. lai­ky­ti­ni bib­lio­te­kos re­konst­ruk­ci­jos pra­džia: pa­ma­ žu įreng­tos nau­jos fi­zi­nės erd­vės ir at­ver­ti lei­di­nių fon­dai var­to­to­jams, ati­da­ry­tos in­ter­ne­to skai­tyk­los. Šian­dien vis dau­giau skai­ty­to­jų į bib­lio­te­ką atei­na kaip į fi­zi­nę vie­tą:

dirb­ti in­ter­ne­to sve­tai­nė­se, nau­do­ ja­si be­vie­liu in­ter­ne­tu sa­vo kom­ piu­te­riais, stu­den­tai ren­ka­si at­lik­ti gru­pi­nių už­duo­čių. Vi­sus šiuos po­ ky­čius lė­mė in­for­ma­ci­nės ir ko­mu­ ni­ka­ci­nės tech­no­lo­gi­jos, rea­li­zuo­ta e. lei­dy­ba, ku­rios re­zul­ta­tas – žai­ biš­kai plin­tan­tys e. iš­tek­liai. Pas­ ta­rie­ji da­ro įta­ką stu­di­jų ir moks­lo in­for­ma­ci­nės erd­vės po­ky­čiams.

Kai ku­rio­se už­sie­nio aka­de­mi­ nė­se bib­lio­te­ko­se įspū­dį pa­lie­ka jų su­skirs­ty­mas į zo­nas. Stu­den­ tai ypač mėgs­ta to­kių bib­lio­te­ kų poil­sio zo­nas, ku­rio­se ga­li­ma ir pa­triukš­mau­ti, pa­žais­ti at­pa­lai­

duo­jan­tį sta­lo žai­di­mą, at­ski­ro­je vie­to­je – už­kąs­ti; ty­los zo­no­je vi­si dir­ba, ruo­šia na­mų dar­bus ar ren­ gia­si pa­skai­toms ir vie­ni ki­tiems ne­truk­do.

Ne kar­tą bu­vo svars­ty­ta, kaip vi­ sa tai įgy­ven­din­ti KTU bib­lio­te­ko­ je, ta­čiau pa­grin­di­nė pro­ble­ma yra pa­pras­ta – jos pa­tal­pos yra se­nuo­se pa­sta­tuo­se, ne­pri­tai­ky­tuo­se bib­ lio­te­kų veik­lai. Ar bū­tų ga­li­ma pa­ da­ly­ti zo­no­mis KTU cent­ri­nę bib­ lio­te­ką ar­ba fa­kul­te­tų bib­lio­te­kas?

De­ja, ne, vi­sur per ma­žai erd­vės, ta­čiau, kaip tei­gia KTU bib­lio­te­kos va­do­vai, tai – jų sie­kia­my­bė.

8

Penktadienis, kovo 22, 2013

santaka/tavo krantas kaunodiena.lt/nau­jie­nos/­kau­no­san­ta­ka

Bib­lio­te­ki­nin­ko žvilgs­niu

Ra­šy­to­ja, pa­nei­gu­si ste­reo­ti­pus Li­na Po­vi­lai­tie­nė

Kau­no vie­šo­sios bib­l io­te­kos dar­buo­to­ja

Sil­va Re­rum / Kris­ti­na Sa­ba­ liaus­kai­tė. – 9-oji lai­da. – Vil­nius : „Bal­tų lan­kų“ lei­dy­ba, 2012.

Sil­va Re­rum II : ro­ma­nas / Kris­ ti­na Sa­ba­liaus­kai­tė. – 4-oji lai­ da. – Vil­nius : „Bal­tų lan­kų“ lei­ dy­ba, 2011.

Apie Kris­ti­nos Sa­ba­liaus­kai­tės ro­ma­nus „Sil­va Re­rum“ ir „Sil­va Re­rum II“ ra­šy­ta ir kal­bė­ta tiek daug, kad lyg ir ne­bė­ra ką pri­ dur­ti. Vis dėl­to li­te­ra­tū­ros (kaip ir ap­skri­tai me­no) kū­ri­nys tuo ir yra uni­ka­lus, kad tar­si iliu­zio­nis­to skry­bė­lė pa­tei­kia vis ką nors nau­ ja ir nie­ka­da ne­ži­nai, ką jo­je ga­ li at­ras­ti. Kiek­vie­nas, ku­ris skai­ to, at­ran­da kaž­ką nau­ja, ko gal­būt ne­pas­te­bė­jo ar ne­pa­ju­to ki­ti. Ar­ ba at­ran­da ką nors nau­ja sau, ką ki­ti jau se­niai ži­no. Ir tai ne ma­ žiau ver­tin­ga.

