2013-04-26 Santaka

1

penktadienis, balandžio 26, 2013

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė

santaka Skers­gat­vis į ki­tą pa­sau­lį REMIA

Nr. 88

Artūro Morozovo nuotr.

Sankt Pe­ter­bur­ge nu­si­drie­ku­sia­me Kau­no skers­gat­vy­je ap­stu abie­jų mies­tų gy­ve­ni­mo pa­ra­le­lių

6

Įsi­se­nė­ju­si negalia

Gam­ta – ir sce­na, ir ak­to­rė

Pa­mau­ti ant Mo­zės ra­gų

„Vis­ką su­de­gin­ti ir kur­ti iš nau­jo“, – ži­no­ mas mi­mas M.Te­ni­so­ nas at­sklei­džia re­cep­ tą, kaip Kau­ne at­gai­vin­ ti pan­to­mi­mą.

Ne­mu­no sa­lo­je bus pri­sta­ty­tas uni­ka­lus pro­jek­tas – Ap­lin­kos teat­ro spek­tak­lis „Pe­rip­he­ria“.

De­tek­ty­vo ver­ti­mas, vir­tęs ver­ti­mo de­tek­ty­ vu: pa­mąs­ty­mai, per­ skai­čius 2013 m. An­ tip­re­mi­ja ap­do­va­no­tą kny­gą.

3

5

7

2

Penktadienis, balandžio 26, 2013

santaka/kultūros savaitė

Su­si­tik­si­me dai­noj?

Da­rius Gru­bys Cho­ro „Sa­lu­to“ na­r ys

L

ie­tu­viai – dai­nuo­jan­ti tau­ta.

Tai gar­siai tei­g ia­ma te­le­v i­ zi­jo­je, spau­do­je, ypač ta­da, kai nu­ma­to­mas koks nors ren­g i­nys, kur ga­l i tek­t i leis­t i mu­z i­ ka­l iai ar­t i­k u­l iuo­t us gar­sus.

Dai­nuo­jam kas kaip mo­k am. Vie­ ni iš tri­bū­nų kal­ba lyg dai­nuo­t ų ge­ ro ly­g io, su­de­r in­t ais bal­s ais, ki­t i – trauk­da­m i „Il­g iau­sių me­t ų“. Dar ki­ ti iš­v irkš­č io­m is gerk­lė­m is, pri­dė­j ę ran­k ą prie šir­d ies, per spor­to var­ žy­bas plė­š ia „Lie­t u­va, Tė­v y­ne mū­ sų“, tre­t i tuo me­t u švęs­da­m i ves­t u­ ves ar ju­bi­l ie­jus ban­do pa­s i­ro­dy­ ti esą liau­d ies dai­nų pro­pa­g uo­to­jai ir my­lė­to­jai. Ket­v ir­t i dai­nuo­ja šou pro­jek­t uo­se „Cho­r ų ka­rai“. Tik ar vi­ sa ši dai­nuo­jan­t i tau­t a ži­no tik­rą­ ją dai­nos ver­tę, tik­ro­jo skam­b e­sio kai­ną? Drįs­t u teig­t i, kad apie tai net ne­su­si­mąs­to­ma. Yra dai­na, kaž­k iek žo­d žių mo­k u, apy­t ik­rę me­lo­d i­ją ži­ nau – ir pir­myn. To­l iau kas nors pa­ dės. O jei ne – tie­siog pe­rei­siu prie ki­ tos dai­nos.

Skau­du bu­vo žiū­rė­t i į vi­siš­kai tuš­ čią Di­d žią­ją sa­lę... Da­ly­v iai kon­cer­ ta­vo vie­n i ki­t iems. Žiū­ro­v ų sa­lė­je bu­vo gal koks 2,5 žmo­gaus. Ne­ž i­ nau, neieš­ko­k i­me kal­t ų, bet si­tua­ci­ ja tra­g iš­ka. Kur ta dai­nuo­jan­ti tau­ta?

Kur tie liau­d ies dai­nų už­sta­lė­je my­ lė­to­jai ir pro­pa­g uo­to­jai? Kur Lie­t u­ vos pa­t rio­tai, kur TV pro­jek­tų ve­dė­ jai? Sup­ran­tu – čia ne ly­g is, ne­ro­dys jo­k ia te­le­v i­z i­ja, jo­k ios gar­bės ne­bus.

Prie­š in­gai – drau­gai ar pa­ž įs­ta­m i, su­ž i­no­ję apie ly­r i­n į nu­k ry­pi­mą, t.y. kad da­ly­vau­ta ir klau­sy­ta­si, ga­l i pa­ su­k io­t i pirš­tą ties smil­k i­niu ar pa­lai­ ky­t i kaž­ko­k iu ne­vi­sa­ver­čiu. Žo­d žiu, tik­ra – ta dai­nuo­jan­t i Lie­tu­va – ir bu­ vo tie 12 cho­rų, da­ly­va­vu­sių kon­kur­ se. Tie 12 cho­r ų, ku­r ių na­r iai au­ko­ja sa­vo lai­ką, ski­r ia lais­va­lai­k į, ne­gau­ da­m i už tai jo­k io ma­te­r ia­laus at­ly­ gio; ku­rie gy­vuo­ja tik dėl sa­vo dar­bą my­l in­čių chor­ve­d žių ir fa­na­t iš­k ų, iš idė­jos dai­nuo­jan­čių dai­n i­n in­k ų.

Pri­si­mi­n iau so­v ie­t i­n iais lai­kais dai­ nuo­tos dai­nos po­sme­l į:

Su dai­na links­miau gy­ven­t i, Dirb­t i, mo­k y­t is leng­v iau, Su dai­na mums dar­bas – šven­tė, Ei, dai­ne­lę trauk sma­g iau.

„Nes­kai­tan­č ių­j ų yra gana daug“, – pri­sta­ty­da­ma ty­ri­mą, ku­riuo ban­dy­ta iš­siaiš­kin­ti lie­tu­ vių skai­ty­mo įpro­čius, sa­kė lei­dyk­

los „Al­ma lit­te­ra“ di­rek­to­rė Dan­ guo­lė Vi­liū­nie­nė. Ty­ri­mas pa­ro­dė, kad kny­gų Lie­tu­vo­je vi­sai ne­skai­to 4 iš 10 suau­gu­sių­jų ir 24 pro­c. vai­

kų. Vis dėl­to ne­skai­tan­čių­jų da­lis per me­tus su­ma­žė­jo: per­nai kny­ gos neat­ver­tė 52 pro­c. suau­gu­sių­ jų ir 35 pro­c. vai­kų. Šie­met, kaip ir per­nai, ket­vir­ta­da­lis suau­gu­sių gy­ ven­to­jų skai­ty­mui ski­ria iki 3 val. per sa­vai­tę, o 4 pro­c. ap­klau­sos da­ ly­vių nu­ro­dė skai­tan­tys 7–9 va­lan­ das per sa­vai­tę.

Daž­niau­siai vi­sai ne­skai­to vi­sų am­žiaus gru­pių vy­rai su ne­baig­ tu vi­du­ri­niu iš­si­la­vi­ni­mu, že­mo­ mis pa­ja­mo­mis, gy­ve­nan­tys kai­ me. Dau­giau­sia skai­to pen­si­nio am­žiaus mo­te­rys su aukš­tuo­ju iš­ si­la­vi­ni­mu, aukš­to­mis pa­ja­mo­mis, gy­ve­nan­čios di­džiuo­siuo­se mies­ tuo­se. 3–10 me­tų vai­kai, kaip nu­ ro­dė jų tė­vai, daž­niau­siai skai­to il­ giau nei suau­gu­sie­ji – 3–5 va­lan­das per sa­vai­tę (24 pro­c.). Suau­gu­sie­ji skai­ty­mui per die­ną ski­ria vi­du­ti­ niš­kai 23 min., vai­kai – 31 mi­nu­tę. Šal­ti­nis: BNS

„Sa­ky­čiau, grįž­ta stag­na­ci­ja – tik ne ta­ry­bi­nių lai­kų, o bran­daus ka­ pi­ta­liz­mo. Tai at­si­lie­pia ir teat­ ro pra­kti­kai: jie sun­kiai beat­ran­da jė­gų, re­tai ge­ne­ruo­ja idė­jas maiš­ tui ir pa­si­duo­da ydin­gai ma­dai, kai teat­ras tė­ra tik pra­mo­ga. Šian­dien teat­ras nė­ra ta ins­tan­ci­ja, ku­ri mo­ du­liuo­ja vi­suo­me­ni­nius san­ty­kius, o žiū­ro­vai ir kri­ti­ka pri­pa­žįs­ta ar­ ba prieš­ta­rau­ja. Nū­die­nos teat­rai yra pra­mo­gi­niai bu­dua­rai su sa­vo klien­tū­ra – ar tai bū­tų vals­ty­bi­niai teat­rai, ar pri­va­tūs. Jie sten­gia­si at­spin­dė­ti pra­mo­gi­nę kul­tū­rą, ku­ ri ten­kin­tų bur­žua­zi­nę vi­suo­me­nę ir jos po­rei­kius“, – fi­lo­so­fas, teo­ lo­gas Er­vi­nas Kor­šu­no­vas ma­ no, kad teat­ro kri­ti­kų ce­chas šian­ dien yra pa­mir­šęs sa­vo mi­si­ją bū­ti vi­suo­me­nės švie­tė­jais. Šal­ti­nis: ka­ma­ne.lt

Yra dai­na, kaž­kiek žo­ džių mo­ku, apy­tik­rę me­ lo­di­ją ži­nau – ir pir­myn.

To­liau kas nors pa­dės. O jei ne – tie­siog pe­rei­siu prie ki­tos dai­nos.

Ko­dėl kal­b a­me apie dai­nuo­jan­č ią tau­tą? Kad dai­na skam­b ė­t ų, kad ją ga­l i­ma bū­t ų at­l ik­t i vie­šai, rei­k ia įdė­ ti daug triū­so, atim­t i daug lai­ko ir iš sa­vęs, ir iš šei­mos, ati­duo­t i da­l į sa­vo šir­d ies ir svei­ka­tos. Tik­rai ne­sun­k u ir ge­ra, ypač kai ap­lin­kui daug bend­ ra­m in­čių, ser­gan­čių šia li­ga.

Ba­lan­d žio 20–21 d. Kau­no kul­t ū­ros cent­ro „Tau­tos na­mai“ Di­d žio­jo­je sa­ lė­je vy­ko Lie­tu­vos suau­gu­sių­jų cho­ rų kon­k ur­so 1-asis tu­ras. Ja­me da­ ly­va­vo 12 cho­r ų iš Kau­no ir Kau­no ap­skri­t ies. Šis kon­k ur­s as vyks­ta li­ kus me­tams iki Res­pub­l i­k i­nės dai­ nų šven­tės. Ki­t ais me­t ais švę­s i­me gar­bin­gą ju­bi­l ie­jų – su­kaks 90 me­ tų nuo pir­mo­sios Kau­ne vy­k u­sios Dai­nų šven­tės. Ju­bi­l ie­jus įspū­d in­ gas, ta­čiau...

Tik­rai dai­na pa­de­da ei­t i per gy­ve­ ni­mą. Kai sun­k u ar liūd­na – dai­nuo­ ja­me, kai links­ma, ge­ra – dai­nuo­ja­ me, kai no­r i­si mąs­t y­t i – dai­nuo­ja­ me. Mes pa­tys to ne­pas­te­bi­me, kad ką nors veik­da­mi in­tui­ty­v iai kaž­ką niū­niuo­ja­me. Be jo­kio rei­ka­lo. Mums taip leng­v iau. Ga­l i­ma užmirš­t i apie bė­das, rū­pes­čius, ati­t rūk­t i nuo rea­ ly­bės bent jau trum­pai.

Sa­vait­ga­l į, ba­lan­d žio 26–28 d. Kau­ no vals­ty­bi­nė­je fil­har­mo­ni­jo­je vyks tra­d i­ci­n is cho­r ų fes­t i­va­l is „Su­si­t i­k i­ me dai­noj“. Da­ly­vaus vai­k ų ir jau­n i­ mo cho­rai, baigs fes­t i­va­l į suau­g u­ sių­jų cho­rai. Vie­n i – dar ban­dan­tys pri­si­pra­t in­t i ir per­kąs­t i dai­ną, ki­t i – jau pa­sie­kę tam tik­rų aukš­tu­mų, pa­ ga­vę „Auk­so paukš­tę“ ar­ba val­gan­ tys duo­ną iš sa­vo ho­bio. Ne­si­no­rė­tų, kad sa­lė­je sė­dė­tų tik bro­liai, se­se­rys, ma­mos, tė­čiai, se­ne­l iai, ku­r ie atei­t ų pa­klau­syti tik sa­viš­kio, o po to pa­kil­ tų ir išei­t ų. Įro­dy­k i­me sau ir ki­t iems, kad mo­ka­ me, ga­li­me ir no­ri­me ne tik žo­džiais, bet vi­su bal­su (dau­giau ar ma­žiau iš­ la­vin­tu) įsi­lie­ti į griaus­min­gai skam­ ban­t į cho­rą, su­si­t ik­t i dai­no­j, pa­bū­t i jo­je, at­si­pa­lai­duo­t i ir išei­t i di­d žiuo­ jan­t is sa­v i­m i. Di­d žiuo­jan­t is, kad aš esu dai­n in­gos, o gal po ši­to ren­g i­ nio – ir dai­n in­g iau­sios ša­l ies at­sto­ vas. Dau­g iau to­k ių nė­ra.

