2013 06 07 santaka

1

penktadienis, biRželio 7, 2013

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė

santaka Po­pie­rius ir nie­kas dau­giau REMIA

Nr. 94

Emi­li­ja Užu­kaus­kie­nė. Mies­tas (fragmentas).

Tarp­tau­ti­nė­je pa­ro­do­je „Po­pie­ru­kas“ – nuo po­pie­ri­nių in­ter­je­ro ob­jek­tų, kar­pi­nių iki kon­cep­tua­lių kū­ri­nių.

3

Į ki­tą kran­tą

At­gi­mi­mo gai­va­las

Ki­ta me­da­lio pu­sė

Poe­to da­lia – pa­na­ši į kel­ti­nin­ko, sa­ko ju­bi­lie­jų šven­čian­tis A.Mi­ku­ta: vie­nus žu­do gy­ve­ni­mo pro­za, ki­tus – til­tai.

„Au­ra“ at­gai­vi­na le­gen­di­nį I.Stra­vins­kio ba­le­tą „Šven­ta­sis pa­va­sa­ris“, pri­bloškiantį mu­zi­kos ir šo­kio ener­gija.

Lie­tu­vos spor­ti­nin­kų iš­ko­vo­ti pri­zai – ne tik at­le­tų pa­sie­ki­mų įro­dy­mas. Jie – ir me­no kū­ri­niai, ir veik­lių žmo­nių sa­vi­rek­la­mos ob­jek­tai.

4

7

8

2

penktadienis, biRželio 7, 2013

santaka /kultūros savaitė

Me­no ži­no­vai, su­kčiai ir Lie­tu­vos ty­ru­mas Sau­lius Paukš­tys Fo­to­me­n i­n in­kas

S

klan­do is­to­r i­ja, kad vie­nas gar­s us skulp­to­r ius, su­s i­t i­ kęs su sa­vo me­ce­na­tu, iš­gir­ do to­k ią ti­ra­dą: „Klau­syk, – sa­ko me­ce­na­tas, – va, jei ta­vo skulp­ tū­ro­je kas nors su­ktų­si ar ko­kia lem­ pa blyk­sė­tų, – tuo­met tai bū­tų ge­ras da­ly­kas. O da­bar kas? Kaž­koks me­ta­ las, ak­muo – jo­kios di­na­mi­kos...“ Neaiš­k u, ar me­ce­n a­t as pa­rė­mė skulp­to­riaus kū­ri­nį, bet su­ti­ki­te, pa­ sta­bos bu­vo ver­tos dė­me­sio.

Ly­giai taip – ver­ta dė­me­sio ir ne­ma­ žai įvy­kių po Lie­tu­vos skliau­tais šio­ mis die­no­mis.

O įvy­k iai Lie­t u­vo­je šio­m is die­no­ mis su­ko­si lyg ka­ru­se­lė­je – štai Sei­ mo na­rė, tęs­da­ma ne­klys­tan­čių ant­ žmo­gių tra­di­ci­jas, po­li­ci­jos pa­gau­ta gir­ta prie vai­ro, pra­de­da sek­ti pa­sa­ kas apie mė­lyn­ž ie­d žių ekst­rak­tus,

rei­gū­nų sa­ko­ma: jei vi­di­nė­je ki­še­nė­ je ga­na sto­ras pi­ni­gų pluoš­tas, Tė­vy­ nės prie­šų pa­leis­ta kul­ka, pa­tai­kiu­si į ty­ro­jo pa­rei­gū­no krū­ti­nę, įstri­gu­si tarp pi­ni­g ų, jo ne­nu­žu­dys, pa­rei­g ū­ nas ir to­liau ga­lės tar­nau­ti tė­vy­nei ir mums vi­siems. Na, ar neaiš­ku, kad pa­rei­g ū­nų pirš­tai gniau­ž ia pi­ni­g us mū­sų vi­sų la­bui? O kiau­lės agen­tai tik ty­čio­ja­si iš šven­tų da­ly­k ų, no­rė­ da­mi su­nai­kin­ti pa­rei­g ū­nų gy­ny­bi­ nius ins­tink­tus.

Siau­bin­gas siau­bas.

Pas­ta­ro­sios sa­vai­tės įsi­m i­nė ir tik­ ru te­ro­ro pro­trū­kiu prieš me­no kū­ ri­n ius. Drus­k i­nin­k ų me­ras de­mon­ ta­vo il­g us me­t us mies­tą puo­šu­sią skulp­t ū­rą ir vie­toj jos lei­do su­ręs­ ti kaž­ko­k į ser­mė­gi­nį lie­žu­vin­go pa­ tai­kū­no ne­su­sip­ra­ti­mą – pa­di­din­tos pa­sa­gos skulp­tū­rą. Net jei su­tik­si­me, kad tai skulp­tū­ra, glu­mi­na „sa­vų“ vei­ kė­jų ci­niz­mas, kai po­nas skulp­to­rius dėl abe­jo­ti­nos ver­tės li­tų ne­prieš­ta­ Jei jau ma­no­te, kad jums rau­ja to­k iems akib­rokš­tams. At­ro­ dy­tų, kad dėl pi­ni­g ų ne tik po­li­ti­ko­ svar­bi Lie­tu­va, – ne­si­rie­ ki­te, ne­pjau­ki­te vie­ni ki­tų je, bet ir me­ne ga­li­ma už­merk­ti akis į ko­ky­bę, ir į mo­ra­lę. ir ne­da­ry­ki­te ne­są­mo­nių. irSub­ l iz­gė­jo ir dar vie­nas gud­ro­čius, ku­ris, kel­da­mas de­be­sis, pra­dė­jo ka­ ku­r iuos var­to­jo sa­vo švel­nios svei­ rą su Ža­lio­jo til­to skulp­tū­ro­mis sos­ti­ ka­tos reik­mėms ir dėl to bjau­rus al­ nė­je. Tar­si pri­si­mi­nęs sa­vo kom­jau­ ko­tes­te­ris su­skai­čia­vo leng­vo gir­tu­ nuo­liš­ką jau­nys­tę, me­no ži­no­vas iš mo pro­mi­les. Teis­mas iš Mė­lyn­ž ie­ Sei­mo pra­de­da gar­siai sam­pro­tau­ dės atė­mė vai­ruo­to­jo pa­ž y­mė­ji­mą, ti apie tai, kad skulp­tū­ras rei­kia nu­ bet Sei­mo na­rė bū­t i­nai skųs nuo­ griau­t i. Tę­siant to­k ią lo­g iš­ką se­ką, spren­dį, nes yra ne­kal­ta ir ji – ap­lin­ be­trūk­tų vie­šų Pet­ro Cvir­kos, Juo­zo ky­bių au­ka.

Bal­tu­šio, Eduar­do Mie­že­lai­čio ir ki­tų Tę­siant ap­lin­ky­bių au­kų te­mą, rei­kė­ praei­ties au­to­rių kny­gų lau­žų cent­ri­ tų pri­si­min­ti pa­si­ro­džiu­sius straips­ nė­se mies­tų aikš­tė­se, vie­šų ne­tei­sin­ nius apie „varg­šus“ pa­rei­g ū­nus, ku­ gai gy­ve­nan­čių jau­nuo­lių pa­smer­ki­ riuos pro­vo­kuo­ja bjau­rūs spe­cia­lių­ mų dar­bo ko­lek­ty­vuo­se, pa­trio­ti­nių jų tar­ny­bų agen­tai. Ma­to­te, bjau­r ūs uni­for­mų pri­va­lo­mo dė­vė­ji­mo pa­ agen­tai grie­bia pa­rei­g ū­ną, kan­ki­na trio­ti­nio jau­ni­mo suei­go­se. Na, ta­da jį ro­dy­da­mi jam pi­ni­gus, kar­tais net lyg ir vis­kas jau bū­tų ge­rai... Aiš­ku, vi­ duo­da­mi juos pauos­ty­ti, pa­skui įki­ si, ku­rie ne­su­tin­ka su aukš­čiau iš­var­ ša į pa­rei­gū­no ran­ką tuos šlykš­čius dy­tais da­ly­kais, esa­te mū­sų tau­tos ir pi­ni­gus, o ta­da pa­rei­gū­no pirš­tai na­ Lie­tu­vos prie­šai. tū­ra­liai su­gniau­žia juos tik iš bai­mės. Nors gal ne­rei­kia to ka­te­go­riš­ku­mo.

Tai – ne koks nors ky­šio ėmi­mas, tai Tik pa­gal­vo­ki­me: jei vi­soms ši­toms sa­vi­gy­nos ref­lek­sas – su­gniauž­ti pi­ kler­kų, po­li­ti­kų ir vi­so­kių su­kčių is­ ni­gų pluoš­tą. Juk tarp są­ži­nin­gų pa­ to­r i­joms iš­nau­do­tą ener­g i­ją skir­tu­ me mū­sų ša­lies ge­ro­vei kur­ti, kiek ge­r ų da­ly­k ų vi­si kar­tu ga­lė­ tu­me padaryti?

Tai­gi, vei­kė­jai, įsi­vaiz­ duo­j an­t ys la­b ai svar­būs, pa­s i­pū­ tė­l iai, ti­k in­t ys, kad esa­te la­bai iš­min­tin­gi!

Jei jau ma­no­ te, kad jums svar­bi Lie­t u­ va, – ne­si­rie­ki­ te, ne­pjau­k i­te vie­ni ki­tų ir ne­ da­r y­k i­te ne­s ą­ mo­n ių – ge­r iau tė­vy­nės la­bui ką nors ge­ro nu­vei­ ki­te. Ar­ba bent jau ne­ken­k i­te ki­t iems, pro­fe­sio­na­l iai at­l ie­ kan­t iems sa­vo dar­ bus, ku­rian­tiems ir gar­ Tadas Gutauskas. Sveikatingumo vartai. si­nan­t iems Lie­t u­vą.

Lie­tu­vių sce­nos meist­rai to­liau štur­muo­ja Ru­si­jos me­no olim­pą.

Ak­to­riaus Ole­go Jan­kovs­kio pre­mi­ ja „Tvor­čes­ko­je otk­ry­ti­je“, ski­ria­ ma sa­vo sri­čiai at­si­da­vu­siems me­ ni­nin­kams, įteik­ta pa­sta­ruo­ju me­tu Mask­vo­je dir­ban­čiai cho­reog­ra­ fei An­že­li­kai Cho­li­nai. „Ma­nau, kad ma­no spek­tak­liai ski­ria­si tuo, kad yra gy­vi“, – lai­ky­da­ma ran­ko­je ap­do­va­no­ji­mą – iš gar­sio­jo Mu­ra­no stik­lo Ve­ne­ci­jos meist­rų pa­ga­min­ tą vyš­nią – sa­kė A.Cho­li­na. Fak­ tas, svar­bus abe­jo­jan­tie­siems šios pre­mi­jos so­li­du­mu: sy­kiu su lie­tu­ ve ap­do­va­no­ti ir gar­ sūs ak­to­riai Ole­gas Ta­ba­ko­vas, Re­na­ta Lit­vi­no­va, Ok­sa­na Fan­de­ra, Ole­ gas Men­ ši­ko­vas ir Ser­ge­j us Ša­ku­ro­ vas, re­ ži­s ie­r iai Kons­t an­ ti­nas Bo­ go­mo­lo­vas ir Ser­ge­jus Že­n o­va­t is, d a i l­ i ­n i n ­ kas Bo­ri­sas Me­s e­r e­r as, smui­k i­n in­ kas ir di­ri­gen­ tas Vla­di­mi­ras Spi­va­ko­vas. Šal­ti­nis: Teat­ras AIACH

„Šeš­tuo­ju Liu­do Do­vy­dė­no pre­ mi­jos lau­rea­tu ta­po poe­tas, ra­šy­ to­jas Do­nal­das Ka­jo­kas. Ši pre­ mi­ja jam skir­ta už ro­m a­n ą „Eže­ras ir ki­ti jį ly­din­tys as­ me­nys“, – tiems, ku­r ie skai­t ė nau­jau­sią kau­nie­čio poe­to pro­ zos kū­ri­nį, ši Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos ži­nia – jo­kia sen­sa­ci­ ja. 2012-ai­siais pa­si­ro­dęs D.Ka­ jo­ko ro­ma­nas jau spė­jo su­si­šluo­ti so­li­džiau­sias lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros pre­mi­jas, to­dėl lo­giš­ka, kad au­to­ riui ati­ten­ka ir dar vie­nas so­li­dus ap­do­va­no­ji­mas, ski­ria­mas už ge­ riau­sią nau­ją lie­tu­viš­ką ro­ma­ną, lei­dyk­lo­se iš­leis­tą per praė­ju­sius ka­len­do­ri­nius me­tus.

