2013-05-03 Santaka

1

Penktadienis, gegužės 3, 2013

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė

santaka Tekstilės uni­teks­tai: REMIA

Nr. 89

su­kur­ta su­pras­ti be žo­džių

Lai­ma Or­že­kaus­kie­nė. Iš ciklo „Kū­nas – au­dek­las“.

Lie­tu­vės teks­ti­li­nin­kės au­džia ke­lius į Kau­ne vyks­tan­čią bie­na­lę, tam­pan­čią dau­giau nei vien teks­ti­li­nin­kų ren­gi­niu

3

Kas bi­jo mū­sų suar­tė­ji­mo?

Kau­no mo­kyk­los maest­ro

Nau­jas „Me­tų“ dra­bu­žis

Klau­sia nau­ją kny­gą pri­sta­tęs ne­pails­tan­tis lie­tu­vių ir lat­vių suar­tė­ ji­mo en­tu­zias­tas pro­f. A.But­kus.

Ne­pel­ny­tai už­mirš­ tas sa­vi­to brai­žo dai­ li­nin­kas Z.Var­naus­ kas ir jo dau­giab­riau­ nis ta­len­tas.

Po­li­ti­niams skers­vė­ jams at­spa­rūs K.Do­ ne­lai­čio „Me­tai“ su­ža­ vi tik pa­si­šven­tu­sius lei­dė­jus.

6

7

8

2

penktadienis, gegužės 3, 2013

santaka /kultūros savaitė

Ar emig­ran­tams svar­bi sava kal­ba?

Eg­lė Pleč­kai­ty­tė, Gre­ta Va­si­len­kai­tė VDU stu­den­tės

E

mig­ra­ci­jos klau­si­mas jau yra ta­pęs kas­die­ny­be. Daž­ nas emig­r uo­jan­t is į Lie­t u­ vą grįž­ti ne­ža­da, o tai reiš­ kia, kad jam teks kuo ge­riau pri­si­tai­ ky­ti sve­čio­je ša­ly­je, prii­mant tos ša­ lies pa­pro­čius, šven­tes, tra­d i­ci­jas ir kal­bą. Kal­ba yra vie­nas pa­g rin­di­nių tau­t i­n io iden­t i­te­to po­ž y­m ių – pa­gal kal­bą mes at­ski­ria­me ki­to žmo­gaus tau­t y­bę. Tad ky­la klau­si­mas – kaip emig­ran­tai ver­t i­na sa­vo ir sve­čios ša­lies kal­bas?

Ve­d a­mos šio tiks­lo at­l i­ko­me ap­ klau­s ą, ku­r io­j e da­ly­va­vo 40 mo­te­ rų ir 20 vy­r ų emig­ran­t ų. Jų bu­vo klau­s ia­ma, į ko­k ią ša­l į emig­ra­vo, ar ža­d a grįž­t i į Lie­t u­vą, ko­k ios tau­t y­ bės jų par­t ne­r is, ko­k ia kal­b a jie kal­ ba šei­mo­j e ir vie­š u­mo­j e, ar jų vai­ kai kal­b a lie­t u­v iš­k ai, ar, jų ma­ny­ mu, yra svar­bu iš­l ai­k y­t i tau­t iš­k u­ mą ir kal­b ą.

Ne vi­sos šios po­ros tar­ pu­sa­vy­je kal­ba lie­tu­ viš­kai – net 30 pro­c. ap­ klaus­tų­jų su sa­vo par­tne­ riu lie­tu­viu na­muo­se kal­ ba­si ša­lies, į ku­rią emig­ ra­vo, kal­ba.

Apk­lau­sos re­z ul­t a­t ai bu­vo liūd­n i: tik 10 pro­c. ap­k laus­tų­jų ža­dė­jo grįž­ ti į Lie­tu­vą, 20 pro­c. ne­ž i­no­jo, ar grįš, ir net 70 pro­c. tei­gė nie­ka­da ne­g rį­ šian­t ys į tė­v y­nę. Dau­g u­ma res­pon­ den­tų – emig­ra­vu­sie­ji į Di­d žią­ją Bri­ ta­ni­ją, Nor­ve­gi­ją, Da­ni­ją, Is­pa­ni­ją, Vo­ kie­ti­ją.

Apk­lau­sa pa­ro­dė, kad lie­tu­viai emig­ ran­tai ren­ka­si par­t ne­r ius lie­t u­v ius.

Ta­č iau pa­ra­dok­s as: ne vi­sos šios po­ros tar­pu­sa­vy­je kal­ba lie­tu­viš­kai – net 30 pro­c. ap­k laus­t ų­jų su sa­vo par­tne­r iu lie­tu­viu na­muo­se kal­ba­si ša­lies, į ku­rią emig­ra­vo, kal­ba. Ar to­ kie tė­vai mo­kys lie­tu­vių kal­bos sa­vo vai­kus? Ar ap­skri­tai pa­sta­rie­ji ži­nos, ko­k ia jų tik­ro­ji tau­ty­bė?

Li­kę ap­k laus­t ie­ji tei­gė, kad vai­k us lie­t u­v ių kal­bos mo­ko ar­ba ruo­šia­si mo­ky­ti. Vis dėl­to, ap­ž vel­gus pa­sku­ ti­n ių dvie­jų ap­k lau­sos klau­si­mų at­ sa­ky­mus, tam­pa aiš­ku, kad emig­ran­ tai ne­pa­jėgs sa­vo vai­kų iš­mo­ky­ti tai­ syk­lin­gos lie­tu­vių kal­bos: di­džio­ji da­ lis jų pa­tys kal­ba itin ne­tai­syk­lin­gai, da­ro dau­gy­bę ra­šy­bos klai­dų, var­to­ ja daug sve­tim­žo­d žių.

Vi­si ap­k laus­tie­ji tei­gė, kad emig­ran­ tams yra svar­bu iš­lai­ky­ti tau­tiš­ku­mą ir kal­bą, ta­čiau tik ne­dau­ge­lis su­sie­jo šiuos abu da­ly­kus. Di­d žio­ji da­lis ap­ klaus­tų­jų (vi­si vy­rai ir maž­daug treč­ da­l is mo­te­r ų) sa­vo at­sa­ky­mus pa­ra­ šė su klai­do­m is ir var­to­jo ne­ma­žai ne­l ie­tu­viš­k ų žo­d žių.

Pa­v yz­d žiui, vai­k i­nas, ra­š an­t is, kad „LB SVAR­BU IS­L AI­K YT VI­SA KUL­ TU­R A KAL­BA IR LT!“ (kal­b a ne­t ai­ sy­t a), taip pat tuos, ku­r ie ne­s au­go gim­to­s ios kal­b os, pa­v a­d i­n ęs „de­ bi­l ais“ ir tei­g ian­t is, kad la­b ai ge­rai mo­ka lie­t u­v ių kal­b ą, pa­t s kal­b a štai taip: „Yo, wus­s ap! Vel ga­l i­ma uz­si­s a­ kyt ISIC Stu­dent Card’u! Jos ga­l ios

iki 2013 Gruo­z io 31 ir ty­p o su­teiks be­len­k iek nuo­l ai­du. Ci­ne­m a 2 for 1, trans­p or­t ui, Bars, Res­t au­r ants, Clubs and ma­ny mo­re. Vien i Fab­ ric ar Mi­n ist­r y of Sound pu­s e kai­ nos (£10).“ Dar vie­nas res­pon­den­tas, ku­r is tei­ gė, kad sa­vo vai­k ų lie­t u­v ių kal­bos ne­mo­kys, apie tau­tiš­ku­mo iš­sau­go­ ji­mą ra­šė taip: „Kla­ba yra svar­bi tiek kiek ji yra tau rei­ka­l in­ga bend­ra­v i­ mui. Usie­ny­je rei­k ia pri­si­tai­k y­t i, su lie­t u­v iu kal­ba to­l i ne­nuei­si. Sven­ tes rei­k ia sves­t i, nes na­cio­na­l i­nes sven­tes yra tau­t is­k u­mo yro­dy­mas, vi­sa­da sven­ciu va­sa­r io 16 pa­si­ka­bi­ nu ve­le­ve­le ant ma­si­nos“ (kal­ba ne­ tai­sy­ta). Iš šio at­sa­k y­mo aki­vaiz­du, kad res­pon­den­tas kal­bos ne­ver­ti­na ir ne­su­vo­kia kaip kul­tū­ros da­lies. Jis kal­bos ne­pris­ki­ria tau­tiš­ku­mui ir ne­ lai­ko jos iden­ti­te­to da­li­mi. Kal­ba, pa­ sak jo, tė­ra ko­mu­n i­ka­ci­jos prie­mo­ nė, ta­čiau tai tė­ra siau­ro­ji kal­bos api­ brėž­t is – kal­ba tu­r i kur kas dau­g iau po­vei­k io žmo­gui. Tai įro­do­ma jo pa­ ties kal­ba – jo ra­šy­ba ne­tai­syk­l in­ga, yra ne­ma­žai klai­dų, min­t ys dės­to­ mos pa­dri­kai.

Mo­te­r ys emig­ran­tės šiek tiek pa­ge­ ri­no bend­rą vaiz­dą – jos pa­si­ro­dė la­ biau lin­ku­sios sau­go­ti lie­tu­vių kal­bą ir tau­ty­bę. Mo­te­ris, emig­ra­vu­si į Nor­ ve­gi­ją ir ne­ža­dan­ti grįž­ti į Lie­tu­vą, at­ sa­kė: „Svar­bu puo­se­lė­t i tai­syk­l in­gą kal­bą, do­mė­t is gim­to­sios ša­l ies nau­ jie­no­m is, švęs­t i šven­tes, bend­rau­t i su ki­tais lie­t u­v iais. Svar­bu iš­l ik­t i sa­ vi­m i ir puo­se­lė­t i sa­vo kil­mę.“ Apie as­me­n is, ne­sau­gan­čius lie­tu­v ių kal­ bos, ji at­sa­kė taip: „Emig­ran­tai, gim­ tą­ją kal­b ą ga­d i­nan­t ys už­s ie­n ie­t iš­ kais iš­si­reiš­ki­mais, at­ro­do juo­kin­gai.

Kal­bant ki­ta vie­ti­ne kal­ba, svar­bu iš­ lai­k y­t i kiek­v ie­nos kal­bos sa­v i­t u­mą, tiek lie­t u­v ių, tiek vie­t i­nės už­sie­n io kal­bos, jų ne­mai­šant. Gim­to­sios kal­ bos sau­go­ji­m as pa­ro­do žmo­g aus pa­gar­bą sa­vo pri­g im­č iai ir sau pa­ čiam.“ Tai­g i iš šio at­sa­k y­mo ma­t y­t i, kad mo­te­ris tik­rai sau­go gim­tą­ją kal­ bą – jos kal­ba tai­syk­lin­ga, ra­šo­ma lie­ tu­viš­kais raš­me­ni­mis. Nors į Lie­tu­vą grįž­ti ne­ža­da, ji vis tiek sten­gia­si sau­ go­t i lie­t u­v ių kal­bą ir kul­t ū­rą. Tai iš­ ties pui­k us po­ž iū­r is, lei­d žian­t is da­ ry­t i prie­lai­dą, kad ir sa­vo vai­k us ji mo­k ys lie­t u­v ių kal­bos, taip pri­si­dė­ da­ma prie kal­bos iš­sau­go­ji­mo. Šios ir ki­t ų mo­te­r ų at­sa­k y­mai yra ge­ro­kai op­ti­mis­tiš­kes­ni nei prieš tai ma­ty­ti vy­r ų at­sa­ky­mai. Mo­te­rys ge­ riau su­vo­k ia tau­t i­n į iden­t i­te­tą kaip svar­bią gy­ve­n i­mo da­l į. Jos sie­k ia per­duo­ti šį su­vo­k i­mą sa­vo vai­kams.

Gal­būt tai su­si­ję su tuo, kad mo­te­rys yra lin­k u­sios dau­g iau au­ko­t is dėl šei­mos mo­ra­l i­n ių ver­ty­bių, o vy­rai daž­niau sie­k ia kar­je­ros ir vi­sais bū­ dais ban­do pri­si­tai­k y­t i, tau­t iš­k u­mą nu­stum­da­mi į ant­rą pla­ną.

Vis dėl­to bend­ra si­tua­ci­ja nė­ra džiu­ gi­nan­t i – lie­t u­v ių tau­tos nu­raš­tė­ji­ mas, kal­bos ne­ver­ti­ni­mas yra tie­sio­ giai su­si­jęs su vi­sos tau­tos ny­k i­mu, tau­t i­n io iden­t i­te­to at­si­sa­k y­mu. No­ rė­t ų­si, kad žmo­nės su­vok­t ų, jog jų kal­ba rep­re­zen­tuo­ja Lie­tu­vą ir juos pa­čius kaip šios tau­tos pi­lie­čius. Ne­ tai­syk­l in­gai kal­bė­da­mas ir ra­šy­da­ mas žmo­g us vi­s ų pir­ma že­m i­na pa­t s sa­ve, ne­ger­bia sa­vo pa­šne­ko­ vų. O emig­ran­tams tau­tiš­ku­mas tu­ rė­tų bū­ti itin svar­bus – juk sa­vo šak­ nų neiš­rau­si.

„Jei ir bu­vo ko­kių nors klau­si­mų dėl Val­do­vų rū­mų re­konst­ruk­ci­jos – juos rei­kė­jo kel­ti prieš 13 me­tų. Šiuo me­tu, ma­nau, Val­do­vų rū­mai tu­ri duo­ti pri­dė­ti­nę kul­tū­ri­nę ver­tę“, – par­la­men­ta­ras Ar­vy­das Anu­šaus­ kas siū­lo nu­sto­ti bars­čius drus­ką ant žaiz­dų ir net di­džiau­siems prie­ ši­nin­kams pa­ga­liau su­si­tai­ky­ti su Val­do­vų rū­mų eg­zis­ta­vi­mu. At­ ro­do, kad teks su­si­tai­ky­ti ir su šio komp­lek­so ypač sim­bo­li­niu funk­ cio­na­lu­mu. Lie­tu­vos pir­mi­nin­ka­vi­ mo ES pus­me­tį čia bus su­reng­ta ke­ lias­de­šimt ren­gi­nių, ta­čiau vi­si jie bus išim­ti­nai kul­tū­ri­niai rep­re­zen­ ta­ci­niai. Skir­tin­gai nei švęs­ti, dirb­ ti juo­se neį­ma­no­ma: rū­mų pa­tal­pos su­ri­kiuo­tos pa­gal an­fi­la­di­nę sis­te­ mą – vi­sos sa­lės pe­rei­na­mos. Šal­ti­nis: BNS

„Clau­de’o Mo­net ver­tas tu­ri­nys ir Pau­lio Ce­zan­ne’o ver­ta for­ma su­ si­jun­gia šia­me lie­tu­viš­kos dai­lės met­ro pei­za­že“, – taip Vil­niaus auk­cio­nas api­bū­di­na Jus­ti­no Vie­ no­žins­kio dar­bą „Par­ko tven­ ki­nys su gul­bė­mis Da­čiū­nų

apy­lin­kė­je“, ku­rį me­no ko­lek­ci­ nin­kams pa­siū­lys įsi­gy­ti ge­gu­žės 24 d. Už pir­mą­kart me­no auk­cio­ nui pa­tei­kia­mo Kau­no me­no mo­ kyk­los stei­gė­jo J.Vie­no­žins­kio dar­ bą pra­šo­ma su­ma – 59 tūkst. li­tų. Šal­ti­nis: Vil­niaus auk­cio­nas