Su­si­t i­k i­me dai­noj! O prieš su­si­t i­k i­ mą pa­l i­k i­me ana­pus sa­lės du­r ų gal­ būt ne­ge­r us dar­bus ir min­t is, pa­sa­ ky­tus ar ne­spė­tus pa­sa­k y­t i ne vi­sai gra­žius žo­džius, vi­si kar­tu im­ki­me ir už­t rau­k i­me „Kur gi­r ia ža­l iuo­ja“.

Pa­ma­ty­si­me ir pa­ju­si­me, kaip rū­pes­ čiai pa­skęs to­je pa­pras­tu­tė­je, bet ga­ lin­gai ošian­č io­je ir skam­b an­č io­je Lie­tu­vos gi­r io­je.

„Ji – kaip li­go­ni­nė, tai­san­ti vo­ka­li­ nę for­mą“, – anot Kau­no vals­ty­bi­ nio mu­zi­ki­nio teat­ro ba­ri­to­no, tarp

daugybės vaidmenų sukūrusio ir Župano vaidmenį Johanno Straus­ so operetėje „Čigonų baronas“ Ge­

di­mi­no Ma­ciu­le­vi­čiaus, ope­ra – kie­vie­nam so­lis­tui bū­ti­nas žan­ras. Šal­ti­nis: ber­nar­di­nai.lt

„Šią, jau ant­rą­ją, vieš­na­gę Lie­tu­ vo­je at­si­min­siu vi­są gy­ve­ni­mą – nors iš pra­džių net min­ties ne­tu­rė­ jau, kad ga­lė­čiau at­lik­ti ki­tos tau­tos kū­ri­nį pan­so­rio tra­di­ci­ja, bet da­bar „Anykš­čių ši­le­lis“ man ta­po bran­ gus ir tar­si sa­vas. Ma­ne ža­vi tai, kad ga­li­ma taip emo­cin­gai ir vaiz­ din­gai ap­ra­šy­ti mus su­pan­tį įpras­tą gam­tos vaiz­dą – Ko­rė­jo­je nie­ko pa­ na­šaus nė­ra“, – gar­si pan­so­rio at­ li­kė­ja iš Pie­tų Ko­rė­jos Park In Hye, pa­ke­rė­ju­si Kau­no pub­li­ ką ne­tra­di­ciš­kai at­lie­ka­mu An­ta­ no Ba­ra­naus­ko „Anykš­čių ši­le­liu“, ne­slė­pė su­si­ža­vė­ji­mo lie­tu­vių kla­ si­kos kū­ri­niu. Šal­ti­nis: „San­ta­ka“ Gedimino Bartuškos, Vytauto Petriko, Martyno Aleksos nuotr.

3

Penktadienis, balandžio 26, 2013

santaka/žvilgsnis

M.Te­ni­so­nas: ma­no Ka­ma­sut­ro­je vis­kas ki­taip Sil­vi­ja Či­žai­tė-Ru­do­kie­nė Teatrologė

V

ie­ną snie­guo­tą pa­va­sa­rio die­ną dar nuo mar­gu­ čių da­žy­mo spal­vo­to­mis ran­ko­mis su­si­ti­ko­me su pro­fe­sio­na­lios pan­to­mi­mos tru­pės (1966–1972) įkū­rė­ju Lie­tu­vo­je, dai­ li­nin­ku, re­ži­sie­riu­mi, mi­mu Mod­riu Te­ni­so­nu. Kal­bė­ta bu­vo daug ir apie vis­ką, ta­čiau svar­biau­siu klau­si­mu ta­po Kęs­tu­čio Ado­mai­čio įsteig­to pan­to­mi­mos teat­ro me­no ir dva­ sios paieš­kos bei at­spin­džiai šian­ die­nos Kau­no pa­dan­gė­je.

– Po­kal­bį no­rė­čiau pra­dė­ ti apie pan­to­mi­mos me­no si­ tua­ci­ją šian­die­nos kū­ry­bi­nia­ me pa­sau­ly­je. Ko­kių skir­tu­mų ma­to­te tarp Lie­tu­vos ir Lat­vi­ jos kū­rė­jų?

– Kaip tik šį­kart vyk­da­mas į Lie­ tu­vą vos ne­pa­vė­la­vau į au­to­bu­są, ka­dan­gi žiū­rė­jau Ry­gos pan­to­mi­ mos tru­pės va­do­vo Ro­ber­to Li­ge­ rio spek­tak­lį. Jis yra pir­ma­sis ma­ no mo­ky­to­jas, ku­ris at­vė­rė du­ris į sce­ną. Ma­čiau nau­ją spek­tak­lį, ku­ rio kū­rė­jai pa­tys ak­to­riai. Ne R.Li­ ge­rio (ku­riam, be­je, yra 82 me­tai) ran­ka pri­si­dė­jo, bet kai ku­rie iš vy­ riau­sių ak­to­rių su­mez­gė spek­tak­ lį ki­to­kia for­ma, nau­ju per­tei­ki­mo bū­du. To­dėl at­si­sklei­dė nau­ji ko­ky­ bės kri­te­ri­jai, ku­rių anks­čiau ne­bū­ da­vo. Ir, nors pa­si­rink­tos stan­dar­ ti­nės, kla­si­ki­nės Mar­se­lio Mar­so sce­nos te­mos, bet vi­siš­kai ne­stan­ dar­ti­niai spren­di­mai, pa­vyz­džiui, pa­žįs­ta­mo etiu­do ke­tu­rios pa­bai­ gos, ku­rios itin pra­tur­ti­na siu­že­ti­ nę kon­cep­ci­ją.

Ak­to­rių veiks­muo­se bu­vo ga­li­ ma jus­ti nau­ją at­spal­vį, kai fak­tiš­ kai bet koks ju­de­sys bu­vo pri­tai­ko­ mas prie mu­zi­kos. Vis dėl­to tai ne šo­kis, o bu­vi­mas mu­zi­ko­je. Ro­ber­ to spek­tak­liai pa­si­žy­mi itin aukš­ta ko­ky­be ir pro­fe­sio­na­liu dar­bu, ku­ ria­me pa­grin­di­nis dė­muo yra ak­ to­rius, ir šiam pa­si­reikš­ti sce­no­je ski­ria­ma itin daug dė­me­sio. Pan­to­ mi­mos spek­tak­liuo­se dir­ba aukš­to ly­gio pro­fe­sio­na­lai – Ro­ber­to bend­ ra­žy­giai, to­dėl sce­nog­ra­fi­ja, mu­zi­ ka, ap­švie­ti­mas, vis­kas iš­dirb­ta iki to­bu­lu­mo.

– At­li­ki­mas – to­kio pat aukš­to ly­gio?

– Taip. Šį­kart sce­no­je bu­vo dvy­li­ka jau­nų ak­to­rių, ta­čiau vi­sai ne­ju­tau kar­tų skir­tu­mo, tik at­si­ra­do nau­ja ko­ky­bė. Tai ma­ne la­bai džiu­gi­na.

– Tad Lat­vi­jo­je pan­to­mi­ma at­ ran­da nau­jų for­mų, ko­ky­bę. O ką pa­ma­tė­te Lie­tu­vo­je? Lan­kė­ tės spek­tak­ly­je „Ka­ma­sut­ra“?

– Kai pa­ma­čiau spek­tak­lio pa­va­ di­ni­mą vie­na­me iš pla­ka­tų – pa­ gal­vo­jau, kad ma­ne iš­ti­ko re­ ta lai­mė – bū­ti Kau­ne ir pa­ma­ty­ti „Ka­ma­sut­rą“! Juk tai – pa­sau­li­ nė kla­si­ka be žo­džių! Be tuš­čia­žo­ džia­vi­mo! Šian­dien tik kvai­las ne­ pa­si­nau­do­tų ga­li­my­be im­tis to­kio kū­ri­nio. La­bai su­si­do­mė­jau, kaip ga­li­ma trak­tuo­ti ir per­teik­ti sce­no­ je „Ka­ma­sut­rą“. Juk kas ga­li bū­ ti gra­žes­nio.

– Ir ką pa­ma­tė­te?

– Na, pa­ma­čiau nau­jas pa­tal­ pas, jau vi­sai be teat­ro kva­po! Še­ šė­lių teat­rą ir ne­spal­vo­tą mė­gė­jiš­ ką ani­ma­ci­ją plokš­čia­me ek­ra­ne, su „efek­tin­gos“ mu­zi­kos įra­šais ma­ne per­kė­lė į praei­tį, kai, man tar­nau­ jant so­vie­ti­nė­je ar­mi­jo­je, per po­ lit­in­for­ma­ci­jos už­siė­mi­mą bu­vo­me su­grūs­ti į ma­žą pa­tal­pą, kur tu­rė­ jo­me žiū­rė­ti fil­mą apie so­vie­ti­nės ar­mi­jos gink­lų ga­ly­bę ir pra­na­šu­ mą prieš mū­sų prie­šo – ka­pi­ta­lis­ ti­nio pa­sau­lio – gink­lus.

Tai­gi, „Ka­ma­sut­ra“ džiaugs­mo ne­su­tei­kė. Gal net prie­šin­gai. Ma­ ne pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me teat­re už­ plū­do gė­dos jaus­mas. Tie­sa, ne­ga­liu tiks­liai at­sa­ky­ti, dėl ko man bu­vo gė­da. Gal­būt dėl ky­lan­čio klau­si­mo „kas šio­je pa­tal­po­je da­ro­si – čia ir da­bar“? Gal dėl to, kas vyks­ta ek­ra­ ne ar kaip žiū­ri­ma į „Ka­ma­sut­rą“, ir klau­si­mus, ke­lia­mus dėl pa­čios pan­to­mi­mos... Sun­ku at­sa­ky­ti. Bet fak­tas yra tas, kad man bu­vo ne­ pa­to­gu, gė­da bū­ti to­je pa­tal­po­je. Ir ga­li­ma dis­ku­tuo­ti ko­dėl, pra­de­dant nuo pro­to, min­ties ir jaus­mo, sau­lės rez­gi­nio – iš­ban­dy­mas vi­soms sep­ ty­nioms čak­roms.

– Vis dėl­to spek­tak­lis iš­pro­vo­ ka­vo emo­ci­jas, jaus­mus?

– Vi­siš­kai tei­sin­gai. Be gė­dos jaus­ mo, dar pa­gal­vo­jau ir apie jau­ni­ mą, ku­ris gal­būt pir­mą kar­tą atei­ na į to­kį „pan­to­mi­mos“ spek­tak­lį.

Juk teat­ro me­nas da­ro stip­riau­ sią po­vei­kį. Tad man šiek tiek gai­la, kad jau­nas žiū­ro­vas ne­ga­lė­jo pa­jus­ ti – na, ne­ga­liu sa­ky­ti, kad be­ga­li­ nį, bet vis dėl­to „Ka­ma­sut­ros“ gro­ žį ar įma­no­mą pa­sau­lį. Gal grei­čiau sfe­rų, ku­rios šį pa­sau­lį pa­lie­čia. Juk žmo­gaus gy­ve­ni­me pir­mas įspū­dis yra pa­ts stip­riau­sias: pir­mas pri­ si­lie­ti­mas, pir­mas bu­či­nys. O man at­ro­do, kad spek­tak­ly­je ne­bu­vo ko­ ky­bės, kad bū­tų ga­li­ma pra­dė­ti at­ sa­kin­gai kal­bė­ti apie „Ka­ma­sut­rą“.

– Tuo­met ką spek­tak­ly­je ga­lė­ jo at­ras­ti jau­ni­mas? Gal ki­to­kį dva­sin­gu­mą, teat­ri­nę bū­tį?

– Ten bu­vo ku­ria­mas ne­spal­vo­tas de­for­muo­tų še­šė­lių pa­sau­lis. Vie­

Modris Tenisonas. Autoportretas

nin­te­lė ir es­mi­nė teat­ro me­no bū­tis yra gy­vas žmo­gus sce­no­je prieš gy­vą žmo­gų sa­lė­je, čia ir da­bar! Prog­ra­ mė­lė­je gra­žiai pa­ra­šy­ta daug svar­ bių ir ge­rų tei­gi­nių. Vie­na spek­tak­lio vy­rau­jan­čių tech­niš­kai su­de­da­mų­jų da­lių – ani­ma­ci­ja. Bet pa­ly­gin­ki­me, kad ir su ani­ma­ci­niu fil­mu „Ežiu­ kas rū­ke“. Kiek ežiu­ke „Ka­ma­sut­ ros“ ir ko­kį „dva­sin­gu­mą“ mes ma­ to­me šia­me spek­tak­ly­je?

– O ar bu­vo pa­čios Ka­ma­sut­ros spek­tak­ly­je? Gal­būt pa­teik­ta po­pu­lia­rią­ja pra­sme?

