2013-04-05 Santaka

1

Penktadienis, balandžio 5, 2013

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė REMIA

Nr. 85

santaka

A.Šakalio rea­ly­bė Per Al­gir­do Ša­ka­lio ju­bi­lie­ji­nės pa­ro­dos „Fan­tas­ti­ka ir rea­ly­ bė“ ati­da­ry­mą ir I.Mi­ ku­li­čiū­tės dai­lės ga­ le­ri­jo­je, ir A.Žmui­dzi­ na­vi­čiaus kū­ri­nių ir rin­ki­nių mu­zie­ju­ je iš ap­si­lan­kiu­sių­jų daž­niau­siai bu­vo ga­ li­ma iš­girs­ti: „No­rė­ čiau tu­rė­ti Al­gio pa­ veiks­lą, la­bai no­rė­ čiau.“ Ir grei­čiau­siai – dėl iš pa­veiks­lų sklin­ dan­čio vai­kiš­ko ty­ru­ mo, skaid­rių spal­vų, džiaugs­min­gų emo­ci­ jų kos­mo­so.

At­vi­ras po­kal­bis su V.Ter­te­liu Mask­vo­je dir­ban­tis lie­tu­vių re­ži­sie­rius – apie kū­ry­bą Ru­si­jo­je, bū­si­mą prem­je­rą Kau­ne ir lie­tu­viš­ką teat­rą.

3

Ko­mu­ni­ka­ci­jos pro­ble­ma Ar­chi­tek­tū­ro­lo­go K.Ru­do­ko žvilgs­nis – į pa­vel­do pro­ble­ma­ti­ką Kau­ne, Lie­tu­vo­je ir už­sie­nio pa­tir­tį.

7

En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

Žvelg­ti liū­de­sio va­lan­dą

Re­gis, jei ka­bo­tų A.Ša­ka­lio pa­veiks­ las na­muo­se, pa­žvelg­tum į jį liū­de­sio va­lan­dą ir sun­kios min­tys iš­si­sklai­ dy­tų, de­ko­duo­tų­si, trans­for­muo­tų­si į pa­sau­lio, ku­ria­me gy­ve­na dai­li­nin­ kas, švie­sos vaiz­di­nį. Juk net ir pa­ bai­sos, ufo­nau­tai, įvai­riau­si iš vaiz­ duo­tės pa­ri­bių su­konst­ruo­ti gy­viai ta­py­to­jo pa­veiks­luo­se ne­pra­ran­da ty­ ro, tik­ro vai­kiš­ku­mo, t.y. pa­sau­lio, ku­ riuo (ku­ria­me) ga­li vi­saip žais­ti (pla­ čiau­sia pra­sme), o juk žai­di­mas – pa­ts įdo­miau­sias už­siė­mi­mas.

At­ro­do, kad ir A.Ša­ka­lys ta­py­da­ mas tie­siog žai­džia, mė­gau­ja­si ta­py­ mu, ku­ria­mais vaiz­di­niais, tik­ro­ve, ku­rio­je jis – tik­ras val­do­vas. „Ma­tyt, praė­ju­sia­me gy­ve­ni­me ne­ rea­li­za­vau me­ni­nių po­ten­ci­jų, to­dėl šia­me, tar­si at­lik­da­mas baus­mę, kaž­ kie­no esu ver­čia­mas pieš­ti“, – yra pa­ sa­kęs dai­li­nin­kas ir no­ri­si jam pri­tar­ti: vi­sai ga­li bū­ti.

4

Ap­lo­dis­men­tai at­pir­ko ne­ri­mą

Al­gir­das Ša­ka­lys. Sapnas.

J.Gruo­džio kon­ser­va­to­ri­jos sty­gi­nių or­kest­rui plo­jo Sankt Pe­ter­bur­go mu­zi­kos gur­ma­nai.

8

2

penktadienis, balandžio 5, 2013

santaka /kultūros savaitė

Dar vie­nas „is­to­ri­nis“ ro­ma­nas Ni­jo­lė Bra­žė­nai­tė Luk­šie­nė-Pa­ro­net­to

M

an te­ko per­skai­t y­t i An­ ta­n o Ši­lei­kos „is­to­r i­ nį“ ro­m a­n ą „Un­derg­ round“ (Pog­r in­d is), ku­ rį, au­to­r iaus teigimu, A.Ši­lei­k a su­ kū­rė apie Juo­zo Luk­šos gy­ve­n i­mą ir ma­no, Ni­jo­lės Bra­žė­nai­tės Luk­šie­ nės-Pa­ron­net­to, san­t y­k ius. Aprašo­ mas metas, kai J.Luk­š ai te­ko po sa­ vai­tės ve­dy­bi­n io gy­ve­n i­mo grįž­t i į so­vie­tų oku­puo­tą Lie­tu­vą rink­t i JAV žval­gy­bai in­for­ma­ci­ją ir to­liau su Lie­ tu­vos par­ti­za­nais ko­vo­ti už Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę.

Vi­sa pir­mo­ji „Un­derg­round“ ro­ma­no da­l is dau­g iau­sia tie­sio­g iai per­ra­šy­t i J.Luk­šos me­mua­rai „Par­ti­za­nai“ apie Lie­t u­vos par­t i­z a­nų gink­luo­t ą pa­si­ prie­ši­n i­mą So­v ie­t ų Są­jun­gai.

Rei­k ia pri­p a­ž in­t i, J.Luk­š os ap­ra­š y­ mai yra vaiz­d in­ges­n i, ku­pi­n i idea­ liz­mo, tei­g ia­mų emo­ci­jų ir ti­kė­ji­mo sa­vo bend­ra­ž y­g ių pa­siau­ko­ji­mu tė­ vy­nei – to trūks­ta „Un­derg­round“ ro­ ma­ne. Ste­b ė­t i­na, kad au­to­r ius A.Ši­ lei­ka sau lei­do aki­vaiz­d žiai pa­si­sko­ lin­t i iš­t i­s as iš­t rau­kas iš „Par­t i­za­nų“, jas ma­ž ai te­pa­keis­da­mas. Ly­g i­nant „Un­derg­round“ su ang­l iš­k u „Par­t i­za­ nų“ ver­t i­mu („Fo­rest Brot­hers“, ver­tė Lai­ma Vin­cė), aki­vaiz­du, kad au­to­ rius, kur­da­mas „Un­der­g round“, dau­ giau­s ia rė­mė­s i J.Luk­š os me­mua­ rais. Tai­g i dau­g iau ne­g u at­si­t ik­t i­nu­ mas, kad ma­no iš­g y­ven­ta is­to­r i­ja – su­s i­p a­ž i­n i­mas su J.Luk­š a Pa­r y­ž iu­ je, dve­jų me­t ų su­si­ra­š i­nė­ji­mas laiš­ kais, mū­sų san­tuo­ka ir Juo­zo pa­si­r y­ ži­mas grįž­t i į Lie­t u­vą, sa­ve au­ko­jant to­l iau ko­vo­t i tė­v y­nė­je, pa­si­da­rė pa­ grin­d i­ne „Un­derg­round“ te­ma, nors iš­k rai­py­ta.

To­dėl aš, Ni­jo­lė Bra­žė­nai­tė Luk­š ie­ nė-Pa­ro­net­to, jau­č iu tu­r in­t i tei­sę ir pa­rei­gą, iš­sau­gant J.Luk­šos at­m i­n i­ mą, vie­šai pa­si­da­ly­t i sa­vo nuo­mo­ne apie A.Ši­lei­kos ro­ma­ne at­vaiz­duo­tą po­g rin­d į, pa­s i­prie­š i­n i­mo dva­s ią ir ne­tei­sin­g us is­to­r i­n ius fak­t us bei ap­ lin­k y­bes.

No­r iu at­k reip­t i dė­me­s į į iš­k reip­t ą san­t y­k ių tarp jo su­k ur­tos Mo­n i­kos ir Lu­ko in­terp­re­t a­c i­j ą, nes pa­n a­š u, kad jis pirš­t u ro­do į ma­no ir J.Luk­ šos san­t y­k ius. Taip pat jau­č iu pa­rei­ gą iš­s au­go­t i Mor­tos Lin­k u­tės at­m i­ ni­m ą, nes ji bu­vo drą­s i mo­te­r is, ry­ ši­n in­kė, ko­vo­to­j a už Lie­t u­vos ne­ prik­l au­s o­my­b ę. Ji daug sa­vo gy­ ve­n i­me nu­ken­tė­j o nuo NKVD, bu­ vo iš­t rem­t a į Si­bi­ro la­ge­r į ir žiau­r iai kan­k in­t a rei­k a­l au­j ant, kad iš­duo­t ų J.Luk­š ą.

Man la­bai sun­ku pa­ti­kė­ti, kad ra­šy­to­jas ga­ li ra­šy­ti apie tik­rus is­to­ ri­nius žmo­nes ir su­kur­ ti „is­to­ri­nį“ ro­ma­ną, ku­ris yra taip nu­to­lęs nuo tik­ro­vės.

A.Ši­lei­kos ro­m a­ne M.Lin­k u­tė yra vaiz­duo­ja­ma kaip Ele­na, Lu­ko mei­ lu­ž ė. M.Lin­k u­tė ne­bu­vo J.Luk­š os mei­lu­ž ė. Tai yra at­skleis­t a po­k al­ biuo­se su Pus­k u­n i­g iu (Leo­nas Pus­ ku­n i­g is – ži­no­mas Lie­t u­vos ne­prik­ lau­so­my­b ės ko­v ų ak­t y­v is­t as, Štut­ ho­fo kon­cent­ra­ci­jos sto­v yk­los ka­l i­ nys – red. pa­st.), ku­r ie bu­vo at­spaus­ din­t i „Kau­no die­no­je“ Lie­t u­vai at­k ū­ rus ne­prik­lau­so­my­bę.

Man la­bai sun­k u pa­t i­kė­t i, kad ra­šy­ to­jas ga­l i ra­šy­t i apie tik­r us is­to­r i­n ius žmo­nes ir su­k ur­t i „is­to­r i­n į“ ro­ma­ną, ku­r is yra taip nu­to­lęs nuo tik­ro­vės.

Vi­sos tos su­k ur­tos is­to­r i­jos apie Mo­

Kartu: nuotrauka, daryta laimingomis N.Bražėnaitės Lukšienės-Pa-

ronetto ir J.Lukšos bendro gyvenimo dienomis.

ni­ką ir Lu­ką yra tie­siog neį­ma­no­ma įsi­vaiz­duo­t i, nes ma­no san­t y­k iai su J.Luk­š a bu­vo dau­g iau­s ia per laiš­ kus: tuo me­t u, kai bend­ra­vo­me, sir­ gau plau­č ių tu­b er­k u­l io­ze ir me­t us su pu­se pra­lei­dau li­go­n i­nė­je ir sa­na­ to­r i­jo­je.

A.Ši­lei­ka vaiz­duo­ja J.Luk­š ą (Lu­ką), at­v y­k u­sį į Va­ka­r us ne su mi­si­ja, bet pa­ro­do jį kaip as­me­n į, no­r in­t į skai­ty­ ti vie­šas pa­skai­tas Vo­k ie­t i­jos išei­v ių pub­l i­kai, at­me­t us ga­l i­my­b es bend­ ra­dar­biau­t i Lie­t u­vos nau­dai su bri­ tų ir pran­cū­z ų žval­g y­b o­m is. Iš tik­ rų­jų J.Luk­š a tu­rė­jo elg­t is ir gy­ven­t i Pa­r y­ž iu­je la­bai slap­tai ir nuo­lat keis­ ti sa­vo gy­ve­na­mą­ją vie­tą, kad ne­bū­ tų leng­vai su­sek­tas Va­ka­r uo­se vei­ ku­sių NKVD agen­t ų. J.Luk­šos gy­ve­ ni­mas Va­k a­r uo­s e bu­vo su­s i­j ęs su slap­t u­mu. Išs­k y­r us la­bai siau­rą gru­ pę žmo­n ių (VLIK at­sto­v us dr. Sta­s į Bač­k į ir Jo­ną Pa­jau­jį), jis su ki­tais ne­ ga­lė­jo bend­rau­t i.

A.Ši­lei­kos ro­ma­ne Lu­kas grįž­ta į so­ vie­tų oku­puo­tą Lie­tu­vą as­me­ni­niais su­me­t i­mais – ieš­ko­t i sa­vo pir­mos žmo­nos (Ele­nos). Iš tik­r ų­jų J.Luk­ ša su­g rį­žo į Lie­t u­vą, paau­ko­jęs as­ me­n i­nę lai­mę su ma­n im, bet ma­ no nuo­š ir­d žiai pa­ska­t in­tas ir pa­lai­ ko­mas (tai yra įro­dy­ta mū­sų ko­res­ pon­den­ci­jo­je, iš­sau­go­to­je nuo tų lai­ kų ir iš­leis­to­je kny­go­je „Laiš­kai My­l i­ mo­sioms“), to­l iau tęs­t i ko­vą su Lie­tu­ vos par­t i­za­nais ir kar­t u at­l ik­t i mi­si­ją JAV žval­g y­bai. Jis va­d in­da­vo Lie­t u­ vą „ma­no pir­mo­ji žmo­na“.