„The Te­leg­raph“ 2012 m. duo­me­ ni­mis, Ei­fe­lio bokš­tas Pran­cū­zi­jos eko­no­mi­ko­je yra ver­tas 1 200 mlrd. li­tų (Lie­tu­vos biu­dže­to pa­ja­mos 2012 m. – apie 21 mlrd. li­tų). Šis ir ki­ti pana­šaus ly­gio kul­tū­ros pa­vel­ do ar­te­fak­tai sa­vo mies­tams, re­ gio­nams ir vals­ty­bėms duo­da nea­ be­jo­ti­ną eko­no­mi­nę nau­dą. Ta­čiau ar to­kios vals­ty­bės kaip Lie­tu­va, ar to­kie mies­tai kaip Kau­nas ga­li ti­kė­ tis ma­te­ria­li­nės nau­dos iš sa­vo kul­ tū­ri­nio ka­pi­ta­lo? Gal­būt yra tei­sūs tie, ku­rie vi­suo­me­nės ku­lua­ruo­se pa­vel­do­sau­gą api­bū­di­na kaip eko­ no­mi­kos plėt­ros trik­dį?“ – pro­vo­ kuo­ja­mai klau­sia „Ar­chi­tek­tū­ros ir ur­ba­nis­ti­kos ty­ri­mų cent­ras“, pri­sta­tan­tis skait­me­ni­nę Lie­tu­vos ar­chi­tek­tū­ros is­to­ri­jos ir pa­vel­do duo­me­nų ba­zę (www.autc.lt). Šal­ti­nis autc.lt

„Akcentavau keturias didžiąsias Čiurlionio meiles: Mariją, Bronis­ lavą, Sofiją ir Kūrybą“, – taip kom­ pozitorius Giedrius Kuprevičius pristato naujausią savo veikalą – ba­ letą „Čiurlionis“. Dar gegužę vyk­ sianti premjera bus išskirtinė: tai – pirmasis G.Kuprevičiaus kūrinio pastatymas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT). Šaltinis: LNOBT

„Vis daž­niau ir daž­niau vi­suo­me­ nė­je kal­ba­ma ne tik apie eko­lo­giš­ką ir tva­rią ap­lin­ką, bet ir apie eko­lo­ giš­ką kul­tū­rą. Kas tai? Ar tai pro­ pa­guo­ja­mas gy­ve­ni­mo bū­das, ar tau­piai ir tva­riai nau­do­ja­mos kul­ tū­ros pro­duk­tus ku­rian­čios me­ džia­gos, ar tie­siog ki­toks me­ni­ nin­ko san­ty­kis su gam­ta?“ – į šiuos klau­si­mus pa­ža­da bent jau ban­dy­ ti at­sa­ky­ti tarp­tau­ti­nio kul­tū­ros ir eko­lo­gi­jos fes­ti­va­lio „Gryn­ par­kas 2013“, vyk­sian­čio ge­gu­žės 10–11 d. Kau­ne, or­ga­ni­za­to­riai. Šal­ti­nis: „Gryn­par­kas 2013“

Margaritos Vorobjovaitės, LNOBT archyvo, Šarūno Mažeikos / BFL nuotr.

3

Penktadienis, gegužės 3, 2013

santaka/projektai

Kau­no teks­ti­lės bie­na­lė: to­lyn nuo for­mos prie tu­ri­nio Kau­no kul­tū­ri­nia­ me gy­ve­ni­me 2013ie­ji pa­ženk­lin­ti Kau­ no bie­na­lės ženk­lu.

Kas dve­jus me­tus vyks­tan­tis šiuo­lai­ ki­nio me­no pro­jek­ tas, iš­si­plė­to­jęs iš ga­na lo­ka­lių teks­ti­ lės pa­ro­dų, iš­gy­ve­ na virs­mą ir se­niai reiš­kia ne ta­pi­se­ri­jų kū­rė­jų ren­gi­nį, bet šiuo­lai­ki­nio me­no šven­tę.

ne­siams), ap­lan­ko dau­giau lan­ ky­to­jų nei per vi­sus me­tus. Ne­ pai­sant to, mies­to ir Lie­tu­vos kul­tū­ros po­li­ti­ko­je ren­gi­niui vis dar neat­si­ran­da vie­tos. Ko­ kius bū­dus iš­ban­dė­te siek­da­mi at­kreip­ti po­li­ti­kų dė­me­sį?

Pa­ro­do­se tu­rė­tų dar la­biau iš­ryš­kė­ti lū­žis nuo for­mos tu­ ri­nio link, bus sten­ gia­ma­si mak­si­ma­ liai at­si­trauk­ti nuo ma­te­ria­lio­jo, tech­ no­lo­giš­ko­jo as­pek­ to ir pa­si­mė­gau­ti akis­ta­ta su kū­ri­niu.

Do­vi­lė Stir­by­tė Me­no­ty­ri­nin­kė

Ku­rį lai­ką Kau­no bie­na­lė­je teks­ti­ lės me­nas bu­vo pa­grin­di­nis ren­gi­ nio va­rik­lis, ta­čiau ne­tru­kus im­ta ne tik rep­re­zen­tuo­ti šią dai­lės ša­ ką, bet ir ro­dy­ti įvai­rio­mis šiuo­lai­ ki­nio me­no stra­te­gi­jo­mis grįs­tas pra­kti­kas: pa­mi­nė­ti­ni so­cia­li­niai, į bend­ruo­me­nę orien­tuo­ti pro­jek­tai „Drau­giš­ka zo­na“ (nuo 2007 m.), „Pus­ru­tu­liai“ (2009–2011 m.).

2011-ųjų Kau­no bie­na­lė pa­si­žy­mė­ jo kaip tarp­dis­cip­li­ni­nis ren­gi­nys, pri­sta­tęs me­nų sin­te­zės pro­jek­tus: vaiz­duo­ja­mo­jo me­no kū­rė­jai bend­ ra­dar­bia­vo su šiuo­lai­ki­nio šo­kio kū­rė­jais ir at­li­kė­jais. „Kau­no bie­na­lės tiks­luo­se ir stra­te­gi­jo­je yra nu­ma­ty­ta, kad kiek­vie­na bie­na­lė tu­ri bū­ti ki­to­kia, tad net ne­gal­vo­ja­me apie tai, kad ji kuo nors ga­lė­tų bū­ti pa­na­ši į anks­ tes­nę. At­virkš­čiai, sie­kia­me įvai­ ro­vės“, – klau­sia­ma apie ren­gi­nio kon­cep­ci­ją at­vi­rau­ja bie­na­lės me­ no va­do­vė Vir­gi­ni­ja Vit­kie­nė.

– Po­žiū­ris, kad teks­ti­lė – tai vien siū­lai, ada­tos, siu­vi­niai, ta­pi­se­ri­jos ir pan., dar la­bai ga­jus, ta­čiau, žvel­giant į Lie­tu­ vos šiuo­lai­ki­nę teks­ti­lę, ją vi­sai pa­grįs­tai ga­li­ma lai­ky­ti kon­ cep­tua­liuo­ju me­nu. Tad at­ro­ do, kad toks me­no skirs­ty­mas tar­si nė­ra bū­ti­nas. Gal­būt net vei­kia nei­gia­mai, nes klai­di­na ir me­ni­nin­kus, ir me­no var­to­ to­jus... Ši pa­va­di­ni­mo pro­ble­ ma ren­gi­nio or­ga­ni­za­ci­nia­me bran­duo­ly­je jau se­no­kai kart­ kar­tė­mis ap­mąs­to­ma, o ir pa­ tys ren­gi­nio pa­va­di­ni­mai vis ne­daug kin­ta. Kaip pa­ko­men­ tuo­tu­mė­te šią ren­gi­nio pa­va­ di­ni­mo di­le­mą?

– Dar 2005 m. ru­de­nį per ap­skri­to­ jo sta­lo dis­ku­si­ją pa­ro­do­je da­ly­va­vę

Virsmai: V.Vitkienė ti­ki, kad keičiantis bienalės stra­te­gi­joms ir vei­dui ne­nu­sivi­lia nei me­ni­nin­kas, nei žiū­ro­vai.

už­sie­nio me­ni­nin­kai ne­teks­ti­li­nin­ kai, bet ku­rian­tys ir nau­do­jan­tys teks­ti­li­nes me­džia­gas, pir­mą kar­tą vie­šai iš­kė­lė klau­si­mą, ko­dėl mes ren­gi­nį va­di­na­me teks­ti­lės bie­na­le, jei ren­gi­ny­je ro­do­mas šiuo­lai­ki­nis me­nas. Nuo mi­nė­tų me­tų ne kar­ tą svars­tė­me ir ko­re­ga­vo­me ren­gi­ nio pa­va­di­ni­mą. 2007 m. jį kei­tė­me iš Kau­no teks­ti­lės bie­na­lės į Kau­no me­no bie­na­lė „Teks­ti­lė“, 2009 m. su­trum­pi­no­me iki Kau­no bie­na­lės „Teks­ti­lė“. Nuo 2011-ųjų prie pa­ grin­di­nio ren­gi­nio pa­va­di­ni­mo at­ si­ra­do te­mi­nis pa­va­di­ni­mas, ar­ tė­jan­čio ren­gi­nio ak­cen­tas – „Dar kar­tą – šo­kam pir­myn“, ap­link ku­ rį su­ko­si pa­ro­dos idė­ja, kon­cep­ci­ja, san­da­ra, tu­ri­nys.

Kau­no bie­na­lės pa­ro­do­se jau se­ no­kai nu­tol­ta nuo tai­ko­mų­jų teks­ ti­lės me­no as­pek­tų, į teks­ti­lę žvel­ gia­ma kaip į ko­no­ta­ci­jų (nuo­ro­dų) ku­pi­ną prie­mo­nę, me­džia­gą ar są­ mo­nin­gai pa­si­rink­tą tech­ni­ką, per ku­rią at­sklei­džia­mos ak­tua­lios šiuo­lai­ki­nio me­no te­mos. Ren­gi­ nio or­ga­ni­za­to­rius taip pat do­mi­ na nau­jo­sios tech­no­lo­gi­jos ir me­di­ jos bei jų są­vei­kos, kaip štai vie­no­je pa­ro­dų 2011-ai­siais bu­vo pri­sta­

Tomo Raginos nuotr.

ty­tos iš­ma­nio­sios teks­ti­lės tech­no­ lo­gi­jos, jau įgy­ven­din­ti pa­vie­niai eks­pe­ri­men­tai ir „idė­jų la­bo­ra­to­ri­ jos“ – kū­ry­bi­niai min­ties fab­ri­kai, ku­riuo­se fan­ta­zuo­ja­ma apie atei­ ties tech­no­lo­gi­jas, pa­kei­sian­čias žmo­gaus bui­tį, o iš da­lies – ir bū­tį.

Teks­ti­lė kaip struk­tū­ruo­ta, ry­šiais pa­rem­ta me­di­ja, ma­nau, iš­liks bie­ na­lės iden­ti­te­to da­li­mi, bet ne­bū­ti­ nai jos for­ma ar pa­va­di­ni­mu.

2013-ųjų Kau­no bie­na­lė­je „Uni­ teks­tas“ teks­ti­lė kaip me­di­ja ga­ na sim­bo­liš­kai tarps, iš­tirps, su­si­ lies su ki­tų raiš­kos for­mų kū­ri­niais, bus gre­ta jų – nei aukš­čiau, nei že­ miau. Pa­ro­do­se tu­rė­tų dar la­biau iš­ryš­kė­ti lū­žis nuo for­mos tu­ri­nio link, bus sten­gia­ma­si mak­si­ma­liai at­si­trauk­ti nuo ma­te­ria­lio­jo, tech­ no­lo­giš­ko­jo as­pek­to ir pa­si­mė­gau­ ti akis­ta­ta su kū­ri­niu, sie­kia­ma at­skleis­ti ne me­džia­giš­ku­mo as­pek­ tus, o me­no kū­ri­nio kaip uni­ver­sa­ lios kal­bos fe­no­me­ną.

Ti­ki­me, kad keis­da­mi ren­gi­nio stra­te­gi­jas ir vi­zua­lų­jį vei­dą (kar­tu ir pa­va­di­ni­mą) ne­nu­vi­lia­me nei me­ ni­nin­kų, nei žiū­ro­vų – ir no­rin­čių­jų da­ly­vau­ti, ir lan­ky­to­jų nuo­lat dau­ gė­ja. O mums, kaip ren­gė­jams, la­

bai svar­bu kur­ti ren­gi­nį, at­spin­din­tį ak­tua­li­jas ir ska­ti­nan­tį mąs­ty­ti. Šiuo­lai­ki­nio me­no bie­na­lės for­ ma­to, koks vei­kia pa­na­šiu me­tu vals­ty­bi­nės ir tarp­vals­ty­bi­nės kul­ tū­ros po­li­ti­kos pa­grin­du įsteig­to­se Li­ver­pu­lio, Ber­ly­no ar Ma­ni­fes­tos bie­na­lė­se, ne­si­vai­ko­me su­vok­da­ mi šian­die­nes sa­vo ri­bas. Ka­dan­ gi mū­sų ren­gi­nys yra pro­jek­ti­nio po­bū­džio, na­tū­ra­lu, kad kiek­vie­ nas šū­vis yra su­fo­ku­suo­tas ir nu­ kreip­tas į tam tik­rą tai­ki­nį. O šū­vio aikš­te­lė, ar­ti­le­ri­ja – ren­gi­nio mi­si­ja ir ren­gė­jai – tu­ri gan aiš­kiai užim­tą kon­cep­tua­lią plat­for­mą.

– Pap­ras­tai bie­na­lės yra or­ga­ ni­zuo­ja­mos me­no ins­ti­tu­ci­jų, ku­rios tu­ri vi­są rei­ka­lin­gą re­ sur­sų ba­zę, – nau­do­ja tos ins­ti­ tu­ci­jos fi­nan­sus ir žmo­giš­kuo­ sius iš­tek­lius. Kau­no bie­na­lė nė­ra ins­ti­tu­cio­na­li­zuo­ta, vei­kia tar­si sa­va­no­riš­ku­mo prin­ci­pu kaip ke­lių bend­ra­min­čių in­di­ vi­dua­li ini­cia­ty­va. Na­cio­na­li­ nio M.K.Čiur­lio­nio dai­lės mu­ zie­jaus erd­ves, vyks­tant bie­na­lei (kur pa­ro­dos kas dve­jus me­tus įsi­ku­ria be­veik ke­tu­riems mė­

– Dė­me­sį tik­rai at­krei­pė­me ir su­ lau­kė­me ne­ma­žo fi­nan­si­nio ir mo­ ra­li­nio pa­lai­ky­mo ir iš vals­ty­bės, ir sa­vi­val­dy­bės. Ir sa­vo vie­tą kaip sėk­min­gas ir vi­suo­me­nė­je tei­gia­mai prii­ma­mas ren­gi­nys Kau­no bie­na­ lė tu­ri iš­si­ko­vo­ju­si. Di­džiau­sias lai­mė­ji­mas – 2007 m., po de­šim­ ties veik­los me­tų bu­vo­me įtrauk­ti į Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos tęs­ti­nių tarp­ tau­ti­nių ren­gi­nių są­ra­šą, o tai ga­ ran­tuo­ja do­ta­ci­ją (iki tol vy­ku­siems ren­gi­niams bū­da­vo tei­kia­mos pa­ raiš­kos Kul­tū­ros rė­mi­mo fon­dui bend­ru kon­kur­so bū­du su bet ko­ kiais ki­tais pro­jek­tais). Tai, kad ren­gi­nys įtrauk­tas į šį, o ir Kau­no mies­to sa­vi­val­dy­bės pa­grin­di­nių ren­gi­nių są­ra­šą, ži­no­ma, pri­si­de­ da prie mū­sų šio­kio to­kio fi­nan­ si­nio sta­bi­lu­mo ir mes, tu­rė­da­mi min­ty­je mi­ni­ma­lų biu­dže­tą – apie 150 000 li­tų, ga­li­me pla­nuo­ti ka­ta­ lo­gų, eks­po­zi­ci­jų su­da­ry­mą, sklai­ dą, vie­ši­ni­mą, rek­la­mos ir kū­ri­nių trans­por­ta­vi­mo iš­lai­das.