– Šį­kart gal­būt rei­kė­jo žan­ro gry­ nu­mo. Jei tai bū­tų pa­ruoš­ta kaip, tar­kim, var­je­tė, tuo­met sa­ky­čiau pui­ku, ga­li­me at­si­pa­lai­duo­ti ir links­min­tis. Ne­ga­liu vie­na­reikš­miš­ kai pa­sa­ky­ti, jog tai vi­siš­kai su­ga­ din­tas kū­ri­nys, bet ma­no Ka­ma­sut­ ro­je vis­kas ki­taip.

Man šiek tiek gai­la, kad jau­ nas žiū­ro­vas ne­ga­lė­jo pa­ jus­ti – na, ne­ ga­liu sa­ky­ ti, kad be­ga­li­ nį, bet vis dėl­ to „Ka­ma­sut­ ros“ gro­žį ar įma­no­mą pa­ sau­lį.

– Gal Lie­tu­vo­je pan­to­mi­mos teat­ras už­si­da­rė sa­vo pa­tal­po­ se ir dau­giau nie­ko ne­be­ma­to?

– No­ri­si ti­kė­ti, kad spek­tak­lio kū­ rė­jams dar ne taip blo­gai. At­va­žia­ vau švęs­ti Ve­ly­kų į Vil­nių, po to ke­ lia­vau į Kau­ną. Ma­čiau tiek daug lai­min­gų žmo­nių, vai­kų, taip pat ir gir­tą jau­ną po­rą tro­lei­bu­se. No­riu pa­sa­ky­ti, kad vi­du­ram­žiai ir XXI a. vi­sai gre­ta. Tai­gi, vis­kas čia pat, vie­to­je, ir iš to ga­li­ma sem­tis kū­ry­ bi­nių idė­jų, po­ten­cia­lo. O ko­kią vie­ tą uži­ma Pan­to­mi­mos teat­ras Kau­ no teat­rų pa­no­ra­mo­je? Ko ge­ro, to­kią, ko­kios yra nu­si­pel­nęs. Gal­ būt spren­di­mas su­jung­ti „Au­ros“ šo­kio teat­rą ir Pan­to­mi­mos teat­rą įneš nau­jo­vių, pa­si­kei­ti­mų.

– Ma­no­te, kad tai bū­tų žings­nis ge­res­nio ry­to­jaus link?

– Žiū­rė­si­me, ko­kie vai­kai gims po šių ves­tu­vių.

– Gal tu­ri­te pa­siū­ly­mų, kaip Pan­to­mi­mos teat­rui Kau­ne tar­ si fe­nik­sui pri­si­kel­ti iš pe­le­nų?

– Bū­tų pui­ku, jei su­ge­bė­tų vi­siš­kai su­deg­ti ir pri­si­kel­ti iš nau­jo. Pan­to­ mi­ma, ku­rią vi­są gy­ve­ni­mą aš ma­ tau, ku­rią aš pa­ty­riau kaip kū­ry­bos pro­ce­są ,– iš­skir­ti­nai jau­ni­mo me­ nas. Jau­ni žmo­nės ieš­ko sa­vi­raiš­kos bū­dų, pa­va­sa­ri­nis pa­sau­lis sprogs­ ta, vis­kas at­si­nau­ji­na su neį­ma­ no­mu grei­čiu. O čia jau įsi­se­nė­ju­ si dvi­de­šim­ties me­tų li­ga. Vis dėl­to, ko­kia tai li­ga, ne man spręs­ti. Bet rei­kia nau­jo krau­jo, ir spren­di­mas ateis. Ry­go­je aš ma­tau pil­ną sce­ną jau­nų žmo­nių ir jie vi­si ge­rai dir­ba.

– Gal­būt iš­si­sem­ta idė­jiš­kai?

Ne­bė­ra de­gan­čios dva­sios?

– Prob­le­ma yra ta, kad at­li­kė­jai auk­ lė­ja­mi ke­le­rius me­tus, ir po to pa­si­ ro­do, kad jie nie­ko ne­ga­li pa­da­ry­ ti sce­no­je, kaip tik­tai gra­žiai ju­dė­ti.

Kas yra pa­da­ro­ma žmo­nėms, jei šie iš­moks­ta dirb­ti tik­tai for­ma­liai? Kai aš kū­riau Kau­ne, mes vi­si dir­bo­me kaip iš­pro­tė­ję. Įsi­jung­da­vo jau­nas, nau­jas žmo­gus į ko­lek­ty­vą, ir pra­ si­dė­da­vo il­gos dis­ku­si­jos, kaip sa­vo dva­si­nį po­ty­rį perduoti nuo sce­nos.

Su tuo rei­kia dirb­ti, į bet ko­kią kū­no da­lį įpūs­ti dva­sios, nes jei­gu tie­siog ju­di, tai ką pa­sa­kai? Nie­ko.

– Ar ta­da nė­ra pa­ra­dok­sa­lu, kai spek­tak­lis, ro­dan­tis žmo­gaus su­tvė­ri­mą, gy­vy­bės įpū­ti­mą, pa­ts yra be­dva­sis? Ar ga­li­ma kal­bė­ti apie gy­vy­bin­gu­mą, jei pa­ts to ne­tu­ri?

– Daž­nai taip kal­ba­ma. Kar­tais net kal­bė­da­mi vie­na kal­ba ne­sup­ ran­ta­me to, kas sa­ko­ma. O juk kal­ bos var­to­ji­mas ga­li bū­ti ašt­res­nis už skal­pe­lį. Tik neaiš­ku, kaip šli­fuo­ ti sa­vo kal­bą, kad pa­siek­tu­me to­kį ašt­ru­mą? Pas fo­tog­ra­fą Vi­tą Luc­kų na­muo­se ant sie­nos bu­vo pa­ra­šy­ta: „Min­ties už­kie­tė­ji­mas – žo­džių vi­ du­ria­vi­mas“.

– Gal šian­dien žmo­nės per daug at­bu­kę, daug var­to­ja ir ne­ga­li iš­lais­vin­ti min­ties?

– Jo­kiu bū­du. Vis­kas vyks­ta taip, kaip vi­sa­da vyk­da­vo: žmo­nės gims­ ta, sens­ta, mirš­ta. Ir vis­kas ju­da tik į ge­ra.

– Re­ziu­muo­jant: vis dėl­to ko­ kia Kau­no pan­to­mi­mos teat­ro si­tua­ci­ja?

– Vis­kas vyks­ta taip, kaip tu­ri vyk­ ti, ir bus taip, kaip bus. Bet fak­tas, kad bend­ra­me teat­ro pei­za­že pan­ to­mi­ma yra nu­stum­ta į ga­ra­žą. Pa­ da­ry­ta daug klai­dų.

– Vis dėl­to kar­tais ga­ra­že ga­li gim­ti pa­sau­li­nio ly­gio įžy­my­ bės.

– Taip, pa­vyz­džiui „App­le“.

4

Penktadienis, balandžio 26, 2013

santaka/teatras

Lie­tu­viš­ka­sis Ju­li­jus Ce­za­ris „Girs­tu­čio“ rū­muo­se vyks­tan­čia­me fes­ti­va­ly­je „Lie­tu­vos teat­rų pa­va­sa­ris“ pri­sta­ty­tas Os­ka­ro Kor­šu­no­vo teat­ro (OKT) spek­tak­ lis „Ju­li­jus Ce­za­ris“. Ar­tū­ro Arei­mos re­ži­suo­tas spek­tak­lis – pir­ ma­sis šios XVI a. pa­ra­šy­tos Wil­lia­mo Sha­kes­pea­re’o pje­sės pa­ sta­ty­mas Lie­tu­vos teat­ro sce­no­je. Ir be il­gų įžan­gų ga­li­ma sa­ky­ti, kad vi­sai sėk­min­gas.

ta, o kai nu­žu­do­mas Ce­za­ris, To­mo Rin­kū­no Ka­si­jus juos­tą nu­ker­pa.

Mirš­ta Ju­li­jus Ce­za­ris – po tru­pu­tį mirš­ta ir šeks­py­riš­kas teks­tas.

Spek­tak­ly­je vei­kia vien tik vy­riš­ ki per­so­na­žai – mo­čiu­čių įvar­dy­ti chu­li­ga­nais, tarp ku­rių nė­ra ge­rų­jų, tau­rių­jų he­ro­jų. Sce­no­je, kaip ita­ liš­kuo­se ves­ter­nuo­se, vei­kė­jai yra tik blo­gi ir dar blo­ges­ni. Ju­li­jų Ce­ za­rį vai­di­na ak­to­rius To­mas Stir­na, Ce­za­rio pu­sė­je esan­čius An­to­ni­jų – To­mas Kliu­kas, Ok­ta­vi­jų – Pau­lius Ig­na­ta­vi­čius. Są­moks­lo prieš Ce­ za­rį ren­gė­ją Ka­si­jų kuo pui­kiau­siai su­vai­di­na ak­to­rius T.Rin­kū­nas, jo bend­ra­min­čius Bru­tą – Ta­das Gry­ nas, Kas­ką – Dau­man­tas Ciu­nis. Še­ši vei­kė­jai – dvi prie­šin­gos val­ džios sie­kian­čios pu­sės, dėl to ga­ lin­čios ne­tgi žu­dy­ti. Sim­pa­ti­ja ne­ ky­la nė vie­nam jų.

Ak­to­rių vai­dy­bo­je jun­ta­ma imp­ ro­vi­za­ci­ja, vai­di­na­mi per­so­na­žai yra gy­vi, juo­se ga­li­ma at­pa­žin­ti kai ku­rių lie­tu­viš­kų­jų po­li­ti­kų ti­ pa­žus. Vai­dy­bo­je nau­do­ja­mas Ber­ tol­do Brech­to at­si­ri­bo­ji­mo efek­tas ne­lei­džia su jais ta­pa­tin­tis, o prie­ šin­gai, pa­žvelg­ti į juos iš šo­no, kri­ tiš­kai. Tie­sa, pa­ts T.Stir­nos Ce­za­ ris ma­žo­kai veikia spek­tak­ly­je: jis la­biau virs­ta pa­vo­jin­gos gro­buo­ niš­kos po­li­ti­nės jė­gos sim­bo­liu. Šią idė­ją spek­tak­ly­je per­tei­kia Ce­ za­rio it liū­to už­da­ry­mas į me­ta­li­nį nar­vą. Taip pat jis tam­pa ir sim­bo­ liu min­ties, kad re­ži­sie­riui W.Sha­ kes­pea­re’o pje­sė – tik kū­ry­bos at­ spir­ties taš­kas.

Spek­tak­ly­je nuo­ lat pi­na­si dvi rea­ly­ bės – šeks­py­riš­ko­ji ir arei­miš­ko­ji, kol pa­sta­ro­ji ant­ro­je spek­tak­lio pu­sė­je pra­de­da do­mi­nuo­ ti ir vi­siš­kai už­val­ do sce­ną.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Dei­man­tė De­men­ta­vi­čiū­tė Teat­ro­lo­gė

Ži­no­ma, spek­tak­lis nė­ra vi­siš­kai to­bu­las, ja­me yra ir trū­ku­mų, ta­ čiau jis ati­tin­ka es­mi­nius sėk­min­ go spek­tak­lio kri­te­ri­jus – yra gy­vas, ak­tua­lus ir įdo­mus. Ko ge­ro, vi­so to prie­žas­tis – re­ži­sie­riaus drą­sa in­ terp­re­tuo­ti kla­si­ki­nę dra­mą, o ne kruopš­čiai ją iliust­ruo­ti.

Spek­tak­lis itin šiuo­lai­kiš­kas, kal­ ban­tis apie lie­tu­viš­kas po­li­ti­kos ak­ tua­li­jas. W.Sha­kes­pea­re’o „Ju­li­jaus Ce­za­rio“ vei­kė­jai virs­ta pra­ban­ giais „Ar­ma­ni“ ar „Boss“ kos­tiu­ mais vil­kin­čiais, la­ki­niais ba­te­liais avin­čiais po­li­ti­nės par­ti­jos at­sto­ vais. Veiks­mas vyks­ta šiuo­lai­ki­ nia­me biu­re – par­ti­jos būs­ti­nė­je, o W.Sha­kes­pea­re’o pje­sės žo­džius vis daž­niau pa­kei­čia re­ži­sie­riaus ir ak­to­rių kur­ti teks­tai, mu­zi­ki­ niai veiks­mo ko­men­ta­rai ir ru­siš­ki keiks­ma­žo­džiai, ku­rių spek­tak­ly­je tie­siog ap­stu. A.Arei­ma, ži­no­mas

kaip teat­ro chu­li­ga­nas, at­ro­do, vi­ siš­kai ne­su­ka sau gal­vos, ko­kia bus spek­tak­lio žiū­ro­vų reak­ci­ja (o ji ga­ na prieš­ta­rin­ga), – jis tie­siog da­ro taip, kaip jam no­ri­si, taip, kaip jis ma­to kla­si­ki­nį dra­mos kū­ri­nį sa­vo kar­tos aki­mis.