Tas jo tei­g i­nys bu­vo poe­t i­nė me­ta­ fo­ra. J.Luk­š a, va­d in­da­mas Lie­t u­vą sa­vo pir­mą­ja žmo­na, no­rė­jo pa­s a­ ky­t i, kad jam ir dau­ge­l iui par­t i­za­nų mei­lė tė­v y­nei bu­vo ir pri­va­lė­jo bū­ ti stip­res­nė nei mei­lė žmo­nai ar­ba drau­gei. A.Ši­lei­kos že­m iš­ka ir ci­n iš­ ka J.Luk­šos me­ta­fo­ros in­terp­re­ta­ci­ ja yra tie­siog di­d žiu­lė ne­pa­gar­ba jo ir vi­sų par­t i­za­nų at­m i­n i­mui.

Yra pui­k ių ra­š y­to­jų, kaip Rū­t a Še­ pe­t ys, ku­r i pa­ra­š ė tarp­t au­t i­n io ly­ gio rim­tą is­to­r i­n į ro­ma­ną ir su­ge­bė­ jo per­duo­t i to lai­ko kan­čią ir dva­sią.

A.Ši­lei­kos kny­go­je nė tru­pi­n io ne­ jau­čia­ma ko­k ių nors dva­si­n ių idea­ lų, ku­r ių tu­rė­jo tik­r i už Lie­t u­vos lais­ vę ko­vo­ję par­t i­za­nai. Ma­ne nu­ste­bi­ no, kad yra žmo­n ių, ku­r ie gal­vo­ja, kad pa­gal kny­gą „Un­derg­round“ tu­ rė­t ų bū­t i su­k ur­tas fil­mas, ku­r is bū­t ų ro­do­mas Lie­tu­vos mo­k yk­lo­se mo­k i­ niams. O ką tie mo­k i­n iai, pa­ma­tę to­ kį fil­mą, iš­moks apie tik­rą po­grin­džio dva­sią, ku­r i bu­vo tuo me­t u Lie­t u­vo­ je? Ga­lų ga­le tik­ras ra­šy­to­jas, ro­ma­ nų kū­rė­jas, ra­š y­da­mas apie tik­r us is­to­r i­n ius įvy­k ius ir is­to­r i­n ius žmo­ nes, ži­no­da­mas, kad kai ku­r ie yra dar gy­v i, o ki­t i tu­r i pa­l i­k uo­n ių, tu­rė­ tų la­biau pa­si­steng­t i su­vok­t i is­to­r i­n į lai­ko­tar­pį, jų pa­si­r in­k i­mus, to lai­ko­ tar­pio dva­sią ir tų žmo­n ių pa­sau­lė­ žiū­rą.

La­bai man gai­la, kad A.Ši­lei­ka sa­vo kū­ry­bo­je sa­vi­va­lia­vo ir pa­ra­šė ro­ma­ ną, ku­r is yra ge­ro­kai nu­to­lęs nuo tik­ ros is­to­ri­jos, jį pa­va­di­no „is­to­ri­niu“ ro­ ma­nu ir net iš­d rį­so sa­vo kny­gos rek­ la­mo­je pa­ra­šy­t i, kad ro­ma­nas pa­ra­ šy­tas pa­gal tik­r us įvy­k ius.

Aš lin­kė­č iau ra­š y­to­j ui A.Ši­lei­k ai, prieš ra­š ant ki­t ą „is­to­r i­n į“ ro­ma­n ą, įsi­g i­l in­t i į jo pa­si­r ink­t ą me­d žia­gą ir pa­si­steng­t i pa­jus­t i to lai­ko dva­sią ir ap­l in­k y­bes.

„Praė­ju­sie­ji me­ tai bu­vo ge­ros tra­ di­ci­nės li­te­ra­tū­ros me­tai“, – Kau­ ne teik­da­mas tra­ di­c i­n ius įver­t i­ ni­mus už kny­gas vai­kams ir paaug­ liams džiau­gė­si li­ te­ra­tū­ros kri­ti­kas Kęs­tu­tis Ur­ba. Šal­ti­nis: „Kau­no die­na“

„Šian­d ien dau­ge­l io kū­r ė­j ų kū­ ri­niai yra vi­siš­kai ne­ži­no­mi jau­ na­jai kar­tai. Stu­d en­tai, atė­j ę į aukš­t ą­s ias mo­k yk­l as, daž­n iau­ siai ne­tu­ri ele­men­ta­riau­sių ži­nių apie pa­sau­li­nės ar lie­tu­vių li­te­ra­ tū­ros is­to­ri­ją. Vis­kas, kas yra už jų pro­gra­mos ri­bų, yra ka­tast­ro­

fiš­kos duo­bės. Jie ne­tu­ri su­ge­bė­ ji­mo ana­li­zuo­ti, kal­bė­ti apie teks­ tą – o tai tu­rė­tų da­ry­ti raš­tin­gas žmo­gus“, – šiur­pią Lie­tu­vos (ne) raš­tin­gu­mo pro­ble­ma­ti­ką at­sklei­ džia aka­de­mi­kas An­ta­nas And­ ri­jaus­kas.

„Ko­dėl šiuo­lai­ki­nis žmo­gus tu­ ri ži­no­ti kom­po­zi­to­rių, ku­ris gy­ ve­no prieš du šim­tus me­tų? Ko­ dėl jis tu­r i klau­sy­t is mu­z i­kos, ku­ri jau ne­bė­ra ak­tua­li? Ogi to­ dėl, kad kai Ba­chas at­ra­do mu­zi­ kos ra­šy­mo sis­te­mą, po to nie­kas

to ge­nia­liau ir ne­pa­da­rė“, – ki­ta­ me kon­teks­te iš­sa­ky­ti fes­ti­va­lio „VDU JAZZ Jung­tys“ or­ga­n i­ za­to­r iaus Ju­l i­j aus Gric­k e­v i­ čiaus žo­d žiai pra­t ę­s ia (ne)raš­ tin­gu­mo te­mą.

Šal­ti­nis: LRT

Šal­ti­nis: ber­nar­di­nai.lt

„Ro­dant tą spek­tak­lį Me­nų spaus­ tu­vė­je, o ypač prieš jį ku­riant, net ne­ži­no­jau, kas tie Auk­si­niai sce­nos kry­žiai, kad yra kaž­ko­kia ko­mi­si­ja, kad bū­na kaž­ko­kios no­mi­na­ci­jos, lai­mė­ji­mai... Esu juk iš vi­sai ki­tos ope­ros atė­jęs. Fai­na, kad pa­ste­bė­ jo. Ir kad lai­mė­jom, fai­na. Aš gal ne tiek su­pran­tu tą kry­žiaus reikš­mę, bet ma­no tė­vai, pa­vyz­džiui, la­bai džiau­giasi. Me­luo­čiau, jei sa­ky­čiau, kad aš ne­si­džiau­giu, – džiau­giuos.

Tik tas skam­be­sys – Auk­si­nis sce­ nos kry­žius – la­bai rim­tas. Gal nė­ ra vi­sa tai taip rim­ta, kaip rim­ tai skam­ba“, – vie­nas iš šių­me­čių Auk­si­nių sce­nos kry­žių lau­rea­tų, spek­takl­lio „Gai­de­lis pi­ni­gau­ to­jas“ kū­rė­jų, dai­li­nin­kas An­ ta­nas Dub­ra no­kau­tuo­ja ko­le­gas, su­reikš­mi­nan­čius ap­do­va­no­ji­mus. Šal­ti­nis: ka­ma­ne.lt Tomo Raginos, Vyginto Skaraičio / BFL, Andriaus Ufarto / BFL nuotr.

3

Penktadienis, balandžio 5, 2013

santaka/teatras

V.Ter­te­lis: yra tik ver­ty­bės ir ne­ver­ty­bės

Da­bar­ti­nio Lie­tu­vos teat­ro nė­ra.

Yra tik pa­ var­dės.

Kau­ne jau ke­le­tą mė­ne­sių sve­čiuo­ja­si Mask­vo­je gy­ve­nan­tis ir ku­rian­tis re­ži­sie­rius Va­lius Ter­te­lis. At­sit­rauk­ti nuo kū­ry­bi­nių dar­bų „Piot­ro Fo­men­kos dirb­tu­vių“ teat­re ir il­gė­liau pa­bū­ti gim­ ti­nė­je pa­ska­ti­no pa­siū­ly­mas sta­ty­ti spek­tak­lį Na­cio­na­li­nia­ me Kau­no dra­mos teat­re. Čia jau ba­lan­džio 12 d. žiū­ro­vams bus pri­sta­ty­ta ru­sų li­te­ra­tū­ros kla­si­ko Iva­no Tur­ge­ne­vo pje­sės „Mė­nuo kai­me“ prem­je­ra.

Lau­ra Ud­rie­nė

Mei­lė ir aist­ra, pa­rei­ga šei­mai ir nau­jų po­ty­rių troš­ki­mas – neat­ sie­ja­ma žmo­gaus pri­gim­ties da­lis, ku­rią re­ži­sie­rius kvies ap­mąs­ty­ti sa­vo ne­tru­kus pa­si­ro­dy­sian­čia­me spek­tak­ly­je.

– Dau­giau­sia lai­ko ku­ria­te Mask­vo­je, P.Fo­men­kos teat­re.

Ko­dėl pa­si­rin­ko­te bū­tent Ru­si­ jos, o ne Lie­tu­vos teat­rą?

– Aš stu­di­ja­vau Ru­si­jo­je, bu­vau P.Fo­men­kos mo­ki­nys. Po stu­di­jų Lie­tu­vo­je nie­kas ne­siū­lė dar­bo, o Ru­si­jo­je pa­siū­lė. Bu­vo ga­li­my­bė ir V.Me­jerhol­do cent­re dirb­ti su pro­ jek­tais, ta­čiau taip išė­jo, kad Piot­ ras kvie­tė pa­gel­bė­ti sa­vo teat­re. Ten ir li­kau.

– Vie­na­me in­ter­viu P.Fo­men­ kos teat­rą api­bū­di­no­te kaip šei­ my­ni­nį, ku­ria­me vi­si vie­no­dai svar­būs, drau­ge dir­ba dėl vie­no tiks­lo. Ar Lie­tu­vos teat­re dar­bo są­ly­gos la­bai ski­ria­si?

– Aiš­ku, ski­ria­si. P.Fo­men­kos teat­re dir­ba­me šilt­na­mio są­ly­go­ mis. Pa­vyz­džiui, vie­nam spek­tak­ liui kar­tais ga­li­me ruoš­tis me­tus ar dve­jus. Kai jau­čia­me, kad spek­ tak­lis jau pri­bren­do, tuo­met ga­li­ma gal­vo­ti apie prem­je­rą. Ži­no­ma, jau se­zo­no pra­džio­je nu­ma­to­mi dar­bai, nes teat­re nuo­la­tos vei­kia ke­tu­rios sa­lės, rei­kia jas už­pil­dy­ti. Ten ku­ ria ir ne vie­nas re­ži­sie­rius, ak­to­riai kar­tais stato sa­vo spek­tak­lius.

Kau­ne, kaip ir vi­sa­me pa­sau­ly­ je, spek­tak­lio re­pe­ti­ci­joms ga­li­ma skir­ti vos po­rą mė­ne­sių, nes juk rei­ kia gy­ven­ti. Teat­rai čia iš vi­so yra šiek tiek pa­na­šūs į ga­myk­las. Na, Mask­vos teat­ras ir­gi po tru­pu­ tį toks tam­pa, bet nė­ra ko ly­gin­ti.

Mask­vo­je vi­sai ki­tos al­gos, vi­si ži­ no, ko­dėl dir­ba. Ne­ga­li sa­ky­ti, kad čia ne­ži­no, bet tai kas ki­ta... Ten šiek tiek ma­žiau ga­myk­los, o pa­ grin­das – ko­ky­bė. Bet juk kal­ba­ma apie iš­skir­ti­nį P.Fo­men­kos teat­rą!

Be­je, pa­ste­bė­jo­te, da­bar spek­tak­lis va­di­na­mas pro­duk­tu?!

– Vei­kiau­siai liūd­na, kad nuo me­no kū­ri­nio rei­kia nu­si­leis­ti iki pro­duk­to ly­gio...

– Dar ir kaip liūd­na... Bet kiek ga­li­ma liū­dė­ti? Rei­kia steng­tis ir duo­to­mis są­ly­go­mis ką nors įdė­ ti. Juk vi­sas pa­sau­lis taip gy­ve­na.

