2013-04-12 Santaka

1

penktadienis, balandžio 12, 2013

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė

santaka Keramikai žadina pavasarį REMIA

Nr. 86

Ričardas Lukošiūnas. Šlapias musės rytas.

Tradicinėje Baltijos keramikų parodoje „Pavasaris“ – menininkų antplūdis

6

Nesibaigiantis idealo siekis

O.Koršunovas ir jo „Katedra“

Kukutis liko vienas

Ansamblio „Acusto“ nariai ne tik patys tobulina savo sugebėjimus, bet ir sudaro sąlygas tobulėti kitiems – organizuoja meistriškumo kursus.

Kauno teatrologų įspūdžiai iš garsiojo šių dienų lietuvių režisieriaus spektaklio, pradėjusio 35-ąjį festivalį „Lietuvos teatrų pavasaris“.

Nacionalinės premijos laureato poeto K.Navako parengta gerų knygų apžvalga – šįkart su minorine gaida.

3

4

8

2

Penktadienis, balandžio 12, 2013

santaka/kultūros savaitė

Vals­ty­bi­nis ir na­cio­na­li­nis: ne­su­sip­ra­ti­mai ir at­ra­di­mai

„Ne­te­ko­me di­de­lio poe­to ir di­de­ lio žmo­gaus – žmo­gaus, ku­ris la­ bai se­niai, sa­vo vie­na­me iš anks­ ty­vų­jų ei­lė­raš­čių „Mo­ti­na že­mė“ iš­ta­rė to­kius žo­džius: „Tei­sin­gu­ mo nieks kaip ark­lo man iš ran­kų neiš­muš.“ Iš „Sau­lės grą­žos“ yra šis ei­lė­raš­tis – iš anks­ty­vo­jo rin­ ki­nio. Jei žmo­gus taip anks­ti ga­ li pa­va­din­ti ei­lė­raš­tį „Mo­ti­na že­ mė“ ir kai ga­li pa­sa­ky­ti taip apie tei­sin­gu­mą, tai ro­do, koks tai bu­ vo žmo­gus“, – prieš sa­vai­tę Ana­ pi­lin iš­ke­lia­vu­sį poe­tą Mar­ce­li­jų Mar­ti­nai­tį api­bū­di­no lie­tu­vių li­ te­ra­tū­ros ty­ri­nė­to­ja pro­fe­so­rė Vik­ to­ri­ja Dau­jo­ty­tė-Pa­ke­rie­nė.

Kris­ti­na Steib­ly­tė Teat­ro­lo­gė

T

eat­ro is­to­ri­ja pa­sa­ko­ja, kad bu­vo toks lai­kas XX a., kai ge­ ro teat­ro žiū­rė­ti bu­vo ke­liau­ ja­ma Kau­nan. Po ne­prik­lau­ so­my­bės at­ga­vi­mo si­tua­ci­ja pa­si­kei­tė ir nors vis at­si­ras­da­vo as­me­ny­bių, pri­ trau­kian­čių teat­ro my­lė­to­jus, cent­ras vis tiek įsi­tvir­ti­no Vil­niu­je. Ne­ži­nia ko­ dėl, gal tie­siog su­si­tai­kius su bu­vi­mu gre­ta cent­ro, o ne ja­me ar­ba ap­skri­tai pa­mir­šus ši­tą teat­ro gy­ve­ni­mo as­pek­ tą ir su­si­kon­cent­ra­vus į teat­ro veik­lą per Di­džio­sios sa­lės re­mon­tą, Na­cio­ na­li­nis Kau­no dra­mos teat­ras ėmė ir (vėl) pra­dė­jo trauk­ti. Vi­sų pir­ma kau­ nie­čius. Bet, re­gis, jau ne tik juos.

2012-ie­ji bu­vo ne­be pir­mi me­tai, kai teat­ras pa­siū­lė spek­tak­lių, ku­riuo­se no­riai lan­ko­si skir­tin­gų kar­tų ir sta­tu­ so žiū­ro­vai. Vis dėl­to bū­tent tais me­ tais Kau­no na­cio­na­li­nis šio­je sri­ty­je pa­si­ro­dė iš­skir­ti­nai. Ir, te­gu vil­nie­čiai ne­su­pyks, pra­len­kė Vil­niaus na­cio­na­ li­nį dra­mos teat­rą, dek­la­ruo­jan­tį at­vi­ ru­mą vi­siems: Vil­niu­je spek­tak­liai vie­ no­dė­ja, net Os­ka­ras Kor­šu­no­vas Na­ cio­na­li­nio sce­no­je pra­ran­da sa­vi­tu­mą (nors teat­ras grei­čiau­siai dėl to kal­tas ma­žiau­siai), o štai Kau­ne, prie­šin­gai, – di­dė­ja įvai­ro­vė. O kuo įvai­riau, tuo įdo­ miau ir žiū­ro­vams, ir kū­rė­jams, ir apie teat­rą ra­šan­tie­siems.

At­ro­do, kad teat­ras to tik­ rai nu­si­pel­nė. Ne tik dėl praei­ties šlo­vės, bu­vu­sių įspū­din­gų pa­sta­ty­mų ir so­cia­li­nio vaid­mens, bet ir dėl to, kas teat­re vyks­ ta da­bar.

Sa­vai­me su­pran­ta­ma, kad šio­je įvai­ ro­vė­je pa­si­tai­ko ir vi­siš­kų ne­su­sip­ ra­ti­mų. Pas­ta­to­ma spek­tak­lių, ku­rie var­gu ar tu­rė­tų bū­ti vals­ty­bi­nio, juo la­biau na­cio­na­li­nio, teat­ro re­per­tua­ re. Jei jau nu­spręs­ta, kad žiū­ro­vams rei­kia pra­mo­gų, jos tu­rė­tų bū­ti la­bai aukš­tos ko­ky­bės. Pa­vyz­džiui, „Prie­ žas­tys ir pa­sek­mės“ (rež. Rai­mun­das Ba­nio­nis) – ba­na­lios dra­mos, pra­sto sce­no­vaiz­džio, štam­puo­tos vai­dy­ bos ir skur­džių re­ži­sū­ri­nių spren­di­ mų de­ri­nys – nors ir pil­do teat­ro ka­są, bet skur­di­na ir tuos, ku­rie vai­di­na, ir tuos, ku­rie žiū­ri.

To­kių gė­din­gų ak­cen­tų pa­sta­ruo­ju me­tu ne­pa­vyks­ta iš­veng­ti, re­gis, nė vie­nam Lie­tu­vos teat­rui (ne vel­tui vis dar kal­ba­ma apie teat­ro kri­zę). Vis dėl­ to gre­ta to­kių pa­sta­ty­mų 2012 m. teat­ ro prem­je­rų są­ra­še Di­džio­sios sce­nos ati­da­ry­mui pa­sta­ty­ta ge­ro­kai so­li­des­ nė Jo­no Ju­ra­šo „Bal­ta dro­bu­lė“. Spek­ tak­lis var­gu ar jau­di­na jau­nes­nią­ją pub­li­kos da­lį (kaip, ne­slėp­ki­me, ir ki­ ti pa­sta­ro­jo me­to J.Ju­ra­šo dar­bai), nes ir An­ta­no Škė­mos ro­ma­no per­skai­ ty­mas, ir ak­to­rių vai­dy­ba yra ati­to­lę nuo da­bar­ties. Tad spek­tak­lis iš da­ lies yra praė­ju­sio lai­ko pa­mink­las. Ir nors to­kia nos­tal­giš­ka gai­da sa­vai­me nė­ra blo­gas da­ly­kas, vis dėl­to Di­džio­ sios sa­lės ati­da­ry­mas to­kiu pa­sta­ty­ mu ro­do, kad čia var­gu ar bus vie­tos reikš­min­giems mū­sų lai­ką ap­mąs­tan­ tiems spek­tak­liams.

Džiu­gu tai, kad teat­ras per Di­džio­sios sa­lės re­mon­tą įsi­ren­gė ma­žų­jų erd­vių, ku­rios, rei­kia ti­kė­tis, ir to­liau liks at­vi­

ros tiems, ku­rie no­ri kal­bė­ti tie­siau, švie­žiau, pro­vo­ka­ty­viau. Nors ma­žo­ sio­se erd­vė­se įsi­ku­ria ir abe­jo­ti­nos ko­ky­bės ko­mer­ci­nių ban­dy­mų, ir to­ kių ne­su­sip­ra­ti­mų kaip 2012 m. Gy­čio Pa­de­gi­mo re­ži­suo­tas „Ste­buk­lin­ga­sis Te­ne­sis“ (mu­zi­ki­nė dra­ma, ku­rios vi­ sas ri­tua­li­nis po­ten­cia­las pra­smen­ga lė­tai plė­to­ja­muo­se bui­ti­niuo­se po­kal­ biuo­se), ta­čiau čia vyks­ta ir pa­sta­ruo­ ju me­tu vie­ni įdo­mes­nių teat­ro ban­ dy­mų. Tai, ži­no­ma, yra vy­riš­ki Ar­tū­ ro Arei­mos žai­di­mai „Plė­ši­kuo­se“ ir at­vi­ra so­cia­li­nė kri­ti­ka Ag­niaus Jan­ ke­vi­čiaus „Gel­bė­ki­me mei­lę“.

Pri­si­žiū­rė­jęs Quen­ti­no Ta­ran­ti­no ir dar ba­la ži­no ko, per­skai­tęs Fried­ri­ cho Schil­le­rio „Plė­ši­kus“, A.Arei­ma su­gal­vo­jo pa­šėl­ti su jau­nų­jų dra­mos teat­ro ak­to­rių ko­man­da. Pa­li­kęs anks­ tes­niuo­se dar­buo­se do­mi­na­vu­sį rim­ tu­mą, tam­su­mą ir re­tai pa­si­tei­si­nu­sį psi­cho­lo­gi­nės vai­dy­bos de­ri­ni­mą su for­ma­li­zuo­tu ju­de­siu, su­kū­rė spek­ tak­lį, ku­ria­me ak­to­riai pa­ro­di­juo­ja ne tik įvai­rius ti­pus, bet kar­tais ir sa­ve bei teat­rą. O gre­ta to ke­lia­mi vi­sai rim­ ti fi­lo­so­fi­niai klau­si­mai apie tei­sin­gu­ mą, tei­sė­tu­mą. Tie­sa, at­sa­ky­mo rim­ tai neieš­ko­ma. Grei­čiau­siai to­dėl, kad, kaip už­si­me­na F.Schil­le­ris, kaip tei­gia pa­ts spek­tak­lis (grei­čiau for­ma nei teks­tais) ir, ži­no­ma, kaip sa­ko šiuo­lai­ ki­nė fi­lo­so­fi­ja, nė­ra vie­nos tie­sos: Sau­ liaus Čiu­če­lio vai­di­na­mo Fran­co ke­ lia­mi klau­si­mai ga­li bū­ti su­pran­ta­mi ir vi­siš­kai nuo­šir­džiai, ir iro­niš­kai.

Nuo­šir­du­mas ir iro­ni­ja, tie­sa, ki­tu bū­ du, yra svar­būs ir ki­ta­me 2012 m. Kau­ no dra­mos teat­re pa­sta­ty­ta­me eks­ pe­ri­men­tu ir al­ter­na­ty­viu mąs­ty­mu dvel­kian­čia­me spek­tak­ly­je. A.Jan­ke­ vi­čiaus „Gel­bė­ki­me mei­lę“ (pa­gal Da­ nie­lio Da­nis „Ak­me­ni­nių šu­nų bu­či­ nius“) int­ri­guo­ja ir tuo, kad ja­me pir­ mą­kart pro­fe­sio­na­lio­je sce­no­je pa­si­ ro­dė VDU vai­dy­bos pro­gra­mos stu­ den­tai, ir tuo, kad vi­sus vaid­me­nis ku­ria du ak­to­riai, ir tuo, kad mu­zi­ka gy­vai at­lie­ka­ma teat­ro dar­buo­to­jų, ir tuo, kad čia iš­sa­ko­ma to­kia re­ta Lie­tu­ vos teat­rų sce­no­se so­cia­li­nė kri­ti­ka.

Spek­tak­lis at­vi­ras ir po­le­miš­kas.

Neat­ro­do, kad jis bus ma­siš­kai žiū­ro­ vų lan­ko­mas, bet sa­vas žiū­ro­vas nea­ be­jo­ti­nai tu­rė­tų at­si­ras­ti. Jau vien pa­ si­džiaug­ti ko­man­di­niu pra­de­dan­čių ak­to­rių dar­bu, su­dė­tin­gais Gab­rie­lės Ani­čai­tės ir Alek­sand­ro Klei­no dar­ bais ir gy­vai at­lie­ka­ma mu­zi­ka.

