1
penktadienis, balandžio 12, 2013
Atnaujintame portale http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunosantaka – vartai į Kauno kultūros gyvenimą ir erdvė jūsų kūrybai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė
santaka Keramikai žadina pavasarį REMIA
Nr. 86
Ričardas Lukošiūnas. Šlapias musės rytas.
Tradicinėje Baltijos keramikų parodoje „Pavasaris“ – menininkų antplūdis
6
Nesibaigiantis idealo siekis
O.Koršunovas ir jo „Katedra“
Kukutis liko vienas
Ansamblio „Acusto“ nariai ne tik patys tobulina savo sugebėjimus, bet ir sudaro sąlygas tobulėti kitiems – organizuoja meistriškumo kursus.
Kauno teatrologų įspūdžiai iš garsiojo šių dienų lietuvių režisieriaus spektaklio, pradėjusio 35-ąjį festivalį „Lietuvos teatrų pavasaris“.
Nacionalinės premijos laureato poeto K.Navako parengta gerų knygų apžvalga – šįkart su minorine gaida.
3
4
8
2
Penktadienis, balandžio 12, 2013
santaka/kultūros savaitė
Valstybinis ir nacionalinis: nesusipratimai ir atradimai
„Netekome didelio poeto ir dide lio žmogaus – žmogaus, kuris la bai seniai, savo viename iš anks tyvųjų eilėraščių „Motina žemė“ ištarė tokius žodžius: „Teisingu mo nieks kaip arklo man iš rankų neišmuš.“ Iš „Saulės grąžos“ yra šis eilėraštis – iš ankstyvojo rin kinio. Jei žmogus taip anksti ga li pavadinti eilėraštį „Motina že mė“ ir kai gali pasakyti taip apie teisingumą, tai rodo, koks tai bu vo žmogus“, – prieš savaitę Ana pilin iškeliavusį poetą Marcelijų Martinaitį apibūdino lietuvių li teratūros tyrinėtoja profesorė Vik torija Daujotytė-Pakerienė.
Kristina Steiblytė Teatrologė
T
eatro istorija pasakoja, kad buvo toks laikas XX a., kai ge ro teatro žiūrėti buvo keliau jama Kaunan. Po nepriklau somybės atgavimo situacija pasikeitė ir nors vis atsirasdavo asmenybių, pri traukiančių teatro mylėtojus, centras vis tiek įsitvirtino Vilniuje. Nežinia ko dėl, gal tiesiog susitaikius su buvimu greta centro, o ne jame arba apskritai pamiršus šitą teatro gyvenimo aspek tą ir susikoncentravus į teatro veiklą per Didžiosios salės remontą, Nacio nalinis Kauno dramos teatras ėmė ir (vėl) pradėjo traukti. Visų pirma kau niečius. Bet, regis, jau ne tik juos. 2012-ieji buvo nebe pirmi metai, kai teatras pasiūlė spektaklių, kuriuose noriai lankosi skirtingų kartų ir statu so žiūrovai. Vis dėlto būtent tais me tais Kauno nacionalinis šioje srityje pasirodė išskirtinai. Ir, tegu vilniečiai nesupyks, pralenkė Vilniaus naciona linį dramos teatrą, deklaruojantį atvi rumą visiems: Vilniuje spektakliai vie nodėja, net Oskaras Koršunovas Na cionalinio scenoje praranda savitumą (nors teatras greičiausiai dėl to kaltas mažiausiai), o štai Kaune, priešingai, – didėja įvairovė. O kuo įvairiau, tuo įdo miau ir žiūrovams, ir kūrėjams, ir apie teatrą rašantiesiems.
Atrodo, kad teatras to tik rai nusipelnė. Ne tik dėl praeities šlovės, buvusių įspūdingų pastatymų ir socialinio vaidmens, bet ir dėl to, kas teatre vyks ta dabar. Savaime suprantama, kad šioje įvai rovėje pasitaiko ir visiškų nesusip ratimų. Pastatoma spektaklių, kurie vargu ar turėtų būti valstybinio, juo labiau nacionalinio, teatro repertua re. Jei jau nuspręsta, kad žiūrovams reikia pramogų, jos turėtų būti labai aukštos kokybės. Pavyzdžiui, „Prie žastys ir pasekmės“ (rež. Raimundas Banionis) – banalios dramos, prasto scenovaizdžio, štampuotos vaidy bos ir skurdžių režisūrinių sprendi mų derinys – nors ir pildo teatro kasą, bet skurdina ir tuos, kurie vaidina, ir tuos, kurie žiūri. Tokių gėdingų akcentų pastaruoju metu nepavyksta išvengti, regis, nė vienam Lietuvos teatrui (ne veltui vis dar kalbama apie teatro krizę). Vis dėl to greta tokių pastatymų 2012 m. teat ro premjerų sąraše Didžiosios scenos atidarymui pastatyta gerokai solides nė Jono Jurašo „Balta drobulė“. Spek taklis vargu ar jaudina jaunesniąją publikos dalį (kaip, neslėpkime, ir ki ti pastarojo meto J.Jurašo darbai), nes ir Antano Škėmos romano perskai tymas, ir aktorių vaidyba yra atitolę nuo dabarties. Tad spektaklis iš da lies yra praėjusio laiko paminklas. Ir nors tokia nostalgiška gaida savaime nėra blogas dalykas, vis dėlto Didžio sios salės atidarymas tokiu pastaty mu rodo, kad čia vargu ar bus vietos reikšmingiems mūsų laiką apmąstan tiems spektakliams. Džiugu tai, kad teatras per Didžiosios salės remontą įsirengė mažųjų erdvių, kurios, reikia tikėtis, ir toliau liks atvi
ros tiems, kurie nori kalbėti tiesiau, šviežiau, provokatyviau. Nors mažo siose erdvėse įsikuria ir abejotinos kokybės komercinių bandymų, ir to kių nesusipratimų kaip 2012 m. Gyčio Padegimo režisuotas „Stebuklingasis Tenesis“ (muzikinė drama, kurios vi sas ritualinis potencialas prasmenga lėtai plėtojamuose buitiniuose pokal biuose), tačiau čia vyksta ir pastaruo ju metu vieni įdomesnių teatro ban dymų. Tai, žinoma, yra vyriški Artū ro Areimos žaidimai „Plėšikuose“ ir atvira socialinė kritika Agniaus Jan kevičiaus „Gelbėkime meilę“. Prisižiūrėjęs Quentino Tarantino ir dar bala žino ko, perskaitęs Friedri cho Schillerio „Plėšikus“, A.Areima sugalvojo pašėlti su jaunųjų dramos teatro aktorių komanda. Palikęs anks tesniuose darbuose dominavusį rim tumą, tamsumą ir retai pasiteisinusį psichologinės vaidybos derinimą su formalizuotu judesiu, sukūrė spek taklį, kuriame aktoriai parodijuoja ne tik įvairius tipus, bet kartais ir save bei teatrą. O greta to keliami visai rim ti filosofiniai klausimai apie teisingu mą, teisėtumą. Tiesa, atsakymo rim tai neieškoma. Greičiausiai todėl, kad, kaip užsimena F.Schilleris, kaip teigia pats spektaklis (greičiau forma nei tekstais) ir, žinoma, kaip sako šiuolai kinė filosofija, nėra vienos tiesos: Sau liaus Čiučelio vaidinamo Franco ke liami klausimai gali būti suprantami ir visiškai nuoširdžiai, ir ironiškai. Nuoširdumas ir ironija, tiesa, kitu bū du, yra svarbūs ir kitame 2012 m. Kau no dramos teatre pastatytame eks perimentu ir alternatyviu mąstymu dvelkiančiame spektaklyje. A.Janke vičiaus „Gelbėkime meilę“ (pagal Da nielio Danis „Akmeninių šunų buči nius“) intriguoja ir tuo, kad jame pir mąkart profesionalioje scenoje pasi rodė VDU vaidybos programos stu dentai, ir tuo, kad visus vaidmenis kuria du aktoriai, ir tuo, kad muzika gyvai atliekama teatro darbuotojų, ir tuo, kad čia išsakoma tokia reta Lietu vos teatrų scenose socialinė kritika. Spektaklis atviras ir polemiškas. Neatrodo, kad jis bus masiškai žiūro vų lankomas, bet savas žiūrovas nea bejotinai turėtų atsirasti. Jau vien pa sidžiaugti komandiniu pradedančių aktorių darbu, sudėtingais Gabrielės Aničaitės ir Aleksandro Kleino dar bais ir gyvai atliekama muzika. Produktyvūs metai, repertuarą pa pildę ir komerciniais, ir tradiciniais, ir laisve bei eksperimentu alsuojančiais spektakliais, regis, neatsitiktinai buvo vainikuoti nacionalinio teatro statuso suteikimu. Šiuo metu atrodo, kad teat ras to tikrai nusipelnė. Ne tik dėl praei ties šlovės, buvusių įspūdingų pasta tymų ir socialinio vaidmens, bet ir dėl to, kas teatre vyksta dabar. Tiesa, tai, kas vyksta Didžiojoje salėje po „Bal tos drobulės“, kelia nerimo, ne visada galima ramiai žiūrėti į spektaklius sta tysiančių režisierių pavardes, o drabu žinė, nuo kurios, kaip žinome, teatras prasideda, kartais gali tapti ir pirmuo ju pragaro ratu. Vis dėlto, atrodo, teat ro veikla vykdoma apgalvotai, gal ir neturint aiškios strategijos, bet atsi žvelgiant visų pirma į žiūrovus. Kar tais to padarinys – nevykęs pataikavi mas, kartais – netikėtai malonūs eks perimentai.