Gai­la, bet me­ni­nin­kų ho­no­ra­rams (iš­sky­rus kvies­tuo­sius me­ni­nin­kus ar tuos, ku­rių pri­sta­ty­mą vi­siš­kai fi­nan­suo­ja jų ša­lių fon­dai) ne­lie­ka pi­ni­gų. Dai­li­nin­kai šia pra­sme yra pra­stes­nė­je pa­dė­ty­je nei, pa­vyz­ džiui, mu­zi­kan­tai, ku­rie pa­krai­py­ tų ne tik pe­čiais, jei­gu kas pa­siū­ly­ tų juos iš­klau­sy­ti, bet pa­tys už sa­vo lė­šas tu­rė­tų at­vyk­ti, at­si­vež­ti inst­ ru­men­tus ir dar su­si­mo­kė­ti da­ly­vio mo­kes­tį. De­ja, bet kol kas Lie­tu­vo­ je mu­zi­kos pro­jek­tai, ku­rių bi­lie­tų kai­nos tik­rai vir­ši­ja vi­du­ti­nes pa­ ja­mas tu­rin­čių žiū­ro­vų ga­li­my­bes juos įsi­gy­ti, gau­na dvi­gu­bai di­des­ nes do­ta­ci­jas nei vi­zua­laus me­no pro­jek­tai, ku­rie žiū­ro­vui net su spe­ cia­lio­sio­mis pro­gra­mo­mis yra be­ veik ne­mo­ka­mi. Ir čia jau bend­rą­ja pra­sme keis­ti­nas fak­tas vi­sos vals­ ty­bės mas­tu. Ir Eu­ro­pos, ir JAV mu­ zie­juo­se bi­lie­tų kai­nos ga­na aukš­tos ir lan­ky­to­jų skai­čiu­mi mu­zie­jai ne­ si­skun­džia: yra te­kę Ber­ly­ne no­rint pa­tek­ti į pa­ro­dą lauk­ti ei­lė­je ke­lias va­lan­das. Tuo pat me­tu mu­zie­ju­je vei­kė trys pa­ro­dos, į ku­rias mi­nė­tos kai­nos bi­lie­tai bu­vo at­ski­ri...

Aiš­ku, mu­zie­jus var­to­to­ją ga­li tu­rė­ti tik jį už­siau­gi­nęs nuo dar­že­ li­nu­ko ir pra­di­nės mo­kyk­ los mo­ki­nio am­žiaus.

4

4

Penktadienis, gegužės 3, 2013

santaka/projektai

Kau­no teks­ti­lės bie­na­lė: to­lyn Esa­me ju­ri­di­nis vie­ne­tas, 3 vie­šo­ji įstai­ga, bet neins­ ti­tu­cio­na­li­zuo­ta, t. y. ne­tu­ri­me ma­

te­ria­laus tur­to, są­ly­gų nuo­la­tos nuo­mo­tis biu­ro ar san­dė­lia­vi­mo pa­tal­pų, nuo­la­ti­nių eta­tų, nes re­ mia­mi esa­me kas ant­rus me­tus. Tad ant­rai­siais (pa­si­ren­gi­mo bie­na­lei – aut. pa­st.) me­tais dir­ba­me sa­va­no­ rys­tės prin­ci­pu. Gan di­de­lis šio kas ant­rų me­tų fi­nan­sa­vi­mo trū­ku­mas yra tas, kad mes ne­ga­li­me sam­dy­tis išo­ri­nių ku­ra­to­rių pa­grin­di­nei pro­ gra­mai for­muo­ti.

Pa­gal tęs­ti­nių ren­gi­nių pro­gra­ mą esa­me fi­nan­suo­ja­mi pa­na­šio­ mis ir ma­žes­nė­mis su­mo­mis kaip ir di­de­lė­se ins­ti­tu­ci­jo­se (mu­zie­juo­ se, cent­ruo­se) vyk­do­mi pro­jek­tai, neat­siž­vel­giant į tai, kad mū­sų re­ sur­sų ga­li­my­bės ki­to­kios. Vis dėl­to tik­rai ne­no­riu pe­si­mis­tiš­kai kal­bė­ ti. Esa­me la­bai pa­ten­kin­ti na­tū­ra­lia ren­gi­nio rai­da, jo au­gi­mu, ho­ri­zon­ to pla­tė­ji­mu, ma­to­mu­mo stip­rė­ji­ mu. Vis­kuo. Net klai­do­mis, iš ku­ rių mo­ko­mės. Tai kad šis pri­va­čių en­tu­zias­tų ini­cia­ty­va gi­męs ren­gi­ nys pa­sie­kė aukš­čiau­sių įver­ti­ni­mų ne tik iš vie­tos ir už­sie­nio lan­ky­to­ jų, bet ir iš Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos (8-oji bie­na­lė įvar­dy­ta kaip pa­vyz­di­nis au­di­to­ri­jų plėt­ros pro­jek­tas 2011ai­siais Eu­ro­po­je), yra tik­ra sėk­mės is­to­ri­ja, įma­no­ma tik ti­kint tuo, ką da­rai, ir my­lint sa­vo veik­lą.

At­sa­kant į klau­si­mą, kaip ir ar ban­dė­me at­kreip­ti po­li­ti­kų dė­me­ sį, at­sa­ky­mas bū­tų toks: du kar­tus (2007 ir 2011 m.) krei­pė­mės į Kau­ no mies­to sa­vi­val­dy­bę, kad ji tap­tų da­li­ne bie­na­lės stei­gė­ja, ir pra­šė­me skir­ti du eta­tus. Šie du žy­giai pa­si­ bai­gė be re­zul­ta­to: sa­vi­val­dy­bė ne­ ra­do ga­li­my­bių steig­ti nau­jų eta­tų ar su­teik­ti pa­tal­pų. Į Kul­tū­ros mi­ nis­te­ri­ją dėl šių klau­si­mų ne­si­krei­pė­ me. Ma­no ma­ny­mu, šis ren­gi­nys yra Kau­no vi­zi­ti­nė kor­te­lė. Gal ka­da nors tai paaiš­kės ir vie­tos po­li­ti­kams.

– 2011 m. Kau­no bie­na­lė­je bu­ vo ro­dy­ti gar­sūs teks­ti­lės me­ ni­nin­kai: Lia Cook, Rei­ko Su­do ir kt. Ren­gi­ny­je bu­vo pri­sta­ty­ ta gar­si Lo­za­nos teks­ti­lės bie­ na­lės kū­ri­nių ko­lek­ci­ja ir iš­ ma­nio­sios teks­ti­lės pro­jek­tai, ku­rio­se pa­ro­dy­tos teks­ti­lės ir nau­jau­sių tech­no­lo­gi­jų są­sa­ jos. Vy­ko ETN (Eu­ro­pean Tex­ ti­le Net­work) teks­ti­lės kon­fe­ ren­ci­ja, per ku­rios in­for­ma­ci­jos sklai­dos prie­mo­nes ži­nia apie Kau­no bie­na­lę bu­vo pa­skleis­ ta ypač pla­čiai, kur pri­sta­tant ren­gi­nį Kau­nas api­bū­di­na­mas kaip teks­ti­lės kul­tū­ros cent­ ras Eu­ro­po­je. Tai­gi at­ro­do, kad teks­ti­li­nin­kų pa­sau­ly­je jau vie­ na­reikš­miš­kai esa­te pri­pa­žin­ti.

Ar yra dar kur plės­tis?

– Teks­ti­lės me­nas kaip at­ski­ra spe­ cia­li­za­ci­ja jau be­veik ne­be­dės­to­mas nė vie­no­je dai­lės aka­de­mi­jo­je Eu­ro­ po­je, išim­tis – bu­vu­sios so­vie­ti­nės ir Skan­di­na­vi­jos ša­lys, bet jo­se pro­ gra­mos pe­ro­rien­tuo­ja­mos į teks­ti­lės di­zai­ną. Teks­ti­lės me­ni­nin­kų, ku­rie tu­ri dip­lo­me įra­šą, kad yra teks­ti­ lės dai­li­nin­kas, yra ne tiek ir daug.

Prak­tiš­kai vi­si, ku­rie ak­ty­vūs ir da­ ly­vau­ja pa­ro­do­se, per 17 me­tų Kau­ ne jau yra eks­po­nuo­ti ir var­gu ar pa­vyk­tų at­ras­ti nau­jų var­dų, to­dėl mes dėl na­tū­ra­lių prie­žas­čių pri­ va­lo­me plės­ti da­ly­vau­jan­čių me­ni­

nin­kų lau­ką, at­ver­da­mi du­ris įvai­ rių spe­cia­li­za­ci­jų ir įvai­rių for­mų me­nus ku­rian­tie­siems.

Va­ži­nė­jant po pa­sau­li­nes pa­ro­ das ir ste­bint tarp­tau­ti­nius pa­vyz­ džius, ga­li­ma re­gė­ti, kad teks­ti­lę kaip raiš­kos prie­mo­nę ins­ta­lia­ci­jo­ se, skulp­tū­ro­je, fo­tog­ra­fi­jo­se ir net vaiz­do dar­buo­se pa­si­ren­ka dau­gy­bė gar­sių me­ni­nin­kų. Pra­de­dan­tiems me­ni­nin­kams ne­sve­ti­mas teks­ti­lės me­džia­gos nau­do­ji­mas dėl są­ly­ gi­nio priei­na­mu­mo, ne­bran­gu­mo, pa­slan­ku­mo for­muo­jant skulp­tū­ ri­nes kom­po­zi­ci­jas ar per­for­muo­ jant erd­ves. Kon­cep­tua­lus teks­ti­ lės me­džia­gų nau­do­ji­mo as­pek­tas mums įdo­miau­sias, to­dėl ir at­vi­ rai kvie­čia­me vi­sus me­ni­nin­kus, ku­rie do­mi­si teks­ti­le kaip ko­no­ta­ ci­jas tei­kian­čia me­džia­ga. Kvie­ čia­me da­ly­vau­ti ir ne­teks­ti­li­nė­mis prie­mo­nė­mis ku­rian­čius me­ni­nin­ kus – to­kiu bū­du su teks­ti­le su­si­ ję kū­ri­niai pri­sta­to­mi pla­čia­me tos pa­čios te­mos kū­ri­nių kon­teks­te.

– Šiais me­tais vyk­sian­tį ren­gi­ nį pa­va­di­no­te „Kau­no bie­na­lė Uni­teks­tas“. Ką tai reiš­kia?

– Mąs­tant apie nau­jau­sios bie­na­ lės idė­ją, ją įvar­di­jo­me iki šiol me­ no lau­ke ne­nau­do­tu, iš­gal­vo­tu žo­ džiu „Uni­teks­tas“ (Uni­text), ku­rį aiš­ki­na­me kaip uni­ver­sa­lią me­ no kal­bą, tu­rė­da­mi ome­ny itin iš­ kal­bin­gus kū­ri­nius, su­vo­kia­mus be pa­pil­do­mų teks­ti­nių paaiš­ki­ni­ mų. Po ter­mi­no „iš­ra­di­mo“ 2012 m. pa­va­sa­rį ban­džiau nar­šy­ti in­ter­ne­ te ieš­ko­da­ma ati­tik­me­nų. Tuo me­tu „Goog­le“ paieš­ka pa­siū­lė tris po­zi­ ci­jas su žo­džiu „uni­text“. Šian­dien, po me­tų, paieš­kos sis­te­ma ran­da 211 tūkst. po­zi­ci­jų su šiuo ter­mi­nu (bie­na­lės po­zi­ci­jos – aukš­čiau­sio­se vie­to­se). Uni­teks­tas – in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų pro­gra­ma­vi­mo kal­bo­ je ne­se­niai ir tik kai ku­riuo­se sis­te­ mo­se pra­dė­tas nau­do­ti žo­dis, ku­ris reiš­kia įvai­rių kal­bi­nių ko­dų iš­šif­ ra­vi­mą. Kom­piu­te­ri­nė­je ter­mi­ni­jo­ je uni­teks­tas yra vie­nas iš uni­ko­do pa­ra­met­rų, ku­ris uni­fi­kuo­ja skir­ tin­gų kal­bų, kal­bi­nių ženk­lų, t. y. ne­sup­ran­ta­mų rai­džių, ko­dus. Pa­ vyz­džiui, iš rai­dės „š“ ki­to­je kom­ piu­te­ri­nė­je sis­te­mo­je ar ša­ly­je pa­ da­ro pa­na­šiau­sią sim­bo­lį. Lei­džia žo­džiui iš­lik­ti pa­na­šiam į sa­ve, o ne vaiz­duo­ja kvad­ra­čiu­kus kaip neat­pa­žin­tą sim­bo­lį. Toks reikš­ mės išaiš­ki­ni­mas (pa­dė­jo pa­ti­ki­ mas IT spe­cia­lis­tas) iš es­mės ma­ ne la­bai pra­džiu­gi­no, nes ši reikš­mė yra itin ar­ti­ma pa­ro­dos kon­cep­ci­ jai – sie­kiui eks­po­nuo­ti kū­ri­nius, at­vi­rus dau­ge­lio žmo­nių su­vo­ki­ mui, at­sklei­džian­čius api­bend­rin­ tą pa­tir­tį. Ki­tais žo­džiais ta­riant, vei­kian­čius teks­to sa­vy­je prin­ci­pu.

Per praė­ju­sią bie­na­lę ka­bi­no­me ant sie­nų daug aiš­ki­na­mų­jų teks­tų, vi­ zua­lius kū­ri­nius per­tei­kė­me per pa­ pil­do­mą na­ra­ty­vą. Tai bu­vo įdo­mu ir pa­si­tei­si­no, ta­čiau šių me­tų pa­ ro­dai ban­dė­me me­ni­nin­kų pra­šy­ti siū­ly­ti to­kius kū­ri­nius, ku­riems ne­ rei­kia aiš­ki­na­mo­jo teks­to. Įsi­vaiz­ duo­da­mi atei­nan­čios bie­na­lės eks­ po­zi­ci­jų vaiz­dą, gal­vo­jo­me, kad tai ga­lė­tų bū­ti tam tik­ros ins­ta­lia­ci­jos, ku­rio­se veik­tų įvai­rūs per­cep­ci­niai, vi­zua­li­niai veiks­niai, tam tik­ri kva­ pai ar pa­pil­do­mi gar­sai, ki­ti ju­ti­ mus dir­gi­nan­tys veiks­niai, ku­rie bū­tų jun­ta­mi jus­lė­mis ir kiek­vie­nas

Skanu: L.Jo­ni­kės siu­vi­nių ko­lek­ci­ja „Jai pa­tin­ka po­mi­do­rai“ sužavėjo japonus ir žaismingumu, ir atlikimo techn

as­me­niš­kai ga­lė­tų juos su­vok­ti. Štai to­kios idė­jos ve­da­mi ir su­gal­vo­jo­me šį ter­mi­ną, ku­rį ban­dy­si­me per su­ for­muo­tas ko­lek­ci­jas at­skleis­ti.

