2013 08 29 durys

1

ketvirtadienis, rugpjūčio 29, 2013

MENO LEIDINYS Nr. 8 (218) www.durys.daily.lt Redaktorė Rita Bočiulytė r.bociulyte@kl.lt

Langas

Subūrė emalio laboratorija Kintuose rugpjūčio 3–14 dienomis vyko tradicinis emalio meno simpoziumas-laboratorija „Pamario ženklai“, pasibaigęs naujų emalio meno kūrinių parodos „Laiškai Vydūnui“ pristatymu.

Simpoziume šiemet dalyvavo menininkai iš Lietuvos Sigutė Ach, Neringa Poškutė, Aušra Mačiulaitienė, Zita Inčirauskienė, Romualdas Inčirauskas, Dovydas Abramavičius, Lauryna Kiškytė, Zoja Ramanauskienė ir Josebas Zangaladzė iš Gruzijos.

Menininkų stovykla tradiciškai surengta ją organizuojančiame Kintų Vydūno kultūros centre Šilutės rajone, istorinėje vietoje, kur gyveno ir mokytojavo žymus Lietuvos kultūros veikėjas, rašytojas ir filosofas Vydūnas. Šiemetė meno laboratorija „Pamario ženklai“ – jau 11-oji emalio meno specialistų kūrybinė stovykla Kintuose. Pagrindinė jos idėja – suburti menininkus, metalo emalio specialistus bendrai kūrybinei temai. Laboratorijos metu siekiama studijuoti ir populiarinti metalo emalio technikos galimybes ir įvairovę, viešai pristatyti kūrybos procesą bei sudaryti sąlygas skirtingų kartų menininkams kūrybiškai bendrauti.

Meno laboratorijos pavadinimas – „Pamario ženklai“ – tai pamario krašto legendų, istorijos, gamtos, tradicijas atspindinčių ženklų ar simbolių ieškojimas ir jų perteikimas emalio meno kūriniuose. Kasmet laboratorijos te-

ma dedikuojama vis kitam pamario krašto istoriniam įvykiui ar gamtos reiškiniui. „Šiemetės stovyklos temą – „Laiškai Vydūnui“ skyrėme Vydūno 145-osioms gimimo metinėms, – pasakojo Vydūno kultūros centro direktorė Rita Tarvydienė. – Vydūnas paliko didelį kūrybos palikimą, linkėdamas pasveikimo visomis prasmėmis: ir asmeniškai žmogui, ir lietuvių tautai, ir visai žmonijai. Sumanėme kūrybinėmis interpretacijomis „pasikalbėti“ su Vydūnu: ką šiandien norėtume jam pasakyti, o gal paklausti ar pasidalyti mintimis apie Didžiojo Slėpinio, Amžinosios Būties ir žmogaus gyvenimo santykį.“ Stovyklos metu menininkai naudojosi Vydūno muziejuje esančiais eksponatais ir biblioteka, kita etnografine informacija. Vyko susitikimai su Vydūno draugijos nariais, pokalbiai apie Vydūno kūrybą, Šakių rajono Paluobių kaimo teatras rodė Vydūno komediją „Piktoji gudrybė“ (režisierius Mindaugas Krikščiūnas).

Dalyviai gyveno ir kūrė Kintų Vydūno kultūros centro ūkiniame pastate įrengtose emalio meno dirbtuvėse.

Kiekvienas autorius po vieną kūrinį tradiciškai paliko emalio meno kolekcijai „Pamario ženklai“, kurioje kaupiami kasmet per simpoziumus projekto dalyvių skirtingomis temomis sukurti darbai. Šios kolekcijos parodos jau pabuvojo ne tik daug kur Lietuvoje, bet ir Ispanijoje.

Į Šiaurės meno trienalę Rugpjūčio 31-ąją Eskilstunos meno muziejuje Švedijoje prasidėsiančioje II Šiaurės meno trienalėje „Nordic Art Station“ lietuviai pristatys estetikos ir informacinių technologijų junginį, kurio idėjos buvo generuotos Klaipėdoje ir Vilniuje.

Tai parodų kuratorių menotyrininkų klaipėdiečio Igno Kazakevičiaus ir vilniečio Vido Poškaus sumanytas informacinis meno terminalas, žaismingai apžvelgiantis Lietuvos šiuolaikinį meną ir 16 jo stereotipų – fenomenų bei menininkų. Į Švediją iš Lietuvos gabenamas eksponatas – informacinis terminalas – yra visiškai toks pat, kokie pasitinka lankytojus bankuose ir siūlo paspaudimu pasirinkti reikalingą paslaugą. „Meno terminalas“ suprogramuotas kaip informacinis žaidimas-klausimynas – jis kviečia pasiskaityti apie stereotipus bei šiems atstovaujančius menininkus, peržiūrėti jų kūrinius, atsakyti į susijusius klausimus ir keliauti prie kitos personalijos bei įvaizdžio.

Anot kuratorių, vaizdžiai tariant, jis yra robotas-kiborgas, „estetinis terminatorius“, skatinantis interaktyviai pažinti meno istoriją.

Sulaukę trienalės organizatorių prašymo rekomenduoti renginiui kelis Lietuvos atstovus, kuratoriai pasiūlė visą „parodą parodoje“: jų sumanytas „Meno terminalas“ suteikia galimybę aprėpti plačias kūrėjų gretas ir, anot I.Kazakevičiaus, yra tarsi netradiciniu būdu surašyta recenzija – kondensuotas kūrybos apibendrinimas, skirtas bet kokio kultūrinio bei meninio pasirengimo lankytojui.

Tandemo sprendimą įkvėpė trienalės tema – „Linksmoji melancholija“. V.Poškaus pastebėjimu, melancholija užkoduota lietuvių mentalitete, kuris šiuo požiūriu nesiskiria nuo skandinaviško-baltiško arealo kaimynų.

Tradicinį meno kūrinių eksponavimą kuratoriai pasiūlė keisti formule, kuri vizualiai išreiškia lietuviškąją melancholijos fenomeno versiją.

Ironiškus Lietuvos meno stereotipus – nuo rūpintojėlio iki traukinio, nuo linijos iki suknelės – „Meno terminale“ savo kūryba bei asmenybėmis įkūnija Žygimantas Augustinas, Jurga Barilaitė, Violeta Bubelytė, Henrikas Čerapas, Laura Garbštienė, Arūnas Gudaitis, Kristina Inčiūraitė, Giedrius Jonaitis, Patricija Jurkšaitytė, Linas Jusionis, Bronė Neverdauskienė, Eglė Rakauskaitė, Eglė Ridikaitė, Julijonas Urbonas, Mikalojus Povilas Vilutis bei Marius Zavadskis. Šis menininkų sąrašas nėra baigtinis. Kuratoriai ketina tęsti projektą, rengti naujas „Meno terminalo“ programas, įvairiais aspektais analizuojančias Lietuvos menininkų kūrybą, ir pristatyti projektą bei temines parodas kitose meno erdvėse.

Paroda Eskilstunos meno muziejuje vyks iki lapkričio 10-osios. Tai – jau antroji šio muziejaus rengiama trienalė, šiemet aprėpianti Skandinavijos šalių, Lietuvos, Latvijos ir Estijos meno aktualijas. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras su Eskilstunos meno muziejumi bendradarbiauja nuo 2009-ųjų. Projektą „Meno terminalas“ finansuoja Lietuvos kultūros rėmimo fondas.

Tapyba: Virginijus VININGAS. Sonata. 2013 m. Akrilas, drobė, 120x100 cm.

Instaliacija – Kaliningrade Klaipėdietis menininkas, dizaineris, ilgametis Jūros šventės dailininkas Anatolijus Klemencovas rugpjūčio 19–24 dienomis buvo išvykęs į Kaliningradą (Rusija), kur rugpjūčio 23-iąją pristatė savo instaliaciją.

Jo sukurta viešojo meno (angl. public art) erdvinė instaliacija „Amžinosios tiesos“ originaliai nagrinėja aktualią tematiką: socialinių tinklų reikšmę, galimybę viešai pasisakyti ir tikimybę būti išgirstam.

Maždaug 200 kv. m ploto atviroje aikštelėje ties Frydrichsburgo vartais, istorine Kaliningrado įžymybe, kur šiuo metu veikia Pasaulinio vandenyno muziejus, išdygo 50 erdvinių objektų – ant metalinių stovų įtaisytų ruporų. Iš skardos pagaminti žmogaus ūgio bei kiek aukštesni, maždaug 2,8 m, interaktyvūs objektai, kviečiantys garsiai pranešti pasauliui savo tiesą, primena iš senųjų šventraščių išplėštus ir susuktus puslapius, akcentuodami šios dienos realijų ir amžinųjų tiesų sąsajas.

Siekiant panašumo su senaisiais šventraščiais, ruporams pagaminti pasirinkta skarda buvo apipavidalinta pasitelkus autorinę spaudos technologiją.

Anot A.Klemencovo, kiekvienas žmogus, ištikimas konkrečiai idėjai ar pagautas minties, gali prieiti prie ruporo ir ją išrėkti, išliedamas pasipiktinimą, pagiežą, džiaugsmą

ar nuostabą. Visi „Amžinųjų tiesų“ garsiakalbiai atsukti į aikštelės vidurį, kuriame padėtas kubas: aštresnių pojūčių mėgėjai gali prisėsti ant jo ir pasiklausyti skambančių tiesų. Beje, kai kurie ruporai turi akustinį užtaisą – iš jų sklinda menininko parinktas garso takelis.

Instaliacijos kūrėjo teigimu, jo sumanyme esama ir ironijos, mat šių dienų visuomenėje, nepaisant glaudžius ryšius imituojančių virtualiųjų socialinių tinklų, įprasta negirdėti vienam kito, nesirūpinti dėl artimo jausmų bei nuomonės. Todėl jo kūrinys suteikia šansą būti išgirstiems arba bent jau primena apie šią būtinybę.

Renginys, organizuotas Kaliningrade veikiančio Nacionalinio šiuolaikinio meno centro Baltijos skyriaus ir Pasaulinio vandenyno muziejaus, yra tarptautinio projekto „Pažink svetimšalį: savitarpio pažinimo skatinimas tarp Gdansko, Kaliningrado ir Klaipėdos gyventojų per šiuolaikinės kultūros ir meno mainus“ dalis. Klaipėdiečio sukurta viešojo meno instaliacija Kaliningrade bus eksponuojama iki rugsėjo 5-osios.

Kitas A.Klemencovo erdvinis objektas rugsėjo pabaigoje bus pristatytas projekte „Pažink svetimšalį“ dalyvaujančiame trečiajame mieste Gdanske (Lenkija). „Durų“ inf.

2

ketvirtadienis, rugpjūčio 29, 2013

durys

XVI „Muzikinis rugpjūtis Teatralizuotu koncertu „Sapnai apie Brodvėjų” praėjusį sekmadienį pasibaigė visą mėnesį trukęs XVI tarptautinis operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ – kaip visada dinamiškas ir demokratiškas, veržlus ir jaunatviškas, savo žaismingą nusiteikimą ir atvirumą miestui pačioje pradžioje pademonstravęs originaliu šou Muzikinio teatro languose.

Danguolė Vilidaitė

Meilės paieškoms arba, anot Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovo Ramūno Kaubrio, „meilės lobio paieškoms“ skirtą šių metų festivalio programą sudarė net 14 įvairių žanrų renginių, tradiciškai parodytų skirtingose pamario krašto vietose. Palanga, Nida, Juodkrantė, Pagėgiai, Kretinga ir, žinoma, Klaipėda (koncertų geografija ta pati) – galima konstatuoti, kad ir šiemet festivalyje buvo užsimota plačiai, daug ir gana sėkmingai. Sėkmingai praėjo operos „Meilės eliksyras“ premjera, sėkmingai kaip kompozitorius Klaipėdoje pristatytas Rimantas Giedraitis, koncertuoti pakviesti įdomūs užsienio atlikėjai.

Aistringasis flamenkas

Daug gitaros muzikos gerbėjų pritraukė susitikimas su Graikijos atstovu Christosu Tzifakiu koncerte „Viduržemio stygų istorijos“, įvykusiu nedidukėje Prano Domšaičio galerijos salėje. Marinistinė tapyba skambančiai muzikai kūrė neįprastą pritarimą, galėjai tarsi atsekti tiesioginį ryšį tarp atlikėjo ir fone vaizduojamos ramiai banguojančios arba įniršusios jūros, skęstančių laivų. Juk, kaip sakoma, jūra ir filosofija yra graiko sielai artimiausios stichijos, o čia dar ir meilės aistra (flamenko pavidalu)...

Kompozicijos gana ilgos ir sudėtingos. Jose laisvai derinami džiazo improvizacija, graikiškos muzikos elementai su vyraujančia flamenko grojimo maniera – netikėta tonacijų kaita, neilgi, greiti melodiniai pasažai griežtai pertraukiami akordų smūgiais. Mūsų vakarietiškam mentalitetui sunku suprasti šio žanro specifiką, lengviau pajus-

ti muzikos kvėpavimą ir jausmingumą, banguojančio ritmo gyvybę.

Iš koncerte atliktų įdomesni atrodė čigoniškas šokis „Por Bulerias“ („Paco de Lucia“ temų improvizacija) ir melodinga, melancholiško charakterio „Elm“ (R.Beirach, aranžuotė Ch.Tzifakio). Bisui atlikta improvizacija A.Vivaldi koncertų ciklo smuikui „Metų laikai“ motyvais buvo trumpa ir ne visai sėkminga, akivaizdu, kad kūrinys jau primirštas, pirštai nebe tokie bėglūs.

Pliusai ir minusai

Tokių netradicinių erdvių panaudojimas – dar viena graži, nors ir ne visada pasitvirtinanti festivalio tradicija.

Operos naktis Laikrodžių muziejaus kiemelyje suteikė G.Verdi „Traviatai“ (dirigentas – Modestas Barkauskas, režisierius – Eligijus Domarkas) tikroviškumo įspūdį.

Natūraliai į spektaklio atmosferą, tarsi bandydamos įsijungti į veiksmą, įsikomponavo tarškančios šarkos, aukštu tonu klykiančios žuvėdros, netrukdė ir kiti gamtos garsai.

Tikroviškumo įspūdį sustiprino ir balsų įgarsinimas, padėjęs atskleisti subtilesnes intonacijas, išgyvenimus. Pagrindinių vaidmenų atlikėjai tą vakarą atrodė labiau į vaidmenis įsijautę, natūralesni – iki skausmo trapi Violeta (Rita Petrauskaitė), jausmingas ir impulsyvus Alfredas (Tomas Pavilionis, šio dainininko sukurti vaidmenys Klaipėdos muzikiniame teatre kiekvienais metais tampa vis įdomesni ir įtikinamesni), ramus, pamokantis Žoržas Žermonas (Mindaugas Rojus) – romantiška meilės drama atskleista nuosekliai, iki galo.

O minusai? Gal tradiciniai šiai vietai: nelygiavertis įgarsinimas,

taupios dekoracijos, orkestro netikslumai.

Užtat kaip niekad neparanki buvo Palangos viešbučio „Vanagupė“ salės erdvė. Prasta akustika, silpnas choro garsas (ne dėl to, kad choras blogai dainuotų), įjungti ventiliatoriai neleido gerai išgirsti ir vertai pasidžiaugti kūriniu. O R.Giedraičio simfonine siuita „Sudie, Maiklai“ (dirigentas – Dainius Pavilionis, chormeisteris – Vladimiras Konstantinovas), parašyta remiantis M.Jacksono dainų motyvais, tikrai verta dėmesio.

Daugiau žinomas kaip aranžuočių meistras, autorius šįkart įrodė sugebąs ne mažiau meistriškai kurti originalias kompozicijas, meistriškai atskleisti įvairių instrumentų technines bei tembrines galimybes. „Sudie, Maiklai“ – tai gana sudėtinga nuotaikų ir būsenų pynė, įrėminta choru atliekamais dviem prasmingais tekstais: „What about us?“ ir „We are the world“. Ypač sėkmingai, mano nuomone, nuskambėjo dalys, kuriose ilgiau išlaikomas vienas charakteris (nors formos atžvilgiu jos paprastesnės), efektingi orkestro tutti ir varinių fanfarų epizodai, solo fragmentai – čia duota pasireikšti daugeliui.

Baroko dvasingumas...

„Vilties balzamu“ pavadintas religinės muzikos vakaras, skambėjęs Klaipėdos šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje, nuteikė kitokiems išgyvenimams.

Atlikti žymių vokiečių baroko kompozitorių kūriniai tarsi kelte kėlė mintis aukštyn, į dangų. Bažnyčios aplinka šį jausmą tik stiprino – graži sakralinė erdvė, nors ir vėl nelabai chorui akustiškai tinkama (dirigentas – V.Konstantinovas). Šis renginys, tiesą sakant, buvo pats

Akcentai: “Meilės eliksyras” akį traukia šiuolaikiškumu ir kalipėdie-

tiškais motyvais.

nesėkmingiausias iš mano festivalyje girdėtų – daug intonavimo klaidų, abejotina alto arijos interpretacija. Geriausiai čia sklido vargonų garsas (vargonininkas – Balys Vaitkus), šviesus ir aiškus.

Koncerte įsiminė virtuoziška J.S.Bacho Fantazija vargonams Cdur, du išraiškingi H.Schuetzo „Mažieji dvasiniai koncertai“ ir boso arija (Artūras Kozlovskis) „Gratias agimus tibi“ iš J.S.Bacho mišių g-moll. ...Ir komiška opera

Šviesiai ir džiaugsmingai, tarsi vienu atsikvėpimu rugpjūčio pirmosiomis dienomis Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre praėjo pirmieji premjeriniai G.Donizetti operos „Meilės eliksyras“ („L’elisir d’amore) spektakliai (tam tikra atgaiva po skaudžių „Adatos“ dūrių).

„Meilės eliksyro“ siužetas naiviai paprastas. Neturtingas vaikinas pamilsta gražią ir aikštingą pasiturinčių tėvų dukrelę, be to, dar ir protingą, apsiskaičiusią. Nemokėdamas savo jausmų išreikšti žodžiais, kaip skęstantysis, jis griebiasi už „paskutinio šiaudo“ – iš apsimetėlio daktaro nusiperka meilės gėrimo – paprasčiausio vyno. Bet stebuklas vis dėlto įvyksta. Jaunuolis prakalba, tampa geidžiamiausiu. Meilė nugali visas kliūtis, tiek vidines, tiek išorines. Šią operą G.Donizetti parašė 1831aisiais per rekordiškai trumpą laiką, vos per šešias savaites. Italijoje tuo metu virte virė tikros kūrybinės aistros, savotiškos greičio lenktynės.

Tad didesnis dėmesys dažniausiai buvo skiriamas ne siužetui, o galimybėms pademonstruoti savo kompozicinius ir efektingus dainininkų vokalinius sugebėjimus. (Sakoma, kad

Lauke: jau festivalio tradicija tampanti operos naktis Klaipėdos laikrodžių muziejaus kiemelyje šįsyk buvo skirta G.Verdi „Traviatai“. Joje pagrindinius vaidmenis atliko R.Petrauskaitė (Violeta) ir

T.Pavilionis (Alfredas). Po spektaklio Muzikinio teatro vadovas R.Kaubrys su publika Klaipėdos universiteto Botanikos sode pasodino gluosnį, taip paminėdami G.Verdi 200-ąsias gimimo metines.

3

ketvirtadienis, rugpjūčio 29, 2013

durys

pajūryje“ – meilės keliu Virtuoziškas lengvumas

Premjera: G.Donizetti „Meilės eliksyras“ scenoje suspindo šviesa ir džiaugsmu. Su įkvėpimu komiškoje ope-

roje pasirodė solistai, tarp jų – T.Pavilionis (Nemorinas), R.Petrauskaitė (Adina), choristai ir šokėjai.

savo kūrybinio pakilimo viršūnėje kompozitorius rašė taip pat lengvai kaip ir Rossini, gal net ir greičiau). „Meilės eliksyras“ sukurtas komiškos italų operos buffa tvarka, laikantis šio žanro tradicijų: du veiksmai, meilės trikampis, virtuoziški solo numeriai, greitakalbė, daug linksmų situacijų, netikėtų siužeto posūkių, veiksmas pateikiamas pakankamai dinamiškai. Personažai irgi gana trafaretiški: drovus įsimylėjėlis, kaprizinga gražuolė, pasipūtęs konkurentas, šarlatanas prekybininkas ir pan. Kai kurie charakteriai, labiau nei įprasta šiam operos tipui, išplėtoti, jausmingesni, jiems suteikta romantiškų spalvų.

Gal dėl to lyriško prieskonio ši opera yra viena iš dažniausiai statomų pasaulyje. Panaršiusi internete radau, kad šiuo metu ji įrašyta ne tik Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, bet ir Barselonos, Glindeburno, Sankt Peterburgo, Kelno, Melburno teatrų repertuaruose, taip pat skamba Niujorko „Metropolitan“ operos scenoje ir daug kur kitur.

Klaipėdietiški momentai

Kiek pastatymų, tiek, suprantama, ir įvairių sprendimų, labiau tradi-

cinių ar modernių. Klaipėdietiškame variante komiška XVII a. pab. meilės istorija iš Ispanijos kaimelio perkelta į mūsų amžių, mūsų dienas, Klaipėdos miestą. Neturtingas valstietis Nemorinas (T.Pavilionis, Aurimas Raulinavičius) tampa fotoreporteriu, jo mylimoji Adina (R.Petrauskaitė, Inga Šlubovska) ne smuklininko, o kavinės savininkų dukra, Adinai asistuojantis Belkorė (M.Rojus, Tomas Tuskenis) – jūrų seržantu. Efektingai, dviejų blondinių palydoje, pasirodo keliaujantis prekybininkas daktaras Dulkamara (Artūras Kozlovskis) – ką tik iš kruizinio laivo, o jau reklamuoja savo prekes. Skambant uvertiūrai, matome atliekamą rytinę mankštą – jogos pratimus, prausimąsi duše.

Savaime suprantama, kad toks siužeto sudabartinimas ne visada dera su atliekamu tekstu, juk pagrindiniai G.Donizetti operos veikėjai yra paprasti valstiečiai. Juokinga, kai pradžios choras dainuoja apie atokvėpio palaimą dirbusiems kaitrioje saulėje, o scenoje gana energingai sukiojasi miestiečiai (gal ir pavargę nuo deginimosi paplūdimyje?), turistai, įsimylėjėlių porelė, gėlių pardavėja, meškeriojantis žve-

jys ir pora krantinės tvoros groteles dažančių darbininkų. Dar linksmiau pasidaro, kai vėliau Belkorė Adiną pradeda vadinti savo miela kaimietuke. Šis žodis dabar gali turėti ir užgaulią prasmę.

Šiemet festivalyje buvo užsimota plačiai, daug ir gana sėkmingai.

Bet šie niuansai, teksto ir veiksmo neatitikimas, publikos greičiausiai liko nepastebėti, nes statytojai dainavimui pasirinko italų kalbą. Dėl to juos galima tik pagirti.

Nebereikėjo klausantis šiurpti nuo prasto vertimo, išverstų žodžių nederėjimo su melodijos frazėmis, ritminiais ir intonaciniais akcentais.

Vokalas šį kartą skambėjo daug gražiau ir dainingiau. Savotiško grakštumo išraiškai, manyčiau, suteikė ir specialiai šiai premjerai iš Milano pakviestas vokalo pedagogas, „La Scalla“ koncertmeisteris Marco Borroni. Kitas pliusas – lietuviški titrai.

