2013 04 25 durys

1

ketvirtadienis, balandžio 25, 2013

MENO LEIDINYS Nr. 4 (214) www.durys.daily.lt Redaktorė Rita Bočiulytė r.bociulyte@kl.lt

Langas

„Žuvies akis“ šoko Danijoje Balandžio 18–21 dienomis Klaipėdos menininkų grupės „Žuvies akis“ komanda lankėsi Arhuso mieste Danijoje.

Kaip „Durims“ pasakojo grupės narė menotyrininkė Goda Giedraitytė, ten vyko tarptautinio scenos menų tinklo „Development of New Art“ (DNA) baigiamasis partnerių susitikimas, apibendrinęs 2011– 2013 m. tinklo veiklą ir nubrėžęs ateities perspektyvas.

Tinklas DNA net du kartus sulaukė ES programos „Kultūra“ dėmesio ir kofinansavimo. Išreikšdami norą toliau tęsti bendradarbiavimą, tinklo partneriai susitikimo metu aptarė naujos paraiškos 2014–2016 m. periodui teikimo gaires ir principus.

Partnerių susitikimą lydėjo ir keturių dienų festivalis „East Gate Europe“ (organizatorius – kultūros centras „Bora Bora“), kurį balandžio 18-ąją atidarė menininkų grupės „Žuvies akis“ šokio opera „Dykra“ (choreografija – klaipėdietės Agnijos Šeiko).

Balandžio 20 ir 21 dienomis festivalio programoje pristatytas ir tinklo DNA bei danų „Granhoj Dans“ koprodiusuotas šokio spektaklis „Vyrai ir Mahleris“, kuriame šoka „Žuvies akies“ narys Petras Lisauskas. Šis spektaklis, kurio pasaulinę premjerą klaipėdiečiai galėjo pamatyti pernykščio festivalio „Plartforma“ metu, šiemet nominuotas geriausio metų šokio spektaklio Danijoje kategorijoje. Beje, festivalis „Plartforma“ Kultūros dieną – balandžio 15-ąją Klaipėdos miesto savivaldybės buvo įvertintas kaip geriausias 2012 m. miesto kultūros projektas, o choreografė A.Šeiko (šiemet apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi šokio kategorijoje) tituluota Metų kūrėja.

Danijoje viešėjo visa „Žuvies akies“ kūrybinė komanda: G.Giedraitytė, A.Šeiko, Jonas Sakalauskas, Darius Berulis, P.Lisauskas, Mantas Černeckas, Sigita Šimkūnaitė ir Aurelijus Davydavičius.

Artimiausias menininkų grupės „Žuvies akis“ iššūkis – Šiaurės ir Baltijos šalių šiuolaikinio šokio tinklo „kedja“ suvažiavimas Klaipėdoje. Suvažiavimas, į kurį jau užsiregistravo 200 šokio specialistų, rengiamas birželio 13–16 d.

Jo metu vyks diskusijos, seminarai, praktiniai užsiėmimai, kūrybinės dirbtuvės ir bus rodoma šokio spektaklių programa.

O iki tol dar laukia „Žuvies akies“ veiklos 10-mečio paminėjimas ir naujo kūdikio – šokio teatro „Padi Dapi Fish“ oficialus pristatymas Klaipėdoje ir Vilniuje bei dalyvavimas festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“, kuriame sostinės Menų spaustuvėje gegužės 12-ąją bus pristatyta P.Lisausko solo spektaklio „TUAŠ“ premjera.

Vaidino festivalyje Kaune Klaipėdos dramos teatras naujausiu savo spektakliu – C.Churchill „Top girls (Neprilygstamosios)“ balandžio pradžioje viešėjo festivalyje Kaune.

Kaune – „Girstučio“ kultūros centre, Nacionaliniame Kauno dramos teatre ir Kauno kameriniame teatre – balandžio 4–27 dienomis vyksta 35-asis festivalis „Lietuvos teatrų pavasaris – Kaunas 2013“.

Jame pristatomi naujausi ir geriausi sezono spektakliai, sukurti Lietuvos nacionalinio dramos teatro, „Meno forto“, „Atviro rato“, Nacionalinio Kauno dramos teatro, Kauno kamerinio teatro, Valstybinio jaunimo teatro, Juozo Miltinio dramos teatro, Lietuvos rusų dramos teatro ir Klaipėdos dramos teatro. Į festivalį pradėjusią Oskaro Koršunovo pastatytą Just. Marcinkevičiaus „Katedrą“ ir jį užbaigsiančius Jono Vaitkaus režisuotus P.Vaičiūno „Patriotus“ bilietai buvo išpirkti dar vasarį. Festivalio programoje – ir Eimunto Nekrošiaus režisuota D.Alighieri „Dieviškoji komedija“, ir Ievos Stundžytės „Ofelijos“, Artūro Areimos pastatytas W.Shakespeare „Julijus Cezaris“, Jono Jurašo spektaklis pagal A.Škėmos „Baltą drobulę“ bei kitos šalies režisierių ir teatrų sezono naujienos.

Balandžio 6-ąją festivalyje vaidino Klaipėdos dramos teatras. Jis parodė C.Churchill „Top girls (Neprilygstamąsias)“, šiemet uostamiestyje režisuotas Gyčio Padegimo. Šis spektaklis, anot kritikų, aktualus ir keistas savo vyriškai moteriška problematika bei logika, kurių pinkles scenoje narplioja vien moterys.

Iki balandžio 27-osios truksiantis „Lietuvos teatrų pavasaris“

Tapyba: Vidas PINKEVIČIUS (1949–2012). Pavasaris Melnragėje. 1984 m. Aliejus, drobė, 120x120 cm.

Iš retrospektyvinės autoriaus paveikslų parodos, veikiančios Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose.

kauniečius supažindins su 11 spektaklių, nemažai jų – premjeros.

Kaip ir kasmet, „Lietuvos teatrų pavasario“ vertinimo komisija rinks brandžiausią festivalio spektaklį, taip pat tradiciškai savo nuomonę gali išsakyti ir žiūrovai, balsuodami už labiausiai patikusį vaidinimą ir sukurtą ryškiausią vaidmenį. Įdomiausių pastatymų kūrėjai baigiamajame festivalio vakare bus apdovanoti specialiais prizais.

Tiesė muzikos tiltus Šiemet Klaipėdos koncertų salės kolektyvai surengė kelis pasirodymus svarbiose Lietuvos scenose – festivaliuose ir kituose renginiuose.

Vilniaus Jonų bažnyčioje sausio 12-ąją vykusiame Laisvės gynėjų

dienos minėjimo koncerte „In memoriam“ ir sausio 13-ąją Šiaulių šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje Laisvės gynėjų dienos minėjimo proga skambėjo sakralinė muzika.

Svarbiausias šių koncertų akcentas buvo melodingumu ir grožiu pakerinti Algirdo Martinaičio oratorija „Meilės ir gailestingumo altorius“.

Jos atlikime dalyvavo Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas Mindaugas Bačkus), Klaipėdos choras „Aukuras“ (meno vadovas Alfonsas Vildžiūnas), Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ (meno vadovas Tomas Ambrozaitis), solistės Asta Krikščiūnaitė (sopranas) ir Ieva Prudnikovaitė (mecosopranas). Koncertams dirigavo Modestas Pitrėnas.

Lietuvos nacionalinės filharmonijos rengiamame koncertų cikle visai šeimai vasario 10-ąją buvo parodytas Klaipėdos koncertų salės edukacinis projektas „Kaip Šarka ir Pelėdžiukas dūdų klausė“. Šmaikščią ir pamokančią dviejų paukštelių istoriją pasakojo klaipėdietis aktorius lėlininkas Linas Zubė ir Klaipėdos brass kvintetas:

Vilmantas Bružas (meno vadovas, trimitas), Alius Maknavičius (trimitas), Steponas Sugintas (trombonas), Algirdas Ulteravičius (valtorna), Jurgis Dargis (tūba).

Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje vasario 17-ąją vykusio IV J.S.Bacho muzikos festivalio koncerte dalyvavo ir Klaipėdos choras „Aukuras“.

Kartu su ansambliu „Musica Humana“, solistėmis Saule Šeryte (mecosopranas), Renata Dubinskaite (mecosopranas), diriguojami Algirdo Vizgirdos, klaipėdiečiai atliko Antonio Vivaldi Mišias „Glorija“.

Lietuvos nacionalinės filharmonijos scenoje kovo 27-ąją skambėjo Klaipėdos kamerinio orkestro programa „Muzikinis tiltas“.

Solo partijas grojo orkestro meno vadovas M.Bačkus (violončelė), Andresas Mustonenas (smuikas, Estija) ir Zvi Carmeli (altas, Izraelis).

Koncerto programą sudarė A.Vivaldi, Wolfgango Amadeus Mozarto, Anatolijaus Šenderovo, Roberto Molinelli, Wojciecho Kilaro kūriniai. „Durų“ inf.

2

ketvirtadienis, balandžio 25, 2013

durys

Klaipėdos muzikos pava

Dviese: N.Rimskio-Korsakovo fuga, A.Paley ir P.Pancekausko atlikta forte-

Solistai: Klaipėdoje pastatytoje operoje M.Jankauskas įkūnijo talentingąjį Mozartą, o E.Chrebtovas pertei-

Seniausią Lietuvos muzikos festivalį – XXXVIII „Klaipėdos muzikos pavasarį“ – drauge su Lietuvos kameriniu orkestru (LKO, meno vadovas Sergejus Krylovas), atidarė uostamiesčio meras Vytautas Grubliauskas, pasirišęs „muzikalų“ kaklaraištį ir, kaip orkestrantai, avintis lakinius batus.

žą, ne veltui maestro garsėjo kaip įstabus Mozarto interpretatorius.

Keistoka festivalio pradžios koncerto programa, lyg ne tas festivalio atidarymo formatas, o ir šiaip – esame girdėję ir gerokai ryškesnių, ir labiau įsimenančių šio kamerinių orkestrų favorito pasirodymų. Puikūs Dainiaus Palšausko (violončelė) solo papuošė šį eilinį koncertą.

pijonu keturiomis rankomis, tapo vienu ryškiausių muzikinių numerių.

Laima Sugintienė

Puikiais oratoriniais sugebėjimais garsėjantis miesto vadas šįsyk buvo ne itin kalbus, mat prašytas kalbėti „trumpai ir gražiai“. Tad, išlaikydamas gero tono tradiciją, pakalbėjo apie vis neatšylantį orą bei palinkėjo „gėrėtis akordų sąskambiais“.

Ne tas formatas

Atidarymo koncerto „Muzikinės variacijos“ traukos centru turėjęs tapti violončelės meistras Davidas Geringas intrigos nesukūrė.

Pirmajai koncerto daliai pasirinktos trys rusiškos variacijos, nors ir tvarkingai atliktos, akivaizdžiai nebuvo įdomios ir patiems muzikams: A.Arenskio Variacijas P.Čaikovskio

tema styginių orkestrui, op. 35a savo repertuare turi kiekvienas pradedantysis kamerinis orkestras; talentingam obojininkui Robertui Beinariui taip pat nemažai pastangų prireikė norint „įpūsti“ gyvybę šiandien mažai aktualioms N.Rimskio-Korsakovo Variacijoms g-moll M.Glinkos tema obojui ir orkestrui (B.Traubo aranžuotė), o paties maestro pasirinktas P.Čaikovskio kūrinys – „Variacijos rokoko tema“ violončelei ir orkestrui, op. 33 – violončelės aukso fondas, bet jau tiek nugrotas...

Tik grodamas Mozartą (skambėjo W.A.Mozarto Simfonija Nr. 29 A-dur), orkestras atgijo, nėrė į savo stichiją, pražydo šypsenos orkestrantų veiduose. Atpažinome prof. Sauliaus Sondeckio brai-

kė dvejonių kamuojamo Salieri charakterį. Vytauto Liaudanskio ir Klaipėdos koncertų salės nuotr.

Festivalis – šventė

Kad būtų šventė (lot. festivus – šventinis), reikia mažiausiai dviejų dalykų.

Klaipėdos koncertų salės (KKS) darbuotojai kaip įmanydami kūrė šventės atmosferą, laukė mūsų patiesę raudonus kilimus, puošė sceną pavasariu kvepiančiomis gėlėmis, tačiau šventė... neįvyko. Nepadėjo nei mero kaklaraištis, nei batai. Tam, kad tai įvyktų, būtini bent du komponentai: stebuklas scenoje ir... klausytojai.

Būtent jų turėtų būti bent vadinamoji kritinė masė, jau nekalbant apie jos išprusimą, nusiteikimą, imlumą, telefonus ir saldainių popierėlius... Juo labiau – atidarymo šventė. Griežiant LKO, mūsų buvo gėdingai mažai. Ne tokie seni laikai, kai, diriguojant S.Sondeckiui, salė lūždavo. Tuomet, be abejo, publiką, be kitų priežasčių, traukdavo ir profesoriaus vardas, jo asmenybės žavesys bei magija.

Bendraamžių nesudomino

Balandžio 9-ąją vaizdas (o ir nuotaika) buvo dar liūdnesnis. Didžiausio mokinių būrio iš Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų gimnazijos parengta „Pavasario fantazija“ jų bendraamžių pajūryje nesudomino. Klaipėdos muzikinio švietimo įstaigos nepajėgė (nematė reikalo?) sutelkti savo ugdytinių, salėje buvo vos vienas kitas muzikuojančiųjų bendraamžis...

Pirmojoje dalyje jaunieji atlikėjai stilingai atliko vėlyvąją „Kariškąją“ J.Haydno Simfoniją Nr.100, G-dur. Gal kiek pritrūko kontrastų tarp dalių, ryškesnės bosų linijos, tačiau visuma bylojo apie itin kruopštų partitūros perskaitymą.

Kartu su gimnazijos simfoniniu orkestru ir choru, diriguojant Martynui Staškui, pasirodė solistai. Marius Sakavičius (violončelė) atliko dar vieną žymiojo Vienos klasiko kūrinį – populiariojo Koncerto violončelei ir orkestrui Nr.1 C-dur pirmąją dalį. Nors orkestras jautriai lydėjo solistą, tačiau violončelė skambėjo blankokai.

Koncerto puošmena tapo Lindos Šimanauskaitės (arfa) pagrotos dvi dalys iš F.Adrien Boieldieu Koncerto arfai ir styginių orkestrui C-dur, op. 77.

Iš bendro konteksto iškrito keistoka M.Alfaguell kompozicija – Koncertas fortepijonui, kurį paskambino vienuolikmetė pianistė Ana Laura Sanchez Retana iš Kosta Rikos Respublikos.

Tvarkingai: Lietuvos kamerinis orkestras su solistais D.Geringu ir R.Beinariu festivalyje uostamiestyje pagrojo keletą rusiškų muzikinių variacijų.

Antrojoje koncerto dalyje skambėjo retai atliekama L. van Beethoveno Fantazija c-moll fortepijonui, chorui ir orkestrui, op. 80.

Ambicingas pasirinkimas, iškėlęs sunkias užduotis jauniems muzikams, tarp jų ir solo grojusiam Pauliui Andersonui (fortepijonas).

Per sunkias: nesuvokta, nesuvaldyta kūrinio forma, nemažai epizodų „apie nieką“. Tačiau tokio masto kūrinio buvimas repertuare svarbus pažintine prasme.

Programoje dalyvavo ir Klaipėdos choras „Aukuras“. Įsiminė „Mozartas ir Salieri“

Klaipėdoje savo publikos turinčio Alexanderio Paley inicijuotas N.Rimskio-Korsakovo operos „Mozartas ir Salieri“ klavyrinės versijos pastatymas – vienas įsimintiniausių per visą mano atmintį siekiančią Klaipėdos muzikos pavasarių istoriją. Jau vien dėl to, kad tai opera. Pastatyta savo jėgomis. Antra – puikiai pastatyta. Joje viskas derėjo ne tik muzikiniu požiūriu.

Harmoningai suderintos visos sudedamosios operos dalys: muzika, režisūra, kostiumai ir scenografija. Retas atvejis, kai režisierius (Valentino Masalskio debiutas operoje) nesistengia operos „įvaizdinti“, o dėmesingai seka muzikiniu tekstu. Pasirinkta statiška stilistika (Rodeno „Mąstytojo“ poza – Salieriui, po savi-

3

ketvirtadienis, balandžio 25, 2013

durys

asaris tik įsisiūbuoja mi sukryžiuotos kojos – Mozartui) dar labiau sustiprino muzika perteikiamos tragedijos poveikį bei veikė priešingai – vis labiau didino įtampą ir intrigą. Minimalistinė Renatos Valčik scenografija ir kostiumai neblaškė klausytojų dėmesio, mažomis detalėmis (nesuvarstyti Mozarto batai, kabantys perukai) subtiliai paryškino herojų charakterius, atspindėjo laikmetį.

A.Paley – kaip orkestras

Šiame minimalizme, kaip visada, savita raiška, plastika bei temperamentu išsiskyrė, tarsi savotiškas inkliuzas buvo pats A.Paley. Šįsyk patyrėme dar vieną jo daugiabriaunio talento pusę: kaip solistas, KKS grojęs daugybę programų, šįsyk pats tapo orkestru. Itin lanksčiu, jautriu, tarsi ant lėkštutės „padedančiu“ dainininkui kiekvieną natą. Nekalbant apie tai, kad dėl režisūrinio sprendimo dainininkai su „orkestru“ neturėjo akių kontakto.

Genialios N.Rimskio-Korsakovo operos muzikinis tekstas statytojų buvo prasmingai papildytas A.Salieri operos „Mauras“ uvertiūra. Dar vienas pianisto talento bruožas – reikėjo matyti jo orkestrinės partitūros skaitymo iš lapo sugebėjimą!.. Antroji scena prasidėjo po N.Rimskio-Korsakovo mirties rasta fuga, kuri, atlikta fortepijonu keturiomis rankomis (ją su maestro atliko Paulius Pancekauskas), tapo vienu ryškiausių operos muzikinių numerių. Mozarto muzikos citatos, paskambintos sukrečiamai įtaigiai, ypač Requem „Lacrimosa“, dar labiau pabrėžė genialiojo kompozitoriaus likimo tragizmą.

Papildytas buvo ir A.Puškino dramos tekstas – operos pradžioje pianistas tapo dar ir pasakotoju, klaususiu: ar tai tikrai nutiko?

Ar Salieri nunuodijo Mozartą? Ir prašė: „Supraskite, tai neturi nieko bendra su realybe, su tiesa. Tai mįslė, paslaptis, prakeikimas...“ Išrinktųjų nedaug...

„Nėra tiesos ir aukščiau“, – nuodytojo šlovę pelniusio kompozitoriaus žodžiais kreipėsi į mus Eugenijus Chrebtovas (baritonas).

Santūriai, nuo operos šablonų nuvalyta raiška jis perteikė dvejonių kamuojamo muziko charakterį.

Tikru atradimu tapo Mindaugas Jankauskas (tenoras). Išraiškingos plastikos, gražaus, lankstaus ir paslankaus vokalo dainininkas net išoriškai atrodė panašus į genialųjį Vienos klasiką. Žinant, per kokį trumpą laiką jis parengė šią nelengvą partiją, belieka laukti kitų iki šiol daugiau Vokietijoje dirbančio solisto vaidmenų. „Mūsų, išrinktųjų, nedaug“ – masoniškas Mozarto mintis išdainavo žavusis tenoras. Be abejo, šis pastatymas – tai produktas išrankiam, gurmaniškam skoniui.

Tokios publikos nėra daug. Drąsus sprendimas kamerinei operai skirti du vakarus. Matyt, mąstyta taip: jei A.Paley ir vienas surenka salę, tai pasitelkus Klaipėdoje kalnus verčiantį V.Masalskį, o juo labiau dar ir televizijos „išsuktą“ E.Chrebtovą ir „el Fuego“, anšlagas garantuotas. Deja... Antrąjį vakarą salėje buvo nejaukiai tuščia. Mąsčiau: „rusų literatūrinis Mozartas“ – A.Puškinas, veikalas pastatytas originalo kalba – kurgi mūsų uostamiesčio rusakalbė publika? Ne kartą teko stebėti šios bendruomenės sutelktumą, kai koncertus organizuodavo jų tautinė bendrija. Galbūt derėjo ir su jais padirbėti? O gal ir buvo padirbėta, tik nesėkmingai?

Sugrojo ir sušoko

Balandžio 18-osios Klaipėdos kamerinio orkestro su estų dirigentu ir smuikininku Andresu Mustonenu parengta programa „Tyli malda ir siautulingi šokiai“ labai negausią publiką koncerto pabaigoje „išvertė“ iš krėslų.

Jau ne pirmą kartą Klaipėdoje besilankantis A.Mustonenas visada savaip perskaito ir ypač emocionaliai, paneigdamas tradicijas, interpretuoja muziką.

Pirmajai daliai pasirinkę gruzinų autorių H.Lolashvili’o ir G.Kancheli’o nostalgiško charakterio muziką, teatrališkus dirigento (vadovo?) judesius, elektrifikuotų instrumentų tembrus, fonogramą, netradicinius garso išgavimo būdus, scenoje sukūrė... Ne, ne emociją, sukūrė sunkiai žodžiais nusakomą būvį. Lyg ilgesys. Lyg nerimas. Lyg nežinia. Buvo gražu. Orkestrantai ir svečias tiesiog gyveno muzikoje,

Kartu: A.Mustonenas (priekyje kairėje) su Klaipėdos kameriniu orkestru pateikė labai emocionalią, tempe-

ramentingą programą.