To­kia W.Sha­kes­pea­re’o dra­mos in­terp­re­ta­ci­ja lie­ka ypač ne­pa­ten­ kin­tos se­ny­vo am­žiaus mo­te­riš­ kės, ku­rių tie­siog neį­ma­no­ma ne­ pa­mi­nė­ti. Jos kart­kar­tė­mis kiek gar­siau nei­gia­mai ko­men­tuo­da­ mos spek­tak­lį (ypač – dėl keiks­ ma­žo­džių) vi­sai įdo­miai ir na­tū­ ra­liai įsi­lie­ja į spek­tak­lio veiks­mą.

Jos tar­si tam­pa spek­tak­lio per­so­ na­žais – W.Sha­kes­pea­re’o pje­sė­ je ap­ra­šo­ma gar­siai sa­vo nuo­mo­nę iš­sa­kan­čia liau­di­mi. Kas keis­čiau­ sia, itin ne­di­de­lė­je žiū­ro­vų sa­lė­je (ir žiū­ro­vų vie­tos, ir vai­dy­bos vie­ ta įreng­tos „Girs­tu­čio“ rū­mų sa­lės sce­no­je) šių mo­te­riš­kių su­si­rin­ko vi­sas bū­re­lis. Grei­čiau­siai jas su­vi­ lio­jo W.Sha­kes­pea­re’o pje­sė, ta­čiau

nu­si­vy­lė, nes ti­kė­jo­si iš­vys­ti įpras­ tą, tra­di­ci­nį pa­sta­ty­mą ir, ei­da­mos į spek­tak­lį apie jį, ko ge­ro, men­kai ką te­pa­sis­kai­tė.

Kai ku­rios kiek jau­nes­nės mo­te­ rys spek­tak­lį pa­lie­ka jam dar ne­ pa­si­bai­gus. Vis dėl­to mi­nė­tas bū­ re­lis iš­bū­na iki ga­lo, o ei­da­mas pro jį jau pa­si­bai­gus spek­tak­liui gir­di ko­men­ta­rus: „Ak, kaip bai­su, to­ kius chu­li­ga­nus kas­dien ma­to­me au­to­bu­suo­se...“ A.Arei­ma de­konst­ruo­ja W.Sha­ kes­pea­re’o pje­sę ir su­ku­ria sa­vą­ją jos ver­si­ją nau­do­da­mas po­stmo­ der­naus teat­ro sti­lis­ti­kos bruo­ žus – iro­ni­ją, dau­gia­reikš­miš­ku­mą, „teat­ro teat­re“ prin­ci­pą, in­ter­teks­ tua­lu­mą. Spek­tak­ly­je nuo­lat pi­na­si dvi rea­ly­bės – šeks­py­riš­ko­ji ir arei­ miš­ko­ji, kol pa­sta­ro­ji ant­ro­je spek­ tak­lio pu­sė­je pra­de­da do­mi­nuo­ti ir vi­siš­kai už­val­do sce­ną. Ši ri­ba pa­ žy­mi­ma ir fi­ziš­kai – spek­tak­lio pra­džio­je žiū­ro­vų erd­vė ap­juo­sia­ ma „stop“ ženk­lu pa­žy­mė­ta juos­

Pa­ties re­ži­sie­riaus kur­ta­me sce­ no­vaiz­dy­je – il­gas biu­ro sta­las su sta­li­nė­mis lem­po­mis, kė­dės, laik­ raš­čiai, trys ant sie­nos ka­ban­tys te­le­vi­zo­riai, du ge­le­ži­niai nar­vai ir skel­bi­mų len­ta, vi­sa ap­kli­juo­ ta laik­raš­čių iš­kar­po­mis, kal­ban­ čio­mis apie po­li­ti­kų nuo­dė­mes.

Pje­sė­je ko­vo­ja­ma kar­dais, spek­ tak­ly­je – žirk­lė­mis. Jo­mis yra su­ ba­do­mas ir T.Stir­nos Ce­za­ris. Tin­ ka­mai spek­tak­ly­je pa­nau­do­ja­mi te­le­vi­zo­riai – juo­se ma­to­mi vaiz­ dai (spe­cia­liai su­kur­ta ži­nių lai­da, žir­gų lenk­ty­nės, ėriu­kas – pje­sė­je vaiz­duo­ja­ma žy­nių au­ka, kad­rai iš Šiau­rės Ko­rė­jos) iliust­ruo­ja ir pa­ pil­do veiks­mą.

Mu­zi­kos įra­šų spek­tak­ly­je vi­siš­ kai ne­gir­dė­ti, vie­toj jų – gy­vai at­ lie­ka­ma ak­to­riaus P.Ig­na­ta­vi­čiaus mu­zi­ka. Nuo spek­tak­lio pra­džios sce­no­je sė­din­tis ir elekt­ri­ne gi­ta­ra gro­jan­tis bei dai­nuo­jan­tis šis per­ so­na­žas įvar­di­ja­mas tie­siog mu­ zi­kan­tu, ke­lian­čiu aso­cia­ci­jų su į mū­sų Sei­mą pa­te­ku­siais pra­mo­ gų pa­sau­lio at­sto­vais. Jo ta­pa­ty­bė at­sklei­džia­ma tik po Ce­za­rio mir­ ties. Jis tie­siog įei­na į sce­ną ir tar­si iš nau­jo su­si­pa­žin­da­mas su An­to­

ni­ju­mi (o ir su žiū­ro­vais) pri­si­sta­to sa­ky­da­mas „Aš – Ok­ta­vi­jus, ma­lo­ nu su­si­pa­žin­ti“ ir pa­spau­džia ran­ ką. La­biau­siai be­si­kei­kian­tis Ok­ta­ vi­jus no­ri tap­ti nau­juo­ju Ce­za­riu, prie­ši­nin­kus siųs­da­mas my­riop.

Spek­tak­lio ap­ra­šy­me pa­ra­šy­ ta: „Spek­tak­lis pa­grįs­tas po­kštu, ne­są­mo­ne, lo­gi­kos žais­mu.“ Tai vi­siš­ka tie­sa. Spek­tak­ly­je, ypač ant­ro­je jo pu­sė­je, daug po­kštų, iro­ni­jos. Iro­ni­zuo­ja­ma vis­kas – ir pa­tys per­so­na­žai, ir pub­li­ka, ir W.Sha­kes­pea­re’o pje­sė, ir teat­ ras, ir lie­tu­viš­ko­ji rea­ly­bė, po­li­ti­ ka, ir net pa­ts spek­tak­lio kū­ri­mo pro­ce­sas. Iro­ni­ja taip pat pa­de­da ir ak­to­riams, ir žiū­ro­vams į jų ku­ ria­mus per­so­na­žus pa­žvelg­ti kri­ tiš­kai. T.Gry­no Bru­tas po Ce­za­rio mir­ties tei­gia, kad da­bar sce­no­ je tu­rė­tų bū­ti krau­jo kla­nas, ta­čiau jo nė­ra, nes nė­ra ski­ria­ma lė­šų jam nu­pirk­ti. T.Kliu­ko An­to­ni­jus sa­vo per­so­na­žo žo­džius pri­mirš­da­mas dek­la­muo­ja kaip koks mo­ki­nu­kas.

Ir dar be­ga­lė ki­tų šmaikš­čių, ko­ miš­kų po­sa­kių ir poel­gių...

Iš pra­džių lė­to­kas, su ty­los pau­ zė­mis vys­tę­sis spek­tak­lio veiks­ mas įsi­bė­gė­ja ir virs­ta re­ži­sie­riaus ir ak­to­rių imp­ro­vi­za­ci­nės vaiz­duo­ tės šė­lio­ne. Žiū­ro­vai taip pat įsi­ smar­kuo­ja – gir­dė­ti juo­kas, iro­ niš­ki ko­men­ta­rai. Nors pub­li­kos dė­me­sys ir iš­lai­ko­mas, su ja už­ mez­ga­ma ko­mu­ni­ka­ci­ja, spek­tak­lį žiū­rė­ti yra įdo­mu, ab­sur­du pa­grįs­ to lie­tu­viš­ko­jo po­li­ti­nio gy­ve­ni­mo ref­lek­si­jo­je pa­si­gen­di aiš­kes­nės re­ ži­sie­riaus po­zi­ci­jos. Įvai­rių užuo­ mi­nų žais­mė­je pa­si­me­ta ir pub­li­ ka. Spek­tak­lio ap­ra­šy­me ra­šo­ma ir taip: „be­reikš­miš­ku­mu sie­kia­ma ža­din­ti in­terp­re­ta­ci­ją, in­di­vi­dua­ lų su­vo­ki­mą“. Bet ar iš tie­sų tai iki ga­lo pa­ža­di­na­ma?

O ir pa­bai­gų spek­tak­ly­je ne vie­ na. Veiks­mas vis tę­sia­mas to­liau, nors at­ro­do, kad jau spek­tak­lis bai­gia­si. Sa­lė­je ke­lis sy­kius iš­jun­ gia­mos vi­sos lem­pos, įsi­vy­rau­ja vi­siš­ka tam­sa. Ypač su­trin­ka mo­ čiu­tės – vie­na jų pra­šo ak­to­rių, kad neiš­jung­tų pa­sku­ti­nės lem­pos, nes ne­ma­ty­sian­ti išė­ji­mo... Spek­tak­lio „pa­sku­ti­nė­je“ pa­bai­go­je iš vien­ti­ so sta­lo pa­si­da­ro du vie­nas prie­šais ki­tą pa­sta­ty­ti sta­lai – du ko­vo­jan­ tys po­li­ti­niai fron­tai. Vie­na­me jų su žirk­lė­mis ran­ko­se sė­di Ok­ta­vi­jus ir An­to­ni­jus, ki­ta­me – Bru­tas ir Ka­ si­jus. At­ro­do, kad tuoj vie­nas ki­tą su­ba­dys, ta­čiau stai­ga su­skam­ba jų mo­bi­lie­ji te­le­fo­nai ir jie vie­nas po ki­to išei­na iš ko­vos lau­ko. Taip ke­ lia­ma min­tis, kad tik­ro­ji pa­bai­ga sly­pi kaž­kur ana­pus teat­ro sie­nų – grei­čiau­siai tik­ra­me Sei­me.

Taip jau su­ta­po, kad žie­mą to­je pa­čio­je „Girs­tu­čio“ sa­lės sce­no­je, o dar ir sė­dint be­veik to­je pa­čio­ je vie­to­je, te­ko žiū­rė­ti O.Kor­šu­ no­vo „Dug­ne“. „Ju­li­jus Ce­za­ris“ į „Dug­ną“ pa­na­šus ma­ža, pa­na­šiai api­pa­vi­da­lin­ta sce­ni­ne erd­ve, gy­ va vai­dy­ba ir, svar­biau­sia, sie­kiu ko­mu­ni­kuo­ti su pub­li­ka. Vis dėl­to šis spek­tak­lis kiek pra­lai­mi O.Kor­ šu­no­vo kū­ri­niui, ka­dan­gi kai ku­rie mo­men­tai (pvz., keiks­ma­žo­džiai, žiū­rė­ji­mas pub­li­kai į akis) kar­ tais įgau­na dirb­ti­nu­mo at­spal­vį, o „Dug­ne“ vieš­pa­tau­ja na­tū­ra­lu­mas.

Ne­pai­sant to, svei­kin­ti­nas A.Arei­ mos sie­kis kal­bė­ti sa­vą­ja teat­ri­ne kal­ba.

5

Penktadienis, balandžio 26, 2013

santaka/projektai Vis­kas pri­ klau­so nuo jų reak­ci­jos, ku­rios to­ kia­me kū­ri­ ny­je ne­ga­ li nu­ma­ty­ ti, nes ne­ga­ li ži­no­ti, ar spek­tak­lis pa­tiks, ar jį su­pras, kiek į jį įsi­gi­lins.

Ki­taip: „Pe­rip­he­rios“ re­pe­ti­ci­jos pri­mi­nė jau­ni­mo su­si­bė­gi­mą, o ne kla­si­ki­nį teat­ra­lų kū­ry­bos pro­ce­są.

Manuelos Borg nuotr.

Lie­tu­vo­je dar men­kai ži­no­mas, Va­ka­ruo­ se – spar­čiai po­pu­lia­rė­jan­čio ap­lin­kos teat­ro spek­tak­lis, ku­ria­me svar­bus vaid­ muo ten­ka gam­tai, tam­pan­čiai ir sce­nog­ ra­fi­jos, gar­so ta­ke­lio da­li­mi. Toks uni­ka­ lus Kau­ne su­bran­din­tas pro­jek­tas ge­ gu­žę bus pri­sta­ty­tas Ne­mu­no sa­lo­je bei tarp­tau­ti­nia­me kul­tū­ros ir eko­lo­gi­jos fes­ ti­va­ly­je „Gryn­par­kas“.

Ap­lin­kos teat­re ku­ria ir žmo­nės, ir gam­ta Dei­man­tė De­men­ta­vi­čiū­tė Teat­ro­lo­gė

Nau­jo­vė Lie­tu­vo­je

Kau­nie­čių teat­ro, šo­kio ir mu­zi­kos meist­rų bei Lie­tu­vo­je vie­šė­ju­sių teat­ro me­ni­nin­kų re­ži­sie­riaus Rol­ fo Den­ne­man­no, šo­kė­jos ir cho­ reog­ra­fės Pho­ti­ni Me­le­tia­dis, šo­ kė­jos Rie­ke’s Steierl ir ak­to­riaus Matt­hio Hech­tu dar­bo vai­sius – spek­tak­lis „Pe­rip­he­ria“ išau­go iš ju­de­sio me­no ir vai­dy­bos pa­grin­ dų už­siė­mi­muo­se gi­mu­sių idė­jų. Žiū­ro­vams tai bus uni­ka­li ga­li­my­ bė pa­ma­ty­ti ki­to­kio, ne­tra­di­ci­nio, ap­lin­kos teat­ro vai­di­ni­mą.