Pro­duk­ty­vūs me­tai, re­per­tua­rą pa­ pil­dę ir ko­mer­ci­niais, ir tra­di­ci­niais, ir lais­ve bei eks­pe­ri­men­tu al­suo­jan­čiais spek­tak­liais, re­gis, neat­si­tik­ti­nai bu­vo vai­ni­kuo­ti na­cio­na­li­nio teat­ro sta­tu­so su­tei­ki­mu. Šiuo me­tu at­ro­do, kad teat­ ras to tik­rai nu­si­pel­nė. Ne tik dėl praei­ ties šlo­vės, bu­vu­sių įspū­din­gų pa­sta­ ty­mų ir so­cia­li­nio vaid­mens, bet ir dėl to, kas teat­re vyks­ta da­bar. Tie­sa, tai, kas vyks­ta Di­džio­jo­je sa­lė­je po „Bal­ tos dro­bu­lės“, ke­lia ne­ri­mo, ne vi­sa­da ga­li­ma ra­miai žiū­rė­ti į spek­tak­lius sta­ ty­sian­čių re­ži­sie­rių pa­var­des, o dra­bu­ ži­nė, nuo ku­rios, kaip ži­no­me, teat­ras pra­si­de­da, kar­tais ga­li tap­ti ir pir­muo­ ju pra­ga­ro ra­tu. Vis dėl­to, at­ro­do, teat­ ro veik­la vyk­do­ma ap­gal­vo­tai, gal ir ne­tu­rint aiš­kios stra­te­gi­jos, bet at­si­ žvel­giant vi­sų pir­ma į žiū­ro­vus. Kar­ tais to pa­da­ri­nys – ne­vy­kęs pa­tai­ka­vi­ mas, kar­tais – ne­ti­kė­tai ma­lo­nūs eks­ pe­ri­men­tai.

Šal­ti­nis: BNS

„Žmo­gus įdo­mus tiek, kiek jis ne­ pas­lėp­tas po pa­do­ru­mo kau­ke, tiek, kiek jį ga­li­ma nu­reng­ti iki vi­siš­ko ne­pa­do­ru­mo, kiek jis ga­li bū­ti beo­ dis. Ne ana­to­miš­kai nuo­gas, o nuo­ gas prieš sa­ve pa­tį. Įdo­mu tai, ką jis sle­pia net nuo Die­vo“, – sa­ko re­ži­ sie­rius Ar­tū­ras Arei­ma, ki­tą sa­vai­ tę Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­ to teat­re pri­sta­ty­sian­tis sa­vo nau­ją spek­tak­lį „In­ty­mu­mas“. Po­zi­ty­ vaus chu­li­ga­niz­mo ku­pi­nas spek­ tak­lis su­kur­tas re­mian­tis pran­cū­ zų mąs­ty­to­jo Jea­no Pau­lio Sartre’o no­ve­lė­mis, pa­sau­li­nė­je li­te­ra­tū­ro­ je nu­brė­žu­sio­mis eg­zis­ten­cia­liz­ mo pra­džią. Šal­ti­nis: VDU teat­ras

„Pa­ly­gin­ki­me Me­tų kny­gos rin­ki­ mus ir LLTI (Lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros ir tau­to­sa­kos ins­ti­tu­to – red. pa­st.) dvy­lik­tu­kus – šiuo­se daž­nai ne­bū­na kny­gų, da­ly­vau­jan­čių Me­tų kny­gos rin­ki­muo­se... Mes vis dar įsi­vaiz­ duo­jam, kad ra­šy­to­jas yra pra­na­ šas – jis juo šiek tiek yra, bet pra­na­ šą tau­ta ga­li iš­girs­ti ir ga­li neiš­girs­ti.

Jei jis ne­gir­di­mas, gal by­lo­ja ne vi­ sai taip, kaip šian­dien rei­kė­tų? Bet ne­ga­li­ma ma­ny­ti, kad mes ži­no­me, kas yra Didžio­ji li­te­ra­tū­ra, o kvai­lys skai­ty­to­jas mū­sų ne­per­ka. Tuo­met ir te­lie­ka de­juo­ti ir verk­ti...“ – chi­ rur­go žvilgs­niu ten­den­ci­jas lie­tu­viš­ kų kny­gų pa­sau­ly­je įvar­di­jo Na­cio­ na­li­nės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos lau­rea­tas An­ta­nas Gai­lius. Šal­ti­nis: „Li­te­ra­tū­ra ir me­nas“

„Pa­si­da­rai am­ži­nai at­sa­kin­gas už tą, su kuo su­si­bi­čiu­liau­ji“, – pa­sa­ kė La­pė iš gar­siau­sios ta­len­tin­go­jo pran­cū­zų ra­šy­to­jo An­toi­ne’o Saint Exupé­ry kny­gos „Ma­ža­sis prin­ cas“. Ga­li­ma ban­dy­ti ieš­ko­ti pa­sau­ lio li­te­ra­tū­ro­je ki­tos fra­zės, ku­ri taip taik­liai ir įtai­giai nu­sa­ky­tų drau­gys­ tės es­mę – juk Si­zi­fas taip pat ri­de­ no ak­me­nį į kal­ną. Vis dėl­to al­ter­na­ ty­va tik­rai ne­bus ge­res­nė nei sa­ki­nys iš šie­met 70-ąją su­kak­tį šven­čian­ čios kny­gos „Ma­ža­sis prin­cas“. Šal­ti­nis: A.Saint Exupé­ry „Ma­ža­sis prin­cas“.

XXI sky­rius

Lie­tu­vos me­ni­nin­kai su­lau­žo pa­ sku­ti­nį ta­bu. Užuot ieš­ko­da­mi kū­ ry­biš­kų bū­dų, kaip pa­di­din­ti ša­lies žmo­nių do­mė­ji­mą­si me­nu, užuo­t stip­rin­da­mi kul­tū­ros erd­ves, išei­ na ten, kur nū­nai tų ša­lies žmo­nių dau­giau­sia ga­li­ma su­tik­ti: į par­ duo­tu­ves. „Lie­tu­vo­je tu­ri­me gau­ sų bū­rį pro­fe­sio­na­lių, tarp­tau­ti­nio pri­pa­ži­ni­mo su­lau­ku­sių me­ni­nin­ kų. No­rė­tų­si, kad jie bū­tų ge­rai ži­ no­mi ne tik me­no bend­ruo­me­nė­je,

bet ir pla­tes­nė­je vi­suo­me­nė­je, to­dėl ir nu­spren­dė­me me­no kū­ri­nius eks­ po­nuo­ti tie­siog pre­ky­bos cent­re“, – sa­ko ki­tą sa­vai­tę vie­na­me Vil­niaus pre­ky­bos cent­rų ren­gia­mos pa­ ro­dos „Me­nas na­mams“ ku­ra­to­rė Ra­mu­tė Rach­le­vi­čiū­tė. Tie­sa, kol kas pro­fe­sio­na­lių kū­rė­jų ori­gi­na­lių vie­ne­ti­nių dar­bų tarp šluo­tų ir mui­ lo ga­ba­lė­lių neiš­vy­si­me, ta­čiau, at­ ro­do, kad vil­ties yra. Šal­ti­nis: BNS Gedimino Bartuškos, Šarūno Mažeikos / BFL nuotr.

3

Penktadienis, balandžio 12, 2013

santaka/muzika

Už­bur­ti mu­zi­kos še­dev­rų 301. Pap­ras­tam pi­lie­čiui, dien­raš­čio skai­ty­ to­jui šie skai­čiai gal­būt ne­sa­ko nie­ko, tie­ siog skai­čius, o kau­nie­čiams, bent šiek tiek nu­si­ma­nan­tiems apie cho­ri­nę mu­ zi­ką, apie jos iš­ta­kas ir tra­di­ci­jas, šie skai­ čiai reiš­kia kur kas dau­giau.

Da­rius Gru­bys

301 – tai „Tau­tos na­mų“ (bu­vu­sių Prof­są­jun­gos kul­tū­ros rū­mų) au­ di­to­ri­ja. Au­di­to­ri­ja, ku­ri per dau­ gy­bę me­tų užau­gi­no ne vie­ną cho­ ris­tų kar­tą, ma­tė cho­rų pa­ki­li­mus ir nuo­puo­lius, džiau­gė­si ir liū­dė­jo kar­tu su jais. To­dėl tru­pu­tį sim­bo­ liš­ka, kad šio­je 301 au­di­to­ri­jo­je su­ si­rin­ko­me pa­kal­bė­ti apie vo­ka­li­nio an­samb­lio „Acus­to“ ren­gia­mus in­ terp­re­ta­vi­mo kur­sus.

Sie­kia to­bu­lu­mo

Po­kal­bis pra­si­dė­jo prie puo­de­lio ka­vos, o ka­vą gė­rė „Acus­to“ įkū­ rė­jas, va­do­vas, šių in­terp­re­ta­vi­mo kur­sų su­ma­ny­to­jas Kęs­tu­tis Ja­ke­ liū­nas, chor­ve­dys, pa­si­ruo­šęs pa­ dė­ti tei­sin­gai su­pras­ti ro­man­ti­nę mu­zi­ką – Lau­ry­nas Va­ka­ris Lo­pas bei „Acus­to“ na­rys – Ben­ja­mi­nas Že­mai­tis.

Vo­ka­li­nis an­samb­lis „Acus­to“ su­si­kū­rė 2010-ųjų va­sa­rį. Pa­sak an­samb­lio įkū­rė­jo ir va­do­vo, jau­ no, am­bi­cin­go, ži­nan­čio, ko sie­ kia, chor­ve­džio K.Ja­ke­liū­no, jam ki­lo min­tis pa­dai­nuo­ti tas pa­čias dai­nas ki­taip, vi­są cho­ri­nę mu­zi­ką at­lik­ti ki­taip nei cho­rai. Šie­me­čiai in­terp­re­ta­vi­mo kur­ sai – jau tre­tie­ji iš ei­lės, ku­riuos ren­gia vo­ka­li­nis an­samb­lis „Acus­ to“. Kur­sų at­si­ra­di­mo prie­žas­tis pa­pras­ta – iki tol Kau­ne jų nie­kas neor­ga­ni­za­vo, to­dėl K.Ja­ke­liū­nui ir ki­lo min­tis už­pil­dy­ti šią ni­šą. „Juk ki­tuo­se mies­tuo­se vyks­ta, o Kau­ ne nė­ra. Taip, tų kur­sų ne­stin­ga: ir Sankt Pe­ter­bur­ge, ir Aust­ri­jo­ je, ir ki­to­se pa­sau­lio vie­to­se. Vi­sur vis gau­ni kaž­ką, o ir su­si­pa­žin­ti su daug mo­kyk­lų svei­ka“, – tei­gia iš­ šū­kių ne­bi­jan­tis K.Ja­ke­liū­nas.

Pir­muo­siuo­se kur­suo­se mo­kė­mės su­pras­ti ir in­terp­re­tuo­ti Re­ne­san­so epo­chos mu­zi­ką (tai pa­da­ry­ti pa­dė­ jo Gin­tau­tas Ve­nis­lo­vas), per­nai – XX ir XXI a. lie­tu­vių kom­po­zi­to­rių kū­ri­nius per­kąs­ti pa­dė­jo Vac­lo­vas Au­gus­ti­nas. Šie­met nu­spręs­ta ap­ si­sto­ti ties ro­man­ti­ne mu­zi­ka. Ją paaiš­kin­ti ir in­terp­re­tuo­ti pa­de­da Lau­ry­nas Va­ka­ris Lo­pas.

Iš „Acus­to“ is­to­ri­jos Vos tik su­si­k ū­ręs an­samb­lis, 2010ai­s iais da­ly­vau­d a­m as res­pub­l i­ ki­n ia­me so­l is­t ų ir vo­ka­l i­n ių an­ samb­lių kon­kur­se „Si­dab­ri­niai bal­ sai“ (Vil­niu­je), bu­vo pri­pa­ž in­tas ge­ riau­siu vo­ka­li­niu an­samb­liu ir jam įteik­tas lau­rea­to žy­muo – Di­dy­sis fju­zin­g i­nis vit­ra­žas.

Tais pa­čiais, 2010-ai­siais, sak­ra­l i­ nės mu­zi­kos kon­kur­se „Can­ta­te Do­ mi­no“ (Kau­ne) lai­mė­jo auk­so dip­lo­ mą už gi­liai me­niš­kai at­lik­tą sak­ra­ li­nę pro­g ra­mą bei Di­d į­jį pri­zą.

2011-ai­siais tarp­tau­ti­nia­me sak­ra­li­ nės mu­zi­kos fes­ti­va­ly­je-kon­kur­se „Sil­ver Bells“ (Daug­pi­ly­je) bu­vo įver­ tin­tas pir­mo­jo laips­nio dip­lo­mu.

