2013-03-29 Santaka

1

penktadienis, kovo 29, 2013

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė REMIA

Nr. 84

santaka

K.Žoromskio drobėse virpanti spalvų gelmė

Kau­no teat­ra­lų me­tai Už dar­bus 2012-ai­siais ir vi­są kū­ry­bi­nę veik­lą – „For­tū­nos“ ir Auk­si­niai sce­nos kry­žiai.

2

Be­ri­bė drą­sa ban­dy­ti V.Šob­lins­kai­tės kas­die­ny­bė Ve­liuo­no­je ir sva­jo­nės iš vi­zi­jų su­kur­tuo­se Ty­ru­liu­kuo­se.

3

Ve­ly­kos tar­pu­ka­rio Kau­ne Kazimieras Žoromskis. TDS #.271.Scerco. 1990 /93.Drb., al.150,5 x 138

Kaune eksponuojami unikalūs legendinio dailininko darbai

4

Nuo val­gių lūž­tan­tis vai­ šių sta­las ir ne­si­bai­gian­čios vieš­na­gės – taip Pri­si­kė­li­mą švęs­da­vo lai­ki­no­ji sos­ti­nė.

6

2

penktadienis, kovo 29, 2013

santaka /kultūros savaitė

Nuo vi­zi­jos iki rea­ly­bės Sil­vi­ja Či­žai­tė-Ru­do­kie­nė Teat­ro­lo­gė

T

aip jau nu­t in­k a, kad prieš Ve­ly­k as teat­r ai dar ­t u­r i ne vie­n ą šven­tę. Mi­n i­m a Lė­l ių die­n a, Kau­n e tei­ kia­m os „For­t ū­n os“, pa­s kel­b ia­m os Auk­s i­n ių sce­nos kry­ž ių no­m i­n a­c i­ jos, švenčiama Teat­ro die­n a. Tai­g i, gy­ve­n i­m as ver­d a. Viš­č iu­k us skai­ čiuo­j a ru­de­n į, o teat­ro nuo­p el­nus, klyst­ke­l ius ir vi­s us ki­t us di­d e­l ius bei ma­ž us įvy­k ius re­z iu­muo­j a­me pa­va­s a­r į.

Tad, su­de­dant, pa­dau­g i­nant ir at­l ie­ kant ki­t us ma­te­m a­t i­n ius ir kul­t ū­r i­ nius veiks­mus, bend­r as me­t ų vaiz­ das yra spal­v in­g as. Ne­bū­t i­n ai vi­s a­ da ryš­k us ir to­bu­l as, bet nea­b e­j o­t i­ nai ne­v ien­pu­s iš­k as.

Eri­c has From­m as kny­g o­j e „Tu­rė­t i ar bū­t i“ ra­š ė: „Ta­p y­to­j as gru­m ia­s i su spal­v a, dro­b e, tep­t u­k ais, skulp­ to­r ius – su ak­me­n iu ir kal­t u. Vis dėl­ to kū­r y­b i­n is ak­t as, bu­v i­m as kū­r i­ nio vi­z i­j a per­ž en­g ia lai­k ą. Vi­z i­j a – tai blyks­n is ar dau­g e­l is blyks­n ių, ta­č iau lai­k as jo­je ne­p a­t i­r ia­mas.“ No­ rė­t ų­s i ro­m an­t iš­k ai ti­kė­t i, kad to­k ią lai­ko ne­b ū­t į ar­b a bu­v i­m ą vi­s a­d a ir bu­v i­m ą vi­z i­j o­j e ga­l ė­t ų es­k a­luo­ ti ir Kau­n o teat­ro kū­rė­j ai. Vis­ dėl­ to, kad ir kaip bū­t ų, ke­l ias ryš­k iau­ sias vi­z i­j as ga­l i­m a iš­v ar­dy­t i ir mė­ gin­t i trum­p ai ap­t ar­t i. O šių bu­vo nei daug, nei ma­ž ai.

Jau kvė­p uo­j ant į nu­g a­r ą 2013 m., Kau­no šo­k io teat­ras „Au­ra“ mi­nė­j o sa­vo 30 me­t ų ju­bi­l ie­j ų. Neat­s i­s a­k y­ da­m as bend­r a­d ar­bia­v i­mo su įvai­ riais me­n i­n in­k ais, dai­l ės ga­l e­r i­j a, šo­k io teat­ras sie­kė le­g i­t i­muo­t i me­ nų sin­te­z ę pla­č ią­j a pra­s me. Vie­n as sėk­m in­g iau­s ių to pa­v yz­d žių – per­ for­m an­s as, at­l ik­t as su Ra­mū­nu Ja­ ru. To pro akis ne­pra­lei­do ir jau­no­ sios „For­t ū­nos“, jį pa­ž y­mė­d a­mos ir įteik­d a­mos ap­do­v a­no­j i­m ą. Gal­b ūt pa­veik­t a da­t ų mi­n ė­j i­m o dva­s ios, „Au­r a“ ir šie­met pa­ren­g ė spek­t ak­l į vie­no su­k i­l i­mo pro­g a, ku­r is su­l au­ kė at­gar­s io Kau­no kul­t ū­r i­n ia­me gy­ ve­n i­me. Gal­b ūt tai yra nau­j a­me­t is pa­ž a­d as iš­ju­d in­t i kul­t ū­r i­n į gy­ve­n i­

mą, įtrau­k iant ir žiū­ro­v us? Kaip vie­ no­j e ap­ž val­g ų ra­š y­t a – at­k u­r iant tą Kau­no tar­pu­k a­r io dva­s ią? Bet ga­lu­ ti­n į spren­d i­m ą pa­l i­k i­me ki­t am pa­ va­s a­r iui. Ži­n o­m a, „Au­r ą“ pa­s ie­kė ir ne to­ kios ge­ros ži­n ios. Kū­rė­j ai ska­t i­n a­ mi glaudžiau bend­r a­d ar­b iau­t i su Kau­n o pan­to­m i­m os ir plas­t i­kos teat­r u. Kas iš to išeis, taip pat pa­l i­ ki­m e spręs­t i ku­r ia­m oms atei­t ies vi­z i­j oms, ta­č iau bent jau kol kas tai nie­ko ge­ro ne­ž a­d an­č ios nau­jie­nos.

Ti­kė­k i­mės, kad klys­t u.

Be abe­j o, ki­t a Kau­n o teat­r i­n į gy­ ve­n i­m ą su­d re­b i­nu­s i ge­ro­j i ži­n ia – Kau­n o vals­t y­b i­n io dra­m os teat­ro trans­for­m a­c i­j a į Na­c io­n a­l i­n į Kau­ no dra­m os teat­r ą. Ir, ži­n o­m a, il­g ai lauk­t a, pa­g a­l iau du­r is at­vė­r u­s i Di­ džio­j i sce­n a. Ne­l i­ko nuo­š a­ly ir mi­ ni skan­d a­l ė­l is dėl „Bal­tos dro­b u­ lės“ pa­s ta­t y­m o, ku­r is kaip ne­g ar­ siai pra­s i­dė­j o, taip ne­g ar­s iai ir pa­s i­ bai­g ė. Rei­kė­t ų pa­m i­n ė­t i ir Ag­n iaus Jan­ke­v i­č iaus pe­d a­g o­g i­n į dar­b ą su gims­t an­č io VDU teat­ro ak­to­r iais.

Tur­b ūt už tai de­rė­t ų pa­s vei­k in­t i Na­c io­n a­l i­n į Kau­no dra­mos teat­r ą, nes edu­k a­c i­n ė veik­l a šiam ne­s ve­ ti­m a, ne­p a­m irš­t a­m as ir jau tra­d i­c i­ ja tam­p an­t is kas­me­t is „Nerk į teat­ rą“ ren­g i­nys. Taip po žings­ne­l į žen­ gia­me to­l iau.

Ke­lias ryš­kiau­sias vi­zi­jas ga­li­ma iš­var­dy­ti ir mė­gin­ti trum­pai ap­ tar­ti. O šių bu­vo nei daug, nei ma­žai.

Kau­no vals­t y­bi­n is lė­l ių teat­ras, ma­ tyt, gy­ve­n o lau­k i­mo dva­s ia – dar vie­n a da­t a, įpras­m i­n an­t i sce­n os me­no bū­t į, – 55 me­t ų ju­bi­l ie­jus. At­ ro­do, kad 2013-ie­j i tu­rė­t ų bū­t i dau­ giau ža­d an­t ys nei praė­ju­s ie­ji (bent jau no­rė­t u­me ti­kė­t is pa­ž a­do). Nors spek­t ak­l is „Ke­l io­nė sau­lės link“ su­ lau­kė kri­t i­k ų dė­me­s io už drą­s ą ir juo­do­j o ka­bi­ne­to tech­n i­kos pa­n au­ do­j i­m ą, ju­b i­l ie­j i­n iai me­t ai tu­rė­t ų bū­t i dar kaž­k uo ypa­t in­ges­n i ir iš­s i­ ski­r ian­t ys. Gal dėl to ko­v as pra­dė­ tas ka­lė­d i­ne pa­s a­k a.

Vis dėl­to Kau­n e yra vie­n as teat­ ras, ku­r is nie­k aip neat­s ik­r a­to pe­r i­ pe­t i­j ų ir konf­l ik­t ų dva­s ios – Kau­no ma­ž a­s is teat­r as. Spau­dos at­g ar­s iai

apie vi­d i­nę teat­ro būk­lę bu­vo ga­n a dvip­r as­m iš­k i, vis­ dėlto kū­rė­j ai su­ bū­rė jau­nų­j ų ak­to­r ių tru­p ę ir nu­ spal­v i­n o 2012 m. spek­t ak­l iu „Nuo rau­do­nos žiur­kės iki ža­l ios žvaigž­ dės“. Kiek tai vy­kęs ban­dy­m as, ga­ li­m a pa­l ik­t i spręs­t i at­s ki­r ų re­cen­z i­ jų autoriams ir, ži­no­m a, žiū­ro­vams.

Vis dėl­to Gab­r ie­l ė Ani­č ai­tė bu­vo pa­s te­b ė­t a šia­m e spek­t ak­ly­j e, to­ dėl no­r i­s i ti­kė­t i, kad ženg­t a tei­s in­ ga link­me.

Paž­vel­k i­m e ir Kau­n o ka­m e­r i­n io teat­ro link. Šis už­s i­b rė­ž ė ke­l iau­ ti skir­t in­go­m is kryp­t i­m is: ab­s ur­do teat­ro ir vai­k ų spek­t ak­l io. Eu­ge­n io Io­nes­co „Pli­ka­gal­vė dai­n i­n in­kė“ taip ir ne­pa­ro­dė lau­k ia­mo re­z ul­ta­to. Šie­ met ab­s ur­do ir eg­z is­ten­c ia­l is­t ų kū­ ry­b a trau­kė teat­ro kū­rė­j us. Gal­b ūt spi­ra­le grįž­t a šios ak­t ua­lu­m as, gal­ būt kar­t ais gy­ve­n i­me bū­n a taip ab­ sur­d iš­k a, kad net juo­k in­g a.

Vis dėl­to ab­s ur­do žmo­g us nė­ra nei ap­g ai­l ė­t i­n as, nei tra­g iš­k as, to­d ėl teat­re šio rea­l i­z a­c i­ja ga­l i bū­t i itin su­ dė­t in­ga. Ne­nuos­ta­bu, kad ne vi­s a­da pa­v yks­ta su­si­do­ro­t i su to­k ia bū­t i­m i.

Bet dar ženg­t a teat­ro vai­kams link – o tai ne ką men­kes­n is iš­b an­dy­m as nei ab­s ur­do kū­rė­j ų dar­b ai. Ma­n au, kad ir ra­g a­nos at­p a­ž i­n i­m ą, ir Kau­ no na­c io­n a­l i­n io dra­mos teat­ro Ast­ ri­dos kū­r y­b os re­z iu­ma­v i­mą ge­r iau­ siai at­l ik­t ų tiks­l i­n ė gru­p ė – tai yra pa­t ys vai­k ai. Tai­g i 2012 m., ga­l i­me sa­k y­t i, be Lė­l ių teat­ro, dar ke­l i teat­ rai da­vė pa­ž a­d ą kur­t i ma­ž ie­s iems ir au­g in­t is au­d i­to­r i­j ą.

Jei pra­b il­t a apie ma­ž uo­s ius ir au­ gi­m ą, VDU teat­ras – dar vie­n a sce­ nos me­n o erd­vė, ku­r i ža­d a užau­ gin­t i nau­j us kū­r ė­j us ir pa­p il­d y­ ti esa­nčiųjų gre­t as. Ir, ži­no­m a, pir­ mie­ji drą­s ūs pa­s i­ro­dy­m ai Na­c io­n a­ li­n io Kau­no dra­mos teat­ro sce­no­j e.

Bet mak­s i­m a­l iz­m as juk toks bū­d in­ gas jau­n i­mui.

Trum­p ai pa­ž y­m ė­j us vie­nus ryš­ kiau­s ių įvy­k ių Kau­no teat­r ų gy­ve­ ni­me (ne­s uk­lys­k i­me – jie nė­ra vie­ nin­te­l iai, bet vie­n i aki­v aiz­d žiau­ sių), ga­l i­me, vis dar gy­ve­n ant Teat­ ro die­nos dva­s ia, pa­s te­b ė­t i, kad šis bei tas vyks­t a ir Kau­no pa­d an­g ė­ je. Ir nors di­d žio­s ios pe­r i­p e­t i­j os ir veiks­m as daž­n ai dre­b i­n a sos­t i­n ę, ta­č iau pa­ž a­dų pri­k au­p ę tu­r i­me ir mes. Ar at­g ims tar­p u­k a­r io dis­k u­ si­j ų dva­s ia, ma­ž ie­j i su­l auks iš­s kir­ ti­n io dė­me­s io, Na­c io­n a­l i­n io sta­t u­ sas bliz­g ės kū­r y­b o­j e, už­s i­m irš pe­ ri­p e­t i­j os ir ke­l iau­s i­m e to­b u­l o­s ios vi­z i­j os link? Lauk­s i­me iš­s i­pil­dy­mo šiais me­t ais.

