1
Penktadienis, rugsėjo 20, 2013
Atnaujintame portale http://kauno.diena.lt/santaka – vartai į Kauno kultūros gyvenimą ir erdvė jūsų kūrybai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė
santaka
REMIA
Nr. 108
Laikas ir vėl mylėti kiną
Kadras iš filmo „Kunigo vaikai“
3
VII tarptautinio Kauno kino festivalio programoje – naujausi filmai ir šiųmečiai laureatai
Kultūra arčiausiai Dievo
Visas pasaulis telpa viename mieste
Bienalės moterų spalvos
Stereotipai bažnyti niame mene – neišven giamybė? Menotyrinin ko E.Parulskio pamąstymai.
Kaunui teko išskirtinė dalia filmuose įkūnyti ir save, ir Londoną, ir Paryžių.
IX Kauno bienalės performansai: ryškūs, drastiški, jausmingi ir labai moteriški.
2
7
8
2
Penktadienis, rugsėjo 20, 2013
santaka/kultūros savaitė
Bažnyčia ir dizainas
P
„Filmo gyvenimo kelias dar tik prasideda“, – į antraisiais namais tapusią Prancūziją išvykstanti re žisierė Alantė Kavaitė išsiveža ir Lietuvoje nufilmuotą kino juostos
„Sangailė“ medžiagą. Kūrėjai pa žadėjo: Prancūzijoje sumontuo tas, pakoreguotų spalvų, pratur tintas muzikos naujas lietuviškas filmas apie skraidyti akrobati
niu lėktuvu trokštančią paaug lę didžiuosius ekranus Lietuvoje pasieks anksčiausiai 2014 m. pa baigoje. Šaltinis: „Fralita Films“
Ernestas Parulskis
rieš porą savaičių dalyva vau ateit in ink ų stov yklo je. Dėl viso pikto primenu, kad ateitininkai nėra ateis tai, o atvirkščiai – katalikiško jauni mo organizacija. Ten mes, keli me notyrininkai, kalbėjome su stovyk lautojais apie šiuolaik in į meną: jo kainas, jo sklaidą ir, be abejo, jo san tykį su Bažnyčia. Kalbant is ir šiek tiek, labai taik iai, besiginčijant, menotyrininkė ir dai lininkė Sig ita Maslauskaitė užsimi nė, kad Lietuvos Bažnyčia su šiuo laikiniu menu neturi intensyvesnių darbo santykių turbūt nuo XX a. pra džios. Šioje įžvalgoje Lietuvos Bažnyčios ištrauk imas iš europinio konteksto yra visiškai tikslus. Šiuolaikinio me no centr ų funkcijas Vakar ų Euro poje pastatytos bažnyčios galutinai prarado – jei kalbame apie dekora tyvinius menus – maždaug 6-ajame XX a. dešimtmetyje. Tuomet, moder nizmo klestėjimo laikais, altorinius paveikslus, vitražus, freskas vis dar kūrė Marcas Chagallas, Henr i Ma tisse’as, Fernando Léger ir kit i dai lės gigantai. O bažnyčių architektū ra visuomet ėjo beveik koja kojon su pasaulietinės architektūros tenden cijomis. Atsirado neogotika – pradė
Šiai bendruomenei nekenktų pasižvalgyti į madas. jo kilti neogotikinės bažnyčios, susi formavo Kaz imiro Malevičiaus su prematizmo inspiruotas griežtas ir funkcionalus bauhaus as – nedel siant buvo suprojektuotos funkcio nal ist inės švent yklos. Po Antrojo pasaulinio karo, pradėjus formuotis laisvo plano architektūros stiliui, Le Corbusier pastato kriauklės formos Ronšano koplyčią. Na, o šiand ien, šiek tiek utr iruojant, bažnyčias Eu ropoje ir pasaulyje architektai pro jektuoja pagal dviejų dominuojan čių stil ių taisykles – plauk iojančias zahahad id ines arba min imal ist iš kai skandinaviškas. Lietuvoje viskas vyko kitaip. Pas mus Bažnyčios menai – su architektūra imtinai – užsifi ksavo praėjusio am žiaus prad žioje aktual iame istor iz me, ir ši būsena su keistomis trans formacijomis tebesitęsia iki šiol. Šią vasarą, keliaujant po Lietuvą, ap žiūrėjau gal pusę šimto Lietuvos baž nyčių ir pastebėjau mane sutrikdžiu sius ir ne vienoje vietoje atrast us bažnyt inio dizaino elementus. Ka dangi keliavome su turistiniu vado vu rankose, matėme pačias gražiau sias Liet uvos bažnyčias. Jų archi tekt ūra, gamtovaizd is, landšaft inė ar urbanistinė dermė kaip gniaužė, taip ir tebegniaužia kvapą. Bet, įžen gus į šventor ių, stebėjimo kampas pasikeičia ir akys pamato smulkią sias maldos namų šeimininkų puo šybos iniciatyvas. Jos, nepatenkan čios į valstybės paminklų apsaugos reglamentav imo gniaužt us, smar kiai primena privačių namų Lenkijo
je kiemus. Tie lenkų kiemai su inten syvia sodo skulptūrų, lauko lempų, fontanų ir fontanėlių, dirbtinių gro tų, margomis itališkomis plytelėmis išklotų takų estetika jau tapo reiški niu. Tai yra ne kartą jau įvykusi ak centų pasikeitimo istorija, kai entu ziastingai kaupiamas ir komponuo jamas kičas tampa savarankišku, gal ne estetinės, o antropologinės anali zės vertu reiškiniu. Bet taip yra Len kijoje. Lietuvos šventoriuose lenkiš ko tipo dekoratyvinio kičo intensy vumas nėra pribloškiantis, todėl ver tas tik nesmagaus nusistebėjimo ir nuostabos, kodėl tok ioms išskirt i nėms, svarbiausioms miestelių vie toms pagailima profesionalaus land šafto architekto pastangų. Vis dėlto, būdamas tik neaktyvus re lig inio gyvenimo stebėtojas, nejau čiu tur įs teisės ir į nuostabą. Šven torius – juk bažnyčios, ne savivaldy bės – kaip nori, taip ir tvarkosi. Stip resnis erzelis kyla, kai lenkiškas di zainas peržengia šventoriaus ribas. Tark im, verta prisimint i prieš pus met į spaudoje švystelėjusią istoriją apie naujos bažnyčios Pašilaičiuose, miegamajame Vilniaus rajone, archi tektūros konkursą. Įvyko jis prieš ko kius šešerius metus. Konkursą Vil niaus arkivyskupijos užsakymu su rengė Lietuvos architektų sąjunga. Buvo išrinktas laimėtojas, pasiūlęs skandinaviško stiliaus pastatą – ra mios linijos, kelios horizontalios ni šos, nepompastiška varpinės verti kalė. Toks, pavadinčiau, kokybiškas, bet nuobodokas „ikeinis“ stilius. Bė go metai, projektas dulka, jokių sta tybos ženklų nėra. Ir visiškai netikė tai šiais metais architektai suž ino, kad konkurso laimėtojas pamirštas, o arkivyskupijos ekonomo tarnyba jau be jok ių varž ybų užsakė naują projektą kitai architektų grupei, ku ri suprojektavo tobulai ant iskandi naviškos estetikos pastatą: rytietiš ką, slavišką kel ių aštr ių ark ų kubo formos svogūną, padažytą taip baž nyčiose mėgstamom is saldain inė mis rausvai violetinėmis spalvomis. Aš jokiais būdais nesakau, kad nau jasis projektas blogas. Jis puikiai tik tų daug kur – nuo Rusijos platybių iki Karpatų prieškalnių Moldovoje, Ru mun ijoje ar toje pačioje Lenk ijoje. Bet paskutinė vieta, kur tokia bažny čia atrodytų organiškai, yra sovieti niai Pašilaičiai. Sudėjęs krūvon savo šviežias ir ne gilias patirtis apie šiuolaikinę dailę Lietuvos bažnyčioje, pagalvoju, kad šiai bendruomenei nekenktų pasi žvalgyti į madas. Tai – atsargus pa siūlymas. Aš nemanau, kad Bažny čia sugebėtų atsirasti aktualaus me no fronto priekinėse pozicijose. To ir nereikia. Bet verta, atidėjus šalin atvi rukų su Rafaelio tapybos reproduk cijomis rinkinius, perversti Bažny čios pamirštus XX ir XXI a. dizaino, architektūros, spalvų teorijos, šrifto, medžiagotyros, konstrukcijų, grafi nių programų vadovėlius ir albumus. Ten yra milžiniška ir universali šiuo laikinė, civilizuota, atpažįstama pa siūla. Jos užteks bet kuriam skoniui. Beje, tokia išvada baigėme ir pokalbį apie meną ateitininkų stovykloje.