Sveikintina, džiugina tai, kad pirmosios pusės festivalio ryškiausi projektai ne „importuoti“, o parengti savo jėgomis.

malonu buvo stebėti neabejingus jų veidus.

Antroji dalis buvo skirta šokiui, pradedant renesansu ir baigiant dabarties šokių muzika. Viskas buvo atlikta kiek hipertrofuotu stiliumi: jei barokas, tai pabrėžtinai barokas, jei „Led Zeppelin“, tai labai jau sunkus rokas.

Nubraukiau aštuonis veiksmažodžius ir būdvardžius – nė vienas netinka apibūdinti tam, ką ir kaip scenoje veikė A.Mustonenas.

Na, ne dirigavimas tai! Tikriausiai ne vienam, krimtusiam dirigavimo

mokslus, kraujas užvirė. Ką jis ten veikia? Šoka? O gal tai pantomima?

Vaidina? Ir muzikantai viską puikiausiai supranta, ir viskas skamba! Kažką panašaus daro jaunasis Gediminas Gelgotas.

Programą vainikavo neįtikėtinos variacijos A.Corelli „La follia“ tema, T.Kaumanno aranžuotos specialiai A.Mustonenui ir jo sugrotos (sušoktos su karatė elementais) koncerto pabaigoje.

Betgi kur žadėtas „didingas klasikos skambesys“ ar „stambių formų projektai“? Tiek to, nebūkime

priekabūs – pavasarį būna visokių anomalijų.

Sveikintina, džiugina tai, kad pirmosios pusės festivalio ryškiausi projektai ne „importuoti“, o parengti pačios koncertinės įstaigos jėgomis.

Festivalio pirmajai daliai tiktų kitas pavadinimas – „Violončelės muzikinis pavasaris“: D.Geringas, D.Palšauskas, M.Sakavičius.

O kur dar įspūdingai siautulingi M.Bačkaus solo epizodai A.Mustoneno projekte!..

Pavasaris vis dar neatėjo... Betgi turi!

Puošmena: Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų gimnazijos ir dirigento M.Staškaus parengtoje „Pavasario fantazijoje“ suspindėjo jaunoji arfininkė L.Šimanauskaitė.

4

ketvirtadienis, balandžio 25, 2013

durys

Kultūros istorijos puslapiai: senosios Klaipėdos spaustuvės ir leidyklos Senosios Klaipėdos spaustuvės – kaip tie pamario smėliu užpustytieji kaimai, kaip tie po smėliu sustingę jų gyvenimai. Nedaugelis pasakys, kada jos atsirado, kiek jų buvo, kokia spaustuvių reikšmė. Tie kultūriniai dirvonai tik tyrinėtojus domina.

Centre: modernioji „Memeler Dampfboot“ spaustuvė ir leidykla buvo įsikūrusios ketur-

aukščiame pastate Herkaus Manto gatvės pradžioje.

Iliustracijų kopijos iš „Memeler Dampfboot” laikraščio ir Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo

Jovita Saulėnienė

Klaipėdos ir jo krašto spaustuvių istoriją yra aptaręs prof. D.Kaunas. Įdomios medžiagos randame istorikų A.Tylos, V.Merkio, R.Vėbros monografijose, L.Vladimirovo „Knygos istorijoje“. Vertingi ir vokiški šaltiniai.

Spaustuvė – ar senoji primityvioji, ar moderni šiuolaikinė – tai kultūros židinys. XV a. viduryje Vokietijoje Johannui Gutenbergui išradus spaudą metalo spaudmenimis, suprasta, jog knygų spausdinimas – tai „menų menas, mokslų mokslas“, nes iškeliami „iš tamsybės žinių ir išminties lobiai, kad praturtintų pasaulį ir jį apšviestų“. Jau XVI a. viduryje knyga ėmė plisti kaip reikšminga dovana. Vienoje siunčiamoje Žygimantui Augustui knygoje apie karo meną yra užrašas: „Karaliau, kiti dovanų teduoda tau ginklų, šarvų ir lankų. Tebūna tai kunigaikščių dovanos, o mūsų dovana – knyga.

Ji moko stiprinti miestus, kad tavo stovyklos nebotų priešo būrių“. Įsikūrimo priežastys

Senosios spaustuvės tęsė Prūsijos spaustuvių tradicijas, kurios pradėtos formuoti XV a.

Kryžiuočių ordino magistras Albrechtas Hohencolernas (1490– 1568), priėmęs protestantų tikėjimą, ėmė rūpintis jo sklaida. 1524 m.

Karaliaučiuje jis įkūrė protestantiškos spaudos židinį, 1524–1816 m. buvusį vienintelį Rytprūsiuose. Tą švietėjišką misiją atliko trys spaustuvės: Hanso Veinreicho, ku-

rioje 1547 m. buvo išspausdintas ir M.Mažvydo „Katekizmas“, akademinė Johanno Daubmano ir kunigaikščių rūmų akademinė Johanno Roisnerio spaustuvė, kurioje 1653 m. pasirodė ir pirmoji lietuviška D.Kleino „Gramatica Litvanica“.

Svarbiausios knygos buvo Biblija, giesmynai, pamokslų rinkiniai, maldaknygės, gražiai įrištos „Burtikės“ – 100 numeruotų, maždaug 6x9 cm dydžio kortelių rinkiniai su prasmingomis Biblijos sentencijomis bei giesmių posmeliais. Populiarūs tapo kalendoriai (kalendros), kuriuos leisdavo dauguma laikraščių.

1816 m. Prūsijos valdžia panaikino draudimą steigti spaustuves provincijos miestuose ir leido kurtis privačioms. 1816 m. įsteigta pirmoji spaustuvė Klaipėdoje. Jų sparčiai daugėjo: 1816–1919 m., prof.

D.Kauno skaičiavimu, Klaipėdoje veikė 19 (kitur nurodoma net 33) spaustuvių. Iškilo žymūs spaustuvininkai F.W.Horchas, F.W.Siebertas, W.Siebertas, A.Stobbe, M.Šernius ir kiti. Pradėta leisti knygų katalogus, dalyvauti Leipcigo knygų mugėse.

Gimė miesto spauda, atsirado knygynai, komercinės bibliotekos, skaityklos, antikvariatai. Menininkai turėjo galimybę skelbti savo kūrybą.

Pirmąją inicijavo mokytojai

Aukštesniosios lotynų mokyklos mokytojai dr. J.S.Rozenheynas, Musaesas, K.Besseldtas ir E.Hermesas pakvietė iš Karaliaučiaus į Klaipėdą spaustuvininką F.W.Horchą (1778–1855), kuris at-

Ankstyvosios uostamiesčio spaustuvės Friedricho Wilhelmo Horcho spaus- F.W.Sieberto spaustuvė Žvejų gatvė-

tuvė Didžiojoje Vandens gatvėje 1816– je 1865 m. F.W.Siebertų firma nuo 1900 m. Knygų spaustuvė ir litografinė įstai1854 m. ga Kepėjų gatvėje. „Memeler Dampfbo „F.W.Horcho našlės“ spaustuvė, ot“ leidykla“ Biržos g. Nr. 8. F.W.Sieberto knygrišykla, knygynas Kepėjų gatvė- „Memeler Dampfboot“ akcinė bendrovė 1922 m. Liepojos gatvėje. „Memeler je 1855–1865 m.

Dampfboot“ laikraščio leidykla ir spaus Augusto Stobbe ir C.E.Teuberto tuvė 1924 m. „Kurto Sieberto ir Co“ rašspaustuvė 1849–1872 m. tinės reikmenų namai, spaustuvė, kny „Waikinnis & Co“. spaustuvė Kepėjų gynas, knygrišykla, kanceliarinių prekių krautuvė, komercinė biblioteka. gatvėje 1857–1864 m.

M.Jankaus spaustuvė Griovių ir Kir Hendricho Holco ir Martyno Šer- pėjų gatvių kampiniame name Nr. niaus spaustuvė Tomo gatvėje, vėliau 7/9, vėliau – Didžiojoje Smilčių gatvėje Biržos skersgatvyje 1875–1894 m.

Nr.13/14 1909–1913 m. Knygrišykla, spau „Holco ir Šerniaus įpėdinis“ Didžiojoje dos kioskas Klaipėdos turgaus halėje.

Vandens g. 23 1894–1900 m., Laukinin- „Rytas“, nuo 1939 m. Gutenbergo kų g. (vėliau F.Wilhelmo Nr. 21) 1905– spaudos rūmai Simono Dacho gatvėje 1921–1944 m.

1909 m.

vykęs 1816 m. įkūrė spaustuvę Didžiojoje Vandens gatvėje.

Minėtieji mokytojai tapo pirmojo Klaipėdos laikraščio „Memelsches Wochenblatt“ („Klaipėdiškių savaitraštis“) įkūrėjais. Pirmasis laikraščio numeris išėjo 1817 m. ir ėjo iki 1857 m. du kartus per savaitę.

Laikraštyje buvo spausdinama poezijos, prozos, meninių vertimų.

F.Horchas sutelkė žymius klaipėdiečius švietėjiškam darbui. 1849 m. jis išspausdino ir pirmąjį evangelikų liuteronų laikraštį lietuvių kalba „Lietuvininkų priedelis“, kurį redagavo R.Cypelis. Jo parengtos

19

– tiek spaustuvių 1816– 1919 m. veikė Klaipėdoje. lietuviškos „Prūsiškos kalendros ant meto 1847“ pasirodė kartu su L.Ivinskio kalendoriumi.

Iš F.W.Horcho spaustuvėje išleistų knygų įdomesnės E.Hermeso „Eilėraščiai“, J.S.Rozenheino „Žinios apie Klaipėdos mokyklas“.

Ten išspausdinta ir 40 knygų lietuvių kalba. Leidiniai buvo aukštos poligrafinės kultūros. F.Horchas buvo užmezgęs ryšius su Magdeburgo meno albumų leidykla, Karaliaučiaus knygynų savininkais.

Per didįjį 1854 m. Klaipėdos gaisrą F.W.Horcho spaustuvė sudegė.

Vėlesni spaustuvininkų bandymai

F.W.Horcho sūnus Hermanas Horchas 1855 m. įkūrė spaustuvę „F.W.Horcho našlė“. 1865 m. ją nupirko F.W.Siebertas. Nelengvai sekėsi ir ant F.W.Horcho spaustuvės griuvėsių iškilusiai „Waikinnis & Co“ spaustuvei, gyvavusiai tik kelerius metus.

Panašaus likimo susilaukė ir vėlesnės M.Šerniaus, M.Jankaus spaustuvėlės. Ryškesnius veiklos pėdsakus paliko iš Heilsbergo atvykę Augustas Stobbe ir C.E.Teubertas. Savo spaustuvėje 1849 m. jie leido tris kartus per savaitę spausdinamą laikraštį „Memeler Dampfboot“ („Klaipėdos garlaivis“). A.Stobbe buvo žinomas spaustuvininkas, tačiau konkurencijos su F.W.Siebertu neatlaikė ir jam 1869 m. pardavė laikraštį.

Trijų kartų dinastija

Žymiausi Klaipėdos spaustuvininkai – Siebertai, kurių trečioji karta įrengė modernią spaustuvę Klaipėdoje. Pastatas iki šiol išlikęs Herkaus Manto gatvės pradžioje – dabar jame veikia picerija „Bambola“.

Laikraštis „Memeler Dampfboot“ vienintelis iki šiol nepertraukiamai jau eina 162 metus ir susijęs su Siebertais daugiau nei 100 metų.

Iš Heilsbergo kilęs Friedrichas Wilhelmas Siebertas (1833–1900) nupirko Horcho, Waikinio bei kitas spaustuves ir nedideliame name, į kurį vedė puošnūs laiptai su turėklais, puoštais žalvariniais metaliniais rutuliais, 1866 m. įkūrė spaustuvę. 1872 m. atvėrė duris leidykla „Memeler Dampfboot“. Ši pajėgiausia mieste spaustuvė ir leidykla leido laikraščius, tarp jų – ūkininkams skirtą „Lietuwiszka Ceitunga“, spausdino knygas, kalendorius vokiečių ir lietuvių kalbomis.

Išleista ir 80 lietuviškų knygų.

1899 m. F.W.Sieberto sūnus Hermanas Wilhelmas Siebertas (1868– 1925) įsigijo Holzo ir Šerniaus spaustuvę. 1900 m. kartu su mama Helene Siebert jis tapo tėvo įmonės įpėdiniu. 1909 m. Biržų gatvėje jis įkūrė F.W.Siebertų firmą, o 1922 m. – firmą „F.W. Siebert Memeler Dampfboot AG“. 1899 m. „Memeler Dampfboot“ tapo pagrindiniu Rytprūsių laikraščiu.

1924 m. H.W.Sieberto sūnaus Friedricho Wilhelmo (Friedel) Sieberto (1899–1983) rūpesčiu Herkaus Manto gatvės pradžioje ėmė kilti modernus keturaukštis namas. Šis išvaizdus pastatas nebuvo gerai matomas iš Liepojos gatvės pusės.

Priešais buvo miesto taupomosios kasos naujasis statinys. Todėl buvo padarytas platus įėjimas su nauja mūro siena. 1938 m. nugriautas senasis kieme stovėjęs namas. Iš Biržos gatvės pusės augusios dvi liepos, kurių viena su keistai išlenktu kamienu ir galingu vainiku, buvo nupjautos. Miestiečiai gailėjo tos liepos. 1939 m. į naująjį namą persikėlė „Memeler Dampfboot“ akcinės bendrovės valdyba. Pirmame aukšte buvo didelė salė, spaustuvės patalpos, knygrišykla. Ten įsikūrė trys modernios AEG krautuvės, Kaizerio kavos parduotuvė, Liepų vaistinė, komercinė biblioteka. Viršutiniame aukšte įrengti nauji 3,4 ir 5 kambarių butai. Vytauto gatvės pusėje buvo žurnalis-

Raida: „Memeler Dampfboot“ kei-

tėsi ir augo 1900, 1925, 1939 m.

Simonas Dachas

Paguodos eilės, mirus Karaliaučiaus spaustuvininko Johanno Roisnerio sūnui Mes gyvenime šiame Prilygstame spaustuvei.

Panašūs esam į raides, Nes Dievas mus išliejo.

Iš jo mes esam gimę Šios žemės karalijoj.

Jis motinos kūne Nešioja mus lyg futliare, Ir ten pavidalą suteikia.

Paskui mūs dėklais tampa Kambariai, namai, miestai, Mokyklos visokiausios.

Jis paima mus ten Ir pareigoms paskirsto, Sukioja mus ir varto: Šis žemėje taps Viešpačiu, Tam privalu būt miestiečiu, Anam – stropiu valstiečiu.

Tik nepamirški, juk ir čia Trankosi slėgtuvai.

Tai kryžiaus našta Slegia kiekvieno nugarą – Juk tam ir buvo sutverta Neduoti mums ramybės.

Spalva irgi mums duota, Matyti juoda ir raudona.

Juoda – kantrybė varguose, Raudona – tikėjimo šviesa, Sužėrinti visa jėga Dievo kraujyje ir mirtyje.

Pragaras yra mums rėmai, Tramdantys mūsų jausmus, Širdys – popierius, O ašaros – dažai, Taip leidžiamės dėliojami, Spaudžiami be atvangos...

1650 Vertė Rasa Krupavičiutė-Tarik

tams skirtos patalpos, du tarnybiniai butai.

1944 m. redakcija persikėlė į Heiligenbeilą, kur buvo spausdinamas „Memeler Dampfboot“.

Nuo 1948 m. iki šiol jis spausdinamas Oldenburge.

5

ketvirtadienis, balandžio 25, 2013

LITERATŪRA ŠIANDIEN www.durys.daily.lt Sudarytojas Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

Prisvilęs spalis

Jaunųjų kūrybos konkursas

Tuščia

Marijus Gailius. Šlapias spalis. Novelės.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2012, 120 p.

Dainius Vanagas

Debiutas literatūros lauke dažnai sudirgina skaitytojų lūkesčius: nauji vėjai ir talento kibirkštis? Vidutiniškumas ir eilinis nusivylimas? O gal į knygą įsikūnijusi klaikybė ir visapusiškas neraštingumas?

Lietuvos rašytojų sąjungos skelbto pirmosios prozos knygos konkurso nugalėtojas Marijus Gailius novelių rinktinę pavadino rudeniškai – „Šlapias spalis“. Jaunasis autorius sutelkia dėmesį į žmonių sąveiką: tekstuose, kurių vyksmas dažniausiai rutuliojasi Paryžiuje ir Lietuvos pajūryje, abejingai dūla laikas, o kasdien vis vienišesni besijaučiantys personažai karštligiškai ieško paskutinio šiaudo (kito žmogaus), į kurį galėtų įsikibti ir atsilaikyti prieš nevilties, bergždumo potvynius. Viename interviu iš Palangos kilęs prozininkas pažymėjo, kad pagrindinis šios knygos tikslas – „užčiuopti mūsų visuomenės susvetimėjimą“.

Susvetimėjimas, nuotolis – kaip ir intymumas, artumas – yra intensyvi, nepastovumą ir įtampą produkuojanti būklė, tačiau M.Gailiaus novelėse susvetimėjimas vaizduojamas kaip statiškas, stereotipinį įšalą, lėkštą vaiko kaprizą, o ne vitališką ir sykiu bejėgišką, destruktyvią savijautą formuojantis principas.

Nepanašu, kad knygos veikėjai susvetimėję; jie paprasčiausiai mirę. Žinoma, galima tarti, kad būtent toks yra autoriaus tikslas – atskleisti, kokia sausa, lėkšta, stiliaus nesutepta kalba mes, jauni XXI amžiaus žmonės, vieni su kitais pliurpiame, pademonstruoti, kad nėra temų, kuriomis pajėgiame kalbėti, kad atpažįstame vos keletą kertinių emocijų, tačiau jų niuansų identifikacijai įgūdžių nebeturime, galų gale parodyti, kad esame neįtikėtinai nuobodūs ir negabūs savo gyvenimų bei įvaizdžių atlikėjai. Tebūnie taip (nors ir skamba neįtikinamai).

Tačiau jei tai viskas, ko šia knygele siekta, vadinasi, skaityti ją – laiko švaistymas; verčiau pavartyti sociologų ar psichologų darbus ir su žmonių santykių problematika susipažinti nuodugniai, ne probėgšmais. Savo ruožtu autentiška kalbos reorganizacija, komponavimas, vaizdinių įtaiga ir tikslumas, raiškos turtingumas, t.y. faktoriai, lemiantys literatūrinės vertės formavimąsi, novelių rinktinėje „Šlapias spalis“ be pagrindo apleisti.

Daugiausia tam įtakos turi faktas, kad M.Gailius nusprendė braidžioti sterilaus, vaizduotės nepermalto socialumo kūdroje (šiuo požiūriu išsiskiria tik novelės „Šlapias spalis“

bei „Birutės pagrobimas“). Tekstų medžiaga, temos potencialiai turiningos, įvairialypės, tačiau skaitytojui pateikiamos žalios – neapdorotos, tarsi monotoniško dienoraščio štrichai. Knygos anotacijoje deklaruojamo fantasy stiliaus novelėse yra vos žiupsnis kitas, užtat greta minimo brutalaus natūralizmo, kurį teisybės dėlei tiksliau būtų vadinti nuobodžiu ir transformacijos stokojančiu tikrovės mėgdžiojimu, yra per akis. Tiesa, žaismė, suteikianti tekstui dinamikos ir poleminio gylio, retkarčiais sušmėžuoja, pavyzdžiui: „Kiek atokiau traukinio laukianti mergina rudais auliniais aukštakulniais įsijautusi kramto savo mėlynai dažytų nagų odeles nė nepastebėdama, kad jos spanielius <...> čiurškia čia pat ant kojos neblaiviam vyrukui, kuris, vos spėdamas įkvėpti, vemia ant stotelės reklaminio stendo su mėlynu prekės plakatu. Ši scena visai perono publikai nė motais, o mane suima smalsumas ir nuostaba, kaip per vieną minutę viename kvadratiniame metre stilingas vaikinas gali apsivemti, sušukuotas šunelis – siusioti, o jauna dama – kramtyti pirštus: ir iš kur tokia koncentracija, kai trys kaip ir padorūs miestelėnai viename kadre pasirodo kaip eiliniai vėmikas, myžikas ir graužikė?“ (56 p.) Arba lakoniškas kunigaikščio Kęstučio laiškas broliui Algirdui: „Brangus broli!

Varom mergų. Su pagarba, Trakų ir Žemaičių valdovas Kęstutis“ (112 p.)