„For­tū­na 2012“ sta­tu­lė­lė­mis ap­do­va­no­ti Ak­t o­r ė Gab­r ie­l ė Ani­č ai­t ė – už

Džiu­ki, Dei­vės, Šar­lio, Si­mo­no vaid­ me­n is Da­n ie­l io Da­n is spek­t ak­l y­ je „Gel­b ė­k i­m e mei­l ę“ (rež. Ag­n ius Jan­k e­v i­č ius, Na­c io­n a­l i­n is Kau­ no dra­m os teat­r as); Jos vaid­m e­n į Alek­s e­j aus Sla­p ovs­k io spek­t ak­l y­ je „Nuo rau­do­nos žiur­kės iki ža­lios žvaigž­d ės“ (rež. Da­r ius Ra­b a­š aus­ kas, Kau­no ma­ž a­sis teat­ras).

ra­šas, Na­cio­na­li­nis Kau­no dra­mos teat­ras).

to­n o­v as, kom­p o­z i­t o­r ius – De­n i­s as Šad­r i­n as, Kau­n o vals­t y­b i­n is lė­l ių teat­r as).

Ge­r iau­s ias 2012 m. dra­m os

spek­tak­lis – Na­cio­na­li­nia­me Kau­ no dra­m os teat­r e pa­s ta­t y­t a „Bal­t a dro­b u­l ė“ (sce­n og­r a­f as – Gin­t a­r as Ma­k a­r e­v i­č ius, kos­t iu­m ų dai­l i­n in­ kė – Jo­l an­t a Rim­k u­t ė, kom­p o­z i­t o­ rius – Li­n as Rim­ša).

teat­ras (teat­ro va­do­vas – Egi­di­jus Stan­c i­k as) įteik­t a „For­t ū­n a“ už il­ ga­me­tes kū­ry­bi­nes pa­stan­g as sie­ kiant na­cio­na­li­nio teat­ro sta­tu­so ir jo ofi­cia­lų įgi­ji­mą.

Ak­t o­r ius Dai­n ius Svo­b o­n as už

Ge­r iau­s ias 2012 m. spek­t ak­l is

Pa­d ė­k os „For­t ū­n os“ sta­t u­l ė­

An­t a­n o Garš­v os vaid­m e­n į An­t a­ no Škė­m os ro­m a­n o „Bal­t a dro­b u­ lė“ Auš­r os Ma­r i­j os Sluc­k ai­t ės sce­ ni­nė­je adap­ta­ci­jo­je (rež. Jo­n as Ju­

(ne tik) vai­k ams – „Ke­l io­n ė sau­ lės link“ (ins­c e­n i­z a­c i­j os au­t o­r ius ir re­ž i­s ie­r ius – Bo­r i­s as Kons­t an­t i­ no­v as, dai­l i­n in­k as – Vik­t o­r as An­

le pa­g erb­t a ak­t o­r ė Do­l o­r e­s a Kaz­ ra­g y­t ė ir so­l is­t ė Al­d o­n a Vir­g i­n i­j a Mik­š y­t ė-Kun­č ie­n ė už nuo­p el­n us Lie­tu­vos teat­rui.

Na­c io­n a­l i­n is Kau­n o dra­m os

Dėmesys: garbingą apdovanojimą B.Letukaitei įteikė kultūros minis-

tras Šarūnas Birutis.

Vyginto Skaraičio / BFL nuotr.

Auk­si­niai sce­nos kry­žiai – ir kau­nie­čiams

U

ž il­ga­me­tį kū­ry­bos in­dė­lį į Lie­tu­vos šiuo­lai­ki­nio šo­ kio me­ną Auk­si­niu sce­nos kry­žiu­mi pa­gerb­ta cho­ reog­ra­fė Bi­ru­tė Le­tu­kai­tė. Tai jau ant­ra­sis ži­no­mos me­ni­nin­kės Auk­ si­nis sce­nos kry­žius – pir­muo­ju ji bu­vo ap­do­va­no­ta 2006-ai­siais už spek­tak­lį „Asep­ti­nė zo­na, ar­ba Lie­ tu­viš­kos su­tar­ti­nės“.

Ge­riau­sia lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros kū­ ri­nio sce­ni­ne in­terp­re­ta­ci­ja ta­po Na­cio­na­li­nio Kau­no dra­mos teat­ ro (NKDT) „Bal­ta dro­bu­lė“ pa­gal An­ta­no Škė­mos ro­ma­ną. Ap­do­ va­no­ji­mas skir­tas re­ži­sie­riui Jo­nui Ju­ra­šui, sce­nog­ra­fui Gin­ta­rui Ma­ ka­re­vi­čiui ir ak­to­riui Dai­niui Svo­ bo­nui.

Dar­bas NKDT spek­tak­ly­je „Plė­ ši­kai“ pa­dė­jo pel­ny­ti gar­bin­gą ap­ do­va­no­ji­mą To­mui Rin­kū­nui. Ge­ riau­siu ne­pag­rin­di­nio vaid­mens at­li­kė­ju jis iš­rink­tas ir už Ka­si­jaus vaid­me­nį spek­tak­ly­je „Ju­li­jus Ce­ za­ris“.

Spe­cia­lų ap­do­va­no­ji­mą – Bo­ri­ so Dau­gu­vie­čio aus­ka­rą – už nau­ jų sce­ni­nės iš­raiš­kos for­mų paieš­ kas pel­nė „Plė­ši­kų“ ir ki­tų NKDT sce­no­je su­kur­tų spek­tak­lių re­ži­sie­ rius Ar­tū­ras Arei­ma.

Ope­re­tės ir miu­zik­lo sri­ty­je ap­ do­va­no­ji­mą pel­nė Ak­vi­lė Gar­ben­ čiū­tė, suvaidinusi Rou­zę Kau­no vals­ty­bi­nio mu­zi­ki­nio teat­ro mu­ zi­ki­nia­me re­viu „Zygf­ry­do Ver­ne­ rio ka­ba­re­tas“.

Dau­giau­sia ap­do­va­no­ji­mų šie­ met pel­nė Lie­tu­vos ru­sų dra­mos teat­ro spek­tak­lio „Eg­lu­tė pas Iva­ no­vus“ kū­rė­jai. Re­ži­sie­rių ka­te­go­ ri­jo­je nu­ga­lė­jo šio spek­tak­lio re­ži­ sie­rius Jo­nas Vait­kus, už pa­grin­di­nį vaid­me­nį šia­me spek­tak­ly­je Auk­ lę vai­di­nęs Va­len­ti­nas No­vo­pols­ kis, spek­tak­lio sce­nog­ra­fi­jos au­to­

rius Jo­nas Ar­či­kaus­kas pa­skelb­tas ge­riau­siu sa­vo sri­ty­je. Už mu­zi­ką tam pa­čiam spek­tak­liui ap­do­va­ no­ji­mu pa­gerb­tas kom­po­zi­to­rius Al­gir­das Mar­ti­nai­tis.

Ope­ros ka­te­go­ri­jo­je už Tat­ja­ nos vaid­me­nį Lie­tu­vos na­cio­na­li­ nio ope­ros ir ba­le­to teat­ro ope­ro­je „Eu­ge­ni­jus One­gi­nas“ ap­do­va­no­ta Sand­ra Ja­nu­šai­tė.

Ope­re­tės ir miu­zik­ lo sri­ty­je ap­do­va­no­ ji­mą pel­nė Ak­vi­lė Gar­ben­čiū­tė.

Šo­kio me­no sri­ty­je lai­mė­jo spek­ tak­lio „Aikš­te­lė­je lais­vų vie­tų nė­ ra“ cho­reog­ra­fė Ag­ni­ja Šei­ko.

Lė­lių ir ob­jek­tų teat­ro sri­ty­je ap­ do­va­no­ji­mas te­ko spek­tak­lio „Me­ teo“ kū­ry­bi­nei ko­man­dai: re­ži­sie­rei Anai Bra­šins­ka­jai, dai­li­nin­kei Ju­li­ jai Sku­ra­to­vai, cho­reog­ra­fei Si­gi­tai Mi­ka­laus­kai­tei, ak­to­riams Ša­rū­nui Da­te­niui, Ka­ro­liui Al­gi­man­tui But­ vi­dui, Ind­rei Liut­ke­vi­čiū­tei, Iman­ tui Pre­cui, Dai­niui Ta­ru­čiui, Edi­tai Zė­čiū­tei Teat­ro vai­kams ka­te­go­ri­jo­je lai­ mė­jo spek­tak­lis „Bran­gu­sis at­ rak­cio­nų par­ko dė­de“. Ap­do­va­ no­ji­mas skir­tas jo re­ži­sie­rei Ol­gai La­pi­nai ir pa­grin­di­nio vaid­mens at­li­kė­jui ak­to­riui Ed­mun­dui Mi­ kuls­kiui.

Ge­riau­siais jau­nai­siais me­ni­nin­ kais už ki­tą spek­tak­lį vai­kams „Gai­ de­lis pi­ni­gau­to­jas“ pa­skelb­ti Ša­rū­ nas Da­te­nis ir An­ta­nas Dub­ra.

Me­ni­nin­kams įteik­tos pre­mi­jos, sie­kian­čios 7,15 tūkst. li­tų.

KD, BNS inf.

3

Penktadienis, kovo 29, 2013

santaka/portretas

Vio­le­ta iš Ty­ru­liu­kų Nau­jau­sia Vio­le­tos Šob­lins­kai­tės kny­ ga „Ty­ru­liu­kuo­se vis­kas ge­rai“ jau su­ra­do sa­vo skai­ty­to­ją – pa­kvies­tą į pra­ma­ny­tą mies­te­lį, ku­ria­me gy­ve­na keis­tuo­liai. Ty­ ru­liš­kiai keis­ti vien to­dėl, kad vis dar nė­ ra pa­mir­šę bū­ti pa­pras­tų pa­pras­čiau­siais žmo­nė­mis – skai­ty­to­jas daž­nai už­si­no­ri pa­ts tuo­se Ty­ru­liu­kuo­se gy­ven­ti.

En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

– Per sa­vo kny­gos „Ty­ru­liu­kuo­ se vis­kas ge­rai“ pri­sta­ty­mą ak­ cen­ta­vo­te re­dak­to­riaus svar­ bą, tuo, tie­są sa­kant, nea­be­jo­ju.

Vis dėl­to, ar nė ne­si­dai­rė­te re­ dak­to­riaus iš ša­lies, ku­ris į pa­ ra­šy­tą kny­gą pa­žvelg­tų pra­ ktiš­kai ne­tu­rė­da­mas kon­teks­to ar­ba as­me­niš­ku­mų. Žmona/vy­ ras (V.Šob­lins­kai­tės kny­gos re­ dak­to­rius – jos vy­ras Gas­pa­ras Alek­sa, o ji re­da­ga­vo G.Alek­sos kny­gą „Žio­gas žvirb­lį me­džio­ jo: pa­kraš­čių kas­die­ny­bė“) – kny­gos re­dak­to­rius, tai ge­riau, pa­to­giau, tiks­liau etc.?

– Re­dak­to­rys­tė – la­bai ne­leng­ va pro­fe­si­ja. Ypač, kai kal­ba­me apie gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros teks­tus. Čia ne­pa­kan­ka vien kal­bos nor­ mų iš­ma­ny­mo. Dar rei­kia pla­čios eru­di­ci­jos, to­le­ran­ci­jos sve­ti­mai min­čiai, ap­skri­tai ki­to­niš­ku­mui ir ne­tgi, sa­ky­čiau, mei­lės teks­tui, ku­ rį re­da­guo­ji. Ta­čiau jaus­min­gu­mo ne­ga­li­ma per­sū­dy­ti – itin di­de­lis su­si­ža­vė­ji­mas ken­kia ga­lu­ti­niam re­zul­ta­tui. Įsi­my­lė­ję bū­na­me ne­ be to­kie ati­dūs net ir aki­vaiz­džiai klai­dai. Su vie­na ma­no kny­gų bū­ tent ši­taip ir nu­ti­ko – li­ko be­ veik ne­re­da­guo­ta. Vė­liau re­dak­to­ rė pri­si­pa­ži­no pa­si­da­vu­si sa­ki­nio me­lo­di­kai, pa­sa­ko­ji­mo tėk­mei ir t. t. Ta­čiau iš es­mės man pa­si­se­kė: di­džiu­mą pa­ra­šy­tų kny­gų re­da­ga­ vo reik­lūs, nors ir neį­ky­rūs re­dak­ to­riai – Auš­ra Jur­gu­tie­nė, Jo­nas Va­buo­las. Ypač esu dė­kin­ga Sta­sei Ba­nio­ny­tei, ku­ri atė­jo į tal­ką lei­ džiant ro­ma­ną „Vil­kų mar­ti“. Kas, jei ne ji, bū­tų taip stro­piai su­žiū­ rė­ju­si dzū­kiš­kuo­sius ro­ma­no in­ tar­pus?

Tam tik­ros re­da­ga­vi­mo pa­tir­ties tu­riu ir aš pa­ti – ke­le­rius me­tus dir­bau sti­l is­te ir pro­zos re­d ak­ to­re „Ne­mu­no“ žur­na­le, o da­bar jau dau­giau nei de­šimt­me­tį re­da­ guo­ju so­cia­li­nei po­li­ti­kai ir neį­ ga­lie­siems skir­to žur­na­lo „Bi­čiu­ lis“ ra­š i­n ių kal­b ą. Sa­vo teks­t us esu pra­t u­s i ga­n a il­go­kai zu­l in­t i ir glu­din­ti. Ma­tyt, dėl to lei­dė­jai neieš­ko­jo re­dak­to­rių ma­no poe­ zi­jos rin­ki­niams. Nors žvilgs­nis iš ša­lies dar nie­kam, ma­nau, ne­pa­ ken­kė. Džiau­giuo­si, kad tam tik­ rus teks­tų niuan­sus ga­li­me ap­tar­ ti kar­tu su ra­šy­to­ju G.Alek­sa. Kai

po vie­nu sto­gu gy­ve­na du kū­rė­jai, ku­rie nė­ra mir­ti­nai vie­nas su ki­tu su­si­py­kę, jie neiš­ven­gia­mai tam­pa pir­mai­siais nau­jau­sių rank­raš­čių skai­ty­to­jais, o kar­tu – bent tru­ pu­tį! – kri­ti­kais ir re­dak­to­riais.