Įkvėpė: akrobatinio skraidymo asas Jurgis Kairys ir pagrindinio vaidmens atlikėja Julija Steponaitytė.
Ugnės Vasyliūtės nuotr.
„Ermitaže saugoma keletas vi siškai skirtingų skeptrų, bet jo kių įrodymų, kad vienas iš jų yra Vilniaus universiteto skeptras, šiandien nėra“, – ši iš pirmųjų lūpų – Sankt Peterburgo Ermi tažo direktoriaus pavaduotojos,
vyriausiosios fondų saugotojos Svetlanos Adaskinos – pasklidu si žinia, regis, deda tašką svars tym ams, kaip atgaut i Rus ijoje esančią VU relikviją. Jei ne Er mitaže, tai kur tuomet yra Lietu vos didžiojo kunigaikščio Stepo
no Batoro dovanota vertybė, kurią 1842 m., galutinai uždarius VU, perėmė tuometė Rusijos švietimo ministerija? Kol kas tai – dar vie nas nežinomasis sudėtinėje Lietu vos istorijos lygtyje.
cial iz uotom is M.K.Čiurl ion iui skirtomis ekskursijomis. Kaip ir dera gimtadienio šven tėje, apsilankiusiųjų lauks staig mena – galimybė išvysti tik prieš metus muziejaus ekspoziciją pa pildžiusį M.K.Čiurlionio paveiks lą „Miestas“, kurio kitoje pusė je – visuomenei neeksponuota
subtili, lyriška ir savita muziki nė kompozicija „Laumžirgiai“. Be to, bus galima balsuoti už mėgs tamiausią M.K.Čiurlionio tapybos darbą ir sužinoti nugalėtojo pava dinimą. Daugiau informacijos tel. (8 37) 323 603.
Šaltinis: BNS
„Knygnešiu galiu save vadinti tik ta labai tiesmuka, menka prasme – nuolat nešiojuosi knygą kuprinėje. Išėjęs be knygos iš namų jaučiuo si tarsi būčiau nuogas“, – kukli nasi poetas ir literatūros kriti kas Marius Burokas, II Vilniaus knygų festivalyje paskelbtas Nau juoju knygnešiu. Viešojoje erdvė je aidintys gausūs laureato kolegų aplodismentai žadina viltį: o gal tikrai naujomis premijomis gali ma išjudinti literatūros tyrinėto jus? Gal pastarųjų negailestingi verdiktai priverstų Lietuvos leidė jus leisti kokybiškas knygas ir tada menkaverčių tariamųjų bestselerių jūroje atsirastų naujų tikros litera tūros salų? Šaltinis: bernardinai.lt
„Saulė Mikalojaus Konstanti no Čiurlionio kūryboje – šviesos šaltinis ar simbolis?“ – norintie ji išgirsti atsakymą į šį (ne)retori nį klausimą laukiami rugsėjo 22 d. Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje. Garsaus meni ninko 138-ąją gimimo dieną mu ziejininkai kviečia pažymėti spe
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Miestas.
Šaltinis: Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Laumžirgiai.
3
penktadienis, rugsėjo 20, 2013
santaka
Apie matymą Ilona Jurkonytė Tarptaut in io Kauno kino fest ival io meno vadovė
D
Kadras iš filmo „Adelės gyvenimas. I ir II skyrius“
Kanų aukso dulkės Septintasis Tarptautinis Kauno kino festivalis rugsėjo 25 – spalio 6 d. šiemet pristato ypatingą premjerą ir ne mažiau intri guojančią retrospektyvą. Lietuvoje pirmąkart bus galima išvysti šių metų kino festivalių žvaigždę – prancūzų režisieriaus Abdel latifo Kechiche’o juostą „Adelės gyvenimas. I ir II skyrius“. Dramą „Adelės gyvenimas. I ir II skyrius“ (2013) šių metų Kanų ki no festivalio komisija vienbalsiai įvertino Auksine palmės šakele, o Tarptautinė kino kritikų asociacija FIPRESCI jam skyrė garbingą pri zą. Kritikai ir sinefilai liaupsina ne tik šį filmą, bet ir visą autoriaus fil mografij ą. Su ja Tarptautinio Kauno kino festvalio lankytojai bus supa žindinti specialioje A.Kechiche’ui skirtoje retrospektyvoje. Šiemet Kanuose prizą teikdamas žiuri pirmininkas režisierius Ste venas Spielbergas išimties tvarka Auksine palmės šakele apdovano jo ne tik režisierių A.Kechiche’ą, bet ir dvi pagrindines filmo „Ade lės gyvenimas. I ir II skyrius“ ak tores – Adèlę Exarchopoulos ir Léą Seydoux. Prancūzų rašytojos Julie Ma roh komikso „Žydra spalva – šil čiausia“ įkvėptoje juostoje pasa kojama apie jauną merginą Adelę. Ji brandina svajonę tapti moky
toja ir tik pradeda atrasti tikruo sius gyvenimo malonumus. Uni versali meilės istorija betarpiškai vaizduoja santykius, džiaugsmą, nusivylimą, savęs ieškojimo ir at radimo svarbą. „Adelės gyvenimas. I ir II sky rius“ – filmas apie jaunimą, tačiau neprimena tendencingų juostų apie greitą brendimą. A.Kechiche’as at sisako moralizavimo ir nuspėjamo pagundų – svaigalų ir neatsakingo sekso – vaizdavimo. Filmo aktua lumą ir įtikimumą kuria savaran kiškos ir laisvos herojės. Veikėjos jausmingos, tačiau jų išgyvenimai neatrodo suvaidinti. Nors pop ul iar um o virš ūn ę A.Kechiche’as pasiekė šiemet, jo kūrybinį kelią žymi daugiau aktua lių, savitą stilių ir autoriaus talentą įrodančių filmų. Kol kas Lietuvoje buvo rodyti tik du – „Juodoji Vene ra“ ir „Grūdo paslaptis“. Siekiant nuosekliai supažindinti su vieno svarbiausių šiuolaikinio prancūzų
režisieriaus autorine kūryba, festi valio retrospektyvoje bus parodyti visa A.Kechiche’o filmografija. Iš pirmo žvilgsnio keturias skir tingas A.Kechiche’o juostas jun gia panaši problematika ir raiškos priemonės. Užduodamas tam tik rus klausimus, autorius apnuogina visuomenės hierarchijos ir poko lonializmo niuansus. Antra ver tus, režisierius ne pamokslauja, o dalijasi įžvalgomis. Filmuose gau su dialogų, labai paprastų, daž niausiai netgi visiškai buitinių ir iš pirmo žvilgsnio beprasmių, tačiau būtent jie atskleidžia mums jo he rojų charakterius geriau negu pa tys poelgiai. Kaip teigia pats A.Kechiche’as, aktorių paieška yra vienas svar biausių jo darbo etapų. Režisierius tikina, kad sėkmingas filmo kūri mas įmanomas tik tada, kai tarp režisieriaus ir aktorių jaučiama tar pusavio simpatija ir supratimas. KD inf.