Tie­sa, ir Lie­tu­vo­je yra iš­skir­ti­nių pa­vyz­džių. Ei­mun­tas Nek­ro­šius

ga­li su ma­žes­niais ap­ri­bo­ji­mais dirb­ti. Ži­no­ma, daž­niau­siai ta­da, kai kas nors re­mia. Os­ka­ras Kor­ šu­no­vas sa­vo nuo­sa­va­me teat­re ga­li ki­to­mis są­ly­go­mis kur­ti. Tai nor­ma­lu, nes kai at­sa­kai už sa­vo teat­rą, ne­ga­li iš­leis­ti neuž­baig­to pro­duk­to, ki­taip žmo­nės pas ta­ve ne­vaikš­čios.

– Gy­ven­da­mas ir kur­da­mas Mask­vo­je la­bai ge­rai jau­čia­te, kaip Ru­si­jos pub­li­ka ver­ti­na šiuo­lai­ki­nį Lie­tu­vos teat­rą.

– Da­bar­ti­nio Lie­tu­vos teat­ro nė­ra.

Yra tik pa­var­dės. Yra Nek­ro­šius, ir vi­są lai­ką jis bus Nek­ro­šius. Pa­vyz­ džiui, pa­sku­ti­nį jo spek­tak­lį pa­gal Dan­tę („Die­viš­ko­ji ko­me­di­ja“ – aut. pa­st.) Mask­vos pub­li­ka la­bai šil­tai priė­mė, dvi­de­šimt mi­nu­čių at­si­sto­ jusi plo­jo. O.Kor­šu­no­vo at­vy­ki­mas taip pat la­bai sėk­min­gas. Apie Ri­ mą Tu­mi­ną net ne­rei­kia sa­ky­ti. Čia Die­vo do­va­na Ru­si­jai, kad jis da­bar J.Vach­tan­go­vo teat­ro va­do­vas. Už­ tat Lie­tu­vai – tik pra­ra­di­mas. Ru­ si­ja jį la­bai pa­mi­lo. Jo spek­tak­liai su­lau­kė la­bai stip­raus re­zo­nan­so vi­so­je ša­ly­je. Nors iš pra­džių R.Tu­ mi­nui rei­kė­jo įro­dy­ti sa­vo ver­tę, vi­ si le­dai po tru­pu­tį iš­tir­po. Šiuo me­ tu J.Vach­tan­ga­vo teat­ras iš­gy­ve­na stip­rų pa­ki­li­mą. Lie­tu­vių re­ži­sie­rių sėk­mė ma­ne la­bai džiu­gi­na.

Tai la­bai pui­ki me­ džia­ga, bet, ma­ty­ da­mas jos pa­sta­ty­ mus, vi­suo­met gal­ vo­da­vau, kad sce­ no­je vi­siš­kai neat­ sisk­lei­džia pje­sė­je pa­vaiz­duo­tos stip­ rios aist­ros.

– O kaip jūs pa­ts prii­ma­mas Ru­si­jo­je?

– La­bai sun­ku apie sa­ve kal­bė­ti. Aš dir­bu tik­rai pui­kio­mis są­ly­go­mis.

Kū­riau su P.Fo­men­ka, dir­bau su jo stu­den­tais. Da­bar sun­kes­nis eta­ pas be Piot­ro. Vi­si teat­ro sen­bu­viai pa­pra­šė, kad aš lik­čiau dirb­ti su jais. Tai yra la­bai ma­lo­nu. Ir da­bar, kai ku­riu Lie­tu­vo­je, nuo­la­tos su­si­ skam­bi­na­me, pa­lai­ko­me ry­šį. Ge­ rai kar­tais pa­keis­ti sa­vo ter­pę ki­ta, ir vėl su­grįž­ti su nau­jais įspū­džiais.

Da­bar jau net ne­be­ži­nau, kur ma­

no na­mai. Tur­būt Mask­vo­je – ten ir dar­bas, ir šei­ma.

– Da­bar Na­cio­na­li­nia­me Kau­ no dra­m os teat­re ruo­š ia­t ės Iva­no Tur­ge­ne­vo pje­sės „Mė­ nuo kai­me“ prem­je­rai. Kuo ši me­džia­ga jus pa­trau­kė?

– Bū­na kar­tais, ma­tai pui­kų spek­ tak­lį, ku­ris la­bai su­kre­čia, bet drau­ge už­da­ro du­ris. Lyg ge­riau jau ne­beį­ma­no­ma pa­da­ry­ti. Pa­ vyz­džiui, Nek­ro­šiaus „Dė­dė Va­ nia“ ar­ba „Kvad­ra­tas“. Man at­ro­ do, nie­kas dau­giau šios me­džia­gos ne­bes­ta­tys, nes la­bai stip­riai virš kū­ri­nio pa­kil­ta. O bū­na at­virkš­ čiai. Taip nu­ti­ko ir su „Mė­nesiu kai­me“. Tai la­bai pui­ki me­džia­ga, bet, ma­ty­da­mas jos pa­sta­ty­mus, vi­suo­met gal­vo­da­vau, kad sce­no­ je vi­siš­kai neat­sisk­lei­džia pje­sė­ je pa­vaiz­duo­tos stip­rios aist­ros.

Gra­žu, mie­la, mie­la, gra­žu... Bet tai vis­kas! Ne­ži­nau, ar man pa­ čiam išeis aist­ras taip gi­liai per­ teik­ti. Vis­gi la­bai sun­ku virš to­kio stip­raus teks­to pa­kil­ti. Duok Die­ve bent prie jo priar­tė­ti... O pa­ti pje­ sė – apie aist­rą, ku­ri vis­ką su­nai­ ki­na, vis­ką iš­de­gi­na.

Nea­be­jo­ti­nai di­de­lės įta­kos ap­ si­spren­di­mui im­tis šios me­džia­ gos tu­rė­jo ir ge­rai pa­žįs­ta­mi ak­ to­riai, su ku­riais jau ne vie­ną sy­kį esu anks­čiau sėk­min­gai dir­bęs. Tai Ine­sa Pa­liu­ly­tė, Egi­di­jus Stan­ci­ kas, Gin­ta­ras Ado­mai­tis, Dai­nius Svo­bo­nas, Dai­va Ru­do­kai­tė, Ni­jo­ lė Le­peš­kai­tė... Džiu­gu, jog šį­kart tu­riu ga­li­my­bę kur­ti ir su jau­nai­ siais ta­len­tais – To­mu Rin­kū­nu, Ind­re Pat­kaus­kai­te, Gin­tau­tu Be­ je­riu bei Rai­mon­da Kimb­rai­te.

– Ra­gin­si­te grįž­ti prie šiuo­ lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je jau pri­ mirš­tų, kaip mėgs­ta­ma kar­ tais sa­ky­ti, se­nų­jų ver­ty­bių?

Juk da­bar taip pro­pa­guo­ja­mos grei­tos sky­ry­bos, karš­ti, trum­ pai trun­kan­tys ro­ma­nai, mei­ lių ir­gi ga­li bū­ti daug...

– Ma­nau, nė­ra nei se­nų, nei nau­jų ver­ty­bių. Yra ver­ty­bės ir yra ne­ver­ ty­bės. Kaip Aris­to­te­lis sa­kė, aist­ ra yra pa­ts bai­siau­sias da­ly­kas. Ji nie­ko ne­ku­ria, tik griau­na. O žmo­ nės la­bai daž­nai pai­nio­ja aist­rą ir mei­lę. Ba­na­liai sa­kant, aist­ra nu­ kreip­ta tik į sa­vęs pa­ten­ki­ni­mą, o mei­lė – ki­tam. Pa­ti pje­sė yra ban­ dy­mas aist­rą ir mei­lę pa­nag­ri­nė­ti be me­lo. Kai vis­kas be me­lo, tuo­ met iš­nyks­ta bet ko­kia lai­ko tėk­mė,

Me­džia­ga: ne­ma­tęs to­bu­lo pje­sės „Mė­nuo kai­me“ pa­sta­ty­mo re­ži­sie­

rius V.Ter­te­lis šio kla­si­ki­nio kū­ri­nio ėmė­si pa­ts.

ne­sens­ta es­mi­niai da­ly­kai. Gal­ būt da­bar­ti­nio žmo­gaus yra ki­tas san­ty­kis, vi­suo­me­nė to­le­ran­tiš­ kes­nė. Bet kas yra ta vi­suo­me­nė?

Ji su­da­ry­ta iš in­di­vi­dų. Pa­vyz­ džiui, 80 žmo­nių to­le­ruo­ja tai, ko ne­ga­li­ma to­le­ruo­ti. O juk iš tie­sų vi­si no­ri gy­ven­ti tau­riai, gra­žiai, lai­min­gai, bet kas ta­da ne­ge­rai?

Ir anais, ir šiais lai­kais yra daug veid­mai­nys­tės. Tas pa­ts ir pa­žiū­ rė­jus į įsta­ty­mus. Tar­si ei­na į val­ džią, kad pa­dė­tų žmo­nėms, bet iš tie­sų pa­de­da tik sau. Toks pa­pras­ tas tro­lei­bu­so prin­ci­pas. Tro­lei­bu­ sas su­kur­tas žmo­nių pa­to­gu­mui.

Bet pa­to­giai sė­din­tis vai­ruo­to­jas prieš pat no­sį bė­gan­čiam žmo­gui už­da­ro du­ris. Jis ne­sup­ran­ta, kad vai­ruo­ja bū­tent dėl to žmo­gaus, ku­ris bė­ga.

– Teat­re jau nuo se­no su­si­klos­ čiu­sios tam tik­ros kla­si­ki­nės ru­sų dra­ma­tur­gi­jos pa­sta­ty­mo tai­syk­lės – psi­cho­lo­gi­nė vai­dy­ ba, kla­si­ki­nė struk­tū­ra, na, če­ cho­viš­ku­mas... Ko šį kar­tą žiū­ ro­vai ga­li ti­kė­tis?

– Vis­ko. Nė­ra nei psi­cho­lo­gi­nio, nei ne­psi­cho­lo­gi­nio teat­ro. Yra ge­ras teat­ras ar­ba blo­gas teat­ras.

Ru­si­jo­je bu­vo ir Me­jer­chol­das, ir Vach­tan­go­vas... Tik taip is­to­riš­kai išė­jo, kad ten il­gą lai­ką Sta­nis­lavs­

Do­na­to Stan­ke­vi­čiaus nuo­tr.

kio mo­kyk­la lai­ky­ta pa­vyz­di­ne. Ir tai ji bu­vo iš­kreip­tai su­vok­ta. Į ge­ rą spek­tak­lį ne­bū­ti­nai ei­na tun­tas žmo­nių. Kiek­vie­nas ki­taip jau­čia, kas jį su­kre­čia. Ži­no­ma, ga­li­ma teat­rą lai­ky­ti pra­mo­ga. Bet juk mes tiek pra­mo­gų pa­sau­ly­je tu­ri­me – ir te­le­vi­zi­ją, ir ki­ną... O da­bar vis­ kas da­ro­ma tam, kad tik už­muš­tų žmo­gaus in­te­lek­tą, kad jis tik pirk­ tų, val­gy­tų. Bet ta­da vals­ty­bė yra varg­šė, nes ji – tai tie pa­tys žmo­ nės. Ir žmo­gus, ku­ris smuk­do kul­ tū­rą, ken­kia tik sau, sa­vo vai­kams – siau­ri­na jų pa­sau­lė­žiū­ra, žo­dy­ ną. Gal čia ir nė­ra tra­ge­di­jos... Juk gy­ven­ti ga­li­ma ir ­kei­kiantis. Tik ar nuo to kur­sis ge­res­nis pa­sau­lis?..

– Kas jums yra ge­ras teat­ras?

– Ge­ras teat­ras pir­miau­sia tu­ ri pri­vers­ti mąs­ty­ti. O idea­liau­siu at­ve­ju – su­krės­ti. Se­no­vės grai­kai sa­ky­da­vo, kad tai tar­si pur­vi­ną ki­ li­mą nu­kra­ty­ti. To­kie spek­tak­liai iš­va­lo, kad ga­lė­tu­me iš nau­jo vis­ką per­mąs­ty­ti. Pa­ti kan­čia tau­ri­na, o žvelg­da­mi į teat­ro sce­ną ga­li­me ją sau­giai pa­tir­ti. Juk to­kių aist­ rų kaip Tur­ge­ne­vo „Mė­nuo kai­ me“ ge­riau rea­lia­me sa­vo gy­ve­ni­ me iš vi­so neiš­gy­ven­ti. Tad ir ma­no spek­tak­lio tiks­las yra ra­miai, neį­ ky­riai pri­vers­ti žmo­nes per­mąs­ty­ ti sa­ve iš nau­jo.

4

Penktadienis, balandžio 5, 2013

santaka/portretas

A.Ša­ka­lio pa­ veiks­lai žvel­ gian­čia­jam tar­ si su­grą­ži­na pir­map­ra­džius klau­si­mus, pir­ map­ra­džius žai­di­mus, aiš­ kiai jun­ta­mą es­mę, ku­rią kiek­vie­nas tu­ ri­me, tik aug­ da­mi pa­mir­šo­ me, iš­mo­ko­me ją va­din­ti fan­ ta­zi­ja.

