2013 08 370

2013 rugpjūtis #40

3O GERIAUSIŲ ANDRIAUS MAMONTOVO METŲ (II DALIS) NUODINGAS GYDANTIS TINDI RINDI RIUŠKA, KAS TEN MIESTE SUPA? LIŪDNOS HOMOPROGNOZĖS

MADOS (E)MIGRANTAI 37O.diena.lt

37o

#40 Numerio bendradarbiai: Tautė Bernotaitė Atsakomybė rašyti smalsiam skaitytojui – ir pavojingiausias žarsteklis, ir saldžiausias zefyras

VNO vs NYC, arba Maža braškė prieš didįjį obuolį R.: – Lyginti Vilnių ir Niujorką nėra protingas laiko leidimas. Ypač jei gimei ir augai Vilniuje, o Niujorke gyveni laikinai. Vilnius man lyg tėtė, mama, brolis, sesuo ir mylimas šuo kartu sudėjus. O Niujorkas... Toks prabangus meilužis, kuriam meilė truks trejus metus, o po to atsisveikinsime.

Lyginti Vilnių ir Niujorką – lyg ginčytis, kas geriau: kelnės ar sijonas, džiazas ar rokas, slidinėjimas Šveicarijoje ar gulėjimas prie baseino Havajuose. Jei man reikėtų pasakyti, kas gero yra Niujorke, ko nėra Vilniuje, galėčiau vardyti pusvalandį ir visi paslapčia keiktųsi, kad esu sušikta niujorkietė, kuri mano, kad apsistojusi pasaulio bamboje akimirksniu tapo tikra amerikone ir ėmė liaupsinti svajonių šalį su galimybių miestu priešaky. Todėl šįkart nusprendžiau pabūti subtilesnė ir apibrėžti tai, ko Niujorkas Vilniui galėtų juodai pavydėti.

Pirmiausia – tylos. Tas, kas sako, kad pavargo nuo Vilniaus triukšmo, tegul ausis pasigydo. Kai grįžti iš Niujorko, pirmas dvi dienas tą tylą net girdi. O miesto tyla yra vertybė (aišku, tik iki tol, kol jos pradeda reikalauti koks nors senamiesčio senukas, nepatenkintas apačioje atsidariusiu baru). Kalbėdama apie tylą, turiu omeny bendrą miesto garsinį foną. Niujorke tai bjauri neišvengiamybė. Jei Manhatane atidarai langą, turi mažiausiai trimis padalomis padidinti garsą kompiuteryje (ir visai nesvarbu, kad jį įsijungi antrą nakties), o eidamas 42ąja gatve piko valandą nesusikalbi ir turi staugti kaip beprotis, taip įnešdamas savo menką indėlį į bendrą begalinį triukšmą.

Aišku, gali ilgai postringauti apie tai, kad Vilniuje viskas ranka pasiekiama, kad po centrą galima (sakyčiau, net būtina) vaikščioti pėsčiomis. Jei būtum neužmušamas romantikas, turėtum paminėti, kad Vilniuje naktį gali žiūrėti į žvaigždes, o mieste, kuris niekada nemiega, dėl šviesų jų natūraliai nesimato. Apie tai, koks pigus ir geras lietuviškas maistas, paliksiu svaigti supermamoms. Bet kai Niujorke už neva organinį obuolį sumoki pusantro dolerio, mintyse tikrai pasakai tą žodį, kurio supermamos nevartoja.

Tuos, kurie keikia Zuoką, kad nuėmė mikriukus, turiu irgi nuliūdinti. Joks nebeegzistuojantis autobusiukas nepridarė vilniečiui tiek nepatogumų, kiek kiekvieną savaitgalį niujorkiečiams pridaro nuolat remontuojamas Niujorko metro. Na ir kas, kad Zuokas neatsiprašė, o Niujorko metropolitenas nuolat atsiprašo. „Mes dirbame jūsų labui“, – niujorkiečiams kala į galvas metro savireklamos skyrius. Bet ant „labo“ toli nevažiuosi, ypač kai tavo linija neveikia arba traukinys tavo stotelėje nestoja, arba tiesiog ima ir važiuoja ne ten, kur esi įpratęs.

Nori skųstis? Prašau, demokratija. Ir skundžiasi visi, bet traukiniai nuo to geriau nevažiuoja.

Man, pavyzdžiui, yra be galo žavu, kad kas antras Vilniaus baras žaidžia protų mūšį. Sakyčiau, tai – naudingiausia mada, kuri, be masinio noro bėgioti, šiuo metu ištikusi Vilnių. Niujorke, spėju, ši mada

(protmūšis, ne bėgiojimas) jau praėjo (nors ką aš žinau, gal ten ji net ir nebuvo atėjusi). Bet kuriuo atveju intelektualiausia veikla, kuria gali užsiimti tradiciniame niujorkietiškame bare, yra spoksojimas į teliką. O jis dažniausiai rodo sportą ir tik labai kartais – žinias.

Neseniai Vilniuje koncertavo „Depeche Mode“. Deja, nebuvau, bet už 224 litus (maždaug už 86 JAV dolerius) galėjau nusipirkti bilietą į gerbėjų zoną, kur tvyro iliuzija, kad depešai groja asmeniškai tau. Niujorke, Bruklino „Barclays“ arenoje, jie gros rugsėjo 6 d. Bilietų kainos – nuo 125 JAV dolerių (be mokesčių). Kol verčiate į litus, galiu pasakyti, kad už tą sumą gal ką ir girdėsite, bet sceną ne itin matysite.

Ir išvis, jei Niujorkas – didelis obuolys, tai Vilnius man – lyg maža braškė. O dabar galime pradėti ginčytis, kas geriau: braškės ar obuoliai...

J.: – Ar žinai, Rasa, kuo dar nuostabus Vilnius? Ogi tuo, kad čia galima suptis, net jei tu jau seniai išaugai iš vaikiškų drabužėlių. Buvau Niujorke porą sykių, bet nei Manhatane, nei Brukline nepastebėjau anei vienų sūpynių. Matyt, Niujorke nėra kas tuo pasirūpina. O Vilniuje yra. Tai savotiška savanorių brigada, kuri veikia anonimiškai, nors daro gerą darbą – kabina sūpynes. Mūsų smalsioji Tautė susirado šiuos geradarius ir pasidomėjo, kas juos paskatino imtis tokios keistos veiklos.

Niujorke ne kartą viešėjęs Andrius Mamontovas iš savo archyvų ištraukė nuotrauką, kurioje įsiamžino su grupės nariais vieno iš bokštų dvynių viduje. Iki nelaimės buvo likęs vos pusmetis. Kažkaip sunku įsivaizduoti, kad tokie dalykai galėtų nutikti mūsų mažame Vilniuje...

Sandra susidomėjo emigruojančia lietuviška mada (bet ne į Niujorką), o tiksliau, pamėgino suskaičiuoti jaunuosius mados kūrėjus, kurie baigė mokslus užsienio dizainerių kalvėse.

Taip pat šiame numeryje dar rasite interviu su įvairių veiklų nestokojančiu Kristupu Saboliumi, jaunuoju skulptoriumi Augustinu Kluoda, su kurio kūryba galėsite susipažinti per Kauno bienalę.

Na, ir dar visko po truputį kaip visada...

Geros likusios vasaros, puikių atostogų tiems, kas dar neatostogavo. Iki susitikimo rugsėjį!

žiūrėk čia!

Puodas kavos kofišope? Ledai krūtoj kavinėj? Bilietas į arthausinį kiną? Kažkoks

Geriau rinkis „37O“ į namus!

Rašė: Rasa Karaliūtė Pridėjo: Jurgita Kviliūnaitė



Dabar pristatome bet kur – tik 5 litai mėnesiui. Prenumeruok www.diena.lt/dienrastis/37O, informacija 37O@diena.lt.

Domantas Razauskas Muzikalus poetas arba poetiškas muzikantas

Marius Burokas Laisvai samdomas rašytojų skaitytojas

Sandra Kliukaitė Alisos stebuklų Lentynos turinio ekspertė

Erlend Diagilev Povandeninių meno scenos srovių tyrinėtojas

Paulius Andriuškevičius Dailus dailiai dailę dailinantis dailėtyrininkas ViršeliO NUOTRAUKA: Fotografė Reda Mickevičiūtė Dizaineris Vilius Venckevičius Plaukų stilistas Marijus Mazuraitis Grimas Gretos Subatavičiūtės Modelis Aistė Krėpštaitė („Supermodels“) Papuošalas Viliaus Venckevičiaus (Iš kolekcijos „Our Darkest Desires“)

37O 37O.diena.lt Re­dak­to­rė Jurgita Kviliūnaitė 37O@dienamedia.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Rek­la­ma reklama@vilniausdiena.lt Dir­ba­me A.Smetonos g. 5, Vil­niu­je Lei­dė­jas UAB „Die­na Me­dia News“ Spau­dė „Lie­tu­vos ry­to“ spaus­tu­vė Ti­ra­žas 26 000 egz.

Už rek­la­mos tu­ri­nį „37O“ neat­sa­ko #40, rugpjūtis, 2013

>> scena

Užrašė: Jurgita Kviliūnaitė Nuotraukos: asmeninio archyvo

Geriausi A.Mamontovo metai

II dalis

„Oj, kaip bėga metai, jų sustabdyti negali“, – rodos, taip dainavo kažkuris estrados klasikų. Sustabdyt, žinoma, nesustabdysi, bet užfiksuoti svarbiausių momentų niekas netrukdo. Didžiai gerbiamas dainininkas Andrius Mamontovas mėgsta fotografuoti ir fotografuotis, todėl nebuvo sunku jį įkalbėti išrausti nuotraukų archyvus ir paviešinti dalį jų (žinoma, tik labai nedidelę) žurnale „37O“. Pirmosios nuotraukų ir jų aprašymų pusės ieškokite 37O.diena.lt, o dabar leiskite Andriui pristatyti antrąją.

4 // © 370

1999 m. Ši nuotrauka daryta Vakarų Prancūzijoje, garsiojoje Sen Mišelio kalno saloje. Tai, ko gero, įspūdingiausia vieta Prancūzijoje – na, bent jau iš to, ką aš mačiau keliaudamas po šią šalį. Tai iš vandens išlindusi uola, ant kurios įsikūręs miestas. Kažkas fantastiška, neįtikima.

Po „Hamleto“ premjeros 1997-aisiais kokius penkerius metus mano gyvenimas buvo užpildytas labai intensyviomis gastrolėmis. Pusę laiko leisdavau namie, o kitą pusę – viešbučiuose. Per mėnesį lagaminus tekdavo krautis tris keturis kartus. Ši nuotrauka man labai brangi, nes su šiuo žmogumi – Rusų dramos teatro aktoriumi Vladimiru Jefremovu (visi jį vadinome tiesiog Volodia) – labai susidraugavome, kai kartu apkeliavome pusę pasaulio. O ir grįžę iš gastrolių susitikdavome Vilniuje, eidavome gerti kavos. Kai jis prieš keletą metų mirė, supratau, kad praradau artimą draugą…

1999-aisiais buvo ir daugiau įvykių: daina „Mono arba Stereo“ nuskynė visus įmanomus laurus. Kad ji bus gerai priimta, supratau po jos premjeros koncerte, kai pirmą kartą ją išgirdę gerbėjai prašė pakartoti. Vis dėlto man tie metai labiau susiję su „Hamleto“ kelionėmis, kurios šiais metais baigsis. Su šiuo spektakliu per 16 metų apvažiavome per 40 šalių. Nesumeluosiu sakydamas, kad tai daugiausia apkeliavęs lietuviškas spektaklis per visą istoriją.

2000 m. dalyvavome ture po JAV, kur surengėme nemažai koncertų išeiviams iš Lietuvos. Niujorkas, Bostonas, Detroitas, Klivlandas, Čikaga – visų miestų jau ir nebeprisimenu... Žmonės, kuriuos matote nuotraukoje, yra iš pirmosios mano (kaip solo atlikėjo) grupės sudėties: (už manęs iš kairės) Meinardas Brazaitis (mušamieji), Seržas Grėjus (boso gitara) ir Romas Rainys (gitara). Klavišininko, kaip matote, nebuvo, tad naudojome dalinę fonogramą.

Nusifotografavome dabar jau nebesančiame pastate – Pasaulio prekybos centre – likus kiek daugiau nei pusei metų iki tragedijos. Buvome pakilę į pastato viršų, apžiūrėjome Niujorko panoramą.

2003 m. beveik susiformavo dabartinė grupės sudėtis, nes prisijungė Eimantas Belickas ir Arnoldas Lukošius. Su Arnu beveik dviese įrašėme albumą „Beribiame danguje“, o paskui jį pristatydami surengėme nemažą koncertų seriją per gana trumpą laiką – per porą mėnesių sugrojome apie 30 koncertų. Nemažai koncertų buvo už Lietuvos ribų: grojome Vokietijoje, Prancūzijoje ir Olandijoje. Autobusiuku nuvažiavome į Paryžių ir atgal. Būnant Paryžiuje būtina nusifotografuoti prie šito baisaus daikto. (Juokiasi.) Jei neklystu, tai kaip tik rašytojas Honoré de Balzacas, paklaustas, kodėl nuolat geria kavą prie Eifelio bokšto, atsakė, kad tai vienintelė Paryžiaus vieta, kur nematyti šito baisaus daikto.

2001 m. Ši nuotrauka glaudžiai susijusi su ta, kurią ką tik aptarėme. Ji daryta 2001 m. rugsėjo 12 d. Buenos Airėse. Į Argentinos sostinę su teatro trupe keliavome per Frankfurtą, ten mums reikėjo laukti lėktuvo kone visą dieną. Prie vieno baro oro uoste pastebėjau krūvą žmonių, kurie susidomėję žiūrėjo TV. Vieni verkė, kiti stebėjo ekraną netekę žado. Pažiūrėjęs į ekraną ir pats netekau amo... Griūvantys dangoraižiai atrodė kažkas siurrealaus, juolab kad viename jų pats ne taip seniai buvau lankęsis... Pamenu, daugelis trupės aktorių labai išgyveno, kad reikės skristi per vandenyną po šitų visų įvykių. Kai kurios moterys netgi siūlė imti autobusą ir važiuoti atgal į Vilnių... Maždaug, pasaulio pabaiga, iš Argentinos gyvi negrįšime... Aš tuomet pasakiau, kad niekada negalime nuspėti tokių dalykų, tad jeigu niekas nesipriešina mūsų skrydžiui, tai ir turime skristi.

Ir mums nieko nenutiko. Nuskridome į Buenos Aires, kur tuo metu buvo ankstyvas pavasaris, palmių lapai buvo apsitraukę šerkšnu. Visiška ramybė, jokios panikos. Žinoma, visi apie tai kalbėjo, užjautė amerikiečius. Tai buvo baisi ataka, bet tai nebuvo pasaulio pabaiga. Mūsų baimė kartais didesnė už tai, kas iš tiesų vyksta.

2002 m. Ši nuotrauka daryta kovo mėnesį Romoje, prie garsiojo Trevio fontano. Roma yra vienas mėgstamiausių miestų, tačiau tą kartą atvažiavau čia ne ilsėtis, o dirbti. Čia pradėjau savo garso takelių kompozitoriaus karjerą. Rašiau muziką Eimunto Nekrošiaus spektakliui „Ivanovas“ pagal Antono Čechovo pjesę. Šį spektaklį E.Nekrošius statė didžiausiame Romos teatre „Teatro Argentina“ (šį kartą netyčia išėjo praėjusios nuotraukos tęsinys) su garsiais italų aktoriais. Man režisierius patikėjo parašyti visą garso takelį, užtrukau jį įrašinėdamas kelis mėnesius. Tai buvo pirmas mano darbas šioje srityje, vėliau teko ir filmo garso takelį kurti.

Maloniausia to darbo dalis buvo išvykos į Romą, kur stebėjau repeticijas, koregavau įrašus, atrinkau, kas kurioje vietoje turi skambėti. Su E.Nekrošiumi eidavome gerti kavos – jis jau buvo išsiaiškinęs, kur verdama pati skaniausia kava pasaulyje. Dabar nuvykęs į Romą jaučiuosi taip, lyg tas darbas dar tęstųsi.

2004 m. gegužės pirmoji. Tą dieną, kai Lietuva įstojo į ES, Berlyne, prie Brandenburgo vartų, vyko didžiulis koncertas, kuriame pasirodė naujųjų ES šalių narių populiariausi atlikėjai. Mums teko garbė groti patiems paskutiniams. Pamenu, prie scenos susirinkęs būrelis lietuvių rėkė „Laužą, laužą“.