Mu­du su vy­ru – nors kas­die­ny­ bė­je va­do­vau­ja­mės to­mis pa­čio­ mis ka­te­go­ri­jo­mis! – iš tie­sų esa­me skir­tin­gi ra­šy­to­jai, net la­bai. Mū­ sų ir te­mos ski­ria­si, ir mąs­ty­mas, ir sti­lis­ti­ka ab­so­liu­čiai ki­to­kia, ir ne­tgi ra­šy­mo įpro­čiai. Tad nie­ko keis­ta, kad ret­sy­kiais pa­si­gin­či­ja­ me, nors tei­sy­bė – tuo įsi­ti­ki­nau! – ne­bū­ti­nai gims­ta gin­če...

Re­da­guo­ti nau­jau­sią G.Alek­sos kny­gą „Žio­gas žvirb­lį me­džio­jo: pa­kraš­čių kas­die­ny­bė“, ne­slėp­siu, man bu­vo la­bai sun­ku. Ir ne teks­tai čia kal­ti, ne ta ap­lin­ky­bė, kad ki­tas žmo­gus per ar­ti ta­vęs. Aš pa­pras­ čiau­siai ri­zi­ka­vau ne­su­žiū­rė­ti, kas už teks­to. Ir ne­su­žiū­rė­jau. Bent jau man taip at­ro­do. Ant­rą sy­kį tik­rai ne­si­ryž­čiau im­tis to­kios at­sa­ko­ my­bės. Vis dėl­to, ypač kai kū­ri­nys di­des­nės apim­ties, jam rei­kia, kaip jau sa­kiau, sim­pa­ti­jų ir an­ti­pa­ti­jų ne­trik­do­mo žvilgs­nio iš šo­no, nes kuo reik­les­nis re­dak­to­rius, tuo ge­ riau teks­tui. Ir ap­skri­tai kny­gai, kol ji pa­sie­kia kny­g y­nus, rei­kia dau­gy­bės akių. Se­no­sios tra­di­ci­ jos, kai rank­raš­tį, o vė­liau ir lau­ ži­nius skai­ty­da­vo tik­rai ne vie­nas žmo­gus, man priim­ti­nes­nės. De­ja, da­bar lei­dyk­los pri­vers­tos tau­py­ ti, tad kny­gą pas skai­ty­to­ją pa­ly­di ko­ne vien tik au­to­rius.

Ką ke­pu aš? Kas lai­ ky­ti­na ma­no py­ra­ gu, o kas py­ra­gai­ čiais – poe­zi­ja ar pro­za? Ar taip jau la­bai svar­bu? Svar­ biau gal kas ki­ta – drą­sa ban­dy­ti.

– Ra­šo­te ir pro­zą, ir poe­zi­ją.

Kaip, ka­da, ko­dėl nu­le­mia vie­ nas ar ki­tas žan­ras, ku­ris jų, ma­no­te, yra jū­sų stip­rio­ji pu­ sė, t. y. ar lai­ko­te sa­ve, tar­kim, pro­zi­nin­ke, ra­šan­čia poe­zi­ją ar­ba at­virkš­čiai? Jei klau­si­mas at­ro­do ne­la­bai etiš­kas, tuo­met pa­siaiš­ki­nu: kal­bu apie do­mi­ nuo­jan­tį pa­sau­lio ma­ty­mą.

Spektras: „Li­te­ra­tū­ro­je juk įdo­mu vis­kas, nes kiek­vie­nas žan­ras tu­ri sa­vo spe­ci­fi­ką“, – sako poeziją, prozą,

pjeses rašanti V.Šoblinskaitė.

– Ma­ne vi­suo­met ža­vė­jo gry­no­jo žan­ro adep­tai, ne­pa­si­da­vę jo­kiems gun­dy­mams, iš­ti­ki­mi pa­si­rin­ki­mui, o gal – ta­len­tui. Nie­ka­dos ne­šo­vė į gal­vą min­tis, kad no­rė­čiau, tar­ki­ me, per­skai­ty­ti Jo­no Striel­kū­no ar Sta­sio Jo­naus­ko pa­ra­šy­tą ro­ma­ną.

Ly­giai ne­pa­si­gen­du, pa­vyz­džiui, ir Juo­zo Apu­čio ar­ba Ro­mual­do Gra­ naus­ko poe­zi­jos rin­ki­nių. Vis dėl­to ti­kiu: jei­gu ma­no čia mi­ni­mi „gry­ nie­ji“ pro­zi­nin­kai ne­bū­tų gi­mę su poe­ti­nės pa­sau­lė­jau­tos ki­birkš­ti­mi, var­gu ar šian­dien tu­rė­tu­me „Jau­ čio au­ko­ji­mą“, „Gy­ve­ni­mą po kle­ vu“, „Ho­ri­zon­te bė­ga šer­nai“ ar­ba „Vieš­ke­ly­je dži­pai“.

Ko­dėl vie­nas žmo­gus ren­ka­si ra­ šy­ti poe­zi­ją, ki­tas – pro­zą, tre­čias – dra­ma­tur­gi­ją, o ket­vir­tas šo­ki­nė­ ja kaip var­lė grie­ti­nė­je ir ne­ži­no, kas čia jam su­si­muš – kas­ti­nys ar svies­tas? Sun­ku į šį klau­si­mą at­ sa­ky­ti. Kaž­ko­dėl į gal­vą len­da pa­ tys keis­čiau­si pa­ly­gi­ni­mai. Vie­nas jų toks: ar ga­lė­tų bū­ti, kad Aukš­ čiau­sia­sis kiek­vie­nam iš mū­sų, kam ski­ria ei­ti žo­džio ke­liu, sy­kiu su gy­ vas­ti­mi duo­da dar ir ge­rų kvie­ti­nių mil­tų mai­še­lį? Iš tų mil­tų ga­li­ma iš­kep­ti ir os­ti­ją, ir ska­nių py­ra­gai­ čių, ir pa­pras­to py­ra­go, ir kas­die­ nės duo­nos ke­pa­lą. Bet ga­li­ma pri­ ga­min­ti ir nie­kam ti­ku­sių klec­kų, ku­rių nei pa­ts val­gy­si, nei sve­čiui pa­duo­si (koks nors tai­syk­lin­ges­ nis žo­dis, kad ir ku­ku­liai, šiuo at­ ve­ju ne­tin­ka, nes įžeis­tu­me ga­nė­ti­ nai ge­rą pro­duk­tą).

Evaldo Butkevičiaus nuotr.

O ką ke­pu aš? Kas lai­ky­ti­na ma­no py­ra­gu, o kas py­ra­gai­čiais – poe­zi­ ja ar pro­za? Ar taip jau la­bai svar­ bu? Svar­biau gal kas ki­ta – drą­sa ban­dy­ti.

Li­te­ra­tū­ro­je juk įdo­mu vis­kas, nes kiek­vie­nas žan­ras tu­ri sa­vo spe­ci­fi­ ką. Ki­taip ta­riant, kiek­vie­nai duo­ nai sa­vi prie­sko­niai. Man iki os­ti­ jos gal ir to­lo­ka, bet klec­kų ke­pė­ja tik­rai ne­no­rė­čiau bū­ti. De­ja, kaip tik klec­ki­niai daž­nai yra drą­ses­ni už drą­siau­sius. Jiems nei re­dak­to­ rių rei­kia, nei ko­kių nors pa­ta­ri­mų.

Gai­la – ge­ri mil­tai per­niek.

– Kas lė­mė jū­sų nau­jau­sios kny­ gos gi­mi­mą? Grei­tai, leng­vai ar at­virkš­čiai – lė­tai ir griež­tai sa­ ve dis­cip­li­nuo­jant ji bu­vo pa­ra­ šy­ta?

– Esu iš lė­ta­pė­džių – tik­ra že­mai­ tė. Grei­tai mo­ku da­ry­ti vi­sai ki­tus dar­bus, o ra­šau sun­kiai. Kar­tais net pa­čiai nu­si­bos­ta. Bet ga­liau­ siai su­kan­du dan­tis ir pa­bai­giu, kas pra­dė­ta.

Kad no­ve­lės su­gul­tų į kny­gą „Ty­ ru­liu­kuo­se vis­kas ge­rai“, pri­rei­kė dau­giau nei dvi­de­šim­ties me­tų. Gal bū­tų ir ne­su­gu­lu­sios – dul­kė­tų ke­ li kaž­ka­da kaž­kur pub­li­kuo­ti teks­ tai... At­si­tik­ti­nu­mas, ta­čiau bu­vau pa­kvies­ta į Aly­tų, į trum­po­sios pro­ zos skai­ty­mus Jur­gio Kun­či­no bib­ lio­te­ko­je. No­ri ne­no­ri, te­ko pa­ra­ šy­ti dvi no­ve­liu­kes. Po dve­jų me­tų bib­lio­te­kos di­rek­to­rė Gied­rė Bul­ga­ ko­vie­nė ir vėl skam­bi­na: užei­si pas

drau­gą, at­va­žiuo­si į „Im­bie­ro va­ ka­rus“? Na, ir kaip at­si­sa­ky­ti? Vėl dvi nau­jos no­ve­lės... Žiū­riu, pu­sę kny­gos, o gal net du treč­da­lius jau lyg ir be­tu­rin­ti. Kas be­li­ko? Grieb­ tis dis­cip­li­nos ir pa­ra­šy­ti trūks­ta­ mus teks­tus.

O šiaip jau aš vi­suo­met ra­šau bent dvi tris kny­gas iš kar­to, ne­ly­ gu ko­kia nuo­tai­ka, ne­ly­gu, kiek lai­ ko tu­riu.

– Be ra­šy­to­jys­tės, tu­ri­te ki­ tą veik­lą, ku­riai, kaip ži­no­ma, ati­duo­da­te ne ma­žiau šir­dies.

Kaip se­ka­si su­de­rin­ti, nuo ko pa­vargs­ta­te ir kuo šir­dį pail­si­ na­te?

– Kaž­ka­da ko­le­ga Eu­ge­ni­jus Ig­na­ ta­vi­čius pa­klau­sė: ar tau ne­nuo­ bo­du Ve­liuo­no­je? Nu­si­juo­kiau: kad per men­kai čia bū­nu – kar­tais net la­bai pa­siilgs­tu pa­pras­čiau­sio bu­ vi­mo na­mie, su ne­skai­ty­to­mis kny­ go­mis, su be­bai­gian­čio­mis pra­žys­ ti gė­lėm ar pus­ny­nais...

Jau de­šimt me­tų ga­ly­nė­juo­si su di­džiu­le pa­gun­da vi­sus ki­tus dar­ bus be gai­les­čio trenk­ti į šo­ną, ne­ be­bū­ti nie­kuo dau­giau – tik­tai žmo­gu­mi: žmo­na, ma­ma, mo­čiu­te ir... tru­pu­tį, ži­no­ma, ra­šy­to­ja. Ta­ čiau pen­si­nis am­žius mū­sų vals­ty­ bė­je vis ati­de­da­mas ir ati­de­da­mas.

Tad ir man ge­riau­sius ke­ti­ni­mus ten­ka nu­kel­ti į atei­tį. O gal vi­sa ta su­maiš­tis už­ko­duo­ta mū­sų vie­šo­ sios įstai­gos pa­va­di­ni­me „Nu­ga­lėk sa­ve“?

8

4

Penktadienis, kovo 29, 2013

santaka/dailė

Švie­sos spal­vų vir­pė­ji­mas K.Žo­rom M.Ži­lins­ko dai­lės ga­le­ri­jo­je vei­kia gar­sio­jo ta­py­to­jo Ka­zi­mie­ro Žo­roms­kio (1913–2004) dar­bų pa­ro­da, ku­rio­je – anks­ty­vie­ji kū­ri­ niai ir iš cik­lų „Sie­nos“, „Skel­bi­mų len­tos“, „23-io­ji gat­vė“ bei iš „Tri­jų di­men­si­jų se­ri­jos“.

Kris­ti­na Mik­la­še­vi­čiū­tėŽo­roms­kie­nė Dai­lė­ty­r i­n in­kė

Niu­jor­ko lai­ko­tar­pis (1956–1986) K.Žo­roms­kio kū­ry­bo­je ku­pi­nas drą­sių eks­pe­ri­men­tų ir ne­ti­kė­tų

po­sū­kių, ku­rių pa­pras­tai neiš­ven­ gia nė vie­nas ryš­kes­nis me­ni­nin­kas.

K.Žo­roms­kio ne­ga­li­ma pri­skir­ti prie tų dai­li­nin­kų, ku­rie lai­ko­si vie­nin­ te­lio sti­liaus, – jis jaut­riai rea­ga­vo į ap­lin­ką, nuo­la­tos ieš­ko­jo vis to­ bu­les­nės me­ni­nės for­mos – ma­tyt,

Kazimieras Žoromskis. TDS # 237. Karalius Mindaugas. 1983. Drb., al. 137x153

K.Žo­ roms­kis su­kū­rė įdo­mų, prieš­ta­ rin­gą ir su­dė­tin­ gą me­ni­ nį pa­sau­ lį, ku­pi­ną vi­di­nio gro­žio ir sa­vi­tos pra­smės.

Jo op­ti­ nio imp­ re­sio­niz­ mo pa­ veiks­lai – uni­ka­ lus reiš­ ki­nys ne vien mū­ sų kul­tū­ ro­je.