Ap­lin­kos teat­ras at­si­ra­do praė­ju­ sio am­žiaus sep­tin­ta­ja­me de­šimt­ me­ty­je, kai bu­vo sie­kia­ma su­stip­ rin­ti ko­mu­ni­ka­ci­ją su žiū­ro­vais, nai­ki­nant skir­tu­mą tarp au­di­to­ri­ jos ir ak­to­riaus erd­vės. To­kie vai­ di­ni­mai daž­nai vai­di­na­mi ne­tra­di­ ci­nė­se erd­vė­se. „Ap­lin­kos teat­rui bū­din­ga tai, kad vai­di­ni­mai vyks­ta ne teat­ro pa­ tal­po­se, mes ku­ria­me spek­tak­lius gam­to­je, spe­ci­fi­nė­se gam­tos erd­ vė­se. To­kiuo­se vai­di­ni­muo­se la­bai ma­žai žo­džių, ver­ba­li­nio teks­to, tad la­bai svar­bi tam­pa ak­to­rių vai­dy­ba,

jų ju­de­siai, sim­bo­li­nė kū­no kal­ba, ki­ti ele­men­tai – įvai­rūs na­tū­ra­lūs ap­lin­kos gar­sai ir ob­jek­tai“, – taip bū­si­mo spek­tak­lio spe­ci­fi­ką api­bū­ di­no re­ži­sie­rius R.Den­ne­man­nas.

Ki­taip nei įpras­ta­me teat­re, ap­ lin­kos teat­ro žiū­ro­vai ne­sė­di sa­lė­ je – jie vaikš­to, ga­li keis­ti žiū­rė­ji­ mo ra­kur­są, bū­ti vi­sai ar­ti ak­to­rių.

Anot R.Den­ne­man­no, to­kiuo­ se vai­di­ni­muo­se bend­rau­ja­ma vi­ sai ki­taip nei tra­di­ci­nia­me teat­re. „Taip pat ne vis­kas yra iki ga­lo su­ re­ži­suo­ta, pa­vyz­džiui, bū­si­ma­me spek­tak­ly­je Ne­mu­no sa­lo­je tu ne­ ga­li nu­ma­ty­ti, kaip čiul­bės paukš­ čiai, ko­kia bus upės tėk­mė ar oro są­ly­gos“, – aiš­ki­no sve­čias.

Vai­dins ir Ne­mu­no sa­la

Kau­ne vie­šė­ję ap­lin­kos teat­ro kū­ rė­jai iš Vo­kie­ti­jos yra su­si­vie­ni­ję į kū­ry­bi­nę aso­cia­ci­ją „ArtS­ce­ni­co“, nuo 1991 m. ku­rian­čią tarp­tau­ ti­nius me­no pro­jek­tus ir kas­met ren­gian­čią tarp­tau­ti­nius ap­lin­kos teat­ro sim­po­ziu­mus „Off­li­mits“.

Gru­pės kū­ri­niai yra in­ter­dis­cip­ li­ni­nio po­bū­džio, kai me­no pro­jek­ tai ir spek­tak­liai ku­ria­mi bend­ra­ dar­biau­jant su ak­to­riais, šo­kė­jais, dai­ni­nin­kais, fo­tog­ra­fais, fil­mų kū­

rė­jais, mu­zi­kan­tais ar net moks­li­ nin­kais ir spor­ti­nin­kais.

Ka­dan­gi „ArtS­ce­ni­co“ ne­tu­ri nuo­la­ti­nės teat­ro erd­vės ir ne­tra­ di­ci­nius spek­tak­lius ku­ria iš­skir­ti­ nė­se vie­to­vė­se – ap­leis­to­se in­dust­ ri­nė­se, fab­ri­kų erd­vė­se, vie­šuo­se par­kuo­se ir pan., vie­nas es­mi­nių kū­rė­jų už­da­vi­nių yra šių erd­vių at­ mos­fe­ros pa­jau­ti­mas. „Ap­lin­kos teat­re pa­ti ap­lin­ka tam­pa siu­že­ti­niu, dra­ma­tur­gi­jos pa­grin­du. Ne­mu­no sa­los na­tū­ra­ li ap­lin­ka bus ne tik sce­nog­ra­fi­ja, bet ir tie­sio­giai su­si­ju­si su vai­di­ ni­mu. Apsk­ri­tai vi­sų mū­sų ku­ria­ muo­se vai­di­ni­muo­se la­bai svar­bu per­teik­ti tam tik­rą ap­lin­kos nuo­ tai­ką. To­kia­me teat­re svar­biau­ sia yra pa­ti erd­vė, nes ji ir ­dik­tuo­ja bū­si­mo spek­tak­lio kū­ri­mą. Ir Ne­ mu­no sa­los ob­jek­tai, ir atė­ję žiū­ro­ vai taps spek­tak­lio da­li­mi“, – tei­ gė re­ži­sie­rius.

Kū­rė­jų ri­zi­ka

Anot R.Den­ne­man­no, spek­tak­lis „Pe­rip­he­ria“ su­si­dės iš skir­tin­gų epi­zo­dų, su­jung­tų į vi­su­mą. „Epi­zo­dai bus ta­ry­tum su­jung­ ti mon­ta­žo prin­ci­pu kaip ki­no fil­ muo­se, į kiek­vie­ną si­tua­ci­ją žiū­ro­

vai žvelgs kaip į tam tik­rus kad­rus ir taip jų vaiz­duo­tė­je su­si­dė­lios tam tik­ra jų se­ka. Sa­los na­tū­ra­lio­je gam­ to­je bus daik­tų ir si­tua­ci­jų, per­kel­tų iš žmo­nių su­kur­tos ap­lin­kos, iš na­ mų – ap­ri­bo­tos, kam­ba­ri­nės, erd­ vės“, – anot pa­šne­ko­vo, taip sie­kia­ ma pa­ska­tin­ti ki­taip, nau­jai, su­vok­ti, at­ras­ti gam­tą mies­to erd­vė­je.

Tie­sa, ga­lu­ti­nė pra­smė tu­rė­tų gim­ti iš są­ly­čio su žiū­ro­vu. „Vis­ kas pri­klau­so nuo jų reak­ci­jos, ku­ rios to­kia­me kū­ri­ny­je ne­ga­li nu­ma­ ty­ti, nes ne­ga­li ži­no­ti, ar spek­tak­lis pa­tiks, ar jį su­pras, kiek į jį įsi­gi­ lins“, – apie ap­lin­kos teat­ro pra­ smę, kar­tu – ir jo kū­rė­jų ri­zi­ką, kal­bė­jo R.Den­ne­man­nas.

Lie­tu­vo­je ap­lin­kos teat­ro pa­vy­z­ džių ga­lė­tu­me su­ras­ti vos ke­le­tą, o už­sie­ny­je tai ga­na po­pu­lia­ri teat­ro rū­šis. Ne vi­so­se ša­ly­se ga­li­ma kur­ ti vie­no­dai, nes be­veik vis­kas pri­ klau­so nuo vie­tos gam­tos są­ly­gų, svar­būs yra me­tų lai­kai, oras ku­ riant konk­re­tų spek­tak­lį. „Lie­tu­vo­je man ypač pa­tin­ka dirb­ti, nes šil­tuo­ju me­tų lai­ku čia yra la­bai gra­ži gam­ta ir pa­lan­kios oro są­ly­gos. Lie­tu­vo­je esu jau ne pir­mą kar­tą. Prieš ke­le­rius me­tus vy­ku­sia­me „Gryn­par­ke“ te­ko kur­

ti vai­di­ni­mą miš­ke. Prieš me­tus vėl at­vy­kau į Kau­ną ir per šią vieš­na­ gę gi­mė šių me­tų „Gryn­par­ko“ vi­ zi­ja, o šiuo me­tu dir­bu su ak­to­rys­tę stu­di­juo­jan­čiais VDU stu­den­tais, ku­rie yra la­bai im­lūs, smal­sūs ir pro­tin­gi“, – pa­gi­ria­mų­jų žo­džių ne­gai­lėjo R.Den­ne­man­nas. Įgul­dy­ta gam­to­je

Spek­tak­lis „Pe­rip­he­ria“ Ne­mu­no sa­lo­je bus pa­ro­dy­tas ge­gu­žės 10, 11 d., o Birš­to­ne vyk­sian­čia­me fes­ ti­va­ly­je „Gryn­par­kas“ – ge­gu­žės 12 d. Jis – vie­na iš „Gryn­par­ke“ pri­sta­ty­to tarp­tau­ti­nio tarp­dis­ cip­li­ni­nio me­no pro­jek­to „Įgul­dy­ ta gam­to­je“ da­lių.

Be „ArtS­ce­ni­co“ me­ni­nin­kų, šia­me pro­jek­te taip pat da­ly­vau­ja VDU Aka­de­mi­nis ju­de­sio teat­ras, VDU Mu­zi­kos aka­de­mi­jos or­kest­ ro mu­zi­kan­tai, Kau­no šo­kio teat­ras „Au­ra“, VDU ir ki­tų Lie­tu­vos uni­ ver­si­te­tų stu­den­tai, me­ni­nin­kai ir stu­den­tai iš Pran­cū­zi­jos, Bel­gi­jos ir Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės. Pro­jek­te bus pa­ro­dy­tos gy­vos ins­ta­lia­ci­jos, in­ te­rak­ty­vios si­tua­ci­jos, vai­di­ni­mai.

R.Den­ne­man­nas re­ži­suos ne tik vai­di­ni­mą „Pe­rip­he­ria“, bet ir vi­są pro­jek­tą „Įgul­dy­ta gam­to­je“.

6

Penktadienis, balandžio 26, 2013

santaka/paralelės

Kau­nas Sankt Pe­ter­bur­ge Ru­sai tu­ri po­sa­kį „Kaip pa­va­din­si, taip jam ir sek­sis“. Var­do (pa­ va­di­ni­mo) reikš­mė pa­brė­žia­ma be­ne vi­so­se kul­tū­ro­se. In­dė­nų var­do tra­di­ci­jo­je priim­ta pa­va­din­ti vai­ką at­si­žvel­giant į jo sa­ vy­bes, iš­skir­ti­nu­mus. Ti­ki­ma, kad var­das yra ne tik ap­sau­gan­ tis ta­lis­ma­nas, ku­ris ly­di per gy­ve­ni­mą, bet ir for­muo­ja as­me­ny­ bę, o pa­va­di­ni­mas – vie­tą.

Ar­tū­ras Mo­ro­zo­vas

a.morozovas@kaunodiena.lt

Tūks­tan­čio Sankt Pe­ter­bur­go gat­ vių raiz­ga­ly­nė­je esa­ma ir Kau­ no skers­gat­vio – Ko­vens­kij pe­reu­ lok. Tą pus­ki­lo­met­rio skers­gat­vį Lie­tu­vo­je drą­siai va­din­tu­me gat­

ve. Net ir Sankt Pe­ter­bur­ge jis – anaip­tol ne li­ni­ja ke­lių mi­li­jo­nų gy­ven­to­jų mies­to že­mė­la­py­je – skers­gat­vis uži­ma iš­ties gar­bin­gą vie­tą. Šios gar­bės cent­ras – ka­ta­ li­kiš­ka Lur­do Die­vo Mo­ti­nos baž­ ny­čia. Ši jau dau­giau nei šimt­me­ tį sto­vin­ti šven­to­vė – svar­bi vie­ta

Pe­ter­bur­go ka­ta­li­kams. Pran­cū­zų ini­cia­ty­va 1909 m. pa­sta­ty­ta baž­ ny­čia du­rų ti­kin­tie­siems neuž­vė­ rė net per blo­ka­dą Ant­ro­jo pa­sau­ li­nio ka­ro me­tais.

Smal­su­mo ve­da­mas anks­tų ry­ tą nu­ta­riu pa­si­tik­ti auš­rą sa­vo gim­to­jo mies­to var­du pa­va­din­to­

je gat­vė­je. Gat­vė cent­ri­nė­je mies­ to da­ly­je, vi­sai ne­to­li pa­grin­di­nės Sankt Pe­ter­bur­go ar­te­ri­jos – Ne­ vos pro­spek­to, ku­ris, sken­dė­da­ mas prie­šauš­rio tam­so­je, at­ro­ do la­bai ra­mus. Toks pa­ts, kaip ir šis di­din­gas sap­nuo­se pa­sken­dęs mies­tas. Jis at­gis jau ne­tru­kus, kai iš pra­švie­sė­ju­sių de­be­sų ry­tuo­se gims auš­ra.