Mes jį, beje, ir pagrojome bisui. Tą vakarą jaučiausi pakylėtas, nes supratau, kokį sunkų kelią mes nuėjome. Berlyne teko būti ir 1989-aisiais, kai siena dar buvo nenugriauta. Vienoje jos pusėje buvo viliojantis Vakarų pasaulis, kitoje – mes, sovietinės erdvės gyventojai. O tą 2004 m. dieną mes tarsi vėl grįžome į Europą – ir tai buvo nuostabus jausmas. Tad labai simboliška, kad grojome toje vietoje, kur kažkada stovėjo garsioji Berlyno siena... Po koncerto susipažinau su garsiu Vokietijos rokeriu Udo Lindenbergu, jis mane pasikvietė į naktinį klubą. Apie tą vakarėlį būtų galima papasakoti atskirą istoriją, nes pamačiau, ko nebuvau matęs. Jaučiausi, lyg būčiau patekęs į Davido Lyncho filmą. (Juokiasi.)

2005 m. Šis kadras pagautas akmenuotame Didžiosios Britanijos paplūdimyje. Tuo metu mūsų vadybininku dirbo Vaidas Stackevičius (nuotraukoje antras iš kairės, šiuo metu jis dirba su „Biplan“, „Rasabasa“ ir kt. – red. past.), taip pat nuotraukoje, be kitų narių, matote ir ką tik prie kolektyvo prisijungusį bosistą Tomą Andrijauską (dėvi firminius marškinėlius „Popsas užkniso juodai“ – red. past.). Bosisto ėmėme ieškoti supratę, kad kai kurias dainas keturiese kartais yra sudėtinga pagroti gyvai. Iki tol naudojome programuotas boso partijas, kai kuriose dainose tas partijas atlikdavo Eimantas. Padarėme atranką. Tomas pirmasis pasirodė tame konkurse, bet jis mums labiausiai ir tiko. Beje, prieš išvykdamas į pirmąsias gastroles užsienyje jis buvo ką tik baigęs vidurinę! Mes kartais juokaujame, kad jis yra metais jaunesnis už „Laužo šviesą“. Taigi, būtent šiais metais galutinai susiformavo kolektyvas, su kuriuo groju iki šiol.

2006 m. Apie šiuos metus būtų galima parašyti atskirą straipsnį, nes jie buvo labai intensyvūs. Pradedant „Eurovizijos“ konkursu Atėnuose, kur kaip projektas „LT United“ dalyvavome su dviem grupės nariais (E.Belicku ir A.Lukošiumi), Marijonu, Samu ir Viktoru Diawara, baigiant mano grupės gastrolėmis JAV. Noriu, kad įdėtumėt būtent šią nuotrauką iš Niujorko, nes ji daryta tų metų pabaigoje ir todėl geriausiai juos atspindi. Tas apskritas stalas tarsi simbolizuoja, kad tais metais aš apskridau aplink pasaulį. Iš „Hamleto“ gastrolių Pietų Korėjos sostinėje Seule skridau tiesiai į Los Andželą, o po gastrolių su grupe po JAV grįžau į Lietuvą. Šioje nuotraukoje, be manęs ir grupės narių, matote garsų Lietuvos ledo ritulininką Darių Kasparaitį (vilki baltus marškinėlius). Tuo metu jis žaidė Niujorke, kur mes kaip tik koncertavome, todėl pakvietėme jį pavakarieniauti drauge labai prabangiame rytietiško stiliaus restorane. Žinoma, už vakarienę sumokėjo jis. (Šypsosi.)

>> scena

2009 m. Ši nuotrauka daryta pajūryje netoli Palangos per mano gimtadienį (rugpjūčio 23 d. – red. past.). Tą dieną baigėme pasirodymų seriją, kurią pavadinau „Tūkstančio koncertų turu“. Kodėl tūkstančio? Suskaičiavau, kad tais metais turi įvykti mano tūkstantasis koncertas. Žinoma, skaičiavimai buvo apytiksliai, bet pamaniau, kad tai gera proga surengti ką nors panašaus į geriausių dainų turą, taip pat pristatyti albumo „Geltona. Žalia. Raudona.“ dainas. Visą vasarą grojome atvirose erdvėse – stadionuose, parkuose.

Visuose koncertuose buvo labai daug žiūrovų. Kai kuriuose miestuose tiek žmonių nesusirinkdavo net geriausiais „Foje“ laikais. Po šių pasirodymų supratau, kad nebekonkuruoju su grupe „Foje“ ir žmonės mane priima kaip solo atlikėją. O ir su mano grupės muzikantais pasiekėme labai gerą formą, puikiai susigrojome.

2007 m. Svarbiausias tų metų įvykis – Gatvės muzikos dienos (GMD) atsiradimas. Tai vienas ryškiausių muzikinių renginių Lietuvoje, pritraukiantis daugybę svečių iš užsienio. Aš inicijavau šį renginį, bet iš tiesų jį sukuriame visi kartu, tą dieną išeidami į gatves groti arba klausytis muzikos. Tiesą sakant, nesitikėjau, kad jis bus toks sėkmingas. Jau pirmoje Gatvės muzikos dienoje Vilniuje grojo apie 500 muzikantų. Renginys sulaukė ir didžiulio užsienio žiniasklaidos dėmesio. Nuotraukoje, kurią matote, aš kaip tik pasakoju apie GMD Pietų Korėjos televizijai.

2010 m. Šis autoportretas fotografuotas Honkonge. 2009 m. pabaigoje ir 2010 m. pradžioje ten praleidau apie pusantro mėnesio filmuodamasis M.Martinsono filme „Amaya“.

Drąsiai galiu sakyti, kad Honkongas yra pats mylimiausias mano miestas pasaulyje, o esu aplankęs per 50 šalių. Pati pačiausia vieta, kur galiu būti ir būti... Esu buvęs šiame mieste jau ne kartą, tad kai filmuotis toje pačioje juostoje atvažiavo mano geras bičiulis Dexteris Fletcheris, jam aprodžiau miestą.

Tą kartą gyvenau prabangaus viešbučio apartamentuose dvidešimt kažkelintame aukšte su vaizdu į uostą. Patirtis, kurią įgijau filmuodamasis toje juostoje, tiesiog neįkainojama. Dirbome su kinų bendrove, jie visiškai kitaip bendrauja nei mes, europiečiai. Tiesą sakant, dar labai norėčiau Azijoje praleisti bent keletą panašių gyvenimo periodų.

6 // © 370

2008 m. Nuotraukoje – akimirka iš Šanchajaus nacionaliniame operos ir baleto teatre vykusių tarptautinio filmų festivalio apdovanojimų vakaro, kuriame man teko didelė garbė dalyvauti ir gauti bene didžiausią įvertinimą gyvenime. Į festivalį su režisieriumi Mariumi Martinsonu vykome pristatyti jo filmo „Nereikalingi žmonės“, kuriam aš sukūriau garso takelį ir kuriame atlikau kunigo rolę. Būtent garso takelio kategorijoje aš ir gavau apdovanojimą – Aukso taurę. Kitaip tariant, mano sukurtas garso takelis buvo pripažintas geriausiu iš visų festivalyje dalyvavusių apie pusantro tūkstančio filmų.

Tiesą sakant, buvau priblokštas visos tos aplinkos, o ką jau kalbėti apie apdovanojimo momentą. Juk mane įvertino visiškai manęs nepažįstantys ir apie ankstesnius mano darbus nieko nežinantys žmonės, skirtingai, nei nutinka čia, Lietuvoje, kur pelnyti apdovanojimą kartais gali ir populiarumas bei ankstesni nuopelnai. Ta akimirka buvo tarsi kosmosas, grįžęs į savo vietą po to, kai buvo įteiktas apdovanojimas, kurį laiką nesupratau, kas vyksta. Aš nežinau, ar bus dar aukštesnis įvertinimo taškas mano karjeroje.

2011 m. Tęsiame Azijos temą – ši nuotrauka daryta kitą dieną po didžiulio žemės drebėjimo Japonijoje. Nelaimės dieną aš dalyvavau Osakos filmų festivalyje, kur kaip tik publikai ir kritikams buvo pristatomas filmas „Amaya“. Žemės virpesius pajutau ir pats. Buvau ir šiek tiek sunerimęs. Žinoma, ta tragedija šiek tiek aptemdė premjerą, bet nepaisant visko ji įvyko, o į ją susirinkę žmonės buvo raginami paaukoti nukentėjusiems nuo drebėjimo. Būdamas ten negalėjau atsistebėti japonų organizuotumu ištikus nelaimei. Buvo matyti, kaip preciziškai jie pasiruošę tokiems momentams. Niekas nepuolė į paniką, niekas nekėlė panikos.

Vos prasidėjus drebėjimui visi televizijos kanalai persijungė į žinių studijas, iš kur žmonėms buvo teikiama informacija apie tai, ką daryti, kur eiti ir t. t. Atskiru kanalu buvo rodomos pavardės žmonių, kurių kas nors ieško. Įsijungęs CNN beveik iš karto ir išjungiau. Jie parodė viską taip, kad galėjai pamanyti, jog Japonijos neliko visai.

Tarptautinis mobiliųjų telefonų ryšys buvo padarytas nemokamas, kad visi šalies svečiai be problemų galėtų pasiskambinti namo. Paskambinęs namiškiams, kurie irgi turbūt jau manė, kad Japonijos neliko, nuraminau juos ir pasakiau, jog einu gerti kavos. (Šypsosi.)

2012 m. Ši nuotrauka daryta spalio mėnesį prie garsaus Hamburgo klubo „Logo“, kur pernai koncertavome vietos lietuviams. Tai vienas gražiausių Vokietijos miestų, tad buvo smagu jame daug kur pamatyti savo veidą. Praėjęs ruduo man buvo gana aktyvus – per mėnesį apsilankiau septyniose šalyse. Šešiose šalyse koncertavau, o tarp tų kelionių dar įsiterpė „Hamleto“ gastrolės Italijoje. Du kartus per mėnesį teko išgyventi situaciją, kai grįžti, pasikeiti drabužius ir kitądien vėl skrendi. Ir vis dėlto tai buvo puikus turas. Pasirodėme Anglijos, Airijos, Norvegijos, Švedijos, Danijos ir Vokietijos lietuviams.

2013 m. Šis vaizdelis yra atvira ir begėdiška reklama, bet šita formulė geriausiai apibūdina šiuos metus. (Juokiasi.) Spalį manęs laukia pagrindinis metų įvykis – jubiliejiniai koncertai. Ten ir susitiksime!

>> muzika

Robertas Pollardas

Davidas Lynchas

GBV / Fire

Sunday Best

Honey Locust Honky Tonk

The Big Dream

2013-07-09

2013-07-15

Kalbant apie naujausią, jau devynioliktąjį, R.Pollardo albumą, į galvą lenda keletas vardų: Pete’as Townshendas, „The Pixies“, bet labiausiai amžiną atilsį R.E.M. Būtent šią grupę, ypač ankstyvąjį jos periodą, man primena naujausių R.Pollardo dainų maniera, struktūra. Kartais net balsas.

R.Pollardas – ilgametės grupės „Guided by Voices“ (beje, šiemet jau spėjusios taip pat išleisti naują albumą „English Little League“) lyderis, dainarašys, kurio sąskaitoje jau daugiau nei pusantro tūkstančio dainų. Tiesa, beveik visos tos dainos išsiskiria keista savybe – reta jų ilgesnė nei 2 minutės, o dažnai ir trumpesnė, pasibaigianti keisčiausiose vietose. Nepaisant to, R.Pollardui idėjų, ypač produktyvumo stokos neprikiši. Nors ne kartą jam buvo prikaišiota akla meilė P.Townshendo („The Who“) kūrybai, girdima įtaka ir panašiai. Tiesos šiuose priekaištuose yra, tik šalia jų reikėtų dėti ne minuso, o pliuso ženklą.

R.Pollardas tiesiog vis dar gyvena seno gero roko dvasia. Jis tarsi kempinė sutraukia visa, kas geriausia, iš to, ką sukūrė legendinės britų ir amerikiečių roko grupės. Ir visa tai telpa į mažiau nei porą minučių. Tačiau naujausias albumas sugėrė per daug R.E.M. Tad nors dauguma kritikų šį albumą giria kaip vieną geriausių R.Pollardo diskografijoje, klausydamas tikrai puikių kūrinių „Who Buries the Undertaker“, „I Killed a Man Who Looks Like You“ girdžiu R.E.M. Nors tu ką.

65

100

Gregory Alanas Isakovas

The Weatherman Suitcase Town Music

2013-07-09

G.A.Isakovas yra dainius, gimęs Pietų Afrikoje, tačiau dar vaikystėje emigravęs į JAV. Jau šešiolikos metų jis pradėjo važinėti po turus su savo grupe. Tiesa, koncertai dažniausiai vykdavo butuose ir stotyse. Dabar tai – savo vardą tarp folk dainininkų vis drąsiau tariantis kūrėjas iš Kolorado. Visą gyvenimą G.A.Isakovas praleido keliaudamas. Toks jo būdas. Apie keliones bei klajones ir jo dainos. Labai panašios stilistikos ir gyvenimo būdo kūrėjų randasi ir Lietuvoje. Tai Martinas Wallas, ištisas judėjimas „Baltasis Kiras“. Ir kas sakė, kad folk, ar, kaip dabar madinga sakyti, indie folk, yra mirštančių senių žanras, įdomus nebent amerikiečiams? Gal niekas ir nesakė... „The Weatherman“ – jau penktas G.A.Isakovo albumas. Vietomis jis padvelkia Paulu Simonu, vietomis Bruce’o Springsteeno baladėmis, vietomis Bobo Dylano poezija (to veikiausiai neįmanoma išvengti nė vienam tokio žanro kūrėjui). Kas paperka? Paperka paprastas įsijautimas ir pretenzijų į KĄ NORS nebuvimas. G.A.Isakovas yra tiesiog dainius, kuriam toli gražu net ne visada reikia publikos. Ir, kas dar svarbiau, jis neinfantilus. O būtent infantilumas yra tas užribis, į kurį nukrenta daugybė dabartinių indie folk grupių (à la „Edward Sharpe and the Magnetic Zeros“), taip dažnai nuvalkiojamų infantilumui neatsparių jaunuolių. Ko gero, G.A.Isakovas dėl to niekada nebus toks populiarus, bet įdomesnis tiems, kurie mėgsta ieškoti.

80

100

MĖNESIO

ALBUMAI

Rašė: Domantas Razauskas www.radom.lt

Danielis Wohlas

Corps Exquis

Didysis sapnas ar didžioji svajonė? D.Lyncho atveju – tai greičiau sapnas, nors pirma daina sako atvirkščiai.

Reikalas tas, kad „Trintukagalvio“, „Žmogaus dramblio“, „Tvin Pykso“ ir kitų šedevrų kūrėjo D.Lyncho atveju viskas atvirkščia. Ar bent jau išvirkščia. Atrodo, pastaruoju metu šis kino genijus (ir beprotis) filmavimo aikštelę iškeitė į roko žvaigždės karjerą. 2011 m. pasirodė „Crazy Clown Time“. Dabar turime reikalą su „modernaus bliuzo“ albumu „The Big Dream“. Būtent „moderniu bliuzu“ kūrėjas krikštija šias savo dainas. Kaip visada, vienam iki virvės ir muilo liūdnas, kitam greičiau melancholiškas, nors pats transcendentinės meditacijos propaguotojas D.Lynchas sako, kad nesupranta, kodėl tos dainos kitiems rodosi liūdnos. Jis teisus. Tiek jo filmai, tiek dainos yra kažkur kitapus mums įprastų nuotaikų. Kažkokiame kitame lygyje, kitame išmatavime. Albumą sudaro 11 originalių kompozicijų ir Bobo Dylano koveris. Tiesą sakant, klausant šio albumo susidaro įspūdis, kad D.Lynchas niekur per daug nenutolo nuo genialios Angelo Badalamenti sukurtos muzikos serialui „Tvin Pyksas“. Tik režisieriaus vokalas ne toks gražus kaip damų, dainavusių jo filmuose. Todėl jis paslėptas po efektais. Vienintelis dalykas, kuris išties erzina šiame albume, yra kartais įkyriai primityvūs elektroniniai ritmai. Jie tarsi grąžina šį meditacinį bliuzą į mūsų nykų ir nuobodų trimatį pasaulį.

