2013 05 31 santaka

1

Penktadienis, gegužės 31, 2013

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė

santaka

REMIA

Nr. 93

Gy­ve­ni­mas ko­rio ce­lė­se

8

Sta­ty­bo­se Va­ka­rų Eu­ro­po­je su­bran­din­tą me­ni­nę idė­ją ta­py­to­jas V.Ja­kas pa­sė­jo Kau­ne

Kūrybos pradžia: be tikslo kur­ti

Ne­ži­no­mas ži­no­mas vei­das

Ka­nų šur­mu­liui nu­ti­lus

Ju­bi­lie­ji­nė­je A.Ma­ci­ jaus­ko pa­ro­do­je – ke­lias nuo at­si­tik­ti­nės pa­žin­ties su fo­tog­ra­fi­ja iki mei­lės jai.

J.Zi­ka­ro dar­bams po­za­ vu­si kau­nie­tė M.Ra­ma­ naus­kai­tė-Stat­ke­vi­čie­nė šį gy­ve­ni­mo fak­tą slė­pė iki mir­ties.

Įs­pū­džiai iš Tarp­tau­ti­ nio Ka­nų ki­no fes­ti­va­ lio: ek­ra­no meist­rai, jų at­ra­di­mai, sėk­mės ir ne­sėk­mės.

3

5

6

2

Penktadienis, gegužės 31, 2013

santaka/kultūros savaitė

Arimų ar vėjo kalba Ko­kia tar­me šneka kau­nie­čiai?

Gre­ta Va­si­len­kai­tė VU KHF stu­den­tė

N

o­rė­d a­m as iš­g irs­t i tar­ miš­kai kal­ban­čius žmo­ nes, nu­v a­ž iuok į ku­ rį nors Lie­t u­vos kai­m ą.

Taip pa­s a­k y­t ų dau­ge­l is žmo­n ių, ta­č iau jie klys­t ų: šiuo­l ai­k i­n ia­me kai­me ras­t i tai­s yk­l in­gai tar­m iš­k ai kal­b an­t į žmo­g ų jau da­ro­s i sun­k u.

O Kau­ne – mies­te, esan­č ia­me tarp Su­val­k i­jos ir Aukš­tai­t i­jos?

Mo­nog­ra­f i­ja „Mies­tai ir kal­bos“ ti­k i­ na: 39 pro­c. kau­n ie­čių sa­ko­si vi­sas tar­mes at­p a­ž įs­t an­t ys leng­vai. 36 pro­c. ap­k laus­t ų­jų tam tu­rė­t ų reikš­ mės tar­mė, kiek ma­ž iau, 14 pro­c. su­ pras­t ų, kad kal­b a­ma tar­m iš­kai, ta­ čiau konk­re­čiai tar­mės įvar­dy­t i ne­ ga­lė­t ų. De­šim­ta­da­l is kau­n ie­čių pri­ si­pa­ž i­no, kad nie­ko ne­ž i­no apie lie­ tu­v ių kal­bos tar­mes.

Mo­der­nus, šiuo­lai­kiš­kas jau­nas ar vy­res­nis žmo­ gus, kal­ban­tis tar­miš­kai, kaip tik ro­do sa­vo iš­pru­ si­mą, kul­tū­rą, dva­sios stip­ry­bę.

Pak­l aus­t i, ar mo­k a kal­b ė­t i ku­r ia nors tar­me, kiek dau­g iau nei pu­ sė ap­k laus­t ų­jų at­s a­kė, kad mo­ka, 24 pro­c. tei­gė ne­no­r į mo­kė­t i kal­bė­ ti tar­m iš­kai. Nors net 71,4 pro­c. res­ pon­den­t ų tei­gė, kad tar­m ių var­to­ ji­mas jiems at­ro­do tin­ka­m iau­s ias bend­rau­j ant su ar­t i­m ai­s iais, šei­ mos na­r iais, drau­gais, kai­my­nais ir pan., di­de­lė da­l is res­pon­den­t ų pa­

reiš­kė, kad tar­mės tin­ka­mos tik juo­ kau­jant. 15,3 pro­c . kau­n ie­č ių pri­t a­ rė tei­g i­n iui, kad tar­m ių var­to­ji­mas tin­k a­m iau­s ias yra ži­n iask­l ai­do­j e.

Kiek ma­ž iau Kau­no gy­ven­to­jų ma­ no, kad tar­m iš­kai bend­rau­t i rei­kė­ tų moks­lo įstai­go­se, o 13,1 pro­c. ap­ klaus­tų­jų tei­gė, kad tar­miš­kai ver­tė­ tų pa­va­d in­t i par­duo­t u­ves, ka­v i­nes ir pan. 55,6 pro­c . kau­n ie­č ių ku­r ia nors tar­me kal­ba kar­tais, 20,9 pro­c. ne­kal­ba vi­siš­kai, ka­dan­g i ne­t u­r i su kuo, na ir vos ke­le­tas pro­cen­t ų tar­ miš­kai ne­kal­ba, nes to ne­no­r i.

Pap­r a­š y­t i pa­s i­r ink­t i la­b iau­s iai jiems tin­ka­mą nuo­s ta­t ą tar­m ių at­ žvil­g iu, dau­g iau­sia kau­n ie­čių pa­si­ rin­ko taip su­for­mu­luo­t ą nuo­s ta­t ą: „Tar­mės – mū­sų tur­tas, to­dėl rei­k ia jas iš­lai­k y­t i ir var­to­t i.“ Kiek ma­žes­ nei res­pon­den­t ų da­l iai la­biau pa­t i­ ko min­t is, jog tar­mes ver­ta iš­lai­k y­ ti, kad jos tur­t in­t ų bend­r i­nę kal­b ą.

Ma­ž iau­s iai kau­n ie­č ių, 12 pro­c ., su­ ti­ko su tei­g i­n iu, kad tar­m ių var­to­ji­ mas yra ne­su­de­r i­na­mas su mo­der­ niu, šiuo­lai­k iš­k u gy­ve­n i­mo bū­du.

Ma­ny­t i­na, kad tei­g ia­mas nuo­sta­tas tar­m ių at­ž vil­g iu pa­tvir­t i­na mies­t ie­ čių nu­s i­tei­k i­mas iš­l ai­k y­t i tar­mes.

Ne­p a­s i­t ai­kė ir ap­k lau­s os da­ly­v ių, ku­r ie teig­t ų, kad tar­m iš­k u­mas yra at­g y­ve­na. At­virkš­čiai, res­pon­den­t ų nuo­mo­ne, mo­der­nus, šiuo­lai­k iš­kas jau­nas ar vy­res­n is žmo­g us, kal­ban­ tis tar­m iš­kai, kaip tik ro­do sa­vo iš­ pru­si­mą, kul­t ū­rą, dva­sios stip­r y­b ę.

Kau­nie­čiams sun­kiau­siai su­pran­ta­ ma yra že­mai­čių tar­mė, nors ne­ma­ žai res­pon­den­t ų net ne­ga­lė­jo ap­si­ spręs­t i, ku­r i tar­mė jiems yra sun­ kiau­siai su­pran­ta­ma.

Komentaras Dai­va Aliū­kai­tė

Vil­n iaus uni­ver­si­te­to Kau­no hu­ma­n i­ta­r i­n io fa­k ul­te­to Lie­tu­v ių fi­lo­lo­g i­jos ka­ted­ros ve­dė­ja, do­cen­tė

K

al­b ant apie vi­s us did­ mies­čius, jo­kiu bū­du ne­ ga­li­ma kal­bė­ti apie ko­kią nors konk­re­čią re­gio­ni­nę tar­mę. Tai, kad Kau­nas yra va­ka­r ų aukš­tai­čių kau­niš­kių pa­tar­mės plo­ te, tik­rai ne­reiš­k ia, kad Kau­no gy­ ven­to­jai yra va­ka­rų aukš­tai­čių kau­ niš­k ių pa­tar­mės at­sto­vai. Ži­no­ma, nea­be­jo­ti­na, kad da­lis mies­tie­čių iš tie­sų ga­l i pra­bil­t i va­d i­na­mą­ja kau­ niš­k ių pa­tar­me, ta­čiau, tu­rint ome­ ny­je tai, kad Kau­nas yra su­trau­kęs gy­ven­to­jų pra­k tiš­kai iš vi­sų Lie­tu­ vos re­gio­nų, Kau­ne ga­li­ma su­tik­ti ir že­mai­čiuo­jan­čių, ir Pie­tų aukš­tai­čių (liau­dy­je daž­niau va­di­na­mų dzū­kų var­du), ir Ry­t ų aukš­tai­čių (pa­v yz­ džiui, ute­n iš­k ių, anykš­tė­nų, pa­ne­ vė­žiš­kių ir t. t.) at­sto­vų.

Trum­pai ta­r iant, Kau­no, kaip ir bet ku­r io ki­to did­m ies­čio, jo­k iu bū­du ne­ga­l i­ma sie­t i su ko­k ia nors konk­ re­č ia tar­me. Did­m ies­č iuo­s e tar­ mės su­si­t in­ka, su­si­l ie­ja, su­si­mai­šo. Ži­no­ma, jos ir iš­g y­ve­na skir­t in­go raiš­k u­mo laips­n iu, ne­v ie­no­das bū­ na jų gy­v y­bin­g u­mas. Tai, be abe­jo, su­si­ję ir su kal­bi­ne, ir su re­g io­n i­ne į did­m ies­t į su­g u­žė­ju­sių gy­ven­to­jų sa­v i­mo­ne, ir su na­t ū­ra­l iais kal­bos, tar­mės kai­tos pro­ce­sais. Rei­k ia pri­ pa­ž in­t i, kad did­m ies­č iuo­se vie­n i žmo­nės lin­kę už­da­r y­t i tar­mę tarp na­mų sie­nų, tai­g i tar­miš­kai pra­by­la tik su na­miš­k iais, o vie­šo­jo­je erd­vė­ je iš­sprūs­ta tik blan­kes­n i tar­mi­n iai bruo­žai, ku­rių pa­tys kal­bė­to­jai daž­ nai net ne­lai­ko tar­mi­niais. Ki­ta ver­ tus, kai ku­rie Kau­no mies­to gy­ven­ to­jai ne­si­var­žo sa­vo gim­tų­jų šak­nų ir puo­se­lė­ja iš gim­to­jo re­g io­no at­si­ neš­ti­nę tar­mę net vie­šo­jo­je erd­vė­je.

Jie ver­ti pa­gar­bos!

2013-ie­siems, Tar­mių me­tams, duok­lę ati­da­vė ir šių­me­čio „Poe­ zi­jos pa­va­sa­rio“ al­ma­na­cho su­da­ ry­to­jai, pa­klau­sę kai ku­rių šių die­ nų poe­tų, ling­vis­tų, ką jiems reiš­kia sa­va tar­mė, ką jie ma­no apie tar­ miš­ką­ją poe­zi­ją.

nor­min­to­jas J.Jab­lons­kis. O aš juk bu­vau jo anū­kas. Kaip ki­taip ga­lė­ čiau ma­ny­ti.

rą vo­kie­čiai įtvir­ti­no ne­pa­kan­tu­mą sau... Tar­mės ta­po tam tik­ra dva­ si­nės gy­ny­bos for­ma. Jei­gu tu kal­ bi tar­miš­kai, va­di­na­si, ski­rie­si nuo vo­kie­čių už­puo­li­kų.

Ai­das Mar­čė­nas Poe­tas

Pir­ma­sis klaus­tu­kas: jei tai poe­zi­ ja – pui­ku!

Ant­ra­sis klaus­tu­kas: la­bai gai­ liuo­si, kad tik sa­vą, pa­ties ku­ria­mą tar­mę ir te­tu­riu.

Tre­čia­sis klaus­tu­kas: ma­žų ma­ žiau­siai – keis­tas klau­si­mas poe­ tui.

Ket­vir­tas klaus­tu­kas: poe­zi­ja, jei tik ji gy­va, įsi­leis vien tai, kas gy­va!