Šaltinis: BNS
„Žmogus įdomus tiek, kiek jis ne paslėptas po padorumo kauke, tiek, kiek jį galima nurengti iki visiško nepadorumo, kiek jis gali būti beo dis. Ne anatomiškai nuogas, o nuo gas prieš save patį. Įdomu tai, ką jis slepia net nuo Dievo“, – sako reži sierius Artūras Areima, kitą savai tę Vytauto Didžiojo universite to teatre pristatysiantis savo naują spektaklį „Intymumas“. Pozity vaus chuliganizmo kupinas spek taklis sukurtas remiantis prancū zų mąstytojo Jeano Paulio Sartre’o novelėmis, pasaulinėje literatūro je nubrėžusiomis egzistencializ mo pradžią. Šaltinis: VDU teatras
„Palyginkime Metų knygos rinki mus ir LLTI (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto – red. past.) dvyliktukus – šiuose dažnai nebūna knygų, dalyvaujančių Metų knygos rinkimuose... Mes vis dar įsivaiz duojam, kad rašytojas yra prana šas – jis juo šiek tiek yra, bet prana šą tauta gali išgirsti ir gali neišgirsti. Jei jis negirdimas, gal byloja ne vi sai taip, kaip šiandien reikėtų? Bet negalima manyti, kad mes žinome, kas yra Didžioji literatūra, o kvailys skaitytojas mūsų neperka. Tuomet ir telieka dejuoti ir verkti...“ – chi rurgo žvilgsniu tendencijas lietuviš kų knygų pasaulyje įvardijo Nacio nalinės kultūros ir meno premijos laureatas Antanas Gailius. Šaltinis: „Literatūra ir menas“
„Pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji“, – pasa kė Lapė iš garsiausios talentingojo prancūzų rašytojo Antoine’o Saint Exupéry knygos „Mažasis prin cas“. Galima bandyti ieškoti pasau lio literatūroje kitos frazės, kuri taip taikliai ir įtaigiai nusakytų draugys tės esmę – juk Sizifas taip pat ride no akmenį į kalną. Vis dėlto alterna tyva tikrai nebus geresnė nei sakinys iš šiemet 70-ąją sukaktį švenčian čios knygos „Mažasis princas“. Šaltinis: A.Saint Exupéry „Mažasis princas“. XXI skyrius
Lietuvos menininkai sulaužo pa skutinį tabu. Užuot ieškodami kū rybiškų būdų, kaip padidinti šalies žmonių domėjimąsi menu, užuot stiprindami kultūros erdves, išei na ten, kur nūnai tų šalies žmonių daugiausia galima sutikti: į par duotuves. „Lietuvoje turime gau sų būrį profesionalių, tarptautinio pripažinimo sulaukusių meninin kų. Norėtųsi, kad jie būtų gerai ži nomi ne tik meno bendruomenėje,
bet ir platesnėje visuomenėje, todėl ir nusprendėme meno kūrinius eks ponuoti tiesiog prekybos centre“, – sako kitą savaitę viename Vilniaus prekybos centrų rengiamos pa rodos „Menas namams“ kuratorė Ramutė Rachlevičiūtė. Tiesa, kol kas profesionalių kūrėjų originalių vienetinių darbų tarp šluotų ir mui lo gabalėlių neišvysime, tačiau, at rodo, kad vilties yra. Šaltinis: BNS Gedimino Bartuškos, Šarūno Mažeikos / BFL nuotr.
3
Penktadienis, balandžio 12, 2013
santaka/muzika
Užburti muzikos šedevrų 301. Paprastam piliečiui, dienraščio skaity tojui šie skaičiai galbūt nesako nieko, tie siog skaičius, o kauniečiams, bent šiek tiek nusimanantiems apie chorinę mu ziką, apie jos ištakas ir tradicijas, šie skai čiai reiškia kur kas daugiau. Darius Grubys
301 – tai „Tautos namų“ (buvusių Profsąjungos kultūros rūmų) au ditorija. Auditorija, kuri per dau gybę metų užaugino ne vieną cho ristų kartą, matė chorų pakilimus ir nuopuolius, džiaugėsi ir liūdėjo kartu su jais. Todėl truputį simbo liška, kad šioje 301 auditorijoje su sirinkome pakalbėti apie vokalinio ansamblio „Acusto“ rengiamus in terpretavimo kursus. Siekia tobulumo
Pokalbis prasidėjo prie puodelio kavos, o kavą gėrė „Acusto“ įkū rėjas, vadovas, šių interpretavimo kursų sumanytojas Kęstutis Jake liūnas, chorvedys, pasiruošęs pa dėti teisingai suprasti romantinę muziką – Laurynas Vakaris Lopas bei „Acusto“ narys – Benjaminas Žemaitis. Vokalinis ansamblis „Acusto“ susikūrė 2010-ųjų vasarį. Pasak ansamblio įkūrėjo ir vadovo, jau no, ambicingo, žinančio, ko sie kia, chorvedžio K.Jakeliūno, jam kilo mintis padainuoti tas pačias dainas kitaip, visą chorinę muziką atlikti kitaip nei chorai. Šiemečiai interpretavimo kur sai – jau tretieji iš eilės, kuriuos rengia vokalinis ansamblis „Acus to“. Kursų atsiradimo priežastis paprasta – iki tol Kaune jų niekas neorganizavo, todėl K.Jakeliūnui ir kilo mintis užpildyti šią nišą. „Juk kituose miestuose vyksta, o Kau ne nėra. Taip, tų kursų nestinga: ir Sankt Peterburge, ir Austrijo je, ir kitose pasaulio vietose. Visur vis gauni kažką, o ir susipažinti su daug mokyklų sveika“, – teigia iš šūkių nebijantis K.Jakeliūnas.
Pirmuosiuose kursuose mokėmės suprasti ir interpretuoti Renesanso epochos muziką (tai padaryti padė jo Gintautas Venislovas), pernai – XX ir XXI a. lietuvių kompozitorių kūrinius perkąsti padėjo Vaclovas Augustinas. Šiemet nuspręsta ap sistoti ties romantine muzika. Ją paaiškinti ir interpretuoti padeda Laurynas Vakaris Lopas.
Iš „Acusto“ istorijos Vos tik susik ūręs ansamblis, 2010ais iais dalyvaud am as respubl i kin iame sol ist ų ir vokal in ių an samblių konkurse „Sidabriniai bal sai“ (Vilniuje), buvo pripaž intas ge riausiu vokaliniu ansambliu ir jam įteiktas laureato žymuo – Didysis fjuzing inis vitražas. Tais pačiais, 2010-aisiais, sakral i nės muzikos konkurse „Cantate Do mino“ (Kaune) laimėjo aukso diplo mą už giliai meniškai atliktą sakra linę prog ramą bei Did įjį prizą. 2011-aisiais tarptautiniame sakrali nės muzikos festivalyje-konkurse „Silver Bells“ (Daugpilyje) buvo įver tintas pirmojo laipsnio diplomu.