New Amsterdam

78

2013-07-04

Estų kompozitorius Arvo Pärtas buvo genijus. O dabar įsivaizduokite A.Pärto kūrinius, sugrotus atbulai, apipintus sunkiai suvokiamais bei atskiriamais (greičiausiai elektroniniais) garsais, ir šį junginį patekusį į talentingo studijinio prodiuserio rankas. Ką ten prodiuserio, garsų meistro! Įsivaizduojate? Būtent tokia asociacijų grandinė susipynė galvoje klausant sunkiai aprašomo menkai žinomo kompozitoriaus D.Wohlo albumo „Corps Exquis“. Į ausis jis pateko visiškai atsitiktinai, perskaičius recenziją „The New York Times“ ir užtikus albumą padėtą perklausyti platformoje „Spotify“. Tačiau jau dabar aišku, kad ausyse jis užsiliks ilgam. Kad ir ką pasakočiau apie šį Prancūzijoje gimusį niujorkietį kompozitorių, „Corps Exquis“ esančios muzikos tai nenupasakos. Taip pat sunkiai įsivaizduoju šią muziką atliekamą gyvai. Iš pirmo žvilgsnio tai pabiri garsai, kažkokiu pasakišku būdu suaugantys į galingą ir sodrią visumą. Su elektronika jungiami vargonai, smuikas, violončelė, klarnetas, pianinas ir perkusija sukuria trimatį siurrealistinį įspūdį, lyg būtum sumažintas iki skruzdės ir patekęs į pievą, kurioje kažkuo groja, keisčiausius garsus leidžia žolė. Klasikinius instrumentus su elektronika jungia toli gražu ne vienintelis D.Wohlas, bet tokį įspūdį kol kas pavyko sukurti tik jam. Nefoninės muzikos albumas muzikos gurmanams.

85

100

100

Kanye Westas

Yeezus

Roc-A-Fella, Def Jam

2013-06-18

Čia tiems, kurie man švelniai priekaištavo, kad savo recenzijose aplenkiu žanrą, plačiausia prasme vadinamą hiphopu. Galėčiau pasiginčyti argumentuodamas keliais kadaise apžvelgtais albumais, bet jei norite tikrai garsaus vardo, prašom. Kanye Westas. Pristatyti nereikia. Pagal populiarumą tai vienas garsiausių reperių visame pasaulyje. Ir, mano galva, vienas išradingiausių. Tikrai nesu šio žanro žinovas. Mano hiphopo skonis formavosi klausant senukų „House of Pain“, ankstyvųjų „Cypress Hill“, vėliau – pasakiškai smagių „Outkast“. Tad hiphopas visada buvo labiau linksmybė ir smagumas nei rimtas klausymas, bandymas perprasti. Ko gero, taip buvo iki „Death Grips“. Šiai grupei sunkiai galėjau rasti analogą. Iki naujo K.Westo albumo „Yeezus“. Tai ypač provokuojantis, impulsyvus, kartu konceptualus, vientisas albumas. Mano manymu, tai pats stipriausias K.Westo darbas, nors kai kurių kritikų pakrikštytas komercine savižudybe. Gal dėl to ir stipriausias. Tamsus, liūdnas, purvinas, pilnas keiksmų ir ypač aštrių nešvankybių, tačiau nekeliantis šleikštulio, kaip gašlios ar kruvinos scenos neatrodo šlykščiai išties gerame filme. Keletas faktų: prie albumo dirbo „Daft Punk“, albume dainavo Justinas Vernonas („Bon Iver“), keletas chorų, grojo orkestras. Įrašas buvo daromas studijoje, kurią įkūrė Bobas Dylanas.

Prie albumo be poilsio plušo garsusis Rickas Rubinas. Rezultatas – vienas stipriausių šio žanro darbų. Skirta klausyti ir perprasti, toli gražu ne tūsintis.

80

100

>> žirklės Rašė: Lina Žukauskaitė Nuotraukos: asmeninio archyvo

Nuodingas gydantis Viename neslegiančio turinio filme pagrindinė veikėja farmakologė savo vaistinės lankytojus gydė kino juostomis. Žmonės sveiko. Apie šalutinį poveikį kalbama nebuvo. Koks jis galėjo būti, klausiu kuriančio filosofo Kristupo Saboliaus.

8 // © 370

– Kokius matymo prietaisus kino žiūrovui ir vertintojui suteikia antikiniai tekstai ir filosofinė praktika?

– Geras klausimas. Sunku pasakyti, ar Antika padeda suvokti šiuolaikinę kultūrą, ar šiuolaikinė kultūra padeda suvokti Antiką. Nepaisant to, antika ir filosofija, be abejo, leidžia atrakinti tokius fenomenus kaip kinas. Čia norėčiau prisiminti graikišką sąvoką pharmakon, reiškiančią ir nuodą, ir vaistą. Platonas šiuo žodžiu pavadino raštą, sakydamas, kad jis yra ne tik prisiminimo, bet ir užmaršties šaltinis. Naujosios technologijos ir tokie naujieji menai kaip kinas yra farmakoniškos prigimties. Filosofija šiuo atveju apčiuopia jų dvilypumą ir daugiareikšmiškumą.

Sąvoka pharmakon, anot tokių mąstytojų kaip neseniai Lietuvoje viešėjęs Bernardas Stiegleris, gerai perteikia mūsų gyvenimą šiuolaikinių technologijų apsuptyje. Pharmakonai yra viskas: pradedant mobiliaisiais telefonais ir kino filmais, baigiant televizija ir ausinukais. Žinia, vaistas dažnai turi narkotizuojančių savybių, dėl kurių galima įgyti priklausomybę. Pavyzdžiui, aš jaučiu priklausomybę nuo kino – būna laikotarpių, kai per savaitę peržiūriu dvidešimt filmų. Nors manau, kad renkuosi tik vertingus kūrinius, jie ima užvaldyti mano gyvenimą, grobti mano laiką, organizuoti mano kasdienybę. Šiuolaikinės technologijos veiKinas pirkia kaip protezai – jos kuria tam miausia yra tikras schemas, automatiškai tamiliuzija. Nepančias mūsų savastimi. Filosofija reikia turėpadeda tai suvokti ir įvertinti. Tarkime, kine aš visada ieškau ne priti vilčių, kad klausomybės, o atsivėrimo ir išsitai, ką malaisvinimo. Žinoma, ši riba labai tome ekraslidi. ne, yra tikra.

Mažų ma– Savo knygoje „Įnirtingas miežiausiai tai gas. Vaizduotė ir fenomenologija“ siūlote išeitį: jungti tikrovę ir nėra tikra iki vaizduotę. Ar kinas galėtų padėti galo. tai padaryti?

– Kinas pirmiausia yra iliuzija. Nereikia turėti vilčių, kad tai, ką matome ekrane, yra tikra. Mažų mažiausiai tai nėra tikra iki galo. Net dokumentika yra padaryta. Tačiau Roland’as Barthes’as knygoje „Camera Lucida“ pastebi, kad fotografijoje, kuri yra netikra, esama tikrumo dimensijos. Nuo pat savo atsiradimo fotografija liudijo būtąjį laiką. Kai ekrane matome aktorių, atliekantį savo vaidmenį, ta scena jau taip pat yra įvykusi. Taip, mes atpažįstame sąlyginį tikrumą – atpažįstame Bradą Pittą, Tomą Cruise’ą ar Angeliną Jolie.

Dalis tikrumo visada yra, tačiau kodėl žinodami, kad tai nėra tikra iki galo, tikime šia iliuzija? Ir tikime labiau nei, tarkime, stebėdami paveikslą? Turbūt todėl, kad kinas kaip jokia kita meno rūšis atspindi žmogaus sąmonės struktūrą. Mes montuojame savo patirtis, grupuojame jas įtraukdami prisiminimus, lūkesčius ir fantazijas. Mąstome ne linijine seka, bet prasminiais junginiais. O kinas, tai parodydamas, padeda mums iš naujo perorganizuoti sąmonę, atpažinti ir įsisąmoninti pačius save. Jis gali klaidinti

Kadrai iš būsimo filmo „Lošėjas“

gydantis

vėliau juos demaskuotų ir parodytų jų prigimtį. „Antikristas“ ir „Melancholija“ būtų puikiausi to pavyzdžiai. Tokie filmai gali išlaisvinti, tačiau gali nutikti ir visiškai priešingai. Pakanka pažiūrėti „Penkias kliūtis“, kad suprastum, jog režisierius nepriekaištingai išmano manipuliacijos techniką. Tai primena apsilankymą pas gydytoją: iš pradžių esi apsvaiginamas, o vėliau iš to svaigulio pažadinamas, juo apvalomas.

ir manipuliuoti, tačiau gali tapti ir puikia treniruote, padedančia kitaip pažvelgti į mus supančią kasdienybę.

– Šiandienėje vaizdų visuomenėje kinas patenka į labai dviprasmišką situaciją. Viena vertus, tampa privilegijuota meno šaka, antra

– Pavyzdžiui?

– Tarkime, neseniai atradau, kad važiavimas dviračiu klausantis muzikos gali būti kinematografiška patirtis – vienalaikis judesys ir garsas leidžia atsidurti „judančios kameros“ vietoje, savotiškai montuoti išgyvenamą momentą. Taip nesijausčiau, jei nebūčiau šio triuko matęs daugybėje filmų. Šiuo požiūriu kinas išmoko tam tikru būdu išgyventi mus supančią aplinką, pastebėti kasdienybės fragmentus, o kartais rasti atsakymus į sudėtingus egzistencinius klausimus.

Aš tikiu, kad geruose filmuose turi būti palikta vietos vaizduotei. Pavyzdžiui, Carloso Reygadaso juosta „Po tamsos – šviesa“. Tai, kas neparodyta, sudaro šio filmo tikrąją jėgą. O specialiųjų efektų filmai žudo vaizduotę. Juose gausu tiršto, neaprėpiamo vaizdo. Jo nebėra kuo papildyti.

Filosofas Jacques’as Rancière’as mini simbolinio ir dialektinio montažo sąvokas. Pasak jo, vaizdas gali tapti situacija, kuri sukuria įtampą, susikirtimą, neatitikimą. Tuomet svarbūs dalykai pasakomi kaip tik todėl, kad nepateiktas visas vaizdas. Žiūrovas kaskart priverčiamas pasitelkti savo vaizduotę. Tai būdinga ne tik autoriniam kinui. Prisiminkim kad ir aštuntojo dešimtmečio žanrinius filmus arba film noir stilių. Juose paliekama daug vietos vaizduotei ir jos išsiplėtimui.

– „Įnirtingame miege“ primenate platoniškąją geismo sampratą: geidžiame tada, kai stokojame, nestokodami geismo nejaučiame. Ar kiną galėtume vadinti didžiausia šiandienių geismų kūrimo mašina?

– Taip. Dažnai populiarusis kinas įvaizdina tai, ko žmonės trokšta. Tobulą vyrą, tobulą moterį, tobulą gyvenimą. Jis formuoja tam tikrą standartą, apeliuodamas į žmonių geismus. Dirbtinė idealybė veikia jau ne kaip grožėjimosi objektas, ji pradeda daryti įtaką, primesti savo geismo tvarką. Gilles’is Deleuze’as ir Félixas Guattari mini libidinės ekonomijos terminą. Tai reiškia, kad geismas yra ne tik individualus, bet ir nustato socialinės tikrovės veikimo būdą bei iš esmės sukuria pačią visuomeninę plotmę. Žmogus ima norėti to, ką pamatė ekrane. Čia atsiranda ir seksualumo tema. Kodėl populiarieji filmai ir reklamos turi būti bent šiek tiek erotizuoti? Todėl, kad tai artikuliuoja žmogaus libidinę energiją. Iš tiesų, būtent ja ir yra prekiaujama.

Kinas pačiu tiesiausiu keliu užvaldo žmonių geismus, o šie neatsiejami nuo vaizduotės. „Iškrypėlio kino gide“ Slavojus Žižekas klausia, ne kodėl vaizduotei reikia energijos, o kodėl energijai reikia vaizduotės. Mūsų libidinė energija negali veikti būdama neįvaizdinta. Vaizduotėje susikerta trys pagrindinės žmogaus būsenos – geismas, baimė ir tikėjimas. Tikėdamas žmogus įsivaizduoja, bijodamas įsivaizduoja, geisdamas taip pat įsivaizduoja. Radęs bendrą vardiklį ir pavergęs žmogaus vaizduotę, turėsi viską: jo tikėjimą, baimes ir geismus. Galėsi jį visapusiškai valdyti.

Lieka racionalus protas, kuris turėtų viską koreguoti, tačiau žmogus, žinia, yra labiau racionalizuojanti nei racionali būtybė. Kinas tai puikiai išnaudoja kurdamas iliuzijas.

– Ar tai pačiai schemai pavaldūs ir žanriniai, ir autoriniai filmai?

– Nėra taip, kad autorinio kino žiūrovas negeistų, netikėtų ir nebijotų. Pavyzdžiui, Larsas von Trieras akivaizdžiai naudojasi komercinio kino klišėmis ir kuria kuo įtaigiausius vaizdinius, kad

Nors manau, kad renkuosi tik vertingus kūrinius, jie ima užvaldyti mano gyvenimą, grobti mano laiką, organizuoti mano kasdienybę.

vertus, vis rečiau sulaukia tikrai atidaus ir jautraus žiūrovo.

– Jeigu tiesa, kad gyvename Jeano Baudrillard’o įvardytoje simuliakrų realybėje, nuolat ilgimės kitokios tikrovės. S.Žižekas kalba apie pjaustytojų fenomeną – matydami, kad viskas yra netikra, žmonės pradeda žalotis. Išvydę tekantį kraują, pajutę skausmą, jie tarsi tampa tikresni.

Pripratę prie vaizdų srauto, nebemokame sutelkti dėmesio. Todėl nebežiūrime kino taip, kaip tai darydavome anksčiau. Turime iš naujo išmokti pamatyti, įsižiūrėti, pajausti. Kaip žmogus, pripratęs prie nuolatinės euforijos būseną kuriančių specialiųjų efektų, gali žiūrėti Andrejų Tarkovskį, nesiūlantį panašių dirgiklių?

Man atrodo, svarbu išmokti savęs keitimo technikos. Kuo daugiau dirbu su tekstais, vaizdais ir šiuolaikinėmis technologijomis, tuo daugiau dėmesio skiriu savo minčių švarai ir tvarkai.

Tam reikalinga kasdienė disciplina, sąmonės kontrolės pratimai. Priešingu atveju technologinių pharmakonų nuodai mus paralyžiuos ir neilgai trukus susidursime su rimtomis atminties, koncentracijos ar net tapatumo problemomis.

– Rudenį turėtų pasirodyti Igno Jonyno filmas „Lošėjas“. Drauge su režisieriumi rašėte jo scenarijų. Ar metant kūrybos kauliukus krito palankūs skaičiai?

– Man tai buvo gyvenimo lošimas. Scenarijų rašėme ketverius metus. Galima tik įsivaizduoti, ką reiškia tiek laiko dirbti su vienu tekstu. Išbandėme visus žanrus, menines strategijas ir prieigas.

Tai buvo panašu į vaikščiojimą po savo idėją – žingsniuoji ir ieškai, ką ji dar gali atverti. Labai norėjome kalbėti apie pasaulį, kuriame gyvename, sukurti socialiai jautrų filmą.

Lietuva yra specifinė vieta – ji turi unikalų hibridinį mentalitetą, jungiantį sovietinę ir naujojo kapitalizmo laikų patirtis. Sovietinis žmogus netiki niekuo, o naujojo kapitalizmo žmogus tiki amerikietiškąja sėkmės istorija. Toks bus ir pagrindinis veikėjas – ciniškas konformistas, norintis išlošti savo aukso puodą. Jau netrukus filmą pristatysime tarptautiniuose festivaliuose, o kitais metais jį pamatys ir Lietuvos publika.

>> žirklės Rašė: Ana Čižauskienė Nuotraukos: Augustino Kluodos

Manėte, kad šiuolaikiniame mene nėra vietos realistinei skulptūrai? Klystate. Giuliano Finelli, Gian Lorenzo Bernini, Alessandro Algardi, Antonio Canova – senųjų skulptūros korifėjų pavardes linksniuoja auskaruotas vyrukas ilga kasa. Tai Augustinas Kluoda (g. 1989 m.) – jaunosios kartos Lietuvos skulptorius, kuris meno scenoje reiškiasi kurdamas realistines portretines skulptūras. „37O“ – pokalbis apie jo kūrybą, šiuolaikinę skulptūrą ir šiuolaikinio konceptualizmo kritiką.