Tačiau tokie žaižaruojantys, subtilios refleksijos prisodrinti pasažai, deja, tėra išimtys, nepajėgiančios subalansuoti ar bent jau prislopinti rimto, pernelyg rimto ir sentimentalaus „Šlapią spalį“ persmelkusio tono, paverčiančio tekstus lėkštomis buvimo čia ir dabar parodijomis. Juk žaismė, manieringumas ir improvizacinis laisvumas, kurių, panašu, autorius sąmoningai vengia (taip, galimas daiktas, darydamas sau meškos paslaugą), yra ne tik pretenzingi postmodernizmo įrankiai, bet ir tam tikra oro pagalvė bei bandymų, eksperimentavimo poligonas – ypač pradedančiam rašytojui. Kūrybingi žaidimai forma ir turiniu bent iš dalies gali paslėpti arba mažų mažiausiai į antrą planą nustumti struktūrinius trūkumus – jau nekalbant apie tai, kad lavina stilių ir spartina vaizduotės apyvartą.

Savo ruožtu M.Gailius, nusprendęs užimti, pavadinkime, „klasikinės“ novelės poziciją, tačiau nepajėgdamas sukurti efektyvios intrigos ir pasakojimo, apnuogina visas silpnąsias savo novelių vietas.

Bene reikšmingiausia iš jų – dominuojantis tiesmukumas, pasi-

Rūta Jakutytė

reiškiantis iš esmės nuliniu metaforiškumo lygmeniu. Jei norima palukštenti dvasingumo temą, teškiama chrestomatinė polemika apie religiją („Šlapias spalis“) arba niurzgiama dėl materialėjančios laidotuvių ceremonijos („Paskutinis laidotuvių fotografas“). Jei domimasi gyvuliška žmogaus prigimtimi, demonstruojamas instinktyvus šiurkštumas ir žmonių, suvokiamų kaip daiktai, eksploatacija („Atsuktuvas“, „Promenada“). Jei koncentruojamasi į nesusikalbėjimą, komunikacinį akligatvį ir santykių trapumą (ar netgi jų negalimumą), pažeriama nepaskaitomų dialogų, prėskų emocijų ir graudžios butaforijos („Sutemų namai“, „Vienos kovos aprašymas“, „Eifelis“). Kiek kūrybingesni, plastiškesni, tirštesni tekstai apeliuoja į vaikystės patirtis („Paskui mirė tėtis“, „Sutiksiąs lūšį“) arba klibina suvokimo kanoną („Birutės pagrobimas“).

Kai banalūs veikėjai ir situacijos (anotacijoje tai apibūdinama kaip „savotiška skaitytojo provokacija“) vaizduojami banaliai, eliminuojama įtampos galimybė. Trintis tarp to, kas sakoma ir to, kaip sakoma, yra vienas svarbiausių reikšmę struktūruojančių elementų. Juk anekdotas gerokai efektingesnis, kai pasakojamas kuo rimčiausiu veidu, nei tada, kai pasakorius nesusivaldydamas prunkščia sau į delną, tiesa? O ir klaikuma, kylanti iš dramatiškų gyvenimo situaciją, juo paveikesnė, juo mažiau perkraunama emocine egzaltacija ir įkyriu, moralizuojančiu baksnojimu, kurie nuolat išlenda M.Gailiaus novelėse. Be to, tekstuose akivaizdžiai jaučiamas žodžių, aprašymų perteklius, neretai virstantis tuščiažodžiavimu, kurį ne itin sėkmingai bandoma pateikti kaip socialinių kodų demaskavimą.

M.Gailius viename iš interviu nurodė, kad pirma knyga – tai tarsi bandymas, pasitikrinimas, ar verta rašyti toliau. Veikiausiai verta – šiam autoriui dar viskas prieš akis, ir reikia viltis, kad antroji knyga – jei jos sulauksime – bus kardinaliai kitokia.

Laiptinėje buvo tamsu ir tuščia. Iš kaimynų buto girdėjosi indų skimbčiojimas, bet tik vos vos. Kokias keturias sekundes nieko negalvodamas žiūrėjau į lango pusę, nuo kurio sklido melsvas šešėlis, o ant palangės juodavo visaip susiraizgę pelargonijų ir alijošių siluetai. Tada pasukau raktą ir įėjau į butą.

Bute buvo tuščia, todėl iš karto įjungiau kompiuterį, televizorių, radiją, mikrobangų krosnelę ir virdulį. Norėjau valgyti, todėl įgrūdau į krosnelę kažkokį šaltą kietą pusfabrikatį. Per televizorių rodė filmą, kurį jau mačiau, bet vis tiek neišjungiau. Nors buvo jau dešimt valandų vakaro ir žinojau, kad greičiausiai tuoj išsitiesiu sofoje, ranka pasiekė kavos indelį ir įbėrė du kupinus šaukštus juodų miltelių į mano vienintelį mėlyną puodelį. Asociacija su rytu, greitais pusryčiais, pašto tikrinimu. Turbūt mėgstu rytą, todėl gersiu kavą net prieš miegą.

Pasirodo, tas kietas daiktas mano šaldiklyje buvo sulipę virtiniai su varške. Dabar jie nuo karščio atsiskyrė ir kiek ištižo, todėl reikėjo atsargiai pasmeigti šakute, kad neišsilietų varškės įdaras. Dar valgydamas išjungiau šviesą ir po kiek laiko atsibudau pusiau sėdėdamas su lėkšte ant kelių. Buvo apie tris valandas, pabaigiau kavą, persisvėręs per langą surūkiau kišenėje rastą cigaretę.

Kieme buvo matyti daug mašinų ir visose jose mirksėjo raudoni signalizacijos taškeliai. Už greta stovinčio namo nubėgo katė, po kokių dešimt sekundžių dar viena. Numečiau nuorūką ant laiptinės stogelio, kur jau buvau sukaupęs visą kolekciją, ir drebėdamas iš šalčio atsiguliau.

Rytą atsibudau jausdamas, kad gelia rankas. Buvau palikęs atidarytą langą. Nuėjau į virtuvę ir pasidariau kavos į vakarykštį puodelį, nes

tingėjau išplauti. Buvo giedra, todėl saulė dryžiais ėjo išilgai visos virtuvės ir man ant veido, kai sėdėjau prie stalo. Per radiją išgirdau, kad žiema tęsis dar mėnesį. Nurijau gurkšnį ir pakėliau antakius, nors nelabai nustebau. Tada pasigaminau dar vieną sumuštinį su sūriu, kurį radau šaldytuve, nors neprisiminiau jį pirkęs.

Autobuse nuo keleivių burnų ėjo garas, mano irgi. Beveik visi kalbėjosi tarpusavyje, klausėsi muzikos per ausinukus arba skaitė kokius nors žurnalus. Aš nieko neveikiau, tik žiūrėjau į prieš mane sėdinčius du gerokai prasigėrusius senius ir mąsčiau, ar jie prikibs prie manęs, kad žiūriu į juos. Bet jiems tai buvo nesvarbu, nes abu jautėsi prastai ir lingavo visu kūnu sulig posūkiais.

Bendradarbis pasakė, kad šiandien mano gimtadienis. Truputį pasimečiau, paskui sutikau ir palinksėjau galva, ir bendradarbis nuėjo patenkintas, kad sutikau su tuo. Prisiminiau, kad reikės paskambinti mamai ir patikrinti, ar niekas nepasikeitė ir ji toliau gyvena gerai.

Nenorėjau išeiti iš darbo ir nenorėjau eiti namo, todėl prie kompiuterio dar pažaidžiau kortomis, tada nuėjau į rūkomąjį koridoriaus gale. Ten buvo tuščia, turbūt visi jau baigė darbą.

Iš lėto surūkiau tris cigaretes, pauosčiau megztinį ir pajutau, kad jis tikrai smarkiai dvokia rūkalais. Pasiėmiau savo paltą ir išėjau į lauką.

Nuėjau į kino teatrą ir paklausiau kasininkės, ar šiuo metu ką nors rodo. Ji atsakė, kad seansas jau prasidėjo. Daviau jai pinigų ir pasakiau, kad nieko tokio. Ji gan piktai pažiūrėjo į mane, bet pinigus paėmė ir atsainiai plaštaka parodė į priekį. Padėkojau ir nuėjau tiesiai koridoriumi, bet bilietėlių nuplėšėjos prie įėjimo nebuvo. Atsisukau atgal pažiūrėti, ar kasininkė nežiūri, tada nuleidau durų rankeną ir įėjau į tamsą.

11

Ričardo Šileikos nuotr.

6

ketvirtadienis, balandžio 25, 2013

gintaro lašai Jaunųjų kūrybos konkursas

Antanas Julija Božičko

I Antano žvilgsnis lėtai glostė prekystalį: marinuotos, rūkytos, virtos, keptos dešros. Ant vieno pakelio netgi parašyta, jog yra silikono (ar silikato; negalėjo tiksliai pasakyti, mat rega vis prastėjo kiekvienais metais). Vyras nusistebėjo. Prieš kelis mėnesius žmona nusipirko silikonines krūtis už kone visą jo algą. O parduotuvėje jų pilna ir kokių tik nori skonių! Palyginti čia dalija už ačiū.

Keistas tas pasaulis. Bet Antanas pasiruošęs visiems jo trūkumams.

Viskas prasidėjo (na ir pasibaigė) po to, kai būdamas dvidešimt dvejų, tada dar mažumėlę seksualus vaikinas, Antanas perskaitė straipsnį „Visi gyvenimo pokštai: būkite pasiruošę.“ Viena narpliojamų temų buvo apie prekių kainas ir jas gaminančius žmones. Aiškiai pasakyta – viską geriausia pasigaminti namuose. Dar rašė apie tai, kad, pavyzdžiui, dykumoje litras vandens kainuoja tiek, kiek vila Ispanijoj. Tam Antanas visiškai pritarė. Tik jo vis neramino mintis: juk ta klinika visai netoli nuo parduotuvės, vos keli metrai. Tad kodėl krūtys tokios brangios? Matyt, viskas priklauso nuo kokybės.

Gaila, eilinįsyk jo apmąstymai buvo nutraukti. Sučirškė telefonas. Skambino naujakrūtė žmona. Pradėjo greitakalbe dėstyti visą pirkinių sąrašą.

Galiausiai pridūrė, kad viskam pinigų tikriausiai neužteksią, tad reikia kaip nors išsiversti. Bet būtina viską nupirkti. Šiandien didi diena. Onutė su Marcelijum (žmonos ir Onos geriausias draugas, esantis delikačiai intymios orientacijos ir nesveiko virškinamojo trakto, mat nuolatos prikaišioja, kaip reikia sveikai maitintis; tuo tarpu Antanas nuo savęs paaiškina, kaip reikėtų sveikai mylėtis) ateis pažiūrėti į papus. Antanas tuo tarpu turės vis papilstyti vynelio, įdėti į lėkštę salotų ir paklausti, ar svečiams nešalta, mat jam būtų didelis malonumas atnešti apklotą.

Tada Onutė garsiai ir demonstratyviai nusijuoks, naujakrūtė įgels, kad nėra čia ko ir klausinėti, aišku, kad šalta, ir stumtels jį atnešti apklotą. Bet kai Antanas grįš, ant Onutės pečių puikuosis Marcelijaus švarkas ir šis tars: „Jau nereikia, radom išeitį.“ Tai yra įprasto penktadienio scenarijus, kuris tarsi ritualas (nemalonus, beje) kankina šį šeštą dešimtį pradėjusį banko darbuotoją.

Dabar jis tiesiog bando surasti, kur yra razinos, ir mandagiai linkteli klientų porelei. Šie taip paprastai nepraeis. Jiems būtina paklausti, kaip laikosi nuostabioji žmonelė, kaip sekasi darbe, ar jų nepamiršo.

Turės įžūlumo ir pasiprašyti į svečius. Tokiems atvejams Antanas turi vieną pasiteisinimą – šuo merdėja, stengiuos visą laiką praleisti su juo.

Išgirsta keliolika paguodos žodžių, patarimą jį užmigdyti ir pasiūlymą paimti šunelį iš kaimynų.

– Jų kalytė ką tik atsivedė. Dievuliau, kokie jie mieli.

– Ačiū, bet manasis dar gyvas.

Tai taręs nuleis galvą ir nupėdins kuo toliau. Bus tikrai laimingas dėl

dviejų dalykų: šie daugiau niekada nelįs į svečius bei dar kurį laiką jausis nemaloniai prieš „puikiausią bankininką“.

Nepasiekus razinų telefonas vėl čirškia.

– Brangusis, tai aš! Būtinai būtinai nupirk man gyvą žuvį. Grįžęs ją iškepsi. Puikiai sugalvojau, tiesa?

– Žinoma, mieloji.

Na štai, šiandiena jau suplanuota. Nelabai kam rūpi, jog nė vieno iš laukiančių darbų daryti nenori ir kad net ne tu juos sugalvojai. „Razinos šviesios“, „Razinos tamsios“, „Gardžios razinos“ ir tiesiog „Razinos“. Įdomu, kurias geriausia imti? Atsakymas paprastas – tas, kurias ir visada. Tad į krepšį keliauja tiesiog „Razinos“.

Ieškodamas žuvų, ak, atsiprašau, GYVŲ žuvų skyriaus, Antanas netyčia užmina kaži kokiam pypliui ant rankos. Matyt, dar nesugeba vaikščioti ant dviejų kojų. Tik kokio velnio tokius mažus pampersus tempti į didelį prekybos centrą?

Mažylio galva pakilo, tiriamai nužiūrėjo nepažįstamą dėdę, akys išsiplėtė ir kad pradėjo žliumbti. Aplinkiniai nejausdami nė mažiausios gėdos ėmė žiopsoti. Mama, visai dingusi, nesiteikė prisistatyti. Antanas stvėrė porciją ledų, staigiai lupo pakelį. Bandė sušerti tam mažiui, kad tik nustotų verkęs, tačiau nepavyko.

Jo šnervės pradėjo pildytis grietinėle, o į burną taip nieko ir nepateko.

Staiga iš užnugario užpuolė moteris. Ėmė šaukti apsaugą, kaltino vaiko grobimu, laikė suspaudusi savo mielą kūdikėlį ir dar prie visų šių atliekamų veiksmų sugebėjo muštis.

Kilo tikra sumaištis, tad Antanui teko bėgti prie žuvų skyriaus.

– Man vieną. Didelę. Ir labai gyvą.

II Grįžusio namo Antano jau laukė. Ne, svečių nebuvo. Vyras spėjo, bet buvo jau per vėlu, kad galėtum tai pavadinti „grįžti anksčiau iš darbo“. Po ilgos didžiakrūtės maldos atėjo metas pokalbiui su dar gyva ir trykštančia energi-

ja žuvimi. Ši buvo gan įžūli. Vis judėjo, priešinosi, nenorėjo leistis būti iškepta, vartėsi, suposi. Antanui pasirodė, kad kelias akimirkas ji net šaukė. Bet tai buvo optinė apgaulė, kurią sukėlė nusilaužusi nagą žmonelė.

Dorodamas vis dar truputį judančią žuvį Antanas prisiminė, kaip prieš gerus dešimt metų vadindavo savo žmoną undinėle. Kaip tik šią akimirką vonioje buvo tiek pelekų, jog beliko tik pripilti vandens ir įdėti ten žmoną. Tada ši taptų tikra undine (su naujais papais).

Durų skambutis. Antaną truputį sutrikdė toks „draugų“ punktualumas. Dar visa valanda. Dėkui Dievuliui, tai dar ne jie. Tai Janė. Šios kaimynės Antanas baidosi kaip velnio.

Vargšui kartą prisisapnavo...

Janė atėjo cukraus. Viskas buvo lyg ir gerai. Tik po kelių sekundžių virto į tikrą pieninę karvę. Iš kaži kur atsirado kibiras su maža kėdute.

– Melžk, – kažkas tarė.

Antanas atsargiai pritūpė, pasilenkė. Ėmė melžti. Kai kibiras buvo artipilnis, Janė kad šoko ant jo ir vis rėkia: – Reikia veršiuko! Reikia veršiuko!

Kaip ne kaip išsikabarojęs iš po moters (karvės) gniaužtų Antanas bėgo. Pieva (butas nepastebimai dingo) žaliavo. Viduvasaris. Tik laiko grožėtis nebuvo. Reikėjo bėgti.

Daugiau vargšelis neatsimena. Ta moteris jį gąsdina. Ir tai tik sapno dėka. Antanas šventai įsitikinęs – taip gali nutikti ir realiame gyvenime. Moterų nesupaisysi.

Jis garsiai prunkštelėjo – naujakrūtė undinė, santykių ištroškus karvė. Tiesiog zoologijos sodas. Nemokamas. Tik, deja, jei jau užeisi, tai visam laikui. Šią akimirką kaip tik tai ir pajuto – IŠ ČIA IŠĖJIMO NĖRA. Suvokęs keblią padėtį, kuomet esi su dviem nenormaliom būtybėm, Antanas išsigando. Vienintelė saugi vieta tą akimirką buvo vonia. Tad jis lėtai ir tyliai užsirakino, įlindo į vonią ir sėdėjo kartu su pelekais. Rankoje spaudė peilį. Atsarga gėdos nedaro.

– Antanai, ką ten taip ilgai darai?

– Va žuvytę tvarkau, brangioji. Janytė dar pas mus?

– Ne. Cukraus tik prašė. Išeik greičiau, man reikia į tualetą.

Drebančiom kojom, virpančia širdimi ir pabalusiu veidu Antanas atsistojo priešais duris. Kai jas atidarys, bus nužudytas (t.y. pamylėtas karvės) arba nieko nenutiks. Bet jis vyras. Jis stiprus. Jis gali įveikti viską.

Antanas atrakina. Antanas atidaro.

Antanas įžengia į koridorių. Nieko nenutinka. Kaži ko suinkščia žmonos šuva. Jis tos veislės, kur reikia šukuoti, vedžioti pas kirpėjus, šerti kone vien juodaisiais ikrais ir atiduoti savo gyvenimą. Tokie šunys moterim brangesni už nuosavą vyrą ir net save. Jais kaip kokiais snargliais (t.y. princais) reikia rūpintis kiekvienam. Mat tai yra labai trapios būtybės, reikalaujančios daug meilės ir supratingumo. Neseniai vienas supratingumo aktų buvo atliktas. Kai naujakrūtė pūtė į save silikonus, tas šuniukas leido sau karaliauti. Bet vyriškis tam buvo jau seniai pasiruošęs.

Tris dienas nekeitė kojinių. Galiausiai tam mažam ištvirkėliui sukišo jas į nasrus. Tas pakratė kojas ir gerą valandą gulėjo nerodydamas jokių gyvybės ženklų. Galiausiai teko išimti kojines ir šliūkštelti vandens. Atgijo parazitas. Bet nors karaliavimas buvo baigtas iki pūstakrūtės sugrįžimo.

Aldona (taip visi vadina šią krūtims neabejingą moterį) yra nuostabi žmona. Ji rūpinasi savimi, daro įvairias kaukes, perka naujus drabužius, augina šunį ir knarkia naktimis.

Daugiau jai nepatartina nieko daryti.

Kartą ji nusprendė paruošti romantišką vakarienę prie žvakių šviesos.

Antanas prisimena – šviesos buvo daug. Žvakės kažkaip netyčia nukrito (šunėko darbas) ir svetainėje ėmė degti užuolaidos, staltiesė, galų gale visas kambarys. Tuo tarpu namų židinio saugotoja glostė savo šunelį ir šaukėsi pagalbos. Gerai, kad yra gaisro sirena. Kitu atveju būtų supleškėję nemažai Anykščių šilelio ploto.

III – Antanai, kaip mano papukai?

Silikoninės dešros iš parduotuvės – mintyse pataisė vyriškis. Vos kelios minutės iki padrikų draugų atėjimo. Laukia nesulaukia, taip sakant.

Nes pasipuošė ta proga – nauji apatiniai, švarios kelnės ir balti marškiniai, kuriuos didžiakrūtė įsigeidė pakvėpinti. Žinoma, malonu. Ypač kai šuo būna toks dosnus ir paskolina tau savo kvepalų.

Artūro Valionio nuotr.

Durų skambutis. Ir pradės visi „Labas, Antanėli, kaip seniai matėmės, tu visai nepasikeitęs. Nagi, nusišypsok. Juk nenori, kad raukšlės užpultų.“ Tokiomis nuostabiomis akimirkomis Antanas stovi įbedęs žvilgsnį į kampą. Bando šypsotis. Kumštyje suspaudžia butelio atidarytuvą ir guodžiasi žinodamas, kad vos tik panorėjęs gali nutraukti savo gyvenimą. Bet per visus dešimt metų taip ir nesiryžo. Ši diena ne išskirtinė. Jų kompaniją tiesiog papildys naujos krūtys.

Svetainėje kabo didelė nuotrauka. Joje Marcelijus, Onutė, Aldona ir Antanas. Visi susikabinę, laimingi... visai kaip šeima. Prie Kūčių stalo. Onutė ten išsišiepusi, matosi juoda skylė burnoj (dar ne visus dantis tada buvo įsistačius). Ir kiekvienąkart pamačiusi nuotrauką giliai atsidūsta tardama: – Užtat dabar graži.

Savo ruožtu Antanas prunkšteli. Visi į jį pasižiūri šaudydami neapykantos žvilgsnius. Šis mandagiai kilsteli kairįjį antakį ir surimtėja.