– Jau yra įvy­kęs kon­kur­sas 2013-ųjų Kau­no bie­na­lės jau­ nų­jų pro­gra­mai. Į ją at­rink­ti 17 pro­jek­tų. Atei­nan­čios Kau­no bie­na­lės ak­cen­tu bū­tent ir taps ši – jau­nų­jų pro­gra­ma, ku­rios ašis – ne tik jau­nie­ji me­ni­nin­ kai, bet ir jau­nie­ji vie­šų­jų ry­šių spe­cia­lis­tai, kul­tū­ros va­dy­bi­ nin­kai, me­no­ty­ri­nin­kai... Koks šio pro­jek­to tiks­las?

– Šios pro­gra­mos tiks­las yra su­ kur­ti plat­for­mą star­tuo­jan­tiems me­ni­nin­kams, su­da­ry­ti leng­ves­ nes są­ly­gas pa­tek­ti į tarp­tau­ti­nį ren­gi­nį, pra­dė­ti kar­je­rą, bū­ti eks­ po­nuo­ja­miems ša­lia gar­sių var­dų.

Mes la­bai pa­si­ti­ki­me jau­nai­siais, nes jie yra drą­siau­si eks­pe­ri­men­ tuo­ti ir da­ry­ti pro­ver­žius. Jie ga­li gi­liau­siai įsi­klau­sy­ti į te­mą, o ga­li ją ig­no­ruo­ti, kri­ti­kuo­ti, jai prie­šin­ tis. Ma­nau, kad jau­nų­jų me­ni­nin­kų pro­gra­ma su­kurs bie­na­lės di­na­mi­ ką. La­bai ti­kiu šiuo pro­jek­tu.

– Gal ga­li­te trum­pai su­pa­žin­ din­ti su ar­tė­jan­čios Kau­no bie­ na­lės struk­tū­ra?

– Be mū­sų svars­ty­mų apie bie­na­lės pa­va­di­ni­mą, esa­me iš­si­struk­tū­ra­vę ir su­si­kū­rę to­kį sim­bo­lį, ku­ris mū­sų lo­go­ti­pe yra jau nuo 2007-ųjų – tai be­si­su­kan­ti žvaigž­du­tė, ku­rios pen­kis kam­pus kas­kart sten­gia­mės at­liep­ti.

Vie­na­me kam­pe yra kon­kur­si­nė pa­ro­da – į ją su­lau­kė­me 447 pa­ raiš­kų iš 65 pa­sau­lio ša­lių. Bu­vo at­rink­ta 18 kū­ri­nių-ins­ta­lia­ci­jų ir ke­tu­ri vi­deo­fil­mai.

Ki­ta žvaigž­du­tės da­lis – kvies­tie­ ji me­ni­nin­kai. Šiais me­tais tu­rė­si­me pen­kis pro­jek­tus šio­je pro­gra­mo­je.

Tai – Gao Yuan iš Tai­va­no, ki­ta la­bai gar­si Aust­ra­li­jos me­ni­nin­kė – Pat­ri­cia Pic­ci­ni­ni, ku­rios per­so­na­ li­nė pa­ro­da Lie­tu­vo­je ir tik­riau­siai ap­lin­ki­nė­se ša­ly­se bus ro­do­ma pir­ mą kar­tą, Da­niel Pa­la­cios (Is­pa­ni­ ja), Mo­ni­ka Žal­taus­kai­tė-Gra­šie­nė ir Bro­nė Ne­ver­daus­kie­nė (Lie­tu­va).

Tre­čias spar­ne­lis – jau­nų­jų me­ ni­nin­kų pro­gra­ma, apie ku­rią ką tik kal­bė­jo­me. Tai pro­gra­ma su jau­na ko­man­da ir sa­va­ran­kiš­ku jos įgy­ ven­di­ni­mo me­cha­niz­mu.

Ket­vir­tas kam­pe­lis yra kar­tu su bie­na­le ren­gia­mos pa­ro­dos, ku­ rios kai ku­riais at­ve­jais gims­ta ne­ be iš bie­na­lės vi­daus, bet iš par­tne­rių ini­cia­ty­vos. Šie­met šio­je ka­te­go­ri­jo­ je tu­rė­si­me ne­ma­žai per­so­na­li­nių ir gru­pi­nių pa­ro­dų, ku­rios bus ro­do­mos įvai­rio­se mies­to ga­le­ri­jo­se, o ne pa­ grin­di­nė­se Na­cio­na­li­nio M.K.Čiur­ lio­nio dai­lės mu­zie­jaus erd­vė­se.

Įsi­vaiz­duo­da­mi atei­nan­čios bie­ na­lės eks­po­zi­ci­jų vaiz­dą, gal­vo­jo­me, kad tai ga­lė­tų bū­ti tam tik­ros ins­ta­lia­ ci­jos, ku­rio­se veik­ tų įvai­rūs, vi­zua­li­ niai veiks­niai.

Pas­ku­ti­nė gran­dis – edu­ka­ci­nė pro­gra­ma. Jos kryp­tys bus nu­kreip­tos į įvai­raus am­žiaus žmo­nes: jau­ni­mui ir suau­gu­sie­siems priei­na­mos pa­ skai­tos, su­si­ti­ki­mai su bie­na­lės me­ ni­nin­kais, ypač pir­mą ren­gi­nio sa­ vai­tę. Sa­vait­ga­liais pa­teik­si­me pla­čią edu­ka­ci­nę pro­gra­mą šei­moms su iki­ mo­kyk­li­nio am­žiaus vai­kais. Tad

šeš­ta­die­niais ir sek­ma­die­niais lauk­ si­me šei­mų. Ti­kė­ti­na, kad ši pro­gra­ ma bus skir­tin­ga kiek­vie­ną sa­vait­ ga­lį – lan­ky­to­jai kiek­vie­ną kar­tą ga­li ti­kė­tis nau­jų už­duo­čių. Steng­si­mės į šias edu­ka­ci­nes pro­gra­mas įtrauk­ti ir jau­nuo­sius me­ni­nin­kus.

– Kas­met bie­na­lė ple­čia­si, au­ ga, sy­kiu dau­gė­ja ir ren­gi­nių, me­no my­lė­to­jams da­ro­si net fi­ziš­kai neį­ma­no­ma vi­sus juos ap­lan­ky­ti. Ar ne­bū­tų pra­smin­ ga ją pa­vers­ti kas­me­čiu ren­gi­ niu? O gal toks daž­nu­mas, fes­ ti­va­lio vir­ti­mas kas­me­čiu, bū­tų jai pa­vo­jin­gas, nes grės­tų virs­ti kon­ve­je­riu, smuk­tų jo­je pri­sta­ to­mų dar­bų ly­gis?

– Daž­niau­siai mies­tų bie­na­lės tam­ pa di­na­miš­kai vei­kian­čia kū­ry­bi­nių in­dust­ri­jų aši­mi, ir kul­tū­riš­kai, ir eko­no­miš­kai iš­ju­di­nan­čia vi­są re­ gio­ną. Šių kas dve­jus me­tus vyks­ tan­čių ren­gi­nių už­duo­tis yra ro­dy­ti va­di­na­mą­jį ak­tua­lų me­ną ir už­tik­ rin­ti sklan­džią bei tu­ri­nin­gą ko­mu­ ni­ka­ci­ją su lankytoju /vartotoju.

Tai­gi ne­nuos­ta­bu, kad me­no bie­na­ lių ap­kro­vos žiū­ro­vui di­de­lės. Reng­ ti me­no bie­na­lę to­kia­me ne­di­de­lia­ me Eu­ro­pos mies­te kaip Kau­nas – ir pri­vi­le­gi­ja, ir di­de­lis įpa­rei­go­ji­mas.

Kau­no bie­na­lės veik­los ra­tas su­ka­ si itin in­ten­sy­viai, be pra­sto­vų. Pir­ mai­siais me­tais ge­ne­ruo­ja­ma nau­jo ren­gi­nio idė­ja, skel­bia­mi kon­kur­sai ir vyk­do­ma at­ran­ka, ieš­ko­ma kvies­ ti­nių me­ni­nin­kų, par­tne­rių, taip pat rė­mė­jų, o ant­rai­siais me­tais pro­jek­ tas įgy­ven­di­na­mas. Per­nai spa­lio 15 d. bu­vo pa­skelb­ta bie­na­lės, ku­ri bus ati­da­ry­ta 2013-ųjų rug­sė­jį, pro­gra­ ma – pen­kios struk­tū­ri­nės da­lys ir da­ly­vau­jan­tys me­ni­nin­kai. Va­di­na­ si, di­džiau­sias (in­te­lek­ti­nis) dar­bas nu­dirb­tas per pir­mą­jį pus­me­tį po pa­si­bai­gu­sio ren­gi­nio. In­ten­sy­vio­se

5

Penktadienis, gegužės 3, 2013

santaka/tekstilė

nuo for­mos prie tu­ri­nio

nika.

bie­na­lės val­dy­bos na­rių ir par­tne­ rių dis­ku­si­jo­se gims­ta nau­jų bie­na­ lių te­mos, kon­cep­ci­jos ir nu­ma­no­ mas jos vi­zua­lus pa­vi­da­las.

Bie­na­lės apim­tis ryš­kiai ski­ria­si nuo kas­met ren­gia­mo fes­ti­va­lio. Kad ren­gi­nys bū­tų ap­rė­pia­mas, sten­gia­ mės kiek įma­no­ma il­gin­ti lai­ką – pa­ ro­dos ir pro­gra­ma vyks­ta il­giau nei tris mė­ne­sius. Mums la­bai svar­bi ne tik pa­ro­da, bet ir jo ko­mu­ni­ka­ci­ja, ži­nia, ku­rią kū­ri­niai per­tei­kia.

– Ar už­tek­ti­nai bie­na­lė ži­no­ma Lie­tu­vo­je, pa­čia­me Kau­ne?

– Kau­no bie­na­lė ge­rai ži­no­ma Kau­ ne ir Lie­tu­vo­je dau­giau­sia kaip teks­ ti­lės bie­na­lė. Kaip ino­va­ty­viau­sias teks­ti­lės me­no ren­gi­nys Kau­no bie­ na­lė pla­čiai ži­no­ma ne tik Eu­ro­po­ je, bet ir vi­sa­me pa­sau­ly­je (2011 m. ren­gi­ny­je bu­vo pri­sta­ty­ti 485 me­ni­ nin­kai iš 53 pa­sau­lio ša­lių!). Net­gi nie­ka­da ne­si­lan­kiu­sie­ji mū­sų pa­ro­ do­se apie ren­gi­nį ži­no ne­ma­žai – iš rek­la­mos įvai­rių mies­tų vie­šo­sio­se erd­vė­se, te­le­vi­zi­jo­je, pla­čiai įvy­kius nu­švie­čian­čios spau­dos (pa­sku­ti­ nio­jo ren­gi­nio sklai­dos są­ra­še – 65 spaus­din­ti straips­niai ir 175 in­ter­ ne­to pub­li­ka­ci­jos). Ren­gi­nį re­mia Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja ir mies­to sa­vi­ val­dy­bė, esa­me net ke­lis kar­tus lai­ mė­ję Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos pa­ra­mą, o pa­sku­ti­nį kar­tą įver­tin­ti kaip vie­nas ge­riau­sių Eu­ro­pos pro­jek­tų au­di­to­ ri­jų plėt­ros (t. y. kul­tū­ros priei­na­ mu­mo) as­pek­tu. Ma­nęs as­me­niš­kai ne­ten­ki­na štai kas: ren­gi­nys stra­te­ giš­kai nuo­lat kin­ta, tarp­dis­cip­li­ni­ nė­mis veik­lo­mis ir ty­ri­mų pro­jek­tais išau­ga ne tik teks­ti­lės me­no, bet ir vaiz­duo­ja­mo­jo me­no ri­bas, ta­čiau ir to­liau api­bend­rin­tai lai­ko­mas „ge­ra teks­ti­lės pa­ro­da“. Kvie­čia­me šie­met vi­sus, ku­rie yra gir­dė­ję apie šį sėk­ min­gą teks­ti­lės ren­gi­nį, į Kau­no bie­ na­lę „Uni­teks­tas“ – ir vėl ki­to­kią.

Šuolis: „Gal­le­ry­Gal­le­ry“ eks­po­nuo­ja­mų kū­ri­nių nuo­trau­kos me­ni­nin­kams tam­pa vi­zi­ti­ne kor­te­le.

Vir­gi­ni­jos Vit­kie­nės nuo­tr.

Lie­tu­vių dar­bai – ma­giš­ko­jo­je ga­le­ri­jo­je Vir­gi­ni­ja Vit­kie­nė Ne­lauk­da­ma ru­dens „Kau­no bie­ na­lė 2013“ tvir­ti­na vi­są pa­sau­lį ap­raiz­giu­sį pa­žin­čių tink­lą. Pa­ku­ ti­nė­mis ba­lan­džio die­no­mis ga­le­ ri­jo­je „Gal­le­ry­Gal­le­ry“ Kio­te „Kau­ no bie­na­lė 2013“ pri­sta­tė Lai­mos Or­že­kaus­kie­nės ir Li­nos Jo­ni­kės per­so­na­li­nes pa­ro­das.

Pri­pa­ži­ni­mo ženk­las

Per tris veik­los de­šimt­me­čius ši Ja­po­ni­jo­je ži­no­ma ga­le­ri­ja yra pri­ sta­čiu­si apie 600 pa­ro­dų, de­di­ kuo­tų teks­ti­lės, pluoš­to (fib­re art) ir po­pie­riaus me­nams.

Ne­di­de­lės, bet iš ypa­tin­go ap­ švie­ti­mo at­pa­žįs­ta­mos, bal­tos ga­le­ri­jos sa­lė­se eks­po­nuo­ja­mų kū­ri­nių nuo­trau­kos pa­ro­dų ka­ta­lo­ guo­se ar žur­na­luo­se me­ni­nin­kams tam­pa vi­zi­ti­ne kor­te­le – įra­šy­mu į svar­biau­sių­jų šiuo­lai­ki­nės teks­ti­lės me­ni­nin­kų są­ra­šą. Lie­tu­vos me­ nas „Gal­le­ry­Gal­le­ry“ erd­vė­se pri­ sta­to­mos pir­mą kar­tą. Abie­jų me­ ni­nin­kių kū­ry­bi­niai spren­di­mai yra uni­ka­lūs, at­lik­ti skir­tin­go­mis tech­ni­ko­mis, ku­rios ypač do­mi­no su­si­rin­ku­sius vie­tos me­ni­nin­kus, ski­ria­si pa­ro­dų te­mos ir nuo­tai­kos.

Vis dėl­to jas vie­ni­ja pli­ka aki­mi ne­ pas­te­bi­mas kon­cep­tua­lus as­pek­ tas – su­stab­dy­tas lai­kas, virs­mo aki­mir­kos tra­pu­mas ir gro­žis.

Su­ža­vė­jo at­li­ki­mo tech­ni­ka

Na­c io­n a­l i­n ės pre­m i­jos lau­rea­ tė Lai­ma Or­že­kaus­kie­nė Ja­po­

ni­jo­je pri­sta­to du ta­pi­se­ri­jų cik­ lus: „Kū­nas – au­dek­las“ (2012) ir „Tė­vo at­mi­ni­mui“ (2013). Pir­ ma­sis ke­tu­rių da­lių cik­las, prieš pen­k e­t ą me­t ų skait­m e­n i­n ės spau­d os bū­d u at­s paus­tas ant dro­bės, šį kar­tą at­lik­tas nau­jai: me­ni­nin­kė ran­ko­mis išau­dė ke­ tu­r ias ta­p i­se­r i­jas, ku­r io­se kū­ no, pa­ma­žu virs­tan­čio au­dek­lu, vaiz­di­nius at­spau­dė ant il­ga­lai­ kio dar­bo pro­ce­so pa­rei­ka­la­vu­ sių au­dek­lų.