– Prieš daugiau nei 50 metų menininkai konceptualistai pasuko absoliutaus kūrinio dematerializavimo link. Nuo to laiko mene dominuoja koncepcijos. Tavo skulptūros, užuot mobilizavusios proto teorinius, konceptualius konstruktus, kelia nevalingą gėrėjimąsi forma. Šiame kontekste tavo kūrinių mimetiškumas, vizualumas ir dėmesys formai atrodo gana maištingai. Koks tavo santykis su šiuolaikiniu menu? Ar yra dalykų jame, kurie keltų susierzinimą, pasipriešinimą?

– Na, tokie man būdingi bruožai kaip sentimentalumas ar patosiškumas, regis, šiuolaikiniame mene yra tabu. Šiaip neturiu didelių ambicijų keisti pasaulį ar bandyti kur nors įnorminti savą pasaulėžiūrą. Tiek pasigėrėjimą, tiek pasipriešinimą keliančių dalykų, manau, galiu rasti bet kuriame laikotarpyje ar judėjime, tad pernelyg neišskirčiau šiuolaikinio meno.

Žmogus, kuriantis jausmų iliustracijas trimate esperanto kalba pavargusiems praeiviams Bet jei jau reikia žutbūt pasirinkti kurią nors sekciją, kurioje yra daugiausia man negatyvią reakciją sukeliančių dalykų, tai tuomet tai – konceptualizmas, nes jo šalininkams būdingas vaizdingumo neigimas. Bet, žinoma, visur yra išimčių...

– Ar meno kūrinyje įprastai ieškai vizualiųjų patirčių?

– Daugiausia to ir ieškau. Noriu, kad kūrinys priblokštų iš pirmo žvilgsnio.

Pastarąjį kartą tokį jausmą patyriau gyvai pamatęs Giovanni Duprè skulptūrą „Abelis“.

10 //

– Tavo skulptūrose labai ryški fizinė emocinė ekspresija – atrodo, tarsi figūros laiko savyje ką nors užgniaužusios. Ką sieki tuo perduoti?

– Kokie dalykai kamuoja, tai ir iliustruoju, jei nepajėgiu susilaikyti. Tad, regis, dauguma mano kūrinių yra tik jausmų iliustracijos trimate esperanto kalba pavargusiems praeiviams...

© 370

– Kur šie praeiviai tavo kūrinius sutinka? Ar gali papasakoti, kaip ir kur eksponuoji savo skulptūras?

Kol kas būtent toks ir yra mano gyvenimo tikslas – sukurti ką nors, kas atimtų žadą, priverstų absoliučiai užsimiršti bent akimirkai.

– Kol kas daugiausia internete, mažai ką eksponuoju viešai.

Dažniausiai skulptūros neilgai užsibūna pas mane, parduodu arba sunaikinu – lieka tik nuotraukos. Dar nesukūriau nieko, kas mane patį visapusiškai tenkintų, gal taip ir nenutiks niekada. Bet, regis, kol kas būtent toks ir yra mano gyvenimo tikslas – sukurti ką nors, kas atimtų žadą, priverstų absoliučiai užsimiršti bent akimirkai.

– Daugiausia kuri figūrinius ir biustinius portretus. Kas tampa tavo kūrinių personažais?

– Kartais kuriu, kartais tik vizualiai studijuoju arčiausiai esančius organizmus, nieko ypatinga pats neįžvelgiu savo kūrybos procesuose, tiesiog bandau mėgautis taktiliniais formų modeliavimo pojūčiais.

– Kaip gimė idėja sukurti rožinę Lenino biusto repliką?

– Iš noro sau ir kitiems įrodyti, kad beveik bet koks veiksmas gali būti teoriškai racionalizuotas ir kad objekto aura labiausiai priklauso nuo rakurso, iš kurio jį vertini. Bandžiau suderinti kičą su konceptualizmu, vandalizmą – su estetika, nuoskaudas – su sentimentais. Ieškojau kuo labiau nuvalkioto objekto ir motyvų, norėjau apnuoginti man dviprasmiškus jausmus keliantį objektų transformatyvumo traktavimo kaip meninio šviežumo principą. Stengiausi sukurti impresyvaus nihilistiško lėkštumo įspūdį su kuo ilgesne žinute, paslėpta detalėse, iš mados išėjusiu simboliškumu, kuris pernelyg neatkreiptų žiūrovo dėmesio. Tad šis darbas iš esmės turėjo būti kažkas panašaus į žiūrovo egzaminavimą legitimacijos tema.

Tik priemonė čia – ne Leninas ar politika, o Lenino portre-

Dirbdamas tokį darbą turi kartais atsikratyti naivumo ir suprasti, kad kasdienatsikratyti naivumatsikratyti naivume.

daugiau senųjų italų skulptūrų. Labiausiai mėgstu G.Finelli, G.L.Bernini, A.Algardi, G.Duprè, A.Canovos kūrinius, o to priežastis paprasta – meistrystė.

– O ką tau reiškia meistrystė?

– Na, ko gero, meistrystė gali pasireikšti bet kurioje sferoje, kaip savo atliekamo veiksmo ar minčių kokybiškumas. Bet aš labiausiai vertinu fizinę meistrystę – autoriaus rankų darbą.

tas, nes man tuo momentu atrodė, kad tai turbūt pats antimeniškiausias objektas lietuviams. Tad ir pabandžiau užsikabinti už jo. Tačiau šis darbas buvo daromas akademijai, tad jis kiek kitoks nei skulptūros, kurias kuriu laisvalaikiu savo noru.

– ERASMUS studijų pusmetį praleidai Italijoje. Ar ten atvedė senųjų meistrų kūryba? Kuriais iš jų žaviesi?

– Tikrai taip, tuo metu vykti Italijon rinkausi daugiausia dėl to, kad studijų metu galėčiau gyvai apžiūrėti, išstudijuoti kuo

– O ką manai apie skulptūrą Lietuvoje šiandien? Ar ji tau įdomi? Kokių naujų vėjų pastebi?

– Na, mane labiausiai dominančios realistinės skulptūros niša Lietuvoje, regis, apylaisvė – tai ir džiugu, ir liūdnoka. Va, tarkim, dvimačio realizmo nišoje yra ir broliai Gataveckai, ir Žygimantas Augustinas, ir Paulius Juška, ir dar daug man patinkančių tapytojų, grafikų. O skulptorių gerokai mažiau. Išskirčiau nebent Andrių Balčiūną-CryingHorn, kuriantį skaitmeninėje terpėje, o parodinės realistinės skulptūros nelabai pastebiu, gal niekam nereikia arba per brangu, nežinau...

– Ką manai apie skulptūras viešosiose miestų erdvėse Lietuvoje? Ir kokios jos turėtų būti? Ar pačiam teko kurti pagal tokius užsakymus?

– Nesu nieko kūręs viešosioms erdvėms, tik dirbęs kaip padėjėjas. Šiaip nelabai norisi ką nors vertinti ir bijau paveikti kitus savo subjektyvia nuomone – turiu ir mėgstamų, ir labai nemėgstamų pavyzdžių. Bet šiaip, įtariu, visiems būtų mažiausiai blogai, jei viešosios skulptūros būtų kuo įvairesnės ir kad jų atsirastų bent taip dažnai, kaip atsiranda naujų prekybcentrių. (Juokiasi.) Ko gera, geriausiai elgiasi Telšiai, nes ten kasmet viešosios erdvės pasipildo studentų baigiamaisiais darbais.

– Ką nauja kuri šiuo metu? Kokių planų turi ateičiai?

– Šiuo metu lipdau brolio biustą. Tai tiesiog šeimyninis dokumentalusis biustas, kurį darau labiau kaip vizualinės klausos lavinimo pratimą. Vėliau tų pačių paskatų vedamas lipdysiu tėvų biustus, ko gera, užsiimsiu tokiomis studijomis ir toliau, nes man tai tiesiog malonu. Rugsėjį dalyvausiu Kauno bienalėje, tad per va-

Dažniausiai skulptūros neilgai užsibūna pas mane, parduodu arba sunaikinu – lieka tik nuotraukos. Dar nesukūriau nieko, kas mane patį visapusiškai tenkintų, gal taip ir nenutiks niekada.

sarą kuriu didžiulę skulptūrą – maždaug 2,5–3 metrų aukščio portretinį biustą su labai stipria emocine išraiška. Kūrinys vadinsis „One of one-off“, jį pamatyti bus galima Kauno paveikslų galerijoje.

– Priklausai penkių dailininkų kolektyvui „Burning Pencils“ (Justinas Krasuckas, Donatas Vasiliauskas, Almantas Šukelis, Simona Jankauskaitė, A.Kluoda). Visų jūsų darbams būdinga realistinė maniera. Papasakok daugiau apie tai. Kas jus vienija, iš ko kilo noras sudaryti grupę ir kokių bendrų ketinimų turite?

– Už šios grupės atsiradimą atsakingas Donatas, aš nelabai drįstu šnekėti už visus, nes esu vėliausiai prisijungęs narys.

Mus labiausiai vienija galbūt tai, kad visi esame dideli senososios akademinės dailės gerbėjai ir kad savo kūryboje akcentuojame atlikimą. Pernai surengėme parodą Anykščiuose. Nežinau kada, bet gal bus ir antra. Ketinimai turbūt labiausiai priklausys nuo to, kiek pajėgsime ištobulinti savo techninius įgūdžius, o kol kas tiesiog džiaugiamės būdami bendraminčiais.

>> mada

Rašė: Sandra Kliukaitė

Mados (e)migr Nors didžioji Lietuvos emigrantų populiacijos dalis emigruoja į šalis, kuriose populiaru skinti apelsinus, braškes, plauti indus ir t. t., aptinkamas ir visai kitoks emigrantų porūšis – mados emigrantai. O jei dar tiksliau – tai mados MIGRANTAI. Nes paprastai jų tikslas nėra tiesiog emigruoti, jiems labiau būdinga MIGRUOTI po skirtingus miestus, ir dar nuo visų kitų jie skiriasi tuo, kad jų smegenyse aptinkama labai ryški kostiumo dizaino arba mados DNR grandinė. Be to, į svetimus kraštus jie išvyksta ne pinigų užsidirbti, o krimsti mados mokslų geriausiose Europos menų akademijose ir koledžuose. Taigi, kokiomis kryptimis ir kaip juda jaunieji Lietuvos mados (e)migrantai? Trumpas gidas tiems, kurie svajoja studijuoti madą užsienyje ir apgraibom bando išsirinkti tinkamiausią vietą tramplinui į tarptautinį mados baseiną.

ITS (International Talent Support) WWW: www.itsweb.org Mados (e)migrantų pilna visame pasaulyje, o pačius kiečiausius pastaruoju metu galima išvysti ne tik svarbiausiose mados savaitėse Niujorke, Londone, Paryžiuje, Tokijuje ar Berlyne, bet ir, pavyzdžiui, ant ITS tarptautinio mados konkurso podiumo, kurio finalas liepos 12 ir 13 d. vyko Italijos mieste Trieste. Šiuo metu ITS yra kone pati įdomiausia platforma išgarsėti talentingiems, jauniems menininkams pasaulio mastu, jei esi mados, aksesuarų ar juvelyrikos dizaineris arba fotografas. Būtent čia pernai stipriai buvo įvertintas lietuvis Marius Janušauskas – mūsų mados (e)migrantų sąraše jis yra pirmas.

ITS laimėtojos Anabelos Chan (Didžioji Britanija) kūrinys, tapęs ITS ikona, ITS nuotr.

ITS 2013 plakatas, ITS nuotr.

12 // © 370

Marius Janušauskas ITS konkurse, ITS nuotr.

Mariaus kolekcija „Algabal“, Gabrielio Saplontai nuotr.

Mariaus kolekcijos „Sleeping Beauty“ pristatymas, ITS nuotr.

MARIUS JANUŠAUSKAS Studijavo: Vilniaus dizaino kolegija --> Central Saint Martin’s College of Arts and Design (Londonas, Didžioji Britanija) --> Royal Academy of Fine Arts Antwerp (Antverpenas, Belgija).

WWW: www.dizainokolegija.lt, www.csm.arts.ac.uk, www.antwerp-fashion.be Tai vaikinas, kuris nešvaisto interviu nei į kairę, nei į dešinę, o Lietuva apie jį yra girdėjusi labai mažai. Nors nuveikęs jis yra tikrai DAUG. Prieš emigruodamas iš Lietuvos net spėjo parašyti ir išleisti savo knygą apie madą. Pernai ITS konkurse už siaubo filmų, paryžietės kutiurjė Madame Grès ir Urugvajaus skulptoriaus Pablo Atchugarry darbų įkvėptą kolekciją „Miegančioji gražuolė“ Marius laimėjo ne tik tarptautinį pripažinimą, bet ir didįjį „Diesel“ prizą: 25 tūkst. eurų premiją ir stažuotę „Diesel“ kūrybos būstinėje Italijoje. Madą šis klaipėdietis šiek tiek studijavo Vilniaus dizaino kolegijoje ir Londone, garsiojoje dizainerių kalvėje – Šv. Martyno koledže. Čia suolus ir siuvimo mašinas trynė tokie megadizaineriai kaip Alexanderis McQueenas, Johnas Galliano, Stella McCartney ir visa plejada kitų garsenybių. Na, bet Mariaus pagrindiniu mados emigracijos tašku tapo Belgija ir jos alternatyvusis miestas Antverpenas. Vieta, kur mados mokslus Marius studijavo ilgiausiai, ir iš čia pateko tiesiai į apkalbėtąjį ITS konkursą, po kurio sulaukė pasiūlymo stažuoti net kultiniuose mados namuose „Balenciaga“. Beje, šiuo metu Mariaus šešių mėnesių nuotykiai „Diesel“ būstinėje Bregancės mieste Italijoje jau pasibaigę ir jis dirba laisvai samdomu drabužių dizaineriu.

antai MARIJA POPADNIČENKO Studijavo: Polimoda International Institute Fashion Design & Marketing (Florencija, Italija).

WWW: www.polimoda.com Marija iš Klaipėdos tik pabaigusi mokyklą iškart išvažiavo tiesiai į Florenciją. Čia ji baigė mados dizainą Tarptautiniame mados dizaino ir rinkodaros institute Florencijoje. Nors paprastai Italija avangardine mada negarsėja, o labiau asocijuojasi su akis draskančiu glamūru bei „Dolce & Gabbana“, Marija yra gyvas pavyzdys, kad ir Italijoje galima kurti avangardinę madą. Taip teigti galima vos užmetus akį į jos baigiamąją studijų kolekciją „Flemish Gothic“, inspiruotą viduramžių moters kūno manipuliacijų, senųjų flamandų dailininkų ir futuristinės architektės Zahos Hadid architektūros. Dabar Marija dirba „Max Maros“ mados namuose Italijoje ir vargo nemato, o prieš tai spėjo užlipti tiek ant lietuviško „Mados infekcijos“ podiumo, tiek ant daugybės podiumų Italijoje. Taigi, jei mėgstate tobulą architektūrą ir gerą orą, pagalvokit patys – ar gali būti geresnė vieta studijuoti madą nei Florencija? Tiesą sakant, gali... Paryžius?

Vilius Venckevičius, Mindaugo Ūbos nuotr.

Marijos kolekcija „I Met A Woman That Never Age“, Fernando Biagioni nuotr.

Viliaus kolekcija „Our Darkest Desires“, Redos Mickevičiūtės nuotr.

Marijos kolekcija „Flemish Gothic“, Agnese Mazzenzanos nuotr.

Viliaus kolekcija „Body Language“, Redos Mickevičiūtės nuotr.

Marijos kolekcijos „Flemish Gothic“ pristatymas, Francesco Bernabei nuotr.

Marija Popadničenko, asmeninio archyvo nuotr.

VILIUS VENCKEVIČIUS Studijavo: VDA (Vilnius) --> Royal Academy of Fine Arts Antwerp (Antverpenas, Belgija).

WWW: www.vda.lt, www.antwerp-fashion.be V.Venckevičius – dar vienas lietuvis, studijavęs Antverpeno karališkojoje menų akademijoje, kur pačioje devintojo dešimtmečio pradžioje į vieną gaują susimetė kultinis Antverpeno šešetukas (angl. – Antwerp Six), tai yra tokie radikalūs dizaineriai kaip Martinas Margiela, Ann Demeulemeester, Driesas van Notenas, Dirkas Bikkembergsas ir kiti. Vilius niekada neslėpė savo simpatijų M.Margielos kūrybai, kaip ir apskritai radikaliajai mados pakraipai, todėl visai nekeista, kad iš užsikonservavusios VDA kostiumo katedros jis išvažiavo būtent į Antverpeną. Antverpenas puikiai tiks tiems, kurie nori kurti alternatyvią madą, o užaugę būti naujaisiais margielomis ar bikembergsais. O Vilius šiemet pagaliau baigė kostiumo dizaino magistrantūrą VDA ir ruošiasi naujos kolekcijos pristatymui. Ko tikėtis, kol kas nežinome net mes, bet įtariam, kad tai bus labai stipru ir intelektualu.