Drą­siai re­ko­men­ duo­ju šias kny­gas mėgs­tan­tiesiems skai­ty­ti. „Sil­va Re­rum“ pa­kei­tė ma­no po­žiū­rį į šiuo­lai­ki­nę lie­tu­vių li­ te­ra­tū­rą. Vi­sa­da do­mė­jau­si Lie­ tu­vos li­te­ra­tū­ri­niu gy­ve­ni­mu, skai­čiau lie­tu­vių au­to­rių kny­gas, ta­čiau to­kio kū­ri­nio, ku­rį paė­ mus ne­ga­lė­tum at­si­trauk­ti, ku­rį no­rė­tų­si kaip vai­kys­tė­je Ale­xan­ dre’ą Du­mas ar Ja­me­są Fe­ni­mo­ re’ą Coo­pe­rį skai­ty­ti per nak­tis, ne­bu­vo. Tar­si ir su­si­tai­kiau su min­ti­mi, kad to­kia ta mū­sų li­te­ ra­tū­ra, toks mū­sų men­ta­li­te­tas.

Ir stai­ga – „Sil­va Re­rum“, žai­ ža­ruo­jan­ti vi­so­mis vai­vo­rykš­tės spal­vo­mis, ba­ro­ki­ne pra­ban­ga, jau­nat­viš­ku gai­vu­mu, gai­va­liš­ku gy­ve­ni­mo džiaugs­mu.

Ro­ma­nas pa­sa­ko­ja Lie­tu­vos ba­jo­rų Nor­vai­šų šei­mos is­to­ri­ ją. Nea­be­jo­ti­nai tai – la­bai aukš­ to me­ni­nio ly­gio kū­ri­nys. Ko ver­ tas vien ba­ro­ki­nio sti­liaus teks­tas.

O kur dar pro­fe­sio­na­liai pa­teik­tas ro­ma­no is­to­ri­nis fo­nas. XVII a.

Vil­nius ap­ra­šy­tas taip gy­vai, kad jau­tie­si tar­si pa­si­vaikš­čio­jęs jo

siau­ro­mis gat­ve­lė­mis, sve­čia­vę­ sis mies­te­lė­nų na­muo­se, mel­dę­sis jo baž­ny­čio­se. Be to, tai nuo­sta­ bus nuo­ty­ki­nis ro­ma­nas, pil­nas veiks­mo, pa­slap­čių, mei­lės int­ ri­gų ir pan.

Vil­nius ro­ma­ne vai­di­na iš­skir­ ti­nį vaid­me­nį. Tai ne vien vie­ta, fo­nas, veiks­mo ap­lin­ka. Mies­ tas yra ly­gia­ver­tis kū­ri­nio vei­kė­ jas. Jis tu­ri sa­vo au­rą, cha­rak­te­rį.

Mies­to is­to­ri­ja glau­džiai su­si­pi­na su ro­ma­no vei­kė­jų li­ki­mais, kar­ tu su jais kin­ta: džiau­gia­si ir liū­di, šven­čia ir ge­di, griū­va ir vėl pri­ si­ke­lia.

Pra­de­dant skai­ty­ti „Sil­va Re­ rum II“, bu­vo šio­kios to­kios bai­ mės nu­si­vil­ti. Ti­ki­my­bė, kad tę­si­ nys te­bus blan­kus pir­mo­jo kū­ri­nio at­spin­dys vi­sa­da yra di­de­lė. Šis at­ve­jis ki­toks. „Sil­va Re­rum II“ yra vi­siš­kai ly­gia­ver­tis pir­ma­jam ro­ma­nas. Jis pa­si­žy­mi vi­sais jau iš­var­dy­tais sa­vo pirm­ta­ko pri­va­ lu­mais. Tai ga­li­my­bė dar kar­tą su­si­tik­ti su jau pa­mėg­tais vei­kė­ jais ir nau­jas ma­lo­nu­mas pa­sek­ti pa­trauk­liai pa­teik­tą to­les­nę Nor­ vai­šų gi­mi­nės is­to­ri­ją.