Kau­n o skers­gat­v is dar mie­ ga. Ap­lan­kau vi­są pa­rą dir­ban­ čią par­duo­tu­vė­lę, su jos sa­vi­nin­ ku gru­zi­nu iš­ge­ria­me „Bor­jo­mi“, kal­b ė­d a­m ie­s i ran­d a­m e bend­r ų pa­žįs­ta­mų jo tė­vy­nė­je. Pir­ma­jam sau­lės spin­du­liui ne­drą­siai per­ skro­dus Kau­no gat­vę, su­si­su­ku juos­te­lę į fo­toa­pa­ra­tą ir lei­džiuo­si trum­pai žval­gy­bai.

Kau­no skers­gat­vis drie­kia­si iš ry­tų į va­ka­rus. Tai ne tik sim­bo­liš­ ka: ry­tais ir va­ka­rais jį per­skro­džia ky­lan­čios ir be­si­lei­džian­čios sau­ lės spin­du­liai. Iro­niš­ka, bet Kau­ no skers­gat­vis pra­si­de­da spor­ti­nių dra­bu­žių ir spor­to pre­kių par­duo­ tu­ve. Ša­lia jos – Lur­do Die­vo Mo­ ti­nos šven­to­vė, sa­vo gra­ni­ti­niu neo­ro­man­ti­niu fa­sa­du at­si­grę­žu­ si į gat­vę.

13-uo­ju nu­me­riu pa­žy­mė­tas na­ mas – vie­nas pir­mų­jų skers­gat­vio sta­ti­nių, sta­ty­tas 1840 m.

Mo­kyk­la, vai­kų dar­že­lis, ke­lios ka­vi­nės – at­ro­do, skers­gat­vis al­ suo­ja Kau­nui bū­din­ga ra­my­be ir lė­tu­mu. Ang­liš­kos ir ško­tiš­kos ali­ nės – pa­bai, įkom­po­nuo­ti į ke­lių na­mų pir­muo­sius aukš­tus, – dar vie­na sim­bo­li­nė pa­ra­le­lė su Lie­tu­ va, tik šį­kart – emig­ruo­jan­čia.

Pir­mie­ji gy­ven­to­jai skers­gat­vy­ je – mo­te­ris su šu­ne­liu, tė­vai ar se­ ne­liai, ly­din­tys sa­vo at­ža­las į mo­ kyk­lą, dar­že­lį. Ke­tur­ko­ju ve­di­na Ali­na, pa­klaus­ta, kaip api­bū­din­tų Kau­no skers­gat­vį, su­si­mąs­to. „Ži­ no­te, ši gat­vė – se­no­sios pe­ter­bur­ gie­čių in­te­li­gen­ti­jos ir jau­nų šei­mų

Artūro Morozovo nuotr.

ra­my­bės oa­zė“, – sa­ko mos­te­lė­ da­ma į ša­lia esan­tį na­mą, ku­ria­me gy­ve­na bu­vę Ru­si­jos am­ba­sa­do­ riai ir dip­lo­ma­tai. Mo­te­ris pri­pa­ žįs­ta ne­bu­vu­si Kau­ne, ta­čiau apie šį mies­tą yra gir­dė­ju­si ne kar­tą. Ji pri­si­me­na, kaip anuo­met jos vy­ras di­džiuo­da­vo­si, kad gy­ve­na Kau­no gat­vė­je. Mies­to, ku­ria­me gi­mė jo mėgs­ta­mi krep­ši­nin­kai.

Fo­tog­ra­fuo­jant iš šu­li­nių ky­lan­ čius ga­rus, be­si­mai­šan­čius su ry­ ti­nės sau­lės spin­du­liais, už­kal­bi­na praei­vis. Pa­ma­tęs ma­no fo­toa­pa­ ra­tą vei­kiau­siai ma­no, kad bū­siu vie­tos žur­na­lis­tas ir sku­ba dės­ty­ ti skers­gat­vio pro­ble­mas: duo­bes, dėl kurių gadinama jo ma­ši­na, ir prieš ke­lias die­nas trū­ku­sį van­ den­tie­kį.

Iro­niš­ka, bet Kau­ no skers­gat­vis pra­si­de­da spor­ ti­nių dra­bu­žių ir spor­to pre­kių par­ duo­tu­ve.

Priė­jęs „Vis­kio ba­rą“ skers­gat­vio pa­bai­go­je, pa­si­gė­riu jos per­spek­ ty­va ir sku­bu į au­to­bu­są. Už kam­po pa­si­tin­ka per ge­rą pus­va­lan­dį gy­ vy­bės pri­si­pil­dęs mies­tas.

Vi­sos gim­to­jo mies­to re­mi­nis­ cen­ci­jos šia­me skers­gat­vy­je kė­lė keis­tą jaus­mą: skers­gat­vis per pu­ sant­ro šim­to me­tų tar­si su­pa­na­šė­jo su var­do sa­vi­nin­ku Kau­no mies­tu. Čia ak­tua­lios tos pa­čios bui­ti­nės pro­ble­mos, jau­nos šei­mos ke­lia spar­nus ieš­ko­ti ge­res­nio gy­ve­ni­mo sve­tur, įvai­rios kul­tū­ros ap­raiš­kos trau­kia dė­me­sį pa­na­šu­mu... O gal šios pa­ra­le­lės – tik at­si­tik­ti­nės, gal ap­si­lan­kęs Kau­no skers­gat­vy­je ra­ dau tai, ką ti­kė­jau­si ras­ti?

7

penktadienis, balandžio 26, 2013

santaka/literatūra Mi­nė­da­ma Pa­sau­li­nę kny­gos ir au­to­rių tei­sių die­ną Lie­tu­vos li­te­ra­tū­ros ver­tė­jų są­jun­ga pa­sky­rė 2013 m. An­tip­re­mi­jas. Taip ban­do­ma at­kreip­ti dė­me­sį į gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros ver­ti­mo pro­ble­mas.

Ka­ri­nos Fos­sum ro­ma­no „Neat­sig­ręžk“ ver­ti­mas – vie­nas lau­rea­tų.

Kaip tai­syk­lin­gai su­kiš­ti pė­das į ba­tus ir ska­lau­ti plaš­ta­kas Vi­li­ja Ge­ru­lai­tie­nė Ver­tė­ja

S

u­si­ruo­šu­si į il­gą ke­lio­nę lėk­ tu­vu su per­sė­di­mu pa­pra­šiau drau­gės, tik­rų tik­riau­sios kny­gų žiur­kės, pa­sko­lin­ ti man leng­vai skai­to­mą de­tek­ty­ vą, kad il­gai ky­bo­da­ma vir­šum de­ be­sų ar­ba lauk­da­ma ki­to rei­so oro uos­te ne­žio­vau­čiau iš nuo­bo­du­ lio. Taip ma­no ke­lio­nės ran­ki­nė­ je at­si­dū­rė Ka­ri­nos Fos­sum „Neat­ sig­ręžk“. Tiek to, nu­mo­jau ran­ka: au­to­rė – nor­ve­gė, o Ig­nė Nor­vai­šai­ tė-Ale­liū­nie­nė ver­tė iš ang­lų kal­bos (gal iš tie­sų vis dar trūks­ta nor­ve­ gų kal­bos mo­ko­vų, o gal jie tie­siog lin­kę skir­ti sa­vo ge­bė­ji­mus so­li­des­ niems kū­ri­niams), – ti­kė­jau­si bent jau pa­si­mė­gau­ti ko­kiais nors ne­gir­ dė­tais žo­džiais, ku­rių įpra­tau ap­tik­ ti sa­vo kū­ry­bin­gų ko­le­gų teks­tuo­se, ir pra­vė­din­ti gal­vą ne­su­dė­tin­gu ir, kaip ma­niau, ma­lo­niu skai­ta­lu. Be to, ir rek­la­mi­nis teks­tas ant vir­še­lio skam­bė­jo daug ža­dan­čiai: esą „The Ti­mes“ įtrau­kęs K.Fos­sum į ge­riau­ sių vi­sų lai­kų de­tek­ty­vų au­to­rių są­ ra­šą. Pas­kui dar iš­siaiš­ki­nau, kad šis 1996 m. iš­leis­tas ro­ma­nas su­lau­kė ne tik kri­ti­kų ir skai­ty­to­jų, bet ir ki­ ne­ma­tog­ra­fi­nin­kų dė­me­sio, o au­ to­rė bu­vo ap­do­va­no­ta „Stik­li­nio rak­to“ („Glass key award“) ir „Ri­ ver­ton pri­ze“ pre­mi­jo­mis. Žo­džiu, vy­liau­si ne­pra­šo­vu­si pro ša­lį.

De­tek­ty­vi­nis siu­že­ tas lie­ka ant­ra­me pla­ne, nes vi­sas šio lie­tu­viš­kai iš­spaus­ din­to teks­to de­tek­ ty­vas – su­si­gau­dy­ ti at­si­tik­ti­nių žo­džių džiung­lė­se.

Ne­gai­šin­siu jū­sų lai­ko ir iš­kart pa­sa­ky­siu: nuo­bo­džiau­ti tik­rai ne­te­ko, bet ne dėl pai­naus siu­že­ to, o dėl keb­laus ir klai­daus ver­ti­ mo. Ry­pau­ti apie ver­tė­jo at­sa­ko­ my­bę skai­ty­to­jui čia ne­tu­riu jo­kio no­ro, juo la­biau kad ir re­dak­to­rė Eg­lė Pet­rai­tie­nė, ir „Me­to­di­kos“ lei­dyk­la pui­kiai ži­no­jo už ne­ma­ žą kai­ną įduo­dan­ti pir­kė­jams ne­ tik­šiš­ką nie­ka­lą. Šios kny­gos teks­ tas toks, ko­kių de­šim­tys su­plau­kia į at­sa­kin­gai dir­ban­čias lei­dyk­las, o pa­skui jų re­dak­to­rės plu­ša kurp­da­ mos pa­skai­to­mą teks­tą. Iš kai ku­rių ver­ti­mus re­da­guo­jan­čių re­dak­to­rių įpra­to­me vos pa­si­svei­ki­nu­sios iš­si­ kau­ly­ti nau­jau­sių anek­do­tų – be­ pro­tiš­kai į sa­ki­nius su­kerg­tų žo­džių – ir spė­lio­ti, ką tai ga­lė­tų reikš­ti.

Sa­ko, kad kai ku­rie jau­nie­ji to­kių fan­tas­ma­go­riš­kų ver­ta­lų au­to­riai ne­si­bo­di tėkš­ti: „Kaip man mo­ka, taip ir ver­čiu“ (su­prask: ži­nau, kad dir­bu blo­gai, ir pa­švilp­kit). Skai­

ty­da­ma ver­tė­jos Ig­nės „me­ną“ – taip, jau pri­pa­žįs­ta­ma, kad li­te­ra­ tū­ros ver­tė­jų dar­bas yra (bent jau tu­rė­tų bū­ti) me­ni­nė kū­ry­ba – bu­ vau tik­ra, kad kny­ga iš­spaus­din­ ta ne­re­da­guo­ta, nes kiek­vie­na­me pus­la­py­je – sti­liaus ir lo­gi­kos akib­ rokš­tų kir­by­nas. Kny­gos met­ri­ko­ je ra­du­si įra­šy­tą re­dak­to­rės pa­var­ dę net nu­ste­bau.

Ver­ti­mo ir sti­liaus klai­dų – nors ve­ži­mu vežk: sa­ki­niai lau­žy­ti, konst­ruk­ci­jos ne­lie­tu­viš­kos, daik­ ta­var­di­nės ten, kur lie­tu­vis min­tį iš­reikš­tų veiks­ma­žo­džiais, vie­nas ki­tą go­žia da­ly­viai ir pa­da­ly­viai, ne­su­de­rin­ti veiks­lai, trūks­ta pa­ pil­di­nių, klai­din­gai var­to­ja­mi prie­ links­niai, ne­ski­ria­mi ar tik pu­siau ski­ria­mi ša­lu­ti­niai sa­ki­niai. Ten­ka vis iš nau­jo skai­ty­ti nuo pra­džių, kar­tais net vi­są pa­strai­pą. Trum­pai drū­tai, jei­gu ir pa­vyks­ta su­pras­ti, kas ra­šo­ma, tai jau tik­rai ne iš pir­ mo kar­to. De­tek­ty­vi­nis siu­že­tas lie­ka ant­ra­me pla­ne, nes vi­sas šio lie­tu­viš­kai iš­spaus­din­to teks­to de­ tek­ty­vas – su­si­gau­dy­ti at­si­tik­ti­nių žo­džių džiung­lė­se. Kaip su­pras­tu­ mė­te, pa­vyz­džiui, to­kius per­liu­ kus (skliaus­tuo­se nu­ro­dy­ti pus­la­ piai): „Bron­zi­nio paukš­čio vaiz­das trink­te­lė­jo jam tar­si strė­lė į smil­ki­ nį“ (222); „Ne­su­nai­kink ma­no vil­ čių iš kar­to“ (131); „Tu­rė­jo vi­siš­ko ne­ti­kė­tu­mo pra­na­šu­mą“ (131); „Jos pa­sa­ky­ti žo­džiai, pa­slėp­ti jo min­ ty­se, at­si­skleis, jei tik jis kas ga­na gi­liai“ (137); „Jis bū­da­vo la­bai stip­ rus ir ga­lė­da­vo nu­tai­sy­ti ga­nė­ti­nai už­si­spy­rė­liš­ką iš­raiš­ką, dėl ku­rios iš­si­gan­dę so­cia­li­niai dar­buo­to­jai ne­dels­da­mi pa­si­ša­lin­da­vo“ (137); „Prie­ki­niai ži­bin­tai švys­te­lė­jo per blan­kią kam­ba­rio švie­są. Po ke­lių aki­mir­kų jie sto­vė­jo tarp­du­ry­je ir žiū­rė­jo į jį“ (139); „Hal­vo­ras tar­si įtam­pą kam­ba­ry­je jau­tė stūk­san­tį

