2013-04-19 Santaka

1

Penktadienis, balandžio 19, 2013

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė

santaka Ga­ga – ne vien tik La­dy REMIA

Nr. 87

Gadi Dagon nuotr.

„Au­ros“ šo­kė­jų įspū­džiai iš ga­ga, Iz­rae­ly­je gi­mu­sios ypa­tin­gos ju­de­sio kal­bos, se­mi­na­ro

8

Vis­kas – lyg va­kar bu­vę

Ma­žes­nio ka­lib­ro (ne)še­dev­rai

Gy­ve­ni­mo pur­vo ne­su­tep­tas

Ju­bi­lie­jų pa­žy­min­ti ak­to­rė O.Dau­tar­tai­tė pri­si­me­na pir­muo­sius žings­nius dra­mos teat­ro sce­no­je.

Kau­nie­čių teat­ro kri­ti­kių įspū­džiai iš įpu­sė­ju­sio fes­ti­va­lio „Lie­tu­vos teat­rų pa­va­sa­ris“.

Uni­ka­lios kny­gos pus­la­piuo­se at­skleis­tas su­dė­tin­go li­ki­mo dai­ni­nin­ko A.Ku­čin­gio gy­ve­ni­mas.

3

4

6

2

Penktadienis, balandžio 19, 2013

santaka/kultūros savaitė

Lįs­ti ar ne­lįs­ti į š***

T

En­ri­ka Strio­gai­tė

aip jau išė­jo, kad kar­t ą (ne­ty­čia jau taip išė­jo) te­ ko už­l ip­t i ant nuo­spau­ dos teat­ra­l ams. Ne vi­ siems ap­skri­tai, bet vie­nų vei­dą tą­ kart per­krei­pė skaus­mas. O kai kam nors skau­da, imi jaus­t is la­bai kal­tu, įsi­jun­gia em­pa­ti­jos me­cha­niz­mas ir ga­lų ga­le – gai­l ie­si su­kė­lu­si ban­gas.

Tik štai abe­jo­nė – gal ne tiek skaus­ mas, o pyk­tis suar­dė kū­ry­bi­nes nuo­ tai­kas, nes pyk­čio apim­tas žmo­g us ima itin ak­ty­viai (ne­sa­ky­siu – ag­re­ sy­viai) aiš­kin­tis, ieš­ko­ti sa­vo­sios tie­ sos, o ji, kaip ži­no­ma, sly­pi kaž­k ur per vi­du­r į.

Ir kaip įti­kin­ti, kad šian­ dien, nors ir su išlyga, vis dėl­to ga­li­me reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę?

Ta nuo­spau­da at­si­ve­r ia ka­ž i ko­k ia krau­juo­jan­čia žaiz­da, kai ant jos pa­ by­ra kri­t i­kos drus­ka. Sup­ran­ta­ma, drus­ka žaiz­dą tie­siog ėda, ta­čiau ir ją de­z in­fe­kuo­ja. Kad ir kaip bū­tų, iš­ gy­ve­n i­mas nė­ra ma­lo­nus. Nie­kam.

Ta­čiau sa­vo­tiš­kai bū­ti­nas.

Kri­t i­ka, ku­r i jau aki­vaiz­d žiai at­ro­ fa­vo­si, ver­čia to­bu­lė­t i, ypač jei į ją su­ge­ba­ma pa­ž iū­rė­t i po­z i­t y­v iai. Ki­ ta ver­tus, tai jau sun­k iai įma­no­ma, nes kri­t i­kos pra­k tiš­kai nė­ra: mir­g u­ liuo­ja vien už­sa­ko­mie­ji pa­ne­gi­ri­niai teks­tu­kai ar­ba iš­vis – nei šis, nei tas.

Tai­g i tą­kart jau­n ie­ji teat­ro kri­t i­kai iš­sa­kė sa­vo min­t is, abe­jo­nes ir kri­ ti­ką. Ku­r i, sa­k y­k im, su­kė­lė aud­r in­ gą reak­ci­ją.

Ki­t ą kar­t ą te­ko iš­s a­k y­t i ga­n a kri­t iš­ kas min­t is apie dai­lės mu­gę, vyks­ tan­čią Vil­n iu­je (neį­var­d i­ju, nes ren­ gė­jai vėl skam­bins ir kvies pa­s iaiš­ kin­t i). Tai ne­bu­vo vien nuo­ž mi kri­ ti­k a, teks­te bu­vo pa­ra­š y­t a dau­g y­ bė tei­g ia­mų pa­s te­b ė­j i­mų. Ta­č iau vis­k ą nu­brau­kė ke­l i kri­t i­n iai min­ ti­ji­mai.

Vi­sai ne­se­niai įsi­skau­di­no fo­to­me­ni­ nin­kai. Šį kar­tą dėl ke­lių ko­le­gų pa­si­ da­ly­tų pri­si­mi­ni­mų.

Ir kaip įti­k in­t i, kad šian­d ien, nors ir su išlyga, vis dėl­to ga­li­me reikš­ti sa­ vo nuo­mo­nę?

Ki­ta ver­tus, su­pran­tu ir nuo kri­ti­kos įsi­skau­d i­nu­s ių­jų kvie­t i­m ą dvi­ko­ von (to­k ia bū­na ta reak­ci­ja). Dau­ge­ lis prie­kaiš­tin­gai žvel­g ia sta­čiai į są­ ži­nę klaus­da­m i: „Ar ži­no­te, kad dėl to mums ga­l i su­ma­ž in­t i fi­nan­sa­v i­ mą?“ Ir, de­ja, jie be­veik tei­sūs. Nes tie, ku­rie svars­to ir skirs­to tuos pi­ni­ gus, ak­ty­viai ren­g i­nių ne­lan­ko ar­ba yra to­kie „be nuo­mo­nės“ (gal to­dėl ir pa­ten­ka į tų svars­ty­mų ko­mi­si­jas?), kad kri­tiš­kas straips­nis, at­ro­do, ga­li tu­rė­ti įta­kos.

Išei­na, kad tu­r i­me ra­šy­t i vien be­r i­ bio su­si­ža­vė­ji­mo ku­pi­nus teks­tu­kus (to­k ius daž­niau­siai at­siun­čia vie­šų­ jų ry­šių at­sto­vai). Be­je, to­k ių teks­te­ lių mit­riai su­si­žve­jo­ja abe­jo­ti­nus kū­ ri­n ius pri­sta­tan­t ys me­n i­n in­kai, jie ne­si­bo­di ir pa­skam­bin­ti, ir pa­pra­šy­ ti, ir dar atė­ję pa­kvies­ti. Jei ne – su­si­ ran­da, kas juos pa­liaup­si­na.

Tai­gi kri­ti­kos šiais lai­kais gau­na daž­ niau­siai tik bran­dūs kū­rė­jai. Ne­se­ niai skai­čiau kri­t i­kos straips­n į apie Do­nal­do Ka­jo­ko nau­jau­sią ro­ma­ną, nes pa­sta­ra­sis kū­rė­jas tik­rai ne­lau­ kia pa­ne­g i­r i­k ų, o ir to­k į teks­te­l į ra­ šy­ti ne­so­li­du nei li­te­ra­tū­ro­lo­gui, nei pažįstant au­to­rių (pa­sta­ro­ji kny­ga – kū­ry­biš­kiau­sių praė­ju­sių me­tų kny­ gų dvy­lik­tu­ke).

Re­g is, vi­si tie, nuo ku­rių pri­k lau­so fi­ nan­sa­vi­mai, pro­jek­ti­niai pi­ni­gai, tu­ rė­t ų su­k lus­t i – jei­g u gau­sūs at­si­l ie­ pi­mai apie me­n i­n in­ką ir jo kū­r y­bą vien cuk­raus va­ta ap­kai­šy­ti, tuo­met vi­sai ga­li bū­ti, kad jis ga­li pa­si­r ū­pin­ ti ne tik tuo cuk­ru­mi, bet ir fi­nan­sais.

Nes bū­tent ne­rė­k ian­tys, bran­dūs ir pa­pras­tai ty­lūs me­n i­n in­kai gau­na kri­ti­kos (ir kaž­ko­dėl ne­kvie­čia į dvi­ ko­vą), bet ne fi­nan­sa­vi­mą. Ir ne­pas­ te­bi­mai pa­pil­do „un­deg­roun­dą“, ku­rį su­da­ro to­li gra­ž u ne vien maiš­tin­g i kū­rė­jai, di­džią­ją da­lį da­bar ten su­da­ ro me­ni­nin­kai, ku­rie sto­jiš­kai (drau­ ge – oriai) at­si­sa­kė pa­plo­nin­ti bal­są, kad bū­tų įleis­ti pro di­d žią­sias fi­nan­ sa­vi­mo du­ris, ar­ba jei­g u tie­siai švie­ siai – tie­siog ne­no­ri (kai ku­rie net ir ne­su­ge­ba) lįs­ti į š***.

Sei­mo Švie­ti­mo, moks­lo ir kul­tū­ ros ko­mi­te­tas nu­ta­rė kreip­tis į Vy­ riau­sy­bę ir pra­šy­ti, kad jei­gu bus per­skirs­to­mas šių me­tų biu­dže­tas, ja­me ras­ti 65 mln. li­tų kul­tū­ros dar­buo­to­jų at­ly­gi­ni­mams pa­ di­din­ti. „Pa­di­di­nus mi­ni­ma­lią mė­ne­sio al­gą, kul­tū­ros dar­buo­ to­jų at­ly­gi­ni­mai su­tam­pa ar­ba vi­ sai priar­tė­ja prie mi­ni­ma­laus dar­ bo už­mo­kes­čio. Dėl to pa­ste­bi­ma aukš­tos kva­li­fi­ka­ci­jos dar­buo­to­ jų di­de­lė mig­ra­ci­ja iš kul­tū­ros į ki­ tus sek­to­rius, dau­giau­sia į švie­ti­ mo, kur at­ly­gi­ni­mai di­des­ni“, – per ko­mi­te­to po­sė­dį sa­kė kul­tū­ros mi­ nist­ras Ša­rū­nas Bi­ru­tis. Žo­džiu, kul­tū­ros dar­buo­to­jams nu­švi­to vil­tis. Ar šiems gra­žiems žo­džiams bus lem­ta virs­ti kū­nu? At­sa­ky­mas – Vy­riau­sy­bės ran­ko­se. Šal­ti­nis: BNS

„Žiū­rint į kul­tū­ros pa­vel­do tvar­ ky­bą nuo­sek­liai, sis­te­miš­kai, prii­ mant komp­lek­si­nius spren­di­mus ga­li­ma ne tik su­tvar­ky­ti kul­tū­ ros pa­vel­dą, bet ir su­teik­ti jam gy­vas­tį. Neū­kiš­ka ir švais­tū­niš­ ka gre­ta dū­lan­čių Lie­tu­vos is­to­ri­ jai bran­gių pa­sta­tų sta­ty­ti nau­jus mo­d er­n ius bend­r uo­m e­n ių kul­ tū­ros na­mus, bib­lio­te­kas, švie­ti­ mo įstai­gas, kai jos ga­lė­tų įsi­kur­ti pa­sta­tuo­se, me­nan­čiuo­se is­to­ri­ jos dva­sią. Mi­ni­ma­liems kul­tū­ros po­rei­kiams pa­ten­kin­ti rei­ka­lin­ ga 2,5 mlrd. li­tų in­ves­ti­ci­ja“, – Tarp­tau­ti­nę pa­mink­lų ap­sau­gos die­ną Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­ men­tas ape­lia­vo į po­li­ti­kų są­mo­ nin­gu­mą. Šal­ti­nis: Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­tas

„Tu­riu vie­ną svar­bų prin­ci­pą – sce­nog­ra­fi­ja ne­tu­ri truk­dy­ti ak­to­ riui, ji tu­ri jam pa­dė­ti. Ak­to­rius ne­ tu­ri jaus­tis ne­pa­to­giai to­je erd­vė­je, ku­rio­je vai­di­na, no­riu, kad sce­no­je jis jaus­tų­si kaip tos erd­vės šei­mi­ nin­kas“, – sa­ko Na­cio­na­li­nio Kau­ no dra­mos teat­ro spek­tak­lio „Mė­ nuo kai­me“ sce­nog­ra­fas Ar­vy­das Nor­vai­šas. Šal­ti­nis: ber­nar­di­nai.lt

„Tur­būt įpras­ta ma­ny­ti, kad in­ ty­mu tai, kas kaž­kur pa­slėp­ta. O man kaip tik prie­šin­gai – in­ty­ mu­mas yra lyg vai­ko at­si­vė­ri­mas.

Mes, suau­gu­sie­ji, esa­me su­ga­din­ ti stan­dar­tų, kli­šių, vi­so ko ži­no­ji­ mo. In­ty­mu yra ta­da, kai daug ko ne­ži­nai, neiš­ma­nai ir at­si­ve­ri kaž­ ko­kiems po­ty­riams. Kai pa­ts sau pri­si­pa­žįs­ti, ne­kreip­da­mas dė­me­ sio į tai, ką tau tei­gia ki­ti“, – ak­to­ rė Se­ve­ri­ja Ja­nu­šaus­kai­tė de­ko­da­vo prem­je­ri­nio VDU teat­ro spek­tak­ lio „In­ty­mu­mas“ ži­nias – o sy­ kiu įvar­di­jo ir šia­pus teat­ro sce­nos vyks­tan­čius pro­ce­sus. Šal­ti­nis: Me­nų fak­tū­ra

Poe­to Mar­ce­l i­jaus Mar­t i­n ai­č io mir­ties pa­veik­tas fi­lo­so­fas Kres­ cen­ci­jus Stoš­kus svars­to, ar iš­ki­ lūs hu­ma­ni­ta­ri­nės bend­ruo­me­nės at­sto­vai, vie­nas po ki­to išei­nan­ tys ana­pi­lin, tu­ri sa­vęs ver­tų įpė­ di­nių: „Bi­jau, kad tik­ro tra­giz­mo mes dar ne­pa­ju­tom ir neįs­ten­gėm su­vok­ti. Esam per ma­žai su­krės­ ti. Lyg ty­čia mū­sų jaut­ru­mas ge­ ro­kai su­ny­kęs. La­bai nea­dek­va­tus si­t ua­c i­jai, ku­r i šauk­te šau­k ia­ si es­mi­nio, ko­ky­bi­nio gy­ve­ni­mo Kęstučio Vanago / BFL nuotr.

po­sū­kio. Dva­si­nio ir fi­zi­nio pa­si­ prie­ši­ni­mo spar­čiam mo­ra­li­niam iri­mui, dva­si­niam skur­dui, de­bi­ li­za­ci­jai. Tik ar jis dar įma­no­mas?

Bi­jau, kad to­kių ne­tek­čių jau ne­ su­ge­bė­sim įver­tin­ti. Net su­pras­ ti jų dar neįs­ten­gėm. Tie­siog lau­ kiam, kad pa­si­suk­tų vis­kas į ge­ra.