„Ma­no ma­ny­mu, „Ma­do­na su Kū­di­kiu po obe­li­mi“ yra pa­ts įdo­miau­ sias ir jaut­riau­sias jo dar­bas“, – šis Er­mi­ta­žo mu­zie­jaus Sankt Pe­ter­bur­ge ge­ne­ra­li­nio di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jos Svet­la­nos Adak­si­nos sa­ki­nys be­ ne ge­riau­siai api­bū­di­na Lie­tu­vą pa­sie­ku­sį pa­sau­li­nį še­dev­rą – Lu­co Cra­ na­cho Vy­res­nio­jo dro­bę. Šal­ti­nis: kau­no­die­na.lt

Šal­ti­nis: Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­ga

„Už ku­ra­vi­mo for­mos ori­gi­na­lu­mą, su­jun­gu­sią dvi ša­lis į vie­ną pa­tir­tį“, – to­kiais žo­džiais se­niau­sio pa­sau­ly­je tarp­tau­ti­nio vaiz­duo­ja­mo­jo me­no ren­gi­nio, Ve­ne­ci­jos bie­na­lės, šie­me­tis žiu­ri įver­ti­no jung­ti­nį Lie­tu­vos ir Kip­ro pa­vil­jo­ną, ku­ria­me pri­sta­to­ma Rai­mun­do Ma­la­šaus­ko ku­ruo­ta gru­pi­nė pa­ro­da „oO“. Ap­do­va­no­ji­mą, dėl ku­rio kas­kart var­žo­si dau­giau nei 80 ša­lių pa­vil­jo­nų, lie­tu­viai pel­nė jau ket­vir­tą kar­tą. Šal­ti­nis: Lie­tu­vos kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja

„No­r ė­č iau pa­l in­k ė­t i ra­š y­ ti taip, kaip no­ri­si, taip, kaip jau­čia­ma. Be to, ne­pa­si­ner­ ti sta­čia gal­va į au­to­ri­te­tų vir­ pi­na­mus van­de­ny­nus. Kar­tais jie ge­ba tik įsa­ki­nė­ti, o ne bi­ čiu­liš­kai pa­tar­ti. Ieš­ko­ki­te sa­ vęs per sa­ve, bet dau­giau skai­ ty­ki­te ki­tų!“ – šių­me­tis Zig­mo Gė­lės-Gai­da­ma­vi­čiaus pre­mi­ jos lau­rea­tas Er­nes­tas No­ rei­ka, įver­tin­tas kaip me­tų de­biu­tan­tas, pa­ta­rė pra­de­dan­ tie­siems poe­tams. Šal­ti­nis: „Li­te­ra­tū­ra ir me­nas“

„Kauno dienos“ archyvo, Roberto Narkaus nuotr.

3

penktadienis, biRželio 7, 2013

santaka/dailė

Į po­pie­rių su­vy­nio­tos idė­jos Kas yra popierius: savo aukso amžių baigiantis nugyventi žmonijos atradimas? Ekologiška žaliava vienkartiniams buities daiktams? Ne tik, sako projekto „Popierukas“ autoriai. Popierius, anot jų, – daugiasluoksnė medžiaga, kuri gali virsti trapiu, tvirtu arba abiem savybėmis iškart pasižyminčiu kūriniu.

No­ri­me pa­ska­tin­ ti „po­pie­ ri­nį ju­dė­ ji­mą“, ne­ stan­dar­ ti­nius di­zai­ no ir me­ no spren­ di­mus bei idė­jų paieš­kas nau­do­ jant po­ pie­rių.

Beat­ri­ce Co­ron (Prancūzija/JAV). Pa­sau­lis pa­gal Eli­zą.

En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

Ra­gi­na pa­žvelg­ti ki­taip

Kau­no fo­tog­ra­fi­jos ga­le­ri­jo­je vyks­ta jau ket­vir­to­ji tarp­tau­ti­nė po­pie­ri­ nių idė­jų pa­ro­da „Po­pie­ru­kas“. Pa­ ro­dos pa­va­di­ni­mas – šmaikš­tus ir ne po­pie­riu­kas, o po­pie­ru­kas – tai nuo­lat pa­brė­žia hu­mo­ro ir kū­ry­bi­ nių idė­jų ne­sto­ko­jan­tys jos ren­gė­ jai Ro­ber­ta Miz­ge­rai­tė ir Vir­gi­li­jus Tra­ki­ma­vi­čius. „Pa­ro­dos es­mė – vis­kas iš po­ pie­riaus, pa­grin­di­nė nau­do­ja­ma me­džia­ga – po­pie­rius“, – ak­cen­ tuo­ja ori­gi­na­liu, ne­tra­di­ci­niu po­ žiū­riu iš­si­ski­rian­čių ob­jek­tų pa­ro­ dą jos ku­ra­to­rė R.Miz­ge­rai­tė. „No­ri­me pa­ska­tin­ti „po­pie­ri­ nį ju­dė­ji­mą“, ne­stan­dar­ti­nius di­ zai­no ir me­no spren­di­mus bei idė­

jų paieš­kas nau­do­jant po­pie­rių, ku­ris yra šil­ta ir drau­giš­ka gam­tai me­džia­ga“, – jai pri­ta­rė V.Tra­ki­ ma­vi­čius.

Pa­ro­dos ini­cia­to­riai sa­ko no­rė­ ję pa­ska­tin­ti at­ras­ti ne­stan­dar­ti­ nį po­pie­riaus pa­nau­do­ji­mo bū­dą, nau­do­ti įvai­riau­sias po­pie­riaus rū­ šis ir at­mai­nas, iš­ras­ti nau­jas po­ pie­riaus rū­šis, nau­jas tech­ni­kas, per­dirb­ti po­pie­rių ar pa­nau­do­ti ne­be­rei­ka­lin­gas at­rai­žas.

Prob­le­ma – erd­vės

Šių­me­tis „Po­pie­ru­kas“ – iš­ties įspū­din­gas. Dau­ge­lį žiū­ro­vų pri­ bloš­kė ir kū­ri­nių mas­te­lis, ir įkū­ ny­tos idė­jos. Iš po­pie­riaus su­kur­ti pa­puo­ša­lai, dė­me­sį pri­kaus­tan­čios in­ter­je­ro de­ta­lės, su­ve­ny­rai, ori­gi­ na­lūs že­mė­la­piai, švies­tu­vai, di­ džiu­lė, ne­tgi per di­de­lė ga­le­ri­jai

In­ni Par­na­nen (Suo­mi­ja). Po­pie­ri­niai pa­puo­ša­lai.

ran­kų dar­bo po­pie­riaus ažū­ri­nė dra­pe­ri­ja, ku­rios da­lis su­si­ran­giu­ si ant grin­dų. „Tie­są sa­kant, mū­sų pa­grin­di­nė pro­ble­ma – eks­po­zi­ci­nės erd­vės, – tei­gia V.Tra­ki­ma­vi­čius. – Ma­ to­te, dra­pe­ri­ja bū­tų kur kas įspū­ din­ges­nė, jei­gu ga­lė­tu­me ją eks­ po­nuo­ti vi­su dy­džiu. Apsk­ri­tai, pa­ro­da bū­tų daug di­des­nė, jei tu­ rė­tu­me di­des­nes erd­ves. Pa­sau­ly­ je me­ni­nin­kų, ku­rian­čių iš po­pie­ riaus, tik­rai yra, ir jų kū­ri­niai – be ga­lo įdo­mūs, o mes už­si­mo­jo­me, kad po­p ie­r i­n į me­n ą ku­r ian­t ie­ siems Lie­tu­va tap­tų svar­bia pa­ sau­lio sa­le­le.“ Tarp­tau­ti­nė­je po­pie­ri­nių idė­jų pa­ro­do­je šį­met sa­vo dar­bus eks­po­ nuo­ja da­ly­viai iš Vo­kie­ti­jos, Švei­ ca­ri­jos, Is­lan­di­jos, Šve­di­jos, Ny­ derlandų, Ang­li­jos, JAV ir Lie­tu­vos

– apie 20 me­ni­nin­kų, pri­sta­tan­čių sa­vo me­no kū­ri­nius iš po­pie­riaus.

Di­zai­no cent­re „Ar­tis“ – erd­vė stu­den­tų dar­bams, jų po­pie­ri­nėms idė­joms.

Tra­pūs ir tvir­ti

Per­n ai „Po­p ie­r u­kas“ bu­vo lin­ kęs į eko­lo­giš­ką kryp­tį, o šie­met po­p ie­r i­n iai kū­r i­n iai, es­te­t i­z uo­ ti, de­ko­ra­ty­vūs, be­je, daž­niau­siai – bal­ti, tar­si sie­kian­tys at­skleis­ ti tra­pu­mo, drau­ge – ir tvir­tu­mo, o svar­biau­sia – iš­skir­ti­nę po­pie­ riaus es­mę. „Tai iš­ties la­bai šil­ta me­džia­ ga, – pa­ste­bi pa­ro­dos ku­ra­to­rė, iš po­pie­riaus ku­rian­ti me­ni­nin­ kė R.Miz­ge­rai­tė, su V.Tra­ki­ma­vi­ čiu­mi pa­ro­do­je eks­po­nuo­jan­ti kū­ ri­nį „Pra­hos sap­nai“, – gal to­dėl ir vi­si po­pie­rių sa­vo kū­ry­bai pa­

Gied­rė Ta­ma­šaus­kai­tė. Par­duo­da­mi sva­jo­nių būs­tai.

si­rin­kę me­ni­nin­kai, su ku­riais te­ ko bend­rau­ti, o jų yra tik­rai daug ir iš vi­so pa­sau­lio, yra šil­ti, nuo­ šir­dūs žmo­nės.“ Me­ni­nin­kė pri­si­pa­ži­no kas­met pa­ti neat­sis­te­bin­ti, kiek daug pa­ sau­ly­je me­ni­nin­kų, ku­rian­čių iš po­pie­riaus. „Ir at­ro­do, kad jau daug ma­čiau, ga­liu tik gro­žė­tis, bet vis at­si­ran­da koks nors kū­ri­nys, ku­ris ypač nu­ste­bi­na, yra tie­siog neį­ti­ki­ mas“, – sa­kė ji.

Tai­gi šių­me­tis „Po­pie­ru­kas“ – taip pat ne vie­ną pa­ro­do­je ap­si­ lan­kiu­sį­jį nu­ste­bins ir pa­čiais kū­ ri­niais, ir po­pie­ri­nė­mis idė­jo­mis.

Iš jo ga­li­ma su­kur­ti ne tik nuo­ sta­bią lė­lę, puo­de­lius, pa­puo­ša­lus ar švies­tu­vą, iš po­pie­riaus ga­li­ma tver­ti tvir­tas skulp­tū­ras, net bal­ dus. Ką dar? Ži­no tik ku­rian­tie­ji iš po­pie­riaus.

Ragn­hil­dur Jo­hans (Is­lan­di­ja). Dau­giau vel­nio bu­či­nių.

4

penktadienis, biRželio 7, 2013

santaka /literatūra

Poetas A.Mi­ku­ta: ne­ga­liu pa­lik Kaunietis poetas Algimantas Mikuta naujo gyvenimo etapo slenkstį peržengė rankose laikydamas dar spaustuvės dažais kvepiančią knygą „Keltininkas“. Joje simbolinis skaičius – 70 – eilėraščių. Apie kūrybos ir gyvenimo simbolius – pokalbis su jubiliatu.

En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

– Sa­vo sep­ty­nias­de­šim­tą­jį ju­ bi­lie­jų pa­žy­mi­te nau­ja poe­zi­ jos kny­ga „Kel­ti­nin­kas“, ku­ rio­je – 70 ei­lė­raš­čių. Vis dėl­to pa­va­di­ni­me „Kel­ti­nin­kas“ sly­ pi ir bau­gi­nan­ti pra­smė, tu­rint gal­vo­je le­gen­di­nį Cha­ro­ną, ke­ lian­tį tik į vie­ną pu­sę... Tai­gi pir­miau­sia apie nau­jau­sią jū­sų kny­gą, ku­rio­je – juo­kau­ju – vie­ niems me­tams sim­bo­liš­kai ati­ te­ko tik po vie­ną ei­lė­raš­tį.

– Šiuo at­ve­ju aš tar­si puo­liau grum­tis su fan­to­mu, nes bet ku­ris hu­ma­ni­ta­ras, iš­gir­dęs žo­dį „kel­ti­ nin­kas“, iš kar­to ta­pa­ti­na jį su mi­ to­lo­gi­niu Cha­ro­nu, ke­lian­čiu mi­ ru­siuo­sius per Stik­są į ki­tą kran­tą, iš ku­rio ne­beg­rįž­ta­ma. O ma­no ei­ lė­raš­ty­je kel­ti­nin­kas, kal­bė­da­mas apie sa­ve dau­gis­kai­ta, ke­le­tą kar­ tų pa­kar­to­ja: „Mes ne­ke­lia­me ne­ gy­vų.“ Tai­gi tai ki­tas kel­ti­nin­kas, nu­žiū­rė­tas rea­lia­me tė­viš­kės pei­ za­že ir ma­žai ką bend­ro tu­rin­tis su grės­min­gu mi­tų he­ro­ju­mi.