Drą­siai re­ko­men­duo­ju šias kny­gas mėgs­tan­tiesiems skai­ty­ ti. Nuo­ty­ki­nės li­te­ra­tū­ros my­lė­ to­jai čia ras int­ri­guo­jan­tį siu­že­tą, psi­cho­lo­gi­nio ro­ma­no ger­bė­jai džiaug­sis ryš­kiais ir įdo­miais cha­ rak­te­riais, is­to­ri­nio žan­ro ger­bė­ jai mė­gau­sis pro­fe­sio­na­liai pa­ teik­ta XVII a. Lie­tu­vos gy­ve­ni­mo pa­no­ra­ma. Tai tik­rai li­te­ra­tū­ra iš di­džio­sios rai­dės.

Skai­ty­da­mas tik­rai ge­rą li­te­ra­ tū­rą su­vo­ki, kad li­te­ra­tū­ros (ir ap­ skri­tai me­no) kū­ri­nys ga­li mo­ky­ti, gy­dy­ti, keis­ti po­žiū­rį į gy­ve­ni­mo reiš­ki­nius ir pan. Dar vie­nas as­ me­ni­nis at­ra­di­mas skai­tant K.Sa­ ba­liaus­kai­tės ro­ma­nus: au­to­ rė ne­su­reikš­mi­na, neak­cen­tuo­ja kan­čių, gy­ve­ni­mo var­gų ir pur­vo.

Nors ro­ma­no he­ro­jų gy­ve­ni­mas tik­rai ne­glos­tė – ka­rai, ma­ras, ar­ti­mų­jų mir­tys bu­vo nuo­la­ti­ niai XVII a. gy­ve­nu­sio žmo­gaus pa­ly­do­vai. Ro­ma­nuo­se aukš­ti­na­ mas gy­ve­ni­mo džiaugs­mas, mei­ lė, su­ge­bė­ji­mas iš­lik­ti ir džiaug­tis bet ko­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis. Ma­no po­žiū­riu, bū­tent tai ir yra es­mi­ nis da­ly­kas, iš­ski­rian­tis šią kū­rė­ ją iš ki­tų šiuo­lai­ki­nių lie­tu­vių ra­ šy­to­jų.

Andriaus Ufarto / BFL nuotr.

Ins­pi­ra­ci­ja: pa­grin­di­niu dis­ku­si­jų ob­jek­tu ta­po ko­vo 11-ąją kau­nie­čiams pri­sta­ty­tas nau­jau­sias „Au­ros“ spek­

tak­lis „1863“.

To­mo Jun­du­lo nuo­tr.

„1863“ prem­je­ra su­kė­lė in­te­lek­tua­lų mū­šį Edi­ta Gru­dzins­kai­tė Kau­no šo­kio teat­ro „Au­ra“ prem­ je­ra „1863“ iš­pro­vo­ka­vo dis­ku­si­ jas so­cia­li­nia­me tink­le „Fa­ce­book“.

Per­žen­gu­sios vir­tua­lios erd­vės ri­ bas jos vir­to gy­vų dis­pu­tų va­ka­ru „Is­to­ri­ja šiuo­lai­ki­nia­me me­ne“, į ku­rį ko­vo 19-osios va­ka­rą su­si­bū­ rė kū­rė­jai, kri­ti­kai ir me­no my­lė­ to­jai.

Ne­pa­lei­do švie­ži įspū­džiai

Aist­ros už­vi­rė po ar­chi­tek­to Aud­rio Ka­ra­liaus ko­men­ta­ro, ku­ria­me bu­ vo tei­gia­ma, kad „1863“ – ab­so­liu­ tus nu­si­šne­kė­ji­mas ir nu­si­šo­ki­mas men­ta­li­ne pra­sme. Po im­pul­sy­ vių pa­si­kei­ti­mų min­ti­mis, A.Ka­ ra­lius pa­kė­lė Kau­no teat­ro „Au­ra“ va­do­vės Bi­ru­tės Le­tu­kai­tės mes­tą pirš­ti­nę, ta­čiau pa­sta­ro­ji pa­si­ro­dė esan­ti anaip­tol ne nė­ri­niuo­ta, bet bok­so.