>> mada

EGLĖ ČEKANAVIČIŪTĖ Studijavo: VDA (Vilnius) --> Central Saint Martin’s College of Arts and Design (Londonas, Didžioji Britanija).

WWW: www.vda.lt, www.csm.arts.ac.uk Dar viena lietuvė, mėgstanti klaidžioti po pasaulį, – tai ketvirtos siuvėjų kartos atstovė E.Čekanavičiūtė. Dabar ji kaip tik yra Paryžiuje, tačiau prieš tai mados studijoms ji taip pat buvo pasirinkusi Londono šv. Martyno koledžą ir užsibuvo ten visus ketverius metus. O štai po studijų išsikraustė tiesiai į mados sostinių sostinę – Paryžių ir tikrai ne tam, kad indus plautų. Tiesą sakant, vos atvykusi į Paryžių, ji pradėjo dirbti dizainerės asistente „Dior“ mados namuose! Juk visai neblogai dirbti vietoje, kur buvusio „Dior“ kūrybos vado J.Galliano darbus ir net jį patį galėjai pirštu paliesti... Be abejo, prieš tai reikėjo šiek tiek paplušėti Londono koledže.

Po mėnesių, praleistų „Dior“ mados namuose, Eglė atsidūrė dar įdomesnėje vietoje – „Maisono Martino Margielos“ dizainerio asistento kėdėje – ir nuo to laiko pati kuria prêt-àporter kolekcijas.

MILDA ČERGELYTĖ / MIMI.C Studijavo: London College Of Fashion (Londonas, Didžioji Britanija).

WWW: www.fashion.arts.ac.uk Milda Lietuvos publikai žinoma išties neblogai, kadaise ji debiutavo kaip jauniausia „Mados infekcijos“ dizainerė. Tiesa, jos neofuturistinis stilius vargu ar būtų pritapęs lietuviškame vargolių ir pavidolių kontekste, taigi gyvenimui ir darbui (o dabar jau ir mados studijoms) ji pasirinko Londoną. Visai neprastai, turint omenyje tai, kad čia savo dienas leido batų dievas Jimmy Choo, dar kalbama, kad paskaitų čia dabar užsuka paskaityti ne tik pats Jimmy, bet ir Tomas Fordas ar britų „Vogue“ žurnalo vyriausioji redaktorė Alexandra Shulman... Milda šio koledžo suolus trina nuo praeitų metų rudens ir spėja dalyvauti įvairiuose mados projektuose bei kurti vis naujas kolekcijas, kurias pristato tiek Vilniuje, tiek Londone.

Dainiaus kolekcija „The Meditating Astronaut“, Visvaldo Morkevičiaus nuotr.

Eglės kolekcija „It’s All Around You“, Visvaldo Morkevičiaus nuotr.

Dainiaus kolekcija „Since Motion is All“, Einaro Smárasono nuotr.

MIMI.C stilius „Felt Tip“, Aušros Osipavičiūtės nuotr.

Eglės kolekcija „Seed“, Eglės Xiapin nuotr.

Dainiaus kolekcija „Infinite we are“, Visvaldo Morkevičiaus nuotr.

Dainiaus kolekcija „Infiltrated“, Visvaldo Morkevičiaus nuotr.

14 // © 370

Modelis Jovita Mieliauskienė fotosesijoje

DAINIUS BENDIKAS Studijavo: VDA (Vilnius) --> Iceland Academy of the Arts (Reikjavikas, Islandija).

WWW: www.vda.lt, www.lhi.is D.Bendikas Lietuvoje išgarsėjo dar bestudijuodamas VDA, jau tada jis pristatė savo vyriškus ufonautiškus modelius „Mados infekcijoje“. Mados jis iškeliavo studijuoti toliausiai už visus patekusius į šį straipsnį – į Islandiją. Po mokslų Islandijos menų akademijoje vaikinas dirbo australų dizainerio Sruli Rechto studijoje, įsikūrusioje senajame Reikjaviko uoste, o Dainiaus čia sukurti „Mėnulio vienuoliai“ vaikštinėjo ne tik Islandijos kalnagūbriais ir fiordais, bet prasinešė ir per Vilniaus bei Maskvos podiumus, apie juos rašė daugybė užsienio mados leidinių ir tinklaraščių, tad peršasi išvada, kad madą jis galėtų studijuoti bei kurti net emigravęs į Mėnulį.

MIMI.C stilius „Felt Tip“, Aušros Osipavičiūtės nuotr.

>> tema

Rašė: Erlend Diagilev Fotomontažas: Tomo Mozūros

Nejaugi visos mad ateina iš Vakarų?

Bandydami išsiaiškinti, ar mūsų platumose vyraujančio kultūrinio ir intelektualinio klimato parametrai yra nustatomi vien šalyse, žemėlapyje išsidėsčiusiose kiek kairiau nuo Lietuvos, savo galvose galime atrasti begalę įvairiausių „bet“ – nuo kompromisų nepripažįstančios globalizacijos iki to, ką viešojoje erdvėje vadiname Kinijos ekonomikos stebuklu. Tačiau gerai atkreipkime dėmesį, ar galvodami apie tai iš tikrųjų jaučiamės ir patys galintys pakurstyti rimtą įtakos bangą...

N

ors viename mokyklos laikais mano vartytų istorijos vadovėlių Tarybų Sąjungos žlugimą iliustravo nuotrauka, kurioje užfiksuotas pirmojo „McDonald’s“ tiekimo sunkvežimio įvažiavimas į Maskvą, mūsų dienomis istorikai mėgsta pabrėžti, kad savo aktyviąją stadiją ekonominis, ypač kultūrinis Jungtinių Valstijų imperializmas pasiekė gana neseniai. Po „visiško kultūrinės ekspansijos politikos nebuvimo“ stadijos, itin ryškios ankstyvojo pokario „ideologinio susivokimo Šaltojo karo pradžios kontekste“, atėjo „revoliucinis“ septintasis dešimtmetis. Kaip tik tada aktyviausioji Amerikos visuomenės dalis itin neigiamai reagavo į bet kokį eksportą, kuris Rytams nebuvo naudingas, – pradedant kariuomenės dalinių perkėlimu į Vietnamą ir baigiant ta pačia kultūrine produkcija, kurios eksporto tikslai daugeliui siejosi vien su neigiamais kultūrinio imperializmo aspektais.

Laikas bėgo ir šiandien mūsų kartos atstovai savo galvose nešioja daug daugiau neapdirbtų istorijų apie pirmuosius džinsus ir aistrą kokakolai, negu kada nors galėtų suvirškinti. Ir kas pasakytų, kad per dvidešimt ar trisdešimt metų jaunimas šiuo požiūriu radikaliai pasikeitė? Centrinėse Lietuvos miestų gatvėse eilės prie vakarietiškų greitojo maisto restoranų kasų daug ilgesnės ir stabilesnės negu prie geresnį kainos ir kalorijų santykį siūlančių kibinų ar kebabų – o juk šių skonis neką prastesnis negu čyzų ar hamburgerių, ar ne?

16 // © 370

Simboliai, nuplauti Atlanto bangų Maždaug prieš pusšimtį metų patriotinių jausmų pritrūkę tarybinio pramonės sektoriaus darbuotojai itin aktyviai dalydavosi gana šmaikščiu anekdotu, sukurtu atsakant į chruščiovinę „pavyti ir aplenkti“ retoriką. Anekdotas pasakoja apie Nikitos Sergejevičiaus apsilankymą Kirovo gamykloje, kur, nuo pakylos nuskambėjus generalinio sekretoriaus žodžiams „greitai ne tik pavysime, tačiau ir aplenksime Ameriką“, iš minios atsiliepęs balsas pareiškia: „Pavyti, Nikita Sergejevičiau, mes sutinkame, bet štai lenkti geriau nereikia.“ N.Chruščiovui pasiteiravus kodėl, susirinkimo dalyvis atsako paprastai: „Juk tada Amerika pamatys mūsų pliką užpakalį.“

dos ?

Šis „plikumas“ mūsų kraštuose daugiausia rūpesčių kėlė tiems, kurie iš tikrųjų suvokė, kad jis egzistuoja. O nujaučiantiems apie jį pasąmoningai neretai įvarydavo ir kai ką panašaus į savotišką nevisavertiškumo kompleksą. Būtent į tai nagrinėjamame kontekste dėmesį atkreipia jaunosios kartos filosofas Viktoras Bachmetjevas: „Antikos filosofas Zenonas viename garsiųjų savo paradoksų pasakoja apie Achilo ir vėžlio lenktynes – anot jo, jei vėžliui būtų suteikta galimybė startuoti šiek tiek anksčiau, Achilas niekuomet negalėtų jo pavyti, nes per tą laiką, kuris būtų reikalingas Achilui pasivyti vėžlį, vėžlys visuomet jau būtų pasistūmėjęs dar bent truputį toliau. Šiuolaikinės šio paradokso versijos veikėjais galėtų būti Vakarų ir posovietinės erdvės kultūriniai bei intelektualiniai klimatai.“ Pasak V.Bachmetjevo, Rytų Europos intelektualai visuomet jautė nevisavertiškumo kompleksą prieš Vakarų Europą, o būtent tarybinė „pavyti ir aplenkti“ retorika ne tik kad jo nemažino, bet, priešingai, stiprino: „Panašiai turėtų jaustis ir Achilas tose lenktynėse: kad ir kiek besistengtum pasivyti Vakarų tendencijas ir vyraujančius diskursus, kad ir kiek bedėtum pastangų suspėti kartu su jų intelektualinėmis madomis, vis tiek tempas yra nustatomas ten. Apie naujausias madas dar reikia išgirsti, naujausias knygas dar reikia išversti, naujausias mintis dar reikia suprasti. Taigi, kad ir kiek šis atotrūkis būtų sumažintas, problema išliks, kol išliks ir pats laiko atstumas.“

la Singer, čia matė kitokį pavojų.

Sykį metusi kelias net tuos, kurie jau spėjo šiek tiek susipažinti su jos pasisakymais spaudoje, nesunkiai nustebinti galinčias kritiškas pastabas apie mūsų šalies akademijų „mašineriją“, fotomenininkė atkakliai laikė frontą kartu su tais, kurie pagauti jaunystės polėkio smerkė tose pačiose akademijose grūdamą konceptualizmą (arba bent jau atvirai jo nemėgo) ir išaugę nenorėjo tapti tais, kuriuos supras tik keli meno kritikai, o suvartos geriausiu atveju saujelė (pseudo)rafinuotų dailės žinovų. „Manau, kad lietuviškas sovietinis nevisavertiškumo kompleksas yra tiesiogiai susijęs su iškastruota lietuviškąja – būtent iš sovietinių laikų paveldėta – akademine „menininkų“ ruošimo sistema, – nedaugžodžiauja Rūta, pusę pirmos nakties taipindama atsakymus į mano klausimus viename socialinių tinklų. – Ir labai aiškų nevisavertiškumo komplekso atsikratymą matau tarp žmonių, kurie pradėjo kurti praskipinę arba metę aukštąją „menininkų“ ruošimo įstaigą.“ Pasak menininkės, sferos, kuriose menas pritaikomas praktiškai, jau prieš kurį laiką šį kompleksą sugebėjo paminti. „Puikus to pavyzdys gali būti reklama. Šiemet lietuviai laimėjo, rodos, antrąjį Kanų „Liūtą“, o šios reklamos vizualai buvo Stasio Eidrigevičiaus tapybos darbai“, – pasakoja Rūta. Fotografės manymu, dažniausiai Lietuvoje ką nors realaus ir pasiekiančio didesnę auditoriją nei atnešančio pelną nuveikia būtent savamoksliai. „O akademinėje erdvėje su savo kompleksais užsismaukę pseudomenininkai dažniausiai tik prašo valstybės išmaldos savo niekam neįdomiems menams. Kaip pavyzdį galima paminėti neseniai įsiplieskusį Lietuvos valstybinio kino talibano ir naujausio Emilio Vėlyvio filmo scenaristo Jono Banio konfliktą. Lietuvos kinematografininkų sąjunga išreiškė didį susirūpinimą dėl to, kad lietuviškas kinas tampa vis žiūroviškesnis, t. y. įdomus žiūrovams, o tai prieštarauja valstybinėms kino vertybėms“, – pabrėžia Rūta.

Naujos prasmės paguodos neteikia Apie šį atotrūkį, laiko atstumą ir „plikąjį užpakalį“, kurį laiką švietusį ne tik dinamiškai kintant Tarybų Sąjungos ekonomikos rodikliams, tačiau ir pačiai Sąjungai lėtai grimztant į užmarštį, o visai posovietinei erdvei bandant moderuoti atitinkamus savo Pasak V.Bachmetjevo, Rytų klimato „pokyčius“ (ne tik visame „susiEuropos intelektualai viskaldžiusiame“ ir atskirai pavienių tautų kultūros istorijas rašančiame Rytų Eurosuomet jautė nevisavertišpos regione, tačiau ir „naujose“ politikumo kompleksą prieš Vanėse bei ekonominėse sąjungose ir nuo karų Europą, o būtent tašiuolaikinių realijų neatsiliekančias verrybinė „pavyti ir aplenktybes kurti bandančioje krikščioniškos ti“ retorika ne tik kad jo kultūros Europoje), šiandien primena ir nemažino, bet, priešingai, naujų prasmių įliejimas į aukščiau papasakotą anekdotą – o šis prasmių įliestiprino. „We’ll be what we want to be“ jimas, pripažinkime, tiek kultūrinių inteIliustracija gana karikatūriška. Rūta primena, kad E.Vėlyvis ir J.Banys – lektualinių „produktų“ vartotojams, tiek žmonės, kuriantys iš dalies amerikiečių prodiusuojamą ir Didžiosios Brijų kūrėjams toli gražu nėra visiškai betanijos kino sales greitai išvysiantį filmą, o tai „akivaizdus nevisavertiškuskausmis. mo komplekso atsikratymas“.