Ir svarbiausia – režisierei Dainai Adamkevičiūtei pavyko pagauti ir perteikti pagrindinę operos nuotaiką, operai buffa privalomą lengvumą ir gyvumą. Spektaklis trykšte tryško žaisminga energija, ironiškomis užuominomis. Šviesią nuotaiką stiprino pagrindinė balta spalva scenografijoje, pastelinės kostiumų spalvos (dailininkė – Marta Vosyliūtė).

Vienas kitas ryškesnis akcentas buvo susijęs su konkrečia svarbia mintimi, noru ją kaip nors iš visumos išskirti: oranžiniai Nemorino dviratukas (toks zuokiškas) ir šalikas, gelsvi palaikymo komandos rūbai. Šviesią veiksmo nuotaiką stiprino ir virtuoziškas, išraiškingas orkestro grojimas, pasirinktas geras tempas.

Atsižvelgdamas į solistų galimybes, dirigentas D.Pavilionis jį keliskart šiek tiek sulėtino, bet tai nė kiek nepakenkė veiksmo dinamikai. Juk lengvai skambančią G.Donizzeti muziką nėra taip paprasta, kaip iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, atlikti, tie sudėtingi itališkų operų koloratūriniai pasažai ne vienam „koją yra pakišę“.

Nuostabą kėlė choro (chormeisteris – V.Konstantinovas) aktyvus ir dinamiškas dalyvavimas, jo atskirų narių individualumas, ištobulintos smulkiausios detalės. Daug charakterio niuansų atrasta pagrindinių personažų vaidmenims. Įsimintinos čia atrodė R.Petrauskaitės ir I.Šlubovskajos (Latvijos nacionalinio operos teatro solistė) Adinos interpretacijos: koketiškos, kaprizingos, gyvos, pasižyminčios dar ir nepriekaištinga bel canto dainavimo maniera. Puikiai perteiktas M.Rojaus pasipūtėlis Belkorė – griausmingo balso, karšto temperamento, nuolat meilikaujantis moterims – toks tipiškas italas, mūsų supratimu.

Kompleksuotasis Nemorinas, graudžiai susitapatinęs su savo dviratuku, fotoaparatu (kaip tai išaiškintų S.Freudas?), kiek išraiškingesnis man atrodė įkūnytas T.Pavilionio. Nors žymiosios arijos „Una furtive lagrima“ viršūnė buvo šiek tiek forsuota, iššaukta.

Veiksmas dažniausiai daugiasluoksnis. Ypač gausiai įvykių prisodrintos masinės scenos. Nebespėdavai visko susekti. Ir, sakyčiau, to intensyvaus judėjimo kartais gal buvo ir per daug. Negerai, kai koks nors

charizmatiškesnis antrojo plano veikėjas netikėtai tapdavo ryškesniu nei pagrindiniai. Kaip, pavyzdžiui, svarbų Nemorino ir Adinos duetą trikdė, mano nuomone, fone gan intensyvus barmeno (Aurelijus Liškauskas) asistavimas klientei, jos apgobimas oranžiniu pledu – ryškus spalvinis akcentas.

Ironišku žvilgsniu

Stipriausi pajūrio akcentai pasirodė vaizdo projekcijose (Darius Vaičekauskas): saulėlydis Kuršių mariose (rytą ir vakare?), parplaukiantys kruiziniai laivai ir keltas. Projekcijos mažai teatro scenai ne tik suteikė perspektyvą, praturtino santūrią scenografiją, bet ir padėjo chorui sklandžiai pasirodyti ir pasitraukti.

Geras atradimas.

Scenoje kameromis „filmuojamas“ interviu iškart demonstruojamas fone. Jame taip pat rodomi reklaminiai klipai, susiję su prekiaujamu meilės eliksyru, Tristano ir Izoldos meilės tema, goslių lūpų, laižomų ledų vaizdai. Jie tampa pagrindiniais pasikartojančiais ženklais, operos leitmotyvais, ironiškai deklaruojančiais mūsų meilės supratimą – kūnišką, „stebuklingą“, romantišką, vulgarų.

Ir atrodo, kad toks pašaipus režisierės žvilgsnis į siužetą, jo priartinimas prie realistiškesnės situacijos visai nuvainikuoja naivią ir gražią, nors ir linksmą G.Donizetti meilės istoriją – finalinėje scenoje „suorganizuojama“ lova, į ją entuziastingai suguldomi pagrindiniai personažai.

Laiminga, ilgai laukta pabaiga? Bet ne. Suskamba uvertiūra (toks tarsi ir nelabai pageidaujamas sugrįžimas šio žanro kūriniuose), ir vėl rytiniai Adinos jogos pratimai, Nemorino dušas... Nauja pradžia. Kokia?

Ir pabaigai – sunku būtų nepastebėti, kad būtent tokio žanro ir lengvo, daug neįpareigojančio charakterio pastatymai uostamiestyje labiausiai laukiami. Šį apibūdinimą atitiko ir finalinis „Muzikinio rugpjūčio pajūryje“ akcentas – teatralizuotas koncertas „Sapnai apie Brodvėjų“ su festivalio kviestine žvaigždute Margarita Aleksandrovič (Baltarusija) – ryški, efektinga atlikėja jau pirmuoju savo solo numeriu J.Hermano „Hello, Dolly“ ryžtingai užkariavo Klaipėdos publikos simpatijas.

Koncertai: didelio susidomėjimo sulaukė gitaristo iš Graikijos Ch.Tzifakio pasirodymas P.Domšaičio galerijoje ir religinės muzikos vakaras „Vilties balzamas“ Klaipėdos šv. Pranciš-

kaus Asyžiečio koplyčioje.

Martyno Aleksos ir Henriko Ketvirčio / Klaipėdos muzikinio teatro nuotr.

4

ketvirtadienis, rugpjūčio 29, 2013

durys

Kultūros istorijos puslapiai: dailė senojoje Klaipėdoje Šįkart prisėskime prie senosios Klaipėdos meno židinio. Įdomu, kam dailininkai atvėrė savo sielą, kokie motyvai juos jaudino, kaip pasireiškė jų dieviškoji prigimtis ir kas iš jų dvasios gelmių išsiliejo meniškuose kūriniuose. Deja, klausimų daugiau nei galime atsakyti. Medžiagos išlikę mažai.

Jovita Saulėnienė Pilies ikonografija

Kokie paveikslai puošė Klaipėdos pilies menes, neatsakysime. Galėjo čia kabėti Livonijos ordino magistro Anno von Sangershauseno, Vokiečių ordino vietininko Eberhardo von Seynės, Klaipėdos komtūrų, vėliau Didžiojo ordino magistrų Heinricho von Richtenbergo, Hanso von Tiefeno ir kitų portretai. XVII a. pilies puošmena buvo kunigaikščių menė su įspūdingu židiniu, virš kurio krito į akis tinke išlipdytas kurfiursto herbas. Tikriausiai būta čia ir paveikslų.

Nedaug ir piešinių su pilies vaizdu. Pirmą kartą ji buvo pavaizduota miesto valdžios vietininko Georgo Klingenbeko, laikančio vėliavą su herbu, kuriame įrašyti 1535 metai, portrete. Raižinys kabojo senojoje, vėliau naujojoje Šv. Jono bažnyčioje. Per 1854 m. gaisrą jis sudegė. Išliko Rozmėslerio 1835 m. to portreto kopija. Anot meno istoriko Jono Tatoriaus, nežinomas dailininkas jame stengėsi perteikti apytikrį XVI a. pr. pilies ir miesto vaizdą.

Archeologo Vlado Žulkaus pastebėjimu, piešinys nupieštas XVII a. antrojoje pusėje, neatmetant galimybės, jog „pilis šiame paveiksle pavaizduota remiantis mums nežinomu senu autentišku piešiniu“.

Išliko miesto ir pilies vaizdų Prūsijos žemėlapiuose bei senosiose knygose. 1576 m. kartografas Kasparas Henenbergeris Prūsijos žemėlapyje pavaizdavo Klaipėdos miestą ir pilį, kuriuos juosė Senoji ir Naujoji Danė. Istoriko Christopo Hartknocho knygoje graviūra „Memelis XVII a.“ – netiksli.

Populiarus 1670 m. pilies ir miesto vaizdas Juozapo NarūnavičiausNaronskio Klaipėdos apskrities plane. Samuelis Suchodolecas 1701 m. žemėlapyje „Prūsijos karalystės suskirstymas, kaip ji padalyta į tris apskritis ir kai kuriuos valsčius“ taip pat nupiešė Klaipėdos pilį. J.Tatoris surado nežinomo dailininko raižinį „Pilies kiemas.

XIX a. pr.“. Tai beveik visi senosios pilies piešiniai, iš kurių stengiamės įsivaizduoti, kaip ji atrodė.

Miesto paveikslas

Įvairaus žanro dailės darbuose itin populiarus buvo Klaipėdos motyvas. Jo atsiradimą galėjo paskatinti ir Nidos dailininkų kolonijos menininkai, kurių paveikslų pagrindinė

tematika buvo pamario peizažas, žvejų laivai, etnografinis tipažas.

Dailininkai ir Klaipėdoje rado tapybiškų juos užbūrusių miesto kampelių, tipiškų miestiečių buities scenų, įdomių architektūrinių statinių, jų įkvėpimą žadino jūrų miesto peizažas. Mėgta įamžinti senojo jūrų ir prekybos miesto siluetą žiūrint iš Smiltynės. Klaipėdos motyvo paveikslai – savotiškas nugrimzdusio miesto meninis metraštis, išsaugojęs nemaža senojo miesto vaizdų.

Klaipėdą piešusių dailininkų būrys nemažas. Čia prisiminsime tik du palikusius ryškų pėdsaką miesto meno istorijoje autorius – klaipėdietį Gustawą Waldhauerį ir iš Šverino kilusį Carlą Gustawą Boese.

Meno metraštininkas

G.Waldhaueris buvo Aukštesniosios miestiečių mokyklos, vėliau gimnazijos piešimo mokytojas.

1850 m. jis išleido linijinės perspektyvos vadovėlį, 1852 m. detaliai aprašė miestą iki 1854 m. gaisro.

1862 m. G.Waldhaueris parengė XIX a. Klaipėdos litografijų albumą, kuriame sudėti rotušės, teatro,

Įvairaus žanro dailės darbuose itin populiarus buvo Klaipėdos motyvas.

teismo, Navigacijos mokyklos, Senojo pašto, bažnyčių ir kitų pastatų raižiniai. Tų litografijų originalai dingę, išlikusios kopijos.

Dailininkas piešė ir augalus iš natūros. Anot H.Šojaus, jo atvaizduoti augalai „dvelkia gyvybe; vos keliais štrichais sugebėta perteikti jų savitumą“.

Pagal G.Waldhauerio projektą 1863 m. pastatyta Klaipėdos anglikonų bažnyčia. G.Waldhaueris mirė 1883 m.

Paveikslo komentaras Toks G.Boese kūrinio „Žvilgsnis į Šv.Jono bažnyčią“ prierašas išspausdintas „Memeler Dampfboot“ (1952):

G.Boese. Žvilgsnis į Šv.Jono bažnyčią.

Į Klaipėdą ir šį kraštą jis atvyko kaip kareivis 1914 m. ir nuo 1919 m. kasmet čia lankydavosi. Klaipėdoje G.Boese apsigyvendavo kunigo namuose Turgaus gatvėje. Ten jam sudarydavo palankias sąlygas kūrybai.

Klaipėdą vaizduojančios G.Boese kūriniai – dvejopi. Vieni jų – panoraminiai Klaipėdos paveikslai, kur iškyla valčių prieplaukos, jose glūdintys pilki akmenys, mariose plaukiantys garlaiviai, už jų – siaura juosta uosto įrenginių, medžių viršūnės, miesto stogai, bažnyčių bokštai, fabrikų kaminai... Antrojoje paveikslų grupėje dominuoja etnografinis pradas.

Dailininkas tapė miesto namus su sodeliais, dirbančius miesto amatininkus ir darbininkus, prie Wilhelmo I paminklo susirinkusius šio krašto būdingais rūbais apsirengusius gyventojus ir kita.

G.Boese miestiečiai mėgo. Net anekdotai apie jį sklandė. Neužmiršo klaipėdiečių ir jis. Pasakojama, jog savo lankytojams Berlyne G.Boese rodė kartono lakštą su užrašytu vieno Klaipėdos verslininko pasakymu: „Mane sveikinate ir sakote, jog aš geras žmogus ir jums patinku, bet nieko iš manęs neperkate“.

„Maža dalelė Klaipėdos garsiojo dailininko Gustavo Boese piešinyje: Jono bažnyčios bokštas virš Turgaus gatvės medžių, prie Dangės krantinės prisišvartavęs dvistiebis laivas ir irklinė valtelė, o priekyje malkų platformos kraštas. Tai viskas. Šiame piešinyje – visas miesto žavesys: apie dievobaimingumą ir gerovę byloja grakštus bažnyčios bokštas, apie prekybos dvasią ir kosmopolitizmą – burinis laivas, apie romantiškų miesto kampelių grožį – kunigo namo frontonas, apie amatininkų ir miesto darbininkų kruopštumą – krantinėje plušantys trys vyrai, apie visur esantį vandenį – mažytė Dangės atkarpa. Linkim šiam žaviam piešinėliui ramaus ir mąslaus žiūrovo žvilgsnio. Bet užtenka vieno žvilgsnio, kad įsitikintum: tai yra Memelis!“ Kopija iš S. Dacho namų archyvo

Tilžės sutarties dalyvius Napoleoną, Aleksandrą I, Friedrichą Wilhelmą III, karalienę Luizę.

Bene geriausiai Prūsijos karališkosios poros gyvenimo scenos Klaipėdoje atkurtos istoriniuose paveiksluose: J.E.Daehlingo (1773– 1850) „Karalienės Luizės kaizerio Aleksandro I sutikimas 1802 m.“ ir „Aleksandro I sutikimas Memelio prieigose 1802 m.“, Johanno Wilhelmo Heydecko (1835–1910) „Karalienės Luizės kelionė per kuršių neriją į Memelį“, F.H.Doernio, „Karalienės Luizės išvykimas į Karaliaučių 1808 m. rugsėjo 25 d.“, taip pat portretuose: Gustawo Kiugelgeno (1772–1820) „Karalienė Luizė“, „Princas Albertas ir jo sesuo princesė Luizė“, Carlo Begaso (1794–1854) „Friedrichas Wilhelmas III“.

Karališkoji ikonografija paskatino klaipėdiečius susidomėti istoriniais paveikslais, kurie kabojo Biržoje, pašte, Luizės gimnazijo-

je ir kitur. Pirkliai dovanojo istorinius paveikslus planuojamai meno galerijai rotušėje. Našlė Consentius atidavė Kiugelgeno karalienės Luizės ir karaliaus Friedricho Wilhelmo III portretus, pirklys H.Gerlachas – Seemano Wilhelmo I portretą ir t.t. Kai karalius F.Wilhelmas III įteikė miestui Carlo Josepho Begaso (1794–1854) tapytą savo portretą, jis iškilmingai buvo demonstruojamas ir dalijami pinigai vargšams, o neturtingiems vaikams – drabužiai.

1862 m. Klaipėdoje buvo įkurta Meno draugija, subūrusi beveik 300 narių. Prasidėjo naujas etapas miesto dailėje.

Senojoje Klaipėdoje gimė dailininkai profesionalai Bertha Schräder (1845–1920), Eduardas Kado (1875–1946), Johnas Gleichas (1879–?), Karlas Eulensteinas (1892–1981), Archibaldas Bajoratas (g. 1923). Tai tema, kurią reikėtų nagrinėti atskirai.

Garsėjo kaip laivų tapytojas

G.Boese (1878–1943) garsėjo kaip talentingas laivų tapytojas, kurio paveikslai kabojo daugelyje senosios Hanzos miestų.

Be to, jis buvo vienas iš nedaugelio dailininkų, kuris pavaizdavo įvairias sporto šakas ir sportininkus. G.Boese kūrybiniam palikimui priklauso ir Vokietijos prezidento Paulo Hindenburgo (1847–1934) portretas.

Karališkoji ikonografija

Senosios Klaipėdos dailė neįsivaizduojama be miesto karališkojo puslapio, kuriame iškyla Prūsijos, Rusijos valdovų, žymių karvedžių ir kitų istorinių asmenybių portretai. O jei paseksime paskui Prūsijos karališkąją porą į Tilžę, kur buvo sprendžiamas Prūsijos likimas, istoriniuose paveiksluose išvysime

G.Waldhaueris. Karališkasis Klaipėdos apygardos teismas.

Kopija iš asmeninio archyvo

5

ketvirtadienis, rugpjūčio 29, 2013

LITERATŪRA ŠIANDIEN www.durys.daily.lt Sudarytojas Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

Lietuviška egzotika Gediminas Kulikauskas. Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą. Pasakojimai. Obuolys, Vilnius, 2013, 314 p.

Dainius Vanagas

Retkarčiais verta prisiminti, kad šmirinėjant knygynuose ir ieškant malonių, įvairialypių skaitymo patirčių, nebūtina kyščioti nosį vien tik į grožinės literatūros skyrių.

Vaizduotę, protą ir pojūčius kuo puikiausiai gali pagaląsti ir įmantri, egzotinio pobūdžio publicistika ar su meistriška intriga ir polemine struktūra sukurpti istoriniai naratyvai.

Istoriko ir publicisto Gedimino Kulikausko knyga „Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“ nubloškia skaitytojus į vadovėlinių įvykių antrąjį planą ar netgi užkulisius. Be abejo, mes labai džiaugiamės Vasario 16-ąja; kartais vis dar paburbam dėl nugvelbto Vilniaus; pakraipom galvą dėl 1926 m. perversmo ir autoritarizmo tendencijų; pasiginčijame, ar 1940 m. A.Smetonos sprukimas į Vokietiją buvo sumanus manevras, siekiant bent minimaliai pagelbėti į beviltišką situaciją pakliuvusiai šaliai, ar viso labo bailumo požymis; mes... Mes, aišku, neblogai išmanome tarpukarį.

Bet dažniausiai šis išmanymas tėra menka kruopelė to, kuo tviska, kunkuliuoja ir žnaibosi ši užmarštin begrimztanti epocha. Šios priežasties paakintas G.Kulikauskas sutelkia dėmesį į periferinius (švietimo kanono, bet ne įvykių, procesų reikšmingumo atžvilgiu) istorinius niuansus ir atskleidžia jų vitališką prigimtį. Pats autorius štai taip vilioja skaitytojus: „Šią knygą pirmiausia kviečiu atsiversti tuos, kurie labiau mėgsta brūzgynus nei išmintus takus, kuriems mielesnis apžėlęs užmirštas lauko keliukas, o ne nuvažinėtas lygių stereotipų vieškelis. Kurie bodisi „oficiozu“ ir geba žavėtis kasdienybės smulkmenomis“ (p. 10).

G.Kulikauskas savo žodį tesi ir apipila skaitytojus gausybe tarpukario laikmečio įdomybių. Knygoje šmaikščiai pasakojama, kaip ir su kokiu atkaklumu vykdyta spirito bei kitų gėrybių kontrabanda iš Rytprūsių, kodėl lietuviai turėtų būti dėkingi saksų savanoriams už išsaugotą nepriklausomybę, kuo svaigindavosi mūsų protėviai, kas lėmė, kad apelsinai buvo tapę viena iš svarbiausių vyro meilinimosi moteriai priemonių, kaip lietuviai tvarkėsi su Didžiąja depresija (kuri, tiesa, Lietuvos pramonėje pernelyg neįsisiautėjo, užtat ūkininkams kirto kaip reikiant), galų gale, kaip vykdavo lobių medžioklė. Nors pasakojimai iš pirmo

žvilgsnio gali atrodyti gana menkai susiję vienas su kitu, iš tiesų jie sudaro nuoseklų ir tankų tarpukariui būdingų sociokultūrinių santykių tinklą. Be to, dėl knygoje dominuojančios ekonominės, buitinės, „išgyvenimo“ siužetinės linijos itin reikšminga ir pasakojimuose detaliai atskleista lietuvaičių kova už pigesnes prekes, ypač alų ir tabaką. G.Kulikauskas šios kovos iliustracijai pritaiko klasikinį veiksmo žanro trafaretą, t.y. sumodeliuoja „kietojo vyruko“ ir „blogiukų“ vaidmenis. Taip užverda arši kova tarp vyriausybės paskirto ir visuomenės karštai palaikomo Kainų tvarkytojo Vlado Juodeikos ir kainomis akiplėšiškai manipuliuojančių, slidžių it gyvatės prekeivių. Vėliau šis mūšis perauga į grumtynes su tarpukariu gausiai privisusiais ir vartotojus terorizavusiais pramonininkų sindikatais – kojinių, miltų, limonado, statybinių medžiagų ir kt. Visgi didžiausi iššūkiai Kainų tvarkytojo laukė ardant tabako ir alaus sindikatus, tačiau ir šie – kaip ir dera tokio tipo siužetams – galiausiai buvo palaužti. Minios žmonių triumfavo baruose pirmą sykį gerdami įperkamą alų ir traukdami padoraus papiroso dūmą (mat sindikato laikais gamintojai buvo griežtai pasidalinę rinką ir pelną, o tabako kokybė, dėl konkurencijos stokos, pasiekusi absoliutų dugną).

Pasakojimai užrašyti lengva, smagia plunksna, kalba sklandi, nemanieringa, dėl to tekstas mikliai slysta mintimis. Knygoje apstu autentiškų iliustracijų, fotografijų, žemėlapių, iškarpų ir žinučių iš to meto laikraščių (pavyzdžiui, Dešimt Tabako sindikato įsakymų rūkaliams: „[...] 2) Neliudyk melagingai, kad svetimųjų gaminiai yra geresni už savuosius. [...] 7) Moterie! Jei esi savo vyro bičiulė, gerbk jį ir rūkyk tik jo mėgiamą papirosų markę“ (p. 258)), įvairių statistinių duomenų (tarkime, vidutinis valstybės tarnautojo atlyginimas tarpukariu svyravo nuo 150 iki 380 Lt per mėnesį. Vienas apelsinas Kaune 1937 m. gruodžio mėnesį kainuodavo nuo 60 iki 90 ct. Apytiksliai palyginus, vienas smetoninis apelsinas šiandien, kai vidutinis atlyginimas viršija 2000 Lt, kainuotų nuo 6 iki 9 Lt. Savo ruožtu smetoniško 0,5 l talpos alaus butelaitis šiandien atitinkamai kainuotų apie 10 Lt.) ir keisčiausių faktų (sakykime, maždaug iki 1935 m. vidurio ką nors nusipirkti to meto parduotuvėse tegalėjai tik po ilgų ir varginančių derybų, nes prekės ne-

turėjo sužymėtų kainų. Esant tokiai situacijai išlošdavo tik aštrialiežuviai, o likusieji, neatlaikę apsukrių prekeivių spaudimo ir gražbyliavimo, dažniausiai permokėdavo).