Se­je­rio bu­vi­mą“ (141); „To­kio įvy­ kio prie­žas­tis iš da­lies su­pras­ta“ (143); „Stai­ga jis šiek tiek at­si­vė­ rė ir nu­tai­sė krei­vą šyp­se­ną“ (145); „Hal­vo­ras šiuos žo­džius įsi­dė­mė­jo ir rū­pes­tin­gai iš­sau­go­jo at­min­ty­je“ (146); „Taip su ne­pa­nei­gia­mu fi­zi­ niu tik­ru­mu by­lo­jo vi­si po­jū­čiai“ (149); „Nu­tai­sė įsi­tem­pu­sią vei­do iš­raiš­ką, bet su­vo­kė ga­lįs su­kel­ti įta­ri­mą; ta­da su­si­tvar­dė ir pa­mė­ gi­no nu­si­šyp­so­ti. Ta­čiau pri­si­mi­nė, kad Anė ne­gy­va ir vėl už­si­dė­jo įsi­ tem­pu­sią kau­kę“ (150); „Ėjo leng­ vai, pa­kė­lęs vei­dą į dan­gų, liek­na tvar­kin­ga fi­gū­ra su dau­gy­be gar­ba­ nų, tik­riau­siai be­veik pa­žei­džian­ čių de­par­ta­men­to tai­syk­les“ (155); „Ne­pert­rau­kia­mas alaus ir ni­ko­ti­ no srau­tas te­kė­jo jo krau­jy­je“ (155); „Spren­di­mas jį šiek tiek stum­te­lė­ jo že­myn, to­dėl sun­kus kū­nas su­ dri­bo ir su­smu­ko“ (162); „Se­je­ris išė­jo ir pa­tal­pa ap­su­po Hal­vo­rą“ (193); „Jis tu­rė­jo kup­ri­nę ir stip­rų emo­ci­nį pri­si­ri­ši­mą“ (204); „Ber­ niu­kui au­gant kaž­kas jo vi­du­je pra­ dings“ (216). Dė­me­sin­gu­mo skai­ ty­to­jui ne­ra­si nė su ži­bu­riu, apie pa­gar­bą nė ne­ver­ta kal­bė­ti.

Il­gai var­čiau pus­la­pius pir­myn ir at­gal, kai ban­džiau su­pras­ti is­to­ri­ ją apie sto­vyk­lau­jant į mieg­mai­šį įšliau­žu­sią gy­va­tę, mat ją nu­do­bus stai­ga pa­reiš­kia­ma, kad Anė „vos drį­so mie­go­ti sa­vo lo­vo­je“ (158).

Kur din­go mieg­mai­šis? Ir kam rei­ ka­lin­ga lo­va pa­la­pi­nė­je? Ne­ma­nau, kad tai au­to­rės triu­kas sie­kiant dar la­biau suint­ri­guo­ti skai­ty­to­ją. Ir ši­ tą be­tiks­lį skai­ty­to­jo trik­dy­mą pri­ sky­riau pra­stam ver­tė­jos dar­bui.

La­biau­siai su­glu­mau per­skai­čiu­ si: „Jens­vo­lis vis dar lau­kė, ka­da jie iš­trauks iš spin­tos griau­čius; ne­si­ti­ kė­jo ši­to iš­veng­ti“ (152). Aiš­ku, pa­ gal­vo­jau: kur griau­čiai, ten tu­rė­jo bū­ti ir la­vo­nas – lyg ir tik­tų kri­mi­

na­li­niam ro­ma­nui, bet Anės la­vo­ nas bu­vo ras­tas prie eže­ro ir ap­ta­ ria­mu me­tu jau kre­muo­tas, be to, kū­nas taip grei­tai ne­suir­tų, kad lik­ tų tik griau­čiai. To­liau tų griau­čių spin­to­je is­to­ri­ja taip ir li­ko neišp­lė­ to­ta. Te­ko man, ne­mo­kan­čiai ang­ lų kal­bos taip pui­kiai, kaip tą dek­ la­ruo­ja Ig­nė as­me­ni­nė­je in­ter­ne­to sve­tai­nė­je, pa­čiai su­si­vok­ti, kad čia fra­zeo­lo­giz­mas, ku­ris tu­rė­tų reikš­ti „at­skleis­ti pa­slap­tį“, ir ku­rį, Ig­nės ir lei­dė­jų ma­ny­mu, bū­tų pa­ts lai­kas var­to­ti lie­tu­viams. Ly­giai taip pat lie­tu­viai ne­tei­sin­gai el­gia­si, kai ran­ kas plau­na, o ko­jas ap­siau­na, mat jei­gu pa­si­ryž­tu­me elg­tis me­to­diš­kai – o ne kaip tre­čia kar­ta nuo žag­rės – plaš­ta­kas ska­lau­tu­me (131), o į ba­tus kiš­tu­me pė­das (216, 219). Kur liks ko­jos, ba­tus už­lei­dus tik pė­doms, ir kaip jas de­rė­tų ati­da­ly­ti nuo ko­jų – šį me­to­do­lo­gi­nį klau­si­mą pa­lie­ka­ me jū­sų iš­ra­din­gu­mui.

Vi­si ži­no­me, kad kny­gų skai­ty­ mas la­vi­na vaiz­duo­tę ir ak­ty­vų gy­ ve­ni­mo bū­dą, nes skai­ty­to­jas ga­li su­si­kur­ti sa­vą vaiz­dą, t. y. įjung­ ti vaiz­duo­tę. „Me­to­di­kos“ lei­dyk­ la, re­gis, ban­do įdieg­ti dar to­bu­ les­nį me­to­dą skai­ty­to­jui įtrauk­ti į kū­ry­bos pro­ce­są ir pa­čiam už­

baig­ti vie­ną ar ki­tą ne­baig­tą min­ tį, pa­vyz­džiui: „Aš daug va­ži­nė­ju.

Ma­to­te, pri­sta­to­me į na­mus“ (152).

Ką pri­sta­to į na­mus – pla­čios erd­ vės reikš­tis skai­ty­to­jų kū­ry­bin­gu­ mui. Ir ne vien šio­je vie­to­je.

Ar­ba štai to­kia si­tua­ci­ja: „Jis disk­re­tiš­kai nu­si­va­lė bur­ną. – Paė­ mė­te ją prie žie­do – tei­sin­gai?“ (250). Ka­dan­gi vi­są lai­ką lie­ka abe­ jo­nių, ar nu­žu­dy­ta mer­gi­na ne­bu­vo iš­nie­kin­ta, nors eks­per­tai nu­sta­tė, kad ji bu­vu­si ne­pa­lies­ta, pir­mo­ ji min­tis, atė­ju­si į gal­vą: iš ap­klau­ sia­mo­jo ban­do­ma iš­gau­ti, ar jis ją iš­prie­var­ta­vo. Ir tik po ke­lių ei­lu­čių su­si­vo­ki: įta­ria­ma­sis įsi­so­di­no Anę į au­to­mo­bi­lį. Pui­kus me­to­das kri­ mi­na­li­nia­me ro­ma­ne su­kel­ti skai­ ty­to­jui kuo dau­giau įta­ri­nė­ji­mų!

Pa­si­ro­do, šios kny­gos ver­ti­mas kliū­va ne man vie­nai. Tink­la­raš­čio „Aš skai­tau“ au­to­rė (http://asskai­ tau.blogs­pot.com /), ku­ri iš­ma­ no Nor­ve­gi­jos rea­li­jas, ir­gi ka­bi­nė­ ja­si: ne­slys­ta tas teks­tas ir vis­kas.

Aki­vaiz­džiai ma­to­si, kad ver­tė­ ja ne­pa­si­do­mė­jo Nor­ve­gi­jos vie­ to­var­džių ir gat­vių ra­šy­ba, ta­ri­mu ir jų ver­ti­mu. Pa­vyz­džiui, Gra­nitt­ veien iš­vers­ta Gra­nit­ve­je­nas. Ta­ čiau nor­ve­giš­kai veien reiš­kia ke­lią ir ta­ria­ma ve­gen, tad tu­rė­tų bū­ ti Gra­nit­ve­ge­nas, Ko­le­ve­ge­nas ir t. t. Keis­tai skam­ba ir vai­ki­no var­ das Mag­nė. Ori­gi­na­lus var­das yra Mag­nus, vie­nas po­pu­lia­riau­sių vy­ rų var­dų Nor­ve­gi­jo­je. Tas pa­ts kaip Jo­ną pa­va­din­tu­me Jo­ne.

Baig­da­ma ga­liu tik pa­tar­ti „tra­ pių ner­vų“ (136) skai­ty­to­jams ati­ džiau var­ty­ti „Me­to­di­kos“ kny­ gas prieš per­kant, ant­raip, nors ir „da­ry­si­tės ka­vą“ (223) ar­ba „glau­ si­te alų prie lū­pų“ (171) iš­ka­muo­ti me­to­do pa­si­da­ryk teks­tą pa­ts, „dar ir dar“ „kei­si­te pa­dė­tį ant kė­dės“ (185), vis tiek jū­sų „kak­ta ra­sos pra­kai­tu“ (166) ir stai­ga „pa­ju­si­te, kaip nu­kri­to šir­dis“ (189), o gat­vė­ je su­ti­kę jus, „kai ke­lio­mis auk­si­ nė­mis die­no­mis pa­jėg­si­te nuei­ti iki par­duo­tu­vės“ (180), iš „įspū­din­ga ar­ka iš­lenk­to an­ta­kio ne­pa­ju­di­nant ki­to“ (215) ir „vei­do, mir­gu­liuo­jan­ čio kaip ir lan­go užuo­lai­da – gal­būt dėl skers­vė­jo“ (169) be­mat at­pa­ žin­si­me „Me­to­di­kos“ au­kas. Ta­da jau ir mes „pra­si­žio­si­me ir iš­lei­si­ me griaus­min­gą juo­ką“ (179).

Šių­me­čiai An­tip­re­mi­jų lau­rea­tai Lei­dyk­la „Me­to­d i­ka“, iš­lei­du­si nor­ ve­g ų ra­š y­to­jos K.Fos­sum ro­ma­ną „Neat­sig­ręžk“ (iš ang­lų kal­bos ver­tė I.Nor­vai­šai­tė-Ale­liū­nie­nė), – už ap­lai­ dų po­ž iū­r į į ver­tė­jo dar­bą, ne­v y­k u­ sį gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros ver­ti­mą (ori­gi­ na­lo iš­krai­py­mą, pra­stą lie­tu­vių kal­ bą, ne­ti­ku­sį re­da­ga­vi­mą); Ge­d i­m i­no Na­vai­č io lab­da­ros fon­ do bib­l io­te­ka – už ver­tė­jo tei­sių pa­

žei­d i­m ą, iš­vers­to kū­r i­n io va­g ys­ tę (Mel­v i­l is, Her­ma­nas. Mo­bi Di­kas, ar­ba ban­g i­nis. Iš ang­lų kal­bos ver­tė Ire­na Bal­čiū­nie­nė. Va­ga, 1987) ir kū­ ri­n io įkė­l i­mą be ver­tė­jos su­t i­k i­mo į lais­vos priei­gos elekt­ro­n i­n į po­r ta­lą www.ne­mo­ka­mosk­ny­gos.lt; Lei­dyk­la „Al­ma lit­te­ra“ – už ver­tė­jų pa­var­d žių ne­m i­nė­ji­mą Kny­g ų klu­ bo in­for­ma­ci­nia­me ka­ta­lo­ge.

8

Penktadienis, balandžio 26, 2013

santaka/tavo krantas kaunodiena.lt/nau­jie­nos/­kau­no­san­ta­ka

Vi­du­tis Mi­lius

Ma­nęs šian­dien nė­ra Ma­nęs šian­dien nė­ra kaip nak­tį nėr die­nos.

Ma­do­na ne­tik­ra – Su kry­žiu­mi del­nuos.

Ei­nu per juo­dą snie­gą, O pė­dos lie­ka bal­tos.

Sus­tings­ta ir už­mie­ga Lyg pe­le­nuos at­spaus­tos.

Ma­nan­tie­ji, kad žaizd­re įkai­tin­tas me­ta­las pa­si­duo­da taip leng­vai kaip plas­ti­li­nas, la­bai klys­ta.

Į sau­ją smil­tys by­ra – Tai ma­no die­nos, nak­tys.

Li­ki­mo kry­žius svy­ra Ir gęs­ta žva­kių dag­tys.