Ži­nios – ne tik va­do­vams

Kur­sų su­ma­ny­to­jo K.Ja­ke­liū­no slap­ta sva­jo­nė, ku­ri bū­tų sie­kia­my­ bė, kad ši­tie kur­sai tap­tų kas­me­čiai ir gal net tarp­tau­ti­niai. Ki­tais me­ tais pla­nuo­ja­ma pa­si­kvies­ti žy­mų Lat­vi­jos di­ri­gen­tą, Lat­vi­jos vals­ty­ bi­nio cho­ro di­ri­gen­tą Ma­rį Sir­ma­nį ir su­reng­ti lat­vių mu­zi­kos in­terp­ re­ta­vi­mo kur­sus, pa­teik­ti lat­viš­ką mu­zi­ką ne tik Kau­no, bet vi­sos Lie­ tu­vos pub­li­kai. Į in­terp­re­ta­vi­mo kur­sus kvie­ čia­mi vi­si mu­zi­kos pro­pa­guo­to­jai iš vi­sos Lie­tu­vos: stu­den­tai – kad įgy­tų nau­jų mu­zi­kos ži­nių, ku­rias ga­lė­tų pri­tai­ky­ti sa­vo bū­si­ma­me dar­be; mu­zi­kos mo­ky­to­jai, aukš­tų­ jų mo­kyk­lų dės­ty­to­jai – kad įgy­tas ži­nias ga­lė­tų per­teik­ti mo­ki­niams, stu­den­tams, cho­rų dai­ni­nin­kams.

Nau­din­gi, gal net ir bū­ti­ni, šie kur­sai ir pa­tiems dai­ni­nin­kams – juk ne tik ko­lek­ty­vo va­do­vas tu­rė­ tų ži­no­ti, kaip at­lik­ti vie­no ar ki­to lai­ko­tar­pio mu­zi­ką.

Kur­suo­se pla­nuo­ja­ma su­lauk­ti apie 100 da­ly­vių, iš ku­rių 50 – ak­ty­ vūs da­ly­viai, nuo­lat juo­se da­ly­vau­ jan­tys, se­kan­tys vi­są kur­sų ei­gą.

In­terp­re­ta­ci­jos ga­lia

Pag­rin­di­nė tre­čių­jų in­terp­re­ta­vi­ mo kur­sų te­ma ir min­tis – ro­man­ tiz­mo, bū­tent XIX a. ro­man­tiz­mo

2011-ai­siais įver­tin­tas Lie­tu­vos liau­ dies kul­tū­ros cent­ro įsteig­tos „Auk­ so paukš­tės“ no­mi­na­ci­ja Ge­riau­sio vo­ka­li­nio an­samb­lio ka­te­go­ri­jo­je.

Iššūkis: anot ži­no­mo di­ri­gen­to ir pe­da­go­go L.V.Lo­po, no­rint to­bu­lai at­

lik­ti ro­man­tiz­mo mu­zi­ką, rei­kia la­bai daug ži­nių.

epo­chos vo­kie­čių kom­po­zi­to­rių vo­ka­li­niai še­dev­rai. „Ap­si­ri­bo­jo­me vo­kie­čiais, vo­kie­ čių kom­po­zi­to­rių kū­ri­niais. Juk ro­ man­tiz­mas ir su­si­for­ma­vo vo­kie­čių že­mė­je“, – sa­vo pa­si­rin­ki­mą api­ bū­di­no L.V.Lo­pas.

Anot jo, ro­man­tiz­mo mu­zi­ka, su ku­ria dir­ba­ma kur­suo­se, dve­jo­pa, nes to­kia yra ir pa­si­rink­tų­jų au­to­ rių mu­zi­ka: M.Re­ge­ris, J.G.Rhein­ ber­ge­ris, J.Brahm­sas, F.Men­dels­ soh­n as-Bart­h ol­dy, A.Bec­ke­r is, F.Schu­ber­tas ra­šė ir baž­ny­ti­nę, ir pa­sau­lie­ti­nę mu­zi­ką. „Ko­dėl taip yra? – re­to­riš­kai klau­sia ir tuoj pat at­sa­ko L.V.Lo­ pas: la­bai pa­pras­tai. Pa­ly­gin­ki­me J.Nau­ja­lio mo­te­tą ir ori­gi­na­lią dai­ ną. Tai bus kaip dan­gus ir že­mė, du vi­sai skir­tin­gi au­to­riai. Ly­giai taip pat yra ir su vo­kie­čių au­to­rių kū­ ry­ba. Baž­ny­ti­nė mu­zi­ka kur­ta lai­ kan­tis vie­nos tra­di­ci­jos, bū­tent ba­ ro­ki­nės, o pa­sau­lie­ti­nė – jau pa­gal ki­tą li­ni­ją, pa­gal ku­rią F.Shu­ber­tas iš­vys­tė vi­sus tuos ro­man­tiz­mo da­ ly­kus. Tai yra DAI­NA.“

Dirb­ti su vo­ka­li­niu an­samb­ liu pa­šne­ko­vui yra iš­šū­kis, nes ta me­džia­ga, tie kū­ri­niai pri­tai­ky­ ti cho­rui. Kaip vi­sa tai pa­da­ry­ti tik su ne­di­de­le gru­pe dai­ni­nin­kų? Šį ham­le­tiš­ką klau­si­mą pa­šne­ko­vas vėl pa­grin­džia J.Nau­ja­liu ir jo kū­ ri­niu „Sva­jo­nė“.

Kai gro­ja sty­gi­nių kvar­te­tas, skam­ba vie­naip, gro­jant ka­ me­ri­niam or­kest­ rui – jau vi­siš­kai ki­ taip. „Kai gro­ja sty­gi­nių kvar­te­tas, skam­ba vie­naip, gro­jant ka­me­ri­ niam or­kest­rui – jau vi­siš­kai ki­ taip. Es­mė – kaip tą kū­ri­nį pa­ teik­ti, kad jis at­si­skleis­tų ki­to­kiais bruo­žais, skam­be­siais, kad tap­ tų su­pran­ta­mas, – dės­tė L.V.Lo­ pas. – Jei kū­ri­nys skir­tas at­lik­ ti 100 žmo­nių, kaip pa­da­ry­ti, kaip pa­teik­ti, kaip pri­tai­ky­ti vo­ka­li­ niam an­samb­liui, kur tos pa­grin­ di­nės kryp­tys, min­tys?“ Nai­ki­na kal­bos bar­je­rą

Pa­tir­tis: ži­nios apie konk­re­čios mu­zi­kos at­li­ki­mo su­bti­lu­mus la­bai svar­bios ne tik ko­lek­ty­vų va­do­vams, bet

ir at­li­kė­jams.

Ar­tū­ro Mo­ro­zo­vo nuo­tr.

Į ro­man­tiz­mą, ro­man­ti­nės mu­zi­ kos su­pra­ti­mą L.V.Lo­pas siū­lo pa­ žvelg­ti pa­si­rin­kus įdo­mų, gal kiek keis­tą, bet tur­būt įtai­gų bū­dą – įpras­mi­nant žo­dį. Žo­dį, ku­ris žei­ džia ir už­gau­na, žo­dį, ku­ris pa­ma­ lo­ni­na, žo­dį, ku­rį tu­rė­tu­me gir­dė­ti to­kį, koks jis pa­sa­ky­tas, o ne ko­ kį no­ri­me iš­girs­ti ir reikš­ti tai, ką ir tu­ri reikš­ti. „Jei tai bū­tų lie­tu­viš­kas žo­ dis – bū­tų pa­pras­čiau. Klau­sy­ to­jas ir at­li­kė­jas ir taip „val­go“ tą žo­dį, o šiuo at­ve­ju (at­lik­da­mi vo­ kie­čių kom­po­zi­to­rių kū­ri­nius) tu­ rė­si­me jį pa­teik­ti taip įtai­giai, kad klau­sy­to­jas, net ir ne­sup­ras­da­mas jo reikš­mės, su­pras­tų, apie ką dai­

nuo­ja­ma. Cho­rui pa­pras­čiau – jis kaž­ko­kiais ju­de­siais ga­li įpras­min­ ti tą žo­dį, an­samb­ly­je tas „ban­dos jaus­mas“ ne­pa­vyks, čia ki­taip“, – dės­to L.V.Lo­pas.

Kas, pa­šne­ko­vo nuo­mo­ne, yra la­bai svar­bu? „No­rint to­bu­lai at­ lik­ti šią (ro­man­tiz­mo) sti­liaus mu­ zi­ką, rei­ka­lin­gos la­bai di­de­lės ži­ nios. Lie­tu­vo­je šio sti­liaus mu­zi­ka at­lie­ka­ma ne­daž­nai, ir tų kū­ri­nių, su ku­riais dirb­si­me, teks­tas tu­ri la­bai gi­lią pra­smę, ver­čian­čią su­ si­mąs­ty­ti ir sua­be­jo­ti kai ku­riuo sa­vo su­pra­ti­mu, sa­vo gy­ve­ni­mo ma­ty­mu. Tai tu­rė­sim pa­teik­ti ne bet kaip, o pro­fe­sio­na­liai“, – bai­ gia pa­šne­ke­sį kur­sų dės­ty­to­jas, nes į re­pe­ti­ci­ją-pa­skai­tą pra­de­da rink­ tis jų da­ly­viai. Pra­ša­lai­čiui be­lie­ka ty­liai pa­si­trauk­ti, leis­ti at­li­kė­jams pa­si­ner­ti į ro­man­tiz­mo gel­mes, o vi­sus, mėgs­tan­čius tik­rą mu­zi­ ką, pa­kvies­ti į „Acus­to“ kon­cer­tą, pa­si­klau­sy­ti XIX a. vo­kie­čių kom­ po­zi­to­rių vo­ka­li­nių še­dev­rų. Pa­ sik­lau­sy­ti ir iš­mok­ti pa­tiems bei pa­tar­ti ki­tiems, kaip įpras­min­ ti žo­dį, kaip iš­girs­ti tai, kas sa­ko­ ma ir pa­sa­ky­ta, o ne tai, kas no­ri­ ma gir­dė­ti.

Pa­mąs­ty­ti siū­lau šio­mis poe­ to Pau­lo Hey­ze’s ei­lė­mis iš cik­lo „Sep­ty­nios dai­nos miš­riam cho­ rui“, ku­rias su­kū­rė J.Brahm­sas: Šir­dies ma­no­sios go­dos – vien tik apie ta­ve, Lyg ne­ga­lia krū­ti­nėj ka­muo­ja jos ma­ne.

Kai tu ma­ne ap­ka­bi­nai, Ra­my­bės ne­te­kau ūmai. Šir­dies ma­no­sios go­dos – vien tik apie ta­ve. kas: vo­k a­li­nio an­samb­lio „Acus­to“ kon­cer­tas. Prog­ra­mo­je – XIX a. vo­kie­čių kom­po­zi­to­rių vo­k a­li­niai še­dev­rai. kur: VDU Di­džio­jo­je au­lo­je (Gim­na­zi­jos g. 7). kada: ba­l an­džio 14 d. 15 val.

4

penktadienis, balandžio 12, 2013

santaka /teatras

Ka­ted­ra mū­sų „Ka­ted­ra, Ka­ted­ros, Ka­ted­rai...“ – links­niuo­ta dau­ge­lio teat­ro kri­ ti­kų ir ne tik jų straips­niuo­se. Re­ži­sie­riaus Os­ka­ro Kor­šu­no­vo „Ka­ted­ra“ ati­da­rė šiemetį fes­ti­va­lį „Lie­tu­vos teat­rų pa­va­sa­ ris“. Apie spek­tak­lį at­si­lie­pia­ma jau ge­ro­kai po prem­je­ros, to­dėl na­tū­ra­lu, kad ten­ka įsi­lie­ti į bend­rą dis­ku­si­jų lau­ką.

As­ta Va­liu­kai­tė Teat­ro­lo­gė

O ap­tar­ti yra ką: vi­sa­da so­cia­liai an­ga­žuo­tas, po­stmo­der­nis­ti­nio teat­ro at­sto­vas O.Kor­šu­no­vas pa­ sta­to lie­tu­vių tau­tos dai­niaus, vi­ sai ne­se­niai pa­ly­dė­to į am­ži­ny­bę, Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus, poe­ti­ nę dra­mą „Ka­ted­ra“. Kū­ri­nį, ku­ris dau­ge­liui vy­res­nių­jų Lie­tu­vos pi­ lie­čių so­viet­me­čiu dvel­kė Tė­vy­ne ir Lais­ve.

Pa­žįs­tant O.Kor­šu­no­vą, jo sėk­ min­gus ir ma­žiau sėk­min­gus pa­ si­kė­si­ni­mus į teks­to au­to­no­miš­ ku­mą, re­zul­ta­to lauk­ta su­lai­kius kva­pą. Kas bus pa­da­ry­ta su lie­tu­vių kla­si­ko J.Mar­cin­ke­vi­čiaus dra­ma?