Nors tapydamas spalvingą tarpukario paveikslą G.Kulikauskas remiasi egzotiškiausiais, neįprasčiausiais (mūsų akimis) gyvenamojo laiko aspektais, autorius sugeba išvengti romantizavimo pinklių, esą, turime reikalą su Niekados šalimi, kur žmonėms vietoje akių auga tabako lapai, o norėdami išsikviesti lietų, jie urgzdami šoka aplink laužą. Ne, knygoje aktualizuojamos kasdienybės pobūdis iš tiesų labai primena nūdieną, tik priemonės šiai kasdienybei atlikti, įgyvendinti, savaime aišku, skiriasi nuo dabartinių. Betgi problematika iš esmės ta pati! Kontrabandininkai, kaip ir visais laikais, ieško efektyviausių būdų prekėms gabenti, o muitininkai tebėra vienas iš labiausiai pasiturinčių visuomenės sluoksnių. Vartotojai karštligiškai siekia maksimalaus kiekio malonumų ir patogumų už minimalią kainą. Gamintojai – maksimalaus pelno minimaliomis sąnaudomis. Na, o tarp skirtingus interesus turinčių grupių ar valstybinių darinių natūraliai kyla neišvengiama trintis. Rūpesčiai kartojasi, keičiasi tik sąlygos ir žmonės. „Apelsinų kontrabanda“ – nuotaikingas, kūrybingumą ir smalsumą žadinantis mokslo populiarinimo veikalas. Tiesa, be detalesnės studijos sunku įvertinti šios knygos kaip patikimo šaltinio statusą, juolab kad retkarčiais knygoje sušmėžuojančios nuorodos į Vikipediją nekelia pasitikėjimo. Šiaip ar taip, tai – šauni ir nepretenzinga publicistika, kurią, atvirai kalbant, paskaitinėti vertingiau nei gaišti laiką nemenkai lietuvių grožinės literatūros daliai.

Julija Božičko

Tai buvo vienatinis šūvis jo gyvenime.

Bet laimingas Jis dažniausiai šaudydavo į moteris.

Vilkiška uosle nujausdavo, kuri po kelių minučių šoks ant kelių ir maldaus, kad jo vyriškos rankos paneštų jos prekių maišelį arba ją pačią. Tik kažkodėl jos susivaldydavo. Moterys.

To jis negalėjo suprasti. Tačiau užteko vien žinojimo, kad jos tuoj šoks.

Tik pirmadienis buvo kitoks. Jis neužsimovė savo mėgstamų kelnių, neišgėrė mylinčios ir mylimos kavos, nenusišypsojo iškrypėliška šypsena į veidrodį, jis net nepasižiūrėjo, ar nėra ko įstrigusio tarpdančiuose. Jis tiesiog išėjo į parduotuvę, kur jo rankos reikalingos kiekvienai moteriai. Ir net nesvarbu, su vaiku, su pilvu, ar paprasta ji. Jis padės visoms. Tik pulkit ant kelių, didžiai maldaudamos.

Neįprastai ilgai apžiūrinėjo pomidorus savo sultyse. Labai simpatiški pasirodė. Galiojimo laikas irgi geras. Tai kodėl gi ne. Tik iš kur ta moteris staiga iš už kampo išdygo? Jos plaukai tokie ryškūs. Ši moteris netgi dažosi eidama į parduotuvę. Tai dievybė. Įprastai jos visos eina pavargusios, susikūprinusios ir su sportiniais treningiukais. O ši ne.

Ji kitokia? O taip. Kur gi ne. Beveik kaip Afroditė arba naujausia visų laikų laumė. Žinoma, jis galėtų prieiti ir paklausti, kaip sekasi. Bet nuo to šis džentmunas nepasijus geriau. Šiandien kita diena. Kita. Kita. Kita.

Ji eina tiesiai jo link! O ne! Ji puls ant kelių, kai jis visai tam nepasiruošęs.

– Sveiki, pastebėjau, jog susidomėjote pomidorais. Mūsų firma gamina pačius geriausius ir koky...

Dabar ji guli. Galima spėti, jog buvo taikyta į akį pomidorų skardine.

Arba šiaip koks netyčinis pasikėsinimas... ką gali žinoti. Pasaulis pilnas visko: ir lavonų, ir pomidorų.

1,552 Na, tai kaip ir visi normalūs (arba nenormalūs), pradėsiu nuo vieneto. Jis pernelyg tuščias ir statiškas.

Bespalvis, graužiantis odą, ieškantis tuščių kraujo gyslelių ir jose apsigyvenantis.

Vienetai dažniausiai būna labai sukti. Jie tyliai glosto plaukus, bučiuoja lūpas, kaklą, akis, rankas. Ap-

svaigina ir tada smogia. Skaudžiai, bet jiems visada būna atleista. Didžiausios maldų knygos parašytos vienetų odei. Vienuoliai garsiai kalba vienetų maldas net stovėdami eilėse prie parduotuvių, šokdami tango ar išvesdami pasivaikščioti balandžius.

Dar vienetai turi keistą ir labai nepatogų įprotį kišti peilį. Tai nėra blogai.

Tik nepatogu. Nes pirštai užčiuopia tekantį kraują iš skylės kūne ir tada labai nemaloniai limpa, dar išsipurvina drabužiai ir sklinda badantis kvapas su cinamono atspindžiu. Būtent šią akimirką geriausia atsistoti prieš veidrodį ir paklausti: „kuo galiu padėti?“.

Su vienetu esu susidūrusi tik kartą. Pavasarį. Tąnakt išėjau pauostyti pakaruoklių, nes būtent jos man labiausiai kvepia. Tyliai šnibždėjau sau pasaulio vardus ir gėriau dangaus sultis, kai iš pilvo pajutau besibeldžiantį vienetą. Pirmą kartą jis pabeldė labai solidžiai, džentelmeniškai ir maloniai. Tyliai sau tikėjausi, kad viskas tuo ir baigsis. Bet kiekviena minute vienetas beldė vis stipriau ir stipriau. Jį išleisti yra tik vienas vienintelis būdas: reikia atsistoti ir vaitoti, kaip vaitoja gimdanti moteris, paskui staugti, kaip kad staugia vilkas. Ir staiga pats net nesitikėdamas nutyli – vienetas tą akimirką sėdi įstrigęs gerklėje ir čiulpia tavo energiją. Man pasisekė: vienetas vietoj jėgų gavo paskanauti dangaus sulčių. Esu girdėjus, jog nieko bjauresnio už šias sultis vienetams nėra. Netyčia save išgelbėjau. Tačiau tas idiotas iš gerklės nelindo. Pradėjo dainuoti kūdikių lopšines ir mane užvaldė velniškas miegas. Dievaži, tą akimirką miegojau stovėdama, Pakaruoklių alėjos viduryje, praverta burna ir su gyvenimu pašonėj, laukiančiu, kada pradės groti pianinas.

Vienetas tyliai išsiurbė iš manęs viską: nuo jėgų iki kaulų. Liko tik oda.

Net akių obuolius išsitraukė sekundžių tikslumu.

Atsibudau nuo bažnyčios varpo.

Din dan! Din dan! Jis kvietė visus nusidėjėlius ateiti ir pulti ant kelių, maldaujant dangaus malonių ir atleidimo. Tikriausiai buvo pusė dvylikos. Norėjau ir aš nueiti į bažnyčią. Puikiai vaidinu tikinčią. Garsiai meldžiuosi, klaupiuosi ir aukoju negailėdama, aukštai iškeldama ranką, kad visi matytų, kaip brangiai moku už bilietą į dangų. Bet net pajudėt negalėjau. Gulėjau suglebusi ant plytelių. Šalia pakaruoklių. Prašiau jų būt pakarta. Bet nelabai pavyko, jos mane ignoravo ir toliau skleidė savo kvapą.

Susiėmiau. Garsiai išrėkiau vienetą. Prašiau jo grąžinti nors truputėlį visko. Man reikėjo nors iki namų nueiti. Ant sienos ten turiu dangaus sulčių pasikabinus. Jos mane išgelbėtų. Bet jis atsistojo, pažiūrėjo į mane, spjovė į odos lopinėlį, kur anksčiau tikriausiai buvo kakta, ir nuėjo garsiai šaukdamas savo vardą.

12

6

ketvirtadienis, rugpjūčio 29, 2013

gintaro lašai

Algis Kuklys

Pandoros skrynia Prieš mirtį jo tėvas paliko testamentą, o jame buvo parašyta, kad saugotų skrynią, paliktą rūsyje, tačiau neturi teisės jos atidaryti. Kaip tai suprasti, sutrikęs paklausė vyras nustebusias akis įbedęs į žilą notarą.

Jūs neperskaitėte testamento priedo, ramiai atsakė svečias. Jis tuojau atplėšė voką ir išėmė laišką. „Sūnau, nesistebėk mano prašymu, jog tau neleidžiu atidaryti tos prakeiktos skrynios. Aš Tau viską paaiškinsiu. Visų pirma, šita skrynia – mano tėvo palikimas. Jis taip pat įspėjo, kaip įspėjau ir Tave, kad jos nevalia atidaryti ir skaityti joje saugomos literatūros. Ten esančios knygos tarsi koks maras, jos įspūdingos, bet labai kenksmingos. O juk žmonės, kad pasiektų savo juodus tikslus, nesiskaito su jokiomis priemonėmis. Ir įvairūs niekšai atvirai arba slėpdami savo tikslus, įvaldę demagogijos meną, girdi, jie viską daro dėl žmonijos progreso, uoliai mokosi iš tokių gudrių knygų, kurios paslėptos skrynioje.

Manau, kad perskaitęs mano laišką, suprasi, ką norėjau pasakyti, todėl būk atsargus ir išmintingas. Tuomet gyvenime turėsi mažiau bėdų.

Tavo tėvas Liudvikas.“ Jis lėtai ant stalo padėjo laišką ir vėl pažvelgė į notarą, kuris ironiškai šypsojosi. Gal skaitė šį laišką, nejučiomis suabejojo, paskui palydėjo svečią iki stiklinių durų. Tą akimirką jis išgėrė brendžio, prisimindamas velionį tėvą, su kuriuo kartu žiūrėdavo krepšinio rungtynes, išgyvendami dėl mėgstamos komandos žaidimo. Vis dėlto velionis tėvas buvo didelis keistuolis, dingtelėjo kritiška mintis, kai išgėrė du šimtus gramų brendžio, todėl šį vakarą pasiryžo išgerti visą „Tores“ butelį, ko niekada nedarydavo. Gal į jo širdį įsismelkė gailestis, o gal žmogaus beprasmiškumo nuotaika? Jeigu sunku suvokti savo jausmus, tai net neverta spėlioti apie svetimus... Tai dėl ko, po velniais, aš gyvenu ir ką čia veikiu?

Pažadino jį įkyrus mobiliojo telefono zvimbesys, nes skambino bičiulis Tomas iš jo darbovietės siūlydamas keletą išvaizdžių merginų. Šiandien bobų nenoriu, nes tuoj gersiu antrą brendžio butelį, sulemeno jis ir išjungė telefoną ant sofos, po to žiopsojo į didelį televizoriaus ekraną, kuriame kažkoks nuplikęs politikas dėstė savo „šventąsias“ tiesas. Šitą padarą nušaučiau pirmiausia, niūriai pagalvojo, kai sunkiai pakilo nuo sofos ir nuslinko į virtuvę. Ten iš šaldytuvo išsitraukė šokoladinių ledų, o iš siauros ir aukštos spintelės – prancūzišką brendį. Velniop sušiktą civilizaciją ir visus impotentus, kurie save vadina „politikais“...

Kitą dieną pagirios atrodė baisios, bemaž inkvizicija, kuri mėgo rafinuotus kankinimus ir visa tai jie darė dėl švento tikėjimo. Iš pradžių jis gėrė vandenį su sodos piliulėmis, bet ši priemonė mažai ką padėjo. Po to jis palindo po šalto vandens srove, kol pamėlo rankų plaštakos. Ir kodėl aš tiek prisigėriau? Juk Žemė-

je – ar eisiu, ar neisiu prie tos prakeiktos tėvo dėžės, – vis vien niekas nepasikeis. Žmonių, tarytumei skėrių, ir visiems daug ko reikia...

Pasaulį jau gelbėjo Jėzus Kristus, bet jį, idealistą, prikalė prie kryžiaus. Ir kiek buvo tokių pranašų ir gelbėtojų?..

Po kurio laiko, pažvelgęs į televizoriaus kvadratą, nejučiomis prisiminė velionio tėvo dėžę su paslaptingomis knygomis, tačiau tingėjo nusileisti į rūsį, nes, taip padaręs, turbūt neiškentėtų jos neatidaręs, o tuomet... Todėl stengėsi nukreipti dėmesį kitur. Paėmęs laikraštį, peržvelgė ką skelbia įvairios antraštės, ir staiga jį sudomino tai, jog Domino teatras rodys spektaklį pagal Šekspyro dramą „Ričardas III“. Tuomet, persirengęs geresniais rūbais, sėdo į automobilį ir po pusvalandžio buvo prie bilietų kasos. Kadangi miestelėnai į teatrus nesiveržia, jis nusipirko brangesnį bilietą parteryje, o laisvo laiko turėjo nemažai, tai užsuko į gretimą barą, kad išgertų kavos ir suvalgytų gardų sumuštinį.

Juk spektaklis pasibaigs po dviejų valandų. Ir čia jo žvilgsnis netikėtai susidūrė su patrauklia moterimi, kurios akys jam daug ką pasakė.

Galai nematė spektaklio, susimąstė gerai nusiteikęs ir atsisėdo priešais nepažįstamą moterį. Nuo jos sklido patrauklus, netgi egzotiškas kvepalų aromatas, todėl, pasakęs vardą, pasiūlė išgerti brendžio arba likerio. Man labiau patinka Šartrezo likeris su kava, nusišypsojo moteris, vardu Oksana. Jūs rusė, susidomėjo vyriškis ir atidžiai nužvelgė jos veidą, krūtinę, liemenį. Jis pajuto, kad būtent su ja norėtų praleisti visą naktį. Palaukęs, kol Oksana apsvaigo nuo likerio, pasiūlė apsilankyti jo namuose.

Kai pagaliau jis apkabino kvepiančią Oksaną, džiaugėsi, kad šį kartą nematė spektaklio, už tai neapsakomas spektaklis prasidėjo plačioje miegamojo lovoje, besiklausant moters jausmingų aimanų ir atodūsių. Štai dėl ko verta gyventi, pavargęs susimąstė, kol esi vyras ir gali džiaugtis šia dovana. O jei ateityje negalėsiu mylėti moters, nusigersiu arba nusižudysiu. Pagaliau, tai vienas ir tas pats...

Iš pradžių netgi netroško žinoti, kas ji tokia ir ką veikia, ar turi savo meilužį. Bet kitą dieną po truputį ėmė klausinėti ir ši moteris jį pribloškė nesuvaidintu nuoširdumu. Aš renkuosi vyrus pati, šyptelėjo moteris, gerdama žaliąją arbatą, turbūt manęs už tai labai nepasmerksi? Deja, Oksana niekur nedirbo, tačiau „kabino“ padorius vyrus, kurie ją mylėjo ir išlaikė. Jis ne tik jos nepasmerkė, bet netgi pasiūlė susituokti, nes tuomet Oksanai nereikės klaidžioti po barus ir kavines. Turėsi mane ir savo namus, tarė jis, laikydamas gležną ranką. Dėkoju tau, atsiduso Oksana, aš gi esu laukinė ir mėgstu laisvę, todėl man leisk pagalvoti, gerai? Gerai, liūdnai numykė jis, tačiau ant jos neužpyko. Juk ir jis nori būti laisvas, be didelių įsipareigojimų. Vis dėl-

to neišlaikė nepapasakojęs apie tėvo palikimą, saugomą rūsyje. Staiga Oksana sukluso, tarsi būtų vilkė, pajutusi grobį. Galop nusišypsojo ir, jį apkabinusi, jausmingai sukuždėjo, neva, turįs didelį turtą, tik jį reikia brangiai parduoti. Aš supratau, ką tu nori pasakyti, tačiau ta skrynia yra tėvo dovana, kurią jis liepė saugoti... Mielasis, kam to reikia?

Juk tu neturi vaiko, kuriam paliktum šį „lobį“, prieštaravo ji. O gal aš dar turėsiu vaikų, suabejojo jis, nors slapčiomis pritarė jos minčiai. Oksana visą laiką šypsojosi, ir jis jautėsi bejėgis prieš kerinčią šypseną.

Gerai, abu nusileiskime į rūsį ir pasižiūrėkime į tą mistinę skrynią...

Oksana iš karto sutiko, nes ji buvo smalsi, lyg maža mergaitė.

Deja, greitai paaiškėjo, kad skrynia esanti metalinė, o tėvas jam nepaliko rakto, kad ją atrakintų.

Nenusimink, rytoj pakviesi kokį meistrą ir jis atidarys, ramiai pasakė ji ir tuoj išlipo iš rūsio. Jis dar kartą žvilgtelėjo į skrynią, tarsi ji būtų didelė aviacinė bomba, kuri nukrito ant žemės ir kažkodėl nesprogo.

Paskui, šalia atsisėdęs ir apkabinęs jos minkštus pečius, sukuždėjo į ausį, kad jam sunku apsispręsti dėl tos dėžės, tačiau jeigu ji būtų žmona... Aš tau sakiau, jog dar pagalvosiu, numykė Oksana, o paskui užsivilko lietpaltį ir paprašė, kad ją nuvežtų į miesto centrą. Gerai, nuvešiu, bet pirmiausia pasakyk savo telefono numerį, ištarė mediniu balsu.

Kitą dieną, padedant santechnikui, metalinė dėžė buvo atidaryta ir jis tuoj pat suskubo jai skambinti, kad Oksana pamatytų, kas ten yra.

Tačiau moters mobilusis telefonas tylėjo ir tai jį labiau nustebino, nei skrynioje surastos knygos. Tačiau jis vylėsi, kad Oksana vis dėlto atsilieps, todėl skambino dar keletą kartų. Ir staiga pasijuto taip, lyg būtų apgautas vaikas.

Kunigaikščio juokdarys Pilies menės židinyje pleškėjo malkos, o netoli ugnies įspūdingame krėsle sėdėjo kunigaikštis, nes šie Ožio metai jam atrodė nesėkmingi.

Jis parašė dešimtis laiškų Kryžiuočių ordino didžiajam magistrui, tačiau iš viso to didelės naudos nesimatė. Tiesa, vieną kunigaikščio prašymą didysis magistras išpildė nedelsdamas: į Lietuvą atsiuntė savo geriausią juokdarį Otą, kuris patiko valdovui. Tikėjosi, kad šis linksmas jaunuolis praskaidrins niūrias, nerimo kupinas dienas, nes jo tarnai vaikščiojo apsiblausę, tarsi būtų ligoniai.

Dėbtelėjęs į Jogailos portretą, pagalvojo, kad šis karalius nemoka nešioti auksinės karūnos, tarsi ji būtų kailinė kepurė. Bet ko norėti iš tokio gudraus lapino. Juk Vytauto kunigaikštis bijojo labiausiai, todėl nuolatos troško jo mirties.

Kai sužvarbęs ir pavargęs pagaliau juokdarys pasiekė kunigaikščio pilį, nesugebėjo net deramai pajuokauti, todėl dažnai žegnojosi ir vartė akis, tarsi vaizduotų, jog miršta. Nežinia ką jis galvojo apie valdovą, bet nuo pirmų viešnagės dienų jam rodė išskirtinę pagarbą. Iš tolo jį išvydęs, tuoj puldavo ant kelių, po to keturpėsčias ropodavo iš paskos, tarsi būtų šuo. Tokį vaizdą išvydę, šypsojosi pilies tarnai ir bajorai, tačiau kunigaikštis į jį net nepažvelgdavo, nes jam galvą skaudėjo nuo karštligiškų minčių: kuo buvo galima pasitikėti, jeigu net įtakingi giminaičiai tau už nugaros rodė špygas? Juk žmogaus gyvybė dabar nieko nereiškė,

Alio Balbieriaus nuotr.

nebent, kas nors ją išpirktų iš nelaisvės. Tačiau tokio geradario niekur nesurasi. Aplink tave – niekšai ir menkystos...

Netrukus jam teko palikti pilį su ginkluota apsauga, tačiau Otas su tarnais pasiliko didžiojoje menėje ir, atsisėdęs į kunigaikščio krėslą, vaizdavo išdidų valdovą retsykiais šūkaudamas ant lėtapėdžių tarnų.

Tačiau jie dirbo savo darbelius nekreipdami į juokdarį net menkiausio dėmesio. Jis grasino jiems, nes šiek tiek mokėjo lenkiškai, tačiau tarnai pakluso tiktai kunigaikščiui.

O pastarasis tuo laiku sėdėjo priešais Jogailą ir jį atkakliai įtikinėjo, kad Vytautą būtina uždaryti tamsiame rūsyje, tuomet visiems būsią ramiau. Karalius taip pat laikė juokdarį, nors Jogaila juokų nesuprato, bet, kai vykdavo reikšmingi pokalbiai, komediantą išprašydavo iš menės. Jis nesistebėjo karaliaus įtarumu, nes pastarasis į visus žvelgdavo nepatikliai. Neverta šito daryti, tarė Jogaila ir lėtai pakėlė ranką, Vitoldas man bus reikalingas ateityje... Toks atsakymas kunigaikščiui nepatiko, tačiau su tokiu pūzru, kaip karalius, nepasiginčysi, nes , ko gero, tai jį patį uždarys giliame rūsyje. Tąsyk sugrįžo iš Krokuvos sušalusiais viduriais ir labai piktas.

Kartą, įslinkęs į menę, išvydo Otą, kuris sklaidė jo laiškus, nes, tikriausiai, mokėjo lotynų kalbą. Kunigaikštis jam nieko nesakė, nors pastebėjo, kad juokdarys sutriko ir bandė vaizduoti juokingą žmogelį. Bet kitą dieną jis liepė tarnui, kad šis nuolatos sektų juokdarį, po to praneštų, ką matęs bei girdėjęs. Ir gana greitai paaiškėjo, kad Otas lankosi turguje, kur susitikinėja su augalotu vokiečių pirkliu ir jie apie kažką rimtai kalbasi. Sakai, Otas kalba santūriai ir nesimaivo?..

Taip, mano valdove, bet man nepavyko išgirsti apie ką jie šnekasi.

Akimirką kunigaikščio veidą iškreipė ironiška šypsena.

O kai kitą sykį kunigaikštis vėl pamatė Otą, skaitantį jo laišką, kuris tyčia buvo paliktas ant stalo, tuojau pat liepė sargybiniui jį suimti. Tačiau tarnus įspėjo, kad juokdario nekankintų: tegu pasėdi belangėje, gal tuomet pats prisipažins.

Deja, Otas išdidžiai tylėjo, o vėliau jam pasimaišė protas, bet iš tamsaus pilies požemio jo neišleido. Jis tarsi tapo pilies vaiduokliu, kuris kartais staugdavo kaip vilkas.

Slinko dienos, tačiau niekas net nebandė gelbėti Oto. Nors vėliau pasirodė Didžiojo magistro laiškas, kuriame jis teiravosi, ar kunigaikštis patenkintas juokdario išdaigomis. Valdovas kreivai nusišypsojo, bet magistrui išsiuntė mandagų atsakymą, tik jame net žodeliu neužsiminė apie Otą, tarsi jo niekada ir nebuvo.

Galop kunigaikštis nenoromis paliko šią pilį, todėl su savo tarnais ir kariais išvyko gyventi į Rusiją, kurioje turėjo šalininkų ir dailių moterų. Tik po daugelio metų pilies požemyje buvo surasti žmogaus griaučiai ir kaukolė, kurią puošė juokdario kepurė su variniais varpeliais.