Nuoseklus kelias į sėkmę Abdellat ifas Kec hic he’as (1960 m.) gimė Tun ise. Būdamas šešer ių, ber niukas su tėvais persikėlė į Nicą (Pie tų Prancūz ija) ir ten gyvena iki šiol. Aktor iaus, scenar isto ir rež is ier iaus kel ias į kino pas aul į buvo ilg as. Jo karjera prasidėjo teatre – baigęs mo kykl ą būs im as is rež is ier ius įstoj o į Ant ibų konservator iją, kur baigė ak
tor ystę. Kaip ir prik lauso, po to vai dino teatre. 1978 m. jis pas tatė savo pirmąjį spektakl į, o 1984 m. debiuta vo kine. Ties a, kaip aktor ius, suk ū ręs imigr anto vaidmen į Abdelkr i mo Bahloul io filme „Mėt ų arb at a“. Kino autoriaus debiutas užtruko dar 16 metų. 2000 m. sukurta pirmoji A.Kechiche’o juosta „Voltero kaltė“ su
augelį patiriamų reiš kinių apibūdina vieta ir laikas. Kai galvoju apie šių metų Tarptauti nį Kauno kino festivalį, neišven giamai mąstau tiek apie jo vietą, tiek apie laiką: apie Kauną, apie rudenį, apie svajones, apie nuei tą septynerių metų kelią, apie gy venimo ir kino patirtis, fantazijas, prisiminimus... Subjektyvusis ki nas, asmeniškas kinas, iš kasdie nybės srauto ištraukiantis pačius slėpiningiausius reiškinius ir pri verčiantis įsistebeilyti į detales – visai kaip Ramono Zürcherio filme „Keistas katinėlis“ (The Stran ge Little Cat) operatoriaus valdo ma kamera ir paties režisieriaus montažas apverčia aukštyn kojo mis įprastinį audiovizualinį pasa kojimą ir siūlo gaivinančią naraty vo anarchiją. Vaizdo ir garso fiksavimo tech nologijos plačiai pasitarnauja daugelyje mokslinių tyrimų sri
Premjera Filmas „Adelės gyvenimas. I ir II sky rius“ sukurtas laisvai adaptavus Julie Maroh komiksą „Mėlyna – šilta spalva“. Tai penktasis režisieriaus, aktoriaus, scenaristo A. Kechich’o filmas, 2013 m. Kanuose apdovanotas Auksine pal mės šakele. Išimties tvarka apdovano jimas buvo skirtas ne vien režisieriui, bet ir Adelės vaidmenį sukūrusiai įsi mintinai kine debiutuojančiai Adèlei
Autor iaus filmografijoje – penk i fil mai. Ne iš karto į kiną atėjęs ir pasau lin į pripaž in imą pelnęs rež isier ius garsėja nuosekl iu darbu ir visišk u atsidavimu kinui.
Exarchopoulos ir savo vaidmenų dia pazoną šiuo filmu išplėtusiai Léai Sey doux. Filmas „Adelės gyvenimas. I ir II skyrius“ – tai pasakojimas apie moky klą, šeimą, pirmąją meilę, pirmąjį dar bą. Akivaizdu, kad režisieriui rūpėjo ne vien universali meilės tema, bet ir subtiliai, tačiau aiškiai išreiškiamas so cialinio determinizmo, šeimos, moky tojo vaidmuo visuomenėje.
Retrospektyva
Kadras iš filmo „Juodoji Venera“
Juodoji Venera
Grūdo paslaptis
Pranc. „Vénus noire“ (2010) pasako ja apie tragišką Sardži Bartman, jau nos afrikietės, likimą. XIX a. gyvenu si moteris savo šalyje atitiko grož io standartus. Atgabenta į Europą ji ta po išnaudojamu eksponatu ir netgi pajuokos objektu. Drama apie huten totų Venerą buvo nominuota Auksi niam liūtui.
Pranc. „La graine et le mulet“ (2007) vaizduoja nepaprastą paprastų žmo nių gyvenimą. Arabų emigranto ban dymas atidaryti savo restoraną žiū rov ų nepal ieka abejing ų. Žiūrovai kartu su pagrindiniu herojumi džiau giasi ir išgyvena nesėkmes. Kritikai juokauja, kad filmas teigiamai veikia skonio receptorius, todėl beveik visi po jo užsimano Magribo šalių virtu vės patiekalų. Drama Venecijoje įver tinta Didžiuoju žiuri prizu, o Prancū zijoje – „Cezariu“ už geriausią filmą, režisūrą ir scenarijų.
Išsisukinėjimas laukė Venecijos kino festivalio apdova nojimo. Vis dėlto pasaulinio pripažini mo režisieriui dar teko palaukti. Jį 2007 m. atnešė filmas „Grūdo paslaptis“.
čių, o Kauno kino festivalio tiks las yra pasidalyti su žiūrovais tuo, kaip tos pačios technologijos geba fiksuoti ne vien molekules, išdidinti šerelius ant smulkiau sio vabzdžio kojos, iš arti apžiū rėti žuvies žvyną, bet ir užfik suoja sielos judesius. Į klausimą, ar gyvūnas turi sielą, skirtingos pasaulėžiūros pateikia skirtingus atsakymus. Ką matome, kai žvel giame į akis už grotų stypsan čiam gyvūnui? Į unikalius žiūrė jimo ir matymo pratimus kviečia ne vienas Kauno kino festivalio filmas. Šių metų Kauno kino festiva lio šūkis „Kaune kaip kine“ siū lo mylėti ne tik kiną, bet ir Kauną. Kviečia mylėti patį gyvenimą, jo kasdienybę ir realybę, kuri nere tai pateikia siurprizų tuo, kad iš nyra vienu ar kitu neįtikimu kam pu. Manau, tai ir yra gyvenimo grožis – nuolat aktualiai patir ti gyvenimą, kartkartėmis kves tionuoti tokias sąvokas kaip „rea lybė“ ar „kasdienybė“, nepriimti daugelio dalykų kaip savaime su prantamų.
Pranc. „L’esquive“ (2003) – romant i nis pasakojimas apie penkiolikame čių paauglių arabų emigrantų gyve nimą Prancūz ijoje. Jų gyven imas prilygsta teatrui, o pagrindinis hero jus – penkiolikametis Krimo – iš tie sų rezga planus suvaidinti spektak lyje, kad priartėtų prie žavingos pa grindinės aktorės. Filmas įvertintas „Cezariais“ už geriausią filmą, režisie riaus, aktorės (Sara Forestier) darbus ir scenarijų.
Voltero kaltė Pranc. „La faute á Voltaire“ (2000) – debiutinė A.Kechiche’o juosta vaiz duoja nepagražintą istoriją apie oru mą ir žmonių bendrystę, o jos hero jus Džalelas, kaip ir Voltaire’o Kandi das, svajoja apie Eldoradą, tik Pran cūz ijoje. Apdovanota Venecijos ki no festivalyje.
4
penktadienis, rugsėjo 20, 2013
santaka
„Tapatumai“: žmonėms apie žmones
P
rograma „Tapatumai“ tra diciškai klaus, kas esame, kokie ir kodėl. Šiemet pro gramoje suksis žinomų ir pradedančiųjų, Lietuvos ir tolimų šalių autorių juostos.
„Mėnulio dviratininkas“ „Mėnul io dvirat in inkas“ (rež. Da nielis Dencikas, Danija, 2012) – nuo širdus ir gilus vienišo jauno profe sionalaus dvirat in inko Rasmuso paveikslas. Juostoje, nufi lmuotoje įtaisius kamerą ant šalmo, veikėjo akim is atskleid žiama int ym i isto rija. Vaik inas tur i ypatingą talentą dviračių sportui, tačiau, nepaisant jo fiz in ių gebėjimų ir puikaus su dėjimo, Rasmuso galva sut verta mąst yt i. Filme skamba Tarptaut i niame Kauno kino festivalyje vie šėjusio švedų kompozitoriaus Eri ko Enockssono muzika.
„Kunigo vaikai“
Tarptautinis Kauno kino festivalis šie met atiduoda pagar bą legendiniam ir vienam įtakingiau sių kino leidinių pasaulyje „Cahiers du Cinéma“.
„Kunigo vaikai“ (rež. Vinko Brešanas, Kroatija, Serbija, 2012) – vieno popu liar iaus ių pas tarojo deš imtmeč io kroatų filmų autorių drama, komiš kai pasakojant i apie katal ik ų kun i gą Fabianą, paskiriamą į kaimel į pa keisti žmonių mylėto pirmtako. Jau nasis atvykėl is pasibaisėja išvydęs daug ybę laidot uv ių ir nepaprastai mažą vaikų gimstamumą. Vieno pa rapijiečio išpaž int is paaišk ina pro blemą ir Fabianas nusprend žia pa ger int i gimstamumą pasinaudoda mas gan neįprastais būdais.
„Atsitiktiniai bučiniai
„Lorė“ Drama „Lorė“ (rež. Cate Shortland, Australija, Vokietija, Jungtinė Kara lystė, 2012) – lyriška ir neįprasta ho lokausto studija. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Vok iet ijoje grupe lė vaikų išsiruošia į tolimą kelionę pas senelę. Vyriausiajai, Lorei, pave dama rūpintis keturiais jaunesniai siais broliais ir seserimis, kai jų na ciai tėvai paimami į sąjungininkų ne laisvę. Susipažinusią su paslaptingu
Prancū
Drama „Atsitiktiniai bučiniai“ (rež. Phi lippe Garrelis, Prancūzija, 1989) pasa koja apie kino režisierių, kuriantį auto biografinį filmą. Juosta garsi tuo, kad joje Ph.Garrelis vaidina patį save, jo partnerė
jaunu pabėgėliu žydu, Lorę sukrečia prieštaringi jausmai. Filmas susišla vė nemažai apdovanojimų, tarp ku rių: 2012 m. – Žiūrovų simpatijų apdo vanojimas Tarptautiniame Lokarno kino festivalyje (Šveicarija), 2013 m. – Australijos režisierių gildijos apdova nojimas už geriausią režisūrą ir Aust ralijos kino kritikų (FCCA) apdovano jimai geriausiam režisieriui ir už ge riausią jaunojo aktoriaus vaidybą.