Nors nau­jie­ji poe­tai ge­ria lyg ir ma­žiau, bet mėgs­ta pa­si­ro­ dy­ti kvai­les­ni, nei yra.

Ma­na­sis yra pir­mi­nis, – tai pa­ gal jo pa­vi­da­lą grai­kai su­gal­vo­ jo sa­vą­jį bai­suo­lį. Jau esu šne­kė­jęs, kad žmo­gaus fan­ta­zi­ja nė­ra itin iš­ ra­din­ga, ji tik per­ke­lia per­so­na­ žus iš rea­ly­bės į pa­sa­kas, iš­kreip­ da­ma ar­ba su­tirš­tin­da­ma at­ski­rus jų bruo­žus, su­kryž­min­da­ma gy­vas bū­ty­bes tar­pu­sa­vy­je, žo­džiu, iš to pa­ties rea­ly­bės mo­lio lip­do ki­to­kias fi­gū­ras. O kel­ti­nin­kas, var­du Cha­ ro­nas, yra vi­siš­kai rea­lus se­nio­kas, kaž­ko­dėl iš ano kran­to grįž­tan­ tis tuš­čio­mis, be ke­lei­vių. Grai­kai, kaip ma­to­me, nuo se­no bu­vo tin­ gūs ir šykš­tūs (ir aš juo­kau­ju). Tie­ sa, Or­fė­ją jis vis dėl­to par­pluk­dė at­gal, gal ta­sai itin ge­rai su­mo­kė­ jo – mu­zi­kan­tai vi­sais lai­kais bu­ vo prie pi­ni­go.

Tai­gi, kai prieš tre­je­tą me­tų pa­ ra­šiau ei­lė­raš­tį apie kel­ti­nin­ką, pa­ gal­vo­jau, kad ga­lė­čiau su juo su­si­ ta­pa­tin­ti: ste­biu štai gy­ve­ni­mą, klau­sau­si is­to­ri­jų, bet pa­ts be­ maž nie­kur ne­be­da­ly­vau­ju, neiš­li­ pu ant kran­to, ne­ga­liu pa­lik­ti sa­vo kel­to. Be to, ir ma­no ama­tas re­tas.

Kai kas ma­no, kad ei­liuo­to­jai iš­

nyks kaip di­no­zau­rai. Kel­ti­nin­kai taip pat. Vi­sur, kur bū­ti­na, sto­vės til­tai. (Ži­no­ma, ir į Ne­rin­gą.) O tie, ku­rie pluk­do per jū­ras trau­ki­nius ir fu­ras – jau ne­be kel­ti­nin­kai.

Pa­gal šią fi­lo­so­fin ­ ę nuo­sta­tą pa­ ma­žu ir su­lip­džiau vi­są kny­ge­lę. Tik ne­rei­kia ma­ny­ti, kad ji gelž­be­to­niš­ kai vien­ti­sa. Kny­go­je esa­ma ir kont­ ras­tin­gų pa­mąs­ty­mų apie žmo­nių gy­ve­ni­mus, ir gir­dė­tų is­to­ri­jų, ir vie­ni­šiaus go­dų, ir uni­ver­sa­lių pa­ ra­bo­lių bei gro­tes­kų. Esa­ma, ma­tyt, ir to­kių teks­tų, ku­riuos jau­ni re­cen­ zen­tai va­di­na di­dak­ti­niais bur­bė­ji­ mais. Ko no­rė­ti iš se­no kel­ti­nin­ko – su­py­kęs pa­niur­na. Bet griaus­min­gų pa­moks­lų ne­sa­ko, jis – ne pra­na­šas ir ne ku­ni­gas.

Dar no­riu pri­dur­ti, kad šio­je kny­go­je eks­kur­sų į praei­tį, į nos­tal­ giš­kas pri­si­mi­ni­mų zo­nas kur kas ma­žiau nei „Šeš­ko šo­ky­je“ ir „Ve­ ran­do­je“. Čia vy­rau­ja nū­die­nos ste­bė­ji­mai, liu­di­ji­mai, ko­men­ta­ rai. No­rė­čiau, kad skai­tan­tieji šią kny­ge­lę tai su­vok­tų, pa­jus­tų. Hen­ ri­kas Ra­daus­kas sė­dė­jo „po ša­kom aka­ci­jos bal­tos“, o aš „ke­liu pės­čius ir ra­tuo­tus“. Šiek tiek triū­siu, šiek tiek dy­ki­nė­ju.

– Ju­bi­lie­ji­nia­me va­ka­re jū­sų kla­sės drau­gai pri­mi­nė, kad bu­ vo­te lin­kęs į ma­te­ma­ti­ką, fi­zi­ ką, mo­kyk­lą bai­gė­te me­da­liu ir nie­kas ne­nu­jau­tė, kad jų kla­sė­ je – poe­tas. Kaip į jū­sų gy­ve­ni­ mą atė­jo poe­zi­ja?

– Kaip mo­kyk­li­nis poe­tas aš bu­ vau men­kas, nors 1958 m. ma­no ei­lė­raš­čius spaus­di­no „Moks­lei­ vio“ žur­na­las. Ma­žei­kių vi­du­ri­nė­ je mo­kyk­lo­je ge­riau­sias poe­tas tuo me­tu bu­vo Alek­sas Gir­de­nis, vė­liau gar­sus kal­bi­nin­kas, stu­den­tų bau­ bas. Kla­sės drau­gai, aiš­ku, žvel­gia kiek­vie­nas iš sa­vo var­pi­nės. Fi­zi­ kos pro­fe­so­rius Liu­das Kim­tys vis dar te­be­ver­ti­na ma­no su­ge­bė­ji­mus spren­džiant al­geb­ros lyg­tis, nes aš jam ne­nu­si­leis­da­vau, o am­ži­na­ sis spor­to en­tu­zias­tas dai­li­nin­kas Vla­das Li­si­nas nie­kaip ne­pa­mirš­ ta mū­sų per­ga­lin­gos fut­bo­lo ko­ man­dos. „Kau­no vai­ni­kuo­se“ jau esu ra­ šęs, kad nie­ka­da ne­si­jau­čiau nei gam­tos, nei Die­vo orien­tuo­tas vie­ na vie­nin­te­le kryp­ti­mi – į li­te­ra­tū­ rą, į dai­lią­ją raš­ti­ją. Tie­siog taip su­si­klos­tė gy­ve­ni­mas, kad ta­pau tuo, kuo esu, gy­ve­nu ten, kur gy­ve­ nu. Li­te­ra­tū­ri­nės kū­ry­bos po­trau­kis kaž­ka­da nu­ga­lė­jo ki­tus stip­rius po­ lin­kius ir sal­džias vi­lio­nes.

Ga­lė­čiau tik pri­min­ti, kad esu iš­lei­dęs stam­bo­ką vi­so­kių pa­mąs­ ty­mų ir pri­si­mi­ni­mų kny­gą „Kom­

Sąsajos: poeto A.Mikutos žmona Ausma tikina, kad rankose laiko skulptoriaus Leono Striogos kūrinį „Keltini

knyga.

pos­tas“, ku­rio­je ga­li­ma ras­ti ne­ma­ žai epi­zo­dų apie tė­viš­kę, Sa­lan­tus ir Ma­žei­kius, gi­mi­nes, šei­mą, apie pir­muo­sius ei­lė­raš­čius, mo­kyk­li­ nius bei stu­di­jų me­tus ir ne­tgi apie kla­sės drau­gus, ku­rie at­vy­ko į „Kel­ ti­nin­ko“ pri­sta­ty­mą. Pap­ras­tai tiems, ku­rie šią kny­gą įvei­kia, jo­kių klau­si­mų ne­be­ky­la. Ne­bent iro­niš­ kai re­ziu­muo­tų – su­si­reikš­mi­nu­sio žmo­gaus au­to­biog­ra­fi­ja. To­kio tiks­ lo ne­sie­kiau, tie­siog sens­tant pa­bo­ do at­sa­ki­nė­ti į am­ži­nuo­sius klau­si­ mus, nuo­lat už­duo­da­mus skai­ty­to­jų ir žur­na­lis­tų.

– Kaip at­si­ran­da jū­sų ei­lė­raš­ tis: ar per aki­mirks­nį, iš­kart už­ra­šo­mas, ar lė­tai bręs­ta gal­ vo­je ir vė­liau yra glū­di­na­mas? Ži­no­ma, ei­lė­raš­čio pa­slap­ties neį­ma­no­ma, o ir ne­ver­ta įmin­ ti vis dėl­to – ko­kio­mis są­ly­go­ mis jis gims­ta: ra­my­bė­je, har­ mo­ni­jo­je ar jau­čiant ne­ri­mą, skaus­mą?

– Ko­dėl ne­ga­li­ma? Ats­ki­ro ei­lė­raš­ čio at­si­ra­di­mo ap­lin­ky­bes daž­nai nu­sta­ty­ti nė­ra sun­ku, dau­ge­lis jų gims­ta be jo­kių pa­slap­čių. Ne­ga­ li­ma nu­sta­ty­ti jo­kio pa­ti­ki­mo uni­ ver­sa­laus dės­nio, nu­ro­dan­čio, kaip at­si­ran­da poe­zi­jos kū­ri­nys. Vi­saip.

Kiek­vie­nas vis ki­taip. Čia yra su­dė­ tin­giau ir klai­kiau nei lie­tu­vių kal­ bos gra­ma­ti­ko­je. Jei­gu ko­kia nors li­ te­ra­tū­ro­lo­gų ko­mi­si­ja to­kį dės­nį ar dės­nius, tar­ki­me, pa­skelb­tų, gre­ta rei­kė­tų pri­dė­ti de­šimt kar­tų sto­res­nį ne­baig­ti­nį išim­čių są­va­dą.

Kuo to­liau, tuo re­čiau pa­ra­šau ei­lė­raš­tį vie­nu pri­sė­di­mu. Dės­nis?

Ne. Šią žie­mą po­rą ei­lė­raš­čių pa­ ra­šiau ne­spė­jus puo­de­ly­je at­vės­ ti ka­vai. O be­maž vi­są „Ve­ran­dą“,

anks­tes­nę sa­vo kny­gą, su­da­riau iš ei­lė­raš­čių, ku­rie ne­baig­ti po ke­ lio­li­ka me­tų iš­gu­lė­jo už­ra­šų blok­ no­tuo­se, tuo­se pa­čiuo­se, iš ku­rių prieš tai su­dė­lio­jau „Kom­pos­tą“.

Be­je, daug ne­baig­tų ei­lė­raš­čių ten yra li­kę. Tik ma­žai da­liai ga­li­ma įpūs­ti gy­vy­bę.

Vie­ną da­ly­ką ga­liu pa­sa­ky­ti tvir­ tai – ra­my­bė ei­lė­raš­čių ne­gim­do.

Net­gi ei­lė­raš­čiai apie ra­my­bės pa­ lai­mą ra­šo­mi ne nir­va­nos bū­se­nos.

Po­ra to­kių yra ma­no nau­jo­je kny­ go­je, ta­čiau at­si­ra­do jie ner­vin­gai.

At­ro­do, esu pa­ty­ręs au­to­rius, pro­ fe­sio­na­las, ta­čiau vos ima vy­nio­tis ei­lė­raš­čio siū­las, plauk­ti sa­ki­nys, me­lo­di­ja, – ra­my­bės ne­bė­ra.

Ki­tą sy­kį ke­lias pa­ras ne­ga­li už­ mig­ti, vis stum­dai fra­zes, nie­kaip ne­ga­li už­baig­ti, jau lyg ir vis­kas dar­niai ir pra­smin­gai su­ki­bę, tvir­ tai lai­ko­si, bet pa­ju­di­ni vie­ną ne­ tiks­lų žo­dį, vėl vis­kas griū­va. Daž­ nai ten­ka pa­si­duo­ti. Po mė­ne­sio ei­ni sau per par­ką, pa­ke­li gal­vą, jon tik žybt iš­ga­nin­ga fra­zė, ku­ri aną­ syk tau neap­si­reiš­kė.

Ne­mėgs­tu mis­ti­fi­kuo­ti kū­ry­bos pro­ce­so, ta­čiau pa­sa­ky­ti, kaip tai nu­tin­ka, ne­ga­liu, nes ne­ži­nau. Pas­ lap­tis. Išei­tų, kad ne­ma­žai ma­no ei­lė­raš­čių bręs­ta il­gai, to­dėl po jais ir ne­ra­šau da­tų. Gal­vo­ju, kad da­tos tė­ra sa­vo­tiš­ka fik­ci­ja. Jei­gu ei­lė­raš­ tis kam nors tren­kia kaip žai­bas, tai po juo rei­kė­tų pa­žy­mė­ti dar ir va­ lan­das bei mi­nu­tes. Pa­si­tar­nau­tų moks­li­nin­kams, ti­rian­tiems mag­ ne­ti­nes ano­ma­li­jas.