Ant­ra­sis mo­noch­ro­mi­nis, Ana­ pi­lin išė­ju­siam tė­vui de­di­kuo­tas, try­li­kos da­lių cik­las yra su­kur­tas spe­cia­liai šiai pa­ro­dai ir eks­po­ nuo­ja­m as pir­m ą kar­t ą. Am­ž i­ ny­bės ir ne­ma­ru­mo sim­bo­li­kai iš­reikš­ti au­to­rė pa­si­rin­ko vos pa­ ste­bi­mai ki­taip su­lanks­ty­tos pa­ klo­dės, kaip pa­sku­ti­nio au­dek­lo, lie­tu­sio kū­ną, mo­ty­vą. Vaiz­duo­ ja­mas ob­jek­tas ta­ry­tum sklan­do ore – tarp že­mės ir dan­gaus, tarp gy­ve­ni­mo ir mir­ties.

Me­di­ta­ci­nę L.Or­že­kaus­kie­nės pa­ro­dos at­mos­fe­rą pa­pil­do Li­nos Jo­n i­k ės siu­v i­n ių ko­l ek­c i­ja „Jai pa­tin­ka po­mi­do­rai“ (2010–2013).

Me­ni­nin­kė ja­po­nams yra pui­kiai pa­žįs­ta­ma iš kū­ri­nių. Pre­ci­zi­ką ir ran­kų dar­bo uni­ka­lu­mą ver­ti­ nan­tys „Te­kan­čios sau­lės“ ša­lies me­ni­nin­kai pri­si­me­na 1997-ai­ siais L.Jo­ni­kės lai­mė­tą Meist­riš­ ku­mo ap­do­va­no­ji­mą Kio­to kon­ kur­se – XX a. pa­bai­go­je bu­vu­sį vie­na reikš­min­giau­sių pa­sau­ly­ je teks­ti­lės me­no pa­ro­dų.

Pa­ro­dos lan­ky­to­jai ne­su­ge­bė­ jo nu­slėp­ti nuo­sta­bos ir emo­ci­jų, aik­čio­jo prie siu­vi­nė­tų L.Jo­ni­kės pa­veiks­lų, ta­rė­si su­mai­šę kū­ri­ nius su sie­nų ta­py­ba ir ne­ga­lė­jo at­si­ste­bė­ti, kad me­ni­nin­kė siu­vi­ nė­ja ne ma­ši­na, o ran­ko­mis.

Abie­jų me­ni­nin­kių kū­ry­bi­niai spren­ di­mai yra uni­ka­lūs, at­lik­ti skir­tin­go­mis tech­ni­ko­mis, ku­ rios ypač do­mi­no su­si­rin­ku­sius vie­ tos me­ni­nin­kus.

Nes­ti­go ja­po­nų dė­me­sio

Ati­da­ry­mo šven­tei ga­le­ri­jos sa­ vi­n in­k ė Kei­ko Ka­was­h i­m a, su ku­ria Kau­no bie­na­lė bend­ra­dar­ biau­ja nuo 2005-ųjų, su­k vie­ tė gau­sų bū­rį Ja­po­ni­jos teks­ti­

lės me­ni­nin­kų. Dau­gu­ma jų yra da­ly­va­vę Kau­no bie­na­lė­je, ku­ri, nu­sto­jus or­ga­ni­zuo­ti Kio­to kon­ kur­sus, pa­sak ja­po­nų, ta­po įta­ kin­giau­siu teks­ti­lės me­no cent­ ru pa­sau­ly­je.

Ge­na­mi sen­ti­men­tų ir no­ro pa­ si­ma­ty­ti vie­nas su ki­tu ir at­vy­ ku­sio­mis lie­tu­vių me­ni­nin­kė­mis į ati­da­ry­mą at­vy­ko me­ni­nin­kai iš vi­sų Ja­po­ni­jos re­gio­nų. Iš To­ki­jo lie­tu­vių pa­svei­kin­ti at­vy­ko Lie­ tu­vos am­ba­sa­dos Ja­po­ni­jo­je sek­ re­to­rė Mo­mo­ko Ko­ji­ma.

Ne kar­t ą Lie­t u­vo­je be­s i­l an­ kiu­s i teks­t i­l ės di­zai­n e­r ė Sao­r i Mat­su­da per ati­da­ry­mą pri­sta­tė lai­ki­ną lie­tu­viš­kų ama­tų par­duo­ tu­v ę. Su­ve­ny­r us di­zai­n e­r ė su­ per­ka Ka­ziu­ko mu­gė­se, spe­cia­ li­zuo­to­se par­duo­tu­vė­se Vil­niu­je ir Kau­n e, o Ja­p o­n i­jo­je or­ga­n i­ zuo­ja spe­cia­lius Lie­tu­vos kul­tū­ ros pri­sta­ty­mus ir par­da­vi­mus.

Li­n o ga­m i­n iai, si­d ab­ro dir­b i­ niai, me­džio dro­ži­niai, megz­tos kumš­ti­nės pirš­ti­nės – aukš­čiau­ sios ko­ky­bės pro­duk­tai do­mi­na tik­rų daik­tų mė­gė­jus ir ži­no­vus ja­po­nus.

Lie­tu­vos ir Ja­po­ni­jos bend­ra­ dar­b ia­v i­m as bus tę­s ia­m as šių me­t ų ru­d e­n į Kau­n o bie­n a­l ė­je, kai ku­ra­to­rė Kei­ko Ka­was­hi­ma, bend­ra­dar­biau­da­ma su Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos Kau­no dai­lės fa­kul­te­to teks­ti­lės ka­ted­ros ve­ dė­ja Vi­ta Ge­l ū­n ie­n e, pri­s ta­tys jau­nų­jų Lie­tu­vos ir Ja­po­ni­jos ta­ pi­se­ri­jos me­ni­nin­kų pa­ro­dą.

6

penktadienis, gegužės 3, 2013

santaka /istorija

Imp­re­si­jos bal­tiš­ku­mo te­m

VDU pro­fe­so­rius, Al­vy­das But­kus – vie­nas ak­ty­viau­sių ša­lies in­te­lek­tua­lų, ra­gi­nan­čių megz­ti ne tik glau­des­nius, bet ir įvai­ria­pu­sius ry­šius su lie­tu­viams geog­ra­fi­ne ir kal­bi­ ne pra­sme ar­ti­miau­ siais kai­my­nais lat­ viais. Apie abie­jų tau­tų eu­ro­pė­ji­mą ir san­ty­kių rai­dą pa­sa­ko­ja ir nau­jau­ sia jo kny­ga „Bal­tiš­ kos imp­re­si­jos“.

Ra­mū­nas De­ke­ris

– Sa­vo kny­go­je „Bal­tiš­kos imp­ re­si­jos“ gi­li­na­tės į Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos is­to­ri­ją, kul­tū­rą, po­ li­ti­nę si­tua­ci­ją. Ne­pai­sant šių dvie­jų ša­lių gi­mi­niš­ko ry­šio, jų san­ty­kiai ne vi­suo­met bū­da­vo šil­ti. Ga­li­me pri­si­min­ti kad ir 1921 m. ne­su­ta­ri­mus nu­sta­tant sie­nas. Kas lė­mė tuo­me­čius te­ ri­to­ri­nius gin­čus? – pa­klau­sė­me pro­f. A.But­kaus.

– 1918 m. su­si­kū­rus tau­ti­nėms vals­ty­bėms, na­tū­ra­liai iš­ki­lo ir sie­ nų klau­si­mas. Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos sie­na ap­skri­tai yra se­niau­sia šia­ me re­gio­ne ir sie­kia dar LDK bei Li­ vo­ni­jos lai­kus. O gin­čus su­kė­lė Pa­ langos–Šventosios pa­jū­rio ruo­žas, ku­rį ca­ro val­di­nin­kai 1819 m. bu­vo pri­jun­gę prie Kur­šo gu­ber­ni­jos, kad bū­tų pa­to­giau ad­mi­nist­ruo­ti. 1919 m. lat­viai į Pa­lan­gą įve­dė sa­vo ka­ riuo­me­nę kaip į bu­vu­sios Kur­šo gu­ber­ni­jos te­ri­to­ri­ją, nors is­to­riš­ kai ši pa­kran­tė nie­ka­da nei Li­vo­ni­ jai, nei vė­liau Kur­šo ku­ni­gaikš­tys­tei ne­prik­lau­sė. Tai­gi 1919 m. Lie­tu­va ta­po at­kirs­ta nuo Bal­ti­jos. O juk Šven­to­jo­je mes pla­na­vo­me sta­ty­ti uos­tą. Į Ma­žei­kius lat­viai pre­ten­ da­vo tik dėl ge­le­žin­ke­lio, kad ne­rei­ kė­tų du­kart kirs­ti Lie­tu­vos sie­nos va­žiuo­jant iš Ry­gos į Lie­po­ją ar at­ virkš­čiai. Lie­tu­viai pre­ten­da­vo dar į Lat­vi­jos Sė­lą, t. y. į et­niš­kai miš­ rias pa­sie­nio že­mes, esan­čias į ry­ tus nuo Bir­žų kam­po, o vie­nu me­tu net į vi­są Lat­ga­lą, ku­ri bu­vo pri­ jung­ta prie Lie­tu­vos 1561 m. mai­ nais už Lie­tu­vos pa­ra­mą Li­vo­ni­jai ka­re su ją už­puo­lu­siais Iva­no Rūs­ čio­jo mask­vė­nais.

Tai, kaip šis sie­nos gin­čas bu­vo iš­spręs­tas, ga­lė­tų bū­ti pa­vyz­dys ki­ toms vals­ty­bėms. Gin­čą abie­jų ša­ lių pra­šy­mu iš­spren­dė tarp­tau­ti­nis ar­bit­ra­žas, ku­rio at­sto­vai ap­va­ žia­vo vi­są pa­sie­nį, ap­klau­sė žmo­ nes, ku­rio­je pu­sė­je jie no­rė­tų gy­ven­ ti – Lie­tu­vos ar Lat­vi­jos. Lie­tu­vai bu­vo grą­žin­ta Pa­lan­ga ir Šven­to­ ji, dar pri­dė­tas 4 km ruo­žas į šiau­ rę nuo Šven­to­sios, o Lat­vi­jai bu­vo

Kol ne­bu­ vo su­nai­kin­ tas šiau­rės bal­tų eli­tas, lie­tu­vių di­ duo­me­nė gi­ mi­nia­vo­si su et­ni­niais šiau­rės bro­ liais per san­ tuo­kas.

Šaltinis: anot autoriaus, naujojoje knygoje pateikiami ar­gu­men­tai pra­vers tiems, ku­

rie opo­nuo­ja lin­ku­siesiems ne­si­prie­šin­ti Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo nie­kin­to­jų vyk­do­mai dest­ruk­ci­jai.

Artūro Morozovo nuotr.

kom­pen­suo­ta pa­sie­nio te­ri­to­ri­jo­mis sau­su­mo­je.

Kur kas su­dė­tin­giau bu­vo nu­sta­ to­ma Latvijos–Estijos sie­na, ku­ rios iki tol ne­bu­vo per vi­są šių tau­ tų is­to­ri­ją. Li­vo­ni­jos lai­kais lat­vių ir es­tų že­mes sa­vaip da­li­jo Or­di­no ir ar­ki­vys­ku­po val­dos, nuo 1561 m.

Lat­vi­jos Vi­dže­mė ir Pie­tų Es­ti­ja su­ da­rė va­di­na­mą­ją Už­dau­gu­vio ku­ni­ gaikš­tys­tę, ati­te­ku­sią Lie­tu­vai. Po ka­ro su šve­dais (1600–1629) šios že­mės pa­te­ko Šve­di­jos val­džion, o po šim­to me­tų iš Šve­di­jos šias že­mes at­gny­bo Pet­ras I. Ru­si­jo­je jos bu­vo pa­va­din­tos Lif­lian­di­jos gu­ber­ni­ja.

Sie­na at­si­ra­do tik 1921 m. Kaip ži­ no­te, net Val­kos mies­tas bu­vo pa­ da­ly­tas pu­siau, o gin­čai dėl Ruo­nių sa­los Ry­gos įlan­ko­je vėl bu­vo at­si­ nau­ji­nę po 1991 m.

Yra suin­te­re­suo­tų­jų lai­ky­ti jus Ru­si­jos ir Len­ki­jos in­for­ma­ci­ nė­je erd­vė­je, nes lat­ viš­ko­ji ga­li skir­tis.

Pa­sie­nio gin­čų su Lat­vi­ja nė iš to­lo ne­ga­li­ma ly­gin­ti su Lie­tu­vos ir Len­ki­jos pe­ri­pe­ti­jo­mis dėl sie­nų. Jos ta­da spręs­tos bru­ta­lia ka­ri­ne jė­ga, Len­ki­jos eks­pan­si­ja. Lie­tu­va ne­te­ ko Su­val­kų, Au­gus­ta­vo, Gar­di­no, o ga­lop net sos­ti­nės Vil­niaus.

– Da­lis vi­suo­me­nės lai­ko­si nuo­mo­nės, kad tarp Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos is­to­ri­jos bend­ra tik ca­riz­mo prie­spau­da ir ko­mu­ nis­ti­nė oku­pa­ci­ja. Sa­vo kny­ go­je griež­tai tai nei­gia­te, nu­ro­ dy­da­mas, kad mū­sų tau­tos nuo se­no­vės da­li­jo­si tais pa­čiais iš­ šū­kiais ir sun­ku­mais. Ko­kie jie bu­vo praei­ty­je ir ko­kie yra da­ bar? Kas is­to­ri­niu po­žiū­riu ga­li suar­tin­ti Lie­tu­vą ir Lat­vi­ją, kas jas vis dėl­to ski­ria?

– Kaž­ko­dėl pa­mir­šo­te pa­mi­nė­ti ir pir­mo­sios ne­prik­lau­so­my­bės lai­ko­

tar­pį. Taip, iš tie­sų mus su šiau­rės kai­my­nais sie­ja ke­lių tūks­tant­me­ čių is­to­ri­ja, kai ten gy­ve­no ži­no­mos bal­tų gen­tys – kur­šiai, žiem­ga­liai, sė­liai, lat­ga­liai. Jau mi­nė­jau, kad sie­na su Lat­vi­ja yra se­niau­sia šia­ me re­gio­ne, nu­si­sto­vė­ju­si nuo XIV a., va­di­na­si, ir tau­tų ry­šiai abi­ pus sie­nos yra se­niau­si. Is­to­ri­jo­ je bū­ta vis­ko, bet nuo XIII a. mus vie­ny­ti pra­dė­jo bend­ra ko­va su vo­ kie­čiais. Sau­lės (1236 m.) ir Dur­ bės (1260 m.) mū­šiai yra ge­riau­ siai ži­no­mi tos ko­vos pa­vyz­džiai.

Vė­liau, pra­lai­mė­ję ko­vas, į Lie­tu­ vą trau­kė­si tiek kur­šiai, tiek žiem­ ga­liai, stip­rin­da­mi ją gy­vą­ja jė­ga.