Žvilgsnis: kolegų ir menotyrininkų aukštai vertinamas A.Šakalys tebelaukia kultūros funkcionierių ir meno rinkos pripažinimo.

A.Šakalio rea­ly­bė Juk iš dar­bų tai ir sklin­ 1 da – jie, ir ap­skri­tai ta­ py­mas, me­ni­nin­kui aki­vaiz­di bū­ti­

ny­bė, pa­grin­di­nė są­ly­ga gy­ven­ti, o to­kių šiais lai­kais tik­rai yra ne­daug (įsi­vaiz­duo­ki­me vai­ką, ku­ris nie­ ka­da ne­žai­džia – ne, ge­riau to bai­ su­mo neį­si­vaiz­duo­ki­me, va­di­na­si, ko­kia­me koš­ma­re, pra­ra­dę su­ge­bė­ ji­mą žais­ti, gy­ve­na­me).

Pie­ši­mas pra­ktiš­kai kiek­vie­ nam vai­kui – tai sa­vo­tiš­kas kal­ bė­ji­mas apie sa­vą­jį pa­sau­lį, jo į(si) tei­si­ni­mas to­je rea­ly­bė­je, ku­ri, pa­ sak suau­gu­sių­jų, yra ki­to­kia. Bet kas ten ži­no, ko­kia ta tik­ro­vė yra iš tie­sų; kas ži­no, kad tai, ką ma­to mū­sų akys (ypač kai ma­ty­mo su­vo­ ki­mą ap­do­ro­ja in­di­vi­dua­lios sme­ ge­nys) – tik­ro­vė. O gal ji yra bū­tent tai, ko mes ne­ma­to­me? Ką, re­gis, iš

kaž­kur ži­no­me, jau­čia­me, ką (fan­ ta­zi­ją ar rea­ly­bę, jei­gu jas taip jau rei­kia iš­skir­ti) no­ri­me žais­ti?

Nep­ra­ra­dęs ga­lios

A.Ša­ka­lio pa­veiks­lai žvel­gian­čia­ jam tar­si su­grą­ži­na pir­map­ra­džius klau­si­mus, pir­map­ra­džius žai­di­ mus, aiš­kiai jun­ta­mą es­mę, ku­ rią kiek­vie­nas tu­ri­me, tik aug­da­mi pa­mir­šo­me, iš­mo­ko­me ją va­din­ti fan­ta­zi­ja ir pa­dė­jo­me kaž­kur gi­lia­ me už­ka­bo­ry­je, o gal net iš­me­tė­me su vai­kiš­kais žais­lais.

A.Ša­ka­lys mums už tai ne­prie­ kaiš­tau­ja, jis at­ve­ria tai, kas mums pa­dė­jo aug­ti, užau­gi­no ir mes vi­ si pri­si­pa­žįs­ta­me – tai taip bran­gu, de­ja, pra­ras­ta ne­grįž­ta­mai.

Gal­būt to­dėl taip no­ri­si tu­rė­ti jo pa­veiks­lą – kaip iko­ną vai­kys­tė­je tu­

rė­tam pa­sau­liui, ku­ria­me žais­ti tiek pat svar­bu, kaip kvė­puo­ti. Ir tas žai­ di­mas – di­džiau­sia ap­sau­ga nuo ne­ gan­dų. Ja­me mes esa­me kū­rė­jai, su­ ge­ban­tys ne­gra­žų, mus bau­gi­nan­tį, ken­tė­ti ver­čian­tį pa­sau­lį ana­li­zuo­ ti jį de­konst­ruo­jant, t. y. mes tu­ri­ me ga­lių iki sie­los gel­mių iš­jaus­ti, kad vis­kas pri­klau­so nuo mū­sų, kad vis­ką ga­li­me trans­for­muo­ti – jei ne rea­ly­bė­je, tai fan­ta­zi­jo­je, nors iš tie­ sų nė ne­ži­no­me (iš es­mės ir ne­ga­li­ me įro­dy­ti), ku­ri yra ku­ri.

Tik vė­liau mes su­si­ta­ria­me iš­ skir­ti vie­ną iš jų, ne kar­tą sua­be­jo­ da­mi, kad grei­čiau­siai tė­ra tik vie­ na, kad tarp jų nė­ra jo­kio skirs­nio.

Ir ši ne­ti­kė­tai, daž­niau­siai ne­vil­ties va­lan­dą, ap­lan­kiu­si abe­jo­nė, – įro­ dy­mas, kad mes apie Tai ži­no­me tik jai, tai va­di­na­ma­jai rea­ly­bei, tei­kia­

me prio­ri­te­tą, nes tie­siog yra dau­ giau taip mąs­tan­čių­jų. Vi­sai ne­keis­ ta, kad tuo­met mes ir pra­ran­da­me tą pri­gim­ti­nę ga­lią. Lai­mei, yra žmo­ nių, ku­rie jos nė­ra pra­ra­dę, vie­nas jų – Al­gir­das Ša­ka­lys.

Neat­ras­tas ir neį­ver­tin­tas

Aki­vaiz­dus A.Ša­ka­lio ta­py­bos vai­ kiš­ku­mas, tiks­lin­gas (pi­ros­ma­niš­ kas) pri­mi­ty­viz­mas iš pir­mo žvilgs­ nio ga­li klai­din­ti – tai nė­ra vai­kiš­ko pie­ši­nio es­te­ti­ka.

Pro­fe­sio­na­li kom­po­zi­ci­ja, ypa­ tin­gi, ypač stip­rūs ir su­ges­ty­vūs spal­vų de­ri­niai, iš­baig­tos for­mos, li­ni­jos, ra­cio­na­lus siu­že­tas, ku­ria­ me suau­gu­sio­jo pa­sau­lio at­spin­dys (ne­re­tai – ero­ti­zuo­tas). „Pie­šiu ką no­riu, – pri­si­pa­žįs­ta dai­li­nin­kas, daž­niau­siai prieš ta­py­

da­mas tu­rin­tis nu­si­pieš­tą es­ki­zą, – kar­tais tik per­ke­liu es­ki­zą, kar­tais at­si­ran­da nau­jų de­ta­lių, o kar­tais ta­pau ir be es­ki­zo, kas išei­na.“ Vai­kiš­ku­mas tik ir tė­ra tai, kad me­ni­nin­kas sa­vęs ne­klau­sia, ar taip ga­li­ma, ar kas su­pras, ar ne­prieš­ta­ rau­ja teo­ri­jai, ku­rios, re­gis, jis ne­ ži­no, bet pa­veiks­luo­se su­tin­ka­mos XX a. ku­biz­mo, siur­rea­liz­mo me­lo­ di­jos aiš­kiai liu­di­ja, kad ne tik ži­no, bet grei­čiau­siai tu­ri ir sa­vo mėgs­ ta­mus dai­li­nin­kus.

Kodėl ir kaip bū­tų, A.Ša­ka­lys tiek sa­vi­tas, kad jo­kia įta­ka jo neap­kal­ tin­si. De­ja, lie­tu­viš­ko­je ta­py­bo­je aiš­kiai iš­si­ski­rian­tis dai­li­nin­kas iki šiol nė­ra at­ras­tas ir de­ra­mai įver­ tin­tas. Ju­bi­lie­ji­nė­je 70-me­čio pa­ ro­do­je nors ir su­si­rin­ko ne­ma­žai žiū­ro­vų, jo­kių raš­tų ar pre­mi­jų ta­

5

Penktadienis, balandžio 5, 2013

santaka/portretas

At­ke­lia­vęs iš pla­ne­tos be še­šė­lių Ro­ma­nas Ave­rin­ce­vas Dai­l i­n in­kas

Ire­nos Mi­ku­li­čiū­tės dailės ga­le­ ri­jo­je vei­kia ju­bi­lie­ji­nė dai­li­nin­ ko Al­gir­do Ša­ka­lio dar­bų pa­ro­da „Fan­tas­ti­ka ir rea­ly­bė“.

Al­gir­das Ša­ka­lys ir de­zo­do­ruo­ jan­tis spal­vi­nis gai­vu­mas. Jis toks gry­nas ir gied­ras, kad at­ro­do esąs ne iš šio pa­sau­lio, jis ta­ry­tum at­ ke­lia­vęs iš kos­mo­so, neaiš­kios, ne mū­sų ga­lak­ti­kos pla­ne­tos. Pla­ne­ tos, ku­rio­je nė­ra nie­ko blo­go, nė­ra ne­ga­ty­vių pu­sių, nė­ra ne­tgi še­šė­ lio, o vien tik ne­že­miš­kos gied­ros sva­jos ir sva­jo­nės, tie­siog nu­rau­ nan­čios sto­gą tie­sio­gi­ne šio žo­ džio pra­sme.

Vi­suo­se sa­vo kū­ ri­niuo­se Al­gir­das, ma­nau, vi­sų pir­ ma ma­to sa­ve ir re­mia­si sa­vo vi­ di­niais iš­gy­ve­ni­ mais.

py­to­jas ne­ga­vo. Ga­le­ri­nin­kė Ire­na Mi­ku­li­čiū­tė, 20 me­tų bend­ra­dar­ biau­jan­ti su A.Ša­ka­liu, įtei­kė pa­ dė­kos raš­tą, tai ir vi­sas.

Ki­ta ver­tus, da­bar ne­re­tai nu­ tin­ka, kad jo­kių pre­mi­jų ne­ga­ vę me­ni­nin­kai ke­lia di­džiu­lę pa­ gar­bą, nes – bū­kim at­vi­ri – vi­sos pre­mi­jos daž­niau­siai su­si­ju­sios su vie­šai­siais ry­šiais ir pra­ktiš­kai yra pa­si­rū­pin­tos per tre­čius, ant­rus ar pir­mus as­me­nis.

Kad ir kaip bū­tų, ne­pre­mi­juo­ tie­siems lie­ka tai, kas juos da­ ro lai­min­gus, – mė­ga­vi­ma­sis pa­ čiu kū­ry­bos pro­ce­su, o kas yra kas, pa­pras­tai mes ži­no­me ir su­vo­kia­ me – ly­giai taip, kaip ir ti­ki­me, kad anksčiau (o ir da­bar) neį­ver­tin­to ir, tik­rai ne­suk­ly­siu pa­sa­kius, – ge­nia­ laus lie­tu­vių me­no­ty­ri­nin­ko Al­gio

Artūro Morozovo, Tomo Raginos nuotr.

Už­da­vi­nio žo­džiai vei­kiau­siai yra pra­na­šiš­ki: „Al­gir­das Ša­ka­lys yra vie­nas iš to­kių nai­vių dra­ma­ti­nių per­so­na­žų, pa­ti­kė­ju­sių ne­ži­nia kaip su­vok­to me­no le­gen­da ir ėmu­sių mėg­džio­ti jo fi­gū­ras, pa­na­šiai kaip buš­me­nų me­džio­to­jas, kū­no ju­de­ siais imi­tuo­jan­tis iš to­li pa­ma­ty­to lėk­tu­vo skry­dį. Su­si­dū­rus su to­kiu pir­map­ra­džiu pa­tik­lu­mu ir kan­ki­ nio en­tu­ziaz­mu, nu­svy­ra ran­kos, at­lėps­ta au­sys, o gal­vo­je pa­si­girs­ta me­ta­li­nio pjūk­lo gar­sai. Žo­džiu, iš­ nyks­ta in­te­lek­tua­li­nis kos­mo­sas ir stai­ga pa­jun­ti, kad yra žmo­nių, ku­ rie pa­sau­lį ma­to vi­siš­kai ki­taip ne­ gu tu. (...) Gal­būt ka­da nors (po tri­ jų ke­tu­rių de­šimt­me­čių) A.Ša­ka­lio dar­bai bus graibs­to­mi, bet kol kas ši to­li­ma per­spek­ty­va dai­li­nin­ko ne­guo­džia.“

A.Ša­ka­lio 2010 m. au­to­port­ re­tas. Sa­ve Al­gir­das įsi­vaiz­duo­ja kaip me­dį – pa­na­šiai tvir­tą, įsi­ šak­ni­ju­sį ir iš­si­ke­ro­ju­sį kaip lie­ tu­viš­ka­sis ąžuo­las. Ąžuo­lo dan­gus ža­lias, žvaigž­dės itin kam­puo­tos, o virš ąžuo­lo taš­kuo­tas, it koks dal­ma­ti­nas, ge­ra­šir­dis Al­gir­ do vei­das, pa­si­puo­šęs itin sti­lin­ gais lyg iš pa­čių „Dol­ce & Gab­ba­ na“ ma­dos na­mų gau­tais aki­niais. Įsi­vaiz­duo­ja­ma­sis Al­gir­do vei­das įmant­rus, jis ne­tu­ri au­sų, vie­to­ je au­sų to­se vie­to­se sty­ro tar­si du pie­nių pū­kai, o apa­ti­nė lū­pa at­vi­ pu­si.