Žinios – ne tik vadovams
Kursų sumanytojo K.Jakeliūno slapta svajonė, kuri būtų siekiamy bė, kad šitie kursai taptų kasmečiai ir gal net tarptautiniai. Kitais me tais planuojama pasikviesti žymų Latvijos dirigentą, Latvijos valsty binio choro dirigentą Marį Sirmanį ir surengti latvių muzikos interp retavimo kursus, pateikti latvišką muziką ne tik Kauno, bet visos Lie tuvos publikai. Į interpretavimo kursus kvie čiami visi muzikos propaguotojai iš visos Lietuvos: studentai – kad įgytų naujų muzikos žinių, kurias galėtų pritaikyti savo būsimame darbe; muzikos mokytojai, aukštų jų mokyklų dėstytojai – kad įgytas žinias galėtų perteikti mokiniams, studentams, chorų dainininkams. Naudingi, gal net ir būtini, šie kursai ir patiems dainininkams – juk ne tik kolektyvo vadovas turė tų žinoti, kaip atlikti vieno ar kito laikotarpio muziką. Kursuose planuojama sulaukti apie 100 dalyvių, iš kurių 50 – akty vūs dalyviai, nuolat juose dalyvau jantys, sekantys visą kursų eigą. Interpretacijos galia
Pagrindinė trečiųjų interpretavi mo kursų tema ir mintis – roman tizmo, būtent XIX a. romantizmo
2011-aisiais įvertintas Lietuvos liau dies kultūros centro įsteigtos „Auk so paukštės“ nominacija Geriausio vokalinio ansamblio kategorijoje.
Iššūkis: anot žinomo dirigento ir pedagogo L.V.Lopo, norint tobulai at
likti romantizmo muziką, reikia labai daug žinių.
epochos vokiečių kompozitorių vokaliniai šedevrai. „Apsiribojome vokiečiais, vokie čių kompozitorių kūriniais. Juk ro mantizmas ir susiformavo vokiečių žemėje“, – savo pasirinkimą api būdino L.V.Lopas. Anot jo, romantizmo muzika, su kuria dirbama kursuose, dvejopa, nes tokia yra ir pasirinktųjų auto rių muzika: M.Regeris, J.G.Rhein bergeris, J.Brahmsas, F.Mendels sohn as-Barth oldy, A.Becker is, F.Schubertas rašė ir bažnytinę, ir pasaulietinę muziką. „Kodėl taip yra? – retoriškai klausia ir tuoj pat atsako L.V.Lo pas: labai paprastai. Palyginkime J.Naujalio motetą ir originalią dai ną. Tai bus kaip dangus ir žemė, du visai skirtingi autoriai. Lygiai taip pat yra ir su vokiečių autorių kū ryba. Bažnytinė muzika kurta lai kantis vienos tradicijos, būtent ba rokinės, o pasaulietinė – jau pagal kitą liniją, pagal kurią F.Shubertas išvystė visus tuos romantizmo da lykus. Tai yra DAINA.“
Dirbti su vokaliniu ansamb liu pašnekovui yra iššūkis, nes ta medžiaga, tie kūriniai pritaiky ti chorui. Kaip visa tai padaryti tik su nedidele grupe dainininkų? Šį hamletišką klausimą pašnekovas vėl pagrindžia J.Naujaliu ir jo kū riniu „Svajonė“.
Kai groja styginių kvartetas, skamba vienaip, grojant ka meriniam orkest rui – jau visiškai ki taip. „Kai groja styginių kvartetas, skamba vienaip, grojant kameri niam orkestrui – jau visiškai ki taip. Esmė – kaip tą kūrinį pa teikti, kad jis atsiskleistų kitokiais bruožais, skambesiais, kad tap tų suprantamas, – dėstė L.V.Lo pas. – Jei kūrinys skirtas atlik ti 100 žmonių, kaip padaryti, kaip pateikti, kaip pritaikyti vokali niam ansambliui, kur tos pagrin dinės kryptys, mintys?“ Naikina kalbos barjerą
Patirtis: žinios apie konkrečios muzikos atlikimo subtilumus labai svarbios ne tik kolektyvų vadovams, bet
ir atlikėjams.
Artūro Morozovo nuotr.
Į romantizmą, romantinės muzi kos supratimą L.V.Lopas siūlo pa žvelgti pasirinkus įdomų, gal kiek keistą, bet turbūt įtaigų būdą – įprasminant žodį. Žodį, kuris žei džia ir užgauna, žodį, kuris pama lonina, žodį, kurį turėtume girdėti tokį, koks jis pasakytas, o ne ko kį norime išgirsti ir reikšti tai, ką ir turi reikšti. „Jei tai būtų lietuviškas žo dis – būtų paprasčiau. Klausy tojas ir atlikėjas ir taip „valgo“ tą žodį, o šiuo atveju (atlikdami vo kiečių kompozitorių kūrinius) tu rėsime jį pateikti taip įtaigiai, kad klausytojas, net ir nesuprasdamas jo reikšmės, suprastų, apie ką dai
nuojama. Chorui paprasčiau – jis kažkokiais judesiais gali įprasmin ti tą žodį, ansamblyje tas „bandos jausmas“ nepavyks, čia kitaip“, – dėsto L.V.Lopas. Kas, pašnekovo nuomone, yra labai svarbu? „Norint tobulai at likti šią (romantizmo) stiliaus mu ziką, reikalingos labai didelės ži nios. Lietuvoje šio stiliaus muzika atliekama nedažnai, ir tų kūrinių, su kuriais dirbsime, tekstas turi labai gilią prasmę, verčiančią su simąstyti ir suabejoti kai kuriuo savo supratimu, savo gyvenimo matymu. Tai turėsim pateikti ne bet kaip, o profesionaliai“, – bai gia pašnekesį kursų dėstytojas, nes į repeticiją-paskaitą pradeda rink tis jų dalyviai. Prašalaičiui belieka tyliai pasitraukti, leisti atlikėjams pasinerti į romantizmo gelmes, o visus, mėgstančius tikrą muzi ką, pakviesti į „Acusto“ koncertą, pasiklausyti XIX a. vokiečių kom pozitorių vokalinių šedevrų. Pa siklausyti ir išmokti patiems bei patarti kitiems, kaip įprasmin ti žodį, kaip išgirsti tai, kas sako ma ir pasakyta, o ne tai, kas nori ma girdėti. Pamąstyti siūlau šiomis poe to Paulo Heyze’s eilėmis iš ciklo „Septynios dainos mišriam cho rui“, kurias sukūrė J.Brahmsas: Širdies manosios godos – vien tik apie tave, Lyg negalia krūtinėj kamuoja jos mane. Kai tu mane apkabinai, Ramybės netekau ūmai. Širdies manosios godos – vien tik apie tave. kas: vok alinio ansamblio „Acusto“ koncertas. Programoje – XIX a. vokiečių kompozitorių vok aliniai šedevrai. kur: VDU Didžiojoje auloje (Gimnazijos g. 7). kada: bal andžio 14 d. 15 val.
4
penktadienis, balandžio 12, 2013
santaka /teatras
Katedra mūsų „Katedra, Katedros, Katedrai...“ – linksniuota daugelio teatro kri tikų ir ne tik jų straipsniuose. Režisieriaus Oskaro Koršunovo „Katedra“ atidarė šiemetį festivalį „Lietuvos teatrų pavasa ris“. Apie spektaklį atsiliepiama jau gerokai po premjeros, todėl natūralu, kad tenka įsilieti į bendrą diskusijų lauką.