Kazimieras Žoromskis. TDS # 257. Karalienė Morta. 1985. Drb., al. 138x128

Kazimieras Žoromskis. TDS # 250. Gedimino laiškai. 1985. Drb., al. 166x152

tai nu­lė­mė kū­ri­nių te­mų ir sti­liaus įvai­ro­vę. Per tris­de­šimt me­tų Niu­ jor­ke su­kur­ti bran­džiau­si kū­ri­niai, su­reng­ta daug per­so­na­li­nių pa­ro­ dų, ak­ty­viai da­ly­vau­ta ame­ri­kie­čių „A“ ly­gio rink­ti­nė­se ir tarp­tau­ti­ nė­se pa­ro­do­se Mad­ri­de, Va­šing­to­ ne, Niu­jor­ke, Pa­ry­žiu­je ir ki­tur. Jo pa­veiks­lai bu­vo eks­po­nuo­ja­mi su Mar­co Sha­gal­lo, Va­si­li­jaus Kan­ dins­kio, Viei­ros de Sil­vos, Pau­lo Del­vaux, Ka­re­lo Ap­pe­lo, Sal­va­do­ ro Dalí, Ma­xo Erns­to, Wil­lia­mo de Koo­nin­go, Vic­to­ro Va­sa­re­ly ir ki­tų žy­mių me­ni­nin­kų dro­bė­mis. „Kas gi yra me­nas? Pi­cas­so sa­ kė, kad jei­gu ir ži­no­tų, tai nepasa­ kytų… Jea­nas Coc­teau ma­no, kad me­nas yra skrai­dan­ti paukš­tė, ku­ rią kū­rė­jas tu­ri pa­si­gau­ti kiek­ vie­nam pa­veiks­lui“, – su­si­mąs­ to dai­li­nin­kas. Apim­tas ieš­ko­ji­mų aist­ros, K.Žo­roms­kis at­kak­liai to­ bu­li­na sa­vo ta­py­bą, ku­ria cik­lą po cik­lo... Va­lan­dų va­lan­das jis pra­ lei­džia mąs­ty­da­mas apie švie­sos sklai­dos spal­vo­je dės­nin­gu­mus. „How long can last la­men­ta­ tions? Ten years – much of plen­ty!

– pa­sa­kiau sau vie­ną die­ną. – Švie­ sa ir džiaugs­mas tu­ri atei­tį!“ Su­si­ pa­ži­nęs su nau­jau­siais moks­li­niais spal­vų spekt­ro ty­ri­mais, K.Žo­ roms­kis įsi­gi­li­na į iliu­zi­nės erd­vės kū­ri­mo spal­vo­mis prin­ci­pus. Tų ieš­ko­ji­mų užuo­maz­gos – dar Mad­ ri­do ir Či­ka­gos lai­ko­tar­pių dro­bė­se.

Iš­gau­na­mas erd­vės per­spek­ty­vos įspū­dis ža­di­no ta­py­to­jo vaiz­duo­ tę. K.Žo­roms­kis spren­dė vie­ną su­dė­tin­giau­sių šimt­me­čio ta­py­ bos už­da­vi­nių: rem­da­ma­sis tei­gi­ niu, kad „spal­va yra švie­sa, o švie­sa yra spal­va“, pa­veiks­lo plokš­tu­mo­ je su­kū­rė nuo per­spek­ty­vos dės­nių ne­prik­lau­so­mą op­ti­nę gi­lios erd­vės iliu­zi­ją. Jis sie­kė ras­ti iš­raiš­ką pa­ čiai erd­vei, jam rū­pė­jo erd­vės, ku­ ria sklin­da švie­sa, pro­ble­ma, op­ti­ nis švie­sos vib­ra­vi­mas. Kaip vi­sa tai iš­reikš­ti spal­va?

Tuo me­tu jis aist­rin­gai do­mė­jo­si nau­jau­siais moks­lo at­ra­di­mais kos­ mo­se ir švie­sos spekt­ro ty­ri­mais.

Sa­vo pa­veiks­luo­se dai­li­nin­kas kū­ rė moks­li­nes, es­te­ti­nes ir sim­bo­li­ nes vi­zi­jas. „Li­ni­jų ne­pa­kan­ka, kad pa­si­da­ry­tų me­no kū­ri­nys, rei­ka­lin­ ga nu­sta­ty­ti jų kryp­tis ir plo­nu­mosto­ru­mo gra­da­ci­jas; es­te­ti­nės for­ mos – po­zi­ty­vios ir ne­ga­ty­vios, jų efek­ty­vi dar­na. Ir iš vi­so, kaip pa­ šauk­ti jas tar­nau­ti sa­vo es­te­ti­niams no­rams, kaip jas su­kont­ro­liuo­ti, kad gau­tum rit­mi­ką, da­žo vib­ra­ci­ jos po­jū­tį, gi­lu­mi­nes for­mas, su­ke­ lian­čias erd­vės ir švie­sos įspū­dį?“ 1969–1972 m. iš­ryš­kė­jo pir­mie­ji eks­pe­ri­men­tų re­zul­ta­tai.

Op­ti­nis me­nas ap­si­ri­bo­jo įvai­rio­ mis dvie­jų ma­ta­vi­mų kom­bi­na­ci­jo­ mis plokš­tu­mo­je, nie­kas ne­pa­sie­kė at­mos­fe­ri­nės erd­vės. „Kur­da­mas gi­lios erd­vės iliu­zi­ją K.Žo­roms­kis rė­mė­si es­mi­niais op­ti­kos dės­niais

Kazimieras Žoro

ir spal­vų spekt­ro prin­ci­pu. Ta­py­to­ jo dė­me­sys su­telk­tas į dvi plot­mes: plokš­čią­ją – iš įvai­raus plo­čio tie­ sių, su­da­ran­čių kont­ras­tą erd­vi­nei plot­mei – fo­nui, ku­rio pa­grin­das – abst­ra­huo­ta ta­py­ba. To­nai ir pus­to­ niai pa­ren­ka­mi pa­gal spal­vų spekt­ ro dės­nin­gu­mus. Pir­mas sluoks­nis ta­po­mas ver­ti­ka­lio­mis li­ni­jo­mis, ant­ras – ho­ri­zon­ta­lio­mis. Su­jun­ gęs tris mat­me­nis su dviem, nau­ do­da­mas dvi­gu­bo spekt­ro prin­ci­pą K.Žo­roms­kis iš­gau­na op­ti­nio imp­ re­sio­niz­mo efek­tą: dro­bės plokš­ tu­mo­je su­ku­ria­mas erd­vės tik­ru­ mo ir at­mos­fe­ros vir­pe­sio įspū­dis, o „spal­va tam­pa švie­sa“.

Kiek­vie­nas TDS pa­veiks­las tu­ ri sa­vą rit­mi­nę struk­tū­rą ir ko­lo­ ri­tą, už­bu­ria ne­že­miš­ka nuo­tai­ka, pa­ky­lė­ja virš kas­die­ny­bės ir bui­ ties. Kaip ir M.K.Čiur­lio­nio ta­py­ bo­je, K.Žo­roms­kio pa­veiks­luo­se fan­ta­zi­jos ir pa­slap­ties pra­das su­ si­lie­ja su kos­mi­nės erd­vės be­ga­ ly­be, su gam­tos mik­ros­te­buk­lais, ku­riuos re­gi tik pa­sta­bi dai­li­nin­ ko akis. Abie­jų me­ni­nin­kų kū­ry­bos prin­ci­pai pa­na­šūs: ale­go­ri­nė idė­ja, poe­ti­nė me­ta­fo­ra ir mu­zi­ka­lu­mas, sklin­dan­tis iš li­ni­jų rit­mi­kos ir spal­vų de­ri­nių, gro­žio pa­jau­ti­mas, pe­rim­tas iš sa­vo tau­tos. Skam­bios ir kont­ras­tin­gos, švel­nios ir to­bu­lai iš­gry­nin­tos spal­vos, švie­sa, sklin­ dan­ti pa­veiks­lo erd­vė­je, – TDS se­ ri­jo­je pa­veiks­lai su­ke­lia ste­reo­fo­ ni­nio skam­bė­ji­mo įspū­dį. Pa­sak Ro­mo Vie­su­lo, K.Žo­roms­kio dro­ bės – „tai lyg vaiz­di­nės su­tar­ti­ nės, dai­nuo­tos ter­ci­jo­mis, se­kun­ do­mis ir kvin­to­mis. Tik su­tar­ti­nės tu­ri žo­dį ir bent mi­ni­ma­lų dai­nos tu­ri­nį“. (...) K.Žo­roms­kio ta­py­ba

„bū­tų lyg gry­no gar­so ir rit­mo są­ skam­bis, tai tols­tan­tis, tai ar­tė­jan­ tis. Įs­pū­dis ne­rea­lus, vib­ruo­jan­tis, ne­tu­rin­tis jo­kių rea­ly­bės užuo­mi­ nų“. Dai­li­nin­ko nuo­jau­tos, įsi­kū­ ni­ju­sios ta­py­bo­je mu­zi­kos gar­sų ir švie­sos spal­vų pa­vi­da­lu, ke­lia įvai­rių aso­cia­ci­jų. „Sa­vo eks­pe­ri­ men­tą pa­va­di­nau TDS – tri­jų ma­ ta­vi­mų se­ri­ja. Se­ri­ja to­dėl, kad tas dro­bes nu­me­ra­vau kaip mu­zi­ko­je: sim­fo­ni­ja Nr. 5, Nr. 9 ir t. t.“, – ra­ šė apie sa­vo dar­bo už­da­vi­nius ta­ py­to­jas.

Kiek­vie­nas TDS pa­veiks­las tu­ri sa­ vą rit­mi­nę struk­ tū­rą ir ko­lo­ri­tą.

Pas­ku­ti­nis TDS pa­veiks­lų pe­rio­ das (1984–2002) pra­si­dė­jo li­ni­ jų kry­žia­vi­mu tuo pa­čiu prin­ci­pu.

At­si­vė­rė nau­jų es­te­tiš­kai tur­tin­gų ga­li­my­bių, at­si­ra­do dar ne­re­gė­to au­ten­tiš­ko ori­gi­na­lu­mo. „Ši­to, už­ tik­ri­nu, dar nie­kas nė­ra ban­dęs, – tvir­ti­na dai­li­nin­kas. – Suk­ry­žiuo­ da­mas nau­do­jau dvi­gu­bą spekt­rą.

Tai su­tei­kė ma­no nau­jiems dar­ bams dau­giau spal­vi­nių niuan­sų, dau­giau erd­vės ir spal­vi­nės švie­ sos, dau­giau spal­vi­nės vib­ra­ci­jos...

Bet ir dau­giau dar­bo. Taip pat at­ si­vė­rė ga­li­my­bė „iš­trauk­ti“ įvai­rių kon­fi­gū­ra­ci­jų spal­vi­nes for­mas, su­ da­ry­tas iš vir­šu­ti­nių ir apa­ti­nių li­ ni­jų rei­kia­mo­se kom­po­zi­ci­jos vie­ to­se. Čia vėl at­si­sklei­dė nau­jos ir tur­tin­gos ko­lo­ri­to har­mo­ni­jos ir es­te­ti­nių for­mų ga­li­my­bės.“ Dai­

5

Penktadienis, kovo 29, 2013

santaka/dailė kaunodiena.lt/nau­jie­nos/­kau­no­san­ta­ka

ms­kio dro­bė­se

Tri­jų di­men­si­jų se­ri­ja ar­ba TDS

omskis. TDS # 17. Mažoji simfonija. 1972. Drb., al. 102x108

li­nin­kas su­kū­rė įdo­mių šios kryp­ ties kom­po­zi­ci­jų – jos san­tū­rios, griež­tų for­mų. Vie­no­se do­mi­nuo­ ja sod­rių, kont­ras­tin­gų spal­vų de­ ri­niai, ki­to­se – švel­nūs kaip akso­ mas, ma­ti­niai to­nai ir pus­to­niai.

Op­ti­nio sti­liaus pa­veiks­luo­se K.Žo­roms­kis pra­tę­sė imp­re­sio­nis­tų ty­ri­nė­ji­mus nau­ja link­me. Jis at­ra­do tre­čią­jį mat­me­nį – „spal­vi­nę švie­ są“: su­kū­rė iliu­zi­nę spal­vi­nę per­ spek­ty­vą, švie­sos vir­pe­sį erd­vė­je. „Apsk­ri­tai spekt­re eg­zis­tuo­ja trys spal­vos: mė­ly­na, rau­do­na, gel­to­na.

Oran­ži­nė, vio­le­ti­nė ir ža­lia – op­ti­nė pir­mų­jų tri­jų at­mai­na. Ga­li­ma nau­ do­ti vi­sų spal­vų spekt­rą ar­ba pu­ sę (šil­tą ar­ba šal­tą lau­ką), de­rin­ti kont­ras­to prin­ci­pu ar­ba ter­ci­jo­mis.

Jaut­riau­si vir­pė­ji­mai iš­gau­na­mi kom­po­nuo­jant spal­vas ter­ci­jo­mis – kas tre­čią spal­vą ap­link spin­du­lio ašį. Spin­du­lio sker­si­nis pjū­vis, iš­ ves­tas per gel­to­ną ir vio­le­ti­nę spal­ vą, aiš­kiai pa­ro­do, kaip švie­sa spal­ vo­mis pa­si­da­li­ja į šil­tą ir šal­tą lau­ką.

Gel­to­na, mė­ly­na ir rau­do­na su­da­ ro pir­mą­ją ter­ci­ją, o tai jau yra trys ori­gi­na­lios švie­sos spal­vos. Ant­rą­ ją ter­ci­ją su­da­ro ža­lia, vio­le­ti­nė ir oran­ži­nė, o tai trys švie­sos op­ti­ nės iliu­zi­jos ar­ba ant­ro­sios spal­vos.

Jos, kaip ir ori­gi­na­lio­sios, pri­klau­ so švie­sos spin­du­lio (pjū­vio) ra­tui.