– Esa­te ir ver­tė­jas, iš­ver­tęs gar­ sų­jį Mi­chai­lo Bul­ga­ko­vo ro­ma­ ną „Meist­ras ir Mar­ga­ri­ta“.

Su­pa­žin­din­ki­te ir su šia sa­vo

veik­los pu­se. Ar šiuo me­tu ką nors ver­čia­te?

– Iš ru­sų kal­bos esu iš­ver­tęs aš­tuo­ nias pro­zos kny­gas, iš sla­vų kal­bų – ga­na daug poe­zi­jos, ku­ri spaus­ din­ta įvai­rio­se an­to­lo­gi­jo­se, al­ma­ na­chuo­se, pe­rio­di­ko­je. Iš­ver­čiau di­de­lius pluoš­tus Bo­ri­so Pas­ter­ na­ko, Kons­tan­ti­no Bal­mon­to, Iva­ no Fran­ko, taip pat Ga­lak­tio­no Ta­ bi­dzės, Ol­ža­so Su­lei­me­no­vo, Ra­su­lo Gam­za­to­vo ei­lė­raš­čių. Jau se­no­ kai ne­be­ver­čiu kny­gų. Šiuo me­tu džiaugs­min­gai skai­tau Le­vo Tols­ to­jaus kny­gos „Gy­ve­ni­mo ke­lias“ ko­rek­tū­rą. O ta­sai džiaugs­mas dėl to, kad kny­gos ver­ti­mas ke­lio­ li­ka me­tų pra­gu­lė­jo ma­no spin­to­ je. Mat lei­dyk­la, ka­dai­se už­sa­kiu­si ver­ti­mą, bank­ru­ta­vo, o ke­lios ki­tos lei­dyk­los ru­siš­kos kla­si­kos pur­tė­si it ko­kio už­kra­to. Ga­liau­siai ne­di­de­ lė Kau­no lei­dyk­la „Trig­ra­ma“ (be­ je, pa­kar­to­ti­nai iš­lei­du­si „Meist­rą ir Mar­ga­ri­tą“) ry­žo­si leis­ti šią re­li­ gi­nės fi­lo­so­fi­jos kny­gą, tuo itin nu­ džiu­gin­da­ma ver­tė­ją, nie­kaip ne­ ga­lin­tį pa­ti­kė­ti, kad L.Tols­to­jus lie­tu­viams neį­do­mus, juo­lab kad šio­je kny­go­je ru­sų kla­si­kas su­tel­ kia krū­von di­džiuo­sius pa­sau­lio iš­ min­čius, gre­ti­na di­džių­jų pa­sau­lio re­li­gi­jų fi­lo­so­fi­nes sis­te­mas. Ru­de­ niop „Gy­ve­ni­mo ke­lias“ tu­rė­tų pa­ sro­dy­ti.

– Dar 1979 m. bu­vo­te ap­do­va­ no­tas „Poe­zi­jos pa­va­sa­rio“ lau­ rais, tai­gi pro jū­sų akis ir šir­dį praė­jo daug tų pa­va­sa­rių. Ko­ kios įžval­gos bū­tų šian­dien?

– Ge­riau­sia nau­jie­na yra tai, kad „Poe­zi­jos pa­va­sa­ris“ te­bė­ra gy­vas ir gy­vy­bin­gas. Kaip de­ra ve­te­ra­ nui, esu ne kar­tą jį kri­ti­ka­vęs, net

5

penktadienis, biRželio 7, 2013

santaka/literatūra

k­ti sa­vo kel­to Vie­ną da­ly­ ką ga­liu pa­ sa­ky­ti tvir­ tai – ra­my­ bė ei­lė­raš­ čių ne­gim­ do. Net­gi ei­ lė­raš­čiai apie ra­my­ bės pa­lai­ mą ra­šo­mi ne nir­va­nos bū­se­nos.

Al­gi­man­tas Mi­ku­ta

Per pa­žliu­gu­sį mies­tą To­liau nuo ži­di­nio Per pa­žliu­gu­sį mies­tą pa­va­sa­rio nak­tį pa­kau­šę stu­den­tai va­ro te­ly­čią, vi­sa ki­ta kaip įpras­ta – vė­jas, mė­nu­lis, nuo Ve­ly­kų at­li­kę mar­gu­čiai lan­ge.

Pir­mi į ug­nį su­le­kia ug­nia­ge­siai, po jų mei­lu­žiai, lenk­da­mi kits ki­tą, o aš vel­kuos it prie­dai­nis kok­sai, ku­riam at­stu lai­ky­tis pri­sa­ky­ta.

Ne­de­rė­tų ste­bė­tis, su­si­la­ži­no cheb­ra, kad gal­vi­jo lyg po­no ve­žio­ti ne­ver­ta, štai ir va­ro pa­kau­šę iš so­džiaus į so­džių do­va­nė­lę jau­nie­siems, nu­va­rys lig auš­ros.

Nuo tos die­nos, kai de­gė ma­no mo­kyk­la, ug­nies pri­si­bi­jau, kaip ir ug­nin­gų mos­tų, to­dėl ma­nęs jo­kia ekst­re­ma­li veik­la, kaip sa­ko ma­no pro­vai­kiai, ne­glos­to.

Ne­pak­lau­si te­ly­čios, ar mies­tas pa­tin­ka, ar žvil­gė­ji­mas gat­vių yra ma­lo­nus.

Iš Zui­ki­nės link La­pių ris­no­ja kar­ve­lė, jai bai­siau­sia ant til­tų, van­duo po pil­vu.

Yra žmo­nių, ku­riems be nuo­ty­kio svai­gaus, be krau­jo ir ug­nies gy­ven­ti nei­šei­na, o aš tai­kus ge­ne­tiš­kai, tad ir lai­kaus to­liau nuo ži­di­nio, ar­čiau ba­sei­no.

O va­ro­vų vaiz­duo­tė­je šnypš­čia šam­pa­nas, gy­vu­lė­liui, ma­ny­kim, taip pat pra­mo­ga.

Ties se­ną­ja pir­tim juos pa­ma­to pa­tru­lis, bet ne­stab­do, ne­kim­ba, nu­ly­di to­lyn.

Ap­de­gę lieps­no­se tur­būt nė­ra kal­ti, bet ne­kal­ti ir tie, ku­rie ap­degt vė­luo­ja.

Net iš dai­nų ug­nin­gų lie­ka at­min­ty tik prie­dai­niai, juos ir dai­nuo­ja.

Po gob­tu­vu Jau­kus gy­ve­ni­mas po gob­tu­vu, pro ša­lį le­kia strė­lės ir vi­lio­nės, pa­gun­dos plau­kia švy­tin­čiu lai­vu be­veik ne­ma­to­mos, plas­no­ja žmo­nės.

Vie­nuo­lių su­ma­ny­ta ne­blo­gai – jei ne­ran­di kam­pe­lio su­si­telk­ti, tie­siog sa­kai: par­don, mie­li drau­gai, ir už­si­maukš­li­ni ant vei­do valk­tį.

inkas“ – pavadinimu besisiejantį su naujausia poeto Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

pa­si­šai­pęs, to­dėl šian­dien to ne­ be­da­ry­siu. Šie­met ma­ne ge­rai nu­ tei­kė al­ma­na­chas – ne­perg­rūs­tas, griež­tai su­si­ste­min­tas. Ei­lė­raš­čių at­ran­ka, aiš­k u, su­b jek­t y­v i, bet itin pra­stų teks­tų, pa­kliu­vu­sių už se­nus jų au­to­rių nuo­pel­nus, ne­ pas­te­bė­jau.

Apie pa­tį fes­ti­va­lį, trun­kan­tį net dvi sa­vai­tes, ma­žai ką ga­liu pa­sa­ ky­ti – aš sa­vo at­va­ži­nė­jau, ati­dek­ la­ma­vau, ste­biu jį iš ša­lies. Nau­jo­ ji or­ga­ni­za­to­rių ir da­ly­vių kar­ta iš „Poe­zi­jos pa­va­sa­rio“ iš­gu­jo veid­ mai­nin­gą po­mpas­ti­ką, bet, man re­gis, da­bar tuo­se gau­siuo­se va­ka­ riu­kuo­se at­si­ra­do ki­to­kių blo­gy­bių – fal­šo, aro­gan­ci­jos, neiš­ra­din­go kvai­lio­ji­mo.

Nors nau­jie­ji poe­tai ge­ria lyg ir ma­žiau, bet mėgs­ta pa­si­ro­dy­ti kvai­les­ni, nei yra. Gal poe­tai nie­ kuo dė­ti, bet net „Poe­zi­jos pa­va­ sa­ry­je“ jau ėmė reikš­tis pro­vin­cia­ lio­ji gi­gan­to­ma­ni­ja – pa­ma­nyk, tarp­tau­ti­nis fes­ti­va­lis, ge­rai, kad ne pa­sau­l i­n is. Nuo Če­s iu­k ų lig Pa­ry­ž iaus skam­ba žo­d žiai mū­ sų dai­nių. Kam to rei­kia? At­ro­ do, vėl įgė­liau. At­sip­ra­šau. Te­gy­ vuo­ja „Poe­zi­jos pa­va­sa­ris“, te­gul kar­t os poe­z i­j o­j e kei­č ia­s i sklan­ džiau nei po­li­ti­ko­je ir krep­ši­ny­je.

Be ner­vų ir pa­vy­do. Su ne­skaus­ min­gais rek­la­mi­niais skan­da­liu­ kais. Dėl di­des­nių poe­zi­jos kny­gų ti­ra­žo ir nuo­šir­des­nio dė­me­sio re­ lik­ti­nei poe­tų pro­fe­si­jai.

Kū­ry­ba įver­tin­ta ap­do­va­no­ji­mais A.Mi­ku­ta (gim.

1943 m. ge­gu­žės 13 d. Ma­žei­kiuo­se) – Lie­tu­vos poe­tas, ver­tė­jas.

Kau­no po­li­tech­ni­

kos ins­ti­tu­te stu­di­ja­vo pra­mo­nės eko­no­mi­ką, vė­liau Vil­niaus uni­ver­ si­te­te – žur­na­lis­ti­ką.

kū­r y­b i­n ė­j e biog­ra­fi­jo­je – il­gas ap­do­va­ no­ji­mų są­ra­šas. 1979 m. kū­ rė­jas pri­pa­žin­tas „Poe­zi­jos pa­va­sa­rio“ lau­rea­tu, per 1995 m. „Poe­zi­jos pa­va­sa­ rį“ ap­do­va­no­tas „Kau­no die­nos“ pri­zu už ge­riau­ sią tik­ro­vės at­spin­dė­ji­ mą poe­zi­jo­je.

pra­d ė­j o spaus­din­ti 1958 m. Anot li­ te­ra­tū­ros kri­ti­kų, kū­ry­bo­ je ryš­kus fi­lo­so­fiš­kas, pa­ra­dok­sa­lus mąs­ty­mas, ti­kė­ji­mas gy­ve­ni­mo iš­ min­ti­mi, ba­la­dei, pa­sa­kė­čiai bū­din­gi vaiz­dai, eksp­re­sy­vus di­na­miš­kas sti­ lius, pa­grįs­tas konk­re­čia de­ta­le, ne­ti­ kė­ti kont­ras­tai, pa­si­tai­ko gro­tes­ko.

Vė­liau ne­rei­kia net lie­taus, jo­kių gra­si­ni­mų įžeist ar už­ke­rė­ti, kad vie­nap­lau­kiui tap­tų ne­jau­ku ke­liaut mi­nioj ir į akis žiū­rė­ti.

Po gob­tu­vu ką no­ri, tą da­rai – šyp­sai­si, kai ki­ti ap­lin­kui rau­da, ir neap­si­me­ti, jog gy­ve­ni ge­rai, kuo­met tau skau­da.

Kaip ka­tė Kaip ka­tė, ku­ri pa­si­ren­ka skau­da­mą vie­tą, tu glaus­tai­si prie at­stum­tų­jų.

Iš na­mo, ku­ria­me ka­po­ja gal­vas, kas­dien išei­na juo­das džen­tel­me­nas.

Sau­lė­ly­dy tau­kuo­to mies­to spal­vos jį ap­siau­čia ir pa­sle­pia nuo mū­sų.

Ma­tyt, dėl to, kad mums ne­kil­tų no­ras ko nors pa­klaus­ti, tar­ki­me, už ką gil­jo­ti­nuo­ja­mas sin­jo­ras Po­mi­do­ras ir kiek kai­nuo­ja tei­sė ir tvar­ka.

Juo­da­sis džen­tel­me­nas vis­ką ži­no, bet at­sa­kyt ne­ga­li, nes iš kar­to pra­ras­tų spal­vą, aky­se su­nyk­tų ir vo­nio­je kaip lat­ras pa­si­kar­tų.

Iš to pa­ties gro­tuo­to bal­to na­mo šiek tiek vė­liau iš­sė­li­na da­ma ir dar grei­čiau pil­kė­ja, blykš­ta, nyks­ta, per­nykš­čių ro­žių kva­pą skleis­da­ma.