Be­je, šis šauk­tu­kas šau­kia vi­sų ke­ tu­rių sa­ki­nių klaus­tu­kams.

Gin­ta­ras Bleiz­gys Poe­tas

Esu bend­ri­nės lie­tu­vių kal­bos my­ lė­to­jas. Sup­ran­tu, kad tar­mė man yra tar­si ko­kia jū­ra ar ari­mas, iš ku­ rio(s) atė­jau į bend­ri­nę kal­bą ir iš ku­rio(s) vis dar pa­si­gau­nu tai ko­kią žu­ve­lę, tai bul­vę, tai ko­pūs­tą. Bet tar­mė ma­nęs ne­ža­vi. Nie­ka­da ne­ bu­vau žem­dir­bys. Esu gi­męs Drus­ ki­nin­kuo­se – ku­ror­te, vė­liau gy­ ve­nau Vei­sie­juo­se, ap­link ku­riuos ply­ti miš­kai ir eže­rai. Esu par­kų, o ne ari­mų vai­kas.

Ro­mas Dau­gir­das Poe­tas

Poe­tas gy­ve­na kal­bo­je. Jis ją prie­ var­tau­ja ir be tar­mės pa­gal­bos.

Nes nuo­lat nu­plė­šia be­si­for­muo­ jan­čias kal­kes, pri­ver­čia žo­džius gy­ven­ti neįp­ras­to­se erd­vė­se. O ten jie at­sklei­džia sa­vo ne­ti­kė­tus kam­pus.

Ar­tū­ras Va­lio­nis Poe­tas

Taut­vy­da Mar­cin­ke­vi­čiū­tė Poe­tė

Ma­ny­ki­te, ką no­ri­te, bet šach­ma­ ti­nin­kui ūgis ne­svar­bus; svar­bu, ar jis did­meist­ris, ar ne. Taip ir su tar­miš­ką­ja poe­zi­ja: apie ją ne­ma­ nau nie­ko – poe­zi­ja yra ar­ba pui­ ki, įdo­mi, _____ (čia ga­li­ma įra­šy­ ti ko­kį ki­tą di­de­lį žo­dį, pa­gal sa­vo pa­veiks­lą ar pa­na­šu­mą), ar­ba šiaip sau. Ir ne­svar­bu, ar ji tar­miš­ka, ar eg­zis­ten­cia­lis­ti­nė, ar ro­man­ti­nė, ar bend­ri­nė kal­ba, o gal pa­ra­šy­ta pa­ ties poe­to su­kur­ta pro­kal­be.

Ma­rius Bu­ro­kas Poe­tas

Kal­ba – kin­tan­tis, ta­kus da­ri­nys ir ar­šiai ją ra­vė­ti, spraus­ti į be­to­ni­ nius tai­syk­lių lo­vius ar mi­čiu­ri­niš­ kai kryž­min­ti nė­ra ge­rai.

Ge­rą poe­tą jo tar­mė pa­skrai­di­na, pra­stą poe­tą ji tik nu­bloš­kia nuo spar­nuo­to­jo Pe­ga­so.

Ne­ri­jus Ci­buls­kas Poe­tas

Mar­kas Ro­du­ne­ris

Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­t is švei­ca­ras, ly­g i­na­mo­sios kal­bo­ty­ros spe­cia­l is­tas

Dai­nius Gin­ta­las Poe­tas

Tar­my­bes nu­ra­šy­ti į mu­zie­jų bū­tų ne­pro­tin­ga. Pa­sau­lis, o kal­ba ir­gi yra pa­sau­lis, nuo­lat sū­ku­riuo­ja, ju­ da, tad tar­my­bės, ma­no gal­va, ga­ li bū­ti neiš­sen­kan­tis šal­ti­nis. Taip, man ro­dos, mąs­tė ir di­dy­sis kal­bos

Rim­ta pro­ble­ma, kad tar­miš­ku­ mas sie­ja­mas su pra­sčio­kiš­ku­mu. Šiuo po­žiū­riu Švei­ca­ri­ja yra išim­ tis. Taip nu­ti­ko dėl so­cio­po­li­ti­nių prie­žas­čių. Prieš Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą bent jau Ciu­ri­che mies­tie­čiai sten­gė­si kal­bė­ti bend­ri­ne vo­kie­ čių kal­ba, bet dėl ka­ro im­ta ne­kęs­ti vo­kie­čių. Per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­

Nie­ko nau­jo neiš­ra­s iu pa­sa­k y­ da­mas, jog tar­miš­ka poe­zi­ja man pi­r miau­s ia aso­c i­j uo­ja­s i su vie­ nu žo­d žiu – ar­c hajiš­ka. Net jei teks­tas pa­ra­šy­tas šio­mis die­no­ mis. Ma­no ma­ny­mu, tai kū­ry­ba, ku­ri vis dar gy­vuo­ja ir gy­vuos to­ dėl, jog at­kak­liai min­ta pa­čia sa­ vo pra­džia. Tai gy­va­tė, ku­ri ne­ pa­l ei­d žia sa­vo uo­d e­gos ga­l iu­ko, kad ir kaip jis be­si­tai­ky­tų iš­slys­ti iš nas­rų. Tas at­kak­lu­mas yra na­ tū­ra­lus, jis ky­la iš pa­čios kal­bos gel­mės.

Šal­ti­nis: „Poe­zi­jos pa­va­sa­ris 2013“, Ra­šy­to­jų są­jun­gos fon­das, 2013

3

Penktadienis, gegužės 31, 2013

santaka/portretas Be­si­do­min­tie­ji fo­tog­ra­ fi­jos me­nu pui­kiai ži­no Alek­sand­ro Ma­ci­jaus­ko pa­var­dę, ku­rią daž­niau­ siai sie­ja su gar­siai­siais cik­lais „Lie­tu­vos kai­mo tur­guo­se“, „Ve­te­ri­na­ri­jos kli­ni­ka“, „Plia­žai“ ir kt. Ju­ bi­lie­ji­nė maest­ro pa­ro­da int­ri­guo­ja jau nuo pa­va­di­ ni­mo: „Alek­sand­ras Ma­ci­ jaus­kas. Vi­nys“.

Pa­no­ra­ma: ju­bi­lie­ji­nė pa­ro­da „Alek­sand­ras Ma­ci­jaus­kas. Vi­nys“ su­pa­žin­di­na su as­me­niš­ka fo­tog­ra­fo gy­ve­ni­mo ir kū­ry­bos ke­lio in­terp­

re­ta­ci­ja.

To­mo Ra­gi­nos nuo­tr.

Gy­ve­ni­mo ir kū­ry­bos vi­nys

Ke­lias: žmo­nos paa­kin­tas fik­suo­ti sa­vo at­ža­lų vai­kys­tę A.Ma­ci­jaus­

kas ne­tru­kus ne­be­ga­lė­jo įsi­vaiz­duo­ti gy­ve­ni­mo be fo­tog­ra­fi­jos, o ši – be jo.

And­riaus Alek­sand­ra­vi­čiaus nuo­tr.

En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

nes nak­tį kū­ren­ti kros­nį ne­be­bu­ vo pra­smės.

Dar­bo kam­ba­rys – ko­ri­do­riu­je

Lem­tin­gas spren­di­mas

„Pa­kil­sit į Alek­so­tą ir ten už „Nor­fos“ su­ki­te, bus ve­te­ri­na­ri­ jos kli­ni­ka, o kur ji – ten ir Ma­ ci­jaus­kas“, – ke­lią į sa­vo na­mus sma­giai nu­ro­do fo­to­me­ni­nin­kas.

Iš­li­pa­me dai­lia­me pri­va­čių na­mų kvar­ta­le, tai­gi no­ri ne­no­ri kal­ba pir­miau­sia pa­si­su­ka apie gy­ve­ na­mą­jį būs­tą. „Ooo! – nu­tę­sia maest­ro, – to­ li gra­žu ne­su iš­le­pin­tas, jau­nys­ tė­je su žmo­na gy­ve­no­me 13 kv. m kros­ni­mi kū­re­na­ma­me kam­ba­ rė­ly­je tuo­me­tė­je Tai­kos g., o kai im­da­vau ruoš­tis pa­ro­dai, įsi­kur­ da­vau ankš­ta­me ko­ri­do­riu­je. Tuo­ met žmo­na su duk­ra į na­mus pa­ tek­da­vo tik pro lan­gą. Na, bet vi­si ap­lin­kui ži­no­jo – Ma­ci­jaus­ kas ne­tru­kus pri­sta­tys pa­ ro­dą“, – op­ti­miz­mo ne­sto­ ko­ja me­ni­nin­kas. At­gal jis žvel­gia be pa­dū­sa­vi­mų – su hu­mo­ru ir iro­ni­ja. „Kai žmo­n a lau­k ė­ si ant­ro­jo vai­ko, sū­naus, at­va­žia­vau pas ją į li­go­ ni­nę, nes bu­vo komp­li­ kuo­tas nėš­tu­mas, ir sa­ kau: par­ve­šiu ta­ve su kū­di­kiu į nau­jus gra­ žius na­mus“, – pri­si­ me­na A.Ma­ci­jaus­kas. „Ne­ner­vink“, – at­sa­ kė žmo­na, nes ne­ga­lė­ jo pa­ti­kė­ti ži­nia.

Vis dėlto taip ir bu­ vo: su sū­nu­mi fo­to­me­ ni­nin­kas žmo­ną par­ ve­žė į nau­jus na­mus, ku­riuos ga­vo (kaip so­ viet­me­čiu bu­vo – pa­sky­ rė) po „Auk­si­nės ro­žės“ lai­mė­ji­mo pres­ti­ži­nia­me kon­kur­se tuo­me­tė­je Če­ kos­lo­va­ki­jo­je.

Kai pra­šy­me ap­ra­šė są­ ly­gas, ku­rio­mis gy­ve­na, dau­ge­lis gal­vo­jo, kad me­ ni­nin­kas per­de­da. Ta­čiau vis­ kas bu­vo tie­sa: van­duo – iš šu­ li­nio, tua­le­tas – lau­ke, žie­mai duk­r ą Ma­c i­jaus­kai ati­d uo­d a­ vo se­ne­liams, nes abu vi­są die­ ną dirb­da­vo, ne­bu­vo kam kū­ren­ti kros­nies, o grį­žę vė­lų va­ka­rą prieš gul­da­mie­si trauk­da­vo bur­tus, ku­ ris pir­mas guls į lo­vą ir ją su­šil­dys,

Anks­ti pra­dė­jęs pa­ts už­si­dirb­ti duo­nai, A.Ma­ci­jaus­kas ne iš­kart pa­su­ko į fo­tog­ra­fi­ją. „Čia dėl vis­ko kal­ta žmo­na, – juo­kia­si fo­to­me­ni­ nin­kas, – ji ir nu­pir­ko pir­mą­jį fo­ toa­pa­ra­tą, kad fik­suo­čiau au­gan­ čios duk­ros aki­mir­kas. Bet aš ir to ne­da­riau, žmo­na vis pa­ra­gin­da­vo, o aš vis tą fo­toa­pa­ra­tą kaž­kur nu­ kiš­da­vau.“ Vis dėl­to A.Ma­ci­jaus­kas nuė­ jo į klu­bą iš­mok­ti fo­tog­ra­fuo­ti – be jo­kių pre­ten­zi­jų kur­ti. Iš­gir­ do Po­vi­lo Kar­pa­vi­čiaus pa­skai­tą apie Ed­var­dą Hart­vi­gą, len­kų pa­ sau­li­nio gar­so fo­tog­ra­fą, pa­ma­tė jo al­bu­mą. „At­si­me­nu, kai P.Kar­ pa­vi­čius kaž­ko su­pra­kai­ta­vęs šau­ kė: „Fo­tog­ra­fi­ja! Mir­tis dai­lei!“ – šyp­so­si A.Ma­ci­jaus­kas.

A.Ma­ci­jaus­kas jau pa­čio­je sa­vo kū­ry­ bi­nio ke­lio pra­džio­ je iš­si­va­da­vo iš ki­tų me­ni­nin­kų įta­kos.