Tačiau vėlgi – bendra praeitis, siejanPati Rūta – gyvas pavyzdys to, kad net tokio, atrodo, visuotinai priimti pusšimtį metų viename bloke tūnantino ir suprantamo reiškinio kaip nuolatinis Vakarų kultūrinio imperializmo čias tautas, atsakys tik į universalesnius išsidavimas mūsų aplinkoje (ar tiesiog pastovus vėjas iš Vakarų pusės) nešio klausimo aspektus. Daugiau nei du galima vertinti kaip pastovaus dydžio. Be to, Johnas Tomlinsonas, nesedešimtmečiai sukimo savais keliais suniai atlikęs gana sudėtingą ir kruopštų tyrimą, paskelbė, kad kultūrinis imteikia progą atsigręžti ir į jaunąją mūperializmas nėra (kaip kad anksčiau buvo spėjama) konkrečios kultūros sų kūrėjų kartą. Krapštydamas madas nesugebėjimas išlaikyti savo pradinės formos ar savaiminis „neigiamų“ nešančių vėjų krypties nustatymo temą, imperialistinės kultūros elementų plitimas. Pasak jo, tai veikiau paties vienesusilaikiau neuždavęs klausimo apie nodumo plitimas. Vos ne savaiminis, taip sakant. mūsiškus kompleksus Vakarų (o gal – Nuo teorijos visiškai (bent jau kol kas taip atrodo), o nuo praktikos galir Tolimųjų Rytų) atžvilgiu kūrėjai iš mabūt ne iki galo atitrūkę „Pet Shop Boys“ vyrukai, perdainavę „Village Pedos pasaulio. ople“ dainą „Go West“, gana radikalia kryptimi pakeitė jos pagrindinę temą, įkišdami į klipą Jurijaus Gagarino skulptūrą. Retas kuris žino, kad Jaunieji menininkai, „Village People“ versijoje pagrindinė „Go West“ frazė susijusi visų pirma ką jūs apie tai? su „New York Tribune“ įkūrėju ir pirmuoju redaktoriumi Horace’u Greeley, Mados fotografė Rūta Jankauskaitė tėvartojusiu ją Amerikos Vakarų kolonizacijos kontekste, o ne su „Gay libevynėje puikiai žinoma dėl to, kad sugeration“ judėjimu, aštuntojo dešimtmečio pradžioje vartojusiu šį šūkį, refebėjo mesti visas įmanomas fotografijos ruojant į San Fransisko „tikslą“. studijas Lietuvos aukštosiose. Po pirmo Ir nepriklausomai nuo to, ar, praėjus porai dešimtmečių nuo „Pet Shop karto dar galėdavome pajuokauti, kad Boys“ išliūlinto audiovizualinio produkto pasirodymo mūsų rinkoje, sugekankinantis su juostine technika tokios bame interpretuoti jį bent jau dvejopai – su ironija ir be, šiek tiek kitokią studijos visų pirma pavojingos dėl ryšžinutę negu 1993-iaisiais jis mums siunčia dabar. Kokią – bus aiškiau, kalų, fiksažų ir panašių chemijos stebukjeigu atsiribosime nuo su aiškiais fiziniais reiškiniais susijusių iš naujo polų neigiamo poveikio sveikatai. Tačiau puliarumą tąsyk įgavusios frazės vizualizavimų. Juk legenda apie tai, kad Rūta (jei neklystu, dar „Pravdai“ spėjusi kaip tik „Pet Shop Boys“ „Go West“ versija skambėjo per visus oro uosto papasakoti apie rimtą apsinuodijimą ta garsiakalbius kylant pirmiesiems „Ryanair“ lėktuvams iš Karmėlavos, jau pačia fotochemija), vėliau paėmusi Paseniai visiems nusibodo. ryžių ir išgarsėjusi pasaulyje kaip Mar-

18 // © 370

Filmai, kuriuos turėtum pamatyti

1 dalis

>> kinas

Rašė: Jorė Janavičiūtė

Neįpareigojančios vaikystės dienos, kai būdavo įmanoma nieko neveikti, tik gyventi savo pasaulyje ir svajoti. Arba skrydį primenančios paauglystės vasaros dienos... Štai keletas filmų, kurie leidžia sugrįžti į tą būseną. O jei tarp vasaros euforijų apimtų tuštuma – keletas juostų, pripildančių grožio. Neabejojame, kad visi rekomenduoti filmai išgelbės lietingą tavo atostogų dieną.

„Pirminių skaičių vienatvė“ („The Solitude of Prime Numbers“)

Italija, Vokietija, Prancūzija, 2010 m., rež. Saverio Costanzo Jautri, romantiška ir stilinga italų režisieriaus S.Costanzo drama pagal italų rašytojo Paolo Giordano romaną. Alisa vaikystėje slidinėdama vos nepraranda kojos. Matijas besigėdydamas savo neįgalios sesers palieka ją ant suoliuko ir nueina į draugo gimtadienį. Mergaitė dingsta ir niekada nebeatsiranda. Šie įvykiai palieka didelius randus jų gyvenimuose. Mokykloje Alisa ir Matijas laikomi keistuoliais. Juodu susipažįsta būdami paaugliai ir tampa itin artimi. Tačiau suaugęs Matijas išvyksta dirbti į Vokietiją. Kai jie pasimato po aštuonerių metų, Alisa dirba fotografe, o Matijas – matematiku. Šie veikėjai susitinka, išsiskiria ir vėl susitinka skirtingais savo gyvenimo etapais. Jie abu kankinami vienatvės ir asmeninių išgyvenimų, tačiau artimi ir ieškantys tikrosios meilės, juos skiria tik vienas vienintelis skaičius.

Filmas labiausiai patiks Weso Andersono darbų, „Pono Nieko“ ar „Café de Flore“ gerbėjams.

„Heteros“ („Heathers“)

JAV, 1988 m., rež. Michaelas Lehmannas Spalvinga oldskūlinė juodojo humoro komedija, kurios centre – Winonos Ryder įkūnyta 17-metė Veronika, priklausanti keturių populiariausių Ohajo Vesterburgo mokyklos merginų grupuotei. Kitų trijų šios grupuotės merginų vardai Heteros. Šios sadistiškos gražuolės leidžia sau elgtis kaip tinkamos ir pajuokia visus joms neįtinkančius. Veronikai to jau gana ir ji su ilgesiu žiūri į savo senųjų draugų moksliukų stalą valgykloje. Tačiau čia pat išvysta paslaptingą maištingos povyzos naujoką J.D. Netrukus jie užmezga romaną. Veronika pasiskundžia, kad nekenčia lyderės Heteros Nr. 1 ir trokšta šios mirties. J.D. pasiūlo ją nužudyti, jie tai ir padaro. Veronika suklastoja jos savižudybės laišką. Taip J.D. įtraukia Veroniką į savo socialinius žaidimus, o mokykloje prasideda pavojinga savižudybių epidemija...

Filmo kūrėjai pateikia stilizuotą, hiperbolizuotą, netgi cinišką, tačiau tikslią Amerikos mokyklų visuomenės satyrą ir taip dekonstruoja paauglišką žiaurumą bei kvailybę.

Sužavės tuos, kuriems patiko „Išmuštieji iš vėžių“, „Boni ir Klaidas“ bei „Laukinės atostogos“.

„Oh Boy“

Vokietija, 2012 m., rež. Janas Ole Gersteris Nuoširdus ir gyvenimu dvelkiantis jauno vokiečių režisieriaus J.O.Gersterio filmas apie 30-metį Niko, kuris vis dar nesugeba rasti savęs. Jis jau kurį laiką metęs teisės studijas universitete. Vyras nieko ypatingo neveikia, paprasčiausiai slampinėja po Berlyną, stebi gyvenimą, tarsi lieka jo nuošalėje. Tačiau vieną dieną, kurios odisėją ir matome filme, jauną vyrą užgriūva dideli pasikeitimai – jį palieka mergina, tėvas nutraukia finansavimą, psichologas nustato emocinį nestabilumą, dėl to jam nepavyksta atgauti vairuotojo teisių... O ir kavos niekaip nepavyksta atsigerti... Oh boy...

Tai juodai balta švelniomis džiazo melodijomis nuspalvinta tragikomiška vienos dienos Berlyno odisėja, kuri patiks Jimo Jarmuscho ir François Truffaut gerbėjams, mėgstantiems klaidžioti po Berlyną ir bent truputį tebegyvenantiems „Rugiuose prie bedugnės“.

„Gražus žmogus“ („La Belle Personne“)

Prancūzija, 2008 m., rež. Christophe’as Honoré Labai prancūziška Ch.Honoré drama, perkelianti Madam Lafayette novelės „Kleveso princesė“ meilės trikampį iš XVII a. į šių laikų Paryžiaus licėjų, kur veikėjų lūpos savo jausmus lieja baladėmis. 16-metė Džuni po savo motinos mirties metų viduryje pakeičia mokyklą. Čia ji patinka daugybei berniukų, tačiau išsirenka vieną tyliausių – bendraklasį Oto. Bet netrukus ji netikėtai užmezga aistringą romaną su savo italų kalbos mokytoju Nemours. Mergina bando atsispirti savo jausmams ir priešinasi laimei, kuri, kaip ji mano, yra iliuzija.

Patiks frankofilams ir visoms merginoms, kurios kada nors svajojo turėti romaną su mokytoju.

„Mėgėjas“ („Amateur“)

JAV, 1994 m., rež. Halas Hartley „Mėgėjas“ – proga susipažinti su amerikiečių nepriklausomo kino režisieriaus H.Hartley veikėjais. Tomą (Martinas Donovanas) ištiko amnezija, tad vyras bando suprasti, kas jis yra ir kas atsitiko. Jam padeda jaunos Isabelle Huppert vaidinama vienuolė Izabelė, rašanti istorijas pornografijos žurnalams. Pornofilmų žvaigždė bei jaunoji Tomo žmona Sofija slapstosi, nes mano, kad nužudė savo vyrą, kuris, pasirodo, yra pornografijos filmų kūrėjas. Izabelė padeda Tomui atrasti jį besivejančią praeitį. Tokią absurdo tragikomediją H.Hartley piešia jam būdingais kūrybos elementais, tokiais kaip neemocingos vaidybos stilius ar žaidimas su įvairiais kino žanrais. Ir jokios pornografijos čia nematome. Susipažinus su H.Hartley toliau galima tęsti su „Neįtikėtina tiesa“ („The Unbelievable Truth“) ir „Išgyvenant aistrą“ („Surviving Desire“).

Patiks Jimo Jarmuscho ir Aki Kaurismäki gerbėjams. O visus hipsterius pavergs žymioji floppy diskų scena.

>> ir aš ten buvau

Rašė: Paulius Andriuškevičius Nuotraukos: Sauliaus Vasiliausko

Literatūrinis staugsmas – tai slapta grupuotė, eilėmis ir esėmis apsiginklavusių eruditų choras, pogrindinė masonų ložė, kalbininkų kankinimo kambarys, ritualinis susitikimas su žmonėmis ir jų tekstais...

Turbūt suprantate, kad šiek tiek blefuoju.

Kokią teisę tam turiu?

Taip elgiuosi paprasčiausiai dėl to, kad pirmasis „Literatūrinis staugsmas“ (toliau LS) įvyko dar 2011 m., ir nesvarbu, kaip garsiai tuomet ir vėliau buvo staugiama, nei šio, nei kitų kultūrinių žurnalų skaitytojai vis dar neturi žaliai mėlyno supratimo, kas tai per padaras ir kaip jis skaitomas. Nors renginyje kasmet pasirodo vidutiniškai dvidešimt dalyvių, feisbukas praneša apie 258 LS narius! Susidaro mįslinga ir intriguojanti situacija – viena vertus, atrodytų, kad LS – tai solidi grupuotė, vienijanti per porą šimtų narių, kita vertus, būtent tų poros šimtų tikrojo LS suvokimas greičiausiai yra labai ribotas. Na, gerai gerai, šiek tiek praskleisiu storas užuolaidas, papurtysiu dulkėtus knygos puslapius, ir šį kartą be blefo.

LS – tai 2011 m. vasarą pradėtas organizuoti raiškiojo skaitymo festivalis, vykstantis Daržininkų kaime, suburiantis čia pat esančio Antazavės miestelio bendruomenę.

Ir vėl šiek tiek pro šalį... Bet dėl Daržininkų kaimo tai juk gryniausia tiesa, čia stovintis vienkiemis priklauso vienai LS steigėjų Vakarei Smaleckaitei. Vakarė tokio žmonių srauto savo ūkyje viena atlaikyti būtų nepajėgusi, todėl į pagalbą pasikvietė bičiulius rašytojus Maksimą Ivanovą ir Jurgą Tumasonytę (kuri, beje, mėgsta brūkštelti ir į tamstų skaitomą leidinį). Tais atšiauriais 2011-aisiais trijulė buvo tiesiog persisotinusi šviežiai išleisto Alleno Ginsbergo „Staugsmo“ („Howl“) ir patys staugė nesavais balsais, kurie prišaukė bendraminčius bei tuomečius kurso draugus net į Zarasų rajone esančią minėtą sodybą.

LS suburia neapsiplunksnavusius literatus, kritikos prisibijančius dailės kritikus, save

Literatūrinis staugsmas – kas tai? įsimylėjusius kinotyrininkus ir labai retoriškus filosofus – trumpai tariant, jaunuosius akademikus, esančius savo intelektualinės karjeros pradžioje. Po truputį artėjame prie tiesos. Nors ir ne galutinės, nes kai kurie rašantys jau visai „plunksnuoti“, o vienas kinotyrininkas netgi pamiršo save ir visa širdimi pamilo kiną. Tačiau, tarus dar trumpiau, dalyvių amžius yra skiriamasis LS bruožas – jie jauni, žavūs, (ne)drąsūs ir skaito pranešimus.

LS yra trijų dienų pranešimas apie literatūrą, meną, kiną, kritiką ir viską, kas kirba sąmonės kertėse ir neduoda ramybės šiuolaikiniam universitetų jaunimėliui. Pranešimas yra staugsmo medžiaga ir formatas tuo pat metu. Pranešimui negali pasakyti ne, ir nesvarbu, esi jo skaitytojas ar klausytojas.

-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------Hmm... užmetu akį į keturis viršuje išvardytus LS apibrėžimus ir svarstau, ar tai vis dar išsigalvojimai apie neegzistuojantį renginį, ar jau galima užčiuopti ką nors labiau fizinio. Jums, mieli skaitytojai, galiu ranką duoti nukirsti (tą, kuria rašau, žinoma), kad galima! Nes pats ne taip seniai buvau Daržininkuose ir galiu paliudyti, kad LS egzistuoja ir kad šiais, 2013-aisiais, metais įvyko jau trečias. Prarėkiau balsą, o ausyse dar iki šiol spengia – toks stiprus buvo. Taigi, kelios trumpos pastabos apie šiųmetį LS. Maloniausiai nustebino naujų dalyvių gausa ir entuziazmas.

Skaičiumi naujokai jau lenkia senius ir grasina kitais metais visiškai okupuoti šimtametę trobą. Labai ryžtingai apėję ūkį (tris sodybos pastatus) nedelsdami kibo į veiklą – maišė makaronus su tušonke, draugiškai skrebeno pridegusį puodą, tampė vandenį iš šulinio ir niekuo nesiskundė: nei į stogus be perstojo barbenančiu vasaros lietumi, nei suktais kolegų klausimais po perskaitytų pranešimų.

Du iš jų paminėsiu: Rimos Bertašavičiūtės „Herojai ir mes: Šerlokas Holmsas literatūroje ir gyvenime“ ir Karolinos Žernytės „Pojūčių teatras, arba Kas mums iš teatro?“. Pirmoji savo pranešime sugebėjo iš vaikystės spintos ištraukti kandžių sukapo-

tą Šerloką ir įvilkti į naują konteksto apdarą. Po pranešimo vykusioje diskusijoje klausytojai galėjo paklausti pranešėjos (taip pat savęs), kuris Holmsas patrauklesnis – ar arbatėlę siurbčiojantis anglų džentelmenas, ar alkoholiu trenkiantis ir snukius daužantis londonietis? Niekas tuo nesidomėjo, juk visiems ir taip aišku.

Karolinos pranešimas buvo nematomas smūgis, tik ne į snukį, o į ką nors labiau vidinį ir taip pat nematomą. Aktorė ir teatro režisierė pasakojo apie savo pačios sumanytą teatro rūšį, skirtą (ne)regiams. Teatro dalyviams (ir akliesiems, ir regintiems), pasirodymo metu esantiems ant scenos, užrišamos akys – spektaklis kuriamas pasitelkiant klausą, uoslę, lytėjimą ir skonį. Tai naujų pojūčių teatras ne tik spektaklio dalyviams, bet ir žiūrovams – stebintys veiksmą ant scenos šiurpsta matydami kiekvieną aktorių prisilietimą ne mažiau nei tie, kurie yra liečiami. Karolinos spektakliai sulaukė didelės sėkmės Maskvoje, tačiau Lietuvoje, deja, kai kurie jos idėjos net nevadina teatru, verčiau socialine akcija ir į projektą žiūri pro pirštus. Galgi kada nors praregėsim...

----------------------------------------------------------------------------------------------------------Hmm... Vis pakeliu akis į keturis apibrėžimus ir suprantu, kad dar vieno tikrai trūksta, ne tik dėl to, kad būtų apvalesnis jų bendras skaičius, bet labiau kaip atsvaros literatūriniams išvedžiojimams.

Tad pabaigoje trumpa uodegėlė.

LS – tai šulinio vanduo, basos kojos, gęstantis laužas, pusė penkių vasaros nakties, kava ir cigaretės, kaimo parduotuvė, tamsi klėtis, pripučiamas čiužinys, uodų įkandimai, pirtis, gitaros ir tekstai, tekstai, tekstai!

>> ŪSAI

Rašė: Tadas Vidmantas (www.roberto.blogas.lt) Iliustracija: Tado Vidmanto

Liūdnos homoprognozės Atrodo, lyg ir gana jau būtų, bet kad patys prašosi! Rusijos valdžiai paliepus, homoseksualūs asmenys oficialiai nustojo egzistuoti. Lietuva pabrukusi uodegą tipena iš paskos: „Ir mes, mes irgi uždrausim.“ Seksualinės orientacijos kritikavimas nebebus laikomas diskriminacija – toks įstatymas tuoj įsigalios. Su tom eitynėm vėl drama… Žodžiu, laikas pradėjo eiti atgal.

Po truputį grįžtam į amžius, kai žmonės sulaukę trisdešimties jau mirdavo.