Lau­kiam to, kas sa­vai­me ne­vyks­ ta. Mums nė mo­tais, kad is­to­ri­ joj kaip tik ši­to daž­niau­siai pri­ trūks­ta.“ Šal­ti­nis: ber­nar­di­nai.lt Vytauto Petriko, Artūro Morozovo, Andriaus Ufarto / BFL nuotr.

3

Penktadienis, balandžio 19, 2013

santaka/autoportretas

Teiš­lie­ka ti­kė­ji­mas teat­ro mi­si­ja 1976-ie­ji. Man tris­de­šimt tre­ji. Re­ži­sie­rė Au­re­li­ja Ra­gaus­kai­tė prii­ma į Šiau­lių dra­ mos teat­rą. Po dvy­li­kos me­tų tar­nys­tės Kau­no lė­lių teat­re at­si­svei­ki­nu su pir­mą­ja sce­na ir iš­ke­liau­ju į Šiau­lius re­pe­tuo­ti pir­ mo­jo dra­mos vaid­mens.

Nykš­tu­kas V.Pal­čins­kai­tės pje­sė­je „Sep­ty­nios snie­guo­lės ir nykš­tu­ kas 77“. Re­ži­sie­rė – A.Ra­gaus­kai­ tė. Ža­vi ke­rin­ti as­me­ny­bė. Pra­seg­ti kai­li­niai. Ant apy­kak­lės – di­džiu­ lė gė­lė­ta ska­ra. Ci­ga­re­tė. Įtai­gi žo­ džiu, ges­tu, žvilgs­niu, kū­ry­bi­ne iš­tar­me. Puo­lu į pir­mą­jį vaid­me­nį kaip į van­de­ny­no ban­gas. Re­ži­sie­ rė ra­miai stab­do: – Pa­lik ki­tiems vaid­me­nims ener­gi­jos ir emo­ci­jų. Nea­ti­duok vis­ko. Pri­reiks.

O taip, sa­vo žai­bus bū­ti­na pa­ vers­ti pa­čiu ma­žiau­siu jon­va­ba­lio švy­tė­ji­mu.

Pir­mo­ji prem­je­ra. Pir­mie­ji pa­ gy­ri­mai. Ko­le­gų, žiū­ro­vų, kri­ti­kų.

Pir­ma­sis prem­je­ros ba­lius. Vio­le­ ta Pal­čins­kai­tė svei­ki­na: – Vi­sų my­li­mas Nykš­tuk, pa­si­lik pas mus ir būk!

At­va­žiuo­ja iš Kau­no ma­ne au­gi­ nu­si te­ta Elž­bie­ta su pen­ke­rių me­ tų duk­ra Va­sa­re. Šven­tė. Lė­lės be­ ždžio­nės Ago­tos šai­pe­nos: „...juk mes tu­ri­me Brod­vė­jų ant vi­sų pa­ sau­lio vė­jų – jei my­lė­sit ar­tis­ tus, liuks gy­ven­sit šiuos me­tus“...

Kle­gė­ji­mai ir dai­nos teat­ro bu­fe­te.

Džiaugs­min­gi, sma­gūs S.Pas­ka, Tum­ke­vi­čiai, P.Piau­lo­kas, V.Venc­ ku­tė... vi­si, vai­di­nu­sie­ji. Nykš­tu­ kas 77...

Po ke­le­rių me­tų A.Ra­gaus­kai­ tė pa­lie­ka teat­rą ir žy­miuo­sius spek­tak­lius – V.My­ko­lai­čio-Pu­ti­ no „Val­do­vą“, B.Sruo­gos „Pa­jū­rio ku­ror­tą“, V.Viš­nevs­kio „Iš chao­ so“... Pir­ma­sis lai­min­gas ma­no sce­nos lai­ko­tar­pis bai­gė­si.

Sau­liaus Var­no pe­rio­das. A.Ra­ dio­no­vo „Kvo­ta“. Nu­si­kal­tė­lė Ma­ ša tar­dy­mo ka­me­ro­je. Emo­cin­ga.

Ku­pi­na iro­ni­jos ir pa­slėp­tos gė­los.

Sod­rios re­pe­ti­ci­jos. Sprog­di­nan­ čios sie­lą, ali­nan­čios kū­ną. Re­ži­ sie­riaus ver­ti­ni­mas: „Ar­ti tei­sy­ bės.“ Ir la­bai re­tai: „Ar­ti di­de­lės tei­sy­bės.“ Daug gast­ro­liuo­ja­me.

At­si­ran­da spek­tak­lio ger­bė­jų. Jie ten, kur „Kvo­ta“ – Pa­lan­go­je, Klai­pė­do­je, Kau­ne... S.Var­no re­per­tua­re – pa­sau­li­nė dra­ma­ tur­gi­ja. I.Berg­ma­no „Že­muo­gių pie­ve­lė“, G.By­ro­ne’o „Kai­nas“, Z.Ze­ne „Kam­ba­ri­nės“. My­lė­ jau kvai­le­lį Kar­lą iš G.Buch­ne­ rio „Voi­ce­ko“, Bran­dach­lys­to­vą iš A.Su­cho­vo-Ko­by­li­no „Ta­ rel­ki­no mir­ties“. Šiau­lių žiū­ro­ vas ug­do­mas gel­min­ga li­te­ra­tū­ra.

Spek­tak­liai su­kal­ti tvir­tai – trans­ for­muo­jan­tys min­tį. Įs­pū­din­ga sce­nog­ra­fi­ja. Teat­ro kal­ba sa­vi­ ta. No­ri – priimk, no­ri – ne. Bet ji to­kia – S.Var­no. Teat­ro­lo­gų ne­ sup­ras­tas, kri­ti­kuo­tas. Daug vė­liau pri­pa­žin­tas kaip vie­nas įdo­miau­sių Šiau­lių teat­ro is­to­ri­jo­je.

Ma­no dra­ma­tiš­ko­ji Ele­na Žy­ man­tai­tė (T.Ma­liu­ke­vi­čiū­tės taip pat) V.Ja­su­kai­ty­tės „Že­mai­tė­ je“. Re­ži­sie­rius Gy­tis Pa­de­gi­mas.

Užp­lau­kus pro­to su­te­moms Že­ mai­tės duk­ra Ele­na dau­žo­si sa­vo gran­di­nė­se, le­si­na mi­ru­sius ne­ lai­min­gus bro­liu­kus, se­su­tes lyg paukš­čiu­kus ir šau­kia­si mo­ti­nos.

Da­lį sa­vo li­ki­mo, gy­ve­ni­mo ne­tek­ ties, šir­dies so­pu­lio vė­riau vi­siš­kai at­vi­ro­mis emo­ci­jo­mis. Kai gast­ ro­lia­vo­me Aly­tu­je, nu­si­ve­žė­me iš Mer­ki­nės mie­lą dzū­kę Onu­lą teat­ ro cu­dų pa­žiū­rė­ti. Ji iš­ta­rė: „Vai­ ke­li, kam tu to­kiu sun­kiu ro­li pa­ sje­mei. Man tiap ta­vi bu­vo iš­ka­da, tiap iš­ka­da...“ Ir man da­bar iš to­lių žiū­rint at­ ga­lios gai­lu Ele­nos, tų die­nų ir to bu­vi­mo, kurs nie­kur neuž­si­lie­ka, tik ta­vo ne­skaid­rio­je at­min­ty­je.

Re­ži­sie­rės R.Ste­po­na­vi­čiū­tės lie­tu­viš­ko­ji dra­ma­tur­gi­ja J.Tu­moVaiž­gan­to „Dė­dės ir dė­die­nės“.

Prieš­ka­rio Lie­tu­vos kai­mo neiš­se­ mia­mi klo­dai su dai­no­mis, gies­mė­ mis ir vie­na­ti­niu gy­ve­ni­mu.

1991-ie­ji. Neuž­mirš­ta­mos įspū­ din­go­sios gast­ro­lės Ka­na­dos lie­tu­ vių bend­ruo­me­nė­je jų gar­sio­sios „Au­ku­ro“ teat­ro re­ži­sie­rės ir ak­ to­rės Ele­nos Dau­gu­vie­ty­tės-Ku­ da­bie­nės kvie­ti­mu. Ki­to pa­sau­lio pa­re­gė­ji­mas. Pro­fe­sio­na­laus teat­ ro pa­ži­ni­mas Ha­mil­to­no, To­ron­to lie­tu­vai­čiams. Abi­pu­sis drau­gin­ gu­mas. Žais­mė su­si­ti­ki­muo­se. Kal­ bos, at­si­vė­ri­mai. Ba­lia­vo­nės. Bal­ sin­go­sios Ele­nos ru­siš­ki ro­man­sai.

Nia­ga­ros kriok­lys ir kle­vų rau­do­nis Kle­vo la­po ša­ly­je. Po me­tų So­fij­ os Čiur­lio­nie­nės-Ky­man­tai­tės „Pi­ ni­gė­liai“. E.Ku­da­bie­nė at­va­žiuo­ja į Lie­tu­vą švęs­ti sep­ty­nias­de­šimt­ me­čio. Ji dub­liuo­ja mū­sų pri­ma­do­ ną Faus­tą Lau­ri­nai­ty­tę. Re­pe­tuo­ja šykš­čią­ją Nor­man­tie­nę šiau­lie­čių ak­to­rių ap­sup­ty­je. Ak­to­rė pa­gal sa­vo teat­ro ži­no­ji­mą „tvar­ko“ mi­ zans­ce­nas: par­tne­riai – akis į akį. Įdo­mu ir švel­ niai juo­kin­ga. Kau­ne mus žiū­ri S.Čiur­lio­nie­nės anū­ kė Da­lia ir švie­saus at­mi­

Emocijos: „Len­kiuo­si tiems, ku­rie bu­vo čia, šio­je sce­no­je, o da­bar – dan­guo­se. Tiems, ku­rie bu­vo. Yra. Ir bus.

Gy­vuok, ma­no Teat­re!“ – žvelgdama į nueitą kūrybinį kelią sako O.Dautartaitė. Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

ni­mo ra­šy­to­jos žen­tas gra­fas Zu­bo­ vas... Jiems pa­tin­ka. Mums ir­gi.

Mie­las ir pri­si­min­ti­nas Šo­lom Alei­che­mo „Tev­jė pie­ni­nin­kas“.

Vėl­gi Re­gi­nos Ste­po­na­vi­čiū­tės re­ ži­sū­ra. Sce­nog­ra­fas – A.Ja­covs­kis.

Aš – Gol­dė. Tev­jė – emo­cio­na­lu­ sis dai­nin­ga­sis Si­gi­tas Ja­ku­baus­ kas. Gast­ro­lės Kau­ne. Po spek­tak­ lio ei­na per už­ku­li­sių ko­ri­do­rius A.Ma­siu­lis ir šau­kia: – Pui­kus spek­tak­lis! Bra­vo! Čia aš, Ma­siu­lis, jums rė­kiu...

Ma­no Mo­tu­šė P.Stoi­če­vo re­ži­ suo­ta­me M.McDo­nag­ho „Luo­šy­ je iš Ai­niš­ma­no sa­los“ su Pra­nu Piau­lo­ku. Jau vai­din­da­vo­me už­ ku­li­siuo­se prieš mū­sų sce­ną. O at­ su­kus ra­tą į žiū­ro­vus vos su­lai­ky­ da­vo­me juo­ką, nes jis, dak­ta­ras, tik­rin­da­vo man plau­čius ir aukš­ tai už­kel­da­vo de­vy­nias­de­šimt­me­ tės Mo­tu­šės su­kne­lę.

Pri­si­me­nu ke­lis sma­gius sce­nos nu­ti­ki­mus... ...Vai­di­nu „Kvo­to­je“. Plė­šiu „Pri­mos“ ci­ga­re­tę. Lai­dau są­mo­ jus tar­dy­to­jui J.Bin­do­kui. Iš už­ku­ li­sių re­ži­sie­riaus pa­dė­jė­jas mo­juo­

ja, per­kreip­ta bur­na ro­do vi­so­kius ženk­lus, ku­rių aš ne­per­ma­nau, bet su­pran­tu, kad kaž­kas ne taip. Įei­na ser­žan­tas į sce­ną su van­dens stik­ li­ne, ati­duo­da pa­gar­bą tar­dy­to­jui ir griaus­min­gu bal­su iš­ta­ria:

No­riu nu­si­lenk­ti žiū­ro­vams už bend­ rą ener­gi­ją, srū­van­ čią nuo sce­nos į sa­ lę. Už bend­rai iš­ gy­ven­tas žaiz­das.

Džiaugs­mus ir liū­ de­sį. Mir­ti­ną ty­lą ir ap­lo­dis­men­tus.

– Drau­gas tar­dy­to­jau, pro­ku­ro­ ras lie­pė ne­rū­ky­ti.

Ir pi­la van­de­nį ant stip­riai svy­ lan­čio dro­bi­nio „pa­la­vi­ko“, kur aš kra­čiau pe­le­nus.

Al­do­nos Lio­by­tės ir J.Ja­vai­čio „Meš­kos tro­be­lė“. Vai­di­nu ne­ge­rė­ lę Pa­mo­tės duk­te­rį. Vai­kų pil­na sa­ lė. Ati­džiai se­ka spek­tak­lį. Ir kai aš su mai­šais no­riu ei­ti į miš­ką ieš­ ko­ti Ka­ra­liū­no, pa­ky­la iš ant­ros ei­lės jau­nas vy­ras į sce­ną, tem­ pia ma­ne že­myn į sa­lę pro šo­ni­ nes du­ris klyk­da­mas:

– Von iš čia, pa­škust­va, von miš­ kan!

Aš su juo ir­gi klyk­da­ma ga­ly­nė­ juo­si, kol pri­bė­ga ad­mi­nist­ra­to­ rius, nu­ra­mi­na ir pa­so­di­na į vie­tą pui­kiai rea­ga­vu­sį vy­riš­kį. Aš aša­ro­ da­ma li­pu į sce­ną vai­din­ti to­liau...

Ko­kia pa­vei­ki teat­ro ga­lia.

N.Ko­var­do ir N.Mi­ron­či­kai­tės „Iš­dy­kė­lė dva­sia“. Vai­di­nu me­diu­ mą pran­cū­zę Ma­dam Ar­ka­ti. Teks­ tą rei­kia mo­kė­ti kaip „Tė­ve mū­sų“, su par­tne­riais mė­ty­tis rep­li­ko­mis kaip ping po­ngu. Prem­je­ra. Sce­na su J.Ži­bū­da – aris­tok­ra­tiš­kos šei­ mos gal­va. Jis kei­čia mi­zans­ce­ną ir aš stai­ga pa­mirš­tu teks­tą. Fil­mas trū­kęs. Vi­siš­kai. Žiū­riu į par­tne­ rį. Jis į ma­ne. Pau­zė ki­lo­met­ri­nė.