O.Kor­šu­no­vas ir J.Mar­cin­ke­vi­čius, toks taik­lus de­ri­nys, ir sam­brūz­dis ga­ran­tuo­tas.

Glaus­tas J.Mar­cin­ke­vi­čiaus dra­ mos kon­teks­tas – su­ki­li­mo nuo­ tai­ko­mis gy­ve­nan­tis XVIII a. pab.

Vil­nius. Iš už­sie­nio grį­žęs ar­chi­ tek­tas Lau­ry­nas Gu­ce­vi­čius, re­ mia­mas me­ce­na­to vys­ku­po Ma­ sals­kio, ima­si pro­jek­tuo­ti Ka­ted­rą.

Dra­mo­je iš­ryš­kė­ja jau­no­jo Lau­ry­ no ir vys­ku­po (me­ni­nin­ko ir val­ džios) konf­lik­tas. Per me­ną priar­ tė­ja­ma ir prie pa­grin­di­nio tau­tos, Tė­vy­nės klau­si­mo, iš­si­lais­vi­ni­mo nuo­tai­kų. Ka­ted­ra tam­pa tų idė­jų sim­bo­liu.

Pri­ke­liant „Ka­ted­rą“ bu­vo pa­kel­ti ir is­to­ri­kai (ieš­ko­ta au­ten­ti­kos, gi­ lin­ta­si į is­to­ri­nes ap­lin­ky­bes), li­te­ ra­tū­ro­lo­gai ir, ži­no­ma, teat­ro­lo­gai, tu­rė­ję nu­pūs­ti dul­kes nuo ge­ro­kai pri­mirš­to J.Mar­cin­ke­vi­čiaus vei­ ka­lo. Jau pa­ts pa­si­ruo­ši­mo pro­ce­ sas ve­dė ga­li­mo tra­di­ci­nio kū­ri­nio in­terp­re­ta­ci­jos vaiz­do link. At­ro­do, siek­ta nuo­šir­džiai su­ža­din­ti pa­trio­ ti­nius, pi­lie­tiš­kus jaus­mus, pra­de­ dant ak­to­riais (apie jų mei­lę Lie­ tu­vai ir pa­mąs­ty­mus pi­lie­tiš­ku­mo te­ma ga­li­me per­skai­ty­ti „Ka­ted­ros“ pro­gra­mė­lė­je), bai­giant vi­sais mu­ mis – lie­tu­viais. Spek­tak­lio leit­mo­ ty­vu, anot pa­ties re­ži­sie­riaus, tu­rė­ jo tap­ti žmogaus–menininko te­ma.

Me­ni­nin­ko ir vi­suo­me­nės san­ty­kis.

Te­ma, ku­ri bend­ra­me re­ži­sie­riaus kū­ry­bi­nia­me kon­teks­te ne­ste­bi­na, nes nuo­lat yra ar­ti­ku­liuo­ja­ma ir at­ si­kar­to­ja šio re­ži­sie­riaus pa­sta­ty­ muo­se. Taip pat iš­ky­la svar­bi Ka­ ted­ros ir Teat­ro pa­ra­le­lė. Ži­nant re­ži­sie­riaus kū­ry­bi­nį brai­žą ir ste­bint „Ka­ted­rą“, vie­ni žiū­ro­vai tu­rė­jo lik­ti su­glu­mę, nes vis­kas taip pa­kan­ka­mai gra­žiai, mo­der­niai pa­sta­ty­ta, vi­sai ne­kor­ šu­no­viš­ka, ki­ti tu­rė­jo lik­ti pa­ten­ kin­ti dėl „Ka­ted­ros“ li­te­ra­tū­ri­nio teks­to iš­sau­go­ji­mo, ne­su­min­dy­to J.Mar­cin­ke­vi­čiaus žo­džio, o per tai – ir mū­sų Lie­tu­vos.

Bet ko­kiu at­ve­ju tarp vi­sų kri­ti­ nių straips­nių trū­ko tik ko­kio „Kas

at­si­ti­ko O.Kor­šu­no­vui?“ Pa­žįs­tant re­ži­sie­rių, be abe­jo, bu­vo keis­ta, kad sten­gia­ma­si su­ža­din­ti sen­ti­ men­ta­lu­mą, iš­spaus­ti aša­rą, iš­ kel­ti tau­tos he­ro­jus (Lau­ry­ną ir jo drau­gus).

O.Kor­šu­no­vas mo­ka pa­da­ry­ ti ge­rą re­gi­nį ir jo kū­ri­niui, re­gis, nie­ko ne­trūks­ta – nei vi­zua­lu­mo, nei stip­rios mu­zi­ki­nės par­ti­tū­ros (kom­po­zi­to­rius An­ta­nas Ja­sen­ka), nei ge­rų ak­to­ri­nių dar­bų. Jau ak­ to­riaus Arū­no Sa­ka­laus­ko ži­bin­ ti­nin­kas Mo­tie­jus sėk­min­gai įve­da į veiks­mo pra­džią. Ypač ge­rai at­ lik­da­mas sa­vo vaid­me­nį la­vi­ruo­ja ak­to­rius Dai­nius Ga­ve­no­nis, ku­rio ku­ria­mas vys­ku­pas Ma­sals­kis – žmo­giš­kai tik­ras, ne­ran­dan­tis sau vie­tos, be­si­plė­šan­tis tarp že­miš­kų­ jų aist­rų ir aukš­tes­nių da­ly­kų sie­ kia­my­bės. Dra­ma­tiš­ka ir tra­giš­ka Mo­ni­kos Vai­čiu­ly­tės Ie­va-Te­re­sė.

Spek­tak­lis vi­sai ga­ lė­tų bū­ti įra­šy­tas į vyk­do­mas edu­ka­ci­ nes pro­gra­mas. Už­ tat ga­li­ma vi­sai tvar­ kin­gai „Ka­ted­rą“ ve­žio­ti po Lie­tu­vą.

Tik neaišku, ar tik­rai edu­ka­ci­niu tiks­lu ji bu­vo sta­ty­ta?

Ak­to­riaus Ma­riaus Rep­šio ku­ria­ mas me­ni­nin­kas Lau­ry­nas – la­bai jau­nas, dar per jau­nas iš­lai­ky­ti vi­ są „Ka­ted­ros“ svo­rį ir be­si­kei­čian­ čias he­ro­jaus trans­for­ma­ci­jas. Už­ tat toks gry­nas ak­to­riaus Sau­liaus Ba­rei­kio smui­ki­nin­kas ir jo Grū­šia – tai tur­būt gry­niau­sia ir tik­riau­ sia, ką ga­lė­jo pa­siū­ly­ti re­ži­sie­rius šio spek­tak­lio kon­teks­te.

In­ter­teks­tua­lu­mu taip pat ne­ ga­li­ma skųs­tis: Jo­no Vait­kaus, Ri­ mo Tu­mi­no, Ei­mun­to Nek­ro­šiaus spek­tak­lių ci­ta­tos pra­le­kia žiū­rint „Ka­ted­rą“. Gal­būt net ly­di­mos min­ties, kad vi­si di­die­ji mū­sų re­ ži­sie­riai yra pa­kvies­ti ją at­sta­ty­ti.

Baž­ny­čia-Ka­ted­ra ta­po ko­vos lau­ku – tuo pa­si­rū­pi­no sce­nog­ra­ fas Vy­tau­tas Nar­bu­tas, at­ga­ben­ da­mas į sce­ną ma­sy­vią me­di­nę sa­ kyk­lą, suo­lų, kry­žių, ak­me­nų ir ki­tų rek­vi­zi­tų. Nors spek­tak­lio pa­ bai­go­je vil­ties ženk­lu tu­rė­jo tap­ti ma­žas ber­niu­kas bal­tu dra­bu­žė­liu, ta­čiau iš es­mės tos slo­gios ir ant­ra­ ja­me veiks­me įsi­vy­rau­jan­čios pra­ lai­mė­ji­mo ir žlu­gi­mo at­mos­fe­ros jis ne­sus­tab­do. Ir kry­žiaus ne­bėr, ir vil­tis mąž­ta. Tas ty­kus skamb­ te­lė­ji­mas var­pu ka­žin ar ga­li bū­ ti iš­girs­tas.

Ne vel­tui kai ku­rie kri­ti­kai, ap­ tar­da­mi „Ka­ted­rą“, pri­si­mi­nė ki­ tą O.Kor­šu­no­vo sta­ty­tą spek­tak­ lį „P.S. By­la O.K.“ (1997 m.), ku­ris tar­si ženk­li­no ki­to­kio teat­ro pra­ džią. Sta­ty­tas taip pat na­cio­na­li­ nio teat­ro sce­no­je, tuo me­tu su­ lau­kęs vi­siš­kai prie­šin­gos reak­ci­jos, nei šių­me­tė „Ka­ted­ra“, ku­ri ne tik ne­suk­ri­ti­kuo­ta tau­tos eli­to, bet dar ir dė­kin­gai pa­rem­ta. „P.S. By­la O.K.“ dau­ge­lio bu­vo įvar­dy­ta kaip švent­va­giš­kai tau­ti­ nes ver­ty­bes iš­nie­ki­nan­tis kū­ri­nys.

O.Kor­šu­no­vas, pa­de­da­mas dra­ma­ tur­gi­jos (au­to­rius Si­gi­tas Pa­ruls­kis) ir sce­nog­ra­fi­jos (dai­li­nin­kas Žil­vi­ nas Kem­pi­nas), ban­dė ap­čiuop­ti ir at­spin­dė­ti esa­mos tau­ti­nės są­mo­ nės bū­se­ną. Tuo me­tu bu­vo gim­ do­ma maiš­to idė­ja. Bū­tent šia­me spek­tak­ly­je sce­nos erd­vė­je be­si­ mė­tan­čios vir­vės il­gai­niui įga­vo an­ti­ki­nių ko­lo­nų for­mą, ne­sta­bi­ lią, ne­tvir­tą, nu­ke­lian­čią į mi­ti­nį lai­ką, ku­ria­me vy­ko Izao­ko au­kos is­to­ri­ja. Ir bū­tent „Ka­ted­ro­je“ tos vir­vės jau vi­zua­liai at­si­kar­to­ja tvir­ ta ge­le­ži­ne konst­ruk­ci­ja – Ka­ted­ ros ko­lo­na (sce­nog­ra­fas Vy­tau­tas Nar­bu­tas). Ko­lo­na, ku­rio­je griū­ va li­ki­mai (Ie­vos-Te­re­sės, Lau­ry­ no, smui­ki­nin­ko).

Kaž­kaip sa­vai­me no­ri­si kal­bė­ ti apie O.Kor­šu­no­vo me­ni­nin­ko ir jo maiš­to idė­jos kai­tą. 1997-ai­siais „By­la“ tar­si de­gė ir pul­sa­vo maiš­tu, o „Ka­ted­ro­je“ (nors siu­že­tiš­kai jo­je maiš­to daug) tik­ro me­ni­nio maiš­ to idė­ja strin­ga to­se sta­bi­lio­se, ge­ le­ži­nė­se konst­ruk­ci­jo­se, tarp sun­ kių gran­di­nių ir me­ta­li­nės ko­lo­nos.

Vis­kas per­ne­lyg sta­bi­lu ir tvir­ta, prieš nie­ką maiš­tau­ti ne­be­rei­kia?

Gal apie tai taip pat no­rė­ta pra­bil­ti šiuo spek­tak­liu.

Tie­sa ta, kad pa­ts spek­tak­lis pa­ si­li­ko kaž­kur už­ri­by­je, ta­po pre­ teks­tu kal­bė­ti apie pa­sta­ty­mo rei­ka­lin­gu­mą, įma­no­mu­mą, „Ka­ ted­ros“ in­terp­re­ta­ci­jos ga­li­my­bes, bet ne­ta­po pul­suo­jan­čiu, gy­vu or­ ga­niz­mu. Gy­vu or­ga­niz­mu ta­po pe­ri­fe­ri­nė erd­vė, dis­ku­si­jų lau­kas, pul­suo­jan­tis klau­si­mais ir ap­mąs­ ty­mais. Ir ne to­dėl, kad spek­tak­lis bū­tų ne­pro­fe­sio­na­liai pa­sta­ty­tas, ži­no­ma, ne. Jis pa­sta­ty­tas ge­rai, bet... per­ne­lyg tvar­kin­gai, be labai rei­ka­lin­go me­ni­nio maiš­to už­tai­so.

Spek­tak­lis vi­sai ga­lė­tų bū­ti įra­šy­ tas į edu­ka­ci­nes pro­gra­mas. Už­tat ga­li­ma vi­sai tvar­kin­gai „Ka­ted­rą“ ve­žio­ti po Lie­tu­vą. Tik neaišku, ar tik­rai edu­ka­ci­niu tiks­lu ji bu­vo sta­ ty­ta? Ar siek­ta „Ka­ted­rą“ pa­sta­ty­ ti tik sim­bo­liš­kai?

