2013 08 16 santaka

1

Penktadienis, rugpjūčio 16, 2013

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė

santaka

REMIA

Nr. 103

La­ze­rio tiks­lu­mo žo­džiai

Džo­jos Gun­dos Ba­ry­sai­tės nuo­tr.

Ra­šy­to­jo R.Ga­ve­lio kū­ri­nių pus­la­piuo­se ran­da­ma vis dau­giau ženk­lų, by­lo­jan­čių apie jo iš­skir­ti­nu­mą

Kęstutis Paliokas. Autoportretas.

4

Per anks­ti su­de­gęs ta­len­tas

Aleksoto mo­čiu­tė su kul­kos­vai­džiu

Jaunų lietuvių kon­ku­ren­tai neturi šan­sų

Ta­py­bos kla­si­ko K.Palioko 80-me­čiui skir­to­je pa­ro­do­je – dai­li­nin­ko pa­li­ki­mas ir po­kal­biai su jo sau­go­to­jo­mis.

Be­veik neį­ti­ki­ma is­to­ri­ja apie pir­mą­sias Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro die­nas Kau­ne.

Ga­būs ir per­spek­ty­ vūs: ko­dėl jau­nie­ji mu­zi­kai stu­di­joms ren­ka­si už­sie­nio mo­kyk­las?

3

6

7

2

Penktadienis, rugpjūčio 16, 2013

santaka/kultūros savaitė

Kul­tū­ros de­cent­ra­li­za­ci­jos kai­na Er­nes­tas Pa­ruls­kis

P

rieš sa­v ai­tę laik­r aš­t y­j e „The Art News­pa­per“ per­ skai­čiau ži­nu­tę, skel­bian­ čią, kad ne­g ir­dė­t ai or­ga­ ni­za­ci­jai FRAC šie­met suė­jo 30 me­ tų. Tiks­l iau, per­skai­čiau teks­to pa­ va­d i­n i­mą ir bū­čiau juo ap­si­r i­bo­jęs, jei akis ne­bū­tų pa­ga­vu­si keis­to skai­ čiaus – FRAC biu­dže­tas šie­met vir­ši­ jo vie­ną mi­li­jar­dą eu­rų. O mi­li­jar­das me­no pa­sau­ly­je – vi­suo­met daug.

Ieš­ko­d a­mas ju­bi­l ie­ji­n io mi­l i­jar­do šak­nų, su­ž i­no­jau, kad FRAC yra „Fonds Régio­nal d’Art Con­tem­po­ rain“ trum­pi­nys. Re­g io­n i­n iai šiuo­ lai­k i­n io me­no fon­dai Pran­c ū­z i­jo­ je bu­vo įsteig­ti 1983 m, kai Fran­çois Mit­ter­rand’as bu­vo pir­mą kar­tą (ir, kaip paaiš­kė­jo, il­gam) iš­r ink­tas ša­ lies pre­z i­den­t u, so­cia­l is­t i­nės eros pra­d žio­je.

Me­no ir kul­tū­ros de­cent­ ra­li­za­ci­ja yra bran­gi. Jos re­zul­ta­tai – be­veik ne­ma­ to­mi.

Fon­dų ini­cia­to­r iu­mi ta­po Pran­cū­zi­ jos kul­t ū­ros mi­n is­te­r i­jos val­d i­n in­ kas Claude‘as Mol­lard’as, skirs­tęs vaiz­duo­ja­ma­jam me­nui ir mu­z ie­ jams skir­tus pi­ni­gus. Jis nu­spren­dė, kad re­g io­nuo­se vi­siš­kai nė­ra šiuo­ lai­k i­n io me­no ir pa­siū­lė ten įsteig­ ti nau­jas or­ga­n i­z a­c i­jas. Mi­n ist­ras su­t i­ko. Re­g io­nų va­do­vams bu­vo iš­ siun­t i­nė­t i laiš­kai, ku­r iuo­se ra­g i­na­ ma kur­ti FRAC sky­rius ir pa­si­da­ly­ti 20 mln. fran­k ų biu­d že­tą. Pa­gal 2012 m. kur­są tai yra 6,5 mln. eu­rų. Mi­nis­ te­ri­jos val­di­nin­kai bi­jo­jo nei­g ia­mos reak­ci­jos, nes pro­vin­ci­ją val­dė de­ši­ nie­ji, ne­ken­čian­tys šiuo­lai­k i­nio me­ no. Bet vis­kas pa­vy­ko. FRAC sky­riai su sa­vo sa­va­ran­k iš­kais biu­d že­tais stei­gė­si ša­l ia vie­t i­n ių mu­z ie­jų, pra­ dė­jo gau­siai pirk­t i me­no kū­r i­n ius, reng­t i pa­ro­das. Po tri­jų veik­los de­ šimt­me­čių Pran­cū­z i­jos mies­t uo­se vei­k ia 23 re­g io­ni­nės ko­lek­ci­jos, fon­ dai su­ren­gia 500 šiuo­lai­ki­nio me­no pa­ro­dų per me­tus, nu­pirk­ta 24 000 kū­ri­nių iš 4 000 dai­li­nin­k ų, pu­sė iš jų yra už­sie­nie­čiai.

Tai – ne­g in­či­ja­mai įspū­d in­g i skai­ čiai. To­k ios in­ten­sy­v ios šiuo­lai­k i­ nio me­no sklai­dos re­g io­nuo­se ne­ tu­r i nei ma­žo­sios ES ša­lys, nei ak­ tua­l ios mu­z ie­ji­n in­k ys­tės ly­de­r iai – Jung­ti­nė Ka­ra­lys­tė ir Vo­k ie­ti­ja.

Bet vi­suo­met, ste­bint fak­t iš­kai gi­ gan­tiš­k ų, o rea­l iai – be­veik ne­ma­to­ mų da­r i­nių veik­lą, ky­la smal­su­mas: ar tas pro­ce­sas ge­ne­ruo­ja nau­jas pa­

tir­tis, idė­jas ir min­tis, ar tė­ra su­bti­liai per­ž ais­ta so­cia­l i­nė pa­ra­ma re­g io­ nams ir me­ni­nin­kams? Be­je, abu at­ sa­ky­mo va­rian­tai ne­tu­ri nei­g ia­mos in­to­na­ci­jos.

Tri­jų ci­v i­l i­za­ci­jos reiš­k i­n ių – ka­ro, spor­to ir me­no – pri­g im­t ys yra in­ ter­na­cio­na­l ios. Lo­ka­lus me­nas vi­ suo­met virs­t a bui­t i­n iu de­ko­ra­t y­ vi­n iu di­zai­nu, ir kul­t ū­ros ten­den­ ci­jas dik­t uo­jan­čioms (ar­ba pre­ten­ duo­jan­čioms tai da­r y­t i) ša­l ims to­ kia pa­dė­t is nė­ra priim­t i­na. Pran­cū­ zi­jai su me­nais ne­be­si­se­ka. Po XIX– XX a. vi­du­r io do­m i­na­v i­mo šios ša­ lies me­n i­n in­kai nė­ra la­b ai ma­to­ mi. Me­n i­n in­k ų duo­me­nų ba­z ė art­facts.net ro­do, kad pa­klau­siau­sių, in­ten­sy­v iau­siai eks­po­nuo­ja­mų pa­ sau­l io me­n i­n in­k ų rei­t in­go pir­ma­ me są­ra­šo tūks­tan­ty­je tė­ra 25 šiuo­ lai­ki­niai, te­be­ku­rian­tys iki šian­dien, pran­cū­z ų dai­l i­nin­kai. Eli­t i­nė­je gru­ pė­je nė­ra lat­v ių su es­tais, o štai lie­ tu­v iai – net ke­t u­r i. Įve­dus pa­tai­s ą pa­gal ša­l ių dy­d žius, mes, jei bū­t u­ me Pran­cū­zi­ja, art­facts.net tūks­tan­ tu­ke ga­lė­t u­me tu­rė­t i 84 šiuo­lai­k i­ nius me­n i­n in­k us. C.Mol­lard’as šią bė­dą ir­g i pri­pa­ž įs­ta. Pak­laus­tas, ko­ dėl pran­cū­z ų ne­si­ma­to tarp­tau­t i­ nia­me me­no lau­ke, svars­to, kad tai su­si­ję su silp­na ša­lies me­no rin­ka – be­veik vis­ką nu­per­ka vals­t y­b ė. Ir ne­del­siant pri­du­r ia, kad tai ir da­ro pran­cū­zus di­din­ga tau­ta.

O kaip FRAC pa­v y­ko lo­ka­l i šiuo­lai­ ki­nio me­no sklai­da? Yra sėk­mė? Per me­tus fon­dų ko­lek­ci­jas ap­lan­ko mi­ li­jo­nas lan­k y­to­jų. Ne­mo­ka­mai, bi­ lie­t ų pirk­t i ne­rei­k ia. Skai­č ius ne­ ma­žas, bet ver­ta pri­si­m in­t i me­t i­n į FRAC biu­d že­tą – mi­li­jar­dą eu­r ų per me­tus. Be kal­ku­lia­to­riaus leng­va su­ skai­čiuo­ti, kad vie­no lan­ky­to­jo vi­zi­ tas vals­ty­bei kai­nuo­ja 1 tūkst. eu­r ų.

Tai ir yra tik­ra­sis kul­tū­ros de­cent­ra­ li­za­ci­jos mo­kes­t is. Sos­t i­nė­je, Pa­r y­ žiu­je, į Pom­pi­dou cent­rą per me­tus atei­na be­veik ke­t u­r i mi­l i­jo­nai lan­ ky­to­jų, o jo biu­d že­tas – 150 mln. eu­ rų (vie­nas lan­ky­to­jas vals­ty­bei kai­ nuo­ja 37 eu­rus, iš ku­rių apie 10 eu­r ų grįž­ta už bi­lie­tą).

Me­no ir kul­t ū­ros de­cent­ra­l i­za­ci­ja yra bran­g i. Jos re­z ul­ta­tai – be­veik ne­ma­to­m i. Pran­cū­zai sa­ko, kad tai yra tau­tos di­d in­g u­mo įro­dy­mas.

Jie tur­būt tei­sūs. O ko­k ias pa­mo­kas FRAC ju­bi­l ie­jus ga­l i duo­t i mums?

Kol kas – jo­k ių. Mes dar ne­pra­dė­jo­ me rea­liai pirk­ti nei šiuo­lai­ki­nio, nei ko­k io nors ki­to­k io me­no. Ir ne­pla­ nuo­ja­me to ne­nu­pirk­to me­no ro­dy­ ti sa­vo re­g io­nuo­se. Bet ka­da nors tai da­ry­ti pra­dė­si­me ir tą atei­ties die­ną ne­kenks pri­si­min­ti FRAC pa­tir­ties – pi­g iai iš­si­suk­ti ne­pa­vyks.

„Tai nea­be­jo­ti­nai iki šiol iš­sa­ miau­sias lie­tu­vių fo­tog­ra­fi­jos pri­ sta­ty­mas Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­ je“, – es­mi­nis sa­ki­nys apie Va­ka­rų Ško­ti­jo­je pra­si­dė­ju­sį pen­kis mė­

ne­sius truk­sian­tį Lie­tu­vos fo­ tog­ra­fi­jos se­zo­ną, pra­dė­tą Glaz­go ga­le­ri­jo­se ati­da­ry­ta Do­mi­ce­lės Ta­ ra­bil­die­nės dar­bų ir gru­pi­nės lie­tu­ vių au­to­rių fo­to­lakš­tų pa­ro­do­mis,

nu­ste­b­ti pri­vers­tų ne vie­ną: Jung­ ti­nės Ka­ra­lys­tės dar­bo rin­ko­je, re­ gis, esa­me ge­riau pa­žįs­ta­mi nei bri­ tų fo­to­me­no pa­sau­ly­je. Šal­ti­nis: Kau­no fo­tog­ra­fi­jos ga­le­ri­ja

„Glo­ba­lė­jant pa­sau­liui, vis la­biau ver­ti­na­ma tarp­kul­tū­ri­nė sin­te­zė – nau­jo­je kul­tū­ri­nė­je erd­vė­je POST at­si­vers ne­ti­kė­ti pro­ce­sai ir ska­ ti­na­mos nau­jos, iš skir­tin­gų pa­ sau­lio taš­kų ver­ti­na­mos, bet, ki­ta ver­tus, kon­teks­tua­liai ar­ti­mos pa­ tir­tys“, – šį sa­ki­nį vei­kiau­siai de­ rė­tų lai­ky­ti nau­jos kul­tū­ros erd­vės Kau­ne, šei­mi­nin­kų tei­gi­mu, nau­jos kul­tū­ros ter­pės POST, įsi­kū­ru­sios Lais­vės al. 51 a, pri­si­sta­ty­mu. Įkur­ tu­vių pro­ga va­kar čia pra­dė­jo veik­ ti jung­ti­nė In­do­ne­zi­jos ir Lie­tu­ vos me­ni­nin­kų pa­ro­da „Sa­me dif­fe­ren­ce“. Šal­ti­nis: ka­ma­ne.lt

„Vi­suo­me­nė­je yra nu­skam­bė­ju­ sių ir ki­to­kių ver­si­jų, su ku­rio­mis ne­no­rė­čiau su­tik­ti. Esą gais­rai įvyks­ta bū­tent ten, kur ką tik baig­ ta res­tau­ra­ci­ja, in­ves­tuo­tos lė­šos.

Tar­si sklei­džia­ma užuo­mi­na, ne­ va kaž­kas dangs­to sa­vo ne­skaid­ rius dar­be­lius. Ta­čiau, pri­si­min­ki­ me, Bal­bie­riš­kio baž­ny­čia ne­bu­vo res­tau­ruo­ja­ma jau dau­ge­lį me­tų.