Ga­li­ma nau­do­ti ir gre­ti­mas spal­ vas – po dvi ar­ba po tris: rau­do­ ną ir oran­ži­nę ar­ba rau­do­ną, oran­ ži­nę ir vio­le­ti­nę ir t. t. ap­link vi­są švie­sos spin­du­lio pjū­vio ra­tą. La­ bai svar­bu mai­šant at­si­žvelg­ti į jų pri­gim­tį. Ki­taip pra­ra­si­me gry­nu­ mą, gau­si­me pur­vą. To­dėl ieš­kant to­nų bū­ti­na ži­no­ti ne tik che­mi­nę da­žų su­dė­tį, bet ir spal­vos po­vei­kio

ga­li­my­bes. Su­jun­gęs du mat­me­ nis su tri­mis, il­gai eks­pe­ri­men­ta­ vau, vi­sus ban­dy­mus grįs­da­mas ne tik me­ni­ne in­tui­ci­ja, bet ir moks­li­ne ana­li­ze. Op­ti­niam pa­veiks­lui nu­ta­ py­ti rei­kia ke­tu­rių eta­pų. Pir­ma­me su­ku­ria­mas leng­vas, abst­ra­huo­tų for­mų įvai­rias­pal­vės ga­mos fo­nas.

Dai­liai iš­ly­gi­na­mas fo­nas, kad ne­ bū­tų dras­tiš­kų dė­mių, ku­rios pa­ veik­tų li­ni­jų efek­tin­gą vir­pė­ji­mą.

Kai da­žai iš­džiūs­ta, ta­pau ver­ti­ka­ lias, ho­ri­zon­ta­lias ar­ba įstri­žas li­ ni­jas, iš anks­to ap­skai­čia­vęs spal­ vų va­ria­ci­jas. Pas­kui ban­dau li­ni­jas su­kry­žiuo­ti. Re­zul­ta­tas ne­ti­kė­tas: su­kry­žia­vi­mas (spekt­ro prin­ci­pu) su­ku­ria gi­les­nę erd­vę, dau­giau at­ mos­fe­ros vir­pe­sio ir švie­sos. At­si­ ran­da ro­man­tiš­ku­mo ir mu­zi­ka­lu­ mo, poe­zi­jos. Kai ku­riais at­ve­jais pa­veiks­las, pa­ka­bin­tas kam­pu, pa­ si­da­ro dar raiš­kes­nis ir emo­cin­ges­ nis. Vė­liau ban­dau „iš­trauk­ti“ at­ ski­ras geo­met­ri­nes for­mas.“ Me­no pa­sau­ly­je TDS se­ri­ja bu­ vo įver­tin­ta kaip vie­nas di­džiau­sių dai­li­nin­ko lai­mė­ji­mų. Pa­sak Pran­ cū­zi­jos me­no aka­de­mi­jos ge­ne­ra­li­ nio sek­re­to­riaus dai­li­nin­ko Ar­naud d‘Hauterives, K.Žo­roms­kio TDS pa­veiks­lai – tai imp­re­sio­niz­mo tą­ sa nau­ju as­pek­tu, tai at­ra­di­mas, ku­rį de­rė­tų va­din­ti op­ti­niu imp­re­ sio­niz­mu. 1984 m. pa­ro­do­je Pa­ry­ žiu­je Mo­der­nio­jo me­no mu­zie­ju­ je eks­po­nuo­ti jo opar­to pa­veiks­lai kri­ti­kos dė­me­sį pa­trau­kė ypa­tin­ ga švie­sos vib­ra­ci­ja ir spal­vi­nių erd­vių gi­lu­ma, pre­ci­ziš­kai mo­de­ liuo­tais to­nais ir ypa­tin­ga ko­lo­ri­to der­me, nors iš pa­žiū­ros vis­kas nu­ ta­py­ta neį­ti­ki­mai leng­vai ir pa­pras­ tai. K.Žo­roms­kiui bū­din­ga jaut­ri ma­ti­nė a la pri­ma ta­py­se­na, tiks­ li ir raiš­ki li­ni­ja, emo­ci­jų san­tū­ru­ mas, in­di­vi­dua­lu­mas. Šioms es­te­ ti­nėms ver­ty­bėms dai­li­nin­kas bu­vo iš­ti­ki­mas vi­są gy­ve­ni­mą, nors kū­rė skir­tin­gų kul­tū­rų kraš­tuo­se. „K.Žo­roms­kio įna­šas į me­ną ypa­ tin­gas tuo, kad jis, pir­ma, pa­sie­ kė ab­so­liu­tų meist­riš­ku­mą, ant­ra, kad jam bū­din­gas ypa­tin­gas jaut­ ru­mas li­ni­jai, tre­čia, – tu­ri ne­pap­ ras­tą spal­vos pa­jau­ti­mą. Pos­top­ti­nę dai­lę jis pa­kė­lė iki to­kio to­bu­lu­mo, kad me­no pa­sau­lis tu­rė­tų jį vėl pri­ pa­žin­ti, jei­gu ka­da bu­vo ig­no­ruo­ja­ mas. K.Žo­roms­kio pa­vyz­dys tu­rė­tų įkvėp­ti dau­ge­lį jau­nų dai­li­nin­kų“, – ra­šė kri­ti­kas Pal­me­ris Po­ro­ne­ris apie dai­li­nin­ko op­ti­nius pa­veiks­lus.

Niu­jor­ko pro­fe­s io­n a­l ių me­ no spe­cia­lis­tų nuo­mo­ne, K.Žo­ roms­kis, ty­ri­nė­jęs op­ti­nes švie­sos sklai­dos pro­ble­mas spal­vo­je, iš­plė­ tė opar­to es­te­ti­nę kon­cep­ci­ją, su­ ra­do jo­je ori­gi­na­lią ni­šą – op­ti­nį imp­re­sio­niz­mą. K.Žo­roms­kis su­ kū­rė įdo­mų, prieš­ta­rin­gą ir su­dė­ tin­gą me­ni­nį pa­sau­lį, ku­pi­ną vi­ di­nio gro­žio ir sa­vi­tos pra­smės. Jo op­ti­nio imp­re­sio­niz­mo pa­veiks­lai – uni­ka­lus reiš­ki­nys ne vien mū­ sų kul­tū­ro­je. Dai­li­nin­ko kū­ry­ba iš­ si­ver­žė į di­de­lio me­no aukš­tu­mas: jos ver­tę api­bū­di­na dau­ge­lis kri­ti­ kos straips­nių, pub­li­ka­ci­jos, ku­rias pa­ren­gė Ang­li­jos, JAV, Ita­li­jos kul­ tū­ros ins­ti­tu­ci­jos. Pla­taus at­gar­sio ta­py­to­jo kū­ry­ba su­lau­kė ir Lie­tu­vo­ je. Ji tar­si gai­vi vers­mė, pra­si­ver­žu­ si į mū­sų dai­lę, at­ver­tė nau­ją reikš­ min­gą me­no is­to­ri­jos pus­la­pį.

Pa­ro­da, ver­čian­ti su­si­mąs­ty­ti Rū­ta Ma­ri­ja Pur­vi­nai­tė Me­no­ty­r i­n in­kė

Šian­dien įvai­rio­se kul­tū­ros sri­ty­ se ste­bi­me reiš­ki­nį, kai jau­ni, kū­ ry­bi­nį ke­lią tik pra­de­dan­tys me­ ni­nin­kai drą­siai in­terp­re­tuo­ja bend­raž­mo­giš­ką­sias pa­tir­tis, per sa­vo pa­ty­ri­mą įpras­mi­na pa­sau­ lio reiš­ki­nius. Pa­sau­ly­je ky­lan­tis ne­pa­si­ten­ki­ni­mas dėl var­to­to­jiš­ ku­mo, žmo­gaus veik­los pa­da­ri­nių grės­mės gam­tai, gy­vy­bei, jų kū­ry­ bi­niuo­se pro­jek­tuo­se su­si­pi­na su as­me­ni­nė­mis emo­ci­nė­mis reak­ ci­jo­mis.

Jau­no­sios kar­tos me­ni­nin­kės Rū­ tos Ind­riū­nai­tės kū­ri­niuo­se, ku­rie šiuo me­tu eks­po­nuo­ja­mi ga­le­ri­jo­je „Auk­so pjū­vis“, at­vi­ru­mas pa­sau­ liui sklei­džia­si per rū­pi­ni­mą­si ja­ me vyks­tan­čiais glo­ba­liais reiš­ki­ niais ir jų ga­li­mais pa­da­ri­niais.

Por­ce­lia­no ob­jek­tų pa­ro­do­ je „Se­lek­ci­ja“ pa­va­sa­rio pra­džią ženk­li­nan­tys vaiz­di­niai – in­duo­ se be­si­ka­lan­tys dai­gai, ku­rie, at­ši­ lus orams, per­ke­lia­mi į dar­žus, čia įgau­na per­kel­ti­nę pra­smę.

Se­nų, lai­ko pa­žeis­tų len­tų „ins­ pek­tuo­se“ iš kau­li­nio po­rce­lia­ no ku­ria­mi iš­raiš­kin­gi vaiz­di­niai, žmo­gaus kū­no da­lys – ko­jos, ran­ kos, vai­kų gal­ve­lės, ap­raiš­kos, pri­me­nan­čios pa­sau­lio tra­pu­mą, jo pa­žei­džia­mu­mą. Psi­cho­lo­gi­nę įtam­pą kurs­to kū­no da­lių dest­ ruk­ci­jos, ku­rian­čios fan­tas­ma­go­ riš­ką re­gi­nį, skel­bian­čios grės­mę po­zi­ty­viai gy­vy­bei.

„Se­lek­ci­ja – nau­jų au­ga­lų ir gy­ vū­nų veis­lių kū­ri­mas ir to­bu­li­ni­ mas. Tam tik­ra pra­sme ir moks­ li­n in­kai, ir me­n i­n in­kai uži­m a kū­rė­jo po­zi­ci­ją. Aš nu­spren­džiau pa­ban­dy­ti apim­ti abi po­zi­ci­jas.

Pag­rin­di­niu ma­no su­si­do­mė­ji­ mo ob­jek­tu ta­po žmo­gus – bū­ ty­bė, uži­man­ti aukš­čiau­sią vie­tą gam­tos hie­rar­chi­jo­je. Ta­pau kū­ rė­ja, ku­ri lei­džia sau įvai­riau­sius eks­pe­ri­men­tus, for­mos ieš­ko­ji­ mus. Ieš­ko­ji­mų sie­kiau rem­da­ ma­si su­tin­ka­mo­mis dra­ma­tiš­ ko­mis žmo­gaus kū­no, au­ga­li­jos ap­si­gi­mi­mų raiš­ko­mis ir me­ta­ mor­fo­zė­mis.

Me­ni­nin­kė de­ monst­ruo­ja so­cia­ li­nį an­ga­žuo­tu­mą, tę­sia kau­li­nio po­r­ ce­lia­no ga­li­my­bių ieš­ko­ji­mus.

Pag­rin­di­niai au­ga­lų se­lek­ci­jos me­to­dai yra hib­ri­di­za­ci­ja ir at­ ran­ka. Rem­da­ma­si šiais me­to­dais, ku­riu au­ga­lo ir žmo­gaus hib­ri­dus. Žmo­gaus kū­no da­lių de­for­ma­ci­ jos su­vo­kia­mos kaip nees­te­tiš­kos, ta­čiau ma­no dar­buo­se jos įgau­ na prie­šin­gą ver­tę. Taip ma­žuo­ se ins­pek­tuo­se gims­ta au­ga­lų rū­ šys, ža­di­nan­čios nau­jas san­ty­kio su tik­ro­ve ri­bas“, – pa­ro­dos es­mę nu­sa­ko me­ni­nin­kė.

R.Ind­riū­nai­tė pa­žin­tį su ke­ ra­mi­kos me­nu pra­dė­jo An­ta­no Ku­čin­gio me­nų mo­kyk­lo­je Vei­ ve­riuo­se, vė­liau – Kau­no dai­lės gim­na­zi­jo­je. Ke­ra­mi­kos me­džia­ gų sa­vy­bės, tech­no­lo­gi­jų įvai­ro­vė pa­si­ro­dė kaip itin pa­trauk­li ir per­ spek­ty­vi ga­li­my­bė rea­li­zuo­ti sa­vo įžval­gas. Tad ir to­les­nį ke­lią pa­ si­rin­ko ne­svars­ty­da­ma, ke­ra­mi­ kos stu­di­jas tęs­da­ma (šiuo me­tu – ma­gist­ran­tū­ros) Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jo­je.

R.Ind­riū­nai­tė ak­ty­viai da­ly­vau­ ja pa­ro­do­se. 2010 m. sta­ža­vo­si ir eks­po­na­vo sa­vo kū­ri­nius stu­den­ tų dar­bų pa­ro­do­je An­ka­ro­je, Tur­ ki­jo­je. 2012 m. su­ren­gė po­rce­lia­no švies­tu­vų pa­ro­dą Vil­niu­je, pri­sta­ ty­da­ma ori­gi­na­lią au­to­ri­nę tech­ no­lo­gi­ją. Kau­li­nis po­rce­lia­nas ją ža­vi tra­pu­mu, per­švie­čia­mu­mu, lai­du­mu švie­sai. Ši me­džia­ga, rei­ ka­lau­jan­ti aukš­to ly­gio tech­no­lo­ gi­jų, dai­li­nin­kei sie­ja­si su mis­ti­ka, ga­li­my­be iš­ryš­kin­ti es­mi­nes vaiz­ duo­ja­mų reiš­ki­nių sa­vy­bes.

Pa­ro­do­je „Se­lek­ci­ja“ me­ni­nin­kė de­monst­ruo­ja so­cia­li­nį an­ga­žuo­ tu­mą, tę­sia kau­li­nio po­rce­lia­no ga­li­my­bių ieš­ko­ji­mus, at­skleis­ da­ma šios me­džia­gos efek­tin­gu­mą san­ty­ky­je su švie­sa. Įtai­gūs ob­jek­ tai pri­me­na žiū­ro­vui, kad me­nas tuo ver­tin­gas, kad ja­me glū­di tie­ sa apie tik­ro­vę. kas: R.Ind­riū­nai­tės ke­ra­mi­kos dar­bų pa­ro­da „Se­lek­ci­ja“. kur: Ga­le­ri­jo­je „Auk­so pjū­vis“. kada: Vei­kia iki ba­l an­džio 3 d.

Motyvas: išraiškingi R.Indriūnaitės „inspektuose“ besikalantys daigai primena pasaulio trapumą.