Vi­suo­se sa­vo kū­ri­niuo­se Al­gir­ das, ma­nau, vi­sų pir­ma ma­to sa­ve ir re­mia­si sa­vo vi­di­niais iš­gy­ve­ni­ mais. Ko ge­ro, Al­gir­do vi­di­nėms sa­vy­bėms iš vi­sų gy­vū­nų yra ar­ti­ miau­sias bū­tent šuo. Čia jis vaiz­ duo­ja­mas kaip lor­das su iš­tai­gin­ gu kos­tiu­mu ir ke­pu­re tar­si na­mu, ten – jis tar­si bul­do­gas; kū­nas jo tar­si šach­ma­tų len­ta, vei­das jo itin gaš­lus, kak­las už­si­rie­tęs tar­si sli­ bi­no, ku­riam nu­kir­tus vie­ną gal­vą išau­ga trys nau­jos.

Pa­sau­lis yra bū­tent toks, ko­kį mes jį jau­čia­me ir iš ku­rio kam­ po į jį žiū­ri­me. Gau­na­me iš jo bū­ tent tai, ko iš jo no­ri­me, vis­kas – ab­so­liu­čiai vis­kas – pri­klau­so nuo mū­sų pa­čių, ir ne­tgi ne vien mū­sų kaip kū­rė­jų, bet ir nuo mū­sų, kaip ei­li­nių ste­bė­to­jų. O no­rint am­ži­ nai skrai­dy­ti už­ten­ka tik vie­no: sa­vo mie­ga­ma­ja­me pa­si­ka­bin­ti A.Ša­ka­lio kū­ri­nį. kas: A.Ša­k a­lio 70-ajam ju­bi­lie­jui skir­tos dar­bų pa­ro­dos „Fan­tas­ti­k a ir rea­ly­bė“. kur: I.Mi­ku­li­čiū­tės dai­lės ga­le­ri­jo­je (I.Kan­to g. 5). kada: vei­kia iki ba­lan­džio 10 d. kur: A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje. kada: vei­kia iki balandžio 28 d.

Al­gir­das Ša­ka­lys. Mėlynosios saulės šalis.

Al­gir­das Ša­ka­lys. Keramikinė gėlė.

6

penktadienis, balandžio 5, 2013

santaka /atodangos

Jo gy­ve­ni­mo va­rik­lis – aist­ra Lie­tu­vos avia­ci­jos mu­zie­ju­je pa­gerb­ tas prieš po­rą me­ tų mi­ręs Lie­tu­vos avia­ci­jos is­to­ri­jos pa­triar­chas Jo­nas Bal­čiū­nas – Avia­to­ rių me­mo­ria­lą pa­ pil­dė jam at­min­ti skir­ta len­te­lė.

Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė

v.skucaite@kaunodiena.lt

Va­di­na Mo­ky­to­ju

Neišs­ki­ria­mi: J.Bal­čiū­no aist­ra avia­ci­jai bu­vo jo gy­ve­ni­mo va­rik­lis.

Jo­no Če­po nuo­tr.

„Aš J.Bal­čiū­ną vi­suo­met va­di­nau Mo­ky­to­ju. Pri­si­me­nu, kai kar­tu su juo ren­gė­me al­bu­mą apie S.Da­rių ir S.Gi­rė­ną „… į Lie­tu­vą“, J.Bal­ čiū­nas mo­kė ma­ne, kaip or­ga­ni­ zuo­ti to­kios di­de­lės apim­ties lei­ di­nio dar­bus, iš­klau­sy­da­vo ma­no nuo­mo­nės vie­nu ar ki­tu klau­si­ mu“, – kal­bė­jo ži­no­mas avia­ci­jos is­to­ri­kas, J.Bal­čiū­no mo­ki­nys Jo­ nas Če­pas.

Kitoks požiūris į so­cia­lis­ti­nio rea­liz­mo Si­mo­na Ry­ba­ko­vai­tė

Na­cio­na­l i­n io M.K.Čiur­l io­n io dai­lės mu­z ie­jaus mu­z ie­ji­n in­kė

P

enk­ta­ja­m e de­š imt­m e­ty­ je SSRS oku­pa­v us Lie­ tu­vą, im­tas dieg­ti nau­jai su­for­m uo­tas „sve­t i­m as“ ofi­c ia­l io­jo me­n o me­to­d as, ku­ ris rė­mė­si so­cia­lis­ti­nio rea­liz­mo sti­lis­ti­ka ir es­te­ti­ka. So­viet­me­čio me­no klau­si­mas iki šiol yra gar­ siai dis­ku­tuo­ti­nas. Nep­rik­lau­so­ my­bės at­ga­vi­mo lai­kais šio lai­ko­ tar­pio kul­tū­ra ra­di­ka­liai at­mes­ta, vy­ko ap­si­va­ly­mas nuo va­di­na­mo­ jo sve­ti­mo me­no.

Dro­bė­se – ko­mu­nis­ti­nis ro­jus

Lai­kui bė­gant, apie so­viet­me­čio me­ną kal­bė­ti ta­po ma­din­ga: ren­ gia­mos pa­ro­dos, or­ga­ni­zuo­ja­mos kon­fe­ren­ci­jos ir pa­skai­tų cik­lai, pub­li­kuo­ja­mos stu­di­jos, ku­rio­se sie­kia­ma už­fik­suo­ti, iš­tir­ti ir nau­ jai įver­tin­ti so­viet­me­čio kul­tū­ros ob­jek­tus, su jais su­si­ju­sias me­no ten­den­ci­jas ir kū­ry­bos as­pek­tus.

Prie šio lai­ko­tar­pio me­no ty­ri­nė­ji­ mų pri­si­de­du ir aš. No­rė­čiau pa­si­ gi­lin­ti į ma­žiau ty­ri­nė­tą socialisti­ niu rea­liz­mo iko­nog­ra­fij­ ą.

Pro­pa­gan­di­nė so­viet­me­čio iko­ nog­ra­fi­ja kur­ta re­mian­tis ko­mu­nis­ tų su­kur­tu sti­liu – socialistinis rea­ liz­mu. Šis sti­lius tik­ro­vę at­spin­dė­jo liau­džiai su­pran­ta­mo­mis – rea­lis­ ti­nė­mis – for­mo­mis. Pa­sak me­no is­to­ri­kės Al­los Efi­mo­vos, soc.rea­ lis­ti­nis pa­veiks­las iš tie­sų tu­rė­jo ne auk­lė­ti ar mo­ra­li­zuo­ti, bet stip­riai ža­vė­ti ir vi­lio­ti.

Steng­ta­si per­teik­ti ki­čo pa­sau­lį – be ka­ro, mir­ties, kal­tės, var­go, vul­ ga­ru­mo. Pa­veiks­luo­se kur­tas at­ rak­ty­vu­mas, di­dy­bė ir op­ti­miz­mas.

To­kia­me ko­mu­nis­ti­nia­me „ro­ju­je“ tu­rė­jo gy­ven­ti ir nau­ja­sis žmo­gus, ku­ris kaip ma­ši­na bu­vo dis­cip­li­ nuo­ja­mas, re­for­muo­ja­mas ir mo­ de­liuo­ja­mas.

Steng­ ta­si per­ teik­ti ki­ čo pa­ sau­lį – be ka­ro, mir­ties, kal­tės, var­go, vul­ga-­ ru­mo.

Vai­kas ir he­ro­jai

Pir­miau­sia kur­tas ma­ža­sis ko­mu­ nis­tas – vai­kas. So­viet­me­čiu daž­nai ber­niu­ko, o ne mer­gai­tės, įvaiz­dis tap­da­vo he­roi­za­ci­jos iš­raiš­ka. Vai­ kas daž­niau­siai vaiz­duo­tas lai­min­ gas žai­džian­tis po sau­lė­tu ir švie­siu – ko­mu­nis­ti­niu – dan­gu­mi. Pats vai­kas so­viet­me­čiu ta­po ideo­lo­gi­ jos tai­ki­niu ir pri­va­lė­jo bū­ti ap­sup­ tas so­vie­ti­nių įvaiz­džių, pvz., he­ro­ jų, did­vy­rių ir ka­ro at­ri­bu­ti­kos.

Par­ti­jos na­riai pui­kiai ži­no­jo, kad vai­kai – kaip minkš­tas vaš­kas ar mo­lis – yra lanks­tūs ir juos ga­ li­ma užau­gin­ti pa­čiais tik­riau­siais ir nuo­šir­džiau­siais ko­mu­nis­tais. Įvaiz­džiu steng­ta­si ak­cen­tuo­ti ber­ niu­kų po­lin­kį mo­de­liuo­ti, ska­tin­ ti in­ži­ne­ri­nius įgū­džius. Ko­mu­niz­ mas nuo ma­žų die­nų au­gi­no ma­žą­jį ka­rį, ku­ris žy­giuo­ja kaip ka­rei­vė­lis ir dai­nuo­ja dai­ne­les apie dė­dę Le­ ni­ną, žai­džia su tan­kais, konst­ruo­ ja ka­ri­nius lėk­tu­vus ar mė­to sprog­ me­nis.

Bū­tent toks vai­ko įvaiz­dis daž­ niau­siai pa­si­ro­dy­da­vo vaiz­duo­ja­ mo­jo­je dai­lė­je. Vis dėl­to par­ti­jos ideo­lo­gai dau­giau dė­me­sio skir­ da­vo suau­g u­s ių­j ų vaiz­d a­v i­m ui me­ne.

Vytautas Mackevičius. Lietuvių delegacija Kremliuje. 1940.

Mo­ters įvaiz­dis

Socialistinėje rea­lis­ti­nė­je iko­nog­ ra­fi­jo­je vy­ra­vo ryš­kus nau­jo­sios Ie­vos ti­pas. SSRS for­ma­vo stip­rią mo­te­rį, ly­gia­ver­tę vy­rui. Mo­te­rų stip­ru­mas ak­cen­tuo­tas vi­sa­me po­ ka­rio pa­sau­ly­je. Juk rei­kė­jo kaž­kam ne tik ga­min­ti amu­ni­ci­ją, bet ir da­ ly­vau­ti dar­bo rin­ko­je, nes dau­gu­ma vy­rų taip ir ne­grį­žo iš ka­ro.

Tai lė­mė pseu­do­ly­gy­bės at­si­ra­ di­mą, nes, pa­sak me­no is­to­ri­kės Jo

An­nos Isaak, tei­siš­kai mo­te­rys bu­ vo ly­gia­ver­tės vy­rams, ta­čiau rea­ ly­bė­je apie ly­čių ly­gia­ver­tiš­ku­mą bu­vo dau­giau kal­ba­ma, nei jis eg­ zis­ta­vo iš tie­sų.

Ga­lė­čiau iš­skir­ti ke­lis mo­ters įvaiz­džius, nau­do­tus so­viet­me­čio ofi­cia­lia­ja­me me­ne. Pir­ma­sis ir pa­ grin­di­nis – vals­tie­tės ti­pas. Jos fi­ ziš­kai stip­rus, drū­tas kū­nas, daž­nai pri­me­nan­tis vy­ro kū­ną, di­de­lė krū­ ti­nė, pla­tūs klu­bai reiš­kė, kad ji ga­li

gim­dy­ti vai­kus ir dirb­ti sun­kius fi­ zi­nius dar­bus. Mo­te­ris vals­tie­tė tu­ rė­jo tap­ti dar­bo ir vai­kų gim­dy­mo ma­ši­na.

Vaiz­duo­ja­ma­ja­me me­ne kar­ tais gre­ta vals­tie­tės sa­va­ran­kiš­kai funk­cio­na­vo ir mo­ters, ap­si­ren­gu­ sios tau­ti­niais dra­bu­žiais, ti­pas, ar­ ba ta pa­ti vals­tie­tė bū­da­vo ap­reng­ta tau­tiš­kai. Šis mo­ters ti­pas funk­cio­ na­vo kaip folk­lo­ro sim­bo­lis pla­tes­ ne pra­me. Juo steng­ta­si sim­bo­liš­ kai su­stip­rin­ti mo­ti­nos gim­dy­to­jos įvaiz­dį. Ji ne tik dir­ba, gim­do, au­ gi­na vai­kus, bet kar­tu yra ir tra­di­ ci­jos per­da­vė­ja – tik­ra tau­tos mo­ti­ na. Kar­tais tau­tos mo­ti­na tap­da­vo ir tau­tos did­vy­re, ga­lin­čia taik­liai nau­do­ti kul­kos­vai­dį, ap­sau­go­ti ir iš­gel­bė­ti nau­ją­ją vi­suo­me­nę.

Lai­kui bė­gant, mo­ters įvaiz­ dis ki­to ir vals­tie­tė ta­po pra­mo­nės sim­bo­liu – dar­bi­nin­ke, ku­ri tu­rė­jo ap­si­vilk­ti mė­ly­ną kom­bi­ne­zo­ną ir pri­si­dė­ti prie ša­lies in­dust­ria­li­za­ci­ jos. Toks įvaiz­dis ofi­cia­lia­ja­me me­ ne pa­si­tai­ky­da­vo, bet ji daž­niau­siai taip ir li­ko vals­tie­tė – su si­jo­nu ir rau­do­na ska­re­le.