Prieš tai su­nai­kin­tos ar ap­ga­din­ tos Ku­lau­tu­vos ir Paš­tu­vos baž­ny­ čios Kau­no ra­jo­ne taip pat ne­bu­vo res­tau­ruo­tos – to­dėl aš šią prie­ lai­dą at­mes­čiau. Ke­lia ne­ri­mo tai,

kad ne­su­vo­kiam prie­žas­čių, ko­dėl iš­ki­lios šven­to­vės, iš­sto­vė­ju­sios tra­giš­kiau­sius mū­sų is­to­ri­jos lai­ ko­tar­pius, ka­rą ir po­ka­rį, so­vie­ti­ nį lai­ko­tar­pį, taip nu­ken­čia bū­tent da­bar. No­rė­tu­me ti­kė­tis, kad tei­ sė­sau­gos ins­ti­tu­ci­jos la­bai rim­tai į tai pa­si­žiū­rės“, – Bal­bie­riš­kio baž­ny­čią su­nai­ki­nęs gais­ras Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to va­do­vę Dia­ną Var­nai­tę pa­ska­ti­ no gar­siai pa­mąs­ty­ti apie ga­li­mus at­si­tik­ti­nu­mus ir at­ski­rų tra­ge­di­ jų są­sa­jas. Šal­ti­nis: ber­nar­di­nai.lt

Kaip ir kas­met, JAV ki­no me­no ir moks­lo aka­de­mi­jos pa­tvir­tin­tas „Os­ka­ro“ ko­mi­te­tas pa­kvie­tė teik­ti fil­mus, siek­sian­čius tap­ti ofi­cia­liu Lie­tu­vos pre­ten­den­tu į kan­di­da­ tą „Os­ka­rui“ ge­riau­sio fil­mo už­ sie­nio kal­ba ka­te­go­ri­jo­je. At­ran­ kai iki 2013 m. rug­sė­jo 5 d. ga­li bū­ti pa­teik­ti vi­sų žan­rų, ne trum­pes­ni kaip 40 mi­nu­čių fil­mai, ati­tin­kan­ tys pa­grin­di­nius kri­te­ri­jus: pri­sta­ ty­mas Lie­tu­vo­je pir­mą kar­tą vy­ko ne anks­čiau kaip 2012 m. spa­lio 1 d. ir ne vė­liau kaip 2013 m. rug­sė­jo 30 d, vie­šai bu­vo ro­dy­ti ki­no teat­re ma­žiau­siai sep­ty­nias die­nas iš ei­lės ko­mer­ci­niais pa­grin­dais (par­duo­da­ mi bi­lie­tai), bu­vo rek­la­muo­ti rin­kai įpras­to­mis prie­mo­nė­mis, di­džio­ ji da­lis dia­lo­gų yra ne ang­lų kal­ba, o di­džio­ji da­lis kū­ry­bi­nių pro­ce­sų bu­vo kont­ro­liuo­ti lie­tu­vių au­to­rių.

At­ran­kos ko­mi­te­tą su­da­ro: ko­mi­ si­jos pir­mi­nin­kas – ki­no re­ži­sie­ rius ir pro­diu­se­ris Arū­nas Ma­te­lis;

ko­mi­te­to na­riai – ak­to­rius Juo­zas Bud­rai­tis; hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­rė ki­no­ty­ri­nin­kė Gra­ži­na Ar­ lic­kai­tė; ki­no ope­ra­to­rius Rim­vy­das Lei­pus; ki­no re­ži­sie­rius ir ope­ra­to­ rius Kor­ne­li­jus Ma­tu­ze­vi­čius; ra­šy­ to­jas Ic­cho­kas Me­ras; ki­no kri­ti­kas Li­nas Vil­džiū­nas. Pir­mie­ji Lie­tu­vos pre­ten­den­to į kan­di­da­tą „Os­ka­rui“ ge­riau­sio fil­mo už­sie­nio kal­ba ka­ te­go­ri­jo­je rin­ki­mai įvy­ko 2006-ai­ siais. Ko­mi­te­to spren­di­mu bu­vo iš­rink­tas Arū­no Ma­te­lio do­ku­men­ ti­nis fil­mas „Prieš par­skren­dant į Že­mę“. 2007-ai­siais ir 2010-ai­ siais kan­di­da­tai ne­bu­vo iš­rink­ti.

2008 m. dau­giau­sia ko­mi­te­to bal­ sų pel­nė Ma­rio Mar­tin­so­no dra­ma „Ne­rei­ka­lin­gi žmo­nės“, 2009 m.

– Gy­čio Luk­šo juos­ta „Du­bu­rys“, 2011 m. – Kris­ti­jo­no Vil­džiū­no fil­ mas „Kai ap­ka­bin­siu ta­ve“, o per­ nai – do­ku­men­ti­nis Aud­riaus Sto­ nio fil­mas „Ra­mi­nas“. Šal­ti­nis: al­kas.lt Artūro Morozovo, „Scanpix“, kamane.lt nuotr.

3

Penktadienis, rugpjūčio 16, 2013

santaka/portretas

Kau­no le­gen­da, ku­rią vi­si pa­mir­šo Var­tant 1985 m. iš­leis­tą ir aky­se dy­lan­čią bro­šiū­rą apie dai­li­nin­ ką Kęs­tu­tį Pa­lio­ką, sun­ku pa­ti­kė­ti, kad šį­met, mi­nint lie­tu­vių ta­py­bos kla­si­ko 80-me­tį, nei Lie­tu­vos kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja, nei Kau­no mies­to sa­vi­val­dy­bė me­ni­nin­ko al­bu­mui iš­leis­ti ne­sky­rė nė li­to.

En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

Iš­sis­ki­ria lie­tu­vių dai­lės fo­ne

Kas ap­si­lan­kė K.Pa­lio­ko pa­ro­dos, ku­ri šiuo me­tu dar eks­po­nuo­ja­ma A.Žmui­dzi­na­vi­čiaus kū­ri­nių ir rin­ ki­nių mu­zie­ju­je, ati­da­ry­me, tik­rai įsi­mi­nė jo ren­gė­jas – ta­py­to­jo žmo­ ną ir duk­te­rį. Spin­du­liuo­jan­čias kil­nų, in­te­li­gen­tiš­ką gro­žį, vir­pan­ čią švel­naus liū­de­sio šyp­se­ną, ku­ ri, kal­bant apie dai­li­nin­ką, iš­duo­da, kad dai­li­nin­kėms – Vik­to­ri­jai Go­ pė­nai­tė-Pa­lio­kie­nei ir duk­rai In­ gai Pa­lio­kai­tei-Za­muls­kie­nei – K.Pa­lio­kas la­bai svar­bus – kaip vy­ ras, tė­tis, dai­li­nin­kas.

„Kau­no dai­li­nin­kas K.Pa­lio­kas – vie­nas iš so­vie­ti­nio lai­ko­tar­pio lie­tu­vių me­no le­gen­dų, – tei­gia me­no­ty­ri­nin­kė Ra­sa And­riu­šy­tė.

– Šio dai­li­nin­ko kū­ry­bo­je ryš­kūs bend­rie­ji to lai­ko­ me­ni­niai orien­ ty­rai: kiek ro­man­ti­zuo­ta tik­ro­vės sam­pra­ta, raiš­ki ir in­di­vi­dua­li for­ ma, stip­ri emo­ci­nė pa­ga­va.“ Lie­tu­vių ta­py­bo­je ta­da bu­vo itin ver­ti­na­mas eksp­re­sy­vus, la­ko­niš­ kas ir są­ly­gi­nis tik­ro­vės vaiz­da­vi­ mas. Ver­tin­ta spal­va, fak­tū­ra, api­ bend­rin­ta for­ma, su­pap­ras­tin­ta vaiz­do san­da­ra. K.Pa­lio­ko kū­ry­bo­ je vi­sa tai eg­zis­tuo­ja kaip sa­vai­me su­pran­ta­mi da­ly­kai, o svar­biau­ sia – kad šias sep­tin­to­jo de­šimt­

me­čio me­ni­nes gai­res jis pra­ tur­ti­no sa­vi­tu pa­sau­lė­vaiz­džiu ir ar­ti­mo­mis te­mo­mis.

Pa­sak R.And­riu­šy­tės, K.Pa­lio­ kas – eksp­re­sio­nis­ti­nės san­klo­dos me­ni­nin­kas, sie­kęs pa­čiu ta­py­mo ak­tu, im­pul­sy­viu dar­bo pro­ce­su iš­reikš­ti sa­vaip mak­si­ma­lis­tiš­kai su­pras­tą kū­ry­bos es­mę. „Ne­su­vai­din­tu ne­ri­mu, in­tui­ ty­viu, nuo­jau­to­mis pa­grįs­tu me­ niš­ku­mu K.Pa­lio­ko pa­veiks­lai iš­ si­ski­ria lie­tu­vių dai­lės fo­ne ir or­ga­niš­kai pra­tę­sia, sa­vaip pa­pil­ do vi­sos lie­tu­vių ta­py­bos rai­dą“, – tei­gia Vin­cas Ki­sa­raus­kas to­je be­ su­dy­lan­čio­je 1985-ai­siais iš­leis­to­je bro­šiū­ro­je.

Šei­ma: ta­py­to­jo žmo­na Vik­to­ri­ja (kai­rė­je) ir duk­ra In­ga – iš­ti­ki­mos ta­

len­tin­go kū­rė­jo pa­li­ki­mo sau­go­to­jos.

De­gęs gy­ve­ni­mo džiaugs­mu

Į gra­žios Gė­lių gat­ve­lės Ža­lia­kal­ nio me­di­nu­ką Vik­to­ri­ja ir Kęs­tu­ tis Pa­lio­kai at­si­kraus­tė, kai duk­rai In­gai bu­vo ket­ve­ri. Da­bar ji čia gy­ ve­na su sa­vo šei­ma. O me­di­nu­kas pa­me­na daug: juk K.Pa­lio­kas bu­ vo itin pla­čios na­tū­ros, bo­he­mos žmo­gus. Kiek čia ta­kų ta­ke­lių nu­ my­nė to me­to dai­li­nin­kai, mu­zi­ kan­tai, ra­šy­to­jai. „Gal prieš po­rą ar dau­giau me­ tų skam­bi­no poe­tas Al­gi­man­tas Mi­ku­ta, klau­sė, ar dar te­bė­ra to­ ji ve­ran­da, pro ku­rią vi­si pa­tek­da­ vę į K.Pa­lio­ko kam­ba­rį? – šyp­so­si I.Pa­lio­kai­tė-Za­muls­kie­nė. – No­ rė­jo jos fo­tog­ra­fij­ ą pa­nau­do­ti sa­vo kny­gos vir­še­liui.“ Ir ko tik čia ne­bū­da­vę anuo­met.

Ir, ži­no­ma, iki pa­ry­čių, nes K.Pa­ lio­kas – švel­naus cha­rak­te­rio, nė vie­no sve­čio neiš­va­ry­da­vo, neig­ no­ruo­da­vo. Bū­da­vę vis­ko: ir aud­ rin­gų dis­ku­si­jų, vy­no, mu­zi­kos, ir koks me­no daik­tas kar­tais po tų su­si­bū­ri­mų ding­da­vęs, nes dai­li­ nin­kas ne­sau­go­jo nie­ko – nei sa­vo pie­ši­nių, pa­veiks­lų, nei sa­vęs pa­ ties. De­gė ne­re­gė­ta cha­riz­ma, op­ ti­miz­mu, gy­ve­ni­mo džiaugs­mu.

De­gė ir su­de­gė: li­go­ni­nė­je su­ži­no­ jęs, kad nu­sto­ję dirb­ti inks­tai, išė­ jo iš jos, nie­kam nie­ko ne­sa­kė ir po dvie­jų die­nų mi­rė. Dai­li­nin­kui te­ bu­vo 45-eri.

Jam išė­jus, į Gė­lių g. me­di­nu­ ką dar il­gai bels­da­vo­si drau­gai: „Įleisk, pas Pa­lio­ką atė­jau.“ „Nė­ ra Pa­lio­ko ir jau nie­ka­da ne­bus“, – at­sa­ky­da­vo jo duk­ra. „Ne­są­mo­nė, taip ne­ga­li bū­ti, įleisk gi.“ Ta­čiau du­rys neat­si­ver­da­vo.

Ar­tū­ro Mo­ro­zo­vo nuo­tr.

kė: „Kur jau čia toks“ – ir ne­priė­mė, ne­va dėl svei­ka­tos. Tai jau­nam jaut­ riam žmo­gui bu­vo di­de­lis smū­gis. „Štai, prieš pa­si­pirš­da­mas, jis nuė­jo pas gy­dy­to­ją, kad tas su­ra­ šy­tų liu­di­ji­mą, jog dėl svei­ka­tos jis ne­tu­ri pro­ble­mų ir yra tin­ka­mas ve­dy­boms“, – žmo­na pa­ro­do iš­ li­ku­sį raš­te­lį, liu­di­jan­tį me­ni­nin­ ko juo­ką, ku­rių jo gal­vo­je bu­vo to­li gra­žu ne vie­nas.

Pa­su­ko į dai­lę

Tą­kart pa­dė­jo vie­nas įta­kin­gas bi­ čiu­lis, suor­ga­ni­za­vęs ofi­cia­lų raš­tą, kad K.Pa­lio­kas dėl svei­ka­tos stu­ di­juo­ti ga­li. Įs­to­jo į Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­tą, nes, be po­mė­gio mu­zi­kai, tu­rė­jo ir ryš­kų ta­len­tą dai­lei. „Mū­sų kur­se jis iš­kart at­krei­pė dė­me­sį, – pri­si­me­na V.Go­pė­nai­tėPa­lio­kie­nė. – Mer­gi­noms jis bu­vo la­bai gra­žus, o vei­de neiš­nyks­tan­ tis liū­de­sys – itin ro­man­tiš­kas. O dar vy­res­nis – tuo me­tu jis da­rė įspū­dį sa­vo bran­du­mu, įdo­mio­mis įžval­go­mis, žo­džiu, bu­vo vi­sa gal­va aukš­čiau vi­sų mū­sų. Be jo­kios abe­ jo­nės, ir la­bai ta­len­tin­gas.“ Kai In­ga Pa­lio­kai­tė mo­kė­si Dai­lės aka­de­mi­jo­je, per­skai­čiu­si jos pa­ var­dę, ang­lų kal­bos dės­ty­to­ja net su­stin­go: „Jūs gar­sio­jo dai­li­nin­ko Pa­lio­ko duk­ra?“ „Taip“, – pa­tvir­ ti­no I.Pa­lio­kai­tė. „Ooo, pa­ži­no­jau jį, – at­si­du­so ang­lis­tė. – To­kios as­ me­ny­bės nie­kaip ne­pa­mir­ši...“

De­gė ne­re­gė­ta cha­ riz­ma, op­ti­miz­mu, gy­ve­ni­mo džiaugs­ mu. De­gė ir su­de­gė.