Su­ta­pi­mas, kad kaip tik spek­tak­ lio prem­je­ros die­no­mis te­ko vaikš­ čio­ti ša­lia ki­tos Ka­ted­ros, len­kiš­ ko­jo Va­ve­lio, tu­rin­čios ne ma­žes­nį sim­bo­li­nį krū­vį. Ži­no­ma, kal­bant apie len­kiš­ką­ją Ka­ted­ros ver­si­ją,

at­min­ty­je iš­ki­lo Sta­nis­ła­wo Wys­ piańs­kio „Ak­ro­po­lio“ in­terp­re­ta­ ci­ja, ku­rią 1962-ai­siais pa­tei­kė XX a. teat­ro re­for­ma­to­rius Jer­zy Gro­ tows­kis su sce­nog­ra­fu Józe­fu Szaj­ na: bib­li­niai ir mi­to­lo­gi­niai S.Wys­ pians­kio per­so­na­žai vei­kė mir­ties at­mos­fe­ra dvel­kian­čio­je Os­ven­ci­ mo rea­ly­bė­je.

To­k iu bū­d u spek­tak­l is bu­ vo įkrau­tas daug stip­res­nių sim­ bo­li­nių pra­smių, bu­vo ra­di­ka­liai trans­for­muo­ja­ma dra­mos ap­lin­ka.

Ak­ro­po­lis-Ka­ted­ra-Os­ven­ci­mas – to­kios pa­ra­le­lės ve­da­mos spek­tak­

ly­je, ku­rian­čios su­dė­tin­gą ir dau­ gia­ly­pį pra­smių lau­ką. Iro­niš­kai pro­gies­miu kar­to­da­mi: „Ak­ro­po­ lis mū­sų“, ak­to­riai iš vamz­džių ir vir­vių sta­tė vi­sai ki­to­kios „šven­ to­vės“ pa­ma­tus. Spek­tak­lis jau įra­šy­tas į teat­ro is­to­ri­ją, pro­vo­ ka­ty­vus ir at­lie­pian­tis to me­to si­ tua­ci­ją, ma­si­nes žu­dy­nes ir ma­si­ nes ka­pi­nes.

O.Kor­šu­no­vas ku­ria pa­ra­le­ les Menininkas–Katedra–Te­ atras, ta­čiau šiuo at­ve­ju at­ro­ do, kad re­ži­sie­riui vis dėl­to la­biau se­ka­si sta­ty­ti kon­su­me­ris­ti­nius

5

penktadienis, balandžio 12, 2013

santaka/teatras

Kaip būna sta­to­mos ir griau­na­mos vi­di­nės ka­ted­ros Dei­man­tė De­men­ta­vi­čiū­tė Teat­ro­lo­gė

B

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

akropolius–„šven­to­ves“ nei sėk­ min­gai, net ir nei­ro­ni­zuo­jant, įpras­min­ti tau­tos sim­bo­lius.

Jei grįž­tu­me prie pa­trio­tiz­mo te­mos, su­si­dur­tu­me su klau­si­ mu: kaip vis dėl­to apie jį kal­bė­ ti? Gal tai net ir ne­są­mo­nin­gai už­duo­tas klau­si­mas, pa­tik­rin­ta žiū­ro­vo reak­ci­ja į ga­li­mus Lie­tu­ vos vaiz­di­nius: do­ku­men­ti­nį po­ so­vie­ti­nį „Iš­va­ry­mo“ ar so­vie­ti­ nės, mo­der­nios J.Mar­cin­ke­vi­čiaus „Ka­ted­ros“.

Tik­riau­siai ir vie­na, ir ki­ta yra mū­sų Lie­tu­va.

a­lan­džio 4-ąją į pil­nu­tė­ lę „Girs­tu­čio“ rū­mų sa­ lę su­gu­žė­ju­siems teat­ro my­lė­to­jams bu­vo pri­sta­ ty­tas pir­ma­sis fes­ti­va­lio spek­tak­ lis – Os­ka­ro Kor­šu­no­vo „Ka­ted­ ra“. Pa­gal Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus dra­mą to­kiu pat pa­va­di­ni­mu pa­ sta­ty­tas spek­tak­lis su­­lau­kė itin di­ de­lio žiū­ro­vų dėmesio ir pa­gi­ria­ mo­jo žo­džio.

Be per per­trau­ką iš­girs­tų ko­ men­ta­rų „ak, kaip ak­tua­lu“, „kaip ar­ti­ma“, spek­tak­lio pa­bai­go­je bu­ vo ga­li­ma iš­vys­ti ir ne vie­ną ran­ ką, pa­slap­čia nu­brau­kian­čią nuo skruos­to aša­rą. Tai liu­di­ja, kad spek­tak­lis ak­tua­lus, rei­ka­lin­gas ir tai, jog žmo­nės tie­siog iš­troš­kę spek­tak­lių apie Lie­tu­vą.

O. Kor­šu­no­vo „Ka­ted­ra“ iš tie­sų yra ak­tua­lus, rei­ka­lin­gas, įdo­mus ir, svar­biau­sia, kal­ban­tis apie mus, lie­tu­vius, kū­ri­nys. Nors ten­ka pri­ pa­žin­ti ir tai, kad spek­tak­lis tu­ri ir silp­nes­nių mo­men­tų, jau pa­mi­nė­ tų ir anks­čiau ra­šy­to­se re­cen­zi­jo­se: trūks­ta pa­ties re­ži­sie­riaus aiš­kes­ nio po­žiū­rio, kas jam pa­čiam yra Ka­ted­ra; per di­de­lis se­ki­mas dra­ ma­tur­gi­ne me­džia­ga; ver­ba­li­nės ko­mu­ni­ka­ci­jos do­mi­na­vi­mas, drą­ ses­nės dra­mos in­terp­re­ta­ci­jos trū­ ku­mas; kai ku­rie per­spaus­ti me­ lod­ra­ma­ti­niai mo­men­tai ir pan.

Spek­tak­ly­je ten­ka pa­si­ges­ti ir aiš­kios de­konst­ruk­ci­jos, ki­tų po­ stmo­der­naus teat­ro bruo­žų, to­kių bū­din­gų O.Kor­šu­no­vo kū­ry­bai. Bet ar tai trū­ku­mas? Žvel­giant iš vie­ nos pu­sės, t. y. vy­res­nės kar­tos, ar tų žiū­ro­vų, ku­rie nė­ra vi­so­kių po­ stmo­der­ny­bių ar ne­pa­to­gaus me­ no mė­gė­jai, tai yra kaip tik pri­va­lu­ mas, ki­taip, ko ge­ro, ne­bū­tų to­kio anš­la­go ne tik „Girs­tu­ty­je“, bet ir Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me dra­mos teat­re Vil­niu­je. Žvel­giant iš jau­nų­jų žiū­ro­vų ar re­ži­sie­riaus anks­tes­nės kū­ry­bos my­lė­to­jų per­spek­ty­vos, spek­tak­lis ne iki ga­lo pa­tei­si­na vi­sus lū­kes­ čius. Ta­ry­tum ras­tas toks tar­pi­nis va­rian­tas – spek­tak­lis iš es­mės tu­ rė­tų pa­tik­ti vi­siems: ir jau­niems, ir vy­res­niems, ir vi­so­kio me­ni­nio sko­nio žmo­nėms. Spek­tak­ly­je la­ biau su­si­tel­kia­ma ties itin ak­tua­ lio­mis pa­trio­tiš­ku­mo, pi­lie­tiš­ku­ mo, žmo­giš­ku­mo te­mo­mis, rim­tai ir be jo­kios iro­niš­kos žais­mės.

Kad ir kaip bū­tų, ne­si­no­rė­ tų ana­li­zuo­ti mi­nė­tų trū­ku­mų ar griež­tai ver­tin­ti iš ku­rios nors vie­ nos mi­nė­tos po­zi­ci­jos. Ne­si­no­rė­ tų ir sa­ky­ti, kad dėl pa­mi­nė­tų ar ne­pa­mi­nė­tų trūkumų spek­tak­lis yra pra­stas. Prie­šin­gai, jis pa­li­ko ga­na ge­rą įspū­dį ir no­rė­tų­si pa­ žvelg­ti į tą tei­gia­mą Ka­ted­rą, ku­ rią spek­tak­lio kū­rė­jams vis dėl­ to pa­vy­ko pa­sta­ty­ti. Ir te­gu šio žvilgs­nio at­spa­ros taš­kas bus vie­ na pa­grin­di­nių ir O.Kor­šu­no­vo, ir J.Mar­cin­ke­vi­čiaus „Ka­ted­rų“ te­ mų – (kū­rė­jo) sie­kis su­ras­ti išei­ti iš vi­di­nių prieš­ta­ra­vi­mų. Šią išei­tį troš­ko su­ras­ti ir J.Mar­cin­ke­vi­čius, ir „Ka­ted­ros“ pa­grin­di­nis vei­kė­ jas Lau­ry­nas, jos ieš­ko ir O.Kor­ šu­no­vas. Tie­sa, šia sun­kia už­duo­

ti­mi da­ly­da­ma­sis ir su žiū­ro­vais – išei­ties va­rian­tų pa­tei­kia­mas ne vie­nas (ir vi­di­nis, ir išo­ri­nis su­si­ tai­ky­mas, maiš­tas, ne­si­bai­gian­ti kan­čia), tad, kaip su­ras­ti išė­ji­mą iš vi­di­nių prieš­ta­ra­vi­mų ku­pi­no la­ bi­rin­to, pa­lie­ka­ma pa­mąs­ty­ti pa­ tiems žiū­ro­vams.

O prieš­ta­ra­vi­mų spek­tak­ly­je ap­ stu – jais per­si­smel­kę vi­si spek­tak­ lio struk­tū­ros ele­men­tai. Bi­na­ri­nių opo­zi­ci­jų bū­tų ga­li­ma iš­skir­ti tik­ rai ne vie­ną: kū­ri­mas ir grio­vi­mas, de­mo­niš­ku­mas ir die­viš­ku­mas, sie­kis bū­ti gy­vam ir nuo­la­ti­nis sa­ vęs ali­ni­mas, ta­len­to džiaugs­mas ir jo sun­ki naš­ta, ti­kė­ji­mas ir abe­ jo­nė, idea­li tė­vy­nės vi­zi­ja ir skau­di rea­ly­bė, vie­nat­vė ir žmo­nių „ma­ sė“, lais­vė ir ne­lais­vė, dva­sia ir kū­ nas ir t.t. Tarp šių ir ki­tų skir­tin­ gų sa­vo vi­di­nės Ka­ted­ros ko­lo­nų esan­tis spek­tak­lio he­ro­jus – ar­ chi­tek­tas Lau­ry­nas Gu­ce­vi­čius – at­sta­to Vil­niaus ka­ted­rą ir jam pa­vyks­ta su­ras­ti tą tar­pi­nę, prieš­ ta­ra­vi­mus neut­ra­li­zuo­jan­čią ko­lo­ ną – tė­vy­nę.

Lau­ry­no vaid­muo pa­ti­kė­tas ak­ to­riui Ma­riui Rep­šiui. Jau­no ak­to­ riaus vai­dy­ba įti­ki­na. Vie­na ver­ tus, iš pra­džių at­ro­do, kad gal­būt no­rė­tų­si ma­ty­ti ki­to­kį, bran­des­ nį, šį per­so­na­žą įkū­ni­jan­tį ak­to­ rių, ta­čiau vė­liau nuo­mo­nę ten­ka pa­keis­ti, nes M.Rep­šys Lau­ry­no kan­čias ir vil­tį per­tei­kia itin na­ tū­ra­liai, nuo­šir­džiai ir kai ku­rias sa­vo vei­kė­jo min­tis, jam pa­čiam ar­ti­miau­sias, at­ro­do, iš­sa­ko iš sa­ vo pa­ties vi­daus. Tuo jis iš­si­ski­ ria iš ki­tų vei­kė­jų. Lau­ry­nas sa­ko tie­są, kad ir ko­kia skau­di ji bū­tų.

Ta­čiau tie­sa, nors tu­rė­tų sta­ty­ti, su­griau­na jo my­li­mos Ie­vos-Te­ re­sės (ak­to­rė Mo­ni­ka Vai­čiu­ly­tė) vi­di­nę Ka­ted­rą, kai jis jai pa­sa­ ko, kad jos sū­ne­lis, ku­rio ji su­ si­lau­kė su vys­ku­pu, yra mi­ręs.