6

penktadienis, kovo 29, 2013

santaka /atodangos

Ve­ly­kos tar­pu­ka­riu: svies­to av Ve­ly­kos Pir­mo­jo­je Lie­tu­vos Res­pub­li­ko­ je bu­vo vie­na gra­žiau­sių šven­čių. Var­ tant tar­pu­ka­rio spau­dos pus­la­pius, ga­ li­ma iš­skir­ti ke­le­tą Ve­ly­kų tra­di­ci­jų: vi­ sų šei­mos na­rių su­si­rin­ki­mas, gau­saus šven­ti­nio sta­lo ruo­ši­mas, kiaušinių mar­ gi­ni­mas, ėji­mas į baž­ny­čią, vi­zi­ti­nin­kų (sve­čių) priė­mi­mas. Spau­da kri­ti­ka­ vo iš­lai­dū­niš­kas mies­tie­čių tra­di­ci­jas, puo­šei­vas ir at­krei­pė dė­me­sį į gau­sų sta­ lą, di­so­nuo­jan­tį su eko­no­mi­kos kri­zės pa­lies­tų šei­mų biu­dže­tais.

Jus­ti­na Mi­nel­gai­tė

Is­to­r i­nės LR pre­z i­den­t ū­ros mu­z ie­ji­n in­kė

Vi­suo­ti­nės ato­sto­gos

Kal­bė­tis gi rei­kia tik apie ma­lo­nius da­ ly­kus. Pri­min­ti apie pro­tes­tuo­tą vek­se­ lį ar apie kor­tų sko­lą Ve­ly­kų vi­zi­to me­tu ne­priim­ta.

Tar­pu­ka­riu įvai­rio­se Lie­tu­vos įstai­ go­se bu­vo skel­bia­mos Ve­ly­kų ato­ sto­gos, kad vi­si ga­lė­tų grįž­ti į sa­ vo gim­tuo­sius na­mus, pa­bū­ti su ar­ti­mai­siais. Atos­to­gau­ti iš­vyk­da­ vo nuo mi­nist­ro ar Sei­mo na­rio iki moks­lei­vio. Ne­ga­lin­tie­ji su­si­tik­ ti siųs­da­vo vie­ni ki­tiems svei­ki­ni­ mus su šil­čiau­siais lin­kė­ji­mais Ve­ ly­kų pro­ga.

Lai­ki­no­ji sos­ti­nė Di­džią­ją sa­vai­ tę prieš Ve­ly­kas ap­rim­da­vo. 1931 m. „Lie­tu­vos ai­das“ ra­šė: „Kau­ne vi­są šią sa­vai­tę už­da­ry­tas Vals­ty­ bės teat­ras, už­da­ry­ti vi­si ki­no teat­ rai, nė­ra nie­kur vie­šuo­se rei­ka­luo­ se nei mu­zi­kos nei šo­kių. Vis dėl to, ta­tai daug ge­riau, ne­gu kad Ve­ly­kų pir­mą die­ną bus už­da­ry­ti vi­są pa­ rą vi­si res­to­ra­nai ir vi­sos ka­vi­nės – per Ve­ly­kas, be­rods, ne­be­reik­tų ir vien­gun­gius vers­ti pa­snin­kau­ti...“ („Lie­tu­vos ai­das“, 1931 m.).

Iš tie­sų vien­gun­giams per Ve­ly­ kas tur­būt lik­da­vo ke­le­tas išei­čių – vyk­ti pas gi­mi­nai­čius į kai­mą, ei­ ti į sve­čius mies­te (bet tam rei­kė­jo

Atvirukas

tu­rė­ti de­ra­mą kos­tiu­mą) ar­ba dar ge­ro­kai prieš Ve­ly­kų šven­tes su­ si­rū­pin­ti ant­ro­sios pu­sės su­si­ra­ di­mu.

Ma­tyt, ne vel­tui pa­žin­čių skel­ bi­mų skil­ty­je at­si­ras­da­vo ži­nu­čių: „Lie­tu­vis, gy­ve­nęs Lat­vi­jo­je, ieš­ ko pa­ne­lės, ku­riai pa­tin­ka se­zo­ni­ niai ūkio dar­bai, iš­va­žia­vi­mui Lat­ vi­jon. Kreip­tis laiš­ku. (...) Ar­ti­nas Ve­ly­kos, lai­kas žie­duo­tis, at­si­liep­ ki­te iš­sva­jo­to­ji, pa­si­tu­rin­čiam sen­ ber­ne­liui“ („Die­nos nau­jie­nos“, 1932 m.). Šei­mi­nin­kės – fron­to li­ni­jo­je

Ruo­ši­ma­sis Ve­ly­koms truk­da­ vo vi­są sa­vai­tę. Šei­mi­nin­kės šva­ rin­da­vo na­mus, ruoš­da­vo mais­tą šven­ti­niam sta­lui. Spau­do­je bu­vo juo­kau­ja­ma, kad ši, Di­džio­ji, sa­ vai­tė na­mie esan­tiems vy­rams ga­ lė­jo tap­ti la­bai įtemp­ta.

Per sa­vai­tę lig Ve­ly­kų bū­na gan rim­tų da­ly­kų, nes vir­tu­vė, jei ko ge­ro, tie­siog fron­tu pa­si­da­ro. Šei­mi­nin­kės ir vi­rė­jos, kaip Se­vi­li­jos kir­pė­jas, sku­ta, pe­ša kas pa­puo­la, taip, kaip ge­ne­ro­lą Mo­lą.

Ta­da vy­ram sa­vo bu­te jo­kiu bū­du ne­pa­bū­ti, nes kai žmo­na ima šluo­ti, bu­tą ten­ka eva­kuo­ti.

O vir­tu­vė ta­da da­ros, kaip mū­šis prie Gva­dal­ja­ros.

Pil­na vi­so­kių la­vo­nų, net pa­žvelg­ti ne­ma­lo­nu.

(P.Pakš­te­ran­ka, Is­pa­niš­ki fron­ tai vir­tu­vė­je, „Sek­ma­die­nis“, 1937, ko­vo 21 d., p. 2).

Šiuo il­gu ruo­šos pe­rio­du bu­vo pri­ga­mi­na­ma dau­gy­bė po ga­vė­nios pa­snin­ko lau­kia­mų mė­sos, kiau­ši­ nių pa­tie­ka­lų, neap­siei­ta be krie­ nų ir na­mi­nio ma­jo­ne­zo, sal­du­ my­nų, tor­tų, py­ra­gų. Ve­ly­kų sta­lui bu­vo pri­va­lo­mi di­džiu­liai teš­lo­je kep­ti kum­piai, mė­sos vy­nio­ti­niai, kiau­lės gal­va, ka­la­ku­tas ir ki­ti mė­ sos ga­mi­niai. Taip pat bū­ti­nas bu­vo svies­to avi­nė­lis ir sal­du­my­nai, ku­ riuos anuo­met va­di­no ma­zur­kais, baum­ku­che­nais, bab­ko­mis, či­go­nais (tam­sus, džio­vin­tų vai­sių py­ra­gas).

Be įvai­riau­sių ke­pi­nių, Ve­ly­kų sta­lą bū­ti­nai tu­rė­jo puoš­ti mar­ gu­čiai, da­žy­ti svo­gū­nų lukš­tais ar im­por­ti­niais da­žais, la­ku. Mar­gu­ čių da­žy­mas daž­nai bū­da­vo vai­kų ir mo­te­rų dar­bas. Pri­mar­gin­ti rei­ kė­jo tiek, kad už­tek­tų vi­siems – ne tik Ve­ly­kų ry­tą prie sta­lo aiš­ki­nan­ tis, ku­rio mar­gu­tis tvir­čiau­sias, bet

KAVB Meno leidinių skyriaus fondų nuotr.

7

penktadienis, kovo 29, 2013

santaka/atodangos

vi­nė­liai ir su­de­gin­ti kvar­ta­lai Ve­ly­kų žo­dy­nė­lis Avi­nas – ke­pi­nys iš teš­los ar­ba iš

cuk­riaus su paauk­suo­tais ra­gais. De­ da­mas ant sta­lo, jis reiš­kia sa­vo nuo­ šir­dų pa­si­ten­ki­ni­mą, kad vi­sur val­ go kiau­lie­ną, o ne avie­ną.

Deg­ti­nė – al­ko­ho­li­nis skys­ti­mas

lai­ko­mas val­diš­kam bu­te­ly ¼ ir ¾ lit­ro. Jei­gu par­duo­da­ma alaus bu­ te­liuo­se, tai va­di­na­ma sa­mo­go­nu.

Sa­mo­go­no ga­my­ba įsta­ty­mu drau­ džia­ma, deg­ti­nės var­to­ji­mas pa­pil­ do žy­mią mū­sų biu­dže­to po­zi­ci­ją.

De­na­tū­ra­tas – spi­ri­tas, ku­ris par­

duo­da­mas pri­mu­sams šil­dy­ti, bet taip pat var­to­ja­mas gė­ri­mui vie­toj deg­ti­nės. Kai ku­rių nuo­mo­ne, de­ na­tū­ra­tas taip pat yra deg­ti­nė, bet dėl kri­zės tu­rė­jo bū­ti par­duo­da­mas su­ma­žin­to­mis kai­no­mis.

Iš­par­da­vi­mas – bū­das par­duo­ti pir­kė­jui tai, kas jam vi­siš­kai ne­rei­ ka­lin­ga. Ypa­tin­gai pra­kti­kuo­ja­mas prieš šven­tes.

Kum­pis – kiau­lė, ku­rioj jau nė­

ra gy­vu­liš­ku­mo ir ku­ri net po sa­vo mir­ties tar­nau­ja žmo­ni­jai.

Kap­ri­zas – mo­ters pa­stan­gos įro­

dy­ti tai, kad ji tu­ri va­lią.

Kiau­ši­nis – vai­kų gink­las Ve­ly­

koms, jų di­džiau­sia pra­mo­ga. Kiau­ ši­niai puo­šia­mi ir mar­gi­na­mi. Jei­gu kas juos val­go, to gen­da vi­du­riai.

Snie­gas – taip tin­ka Ve­ly­koms kaip kar­vei bal­nas.

Skry­bė­lė (mo­te­riš­ka) – prieš­šven­

s iš Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių

ti­nių pyk­čių su žmo­na prie­žas­tis.

ir ap­da­li­jant jais vi­sus lauk­tus sve­ čius ir pri­kly­dė­lius.

Tem­pas – grei­tis, ku­riuo Ve­ly­kų

vi­zi­ti­nin­kas spė­ja su­nai­kin­ti už­kan­ dį ir gė­ri­mus.

Gau­saus sta­lo kri­ti­ka

XX a. 4-ojo de­šimt­me­čio spau­do­ je suak­ty­vė­jo to­kio di­de­lio lie­tu­vių iš­lai­du­mo kri­ti­ka. Bu­vo tei­gia­ma, kad „mo­ra­li­niu po­žiū­riu šis pa­pro­ tys yra smerk­ti­nas“, nes il­ga mais­to ruo­ša nu­var­gi­na varg­šes šei­mi­nin­ kes, ku­rios tuo me­tu ga­lė­tų at­si­dė­ ti su­si­kau­pi­mui ir mal­dai.

Iš tie­sų triū­si­mas vir­tu­vė­je vi­są sa­vai­tę var­gi­no mo­te­ris, tad, šioms pra­ra­dus ati­du­mą, kar­tais at­si­tik­ da­vo di­de­lių ne­lai­mių. 1931 m.

Plun­gė­je ki­lo gais­ras, su­nai­ki­nęs apie 100 na­mų, 2 000 gy­ven­to­jų li­ ko be pa­sto­gės. Bu­vo įta­ria­ma, kad gais­ras ki­lo ke­pant ve­ly­ki­nius py­ ra­gus („Lie­tu­vos ai­das“, 1931 m.). Žur­na­lis­tai at­krei­pė dė­me­sį, kad Ve­ly­kų vai­šėms iš­lei­džia­ma la­bai daug pi­ni­gų, ku­rie ga­lė­tų bū­ti pa­ nau­do­ti kil­nes­niems tiks­lams: li­ go­ni­nėms, naš­lai­čių ar se­ne­lių na­ mams pa­rem­ti. 1931 m. ne­tgi bu­vo pa­skai­čiuo­ta Ve­ly­kų sta­lų sta­tis­ti­ka: „(...) ma­žų ma­žiau­siai kas­met Lie­ tu­vo­je pa­da­ro­ma bent 5 000 „Ve­ ly­kų sta­lų“. Kiek­vie­nas toks sta­las vi­du­ti­niš­kai at­siei­na bent 100 li­tų.

Va­di­na­si, per vie­nas Ve­ly­kas mes pra­lei­džia­me gry­niau­siai pra­ban­ gai ma­žių ma­žiau­sia 500.000 li­tų“ („Lie­tu­vos ai­das“, 1931 m.).

Vi­zi­tai ir vi­zi­ti­nin­kai

Šei­mi­nin­kėms taip il­gai ruo­šus vai­ šes, daug mais­to lik­da­vo. „Ka­dan­gi ve­ly­ki­nės val­go­mų daik­tų at­sar­gos vie­na šei­ma nie­kad neįs­ten­gia su­ do­ro­ti, at­si­ra­do ve­ly­ki­nių vi­zi­tų pa­ pro­tys“ („Sek­ma­die­nis“, 1937 m.).

Spau­do­je bu­vo ra­gi­na­ma priim­ti vi­sus sve­čius, ypač vie­ni­šus. Sve­ čiams bu­vo nu­ro­do­mos tam tik­ros el­ge­sio per Ve­ly­kas tai­syk­lės.

Šal­ti­nis: „Sek­ma­die­nis“, 1932 m.

Ma­žoms ir di­de­lėms šei­mi­nin­kėms Če­ko­la­di­nės Ve­ly­kų bo­be­lės re­ cep­tas. Mer­gai­tės, pa­dė­ki­me ma­ my­tėms.