„Plūduriuojantys dangoraižiai“ „Sunumeruotieji“
Dramos „Plūdur iuojant ys dango raiž iai“ (rež. Tomasz as Was ilews kis, Lenk ija, 2013) centre – Kuba, 15 met ų besit ren ir uojant is ir profesio nal ios plauk iko karjeros siek ian tis vaik inas. Atrodo, kad Kubos gy ven imas puik us, tačiau jis grauž ia si dėl neišsipild žiusių trošk imų ir meilės trūk umo. Filmas šiemet pel nė konk ursinės prog ramos „Rytai Vakarai“ didįjį prizą Tarptautiniame Karlov i Var ų kino fest ivalyje (Ček i ja) ir Žiūrov ų simpat ijų prizą „Nau jų hor izont ų“ kino fest ivalyje Vroc lave (Lenk ija).
Dokumentinė juosta „Sunumeruo tieji“ (rež. Urielis Sinai, Dana Doron, Izrael is, JAV, 2012) pasakoja apie Aušvico koncentracijos stovyklos kal inius, ant krūtinės ir ant kairio sios rankos turėjusius ištat uir uo tus ser ijinius numerius. Aušvice ir apl ink inėse stov yklose buvo išta tuiruota apie 400 000 numerių, ta čiau tik keli tūkstančiai pažymėtų jų išl iko gyvi. Filme išvysime gerai Kauno kino fest ival io žiūrovams paž įstamą filmo „Pica Aušvice“ pa grindin į herojų Daniel į Chanochą.
„Tvirtovė“ Dok ument in is film as „Tvirtovė“ (rež. Kokeš as Lukáš as, Klára Ta sovská, Ček ija, 2012) nukel ia žiūro vus į Padniestrės Moldovos Respub liką. Tai kelionė į komunizmo totali tarizmo muziejų, kur skamba prezi
dentą šlovinančios dainos, kur vieti niai vis dar bijo būti įskųsti, o filmuo ti leid žiama tik pro trauk inio langą. Juosta nominuota 2013 m. LUX ap dovanojimui, o 2012 m. pelnė pa grindinius prizus pasauliniame do
„Nebegirdžiu gitaros“ Juost a „Neb eg ird žiu git aros“ (rež. Phi lipp e Garrel is, Pranc ūz ij a, 1991) vaiz duoj a Ph.Garrel io sant yk ius su gru pės „Velvet Und erground“ vok al is te Nico ir pas akoj a apie išt is ą kart ą, perteik ia revol iuc ing as sept intoj o ir
kumentinių filmų festivalyje „Open cit y London“ (Jungt inė Karalystė), tarptaut in iame Kopenhagos dok u mentinių filmų festivalyje (Danija) ir Tarptautiniame Karlovi Var ų filmų festivalyje (Ček ija) ir kt.
„Vaizdelis iš metalo laužo surinkėjo gyvenimo“ „Mikelandželo aistra“ „Mikeland želo aistra“ (rež. Esteba nas Larrainas, Čilė, Prancūzija, Ar gent ina, Vok iet ija, 2012) nukel ia į 1983 m. Čilę. Pirmieji gatvių protes tai kel ia rimtą grėsmę kar inei vy riausybei. Siekdamas nukreipti vi suomenės dėmesį, režimas įvykdo slaptą operaciją – pranašu paverčia ketur iol ikmet į Migel į Anchel į, pri siek inėjant į, kad šnekasi su pačia Mergele Mar ija. Kančios iškreiptas Migelio veidas pasirodo žiniasklai doje ir šimtai tūkstančių piligrimų pradeda plūst i į bern iuko gimtąjį kaimel į. Netikėta šlovė pakeis Mi gel į neatpaž įstamai.
„Vaizdelis iš metalo laužo surinkėjo gyven imo“ (rež. Dan is Tanov ićius, Bosnija ir Hercegovina, Prancūzija, Slovėnija, Italija, 2013) pasakoja apie metalo laužo sur inkėjo Naz ifo pa stangas gelbėti persileidimą patyru sios žmonos gyvybę. Juosta šiemet pelnė Sidabrin į lok į ir Ekumeninės žiur i prizą rež isier iui Tarptaut inia me Berlyno kino festivalyje (Vokie tija), apdovanojimą „Už laisvą dvasią“ geriausiam ilgametražiam filmui Je ruzalės filmų festivalyje (Izraelis). Pa lyginti neseniai, nuo 2001 m., kurian tis autorius jau turi „Oskarą“ ir Auk sin į gaubl į už geriausią filmą užsie nio kalba, prizą už geriausią scena rijų Kanų kino festivalyje.
„Indijos daina“ „Ind ijos daina“ (rež. Marg uer ite Duras, Prancūz ija, 1974) – romant inė drama apie meilės istor iją, užsimezg usią ket virtojo dešimtmečio pabaigos Pietr y čių Azijoje, kur prancūz ų diplomatai susidur ia su izol iuot u kolon ijos gyve nimu. Filmas laikomas Prancūz ijos ki no šedevr u, novator iškai pritaikančiu garso takel į ir laužančiu laiko suvok i mą kine. 1975 m. Prancūz ijos kino aka dem ija jam skyrė Did įjį prizą.
5
penktadienis, rugsėjo 20, 2013
santaka
ūziško kino dozė Festivalio ekranuose bus galima išvysti rinktinę prancūziškų fil mų, sukurtų 1973–1989 m., pasi baigus garsiajai Naujosios bangos erai, programą, suformuotą „Ca hiers du Cinéma“ žurnalo, pade dant Prancūzų institutui Vilniu je. Kultinį žurnalą 1951 m. įsteigė André Bazinas, Jacquesas DoniolValcroze’as ir Josephas Marie Lo Duca. Nuo tada leidinys akylai sekė ne tik prancūzų, bet ir viso pasau lio kino procesus bei iš pagrindų keitė suvokimą apie kino kritiką ir teoriją. „Cahiers du Cinéma“ reda gavo Éricas Rohmeras, tekstus ra
i“ B.Sy – jo žmoną, o vos penkerių metų su laukęs jųdviejų sūnus Louisas Garrelis (šiandien – žinomas aktorius ir režisie rius) tikrąja to žodžio prasme žengia pir muosius žingsnius į kino pasaulį.
šė Jacques’as Rivette’as, Jeanas Lu cas Godard’as, Claude’as Chabrolis ir François Truffaut – jauni ir užsi degę kino gerbėjai, kurie netrukus tapo svarbiausiais ir įtakingiausiais Prancūzijos naujosios bangos kino judėjimo režisieriais. Praėjus maždaug dešimtme čiui po Naujosios bangos gimimo, prancūziškas kinas keitėsi vėl. Tai inicijavo drąsūs ir talentingi auto riai – Maurice’as Pialatas, Philippas Garrelis, Jeanas Eustache’as, Mar guerite Duras. „Cahiers du Cinéma“ juos palaikė ir vertino kaip kūrėjus, kalbančius apie tai, kas aktualu, ir
kritiškai tyrinėjančius to laiko ver tybes: visuomenės maištą, seksuali nę revoliuciją, gyvenimą komunose, laisvės ir meilės utopiją, psichodeli kos ir haliucinacijų naudojimą. Iš Naujosios bangos autoriai pa veldėjo kai kuriuos meninės raiškos principus: realizmą, filmavimą na tūralioje aplinkoje, tiesioginį įgar sinimą, improvizaciją, komiškus scenarijus, žavėjimąsi didmiesčiu. Vis dėlto aštuntojo dešimtmečio karta atvėrė ir visiškai naujus ho rizontus, su kuriais susipažinti Tarptautinis Kauno kino festivalis pakvies kino ekrane.
„Lulu“ Meilė kartais būna keista – apie tai ir romantinė drama „Lulu“ (rež. Mauri ce Pialat, Prancūzija, 1980). Pagrindi nė herojė – ištekėjusi vidur inės kla sės atstovė Nelė – sutinka Lulu, aist ringą valkatą, linkusį smurtauti. Už simezgęs romanas pakeičia jųdv ie jų gyven imus. Pagr ind in ius hero jus įkūn iję Gerard’as Depard ieu ir Isabelle Huppert suvaid ino vienus graž iausių vaidmenų.