Sva­jo­jo apie ak­to­rys­tę

Kęstutis Paliokas. Autoportretas su pypke.

„Gal­būt pir­miau­sia Kęs­tu­tis bu­vo mu­zi­kan­tas, pui­kiai gro­jo smui­ ku, – pri­si­me­na jo žmo­na Vik­to­ ri­ja. – Taip pat gal­vo­jo stu­di­juo­ti ak­to­rys­tę, nors, tie­sa, bu­vo ir di­ de­lis spor­ti­nin­kas, kil­no­jo sun­ku­ mus, spor­ta­vo leng­vą­ją at­le­ti­ką – bet jau­nys­tė­je: juk tuo­met kiek­ vie­nas vai­ki­nu­kas buvo pir­miau­sia spor­ti­nin­kas.“ Vė­liau K.Pa­lio­kas nuo kla­sės drau­go už­si­krė­tė tu­ber­ku­lio­ze ir po mo­kyk­los vie­toj stu­di­jų te­ko rink­ tis li­go­ni­nę, Ro­mai­nių sa­na­to­ri­ją.

Pa­ty­rė ope­ra­ci­ją, po ku­rios jam pa­žei­dė men­tį – vie­nas pe­tis iš­ki­ lo aki­vaiz­džiai aukš­čiau. Ne­bū­tų dėl to la­bai sie­lo­ję­sis, bet sto­jant į Ak­ to­ri­nį, o vė­liau – į Mu­zi­kos kon­ser­ va­to­ri­ją, jam be jo­kių skru­pu­lų tėš­

Pla­tūs ho­ri­zon­tai

Su ta­py­to­ju Kęs­tu­čiu gra­fik ­ ė Vik­ to­ri­ja su­si­tuo­kė dar stu­di­juo­da­ mi. Žmo­nai te­ko im­ti aka­de­mi­nes ato­sto­gas, nes gi­mė duk­ry­tė In­ ga. V.Go­pė­nai­tė-Pa­lio­kie­nė grį­ žo į gim­tą­jį Kau­ną, pas tė­vus, vė­ liau In­gu­tę au­gi­no K.Pa­lio­kas, nes žmo­na ­grį­žo pa­baig­ti stu­di­jų.

Kol sau­go­da­ma svei­ka­tą neat­ si­sa­kė gra­fi­kos, V.Pa­lio­kie­nė bu­vo lai­ko­ma ky­lan­čia žvaigž­de: ban­ dy­da­ma įsto­ti į Dai­li­nin­kų są­jun­ gą, iš­gir­do, kad jos dar­bai tuo me­ tu – stip­riau­si tarp pre­ten­den­tų.

Tik priim­ta į anuo­met kū­rė­jams to­kią svar­bią or­ga­ni­za­ci­ją ne­bu­vo: kal­bant to me­to ter­mi­nais, bu­vo ne­pa­ti­ki­ma. Ant­rą kar­tą ne­be­mė­gi­no.

4

4

Penktadienis, rugpjūčio 16, 2013

santaka/portretas kaunodiena.lt/san­ta­ka

Vi­suo­me­niš­kiau­sias me­ni­nin­kas Ri­čar­das Ga­ve­lis (1950–2002) – pa­gal iš­si­la­vi­ni­mą fi­zi­kas teo­re­ti­ kas, iš pa­šau­ki­mo ra­šy­to­jas, į lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros auk­so fon­dą įė­jo kaip ro­ma­nų „Vil­niaus džia­zas“, „Vil­niaus po­ke­ris“, „Jau­no žmo­gaus me­mua­rai“, „Sep­ty­ni sa­vi­žu­dy­bės bū­dai“, „Pra­ras­tų go­dų kvar­ te­tas“, „Pas­ku­ti­nio­ji Že­mės žmo­nių kar­ta“, „Sun–Tzu gy­ve­ni­mas šven­ta­me Vil­niaus mies­te“. Ne ma­žiau ver­tin­gi ir ma­žo­jo žan­ro kū­ri­ niai – ap­sa­ky­mai, no­ve­lės, esė, ku­riuos jis pub­li­ka­vo pe­rio­di­ko­je.

Ap­do­va­no­ji­mus ir pre­mi­jas skirs­tan­čios val­džios ins­ti­tu­ci­jos, eks­ per­tų ko­mi­si­jos ig­no­ra­vo R.Ga­ve­lio kū­ry­bą, ta­čiau ji su­lau­kė li­te­ra­ tū­ros ži­no­vų pri­pa­ži­ni­mo. Jo pro­za lai­ko­ma vie­na įdo­miau­sių ir drą­ siau­sių so­cia­li­nės kri­ti­kos lie­tu­vių li­te­ra­tū­ro­je for­mų. Pro­tą ir dva­sios lais­vę gar­bi­nęs ra­šy­to­jas iš­si­sky­rė iš sa­vo am­ži­nin­kų, be ki­ta ko, ir dėl ne­lie­čia­mų lai­ko­mų tau­tos ver­ty­bių de­mi­to­lo­gi­za­vi­mo.

R.Ga­ve­lis: iš nau Kęstutis Paliokas. Vištytis.

Kau­no le­gen­da, ku­rią vi­si pa­mir­šo K.Pa­lio­kas į so­vie­ti­nę 3 Dai­li­nin­kų są­jun­gą sto­ ti nė ne­ke­ti­no. Iš prin­ci­po. Jaut­

rus me­ni­nin­kas ne­ga­lė­jo su­vok­ti, kad ga­lė­tų pra­šy­tis į so­vie­ti­nės sis­te­mos or­ga­ni­za­ci­ją, kai ta sis­ te­ma mir­ti­nai nu­kan­ki­no jo še­ šio­lik­me­tę se­se­rį.

Vie­nin­te­lė jų duk­ra taip pat gro­ jo smui­ku, for­te­pi­jo­nu, vė­liau pa­ si­rin­ko dai­lę. „Ne, ne­gro­jau kaip tė­tis – su aist­ra, iš pa­šau­ki­mo, – pur­to gal­vą I.Pa­lio­kai­tė-Za­muls­ kie­nė. – To­dėl po de­vy­ne­rių me­ tų mu­zi­kos mo­ky­mo­si pa­su­kau į dai­lę.“ Be­je, K.Pa­lio­kas, dar stu­ di­juo­da­mas Dai­lės ins­ti­tu­te, gro­ jo Be­ke­rio su­bur­ta­me or­kest­re, ne­ma­žai su juo kon­cer­tuo­da­vo.

Smui­ką į ran­kas paim­da­vo nuo­lat, net kai va­ka­rė­liai Gė­lių g. įsiaud­ rin­da­vo.

Abu­mas pa­rū­po tik šei­mai

Sug­rįž­ki­me prie skau­džiau­sios te­mos. 1933 m. gi­męs dai­li­nin­kas šį­met bū­tų mi­nė­jęs 80-ąjį ju­bi­ lie­jų. Šį­met mi­nint me­ni­nin­ko 80 me­tų ju­bi­lie­jų bu­vo ke­tin­ta iš­leis­ ti K.Pa­lio­ko al­bu­mą su jo dar­bais, kai ku­riais – nie­kur neeks­po­nuo­ tais, me­no­ty­ri­nin­kų įžval­go­mis.

Ja­me bū­tų ir nuo­trau­kų, pie­ši­nių, laiš­kų (ke­le­tą jų iš­li­kę su­si­ra­ši­nė­ jant su ar­ti­mu bi­čiu­liu dai­li­nin­ ku Al­gi­man­tu Švėgž­da), drau­gų, ko­le­gų pri­si­mi­ni­mų štri­chų apie ryš­kią me­ni­nin­ko as­me­ny­bę. „Jei at­vi­rai – ti­kė­jo­mės, kad al­ bu­mui iš­leis­ti bent kaž­ko­kios pa­ ra­mos su­lauk­si­me“, – pri­blokš­ ta abe­jin­gu­mo liūd­nai šyp­te­lė­ja me­ni­nin­ko duk­ra In­ga. Aki­vaiz­ du, kad iš tė­vų ji pa­vel­dė­jo ne tik ta­len­tą dai­lei, bet ir ne­no­rą brau­ tis į pir­mą­sias gre­tas. I.Pa­lio­kai­ tė-Za­muls­kie­nė ku­ria, nes jai tai svar­bu, rū­pi­na­si sa­vo tė­vo pa­li­ki­ mu, nes vi­sa­da la­bai my­lė­jo tė­tį, bet ne dėl šlo­vės ar tuš­ty­bės. „Kai aiš­kiai pa­su­kau į dai­lę, tė­tis man pa­do­va­no­jo etiud­ni­ ką, – liūd­nai pa­lio­kiš­kai šyp­te­lė­ja I.Paliokaitė–Zamulskienė, – ant ku­rio pa­ra­šė: „In­gu­te, jei tau bus gy­ve­ni­me sun­ku, ateik pas ma­ne, aš tau vi­sa­da pa­dė­siu...“

Pa­ra­mos al­bu­mo lei­dy­bai su­ lauk­ta tik tuo­met, kai K.Pa­lio­ko šei­mos mo­te­rys, pri­si­šlie­ju­sios prie vie­nos spaus­tu­vių, pa­ra­šė pro­jek­tą.

Dar­bai – ir ki­ta­pus At­lan­to

K.Pa­lio­kas – me­ne itin di­de­lis per­fek­cio­nis­tas, su­kū­rė ne­daug ir dėl sa­vo neil­go gy­ve­ni­mo, ir dėl mak­si­ma­lių rei­ka­la­vi­mų sau.

Ne­pa­ti­ku­sį dar­bą jis tie­siog iš­ mes­da­vo, pie­ši­nį – su­glam­žy­da­ vo, sa­vo pa­veiks­lų ne­bran­gi­no ir ne­sau­go­jo, to­dėl ne vie­nas tie­siog nu­ke­lia­vo ne­ži­nia kur ir juos dar rei­kia su­ras­ti.

Kai ku­rie jo pa­ veiks­lai tu­rė­tų bū­ti Ame­ri­ko­je, ta­čiau paieš­kos taip pat rei­ka­lau­ ja daug lai­ko ir fi­ nan­sų.

Yra ži­no­ma, kad kai ku­rie jo pa­veiks­lai tu­rė­tų bū­ti Ame­ri­ko­ je, ta­čiau paieš­kos taip pat rei­ka­ lau­ja daug lai­ko ir fi­nan­sų. Ir kaip ne­be­pa­si­kar­to­ti, kad K.Pa­lio­kas – ne vien Kau­no le­gen­da, tai vi­ sų mū­sų dva­si­nis tur­tas – ir sa­vo kū­ry­ba, ir ne­kon­for­mis­ti­ne gy­ve­ ni­mo lai­ky­se­na.

Sve­čiuo­jan­tis gar­sia­ja­me Gė­lių g. me­di­nu­ke, kur dar, re­gis, tvy­ ro K.Pa­lio­ko dva­sia, gerk­lę kaž­ kas už­smau­gia. Gal su­vo­ki­mas, kad ta­len­tas vien sa­vi­mi ne­pra­si­ mu­ša, bū­ti­na rū­pin­tis vie­šai­siais ry­šiais, nau­din­go­mis pa­žin­ti­mis.

Gal skaid­rūs, sto­jiš­kai pa­sa­ko­ ja­mi žmo­nos ir duk­ros pri­si­mi­ ni­mai. Gal kil­ni, aris­tok­ra­tiš­ka me­ni­nin­kų šei­mos lai­ky­se­na ar gar­sio­jo me­di­nu­ko au­ra. kas: K.Pa­lio­ko dar­bų pa­ro­da, skir­ta dai­li­nin­ko 80-me­čiui. kur: A.Žmui­dzi­na­vi­čiaus kū­ri­nių ir rin­ki­nių mu­zie­ju­je. kada: Vei­kia iki rugp­jū­čio 25 d.

Ta­len­tin­gas ra­šy­to­jas, ge­ban­tis vi­suo­me­nė­je tvy­ran­tį chao­są paaiš­kin­ti pa­gal lo­gi­kos dės­nius. Sa­vo gy­ve­na­mą lai­ką ap­len­kęs pub­li­cis­tas, ap­do­va­no­tas ypa­tin­gu įžval­gu­mu. Vie­ni­šius, ne­ mė­gęs mi­nios, bet ne­no­rė­jęs lik­ti ne­pas­te­bė­tas.

Vio­le­ta Juo­de­lie­nė

v.juodeliene@kaunodiena.lt

Apie ra­šy­to­ją Ri­čar­dą Ga­ve­lį ga­li­ma sa­ky­ti dau­gy­bę fra­zių, ta­čiau vi­ sos jos bus ne­tiks­lios. Tik fra­zės – mi­to­lo­gi­zuo­jan­čios, šab­lo­ni­nės, sprau­džian­čios į rė­mus, ku­rias pa­ts ra­šy­to­jas bū­tų at­me­tęs, kaip kad at­mes­da­vo mi­nios verkš­le­ni­ mus, ref­lek­ci­jas be ar­gu­men­tų, ne­ lo­giš­kus veiks­mus.