Asta Valiukaitė Teatrologė
O aptarti yra ką: visada socialiai angažuotas, postmodernistinio teatro atstovas O.Koršunovas pa stato lietuvių tautos dainiaus, vi sai neseniai palydėto į amžinybę, Justino Marcinkevičiaus, poeti nę dramą „Katedra“. Kūrinį, kuris daugeliui vyresniųjų Lietuvos pi liečių sovietmečiu dvelkė Tėvyne ir Laisve. Pažįstant O.Koršunovą, jo sėk mingus ir mažiau sėkmingus pa sikėsinimus į teksto autonomiš kumą, rezultato laukta sulaikius kvapą. Kas bus padaryta su lietuvių klasiko J.Marcinkevičiaus drama? O.Koršunovas ir J.Marcinkevičius, toks taiklus derinys, ir sambrūzdis garantuotas. Glaustas J.Marcinkevičiaus dra mos kontekstas – sukilimo nuo taikomis gyvenantis XVIII a. pab. Vilnius. Iš užsienio grįžęs archi tektas Laurynas Gucevičius, re miamas mecenato vyskupo Ma salskio, imasi projektuoti Katedrą. Dramoje išryškėja jaunojo Laury no ir vyskupo (menininko ir val džios) konfliktas. Per meną priar tėjama ir prie pagrindinio tautos, Tėvynės klausimo, išsilaisvinimo nuotaikų. Katedra tampa tų idėjų simboliu. Prikeliant „Katedrą“ buvo pakelti ir istorikai (ieškota autentikos, gi lintasi į istorines aplinkybes), lite ratūrologai ir, žinoma, teatrologai, turėję nupūsti dulkes nuo gerokai primiršto J.Marcinkevičiaus vei kalo. Jau pats pasiruošimo proce sas vedė galimo tradicinio kūrinio interpretacijos vaizdo link. Atrodo, siekta nuoširdžiai sužadinti patrio tinius, pilietiškus jausmus, prade dant aktoriais (apie jų meilę Lie tuvai ir pamąstymus pilietiškumo tema galime perskaityti „Katedros“ programėlėje), baigiant visais mu mis – lietuviais. Spektaklio leitmo tyvu, anot paties režisieriaus, turė jo tapti žmogaus–menininko tema. Menininko ir visuomenės santykis. Tema, kuri bendrame režisieriaus kūrybiniame kontekste nestebina, nes nuolat yra artikuliuojama ir at sikartoja šio režisieriaus pastaty muose. Taip pat iškyla svarbi Ka tedros ir Teatro paralelė. Žinant režisieriaus kūrybinį braižą ir stebint „Katedrą“, vieni žiūrovai turėjo likti suglumę, nes viskas taip pakankamai gražiai, moderniai pastatyta, visai nekor šunoviška, kiti turėjo likti paten kinti dėl „Katedros“ literatūrinio teksto išsaugojimo, nesumindyto J.Marcinkevičiaus žodžio, o per tai – ir mūsų Lietuvos. Bet kokiu atveju tarp visų kriti nių straipsnių trūko tik kokio „Kas
atsitiko O.Koršunovui?“ Pažįstant režisierių, be abejo, buvo keista, kad stengiamasi sužadinti senti mentalumą, išspausti ašarą, iš kelti tautos herojus (Lauryną ir jo draugus). O.Koršunovas moka padary ti gerą reginį ir jo kūriniui, regis, nieko netrūksta – nei vizualumo, nei stiprios muzikinės partitūros (kompozitorius Antanas Jasenka), nei gerų aktorinių darbų. Jau ak toriaus Arūno Sakalausko žibin tininkas Motiejus sėkmingai įveda į veiksmo pradžią. Ypač gerai at likdamas savo vaidmenį laviruoja aktorius Dainius Gavenonis, kurio kuriamas vyskupas Masalskis – žmogiškai tikras, nerandantis sau vietos, besiplėšantis tarp žemiškų jų aistrų ir aukštesnių dalykų sie kiamybės. Dramatiška ir tragiška Monikos Vaičiulytės Ieva-Teresė.
Spektaklis visai ga lėtų būti įrašytas į vykdomas edukaci nes programas. Už tat galima visai tvar kingai „Katedrą“ vežioti po Lietuvą. Tik neaišku, ar tikrai edukaciniu tikslu ji buvo statyta?
Aktoriaus Mariaus Repšio kuria mas menininkas Laurynas – labai jaunas, dar per jaunas išlaikyti vi są „Katedros“ svorį ir besikeičian čias herojaus transformacijas. Už tat toks grynas aktoriaus Sauliaus Bareikio smuikininkas ir jo Grūšia – tai turbūt gryniausia ir tikriau sia, ką galėjo pasiūlyti režisierius šio spektaklio kontekste. Intertekstualumu taip pat ne galima skųstis: Jono Vaitkaus, Ri mo Tumino, Eimunto Nekrošiaus spektaklių citatos pralekia žiūrint „Katedrą“. Galbūt net lydimos minties, kad visi didieji mūsų re žisieriai yra pakviesti ją atstatyti. Bažnyčia-Katedra tapo kovos lauku – tuo pasirūpino scenogra fas Vytautas Narbutas, atgaben damas į sceną masyvią medinę sa kyklą, suolų, kryžių, akmenų ir kitų rekvizitų. Nors spektaklio pa baigoje vilties ženklu turėjo tapti mažas berniukas baltu drabužėliu, tačiau iš esmės tos slogios ir antra jame veiksme įsivyraujančios pra laimėjimo ir žlugimo atmosferos jis nesustabdo. Ir kryžiaus nebėr, ir viltis mąžta. Tas tykus skamb telėjimas varpu kažin ar gali bū ti išgirstas.
Ne veltui kai kurie kritikai, ap tardami „Katedrą“, prisiminė ki tą O.Koršunovo statytą spektak lį „P.S. Byla O.K.“ (1997 m.), kuris tarsi ženklino kitokio teatro pra džią. Statytas taip pat nacionali nio teatro scenoje, tuo metu su laukęs visiškai priešingos reakcijos, nei šiųmetė „Katedra“, kuri ne tik nesukritikuota tautos elito, bet dar ir dėkingai paremta. „P.S. Byla O.K.“ daugelio buvo įvardyta kaip šventvagiškai tauti nes vertybes išniekinantis kūrinys. O.Koršunovas, padedamas drama turgijos (autorius Sigitas Parulskis) ir scenografijos (dailininkas Žilvi nas Kempinas), bandė apčiuopti ir atspindėti esamos tautinės sąmo nės būseną. Tuo metu buvo gim doma maišto idėja. Būtent šiame spektaklyje scenos erdvėje besi mėtančios virvės ilgainiui įgavo antikinių kolonų formą, nestabi lią, netvirtą, nukeliančią į mitinį laiką, kuriame vyko Izaoko aukos istorija. Ir būtent „Katedroje“ tos virvės jau vizualiai atsikartoja tvir ta geležine konstrukcija – Kated ros kolona (scenografas Vytautas Narbutas). Kolona, kurioje griū va likimai (Ievos-Teresės, Laury no, smuikininko). Kažkaip savaime norisi kalbė ti apie O.Koršunovo menininko ir jo maišto idėjos kaitą. 1997-aisiais „Byla“ tarsi degė ir pulsavo maištu, o „Katedroje“ (nors siužetiškai joje maišto daug) tikro meninio maiš to idėja stringa tose stabiliose, ge ležinėse konstrukcijose, tarp sun kių grandinių ir metalinės kolonos. Viskas pernelyg stabilu ir tvirta, prieš nieką maištauti nebereikia? Gal apie tai taip pat norėta prabilti šiuo spektakliu. Tiesa ta, kad pats spektaklis pa siliko kažkur užribyje, tapo pre tekstu kalbėti apie pastatymo reikalingumą, įmanomumą, „Ka tedros“ interpretacijos galimybes, bet netapo pulsuojančiu, gyvu or ganizmu. Gyvu organizmu tapo periferinė erdvė, diskusijų laukas, pulsuojantis klausimais ir apmąs tymais. Ir ne todėl, kad spektaklis būtų neprofesionaliai pastatytas, žinoma, ne. Jis pastatytas gerai, bet... pernelyg tvarkingai, be labai reikalingo meninio maišto užtaiso. Spektaklis visai galėtų būti įrašy tas į edukacines programas. Užtat galima visai tvarkingai „Katedrą“ vežioti po Lietuvą. Tik neaišku, ar tikrai edukaciniu tikslu ji buvo sta tyta? Ar siekta „Katedrą“ pastaty ti tik simboliškai? Sutapimas, kad kaip tik spektak lio premjeros dienomis teko vaikš čioti šalia kitos Katedros, lenkiš kojo Vavelio, turinčios ne mažesnį simbolinį krūvį. Žinoma, kalbant apie lenkiškąją Katedros versiją,
atmintyje iškilo Stanisławo Wys piańskio „Akropolio“ interpreta cija, kurią 1962-aisiais pateikė XX a. teatro reformatorius Jerzy Gro towskis su scenografu Józefu Szaj na: bibliniai ir mitologiniai S.Wys pianskio personažai veikė mirties atmosfera dvelkiančioje Osvenci mo realybėje. Tok iu būd u spektakl is bu vo įkrautas daug stipresnių sim bolinių prasmių, buvo radikaliai transformuojama dramos aplinka. Akropolis-Katedra-Osvencimas – tokios paralelės vedamos spektak
lyje, kuriančios sudėtingą ir dau gialypį prasmių lauką. Ironiškai progiesmiu kartodami: „Akropo lis mūsų“, aktoriai iš vamzdžių ir virvių statė visai kitokios „šven tovės“ pamatus. Spektaklis jau įrašytas į teatro istoriją, provo katyvus ir atliepiantis to meto si tuaciją, masines žudynes ir masi nes kapines. O.Koršunovas kuria parale les Menininkas–Katedra–Te atras, tačiau šiuo atveju atro do, kad režisieriui vis dėlto labiau sekasi statyti konsumeristinius
5
penktadienis, balandžio 12, 2013
santaka/teatras
Kaip būna statomos ir griaunamos vidinės katedros Deimantė Dementavičiūtė Teatrologė
B
Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
akropolius–„šventoves“ nei sėk mingai, net ir neironizuojant, įprasminti tautos simbolius. Jei grįžtume prie patriotizmo temos, susidurtume su klausi mu: kaip vis dėlto apie jį kalbė ti? Gal tai net ir nesąmoningai užduotas klausimas, patikrinta žiūrovo reakcija į galimus Lietu vos vaizdinius: dokumentinį po sovietinį „Išvarymo“ ar sovieti nės, modernios J.Marcinkevičiaus „Katedros“. Tikriausiai ir viena, ir kita yra mūsų Lietuva.