„Naujas žodis“, 1930, Nr. 7, p. 155 iliustracija

Pir­miau­sia, ži­no­ma, rei­kė­jo ne­ pa­mirš­ti man­da­gu­mo: „Vi­zi­ti­nin­ kas tu­ri bū­ti man­da­gus. Ne­pa­to­gu, atė­jus į sve­ti­mus na­mus, pra­dė­ ti pa­si­kal­bė­ji­mą pa­sta­ba, kad, esą, kum­pis ža­lias, o kiau­ši­niai su­smir­ dę, tur­būt, li­kę dar iš pe­rei­tų Ve­ ly­kų. Net ir pa­ste­bė­jus kar­tais to­ kią ne­tvar­ką rei­kia ty­lė­ti ir nu­duo­ti nie­ko ne­ži­nan­tį. Kal­bė­tis gi rei­kia tik apie ma­lo­nius da­ly­kus. Pri­min­ ti apie pro­tes­tuo­tą vek­se­lį ar apie kor­tų sko­lą Ve­ly­kų vi­zi­to me­tu ne­ priim­ta“ („Sek­ma­die­nis“, 1937, ko­vo 28 d., p. 2).

Vis dėl­to da­liai mies­tie­čių to­ kia var­gi­nan­ti prieš­ve­ly­ki­nė ruo­ša, ma­tyt, įgris­da­vo, o gal iš eko­no­mi­ nių pa­ska­tų jie kar­tais nu­spręs­da­vo šven­tes su­tik­ti kai­me. „Dau­ge­l is mies­t ie­č ių Ve­ly­ koms va­žiuo­ja į kai­mą, dėl to, kad taip daug pi­giau at­siei­na: ne­rei­kia reng­ti Ve­ly­kų sta­lo, pirk­ti gė­ri­mų ir už­kan­džių, lauk­ti vi­zi­ti­nin­kų. Ki­ tas vėl su­me­ta: jei ne­rei­kės priim­ ti sve­čių ir pa­tiems ei­ti pas pa­žįs­

ta­mus, tai žmo­na ga­lės ap­siei­ti be nau­jos su­kne­lės ir skry­bė­lės, pa­ čiam ne­rei­kės nau­jų la­kier­kų ar nau­jos ei­lu­tės“ („Sek­ma­die­nis“, 1939 m.). Šven­ti­nės ma­dos

Anuo­met gy­va­vo tra­di­ci­ja Ve­ly­kų nak­tį ap­si­lan­ky­ti Pri­si­kė­li­mo mi­ šio­se. Kau­ne šio­se pa­mal­do­se da­ ly­vau­da­vo ir pre­zi­den­tas su sa­vo šei­ma, ki­ti aukš­ti pa­rei­gū­nai ir pa­ pras­ti mies­tie­čiai. Ta pro­ga lai­ki­no­ jo­je sos­ti­nė­je net bu­vo pa­nai­ki­na­ma ko­men­dan­to va­lan­da ir vaikš­čio­ ti mies­te leis­ta ir nak­tį. Išei­nant iš na­mų per Ve­ly­kas lai­ki­no­sios sos­ ti­nės gy­ven­to­jams tek­da­vo pa­suk­ti gal­vą, kaip de­ra­mai pa­si­puoš­ti.

Ve­ly­ki­niai vi­zi­tai bu­vo ren­gia­mi ne tik pas šei­mos bi­čiu­lius, bet ir pas pre­zi­den­tą, ki­tus svar­bius pa­ rei­gū­nus, žmo­nėms bu­vo siū­lo­mos šven­ti­nės prem­je­ros teat­re ar ki­ne, jie bū­da­vo kvie­čia­mi į vi­suo­me­ ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų ren­gi­nius. Tad, Ve­ly­kas su­tin­kant mies­te, lau­kė

iš­lai­dos ne tik Ve­ly­kų pa­tie­ka­lams, bet ir ma­din­giems dra­bu­žiams, ku­ riais ir da­mos, ir džen­tel­me­nai no­ rė­jo pa­si­pui­kuo­ti per šven­ti­nius vi­ zi­tus. „Pir­miau­sia vi­zi­ti­nin­kas tu­ ri kreip­ti dė­me­sį į sa­vo rū­bus, nes, kaip sa­ko­ma, spren­džia­ma iš iš­ vaiz­dos. Ap­si­vilk­ti vi­zi­ti­nin­kas tu­ ri šven­ta­die­niš­kai. La­kuo­ti ba­te­liai, (lo­nai ne­si­skai­to) nau­jas kos­tiu­ mas (nie­ko, kad iš­vers­tas), šva­rūs marš­ki­niai su kie­ta apy­kak­le ir bū­ ti­nai kak­la­ry­šis“ („Sek­ma­die­nis“, 1937 m.).

Rek­la­mos laik­raš­čiuo­se skel­bė „Mo­te­rys, jūs be abe­jo ži­no­te, kad po sa­vai­tės Ve­ly­kos! Ar tvar­koj jū­sų rū­bai? Per Ve­ly­kas vi­sos no­ri bū­ti gra­žios, grakš­čios ir ele­gan­tiš­kos.

Daug kam teks da­ly­vau­ti ba­liuo­se ar iš­kil­mė­se, to­dėl pa­si­rū­pin­ti Ve­ ly­kų va­ka­ri­niais rū­bais vi­sai pra­ var­tu. Prie va­ka­ri­nių ar ba­li­nių rū­ bų da­bar dė­vi­mos ma­žu­tės leng­vos pa­va­sa­ri­nės mui­tos“ („Sek­ma­die­ nis“, 1933 m.).

Paim­ti ket­vir­ta­da­l į ki­log­ra­mo (250 gra­mų) svies­to, įdė­t i į mo­l i­n į du­be­ nį (bliū­dą) ir trin­t i me­d i­n iu šaukš­ tu tol, kol pa­s i­da­r ys sme­to­na. Į tą sme­to­ną įdė­t i 4 kiau­š i­n ių try­n ius, 2 stik­l i­nes cuk­raus ir šaukš­t u su­ kti į vie­n ą pu­s ę apie 20 mi­nu­č ių.

Ta­da įpil­t i l stik­l i­nę sal­d žios sme­ to­nė­lės, 3 stik­l i­nes kvie­t i­n ių mil­t ų, l po­ke­l į ke­pa­mų mil­te­l ių, „Bac­k in“, l po­ke­l į va­n i­l i­n io cuk­raus, „Vanil­ lin–Zucker“ (va­n i­l i­n io cuk­raus vie­ ton ga­l i­ma įdė­t i pu­sę laz­du­tės su­ pjaus­t y­tos va­n i­l i­j os) ir vėl vis­k ą su­k ti į vie­n ą pu­s ę li­g i vis­k as bus ge­rai su­mai­šy­ta. Pas­kum iš li­ku­sių 4 kiau­ši­nių bal­ty­mų su­muš­t i pu­tų, tas pu­tas įdė­t i į teš­lą ir at­s ar­g iai iš­ mai­š y­t i. Taip pa­da­r y­t ą vi­s ą teš­l ą pa­da­l in­t i į dvi da­l is. Ta­da paim­t i 3 val­go­mus šaukš­t us (ne su kau­pu) trin­to če­ko­la­do ir su­pil­t i į vie­ną da­ lį tos teš­los: teš­la pa­si­da­r ys juo­da.

Paim­t i for­me­lę (ke­p a­m ą skar­dos in­de­l į), iš­tep­t i ją svies­t u, iš­bars­t y­ ti trin­t ais sau­s ai­nė­l iais (su­ko­rė­ liais) ir su­pil­t i ant dug­no pu­sę bal­ tos teš­los (be če­ko­la­do), ant tos teš­ los už­pil­t i pu­s ę juo­dos teš­los (su če­ko­la­du), ant juo­dos li­k u­s ią da­l į bal­tos, o ant bal­tos li­k u­sią da­l į juo­ dos teš­los. Taip pa­da­r ius for­me­lę dė­t i į pe­čių. Pe­čiaus karš­t u­mas tu­ ri bū­t i kaip py­ra­gams kep­t i. Šal­ti­nis: „Kregž­du­tė“, 1934 m.

8

Penktadienis, kovo 29, 2013

santaka/tavo krantas

Ar­go­nau­tas, var­du...

Vio­le­ta Šob­lins­kai­tė Alek­sa

Y

ra žmo­nių, ku­rių at­min­ tis – kaip kie­ta­sis kom­ piu­te­rio dis­kas. Pri­rei­kus at­ga­mi­na vis­ką. Net ir tai, kas at­ro­dė ne­grįž­ta­mai su­nai­kin­ta.

Mo­ni­kos gal­ve­lė taip ge­rai ne­ dir­ba. Jau ne­be­dir­ba. Ta­čiau šį tą iš tal­pių­jų at­min­ties stal­čiu­kų vis dėl­to iš­krapš­to ir ji­nai.

Ką šian­dien val­gė pie­tų, pa­va­ka­ riu­kais jau ne­pa­me­na. Ta­čiau apie ke­lio­nę į Gru­zi­ją ga­lė­tų va­lan­dų va­lan­das pa­sa­ko­ti.

Blo­giau­sia, kad tos Gru­zi­jos Mo­ ni­kos šne­ko­se vi­sai ne­daug. Gal dėl to mar­ti Do­mi­lė ant se­no­sios ir tūž­ta. Na, kiek ga­li­ma liaup­sin­ ti ka­vą, pli­ko­mą spe­cia­liuo­se in­de­ liuo­se, įsta­ty­tuo­se į karš­tą smė­lį?

– Pas mus to­kios ne­bu­vo. Pas mus gar­siai – ly­gu orą ga­din­da­mi – šnypš­da­vo ka­vos au­to­ma­tai. Le­vo­ mi­ci­ti­no bu­fe­ti­nin­kės įtru­pin­da­vo ar­ba mar­gan­cof­kės, kad bū­tų juo­ des­nė...

Do­mi­lė nu­duo­da ne­gir­din­ti, bet any­tos ne­paim­si, ji pui­kiai su­pran­ ta, kad mar­ti ne kur­čia. Net la­bai ne kur­čia, to­dėl lyg nie­kur nie­ko šne­ka to­liau: – O jau gar­du­mas, gar­du­mas.

Tie­siog gar­du­mė­lis... Dar jei­gu man­da­ri­no skil­te­le tą gurkš­nį už­ kan­di... Man­da­ri­ną man pa­do­va­ no­jo toks jau­nas po­nai­tis, juodb­ ru­vas... Ma­tyt, iš Ab­cha­zi­jos... Ar tu ži­nai, Do­mi­liuk, kad Paus­tovs­ kis Ab­cha­zi­ją va­di­no Že­mės ro­ju­ mi? Ne­ži­nai? Gal tu ir Paus­tovs­kio ne­skai­tei? Kons­tan­ti­no Paus­tovs­ kio? Ko ty­li? At­sa­kyk, kai mo­ti­na klau­sia!

Do­mi­lė šniurkš­te­li no­si­mi ir to­ liau kui­čia­si spin­te­lė­je, ku­rią na­ miš­kiai va­di­na in­dau­ja, nors jo­ kių in­dų čia nė­ra – tik ke­lių rū­šių ar­ba­ta, me­daus stik­lai­nė­lis ir, ži­ no­ma, dau­gy­bė vais­tų. Vi­so­kiau­ sių – bu­te­liu­kuo­se, dė­žu­tė­se, mai­ še­liuo­se...

– Ką tu iš vi­so skai­tei, Do­mi­liuk?

– to­liau bur­ba Mo­ni­ka. – Ką ma­ no vai­kas skai­tė? Jums kny­gų ne­

rei­kia. Jums tik te­le­vi­zo­rių pa­duok.

Pa­tys prie te­le­vi­zo­riaus pri­ke­pę ir ma­žuo­sius iš­mo­kėt kny­gų ne­bes­ kai­ty­ti. Sė­di per die­nų die­nas prie tos dė­žės...

– Jau­ni­mas prie kom­piu­te­rio, ne prie te­le­vi­zo­riaus, – ne­beišt­ve­ria mar­ti.

– O ne tas pa­ts vel­nias?

– Ne tas pa­ts.

– Tas pa­ts, tik­tai kad ki­taip nu­ pieš­tas.

Mo­ni­ka pa­ky­la iš krės­lo, priei­na prie lan­go, įsi­spok­so į ro­do­dend­ro krū­mą, ap­si­py­lu­sį švel­niai vio­le­ti­ niais žie­dais. Sau­lė dar aukš­to­kai, bet še­šė­lio ro­do­dend­ras kaž­ko­dėl jau ne­be­me­ta.

– O grai­kai, ži­nok, Juo­do­sios jū­ ros pa­kran­tę va­di­no Kol­chi­de. Sve­ tin­gą­ja, nes ji pri­glau­dė iš tė­vo na­ mų pa­bė­gu­sį rū­ko ir de­be­sų dei­vės Ne­fe­lės sū­nų Frik­są. Nep­ri­si­me­ ni to mi­to?

– To­lu­ros gė­rei, ma­ma?

– Gė­riau.

– Ne­gė­rei.

– O nuo ko ji?

– Nuo spau­di­mo.

– Gė­riau.

– Ne­gė­rei. Aš su­skai­čia­vau tab­ le­tes...

– Klas­tin­ga tu. To­kia pat klas­tin­ ga ir pik­ta­va­lė kaip Ina. – Iri­na – jo­kia pik­ta­va­lė, ma­ma.

Ji la­bai nuo­šir­džiai ta­ve glo­bo­ja.

– Aš tau apie ba­tus, tu man – apie ra­tus, vai­ke­li. Am­ži­nai vis­ką pai­nio­ji. Ina bu­vo ka­ra­lai­čio Frik­so pa­mo­tė. Kai dei­vė Ne­fe­lė pra­žu­vo, jos vy­ras Ata­man­tas ve­dė ant­rą sy­ kį. Ina il­gai su­ko gal­vą, kaip pra­žu­ dy­ti Ata­man­to vai­kus. Ir su­gal­vo­jo.

Nup­li­ki­no ver­dan­čiu van­de­niu pa­ va­sa­rio sė­jai skir­tus grū­dus... Lau­ kai li­ko tuš­ti, ba­das pa­žvel­gė Ata­ man­to val­di­niams į akis...

– Iš­gerk da­bar tab­le­tę, ma­ma.