7

ketvirtadienis, rugpjūčio 29, 2013

durys

Laisvasis teatras – tiems, kuriems rūpi, ir apie tuos, kurie nereikalingi Laisvasis teatras – ketverius metus Klaipėdoje gyvuojančio nepriklausomo teatro pavadinimas, vykusiai atspindintis jo statusą ir vietą tarp kūrybinių interesų grupių. Veiklos organizavimo požiūriu jis iš tiesų prilygsta laisvajam menininkui, entuziazmu – kūrybos skonį patyrusiam debiutantui, užmojais – profesionalui, kurio įdirbis reikalauja didinti veiklos tempą.

Rezultatai veržiasi į sceną.

Valerija Lebedeva

Etatų struktūros ir metinio darbų plano neįpareigotas teatras, uostamiesčio žiūrovams labiausiai žinomas iš Nerijaus Gedmino režisuoto Augustės Pociūtės monospektaklio „Sudie, derintojau!“ pagal Vadimo Levanovo pjesę, kuris jau antrąjį sezoną bus rodomas Klaipėdos dramos teatre, artėjančiam rudeniui paruošė iškart dvi premjeras. Abi – šiuolaikinių autorių, apie amžiumi bei siela jaunus žmones.

Nelaimingos meilės patologija

Vienas iš Laisvojo teatro įkūrėjų N.Gedminas, beveik du dešimtmečius dirbantis režisieriumi ir apie dešimtmetį – teatro pedagogu Klaipėdoje bei kaimyniniuose miestuose, dėstantis uostamiesčio universitete, jau užaugino ne vieną mokinių ir studentų kartą, sukaupė didžiulę pedagoginio darbo patirtį.

Tačiau epitetas „ilgametis“, kad ir koks šiuo atveju būtų tikslus, jo atžvilgiu neskamba. „Ilgametis“ prašosi programinių įsitikinimų arba deklaracijų, subrandintos kūrybinės bei visuomeninės pozicijos.

Nerijus neskuba skelbti programų.

Jis sako labiausiai mėgstantis repetuoti ir kalbėtis apie teatrą.

Pagal danų dramaturgės Marie Markvard Andersen pjesės ištraukas pastatytas spektaklis „Šokis“, kuris šįvakar 18 val. bus parodytas Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros J.Gudavičiaus salėje, jungia Dovi-

lės Binkauskaitės bei Dariaus Berulio šiuolaikinio šokio plastinę išraišką bei Ainos Norgilaitės vaidybą istorijoje apie meilę, virstančią moters asmenybės pančiais bei gyvenimo aklakeliu.

Psichoterapija, skatinanti šokti savo gyvenimą išmoktais žingsneliais, kurį laiką gelbsti, tačiau kasdieniškų minčių žaismas, kurį mena šokėjų dueto figūros, vėl ir vėl nuveda heroję Rosettą (vaid. A.Norgilaitė) prie jos mylimojo Leifo (vaid. Ričardas Bartašius), verčia laiškais inscenizuoti pokalbius bei kartoti klausimus, į kuriuos negali atsakyti net pats jausmų objektas, trikdomas tokio dėmesio. Finalas interpretuotinas įvairiai. Režisierius ir pjesę iš danų kalbos vertusi Ramunė Dran-

Nerijus Gedminas:

Dirbant reikia turėti stimulą: idėjinį, finansinį arba šlovės. Kai pastarųjų nėra, norisi patirti veiklos dvasinę grąžą. kinaitė, – beje, buvusi N.Gedmino mokinė, – priėję prie vieningos išvados, jog tekstai labai gražūs, dėl istorijos pabaigos nesutarė. „Vertėja suprato, kad galų gale pagrindinė herojė susitaiko su savo ilgesiu, tačiau aš skaitydamas šito nepajutau, nors man kaip žmogui

Nustebino. N.Gedmino su Kretingos pranciškonų gimna-

zijos ugdytiniais pastatytos Sofoklio „Elektros“ žiūrovai sakė nesitikėję iš mokyklinio teatro tokio solidaus darbo.

Andriaus Gaubio nuotr.

Prioritetas: N.Gedminas savo spektakliams renkasi socialiai ir psichologiškai aktualią dramaturgiją. „Tema

turi skaudėti tau pačiam“, – trumpai paaiškino jis.

Asmeninio archyvo nuotr.

nesuvokiama, kaip galima nematyti gyvenimo prasmės, jeigu jame nėra konkretaus žmogaus. Manau, kad tuo turėtų būti persergama paauglystėje. Scenoje norėjosi atskleisti šios būsenos neproduktyvumą, patologiškumą“, – kalbėjo N.Gedminas. Šokio ir dramos sintezė

Pjesė režisieriaus dėmesį patraukė prieš metus jam dalyvaujant kūrybinėse teatro dirbtuvėse Sønderborge, Danijoje. Dalyviai, pasiskirstę grupėmis, ieškojo savo režisūrinio sprendimo tam pačiam kūriniui ir po kelių dienų darbo pristatė rezultatus publikai. Procesas įtraukė, istorija sudomino ir dalyvius, ir žiūrovus, tad, grįžęs į Lietuvą, N.Gedminas ėmė burti bendraminčius visaverčiam spektakliui.

Su aktore Migle Laucyte repetuodavo buvusiame Vydūno mokyklos pastate, praėjusį sezoną skirtame menininkų reikmėms.

Nustebindamas kolegas, šokti

spektaklyje įkalbėjo kelerius metus scenoje nesirodžiusią Klaipėdos šokėją D.Binkauskaitę. Po Naujųjų metų glausdavosi tai vienoje, tai kitoje erdvėje. „Su Migle ir Dovile sulipdėme beveik visą spektaklio karkasą. Vasarop Miglė nebegalėjo tęsti darbo dėl šeimyninių aplinkybių – ketina grįžti rudenį, tad vaidmenį perėmė Aina. Labai tikiuosi, kad Rosettos personažui turėsiu dvi aktores – tiesiog režisieriaus svajonę, – apie kūrybinę virtuvę pasakojo N.Gedminas. – Darius ir Dovilė dirba užsidegę, o man kaip režisieriui tai yra žingsnis į gretutinę sritį: žinau, ko noriu, bet turiu paaiškinti savo viziją ne aktoriams, o šokėjams. Tad, nusakęs mintis ir situacijas, prašydavau „išversti“ jas į šokio kalbą, bet taip, kad tai nebūtų pernelyg iliustratyvu. Prieš kelerius metu jau turėjau pamąstymų jungti dramą su šokiu viename spektaklyje – ketinau statyti klaipėdiečio Adomo Stanciko parašytą pjesę. Šis ketinimas tebėra aktualus.“

Sėkmė: pirmasis Laisvojo teatro kūrinys – 2010-aisiais

N.Gedmino režisuotas monospektaklis pagal V.Levanovo pjesę „Sudie, derintojau!“ su pradedančia aktore A.Pociūte suintrigavo ne tik publiką, bet ir kritikus.

Antono Shuminskio nuotr.

– Ko gero, Klaipėdos sąlygomis šokio ir dramos sintezė yra natūralus kūrybinis žingsnis?

– Taip, choreografės Agnijos Šeiko bei jos iniciatyvių kolegų dėka turime labai stiprų šiuolaikinio šokio sektorių. Pelnyti scenos kryžiai yra įrodymas. Be to, čia visi yra pažįstami ir vienaip ar kitaip susiję: pjesės vertėja Ramunė yra šokusi Dovilės spektaklyje, ir sužinojusi, kad pradėjome bendradarbiauti, pasidžiaugė ir pasakė seniai įsidėmėjusi, kad mąstome panašiai ir galėtume dirbti drauge.

Tačiau analizuodami medžiagą su Dovile labai ginčijomės, nors pjesė telpa į vos du lapus, – juokėsi pašnekovas.

– Paties pastatymuose dominuoja aktualioji dramaturgija.

Domitės išskirtinai šių dienų problematika bei jos išraiška?

– Traukia ir klasika, bet teatre kūrybinės galimybės labai priklauso nuo turimų pajėgų.

15

Aktualijos: Kretingos rajono kultūros centro E.Radžiaus tea-

tre pastatytas spektaklis „Upė ant asfalto“, viena vertus, yra apie paauglių meilę, kita vertus, apie tėvų ir vaikų santykius ir sudėtingą brendimo laikotarpį.

Peterio Rafno Dahmo nuotr.

8

ketvirtadienis, rugpjūčio 29, 2013

durys

Jautrus „PLArTFORMOS“ kom Festivalis „PLArTFORMA“ šiųmetę programą žymėjo raudona ir mėlyna spalvomis, gretindamas moteriškumą ir vyriškumą, šiaurę ir pietus, vieną be kito neįmanomus polius, siejamus nuolatinės įtampos. Jos festivalyje nepritrūko – ir kūrybinės aistros, ir progų diskusijoms pavidalu: tiek viena, tiek kita yra būtina žengiant šiuolaikinių menų renginio keliu.

Valerija Lebedeva Muzikiniai iššūkiai

„Švyturio menų doke“ rugpjūčio 23–25 dienomis vykusio 8-ojo tarptautinio šiuolaikinių vaizduojamųjų ir atlikėjų menų festivalio „PLArTFORMA“ atidarymo vakarui pasirinktas iki šiol Klaipėdoje nerodytas Baltijos kamerinio operos teatro spektaklis – Charleso Gounod operos „Faustas“ kamerinė versija, sutraukusi gausų susidomėjusių klausytojų būrį.

Muzikaliai minimizuotas ir sutrumpintas operos variantas priminė klasikinės literatūros kūrinių santraukas, kurios, nepaisant pedagogų pasipiktinimo, jau senokai gelbsti skaitymo meilės nepagautus moksleivius. O ką daryti, kai iš XXI a. pradžios technogeninių aukštybių klasikos aruodai atrodo nykūs?

Priminti, kad gyvenimo ir literatūros siužetai yra amžini ir todėl visada aktualūs. Tai ir daro operos kūrybinė komanda. Daro suinteresuotai ir aistringai, nors vietomis operoje gal kiek per tiesmukai manipuliuojama nebenauja psichotropine atributika, o besilaukiančios Margaritos (dain. Viktoras Gerasimovas) pilvas, veiksmo įkarštyje atsidūręs ties solisto saulės rezginiu, nukreipė dėmesį nuo dramatiškos situacijos, paversdamas ją komišku epizodu.

Solistų, kurie kamerinės operos lauke vertėsi be choro pagalbos, darbas vertas komplimentų, kuriuos publika aplodismentų protrūkiais po kiekvienos pavykusios partijos žarstė nelaukdama operos pabaigos. Taigi paminėtoms santraukoms būdingo originalių versijų išraiškos priemonių suprimityvinimo „Faustui“ neprikiši – Raimundas Juzuitis (Mefistofelis), Jonas Sakalauskas (Valentinas) sodriai ir įkvepiančiai atskleidė Ch.Gounod muzikos spalvas bei savo veikėjų charakterius, o kaskart stulbinančio vokalo savininkas sopraninas V.Gerasimovas, kuriam teko iššūkis ne vien išdainuoti, bet ir įkūnyti moteriškąjį personažą, tai įveikė itin subtiliai.

Operos klausiusis klaipėdietė kompozitorė Loreta Narvilaitė sakė galinti pasveikinti jaunų solistų kūrybines ambicijas bei aktyvias vietos po saule paieškas. „Kita vertus, šis projektas dvelkia neišbaigtumu, ypač – režisūra, rekvizitas, scenografija, – mano ji. – Jau pirmosiomis operos minutėmis pavojingai girgždėjusios Fausto kopėčios neleido koncentruotis į dainavimą.

Jeigu naudojamos minimalios priemonės, turi pakerėti balsas ir vaidyba. Pakerėta nebuvau, tačiau išskirčiau V.Gerasimovo, R.Juzuičio, J.Sakalausko partijas bei vaidybą, labai įtaigus buvo ir epizodinis Vytauto Vepšto Vagnerio vaidmuo.

Papriekaištauti būtų galima To-

mui Pavilioniui (Faustas) bei Algirdui Bagdonavičiui (Zybelis). Vertinant muzikaliai, pasigedau daugiau styginių, jų nepakako net labai sumažintai kamerinei versijai, kurioje ir fortepijoną, vargonus bei arfą atstojo sintezatorius.“ Kitas kompetentingas klausytojas, dirigentas Stasys Domarkas, jauniesiems kūrėjams buvo atlaidus. „Jie gerai atliko kūrinį, dirigentas Vytautas Lukočius puikiai suvaldė gerai sukomponuotą orkestrinį ansamblį, o išskirtinio talento solistas V.Gerasimovas vietomis mane sužavėjo. Manau, kad tai pavykęs pastatymas, turintis teisę gyvuoti“, – teigė jis.

Uostamiesčio publika darsyk priminė apie savo ypatybes, verčiančias daugelį renginių organizatorių šešiskart pamatuoti prieš ryžtantis įgyvendinti čia vienokį ar kitokį sumanymą.

„Faustui“ pasibaigus muzikinio kompaso rodyklė pasisuko 180 laipsnių ir nukrypo į audiovizualinės poezijos grupės „AVaspo“ programą „Kraujuojantis okeanas“.

Technologines bei poetines išraiškos priemones derinanti grupė su Gabriele Labanauskaite priešakyje kvietė į muzikinę kelionę, siūlydama įvairius maršruto taškus – nuo Venesuelos iki Rainerio Marijos Rilkės.

Tačiau operos publika nepersidengė su eksperimentinės kūrybos interesantų gretomis, o tikslingai į vakarinį koncertą skubėjusių klaipėdiečių nebuvo gausu. Atlikėjai laikėsi oriai ir kryptingai, tačiau magija neįvyko, ir renginys pavirto sausoku albumo pristatymu.

Uostamiesčio publika darsyk priminė apie savo ypatybes, verčiančias daugelį renginių organizatorių šešiskart pamatuoti prieš ryžtantis įgyvendinti čia vienokį ar kitokį sumanymą, kad jis būtų visapusiškai džiugus, o ne verčiantis artistus bei jų klausytojus susimąstyti apie sudėtingą ir nenuspėjamą atlikėjo dalią. Situacija prašytųsi ir kruopštesnės „PLArTFORMOS“ organizatorių, menininkų grupės „Žuvies akis“, analizės.

Patirčių teatras

Šeštadienio, antrosios festivalio dienos, vakarą didžiojoje salėje rengėjai pademonstravo prodiuserės Godos Giedraitytės akcentuotą įgūdį – pritaikyti teatriniams pastatymams su jais savo esme nieko

bendra neturinčią poindustrinę erdvę. Jungtinių čekų bei ispanų kūrėjų pajėgų šokio spektaklyje „Artemidė žvelgia į veidrodį“ naudota gausi scenografija, manipuliuota teatriniu apšvietimu, ant grindų rodyta vaizdo projekcija.

Senovės graikų medžioklės deivės kulto bei mitologinės biografijos įkvėptas spektaklis gvildeno moters tapsmo temą per efektingai scenoje atrodančias alegorijas, nors kai kurios jų – žmogus gyvūno galva, dvasinius bei giminystės ryšius vaizduojantys siūlai – nesyk matytos įvairialypėje kūrybinėje produkcijoje nuo spektaklių iki vaizdo klipų.

Mažoji doko salė tądien virto uždaru klubu. Vokietijos „post theater“ kolektyvo multimedijų renginys „Ekspres kovos klubas“ – neišdildomą įkvepiantį įspūdį paliekantis patirčių spektaklis, kuriame žiūrovai tampa veikėjais, vadovaujamais iš ekrano kalbančio „didžiojo brolio“, kurio paliepimai atlikti socialiai vertingus ir absurdiškus, komiškus ir kiek bauginančius veiksmus ant grindų projektuojamoje žaidimų aikštelėje nesulaukė nė vieno dalyvio prieštaravimo. Šis renginys buvo viena iš festivalio intrigų, vykusių akcentų ir užuomina į meno perspektyvą, kurioje susitinka skaitmeninių technologijų raida bei kūrybinės išmonės polėkis. Renginio pabaigoje įsakmus balsas liepė dalyviams-žiūrovams eiti ir kurti savo klubą. Tačiau šie salę paliko nenoriai – šiuolaikinių menų iššūkis pasukti galvą stiprina susižavėjimą sulaukus aiškaus instruktažo.

Dailė: festivalio publika galėjo įvertinti ir A.Petkaus erdvinius objektus „

prie įėjimo į „Švyturio menų doką“.

Dedikacija: spektaklis „Artemidė žvelgia į veidrodį“ skirtas moteriai.

Moterys ir vyrai

Vaizdingą atsakymą į ankstesnius klausimus – kas bus, kai neišmanai konteksto ir neturi jokių instrukcijų suvokti tai, ką matai scenoje, – pateikė trečioji festivalio diena.

Dano Palle’o Granhøjaus trupės spektaklio „2men2mahler“ startą nuspalvino kultūrinio šoko akimirka: du pečiuiti vyrai su šortais triukšmingai paliko salę guosdamiesi dėl bergždžiai išleistų 30 litų, mat improvizuotoje scenoje doko erdvėje darbiniais pasiruošimais prasidėjęs vyrų šokio dueto pasirodymas nepriminė įprastų teatrinių sąlygiškumų. P.Granhøjaus kūryboje akcentuojamas paprastumas ir humoras; ir vieno, ir kito spektaklyje buvo per akis. Vyrų konkurencijos, virstančios į vaikiškus raumenų matavimosi žaidimus bei ilgokai užtrukdavusias manipuliacijas su charakteringos pailgos formos balionėliais bei suspausto oro prietaisu, temos analizė buvo išgelbėta Petro Lisausko charizmos bei nuspėjamumo ribas pranokstančio smuiko ir vokalo akompanimento. „PLArTFORMOS“ polinę struktūrą sekmadienį išbaigė klaipėdie-

Linksmai: vyriškosios tapatybės diskursą narstantis „2men2mahler“

paspalvintas humoru.

Vytauto Petriko nuotr.

tiška premjera – šiemet Klaipėdoje įkurto šiuolaikinio šokio teatro „PADI DAPI Fish“ spektaklio „Un extracto del blog“ eskizas, kuriame šoka vien moterys, sutraukė besidominčius kūrybingų uostamiesčio šokėjų veikla. Spektaklio choreografė ir šokėja Beata Molytė-Kulikauskienė, subūrusi koleges Agniją Šeiko ir Aušrą Krasauskaitę, atsigręžė į savo pamėgtą flamenko žanrą, papildydama tikslius skambius žingsnelius šiuolaikinio šokio plastika. Įdomus ieškojimų kelias, krypstantis į atraktyvią fusion stilistiką.

Nemažą dalį scenos užėmė spektaklio talkininko Arkadijaus Gotesma-

no mušamieji, tačiau renginio metu neapleido jausmas, kad išdėliota jų kur kas daugiau nei realiai naudojama perkusininko, o vietoje laukto efektingo gyvo solo per kolonėles paleista dainos fonograma buvo nemaloniai netikėta... Šiuolaikinių menų bangų kilnojamai „PLArTFORMAI“ svetimas štilis. Tai, kas renginyje turi būti stabilu, jau yra: suinteresuota organizatorių komanda bei tęstinumas, drauge lemiantys vietą, datą bei statusą – atspirties taškus. Sveikinami ne tie, kurie liko namie bijodami audros, o tie, kurie ją įveikė ir sėkmingai prisišvartavo kitame krante.

9

ketvirtadienis, rugpjūčio 29, 2013

durys

mpasas

„Sudegęs“ bei „Skrytis“, eksponuotus

Opera: Ch.Gounod „Faustas“ intrigavo visais atžvilgiais ori-

ginalia interpretacija.

Sąskambiai: premjerinis klaipėdiečių „Un extracto del blog“ atsigręžė į flamen-

ko žanrą, papildydamas jį šiuolaikinio šokio plastika.

Šokis: forma prieš esmę Violeta Milvydienė Jau aštuntąjį kartą menininkų grupės „Žuvies akis“ organizuotame uostamiesčio reprezentaciniame renginyje – tarptautiniame šiuolaikinių menų festivalyje „PLArTFORMA“ – tradiciškai pateikta gana įvairiaspalvė, nors ne tokia plati ir intensyvi programa kaip anksčiau.

Išryškėjusios ypatybės

Viena šiųmečio festivalio savybė – pristatyti premjeriniai spektakliai: gausiausiai publiką pritraukusi kamerinė Ch.Gounod operos „Fausto“ versija (Baltijos kamerinis operos teatras) ir šokio spektaklis „Artemidė žvelgia į veidrodį“ (Ispanija, Čekija).

Kita pastebėta ypatybė – tai daugmaž išlaikyta pusiausvyra tarp sceninių – „moteriškų“ ir „vyriškų“ – pasirodymų (pernykščiuose vyravo būtent antrieji). Tarkim, jei šiuolaikinėje „Fausto“ interpretacijoje visi vyraisolistai atlieka net moterų partijas, „Granhøj Dans“ performanse taip pat dalyvauja vyriška ketveriukė, tai audiovizualinės poezijos grupės „AVaspo“ projekte „Kraujuojantis okeanas“ centre, anksčiau minėtame spektaklyje Artemidę įkūnija ir eskize „Un extracto del blog“ šoka vien moteriškos lyties atstovės.

Kaip ir anksčiau (tik šįkart lauke, gryname ore), pasiūlyta peržvelgti lietuviškų trumpametražių („Patys pačiausi“) ir šokio filmų programas, pristatytas „Lithuanian Shorts“ ir „Naujojo Baltijos šokio“.

Galima tik apgailestauti, jog atsisakyta jaunųjų kūrėjų platformos – palankaus tramplyno į scenines aukštumas būsimai choreografų kartai.

Dar atkreipčiau organizatorių dėmesį į pasikartojančią negatyvią tendenciją – nuolatinį pasirodymų vėlavimą (nuo 15 iki 30 min.) bei nepamatuotai išaugusias jų bilietų kainas – galbūt šie faktoriai turėjo įtakos, kad gana vangiai ir ne itin gausiai savaitgalio vakarais rinkosi publika (ypač jaunoji, studentiška)?.. Skatinčiau tai apmąstyti.

Suintrigavo traktuotė

Antrosios „PLArTFORMOS“ dienos programą pradėjęs ir vėliau darsyk pakartotas „post theater“

(Niujorkas, Tokijas, Berlynas, Štutgartas) projektas „Ekspres kovos klubas“ sudomino pateikta informacija, kurioje teigiama, jog „žiūrovai liks nustebinti nepamirštamų įspūdžių“, o grafoje „choreografija“ parašyta – „nežinomas autorius“.

Tiesa, traktuotė pasirodė esanti įdomesnė ir labiau intriguojanti nei galutinis ir momentinis kolektyvinio darbo „produktas“. Jo režisierius Maxas Schumacheris susirinkusiai 30-ies žiūrovų grupelei pasiūlė pačiai dalyvauti „dabar ir čia pat“ kuriamame pasirodyme, kuris, reikia suprasti, kaskart išeina vis kitoks. Taigi visiškai nejučia buvome paversti vyksmo įkaitais.