alandžio 4-ąją į pilnutė lę „Girstučio“ rūmų sa lę sugužėjusiems teatro mylėtojams buvo prista tytas pirmasis festivalio spektak lis – Oskaro Koršunovo „Kated ra“. Pagal Justino Marcinkevičiaus dramą tokiu pat pavadinimu pa statytas spektaklis sulaukė itin di delio žiūrovų dėmesio ir pagiria mojo žodžio. Be per pertrauką išgirstų ko mentarų „ak, kaip aktualu“, „kaip artima“, spektaklio pabaigoje bu vo galima išvysti ir ne vieną ran ką, paslapčia nubraukiančią nuo skruosto ašarą. Tai liudija, kad spektaklis aktualus, reikalingas ir tai, jog žmonės tiesiog ištroškę spektaklių apie Lietuvą. O. Koršunovo „Katedra“ iš tiesų yra aktualus, reikalingas, įdomus ir, svarbiausia, kalbantis apie mus, lietuvius, kūrinys. Nors tenka pri pažinti ir tai, kad spektaklis turi ir silpnesnių momentų, jau paminė tų ir anksčiau rašytose recenzijose: trūksta paties režisieriaus aiškes nio požiūrio, kas jam pačiam yra Katedra; per didelis sekimas dra maturgine medžiaga; verbalinės komunikacijos dominavimas, drą sesnės dramos interpretacijos trū kumas; kai kurie perspausti me lodramatiniai momentai ir pan. Spektaklyje tenka pasigesti ir aiškios dekonstrukcijos, kitų po stmodernaus teatro bruožų, tokių būdingų O.Koršunovo kūrybai. Bet ar tai trūkumas? Žvelgiant iš vie nos pusės, t. y. vyresnės kartos, ar tų žiūrovų, kurie nėra visokių po stmodernybių ar nepatogaus me no mėgėjai, tai yra kaip tik privalu mas, kitaip, ko gero, nebūtų tokio anšlago ne tik „Girstutyje“, bet ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Vilniuje. Žvelgiant iš jaunųjų žiūrovų ar režisieriaus ankstesnės kūrybos mylėtojų perspektyvos, spektaklis ne iki galo pateisina visus lūkes čius. Tarytum rastas toks tarpinis variantas – spektaklis iš esmės tu rėtų patikti visiems: ir jauniems, ir vyresniems, ir visokio meninio skonio žmonėms. Spektaklyje la biau susitelkiama ties itin aktua liomis patriotiškumo, pilietišku mo, žmogiškumo temomis, rimtai ir be jokios ironiškos žaismės. Kad ir kaip būtų, nesinorė tų analizuoti minėtų trūkumų ar griežtai vertinti iš kurios nors vie nos minėtos pozicijos. Nesinorė tų ir sakyti, kad dėl paminėtų ar nepaminėtų trūkumų spektaklis yra prastas. Priešingai, jis paliko gana gerą įspūdį ir norėtųsi pa žvelgti į tą teigiamą Katedrą, ku rią spektaklio kūrėjams vis dėl to pavyko pastatyti. Ir tegu šio žvilgsnio atsparos taškas bus vie na pagrindinių ir O.Koršunovo, ir J.Marcinkevičiaus „Katedrų“ te mų – (kūrėjo) siekis surasti išeiti iš vidinių prieštaravimų. Šią išeitį troško surasti ir J.Marcinkevičius, ir „Katedros“ pagrindinis veikė jas Laurynas, jos ieško ir O.Kor šunovas. Tiesa, šia sunkia užduo
timi dalydamasis ir su žiūrovais – išeities variantų pateikiamas ne vienas (ir vidinis, ir išorinis susi taikymas, maištas, nesibaigianti kančia), tad, kaip surasti išėjimą iš vidinių prieštaravimų kupino la birinto, paliekama pamąstyti pa tiems žiūrovams. O prieštaravimų spektaklyje ap stu – jais persismelkę visi spektak lio struktūros elementai. Binarinių opozicijų būtų galima išskirti tik rai ne vieną: kūrimas ir griovimas, demoniškumas ir dieviškumas, siekis būti gyvam ir nuolatinis sa vęs alinimas, talento džiaugsmas ir jo sunki našta, tikėjimas ir abe jonė, ideali tėvynės vizija ir skaudi realybė, vienatvė ir žmonių „ma sė“, laisvė ir nelaisvė, dvasia ir kū nas ir t.t. Tarp šių ir kitų skirtin gų savo vidinės Katedros kolonų esantis spektaklio herojus – ar chitektas Laurynas Gucevičius – atstato Vilniaus katedrą ir jam pavyksta surasti tą tarpinę, prieš taravimus neutralizuojančią kolo ną – tėvynę. Lauryno vaidmuo patikėtas ak toriui Mariui Repšiui. Jauno akto riaus vaidyba įtikina. Viena ver tus, iš pradžių atrodo, kad galbūt norėtųsi matyti kitokį, brandes nį, šį personažą įkūnijantį akto rių, tačiau vėliau nuomonę tenka pakeisti, nes M.Repšys Lauryno kančias ir viltį perteikia itin na tūraliai, nuoširdžiai ir kai kurias savo veikėjo mintis, jam pačiam artimiausias, atrodo, išsako iš sa vo paties vidaus. Tuo jis išsiski ria iš kitų veikėjų. Laurynas sako tiesą, kad ir kokia skaudi ji būtų. Tačiau tiesa, nors turėtų statyti, sugriauna jo mylimos Ievos-Te resės (aktorė Monika Vaičiulytė) vidinę Katedrą, kai jis jai pasa ko, kad jos sūnelis, kurio ji su silaukė su vyskupu, yra miręs. Taip Laurynas sugriauna ir sa vo paties širdyje esančią Kated rą, kurios atraminė kolona bu vo meilė Ievai. Grįžęs iš kelionės po Italiją į Lietuvą jis randa neiš tikimybę ir apgaulę. Ieva miršta – griūva ir ši kolona. Ievos ir ko lonos sąsaja scenoje perteikiama ne tik baltos spalvos simbolika – Ievos balti drabužiai, balta ir vi deoprojekcijoje matoma Katedros kolona, bet ir per Ievos mirtį – ji miršta užsilipusi ant iš grandinių scenoje sudarytos kolonos, iš vi daus ryškiai apšviestos. Laurynas Katedrą bando statyti iš naujo, pasirinkdamas pamatu tikėjimą tėvyne. Būtent tikėjimas jam ir padeda atstatyti Vilniaus kated rą ir kovoti už teisingą ir vienin gą Lietuvą. Kai ji jau atstatyta, jaunasis he rojus susiduria su skaudžia realy be, kai tėvynė – Katedra, kurios pamatai turėtų būti taika, tiesa, gėris, grožis, meilė, ištikimybė, tikėjimas yra tik viso labo melo ir gobšumo pritvinkusi žmonių mi nia. Laurynas nusivylęs klausia: „Aš ieškojau idėjos savo Kated rai. Maniau, kad pagaliau ją su radau: Tėvynė! Bet argi jie Tėvy nė – šitie žmonės? Kurgi tie, kurie iškelt galėtų ir Lietuvos, ir Kated ros idėją?“
Atstatyta Katedra lieka stovėti, net ir tuomet, kai nešdami mirtį į Vilnių įsiveržia kazokai. Tikėjimas tėvyne nemiršta, jis su Katedra pa liekamas kitoms kartoms. Vilties, tikėjimo simboliu spektaklyje tam pa vaiko įvaizdis. Ieva-Teresė mirš ta, nes praranda sūnelį – bet kokią viltį, po Katedros griuvėsiais palai dotas vaikelis, kurį kas vakarą ap rauda motina, simbolizuoja seniai prarastą tikėjimą, o baltais marški nėliais vilkintis vaikas, pasirodan tis pačioje spektaklio pabaigoje, suteikia ir vilties, ir tikėjimo, kad dar ne viskas yra prarasta.