Did­vy­riai vir­to ma­žais žmo­nė­mis

Vy­ro – nau­jo­jo Ado­mo – iko­nog­ ra­fi­ja pa­ty­rė ryš­kes­nę kai­tą. Kal­vis – įvaiz­dis, ku­ris so­viet­me­čiu ta­po mis­ti­fik ­ uo­tas. Juk kal­vio ama­tas nuo se­nų se­no­vės bu­vo ger­bia­mas ir kai­muo­se, vė­liau ir mies­tuo­se.

To­dėl šis uni­ver­sa­lus įvaiz­dis dau­ giau pri­mi­nė so­vie­ti­nį He­rak­lį ar Pro­me­tė­ją nei pa­pras­tą žmo­gų.

Kal­vio iko­nog­ra­fi­ja, tar­si įvaiz­ džių pro­to­ti­pas, da­rė įta­ką vy­ro

7

penktadienis, balandžio 5, 2013

santaka/paveldas kaunodiena.lt/nau­jie­nos/­kau­no­san­ta­ka

avia­ci­jai Kar­tą J.Bal­čiū­nas pa­si­džiau­ gė ga­vęs uni­ka­lios in­for­ma­ci­jos apie S.Da­riaus ir S.Gi­rė­no ant­ka­ pi­nį pa­mink­lą, ta­čiau ta nau­jie­na į vie­šu­mą ne­pa­te­ko – pro­fe­sio­na­lus is­to­ri­kas at­si­sa­kė sen­sa­cin­gos ži­ nios, ku­ri ne­bu­vo pa­tvir­tin­ta do­ ku­men­ta­liai. „Ir štai da­bar, kai at­si­ra­do to uni­ka­laus fak­to liu­di­nin­kas, apie tai ga­lė­siu pa­skelb­ti vie­šai – esu tik­ras, kad Mo­ky­to­jas šį kar­tą pri­ tar­tų ma­no spren­di­mui“, – sa­kė J.Če­pas.

Lem­tin­ga slėp­tu­vė

Ar­tė­jant Ant­ra­jam pa­sau­li­niam ka­ rui, J.Bal­čiū­nas kaip sa­va­no­ris pa­ te­ko Lie­tu­vos ka­ro avia­ci­jos ži­nion.

Ka­ro me­tais bū­si­mas is­to­ri­kas ta­ po sklan­dy­to­ju, o 1944 m., ar­tė­ jant fron­tui, sklan­dy­to­jai pa­slė­pė sa­vo sklan­dy­tu­vus vie­nos so­dy­bos dar­ži­nė­je. Ši slėp­tu­vė bu­vo lem­tin­ga – J.Bal­čiū­nas ve­dė so­dy­bos šei­mi­ nin­ko duk­rą. Jiems gimė duk­ra Ni­ jo­lės, ku­ri su Avia­ci­jos mu­zie­jaus di­rek­to­riu­mi dr. Re­mi­gi­ju­mi Jan­ kaus­ku šio­mis die­no­mis Avia­to­rių me­mo­ria­le ati­den­gė len­te­lę J.Bal­ čiū­nui at­min­ti.

Nuo 1946 m. J.Bal­čiū­nas gy­ve­no Kau­ne, pa­da­li­jęs sa­vo gy­ve­ni­mą fi­ zi­kai ir avia­ci­jai. Kau­no po­li­tech­ni­ kos ins­ti­tu­to Fi­zi­kos ka­ted­ro­je dir­ bęs sklan­dy­to­jas, pa­ra­šiu­ti­nin­kas pra­dė­jo dar­buo­tis Lie­tu­vos avia­ci­ jos is­to­ri­jos dir­vo­nuo­se.

Įgim­tas tak­tas ir iš­min­tis lei­do jam ras­ti bend­rą kal­bą ir su so­vie­ti­ niais mū­sų avia­ci­jos is­to­ri­jos cen­ zo­riais, ir su iš­li­ku­siais ne­prik­lau­ so­mos Lie­tu­vos avia­to­riais. Be­je, J.Bal­čiū­nas pa­dė­jo grįž­ti į avia­ci­ ją Mor­do­vi­jos la­ge­riuo­se ka­lė­ju­ siam avia­ci­jos ve­te­ra­nui Vik­to­rui Aš­mens­kui, da­bar pa­žy­min­čiam 101-ąjį sa­vo gim­ta­die­nį.

Pa­ger­bė tė­vą

Per sa­vo ak­ty­vią avia­ci­jos is­to­ri­ko veik­lą J.Bal­čiū­nas su­rin­ko dau­gy­ bę is­to­ri­nių nuo­trau­kų, do­ku­men­ tų, pri­si­mi­ni­mų, pa­ra­šė dau­gy­bę straips­nių, iš­lei­do kny­gų ir al­bu­ mų avia­ci­jos te­ma­ti­ka.

Jis bu­vo vie­nas S.Da­riaus ir S.Gi­ rė­no pa­mink­lo Kau­ne sta­ty­bos ini­ cia­to­rių, so­viet­me­čiu da­ly­va­vo gelbs­tint la­kū­nų gim­ti­nes nuo su­ nai­ki­ni­mo, 1983 m. įkū­rė vi­suo­ me­ni­nį Spor­ti­nės avia­ci­jos mu­zie­ jų, ku­ria­me sau­gu­mie­čių pa­no­sė­je bu­vo sle­pia­mi S.Da­riaus ir S.Gi­rė­ no kars­tai. Šį mu­zie­jų ga­li­ma lai­ ky­ti da­bar­ti­nio Avia­ci­jos mu­zie­ jaus lop­šiu. „Tė­vo aist­ra avia­ci­jai bu­vo pa­ grin­di­nis jo gy­ve­ni­mo va­rik­lis“, – re­ziu­ma­vo J.Bal­čiū­no per be­veik 90 gy­ve­ni­mo me­tų nuei­tą ke­lią duk­ra Ni­jo­lė Or­že­kaus­kie­nė, ku­ri su avia­ci­jos ve­te­ra­nais ir jau­no­sios kar­tos at­sto­vais Lie­tu­vos avia­ci­jos mu­zie­ju­je pra­smin­gai pa­ger­bė prie jo lop­šio sto­vė­ju­sį Lie­tu­vos avia­ci­ jos is­to­ri­jos pa­triar­chą J.Bal­čiū­ną.

iko­nog­ra­fi­ją ti­pa­žų evo­liu­ci­jai – vals­tie­čiui ir dar­bi­nin­kui. Pas­ta­ra­sis, t.y. dar­ bi­nin­kas, bu­vo svar­biau­sias, nes iš­reiš­kė šven­tą pa­dė­tį so­vie­ti­nė­je vi­suo­me­nė­je. So­viet­me­čiu pro­le­ ta­ria­tas ta­po iš­rink­tą­ja kla­se.

Pa­si­tel­kus mi­tą apie Alek­se­jų Sta­ cha­no­vą, darbš­tų šach­ti­nin­ką, ku­ris per die­ną iš­ka­sė neį­ma­no­mą kie­kį ang­lių, su­kur­tas sta­cha­no­vie­čio – dar­bi­nin­ko did­vy­rio, įvaiz­dis. Toks dar­bi­nin­ko poel­gis bu­vo he­roi­zuo­ tas, ir so­vie­tų val­džia, rem­da­ma­ si me­no for­mo­mis, jį sten­gė­si dieg­ti kaip pa­vyz­dį ki­tiems dar­bi­nin­kams.

Bu­vo išaukš­ti­na­ma Le­ni­no kaip in­di­vi­ do reikš­mė, bet ne kaip aukš­čiau­sio va­do­vo.

Vė­liau at­si­sa­ky­ta konk­re­čių he­ ro­jų ir pe­rei­ta prie va­di­na­mo­jo ma­ žo­jo žmo­gaus kul­to – prie pa­pras­tų dar­bi­nin­kų vaiz­da­vi­mo me­ne. Svar­ bi ta­po ne dar­bi­nin­ko he­roi­za­ci­ja, o atei­ties vi­suo­me­nė ir pro­duk­ci­ja.

Ly­de­riams – skir­tin­ga sti­lis­ti­ka

Ku­riant ko­mu­nis­ti­nę tvar­ką nau­ ja­ja­me pa­sau­ly­je ir ja­me gy­ve­nan­ čius nau­juo­sius žmo­nes, rei­kė­jo nau­jai pa­teik­ti ir ly­de­rių įvaiz­džius.

So­viet­me­čiu di­džiau­siais he­ro­ jais bu­vo lai­ko­mi SSRS dik­ta­to­ riai. Pag­rin­di­niai du ly­de­riai, ku­rie dau­giau­sia vaiz­duo­ti so­viet­me­čio

vaiz­duo­ja­ma­ja­me me­ne, nea­be­jo­ ti­nai bu­vo SSRS va­do­vai – Le­ni­nas ir Sta­li­nas. Ofi­cia­lio­jo­je dai­lė­je jie įam­žin­ti skir­tin­gai.

Le­ni­nas vaiz­duo­tas kaip ly­de­ris – pa­pras­tas žmo­gus. Pro­pa­gan­di­nia­ me me­ne jis daž­niau­siai vaiz­duo­tas tarp žmo­nių ar kaip pra­na­šas, ve­ dan­tis mi­nią į ko­mu­nis­ti­nį ry­to­jų, pa­lin­kęs į prie­kį, be or­di­nų, rep­re­ zen­ta­ci­nių ob­jek­tų ar emb­le­mų. Bu­ vo išaukš­ti­na­ma Le­ni­no kaip in­di­vi­ do reikš­mė, bet ne kaip aukš­čiau­sio va­do­vo. Sta­li­nas vaiz­duo­tas kaip ly­ de­ris die­vas – mis­ti­fi­kuo­ta as­me­ny­ bė, ku­ri daž­nai ver­ti­ka­liai kaip sta­ bas iš­kil­da­vo mig­lo­ta­me fo­ne.

Tai­gi socialistinis rea­liz­mas – XIX a. ru­sų ta­py­bos tra­di­ci­jų, folk­lo­re ir re­li­gi­nio me­no sam­plai­ kos įta­ko­je su­kur­tas sti­lius, ku­ riuo skleis­tos ko­mu­nis­ti­nės idė­ jos. Šios idė­jos reikš­tos pa­si­tel­kus nau­jai kur­tą iko­nog­ra­fi­ją. Ofi­cia­lia­ ja­me vaiz­duo­ja­ma­ja­me me­ne nau­ do­ti įvaiz­džiai bu­vo me­ni­niai-so­ cia­li­niai konst­ruk­tai, nuo­ro­dos į he­ro­jiš­ką atei­tį, to­bu­lą vi­suo­me­nę, nau­ją so­vie­ti­nį žmo­gų. Iko­nog­ra­fi­ jos ti­pas vaiz­duo­tas kaip vaid­muo, į ku­rį tu­rė­jo įsi­kū­ny­ti vi­si – ir vai­ kai, ir mo­te­rys, ir vy­rai.

Pa­si­tel­kus iko­nog­ra­fi­ją, kur­ta nau­jo­ji ko­mu­nis­ti­nė re­li­gi­ja, ku­ rio­je do­mi­na­vo stip­rūs, gra­žūs, vik­rūs, di­din­gi žmo­nės – nau­jie­ji Ie­va ir Ado­mas – tu­rė­jo vi­sus mo­ ra­li­nius ir pro­ti­nius ge­bė­ji­mus pa­ siek­ti aukš­čiau­sią par­tiš­ku­mo ly­gį, ir die­vų pan­teo­nas – ly­de­riai, ku­rių vie­nas bu­vo „sau­lė“, o ant­ras ve­dė ją į ko­mu­nis­ti­nį ro­jų.

Pastatas Lais­vės al. 90: žvilgs­nis ki­tu kam­pu Kas­ty­tis Ru­do­kas

Ar­chi­tek­t ū­ro­lo­gas, Ar­chi­tek­t ū­ros ir ur­ba­n is­t i­kos ty­r i­mų cent­ro spe­cia­l is­tas

N

e­se­niai „Kau­no die­ no­je“ (2013 m. ko­vo 25 d.) per­skai­čiau dar vie­ ną straips­nį apie pa­sta­ tą Lais­vės al. 90. Kaip tik ke­le­ tą die­nų prieš tai svars­čiau, kad Lie­tu­vo­je šian­die­nė pa­vel­do ko­ mu­ni­ka­ci­ja at­spin­di bend­ras so­ cio­kul­tū­ri­nes ži­nių pa­ra­dig­mos nuo­sta­tas, kad dau­giau­sia dė­me­ sio su­lau­kia tai, kas tu­ri nei­gia­mą at­spal­vį. Tie­sa, jei kaž­kas vyks­ta ne taip, kaip tu­rė­tų, ži­niask­lai­da tu­ri tai fik­suo­ti ir da­ly­tis, ta­čiau iš es­mės pa­sau­ly­je eg­zis­tuo­ja ir tei­ gia­mo­mis emo­ci­jo­mis, konst­ruk­ ty­vio­mis dis­ku­si­jo­mis grįs­ta pa­ vel­do­sau­gos ko­mu­ni­ka­ci­ja.