– Kiek ga­liu tas tab­le­tes ry­ti?

– Rei­kia.

– Ora­ku­lai ir­gi taip sa­kė.

– Ko­kie ora­ku­lai?

– Inos pa­pirk­ti... Net įsi­vaiz­duo­ ti sun­ku, ko­kia niek­šiš­ka ga­li bū­ti pa­mo­tės šir­dis... Ji pa­pir­ko ora­

Andrius Aleksandravičius. Be pavadinimo

ku­lus ir tie iš­pra­na­ša­vo Ata­man­ tui, kad per­mal­dau­ti už­si­rūs­ti­nu­ sius die­vus ga­li­ma tik paau­ko­jus abu vai­kus...

– Ko­dėl abu?

– To­dėl kad Frik­sas tu­rė­jo dar ir se­se­rį He­lę, ku­ri nu­sken­do Dar­da­ ne­lų są­siau­ry­je... Dar­da­ne­lai anks­ čiau va­din­ti He­les­pon­tu... Tai to­ji He­lė, ži­nok...

– Bet tu juk no­rė­jai man pa­pa­sa­ ko­ti apie Gru­zi­ją, ma­ma.

Mo­ni­ka nu­si­grę­žia nuo lan­ go, vėl at­si­sė­da į sa­vo krės­lą, pa­ si­de­da plaš­ta­kas ant at­kal­čių. Jos plaš­ta­kos liūd­nos, tan­kiai iš­va­go­ tos mels­vų gys­le­lių ir švel­niai šla­ kuo­tos: – Aš apie Gru­zi­ją, ro­dos, ir pa­ sa­ko­ju. Juk ar­go­nau­tai ten ieš­ko­jo Auk­so Vil­nos. Ne­si nie­ko gir­dė­ju­si apie ar­go­nau­tus, Do­mi­le? Apie Ja­ so­ną? Apie He­rak­lį?

– Pla­čiau gir­dė­jau tik apie Alz­ hei­me­rį.

– To­kio ar­go­nau­tų lai­ve ne­bu­vo.

Bu­vo Atė­nų ka­ra­lius Te­sė­jas ir jo bi­čiu­lis Pi­ri­to­jas... Bu­vo be­bai­mis Nes­to­ras, pa­ro­dęs di­de­lį su­ma­nu­ mą Tro­jos ka­re, taip pat žvit­riaa­kis Lin­kė­jas... Ir bū­si­ma­sis Achi­lo tė­ vas Pe­lė­jas, o dar die­viš­ka­sis dai­ nius Or­fė­jas... Taip pat du bro­liai Dios­ku­rai, Dzeu­so sū­nūs – Kas­ to­ras ir Po­luk­sas, ku­rie iš di­de­lės mei­lės ne­si­sky­rė net po mir­ties...

– O pa­sku­ti­nis to­je gar­bin­go­ je aš­tuo­nias­de­šim­ties kom­pa­ni­jo­

je sė­dė­jo Alz­hei­me­ris. Tu pa­pras­ čiau­siai jį pa­mir­šai, ma­ma.

– Aš nie­ko ne­pa­mirš­tu, Do­mi­ liuk. Aš nie­ka­dos nie­ko ne­pa­mirš­ tu, at­mink.

Do­mi­lė iš­girs­ta ra­ki­nant du­ris.

Ačiū Die­vui, Iri­na iš tur­gaus su­ grį­žo...

– Iri­na pa­rė­jo, – sa­ko gar­siai.

– Tai aš jau ir lėk­siu, ma­ma. Vai­ kai na­muo­se vie­ni... Al­man­tas ko­ man­di­ruo­tė­je...

– Bet aš dar ne­bai­giau pa­sa­ko­ ti... Tais me­tais, kai bu­vau Gru­zi­ jo­je, ži­nok, mi­rė Brež­ne­vas... Ma­ čiau jo lai­do­tu­ves per te­le­vi­zi­ją...

Vieš­bu­čio mo­te­rys ver­kė...

– Tik ne­pra­dėk ir tu aša­ro­ti, ma­ ma. Bai­sus daik­tas – Brež­ne­vas...

– Tu tik­riau­siai jo jau ne­pa­me­ni, o aš pa­me­nu. Net la­bai ge­rai...

– Lėk­siu, ma­ma. Pa­si­ma­ty­sim ry­toj...

Do­m i­l ė pa­k šte­l i Mo­n i­kai į skruos­tą, per­si­me­ta ke­liais žo­ džiais su Iri­na, sam­dy­ta slau­gy­to­ ja, ir tren­kia du­ri­mis: aš mat Brež­ ne­vo ne­pri­si­me­nu! Die­ve, Die­ve, ir už ką tu mus ši­taip bau­di?

O Mo­ni­ka, vi­sa lįs­te su­lin­du­si į sa­vo mėgs­ta­mą krės­lą, su­lau­kia, kol Iri­na vir­tu­vė­je iš­kraus pil­nus krep­šius. Ta­da ma­lo­niai pa­pra­šo: – Iri­noč­ka, gal tu paieš­ko­tum bib­lio­te­ko­je...Tik nie­kam ne­sa­ kyk...

– Ko šį kar­tą pri­rei­kė?

– Pa­duo­tum man Grai­kų mi­to­lo­

gi­ją. No­rė­čiau dar kar­te­lį per­skai­ ty­ti Ar­go­nau­tų mi­tą.

– Juk šim­tą kar­tų skai­tė­te, Mo­ ni­ka Ada­mov­na...

– Skai­čiau. Bet ne­pa­me­nu vie­no ar­go­nau­to, ir ga­na.

– Ko­kio, Mo­ni­ka Ada­mov­na?

– Alz­hei­me­rio.

– Kad to­kio ne­bu­vo.

– Bu­vo, bu­vo. Tik ne­be­pa­me­nu, iš kur jis ki­lęs, kas jo tė­vas, mo­ti­ na...

– Ge­rai, Mo­ni­ka Ada­mov­na. Bet pir­miau va­ka­rie­nę pa­val­gy­si­me. O pa­skui paieš­ko­siu tos kny­gos.

– Ir ne­pa­miršk Do­mi­lei pa­skam­ bin­ti, Iri­nuš­ka. Pa­sa­kyk, kad vi­sai ma­nęs ne­žiū­ri. Jau gal koks mė­nuo ne­bu­vo už­su­ku­si ap­lan­ky­ti. Te­gul atei­na sek­ma­die­nį pas mus pie­tų.

Su vai­kais, kad jau Al­man­tas į ko­ man­di­ruo­tę iš­va­žia­vęs...

– Ge­rai, Mo­ni­ka Ada­mov­na, pa­ skam­bin­siu, pa­sa­ky­siu, – kink­si gal­va pa­slau­gio­ji Iri­na, deng­da­ma sve­tai­nė­je sta­lą.

Mo­ni­ka Do­mei­kie­nė, bu­vu­si mo­ky­to­ja, vir­tu­vė­je nie­ka­dos ne­ va­ka­rie­niau­ja. Eti­ke­tas ne­lei­džia.

Vy­res­nio am­žiaus žmo­nės tu­ri pre­ ci­ziš­kai pai­sy­ti eti­ke­to, įsi­ti­ki­nu­si ji­nai. Tik pra­dėk už­kan­džiau­ti bet kur ir bet ka­da – vis­kas šia­me pa­ sau­ly­je dar la­biau su­si­pai­nios. O Mo­ni­ka ne­ga­li sau leis­ti pai­nia­vos.

Juk ne tam stu­di­ja­vo kla­si­ki­nę fi­ lo­lo­gi­ją, kad už­mirš­tų bent vie­ną grai­kų did­vy­rį. Tik­rai ne tam...

ne va­gis ir ne ne­do­rė­lis. Vis dėl­to, ko­dėl ap­skri­tai rei­kė­tų tai įro­di­ nė­ti? Ko­dėl Lie­tu­vo­je su­kles­tė­jo įta­ru­mas ten, kur ga­lė­tų bū­ti pa­ lai­ky­mas, ty­čio­ji­ma­sis, kur de­rė­ tų šil­tas la­bas? Ko­dėl pa­sta­ruo­ju me­tu taip ko­ti­ruo­ja­mi ne­mok­šiš­ ku­mas, tuš­čios am­bi­ci­jos, kvai­las pa­vy­das? Et...

Lai­mė, vi­si skau­du­liai ka­da nors ap­malš­ta, už­si­trau­kia. Kaip gy­ ja chi­rur­go pra­pjau­ta žaiz­da, taip gy­ja ir įskau­din­ta sie­la. Pa­si­šai­pai pa­ts iš sa­vęs – nai­vuo­lio, kvai­lo per vi­są pil­vą! – ir gy­ve­ni to­liau.

– Kol kny­ga – tik fan­ta­zi­jo­se, džiaugs­mo ma­ža, nes rei­kia su­kti gal­vą, kaip pa­čiai iš sa­vęs pa­vo­ gus lai­ko, kad žo­dis pa­ga­liau tap­tų kū­nu. Kai to lai­ko vis dėl­to kaž­kaip pa­si­va­gi ir jau de­di pa­sku­ti­nį taš­ką at­si­dū­sė­da­ma: pa­da­ry­ta, esa­ma to­ kios lai­ki­nos eu­fo­ri­jos, ku­ri gal ir at­ ly­gi­na už var­gus, nes vė­liau, kū­ri­niui jau iš­lin­dus į vie­šu­mą, vėl api­ma ne­ ri­mas: o kaip ta­ve su­tiks ko­le­gos, re­ cen­zen­tai, skai­ty­to­jai? Pas­ta­rų­jų dė­me­sys man ypač bran­gus. Ra­šau ne sau, ne „iš­rink­tie­siems“, o tam kaž­kam, kas gal­būt at­si­vers ma­no kny­gą ir pa­ti­kės ja. Ži­no­ma, ko­le­ gų po­žiū­ris ir­gi rū­pi. Lai­mė, ne vi­ si aro­gan­tiš­ki. Tik su to­kiais – ne aro­gan­tiš­kais, ne pa­si­pū­tė­liais – ir bend­rau­ju. Ap­si­me­ti­nė­ti, vai­din­ti kaž­ką – ne ma­no bū­dui.

Vio­le­ta iš Ty­ru­liu­kų Ką pa­pa­sa­ko­ti? Kad rei­ 3 kia kiau­rus me­tus tran­ ky­tis po vi­są Lie­tu­vą, ap­si­kars­čius

fo­toa­pa­ra­tais ir dik­to­fo­nais, – rink­t i me­d žia­g ą straips­n iams, or­ga­ni­zuo­ti dis­ku­si­jas, ap­skri­tus sta­lus, at­lik­ti ty­ri­mus, kal­bin­ ti tik­rai ne pa­čius iš­kal­biau­sius funk­cio­nie­rius ir neį­ga­liuo­sius?

Kad pri­va­lu kas mė­ne­sį iš­leis­ti veik ke­tu­rių spau­dos lan­kų dy­džio žur­na­lą, ku­ria­me di­džia da­li­mi – tik ma­no ir vy­riau­sio­jo re­dak­to­ riaus straips­niai? Kad kiek­vie­nų me­tų pra­džio­je pri­va­lu ne­ri­mau­ ti – pa­tvir­tins So­cia­li­nių rei­ka­ lų ir dar­bo mi­nis­te­ri­ja mū­sų pro­ jek­tą ar ne­pat­vir­tins, o kiek­vie­nų me­tų pa­bai­go­je ten­ka ra­šy­ti šūs­ nis ata­skai­t ų, įro­d i­n ė­jant, kad vi­si do­ta­ci­jų cen­tai iš­leis­ti pra­

smin­gai, anaip­tol ne dar­buo­to­jų at­ly­gi­ni­mams ar ho­no­ra­rui?

Da­bar bent ge­rai, kad gre­tu­ti­ nę veik­lą – So­cia­li­nių pa­slau­gų bend­ruo­me­nė­se pro­gra­mą – pa­vy­ ko ati­duo­ti į su­pra­tin­gas ran­kas: ne­be­rei­kia pa­tiems ra­šy­ti pro­jek­tų, rū­pin­tis, kas juos vyk­dys, at­sa­ky­ti už men­kiau­sią nie­kį pa­punk­čiui. O bu­vo lai­kas, kai kū­rė­me Ve­liuo­nos neį­ga­lių­jų ir bend­ruo­me­nės cent­ rą, te­ko re­no­vuo­ti gau­tas pa­tal­pas, pa­si­rū­pin­ti bal­dais, įran­ga, or­ga­ ni­za­ci­ne tech­ni­ka, su­for­muo­ti ko­ lek­ty­vą... Pra­ži­lau per tuos me­tus.

Pa­da­rė­me iš tie­sų daug: įreng­tas du­šas, vei­kia skal­byk­lės, dir­ba kir­ pė­ja, so­cia­li­nio dar­bo pa­dė­jė­jos...

Kai­miš­ko­je se­niū­ni­jo­je to­kių pa­ slau­gų la­bai rei­kia. De­ja, per gal­vą vers­ta­si lyg ir be tiks­lo – nie­kas ačiū

do­rai ne­pa­sa­kė. Ir nors ne­ga­vo­me nei aš, nei Gas­pa­ras už vi­sus šiuos mū­sų pa­čių „už­si­duo­tus“ rū­pes­čius nė li­to at­ly­gio, ap­kal­bų ir įta­ri­nė­ji­ mų su­lau­kė­me tiek, kad ma­žai ne­ pa­si­ro­dė.

Lai­mė, vi­si skau­ du­liai ka­da nors ap­malš­ta, už­si­ trau­kia. Kaip gy­ja chi­rur­go pra­pjau­ta žaiz­da, taip gy­ja ir įskau­din­ta sie­la.

Kai iš tie­sų esi ne­kal­tas, tik­rin­ to­jams ne­sun­ku įro­dy­ti, kad tu –

– Ka­da pa­ti­ria­te kū­ry­bi­nės pil­ nat­vės džiaugs­mą: kai pa­ste­bi ko­le­gos ir skai­ty­to­jai, ra­šy­da­ ma ar tuo­met, kai kny­gos su­ ma­ny­mą dar tik ne­šio­ja­tės?