Spektaklis ke lia daug ir svarbių klausimų. Atsaky mų nepateikiama. Kitą Lauryno asmenybės pu sę atskleidžia Dainiaus Gaveno nio įkūnijamas Lauryno mecena tas, Vilniaus vyskupas Masalskis. Ko gero, pats tinkamiausias žodis būtų apibūdinti šio aktoriaus vai dybą spektaklyje – personažo įkū nijimas. D.Gavenonio vaidyba ver ta pagyrimo, jis labai įtikinamai ir aiškiai perteikia savojo veikė jo charakteristiką. Masalskio dėka Laurynas bando suvokti, kas yra talentas, kūrybinė laisvė, kančia ir puikybė, kai aplanko sėkmė, kokia yra kūrybos prasmė, kur yra kūrė jo vieta visuomenėje, kokią atsa komybę turi prisiimti menininkas. „Kurdamas esi gyvas ir imlus pa sauliui, bet ir degini save. Talentas yra ne tik dovana, bet ir kryžius“, – yra pasakęs O.Koršunovas vie name interviu prieš spektaklio premjerą. Ši mintis kuo aiškiau siai perteikiama scenoje – Laury nui talentas ir teikia džiaugsmo, ir yra sunki našta, it didelis kryžius, gulintis scenos kairėje pusėje. O.Koršunovo kūrybos viena at raminių kolonų yra spektaklių au diovizualinė kalba, įgyjanti dau giau ar mažiau savarankiškumo, priklausomai nuo spektaklio. Ant šio pamato pastatytas ir šis spek taklis. Lauryno vidinę Katedrą at spindi Vytauto Narbuto kurta įspū dinga, efektinga, itin kruopščiai apgalvota ir funkcionali scenogra fija. Visą spektaklį scenoje regimi tie patys sceniniai daiktai, kai ku rie jų atliekantys vis kitą funkciją – tai scenos viduryje kabančios il
gos geležinės grandinės ir mediniai suolai. Pastarieji virsta ir bažnyti niais suolais, ir smuklės stalais, ir siena Katedros požemiuose, ir dar kitomis dekoracijomis. O lie čiamos, traukiamos, žvangančios, atsimušančios į tarp jų kaban tį varpą, apjuosiančios suimtus maištininkus, laikančios prika bintą krucifiksą, vaizduojančios Katedros koloną grandinės pade da perteikti svarbiausius spektak lio momentus. Jos kontrastuojasi su Lauryno kūrybiniu džiaugsmu, laisvės siekiu, tarytum nuolat pri mindamos, kad talentas gali virsti ir vergija. Lauryno vidinius prieš taringumus padeda perteikti taip pat įspūdinga, kontrastinga Anta no Jasenkos, Petro Vyšniausko ir choro „Brevis“ kurta muzika, Ri mo Sakalausko Vilniaus katedrą vaizduojančios videoprojekcijos ir Eugenijaus Sabaliausko taiklus ap švietimas. Scenografijoje dominuoja natū ralios medžiagos – medis, geležis, akmenys. Tai verčia prisiminti Ei munto Nekrošiaus spektaklius, kuriuose vaizduojamas vienišo herojaus, visuomet egzistuojan čio tarp priešingų kategorijų, vi dinis prieštaringumas. O scenoje naudodamas natūralias medžia gas, E.Nekrošius siekia atskleisti herojaus tikrą, nedirbtinę indivi dualią tiesos paiešką, taip pat au torefleksijos būdu per pagrindinį herojų analizuoti save, savo kūry bą. Beveik tą patį galime išvysti ir šiame spektaklyje. Cituodamas ne tik E.Nekrošiaus, kitų režisie rių kūrybą, bet ir savuosius spek taklius, O.Koršunovas tyrinėja teatro funkciją, savo paties kūry bą, jos prasmę ir reikšmę. O.Koršunovo „Katedra“ verčia peržvelgti dar sykį, ant kokių ko lonų stovi pastatytos mūsų vidinės Katedros, ar tarp jų yra Tėvynės ko lona. Spektaklis kelia daug ir svarbių klausimų. Atsakymų nepateikiama, taip norint pasakyti, kad jie sly pi kiekvieno mūsų širdyse, į sceno je vaizduojamos Lauryno atstatytos katedros formą įnešant savąjį turinį. Juk, prieš pradedant kurti teisingą ir vieningą Lietuvą, pirmiausia turime savyje rasti ne tik save – godų žvė rį, nes, kaip sako Laurynas, „ne ura ganai, ne karai, ne audros sugriau na mūsų Katedras – mes patys, tas devyngalvis slibinas, tas AŠ, kuris kiekvieno Katedroje guli, begėdiš kai ant devynių altorių devynias sa vo galvas pasidėjęs“.
6
Penktadienis, balandžio 12, 2013
santaka/dailė
Keramikų pavasaryje dūzgia mus Septintą kartą Kau ne, Keramikos mu ziejuje, karaliau ja „Pavasaris“ – kas metė keramikų pa roda, sukviečianti menininkus iš Lie tuvos, Latvijos, Esti jos ir Lenkijos.