Problema: Lietuvos vėliavoje – pusė gėjų vėliavos Visiems aišku, kad prognozuoti ateitį remiantis šia diena neteisinga. Bet užtai smagu. Prieš kelerius metus Robertas tai jau yra daręs. Deja, kai kurios jo prognozės išsipildė.

Kaip astrologai gali nuspėti žmogaus ateitį spoksodami į liepsnojančius dujų kamuolius, taip Robertas gali išburti Lietuvos ateitį pagal duobių išsidėstymą Kauno gatvėse.

Taigi štai netolimos ateities prognozės pagal Robertą.

2014 m. sausio 16 d. Priimamas įstatymas, draudžiantis mokykloje mokyti homoseksualių kompozitorių kūrinių. Iš muzikos pamokų dingsta Franzas Peteris Schubertas, Georgas Friedrichas Händelis, Piotras Čaikovskis. Šių autorių kūrinius taip pat uždrausta groti viešai.

Natos sudeginamos Katedros aikštėje. Visiems leidžiama šlapintis ant žarijų. Kažkokia durna boba iš Šeškinės išvežama greitąja su antrojo laipsnio nudegimais šiknos srityje.

Kovo 10 d. Pataisomas pirmasis įstatymas. Prirašoma eilutė apie homoseksualius rašytojus. Uždraudžiami Oscaro Wilde’o, Honoré de Balzaco, Platono kūriniai. Atšaukiamos visos pastarojo idėjos. Tas pats galioja ir tapytojams bei išradėjams. Leonardo da Vinci, Michelangelo dingsta naj.

Vadovėliams perspausdinti pinigai surenkami sumažinus pašalpas antros grupės invalidams.

Balandžio 3 d. Kažkas Seime pagautas azarto išguglina, kad kompiuterį iš esmės išrado gėjus – britas Alanas Turingas. Svarstoma visiškai atsisakyti kompiuterių. Visgi įstatymas nepriimamas.

Balandžio 15 d. Skubos tvarka naktiniame posėdyje svarstoma apie Lietuvos vėliavos keitimą. Kažkas pastebėjo, kad

Tarptautinė gėjų vėliava Biseksualių ir neaiškių autorių, kaip, tarkim, Davido Bowie arba Radži, muziką įsakyta groti arba perpus tyliau, arba tik pusę kūrinio.

Lietuvos vėliava

gėjų vėliavoje (vaivorykštėje) yra visos trys Lietuvos vėliavos spalvos. Trys iš šešių yra pusė.

Kitą rytą visuomenei pristatomas naujos vėliavos eskizas – balta, pilka, juoda. Visuomenė ją noriai priima, iškart kiekvienai spalvai prigyja naujos reikšmės: balta spalva simbolizuoja pusmetį trunkančią lietuvišką žiemą, pilka – dangų, juoda – „Mažeikių naftą“.

Gegužės 25 d. Visoms radijo stotims uždrausta groti homoseksualių autorių muziką. Iš eterio dingsta Eltonas Johnas, Freddie Mercury, Boy George’as, George’as Michaelas, Ruslanas Kirilkinas.

Biseksualių ir neaiškių autorių, kaip, tarkim, Davido Bowie arba Radži, muziką įsakyta groti arba perpus tyliau, arba tik pusę kūrinio.

Visus „gėjų propagandos“ kompaktinius diskus įsakyta sukrauti į plastikinius prekybos centrų maišelius ir išvežti į mišką. MP3 failus – sudėti į „Recycle Bin“, ta-

KNYGOS Donaldas Kajokas „LAPĖS GAUDYMAS. ESEISTINĖS UŽSKLANDĖLĖS“ Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013 m.

20 // © 370

Labai tikslus tas naujos poeto D.Kajoko esiukų knygos pavadinimas – „Lapės gaudymas“.

Atrodytų, beprasmiškas užsiėmimas, bergždžias, o iš tikrųjų – vienintelis tikras: bandyti užfiksuoti prasmę, pagauti akimirką, blykstelinčią liepsna it ta ruda lapė tarp medžių.

Tai jau ketvirtoji D.Kajoko esė knyga, bet pati neįprasčiausia. Ne veltui šitos esė vadinamos esiukais.

Tiesa, pavadinimų jiems galima sugalvoti daug: tai ir pokalbiai, ir dienoraščių paraštės, ir miniatiūros, filosofiniai pasvarstymai, paradoksai. Knygą pradeda virtuoziškos „Šešios įvadinės tezės, kurių galėtų ir nebūti, bet negali“, o pagrindą sudaro „Paguodos atvirlaiškiai sau“.

Kaip skaityti „Lapės gaudymą“, pasiūlymą galima rasti pačioje knygoje – žaidžiant: „Knygas skaityti patartina vaikiškai žaidžiant.

Neįtempiant smegenų raukšlelių, nervingai neglamžant sąmonės pamušalėlių. Net pačias „rimčiausias“ (ir kabutėse, ir be). Nes tai, kas jose rašoma, niekad nebus taip rimta, kaip pats mūsų gebėjimas žaisti.“ O geriausia skaityti – neskubant, po truputį, pasikonsultuojant su savo vidiniu „aš“ ir lavinant literatūrinę klausą. Pats poetas knygoje surinktus gabaliukus vadina užsklandėlėmis. Dar juos galima pavadinti tam tikromis mąstymo, kūrybos gairėmis, užuominomis.

Ir t. t. Tegul kiekvienas pasirenka, kas jam artimiau. O perskaityti šią knygą tikriausiai būtina: kur daugiau rasi taip paprastai ir aiškiai kalbant apie esminius dalykus.

Tik nelaikykit šių žodžių instrukcijomis, patarimais ar pamokymais. Nepamirškite – tai tik lapė. Gudrumo, žaismės, gundymo simbolis.

Williamas Faulkneris „JERUZALE, JEIGU TAVE UŽMIRŠČIAU“

Iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Vilnius, „Baltos lankos“, 2013 m.

Kai sužinai, kad lietuviškai bus galima perskaityti dar vieną literatūros šedevrą, apima nesumeluotas džiaugsmas.

O jeigu tai – mėgstamo autoriaus kūrinys ir puikios vertėjos darbas... Šiais laikais toks derinys pasitaiko vis rečiau.

Tad siūlau naudotis proga, nepraleisti jos, griebti ją už jos atlėpusių ausų.

Romaną „Jeruzale, jeigu tave užmirščiau“ sudaro du lygia greta plėtojami pasakojimai. „Laukinės palmės“ – tai tragiška meilužių Hario Vilberno ir Šarlotės Ritenmejer, viską paaukojusių dėl meilės, istorija, o „Tėtušis“ – herojiški ir kartu komiški katorgininko ir bevardės nėščios moters nuotykiai per didįjį 1927 m. Misisipės potvynį. Pagrindinė romano

tema ir yra nelaisvė tiesiogine prasme ir metaforiškai, jo herojai – civilizacijos, visuomenės įstatymų, prigimties, gamtos stichijų, meilės idealo, sąžinės ir kaltės jausmo belaisviai.

Tokia oficiali versija. Šiaip romanas, parašytas 1939aisiais, dar žinomas pavadinimu „Laukinės palmės“ („The Wild Palms“). Taip jis buvo išverstas į ispanų kalbą Jorge Luiso Borgeso ir turėjo didelę įtaką daugumai to meto Lotynų Amerikos rašytojų.

Kuo dar gera ši knyga? Ilgais, sudėtingais sakiniais, žmonių likimais, ypatinga, folkneriška, pietietiška atmosfera – tarsi būtų tvanku, artėtų audra, imtų kilti vėjas, o tave, vaikštantį po didelius, tuščius namus, kamuotų nerimas. Labai jau čia poetiškai paaiškinau, bet kitaip neišeina.

Tebūnie tai kad ir vienintelė rimta knyga, kurią perskaitysite per vasarą, – ji to verta.

homoprognozės

sprendimas: naujas Lietuvos vėliavos dizainas Rugpjūčio 6 d. Asmenys, toleruojantys homoseksualius asmenis, oficialiai prilyginami homoseksualiems. Jiems pradedamos taikyti tos pačios nuobaudos – piniginės baudos, cheminė kastracija, šventinto vandens terapija ir laisvės atėmimas.

spalvų

Rugpjūčio 17 d. Oficialiai visam pasauliui paskelbiama, kad Lietuvoje homoseksualizmas neegzistuoja. Tai padaryti patikėta Gražuliui.

Didžiosios dienos išvakarėse, sužinojęs, kad jam teks garbė pranešti žinią, jis iš laimės nualpsta, griūva ir išsinarina apatinį žandikaulį. Tačiau kitą dieną sutvarstytu veidu jis vis dėlto pasirodo tiesioginiame eteryje. Specialiai dėl to išmoksta kelis angliškus žodžius.

Vaizdo pranešime dėl savo išnarinto žandikaulio Gražulis kaltina gėjus (kurie dar vakar egzistavo). Žmonės, turintys humoro jausmą, juokauja: „Matyt, neapžiojo...“ Rugpjūčio 18 d. ES prašo naujieną patikslinti. Lietuva patikslina capslocku: GEIZ – NOT EGZISTING IN LITUANIA! ES siūlo dar pagalvoti. Lietuva sako, kad jau pagalvojo ir kad ES eitų naj su visa savo propaganda.

Rugsėjo 1 d. Lietuva tampa pirma valstybe, išmesta iš ES. Skolos nenurašomos.

Iki 2014 m. galo sugrįžta 70 proc. emigrantų, nes nebėra ES narės piliečiai, todėl nebegali dirbti užsienyje.

da spausti dešinį pelytės mygtuką, pasirinkti „Empty Recycle Bin“ ir spausti „Yes“.

Liepos 2 d. Uždraudžiama dviem vyrams būti viešoje vietoje negeriant alkoholinio gėrimo, stipresnio nei 6 laipsniai.

Liepos 5 d. Naktiniame posėdyje taisomas pastarasis įstatymas. Vis dėlto apsiribojama tiesiog alkoholiniu gėrimu. Du vyrai, geriantys kavutę, bus baudžiami. Pirmą kartą pinigine bausme, antrą – laisvės apribojimu iki 4 mėnesių.

Už naktinį posėdį Seimas išsimoka sau premijas. Kitą dieną sprendžia, kokiomis baudomis bausti gėjus, lesbietes ir gražias lesbietes. Gražios lesbietės išsisuka be bausmės, jei tik įrodo savo homoseksualumą. T. y. specialiai komisijai stebint atlieka sekso aktą viena su kita. Pradedami tikrinimai.

2015 m. pradžioje, sugrįžus emigrantams, Lietuvos populiacija išauga iki 5 milijonų. Padaugėja benamių, skurdo, padidėja nusikalstamumas. Nėra darbo, trūksta maisto. Savižudybių skaičius siekia rekordines aukštumas. Atvažiuoja Guinnesso rekordų knygos atstovai, gaunam sertifikatą.

2015 m. kovas. Nežinia, kaip ir kodėl prasideda maro epidemija. Žmonės krenta kaip musės. Lietuva prašo ES pagalbos. ES atsiunčia va šitą GIF. 2015 m. vidurys. Lietuvos populiacija – mažiau nei vienas milijonas. Visi mirę nuo maro suversti į melioracijos griovius ir užversti kalkėmis bei juodžemiu.

Konkursą atlikti šiuos darbus laimi Zuoko firma.

2017 m. sausio 28 d. Vyras iš Kelmės rajono išranda ratą. Tos pačios dienos vakare jis su ratu sudeginamas ant laužo.

Ra­šė: mb

Aidas Marčėnas „SAKINIAI. MENKOJI ESEISTIKA 2010–2012“ Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013 m.

Kas gaudo lapę, o kas poezijos heroiną keičia metadonu. „Šie sakiniai keičia eilėraščius, kaip narkomanui euforijos nesukeliantis metadonas heroiną. Ir vis dėlto nemigos naktį, apžvelgdamas šiuolaikines savo sąmonės būsenas, patiriu šiokią tokią poetinę haliucinaciją, regiu esąs nuodėgulis. T. y. gulintis, t. y. nuodingas. Net sau. Ir tik nerimtas šių sakinių dūmelis kuria šiokią tokią euforišką vertikalės iliuziją.“ Tokia, pasak autoriaus, šios knygos priežastis.

Turbūt taip šiemet sutapo, kad poetai patraukė „rinkti akmenukų“ – į smulkiąją eseistiką. A.Marčėno knyga kitokia nei Donaldo Kajoko.

Labai įvairialypė – linksminanti, priverčianti susimąstyti, atvira, koketuojanti, liežuvaujanti, besirausianti skalbiniuose, spoksanti dangun knyga. Tikrai sunervins kokį dvasingą asmenį.

Nekorektiškumas (šį žodį čia vartoju teigiama

prasme), atvirumas, laisvė svarstyti, humoras, ironija ir saviironija – viso to čia su kaupu.

Iš pradžių atrodo, tarsi popieriuje skaitytum per trejus metus sukauptus poeto feisbuko postus.

Bet tik iš pradžių. Vėliau per visą tą paviršinę linksmybę bei margumą išryškėja melancholija, atidumas giluminiams dalykams ir tikslios įžvalgos.

O skaitantiems derėtų nepamiršti, kad autorius tyčia, pabrėžtinai subjektyvus. Nepratę mes prie tokių skaitymų, kai autorius atvirai viską rėžia savo vardu. O kodėl? „Galų gale, kaip ir visi tokio pobūdžio tekstai, šie sakiniai neigiamai byloja ne apie aprašytus asmenis, o tik apie jų autorių, šiuo atveju – mane.“ Viena iš tų po truputį skaitomų knygų, padedanti kitu kampu pamatyti kultūros pasaulį, žinomas asmenybes, o pirmiausia – patį autorių.

Viktoras Pelevinas „SNUFF“

Iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė. Kaunas, „Kitos knygos“, 2013 m.

„Smegenų plauti niekam nereikia – civilizuoto žmogaus smegenys visada švarios kaip teatro unitazas“, – sako mums didysis smegenų plovimo žinovas V.Pelevinas. Ir išverčia į tuos mūsų smegenis dar vieną aitrų, deginantį, kandų, nuodingą savo viralą – romaną „Snuff“.

Būsimajame pasaulyje, pasak autoriaus, dominuos dvi civilizacijos: ore virš žemės paviršiaus kybančiame ofšoryje įsikūrusi aukštutinė žmonijos elito civilizacija, vadinama Bizantiumu arba Big Bizu, ir prastuomenei paliktas žemutinis orkų pasaulis, vadinamas Urkaina. Skurde ir korupcijoje paskendusių Urkainos gyventojų nuomone manipuliuoja snafai – Big Bizo diskursmongerių surežisuoti šiurpūs vaizdai, rodomi per vietos televiziją.

Pasibjaurėtinos manipuliacijos piktina net ir aukštuomenės užgaidoms tenkinti sukurtą sekso lėlę Kają – tobuliausią, brangiausią, idealių kūno formų biosintetinę robo-

tę, kurios jausmų skalė ir intelekto lygis programuojamas pagal savininko norus. Į tokį orvelišką pasaulį, kurio dievas Manitu įsikūnijęs ir piniguose, ir kompiuterių ekranuose, patenka įsimylėjusių herojų porelė, atsidūrusi ten ne laiku ir ne vietoje... Įspūdinga knyga – savo išradingumu ir kalbos virtuoziškumu. Literatūrinė šio teksto vertė nedidelė, bet sociologinė, futurologinė ir t. t. – tikrai nemenka.

V.Peleviną jau seniai reiktų laikyti ne rašytoju, o sociologu-futurologu. Nes siužetai tik pridengia jo hipotezes.

Jei tai jūsų pirmoji V.Pelevino knyga – geriau atidėkite ją į šalį ir pradėkite nuo „Čiapajevas ir Pustota“. Nes kitaip liksite daug ko nesupratę ir pritrėkšti.

>> blizgė

Rašė: Tautė Bernotaitė Nuotraukos: Gretos Gedminaitės ir herojų asmeninio archyvo

Vienas anonimas man kadaise pasakė tai, ką prisimenu kaskart, kai supuosi. Anot Eimunto Nekrošiaus, tas sūpuoklėse švytuojant iš vienos pusės į kitą pro ausis prašvilpiantis vėjas ir yra mūsų siela, jos pasirodymas. Suprantu, kad po žodžio „siela“ praradau kelis skaitytojus, bet tie, kurie liko, sužinos, kuo supimasis skiriasi nuo vaikščiojimo ir kur tai galima patikrinti, kai tau nebe devyneri ir nebeturi per pietus valgyti grikių košės.