Ne­ži­nau, ką da­ry­ti. Pra­de­du juok­ tis. Juo­kia­si ir Juo­zas. Aš jau kva­to­ ju. Aša­ro­ju ir kva­to­ju. No­riu bėg­ti iš sce­nos. Ta­da par­tne­ris su­rin­ka, lie­pia liau­tis ir man iš­kren­ta už­ marš­ties kamš­tis. Grįž­tu į spek­ tak­lį, teks­tą ir vaid­me­nį...

Daug my­li­mų vaid­me­nų. Pa­si­ se­ku­sių ir ne. Spek­tak­lių, mai­ti­ nu­sių ir nai­ki­nu­sių. Ne­sa­kau, kad bu­vau pa­šauk­ta Teat­rui. Bet aš tu­ rė­jau jį. Ir jis tu­rė­jo ma­ne. Te­gu teat­ro sce­na lie­ka šven­ta sa­vo nu­ trin­to­mis grin­di­mis ir ore vir­pan­ čio­mis spek­tak­lių dul­kė­mis. Te­ gu vis­kas, kas bu­vo ir ko ne­bu­vo, lie­ka jo­je. Nes ji įsta­biau­sia. Vi­sa­ da čia ir tik šią aki­mir­ką. Teiš­lie­ ka ti­kė­ji­mas teat­ro mi­si­ja. No­riu nu­si­lenk­ti žiū­ro­vams už bend­ rą ener­gi­ją, srū­van­čią nuo sce­nos į sa­lę. Už bend­rai iš­gy­ven­tas žaiz­ das. Džiaugs­mus ir liū­de­sį. Mir­ti­ ną ty­lą ir ap­lo­dis­men­tus. Len­kiuo­si tiems, ku­rie bu­vo čia, šio­je sce­no­ je, o da­bar – dan­guo­se. Tiems, ku­ rie bu­vo. Yra. Ir bus. Gy­vuok, ma­ no Teat­re!

Dė­me­sio! Po mi­nu­tės – tre­čias skam­bu­tis. Tre­čias skam­bu­tis.

Pra­šom į sce­ną... Į sce­ną...

Oli­ta Dau­tar­tai­tė Ak­to­rė

Vaid­me­nys: skir­tin­go pla­no, skir­ti skir­tin­giems žiū­ro­vams, bet vi­si my­li­mi.

kas: O.Dau­tar­tai­tės su­k ak­tu­vių va­k a­ras. kur: Kau­no me­ni­nin­kų na­muo­se. kada: Ba­l an­džio 19 d. 18 val.

4

penktadienis, balandžio 19, 2013

santaka /teatras

Tarp pra­ga­ro ir skais­tyk­los 35-aja­me fes­ti­va­ly­je „Lie­tu­vos teat­rų pa­va­sa­ris–Kau­nas 2013“ ga­li­ma iš­vys­ti ne vie­ną lauk­tą ir įdo­mų spek­ tak­lį. Šių spek­tak­lių są­ra­še – ir Ei­mun­to Nek­ro­šiaus „Die­viš­ko­ji ko­me­di­ja“. Tai pir­ma­sis per Lie­tu­vos teat­ ro is­to­ri­ją ban­dy­mas į sce­ną per­kel­ti šį su­dė­tin­gą žy­miau­sio ita­lų poe­to Dan­te’s Alig­hie­ri kū­ri­nį. Spek­tak­ly­je per­tei­kia­ma Dan­tės ke­lio­nė po pra­ga­rą ir skais­tyk­lą, ak­cen­tuo­jant kū­rė­jo ir jo kū­ri­nio san­ty­kį.

Dei­man­tė De­men­ta­vi­čiū­tė Teat­ro­lo­gė

Kaip ir dau­ge­lio E.Nek­ro­šiaus spek­tak­lių, šio cent­re – he­ro­jus, ieš­kan­tis tie­sos, esan­tis akis­ta­to­ je su sa­vuo­ju li­ki­mu ir ba­lan­suo­ jan­tis tarp įvai­rių prie­šy­bių – gy­ ve­ni­mo ir mir­ties, gė­rio ir blo­gio, ne­vil­ties ir džiaugs­mo ir t. t. Spek­ tak­ly­je nau­do­ja­mos iro­ni­ja ir au­toi­ ro­ni­ja pa­grin­di­nį Dan­tės vaid­me­ nį at­lie­kan­čiam ak­to­riui Ro­lan­dui Kaz­lui lei­džia na­tū­ra­liai per­teik­ti sa­vo­jo he­ro­jaus vi­di­nį pa­sau­lį.

Me­ta­fo­rų ir sim­bo­lių pa­grin­du ku­ria­ma­me pra­ga­ro pei­za­že vaiz­ duo­ja­ma ar­che­ti­pi­nė ke­lio­nė – pir­ miau­sia į pra­ga­rą, vė­liau į skais­ tyk­lą. Pir­mo­sio­se dvie­jo­se da­ly­se R.Kaz­lo Dan­tė trokš­ta su­ži­no­ti vi­są tie­są apie pra­ga­rą. Ke­lio­nė į šią zo­ ną yra sun­ki, ku­pi­na įvai­riau­sių iš­ ban­dy­mų, la­bai pa­vo­jin­ga vie­ni­šam ke­liau­to­jui. Jam į pa­gal­bą at­sku­ba ak­to­riaus Vai­do Vi­liaus įkū­ni­ja­mas an­ti­kos poe­tas Ver­gi­li­jus: „Aš bū­ siu ta­vo kel­ro­džiu – tu ei­si su ma­ ni­mi į po­že­mio gel­mes, tu į skaus­ mų bu­vei­nę nu­si­lei­si, kur rau­da ir mal­dau­ja sau mir­ties dau­gy­bė dva­ sių, mi­ru­sių ka­dai­se...“ Ir jie­du ke­ liau­ja po de­vy­nis pra­ga­ro ra­tus, nu­si­leis­da­mi į pa­čias bai­siau­sias pra­ga­ro gel­mes, ku­rio­se bai­siau­ sius nu­si­dė­jė­lius (iš­da­vi­kus) kan­ ki­na tri­gal­vis sli­bi­nas-de­mo­nas.

R.Kaz­lo Dan­tės tvir­tas, rau­me­ nin­gas, gy­vas­tį sim­bo­li­zuo­jan­tis kū­nas kont­ras­tuo­ja su jau mi­ru­ sio V.Vi­liaus Ver­gi­li­jaus lie­sa, kau­ lė­ta fi­gū­ra. Ir R.Kaz­lo, ir V.Vi­liaus vai­dy­ba ver­ta pa­gy­ri­mo. Abu ak­to­ riai pui­kiai per­tei­kia sa­vų­jų per­so­ na­žų cha­rak­te­rius ir jų drau­giš­ką, kar­tais juo­kin­gą ir vi­di­nį, ir išo­ri­ nį kon­tak­tą.

Vi­są gy­ve­ni­mą ra­šy­ta­me Dan­ te’s kū­ri­ny­je ši ke­lio­nė vaiz­duo­ ja­ma tar­si pa­sa­ka, kur pil­na įvai­ riau­sių keis­tų bū­ty­bių ir že­miš­ko­je rea­ly­bė­je neį­ma­no­mų reiš­ki­nių. Iš tie­sų tai kū­ri­nys apie pa­kly­di­mų ir at­ra­di­mų ku­pi­ną žmo­gaus gy­ve­ni­ mo ke­lią. Tai ypač jun­ta­ma spek­ tak­ly­je, kai nors ir vaiz­duo­ja­mos keis­tos bū­ty­bės ir si­tua­ci­jos, ta­ čiau į pir­mą­jį pla­ną pra­si­ver­žia pa­pras­to, žmo­giš­ko­jo, gy­ve­ni­mo plot­mė. Sie­kiant spek­tak­ly­je Dan­ tės ke­lio­nę pa­vers­ti kuo ak­tua­les­ne ir su­pran­ta­ma ypač šių die­nų žiū­ ro­vams, re­ži­sie­rius įve­da ir ke­le­tą šių die­nų įvaiz­džių – dai­nos „Let it Be“ frag­men­tą, iš vir­šaus į sce­ną nu­si­lei­džian­čias mu­zi­kai klau­sy­ti skir­tas au­si­nes ir R.Kaz­lo he­ro­jaus pa­pras­tą šiuo­lai­ki­nę ap­ran­gą.

E.Nek­ro­šius sa­vo­jo­je „Die­viš­ ko­sios ko­me­di­jos“ ver­si­jo­je at­si­ sa­ko poe­mo­je plė­to­ja­mų ra­šy­to­jo epo­chos po­li­ti­nių rea­li­jų, re­ži­sie­ rius ak­cen­tuo­ja ar­che­ti­pi­nę dva­ si­nę ke­lio­nę. Ji ga­li bū­ti su­vo­kia­ ma ir kaip po­mir­ti­nė, kai žmo­gaus sie­la tu­ri pe­rei­ti iš­ban­dy­mus, taip pat ši is­to­ri­ja tu­ri ir vi­du­ram­žių kū­

Kart­kar­tė­mis at­ro­do, kad spek­tak­lis per­ ne­lyg iliust­ra­ty­vus, ir nuo­sai­ki iš­ti­ki­my­bė li­te­ra­tū­ri­niam teks­tui kiek ap­ri­bo­ja R.Kaz­lo vai­dy­bą ir ko­mu­ni­ka­ vi­mą su pub­li­ka.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

ri­niams bū­din­gą pa­mo­ko­mą­jį po­ bū­dį. Šiur­pu­lin­gai vaiz­duo­ja­mos pra­ga­ro erd­vės ir nu­mi­rė­lių kan­ čios tar­si pa­ro­do, ko­kių nuo­dė­mių žmo­gus tu­rė­tų veng­ti, ne­no­rė­da­ mas čia pa­kliū­ti. Kar­tu jun­ta­mas ir Dan­tės kiek iro­niš­kas po­žiū­ris į vi­są šią krikš­čio­niš­ko­mis tie­so­mis pa­rem­tą pra­ga­ro struk­tū­rą. Dan­tė ke­liau­ja bū­da­mas gy­vas, tad jis tu­ri iš­skir­ti­nę sa­vy­bę – ga­li ke­liau­ti kur tik no­ri ir elg­tis kaip tin­ka­mas. Vė­ lės to­kios ga­li­my­bės ne­tu­ri, nes jos įka­lin­tos kaž­ku­ria­me vie­na­me pra­ ga­ro ra­te.

R.Kaz­lo Dan­tė tai pui­kiai su­ pran­ta. Pa­te­kęs į pra­ga­ro sū­ku­ rius jis kal­ba­si su mi­ru­siai­siais, kai ku­riais jų – di­džiais mąs­ty­to­jais ir kū­rė­jais – ža­vi­si, kai ku­riais pik­ti­ na­si, ne­bi­jo jų su­kri­ti­kuo­ti ar at­ stum­ti. Šios drą­sos jam su­tei­kia V.Vi­liaus Ver­gi­li­jaus bu­vi­mas ša­lia ir nuo­la­ti­nis my­li­mos, pa­ža­di­nu­ sios jį šiai ke­lio­nei, paukš­te vir­tu­ sios Beat­ri­čės (Ie­va Triš­kaus­kai­tė) šmėkš­čio­ji­mas it ne­ma­to­mas stip­ ry­bės šal­ti­nis.

R.Kaz­lo Dan­tė sa­vą­ją ke­lio­nę pa­sa­ko­ja ir žo­džiais, ir kū­no kal­ba.

Ak­to­riaus lū­po­se skam­ban­ti ei­liuo­ ta Dan­te’s Alig­hie­ri poe­mos kal­ ba įgy­ja pa­pras­tu­mo, na­tū­ra­lu­mo at­spal­vį. O įvai­riais ju­de­siais, kū­ no ženk­lais pa­pil­do pa­sa­ko­ja­mus pra­ga­ro nuo­ty­kius. Tie­sa, kart­kar­ tė­mis at­ro­do, kad spek­tak­lis per­ ne­lyg iliust­ra­ty­vus, ir nuo­sai­ki iš­ti­ ki­my­bė li­te­ra­tū­ri­niam teks­tui kiek ap­ri­bo­ja R.Kaz­lo vai­dy­bą ir ko­ mu­ni­ka­vi­mą su pub­li­ka. Ku­ria­ mos me­ta­fo­ros kai ku­riems žiū­ro­ vams tam­pa sun­kiai su­pran­ta­mos.

Tai pa­liu­di­jo ša­lia sė­dė­ję žmo­nės: per pir­mą­ją da­lį gir­dė­jo­si jų tar­pu­ sa­vy­je iš­sa­ky­ti nei­gia­mi ko­men­ ta­rai, o ga­liau­siai pra­ra­dę su­si­do­ mė­ji­mą jie į ant­rą­ją „Pra­ga­ro“ da­lį ne­be­sug­rį­žo.

Dra­ma­tiz­mo ku­pi­nas pra­ga­ro sce­nas tre­čio­jo­je spek­tak­lio da­ly­je pa­kei­tė il­ge­sio ir me­lan­cho­li­jos ku­ pi­na ke­lio­nė ko­piant į skais­tyk­lo­ je esan­tį kal­ną. Skais­tyk­los zo­no­je dau­giau­sia re­gi­mi Ita­li­jos vaiz­dai, ku­ria­mi ak­to­rių ir nau­do­jant sce­ ni­nius daik­tus. Čia vyks­ta Dan­tės kaip kū­rė­jo akis­ta­ta su Ita­li­ja-mer­ gi­na, ku­rią įkū­ni­ja ak­to­rė Ma­ri­ja Pet­ra­vi­čiū­tė. Dan­tė gin­či­ja­si su ja,

ban­do su­vok­ti sa­vo kū­ry­bos reikš­ mę tė­vy­nei, ku­rią jis be ga­lo my­li.