Enrika Striogaitė
e.striogaite@kaunodiena.lt
Kontekstas ir vieta jame
Šįmet „Pavasaris“ kaip niekad gausus ir spalvingas, matyt, kera mikai jautė, kad tikrasis pavasa ris vėluos, todėl tarsi įsipareigojo ypatingai džiuginti apsilankiusio jo akis ir spalvomis, ir įvairiausia technika, ir svarbiausia – idėjo mis, juk pavasarį jos gimsta pa čios įvairiausios, gaivios ir džiu ginančios. Tarptautinės keramikų parodos siela, tiksliau, sielos – Živilė Bar dzilauskaitė ir Juris Berginsas, ant savo pečių kasmet užsimetantys ne tik organizatoriaus, bet ir estetiš kos ekspozicijos naštą. „Šįmet postamentų kūriniams net pritrūkome, – šypsosi Ž.Bar dzilauskaitė, – ieškojome savo na muose, ir su džiaugsmu, nes opti mistiškai nuteikė dalyvių gausa, šiemet dalyvauja net 86 autoriai, ir svarbiausia – 22 iš jų yra jaunieji menininkai. Vadinasi, paroda rei kalinga, nemažai keramikų sakė, kad jos ypač laukia ir kūrinio spe cialiai šiai parodai imasi labai iš anksto.“ Kasmetė paroda atskleidžia ir paties autoriaus kelią, o ir jam pa rodo savosios kūrybos vietą šian dienės keramikos kontekste, kuris bendroje parodoje ypač gerai jun tamas, o žiūrovas gali suvokti, ko kia yra šių dienų keramika, kur link eina, kuo gyvena, ką mums nori pasakyti. Nemažai darbų kalba tiesiog apie pavasarį – rimtai, o kartais ir su humoru. „Kiekvienais metais pa rodoje kas nors dominuoja, tarkim, katino motyvas, žmogaus torso, o šįmet, nepatikėsite, – musės“, – juokiasi Ž.Bardzilauskaitė, kiek viemam su ypatinga meile apro danti ekspoziciją, tarsi visi darbai būtų jos ir jos artimųjų. Kita ver tus, beveik taip ir yra – ne paslap tis, kad keramikų šeimyna pasižy mi vienybe ir solidarumu. Liūdnoji žinia Kristina Paulauskaitė. Pasiklydęs sapnas. Lietuva
Deja, neįmanoma nutylėti ir labai liūdno fakto, kuris ištiko prieš pat
7
Penktadienis, balandžio 12, 2013
santaka/dailė
usės ir šniokščia Gango vandenys parodos atidarymą. Tai ilgame tės Keramikos muziejaus vadovės Emilijos Jezualdos Jaudegytės mir tis tiesiog „Pavasario“ išvakarėse. Buvo neįprasta tąkart neišgirs ti ir suvokti, kad niekada jau ne begirdėsime, pakylėtų, su meile ir rūpesčiu tariamų Emilijos žodžių pristatant parodą. Tądien vienas parodos eksponatų sužibo žva kių liepsnomis lyg minčių altorius talentingai ir jautriai menininkei. „Taip, atidarymas buvo visai kitoks nei įprasta, – pripažįsta Ž.Bardzi lauskaitė. Mums visiems tai buvo didžiulis sukrėtimas, ypač kai mir tis tokia staigi, netikėta.“ E.J.Jaudegytė dirbo keramikos, grafikos ir akvarelės srityse, yra surengusi per dvidešimt persona linių parodų, jos darbai eksponuoti daugiau nei 70-yje grupinių paro dų Lietuvoje ir užsienyje. E.J.Jau degytės darbų turi Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus ir Lietuvos dailės muziejus. O kiek vienas parodos atidarymas kerami kos muziejuje prasidėdavo Emilijos pakylėtu žodžiu, ji negailėjo gra žaus pastebėjimo, jautrios įžval gos nė vienam parodų autoriui. Daugybė technikų ir idėjų
Kad ir kaip skaudu būtų, grįžkime į parodą, kurioje, kaip minėjo Ž.Bar dzilauskaitė, dominuoja pavasario tema ir musės – juk jeigu atmesi me stereotipiškai neigiamą šio žo džio konotaciją, musė – išties sa votiškas pavasario gyvis, buityje vienas pirmųjų pamatomas ir pra nešantis, kad oras artimiausiu lai ku tik šils. Parodoje, Domicėlės Ragauskai tės darbe „Menas susitinka realy bę“, porcelianinė musė sutinka dar neseniai buvusią gyvą ir, be je, abi – vienodo dydžio. O Ričar do Lukošiūno musė („Šlapias mu sės rytas“) tokia didelė, tarsi būtų matoma per mikroskopą su visais ryto rasos lašeliais. J.Berginsas lieka ištikimas sa viems ieškojimams: jo kūrinys kaip visada kalba senųjų baltų kultū ros ir jos paieškos tema. „Latviš kai govmute, t. y. karvės burna,
sanskrito kalba – gomukhi reiškia Gango pradžią“, – kalba J.Bergin sas, porceliano kūrinyje atspindė jęs lingvistinius ieškojimus, ku rie šiuokart nuvedė net iki Indijos Gango. Beje, šiuolaikinės keramikos pa rodose jau nebereikėtų ieškoti tai komosios dailės darbų – kūriniais menininkai kalba, perteikia savo mąstymą, pasaulėžiūrą. Štai raku technika atliktas, gana rytietiškos stilistikos Rūtos Šipalytės „Tirps tantis sniegas“ yra indas, tačiau ne buitiškas – jį stebint galima medi tuoti arba kurti savas vizijas. Akivaizdu, kad šiųmetėje paro doje nemažai kūrinių, atliktų seną ja raugo technika, kai karštas dirbi nys, ištrauktas iš ugnies, metamas į specialų raugą ir tuomet nusidažo įdomiausiomis dėmėmis. Žvilgs nį prikausto ir Algimanto Patamsio kristalinės glazūros „Pavasaris“, kurio technika ypač sudėtinga, jos nemoko net mokykloje, meninin kai jos paslaptį įmena patys.
Yra reikalaujama, kad į parodą prista tomas kūrinys bū tų 70 proc. iš kera mikos, kad nebūtų piktnaudžiaujama konceptualumu. O žvelgiant į Valdo Kurkliečio keramiką galima pagalvoti, kad tai kūrinys iš geležies. „Ne , ne, – šyp sosi Ž.Bardzilauskaitė, – yra reika laujama, kad į parodą pristatomas kūrinys būtų 70 proc. iš kerami kos, kad nebūtų piktnaudžiauja ma konceptualumu, nors skirtingų technikų deriniai mums labai įdo mūs. Tarkim, pernai parodoje buvo eksponuotas videodarbas.“ Taigi vienoje gausiausių šiųme tėje keramikų parodoje „Pavasa ris“ – daugybė technikų, spalvų, minčių ir idėjų – neįmanoma ap tarti nė trečdalio jų. Kita vertus, geriausia žiūrėti savomis akimis, o pamatyti tikrai yra ką.
Juris Berginsas. „Karvės burna“ – Gango pradžia. Latvija
Zofia Kosiorek. Auksinis ežeras. Lenkija
Sigita Lukošiūnienė. Kaukė. Lietuva
Edita Jakubonytė. Dviratis. Lietuva
Arvydas Poška. 12K03. Lietuva
Rasa Justaitė-Gecevičienė. Iš mano močiutės skrynios. Lietuva
8
penktadienis, balandžio 12, 2013
santaka /tavo krantas Knygų žiurkės kampelis
Vargšas Kukutis ir kt. pavasaris ir bando kvestionuoti jos pavadinimą.
Visai neseniai šioje skiltyje džiu giai pristačiau naują ir gražų „Ku kučio baladžių“ leidimą. O prieš savaitę Kukutis liko vienas, jo au torius, poetas Marcelijus Marti naitis iškeliavo debesų pradal gėm. Net nepamenu, kada poe to netektį priėmiau taip asmeniš kai. Atrodo, kad taip šis dalgis kir to daugeliui.
Marcelijus buvo ypatingas žmogus, ne tik ypatingas poetas. Jo dvasinė švara, moralinis imperatyvas, ku riam niekad nenusižengta, labai kukli ir kartu tauri laikysena bu vo nepranokstami bruožai. Ir, ži noma, Kukutis. Dalykas, savo ver te prilygstantis Gedimino piliai. Jis dar ilgai gyvuos, primindamas ir jo kūrėją. Marcelijus buvo paskutinis vy resniosios kartos poezijos patriar chas. Išėjus Sigitui Gedai ir Justi nui Marcinkevičiui, aiškiai matėsi, kad liko tik Martinaitis. Poetai neturėtų būti reitinguo jami ir ta patriarcho vieta – sąly ginė. Tačiau literatūrinė visuo menė, ypač katalikiškame krašte, yra linkusi išsirinkti savą ikonos tasą. Martinaitis simbolinio Mo kytojo vaidmeniui tiko kaip nie kas kitas. Jau pasigirsta balsų, svarstančių, kas dabar bus tas simbolinis Mo kytojas. Kažkaip ramiau, kai toks yra. Ir tai ne amžiaus, o poetinio ir dvasinio autoriteto dalykas. Ma nau, kad tarp vyriausiojo amžiaus poetų tokio neliko. Dar manau, kad dabar šią vietą užims Donaldas Ka jokas. Manau, ir tiek. O dabar – knygas į rankas.