Fo­to­me­ni­nin­kui bu­vo 25-eri – pa­ts jau­nys­t ės sa­v i­rea­l i­za­c i­jos lai­kas. Pa­si­da­rė la­bai įdo­mu, bū­ si­ma­sis fo­tog­ra­fas, ga­li­ma sa­ky­ti, už­ki­bo, pra­dė­jo lan­ky­ti klu­bą, įsi­ trau­kė. Vi­sa sa­vo sie­la.

At­ra­dęs kū­ry­bos brai­žą

Pa­sak me­no­ty­ri­nin­ko To­mo Pa­ be­dins­ko, for­mos eksp­re­sy­vu­mo, vė­liau ta­pu­sio A.Ma­ci­jaus­ko kū­ ry­bos ski­ria­muo­ju bruo­žu, iš­ta­kas ne­sun­ku at­pa­žin­ti pa­čio­se anks­ ty­viau­siuo­se, sep­tin­to­jo de­šimt­ me­čio pir­mos pu­sės, jo dar­buo­se.

Pa­ty­ręs sa­vo mo­ky­to­jų: P.Kar­pa­ vi­čiaus, R.Ma­lec­ko – įta­ką, A.Ma­ ci­jaus­kas tuo­met kū­rė kont­ras­ tin­gas, gra­fiš­kas kom­po­zi­ci­jas, iš­ryš­kin­da­vo fo­tog­ra­fi­jų grū­dą.

Be­veik tuo pat me­tu, 1965 m., fo­tog­ra­fuo­da­mas gat­vės gy­ve­ ni­mą, jis su­kū­rė be­ne ži­no­miau­ sią sa­vo fo­tog­ra­fij­ ą „Ra­tas“, o vos ke­le­riais me­tais vė­liau pra­dė­jo re­ por­ta­ži­niu bū­du fik­suo­ti ne­fa­sa­di­ nes sovietų de­monst­ra­ci­jų aki­mir­ kas vie­no­je įdo­miau­sių sa­vo se­ri­jų „De­monst­ra­ci­jos“.

Pas­ta­rie­ji dar­bai pa­ro­do, kad A.Ma­ci­jaus­kas jau pa­čio­je sa­vo kū­ry­bi­nio ke­lio pra­džio­je iš­si­va­ da­vo iš ki­tų me­ni­nin­kų įta­kos ir at­ra­do sa­vo kū­ry­bos brai­žą: ne­ tra­di­ci­nį kad­ra­vi­mą, di­na­miš­kas įstri­žai­nių kom­po­zi­ci­jas, pla­čia­ kam­pio ob­jek­ty­vo le­mia­mus iš­ krai­py­m us, ku­r iuos dar la­b iau ak­cen­ta­vo pir­mo pla­no ob­jek­tus fo­tog­ra­fuo­da­mas stam­biu pla­nu.

Tik­riau­siai kaip tik dėl šių for­mos spren­di­mų A.Ma­ci­jaus­ko fo­tog­ ra­fi­jos įsi­tvir­ti­no tarp­tau­ti­nia­me mo­der­nio­sios fo­tog­ra­fi­jos kon­ teks­te.

Vis dėl­to A.Ma­ci­jaus­kas ašt­ riais ra­kur­sais pa­ro­dė kai­mo tur­ gus ir ve­te­ri­na­ri­jos kli­ni­kas, o ne pra­mo­ni­nius vaiz­dus, ku­rie praė­ ju­sio am­žiaus pra­džio­je trau­kė mo­der­nio­sios fo­tog­ra­fi­jos kū­rė­jų dė­me­sį. Pas­ta­rie­ji fo­tog­ra­fuo­da­ vo in­dust­ri­nę ap­lin­ką nuo aukš­tų pa­sta­tų, pa­sto­lių ar til­tų, o A.Ma­ ci­jaus­kas, pa­ste­bė­jęs tin­ka­mą fo­ tog­ra­fi­jai si­tua­ci­ją, kaip pa­ts pri­ si­me­na, „aki­mirks­niu už­šok­da­vo ant ve­ži­mo ar kris­da­vo po kar­vės teš­me­ni­mis“.

Nuo įvykio prie įvykio

X fo­to­me­no fes­ti­va­lio „Kau­nas Pho­to“ pa­va­sa­ri­nės da­lies bai­ gia­ma­sis akor­das – A.Ma­ci­jaus­ ko 75 me­tų ju­bi­lie­jui skir­ta pa­ ro­da „Alek­sand­ras Ma­ci­jaus­kas.

Vi­nys“ su­pa­žin­di­na su as­me­niš­ka fo­tog­ra­fo gy­ve­ni­mo ir kū­ry­bos ke­ lio in­terp­re­ta­ci­ja, su­tel­kia dė­me­sį į įvy­kius ir at­si­tik­ti­nu­mus, ku­rie fo­tog­ra­fui at­ro­dė reikš­min­giau­si.

Pa­ro­da, ve­dan­ti žiū­ro­vą chro­no­lo­ giš­kai „nuo vi­nies iki vi­nies“, lei­ džia iš ar­čiau pa­žvelg­ti į ži­no­mų ir ne­ži­no­mų įvy­kių, kū­ri­nių prie­žas­ tin­gu­mus ir pa­ra­dok­sus bei su fo­ tog­ra­fui bū­din­gu są­mo­ju ir iro­ni­ja at­sa­kys į dau­gy­bę klau­si­mų.

Ko­d ėl pra­d ė­jo fo­tog­ra­f uo­t i?

Koks skir­tu­mas tarp pir­moo sėk­ min­go kad­ro iš tur­gaus Ute­no­ je cen­zū­ruo­tos ir ne­cen­zū­ruo­tos ver­si­jos? Į ką iš­kei­tė Na­cio­na­li­ nę kul­tū­ros ir me­no pre­mi­ją? At­ sa­ky­mus į šiuos ir dar daug ki­tų klau­si­mų A.Ma­ci­jaus­ko ger­bė­jai ras pa­ro­do­je, ku­rio­je eks­po­nuo­ja­ mos fo­tog­ra­fi­jos iliust­ruos at­ski­ rus kū­rė­jo biog­ra­fi­jos tarps­nius, at­ra­di­mus, nuo­tai­kas, ke­lia­mas pro­ble­mas.

4

Penktadienis, gegužės 31, 2013

santaka/dailė

Dai­lės pe­da­go­gus vie­ni­jan­tis kvad­ra­tas Ga­le­ri­jo­je „Auk­so pjū­vis“ eks­po­nuo­ja­ma itin įvai­rių kū­ ri­nių pa­ro­da, ku­rią jun­gia kvad­ra­to idė­ja, taip pat ir tai, kad kū­ri­nių au­to­riai – dai­lės dis­cip­li­nų dės­ty­to­jai.

En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

Pa­ro­da vis ge­res­nė

Virginija Ridikaitė-Laužadienė. Nakties pėdsakai.

Sandra Utanė. Nemiga.

„Esu pi­ra­to ti­po žmo­gus ir šią pa­ ro­dą or­ga­ni­zuo­ju va­do­vau­da­ma­ sis Na­po­leo­no Bonaparte‘o po­sa­ kiu: „Svar­biau­sia mū­šį pra­dė­ti, o vė­liau elg­si­mės pa­gal si­tua­ci­ją“, – juo­kia­si Tarp­tau­ti­nės dai­lės dis­ cip­li­nų dės­ty­to­jų kū­ry­bos pa­ro­dos ku­ra­to­rius Ar­tū­ras Rim­ke­vi­čius. – Reng­ti to­kią di­de­lę pa­ro­dą – la­bai ri­zi­kin­ga, ne­ži­nai, kiek bus da­ly­ vių, ką jie pa­siū­lys, ta­čiau po per­ nykš­čio „Kvad­ra­to“ da­ly­viai pa­tys ėmė ma­nęs ieš­ko­ti ir klau­si­nė­ti, ka­da „Kvad­ra­tas“ bus šį­met, kas be­li­ko? Pa­ro­dą su­reng­ti.“ Dai­lės dis­cip­li­nų dės­ty­to­jų ir mo­ky­to­jų jung­ti­nė pa­ro­da „Kvad­ ra­tas“ – jau šeš­ta, tik Kau­ne ji ren­ gia­ma ant­rą kar­tą. „Pra­džia sie­ja­si su Jo­lan­tos Le­ bed­ny­kie­nės ga­le­ri­ja Pa­ne­vė­žy­je, ku­rio­je eks­po­na­vau sa­vo pa­ro­dą, – pri­si­me­na stik­lo me­ni­nin­kas. – Ga­le­ri­jos erd­vės ma­ne su­ža­vė­jo ir įkvė­pė im­tis gru­pi­nės pa­ro­dos.

No­rė­jo­si vie­no­je vie­to­je ma­ty­ti vi­ sų sri­čių me­ni­nin­kus“.

A.Rim­ke­vi­čius džiau­gia­si: tiks­las be­veik pa­siek­tas. Pa­ro­do­se jau da­ ly­va­vo vi­sų sri­čių kū­rė­jai, iš­sky­rus ar­chi­tek­tus, ku­riuos jis vi­lia­si lai­ kui bė­gant taip pat pri­si­kvies­ti. „Pir­mo­je pa­ro­do­je au­to­rių bu­vo dar ma­žiau, to­dėl kiek­vie­nas tu­ rė­jo dau­giau erd­vės ir eks­po­na­vo po ke­lis dar­bus. Vė­liau Klai­pė­do­ je at­si­tik­ti­nai su­si­ti­kau su Lat­vi­ jos me­ni­nin­kais ir taip pra­dė­jo­me bend­ra­dar­biau­ti. Kiek­vie­nais me­ tais da­ly­vių bū­rys ple­čia­si, bet svar­biau­sia, kad kū­ri­niai ge­rė­ja.

Vis gir­džiu, kad šiais me­tais pa­ro­ da ge­res­nė nei per­nai, o tai ska­ti­na dirb­ti to­liau“, – min­ti­mis da­li­jo­si A.Rim­ke­vi­čius.

Galima susikalbėti su latviais

Eugenia Loginova. Mažas butukas – chruščiovkė.

Kvad­ra­tas – ly­gių kraš­ti­nių sta­čia­ kam­pis, ta­pęs jau šeš­tus me­tus or­ ga­ni­zuo­ja­mos pa­ro­dos te­ma, idė­ ja, leit­mo­ty­vu. Žo­dis „kvad­ra­tas“, kaip pa­ste­bė­jo A.Rim­ke­vi­čius, taip pat skam­ba ir lat­viš­kai: „kvad­rats“,

Agnesė Gedulė. Tapatybės ženklas.

Artūras Rimkevičius. 4 raudonos linijos + fosilija.

tai­gi su pa­ro­do­je da­ly­vau­jan­čiais lat­viais su­si­kal­bė­ti ga­li­ma. Juo la­ biau kad iš­lai­ky­ta žo­dy­je sly­pin­ti ir ki­ta idė­ja – ra­tas. Bū­tent juo virs­ ta grei­tai su­ka­mas kvad­ra­tas. Ir jei­ gu „ra­tas-kvad­ra­tas“ – vien žo­džių žais­mas, aki­vaiz­du, kad jis iš­lais­vi­ na vaiz­duo­tę ir at­ve­ria dau­gy­bę ga­ li­my­bių.

Pa­si­tel­kė­me kvad­ra­to sim­bo­lį, ku­ris la­bai pla­tus ir leng­vai in­terp­ re­tuo­ja­mas, to­dėl au­to­riai vi­siš­kai ne­var­žo­mi.

„Kad su­ras­tu­me tvir­tes­nį, vi­sus vie­ni­jan­tį pa­grin­dą, pa­si­tel­kė­me kvad­ra­to sim­bo­lį, ku­ris la­bai pla­ tus ir leng­vai in­terp­re­tuo­ja­mas, to­ dėl au­to­riai vi­siš­kai ne­var­žo­mi“, – tei­gia A.Rim­ke­vi­čius.