Tęs­da­mas įžan­gi­nę min­tį no­riu at­kreip­ti dė­me­sį, kad pa­gal uto­ piš­kai idea­lų ma­no mi­ni­mo po­ bū­džio ko­mu­ni­ka­ci­jos mo­de­lį tu­rė­tų bū­ti taip, kad ak­ty­vi dis­ ku­si­ja spau­do­je ir ki­tuo­se vie­šuo­ se ka­na­luo­se tu­rė­tų pra­si­dė­ti dar prieš ren­giant to­kius in­ter­ven­ci­jų į mies­to bend­ruo­me­nei ir įvaiz­džiui svar­bių vie­tų pro­jek­tus.

Ki­ta ver­tus, dis­ku­si­ja, ku­ri kar­ tais vyks­ta, ir ne­bū­ti­nai apie pa­ vel­dą ar ur­ba­nis­ti­nę plėt­rą, daž­nai grįs­ta klau­si­mais: sta­ty­ti ar ne­sta­ ty­ti, žval­gy­ti ar ne­žval­gy­ti ir kt.

Kau­nui, ku­rio šer­dy­je daug ap­ leis­to ir ne­nau­do­ja­mo ma­te­ria­li­ nio in­ven­to­riaus, sta­ty­ti ir tai­sy­ti, ma­tyt, yra bū­ti­na. Vis dėl­to, ar ne per di­de­lė pra­ban­ga sta­ty­ti tai, kas nu­skur­di­na, o ne pra­tur­ti­na? Tęs­ da­mas pa­vel­do­sau­gos ko­mu­ni­ka­ ci­jos te­mą, no­rė­čiau pri­dur­ti, kad pa­vel­dą es­ka­luo­jant ne­sėk­min­gų pa­tir­čių as­pek­tu ir ak­cen­tuo­jant tei­sėt­var­kos ins­ti­tu­ci­jų spren­di­ mus, mes ne tik pra­ran­da­me ga­ li­my­bę su­teik­ti tam, ro­dos, jau nie­kam ne­be­rei­ka­lin­gam pa­vel­ dui bent kaž­ko­kią pri­dė­ti­nę ver­ tę – kad ir sim­bo­li­nę.

Tai­gi, ban­dy­siu tap­ti pio­nie­ riu­mi ir steng­siuo­si pa­sa­ky­ti šį tą tei­gia­mo. Va­ka­rų pa­sau­ly­je pa­vel­ do­sau­gos dis­cip­li­nos moks­li­nin­kai pa­ste­bė­jo, kad ra­di­ka­lios in­ter­ ven­ci­jos, vi­zua­liai kei­čian­čios vi­ zua­li­nį tu­ri­nį, ne vi­sa­da yra blo­ gas reiš­ki­nys. Ar tai bū­tų Ei­fe­lio

bokš­to sta­ty­ba, ar Pom­pi­du cent­ ras Pa­ry­žiu­je, o gal Lun­do (Šve­ di­ja) se­na­mies­čio in­ter­ven­ci­jos pa­vyz­dys – vi­sa tai kė­lė tam tik­ rų skir­tin­gų vi­suo­me­nės gru­pių prieš­ta­ra­vi­mų.

Tie­sa, jo­kiais bū­dais Lais­vės al. 90 ko­ky­bi­nė­mis ar­chi­tek­tū­ros ver­tė­mis ne­ga­li­ma ly­gin­ti su ma­ no ap­tar­tais už­sie­nio pa­vyz­džiais ar net ir su paaukš­tin­tais pa­sta­ tais Ta­li­no se­na­mies­ty­je, su ku­ riais ly­gin­tis ban­dė šio pro­jek­ to ar­chi­tek­tas. Vis dėl­to net ir šis ar­chi­tek­tū­ri­nis spren­di­mas ga­lė­tų tap­ti ge­ru aks­ti­nu konst­ruk­ty­viai per­mąs­ty­ti bent ke­le­tą pro­ble­mi­ nių šiuo­lai­ki­nės mies­to kul­tū­ros as­pek­tų.

Daž­nai yra ma­no­ma, kad eko­ no­mi­nė nau­da ir kul­tū­ros pa­vel­do ap­sau­ga – tai du vi­są lai­ką di­so­ nuo­jan­tys po­liai ar­ba, ki­taip sa­ kant, si­tua­ci­ja, kai avies gy­vy­bė ir vil­ko so­tu­mas yra vi­siš­kai neį­ ma­no­mi. Tie­sa, daug aka­de­mi­ nių nuo­sta­tų ir pra­kti­nių pa­tir­čių tai pa­tvir­ti­na. An­tai Va­ka­ruo­se itin daž­ni gent­ri­fi­ka­ci­jos pro­ce­sai, kai fi­zi­nių pa­vel­do sa­vy­bių iš­sau­go­ji­ mas ir pa­nau­do­ji­mas ko­mer­ci­niais tiks­lais iš­stu­mia vie­tos gy­ven­to­ jus, griau­da­mas vie­tos dva­sią ir... kenk­da­mas tam pa­čiam iš­sau­go­ ji­mui.

Trum­pai ta­riant ir ne­si­gi­li­nant į pla­tes­nius teo­ri­nius dis­kur­sus: jei pa­vel­das bū­tų žmo­gus, jis cha­rak­ te­rio leng­vu­mu ne­pa­si­žy­mė­tų.

Ki­ta ver­tus, net šis iš­le­pęs in­ te­lek­tua­las kar­tais, tiks­liau ta­ riant, vi­sai daž­nai – su­si­mąs­to apie gry­nai pra­kti­nius eko­no­mi­ nius as­pek­tus (jei žiū­rė­si­me ne į konk­re­čius ob­jek­tus, o į vi­są ko­ mu­ni­ka­ci­jos, vie­tos rin­ko­da­ros ir kū­ry­bi­nių in­dust­ri­jų tink­lą su­ pan­čią pa­vel­do in­dust­ri­ją).

Tie­sa, šio tink­lo įta­ka mū­ sų mies­te nė­ra itin to­bu­lai pa­ nau­do­ja­ma, o pa­ts Kau­nas man kiek pri­me­na in­dust­ri­nį Li­ver­pu­ lį maž­daug iki 1980–1985 m., kai poin­dust­ri­nio taps­mo pe­rio­du nei pa­vel­das, nei mies­to es­te­ti­kos rei­ ka­lai nie­kam per daug ne­rū­pė­jo.

Vis dėl­to ir šis, ir ki­ti Va­ka­rų Eu­ro­pos mies­tai ga­na grei­tai per­ sio­rien­ta­vo į po­struk­tū­ra­lis­ti­nį pa­sau­lio mo­de­lį, taip ir pa­vel­das ta­po tink­li­niu eko­no­mi­nės veik­

los mo­de­liu pa­rem­tos gy­ven­se­ nos da­li­mi.

Net anks­ty­vo­jo mo­d er­n iz­ mo dau­gia­bu­čiai Ber­ly­ne, Man­ čes­te­ry­je ir ki­tur ra­do sa­vo vie­tą kū­ry­bi­nių klas­te­rių struk­tū­ro­je, tap­da­mi pa­trauk­lio­mis vie­to­mis rek­la­mai ar­ba tie­siog bu­vo im­ti trak­tuo­ti kaip ur­ban kul­tū­ros in­ dust­ri­jos da­lis.

Vi­si ma­no ap­tar­ti kū­ry­bi­niai pa­vel­do­sau­gos pro­ce­sai dėl vie­ šo­sios ko­mu­ni­ka­ci­jos įga­li­no tam tik­rus mies­tų ar kvar­ta­lų re­ge­ne­ ra­ci­jos pro­ce­sus, su­tei­kė jiems ki­ tų reikš­mių.

Jei grį­ši­me prie Lais­vės al. 90 is­to­ri­jos, pa­ste­bė­si­me pa­ra­dok­sa­lų reiš­ki­nį, kad paaukš­ti­ni­mas iš­ties nau­din­gas re­tai už­sta­ty­tam Kau­no cent­rui. Tad kur sly­pi pro­ble­ma? Šio pa­sta­to pa­grin­di­nė pro­ble­ma nė­ra vien at­gra­si ant­sta­to ar­chi­ tek­tū­ra. Kon­teks­tua­liai šne­kant, tai „ba­zės ir ant­sta­to“ pro­ble­ma­ ti­ka, ku­ri at­si­ran­da vi­suo­me­nė­je dėl to, kad tik siau­rai įsta­ty­miš­ kai ap­ro­buo­ja­mas pa­vel­das tam­ pa kliu­vi­niu bend­rie­siems rai­dos pro­ce­sams.

Tei­sė­sau­gos ins­ti­tu­ci­jų ko­ri­do­ riuo­se pa­grin­di­nės pa­vel­do struk­ tū­ri­nės reikš­mės pra­nyks­ta, to­dėl pra­kti­ko­je pri­va­tus ka­pi­ta­las daž­ nai ne­be­ma­to pra­smės siek­ti ko­ ky­biš­kes­nio re­zul­ta­to. Čia no­rė­čiau pri­si­min­ti žy­ mų kul­tū­ros pa­vel­do va­dy­bi­nin­ką Ber­nar­do Ber­tol­di, ku­ris yra pa­ sa­kęs, kad „es­te­ti­nės ar is­to­ri­nės ob­jek­to ver­tės daž­nai tė­ra prie­ lai­da at­si­ras­ti svar­biau­siai ver­tei – bend­ruo­me­nės no­rui rū­pin­tis tuo ob­jek­tu“.

Baig­da­mas no­rė­čiau pa­sa­ky­ti, kad pa­na­šūs pro­jek­ta­vi­mo re­zul­ta­ tai ir nei­gia­mos ko­mu­ni­ka­ci­jos ant­ plū­dis vie­šo­je erd­vė­je daž­nai nu­ stel­bia ge­rą­sias pa­tir­tis, ku­rių tik­rai yra. An­tai mul­ti­funk­cis komp­lek­sas „Bokš­tas“, nors ir vi­siš­kai di­so­nuo­ jan­tis su is­to­ri­ja, dėl įdo­mios ar­chi­ tek­tū­ros lei­džia pra­plės­ti Kau­no mies­to cent­ro reikš­mių lau­ką.

Ki­ta ver­tus, kol Lie­tu­va vis dar ne­ga­li įženg­ti į po­ma­te­ria­lis­ti­nė­ mis ver­tė­mis grįs­tą gy­ven­se­nos pa­ra­dig­mą, tol sun­ku ti­kė­tis, kad kul­tū­ros pa­vel­do si­tua­ci­ja pa­ge­rės iš es­mės. Vis dėl­to tai – jau ki­tos dis­ku­si­jos te­ma.

Jei pa­ vel­das bū­tų žmo­gus, tai jis cha­rak­ te­rio leng­vu­ mu ne­ pa­si­žy­ mė­tų.

Nuomonė: pastato Laisvės al. 90 problema parodė, kad siau­rai įsta­ty­miš­kai ap­ro­buo­ja­

mas pa­vel­das gali ta­pti kliu­vi­niu bend­rie­siems rai­dos pro­ce­sams. Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

8

penktadienis, balandžio 5, 2013

santaka /tiltai

Kla­si­ki­nės mu­zi­kos me­ka ti­tu­luo­ja­mo Sankt Pe­ter­bur­go pub­li­ka plo­jo Kau­ no Juo­zo Gruo­džio kon­ser­va­to­ri­jos ka­ me­ri­niam sty­gi­nių or­kest­rui. Kau­nie­ čių ko­lek­ty­vas bu­ vo gar­bin­gas 150-ąjį ju­bi­lie­jų mi­nin­čios N.Rims­kio-Kor­sa­ ko­vo kon­ser­va­to­ ri­jos sve­čias.

Sugrįžimas: maestro S.Domarkas džiaugėsi galėdamas koncertuoti savojoje alma mater.

Jau­nie­siems kau­nie­čiams – pe­ter­bur­gie­čių ova­ci­jos Ar­tū­ras Mo­ro­zo­vas

Sankt Pe­ter­bur­gas (Rusija)

Kul­tū­ros sos­ti­nė

Įtik­ti ir pa­tik­ti kla­si­ki­nės mu­zi­kos iš­le­pin­tai Sankt Pe­ter­bur­go mies­to pub­li­kai ne­leng­va. Pub­li­kos iš­pru­ si­mą ir pa­tir­tį by­lo­ja šio mies­to is­ to­ri­ja: juk net dau­giau kaip dve­jus me­tus tru­ku­si tuo­me­čio Le­ning­ra­ do blo­ka­da ne­pri­ver­tė mies­to kon­ ser­va­to­ri­jų ir me­no mo­kyk­lų dės­ ty­to­jų nu­sto­ti mo­kius stu­den­tų.