„Pavasaris bus kaip visuomet“ (sudarė ir vertė Erika Drungytė), Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 208 p.
Tai šiuolaikinės latvių poezijos an tologija. Latvių poetai yra patys artimiausi lietuvių poetams ne tik kalbos giminyste. Su jais ir susitiki nėta bene dažniausiai, ir alus gertas, ir sėdėta ligi paryčių, ir klaidžio ta po Rygą ar Vilnių, bet toli gražu ne visada žinota, ką jie iš tiesų rašo. O kam? Matai, kad žmogus geras ir įdomus, tai kam dar čia domėtis jo raštais mažai suprantama kalba. Tokia nuostata ir tokia praktika buvo ganėtinai gajos, o pažintis su latvių poezija pernelyg fragmen tiška (išskyrus jų poezijos kolo są – Uldį Berzinį, pastaruoju buvo domimasi ne juokais), nors latvių poezijos knygų kartais ir pasiro dydavo. Šiaip ar taip, ši antologi ja buvo paprasčiausiai reikalinga. Ne tik pažinčiai, bet ir tam, kad žinotume esantys ne vieninteliai poezijos pasaulio baltai. Kad vi sai netoliese rašomi geri eilėraš čiai. Antologija tikrai reprezenta tyvi ir nevienadienė. Nors šiemetis
jo Buko paradoksų. O kad ne kiek vienas tuos tekstus pajėgus įvertin ti, rodo vienas atsitikimas. Kadaise Laisvės alėjoje susitikau buvusią bendraklasę, kuri man ir sako: va, tu poetas, rašai, mano dėdė Ame rikoj irgi buvo kažkoks poetas. Pa vardė Bukowskis, žinai tokį? Žinau, visai neblogas.
Charles Bukowski „Sriuba, kosmosas ir ašaros“ (sudarė ir vertė Gediminas Pulokas), Kitos knygos, 136 p.
Jei nežinote, kas yra Charlesas Bu kowskis, jei nieko jo nesate skai tę, tai ir šios knygos neskaityki te. Spjaudysitės iš pasipiktinimo, ši knyga ne jums. O visi kiti – bū tinai. Nes tai puikus didžiojo gir tuoklio eilių rinkinys. Kaip žinome, Ana Achmatova ra šė apie iš šiukšlių augančias eiles. Šiukšles ji paslėpdavo, palikdavo tik eiles. Bukowskis nieko nenori slėpti. Jei geria, ir rašo, kad geria. Jei tvarko gamtinius reikalus, irgi aprašo. Daug ką aprašo nevyniodamas į vatą ir ne švelnindamas eufemizmais. Rūsčiai valkatiška, kaubojiškai drąsi lyrika, įrodanti, kad ir girtas gali parašy ti nemirtingų eilučių. Tiesa, tam turi būti Bukowskis. Šie tekstai tokie ne praustaburniškai gryni, kad sugeba pakilti nuo kasdienybės iki univer sumo, nors, rodos, tą kasdienybę ir teaprašinėja. Tai dar vienas Didžio
surdo, fiksuojamo rimtu veidu ir savaime tampančio švelniu ir neba naliu humoru. Detalės itin tikslios, nes knyga pusiau autobiografinė. Visiškai nėra tekstinio balasto, ra šoma tik tai, kas veržliai stūmia pa sakojimą į priekį. Esama eseistinių ar pasakos stilistika surašytų ink liuzų – irgi aukščiausios prabos. Nors ir su tuo, kas knygoje suvo kiama kaip vergija, ir su tuo, kas su vokiama kaip laisvė, daugeliui skai tytojų bus sunku tapatintis, pats tekstas neabejotinai įtrauks. Itin puiki knyga, nedažnai rasi tokią, kurios didybę nuo pradžios iki pa baigos formuotų ne kokių nors au toritetų nuomonė, o pats tekstas.
Jeanette Winterson „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ (vertė Marius Burokas), Kitos knygos, 186 p.
Seniai skaičiau tokią skanią knygą. Ne itin ko tikėjausi, tuo didesnis buvo skaitymo nustebimas ir skai tymo malonumas. Pati istorija itin tinkama prastam romanui: religi nių fanatikų šeimoje auganti įdukra ruošiasi misionierės darbui, tačiau ilgainiui pajunta potraukį moterims ir tai tampa maišto prieš „sistemą“ priežastimi. Bet kas kitas čia para šytų visišką šlamštą, o J.Winterson parašė tekstą, artimą šedevrui. Rašymo principas panašus į če kiškų filmų stilistiką: daugybė kas dienybės detalių, kasdienybės ab
Jurgis Kunčinas „Tūla“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 256 p.
Na ką dar galima pasakyti apie „Tūlą“, vieną geriausių (kai kurių nuomone – geriausią) posovieti nių laikų romaną? Jurgiui Kunčinui išėjus, „Tūla“ irgi liko ilgam, kaip ir Marcelijaus Kukutis. Štai ji dar sykį perleista. Šią knygą būtina turėti ir skaityti vis iš naujo. Parengė poetas Kęstutis Navakas
Vaivorykštė
Vytautas Daugėla
Atėjau
Vytautui Kernagiui
Nukritę Vaivorykštės gabalai Nuo Dangaus – tiesiai į širdį. Gyvenimo komediją matai Juk ne visi ją girdi
Atėjau toks švelnus ir toks nuogas, Vėl bučiuojantis Tavo rankas. Jau ir Žemė beviltiškai guodės, Kad išneš į manąsias lankas...
Plyšta galva nuo minčių Ir įtampa verčia kvatotis. Plyšta širdis nuo kančių, Jauties kaip pamišęs vaiduoklis.
Taip turėjau tą Žemę priglausti Ar norėjau turėt svajones Ir tą spindesį mūsų išausti, Kad išpildytų mūsų svajas...
Kodėl ta minia taip nerimsta? Vaivorykštė tirpsta ir gęsta. Juokaut iki ištariant „mirštu“, Juodoj užmaršty nepaskęsti...
Atėjau ir turiu jau išeiti, Pasvajojęs kartu su Tavim. Išeinu ir manąjį kraitį Pagailėjau išnešt su savim...
Marius Ramonaitis. Veržiasi pavasaris. Lietuva
Naktį mes jaučiam gerai, naktį mes esam bepročiai, Naktį pamilę labai. Naktį prisikelia bočiai...
Palaidojęs šimtus svajonių Ir likęs vienišas kaip šuo, Širdy taip troškau aš glamonių, Jaučiau, kad atslenka ruduo.
**** Niekam nieko nereikia, Mes išėjom iš savo klaidų. Pabučiavę išbėgantį laiką Pasiliksim dar kartą abu.
Kelias Dangun. Nežinia. Kelias dulkėtas be galo. Kelias vidun. Atgaila. Kelias duobėtas, sušalęs.
Gyvenimas
Žvelgiau į dangų niūrų, pilką Ieškodamas savos žvaigždės, Girdėjau šiurpiai kaukiant vilką Ir suvokiau, kad nepabėgsiu nuo lemties...
Jos ateis tik nakčia pas mane, O Tu vaikščiosi, jausi dejones. Kai susprogs šitos žarnos nakčia, Prisiminsi Tu mūsų klajones.
Ryto aušra nebyli. Ryto ji leido sulaukti. Ryto tyla nemari Ryto neleido užgauti..
Bridau per tamsią naktį tylią Ugnies nusvilintais sparnais. Pamiršęs šventą žodį „myliu“, Tikėt nustojęs angelais...
Ji sekė mano pėdsakais žaizdotais, Žymėdama juos mirtimi, kapais, Teliko man pirmyn klampoti Besitikint, kad kelias greitai pasibaigs...
Buvo visko ir nieko nebuvo, nereikia jau nieko sakyt. Nenorėčiau tikėt, kad tiek žuvo Tų svajonių, kur kyla kasryt...
Nakties eilės