Pats me­ni­nin­kas šie­me­tė­je pa­ ro­do­je eks­po­nuo­ja du dar­bus: vie­ ną – erd­vi­nį, plė­to­jan­tį fo­si­li­jų te­ mą, ki­tą – plokš­tes­nį, ta­čiau taip pat su­si­ju­sį su kvad­ra­tu. „Man as­ me­niš­kai la­bai pa­tin­ka pu­siaus­vy­ ra, sta­bi­lu­mas, to­dėl net ap­skri­ ti­mus daž­nai per­pjau­nu ir tvir­tai pa­sta­tau ant tie­sios li­ni­jos“, – anot A.Rim­ke­vi­čiaus, kvad­ra­tas ap­skri­ tai esan­ti la­bai pa­to­gi, gra­ži for­ma, ku­rią daž­nai sa­vo dar­buo­se nau­do­ jo Leo­nar­do da Vin­ci.

Su­si­kei­tę vie­to­mis

Itin gau­sios pa­ro­dos pra­ktiš­kai neį­ ma­no­ma ap­tar­ti, nes, tar­kim, šiais me­tais pa­ro­do­je da­ly­vau­ja dai­lės mo­ky­to­jai ir dės­ty­to­jai iš Lie­tu­ vos (Kau­no, Vil­niaus, Klai­pė­dos, Drus­ki­nin­kų, Pa­ne­vė­žio, Jur­bar­ko) ir Lat­vi­jos, da­ly­vių bū­ry­je – ta­py­ to­jai, gra­fi­kai, skulp­to­riai, ke­ra­mi­ kai, teks­ti­li­nin­kai, odi­nin­kai, stik­ lo me­ni­nin­kai, fo­tog­ra­fai.

Tai iš­ties pa­ro­da, ku­rią rei­kia pa­ ma­ty­ti pa­čiam ir ypač įdo­mi ji tu­ rė­tų bū­ti stu­di­juo­jan­tie­siems ar ke­ti­nan­tie­siems stu­di­juo­ti dai­lę, nes sa­vo kū­ry­bą eks­po­nuo­ja dai­ lės pe­da­go­gai, šį­kart su moks­lei­ viais ap­si­kei­tę vie­to­mis, – at­vi­ ri kri­ti­kai, kiek be­si­jau­di­nan­tys ir lau­kian­tys bend­ra­min­čių. „Dės­ty­to­jams tie­siog bū­ti­na da­ ly­vau­ti pa­ro­do­se, nes jie yra at­sa­ kin­gi prieš jau­nus žmo­nes, – įsi­ ti­ki­nęs pa­ro­dos ku­ra­to­rius. – Jei ki­tus ko nors mo­kai, tu­ri rei­ka­lau­ ti ir iš sa­vęs. Kiek­vie­nam stu­den­tui svar­bu stu­di­juo­ti pas ži­no­mą me­ ni­nin­ką. Tai­gi ma­nau, tai dai­lės pe­ da­go­gams di­de­lė at­sa­ko­my­bė, nes jų dar­bus žiū­rės ir ver­tins taip pat ir jų stu­den­tai, mo­ki­niai.“ Jus­ti­no Vie­no­žins­kio me­nų fa­ kul­te­to Kau­no ko­le­gi­jos dės­ty­ to­jas, me­ni­nio stik­lo dai­li­nin­kas A.Rim­ke­vi­čius, prieš ke­le­rius me­ tus šią pa­ro­dą su­gal­vo­jęs kaip žai­ di­mą, su­lau­kė ir da­ly­vių, ir žiū­ro­vų dė­me­sio, ir jau mąs­to apie de­šim­ tą­jį „Kvad­ra­tą“. „Tuo­met gal vėl rei­kės su­grįž­ti į Pa­ne­vė­žio erd­ ves“, – juo­kia­si A.Rim­ke­vi­čius.

Da­bar fun­da­men­ta­lią for­mą, pe­ri­ ma­mą iš kar­tos į kar­tą nuo se­niau­ sių ci­vi­li­za­ci­jų lai­kų, įkū­ni­jan­čių idė­jų in­terp­re­ta­ci­jas, ga­li­ma pa­ ma­ty­ti Kau­ne, „Auk­so pjū­vio“ ga­ le­ri­jo­je, kur eks­po­nuo­ja­mi pa­ro­dos da­ly­viai, kū­ry­bin­gai pa­žvel­gę į šią te­mą iš įvai­riau­sių at­spir­ties taš­kų, kul­tū­ri­nių, re­li­gi­nių, fi­lo­so­fin ­ ių, is­ to­ri­nių, so­cia­li­nių kon­teks­tų. kas: pa­ro­da „Kvad­ra­tas“. kur: ga­le­ri­jo­je „Auk­so pjū­vis“. kada: iki bir­že­lio 14 d.

5

Penktadienis, gegužės 31, 2013

santaka/atodangos

Vei­das, ta­pęs tautos skaus­mo sim­bo­liu jo ba­rel­je­fą. Sa­kė, kad pa­sta­ra­ja­ me pa­vaiz­duo­tos mer­gi­nos vei­dui po­za­vo ma­ma – Ma­ri­ja Ra­ma­naus­ kai­tė, gi­mu­si 1904 m. Pa­ne­vė­žio ra­jo­ne, dau­gia­vai­kė­je šei­mo­je. Be­ je, Stat­ke­vi­čie­ne ji ta­po Kau­ne, kur tė­tis tar­na­vo ka­riuo­me­nė­je“, – pa­ sa­ko­jo K.Stat­ke­vi­čius.

Skau­džiau­sias tau­ tos is­to­ri­jos aki­mir­ kas sim­bo­li­zuo­jan­ tys skulp­to­riaus Juo­zo Zi­ka­ro dar­ bai il­gai tu­rė­jo sa­ vo pa­slap­tį. Kas ta mer­gi­na, ku­rios vei­ das su­stin­gęs pa­ mink­lo „Žu­vu­siems už Lie­tu­vos lais­vę“ ba­rel­je­fe ir sta­tu­lo­je „Lais­vė“? Prask­leis­ti pa­slap­ties šy­dą pa­ dė­jo kau­nie­tis Kęs­ tu­tis Stat­ke­vi­čius.

Ta­po neei­li­niu įvy­kiu

1921 m. spa­lio 16 d. pa­mink­lo „Žu­ vu­siems už Lie­tu­vos lais­vę“ ati­ den­gi­mas ta­po neei­li­niu įvy­kiu Lie­tu­vo­je. Jį ati­den­giant da­ly­va­ vo Stei­gia­mo­jo Sei­mo pir­mi­nin­kas Alek­sand­ras Stul­gins­kis, kar­tu ėjęs ir pre­zi­den­to pa­rei­gas, mi­nist­ras pir­mi­nin­kas Ka­zys Gri­nius, kraš­ to ap­sau­gos mi­nist­ras pro­f. Jo­nas Šim­kus ir ki­ti mi­nist­rai, Stei­gia­ mo­jo Sei­mo, įvai­rių už­sie­nio ša­lių, Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės ir vi­suo­me­ nės at­sto­vai.

Prie pa­mink­lo bu­vo lai­ko­mos šv.Mi­šios už žu­vu­siuo­sius, gro­jo ka­ri­nis or­kest­ras, gie­do­jo ope­ros cho­ras. Po šv.Mi­šių A.Stul­gins­kis ati­den­gė pa­mink­lą, o jį pa­šven­ti­no Ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos rek­to­rius Mai­ ro­nis, pa­sa­kęs trum­pą kal­bą.

Vi­sas pa­mink­las bu­vo ap­juos­ tas gy­vų gė­lių vai­ni­ku. Po kal­bų prie pa­mink­lo įvy­ko ka­riuo­me­nės pa­ra­das. Šių iš­kil­mių pro­ga vi­sas mies­tas va­ka­re bu­vo iliu­mi­nuo­tas, o iš Ka­ro mu­zie­jaus bokš­to vir­šaus į vi­sas pu­ses švie­tė pro­žek­to­riai ir gro­jo or­kest­ras.

Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė

v.skucaite@kaunodiena.lt

Pa­dė­jo gud­ry­bė

Tar­pu­ka­rio pra­džio­je pra­dė­tas kur­ ti Ka­ro mu­zie­jus su so­de­liu tu­rė­jo su­da­ry­ti vi­su­mą, ku­ri at­spin­dė­ tų Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo idė­jos įgy­ven­di­ni­mą, ko­vas už ją. Anot Vy­tau­to Di­džio­jo ka­ro mu­zie­jaus is­to­ri­kės dr. Auš­ros Ju­re­vi­čiū­tės, pir­muo­ju tų ko­vų įam­ži­ni­mo sim­ bo­liu ta­po Pa­ne­vė­žy­je gy­ve­nu­sio ir dir­bu­sio skulp­to­riaus J.Zi­ka­ro 1921 m. su­kur­tas pa­mink­las „Žu­vu­siems už Lie­tu­vos lais­vę“.

Kar­tu su ar­chi­tek­tu Vla­di­mi­ru Du­be­nec­kiu skulp­to­rius pa­ren­gė pa­mink­lo pro­jek­tą. Pa­mink­las tu­ rė­jo bū­ti pa­sta­ty­tas iš ne­prik­lau­so­ my­bės ko­vų vie­tų at­vež­tų ir į pi­ra­ mi­dę su­mū­ry­tų ak­me­nų.

Pa­mink­lo sta­ty­bos dar­bai pra­ si­dė­jo 1921 m. lie­pą. Ka­dan­gi su­ ma­ny­mui įgy­ven­din­ti la­bai trū­ko pi­ni­gų, Ka­ro mu­zie­jui va­do­va­vęs gen. ltn. Vla­das Na­ge­vi­čius grie­ bė­si gud­ry­bės: pri­so­di­no pil­ną ve­ ži­mą ne­prik­lau­so­my­bės ko­vo­se in­ va­li­dais ta­pu­sių ka­rių, įda­vė jiems gė­lių ir nu­va­žia­vo kar­tu į Sei­mą.

Ten pa­svei­ki­no po­sė­džia­vu­sius Vy­ riau­sio­jo Lie­tu­vos gy­ni­mo ko­mi­te­ to na­rius, įtei­kė jiems gė­les ir pa­ pra­šė pi­ni­gų pa­mink­lo sta­ty­bai.

V.Na­ge­vi­čiaus su­ma­ny­mas pa­ vy­ko – ak­me­nims su­mū­ry­ti bu­vo skir­ta 29 248 auk­si­nai. Da­lis šios su­mos (12 200 auk­si­nų) bu­vo iš­ mo­kė­ta ak­me­nis mū­ri­ju­siam Vla­ dui Gži­ma­laus­kui, ku­riam pa­dė­ jo ka­rei­viai lie­tu­viai, va­do­vau­ja­mi Vla­do Ši­ma­liaus­ko ir To­mo Kar­ kū­no.

Pozuotojų sunkiai rasdavo

Me­ta­l i­n is ba­rel­je­fas, ku­r ia­m e skulp­to­rius pa­vaiz­da­vo liūd­ną lie­ tu­vai­tę, de­dan­čią gė­lių puokš­tę ant bro­lio ka­po, ne­mo­ka­mai nu­lie­tas Siau­rų­jų ge­le­žin­ke­lių dirb­tu­vė­se, ku­rioms va­do­va­vo in­ži­nie­rius An­ ta­nas Grav­rog­kas, vė­liau, be­je, ta­ pęs Kau­no bur­mist­ru. Skulp­to­riui J.Zi­ka­rui už pa­mink­lo pro­jek­ta­vi­

Išs­kir­ti­nės pa­gar­bos ob­jek­tas

Fak­tas: K.Stat­ke­vi­čiaus iš­sau­go­ta­me 1921 m. at­vi­ru­ke, ku­ris bu­vo iš­leis­tas pa­mink­lo ati­den­gi­mo pro­ga, iš­

li­kęs M.Ra­ma­naus­kai­tės įra­šas, by­lo­jan­tis apie po­za­vi­mą ba­rel­je­fui. Kęs­tu­čio Stat­ke­vi­čiaus ar­chy­vo, Ar­tū­ro Mo­ro­zo­vo nuo­tr.

mo ir ki­tus dar­bus, iš­sky­rus ba­rel­ je­fą, su­mo­kė­ti 47 126 auk­si­nai, ku­ riuos JAV su­rin­ko Hi­pa­ti­ja Yčie­nė. „O už ba­rel­je­fą jo kū­rė­jui bu­vo su­ mo­kė­ta 3 000 auk­si­nų. Pri­min­siu, kad 1921 m. vie­nas do­le­ris kai­na­ vo 96,55 auk­si­no“, – pa­ste­bė­jo dr.