Mies­tas ir šian­dien daž­nai ti­tu­ luo­ja­mas kul­tū­rin­giau­siu Ru­si­jos re­gio­nu. Bend­rau­jant su šio mies­ to gy­ven­to­jais tai ga­li­ma la­bai grei­ tai pa­jus­ti.

Pe­ter­bur­gie­čiai – kul­tū­rin­gi, iš­ si­la­vi­nę, bend­rau­jan­tys ir pui­kiai iš­ma­no sa­vo mies­to is­to­ri­ją. Toks vi­suo­ti­nai pa­pli­tęs ste­reo­ti­pas – tar­si fir­mi­nis ženk­las – įpa­rei­go­ja šio mies­to pi­lie­čius, ku­rie mi­nio­ mis trau­kia į ne vie­ną šimt­me­tį gy­ vuo­jan­čius teat­rus, ne­pa­liau­ja sta­ ty­ti nau­jų erd­vių kon­cer­tų sa­lių.

Pas­ta­tų sie­nos mir­ga vi­sa­me pa­ sau­ly­je pri­pa­žin­tų kla­si­kos žvaigž­ džių kon­cer­tų anon­sais. Pas­ku­ ti­nė­mis ko­vo die­no­mis tarp tų pla­ka­tų iš­di­džiai šmė­ža­vo ir di­de­ lė bal­ta afi­ša, kvie­čian­ti ap­si­lan­ ky­ti Kau­no J.Gruo­džio kon­ser­va­ to­ri­jos sty­gi­nių or­kest­ro kon­cer­te.

Int­ri­guo­jan­tis re­per­tua­ras – lie­tu­ vių kom­po­zi­to­rių kū­ri­niai ir pa­sau­ lio kla­si­kos sin­te­zė su lie­tu­vių liau­ dies dai­no­mis.

Is­to­ri­nis kon­cer­tas

Kris­ti­nos Do­mar­kie­nės va­do­vau­ ja­mą or­kest­rą, su­stip­rin­tą bu­vu­ siais mo­ki­niais, Sankt Pe­ter­bur­ge glo­bo­jo bu­vęs kau­nie­tis, N.Rims­ kio-Kor­sa­ko­vo aka­de­mi­jos stu­ den­tas, vė­liau – de­ka­nas Gin­tau­ tas Žel­vys.

Sod­rią biog­ra­fi­ją Ru­si­jos lie­tu­vių bend­ri­jų są­jun­gos pir­mi­nin­ko pa­ rei­go­mis ne­se­niai pa­pil­dęs G.Žel­

vys len­kė ran­kos pirš­tus ban­dy­da­ mas pri­si­min­ti pa­sku­ti­nį kar­tą, kai sty­gi­nių or­kest­ras lan­kė­si Sankt Pe­ter­bur­ge. „40 me­tų, kai aš gy­ve­nu Sankt Pe­ter­bur­ge, to tik­rai ne­bu­vo“, – už­ tik­ri­no pro­fe­so­rius. Anot jo, šian­ dien, kai Ru­si­jos ir Lie­tu­vos san­ ty­kiai dirb­ti­nai komp­li­kuo­ti, toks kul­tū­ri­nis dia­lo­gas ypač svar­bus.

Kau­nie­čių or­kest­rui di­ri­ga­vo dar vie­nas N.Rims­kio-Kor­sa­ko­vo kon­ ser­va­to­ri­jos ab­sol­ven­tas Sta­nis­lo­ vas Do­mar­kas. „Sim­bo­liš­ka, kad šian­dien grįž­tu į sa­vo stu­di­jų mies­ tą ir lip­siu ant sce­nos su jau­ną­ja kar­ta. Jie to­kie, koks bu­vau aš, at­ vy­kęs stu­di­juo­ti į Sankt Pe­ter­bur­ gą“, – prieš kon­cer­tą su­si­jau­di­ni­ mo ne­slė­pė maest­ro.

Ypač pa­si­žy­mė­ jo emo­cin­gai gro­ ję so­lis­tai – vio­lon­ če­li­nin­kas Gau­das Kriš­ta­po­nis ir smui­ ki­nin­kė Žyd­rė Ov­ siu­kai­tė.

Su­do­mi­no lie­tu­vių kla­si­ka

No­rin­čiųjų iš­girs­ti lie­tu­vių mu­ zi­ka­v i­m o ka­m e­r i­n ė Jaa­n i Ki­r ik sa­lė Es­ti­jos liu­te­ro­nų baž­ny­čio­ je pri­si­pil­dė dar iki ren­gi­nio pra­ džios. Kla­si­ki­nei mu­zi­kai nea­be­ jin­gi mies­tie­čiai, lie­tu­viš­kų na­tų pa­siil­gę Ru­si­jos lie­tu­viai, bend­ raam­žių kai­my­nų įver­tin­ti atė­ję N.Rims­kio-Kor­sa­ko­vo me­nų ko­ le­džo auk­lė­ti­niai ne­tru­ko su­lauk­ ti pir­mų­jų akor­dų.

Mu­zi­ki­nę pro­gra­mą pra­dė­jo ne­ gir­dė­tas de­ri­nys – Wolf­gan­go Ama­deus Mo­zar­to se­re­na­da, ink­ rus­tuo­ta lie­tu­viš­ko pa­ma­rio dai­ no­mis. V.Kons­tan­ti­no­vo aran­žuo­tę

Ar­tū­ro Mo­ro­zo­vo nuo­tr.

at­li­ko J.Gruo­džio kon­ser­va­to­ri­jos smui­ki­nin­kė Ag­nė Pil­kaus­kai­tė.

Ypač pa­si­žy­mė­jo emo­cin­gai gro­ję so­lis­tai – vio­lon­če­li­nin­kas Gau­das Kriš­ta­po­nis ir smui­ki­nin­kė Žyd­rė Ov­siu­kai­tė.

Kon­cer­to re­per­tua­rą ly­dė­jo lie­ tu­vių kla­si­ki­nė mu­zi­ka: Mi­ka­lo­jaus Kons­tan­ti­no Čiur­lio­nio, My­ko­lo Ogins­kio, Ba­lio Dva­rio­no, Do­na­to Za­ka­ro kū­ri­niai. Pas­ta­ro­jo „me­di­ ta­ci­ja“ su­lau­kė ypa­tin­go dė­me­sio: po kon­cer­to pe­ter­bur­gie­čiai rū­pi­ no­si, iš kur gau­ti įra­šų.

Jau­du­lį at­pir­ko sėk­mė

Or­kest­ro va­do­vė K.Do­mar­kie­nė pri­pa­ži­no: va­žiuo­ti kon­cer­tuo­ti į Sankt Pe­ter­bur­gą bu­vo di­de­lė ri­ zi­ka. „Įtik­ti tokiai iš­si­la­vi­nu­siai ir kla­ si­ki­nei mu­zi­kai ypač jaut­riai pub­ li­kai – di­džiu­lis iš­šū­kis. Ne vel­tui su­lau­kė­me daug skep­tiš­kų ra­gi­ni­ mų ne­priim­ti kvie­ti­mo ir ne­ri­zi­ kuo­ti sa­vo gar­be“, – nuo­gąs­ta­vi­ mus pri­si­mi­nė smui­ki­nin­kė ir čia pat džiau­gė­si, kad pa­vy­ko su­bur­ti to­kį am­bi­cin­gą ir no­rin­tį gro­ti jau­ ni­mo or­kest­rą, ku­rį ly­dė­jo sėk­mė.

Dėl di­de­lės at­sa­ko­my­bės jau­di­ no­si ir maest­ro S.Do­mar­kas. Vis dėl­to, už­li­pus ant sce­nos ir pa­ju­tus šil­tą ry­šį su mu­zi­kan­tais bei pub­ li­ka, ba­tu­ta tar­si iš­sklai­dė įtam­pą. „Ogins­kio „Po­lo­ne­zas“ yra toks po­pu­lia­rus, kad jį čiul­bė­ti mo­ka ir Sankt Pe­ter­bur­go žvirb­liai. Ta­čiau mes esa­me Ogins­kio pa­li­kuo­nys, dėl to tu­ri­me iš­lai­ky­ti aukš­tą me­ ni­nį ly­gį“, – sa­kė di­ri­gen­tas.

Jau­nas, sie­kian­tis to­bu­lai at­lik­ ti pa­si­rink­tą mu­zi­ką ko­lek­ty­vas, įkvėp­tas S.Do­mar­ko di­ri­ga­vi­mo, ir re­per­tua­re ref­lek­ta­vo sa­vo tau­ ti­nius iš­skir­ti­nu­mus, mė­gau­da­ ma­sis gau­siais pub­li­kos ap­lo­dis­ men­tais. Jau­nat­viš­kas jau­du­lys, sa­v i­gar­ba, mu­z i­k i­n is meist­r iš­ ku­mas nu­ste­bi­no ir pa­čius mu­ zi­kan­tus.

Bi­sui: su ypa­tin­gu jau­du­liu lauk­tą kon­cer­tą vai­ni­ka­vo sėk­mė.

„Va­žiuo­da­mi į Sankt Pe­ter­bur­ gą la­bai jau­di­no­mės – juk ne­tu­rė­ jo­me pa­tir­ties kon­cer­tuo­ti to­kiai gar­biai pub­li­kai. Ta­čiau di­ri­ga­vi­ mas ir mu­zi­ka mus įkvė­pė ir tik­rai pra­len­kė­me pa­tys sa­ve“, – po kon­ cer­to įspū­džiai da­li­jo­si vio­lon­če­li­ nin­kas G.Kriš­ta­po­nis. Įver­ti­no vy­res­ni ko­le­gos

Po dvie­jų bi­sų prie mu­zi­kan­tų nu­ si­drie­kė svei­kin­to­jų ei­lė su N.Rims­ kio-Kor­sa­ko­vo aka­de­mi­jos ko­le­džo di­rek­to­riumi Ana­to­li­jumi Va­sil­je­vu priekyje. Gar­sus di­ri­gen­tas ne­gai­ lė­jo šil­tų žo­džių. „San­tū­rus ir su­bti­lus lie­tu­viš­kas pro­fe­sio­na­lu­mas“, – taip kon­cer­ tą api­bū­di­no kla­si­ki­ne mu­zi­ka be­ si­do­min­ti Sankt Pe­ter­bur­ge gy­ve­ nan­ti lie­tu­vė Ri­ta. Ji džiau­gė­si, kad nors ir re­tai, Ru­si­jos pub­li­ka tu­ ri ga­li­my­bę iš­girs­ti lie­tu­vių kū­ry­ bą. To ypač pa­siilgs­ta Ru­si­jo­je gy­ ve­nan­tys lie­tu­viai.

Po kon­cer­to kau­nie­čiai su­si­ti­ko su Sankt Pe­ter­bur­go aka­de­mi­jos stu­den­tais, ku­rie ne­slė­pė: įdo­mu klau­sy­ti bend­raam­žių mu­zi­ka­vi­ mo, iš­girs­ti ki­tų tau­tų kom­po­zi­to­

rių kū­ri­nių ir ki­tų jau ži­no­mų kla­ si­ki­nių kū­ri­nių in­terp­re­ta­ci­jų. „Ste­bė­da­mas kon­cer­tą pa­si­ju­ tau la­bai lai­min­gas – Kau­no jau­ ni­mas pa­de­monst­ra­vo ne tik tech­ ni­nį meist­riš­ku­mą, bet svar­biau­sia – lie­tu­viš­ką dva­sin­gu­mą mu­zi­ko­ je. Džiau­giuo­si, kad mū­sų ša­lį rep­ re­zen­tuo­ja to­kie jau­ni mu­zi­kan­tai“, – emo­ci­jų po kon­cer­to ne­slė­pė G.Žel­vys.

Ry­šius pa­tvir­ti­no pa­ra­šais

Su J.Gruo­džio ka­me­ri­nio or­kest­ ru at­vy­kęs kon­ser­va­to­ri­jos di­rek­ to­rius Kęs­tu­tis Bliu­jus ne­slė­pė džiaugs­mo dėl iš­skir­ti­nės pro­gos jo va­do­vau­ja­mai įstai­gai. Taip pat ofi­cia­liai įtvir­ti­nant san­ty­kius su N.Rims­kio-Kor­sa­ko­vo aka­de­mi­ jos ko­le­džu bu­vo pa­si­ra­šy­ta bend­ ra­dar­bia­vi­mo su­tar­tis. „Esu įsi­ti­ki­nęs, kad šios idė­jos ir pla­nai ne­liks tik po­pie­ri­nia­me do­ ku­men­te. Ka­dan­gi jau­čia­me abi­ pu­sį po­rei­kį ir su­si­do­mė­ji­mą, ar­ti­ miau­siu me­tu im­si­mės konk­re­čių or­ga­ni­za­ci­nių veiks­mų“, – spaus­ da­mas ran­ką ko­le­gai kau­nie­čiui tvir­ti­no A.Va­sil­je­vas.