Aš ta­vo bal­są pa­ži­nau Aš ta­vo bal­są pa­ži­nau, Kai vė­jas ne­ri­mą dai­na­vo – Anais lai­kais ir dar se­niau, Kai vi­sos die­nos bu­vo ta­vo.

Gu­lė­jai plau­kian­čiuos ru­giuos, Juo­da nak­tim lais­va žė­rė­jai.

Aš ta­vo ne­mi­gą ren­kuos, Ku­rią iš­blaš­kė sap­no vė­jai.

By­rėk švel­niais lem­ties la­šais, Ra­mu­mą gai­vų do­va­nok. Žings­ne­liais gun­dan­čiais ma­žais Lie­taus mer­ge­lės šo­kį šok.

Kaž­ką šioj že­mėj pa­mir­šai – Tai ta­vo žie­do pa­slap­tis.

Bal­ta aly­va su­grį­žai – Neuž­mirš­ta geis­mų vil­tis.

Kur tu, mie­lo­ji, už­tru­kai Ma­ža lūš­ne­lė, du lan­gai – O vie­nas jų len­tom už­kal­tas.

Kur tu, mie­lo­ji, už­tru­kai – Aš kal­tas, kal­tas kal­tas.

Tą die­ną balkš­vos snai­gės kri­to Ant ta­vo už­merk­tų akių. Že­me la­pus vė­je­lis ri­to Ir drai­kė gar­ba­nas plau­kų.

Per lan­gą trau­ki­nio ma­čiau – Ma­ža sto­vė­jai prie lūš­ne­lės.

Krū­ti­nė­je šird­gė­lą jau­čiau Ir il­ge­sį rus­vos su­kne­lės. Šir­de­lė li­ko na­muo­se, Tad ne­ži­no­jau, kad skau­dė­jo.

Bes­kaus­mis kū­nas jaus­muo­se Me­tus į nuo­dė­mę su­dė­jo.

Kur tu, mie­lo­ji, už­tru­kai – Ma­tau ap­leis­tą na­mą.

Rus­va su­knu­tė ir lan­gai – Pa­reik na­mo­lei, ma­ma.

Ma­no kars­tą da­žy­kit sa­ma­nės spal­va Ma­no kars­tą da­žy­kit sa­ma­nės spal­va – Šią spal­vą aš gy­vas my­lė­jau. Čiul­piau šį ne­kta­rą, iš­troš­kus spar­va, Štai tiek tik­tai aš nu­si­dė­jau.

Tik kū­di­kiai, sa­ko, už­gi­mę do­ri, O aš jau praam­žis se­no­lis.

Už sa­vo vai­kys­tę pa­kir­dęs ge­ri – Sus­kel­dė­jęs am­ži­nas mo­lis.

Sau­lė­ly­džio bam­ba dan­gaus vi­du­ry Prie ro­jaus var­te­lių su­klu­po.

O rak­to si­dab­ro del­ne ne­tu­ri Ir švil­pau­ja kamš­tis be ūpo.

Už­kas­kit iš­troš­ku­sį mo­lį te­nai, Kur var­tų dan­gaus ne­ra­ki­na.

Ten bus tie nau­ji pa­skir­tie­ji na­mai, Kur sau­go su­bren­du­sį vy­ną.

Pra­kai­tas: šiuo­lai­ki­niai he­fais­tai nau­do­ja­si mo­der­nes­ne tech­ni­ka nei jų pirm­ta­kai, ta­čiau net ir jų me­no kū­

ri­niams gim­ti rei­kia fi­zi­nių pa­stan­gų.

Eg­lės Pleč­kai­ty­tės nuo­tr.

Žvilgs­nis į šiuo­lai­ki­nę kal­vę Eg­lė Pleč­kai­ty­tė VDU stu­den­tė

Š

iuo­lai­ki­nia­me grei­tai be­si­ su­kan­čia­me pa­sau­ly­je, kai žmo­nės tu­ri vis ma­žiau lai­ ko, kai tols­ta­ma nuo tik­rų­jų ver­ty­bių ir tra­di­ci­jų, vis dar gy­vuo­ja ar­cha­ji­niai ama­tai, ku­rių es­mė yra ne­tau­pant lai­ko ir idė­jų su­kur­ti ge­ rą pro­duk­tą. Vie­nas to­kių ama­tų – kal­vys­tė. Kal­vio pro­fe­si­ja nū­die­nos žmo­gui yra mįs­lin­ga – at­ro­do, ką toks ama­ti­nin­kas ga­lė­tų veik­ti mo­ der­nia­me pa­sau­ly­je? Juk dau­ge­lis kal­vį sie­ja su se­no­vės lai­kų meist­ ru, ku­ris kal­da­vo gink­lus, auk­ są, ne­tgi pa­puo­ša­lus ir at­ro­dy­da­vo tar­si mi­to­lo­gi­nis He­fais­tas – aukš­ tas, įspū­din­go su­dė­ji­mo, ver­čian­tis kie­čiau­sią me­ta­lą pa­si­duo­ti jo įgei­ džiams. Iš tie­sų šių die­nų kal­vis at­ ro­do ir dir­ba vi­siš­kai ki­taip. Kaip?

Ieš­ko­da­ma at­sa­ky­mo ir ke­lia­vau pas Rau­dond­va­rio kal­vius.

Pir­mas klau­si­mas, ku­ris ­ky­la su­si­ pa­ži­nus su kal­viu, – kur to iš­moks­ ta­ma? Juk šio dar­bo net pro­fe­si­ja ne­si­no­ri va­din­ti, tai – pa­šau­ki­mas.

No­rint bū­ti ge­ru kal­viu, neuž­ten­ka vien ži­no­ti me­ta­lo sa­vy­bes, ka­li­mo tech­ni­kas – svar­biau­sia čia įdir­bis.

Tad ne­nuos­ta­bu, kad kal­viai mo­ko­ si vie­ni iš ki­tų, vy­res­nie­ji per­duo­ da sa­vo ži­nias jau­nes­niems, vi­sas moks­las ei­na iš lū­pų į lū­pas.

Tie­sa, no­rin­čių bū­ti kal­viais jau­ nuo­lių šio­mis die­no­mis itin ma­žai.

Gal­būt dėl to, kad dau­ge­lis net ne­ ži­no, koks tai dar­bas ir ko rei­kia no­rint jį dirb­ti. Sa­vai­me su­pran­ta­ ma, kad kal­vis – me­ni­nin­kas, tad dau­ge­lis da­bar­ti­nių meist­rų yra mo­kę­si dai­lės. Tai – pa­ti pra­džia, ku­ri už­tik­ri­na tik tiek, kad kal­viu no­rin­tis bū­ti žmo­gus su­ge­bės nu­ pieš­ti es­ki­zą, tu­rės su­vo­ki­mą apie kū­ri­nio dar­ną.

Šiuos ama­t i­n in­k us ga­l i­m a skirsty­ti pa­gal tai, ko­kį dar­bą jie dir­ba. Vie­ni už­sii­ma stam­bes­niais dar­bais – to­kiais kaip var­tų, tvo­rų, tu­rėk­lų ka­li­mas, ki­ti ka­la smul­kes­ nes in­ter­je­ro de­ta­les – ži­di­nio įran­ kius, puoš­me­nas, kė­des, sta­liu­kus.

Bet ku­ris iš šių kal­viš­kų dar­bų rei­ ka­lau­ja ne­ma­žai lai­ko, skir­to ne tik pa­čiam dar­bui, bet ir idė­jai ge­ne­ ruo­ti, mat daž­nai žmo­gus, už­sa­ kan­tis kal­viš­ką daik­tą, pa­ts tiks­liai ne­ži­no, ko no­ri ar ko ga­li no­rė­ti.

Kal­viai ne­sle­pia: ne­re­tai ten­ka su­ si­dur­ti su to­kiais žmo­nė­mis, ku­rie ne­ski­ria kal­vių dar­bo vai­siaus nuo se­ri­ji­nės pro­duk­ci­jos, ku­rios ga­li­ma ras­ti pre­ky­bos cent­ruo­se. Vie­nin­te­ lis skir­tu­mas, ku­rį jie ma­to, – kai­na.

Kal­viai juo­kia­si – paė­męs tik­rą kū­ ri­nį, jau­ti jo svo­rį, ma­tai tik­rą ran­kų dar­bą, ne­pa­ly­gi­na­mą su štam­puo­ tais me­ta­lo stry­pu­kais, ku­rie, at­ro­ do, stip­riau su­spau­dus per­lūš.

Pak­laus­ti, kaip rea­guo­ja žmo­ nės, iš­gir­dę, ko­kia jų pro­fe­si­ja, kal­ viai šyp­te­lė­ja – vi­si iki vie­no lie­ka nu­ste­bę. Tie, ku­rie šiek tiek do­mi­ si ama­tais, į kal­vius žiū­ri su pa­gar­ ba – juk sun­ku net pa­ti­kė­ti, kaip iš me­ta­lo ga­ba­lo ga­li­ma pa­ga­min­ti ro­žę ar nu­kal­ti me­ta­li­nę žo­lę.

Iš praei­ties mus pa­sie­kęs kal­ vio kaip ypa­tin­gos fi­zi­nės jė­gos žmo­gaus įvaiz­dis: dirb­ta dump­lė­ mis, di­džiu­liais kū­jais. Šiais lai­kais tech­ni­ka yra kiek pa­ki­tu­si – žaizd­ re ug­nis įku­ria­ma kur kas pa­pras­ čiau, o ka­li­mo dar­bui pa­leng­vin­ti nau­do­ja­mi pneu­ma­ti­niai kū­jai, ta­ čiau prie­ka­las ir plak­tu­kas – vis dar neat­sie­ja­ma dar­bo da­lis. Prie­ka­las skir­tas pa­tiems pa­pras­čiau­siems ka­li­mo ir len­ki­mo dar­bams – ant jo me­ta­las yra plo­ni­na­mas, len­kia­mas į vie­ną ar ki­tą pu­sę.

Tie­sa, no­rint nu­kal­ti idea­lų rai­ ty­tą or­na­men­tą, rei­kia pa­si­telk­

ti ir ki­to­kius prie­tai­sus, tam rei­kia ir daug dau­giau jė­gos. Ma­nan­tie­ji, kad žaizd­re įkai­tin­tas me­ta­las pa­ si­duo­da taip leng­vai kaip plas­ti­li­ nas, la­bai klys­ta. Nors me­ta­las ir su­minkš­tė­ja, jam for­muo­ti vis tiek rei­kia di­de­lės jė­gos, be to, dirb­ti rei­kia spar­čiai, nes me­ta­las grei­ tai at­vės­ta, o ka­li­mui tin­ka­mas tik įkai­tęs iki rau­do­nu­mo.

Pak­laus­ti, ku­rio dar­bų eta­po la­ biau­siai ne­mėgs­ta, kal­viai su­tar­ ti­nai šyp­so­si: tai už­bai­gia­mie­ ji dar­bai – šli­fa­vi­mas ir da­žy­mas, ku­riuos dirb­da­mas, pa­sak jų, nei ką nors pa­kei­si, nei šir­dies įdė­si.

Kal­vis Graž­vy­das pa­sa­ko­ja, kad jam kal­vio dar­bas yra ir po­mė­gis, ir gy­ve­ni­mo bū­das. „Kai dir­bi tai, ką mėgs­ti, kas ta­ve pa­tį do­mi­na, ne­ lai­kai to prie­vo­le, vien tik pra­gy­ ve­ni­mo šal­ti­niu. Ei­ni į dar­bą kaip į šven­tę, ži­no­da­mas, kad kas die­ną lau­kia vis ki­to­kie iš­ban­dy­mai. Čia nė­ra mo­no­to­ni­jos, kas­kart rei­kia vis ki­taip dirb­ti, kaž­ką nau­jo su­ gal­vo­ti“, – sa­ko jis.

Tik­ras kal­vis ne­si­bo­di lik­ti kal­ vė­je po dar­bo va­lan­dų. „Ka­li­mas – ga­na var­gi­nan­tis dar­bas, nė­ra toks leng­vas, kaip ga­li at­ro­dy­ti iš pir­mo žvilgs­nio. Vis dėl­to, kai no­ri kaž­ką nu­kal­ti, pa­si­to­bu­lin­ti, pa­si­prak­ti­ kuo­ti, lie­ki po dar­bo ir ka­li, – šyp­so­ si Graž­vy­das. – Dir­bi ir mė­gau­jie­si, ma­tai re­zul­ta­tą. Įgau­ni dau­giau įgū­ džių, o tai – šio dar­bo pa­grin­das.“ Ste­reo­ti­pas, kad kal­vis yra vy­res­ nio am­žiaus vy­ras, iš da­lies tei­sin­ gas – la­biau nei bet ku­ria­me ki­ta­ me dar­be čia rei­ka­lin­ga pra­kti­ka, il­ga­me­tė dar­bo pa­tir­tis. Vis dėl­ to su vy­res­niais kal­viais dir­ban­ tis Ju­lius iš da­lies pa­nei­gia šį po­ žiū­rį – jo dar­bas ver­ti­na­mas ne ką pra­sčiau. Jis džiau­gia­si ga­lė­da­mas mo­ky­tis iš pa­ty­ru­sių, jau ko­ne 30 me­tų dir­ban­čių meist­rų.