Be to, kad šis neva slaptas „kūrinys“ labiau priminė proginio – vestuvių, gimtadienio ar kito vakarėlio žaidimą, kurį iš anksto numato, reguliuoja užduotis, koordinuoja jų atlikimo laiką ir pan. tos šventės planuotojai (konkrečiu atveju – vyras kitapus ekrano), procesui aiškiai pristigo intensyvumo, dar keistesnių būsenų, aplinkybių, refleksijų, galbūt absurdiškai juokingų situacijų, neadekvačių veiksmų, stipresnio komunikacinio ryšio, t. y. santykio tarp ką tik susipažinusių žmonių. Čia galima pritaikyti posakį – „fantazijai ribų nėra“.

Dedikuotas moteriai

Premjerinis šokio spektaklis „Artemidė žvelgia į veidrodį“ – bendras ispanų režisieriaus bei dramaturgo Amadoro Artiga’os ir šokėjos-choreografės iš Čekijos Nikola Križkovos kūrybinio darbo vaisius.

Kaip rašoma festivalio buklete, spektaklis „dedikuotas moteriai, natūralumo sergėtojai, vieninteliam ir paskutiniam civilizacijos ryšiui su gamta“. Koncepcijos atskleidimui lyg ir tinkamai pasirinktas medžioklės deivės Artemidės įvaizdis, tačiau ryškiausiai šiame soliniame performanse dominuoja vizualizacija – įstrižai aikštelės pastatytame grandioziniame veidrodyje perteikiama vaizdinė iliuzija.

Choreografinė spektaklio pusė aiškiai silpnesnė – keliolika šiuolaikinio bei klasikinio („pa de boure“, „ešapė“) šokio judesių nerišliai perauga į kūno drebulį, paskui virsta desperatiškomis konvulsijomis. Šiek

tiek glumino neestetiški momentai pozose (čia neturiu omeny apsinuoginimo – toks senokai nebestebina), lėtai besirutuliojantis „žaidimas“ su elnio galva, mažų stirnaičių statulėlių pernešimas iš taško A į tašką B, dirbtinių gėlių kaišiojimas į ragus – tokie banalūs ir nuobodūs veiksmai galiausiai sukėlė žiovulį. O labiausiai, manau, persistengta su beveik visą erdvę užimančiu rekvizitu, įvairiais aksesuarais ar kostiumų keitimais. Jeigu visa tai – šokio stokos kompensacija, vis tiek – rezultatas neįtikino.

Grįžo su kūrėjos amplua

Trečiąjį ir paskutinįjį – sekmadienio – vakarą plūstelėjusiam į mažąją salę apie 100 žiūrovų srautui šokio teatras „PADI DAPI Fich“ pristatė iš sostinės į uostamiestį gyventi ir dirbti sugrįžusios Beatos Molytės sukurtą eskizą šokio spektakliui „Un extracto del blog“ (iš ispanų k. – ištrauka iš dienoraščio).

Neįprasta atlikėjų sudėtis: šalia žinomos minėtosios artistės-choreografės scenoje pasirodė kita Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės solistė – universalioji Aušra Krasauskaitė ir produktyvioji šiuolaikinio šokio kūrėja, Auksinio scenos kryžiaus laimėtoja Agnija Šeiko-Sarulienė (beje, pastarosios – dar Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros magistrantė ir pedagogė-lektorė).

Bendra atmosfera ir visa kompozicija sudarė monospektaklio (gal kiek ir neišbaigto) įspūdį, kurio centre – moters „pokalbis su savimi“, pagrįstas vyraujančia ispaniško – flamenko – šokio stiliaus technika, vietomis „paskaninta“ moderniais „prieskoniais“.

Solo šokančios B.Molytės laibo kūno, įspūdingai ilgų grakščių rankų plastika prisodrinta organiškais, neretai ir gana įmantriais judesiais, pozose fiksuojama besikeičianti, emocionaliai paveiki veido mimika, atspindinti tam tikrą išgyvenimą ar akimirkos nuotaiką. O kitos dvi šokėjos, labiau atlikusios stebėtojų ar pagalbininkių „vaidmenis“, savitai raiškai naudoja šiuolaikinio šokio leksiką, retkarčiais prisitaikydamos prie centrinės „ašies“. Tuomet trio susijungia darniais rankų plojimais, kojų ištrep-

sėjimais, kulniukų kaukšėjimais, suderintais su flamenko muzikos skambesiu ar perkusijos garsais.

Maloniai nuteikė ir vykusiai subalansuotas A.Krasauskaitės šokis, ir netikėtas pačios B.Molytės mušamosios ritmikos įvaldymas, tačiau labiausiai imponuojantis, ypatingai profesionalus, nes harmoningai sustyguotas atrodė jos ir garsaus Lietuvos perkusininko Arkadijaus Gotesmano duetas. Realiai įsivaizduočiau būtent jųdviejų tolimesnio bendradarbiavimo siekiamybę.

O štai tie keli „vaidybiniai“ epizodai, naudojant avanscenoje eilute sudėliotus įvairius daiktus, atrodė (bent kol kas) lyg nereikalingas balastas. Galbūt ateities kūrinyje toks ar panašus sprendimas pasitvirtins, bus simboliškai ar prasmingiau įpintas į veiksmą... Tad nekantriai lauksime išplėtotos – spektaklio – versijos.

Tai, ką tenka stebėti šiuolaikinėje kūryboje, labiau panašu į formos išaukštinimą prieš turinį.

Finale – ne „déjà vu“

Antrus metus paeiliui festivalio uždarymui – finaliniam akcentui – pasirinktas Danijos teatro „Granhøj Dans“ kūrinys. Šokio spektaklis „2men2mahler“, sukomponuotas trupės meno vadovo ir jau žinomo choreografo Palle’o Granhøjaus, atrodė, bus pernykščio performanso „Men & Mahler“ tęsinys. Anaiptol. Išskyrus aiškiai išreikšto vyriško egocentrizmo ir „bandymo prakalbinti G.Mahlerio muziką“, akademinės valandos trukmės spektaklis kardinaliai skiriasi nuo pernai parodytos pasaulinės premjeros.

Tenka pripažinti, kad ir šis neatrodė solidžiau – ir ne dėl „sumažėjusio“ atlikėjų ar scenografijos detalių skaičiaus, o dėl visiškai minimalistinės choreografijos. Jame gal tik daugiau humoristiškai perteikiamų epizodų (pozityvus reiškinys), ne veltui sukėlusių gyviausią publikos reakciją.

Vyriškame „kvartete“, kurio sudėtyje – šokėjų duetas, smuikininkas ir dainininkas, vėl buvo smagu matyti mūsų tautietį klaipėdietį Petrą Lisauską. Kyla įtarimas (manyčiau, pagrįstai), jog šis energija bei jaunatvišku entuziazmu tebetrykštantis atlikėjas ir diplomuotas režisierius gana aktyviai prisidėjo prie kūrybinio spektaklio proceso.

Pasitelkę tarpusavio rungtyniavimo metodą ir vaidybinį aspektą, tiedu vyrukai vienas kitam (ir, žinoma, publikai) šmaikščiai demonstravo savo kūno muskulatūros judesius – bicepsų, krūtinės raumenų, sėdmenų, pilvo „šokio“ „elementus“. Toliau įsimintini ilgalazdės valdymo, elektrinių įpūstuvų naudojimo fragmentai, grėsmingai pateikiamos imtynės, nestigo ir kitų, kartais kiek drastiškų fizinės jėgos bei vyriškos galios demonstravimo scenelių.

Natūralu, jog po ambicingų epitetų („tarptautinio pripažinimo sulaukusi šokio trupė“, „apibrėžia išraiškos formą, o kartu ir išskirtinę plastinę kalbą“ ar pan.) tikėtasi sulaukti ypatingesnio „efekto“, svarbiausia – įdomesnės šiuolaikinės choreografijos. Nejau išeikvotos visos šokio meno galimybės? Peršasi toks (ne)suvokimas...

Praraja vis gilesnė

Galbūt postmodernistinėje ir siurrealistinėje kultūroje bei ištobulėjusių technologijų XXI a. daugeliui juokingi kažkokie prasmės ir/ar logikos ieškojimai. Lyg ir nesudėtinga būtų priimti ir bet kokią naujovę, ir didėjančią kaitą, tačiau... Kokiu būdu pasiekti konsensusą, gilėjant prarajai tarp pateikiamos formos ir kūrinio prasmės? Tai, ką tenka stebėti šiuolaikinėje kūryboje, labiau panašu į formos išaukštinimą prieš turinį. Todėl dažnokai iškylantys klausimai: kur prasmė, koks turinys ir kame pamatyto esmė?

Juk turinys be prasmės – tarsi negatyvi akceleracija, net atsižvelgus į mūsų hiperaktyviai greitėjančio gyvenimo tempą. O forma buvo, yra ir visada išliks tik forma.

Kita vertus, juk tai festivalio pavadinimo – sudurtinio žodžio – dalis, jei ir ne pati svarbiausia. Vadinasi, nėra ko samprotauti, juolab dėl to purkštauti...

10

ketvirtadienis, rugpjūčio 29, 2013

durys

Keturios dešimtys kūrybos metų (1)

Fragmentai: didžiojoje Parodų rūmų salėje, kur muzikuojant „Kuršių ainiams“ vyko vernisažas, įkurdinta klaipėdiečių dailininkų tapyba ir skulptūrinė plastika.

Klaipėdos dailininkai, švęsdami savo skyriaus Lietuvos dailininkų sąjungoje (LDS) įkūrimo 40-metį, surengė retrospektyvinę parodą, atspindinčią jų ilgametę kūrybinę veiklą.

Petras Šmitas

Jai buvo reikalaujama pateikti po vieną darbą, kuris atspindėtų kažkurį ankstesnį kūrybinį laikotarpį, ir po du naujus kūrinius. Ne visi dailininkai laikėsi nurodymų...

Jubiliejinę parodą inicijavo ir kuravo skulptorius, LDS Klaipėdos skyriaus pirmininkas, Vilniaus dailės akademijos prof. Arūnas Sakalauskas.

72 dailininkai – 190 kūrinių

Jubiliejinėje parodoje dalyvauja 72 dailininkai, pateikę 190 kūrinių.

LDS Klaipėdos skyrius 1973 m. savo veiklą pradėjo teturėdamas 11 narių, iš kurių vienas buvo architektas. Šiemet į Lietuvos dailininkų sąjungą priimta 11 naujų narių, iš kurių vienas taip pat yra architektas... Dabar skyriuje – 129 LDS nariai. LDS Klaipėdos skyriaus dailininkai yra aktyvūs, kūrybingi, tęsiantys gyvybingas parodines ir tarpusavio bendravimo tradicijas bei ieškantys naujų, laiko poreikius atitinkančių kūrybos ir veiklos vertybių. Tuo galima įsitikinti ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose aplankius jų kūrinių parodą „40 kūrybos metų“, veikiančią iki rugsėjo pradžios.

Tradiciškai parodų salėse dominuojančią padėtį užima vaizduojamoji dailė ir ypač tapyba, kiek mažiau yra grafikos bei skulptūros kūrinių. Eksponuojama taikomoji dekoratyvinė dailė yra per-

žengusi savo tradicinę paskirtį ir nemažai tekstilės, keramikos, metalo kūrinių turi vaizduojamosios dailės bruožų. Ir juvelyriniai darbai dažniausiai nėra vien tik dekoratyvūs. Kaip ir dera didelėje apžvalginėje, juolab jubiliejinėje parodoje, yra ir konceptualaus (neapibrėžtos dailės šakos ir žanro) pobūdžio kūrinių.

Apsilankęs joje, vėl pastebi pažįstamus vardus, su gerai žinomais kūrybiniais braižais, ir tik vienas kitas kūrinys verčia prieiti arčiau, kad perskaitytum autoriaus pavardę. Manyčiau, ir vėl kritiškiau nusiteikę žiūrovai (paroda, kaip paaiškėjo, yra gana gausiai lankoma) joje pasiges koncepcijos, kažkokio ypatingo akcento ar „iš kojų verčiančių“ kūrinių. To, deja, retrospektyvoje nerasime. Apžvelgus eksponatus, susidaro gana mielos, jaukios, gal kiek įprastai pažįstamos ir romantiškai tradicinės parodos įspūdis. Bet jis yra geras. Žinoma, norint šunį mušti, pagalį visada rasi...

Tapyba dominuoja

Parodoje tradiciškai išsiskiria tapyba. Ji yra gausi ne tik kūrinių kiekiu, (palyginti su grafika), bet pasižymi ir kūrybinio braižo bei temų įvairove.

Labai neblogą įspūdį palieka ir taikomoji dekoratyvinė dailė (pirmajame Parodų rūmų aukšte), kurioje tradiciniai kūriniai pinasi su konceptualaus pobūdžio ieškojimais.

Žinant mūsų miesto skulptorių ir grafikų pajėgumus, tenka kiek nusivilti mažoku dalyvių bei eksponatų skaičiumi.

Ir ypač liūdna, kad beveik nematyti dizainerių kūrinių, o juk turime ir dizainerių kalvę (Vilniaus dailės akademijos dabar jau Klaipėdos fakultetas, ruošiantis dizainerius). Pageidauti visada galima, bet yra taip, kaip yra. Parodų rūmai ne guminiai ir jų neišplėsi. Nors, labai norint, vietos, bent mano požiūriu, dar lyg ir buvo galima rasti...

Apžvelgus eksponatus, susidaro gana mielos, jaukios, gal kiek įprastai pažįstamos ir romantiškai tradicinės parodos įspūdis.

Labai malonu, kad nebuvo pamiršti išėjusieji į amžinybę dailininkai. Ne visi, bet nors jų dalis – tapytojai Algimantas Jusionis (1954–2003), Vidas Pinkevičius (1949–2012), Arūnas Mėčius (1965–2013), grafikai Algis Kliševičius (1950–2008), Valdimaras Kalninis (1952–2013), Petras Gaidamavičius (1957–2009)...

Tapybos ekspozicijoje dėmesį patraukė Juozo Vosyliaus nutapyti portretai. Jis – didelis meistras, ir to nepaneigsi. Kiek neįprasta mūsų padangėje vaizdavimo išraiška (žmonės – mutantai) išsiskiria Rūtos Jusionytės paveikslai. Žvilgsnis užkliuvo ir už didelio formato bei savita technika sukurto gana abstrakčios kompozicijos Romo Klimavičiaus paveikslo. Angeli-

Vytauto Liaudanskio nuotr.

na Banytė eksponuoja dvi naujas, preciziškai nutapytas ir kiek pakitusio turinio bei braižo drobes...

Tapybos ekspozicijoje pinasi realistinio ir suromantinto vaizdo peizažai, portretai bei vienas kitas labiau abstrahuotas paveikslas.

Komentaras

Skulptūros ir grafikos – kukliai

Kristina Civinskienė

Skulptūrų ekspozicija – kamerinė, kažkuo ypatingesniu mažiau išsiskirianti. Dėmesį patraukė keramiko I.Baroti iš terakotos sukurtos labai savitos mobilios vyro ir moters skulptūros, kurių deformuotose figūrose išreikšta šiuolaikinė dviejų žmonių bendravimo problema. Apibendrintos plastikos, sėdinčio, giliai susimąsčiusio vyro – mąstytojo iš medžio išskobtą skulptūrą eksponuoja Gintautas Survila. Kitose skulptūrose vyrauja plastinės formos dekoratyvumas arba pabrėžtas realizmas.

Palyginti labai kukli ir kūrybinėmis naujovėmis mažokai pasižyminti grafikos ekspozicija. Kiek labiau žvilgsnį patraukė Augustino Virgilijaus Burbos, Laimos Gedvilaitės Sakalauskienės, Danutės Žalnieriūtės grafikos lakštai.

Teatleidžia man dailininkai, kurių čia nepaminėjau. Ne todėl, kad nebūtų ką pasakyti, o dėl vietos stokos. Jauniesiems kūrėjams palinkėčiau ne purkštauti prieš vyresnius dėl tradicinių vaizdavimo principų, o naujomis savo idėjomis, nauja plastine raiška papildyti uostamiesčio dailės kūrybos bagažą ir praplėsti mūsų estetinio-meninio pažinimo horizontus.

Jubiliejinė retrospektyva – puikus akstinas geriau pažinti uostamiesčio dailę, jos istoriją, mintimis trumpam nusikelti į praeitį, į tuos metus, kai Klaipėdoje kūrėsi LDS skyrius, į jį būrėsi menininkai...

(Bus daugiau)

Menotyrininkė, Kaunas

T

aip jau atsitinka, kad į gimtąją Klaipėdą vasarą nuolat atvažiuoju rugpjūčio mėnesį. Ir taip kasmet patenku į jungtinę klaipėdiečių dailininkų parodą. Tai ji būna skirta Jūros šventei, tai kitai progai, bet iš esmės parodose yra rodomi tie patys autoriai. Kad ir šioji Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus 40mečiui skirta paroda, anonsuota kaip istorinis įvykis, iš tikrųjų ir vėl yra tik proga dar kartą parodyti tai, kas jau buvo rodyta pernai, užpernai... Vos užėjus į parodą kilo pirma mintis, kad tai jau matyta, tik gal kai kurie paveikslai sukeisti vietomis. Dailininkų stilius nesikeičia, vardai – taip pat. Iš tikrųjų sutinku su galerininke Violeta Jusioniene, kuri puoselėja mintį apie Klaipėdos dailės galeriją-muziejų.

Ten nuolat ir turėtų kabėti tie darbai. Girdėjau, kad žmonės parodą mėgsta (nors tuo metu, kai aš ten buvau, ją apžiūrinėjo tik vienas iš parodos dalyvių). Natūralu, juk tai paveikslai tų žmonių, kurie padėjo Klaipėdos meno pamatus, su jų menu užaugo, subrendo dabartinė vyresnioji klaipėdiečių karta. Ir kartu tame savo sukurtame mene tarsi ir įstrigo. Dauguma parodoje rodomų ankstyvųjų ir pastarųjų metų paveikslų tai patvirtina – verdama savo pačių sultyse. Naujo vėjo gūsį į tradicinę klasikinę tapybą įneša nebent prieš trejetą metų į Dailininkų sąjungos narius priimta tapytoja Dalia Kirkutienė.

Maloniai nustebino Renatė Lūšis, į savo kūrybą įtraukusi žaismingumo. Taip pat ir prie kiekvieno autoriaus sustojus galima būtų ieškoti, kaip jis pašviesėjo, paryškėjo, tačiau jokiu būdu nenukrypo nuo savo užsibrėžto tapybos kelio. Atrodo taip, tarsi autoriai bijotų netyčia prarasti savo gerbėjus, kurie įpratę matyti paveikslus būtent tokius. Meno rinka diktuoja madas? Bet gal tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl klaipėdiečių kūryba yra mažiau žinoma Lietuvoje.

11

ketvirtadienis, rugpjūčio 29, 2013

gintaro lašai

Pajusti teatro stebuklą Bertas Raudvilas. Nuodėmių pilnatis. Autobiografinė apysaka.

Eglė, Klaipėda, 2013, 323 p.

Dainora Kaniavienė

Prisipažinsiu, Berto Raudvilo knygą pasiėmiau it lengvą vasaros skaitinį. Ir mane šitaip „apgavo“ pavadinimas. Iš „Nuodėmių pilnaties“ kažkodėl tikėjausi meilės istorijos siužeto. Tikėjausi. O buvo šiek tiek kitaip, nes knygos lapuose aptikau charakterį, kuriam „žymiai įdomiau buvo patirti fiasko dideliame iškentėtame reikale, negu būti kuklaus laimėjimo drungnoj patirty. „Nusideginti“ didinga literatūra, gal net joje „sudegti“, kad laiko tėkmėj įgautume stiprybės ir vėl atgimtume.“ Po šiuo charakteriu, šiek tiek suliteratūrintas, slepiasi režisierius Albertas Vilimas. Tai sužinojau vėliau. Pradžioje buvo tik apysaka, aš ir beveik tikra pažįstamose vietose vykstanti istorija.

Struktūra nėra aiškiai pasirinkta. Kartais pasakojimas nukrypsta į paprastą atpasakojimą, prisodrintą klišių, kartais į filosofinius mintijimus, kas yra menas, teatras, kūryba. Kalbama arba pirmuoju, arba trečiuoju asmeniu. Įdomesnė knygos dalis yra toji, kuri suregzta dialogo forma, kuri kartais panėšėja į pjesę. Per šią struktūrą atsiskleidžia vaizdinis, draminis rašytojo matymas. Lyg koks netyčia paslapčia nugirstas pokalbis: „Atsirado vienas docentėlis, labai jau menkos pedagoginės „prabos“. Jis, galima sakyti, ir sužlugdė Makbeto sėkmę respublikiniame teatrų festivalyje, uždraudęs vienam studentui vaidinti šiame spektaklyje...“,

tad suskamba nemažai šnekamosios kalbos akcentų ir neslepiamos nuotaikos. Visgi daugiausia vyrauja filosofiniai pasvarstymai, kurie dėlioja knygos siužetą skaitytojui daugiau užduodami klausimų, negu pateikdami atsakymų. O pjesės variantą atmesti skatina ir pateikta nuoroda, kad šis kūrinys – apysaka. Toks rašančiojo pasirinkimas.

Kur kas aiškiau dėl pasakojimo linijos. Knygos siužetas – kūrėjo ambicijos arba režisieriaus ir teatro meilė. Vieta siūbuoja tarp Maskvos ir Klaipėdos. Maskva tampa miestu, kur iš jaunuolio patirčių užsimezga režisieriaus asmenybė, o Klaipėdoje jau jis atiduoda duoklę teatrui, ieškojimams per statomus spektaklius, ugdomus aktorius. Atrodo, koks čia konfliktas, kokia drama? O jeigu pridėčiau mažutį faktą, kad laikas kūrėjui buvo sąlygiškai nepalankus?

Netempsiu gumos – pagrindinė ašis – Klaipėdos miesto Jūrų prekybos uosto kultūros rūmų liaudies teatro veikla. Viskas nuo a iki ž: apie liaudį, apie teatrą ir apie veiklą pokario Klaipėdoje. Tik per kuriantįjį asmenį. Nuo iškilimo iki sudegimo.

Kodėl sudegė kūrėjas, skaitytojui pateikiama daug versijų, todėl veiksmo linija savotiškai primena detektyvą. Kiekvienas skyrius užmena mįslę ir, rodos, pateikia atsakymą. Iš pradžių skaitydama „Nuodėmių pilnatį“ atsiminiau J.W.Goethe’s „Jaunojo Verterio kančias“, kurias, sakoma, net pats Napoleonas Bonapartas skaitė aštuonis kartus. Gilūs ir nuošir-

dūs jaunojo Verterio jausmai, kurie užmigdo budrumą ir paklaidina jo paties svajinguose sapnuose, kol galiausiai jį patį palaužia toji meilės, aistros būsena ir jis... paleidžia sau kulką į kaktą. O režisierius taip nepadaro, nors jausmų jūra, ieškojimai savotiškai verti Verterio kančių, tik šįkart siužete jokios kulkos.

Jokios fizinės savižudybės. Ko negalėčiau pasakyti apie dvasinę... „Sudegęs kūrybos ugnyje žmogus“ – pirmoji asociacija, atėjusi į galvą.