Bū­tent šiau­rės bal­tams, o piet­va­ ka­riuo­se – prū­sams tu­ri­me bū­ti dė­ kin­gi, kad jie vi­są šimt­me­tį su­lai­ kė vo­kie­čių pa­jė­gas, ku­rios ne­ga­lė­jo pul­ti Lie­tu­vos vi­su smar­ku­mu. Juk sun­kiau­sios ko­vos su kry­žiuo­čiais Lie­tu­vai pra­si­dė­jo tik XIV a. Ge­ di­mi­no, o ypač – Kęs­tu­čio lai­kais, kai Lie­tu­va jau bu­vo pa­kan­ka­mai stip­ri. Krė­vos su­tar­tis 1385 m. bu­ vo pa­si­ra­šy­ta ne dėl Jo­gai­los ko­ kios nors mei­lės Jad­vy­gai, o iš rei­ ka­lo su­vie­ny­ti Lie­tu­vos ir Len­ki­jos jė­gas ko­vai su Prū­si­jos ir Li­vo­ni­jos kry­žiuo­čiais, nes to­kia pa­ti su­nai­ ki­ni­mo grės­mė bu­vo iš­ki­lu­si ir Len­ ki­jai. Žal­gi­ris tą su­tar­tį pa­tei­si­no, po jo ji ne­be­te­ko reikš­mės, tai su­ pra­to ir Vy­tau­tas, sie­kęs ka­rū­nuo­ tis, ir jo an­tiu­ni­ji­nę po­li­ti­ką tę­sęs Švit­ri­gai­la, Žy­gi­man­tas Kęs­tu­tai­ tis, Ka­zi­mie­ras.

Su šiau­rės kai­my­ne Lie­tu­vą sie­ ja Min­dau­go krikš­tas (1251 m.) – jis atė­jo iš Li­vo­ni­jos. Net iki šiol žeg­no­ja­mės pa­gal to me­to vo­kie­ čių ari­jo­nų for­mu­lę: „Var­dan Die­ vo Tė­vo“. Nei len­kiš­ka­me, nei ru­ siš­ka­me ar lo­ty­niš­ka­me žeg­no­nės teks­te žo­džio „Die­vas“ nė­ra. Po dve­jų me­tų (1253 m.) Min­dau­gas ta­po ka­ra­liu­mi. Ei­liuo­to­ji Li­vo­ ni­jos kro­ni­ka mi­ni, kad Min­dau­ go ir Mor­tos ka­rū­nos bu­vo pa­ga­ min­tos Ry­go­je vie­ti­nių meist­rų. Be to, yra le­gen­da, kad Mor­ta bu­vu­si lat­ga­lių kil­mės, mat jos gim­ti­nė – į šiau­rės ry­tus nuo Daug­pi­lio esan­

ti Ag­luo­na. Bū­tent čia esą 1263 m. žu­vęs ir pa­lai­do­tas Min­dau­gas. Į Ag­luo­ną jis at­vy­kęs guos­ti uoš­vių dėl Mor­tos mir­ties. Va­di­na­si, kol ne­bu­vo su­nai­kin­tas šiau­rės bal­tų eli­tas, lie­tu­vių di­duo­me­nė gi­mi­ nia­vo­si su et­ni­niais šiau­rės bro­ liais per san­tuo­kas. Lat­ga­lių ku­ ni­gaikš­t is Vis­val­d is, kaip mi­n i Hen­ri­ko Lat­vio kro­ni­ka, bu­vo ve­ dęs Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­čio Dau­ge­ ru­čio duk­te­rį.

XVI a. vi­du­ry­je prie Lie­tu­vos bu­ vo pri­jung­tos di­džiu­lės te­ri­to­ri­jos: Lat­ga­la, Vi­dže­mė ir Pie­tų Es­ti­ja. Šioms že­mėms ad­mi­nist­ruo­ti bu­vo pa­skir­tas LDK mar­šal­ka Jo­nas Je­ ro­ni­mas Chod­ke­vi­čius. 1566 m. jis tų te­ri­to­ri­jų her­bu pa­tvir­ti­no sa­ vo gi­mi­nės her­bo gri­fą – ere­lį liū­ to kū­nu, lai­kan­tį ka­la­vi­ją de­ši­nė­ je le­te­no­je. Šis gri­fas ta­po Lat­ga­los ir Vi­dže­mės dau­ge­lio mies­tų her­bu, o 1922 m. bu­vo įtrauk­tas į Lat­vi­jos Res­pub­li­kos her­bą. Va­di­na­si, lie­ tu­viš­kas ak­cen­tas yra net Lat­vi­jos vals­ty­bės her­be!

– Ka­da ir kaip jūs pa­ts as­me­niš­ kai pa­ju­to­te sim­pa­ti­ją lat­vių, kaip mums gi­mi­nin­gos tau­tos, kal­bai ir kul­tū­rai?

– Pag­rin­di­nis sti­mu­las bu­vo su­vo­ ki­mas, kad iš ka­dai­se gau­sios bal­ tų šei­mos li­ko­me tik mes su lat­viais.

Ren­kan­tis stu­di­jas uni­ver­si­te­te – žur­na­lis­ti­kos ar li­tua­nis­ti­kos – nu­ svė­rė tai, kad li­tua­nis­tai mo­ko­mi lat­vių ir lo­ty­nų kal­bų. Vė­liau bal­tų fi­lo­lo­gi­jos įva­do da­ly­kas ga­lu­ti­nai pa­da­rė ma­ne bal­to­fi­lu. Pa­čią sa­vo lat­vių kal­bą nu­šli­fa­vau jau po stu­ di­jų, per sta­žuo­tę Rygoje 1980 m., jau dirb­da­mas dės­ty­to­ju VU Kau­no va­ka­ri­nia­me fa­kul­te­te. Lat­vių kal­ba man pa­dė­jo iš­plės­ti bal­tų tau­to­sa­ kos, li­te­ra­tū­ros, is­to­ri­jos ho­ri­zon­ tus. Lat­vi­jo­je da­bar jau­čiuo­si kaip na­mie. Bent jau tol, kol ne­pra­de­ du il­gė­tis Lie­tu­vos. O grį­žęs vėl pa­ siilgs­tu Lat­vi­jos.

– Bal­tų vi­sa­me pa­sau­ly­je – tik apie pen­kis mi­li­jo­nus. O ko­kia kal­ba bend­rau­ja tie bro­liu­kai?

– Vi­saip bend­rau­ja. Tie, ku­rie su­ vo­kia mū­sų bend­ru­mą ne for­ma­ liai ir pa­lai­ko nuo­la­ti­nius kon­tak­ tus, iš­moks­ta ant­rą­ją bal­tų kal­bą.

Be­je, lie­tu­viams tai yra leng­viau­ siai iš­moks­ta­ma už­sie­nio kal­ba.

Lat­viams kiek sun­kiau, nes lie­tu­ vių kal­ba ar­cha­jiš­kes­nė, su­dė­tin­ ges­nė už lat­vių. Pa­na­šiai kaip vo­ kie­čių, jei ją pa­ly­gin­tu­me su jos se­se ang­lų kal­ba. Bet lat­viai ir­gi mo­ko­si.

O ant­rą­ją bal­tų kal­bą mo­ka dau­ge­ lis Lietuvos–Latvijos pa­sie­nio gy­ ven­to­jų. Dėl ru­sų ar ang­lų kal­bų yra taip: jau­no­ji kar­ta bend­rau­ja ang­ liš­kai, vy­res­nio­ji – ru­siš­kai, o kai yra bend­ras ren­gi­nys, vie­na pu­sė lie­ka ne­sup­ran­tan­ti. To­dėl daž­nė­ja pra­kti­ka ren­gi­niuo­se sinch­ro­niš­kai vers­ti iš vie­nos bal­tų kal­bos į ki­tą.

– Kaip plė­to­jo­si jū­sų pa­ties san­ ty­kiai su Lat­vi­ja, ar gy­ve­ni­mo ke­ly­je pa­si­tai­kė ak­me­nė­lių, ne­ lauk­tų po­sū­kių?

– Ak­me­nė­lių ne­bu­vo, nes Lat­vi­jo­ je bend­ra­vau su tais, ku­rie no­rė­jo bend­rau­ti: fi­lo­lo­gais ir folk­lo­ri­nin­ kais. Ta­da sta­žuo­tė­je su­si­pa­ži­nau su fi­lo­lo­gu stu­den­tu Al­ber­tu Sar­ ka­niu – mo­kė­me vie­nas ki­tą gim­tų­ jų kal­bų. Ka­dan­gi bu­vau įsi­trau­kęs į folk­lo­ro są­jū­dį, ieš­ko­jau kon­tak­ tų su lat­vių folk­lo­ri­nin­kais. Li­ki­ mas su­ve­dė su ta­da dar ir­gi stu­den­ tais Val­džiu Muk­tu­pa­ve­lu, Mar­ti­nu Boi­ko. Pa­sis­ten­giau, kad su­si­drau­ gau­tų su lat­viais ma­niš­kis VU Kau­ no va­ka­ri­nio fa­kul­te­to folk­lo­ro an­ samb­lis „Uo­sin­ta“. Ne­lauk­tas ir ma­lo­nus po­sū­kis bu­vo drau­gys­tės su lat­viais šuo­lis: bi­čiu­liai lat­viai no­riai da­ly­vau­da­vo mū­sų eks­pe­ di­ci­jo­se po Lie­tu­vą, vyk­da­vo an­ samb­lių su­si­ti­ki­mai, bend­ri kon­ cer­tai. Jau­ni­mas skir­da­vo­si vos ne su aša­ro­mis. Su es­tais, pa­vyz­džiui, taip su­si­drau­gau­ti ne­pa­vy­ko.

Vi­si trys ma­no mi­nė­ti drau­gai da­bar yra moks­lų dak­ta­rai. A.Sar­ ka­nis pa­si­rin­ko dip­lo­ma­to kar­je­ rą; lie­tu­vių kal­bos mo­kė­ji­mas lei­do jam lai­mė­ti kon­kur­są į am­ba­sa­do­ rius Lie­tu­vo­je, o di­ser­ta­ci­ją apie lat­ga­lie­čių sė­liš­ką­sias pa­tar­mes jis pa­ra­šė ir ap­gy­nė Vil­niaus uni­ver­ si­te­te. Be to, dar 1987 m. mu­du iš­ lei­do­me pir­mą­ją lietuviškų–latviš­ kų pa­si­kal­bė­ji­mų kny­ge­lę. M.Boi­ko taip su­si­ža­vė­jo lie­tu­viš­ko­mis su­tar­ ti­nė­mis, kad pa­ra­šė ir 1995 m. Vo­ kie­ti­jo­je ap­gy­nė dak­ta­ro di­ser­ta­ci­ ją apie jas. V.Muk­tu­pa­ve­lui pa­žin­tis su Lie­tu­va ir mū­sų et­nog­ra­fij­ a pra­ ver­tė ra­šant di­ser­ta­ci­ją apie lat­vių mu­zi­kos inst­ru­men­tus.

– Ką skai­ty­to­jai ga­li ras­ti jū­sų kny­go­je, kam ją ypač re­ko­men­ duo­tu­mė­te? Gal­būt yra žmo­nių, ku­riems ge­riau jos ne­lies­ti?

– Straips­niai apie Lat­vi­ją ten jau yra is­to­ri­ja. Ak­tua­lūs te­be­lie­ka straips­niai apie Ru­si­jos in­for­ma­ ci­nį ka­rą Bal­ti­jos ša­ly­se. Skai­ty­to­ jus tu­rė­tų su­do­min­ti ir pa­sku­ti­nie­ji straips­niai apie Lie­tu­vos bei Len­ ki­jos san­ty­kius, skir­ti an­ti­lie­tu­ viš­kai pro­pa­gan­dai at­rem­ti ir Lie­ tu­vos val­džios va­sa­liš­kai po­zi­ci­jai at­skleis­ti. To­dėl kny­gą ypač re­ko­ men­duo­čiau is­to­ri­kams, po­li­to­lo­ gams ir po­li­ti­kams – gal kai ku­rie ar­gu­men­tai pra­vers tiems, ku­rie opo­nuo­ja lin­ku­siems ne­si­prie­šin­ti Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo nie­kin­to­ jų vyk­do­mai dest­ruk­ci­jai.

7

penktadienis, gegužės 3, 2013

santaka/atodangos kaunodiena.lt/nau­jie­nos/­kau­no­san­ta­ka

ma

Be­je, po pir­mo­jo straips­nio apie LLRA veik­lą Piet­ry­čių Lie­tu­vo­je („Lit­wa Środ­ko­wa“) Lie­tu­vos len­ kų są­jun­ga bu­vo ap­skun­du­si ma­ne Lie­tu­vos žur­na­lis­tų ir lei­dė­jų eti­kos ko­mi­si­jai. Skun­das va­di­no­si „Dėl ži­niask­lai­do­je vyk­do­mos kam­pa­ ni­jos prieš tau­ti­nes ma­žu­mas pa­ ža­bo­ji­mo“. Kiek ži­nau, ner­vin­gai rea­ga­vo ir Len­ki­jos spau­da, kai ku­ rie Len­ki­jos sei­mū­nai. Lat­vi­jo­je po kiek­vie­no ma­no straips­nio apie Ru­ si­jos san­ty­kius su Lat­vi­ja re­dak­ci­ją ap­lan­ky­da­vęs Ru­si­jos am­ba­sa­do­ rius ir pa­mo­ky­da­vęs, kaip, anot jo, rei­kia trak­tuo­ti ir vaiz­duo­ti Ru­si­jos ir Bal­ti­jos ša­lių is­to­ri­ją.

– Pas­ta­ruo­ju me­tu Lie­tu­vo­je daug kal­ba­ma apie glau­des­nius san­ty­kius su Len­ki­ja ir jų me­ na­mą nau­dą. Ko­dėl, jū­sų nuo­ mo­ne, nė­ra dis­ku­tuo­ja­ma apie ar­ti­mes­nio ry­šio tarp Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos rei­ka­lin­gu­mą?

– Yra dis­ku­tuo­ja­ma. Nuo­lat dis­ku­ tuo­ja fi­lo­lo­gai, me­ni­nin­kai. 2005 m. bu­vo įkur­tas „Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos fo­ru­mas“, kas ant­ri me­tai ren­gian­ tis su­va­žia­vi­mus, ku­riuo­se prii­ma­ mos re­zo­liu­ci­jos. Yra net pa­reng­tas „Pra­ne­ši­mas apie Lie­tu­vos ir Lat­ vi­jos bend­ra­dar­bia­vi­mo per­spek­ ty­vas“. Jį abie­jų ša­lių už­sie­nio rei­ ka­lų mi­nis­te­ri­jų už­sa­ky­mu pa­ren­gė am­ba­sa­do­riai Ne­ris Ger­ma­nas ir A.Sar­ka­nis. Per­nai ši stu­di­ja bu­ vo pa­tvir­tin­ta Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos vy­riau­sy­bių. Ta­čiau kas iš to? Val­ dan­tie­ji ig­no­ruo­ja tiek re­zo­liu­ci­jas, tiek tos stu­di­jos punk­tus.

Te­le­vi­zi­jos pro­gra­mų mai­nų idė­ ja bu­vo iš­kel­ta vos ne prieš de­šimt­ me­tį ir ke­lia­ma nuo­lat. Ta­čiau ar jūs ma­to­te Lie­tu­vo­je Lat­vi­jos te­le­ vi­zi­ją? Ko­dėl ne­ma­to­te? To­dėl, kad yra suin­te­re­suo­tų, kad jos ne­ma­ty­ tu­mė­te. Yra suin­te­re­suo­tų lai­ky­ti jus Ru­si­jos ir Len­ki­jos in­for­ma­ci­nė­ je erd­vė­je, nes lat­viš­ko­ji ga­li skir­tis.