Dis­ku­si­jos iš­ties bū­ta karš­tos.

No­rin­tie­ji iš­sa­ky­ti sa­vo nuo­mo­ nę rin­ko­si skir­tin­gus gink­lus: vie­ ni lai­dė strė­les, ki­ti – sun­kią­ją žo­ di­nę ar­ti­le­ri­ją.

Dis­ku­si­jo­je ak­ty­viai da­ly­va­vo A.Ka­ra­lius, B.Le­tu­kai­tė, ga­le­ri­jos „Me­no par­kas“ di­rek­to­rius A Žal­ pys, Dai­va Po, me­no­ty­ri­nin­kės Sil­ vi­ja Či­žai­tė-Ru­do­kie­nė ir Mo­ni­ka Ja­šins­kai­tė, bū­rys jau­nų­jų teat­ro­ lo­gų, ar­chi­tek­tų ir ki­tų me­no sri­ čių at­sto­vų.

Di­džio­ji su­si­rin­ku­sių­jų į dis­ku­ si­ją da­lis pri­ta­rė nuo­mo­nei, kad šiuo­lai­ki­nis me­nas ne­si­va­do­vau­ ja tra­di­ci­niais kū­ry­bos ka­no­nais, ne­si­jau­čia įsi­pa­rei­go­jęs pa­rai­džiui pa­sa­ko­ti, iliust­ruo­ti. Jis grei­čiau sie­kia su­drums­ti žiū­ro­vo vi­dų, pri­ vers­ti jį gal­vo­ti ir jaus­ti. Tik – ki­to­ kio­mis prie­mo­nė­mis.

Nors dis­ku­si­jos ti­kė­ta­si pla­tes­ nės, ap­rė­pian­čios vi­sas me­no sri­ tis, ta­čiau at­si­plėš­ti nuo ką tik ma­ ty­to spek­tak­lio va­ka­ro da­ly­viams ne­pa­vy­ko. Dis­ku­si­jai va­do­vau­jan­

tį Ju­li­jų Gric­ke­vi­čių vie­nas po ki­to ata­ka­vo no­rin­tie­ji pa­si­sa­ky­ti. „Šo­kis pa­ke­rė­jo“

A.Žal­pys, dar so­cia­li­nia­me tink­ le po prem­je­ros pa­li­kęs ver­ti­ni­mą, kad „Au­ros“ ju­dė­ji­mas šiuo­lai­kiš­ ku­mo link – mo­ky­ti­nas pa­vyz­dys ki­tiems, neiš­li­pan­tiems iš pro­vin­ cia­laus mąs­ty­mo Kau­no me­nų (pla­ čią­ja pra­sme) at­sto­vams ir dis­ku­ tuo­jant lai­kė­si po­zi­ty­vios po­zi­ci­jos. „Mū­sų kul­tū­ro­je ma­ty­ti ne­ge­ ra ten­den­ci­ja. Esa­me lin­kę vi­sur ieš­ko­ti, kas bu­vo blo­gai. To­kį to­ną ­da­vė ži­niask­lai­da ir mes jam pa­si­ da­vė­me“, – kal­bė­jo „Me­no par­ko“ va­do­vas. „Man neį­do­mu, ko­kias kny­gas per­skai­tė cho­reog­ra­fas prieš spek­tak­lį, neį­do­mūs ir spek­tak­lio kū­ri­mo už­ku­li­siai. Ma­ne do­mi­na tik re­zul­ta­tas. Šo­kis, ku­rį ma­čiau, ma­ ne pa­ke­rė­jo“, – kal­bė­jo A.Žal­pys.

Ar­vy­das Žal­pys:

Man neį­do­mu, ko­kias kny­gas per­skai­tė cho­ reog­ra­fas prieš spek­ tak­lį. Ma­ne do­mi­na tik re­zul­ta­tas. „Neį­gy­ven­din­tas pa­ža­das“