Savo ugnį jis atrado kur kas anksčiau negu vyko mokytis režisūros į Maskvą. Ne vienąkart knygoje užsiminta, kad jam didysis yra Juozas Miltinis: „Vos šoktelėjęs į penkioliktuosius metus, su nesuvokiama jėga nesuvokiamos traukos nešamas atsidūriau prie mažų senojo Panevėžio dramos teatro administracijos durų. Patekau į vidų... pas teatro dievą – režisierių Juozą Miltinį, aktorinio meno eruditą, užsispyrusį žemaitį, bet visada lyg prancūzą, „visada dabarties mene, gyvenimo metaforoje, veiklos filosofijoje“. Tačiau Maskva, nors ašaromis ir netikėjo, anuomet reiškė daug. Ir visų pirma – galimybes. Žinoma, iš pirmo karto neįstota, per menkai pasiruošta. Bet šis akibrokštas davė tvirtumo ir viduje susikristalizavo aiškus noras – būti su teatru, teatre, teatru. Antras kartas nemelavo. Ten sutiko savo Mokytoją.

Ir jam sekėsi. Jo teatras tapo legenda. Tik ta legenda labai jau dvipusė. Išoriniai rodikliai liudija sėkmę: pripažinimas, žiūrovai, galimybės, sąlyginė laisvė kurti, aukšti idealai, atsiliepimai spaudoje, gebėjimas apsiginti nuo cenzūros, meniniai ieškojimai, nau-

jovės, bet... it įkyri muselė vis zvimbia knygoje mintis tarp eilučių, kurios skausmo aidą skaitytojas išgirs. Saviveikla ir profesionalusis teatras. Sankirta. Riba. Plyšys.

Praraja. Duobė. Požiūryje! Nesvarbu, kokias menines vertybes teatras deklaruoja, kokius spektaklius stato, kokį meninį lygį pasiekia, jis vis tiek niekada nebus profesionalus, nes prigimtis – saviveiklinė. Viena vertus: „Už mūsų kančias niekas pinigų nemokėjo, todėl darėme, ką norėjome. Mes tiesiog žaidėme“.

Tačiau kita vertus: „Rask liaudies teatrų istorijoje antrą tokį fenomeną, faktą ar atvejį, kuris patvirtintų dalyvavus tiek daug komisijos narių, peržiūrint diplomanto spektaklį. Du mano spektaklius tą pačią dieną stebėjo devyni nariai. Pusė iš jų – profesionalai.” Tai kėlė pyktį, pasiutimą, skausmą... dramą! Atrodo, net Shakespeare’o „Makbetas“ pastatytas, tačiau... jie vis tiek tik saviveiklininkai, nepriklausomai nuo kokybės turi nešiot it kokį skiriamąjį ženklą – saviveikla.

Užgautos ambicijos ar tiesiog kūrybinės asmenybės netilpimas į griežtą sistemą? Kas tai? Manau, kiekvienas skaitantysis išvadas pasidarys skirtingas, nes tekstas gana daugiaplotmis. Atsimenantieji pirmąjį Klaipėdoje egzistavusį liaudies teatrą knygą perskaitys kaip memuarus, nors pačioje knygos pradžioje pasitinka įrašas, kad tik pasiremta, bet neatkartota, kuriantieji galės keliauti per kūrėjo dramos ašį. Joje atpažins kasdienes abejones, iššūkius, ambicijas ir netikėtus trukdžius, kurie paskatina prasiveržti su dar didesne jėga.

Aišku, teatralams ar besidomintiems Klaipėdos miesto istorija ši knyga būtų įdomesnė negu niekaip nei su miestu, nei su menu nesusijusiems žmonėms, bet Žmogaus ieškojimų drama atsikartoja beveik visose knygose, skiriasi tik aplinkybės, priimti sprendimai... „Nuodėmių pilnatis“ – kūrybinės kančios ir ieškojimai žmogaus, kuris norėjo atrasti, suvokti, perteikti didžiąją teatro paslaptį pokario Klaipėdoje.

Likimą kuria charakteris.

Nors tai ne vasaros skaitinys, bet nesigailiu, kad apsigavau, ėmusi skaityti sediškio aktoriaus ir režisieriaus Alberto Vilimo (pseudonimas – Bertas Raudvilas) knygą. Turėjau galimybę patekti už teatro užkulisių pokario Klaipėdoje ir pamatyti, su kokiomis ambicijomis ir kūrybinėmis užduotimis gyventa tuomet, kai, atrodo, pro saugumo kontrolės akis sunkiai kas prasprūsdavo... Tik kartais toji žodžių pompastika erzindavo, tačiau juk pasakojama apie teatro stebuklą... O koks gi stebuklas, jei taip žemiškai ir paprastai?

Jaunųjų kūrybos konkursas Gintautas Lesevičius

be culto

raganą ant veidrodėlio kabant galinio vaizdo pririštą ir dvi plastmãsinių girliandų iškarpos iš šonų tarsi į dangų juosia – o jūs gi žinot nevalytą žiemos kelią! – paklibinkšt autobusiuks mūs ir krypu-krypu antele siūbuojam o kaip ji šoka kaip moka pakratyt ta ragana turiu galvoj jos užpakaliuką galėtų sustabdyt bet kaip ji šoka turėtų tai uždraust kaip ji šoka kaip vartos raitos kaip spirga pririšta o vis tiek turiu galvoj ką išdarinėja kūlvirsčia kaip duoda vaizdų dar kartą ir dar ir vėl ir viskas ore apsisuka 360˚ atbulinę žvakę atlieka combo su salto salto salto salto – – mortale va nurimo pagaliau konvulsijos atidavė ką turėjo staigiai manau kad turėjo kažką tai o sancta simplicitas gesina jau laužą savo vairuotojas atkakom sako dieve užpakaliai kaip nusėdėti užtirpo ach pramankštinsim

:D nesijuok man tavęs reikia čia

kaip niekur kaip niekad triukšminga tavojo vardo didžiąja raide vartot ją be reikalo žinoma geriau vietoj to nutylėjimas minutės tyla tylos pertraukėlė susimąstyt [– – – – – – – kodėl tu juokies iš manęs tu suardai begimstančią ją ir tavo šypsenos kalba kažką kad paskelbt nepavyks išprašyt jau limitas besąs klausyk man reik su tavim pasitart vieną kartą ir aš sunkvežimį vežimą priskaldysiu pažadu derinių formų tavųjų – jos formom paliks į aikštelę paleistos žaist ką daugiau padarysi ką kol kas tu terodai dantis ir juokies paskutinis :DDD

vėjuotą priešpietį plaikstos poezija argi – vėliavos gal man poezija – vėjas vėliavos e štai ir stilius štilio susmuko klostėm nurimo ir šekit vėliavoms jokio rimo išpustė

šeimos gausėjimas buriantis ateitį pabroliai drūzai už parankės veda pamerges drumzles tanci pliaski do utra kalkių nuosėdos

panikea jūsų grožis tai spazmai pilve 1000 gervių drugeliais skraido plasnoja leidžias į mano skrandį per galvą verčiatės panikea žinote kelią pripuolamai pripuolat remiat prie žemės užčiešinat trojaną persiunčiat burna į burną hakerė panikea jūs mane – – išlankstot nulankstot jūsų grožis tai lenkimo linijoj linkstančios kojos aš jūsų numylėtas transformeris iš robokopo artimai kovai į bolidą į formulę-1 tolimuos toliuos ir gal visai net ne mano gernika esu tas malūninių kojų strutis bėgikas iš looney tunes į save pasinešęs tą strutį paprastąjį kur kišas į pakelės smėlį neatlaikius galva rasotų rarotų kalančio ritmo plaka gervės man galvą sparnais įnirtingai plasnoja nusilanksto sparnai drugeliški trapūs aš neišleisiu gervių atgal

man palaimą pščiolkos suneškite šičia popierius viską iškęs nežinojot panikea jūsų grožis tai atspaudas mano origamio drobulėj jūs viršuje visada viršuje – jojikė bet savo gernikoj aš nusimesiu tave panika

akordai „jūrų vėplio dainai“ aš grojau gitara ir dainavau (aš ne Poetas

ir ji – ne akacija su kaspinu ir jūrų vėplio ūsais mergaitei jūrų vėplio dainą ir kai po posmo-priedainio ir

posmo-priedainio mes pragrojimą pasiekėm aš pašnibždėjau jai kad visą laiką ir po kiekvieno mielo triuko su instrumentais muzikos ir kamuoliais (aš grojau ja

o ji – dainavo buvo šeriama mėsa gentainių jos ir kad dabar vėl gaus už pasirodymą dar vieną jūrų vėplio paltį – manoji kanibalė nelauktai pamąsčius apie jūrų vėplių pragarą belaukiantį pravirko

12

ketvirtadienis, rugpjūčio 29, 2013

gintaro lašai 5

– Vienetas. Vienetas.

Vienetas. Greičiau, vaikeli, ateik. Bėkim pas Dievulį. Šalimais praėjo senė su savo anūku. Ji vienetą pažino pamačiusi mane, bet, višta, net nesiteikė padėti. Čia ir atsiskleidė jos religingumas ir meilė Dievuliui. Tikriausiai savo suglebusiais kaulais ir senu liežuviu mokė mažylį mylėti Dievą. Nes jis tik vienas. Toks pat kaip vienetas – tik vienas. Garsiai užrėkiau. Jeigu Dievas yra vienas ir vienetas – vienas, tai manyje tikriausiai lindėjo iki gyvo kaulo visų maldų išvargintas Dievas.

Dabar suprantu. Tos visos močiutės, kurios tiki iš įpročio, nes yra likusios vienos. Po mišių susitinka su kaimynėm prie kokių avižinių dribsnių košių ir apkalbinėja kiekvieną žmogų ir jo mimiką, drabužius, net balsą.

Dievą tai vargina. Jis pavargo, todėl slapčia žudo. Aš buvau pirma. Ačiū jam už tai. Atėmęs smegenis, jis išmokė mane galvoti.

Klasiškas vienintelis senukas.

Amen Tau už tai.

Dvejetams dažniausiai pavydima.

Jie kartu: myli, valgo, uosto, kvepia, gyvena, būna, skrenda, tinsta, pūliuoja, šokčioja ir cypia su kameriniu orkestru. Dvejetai kartu. Jie skina po dvi pakaruokles, savo braškių lysves laisto dviem laistytuvais, nepatikėsit, bet jie netgi vaikšto su pora batų. Linksmiausia pasislėpus už krūmų stebėti, kaip dvejetai perka balionus: jie nori vienodos spalvos, dydžio, rašto. Dvejetams net būtina, kad oras abiejuose balionuose būtų vienodas. Neįmanoma jiems paaiškinti, kad taip nebūna. Jie turi savo tiesas. Ir nuolatos užsirašo jas ant popieriaus lapų, kurie turi dvi puses.

Net rašydami dvejetai palieka būtent du pirščiukus nuo krašto (ir jiems visai nesvarbu, kad kai kurių dvejetų pirščiukai lygūs vienai dramblio kojai). Dvejetai kartu. Jie uosto, snaudžia, šmirinėja ir persekioja. Dvejetai mokosi. Kartais. Jie nemato prasmės, nes atsakymas visada toks pat, tik kito linksnio: du, dveji, dvejiems, kart du, iš dviejų, dvigubai, šaknis iš dviejų. Nelabai kam rūpi, koks uždavinys – atsakymas iš anksto žinomas visiems. P.S. Ir balionai kartais perka dvejetus.

Buvimas su dvejetu (dvejetais) reiškia gyvenimo kokybės pagerėjimą arba pablogėjimą. Kiekvienam savaip. O man tai nieko nereiškia.

Su dvejetu sutariu gerai. Nes mes abu mėgstam mylėti ir vaikščioti į teatrą. Tiesą sakant, aš net buvau su juo susidėjusi. Taip taip. Su dvejetu.

Teatre. Spektaklio neatsimenu, nors ten tikrai vaidino Hamletas. Dvejetas sėdėjo man iš dešinės. Jis tyliai nužiūrinėjo riebalus ant mano pilvo. Mačiau tai. Turiu tris sluoksnius.

Trečiojo pabaigoje – kuokštas plaukelių. Kartais juos nusiskutu. Bet tada jis jų nematė, nes buvau apsirengusi. Dvejetas mėšlungiškai mirksėjo ir tyliai pasakė: – Nebūk bebras. Graužk medį.

Akies krašteliu pasižiūrėjau į jį.

Smegenys pradėjo tyliai klykti iš baimės ir nesuvokimo. Aš joms leidau. Tegu, jei jau taip nori. Pradėjau alsuot. Iš akių plūdo balti dūmai.

Kartais taip nutinka: galvojau daug ir staiga pritrūko deguonies. Tada skrandžio ikrai išleido savo orą. Jis lekia iš akių, dūmų pavidalu. Tą akimirką man patiko sutrikusio dvejeto mina. Jis panikavo. Galvojo, kad mirštu. O aš griebiau turėklą ir pradėjau graužti. Dvejetas tą akimirką klykė. Prapliupau juoktis. Visi žiūrovai atsisuko. Po akimirkos pajutau

Artūro Valionio nuotr.

ir kutenantį žvilgsnį žmogaus, kuris vaidino Hamletą. Atsistojau ir atsiprašiau visų už nesklandumus. Dūmai kaip bomba iššoko iš akių. Visi klykdami nubėgo prie išėjimo. Žmonės bijojo gaisro, nenorėjo sudegti, nes tuo būtų pasibaigęs tuščias jų gyvenimas. Žiūrėdama į bėgančius gyvulius dar spėjau pagalvoti, ar grąžins jiems pinigus, ar ne? Tikriausiai ne. Nors gal.

Visiems taip gražiai ir džentelmeniškai išsiskirsčius likau viena su dvejetu. Jam tikriausiai reikėjo daug valios pastangų, kad nepabėgtų. Šaunuolis. Aš jam paplojau. Ironiškai žvilgtelėjęs pasiėmė mane už rankos ir nusivedė ant scenos. Ten mirtinai dvokė baimė, susimaišiusi su aktorių prakaito kvapu. Ačiū, pagalvojau.

Dvejetas paėmė mano kairės rankos mažylį. Ilgai žiūrėjo į akis, jo žvilgsnis tiesiog skverbėsi į mane, pro mane ir per mane. Suklykiau garsiau, nei visi bėgantys žiurkėnai sudėjus.

Jis sulaužė mano pirštą. Mažylis kabėjo. Raudonas nagų lakas kaip koks pranašas sakė, jog to piršto kraujas daugiau nepasieks. Pražiojęs burną, dvejetas nukando mano pirštą. Išsiėmęs ilgai apžiūrinėjo ir tarė: – Man buvo labai įdomu sužinoti, ar žmogiškieji gyvuliai kartais jaučia.

Stovėjau suakmenėjusi ir mintyse maldavau, kad dabar apželčiau samanomis. Bijojau dvejeto. Jo poza nieko gero nežadėjo. Priėjęs perbraukė mano mažyliu per lūpas ir užvėrė akis. Sieloj skruzdėlės sakė, jog tai gyvenimo kokybės pablogėjimas.

Po vieneto ir dvejeto ranką tiesia ir sveikinasi trejetas. Jis punktualus ir kalbantis. Dažniausiai sutinkamas tualete. Jis išdidžiai varto spalvotų knygelių puslapius ir įdėmiai stebi kiekvieną herojų iš pasakos ar pasakojimo. Jis trejetiškai brėžia ūsus ir kvailas šypsenas kiekvienam kiekvienam, isteriškai švilpdamas ir valgydamas kvadratinį saldainį. Trejetai

turi mikčiojimo sutrikimų. Susijaudinę jie nesugeba kalbėti žodžiais.

Tada juos užvaldo dalelytės (jos irgi žodžiai, bet labai jau trumpi). Jeigu staiga labai prireikia trejeto, siūlau paieškoti mandarinų skyriuje, Alpių kalnuose. Esu per daug įsitikinus, jog trejetai ten trejetiškai slepiasi po tris.

Asmeniškai aš su trejetu susitikau tualete. Gan cukrinėm ir netrejetiškom aplinkybėm. Jis godžiai verkė lupdamas obuolius. Tiek žievelę, tiek patį obuolį išmesdavo į šiukšliadėžę. Į jį žiopsojau geras dešimt minučių. Supykęs ir dar labiau susierzinęs, jis sviedė į mane tualetinio popieriaus ritinėlį. Pakėliau ir padėjau į vietą. Atsistojusi prieš veidrodį ėmiau kirpti plaukus. Susižavėjęs trejetas žiūrėjo su šypsena. Na, taip, kaip žiūri maži vaikai į ką nors labai gražaus, mielo ir nuostabaus. Jis pradėjo niūniuoti. Aš kirpau. Tai buvo švelni ir puri akimirka. Porcelianinė, sakyčiau. Pašalinusi paskutinę sruogą, mečiau žirkles į kriauklę ir pradėjau plauti galvą. Trejetas spyrė į pašonę. Galva trenkiausi į sieną, kojos susipainiojo ir vožiausi ant grindų. Nešaukiau ir nerėkiau. Net skausmo nepajaučiau. Nespėjau susivokti, kas atsitiko. Trejetas užkaukė. Aš užrėkiau. Gyvulys prakeiktas! Šunsnukis! Myžalas! Jis puolė rinkti mano plaukus ir kištis į kišenes. Organizmas pradėjo giedoti. Atsimenu, kad giesmė buvo susijusi su Jėzum.

Kad tą akimirką mane būtų girdėjęs koks kunigėlis!!! Ant rankų visą gyvenimą nešiotų. Jau taip pašlovinau, kad...

Atsidarė durys ir įėjo paAuglys.

Mūsų žvilgsniams susitikus aš pradėjau lėkti kaip vienkartinis puodelis jūros vidury. PaAuglys šyptelėjo.

Trejetas smogė ore. Čia tualetas, ar kažkoks beprotnamis? Nesusigaudžiau. Bėgau nuo tų dviejų bepročių kuo toliau. Rankomis graibiau orą,

kad šis pasitrauktų ir leistų man pasprukti. Mane vijosi paukščiai. Pasislėpiau už pakaruoklių lysvės. Sėdžiu ten iki dabar. Amen.

Paskutinis skaičius, kuriam suteiksiu dar bent šiek tiek dėmesio – ketvertas. Jis pavojingas tipelis.

Plonas, vegetaras ir dar neapsakomas kavos maniakas. Prieš gerdamas, kiekvieną gramą suskaičiuoja: tikslus kiekis cukraus, kavos, ir miltelių, kurių jis nenorėjo įvardinti. Mmm... pavojingai skamba, ar ne? Ketvertas turi tokį tikrai ketvertišką įprotį: jis kiekvieną rytą kelias keturios minutės po keturių. Jeigu atsitinka taip, kad pramiega arba anksčiau šokteli iš lovos, tai tada ketvertas jaučias sulaužytas, sergantis ir su dideliu spuogu ant nosies. Dėl to, manau, mes jį visi draugiškai užjaučiame. Dar, beje, ketvertai visada viską daro po keturis kartus: keturis kartus valosi dantis, valgo pusryčius, keturis kartus sako: „ačiū už dėmesį“ ir „labas rytas“, jie net po keturis namus statosi ir paskui laksto pažiūrėti, ar kuriame nors neužgeso viena iš keturių lempučių.

Na, gerai. Užteks ir ketvertui dėmesio. Kitų skaičių neminėsiu, nes Jūs juos ir taip žinote. Jeigu ne – tai arba Jūsų matematikos žinios prastos, arba esate toks didelis tinginys, kad net savo pirštų suskaičiuot negalit.

5914.

2012 m. spalio antras sekmadienis

Rytas buvo veik įstabus. Taip nutinka tik tada, kai visą naktį nemiegi dėl per šiltos antklodės.

Ir pirmas išgirstas garsas – pilvo burzgimas. O jame dar kažkur gurgia vakarykštė Lacryma Christi taurė (tiesą sakant, jų buvo devynios). Tik ne dėl maisto deficito tie garseliai, o dėl prasto ir sulėtėjusio virškinimo. Dar vartydamasis lovoj pagalvoji, jog šiandien vėl neisi melstis Jėzui, išvadinsi save bedieviu ir toliau gyvensi laisvą ir paprastą tikinčiojo gyvenimą.

Atsistojęs prieš veidrodį suprasi: šiandien vėl reikia. Todėl apsirengsi. Gurkštelsi truputį vandens. Ir bėgsi mišku. Vis save įtikinėsi, jog gali, kad dar nepavargai ir kad tikslas jau visai arti.

Tik staiga iš nosies tau purkšteli raudona srovelė. Ji tokia nedraugiška, kad, jaunatviškai tariant, šakės. Ir kosėsi raudonai. Taip dar nebuvo. Todėl tau keista. Kažkas naujo dienoraštyj ir tavo supuvusiam gyvenime.

Vakarą praleisit dviese. Tu ir Bukovskis. Skaitysi jo eilėraštį. Ir tai darysi daug kartų. Nes jis tau primena žmones, kurių neatsimeni, ir jausmus, apie kuriuos pamiršai, mat jie pernelyg retai pasitaiko. Leidi vandens srovei nuplauti savo nuodėmes. Meldiesi Venerai prašydamas suteikti meilės iš aplinkos. Vėl prisimeni, koks gi bedievis egoistas tapai. Vaikystėj tokių nesuprasdavai. Nejučiomis vėl grįžti pas Bukovskį. Keista, manei, jog jis tikrai nesėdės ir nelauks. Bet vyrukas tvirtas. Supranta, kad gali tau padėti.

Kelias akimirkas keverzoji ant lapo. Balto. Visai kaip tikri rašytojai ir poetai. Tik jie kažkaip pagimdo įdomumą, o tu dar nemoki. Mąstai, kad reikėtų slaptos kameros kambaryje. Tada vos tik panorėjęs imtum save stebėti ir galvoti: koks gi mulkis šitaip daro? Žinoma, kad joks. Išskyrus tave.

Bukovskis garsiai šaukia, kad ateitum pas jį. Dešimtą kartą skaitai tą patį eilėraštį ir stebiesi jo atvirumu. Lyg kažkas be gėdos jausmo sugriebė tave, iškratė ir leido visiems pasiskaityti. Visai kaip panaudotų rūbų angoj – gal kam ko nors netyčia prireiks? Raudonos šlepetės, rausvi apatiniai, striukė, primenanti kelionę į Neapolį pas dėdę, rožinės kurpaitės. Visko, ko širdis geidžia. Tik sumokėk, girtuokli.

Ir vėl klausai savo skrandžio arijų. Jos jau nebekelia tos ironiškos šypsenėlės – atsibodo. Kiek galėdamas netingiau prieini prie SOS gimdytojos ir išpyškini visą blogį apie skrandį. Bando taisyt. Išeina. Tik dėl Bukovskio nieko nesakai. Gėda kažkaip.

Verti eilėraštį. Bukovskio. Tą patį, kurį skaitei gal dvidešimt kartų.

Lietuviškai jis skamba kitaip. Ar dėl tavo meilės šiai kalbai? Ar dėl tavo meilės pasauliui? O gal tai tiesiog nusistatymas.

Atsisėdi prie lango. Lauki, kol parplauks. Bandai iš akies pamatuoti šaligatvio plotį ir mintyse jau statai akvariumą. Jame matai save su eilėraščio lapeliu. Visai derat kartu. Praeiviai eitų ir mėtytų pagiežingus žvilgsnius. Nusijuoki sau – juk tai šiuolaikinis minimalizmas, kai vietoj parodų rūmų išsinuomoji gabalėlį šaligatvio. Skaniai ir tauriai už sutaupytus pinigus valgytum. Šįvakar pasimelsi. Už gyvenimą ir pasaulį. Ir Bukovskio eilėraštį, kuris privertė vėl gražiai gyventi.