Nes su­ži­no­ję ga­li­te už­si­ma­ny­ti tu­ rė­ti to­kį tau­ti­nių bend­ri­jų švie­ti­mo įsta­ty­mą, koks yra Lat­vi­jo­je. O jis ten ki­toks. Be nuo­lai­dų ar leng­va­tų lai­kan­tie­siems vals­ty­bi­nės kal­bos bran­dos eg­za­mi­ną. Lat­vi­jo­je griež­ tes­ni gam­to­sau­gos įsta­ty­mai, di­ des­nės et­no­kul­tū­ri­nės tra­di­ci­jos ir t. t. Vi­sa tai ži­no­ti ir pe­rim­ti bū­tų nau­din­ga Lie­tu­vai, bet ne­nau­din­ ga di­die­siems mū­sų kai­my­nams.

Jie pri­si­me­na, kaip leng­vai kiek­ vie­ną iš mū­sų su­vys­tė 1940 m. O su­vys­tė to­dėl, kad kaps­tė­mės kiek­ vie­nas po sa­vo dar­žą. Bal­ti­jos ša­ lių vie­ny­bė ir glau­dus bend­ra­dar­ bia­vi­mas ne­nau­din­gas nei Ru­si­jai, nei Len­ki­jai.

– Koks įvy­kis ar pri­si­mi­ni­mas, su­si­jęs tie­sio­giai su Lat­vi­ja, jums pa­ts bran­giau­sias?

– 1980 m. per sta­žuo­tę pa­si­pra­ šiau, kad ma­ne įkur­din­tų stu­den­ tų bend­ra­bu­ty­je. Ei­da­vau į vir­tu­vę kon­sul­tuo­tis su bu­to drau­gais, aiš­ kin­tis vie­no ar ki­to žo­džio reikš­mės.

Kar­tą vir­tu­vė­je per kon­sul­ta­ci­ją sė­ dė­jo drau­go sve­čias iš ki­to bu­to. Jis ati­džiai klau­sė­si kon­sul­ta­ci­jos, o, man išė­jus, nu­ste­bęs pa­klau­sė: „Ei, iš kur pas jus tas čan­ga­lis?“ (taip lat­viai pra­var­džiuo­ja lat­ga­lie­čius).

Kai man tai vė­liau pa­pa­sa­ko­jo, aš bu­vau lai­min­gas iki au­sų – ma­ ne jau pa­lai­kė lat­viu, šne­kan­čiu su lat­ga­lie­tiš­ku ak­cen­tu!

Ne­pel­ny­tai pri­mirš­tas maest­ro Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė

v.skucaite@kaunodiena.lt

M

o­ti­nos die­nos iš­va­ka­rė­ se dar ga­li­ma su­skub­ti pa­ma­ty­ti šios šven­tės te­mai vi­są gy­ve­ni­mą itin dė­me­sin­go sa­vi­to brai­žo dai­ li­nin­ko Ze­no­no Var­naus­ko (1923– 2010) kū­ri­nių pa­ro­dą Na­cio­na­li­nio M.K.Čiur­lio­nio dai­lės mu­zie­jaus Pa­veiks­lų ga­le­ri­jo­je.

Aukš­ti­nęs mo­ti­ną ir vai­ką

„Mo­ti­nos mei­lė vai­kams su nie­kuo ne­pa­ly­gi­na­ma – tai him­nas žmo­ niš­ku­mui. Man gra­žiau­sia – mo­ti­ na su vai­ku. Žiau­riau­sia – už­mirš­ ta, ken­čian­ti mo­ti­na“, – taip 1989 m. ra­šė ban­ko tar­nau­to­jo šei­mo­je su dviem vy­res­niais bro­liais užau­ gęs, o vė­liau Kau­ne kū­ręs la­bai sa­ vi­to brai­žo ta­py­to­jas, teks­ti­li­nin­ kas, gra­fi­kas Z.Var­naus­kas.

Anot Z.Var­naus­ko bu­vu­sios stu­ den­tės ir žmo­nos Al­do­nos Onos Ta­m o­š ai­t y­t ės-Var­n aus­k ie­n ės, ša­lia šio kū­rė­jo ga­lė­jo bū­ti tik me­ niš­ka ir kar­tu at­si­da­vu­si šei­mai, my­lin­ti vai­kus mo­te­ris, ne­bi­jan­ti bui­ti­nių rū­pes­čių, mo­kan­ti ska­ niai, kaip jo ma­ma, ga­min­ti pa­ pras­tus pa­tie­ka­lus. „Tad man te­ko bū­ti ir Ze­no­no dar­bų ver­tin­to­ja, ir na­mų eko­no­me, ir dvie­jų sū­nų ma­ma. Aš, kaip nie­ kas ki­tas, iš ar­ti ste­bė­jau nuo­lat plė­ to­ja­mą jo kū­ry­bo­je mo­ti­nos ir vai­ ko te­mą, ku­riai jis bu­vo dė­me­sin­gas nuo jau­nu­mės. Tai ne­sun­ku pa­ste­ bė­ti jo, jau­no teks­ti­li­nin­ko, pir­ma­ja­ me 1942 m. aukš­tai įver­tin­ta­me go­ be­le­ne „Mo­ti­na“, – at­krei­pė dė­me­sį A.O.Var­naus­kie­nė, so­viet­me­čiu pa­ ti stu­di­ja­vu­si ir teks­ti­lę, ir dra­bu­žių mo­de­lia­vi­mą anuo­me­čia­me Ste­po Žu­ko tai­ko­mo­sios ir de­ko­ra­ty­vi­nės dai­lės tech­ni­ku­me, ku­ria­me dės­tė Z.Var­naus­kas.

For­ma­vo kū­ry­bos brai­žą

Stu­di­juo­da­mas ta­py­bą, gra­fi­ ką, teks­ti­lę pas gar­siuo­sius kū­rė­ jus Ado­mą Gal­di­ką, Liu­dą Trui­kį, An­ta­ną Ku­čą, Vik­to­rą Pet­ra­vi­čių, 1947 m. Z.Var­naus­kas bai­gė Tai­ ko­mo­sios ir de­ko­ra­ty­vi­nės dai­lės ins­ti­tu­tą. Ga­bus stu­den­tas bu­vo pa­kvies­tas dės­ty­ti mi­nė­ta­me ins­ ti­tu­te. Bū­tent čia pra­si­dė­jo ir dau­ gy­bę me­tų tę­sė­si jo pe­da­go­gi­nė ir kū­ry­bi­nė veik­la.

1958 m. Z.Var­naus­kas pra­dė­ jo rū­pin­tis Vals­ty­bi­nio dai­lės ins­ ti­tu­to Kau­no va­ka­ri­nio sky­riaus stei­gi­mu ir ta­po jo va­do­vu, do­ cen­tu, o 1974–2000 m. dės­tė Vil­ niaus dai­lės aka­de­mi­jos Kau­no dai­lės fa­kul­te­te. „Rem­da­ma­sis Kau­no me­no mo­ kyk­los tra­di­ci­jo­mis, Z.Var­naus­kas nuo sa­vo kū­ry­bi­nio ir pe­da­go­gi­nio ke­lio pra­džios stip­riai pri­si­dė­jo for­ muo­jant po­ka­rio Kau­no dai­li­nin­kų kar­tos brai­žą. To­dėl šis dai­li­nin­kas ver­tas Kau­no mo­kyk­los maest­ro var­do“, – įsi­ti­ki­nu­si me­no­ty­ri­nin­ kė Ra­sa And­riu­šy­tė-Žu­kie­nė.

Z.Var­naus­ko di­džio­ji kū­ry­bi­ nio ke­lio da­lis pra­bė­go so­viet­me­ čiu, ku­rio soc. ­rea­lis­ti­nio me­no dokt­ri­noms jis at­kak­liai prie­ši­no­ si. „Ma­nau, kad to­kiai jo vi­di­nei, ne tik kū­ry­bos pra­sme, nuo­sta­tai daug įta­kos tu­rė­jo jo bro­lio Vy­ tau­to tra­giš­ka žū­tis 1944-ai­siais ir sū­naus iš pir­mo­sios san­tuo­kos Ar­vy­do smur­ti­nė mir­tis so­vie­ti­

Ze­no­nas Var­naus­kas. Mo­ti­na.

nė­je ar­mi­jo­je 1981 m. Tai pa­tvir­ ti­na ir de­di­ka­ci­jos Ze­no­no so­viet­ me­čiu pa­reng­tuo­se ir įriš­tuo­se dvie­juo­se sto­ruo­se jo 800 pie­ši­nių al­bu­muo­se. Be­je, jų te­ma – mo­ti­ na ir vai­kas“, – kal­bė­jo A.O.Var­ naus­kie­nė.

Nors Z.Var­naus­kas mė­go grįž­ti prie anks­tes­nių sa­vo dar­bų, kai ką juo­se keis­ti, tai­sy­ti, ta­čiau L.Trui­ kys – daž­nas sve­čias jo ver­ti­na­mo kū­rė­jo na­muo­se – ne kar­tą stab­ dė se­ną dar­bą tai­san­čio dai­li­nin­ko ran­ką, sa­ky­da­mas: „Ši­to ne­liesk – jis už­baig­tas.“ Žmo­gaus ir gam­tos vie­no­vė

Z.Var­naus­kas bu­vo la­bai reik­lus kom­po­zi­ci­jai. „Jis la­bai mė­go ir ver­ti­no gam­tą. Kaip koks Do­ne­ lai­tis. To­dėl jo pei­za­žuo­se žmo­ gaus fi­gū­ra vi­sa­da tar­si išau­ga iš gam­tos ar­ba tie­siog lie­ka ne­pas­ te­bi­ma jos fo­ne. Ze­no­nas vi­są gy­ ve­ni­mą bu­vo dė­me­sin­gas jaut­riam žmo­gaus ir gam­tos san­ty­kiui. Be­ je, jis la­bai džiau­gė­si, kai so­viet­ me­čiu pa­ga­liau pra­dė­jo­me sta­ty­ti sa­vo na­mą ir ga­lė­jo pa­so­din­ti sa­vo obe­lį“, – pa­ste­bė­jo pa­šne­ko­vė.

Nuo pe­da­go­gi­nio dar­bo li­ku­sį lai­ ką Z.Var­naus­kas skir­da­vo kū­ry­bai, ku­ri, pa­sak A.O.Var­naus­kie­nės, jam vis vien bu­vo svar­bes­nė nei, pa­vyz­

džiui, jo lauk­to na­mo sta­ty­ba ir su ja su­si­ję rū­pes­čiai. Be­je, kū­rė­jui bu­ vo svar­bus pa­ts kū­ry­bos pro­ce­sas – jis ne­si­do­mė­jo nei rė­mais, nei tuo, kur sau­giai lai­ky­ti kū­ri­nius, – vi­su tuo pa­si­rū­pin­da­vo ge­rai tė­vą su­pra­ tęs sū­nus Ju­lius, taip pat pa­si­rin­kęs me­ni­nin­ko ke­lią.

Atė­ju­sie­ji į iš­ki­laus Kau­no me­ no mo­kyk­los pe­da­go­go, ne­pel­ny­tai pri­mirš­to ta­py­to­jo, teks­ti­li­nin­ko (jis pir­mas 1947 m. ga­vo to­kį dip­lo­mą), gra­fi­ko dar­bų pa­ro­dą nuo­šir­džiai ste­bi­si – kaip ga­lė­jo­me tiek ma­žai iki šiol ži­no­ti apie to­kį im­pul­sy­vų ir tiek daug eks­pe­ri­men­ta­vu­sį kū­rė­ją.

Min­tys apie kū­rė­ją Ra­sa And­riu­šy­tė-Žu­kie­nė Me­no­ty­ri­nin­kė

Kaip ta­py­to­jas Z.Var­naus­kas do­ mė­jo­si Va­ka­rų Eu­ro­pos mo­der­niz­ mu, ypač pran­cū­zų fo­vis­tu Hen­ri Matisse‘u, idė­jiš­kai vi­sa­da rė­mė­si į kla­si­ki­nio me­no ver­ty­bes.

da­mas daug pra­ti­mų su tep­tu­ku, kaip ir tie se­no­vės Ry­tų meist­rai, ku­rie to­ bu­lin­da­vo li­ni­ją ir tep­tu­ko po­tė­pius.

Toks kū­ry­bos me­to­das pri­me­na smui­ki­nin­ko vir­tuo­zo pra­ti­mus.

R.Ko­ge­ly­tė-Si­ma­nai­tie­nė Me­no­ty­ri­nin­kė

Eg­lė Dean Me­no­ty­ri­nin­kė

Jo kū­ry­ba – uni­ka­lus lie­tu­vių dai­lės pa­li­ki­mas. „Mo­ti­nos ir vai­ko“ se­ri­ja pa­ ro­do­je pri­me­na Ed­var­dą Mun­chą, tu­ rint ome­ny­je kū­ry­biš­ką, sa­vi­tą in­terp­ re­ta­ci­ją. Z.Var­naus­kas sa­vaip nau­do­ jo eksp­re­sio­nis­tų pa­mėg­tus iš­raiš­kos įran­kius – de­for­ma­ci­ją, dva­si­nę gė­lą.

Žan­ri­niu po­žiū­riu jis kla­si­kas – vy­ rau­ja na­tiur­mor­tai, pei­za­žai, fi­gū­ri­ nės kom­po­zi­ci­jos... Nors pro­fe­sio­na­ li ta­py­ba sie­ja­ma su alie­jaus tech­ni­ ka, Z.Var­naus­kas, kur­da­mas be­ne vien gua­šu ir tem­pe­ra, no­va­to­riš­kai pra­ple­čia jų ga­li­my­bes, de­monst­ ruo­ja meist­riš­ku­mą, į vien­ti­są plas­ti­ nį au­di­nį su­jung­da­mas pie­ši­nį, spal­ vą ir ju­de­sį.

Liu­das Trui­kys Dai­li­nin­kas

Z.Var­naus­ko ta­py­bo­je jau­čia­ma, kad dai­li­nin­kas nuė­jo ne­ma­žą ke­lią, at­lik­

Eg­lė Ve­la­niš­ky­tė Dai­li­nin­kė

Tai ne­pel­ny­tai pa­mirš­tas maest­ro.

8

penktadienis, gegužės 3, 2013

santaka /literatūra Kny­gų žiur­kės kam­pe­lis

Im­pe­ra­to­riai ir ki­ti kla­si­kai bet kaip S.Dalí ro­ma­nas – ga­na nu­ vi­lian­tis. Fan­ta­zi­ja pri­slo­pin­ta, be­ veik bai­min­gai, tar­si li­te­ra­tū­ra kaip žan­ras au­to­riui bū­tų kė­lu­si itin bai­ min­gą vir­pu­lį.

S.Dalí pas mus vi­siš­kai pel­ny­ tai tu­ri dau­gy­bę ger­bė­jų. Jie ir tes­ kai­to šį kū­ri­nį. O man pa­ti­ko, kad S.Dalí Pa­ry­žiaus gat­vė­mis ve­džio­ da­vo­si ne šu­nį, o skruz­dė­dą, bet jo vie­nin­te­lis di­ken­siš­kos pro­zos at­ ve­jis pa­tin­ka kiek ma­žiau.

Sal­va­dor Dalí „Pas­lėp­ti vei­dai“ (ver­tė L.Ba­ra­naus­kai­tė-Čer­niu­vie­ nė), Bal­tos lan­kos, 608 p.