Prieš pat vi­dur­nak­tį išei­na sar­gas, kaip re­tas sar­gas bron­zi­nis, blai­vus, žvan­gė­da­mas pa­sie­kia upės kran­tą ir lai­mi­na pra­plau­kian­čius lai­vus.

Ga­lų ga­le tos gal­vos lie­ka vie­nos ir ga­li keik­tis, rėk­ti ir dai­nuot, ar­ba kal­bė­ti tie­są, ši­to na­mo sie­nos au­sų ne­tu­ri, liep­ta nu­ka­pot.

A.Mi­k u­t os

2002 m. poe­tui Ei­l ė­r aš­č ius

Po tuo valk­čiu, tie­sa, yra troš­ku, o ir dan­gaus aukš­ty­bių ne­re­gė­ti, ta­čiau ir ta­vo ap­si­ne­šu­sių akių ne­ma­to nie­kas, ko dau­giau no­rė­ti.

Ba­la­dė apie gro­tuo­tą na­mą

Kaip ka­tę, vi­sa­dos iš­ba­dė­ju­sią, mei­lią ir nėš­čią, at­stum­tie­ji ta­ve še­ria ir kal­bi­na, no­ri pa­guos­ti.

Ne­nu­bai­do ša­lin kaip lai­min­gi ir so­tūs.

skir­ta „Var­pų“ li­te­ra­ tū­ros pre­mi­ja, 2003 m.

– Sa­lo­mė­jos Nė­ries pri­zas už poe­zi­ jos kny­gą „Aš­tuo­nei­liai“.

2003 m. ap­do­va­no­tas Di­džio­jo Lie­

tu­vos ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no or­di­ no me­da­liu, 2011 m. skir­ta Vy­riau­sy­ bės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­ja.

Va­le­rie Buess (Šveicarija/Vokietija). Pa­ga­liau gy­vas.

6

penktadienis, biRželio 7, 2013

santaka /teatras

Paprasta: su kla­si­kos kūriniu re­ži­sie­rius el­gia­si pa­gar­biai – jo ir aktorių pastangomis sce­no­je kuriama rea­lis­ti­nė at­mos­fe­ra.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Nuo­bo­džiai apie nuo­bo­dų mė­ne­sį kai­me

Kaune pri­sta­ty­tas Rusijoje daug dirbančio re­ži­sie­riaus Va­liaus Ter­te­lio spek­tak­lis „Mė­nuo kai­me“ pa­gal Iva­no Tur­ge­ne­vo pje­sę. Spek­tak­ly­je ryški ko­va tarp dvie­jų teat­ro funk­ci­jų – mo­ko­ mo­sios bei pra­mo­gi­nės, kol ga­liau­siai nu­ga­li ant­ro­ji. Tai spek­tak­ lis, ku­rį ga­li­ma bū­tų pri­skir­ti nu­vy­lu­sių, ne itin sėk­min­gų teat­ro prem­je­rų ka­te­go­ri­jai.

Dei­man­tė De­men­ta­vi­čiū­tė Teat­ro­lo­gė

Dvie­jų mo­te­rų akis­ta­ta

Prieš prem­je­rą Na­cio­na­li­nia­me Kau­no dra­mos teat­re duotame in­ terviu re­ži­sie­rius pa­brė­žė, kad „ge­ ras teat­ras pir­miau­sia tu­ri pri­vers­ti mąs­ty­ti, o idea­liau­siu at­ve­ju – su­ krės­ti“. „Mė­nuo kai­me“ yra leng­ vas, gra­žus spek­tak­lis, gal ir ver­ čian­tis šiek tiek mąs­ty­ti, ta­čiau ka­žin ar bent kiek su­kre­čian­tis.

Ne­suk­re­čia nei spek­tak­ly­je at­ve­ ria­mos mei­lės int­ri­gos, nei pa­grin­ di­nės vei­kė­jos Na­ta­li­jos Pet­rov­nos vi­di­nės kan­čios.

Ak­to­rės Ine­sos Pa­liu­ly­tės įkū­ ni­ja­ma dva­ri­nin­ko žmo­na Na­ta­ li­ja Pet­rov­na pa­mils­ta jos sū­naus mo­ky­ti at­vy­ku­sį jau­ną stu­den­tą Be­lia­je­vą (akt. To­mas Rin­kū­nas).

Na­ta­li­ja ban­do nu­slėp­ti jos šir­dy­ je įsi­plies­ku­sią aist­rą, ta­čiau vis la­biau sie­kia jau­nuo­lio dė­me­sio. Ją taip apa­ki­na ši mei­lė, kad ryž­ta­si už se­no vy­riš­kio iš­te­kin­ti sa­vo sep­ty­ nio­lik­me­tę įduk­rą Ve­roč­ką (akt.

Ind­rė Pat­kaus­kai­tė), kad atsikra­ tytų kon­ku­ren­tės, mat ji taip pat įsi­my­li Be­lia­je­vą.

O jau­na­sis mo­ky­to­jas sa­vo tik­rų jaus­mų neatsk­lei­džia ir kiek at­si­ve­ ria tik spek­tak­lio pa­bai­go­je. T.Rin­ kū­no he­ro­jus vaiz­duo­ja­mas kaip šir­ džių ėdi­kas, už­ka­riau­jan­tis ne vie­nos mo­ters šir­dį, o pa­ti gei­džia­miau­sia iš­lie­ka ta, ku­ri sun­kiau­siai pa­sie­kia­ ma – šiuo at­ve­ju dva­ri­nin­ko žmo­na.

Jis su­vi­lio­ja ir Ve­rą, ta­čiau vė­liau sa­ ko, kad iš tik­rų­jų jos ne­my­li, ir mer­ gi­na dėl to vos neišp­ro­tė­ja.

I.Pat­kaus­kai­tės vei­kė­jos mei­lės kan­čios la­biau įti­ki­na ir su­jau­di­na

nei pa­grin­di­nės he­ro­jės. I.Pa­liu­ly­tė per­tei­kia sa­vo he­ro­jės cha­rak­te­rį, įkū­ni­ja nuo­bo­džiau­jan­čią po­niu­tę, ta­čiau jaus­mų gi­lu­mo at­žvil­giu iš­ lie­ka plau­kio­jan­ti pa­vir­šiu­je.

T.Rin­kū­no Be­lia­je­vas kur kas gy­ves­nis, ta­čiau, ži­nant ak­to­riaus pui­kius ak­to­ri­nius su­ge­bė­ji­mus, spek­tak­ly­je jis at­ro­do kiek su­var­ žy­tas. Su­si­da­ro įspū­dis, kad jis tar­si bū­tų įspraus­tas į tam tik­rus vai­dy­ bos rė­mus ir vai­di­na to­li gra­žu ne taip, kaip jam pa­čiam no­rė­tų­si.

I.Tur­ge­ne­vo pje­sė „Mė­nuo kai­ me“ kaž­ka­da, ko ge­ro, bu­vo itin su­kre­čian­ti, o ca­ri­nė­je Ru­si­jo­ je – ne­tgi už­draus­ta. To me­to vi­ suo­me­nė­je ne­bu­vo priim­ti­nos is­ to­ri­jos apie iš­te­kė­ju­sios mo­ters mei­l ę jau­n es­n iam pa­val­d i­n iui.

Bet ar šiais lai­kais ši is­to­ri­ja taip pat yra ste­bi­nan­ti, šo­ki­ruo­jan­ ti? Spek­tak­ly­je nė­ra nė vie­no šių lai­kų ženk­lo. Re­ži­sie­rius ne­sie­ kia sa­vaip in­terp­re­tuo­ti pje­sės, pa­vers­ti jos itin ak­tua­lia šian­die­ niam žiū­ro­vui.

Al­suo­ja­ma tik praei­ti­mi

Spek­tak­lio pa­bai­go­je įvyks­ta šių tri­jų vei­kė­jų akis­ta­ta – Na­ta­li­jos įduk­ra pri­ver­čia sa­vo ma­mą at­ skleis­ti sa­vuo­sius jaus­mus Be­lia­ jevui. Na­ta­li­ja Pet­rov­na taip ir pa­ da­ro. Be­lia­je­vas lyg ir no­ri at­si­duo­ti Na­ta­li­jos aist­rai, ta­čiau ga­liau­siai nu­spren­džia iš­vyk­ti. Taip ir lie­ka neaiš­ku, kiek mei­lės bū­ta jau­no­jo mo­ky­to­jo šir­dy­je ir kiek rim­tai jis žvel­gė į šią si­tua­ci­ją.

Spek­tak­ly­je ne­pa­vyks­ta iki ga­ lo at­ver­ti šių dvie­jų per­so­na­žų vi­ di­nių gel­mių – lyg ak­to­riams bū­tų už­draus­ta gi­liau pa­žin­ti sa­vo vei­kė­ jus. Ta­ry­tum kaž­ko bai­min­da­mie­ si, į vis­ką sce­no­je žvelg­da­mi la­bai at­sar­giai, jie sa­vo vaid­me­ni­mis ne­ pri­ver­čia pa­jus­ti ka­tar­sio ar ko­kio ki­to su­kre­čian­čio, tie­sa al­suo­jan­čio jaus­mo. Nors vai­dy­bo­je ir tai­ko­mas rea­lis­ti­nės kryp­ties spek­tak­liui tin­ ka­mas Kons­tan­ti­no Sta­nis­lavs­kio me­to­das, kai lei­džia­ma įsi­jaus­ti į per­so­na­žą, at­ver­ti jo jaus­mų tie­ są ir taip pa­veik­ti žiū­ro­vą. Šia­me spek­tak­ly­je ne vi­sa­da no­ri­si ta­pa­ tin­tis su vei­kė­jais, o dau­ge­lis jaus­ mų at­ro­do dirb­ti­ni.

Spek­tak­lio kū­rė­ jams ne­pa­vyks­ta nei per­teik­ti I.Tur­ge­ne­ vo pje­sės gi­lu­mi­nių reikš­mių, nei pa­pil­ dy­ti kū­ri­nio sa­vo­mis kū­ry­bi­nė­mis įžval­ go­mis.

Iš­sis­ky­rė vai­dy­ba

Už ge­res­nę vai­dy­bą bū­tų ga­li­ ma pa­gir­ti ak­to­rių Dai­nių Svo­bo­ ną, įkū­ni­jan­tį gy­dy­to­ją Špi­gels­kį.

Ak­to­riui pa­vyks­ta įti­ki­na­mai per­ teik­ti šio per­so­na­žo cha­rak­te­rį – jis gud­rus, ap­suk­rus, žo­džio ki­še­nė­je neieš­kan­tis šmaikš­tuo­lis. Šio vei­ kė­jo pa­si­ro­dy­mas sce­no­je itin pa­ gy­vi­na spek­tak­lį.

Nors jis ir nė­ra he­ro­jiš­kas, poe­ tiš­kos sie­los vei­kė­jas, jo pa­pras­ tu­mas, kar­tais ne­sle­pia­mas sie­kis ma­ni­pu­liuo­ti ki­tais at­ro­do na­tū­ra­ lus ir įti­ki­na­mas.

D.Svo­bo­no gy­dy­to­jas pra­juo­ki­ na, įtrau­kia į veiks­mą. Jis pa­siū­lo min­tį Na­ta­li­jai Pet­rov­nai iš­te­kin­ti Ve­rą už daug vy­res­nio, ne itin iš­ vaiz­daus ir ne­mo­kan­čio elg­tis su mo­te­ri­mis Arū­no Sta­nio­nio vai­di­ na­mo tur­tin­go po­no Bol­šik­co­vo.

Sce­na, kai gy­dy­to­jas at­ve­da šį ne­ran­gų po­ną į dva­rą pra­šy­ti Ve­ ros ran­kos ir mo­ko jį, kaip rei­ kia bend­rau­ti su mo­te­ri­mis, ga­ na ko­m iš­ka. Dar juo­k in­ges­n is D.Svo­bo­no vei­kė­jo pirš­ly­bų po­ kal­bis su Ug­nės Žir­gu­lės Li­za­ve­ta Bog­da­nov­na. Pas­ta­ro­ji itin kuk­ li, nai­vi, pa­pras­ta ir, kaip ma­ty­ti, iki au­sų įsi­my­lė­ju­si gy­dy­to­ją, ku­ ris juo­kin­gai jai pud­ri­na sme­ge­ nis pa­sa­ko­da­mas apie sa­vo ne­to­ bu­lą ir itin reik­lų cha­rak­te­rį, kad iš­ban­dy­tų, o gal ir at­bai­dy­tų bū­ si­mą nuo­ta­ką.

Neatsk­leis­ti cha­rak­te­riai

Na­ta­li­jai Pet­rov­nai dar vie­nas nea­ be­jin­gas he­ro­jus – Egi­di­jaus Stan­ ci­ko įkū­ni­ja­mas šei­mos drau­gas Ra­ki­ti­nas. Jis poe­tiš­kos, tau­rios sie­los, me­lan­cho­liš­kas, vi­sa­da yra ša­lia Na­ta­li­jos, itin jai dė­me­sin­gas, ta­čiau per­ne­lyg re­zig­nuo­jan­tis, pa­ sy­vus, ne­ko­vo­jan­tis, toks tik­ras ne­ lai­mė­lis.