Marcelijui ši nuotrauka sukelia daug įstabaus malonumo, mat ji tikras įrodymas, koks buvo (ir vis dar yra) stilingas, besivaikantis madų ir gražus. Dar, beje, kiekvienąkart jis kelia tostą už grožį, turėdamas omeny save.

Antanui nuotrauka emocijų nebekelia. Tačiau prieš kelerius metus savo dienoraštyje štai ką yra parašęs: „...aš visą gyvenimą kenčiau jos draugus. Mane žudo vien mintis, kad jų snukiai kabės virš televizoriaus. Matomiausioje vietoje. Būtinai reikės apie tai pasikalbėti su...“ Nuėjęs į virtuvę Antanas deda paskutinius puošybos elementus ant žuvies. Pražiodina. Labai norėtų ten įdėti obuolį. Na, žinote, taip paršiukams daro. Tik ši burna pasirodo pernelyg maža, teks pasitenkinti vynuoge.

Vakarienė pasisekė (maisto atžvilgiu). Visiems buvo skanu, tad Antanui nieko daugiau ir nereikėjo.

Kita vertus, jį labai trikdė nuolatinės kalbos apie krūtis. Matyt, ir sapnuos tuos apvalius daiktus.

Jau gulėdamas lovoje Antanas vėl prisimins krūtis, naujakrūtę žmoną.

Kaip čia taip yra, kad tokio brangumo? Neiškentęs vyras pradėjo ieškoti liemenėlės. Radęs tinkamą, nėriniuotą, su deimantais ėjo į virtuvę.

Išsiėmęs didelį daktariškos dešros galą pradėjo pjaustyti griežinėliais.

Galiausiai visa tai nukeliavo į liemenėlę. Užsisegė. Priešais veidrodį stovėjo kitas vyras. Vyras su pigiom silikoninėm krūtim.

Lėtu rankos mostu palietė. Na, nieko nejaučia. Bet atrodo tikrai simpatiškai. Pamanė, jog puikiai derėtų prie naujos Aldonos suknelės. Užsidėjo. Iš kaži kur netgi tarpkrūtis atsirado. Užpakaliukas riestesnis pasidarė. Toks gražus moteris. Raudoniu blizgina lūpas. Jos ryškesnės. Ištroškusios.

Antanui toks grožis patiko. Jis nė karto nemanė esantis seksualus. Dabar tai pastebėjo. Ir nuo to pasidarė mažumėlę geriau gyventi. Atsinešęs fotoaparatą bando įamžinti save visais kampais, iš visų pusių. Jam taip gera matyti save gražų... Atsispausdinęs kelias nuotraukas įrėmina. Metęs šalin draugų, pakabina savąją. Lygiai, gražiai. Net sieną aplinkui išvalo. Kad nė dulkelės. Nė dulkelės. „Štai kas yra estetika“, – pagalvoja.

Nusišypso ir ramus nueina miegoti.

7

ketvirtadienis, balandžio 25, 2013

durys

P.Gaidys: „Teatras – tai šeima“ – O kaip rinkotės sceninius partnerius? Kaip apskritai renkatės aktorius savo spektakliams?

– Įvairiai. Vis tiek žiūriu, kas yra autoriaus užduota. Bet šiuo atveju, kadangi spektaklis 50-mečiui, paėmiau savo mokinius – visų trijų kartų (aš esu išleidęs tris laidas).

Vaidinsiu su savo mokiniais.

Gitana Gugevičiūtė

K

laipėdos dramos teatro meno vadovas režisierius Povilas Gaidys šiemet švenčia kūrybinės veiklos 50-metį.

Jam dedikuotas ir maestro naujausias spektaklis – Peterio ir Walterio Marksų „Viskuo kaltas teatras“, kuris pirmąsyk rampų šviesą išvys artimiausią šeštadienį. Šios garbingos sukakties proga kalbėjomės su P.Gaidžiu apie nueitą kelią, įgytą patirtį ir, suprantama, apie premjerą.

Kritiką priima skaudžiai

Turi dvi profesijas

– Susitinkame nepaprasta proga – švenčiate kūrybinės veiklos jubiliejų. Įdomu, kokie jūsų kūrybinės biografijos momentai, spektakliai jums atrodo svarbiausi, reikšmingiausi?

– Taip, data tokia labai apskrita ir man brangi. Vis dėlto 50 metų dirbti teatre režisieriui yra labai daug...

Na, žinote, per tą laiką buvo visko ir daug: ir sunkių dalykų, ir laimėjimų, ir pralaimėjimų, ir netekčių, ir išdavysčių... Gal 100 spektaklių ir nepastačiau, bet į kiekvieną jų įdėta ir nervų, ir vidinių jėgų, išgyvenimų, todėl iš tų spektaklių man labai sunku išskirti pačius brangiausius. Kai kurie pasiliko kaip mieliausi mano širdžiai, kai kurie užsimiršo. Visos daugybės čia neprisiminsiu, bet...

Mano pirmasis spektaklis „Optimistinė tragedija“, „Gaidžio pentinai“, „Kaip jums sekasi, pramuštgalviai?“, „Karalius elnias“, „Trys muškietininkai“, „Laikrodininkas ir višta“, „Pirtis“, „Dugne“, „Krintančios žvaigždės“, „Mindaugas“, „Katedra“, „Mažvydas“, „Dramblys“, „Proletarinis laimės malūnas“, „Herkus Mantas“, „Ponas Puntila ir jo tarnas Matis“, „Sukultas ąsotis“... Būtų ir dar, apie kuriuos liko geriausi prisiminimai. Ir gaila, kad tik prisiminimai, todėl, kad spektakliai nueina... Gaila – daugelio mano etapinių spektaklių ir įrašų neliko...

– Esate vertinamas kaip komedijos meistras, nors jūsų kūrybinė biografija prasidėjo statant tragediją. Tačiau komedijai atidavėte tikrai didelę duoklę. Bet tarp galybės kritikų balsų girdėti ir tie, kurie apgailestauja, kad „didelės dvasinės galios, didžiulio žmogiško žavesio artistas“ nevaidina scenoje. Ką jums reiškia būti scenoje?

– Oi, oi, kokie žodžiai!.. Aš, žinote, esu baigęs aktorinį fakultetą, turiu aktoriaus diplomą. Ir mane kaip tik baigusį tuometę Vilniaus konservatoriją kvietė į Klaipėdos dramos teatrą aktoriauti, bet aš išvažiavau į Maskvą GITIS-e mokytis režisūros.

Taigi aš turiu dvi profesijas – režisieriaus ir aktoriaus. Bet teatre man ir neteko vaidinti... Ir dviem amatais, matyt, nereikia užsiimti.

– Sukūrėte didelį Pikviko vaidmenį.

– Na taip, čia mane suviliojo. Tai gal tas Pikvikas ir buvo didžiausias vaidmuo.

– O aktorinė patirtis kine? Išties ekrane atrodote labai gerai.

Proga: P.Gaidys savo kūrybos 50-metį sutiks premjera. Naują spektaklį jis ne tik režisuoja, pats jame ir vai-

dins su savo trijų kartų mokiniais.

– Baikit... Savo darbų kine aš nesureikšminu. Turėjau ir didesnių vaidmenų, ir mažesnių... O ką kinas? Kinas neleidžia meluoti. Štai ko jis išmoko: nuoširdumo, kameriškumo, tikrumo. Tuo kinas įdomus. O šiaip tai ten kita specifika. Aš ne kino aktorius, ten tik truputį pavaidinau...

Nebūtinai jais reikia sekti

– Tuomet žengiu prie kito klausimo. Šiais visuotiniais aktorių ir režisierių migravimo laikais esate stebėtinai sėslus, t.y. ištikimas vienam – Klaipėdos dramos – teatrui. Ką manote apie šią migraciją ir ar sėslumas – tai kokia nors pozicija?

– Suprantate, čia yra sudėtingas dalykas. Yra du laikotarpiai. Anksčiau buvo tokia teatrinė struktūra – teatre buvo direktorius, vyriausiasis režisierius ir dar vienas ar du režisieriai. Anuo laiku labai daug režisierių „iš šalies“ nepasikviesi, nes buvo etatiniai režisieriai. O dabar tokio vyriausiojo režisieriaus nebėra, jis dingo. Ir meno vadovo funkcijos visiškai kitos. Etatinių režisierių teatruose beveik nėra. Dauguma teatrų režisierius kviečiasi. Pačiam kaip meno vadovui irgi yra sunku statyti spektaklius, todėl dabar mažai ir statau. Todėl, kad mūsų įstatymai nelabai protingi ir Kultūros ministerijos politika tokia – turi atidirbti savo valandas ir spektaklį statyti ne darbo metu arba imti atostogas. Va tokie visokie trukdžiai...

Savo sultyse virti negalima. Todėl šiais laikais mes kviečiame žymiai daugiau režisierių. Žinoma, norsi su pačiais geriausiais, pačiais garsiausiais susitikti. Tai labai naudinga teatro aktoriams. Todėl, kad jie susipažįsta su kitokios pasaulėžiūros žmonėmis, su visai kitokiu kūrybiniu braižu – gal priimtinu, gal nepriimtinu, bet jie vis tiek praturtėja, reikalaujami kitokios vaidybos manieros.

– Kokias pastebite Lietuvos teatro režisūrines tendencijas ir ar veikia jos jūsų kūrybą?

– Žinoma, kiekvienas žmogus turi mokytis. Kalbu apie save: daro įtaką

kūrybai – juk žiūri, stebi spektaklius.

Atsimenu, jaunystėje kažko mokiausi iš Miltinio, Vancevičiaus. Kažką įdomaus paėmiau iš Tumino, Nekrošiaus, Vaitkaus. Bet nebūtinai jais reikia sekti. Ir kai kritikai reikalauja... Na, niekada aš nebūsiu Nekrošius, niekada aš nebūsiu Vaitkus. Darykit ką norit, bet aš esu aš – Gaidys. Kai ką iš kitų pasiimti galiu, bet persiversti ir dirbti kaip Nekrošius – tikrai ne.

Už gyvą ir dvasingą

– Labai smalsu: jūsų žmona Elena Gaigalaitė – aktorė. Ar dalijatės su ja savo kūrybinėmis idėjomis, mintimis, ar diskutuojate? Ar „kankinate“ ją premjeriniu nerimu?

– Žmona yra žmona, kaip pasakė, atrodo, Čechovas... Bet taip – o su kuo daugiau pasitarti? Čia gi tokie intymūs dalykai – gyvename vienas kito rūpesčiais, vienas kito bėdomis. Aš stengiuosi, kad jai pavyktų vaidmuo, jeigu ji dirba pas kitą režisierių. Ir ji rūpinasi manimi. Būna, pasitariame ir dažniausiai susipykstame. Ir labai pakonfliktuojame.

– Ar pasinaudojate jos patarimais?

– Tenka. Žmogus iš šalies mato žymiai daugiau. Kartais galbūt nesutinku, bet paskui aprimęs suprantu, kad ji teisi. Visaip būna.

– Esate sakęs, kad „teatras visada bus gyvas ir nepakeičiamas tiems, kas jį mato iš vidaus. Kas mato iš išorės, paprastai mėgsta turėti etalonus. Matuojant pagal juos, retai kada galima patirti tikro atradimo laimę“. Ir vis dėlto, ar turite savo teatro etaloną?

– Žinote, „teatro etalonas“ – labai skambus dalykas. Aš negaliu pasakyti, kad mano teatras romantinis ar kažkoks tragiškas. Aš už gyvą teatrą. Už dvasingą teatrą. Už emocingą teatrą. Aš už protingą ir emocingą aktorių. Už gerą trupę.

Už stiprius aktorius. Stengiuosi, kad jie būtų vienminčiai, nors tai ir neįmanoma... Kad tai būtų šeima. „Teatras – tai šeima“, – aš tai visada kartoju.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

– Išties daugelis jūsų paruoštų aktorių nusipelno pačių geriausių žodžių. Jie yra vertinami. Nuo rudens rinksite naują aktorių kursą?

– Taip, planuojame rinkti. Galvojame apie teatro ateitį, nors nežinia, kada mes į tą restauruotą pastatą pateksime. Bet norėtume, kad nauji žmonės jau ateitų į tą naują teatrą.

– O kaip jūs renkatės būsimus aktorius? Pagal kokias savybes?

– Visuomet stengiuosi atpalaiduoti žmogų ir ištirti jo kažkokias vidines, psichines savybes. Man svarbiausia, kad jis būtų emocionalus, kuo mažiau sugadintas „falšyvojo“ teatro. Kad tai būtų jautrus, gyvas žmogus, o šaltanosiai ir pamaivos tegu pas mane neina.

Premjeroje vaidins režisierių

– Spektaklyje „Viskuo kaltas teatras“ jūs pats atliksite ir pagrindinį vaidmenį. Kaip sekasi artėti prie premjeros ir kodėl pasirinkote būtent šią Peterio ir Walterio Marksų pjesę?

– Šitai datai – 50-mečiui – pjesę aš labai ilgai rinkausi ir kankinausi. Turėjau jau seniai savo stalčiuje ir apsistojau prie jos. Ir norėjau, kadangi turiu du diplomus, „saulėlydyje“ suvaidinti ir kaip aktorius. Ši pjesė galbūt yra keistoka. Kodėl aš ją pasirinkau? Todėl, kad tai pjesė apie teatrą, apie teatro gyvenimą, aktorius ir jų bėdas. Apie gražiąsias ir negražiąsias teatro puses. Apie tikrą atsidavimą menui ir susideginimą jame.

– Atliekate sudėtingą vaidmenį – esate ir spektaklio režisierius, ir pagrindinis aktorius.

Kaip sekasi tai suderinti?

– Sunku, labai sunku. Aš pirmą kartą tokį dalyką darau ir labai sunkiai einasi, todėl kad čia gal ir nesuderinami dalykai. Ir manęs niekas iš šalies pakritikuoti negali, o pats vaidindamas nelabai galiu stebėti ir pamatyti aktorius. Dažnai į save nueinu. Jau ir metai nebe tie, ir aktorinius įgūdžius esu praradęs – tekstą, kurio tiek daug, sunku išmokti. Taigi sunkiai sekasi.

– Režisieriui Entoniui, kurį vaidinsite, taip desperatiškai reikia publikos ir kritikų palankumo, kad jis pasiryžęs viskam.

Koks jūsų asmeninis santykis su šiandienos publika ir kritika? Reikia jų dėmesio? Palankumo? Jums tai svarbu?

– Taip, svarbu. Pjesėje galbūt, pažiūrėjus paviršutiniškai, taip ir yra, kaip jūs sakėte, bet aš šitą Entonį truputėlį bandau pritempti ir prie savęs. Todėl, kad šis žmogus pjesėje yra įspeistas į kampą.

Tas pastatymas, už kurį jis kovoja galbūt desperatiškai ir kvailai, jam yra gulbės giesmė. Ir jis užguitas.

Užguitas tų teatrinių recenzijų, nuolatinio nejautraus niekinimo, ūžimo. Jam čia yra gyvenimo reikalas, užtat jis ir daro tokius dalykus ir, kaip sakau, susidegina: tyčia ar netyčia įvyksta tas nusinuodijimas...

O jei apie kritiką, tai visuomet labai skaudžiai ją priimu. Ji reikalinga, bet visuomet turi būti geranoriška. Dabar dažnai būna pikta, piktdžiugiška, paviršutiniška ir tokia „madinga“: tu niekam tikęs; susenęs; tavo metodai seni... Ir šitaip nuolat. Nesupranta gal, bet tai žmogų žudo.

– O šiame spektaklyje ar stebinsite kuo nors žiūrovus, kritikus, save kaip režisierių?

– Nieko aš nenoriu stebinti. Aš imu pjesę ir kalbu apie teatrą ir save.

Norėtųsi, kad ir publikai tai kažkaip būtų įdomu, nesvetima.

– Viename interviu skaičiau, kad turbūt visas pjeses, kurias norėjote pastatyti, ir pastatėte.

Bet jums ypatingas autorius yra Antonas Čechovas. Ar bandysite jį šturmuoti, ar taip ir liks tik „ypatingas autorius“?

– Nežinau. Kad jau praėjo pro šalį Čechovas. Gaila, bet... Ar bandysiu? Kad jau nebėra kada bebandyti. Nors kaip sakoma, niekada nesakyk niekada. Nežinau... Aš su Čechovu pradėjau – stojau į konservatoriją ir skaičiau jo vieną apsakymą per egzaminą. O paskui daug jo apsakymų skaičiau koncertuose – į juos mes, studentai, važinėdavome. Tai gal ir nepraėjo pro šali, jei jau taip kalbu. Bet kalbant apie didžiąją jo dramaturgiją, bijojau prie jos prisiliesti.

O paskui visi pradėjo labai drąsiai liestis, kiekvienas būtinai statyti... Bet kaip... O bet kaip Čechovo negalima statyti, kažkokiomis purvinomis rankomis prie jo prisiliesti negalima. Atsirado baimė, kad nepavyks, kad sugadinsiu, tada jau geriau nereikia – tegu pasilieka čia, kažkur viduj.

Pagal pokalbį radijo laidai „Teatro aikštė“

8

ketvirtadienis, balandžio 25, 2013

durys

Daugiaveidė A.Boso kūryba ir skulptūros – iš vieno delno

Paminklas: senamiestis nebeįsivaizduojamas be dedikacijos senosios Klaipėdos gyventojams – A.Boso „Bokšto”.

Jubiliejinės kūrybos parodos, kuri kovą veikė Ievos Simonaitytės bibliotekoje, atidarymo metu klaipėdietis skulptorius Algirdas Bosas ištarė lakią frazę: „Pasaulis, telpantis delne“. Jis kalbėjo apie savo kūrinius, medalius, medalionus ir progines monetas, kuriuos pristatė 70-mečio proga.

Kristina Jokubavičienė

Ir buvo labai tikslus – kuo ilgiau žvelgi į jo mažąją plastiką, tuo labiau įsitikini, kad visi skulptoriaus darbai iš to mažo formato, iš „delno“ ir yra kilę. Lyg kokiu magišku gestu, lengvai ir be vargo. Nors jau solidaus amžiaus, tačiau tikrai ne patriarchas – ir žvilgsnis gyvas, ir ant laurų ilsėtis dar neturi kada ir nenori, nes nuolat dirba ir dirba, kuria ir kuria, pasiekęs harmoningą darbo ir kūrybos pusiausvyrą.

Geografija – svarbi

Sausos, asketiškos povyzos, įsimenančios veido struktūros, lėtos kalbos ir savito kalbėjimo būdo A.Bosas išsiskiria iš minios. Nereikia net žinoti, kad tai menininkas.

Išorinių bruožų visuma primena praėjusio laiko – gal renesanso, gal kurio kito – universalaus žmogaus tipažą, o ypatinga kūrėjo asmenybės šviesa paveikia pašnekovą.

Kai viename interviu perskaičiau, kad A.Bosas eskizuoja ir raižo atsiklaupęs, atrodo, kad būtent tokios

detalės, paskutinio štricho šiam paveikslui tik ir trūko. Viskas logiškai susidėsto į išbaigtą vaizdą, kaip ir bet kurio skulptoriaus kūrinio atveju.

Kaip įprasta, reikėtų pradėti nuo: gimė, mokėsi, studijavo, dalyvavo parodose, statė didelius paminklus ir liejo mažus medalius, dalyvavo konkursuose, rinko apdovanojimus... ir taip vis aukščiau, kylančia linija ir gaida. Bet pabandykime pažvelgti į skulptoriaus kūrybą horizontaliu skerspjūviu, nesilaiky-

dami chronologijos. Tik pradžioje pakalbėkime apie geografiją. Geografija čia svarbi.

Jei įsivaizduosime interaktyvų žemėlapį, tokį, koks iššoka guglinant, raudonų strėliukių – vietų, rodančių A.Boso kūrinius viešose erdvėse, bus ne viena. Žinoma, daugiausia jų pamatysime prismaigstyta ties Klaipėda, čia dailininko skulptūrų gausiausia; bus ir ties Kretinga, Kėdainiais, Bitėnais, Panevėžiu, Vilniumi, persikelsime į Latviją, Liepoją. Apšerkšnijusios strėlytės žymės Jelgavą, tarptautinių ledo festivalių miestą, kur buvo sukurta ir ištirpo tikrai ne viena A.Boso ledo skulptūra. Beje, Lofoteno salyne Norvegijoje ledo skulptūra gal tik aptirpo, bet nendrinės skulptūros Juodkrantėje tikrai sudegė... Europoje viena žyma atsiras ties Debrecenu Vengrijoje, kita – ties Bazeliu Šveicarijoje, o Azijoje bent kelios strėliukės apsups Pietų Korėjos Busano miestą. Jei skulptorius panorėtų savo kūrinius aplankyti, ilgoka būtų kelionė.

Dekoratyvinės ir paminklinės

Formų srityje A.Boso kūryboje randame nuoseklų vieningumą ir kartu begalinę įvairovę.