Taip Lau­ry­nas su­griau­na ir sa­ vo pa­ties šir­dy­je esan­čią Ka­ted­ rą, ku­rios at­ra­mi­nė ko­lo­na bu­ vo mei­lė Ie­vai. Grį­žęs iš ke­lio­nės po Ita­li­ją į Lie­tu­vą jis ran­da neiš­ ti­ki­my­bę ir ap­gau­lę. Ie­va mirš­ta – griū­va ir ši ko­lo­na. Ie­vos ir ko­ lo­nos są­sa­ja sce­no­je per­tei­kia­ma ne tik bal­tos spal­vos sim­bo­li­ka – Ie­vos bal­ti dra­bu­žiai, bal­ta ir vi­ deop­ro­jek­ci­jo­je ma­to­ma Ka­ted­ros ko­lo­na, bet ir per Ie­vos mir­tį – ji mirš­ta už­si­li­pu­si ant iš gran­di­nių sce­no­je su­da­ry­tos ko­lo­nos, iš vi­ daus ryškiai ap­švies­tos. Lau­ry­nas Ka­ted­rą ban­do sta­ty­ti iš nau­jo, pa­si­rink­da­mas pa­ma­tu ti­kė­ji­mą tė­vy­ne. Bū­tent ti­kė­ji­mas jam ir pa­de­da at­sta­ty­ti Vil­niaus ka­ted­ rą ir ko­vo­ti už tei­sin­gą ir vie­nin­ gą Lie­tu­vą.

Kai ji jau at­sta­ty­ta, jau­na­sis he­ ro­jus su­si­du­ria su skau­džia rea­ly­ be, kai tė­vy­nė – Ka­ted­ra, ku­rios pa­ma­tai tu­rė­tų bū­ti tai­ka, tie­sa, gė­ris, gro­žis, mei­lė, iš­ti­ki­my­bė, ti­kė­ji­mas yra tik vi­so la­bo me­lo ir gob­šu­mo pri­tvin­ku­si žmo­nių mi­ nia. Lau­ry­nas nu­si­vy­lęs klau­sia: „Aš ieš­ko­jau idė­jos sa­vo Ka­ted­ rai. Ma­niau, kad pa­ga­liau ją su­ ra­dau: Tė­vy­nė! Bet ar­gi jie Tė­vy­ nė – ši­tie žmo­nės? Kur­gi tie, ku­rie iš­kelt ga­lė­tų ir Lie­tu­vos, ir Ka­ted­ ros idė­ją?“

Ats­ta­ty­ta Ka­ted­ra lie­ka sto­vė­ti, net ir tuo­met, kai ne­šda­mi mir­tį į Vil­nių įsi­ver­žia ka­zo­kai. Ti­kė­ji­mas tė­vy­ne ne­mirš­ta, jis su Ka­ted­ra pa­ lie­ka­mas ki­toms kar­toms. Vil­ties, ti­kė­ji­mo sim­bo­liu spek­tak­ly­je tam­ pa vai­ko įvaiz­dis. Ie­va-Te­re­sė mirš­ ta, nes pra­ran­da sū­ne­lį – bet ko­kią vil­tį, po Ka­ted­ros griu­vė­siais pa­lai­ do­tas vai­ke­lis, ku­rį kas va­ka­rą ap­ rau­da mo­ti­na, sim­bo­li­zuo­ja se­niai pra­ras­tą ti­kė­ji­mą, o bal­tais marš­ki­ nė­liais vil­kin­tis vai­kas, pa­si­ro­dan­ tis pa­čio­je spek­tak­lio pa­bai­go­je, su­tei­kia ir vil­ties, ir ti­kė­ji­mo, kad dar ne vis­kas yra pra­ras­ta.

Spek­tak­lis ke­ lia daug ir svar­bių klau­si­mų. At­sa­ky­ mų ne­pa­tei­kia­ma.

Ki­tą Lau­ry­no as­me­ny­bės pu­ sę at­sklei­džia Dai­niaus Ga­ve­no­ nio įkū­ni­ja­mas Lau­ry­no me­ce­na­ tas, Vil­niaus vys­ku­pas Ma­sals­kis.

Ko ge­ro, pa­ts tin­ka­miau­sias žo­dis bū­tų api­bū­din­ti šio ak­to­riaus vai­ dy­bą spek­tak­ly­je – per­so­na­žo įkū­ ni­ji­mas. D.Ga­ve­no­nio vai­dy­ba ver­ ta pa­gy­ri­mo, jis la­bai įti­ki­na­mai ir aiš­kiai per­tei­kia sa­vo­jo vei­kė­ jo cha­rak­te­ris­ti­ką. Ma­sals­kio dė­ka Lau­ry­nas ban­do su­vok­ti, kas yra ta­len­tas, kū­ry­bi­nė lais­vė, kan­čia ir pui­ky­bė, kai ap­lan­ko sėk­mė, ko­kia yra kū­ry­bos pra­smė, kur yra kū­rė­ jo vie­ta vi­suo­me­nė­je, ko­kią at­sa­ ko­my­bę tu­ri pri­siim­ti me­ni­nin­kas. „Kur­da­mas esi gy­vas ir im­lus pa­ sau­liui, bet ir de­gi­ni sa­ve. Ta­len­tas yra ne tik do­va­na, bet ir kry­žius“, – yra pa­sa­kęs O.Kor­šu­no­vas vie­ na­me in­ter­viu prieš spek­tak­lio prem­je­rą. Ši min­tis kuo aiš­kiau­ siai per­tei­kia­ma sce­no­je – Lau­ry­ nui ta­len­tas ir tei­kia džiaugs­mo, ir yra sun­ki naš­ta, it di­de­lis kry­žius, gu­lin­tis sce­nos kai­rė­je pu­sė­je.

O.Kor­šu­no­vo kū­ry­bos vie­na at­ ra­mi­nių ko­lo­nų yra spek­tak­lių au­ dio­vi­zua­li­nė kal­ba, įgy­jan­ti dau­ giau ar ma­žiau sa­va­ran­kiš­ku­mo, pri­klau­so­mai nuo spek­tak­lio. Ant šio pa­ma­to pa­sta­ty­tas ir šis spek­ tak­lis. Lau­ry­no vi­di­nę Ka­ted­rą at­ spin­di Vy­tau­to Nar­bu­to kur­ta įspū­ din­ga, efek­tin­ga, itin kruopš­čiai ap­gal­vo­ta ir funk­cio­na­li sce­nog­ra­ fi­ja. Vi­są spek­tak­lį sce­no­je re­gi­mi tie pa­tys sce­ni­niai daik­tai, kai ku­ rie jų at­lie­kan­tys vis ki­tą funk­ci­ją – tai sce­nos vi­du­ry­je ka­ban­čios il­

gos ge­le­ži­nės gran­di­nės ir me­di­niai suo­lai. Pas­ta­rie­ji virs­ta ir baž­ny­ti­ niais suo­lais, ir smuk­lės sta­lais, ir sie­na Ka­ted­ros po­že­miuo­se, ir dar ki­to­mis de­ko­ra­ci­jo­mis. O lie­ čia­mos, trau­kia­mos, žvan­gan­čios, at­si­mu­šan­čios į tarp jų ka­ban­ tį var­pą, ap­juo­sian­čios suim­tus maiš­ti­nin­kus, lai­kan­čios pri­ka­ bin­tą kru­ci­fik­są, vaiz­duo­jan­čios Ka­ted­ros ko­lo­ną gran­di­nės pa­de­ da per­teik­ti svar­biau­sius spek­tak­ lio mo­men­tus. Jos kont­ras­tuo­jasi su Lau­ry­no kū­ry­bi­niu džiaugs­mu, lais­vės sie­kiu, ta­ry­tum nuo­lat pri­ min­da­mos, kad ta­len­tas ga­li virs­ti ir ver­gi­ja. Lau­ry­no vi­di­nius prieš­ ta­rin­gu­mus pa­de­da per­teik­ti taip pat įspū­din­ga, kont­ras­tin­ga An­ta­ no Ja­sen­kos, Pet­ro Vyš­niaus­ko ir cho­ro „Bre­vis“ kur­ta mu­zi­ka, Ri­ mo Sa­ka­laus­ko Vil­niaus ka­ted­rą vaiz­duo­jan­čios vi­deop­ro­jek­ci­jos ir Eu­ge­ni­jaus Sa­ba­liaus­ko taik­lus ap­ švie­ti­mas.

Sce­nog­ra­fi­jo­je do­mi­nuo­ja na­tū­ ra­lios me­džia­gos – me­dis, ge­le­žis, ak­me­nys. Tai ver­čia pri­si­min­ti Ei­ mun­to Nek­ro­šiaus spek­tak­lius, ku­riuo­se vaiz­duo­ja­mas vie­ni­šo he­ro­jaus, vi­suo­met eg­zis­tuo­jan­ čio tarp prie­šin­gų ka­te­go­ri­jų, vi­ di­nis prieš­ta­rin­gu­mas. O sce­no­je nau­do­da­mas na­tū­ra­lias me­džia­ gas, E.Nek­ro­šius sie­kia at­skleis­ti he­ro­jaus tik­rą, ne­dirb­ti­nę in­di­vi­ dua­lią tie­sos paieš­ką, taip pat au­ to­ref­lek­si­jos bū­du per pa­grin­di­nį he­ro­jų ana­li­zuo­ti sa­ve, sa­vo kū­ry­ bą. Be­veik tą pa­tį ga­li­me iš­vys­ti ir šia­me spek­tak­ly­je. Ci­tuo­da­mas ne tik E.Nek­ro­šiaus, ki­tų re­ži­sie­ rių kū­ry­bą, bet ir sa­vuo­sius spek­ tak­lius, O.Kor­šu­no­vas ty­ri­nė­ja teat­ro funk­ci­ją, sa­vo pa­ties kū­ry­ bą, jos pra­smę ir reikš­mę.

O.Kor­šu­no­vo „Ka­ted­ra“ ver­čia per­žvelg­ti dar sy­kį, ant ko­kių ko­ lo­nų sto­vi pa­sta­ty­tos mū­sų vi­di­nės Ka­ted­ros, ar tarp jų yra Tė­vy­nės ko­ lo­na. Spek­tak­lis ke­lia daug ir svar­bių klau­si­mų. At­sa­ky­mų ne­pa­tei­kia­ma, taip no­rint pa­sa­ky­ti, kad jie sly­ pi kiek­vie­no mū­sų šir­dy­se, į sce­no­ je vaiz­duo­ja­mos Lau­ry­no at­sta­ty­tos ka­ted­ros for­mą įne­šant sa­vą­jį tu­ri­nį.

Juk, prieš pra­de­dant kur­ti tei­sin­gą ir vie­nin­gą Lie­tu­vą, pir­miau­sia tu­ri­me sa­vy­je ras­ti ne tik sa­ve – go­dų žvė­ rį, nes, kaip sa­ko Lau­ry­nas, „ne ura­ ga­nai, ne ka­rai, ne aud­ros su­griau­ na mū­sų Ka­ted­ras – mes pa­tys, tas de­vyn­gal­vis sli­bi­nas, tas AŠ, ku­ris kiek­vie­no Ka­ted­ro­je gu­li, be­gė­diš­ kai ant de­vy­nių al­to­rių de­vy­nias sa­ vo gal­vas pa­si­dė­jęs“.

6

Penktadienis, balandžio 12, 2013

santaka/dailė

Ke­ra­mi­kų pa­va­sa­ry­je dūz­gia mu­s Sep­tin­tą kar­tą Kau­ ne, Ke­ra­mi­kos mu­ zie­ju­je, ka­ra­liau­ ja „Pa­va­sa­ris“ – kas­ me­tė ke­ra­mi­kų pa­ ro­da, su­kvie­čian­ti me­ni­nin­kus iš Lie­ tu­vos, Lat­vi­jos, Es­ti­ jos ir Len­ki­jos.

En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

Kon­teks­tas ir vie­ta ja­me

Šį­met „Pa­va­sa­ris“ kaip nie­kad gau­sus ir spal­vin­gas, ma­tyt, ke­ra­ mi­kai jau­tė, kad tik­ra­sis pa­va­sa­ ris vė­luos, to­dėl tar­si įsi­pa­rei­go­jo ypa­tin­gai džiu­gin­ti ap­si­lan­kiu­sio­ jo akis ir spal­vo­mis, ir įvai­riau­sia tech­ni­ka, ir svar­biau­sia – idė­jo­ mis, juk pa­va­sa­rį jos gims­ta pa­ čios įvai­riau­sios, gai­vios ir džiu­ gi­nan­čios.