Poe­tas su­tin­ka ir jam ne­pa­tin­kan­tį jau ke­liau­jant pra­ga­re su­tik­tą Po­ pie­žių (Re­mi­gi­jus Vil­kai­tis), bet ir šį sy­kį su­si­ti­ki­mas su šiuo vei­kė­ ju tam­pa er­zi­nan­tis, Dan­tė ne­pas­ pau­džia Po­pie­žiui ran­kos – ne­tgi at­si­svei­kin­da­mas vi­sam lai­kui. „Skais­tyk­los“ pa­bai­go­je Dan­ tė vėl su­si­tin­ka su Beat­ri­če, šį kar­ tą ji pra­by­la žmo­giš­ku bal­su, o ne tik kly­kau­ja kaip paukš­tis „Pra­ga­ re“. Vil­kin­ti rau­do­nus dra­bu­žius („...kai erd­vė jos žo­džiams at­si­vė­ rė, įsi­plies­kė, kaip lieps­nos nak­tį de­ga...“) ji pa­ma­to ki­ta­me įsi­vaiz­ duo­ja­mo Flo­ren­ci­jos til­to ga­le sto­ vin­tį Dan­tę, ta­čiau abu nie­kaip ne­ ga­li pa­ju­dė­ti iš vie­tos ir pul­ti vie­nas ki­tam į glė­bį. Iro­niš­kai liūd­na mi­ zans­ce­na. Pa­ga­liau, poe­to dva­ siai at­lais­vė­jus ir jam iš­si­va­da­vus iš bai­mės ir dro­vu­mo, jie ap­si­ka­ bi­na, ta­čiau ir vėl iš­si­ski­ria, ta­ ry­tum at­si­svei­kin­da­mi iki su­si­ti­ ki­mo „Ro­ju­je“. Priar­tė­ji­mą prie ro­jaus slenks­čio per­tei­kia Ver­gi­li­ jaus sce­nos kai­rė­je pu­sė­je esan­čios juo­dos užuo­lai­dos nu­trau­ki­mas ir

švys­te­lė­ji­mas ryš­kios bal­tos švie­ sos: „Di­di švie­sa Val­dy­to­jo Vi­sa­ tos šlo­ve už­lie­ja ir ap­lin­kui srū­va, – vie­nur dau­giau, ki­tur ma­žiau jos ma­tom...“ Spek­tak­ly­je vė­les ir ki­tas bū­ty­bes vaiz­duo­ja dar vi­sai jau­nu­čiai ak­to­ riai. Jie su­da­ro di­na­miš­ką, pul­suo­ jan­čią mi­nią. Kar­tais jie vi­sai įdo­ miai ir taik­liai imp­ro­vi­zuo­ja, kar­tais jų vai­dy­ba pa­lie­ka kiek mig­lo­tą įspū­dį. Pa­na­šiai ga­li­ma pa­sa­ky­ti ir apie spek­tak­lio mu­zi­ką, ku­rią kū­rė And­rius Ma­mon­to­vas. Spek­tak­ly­ je gir­di­mus gar­sus ga­li­ma su­skirs­ ty­ti į ke­tu­ris ti­pus: gy­vai gro­ja­ma mu­zi­ka pia­ni­nu; mu­zi­ka, gir­di­ma iš įra­šo; ak­to­rių bal­sų ku­ria­mi gar­ sai (nuo kal­bė­ji­mo iki dai­na­vi­mo) ir sce­nos daik­tų su­kel­ti įvai­rūs gar­sai.

Taip spek­tak­lis tam­pa itin mu­zi­ka­ lus, ta­čiau ne vi­si gar­sai yra vie­no­ dai pa­vei­kūs. Pia­ni­no gar­sai nu­ skam­ba neut­ra­liai, fo­ne gir­di­ma mu­zi­ka daž­niau­siai ga­na iliust­ra­ ty­vi. Kiek eksp­re­sy­ves­ni ir pa­vei­ kes­ni tam­pa pa­sku­ti­nių dvie­jų ti­pų gar­sai, iš ku­rių ypač įsi­mi­nė I.Triš­ kaus­kai­tės Beat­ri­čės kly­ka­vi­mas ir jos dra­ma­tiš­ka gies­mė, Dan­tei pa­ sie­kus pra­ga­ro ga­li­nį taš­ką. Taip pat triukš­min­gus gar­sus ke­lian­ti Dan­tės tam­po­ma iš būg­nų lėkš­tės pa­da­ry­ta pil­tu­vo for­mos spi­ra­lė – pra­ga­ro sim­bo­lis.

Dan­te’s „Pra­ga­re“ ir „Skais­ tyk­lo­je“ – gau­sy­bė vaiz­dų, ku­ rie spek­tak­ly­je dau­giau­sia ku­ria­ mi pa­de­dant teks­tui bei sim­bo­liais ir me­ta­fo­ro­mis. Pa­vyz­džiui, pra­ga­ ro ra­tus iš­skės­to­mis ran­ko­mis juo­ sia ra­tu ei­nan­tis bau­gus juo­das ak­ to­riaus Aud­ro­nio Rū­ko per­so­na­žo, pa­va­din­to 2πR (ap­skri­ti­mo il­gis), si­lue­tas. Ar­ba pa­čio­je spek­tak­lio pa­bai­go­je, Dan­tei ke­liau­jant link ro­jaus, at­si­ve­ria juo­das, iš vi­daus rau­do­nai ap­švies­tas sce­nos gi­lu­ mo­je esan­tis ru­tu­lys – it to­lu­mo­ je pa­si­li­ku­si Že­mė, ku­rios šir­dy­je ir sly­pi pra­ga­ras.

Ma­riaus Nek­ro­šiaus kur­ta sce­ nog­ra­fi­ja mi­ni­ma­li: kai­rė­je sce­nos pu­sė­je – veid­ro­di­nė juo­da sie­na, gre­ta jos – pia­ni­nas, de­ši­nė­je – mi­ nė­tas di­de­lis juo­das ru­tu­lys. O sce­ nos prie­ky­je – dvi di­de­lės ir sto­ros „Die­viš­ko­sios ko­me­di­jos“ kny­gos.

Kai­rė kny­ga pri­klau­so Dan­tei, de­ ši­nė – Ver­gi­li­jui. Taip per­tei­kia­ma min­tis, kad Dan­tė poe­tą Ver­gi­li­jų lai­kė sa­vo mo­ky­to­ju, o E.Nek­ro­ šiui, iš­kė­lu­siam į pir­mą vie­tą Dan­ te’s teks­tą, mo­ky­to­ju ir įkvė­pė­ju tam­pa Alig­hie­ri.

Ei­nant į spek­tak­lį ir ži­nant re­ ži­sie­riaus kū­ry­bi­nį meist­riš­ku­mą, lū­kes­čių tu­rė­ta daug. Nors su ke­ lio­mis per­trau­ko­mis dau­giau ne­gu ke­tu­rias va­lan­das tru­kęs spek­tak­ lis la­bai ne­prail­go, vis dėl­to ten­ka pri­pa­žin­ti, kad, vai­di­ni­mui pa­si­ bai­gus, iš at­min­ties iš­ki­lo tik kai ku­rie at­ski­ri spek­tak­lio mo­men­ tai, ypač iš „Pra­ga­ro“ da­lies, bet ne vi­su­ma kaip še­dev­ras, kaip ti­ kė­ta­si.

5

Penktadienis, balandžio 19, 2013

santaka/teatras „Lie­tu­vos teat­rų pa­va­sa­ris“ įsi­bė­gė­ ja. Pra­si­dė­jęs di­de­ lės apim­ties dar­ bais – Os­ka­ro Kor­ šu­no­vo „Ka­ted­ra“, Ei­mun­to Nek­ro­ šiaus „Die­viš­ką­ja ko­me­di­ja“, tę­sia­si jau su ge­ro­kai ma­ žes­nio ka­lib­ro ir silp­nes­nio me­ni­ nio už­tai­so spek­ tak­liais.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Krep­ši­nis, sce­nos kry­žiai ir ak­to­rys­tė As­ta Va­liu­kai­tė Teat­ro­lo­gė

Teat­ro tru­pė „At­vi­ras ra­tas“ fes­ ti­va­ly­je pri­sta­tė vie­nos da­lies spek­tak­lį „Ofe­li­jos“ (re­ži­sie­rė Ie­ va Stun­džy­tė), ku­rį pa­si­ti­ko pus­ tuš­tė žiū­ro­vų sa­lė. „At­vi­ras ra­tas“ yra iš­gar­sė­jęs ne­di­de­lei au­di­to­ ri­jai skir­to­mis au­to­biog­ra­fi­nė­mis imp­ro­vi­za­ci­jo­mis, spek­tak­liaisiš­pa­žin­ti­mis ir ne­ku­ria mi­nioms. „Ofe­li­jo­se“ gvil­de­na­ma te­ma – ak­ to­rys­tė ir mo­te­riš­ku­mas – sa­vai­me ieš­ko­jo spe­ci­fi­nio žiū­ro­vo, ir juo ta­ po dau­giau­sia mo­te­rys.

Tie­są pa­sa­kius, ste­bint spek­tak­ lį bu­vo sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kad jis ras­tų at­gar­sį vy­rų au­di­to­ri­jo­je, nes jis vi­so­mis pra­smė­mis itin mo­te­ riš­kas. Vy­rai, ku­rie vis dėl­to atė­jo – pa­lai­ky­ti drau­gi­jos sa­vo žmo­nai ar drau­gei, o gal iš smal­su­mo, di­džią­ ją lai­ko da­lį tik­riau­siai pra­lei­do tū­ no­da­mi sa­vo vi­di­nė­se olo­se. Ži­no­ ma, tai – tik spė­lio­nės, bet ga­li­ma įsi­vaiz­duo­ti sa­ve pa­te­kus į vy­riš­ku­ mu itin per­smelk­tą spek­tak­lį... Bū­tų ma­žu­mė­le ne­jau­ku. Tie­siog rei­kia su­si­tai­ky­ti su min­ti­mi, kad į mo­te­ rų krep­ši­nio rung­ty­nes taip pat su­ si­ren­ka ma­žes­nė žiū­ro­vų da­lis.

Grįž­ki­me prie spek­tak­lio. Jo ap­ ra­šy­me skai­to­me: „Pen­kios skir­ tin­gą as­me­ni­nę ir pro­fe­si­nę pa­tir­tį tu­rin­čios ar­tis­tės ėmė­si mo­ters ak­ to­rės te­mos. Įkū­ni­ju­sios vie­ną su­ bti­liau­sių mo­te­riš­ku­mo įvaiz­džių Va­ka­rų dra­ma­tur­gi­jo­je – Ofe­li­ją, jos ne­ven­gia as­me­ni­nių in­ty­mių te­mų. Pen­kios skir­tin­gos Ofe­li­jos at­ve­ria skau­džius sa­vo ta­pa­ty­bės klau­si­mus – bū­ti ak­to­re, bū­ti mo­ te­ri­mi, bū­ti mo­ti­na.

Jau­na re­ži­sie­rė jau ne pir­mą kar­ tą ima­si kur­ti spek­tak­lius mo­ters te­ma (mo­nos­pek­tak­lis „Iš­lais­vin­ ti Ža­ną“), ne pir­mą kar­tą sa­vo idė­ joms per­teik­ti nau­do­ja­si dra­ma­ tur­gi­jos kla­si­ka („An­ti­go­nė (ne mi­tas)“ pa­gal So­fok­lį). Šį­kart mo­ ters ak­to­rės te­mai at­skleis­ti pa­ si­tel­kia­mas Ham­le­to my­li­mo­sios Ofe­li­jos įvaiz­dis.

Ofe­li­ja tar­si įkū­ni­ja kiek­vie­nos ak­to­rės siek­ti­ną vaid­me­nį, sva­jo­nę, kū­ry­bi­nių vil­čių iš­si­pil­dy­mą. Vi­sas spek­tak­lis su­pin­tas iš pa­čių ak­to­rių

au­to­biog­ra­fi­nių de­ta­lių, „Ham­le­to“ teks­to iš­trau­kų, Ofe­li­jos mo­no­lo­gų, fi­lo­so­fi­nių ap­mąs­ty­mų.

Vi­są tą lai­ką, pu­sant­ros va­lan­ dos, ak­to­rės ban­do ap­nuo­gin­ti kū­ry­bos pro­ce­są, ap­nuo­gin­da­mos ir sa­ve (ir per­kel­ti­ne, ir tie­sio­gi­ne pra­sme), ieš­ko­da­mos sa­vo­jo „aš“, nuo­lat „čia ir da­bar“ re­pe­tuo­da­ mos, ruoš­da­mo­s Ofe­li­jos vaid­me­ nį. Pag­rin­di­niu rek­vi­zi­tu tam­pa bal­ta Ofe­li­jos su­kne­lė, ku­ri ke­liau­ ja ak­to­rėms iš ran­kų į ran­kas. Vi­są pro­ce­są ly­di švel­nus hu­mo­ras, sa­ vii­ro­ni­ja, žais­min­gu­mas. Steng­ta­ si pro­vo­kuo­ti ir at­si­ver­ti.

Vis dėl­to tam, kad pa­grin­di­nė te­ ma su­skam­bė­tų, la­bai trū­ko vien­ ti­su­mo ir iš­baig­tu­mo, spek­tak­lio siu­že­ti­nė li­ni­ja tu­rė­jo bū­ti aiš­kiau plė­to­ja­ma. Gal­būt ver­tė­jo stip­rin­ ti ke­lias te­mi­nes li­ni­jas, ne­si­steng­ ti ap­rėp­ti per­ne­lyg daug. Ži­no­ma, mo­ters te­ma rei­ka­lau­ja pla­taus žvilgs­nio, ta­čiau dėl aiš­ku­mo ir gry­nu­mo ver­tė­jo kai ko at­si­sa­ky­ti.

Pa­gir­ti­na, kad re­ži­sie­rė pa­ti sten­gia­si kur­ti teks­tus (šis spek­ tak­lis pa­sta­ty­tas pa­gal I.Stun­džy­ tės pje­sę: „Aš, Tu ir Ofe­li­ja“), ren­ ka­si sau ar­ti­mas te­mas. Va­di­na­si, dir­ba ne ko­mer­ci­jai, o iš kū­ry­bi­nio im­pul­so. Vis dėl­to siekiant tiks­les­ nių re­ži­sū­ri­nių sprendimų dar tik­ rai yra kur to­bu­lė­ti. Vis­ko tie­siog mo­te­riš­kai per daug.

Vie­nin­te­lis vy­ras, ku­riam spek­ tak­ly­je ga­lė­jo bū­ti iš­ties ge­rai ir sau­ gu, – tai ak­to­riaus Vy­tau­to Leist­ ru­mo ku­ria­mas per­so­na­žas, ku­riam su­tei­ki­me Gei­džia­mo­jo var­dą. Pus­ nuo­gis vy­ras, nuo­sta­biai gro­jan­tis vio­lon­če­le, ap­švies­tas ram­pų švie­ sos, – tai kiek­vie­nos iš pen­kių vei­ kė­jų fan­ta­zi­jos ob­jek­tas, sa­vo­tiš­kas To­bu­la­sis, Trokš­ta­ma­sis.

Kai esi tas, ku­ris kai­ti­na mo­te­ rų fan­ta­zi­jas, tik­rai leng­vai iš­bū­si to­kia­me spek­tak­ly­je ir dar džiaug­ sie­si sa­vo vaid­me­niu. Gal­būt ku­ riant spek­tak­lį ir bu­vo siek­ta ap­ si­ri­bo­ti tam tik­ra au­di­to­ri­ja, kur­ti „tik mo­te­rims“, ta­čiau te­ma ga­lė­ tų pa­siū­ly­ti ir uni­ver­sa­les­nį pra­ smių lau­ką. Tie­sa, su­šmė­žuo­ja tė­ vo, duk­ros, se­sers, bro­lio san­ty­kių te­mos, ta­čiau jos at­ve­ria­mos la­bai trum­pam.

Spek­tak­lio cent­ru tu­rė­jo tap­ ti ak­to­rių dar­bai, de­ja, jų vaid­me­ nų par­ti­tū­ros ku­ria­mos silp­no­kai, ir tai taip pat ne­lei­džia skleis­tis ge­ ram ir įdo­miam kū­ry­bos at­ra­di­mo džiaugs­mui.

Daž­nu at­ve­ju ak­to­rėms pri­trūks­ ta su­si­kal­bė­ji­mo. Ne vi­sos pa­ke­lia vaid­me­nų krū­vį, ne vi­sos iki ga­lo at­si­sklei­džia, nors tai tu­rė­tų bū­ti stip­rio­ji pu­sė. Jau pa­čio­je spek­tak­ lio pra­džio­je, kai ak­to­rės, at­ver­da­ mos kū­ry­bos pro­ce­są, su­sė­du­sios sce­no­je lau­kia sa­vo žiū­ro­vo, ga­li­ ma jaus­ti ne­drą­są ir jau­du­lį. Nors, ži­no­ma, ap­nuo­gin­ti sa­ve, sa­vo pa­ tir­tį nė­ra leng­va. Įsi­min­ti­niau­sia ir la­biau­siai at­si­ sklei­du­si ak­to­rės To­mos Vaš­ke­vi­ čiū­tės ku­ria­ma Ka­ri­na. Spek­tak­ly­je jai la­biau­siai ne­si­se­ka gau­ti Ofe­li­ jos vaid­mens, nors ji dėl jo pa­da­ ry­tų vis­ką. Bū­tent jos dar­bas spek­ tak­ly­je pa­lie­ka iš­ties ge­rą įspū­dį.

Gra­ži, at­vi­ra, drą­si, šiek tiek kvai­lo­ka ir taik­liai sa­vii­ro­niš­ ka T.Vaš­ke­vi­čiū­tės Ka­ri­na su­ge­ba skleis­tis ir keis­tis vyks­tant spek­ tak­liui (to pri­trūks­ta ki­toms ak­to­ rėms). Jai la­biau­siai pa­si­se­ka per­ teik­ti mo­ters ak­to­rės te­ma­ti­ką ir ga­na sėk­min­gai kur­ti mi­zans­ce­nas.

Pa­ti iš sa­vęs pa­si­juo­ku­si, kad kri­ ti­ko bu­vo pa­va­din­ta sul­tin­ga viš­ta, Ka­ri­na ga­liau­siai nu­spren­džia, kad svar­biau­sia ne epi­te­tai, bet tai, kad apie ją kal­ba­ma.

Ak­to­rės El­zės Gu­da­vi­čiū­tės Ma­ ri­ja – la­biau ženk­liš­ka, įkū­ni­jan­ ti tik­ros mo­ters su pa­tir­ti­mi ir de­ ra­ma iš­min­ti­mi, ak­to­rės žvaigž­dės vaid­me­nį. Ji taip pat sie­kia tap­ti iš­sva­jo­tą­ja Ofe­li­ja. Ma­ri­jos Ko­ren­ kai­tės ku­ria­ma Ni­na – nai­vi, jau­na ak­to­riu­kė, pa­sken­du­si sa­vo sva­jo­se, tar­si iš ko­kio E.Nek­ro­šiaus pa­sta­ ty­mo. Ju­di­tos Ur­ni­ky­tės Ele­na lie­ka kaž­kur to­li, neap­čiuop­ta, nors in­ ten­sy­viai steng­ta­si per ją pri­si­lies­ti prie mo­ters ly­tiš­ku­mo klau­si­mo.

Sun­kiau­siai se­kė­si Al­do­nos Vi­ lu­ty­tės Re­ži­sie­rei. Jai ne­bu­vo lem­ta tap­ti ak­to­re, o da­bar ji des­pe­ra­tiš­ kai ieš­ko Ofe­li­jos vaid­mens įkū­ny­ to­jos ir ga­liau­siai spek­tak­lio pa­ bai­go­je jai pa­čiai leis­ta pa­si­puoš­ti bal­tą­ja Ofe­li­jos su­kne­le. A.Vi­lu­ty­ tės per­so­na­žas blaš­ko­si dėl ne­ga­

lė­ji­mo ras­ti tai, ko trokš­ta, ta­čiau ir pa­ti ak­to­rė, kur­da­ma vaid­me­ nį, blaš­ko­si, sun­kiai įsi­lie­ja į spek­ tak­lio au­di­nį, sun­kiai ran­da bend­rą kū­ry­bi­nę kal­bą su sa­vo ko­le­gė­mis. „Aš – ak­to­rė, o tik pa­skui žmo­ gus“, – ši fra­zė jau spek­tak­lio pra­ džio­je nu­skam­ba iš vie­nos ak­to­rių lū­pų. Spek­tak­lio pa­bai­go­je su­lauk­ta sva­jo­nės iš­pil­dy­mo: kiek­vie­na gau­na Ofe­li­jos vaid­me­nį, net ir Re­ži­sie­rė.

Rei­kia pa­brėž­ti, kad spek­tak­ lį ku­ria ir ja­me vai­di­na jau­nos mo­ te­rys, o kal­bė­ti apie mo­te­riš­ku­ mą bei ak­to­rys­tę rei­kia ir sce­ni­nės bran­dos.

Gai­la, kad šis I.Stun­džy­tės dar­ bas ne­pa­siū­lė įdo­mes­nio ir kū­ry­ bin­ges­nio mo­ters ak­to­rės te­mos spren­di­mo va­rian­to. Bet spek­tak­ lis – tai la­bo­ra­to­ri­ja, va­di­na­si, ga­ li­ma keis­ti, ga­li­ma įsi­terp­ti ir įterp­ ti, trans­for­muo­ti ir pa­teik­ti ki­tus ga­li­mus va­rian­tus. To ir no­rė­tų­

Gal­būt ver­tė­jo kaž­ko at­ si­sa­ky­ ti ir stip­ rin­ti ke­ lias te­mi­ nes li­ni­ jas, ne­ si­steng­ ti ap­rėp­ti per­ne­lyg daug.

si pa­lin­kė­ti vi­sai kū­ry­bi­nei gru­pei.

Spek­tak­lis ga­lė­tų gau­ti stip­res­ nį so­cia­li­nį už­tai­są, tar­kim, tik­rai leis­tų at­spin­dė­ti kai ku­rias šian­die­ nos rea­li­jas – kad ir šių­me­tį Auk­si­ nių sce­nos kry­žių skan­da­lą, ki­lu­sį dėl to, kad nė vie­na dra­mos ak­to­ rė ne­ga­vo ge­riau­sios ak­to­rės ap­do­ va­no­ji­mo. Be­je, šia­me spek­tak­ly­je vai­di­na net dvi Auk­si­nių sce­nos kry­žių sa­vi­nin­kės (T.Vaš­ke­vi­čiū­ tė ir E.Gu­da­vi­čiū­tė), ko­kį de­tek­ty­ vą bū­tų ga­li­ma su­kur­ti! Dar, pvz., pa­si­tel­kus ko­kį Ais­tės La­sy­tės iš „Liūd­nų sli­bi­nų“ ma­ni­fes­tą „Jei­gu aš bū­čiau vy­ras“. Ži­no­ma, šar­žuo­ju, toks de­tek­ty­ vas gal la­biau tik­tų „Dvi­ra­čio ži­ nioms“, bet pa­žvelg­ti ki­tu kam­pu į spek­tak­lio te­mą vi­sa­da ver­ta.

O ar ver­tos šios mo­te­rys ak­to­rės Auk­si­nių sce­nos kry­žių? Ži­no­ma, ver­tos! Tik ne už vaidmenis šia­me spek­tak­ly­je.

6

penktadienis, balandžio 19, 2013

santaka /atodangos

An­ta­nas K Do­ku­me Al­gi­man­tui Ku­čin­giui

Laurai: prestižine premija K.Mi­ku­li­čiū­tė-Vait­kū­nie­nė apdovanota už knygą „An­ta­nas Ku­čin­gis. Laiš­kai. Do­ku­men­tai. At­si­mi­ni­mai“.

Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

Įver­ti­ni­mai – ir už pub­li­cis­ti­ką Kau­no mies­to ro­tu­šė­je, kaip ir kas­met, įteik­tos Kau­no me­no kū­rė­jų aso­cia­ci­jos (KMA) pre­mi­jos. Nors KMA pir­mi­nin­kas poe­tas Pet­ras Pa­li­lio­nis pa­ste­bė­jo, kad me­ ni­nin­kai yra tie žmo­nės, ku­rie džiau­gia­si ne tiek ap­do­va­no­ji­mais, kiek kū­ry­bos pro­ce­su, vis dėl­to no­rė­tų­si, kad pre­mi­jų fi­nan­si­nis krep­še­lis bū­tų di­des­nis.

En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

Kau­no me­no kū­rė­jų aso­cia­ci­jos ta­ ry­ba 2004 m. sau­sio 12 d. po­sė­dy­je pa­sky­rė pir­mą­sias 1 000 li­tų pre­mi­ jas ir nuo tų me­tų jas ski­ria kas­met. „No­rė­tu­me, kad pre­mi­jos pi­ni­gi­nė iš­raiš­ka bū­tų so­li­des­nė ar­ba jo­mis ga­lė­tu­me ap­do­va­no­ti dau­giau iš­ ki­lių me­ni­nin­kų, ku­rių Kau­nas tik­ rai tu­ri, – kal­bė­jo P.Pa­li­lio­nis. – Bet, kaip sa­ko­ma, džiau­ki­mės tuo, ką tu­ri­me, o Kau­ne pro­fe­sio­na­lių, ori­gi­na­lių ir darbš­čių me­ni­nin­kų tik­rai yra ne­ma­žai.“ Šį­met at­siim­ti KMA pre­mi­ją bu­ vo pa­kvies­ta dai­li­nin­kė teks­ti­li­nin­ kė Bi­ru­tė Sa­ra­pie­nė. Ji ap­do­va­no­ta už pa­sta­rų­jų me­tų ak­ty­vią kū­ry­bi­nę veik­lą. Teks­ti­li­nin­kės ko­le­gos apie lau­rea­tę pa­sa­kė daug šil­tų žo­džių.

Ypač jau­di­na jo laiš­ kai iš la­ge­rio 1949– 1956 m. Juo­se at­si­ve­ ria jaus­mų gel­mė ir dra­ma­tiš­ka tik­ro­vė. „Dai­li­nin­kų są­jun­ga tu­ri daug ta­ len­tin­gų kū­rė­jų, – kal­bė­jo Lie­tu­vos dai­li­nin­kų są­jun­gos Kau­no sky­riaus pir­mi­nin­kas Gin­tau­tas Vai­čys. – Tik­rai tu­ri­me ką pa­siū­ly­ti ap­do­va­ no­ji­mui. Bi­ru­tė Sa­ra­pie­nė jau per­ žen­gu­si tra­di­ci­nę teks­ti­lę, jos dar­bai nau­jo­viš­ki, ne­tra­di­ciš­ki, įdo­mūs.“ Me­no kū­rė­jų aso­cia­ci­jos pre­mi­ ja taip pat skir­ta ra­šy­to­jui Do­nal­ dui Ka­jo­kui už ro­ma­ną „Eže­ras ir ki­ti jį ly­din­tys as­me­nys“. Su­lau­

kęs jau ir ant­ro­jo lei­di­mo, ro­ma­nas pa­skelb­tas kū­ry­biš­kiau­sių kny­gų dvy­lik­tu­ke, apie jį pa­ra­šy­ta dau­gy­ bė re­cen­zi­jų. „Kau­no die­nos“ kul­ tū­ros ir me­no prie­de „San­ta­ka“ bu­ vo skelb­tas po­kal­bis su ra­šy­to­ju ir jo nau­jau­sio ro­ma­no iš­trau­ka.

Mu­zi­ko­lo­gė Kris­ti­na Mi­ku­li­čiū­ tė-Vait­kū­nie­nė pre­mi­ją pel­nė už kny­gą „An­ta­nas Ku­čin­gis. Laiš­ kai, do­ku­men­tai, at­si­mi­ni­mai“ apie Kau­no vals­ty­bi­nio mu­zi­ki­nio teat­ro ta­len­tin­gą so­lis­tą, trem­ti­nį An­ta­ną Ku­čin­gį. „Kny­ga bus įdo­ mi ne tik mu­zi­kams, bet ir pla­čia­ jai vi­suo­me­nei, ku­ri do­mi­si me­ nu, teat­ru, dar at­si­me­na uni­ka­laus bal­so so­lis­tą“, – pa­ste­bė­jo lau­rea­tę pa­svei­ki­nu­si ir au­to­rei už bran­džią kny­gą pa­dė­ko­ju­si Lie­tu­vos kom­ po­zi­to­rių są­jun­gos pir­mi­nin­kė Zi­ ta Bru­žai­tė.

448 pus­la­pių kny­go­je „An­ta­ nas Ku­čin­gis. Laiš­kai. Do­ku­men­ tai. At­si­mi­ni­mai“ skel­bia­ma M. ir K.Pet­raus­kų lie­tu­vių mu­zi­kos mu­zie­ju­je sau­go­mo žy­maus ope­ ros so­lis­to pa­li­ki­mo ver­tin­giau­sia da­lis – laiš­kai, nuo­trau­kos, do­ku­ men­tų fak­si­mi­lės, dai­ni­nin­ko at­si­ mi­ni­mai apie Pir­mą­jį ir Ant­rą­jį pa­ sau­li­nius ka­rus.

Di­džiau­sią kny­gos da­lį su­da­ro dai­ni­nin­ko laiš­kai, ra­šy­ti drau­gei, vė­liau žmo­nai Ma­ri­jai Mag­da­le­ nai Amb­ra­sai­tei ir ki­tiems ar­ti­mie­ siems. „Ypač jau­di­na jo laiš­kai iš la­ge­rio 1949–1956 m., – pa­ste­bi K.Mi­ku­ li­čiū­tė-Vait­kū­nie­nė. – Juo­se at­si­ ve­ria jaus­mų gel­mė ir dra­ma­tiš­ka tik­ro­vė, ku­rią iš­gy­ve­no me­ni­nin­ kas, pri­pa­žin­tas Lie­tu­vo­je ir Eu­ro­ pos kraš­tuo­se, kur gast­ro­lia­vo.“

Gau­sus dar­bų aruo­das Mu­z i­ko­l o­g ė, mu­z ie­j i­n in­kė Kris­t i­ na Mi­k u­l i­č iū­tė-Vait­k ū­n ie­nė per 27 dar­b o me­t us M. ir K.Pet­raus­k ų lie­ tu­v ių mu­z i­kos mu­z ie­ju­je at­ra­do ne vie­n ą pa­š au­k i­m ą.

Nuo pir­mų­jų dar­bo me­t ų ji sėk­m in­ gai pa­si­nė­rė į kul­t ū­r i­nę-or­ga­n i­za­ci­ nę veik­l ą. Suor­ga­n i­z a­vo per 1 000 įvai­r iau­s ių ren­g i­n ių: kon­cer­t ų, ju­ bi­l ie­ji­n ių mi­nė­ji­mų, se­m i­n a­r ų, fes­ ti­v a­l ių, įvai­r ių edu­k a­c i­n ių ren­g i­ nių ir ki­to­k ių pro­j ek­t ų. Skai­tė pra­ ne­š i­mus ju­bi­l ie­ji­n iuo­s e žy­m ių lie­ tu­v ių mu­z i­k ų va­k a­r uo­s e, ko­men­ ta­vo kon­cer­t ų pro­g ra­mas.

Mo­k y­to­jos pa­rei­gos J.Nau­ja­l io mu­ zi­kos gim­n a­z i­j o­j e pa­d e­d a jai ge­ riau pa­ž in­t i mo­k i­n ių psi­c ho­lo­g i­j ą

ir lanks­č iau bend­rau­t i su jais mu­ zie­j u­j e bei skai­t ant pa­s kai­t as mo­ kyk­l o­s e. 2003–2004 m. K.Mi­k u­ li­č iū­tė-Vait­k ū­n ie­n ė su J.Nau­j a­l io mu­z i­kos gim­n a­z i­jos pe­d a­go­g ais ir dai­l i­n in­ke Ire­n a Mi­k u­l i­č iū­te vyk­ dė edu­k a­c i­n į pro­j ek­t ą „Mu­z i­k a ir dai­lė“, skir­t ą vai­k ų komp­lek­s i­n iam me­n i­n iam ug­dy­mui. Bu­vo su­reng­ ti sep­t y­n i pro­j ek­to ren­g i­n iai – pa­ šne­ke­s iai-kon­cer­t ai, ku­r iuo­s e įvai­ riais inst­r u­men­t ais gro­jo J.Nau­ja­l io mu­z i­kos gim­na­z i­jos moks­lei­v iai, o jų pe­da­go­gai pa­s a­ko­jo apie inst­r u­ men­t us.

Mu­z ie­ji­n in­kei ne­sve­t i­mas ir dar­bas ren­g iant pa­ro­d as – ji yra pa­ren­g u­ si J.Gruo­d žio gy­ve­n i­mo ir veik­los eks­p o­z i­c i­j ą J.Gruo­d žio me­mo­r ia­l i­

nia­me mu­z ie­ju­j e, ne­m a­ž ai lai­k i­nų pa­ro­dų iš mu­z ie­jaus fon­dų.

Mu­z i­ko­lo­g ė pa­s kel­b ė ne­m a­ž ai straips­n ių pe­r io­d i­nė­je spau­do­je.

2004 m. pa­ren­gė ir iš­lei­do pir­mą­jį lei­ di­nį „Juo­zas Gruo­dis 1884–1948“. Kaip bend­raau­to­rė pa­ren­gė ir iš­lei­do bro­ šiū­ras „Kip­ras Pet­raus­kas“ ir „Sta­sys Šim­kus“. Vė­liau ra­šė pro­jek­tus Kul­ tū­ros rė­mi­mo fon­dui ir juos įgy­ven­ di­no. Taip at­si­ra­do dar du in­for­ma­ty­ vūs ir gau­siai iliust­ruo­ti lei­di­niai – „Mi­ kas Pet­raus­kas“ ir „Juo­zas Nau­ja­lis“. Šiais lei­di­niais ypač džiau­gia­si mu­zi­ kos mo­ky­to­jai, teig­da­mi, kad vi­zua­li­ zuo­ta in­for­ma­ci­ja grei­čiau su­do­mi­na moks­lei­vius ir yra la­biau pa­vei­ki.

Pa­ga­l iau 2012 m. iš­leis­t a 448 pus­l a­

pių kny­ga „An­t a­nas Ku­č in­g is. Laiš­ kai. Do­k u­men­t ai. At­s i­m i­n i­mai.“ Jo­ je skel­bia­ma M. ir K.Pet­raus­k ų lie­t u­ vių mu­z i­kos mu­z ie­ju­je sau­go­mo žy­ maus ope­ros so­l is­to pa­l i­k i­mo ver­ tin­g iau­s ia da­l is – laiš­k ai, nuo­t rau­ kos, do­k u­men­t ų fak­s i­m i­lės, dai­n i­ nin­ko at­s i­m i­n i­m ai apie Pir­m ą­j į ir Ant­rą­j į pa­s au­l i­n ius ka­r us.

Di­d žiau­s ią kny­gos da­l į su­da­ro dai­ ni­n in­ko laiš­k ai, ra­š y­t i drau­gei, vė­ liau žmo­n ai Ma­r i­j ai Mag­d a­l e­n ai Amb­r a­s ai­tei, ir ki­t iems ar­t i­m ie­ siems. Ypač jau­d i­na jo laiš­k ai iš la­ ge­r io 1949–1956 m. Juo­s e at­s i­ve­r ia jaus­mų gel­mė ir dra­m a­t iš­k a tik­ro­ vė, ku­r ią iš­g y­ve­no me­n i­n in­kas, pri­ pa­ž in­t as Lie­t u­vo­je ir Eu­ro­p os kraš­ tuo­s e, kur gast­ro­l ia­vo.

[Į Vor­ku­tą] [Kemerovo sri­tis, Olžerasas], [1951 m. pa­bai­ga] Al­gu­ti, ma­no bran­gu­sis! Ket­vir­ tų­jų me­tų an­go­je sto­vi ta­vo bran­ gu­sis vei­das ma­no aky­se, jau­čiu ta­ vo šil­tos ran­kos tvir­tą pa­spau­di­mą ir pa­sku­ti­nį žvilgs­nį bran­gio­je mū­ sų sos­ti­nė­je prie lan­go gro­tų, ta­me šlykš­čia­me gy­ve­ni­mo dug­ne. Kai ta­ve iš­ve­žė, nu­liū­dau aš gi­liai, la­ biau ne­gu te­nai sau­gu­mo rū­sy­je, neiš­gir­dęs ta­vo kas­die­nio kos­te­lė­ ji­mo, to­mis sun­kio­mis die­no­mis. Žiau­ri bai­saus kla­jū­no – li­ki­mo ran­ka nu­trau­kė dau­gy­bę gra­žių gi­ jų, ku­rio­mis te­kė­jo mū­sų gy­vos, skais­čios vil­tys. Il­ge­sio ir grau­du­ lio va­lan­do­mis gal­vo­ju apie tai, ką aš bū­čiau ga­lė­jęs pa­da­ry­ti, kad ta­ vo ir vi­sų bran­gių­jų gy­ve­ni­mą bū­ čiau pa­jė­gęs pa­suk­ti ki­ta link­me, bet kaip ir anks­čiau, taip ir da­bar ži­nau, kad pa­si­rin­ki­mo ne­bu­vo, jo nė­ra ir ne­bus ki­to­kio, kaip tas ke­ lias, ku­riuo nuė­jom mes ir šim­tai tūks­tan­čių mū­sų­jų. Gai­liu ta­vęs kaip jau­no bran­gaus drau­go, ku­ ris neiš­gy­ve­no ža­vin­gos jau­nat­vės die­nų, su ku­riuo man ne­te­ko dar kar­tą pa­si­džiaug­ti jau­nat­vės sva­jo­ mis, pa­dir­bė­ti, pail­sė­ti ir pa­si­links­ min­ti kar­tu. Grau­žiuo­si skau­džiai, kad šio­je „di­din­go­je epochoje“ tu, mie­las bran­gus ma­no, tu­ri ne­šti ne­pel­ny­tą di­džio var­go naš­tą šio­ je nu­žmo­gin­to­je būk­lė­je. Bet vi­sa kin­ta, vi­sam atei­na ga­las! Tu jau­ nas! Te­lai­mi­na Die­vu­lis ta­ve sun­ kia­me ke­ly į atei­tį! Te­su­tei­kia svei­ ka­tos. Ti­kiu tvir­tai, kad tu skais­tus, do­ras. Ne­ga­liu ir ne­no­riu ta­vęs mo­ky­ti, ne tam lai­kas, o ir ne rei­ ka­las. Guo­džiuo­si ir ra­mi­nuo­si tuo ti­kė­ji­mu, o ir pa­ts pa­si­jun­tu tvir­ tas esąs, ka­da ži­nau ir ti­kiu, kad ne tik mu­du, o ir vi­si ki­ti ne­sus­kai­to­ mi ne­šio­ja tą di­džią ga­lią vil­ties sa­ vo šir­dy­je. Ti­kiu ta­ve tau­rų, jė­gin­gą iš­vys­ti bran­gio­je Tė­vy­nė­je, pri­ spaus­ti prie šir­dies, o tai bus mū­sų vi­sų di­džiau­sias džiaugs­mas. Šio šlykš­taus gy­ve­ni­mo pur­vas ne­ga­li su­tep­ti mū­sų, nes dar di­ di dar­bai mū­sų lau­kia. Daug ne tik dva­si­nės, bet ir fi­zi­nės stip­ry­ bės mums reiks nu­trenk­ti tą bai­sų­ jį sli­bi­ną, ku­ris siur­bia mū­sų aša­ras ir krau­ją. Bu­čiuo­ju Ta­ve!

Mu­du dar pa­me­džio­si­va, pa­meš­ ke­rio­si­va, o ir pa­šok­si­va, su­grį­žę į gra­žų­jį mums Vi­sa­ga­lio skir­tą gy­ ve­ni­mą tė­vy­nė­je, na­mie. Ant. Ma­ri­jai Mag­da­le­nai Ku­čin­gie­nei

[Į Lie­tu­vą] [Omskas], 1953 spa­lių 21 d.

Du­te, bran­giau­sio­ji ma­no! Kaip neap­sa­ko­mai pa­siil­gau ta­vęs, kaip trokš­tu ta­ve svei­ką gy­vą pri­glaus­ti prie šir­dies, iš­bu­čiuo­ti, pa­si­skųs­ ti, pa­si­guos­ti tau vie­nai bran­gia­ jai. Štai jau grei­tai še­ši me­tai nuo tos die­nos, kai iš­plė­šė mus iš na­ mų, iš bran­gios mū­sų tė­viš­kės že­ mės. Vi­sa praei­tis, kar­tais to­kia to­li­ma, lyg sap­nas se­niai, la­bai se­ niai jau­nys­tė­je sap­nuo­tas, o kar­ tais, vi­sa tai, kas bu­vo taip ryš­kiai ar­ti, kad, re­gis, net ta­vo bal­są gir­ džiu, kiek­vie­ną ta­vo vei­do bruo­žą, ta­vo plau­kų gar­ba­ną ma­tau, jau­čiu ta­ve vi­sa sa­vo šir­di­mi. Koks bai­ sus, mir­tin­gas šis gy­ve­ni­mas čia,

7

penktadienis, balandžio 19, 2013

santaka/muzika kaunodiena.lt/nau­jie­nos/­kau­no­san­ta­ka

Ku­čin­gis. Laiš­kai. n­tai. At­si­mi­ni­mai ko­kia keis­ta ap­lin­ka, ko­kie šlykš­ tūs pa­da­rai žmo­gaus var­dą tu­rin­ tie­ji val­do ir kan­ki­na mus, o ir te­nai na­mie jų ne­stin­ga. Išs­kai­tau jų var­ dus ir dar­bus va­di­na­mo­je spau­do­ je. Kas ga­li ap­sa­ky­ti tą bai­sią nos­ tal­gi­ją, tą pa­siil­gi­mą, tą ne­ri­mą ir kar­tų grau­du­lį sle­gian­tį ir šiaip jau ne­mie­lą se­nat­vę. Taip kar­tais no­riu pa­si­skųs­ti, iš­si­verk­ti gai­liai, grau­ džiai kaip prie mo­ti­nos šir­dies.

Ma­tau ta­ve sap­nuo­se kaip pa­ sa­kų ka­ra­lai­tę, bet vis kaž­ko­kio­je tam­so­je. Vi­si sap­nai be sau­lės, be die­nos švie­sos, nuo­lat tam­so­je.

Ir pa­sku­ti­nį kar­tą ma­čiau ta­ve juo­dais plau­kais, bal­tu vei­du, kaip vi­sa­da rim­tą, tru­pu­tį be­si­šyp­san­ čią, bet tam­so­je. Be­veik vi­sų laiš­ kų ar siun­ti­nių ga­vi­mas su­riš­tas su sap­nais, o jie vi­sa­da tik tam­so­je.

Pa­są­mo­nės ju­ti­mams kaip ir la­kia­ jai min­čiai nėr už­tva­rų, nėr at­stu­ mų, nėr ka­lė­ji­mų, nėr ri­bų. Daž­ną va­ka­rą gul­da­mas į var­gin­gą sa­vo gul­tą vi­liuo­si nors sap­ne iš­trūk­ti iš šio „ap­su­pi­mo“ ir pa­gy­ven­ti bent sap­nuo­se ki­tu gy­ve­ni­mu, pa­jus­ti tą am­ži­ną ne­nut­rau­kia­mą ry­šį, ku­ris ri­ša mus ir bus, kol plaks šir­dis, kol plaz­dės gy­vy­bė. (…)

Al­gi­man­tui Ku­čin­giui

[Į Lie­tu­vą] [Oms­kas] 1955. V. 1.

Sū­nau, bran­gu­sis ma­no! Kaip tu man rei­ka­lin­gas šia­me ma­no gy­ve­ ni­mo lai­ko­tar­py­je, aš ne­ga­liu da­bar tau ap­sa­ky­ti. Vi­sa ta­vo jau­na dva­ si­nė di­dy­bė, ta­vo ener­gi­ja ir gy­vy­ bin­gu­mas, ku­rį aš jau­čiu vi­sa sa­vo sie­la, stip­ri­na ma­ne iš to­li. O kaip aš trokš­tu bend­rau­ti nuo­lat su ta­ vi­mi, stip­rin­tis ta ga­ly­bin­ga sro­ ve, ku­ri iš am­žių gi­lu­mos per mū­ sų tau­tą sly­pi mu­my­se. Ypač da­bar,

kai gy­ve­ni­miš­ko­jo ru­dens aud­ ros ge­ro­kai ap­grio­vė ir fi­zi­nį ma­no api­pa­vi­da­li­ni­mą, ir vi­du­jį, ir dva­ si­nį tu­ri­nį. Šiuo me­tu ypač gan­dų ir pa­ža­dų gau­su­mas daž­nai er­zi­na ma­no pa­ šli­ju­sią ner­vi­nę sis­te­mą. Jau pu­sė me­tų be­veik, kai ža­da prieš­lai­ki­nį at­lei­di­mą grie­kų, bet bai­mi­nuo­si trem­ti­nio da­lios ir vis at­si­pra­ši­nė­ ju ati­dė­lio­ti. Pa­ža­dai čia daž­niau­ siai esi be­ver­čiai, o žo­dis ne­te­si­mas nie­ka­da. Tai­gi taip ir kan­ki­nuo­si, be­lauk­da­mas tos švie­sios die­ne­ lės, ku­rią jau­čiu ir ti­kiu atei­siant vi­siems mums be­da­liams, ma­ žų tau­tų vai­kams. Svei­kink bran­ gią ma­no Du­tę šią vi­sad at­min­ti­ ną Mo­ti­nos die­ną. Pa­sa­kyk jai, kad neap­sa­ko­mas, be­ga­li­nis il­ge­sys smau­gia ma­ne be jos, bran­gio­sios ma­no paukš­te­lės, ir be jū­sų, ma­no mie­liau­sių. Kar­tais at­ro­do, kad tik va­kar aš jus pa­li­kau na­mie bai­sia­ me ne­ri­me, o kar­tais tas lai­kas iš­ si­drie­kia į neap­rė­pia­mus am­žius.