„Už mūsų meilę“ Pagrindinė romantinės dramos „Už mūs ų meilę“ (rež. Maur ice Pialat, Prancūzija, 1983) herojė 15-metė Siu zana mokosi atskirt i seksą ir meilę. Netr uk us ji supranta, kaip lengva perm iegot i su vyrais ir kaip sunk u
įsimylėti. Siuzaną suvaidinusi Sand rina Bonnaire tapo tarptautine kino žvaigžde. 1983 m. rež isieriui įteiktas Louise’o Delluco prizas, o 1984 m. – „Cezar io“ apdovanojimai už ger iau sią filmą ir aktorės debiutą.
“ ašt untoj o deš imtmeč ių ats tov ų sva jones, o syk iu – ir dev intoj o deš imt meč io blaiv um ą. Ši meil ės istor ij a 1991 m. peln ė Sid abr in io liūto apdo vanoj im ą Venec ij os kino fest iv alyj e (Ital ij a).
„Motina ir kekšė“ „Mot ina ir kekšė“ (rež. Jeanas Eus tac he’as, Pranc ūz ij a, 1973) – ne tik asmen inės rež is ier iaus Jeano Eustache’o tragedijos išpaž intis, bet ir visos kartos portretas. Kamera fik suoja grupelės dvidešimtmečių kas dienybę, tačiau perteik ia daug iau – akt ual iaus ius sept intojo-ašt untojo dešimtmečių klausimus apie seksą, politiką, filosofiją, meną. Juosta tapo
aktoriaus Jeano Pierre’o Leaud vizi tine kortele, be to, yra laikoma vie na svarbiausių Prancūz ijos kino is torijoje. 1973 m. filmas apdovanotas „Interfi lm“ prizu Tarptautinio Berly no kino fest ival io „Naujojo kino fo rumo“ prog ramoje (Vok ietija) ir FIP RESCI priz u bei Did žiuoju žiur i ap dovanojimu Kanų kino fest ivalyje (Prancūzija).
Kaip muzika keičia pasaulį Tomas Tengmarkas
N
uo 2007 m., kai pir mąkart įvyko Tarptau tinis Kauno kino festi valis, čia daug dėmesio skiriama muzikai. Speciali fes tivalio programa „Muzika, kei čianti pasaulį“ yra kaip kanalas, rodantis dokumentinius, biogra finius ir vaidybinius filmus, ir tik apie muziką. Šiemet festivalio muzikinė ke lionė prasideda elektronika ir laiko mašina. Juosta „Elektro Maskva“ (rež. Elena Tikhono va, Dominikas Spritzendorferis, Austrija, 2012) nukelia atgal į so vietmetį. Ši dokumentikos esė kalba apie rusiškus elektroni kos prietaisus bei jų legitimu mą ir paraleliai analizuoja rusiš kos elektroninės muzikos istoriją. Pagrindinis herojus, šiaulietis Ri čardas Norvila, dar žinomas kaip Benzo, skirtumui tarp sovietinių ir vakarietiškų technologijų tu ri paaiškinimą: „Kai naudojiesi vakarietišku prietaisu, spustelėji mygtuką ir gauni rezultatą, kurio tikėjaisi. Kai sovietiniu – spuste lėji mygtuką ir gauni kažką.“ Juosta „Galią žmonėms“ (rež. Håkanas Lidbo, Švedija, 2012) atskleidžia Švedijos elektroni nės muzikos genezę. Viskas pra sideda pionierių eksperimentais, o tampa tokiais garsiais projektais kaip „Swedish House Mafia“ arba Robyn. Filmo tempas kaip šokių aikštelė, kur susitinka muzika, interviu ir archyvinė medžiaga. Tiems, kas manė, kad Bel gija turt inga tik biurokrat ų, alaus, senamiesčio ir lietaus, fil mas „Belgijos garsas“ (rež. Jo zefas Devillé, Belgija, 2012) turi naujienų. Belgijos šokių muzi kos istorija taip pat turtinga – nuo EBM ir new beat iki belgiško hauso ir techno. Unikalios popu liariosios muzikos kronika ieško tautos dvasios ir žmonių, šoku sių pagal jo ritmą. Palikdamas elektroniką ir kon tinentinę Europą, filmo „The Sto ne Roses: Made of Stone“ (rež. Shane’as Meadowsas, Jungtinė Karalystė, 2013) autorius peršo ka į salą, tiesiai į roko stadioną, ir atiduoda pagarbą „The Stone Ro ses“. Originalūs filmo kadrai api ma 2011–2012 m. laikotarpį: nuo tada, kai grupė paskelbė vėl susi būrusi ir esanti pasiruošusi kon certams, iki jos triumfo Heato no parke, kai į koncertą susirinko daugiau nei 75 tūkst. gerbėjų. Muzika susideda ne tik iš har monijos, bet ir politinių ir socia linių niuansų. Tikrais faktais pa remta istorija „Tu – Dievas“ (rež. Leszekas Dawidas, Lenkija, 2012) nukelia į dešimtąjį dešimtmetį ir pasakoja apie vieną pirmųjų Len kijos hiphopo grupių „Paktofoni ka“. Ne kiekvienas Lietuvoje ži no, kaip kaimyninėje valstybėje hiphopas tapo svarbiu reformų ir jaunosios kartos galimybių liu dytoju. Dokumentiniai „Pankų iš Rytų prisiminimai“ (rež. Lucile Chau four, Prancūzija 2012) atgaivina Vengrijos pankroko sceną prieš
komunizmo žlugimą. Tada jie priešinosi režimui, o kas dabar? Dokumentinė kelionė „Pasku tinė daina prieš karą“ (rež. Kiley Kraskouskas, Malis, JAV, Lietuva, 2013) veda į kasmetį Malio muzi kos festivalį. Kelias tęsiasi nuo bliuzo tėvyne tituluojamo Malio iki Timbuktu, kur Saharos dyku moje esančioje scenoje pasirodo „Grammy“ apdovanojimus pel nę muzikantai. Deja, nuo 2012 m., ekstremistams okupavus šiauri nę Malio dalį, festivalis ir jo mu zika nutilo. „Viramundo“ (rež. Pierre’as Yves’as Borgeaud, Prancūzija, Šveicarija, 2012) seka muzikos legendos Gilberto Gilio pėdsa kais – leidžia iš arčiau pažvelg ti į jo klajones ir geriau įsiklau syti į muzikavimą su Australijos aborigenų, Pietų Afrikos regiono ir pačios Brazilijos senųjų kultū rų žmonėmis.
Šiemet festivalio muzikinė kelionė prasideda elektronika ir laiko mašina. Beveik mokslinė išvyka į „Pi ramidos vaiduoklį“ (rež. And reasas Koefoedas, Danija, 2012) vyksta kartu su Danijos grupe „Efterklang“. Jie ieško įkvėpimo naujam albumui ir keliauja į ap leistą Norvegijos miestą, kadai se buvusį Rusijos anglies kasy bos centru. Kam patiko Sixto Rodriguezo istorija „Sugarman“, apie Detroi to sceną turime daugiau. „Grupę pavadinimu „Mirtis“ (rež. Jef fo Howleto, Marko Covino, JAV, 2012) sudarė trys broliai, įkvėp ti Jimio Hendrixo, „The Who“ bei Alice Cooperio, savarankiškai iš mokę kurti muziką ir groti inst rumentais. Filme, sumaišius šei mą, pankroką ir dokumentiką, išeina rokumentika. Ekscentrikos netrūksta muzi kinėje dokumentikoje „Peaches daro pati“ (rež. Peaches, Vokie tija, 2012) ir dramoje „Visi muzi kantai yra šunsnukiai“ (rež. He leri Saarik, Estija, 2012). Pimasis filmas fiksuoja buvusios pradinių klasių mokytojos, o dabar erotiš kai ekstravagantiškos Peaches pasirodymus. Antrasis – išgal votos herojės Leilos pastangas tapti rokenrolo žvaigžde. San tykių ir svaigalų čia taip pat ne trūksta. „Gali būti blogiau“ (rež. Matt hew Porterfieldas, JAV, 2013) pa vadinimas sufleruoja, jog tai – drama. Taip ir yra, tačiau joje netrūksta ir šviesių momentų, o savo talentu dalijasi tikri muzi kantai Kimas Tayloras ir Nedas Oldhamas, atliekantys pagrindi nius vaidmenis. Kasmet Tarptautiniame Kau no kino festivalyje rodoma pro grama „Muzika, keičianti pasau lį“ apima begalę muzikos aspektų ir neturi analogų nė vienoje Bal tijos šalyje.