Tarp­tau­ti­nės ke­ra­mi­kų pa­ro­dos sie­la, tiks­liau, sie­los – Ži­vi­lė Bar­ dzi­laus­kai­tė ir Ju­ris Ber­gin­sas, ant sa­vo pe­čių kas­met už­si­me­tan­tys ne tik or­ga­ni­za­to­riaus, bet ir es­te­tiš­ kos eks­po­zi­ci­jos naš­tą. „Šį­met po­sta­men­tų kū­ri­niams net pri­trū­ko­me, – šyp­so­si Ž.Bar­ dzi­laus­kai­tė, – ieš­ko­jo­me sa­vo na­ muo­se, ir su džiaugs­mu, nes op­ti­ mis­tiš­kai nu­tei­kė da­ly­vių gau­sa, šie­met da­ly­vau­ja net 86 au­to­riai, ir svar­biau­sia – 22 iš jų yra jau­nie­ji me­ni­nin­kai. Va­di­na­si, pa­ro­da rei­ ka­lin­ga, ne­ma­žai ke­ra­mi­kų sa­kė, kad jos ypač lau­kia ir kū­ri­nio spe­ cia­liai šiai pa­ro­dai ima­si la­bai iš anks­to.“ Kas­me­tė pa­ro­da at­sklei­džia ir pa­ties au­to­riaus ke­lią, o ir jam pa­ ro­do sa­vo­sios kū­ry­bos vie­tą šian­ die­nės ke­ra­mi­kos kon­teks­te, ku­ris bend­ro­je pa­ro­do­je ypač ge­rai jun­ ta­mas, o žiū­ro­vas ga­li su­vok­ti, ko­ kia yra šių die­nų ke­ra­mi­ka, kur link ei­na, kuo gy­ve­na, ką mums no­ri pa­sa­ky­ti.

Ne­ma­žai dar­bų kal­ba tie­siog apie pa­va­sa­rį – rim­tai, o kar­tais ir su hu­mo­ru. „Kiek­vie­nais me­tais pa­ ro­do­je kas nors do­mi­nuo­ja, tar­kim, ka­ti­no mo­ty­vas, žmo­gaus tor­so, o šį­met, ne­pa­ti­kė­si­te, – mu­sės“, – juo­kia­si Ž.Bar­dzi­laus­kai­tė, kiek­ vie­mam su ypa­tin­ga mei­le ap­ro­ dan­ti eks­po­zi­ci­ją, tar­si vi­si dar­bai bū­tų jos ir jos ar­ti­mų­jų. Ki­ta ver­ tus, be­veik taip ir yra – ne pa­slap­ tis, kad ke­ra­mi­kų šei­my­na pa­si­žy­ mi vie­ny­be ir so­li­da­ru­mu.

Liūd­no­ji ži­nia Kristina Paulauskaitė. Pasiklydęs sapnas. Lietuva

De­ja, neį­ma­no­ma nu­ty­lė­ti ir la­bai liūd­no fak­to, ku­ris iš­ti­ko prieš pat

7

Penktadienis, balandžio 12, 2013

santaka/dailė

u­sės ir šniokš­čia Gan­go van­de­nys pa­ro­dos ati­da­ry­mą. Tai il­ga­me­ tės Ke­ra­mi­kos mu­zie­jaus va­do­vės Emi­li­jos Je­zual­dos Jau­de­gy­tės mir­ tis tie­siog „Pa­va­sa­rio“ iš­va­ka­rė­se.

Bu­vo neįp­ras­ta tą­kart neiš­girs­ ti ir su­vok­ti, kad nie­ka­da jau ne­ be­gir­dė­si­me, pa­ky­lė­tų, su mei­le ir rū­pes­čiu ta­ria­mų Emi­li­jos žo­džių pri­sta­tant pa­ro­dą. Tą­dien vie­nas pa­ro­dos eks­po­na­tų su­ži­bo žva­ kių lieps­no­mis lyg min­čių al­to­rius ta­len­tin­gai ir jaut­riai me­ni­nin­kei. „Taip, ati­da­ry­mas bu­vo vi­sai ki­toks nei įpras­ta, – pri­pa­žįs­ta Ž.Bar­dzi­ laus­kai­tė. Mums vi­siems tai bu­vo di­džiu­lis su­krė­ti­mas, ypač kai mir­ tis to­kia stai­gi, ne­ti­kė­ta.“ E.J.Jau­de­gy­tė dir­bo ke­ra­mi­kos, gra­fi­kos ir ak­va­re­lės sri­ty­se, yra su­ren­gu­si per dvi­de­šimt per­so­na­ li­nių pa­ro­dų, jos dar­bai eks­po­nuo­ti dau­giau nei 70-yje gru­pi­nių pa­ro­ dų Lie­tu­vo­je ir už­sie­ny­je. E.J.Jau­ de­gy­tės dar­bų tu­ri Na­cio­na­li­nis M.K.Čiur­lio­nio dai­lės mu­zie­jus ir Lie­tu­vos dai­lės mu­zie­jus. O kiek­ vie­nas pa­ro­dos ati­da­ry­mas ke­ra­mi­ kos mu­zie­ju­je pra­si­dė­da­vo Emi­li­jos pa­ky­lė­tu žo­džiu, ji ne­gai­lė­jo gra­ žaus pa­ste­bė­ji­mo, jaut­rios įžval­ gos nė vie­nam pa­ro­dų au­to­riui.

Dau­gy­bė tech­ni­kų ir idė­jų

Kad ir kaip skau­du bū­tų, grįž­ki­me į pa­ro­dą, ku­rio­je, kaip mi­nė­jo Ž.Bar­ dzi­laus­kai­tė, do­mi­nuo­ja pa­va­sa­rio te­ma ir mu­sės – juk jei­gu at­me­si­ me ste­reo­ti­piš­kai nei­gia­mą šio žo­ džio ko­no­ta­ci­ją, mu­sė – iš­ties sa­ vo­tiš­kas pa­va­sa­rio gy­vis, bui­ty­je vie­nas pir­mų­jų pa­ma­to­mas ir pra­ ne­šan­tis, kad oras ar­ti­miau­siu lai­ ku tik šils.

Pa­ro­do­je, Do­mi­cė­lės Ra­gaus­kai­ tės dar­be „Me­nas su­si­tin­ka rea­ly­ bę“, po­rce­lia­ni­nė mu­sė su­tin­ka dar ne­se­niai bu­vu­sią gy­vą ir, be­ je, abi – vie­no­do dy­džio. O Ri­čar­ do Lu­ko­šiū­no mu­sė („Šla­pias mu­ sės ry­tas“) to­kia di­de­lė, tar­si bū­tų ma­to­ma per mik­ros­ko­pą su vi­sais ry­to ra­sos la­še­liais.

J.Ber­gin­sas lie­ka iš­ti­ki­mas sa­ viems ieš­ko­ji­mams: jo kū­ri­nys kaip vi­sa­da kal­ba se­nų­jų bal­tų kul­tū­ ros ir jos paieš­kos te­ma. „Lat­viš­ kai gov­mu­te, t. y. kar­vės bur­na,

san­skri­to kalba – go­muk­hi reiš­kia Gan­go pra­džią“, – kal­ba J.Ber­gin­ sas, po­rce­lia­no kū­ri­ny­je at­spin­dė­ jęs ling­vis­ti­nius ieš­ko­ji­mus, ku­ rie šiuo­kart nu­ve­dė net iki In­di­jos Gan­go.

Be­je, šiuo­lai­ki­nės ke­ra­mi­kos pa­ ro­do­se jau ne­be­rei­kė­tų ieš­ko­ti tai­ ko­mo­sios dai­lės dar­bų – kū­ri­niais me­ni­nin­kai kalba, per­tei­kia sa­vo mąs­ty­mą, pa­sau­lė­žiū­rą. Štai ra­ku tech­ni­ka atliktas, ga­na ry­tie­tiš­kos sti­lis­ti­kos Rū­tos Ši­pa­ly­tės „Tirps­ tan­tis snie­gas“ yra in­das, ta­čiau ne bui­tiš­kas – jį ste­bint ga­li­ma me­di­ tuo­ti ar­ba kur­ti sa­vas vi­zi­jas.

Aki­vaiz­du, kad šių­me­tė­je pa­ro­ do­je ne­ma­žai kū­ri­nių, at­lik­tų se­ną­ ja rau­go tech­ni­ka, kai karš­tas dir­bi­ nys, iš­trauk­tas iš ug­nies, me­ta­mas į spe­cia­lų rau­gą ir tuo­met nu­si­da­žo įdo­miau­sio­mis dė­mė­mis. Žvilgs­ nį pri­kaus­to ir Al­gi­man­to Pa­tam­sio kris­ta­li­nės gla­zū­ros „Pa­va­sa­ris“, ku­rio tech­ni­ka ypač su­dė­tin­ga, jos ne­mo­ko net mo­kyk­lo­je, me­ni­nin­ kai jos pa­slap­tį įme­na pa­tys.

Yra rei­ka­lau­ja­ma, kad į pa­ro­dą pri­sta­ to­mas kū­ri­nys bū­ tų 70 pro­c. iš ke­ra­ mi­kos, kad ne­bū­tų pikt­nau­džiau­ja­ma kon­cep­tua­lu­mu.

O žvel­giant į Val­do Kurk­lie­čio ke­ra­mi­ką ga­li­ma pa­gal­vo­ti, kad tai kū­ri­nys iš ge­le­žies. „Ne , ne, – šyp­ so­si Ž.Bar­dzi­laus­kai­tė, – yra rei­ka­ lau­ja­ma, kad į pa­ro­dą pri­sta­to­mas kū­ri­nys bū­tų 70 pro­c. iš ke­ra­mi­ kos, kad ne­bū­tų pikt­nau­džiau­ja­ ma kon­cep­tua­lu­mu, nors skir­tin­gų tech­ni­kų de­ri­niai mums la­bai įdo­ mūs. Tar­kim, per­nai pa­ro­do­je bu­vo eks­po­nuo­tas vi­deo­dar­bas.“ Tai­gi vie­no­je gau­siau­sių šių­me­ tė­je ke­ra­mi­kų pa­ro­do­je „Pa­va­sa­ ris“ – dau­gy­bė tech­ni­kų, spal­vų, min­čių ir idė­jų – neį­ma­no­ma ap­ tar­ti nė treč­da­lio jų. Ki­ta ver­tus, ge­riau­sia žiū­rė­ti sa­vo­mis aki­mis, o pa­ma­ty­ti tik­rai yra ką.

Juris Berginsas. „Karvės burna“ – Gango pradžia. Latvija

Zofia Kosiorek. Auksinis ežeras. Lenkija

Sigita Lukošiūnienė. Kaukė. Lietuva

Edita Jakubonytė. Dviratis. Lietuva

Arvydas Poška. 12K03. Lietuva

Rasa Justaitė-Gecevičienė. Iš mano močiutės skrynios. Lietuva

8

penktadienis, balandžio 12, 2013

santaka /tavo krantas Kny­gų žiur­kės kam­pe­lis

Varg­šas Ku­ku­tis ir kt. pa­va­sa­ris ir ban­do kves­tio­nuo­ti jos pa­va­di­ni­mą.

Vi­sai ne­se­niai šio­je skil­ty­je džiu­ giai pri­sta­čiau nau­ją ir gra­žų „Ku­ ku­čio ba­la­džių“ lei­di­mą. O prieš sa­vai­tę Ku­ku­tis li­ko vie­nas, jo au­ to­rius, poe­tas Mar­ce­li­jus Mar­ti­ nai­tis iš­ke­lia­vo de­be­sų pra­dal­ gėm. Net ne­pa­me­nu, ka­da poe­ to ne­tek­tį priė­miau taip as­me­niš­ kai. At­ro­do, kad taip šis dal­gis kir­ to dau­ge­liui.

Mar­ce­li­jus bu­vo ypa­tin­gas žmo­gus, ne tik ypa­tin­gas poe­tas. Jo dva­si­nė šva­ra, mo­ra­li­nis im­pe­ra­ty­vas, ku­ riam nie­kad ne­nu­si­ženg­ta, la­bai kuk­li ir kar­tu tau­ri lai­ky­se­na bu­ vo ne­pra­noks­ta­mi bruo­žai. Ir, ži­ no­ma, Ku­ku­tis. Da­ly­kas, sa­vo ver­ te pri­lygs­tan­tis Ge­di­mi­no pi­liai. Jis dar il­gai gy­vuos, pri­min­da­mas ir jo kū­rė­ją.

Mar­ce­li­jus bu­vo pa­sku­ti­nis vy­ res­nio­sios kar­tos poe­zi­jos pa­triar­ chas. Išė­jus Si­gi­tui Ge­dai ir Jus­ti­ nui Mar­cin­ke­vi­čiui, aiš­kiai ma­tė­si, kad li­ko tik Mar­ti­nai­tis.

Poe­tai ne­tu­rė­tų bū­ti rei­tin­guo­ ja­mi ir ta pa­triar­cho vie­ta – są­ly­ gi­nė. Ta­čiau li­te­ra­tū­ri­nė vi­suo­ me­nė, ypač ka­ta­li­kiš­ka­me kraš­te, yra lin­ku­si iš­si­rink­ti sa­vą iko­nos­ ta­są. Mar­ti­nai­tis sim­bo­li­nio Mo­ ky­to­jo vaid­me­niui ti­ko kaip nie­ kas ki­tas.