Nors ir skau­du, Ra­ki­ti­nas su­si­ tai­ko su tuo, kad my­li­ma mo­te­ris pa­mils­ta jau­ną stu­den­tą ir vi­siš­ kai pa­mirš­ta jį, ven­gia jo, ne­si­do­ mi juo. Ir tik spek­tak­lio pa­bai­go­je nu­spren­džia pa­ga­liau ką nors da­ ry­ti – iš­vyk­ti. E.Stan­ci­kas pui­kiai tin­ka šiam vaid­me­niui, tik, de­ja, šis vei­kė­jas lie­ka iki ga­lo neatsk­ leis­tas.

Tą pa­tį bū­tų ga­li­ma pa­sa­ky­ti ir apie Pet­rov­nos vy­rą – dva­ri­nin­ką Is­la­je­vą (ak­to­rius Gin­ta­ras Ado­ mai­tis). G.Ado­mai­čio vei­kė­jas pa­ ro­do sa­vo vy­riš­ką cha­rak­te­rį (pa­ nar­di­na Ra­ki­ti­ną į van­dens pil­ną vo­nią), ta­čiau tai įvyks­ta be­si­bai­ giant spek­tak­liui, o iki tol šis vei­ kė­jas tik šmėkš­te­lė­ja sce­no­je ir greit vėl dingsta, su­teik­da­mas la­bai ma­žai in­for­ma­ci­jos apie tai, ko­kia jo, kaip XIX a. dva­ri­nin­ko, pa­sau­ lė­žiū­ra, ko­kie jo san­ty­kiai su ki­tais vei­kė­jais, ga­liau­siai, ko­kie jo jaus­ mai žmo­nai.

Spro­gi­mo taip ir ne­bu­vo

Rea­lis­ti­na­me teat­re bu­vo sie­kia­ma is­to­ri­nės tie­sos, at­spin­dė­ti gy­ve­ ni­mo de­ta­les, bui­tį, to­kie spek­tak­ liai tu­rė­ję bū­ti gy­ve­ni­mo rea­ly­ bės at­spin­džiais. Šiems sie­kiams įgy­ven­din­ti spek­tak­ly­je pa­si­tel­ kia­mas ir Ar­vy­do Nor­vai­šo kur­ tas sce­no­vaiz­dis, ku­ria­me do­mi­ nuo­ja šie­no ku­pe­ta, vė­liau vie­to­je jos nu­lei­džia­mos de­ko­ra­ci­jos, vaiz­ duo­jan­čios pa­šiū­rę.

Sce­no­je ga­li­ma iš­vys­ti ir ki­tų bui­ties daik­tų, pa­de­dan­čių at­kur­ ti pje­sės rea­lis­ti­nę tik­ro­vę. Spek­ tak­ly­je es­ti ir to­kių mi­zans­ce­nų, ku­rioms bū­din­ga jau šiuo­lai­ki­nio teat­ro sti­lis­ti­ka, pvz., Pet­rov­nos ir Ra­ki­ti­no mo­no­lo­gai, iš­sa­ky­ti jiems išei­nant į sce­nos prie­kį, ir spek­tak­ lio pa­bai­go­je vaiz­duo­ja­mas vei­kė­jų iš­si­sky­ri­mas.

Svei­kin­ti­nas yra re­ži­sie­riaus žings­nis pje­sę in­terp­re­tuo­ti šiuo­ lai­kiš­kai, bent jau for­mos at­žvil­giu, ta­čiau taip, kaip ti­kė­ta­si (pa­vei­kiai, pa­pil­dant spek­tak­lio veiks­mą), šių sce­nų ne­pa­vyks­ta pri­lip­dy­ti prie spek­tak­lio tvir­to rea­lis­ti­nio kar­ ka­so. Tą pa­tį bū­tų ga­li­ma pa­sa­ky­ ti ir apie kom­po­zi­to­riaus Vid­man­ to Bar­tu­lio kur­tą mu­zi­ką.

Su per­trau­ka tris va­lan­das tru­kęs spek­tak­lis prailgs­ta. Iš pra­džių dar yra vil­ties, kad spek­tak­lis tu­rės sa­ vą­jį už­tai­są, ta­čiau pa­si­bai­gus pir­ ma­jai da­liai tam­pa aki­vaiz­du, kad spek­tak­ly­je pa­ra­ko ar­ba iš vi­so ne­ bu­vo, ar­ba jis dėl kai ku­rių prie­žas­ čių (grei­čiau­siai jau įvar­dy­tų) tie­ siog ne­sprogs­ta.

Spek­tak­ly­je ga­li­ma pa­si­juok­ti, pa­si­žiū­rė­ti, kaip anuo­met gy­ve­no po­nai, ko­kia bu­vo jų kas­die­ny­bė, nuo­tai­kos ir rū­pes­čiai, pa­si­gė­rė­ti XIX a. kos­tiu­mo es­te­ti­ka (kos­tiu­ mų dai­li­nin­kė – Kot­ry­na Dau­jo­tai­ tė). Vis dėl­to nie­ko nau­jo, o dar ir įdo­maus, ori­gi­na­laus ne­su­ži­nai ir ne­pa­ti­ri. Spek­tak­lio kū­rė­jams ne­ pa­vyks­ta nei per­teik­ti I.Tur­ge­ne­vo pje­sės gi­lu­mi­nių reikš­mių, tra­giz­ mo, ypač jei ko­me­di­ją sie­kia­ma pa­ vers­ti dra­ma, nei pa­pil­dy­ti kū­ri­nio sa­vo­mis kū­ry­bi­nė­mis įžval­go­mis.

Spek­tak­lį bū­tų ga­li­ma re­ko­men­ duo­ti tiems, ku­rie no­ri lai­ką pra­ leis­ti leng­vai, links­mai ir pa­to­giai.

7

penktadienis, biRželio 7, 2013

santaka/šokis

Chres­to­ma­ti­nis pa­va­sa­rio gai­va­las Šimt­me­tį skai­čiuo­jan­tis Igo­rio Stra­vins­kio ba­le­tas „Šven­ta­sis pa­va­sa­ris“ ma­tė vis­ko.

Per pa­sau­li­nę prem­je­rą Pa­ry­žiu­je pub­li­ka jį nu­švil­pė – su­ža­vė­ta bu­vo tik le­gen­di­nė ma­dos kū­rė­ja Co­co Cha­nel. Vė­liau Vo­kie­ti­jo­je žiū­ro­vai plo­jo bi­sui, o 1991-ai­siais pri­sta­ ty­tas Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me ope­ros ir ba­le­to teat­re jis su­kė­lė žiū­ro­vų spūs­tis. Šian­ dien XX a. mu­zi­kos še­dev­ras grįž­ta į sce­ną.

Sil­vi­ja Či­žai­tė-Ru­do­kie­nė

Ne vie­nos kar­tos cho­reog­ra­fų vaiz­ duo­tę kai­ti­nan­ti gai­va­liš­ko gam­ tos šėls­mo mu­zi­ka šį­kart skam­bės Kau­ne. Ba­le­to šimt­me­čiui skir­tu kon­cer­tu se­zo­ną baigs šo­kio teat­ ras „Au­ra“. Apie prieš šimt­me­tį pa­si­pik­ti­nu­sius pa­ry­žie­čius ir su­ ža­vė­tus lie­tu­vius, ge­nia­lią mu­zi­ ką pa­sa­ko­jo „Au­ros“ va­do­vė Bi­ru­ tė Le­tu­kai­tė.

– Ar Igo­rio Stra­vins­kio kū­ri­ nio šimt­me­čio ju­bi­lie­jus iš tik­ rų­jų toks svar­bus „Au­rai“, kad ap­siim­ta at­kur­ti „Šven­tą­jį pa­ va­sa­rį“?

– „Šven­to­jo pa­va­sa­rio“ at­kū­ri­mas ne­bu­vo įtrauk­tas į teat­ro pla­nus, o kū­ri­nio ju­bi­lie­jus tik ins­pi­ra­vo pa­ čią min­tį, ku­ri šo­vė stai­ga, skai­ tant nau­jie­nas ir įva­rius at­si­lie­pi­ mus apie šimt­me­tį. Pa­gal­vo­jau: o ko­dėl gi ne – juk mes taip pat tu­ri­ me šį kū­ri­nį.

Pa­žin­ties su „Šven­tuo­ju pa­va­ sa­riu“ prie­šis­to­rė pra­si­dė­jo 1991 m., kai dvi de­šim­tys „Au­ros“ na­ rių vy­ko į Eu­ro­pos jau­ni­mo šo­kių fes­t i­va­l į Duis­b ur­ge (Vo­k ie­t i­ja).

Tuo­met ang­lų cho­reog­ra­fas Roys­ to­nas Maal­do­mas, dir­ban­tis ir su pro­fe­sio­na­lais, ir su ne­pro­fe­sio­ na­liais šo­kė­jais, ap­siė­mė sta­ty­ ti „Šven­tą­jį pa­va­sa­rį“ ir pa­kvie­

tė da­ly­vau­ti apie 100 fes­ti­va­ly­je da­l y­va­v u­s ių šo­k ė­j ų. Bu­vo iš­t ies įtemp­tas, bet pro­duk­ty­vus lai­kas.

Dvi sa­vai­tes re­pe­ti­ci­jos vy­ko die­ na iš die­nos, o va­ka­rais tru­pės dar ro­dy­da­vo sa­vo at­vež­tus pa­sta­ty­ mus. „Šven­ta­sis pa­va­sa­ris“ bu­ vo pa­ro­dy­tas pa­sku­ti­nę fes­ti­va­lio die­n ą fil­h ar­m o­n i­j o­j e, tal­p i­n an­ čio­je 2 000 žiū­ro­vų. Tur­būt pir­ mą ir pa­sku­ti­nį kar­tą sa­vo gy­ve­ ni­me ma­čiau, kaip po pa­si­ro­dy­mo vi­si du tūks­tan­čiai šau­kė „bis“ ir ant­ro­ji spek­tak­lio pu­sė bu­vo kar­ to­ja­ma. Kaž­kas neį­ti­ki­mo!

– Ko­dėl šį spek­tak­lį „Au­ra“ at­ ku­ria ne­sa­va­ran­kiš­kai – į dar­ bą įtrauk­ti ir Na­cio­na­li­nės M.K.Čiur­lio­nio me­nų mo­kyk­ los bei Kau­no cho­reog­ra­fi­jos mo­kyk­los at­sto­vai?

– 1991-ai­siais „Šven­tą­jį pa­va­sa­ rį“ at­kū­rė­me tik su „Au­ra“, ta­da pir­mą kar­tą jį pa­ro­dė­me ir Lie­tu­ vai, pri­sta­tė­me Na­cio­na­li­nia­me ope­ros ir ba­le­to teat­re. Tuo­met mū­sų bu­vo dau­giau nei pen­kias­ de­šimt – šo­ko ir „Au­ros“ stu­di­jos auk­lė­ti­niai. Da­bar mū­sų ko­lek­ ty­vas – tris ar net ke­tu­ris kar­tus ma­žes­nis, ne­be­pa­jė­gia­me vie­ni at­ lik­ti to­kio kū­ri­nio, ku­ria­me svar­ bu ma­sės ener­gi­ja. Šis kū­ri­nys nė­ra kaž­kas iš­gry­ nin­ta ir šva­raus. Tai to­kia gai­va­

liš­ka sti­chi­ja, su­si­lie­jan­ti su mu­ zi­ka. O tiek Kau­no cho­reog­ra­fi­jos, tiek Na­cio­na­li­nė­je M.K.Čiur­lio­ nio me­nų mo­kyk­lo­se dir­ba bu­vu­ sios au­rie­tės cho­reog­ra­fės – Li­na Na­var­daus­kie­nė ir Li­na Puo­džiu­ kai­tė-La­naus­kie­nė, ku­rios pa­čios anuo­met šo­ko Vo­kie­ti­jo­je. Tai­gi spon­ta­niš­ka idė­ja ta­po rea­liai įgy­ ven­di­na­ma. Nors jau ket­vir­tą kar­tą at­ku­ria­me „Šven­tą­jį pa­va­sa­rį“, ta­

Kai su­si­jun­gia kū­nai ir neį­ti­ki­ma I.Stra­ vins­kio mu­zi­ka, iš­ lais­vi­na­ma be­ga­li­nė ener­gi­ja, at­si­sklei­ džia pir­mi­nis pra­ das. Tai iš­raiš­kos šo­ kio spek­tak­lis. čiau ne­ži­nau, koks bus šis kar­tas – juk ne tik nuo ma­nęs vis­kas pri­klau­ so. Įt­rauk­ti ir jau­nes­ni šo­kė­jai... Vis dėl­to čia svar­bu ne tech­ni­kos de­ monst­ra­vi­mas, bet ener­gi­ja, lau­ki­ nis bu­vi­mas gam­to­je, ti­kė­ji­mas tuo, ką da­rai. Bend­ra­dar­biau­jant vyks­ ta ir tar­si tam tik­ra jau­nų­jų šo­kė­jų edu­ka­ci­ja, kai kal­ba­mės, aiš­ki­na­ mės, ko­dėl esi sce­no­je ir at­lie­ki vie­ no­kius ar ki­to­kius ju­de­sius. Pri­va­lai

Jė­ga: „Šven­to­jo pa­va­sa­rio“ gro­žį su­da­ro jo ga­lin­ga ir eksp­re­sy­vi mu­zi­ka.

ži­no­ti, ko­dėl, tar­kim, iš­ke­li ran­kas – pra­šai, au­ko­ji, gar­bi­ni ar dė­ko­ji?

– Tai kū­ri­nys, rei­ka­lau­jan­tis vi­ siš­kai at­si­duo­ti, įsi­trauk­ti tar­ si į ri­tua­lą?

– Kai su­si­jun­gia kū­nai ir neį­ti­ki­ma I.Stra­vins­kio mu­zi­ka, iš­lais­vi­na­ ma be­ga­li­nė ener­gi­ja, at­si­sklei­džia pir­mi­nis pra­das. Tai iš­raiš­kos šo­ kio spek­tak­lis.

– Gal po pa­si­ro­dy­mo Kau­ne ver­tė­tų reng­ti dis­ku­si­ją su žiū­ ro­vais? Ap­tar­ti at­ras­tas is­to­ri­ jas, pa­jaus­tas emo­ci­jas...

– Nė­ra konk­re­čiai su­pla­nuo­ta, bet man vi­sa­da no­ri­si dis­ku­si­jų. Vis dėl­to gal mū­sų žiū­ro­vai nė­ra įpra­ tę pa­si­lik­ti po spek­tak­lio ir dis­ku­ tuo­ti?

– Ge­gu­žę Mask­vo­je „Šven­tą­ jį pa­va­sa­rį“ pri­sta­tė gar­sio­ ji Sas­hos Waltz tru­pė, ne­tru­ kus pa­ro­dy­sian­ti sa­vo spek­tak­lį „Kū­nai“ ir Lie­tu­vo­je. Ar te­ko su ja dis­ku­tuo­ti apie šį kū­ri­nį?

– Aš as­me­niš­kai ne­pa­žįs­tu S.Waltz, to­dėl pa­ti skam­bin­ti ar ra­šy­ti neišd­ rįs­čiau... Ji yra šo­kio pa­sau­lio pi­ ra­mi­dės vir­šū­nė­je. Jos at­vy­ki­mas – ma­no se­nos sva­jo­nės iš­si­pil­dy­mas.

Vie­na iš prie­žas­čių, ko­dėl troš­kau, kad „Kū­nų“ pa­sta­ty­mas pa­siek­ tų Lie­tu­vą, – bu­vęs „Au­ros“ šo­kė­

jas Vir­gis Puo­džiū­nas, ku­ris šo­ka S.Waltz tru­pė­je ir šia­me spek­tak­ ly­je. Tai la­bai ta­len­tin­gas šo­kė­ jas. Ka­dan­gi jis iš Kau­no ir čia mes anks­čiau kar­tu dir­bo­me, la­bai no­ rė­jau, kad spek­tak­lis pa­siek­tų ir Kau­ną. Kad ir kaip bū­tų, džiau­ giuo­si, kad pa­si­ro­dy­mas ap­skri­tai įvyks Lie­tu­vo­je.

– O ką as­me­niš­kai Bi­ru­tei Le­ tu­kai­tei reiš­kia „Šven­ta­sis pa­ va­sa­ris“?

– La­bai daug... Pir­ma­sis įspū­ dis at­si­vež­tas iš Vo­kie­ti­jos. Man as­me­niš­kai tai bu­vo su­si­dū­ri­ mas su ypa­tin­ga mu­zi­ka ir pro­ ce­so, kai cho­reog­ra­fas su­val­do ma­ses, ste­bė­ji­mas. Dar – ne­blės­ tan­tis emo­ci­nis po­ty­ris dir­bant, kai vi­si re­pe­tuo­da­mi su­si­bi­čiu­lia­ vo, – ne­pap­ras­ta at­mos­fe­ra. Be to, la­bai mėgs­tu įvai­rias nau­jo­ ves, do­miuo­si šiuo­lai­ki­niais da­ly­ kais, pro­fe­sio­na­lio­mis kū­ry­bi­nė­mis paieš­ko­mis. Šia­me kū­ri­ny­je jau­čiu ga­li­my­bę at­si­gręž­ti į šak­nis, su­si­ lie­ti, pa­si­ner­ti į mu­zi­ką. Kai žiū­riu į šo­kė­jus sce­no­je, bū­nu su jais kar­ tu, tai, ką jie ge­rai da­ro, man ke­lia di­džiu­lį pa­si­ten­ki­ni­mą. Sun­ku to­ kius jaus­mus at­skleis­ti žo­džiais – kaip ir pa­tį šo­kį. Juk nė­ra kaž­ko­ kios konk­re­čios is­to­ri­jos, o is­to­ri­jų ir in­terp­re­ta­ci­jų ga­li bū­ti tūks­tan­ čiai. Ste­bė­ji­mas su­tei­kia svars­ty­ mo, ly­gi­ni­mo ma­lo­nu­mą ir su­ke­lia be­ga­les min­čių. La­bai džiaug­siuo­ si, kad dar kar­tą su žiū­ro­vais ga­ lė­siu pa­si­ner­ti į „Šven­to­jo pa­va­sa­ rio“ gel­mes. kas: Šo­kio teat­ro „Au­ra“ kon­cer­tas, skir­tas I.Stra­vins­kio ba­le­to „Šven­ta­sis pa­va­sa­ris“ ju­bi­lie­jui. kur: „Girs­tu­čio“ kul­tū­ros rū­muo­se. kada: Bir­že­lio 11 d. 19 val.

To­mo Jun­du­lo nuo­tr.

8

Penktadienis, birželio 7, 2013

santaka/istorija

Ir stok už gar­bę Lie­tu­vos Tai žo­džiai, iš­rai­žy­ti me­ta­li­nė­je tau­rė­je, įteik­to­je 1937 m. Eu­ro­pos krep­ši­ nio čem­pio­nams – Lie­tu­vos krep­ši­nio ko­man­dai. Šis įra­šas api­bū­di­na vi­są tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos spor­to ke­lią. Tau­rė ir ki­ti uni­ka­lūs 1925–1939 m. Lie­tu­ vos spor­ti­nin­kų iš­ko­vo­ti spor­to pri­zai, gar­bės do­va­nos eks­po­nuo­ja­mi Is­to­ri­nė­je pre­zi­den­tū­ro­je Kau­ne vei­kian­čio­je pa­ro­do­je.

Ri­ta Škiu­die­nė

Is­to­r i­nės pre­z i­den­t ū­ros

Vai­ni­kai, sa­lie­rai ir alie­jus

Žai­dy­nės, kaip re­li­gi­nės šven­tės da­ lis, ir žu­vu­sių kar­žy­gių pa­ger­bi­mo iš­kil­mės, gi­mė Eu­ro­pos ci­vi­li­za­ci­ jos lop­šy­je – Se­no­vės Grai­ki­jo­je, kur nu­ga­lė­to­jų gal­vos bū­da­vo da­ bi­na­mos alyv­me­džių, lau­rų, pu­šies ša­ke­lių vai­ni­kais, bal­tais raiš­čiais.

Ne­mė­jos (573–270 pr. Kr.) žai­ dy­nė­se lai­mė­to­jas gau­da­vo švie­žią lau­ki­nį sa­lie­rą. Atė­nuo­se vy­ku­sių Atė­nei skir­tų Pa­na­tė­na­jų var­žy­bų nu­ga­lė­to­jus ap­do­va­no­da­vo am­fo­ro­ mis, skli­di­no­mis ge­riau­sio aly­vuo­ gių alie­jaus. Spe­cia­lios for­mos Pa­ na­tė­na­jų pri­zi­nės am­fo­ros, puoš­tos juo­da­fi­gū­re ta­py­ba Atė­nę ir var­žy­bas vaiz­duo­jan­čio­mis sce­no­mis (ati­tin­ ka­mos rung­ties nu­ga­lė­to­jas gau­da­vo va­zą su tos rung­ties vaiz­du), ga­min­ tos Atė­nuo­se nuo 566 m.

An­ti­kos pa­sau­ly­je ki­lu­sios spor­ti­ nių žai­dy­nių nu­ga­lė­to­jų ap­do­va­no­ji­ mo tra­di­ci­jos ne­li­ko už­marš­ty­je. XIX a. pab. Va­ka­rų Eu­ro­po­je jos ta­po at­ gi­mu­sio spor­ti­nio ju­dė­ji­mo kul­mi­ na­ci­ne, iš­kil­min­ga, da­li­mi, kaip ir an­ti­kos lai­kais, išaukš­ti­nan­čia at­le­ tų per­ga­les, sim­bo­liš­kai įpras­min­tas įtei­kia­mais spor­to pri­zais.

Nuo­ša­ly­je nuo spor­to ju­dė­ji­mo ne­li­ko ir ne­prik­lau­so­my­bę 1918 m. at­ga­vu­si Lie­tu­va, pe­rė­mu­si ne tik spor­ti­nio žai­di­mo įgū­džius, bet ir var­žy­bų ri­tua­lus. Tai liu­di­ja Na­cio­ na­li­nia­me M.K.Čiur­lio­nio dai­lės mu­zie­ju­je iš­sau­go­tas gau­sus spor­ to tro­fė­jų rin­ki­nys – gar­bės do­va­ nos ir spor­to pri­zai. Šiuos 1925–1939 m. Lie­tu­vos spor­ti­nin­kų per­ga­lių ir tarp­tau­ti­ nio bend­ra­vi­mo liu­di­nin­kus tuo­ me­čiam Vy­tau­to Di­džio­jo kul­tū­ros mu­zie­jui 1942 m. per­da­vė Kau­ no kū­no kul­tū­ros rū­mai. Mu­zie­jui va­do­va­vę Pau­lius Ga­lau­nė, Pet­ras Staus­kas, ki­ti dar­buo­to­jai su­ge­bė­jo so­vie­ti­niu lai­ko­tar­piu iš­sau­go­ti per 240 uni­ka­lių eks­po­na­tų.

se rū­muo­se vei­ku­sio­je pa­ro­do­je „Spor­to tro­fė­jai“. Ta­da ga­na sku­ bo­tai su­reng­ti pa­ro­dą pa­ska­ti­no pa­ki­tu­sios po­li­ti­nės rea­li­jos – rū­ pė­jo pri­sta­ty­ti vi­suo­me­nei eks­po­ na­tus, liu­di­jan­čius Lie­tu­vos tar­ pu­ka­rio gy­ve­ni­mo as­pek­tus, apie ku­riuos so­vie­tų cen­zū­ra ne­lei­do už­si­min­ti. Po dau­giau kaip dvie­jų de­šimt­me­čių jau Is­to­ri­nė­je pre­zi­ den­tū­ro­je su­reng­to­je pa­ro­do­je pri­ sta­to­mi pri­zai yra at­ri­bu­tuo­ti: nu­ ro­dy­ti jų au­to­riai, dirb­tu­vės, kil­mės vie­ta, ki­ti bū­ti­ni duo­me­nys – spor­ to ša­ka, var­žy­bų da­ta ir pan.

Dau­ge­lį šių dir­bi­nių su­kū­rė žy­ mūs Bal­ti­jos ša­lių dai­li­nin­kai: lat­ viai – gra­fi­kas Si­gis­mun­das Vid­ ber­gas, Ry­gos M.Kuz­n e­c o­vo po­rce­lia­no fab­ri­ke dir­bę dai­li­nin­ kai; es­tai – gar­siau­sias odos me­ni­ nio ap­dir­bi­mo meist­ras Eduar­das Tas­ka-Lak­so­ne­nas, me­ta­lo dai­li­ nin­kas Otas Tam­me­rai­das, lie­tu­ vių dai­li­nin­kas Jo­nas Juo­zas Bur­ ba – kaip ir mi­nė­ti es­tų me­ta­lo dai­li­nin­kai, pa­sta­ra­sis mi­rė Si­bi­ro trem­ty­je. Kau­ne me­ni­nius me­ta­lo dir­bi­nius ga­mi­no be­ne vie­nin­te­ lis šios sri­ties kva­li­fi­kuo­tas meist­ ras – Fi­ly­pas Iva­no­vas, tu­rė­jęs sa­ vo dirb­tu­vę Ge­di­mi­no g. 21.

Spor­ti­nin­kų tro­fė­jai bu­vo ori­ gi­na­lūs, me­niš­ki, ne­di­de­lė­mis se­ ri­jo­mis leis­ti fab­ri­ki­niai dir­bi­niai.