13

ketvirtadienis, rugpjūčio 29, 2013

durys

Apie muziką ir bibliotekas – Vienoje Rugpjūčio 2-ąją Austrijos sostinėje, Vienos universiteto patalpose baigėsi penkias dienas trukusi IAML konferencija, į kurią suvažiavo daugybė bibliotekininkų ir muzikologų iš viso pasaulio. Joje dalyvavo ir dvi Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Muzikologijos instituto mokslininkės.

Danutė Petrauskaitė Kas yra IAML?

Tai Tarptautinė muzikinių bibliotekų asociacija, susikūrusi pokario metais, kurios pirmoji konferencija buvo surengta 1951 m. Paryžiuje.

Tuomet buvo itin aktualu sukaupti išblaškytą kultūrinį palikimą ir atkurti sunaikintų bibliotekų veiklą. Šiandien ši asociacija vienija ne tik muzikines bibliotekas, bet ir archyvus. Jos pagrindiniai tikslai – saugoti muzikinį paveldą bei rūpintis jo sklaida, stengtis, kad muzikinė literatūra bei dokumentai būtų prieinami kuo platesniam skaitytojų ratui, ieškoti efektyvesnių būdų, kaip tvarkyti bibliotekų fondus, dalyvauti įvairiuose projektuose, kelti bibliotekininkų kvalifikaciją, bendradarbiauti su Tarptautine muzikologų draugija ir bendromis jėgomis tyrinėti muzikinę kultūrą.

Didžioji dauguma bibliotekų, priklausančių šiai asociacijai, yra iš Europos, Šiaurės Amerikos ir Australijos, taip pat iš kai kurių Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalių.

Rytų Europos blokas prisijungė subyrėjus Sovietų Sąjungai.

Asociacija rengia kasmetes konferencijas, vykstančias vis kitame mieste, keturis kartus per metus leidžia žurnalą „Fontes Artis Musicae“, kuriuo rūpinasi lietuvių kilmės redaktorė dr. Maureen Buja.

IAML – darbščių, smalsių, savo darbą mylinčių ir draugiškų žmonių organizacija. Ją sudaro atskiri padaliniai – muzikinių šaltinių, knygų ir dokumentų, spausdintų iki 1800 m., skyrius (RISM); kompiuterizuotas muzikinės literatūros skyrius, renkantis svarbiausių publikacijų anotacijas ir darantis jų sąvadą (RILM); su muzika susijusios ikonografijos kaupimo bei tyrimo skyrius (RidIM); muzikinės literatūros, spausdintos XVIII–XX a. periodiniuose leidiniuose, indeksavimo skyrius (RIPM).

(Musikverein), pradėjusi savo veiklą XIX a. pradžioje, kai miesto muzikinis gyvenimas buvo pasiekęs apogėjų, Vienos simfoninis orkestras, Muzikos įrašų centras, Zalcburgo Mozarteum biblioteka.

Labiausiai į akis krito tai, kad daugelyje Vakarų šalių bibliotekos yra virtusios mokslo centrais, kuriuose darbuojasi ne tik muzikologai, bet tiriamąja veikla užsiima ir bibliotekininkai. Nemažą jų dalį sudaro vyrai, matyt, gaunantys padorų uždarbį, o Lietuvoje dominuoja moteriškas kolektyvas, vos išgalintis sudurti galą su galu.

Kuo gyvena Vokietijos, Italijos, Rusijos, Lenkijos, JAV bibliotekos, buvo galima sužinoti, pasiklausius jų atstovų pranešimų. Lenkams itin svarbus I.J.Paderewskio, anglams – B.Britteno, rusams – S.I.Tanejevo, čekams – B.Martinů kultūrinis paveldas. Jie jį kruopščiai tvarko ir tyrinėja. Vis daugiau dėmesio skiriama egzodo tematikai. Lenkai rūpinasi išeivijos bibliotekomis Prancūzijoje, rusai tik ką pradėjo kataloguoti iš Amerikos į Maskvos M.Glinkos muziejų atkeliavusį Dono kazokų archyvą, šio straipsnio autorė kalbėjo apie lietuvių muzikinių archyvų kelią iš JAV į Lietuvą ir analizavo konkretų Vytauto Strolios kolekcijos pargabenimo į Klaipėdos universitetą atvejį.

Vakarų šalių bibliotekose kruopščiai aprašomi ne tik jų fondai, bet ir kiekvienas saugojamas vienetas, o jų sąvadai patenka į internetinius tinklalapius. Tad būnant Lietuvoje galima sužinoti, kokie dokumentai randasi rankraščių skyriuose bei archyvuose, kas juose yra užfiksuota, ir iš anksto užsisakyti.

Tyrėjui tai suteikia galimybę sutaupyti laiko ir nevartyti nereikalingos šūsnies popierių, o šie yra apsaugomi nuo susidėvėjimo.

Ne viena konferencijos sesija buvo skirta knygų, periodinių leidi-

nėrė į muzikos garsus – L. van Beethovenas Badene parašė „Missa Solemnis“ ir pradėjo komponuoti Devintąją simfoniją, o po šimtmečio Miodlinge A.Schönbergas sukūrė dvylikatoninę muzikos komponavimo sistemą, pasukusią XX a. Europos muzikos vagą visai kita kryptimi. Šį kompozitorių, kuris bėgdamas nuo nacių surado pastogę JAV ir ten mirė, austrai labai vertina. Jie atsivežė jo palaikus į Vieną ir 1998 m. joje atidarė A.Schönbergo centrą, šiandien disponuojantį beveik visu kompozitoriaus kūrybiniu palikimu.

Ir barokinė, ir šiuolaikinė

Klaipėdietės: mokslininkės iš Lietuvos uostamiesčio R.Stanevičiūtė-

Kelmickienė ir D.Petrauskaitė dalyvavo ir konferencijos atidarymo ceremonijoje, vykusioje Vienos miesto rotušės kiemelyje.

nių, natų bei archyvinių dokumentų skaitmenizavimui. Šiuo metu tai yra viena iš aktualiausių ir populiariausių temų. Naujos kompiuterinės programos leidžia vaizdą derinti su garsu, kūrinio partitūroje padidinti, sumažinti ar pažymėti norimas natas. Tai itin pravartu studijuojant bei atliekant mu-

Netolimoje ateityje orkestro muzikantai galės groti iš planšetinių kompiuterių ir pamiršti popierines partitūras. ziką. Šiuolaikinės technologijos sparčiai žengia į komunikacijų sritį, todėl netolimoje ateityje orkestro muzikantai, kaip aiškino vienas prelegentas, jau galės groti iš planšetinių kompiuterių ir pamiršti popierines partitūras.

Po miestą ir jo apylinkes

Konferencijos dalyviai ne tik skaitė ir klausėsi pranešimų. Jie turėjo galimybę susipažinti su miesto kultūriniais objektais.

Pirmiausia juos domino Austrijos nacionalinė biblioteka – didžiausia visoje šalyje tiek savo statiniais, tiek sukauptais fondais.

Įsikūrusi imperatoriškuose rūmuose, ji stebina didingumu bei grožiu. Šiandien joje yra apie 7,5 mln. įvairių leidinių bei dokumentų.

Pagrindinis šios bibliotekos tikslas – kaupti ir saugoti Austrijoje publikuojamą literatūrą, įskaitant ir elektroninę žiniasklaidą, taip pat austrų rašytinius darbus, išspausdintus kitose šalyse. Ji disponuoja papirusų, inkunabulų, žemėlapių, muzikos kolekcijomis. Pastarojoje – Austrijoje gyvenusių kompozitorių rankraščiai, spausdinti leidiniai, garso įrašai.

Klaipėdos universiteto Muzikologijos instituto mokslo darbuotoja Rūta Stanevičiūtė-Kelmickienė, rašanti apie Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos (ISCM) veiklą, šioje bibliotekoje rado daug vertingos medžiagos.

Konferencijos organizatoriai pasistengė svečius nuvežti į J.Haydno miestą – Eisenstadtą, taip pat pavedžioti po Miodlingą ir Badeną, kur gyveno bei kūrė senieji ir naujieji Vienos klasikai – L. van Beethovenas (1770–1827) ir A.Schönbergas (1874–1951). Šie pastatai yra ne tik prižiūrėti, juose įrengtos ir puikios ekspozicijos.

Kodėl gi iš Vienos į provincijos miestelius kėlėsi kompozitoriai? Ogi ieškodami ne tik ramybės, bet ir vietos, kur būtų galima pigiau pragyventi. Atsiriboję nuo didmiesčio šurmulio, abu jie pasi-

Austrai bibliotekininkams bei muzikologams surengė ir kelis koncertus istorinėse Vienos salėse – Muzikų draugijoje ir Šionbruno rūmų teatre, šiandien priklausančiame Vienos universitetui.

Klausytojai dėmesį atkreipė ne tik į salių puošnumą, bet ir į solidžią koncertinę programą. Vietoje saldžių J.Strausso valsų ar W.A.Mozarto serenadų, skambančių ant kiekvieno gatvės kampo, čia buvo galima išgirsti barokinių laikų instrumentus – venecijietišką klavesiną, sopraninę fleitą ir violončelę primenantį baritoną, taip pat pasiklausyti XX a. pradžios Vienos kompozitorių – A.Schönbergo, jo mokinio A.Weberno ir dirigento B.Walterio kūrinių.

Konferencijos metu veikė informacijos centras, platinęs tiek antikvarinius leidinius, tiek naujausias knygas, kompozitorių kūrinius bei CD. Šventinė atsisveikinimo vakarienė vyko Ferstelio rūmuose, jau XIX a. garsėjusiuose savo kavine „Cafe Central“, kurioje dažnai mėgdavo rinktis menininkai bei politikai.

Bibliotekininkai ir muzikologai kelioms valandėlėms taip pat pasijuto Vienos elitu. Jų įspūdžiams ir kalboms nebūta galo. Šiaurės ir Baltijos šalių atstovai net ėmė svarstyti savo regiono IAML įsteigimo klausimą.

Klaipėdietėms D.Petrauskaitei ir R.Stanevičiūtei ši kelionė buvo viena iš Europos socialinio fondo finansuojamo projekto „Lietuvių muzikinė kultūra migracijų kontekstuose (1870–1990): tautinio tapatumo ir muzikinės raiškos sąveika“, kuriame jos darbuojasi, sudėtinių dalių. Gera pajusti visuotinį muzikos meno ir mokslo pulsą, o grįžus pabandyti naujas idėjas pritaikyti ir savo krašte.

Tapo mokslo centrais

Vienoje vykusioje konferencijoje dalyvavo itin daug pranešėjų – net apie 100, neatsispyrusių šio miesto, vadinamo Europos muzikos sostine, traukai.

Ypač aktyviai reiškėsi Austrijos bibliotekininkai, pristatę svarbiausius savo šalies muzikinės informacijos centrus – bibliotekas bei archyvus, kuriuose saugoma unikali medžiaga, susijusi su J.Haydno, W.A.Mozarto, L.Beethoveno, G.Mahlerio, J.Strausso, A.Shönbergo gyvenimu bei kūryba. Itin kruopščiai savo archyvus puoselėja bei juos papildo naujais dokumentais garsioji Vienos muzikų draugija

Pastatas: Austrijos nacionalinė biblioteka, įsikūrusi imperatoriškuo-

siuose rūmuose, stebina didingumu ir grožiu.

Viduje: Vienos bibliotekos puošmena – Valstybinė salė (Prunksaal).

Asmeninio archyvo nuotr.

14

ketvirtadienis, rugpjūčio 29, 2013

durys

Muzikinė Klaipėdos vasara „O ne! Tik ne į koncertą, vasarą klausytis muzikos visiškai nenoriu“, – dažna rudens, žiemos ir pavasario sezonų nuolatinių koncertų klausytojų pozicija.

Laima Sugintienė

Ji nereta tarp muzikų profesionalų.

Tad jų vietą vasarą užima poilsiautojai, turistai, dažnai – užsieniečiai. Taigi sezoniškumas būdingas ir publikai. Kaip ir repertuarui.

Atlikėjai, koncertų organizatoriai stengiasi vasarą „patiekti“ ką nors gaivesnio, atpalaiduojančio, lengviau „virškinamo“.

Kur nueiti?

Vasarą klasikinės muzikos mėgėjai Klaipėdoje didelio pasirinkimo neturi.

Pasiūla, kaip trečiam Lietuvos miestui, gana kukli: Klaipėdos koncertų salės (KKS) organizuojamas vasaros koncertų ciklas KKS parko estradoje, šiemet „susitraukęs“ iki šešių koncertų ir pasibaigęs kaip niekad anksti – liepos pabaigoje. Galgi, sakau, tai pagaliau yra miesto kultūrinių renginių koordinavimas, nes iškart startavo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) jau 16-ąjį kartą surengtas tarptautinis operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“.

Vos viena kita pozicija vadinamajai rimtajai muzikai skirta Jūros šventės programoje. Džiugu bent tai, kad ta kita muzika, su retomis išimtimis, buvo gero skonio: „Studija“ Mantas su grupe „Queen Show“ ir kt., graži mintis „sukurta Klaipėdoje“.

Parkelyje, po medžiais

Pirmasis iš minėtų renginių startavo KKS vasaros koncertų ciklas.

Penktus metus rengiamas, jis dar tebeieško savo veido.

Pakeitęs ne tik pavadinimą – prieš porą metų vadinęsis „Nuo Joninių iki Žolinės“, vykęs šeštadieniais, varpais ir dūdomis Laikrodžių muziejaus kiemelyje prasidėdavęs, po aštuonias programas siūlęs jaukus kamerinis festivaliukas, rengtas tik KKS kolektyvų jėgomis (pirmaisiais metais – tik Brass kvinteto), tapo tiesiog ciklu, vyksta ne tik šeštadieniais (patogu gi buvo bendrauti: o kitą šeštadienį ar ateisi?..) ir siūlo įvairesnių žanrų

programas. Buvęs nemokamas tapo mokamu. Nepastebėjau, kad tai būtų atsiliepę klausytojų skaičiui. Jis, beje, vis dar kuklokas. O kaip būtų smagu regėti ne tik ant suoliukų, bet ir ant pievelės po visą parką išsibarsčiusius klausytojus!..

Aha! Įgarsinimas. Mano galva, tai didelė problema. Jau pirmajame ciklo koncerte „Perkusijos ir styginių pokalbiai“ (dalyvavo Klaipėdos kamerinis orkestras (KKO), Pavelas Giunteris (perkusija), dirigavo Robertas Šervenikas) jis netenkino: orkestras skambėjo šaižiai, bene pirmą kartą nepatiko net Mindaugas Bačkus. Ir programa keistoka, „sumestinė“. Kaip muzikologui tikrai buvo smalsu išgirsti operų maestro styginių kvarteto transkripciją (labiau tam tiktų kokia nors akademinė erdvė) ir taip kiek dirbtinokai paminėti Giuseppe’ės Verdi jubiliejų. Betgi tai ciklo pradžios koncertas. Po Dago Wireno, Emmanuel Sejourne’s reikalus pataisė Anatolijaus Šenderovo kūrinio premjera.

Puikiam profesionalui, labai artistiškam ir sceniškam P.Giunteriui dedikuota kompozicija bei jos atlikimas nuplovė nusivylimo kartėlį.

Po savaitės į parkelį užsuko „Vasaros džiazo karavanas“, kuriuo „važiavo“ nuolatinis ciklo dalyvis Klaipėdos brass kvintetas bei džiazo trio: Saulius Astrauskas (mušamieji), Arnoldas Gurinavičius (klavišiniai) ir Vytis Nivinskas (kontrabosas). Patraukli programa, pradedant Dizzy Gillespie, Duke’u Ellingtonu ir baigiant Jievaro Jasinskio aranžuotėmis, taip pat nukentėjo dėl įgarsinimo: dvi sudedamosios dalys – kvintetas ir trio – rungėsi tarsi skirtingose svorio kategorijose. Tačiau buvo smagu išgirsti KKS veteranus improvizuojant.

Metas būtų rasti

Dar viena jungtinė programa „O, brangioji...“. Ją atliko Sandra Janušaitė (sopranas), Rūta MikelaitytėKašubienė (fortepijonas) ir Kauno styginių kvartetas (Karolina Beinarytė (I smuikas), Dalia Terminaitė (II smuikas), Eglė Lapinskė (altas), Saulius Bartulis (violončelė).

Dėl subjurusio oro koncertas vyko salės fojė. Dėl to jis nemažai prarado: šiai kamerinei erdvei puikios operinės dainininkės buvo aiškiai „per daug“, jos galingas sopranas veristinių operų arijų kulminacijose liejosi per kraštus. Matyt, prisitaikydami prie erdvės specifikos, atlikėjai keitė programą, kitu atveju solistės dainavimas iš natų būtų sunkiai pateisinamas… Tačiau ir skelbtoji jokios vienijančios minties neturėjo: tiesiog graži ir populiari klasikinė muzika.

Netikėtai anksti ciklas baigėsi „Skandinavišku skambesiu“. Su alternatyvaus džiazo grupe „Offpiste Gurus“ (Trinelise Væring (vokalas), Fredrikas Lundinas (saksofonai), Thomas Vangas (bosinė gitara), Jeppe Gramas (būgnai) iš Dani-

Tiems, kam geros, gyvai atliekamos muzikos klausymo poreikis jau yra tapęs vos ne priklausomybės forma, nėra prasto oro. jos vėl muzikavo KKO. Džiaugiausi galėdama nuo Jūros šventės šurmulio pasislėpti ramioje geros muzikos oazėje. Skambėjo pačių danų kompozicijos, kurių „vinis“ buvo vokalistė. Viskas skoninga, saikinga, po kokių penkių gana depresuotų kompozicijų – nuobodoka... Žavus bosas, inteligentiški mušamieji...

Reziumė: šiemet viename vasaros ciklo koncerte stengtasi pasiūlyti įvairesnių atlikėjų. Galbūt tai ir pritraukė daugiau publikos. Tačiau programos neturėjo bendro vardiklio, jos atsitiktinės.

KKS parko estrada miesto kultūrai istoriškai svarbi vieta. Mano galva, ji per menkai panaudojama, per mažai reklamuojama. Juk čia dar XIX a. vykdavo miesto šventės, vasaros koncertai, net Jūros šventė baigdavosi čia miesto visuomenės baliumi.

Galgi, sakau, kitą vasarą?..

Ir Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos šventė vis dar neįgauna savo išskirtinio muzikinio veido. Be tradicinio kariliono koncerto, himno giedojimo, kas metai siūlomas vis kitas scenarijus, eksperimentuojama, ieškoma. Metas būtų rasti. Kaip ir Žolinės šventei linkėčiau rasti savo nišą.

Popkaraliui atminti

Operos ir simfoninės muzikos mėgėjams Klaipėdoje vasarą tenka apsišarvuoti kantrybe ir laukti rugpjūčio, kai tradiciškai (yra buvę išimčių) vyksta tarptautinis operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“. Juk taip pavadinto festivalio programoje tiesiog privalo būti šių žanrų muzikos! Juolab kad sezono metu tenka laikytis gana griežtos dietos.

Pasiilgusiems simfoninės muzikos teko nerti į Jūros šventės šurmulį Teatro aikštėje: antri metai simfoninės muzikos programos įtraukiamos į didžiausios miesto šventės renginių sąrašą. Tai džiugina. Šiemet KVMT pasiūlė klaipėdiečio Rimanto Giedraičio Simfoninę siuitą orkestrui ir chorui M.Jacksono dainų motyvais „Sudie, Maiklai“ („Farewell to Michael“), skirtą popkaraliui atminti.

Publika… Didžioji jos dalis, „užkibusi“ ant M.Jacksono pavardės, akivaizdžiai ne ten pataikė. Ji nesugebėjo įvertinti išskirtinio klaipėdietiško „produkto“ (sukurta Klaipėdoje!) kokybės ir lygio, klausė neatidžiai, šurmuliavo. Tai liūdina. Tad deramo dėmesio puikiomis aranžuotėmis, šauniais maršais išgarsėjęs R.Giedraitis nesulaukė.

Apmaudu. Nes šįkart autorius nustebino solidžia kompozicija: kaip visada puiki instrumentuotė, įtikinama muzikinė dramaturgija, įspūdinga medžiagos simfoninė plėtotė. Į priekaištą, kad bendra kūrinio nuotaika vienodoka, liūdnoka, stokojama kontrastų, atšaunu – o pavadinimą ar skaitėte? Vis dėlto stipresnio, gospelinio choro ir man norėtųsi... O dėl nuotaikos, tai gal čia tokia tradicija formuojasi – juk pernai per Jūros šventę Teatro aikštėje klausėmės Stabat Mater...

Pritaikyta vasarotojams

Suveikė! Žolininkės Adelės meilės eliksyras suveikė! Visą G.Donizetti operos „Meilės eliksyras“ spektaklį neatplėšiau akių nuo Aurelijaus Liškausko. Nors mintis įvesti pašalinį, tarsi iš šalies viską stebintį personažą, jokia naujiena, tačiau kaip talentingai artistas įkūnijo (būtent!) bežodį veikėją! Reikėjo tai matyti.

Būtent – matyti. Šio pastatymo koncepcija labai „žiūroviška“, turi nuolat sau priminti – dar skamba ir muzika! Tačiau jokių pastangų nereikia, jei scenoje Rita Petrauskaitė (Adina): tuomet lieka patenkinti visi „skonio receptoriai“– ir

vizualiniai, ir audio-. Nors jos balso tembras ir ne operinis, jau kuris laikas džiugina šios solistės nuolatinė pažanga, užtikrintas stabilumas scenoje, o šįkart – ideali „sportinė“ forma: atlikdama techniškai sudėtingą partiją, solistė stebino vaidmens dinamika, artėjant operos finalui vis gražiau besiskleidžiančiu balsu, energijos antplūdžiu, atlikėjiška laisve.

O jos partneris Tomas Pavilionis (Nemorinas) išsikvėpė dar tolokai iki finišo, jėgų pristigo net ir „Eliksyro“ perlui „Una furtiva lagrima“.

Daug gražių dalykų (veikalas pastatytas originalo kalba, pagaliau gera scenos ir orkestro „duobės“ pusiausvyra, apskritai – originalus, labai klaipėdietiškas, festivalinis „formatas“) ne visiškai išsklaidė kankinusias abejones, kodėl, kai šį spektaklį jau penketą metų turi LNOBT, kuriame vos prieš pusmetį dalyvavo pats E.Montvydas, kodėl būtent jo prireikė ir mums?

Ir nors tai ne atviroje erdvėje vykęs renginys, jo scenografinis sprendimas tarsi perkėlė mus į lauko kavinę, prie marių... Įdomu, kaip tai atrodys žiemą? Liko vienkartinio naudojimo jausmas... Tikros, „švarios“ operos, matyt, teks laukti iki kito festivalio, nes šaunus (nekalbu apie įgarsinimą, apšvietimą, bent jau minimalią scenografiją), deja, nuo oro sąlygų labai priklausantis sumanymas OPEROS NAKTIS šiemet, kaip ir anksčiau, šioje pozicijoje rodė ne premjerą...

Naujas traukos centras

Liepą Klaipėdos šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje įvyko labai laukta vargonų inauguracija.