A.Ju­re­vi­čiū­tė.

O kas po­za­vo šio iš­ki­laus pa­ mink­lo ba­rel­je­fo lie­tu­vai­tei?

Tar­pu­ka­rio lie­tu­vės pa­si­žy­mė­jo iš­skir­ti­niu kuk­lu­mu, to­dėl po­zuo­ to­jų sun­kiai ras­da­vo ne tik J.Zi­ka­ ras, bet ir ki­ti me­ni­nin­kai. Gar­siam skulp­to­riui iš­spręs­ti šią pro­ble­mą pa­dė­da­vo žmo­na Ane­lė Tū­be­ly­tėZi­ka­rie­nė, o štai skulp­tū­rų vei­dams jis pa­rink­da­vo ke­lias po­zuo­to­jas ir iš jam pa­ti­ku­sių jų bruo­žų nu­lip­dy­ da­vo vie­ną vei­dą.

Vai­kams nie­ko ne­pa­sa­ko­jo

Šian­dien ne­ži­no­ma, kiek mer­gi­nų po­za­vo pa­mink­lo „Žu­vu­siems už

Lie­tu­vos lais­vę“ ba­rel­je­fui, ta­čiau vie­nos po­zuo­to­jos pa­var­dė aiš­ki – tai Ma­ri­ja Ra­ma­naus­kai­tė-Stat­ke­ vi­čie­nė, ku­rios vei­do bruo­žų ga­li­ ma įžvelg­ti pa­mink­lo ba­rel­je­fe. „Kai J.Zi­ka­ras kū­rė ba­rel­je­fą pa­ mink­lui, ma­no ma­ma mo­kė­si Pa­ ne­vė­žio vals­ty­bi­nė­je gim­na­zi­jo­je, ku­rio­je mi­nė­tas skulp­to­rius tu­rė­ jo sa­vo stu­di­ją, dės­tė, at­ro­do, pie­ ši­mą. Jis ir pa­kvie­tė ma­mą po­zuo­ti pir­ma­jam ne­prik­lau­so­my­bės ko­vų sim­bo­liui Ka­ro mu­zie­jaus so­de­ly­ je – pa­mink­lo „Žu­vu­siems už Lie­ tu­vos lais­vę“ ba­rel­je­fui“, – šei­mos is­to­ri­ją dės­tė Kau­ne gy­ve­nan­tis M.Ra­ma­naus­kai­tės-Stat­ke­vi­čie­ nės sū­nus Kęs­tu­tis.

Apie tai pa­ts pa­šne­ko­vas su­ži­no­ jo tik 1950 m. vi­dur­va­sa­rį, kai jį tė­ vas at­ve­dė į Ka­ro mu­zie­jaus so­de­ lį prie len­to­mis ap­tver­to (reng­ta­si jį nu­griau­ti) pa­mink­lo „Žu­vu­siems už Lie­tu­vos lais­vę“.

Praė­jus ke­lioms die­noms po pa­ mink­lo ati­den­gi­mo, A.Stul­gins­kis šir­din­gai pa­dė­ko­jo V.Na­ge­vi­čiui ir J.Zi­ka­rui, o po me­tų bu­vo iš­leis­ tas kraš­to ap­sau­gos mi­nist­ro pro­f.

J.Šim­kaus įsa­ky­mas, įpa­rei­go­jan­tis kiek­vie­ną ka­rį, ei­nan­tį pro mu­zie­ jaus so­de­lį, ati­duo­ti pa­mink­lui nu­ sta­ty­tą ka­ri­nę pa­gar­bą.

Ma­ža to, gen. ltn. V.Na­ge­vi­čiaus ini­cia­ty­va nuo 1923 m. bir­že­lio kas die­ną Ka­ro mu­zie­jaus bokš­te bu­vo pra­dė­tas reng­ti spe­cia­lus vė­lia­vos pa­kė­li­mo ir nu­lei­di­mo ce­re­mo­nia­ las, ku­ria­me da­ly­va­vo ka­riai in­va­ li­dai. Šis ce­re­mo­nia­las baig­da­vo­si J.Zi­ka­ro su­kur­to pa­mink­lo pa­ger­ bi­mu.

1922 m. ba­lan­džio 10 d. ke­ti­ nis pa­mink­lo ba­rel­je­fas bu­vo per­ lie­tas į va­ri­nį. 1923 m. spa­lį pa­ mink­las „Žu­vu­siems už Lie­tu­vos lais­vę“ bu­vo pa­puoš­tas me­ta­li­niu kry­žiu­mi, ku­rį mu­zie­jui pa­do­va­ no­jo Plun­gės kle­bo­nas.

Po­za­vo ir „Lais­vės“ vei­dui

Kęs­tu­tis Stat­ke­vi­čius:

Kai J.Zi­ka­ras kū­rė ba­ rel­je­fą pa­mink­lui, ma­ no ma­ma mo­kė­si Pa­ ne­vė­žio vals­ty­bi­nė­je gim­na­zi­jo­je. „Tė­tis ta­da pro ply­šį tarp len­ tų pa­ro­dė man pa­mink­lą ir va­ri­nį

Anot K.Stat­ke­vi­čiaus, vi­są so­viet­ me­tį tė­vai gy­ve­no la­bai ty­liai. Jie nie­ka­da nie­kam, juo­lab vai­kams, ne­pa­sa­ko­jo apie ma­mos vai­kys­tę ir paaug­lys­tę Pa­ne­vė­žy­je, po­za­vi­ mą J.Zi­ka­ro kū­ri­niams. M.Ra­ma­ naus­kai­tė-Stat­ke­vi­čie­nė su Zi­ka­ rų sū­naus Tei­su­čio krikš­to ma­ma, mer­gai­čių ran­kų dar­bų mo­ky­to­ ja Ele­na Ja­sins­kai­te yra po­za­vu­si ir „Lais­vę“ ku­rian­čiam J.Zi­ka­rui.

Pa­mink­lo „Žu­vu­siems už Lie­tu­ vos lais­vę“ ba­rel­je­fe pa­vaiz­duo­tos mer­gi­nos vei­dui po­za­vu­si M.Ra­ ma­naus­kai­tė-Stat­ke­vi­čie­nė vi­są gy­ve­ni­mą dir­bo tal­kin­da­ma sa­vo vy­rui gy­dy­to­jui.

Sva­jo­nę apie lais­vą Lie­tu­vą M.Ra­ma­naus­kai­tė-Stat­ke­vi­čie­nė nu­si­ne­šė į ka­pus – ji mi­rė 1988 m., kai kū­rė­si Są­jū­dis.

6

Penktadienis, gegužės 31, 2013

santaka/kinas Ki­no pa­sau­lio žvaigž­dės kuk­lios tik di­džia­ja­me ek­ra­ne

Ka­nų ki­no fes­ti­va­lis: eta­t Šių­me­tis Ka­nų ki­ no fes­ti­va­lis, atro­ do, deg­te de­gė no­ ru pa­ro­dy­ti pa­ sau­liui ki­to­kį sa­ vo vei­dą. Šis sie­kis vie­ni­jo ir fes­ti­va­lio ren­gė­jus, ir gar­siau­ sius eta­ti­nius jo da­ ly­vius.

Ilo­na Jur­ko­ny­tė Ka­nai (Pran­cū­z i­ja)

Tra­di­ci­jos ir klai­dos

Ka­nų „Ki­to­kio žvilgs­nio“ (pranc. „Un Cer­tain Re­gard“) pro­gra­ma šie­met pra­sidė­jo So­fio ­ s Cop­po­los fil­mu „Bliz­gu­čiai“ (angl. „Bling Ring“). Šie­met kiek­vie­ną kar­tą pri­sta­ty­da­mas mo­te­rų re­ži­sie­rių fil­mus fes­ti­va­lio va­do­vas Thier­ ry Fre­maux ne­pra­leis­da­vo pro­ gos pa­brėž­ti, kad ant sce­nos sy­kiu su fil­ma­vi­mo gru­pe sto­vi ir mo­te­ ris re­ži­sie­rė. Ka­nų ki­no fes­ti­va­lis ne vie­nus me­tus iš ei­lės smar­kiai kri­ti­kuo­tas už tai, kad į kon­kur­si­ nę pro­gra­mą yra at­ren­ka­mi tik vy­ rų re­ži­sie­rių kū­ri­niai.

Ka­dan­gi dėl mo­te­rų re­ži­sie­rių kvo­tos Ka­nai šie­met šiek tiek pa­ si­tai­sė, ki­tas, kiek sun­kes­nis iš­šū­ kis Ka­nams – pra­plės­ti pri­sta­to­ mų re­ži­sie­rių ra­tą, ka­dan­gi me­tai iš me­tų Ka­nuo­se dau­giau­sia ro­ do­mi tų pa­čių au­to­rių dar­bai. Ki­ta ver­tus, iš da­lies yra pra­smin­ga sek­ ti tų re­ži­sie­rių kū­ry­bą, ku­rie anks­ čiau sa­vo kū­ri­nius ro­dė Ka­nų ki­no fes­ti­va­ly­je.

Taip jau su­tam­pa, kad Ka­nuo­se sa­vo kū­ri­nius yra ro­dę gar­sie­ji, ki­no pa­sau­ly­je įsi­tvir­ti­nę re­ži­sie­riai Ji­ mas Jar­mus­has, Fran­çois Ozo­nas, Ro­ma­nas Po­lans­kis, bro­liai Joe­lis ir Et­ha­nas Coe­nai – įžy­my­bių są­ ra­šą ga­li­ma bū­tų dar il­gai tęs­ti. Vis dėl­to se­nam, pres­ti­ži­niam ki­no fes­ti­va­liui šie var­dai ne­re­tai da­ro ir meš­kos pa­slau­gą – Ka­nai pa­ma­žu tam­pa įsi­tvir­ti­nu­sių re­ži­sie­rių su­ si­ti­ki­mo vie­ta, už­da­ru klu­bu.

Kar­tais gar­sie­ji vi­sai ne­pa­tei­si­na lū­kes­čių, kaip kad šie­met nu­ti­ko Ji­mo Jar­mus­cho at­ve­ju. Lie­tu­vo­je ro­dy­tas se­ria­las „Ba­fi vam­py­rų žu­ di­kė“ yra įdo­mes­nio siu­že­to ir pra­ smin­ges­nis fil­mas nei J.Jar­mus­cho ka­me­ri­nis fil­mas apie šiuo­lai­ki­nius

Tuš­ty­bė: gar­sūs re­ži­sie­riai sa­vo fil­muo­se no­riai kri­ti­kuo­ja Va­ka­rų vi­suo­me­nės var­to­to­jiš­ku­mą, ta­čiau pa­tys sun­kiai at­si­spi­ria bliz­gu­čių pa­gun­dai.

vam­py­rus „Iš­gy­ve­na tik įsi­my­lė­jė­ liai“ (angl. „On­ly Lo­vers Left Ali­ ve“). Iš įta­kin­go ki­no fes­ti­va­lio no­rė­tų­si ti­kė­tis dau­giau, drą­ses­ nio sie­kio at­ras­ti nau­jų ta­len­tų ir neau­ko­ti vie­tos pro­gra­mo­je pra­ stiems fil­mams, ku­rie įtrau­kia­mi į ją tik dėl gar­sių au­to­rių pa­var­džių.