Originaliu skulptoriaus „firminiu“ ženklu galima įvardyti artimus suplokštintos pusfigūrės ir torso motyvus, kurių interpretacijos tapo ne vieno kūrinio išeities tašku. Ryškiausiai prisimename 1980-ųjų skulptūrą, skirtą pirmosios lietuviškos knygos autoriui Martynui Mažvydui. Klaipėdos skulptūrų parko prieigose pastatyta kompozicija sovietiniais metais galėjo vadintis tik interpretacija Mažvydo kūrybos tema, vėliau buvo nurodymas perkelti ją toliau „nuo akių“. Galima manyti, kad Mažvydo kompoziciją idėjiškai „parengė“ ir 1979 m. „Prabudimas“, ir 1980 m. „Torsas“. Visi jie sukurti Smiltynės simpoziumų metu, iki šiol stovi Skulptūrų parke. Į šią formų grupę patenka ir „Šeima“

(1979) Klaipėdos santuokų rūmuose ar „Rytas“ (1985) prieš Smiltynės kurhauzą. Įdomu pasekti, kaip kelerių metų laikotarpiu kompozicija varijuojama, papildoma prasminiais akcentais, supaprastinama atmetant detales, kaip įvedamos faktūros ar paviršius šlifuojamas iki blizgumo, panaudojamos skirtingų medžiagų plastinės ir spalvinės, tekstūrinės savybės.

Jei minėtas kompozicijas galime laikyti dekoratyvine skulptūra, tai kitos dvi yra jau aiškios paminklinės paskirties ir semantikos. 1992–1993 m. Kretingoje pastatytas paminklas kunigui ir gamtininkui Jurgiui Pabrėžai, o Klaipėdos universiteto kiemelyje iškilo „Ilgesio paukštė“, įamžinusi JAV išeivijos verslininko, universitetinio jaunimo mecenato Kazimiero Gudelio atminimą.

Jau su pirmaisiais šios grupės kūriniais ryškėjo A.Boso dėmesys Lietuvos istorijai. Istorinė tematika originaliai atsiskleidė M.Mažvydo skulptūroje per laisvą figūros analogą su atversta knyga, o poetiškas ir metaforiškas istorijos perskaitymas žymi visus skulptoriaus kūrinius.

Dėmesingas Lietuvos istorijai

„Bokštas“ (1982–1990) vienas iš ryškiausių menininko kūrinių, kiekvieną dešimtmetį, keičiantis kontekstui, atsiskleidžiantis vis naujais atspalviais. Monumentali kompozicija, kurią galima traktuoti ir kaip paminklą nugriautam, išnykusiam nuo žemės paviršiaus namui, jo simboliniams gyventojams, o platesne prasme – ardomai, niveliuojamai istorijos, atminties, kultūros, tradicijų struktūrai. Nė vienas skulptūrinis akcentas neįsiliejo į miesto erdves taip gerai, kaip reljefų pasakojimais pasipuošęs namas bokštas.

Paminklas J.Pabrėžai Kretingoje – keliasluoksnis ir plastine, ir minties prasme. Išraiškingas ir paprastas vartų, varpo, figūros junginys, fasadinės dalies lygesnio paviršiaus

Kūriniai: A.Boso iš akmens iškaltos skulptūros „Augimas“ (1977), „Prabudimas“ (1979), „Martynas Mažvydas“ (1980), „Torsas“ (1981) ir „Dvyniai“ (1983) stovi parke Klaipėdos centre.

9

ketvirtadienis, balandžio 25, 2013

durys

Tapyba – gyvenimas Juozas Vosylius

K Medaliai: A.Bosą visada dominanti ir jaudinanti tautos istorija išradin-

gai atspindima jo mažojoje metalo plastikoje.

Jei skulptorius A.Bosas panorėtų savo kūrinius aplankyti, ilgoka būtų kelionė. kontrastas su nugarinės turtingu reljefu. Jau minėta „Ilgesio paukštė“ Klaipėdos universiteto kiemelyje kuria stabilaus statinio fundamento, iš kurio lyg varpo tęsinys išauga figūra su ertme centre. Už šį paminklą, išskirtinį metų kūrybinį pasiekimą, skulptorius buvo apdovanotas Lietuvos dailininkų sąjungos nario auksiniu ženkleliu (2001).

Masyvaus stabilumo turi ir paminklas Radviloms Kėdainiuose, kurį galime laikyti visos ligtolinės skulptoriaus kūrybos apvainikavimu. 2011 m. A.Bosui už šį ir kitus kūrybinius darbus skulptūros srityje buvo paskirta LR Vyriausybės kultūros ir meno premija. Liejykloje netoli Vilniaus išlietas kūrinys buvo atgabentas į Kėdainius tuo pačiu keliu, kuriuo 1655-aisiais kunigaikštis Jonušas Radvila traukėsi iš Vilniaus į savo giminės valdomą miestą. Tarp pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje iškilusių paminklų iškilioms istorinėms asmenybėms A.Boso kūrinys yra vienas iš geriausių. Jame dera istorinis tikslumas, meniškas apibendrinimas, subtiliai išlaikytas naratyvo ir metaforos santykis. Paminklas daro įspūdį kompaktišku siluetu, smulkiomis juvelyriškomis detalėmis ir apibendrintomis masėmis bei plokštumomis, jame atsiskleidžia skulptoriaus gebėjimas į vieningą

.

Vytauto Petriko nuotr.

Eugenijaus Maciaus nuotr.

visumą jungti daugiaprasmį vaizdą ir pasiekti gilios emocinės įtaigos. Kunigaikščio pusfigūrė iškyla iš skrynios, kuri kartu primena sarkofagą. Sukurta antkapinio paminklo parafrazė (taip didikai paprastai vaizduojami vėlyvojo renesanso antkapiniuose paminkluose). Radvila vienu metu ilsisi ir saugo, susimąstęs žvelgia į ryškaus įstrižainių ritmo, dekoratyvią dviejų karių grupę. Greta Radvilos, karių telpa herbai, Kėdainių panoramos, istoriniai simboliai, užrašai. Paminklas harmoningai įsijungė į senamiesčio aikštę, greta istorinių pastatų, renesansinės evangelikų reformatų bažnyčios ir tapo visos aikštės energiją kaupiančiu objektu.

Kitokios plastikos bandymai

Greta A.Boso – istorinės atminties, modernizuotos tradicijos gaivintojo, yra ir visiškai kitoks – labai šiuolaikiškas kūrėjas eksperimentatorius, kurio modernių formų kompozicijos remiasi didžiule akademinės dailės patirtimi ir precizišku amato įvaldymu bei tiesiog neribota sumanymų skale.

Paminėsime didelių mastelių darbus: dažyto metalo „Avilį“ Kaune, šešiametrį „Raktą į dangų“ (2002), penkių su puse metro aukščio „Vėjo šnabždesį“ (2004) ir trijų metrų aukščio „Atspindį“ (2010) Busane (Pietų Korėja). Jei į šią grupę įjungsime ir trumpaamžes ledo skulptūras, taip pat įspūdingų mastelių ir modernių formų, kurias A.Bosas sukūrė nuolat dalyvaudamas Jelgavos ledo festivaliuose, atsidursime neįtikėtinoje skulptūrų galerijoje.

Skulptorius net du kartus (2002, 2004) dalyvavo prestižinėje Busano meno bienalėje, į kurią atranka itin griežta, o kandidatų ieškoma visame pasaulyje.

Kitokios plastikos bandymai akivaizdūs ir mažosiose skulptūrose, kuriose vyksta dinamiškas medžiagos masių judėjimas, augimas viena iš kitos. Tai moterų torsai, muzikos instrumentų apybraižos, abstrahuotos formos, kuriančios augalo ar antropomorfinio silueto iliuziją iš žvilgančios bronzos, šlifuoto akmens, jaukaus medžio. Dalyvavimas bienalėse, ledo skulptūrų festivaliuose suteikė retą galimybę drąsiai išbandyti neįprastą stilistiką, medžiagas ir jų dermes dideliais masteliais, nes eksperimentai skulptūroje su tikra medžiaga – brangus malonumas. Bet viskas sukasi vienu ratu, kyla iš to paties ir grįžta į tą patį – mažą formą, precizišką reljefą, telpantį delne. Tai patvirtina ir klasikinė frazė ant A.Boso medalio: „Ars longa, vita brevis“.

laipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose balandžio 4–28 d. veikia prieš metus mirusio iškilaus Klaipėdos ir Lietuvos menininko, tapytojo ir pedagogo Vido Pinkevičiaus (1949–2012) kūrybos ekspozicija „Tapyba – gyvenimas“, pristatanti tik mažą šio kūrėjo išskirtinai gausios ir brandžios kūrybos dalį.

Tai pagarbus nusilenkimas ir padėka jam už gyvenimo atkaklią ir prasmingą ištikimybę pašaukimui, menininko misijai.

Parodoje pristatoma maždaug 130 V.Pinkevičiaus tapybos darbų. Retrospektyva apžvelgia autoriaus kūrybą nuo pirmųjų paveikslų iki paskutinio, kurio jis nespėjo užbaigti, eksponuojamo ant molberto ekspozicijos centre. Akcentuojamas brandžiausias – giliausias, daugiasluoksnis, švytintis – V.Pinkevičiaus kūrybos laikotarpis, apimantis 1985–1998 metus. ...40 metų kiekvieną rytą maždaug tuo pačiu laiku Klaipėdos centrine gatve matėme einantį aukštoką, tiesų, rimtą, kažkaip ypatingai susikaupusį vyrą, lyg vedamą jam vienam žinomo labai svarbaus ir rūpimo tikslo. Žinojom – tai Vidas. V.Pinkevičius eina į dirbtuvę. Eina nejausdamas žiemos šalčio, vasaros karščio, vėjo, sniego ar lietaus; eina neskirdamas šiokiadienio nuo šventadienio, skubiai kilsteli ranką sutiktam pažįstamajam, lyg prašydamas netrukdyti mintyse jau pradėtam darbui, skubiai suka per kiemą prie durų ir dingsta...

Tai V.Pinkevičius – dirbtuvės kalinys, tapybos apsėstas atsiskyrėlis, gyvenimo asketas, kūrybos maniakas ir misionierius. Žmogus – mįslė ir legenda, kūrėjas, stulbinęs darbštumu ir ištikimybe pašaukimui, ir dabar žavintis piešinio raiška, spalvos ir potėpio jėga. Žmogus, 1968-aisiais paėmęs pieštuką ir teptuką ir 43 metus be pertraukos fiksavęs temų, vaizdų, motyvų ir siužetų srautą...

Dailininkas, panašus į viduramžių alchemiką savo celėje, kūrybos perimtas, tapybos pakerėtas, ištir-

V.Pinkevičius. Autoportretas.

pęs savo misijoje ir pašaukime, atkakliai virė ir virė dienų, mėnesių ir metų, žiemų ir vasarų, šviesos ir tamsos, džiaugsmo, liūdesio ir įtampos, spalvų ir linijų stebuklingą eliksyrą. Keitė ir perkeitė kasdienybės šviną į kūrybos auksą.

Ypatingo ryškumo, gausumo ir turinio kūryba tarsi paslėpė paties kūrėjo viešą gyvenimą, beveik nematomą ir negirdimą, skurdų ypatingų įvykių, garsių likimo viražų ar sensacijų. Akis ir ranka, atliepdama vidinį šaukimą, visą gyvenimą vos spėjusi paskui nesibaigiančią išgyvenimų gausybę laikų kaitoje, beveik nepaliko vietos ir dėmesio kasdienybei. Žinome, kad gimė 1949 m. lapkričio 9 d. Šiaulių rajono Gruzdžių miestelyje, ten mokėsi, 1968 m. įstojo į tuometį Vilniaus dailės institutą, kur studijavo freską pas prof. Sofiją Veiverytę. 1973 m. jį baigė ir atvažiavo į Klaipėdą.

Tai beveik ir viskas. Tiesa, tarnavo tarybinėje armijoje, bet ten jau buvo dailininkas. Parsivežė nuostabių piešinių ir temų kūrybai. Grįžęs su grafike Felicija Kačenauskaite sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus

Vido, vėliau tapusio puikiu vargonininku ir pedagogu, pradėjo dirbti Klaipėdos vaikų dailės mokykloje, dabar Adomo Brako vardu vadinamoje ir ten dirbo iki mirties pernai balandį. Viskas.

Viskas? Biografijos faktais – taip.

Bet visi, kas buvo jo dirbtuvėje, sukrėsti ir apstulbę matė – čia jo visas gyvenimas, čia jo biografija, jo dienos ir naktys, mėnesiai ir metai. Čia jo galva, rankos ir širdis čia – tarp tūkstančių prasmingų, ryškių, spalvomis žėrinčių tapybos drobių, dešimčių tūkstančių meistriškų puikios plastikos ir gilaus turinio piešinių. Kūrinių, pripildžiusių beveik visą jo dirbtuvės erdvę ir tarytumei įelektrinusių orą. Iš čia išėjo bene pusšimtis personalinių kūrybos parodų, daugybė kūrinių pasiekė muziejus, galerijas, privačius namus ir toliau gyvena savo tylų, turiningą gyvenimą...

Artimieji liudija, kad Vido ranka, dailininkui jau esant priešmirtinės komos būsenos, ore dar „piešė“ tik jam ir Dievui matomą paveikslą...

Lenkiamės tau, Vidai, ir dėkojame už tavo gyvenimo pavyzdį ir kūrybos užmojį.

Ratas: paveikslas, kurio V.Pinkevičius nespėjo užbaigti, tarsi sujungia tapytojo kūrybos kelio pradžią ir pa-

baigą, tapdamas retrospektyvinės parodos ašimi.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

10

ketvirtadienis, balandžio 25, 2013

durys

Suaugusiųjų paslaptys ir žvilgsniai Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose iki balandžio 28osios veikia Laisvydės Šalčiūtės paroda „Sekretai“.

Žaidimų aikštelė fantazijoms

„Stebiu kaip vyro fotografo žvilgsnis pro fotoobjektyvą reprezentuoja moters kūną, jį savotiškai sukonstruodamas / iškonstruodamas ir paversdamas žaidimų aikštele savo fantazijoms“, – teigė L.Šalčiūtė.

Menininkė iš visiems prieinamų pornopuslapių išsirinko fotografų vyrų darytas moterų nuotraukas ir jas iškadravo – atskyrė dvi jose akcentuojamas moters kūno dalis – veidą bei lyties organus. Iškadruotas nuotraukas ji perfotografavo, jas prislėgusi stiklainiais su vandeniu (pasak okeonologo JacuesYves Cousteau, tobuliausiu meilės simboliu).

Taigi parodoje matome vyrų sukurtas moterų kūnų nuotraukas, kurias moteris menininkė eksponuoja tarsi apvaliusi vandens sluoksniu ir lyg vaikystės „sekretą“ prislėgusi stiklu. Dar labiau vaikystės „sekretus“ primena dvi dėžės, pripiltos smėlio, kurį nubraukę ranka pamatome moters veidą arba – intymiausią moters kūno vietą. „Nepridengtas intymumas kvestionuoja žvilgsnio galią – išviešinta paslaptis nebenaudojama šantažui.

Sudaiktintas moters kūnas tampa ne malonumo, o neaiškios grėsmės šaltiniu“, – rašė parodos kuratorė Laima Kreivytė.

Aistė Paulina Virbickaitė Tarp stingdančių medūzų akių

Vakaras Klaipėdoje. Parodų rūmuose rimsta atidarymo šurmulys. Svečiai jau beveik išsiskirstė, ir galima pagaliau ramiai apžvelgti parodą. Baltoje erdvėje ant sienų grupėmis sukabintos 80 gelsvai juodų fotografijų ir keli veidrodžiai, centre – „cingu-lingu“ lėlė ir dvi smėlio pripiltos dėžės. Parodos autorė L.Šalčiūtė kaip visada graži: švarkas, elegantiškas kaklaraištis, šypsena. Ji dažnai renkasi moteriškumo, lyčių lygybės temas ir nemėgsta, kai pabrėžiamas jos priklausymas grafikos žanrui.

Grafikos studijas baigusi menininkė neprisiriša prie vienos technikos ar stilistikos: jai įdomu ir tapyba, fotografija, instaliacija, videomenas, objektai, o kartais net knygos vaikams, tačiau jas šį kartą palikime ramybėje – parodos „Sekretai“ žanras – tik suaugusiesiems.

Tuo metu, kai į nurimusią salę įeina jis, Laisvydė, apsimovusi baltą pirštinaitę, braukia smėlį nuo „sekretų“ – paslėptų fotografijų. Jis ilgai netrunka – užtikrintai įėjęs į salę, kiek suglumsta, stabteli, paskui vienodu žingsniu apeina visus likusius objektus ir pasuka link Laisvydės: – Jūs parodos autorė?

– Taip.

– Norėčiau paklausti, kokia viso to pagrindinė mintis?

– Aš stebiu vyro, žvelgiančio į moterį, žvilgsnį.

– Manote, kad galite žiūrėti vyro žvilgsniu? – klausia. O aš galvoju – drąsus. Ne kiekvienas imtųsi užduoti klausimus tokioje apsuptyje, tarp stingdančių medūzų žvilgsnių, nors ir nematomų, bet grėsmingai šnypščiančių gyvačių ir suaugusių mergaičių „sekretų“ – paslapčių.

Pavojinga ir labai erotiška

Prisimenant mitą apie Medūzą gorgonę? Šią mirtingąją Poseidonas išprievartavo Atėnės šventykloje, už tai Atėnė ją pavertė pabaisa – pui-

Vienus tai gąsdina, kitus – šokiruoja, trečius skatina parodoje ne tik žiūrėti, bet ir galvoti.

Kaip žiūrėti, kuo būti?

Virsmas: L.Šalčiūtės „Sekretai“ – tai vaikystės žaidimo transformacija į suaugusiųjų paslaptis.

kieji plaukai tapo gyvatėmis, o nuo jos žvilgsnio visi gyvieji virsdavo akmenimis. Dėdė Freudas gal kiek persistengė, pavirtimą akmeniu tapatindamas su vyriška erekcija, tačiau seksualumo elementas šiame mite ir jo interpretacijose visada ryškus. Prie jo tuoj grįšime, o kol kas scenoje pasirodo Persėjas. Negalėdamas žiūrėti į Medūzą atvirai (nes virstų akmeniu), jis stebėjo jos atspindį savo variniame skyde ir taip nukirto jai galvą. Kartu su kraujo srove jai iš galvos iššoko sparnuo-

tas žirgas Pegasas ir milžinas Chrisaoras – Poseidono vaikai.

Prisimenate Benvenuto Cellini Persėją (sklido gandai, jog skulptūrai pozavo jaunas Cellini meilužis)? Štai stovi orus, beveik nuogas, išdidžiai ištiestoje rankoje – Medūzos galva. Jos didelės akys po aukštais antakiais užmerktos, graži burna kiek pravira. Bet neužsimirškite – ši gražuolė – mirtinai pavojinga, juk ir nukirsta Medūzos galva gali paversti žiūrintįjį akmeniu. Ir kartu toji pabaisa la-

Vytauto Liaudanskio nuotr.

bai erotiška. Matyt, panašiai galvojo ir rūbus meilužėms, ne žmonoms kuriantis „Versace“ mados ženklas, kurio logotipas – tos pačios Medūzos galva. Kodėl? Nes ji graži ir baisi, viliojanti ir pavojinga, tarsi ne iš šio pasaulio, esanti kažkur tarp mirties ir gyvenimo, tarp šviesos ir tamsos. Tuo labai artima sekso, tiksliau – pornografijos, o dar tiksliau – moteriškų lytinių organų matymui ir suvokimui.

O ką gi tai turi bendro su paroda, paklausite? Žvilgsnio mechanizmą.

Trumpai tariant, parodoje vyksta maždaug toks žvilgsnių eismas: subjektas (fotografas) žvelgia į objektą (moterį), šio žvilgsnio rezultatas (nuotrauka) transformuojamas menininkės, ir štai – buvęs objektas (moters fotografija) parodoje virsta subjektu, žiūrinčiu į mus. Vienus tai gąsdina, kitus – šokiruoja, trečius skatina parodoje ne tik žiūrėti, bet ir galvoti – sekti savus žvilgsnius, mintis ir pasąmonės mechanizmus, kurių trajektorijas gali padėti atrasti mitologiniai vaizdiniai.

L.Šalčiūtės siūlomas „sekretų“ žaidimas nesiekia moralizuoti ar ką prikišamai parodyti. Juk kiekvieno santykis su parodoje eksponuojamais vaizdais bus unikalus ir priklausys nuo asmeninių patirčių. Kaip elgtis žiūrovui tokioje parodoje? Žiūrėti vyro ar moters žvilgsniu? Kuo būti – Medūza ar Persėju?

– Ne, aš negaliu stebėti moters vyro žvilgsniu, – atsakė Laisvydė smalsiam parodos lankytojui. – Aš stebiu vyro, žvelgiančio į moterį, žvilgsnį.

Savo stebėjimą, pastebėjimą ir nustebimą menininkė rodo mums kaip suaugusiųjų paslaptis, rūpestingai išdėliotas baltoje erdvėje. Į ją žiūrovas pateks tik praskleidęs užuolaidą ir į ekspozicijos salę užeidamas lyg į tuščią matavimosi kabiną triukšmingame verslo centre. Dabar – jo eilė, galima matuotis kelis žvilgsnius iš karto.