Lig šiol vargoninės muzikos koncertų galimybės Klaipėdoje buvo labai menkos, tradicija beveik nunykusi. Tad tikėkimės, kad minias žmonių sutraukę vargonų muzikos koncertai „Vargonų laivė“ taps tradiciniai. O tai, kad broliai pranciškonai šv. Mišių metu įsileido ir naujausius lietuvių kompozitorių kūrinius (Algirdo Martinaičio „Šv. Pranciškaus malda“, Vytauto Paukštelio „Išlikimas“), – ypač sveikintina.

Gatvinio lygio muzika

Vasarą alkio kirminą malšino ir gatvės muzikantai.

Laikyčiau tai nauju reiškiniu – Jūros šventėje grojančiųjų visus tris vakarus buvo nemažai, publika ne šiaip prošal praeidama stabtelėdavo, kai kurie gana įdėmiai klausė.

Koncertai: KVMT orkestras ir choras, diriguojami D.Pavilionio, Teatro aikštėje atliko R.Giedraičio simfoninę siuitą „Sudie, Maiklai”, KKS parko estradoje į „Perkusijos ir styginių pokalbius“

„Vasaros džiazo karavaną“ vedė Klaipėdos brass kvintetas, „Skandinavišku skambesiu“ intrigavo jungtinis KKO ir danų džiazo grupės „Offpiste Gurus“ su vokaliste T.Vaering projektas.

15

ketvirtadienis, rugpjūčio 29, 2013

durys

Beje, buvo ką. Puikus, kruopščiai surepetuotas violončelių duetas, net du smuikininkų ansambliai, šauni akordeonininkė, mergaitė su kanklėmis, atlikusi autentišką muziką. Ir repertuaras ne „gatvinis“.

To nepasakytum apie (lauko) kavinių muziką – ją, su retomis išimtimis, laikyčiau didele gimtojo miesto bėda ir gėda. Tikrai nesitikiu, kad kaip kokioje Hurgadoje ne itin „žvaigždėtame“ viešbutyje pusryčių metu skambėtų Haydnas, Mozartas, tiesa, adaptuotas kurortiniam „vartojimui“. Tačiau jei net maitinimo įstaigų asas A.Užkalnis, savo žąsimis vertindamas jų darbą, nė puse lūpų neužsimena apie ten skambančią muziką (triukšmą, teršalą?), rodo bendrą mūsų muzikinio išprusimo lygį. Kažkodėl laikoma norma su įmantrių pavadinimų patiekalais „patiekti“ žemiausio, gatvinio (teneįsižeidžia šaunieji gatvės muzikantai) lygio, dažnai rusišką „popsą“... Bet tai jau ne šio rašinio tema.

Laisvasis teatras – tiems, kuriems rūpi, ir apie tuos, kurie nereikalingi Yra du variantai – ar7 ba susirandi medžiagą ir ieškai žmonių, kurie ją įkūnytų,

Vizitinė kortelė

arba taikai medžiagą prie konkrečių žmonių. Kartais šie, žinoma, prašyte prašosi klasikos. Štai su Kretingos pranciškonų gimnazijos ugdytiniais pastatėme Sofoklio „Elektrą“. Žiūrovai sakė nesitikėję iš mokyklinio teatro tokio spektaklio. Atskleidėme kūrinį šiuolaikiškai. Veiksmas vyksta palėpėje, kur džiūsta skalbiniai, laša vanduo, skamba gyvai atliekama roko muzika. Atspirties tašku šiam sprendimui tapo britų grupės „The Sisterhood“ dainos „Rain From Heaven“ tekstas, kuriame yra eilutė „we forgive as we forget“ – tik užmiršę mes atleidžiame. Vadinasi, kol neužmirštame, atleisti negalime – tokia ir yra Elektros problema. Gaila, kad mokykliniai spektakliai ilgai negyvuoja.

Nerijus Gedminas gimė 1972 m. Telšiuose.

Klaipėdos universiteto Menų fakultete įgijo režisūros bakalauro ir magistro laipsnius; šiuo metu studijuoja edukologijos magistrantūroje.

Veiklos spektras, jo paties žodžiais tariant, aprėpia viską, kas susiję su teatru: režisūrą, pedagogiką, aktorystę, darbą su vaikais, jaunimu, neįgaliaisiais, su aktoriais mėgėjais ir profesionalais, paskaitų bei kūrybinių užsiėmimų vedimą.

Su skirtingais kolektyvais pastatė 23 spektaklius.

Režisūriniai ir aktoriniai darbai rodyti Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, JAV, Latvijoje, Lenkijoje, Makedonijoje, Rusijoje, Vokietijoje.

Režisierius vejasi pedagogą Reklama, leidiniai

KVMT leidiniai – afišos, bukletai, programėlės – skoningo dizaino ir spalvų, patogaus formato, be lietuvių, net dviem užsienio kalbomis – anglų ir vokiečių. Pagirtina.

Tačiau akį rėžia šiurkščios klaidos.

Vokiškas tekstas be umliautų, daiktavardžiai – mažosiomis raidėmis.

Nekalbant apie žanrų – koncerto, mišių – rašymą su kabutėmis, medinių pučiamųjų kvintetas vadinamas Brass kvintetu ar nenurodyta... dirigento pavardė. O „Meilės eliksyro“ programėlės tekstai prašyte prašosi redaktoriaus žvilgsnio…

Puiki ir profesionali, informatyvi ir skoninga KKS vasaros ciklo reklama.

O Valstybės dienos renginiams reklamuoti buvo pasirinkti kičinio dizaino, tarsi iš metalo supirktuvės atvilkti stulpai...

Tebesisupa skoningi laiveliai, skelbę apie „Vargonų laivę“, o vėliau – „Plartformos“ festivalio programą.

Dėl visko kaltas... oras

Jis paprastai būna per geras arba per blogas: „Kas gi tokį gražų vakarą eis klausytis koncerto, kai galima eiti saulės palydėti“, – variantas, jei publika nesusirinko geru oru. „Kas gi eis į koncertą toookiu oru“, – jei blogas... Tiems, kam geros, gyvai atliekamos muzikos klausymo poreikis jau yra tapęs vos ne priklausomybės forma, nėra prasto oro.

“ leidosi KKO, R.Šervenikas ir P.Giunteris,

Vytauto Liaudanskio ir KKS archyvo nuotr.

– Kokį kitą spektaklį planuojate pristatyti?

– Monodramą „Natašos svajonę“ pagal jaunos rusų dramaturgės Jaroslavos Pulinovič pjesę.

Vėl – nereikalingų žmonių tema; mergaitės, gyvenančios vaikų namuose, istorija. Susilažinusi su draugėmis ji iššoka pro langą ir atsiduria ligoninėje. Čia ją aplanko vietinis žurnalistas. Paauglė įsimyli jį, pasineria į fantazijas, nors ir supranta, kad ją ir jos meilės objektą skiria didžiulis socialinis nuotolis. Atsitiktinai pamačiusi jį mieste su kita mergina, pasijunta įskaudinta ir, subūrusi kompaniją, surengia varžovei egzekuciją. Natašos vaidmenį atliks buvusi mano mokinė Deimantė Šipalytė, šiuo metu studijuojanti Šiauliuose meno terapiją.

– Faktas, jog daug tavo mokinių renkasi meno srities studijas, byloja apie įtakingo pedagogo įdirbį.

– Niekam nelinkiu šios srities profesijų – atkalbinėju kiek galiu ir kaip moku. O kai nepavyksta, belieka tik palaikyti ir padėti. Nemaža dalis buvusių mano mokinių studijuoja „gretutinius dalykus“ – minėtąją meno terapiją, teatro edukologiją. Kartais ir pats pagaunu save, kad labiau esu pedagogas...

Bet labai noriu būti režisieriumi, – šypsosi. – Noriu pasivyti pats save.

Todėl statau iškart du spektaklius.

– O kaip su lietuviška dramaturgija? Nerandate iš ko pasirinkti?

– Nelabai. Skaitydamas pjesę arba žiūrėdamas spektaklį, visuomet keliu sau klausimą – vardan ko?

Tai gana griežtas kriterijus. Neseniai buvau Rusijoje, žiūrėjau vieno nepriklausomo Tilžės teatro spektaklį. Jame pasirodė labai įdomus vaikinukas. Visą spektaklį žavėjausi juo, jo talentu, įgūdžiais – jis ir dainavo, ir šoko, ir vaidino... Bet pati pjesė – baisus citatų ir banalių tiesų kratinys, suveltas taip, tarsi autoriui bei režisieriui dramaturgijos pagrindai būtų visiškai svetimi. Atsakyti, vardan ko turėtum

Monodrama: po Klaipėdos universiteto teatro stogu 2008-aisiais gi-

mė jo ir Kretingos Egidijaus Radžiaus dramos teatro bendras projektas – N.Gogolio „Pamišėlio užrašai”. N.Gedminas tapo vieninteliu savo buvusio studento Tomo Jašinsko režisuoto spektaklio aktoriumi.

priimti veiksmo sąlygiškumą, nebuvo įmanoma. Tokių dalykų atkakliai vengiu.

Problema – patalpos

– Kodėl porą metų apie naujus Laisvojo teatro pastatymus nebuvo girdėti, nors apskritai Klaipėdoje vyksta aktyvus teatrinis judėjimas?..

– Taip, ir man smagu, kad jis vyksta. Spektaklį „Sudie, derintojau!“ eksploatavome gana ilgai. Jis apkeliavo Lietuvą, buvo pristatytas Didžiojoje Britanijoje, parodytas tarptautiniame monospektaklių festivalyje „Atspindys“ Visagine, Lietuvos teatro sąjungoje Vilniuje, galiausiai įtrauktas į Klaipėdos dramos teatro repertuarą. Kiti sumanymai tuo laikotarpiu vos pajudinti pakibdavo. Pagrindinė problema – reikalinga erdvė repeticijoms, susitikimams.

– O finansinis veiklos pagrindas bei grąža?

– Rašome projektus; bendradarbiaujame iš draugiškumo, iš kūrybiškumo. Šiek tiek uždirbęs iš vieno spektaklio, turi ką investuoti į kitą – pinigus, surinktus parduodant bilietus į „Sudie, derintojau!“, skiriame naujų pastatymų scenografijai, rekvizitui.

– Dirbate mokytoju?

– Kretingos pranciškonų gimnazijoje vadovauju teatro studijai. Kretingos rajono kultūros centre daugelį metų dirbu Egidijaus Radžiaus teatro vyriausiuoju režisieriumi.

Ten geros sąlygos; labai džiaugiuosi, kad proginius pastatymus pavyksta derinti su kūrybiniais ieškojimais.

Folkloro šventei pastatėme „Tris mylimas“, tiesa, pavadinimą ketiname keisti į „Liodviks ir vėsi kėti“, nes leidau aktoriams laisvai improvizuoti nutolus nuo autentiško Žemaitės teksto, veiksmą iš

Asmeninio archyvo nuotr.

amžių sandūros perkėlėme į smetonišką Lietuvą; su dviem jaunais aktoriais pastatėme pjesę „Upė ant asfalto“ – psichologinę kartų santykių analizę.

Klaipėdos mokyklose šiuo metu nedirbu. Vadovaudamas teatro studijai pagrindinėje mokykloje, labai prisiriši prie vaikų, matai, kaip jie auga, kaip bręstant keičiasi jų interesai, kaip jų susidomėjimą ima žadinti vis sudėtingesnės temos. O tada jie išeina į gimnaziją – tai yra skaudžiausia. Dirbant reikia turėti stimulą: idėjinį, finansinį arba šlovės. Kai pastarųjų nėra, norisi patirti veiklos dvasinę grąžą.

– Kas labiausiai skatina kurti?

– Tematika – ji turi skaudėti pačiam. Pavyzdžiui, Dmitrijaus Lipskerovo pjesę „Upė ant asfalto“ skaičiau dar būdamas studentas, pagrindinio herojaus bendraamžis. Tuomet man aktualios atrodė meilės, jaunų žmonių bendravimo siužetinės linijos. Ir, matyt, reikėjo sulaukti to veikėjo tėvo amžiaus, kad suprasčiau, apie ką vis dėlto yra ši pjesė, kaip įžvalgiai joje atskleidžiama tėvų ir vaikų santykių tema. Vaikinas sėdi namie ir klausosi savižudybe gyvenimą baigusio tėvo audiodienoraščio, kuriame jis, į haliucinacijas linkęs menininkas, pasakoja regintis per miestą vingiuojant amžinybėn plukdančią pieno upę, į kurią galiausiai nušoka. Jo sūnus šios upės nemato. Ir jam, nugrimzdusiam į tėvo kliedesių pasaulį, tai atrodo žiaurus ir nesuvokiamas skirtumas.

Pjesė „Sudie, derintojau!“ taip pat tik vienu aspektu yra apie jaunimą. Tai nepavykusio, neįvykusio gyvenimo istorija, aktuali visai mano kartai, žmonėms, kurie įgijo išsilavinimą, susikūrė buitį, įsitvirtino gyvenime, bet dėl to nepatyrė palengvėjimo. Atvirkščiai, jų egzistencija atrodo pilka ir nyki, o svajonės – tokios pat nepasiekiamos, kaip ir anksčiau.

Jeigu scenoje kalbi apie tai, kas tau įdomu ir skauda, salėje atsiras bent keletas žmonių, kuriems tai taip pat rūpi. Dėl jų verta dirbti.

Kitoje scenos pusėje

– Interesas jaunimo temoms – įkvėptas kasdienio darbo?

– Tariuosi nemažai žinantis apie paauglius. Tikriausiai sudarau žmogaus, kuriam galima išsipasakoti, įvaizdį, jų pasaulis man suprantamas. Man atrodo, kad priklausau ore pakibusiai kartai, neradusiai savo vietos sparčiai kintančioje realybėje.

– Ar jūsų sūnūs vaidina?

– Ačiū Dievui, ne, – šypsosi. – Vyresnysis, penkiolikmetis Dominykas, užsiima gatvės šokiais „jam style“, filmuoja klipus, turi savo bendruomenę. Dviem metais jaunesnis Kristupas domisi „finger tutting“ – triukais, atliekamais vien pirštais... Tikriausiai abu šiais pomėgiais anksčiau ar vėliau „persirgs“, bet smagu, kad turi kuo užsiimti ir yra nuoširdžiai susidomėję.

– Kokia paties asmeninė teatrinė istorija?

– Visąlaik buvau kitoje scenos pusėje, rašydavau scenarijus. Niekada nesvarsčiau apie vaidybą; režisūra, ko gero, taip pat atsirado netyčia.

Pirmąjį tikrą spektaklį – „Hamletą“ su Romualdu Ramanausku – pamačiau vėlokai, būdamas 11os. Tai buvo kažkas tokio: Vilnius, tuometis Akademinis dramos teatras, Shakespeare’as... Ruošiantis studijuoti, mane domino teatras ir pedagogika. Taip pat lankiau sporto mokyklą ir svarsčiau, gal tapti kūno kultūros bei geografijos mokytoju – tais metais kaip tik buvo renkamas kursas į šią įdomią specialybę. Iš sporto numeris vienas man yra futbolas, tačiau žaidžiau krepšinį, nes tai mano kartos vaikinams buvo įprasta – „Žalgiris“, CSKA... Dabar turiu viską, ko norėjau – ir pedagogiką, ir teatrą. Be to, gyvenu prie stadiono, tad stengiuosi nepraleisti Klaipėdos „Atlanto“ rungtynių.

16

ketvirtadienis, rugpjūčio 29, 2013

durys

„Eliziejus“ – įdomi kelionė, pametusi nusileidimo koordinates

Aktoriai: J.Foster, M.Damonui, A.Bragai ir Sh.Copley „Eliziejuje“ teko pagrindiniai vaidmenys.

Prieš ketverius metus filmu „Devintasis rajonas“ sušvirkštęs netikėtą dozę gyvasties į merdėjantį fantastikos kūną, režisierius iš Pietų Afrikos Neillas Blomkampas tapo nauja žanro viltimi.

Aivaras Dočkus Apie turtinguosius ir vargšus

Ironiška, įtempta, vaizdinga ir išmintinga jo juosta „Devintasis rajonas“ įsirašė į kinomanų smegenis kaip ryškus šviesos blyksnis tamsiame klišių tunelyje. Kartu su savimi režisierius į Holivudą atsitempė talentingą tėvynainį Sharlto Copley, kuris „Devintajame rajone“ atliko pagrindinį vaidmenį. Ir taip stipriai, kad nenublanko ryškių antraplanių charakterių bei vaizdo efektų šešėliuose.

Netrukus fantastikos gerbėjų ausis pasiekė gandai, jog antrasis Neillo žingsnis taip pat bus į apleistą šio žanro planetą. Tik šį kartą biudžetas gerokai didesnis. „Devintasis rajonas“ kainavo 30 mln. (pasaulio kino teatruose filmas surinko 210 mln.), o „Eliziejui“ nepagailėta 115 mln. JAV dolerių. Tarp žvaigždžių – Mattas Damonas, Jodie Foster, Alice Braga. Režisierius nepamiršo bičiulio Sh.Copley, jam skirtas didžiausio piktadario vaidmuo.

Du trečdaliai „Eliziejaus“ beveik niekuo nenusileidžia „Devintajam rajonui“. N.Blomkampas viename interviu prasitarė, kad jo naujausias filmas – istorija apie turtinguosius ir vargšus. Apie du skirtingus socialinius sluoksnius. Apie vienų troškimus ir kitų gobšumą.

Režisierius nemelavo. Skausmingi skirtumai atsiskleidžia nuo pirmųjų kadrų, mes nepriekaištingai (ir pakankamai greitai, be gumos tempimo) supažindinami su abiem pasauliais ir jų gyventojais.

Priverčia išgyventi dėl herojų

Svarbiausias herojus Maksas (pagaliau fantastikoje save išbandantis M.Damonas) iš karto patenka į ekstremalias situacijas, kurios atskleidžia tikrąją jo charakterio prigimtį ir galimybes. Pagal visus geriausius klasikinius dėsnius jis įvaromas į kampą, ir kelio atgal jau nebėra. Tenka kentėti ir aukotis.

Galbūt fantastika vėl rodo šiokius tokius atsigavimo-persikrovimo ženklus.

M.Damonas narsiai atlaiko emocinę personažo naštą. Ją pakelia ir kitos barikadų pusės lyderė J.Foster, vaidinanti turtingųjų pasaulio geležinę ledi – gynybos ministrę Džesiką.

Jausmingoji „Eliziejaus“ ląstelė – moteris iš Makso praeities Frėja, kuri turi savo motyvų dalyvauti istorijos perversme.

Bet įsimintiniausia dėlionės detalė – tas pats Sh.Copley niekšingojo agento Kriugerio vaidmenyje, tragikomiškai vapaliojantis kažkokiu angliškai škotiškai airišku akcentu. Keliantis šiurpą ir šypseną vienu metu. Šaltakraujis kaip kiborgas ir kartu neįtikėtinai gyvas. Kaip parodo filmas, beveik nemirtingas. „Eliziejaus“ veiksmo scenos trumpos, bet įspūdingos ir... ne-

nutrūkstančios. Taip atrodo, nes kiekvienoje scenoje įvyksta kas nors, kas tempia siužetą į priekį. Nėra jokio pauzės paspaudimo ar tuščių pokalbių. Žiūrovai įmesti į ekraną ir priversti išgyventi dėl herojų. Įtampą keičia dramatizmas ir atvirkščiai. Operatoriaus darbas svariai prisideda prie istorijos pasakojimo įtaigumo. Efektai realistiški.

Naujas filmas

O ten – gilus griovys

Bet štai, kai veiksmas iš žemės persikelia į „Eliziejų“ finaliniam pusvalandžiui, filmas ir režisieriaus sumanymas palaipsniui (labai tolygiai) ima žlugti. Tarsi kažkas po truputį atjunginėtų elektrą.

Ironiška, bet lūžis nutinka, kai blogio vadžias iš J.Foster herojės rankų perima Sh.Copley personažas. N.Blomkampas užsikrečia beveik visų šios vasaros „blokbasterių“ liga. Tam tikru momentu pasuka vairą kažkur į nepriklausomo kino žvyrkelį. Atseit, štai koks aš būsiu originalus. Juk ne to tikėjotės? O ten – gilus griovys, iš kurio nebeįmanoma išsiropšti. Kova už žmonijos ateitį (kuri turėjo būti epinė) iš esmės virsta poros žmogeliūkščių snukiadaužiu. Gyvybės ir mirties klausimai išsisprendžia per kelias akimirkas. Tarsi jokių problemų visai nebūtų buvę.

Dramatizmas subliūkšta iki muilo operos lygio. Užplūsta keistas sutrikimas, kad naujo filmo galaktikoje apsukai įdomų ratą, bet ir vėl nusileidai „Užmirštųjų“ planetoje. Tuoj išlįs Tomas Cruise’as, paplekšnos per petį ir visi gražiai bei laimingai gyvensime.

Tiesa, vis dėlto po „Eliziejaus“ peržiūros lieki su pliusais tiek fantastikos žanrui, tiek režisieriui N.Blomkampui. Galbūt jam antrojo filmo sindromas (kaip muzikantams – antrojo albumo), ir galbūt fantastika vėl rodo šiokius tokius atsigavimo-persikrovimo ženklus.

Juk turi atsirasti herojai, kurie ryšis save išbandyti didinguose mūšiuose ir nepasuks atgal, suvilioti lengvesnių alternatyvų.

Pavadinimas: „Eliziejus“ („Elysium“).

Biudžetas: 100 mln. JAV dolerių.

Šalis: JAV.

Siužetas: 2154-aisiais žmonių rasė pasiskirstė į dvi grupes: turtinguosius, kurie gyvena dirbtinėje kosminėje stotyje, vadinamoje „Eliziejumi“, ir visus likusiuosius populiacijos skaičių viršijančiame ir suniokotame Žemės paviršiuje. Žemiečiai žūtbūt yra pasiryžę pasprukti iš skurdo ir nusikaltimų alinamos Žemės į išsvajotąjį „Eliziejų“, kuriame klesti padorus ir tobulas gyvenimas. Tačiau turtingieji labai rimtai žiūri į migracijos įstatymą, juk žemės kirminai gali lengvai sugriauti jų ramią idilę. Vienintelis žmogus, galintis suvienyti abu pasaulius, yra Maksas, kuriam mirtinai reikia patekti į „Eliziejų“.

Jo gyvybei kabant ant plauko, Maksas ryžtasi savižudybei prilygstančiai misijai, kuriai kelią pastoja „Eliziejaus“ pareigūnė ir jos „kietos“ pajėgos. Tačiau jei Maksui pasiseks, jis gali išgelbėti ne tik savo gyvybę, bet ir milijonus, knibždančius Žemės paviršiuje.

Pasaulinė premjera: 2013 m. rugpjūčio 9 d. Žanras: fantastinis veiksmo trileris.

Trukmė: 109 min.

Režisierius: Neillas Blomkampas.

Prodiuseriai: Sue Baden-Powell, Simonas Kinbergas.

Aktoriai: Mattas Damonas, Jodie Foster, Alice Braga, Sharlto Copley, Diego Luna.

Scenaristas: N.Blomkampas.

Operatorius: Trentas Opalochas..

Kompanijos: „TriStar Pictures“, „Simon Kinberg Productions“.

Amžiaus cenzas: N-14.

Leidėjas © 2013 UAB „Sorestum“, Labdarių g. 8, 01120 Vilnius, tel./faks.: (8 5) 262 4242, el. paštas: info@diena.lt. Maketavo UAB „Diena Media News“ leidybos centras. Spausdino UAB „Diena Media Print“. Tiražas 7 500. Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami.