2013 06 370

2013 birželis #38

Lietuviškų festivalių kalendorius Pasiaiškinimas – ryškiausias mūsų kultūros bruožas M.Korenkaitė: aktorius turi būti jautrus gyvenimui (Ne)standartinės praktikos Peggy Guggenheim Collection

Julija Goyd: nuo ekonomikos juodųjų ikrų link 37O.diena.lt

37o

#38 Numerio bendradarbiai: Tautė Bernotaitė Atsakomybė rašyti smalsiam skaitytojui – ir pavojingiausias žarsteklis, ir saldžiausias zefyras

Domantas Razauskas

Apie politiką feisbuke ir kaimo beždžiones

A

š, kaip ir dauguma jūsų (neabejoju, kad mūsų skaitytojai TAI DARO), nemažai laiko praleidžiu socialiniuose tinkluose. Ir žinote, ką neseniai suvokiau? Ogi kad būtent dėl feisbuko iš visiškai apolitiškos asmenybės (dažnai net nepasivargindavau balsuoti) virtau žmogumi, turinčiu gana tvirtas politines pažiūras.

Praėjusį rudenį netgi nepatingėjau nusitrenkti maždaug 300 km pirmyn atgal balsuoti ne už mažesnę blogybę, kaip darydavau anksčiau, o už tuos, kurie, mano nuomone, yra verti būti valdžioje. Aišku, mano nuomonė su tautos daugumos nuomone nesutapo. Deja, man taip dažnai nutinka.

Bet grįžkime prie feisbuko. Tiesą sakant, ilgai feisbuką laikiau tiesiog pramoga, kuri kartais praverčia ir darbo reikalais, pavyzdžiui, „37O“ straipsniams pareklamuoti ar su žurnalo bendraautoriais susirašyti žinutėmis.

Neseniai suvokiau, kad šita bjaurybė, nuo kurios esu beveik liguistai priklausoma, gali duoti ir kitokios naudos, pavyzdžiui, priversti nesąmoningai pasidomėti temomis, kurias anksčiau nurašydavau į paraštes.

Esu palaikinusi nemažai žiniasklaidos priemonių feisbuko profilių, tad politinės aktualijos, kurias paprastai praleisdavau neskaičiusi, dabar neretai patraukia akį, nes jas pamatau tiesiog savo sienoje.

Jeigu antraštė užkliūna, tai netgi perskaitau straipsnį.

Kitas dalykas – draugų įrašai. Artimiausiame draugų būry, su kuriais susitinkame ne tik feisbuke, paprastai nepolitikuojame. O kai kurie kiti feisbuko draugai mėgsta tai daryti nuolat. Vieni tiesiog įdeda kokį juokingą memą apie politikus, antri – nuorodą į įdomų straipsnį, o drąsiausi parašo piktą, bet labai sąmojingą komentarą viena ar kita tema.

Kaip antai visiems gerai žinomas Algis Ramanauskas, neseniai leptelėjęs štai ką: „Gal galėtų Seimas imtis svarstyti įstatymą dėl Gražulio? Įstatymas numatytų, kad Gražulis yra latentinis pedofilas ir dar plius kaimo beždžionė. Tada ATPK atsirastų norma, baudžianti žmones už Gražulio toleravimą panašia

Goda Dapšytė Tamsta dėstytoja, jaunosios kartos teatro kritikė

sankcija, kurią patiriame už neleistiną parkavimą.“ Rezultatas – per 600 laikų (tarp jų ir mano) bei dešimtys komentarų, kuriuose smagiai tyčiojamasi iš jau seniai Seimo klounu tapusio politiko.

Su labai subtilia ironija savo feisbuko įrašuose iš Gražulio tyčiojasi ir dainininkas, TV laidų vedėjas Marijus Mikutavičius. Jo vaizduotės vaisiai taip pat sulaukia daugybės draugų ir bičiulių laikų.

Jeigu nežinočiau, kas yra Gražulis, tai po tokių įrašų tikrai pasidomėčiau. Ir jeigu paaiškėtų, kad kuriuo nors proto aptemimo momentu balsavau už jo atstovaujamą partiją, mirtinai susigėsčiau ir visam laikui pamirščiau tos politinės jėgos pavadinimą.

Ne kur kitur, o būtent feisbuke iš pirmų lūpų sužinau, kad psichologė Rasa Kuodytė-Kazilienė tą patį Gražulį už atvirą netradicinės orientacijos žmonių įžeidinėjimą ruošiasi paduoti į teismą. Ji pati tai praneša savo sienoje. Dar vienas laikas, kuriuo išreiškiu palaikymą ir pabrėžiu savo poziciją, galbūt atversiančią akis bent vienam mano feisbuko draugų homofobų-gražulininkų.

Arba kita aktualija – Birutės Vėsaitės klajonės. Turbūt daugelis matėte tą memą, kuriame Andrius Kubilius mostu rodo dabar jau buvusiai ūkio ministrei, kur slėptis nuo užsienio investuotojų. Paprastai nesidaliju trolių darbo produktais, bet šį kartą nesusilaikau. Ir kartu visiems savo feisbuko draugams aiškiai parodau, kad partija, kuri siunčia į tokias pareigas nelabai situaciją suprantančią moteriškę, neverta mano dėmesio. Gal bičiulis, kurį prajuokino mano „pasidalijimas“, per kitus rinkimus pagalvos, ar verta balsuoti už juokdarius?

Taigi, lieka reziumuoti: feisbukas yra ne tik mūsų laisvalaikio rijikas, bet ir galingas politinis ginklas. Būkite atsargūs ir vartokite jį atsakingai!

O mes atsakingai jums paruošėme krūvą straipsnių pačiomis įvairiausiomis temomis. Naujas mūsų bendradarbis Jaunius aiškinosi, kodėl mūsų kultūros bruožas yra pasiaiškinimas. Su Grėte parengėme jums tradicinį vasaros festivalių kalendorių, kad be didelio vargo išsirinktumėte, kur išlieti per žiemą susikaupusias emocijas.

Po pertraukos į mūsų gretas grįžusi Tautė kalbėjosi su Berlyne sėkmingai reziduojančia lietuvių menininke Julija Goyd, mąstančia apie atomus, pėdkelnes ir erotizmo pagrindus. Paulius vaizdingai aprašė savo (ne)standartines praktikas Peggy Guggenheim Collection muziejuje Venecijoje. Sandra neakivaizdžiai aplankė Niujorke gyvenantį „aka Jewellery“ duetą – keistoką (švelniai tariant) juvelyriką kuriančias lietuves menininkes Aušrą Bankauskaitę ir Mantę Maskoliūnaitę, o Lina šnekučiavosi su aktore Marija Korenkaite, kuri po įtempto sezono laukia paprastų nuostabių dalykų, pavyzdžiui, kelionių – atsinaujinimo vaizdais, kvapais, maistu, įspūdžiais. Šiltos ir žvaigždėtos vasaros!

žiūrėk čia!

Puodas kavos kofišope? Ledai krūtoj kavinėj? Bilietas į arthausinį kiną? Kažkoks

Geriau rinkis „37O“ į namus!

Muzikalus poetas arba poetiškas muzikantas

Rašė: Jurgita Kviliūnaitė



Dabar pristatome bet kur – tik 5 litai mėnesiui. Prenumeruok www.diena.lt/dienrastis/37O, informacija 37O@diena.lt.

Marius Burokas Laisvai samdomas rašytojų skaitytojas

Sandra Kliukaitė Alisos stebuklų Lentynos turinio ekspertė

Paulius Andriuškevičius Jaunasis dailėtyrininkas, Peegy Guggenheim biografijos žinovas

Lina žukauskaitė lietuviško kino mylėtoja ir puoselėtoja

„Who is he“ ir Julija Goyd Viršelio iš serijos "A is Yellow", svarstančios, kaip atrodytų kalba, autoriai

37O 37O.diena.lt Re­dak­to­rė Jurgita Kviliūnaitė 37O@dienamedia.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Rek­la­ma reklama@vilniausdiena.lt Dir­ba­me A.Smetonos g. 5, Vil­niu­je Lei­dė­jas UAB „Die­na Me­dia News“ Spau­dė „Lie­tu­vos ry­to“ spaus­tu­vė Ti­ra­žas 26 000 egz.

Už rek­la­mos tu­ri­nį „37O“ neat­sa­ko #38, birželis, 2013

>> žirklės

Rašė: Tautė Bernotaitė Nuotraukos: Maurice Weisso (J.Goyd portretas) ir Julijos Goyd

Nuo ekonomikos Julija Goyd „37O“ puslapiuose jau buvo prieš porą metų. Tik tada bekalbė: jos – kaip modelio – portretai iliustravo tekstą apie Aleksandro Pogrebnojaus jaunystę. Šiandien Julijos – jau kaip fotografės – nuotrauka puikuojasi tarptautiniame albume „The Naked & The Nude“ („Nuogi ir nepridengti“– angl.), sudarytame įtakingo leidėjo Peterio Weiermairo (jo kišenėje – darbai su TACHEN, PHAIDON). Lietuvė albume atsidūrė šalia tokių šulų kaip, pavyzdžiui, Wolfgangas Tillmansas (pirmas fotografas, ir dar ne britas, laimėjęs „Tate“ galerijos įsteigtą populiarų Turnerio prizą). Kai gegužę Julija sulaukė nuogųjų fotografijų knygos, feisbuke užsirašė: „Geriausias metų įvykis!!!“ Siūlome vieną kadrą šių dienų Julijos, mąstančios apie atomus, pėdkelnes ir erotizmo pagrindus.

– Juk nemanai, kad vis dar reikėtų pradėti tavo pristatymą nuo to, kad Lietuvoje studijavai ekonomiką, šešerius metus sėkmingai dirbai pagal specialybę ir staiga pasiryžai viską kardinaliai keisti? O gal šis šuolis visam laikui liks tavo asmenybės apibrėžimo dalis?

– Šuoliai mane domina labiau nei apibrėžimai. Turbūt jie ir sukuria asmenybę.

Nuo praėjusio etapo niekada nenutolsiu, nes esu tai, ką iš manęs padarė praeitis, nors iš manęs keista uogienė išėjo.

Ir jau seniai jos nebevalgiau... Prie juodųjų ikrų dar neperėjau, nors niekada nežinai, kokiu kampu ir kaip toli gali ateityje nušuoliuoti.

– Užsimeni, kad dirbdama modeliu ir aktore pažinai, kas laikoma grožio objektu ir atvaizdu. Kas? Ir gal perėju-

si į kitą barikadų pusę labiau pateisini tą sampratą?

– Mūsų visuomenėje grožis suvokiamas kaip prekė ir egzistuoja atitinkamas laikotarpio grožio standartas. Taip visada buvo, ir nemanau, kad kas nors išties keisis. Tačiau tai irgi savotiškai gražu. Mano sprendimą pereiti į kitą barikadų pusę nulėmė poreikis ieškoti platesnės grožio sampratos ir jos išraiškos formų. Nuėjau taip toli, kad šiandien, atsakinėdama į klausimus, per pertraukas skaičiau teorijas apie atomus ir visatos susikūrimą.

Mano darbuose nuogas kūnas neatrodo gražus ir aš to nesiekiu.

– Ligšiolinė tavo fabula maždaug tokia: studijos, finansininkės ir modelio darbas, netikėti vaidmenys filmuose (Igno Jonyno „Šokantis kirminas“ ir Valdo Navasaičio „Perpetuum mobile“), tada lūžis – meti darbą, iškeliauji į Berlyną, kuri meną. Kaip pasiryžti lemiamiems pokyčiams?

– Nė vienas lūžis mano gyvenime neįvyko be kieno nors stiprios įtakos. Manau, esu ir buvau laimės kūdikis, kuris visada savo kelyje sutiko žmonių, tikinčių jo sugebėjimais ir galimybėmis. Bet kartu – kuo tapdavo sunkiau, tuo labiau norėjosi stengtis. Juk vien kitų žmonių tikėjimu negali būti sotus.

4 // © 370

juodųjų ikrų link Žmonės formuoja poras, kad patirtų nemirtingumo pojūtį per reprodukciją.

– Iš ko pati sprendi, kad esi savo vietoje, kad esi čia reikalinga?

– Nesprendžiu. Tiesiog darau tai, kas man atrodo įdomu. Man rūpi mano gyvenama aplinka, laikotarpis, labai daug dirbu ir mokausi, o tai pamažu duoda gerų rezultatų. Jei darai, kas tau įdomu, ir tai sąveikauja su aplinka, ko daugiau gali prireikti?

– Jei kurtum Lietuvoje, koks, manai, tada būtų tavo menas?

– Geras klausimas!

– O kodėl Berlynas?

– Įsimylėjau.

– Savo naujausiai darbų serijai – „Themselves“ – dalį įkvėpimo radai knygoje „Erotizmas“. Kitą dalį – romane „Net patys dievai“, kur aptariama įdomi „nulis vienas begalybė“ samprata. Gal gali plačiau papasakoti apie šiuos įkvėpimo šaltinius?

– Tęstinumo ir begalybės temos buvo mano įkvėpimo šaltiniai. Abiejose knygose šios temos įdomiai aptariamos. Nors iš

skirtingų perspektyvų, iš esmės kalbama apie tą patį – gyvenimą ir mirtį.

Bataille (Georges’as Bataille, prancūzų rašytojas, filosofas, knygos „Erotizmas“ autorius, – aut. past.) bandė supaprastintai paaiškinti, kad pagal gamtos dėsnius gyvybė atsiranda iš vienos ląstelės, kai ši susidvejina. Savaime aišku, ji pati, suteikdama gyvybę naujoms ląstelėms, tuo metu miršta. Jo teorijoje naujų ląstelių gimimas reiškia tęstinumą. Jis aiškino, kad žmogus iš prigimties gimęs būti vienas, nes vienas ir miršta. Mirtis pagal G.Bataille yra begalybė. Bet pačios mirties žmonės bijo labiausiai, todėl formuoja poras. Tam, kad patirtų tęstinumo (nemirtingumo) pojūtį per reprodukciją, t. y. suteikdami naujas gyvybes. Tai, G.Bataille manymu, ir yra erotizmo pagrindas.

Asimovas (Isaacas Asimovas, JAV rašytojas fantastas, mokslo populiarintojas, – aut. past.) aprašo paralelinę visatą. Ten aukščiausio išsivystymo būtybės gimsta tik tada, kai triados (šeimos) nariai susivienija į vieną, formuodami naują būtybę.

Pačios triados nariai kaip individai tuo metu miršta. O tai panašu į G.Bataille tęstinumo teoriją. I.Asimovas dar pateikia idėją, kad jei manoje, jog egzistuoja antra paralelinė visata, vadinasi, egzistuoja ir daug daugiau. Todėl jis tikina, kad skaičius 2 tiesiog neturi prasmės. Begalybė – štai kas teikia prasmę. O kadangi visa ko pradžia yra atomas, kurio sprogimas sukuria naują visatą ir (arba) begalinį paralelinių visatų skaičių, tampa akivaizdu, jog atomo mirtis reiškia begalybę. Susiejusi šias mintis nuotraukose bandžiau sujungti žmones į vizualų Vieną (vaizduojant tęstinumą) ir vizualų paralelinį gyvenimą ar jo nebuvimą, t. y. mirtį (begalybę).

– Goyd – pavardė pagal kilmę ar slapyvardis?

– Goyd yra mano velionės močiutės pavardė.

– O kodėl tiek daug nuogo kūno tavo kūryboje? Dėl to, kad nemėgsti drabužių, ar labiau todėl, kad tik toks žmogus tampa iš tikro matomas?

– Yra daugybė priežasčių, kodėl nuogas kūnas dominuoja mano kūryboje. Iš esmės – pasirinkau nuogumą kaip žmogaus portreto metaforą, kai beveik arba visiškai eliminuojamas paties žmogaus veidas. Mano darbuose nuogas kūnas neatrodo gražus ir aš to nesiekiu. Jo pateikimas gali išprovokuoti įvairias reakcijas: pradedant geismu, susidomėjimu, gėda, kaltės jausmu ir baigiant visišku atstūmimu arba atmetimu.

– Yra toks užrašas ant ŠMC sienos: „Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkas tai žino.“ Kodėl tau to sužinoti nesutrukdė jokios kliūtys?

– Kliūtys tik padėjo.

– Daug moterų tavo nuotraukose – vien su pėdkelnėmis.

Kas slypi už šios kombinacijos?

– Yra viena nuotraukų serija pavadinimu „Naked Nylon“ („Nuogos pėdkelnės“ – angl.). Pasirinkau pėdkelnes tam, kad turėčiau galimybę žaisti reikšmėmis, kai moteris subjektas pristatoma kaip nuogas objektas pėdkelnės.

Nuotrauka, patekusi į tarptautinį albumą „The Naked & Nude“.

– Taip – apie mokslininkų instituto darbą. Jo premjera birželį, per Ilgąją mokslų naktį Berlyne, pagrindiniame Humboldto universiteto pastate. Numatoma bemiegė šio darbo šventimo naktis!

– Ritmas ir algoritmas svarbūs serijoje „A yra geltona“, kurios vienas darbų – šio numerio viršelyje. Kodėl A – ne balta ar salotinė ir kodėl įdomu sinestezija?

– Aš vargiai atsakyčiau į klausimą, kodėl, pavyzdžiui, man skaičius 1 yra baltas, o 9 – rudas. Ir kodėl mano draugė skaičius girdi kaip natas. Šio projekto esmė – reikšmių, jutimų ir pasąmonės žinių konstravimas vaizduotei lavinti.

– Ar negalėjo fotografija likti, pavyzdžiui, tavo hobiu?

– Jeigu būtų galėjusi, manau, ir būtų likusi. Pasirodo, negalėjo.

– Nesusigaudantiems Berlyno scenoje padėk suvokti, kokią vietą ten užimi.

– Turiu butą, turiu darbą, šiek tiek lėšų banko sąskaitoje, neturiu pėdkelnių. Turiu draugų ir įdomių asmenybių, pagražinančių kasdienybę. Taip pat neseniai tapau menininkus vienijančios kūrybininkų gaujos „Gang of Berlin“ nare. Jaučiuosi, lyg būčiau mieste, kuriame gyvenu jau ilgai, kuriame pažįstu žmones ir žmonės pažįsta mane.

– „Užtenka vien kurti, kad išgyventum?“ – prasmingas klausimas? Gal grynakraujis menininkas neturi pasirinkimo? Bet atsakykime – tau užtenka?

– Tikrai ne. O kas apmokės sąskaitas? Šis klausimas turi ne mažiau prasmės, nei idealizuotas įsivaizdavimas apie menininkų gyvenimą. Šiais laikais būtina mokėti prisitaikyti prie kapitalistinės sistemos sąlygų, nepamirštant savo paties kaip menininko ideologijos. Menas yra rimta profesija ir reikalauja labai daug žinių bei verslo struktūros suvokimo.

– Už ką nėra nieko geriau?

– Už ramią, visavertę ir saugią vaikystę! Arba atvirkščiai...

– Ką daryti turi prisiversti?

– Keltis anksti ryte.

– O be pėdkelnių, dar pora tavo nuotraukose vyraujančių motyvų – medžiai ir žmonės aukštyn kojom. Ar labiau – žemyn galva? Gal tai gali būti susiję su tuo, kad pati kadaise aukštyn kojom apvertei savo gyvenimo eigą, persodinai savo medį kitur?

– Greičiausiai taip ir yra. Beje, laipiojimas po medžius yra tikrai nelengvas užsiėmimas. Bet užlipus į medį atsiveria gražūs vaizdai ir horizontai. Man patinka perspektyvų paieškos.

– Ar savo darbais nori perduoti kokią žinutę?

– Mane labiau domina kalbos konstravimas. Lygiai kaip mane sudomino tavo klausimų konstrukcija. Ačiū!

– Tiesa, kad šiuo metu kuri trumpo metro filmą apie mokslininkus?

>> žirklės Rašė: Lina Žukauskaitė Nuotraukos: Irmanto Sidarevičiaus ir asmeninio archyvo

M.Korenkaitė: aktorius turi būti jau Ji plūduriuoja tarp dviejų salynų. Pirmajame ryškėja „Atviro rato“ ir Keistuolių teatro, antrajame – savitą pasaulį kine kuriančių moterų kontūrai. Ryškiausi iš jų Giedrės („Giedrė“, rež. Donatas Vaišnoras) ir Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės („Laiškai Sofijai“, rež. Robertas Mullanas). O tai puiki dingstis pakviesti jas ir aktorę Mariją Korenkaitę puodelio arbatos.

– Ko bus pilna tavo vasara?

Ar jauti būtinybę bent kuriam laikui atitrūkti, pailsėti nuo kultūros pasaulio?

– Baigėsi labai intensyvus sezonas, per kurį įvyko trys premjeros teatre, nusifilmavau antrame R.Mullano filme „Gitel“, kuriame sukūriau pagrindinį vaidmenį. Rugpjūtį prasidės naujo Aido Giniočio spektaklio repeticijos „Atvirame rate“, o iki tol tikiuosi ilgų atostogų be pertrūkių. Atėjo laikas trumpai sustoti, atsitraukti, susivokti, kas per tą laiką įvyko.

Nesiekiu absoliučiai atsiriboti nuo teatro. Vis dėlto aš tuo gyvenu, tai ne darbas, tai gyvenimo būdas. Tačiau atostogaudama nešneku vien apie kūrybą. Laukiu paprastų nuostabių dalykų, pavyzdžiui, kelionių – atsinaujinimo vaizdais, kvapais, maistu, įspūdžiais.

6 // © 370

– „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose „Laiškai Sofijai“ buvo nominuoti Metų geriausio ilgametražio vaidybinio kino filmo, o tu – Metų geriausios aktorės vaidmens kategorijose. Kaip ruošeisi Sofijos vaidmeniui? Koks asmenybės bruožas ar istorinių aplinkybių fragmentas tapo raktu, atvėrusiu šią moterį?

– Viskas įvyko labai greitai.

Vieną dieną atėjau į atranką, o kitą man jau buvo pasakyta, kad tinku ir pradedame dirbti.

Filmavimas turėjo prasidėti po keturių penkių dienų. Nebuvo ilgo kelio į vaidmenį. Ruošimasis startui buvo labai gaivališkas. Bėgi, matuojiesi kostiumus, šnekiesi su režisieriumi, nagrinėji scenarijų, o grįžusi namo supranti, kad nebespėsi perskaityti šimto knygų. Neturėjau pusmečio susikaupti ir viskam apmąstyti. O norėčiau, kad tai būtų įmanoma.

Grįžtant prie pačios Sofijos

asmenybės, ypač įstrigo vienas jos dienoraščio fragmentas, kuriame kalbama apie skausmą. Ji dažnai kaltinta šaltumu, uždarumu, abejingumu, niekas nebuvo matęs jos verkiančios. Po M.K.Čiurlionio mirties S.Kymantaitė-Čiurlionienė kategoriškai atsisakydavo kalbėti apie savo vyrą, sudegino jam skirtus savo laiškus. Ji rašė, kad žmonės labai nori, jog iškalbėtum ir išrėktum savo skausmą kiekvienoje kryžkelėje, tačiau kai jis yra per didelis, tu net neturi jėgų to padaryti. Šiuose jos žodžiuose aš pajutau ne tik charakterio stiprumą, bet ir beprotišką vienatvę.

Jei kalbėtume apie pasiruošimą vaidmeniui, teatre jaučiuosi gerokai tvirčiau. Vaidindama kine dar

nelabai žinau, kaip tam vaidmeniui ruoštis ir ar apskritai galima tinkamai tai padaryti. Teatre daug laiko kalbamės, diskutuojame, ginčijamės, vyksta pjesės skaitymai, tada repeticijos. Turi laiko bandymams, suklydimams – tai ilgas procesas. Jeigu kas nors nepavyksta, suvokiu, kuria linkme turiu save kreipti, galiu pati su savimi dirbti. Dirbant su R.Mullanu to repeticijų laiko nebuvo. Pasikalbėjom ir nėrėm, procesas vyko filmavimo aikštelėje. Dar negaliu vertinti, ar savo darbą atlikau gerai, ar ne. Kinas man yra žemė, kuri juda po kojomis. Tačiau ta žemė labai įdomi.

– Kritikų atsiliepimai apie filmą labai nevienareikšmiški. Tarkime, Rūta Oginskaitė negaili griežtų žodžių režisūriniams sprendimams, tačiau pabrėžia, kad Sofijos personažas tampa tiek gyvas ir patrauklus, kiek tu atidavei jam savo šilumos ir aistros.

– Filmuodami filmą visi esame vienos komandos nariai ir remiame vienas kitą. Kiekvienas žmogus įneša savo kūrybinį indėlį. Laukiu tikrosios filmo premjeros spalį. Bus įdomu sužinoti ne tik kritikų, bet ir artimųjų, kolegų įspūdžius.

– Ar tave žeidžia kritika?

– Žeidžia. Nors esu suaugęs žmogus ir galiu su tuo susitvarkyti. Aktoriaus darbas nuo to neatsiejamas. Jau studijų metais pripranti prie griežtos ir neretai skaudžios kritikos. Visgi dėstytojai, režisieriai aiškiai žino, kur link ją išsakydami nori tave kreipti ir kodėl. Nesumuša tavęs žodžiais tam, kad sunaikintų, o atidaro naujas dureles, rodo kitas kryptis. Yra atvejų, kai profesionali kritika griauna. Kūrėjui ji neduoda impulso nei apmąstymams, nei poslinkiams, bet turbūt ir tokia turi teisę būti. Išmokau atsirinkti, būti tam abejingesnė. Kai sunkų ant tavęs krentantį žodį išgirsti būdamas dvidešimties

utrus gyvenimui

paprasti dalykai, tačiau ne visi tai sugeba.

Kas man teikia džiaugsmą? Važiuoti dviračiu, skaityti, skaniai valgyti, leisti laiką su artimais žmonėmis. Be teatro ir kino, yra daugybė gerų dalykų. Negaliu gyventi be kelionių. Labai mėgstu tiek teatro gastroles užsienyje, tiek asmeniškai suplanuotas išvykas. Nemažai esame keliavę su mama, tėčiu – labai gražus ir brangus laikas.

– Kuri vieta giliausiai įsirėžė į atmintį?

– Praeitą vasarą su draugu traukiniais keliavome po Indiją. Džiaugiuosi, kad tada nebuvo tiek rašoma apie prievartavimus ir kitus nusikaltimus. Gal jie ir vyko, tačiau žinia nesklandė ore. Dabar gal nė nebevažiuočiau. Iš draugų ir pažįstamų buvau girdėjusi daug atsiliepimų, kad nuvažiavus erzins nuolatinis vietinių dėmesys, purvas, įprastų taisyklių nebuvimas. Iš anksto nusiteikiau, kad dėl nieko nesipiktinsiu ir viską priimsiu pozityviai. Ir man puikiai pavyko. Nuvykę tikrai radom nepakeliamą karštį, minias besišypsančių žmonių, su kuriais ne visada paprasta susitarti, auksu tviskančią senąją architektūrą, kontrastuojančią su šiukšlių kalnais, ir galiausiai Himalajus bei juos merkiantį nuostabų lietų. Čia atsivėrė didžiulės erdvės, arbatų plantacijos, gamtos grožis. Tuomet įvertinau mūsiškio klimato pranašumus, supratau, kad gaivus, dažnai lietingas oras teikia mums gyvybės. Tai buvo svarbi kelionė savęs įveikimo požiūriu.

– Ką tau teikia šis judėjimas?

– Erdvės, laisvės pojūtį. Pabuvęs toli, sugebi geriau įvertinti praeities įvykius, randi laiko pabūti pats su savimi. Nebūtina apie juos daug galvoti – jie patys nugula, nurimsta, susidėlioja į savo vietas. Atsitraukus užgęsta netikri gaisrai, supranti, kas svarbu, o kas svarbiausia. Vėl visko pasiilgsti, atrodo, kad sustiprėji, įvyksta savotiškas apsivalymas.

Kada nors norėčiau išvykti ilgesniam laikui, pavyzdžiui, pusei metų. Tik nežinau, ar tokiam ilgam laikui pavyktų palikti teatrą ir kolegas.

– tau pritrūksta oro, atrodo, uždusi. Kai tau trisdešimt, supranti, kad tiesiog reikia giliau įkvėpti ir iškvėpti.

– Juozo Miltinio įsitikinimu, aktoriaus asmenybė turi būti tokia turtinga, kad iš jo dvasinių išteklių susimodeliuotų personažas, galintis polemizuoti su žiūrovu.

Ar pritartum, kad norėdamas sukurti įtaigų vaidmenį aktorius privalo turėti įvairialypės gyvenimo patirties?

– Patirtis nemaišo ir tikrai yra svarbi. Tačiau tikiu, kad aktorius ir be skaudžios, sudėtingos asmeninės patirties gali sukurti gilų vaidmenį. Juk jis dirba ne tik su savo atmintimi, bet ir stebėdamas kitus, nujausdamas, įsivaizduodamas. Jis turi būti jautrus pačiam gyvenimui. Geras aktorius gali daug ką sukurti, sufantazuoti.

– Ko tave moko skirtingi vaidmenys?

– Man, kaip aktorei, kiekvienas vaidmuo yra tai, kas augina, stumia į priekį. Virtinė gyvenimų, kuriuos įveiki arba ne. Kaip žmogui... Nežinau, ar galima mokytis iš savo pačios sukurtų vaidmenų. Juk per gyvenimą eini savo pėdomis ir vedamas savo širdies. Pamoka įvyksta tada, kai pats susižeidi.

– Kalbėdama apie savo šeimą dažnai pabrėži, kad iš jos gavai labai daug meilės ir šilumos. Regis, ir kūrybinių jėgų semiesi ne iš skaudžių ribinių patirčių, o iš nepalenkiamo ramybės jausmo.

– Daug šilumos gaunu ir dabar. Šeima yra mano tvirtovė, mano uostas. Į savo tėvus, šeimą galiu bet kada atsirem-

ti. Tai didžiulis jėgų šaltinis. Ramybės dar tik ieškau. Bandau rasti labai skirtingų gyvenimo ritmų harmoniją. Aktoriaus darbe sunkiausia apsiprasti su tuo, kad vienu laikotarpiu leki, vertiesi per galvą ir širdį, o kitu esi niekam nereikalingas. Jei neturi ramybės ir priemonių, kurios leistų su tuo susitvarkyti, gali būti labai sunku. Tarkime, prieš kokius penkerius metus visiškai nemokėjau atostogauti. Baigdavosi sezonas, ir aš neberasdavau sau vietos. Turėdavo praeiti laiko, kad pajėgčiau sustabdyti bėgimo procesą ir tiesiog gyventi.

– Ar išmokai to? Kas tau telpa į šį gebėjimą?

– Mokausi. Aktoriaus profesiją visada lydi noras gauti naują vaidmenį, noras susidurti su naujais iššūkiais, noras išbandyti save ir kine, ir teatre, noras kurti. Labai daug norų ir nesibaigiančio bėgimo ratu.

Visada žavėjausi žmonėmis, kurie moka mėgautis pačiu gyvenimu kaip, tarkime, mano mama. Ji labai stipri, veikli moteris, tačiau laisvomis akimirkomis su tokiu pasimėgavimu moka džiaugtis paprastais dalykais – gėlių sodinimu, skaitymu, pasivaikščiojimais, bendravimu. Jokių iššūkių ar neįveikiamų kalnų, o galybė vidinio virpulio, džiugesio ir harmonijos. Regis, labai

Aktoriaus darbe sunkiausia apsiprasti su tuo, kad vienu laikotarpiu leki, vertiesi per galvą ir širdį, o kitu esi niekam nereikalingas.

– O kaip skaitymas, kuriuo susirgai dar vaikystėje? Kas šiuo metu rikiuojasi tavo knygų lentynoje?

– Vaikystėje, paauglystėje kiekviena naujai perskaityta knyga atrodė įdomesnė už ankstesnę. Dabar reikia gerai paieškoti. Iš naujausių perskaitytų maloniai nustebino Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“. Labai kinematografiškas, įtraukiantis ir sukrečiantis tekstas. Jei reikėtų įvardyti labiausiai kvapą gniaužiančią knygą... Turbūt tai būtų Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“.

Dabar skaitau jo „Teatrinį romaną“. Labai įdomi, bet visiškai kitą ritmą turinti knyga.

Puikus ir „Pono de Moljero gyvenimas“.

>> scena Rašė: Jurgita Kviliūnaitė ir Grėtė Kaulinytė Nuotraukos: organizatorių archyvo, BFL ir „Scanpix“

Lietuviškų festivalių kalendorius,

arba Užteks galvot, važiuojam baliavot Birželio pradžia oficialiai žymi kasmetį miestų tuštėjimo metą, kai saulės, alaus ir šokių basomis ištroškęs jaunimas savaitgaliais išsibarsto po festivalius. Pirmas jų jau įvyko ir ne bet kur, o būtent ant asfalto, t. y. mieste. Taip, mes čia apie „Loftą Fest“, kur taip pat buvome, alų be midaus gėrėme, o rytais pas mamą blynus valgėme. Vis dėlto paūžti su sava kompanija kur nors gamtoje noras nepradingo. Kad nepasiklystume neapsakomoje tokių renginių gausybėje (Lietuva – festivalių kraštas!), siūlome perversti (o gal net ant sienos prisikalti) mūsų parengtą lietuviškų vasaros festivalių kalendorių, kurį suskirstėme į tris dalis kiekvienam pagal pomėgius.

Reivas

M

ūsų maža šalis – didžėjų kraštas, kiekvieną savaitgalį siūlantis ne po vieną dėmesio vertą šokių muzikos renginį. Kyla klausimas: kaip nepasimesti tarp visų ką tik užgimusių ar jau mirštančių reivų? Kur važiuoti, kad patiktų?

Kad jums padėtume, trumpai apžvelgsime kelis didžiausius vasarotojų traukos objektus: „Sūpynes“, „Tundrą“, „Yagą“, „Sattą Outside“, šiemet pirmąkart rengiamą jungle ir bass mėgėjams skirtą „Revolution Festival“ ir dar vienus naujokus – STRCAMP. Metas išsiaiškinti, kaip kiekvienas savo lankytojus vilios šiemet. Na, ir ko tikėtis, jei visgi negali priskirti savęs prie dorų reiverių ir nelabai žinai, kuo tie festivaliai vienas nuo kito skiriasi.

„Revolution Festival“ (birželio 14–16 d.): tikėkis daug hardcore, bass ir jungle. Reikia pripažinti, kad pirmąkart vyksiančio festivalio programa skamba drąsiai: nors iš geriau žinomų vardų renginyje pasirodys vos keli – daugiausia senbuviai lietuviai (Daimon, ST, X-Ray) ir grupelė svečių iš užsienio (Krumble The Discobreaker, J Man, Jamin Nimjah), atlikėjų skaičius, organizatorių užsidegimas ir pati idėja nuteikia gerai.

Juolab kad festivalis jau greit, todėl pagaliau galima iš kampo traukti metus dūlėjusias palapines, pasirūpinti purškalais nuo uodų ir laukti šokių. „Sūpynės“ (birželio 21–24 d.): tikėkis, kad paklysi miškuose. Ne tiek romantikos slypi šiuose žodžiuose, kiek tiesos: į Pakretuonės apylinkėse įsikursiantį festivalį šiaip sau užklysti neįmanoma, tačiau būtent tai „Sūpynėms“ leidžia išlaikyti saugią, jaukią, kone stebuklingą atmosferą. Festivalis plečiasi nuolat, pamažu ir labai kruopščiai atrinkdamas muzikinę programą bei derindamas vis didėjantį lankytojų skaičių su ištikimybe minimal kultūrai. Šiemet „Sūpynių“ programoje vėl figūruoja žinomiausi Lietuvos minimal didžėjai ir keli užsienio vardai: Boiler Room svečias Levon Vincent, industrial atstovai Vatican Shadow, dubsteperis Thelem, techno atradimas Tom More. Na, o vienu labiausiai intriguojančių pasirodymų turėtų tapti švedų Natten. Rudenį Lietuvoje jau buvusi grupė, į festivalį atvežama „Aghartos“ renginių organizatorių, turbūt niekur kitur taip netinka kaip „Sūpynėse“ – gamtos mistiką ir industrinius garsus derinantys jų pasirodymai sunkiai įžengiamuose Pakretuonės miškuose turėtų suskambėti magiškai. „Tundra“ (liepos 11–14 d.): tikėkis elektroninės muzikos enciklopedijos. Juk „Tundra“ – tai festivalis, aprėpiantis beveik visas alternatyviosios elektronikos kryptis. Todėl jei kokį nors žmogų tektų pirmąkart supažindinti su reivais, manau, verta jį vežti būtent ten, – tarp keturių scenų (Bass, Techno, Psy Trance ir Chill Out) tikrai galės išsirinkti tą stilių, kuris labiausiai patinka.

Didžiausias elektroninės muzikos festivalis Baltijos šalyse šiemet gali pasigirti tuo, kad švenčia dešimtąjį gimtadienį ir ta proga į Lietuvą atveža šūsnį aukščiausio lygio atlikėjų. Kol kas programoje labiausiai džiugina techno scena. Pasistengta iš peties: liepos viduryje festivalį aplankys techno klasikai Tobias Schmidt, Deadbeat, Perc ir ambient house pradininkai The Orb, kuriuos drąsiai galima įrašyti į „būtina pamatyti bent vienąkart gyvenime“ atlikėjų sąrašą.

8 // © 370

STRCAMP (liepos 12–14 d.): tikėkis keistos elektronikos ir pionieriškos dvasios. Tą patį savaitgalį kaip „Tundra“ startuoja kitas unikalus renginys – STRCAMP. Nors imk ir persiplėšk, nes šis jaukus, masiniu reiškiniu veikiausiai netapsiantis festivalis atveža post punk gerbėjų pamėgtus Lebanon Hanover. „Ereliuko“ pionierių stovykla, kurią kai kurie jau žino dėl prieš porą metų ten vykusio festivalio „The Lift“, porai dienų taps

„Tundroje“ šiemet gros The Orb.

new jazz, new wave, kiek kvaištelėjusios elektronikos ir kitokių muzikinių eksperimentų scena. Prie STRCAMP organizavimo nagus prikišti taip pat žada eksperimentinės muzikos populiarintojas Agharta, tad netikėtumų grojaraštyje numatoma daug. Lieka tik palaikyti žavią idėją į gamtą pagaliau ištraukti industrinėse erdvėse besiglaudžiančius kreivos (ir gausiai sintezatoriais pagardintos) muzikos mėgėjus bei tikėti, kad STRCAMP Lietuvos muzikos scenoje taps nuolatiniu reiškiniu. „Yaga“ (liepos 25–29 d.): tikėkis, kad iš sapno pabusi, kai festivalis jau bus pasibaigęs. „Yaga“ turbūt yra vienintelis festivalis, apie kurį kalbant nereikia pulti vardyti būsimų hedlainerių. Šokių muzika čia suvokiama kitaip, nes „Yaga“ – tai daugiau bendruomenės susibūrimas, kur muzika atlieka tik vieną pagrindinių vaidmenų, o kiti atitenka mokymams, menininkų dirbtuvėlėms ir pasiro-

dymams. „Yagoje“ stebina laisvė, draugiškumas ir spalvingų dekoracijų gausa, todėl vienąkart šiuo festivaliu susižavėjęs žmogus į jį važiuos kasmet. „Satta“ (rugpjūčio 8–11 d.): tikėkis masovkės. Pasipuošk, pasiruošk, susitik bendrakursius, bendraklasius ir greičiausiai kelis linksmesnius kaimynus iš gretimo kiemo. Didžiausias Lietuvos festivalis gali pasigirti tuo, kad 2013-aisiais šoks ant smėlio ir vėl pasiūlys pamatyti tuos atlikėjus, kurių šiemet atsidėjęs klausėsi tipinis vilnietis. Preliminarioje programoje figūruoja dubsteperis Phaeleh, techfunk atlikėjas Icicle, viešnia iš Norvegijos Cashmere Cat bei stileiva FrenchFries.

Na, o pirmuoju smuiku, rodos, gros Machinedrum ir !K7 įrašų bendrovės kuruojamo Jimmy Edgar duetas. Reivas kaip reikiant, bet kiekvienam suprantamas.

Alternatyva

N

egalime skųstis ir įvairiausio plauko alternatyviąją muziką puoselėjančių festivalių trūkumu, o daugelis jų turi labai senas tradicijas. Prie alternatyvos neatsitiktinai priskyrėme ir vieną seniausių festivalių Lietuvoje „Bliuzo naktys“: juk šiais laikais bliuzo tikrai negali pavadinti meinstrymu.

Tiek šis, tiek kiti alternatyviosios muzikos festivaliai išsiskiria tuo, kad į juos susirenka ne atsitiktinė, o nuolatinė publika, neieškanti lengvų kelių, kitaip tariant, neklausanti to, kas yra madinga, populiaru ir (svarbiausia) plačiai priimta mūsų visuomenėje.

Mūsų kuklia nuomone, senąsias baltų tradicijas puoselėjančių festivalių „Kilkim žaibu“, „Mėnuo Juodaragis“ ir „Margos pievos“ organizatoriai verti nacionalinių premijų už lietuvybės puoselėjimą – jų scenose vietos atsiranda ne tik sunkiosios ar eksperimentinės muzikos grupėms, bet ir folkloro atlikėjams.

Festivalyje „Mėnuo Juodaragis“ svečiuosis Rome.

„Velnio akmenyje“

koncertuos norvegai Enslaved.

dėl, kad Lietuvoje pradėjus rengti kitus festivalius vykstančių į „Bliuzo naktis“ gerokai sumažėjo. O kas vilioja tuos, kurie nemeta kelio dėl takelio?

Greičiausiai tradicijos, kurių tiek daug turi šitas festivalis, kažkada pramintas lietuvišku Vudstoku.

Tai ir kasmet verdama bliuzasriubė (žuvienė), kuria pamaitinami visi išalkusieji, ir skambant festivalio himnui Lūksto ežere užsidegantis užrašas „Bliuzo naktys“, ir Lietuvos bliuzo karaliene tituluojamos Arinos pasirodymas. Pasirodys ji festivalio scenoje ir šiemet. Ne mažiau bliuzo gerbėjus turėtų pradžiuginti ir Danos Fuchs, Hard Times, Mirramaze, Hilda Blues Band, Alvon Johnson Blues Band pasirodymai. „Velnio akmuo“ (liepos 11–14 d.): tikėkis daug ekstremalios muzikos ir skandalingų pasirodymų. Ko gero, Anykščių (šio gražaus miesto pašonėje vyksta festivalis) verslininkai jau pradėjo skaičiuoti būsimą pelną, o davatkos melstis visiems šventiesiems, kad festivalyje nenutiktų ko nors baisaus.

O paprastai nutinka. Tai kas nors kraujais išsitepęs užlipa į sceną, tai apverstais kryžiais pasipuošia, tai dar kas nors. Šiemet skandalistų vaidmuo patikėtas švedų grupei Shining, kurios lyderis Niklas Kvarforthas yra visiškai neprognozuojamas.

Metalo gerbėjų džiaugsmui taip pat koncertuos norvegai Enslaved (black), ispanai Avulsed (trash) ir Angelus Apatrida (death), švedai Vomitory (death). Kiek lengvesnę muziką mėgstantiems turėtų patikti lenkų Tides from nebula, vokiečių Kadavar ir Samsara Blues Experiment.

„Margos pievos“ (liepos 26–28 d.): tikėkis daug etnografijos (festivalis „Bliuzo naktys“ neįsivaizduojamos be Arinos. vyksta Rumšiškėse) ir lietuviško folk, roko bei folkroko. Neseniai gimęs šiuolaikinio folkloro ir alternatyviosios muzikos festivalis mėgina prisivilioti panašią publiką kaip „Mėnuo Juodaragis“ bei „Kilkim žaibu“ – patriotiškai nusiteikusį jaunimą, tik siū„Kilkim žaibu“ (birželio 21–23 lo kitokį muzikinio kokteilio receptą. d.): tikėkis daug folkloro ir metaTiesa, iš pirmo žvilgsnio jis keistokas ir, regis, ne visos jo dalys dera lo. Lūksto ežero pakrantėje, Varniuose (Teltarpusavyje. Ypač iš konteksto krenta Pelenai: sunku juos priskirti prie šių r.), Rasas švęsti kviečiančio jau 14-ojo šiuolaikinio folkloro, o dar sunkiau – prie alternatyviosios muzikos. Dėl festivalio „Kilkim žaibu“ erdvė bus padalyšios priežasties jie bendroje programoje atrodo tarsi inkliuzas. ta į dvi dalis.

Panagrinėję toliau festivalio programoje aptinkame ir keletą pavadiViena aikštė bus skirta senųjų tradicijų nimų iš užsienio (Italijos folkroko kolektyvas Folkstone, rusai Trol Bends puoselėtojams: čia skambės senovinės daiFir), bet pirmaisiais smuikais čia grieš lietuviai: Žalvarinis, Thundertanos, atliekamos senojo ir modernaus folklole, Skylė ir kt. ro kolektyvų, žvangės ginklai, amatų kaimelis pažindins su senaisiais amatais, taip pat vyks daugybė kitų netradicinių (bendrą„Mėnuo Juodaragis“ (rugpjūčio 23–25 d.): tikėkis ja prasme) pramogų. daug folk ir latviškų dainų. Šešioliktasis „Mėnuo Juodaragis“, Kitoje aikštėje karaliaus jo didenybė Mekuris, kaip jau įprasta, vyks Zaraso ežero saloje, pretenduoja būti lattalas įvairiausiais savo pavidalais: trash, viškiausiu per savo ilgą istoriją – festivalyje gros net 8 Latvijos kolektysimfoninis folk, viking, progressive ir post, vai, bet vis dėlto kaip visuomet didžioji dalis atlikėjų – lietuviai, kurių death ir grindcore, atmosferinis folk ir black, sąrašo viršuje – Aistė Smilgevičiūtė ir Skylė. pagan, occult black ir kt. Geriausius savo Beje, „Mėnuo Juodaragis“ vos netapo homofobiškiausiu festivaliu per gabalus atliks JAV, Vokietijos, Skandinavijos visą Lietuvos istoriją. Gal girdėjote apie šiemetį skandalą, kai į paklaušalių, Rumunijos, Ukrainos, ir, žinoma, Liesimą internete, ar festivalio šeimos bilietą gali įsigyti homoseksualios tuvos muzikantai. šeimos, kažkas iš organizatorių atšovė, kad iškrypėliai festivalyje nepageidaujami. Festivalio sielai Ugniui Liogei teko ilgai raudonuoti ir atsiprašinėti aiškinant, kad tai nebuvo oficiali festivalio pozicija. „Bliuzo naktys“ (liepos 5 ir 6 Tačiau grįžkime prie muzikos. Kas gi, be latvių ir lietuvių, šiemet linksd.): tikėkis daug bliuzo ir tradicimins post-folk, alternatyviosios muzikos ir šiuolaikinės baltų kultūros festinės žuvienės. Pernai solidų 20 metų juvalio žiūrovus? Kadangi iki rugpjūčio dar nemažai laiko, organizatoriai biliejų atšventęs festivalis lauks ištikimiausių pasiliko teisę sąrašą papildyti vėliau. O kol kas didžiausiomis festivagerbėjų įprastoje vietoje – Lūksto ežero palio žvaigždėmis reikėtų vadinti Changes (JAV), Rome (Liuksemburgas), krantėje šalia Varnių.

Fire+Ice (Jungtinė Karalystė).

Kodėl sakome, kad ištikimiausių? Ogi to-

>> scena

Meinstrymas / pop T

okių festivalių populiacija labiausiai didėja. Suprantama: tai, kas patinka masėms, neša didelius pinigus. Štai ir šiemet turime bent porą naujų festivalių: į masiškumą pretenduojantį „Granatos live“ ir blaivinti tautą ketinantį „Varom!“. Neabejojame, kad naujokų kumštynėse laimės patyrusių organizatorių iš „Makroconcert“ rankomis kurtas ir gausiai išreklamuotas produktas vaisiaus pavadinimu.

Grįžtant prie pinigų temos, mūsiškiai organizatoriai muzikai ir šiemet pataupė.

Peržvelgus visų didžiųjų festivalių sąrašus lieka giliai atsidusti: nieko gera, nieko ypatinga ir vėl nepamatysime. Vieni traukia senas, kiti naujas kortas, bet rezultatas tas pats. O dar liūdniau pasidaro, kai peržiūri šalių kaimynių festivalių atlikėjų sąrašus ir palygini. Kol mūsiškiai organizatoriai mėgins perspjauti vieni kitus kuo nors, bet tik ne muzika, lietuviai važiuos ten, kur muzika svarbiausia. Arčiausiai geros muzikos duoda „Positivus“ (Latvijoje) ir „Heineken open’er“ Lenkijoje, bet jei pinigai ne problema, galima nuvažiuoti į „Roskilde“ (Danijoje) ar „Glastonbury“ Anglijoje.

„Tamsta muzika“ (liepos 12–14 d.): tikėkis visokios muzikos po truputį ir daug pramogų. Festivalis „Tamsta muzika“ šiemet išgyvena naujakurių džiaugsmus ir rūpesčius. Iš Varėnos miškų festivalis keliasi arčiau sostinės, tiksliau, į buvusią sostinę – Trakus. Toks sprendimas neabejotinai turėtų pasiteisinti jau vien dėl to, kad Trakai yra kurortas.

Tad prie festivalio siūlomų pramogų, kurių ir taip čia visada netrūksta, dar prisidės vietos pramogos. Kad ir ta pati ekskursija į Trakų pilį.

O kokių pramogų „Tamsta muzika“ siūlo savo scenose? Kol kas festivalio rengėjai kaip didžiausią žvaigždę pristato popregio atlikėją Shaggy iš JAV. Sutinkame, skamba kietai. Kas dar? Dar šiek tiek soulo (Quadron iš Danijos), britiško rokenrolo (Cortes) ir daugybė lietuvių.

Pradedant pernai keliuose festivaliuose dainavusia Alina Orlova, baigiant vis dar parako turinčiais Bix. „Varom!“ (liepos 28 ir 29 d.): tikėkis laiką praleisti blaiviai, bet smagiai. Prie Gaveikių ežero (40 km nuo Vilniaus) liepos gale rinksis tie, kurie moka švęsti. Tiksliau moka švęsti be daugeliui įprastos didesnės ar mažesnės alkoholio dozės. Tai nenauja, bet sveikintina idėja. Panašiomis idėjomis apsiginklavęs festivalis jau keletą metų iš eilės vyksta iš serialo visai Lietuvai žinomuose Naisiuose, Šiaulių rajone. Kadangi apie šį festivalį visi jau žino ir jis kiek iškrenta iš bendro konteksto, grįžkime prie „Varom!“.

Idėja paprasta ir aiški, o kokia muzika čia skambės? Atrodo, rengėjai rinkosi prekę lietuvišką, nes bent jau kol kas atlikėjų sąraše tik lietuviški vardai: Antis, Žas, Skylė su Aiste Smilgevičiūte, Happyendless, Kamanių šilelis, Markas Palubenka, Golden Parazyth, Andrius Kaniava, Vytautas V.Landsbergis ir kiti. Sakytume, kaip pradžiai, tai visai neblogai! „Galapagai“ (rugpjūčio 2 ir 3 d.): tikėkis daugiau Galapagų nei roko.

Daugelis senųjų šio iš „Roko naktų“ į „Galapagus“ mutavusio ir iš Platelių pakrantės į Zaraso salą persikėlusio festivalio gerbėjų mėgsta paniurnėti, kad festivalis tolsta nuo šaknų ir roko jame kasmet vis mažiau. Priekaištai rimti, tik nelabai pagrįsti. Juolab kad apibrėžti, kas tai yra rokas, šiais laikais labai sudėtinga. Galbūt dėl šios priežasties festivalio pavadinime visiškai neliko nieko, kas siejo jį su „Roko naktimis“. O ir organizatoriams lengviau pasiteisinti, kodėl atlikėjų sąraše yra viena ar kita grupė.

Sunku į rėmus įsprausti ir pagrindines šių metų festivalio žvaigždes – Hadouken! iš Londono.

Elektronika pagardintą roką kalantys britai – tai šviežiausia žuvis, kurią pavyko organizatoriams pagauti šiemet. Visa kita mažiau ar daugiau apaugę pelėsiais bei kerpėmis: tiek repo ir metalo mišinį grojantys švedai Clawfinger, tiek rusiško roko tradicijomis sekantys baltarusiai Lyapis Trubetskoy. Na, o lietuviai kaip lietuviai: nors jau laikas būtų pelenams iš tam tikrų vietų byrėti, vis tiek kala į klyną. Ir nesvarbu, kad Antį ir Bix girdėjome gal jau tūkstantį kartų...

„Granatos live“ koncertuos britas Jamesas Morrisonas.

Štai ir šiemet turime bent porą naujų festivalių: į masiškumą pretenduojantį „Granatos live“ ir blaivinti tautą ketinantį „Varom!“.

„Granatos live“ (rugpjūčio 2–4 d.): sunku prognozuoti, ko tikėtis. Nors koncerto rengėjai – „Makroconcert“ – vieni labiausiai patyrusių Lietuvoje ir yra surengę ne vienos užsienio žvaigždės koncertą, didele festivalių organizavimo patirtimi pasigirti negali.

Nebent festivaliais vadintume koncertus su kelių grupių pasirodymais Vingio parke, kurie kažkada būdavo rengiami mokslo metų pradžioje.

Erdvė kaip populiariosios jaunimo muzikos festivaliui pasirinkta keista – Rumšiškės. Na o atlikėjai... Žinant organizatorių finansines galias ir pažintis, galima buvo tikėtis ko nors daugiau. Sąrašo viršuje – didžiausia Didžiosios Britanijos žvaigžde organizatorių gerokai per skambiai pakrikštytas Jamesas Morrisonas (suprask, bitlams reikia slėpti po lapais), po jo eina „kultiniai britų elektroninės muzikos kūrėjai“ Fenech-Soler (dabar gali slėptis Depeche Mode). Iš lietuvių reikėtų išskirti šiaulietės GJan pasirodymą – juk kol kas ji savo gebėjimų scenoje dar nelabai ir rodė. Labai tikimės, kad festivalio rengėjai nesusvilins pirmo blyno, o kitąmet pamatysime ką nors dar įspūdingesnio. „Karklė“ (rugpjūčio 16–18 d.): tikėkis daug jūros kvapo (ošimo per muziką nesigirdės) ir lietuviškos muzikos. Vienas iš dviejų Baltijos pajūryje rengiamų lietuviškų festivalių ir vėl remiasi ta pačia formule: vienas gerai žinomas vardas iš užsienio, keli mažiau žinomi ar beveik nežinomi svečiai ir daugybė A ir B kategorijos lietuvių atlikėjų... Kitaip tariant, jei esate lietuviškos muzikos gerbėjas, tačiau dėl kokių nors priežasčių per žiemos sezoną nematėte nė vieno pasirodymo, šis festivalis – kaip tik jums. Šiemet hedlainerių vaidmuo festivalyje patikėtas suomiams The Rasmus. Tik ar jie vis dar aktualūs? Ko gero, būtų galima ginčytis. Antroje grandyje, – ukrainietis, Alinos Orlovos bičiulis SunSay ir indie muzikos atlikėja lenkė Brodka. O toliau krūvos lietuvių: Jurga, Antis, GJan, Bix, G&G Sindikatas, Empti, Rasabasa, Biplan, Proper Heat, Fusedmarc ir kt.

>> dizainas

Rašė: Sandra Kliukaitė Nuotraukos: Aarono Boldto, Ugniaus Gelgudos, Rūtos Balsevičiūtės, Alexo Linso ir Falko Saalfeldo

Pamirškite viską, ką iki šiol žinojote apie juvelyriką, nes tai, ką kuria šios dvi merginos, ne kiekvienas drįsta nešioti. Sovietiniai medicininiai švirkštai, kraujo vamzdeliai, sidabras, guminukai „Haribo“, antifrizas, Gangos upės vanduo, magnetai, mašininė alyva, tabletės, benzinas, stabdžių skystis ir daug kitų netikėtų ingredientų gali būti panaudota jų papuošalų kūryboje. Visa tai yra „aka Jewellery“ – dizainerių juvelyrių tandemo Aušros Bankauskaitės ir Mantės Maskoliūnaitės bendras kūdikis, gimęs Vilniuje ir prieš keletą metų emigravęs į didįjį Niujorką. Miestą, kuriame veiksmas niekada nesustoja, diena maišosi su naktimi, o viskas pasikeisti gali tiesiog akimirksniu.

A

ušra ir Mantė, kaip ir priklauso tikriems Niujorko menininkams, gyvena Niujorko loftuose. Iš pradžių juodvi gyveno Brukline, vėliau persikraustė į pramoninį Bušviko rajoną, kur įsikūrę daugybė menininkų, galerijų, nedidelių barų bei kavinių, o pramoninių pastatų ir sandėlių sienos numargintos grafičiais.

Lofte jos ne tik gyvena, bet ir turi dirbtuves, o neretai nedidelėje erdvėje telpa ir įvairūs netikėti svečiai: tiek iš Lietuvos, tiek iš gretimų loftų. Šioje erdvėje jos kuria, švelniai tariant, dekadentišką juvelyriką, kuriai medžiagų kartais randa pačiose keisčiausiose vietose arba siunčiasi iš Lietuvos ar net iš Indijos. Pavyzdžiui, kraujo vamzdeliai, taip reikalingi jų papuošalams, į Niujorką atkeliauja iš Lietuvos, dažniausiai iš senų ligoninių sandėlių. Mantės ir Aušros rankose medicininiai įrankiai, derinami su sidabru ir kitomis medžiagomis, tampa konceptualia juvelyrika, kurią beveik iš karto galima atpažinti kaip „aka Jewellery“ darbą.

Be to, šios dizainerės ne tik kuria papuošalus, bet kartu su kitais menininkais daro įvairius projektus: fotografuoja, suka vaizdo klipus, su jų kurtais papuošalais modeliai netgi vaikščiojo podiumu Niujorko mados savaitėje. Negana to, Aušros ir Mantės darbai buvo eksponuoti viename Niujorko muziejų. Daugiau visko pamatyti galite čia: www.akajewellery.com, o mes spausdinam Aušros bei Mantės sąrašus ir kalbam apie lietuvių reikalus Niujorke.

Aušros sąrašas 3 daiktai, be kurių neįsivaizduoji savo gyvenimo Trys puodeliai kavos per dieną.

Muzika, kuri valdo Amono Tobino.

Filmai, kurie nuneša stogą „Ežiukas rūke“.

Miestas, į kurį dar būtinai nuvažiuosi Tokijas.

Pagrindiniai tavo kūrybos įrankiai Rankos ir galva.

Dizaino genijai tau yra... „Genijus“ gal truputį per stiprus žodis, kuriuo galėčiau ką nors apibūdinti. Keli juvelyrai, kuriuos galėčiau paminėti kaip labai stiprius, kuriančius konceptualius darbus ir kurių darbais aš tikrai žaviuosi, tai – Mimí, Maiko Takeda, Sergejus Jivetinas.

„aka Jewellery“ – konceptuali

– Aušra, Mante, ne visi žino, kokia buvo jūsų pradžia, kai dar gyvenote Lietuvoje? Kada pradėjote kurti savo neįprastus papuošalus?

– Kartu dirbti pradėjome dar studijuodamos. Mūsų stilistika visada išliko vientisa nuo pat mūsų kūrybinio bendradarbiavimo pradžios, o po studijų persikėlėme gyventi ir dirbti į Šv.

Jokūbo vienuolyną. Tuo metu dalis vienuolyno patalpų buvo nuomojama jauniems menininkams. Ten ir praleidome tuos dvejus metus iki išvykimo į Niujorką.

12 //

– Kodėl nusprendėte traukti būtent į Niujorką, o ne, kaip labiau įprasta Lietuvos dizaineriams, – į Londoną, Berlyną, Paryžių ar kokį Amsterdamą?..

– Niujorkas turi tokią nenuilstančią dvasią, skatinančią kurti.

Turbūt tas stimulas mus ir patraukė.

© 370

– Kas šitame mieste ir apskritai Amerikoje jus labiausiai nervina, o gal net, atvirai kalbant, užknisa?

– Negalim to pasakyti apie visas Amerikos vietas, tačiau pačiame Niujorke labiausiai trukdo laiko stoka, dideli atstumai ir tai, kad neįmanoma visko pamatyti ir suspėti.

– Tai kokia ta Niujorko menininkų rutina?

– Manau, kiekvieno menininko kūryba yra labai individuali, mes tiesiog stengiamės nesusigyventi su rutina, nes ji ir žudo kūrybingumą.

– Kuriate tikrai neįprastus papuošalus... Ar jie kartais negąsdina konservatyvesnių žmonių? Na, vis dėlto švirkštai ir visa kita...

– Požiūris į objektą labai daug priklauso nuo žmogaus, kuris į jį žiūri, taip pat nuo asmeninių asociacijų ir patirties, o mes į švirkštus žiūrim kaip į medžiagą – tai tiesiog stiklas, kuris dera su estetika mūsų darbuose.

– Prisimenate įdomesnių personų, kurie nešioja „aka Jewellery“ papuošalus?

– Sunku pasakyti, dažniausiai darbus atiduodame į galerijas, tai nelabai ir žinome, kur jie randa namus.

– O kas labiausiai lemia jūsų stilių?

– Tas žvilgsnis į ateitį, kai pradingsta nuostatos, normos ir labiau atsižvelgiama į laisvą saviraišką. Mes taip įsivaizduojame ateities papuošalą.

– Neseniai sukūrėte papuošalus, į kurių vidų integravote tikrą Gangos upės vandenį! Iš kur gavote tikro Gangos vandens?

– Gangos upės vandens atsisiuntėm iš Indijos. Padėjo tuometis Rubeno muziejaus parduotuvės dizaineris. Teko ilgokai palaukt, bet sulaukėme.

– Papasakokit apie naujausius darbus – galvos aksesuarus.

Galima juos taip pavadinti?

– Viskas prasidėjo nuo darbo, kurį sukūrėme ir naudojome vaizdo klipe „Monitoring the Sound“. Mums pasirodė įdomu kurti ir rasti naujų būdų, kaip netradiciškai papuošti galvą. Taip ir atsirado nauji galvos papuošalai.

Mantės sąrašas 3 daiktai, be kurių neįsivaizduoji savo gyvenimo Hmm, labai filosofiška – tik trys ar net trys.

Muzika, kuri valdo Grimes, „Purity Ring“, Amono Tobino.

Filmai, kurie nuneša stogą Alejandro Jodorowsky „Šventasis kalnas“, Akiros Kurosawos „Sapnai“, Andrejaus Tarkovskio „Soliaris“.

Miestas, į kurį dar būtinai nuvažiuosi Apskritai mėgstu keliauti, turiu nenumaldomą norą pamatyti viską.

Pagrindiniai tavo kūrybos įrankiai Vaizduotė. Viską pradedu dėlioti savo galvoje kaip dėlionę. Pradedant nuo smulkiausių detalių, baigiant tuo, kokioje aplinkoje kūrinys turės būti nufotografuotas. Tik tada pradedu darbą. Vykstant procesui dažnai daug kas keičiasi, bet pati esmė išlieka.

Dizaino genijai tau yra...

Dažnai menininkus vertinu nebūtinai dėl jų kūrinių, bet dėl jų atiduodamos aistros darbui. Kartais dėl idėjų, kartais dėl darbų, bet nieko nenorėčiau įvardyti kaip genijaus.

Manau, kad, išsirinkus ką nors savo ikona, atsiranda grėsmė kopijuoti, norint pranokti savo favoritą. Manau, kad kūryba turi būti laisva nuo tokių suvaržymų.

juvelyrika iš Niujorko

– O kaip jums sekasi su filmavimais?

Kaip susirenkate komandą ir kas tokie su jumis dirba?

– Kol kas padarėme du vaizdo klipus. Kurdamos pirmąjį bendradarbiavome su menininke Rūta Balsevičiūte, ji buvo idėjos autorė, režisierė, vaizdo operatorė. Garsą sukūrė Viktorija Ivanovskaja – grupės „Fusedmark“ vokalistė, filmuojant taip pat padėjo draugai ir kaimynai. Antrą klipą kūrėme su kitu lietuvių menininku – Ugniumi Gelguda. Tai buvo mūsų trumpas prisistatymas. Ugnius buvo idėjos autorius, režisierius ir vaizdo operatorius. Komandos, biudžeto ir specialių pasiruošimų tikrai nėra, nes viskas gimsta iš bendro noro ką nors sukurti ir to, ką leidžia mūsų galimybės, tačiau rezultatu tikrai džiaugiamės.

– O kada nors atostogaujate?

– Retai, bet taip.

Požiūris į objektą labai daug priklauso nuo žmogaus, kuris į jį žiūri, taip pat nuo asmeninių asociacijų ir patirties, o mes į švirkštus žiūrim kaip į medžiagą – tai tiesiog stiklas, kuris dera su estetika mūsų darbuose.

– Ar būdamos blaivaus proto sugalvotumėte staiga susimesti daiktus ir grįžti atgal į Lietuvą?

– Kol kas grįžti neketinam, na, bent jau ilgam. Atostogų – visada. Gera susimatyti su visais pasiilgtais veidais.

– Ateities prognozės. Ką planuojate veikti artimiausiais mėnesiais?

– Vasara yra intensyvesnis laikotarpis tiek dirbti, tiek atostogauti, taigi, žadame viską suspėti. Kaip pasiseks – matysim rudenį.

Rašė: Paulius Andriuškevičius Nuotraukos: PGC ir asmeninio archyvo

(N pr e G a )s C u g k t ta o n i k ll g o d ec en s ar ti h Pe tin o ei g ė n m g s y

>> svetur

Žmonės manęs klausia: o ką galima veikti pabaigus dailės studijas? Nuo šiol jiems atsakau: galima atlikti praktiką Peggy Guggenheim Collection (PGC) muziejuje Venecijoje! Apie PGC internship program1, praktikantų kasdienybę muziejuje bei jo užkulisiuose, asmenines aspiracijas ir inspiracijas iš pirmų lūpų specialiai „37O“.

Palazzo Venier dei Leoni – P.Guggenheim tvirtovė Kai 1949 m. P.Guggenheim nusipirko Palazzo Venier dei Leoni, greičiausiai jai tuomet nė nešmėstelėjo, kad lygiai po trisdešimties metų ši vilaitė taps vienu garsiausių modernaus meno muziejų. Tuomet jau apleidusi intensyvų kolekcionavimą, tačiau dar energinga ir žvitri Peggy atsikraustė į erdvius namus Dorsoduro rajone apgaubta vakarietiškos extravaganzos, kėlusios nuostabą vietiniams. Minėtus trisdešimt metų ji praleido vieniša, tačiau laiminga: ją supo jos „numylėtieji vaikeliai“ (taip ji vadino namie laikytus veislinius šunis papūstom uodegom – aut. past.), terasoje budėjo asmeninis gondoljeras (Peggy buvo paskutinė Venecijoje, turėjusi šią privilegiją, – aut. past.), o ant namų sienų ir sode rymojo išsibarstę žymūs pirmosios XX a. pusės meno kūriniai, dėl kurių jai teko bastytis po teismus Londone, bėgti nuo nacių Paryžiuje, permiegoti su tuzinu (tarkime) vyrų Niujorke, o ką jau kalbėti apie išleistus pinigus. Tačiau, nepaisydami tų laikų minčių bei įvykių, praėjus vieniems metams po garsiosios modernizmo patronės mirties, Palazzo Venier dei Leoni atvėrė vartus smalsiai visuomenės akiai, ir po gražiai apsodintą giardino2 pradėjo bastytis jau nebe nutukęs liūtas (sakoma, kad iš čia ir kilęs rūmų pavadinimas), o iš viso pasaulio suvažiavę muziejaus lankytojai.

Devintojo dešimtmečio pradžioje įsikūręs muziejus taip pat pradėjo teikti galimybę stažuoti menu besidomintiems jauniems žmonėms. Taip atsirado PGC internship program, kuri šiandien, matyt, yra viena seniausiai veikiančių Europos meno galerijų. Daugiau nei trisdešimt metų muziejaus valdžia į rekrūtus ėmė jaunus dailėtyrininkus, į kurių sąrašus prieš pusmetį patekau ir aš.

14 // © 370

PGC krumpliaračius suka praktikantai Praktikantai yra PGC veidas – besišypsantys geltoni ženkliukai, išsibarstę po visą muziejų. Kai nuolatiniai galerijos darbuotojai braižo naujų parodų planus, rūpinasi kandinskių draudimu ir panašiais dalykėliais, jaunieji praktikantai prekiauja bilietais, katalogais, audiogidais, kabina paltus ir į lentynas rikiuoja rankines, kaip įkalti keturias valandas per dieną

prastovi prie kolekcijos šedevrų, kad, neduok Dieve, kas nors nesudrumstų jų tobulybės auros, plėšo bilietų nugarėles ir šimtus kartų per dieną pakartoja buongiorno bei arrivederci, – trumpai tariant, daro tai, ką tik menininko pašaukimą turintys tesugeba. O juk daug triūso lieka už kadro – rytinis langų valymas, sodo suoliukų sausinimas, kancarų rankiojimas kieme ir peleninių inspekcija, o jei koks nors padangių paukštelis be gailesčio baltu šūviu paženklina Anisho Kapooro granitą, tenka čiupti popierinę servetėlę. Ir aš ten buvau, premere il tasto verde3 kartojau, kol žandikaulis nutirpdavo, saugojau Brâncusi kosmoso paukščio bronzinę skaistybę, kol kojos surambėdavo, braukiau nuobodulio ašaras drabužinėje ir su jauduliu svajojau apie penkiolikos minučių pertraukėles.

Ką gi, gal tai tikrai neskamba kaip svajonių darbas. Tačiau per tuos tris mėnesius, praleistus Venecijoje, nei aš, nei mano kompanionai nė karto nepasigailėjome, kad dirbame P.Guggenheim la-

bui. Kas mus ten laikė? Galbūt tai, kad vakarais visi drauge nukabindavome popierinius norus nuo Yoko Ono Wish Tree arba kad lankytojams apleidus muziejų „pižamomis“ apvilkdavome po dienos išvargusius kūrinius, be to, juk tas ilgas budėjimo valandas praleisdavome apžiūrinėdami aukščiausios kokybės meną.

Ir to aš k v te Br aul erd n br ân is e bu su on cu nu ka vau bo ra z si tir rto , su du mb inę ko pd ja pre ki ja lio ėd sk smo av u, me o o r lik ud a avo ais s , s ko e i l t š l o u a o l a , y s iu ra br bę pa ug žan tas m s s a ,k u o in va d uk o kš ja di- uč jo ra ia l č u ių ja bu u ko io pe u ži nu jo rt ap nė o s ra ie je uk pe ir ėl nes . ar Pollocko drip4.

Muziejaus lankytojus taip pat ragindavau ateiti į kasdien vykstančius nemokamus pristatymus. Jie buvo trejopi: 1) dešimtminutė apie pasirinktą meno kūrinį iš kolekcijos; 2) dvidešimtminutė apie Peggy gyvenimą ir kolekciją; 3) pusės valandos minituras po laikinąją ekspoziciją. Ech, pamenu, kaip drebėjo kinkos patį pirmą kartą, kai vos penkių žmonių grupelę reikėjo apšviesti mistiškos Magritte’o šviesos klausimais. Na, o praktikos pabaigoje jau buvau taip įgudęs, kad dvidešimties minučių kalbelę apie Peggy išpyškindavau nė nemirktelėjęs, – taip gerai žinojau jos gyvenimo vingius, kad rodėsi, jog bene kartu užaugom. Matyt, tai ir yra naudingiausia šios praktikos dalis – galimybė išmokti sklandžiai kalbėti apie meną ne meno žinovams, o eiliniams muziejų lankytojams.

Galiausiai mums juk pakako to, kad buvome tie besišypsantys geltoni ženkliukai.

Paklausk manęs apie meną!

Ir vis dėlto tai nebuvo tris mėnesius trukusi strojkė (ten irgi yra tekę padirbėti), tekdavo ir galvą pasukti, ir tais dailėtyrininko gabumais pasinaudoti. Greta geltonojo stačiakampio su savo vardu nešiojau apvalų klecką su užrašu „Ask me about the art“ ir medaliuką su šalies vėliava (Lietuvos neturėjo, tai paėmiau Didžiosios Britanijos – vis vien greičiausiai ten vieną dieną visi persikraustysim). Tų ženkliukų į kairę ir į dešinę nedalija, teko užsitarnauti, įrodyti, kad prisimenu visų keturiolikos Peggy šunų vardus ir kad atskiriu Malevičiaus kvadratus nuo Mondriano. Vieną dieną atėjau prisisegęs ir galvoju, na dabar tai jau užvers mane klausimais. Labai gaila, bet, be poros Where is the toilet, tą dieną daugiau klausimų nesulaukiau. Tiesa, vėliau atsirasdavo vienas kitas smalsuolis, norintis sužinoti daugiau apie Peggy meilužius

Kasdienių makaronų duok mums šiandien Guggenheime darbas prasideda 9.30 ir baigiasi 6 val. vakaro, muziejus nedirba antradieniais, o praktikantai gauna du papildomus laisvadienius. O ką veikdavome po darbo ar per išeigines? Vakarais dažniausiai eidavome atlikti kasdieninio spritz5 ritualo, kuris Venecijoje beveik būtinas. Jei ryt tavęs laukia sunki diena, geri Aperol, jei nori ilgiau pasėdėti su bičiuliais – imi Cynar, o jei rytoj laisvadienis, suskėlei nuostabią kalbą ar šiaip nuveikei ką nors didvyriška, užsitarnavai kartaus Campari. Sunku pasakyti, ar visi mūsiškiai laikėsi panašios gėrimų kategorizacijos, tačiau tai, kad šiuos tris kokteilio variantus išdėsčiau stiprėjimo tvarka, – faktas. Jei vakaro pabaigoje lėkštutėje suskaičiuoji daugiau nei keturis alyvuogių kauliukus, geriau išgerk ibumetino.

Valgydavome, kai būdavo laiko. Per vakarėlius puotaudavom kaip italų bajorai, o parsibeldę namo kaip paskutiniai bėdžiai iš kartoninio pakelio dugno krapštydavome penne arba risotto, į kuriuos, nusišypsojus laimei (veikiau šaldytuvui), įmaišydavome pesto ar parmezano. Tų 750 eurų stipendijos, kurią gaudavome iš muziejaus dailaus žalio čekio pavidalu, pakakdavo geroms trims savaitėms (jei nuskildavo ir gaudavau vesti turą, reikalus pagyvindavo papildomi 60 eurų). Į krūvą sudėjus visus makaronus, eurus ir macchiato puodelius, skirtus alkiui malšinti, gyvenome gerai.

Laisvadieniais muziejaus valdžia lepino ir veždavo į įvairias parodas bei renginius. Taip pamačiau Bolonijos katedrą, kinematografinį Michelangelo Antonionį Feraroje ir Giotto freskas Paduvoje, taip pat išprotėjusio ruso parodą Emilijos Redže, kurios atidarymo proga dvi dienas vaikštinėjome išsipustę kaip povai. O jau pačioje Venecijoje buvome tikriausi kultūrinės padėties šeimininkai, su dykai gautais bilietais turintys teisę lankytis visose miesto bažnyčiose, muziejuose ir galerijose. Dažniausiai tam nelikdavo laiko, bet...

Dėl gyvenimo sąlygų skųstis neturėjome teisės. Ir vėlgi dosnusis Guggenheimo guru (o gal gugu?) pasirūpino, kad na-

mie be pertraukų šviestų šviesa, duše bėgtų karštas vanduo, o internetas atvertų puslapius be ilgesnių pauzių. Nors Venecija vadinama miestu ant vandens, visur vaikščiodavome pėsti, tiesa, kartais vėlai vakare tekdavo įšokti į botus, nes namų slenksčiai patvindavo žaliu acqua altos6 vandeniu. Dienos bėgo beprotiškai greitai, ir man vis vaidenosi, kad vos vakar išlipau iš traukinio Santa Lučėje, bet kartu laikas stovėjo vietoje ir priversdavo jaustis taip, lyg būčiau gyvenusi čia visą savo gyvenimą. „Venecijoje viskas plūduriuoja“, – kadaise savo dienoraštyje rašė Peggy. Taigi plūduriuoja ir Peggy kolekcija, ir apie ją šokinėjantys praktikantai.

Nuo pašto karvelio Jei atsiras tokių, kurie perskaitę šį straipsnį užsimanys kelis mėnesius paplūduriuoti Venecijoje globojami P.Guggenheim auros, rekomenduoju jiems nedelsiant išsiųsti savo anketą greituoju pašto karveliu. Daugiau informacijos galite rasti čia: www.guggenheim-venice.it/ inglese/education/internshipprogram.html

1 Stažuotė, praktika. (Angl.)

2 Sodas. (It.) 3 Spausti žalią mygtuką, (It.) 4 Drip painting – tapymo technika, išpopuliarinta amerikiečių menininko Jacksono Polocko.

5 Alkoholinis kokteilis, populiarus Veneto regione.

6 Taip Venecijoje vadinami periodiški potvyniai.

>> blizgė

Rašė: Dovydas Kiauleikis Nuotraukos: Justinos Česnauskytės

Už burleskos kutų ir plunksnų Dauguma trendų iš londonų ar kitų didmiesčių anksčiau ar vėliau pasiekia ir Vilnių.

Vis dėlto burleska, kuri Londono barų ir teatrų scenose pradėjo savo renesansą prieš ketverius metus, pas mus neprigijo. Tiesa, viena dama iš Kauno pamėgino šį tą nuveikti šioje srityje, tačiau viskas ir liko bandymų stadijos. Todėl ačiū Justinai Česnauskytei, jaunai fotografei iš Londono, už praskleistą kutų užuolaidą – ji dalijasi su mumis nuotraukomis ne tik iš žėrinčiųjų scenų, bet ir iš tamsiųjų užkulisių.

Justina pasakoja, kad fiksuoti burleskos šokėjas ji pradėjo dar pirmaisiais fotografijos studijų Londone metais ir iškart tapo lyg apsėsta: „Prisimenu pirmą matytą pasirodymą: prisidengusi ryškiomis plunksnomis, lengvai erzindama ir lėtai nusimesdama drabužius, šokėja tiesiog pavergė publiką.

Tai padarė pradžią mano liguistam susidomėjimui burleska, kuris išsivystė į didelį projektą.“ Šis projektas tęsiasi trečius metus ir netrukus materializuosis į pirmąją jaunosios fotomenininkės personalinę parodą. Taigi, teoriškai mes esame pirmieji, Justinos darbus iš skaitmeninio pasaulio perkeliantys į popierių. Tiesa, kelios jos nuotraukos panaudotos plakatuose, reklamuojančiuose gegužę prasidėjusių vienos šokėjų trupės turą Kinijoje.

Istoriškai kalbant, burleska buvo suprantama kaip meno forma (galėjo būti tiek muzikinė, tiek literatūrinė), siekianti sukelti juoką pašiepiant ir šaržuojant rimtus darbus. Ne veltui žodis „burla“ (iš jo ir kilo žodis „burleska“ – aut. past.) išvertus iš italų kalbos reiškia „juokelis“. Nuo XIX a. pabaigos burleska – varjetė stiliaus pasirodymas su stipriu erotikos aromatu. Amerikos ir britų žemėse toks pasirodymas tapo privalomu reginiu kabaretuose ir modernaus teatro scenose. Priešingai nei striptize, burleskoje svarbus ne pats apsinuoginimo faktas, o jį lydintis procesas. Na, kitaip tariant, viliojimo menas. Bet net ir šiandienos burleskos šokėjų (tokių kaip Dita von Teese – aut. past.) pasirodymai ne tik alsuoja glamūru,

Prisimenu pirmą matytą pasirodymą: prisidengusi ryškiomis plunksnomis, lengvai erzindama ir lėtai nusimesdama drabužius, šokėja tiesiog pavergė publiką. Tai padarė pradžią mano liguistam susidomėjimui burleska, kuris išsivystė į didelį projektą.

KNYGOS Almanachas „POEZIJOS PAVASARIS 2013“

Aistė Kisarauskaitė „39 SALTO MORTALE“

VILNIUS, RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS FONDAS, 2013 M.

VILNIUS, „APOSTROFA“, 2013 M.

16 // © 370

Tai žinomos šiuolaikinės menininkės literatūrinis debiutas. Tačiau visiškai nejusti, kad šios 39 noveletės būtų pirmoji knyga. Autorė jau taip seniai mirga kultūrinės spaudos puslapiuose, kad šis rinkinys – veikiau paprasta neišvengiamybė nei netikėtumas. Žodis „noveletė“ man visada atrodė pretenzingas, bet tikriausiai todėl, kad prisidengus šiuo žanru Lietuvoje rašomi visokie lyriniai niekai. Aistė reabilituoja noveletę ir suteikia jai pašnekesio lengvumą, grąžina į trumpąją literatūros formą lengvą humorą, neįkyrią kasdienybę ir, svarbiausia, autentišką, natūralią miesto jauseną. „Kaip kaleidoskope atsitiktinai sukritę stikliukai kuria įvairias kombinacijas, taip šios knygos herojai, patekę į iš pirmo žvilgsnio banalias situacijas, bando kalbėtis, sutarti ar mylėti vieni kitus“, – apie savo rinkinį rašo

pati autorė.

Iš tikrųjų, Aistė mėgsta visaip šnipinėti paprastus žmones, stebėti juos, kiek ironišku, bet ir geraširdišku žvilgsniu. Jos proza kamerinė, čia nėra gilių tragedijų ar šekspyriškų aistrų, nėra egzaltacijos nei bjaurasties estetikos. Tai momentinės vilniečių gyvenimo nuotraukos – pablukę polaroidai arba minėtas kiek senamadiškas kaleidoskopas.

Noveletės sudėliotos tam tikra tematine tvarka, bet, manau, jas galima skaityti ir atsivertus bet kurį puslapį. O geriausia jas skaityti sėdint ŠMC lauko kavinėje vasaros popietę ir pakėlus akis nuo knygos vis pamatyti pro šalį pražingsniuojant, pradūlinant, nupėdinant ar pravažiuojant vieną iš daugybės „Salto mortale“ personažų, paprastų ir ne visai paprastų vilniečių.

Jei kam nors šis pavadinimas siejasi tik su nuobodžiais oficialiais renginiais ir virtinėmis pusgyvių, niekieno nebeskaitomų ir nežinomų lietuvių poetų eilėraščių – jis klysta. Žemyn galva pakibęs raudonas paukštelis geltoname fone jau iš anksto dekonstruoja šį mitą.

Almanachas visų pirma turėtų būti įdomus tiems, kam tiesiog smalsu, kas dedasi šiuolaikinėje lietuvių poezijoje (labai tikiuosi, kad tokių asmenų dar yra).

Tai visų 2012 m. kultūrinėje spaudoje pasirodžiusių poezijos publikacijų koncentratas, tinktūra, esencija – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi.

Esama čia ir šiuolaikinių klasikų (Aidas Marčėnas, Jonas Juškaitis, Henrikas Algis Čigriejus, Stasys Stacevičius etc.), bet daugiausia – jaunų ir palyginti jaunų autorių. Autorių ne-

mažai (regis, 53), bet tekstai atrinkti gana griežtai, jų nedaug. Esama almanache ir kitų įdomybių.

Jame skelbiama „Poezijos pavasario“ užsienio svečių poezija, poetų atsakymai į anketas apie literatūrą ir festivalius, straipsniai, skirti Abrahamui Suckeveriui bei Marcelijui Martinaičiui. O, be to, – bonus track: kompaktinė plokštelė su dešimties geriausių praėjusių metų poezijos knygų autorių, skaitančių savo eiles, balsais.

Reiktų ką nors ir pacituoti. Trumpiausias cituotinas eilėraštis būtų Dovilės Zelčiūtės (kartu ir reziumuojantis maždaug visą dviejų savaičių „Poezijos pavasario“ vyksmą).

IŠVYKA Į ROKIŠKĮ O mikriuke neliko man vietos gal ir gerai nesu tikra kur mane vežtumėt festivalin ar į beprotnamį

seksualumu, bet ir slepia politinę satyrą bei rimtus meninius sugebėjimus.

Visgi daug kas ginčytųsi, kad burleska – visai ne menas. Tokiems galvotojams Justina turi parengusi atsakymą: „Burleskoje viskas labai apgalvota – makiažas, šukuosena, kostiumas, choreografija, muzika. Kiekvienas burleskos šokėjos pasirodymas yra toks pat savitas, kaip ir jos stilius, niekada nemačiau dviejų panašių pasirodymų ar kostiumų.“ Pasak fotografės, šokėjos, su kuriomis ji pabendrauja už blizgučiais žėrinčios scenos, yra savimi pasitikinčios ir savo darbui atsidavusios moterys, tačiau jų gyvenimas ne vien blizgučiais klotas ir šampano voniose jos nesimaudo. „Kaip ir daugeliui artistų, taip ir joms nelengva – honorarai ne tokie ir dideli, jos neturi patikimo pajamų šaltinio bei mokamų atostogų. Burleska reikalauja daug laiko ir pasiruošimo, šokėjos begalę laiko praleidžia kurdamos kostiumus (juos dažnai siuvasi pačios) bei planuodamos pasirodymus“, – šokėjų gyvenimo realybę atskleidžia menininkė.

O kodėl burleskos nėra Lietuvoje (na, atmetus kai kurių mėgėjų ponių bandymus)? „Visų pirma, nemanau, jog šis menas sulauktų didelės auditorijos, vien dėl to, kad dauguma lietuvių yra konservatyvūs ir burleskos klubus lygina su striptizo klubais. Antra priežastis – kas iš lietuvių merginų norėtų šokti burleską ant scenos stebint būriui žmonių? Daugeliui šis darbas atrodo gėdingas“, – priežastis vardija Justina.

Ra­šė: mb

Daniilas Charmsas „NUTIKIMAI“

IŠ RUSŲ KALBOS VERTĖ SIGITAS PARULSKIS. VILNIUS, „TYTO ALBA“, 2013 M.

D.Charmsas tam tikruose sluoksniuose jau seniai tapęs kultinis, įsiskverbęs į mąstymo būdą, žodyną ir kalbą. Ne veltui apie neįtikimus ir absurdiškus dalykus vis kas nors tarsteli „tikras Charmsas“. Šis (antrasis ar trečiasis?)

D.Charmso „Nutikimų“ perleidimas (ir turbūt pilniausias) tik įrodo, kad D.Charmso populiarumas ir susidomėjimas juo neslūgsta.

Na, o tiems, kas neskaitė, galima pasakyti tiek: D.Charmsas (tikrasis vardas ir pavardė – Daniilas Juvačiovas, 1905–1942 m.)

– rusų absurdo literatūros klasikas.

Priklausė rašytojams, vadinusiems save oberiutais („Objedinenije realnogo iskusstva“), kurie ėmė skelbti „naują pasaulėjautą ir naują meną“, tačiau sovietų valdžia literatūros reformuotojus pavadino chuliganais ir prilygino juos klasiniams priešams. 1931 m.

D.Charmsas, Aleksandras Vvedenskis bei

keli jų draugai buvo areštuoti ir ištremti į Kurską. 1941 m. D.Charmsas buvo suimtas remiantis melagingais parodymais ir „apkaltintas“ beprotyste. Mirė iš bado psichiatrijos klinikoje per Leningrado blokadą. Per visą D.Juvačiovo gyvenimą buvo išspausdinti tik 2 (!) jo, t. y. D.Charmso, „nevaikiški“ eilėraščiai (šis biografijos gabaliukas skolintas iš tekstai.lt).

Neturinčius siužeto, iš požiūrio beprasmiškus ir žiaurius D.Charmso tekstus geriausia skaityti mažomis dozėmis ir tikriausiai ne prieš miegą. Knygos anotacijoje rašoma, kad tai – „apsakymų ir apysakų ciklas, atspindintis XX a. ketvirtojo dešimtmečio Sovietų Sąjungos buitį ir keistą, iškreiptą būtį“.

Manau, aprašymą derėtų išplėsti – ne tik Sovietų Sąjungos, o apskritai žmogaus buitį ir būtį. Tai universalios situacijos, universalūs tekstai, pritaikomi visiems laikams ir visoms epochoms. Kitaip argi skaitytume?

D.Charmsą, aišku, reiktų skaityti rusiškai, norint pajusti visas lingvistines subtilybes, tačiau S.Parulskio vertimas nemokantiems kalbos pakankamai atskleidžia rašytojo talentą ir sumanymą.

Simonas Sebagas Montefiore „JERUZALĖ. MIESTO BIOGRAFIJA“

IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ LAIMANTAS JONUŠYS. VILNIUS, „TYTO ALBA“, 2013 M.

Šis britų rašytojas žinomas mums kaip knygų apie Staliną autorius.

O šioji knyga – įdomaus žanro, vadinamo miesto biografija, kūrinys. Te knygos storumas negąsdina – ji velniškai įdomi.

Kiekviename puslapyje rasite bent po vieną siužeto, verto Alexandre’o Dumas plunksnos, užuomazgą.

Ir nenuostabu. Miestas, apie kurį rašo S.S.Montefiore, – Šventojoje Žemėje stovintis Šventasis Miestas. Jame glūdi trijų didžiųjų religijų – judaizmo, islamo ir krikščionybės – istorija, šventenybės ir lūkesčiai. Knygos autorius apie Jeruzalės istoriją pasakoja nuo seniausių laikų iki mūsų dienų – o tai keletas tūkstantmečių, per kuriuos kūrėsi ir žlugo ne viena imperija,

valstybė ar šalis. „Jeruzalė“ – tai ne tik miesto, bet ir regiono biografija. Taip pat trijų jau minėtų religijų plėtros, tarpusavio sąveikos ir kovos aprašymas.

Nederėtų pamiršti, kad kiekvienas miestas – tai žmonės. O Jeruzalėje įdomių ir dramatiškų asmenybių koncentracija peržengia visas ribas. Kiek ten buvo valdovų, karvedžių, maištininkų, pamišėlių, šventųjų, fanatikų, meilės ir neapykantos istorijų – nesuskaičiuosi.

Autorius rašydamas visur remiasi šaltiniais, knyga neabejotinai istorinė, bet parašyta įdomiai ir pagauliai. Gal tai ir nėra tradicinis vasaros skaitinys, bet lyjant lietui pasinerti į šio mistinio miesto istoriją – pats tas.

>> tema

Rašė: Jorė Janavičiūtė

Lietuviškų vaizd Ankstyvoje paauglystėje neturėjau kabelinės televizijos, todėl žiūrėti MTV, VIVA ar kitų muzikinių kanalų eidavau pas drauges, kol galiausiai tai tapo tradicija. Taip žaidimą kieme ar kortavimą laiptinėse pakeitė muzikos klipai... 2003 m. vasarą žiūrėdamos klipus ir laukdamos savo numylėtinių praleisdavome valandų valandas. O ir pirmųjų savo telefonų „Nokia 3310“ vaikiškas sąskaitas išeikvodavome užsisakydamos trokštamų klipų. Taip aš susidūriau su vaizdo klipais. Rinkdavomės žiūrėti ir „Tango TV“ laidos „Tangorama“. Taip susidūriau su lietuviškais vaizdo klipais.

V

ėliau buvo „MTV Lietuva“. Tačiau šios ekranas greitai užgeso. Taip prasidėjo sklaidos kanalo netekusių lietuviškų muzikos klipų klaidžiojimai. Kartkartėmis tarp reportažų ir pokalbių su svečiais muzikinė pauzė įsiterpia į „Labo ryto“ laidas, tam tikro pobūdžio klipus toliau rodo sveikinimų koncertai, pūkai ir liuksai. Alternatyvesni atlikėjai teturi interneto erdvę, kur klipų sklaida gana atsitiktinė, ja rūpinasi tik patys atlikėjai, jų gerbėjai, melomanai ar blogeriai.

Daugybė įdomesnių klipų neretai lieka nepastebėti platesnės publikos, kaip, pavyzdžiui, nutiko su „No Dog Barking“ „Horse of Steel“ (rež. Narvydas Naujalis ir Vladas Litvinas) ar Napo „Midnite Fazze“ (rež. Marija Kavtaradzė). Į juos neatkreipė dėmesio net ir alternatyviosios muzikos apdovanojimų T.Ė.T.Ė. organizatoriai. Šią situaciją bent šiek tiek nusprendė ištaisyti LRT su AGATA, organizuodamos konkursą „Klipvid“.

O kas tuose klipuose?

Langas su lietaus lašiukais, per jį braukianti ranka. Romantiškos mergaitės ant stogų, romantiškos mergaitės tarp medžių. Po miesto erdves klaidžiojančios romantikės ir roko grupių vokalistai. Ir visad iš nugaros. Apleisti pastatai, daug apleistų pastatų. Roko grupės, grojančios apleistuose namuose, roko grupės, grojančios tarp dūmų. Vasaros ilgesys, atsispindintis tūsinime ant sniego vien su glaudėmis. Motociklai, raumeningi vyrukai su jiems už nugarų dainuojančiomis merginomis ant galinės sėdynės. Automobiliai su treninguotais krikščioniškos pakraipos repo grupės nariais, kurie apsnigtais provincijos keliais vyksta į bažnyčią. Prabangūs automobiliai (netgi limuzinai!), pas didžiakrūtes merginas į lietuviškai turkiško stiliaus orgiją vežantys neva pasiturinčius vyriškius su saulės akiniais. Vaizdiniai, einantys iš klipo į klipą, vakarietiškų arba rusiškų klipų kopijos, kurios savaime vis tiek yra kopijos, tik atmiežtos noru lygintis, įkyriu savo prabangaus gyvenimo vaizdavimu, naujuoju rusiškumu. Žodžiu, postmo-

18 //

derni copy of a copy of a copy, tampanti netyčine savo pačios parodija, pastišu.

Liūdina ir nedidelė vizualinių sprendimų įvairovė: randame vos vieną kitą animacinį vaizdo klipą, nėra popmuzikos klipams būdingų choreografijos elementų. O ką jau kalbėti apie banalius klipų naratyvus. Tačiau bene visus klipus sieja kelionės ar klaidžiojimo motyvas. Nuolat matome ne tik mašinas ar jomis kur nors vykstančius atlikėjus, bet ir traukinių stotis, oro uostų kilimo takus, lėktuvus, bet ir dainininkus, vaikštančius, klaidžiojančius po apibrėžtas ar ne erdves. Nuolat kur nors judame, bet ar žinome kur? „Dauguma „Klipvid“ klipų yra tokie, kaip ir dauguma lietuviškos muzikos: lyriški, mažabiudžečiai, gyvenantys savame estetiniame pasaulyje, mažai ką bendra turinčiame su šiuolaikine vakarietiška popkultūra“, – mano muzikos apžvalgininkas ir konkurso komisijos narys Karolis Vyšniauskas.

Tačiau, jo nuomone, vargu ar galime tikėtis ko nors kita, žinodami, kad Lietuvoje beveik nėra muzikinių vaizdo klipų tradicijos. „1996-aisiais, praėjus trylikai metų po to, kai Michaelas Jacksonas jau buvo išleidęs „Thriller“, Lietuvos televizijos dar rodydavo Tikrąją Išdykėlę ryškių spalvų vizualizacijų fone. Tai buvo laikoma visiškai normaliu dalyku. (Jei esate nusiteikę mazochistiškai, „Youtube“ kanale „Archyvinė lietuviška muzika“ nepatingėję prasukti visos lietuvių estrados archyvo iki laukinio dešimtojo dešimtmečio vidurio, rasite bene keliolika tokių vaizdo klipų, o kartu ir Tikrąją Išdykėlę, Neklaužadą, ankstyvuosius Kazlauskų darbus etc. – aut. past.) Tad nereikėtų stebėtis, kad ir ligi šiol dalis dabartinių lietuviškų vaizdo klipų neatrodo nei vaizdo, nei klipai“, – sako K.Vyšniauskas.

© 370

Viltis ir šviesa tunelio gale Lietuvoje klipų sukuriama ne itin daug, tad vienas konkurso tikslų ir buvo paskatinti jų kūrimą.

„Matydami didelį konkurso dalyvių skaičių (atrinkta 85 klipai, pateikta per 120) galime džiaugtis, kad bent jau kiekybės atžvilgiu postūmis tikrai įvyko“, – konkurso populiarumu džiaugiasi Karolis.

Na, bet iš tikrųjų – ne viskas taip blogai. Tarp konkurso dalyvių pateiktų muzikos klipų galime pamatyti tikrai nemažai kokybiškų darbų. Pavyzdžiui, savo vizualumu ir grafika itin išsiskiria Marko Palubenkos „Planet Melancholia“. Emiro Kusturicos filmus primenančia nuotaika alsuoja „Antikvarinių Kašpirovskio dantų“ klipas „Apie tai, kaip žirafa sumindė kaunietį Antaną“. Tarp kokybiškesnių, įdomesnių ar originalesnių galima paminėti ir Feral, Donato Montvydo, MC Mesijaus, „Outsiders“, „No Dog Barking“ klipus. Savaime puikią animaciją, puikiai derančią ir su daina, galima pamatyti „Kurak“ vaizdo klipe „Houly Pouly“.

Karolis taip pat įžvelgia pažangą kokybės požiūriu – pirmiausia, anot jo, dėl to kalti jaunosios kartos režisieriai. „Jie puikiai suprato, kad tikroji jų komisija bus ne LRT žiūrovai ir netgi ne oficialūs konkurso komisijos nariai, o jų draugai ir grupių, kurioms kurs klipus, gerbėjai socialiniuose tinkluose. Tai reikli ir daug daugiau mačiusi publika. Norint ją nustebinti, reikia ko nors ambicingo, Lietuvoje dar nematyto. Jie tai ir padarė“, – sako jis.

Pasak muzikos apžvalgininko, Lietuvoje vaizdo klipų kultūra iš esmės pradeda kurtis tik dabar, populiarėjant socialiniams tinklams, nes iki šiol tiesiog nebuvo terpės jai deramai vystytis: MTV ir VH1 Lietuvos muzikantų nerodė, o „MTV Baltic“, nors ir suteikusi labai didelį postūmį, numirė per greitai. Kai nėra kur klipų rodyti, negali norėti ir jų kultūros. „Internetas su „YouTube“ ir „Vimeo“ vėl grąžino vaizdo klipo kaip žanro aktualumą, – kalba žurnalistas. – Apskritai dabartinis metas palankus vaizdo klipų kultūrai vystytis, nes sutampa daug palankių veiksnių: a) klipus yra kur rodyti („YouTube“ priima viską); b) užaugo nauja operatorių karta, turinti naują estetikos supratimą; c) filmavimo technika, pradedant filmuojančiais veidrodiniais fotoaparatais, baigiant išmaniaisiais telefonais, tapo

daug lengviau prieinama plačiajai visuomenei.“ Čia verta paminėti kino, o šiuo atveju ir muzikinių vaizdo klipų demokratizacijos procesus, kai tik profesionalų grupės privilegija buvęs darbas su vaizdu ir jo viešinimas tampa prieinamas kiekvienam. Šio proceso teigiamų ir neigiamų įtakų vaizdo klipų kultūrai vertinti nesiimsime.

Tie išsvajoti Vakarai... „Klipvid“ komisijos narys tarp Lietuvos ir Vakarų, be abejo, įžvelgia didžiulių skirtumų – nuo estetinio suvokimo iki finansų. „Lietuvoje muzikiniai vaizdo klipai iš esmės yra mėgėjų užsiėmimas, nes jis neduoda jokio pelno. Tose Vakarų šalyse, kur išsivysčiusi muzikos pramonė, klipai yra atskiras ir svarbus jos elementas“, – kalba jis. Karolis priduria, kad nors 1981 m. įkurtos MTV aukso amžius taip pat seniai praėjęs (dabar ši televizija garsėja tuo, kad beveik visai neberodo vaizdo klipų, – aut. past.), tad vaizdo klipų biudžetai susitraukę ir Vakaruose, tačiau ten vis tiek yra visiškai kitokios žaidimo taisyklės nei Lietuvoje. „Klipų dabar reikia labiau nei bet kada anksčiau. Anksčiau klipus savo dainoms kurdavo tik tos grupės, kurias rodydavo muzikiniai kanalai, o dabar klipų reikia apskritai visoms grupėms, taip pat ir mažiau žinomoms, jei tik jos nori atrodyti rimtai, – dėsto pašnekovas. – Negana to, klipas turi būti vykęs ir populiarus – dažnai būtent iš peržiūrų skaičiaus „YouTube“ publika nusprendžia, kiek grupė yra populiari.“ Anot muzikos apžvalgininko, anksčiau, kalbant apie grupės populiarumą, daug svarbesnės buvo dainos, o dabar ne mažiau svarbūs tampa ir vaizdo klipai. Jis davė pavyzdį: grupė „OK Go“ dar 2006 m. sukūrė be galo įsimintiną klipą dainai „Here It Goes Again“, kuriame grupės nariai šoka ant bėgimo takelių sporto klube. Vėliau

jie sukūrė dar kelis dešimtis milijonų kartų svetainėje „YouTube“ peržiūrėtus klipus. Vargu ar kas prisimena „OK Go“ dainas, tačiau grupei tai ne taip svarbu – jie savo populiarumą įgijo būtent dėl vaizdo klipų.

Karolio manymu, kiekviena tarptautinėje erdvėje sėkmės sulaukusi pastarųjų metų daina – ar tai būtų bet kuris Lady Gagos singlas, ar Psy „Gangnam Style“ – turi įsimintiną vaizdo klipą, kuris lygiavertiškai prisideda prie dainos sėkmės. Jis mano, kad anksčiau klipas dažniau buvo matomas kaip priemonė dainai išpopuliarinti, o dabar jo reikšmė daug didesnė, dažnai lygiavertė dainai. „Internetas mėgsta vaizdo klipus. Iš 30 populiariausių visų laikų „YouTube“ vaizdo klipų tik vienas yra nemuzikinis“, – priduria Karolis.

Apie savęs matymą Vaizdo klipų režisierius ir operatorius N.Naujalis tvirtina, kad kuriant klipą itin svarbu nesugadinti dainos. „Garsas ir vaizdas turi neužgožti vienas kito. Vizualiniai sprendimai priklauso nuo idėjos. O idėjos ateina beklausant konkrečios dainos. Kratai savo galvą, ieškai vaizdų, kurie galėtų žaisti su muzika, fantazuoji, ir po kiek laiko viskas susidėlioja į vietas. Muzikos ryšys su vaizdu kaskart skirtingas. Svarbu surasti savo santykį su muzikos įrašu, tada pasiseks ir gerą klipą padaryti“, – įsitikinęs jis.

Karolio nuomone, geras vaizdo klipas yra toks, kuris gerai pristato atlikėją ir yra įdomus pats savaime, ne tik kaip dainos priedas. „Štai man vienas puikiausių vaizdo klipų yra britų grupės „Arctic Monkeys“ „Cornerstone“. Jame keturias minutes grupės vokalistas žiūri į kamerą, ir tiek. Bet ar kas nors galėtų pasakyti, kad tai nėra vaizdo klipas?“ – sako muzikos apžvalgininkas.

klaidžiojimai

do klipų

Narvydas mano, kad lietuviška klipų kultūra grįsta pačių grupių entuziazmu. „Jeigu grupei patinka kurti savo dainų klipus, ji tai ir daro.

Kaip kultūra, kuri neturi aiškaus transliacijos kanalo, manau, ji laikosi neblogai. Mes turim klipų, tik reikia mokėti juos surasti, pastebėti“, – įsitikinęs režisierius.

O mes toliau klaidžiojame ieškodami klipų ir klaidžiojame juose. Tai turi logikos, nes vis dėlto pati muzika savo kilme yra audialinis judėjimas. Juk ne veltui taip dažnai jos klausomės kur nors važiuodami ar eidami. Ji apgobia mūsų keliones, o mūsų kelionės iliustruoja dainas.

Savo keliones, save jose dažnai matome iš šalies, fragmentiškai, kaip kine ar vaizdo klipuose. Arba matome save, kaip norėtume matyti, tik dažnai to nesuvokiame. Uždaras ratas – lietuviški vaizdo klipai gali mums pasakyti, kaip save matome, kaip dėl įvairių kultūrų įtakos norime save matyti.

P. S. Mums baigiant rengti šį numerį, paaiškėjo galutiniai vaizdo klipų konkurso „Klipvid“ rezultatai. Jame triumfavo M.Palubenka (na, jam šiemet ir sekasi!) su vaizdo klipu „Planet Meancholia“, jam atiteko 5 tūkst. litų čekis.

Antrą vietą ir 3 tūkst. litų laimėjo Edgaro LubioFeral vaizdo klipas „Soulstarving“, trečia vieta ir 2 tūkst. litų atiteko Lilo ir Justify kūrinio „Ji nuoga“ vaizdo klipui.

20 //

© 370

Garsiojoje trupėje šoka lietuvis „Kūnų“ šokėjų sąraše nuo pat premjeros figūruoja ir lietuviška pavardė – Virgis Puodžiūnas. Lietuvis matomas ir nuotraukoje, daugybėje šalių reklamavusioje šį spektaklį.

Jis – buvęs Kauno šokio teatro „Aura“ šokėjas. Prieš daugelį metų iš šaudymo sporto į „Aurą“ atėjęs vaikinas neatrodė daug žadantis ir perspektyvus. Tačiau vidinio užsispyrimo, pastangų ir sėkmės derinys lėmė, kad nuo 1999 m. V.Puodžiūnas – „Sashos Waltz & Guests“ trupės artistas. „Tai neįtikimos sėkmės istorija. Šokėjus savo trupei S.Waltz renkasi po keletą dienų ir iš kelių tūkstančių pretendentų. Panašaus įvykio, kad lietuvis pakliūtų į tokio lygio šokio trupę, vargu ar greitu metu sulauksime. Be galo džiugu, kad buvęs „Auros“ šokėjas pasiekė tokias neįtikimas aukštumas“, – sakė Kauno šokio teatro „Aura“ vadovė Birutė Letukaitė.

Režisuodama Vienos klasiko Wolfgango Amadeus Mozarto linksmąją operą „Visos jos tokios“ Dalia Ibelhauptautė pasirinko ją susieti su šiandiena ir siūlo į Lorenzo Da Ponte siužetą pažvelgti kaip į šiandienos glamūrinių žurnalų herojų nuotykius. Prabangiame viešbutyje Kaprio saloje dvi įsimylėjėlių poros, kurstomos poros intrigantų, išmėgina savo santykių tvirtumą. Šio pastatymo epicentras – Juozo Statkevičiaus kostiumais išpuoštas pagrindinių solistų ansamblis: žavesiu žaižaruojantis Kostas Smoriginas, šiek tiek jo šešėlyje liekantis Blagojus Nacoskis iš Italijos, šiuo metu Vokietijos teatruose dainuojanti Viktorija Kaminskaitė ir Italijos scenose pasirodanti Jurgita Adamonytė. Įdomią ir žavią klasikinės operos traktuotę pasiūliusi D.Ibelhauptaitė, regis, pernelyg pasikliovė solistų sceniniu savarankiškumu. Nors operos siužetas vingiuoja gan sparčiai ir įvykiai keičia vienas kitą, mizanscenos išlieka statiškos.

Spektakliui trūksta įdomesnių režisūrinių sprendimų, kad W.A.Mozarto laikų istorija ne tik forma, bet ir turiniu imtų kalbėti apie šiandieną, iš tiesų narpliotų išsikeltas temas. Smagiai įsibėgėjusi santykių komedija ilgainiui mėgina tapti drama, bet tai iki galo taip ir nepavyksta.

Tiesa, neįmanoma nepaminėti nebylaus Rafailo Karpio ir Sigutės Stonytės įkūnytų barmenų dueto, nuo kurio tiesiog neįmanoma atitraukti akių.

Rekomenduojama besivedantiems merginą į „kultūringą“, bet nesudėtingą pasimatymą (kartu galima pamėginti išsiaiškinti, ar ir ji „tokia“).

Nerekomenduojama rimtosios, klasikinės operos gerbėjams.

ŽIŪRĖKITE KITĄ SEZONĄ VILNIAUS KONGRESŲ RŪMUOSE (Vilniaus g. 6 / 16, Vilniuje)

„VISOS JOS TOKIOS“

Rašė: Goda Dapšytė Nuotraukos: Dmitrijaus Matvejevo

Birželio 30 ir liepos 1 d. Lietuvos kultūrinį gyvenimą sudrebins įvykis, kurį ilgai atsimins jo žiūrovai, – pasaulinio garso choreografė Sasha Waltz sutiko pristatyti Vilniuje savo garsiausią daugybę šalių apkeliavusį spektaklį „Körper“ („Kūnai“).

Vokiečių choreografė S.Waltz – tikra pasaulinė šokio įžymybė, savo talentu jau dabar lyginama su legendine Pina Bausch. Jos sukurtas spektaklis „Kūnai“ jau įėjo į šokio istoriją ir iki šios dienos yra populiariausias bei daugiausia pasaulio scenų apkeliavęs trupės „Sasha Waltz & Guests“ kūrinys.

Kultinis spektaklis jau parodytas daugiau nei 180 kartų, net 48 pasaulio miestuose, daugiau negu 30-yje šalių. Atėnai, Barselona, Madridas, Reikjavikas, Stambulas, Monrealis, Ciurichas, Maskva, Otava, Buenos Airės, Niujorkas, Tel Avivas, Tokijas, Kelnas – tai tik nedidelė dalis miestų įspūdingame „Kūnų“ pasirodymų žemėlapyje.

Lietuva, Kauno šokio teatras „Aura“ ir Lietuvos šokio informacijos centras, dėl šio spektaklio su šiemet oficialia kultūros ambasadore ES paskelbta trupe „Sasha Waltz & Guests“ derėjosi dešimt metų, bet tik šiemet garsioji vokiečių choreografė pagaliau sutiko atgabenti savo garsiausią spektaklį į mūsų šalį. Tai bus pirmasis ir kol kas vienintelis šios trupės pasirodymas Baltijos šalyse.

Kas yra kūnas? Kaip jis sukonstruotas?

Įspūdingi šokio paveikslai Architektūros ir kūnų komunikacija spektaklyje užduoda klausimus „Kas yra kūnas?“, „Kaip jis sukonstruotas?“. Šokiu analizuojama moralė, kvestionuojamas amoralumas, tyrinėjamas genetinių manipuliacijų gausus reprodukcijos amžius. S.Waltz žvelgia į kūną kasdienėse situacijose, tyrinėja jo prigimtį, nuogumą, ritmą.

Spektaklyje „Kūnai“ naudodama trylikos šokėjų kūnus S.Waltz kuria stulbinančias, prisodrintas judesių scenas, vienas kitą keičiančius įspūdingus, kartais net pribloškiančius gyvuosius paveikslus. Britų dienraštis „The Guardian“ po vieno spektaklių rašė: „Jei būsite tarp laimingųjų, kuriems teks pamatyti „Kūnus“, gali nutikti taip, kad spektaklio pabaigoje jums kils noras įsignybti ir pasitikrinti, ar tai ne sapnas.“

Vyriausiosios kartos lietuvių režisierius Jonas Jurašas ne taip seniai nacionaliniu tapusiame Kauno dramos teatre ėmėsi ambicingos užduoties – inscenizuoti Antano Škėmos romaną „Balta drobulė“. Pasąmonės srautą dramos tekstu paversti ryžosi nuolatinė režisieriaus kūrybos partnerė Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė.

Tenka pripažinti, kad sceninį pavidalą įgijęs A.Škėmos tekstas skamba keistokai, o vietomis net neatpažįstamai, netekęs saviironijos. O romano herojai veikia kažkur tarp „ano meto“ (scenografija) ir šiuolaikinio (vaizdo projekcijos) Niujorko (scenografas Gintaras Makarevičius).

Regis, raktu į Antano Garšvos personažą J.Jurašui tapo romane vis kartojama diagnozė – neurastenikas. Tiesa, jis dar ir menininkas. Taigi Dainiaus Svobono kuriamas Garšva „operetine uniforma“ (kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė) blaškosi po sceną nerasdamas ne tik ramybės, bet, atrodo, ir viso šio blaškymosi prasmės.

Spektaklis nepraplečia „Baltos drobulės“ reikšmių lauko, o veikiau iš paskutiniųjų stengiasi atlaikyti „up ir down“ ritmą. Spektaklis dvelkia nostalgija praėjusiam bei prarastam laikui ir visiškai užmiršta esamąjį.

Rekomenduojama J.Jurašo kūrybos gerbėjams.

Nerekomenduojama A.Škėmos „Baltos drobulės“ gerbėjams.

ŽIŪRĖKITE BIRŽELIO 12 D. KAUNO VALSTYBINIAME DRAMOS TEATRE (Laisvės al. 71, Kaune)

„BALTA DROBULĖ“

teatras >> išklotinė

Brazilijos džiunglės. Aborigenų kaimai Australijoje. Pietų Afrikos Respublikos miestų kvartalai. Į tokius kraštus nukels muzikinė kino kelionė „Viramundo“, jos premjera – šią vasarą Vilniuje, Kaune ir Panevėžyje.

Kelionė prasidės Brazilijoje, Baijos regione. Ten prieš 71-us metus gimė pasaulinė muzikos legenda Gilberto Gilas.

Muzikantas, politinis aktyvistas G.Gilas (spėjęs pabūti ir Brazilijos kultūros ministru) keliauja į tolimas šalis, ieškodamas bendrumų su unikaliomis nykstančiomis Australijos aborigenų, Pietų Afrikos regiono ir pačios Brazilijos kultūromis.

Filmas pavadinimą gavo iš garsios G.Gilo dainos „Viramundo“ (keičiantis pasaulį – portug.) apie brazilų Tadą Blindą – legendinį personažą Viramundo, gimusį vargingiausiame Šiaurės Rytų Brazilijos regione. Kaip ir jis, G.Gilas stengiasi keisti pasaulį – išsaugoti nykstančias kultūras, jų muziką ir tradicijas, siekti jų išsilaisvinimo. Tik, skirtingai nei legendinis Viramundo, rankose jis laiko ne mačetę, o gitarą. Ir muzikuoja jis drauge su kiekvienu, kurį sutinka savo kelyje.

Australijoje G.Gilą pasitinka buvęs „Midnight Oil“ vokalistas Peteris Garrettas, dabartinis Australijos švietimo ir jaunimo reikalų ministras. P.Garretto daina „Beds are burning“ apie ilgai trukusius aborigenų kankinimus tapo tarptautiniu hitu ir tamsiąsias Australijos problemas ištraukė į tarptautinę šviesą. G.Gilas lankosi plačiose ir sausose šiaurinės Australijos žemėse, sutinka su yolngu genties žmonėmis, groja su tenykščiais savo šaknų ieškančiais muzikantais.

Atvykęs į Johanesburgą (PAR) G.Gilas dirba legendiniame „Market“ teatre, kuris net rasinės segregacijos laikais išliko atviras ir būrė daugiakultūrę kūrėjų bei atlikėjų bendruomenę. Kartu su šio teatro atlikėjais ir garsiu PAR politiniu aktyvistu bei dainininku Vusi Mahlasela brazilų muzikantas surengia neįtikimai emociškai stiprų pasirodymą. „Tu esi, nes esu aš. Aš esu, nes esi tu“, – zulų filosofiją Gilui aiškina V.Mahlasela.

Apkeliavęs pasaulį Gilas grįžta į Braziliją, Amazonės širdį, kur aplanko vietos indėnus, kovojančius už savo tradicijų išsaugojimą, ir surengia paskutinį koncertą. „Viramundo“ patartina žiūrėti šiltą vasaros naktį ant žolės, pritariant G.Gilui ir jo kolegoms muzikantams.

Filmo premjera Lietuvoje – birželio 20 d. „Kine po žvaigždėmis“, Kauno „Romuvos“ kino teatre ir 21 d. Panevėžyje. Pirmą kartą Lietuvoje kartu su premjera kino teatruose filmas bus pristatytas ir užsakomųjų vaizdo paslaugų svetainėse.

„Viramundo“, arba Muzika keičia pasaulį

KINAS

Jackas Danielis, arba tiesiog – Jackas, buvo ne tik viskio entuziastas, bet ir atsidavęs muzikos mėgėjas – 1892 m. pats įkūrė savo muzikos grupę. Visiems instrumentams išleidęs net 300 dolerių, papuošė būgną „Jack Daniel’s“ logotipu ir pakvietė kelis vietos miestiečius kartu muzikuoti.

Tai nebuvo profesionalūs muzikantai, tačiau jie visgi grojo gana gerai – „Sidabrinio korneto grupė“ (angl. „Silver Cornet band“) su specialiai paruoštu arklių tempiamu vežimu keliaudavo po regioną ir pritraukdavo daugybę žiūrovų vietos šventėse ir minėjimuose. Galų gale grupė taip išpopuliarėjo, kad dar bene 20 metų reklamavo viskį ir iširo tik per Pirmąjį pasaulinį karą.

Jacko mintis, kad gera muzika ir geras viskis sujungia žmones, gyva ir šiandien. 2012 m. vasarą projektas „Jack Daniel‘s Studio No. 7“ atkeliavo į Lietuvą ieškoti perspektyvių ir vietos atsiskleisti ieškančių nepriklausomos muzikos talentų. Septyni sėkmingi koncertai, aštuoni puikūs kolektyvai ir atsakymas aiškus – čia apstu intriguojančių indie muzikos atlikėjų, reikalaujančių deramo dėmesio ir įvertinimo.

Kylantys ar jau kiek išpopuliarėję lietuviškos alternatyvos atstovai: „Deeper Upper“ ir „Without Letters“, Markas Palubenka, „Garbanotas Bosistas“, „ReedNoBrass“, „Freaks On Floor“, „Colours of Bubbes“ ar „Mark Fiction“, vieni po kitų pernai jaukiais antradienio vakarais lipo ant Pranciškonų rūmų ansamblio kieme įsikūrusio klubo „Vienuolyno kiemas“ scenos išjudinti čia susirinkusių klausytojų ir Lietuvos gitaros scenos apskritai.

Mūsų dienomis muzika yra visur – klausytojui užtenka spustelėti keletą klavišų internete ir prieš jį atsiveria neaprėpiami visame pasaulyje paskleistų garsų klodai. Per kelias akimirkas galima susidaryti savo mėgstamą originalų grojaraštį ar peržiūrėti svarbiausių pasaulio grupių koncertus. Tokioje globalioje aplinkoje būtina išlaikyti ir populiarinti autentišką, originalią ir savitą alternatyviosios muzikos sceną Lietuvoje. Tai ir yra svarbiausias šio projekto tikslas.

Projekto „Jack Daniel‘s Studio No. 7“ koncertai vasaros ketvirtadieniais vyks Vasaros terasoje (Vilniaus mokytojų namų kiemelis) ir „Ryšių kiemelyje 837“ (Kaunas). Visi koncertai nemokami.

Jackas ir rokas

KONCERTAI

Apdovanojimai vyks liepos 5 d. 18 val. Paroda veiks nuo birželio 21 d. iki rugpjūčio 3 d.

Daugiau informacijos: www.dic.lt.

Kai karštomis vasaros dienomis užklysite į Vilniaus senamiestį, nepamirškite užsukti atsivėsinti į „Titaniką“ (Maironio g. 3). Nes būtent čia – Vilniaus dailės akademijos muziejaus parodų salėse „Titanikas“ – birželio 21–rugpjūčio 3 d. galėsite nardyti tarp pačių genialiausių, ryškiausių ir aktualiausių jaunųjų dizainerių idėjų realizacijų!

Jaunojo dizainerio prizo konkursinių darbų paroda vyksta jau trečius metus. Joje eksponuojami geriausi mados dizaino, produkto ir industrinio dizaino, grafinio ir komunikacijos dizaino darbai. Šiemet parodoje bus pristatomi 2013 m. bakalauro studijų studentų darbai iš visų šalies aukštųjų mokyklų. Tai reiškia, kad galėsite išvysti šviežiausių į Lietuvos meno padangę pakilusių dizainerių (baka)laurinius darbus!

O jei prakalbom apie laurus, kviečiame apsilankyti ir apdovanojimų ceremonijoje, per kurią bus apdovanoti geriausi kiekvienos kategorijos (mados, produkto etc.) konkursiniai darbai. Konkurso laimėtojus išrinks komisija, kurią sudaro savo srities profesionalai: Jolanta Rimkutė, Gabrielė Januškevičiūtė, Julius Bučelis, Eivaras Rastauskas, Laura Tulaitė, Algirdas Orantas, Marius Urbanavičius.

„JAUNOJO DIZAINERIO PRIZAS 2013“

parodos

>> ŪSAI

Pasiaiškinimas – ryškiausias mūsų kultūros bruožas

Rašė: Jaunius Špakauskas Nuotraukos: „Shutterstock“

Šių metų hitas – bukagalviškas klausimas „Kodėl tu nusipirkai tokią mašiną?“. Mašiną aš iš tiesų pirkau.

Blondinės, kokios gyvenime nė nebūna, stiliumi galima pridurti – mėlyną. Bene visi mano pažįstami žmonės – kolegos, tolimi pažįstami (į kurių nuomonę man visai nusispjaut), netgi draugai mirtinai įkyrėjo šiuo nepalaužiamu smalsumu.

I

nstinktai gali apgauti, bet problema ne ta, jog žmogui smalsu. Ypač artimam žmogui, kuris žino mano pamišimą dėl automobilių. Klausimo kilmė – subtilesnė ir pastebima tik akylam stebėtojui, nes klausiama visai ne norint sužinoti, kokį pirkinį įsigijau. Klausiama norint sužinoti, kodėl nusipirkau būtent tokį. Nes, susiprask, Vatsonai, jaunas vyras niekaip nesivaizduojamas prie „Volvo“ universalo vairo. „Na, čia gi tokia diedukų mašina. Apskritai tai tokia žvejojančių diedukų mašina. Dar ir bičių avilys į bagažinę telpa.“

Dar bukesnė situacija ne pusmečio, o savaitės senumo, parsinešta iš Kauno technologijos universiteto Studentų atstovybės gimtadienio, kur, kaip studentų judėjimo alumni, šventėje sutikau daugybę pažįstamų veidų. Daugiausia tai įvairių aukštųjų mokyklų studentų judėjimo aktyvas su kuriuo per nemažai metų susibičiuliavome. Didžiumą šių žmonių sutinku tik per panašius renginius, tad visuomet yra ką pasivyti – kas susituokė, ką ištiko profesinis iššūkis, kieno gyvenimas taip ir liko stabiliai mažas ir nykus, dėl ko būtinai kaltas Andrius Kubilius.

Ilgas laiko tarpas, skiriantis senus draugus, išryškina ir išorinius pokyčius, kaip antai tokį svarbų dalyką, kaip šukuosena. Ne, aš netapau panašus nei į Borisą Johnsoną (Londono merą), nei į Donaldą Trumpą (tokį isteriką), tačiau per visą smagų vakarą  turėjau bent 26 kartus pasiaiškinti, kodėl mano plaukai tokie, kokie yra. (Nemačiusiam paaiškinu, kad tai visai nešokiruojanti, santūri šukuosena, su kuria Vakarų didmiesčiuose neišsiskirsi.) Šio teksto skaitytojas, pasikapstęs atmintyje, prisimintų dešimtis panašių istorijų. Visas jas sieja vienas simptomas – nuolat jaučiamas nejaukumas, kurį Lietuvoje privalai patirti dėl savo pasirinkimų. Antai mūsų kultūroje priimtina per burną grūsti savo nevalyvą nuomonę, tuo pat metu legaliai reikalaujant kito žmogaus pasiaiškinti, kodėl pasirinkimas yra toks, o ne kitoks. Pasiaiškinimas apskritai yra vienas ryškiausių mūsų kultūros požymių, neatskiriama lietuviškojo etoso dalis.

22 // © 370

Normalumo šaknys Mes gyvename visuomenėje, kur nuolat keliamas normalumo klausimas, absoliučiai ignoruojant nuogą faktą, kad normalumas ne tik reliatyvus, bet ir dinamiškas, mat kinta erdvėje ir laike. Juk tai, kas buvo normalu prieš šimtą, tūkstantį metų, yra visiškai nenormalu šiandien. Kartu tai, kas normalu Lietuvoje, nebūtinai normalu Saudo Arabijoje. Kad ir vairuojančios moterys. Baisu, tiesa? Draudikai būtų kitokios nuomonės.

Tačiau kažkodėl Lietuvoje niekas neklausia, kodėl norma-

lu versti kitą žmogų nuolat aiškintis. Aiškintis ne valdiška mašina šunį pasiusioti vežantį valdininką ar už dalyvavimą mišiose mokesčių mokėtojų pinigus šaltu veidu pasiimantį merą, tėvų pavadintą Andriumi, bet paprastą žmogų, kurio nei gyvenimo tikslas, nei pareiga nėra nuolatinės aplinkinių informavimo ceremonijos  ..

Bandant įminti rebusą,    kokios galėtų būti šio Vakaruose, kur plačiai gerbiama individo autonomija, tokio svetimo reiškinio priežastys, akys krypsta vieno svarbiausių mūsų kultūros klodų linkme – krikščionybės. Būtent krikščionybėje slypi sprogstamasis pamokslavimo, geresnio, aukštesnio žinojimo ir nusidėjėlio arba netikinčiojo (nors tai vienas ir tas pats) atvertimo užtaisas. Būtent dėl to man begalinį pasidygėjimą visuomet kėlė bet kuri pasaulinė religija – siekis žmogų perdaryti, atvesti jį į „doros“ kelią. Apmaudu, bet istorija dar neišmokė, kiek gyvybių kainuoja šis troškimas.

Ir nepriklausomai nuo to, kur veši bei stiprėja šio mūsiškojo reiškinio šaknys, mažai abejonių kelia viena – kitoks kito žmogaus pasirinkimas iškreipia sąmonėje susiformavusį monolitinį vaizdą, dar žinomą stereotipo vardu, ir tas kitoks    žmogaus pasirinkimas trikdo, kėsindamasis į komfortišką idilę, kuri nebūtinai teisinga.

Kalbant apie alternatyvas, komunikacijos priemonės sufleruoja bent jau dalinius problemos sprendinius: menkiausią pokytį visada galima plačiai, apnuoginant ir taip nykstančias žmogaus privatumo iliuzijos briaunas, anonsuoti socialiniuose tinkluose, kiekvieną „pyrst“ dedant į feisbuką ar blogą. Taip bent dalį auditorijos galima „paruošti šokui“, pamažėl ją pratinant prie permainų. Manding, tai tikri naujumės skiepai bet kuriai anachronistinei zanūdai.

faktas akivaizdus – žmogus yra sistema, jis visoks būna. Ir pozicijas apie jį formuoti reikia remiantis kuo didesne patirčių, pažinimo sričių aibe, nes žmogus visada yra paslaptis.

Paraštėse – apie paslaptis Visgi daliai žmonių dar atrodo, kad ir už savo pasisakymus socialiniuose tinkluose turėčiau kam nors atsiskaityti. Vis jaučiu spaudimą save cenzūruoti, pagal aiškiai sudėliotos programos algoritmus dėstyti mintis, idant nepasirodyčiau pernelyg žemiškas, o visų blogiausia – per mažai intelektualus.

Tačiau jau kuris laikas ne tik kartoju (kalbėti visi drąsūs), bet ir gyvenu įsitikinimu, kad mano įvaizdis – ne mano reikalas. Tai, kaip mane vertina aplinka, yra aplinkos, ne mano problema. Tai kito žmogaus, kartu ir visuomenės tragedija, jei primityvus protas įstengia matyti tik absoliučias formas (geras/blogas, tusovčikas/     intelektualas etc.), selektyviai ir išrankiai, pagal individualų skonį atsirinkdamas savo vertybių sistemai patogius asmenybės kontūrus. Bet juk taip daroma apmaudi klaida, nes prarandama bet kokia galimybė pažinti kitą žmogų. Tokį, koks jis yra. Tikrą.

Bet faktas akivaizdus – žmogus yra sistema, jis visoks būna. Ir pozicijas apie jį formuoti reikia remiantis kuo didesne patirčių, pažinimo sričių aibe, nes žmogus visada yra paslaptis. Štai nugyvename gyvenimą su artimais žmonėmis – tėvais, seserimis, mylimaisiais – ir mums visgi pritrūksta to paskutinio rakto menant mįslę, kas dedasi kito žmogaus galvoje.   Tad neklausk, kodėl aš vairuoju tokį automobilį. Geriau klausk, koks jausmas aplanko sukant ratus nepažįstamomis miesto gatvėmis lietui krentant.

>> muzika

The National

Jurga

4AD

Creative industries

Negaliu ginčytis, kad tai viena geriausių šiuolaikinių grupių. Nors norėčiau. Mat turiu bėdą: tai, kas ima masiškai patikti daugumai draugų ir pažįstamų, savaime ima mažiau patikti man. Per pastaruosius keletą metų „The National“ tapo popsu pačia geriausia šio žodžio prasme.

Ta prasme, kuria popsas yra ir „Radiohead“ ar „Mumford & Sons“. Ir „The National“ turi viską, ko reikia supergrupei: pabrėžtinai atsainiai artikuliuojantį charizmatišką vokalistą, depresyviai egzistencinius tekstus, ilgesingas, gerai įsimenančias melodijas, melancholišką toną... Atrodytų, tai mano nemėgstamiausio patiekalo receptas.

Tačiau yra kažkoks padažas, kuris visa tai padaro labai maloniai praryjama muzika. Dar daugiau, kadaise perklausęs geriausią „The National“ albumą „High Violet“ (2010 m.) pats pasijutau įtrauktas į jų pasaulį prieš savo norą. Tai yra ypač gerų albumų, geros muzikos savybė. Tačiau kai sukuri tokį šedevrą, naują albumą visi lygins su juo. Aš negaliu klausyti „Trouble will find me“ negalvodamas apie tai, kad „High Violet“ buvo geresnis. Kad ir koks neblogas būtų naujasis darbas. Net geras. Bet jis neišsilaiko kovoje su „High Violet“ ar net su „Boxer“ (2007 m.). Bent jau tol, kol teisėjas esu aš. Nes nieko, ko jau nebūčiau girdėjęs ankstesniuose darbuose, čia nėra. Jei teisėjas būsite jūs, jei besąlygiškai mylite „The National“ ir kiekvieną rytą pasitinkate atodūsiu, jums gali pasirodyti kitaip.

Apie Jurgos muziką labai sunku rašyti. Visų pirma, tai viena talentingiausių melodisčių Lietuvoje. Jai nebūtini žodžiai, jai užtenka melodijos. Tiesą sakant, kartais net nesinori klausytis žodžių, kad kokia poetinė klišė nesugadintų puikaus įspūdžio. Lietuviškos muzikos kontekste Jurga, be jokios abejonės, yra gaivus vėjo gūsis. Tačiau jau esu rašęs anksčiau, kad lietuviškos muzikos kontekste vertinu tik tai, kas dainuojama lietuviškai. Tai, kas dainuojama angliškai, patenka į bendrą anglakalbės muzikos tradiciją. O čia to unikalumo ir šviežumo gerokai mažiau. Dėl naujausio albumo viskas gana komplikuota: čia ir lietuviškos, ir angliškos dainos. Ir labai pretenzinga koncepcija, ir sunkios, sočios aranžuotės, dideli muzikiniai kontrastai, Leon Somov elektronika, Petro Geniušo klavišai.

Paradoksalu, bet idėjų ir muzikinių sprendimų gausa iš albumo atėmė vientisumą. Tokie perėjimai kaip iš dainos „Hey, Joe“ į dainą „Laiko nėra“, iš „Dangau“ į „So Blue“ sukuria įspūdį, kad klausaisi dviejų skirtingų albumų. Skirtingo lygio, skirtingo sumanymo. O viską perklausius atrodo, kad ko nors galėjo būti mažiau, kad tai, kas galėjo būti skaidru ir paprasta, paslėpta po didelės meninės pretenzijos sluoksniais. Na ir pagaliau, visur pabrėžiama, kad tai dainos, įkvėptos kino filmų. Manyčiau, pabrėžiama ne veltui, nes klausant prieš akis veriasi vaizdai. Tai išties galėtų būti tobulas garso takelis. O galėtų būti ir gražus albumas. Dabar yra šis tas per vidurį.

Trouble will find me

Breaking the line

2013-05-20

2013-05-02

75

100

Bobby McFerrinas

Spirityouall Masterworks

2013-05-14 Be jokios abejonės, vienas įspūdingiausių balsų, koks tik kada nors buvo žemėje. Genialus improvizatorius ir kūrėjas, kurio solinio pasirodymo nesugadino net baisioji Kauno sporto halė, kurio su grupe sulauks Vilnius. Nepaisant to, B.McFerrinas yra prileidęs ir visiškai neįdomių, prastų albumų. Nieko nuostabaus, kai visa gerbėjų dėmesio koncentracija krypsta į gyvus pasirodymus, kai populiariausi albumai – gyvi įrašai ir ištraukos „Youtube“. Ne stebuklas ir naujausias Bobby darbas „Spirityouall“. Nors idėja labai graži. Tai pagarbos atidavimas jo tėvui Robertui McFerrinui vyresniajam (Bobby yra vardo Robertas sutrumpinimas). Jis buvo pirmasis afroamerikietis, pasirašęs sutartį su „Metropolitan Opera Company“. Tėvukas sūnui dainuodavo spiričiuelus (religines juodaodžių giesmes), kuriuos naujausiame albume ir prikelia B.McFerrinas. Aišku, prikelia savaip, džiazovai. Albumas toks, kad jo klausant galima ramiai priimti svečius, šnekučiuotis su draugais, važinėti dviračiu ar net žiūrėti TV (o tai apskritai nepatartina). Ir absoliučiai idealus fonas ramiam vakarėliui, vaizdo prezentacijai. Bet tik tiek. O gal NET tiek?

Gal verta pagirti B.McFerriną, kad į šį kukliai instrumentuotą studijinį albumą nesudėjo jokių pretenzijų į „ką nors tokio“, balso galimybių atskleidimą, o darė jį tiesiog kaip pačiam norėjosi. Galų gale tai jo prisiminimai, jo tėvas, jo spiričiuelai.

60

100

MĖNESIO

ALBUMAI

Rašė: Domantas Razauskas www.radom.lt

Colinas Stetsonas

New History Warfare Vol. 3: To See More Light Constellation

2013-05-01 Jums nieko nesako Colino Stetsono vardas ir pavardė?

Supainiosiu jus dar daugiau: šis jaunas bosinio saksofono virtuozas grojo su „Arcade Fire“, „TV on the Radio“, „Bon Iver“, „Feist“ ir galiausiai su pačiu Tomu Waitsu. Ir ne kaip koks nioliktas muzikantas, išpūtęs porą natų vienoje dainoje. Paklausite, kur čia painiava? Ogi nė vienas iš aukščiau minėtų vardų nė velnio nenusako to, ką kuria pats C.Stetsonas savo soliniuose albumuose. O šis naujas albumas jau aštuntas jo diskografijoje. Ir paskutinė trilogijos „New History Warfare“ dalis. Pažintį su šiuo (liežuvis taip ir slysta pasakyti „genialiu“) muzikantu pradėjau nuo ašarų. Būtent iki tokios ekstazinės būsenos mane nuvedė antroji trilogijos dalis „New History Warfare Vol. 2: Judges“, kurioje pasigirsta ir Laurie Anderson. Nemaniau, kad kada nors gyvenime C.Stetsonas sukurs ką nors geriau. Bet... Trečiojoje trilogijos dalyje jis priartėja prie paties šviesos šaltinio (albumas vadinasi „To See More Light“). Ir jį sukurti saksofonininkui padeda ne kas kitas, o „Bon Iver“ siela Justinas Vernonas. Ir tai suskamba... Tai aukščiausias muzikos lygmuo. Muzikos, kurios neįmanoma apibūdinti. J.Vernono daugiabalsiai vokaliniai pasažai ir nenusakomi minimalistiniai, tiesiog ritualiniai C.Stetsono saksofono solo. Pamirškite viską, ką esate girdėję sklindant iš įprasto saksofono. Tai užkalbėjimų, raudų, apeigų muzika, garsai, kurių neišmoksi ir nepakartosi. Einu ieškoti nosinės...

90 100

65

100

MOVO

Mano aš Išleido patys

2013-04-26 MOVO – tai jauna, jau pastebėta ir vis dar ieškanti trijulė.

Grupės būgnininkas Mantas Tamulionis – jaunas talentingas garso režisierius, įrašęs ir suvedęs jau ne vieną žinomą albumą. MOVO įrašas išties kokybiškas (turint galvoje, kad įrašinėta ne steriliose studijose). Tačiau vokalas iškrenta iš mikso arba kartais net neįkrenta. Kalbant apie muziką, užmesta daug gražių kabliukų, dabar reikia apsispręsti, kuris iš jų yra TAS. Ypač vykę instrumentiniai „Pradžia“, „Aš būsiu čia“. Tačiau prie muzikos kartais keistai netinka grandžinis vokalas ir tamsūs tekstai, kuriuose nepavykta išvengti girdėtų klišių ar kirčiavimo klaidų. Kartais rodosi, kad tekstas ir muzika – iš skirtingų planetų. Muzika dažnai žaisminga, stipri ir impulsyvi, primenanti aštuntąjį dešimtmetį, Tarantino garso takelius ar „Seną Kuiną“. Tačiau kai pasigirsta „kraujai“ ir „kirviai“... Būtų pokštas – būtų puiku. Bet intonacija skamba taip rimtai, kad, rodosi, vokalistas kenčia už visą grupę viduramžių inkvizicijos kančias. O juk ką tik jis prikėlė šviesų Stasio Daugirdo kūrinį „Gėlių vaikai“! Bet štai pačioje pačioje albumo pabaigoje prasimuša, mano galva, tikrasis MOVO veidas. Grupės nariai smagiai traukia per dantį būgnininką ir pagaliau žodžiai sulimpa su muzika. Nes tai improvizacija. „Nueik su boba į parduotuvę!“ skamba daug tikriau, nei visi iki tol skambėję tekstai. Tad didžiausias palinkėjimas yra tęsti pradėtas kokybiškas ir įdomias muzikines temas, vystyti, kurti ir žaisti. Aiškumo link.

60

100

Ra­šė: Sand­ra Kliu­kai­tė

Dar neprasidėjus vasarai Alisą pasiekė reiverių iš Čikagos aidas ir stebuklų lentyna savaime išėjo šiek tiek amerikoniška. Taigi ant pakabų kabo Čikagos reiverių SEAPUNK įkvėpti ir Denio Kuchtos sudizaininti marškinėliai, arklio portretu paženklinti greitojo apsirengimo drabužiai, su kuriais atsikeli ir varai, taip pat ant šleikų kabo dešimtuko vertas kupriakas tikriems modistams. Dar turim labai amerikoniškos taškuotos Marco Jacobso kokakolos, krištolinių lašų puošti ausims ir ant šakučių kabančių lietuviškų riestainių, skirtų kaklams ir krūti(nė)ms puošti... ...... .. .

LOFTAS KATINUI IŠ KOLEKCIJOS „DESIGN + PETS“ LIETUVA

KAINA 175 LITAI Negi nenorėtumėte, kad jūsų katinas gyventų nuosavam lofte? Dizainerių Naurio Kalinausko ir Dalios Mauricaitės į rinką paleista dizaino linija gyvūnams DESIGN + PETS siūlo paįvairinti monotonišką jūsų gyvūnų kasdienybę ir suteikti jų gyvenimui daugiau dizaino, nes iki šiol jo nebuvo arba beveik nebuvo. Namukais loftais šunims ir katėms aruodas.lt neprekiauja, tai daro „Lithuanian Design Block“.

„TADAM! NAUJOKĖS“ LIETUVA

KAINA 170–250 LITŲ Pakabintos ant šakučių „Tadam! Naujokės“ ryškiai pasiruošusios vasarai ir dar nežinia kam. Naujoji „Tadam!“ fashion kolekcija pagaminta šiek tiek su E621, stabilizatoriais ir sintetika. Staigmenų laboratorija nerekomenduoja jų dėti į burną, bet siūlo kabinti ant kaklo.

Asortimente yra žaižaruojanti baranka, citrininė baranka su auksu, šokoladinė baranka, merkta šokolado ir žemuogių glajuje, ir dar daugybė kitų „skonių“.

Tadam! Skanaus! www.facebook.com/personalsurprises

Augio Narmonto nuotr.

Modelis: Bitė

„ATSIKELI IR VARAI“ MARŠKINĖLIAI IR SUKNELĖ LIETUVA

KAINA 80–160 LITŲ Kai ryte nėra laiko sukti galvą bandant atsakyti sau į hamletišką klausimą „ką čia rengtis?“ – tada ATSIKELI IR VARAI. Jei pastebėjote, kad mieste padaugėjo arklių ant drabužių, žinokite, dėl to kaltos „Atsikeli ir varai“ ženklo kūrėjos, kuriančios greitojo apsirengimo ir varymo drabužius. Nuotraukoje matote pilką suknelę su arkliu (išparduotos ant smūgio) ir melsvus vyriškus marškinėlius, su kuriais vis dar galite atsikelti ir varyti... www.facebook.com/atsikeliirvarai „FFakers“ (Eglės Jociūtės ir Ievos Markevičiūtės) nuotr.

Modeliai: Adomas ir Marija

NAUJA „DAILIDESIGN“ PAPUOŠALŲ KOLEKCIJA „LAŠAI“ LIETUVA

KAINA 60 LITŲ Mados ir dizaino studija „Dailidesign“ turi naujų „Lašų“, atrodančių beveik kaip iš rasotų vasaros pievų ką tik surinktų ir įklijuotų į neįprasto dizaino pakuotę. Stiklo papuošalai pagaminti iš skaidraus krištolinio stiklo ir turi antialerginius plastikinius užsegimus. Taigi tiks visiems. Gražios vasaros! www.dailidesign.com

D.KUCHTOS + „MAINFRAME“ MARŠKINĖLIAI LIETUVA, JAV

M.JACOBSO „COCA-COLA“ JAV

„TASHE TASHE“ KUPRINĖ LIETUVA

Modistai, jums šį sezoną išsiversti be madingo kupriako beveik nėra jokių šansų! Nesvarbu, kad į mokyklą jau seniai nebereikia, o į kuprinę vadovėlių vis tiek nekrausit, – „back to school“ tendencija grįžta į gatvę, ir nieko čia nepadarysi. Jei „Tashe tashe“ kūrybininkės rašytų kontrolinį, iš kuprinių gautų dešimt. www.tashetashe.com

KAINA 16,99 SVARo STERLINGŲ (APIE 70 LITŲ) Kultinis amerikiečių mados dizaineris Marcas Jacobsas susidėjo su amerikiečių kultūros paveldo gigantu „Coca-Cola“ ir sukūrė naują taškuotą kokakolos indo versiją iš aliuminio. Taškomanija seniai sergantis M.Jacobsas buteliukų dizainą kūrė kartu su iliustratoriumi Pierre’u Louisu Mascia. Dabar lieka tik sulaukti reakcijos iš Karlo Lagerfeldo, prieš keletą metų taip pat pristačiusio savo firminės kokakolos buteliukus krautuvėms... www.coca-cola.co.uk

KAINA 50 DOLERIŲ (APIE 130 LITŲ) Nauja mada iš Čikagos – SEAPUNK, kurią į Lietuvą marškinėlių pavidalu gabena „Mainframe“ ir mūsų dizaineris Denis Kuchta. Lietuvoje dar ne per daug girdėti SEAPUNK yra tikri Čikagos reiveriai ir muzikantai, menininkai ir šiaip frykai, be abejo, mėgstantys ryškiai rengtis. Denis pasakoja, kad „Mainframe“ ženklo gimimas prasidėjo nuo darbų su Kevinu Heckartu – dizaino meistru, dirbusiu su Azealios Banks ir Rihannos klipais, tad Denis prisipažįsta, kad jam yra didelė garbė kurti maikes su tokiais kaip Kevinas, ir dar priduria, jog visa ta jų kultūra yra nereali! www.mainframe.im www.deniskuchta.com Teen Witch nuotr.