11

ketvirtadienis, balandžio 25, 2013

gintaro lašai Jaunųjų kūrybos konkursas Viktorija Vosyliūtė

apie filmą filmas žiūri į tave ir negali patikėti kad tu toks prastas kad miestas aplink tik pusantro aukšto nes tu niekada nekeli akių į dangų net po vieną net žvilgsniu dangaus kūrybinių dirbtuvių neužkabini filmas žiūri į tave ir supranta kad nieko negali iš Tavęs išmokti kad filmas gražiau elgėsi su mylimąja kad filme mylimoji buvo mylima kad kituose filmuose visos mylimosios būna mylimos bent pusantros valandos arba galėtume sakyti amžinai filmas žiūri į tave ir stebisi kas tave tokį į pasaulį galėjo išleisti

kapitonas kapitonas laivą palieka paskutinis jau kelis metus dugne jis laukia kol atsirakinsi kajutės duris

ir iškelsi savo suirutę į paviršių ten juk tavęs pasigedo tavo moteris ir čia turėtų būti įrašomi būsimi vaikai bet kapitonui tai neįdomu jis pamiršo net kuris nykštys turi rodyti į šiaurę o kurio jam niekad neprireikė nes nekeliavo jis pietus nes nekeliavo jis su tavimi nes nerūpėjo jam tavo šukuosena ir ką tu jautei žengdamas tilteliu jis tik turėjo nuvairuoti laivą į artimiausią kyšulį ten atsitrenkti pasižiūrėti kaip lauk išbėga dekoratyvinės žiurkės kaip išsilaipina visos moterys ir vaikai iš prisiminimų kaip skausmingai į vėją atsitrenkia kažkieno riksmas ir pasiėmęs tave paskutine gelbėjimosi valtimi išplaukti iš mano pavargusios galvos

grasinimas turi savaitę pabėgti kol dar neįvyko rinkimai kol dar mano spaudos štabas nepradėjo tau platinti atsišaukimų kol neužsakė prisegamų kojinių reklamos kampanijos

turi savaitę pabėgti kol dar nedėjau cinamono į maistą ir nemaitinau tavęs su ilgu ilgu pažadų šaukštu kol lėtai nevėriau lūpų vidury nakties sakydama nepadorų posmą iš nešvankiai prastos literatūros turi savaitę apsigalvoti kol ruduo nenusimovė savo kelnių ir nepradėjo tau demonstruoti neveikiančios burtalazdės turi savaitę aš jos neturiu nes mano šaly nėra demokratijos ir viską jau nusprendė monarchiškas protas

mano era mano eroje išnyko rudosios meškos ir visi archeologai mirė pamiršę kvėpuoti jie vartojo per daug praeities mano eroje nebuvo atrasta ugnis ir cituojamas Konfucijus Atleisk, brolau, mes esame viską pamiršę

mes sėdime ant kėdės ir net nenutuokiame kad ji gyva senos idėjos mano eroje žmonės ištrynė vardus veikė tik formos ir apsikabinimai tuo laiku niekas nebejautė sentimentų buvusiai meilei ir nesapnuodavo vaikystės traumų tuo laiku neatrasdavo talentų tuo laiku galėdavo išnykti net veidas į jį žiūrint toje eroje aš išmokau išsitrinti

matrioška aš dažnai gūglinu tave kai pavargstu dirbti darbus ar laukiu kol naktis patvirtins sutartį su miegu visos nuorodos į tave violetinės o violetinė reiškia šizofreniją, senmergystę hiacintus arba veidrodį nuo kurio atsispindi kosmoso palydovas

gaila man tavęs mano matrioška nes vis mažėji ir mažėji

ne apie filmą mes einame į kiną į filmą apie viską pradedant kitų metų nesusikalbėjimu baigiant rašikliu ant mano darbo stalo mes einame o tavo kelių girnelės atsisako žemės traukos vis bandai nuslėpti neramius trūkčiojimus ir juokiesi apie tai, kad svečiai mano namuose teigia jog viskas tėra mano pačios tęsinys - man labiau komedijos ir animaciniai prisipažįsti ir niekaip negali nustoti juoktis iš nutrauktų mergaitės kojų nestilingame anekdote

tokiu pat atstumu kaip ir tu

žinau kur link mes einame laikydami du bilietus tavo kišenėje

kas dešimtmetį pateikiantis naujus duomenis

tik šįkart nespėlioju pabaigos

Tuščia 5

Ekranas buvo nedidelis, jokio garso, tik kažkokie keisti vaizdai, kurių iš pradžių nesupratau. Apgraibomis radau arčiausią sėdynę ir įsitaisiau, bet palto nenusiėmiau. Tai buvo nespalvotas filmas, rodė daug karo vaizdų, sprogimų, sužeistųjų. Daug bėgančių kareivėlių, kurie, nufilmuoti iš viršaus, atrodė maži ir juokingi. Kai akys apsiprato su tamsa, pamačiau, kad mano eilėje ir prieš mane niekas nesėdi. Turbūt tai tikrai nuobodus filmas, keista, kad manęs nenorėjo įleisti kasininkė, juk žmonių nedaug, nelabai sutrukdžiau įeidamas.

Nuo ekrano kiek paskaudo akis, todėl užsimerkiau ir bandžiau įsivaizduoti, kas vyksta filme. Tai buvo nesunkus uždavinys, nes dar kiek laiko girdėjosi karo šūksmai, tada keli nesvarbūs pokalbiai, tada malonus moters balsas, liūdnas ir žemas. Įsivaizdavau, kad ji tamsių plaukų, graži ir filmo pabaigoje mirs. Bet nežinau, ar buvau teisus, nes mano galva nusviro į palto atlapus ir aš užmigau.

Atsibudau, kai iš kažkur pasigirdo klyksmas, bet buvo jau per vėlu, nes pradėjo rodyti titrus ir filmas buvo pasibaigęs. Įsižiebė šviesos ir aš atsisukau atgal į salę. Kino salėje nieko nebuvo, pasirodo, aš vienas žiūrėjau filmą.

Gatvė atrodė tuščia ir tyli, nors buvo dar tik devynios vakaro. Vi-

trinos švietė, bet visos parduotuvės buvo uždarytos, kepykla taip pat. Kitoje gatvės pusėje pamačiau barą, kurio pavadinimo neįskaičiau.

Bet jis neatrodė nei prabangus, nei apšepęs, todėl įėjau į vidų.

Baras skendėjo prietemoje, tačiau prekystalis buvo ryškiai apšviestas, jis beveik žėrėjo nuo daugybės eilių butelių, kurie buvo sustatyti virš barmeno galvos. Barmenas vilkėjo bordo spalvos švarką ir savo tamsius plaukus buvo susitepęs želė. Mačiau, kad jam nuobodu, nes čia beveik nėra žmonių. Nesigirdėjo barams įprasto triukšmo ar girtų pokalbių, vietoje to skambėjo keista džiazo muzika. Lėtas, kiek vingiuojančių saksofono tonų skambesys buvo liūdnas, klausydamas šios dainos kažkodėl pagalvojau apie kokią nors Balkanų šalį, Graikiją ar Albaniją, nors niekada nesu ten buvęs.

Atsisėdau prie baro kampe, padėjau savo pirštines ant stalo. Negalėjau nuspręsti, ko užsisakyti, nes iš tiesų nieko nenorėjau. Bet pasakiau barmenui, kad norėčiau sauso raudono vyno, nors jau sakydamas žinojau, kad jis bus neskanus ir brangus. Barmenas linktelėjo, tarsi ateičiau čia kiekvieną vakarą, ir po kelių sekundžių man po nosimi jau stovėjo taurė. Kai vynas nustojo teliūskuoti, jo paviršiuje pamačiau savo nulenktos galvos atvaizdą su užkritusiais ant veido plaukais.

Užėjo noras paklausti savęs, ką aš čia veikiu, bet taip ir nepaklausiau, o gurkštelėjau vyno, kuris buvo rūgštus ir stiprus.

Supratau, kad geriau būtų negerti visko iš karto, nes pabaigus taurę reikės eiti namo, o užsisakyti dar vienai aš neturėjau pinigų. Todėl pradėjau apžiūrinėti salę, bet ji buvo tuščia. Beveik tuščia, kampe prie lango sėdėjo dvi moterys, bet gerai jų neįžiūrėjau. Negirdėjau, kad jos ką nors kalbėtųsi, o gal jas užgožė tas tingus saksofonas, vis kartojantis tuos pačius akordus.

Nežinojau, kiek laiko sėdžiu ir kiek dabar valandų, bet nežiūrėjau į laikrodį. Barmenas valė taures, kabino jas sau virš galvos aukštyn kojomis ir be perstojo vis pavalydavo skudurėliu stalą, nors jis buvo nepriekaištingai švarus. Tada priėjo arčiau manęs ir pasakė, kad po kelių minučių užsidaro. Aš linktelėjau ir mauktelėjau gerą gurkšnį vyno. Jis pažiūrėjo į mane, tada į tas dvi moteris, sėdinčias prie lango, tada vėl į mane ir palinkęs virš manęs pusbalsiu tarė, kad tos dvi yra prostitutės ir visiškai girtos, todėl nelabai gaudosi aplinkoje. Aš jam linktelėjau, bet barmeno žvilgsnis buvo toks, kad tuojau supratau, ką jis turi omenyje. Niekaip nesureagavau, nebuvau sudomintas ir man buvo vis vien, todėl palinkėjau jam sėkmės ir išėjau mąstydamas, ar čia ir dienos metu groja tokią liūdną muziką.

Artūro Valionio nuotr.

12

ketvirtadienis, balandžio 25, 2013

gintaro lašai

Ieva Stirbytė

***

Eureka! – Archimedas dievas tarė: tebūnie šviesa ir tebūnie jos greitis vakuume pastovioji konstanta c = 3 X 108 jei įjungsite šviesą mes išvysime viską: išvysime koks yra pasaulis išvysime kokie esame mes išvysim vienas kitą sustingusius įdomiose pozicijose nelyg per vakarėlinį žaidimą „kuris nužudė“ išvysime save kaip visumą ir save kaip atskirus individus išvysime savo individualumą išvysime skirtumus ir žmogiškos variacijos nuostabumą – išvysim, kad kiekvienas yra savaip nuostabus ir kad niekam nieko nereikia daryti tik bendrauti, bendrauti, bendrauti gražiai bendrauti, brandžiai nusmailintais smáilais žodžiu taip, kaip norėtume kad bendrautų su mumis – išauklėtais žmonėmis o jei atsiras kas nors nemalonus verčiau nesipykti ir nesiaiškinti verčiau patylėti ir ignoruoti kol pats paršliauš maldaudamas kad kas nors su juo pakalbėtų ir beliks tada tiesiog būti tokiems maloniems ir būti maloniems nes tokia jau ta dievo malonė aštuntuoju laipsniu

Šalčio vaikas

aš – Sibiro taigos užauginta Ledo karalienės gimdyta žvarbaus šiaurės vėjo gąsdinta vienišų vilkų prijaukinta neužmatomų tyrų mokykloj ugdyta

amžinai pasiklydusi tarp balto ir balto spengiančią tylą dainuot išmokusi ritmingai girgždu savo baltais mokasinais niekieno žemėj.

--- --- --aš – Šalčio vaikas, sėdžiu jam ant kelių į apšerkšnijusią barzdą įsikibusi, klausaus jo stingdančių atodūsių. jo ledinės rankos glosto mano baltus plaukus o mano veide jokio kraujo – mėlynos lūpos, gyslose – Ledo motinos kraujas. sėdžiu ir šaldau savo jausmus Šalčiui žvelgdama į akis, o jo akys – spindintys ir žaižaruojantys ledinukai, o vietoj ašarų – varvekliai sakau, – ko verki, Šalti, mano tėve, mano alfa ir mano omega, mano vienatvės šaltini, negi ne gera taip šalti dviese ir stingti? jis giliai atsiduso man prabilus ir iš jo vidaus tiesiai į mane padvelkė pūga. aš vos bemačiau jo veidą, tik išgirdau kaip varvekliai nuo atsidūsėjimo krito ant ledo ir sklido mažais gabaliukais į šalis.

– nepakeliamas būties šaltumas, mano vaike, aš – tavo alfa, tu – mano omega. tu manyje paskęsti, aš tavy netelpu. ir taip skauda, kai niekad nebus mes, bus tik tu ir aš. mūsų šalčiai niekada nepūs ta pačia linkme. tu būsi sau, aš sau. tik akimirkomis mes šaltais skruostais susiglausim, kad prisimintume, jog esam vienas iš kito išėję. štai tyrais nueina mano tėvas, Vienatvė jam žemai lenkiasi, o aš parkritusi ant ledo, renku sudužusius varveklius, dedu sau prie ledinių skruostų, o jie slysta ir čiuožia žemyn, nepripažinę manęs. parkrentu veidu į ledą ir pamatau savo motinos veidą, – kelkis, eik į priešingą pusę, nei tėvas.

Tik atsiskyrimas gali tave užauginti. pasitik savo vienatvę ir jums susitikus, jo būtis tilps tavojoje.

Dama su šermuonėliu. Da Vinci Šviesos žaidžia ant tavo veido.

Lūpų.

Karolių taškeliais nusagstytas tavo kaklas.

Baltas. Žvilgsnis nukreiptas į nežinią. Į ne mane.

Sakyk man, ko tu bijai?

Ilgais pirštais apglėbus šermuonėlį,

Giniesi nuo mūsų žvilgsnio.

Mano.

Plaukai kruopščiai suguldyti kaip šilkiniai siūlai, Švelniai apgaubia baugščias ausis, Apriša baltą veidą panardintą.

Tamsos.

Tu – viduramžių geiša, Sakyk man, ko tu bijai?

Pažįstu tave, tu nuolat Ir nuolat ir nuolat ir nuolat.

Bijai.

Pragaro kituose, kitų pragare.

Ieškojai.

Gležnais savo pirštais kuteni. Šermuonėlį.

Minkštu kailiu užsimaskavusią.

Negi mane čia laikai.

Ant rankų.

Aš tyliai ilsiuosi.

Begarsėj erdvėj ant drobės.

Tu mano akyse.

Ir jau nebėr nei tavęs, nei manęs.

Aš.

Dama su šermuonėliu – Viduramžių geiša, Sakyk man, ko tu bijai?

Bijau aš savęs.

Arse poetica tai visgi, sakykit jūs man: durys ar dūris visi mes čia šitam geriausiųjų padaliny, pirmajam žvalgybos vienete paprasčiausiai laukiam stebuklų puikiai žinodami – stebuklų nebūna tik jau ne mums visi užkerėjimai seniai išgyventi dabar jau tik užkalbėjimai visi stebuklai seniai išburti dabar jau tik čiūdai ir monai ir mes – gyvenimu apsidžiaugę lavonai

Šuo kelio gale Edmundas Untulis

Yra sakoma, kad nėra nieko gražesnio už pirmąją meilę. Tik ne visiems tas jausmas dailiai klostosi.

Tai patyriau savo kailiu.

Viskas prasidėjo vieną saulėtą balandžio rytmetį klasėje per lietuvių kalbos pamoką. Mokytoja prie lentos įsiaudrinusi pasakojo apie poezijos reikšmę mūsų gyvenime, bet aš jos nesiklausiau, nes tuo metu staiga pastebėjau, kad prie pat lango suole sėdėjusi klasiokė Vida yra stebėtinai panaši į pievų princesę iš pasakos.

Jos geltonose garbanėlėse šokinėjo pro langą įstraksėję šelmiai saulės kiškučiai. Širdis apsalo iš laimės į tą grožybę bežiūrint. Pasijutau lyg būčiau šviežio liepų medaus užlaižęs. Tą dieną nebesugebėjau nuo savo netikėto meilės apsireiškimo objekto nuleisti akių.

Vos kaktos neprasiskėliau į klasės durų staktą, besekiodamas Vidai iš paskos.

Po pamokų parėjęs namo, nesitvėriau savam kailyje. Vos gerklės neišsiplikiau besrėbdamas

mamytės ką tik išvirtą burokienę, tiek buvau sumizgęs. Klaiki meilės liga mane graužė ligi pat savaitės galo. Šeštadienį į mokyklą nereikėjo eiti, tad negalėjau nustygti vietoje... Ir kaip nesikankinsiu, jei aš gyvenau miestelio pakrašty, o Vida – toli kaime už trijų kilometrų.

Nebeišmanydamas, kaip prigesinti kamuojančią ilgesio ugnį, išspūdinau į laukus prie tvenkinio, kurio pašonėje augo velnioniškai aukštas gluosnis. Įsilipau vos ne į pačią jo viršūnę ir spoksojau į debesis, kurie manęs link slinko iš tos pusės, kur gyveno mano meilė.

Kiekvienas debesėlis man nešė įsivaizduojamus laiškus nuo netikėtai apsireiškusios pievų princesės.

Dar labiau susigraudinau ir užsimaniau kuo greičiau pamatyti savo svajų karalaitę.

Ilgai nelaukęs pasičiupau iš sandėliuko tėvo dviratį ir išvažiavau į kaimą pas savo draugę. Kad privažiuočiau Vidos namus, reikėjo įveikti stačią atkalnę. Myniau pedalus, kad net sąnariai braškėjo, o dviračio rėmas stenėjo.

Devyni prakaitai išpylė, pakol užvažiavau ant kalno. Dvokuodamas iš dusulio pamačiau, kaip iš trobos vidaus į kiemą kartu su savo vyresniuoju broliu išėjo Vida. Stovėjau lyg žemėn įaugęs, išsišiepęs ligi pat ausų ir nesumojau, ką sakyti. Tą akimirką iš už tvarto išbidzeno veršio didumo vilkinis šuo.

Jis, bestija, suskalijo skardžiu balsu ir pasileido lėkti šuoliais manęs link. Pajutau, kaip širdis nubildėjo į užkulnius. Šokau ant dviračio ir neatsigręždamas iš visų jėgų pasileidau važiuoti pakalniui. Belekiant susivijo kaip dvi virvės mano kojos, nebepataikiau ant pedalų ir kartu su dviračiu įsiverčiau į griovį. Bevirsdamas ant šono, pyliau marmūzę į pagriovy augusios šimtametės liepos stuomenį.

Iš nosies fontanu pasipylė kraujas, bet nespėjau jo nusibraukti alkūne, nes nustėrau iš baimės, išvydęs šalimais dvokuojantį šunį. Tas parazitas dėbtelėjo į mane skersomis, išsiviepė klastinga šypsena, kilstelėjo koją man ties nosimi ir, pažymėjęs teritoriją,

eFoto nuotr.

nubėgo šalin. Nuo žemės kėliausi gailiai dejuodamas, girdėjau, kaip nuo kalno pusės atskardeno gaižus Vidos juokas...

Dar labiau nesmagu buvo pirmadienio rytą, kai Vida klasiokams pasakojo apie sekmadieninį mano pasivažinėjimą. Kad ir žiauriai nuskriaustas pasijutau, širdis neleido kaltinti šaltakraujės merginos. Vidinis balsas įtikinėjo, kad meilė yra kančių pasaulis, todėl tikram vyrui nepritinka dejuoti ir tūžti ant savo širdies damos.

Tikėjausi, kad vieną gražią dieną Vida atsipeikės ir apdovanos mane savo išskirtiniu dėmesiu. Bet taip nenutiko. Ji ir toliau į mano pusę nė skersomis nežiūrėjo. Tik po kelių metų supratau, kodėl buvau atstumtas. Juk ar galėjo būti kitaip, jei aš mokykloje buvau per daug pavyzdingas ir mokiausi pusėtinai gerai, o Vidai patiko smarkesnės natūros vaikinai? Už smarkuolio ir ištekėjo.

Dabar nuolat nuo jo gauna į kailį. O aš jai padėti niekuo negaliu. Be to, ir meilė jai seniai išgaravo.

13

ketvirtadienis, balandžio 25, 2013

durys

Klaipėdos kūrybinės industrijos – tarsi Nojaus laivas to operatoriaus, kuris, kaip įprasta nekilnojamojo turto valdymo srityje, prižiūrėtų infrastruktūrą, užtikrintų švarą bei tvarką, surinktų lengvatinį nuomos mokestį iš rezidentų ir pan.

Tuomet miesto politikai turėtų patvirtinti programą ir veiklos modelį bei būsimų kūrybinio inkubatoriaus rezidentų atrinkimo tvarką.

Valerija Lebedeva

K

ultūros fabriko projektas – viena iš ilgiausiai gvildenamų ir ilgiausiai apčiuopiamą pavidalą įgyjančių klaipėdietiškų idėjų. Buvusio tabako fabriko rekonstrukcijos ir pritaikymo kūrybinių industrijų reikmėms projektas įgyvendinamas jau šešti metai. Jį vykdančiai Klaipėdos ekonominės plėtros agentūrai (KEPA) vadovaujanti Raimonda Laužikienė šį darbą vertina kaip vieną iš gyvenimo iššūkių ir drauge – kaip galimybę pažinti bei perprasti kūrybinio sektoriaus dėsningumus.

Gegužės 17-ąją Klaipėdoje tarptautinę kūrybinių ir kultūrinių industrijų konferenciją „Asmenybė, erdvė ir kūrybinės technologijos gyvybingame mieste“ rengianti agentūra čia sukvietė svečių iš Lietuvos, Estijos, Lenkijos, Vokietijos, Švedijos, kurie pristatys savo miestų kūrybinių industrijų ir technologijų objektus. Savo ruožtu Klaipėdoje tikslingai kuriamas tokio pobūdžio centras, kuriame bus skatinamas meno ir technologijų susiliejimas plėtojant kūrybines industrijas, atidarymo lauks dar pusmetį. Anot R.Laužikienės, iškart po to kūrybiškumo sprogimo tikėtis nereikėtų – ilgalaikis jo mobilizavimas savo eiga labiau primena eksperimentą nei sustyguotą viešojo sektoriaus įstaigos darbą.

– Agentūrai vadovaujate šešti metai. Tiek pat laiko plėtojate įvairius kūrybinių industrijų tematikai skirtus projektus. Ar per šį laiką pasikeitė jūsų požiūris į Klaipėdos kūrybinę klasę ir jos galimybes?

– Kūrybinių industrijų sąvoką išgirdau dar prieš pradėdama dirbti agentūroje, kai bendradarbiavome su Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro direktoriumi Ignu Kazakevičiumi vykdydami Meno kiemo projektą. Tuomet buvo, sakyčiau, mano rožinis domėjimosi šia sritimi laikotarpis, kai atrodė, kad kūrybinės industrijos yra išganinga samprata, galinti pagerinti situaciją.

Po šešerių metų galiu pasakyti įsitikinusi, jog fizinė infrastruktūra yra ne tiek aktuali, kiek esame įpratę vertinti. Patirtis, kaupiama vykdant projektus kūrybinių industrijų srityje, atskleidė mūsų kūrybininkų potencialą. Bendravome ne tik su tais, kurie seniai pripažinti vietos savivaldos bei žinomi visuomenei, bet ir su tais, kurie nesiviešindami dirba savo darbą, galintį garsinti miestą ir už šalies ribų. Ir, žinoma, turėjome galimybę palyginti save su analogiško dydžio miestais kitose valstybėse. Agentūros tarptautinių partnerių Europos šalyse skaičius perkopė 15-a.

Reziumuočiau šitaip: Klaipėdos potencialas nepanaudotas, o fabriko kūrybinio inkubatoriaus idėja ir siekiamybė – žingsnis į šoną nuo tradicinės kultūros. Manau, kad jis neturėtų įkūnyti bazinės miesto kultūros ir meno platformos dėsningumų ir atkartoti jos projektų. Sujung-

– Laisvų žmonių bendrija tam tikru požiūriu vadintinas ir turgus. Tačiau senąją Klaipėdos turgavietę valdančios savivaldybės įmonės veikla nesyk buvo tapusi politikų diskusijų objektu, o nuostolingas pobūdis galiausiai paskatino miestą imtis rimtesnių žingsnių jai pertvarkyti. Ar Kultūros fabriko atveju veiklos finansinė išraiška bus svarbi?

– Pirmiausia reikia pabandyti leisti projektui startuoti, kad jis įrodytų, kiek yra pajėgus išsilaikyti pats, kiek pajėgus pritraukti talentų. Negalima reikalauti iš objekto, kuris

Raimonda Laužikienė:

Jeigu šis Kultūros fabriko projektas galėtų užtikrinti natūralų kuriančių žmonių ir jų produktus vartojančiųjų bendradarbiavimą, tai būtų bene geriausia, ką jis bus padaręs.

Pozicija: R.Laužikienės teigimu, sujungti meną ir technologiją yra didelė ir ne visiems suprantama, bet pers-

pektyvi ambicija išgauti naują kultūros kokybę ir konkuruoti pasauliniu lygiu.

ti meną ir technologiją yra didelė ir ne visiems suprantama, bet perspektyvi ambicija išgauti naują kultūros kokybę ir konkuruoti pasauliniu lygiu.

– Tabako fabrikui rekonstruoti prireikė netikėtai ilgo laikotarpio, kuris dar nėra pasibaigęs. Ar dėl to projektui negresia kontroliuojančių institucijų sankcijos?

– Šešeri metai tokiam rekonstrukcijos projektui yra per daug bet kurioje šalyje ir bet kokiomis sąlygomis.

Kita vertus, keičiantis aplinkybėms ir atitinkamai koreguojant techninį projektą, jis tobulėjo. Projekto finansavimo sutarties su Ūkio ministerija terminas – iki šių me-

tų pabaigos. Jeigu projektuotojai ir statybininkai nespės padaryti visko šiuo terminu, manau, kad bus rimtų nemalonumų, nes visi limitai tęsti projektą yra išsemti. Turime keistą situaciją, kai rekonstrukcija vyksta be baigtinių techninio projekto korekcijų. Tuo metu KEPA kaip užsakovo, vykdytojo ir būsimo sukurto turto operatoriaus funkcija – prisiimti atsakomybę už projekto sėkmingą įgyvendinimą ir numatytos programos būsimos veiklos rezultatų užtikrinimą. Kadangi dirbame viešojoje sistemoje, neturime įrankių operatyviai keisti netinkamus rekonstrukcijos projekto dalyvius ar imtis kokių kitų radikalių žingsnių. Metus užtrukome vien dėl vieno iš rangos konkurso daly-

Apie projektą Projektas „Buvusio tabako fabriko (be techninio projekto išlaidų).

pritaikymas kūrybinių industrijų plėtrai“ yra finansuojamas Europos Sąjungos Europos regioninės plėtros fondo pagal Ekonomikos veiksmų programos 2-ojo prioriteto „Verslo produktyvumo didinimas ir aplinkos verslui gerinimas“ įgyvendinimo priemonę „Asistentas – 2“.

Projekto vykdytojas – VšĮ Klaipėdos

ekonominės plėtros agentūra (KEPA).

Techninio projekto autorius, vykdantis projekto priežiūrą – R. Staševičiūtės projektavimo firma „Pilis“. Rangovas – UAB „Rekosta“. Projekto techninę priežiūrą vykdo UAB „Taem urbanistai“.

Viso projekto vertė – 12,56 mln. litų Bendrasis Klaipėdos kultūros fabri-

įskaitant PVM. Iš jų ES parama – 8,164 ko plotas po rekonstrukcijos bus 4134 mln. litų, Klaipėdos miesto savivaldy- kv. m. Iš jų kūrybinių industrijų inkubabės administracijos lėšos – 4,4 mln. litų torius – 2480 kv. m.

Vytauto Petriko nuotr.

vių pirkimo rezultatų nepagrįsto apskundimo teismui.

– Orientuojantis į sėkmingą baigtį, kitas aktualus etapas būtų Kultūros fabriko administravimo schemos parengimas?

– Man keista, kad objekto, kurio potencialas iš tiesų yra talentai ir privati iniciatyva, administravimas šitaip sureikšminamas. Jo turinys yra laisvi kuriantys žmonės, o jie tikriausiai nelabai norėtų būti administruojami arba valdomi.

Neseniai Kultūros dienos renginyje miesto meras Vytautas Grubliauskas pasakė gerą frazę, kad kritinei masei miesto žmonių reikėtų sutarti dėl savo kultūrinių tikslų ir vizijų.

O, kalbant techniškai, reikia pasta-

buvo statomas šešerius septynerius metus, kad jo funkcionavimas būtų „teisingai“ sudėliotas jau per pirmuosius. Tai yra eksperimentas, daromas drąsiai, kūrybiškai ir tikint tuo, ką darai, o ne iš anksto nusibraižius schemas.

Kalbant apie formaliuosius reikalavimus, Ūkio ministerijos sąlygomis šiuo projektu turi būtų steigiamos ir vystomos kūrybinės smulkiojo ir vidutinio verslo įmonės – mažiausiai 30 per pirmus trejus veiklos metus, kuriamos darbo vietos. Nemanau, kad fabrikas turėtų tapti buvusios Vydūno mokyklos menininkų lofto kopija, nes darbingesnė, kolaboruojanti dvasia ir kūrybinį produktyvumą skatinanti terpė labai reikalinga.

14

14

ketvirtadienis, balandžio 25, 2013

durys

Ar verta jaunimui muzikuoti Lietuvoje?

Tokį klausimą iškėlė idėjų ir entuziazmo nestokojantis Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovas Mindaugas Bačkus.

Žvejų rūmų salė) ar Vydūno mokyklos choras muzikuoja žibančiomis akimis (kaip jie dainavo Briteną!), o dauguma profesionalių kolektyvų artistų nuobodžiauja scenoje? Gal kad pašaukimas tampa amatu? Ar ne apie tai kalbėjo F.Chopinas, nustojęs koncertuoti, nes „muzika jam nustojo būti menu“?

Kur prapuolė klausytojai?

Laima Sugintienė

Jis į balandžio 10-ąją Klaipėdos koncertų salėje vykusį koncertąpamąstymą „evakavo“ gausų būrį Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos ir Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos mokinių (juos pavadino būsimu Lietuvos muzikos elitu) bei mokytojų. „Žvirbleliai!..“ – kreipėsi M. Bačkus į jaunuosius muzikus ir pažėrė daug skaudžių klausimų. Dažniausiai – be atsakymų.

Kodėl asocijuojasi su nuobodybe?

Kodėl lietuviška muzika asocijuojasi su nuobodybe? – klausė jis.

Koncertui parinkęs puikią lietuviškos muzikos programą (M.K.Čiurlionis, J.Gruodis, F.Bajoras, T.Makačinas ir kt.) ir su savo vadovaujamu kolektyvu vienu įkvėpimu ją atlikęs, jaunimui patraukliai, nevengdamas žargono, ją pakomentavęs, atsakymą į šį klausimą gavo iškart aplodismentų decibelais. Juolab kad paraginęs neklausyti tėvų, nepritariančių muziko kelio („lochų“ profesijai, anot nesusipratėlių) pasirinkimui, nevengdamas, greičiau – atvirkščiai, stengdamasis „pataikyti“ paaugliams į toną, būsimą elitą „nupirko“ visų akivaizdoje. Anglų kalbos mokytojos – taip pat.

Kodėl emigruoja?

Mindaugas neemigravo, tik mokėsi Anglijoje. Nes Lietuvai šios šalies kalbos jo žinios buvę per menkos (čia muzikalūs „poliglotai“ smerkiančius žvilgsnius nukreipė į nesusipratėlę mokytoją). Tačiau kodėl negrįžtamai emigruoja kiti jauni žmonės – atsakymų labai daug.

Pamąstymui: koncerto-pokalbio metu M.Bačkus (antras iš kairės) S.Šimkaus konservatorijos ir E.Balsio menų

gimnazijos mokiniams bei mokytojams iškėlė daug aktualių ir skaudžių klausimų.

Eskaluojamas brangus mokslas. „Iš kur gauti 18 tūkstančių?“ – klausia ne vienas. „O ar mokytis nebandei?“ – atšaunu. Kad ir tos pačios anglų kalbos, ką jau sakyti apie gimtąją! Taip, taip ir tų baisiai nuobodžių muzikologijos dalykų. Juk yra ir valstybės finansuojamų vietų. Nekalbant apie tai, kad dar neteko per visą visuotinės „krepšelizacijos“ laikotarpį sutikti to, sumokėjusio šią mistinę sumą iš savo kišenės.

Taip, sąlygos studijų metu ten geresnės, mokslas dažnai – nemokamas, didesnės karjeros galimybės – sąrašą galime tęsti.

Kodėl tampa funkcionieriais?

Kodėl buvę talentingi muzikai tampa funkcionieriais?..

Atlikęs nuostabią F.Latėno kompoziciją „Pasadoblį“, M.Bačkus pateikė ir šį autorių kompromituojantį faktą: jis gi dirbo ministerijoje! Vedėjas, direktorius, viceministras – tokie baisūs žodžiai kompozitoriaus biografijoje! M.Martinaitis, V.Bartulis – tos pačios kartos atstovai – kokie jie buvo kitokie, kokie jie buvo laisvi ir drąsūs! Taip, žavėjausi (ir tebesižaviu) šiais seniai jau ne „naujosios kartos“ (taip vadinau juos savo diplominiame darbe, nes rašiau būtent apie juos, laisvus ir kitokius) kompozitoriais, nes ne visi jie tapo nelaisvi. Postai nesutrukdė (negi padėjo?!) F.Latėnui tapti prestižinės K.Stanislavskio premi-

jos laureatu. Tokių „susitepusių“ yra ir daugiau. Kad ir G.Sodeika, ar tavo, Mindaugai, tiesioginė viršininkė Loreta Narvilaitė.

Per 32 pedagoginio darbo metus nė vienas (!) jo mokinys iš užsienio negrįžo.

Kodėl gėdijamės giedoti himną?

Koncerte puikiai pristatytas V.Kudirka. Iš netikėtumo, nuskambėjus pirmiesiems „Tautiškos giesmės“ taktams, publika net ne iš karto suskubo stotis. O jau suvokus, kas skamba, istorinės koncertinės erdvės skliautai turėjo sugriaudėti nuo būsimo elito giedamo himno. Negriaudėjo. Atvirkščiai: buvo juntamas kažkoks nepatogumas, ir tik ties antru posmeliu galima buvo atpažinti žodžius. Pažiūrėkite futbolo čempionatą: kokie nors ispanai himną gieda šlapiomis akimis, drebančią ranką prie krūtinės prispaudę. O mes pirmaisiais metais liepos 6-ąją himno giedojimo akcijoje dalyvavome, o po metų Šiaurės rage buvome... trise.

Kur dingo muzikavimo džiaugsmas?

Mindaugai, turiu nuvilti – mokiausi gerai. Blogiausia – buvau pirmūnė.

Tačiau ir smuiko mokslus (ir todėl, kad mokytojas niekaip nedavė

Klaipėdos koncertų salės nuotr.

groti tos nuostabios B.Dvariono pjesės „Prie ežerėlio“, kurią taip nuostabiai sugrojo L.Valickas), ir vėliau konservatoriją mėginau mesti. Ne kartą. Deja, daugelio nelaimei, neatlaikiau spaudimo, nepakako ryžto, tad dabar, tapusi teoretike (žinia, jais tampa tie, kurie nemoka nei groti, nei dainuoti), keršydama už vaikystėje ir paauglystėje muzikuojant patirtas traumas, atmušinėju mokinių norą muzikuoti tritoniais ir septakordų sprendimais.

Tačiau – kas jau visų baisiausia – tapau administracijos darbuotoja.

Taigi – nelaisva. Taip galutinai suteršiau ir šiaip nelabai menišką savo biografiją.

Ne aš viena norėjau mesti muzikos mokyklą. Lietuvoje du kraštutinumai: vos patekęs į muzikos mokyklą, mokinys yra „daromas“ laureatu ir kankinamas solfedžiais, tai iš esmės dažnai yra tik dainuojama teorija. O vidurinėse mokyklose per muzikos pamokas (niekam ne paslaptis) atliekami rimtesnių mokslų namų darbai. Taip, sąmoningai perdedu, tačiau čia yra tiesos. Kur dingsta ta gausybė muzikos mokyklų auklėtinių, kad jų nematyti net koncertuose kaip klausytojų?

Nekalbant, kad jei kuriam dar neatmuštas noras toliau saviraiškai muzikuoti kokiame kolektyve – tokių kolektyvų net nėra. Kodėl koks Diuseldorfo mėgėjų simfoninis orkestras (ir klausytojų buvo artipilnė

Svarstau: kiek klausytojų būtų susirinkę, jei renginys būtų vykęs ne pamokų metu? O jei dar ir su bilietais? Jau seniai situacija kritiška. Dar daugiau „kodėl“: kodėl koncertuose, išskyrus vieną kitą nuolatinį lankytoją, nematyti muzikos pedagogų?

O kur būsimieji muzikos mokytojai?

Ir kas mano anūkus, jei kada nors jų sulauksiu, mokys muzikos, jei šiandien muzikos pedagogikos studijas, nors ir yra retų išimčių, renkasi (ir šiemet ketina) tie, kuriems nepavyko tapti atlikėjais ir nepakanka žinių išlaikyti muzikologijos egzaminą? Mat stojant į šią programą minėto egzamino nereikia.

Gal jau atėjo metas į muzikos mokytojo darbo sutartį įtraukti punktą apie privalomą koncertų lankymą?

Kaip S.Šimkaus laikais buvo įtrauktas privalomas grojimas koncertuose.

Tų baisių muzikologijos dalykų mokytojas iš M.K.Čiurlionio menų mokyklos Algirdas Kiškis (taip, taip, Mindaugai, tas pats!) atskleidė liūdną statistiką: per 32 pedagoginio darbo metus nė vienas (!) jo mokinys iš užsienio negrįžo. ...Koncertą, perskaitęs poetišką konservatorijos dvyliktokės Linos Posėčnaitės eilėraštį, M.Bačkus su savo kolektyvu užbaigė jos jaunatvišku, peizažišku muzikiniu kūriniu „Audros debesys“.

Lina išvažiuoja. Į Vokietiją.

Kas, jei ne mes?

Konservatorijos vienuoliktokė Laura Raišytė mano: „Iš tiesų, kas, jei ne mes, gali sukurti kažką naujo; kažką, kas bus kieno nors pradžia; kažką, kas gali pakeisti kitų kartų požiūrį į meną. Taigi mes – jaunieji muzikantai turime ne skųstis, jog Lietuvoje menas nevertinamas, o daryti viską, kad jį pradėtų vertinti“.

Geras atsakymas.

Klaipėdos kūrybinės industrijos – tarsi Nojaus laivas 13

Klaipėdoje, apytikriai skaičiuojant, tarsi Nojaus laive turime po vieną kiekvieno kūrybinių industrijų sektoriaus atstovą, bet vis tiek bijome konkurencijos ir vienas į kitą žiūrime su nepasitikėjimu. Jeigu šis projektas galėtų užtikrinti natūralų kuriančių žmonių ir jų produktus vartojančiųjų bendradarbiavimą, tai būtų bene geriausia, ką jis bus padaręs.

– Ką patartumėte tiems, kuriuos domina galimybės įsikurti fabrike?

– Gryninti idėjas ir sumanymus, mokytis pristatyti savo projektus ir juos argumentuoti, nes potencialūs fabriko rezidentai bus kviečiami dalyvauti viešajame konkurse. Laimėję jį, be galimybės lengvatinėmis sąlygomis nuomotis patalpas studijai ar biurui fabrike, jie gaus įvai-

rių nemokamų informacinių, reklaminių bei verslo paslaugų paketą, galės naudotis įsigyta inkubatoriaus įranga ir bendrojo naudojimo erdvėmis, dalyvauti bendruose projektuose ir pan.

– Kokią kultūros infrastruktūrą fabrikas pasiūlys miestui?

– Pažangaus skaitmeninio formato įrangą turintį 112 vietų kino teatrą, teatro ir scenos menų salę 200 žiūrovų, su persirengimo kambariais ir grimerinėmis, taip pat konferencijų ir repeticijų sales. Yra erdvės kavinei-klubui su vaizdu į Jono kalnelį ir terasa. Kavinės operatoriaus parinkimo konkursas bus paskelbtas netrukus. Turėsime kiemą, nedidelį stogą, kurį taip pat bus galima eksploatuoti kaip vietą renginiams, daug kitokių erdvių ir senajame pastate įsikursiančius biurus, studijas

bei vadinamąjį besikuriančių įmonių hub’ą – kūrybinio ir vadybinio darbo erdvę.

– Kiek pažengusios statybos?

– Naująjį priestatą liko įrengti, senojoje komplekso dalyje vyksta sienų šiltinimo darbai, perdengtas stogas, tuoj bus pradedami dėti langai, tačiau statybininkai vis dar laukia galutinės techninės dokumentacijos sutvarkymo. Tikimės per Kalėdas surengti simbolinį objekto atidarymą, o kitą pavasarį priimti pirmuosius rezidentus, jeigu kojos nepakiš pastato pripažinimo tinkamu naudoti procedūros.

– Nuolat bendraujant su kuriančiais žmonėmis nejučia kyla noras pakartoti patikusį pavyzdį arba ryžtis ilgai brandintam žingsniui. Ar patyrėte tai?

– Kūrybiškumo teorija sako, kad inovatyvi idėja yra ankstesnių idėjų naujas junginys, nes sukurti ką nors visiškai naujo po saule vargu ar įmanoma. Bet sumanymų galvoje nuolat pilna – štai dabar, Klaipėdos atstovams grįžus iš pasaulinės šiuolaikinės animacijos konferencijos „Pictoplazma“ Berlyne, būtent ši technologija atrodo itin įdomi ir perspektyvi. O apskritai idėjų generavimas nebėra mano pomėgis – man svarbesnės atrodo įgyvendinimo galimybė ir bendra vizija.

– Nesiliaujant diskusijoms apie miesto švenčių problematiką, su Klaipėdos jaunimo teatru praėjusį rudenį surengėte Senamiesčio turgaus naktį. Ar bus kita?