Opo­zi­ci­jo­je bu­vęs A.Ka­ra­lius, ne­ ven­gė kan­džių me­ta­fo­rų. Ar­chi­tek­ tas iro­niš­kai dės­tė, kad lie­tu­vių ko­ vai už lais­vę pa­vaiz­duo­ti la­biau­siai tin­ka bū­tent len­kiš­ka dai­na ir ja­po­ niš­kos ja­ku­dzų ta­tui­ruo­tės. „Pa­va­di­ni­mas yra pa­ža­das. To­ dėl ti­kė­jau­si, kad sce­no­je iš­vy­ siu tai, kas kon­cent­ruo­tai tal­piai už­ko­duo­ta pa­va­di­ni­mo kap­su­lė­ je. Gal­būt ma­no nuo ar­chi­tek­tū­ros at­ši­pu­sios sme­ge­nys ne­pa­jė­gios at­kas­ti, kas ten už­kas­ta“, – sam­ pro­ta­vo A.Ka­ra­lius. „Šo­kio pie­ši­ niuo­se ir de­ta­lė­se pil­na nuo­ro­dų į

su­ki­li­mą. Vi­siš­kai ne­su­tin­ku“, – opo­na­vo Dai­va Po. Neiš­veng­ta gin­čų ir dėl pa­ties 1863 m. su­ki­li­mo ir jo fak­tų trak­ta­ vi­mo. „Šis va­ka­ras taip pat yra is­ to­ri­ja. Jei kal­bė­tu­me apie šį ren­gi­nį, ne­su­tar­tu­me, nei ka­da jis pra­si­dė­jo, nei kas čia vy­ko. Kaip jūs ga­li­te bū­ ti toks tik­ras dėl to, kas vy­ko anuo­ met? Kal­ba­te taip, tar­si bū­tu­mė­te da­ly­va­vęs su­ki­li­me. Jūs man neat­ ro­do­te toks se­nas“, – šmaikš­čiai A.Ka­ra­liui rep­li­ka­vo KTU so­cia­li­nių moks­lų fa­kul­te­to lek­to­rė In­ga Uus. Vis dėl­to di­džiau­sią po­le­mi­ką su­kė­lė ne pa­ts šo­kio spek­tak­lis, o fil­mas, ku­ris bu­vo ro­do­mas prieš spek­tak­lį. Fil­mo ir spek­tak­lio pro­ gra­mė­lės vei­das – ta­tui­ruo­tas vai­ ki­nas su dal­giu. B.Le­tu­kai­tė jį pa­ si­rin­ko kaip šiuo­lai­kiš­ko žmo­gaus sim­bo­lį, ku­rį su ano me­to Lie­tu­va jun­gia ant pe­ties lai­ko­mas dal­gis.

De­ja, da­lis žiū­ro­vų tai su­vo­kė kur kas siau­riau. Vie­niems jis kė­lė neo­ na­cis­ti­nes aso­cia­ci­jas, ki­ti ta­pa­ti­no jį su ja­ku­dzo­mis.

Iš­kan­kin­ti dis­ku­si­jų al­kio

Įnir­tin­ga dis­ku­si­ja už­tru­ko iki vė­ lu­mos, įga­vu­si dar­bo gru­pe­lė­se for­mą. Teat­ro va­do­vė B.Le­tu­kai­tė, ne­pai­sant iš­girs­tos kri­ti­kos, li­ko pa­ten­kin­ta dis­ku­si­ja: „La­bai džiau­ giuo­si, kad yra ga­li­my­bė pa­si­kal­bė­ ti ir iš­girs­ti žiū­ro­vų nuo­mo­nę. Pap­ ras­tai ją la­bai sun­ku su­ži­no­ti.“ „Jei į ma­no pa­sta­tus taip gy­vai kas rea­guo­tų, bū­čiau la­bai lai­min­ gas“, – pri­ta­rė ir A.Ka­ra­lius.

Prie bend­ros nuo­mo­nės priei­ta tik vie­nu klau­si­mu: me­ni­nin­kas – lai­vas kur­ti, žiū­ro­vas – lais­vas me­ no kū­ri­nį priim­ti ar­ba at­mes­ti, mė­ gau­tis ar­ba pik­tin­tis.

Po šio va­ka­ro gi­mė min­tis: bū­ tų ža­vu, jei tar­pu­ka­riu po­pu­lia­rūs bu­vę Kau­no me­ni­nin­kų pa­šne­ke­ siai at­gim­tų ir to­kio po­bū­džio dis­ ku­si­jos tap­tų pra­smin­ga ir įdo­mia mies­to in­te­lek­tua­lų tra­di­ci­ja.