For­ma prieš tu­ri­nį

Ka­nai ypač šie­met įkvė­pė vie­šo­sios erd­vės, pres­ti­žo reiš­ki­nio konst­ra­ vi­mo ir kul­tū­ros po­li­ti­kos bend­rai ga­lios ana­li­zei. Min­tys apie Ka­nų ga­lią ki­no in­dust­ri­jos sri­ty­je konk­ re­čios pro­ble­mos pa­vi­da­lą įga­ vo pa­ma­čius rek­la­mi­nę „Lie­tu­vos ki­no cent­ro“ kam­pa­ni­ją, su ku­ria Lie­tu­va Ka­nų ki­no mu­gė­je (pranc.

Marché du Film) pri­si­sta­tė už­sie­ nio ki­no in­dust­ri­jos at­sto­vams.

„Ste­b ėk, kaip au­ga“ (angl. „Watch it grow“) šū­kis ir šios rek­ la­mi­nės kam­pa­ni­jos pla­ka­tas – Lie­tu­vos ki­no in­dust­ri­jos komp­ lek­so iš­raiš­ka ir pa­tai­kū­niš­kas jos to­nas, vie­nin­te­liu at­skai­tos taš­ku pa­si­ren­kant Ka­nų ki­no fes­ti­va­lį.

Kaip rek­la­mos idė­ja ir kaip są­ mo­jis, šis pla­ka­tas vi­sai sma­gus, ga­na ties­mu­kai pa­šie­pian­tis Lie­ tu­vos ki­no in­dust­ri­ją – gal te­rei­ kia kiek dau­giau hu­mo­ro jaus­mo ir ma­žiau su­si­reikš­mi­ni­mo, kad ga­lė­ tum juo džiaug­tis. Vis dėl­to, ar tik­ rai vi­si ke­liai ve­da tik į Ka­nus? Ar tik­rai nau­jai ki­no mu­gė­se pri­si­sta­ tan­čiai ša­liai nau­din­ga trans­liuo­ti pra­ne­ši­mą, kad Lie­tu­vos ki­no in­ dust­ri­ja dar nė­ra iki ga­lo išplėto­ ta (Ka­nų at­žvil­giu)? Įdo­mu, kaip konst­ruo­ja­mas ša­lies, ki­no in­

dust­ri­jos, tarp­tau­ti­nio ki­no fes­ ti­va­lio įvaiz­dis... Kar­tais at­ro­do, kad ne tu­ri­nys, o pri­sta­ty­mas yra

Šie var­dai ne­re­tai da­ro ir meš­kos pa­ slau­gą – Ka­nai pa­ ma­žu tam­pa įsi­tvir­ ti­nu­sių re­ži­sie­rių su­si­ti­ki­mo vie­ta, už­da­ru klu­bu.

svar­bes­nis. Ta­čiau šie­met lyg pa­ti gam­ta šai­pė­si iš Ka­nų po­mpas­ti­kos – per ati­da­ry­mo sean­są pliau­pė it iš ki­bi­ro: lau­ke iš­ties­tas rau­do­nas

ki­li­mas žliug­sė­jo po ko­jų, pra­ban­ gūs ap­da­rai šla­po, raukš­lė­jo­si, šu­ kuo­se­nos bliūš­ko.

Dvip­ras­my­bių ne­lais­vė­je

Rau­do­nojo ki­li­mo sen­bu­vė, tik­ra bul­va­ri­nių skai­ta­lų prin­ce­sė So­fia Cop­po­la, Fran­cio For­do Cop­po­los, gar­sio­jo „Krikš­ta­tė­vio“ (angl. „The God­fat­her“) re­ži­sie­riaus duk­ra, su­ kū­rė dar vie­ną fil­mą apie nuo­bo­du­ lį. Ne šiaip apie ko­kį nors nuo­bo­dų nuo­bo­du­lį, o apie nuo­bo­du­lį kaip pra­ban­gaus gy­ve­ni­mo simp­to­mą.

S.Cop­po­la re­ži­sie­rės amp­lua de­ biu­ta­vo fil­mu „Ne­kal­to­sios sa­vi­žu­ dės“ (angl. „Vir­gin sui­ci­des“, 1999 m.) ir iš­gar­sė­jo fil­mu „Pa­sik­ly­dę ver­ti­me“ (angl. „Lost in trans­la­ tion“, 2003 m.). Re­ži­sie­rė el­gia­si iš­min­tin­gai: ku­ria apie tai, ką ge­

7

Penktadienis, gegužės 31, 2013

santaka/kinas Ki­no pa­sau­lio žvaigž­dės kuk­lios tik di­džia­ja­me ek­ra­ne

i­niai kū­rė­jai ir bliz­gu­čiai Ša­rū­nas Bar­tas, at­li­kęs pa­grin­di­nio vei­kė­jo ko­le­gos – jū­ri­nin­ko – vaid­me­nį.

C.De­nis, ki­ne de­biu­ta­vu­ si 1988-ai­siais fil­mu „Šo­ko­ la­das“ (angl. „Cho­co­la­te“), o ne­se­niai Lie­tu­vo­je pri­sta­ty­ ta fil­mu „35 tau­re­lės ro­mo“ (angl. „35 Shots of Rhum“), į Ka­nus at­ ve­žė fil­mą sek­sua­li­nio iš­nau­do­ji­ mo te­ma.

Nu­vy­lė „Os­ka­ro“ lau­rea­tas

Kad­ras iš fil­mo „Bliz­gu­čiai“

riau­siai pa­žįs­ta, la­biau­siai jai ži­ no­mo­je ap­lin­ko­je – Ho­li­vu­do pa­ sau­ly­je. „Bliz­gu­čiai“ – dar vie­nas S.Cop­ po­los iro­niš­kas žvilgs­nis į sa­vo ap­ lin­ką. O fak­tas, kad šis fil­mas bu­ vo pa­si­rink­tas „Ki­to­kio žvilgs­nio“ ati­da­ry­mo pro­gai – tai kan­dus Ka­ nų ki­no fes­ti­va­lio at­sa­kas šio fes­ ti­va­lio kri­ti­kams. Ka­nai – už­da­ ras pa­žin­čių ir ga­lios klu­bas? Taip.

Ka­nai – tvis­ke­sio ir bliz­ge­sio fab­ri­ kas? Taip. Ka­nai – žvaigž­džių kal­ vė? Taip. Ka­nai – tuš­ty­bės mu­gė?

O, taip! „Va­ni­ty Fair“ (liet. „Tuš­ty­bės mu­gė“) žur­na­le spaus­din­to straips­ nio pa­grin­du su­kur­tas fil­mas pa­sa­ ko­ja apie 2008–2009 m. Ho­li­vu­do apy­lin­kė­se siau­tė­ju­sią paaug­lių va­ gi­šių gau­ją, be­veik per me­tus įsi­

lau­žu­sią į įvai­rius įžy­my­bių na­mus dau­giau nei 50 kar­tų. Įsi­lau­žia­ma į Pa­ris Hil­ton, Or­lan­do Bloo­mo, Ra­ chel Bil­son ir ki­tų bul­va­ri­nių skai­ ta­lų žvaigž­džių na­mus. S.Cop­po­ lą įkvė­pęs „Va­ni­ty Fair“ straips­nis by­lo­ja, kad šie bliz­gu­čių ma­ni­jos ap­sės­ti paaug­liai pa­si­sa­vi­no per 3 mln. do­le­rių kai­na­vu­sių dra­bu­žių ir ak­se­sua­rų. „Bliz­gu­čiai“ – šian­die­nė „Ne­kal­ tų­jų sa­vi­žu­džių“ ver­si­ja. 7-ajame de­šimt­me­ty­je tur­tin­gų tė­vų paaug­ lės duk­ros iš eg­zis­ten­ci­nio nuo­ bo­du­lio ir maiš­tau­da­mos žu­do­ si („Ne­kal­tų­jų sa­vi­žu­džių“ te­ma), o šian­dien tur­tin­gų tė­vų duk­ros iš nuo­bo­du­lio įsi­lau­ži­a į įžy­my­bių apar­ta­men­tus, fo­tog­ra­fuo­ja­si pa­si­ da­bi­nu­sios vog­tais bran­gak­me­niais ir ki­tais bliz­gu­čiais ir ma­te­ria­li­zuo­ ja­si feis­bu­ke. Į „Ki­to­kio žvilgs­nio“ pro­gra­ mos ati­da­ry­mo sean­są at­vy­ko vi­ sa fil­ma­vi­mo ko­man­da. Re­ži­sie­rė S.Cop­po­la vil­kė­jo žė­rin­čia su­kne­le, ša­lia ma­nęs sė­dė­ju­si žur­na­lis­tė pa­ ke­rė­ta aik­čio­jo: „Ko­kia ele­gan­tiš­ka So­fia Cop­po­la!“ Jau­čiau­si it pa­te­ ku­si į sa­vo uo­de­gą ry­jan­čios gy­va­ tės pil­vą. Šį jaus­mą itin su­stip­ri­no po sean­so vy­ku­sios pa­pil­do­mos fo­ to­se­si­jos, kai su re­ži­sie­re ir šio fil­ mo ak­to­riais il­gai, ir kaip poe­tas Mar­ce­li­jus Mar­ti­nai­tis sa­ky­tų, „la­ bai ryš­kiai fo­tog­ra­fa­vo­si“.

Lietuviški akcentai

Lie­tu­vos da­ly­va­vi­mo Ka­nų kon­ kur­si­nė­je ar ki­to­se šio fes­ti­va­lio pro­gra­mo­se, at­ro­dė, nė su ži­bu­riu ne­ra­si, tačiau di­džia­ja­me ek­ra­ne bu­vo gir­dė­ti su lie­tu­viš­ku ak­cen­ tu ta­ria­mi ang­liš­ki žo­džiai: Clai­ re De­nis fil­me „Šuns­nu­kiai“ (angl. „Bas­tards“) nu­si­fil­ma­vo re­ži­sie­rius

Lie­tu­vos žiū­ro­vams jau ne­blo­gai pa­žįs­ta­mas Ira­no re­ži­sie­rius Asg­ ha­ras Far­ha­di kon­kur­si­nė­je pro­gra­ mo­je pa­ro­dė sa­vo nau­jau­sią kū­ri­nį „Praei­tis“ (angl. „The Past“). „Os­ ka­ro“ už anks­tes­nį sa­vo fil­mą „Iš­ sis­ky­ri­mas“ (angl. „Se­pa­ra­tion“) lau­rea­tas šį­kart nu­vy­lė. „Praei­tis“ Ka­nuo­se šie­met at­li­ko fil­mo skir­ tu­ko vaid­me­nį – bū­na to­kių fil­mų, dėl ku­rių žiū­ro­vų nuo­mo­nės smar­ kiai iš­si­ski­ria. Kas ma­tė bent ke­le­tą A.Far­ha­di fil­mų, „Praei­ty­je“ neat­ ras vi­siš­kai nie­ko nau­jo.

Kad ir kaip bū­tų liūd­na, „Praei­ tis“ – tai tik dar kar­tą, šį­kart Pran­ cū­zi­jo­je, pa­pa­sa­ko­ta „Iš­sis­ky­ri­mo“ is­to­ri­ja. Apsk­ri­tai, ap­žvel­giant A.Far­ha­di fil­mus, ne­sun­kiai ga­li­ma pa­ste­bė­ti ryš­kių pa­na­šu­mų. Šis re­ ži­sie­rius ku­ria šei­my­ni­nius de­tek­ ty­vus, ku­rių struk­tū­ra pa­na­ši: at­ vy­kęs ne­pa­žįs­ta­ma­sis su­drums­čia žmo­nių san­ty­kius. Pap­ras­tai vaiz­ duo­ja­ma vi­du­ti­nes pa­ja­mas tu­rin­ ti šei­ma ar žmo­nių gru­pė. San­ty­ kius drums­čian­tis veiks­nys vi­sa­da yra pa­slap­tis, gau­bian­ti tie­sio­gi­ nę ar ne­tie­sio­gi­nę vie­no iš vei­kė­ jų mir­tį.

A.Far­ha­di de­tek­ty­vą rez­ga leis­ da­mas kiek­vie­nam iš vei­kė­jų at­ skleis­ti da­lį tie­sos, kol ga­liau­siai gal­vo­sū­kio spren­dė­jo po­zi­ci­jo­ je at­si­dū­ru­sio žiū­ro­vo aky­se suy­ ra idi­lė, iš­nyks­ta ra­my­bė, anks­tes­ ni vei­kė­jų san­ty­kiai žlun­ga. Šis sa­vo kar­je­rą teat­re pra­dė­jęs re­ži­sie­rius pa­sa­ko­ji­mą konst­ruo­ ja dau­giau­sia pa­si­telk­da­mas dia­ lo­gus. Pag­rin­di­nė ka­me­ros už­ duo­tis – bū­ti ne­pas­te­bi­ma ir sek­ti veiks­mą. Šis re­ži­sie­riaus brai­žas pa­si­reiš­kė jo de­biu­ti­nia­me fil­me „Šo­kis dul­kė­se“ (angl. „Dan­ce in the Dust“) ir bu­vo to­bu­li­na­mas kiek­vie­na­me nau­ja­me kū­ri­ny­je, kol ga­liau­siai ši stra­te­gi­ja A.Far­ ha­di 2012-ai­siais at­ne­šė „Os­ka­ rą“ už „Iš­sis­ky­ri­mą“.

Ke­lio­nė pra­min­tais pėd­sa­kais

Ka­nų kon­kur­si­nė­je pro­gra­mo­je ro­ dy­tas jo nau­jau­sias fil­mas „Praei­ tis“ (angl. „The Past“) – vi­siš­ko kū­ry­bi­nio iš­si­sė­mi­mo ap­raiš­ka.

Ah­ma­das (Ali Mo­saf­fa) at­vyks­

ta į Pa­ry­žių tam, kad for­ma­liai iš­si­skir­tų su sa­vo žmo­na Ma­rie (Béréni­ce Be­jo), su ku­ria san­ty­kiai bu­vo nu­trauk­ti jau ket­ve­rius me­ tus. At­vy­kęs Ah­ma­das iš­siaiš­ki­na, kad Ma­rie šiuo me­tu gy­ve­na su ve­ du­siu vy­ru Sa­mi­ru (Ta­he­ras Ra­hi­ mas), ku­rio žmo­na yra iš­tik­ta ko­ mos. Ma­rie duk­ra Lu­cie pa­ma­žu at­sklei­džia pa­slap­tį ir tai su­stip­ri­ na klam­pią de­tek­ty­vo at­mos­fe­rą.

Bū­tent dėl to­kių fil­ mų ver­ta va­žiuo­ti į Ka­nus, bū­tent to­ kie fil­mai pa­tei­si­na šio po­mpas­tiš­ko ir svar­baus ki­no fes­ti­ va­lio eg­zis­ta­vi­mą.

To­liau žiū­ro­vas ve­džio­ja­mas už no­sies: re­ži­sie­rius įtei­kia vis po ma­žy­tį dė­lio­nės ga­ba­liu­ką, iš ku­ rių pub­li­ka tu­ri nuo­lan­kiai dė­lio­ti mo­zai­ką, vis pa­tek­da­ma į re­ži­sie­ riaus spen­džia­mus na­ra­ty­vo spąs­ tu­kus, klys­ti, šiek tiek pa­si­blaš­ky­ti ir vis tiek ne­pra­ras­ti no­ro at­skleis­ti tie­są. Pas­ta­ro­ji A.Far­ha­di fil­muo­ se eg­zis­tuo­ja kaip gei­džia­miau­ sias, ta­čiau nie­ka­da sa­va­ran­kiš­kai ne­pa­sie­kia­mas ob­jek­tas, sa­vo­tiš­ kas ap­do­va­no­ji­mas lo­gi­nio mas­ty­ mo olim­pia­do­je, ku­rio­je iš tik­rų­jų yra tik vie­nas lai­mė­to­jas – pa­ts už­ duo­čių au­to­rius, re­ži­sie­rius.

Ka­dan­gi A.Far­ha­di fil­mo „Praei­ tis“ vei­kė­jai tė­ra ne­gy­vi dė­lio­nės ga­ba­lė­liai, ta­pa­ti­ni­ma­sis su jais neį­ma­no­mas. Per spau­dos kon­fe­ ren­ci­ją ak­to­rius Ta­ha­ras Ra­hi­mas iš­sa­ky­da­mas sa­vo dar­bo su A.Far­ ha­di įs­pū­džius, ne­ty­čia pa­tvir­ti­ no es­mi­nę šio re­ži­sie­riaus pro­ble­ mą teig­da­mas, kad per fil­ma­vi­mą jo vai­di­na­mas per­so­na­žas Sa­mi­ ras ne­bu­vo už­val­dęs, nes A.Far­ha­ di ne­tai­ko me­to­do vai­dy­bos.

De­ja, gi­les­niems pa­mąs­ty­mams ar žiū­rė­ji­mo ma­lo­nu­mui A.Far­ha­di vie­tos ne­pa­lie­ka: de­tek­ty­vų mė­gė­ jams ge­riau pa­skai­ty­ti sa­vo mėgs­ ta­miau­sią de­tek­ty­vą.

Mąs­les­nis žiū­ro­vas, jau fil­mo pra­džio­je per­kąs nuo­bo­džias žai­ di­mo tai­syk­les, nu­spės siu­že­to vi­ ra­žus ir kan­kin­sis žiū­rė­da­mas il­gas pre­ten­zin­gas sce­nas. Jį nebent pa­ guos nors ir su sa­vo vaid­me­ni­mis su­sve­ti­mė­ju­sių, ta­čiau dai­lių ak­to­ rių vai­dy­ba. „Praei­tis“ tė­ra 2.10 val. truk­mės te­le­vi­zi­jos se­ria­las, ku­rį ga­li­ma bū­ tų su­kar­py­ti į še­šias 20 min. truk­ mės se­ri­jas ir be pre­ten­zin­gos Ka­ nų po­mpas­ti­kos ro­dy­ti pa­va­ka­riais.

To­kia­me kon­teks­te šis kū­ri­nys ga­

lė­tų pui­kiai funk­cio­nuo­ti kaip ne­ pras­ta te­le­vi­zi­jos pro­duk­ci­ja.

Dėl lau­rea­tų – jo­kių abe­jo­nių

Ko ge­ro, dar nie­ka­da Ka­nuo­se ki­ no kri­ti­kų ir kon­kur­si­nės pro­gra­ mos žiu­ri nuomonė ne­bu­vo taip su­ta­pu­si. Šių me­tų Ka­nų di­džio­ ji ki­no int­ri­ga ir di­dy­sis at­ra­di­ mas – Tu­ni­so kil­mės pran­cū­zų re­ ži­sie­riaus Ab­dul­la­ti­fo Kechiche’o fil­mas „Ade­lės gy­ve­ni­mas: I ir II sky­riai“, su­kur­tas lais­vai adap­ta­ vus Ju­lie Ma­roh ro­ma­ną „Mė­ly­ na– šil­ta spal­va“.

Tai penk­ta­sis šio re­ži­sie­riaus, ak­to­riaus, sce­na­ris­to fil­mas. Prieš tai jis su­kū­rė fil­mus „Vol­te­ro kal­ tė“ (pranc. „La faut à Vol­tai­re“), „Mei­lės ir sėk­mės žai­di­mai“ (an­ gl. „Ga­mes of Lo­ve and Chan­ce“), „Kus­ku­sas“ (pranc. „Cous­cous“), „Juo­do­ji ve­ne­ra“ (angl. „Black Ve­ nus“) – pa­sta­ra­sis fil­mas šie­met bu­vo ro­dy­tas pran­cū­zų ki­no fes­ti­ va­ly­je „Žie­mos ek­ra­nai“.

Fil­mas „Ade­lės gy­ve­ni­mas: I ir II sky­riai“ bu­vo ap­do­va­no­tas Auk­si­ ne pal­mės ša­ke­le ir išim­ties tvar­ ka (ka­dan­gi pa­pras­tai pa­grin­di­nį ap­do­va­no­ji­mą ga­vęs fil­mas ne­ga­ li pre­ten­duo­ti į ki­tus ap­do­va­no­ji­ mus) šių me­tų žiu­ri pir­mi­nin­kas Ste­ve­nas Spiel­ber­gas pa­brė­žė, kad ap­do­va­no­ji­mas ski­ria­mas ne vien re­ži­sie­riui, bet ir Ade­lės vaid­me­nį su­kū­ru­siai, įsi­min­ti­nai ki­ne de­biu­ tuo­jan­čiai Adé­lei Exar­cho­pou­los ir sa­vo vaid­me­nų dia­pa­zo­ną su šiuo fil­mu iš­plė­tu­siai Léai Sey­doux.

Jaut­ru­sis A.Ke­chi­che’as pri­pa­ ži­no, kad nu­ta­rė A.Exar­cho­pou­los vai­di­na­mai vei­kė­jai Ade­lės var­dą su­teik­ti vien tam, kad pa­dė­tų ak­ to­rei su­si­ta­pa­tin­ti su vaid­me­niu.

Aki­vaiz­du, kad ne vien dėl var­do, bet ir dėl dau­ge­lio ki­tų nuo­šir­džių kū­ry­bi­nių pa­stan­gų re­zul­ta­tas bu­ vo stul­bi­na­mas.

Be­veik tri­jų va­lan­dų truk­mės fil­mas nė kiek ne­prailgs­ta ir taip įtrau­kia, kad net no­ri­si be­suau­ gan­čiai, mei­lės kan­čių aša­ras brau­ kian­čiai Ade­lei pa­duo­ti no­si­nai­tę.

Fil­mas „Ade­lės gy­ve­ni­mas: I ir II sky­riai“ – pa­sa­ko­ji­mas apie mo­ kyk­lą, apie šei­mą, apie pir­mą­ją mei­lę, apie pir­mą­jį dar­bą. Aki­vaiz­ du, kad re­ži­sie­riui rū­pė­jo ne vien san­ty­ki­nai uni­ver­sa­li mei­lės te­ma, bet ir su­bti­liai, ta­čiau aiš­kiai iš­reiš­ kia­mas so­cia­li­nio de­ter­mi­niz­mo, šei­mos, mo­ky­to­jo vaid­muo vi­suo­ me­nė­je. Bū­tent dėl to­kių fil­mų ver­ta va­žiuo­ti į Ka­nus, bū­tent to­kie fil­mai pa­tei­si­na šio po­mpas­tiš­ko ir svar­ baus ki­no fes­ti­va­lio eg­zis­ta­vi­mą.

Bū­tent dėl to­kio ki­no Ka­nuo­se ver­ ta kęs­ti vi­sais įma­no­mais pa­vi­da­lais be­si­reiš­kian­čią tuš­ty­bės mu­gę.

8

Penktadienis, gegužės 31, 2013

santaka/projektas

Iš statybinio glais­to gi­męs me­nas Ko­rys – bend­ru­mo, ža­lia spal­va – gy­ vy­bės sim­bo­lis. Tai rak­ta­žo­džiai, ku­riais me­ni­nin­kas Vy­te­nis Ja­kas nu­spren­dė at­kreip­ti su­sve­ti­ mė­ju­sių kau­nie­čių dė­me­sį. For­ma, ku­ rią jis pa­si­rin­ko dia­ lo­gui su vi­suo­me­ne už­megz­ti, neįp­ras­ ta. Bū­tent ji pa­ver­čia šią idė­ją pa­trauk­lia ir iš­skir­ti­ne.