Už­mirš­ti vi­sa, kas bran­gu, mie­ la ir gra­žu bu­vo, ir tik pa­lie­ka tas ne­ri­mas ir nu­si­vy­li­mas žmo­gu­ mi, ku­ris jau ne­be žmo­gus at­ro­do, bet kaž­ko­kia šlykš­ti krea­tu­ra, kaž­ koks pus­gal­vi­jis. Kaip tau se­ka­si, ką skai­tai, ką vei­ki, pa­ra­šyk man, mie­ las ma­no. Ne­pyk ant ma­nęs ir ne­ liūs­ki, ir ne­gal­vok, kad aš smu­kau, ne ne! Nie­kuo­met! Bet tau, vie­ nam ma­no bran­giam, pa­si­sa­kau.

Juk tu ma­no, ma­no vil­tis, džiaugs­ mas, pa­guo­da, atei­tis, gy­ve­ni­mas ir vis­kas vis­kas. Ant. Ma­ri­jai Mag­da­le­nai Ku­čin­gie­nei

[Į Lie­tu­vą] [Omskas], 1955. XII. 11.

A-li, per­skai­tyk ir įteik!

Du­te bran­gio­ji, Du­te mie­lo­ji, gul­ be­le ma­no!

(išt­rau­kos) Svei­ki­nu ta­ve šių Šven­čių pro­ga.

Lin­kiu tau svei­ka­tos ir tvir­ty­bės, lin­kiu kant­ry­bės ir pa­guo­dos.

Vi­sas die­nas, vi­sas va­lan­das nuo ry­to li­gi va­ka­ro ir nuo va­ka­ro li­gi ry­to, vi­sur, vi­so­se vie­to­se ir ap­lin­ ko­je ma­no min­tys, ma­no sva­jo­nės, ma­no troš­ki­mai ir vil­tys su ta­vi­mi, iš­ti­ki­miau­sio­ji ma­no gy­ve­ni­mo pa­ guo­da, ma­no lai­me! Aš su ta­vi­mi ir Mau­ru­čiuo­se, ir Auš­ros dar­že­ly­ je, Ra­mo­vė­je ir Teat­re, ir Pa­jū­ry­je, ir per lan­gą var­te­lius ve­rian­čią, ir aki­mis lan­ge ma­nęs ieš­kan­čią ma­ tau. Aš ir prie vir­tu­vės du­rų ta­ve pa­rei­nan­čią nu­gąs­di­nu, ir su Al­ gu­tė­liu aukš­tyn kel­da­mi, džiaug­ da­mie­si, be­si­šyp­san­čią lau­kia­me ir vi­suo­met vi­sur ge­rą, mie­lą, rū­ pes­tin­gą ma­tau.

Man sa­ko, kad tu daug dar­be­lių – rū­pes­tė­lių tu­ri, kad tu su­blo­gu­si, bet aš ži­nau, kad ki­taip bū­ti ne­ga­li, kad tu da­rai vi­sa, kas reik ir kas tau, ge­ra­jai ma­no, de­ra da­ry­ti.

Aš taip pat ži­nau, kad jei ne tu, – gal­būt jau bū­čiau se­nai pa­džio­vęs au­tus, tei­sin­giau – ki­ti pa­džio­vę, o ki­ti nu­džio­vę bū­tų.

Aš ži­nau, kad vi­sas gy­ve­ni­mas man esi tu vie­na – bu­vai ir bū­si, ir dėl to man ge­ra, kad tu esi ma­no sie­los ir ma­no šir­dies rams­tis sun­ kio­je va­lan­do­je, pa­guo­da ne­vil­ty­ je ir švie­sus spin­du­lė­lis ma­no ke­ lio ga­le.

Aš re­tai tau ra­šau, bet ar­gi ga­liu aš vis­ką su­ra­šy­ti, ką aš jau­čiu, ką gal­vo­ju ir sva­jo­ju.

Aš ir vėl sa­kau, kad tas il­gas mud­vie­jų gy­ve­ni­mas bu­vo toks trum­pu­tis, toks ne­di­de­lis, bet toks pra­smin­gas, mie­las. Net lai­ki­nas, trum­pas ne­dar­nu­mas tik gi­liau pa­ryš­ki­no jo ver­tę. Tie ne­da­tek­liai, tai ma­no abuo­ju­mo ir gal gru­bu­ mo vai­siai, bet dėl jų aš ta­vęs pra­ šiau at­lei­di­mo ir da­bar ti­kiu, kad tu vis­ką man at­lei­dai. Sup­ran­ta­ ma, kad sa­vo pro­fe­si­jo­je aš daž­nai per aukš­tai nu­skris­da­vau, gal net kar­tais įsi­vaiz­duo­da­vau, kad man daug kas at­leis­ti rei­kia ne­pel­ny­ tai, bet da­bar aš ži­nau, kad tai bu­ vo sto­ka išauk­lė­ji­mo, o gal net ir per­tek­lius cha­miz­mo, švel­niai ta­ riant. Aš taip pat, kaip ir anks­čiau, ži­nau ir įsi­ti­ki­nau, kad vi­suo­met, kai il­ges­niam ar trum­pes­niam lai­ kui ta­vęs ne­tek­da­vau, t. y. rei­kė­da­ vo at­si­skir­ti, – pa­ma­ty­da­vau, kaip tu man rei­ka­lin­ga, bran­gi ir mie­ la. Net­gi to­se sve­čių ša­lių teat­ rų ke­lio­nė­se pa­si­jus­da­vau ta­vy­ je rim­tį ir tau­ru­mą pa­si­se­miant ir po puoš­nių rū­mų trauk­da­vo šir­dį į ma­žą, kuk­lų ir mie­lą mū­sų na­me­ lį, kur lau­kei tu, kur bu­vo ma­žie­ji anuo­met mud­vie­jų bran­gie­ji vai­ ke­liai.

Ir šias Kū­čias, kaip ir dau­gel praei­tų, – aš ne­bū­siu ša­lia ta­vęs, tei­sin­giau sa­kant, ne­bū­sim mes vi­si gim­ta­ja­me mū­sų so­džiu­je pas Tėtuką–Motulę. Ne­šok­siu su ta­ vi­mi Nau­jus me­tus Ra­mo­vė­je su­ tin­kant (gal kas nu­si­ki­kens –„to­že šo­kė­jai“), bet min­tis mirks­niu bus vi­sur ir vi­suo­met su ta­vi­mi, ma­no Bal­to­ji gul­be­le, su bran­giuo­ju ma­no Al­gu­žė­liu, su Ra­su­žė­le – Alek­siu­ku ir jų liz­de­liu! Aš vi­sais jaus­mais su ju­mis, bran­giau­sie­ji ma­no! Iš jū­sų ge­ru­mo ir tau­ru­mo ma­no ra­my­bė ir ma­no vil­tis! Ant.

Pa­vers­ti mu­zi­ką ar­ti­miau­siu drau­gu Ar­tū­ras Mo­ro­zo­vas

a.morozovas@kaunodiena.lt

XX a. pra­džio­je lai­ki­ną­ja sos­ti­ne ta­pu­sia­me Kau­ne bu­vo pra­dė­ti klo­ti pro­fe­sio­na­laus me­no ug­dy­ mo įstai­gų pa­ma­tai. Ant Alek­so­ to kal­no įsteig­ta pir­mo­ji aukš­to­ ji mu­zi­kos mo­kyk­la ša­ly­je – Kau­ no kon­ser­va­to­ri­ja (Artūro Moro­ zovo nuotr.). Pir­mie­ji jos va­do­vai – Juo­zas Nau­ja­lis ir Juo­zas Gruo­ dis sto­vė­jo ne tik prie sa­vo mies­ to, bet ir vi­sos tar­pu­ka­rio Lie­tu­ vos kul­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo iš­ta­kų.

1933 m. va­sa­rio 7 d. mo­kyk­lai bu­ vo su­teik­tas aukš­to­sios mo­kyk­los sta­tu­sas. Kon­ser­va­to­ri­ja tu­rė­jo kom­po­zi­ci­jos, var­go­nų, for­te­pi­jo­ no, sty­gi­nių inst­ru­men­tų, dai­na­ vi­mo, pu­čia­mų­jų inst­ru­men­tų ir di­ri­ga­vi­mo (nuo 1945 m.) kla­ses.

Praė­jus be­veik aš­tuo­nias­de­ šim­čiai me­tų, mu­zi­kų kal­vė vėl at­gi­jo: šian­dien čia sa­vo pirm­ta­kų tra­di­ci­jas tę­sia Vy­tau­to Di­džio­ jo uni­ver­si­te­to (VDU) Mu­zi­kos aka­de­mi­jos (iki 2001 m. – Lie­tu­ vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­jos Kau­no fa­kul­te­tas) bend­ruo­me­nė. „Ra­tas ap­si­su­ko – Kau­no aukš­ to­ji mo­kyk­la vėl yra vie­nas mies­to kul­tū­ri­nių sver­tų“, – pa­ste­bi ju­ bi­lie­jų mi­nin­čios aka­de­mi­jos pro­ de­ka­nas doc. Ro­kas Zu­bo­vas.

Jis džiau­gia­si, kad at­kū­rus aukš­tą­ją mu­zi­kos mo­kyk­lą kau­ nie­čiai, bai­gę gi­lias tra­di­ci­jas tu­ rin­čias mies­to mu­zi­kos mo­kyk­las ir me­nų gim­na­zi­jas, ga­li to­bu­lin­ ti sa­vo įgū­džius neiš­vyk­da­mi iš gim­to­jo mies­to. „Mū­sų mi­si­ja – kiek įma­no­ma ge­riau ug­dy­ti mū­sų re­gio­no ta­len­ tus. Taip pat sten­gia­mės su­kur­ti są­ly­gas stu­den­tams su­si­tik­ti su pa­ čiais ge­riau­siais pa­sau­lio eks­per­ tais, mu­zi­kan­tais ir mo­ky­to­jais“, – tvir­ti­na ži­no­mas pia­nis­tas.

Bū­ti ki­to­kia nei Lie­tu­vos mu­ zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­ja Vil­niu­je sie­kian­ti VDU MA pa­brė­žia sa­vo iš­skir­ti­nę dės­ty­to­jų bend­ruo­me­ nę. Dau­gu­ma jų – už­sie­ny­je pa­ tir­ties sė­mę­si ir vis dar ak­ty­viai kon­cer­tuo­jan­tys mu­zi­kai. Taip, anot R.Zu­bo­vo, mez­ga­si la­bai

ver­tin­gas pra­kti­kuo­jan­čių dės­ty­ to­jų ir stu­den­tų ry­šys: „Į stu­den­ tą žiū­ri­ma kaip į jau­nes­nį par­tne­ rį, o ne tik kaip į teo­ri­nį mo­ki­nį.“ Gar­sio­sios Čiur­lio­nių gi­mi­nės pa­li­kuo­nis vi­lia­si, kad il­gai­niui pa­vyks pa­keis­ti ir pas mus vy­ rau­jan­tį po­žiū­rį į mu­zi­ką. Anot jo, šian­dien Lie­tu­vo­je iš­ny­ku­si tra­di­ ci­ja klau­sy­ti mu­zi­kos neį­si­pa­rei­ go­jus, no­rint at­si­pa­lai­duo­ti. „Pas mus kon­cer­tas – la­bai for­ ma­li­zuo­tas ren­gi­nys. Į jį ei­na­ ma kaip į dar­bą. Tai už­siė­mi­mas, o ne lai­ko pra­lei­di­mas“, – for­te­ pi­jo­no meist­ras vi­lia­si, kad ar­ti­ mo­je atei­ty­je žmo­nės klausys gy­ vos mu­zi­kos ne taip įsi­pa­rei­go­ję, ir tai bent jau Kau­ne pa­da­ry­ti pa­dės VDU Mu­zi­kos aka­de­mi­jos bend­ ruo­me­nė.

Pas mus kon­cer­tas – la­bai for­ma­li­zuo­ tas ren­gi­nys. Į jį ei­ na­ma kaip į dar­bą. „Tai nau­da ir stu­den­tams – dau­ giau pa­si­ro­dy­mų pub­li­kai, dau­giau sce­nos pa­tir­ties. Juk vie­nin­te­lis bū­das iš­mok­ti bū­ti sce­no­je – bū­ti sce­no­je. Te­rei­kia su­ras­ti tin­ka­mas vie­tas – sa­vo­tiš­kus har­mo­ni­za­ci­jos cent­rus“, – juo­kau­ja mu­zi­kas.

Pra­dė­ti ki­to­kio, lais­ves­nio ir ak­ty­ves­nio, bend­ra­vi­mo su mu­zi­ ka tra­di­ci­jas kau­nie­čiai kvie­čia­mi jau da­bar, lan­ky­da­mi kon­ser­va­ to­ri­jos 80-me­čio ju­bi­lie­jui skir­ tus ren­gi­nius. Vie­nas ryš­kes­nių – Mu­zi­kos aka­de­mi­jos ka­me­ri­nio or­kest­ro kon­cer­tas Kau­no vals­ty­ bi­nė­je fil­har­mo­ni­jo­je. Di­ri­gen­to Ro­ber­to Bliš­ke­vi­čiaus va­do­vau­ ja­mas ko­lek­ty­vas at­liks Wolf­gan­ go Ama­deus Mo­zar­to, Fry­de­ri­ko Cho­pi­no, Ar­vy­do Mal­cio ir ki­tų kom­po­zi­to­rių kū­ri­nius. Kon­cer­te pa­si­ro­dys so­lis­tai Lai­mo­nas Sa­ li­jus (akor­deo­nas), And­rius Ap­ še­ga (ba­ri­to­nas), Mar­ga­ri­ta Gar­ mu­tė (smui­kas), Rū­ta Bal­niū­tė (al­tas), Er­nes­tas Ši­diš­kis (klar­ne­ tas), Kot­ry­na Kak­laus­kai­tė (for­te­ pi­jo­nas).

kas: VDU Ka­me­ri­nio or­kest­ro kon­cer­tas. Iš Kau­no kon­ser­va­to­ri­jos 80-me­čiui skir­to kon­cer­tų cik­lo. kur: Kau­no vals­t y­bi­nė­je fil­har­mo­ni­jo­je. kada: ba­l an­džio 23 d. 18 val.

8

Penktadienis, balandžio 19, 2013

santaka/šokis Ne­bū­ki­ te šo­kė­jai.

Bū­ki­te tie­ siog žmo­ nė­s, bū­ty­ bė­s, bū­ki­ te ins­tink­ ty­vūs, fi­ ziš­ki, ne­ bū­ki­te de­ ko­ra­ty­vūs ir ne­bi­jo­ ki­te iš sa­ vęs pa­si­ juok­ti.