Vei­kiau­siai jam ne­pa­tik­tų ir bū­ ti pri­si­min­tam tik tam tik­ra pro­ga, to­dėl tai, kad apie jį kal­ba­me rugp­ jū­čio 18-osios, jo mir­ties die­nos, iš­va­ka­rė­se, ga­li­ma lai­ky­ti tik su­ta­ pi­mu. Kal­ba­me tik­rai ne pa­sku­ti­nį kar­tą – pa­gar­bos ir dė­me­sio pri­ sti­gęs gy­vas bū­da­mas R.Ga­ve­lis jos vis dau­giau su­lau­kia da­bar. Jo „Vil­niaus po­ke­rį“ skai­to šios kny­ gos bend­raam­žiai. Jo pa­sau­lį at­ ran­da nau­jos kar­tos ra­šy­to­jai, nau­ jos kar­tos li­te­ra­tū­ro­lo­gai ty­ri­nė­ja jo kū­ri­nius, kal­ba apie jų vie­tą lie­tu­ vių li­te­ra­tū­ros auk­so fon­de. „Tik­rą­ją vie­tą lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros is­to­ri­jo­je ir li­te­ra­tū­ros die­vų ar de­ mo­nų pan­teo­ne R.Ga­ve­lis pra­de­da at­ras­ti tik da­bar, kai at­si­ran­da lai­ko dis­tan­ci­ja“, – sa­ko Lie­tu­vių li­te­ra­ tū­ros ir tau­to­sa­kos ins­ti­tu­to dok­to­ ran­tė Jū­ra­tė Čerš­ku­tė, nag­ri­nė­jan­ti R.Ga­ve­lio pro­zą per de­konst­ruk­ci­jos pri­zmę. Paš­ne­ke­sys su ja – tik vie­nas žings­nis R.Ga­ve­lio pa­sau­lio link.

– 1989 m. pa­si­ro­dęs R.Ga­ve­ lio „Vil­niaus po­ke­ris“ pri­ly­go škva­lui. Pa­sis­lėp­ti, ne­pas­te­ bė­ti to­kio li­te­ra­tū­ri­nio gy­ve­ ni­mo įvy­kio bu­vo neį­ma­no­ma.

Pir­miau­sia dėl siu­že­to, lie­čia­ mų te­mų. Ko­kia bu­vo ra­šy­to­jų bend­ruo­me­nės reak­ci­ja į šį ro­ ma­ną?

– Grei­čiau­siai ši­to rei­kė­tų ir klaus­ ti tos bend­ruo­me­nės, ku­ri iš­ties tuo me­tu, kiek ro­do kuk­liai re­konst­ruo­ ja­ma praei­tis, lai­kė­si ga­nė­ti­nai ty­ liai, pa­ly­gin­ti su pro­vin­ci­jos mo­ky­ to­jų ir, kaip po de­šimt­me­čio lei­džiant nau­ją „Vil­niaus po­ke­rio“ lai­dą pri­ si­pa­ži­no pa­ts R.Ga­ve­lis, tam­sy­bi­ nin­kų bei da­vat­kų siau­tu­liu.

At­si­lie­pi­mų apie šį ro­ma­ną lau­ke tar­si kuk­lus punk­ty­ras pra­bė­ga per 2000 m. in­ter­viu su R.Ga­ve­liu iš­ tar­tas Si­gi­to Ge­dos pri­si­pa­ži­ni­mas,

kad skai­ty­da­mas „Vil­niaus po­ke­rį“ bu­vo pa­gau­tas di­de­lio įspū­džio.

Dar ke­li punk­ty­rai, bet ne vien tik apie šį ro­ma­ną, o vei­kiau apie pa­ tį R.Ga­ve­lį fik­suo­ti kny­go­je „Bliu­ zas Ri­čar­dui Ga­ve­liui“. Ga­liau­siai prie ra­šy­to­jų įver­ti­ni­mo ga­lė­tų bū­ ti pri­skir­ta ir Vy­tau­to Ru­ba­vi­čiaus pa­ra­šy­ta šio ro­ma­no re­cen­zi­ja, vie­ nas ge­riau­sių R.Ga­ve­lio re­cep­ci­jos teks­tų ap­skri­tai.

Ki­ta ver­tus, ne­rei­kia pa­mirš­ti ir dar vie­no svar­baus, jei ne svar­biau­ sio, da­ly­ko – R.Ga­ve­lis bu­vo to­ta­ lus vie­ni­šius, kaip pa­ts sa­kė, atė­jęs į li­te­ra­tū­rą iš vi­sai ne­hu­ma­ni­ta­ri­ nės pro­fe­si­jos – vie­nui vie­nas, pik­ tas ir smar­kiai ap­si­skai­tęs, nie­ka­da ne­vi­ręs bend­ra­me vi­sų ra­šy­to­jų ka­ ti­le. To­dėl tas ne­bu­vi­mas bend­ruo­ me­nės ka­ti­le ar, tiks­liau, bu­vi­mas, bet at­si­trau­kus, ga­li ir­gi liu­dy­ti tam tik­rą ty­los va­rian­tą.

Be­je, vi­sai ne­se­niai ieš­ko­da­ ma vie­nos se­nos lai­dos LRT ar­chy­ ve ap­ti­kau 2000 m. lai­dą „Kul­tū­ ros spąs­tai“, ku­rio­je bu­vo ro­do­mas re­por­ta­žas iš Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­ jun­gos su­va­žia­vi­mo, skir­to ne­prik­ lau­so­my­bės de­šimt­me­čiui ap­tar­ ti. Ma­ne ab­so­liu­čiai nu­ste­bi­no tai, kad vi­si kal­bė­ju­sie­ji ver­kė, kai ku­ rie net ir py­ko, kad nie­kas nie­kaip ne­ref­lek­tuo­ja, ne­per­ke­lia į li­te­ra­tū­ rą so­viet­me­čio pa­tir­čių! Ir kad čia, da­bar mes vi­si tu­ri­me nu­spręs­ti ir kaž­ką da­ry­ti ir pan. To­kie lo­zun­ gi­niai šū­kiai, vi­siš­kai pa­mirš­tant, kad R.Ga­ve­lis tą bu­vo pa­da­ręs Lie­ tu­vai te­be­sant So­vie­tų Sa­jun­gos da­li­mi, bet, ži­no­ma, ta­me re­por­ta­ že ir va­ka­re at­ro­do, kad R.Ga­ve­lio var­das ne­bu­vo pa­mi­nė­tas. Ir tai yra iš­kal­bu, kad ir kaip žiū­rė­tum.

– „Vil­niaus po­ke­ris“ bu­vo ypa­ tin­gas ne tik dėl is­to­ri­jos, bet ir dėl no­va­to­riš­ku­mo. Ar anuo­ me­čiai kri­ti­kai, pir­miau­sia at­ krei­pę dė­me­sį į pa­sa­ko­ji­mo pi­ kan­tiš­ku­mą, į tai, kad pa­lies­tos anuo­met dar už­draus­tos te­mos, de­ra­mai įver­ti­no ro­ma­no svar­ bą lie­tu­vių li­te­ra­tū­rai?

– „Vil­niaus po­ke­rio“ at­si­lie­pi­mų gau­sa ver­ta at­ski­ro įdė­maus žvilgs­ nio, nes tuo­me­čiai mė­gi­ni­mai per­ skai­ty­ti ir įver­tin­ti iš tie­sų ki­to­kį, ne­bū­tą lie­tu­vių li­te­ra­tū­ro­je ro­ma­ ną ga­na pla­čia amp­li­tu­de la­vi­ra­

vo nuo lū­žio lie­tu­vių li­te­ra­tū­ro­je iki šė­to­no pa­sau­lio sam­pra­tų, gar­ sių­jų kal­ti­ni­mų iki li­te­ra­tū­ros ly­gio ne­pa­ky­lan­čia po­rnog­ra­fi­ja, pa­čiam R.Ga­ve­liui pri­ki­šant vi­so­kiau­sius ar­gu­men­tus ad ho­mi­nem. Žvel­giant į to me­to at­si­lie­pi­ mus aki­vaiz­du, kad lai­ko iš­ban­dy­ mus iš­lai­kė dvi re­cen­zi­jos – Vy­tau­to Ru­ba­vi­čiaus „Lū­žis lie­tu­vių pro­zo­ je?“ ir Ma­ri­jaus Šid­laus­ko „Po­ke­ ris baž­ny­čio­je“. Ir da­bar, skai­tant šiuos teks­tus, api­ma ma­lo­nu­mas su­vo­kiant, kaip tiks­liai, lem­tin­gai ir sa­ky­tu­me, to­lia­re­giš­kai įver­tin­ tas ir per­skai­ty­tas R.Ga­ve­lio „Vil­ niaus po­ke­ris“, pui­kiai su­vo­kiant jo iš­skir­ti­nu­mą lie­tu­vių li­te­ra­tū­ro­je ir tą M.Šid­laus­ko iš­skir­tą fak­tą, kad „Ga­ve­lis pa­ra­šė bai­sin­gai ta­len­tin­ gą kny­gą, ku­ri ne­ga­li bū­ti per­skai­ ty­ta tik blo­gai ar ge­rai“.

Vis dėl­to man at­ro­do, kad iš tie­ sų tik­rą­ją vie­tą lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros is­to­ri­jo­je ir li­te­ra­tū­ros die­vų ar de­ mo­nų pan­teo­ne R.Ga­ve­lis pra­de­ da at­ras­ti tik da­bar, kai at­si­ran­da lai­ko dis­tan­ci­ja, kai ge­riau ma­ty­ti tam tik­ri lū­žiai, li­te­ra­tū­ros rai­dos slenks­čiai ir ki­ti laip­te­liai.

– Ki­toks „Vil­niaus po­ke­ris“ ir dėl struk­tū­ros. Ana­li­zuo­da­ma R.Ga­ve­lio ro­ma­ną ve­da­te pa­ra­ le­lę su ki­no meist­ro Aki­ros Ku­ ro­sa­wos at­ras­tu ki­ne­ma­tog­ra­fi­ jos žan­ru ra­šio­mo­nu.

– A.Ku­ro­sa­wos „Ra­šio­mo­no“ pėd­ sa­ką vi­siš­kai at­si­tik­ti­nai su­šer­lo­ki­ nau R.Ga­ve­lio ar­chy­ve, vie­na­me iš jo laiš­kų, 1980 m. ra­šy­tų ge­ram drau­ gui Le­vui Raibš­tei­nui. Taip žings­nis po žings­nio be­si­krapš­tant paaiš­ kė­jo įsta­bių da­ly­kų. Vie­nas jų – iš tie­sų įdo­mią ir ne­ti­kė­tą „Vil­niaus po­ke­rio“ sche­mą – kiek­vie­nas vei­ kė­jas pa­sa­ko­ja skir­tin­gą to pa­ties įvy­kio ver­si­ją – R.Ga­ve­lis pe­rė­ męs iš 1950 m. su­kur­to ja­po­nų ki­ no meist­ro A.Ku­ro­sa­wos fil­mo „Ra­ šio­mo­nas“, ku­rį jis su­kū­rė pa­gal du ja­po­nų ra­šy­to­jo Ryū­no­su­ke’s Aku­ ta­ga­wos ap­sa­ky­mus: fil­mui pa­va­ di­ni­mą da­vu­sį „Ra­šio­mo­ną“ ir spe­ ci­fi­nį pa­sa­ko­ji­mo dė­lio­ji­mo bū­dą de­monst­ruo­jan­tį „Tank­mė­je“. Tai­ gi, pa­pras­tai ta­riant, ga­li­ma sa­ky­ ti, kad ra­šio­mo­ni­nis pa­sa­ko­ji­mas yra skir­tin­gų to pa­ties įvy­kių ver­si­ jų dė­lio­nė, neatsk­lei­džiant ga­lu­ti­nės

5

Penktadienis, rugpjūčio 16, 2013

santaka/literatūra Vi­suo­me­niš­kiau­sias me­ni­nin­kas „Vis dar te­be­no­ri­me ei­ti vie­nu bū­riu, ku­rį, kaip ži­no­ma, la­bai ne­sun­ku pa­ vers­ti ri­kiuo­te. Su­si­ža­vė­jo­me di­din­ gais už­mo­jais, spren­džia­me vien glo­ ba­lias pro­ble­mas, ta­čiau pa­mir­šo­me vie­ną es­min­giau­sių da­ly­kų. Pa­mir­šo­ me, kad kiek­vie­na­me į to­li­mą ir sun­kų žy­gį iš­si­ruo­šu­sia­me bū­ry­je pri­va­lo bū­ti itin lais­vų žmo­nių, ne­prik­lau­so­mų as­ me­ny­bių.“

„Neat­ras­tas pa­sau­lio ra­šy­to­jas.“ Cor­ne­lius Hel­lis, vo­kie­čių li­te­ra­tū­ros kri­ti­kas, ver­tė­jas

„Ypa­tin­gas sie­los jaut­ru­mas, ag­re­sy­viai sle­pia­ mas ir dangs­to­mas, – tur­būt vi­sos jų kar­tos ženk­las: elg­tis pa­brėž­ti­nai at­sai­niai, aro­gan­tiš­ kai, įžū­liai, idant nie­kas ne­pas­te­bė­tų jų dva­sios, vi­daus pa­žei­džia­mu­mo, idant nie­kas neį­tar­ tų, kad, skai­ty­da­mi J.Bi­liū­no „Kliu­džiau“, jie ga­ li verk­ti. Ki­ta ver­tus, tai jiems ga­ran­ta­vo vi­di­nę au­to­no­mi­ją – nuo nie­ko ne­prik­lausy­­ti, su nie­ kuo ar­ti­mai ne­su­si­sie­ti.“

Ri­čar­das Ga­ve­lis „Di­le­tan­tų epo­cha ir as­me­ny­bės su­ve­re­ni­te­tas“ („Li­te­ra­tū­ra ir me­nas“, 1989 m. ba­lan­džio 22 d.)