Ar­tū­ras Mo­ro­zo­vas

a.morozovas@kaunodiena.lt

Iš pra­džių bu­vo sta­ty­bos

Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos Kau­no fa­kul­te­te ir An­žė me­no aka­de­mi­jo­je (Pran­cū­zi­jo­je) ta­py­bą stu­di­ja­vęs ir ke­le­rius me­tus Eu­ro­pos sta­ty­bi­nin­ ku dir­bęs V.Ja­kas ten at­krei­pė dė­ me­sį į Lie­tu­vo­je neįp­ras­tą vaiz­dą – už­glais­ty­tas tuš­čių ar re­no­vuo­ja­mų pa­tal­pų lan­gus ir vit­ri­nas. Me­ni­ nin­kas ti­ki­na, kad taip už­deng­ti pa­tal­pas nuo praei­vių akių Va­ka­rų Eu­ro­po­je ypač po­pu­lia­ru. „Vaikš­tant pro tas vit­ri­nas pa­ ste­bė­da­vau, kad glais­tas nuo lai­ko po­vei­kio ar smal­sių žmo­nių pirš­ tų įgau­da­vo ne­pa­kar­to­ja­mas me­ ni­nes teks­tū­ras, for­mas. Pra­dė­jau tuos frag­men­tus fo­tog­ra­fuo­ti ir su­ pra­tau, kad toks pri­mi­ty­vus sta­ty­ bi­nin­kų dar­bas ga­li bū­ti ne­tgi la­bai me­niš­kas“, – apie idė­jos gi­mi­mą pa­sa­ko­ja V.Ja­kas. „Tek­da­vo griau­ti ar­ba ki­taip ko­ re­guo­ti anks­čiau dir­bu­sių žmo­nių su­kur­tą pa­vir­šių. Daž­niau­siai tai bū­da­vo lu­bos, sie­nos, grin­dys, o kar­tais ir stik­lai, ku­riuos rei­kė­da­ vo nu­skus­ti, nu­plau­ti, grun­tuo­ti,

Tiks­las: ko­rio pro­jek­tais V.Ja­kas vi­lia­si su­teik­siąs gat­vės me­nui ki­to­kių pra­smių, o vi­suo­me­nę pa­ska­tin­siąs ne tik ma­ty­ti, bet ir mąs­ty­ti.

šveis­ti, glais­ty­ti, da­žy­ti ir t.t.“, – anot me­ni­nin­ko, šis pro­ce­sas daž­ nai bū­da­vo var­gi­na­ntis, bet tik­rai ne­nuo­bo­dus.

Kiek­vie­nas men­tės, še­pe­čio ar ki­to­kio dar­bo įran­kio pri­si­lie­ti­mas prie ap­dir­ba­mo pa­vir­šiaus at­ver­ da­vo ar­ba su­nai­kin­da­vo in­for­ma­ ci­ją apie anks­tes­nius lai­ko ženk­ lus. Iš čia ir ki­lu­si pa­grin­di­nė idė­ja: ženk­lai ir pa­ts ste­bė­to­jas tam­pa nuo­la­ti­nio vyks­mo, iri­mo ir kai­tos pro­ce­so da­li­mi. „Ma­no pa­grin­di­ nis tiks­las – skleis­ti stik­lų ta­py­bą vie­šo­sio­se erd­vė­se“, – sa­ko me­ni­ nin­kas.

Praei­viai pa­lai­kė dar­bi­nin­ku

Il­gai bran­din­tą idė­ją ta­py­to­jas rea­ li­za­vo Lais­vės al. 44-ame na­me, čia vei­ku­sios par­duo­tu­vės pa­tal­po­se.

Tuš­čių pa­tal­pų sa­vi­nin­kams pa­pa­ sa­ko­jęs sa­vo vi­zi­ją ir pa­pra­šęs ku­ riam lai­kui už­leis­ti vit­ri­nas ta­py­to­ jas bu­vo ge­ra­no­riš­kai priim­tas.

Bal­tu glais­tu iš vi­di­nės lan­gų pu­sės sta­ty­bi­niais po­tė­piais ta­ pęs V.Ja­kas su­lau­kė tik ne­dau­ge­lio praei­vių dė­me­sio. „Tai bu­vo per­for­man­sas – sie­ kiau, kad praei­vių aky­se gim­tų neįp­ras­tas, spon­ta­niš­kas kū­ri­nys.

Tik ne­dau­ge­lis, pa­ste­bė­ję ma­ne glais­tan­tį, įžvel­gė gi­les­nę me­ni­ nę po­teks­tę. Gal­būt su­sie­jo ma­ ne su gre­ti­mą na­mą re­no­vuo­jan­ čiais sta­ty­bi­nin­kais“, – šyp­so­jo­si po pir­mo­sios kū­ry­bos die­nos kal­ bin­tas V.Ja­kas.

Ta­py­to­jo įran­kiai pri­mi­ty­vūs, ras­ti gat­vė­je: len­ta su vi­ni­mis, vė­ jo nu­lauž­tos me­džio ša­kos, vy­te­ lių šluo­ta. Bū­tent šie inst­ru­men­tai pa­dė­jo su­kur­ti neįp­ras­tus po­tė­pio štri­chus ir glais­tui su­tei­kia gy­vą, di­na­miš­ką teks­tū­rą. Įka­lin­ti ko­rio ce­lė­se

Sta­ty­bi­nio glais­to abst­rak­ci­jos, po­rą die­nų trau­ku­sios įžval­ges­nių

Sie­kiau, kad praei­ vių aky­ se gim­tų neįp­ras­ tas, spon­ ta­niš­kas kū­ri­nys.

praei­vių dė­me­sį, šian­dien jau įga­ vu­sios me­ni­nin­ko ga­lu­ti­nės vi­zi­jos for­mas. Vit­ri­nų įrė­min­tuo­se stik­ lo ta­py­bos dar­buo­se me­ni­nin­kas iš­rai­žė sti­li­zuo­tas ko­rio akis, ku­ rias seg­men­ta­vo bei iš­da­žė sod­ riai ža­liai.

Ko­dėl ko­rys? At­si­tik­ti­nai at­si­ra­ du­sią ko­rio for­mą me­ni­nin­kas ap­ ti­ko ant vie­nos už­glais­ty­tos vit­ ri­nos Pa­ry­žiu­je. Il­gai ne­šio­ję­sis ją sa­vy­je ga­lop nu­spren­dė: tai bū­siąs jo kū­ry­bos pa­ra­šas. „Ko­rys ku­pi­nas sim­bo­li­kos. Tai su­si­sie­kian­tys in­dai. Mes gy­ve­na­ me pil­kuo­se dau­gia­bu­čiuo­se už­si­ da­rę sa­vo ko­rio ce­lė­se. Vi­suo­me­nė iš­frag­men­tuo­ta, pa­da­ly­ta, gal­būt to­dėl tiek daug ne­su­si­kal­bė­ji­mo, ne­pa­si­ti­kė­ji­mo. Vis dėl­to, kad ir ko­kie skir­tin­gi sa­vo dy­džiu ir ma­ se mes bū­tu­me, kad ir kaip svar­būs ar­ba ne­reikš­min­gi vie­nas prieš ki­ tą at­ro­dy­tu­me, kad ir kokie vie­ni­ ši be­si­jaus­tu­me, kart­kar­tė­mis pa­ jau­čia­me, kad mus kaž­kas vis tiek vie­ni­ja“, – sim­bo­lį de­šif­ruo­ja me­ ni­nin­kas.

Ko­rio sim­bo­lio reikš­mė dar la­ biau su­stip­rė­ju­si po prieš me­tus Ne­mu­no sa­lo­je įvy­ku­sio su­si­dū­ ri­mo su be­na­mių po­ra, gy­ve­nu­sia be­to­ni­nia­me vamz­dy­je, nu­mes­ta­ me tie­siog ant žo­lės ato­kia­me sa­los kam­pe­ly­je. „Bau­gi vamz­džio ce­lė, grau­dus gy­ve­ni­mas jo­je, o už nu­ ga­ros – ža­liuo­jan­tis ho­ri­zon­tas, – anuo­met ma­ty­to vaiz­do po­vei­kį pri­si­me­na V.Ja­kas. – Pa­si­rin­kau ža­lią ho­ri­zon­to li­ni­ją – juk žvel­ giant į per­spek­ty­vą daž­nai vis­kas at­ro­do vi­sai ki­taip.“ Ne­li­ko ne­pas­te­bė­tas

Int­ri­ga: į sta­ty­bi­nin­ką ap­ran­ga, bet ne ener­gin­gu dar­bu pa­na­šus ta­py­to­jas trau­kė praei­vių

Lais­vės alė­jo­je dė­me­sį.

Ar­tū­ro Mo­ro­zo­vo nuo­tr.

Sod­riai ža­liu po­tė­piu ir ho­ri­zon­to li­ni­ja ko­riui su­teik­da­mas gy­vy­bės ir ra­my­bės, V.Ja­kas ti­ki­si at­kreip­ ti vi­suo­me­nės dė­me­sį ir at­ras­ti bend­ru­mo ry­šį.

Pra­džia, re­gis, sėk­min­ga. Dir­ ban­tis sta­ty­bi­nin­ko kom­bi­ne­zo­ nu ap­si­ren­gęs ta­py­to­jas pa­trau­kia praei­vių dė­me­sį. Žmo­nės stab­te­ lė­ja, ste­bi su vei­kiau me­ni­nin­kui nei sta­ty­bi­nin­kui bū­din­ga ener­gi­ja dir­ban­tį V.Ja­ką, ki­ti – nu­si­fo­tog­ra­ fuo­ja lyg įtar­da­mi at­ra­dę iš­skir­ti­nio me­no rū­šies kū­ri­nį. „Ma­ne do­mi­na me­nas vie­šo­sio­se erd­vė­se. Ma­ne įkve­pia dzen es­te­ti­ kos ir fi­lo­so­fij­ os prin­ci­pai, o Mar­ ce­lio Du­cham­po, Joh­no Ca­ge’o ir J.Ma­čiū­no flu­xus nuo­sta­to­se at­ ran­du man ar­ti­mą me­ni­nių for­mų efe­me­riš­ku­mą, lai­ki­nu­mą, spon­ta­ niš­ku­mą“, – V.Ja­kas sa­ko sie­kian­ tis į sa­vo kū­ry­bos pro­ce­są įtrauk­ti pub­li­ką ir pa­nai­kin­ti ri­bas tarp me­ no ir gy­ve­ni­mo.

Vie­šo­sio­se erd­vė­se esą gau­su įvai­riau­sių so­cia­li­nių užuo­mi­nų, ku­rios ne­no­rom pri­ver­čia su­si­mąs­ ty­ti ir kur­ti. Jis ti­ki­si, kad il­gai­niui ko­rys taps leit­mo­ty­vu pil­ka­me ur­ ba­nis­ti­kos pei­za­že, o tuš­čių pa­ tal­pų sa­vi­nin­kai bus suin­te­re­suo­ti me­ni­nin­kų sa­vi­raiš­ka.

Ap­leis­tos ne­nau­do­ja­mų par­duo­ tu­vių vit­ri­nos ga­lė­tų pa­si­tar­nau­ ti kaip afi­šos ir at­lik­tų ne tik de­ ko­ra­ty­vi­nę, bet ir ideo­lo­gi­nę sa­vo pa­skir­tį. „Šiuo­lai­ki­niuo­se mies­ tuo­se ap­stu gat­vės me­no, bet jis at­lie­ka dau­giau de­ko­ra­ty­vi­nę ar­ba dest­ruk­ci­nę funk­ci­ją, o me­no, ku­ ris ska­tin­tų šiuo­lai­ki­nį var­to­to­ją mąs­ty­ti, yra la­bai ne­daug“, – sa­vo kū­ry­ba V.Ja­kas ir sa­ko­si no­rįs bent kiek už­pil­dy­ti šią erd­vę. „Tuš­čios vit­ri­nos ga­lė­tų tap­ ti tar­si lai­ki­no­mis gat­vės me­no ga­le­ri­jo­mis. Tai pa­gy­vin­tų ir pa­ tį pa­sta­tą, ir me­ni­nin­kams su­teik­ tų erd­vę raiš­kai“, – ti­ki­na ta­py­to­jas ir da­li­ja­si no­ru: ana­lo­giš­kai de­ko­ ruo­ti Šv.Gert­rū­dos g. pra­džio­je esan­čio dau­gia­bu­čio ap­leis­tą pir­ mą aukš­tą.