Jau pa­si­girs­ta bal­sų, svars­tan­čių, kas da­bar bus tas sim­bo­li­nis Mo­ ky­to­jas. Kaž­kaip ra­miau, kai toks yra. Ir tai ne am­žiaus, o poe­ti­nio ir dva­si­nio au­to­ri­te­to da­ly­kas. Ma­ nau, kad tarp vy­riau­sio­jo am­žiaus poe­tų to­kio ne­li­ko. Dar ma­nau, kad da­bar šią vie­tą užims Do­nal­das Ka­ jo­kas. Ma­nau, ir tiek.

O da­bar – kny­gas į ran­kas.

„Pa­va­sa­ris bus kaip vi­suo­met“ (su­da­rė ir ver­tė Eri­ka Drun­gy­tė), Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 208 p.

Tai šiuo­lai­ki­nės lat­vių poe­zi­jos an­ to­lo­gi­ja. Lat­vių poe­tai yra pa­tys ar­ti­miau­si lie­tu­vių poe­tams ne tik kal­bos gi­mi­nys­te. Su jais ir su­si­ti­ki­ nė­ta be­ne daž­niau­siai, ir alus ger­tas, ir sė­dė­ta li­gi pa­ry­čių, ir klai­džio­ ta po Ry­gą ar Vil­nių, bet to­li gra­žu ne vi­sa­da ži­no­ta, ką jie iš tie­sų ra­šo.

O kam? Ma­tai, kad žmo­gus ge­ras ir įdo­mus, tai kam dar čia do­mė­tis jo raš­tais ma­žai su­pran­ta­ma kal­ba.

To­kia nuo­sta­ta ir to­kia pra­kti­ka bu­vo ga­nė­ti­nai ga­jos, o pa­žin­tis su lat­vių poe­zi­ja per­ne­lyg frag­men­ tiš­ka (iš­sky­rus jų poe­zi­jos ko­lo­ są – Ul­dį Ber­zi­nį, pa­sta­ruo­ju bu­vo do­mi­ma­si ne juo­kais), nors lat­vių poe­zi­jos kny­gų kar­tais ir pa­si­ro­ dy­da­vo. Šiaip ar taip, ši an­to­lo­gi­ ja bu­vo pa­pras­čiau­siai rei­ka­lin­ga.

Ne tik pa­žin­čiai, bet ir tam, kad ži­no­tu­me esan­tys ne vie­nin­te­liai poe­zi­jos pa­sau­lio bal­tai. Kad vi­ sai ne­to­lie­se ra­šo­mi ge­ri ei­lė­raš­ čiai. An­to­lo­gi­ja tik­rai rep­re­zen­ta­ ty­vi ir ne­vie­na­die­nė. Nors šie­me­tis

jo Bu­ko pa­ra­dok­sų. O kad ne kiek­ vie­nas tuos teks­tus pa­jė­gus įver­tin­ ti, ro­do vie­nas at­si­ti­ki­mas. Ka­dai­se Lais­vės alė­jo­je su­si­ti­kau bu­vu­sią bend­rak­la­sę, ku­ri man ir sa­ko: va, tu poe­tas, ra­šai, ma­no dė­dė Ame­ ri­koj ir­gi bu­vo kaž­koks poe­tas. Pa­ var­dė Bu­kows­kis, ži­nai to­kį? Ži­nau, vi­sai ne­blo­gas.

Char­les Bu­kows­ki „Sriu­ba, kos­mo­sas ir aša­ros“ (su­da­rė ir ver­tė Ge­di­mi­nas Pu­lo­kas), Ki­tos kny­gos, 136 p.

Jei ne­ži­no­te, kas yra Char­le­sas Bu­ kows­kis, jei nie­ko jo ne­sa­te skai­ tę, tai ir šios kny­gos ne­skai­ty­ki­ te. Spjau­dy­si­tės iš pa­si­pik­ti­ni­mo, ši kny­ga ne jums. O vi­si ki­ti – bū­ ti­nai. Nes tai pui­kus di­džio­jo gir­ tuok­lio ei­lių rin­ki­nys.

Kaip ži­no­me, Ana Ach­ma­to­va ra­ šė apie iš šiukš­lių au­gan­čias ei­les. Šiukš­les ji pa­slėp­da­vo, pa­lik­da­vo tik ei­les. Bu­kows­kis nie­ko ne­no­ri slėp­ti.

Jei ge­ria, ir ra­šo, kad ge­ria. Jei tvar­ko gam­ti­nius rei­ka­lus, ir­gi ap­ra­šo. Daug ką ap­ra­šo ne­vy­nio­da­mas į va­tą ir ne­ švel­nin­da­mas eu­fe­miz­mais. Rūs­čiai val­ka­tiš­ka, kau­bo­jiš­kai drą­si ly­ri­ka, įro­dan­ti, kad ir gir­tas ga­li pa­ra­šy­ ti ne­mir­tin­gų ei­lu­čių. Tie­sa, tam tu­ri bū­ti Bu­kows­kis. Šie teks­tai to­kie ne­ praus­ta­bur­niš­kai gry­ni, kad su­ge­ba pa­kil­ti nuo kas­die­ny­bės iki uni­ver­ su­mo, nors, ro­dos, tą kas­die­ny­bę ir teap­ra­ši­nė­ja. Tai dar vie­nas Di­džio­

sur­do, fik­suo­ja­mo rim­tu vei­du ir sa­vai­me tam­pan­čio švel­niu ir ne­ba­ na­liu hu­mo­ru. De­ta­lės itin tiks­lios, nes kny­ga pu­siau au­to­biog­ra­fi­nė.

Vi­siš­kai nė­ra teks­ti­nio ba­las­to, ra­ šo­ma tik tai, kas verž­liai stū­mia pa­ sa­ko­ji­mą į prie­kį. Esa­ma eseis­ti­nių ar pa­sa­kos sti­lis­ti­ka su­ra­šy­tų ink­ liu­zų – ir­gi aukš­čiau­sios pra­bos.

Nors ir su tuo, kas kny­go­je su­vo­ kia­ma kaip ver­gi­ja, ir su tuo, kas su­ vo­kia­ma kaip lais­vė, dau­ge­liui skai­ ty­to­jų bus sun­ku ta­pa­tin­tis, pa­ts teks­tas nea­be­jo­ti­nai įtrauks. Itin pui­ki kny­ga, ne­daž­nai ra­si to­kią, ku­rios di­dy­bę nuo pra­džios iki pa­ bai­gos for­muo­tų ne ko­kių nors au­ to­ri­te­tų nuo­mo­nė, o pa­ts teks­tas.

Jea­net­te Win­ter­son „Apel­si­nai – ne vie­nin­te­liai vai­siai“ (ver­tė Ma­rius Bu­ro­kas), Ki­tos kny­gos, 186 p.

Se­niai skai­čiau to­kią ska­nią kny­gą.

Ne itin ko ti­kė­jau­si, tuo di­des­nis bu­vo skai­ty­mo nu­ste­bi­mas ir skai­ ty­mo ma­lo­nu­mas. Pa­ti is­to­ri­ja itin tin­ka­ma pra­stam ro­ma­nui: re­li­gi­ nių fa­na­ti­kų šei­mo­je au­gan­ti įduk­ra ruo­šia­si mi­sio­nie­rės dar­bui, ta­čiau il­gai­niui pa­jun­ta po­trau­kį mo­te­rims ir tai tam­pa maiš­to prieš „sis­te­mą“ prie­žas­ti­mi. Bet kas ki­tas čia pa­ra­ šy­tų vi­siš­ką šlamš­tą, o J.Win­ter­son pa­ra­šė teks­tą, ar­ti­mą še­dev­rui.

Ra­šy­mo prin­ci­pas pa­na­šus į če­ kiš­kų fil­mų sti­lis­ti­ką: dau­gy­bė kas­ die­ny­bės de­ta­lių, kas­die­ny­bės ab­

Jur­gis Kun­či­nas „Tū­la“, Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 256 p.

Na ką dar ga­li­ma pa­sa­ky­ti apie „Tū­lą“, vie­ną ge­riau­sių (kai ku­rių nuo­mo­ne – ge­riau­sią) po­so­vie­ti­ nių lai­kų ro­ma­ną? Jur­giui Kun­či­nui išė­jus, „Tū­la“ ir­gi li­ko il­gam, kaip ir Mar­ce­li­jaus Ku­ku­tis. Štai ji dar sy­kį per­leis­ta. Šią kny­gą bū­ti­na tu­rė­ti ir skai­ty­ti vis iš nau­jo.

Pa­rengė poe­tas Kęs­tu­tis Na­va­kas

Vai­vo­rykš­tė

Vy­tau­tas Dau­gė­la

Atė­jau

Vy­tau­tui Ker­na­giui

Nuk­ri­tę Vai­vo­rykš­tės ga­ba­lai Nuo Dan­gaus – tie­siai į šir­dį.

Gy­ve­ni­mo ko­me­di­ją ma­tai Juk ne vi­si ją gir­di

Atė­jau toks švel­nus ir toks nuo­gas, Vėl bu­čiuo­jan­tis Ta­vo ran­kas.

Jau ir Že­mė be­vil­tiš­kai guo­dės, Kad iš­neš į ma­ną­sias lan­kas...

Plyš­ta gal­va nuo min­čių Ir įtam­pa ver­čia kva­to­tis.

Plyš­ta šir­dis nuo kan­čių, Jau­ties kaip pa­mi­šęs vai­duok­lis.

Taip tu­rė­jau tą Že­mę pri­glaus­ti Ar no­rė­jau tu­rėt sva­jo­nes Ir tą spin­de­sį mū­sų išaus­ti, Kad iš­pil­dy­tų mū­sų sva­jas...

Ko­dėl ta mi­nia taip ne­rims­ta?

Vai­vo­rykš­tė tirps­ta ir gęs­ta.

Juo­kaut iki iš­ta­riant „mirš­tu“, Juo­doj už­marš­ty ne­pas­kęs­ti...

Atė­jau ir tu­riu jau išei­ti, Pas­va­jo­jęs kar­tu su Ta­vim.

Išei­nu ir ma­ną­jį krai­tį Pa­gai­lė­jau iš­nešt su sa­vim...

Marius Ramonaitis. Veržiasi pavasaris. Lietuva

Nak­tį mes jau­čiam ge­rai, nak­tį mes esam be­pro­čiai, Nak­tį pa­mi­lę la­bai.

Nak­tį pri­si­ke­lia bo­čiai...

Pa­lai­do­jęs šim­tus sva­jo­nių Ir li­kęs vie­ni­šas kaip šuo, Šir­dy taip troš­kau aš gla­mo­nių, Jau­čiau, kad at­slen­ka ru­duo.

**** Nie­kam nie­ko ne­rei­kia, Mes išė­jom iš sa­vo klai­dų.

Pa­bu­čia­vę iš­bė­gan­tį lai­ką Pa­si­lik­sim dar kar­tą abu.

Ke­lias Dan­gun. Ne­ži­nia.

Ke­lias dul­kė­tas be ga­lo.

Ke­lias vi­dun. At­gai­la.

Ke­lias duo­bė­tas, su­ša­lęs.

Gy­ve­ni­mas

Žvel­giau į dan­gų niū­rų, pil­ką Ieš­ko­da­mas sa­vos žvaigž­dės, Gir­dė­jau šiur­piai kau­kiant vil­ką Ir su­vo­kiau, kad ne­pa­bėg­siu nuo lem­ties...

Jos ateis tik nak­čia pas ma­ne, O Tu vaikš­čio­si, jau­si de­jo­nes.

Kai su­sprogs ši­tos žar­nos nak­čia, Pri­si­min­si Tu mū­sų kla­jo­nes.

Ry­to auš­ra ne­by­li.

Ry­to ji lei­do su­lauk­ti.

Ry­to ty­la ne­ma­ri Ry­to ne­lei­do už­gau­ti..

Bri­dau per tam­sią nak­tį ty­lią Ug­nies nu­svi­lin­tais spar­nais.

Pa­mir­šęs šven­tą žo­dį „my­liu“, Ti­kėt nu­sto­jęs an­ge­lais...

Ji se­kė ma­no pėd­sa­kais žaiz­do­tais, Žy­mė­da­ma juos mir­ti­mi, ka­pais, Te­li­ko man pir­myn klam­po­ti Be­si­ti­kint, kad ke­lias grei­tai pa­si­baigs...

Bu­vo vi­sko ir nie­ko ne­bu­vo, ne­rei­kia jau nie­ko sa­kyt.

Ne­no­rė­čiau ti­kėt, kad tiek žu­vo Tų sva­jo­nių, kur ky­la kas­ryt...

Nak­ties ei­lės