6
penktadienis, rugsėjo 20, 2013
santaka
„Platus kampas“ – horizontų tyrėjams
T
radicinė Tarptautinio Kau no kino festivalio progra ma „Platus kampas“, kaip ir kasmet, kvies tyrinė ti naujus kino horizontus. Šiemet kaip niekada daug kalbama apie no rą gyventi, laisvės siekį ir brendimą. Čia netrūksta nei meilės, nei kartė lio, nei tikro sąmojo. Kad požiūrio kampas būtų dar platesnis, į progra mą pateko ir keletas juostų, aplinką fiksuojančių neįtikimu, o kartais net fantastišku rakursu. Todėl į gyveni mą bus galima pažvelgti ne tik žmo gaus, bet ir gyvūno, vienos plane tos, o gal ir visos visatos akimis.
„Araf – tarp žemės ir dangaus“ Kino juosta „Araf – tarp žemės ir dangaus“ (rež. Yeş imas Ust aoğ lu, Turk ija, 2012) fiksuoja kadaise klestėjusį, bet dabar dykyne virtu sį kraštą. Nykus peizažas, monoto niškas darbas, tik ką čia veikia jauni ir graž ūs Zehra ir Olgunas? Bręsta ir atsisveikina su vaikyste. 2012 m. pagrindinę heroję suvaidinusi Nes lihan Atagül Tarptautiniame Toki jo kino festivalyje (Japonija) pelnė Geriausios aktorės apdovanojimą.
„Frances Ha“ Nepr iklausomas JAV kinas gyv uo ja – jis tur i ką pas ak yt i ir iš ko pas i juokt i. Komed ija „Frances Ha“ (rež. Noah Baumbach, JAV, 2012) sem ia si įkvėpimo iš pranc ūz ų Naujos ios bang os, tač iau dit ir amb us gied a ne Par yž iui, o Niuj ork ui, vaizduo
„Bestiariumas“ damas akt ual ią problemą – kai ku rie trisdeš imtmeč iai vis dar jauč ia si kaip paaugl iai. Filme pag rind in į vaidmen į atl ik usi ir scenar ijų kart u su rež isier iumi rašiusi Greta Gerw ig kino krit ik ų tituluojama naująja Me ryl Streep.
„Bestiariumas“ (rež. Denis Côté, Pran cūzija, Kanada, 2012) yra dokumen tin is žvilgsn is į gyv ūnus ir žmones bei gyv ūnų ir žmonių žvilgsnis vie nų į kit us. Juosta 2012 m. įvert inta
special iuoju žiur i prizas Jeil io ap linkos augos kino fest ivalyje (Niu Heivenas, JAV). Svarbu, kad seanse ir po jo bus gal ima susit ikt i pat į re žisierių.
„Kliedesiai“ Pagal ukrainiečio Dmytro Belyavs kiy’io romaną „Induktorius“ pastaty tų „Kliedesių“ (rež. Ihoras Podolcha kas, Ukraina, Ček ija, 2013) dėmesio centre esanti šeima kreipiasi į jauną psichiatrą, prašydama padėt i diag nozuoti sergančio tėvo ligos priežas
tis. Analizuodamas paciento kliede sius, medikas pats praranda kontro lę: kas jis – gydytojas ar ligonis? Trile ris dalyvavo 26-iuose tarptautiniuo se kino festivaliuose visame pasau lyje ir dešimtyje jų varžėsi dėl apdo vanojimų.
„Leviatanas“
„Amžiną meilę“
„Lev iat an as“ (rež. Luc ien as Cas taing as-Tayl or as, Veren a Par a vel, JAV, Pranc ūz ij a, Jungt inė Ka ralystė, 2012) – dok ument in is fil mas, užf iks avęs žvej yb os laiv ą, plauk iant į leg end in io „Mobio Di ko“ pak rantės e. Vaizduoj am a ke let u skirt ing ų rak urs ų – žvej ų, jų laim ik ių, žuvėdr ų ir pat ies lai vo. Tai nauj as ir suk reč iant is po žiūr io tašk as į žmog ų, gyv ūn ą, maš in ą, grož į ir siaub ą, gyven i mą ir mirt į. Pern ai juost a sus iž ė rė nem až ai svarb ių apdov anoj i mų tarpt aut in iuos e fest ival iuos e Šveic ar ij oj e, Dan ij oj e, gavo Nep rikl aus om o kin o ir vid eopr iz ą Los And žele.
Pagrindinio dramos „Amžiną mei lę“ (rež. Brendanas Muldowney, Airi ja, 2013) herojaus Iano motina miršta. Vienam jam nesiseka, todėl nuspren džia baigti savo gyvenimą miške. Prieš
„Mekongo viešbutis“ jį ten jau kažkas nusižudė. Kažkas, dėl ko Ianas nusprendžia neskubėti pasi traukti iš šio pasaulio. Filmas pastaty tas pagal garsų japonų autoriaus Kei Ohishi romaną „Mylėti mirusįjį“.
Dokumentinės dramos „Mekongo viešbutis“ (rež. Apichatpongas Wee rasethakulas, Tailandas, Jungtinė Karalystė, 2012) veiksmas vyksta tikrai egzistuojančiame viešbutyje, įsikūrusiame šalia Mekongo upės. Filmas kyla kaip upės vanduo, kur susimaišo faktai, fantast ika, vam pyriški motinos ir dukros santykiai bei jaunų meilužių ryšys. Naują ki no kalbą kuriantis režisierius Kau no kino festivalio auditorijai yra ži nomas iš 2010 m. rodytos juostos „Dėdė Būnmis, kuris prisimena sa vo praėjusius gyvenimus“, kuri tais pačiais metais Kanuose pelnė Auk sinės palmės šakelę.
„Ilgalaikė meilė“ Filmas „Ilgalaikė meilė“ (rež. Jace kas Borcuchas, Lenk ija, Ispan ija) – tai dviejų lenk ų student ų, susipaž i nusių vasaros darbo metu Ispanijo je, meilės istor ija. Net ikėtas įvyk is, įsiveržęs į nerūpestingai leidžiamas dienas rojų primenančiame gamtos kampelyje, sujauk ia herojų gyven i mus. Filmo operator ius Mic halas Englertas šiemet pelnė prizą už ge riausią operatoriaus darbą Sundan ce kino festivalyje (JAV).
„Keistas katinėlis“ Brol is ir ses uo sveč iuojas i tėv ų na muos e. Prie filmo „Keist as kat inė lis“ (rež. Ramonas Zürcher is, Vok ie tija, 2013) herojų prisijung ia ir kit i gi minaič iai. Būtent tok iais šeim in iais epizodais viename Berlyno bute at
gyja nep ak artojamas kasd ienyb ės pas aul is. Pirm as is autor iaus ilg a metraž is filmas yra pelnęs „Naujo jo talento“ apdovanojimą tarpt aut i niame CPH:PIX fest ivalyje (Kop en haga, Dan ija).
7
Penktadienis, rugsėjo 20, 2013
santaka/kinas
Kadras iš filmo „Nesėtų rugių žydėjimas“
Kadras iš filmo „Žingsniai naktį“
Kadras iš filmo „Mano mažytė žmona“
Kaunas kine vaidino ne tik save Bene rimčiausios kino svetainės imdb.com duomenimis, Amerikoje kinematografiškiausio miesto statusą seniai iš sikovojo Niujorkas (jis pirmauja su rekordiniu 6 847 filmų rodikliu). Europos sostinių paradą pradeda Londonas (3 562 filmai), antroje vietoje – Paryžius (2 894 filmai), o baigia startinį trejetuką Roma (1 842 filmai).
Gediminas Jankauskas Erdvinės animacijos lopšys
Kauno šioje duomenų bazėje nėra. Ir tai labai apmaudu, juk nesun ku įrodyti, kad būtent mūsų mies te savo veiklą pradėjo erdvinės ani macijos pradininku tituluojamas Vladislovas Starevičius. Apie tai liudija 125-ųjų garsaus menininko gimimo metinių proga atideng ta memorialinė lenta (jos autorė – dailininkė Jurgita Gerdvilaitė). Už Rotušės, dabartinio Ryšių muziejaus sienos kriptoje, kabo auksu spindinti lenta, kurioje lie tuvių ir anglų kalbomis parašy ta, kad Kaune kinematografininko kelią pradėjo V.Starevičius (1882– 1965), sukūręs pirmuosius pasau lyje lėlinės animacijos šedevrus. Gaila, kad vandalai sugadino pa grindinę šios atminimo lentos vie tą – nedidelį ekraną, kuriame non stop buvo rodomi V.Starevičiaus animaciniai filmai. Taip ir kabo da bar ši lenta su kiaura anga – kaip akis badantis gėdingo požiūrio į valdžios saugomus kultūros pa minklus simbolis. Pirmieji filmai neišliko
Paskelbus nepriklausomybę visi lietuvių nacionalinio kino reikalai buvo sprendžiami laikinojoje sos tinėje. Čia 1925 m. vasario 14 d. įsi kūrė Lietuvos kinematografininkų sąjunga, o nuo 1926 m. viena pa skui kitą ėmė dygti kino mokyklos ir filmų gamybos bendrovės, tačiau lietuviško vaidybinio kino reikalai iš vietos beveik nepajudėjo. Iš grandiozinių sumanymų pa vyko realizuoti vos kelis kuklius fil mus. 1928 m. sukuriamas vaidybi nis „Kareivis – Lietuvos gynėjas“. Po metų pirmos aktorių laidos da lyvių pastangomis sukuriamas fil mas „Sužieduotuvės per prievar tą“, kuriame nesudėtingą siužetą (turtuolis priešinasi savo dukros ir prasčioko santuokai) paįvairina gaudynės miesto gatvėmis. Deja, abu filmai neišliko.
Gars iaus io tarp ukar io film o „Onytė ir Jonelis“ premjera įvyko 1931 m. spalio 9 d. „Forumo“ ki no teatre (vėliau – „Laisvė“). Tai komiškų nesusipratimų komedija apie kaimo bernioką, išvykusį lai mės ieškoti į miestą. Ir žiūrovams, ir recenzentams filme patiko Kau nas (filmą gyrė net Kipras Petraus kas), o kaimas atrodė labai buta foriškas. Kronikos lobynai
1935 m. išimtinė teisė kurti lietu višką kroniką buvo suteikta nota rui Jurgiui Linartui. Sutartyje bu vo nurodyta, kad kad kronika turi apimti visas valstybės sritis. Bet operator iai su kam erom is daž niausiai sukinėjosi Kaune, todėl įvairių Laikinosios sostinės vaiz dų ir dabar Valstybiniame archy ve turime nemažai. Mėgo ketvirtojo dešimtmečio operator iai film uot i Resp ubl i kos vadovus (dažniausiai kalban čius prezidentūros balkone arba vaikščiojančius sodelyje). 1936 m. trumpametražį filmą „Kaun as mel od ij ų nuotaikoje“ (apie „Konrado“ kavinę) nufil mavo Stasys Vainalavičius ir Al fonsas Žibas). A.Žibas savo žais mingame dokumentiniame filme „Bekono kelias“ (1935 m.) papa sakojo apie paskutinę lietuviško parš el io kel ion ę nuo valst ieč io tvarto iki „Maisto“ kombinato. Įamžino Kauno operatoriai ir svarb iaus ius mūs ų miesto įvy kius: Vytauto Didžiojo metų iš kilmes (1930 m.), Stepono Da riaus ir Stasio Girėno laidotuves (1933 m.), „Tautos vado A.Sme tonos sukaktuves“ (1933 m.). Itin gražiai spalvotoje juosto je Kaun o vaizd us nuf ilm avo iš Amerikos į gimtinę trumpam at vykę broliai Kazys ir Mečys Mo tūzai. Netr uk us prie Nem un o kitas išaušo jau rytas, o po karo į Kau ną vis dažniau ėmė važiuoti kino ekspedicijos iš Rytų.
Savų kūrėjų ištikimybė
Pirmuose Sovietų Lietuvos vaidy biniuose filmuose veiksmas daž nai vykdavo Kaune. Gimtajame mieste režisierius Vytautas Žala kevičius nufilmavo savo pirmąjį šedevrą „Adomas nori būti žmo gumi“ (1959 m.), kuriame jautri operatoriaus Algimanto Mockaus kamera labai įspūdingai perteikė Kauno panoramas, centrines gat ves, senamiestį ir Šančius. Dar platesnę mūsų miesto to pograf ij ą gal im a pam atyt i TV ser ial e „Raud onm ed žio roj us“ (1981 m., rež. Bronius Talačka). Nors abejuose filmuose, sukur tuose pagal Vytauto Sirijos Giros romanus, vaizduojamas tarpuka
rio Kaunas, matyti, kad Laikino sios sostinės dvasios sovietmetis čia taip ir nesugebėjo nuslopinti. Kauno centre ir jo apylinkė se režisierius Raimondas Vaba las film avo „Žingsn ius nakt į“ (1962 m.) – dramatišką pasa kojimą apie didelės grupės kali nių pabėgimą iš Kauno IX forto 1943 m. Vienoje Kauno gatvės kavinu kių susipažįsta vaidybinio filmo „Mano mažytė žmona“ (1984 m.) herojai. Kitas Rūtos ir Lino susi tikimas įvyksta Zoologijos sode. Rotušėje jie tampa vyru ir žmo na, o jų draugo Tomo išleistuvės į kariuomenę nufilmuotos Nemunu plaukiančiame laive.
Kur kas egzotiš kiau atrodo Kaune kurti filmai, kuriuo se veiksmas vyksta Amerikoje. Kaunietiškai tematikai režisie rius Raimundas Banionis išliko ištikimas ir kituose savo filmuo se – „Fontano vaikai“ (1987 m.) bei „Vaikai iš „Amerikos“ vieš
bučio“ (1990 m.), kuriuos vienija tragiški 1972 m. įvykiai. Ir Paryžius, ir Londonas
Kur kas egzotiškiau atrodo Kau ne kurti filmai, kuriuose veiksmas vyksta Amerikoje (pvz., Arūno Žeb riūno TV seriale „Turtuolis, varg šas“ (1982 m.) virš vieno Laisvės al. kino teatro durų vietoje pavadinimo „Romuva“ spindi žodis CASINO. Daug Kauno senamiesčio, Botani kos sodo ir kitų lengvai atpažįsta mų mūsų miesto vietų mirga nuo tykių komedijoje „Princo Florizelio nuotykiai“ (1979 m.), kurio veiks mas vyksta XIX a. Londone. Ypač anuo metu tokių filmų kū rėjus traukė gražuolė rotušė. Ji „Princo Florizelio nuotykiuose“ filmuota visais įmanomais rakur sais. Rotušės a. (taip pat ir kitose Kauno vietose) zujo retro automo biliais ir A.Žebriūno filmo „Cha meleono žaidimas“ (1986 m.) ge rai žinomi aktoriai, apsimetantys, kad jie pakliuvo į 1955-ųjų Pary žių. Pagaliau viename populia riausių 1976-ųjų filmų „Taboras žengia į dangų“ (rež. Emilis Lo tianu) romantiškas čigonas ark liavagis kariamas... taip pat Rotu šės aikštėje.
Kadras iš filmo „Adomas nori būti žmogumi“, Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejaus archyvo nuotr.
8
Penktadienis, rugsėjo 20, 2013
santaka/projektas
Gyva moteriškumo gija tarp grožio ir bjaurumo Prasidėjusi Kauno bienalė savo gerbėjams jau pirmosiomis die nomis pristatė ypač gausią programą. Po šių metų renginio te miniu uniteksto skėčiu priglausta kaip niekad daug skirtingų meno rūšių ir žanrų. Bene daugiausia lankytojų dėmesio at kreipė performanso menas, neabejotinai tapęs pirmojo biena lės savaitgalio ašimi.
Laura Udrienė
nės moters konfliktą tarp pareigos šeimai ir savirealizacijos.
Raudonos simbolika
20 tik į baltus audinius susivy niojusių jaunų moterų raudono mis dirbtinėmis lūpomis – tokiu politiškai feministišku kinų me nininkės Chun Hua Dong perfor mansu „Dvigubas“ buvo atverta Kauno bienalė. Pirmojo bienalės performanso esminiu akcentu ta po spalva – sodri ir ryški, aistringa ir žiauri raudona, bylojanti apie ri bų paieškas tarp to, kas asmeniška ir vieša, kas yra menas ir realybė. Būtent raudona spalva žymėjo ir daugelį kitų bienalės performansų. Menininkė iš Izraelio Tamar Nis sim žiūrovus pasitiko Raudonojoje M.Žilinsko galerijos salėje, baroki nių paveikslų apsuptyje. Elegantiška juoda suknele pasi puošusi kūrėja prisėdo ant odinės sofos ir, išsitraukusi raudoną lūp dažį, dažėsi lūpas. Iš pradžių kuk liai, protarpiais reprezentatyviai nusišypsodama aplinkiniams (juk įprasta, kad malonus šypsnis pri valo puošti kultūringos moteris veidą!). Pamažu putlios raudonos lūpos peraugo į klounadišką povy zą, kol galiausiai visas veidas pa virto į ištisą raudoną kaukę. Mo ters elegancija taip pat išnyko. Čia pat, žiūrovų akyse, T.Nissim persirengė laisva raudona sukne le, užsirišo skarelę ir lėtai pradėjo valytis veidą baltos vatos gabaliu kais, kurie krito tarp plačiai išskės tų kojų. Visai kaip panaudoti tam ponai. „Moters kūnas – svečių namai mėnesinėms, vyrui, vaikams“, – surengtoje viešoje diskusijoje apie savo performansą „Būk mano sve čias“ pasakojo menininkė. Siekda ma, kad žiūrovai pasijustų tikrais svečiais, pasirodymo pradžio je T.Nissim vaišino džiovintomis datulėmis: „Mano vardas hebrajų kalba reiškia datulė, tad jūs valgė te mane.“ Ar netgi tokiu metaforiniu bū du leisti save valgyti nėra perne lyg drąsu? „Tai ir yra menas – save patiekti auditorijai. Žmonės valgo tave ir tu leidi jiems tai daryti“, – apie savąją meno idėją kalbėjo me nininkė. Ištekėjusi, du vaikus auginan ti performanso meistrė prisipaži no, kad save laiko feministe: „Iz raelyje, kaip ir Lietuvoje, geriau to nesakyti, nes feminizmas turi labai prastą reputaciją. Bet taip, aš esu feministė, nes feminizmą suvokiu kaip mąstymo būdą.“ Ji teigė, kad pagrindine savo kūrybos tema lai ko siekį perteikti esminį šiuolaiki
Atsitiktinis sutapimas
Dar viena raudonojo performan so autorė brazilė Maia Rubiane at liko savo pasirodymą „Gėlės oda“ iš serijos „Spalvų tetralogija“. Ja me siekta jusliškai nagrinėti kū no ir erotikos santykį, laviruojant ant plonytės pavojingo grožio ri bos. Raudono intymumo atmos feroje raudona suknele pasipuošusi menininkė lūpomis valgė raudonų rožių žiedlapius, paskleistus ant sudaužytos vazos šukių. Paniru si į savo pasaulį, lėtai ir elegantiš kai juos kramtė ir rijo, protarpiais springdama ar žiaukčiodama, bet nesustodama.
Performansus vienijo tik ta pati universalaus me no kalbėjimo te ma. Nė viena me nininkė apie vie na kitos darbus nežinojo. Žiūrovų reakcijų sulaukta įvairių. Vieni tyliai grožėjosi spalvų mo nochromija, kiti netruko pabėg ti, pasigesdami greitesnio veiksmo ar konkretaus siužeto. Būta ir pasi šlykštėjusių, kuriems šis pavojin gas veiksmas buvo nepriimtinas. Tiesa, M.Rubiane kauniečams at liko ir geltonai nuspalvintą perfor
mansą „Akistata. Ir tuomet ištariau: taip, sutinku“, kuriame nagrinė jo buvimo svetimoje šalyje patirtį – kūrėja užrištomis akimis klausėsi jai nepažįstama lietuvių kalba skaito mos Jono Meko poezijos. Organizatoriai patikino, kad per formansus vienijo tik ta pati uni versalaus meno kalbėjimo tema. Nė viena menininkė apie viena ki tos darbus nežinojo. Tad ir jas pa čias nustebino performansus su jungusi raudona gija.
Balsas: T.Nissim performansas iliustravo šios Izraelio menininkės kū
rybos temą – moters blaškymąsi tarp šeimos ir savirealizacijos.
Gyvas veiksmas
„Jau kuris laikas bienalės koncep tualioji ašis sukasi ne apie konkre čią mediją ar meno rūšį, bet apie idėjas“, – apie Kauno bienalės, anksčiau orientuotos išskirtinai į tekstilės meną, transformacijas pasakojo jos meno vadovė Virginija Vitkienė. Jos teigimu, labai natū ralu, kad būtent šiandienėje biena lėje, kurią jungia universalios me no kalbos idėja, galima sutikti labai daug žanrų ir medijų kūrinių – taip pat ir performansus. Tiesa, ištikimi Kauno biena lės gerbėjai šio renginio kontekste su performatyvumu susidūria ne be pirmą kartą. Dar 2011-aisiais su Kauno šokio teatru „Aura“ buvo kuriami šokio spektakliai. „Vis dėlto tai buvo daugiau pro fesionalus scenos menas, į kurio stebėjimą žiūrovas atėjo nusitei kęs per tam tikrą apibrėžtą laiko tarpą patirti ir suvokti kūno kal bos forma papasakotą istoriją“, – apie performanso ir šokio spektak lio skirtumą kalbėjo V.Vitkienė. Ji pabrėžė, kad performansas, priešingai nei spektaklis, labiau
Kristinos Čyžiūtės nuotr.
linkęs į netikėtumus ir todėl va dinamas gyvuoju menu: „Tai yra tam tikras veiksmas, kurio negali numatyti net pas menininkas. Jis turi iš anksto apgalvotą struktūrą, bet žiūrovas gali įsikišti, sutrukdyti arba padėti kažką įgyvendinti. Tai labai gyva meno komunikacija, ne turinti režisūros, kaip ir mūsų gy venimas.“ Performanso, kaip netikėtumų kupino meno, iliustracija tapo ir T.Nissim surengta atvira disku sija „Raudona gija“. Joje ji ne tik pristatė savo ankstesnius darbus ir pasidalijo mintimis apie mote riškumą – tokį, kokį pati išgyvena ir jaučia, bet ir praskleidė atsitik tinai gimusius darbus: filmuojant videoperformansą staiga fone pa sigirdusius netikėtai į namus grį žusių vaikų balsus ar vietoj pla nuotos vienos valandos sugaištas keturias valandas bandant didelį molio gabalą pertrinti per sietą. Menininkų forumas
Peržvelgus net kelis mėnesius api mančią IX Kauno bienalės rengi
Veiksmas: performanso „Gėlės oda“ autorė M.Rubiane valgė raudonų rožių žiedlapius, paskleistus ant su
daužytos vazos šukių.
Elizabeth Leal nuotr.
nių progamą, kiek nustebino per formansų datos – visi jie atlikti tą patį rugsėjo savaitgalį. „Iš pradžių norėjome perfor mansus rodyti visą bienalės lai kotarpį, bet vėliau supratome, kad kviestiniai menininkai iš užsienio būtų šiek tiek vieniši. Per atida rymą būna suvažiavę bene visi kūrėjai“, – apie sumanymą kur ti idėjų cirkuliacijos ir tarpusavio bendrystės terpę pasakojo V.Vit kienė. Atrodo, kad mintis pasiteisino su kaupu – performansų žiūro vų gretas papildė ne tik Lietuvos meno pasaulio žmonės, kultūros turistai iš užsienio, bet ir Kauno bienalėje darbus pristatantys už sienio menininkai. „Performansai – man tolima ir mažai pažįstama sritis, – po T.Nissim pasirodymo savo įspū džiais dal ijos i hip erreal ist in ių skulptūrų parodą Kaune prista čiusi australų menininkė Patricia Piccinini. – Jos drąsa nebijoti ro dyti savo kūną mane žavi. Aš nie kada nedrįsčiau to padaryti.“ Pati T.Nissim netrukus po savo atlikto performanso skubėjo į ko legės Maios Rubiane pasirodymą, kurį atminimui fiksavo fotokame ra. „Man labai patinka stebėti ki tų menininkių darbus, – teigė kū rėja ir pabrėžė, kad Kaune vienoje vietoje išvydo daug gerų perfor mansų. – O performansai yra la bai apgaulingas menas – niekada nesi tikras, ką išvysi. Net, jei nu jauti, kas tai ir apie ką, iki pat ga lo nežinai, ko tikėtis.“ Visų Kauno bienalės peforman sų koordinatorė Vaida Tamoševi čiūtė, kuri taip pat yra perfor mansų atlikėja, džaugėsi Kauno bienalės organizatorių jai patikė ta užduotimi: „Buvo labai leng va dirbti, nes menininkės tvirtos, konkrečios, aiškiai žinančios, ką daro, ko nori. Man svarbiausia – žmogiškasis ryšis, santykiai, kurie užgimsta ir tęsiasi. Taip atsiranda naujų inspiracijų kurti toliau.“