Es­mė: ga­ga tech­ni­ka rei­ka­lau­ja ne pa­nir­ti į sa­ve, bet jaus­ti sa­vo kū­ną, jį ana­li­zuo­ti, ju­dė­ti ins­tink­ty­viai, at­si­ri­bo­jant nuo jau iš­mok­tų sche­mų.

Gadi Dagon nuotr.

Pa­sau­lis, ju­dan­tis ga­ga rit­mu

„Įsi­vaiz­duo­ki­te, kad esa­te kve­pa­lai ir sklei­džia­te aro­ma­tą.

Pa­jus­ki­te šo­ko­la­do sko­nį bur­no­je. Da­bar – sa­vo pė­do­je. Pa­nir­ ki­te į van­de­nį.“ Jei ti­kė­jo­tės, kad po šių žo­džių seks teks­tas apie psi­cho­te­ra­pi­jos sean­są, ap­si­ri­ko­te.

Edi­ta Gru­dzins­kai­tė

Sa­vai­tę to­kio­mis už­duo­ti­mis gy­ ve­no Kau­no šo­kio teat­ro „Au­ra“ šo­kė­jai Go­tau­tė Kal­ma­ta­vi­čiū­tė ir Ma­rius Pi­ni­gis, ku­rie da­ly­va­vo šo­kio se­mi­na­re „GA­GA In­ten­si­ve Spring 2013“, vy­ku­sia­me Ant­ver­ pe­ne, Bel­gi­jo­je.

Ju­de­sio kal­ba gi­mė Iz­rae­ly­je

Jei per­skai­tę žo­dį „ga­ga“ pri­si­mi­ nė­te po­pu­lia­rią­ją dai­ni­nin­kę La­ dy Ga­gą – taip pat be rei­ka­lo. Ga­ ga – ju­de­sio kal­ba, gi­mu­si Iz­rae­ly­je ir iš­plė­to­ta cho­reog­ra­fo Oha­do Ne­ ha­ri­no ge­ro­kai anks­čiau (apie 1990 m.), nei po­pdie­vai­tė pa­si­ro­dė sce­ no­je. Juo­du sie­ja ne­bent tai, kad O.Ne­ha­ri­ną taip pat drą­siai bū­ tų ga­li­ma pa­va­din­ti die­vai­čiu, ku­ ris yra vie­nas la­biau­siai gar­bi­na­mų šiuo­lai­ki­nio šo­kio gu­ru.

O.Ne­ha­ri­nas – vie­nos gar­siau­sių pa­sau­ly­je šiuo­lai­ki­nio šo­kio tru­pių „Bats­he­va“ me­no va­do­vas. Tur­būt ne­bū­tų per drą­su teig­ti, kad tru­pė „Bats­he­va“ yra žy­miau­sia Iz­rae­ lio kul­tū­ros am­ba­sa­do­rė pa­sau­ly­ je. Bū­tent čia ir gi­mė ga­ga ju­de­sio sis­te­ma, ku­ri yra dau­giau nei fi­zi­ niai pra­ti­mai. Ga­ga – sa­vi­ta ju­de­sio fi­lo­so­fi­ja, dėl ku­rios iš pro­to kraus­ to­si pa­sau­lis.

Tech­ni­ka do­mi­si ne tik šo­kė­jai

Ga­ga tech­ni­kos mo­ky­tis plūs­ta ne tik pro­fe­sio­na­lūs šo­kė­jai, bet ir ei­ li­niai žmo­nės. Ne­tu­rė­da­mi jo­kių am­bi­ci­jų tap­ti pro­fe­sio­na­lais, bet

ve­da­mi no­ro su­si­pa­žin­ti su šia ju­ de­sio tech­ni­ka, už pa­mo­kas žmo­nės mo­ka di­džiu­lius pi­ni­gus. Iz­rae­ly­je juo­kau­ja­ma, kad dėl ga­ga žmo­nės me­ta dar­bus, vy­rus ar žmo­nas.

Ku­rį lai­ką pa­mo­kos vy­ko tik Tel Avi­ve, Iz­rae­ly­je. Pa­vie­nių pa­mo­kų pa­si­tai­ky­da­vo Niu­jor­ke ar Lon­do­ ne, ta­čiau toks in­ten­sy­vus pen­kių die­nų se­mi­na­ras vy­ko pir­mą sy­kį. Į jį su­si­rin­ko per 60 da­ly­vių iš vi­ so pa­sau­lio. „Neį­ti­ki­ma, kad mums at­si­vė­ rė ga­li­my­bė da­ly­vau­ti šia­me se­ mi­na­re. Jei ne Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ jos pa­ra­ma, ma­tyt, tai ir bū­tų li­kę tik sva­jo­nė. Bu­vo ne­pap­ras­tai įdo­ mu. Pa­si­nė­rė­me į sa­vai­tės ke­lio­nę su mo­ky­to­jais, be­veik nie­ko ne­ma­ tė­me, net mies­to ge­rai ne­pa­žiū­rė­ jo­me“, – pa­sa­ko­jo „Au­ros“ šo­kė­ jas M.Pi­ni­gis.

Tai­syk­lės – sa­vi­tos ir griež­tos

Vos at­vy­kę į se­mi­na­rą „Au­ros“ šo­ kė­jai tu­rė­jo pa­si­ra­šy­ti su­tar­tį, ku­ rio­je jie įsi­pa­rei­go­jo nie­ka­da ne­mo­ ky­ti ki­tų ga­ga ju­de­sio tech­ni­kos.

Už su­tar­ties ne­vyk­dy­mą gre­sia di­ džiu­lės bau­dos.

Ant­ro­ji tai­syk­lė – nie­ka­da ne­ga­li bū­ti ste­bė­to­jas. Jei esi sa­lė­je – pri­ va­lai dirb­ti. Tai­syk­lės lai­ko­si ir pa­ tys mo­ky­to­jai. Jei vie­nas iš ke­tu­rių mo­ky­to­jų ve­da už­siė­mi­mą, li­ku­ sie­ji taip pat ak­ty­viai da­ly­vau­ja pa­ mo­ko­je su se­mi­na­ro da­ly­viais.

Ga­ga mo­ky­to­jai ne­da­ro jo­kių išim­čių. Prieš ke­le­rius me­tus vie­ šė­da­ma Iz­rae­ly­je cho­reog­ra­fė Bi­

ru­tė Le­tu­kai­tė ti­kė­jo­si pa­ma­ty­ti, kaip vyks­ta ga­ga už­siė­mi­mai, ta­ čiau su­lau­kė konk­re­taus at­sa­ky­ mo: „Jei esi sa­lė­je – tu dir­bi. To­ kia tai­syk­lė.“ Mo­kė „Bats­he­vos“ šo­kė­jai

Ka­dan­gi ga­ga neį­ti­ki­mai spar­čiai po­pu­lia­rė­jo, bu­vo pra­dė­ti reng­ ti inst­ruk­to­riai, ga­lin­tys ves­ti šias pa­mo­kas. Po ypač griež­tos at­ran­ kos šo­kė­jai, įsi­sa­vi­nę ga­ga tech­ni­ ką, ga­li tap­ti inst­ruk­to­riais. Šiuo me­tu yra per 20 ser­ti­fi­kuo­tų mo­ ky­to­jų, tu­rin­čių tei­sę mo­ky­ti tech­ ni­kos ga­ga.

Jei per­skai­tę žo­dį „ga­ga“ pri­si­mi­nė­te po­pu­lia­rią­ją dai­ni­ nin­kę La­dy Ga­gą – taip pat be rei­ka­lo.

„Au­ros“ šo­kė­jai džiau­gė­si, kad se­mi­na­re su jais dir­bo ne inst­ruk­ to­riai, o pa­tys „Bats­he­vos“ tru­pės šo­kė­jai, ku­rie su O.Ne­ha­ri­nu plė­ to­jo šią ju­de­sio kal­bą ir tech­ni­ką.

Ke­tu­ri se­mi­na­re dir­bę mo­ky­to­ jai, nors ir tos pa­čios tru­pės ir mo­ kyk­los at­sto­vai, – la­bai skir­tin­gi, kiek­vie­nas – tu­rin­tis sa­vo sti­lių.

Vi­si ju­da la­bai sa­vi­tai, ne­nus­pė­ja­ mai. „Vie­na iš mo­ky­to­jų ma­ne itin su­ža­vė­jo. Sun­ku bū­tų ras­ti žo­džius jos ju­de­siui api­bū­din­ti. Ji – tar­

si au­ga­las. Prib­loš­kia­ma“, – sa­kė M.Pi­ni­gis.

ana­li­zuo­ti, ju­dė­ti ins­tink­ty­viai, at­ si­ri­bo­jant nuo jau iš­mok­tų sche­ mų.

Į ju­de­sį – per aso­cia­ci­jas

Ga­ga se­mi­na­re už­siė­mi­mai vyks­ ta kaip vien­ti­sa pa­mo­ka, be men­ kiau­sių su­sto­ji­mų. Nuo­la­ti­nis ju­ dė­ji­mas ir vie­na po ki­tos ei­nan­čios už­duo­tys, ku­rias mo­ky­to­jai se­mia tar­si iš ko­kio ku­bi­lo.

Už­duo­tys jun­gia­si tar­pu­sa­vy­je, pa­pil­do vie­na ki­tą: „Įsi­vaiz­duo­ki­ te, kad grin­dys ta­po la­bai karš­tos, kad jūs esa­te spa­ge­čiai ver­dan­čia­ me van­de­ny­je, kad jū­sų ran­kos – tar­si vie­na il­ga vir­vė, kad jūs ei­na­ te per me­dų.“ Ne­nuils­ta­mą mo­ky­to­jų kal­bė­ji­ mą ly­di ne­pert­rau­kia­mas ju­de­sys.

Ga­ga šo­kio kal­ba la­bai spe­ci­fi­nė.

Kiek­vie­na pa­mo­ka skir­tin­ga, nes už­duo­tys ky­la iš ste­bė­ji­mo, kaip jau­čia­si kū­nas. „Tai vi­sai ki­to­kia pa­tir­tis. Ga­ga tech­ni­ka ver­čia nuo­lat sa­ve ste­bė­ti, pasitelkti vaiz­duo­tę ir ty­ri­nė­ti sa­ vo kū­ną. Įp­ras­tai re­pe­tuo­da­mi čia, Lie­tu­vo­je, mes daž­niau­siai pa­ny­ra­ me į sa­ve, ban­do­me iš­trauk­ti kaž­ką iš vi­daus per emo­ci­ją“, – pa­sa­ko­jo G.Kal­ma­ta­vi­čiū­tė.

Sa­lė­je nė­ra veid­ro­džių

Dir­bant pa­gal ga­ga tech­ni­ką nuo­ lat tu­ri bū­ti at­si­mer­kęs. Ma­ža to, už­siė­mi­mų sa­lė­je veid­ro­džiai yra den­gia­mi.

Vie­nas svar­biau­sių da­ly­kų – nu­ si­kra­ty­ti sa­vi­kont­ro­lės (blo­gą­ ja pra­sme). „Re­pe­tuo­da­mas prie veid­ro­džio, tu net ne­są­mo­nin­gai sa­ve ste­bi, no­ri at­lik­ti gra­žų ju­de­sį, ga­liau­siai at­ro­dy­ti gra­žiai“, – sa­kė G.Kal­ma­ta­vi­čiū­tė. „Ne­bū­ki­te šo­kė­jai. Bū­ki­te tie­siog žmo­nė­s, bū­ty­bė­s, bū­ki­te ins­tink­ty­ vūs, fi­ziš­ki, ne­bū­ki­te de­ko­ra­ty­vūs ir ne­bi­jo­ki­te iš sa­vęs pa­si­juok­ti“, – kar­to­jo mo­ky­to­jai.

Ga­ga tech­ni­ka rei­ka­lau­ja ne pa­ nir­ti į sa­ve, bet jaus­ti sa­vo kū­ną, jį

Mąs­to kū­nu

Nors kas­dien bu­vo dirb­da­ma po pen­kias va­lan­das ir la­bai in­ten­ sy­viai, šo­kė­jai sa­vai­tės pa­tir­tį se­ mi­na­re įvar­di­ja kaip pri­si­lie­ti­mą ir ban­dy­mą pa­žiū­rė­ti, kas tai yra ga­ ga. Šo­kė­jai tei­gia, kad per sa­vai­ tę neį­ma­no­ma su­vok­ti ir iš­mok­ ti to, ką žmo­nės da­ro de­šimt me­tų ir kas­dien.

Ga­ga tech­ni­ka – tar­si aukš­to­ jo moks­lo stu­di­jos. „Bats­he­vos“ tru­pės šo­kė­jai yra iš­skir­ti­niai, ju­da ab­so­liu­čiai ki­taip nei vi­sas pa­sau­ lis. Tik pa­bu­vus čia su­pran­ti ko­dėl.

Jie neį­ti­ki­mai de­ta­liai ir de­li­ka­čiai iš­stu­di­ja­vę sa­vo kū­nus. In­te­lek­tas – ne tik šo­kė­jų sme­ge­ny­se, bet ir jų kū­nuo­se“, – sa­kė M.Pi­ni­gis.

Pel­nė mo­ky­to­jų pa­gar­bą

Ga­ga pa­mo­kų tiks­las – pa­da­ry­ ti kū­ną pa­slan­kia, minkš­ta, mo­ de­liuo­ja­ma ma­se. „Nau­do­jant šią tech­ni­ką, pasitelkiant fan­ta­zi­ją, at­si­ve­ria ga­li­my­bė su­kur­ti iš es­ mės ki­to­kios ko­ky­bės ju­de­sį, pa­ de­da at­si­ri­bo­ti nuo se­no įsi­vaiz­ da­vi­mo, kas yra ju­de­sys, ir net sa­ve nu­ste­bin­ti“, – sa­kė M.Pi­ni­gis.

Ant­ro­je sa­vai­tės pu­sė­je, kai lai­ kas bu­vo skir­tas imp­ro­vi­za­ci­joms, la­bai aiš­kiai pa­si­ma­tė, kas yra kas: se­mi­na­ro da­ly­vių pa­tir­tis, ga­li­my­ bės, ge­bė­ji­mas priim­ti nau­ją in­for­ ma­ci­ją ir in­teg­ruo­ti į sa­vo ju­de­sį.

Per imp­ro­vi­za­ci­jas stai­ga žmo­nės grįž­ta prie sa­vęs, sa­vo ju­dė­ji­mo sti­liaus ir pa­mirš­ta vis­ką, ko per šią sa­vai­tę mo­kė­si.

Nors „Au­ros“ šo­kė­jai kal­ban­ tis bu­vo la­biau lin­kę džiaug­tis gau­ta pa­tir­ti­mi, nei sa­ve ver­tin­ti, vis dėl­to ga­ga mo­ky­to­jų už­duo­ tas klau­si­mas, ar Lie­tu­vo­je vi­si šo­kė­jai to­kio ly­gio, – ga­na iš­kal­ bin­gas.