Kai tik feisbuke sužinojau, kad Vilniuje kažkas kabina sūpynes suaugusiesiems, susiruošiau į turą jų išbandyti, nes suptis mėgstu kaip reikiant. Su drauge turėjome tris valandas, per jas teapėjome pusę tuo metu įvairiose Vilniaus centro vietose kabančių sūpuoklių (kuo geresnė draugė, tuo mažiau laikaisi plano). Tiesa, ne visose jautėmės apsalusios lyg lopšy ir vien dėl geros idėjos nelikom apakintos geltonųjų sūpynių šviesos.

Turėjome keletą pastabų: dauguma jų aukščiau įsisupus pradeda kiek kreivoti, ant kai kurių sunku užlipti dėl aukštumo (pvz., Petro Cvirkos aikštėje), kai kurių (pvz., prie Baltojo tilto) nesugebėjome rasti (neišsprendėme, kuriems gėda, – sūpyndariams ar mums, bet kadangi sūpynių toje vietoje – net trejos, tai, aišku, prisiimame raudonį sau). Bet kai priėjome sūpynes, kurios neabejotinai tapo mūsų numylėtinėmis, bet kokius smulkius turo nesklandumus užgožė vien liaupsės.

Tos sūpynės pakabintos po Karaliaus Mindaugo tiltu. Prie jų patekti ne taip lengva (bateliai verkia duženų valgomi), jos tikrai nesupa aukštai, bet ten vyksta magija – tarsi patenki į Gedimino galvą kaip tik tada, kai Lizdeika jam aiškina sapną, ir pro slaptas ateities užuolaidas tau vizijoje probrėkšmiais sušmėžuoja Gedimino pilis – sušmėžuoja ir išnyksta, sušmėžuoja ir išnyksta.

Sūpynėmis Vilnių nukabinėjo architektų ir prijaučiančių savanorių būrelis, pasivadinęs anoniminiu [sūpynių] fondu. Savo akciją jie pradėjo likus mėnesiui iki Tarptautinės architektų dienos, liepos 1-osios. Pagrindinis reikalo įsupėjas pasakoja, kad jam paprasčiausiai pačiam patinka suptis, todėl eidavo to daryti į Rūdninkų vaikų žaidimų aikštelę. Ten pamatė, kad vienų sūpuoklių jau kabo tik grandinės, ir sugalvojo prikabinti ant jų sėdynę. Taip dingtelėjo mintis, kad sūpynių reikia ir daugiau. Antrosios visai simboliškai pakibo po Fluxus tiltu, bet dar simboliškiau jas jau po poros dienų pradangino nežinoma srovė. Galbūt ta srovė – sargas, galbūt – vargas.

Nes, deja, ne tik vėjas ausyse švilpia supantis, bet kas nors vis nušvilpia ir kitas sūpynes. Kai vyko pokalbis su anoniminio [sūpynių] fondo valdybos nariu, sūpynių jau buvo septyneriomis mažiau nei pradžioje, kai jų buvo dvidešimt.

Kai straipsnis skaitomas, jau nebelikę ir vienų įspūdingiausių – „Krantinės arkos“ (aka Vamzdžio) – sūpynių. Bet užtat šviesioji dalis – fondas jau plečiasi į Kauną, Šiaulius ir Druskininkus, kur ieško savanorių padėti kabinti sūpuokles. Man ši iniciatyva šiek tiek primena oranžinių dviračių atvejį – visi pirmieji kadaise išgaravo, bet nepasidavus gera idėja palengva tampa natūralia miesto dalimi. Siūlome jums kelis pasisiūbavimus su pagrindiniu anoniminiu įsupėju.

– Kodėl fondas anoniminis?

– Taip įdomiau!

– Ar nebūtų buvę geriau kabinti gavus leidimus?

– Viskas nutiko labai spontaniškai. Jei būtų reikėję gauti leidimus, turbūt laukti būtų reikėję iki dabar. Nors, įtariu, net nebūtume jų gavę. Daugiau azarto buvo viską daryti patiems anonimiškai.

– Kelių jūsų reikia vienoms sūpynėms pakabinti?

– Trijų, bet pakaktų ir dviejų.

Tindi rindi riuška kas ten mieste – Kodėl visos sūpynės vienodos išvaizdos?

– Na, kuriam tarsi ir brendą. Jei fondo sūpynės paplis po kitus miestus, jas bus galima atskirti. Čia panašiai kaip „Maxima“ – ji irgi nesitaiko prie aplinkos, visur pažinsi.

– Kodėl tik centre?

– Čia daug žmonių, čia vyksta judėjimas ir gyvenimas. Buvo minčių kabinti ir toliau. Dar ne vakaras.

– Kokia būtų utopiškiausia vieta, kurioje norėtumėte pakabinti sūpynes?

– „Krantinės arka“ ir buvo ta vieta. Iki pačios pabaigos ne-

buvome tikri, ar pavyks.

– Tikrai įdomu, kaip pavyko.

– Tiesiog permetėm virvę. O mūsų mazgas labai protingas – suriši jį apačioje ir pritrauki sūpynes. Tai tvirtas jūrinis mazgas.

– Ar aiškinotės technologiją, kad viskas būtų saugu ir lygu?

– Dėl saugumo svarbiausia buvo virvės storis. Tikrai į saugumą kreipėm dėmesį labiau nei į kiekybę. Už tuos pačius pinigus galė-

22 // © 370

>> išklotinė

Vieną vakarą nuėjau prie Baltojo tilto sūpynių ir prasisupau valandą, to net nejausdamas. Ir supratau, kad ta būsena žmogaus visai nevargina, ne taip kaip vaikščiojimas ar sėdėjimas.

„Burn Selector Festival“

ražas laivams – red. past.) vaikščiojo tokia melancholiška, o kai sūpynes pakabinome, pirmoji išbandė ir labai džiaugėsi, kad nepykina. Ji labai pralinksmėjo. Feisbuke kažkas parašė, kad matė Rūdninkų aikštelėje neįgalią mergaitę, kuri suposi vis aukščiau, o jos šypsena vis didėjo. Tai ką čia dar pridėti?

– Man pasirodė, kad nė vienos jūsų sūpynės neskirtos įsisupti labai aukštai, labiau pasisūpuoti?

– Visąlaik žiūrėjom saugumo. Kabinti stengėmės taip, kad vaikas nesugebėtų užlipti vienas ir visada ateitų su kuo nors, kas jam padėtų ir prižiūrėtų. Bet ant kiekvienų sūpynių išdegintas užrašas „sūpuokitės atsakingai“, nes ir suaugusiųjų to prašom.

riuška, mieste supa? jom dvigubai daugiau sūpynių prikabinti, bet jos būtų nutrūkusios pirmą savaitę. Svarbiausia – virvės storis ir kaip užrišti mazgą.

– Kokie įsimintiniausi kabinimo atvejai?

– Kiekvienąkart kabinant kas nors atsitikdavo. Pavyzdžiui, Rūdninkų aikštelėje kabinant prieidavo koks nors žmogus ir pradėdavo save kaltinti, kodėl jis pats nesugalvojo to padaryti, nors kasdien ten veda savo vaiką, o čia kažkas iš šalies pakabino. Kabindami dažnai sutikdavome užsieniečių, kurie būdavo nustebę, kad mes tai darome iš geros valios, tikrai be jokių politinių, reklaminių ar komercinių užkulisių. Jie mums siūlė būtinai rinkti pinigus, nes per gerai tai daryti nemokamai. Viena moteris prie elingo (tai yra betoninė konstrukcija prieš Sporto rūmus, prieplauka, beveik ga-

– Kodėl tinka ar net reikėtų suptis suaugusiam žmogui?

– Keista buvo, kad kabinant sūpynes pasigirsdavo komentarų: „O, žiūrėk, vaikams pakabino sūpynes.“ O mes galvojom: „Kodėl, kodėl jūs taip manot?“ Mes kabinom iš dalies dėl to, kad suaugusieji yra primiršę, ką reiškia suptis. Kad jie galėtų pasileisti į nesvarumo būseną. Todėl ir kviečiam suaugusiuosius suptis – kad jie truputį grįžtų į vaikystę.

– Su kuo tau asocijuojasi sūpynės?

– Vieną vakarą nuėjau prie Baltojo tilto sūpynių ir prasisupau valandą, to net nejausdamas. Ir supratau, kad ta būsena žmogaus visai nevargina, ne taip kaip vaikščiojimas ar sėdėjimas. Tai tarsi judėjimas vietoje. Matyt, reikėtų padaryti didesnę analizę, bet tai savotiška būsena. Apimtas jos pradedi ne apie ką nors mąstyti, o tiesiog mąstyti.

– Įsisvajojant – kokių dar idėjų miestui, be sūpynių, norėtum pasiūlyti?

– Burbuliatoriai, Šnipiškių raidės, mini protestai Lukiškių aikštėje – man patinka visos iniciatyvos, kurios įtraukia žmones miestą pamatyti kitaip.

Tiems, kurie nenori įkristi į įpročio duobę, yra variantas: nevažiuoti į festivalį vasarą ir važiuoti į neišbandytą festivalį. „Heineken Opener“, „Audioriver“ ir „Positivus“, kiek žinom, jau patrypti ir apšurmuliuoti lietuvaičių. Užtat „Opener“ organizatoriai „Alter Art“ turi kitą pasiūlymą – rugsėjo 6 ir 7 d. vyksiantį festivalį „Burn Selector Festival“. Ketverius metus vykęs Krokuvoje, šiemet jis irgi keičia įpročius ir kraustosi į Varšuvoje esantį – dėmesio! – hipodromą. Elektronikos ir alternatyviosios muzikos žirgus šiemet jodys „The Knife“ (!), stropiai kylanti britė Jessie Ware, dar į archyvus nenuėję (kitąmet jiems – dvidešimt) progresyviojo roko ir psichodelikos teikėjai „Archive“, lietuvių gerbiamas danų ketvertas „When Saints Go Machine“, hito „Safe and Sound“ kūrėjai „Capital Cities“, atjojantys iš paties Los Andželo. Meilės limitą tikrins didžiabritanis raitelis Jamesas Blake’as, specialius setus ruošia dvylika metų „Daft Punk“ vadybininkavęs prancūzas Pedro Winteris, geriau žinomas kaip Busy P, taip pat garsių grupių garsiais remiksais garsėjantis Breakbot. Festivalyje penkerių metų gimtadienį paminės ir trečias prancūzas – „Para One“. Tad pasitaupykite 60 eurų starto mokesčiui ir nujoti į rudens tankmę bus lengviau.

Ra­šė: Sand­ra Kliu­kai­tė

Metam žvilgsnius į dizaino konkursus: jaunieji dizaineriai tikrai pavaro. Vieni kuria išmaniuosius šeimos kapus, antri stoja į kovą su gyvačių naikinimu ir išranda pitono odos pakaitą arba sukonstruoja kaip chameleonas besikeičiantį kinetinį šviestuvą. Taip pat ant lentynos – madingiausi vasaros maudymukai tiesiai iš baseino, suknelės nuo Niujorko ir Berlyno podiumų, labai kietos kepurės ir mėlynasis danų dizainerių chromantizmas iš Milano. Toks ir bus geriausių rugpjūčio daiktų ir dizaino įvykių rinkinys. ......

Vytauto Kumžos nuotr.

Modeliai: Kotryna Lipkevičiūtė (BMM) ir Evelina Dunovska

.. .

„MOTHER ELEGANZA“ KEPURĖS LIETUVA

KAINA 29 EURAI (APIE 100 LITŲ) Gal kam reikia fullcap, snapback, arba pilnakepurės, kaip galbūt ją norėtų pavadinti kalbininkai?..

Pas „Mother Eleganza“ dizainerius jų liko visai nedaug ir prasidėjo išpardavimas, tad laukti geresnės progos pasimatuoti fūlkepą nėra prasmės.

„MEŠKOS PASLAUGŲ“ MAUDYMOSI KOSTIUMĖLIAI

LIETUVA

KAINA 180, 269 LITAI Nors vasara jau įkopė į rugiapjūtę, atnaujinti maudymosi garderobą galima bet kada. „Meškos paslaugos“ siūlo vientisus kostiumėlius su povandeniniais laivais arba vandenynų gyventojais. Moterys kalba, kad šitie maudymukai yra geriausia motyvacija pradėti lankyti baseiną...

meskospaslaugos.com Karle Dru nuotr.

Grimas: Gretos Juozaponytės Modelis: Miglė Tubytė

mothereleganza.com

V.RIITIJOKI IR V.KUMŽOS BENDRADARBIAVIMO VAISIAI SUOMIJA, LIETUVA

Štai kas išėjo, kai į vieną krūvą suėjo lietuvių fotografas Vytautas Kumža ir suomių dizainerė lietuvišku vardu Vilma Riitijoki. Amsterdame dienas leidžiantis jaunasis fotografas sako, kad su suome kartu studijavo Vilniaus dizaino kolegijoje, o ši Vilmos sukurta ir Vytauto nufotografuota drabužių kolekcija dar žiemą buvo demonstruojama Niujorko mados savaitėje, o vasarą atsidūrė ir ant Berlyno mados savaitės podiumo!

B.ADAMONYTĖS KINETINIS ŠVIESTUVAS „SUNset / SUNrise“ LIETUVA

Boom! Gėjams draugiškas šviestuvas! O jeigu rimtai, tai šio net designboom.com aprašyto vaivorykštės spalvų šviestuvo idėja ta, kad jį galima ranka perkelti ant norimos spalvos pagrindo ir sukurti pageidaujamą atmosferą, keičiant ne tik šviesos intensyvumą, bet ir apšvietimo spalvą. Dizainerė sako, kad rytui labiausiai tinka mėlyna, vakarui – raudona, o tyrimais įrodyta, jog šviesos srauto pokyčiai bėgant dienai daro teigiamą poveikį žmogaus nuotaikai.

www.kumza.lt

barboraadamonyte.blogspot.com

GERIAUSIŲ DANŲ DIZAINERIŲ „MĖLYNOJO PERIODO PARKAS“ DANIJA

Danų dizaino lobiai iš „Milano dizaino savaitės 2013“ – tai geriausių visų laikų danų dizainerių mėlynieji kūriniai, sukabinti vienoje vietoje. Norėdamas parodyti pasauliui, kad danų dizainas nėra vien minimalistinės medinės kėdės, instaliacijos kūrėjas Signe Byrdalas Terenziani surinko pačius geriausius danų dizaino objektus nuo XIX a. iki šių dienų ir suklijavo viską į vieną mėlyną instaliaciją. andtradition.com Tualos Hjarnø nuotr.

„DESIGN FOR DEATH“ KAPŲ MEDIS

LIETUVA, BELGIJA

Mes nežinome, kur jūsų siela keliaus po mirties – į rojų, pragarą ar dar toliau... Bet mes žinome, kad jūs galite pasirinkti savo amžinojo poilsio dizainą.

Kultinis portalas „Designboom“ su keliais rimtais tarptautiniais fondais surengė, ko gero, didžiausią mirties dizaino konkursą iki šiol. 2050 dizainerių iš 96 šalių plušo, kurdami dizainą mirčiai, o pirmąją konkurso vietą ir 25 tūkst. eurų premiją (apie 86 600 litų) laimėjo lietuvė! VDA absolventė dizainerė Asta Sadauskaitė su kolega dizaineriu Loucu Papantoniou (Belgija) sukūrė „Family Tree“, kurį galima valdyti net mobiliuoju telefonu! Medis susideda iš sujungtų korio formos urnų su šviečiančiais OLED ekranais, rodančiais mirusiųjų vardus ir trumpas atminimo žinutes, kurias šeimos nariai gali keisti telefonu iš bet kurio pasaulio taško. Akivaizdu: net paskutinė gyvenimo stotelė tapo išmani. Amen.

L.DOMKUTĖS KOLEKCIJA „SCALA“ LIETUVA

„Pitonai – naujausia šiandienės mados industrijos auka“, – sako šviežiai iškepta mados dizainerė Liucija Domkutė, ką tik laimėjusi pagrindinį „Jaunojo dizainerio prizą 2013“. Dėl aplinkosauginių motyvų ieškojusi alternatyvos pitono odai, Liucija pasitelkė lazerines technologijas, kurios padėjo transformuoti pamušalinį trikotažinį audinį, kad jis taptų panašus į žvynuotą. Kolekcijos fotosesijai dizainerė sąmoningai pasirinko gyvačių fermas – baugioje ir šaltoje atmosferoje išryškėja šviesūs ir lengvi „Scalos“ modeliai.

Jovitos Zavišiūtės nuotr.

Modelis: Gintarė Česnulytė