Val­de­ma­ras Ku­ku­las, poe­tas

„Kaip lai­ku su­ži­no­ti, jog bend­rau­ji su kla­si­ku?“ Leo Ray, ta­py­to­jas, R.Ga­ve­lio jau­nys­tės drau­gas

„Jis bu­vo vie­nin­te­lis, anais ža­vin­gų iliu­zi­jų, virs­ mų, vil­čių ir ti­kė­ji­mo me­tais pa­tei­kęs vi­suo­me­ nei stul­bi­na­mą pro­zos kū­ri­nį. Avan­gar­di­nės ir sy­kiu džois­tiš­kai vi­suo­me­niš­kos.“ „Vie­ni­šas ele­gan­tiš­kas vi­suo­me­ni­nin­kas. Nuo­ sek­liai lai­kė­si sa­vo, kaip me­ni­nin­ko in­te­lek­tua­lo, prie­der­mės su­vo­ki­mo – aiš­kin­tis val­džios spen­ džia­mas žmo­gui ir jo lais­vei pink­les.“ Vy­tau­tas Ru­ba­vi­čius, ra­šy­to­jas, fi­lo­so­fi­jos dak­ta­ras („Bliu­zas Ri­čar­dui Ga­ve­liui“, „Ty­to al­ba“, Vil­nius, 2007)

u­jo at­ran­da­mas pa­sau­lis ir ne­gin­či­ja­mos tie­sos. Jo­je ne­pa­ti­ ki­mas yra ne tik pa­sa­ko­to­jas, bet ir vei­kė­jai, nes kiek­vie­nas kal­ba ki­ taip. Tad „Vil­niaus po­ke­ry­je“ taip ir lie­ka neaiš­ku, kas iš tie­sų nu­žu­dė Lo­li­tą Ba­ny­tę-Ži­li­enę, kas bu­vo Vy­ tau­tas Var­ga­lys, kaip mi­rė Ge­di­mi­ nas Riau­ba ir pan.

Toks tas ra­šio­mo­nas – vie­na ver­tus, at­ro­do la­bai su­ktas ir su­ dė­tin­gas, ki­ta ver­tus – itin gy­ve­ ni­miš­kas, nes at­kar­to­ja la­bi­rin­ ti­nę žmo­gaus kal­bos ir mąs­ty­mo struk­tū­rą. Juk iš tie­sų tuos pa­čius da­ly­kus mes ne­re­tai pri­si­me­na­me skir­tin­gai, to­dėl ne­nuos­ta­bu, kad pa­sta­ruo­ju me­tu ra­šio­mo­no są­vo­ ka ir sam­pra­ta vis la­biau ima do­ min­ti ir psi­cho­lo­gus.

„Vil­niaus po­ke­ris“ yra lū­žis ta pra­sme, kad lie­tu­vių li­te­ra­ tū­ro­je at­si­ran­da pa­ sau­li­nės li­te­ra­tū­ros mas­to kū­ri­nys.

– Ko­kia R.Ga­ve­lio kū­ry­ba bu­ vo iki „Vil­niaus po­ke­rio“, ko­ kia – po jo?

– „Vil­niaus po­ke­ris“ kar­tu su tais pa­čiais 1989 m. da­li­mis tuo­me­tė­ je „Per­ga­lė­je“ pub­li­kuo­tu ro­ma­nu „Jau­no žmo­gaus me­mua­rai“ (daug kas tai pa­mirš­ta, ro­ma­ną pri­skir­da­ mi 1991 m., kai jis bu­vo pub­li­kuo­tas at­ski­ra kny­ga) yra la­bai aiš­ki ri­ba, da­li­jan­ti R.Ga­ve­lio kū­ry­bos tra­jek­ to­ri­ją į no­ve­lis­ti­nį ir ro­ma­nis­ti­nį eta­pus. Iki 1989 m. te­bu­vo iš­spaus­ din­tos trys ap­sa­ky­mų kny­gos, ku­ rios liu­di­ja R.Ga­ve­lio for­mos ir mė­ gi­ni­mo at­ras­ti san­ty­kį su tra­di­ci­ja ir rea­lis­ti­niu pa­sau­lio vaiz­da­vi­mu. Po „Vil­niaus po­ke­rio“ – ro­ma­nis­ti­nis eta­pas, R.Ga­ve­lis ima vie­šai reikš­ tis kaip ap­žval­gi­nin­kas, vi­suo­me­nės kri­ti­kas. Iš tie­sų „Vil­niaus po­ke­ris“ yra lū­žis ta pra­sme, kad lie­tu­vių li­ te­ra­tū­ro­je at­si­ran­da pa­sau­li­nės li­te­ ra­tū­ros mas­to kū­ri­nys, už­de­gęs ža­ lią švie­są to­les­nei R.Ga­ve­lio kū­ry­bai, ku­rio­je iš­si­sklei­dė tik­ro­ji R.Ga­ve­lio kvin­te­sen­ci­ja, ne­lei­du­si lie­tu­viams už­mig­ti ant sen­ti­men­tų ir aša­ro­to pa­trio­tiš­ku­mo la­pų, nuo­lat skro­du­ si vi­sų reiš­ki­nių es­mes ir jas ašt­riai ana­li­za­vu­si.

– Ku­ris R.Ga­ve­lio kū­ri­nys jums as­me­niš­kai yra la­biau­siai prie šir­dies?

– La­bai jau sun­kus klau­si­mas, nes, ži­not, su ta šir­dim da­ly­kų bū­na vi­ so­kių ir ja ne vi­sa­da ver­ta pasitikė­ ti… (Juo­kia­si). Vei­kiau­siai, kaip li­

te­ra­tū­ros ty­rė­ja, tu­rė­čiau sa­ky­ti, kad vi­sos kny­gos ge­ros – ir čia tik­rai ne­ su­me­luo­čiau, ir ras­čiau la­bai daug ar­gu­men­tų bei kiek­vie­nos iš­skir­ti­ nių bruo­žų (šyp­so­si). Tačiau… man la­biau­siai pa­tin­ka ke­li anks­ty­vie­ ji ap­sa­ky­mai – „Gal­būt“, „Cha­ro­no die­na“. For­mos ir struk­tū­ros su­val­ dy­mo bei raiš­kos pra­sme, be abe­jo, ge­nia­lu­sis „Vil­niaus po­ke­ris“ ir pa­ts links­miau­sias R.Ga­ve­lio ro­ma­nas – „Vil­niaus džia­zas“. Dėl links­mo­jo ba­la­ga­no di­ri­gen­to Eli­fon­so Džin­ dže­rio Sy­la­bos Bak­ne­rio per­so­na­žo.

At­ro­do, tai bu­vo tas re­tas at­ve­jis, kai, skai­ty­da­ma R.Ga­ve­lio teks­tus, kva­to­jau iš vi­sos šir­dies.

– Jei „Vil­niaus po­ke­riui“ bū­tų su­teik­ta rin­ko­da­ros įran­kių, jis bū­tų ta­pęs tarp­tau­ti­niu be­stse­ le­riu. Ir vis dėl­to jis – to­li gra­žu ne vie­nin­te­lis R.Ga­ve­lio kū­ri­ nys, o ro­ma­nas – ne vie­nin­te­lis žan­ras, prie ku­rio pri­si­lie­tė ra­ šy­to­jas. Ap­sa­ky­mai, no­ve­lės – kuo ypa­tin­gos jos, ko­dėl jos pri­skir­ti­nos mū­sų li­te­ra­tū­ros auk­so fon­dui?

– To­dėl, kad jos yra auk­so ver­tės (juo­kia­si). To­dėl, kad jos ku­ria opo­ zi­ci­ją tuo­me­tei no­ve­lis­ti­kai: griež­ta, aiš­ki struk­tū­ra, pro­to ir lo­gi­ kos, o ne jaus­mų ir emo­ ci­jų val­do­mi vei­kė­jai (be abe­jo, už tą šal­tu­mą R.Ga­ve­lis ne kar­tą bu­ vo kal­tin­tas įvai­riais da­ ly­kais, kad jo vei­kė­jai ne­tu­ ri is­to­ri­nio lai­ko ir pan.). Iš tie­sų R.Ga­ve­lio no­ve­lis­ti­ka yra sa­vo­tiš­ka ra­šy­mo la­bo­ra­to­ri­ja, ku­rią skai­tant ma­ty­ti, kaip, ką ban­dy­da­mas, ką kri­ti­kuo­da­mas, ką ryš­kin­da­mas iš­si­kris­ta­li­za­vo tas tik­ra­sis R.Ga­ve­lis.

– „Kū­rė­jai nuo­sek­liai žu­ do­si sa­vo kū­ry­ba. Vi­ si ki­ti žu­do tik lai­ką“ – šiais žo­džiais ra­šy­to­jas pa­ly­dė­jo sa­vo ro­ma­ ną „Sep­ty­ni sa­vi­žu­ dy­bės bū­dai“. Ko­dėl ap­skri­tai jo kū­ry­bo­ je toks stip­rus mir­ ties – sa­va­no­riš­kos ir ne – mo­ty­vas? Ar tai – kaip mėgs­ta­ma ba­na­ liai sa­ky­ti, anks­ty­vo išė­ji­ mo nuo­jau­ta, ar mir­tis ra­šy­to­jui bu­vo tie­siog ri­bi­nė si­tua­ci­ja, pa­ dė­ju­si iš­nars­ty­ti kū­ry­bos he­ro­ jų sie­las?

– Be abe­jo, į ši­tą klau­si­mą tu­rė­ tų at­sa­ky­ti pa­ts R.Ga­ve­lis, nes ma­ no at­sa­ky­mas te­bus tik de­be­sys ir spė­lio­ji­mai. Ma­nau, kad kiek­vie­ nas kū­rė­jas, o ga­liau­siai ir pa­pras­ tas žmo­gus, no­rė­da­mas įdo­miai ir

in­ten­sy­viai nu­gy­ven­ti sa­vo gy­ve­ni­ mą, tu­ri jaus­ti mir­ties ar, poe­tiš­ kiau sa­kant, ana­pu­sy­bės per­spek­ ty­vą. Mes taip ven­gia­me apie tai mąs­ty­ti, nuo­lat ner­da­mi į gy­ ve­ni­mo sū­ku­rius, kad kar­tais da­ro­si ne­jau­ku, o juk ji vi­sa­ da ša­lia. Be abe­jo, ne­sa­kau, kad mes tu­rė­tu­me mir­tį pri­ si­jau­kin­ti, nes tai nie­kaip neį­ma­no­ma, ta­čiau ne­tu­ rė­tu­me veng­ti apie ją mąs­ ty­ti, ir R.Ga­ve­lis bu­vo vie­nas iš tų re­tų ra­šy­to­jų, ku­ris ver­ tė skai­ty­to­ją tą da­ry­ti, bu­di­no jo są­mo­nę. Ki­ta ver­tus, R.Ga­ ve­lio kū­ry­bos ir mir­ties pa­ra­ le­lės nė­ra kuo nors iš­skir­ti­nės žvel­giant į pa­sau­lio li­te­ra­tū­rą.

Daug to­kių la­kių ir gar­sių fra­ zių kla­jo­ja pa­sau­ly­je, tik R.Ga­ ve­lis jas pri­tai­kė lie­tu­viš­kam for­ ma­tui, ku­ria­me vi­si svar­biau­si is­to­ri­jos įvy­kiai yra su­vo­kia­mi kaip mir­ties sce­na­ri­jų raiš­ka, ga­liau­siai pa­ts so­viet­me­tis – kaip ma­ ri­ni­mo sis­te­ma.

Sti­lius: vie­nas ver­tin­giau­sių R.Ga­ve­lio kū­ry­bos bruo­žų – ir J.Čerš­ku­tės ty­ri­nė­ja­mas pa­sa­ko­ji­mo bū­das, va­

di­na­ma­sis ra­šio­mas.

Ar­tū­ro Mo­ro­zo­vo nuo­tr.

6

Penktadienis, rugpjūčio 16, 2013

santaka/istorija

Be­bai­mės šau­lės detektyvas Neap­rė­pia­mo­je Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro is­to­ri­jo­je bū­ta įvy­kių, apie ku­riuos ne­ra­šo nė vie­nas va­do­ vė­lis. Jų liu­dy­to­jai iš­ke­liau­ja ana­pi­lin – daž­nas de­ šimt­me­čiais taip ir ne­drį­sęs pa­si­da­ly­ti at­si­mi­ni­mais ar tie­siog ne­ra­dęs ati­daus pa­šne­ko­vo.

Spė­ja­ma: ga­lė­jo bū­ti šau­dy­ta iš šio na­mo tre­čio aukš­to. Sunk­ve­ži­mių ko­lo­ną ga­lė­jo su­stab­dy­ti pės­ti­nin­kams skir­tas ru­siš­kas Deg­te­rio­vo kul­kos­vai­dis.

Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė

v.skucaite@kaunodiena.lt

Pa­čio­mis pir­mo­sio­mis Ant­ro­jo pa­ sau­li­nio ka­ro die­no­mis iš Alek­so­to per til­tą mė­gi­nu­sią pa­si­trauk­ti ru­sų ka­riuomenės sunk­ve­ži­mių ko­lo­ną šluo­te nu­šla­vė kul­kos­vai­džio ug­ nis. Šau­dy­ta iš vie­no Se­na­mies­čio pu­sės kran­ti­nė­je sto­vė­ju­sio na­mo.

Kas bu­vo tas be­bai­mis šau­lys?

At­si­tik­ti­nės pa­žin­ties pėd­sa­kas

Bu­vęs so­vie­ti­nio jū­rų lai­vy­no aukš­tas ka­ri­nin­kas kau­nie­tis, te­ pa­no­ręs bū­ti ži­no­mas tik ini­cia­lais J.B. – gir­di, pa­ts nie­kuo dė­tas – dar 1980-ai­siais iš­gir­do vie­ną ne­pap­ ras­tą is­to­ri­ją, ku­ri jam ne­duo­da ra­ my­bės iki šiol. Anot J.B., vie­šu­mas gal­būt pa­dės su­ras­ti žmo­nes, ži­ nan­čius ką nors dau­giau apie neei­ li­nį pir­mų­jų ka­ro die­nų įvy­kį ir ne­ pap­ras­tos drą­sos žmo­gų.

Prieš 33 me­tus vie­na­me Ru­si­ jos oro uos­te lau­kiant lėk­tu­vo už­ si­mez­gė po­kal­bis tarp J.B. ir bran­ daus am­žiaus ru­so. „Su­ži­no­jęs, kad esu iš Kau­no, pa­sa­kė, kad 1940 m.

jis bu­vo vie­nas iš tūks­tan­čių so­vie­ tų ka­rei­vių oku­puo­to­je Lie­tu­vo­je.

1941 m. bir­že­lio vi­du­ry­je jam te­ko bū­ti Kau­ne, ku­rio nie­ka­da neuž­ mirš dėl vie­no jam įsi­mi­nu­sio įvy­ kio. Bū­tent tas jo pa­pa­sa­ko­tas įvy­ kis jau 33 me­tus ne­duo­da ra­my­bės ir man“, – pa­sa­ko­jo „Kau­no die­ nos“ skai­ty­to­jas.

Kau­nie­tis pri­si­pa­ži­no: iš­gir­dęs bu­vu­sio ka­rei­vio pa­sa­ko­ji­mą, iš­ kart pa­ju­tęs pa­si­di­džia­vi­mą Lie­ tu­va ir gi­lų sko­los jaus­mą žmo­gui, ku­rio ne­ga­lė­jęs pa­mirš­ti ir ka­ro ve­ te­ra­nas.

Užk­lu­po ne­pa­si­ren­gu­sius

1941 m. bir­že­lio 22-ąją Kau­ne įvy­ ko Lie­tu­vių ak­ty­vis­tų fron­to (LAF), so­vie­tų oku­pa­ci­jos me­tais vei­ku­sio po­grin­dy­je, po­sė­dis. Ja­me bu­vo nu­ spręs­ta pra­dė­ti su­ki­li­mą prieš SSRS ka­riuo­me­nę. Kau­no su­ki­lė­liai be pa­si­prie­ši­ni­mo į sa­vo ran­kas paė­mė pre­zi­den­tū­rą, pa­štą, te­le­fo­ną ir te­ leg­ra­fą, ra­di­jo sto­tį ir ra­dio­fo­ną, iš ku­rio bir­že­lio 23-iąją Lie­tu­vai bu­vo pra­neš­ta apie su­ki­lu­sį Kau­ną, per­ skai­ty­ta dek­la­ra­ci­ja apie Lie­tu­vos

ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mą, Lai­ ki­no­sios vy­riau­sy­bės su­dė­tis, nu­ skam­bė­jo Lie­tu­vos him­nas. „Aš ne­ži­nau, ku­ri – pir­mo­ji ar ant­ro­ji – ka­ro die­na įsi­mi­nė ma­no pa­šne­ko­vui. Ap­mau­du, kad anuo­ met to ne­pa­tiks­li­nau. Ma­nau, kad tai at­si­ti­ko ant­rą­ją ka­ro die­ną prie Alek­so­to til­to, kai ru­sų da­li­niai pa­ dri­kai bė­go nuo ar­tė­jan­čios vo­kie­ čių ka­riuo­me­nės“, – pa­sa­ko­jo J.B.

Ant siu­vi­mo ma­ši­ nos „Sin­ger“ stal­ vir­šio pa­si­dė­ju­si leng­vą­jį kul­kos­vai­ dį šau­dė mo­čiu­tė.

Į Se­na­mies­čio link til­tu va­žiuo­ jan­čią ru­sų sunk­ve­ži­mių vilks­ti­nę kaž­kas ati­den­gė pra­ga­riš­ką ug­nį iš prie­šin­go Ne­mu­no kran­to. „Sunk­ ve­ži­mių vilks­ti­nės va­das lie­pė trauk­tis at­gal“, – pri­si­mi­nė ne­pa­ žįs­ta­mo­jo pa­sa­ko­ji­mą kau­nie­tis.

Sku­bė­jo: 1941 m. bir­že­lio 24-ąją so­vie­tų ka­riai su­sprog­di­no til­tą su vi­sa juo dar rie­dė­ju­sia so­vie­ti­ne tech­ni­ka.

Nuot­rau­ka iš Hen­ri­ko Adol­fo Ke­bei­kio ko­lek­ci­jos

Su­nai­ki­no ug­nies ži­di­nį

Net­ru­kus į prie­šin­gą kran­tą bu­ vo pa­siųs­ti trys ka­riai su už­duo­ ti­mi su­nai­kin­ti ug­nies ži­di­nį. Tarp tų tri­jų ka­rių bu­vo J.B. pa­šne­ko­vas.

At­si­dū­rę ki­ta­me Ne­mu­no kran­ te, ka­riai apieš­ko­jo na­mą, iš ku­ rio tre­čio aukš­to kaž­kas te­be­šau­dė į su­sto­ju­sią ant til­to sunk­ve­ži­mių vilks­ti­nę. Nus­ta­ty­ti, iš ku­rio bu­to šau­do­ma, ne­bu­vo su­dė­tin­ga.

Ser­žan­tas, iš­spy­ręs ko­ja kam­ba­ rio du­ris ir įsi­bro­vęs į vi­dų, su­stin­ go ne­te­kęs amo: ant siu­vi­mo ma­ši­ nos „Sin­ger“ stal­vir­šio pa­si­dė­ju­si leng­vą­jį kul­kos­vai­dį šau­dė mo­čiu­ tė, ry­šė­ju­si ant gal­vos ska­re­lę. Ji tik dirs­te­lė­jo į ne­pra­šy­tus sve­čius ir to­liau tę­sė sa­vo dar­bą.

At­si­to­kė­jęs ser­žan­tas pri­šo­ko prie šau­lės ir, pa­kė­lęs ją, aki­mirks­ niu iš­me­tė že­myn gal­va pro lan­ gą. Pas­kui, nu­lė­kęs laip­tais į pir­ mą aukš­tą, dar per­smei­gė šau­tu­vo dur­tu­vu ne­ju­dan­tį be­bai­mės šau­ lės kū­ną.

Ker­ši­jo už sū­nus?

Is­to­ri­kai tei­gia, kad mū­šiai Ne­mu­ no pa­kran­tė­se Kau­ne vy­ko bir­že­lio 23–25 d. Ka­dan­gi be­si­trau­kian­ti so­vie­tų ka­riuo­me­nė bir­že­lio 24-ąją pa­ti su­sprog­di­no Alek­so­to til­tą su vi­sa tuo mo­men­tu va­žia­vu­sia juo ka­ri­ne so­vie­tų tech­ni­ka, čia ap­ra­ šo­mas įvy­kis ga­lė­jo at­si­tik­ti tik iki til­to su­sprog­di­ni­mo.

Kas pri­ver­tė gar­baus am­žiaus mo­te­rį grieb­tis kul­kos­vai­džio ir ne­ pa­leis­ti jo iš ran­kų net mir­ties aki­ vaiz­do­je? Tris de­šimt­me­čius su­ kre­čian­čią is­to­ri­ją šir­dy­je ne­šio­jęs J.B. tu­ri sa­vo ver­si­ją. „Ma­nau, kad ta mo­čiu­tė so­vie­tų oku­pa­ci­jos me­tu ne­te­ko ke­lių sa­ vo sū­nų, ku­rie ga­lė­jo bū­ti tar­pu­ka­ rio Lie­tu­vos ka­ri­nin­kai ar pri­klau­sė, pa­vyz­džiui, oku­pan­tų lik­vi­duo­tai Šau­lių są­jun­gai. Kaip ži­nia, daug

Andriaus Aleksandravičiaus nuo­tr.

šios są­jun­gos gink­lų nu­ke­lia­vo į po­grin­dį, kur vei­kė pa­si­prie­ši­ni­mo or­ga­ni­za­ci­ja. Be to, gink­lų kont­ra­ ban­dos bū­du bu­vo at­si­ve­ža­ma iš Vo­kie­ti­jos. Žo­džiu, mo­čiu­tė ži­no­jo, kur yra pa­slėp­tas gink­las, nors var­gu ar ji bu­vo Bir­že­lio su­ki­li­mo da­ly­vė.

Grei­čiau­siai ji pa­si­nau­do­jo sū­naus pa­slėp­tu gink­lu, kad at­ker­šy­tų rau­ do­nie­siems oku­pan­tams už jo mir­ tį“, – sam­pro­ta­vo pa­šne­ko­vas.

Mįs­lių vė­ri­nys

J.B. ti­ki­si, kad at­si­lieps be­bai­mę šau­lę, gy­ve­nu­sią da­bar 4-uo­ju nu­ me­riu pa­žy­mė­tame na­me Ka­ra­liaus Min­dau­go pr., pa­ži­no­ję ar ją pa­lai­ do­ję žmo­nės: „Ji ver­ta vi­sų mū­ sų pa­gar­bos. Jos drą­są ir žū­tį ma­ tęs bu­vęs ru­sų ka­rei­vis pri­si­pa­ži­no, kad nie­ko pa­na­šaus vė­liau ne­pa­ty­ rė per vi­są ka­rą.“ Iš­gir­dęs šią neį­ti­ki­mą is­to­ri­ją, Vy­tau­to Di­džio­jo ka­ro mu­zie­jaus vy­riau­sia­sis mu­zie­ji­nin­kas Lau­ ry­nas Ta­mu­ly­nas sam­pro­ta­vo, kad mo­čiu­tė vei­kiau­siai šau­dė vo­kiš­ku kul­kos­vai­džiu „MG-08/15“. Tai ga­lė­jo bū­ti ir Lie­tu­vos ka­riuo­me­ nė­je tu­rė­ti leng­vie­ji kul­kos­vai­džiai: če­kiš­kas „ZB vz. 26“ („Zbro­jov­ka Brno“) ar ru­siš­kas DP („Deg­te­rio­ va pe­chot­nyj“). Lie­tu­vių ran­ko­se bu­vo ir ki­tų ša­lių, pa­vyz­džiui, Di­ džio­sios Bri­ta­ni­jos Liui­so leng­vų­ jų kul­kos­vai­džių.

L.Ta­mu­ly­no ma­ny­mu, ap­ra­šo­ mu at­ve­ju la­biau­siai ti­kė­ti­na če­ kiš­ko ar­ba so­vie­ti­nio kul­kos­vai­ džio ver­si­ja. „Jie bu­vo la­biau­siai pa­pli­tę, leng­viau­si, jais pa­to­giau­ sia nau­do­tis vie­nam šau­liui – to­ kie kul­kos­vai­džiai už­tai­so­mi šo­ vi­niais, esan­čiais dė­tu­vė­se, o ne juos­to­se“, – sam­pro­ta­vo is­to­ri­kas.

Vie­no iš mi­nė­tų kul­kos­vai­džių at­ ra­mos ko­je­lės ga­lė­jo bū­ti ant siu­vi­ mo ma­ši­nos stal­vir­šio, o buo­žė at­ rem­ta į pe­tį.

7

Penktadienis, rugpjūčio 16, 2013

santaka/tiltai

Sėkmės slap­ta­žo­dis – teo­ri­nės ži­nios Ham­bur­go mu­zi­kos ir teat­ro aukš­to­jo­je mo­kyk­lo­je stu­di­juo­ jan­tys lie­tu­viai ne­ be­nus­tem­ba iš­gir­dę ne­pa­žįs­ta­muo­sius kal­bant lie­tu­viš­kai: kad su­skai­čiuo­tum čia stu­di­juo­jan­čius tau­tie­čius, neuž­ tek­tų ir abie­jų ran­ kų pirš­tų. Ir tik­rai ne dėl to, kad čia leng­ va įsto­ti. Lie­tu­vių čia daug dėl pa­pras­ tos prie­žas­ties – jie pa­si­ro­do esą ge­res­ ni už kon­ku­ren­tus.

man bū­tų tas pa­ts nu­ti­kę. Lie­tu­vo­je ju­tau spau­di­mą, rei­ka­la­vi­mą ju­dė­ti jau nu­ro­dy­ta kryp­ti­mi. O čia jaučiu pa­lai­ky­mą, man daž­nai kar­to­ja­ma: būk kom­po­zi­to­rė, da­ryk tai, kas tau svar­biau­sia. Ir net ne­svar­bu, ko­kią tu mu­zi­ką ra­šai. Jei­gu tai esi tu, va­ di­na­si, mes tau su­tei­kia­me tei­sin­gą iš­si­la­vi­ni­mą.

Gabrielė Vasiliauskaitė

Justina Kirdeikytė

As­ta Bo­ru­se­vi­čiū­tė Ham­bur­gas (Vo­kie­ti­ja)

Tarp šių lie­tu­vių – ir Gab­rie­lė Va­ si­liaus­kai­tė (ope­ri­nis dai­na­vi­mas), Ak­vi­lė Ka­li­nai­tė (kom­po­zi­ci­ja) ir Al­gir­das Šo­chas (smui­kas). Sa­vo įtemp­to­je dar­bot­var­kė­je ra­dę lais­ vo lai­ko ply­šį, stu­den­tai mie­lai pa­ si­da­li­jo min­ti­mis apie tai, ko­dėl Lie­tu­vo­je pui­kiai įvei­kę pir­mą­ jį moks­lų eta­pą stu­di­juo­ti vis dėl­ to ver­žia­si į už­sie­nį. Prie šios ne­di­ de­lės drau­gi­jos pri­si­šlie­jo ir Jus­ti­na Kir­dei­ky­tė (for­te­pi­jo­nas), ku­ri sa­ vo spe­cia­ly­bės pa­slap­čių mo­ko­si ki­to­je Ham­bur­go mu­zi­kų kal­vė­je – Tarp­tau­ti­nė­je Schnitt­ke’s aka­de­ mi­jo­je.

– Ki­ti ver­žia­si į to­kias mu­zi­kos sos­ti­nes kaip Lon­do­nas ar Mi­ la­nas, o jūs pa­si­rin­ko­te Ham­ bur­gą. Ko­dėl?

A.Šo­chas (A.Š.): Kiek bu­vau lan­ kę­sis Vo­kie­ti­jo­je anks­čiau, tiek ža­ vė­jau­si vie­ti­ne tvar­ka ir ko­ky­be.

Ga­lė­jau stu­di­juo­ti ir Ita­li­jo­je ar Ny­der­lan­duo­se, ta­čiau ma­ne la­ biau ža­vė­jo vo­kie­čių punk­tua­lu­mas ir tvar­kin­gu­mas ne tik kas­die­ny­bė­ je, bet ir aka­de­mi­nia­me gy­ve­ni­me.

Vo­kie­ti­ja man pa­tin­ka ir kaip ša­lis.

Ita­lai la­bai at­si­pū­tę ir į vis­ką la­bai lais­vai žiū­ri. Rin­kau­si ša­lį jau gal­ vo­da­mas apie atei­tį – čia ją ma­tau ge­res­nę. Pa­lik­da­mas Lie­tu­vą, ži­no­ jau, kad ne­no­rė­siu grįž­ti. Dar la­bai svar­bus ar­gu­men­tas, ko­dėl pa­si­rin­ kau Ham­bur­gą, – ma­no spe­cia­ly­bės pro­fe­so­rius.

G.Va­si­liaus­kai­tė (G.V.): Po ope­ri­nio dai­na­vi­mo ba­ka­lau­ro stu­ di­jų Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­ de­mi­jo­je (LMTA) no­rė­jau stu­di­juo­ti už­sie­ny­je, tik ne­ži­no­jau kur. Ko­ dėl vis dėl­to pa­si­rin­kau Ham­bur­ gą? Ga­nė­ti­nai ar­ti nuo Vil­niaus, čia ne­mo­ka­mos stu­di­jos, ne­ma­žai drau­gų stu­di­ja­vo. Be to, man pa­

Akvilė Kalinaitė

vy­ko Ham­bur­ge įsto­ti iš pir­mo kar­ to, kar­tu ga­vau ir sti­pen­di­ją iš ka­ ta­li­kiš­ko fon­do KAAD. Suk­ti gal­vą, kaip rei­kės pra­gy­ven­ti, ir­gi ne­rei­ kė­jo. Mė­gau­juo­si ra­miu gy­ve­ni­mu, nes neaiš­ku, ka­da vėl taip ra­miai gy­ven­siu, – rei­kės dirb­ti.

A.Ka­li­nai­tė (A.K.): O aš Ham­ bur­ge pa­si­li­kau po „Eras­mus“ mai­nų pro­gra­mos. Kar­tą LMTA sve­čia­vo­si kom­po­zi­to­rius Pe­te­ ris Mi­chae­lis Ha­me­lis. O aš kaip tik svars­čiau, kur va­žiuo­ti pa­gal „Eras­mus“ pro­gra­mą. Pa­si­ta­ru­si su juo, nu­spren­džiau vyk­ti į Ham­ bur­gą. Va­žia­vau gal­vo­da­ma, kad lik­siu tik pus­me­tį. Ta­čiau li­kau va­ sa­rai, su­si­ra­dau dar­bą, pa­skui ki­ tą... Li­kau me­tams iš­mok­ti kal­bos.

Ir tuo­met pa­da­viau do­ku­men­tus į Ham­bur­go mu­zi­kos ir teat­ro aukš­ tą­ją mo­kyk­lą.

J.Kir­dei­ky­tė (J.K.): Aš anks­ čiau vi­sai ne­ma­niau, kad gy­ven­siu už­sie­ny­je, bu­vau di­de­lė Lie­tu­vos pa­trio­tė. Be­si­mo­ky­da­ma 12-oje kla­ sė­je ap­lan­kiau Ham­bur­ge gy­ve­nan­ čius drau­gus ir su­pra­tau, kad man tas mies­tas la­bai pa­tin­ka. At­va­žia­ vu­si čia mo­kiau­si vo­kie­čių kal­bos, dir­bau vi­so­kiau­sius dar­bus ir su­ži­ no­jau apie Tarp­tau­ti­nę Schnitt­ke’s aka­de­mi­ją. Iš­lai­kiau sto­ja­muo­sius eg­za­mi­nus, sėk­min­gai pa­te­kau – ir esu la­bai lai­min­ga.

– Ham­bur­go mu­zi­kos ir teat­ro aukštojoje mokykloje – daug lie­tu­vių stu­den­tų. Ar leng­va į ją įsto­ti?

G.V.: Tik­rai ne. La­bai daug sto­jan­ čių­jų. Tar­ki­me, tais me­tais, kai sto­ jau aš, sto­jo apie 350, priė­mė tik še­ šis, iš jų trys – lie­tu­viai.

A.K.: Vo­kie­čių bė­da tai, kad sto­ da­mi į mu­zi­kos aka­de­mi­ją jie ne­tu­ ri teo­ri­nių ži­nių. Vo­kie­ti­jos mu­zi­kos mo­kyk­lų sis­te­ma to neuž­tik­ri­na. Aš pa­ti dir­bu kaip mu­zi­kos mo­ky­to­ja ir su tuo su­si­du­riu.

– Tad, jei­gu Lie­tu­vo­je la­bai ge­ ras mu­zi­ki­nis pa­ren­gi­mas, ko­ dėl iš­va­žia­vo­te?

A.K.: Ma­no spe­cia­ly­bės dės­ty­to­jas – sa­vo sri­ties žvaigž­dė. Jis yra gar­ saus kom­po­zi­to­riaus Györ­gy Li­get­ ti mo­ki­nys. G.Li­get­ti taip pat dir­ bo Ham­bur­ge ir čia li­ko la­bai daug jo mo­ki­nių, ku­rie įgy­tas ži­nias per­ duo­da ki­tiems. Dėl to mu­zi­kos pa­ sau­ly­je la­bai įpras­ta sa­ky­ti: „Aš mo­kau­si pas to ir to mo­ki­nį.“ Ar­ ba ga­li­ma iš­girs­ti sa­kant: „Aš esu to ir to pa­li­kuo­nis.“ Gal skam­bai nai­viai, bet yra lo­gi­kos.

A.Š.: Ka­dan­gi Eu­ro­pos sie­nos atviros, no­ri ne­no­ri, pa­si­rin­ki­mas la­bai di­de­lis. Jau­nas žmo­gus tuo nau­do­ja­si. Gy­ve­ni­mas juk duo­tas vie­ną kar­tą.

Algirdas Šochas

– Lie­tu­vo­je – per ma­ža rin­ka, bet Va­ka­ruo­se kon­ku­ren­ci­ja juk dar di­des­nė.

A.Š.: Ma­nau, kad esa­me la­biau už­grū­din­ti kon­ku­ren­ci­ne pra­sme.

Mu­zi­ki­ne pra­sme pa­reng­ti kur kas ge­riau.

A.K.: Lie­tu­vo­je pa­grin­di­nis da­ ly­kas – mu­zi­kos pa­grin­dai, ta­ čiau per ma­ža spe­cia­lis­tų įvai­ro­vė.

Ham­bur­go mu­zi­kos ir teat­ro aukš­ to­ji mo­kyk­la yra tarp­tau­ti­nė aka­ de­mi­ja. Čia vie­nas – is­pa­nas, ki­ tas – iš Bra­zi­li­jos, tre­čias – dar iš kitos ša­lies.

Tais me­tais, kai sto­ jau aš, sto­jo apie 350, priė­mė tik še­ šis, iš jų trys – lie­tu­viai.

J.K.: Dar ga­li­ma dės­ty­to­jų am­žių pa­mi­nė­ti. Ly­gi­nant su LMTA dės­ty­ to­jais, jie yra la­bai jau­ni.

A.K.: At­va­žia­vau bū­da­ma la­bai ge­rai pa­si­ren­gu­si iš mu­zi­kos teo­ri­ jos, har­mo­ni­jos – tai, kas yra svar­ biau­sia bū­nant aka­de­mi­nės mu­zi­kos at­sto­vu. Vis dėl­to tik čia, Ham­bur­ ge, at­ra­dau sa­vo, kaip kom­po­zi­to­ rės, mąs­ty­mą ir kryp­tį. Sun­ku pa­sa­ ky­ti, gal, jei bū­čiau li­ku­si Lie­tu­vo­je,

– Tai ir bū­tų Ham­bur­go mu­zi­ kos aka­de­mi­jų pri­va­lu­mai?

J.K.: Čia lei­džia la­biau at­si­skleis­ ti kaip as­me­ny­bei. Esa­me ska­ti­na­ mi ieš­ko­ti sa­vo­jo ke­lio. Lie­tu­vo­je sprau­džia į rė­mus, kad sek­tum kaž­ kie­no pė­do­mis, kad da­ry­tum, kaip tu­ri bū­ti.

A.Š.: Aš dar pa­mi­nė­čiau žmo­ giš­ku­mą. Dės­ty­to­jai stu­den­tus ver­ ti­na kaip as­me­ny­bes. Nie­ka­da ta­ vęs neį­žeis...

A.K.: Ma­no spe­cia­ly­bės dės­ty­ to­jas jau per pir­mą mū­sų pa­skai­tą pa­sa­kė, kad vi­si vie­nas ki­tą tu­ji­na, nes vi­si yra ko­le­gos. Iš pra­džių bu­ vo la­bai sun­ku tai pa­da­ry­ti: juk sa­ vo dės­ty­to­ją, sa­vo sri­ties ži­no­vą, ne tik tu­ji­ni, bet dar ir var­du va­di­ni! O jis, mus su­ti­kęs, vi­sa­da pa­si­tei­rau­ ja, kaip se­ka­si.

G.V.: Aš di­džiau­sią skir­tu­mą, ly­ gi­nant su Lie­tu­va, la­biau­siai jau­ čiu, kad čia kur kas grei­čiau iš­ryš­ kė­ja mū­sų iš­skir­ti­niai bruo­žai. Be to, mes čia su­pa­žin­di­na­mi su di­ džiau­sio­mis sce­no­mis, su sce­nos gran­dais, su žmo­nė­mis, ku­rie ži­no, ko­kių dai­ni­nin­kų šiuo me­tu rei­kia sce­nai, ko­kie re­ži­sie­rių rei­ka­la­vi­mai ta­vo iš­vaiz­dai, kaip ei­nant į per­žiū­ ras su­da­ry­ti tin­ka­mą re­per­tua­rą.

– Šian­dien jūs Ham­bur­ge, o ko­ kios sva­jo­nė­s?

G.V.: No­rė­čiau dirb­ti Eu­ro­po­je. No­ rė­čiau, kad man pa­vyk­tų iš­lai­ky­ti pro­fe­si­nius ry­šius ir su Lie­tu­va.

J.K.: Gal kal­bu per daug nai­ viai, bet aš sa­vo atei­ties pla­nus sie­ ju tik su Ham­bur­gu. Vi­sai ne­no­riu iš jo iš­va­žiuo­ti. Man vi­sų pir­ma tai yra per­spek­ty­vų mies­tas. Kai daug žmo­nių, di­de­lė ir pa­klau­sa.

– O Lie­tu­vą sa­vo atei­ties pla­ nuo­se ma­to­te?

A.Š.: Ne, gy­ven­ti ne­no­rė­čiau, bet kon­cer­tuo­ti, reng­ti kul­tū­ros ren­gi­ nius – taip. Aš ir da­bar kart­kar­tė­ mis kon­cer­tuo­ju Lie­tu­vo­je. Lie­tu­vos nie­ka­da neiš­si­ža­dė­siu, nes ji – ma­ no Tė­vy­nė. O kon­cer­tuo­ti sa­vo ša­ ly­je yra neap­sa­ko­mas jaus­mas.

A.K.: Lie­tu­va? Bū­ti­nai! Be jo­kios abe­jo­nės. Mes Lie­tu­vo­je la­bai no­ri­ me vy­tis Va­ka­rus, o bū­nant Ham­ bur­ge to jaus­mo ne­be­lie­ka, nes čia ir yra Va­ka­rai. Čia no­ri­si ieš­ko­ti sa­vo vie­tos po sau­le. Aš kaip kom­po­zi­to­ rė nuo­lat gal­vo­ju, ką tu­rė­čiau da­ ry­ti, kad bū­čiau ge­ra kū­rė­ja. Me­ ne la­bai svar­bus in­di­vi­dua­lu­mas. Čia dės­ty­to­jams pa­vyks­ta la­bai ge­ rai tai stu­den­tuo­se įžvelg­ti. Ži­nau, kad po dve­jų me­tų į Lie­tu­vą ne­grį­ šiu. Bet tu­riu to­kią ma­žą vai­kiš­ką sva­jo­nę – tu­rė­ti na­mą Lie­tu­vos kai­ me, ten gy­ven­ti ir kur­ti.

A.Š.: Ly­gi­nant Vo­kie­ti­jos mu­zi­ kos mo­kyk­los sis­te­mą su Lie­tu­vos, sun­ku su­ras­ti M.K.Čiur­lio­nio me­ nų gim­na­zi­jos ana­lo­gą, ne­bent, jei bū­tų mo­ka­mi la­bai di­de­li pi­ni­gai.

Tai­gi šiuo at­ve­ju rei­kė­tų Lie­tu­vai pa­dė­ko­ti, kad pa­ren­gia dai­ni­nin­kų vi­sam pa­sau­liui.

8

Penktadienis, rugpjūčio 16, 2013

santaka/tavo krantas Kny­gų žiur­kės kam­pe­lis

Ko neskaityti paplūdimyje Rugpjūtis tradiciškai laikomas ku­ rortiniu mėnesiu, daugelis jį pra­ leis sumerkę kojas į jūrą ar volio­ damiesi ant smėlio. Įdomu, ar pa­ plūdimiuose vis dar skaitoma.

Taip, tačiau, ko gero, tai jau nebė­ ra masinis reiškinys kaip kadai­ se. Įdomu ką mūsų žmonės skai­ to paplūdimiuose, kokias knygas su smėliu tarp puslapių iš ten par­ siveš namo. Smėlis iš parsivežtų knygų turėtų byrėti dar ilgai, kur­ damas labai gražią metaforą.

Vienas knygų tinklalapis prista­ to visą sąrašą veikalų, kurių kaip sykis nederėtų neštis į paplūdimį.

Pažiūrėkime, kokios tai knygos.

Vladimiro Nabokovo „Lolita“.

Rašoma, kad niekas nenorės ma­ tyti jus skaitant knygą apie pedo­ filą, kai šalia vaikai stato smėlio pilis. Logiška. Toliau – Levo Tols­ tojaus „Karas ir taika“. Net įdomu būtų pamatyti žmogų, atsinešusį prie jūros šią knygą, kurioje sep­ tyni šimtai herojų. Tinklalapis net įvardija taisyklę: paplūdimyje ne­ tinka niekas iš „mirusių rusų ra­ šytojų“. Irgi logiška, nors, tarkim, A.Čechovo apsakymai visai tiktų.

Nerekomenduojama į paplūdimį neštis ir paskutinio bestselerio: E. L.James „Penkiasdešimt pilkų ats­ palvių“ (pastaroji knyga davė tokį pelną, kad leidyklos Random Hou­ se darbuotojams pernykštėms Ka­ lėdoms buvo išmokėta po 5 000 JAV dolerių premijų). Nereko­ menduojama dėl to, kad išsiduosi­ te kenčiantys sekso badą, o tai kiek trivialu, be to, atstumia.

Kas dar? Jameso Joyce‘o „Uli­ sas“. Skaitydami jį, kai visi žai­ džia sviediniu ir taškosi vandeniu,

atrodysite kaip kunigas metalistų koncerte. Dar Sylvio’s Plath „Sti­ klo gaubtas“, suicidinė savižudės proza. Čia viskas aišku. Žinoma, galima pririnkti ir lie­ tuviškų knygų, kurių gal nereikėtų neštis į paplūdimį (vis dėlto, norė­ tųsi pamatyti žmogų, ten skaitan­ tį kad ir Lazdynų Pelėdą), bet įdo­ mu ką žmonės ten skaito. Na, kai kurie grįš ir papasakos. Aš pats tu­ rėjau įprotį vežtis į kurortus vieną ir tą pačią knygą: Rainerio Marios Rilke’s „Maltės Lauridso Brigės užrašus“. Visad pasiteisindavo.

Tačiau eime prie keleto knygų.

Jos visai nebūtinai kurortinės, tie­ siog knygos.

novelės/esė, žargoniškai tariant, „negrūzina“, neslegia. Labai pas­ tabi (tiek išorine, tiek vidine pras­ me) proza, jau labai toli nuėjusi nuo mums įprastos kaimiškosios tradi­ cijos.

Lyg ir kasdieniai vaizdeliai/situ­ acijos. Itin detalizuotos, itin psi­ chologizuotos, kasdienybės dia­ gnozė visiškai tiksli. Diapazonas: nuo menininkų užstalės iki „Ma­ ximos“ prekybos salės. Viskas la­ bai vientisa, kasdienybė sugeba­ ma estetizuoti, o estetinės pagavos pateikiamos perleistos per gyve­ nimiškuosius filtrus. Savaip meis­ triška ir neabejotinai įdomu.

sų poetų sudėjo tekstus, rašytus dar prieš pirmąją jo knygą, ir vis­ ką skyrė „gėlių vaikams“. Dar sykį tapo aišku, kad G.Dabrišius – po­ etas iš Dievo malonės.

Kažkuo ta jo poezija primena geriausių primityvistų paveikslus.

Ne primityvumo, bet originalumo prasme. Į visas poezijos mokyklas ir įtakas G.Dabrišiui, kaip rusai sa­ ko, nusispjauti iš aukštos varpinės.

Rašo, kaip jam „susišviečia“. Įdo­ mu, kad tokia neprasta poezija ligi šiol gulėjo stalčiuose, viešojoje er­ dvėje nemaža dalis „genijų“ pui­ kuojasi daug prastesne. Lyginant su kitomis autoriaus knygomis, čia gal kiek daugiau patetikos ir tam tikro lyrinio romantizmo, vė­ liau G.Dabrišius tapo konkretesnis ir daiktiškesnis. Manyčiau, laikas būtų išleisti G.Dabrišiaus rinktinę, kur būtų ir ankstyvieji, ir vėlyvieji tekstai. Nes tokių poetų reta.

Aistė Kisarauskaitė „39 salto mor­ tale“, Apostrofa, 192 p.

Gerokai savita knyga. Autorė nuo mažens malasi meno pasaulyje ir menininkų sluoksniuose, tuo ma­ loniau konstatuoti, kad jos pro­ za nėra pižoniška, kas neretai to­ kiais atvejais įvyksta. Be to, šios

Gintautas Dabrišius „Ievų daina“, UAB „Aipek“, 142 p.

Nežinia, kiek skaitytojų pasieks ši beveik pogrindy išleista kny­ ga, gal patys jos pasiieškokite, nes verta. Į ją vienas savičiausių mū­

Donaldas Kajokas „Lapės gaudy­ mas“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 160 p.

Štai šią tikrai galima skaityti kur nors Palangos parke, net patarti­ na. Pats autorius primena graikus sakius (cituoju iš atminties ir ne­ tiksliai), kad įsitempusią/pavar­ gusią sielą reikia ne atpalaiduoti, o atgaivinti. Paplūdimys atpalai­ duoja, knyga atgaivina, ypač ši knyga.

Pats jos žanras, „eseistinės už­ sklandėlės“, itin simpatiškas, nes kiek pabodo skaityti didžiu­ les „paklodes“, kuriose autorius tūkstančiu žodžių pasako tą patį, ką D.Kajokas penkiais (žodžiais, ne tūkstančiais). Rašoma čia apie viską: literatūrą, filosofiją, politi­ ką, gyvenimą, kasdienybę ir amži­ nybę, rašoma žmogaus, kuris viską patikrino savimi. Žinoma, rasime nemažai Ka­ joko mėgstamos Rytų tradici­ jos atšvaitų, jie čia jaučiasi labai jaukiai, nes autorius visai netem­ pia viso ko ant Rytų kurpalio. Sa­ vaip dienoraštinė smulkioji pro­ za, tas dienoraštis kartais išorinis (veikiau tą ir tą, mačiau tą ir tą), kartais vidinis (mąsčiau tą ir tą, supratau tą ir tą), apstu gražaus žaidimo tekstu ir labai mielo ka­ jokiško humoro.

Donaldui turėtų būti artimas Alfonso Nykos-Niliūno dienoraš­ čio įrašas (vėl cituoju iš atminties ir netiksliai): kokia puiki diena – nieko neįvyko! Kažkas visgi įvyks­ ta, kai nieko neįvyksta.

Perskaičiau šią knygą vienu kar­ tu (šiaip reikėtų keliais, dviem šuo­ liais per bedugnę), ir ką? Nieko neįvyko! Tiesiog perskaičiau pui­ kią knygą, prie kurios dar ne kar­ tą grįšiu.

Parengė Kęstutis Navakas

Sėk­mę at­ne­šė „Eu­ge­ni­jus One­gi­nas“ Lai­ma Že­mu­lie­nė l.zemuliene@diena.lt

Die­na ki­ta, – ir Lie­tu­vos na­cio­na­li­ nio ope­ros ir ba­le­to teat­ro pri­ma­do­ na Sand­ra Ja­nu­šai­tė krau­sis la­ga­mi­ nus. Nuo rug­sė­jo 5 d. ji pra­dės dirb­ ti so­lis­te Ese­no „Aal­to“ ope­ros teat­ re Vo­kie­ti­jo­je. Dar­bo su­tar­tį 39 me­tų so­lis­tė pa­si­ra­šė dviem se­zo­nams.

– Ar pa­siū­ly­mas dirb­ti Ese­no teat­re jums – lo­giš­ka kar­je­ros tą­sa, ar vi­sai ne­ti­kė­tas? – pa­si­ tei­ra­vo­me S.Ja­nu­šai­tės.

– Vi­sai ne­ti­kė­tas. Vie­na už­sie­nio agen­tė pa­siū­lė vyk­ti į per­klau­są Ese­ne. „Ge­rai, no­riu“, – at­sa­kiau.

Ma­niau, bū­siu kvies­ti­nė so­lis­tė. Bet jie man pa­siū­lė eta­tą. Toks kvie­ti­ mas nu­kri­to kaip iš dan­gaus. Il­gai svars­čiau, pa­skui su­ti­kau. Ma­nau, vė­liau bū­siu per se­na, bus vė­lu ką nors pra­dė­ti sve­tur – da­bar esu pa­ čia­me žy­dė­ji­me.

– Ko­kius kū­ri­nius at­li­ko­te per­ klau­so­je?

– Dai­na­vau Žy­dės ir Čio Čio San ari­jas iš ope­rų „Žy­dė“ ir „Ma­dam

Ba­terf­lai“. At­li­kau dar vie­ną kū­ri­nį, bet jau ne­pri­si­me­nu ko­kį. Į per­klau­ są bu­vo at­vy­kę ne­ma­žai so­lis­tų.

Keis­tas su­ta­pi­mas – į per­klau­są va­žia­vau po ką tik Vil­niu­je įvy­ku­ sios ope­ros „Eu­ge­ni­jus One­gi­nas“ prem­je­ros, kur dai­na­vau Tat­ja­ną.

Vė­liau, kal­bė­tis dėl priė­mi­mo są­ly­ gų, – vėl po „One­gi­no“ spek­tak­lio.

A.Švil­pa – bo­sas, aš – sop­ra­nas, I.Prud­ ni­ko­vai­tė – me­co­ sop­ra­nas. Trūks­ta tik te­no­ro – bū­tų vi­ sas lie­tu­vių so­lis­tų „komp­lek­tas“ Ese­ne.

– Ma­tyt, jums sėk­mę at­ne­šė „Eu­ge­ni­jus One­gi­nas“?

– Taip. Perk­lau­sa įvy­ko prieš me­ tus. Jie vi­sus se­zo­nus, spek­tak­lius pla­nuo­ja ge­ro­kai į prie­kį. To­kios su­tar­tys vi­sa­da pa­si­ra­šo­mos ke­le­ ri me­tai į prie­kį.

– Ar dėl to ne­bai­su, ar ne­per­si­ gal­vo­si­te?

– Aš pa­ten­kin­ta tuo kvie­ti­mu, bet šiek tiek bi­jau. Ki­tas mies­tas, ki­tas teat­ras. Nau­jo­vės žmo­nes šiek tiek gąs­di­na. Ki­ta ver­tus, nau­jo­vių ne­ rei­kia bi­jo­ti. Nie­ko am­ži­no nė­ra. O gal aš ten tik dve­jus me­tus ir te­no­rė­ siu bū­ti? Ap­sisp­ren­džiau, kad va­ žiuo­siu vie­na. Vie­nam sū­nui 15, ki­tam – 16 me­tų, jie vo­kiš­kai ne­si­ mo­kę. Vy­riau­sia­jam baig­ti mo­kyk­lą vo­kie­čių kal­ba bū­tų neį­ma­no­ma. Ir vy­ras liks Lie­tu­vo­je – mes ne­tu­ri­me kam pa­lik­ti pri­žiū­rė­ti vai­kų.

– Vy­ras ne­prieš­ta­rau­ja dėl jū­sų dar­bo Vo­kie­ti­jo­je?

– Ne. Jo­kių pro­ble­mų. Sa­kiau, la­bai jo il­gė­siuo­si. 18 me­tų, kai mes kar­tu, – maž­daug ži­no­me, kas to­kie esa­me.

– Ko­kius vaid­me­nis at­lik­si­te Ese­no „Aal­to“ teat­re?

– Nuo rug­sė­jo 5 d. bū­siu eta­ti­nė to teat­ro so­lis­tė, bet tvar­ka ten ne to­kia kaip Lie­tu­vo­je, – jie lei­džia man bū­ ti ten, kur no­riu. Tik teat­ro va­do­vy­ bę tu­rė­siu apie tai in­for­muo­ti. Ese­ ne kar­je­rą pra­dė­siu Mi­mi vaid­me­niu

Ne­ri­mas: „Aš pa­ten­kin­ta kvie­ti­mu, bet šiek tiek bi­jau“, – prieš debiu-

tą Ese­no „Aal­to“ teat­re būgš­ta­vo S.Ja­nu­šai­tė.

Gia­co­mo Puc­ci­ni ope­ro­je „Bo­he­ ma“. Mi­mi dai­na­vau ne tik Lie­tu­vo­ je, bet ir Lat­vi­jo­je. Tas pa­sta­ty­mas man bus tre­čias. Nors ir da­bar ga­liu min­ti­nai su­dai­nuo­ti vi­są teks­tą, to­ dėl man ne­bū­ti­na ten sė­dė­ti. Dar ten dai­nuo­siu ope­ro­se „Eu­ge­ni­jus One­ gi­nas“, „Kar­men“, „Ma­dam Ba­ terf­lai“. Taip pat dai­nuo­siu vie­no­je prem­je­ro­je ki­tų me­tų pa­va­sa­rį – tai bū­ti­na su­tar­ties są­ly­ga. Vis­kas su­ ra­šy­ta, ką tu­rė­siu da­ry­ti.

Pir­mo­ji re­pe­ti­ci­ja Ese­ne – tik­ tai lapk­ri­čio 29 d. To­dėl Lie­tu­vo­je su di­džiau­siu džiaugs­mu da­bar ruo­ šiu El­vy­ros par­ti­ją Giu­sep­pe’s Ver­di ope­ro­je „Er­na­ni“. La­bai no­rė­jau mū­ sų teat­re su­dai­nuo­ti to­je ope­ro­je.

– Ar Ese­no teat­ras pa­si­rū­pins jū­sų ap­gy­ven­di­ni­mu?

Šarūno Mažeikos / BFL nuo­tr.

– Ne. Ka­dan­gi bū­siu eta­ti­nė dar­ buo­to­ja, teks su­si­ras­ti pa­čiai, kur gy­ven­ti. Pla­nuo­ju iš­si­nuo­mo­ti ne­ di­de­lį bu­tą.

– Ke­lis kar­tus di­des­nę al­gą, pa­ly­gin­ti su mū­sų na­cio­na­li­ne ope­ra, gau­si­te „Aal­to“ teat­re?

– Ge­ro­kai dau­giau. Ir tu­rė­siu dau­ giau lais­vės. Bet aš ne vien dėl pi­ ni­gų su­ti­kau ten dirb­ti, nors, aiš­ku, pi­ni­gai yra svar­bu.

– Ese­no teat­re bū­si­te ne vie­na – ten dai­nuo­ja ir Ie­va Prud­ni­ko­ vai­tė, ir Al­mas Švil­pa. Bus į ką at­si­rem­ti sun­kią va­lan­dą.

– A.Švil­pa – bo­sas, aš – sop­ra­nas, I.Prud­ni­ko­vai­tė – me­co­sop­ra­nas.

Trūks­ta tik te­no­ro – bū­tų vi­sas lie­ tu­vių so­lis­tų „komp­lek­tas“ Ese­ne.