Kai ku­rie pri­zai yra tie­siog dai­ lūs, bran­gūs ko­ky­biš­kai pa­ga­min­ ti in­dai, pvz., va­zos, ku­rių ana­lo­gai

nau­do­ti ir bui­ty­je. To­kiais at­ve­jais tik įra­šai kriš­to­lo, po­rce­lia­no va­zų ir sta­tu­lė­lių, de­ko­ra­ty­vi­nių lėkš­ čių, odi­nių ap­lan­kų pa­vir­šiu­je ar prie jų pri­tvir­tin­to­se si­dab­ro len­ te­lė­se ir ap­kaus­tuo­se liu­di­ja, kad tai – konk­re­čioms spor­to var­žy­ boms skir­ta do­va­na. Šiuo­lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je jie su­ vo­kia­mi kaip iš­skir­ti­niai pra­ban­gos daik­tai. To­kio me­ni­nio ly­gio ap­ do­va­no­ji­mai mū­sų die­no­mis ga­lė­ tų bū­ti gre­ti­na­mi tik su vals­ty­bių va­do­vų rep­re­zen­ta­ci­nė­mis do­va­ no­mis.

Kai­my­nai do­va­nų neiš­sau­go­jo

M.K.Čiur­lio­nio dai­lės mu­zie­jaus pri­zų rin­ki­nys liu­di­ja ir gra­žią tar­ pu­ka­rio spor­te gy­va­vu­sią tra­di­ci­ją, kai var­žy­bų da­ly­viai prieš rung­ty­ nes ap­si­kei­čia ver­tin­go­mis gar­bės do­va­no­mis. Šiam iš­kil­min­gam, de­ja, jau už­ mirš­tam ri­tua­lui var­žy­bų re­zul­ ta­tai (XX a. 3 deš. pra­džio­je mū­sų fut­bo­li­nin­kams ir krep­ši­nin­kams jie bū­da­vo ga­na skau­dūs) ne­tu­rė­ jo jo­kios reikš­mės. Prieš tarp­vals­ ty­bi­nes var­žy­bas bū­da­vo su­gro­ja­ mi ne tik abie­jų ša­lių him­nai, bet ir tei­sė­jo ša­lies him­nas.

Ko­lek­ci­jo­je sau­go­mos Lat­vi­ jos gar­bės do­va­nos, 1925–1939 m. įteik­tos Lie­tu­vos spor­ti­nin­kams prieš fut­bo­lo, krep­ši­nio, leng­vo­ sios ir sun­kio­sios at­le­ti­kos, van­dens spor­to, bu­ria­vi­mo rung­ty­nes.

Pri­zą pa­li­ko vieš­bu­ty­je

Kū­rė ge­riau­si meist­rai

Rin­ki­nio pa­grin­dą (per 150 eks­ po­na­tų) su­da­ro tai­ko­mo­sios dai­ lės pa­vyz­džiai: si­dab­ro, me­ta­lo, me­džio, po­rce­lia­no, kriš­to­lo tau­ rės, va­zos, de­ko­ra­ty­vi­nės lėkš­tės, bo­ka­lai, sta­tu­lė­lės, pla­ke­tės, laik­ ro­džiai, odi­niai ap­lan­kai, dė­žu­ tės, blok­no­tai, kny­gos, vė­lia­vė­lės ir vim­pe­lai.

Iš šių ver­ty­bių iš­si­ski­ria 1938 m.

Lie­tu­vos tau­ti­nės olim­pia­dos at­ ri­bu­ti­ka – me­da­liai, ženk­liu­kai, olim­pia­dos ati­da­ry­mo ak­tas, net olim­pia­dos vė­lia­va.

Di­džio­ji rin­ki­nio da­lis bu­vo eks­ po­nuo­ta 1989 m. ru­de­nį M.K.Čiur­ lio­nio dai­lės mu­zie­jaus cent­ri­niuo­

Kai ku­rių eks­po­nuo­ja­mų spor­to pri­ zų is­to­ri­jos yra iš­ties la­bai jau­di­nan­ čios ar net ku­rio­ziš­kos. 1937 m. Lie­tu­ vos spor­ti­nin­kai, lai­mė­ję Ry­go­je vy­ ku­sį Eu­ro­pos krep­ši­nio čem­pio­na­tą ir ga­vę Lat­vi­jos pre­zi­den­to Kar­lio Ul­ ma­nio do­va­ną – de­ko­ra­ty­vi­nę si­dab­ ri­nę lėkš­tę – vyk­da­mi na­mo iš su­si­ jau­di­ni­mo ją tie­siog pa­li­ko vieš­bu­ty­ je. Tai pa­ste­bė­ta trau­k i­niui jau priar­ tė­jus prie Min­tau­jos. Vie­nas ko­man­

dos pa­ly­do­v ų tuoj nu­sku­bė­jo at­gal į Ry­gą. Kaž­kas iš vieš­bu­čio dar­buo­ to­jų apie pa­lik­tą pre­zi­den­to do­va­ną jau bu­vo pra­ne­šęs lat­v ių spor­t i­n in­ kams. O šie – ir taip ge­ro­kai įsi­žei­dę, net įtū­žę dėl vi­siš­kai ne­t i­kė­to ir ne­ lauk­to Lie­t u­vos krep­ši­n in­k ų trim­ fo – at­v y­kę į vieš­bu­t į ban­dė do­va­ nos nea­t i­duo­t i. To­k į lie­t u­v ių el­ge­sį jie trak­ta­vo vos ne kaip vi­sos lat­vių tau­tos ir jų pre­zi­den­to įžei­di­mą.

To­kio me­ni­ nio ly­gio ap­do­ va­no­ji­mai mū­sų die­no­mis ga­lė­ tų bū­ti gre­ti­na­ mi tik su vals­ty­ bių va­do­vų rep­ re­zen­ta­ci­nė­mis do­va­no­mis.

Pre­zi­den­ti­nė: Vo­kie­ti­jo­je pa­ga­min­ta va­za – A.Sme­to­nos įsteig­tas pe­

rei­na­ma­sis pri­zas, teik­tas Kau­ne vy­ku­sių tarp­tau­ti­nių lau­ko te­ni­so tur­ ny­rų vy­rų vie­ne­to nu­ga­lė­to­jui.

Artūro Morozovo nuotr.

De­ja, lie­tu­viš­kų do­va­nų ir pri­zų Lat­vi­jos ir Es­ti­jos spor­to mu­zie­jai neiš­sau­go­jo, to­dėl sun­ku nu­sta­ty­ ti, kas Lie­tu­vo­je ga­lė­jo ga­min­ti to­ kio po­bū­džio dir­bi­nius.

Pro­ga pa­si­rek­la­muo­ti

Vien­kar­ti­nius var­di­nius ir pe­rei­ na­muo­sius pri­zus stei­gė val­do­vai, pre­zi­den­tai, mi­nist­rai, vers­li­nin­ kai, ban­ki­nin­kai, po­li­ti­kai, spor­to są­jun­gos ir or­ga­ni­za­ci­jos. Taip kai ka­da siek­ta ne tik ska­tin­ti spor­ to ju­dė­ji­mą, bet ir įsiam­žin­ti gre­ ta čem­pio­nų.

Lie­tu­vo­je pri­zus spor­ti­nin­kams stei­gė įvai­rūs as­me­nys – nuo vals­ ty­bės pre­zi­den­to iki ži­no­mų ama­ti­ nin­kų. Rin­ki­ny­je yra vie­no gar­siau­ sių tar­pu­ka­rio Kau­no auk­sa­ka­lių Juo­zo Gerš­ti­ko 1933 m. pri­zas leng­ vaat­le­čiams, gar­siau­sios lai­ki­no­ sios sos­ti­nės kir­pyk­los sa­vi­nin­ko

Juo­zo Mu­ra­lio pri­zas, spau­da mi­ ni Klai­pė­dos Sa­mue­lio Edelš­tei­ no si­dab­ro dir­bi­nių fab­ri­ko, Kau­no H.Til­man­so me­ta­lo dir­bi­nių fab­ri­ ko įsteig­tus pri­zus, Koo­pe­ra­ci­jos ban­ko pri­zą ir kt.

Lie­tu­vos pre­zi­den­tas Ka­zys Gri­ nius, ku­rio pro­fe­si­ja bu­vo gy­dy­to­ jas, su­pra­to ir ver­ti­no spor­to nau­dą.

Jis ir įstei­gė pir­muo­sius pre­zi­den­to pe­rei­na­muo­sius pri­zus: šau­dy­mo me­džiok­li­niais šau­tu­vais var­žy­ bų nu­ga­lė­to­jui, dvi­ra­čių lenk­ty­nių nu­ga­lė­to­jui, ka­riuo­me­nės spor­ ti­nin­kams – leng­vaat­le­čiams. Jų neiš­li­ko, ži­no­mi tik iš to me­to pe­ rio­di­ko­je skelb­tų fo­tog­ra­fi­jų. kas: Pa­ro­da „Ir stok už garbę Lietuvos! Lietuvos sportininkų pasiekimai 1918–1940 m.“ kur: Is­to­ri­nė­je pre­zi­den­tū­ro­je. kada: Vei­kia iki bir­že­lio 30 d.

Pri­me­na li­tur­gi­nius reik­me­nis Tra­di­ciš­kai pri­zas bu­vo in­do, daž­

XX a. 3–4 deš. iš­po­pu­lia­rė­jo ma­

niau­siai va­zos ar tau­rės – per­mai­nin­gų per­ga­lės trium­fo ar kar­čios li­ki­mo lem­ ties sim­bo­lio – for­mos. Pri­zų for­mos ir de­ko­ras daž­nai at­kar­to­ja an­ti­ki­nių ke­ ra­mi­nių ir me­ta­li­nių in­dų – am­fo­rų, dvią­sių pie­li­kų, kra­te­rių (in­dų, skir­tų vy­nui skies­ti van­de­niu), ki­li­kų (grakš­ čių tau­rių vy­nui ger­ti) – for­mas.

siš­k iau ga­m i­n a­m i ana­l o­g iš­k ų for­ mų, la­bai sai­kin­gos puo­šy­bos spor­ to pri­zai su dang­te­liais, ku­rių vir­šu­ je pri­tvir­tin­tos spor­ti­nin­kų skulp­ tū­ri­nės fi­gū­rė­lės. Po­pu­lia­riau­sios – vaiz­duo­jan­čios nu­ga­lė­to­ją su iš­kel­ tu lau­rų vai­ni­ku ran­ko­je ar lau­ro la­ pų vai­ni­kas.

Jų to­bu­los pro­por­ci­jos daž­nai yra

Įvai­rūs aukš­tų, va­ri­nių, puoš­nių bo­

įkvė­pi­mo šal­ti­nis ku­riant ir da­bar­ti­ nius ap­do­va­no­ji­mus. Kai ku­rie pri­ zai pri­me­na įvai­rių kon­fe­si­jų li­tur­gi­ nes tau­res (ypač pro­tes­tan­tiš­ką­sias) – stam­bias, api­bend­rin­tų for­mų, su san­tū­riu de­ko­ru ar vi­sai be jo.

ka­lų su dang­te­liais, su­jung­tų ąse­le, bu­vu­sių Han­zos pirk­lių ar lai­vų ka­pi­ to­nų tur­to ir ga­lios sim­bo­lių, va­rian­ tai iš pi­ges­nių me­džia­gų, ke­ra­mi­kos, me­džio iki šių die­nų yra pa­pli­tę vi­so­ je Va­ka­rų Eu­ro­po­je, ypač Skan­di­na­vi­ jos, Vo­kie­ti­jos, Lat­vi­jos, Es­ti­jos bui­ty­je, liau­dies me­ne, taip pat kaip pri­zai bu­ vo do­va­no­ja­mi spor­ti­nin­kams.

Dau­ge­lio for­mos ir de­ko­ro ele­men­

tai at­kar­to­ja Va­ka­rų Eu­ro­pos XVI– XVII a. ce­chų rep­re­zen­ta­ci­nes si­ dab­ri­nes puoš­nias tau­res. Daž­niau­ siai jos su dang­te­liais, ku­rių vir­šu­je pri­tvir­tin­tos mi­to­lo­gi­nių die­vy­bių ar ce­cho glo­bė­jo – šven­to­jo skulp­tū­rė­ lės ar vė­lia­vė­lės. Šie in­dai daž­nai su fi­gū­ri­ne ko­je­le, vir­šu­ti­nė da­lis – ci­lind­ ro ar ko­nu­so for­mos.

Kai ku­rios do­va­nos nu­ga­lė­to­jams

yra tie­siog pra­ktiš­ki, bet ga­na bran­ gūs daik­tai – laik­ro­džiai, al­bu­mai, blok­no­tai, par­ke­riai, si­dab­ri­niai po­rt­ si­ga­rai, si­dab­ri­niai ser­vi­zai, rū­ky­mo ir sku­ti­mo­si rin­ki­niai; bū­ta ir pi­ni­gi­ nių pri­zų.