To­li gra­žu ne vie­nas me­ni­nin­kas yra di­des­nis ar ma­žes­nis me­ga­lo­ ma­nas, ta­čiau sa­vo es­te­ti­kos pa­ grin­du tai su­ge­bė­jo pa­vers­ti tik Sal­va­do­ras Dalí. Ga­li­ma pa­siieš­ko­ ti me­ga­lo­ma­ni­jos ati­tkme­nų mū­sų pla­tu­mo­se, ko­kį nors Juo­za­pą Al­bi­ ną Her­ba­čiaus­ką ar anks­ty­vą­jį Igo­ rį Se­ve­ria­ni­ną, bet kas jie, pa­ly­gin­ti su S.Dalí. Be to, pa­sta­ra­sis pa­si­žy­ mė­jo ir neei­li­ne fan­ta­zi­ja, tad vi­so to imi ieš­ko­ti ir šio­je kny­go­je. Įdo­miau­sias čia įva­das, kur S.Dalí at­vi­rai ra­šo: „Sun­ku ne­su­si­ ža­vė­ti ma­ni­mi, vie­na ar ki­ta ma­no­ jo me­no rū­ši­mi.“ Na, sun­ku, pri­pa­ žin­sim. Bet sun­ku su­si­ža­vė­ti ir šiuo ro­ma­nu, ne­nuos­ta­bu, kad jį Ge­ni­ jus pa­ra­šė tik vie­ną.

Sun­kias­vo­ris kla­si­ki­nis ro­ma­nas, rea­lis­ti­nis, pa­te­tiš­kas, pa­ra­šy­tas dau­giau va­do­vau­jan­tis tai­syk­lė­mis, nei jas lau­žant. Kaip ro­ma­nas – vi­ sai įma­no­mas, kar­tais net įdo­mus,

Ap­sa­ky­mai, kur iš ki­še­nės ky­ šo ne tik žag­rės ran­ke­na, bet ir vi­ sa žag­rė. Tie­sa, au­to­rius taip ra­šy­ ti mo­ka, jei kam pa­tin­ka kla­si­ki­nė kai­miš­ko­ji pro­za, pa­tiks ir ši kny­ ga. Nie­ko nau­jo ji ne­pa­tei­kia, taip ra­šy­ta jau dau­gy­bę kar­tų, déjà vu – kiek­vie­no­je pa­strai­po­je. Ka­dai­se pa­ra­šęs ga­na mo­der­nų „Jau­čio au­ ko­ji­mą“ au­to­rius ny­ra į ele­men­ta­ riau­sio rea­liz­mo gel­mes (esa­ma ten ir gel­mių, bet ir jos jau vi­sos išeksp­ loa­tuo­tos). Na, te­gu. Ark­liais jau vis ma­žiau kas aria, greit ir to­kia pro­za at­ro­dys švie­žia ir eg­zo­tiš­ka.

ro­ji iš­syk at­sa­ky­da­vo ei­lė­raš­čiu, gink­la­ne­šys at­neš­da­vo ir at­sa­ky­ mą. SMS dar ne­bu­vo, bet ei­lė­raš­ čiai ati­ti­ko jų il­gį ir ope­ra­ty­vu­mą.

Ei­lė­raš­čius ra­šė im­pe­ra­to­riai, di­di­kai, dip­lo­ma­tai, jei juos da­ bar anuo pa­vyz­džiu im­tų pil­te pil­ti mū­sų Sei­mas, vei­kau­siai bū­tų poe­ ti­nė ka­tast­ro­fa, ta­čiau ja­po­nų eli­tas tie­siog au­go poe­zi­jo­je. Ir štai jums kla­si­ki­nės ja­po­nų poe­zi­jos wa­ka rin­ki­nys, pa­ra­šy­tas pa­čių įvai­riau­ sių žmo­nių prieš tūks­tan­tį me­tų.

Daž­niau­siai tai pa­na­šu į kaž­ko­ kius fe­no­lo­gi­nius ste­bė­ji­mus. Leng­ vi kaip žied­la­pis po­smai, ne­re­tas skai­ty­to­jas juos pa­ly­dė­tų burb­te­lė­ ji­mu „ir aš taip pa­ra­šy­čiau“. Pra­šau, per­si­kel­ki­te į XI am­žių ir pa­ra­šy­kit.

Ir bū­tent taip, kad tos poe­zi­jos ne­ drums­tų nie­kas, jo­kia vi­di­nė su­ maiš­tis. Ma­nau, ne­pa­vyk­tų. Tad per­si­kel­ti į tą lai­ko­tar­pį ir to­kią es­ te­ti­ką te­ga­li­me šia kny­ga.

Ro­mual­das Gra­naus­kas „Šven­tų­ jų gy­ve­ni­mai“, Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 136 p.

Gal­vo­da­mas apie šią kny­gą, gal­vo­ ju kuo so­cia­lis­ti­nis rea­liz­mas ski­ria­ si nuo tau­ti­nio. Gal tuo, kad pir­ma­sis bu­vo per­ne­lyg op­ti­mis­ti­nis, su­pa­sa­ kin­tas, o ant­ra­sis ne­re­tai dep­re­sy­ vus ir fik­suo­jan­tis var­gą bei pur­vą.

R.Gra­naus­ko kny­go­je vi­so­kių var­gų ir rū­pes­čių kiek tik no­ri. Že­mai­tės lai­kais toks dis­kur­sas bu­vo vi­siš­kai pa­tei­si­na­mas, ne­ži­nau, ar XXI am­ žiu­je vis dar de­ra taip ra­šy­ti.

„Šim­to ja­po­nų poe­tų ei­lės“ (ver­tė Vy­tau­tas Dum­čius), Lie­tu­vos ra­ šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 144 p.

Se­no­vės ja­po­nų dva­ro gy­ve­ni­mą ge­riau­siai ži­no­me iš rū­mų da­mos Sei Sho­na­gon uni­ka­lio­sios „Prie­ gal­vio kny­gos“. Vi­si ten ra­šė ei­les.

Sa­mu­ra­jus, grį­žęs iš nak­ti­nio pa­ si­ma­ty­mo su mer­gi­na, pa­ra­šy­da­ vo ei­lė­raš­tį, ku­rį gink­la­ne­šys iš­syk ir nu­neš­da­vo tai mer­gi­nai. Pas­ta­

Jer­zy Pilch „Ma­no pir­mo­ji sa­vi­žu­ dy­bė“ (ver­tė Vy­tu­rys Ja­ru­tis), Ki­ tos kny­gos, 304 p.

Len­kai tu­ri ge­rų ra­šy­to­jų ir J.Pil­ chas – tik­rai vie­nas ge­riau­sių. Ka­ dai­se vi­siems pa­ti­ko „Stip­ru­sis an­ge­las“, o „Ma­no pir­mo­ji sa­vi­ žu­dy­bė“ – dar ge­res­nė, vien­ti­ses­ nė kny­ga. Tai de­šimt ap­sa­ky­mų, ku­riuos sie­ja sti­lius ir pa­grin­di­ nis he­ro­jus – pen­kias­de­šimt­me­tis ra­šy­to­jas – tad kny­gą ga­li­ma vi­ sai pa­grįs­tai lai­ky­ti ap­sa­ky­mų ro­ ma­nu.

Vai­kys­tės ref­lek­si­jos, pri­si­mi­ ni­mai, li­te­ra­tū­ri­nės ke­lio­nės, vi­sa tai ga­na pa­pras­ta, rea­lis­tiš­ka, kar­ tais siu­že­tai itin pa­pras­ti, ta­čiau tai, kaip pro­ta­go­nis­tas vi­sa tai pa­ ma­to ir at­pa­sa­ko­ja, ver­ta su­si­ža­ vė­ji­mo.

Pa­sa­ko­ji­mas daž­niau­siai la­bai as­me­niš­kas, su šne­ka­mo­sios kal­ bos in­to­na­ci­jo­mis, lyg prie alaus bo­ka­lo. Vis dėl­to iš­veng­ta že­mo­ jo sti­liaus, vie­toj jo jun­ta­ma in­te­ lek­tua­li dis­tan­ci­ja, net ir ny­rant į įvy­k io epi­cent­r ą, daug ne­t i­k ė­ tų in­ver­si­jų bei ki­tų sti­liaus da­ ly­kų, ne­lei­džian­čių skai­tan­čio­jo akiai pa­varg­ti. Daug ne­ba­na­laus hu­mo­ro, ku­ris bu­vo bū­din­gas ir anks­ty­va­jai Mi­la­no Kun­de­ros kū­ ry­bai.

Tai­gi, tik­rai ver­ta dė­me­sio ti­ piš­ka Vi­du­rio Eu­ro­pos au­to­riaus kny­ga.

Ma­nau, jo­je šiuo­lai­ki­niam lie­ tu­viui bus daug dau­giau ar­ti­mų rea­li­jų nei mi­nė­to­je R.Gra­naus­ ko kny­go­je. Nes jo­je fik­suo­ja­mas pa­sau­lis yra uni­ver­sa­les­nis ir te­ beeg­zis­tuo­ja, gra­naus­kiš­ka­sis – ne­be.

Pa­ren­gė poe­tas Kęs­tu­tis Na­va­kas

Heg­za­met­ro spy­no­je – mo­der­nu­mo rak­tas Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė

v.skucaite@kaunodiena.lt

V

in­co Ku­dir­kos vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je Kau­ne pri­sta­ ty­ta ori­gi­na­liai iliust­ruo­ ta Kris­ti­jo­no Do­ne­lai­čio (1714–1780) kny­ga „Me­tai“ – tai, at­ro­do, aš­tun­tas šio kū­ri­nio lei­di­ mas, įskai­čiuo­jant ir bib­lio­fi­lo Vid­ man­to Sta­niu­lio iš­leis­tą fak­si­mi­li­ nį Liud­vi­ko Rė­zos „Me­tų“ ver­ti­mą į vo­kie­čių kal­bą.

Fo­tog­ra­fi­ka iš pa­jū­rio

Lei­dyk­los „Ka­len­do­rius“ iš­leis­ti „Me­tai“ – uni­ka­li kla­si­kos ir mo­ der­no der­mė, ku­rią pa­sie­kė kny­gos su­da­ry­to­jas žur­na­lis­tas Ka­zys Po­ žė­ra ir fo­tog­ra­fai Dan­gi­ru­tė ir Rim­ gau­das Ma­lec­kai, va­di­nan­tys sa­ve fo­tog­ra­fi­kais ir se­niai la­bai sa­vi­tai ku­rian­tys ana­pus gry­no­sios fo­tog­ ra­fi­jos ri­bų. Bū­tent jų kū­ry­ba – at­ ski­rų vaiz­dų ko­lia­žai ir re­tu­šuo­ta, pa­ryš­kin­tais kon­tū­rais abst­rak­ci­ja su­tei­kia K.Do­ne­lai­čio heg­za­met­ ru pa­ra­šy­tam teks­tui šiuo­lai­ki­nį skam­be­sį.

Anot kny­gos lei­dė­jo Au­re­li­ jaus No­ru­še­vi­čiaus, kai prieš tre­ jus me­tus K.Po­žė­ra atė­jo į lei­dyk­lą „Ka­len­do­rius“ su sa­vo idė­ja „Me­ tus“ iliust­ruo­ti mo­der­nia fo­tog­ra­ fi­ka, ne­bu­vo gal­vo­ta apie 300-ąsias K.Do­ne­lai­čio gi­mi­mo me­ti­nes – tie­siog su­ta­po, kad pri­rei­kė tre­

Kiek­vie­ na kū­ri­nio iliust­ra­ci­ ja yra tar­si ko­das, už­ šif­ruo­tai kū­rė­jo min­ čiai įmin­ti.

Sim­bo­li­nės abst­rak­ci­ jos su­jung­ tos su rea­ ly­bės poe­ ti­ka. Žie­mos rū­pes­čiai.

jų me­tų kny­gai iš­leis­ti: iš gau­sy­ bės spe­cia­liai kiek­vie­nam „Me­tų“ lai­ko­tar­piui Kre­tin­go­je, Pa­lan­go­ je ir Klai­pė­do­je kur­tų fo­tog­ra­fik ­ os lakš­tų bu­vo at­rink­tos 108 ori­gi­na­ lios iliust­ra­ci­jos.

Iliust­ra­ci­jų ko­das

Anot A.No­ru­še­vi­čiaus, fo­tog­ra­fi­ kams pa­vy­ko pri­tai­ky­ti heg­za­met­ ro spy­nai mo­der­nu­mo rak­tą. Tai pa­tvir­ti­na ir Pa­ne­vė­žio ap­skri­ties Gab­rie­lės Pet­ke­vi­čai­tės-Bi­tės vie­ šo­sios bib­lio­te­kos Mu­zi­kos sky­ riaus ve­dė­jos Jo­lan­tos Sriu­bie­nės

min­tis apie „Me­tų“ su­da­ry­to­jo ir fo­tog­ra­fi­kų dar­bo re­zul­ta­tą: „Kiek­ vie­na kū­ri­nio iliust­ra­ci­ja yra tar­si ko­das, už­šif­ruo­tai kū­rė­jo min­čiai įmin­ti. Sim­bo­li­nės abst­rak­ci­jos su­ jung­tos su rea­ly­bės poe­ti­ka.“ Pa­sak li­te­ra­tū­ro­lo­gės Al­do­nos Zim­na­chai­tės, Liud­vi­kas Rė­za, leis­da­mas K.Do­ne­lai­čio „Me­tus“, kal­bė­da­mas apie juos ir jų au­to­ rių, daž­nai var­to­da­vo žo­dį „ori­gi­ na­lus“.

In­te­lek­tua­las L.Rė­za neat­si­tik­ti­ nai la­bai aukš­tai ver­ti­no „Me­tus“ ir jo au­to­rių. Pa­sak A.No­ru­še­vi­

Va­sa­ros dar­bai. Dan­gi­ru­tės ir Rim­gau­do Ma­lec­kų iliust­ra­ci­jos iš kny­gos „Me­tai“.

čiaus, kle­bo­nau­da­mas Tol­min­kie­ my­je K.Do­ne­lai­tis ne tik at­li­ko sa­vo tie­sio­gi­nes pa­rei­gas, ra­šė „Me­tus“, bet ir pa­ts pa­ga­mi­no ba­ro­met­rą, pia­ni­ną, ter­mo­met­rą, ei­lia­vo ke­ lio­mis kal­bo­mis.

Ir šian­dien ak­tua­lus

A.Zim­na­chai­tė at­krei­pė dė­me­sį į „Me­tų“ ver­ti­ni­mą: pa­sak L.Rė­zos, šio kū­ri­nio min­tys tei­sin­gos, gi­lios, vaiz­din­gos, ku­pi­nos mei­lės, o pa­ sak Ado­mo Mic­ke­vi­čiaus – tai tik­ ras lie­tu­vių pa­pro­čių pa­veiks­las.

Jo­si­fas Brods­kis tei­gė, kad, skai­

ty­da­mas „Me­tus“, kiek­vie­ną kar­tą juo­se ras­da­vo ką nors nau­ja.

A.Zim­na­chai­tė pa­brė­žė, kad K.Do­ne­lai­tis gam­tą vaiz­da­vo kaip or­ga­niš­ką žmo­gaus gy­ve­ni­mo da­ lį. Bū­tent ji, gam­ta, nu­ro­do „Me­ tuo­se“ žmo­gui jo gy­ve­ni­mo kryp­tį.

De­ja, šio­mis die­no­mis mes tai dau­ ge­liu at­ve­ju ig­no­ruo­ja­me.

Anot li­te­ra­tū­ro­lo­gės, tai, kad ir po 300 me­tų mes lei­džia­me „Me­ tus“ ir juos skai­to­me, by­lo­ja apie K.Do­ne­lai­čio min­čių ak­tua­lu­mą šio­mis die­no­mis, ypač dėl žmo­gaus sie­kio bū­ti gam­tos vieš­pa­čiu.