– Ši mintis gimė kavinėje diskutuojant su Klaipėdos kūrybinių industrijų asociacijos IKRA, kuri taip pat

buvo įsteigta bendravimo ir bendradarbiavimo su miesto kūrybininkais procese, nariais. Vėliau idėją – pamėginti Klaipėdai pritaikyti šurmuliuojančio Marakešo turgaus stilių – entuziastingai pagavo Klaipėdos jaunimo teatras. Antroji Senamiesčio turgaus naktis vyks šiemet gegužės 18-ąją, iškart po Baltijos šalių mados festivalio IKRA MADA, taip pat startavusio pernai.

– Žinote daug kūrybininkų sėkmės istorijų. Kuri įsiminė labiausiai?

– Visos jos pasižymi tuo, kad jų herojai – veiklūs, nebijantys kritikos, konkurencijos, iššūkių, nuolat ieškantys ir bendradarbiavimui su gretutinių sričių atstovais atviri žmonės. Šiuo požiūriu sėkmės istorijas dažniausiai galima nujausti įvyksiant iš anksto.

15

ketvirtadienis, balandžio 25, 2013

durys

Iniciatorius: laboratorijos „Vo-

kas“ įkūrėjas – L.Diffuse.

Mokymai: italų menininkas P.Paper (nuotraukos gilumoje) VDA Klaipe-

dos fakulteto 3 ir 4 kursų studentams vedė fotografijos seminarą.

Tąsa: studentų sukurtą fotogaleriją įgarsino audioseminaras, kuriam

vadovavo architektas ir garso menininkas N.Di Croce. Vytauto Petriko nuotr.

Prisistatė kūrybinėmis dirbtuvėmis Veiklos 40-metį 2014-aisiais minėsiantis Vilniaus dailės akademijos (VDA) Klaipėdos skyrius šiemet kovo 20-ąją VDA senato nutarimu tapo fakultetu. Pirmasis naujojo VDA padalinio renginys – kovą vykusios tarptautinės kūrybinės dirbtuvės su žymiais Italijos menininkais.

Goda Giedraitytė Inovacijų centro link

VDA Klaipėdos skyrius yra tapęs neatskiriama miesto ir regiono kultūrinio gyvenimo dalimi ir net savastimi, jei kalbėsime apie gausų būrį išugdytų gabių Lietuvos ir pasaulio menininkų bei stipriai įtvirtintus dizaino mokyklos pamatus.

Tikima, kad VDA Klaipėdos fakulteto steigimas taps reikšmingu Vakarų regiono, kaip kūrybiškos erdvės, transformacijos įvykiu, išsiplėtosiančiu iki svaraus kūrybinių inovacijų centro.

Naujasis fakultetas būsimiems studentams pasiūlys net keturias naujas, perspektyvias ir plačias pritaikymo galimybes praktiniame gyvenime turinčias bakalauro studijų programas. Ilgametė VDA Klaipėdos skyriaus programa „Vizualinis dizainas“ nuo šių metų skaidoma į dvi atskiras – „Grafinio dizaino“ ir „Interjero dizaino“ studijų specializacijas. Programa „Šiuolaikinis menas ir medijos“ rengs plataus profilio meno kūrėjus, gebėsiančius savo kūryboje naudoti šiuolaikinio meno kalbą ir priemones. Absoliuti naujiena Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje – „Urbanistinis projektavimas“, kuris dar niekada nebuvo dėstomas kaip savarankiška studijų programa, skirta miestų planuotojams rengti. Pastarosios išskirtinumą papildys ir jau veikiančio VDA Ur-

banistikos ir dizaino instituto Klaipėdoje veikla.

Siekiant ruošti ateities specialistus, gebančius derinti kritinio turinio gylį, vizualinių ir erdvinių metodų, priemonių pagrįstumą idėjai atskleisti ir vadybinę praktiką tolimesniam kūrybinių idėjų integralumui, dėstyti pakviesti aktyviai praktine veikla užsiimantys dizaineriai, architektai bei žymiausi menininkai iš visos Lietuvos. Akivaizdu, kad šių programų pasiūla – tiesioginis atsakas į Vakarų Lietuvos regiono sociokultūrinės infrastruktūros vystymosi perspektyvas bei novatoriškų dizaino, architektūros ir meno kūrėjų paklausą. Priėmimas vyks jau liepos mėnesį.

Su struktūros ir vidinio turinio permainomis VDA padalinio Klaipėdoje laukia ir reikšmingi dislokaciniai pokyčiai: Klaipėdos miesto savivaldybei pritarus, jis įsikurs senamiestyje, buvusios Vydūno vidurinės mokyklos patalpose. Birželį numatoma pradėti dalinę pastato renovaciją.

Gilinosi į emocinį miesto identitetą

Oficialiai prisistatydamas ir siekdamas nuo pirmųjų dienų plėtoti tarptautinius ryšius, kovo 18–23 dienomis VDA Klaipėdos fakultetas su partneriu – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centru (KKKC) surengė tarptautines audiovizualinės raiškos kūrybines dirbtuves

Fotoseminaras: pirmieji bandymai vyko čia pat dirbtuvėse.

„Nuo archyvo iki troškimo“, kurias vedė žymiausi šių dienų Italijos menininkai ir meno teoretikai.

Dirbtuvių idėja užgimė skyriaus vadovui Alvydui Klimui ir dizaineriui Sauliui Jusioniui kartu su bendraminčiu italų architektu ir kritiku Luca Diffuse, Italijos paviljono XIII tarptautinėje architektūros parodoje Venecijos bienalėje (2012) bendraautoriumi. Bendradarbiaudamas su vienu svarbiausių Italijos architektūros, meno ir dizaino žurnalų „Abitare“, jis įkūrė vizualiųjų tyrimų laboratoriją „Vokas“, kurios tikslas – Klaipėdoje organizuojamų kūrybinių dirbtuvių metu pradėti jungtinio miesto gyventojų, gamtos, pastatų ir garsų audiovizualinio archyvo kūrimą, atspindintį emocinį Klaipėdos miesto identitetą.

Kūrybinėse dirbtuvėse, kurios vyko KKKC administruojamose Meno kiemo dirbtuvėse, dalyvavo per 30 VDA Klaipėdos fakulteto studentų. Dirbtuves sudarė keli kūrybiniai segmentai, kuriems vadovavo skirtingi menininkai. Paulas Paper vedė fotografijos seminarą, siekusį užfiksuoti Klaipėdos žmones ir aplinką šiandienos tėkmėje, bet nepamirštant istorinio konteksto. Fiksuoti ne įprasti, „turistiniai“, bet alternatyvūs motyvai, elementai, kurių kasdienybėje net nepastebime – virvės vietoj laivų, figūrų detalės vietoj žmonių etc.

Pasirinktas netipiškas, bet puikiai šiuolaikinės skubančios visuo-

menės ir globalėjančio miesto gyventojų tapatybę atskleidžiantis metodas. Fotografuota tik biustinė žmogaus kūno dalis, ignoruojant jų veidus, tokiu būdu sukuriant beveidžių, savo tapatybę praradusių žmonių „portretų“ kolekciją – masinės, visus suvienodinančios visuomenės paveikslą, kuriame kiekvienas galime būti žmogumi iš fotografijos. „Tai – bandymas „permąstyti, perstumdyti ribas, – teigė P.Paper. – Taip leidžiame žiūrovams susikurti savo arba papildyti esamą istoriją.“ Antra vertus, tai ir šiandienos žmogaus teisių legitimavimo atspindys – žmonės negali būti identifikuojami net ir dėl meno.

Taip kūrybinis archyvas ne tik augtų, bet ilgainiui taptų socialiniu miesto tapatybės archyvu.

Suteikė išliekamąją vertę

Studentų sukurtą fotogaleriją įgarsino audioseminaro, kurį vedė architektas ir garso menininkas Nicola Di Croce, grupė. Jo dalyviai mokėsi įrašyti bei redaguoti garsinę informaciją, surinktą čia pat gatvėje, klausantis kasdien nefiksuojamų miesto ir jo gyventojų garsų. Pasak menininko, visų pirma su studentais jie aptarė, kas yra archyvas ir kuo archyvas gali tapti, o tada iš surinktų įrašų išskyrė fragmentus, kurie gali papasakoti trumpų istorijų. Pastarosios buvo sujungtos į vieną kūrinį – kompoziciją arba garsinį įrankį, padedantį naujai suvokti miestą: ne pagal fotografijas, bet pagal garsus.

Galiausiai visa surinkta fotografinė ir audioinformacija buvo susisteminta ir vizualizuota grafikos dizainerio

Audioseminaras: kūrybinio proceso dalis – miesto garsų perklausa.

Emilio Macchia tipografijos laboratorijoje. E.Macchia teigimu, „studentams reikia inspiracijų suprasti, kaip galima naudoti paprastą objektą (nuotraukas ar garsus) ir kaip visa tai transformuoti į kažką netikėto.

Labai svarbu būti atviriems: priimti tai, ką miestas siūlo, pamatyti detales, kurios neatrodo svarbios, nes tik ši visuma ir leidžia įvairiai pamatyti bei suvokti miestą“.

Tokiu būdu įvairių medijų priemonėmis Italijos menininkai kartu su studentais transformavo esamą, regimą tikrovę, suteikdami jai išliekamąją archyvo vertę. Autentiškas pirminis vaizdinys ar garsas buvo perfiltruoti estetiniu menininko lazeriu, suteikiant jam naują šiuolaikinį formatą, kartu išsaugant ir jo pamatinę esatį.

Audiovizualinio miesto archyvo (dirbtuvių rezultato) pristatyme ir aptarime VDA fakultetui siūlyta tęsti pradėtą darbą: jau sukauptus duomenis papildyti naujais faktais, o esamus – autorių komentarais ir redakcijomis. Taip kūrybinis archyvas ne tik augtų, bet ilgainiui taptų socialiniu miesto tapatybės archyvu. Archyvo išsaugojimui laboratorijos „Vokas“ komanda siūlė simbolinę ir nuoseklią archyvinių kortelių ir/arba skaitmeninę (foto-, video-, audio-, interviu) versiją.

Archyvo pristatyme dalyvavo ir šiandien Europoje puikiai žinomi architektai bei kritikai – Italijos paviljono XII Venecijos architektūros bienalėje (2010) kuratorius, geriausias 2006 metų Italijos architektūros kritikas Luca Molinari ir ispanai Gonzalo Herrero Delicado (architektūros agentūros DOT direktorius ir Malagos universiteto lektorius) bei Fredy Massad (btbW/Architecture įkūrėjas ir daugelio knygų apie šiuolaikinę architektūrą autorius).

Jie, vadovaujami žurnalo „Abitare“ redaktorės Valentinos Ciuffi, VDA Nidos meno kolonijoje toliau plėtė sukurto archyvo dimensijas, generuodami informacinę produkciją (interviu ar laisvų pokalbių įrašinėjimas, kolektyvinis rašymas).

Sakoma, kad gera pradžia – pusė darbo, tad tęsdama kūrybinio bendradarbiavimo tradicijas, VDA Klaipėdos fakulteto komanda jau dabar vysto naujų projektų idėjas. Jungdamasi prie kasmečio asociacijos „Dizaino forumas“ renginio „Dizaino savaitė“, balandžio 30 d. – gegužės 12 d. ji klaipėdiečius pakvies į dizaino ir architektūros renginių ciklą. O vasarą VDA Nidos meno kolonijoje surengs jungtinę praktiką su VDA Telšių fakultetu.

16

ketvirtadienis, balandžio 25, 2013

durys

Į Lietuvą atkeliavęs garsaus danų režisieriaus Thomo Vinterbergo filmas „Medžioklė“ – įtemptas moralinis trileris, šiuolaikinė raganų medžioklės istorija. Iš tikrųjų tai mergaitės tvirkinimu apkaltinto darželio auklėtojo istorija, artima Lietuvos įvykiams.

Drama: danų filmas „Medžioklė“ – jautriai ir psichologiškai tvirtai suręsta skaudi kino istorija apie lakią vaizduotę turinčią mergaitę ir

ją galimai tvirkinusį vyrą.

„Medžioklė“ – apie kitokius zombius Naujas filmas Pavadinimas: „Medžioklė“. Šalis: Danija.

Premjera: 2013 m. vasario 6 d.

Premjera Klaipėdoje: balandžio 26 d. 18 val. ir 27 d. 17 ir 19.30 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose. Bilietai – po 6 Lt. Žanras: Drama.

Trukmė: 115 min.

Režisierius: Th.Vinterbergas.

Prodiuseriai: Th.Vinterbergas, Mortenas Kauffmanas.

Aktoriai: M.Mikkelsenas, Thomas Bo Larsenas, Annika Wedderkopp, Lasse’as Fogelstromas, Alexandra Rapaport.

S ce nari stai: Th.Vinterbergas.

Vaidmuo: aktorius M.Mikkelsenas „Medžioklėje“ tapo vaikų darželio darbuotoju, kovojančiu už savo gyvenimą ir orumą.

Aivaras Dočkus

jų su artimiausiais kolegomis apsisprendė, koks bus finalas.

Šiek tiek istorijos

Danų režisierius Th.Vinterbergas kartu su Larsu von Trieru sukūrė natūralistinį „Dogmos“ kino judėjimą bei susuko pirmąjį šio manifesto filmą „Šventė“, kuris nugriaudėjo visuose svarbiausiuose festivaliuose bei susižėrė solidų apdovanojimų kraitį. Vėliau Th.Vinterbergas bandė supurtyti ne tik Europą, bet ir Holivudą originalių siužetinių vingių juostomis „Meilė svarbiausia“ ir „Brangioji Vendė“. Bet platūs užmojai skambių atgarsių nesulaukė ir jis grįžo prie šiaurietiško kino ištakų drama „Submarinas“, kuri vėl padėjo šiam talentingam režisieriui susigrąžinti geriausią jo formą.

Idėja sukurti psichologinę dramą „Medžioklė“ Th.Vinterbergui gimė dar po pasaulinio „Šventės“ triumfo. Režisieriui į rankas ėmė plaukti įvairiausio sukirpimo šeimos dramų scenarijai, tačiau dėmesio vertas pasirodė esantis jo pažįstamo psichologo pasiūlymas sukurti filmą, pagrįstą vaikų fantazijomis. Iš savo archyvo gydytojas ištraukė kelias tikras neteisingų kaltinimų pedofilija istorijas.

Jos buvo tokios sukrečiančios, jog Th.Vinterbergas ilgai nesiryžo jų sudėlioti į vientisą scenarijų.

Filmavimo proceso pabaigoje režisierių apėmė abejonės dėl „Medžioklės“ atomazgos įtaigumo, todėl jis parengė kelias skirtingas versijas ir tik po ilgų diskusi-

Lietuviška tema

Žiūrėdamas „Medžioklę“ negali atsiriboti nuo įvykių mūsų gimtojoje šalelėje, kuri tik dabar nubunda iš gilios „kedofilijos“ komos.

Danų filmas išnarsto po kaulelį, kaip veikia melo viruso plitimo

Europos kinas vėl laiko du aukštai iškeltus nykščius. mechanizmas. Kokios pažeidžiamos yra žmogaus smegenys. Ir kokios jos pavojingos, kai prasideda užkrėtimas.

Ką tik darželio auklėtojas Lukas buvo visų gerbiamas, pas visus laukiamas, turintis daugybę draugų.

Niekam neužkliuvo, kad jis nuoširdžiai randa bendrą kalbą su vaikais, o šie ji myli kaip geriausią vyresnį draugą. Bet pakanka tėvų dėmesio stokojančiai artimiausio bičiulio dukrai leptelėti nesąmonę, ir visas miestelis virsta zombiais.

Th.Vinterbergo ir Tobiaso Lindholmo scenarijus kerta elektros srove į pačias pasąmonės gelmes.

Absurdiškais skiedalais pirmiausia užsikrečia darželio vedėja. Pusamžė moteriškė, neberandanti, kur save realizuoti, todėl jos siauraprotiškame gyvenimėlyje sušmė-

žuoja gelbėjimosi šiaudas. Nauja ir vienintelė gyvenimo prasmė. Galimybė sužibėti. Žvaigždžių valanda.

Ir sulig kiekvienu iškastu iš niekur faktu paprasta moterėlė stiprėja tiesiog akyse iki komiksų superherojės lygmens. Niekam tikusiam psichologėliui taip pat suboluoja šanselis ką nors ypatingo nuveikti, nors kaltinamajam jis neturi drąsos net pažvelgti į akis.

Taip formuojasi zombių kariuomenė. Į ją buriasi visos tos ir tie, kuriems reikia išgalvotos tiesos, paskui kurią galima iškilmingai žygiuoti į šviesią ateitį. Tokioje zombių armijoje – visos įmanomos pilkos bespalvės vidutinybės.

Prisitaikėliai. Lengvatikiai. Ar visas šis užkrėtimas nenutiko Lietuvoje? O juk jam pasidavė ne tik menko protelio sraigteliai, bet ir truputėlį aukštesnio mąstymo padarai. Kažkas rašė šūkius. Kažkas organizavo koncertus. Kažkas juose deklamavo eiles ir dainavo. Prisipažinsiu, ir aš vienu metu buvau susvyravęs. Užkratas šnabždėjo į ausį slapčiausius užkeikimus ir konspiracijų teorijas.

Lengva mesti akmenį

„Medžioklė“ žvelgia dar toliau negu Lietuvos aktualijos. Taip gimsta Šiaurės Korėjos tipo režimai. Nes žmonėms būdinga lengvai įtikėti.

Ne, Th.Vinterbergo filmas nepasmerkia melaginga tiesa užsikrėtusių žmonių. Kai kur net galime aptikti pateisinimų. Režisierius atskleidžia veikimo principus. Kaip

lengva mesti akmenį arba nukryžiuoti. Žmogiškos prigimties ypatumai.

Viena stipriausių scenų – parduotuvėje, kai Madso Mikkelseno herojus nepasiduoda, žinodamas, kad jį smerkiantieji neteisūs. Jis kaunasi kone iki sąmonės netekimo, ir tai teisingas dramaturginis momentas, diktuojantis seną amerikietišką tiesą – blogis triumfuoja, jei gėris nieko nedaro. Lukas pasirenka kovos kelią, iš kurio jis nebeturi kur trauktis. Ir jis kaunasi iki galo.

Be abejo, kaip atsvara suzombėjusiems personažams yra ir tie, kurie išsaugo sveiką protą. Tokių nedaug, bet jie gyvybiškai svarbūs. O pribloškiančioje bažnyčios scenoje mes regime, kokie beviltiški visi zombiai, kai tiesa apsiverčia aukštyn kojomis. Suakmenėję kaip komunistinio režimo paminklai. Bijantys krustelėti, kad neprikrautų kelnių.

Mūsų visuomenė išgyveno panašius virsmus kaip „Medžioklės“ herojai. Visi norėjome pasireikšti. Pasijusti teisuoliais. Prisiminti minios nenugalimumo jausmą.

Ir nepajutome, kaip tapome viruso nešėjais. Kad tai nepasikartotų, pravartu pasižiūrėti „Medžioklę“.

Kinomaniški dalykai

Kiną kaip ir palikau užribyje. Nes ten viskas savo vietoje. Kelia emocijas. Nuo nuostabos iki pasibjaurėjimo. Nuo žmogiškų silpnybių atpažinimo iki daugybės neatsakytų klausimų. „Medžioklė“ nesi-

T. L i nd hol ma s ,

Operatorius: Charlotte Bruus Christensen.

Kompanijos: „Film i Vast“, „Zentropa Entertainments“.

Amžiaus cenzas: nenustatytas.

Biudžetas: 3 mln. 800 tūkst. JAV dolerių.

Apdovanojimai: trys Kanų kino festivalio prizai, Europos kino apdovanojimas už geriausią scenarijų.

Siužetas: Po sunkių skyrybų atsigaunantis 40-metis Lukas turi naują merginą, naują darbą vaikų darželyje, daug draugų glaudžioje bendruomenėje ir stengiasi pataisyti santykius su paaugliu sūnumi Markusu.

Tačiau dėl netikėtų kaltinimų viskas ima žlugti. Iškritus sniegui ir įsižiebus kalėdinėms lemputėms, gandai paplinta kaip virusas. Viskas ima slysti iš rankų, nedidelėje bendruomenėje sklinda nepasitikėjimas ir isterija, o Lukas lieka vienas kovoti už savo gyvenimą ir orumą.

baigs visiškai taip, kaip norėtumėte. Nuskambės įspėjamasis šūvis, jog tokių istorijų dalyviams gyvenimas ir toliau bus nesaldus. Ir kad tokios istorijos kartosis.

Norisi paminėti šį M.Mikkelseno darbą, įvertintą Kanų kino festivalyje geriausio aktoriaus apdovanojimu. Beje, Europos kino gerbėjams rekomenduočiau peržiūrėti šio dano filmografiją – joje aptiksite nemažai įsimintinų atradimų savo kinomaniškai kolekcijai.

O šiaip „Medžioklė“ nušauna kaip ir viską. Ir režisūrą, ir scenarijų, ir aktorinius darbus. Europos kinas vėl laiko du aukštai iškeltus nykščius.

Leidėjas © 2013 UAB „Sorestum“, Labdarių g. 8, 01120 Vilnius, tel./faks.: (8 5) 262 4242, el. paštas: info@diena.lt. Maketavo UAB „Diena Media News“ leidybos centras. Spausdino UAB „Diena Media Print“. Tiražas 7 500. Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami.